Vytenis Vaškelis. Praregėjimas

lzinios.lt 2017 03 27

Blogis nėra tik gėrio nebuvimas, bet tai – melo galia, kuri visada pasirengusi, jei tik atsiranda galimybė, griauti tiesos pamatus. Ne Dievas sukūrė blogį, bet žmogus Edeno sode leidosi suvedžiojamas melo dvasios ir dėl to tapo apraizgytas mirties, ligų ir kitų jo apraiškų virvėmis.

lzinios.lt

Kai Jėzus pamatė nuo gimimo dienos aklą žmogų, mokiniams neaiškino, kad aklumo šaknis – pirmapradės kaltės padarinys, bet pabrėžė tik tai, kas tikrai įvyks: (...) „Jame turi apsireikšti Dievo darbai“ (Jn 9, 2).

Jis niekada nebuvo matęs savo gimdytojų veidų ir negalėjo veidrodyje pamatyti savo atvaizdo, kad galėtų suvokti, kokią unikalią kūno tapatybę pagal savo panašumą jam dovanojo Dievas. Aklumą jis priėmė kaip neišvengiamą duotybę, ir kaip Jobas dėl gyvenimo sunkumų atsispyrė pagundai kaltinti Kūrėją, taip ir neregys nepyko, kad Jis jam leido užgimti su akivaizdžia negalia.

Jo aklumą kompensavo išlavėjusi klausa, kuri jam padėdavo ne tik subtiliau suvokti girdimų žodžių prasmę, bet iš kito žmogaus balso intonacijos galėjo subtiliau numanyti, ar jo pašnekovas, kai jam kažką pasakoja, sako visą tiesą, ar tik jos dalį, nes kartais kai kurių kaimynų skubotoje šnekoje jis išgirsdavo tam tikras nekantrumo intonacijas, liudijančias apie jų norą greičiau baigti pokalbį su neregiu ir skubėti užsiimti savais reikalais. Ar mūsų gyvenime nėra buvę atvejų, kai teko bendrauti su žmogumi, turinčiu kokią nors negalią, ir mes, galbūt tik vėliau susivokėme (pavyzdžiui, tuo metu dėl nuovargio stokojome dėmesingumo), kad savo abejingu išsiblaškymu, ironišku šypsniu, nemaloniai pakeltu balsu ar nemandagiu pokalbio pertraukimu galėjome užgauti pašnekovą?

Pažiūrėkime į tobulą žmogų ir Dievą – Jėzų, kuris, užuot parodęs kokį nors nekantrumo gestą, savo mokiniams ištarė: „Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“ (Jn 9, 5). Paskui lenkėsi prie žemės, paėmė žiupsnelį jos dulkių, sumaišė su savo seilėmis, šiuo neįprastu mišiniu ištepė neregio akis ir jį pasiuntė nusimazgoti Siloamo tvenkinio vandenyje.

Jėzaus žodžių ir poelgių dermė – mūsų kasdienybės įprasminimo tikslas. Kai vis stengsimės artėti prie Jo širdies su malda apmąstydami Dievo žodį, mūsų širdys ir akys taps įžvalgesnės, nes adekvačiai reaguosime į situaciją ir gebėsime priimti įvairius sprendimus, liudijančius, kad auga ne tik mūsų uolumas tarnauti Jam... Viešpats ne veltui padarė „balzamo“, kurio viena dalis – žemė – gali reikšti pirmapradės kaltės padarinius, tūnančius mūsų prigimtyje, o kita – seilės – Jo savasties dalelę, išreiškiančią susitapatinimą su puolusia žmonija, kuriai Atpirkėjo reikia labiau nei ištroškusiai elnei gaivinančio šaltinio (Ps 42, 2).

Kai fariziejai sužinojo, kad Jėzus stebuklingai išgydė neregį, nenorėjo tikėti. Neseniai jie ketino Jį užmušti akmenimis, o štai jiems netikėtas akibrokštas: Tas, kurio jie nekenčia, daro tokius ženklus, ko jie visi, jei būtų mėginę melsti stebuklo ir su rytietišku įkarščiu pradėję net kojomis trepsėti, nedaug ką būtų pajėgę iš Dievo „išpešti“, nes Jis jiems tartų: „Keiskite savo požiūrį į mano Sūnų, o paskui žiūrėsime, ko yra vertos jūsų maldos...“

Deja, žydams ne tiesa rūpėjo, bet jie troško vieno dalyko – daryti viską, kad išgydytasis, pabūgęs jų grasinimų ir išsižadėjęs Jėzaus, taptų jų marionete ir melo ruporu, skelbiančiu, kad jį išgydęs asmuo kaip ir visi mirtingieji niekuo neišsiskiria iš kitų tarpo, todėl Jis yra nusidėjėlis. Jie tiesiog prievartavo savo pasveikusį gentainį, versdami, kad jis, net prisiekdamas Senojo Testamento liepimu sakyti tiesą (plg. Jn 9, 24; Joz 7, 19), viešai paskelbtų, jog Jėzus daro nuodėmes. O jei taip, tada galime drąsiai teigti, kad jokio stebuklingo išgydymo nebuvo, nes Dievas neišklauso nusidėjėlių (Jn 9, 31). Tikrasis melagis ir apsišaukėlis yra tas neregys, kuris ir užvirė šią nesantaikos košę... Laikinos pergalės fortūna būtų nusišypsojusi fariziejams, jei tą išgydytąjį būtų privertę meluoti ir iš jo būtų padarę pragaro vaiką, dvigubai blogesnį už juos pačius (Mt 23, 15).

Tačiau buvęs aklas žmogus, nebūtų visiškai išgijęs, jei, malonės įkvėptas, nebūtų jiems į akis rėžęs tiesą. Šėtono karalija netikėtai pradėjo svyruoti, kai jis visų akivaizdoje pasakė, jog Jėzus iš tiesų yra Dievo siųstasis, nes nuo amžių nėra girdėta, kad kas būtų atvėręs nuo pat gimimo nematančiojo akis! (Jn 9, 32 – 33). Taigi, užuot tapęs klystančių ir kitus klaidinančių fariziejų bendrininku, kaip prie Jokūbo šulinio atėjusi samarietė, taip ir jis tapo Gerosios Naujienos vėliavnešiu.

Nors žydai iš susinervinimo papilkėjusiais veidais jį išvarė lauk iš sinagogos, bet išgydytasis širdyje šventė dvigubą laimėjimą: po daugelio tamsos metų gavęs neužsitarnautą dovaną – regėjimo džiaugsmą ir širdyje užgimusį bei suliepsnojusį tikėjimą savo Gelbėtojui. Susitikęs su Jėzumi, jis pagarbino Jį, kurį savo buvimu šlovina visa mąstymo galia neapdovanotoji kūrinija ir kiekvienas sąmoningas žmogus, kuriam akys ir protas duotam tam, kad širdis labiau už viską ilgėtųsi Dievo...