Lietuva Skaudus smūgis Lietuvai iš Strasbūro

lzinios.lt Raimonda RAMELIENĖ 2015 10 22

Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimą, kad Lietuva su sovietų okupacija kovojusių partizanų naikinimą nepagrįstai prilygino genocidui, lėmė ne tik skirtingai traktuojama genocido sąvoka, bet ir prastas bylos parengimas.

Strasbūro teisėjai: Lietuva nepažeidė tėvo teisių, kai dvynukus atidavė auginti jų tetai

AFP/Scanpix nuotr.

 

Aptardami Strasbūro teismo verdiktą Lietuvos politikai ir istorikai sutaria, kad plačiau nei pasaulyje traktuojama genocido sąvoka pakišo koją Europos teisininkams vertinant konkretų praeities nusikaltimą Lietuvoje. Tačiau didelę kaltės dalį dėl tokio sprendimo turėtų prisiimti ir bylos medžiagą netinkamai parengusios Lietuvos institucijos.

 

 

EŽTT Didžioji kolegija pirmadienį paskelbė, kad buvęs sovietų saugumo karininkas Vytautas Vasiliauskas Lietuvoje nuteistas remiantis „teisinėmis nuostatomis, kurios negaliojo 1953 metais“ nei vidaus, nei tarptautinėje teisėje, pažeidžiant Europos žmogaus teisių konvenciją. Strasbūro teismas nurodė pasigedęs „istorinių ir faktinių duomenų, kaip Lietuvos partizanai atstovavo lietuvių tautai“. „Teismas nebuvo įtikintas, jog p. Vasiliauskas net advokato padedamas 1953 metais būtų galėjęs numatyti, kad Lietuvos partizanų žudymas galėjo būti prilygintas Lietuvos gyventojų ar etninių lietuvių genocidui“, – skelbiama EŽTT pranešime. Toks sprendimas priimtas vos vieno balso persvara. Lietuvos atstovas Strasbūro teisme buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris pridėjo atskirąją nuomonę.

 

Buvo okupuota valstybė

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis pripažino, kad EŽTT sprendimą buvo galima prognozuoti. Jį iš dalies sukūrė ir Lietuvos teisėsaugos bei įstatymus leidžiančių struktūrų nekompetencija arba nepakankama kompetencija, nepakankamas įžvalgumas. Profesorius atkreipė dėmesį, kad pats sprendimas turi daug spragų ir prieštaravimų – tiek faktinių, tiek vidinių. Pasak V. Landsbergio, Lietuvos teismai taiko platesnį genocido apibrėžimą, nei numato Stalino laikais „įkalta“ Jungtinių Tautų koncepcija. „Todėl atsargumas būtų reikalavęs kaltinimuose akcentuoti ne vien genocidą, bet ir karo nusikaltimus“, – pažymėjo V. Landsbergis.

 

Politiko teigimu, Strasbūro teismas nurodė, kad 1953 metais, kai V. Vasiliauskas padarė nusikaltimus, Lietuvoje tokių įstatymų nebuvo. „Strasbūro teismas nežino, nors ten yra ir mūsų atstovų. Jie balsavo prieš, bet vieno balso pritrūko, – apgailestavo profesorius. – Tai Strasbūro teismo nekompetencija ir šio dokumento pažeidžiamumas. Ir aš nežinau, kiek jį gali koreguoti Europos Tarybos Ministrų Komitetas, kuris dabar gauna šį teismo sprendimą, kad prižiūrėtų jo vykdymą. Manau, ten reikia kreiptis dėl teismo nekompetencijos kalbant apie tariamą Lietuvos SSR saugumo struktūrą ir egzistuojančius įstatymus. Okupuotoje Lietuvos valstybėje buvo taikomi okupantų įstatymai. O Lietuvos įstatymai, galioję iki 1940 metų, pamiršti.“


V. Landsbergis abejojo, ar EŽTT buvo pateiktas labai svarbus konstitucinis dokumentas – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo 1949 metais priimta Deklaracija, įvertinta kaip laikinoji Konstitucija. „Ten pasakyta, kad Lietuvos tautai ir valstybei nusikaltę asmenys atsakys prieš Lietuvos teisingumą, o ne prieš sovietinį. Štai tie dalykai visiškai neatsispindi Strasbūro teismo svarstymuose ir išvedžiojimuose. Kalbama apie vidaus teisę, kuri galiojo 1953 metais. Kieno vidaus teisė? Sovietų Sąjungos? Lietuva nebuvo jos dalis, tik okupuota valstybė“, – tvirtino V. Landsbergis.

