Sausio 13-oji: SSRS respublikų ir viso pasaulio reakcijos

Aukojamos šventos mišios už žuvusius Sausio 13-ąją (KAM arch. nuotr.)

Sausio 13-osios aukos nebuvo bergždžios – jas įamžino ne vien ant kojų besistojančios Lietuvos valstybės veiksmai, bet ir 1991 metais pasipylę užsienio valstybių užuojautos pareiškimai bei konkretūs veiksmai, stiprinę dvišalius santykius. Tai, kad 1991 metų vasario 11 dieną Lietuvos nepriklausomybę pirmoji iš nepriklausomų valstybių pripažino Islandija, buvo ne atsitiktinumas, o vienas iš Sausio 13-osios padarinių.

Nemažai apie 1990 metų sausio įvykius ir jų poveikį Lietuvos tarptautiniam pripažinimui gali papasakoti istoriniai dokumentai, skelbiami Seimo interneto svetainėje.

Iš jų sužinome, kad vienos pirmųjų, neskaitant panašioje padėtyje buvusių Latvijos ir Estijos, reikšti užuojautą Lietuvai skubėjo kitos sąjunginės SSRS respublikos, anksčiau patyrusios neigiamą „blogio imperijos“ byrėjimo poveikį. Neatsitiktinai Lietuvos tragedija sujaudino Gruzijos, kurios gyventojai dar 1989 metų balandį Tbilisyje buvo tapę brutalaus sovietinės armijos susidorojimo aukomis, politikus.

„Visa Gruzija gedi kartu su lietuvių tauta. Sunkus ir erškėčiais nuklotas kelias į laisvę, tačiau nėra jėgos, kuri galėtų palaužti lietuvių ir gruzinų tautų valią siekti laisvės ir nepriklausomybės. Tesaugo mus Dievas“, – skelbė tuometinio Gruzijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Zviado Gamsachurdijos 1991 metų sausio 14 dienos telegrama.

Tą pačią dieną Vilnių, gedintį žudynių prie TV bokšto aukų, pasiekė ir Moldovos Aukščiausiosios Tarybos pareiškimas, kuriame sovietų armijos veiksmai įvardijami kaip „intervencija, grubus pasikėsinimas į suverenios Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir bandymas sugniuždyti kitų sąjunginių respublikų suvereniteto siekį“. Moldova, pati formaliai būdama SSRS sudėtyje, Lietuvos nepriklausomybę buvo pripažinusi dar 1990 metų gegužės 31 dieną.

„SSRS vadovybės nurodymas papildomai dislokuoti desantines pajėgas septynių respublikų teritorijoje priverstinio šauktinių įtraukimo į sovietinę armiją pretekstu turi vieną tikslą – pasmaugti demokratizacijos ir nacionalinio visos SSRS tautų atgimimo procesus“, – rašė susirūpinę moldavai, tuo metu sprendę rimtą problemą, kaip išlaikyti separatistinio judėjimo apimto Padniestrės regiono kontrolę.

O štai į konfliktą su Azerbaidžanu dėl Kalnų Karabacho kontrolės įsitraukusi Armėnija 1991 metų sausio 17 dienos telegramoje pabrėžė, kad „įvykiai Vilniuje yra logiška pasekmė požiūrio, kuris yra reiškiamas Kalnų Karabacho apsisprendimo teisės atžvilgiu“. Jerevanas, siekęs, kad Maskva padėtų Kalnų Karabachui atsiskirti nuo Azerbaidžano, bandė įvykius Lietuvoje panaudoti savo reikmėms, tačiau išreiškė viltį, kad „protas galiausiai triumfuos ir prasidėję demokratiniai judėjimai pasieks savo tikslus“.

Jelcino žodis

Svarbų vaidmenį 1990 metų sausį atliko tuometinis Rusijos sovietų federacinės socialistinės respublikos (RSFSR) Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Borisas Jelcinas. Siekdamas atsverti visai SSRS vadovavusio Michailo Gorbačiovo įtaką, B. Jelcinas ryžtingai stojo Lietuvos, Latvijos ir Estijos pusėn. Viešėdamas Taline, jis sausio 13 dieną viešai kreipėsi į sovietinės armijos kariškius, perspėdamas, kad šie nesiimtų neteisėtų veiksmų prieš „taikius civilius gyventojus, ginančius savo demokratinius iškovojimus“.

