A. Tapinas. Kelias į Valstybę. Kartu su mūsų žydais

delfi.lt 2016 08 30

Rašydami šia tema mūsų publicistai dažnai jaučia poreikį pasiaiškinti, kad „ne, mes neturime žydiško kraujo, nė lašo žydiško kraujo“.

delfi.lt    A. Ufarto nuotr.

Aš nesiruošiu niekam aiškintis. Galite galvoti apie mano kraują, ką tik norite. Bet ir apie žydus nerašysiu. Rašysiu apie mūsų Valstybės piliečius.

Vargu, ar kada Molėtai yra matę tokią minią, iš lėto plaukiančią pagrindine miesto gatve. Ta pačia, kuria prieš 75-erius metus buvo varomi į mirtį du tūkstančiai mūsų Valstybės piliečių. Minią, kurioje ištirpo ar bent jau ėmė tirpti „mes“ ir „jie“.

Minią, kurioje mūsų dukra kartu su draugėmis nešė Trispalvę, o šalia plazdėjo baltai mėlyna Dovydo žvaigždė, minią, kurioje vaikas vienoje rankutėje nešėsi Izraelio vėliavėlę, kitoje raitą Vytį, o dar toliau galėjai matyti aukštai iškeltas Lenkijos ir Latvijos vėliavas. Mūsų draugų vėliavas.

Ir Molėtai nėra vieninteliai tokie. Užvakar buvo Biržai. Šiandien bus Šeduva. Ir dar, ir dar, ir dar. Tūkstančiai istorijų ir tūkstančiai aukų, laukiančių savosios minios.

Minią, kuri viešai pripažino mūsų tautos tragediją. Minią, kuri ramiai ir oriai ėjo keliu į savo Valstybę.

Tie, kurie nužudytų mūsų piliečių atminimą pagerbia kiekvienais metais, gali skeptiškai sakyti – „o kur jūs buvote anksčiau? Kodėl žygiuojate dabar, gal tai mada ar populiarumo vaikymasis?“.

Iš dalies jie teisūs, prieš penkerius metus pravažiuodavau pro lenteles, vedančias į sušaudytų aukų kapus, ir nepagalvodavau užsukti. Bet mes gyvename tokiame amžiuje, kai komunikacija tampa raktu, o noras pasitarnauti viešajam interesui madingu, gal susidomėjimo augimas ir nėra blogai? Kiek dar vietų Lietuvoje, kur prie nužudytų piliečių kapų nedega nė viena žvakė, ką jau kalbėti apie minias ar maršus?

Be to, juk mes ir nesigiriam, kad kelyje į Valstybę jau nuėjom du trečdalius ir matom finišo tiesiąją. Gal net dar nepasiekėm pirmos medicininės pagalbos stotelės.

Molėtai buvo graži pradžia, o kiek tai tvaru pamatysime jau netrukus – rugsėjo 23 dieną Paneriuose.

Ir yra kita pusė. Eiseną stebėjo šimtai molėtiškių – kas nuo šaligatvio, kas pro užtrauktas užuolaidas ar kramsnodamas picą.

Regis, taip paprasta – atsistok, ženk į priekį ir prisijunk prie minios. Ne, daug kam tas žingsnis dar yra neįveikiamas.

„Mes niekada neatsiprašysime, o jie niekada neatleis“ – rašė man vienas socialinio tinklo komentatorius. Žinoma, taip mąstyti lengviausia. Kad ką mes bedarytume, jie niekada neatleis. Ir tada atsiduri aklavietėje, kai geriausia išeitis užsimerkti ir apsimesti, kad tai tavęs neliečia. Arba siautėti perskaitęs Rūtos Vanagaitės siaubo istorijas apie aklus pragaro šunis Paneriuose.

O jeigu aš nenoriu užsimerkti arba siautėti?

Jeigu nuoširdžiai galvoju, kiek mūsų kartų dar turės pasikeisti, kol galėsime apie tai kalbėtis ir nuimti žodį „tabu“? Jeigu nesijaučiu kaltas, bet vis dėlto nesu tikras, ar mano kokio nors pro-prosenelio brolio dėdės svainis nebuvo tas, kuris užsitaisinėjo spyną prie masinio kapo duobės?

Ir tada sklaidau laiškus, kuriuos iš Haifos mano močiutei rašė Chasia Grinaitė. Mažoji Chasia iš Širvintų, kurios tėvus ištrėmė į Sibirą, o užėjus vokiečiams ji buvo lengviausias taikinys. Bet mano promočiutė turėjo kitų planų, ji paslėpė našlaitę, perdažė jai plaukus, o visiems namiškiams liepė sakyti, kad čia pusseserė, kuri atvyko iš Žagarės. Mažoji Chasia, kuri išgyveno karą, išvažiavo į Izraelį, užaugino tris sūnus, bet nepamiršo savųjų Širvintų.

Ar to pakanka? Ir ką mums dar padaryti? Ko jūs iš mūsų norite? Mums, ketvirtai kartai, kuriai žodis „Holokaustas“ jau nebėra tabu?

