Legendinis Naujasis arsenalas užveria duris rekonstrukcijai

lnm.lt, 2023 06 22

Lietuvos nacionaliniam muziejui priklausantis Naujasis arsenalas turi ilgą istoriją, siekiančią dar XVI amžių. Tuomet jis buvo privati Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto rezidencija. Legenda byloja, kad šią prabangią rezidenciją, sodą ir tvenkinius su gulbėmis valdovas Žygimantas Augustas pastatė norėdamas prisimeilinti savo mylimajai, būsimai žmonai Barborai Radvilaitei. Vėliau dėl istorinių aplinkybių jo paskirtis vis keitėsi, kol galiausiai – 1968-aisiais – tapo atviras lankytojams. Šių metų liepos 3 dieną Naujasis arsenalas užsidaro rekonstrukcijai.

lnm.lt

Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijose pristatoma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, permainų vilčių kupinas XIX amžius ir etnografija. Ekspozicijos pradžia lankytoją tarsi nukelia į Vilniaus senienų muziejų (1855–1915), kurio pagrindu vėliau buvo įkurtas Lietuvos nacionalinis muziejus. Autentiški Senienų muziejaus eksponatai ir to meto vitrinos sukuria vienintelę tokią Lietuvoje „muziejaus muziejuje“ atmosferą.

 

Prieš užveriant duris rekonstrukcijai, prisiminimais pasidalijo ilgametės LNM darbuotojos, o generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė papasakojo apie ateities planus.

 

Kokie atsiminimai sugrįžta apie šio padalinio gyvenimą?

Numizmatikos skyriaus vedėja Dalia Grimalauskaitė: Buvo laikai, kai bėgau iš pamokų, kad galėčiau dar kartą pamatyti trobas, saksoniško porceliano liustras bei tarpukario daiktelius. Tai be galo turtinga ir įdomi Lietuvos istorijos ekspozicija, kurią buvo galima tyrinėti valandų valandas.

 

Naujasis arsenalas buvo patogioje vietoje, jame veikė daug parodų, o ir pati ekspozicija buvo ne vienam apsilankymui, tad į Numizmatikos skyrių (įsikūrusį Naujajame arsenale ir ten veikusį trisdešimt metų) užsukdavo rimti kolekcininkai – Zenonas Pažarauskas, Zigfridas Jankauskas, Aleksandras Kubilas, Bronius Žaliauskas, Vladimiras Kakoškinas; iš jų sėmėmės ir informacijos, ir patirties, kurių nemokė jokiuose universitetuose ar kursuose.

 

Prisimenu ir plačias palanges, ant kurių buvo galima gulėti ir žiūrėti į buvusį prieš muziejų fontaną su gėlynu… Buvo daug lankytojų iš Sovietų Sąjungos glūdumos, kartais ištisi jų atvykdavo traukiniai. Gidėms ir salių prižiūrėtojoms kartais tekdavo pamokyti kultūringai elgtis, paprašyti: „snimite pyžyki – vy v muzeje“ (pyžyk – rusiška kailinė kepurė, dažnai reiškianti „nebiedno ir prie blato“ statusą). Gidėms per dieną tekdavo pravesti begalę ekskursijų, po kurių ir balsas užkimdavo, ir galva svaigdavo. O kur dar sutartys su kolūkiais ir rajonų mokyklomis, į kurias pačios važiuodavo…

 

Senosios istorijos ekspozicijų skyriaus vyriausioji edukatorė, buvusi Edukacijų skyriaus vedėja Birutė Kazlauskienė: Per dvidešimt mano darbo metų buvo visko, bet kai laikas prabėga, išlieka tik geri prisiminimai – vaikų klegesys, mokytojų džiaugsmas. Gaila dabartinės nuolatinės ekspozicijos, nes ji regis iš naujo pražysta ir atsiskleidžia, kai ją kitaip pamato jaunoji karta. Tiek metų dirbu, bet vis pasitaiko staiga pamatyti kažką tokio, ko anksčiau nepastebėjau. Jausmai dviprasmiški. Tačiau viskas juda į priekį. Juk šiuolaikiniam žmogui klasikinės ekspozicijos jau nebepakanka, o mes gyvename ir dirbame ne tik šiandienai, bet ir būsimam lankytojui, kuris galėtų atrasti santykį su mūsų istorija. Klasikinis eksponavimas gal ir nepadeda sukurti konteksto, jam reikalingas pasakotojas, kuris jį prakalbintų, tačiau tikri eksponatai vis tiek labai populiarūs.

 

Kokios įsimintiniausios ar linksmiausios / liūdniausios akimirkos yra įstrigusios atmintyje?

