Jeigu įstatymas nebus priimtas arba priimtas ne toks, koks patinka Varšuvai, tuomet „gali paaiškėti, kad tai šaltis Lenkijos ir Lietuvos santykiuose. Ir kad jis ilgai nenorės pasitraukti“. Atsakydamas į galimą šaltį tuomet parašiau straipsnį „Šaltas vėjas dvelkia ne iš Vilniaus, o iš Varšuvos“ ir pavadinau tokią lenkų publicisto prognozę provokacija. Šios situacijos ironija, kad jau kitą dieną po J. Haszczynskio straipsnio, rugsėjo 4 dieną DELFI pasirodė Lenkijos ambasadoriaus Vilniuje Jaroslawo Czubinskio straipsnis „Neleiskime, kad mūsų santykius veiktų chuliganai arba provokacinių publikacijų autoriai“.

Ką nemalonaus įžiūrėjo lenkų publicistas Lietuvoje? Jo, be abejo, ir Lenkijos valdžios pyktį sukėlė paskutinis 2013 metų Lietuvos Seimo posėdis, kuriame „neribotam laikui nukeltas vieno iš Tautinių mažumų įstatymo projektų, dar vadinamo kaip „pereinamasis”, svarstymas. „Vieno iš projektų“todėl, kad Seime cirkuliuoja ar ne keturi šio žanro įstatymų projektai, o pereinamasis todėl, kad netrukus turėtų būti priimtas kitas, galbūt jau nepereinamasis. Žodžiu, Lenkija pyksta, netgi grasina santykių atšalimu už tai, kad Lietuva nepriėmė Tautinių mažumų įstatymo. Keistas pyktis: viena ES valstybė pyksta ant kitos, kad ši nepriima vieno savo vidaus reikalų įstatymo...

Ne tik dėl įstatymo Lietuvos lenkų gyvenimas nėra saldus, aiškina J. Haszczynskis, „valdančioje koalicijoje daugelis socialdemokratų užėmė tautines pozicijas, o vienas jų pasakė vietos lenkams, kad jeigu jiems čia nepatinka, tai kelias į Lenkiją yra atviras“. Deja, Lenkijos politikai, J. Haszczynskio straipsnio komentatorių pastebėjimais, sako kur kas stipriau: „Vienas įtakingiausių Lenkijos politikų [Jarosław Kaczyński] vadina „šlionzakus” (Lenkijos vokiečius) Vokietijos politine preferencija. Lenkijos aukščiausiasis teismas uždraudė jiems jungtis į sąjungą. Lenkai sako „šlionzakams”, jeigu jiems Lenkijoje nepatinka, tai kelias į Vokietiją yra atviras“. Galima dar pridurti, kad Lenkijoje nėra nė vienos mokyklos vokiečių dėstomąja kalba, o Lietuvoje lenkiškų vos ne šimtas, veikia universitetas ir net politinės (!) lenkų organizacijos, tačiau J. Haszczynskiui tai nė motais: Lietuvos lenkų gyvenimas – pragaras.

Įrodymai? „Lenkai ir toliau bus baudžiami už lenkiškus gatvių ar autobusų maršrutų pavadinimus. Jokia svarbi Lietuvos lenkų problema nebuvo išspręsta – ypač švietimo srityje“.

Čia tiktų paaiškinti, kad joks Lietuvos pasirašytas tarptautinis, dvišalis ar vidaus teisės aktas nenumato lenkiškų gatvių pavadinimų, o Lietuvos lenkų švietimas yra geriausias pasaulyje. Tai pripažįsta ir kai kurie Lenkijos politikai, beje, lietuviškų gatvių ar autobusų maršrutų pavadinimų Lenkijoje nebuvo ir nėra. Tačiau tokių „niekų“ J. Haszczynskis lenkų skaitytojams neprimena.

„Visa tai [maršrutų pavadinimai, galbūt lietuvių kalbos mokymo stiprinimas] reiškia neišvengiamą grįžimą prie šaltų Varšuvos ir Vilniaus santykių. Šaltesnių, matyt, nėra tarp jokių kitų ES valstybių. ES reikalai leido mums daugeliui mėnesių tai pamiršti. Todėl nubudimas yra tik dar nemalonesnis“, – rašo J. Haszczynskis. Taigi padėtis tokia: Lenkija „iškentėjo“ tą pusmetį, nekritikuodama Lietuvos, bet „nubudusi“ imsis to reikalo galbūt su dar didesniu azartu. 

Šaltai paminėjęs, kad Lietuvos valdančiosios koalicijos sudėtyje yra ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija (juk tai unikalus panpolonizmo istorijos atvejis!), J. Haszczynskis vėl grįžta prie Tautinių mažumų įstatymo projekto, pagal kurį teritorijose, kur mažuma sudaro ne mažiau 25 proc. gyventojų skaičiaus, gatvių bei viešojo administravimo subjektų pavadinimai gali būti rašomi ir tautinės mažumos kalba. 

Ką šia tema sako tarptautiniai teisės aktai? Europos tautinių mažumų konvencijoje minimi ne šiaip sau pavadinimai, bet TRADICINIAI, t.y. vartojami pakankamai ilgą laiką, keleto žmonių kartų laikotarpiu. Ši nuostata pakartojama ir Lenkijos tautinių mažumų įstatyme. Dar daugiau, pastarajame įstatyme sakoma, kad pavadinimai tautinių mažumų kalbomis neturi būti susieti su Vokietijos ir SSRS okupacijų laikotarpiais. Sekant Lenkijos įstatymo pavyzdžiu, Lietuvoje reikėtų pridėti dar vieną – Lenkijos okupacijos laikotarpį... Tokiu būdu Lietuvoje iš viso nelieka pagrindo kitakalbiams pavadinimams, o kartu ir J. Haszczynskio pretenzijoms.

Tarsi pajutęs, kad kaltinimai Lietuvai subliūško, lenkų publicistas nusprendžia paimti aukštesnę gaidą esą lenkų politikai per prabėgusius metus nuolat girdėjo iš lietuvių politikų: „dar truputėlį kantrybės“(?!)… „Bet vėl pasirodė, kad kiekvieną Lietuvos vyriausybę ir seimą valdo nacionalistinis elektoratas, kuriam priešas yra Lenkija, o ne rusų imperializmas. Gegužę Lietuvoje įvyks prezidento rinkimai, todėl tuo dar ne kartą įsitikinsime“. Stipriau turbūt jau negalima... 

„Grįžta didelio nusivylimo jausmas... vis apvilia Lietuvos ir Lenkijos santykių pagerėjimo vizija... man atrodė, kad lenkai ir lietuviai yra vieni kitiems labai artimi. Tai iliuzija“. Ką daryti Lietuvai po tokių straipsnių? Galbūt Lenkijos ambasadoriaus siūlymu jį pavadinti provokacija ir negadinti sau nuotaikos?

O gal vis dėlto paimti į širdį ir pasikviesti patį ambasadorių, Lietuvos lenkų lyderius, lenkų spaudos atstovus ir pamėginti išsikalbėti apie mūsų tarpusavio santykių problemas. Bet tik su viena sąlyga: nevadinti vieni kitų priešais. Ką manote apie tokį pasiūlymą, broliai lenkai?