I. Šimonytė: Seime daugiau chaoso nei komizmo

alfa.lt 2018 10 08

Prieš duodama interviu IQ žurnalui Ingrida Šimonytė nudžiugo sužinojusi, kad šįsyk neteks fotografuotis, tačiau jau po valandos aplink ją spragsėjo keliolika blyksčių – tą dieną politikė pranešė, kad dalyvaus vidiniuose konservatorių partijos rinkimuose, kuriuose paaiškės partijos kandidatas į prezidentus.

Ingrida Šimonytė

alfa.lt

Iki šiam sprendimui tapus dienos ir savaitės aktualija, IQ kalbėjosi su I. Šimonyte apie tai, į kokį serialą panašus Seimas, taip ir nepribrendusį norą stoti į konservatorių partiją, savo parodijas televizijoje bei kitus dalykus.

Nepartinė „partinė“

 Esate viena iš labiausiai privatumą saugančių politikų – labai retai jus nufotografuoja kokiame nors renginyje, nedalyvavote netgi nė viename šokių ar dainų projekte. Ar bendravimas su žiniasklaida, interviu dalybos jums yra varginanti darbo politikoje detalė?

– Man nėra tas darbas baisus, bet atskiriu tai, dėl ko aš esu politikoje, ir tai, kas, mano nuomone, yra visuomeninis interesas. Aš visada mielai kalbu apie ekonomikos dalykus, apie politikos dalykus – apie viešąjį gyvenimą. Apie savo privatų gyvenimą, manau, turiu kalbėti tiek, kiek yra visuomenės interesas žinoti, bet tai, ką aš verdu, ką mezgu, nėra temos, kurios man atrodo svarbios žmonėms. Aš suprantu, kad smalsu, bet tas smalsumo tenkinimas labai dažnai ir patiems politikams paskui pakiša koją – kai pripranti visas gyvenimo peripetijas per televizorių spręsti, paskui nebežinai, kurioje vietoje atriboti savo viešą gyvenimą nuo privataus.

 Jūs taip pat stipriai asocijuojama su konservatorių partija, kartais net politologai pamiršta, kad jai nepriklausote. Kokia, jūsų manymu, konservatizmo esmė?

– Turbūt man tai yra negadinti dalykų, kurie veikia gerai, ir gadinti dalykus, kurie veikia blogai. Lietuvoje taip susiklosto, kad konservatoriai yra žmonės, kurie yra kažkokių didelių reformų priekyje, nors atrodo, kad turėtų būti visiškai priešingai – turėtų būti žmonės, kurie viską labai saugo. Yra dalykų, kurie, mano supratimu, veikia gerai, – šeima, bendruomenė, dalykų, kurie yra svarbūs ir iš kurių mes savo stiprybę semiam. 

Ekonomikoje galima rasti visokių konservatorių – nuo labai kraštutinių dešiniųjų iki kairesnio sparno. Aš labiau galvoje turiu krikdeminę mintį tuo požiūriu, kad mes nesame Skandinavijos valstybė, kur visi vienas kitu pasitiki, ir dėl to mes galime daugybę bendrojo gėrio perdalyti, nes tam reikia, kad visuomenės sankloda būtų kitokia. Kita vertus, mes nesame JAV, nors esame gana individualistiški, bet, kita vertus, esame ES terpėje, kur matome gerovės valstybę taip, kaip ją supranta senosios Europos šalys. Ir mūsų ekonominis kelias turėtų būti arčiau Europos vidurio, o ne Europos pakraščio.

– Kaip jums sekasi bendrauti su konservatorių frakcijos, pavadinkime, tradicionalistais – konservatyvesniuoju sparnu, – pavyzdžiui, su Rimantu Jonu Dagiu, Pauliumi Saudargu?

– Man atrodo, kad man su visais sekasi bendrauti normaliai, jeigu kitas žmogus nori bendrauti, ir nesvarbu, ar frakcijos narys, ar ne. Su ponu Dagiu man teko dirbti ir Vyriausybėje, diskutuodavome. Negaliu sakyti, kad mūsų nuomonė visais klausimais sutampa, kita vertus, mano nuomonė negali su visų žmonių šimtu procentu sutapti. Yra dalykų, apie kuriuos turiu savo nuomonę, yra dalykų, kur jos sutampa, labiau susijusių su ekonomika, pensijomis. Nėra problemų, diskutuojame apie tuos dalykus, apie kuriuos galime.

 

 Taigi, vertybinė takoskyra konservatorių partijos viduje nėra ir nebuvo priežastis, dėl kurios jūs netapote partijos nare?

– Yra dalykų, atskirų žmonių pozicijų tam tikrais klausimais, su kuriomis aš nesutinku, bet čia greičiau atsitiktinumas negu kažkokia pozicija. Man pačiai kartais tas klausimas kyla. Ypač buvo juokinga, kai vyko partijos pirmininko rinkimai ir kažkas iš skyrių, atrodo, net buvo mano kandidatūrą į pirmininkes iškėlę. Matyt, žmonės manęs kažkaip kitaip nesupranta, ir aš dėl to neturiu jokių problemų.

