A.Anušauskas. Ar pajėgiame ginti Lietuvos valstybę?

Arvydas Anušauskas

Arvydas Anušauskas

Š. Mažeikos nuotr.

Kai švedų žiniasklaida praneša, kad jų šalis nuo masyvios agresijos būtų ginama tik vieną savaitę, iškyla klausimas: o kiek laiko atsilaikytų Lietuva? Savaitę, dvi dienas, valandą? Atsakymas į šį klausimą nėra toks paprastas. Juk dažnai atsakymą mes siejame tik su savo gynybiniu pajėgumu.

Ką iš tikrųjų galėjo Lietuvos krašto apsauga daryti su sumažėjusiu biudžetu per pastaruosius kelis metus? Išlaikyti esamus pajėgumus, kurti mobilizacinį rezervą (vien ką reiškė rezervo karių apmokymų atnaujinimas po dešimtmečio pertraukos), vykdyti prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus, tobulinti pasirengimą priimti sąjungininkų pajėgas, derinti karinių ir civilinių institucijų sąveiką bei sukurti tam reikalingus įstatymus. Būtent tai ir buvo daroma. Vykstant intensyviai politinei diskusijai, Lietuva teisiškai įtvirtino savo galimybes priimti ir naudotis NATO sąjungininkų karine parama. Reali pasirengimo išraiška – Šiaulių aviacijos bazės infrastruktūros plėtojimas ir pagaliau – įtvirtintas oro policijos misijos ilgalaikis statusas Lietuvoje. Bet tai dar ne viskas.

Kariuomenė tikrai nestovėjo vietoje. Nors Lietuvos ginkluotosios pajėgos solidariai prisiėmė savo krizinę naštą ir negalėjo įgyvendinti kai kurių planų, tačiau buvo ieškoma ir randama galimybių aprūpinti karius, kurie budi nuolatinio parengimo kovinėse grupėse, greitojo reagavimo pajėgose kaip ir kitų šalių kariai. Jų aprūpinimas mums – gyvybinis reikalas. Tačiau dar trūksta prieštankinės ginkluotės, priešlėktuvinės gynybos sistemų, naujesnių šarvuotų transporterių, baigiasi sraigtasparnių naudojimo resursai. Lietuva dar turi oro erdvės stebėjimo ir kontrolės sistemą integruoti į NATO oro gynybos sistemą bei dar penkis metus į tai investuoti. Ir todėl 2012 metais numatyta padidinti šių metų karinį biudžetą 50 mln. Lt. Tačiau tai tik skaičiai, kurie yra patys savaime svarbūs, bet neatsako į klausimą – o kiek visuomenė pasiruošusi ginti savo valstybę? Kiek tai daryti apmokytas kiekvienas pilietis?

Konservatoriai nepasisakė už privalomos karinės tarnybos panaikinimą tam reikiamai nepasiruošus – nepakeitus įstatymų, neskyrus papildomų resursų profesionalios kariuomenės vystymui ir tinkamai nevystant bei neapmokant karo rezervistų.

Juk buvo akivaizdu, kad 2008 metais neparengus reikalingų įstatymų ir prieš ketverius metus sustabdžius šaukimą į privalomą karinę tarnybą bei dėl sumažinto finansavimo nepavyks išvengti nepakankamo karinių vienetų sukomplektavimo, nutrūks nuoseklus rezervo formavimas. Ir vykdant Konstitucinio teismo nutarimą, kad piliečiai turi būti parengti ginti savo valstybę, organizuojami savanoriški būtinieji kariniai mokymai bei nuo 2011 m. vėl organizuotos aktyviojo rezervo karių pratybos. Kaip mes bevertintume ankstesnių valdžių veiksmus krašto apsaugos srityje, bet politinių jėgų sutarimas dėl Lietuvos gynybinių pajėgumo vykdymo buvo surandamas. Be kita ko tai vertė ir verčia daryti Kaliningrado srityje sutelkta karinė grupuotė, kuri savo nuolat stiprinamais puolamaisiais pajėgumais yra rimtas iššūkis kaimynėms.

Ir vis dėlto prisimenant Lietuvos istorijos pavyzdžius, galima drąsiai pasakyti, kad ginkluotosios pajėgos turi būti pasiruošusios bet kada ginti Lietuvos valstybę. Tiek, kiek reikės. O konkreti gynybos trukmė yra spekuliacijų dalykas. Tik tomis karinėmis galimybėmis niekas nesibaigia, nes patys piliečiai savo valstybę gins tiek, kiek manys esant reikalinga. Tai gali užtrukti dešimtmečius, o priemonės – pačios įvairiausios.

Štai lietuviai net pasitraukę iš Lietuvos ne tik prisimindavo Vasario 16-osios šventę, bet ir visomis jiems prieinamomis priemonėmis gynė jos suverenumą, užsienyje likusį okupuotos valstybės turtą. Tai užtruko net pusę amžiaus, bet buvo ne tik išlaikyta valstybingumo idėja, ne tik neleista įteisinti valstybės okupacijos. Buvo išsaugotos ir Lietuvos aukso atsargos, kurios po pusės amžiaus iš visų jas saugojusių valstybių buvo sugrąžintos ir tapo nacionalinės valiutos atkūrimo vienu iš pagrindų. Todėl atsakymas į klausimą, kiek pilietis gins savo valstybę, matyt, yra aiškus – tiek kiek reikės. Net jei tai užtruks dešimtmečius, kol bus atkurtos jos piliečių teisės patiems spręsti savo likimą.

Arvydas Anušauskas