Vytautas Juozapaitis. 1991. Sausio 13-oji. Kai mes tapome laisvi

Vytautas Juozapaitis

Vytautas Juozapaitis

Zenekos nuotr.

www.bernardinai.lt Vytautas Juozapaitis

Sakoma, kad laikas išgydo visas žaizdas... Bet ar tikrai visas žaizdas ir skaudulius reikia gydyti? O gal verčiau derėtų pamiršti  skriaudas ir leisti augti naujajai kartai taikos ir meilės apsuptyje, nekvaršinant galvos dėl kažkieno kažkada pralieto kraujo, kentėtų šalčio ir bado, išgyvenusių pažeminimo ir prievartos kančias? Ar yra ta riba, kai galime drąsiai brėžti brūkšnį ir pasakyti – nuo šiol bus viskas kitaip?

1941-ieji, birželio 14-osios ankstyvas rytas... Tai buvo riba, kai į mano senelio Radviliškio savivaldybės sekretoriaus Petro Juozapaičio nuomojamo namo Dariaus ir Girėno gatvėje duris pasibeldė NKVD-istai  ir pranešė baisią žinią  – dabar viskas bus kitaip.

 

Ir iš tiesų jie užbraukė brūkšnį, už kurio prasidėjo kitas gyvenimas. Tiksliau, už kurio baigėsi šiltas, jaukus, laimingos ir taikios šeimos gyvenimas. Su šaknimis išrautas šeimos tėvas – ąžuolas virto Rešotų lageriuose, o liauna ir palikta likimo valiai dviejų mažų vaikų mama ištremta nebūtin ir užmarštin...

Ši istorija tikrai nėra unikali ir bemaž kiekvienoje šeimoje yra liudininkų, menančių tuos siurrealistinius laikus, kai nė vienas sveiko proto ir sąžinės vedamas žmogus negalėjo paaiškinti tokių veiksmų priežasčių ir tikslų.

Tačiau gali kilti klausimas: o kas gi bendro tarp mano asmeninės šeimos tragedijos, įvykusios prieš daugiau nei septynias dešimtis metų, ir Sausio 13-osios? Kas sieja keturiasdešimt pirmųjų vasaros ir devyniasdešimt pirmųjų žiemos nakties įvykius?

Blogio ir prievartos šaltinis, štai kas. Ant išžudytų žmonių kaulų ir pralieto nekalto kraujo sukurtos ideologijos pranašų ir jų pasiekėjų skleidžiamas  melas bei nebaudžiama prievarta beginklių, taikių, gerumo ir tiesos trokštančių savo tėvynės sūnų ir dukterų atžvilgiu.

Tąsyk atrodė, kad Viltis mirė kartu su artimiausiais ir brangiausiais žmonėmis, kurių daugumos kapai liko neaprėpiamose blogio ir prievartos imperijos platybėse.

Prabėgo dešimtmečiai. Netiesos, apgavysčių, vertybių ir praeities išniekinimo metai, kai ir toliau tą lemtingą brūkšnį užbrėžę, ar jų palikuonys mėgino trinti mūsų atmintį, idant pamirštume ne tik savo virtusių ąžuolų istoriją, bet atsisakytume savigarbos bei paklustume prievartautojų valiai...

Ir štai, praėjus 1990-ųjų Kovo 11-osios džiaugsmingai euforijai, išaušo 1991-ųjų sausio 13-osios rytas, kai tauta, po penkiasdešimties metų kančių ir patyčių, stojo ties nauja riba, už kurios atsivėrė viltis atgauti savo laisvę ir orumą. Ir mums pavyko! Mes peržengėme tą nematomą, bet labai svarbią psichologinę demarkacijos liniją, skiriančią pažemintąjį nuo bedievio svetimšalio, kuris savo kirziniais, dar nuo Tbilisio taikių aukų kraujo nenudžiūvusiais  batais ir toliau niekino mūsų protėvių žemę.

Tą naktį mums buvo lemta patirti Žmogaus didybės jausmą, suvokus, kad jis įmanomas tik Tautos vienybės akivaizdoje. Deja, trys gyvybės žiedai, spontaniškai rankų sujungta grandine apjuosę Televizijos bokštą nesustabdė mirtį nešančio monstro, pasiglemžusio mūsų brolių ir sesės nekaltas gyvybes. Iki dantų ginkluoti ir šarvuoti antžmogiai buvo stipresni fiziškai. Tačiau toji skaudi auka ir kiekvieno mūsų ryžtas padarė stebuklą: žvėrys atsitraukė.

