R. Bogdanas. Užsibuvęs Z. Vaigauskas plečiasi

delfi.lt 2016 09 19

Jaunesniajai rinkėjų kartai Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas yra nepamainomas bet kurių rinkimų atributas. Vyresnioji karta dar gali atsiminti laikus, kai vykdavo tariami sovietiniai rinkimai, ir tada Z. Vaigausko nesimatydavo.

delfi.lt    A. Ufarto nuotr.

Nesimatė jo ir per pirmuosius demokratinius rinkimus, kai dauguma Lietuvos delegavo Sąjūdį į parlamentą. Nesimatė jo ir per antruosius rinkimus į Seimą, kada tie patys rinkėjai nušlavė Sąjūdį, kuris nesugebėjo per dvejus metus išvesti pinigų medžio veislės kiekvienai Lietuvos šeimai, ir pasikvietė atgal komunistus.

Štai tada pasirodė Z. Vaigauskas. Jį iš partinės virtuvės į savo komandą atsivedė rinkimus laimėjęs Algirdas Brazauskas. Naujasis darbuotojas buvo beveik nematomas ir tylus kaip grindjuostė žmogus, kuris sutikdavo su viskuo, apie ką su juo bekalbėtum. Jis buvo puikiai pasiruošęs gyventi brandaus socializmo sąlygomis, kada darbas partijai užtikrindavo pagerintus kelialapius atostogoms ir prieigą prie deficitinių prekių, pradedant rūkyta dešra, baigiant rumuniškais baldais ir vainikuojant butu per komunistų partijos liniją.

Nepriklausomybė visiškai nesiderino su tokiu gyvenimo planu. Kada sveikoji Lietuvos dalis ėjo į šimtatūkstantinius Sąjūdžio mitingus, Z. Vaigauskas toliau varė savo vagą: 1988 įstojo į Visuomeninių mokslų akademijos prie SSKP CK aspirantūrą ir palinko prie taip vadinamos „filosofinės“ disertacijos. Kodėl kabutėse? Nes tema vadinosi taip: „Socialinis – istorinis ir idėjinis J. Stalino darbo „Apie dialektinį ir istorinį materializmą“ kontekstas“. Šią disertaciją apsigynė Maskvoje (aišku, rusiškai) 1991 liepos mėnesį ir buvo pripažintas sovietiniu filosofu.

Tą mėnesį kito kirpimo Lietuvos atstovai baiginėjo derinti su Rusija detales dėl istorinės Lietuvos-Rusijos tarpvalstybinės sutarties, kurią Maskvoje 1991 liepos 29 pasirašė Borisas Jelcinas ir Vytautas Landsbergis. O žmogus, kuris po pusantrų metų dešimtmečiams stos prižiūrėti rinkimų Lietuvoje, tomis dienomis SSRS komunistų partijos ideologijos šventykloje išpažino pritarimą Michailo Gorbačiovo idėjoms apie pertvarkytą socializmą vieningoje tarybų šalyje. To paties M. Gorbačiovo, kuris vos prieš pusmetį 1991 sausio 13 naktį „miegojo“, kai jo kariuomenė žudė ir žalojo žmones Vilniuje, ketindama nuversti teisėtą išrinktą valdžią ir išsaugoti gorbačiovinį socializmą.

Laimėjęs vienus rinkimus, negali būti tikras dėl antrųjų, – rodė šviežias sąjūdiečių pavyzdys. A. Brazauskas 1992 delegavo komunistų partijos išugdytą pagalbininką į VRK. Po dviejų metų jis – jau VRK pirmininkas. Kaip pasirodė, ant amžių amžinųjų. Tiesą sakant, per daug metų jis smarkiai pasikeitė. Be jokios abejonės, daug išmoko draugiškose Vakarų šalyse, kurios labai padėjo Lietuvai, kad rinkimai vyktų pagal demokratijos standartus. Turbūt mažai kas Lietuvoje išmano rinkimų subtilybes geriau už Z. Vaigauską.

Perfrazuojant lietuvišką patarlę, kiek bešersi komunistų nomenklatūros augintinį, jis vis tiek dairysis į prarasto nomenklatūros rojaus taisykles. Jau per paskutinius savivaldybės rinkimus išryškėjo Z. Vaigausko noras cenzūruoti laisvą žodį, prisidengus įstatymų interpretacijomis. Tada buvo Druskininkai. Dabar jau centrinė žiniasklaida. Noras auga, perspektyva matosi.

Vyšnia ant torto uždėta, gelbstint premjerą Algirdą Butkevičių nuo nepatogių Edmundo Jakilaičio klausimų, kurie verčia prakaituoti ir gali kirsti per jau ir taip smunkančius reitingus. Prievaizdas nėra vienas, komisijoje spėjo užaugti nauji kadrai, kurie nesivaržo užsiimti suvaržymais, imituodami seką įstatymo raide.

Kaip duona, šiltai palaikyta ilgiau termino, ima pelyti, taip ima lįsti į paviršių seno kadro esmė. Nelyginu su puviniu, kad netektų bylinėtis dėl įžeidimo, bet su pelėsiu, nes pastarasis yra tiesiog grybas, o Lietuvoje net prezidentė turi grybišką pavardę. Tik prezidentui, skirtingai nuo rinkimų prievaizdo, konstitucija neleidžia sulaukti pelėsio būsenos poste. Dveji rinkimai, ir ačiū už tarnystę. Kodėl tas, kuris prižiūri, tapo amžinas? Atsakau: nes sugebėjo visiems įtikti. Ne įstatymams įtikti, o svarbiausiems veikėjams. Jo įkvepiančiame pavyzdyje įsikūnija ne įstatymo, o pačių renkamųjų viršenybė.

Grįšiu prie pelėsio metaforos: jei laiku nepašalinsite apipelijusio galo, ilgai netruks, ir pelėsis persismelks kiaurai visą kepalą. Nėra ko stebėtis, kad rinkimai, kuriuose prievaizdas tai nemato, tai toleruoja, tai laimina sveiku protu suvokiamus pažeidimus, rinkėjams darosi neskanūs.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.