Vytautas Landsbergis. Advokato profesija

lzinios.lt 2013-12-09

Kas yra ad­vo­ka­tas? Pa­gal­bi­nin­kas žmo­gui, su­si­du­rian­čiam su bau­džia­mai­siais įsta­ty­mais ir pa­sik­lys­tan­čiam jų džiung­lė­se ar­ba tie­siog tvar­kan­čiam gy­ve­ni­miš­kuo­sius tei­si­nius ci­vi­li­nius da­ly­kus. Toks pa­gal­bi­nin­kas, tai ad­vo­ka­tas iš pa­šau­ki­mo. Ne vien pa­slau­gos par­da­vė­jas, ki­taip ta­rus, ne vien tei­sin­gu­mo vers­li­nin­kas, o hu­ma­ni­ta­ri­nė pro­fe­si­ja.

Apie pir­mą­jį anų prob­le­mi­nių at­ve­jų anais lai­kais ypač gu­la­guo­se bū­da­vo sa­ko­ma: įsta­ty­mas – tai­ga, o tei­sė­jas – lo­kys. Tai­gi vie­nas pats ne­išei­si ir iš sis­te­mos glė­bio ne­iš­trūk­si. Juo­lab, kai sis­te­ma sa­ky­da­vo: par­odyk žmo­gų, o įsta­ty­mą pri­tai­ky­sim.

Ka­dan­gi at­kur­to­je Lie­tu­vos vals­ty­bė­je tei­sin­gu­mo klau­si­mas li­ko skau­džiau­sias, man jis rū­pė­da­vo ir te­be­rū­pi. To­dėl nu­džiu­gi­no "Vei­do" žur­na­lo pub­li­ka­ci­jos apie ad­vo­ka­tū­rą. Taip, pa­gal­ba žmo­gui tai­goj. Pa­tys apie tai kal­ba! Ne vien pa­slau­ga, juo­lab ne lu­pi­ka­vi­mas. Svei­ki­nu ad­vo­ka­tū­rą at­vi­rai kal­ban­čią apie gil­di­jos ar­ba luo­mo ne­ge­ro­ves. Ka­dai­se vis ti­kė­da­vau­si tei­sė­jų są­jū­džio. Net at­si­šau­ki­mų esu par­ašęs. Gal ne­su­lauk­siu, bet Ad­vo­ka­tų są­jū­džio no­rė­čiau su­lauk­ti.

 

Pa­gal­bi­nin­kas ad­vo­ka­tas ypač rei­ka­lin­gas, kai ne­ap­si­žiū­rė­ji­mas ar šven­to­sios tei­si­nin­kų kal­bos ne­iš­ma­ny­mas ga­li tau la­bai bran­giai kai­nuo­ti. Post fac­tum at­si­du­ri pa­dė­ty, apie ku­rią so­viet­me­čiu bū­da­vo ir taip sa­ko­ma: eik ir ne­sip­rie­šink, iš­siaiš­kin­sim pa­skui, mi­li­ci­joj.

Da­bar sa­ko: po­li­ci­joj. Ir jei­gu ne­iš­gir­dai, pa­vyz­džiui, fors­ma­žo­ri­nio įsa­ky­mo ding­ti iš bu­vi­mo vie­tos, ne­de­ra­mai su­del­si, o dar fo­tog­ra­fuo­ji, tai ga­li bū­ti tei­sė­tai iš­vilk­tas že­me už ran­kų ir ko­jų, pa­ke­liui tei­sė­tai aps­par­dy­tas, vė­liau dar gau­ti bau­džia­mą­ją dėl pa­sip­rie­ši­ni­mo par­ei­gū­nams. Taip at­si­tin­ka ne vien Ki­je­ve. To­kioj si­tua­ci­joj kiek­vie­nam de­rė­tų tu­rė­ti ša­li­mais ad­vo­ka­tą, ku­ris pa­tar­tų, kaip su­pran­ta­mai šauk­ti, kad esi dia­be­ti­kas, ar­tė­ja ko­ma, ta­da gal ad­vo­ka­tas net nu­bėg­tų ieš­ko­ti in­su­li­no. Bet ką su­im­tie­siems da­ry­ti, kai ne­to­lie­se esąs ad­vo­ka­tas pats fi­ziš­kai tal­ki­na tiems tei­sė­tiems smur­to veiks­mams?