Dalia Grimalauskaitė: Per pietų pertraukas rūsyje su kolegomis žaisdavome stalo tenisą. Kartu su Ikonografijos ir Masinio darbo skyrių darbuotojomis laukdavome iš „Glavlito“ kokio nors piliečio, turėdavusio patikrinti, ar būsimoje parodoje nėra kokių „buržuazinio nacionalizmo“ apraiškų ar eksponatų su lietuviška heraldika… O štai per ekonominę blokadą gavome produktų siuntą iš Lenkijos kolegų… Buvo metas, kai ruošėmės potvyniui, todėl pakavome ir kėlėme į palėpę eksponatus… Rašėme skyriaus dienoraštį… Turėjome ant skyriaus kabineto durų pasikabinę karikatūrą „Numismatas“ (paaukojimo prašantis vyras su kepure ištiestoje rankoje) ir apačioje prisegę voką. Visi nustebome, kai po kurio laiko voke radome popierinį rublį! Aišku, mūsų draugė budėtoja „išdavė“, kad paslaptingasis donatorius buvo direktorė.

 

Birutė Kazlauskienė: Kartą prieina aukštaūgis mokinys ir sako: „Jei visos tokios pamokos būtų – mylėčiau istoriją“… Visko per tuos metus buvo, bet lieka tik trys žodžiai: buvo, yra, bus. Aišku, kai nuolat dirbi su žmonėmis, būna visko. Jei ateina kažko piktas ar nepatenkintas lankytojas, pirmiausia kliūva kasininkėms ir mums, edukatorėms. Tai žolė nežalia, tai dar kažkas… Tačiau visiems neįtiksi, dėl kiekvieno žmogaus parodos ar ekspozicijos nerengsi. Norėtųsi, kad nauja ekspozicija turėtų ir žvilgsnį į priekį, kad nepasiklystų eksponatai. Tuomet ir edukatoriai padės lankytojui rasti santykį su eksponatais. Juk svarbiau ne sausos datos, ne kalbėjimas per statistiką, o per kažkurios svarbios istorinės asmenybės asmeninę istoriją. Moksleivis ar šiaip jaunas žmogus turi žinoti ne tik datą, pavyzdžiui, Vasario 16 d., bet ir sugebėti atsakyti, kodėl mums jos reikėjo. Atviras muziejus turi atliepti žmonių lūkesčius, suvokti, kad darome ir keičiamės ne tik dėl dabartinio žmogaus, bet ir dėl tų, kurie gyvens po mūsų, o muziejus savo fonduose turi daug tikrai įdomių eksponatų.

 

Kas Lietuvos nacionaliniam muziejui yra Naujasis arsenalas?

Dalia Grimalauskaitė: Naujasis arsenalas – muziejaus širdis ir atmintis, kaip Lizdeika iš grafo Tiškevičiaus iškelto lizdo aiškinantis mūsų tautos sapnus ir reginius.

 

Birutė Kazlauskienė: Kad ir kas būtų, Naujasis arsenalas visada liks muziejaus branduoliu. Jame turi būti pasakojama valstybės, kultūros istorija.

 

Kas laukia?

Muziejaus generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė sako, kad ilgą laiką Naujasis arsenalas buvo tapatinamas su visu Lietuvos nacionaliniu muziejumi, tačiau realybė tokia, kad padalinių yra vienuolika (greitu metu dar atsidarys Naujojo arsenalo kieme esantis restauruotas Pilininko namas). Visi jie pasakoja apie istoriją ir kultūrą skirtingais pjūviais, apie skirtingus etapus ir turi skirtingus veidus.

 

„Šiandien muziejaus lankytojai reiklūs ir dėl jų muziejus stengiasi keistis – aktualiai pristatyti praeitį, kad lengviau suprastume save šiandien. Atėjo laikas atnaujinti ir Naująjį arsenalą. Pastato būklė yra labai prasta, nebegalime jame toliau eksponuoti vertingų eksponatų. Siekiame, kad šiame padalinyje, kaip ir visame muziejuje, jaukiai jaustųsi kiekvienas. Naujoji ekspozicija bus skirta Lietuvos istorijai, ji ieškos dialogo tarp turinčiųjų skirtingus požiūrius, – juk tik taip galime sugyventi. Tam pasitelkiami nauji ekspozicijos kūrimo būdai, bendradarbiaujama su specialistais iš Lietuvos ir užsienio. Atsinaujinęs Naujasis arsenalas, tikiu, atlieps visuomenės lūkesčius ir džiugins visų kartų ir visų patirčių lankytojus“, – priduria R. Kačkutė.