K.Garšva. Mažaraščiai tvarko raštą

Kazimieras Garšva, www.propatria.lt
2013 03 25 11:53
Kultūros ministro sudaryta darbo grupė parengė rekomendacijas dėl šešioliktosios
Vyriausybės 2012–2016 m. programos. Užsimojus „tvarkyti“ daugiausia kalbos
dalykus (valstybinės kalbos egzaminą, vardų, pavardžių, gatvių, vietovardžių ir kitų
dalykų rašybą), į šią grupę nebeįtrauktas nė vienas Valstybinės lietuvių kalbos
komisijos narys, nors būtent ši Komisija, o ne Kultūros ministerija atsakinga už kalbos
tvarkymą ir priežiūrą. Kai Rusijos caras lietuviams rengė naują raštą, į pagalbą
pasikvietė ir kalbininką – lietuviškai pramokusį Palenkės vaivadijos lenką Stanislavą
Mikuckį, o Nepriklausomos demokratinės Respublikos raštui tvarkyti, pasirodo, nė
vieno kalbininko nebereikia.
Rekomendacijose liko per 30 skyrybos, rašybos, gramatikos, stiliaus klaidų. Ar tai labai kultūringa? Ar dėl to reikia ir
iki gyvos galvos „užtikrinti asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, teisę lengvatinėmis sąlygomis laikyti
valstybinės kalbos egzaminą“?
Dėl didžiulio Lenkijos kai kurių valdininkų, autonomininkų spaudimo pirmiausia trokštama sulenkinti dažniau vartojamą
valstybinės kalbos dalį – vardyną. Kad būtų paprasčiau, nė viena valdžia į vardyno specialistus nesikreipė, o jų
pastabas nuleidžia negirdomis.
Diskusija vyksta ne dėl lenkų pavardžių rašybos, o dėl mūsų abėcėlės. Lietuva nereikalauja keisti lenkų kalbos
abėcėlės, autentiškai rašyti baltiškas pavardes etninėse lietuvių žemėse, vietovardžius, o daliai lenkų tebeatrodo,
kad Lietuva – jos pakraštys, kur tebeveikia Lenkijos įstatymai. Dalis Lietuvos ministrų, žurnalistų, „politologų“
darbuojasi geriau net už Lenkijos įtakos agentus. Jie tiek netiesiogiai prievartavo vieną Valstybinės lietuvių kalbos
pirmininkę (tik ne A. Rosiną, kurį mažaraščiai vadina italu Rosiniu), kad ta buvo priversta sutikti, jog „vardų ir pavardžių
rašymas – tai ne lingvistinis, o politinis klausimas“, kurį gali tvarkyti vieni kosmopolitai ir kalbininkų šantažuotojai.
Norėdami atsikratyti kalbininkų „globos“, kalbotyros diletantai paskelbė, „kad asmenvardžiai nereiškia sąvokų ir neturi
leksinės reikšmės“. Iš tikro tikriniai žodžiai, kaip ir bendriniai žodžiai, paklūsta kalbos fonetikai, morfologijai, rašybai,
turi savo motyvaciją, o kilę iš pravardžių pavardės – ir buvusią leksinę reikšmę. „Išblaškius dūmų uždangą, tyčia
paleistą pridengti atakai prieš pavardžių lietuviškumą ir galutinai įsitikinus, kad pavardės gali priklausyti tik kalbai, kartu
tampa aišku, jog lemiamą balsą svarstymuose dėl pavardžių vartojimo vienokiu ar kitokiu pavidalu turi turėti ne kokie
profanai, o kalbininkai (V. Urbutis. Pavardžių pradžiamokslis. Vilnius, 2010, p. 9). Mūsų asmenvardis – ne tik
„unikalus asmens tapatybės žymuo“, bet ir LDK kultūros paveldas, su kalba priklausantis ne tik konkrečiam asmeniui,
o visai tautai. Prof. V. Urbutis yra nurodęs, jog pavardės tikrasis šeimininkas yra ne ja įvardijamas asmuo, o kalba,
Garsva