Didelis moralinis smūgis

Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinės direktorės Birutės Burausakitės, EŽTT sprendimas – didžiulis moralinis smūgis visiems laisvės kovų dalyviams. „Jau ir taip pasigendame teisingumo, kritikuoja mūsų teismus. Bet kai dar ir iš Europos gauname tokį smūgį, tiesiog skaudu“, – LŽ sakė B. Burauskaitė. Anot jos, ir tai, kad V. Vasiliauskas iš valstybės „gaus maišą eurų“, yra dar papildomas įžeidimas žmonėms, kurie dėl laisvės aukojo savo, savo šeimų gyvenimus, kuriems valstybė moka menkas išmokas. „Sėdėdamas salėje jis tyčiojosi, atsakinėjo arogantiškai, pamokytas gerų specialistų, laidė replikas“, – V. Vasiliausko teismo procesą prisiminė B. Burauskaitė.

 

Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vadovas Ronaldas Račinskas sako, kad perdėm dramatizuoti EŽTT sprendimo nereikėtų, nes „istorinio teisingumo prasme tai mažai ką keičia“. „Iš esmės niekas nekvestionuoja paties nusikaltimo buvimo, kvestionuojama tik tai, pagal kokią kategoriją jis buvo padarytas. Manau, Lietuvos teismai turėtų į tai atsižvelgti ir tiksliau tokį vertinimą padaryti“, – LŽ teigė pašnekovas.

 

Pasak jo, EŽTT sprendimo „autoritetas“ svyruoja, nes jis priimtas vos vieno balso persvara. Kita vertus, tokio verdikto galima buvo tikėtis, nes Lietuvoje pripažinta genocido sąvoka yra platesnė nei priimta pasaulyje. „Tačiau istorinio teisingumo arba moralinis tų procesų vertinimas labai svarbus. Noriu atkreipti dėmesį, kad dabartinis konvencinis genocido apibrėžimas atsirado tuomet, kai tie nusikaltimai jau buvo padryti. Todėl nusikaltimai, aukos ir nusikaltimų vykdytojai neturėtų būti skirstomi pagal formalius padalijimus, sprendžiant, kuris svarbesnis, o kuris – mažiau“, – dėstė R. Račinskas.

 

Trūko medžiagos

Seimo narys istorikas Arvydas Anušauskas sakė pastebintis, kad mūsų teisinėje sistemoje tiriant tokius nusikaltimus nesugebama naudotis istorikų surinkta informacija. „Iš to, kad EŽTT nurodė pasigedęs istorinių ir faktinių duomenų, pavyzdžiui, kaip Lietuvos partizanai atstovavo lietuvių tautai, matyti, jog tos faktinės įrodomosios medžiagos byloje nebuvo arba jos buvo mažai. Teismai vertina ne pagal tai, ką žino visuomenė, specialistai, o pagal tai, kas yra konkrečioje byloje. Akivaizdu, kad šioje konkrečioje byloje daugelio dalykų tiesiog nebuvo. Tad galime piktintis, bet pirmiausia tą pasipiktinimą adresuokime sau“, – kalbėjo konservatorius. Pasak A. Anušausko, kad tas žmogus padarė minimus nusikaltimus – faktas. Tačiau kad teismas, pritrūkęs istorinės medžiagos, traktavo juos kitaip, yra Lietuvos pralaimėjimas.

 

Pažeista konvencija

Lietuvos teismai V. Vasiliauską pripažino kaltu dėl genocido ir nuteisė jį ketverių metų laisvės atėmimo bausme, bet dėl ligų ir senyvo amžiaus nuo bausmės atleido. V. Vasiliauskas nuteistas už tai, jog dalyvavo deportuojant Lietuvos pasipriešinimo kovotoją Joną Būrininką. Lietuvos teismai argumentavo, kad jis dirbo represinėse struktūrose, kurios siekė sunaikinti partizanus, o rezistencijos dalyviai buvo svarbūs lietuvių tautai išlikti, nes trukdė sovietams vykdyti represijas.

 

Tačiau Lietuva, EŽTT vertinimu, pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatą, kad niekas negali būti nuteistas už veiksmus, kurie pagal galiojusius jų įvykdymo metu valstybės vidaus įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais. Strasbūro teismas nurodė sumokėti V. Vasiliauskui 10 tūkst. eurų turtinės žalos atlyginimą ir 2,4 tūkst. eurų bylinėjimosi išlaidų.

 

Lietuvos Konstitucinis Teismas pernai išaiškino, kad sovietų vykdytus trėmimus ir represijas per partizaninį karą Lietuvos teismai gali prilyginti genocidui, įrodžius, jog šiais nusikaltimais buvo siekiama sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos dalį. Kartu Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad už sovietmečiu vykdytas žudynes socialiniu ar politiniu pagrindu, jei tai nekėlė grėsmės lietuvių tautos išlikimui, negalima bausti kaip už genocidą, tačiau teismai privalo įvertinti, ar tai nebuvo kiti nusikaltimai žmoniškumui.

 

Pagal tarptautinę teisę genocidu laikomi veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę. Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga blokavo siūlymą tarptautinėje konvencijoje genocidu pripažinti žmonių naikinimą politiniu pagrindu. Tokia tarptautinė norma liko iki šiol. Lietuvos baudžiamajame kodekse genocidui prilyginti veiksmai ir prieš socialinę ar politinę grupę.