Kai pa­jun­ti ki­še­nėj sve­ti­mą ran­ką, ku­ri be jo­kio su­kčia­vi­mo trau­kia ta­vo pi­ni­gi­nę, ad­vo­ka­tas rei­ka­lin­gas ne­del­siant. Tik ne­su­rik: lai­ky­kit va­gį! Mat pa­žei­si ne­kal­tu­mo pre­zump­ci­ją. Teis­mas dar ne­nus­ta­tė. Man taip yra at­si­ti­kę, pa­žei­džiau. Kas ki­ta, kai jis bė­ga gat­ve, tu ve­jie­si ir šau­ki: lai­ky­kit įta­ria­mą­jį! Toks bū­tų ad­vo­ka­to pa­ta­ri­mas. Žmo­nės žiū­ri į ta­ve, pirš­tais ro­do į smil­ki­nį, bet esi tei­si­nė­je vals­ty­bė­je. Lai­kraš­čiai ne­ra­šys užuo­jau­tos pos­mų varg­šui įžeis­tam ki­šen­va­giui.

Ki­je­ve, ku­rį pa­mi­nė­jau, nū­nai tu­rė­tų bū­ti ke­lia­ma koks šim­tas tūks­tan­čių bau­džia­mų­jų ar­ba ad­mi­nis­tra­ci­nių by­lų. Pa­gal mū­sų nor­mas - ir dėl vals­ty­bės pa­ma­tų grio­vi­mo, kai Ukrai­nos žmo­nės ne­vyk­dė šven­to teis­mo spren­di­mo, kad į Mai­da­ną vi­są sa­vai­tę įženg­ti drau­džia­ma. Ne­vyk­dė!.. Ten rei­kės dau­ge­lio ad­vo­ka­tų pa­gal­bos (jei su­ki­lė­liai ir val­džia dar ne­ras po­li­ti­nio spren­di­mo), tad gal pa­ju­dė­tu­mėt, bro­liai ir se­se­rys ad­vo­ka­tai, nes Ukrai­na – tai ir mū­sų li­ki­mas.

Be­je, da­bar jau lyg ne­be­mi­ni to teis­mo ir tau­tos nu­si­kal­ti­mo, bu­vi­mas aikš­tė­je tei­sė­tas. Mu­šei­kos at­sa­kys. Gal. Pro­vo­ka­to­riai – ne, jie ne­at­sa­ko ir Lie­tu­voj.

Kar­tą pa­da­riau di­de­lę klai­dą, kai ne­si­krei­piau į ad­vo­ka­tą. Klai­kios ne­są­mo­nės apie tai, ko ne­bu­vo ir ne­ga­lė­jo bū­ti, mi­ru­sio tė­vo der­gi­mas ir že­mi­ni­mas pla­čiai pa­skleis­to­je kny­go­je, tad se­kė sū­nų Vy­tau­to Lands­ber­gio ir Gab­rie­liaus Žem­kal­nio krei­pi­ma­sis į pro­ku­ra­tū­rą dėl pi­lie­čio Vy­tau­to Pet­ke­vi­čiaus ty­čiõs veiks­mų. Pro­ku­ra­tū­roj pa­žiū­rė­jo rim­tai – man taip at­ro­dė, – su­ra­šė kal­ti­ni­mą, by­la nu­ėjo į teis­mą, ir ten bu­vo žai­džia­ma bau­džia­ma­sis pro­ce­sas. Žai­džia­ma, mat žy­mus pro­ku­ro­ras dėl sa­vo ne­kom­pe­ten­ci­jos įra­šė ne tą ko­dek­so straips­nį. Trys tei­sė­jai, su gy­ny­bos ad­vo­ka­tais per ket­ver­tą me­tų mak­si­ma­liai iš­tem­pę by­lą iki se­na­ties, pa­da­rė links­mą iš­va­dą, kad vi­sas dar­bas nu­ėjo nie­kais dėl pro­ku­ro­ro klai­dos. O jūs ar ne­pas­te­bė­jot, ko­dėl ne­pa­tai­sėt? – Pa­ste­bė­jom iš kar­to, bet nu­ta­rėm "ne­si­kiš­ti". Taip nu­ta­rė tri­jų tei­sė­jų ko­le­gi­joj, ži­no­ma, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ir tei­sin­gu­mo var­du. – Jūs pa­tys kal­ti, kad ne­pas­te­bė­jot ir ne­iš­kė­lėt pro­ku­ro­ro klai­dos (tur­būt, kam ne­at­si­tin­ka su­klys­ti). O tuš­čias ke­le­rių me­tų dar­bas, žmo­nių lai­kas ir ne­rvai? – nie­ko, vals­ty­bė tur­tin­ga.

