Mylėti palikusius: kodėl emigrantai per rinkimus balsuoja vangiai?

iq.lt 2018 06 18

2016 m. Seimo rinkimuose balsavo mažiau nei dešimtadalis tokią teisę turinčių emigrantų. Ar Lietuva tikrai nori stipresnio ryšio su jais?

Šiandien svetur gyvena apie 475 tūkst. lietuvių, liudija Užsienio reikalų ministerijos duomenys. Daugiau nei pusė jų – 300 tūkst. – turi teisę balsuoti rinkdami savo gimtinės Seimą. Bet, ko gero, nenori to daryti – 2016 m. Seimo rinkimuose savo nuomonę pareiškė viso labo 16 401 išeivis.

Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) pirmininkė Dalia Henke įsitikinusi – balsų būtų buvę kur kas daugiau, jei nebūtų strigusi elektroninė rinkėjų, balsuojančių užsienyje, registracijos sistema, o biuleteniai tarp Lietuvos ir Australijos būtų nevėlavę. Ir jei Lietuva ryžtųsi įsivesti emigrantų itin pageidaujamą balsavimą internetu.

 

D. Henke pripažįsta – ne visi lietuviai vos emigravę skuba atlikti pilietinę pareigą tėvynei – daugeliui pirmiausia rūpi įsitvirtinti svečioje šalyje. Ryšio su bendruomene tautiečiai neretai pradeda ieškoti tik vaikams ūgtelėjus, kai parūpsta, kad šie lankytų lietuviškas šeštadienines mokyklėles. O ir tada nebūtinai įsijungiama į PLB. Šios organizacijos veikloje dalyvauja apie 20 proc. emigrantų. Bet bendruomenės atstovai, kurie už savus pinigus, per atostogas, iš patriotizmo ir dėl idėjos, dukart metuose iš skirtingų žemynų susirenka į PLB komisijos posėdžių sesiją Lietuvos Seime, stengiasi atstovauti visų interesams. Nors kartais tai atrodo gana beviltiškai.

 

Kaip iš rašto

„Peržiūrėję pastarųjų penkerių metų komisijos sesijų programas pamatytume, kad jos beveik nesiskiria. Nes rezoliucijos kaskart, panašu, atsiduria stalčiuose, o programose surašytos problemos taip ir neišsprendžiamos. Ką tik vėl savaitę posėdžiavome Lietuvoje, klausėmės ne vieno ministro, jų planai atrodo tiesiog genialūs, tiktų ir Vokietijai, ir Australijai, bet taip ir neaišku, kaip juos rengiamasi įgyvendinti, – apgailestavo D. Henke. – Gal per mažai reikalaujame, turėtume atkakliau klausti, kokie pokyčiai padaryti, ir jei neatsako, darkart paklausti.“

 

PLB tiki, kad emigrantai pozityvių pokyčių sulauktų, jei turėtų būtent jiems atstovaujantį Seimo narį. Pagal galiojančią sistemą, užsienio lietuviai renka Vilniaus Naujamiesčio vienmandatės apygardos atstovą ir nesupranta, kodėl turi balsuoti už kandidatą, žadantį rūpintis šio rajono interesais. Ir dabartinio Seimo sudėtis, jei jį būtų rinkę tik emigrantai, būtų kitokia. Daugiausia balsų jie atidavė už Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus, antroje vietoje liko Liberalų sąjūdis, o Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga – trečia.

 

Patys kandidatai į Seimo narius lietuviškų bendruomenių dėmesio neieško. Prieš 2016 m. rinkimus PLB iniciatyva pirmą kartą buvo surengti keli politiniai debatai tankiausiai lietuvių gyvenamose valstybėse. Kai kuriuose susitikimuose nuo susirinkusiųjų lūžo salės. „Bet būtų sunku teigti, kad tos PLB pastangos koreliavo su žmonių aktyvumu rinkimuose“, – pripažino D. Henke.

 

Nors politikai jau ir patys, atrodo, netiki, kad pajėgs rasti svertų sulaikyti žmones Lietuvoje ar sugrąžinti juos namo, išeiviai norėtų matyti valdžios pastangas. „Susitvarkykime Lietuvoje socialinio saugumo – pensijų ir atlyginimo dydžio, teisingumo ir pagarbos vienas kitam – klausimus ir nebereikės komisijose diskutuoti jų sugrąžinimo tema – žmonės grįš, – kalbėjo PLB pirmininkė. – Kai kurie žmonės užsienyje gyvena labai sunkiai, dirba per kelis darbus ir ilgisi gimtinės.“

 

Dvigubos pilietybės klausimas išeiviams svarbus ne tik dėl aukšto lietuviško paso indekso. „Jis aktualus tiems, kurie nenori prarasti identiteto. Kodėl nepadėjus žmonėms išlaikyti ryšį su savo tėvyne? Praktiškai visos ES šalys tai daro, Vokietijoje galioja nuostata, kad gali turėti nors visų 28-ių ES valstybių pasą. O Lietuvos politika šiuo klausimu ‒ bene konservatyviausia“, – sakė D. Henke.

 

PLB kalba ne apie Lietuvos paso gavimą, o apie pilietybės išlaikymą ir išsaugojimą. „Vienintelė žmonių grupė, kuri negali išlaikyti pilietybės – tai emigravusieji po 1990-ųjų. Litvakai gali, anksčiau išvykusieji gali, net išvykusiųjų po nepriklausomybės paskelbimo vaikai gali ją išsaugoti, o jų mamos ne…“ – stebisi D. Henke.