V.Sruoga. Priklausomybė – tai labai sunki liga

V.Sruoga. Priklausomybė – tai labai sunki liga

Bernardinai 2011 10 12 17:32

Siūlome pokalbį su Respublikinės psichiatrijos ligoninės gydytoju psichiatru ir psichoterapeutu Valiumi Sruoga, kuris turi turtingą pagalbos priklausomiems žmonėms patirtį.

Valius Sruoga buvo vienas iš pirmosios narkomanams skirtos reabilitacinės bendruomenės Lietuvoje kūrėjų. Šiuo metu konsultuoja Meikštų dvaro reabilitacinėje bendruomenėje. Pasak psichiatro, priklausomybė – sunki ir tragiška liga, kuriai gydyti būtina profesionali specialistų pagalba. Deja, dažnai serga ne vien pats priklausomas žmogus, bet ir visa šeima, ir artimųjų pastangos dažnai padeda toliau sirgti, o ne sveikti.

Šis tekstas yra dalis šiuo metu rengiamos knygos „Sutemos tirščiausios prieš aušrą”, kuri turėtų pasirodyti 2012 metais.

Ar priklausomybė yra liga, ar tai moralinis degradavimas, paprasčiausias valios trūkumas?

Aš net neabejoju, kad priklausomybė yra liga. Pavojinga, progresuojanti ir mirtina liga. Ši liga turi savo eigą, kliniką, gydymą ir visa kita. Bet, be abejo, visuomenėje vis dar yra asmenų, kurie abejoja, kad tai liga ir mano, jog tai yra nuodėmė, pasileidimas, tačiau jie labai klysta. Dažniausiai dėl to, kad veikiausiai niekada nebandė giliau suprasti, kas atsitinka žmogui, priklausomam nuo alkoholio ar narkotikų.

Alkoholizmas ir narkomanija dažniausiai prasideda labai sunkiu ir audringu brendimo laikotarpiu. Kvaišalai mums padeda pasiekti geidžiamą objektą, sureguliuoti savo gėdos jausmą, baimę nuslopinti, stresą sumažinti, pasijausti vyru ar mergina. Alkoholis ir narkotikai tarsi padeda mums pritapti prie gyvenimo, prisitaikyti. Asmenys, kurie tampa priklausomi, tam tikru laikotarpiu peržengia ribą, kai kvaišalai pradeda juos visiškai kontroliuoti. Jeigu pačioje pradžioje narkotikai ir alkoholis tarsi padeda, tai ateina laikas, kai jie pradeda kenkti ir net tampa savidestrukcijos varikliu.

Ar įmanoma pačiam žmogui pajausti tą ribą? Juk būtų nuostabu, kad pats žmogus galėtų pajausti, kad jau reikia sustoti.

To pajausti, deja, niekaip nepavyksta. Tai yra tam tikras sutrikimas, kuris taip sąlygoja mūsų psichiką, kad jau nebežinome, kas su mumis vyksta. Visi be išimties priklausomi žmonės sako: „Ne, ne aš dar nepriklausomas, o kiti tai taip jau priklausomi, aš – dar ne.“ Man dar neteko sutikti nė vieno paciento, kuris sakytų: „Žinot, daktare, padėkite, aš esu priklausomas nuo alkoholio ar nuo narkotikų.“ Dažniausiai kreipiasi dėl nuotaikos, psichologinių, psichikos problemų, bet niekas iš jų taip nuoširdžiai atvirai neprisipažįsta, kad turi priklausomybę. Visokeriopai neigia, kol kaip sakoma, „neužsidega užpakalis“, kol padai nepradeda svilti.

Kai susikoncentruoja neigiamos vartojimo pasekmės, ir jos pradeda griauti gyvenimą, tik tada yra galimybė tam žmogui padėti, tik tada jis bent trumpai kažkiek nubunda, pradeda kritiškiau vertinti save, savo gyvenimą, savo būseną. Beje, ir įspecialistą priklausomi žmonės dažniausiai kreipiasi ne norėdami atsikratyti priklausomybės, bet paprastai tik tam, kad palengvintų tą situaciją, į kurią pateko, kad gydytojas ištirpdytų nemalonius simptomus, padėtų apsitvarkyti, o tada ir toliau būtų galima gyventi, kaip gyvenus. Paprastai priklausomas žmogus kenčia ne nuo vienos, bet nuo viso spektro priklausomybių. Kiekvienas alkoholikas turi bent 3-4 kitokias priklausomybes. Taip pat ir dažniausiai narkomanas būna dar priklausomas nuo darbo, santykių ar nuo valgio. Dažniausiai galima kalbėti apie dinamiką, kai priklausomas asmuo eina nuo vienos priklausomybės prie kitos, save apgaudinėdamas, kad jis gali apsispręsti, jog tereikia sukaupti valią.