Štai ką reiš­kė ženg­ti į tai­gą pas lo­kius be ad­vo­ka­to pa­gal­bos.

Pa­tar­tas kreip­tis iš nau­jo ci­vi­li­ne tvar­ka, tą mi­ru­sio ar­ti­mo as­mens šmei­ži­mo by­lą po sep­ty­ne­rių me­tų vis dėl­to lai­mė­jau, ačiū ne­kart pa­dė­ju­siems ad­vo­ka­tams Isaa­kui Ka­ga­nui ir Liud­vi­kai Meš­kaus­kai­tei, ma­no am­ži­na­til­sį tė­vo gar­bė ap­gin­ta, nors net bro­liui ši ke­lio­nė per Lie­tu­vos tai­gą at­ro­dė be­vil­tiš­ka. Lai­mė­jau ir ne­įkai­no­ja­mą ju­ri­di­nę pa­tir­tį, ku­rią de­rė­tų ap­ra­šy­ti nuo­ty­kių kny­go­je, jei­gu ma­no lai­kas ne­bū­tų ri­bo­tas.

Jis ri­bo­tas, to­dėl ap­si­ri­bo­siu ke­lio­mis pa­sta­bo­mis iš Lie­tu­vos tei­sin­gu­mo plo­tų.

Bū­da­vo ne­aiš­ku, ko­kioj vals­ty­bėj esa­me ir apie ku­rią "vals­ty­bę" kal­ba­me.

Vals­ty­bės pa­slap­tis dėl agen­tų – at­sip­ra­šau, ku­rios vals­ty­bės tai pa­slap­tis ir pa­tys agen­tai, kuo­met jie skun­džia­si?

Kai nu­si­kals­ta­mos or­ga­ni­za­ci­jos bu­vę na­riai – nors "bu­vu­sių če­kis­tų ne­bū­na" – teis­muo­se liu­di­ja tos pa­čios or­ga­ni­za­ci­jos ki­tų na­rių nau­dai, rim­tai iš­klau­so­mi ir pro­to­ko­luo­ja­mi kaip ver­tin­gi liu­di­nin­kai, kur ta­da at­si­du­ria ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos tei­sin­gu­mo gran­dys kar­tu su ad­vo­ka­tais? Cir­kas?

Kau­da­vo­si ad­vo­ka­tai an­tai teis­muo­se dėl bu­vu­sių re­zis­ten­tų po­mir­ti­nės gar­bės ir pa­li­kuo­nių tei­sių – ir at­si­muš­da­vo į mū­sų (?) Lie­tu­vos tei­si­nin­kų pra­kti­ką per­ra­ši­nė­ti oku­pan­tų po­li­ti­nių "troi­kų" nuo­spren­džius į iš­si­va­da­vu­sios vals­ty­bės tei­si­nius po­pie­rius. Pa­žo­džiui. Užuot at­me­tus "troi­kas" nuo pat ne­tei­sė­to per­se­kio­ji­mo pra­džios mo­men­to. Ga­lė­jo at­ro­dy­ti, kad le­gi­ti­muo­jam oku­pa­ci­ją. Kau­da­vo­si dėl to ad­vo­ka­tai teis­muo­se ir net pra­lai­mė­da­vo. Ką ži­nai, gal ki­tiems ad­vo­ka­tams?

