Jūratė Laučiūtė. Kas nesidžiaugia šv. Kalėdomis

lzinios.lt 2016 12 28

Kad ir kiek šurmuliuotų kalėdinės mugės, kiek krykštautų vaikai, džiaugdamiesi Kalėdų Senelio dovanomis, ne visiems šios Kalėdos – linksmybių ir dovanų metas.

lzinios.lt

Dar neišraudojo visų ašarų gruodžio paskutinėmis dienomis Berlyne įvykdyto teroro akto aukų giminės ir artimieji, o skaudi netektis ankstyvą Kalėdų rytmetį ištiko Rusiją: virš Juodosios jūros sudužo į Siriją skridęs karinis rusų lėktuvas. Žuvo visi jame buvę keleiviai ir įgulos nariai.

Iš pirmo žvilgsnio ne tokį tragišką, bet perspektyvoje gal dar skaudesnį sukrėtimą patyrė Izraelis, kai Chanukos šventės ir Kūčių išvakarėse, Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją, kurioje reikalaujama sustabdyti žydų gyvenviečių plėtrą palestiniečių teritorijoje.

Nukentėjusių šalių reakcija į jas ištikusias nelaimes skirtinga. Rusijoje visuomenė gedi, valdžia patyliukais aiškinasi tragedijos priežastis. Vokietijos valdžia, kaip jau įprasta demokratijos ir politkorektiškumo flagmanams, pirmiausia rūpinasi, kad skaudžios nelaimės sukrėsti vokiečiai nenukreiptų savo pykčio ir keršto į niekuo dėtus musulmonus. Nors, galvojant sveiku protu, pareiga atskirti musulmonus teroristus nuo „niekuo dėtų“ jų bendratikių turėtų būti valdžios, o ne paprastų piliečių rūpestis. Tačiau kai valdžia, net ir nustačiusi kai kurių piliečių ryšius su teroristinėmis organizacijomis, nesiima priemonių padaryti juos nekenksmingus, kitiems piliečiams nebelieka nieko kito, kaip gintis patiems, o tai neretai baigiasi ir „linčo teismais“.

Izraelio atsakas į šią rezoliuciją buvo labai greitas ir labai kategoriškas. Premjero Benjamino Netanyahu biuras paskelbė pareiškimą, kuriame sakoma, jog „Izraelis atmeta šią gėdingą antiizraelietišką rezoliuciją... ir nesilaikys jos sąlygų“.

Pareiškime premjeras apkaltino nueinantį JAV prezidentą Baracką Obamą ir jo administraciją, kad ji ne tik negynė Izraelio nuo šito akibrokšto, bet užkulisiuose padėjo rengti minėtą rezoliuciją. JAV valdžios atstovai tokius kaltinimus atmeta. Izraelio premjeras pavedė Užsienio reikalų ministerijai atšaukti visas pagalbos programas Senegalui bei atsisakė numatyto susitikimo su Senegalo užsienio reikalų ministru, ir visa tai dėl to, kad ši valstybė buvo tarp šalių, kurios inicijavo minėtą rezoliuciją, kai ją atsisakė pateikti Egiptas (kalbama, jog D. Trumpui spaudžiant).

Be to, kalbama, kad Izraelis ruošiasi pasinaudoti įtakingiausių tarptautinių advokatų pagalba, kad šie padėtų suderinti du JTO vartojamus apibrėžimus, kurie nepriimtini Izraeliui. Pirmiausia vietoj arabų teikiamo termino „Jordano upės Vakarų krantas“ ketinama pareikalauti vartoti „Judėją ir Samariją“, o antra pozicija liečia kelis de facto Izraelio valdomus Rytų Jeruzalės rajonus (Gilą, Ramotą, Pisgat-Zeevą ir kt.), kuriuose beveik 100 proc. gyventojų sudaro žydai, bet jie JTO priimtoje rezoliucijoje priskirti Palestinai.

Izraeliui nepriimtina ir tai, kad JTO Saugumo Tarybos rezoliucijoje pasaulio šalys raginamos tas teritorijas, kurias Izraelis prisijungė po vadinamojo Šešių dienų karo 1967 metais, vadinti okupuotomis. Jis remiasi viešai neskelbtais 2010 metų lapkritį Palestinos visuomenės nuomonės centro ir JAV „Pechter Middle East Polls Institute“ centro atliktos Rytų Jeruzalės gyventojų apklausos duomenimis, kurie liudija, kad 39 proc. ten gyvenančių arabų rinktųsi Izraelio pilietybę ir tik 31 proc. – Palestinos.

Ar to pakanka, kad JTO paliktų Izraeliui teisę tvarkyti savo santykius su Palestina ir palestiniečiais taip, kaip jam atrodo tinkama? Vargu ar įmanoma būti nešališku teisėju vertinant sudėtingus Izraelio ir palestiniečių santykius, bet negalima nematyti, kad nuolaidos, kurias padarė Izraelis, atiduodamas Gazos sektorių palestiniečių jurisdikcijai, nesušvelnino šių tautų santykių. Todėl galima suprasti Izraelį, kuris nepatikliai (net priešiškai) priima tarptautinės bendrijos reikalavimus ir toliau daryti teritorines nuolaidas palestiniečiams neva už galimą taiką. Tačiau galima lenkti galvą prieš Izraelio valstybės vairininkus, kurie daro viską, kad apgintų savo piliečius ne žodžiais, ne nukentėjusiesiems reiškiamomis užuojautomis, bet konkrečiais veiksmais. Todėl, manyčiau, tai sektinas pavyzdys visoms valstybėms, kurios stengiasi išlikti...