V. Landsbergis prisipažino: gaila L. Graužinienės

V. Landsbergis prisipažino: gaila L. Graužinienėsdelfi.lt

Europos Parlamento (EP) nariui, konservatorių garbės pirmininkui profesoriui Vytautui Landsbergiui gaila Seimo pirmininkės „darbietės“ Loretos Graužinienės. Pasak V. Landsbergio, ji tėra lėlė „šefo“ rankose bei murkdosi įmesta į ne savus barščius.

Tai V. Landsbergis kalbėjo penktadienio vakarą dalyvaudamas jaunimo diskusijoje apie saviraišką viešojoje erdvėje. Diskusijoje, kurioje klausta, kur yra riba tarp savos nuomonės, pasityčiojimo ir įžeidimo, iškilo klausimas, ar kam gaila L. Graužinienės. Šiuo metu L. Graužinienė itin daug pašaipų sulaukia socialiniuose tinkluose.

„Man jos gaila. Ne todėl, kas su sūnumi atsitinka ar atsitiko, čia jau tikrai būtų nelaimė abiejų – motinos ir vaiko. Bet man gaila matyti, kaip ją įkišo į tokią vietą, kur ji daro kvailystes ar klaidas, atrodo juokingai ir padaro juokingą ir Seimą, ir Lietuvą“, – kalbėjo V. Landsbergis.

 

Tai, pasak V. Landsbergio, „užtaisė šefas“. Akivaizdu, kad V. Landsbergis omenyje turėjo Darbo partijos įkūrėją Viktorą Uspaksichą. „Ir jam jos visai nebuvo gaila, ji jam kaip lėlė – įkišti į vietą, kur bus daug juoko iš visko – ir iš to kvailo Seimo, ir iš tos spuoguotos mergos Lietuvos, kaip „šefas“ buvo apibūdinęs viename šou renginyje“, – sakė EP narys.

Čia pat jis paaiškino „spuoguotos mergos“ metaforą. Pasak V. Landsbergio, kai tautiniais drabužiais vilkinti lietuvaitė viename renginyje atnešė „šefui“ gėlių, šis pasakė: „Lietuva kaip spuoguota merga, kuriai reikia tokio berno kaip aš“. V. Landsbergį pritrenkė ne „šefo“ cinizmas, bet kaip lietuvių elitas plojo už tokį sąmojį. Jo nuomone, plojantieji patys tyčiojosi iš savęs.

V. Landsbergio nuomone, L. Graužinienė murkdosi įmesta į ne savus barščius ir tai nelabai juokinga.

Kaip V. Landsbergis tapo taikiniu

Diskusijoje prisimintas vienas momentas, dėl kurio V. Landsbergis vėliau aršiai pultas. Prieš daugelį metų V. Landsbergis „šunauja“ pavadino vieno laikraščio žurnalistus, o tai buvo išversta į visų Lietuvos žmonių pavadinimą „šunauja“. Profesorius sakė galvoje turėjęs žmones, kurie taškosi purvais. Už šiuos žodžius jis sulaukė puolimo.

„Aš esu programinis taikinys. Vėliau sužinojau apie vieną pralaimėjusios partijos posėdį, kurie svarstė, ką daryti – kaip atgauti pozicijas. Kažkas pasakė „Muškim galvą, tai yra problema“, – prisiminė V. Landsbergis. 

V. Landsbergio nuomone, tas, kas šmeižia, puola, kolioja, prasimano, nekenčia – nuo to blogai jam pačiam. „Man gaila to žmogaus, kad jis toks vargšas. Žmogus, kuris nevargšas, ką nors teigia. Jei žmogus neigia ir dar nesidrovėdamas, įvairiomis priemonėmis – jis vargšelis, yra kompleksuotas, turi nepilnavertiškumo jausmą, matyt, tada reikia kažką sutrypti, kad pasijustum didesnis“, – kalbėjo politikas. 

V. Landsbergiui kelia susirūpinimą jaunimo mėgavimasis tokiais dalykais. Jis įtaria, kad už to slepiasi nebrandumas.

Politikas kalbėjo apie „Facebook“ paplitusią kultūrą „varyti“, pliurpti, reaguoti į ką nors net nepagalvojus. V. Landsbergis taip pat pliekė apkalbas ir apkalbų malonumą. Polinkį apkalbėti kitus žmones ir savo artimus V. Landsbergis vadina „iškrypėlišku malonumu“.

„Tie, kurie apkalbinėja, galvoju, instinktyviai, nesąmoningai save pakelia aukščiau“, – mano EP narys.

B. Vėsaitė pliekta dėl savo kvailumo

„Mūsų kaime gražių nėra – tik aš ir tu dar biškį“, – vaizdingai situaciją nupasakojo EP narė, Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Jaunimo bendruomenės pirmininkė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Pasak jos, pasišaipymo, patyčių visuomenėje dažnai nusipelno tie, kurie kitokie, kitaip atrodo, turi kitokią nuomonę.

Politikė ragino atskirti šaipymąsi kaip kultūros dalį (karikatūros, šaržai) ir patyčias kaip nuolatinį gyvenimo būdą ir stilių, kada engiami silpnesni. R. Morkūnaitė-Mikulėnienė klausė, ar reikia toleruoti kvailumą ir bukaprotiškumą. Kaip pavyzdį ji pateikė atsistatydinti priverstą buvusią ūkio ministrę Birutę Vėsaitę.

Jos manymu, iš B. Vėsaitės tyčiotasi ne dėl to, kad šį neturi kompetencijos, o dėl kitokio kvailumo – noro atrodyti geriau, būti valdingai, noro save matyti kaip valdovę.

Kaip kitokį pavyzdį politikė pateikė socialinės apsaugos ir darbo ministrę Algimantą Pabedinskienę, kuri naujokė savo srityje, tačiau niekur nesiafišuoja, neišsišoka, pasikliauja savo komanda. R. Morkūnaitės-Mikulėnienės nuomone, todėl ir nėra pagrindo atsirasti aštriai kritikai A. Pabedinskienės atžvilgiu.