Vals­ty­bės že­mė: oku­pan­to ne­tei­sė­tai ati­mta iš žmo­gaus sa­vi­nin­ko, ku­ris ne­prik­lau­so­moj at­kur­toj Lie­tu­vos vals­ty­bėj skel­bia­mas jau tik pre­ten­den­tu. Ku­ri vals­ty­bė at­ėmė? Ku­ri gud­rau­ja? Ko­kia tei­se ir ku­ri bei ko­dėl ne­grą­ži­na iš kar­to sa­vi­nin­kui, pa­ti ap­si­me­tu­si sa­vi­nin­ke ir dar į ša­lį drau­ge­liams par­da­vi­nė­da­ma?

Net Vi­suo­ti­nės lie­tu­vių en­cik­lo­pe­di­jos ra­šy­to­jai ne­brė­žia aiš­kios ri­bos tarp "vals­ty­bi­nės" že­mės so­vie­ti­jo­je, kai vi­sa Lie­tu­vos že­mė bu­vo užg­rob­ta ir pa­skelb­ta ki­tos vals­ty­bės (!) že­me tvar­ko­ma ne pa­gal Lie­tu­vos įsta­ty­mus, - ir Lie­tu­vos vals­ty­bi­nės ar­ba mū­sų vals­ty­bės že­mės da­bar, gre­ta at­kur­to pri­va­čios nuo­sa­vy­bės ins­ti­tu­to. Nė­ra aiš­kios ri­bos, ar ne?

Ir prie­do dar vel­ka­si kaž­ko­kia ju­ri­di­nė pikt­žaiz­dė kaip an­tai "ki­ta že­mė, ku­ri nė­ra per­duo­ta pri­va­čion nuo­sa­vy­bėn" ir to­dėl au­to­ma­tiš­kai "pri­klau­so" ne­įsi­gi­ju­siai, ne­pa­vel­dė­ju­siai ir ne­atė­mu­siai po­so­vie­ti­nės Lie­tu­vos vals­ty­bei... Ko­le­gos ad­vo­ka­tai, tur­būt su­si­du­ria­te su šia tai­gos aug­me­ni­ja, tad kreip­ki­tės iš kar­to į teis­mus, kad tie kreip­tų­si į Kons­ti­tu­ci­nį Teis­mą, ir šiuo bū­du pa­dė­si­te sa­vo vals­ty­bei ap­si­kuop­ti, ne­nu­si­kals­ti.

O kiek rei­kė­jo varg­ti at­kur­tos Lie­tu­vos teis­muo­se, kad su­pras­tų ir jie, ir mi­nis­te­ri­jos, jog Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė ir SSRS ka­riuo­me­nė – vi­siš­kai skir­tin­gi da­ly­kai, kad prie­var­ti­nė tar­ny­ba oku­pa­vu­sios vals­ty­bės ka­riuo­me­nė­je, ne­tei­sė­tai iš­ro­vus ta­ve iš gy­ve­ni­mo, pri­ly­gin­ti­na trem­čiai, ku­rios lai­ko­tar­pis juk įskai­to­mas į pen­si­jos sta­žą! Tą ka­rą prieš sa­vas val­džias, ne­la­bai sal­džias, pra­ktiš­kai lai­mė­jo ma­žas tvir­tas ka­rei­vis Ro­mual­das Lan­kas, pa­de­da­mas Ka­zi­mie­ro Mo­tie­kos ir vie­no eu­ro­par­la­men­ta­ro, bu­vu­sio ka­dai­se Sei­mo pir­mi­nin­ko. R.Lan­ko ju­ri­di­nė ko­va, be­maž per­si­me­tu­si į Stras­bū­rą ir ka­zuis­tiš­kai slo­pin­ta jau ten, li­ko ap­ra­šy­ta kny­ge­lė­je "Ka­rei­vis ieš­ko tei­sy­bės" (2006), ku­rią pro­fe­so­rius My­ko­las Rio­me­ris ga­lė­tų iš­leis­ti vi­siems sa­vo stu­den­tams. Pa­ma­žu tu­rė­tų bent jų gal­vo­se aiš­kė­ti, kur kie­no ka­riuo­me­nė, kur kie­no vals­ty­bė, - oku­puo­jan­ti ar oku­puo­ta, Sei­mas ne­drį­so pra­bil­ti aiš­kiai, - ir kad tei­sy­bė svar­biau, ne­gu ai­ma­nos, ne­va skur­džiai Lie­tu­vos vals­ty­bei rei­kės ras­ti tru­pu­tį cen­tų bu­vu­sių re­krū­tų il­gė­les­nio dar­bo sta­žo pen­si­joms. (Da­bar štai kaž­ko­kia ne­są­mo­nė sto­ko­jant lė­šų, kad pa­sku­ti­niai se­nu­kai žy­dų gel­bė­to­jai bū­tų pri­pa­žin­ti pa­sip­rie­ši­ni­mo da­ly­viais).