Skamba labai beviltiškai, nes, kaip teigiama, priklausomas žmogus nepradeda sveikti, kol jis pats nepripažįsta, jog serga, o Jūs sakote, kad labai retais atvejais pats žmogus tikrai nori gydytis, o ne tik padaryti trumpas atostogas.

Dalis priklausomų žmonių apsisprendžia ieškoti pagalbos, kai susikaupia negatyvios vartojimo pasekmės, kurios išgąsdina ir verčia ieškoti išeities, tačiau dauguma priklausomųjų pagalbos neieško paprasčiausiai dėl to, kad artimieji, šeimos nariai padeda jam toje priklausomybėje skęsti, prisiimdami sau atsakomybę už to asmens neatsakingą elgesį. Tokiu atveju priklausomas žmogus taip ir nepradeda norėti permainų. Tiesa, ir tokiu atveju specialistai žino intervencijos į priklausomybės ligą būdų, kurie gali priartinti prie pagalbos. Tačiau labai dažnai taip pat ir artimieji vengia kreiptis į specialistą, bando tvarkytis patys ir vis labiau pradeda „skęsti“.

Kaip visgi galima padėti tokiam žmogui, kuris yra priklausomas nuo alkoholio ar narkotikų, bet pats nepripažįsta to?

Pradėsiu nuo didžiausios problemos: tie, kurie gyvena su priklausoma asmenybe, taip pat serga. Alkoholizmas ar narkomanija, ar kokia kita priklausomybė nėra vieno individo liga, tai – visos tos šeimos liga, kuri kartu neigiamai veikia ir visą visuomenę. Asmenys, kurie kartu su priklausomu žmogumi gyvena, yra pažeisti, jie taip pat yra priklausomi.

Jie padeda priklausomam žmogui ne sveikti, bet sirgti. Aš jiems sakau: „Liaukitės jam padėti sirgti.“ Jie paprastai sutrinka ir ginasi: „Mes gi jam tai nepilam degtinės.“ Čia ne apie tai kalbu. Artimieji padeda priklausomam žmogui sirgti, kai stengiasi perimti jo funkcijas, pareigas, kurių jis nevykdo, ištraukia iš visų nemalonių situacijų, sąskaitas ir skolas apmoka, materialiai išlaiko, valgydina, rengia. Priklausomas žmogus vis labiau tampa kaip mažvaikis, kuris už nieką nėra atsakingas. Alkoholiko žmona paprastai tampa ta „gelbėtoja“, kuri padeda visur, kur tik įmanoma. Paskambina į vyro darbovietę, jei jis vis dar ją turi, ir sukuria istoriją, kad šis apsirgo, stovi šalia pagiriojančio su sultiniu ir panašiai. Kai aš pasakau, kad visa tai ne padeda, o kenkia, artimieji paprastai labai stebisi ar net piktinasi. Priklausomo asmens šeima privalo pripažinti, kad yra bejėgė iš tiesų padėti. Pirmiausia dėl to, jog nežino kaip, tie „pagalbos“ įpročiai, kurie susiformavo, situaciją paprastai tik apsunkina.

Yra būdų, kaip padėti, bet tik su profesionalo pagalba. Viena iš tokių rimtos pagalbos formų – tai Lietuvoje yra pakankamai savitarpio paramos grupių. Taip pat veikia Suaugusių alkoholikų vaikų grupė (SAV). Vaikai, kurie išauga disfunkciškose alkoholikų šeimose, žiauriai serga ir labai kankinasi. Jų didžioji dalis nevartoja alkoholio, tačiau dalis jų vėliau gali tapti priklausomi nuo alkoholio ir narkotikų. Jie kenčia nuo šeimos alkoholizmo. Yra savitarpio paramos grupės priklausomų žmonių artimiesiems – tai AL-ANON. Šioje grupėje artimieji gali sužinoti, kaip gyventi su ta liga, ką iš tiesų reikia daryti, nes jei nežino, tai tik klaidų daro. Kitaip tariant, žmona ar vyras, nesuvokdamas, ar tėvai, ar visa šeima, nežinodami, kaip reikia elgtis, padeda tam asmeniui sirgti ir tai artėja prie katastrofos, prie mirties.

Pabrėžiu, artimieji negali būti pagalbininkai, jie sąmoningai ar nesąmoningai dažniausiai tęsia tą priklausomybę. Tik su profesionalo pagalba jie gali išlįsti iš to ydingo rato. Kitaip – baigtis tragiška.

Kaip susigaudyti pačiam žmogui, kuriam jau pribrendo reikalas, ar norėtų gydytis? Juk yra įvairiausių reabilitacijų, įvairiausių metodų, pradedant kodavimais ir t.t., kaip Jūs vertinate metodus, būdus – kaip pasirinkti?

Atsirinkti geriausiai gali padėti tik profesionalas, kuris išmano šiuos reikalus, arba asmuo, kuris lanko savitarpio paramos grupes, sveikstantis alkoholikas ar narkomanas gali padėti susigaudyti. Paprastai visi daro tą patį: pradžioje koduojasi, po to vėl kokių būdų išbando. Kai krizė gilėja, jie ateina į priklausomybės centrus, anoniminių alkoholikų grupes.