Gavęs tokį tiesų klausimą kartu su mumis autobusu į Molėtus važiuojantis Vyriausiasis Lietuvos rabinas Kalev Krelin pasitaiso akinius, mąsto. Mąsto netrumpai.

Ir pasako: nieko. Mums nieko iš jūsų nereikia. Nereikia dešimties kartų, kad būtų išpirktos kaltės. Praeitis yra praeitis. Žvelkime į ateitį ir mėginkime mokytis sugyventi drauge, kaip tai darėme šimtus metų.

Ir autobusas, pilnas jaunų lietuvių, prityla. Tarp jų yra žmonių, kurie tik prieš savaitę sužinojo apie Molėtų žudynes ir instinktyviai pajuto, kad turi atvykti į Molėtus, pereiti mirties keliu ir pagerbti savo Valstybės piliečius.

Tarp jų yra jaunuolių, kurie važiuoja, nes nori daugiau sužinoti apie mūsų bendrą istoriją ir apie tai, kodėl Lietuva Izraelio tautai visada bus ypatinga vieta. O už mūsų važiuoja jaunųjų Lietuvos pilietukų pilnas autobusiukas ir Molėtuose išlipęs keturmetis klausia – „o tai kur visi žydai?“.

Ir mano „Misijos: Sibiras“ bendražygis Karolis, turėjęs nelengvą užduotį pilnam autobusui vaikų paaiškinti, kodėl saulėtą rugpjūčio dieną 2000 žmonių buvo savo kaimynų rankomis šaudomi ir metami į duobes, atsako: „jie čia, mielas vaike. Jie visi čia ir jie laukė mūsų“. Berniukas atsidūsta ir įsikibęs mamai į ranką įsilieja į mūsų Atminties Maršą.

Per tylos minutę pasigirsta mažytės mergytės verksmas. Galbūt ji pargriuvo, gal kažką nusimušė. „Man skauda, man skauda, mama, man skauda“ – rypuoja ji ir kaip simboliškai tai skamba.

„Jūs esate Lietuvos ateitis“ – minėjime sakė vienas iš Maršo organizatorius Leonas Kaplanas. Penktoji karta. Laisvos Valstybės vaikai, jaučiantys atsakomybę prieš praeitį ir tikintys savąja ateitimi.

Bet iki jie užaugs, mes dar turime darbų. Aš irgi noriu matyti paminklą pasaulio teisuoliams savo šalyje. Aš noriu prisidėti rengiant forumus, kuriuose jauni žydai kalbėtųsi su jaunais lietuviais, planuotų bendrus projektus ir virš jų nebesklandytų Lietūkio ar Dušanskio šmėklos.

Aš noriu turėti programėlę savo telefone, kuri nukreipus aparatą į Vilniaus Senamiesčio pastatus parodytų, kaip kadaise atrodė žydiškasis Vilnius, apie kurį rašo netgi prie Raudų sienos saugomi veikalai. Aš noriu, kad mano gimtajame mieste būtų toks nerealus ir interaktyvus žydų istorijos muziejus, kad garsas apie jį eitų per visą pasaulį.

Aš noriu, kad kiekvienas Lietuvos rajono ir jo meras elgtųsi su mūsų istorija taip, kaip pirmadienį elgėsi Molėtai. Aš noriu, kad ir patys žydai šio to pasimokytų iš Molėtų maršo ir jame dalyvavusių tūkstančių.

„Jei aš būčiau Rotšildas, kur įkurčiau didžiausią ješivą, akademijų akademiją, kad žydams būtų gera mokytis. Žinoma, kad čia, Vilniuje“. Čia jau ne mano, o žymiojo žydų rašytojo Šolom Aleichemo žodžiai.

Matote, sakiau, kad šitas straipsnis bus ne apie žydus. Vėl apgavau. Nėra nei „mes“, nei „jie“. Yra Valstybė. Ir jos piliečiai. Net ir už tūkstančių kilometrų.

Štai nuotrauka kapo, kurį radome tolimojoje Igarkoje, pačiame lietuvių kapinių viduryje, šalia mūsų kankiniams skirto paminklo. Kapo, kurį sutvarkėme ir parsivežę nuotraukas atidavėme išversti.

„Čia palaidota Rachelė (Richel) Ichielio dukra Aranhoit/Aranhois arba Aranaitė“.

Bet net ne tai esmė. Mokantys hebrajų kalbą mums pasakė, kad antkapį greičiausiai darė ne žydas, nes paskutinė eilutė parašyta netaisyklingai.

Ir aš galiu įsivaizduoti lietuvį rūsčią 1950 metų žiemą Igarkoje, kalantį mirusiai žydei antkapį iš jam parašyto ir perduoto išblukusio popierėlio.

Nes nėra nei „mes“, nei „jie“. Yra Valstybė. Jos piliečiai ir jos vaikai. Jos praeitis ir ateitis. Ir kelias, kuriuo einame į savo Valstybę. Kartu su mūsų žydais.