Ta­da pa­si­džiau­gėm su Ka­zi­mie­ru, kad Sei­mas lū­žo, pri­tai­kė įsta­ty­mą ur­mu vi­siems ka­rei­viams, ir toks bu­vo mū­sų mo­ra­li­nis ho­no­ra­ras.

Pa­svars­ty­kim, kas yra ad­vo­ka­to sėk­mė?

Kai su­kčių kom­pa­ni­ja, rin­ku­si in­dė­lius ir ža­dė­ju­si di­džiu­les pa­lū­ka­nas, ap­ga­vo 10 tūks­tan­čių leng­va­ti­kių, o jiems ke­liant ieš­ki­nius pa­si­ty­čio­jo me­tų me­tais temp­da­ma pro­ce­są dar ir slo­guo­jan­čių ar per­ne­lyg užim­tų gy­ny­bos ad­vo­ka­tų sa­bo­ta­žo prie­mo­nė­mis, – by­la su­lau­kė se­na­ties. Ta­čiau tai ne­bu­vo ad­vo­ka­tū­ros per­ga­lė, o Lie­tu­vos tei­sin­gu­mo sis­te­mos gė­da. Su­pran­ta­mai kal­bant, pra­va­las. Ta pro­ga Kau­ne ap­ga­vu­sių žmo­nes tur­tuo­lių iš­kel­ta di­de­lis ba­lius. Bliz­gan­tys žur­na­lai ga­lė­tų pa­skelb­ti fo­tog­ra­fi­jų.

Sa­ko, žmo­nės iš Lie­tu­vos dau­giau­siai bė­ga dėl tei­sin­gu­mo sto­kos. Tą­syk ir ad­vo­ka­tai at­sa­kin­gi.

At­si­me­nu, kai šiaip ne taip Sei­me pri­ėmėm pa­tai­sė­lę, nu­ro­dan­čią teis­mui šiek tiek baus­ti pik­ty­biš­kai sa­bo­tuo­jan­tį ad­vo­ka­tą – o, griau­dė­jo daug pro­fe­si­nio pa­si­pik­ti­ni­mo aud­rų! Tai 1998 me­tai. For­mu­lė­je „ga­li bū­ti ski­ria­ma bau­da“ ma­no siū­ly­mu iš­brau­kus „ga­li bū­ti“ li­ko tie­siog „ski­ria­ma bau­da“. Kon­kre­čiai: „Jei­gu be svar­bios prie­žas­ties į teis­mą ne­at­vy­ko gy­nė­jas, jam tei­sė­jo nu­ta­ri­mu ir teis­mo nu­tar­ti­mi ski­ria­ma bau­da nuo tri­jų tūks­tan­čių iki de­šim­ties tūks­tan­čių li­tų. Be to, gy­nė­jas pri­va­lo su­mo­kė­ti iš­lai­das, ku­rių tu­rė­jo teis­mas, jei­gu dėl jo ne­at­vy­ki­mo po­sė­dis bu­vo ati­dė­tas.“

Ne­ži­nau, ne­ti­kri­nau, ar ši an­ti­sa­bo­ta­ži­nė nuo­sta­ta dar ga­lio­ja. Ti­krai ži­no se­kan­tys be­ga­li­nę gu­mą va­di­na­mą vad. Dar­bo par­ti­jos juo­do­sios gud­ry­bės by­la.

