Pildosi gudrus Maskvos planas: ES teks peržiūrėti savo ginklus

delfi.lt 2017 01 16

Tenka pripažinti, kad ir diplomatinėje, ir ginklavimosi, ekonomikos bei politikos srityse, Rusija yra būtent ta šalis, kuri vaidina vieną iš svarbiausių vaidmenų tarptautinių santykių kontekste, rašoma „Le Figaro“.

Nuo 1947-ųjų, kai Josifo Stalino vadovaujama Sovietų Sąjunga pradėjo ilgai trukusį Šaltąjį karą, praėjo jau 70 metų. Bet štai šiandien Rusija vėl stengiasi kuo efektyviau pasinaudoti pakrikusia, populistinių idėjų ardoma senųjų demokratinių valstybių santvarka.

 

Maskva visomis išgalėmis siekia įgyvendinti tik jai priimtinomis strategijomis pagrįstą programą, kurios tikslas –įtvirtinti naujas Vakarų valstybėms nepriimtinas tarptautinių santykių normas. Kad įgyvendintų savo užmačias, Rusija panaudos kuo įvairiausias, galbūt net jėga įgyvendinamas priemones. Nevengs ir visuomenės nuomonę veikiančių manipuliacijų kibernetinėje erdvėje. Šitaip bus bandoma pakirsti demokratines vertybes šalių, šiuo metu nepajėgių ne tik kovoti su išoriniais priešais, bet ir užkirsti kelio vidinių jėgų susipriešinimui.

 

Daug nesigilinant, Rusiją būtų galima palyginti su milžinu molio kojomis. Juk didžiausią teritoriją turinti pasaulio valstybė šiuo metu purtoma ištisos virtinės krizių. Rusija neabejotinai patiria demografinę krizę. Nustatyta, kad vienai Rusijos moteriai tenka 1,7 kūdikio. Tai reiškia, kad ekonominį šalies pajėgumą užtikrinančių šalies gyventojų iki 2035-ųjų metų sumažės nuo 72-iejų iki 68-ių milijonų. Rusiją ištiko ir ekonominio augimo krizė. Sąstingis prasidėjo dar 2008-aisiais. Potencialus ekonomikos augimas – ne daugiau kaip 1 procentas. Rusijos ekonomika šiuo metu net 12 kartų atsilieka nuo Kinijos. Reikia paminėti ir pridėtinės vertės krizę. Trečdalis BVP ir pusė visų biudžetinių įplaukų tenka naftos pramonei (527,5 mln. tonų naftos ir 640 mlrd. kubinių metrų dujų 2016-aisiais metais). Dėl masinės talentingų piliečių emigracijos šalyje pastebimai mąžta vertingų specialistų. Įsigalinti sparčiai plintančios propagandos maitinamai autokratijai, Rusijoje vis labiau varžomos žmogaus laisvės.

 

Tačiau tenka pripažint, kad 2016-aisiais metais Rusija tapo svarbiausia valstybe tarptautinėje arenoje. Ekonominę padėtį sustiprino su Naftą eksportuojančių šalių organizacija (OPEC) pasiektas susitarimas dėl gamybos apsukų mažinimo. Jį pasirašius kainos pradėjo stabiliai kilti virš 47-ių eurų ribos. Diplomatinių santykių plotmėje itin svarbus vaidmuo Rusijai teko tada, kai ryžtingai įsikišusi į oro ir sausumos pajėgų kovas Maskva tapo esminiu žaidėju Sirijos konflikte, kurio vyksmą šiuo metu kontroliuoja su Irano lyderiais ir Recepo Tayyipo Erdogano vadovaujama Turkija. Būtina paminėti ir tai, kad Krymo aneksiją jau imta laikyti neatitaisoma, be to, vis labiau juntamas Ukrainai ir Baltijos šalims daromas spaudimas.
 