Jie atsitraukė, nes nesitikėjo tokio jiems nepažįstamo ir niekada nepatirto atsako: laisvės gynėjai, suvokdami visą realų pavojų gyvybei, sąmoningai rinkosi ne nugalėto vergo dalią, bet savo ir savo vaikų laisvę. Komunistinio fašizmo ideologijos užnuodyti  beveidžiai ir bedvasiai saldofonai (nuo žodžio soldat (rus) – kareivis) sustojo. Ne todėl, kad išsigando... Ir ne todėl, kad susigėdo... Paprasčiausiai jie neįvertino tos begaliniai stiprios dvasios jėgos, kurią tauta įgavo susivienijusi ties istorijos ir ateities, šviesos ir tamsos, meilės ir neapykantos, mirties ir gyvenimo riba, už kurios, pasidavus, ateitų nebūtis... Jie neįvertino, kad pati didžiausia ir stipriausia kariuomenė yra beginklė tauta, kuri,  suvienijusi širdis ir protus, tampa nenugalima.

Prabėgo 22 metai. Užaugo dukros, jau susikalbame su anūkėmis... Lyg ir viskas teka sava ramaus ir užtikrinto gyvenimo vaga. Tačiau Sausio 13-osios nakties jausmas niekur nedingo. Nerimo ir sėlinančio pavojaus... Tik tas monstras nebežvangina ginklais ir nedrįsta (kol kas) šaudyti į beginklius mūsų valstybės vaikus.  Jis gerai išmoko pamoką ir... nusitaikė į patį svarbiausią mūsų jėgos šaltinį – vienybę. Jis užsimojo nužudyti tautos dvasią jos pačios rankomis...

Nepasotinamas ir ištroškęs ašarų ir kraujo galvažudys, nelyginant užveisęs vėžines ląsteles, kurios, nesuvokdamos savo pačių pražūtingo likimo, mėgina užkrėsti dar sveiko mūsų tautos kūno dalis. Medikai paprastai tokius patologinius darinius pašalina chirurginiu būdu. Tačiau tai, ko gero, per daug skausminga, ar net pavojinga, nes galimas ir sveikos ląstelės pašalinimo pavojus...

Tad, belieka tikėtis ir laukti paties organizmo atmetimo reakcijos, kuomet jis, ligos akivaizdoje priėjęs krizinę ribą, atsikrato jį kamuojančių ligos simptomų.

Mes išgyvenome šmeižtą,  persekiojimą, išdavystes, tremtį ir ilgą kelią namo. Mes iškentėme nepriteklius ir ekonominį diskomfortą. Mums užteko savigarbos ir orumo pakilti iš nebūties, mes radome  stiprybės bei išminties ir privertėme mirtinai pavojingą grobuonį pasitraukti. Ir visa tai – Sausio 13-osios dėka, kuri, buvusi užkoduota  dar mūsų protėvių pasąmonėje, 1991-aisiais tapo kūnu ir amžiams buvo įrašyta į mūsų Tautos ir valstybės istoriją kaip neišardomos dvasios vienybės simbolis, kurio atminimas taps mūsų savasties išlikimo garantu.

Sausio 13-oji – mūsų Pergalės ir vienybės diena – kruvina žaizda, kurios pamiršti neturime teisės, jeigu nenorime, kad vieną naktį pasibelstų NKVD-istų palikuonys ir nuspręstų  mūsų ir mūsų vaikų  likimus.

Deja, mano senelis tos dienos nesulaukė. Kaip ir nesulaukė tūkstančiai didžiavyrių, padėjusių savo galvas už tai, kad ta diena išauštų... Tačiau esu tikras, kad iš aukštybių jie stebi mus ir didžiuojasi... Didžiuojasi mūsų ryžtu ir drąsa, leidusia Lietuvai sausio tryliktąją peržengti tą ribą ir tvirtai pasakyti – bus taip, kaip mes nusprendėme.

Deja, keturiolika taikių karių, tą naktį tapę angelais, nesulaukė tikrosios laisvės dienos. Tačiau  tik jų dėka mes esame šiandien laisvos Lietuvos piliečiai ir iškilmingai pasižadame jų vardus ir padėką jiems nešioti giliai savo širdyse.

Ne, mes nepasikeitėme. Nė vienas mūsų nepripažinsime, kad mylime tėvynę ir laisvę mažiau nei tuomet, prieš septyniasdešimt ar dvi dešimtis metų. Pasikeitė jie... Tie, kurie nori iš mūsų atimti brangiausias mūsų vertybes ir paversti mus bedvasiais mankurtais. Tiksliau – jie nepasikeitė... jie tiesiog pakeitė savo metodiką ir veikimo būdus. Brutalią ir tiesmuką prievartą jie pakeitė į viską apimantį neigimą ir mums šventų faktų ir įvykių bei jų dalyvių išniekinimą. Bet užtat žada leisti prisijungti dujų vamzdį... Jei geri būsim...  Jei pamiršim viską. Ir keturiasdešimtuosius, ir Sausio 13-ąją... Jei pamiršim tuos, kurie paaukojo savo gyvenimus vardan mūsų visų.

Tad visi, kurie tą šventą mums visiems dieną išdrįs prabilti tautos vardu, teatsimena savo priesaikos žodžius: prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai...

Bernardinai.lt