Be abe­jo, pra­ėjo dar pen­kio­li­ka me­tų, pa­žan­gos yra. Jos va­rik­lis ir vil­tis yra sa­vi­kri­ti­ka ir ne­si­taiks­ty­mas. Ra­šo­te, pa­tys kal­ba­te apie ad­vo­ka­tų gil­di­ją, kad "pro­fe­sio­na­lu­mas ir eti­kos pri­nci­pų lai­ky­ma­sis pa­da­ry­tų ją svei­kes­nę". Iš­ei­tų, kad to trūks­ta, svei­ko pro­fe­sio­na­lu­mo ir eti­kos, tad iš jū­sų pa­čių žo­džių "Vei­de" (2013, Nr. 49) pa­ci­tuo­siu ir skau­des­nių kons­ta­ta­vi­mų. "Dar nie­ka­da Lie­tu­vos ad­vo­ka­tū­ro­je ne­bu­vo to­kio pi­ni­gų kul­to, kaip da­bar". "Pa­tys ge­riau­si tei­si­nin­kai nu­ei­na į ad­vo­ka­tū­rą.... ir to­dėl, kad ad­vo­ka­tū­ra jiems su­tei­kia di­džiau­sias pa­ja­mas. Stu­den­tai tei­sė­jais bū­ti ne­no­ri". "Ne­ma­ža da­lis ad­vo­ka­tų vie­ni ki­tus lai­ko... jau prieš­ais", o dar "pri­trūks­ta są­ži­nin­gų tei­sė­jų", "šian­dien ta­po su­nku at­si­kra­ty­ti nuo­lat klai­das da­ran­čių tei­sė­jų ar ad­vo­ka­tų". "Ša­ly­je vei­kia va­di­na­mų­jų ad­vo­ka­tų kon­to­rų, ku­rio­se iš ti­krų­jų ad­vo­ka­tų net nė­ra, kar­tais tei­si­nes pa­slau­gas tei­kia net tei­si­nio iš­si­la­vi­ni­mo ne­tu­rin­tys as­me­nys. /.../ Vi­suo­me­nei su­nku pa­aiš­kin­ti, kad to­kie "ad­vo­ka­tai" nė­ra mū­sų gil­di­jos na­riai..."

Čia kaip Kin­dziu­lis, pra­ei­nan­tis gat­ve, pa­ste­bė­čiau, kad gil­di­jos na­riai ga­lė­tų na­rys­tę eks­po­nuo­ti sa­vo įstai­gų len­te­lė­se, ne na­riai ne­ga­lė­tų, o klien­tai te­gu ren­ka­si – gil­di­jos ko­ky­bę ar ne­ži­nia ką.

Pa­bai­gai, jei lei­si­te, ke­lios mi­nu­tės at­si­mi­ni­mų.

