Arestovyčius Vilniuje įspėja: rusai nesikeičia, todėl juos nugalėję ukrainiečiai turi drastišką pasiūlymą

delfi.lt, 2022 09 08

Nugalėsime, nes Rusija nesupranta, kodėl kaunamės. Taip Vilniuje sakė Ukrainos prezidento administracijos vadovo patarėjas Oleksijus Arestovyčius. Minint 508-ąsias pergalės Oršos mūšyje metines, kuomet lietuviai kartu su sąjungininkais laimėjo mūšį prieš Maskvą, nuskambėjo viltys bei ryžtas – sumušti Kremlių galima ir būtina dar kartą, nes to nepadarius Ukrainoje, kiti bus ir lietuviai.

delfi.lt

Į Oršos mūšio 508-osioms metinių minėjimui skirtą konferenciją „Kartu kovoje prieš Maskvos imperializmą: tada ir dabar“ pakviestas O. Arestovyčius neabejotinai tapo pagrindine renginio žvaigžde. Jo dalyvavimas buvo neviešinamas kone iki paskutinės akimirkos.

 

O. Arestovyčiaus pakvietimas į Oršos mūšio minėjimą buvo ir simboliškas: tuomet, 1514 m. būtent daugiatautė LDK kariuomenė, kurioje kovėsi lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai kartu su sąjungininkais lenkais bei samdiniais, vadovaujama Konstantino Ostrogiškio sumušė gausesnę Maskvos kariuomenę.

Tai, kad lietuviams, lenkams, baltarusiams ir ukrainiečiams ir šiandien kyla egzistencinė grėsmė iš Kremliaus nėra joks atsitiktinumas, todėl Lietuvai, Ukrainai, Baltarusijai ir Lenkijai ši istorinė bendros kovos patirtis, anot renginio organizatorių, tebėra aktuali.

 

Vis dėlto istorinis kontekstas nėra vienintelis veiksnys, svarbus istorijos tyrinėtojams ir mėgėjams. Taip, Oršos mūšis vyko prie tos pačios Dniepro upės, prie kurios dabar kaunasi ir ukrainiečiai, stabdydami rusus ar pereidami į kontrpuolimą.

 

„Šiandien ir paveikslas ir karo tikslai yra panašūs. Ukrainos sėkmė šiame kare bus visos Europos sėkmė“, – pažymėjo prof. Valdas Rakutis. Tiesa, viskas yra kur kas sudėtingiau, nes velnias slypi detalėse, apie kurias užsiminė ir pats O. Arestovyčius.

 

Pergalė mūšyje, bet ar kare?

Viena vertus, Lietuvoje Oršos mūšis neretai pristatomas kaip ypač svarbi pergalė, kuri „padėjo stabilizuoti padėtį rytuose, o Lietuva – tuometinė LDK įtvirtino savo poziciją, kaip Vakarų civilizacijos gynybos bastionas“.

 

Iš tikrųjų Lietuva tiesiog tesugebėjo pristabdyti augančios Maskvos galios veržimasi į Vakarus, panaikinti realų pavojų savo žemėms, galbūt netgi Vilniui, išlikti, nepaisant išdavysčių, netikėto pirmojo smūgio. Bet karas nebuvo laimėtas – Maskva pasiekė vieną pagrindinių savo tikslų anuomet. Panašią egzistencinę kovą šiuo metu kariaujanti Ukraina sugebėjo, kaip LDK Oršoje atmušti pirmąjį smūgį. Bet ar Ukraina, kitaip, nei LDK XVI a. pradžioje, gali laimėti karą su Maskva?

Karas Ukrainoje jau parodė: Rusija nėra nenugalima, kaip nebuvo ir Maskva XVI a., nepaisant savo galios ir ambicijų. Ukrainiečiai ne tik atsilaikė, bet ir sugebėjo pakeisti karo eigą, perimti iniciatyvą į savo pusę ir būtent šiomis dienomis vaizdai iš fronto primena garsųjį Oršos mūšio paveikslą – bėgantys, skęstantys, panikos ir siaubo apimti rusų kariai, masiškai pasiduoda į nelaisvę arba žūva.

Kaip ir LDK 1514-ųjų rugsėjį, taip ir ukrainiečiai 2022-ųjų rugsėjį keliasi per upes patys, gabena moderniausią artileriją ir ja triuškina rusų pajėgas – nuo garsiųjų HIMARS iki vokiškų savaeigių PzH2000 ar amerikietiškų haubicų M777, kurių naudojami „Excalibur“ šaudmenys gali ypač taikliai iš didelio atstumo daužyti svarbius rusų taikinius.

 

Kodėl ukrainiečiai atsilaikė ir laimės

O. Arestovyčiaus pagrindinis pranešimas „Kas nulėmė ukrainiečių valią nepasiduoti ir priešintis Rusijos agresijai“ buvo trumpas, bet su aiškia mintimi: rusai nėra neįveikiami, Ukrainai tereikia dvigubai daugiau ginklų, nei turi dabar.

 

„Mes žinome pergalės receptą. Dabar situacija tokia pati, kaip ir prieš 500 metų. Rusai galvoja geopolitiškai, jų kampanijos tikslas – užimti visą Rytų Europą. Tai, kaip Zbygniewas Brzezynskis sakė apie Ukrainą – su ja Rusija yra imperija, be jos Rusija yra niekas. Todėl pradinis Kremliaus tikslas buvo Ukraina, jos ištekliai, o tada ataka prieš kitas Rytų Europos šalis, įskaitant ir Lietuvą“, – sakė O. Arestovyčius.

