V.Landsbergis. Šalis, atgavusi savo žemę, vandenis ir orą

Lands_55
Prof. Vytautas Landsbergis

Prisimename visus pasipriešinimus visoms XX a. Lietuvos okupacijoms, visus sąjūdžius, kurių dvasia ir energija galų gale susiliejo į vieną didįjį, pergalingąjį Lietuvos Sąjūdį.

Užvakar šioje salėje, kai pats Sąjūdis šventė savo 25 metų sukaktį, vienas kalbėtojų, buvęs anų taikių kovų dalyvis, pareiškė žavėjimąsi tuo pradiniu laikotarpiu, kai Sąjūdis, anot jo, dar nebuvo organizacija. Šie žodžiai paskatino mane susimąstyti – kažkas ir taip, ir ne taip.

Jungėmės, tad organizavomės nuo pat birželio 3-iosios būtent organizuotai veiklai. Kryptingai ir kontroliuojamai, nes chaotiškas maištas prieš blogį būtų buvęs pražūtingas. Geradariai iš valdančiosios sovietinės ir vietinės, o nemandagiau kalbant, uzurpavusios valdžią kompartijos atkalbinėjo: tik nekurkit organizacijos, pasidarysit bėdos! Palikit spręsti mums, pabūkit patarėjais! Bet pakako proto, kad tik tuo atveju, jei turėsim paramos tinklą – būtent masinę organizaciją per visą Lietuvą, - skelbiami siekiai taps realūs, o pirmiausia – būsime išgirsti.

 

Visai kas kita, ar siūlo bei reikalauja 35, gal net 100 asmenų, ir kai reikalauja 100 000 arba pusantro milijono.

Tačiau gauti tą pusantro milijono sąmoningų piliečių parašų reikėjo ir doro požiūrio į šalies piliečius, ir organizacijos, kuri pajėgi tai atlikti. Pamėgino kita gerų siekių organizacija, ir neįstengė; iniciatyvos žlugimas būtų buvęs labai blogas. Paėmė idėją Sąjūdis ir padarė. Okupacija turi baigtis!

O vis dėlto mūsų organizacija buvo ypatinga. Ji turėjo ideologinę ir strategiškai vadovaujančią viršūnę, turėjo politikos vykdomąsias struktūras, bet nariai nebuvo registruojami į kokį didžiulį sąrašą, kad gautų narystės pažymėjimus. Atėjai – ir esi dalyvis. Pasirašei su savo adresu už okupacinės kariuomenės išvedimą – štai jums ir pusantro milijono sąjūdininkų sąrašas.

Dalyvauji Sąjūdžio ir permainų rėmimo grupėje – tai renki ir atstovus. Į Suvažiavimą, o jame – į Sąjūdžio Seimą, kuris tuo būdu tampa vienintele renkama tautos atstovybe. Nerenkamas, o kompartijos paskiriamas pseudoparlamentas, kaip antai vadinamoji LTSR Aukščiausioji Taryba, neišvengiamai matė, iš kur ateina tikroji žmonių valdžia – iš jų pasitikėjimo mandato, ne iš represinės jėgos.

Taip ir atėjo žmonių valdžia, nes jokiõs VRM arba KGB kariuomenės nebebuvo galima mesti prieš „Baltijos kelio“ jėgą. Lietuvos Sąjūdis anksti rado kelius ir į tarptautinę atgimstančios šalies politiką.
Kai Sąjūdis laimėjo istorinius rinkimus, tapo vyraujančia politine jėga ir bent daline valdžia paskelbtoje vėl nepriklausomoje Lietuvoje, pasireiškė ir nauji lietuviški išbandymai.

Pirmiausia – keistuolių idėja, kad laimėjęs rinkimus ir formuojąs Vyriausybę Sąjūdis pasiskelbtų ... opozicija pats sau! Sąjūdžio parlamentas ir koalicinė Vyriausybė tuomet liktų be organizacinės politinės paramos. Sąjūdis atrodytų kaip atsakomybės pabūgęs pajuokos objektas.