Kiek aš esu bandęs patarti, tai patark ar nepatark, vis tiek savo daro. Būtų šaunu, jei tas žmogus, kuris jau pribrendo kreiptųsi į atitinkamą įstaigą, į priklausomybių centrą, gautų reikiamą profesionalią pagalbą.

Kodavimas man asmeniškai, maginis veiksmas, nes užsikoduoji, ir ten niekas iš principo nesikeičia.

Asmenys, kurie koduojasi ar „torpeduojasi“, ar dar kokius cirkus išdarinėja, kaip mes sakome „šamaninasi“, jie iš tiesų daro pertraukas. Net jei jie ir liovėsi kuriam laikui vartoti kvaišalus, tačiau pati liga tai nedingo. Taip, nevartojimas yra pirmas žingsnis į sveikimą, nes vartodamas niekaip nepradėsi sveikti, tačiau žengti pirmą žingsnį – nereiškia nueiti visą kelią.

Ką reiškia gydytis šiuo atveju?

Deja, nėra sugalvota nei vienos tabletės. Iki šiol niekas nežino tokio metodo, kuris leistų suleisti kokią injekciją, duoti kokią tabletę, ir viskas. Tačiau priklausomam žmogui galima suteikti rimtą pagalbą. Mano įsitikinimu, vieną veiksmingiausių pagalbos formų sugalvojo patys alkoholikai – tai „Dvylikos žingsnių programa“ ir anoniminių alkoholikų bendruomenės. Didelė dalis priklausomų žmonių, kurie ryžtasi tokiai sveikimo kelionei, sugeba pakeisti savo gyvenimus. Viena iš veiksmingiausių gydymo priemonių yra „Minesotos programa“, kur apibendrinta anoniminių alkoholikų judėjimo patirtis. Praktiškai kiekviename didesniame Lietuvos mieste yra priklausomybių centras, kuriame dirbama pagal šią programą. Ten vyksta ir visokių paskaitų, psichologinių užsiėmimų. Čia priklausomas žmogus sužino svarbiausius dalykus apie savo ligą.

Tikrai galima pasveikti. Aš asmeniškai pažįstu žmonių, kurie po ilgo vartojimo ryžosi keistis, ir jiems tai pavyko, jiems dabar 50 ar 55 metų, ir jie man sako: „Žinote, aš jaučiuosi gerai, dar niekada gyvenime taip nesijaučiau.“ Kai viliasi, kad galima visai pasveikti, ir po to vėl saikingai vartoti kvaišalus, tačiau tai iliuzija. Jeigu patapai priklausomas, tai niekada gyvenime to neatsikratysi. Nėra tokių būdų, kurie tave išlaisvintų iš priklausomybės visiškai.

Kartais sakoma, kad asmuo, pats neišgyvenęs priklausomybės, to nepatyrė, menkai gali suprasti kitus. Kokia Jūsų nuomonė?

Man sunku, kažką apie tai pasakyti, kadangi aš pats esu priklausomas. Esu sveikstantis alkoholikas, 13 metų nevartoju alkoholio. Bet galvoju, kad asmenys, kurie nepatyrė šito, taip pat yra naudingi ir reikalingi priklausomoms asmenybėms, jie irgi nemažą indėlį įneša į pagalbą. Tačiau sutinku, kad priklausomoms asmenybėms dažniausiai veiksmingiausiai padeda tie asmenys, kurie jau eina sveikimo keliu. Nes sveikimas – tai  pirmiausia praktinė patirtis. Tu negali išmokti iš knygos, ar su psichoterapeutu užsidaręs viename kabinete.

Tai yra istorinis faktas, kaip vienas garsus psichoterapeutas gydė garsų alkoholiką iš Amerikos, ir jiems labai patiko gydymo procesas, bet grįžo pacientas į namus ir po keleto mėnesių vėl grįžo prie alkoholio. Tada jis buvo labai nuliūdęs, labai gerbė ir mylėjo tą savo mokytoją, tai grįžo pas jį atgal. Mokytojas jam atvirai pasakė: „Aš esu bejėgiškas prieš tavo chronišką alkoholinį mąstymą“, o tasai sako: „Mokytojau, ką man daryti?” Tai tas pasaulinio garso psichiatras pasakė: „Aš girdėjau, kad gali padėti tikėjimas, bendruomenės, bandyk ten.“ Tai šis istorinis faktas įrodo, kad ir koks pasaulinio lygio garsus specialistas, psichoterapeutas, psichologas būtų, jis vienas yra bejėgis padėti individualiai pacientui. Pats geriausias padėjimas yra – savitarpio paramos grupės, tai būtent anoniminių alkoholikų grupės.

Kalbino Andrius Navickas