Prieš pu­san­tro šim­to me­tų gy­ve­no ma­no se­ne­lis Gab­rie­lius Lands­ber­gis. Lan­kęs Mask­vos uni­ver­si­te­to ju­ri­di­nį fa­kul­te­tą, nors ne­bai­gęs, tu­rė­jo vad. pri­va­taus ad­vo­ka­to tei­ses, pa­dė­da­vo žmo­nėms. Šiaip dir­bo tai te­leg­ra­fe, tai ban­ko tar­nau­to­ju, kar­tais dva­ruo­se – ūk­ve­džiu, ad­mi­nis­tra­to­rium. Kar­tą pa­dė­jo ju­ri­di­niais pa­ta­ri­mais vals­tie­čiams be­si­by­li­nė­jan­tiems su dva­ri­nin­ku, bū­tent se­ne­lio darb­da­viu. Tar­ny­ba tuo ir bai­gė­si. Li­ko dau­giau lai­ko pog­rin­džio veik­lai – "Var­pui", knyg­ne­šys­tei, ka­lė­ji­mui ir trem­čiai "za li­tovs­ku­ju pro­pa­gan­du". Tarp jo bend­ra­žy­gių bu­vo ad­vo­ka­tas Mo­tie­jus Lo­zo­rai­tis, dip­lo­ma­tų šei­mos pra­di­nin­kas, ku­rio ka­pą Pe­tra­šiū­nuo­se ver­ta ap­lan­ky­ti. Ant­ka­pį dar se­no­sio­se Kau­no ka­pi­nė­se pa­sta­tė Lie­tu­vos ad­vo­ka­tų ta­ry­ba ir įra­šė pa­pras­tą švie­suo­lio var­pi­nin­ko sen­ten­ci­ją: "Ir pra­sčio­kai yra žmo­nės." Tos kar­tos ad­vo­ka­tams, ti­kriau­siai, ne­atei­da­vo į gal­vą, kad jų gi­na­mas be­tur­tis ar ma­žiau at­si­ly­gin­ti iš­ga­lin­tis pra­sčio­kas yra ma­žiau žmo­gus.

Ma­no tė­vą, jau­ną ru­sų ka­riuo­me­nės po­ru­či­ką at­si­sa­kiu­sį va­ry­ti ka­rei­vius į ne­iš­ven­gia­mą ir bep­ras­miš­ką mir­tį kryž­mi­nė­je vo­kie­čių kul­kos­vai­džių ug­ny­je, grės­min­ga­me ka­ri­nia­me teis­me ju­ri­diš­kai gy­nė ir iš­gel­bė­jo nuo su­šau­dy­mo jū­sų ko­le­ga Pe­tras Leo­nas, su­pran­ta­ma, tik žmo­niš­ku­mo ir so­li­da­ru­mo pa­grin­du. Stu­den­tų val­gyk­lo­se anas Vy­tau­tas Lands­ber­gis mai­tin­da­vo­si du­be­niu vi­ra­lo už pen­kias ka­pei­kas ir ne­mo­ka­mais kal­nais ru­gi­nės duo­nos. Gal to­dėl gy­ve­no 100 me­tų.

Kai jau tė­vui An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bai­go­je te­ko gel­bė­ti sū­nų, ma­no vy­res­nį­jį bro­lį Gab­rie­lių, tam­po­mą po Ges­ta­po ka­lė­ji­mus, kur jo lau­kė "vals­ty­bės iš­da­vi­mo" by­la su ne­iš­ven­gia­mu mir­ties nuo­spren­džiu, tal­ki­no ne vie­nas vo­kie­čių ad­vo­ka­tas. Net pri­klau­siu­sie­ji na­cių par­ti­jai pa­dė­da­vo, o ne­prik­lau­sę ir at­jaus­da­vo, ir pa­dė­da­vo. Apie tuos ad­vo­ka­tus tė­vas ra­šo at­si­mi­ni­mų kny­goj "Iš at­min­ties ekra­no".