„Prieš eidami šturmuoti civilių objektų Pabaltijo žemėje, prisiminkite savo gimtinės židinį, savo Respublikos dabartį ir ateitį, savo tautą. Prievarta prieš įstatymą, prieš Pabaltijo tautas pagimdys rimtus krizės reiškinius ir pačioje Rusijoje, ir Rusijos gyventojų, gyvenančių kitose respublikose, padėtyje, – teigė B. Jelcinas savo kreipimesi į „kareivius, seržantus ir karininkus. – Vykdydami įsakymą šturmuoti civilius objektus ir panaudoti ginklą prieš civilius gyventojus, Jūs tampate įrankiu tamsių reakcijos jėgų rankose.“

Pirmosiomis dienomis po žudynių Vilniuje, didžiuosiuose Rusijos miestuose buvo rengiamos šimtatūkstantinės protesto demonstracijos, kurių dalyviai reikalavo nutraukti kraujo praliejimą ir patenkinti Baltijos šalių laisvės troškimą. Tuo metu pasipiktinimas dėl Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje liejamo kraujo, kaip ir nusivylimas dėl neefektyvaus SSRS valdymo, buvo apėmęs visą Rusijos demokratų stovyklą.

Todėl nieko nuostabaus, kad 1991 metų liepos 29 dieną pasirašyta Lietuvos ir Rusijos sutartis pripažino būtinybę panaikinti 1940 metų aneksijos padarinius. Per rugpjūčio mėnesio pučą Maskvoje jau Lietuva palaikė B. Jelcino pastangas atsilaikyti prieš senojo režimo šalininkus, o šis atsilygino oficialiai pripažinęs Lietuvos nepriklausomybę. Galutinė Rusijos prezidento pergalė atvedė prie 1991 metų gruodžio 8 dienos Belovežo susitarimo, kuris formaliai užbaigė SSRS egzistavimą.

Vakarai praregėjo

Kitas svarbus sausio 13-osios įvykių padarinys – Vakarų šalyse pagaliau išryškėjęs suvokimas, kad galutinis Lietuvos, kaip ir kitų sąjunginių SSRS respublikų, atsiskyrimas gali būti tik laiko klausimas. Jau sausio 13 dieną Danijos parlamento pirmininkas H. P. Clausenas išreiškė paramą Lietuvai ir susižavėjimą dėl to, kad „Lietuvos žmonės ir demokratiškai išrinktas parlamentas išlaiko pagarbą laisvės ir demokratijos principams brutalios karinės prievartos akivaizdoje“.

Sausio 20 dieną į Vilnių atvykęs Islandijos užsienio reikalų ministras Jonas Baldvinas Hannibalssonas susitiko su Aukščiausiosios Tarybos pirmininku Landsbergiu ir viešai pareiškė, kad jo šalis svarsto apie galimybę atkurti diplomatinius santykius su Lietuva. Sausio 24 dieną Islandijos premjeras Steingrimuras Hermannssonas V. Landsbergiui adresuotame laiške teigė, kad jo šalis stengsis atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį į tai, kas vyksta trijose Baltijos šalyse, ir pasidžiaugė, kad ankstesnis diplomatinis spaudimas padėjo pristabdyti sovietų agresiją.

Intensyvus dviejų šalių pareigūnų bendravimas tęsėsi ir toliau, kol galiausiai pavyko pasiekti susitarimą. Vasario 12-ąją Vilnių pasiekė Islandijos užsienio reikalų ministerijos telegrama apie šalies parlamento Altingo nutarimą dieną prieš tai pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, remiantis analogišku 1922 metų sprendimu. Tuo pačiu buvo išreikštas noras „kiek įmanoma greičiau užmegzti diplomatinius ryšius su Lietuva“. SSRS į tai atsakė protesto nota ir atšaukė iš Reikjaviko savo ambasadorių, tačiau nesugebėjo įbauginti vos kiek daugiau nei 300 tūkst. gyventojų turinčios NATO valstybės.

JAV ir kitos didžiosios Vakarų valstybės Lietuvos nepriklausomybę pripažino tik po rugpjūčio mėnesio pučo nesėkmės, kai pasidarė aišku, kad SSRS žlugimas nebeišvengiamas. Jų atsargumą galima suprasti – tuo metu sprendėsi ne vien Lietuvos, Latvijos ir Estijos, bet ir viso pasaulio likimas. Bene daugiausiai nerimo kėlė tai, kad pernelyg staigus SSRS žlugimas gali sukelti gausybę karinių žlugimų, o milžiniškos masinio naikinimo ginklų atsargos – pakliūti į nusikaltėlių ar nenuspėjamų karo vadų rankas.

Laimei, blogiausias scenarijus neišsipildė, o pirminį vakariečių skepticizmą netrukus pakeitė nuoširdi parama, Lietuvai siekiant euroatlantinės integracijos.