Kalbant apie ginklavimąsi, reikia pasakyti kad Vladimiras Putinas inicijavo aktyvų branduolinio persiginklavimo procesą.

 

Sustabdžius ginklų gamybai tinkamo plutonio atliekų utilizavimo sutartį, Rusijos prezidento nurodymu Kaliningrado srityje buvo dislokuoti raketų kompleksai „Iskander“, be to, sustiprintos priešlėktuvinės gynybos sistemos. Politiniame kontekste labiausiai Rusijos įtaka pasireiškė kibernetinėmis JAV Demokratų partijos serverių atakomis ir nugvelbtos informacijos paviešinimu svetainėje „WikiLeaks“. Šis dabar jau pripažintas incidentas padėjo rinkimus laimėti išrinktajam prezidentui Donaldui Trumpui. Verta prisiminti ir tai, kad tokiose šalyse kaip Bulgarija ar Moldova prezidento rinkimus taip pat laimėjo prorusiškai nusiteikę kandidatai.

Taigi, Maskva nerengia karinės okupacijos – ji stengiasi veikti per tarpininkus.

 

Strateginis V. Putino proveržis dar labiau išryškėja JAV prezidento Baracko Obamos neryžtingumo fone. Kai kurie politologai pastarąjį jau dabar vadina XXI-ojo amžiaus Jimmy Carteriu. Jis klydo neigdamas džihadizmo apraiškas ir atsisakydamas pripažinti islamiškas jo šaknis. Taip pat nematė Rusijos keliamos grėsmės, nepagrįstai laikydamas šią šalį tik viena iš regioninių valstybių.

 

Kad ir kaip būtų, visos V. Putino pergalės pasiektos vykdant neįtikėtinai efektyvias strategijas. Į tuščius B. Obamos žodžius V. Putinas reagavo staigiais ir nenuspėjamais veiksmais, be to, visada būdavo numatęs kokį nors manevrą, silpnąsias savo puses galintį paversti stipriosiomis.

 

Tenka pripažinti, kad pasiekti rezultatai ne juokais glumina. D. Trumpo išrinkimas galutinai pakirto visuotinai pripažįstamą Vašingtono lyderystę. Toks Jungtinių Valstijų atitolimas ir pasitikėjimo sąjungomis, visų pirma, NATO, praradimas labai susilpnino ir suskaidė Vakarus. Europos bendrystę gerokai suardė ir „Brexit“ referendumas. R. T. Erdogano vadovaujama Turkija (po 2017-ųjų balandį planuojamo surengti referendumo šalyje visiškai išsigalios islamo religijos apibrėžta demokratūra) jau dabar keičia sąjungininkus ir ketina uždaryti Jungtinėms Valstijoms savo bazes, įskaitant ir „Incirliko“ karinę oro bazę. Net Japonijos ministras pirmininkas Shinzo Abe yra pasirengęs palaikyti glaudesnius santykius su Rusija, galinčia padėti įveikti juntamą Kinijos spaudimą.

 

Akivaizdu, kad gilių demokratinių tradicijų valstybėms pats metas rimtai pažvelgti į V. Putino vadovaujamą Rusiją ir jos siekį demokratinę santvarką pakeisti demokratūra. Europa privalo pati pasirūpinti savo saugumu, kurį Maskva, be jokios abejonės, ras progos išbandyti. Prieš Antrąjį pasaulinį karą prancūzų filosofas ir istorikas Elie Halevy kreipėsi į laisvas tautas įspėdamas, kad „diplomatija nežvanginant ginklais tėra šuns lojimas“.

 

D. Trumpo išrinkimo paspartintas pasaulyje nusistovėjusios tvarkos suardymas neabejotinai sustiprins galingųjų diktuojamą valią. O tada Europos taip mėgstama švelnioji galia pasiteisins nebent tokiu atveju, jei bus papildyta gebėjimu suduoti tinkamą atkirtį ir, prireikus, pasitelkti agresoriaus naudojamus ginklus.