Jau 1960 ar 1961 me­tais bu­vom su tė­vu liu­di­nin­kais bai­sių įvy­kių ir ap­lin­ky­bių Kau­ne. Kaž­kas nu­žu­dė ži­no­mą ad­vo­ka­tę, gra­žią ir gar­bin­gą mo­te­rį Tat­ja­ną Ša­bū­nie­nę. Die­nos me­tu, be­rods, apie de­šim­tą, įsi­lei­do žmo­gų į na­mus, tad pa­žįs­ta­mą as­me­nį, gal klien­tą. Su­ba­dė ją pei­liu kaip rė­tį, kad il­giau kan­kin­tų­si. Tei­sė­sau­gai ma­žiau rū­pė­jo iš­aiš­kin­ti nu­si­kal­tė­lius, o la­biau ir pir­miau­sia - iš­mes­ti nu­žu­dy­to­sios daik­tus į rū­sį ir už­val­dy­ti bu­tą. Ge­ro­je Mai­ro­nio gat­vė­je... Kai duk­tė, ma­no ko­le­gė mu­zi­kė, mė­gi­no su­žiū­rė­ti tuos daik­tus, kad ne­iš­vog­tų, pa­ti ra­do ant spin­tos il­gą kru­vi­ną pei­lį. Tei­sė­sau­gos ty­rė­jai ne­bu­vo jo pa­ste­bė­ję, kaip ne­ra­do nė žu­di­kų. Taip at­si­tin­ka ir mū­sų lai­kais. Pa­vyz­džiui, Ju­ro Ab­ro­ma­vi­čiaus su­sprog­di­ni­mo by­lo­je jau šeš­ti me­tai gu­li svar­bus liu­di­ji­mas, pa­skelb­tas ir spau­do­je, apie ga­li­mus įta­kin­gus nu­si­kal­tė­lius, mo­ty­vuo­tus ir ker­šy­ti juos at­sklei­du­siam par­ei­gū­nui, ir pa­slėp­ti sa­vo kon­tra­ban­di­nių nu­si­kal­ti­mų ga­lus. Bet kai ku­riems keis­tai ti­rian­tiems pro­ku­ro­rams ne­rei­kia nė ty­ri­mo, nė liu­di­ji­mo, gal to­dėl, kad šis – apie sau­gu­mie­čius.

Tat­ja­ną Ša­bū­nie­nę pri­si­mi­niau ir pri­mi­niau, kad žu­do­mi ne vien tei­sė­jai ir pro­ku­ro­rai, žu­do­mi ir ad­vo­ka­tai. Nė vie­nam čia esan­čių to ne­lin­kiu, bet me­nu, ką Briu­se­ly­je, Eu­ro­pos Par­la­men­te, kar­tą sa­kė ar tik ne Ohio vals­ti­jos JAV bu­vęs Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo pir­mi­nin­kas. Anot jo, tei­sė­ją cha­rak­te­ri­zuo­ja du bruo­žai: są­ži­nė ir drą­sa. Tai tik­tų ir ad­vo­ka­tams. Pir­mo­jo­je Res­pub­li­ko­je, ku­riant sa­vą tei­sin­gu­mo sis­te­mą ir sto­ko­jant žmo­nių, pri­sie­ku­sie­ji ad­vo­ka­tai Sei­mo ak­tu iš­kart pa­skir­ti tei­sė­jais. Vals­ty­bė bu­vo sta­to­ma ryž­tin­gai, lė­mė reik­mių su­pra­ti­mas ir no­ras jai tar­nau­ti. Ne­ma­nau, kad kam rū­pė­da­vo kaip čia ne­su­pyk­džius bu­vu­sios im­pe­ri­jos. Jei li­gi da­bar kam nors tai rū­pi An­tro­sios Res­pub­li­kos tei­sin­gu­mo sis­te­mo­je, reiš­kia, dar ne­sa­me iš­si­va­da­vę.

Ir da­bar, kai pro­ku­ro­rai ir tei­sė­jai par­ei­di­nė­ja į vi­lio­jan­čią ad­vo­ka­tū­rą, daž­niau ga­lė­tų ras­tis vals­ty­biš­kai mo­ty­vuo­tų prieš­in­gos kryp­ties ju­de­sių. Iš ad­vo­ka­tū­ros į tei­sė­jus, kaip anuo­met. Be­je, se­no­vė­je ad­vo­ka­tai pe­rei­da­vo ir į li­te­ra­tū­rą. Pa­gel­bė­da­vo ir vals­ty­bei, at­ėję į po­li­ti­ką.

Kal­ba pers­kai­ty­ta fo­ru­me „Lie­tu­vos ad­vo­ka­tū­ra: va­kar, šian­dien ir ry­toj“, 2013 me­tų gruo­džio 6 die­ną Vilniuje