Būtų pakakę sovietų blokados ir psichologinio karo, neprireiktų nė Sausio tankų. O į pasipriešinimą tankams vėl tautą telkė ir organizavo ištikimas sau ir šaliai Lietuvos Sąjūdis. Jo darbai buvo ir svarbūs 1991-1992 m. referendumai, ir tarptautinės manifestacijos „Europos kelias“ bei „Liepsnojantis Baltijos kelias“, ir Sausio pilietinė rezistencija.

Taip veikė Sąjūdis jau atkurtoje valstybėje, iškart po Kovo 11-osios patikslinęs organizacijos pavadinimą ir atsikratęs „perestroikinio“ figos lapelio. Kodėl tas lapelis dabar vėl kišamas į priekį – čia man mįslė. Nebent propaguojant kokią socialistinio realizmo vertą mistifikaciją, neva II suvažiavimo metu, 1990 m. balandžio 20 d., gimė nauja organizacija, kadangi delegatai vienbalsiai nutarė (tik du balsavo prieš), kad toliau esam ir veikiam vadindamiesi tiesiog Lietuvos Sąjūdžiu. Taip kaip Lietuvos Respublika, be jokių ten „tarybų“.

Nepriklausomybė buvo naujas etapas, kuriame Sąjūdis greit susivokė turįs atsakomybę toliau vesti šalį į europinę demokratiją ir esmines permainas, į orią ir saugesnę vietą laisvųjų tautų šeimoje. Ne laikas perleisti valdžią buvusiems vietininkams. Paaiškėjo, kad reikia daugiau tvarkos ir savo viduje, tad III suvažiavime įvesta atsakinga narystė. Nepritariantys gali išstoti, o teršiantys vardą – šalinami. Jau linkom į visai struktūrizuotą organizaciją. Tik idėja kurti Sąjūdžio partiją vis atrodė per ankstyva. Dar laukė naujos Konstitucijos užduotis, ir čia Sąjūdis taipgi turėjo idėjų bei atsakomybių. Dirbo ir prisidėjo, kad užduotis taptų kūnu.

O parlamentas eižėjo, fragmentavosi. Todėl vos laimėjus atnaujintą tarptautinį pripažinimą, nuosekliai jungiantis į tarptautines struktūras, Lietuvai teko žengti į ankstyvuosius rinkimus. Laimei, su nauja stabilizuojančia Konstitucija. Sąjūdis kaip visuomeninė politinė organizacija ėjo į juos ir savo vardu, ir telkdamas platesnę centro dešinės „Koaliciją už demokratinę Lietuvą“.

Pralaimėjus rinkimus oponavusiai politinei kairei, o iš tikrųjų grįžtančiai nauju pavadinimu buvusiai kompartijai, teko apsispręsti dėl dar vienos organizacinės permainos. Lietuvos Sąjūdis inicijavo ne savo virsmą politine partija, o naujos pažangių konservatorių tipo partijos įsteigimą, pats likdamas aktyvia visuomenine organizacija. Toks jis tebėra ir veikia ligi šiol, ką tik surengęs XIV-ąjį suvažiavimą.

25-erių Sąjūdžio metų balansas, apie ką dažnai klausiama? Demokratinė nepriklausoma valstybė atkurta, iš dalies apsaugota. Visuomenės atvirumas, minčių ir veikimo laisvės; jomis naudojamės, jei norim vertai gyventi. Šalis, atgavusi savo žemę, vandenis ir orą, štai kur esminis dalykas. Moralinis atgimimas? – čia esame paklydę savų šunkelių pliuralizme, egoizme, mažaprasmio „vartojimo“ troškimuose. Šiose ydose nesame vieniši, nes ir aplink mus, net demokratijų šeimoje, gausu panašių reiškinių. Tačiau tai ne pagrindas guostis. Galvokim apie pareigą. Turime būti sau reiklūs ir dažniau prisiminti Sąjūdžio idealizmą.

Kalba minint Lietuvos Sąjūdžio 25-ąsias metines, Lietuvos Respublikos Seimas, 2013-06-03