Mindaugas Sabutis: Sekmadienio homilija. Atleidžiama tiems, kurie neieško pasiteisinimų

15min.lt 2014-05-25

Kai Mozė pakilo į Siono kalną, kad gautų iš Dievo Įstatymą, nekantraudama tauta nusiliejo aukso veršį ir jį garbino. Žmonės pamiršo, kaip buvo išvesti iš vergovės – pamiršo nelaimes, užgriuvusias Egipto žemę, pamiršo kelią per Raudonąją jūrą ir toje pačioje jūroje pražuvusią faraono kariuomenę. Pamiršo, kad Dievas neapleido jų nei dieną, nei naktį. Visi žmonės, garbinę aukso veršį, patys buvo tų nuostabių įvykių liudytojai. Tačiau, Mozei ilgėliau negrįžus, lyg ir pamiršo, ką Dievas jiems buvo padaręs.

VIEŠPATS tarė Mozei: „Skubėk tuojau pat žemyn! Tavo tauta, kurią išvedei iš Egipto žemės, nedorai pasielgė. Jie suskubo pasukti iš kelio, kuriuo eiti buvau jiems įsakęs, nusiliedino veršį ir aukoja jam, sakydami: ‘Izraeli, štai tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!’“ VIEŠPATS kalbėjo Mozei: „Matau, kad ši tauta yra kietasprandė. Todėl dabar palik mane vieną, kad mano įniršis jiems įsiliepsnotų ir juos sunaikinčiau, o iš tavęs padaryčiau didelę tautą.“

Bet Mozė maldavo VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir sakė: „O VIEŠPATIE, kam gi dega Tavo įniršis prieš tautą, kurią išvedei iš Egipto žemės didžia galia ir galinga ranka? Kam gi egiptiečiai turėtų sakyti: ‘Pikto siekdamas, Jis išvedė juos tik išžudyti kalnuose ir išnaikinti nuo žemės paviršiaus’? Nusigręžk nuo savo degančio įniršio, pasigailėk ir nesiųsk nelaimės savo tautai. Atsimink Abraomą, Izaoką ir Izraelį, savo tarnus, kaip Tu prisiekei jiems pačiu savimi, sakydamas: ‘Padauginsiu jūsų palikuonis kaip dangaus žvaigždes ir visą šį kraštą, kurį pažadėjau, duosiu jūsų palikuonims, ir jie paveldės jį amžinai.’“ VIEŠPATS pasigailėjo ir nesiuntė nelaimės, kuria buvo grasinęs savo tautai. (Išėjimo 32,7-14)

Viena iš didžiausių mūsų, krikščionių, bėdų, kad mes apie Dievą nemąstome rimtai. Ir jeigu viduramžiais krikščionys Dievą įsivaizdavo kaip nenuspėjamą, nepermaldaujamą despotą, tik ir laukiantį progos nubausti ar nuskriausti žmones, mūsų laikais priešingai – dažnai Dievą suvokame kaip senelį, atlaidžiai žiūrintį į anūkų išdaigas.

Kad ir koks būtų mūsų įsivaizdavimas, Dievas visuomet į mus žiūri rimtai. Jis rimtai kuria santykius su mumis ir rimtai mus myli. Nuliūdęs dėl išdavystės, Dievas tarsi gailisi, sukūręs ir išvedęs tautą. Lyg Jis norėtų, kad toji istorija net nebūtų prasidėjusi.

Ką daro Mozė, norėdamas permaldauti Dievo rūstybę? Jis nieko nekalba apie pačią tautą. Jis nesako, kad žmonės nėra tokie jau blogi ir dar galį pasitaisyti. Arba neteigia Dievui, kad tas stabas tai nieko tokio – juk kitos tautos dar šlykščiau elgiasi, ir nieko.

Kiekvienas iš mūsų  į Mozės lūpas įdėtume ne vieną argumentą, pateisinantį Izraelio nuodėmę. Prisiminkime, kaip mes save pateisiname dėl kalčių. Tai mes kažko nesupratome, tai aplinkiniai kalti, tai pats Dievas kaltas. Tačiau Mozės argumentas yra pats Dievas, paties Dievo pažadas tautos protėviams.

Taip ir šiandien mes neturimė kito pateisinimo, tiksliau – išteisinimo iš mūsų nuodėmių, kaip patį Dievą – Jėzų Kristų. Ir jei norime savo gyvenimams grąžinti ramybę, turime pasikliauti ne savimi, bet pačiu Dievu, pasitikėti Jo meile ir gailestingumu. Nes kaltė dovanojama tiems, kurie pasitiki Kristaus auka. Ir atleidžiama tiems, kurie neieško pasiteisinimų, bet išpažįsta savo nuodėmes ir gręžiasi į Viešpatį.

Kartą vienas išminčius apie dvasinę kelionę yra pasakęs: “Tai kelionė iš ten, kur dabar esame, į ten, kur visuomet buvome.” Tai atsigręžimas į Tą, kuris visuomet yra su mumis.