Vytautas Landsbergis. Silpnybės didesnio ir mažesnio

delfi.lt 2018 02 22

Didesniųjų valstybių santykiuose su mažesniu kaimynu ima ir pasireiškia savotiškas psichologinis sindromas. Tai polinkis priekaištauti, kaltinti dėl būto ir nebūto dalyko, kad mažesnysis jaustųsi kaltas ir amžinai teisintųsi prieš didesnį.
Vytautas Landsbergis

delfi.lt  K. Pansevič nuotr.
Sočiai to turėjome ir tebeturime santykiuose su Rusija. Tai mes vargšės rusų („rusakalbių“!) mažumos skriaudėjai, tai neteisingai suprantam savo istoriją, kas nuolat pykdo didesnį kaimyną. Ypač – turintį polinkio į supremaciją, viršenybę, dominavimą politikoje.

 

 

Nenorėčiau priminti klasikos, nors joje glūdi išmintis. Tai nuostabi pasakėčia apie vilko ir ėriuko aiškinimąsi prie upelio, kuris iš jų sudrumstė vandenį.

 

Gaila, kad šio pobūdžio šešėlių pasitaiko ir Lietuvos-Lenkijos santykiuose. Nepastebėjau, kad Lietuva kada kaltintų, o Lenkija teisintųsi. Priešingai – būna. Ir dažnokai.

 

Būna, kad Lietuva atrodo bukaprotiškai savanaudė, kaip su tuo „Orleno“ Rengės geležinkeliu, tačiau čia atskiras žinybinis atvejis. O chroniški priekaištai, neva Lietuva pažeidžianti 1994 metų tarpvalstybinę sutartį, vis dėlto tėra laužti iš piršto.

 

Lietuva neva pažadėjusi, o netęsianti žodžio. Per ketvirtį amžiaus įkalė šią nebūtą klišę net Edmundui Jakilaičiui. Minėtoje sutartyje pasakyta labai paprastai: pavardžių rašybos dalykai kol kas paliekami nuošalyje, jie bus sprendžiami atskira dvišale valstybių sutartimi. Kad šios sutarties vis nėra, kaltę derėtų bent pasidalyti. Ir nevengti raštingumo, pasiskaityti, kas gi tada pasirašyta.

Sutartyje pasirašytas ir fonetinis principas: rašysim žmonių vardus dokumentuose pagal tarimą! Šio punkto išties nesilaikoma būtent lenkakalbių Lietuvos piliečių labui (kuo mažiau rašybos atmainų!) Tačiau negirdime dėl to nė mažiausio protesto. Daugelyje pavardžių ir gyvojoje lenkų kalboje „w“ juk netariama, susilieja.

 

Maži pavyzdžiai, kaip vis dėlto svarbu turėti geros valios ir sąžiningai žvelgti į tekstus.

 

Įkalbinėjant žmonėms, kad jie – aukos, einama klaidingu keliu. Galbūt naudingu vietos politikieriams, bet ir jiems jau laikas išgirsti europietišką Jono Pauliaus II patarimą bei pastarąjį Lenkijos prezidento Andrzejaus Dudos žodį. Apie Lietuvos piliečių lenkų lojalumą savo valstybei Lietuvai. O tai liečia ir įstatymų laikymąsi, nors šie kol kas tebebūtų netobuli.

 

Turbūt negirdėta, kad kas nors ragintų Lenkijos lietuvius nesilaikyti Lenkijos įstatymų. Štai šioje plotmėje – dar viena baigiamoji pastaba. Jei kas nors siūlys vardan gerų įsiteikiamųjų santykių priimti specialias teisines normas vienai atskirai tautinei bendrijai, pradėsime slysti į privilegijas ir diskriminaciją. Kuo prastesni Lietuvos latviai, Lietuvos vokiečiai? Ką dėl piliečių lygybės tars Konstitucija?

 

Tektų galvoti apie visuotinį pamatinį asmeninių svetimvardžių rašybos įstatymą. Terašo lotyniško pagrindo rašmenimis save, kaip kas nori. Ir teatrodo, kaip kas nori. Būsime įdomūs, margi ir pradėsime aiškiau galvoti – ar išties to reikėjo?