 

Jo manymu, Ukraina gali laimėti šį karą vien jau todėl, kad įrodė tai galinti padaryti. Rusai, anot O. Arestovyčiaus nuo pirmos karo dienos elgėsi ir toliau elgiasi kvailai.

 

„Rusai padarė daug klaidų, bet pagrindinė – jie mūsų nesupranta. Jie mus pažįsta, bet nesupranta. Ukrainiečiai surengė dvi revoliucijas prieš savo valdžią ir jei jau mes sukylame prieš savus, ko rusai tikėjosi atėję čia mus pavergti?“, – teigė V. Zelenskio patarėjas.

Kaip pavyzdį jis pateikė Donecko oro uosto gynybą 2014-2015 metais, kai rusai nesugebėjo ilgą laiką užimti šio strategiškai svarbaus objekto, kol jis prarado savo strateginę reikšmę.

 

„Kitas dalykas – mūsų saviorganizacija. Kai prasidėjo karas, daugeliui žmonių išdalijome 100 tūkst. automatų ir jie pradėjo be įsakymų šaudyti į rusus be įsakymų. Rusai buvo šokiruoti, jie to nesitikėjo“, – sakė O. Arestyvyčius, išskyręs Ukrainos rusakalbius, kurie taip pat aršiai priešinasi Rusijos agresijai.

 

„Aš pats esu rusakalbis, bet jie manęs nesupranta, jie nesupranta politinės Ukrainos kultūros. Taip buvo ir prieš 500 metų. Jie mano, kad jie turi teisę atimti šias žemes, jų žmones, nes tai Riurikaičių dinastijos žemės, bet taip nėra. Prieš 500 metų pasirinkome kautis prieš Maskvą. Ir bijau, kad jei nelaimėsime, per artimiausius 50 metų niekas nepasikeis, nes rusai nesikeičia“, – pažymėjo O. Arestovyčius.

 

Tiesa, paklaustas apie tai, kodėl Ukraina kone iki paskutinės minutės neigė galimo karo grėsmę ir tuo erzino sąjungininkus, pašnekovas tikino, kad likus kelioms dienoms iki karo netrūko svarstymų, kokie galimi scenarijai.

Vis dėlto, primintas, kad Ukraina buvo ne kartą įspėta dėl artėjančios invazijos, netgi pasidalinta detalėmis apie rusų planą užimti Hostomelio oro uostą, bet ukrainiečiai nepasirengė atremti šios atakos, laikinai prarado oro uostą, O. Arestovyčius pabrėžė, jog suprasti priešą ir tai, ką jis planuoja – skirtingi dalykai.

 

Jis pateikė kitą pavyzdį – Jom Kipuro kare 1973 metais izraeliečiai suprato savo priešus, bet klaidingai interpretavo, ką jie ketina daryti – ne užkariauti visą Izraelį, o pulti tik keliomis kryptimis su ribotais tikslais. Rusija, anot O. Arestovyčiaus pasielgė priešingai – puolė ypač plačiu frontu, visomis įmanomomis kryptimis, netgi ten, kur žinojo, kad nieko negalės padaryti. Ir nors dalis ukrainiečių žvalgybininkų įspėjo apie tokį scenarijų, jis pasirodė pernelyg kvailas – negi rusai tokie kvaili?

 

„Ar mes padarėme klaidą? Nežinau. Bet viena aišku: rusai neturėjo tiek pajėgų, kad galėtų užimti viską – jie puolė Brovarus netoli Kyjivo, žinodami, kad neturi pakankamai pajėgų, bet puolė ir darė kitų kvailų dalykų, kaip Hostomelyje arba per siaurą miškingą kelią paleisdama ilgą šarvuotųjų pajėgų koloną – mūsų kariai tiesiog negalėjo į ją nepataikyti“, – šyptelėjo Ukrainos prezidento administracijos vadovo patarėjas.

 

Užsiminė ir apie išdavystes ir rusų branduolinį ginklą

Kitas svarbus klausimas, kuris jungia Oršos mūšį bei 1512-1522-ųjų karą su karu Ukrainoje – išdavystė. Prieš penkis šimtmečius LDK išdavęs ambicingasis didikas Mykolas Glinskis karo metu perėjo į Maskvos pusę ir buvo vienas svarbiausių žmonių, lėmusių Smolensko – rusų tikslo praradimą.

„M. Glinskis buvo labai svarbus žmogus LDK ir jo išdavystė buvo tikra katastrofa“, – konferencijoje kalbėjo prof. Valdas Rakutis.

 

Šiemet didžiausi rusų paistūmėjimai Chersono fronte ir šio miesto užgrobimas taip pat gali būti susijęs su išdavystėmis.

Apie tai yra užsiminęs ir pats Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, kuris atskleidė, jog įtarimai dėl išdavysčių krito šimtams ukrainiečių, o rimti klausimai kilo ir atleistam Ukrianos žvalgybos vadui Ivanui Bakanovui, kuris nesusitvarkė su užduotimi reformuoti ukrainiečių žvalgybą.

 

„Mes supratome pavojus Chersonui prieš karą, o kai jis prasidėjo, ten žuvo visas mūsų jūrų pėstininkų batalionas, be to, kaip žinote, buvo ir išdavikų“, – sakė O. Arestovyčius.

 

Vis dėlto jis dar kartą pakartojo, kad Ukraina ne tik gali, bet ir turi laimėti šį karą. O po jo didžiausi pokyčiai lauktų pačios Rusijos.

 

„Rusijai reikia duoti vieną galimybę tapti liberalia šalimi, bet ją reikia demilitarizuoti ir atimti branduolinius ginklus“, – Vilniuje pažymėjo O. Arestovyčius.