Habil. dr. Kazimieras Garšva
www.propatria.lt  habil. dr. Kazimieras Garšva 2013-03-25
Kultūros ministro sudaryta darbo grupė parengė rekomendacijas dėl šešioliktosios Vyriausybės 2012–2016 m. programos. Užsimojus „tvarkyti“ daugiausia kalbosdalykus (valstybinės kalbos egzaminą, vardų, pavardžių, gatvių, vietovardžių ir kitųdalykų rašybą), į šią grupę nebeįtrauktas nė vienas Valstybinės lietuvių kalboskomisijos narys, nors būtent ši Komisija, o ne Kultūros ministerija atsakinga už kalbostvarkymą ir priežiūrą. Kai Rusijos caras lietuviams rengė naują raštą, į pagalbąpasikvietė ir kalbininką – lietuviškai pramokusį Palenkės vaivadijos lenką
Stanislavą Mikuckį, o Nepriklausomos demokratinės Respublikos raštui tvarkyti, pasirodo, nėvieno kalbininko nebereikia.Rekomendacijose liko per 30 skyrybos, rašybos, gramatikos, stiliaus klaidų. Ar tai labai kultūringa? Ar dėl to reikia iriki gyvos galvos „užtikrinti asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, teisę lengvatinėmis sąlygomis laikytivalstybinės kalbos egzaminą“?Dėl didžiulio Lenkijos kai kurių valdininkų, autonomininkų spaudimo pirmiausia trokštama sulenkinti dažniau vartojamąvalstybinės kalbos dalį – vardyną. Kad būtų paprasčiau, nė viena valdžia į vardyno specialistus nesikreipė, o jųpastabas nuleidžia negirdomis. Diskusija vyksta ne dėl lenkų pavardžių rašybos, o dėl mūsų abėcėlės. Lietuva nereikalauja keisti lenkų kalbosabėcėlės, autentiškai rašyti baltiškas pavardes etninėse lietuvių žemėse, vietovardžius, o daliai lenkų tebeatrodo,kad Lietuva – jos pakraštys, kur tebeveikia Lenkijos įstatymai. Dalis Lietuvos ministrų, žurnalistų, „politologų“darbuojasi geriau net už Lenkijos įtakos agentus. Jie tiek netiesiogiai prievartavo vieną Valstybinės lietuvių kalbospirmininkę (tik ne A. Rosiną, kurį mažaraščiai vadina italu Rosiniu), kad ta buvo priversta sutikti, jog „vardų ir pavardžiųrašymas – tai ne lingvistinis, o politinis klausimas“, kurį gali tvarkyti vieni kosmopolitai ir kalbininkų šantažuotojai.Norėdami atsikratyti kalbininkų „globos“, kalbotyros diletantai paskelbė, „kad asmenvardžiai nereiškia sąvokų ir neturileksinės reikšmės“. Iš tikro tikriniai žodžiai, kaip ir bendriniai žodžiai, paklūsta kalbos fonetikai, morfologijai, rašybai,turi savo motyvaciją, o kilę iš pravardžių pavardės – ir buvusią leksinę reikšmę. „Išblaškius dūmų uždangą, tyčiapaleistą pridengti atakai prieš pavardžių lietuviškumą ir galutinai įsitikinus, kad pavardės gali priklausyti tik kalbai, kartutampa aišku, jog lemiamą balsą svarstymuose dėl pavardžių vartojimo vienokiu ar kitokiu pavidalu turi turėti ne kokieprofanai, o kalbininkai (V. Urbutis. Pavardžių pradžiamokslis. Vilnius, 2010, p. 9). Mūsų asmenvardis – ne tik„unikalus asmens tapatybės žymuo“, bet ir LDK kultūros paveldas, su kalba priklausantis ne tik konkrečiam asmeniui,o visai tautai. Prof. V. Urbutis yra nurodęs, jog pavardės tikrasis šeimininkas yra ne ja įvardijamas asmuo, o kalba,tauta ir valstybė, kuriai ta pavardė priklauso.