Bankų ekonomistų monologas  viešojo gyvenimo skurdo simptomas

 Esate viena sėslesnių Seimo narių – per kadenciją iki šiol buvote išvykusi tik du kartus, o kai kurie jūsų kolegos, kurie, kaip ir jūs, priklauso Europos reikalų komitetui arba yra tarpparlamentinių grupių nariai, leidosi į dešimtis kelionių. Nematote didelės komandiruočių prasmės, o gal įžvelgiate piktnaudžiavimo jomis?

– Yra Seime egzotiškų, keistų komandiruočių. Europos reikalų komitete paprastai visos išvykos būna aptariamos, tikrai neatsimenu, kad man kokia komandiruotė būtų kėlusi antakį. Yra narių, kurie labai daug važinėja, pavyzdžiui, Andrius Kubilius, bet tai yra natūralu – jis turi savo „Marshallo planą“ Ukrainai ir jo veikla susijusi su labai konkrečiu turiniu. Yra daug visokiausių formatų, kur galima dalyvauti. Kadangi aš turiu asmeninių apribojimų keliauti ilgesniam laikui, renkuosi daugiau skaityti ir nagrinėti, kas vyksta, negu pati fiziškai keliauti.

 

 Atsisakėte kanceliarinių lėšų, skiriamų Seimo nariams. Žinoma, jūsų apygarda yra Vilniuje, važinėti didelių atstumų netenka, bet ar tai iš esmės reiškia, kad ir be jų arba su kur kas kuklesnėmis įmanoma dirbti taip pat produktyviai?

– Faktas tas, kad išlaidų tikrai yra. Pavyzdžiui, aš turiu biurą, jame turi būti internetas, telefono ryšys, man tenka važinėti, bet, kadangi aš neturiu kažkokių kitų didelių finansinių įsipareigojimų, puikiausiai susitvarkau su tuo ir iš savo atlyginimo. Man tas kanceliarinių išlaidų dalykas nėra poza, kad aš norėčiau kažką pavaidinti ir pasakyti – galima gyventi ir be kanceliarinių išlaidų. Man tiesiog nepatinka, kad mes nuolatos kontempliuojame idiotizmą. Atrodo, kad Lietuvoje nėra didesnės problemos kaip 141 žmogaus išlaidos parlamentinei veiklai. Taip, ten yra daug visokiausių niuansų, kurie gali kelti klausimų – gėlės ir saldainiai, visas šitas ūkis, kur tu čia perki tuos Seimo saldainius, kad Seimo nariai juos galėtų dalyti. Tai atrodo tikrai komiškai, ir aš suprantu, kodėl žmones piktina, bet blaiviai pažiūrėjus į situaciją tiesiogiai su veikla susijusių išlaidų yra.

Kai kurie Seimo nariai mano, kad svarbu siųsti informaciją savo rinkėjams lankstinukų forma, atsiskaityti už savo darbus tokiu būdu, ir aš toli nuo to, kad smerkčiau savo kolegas už tai, kad jie naudoja tas lėšas savo parlamentinei veiklai. Taip, man gėlės ir saldainiai atrodo visaip, ir juokingai atrodo, kad šitas Seimas uždraudė parlamentarams nuomotis automobilį, bet išlaidos automobilių išlaikymo ūkiui nesumažėjo, man atrodo, nė trupučio, o gal ir padidėjo.

 

Turbūt visiems būtų paprasčiau, jeigu Seimo nariai gautų atlyginimą, parlamentinėms išlaidoms gautų labai nedidelę sumą, kurios užtektų biuro ryšiams ir popieriui apmokėti, ir tokiu būdu išspręstų konstitucingumo problemą. Nes, remiantis Konstitucinio Teismo doktrina, lėšų parlamentinei veiklai turi būti skiriama, o kokio dydžio – sprendžia Seimas. Aš žinau, kad tai yra klausimas, kuris žmonėms yra įdomus, kuris piktina, bet aš nieko nenoriu tuo pasakyti, išskyrus tai, kad mes skiriame, man atrodo, per daug laiko šiam dalykui.

– Gerai, blogai, o galbūt neturi reikšmės, kad apie ekonomiką Lietuvoje daugiausia kalba komercinių bankų atstovai?

– Jie kalba, nes kažkas turi kalbėti. Blogai ne tai, kad jie kalba, o kad daugiau nėra kam kalbėti. Jų darbas kalbėti, jie dėsto poziciją, kaip jiems atrodo. Kai kas sako, kad atstovauja interesams, manau, kad labiau tiesiog mato per savo prizmę. Kažkokių dalykų galbūt nesako, kurie yra aktualūs konkrečiam verslui, galbūt nepabrėžia – nėra tai nešališka nuomonė, bet čia yra mūsų viešo gyvenimo skurdo problema, ne bankų problema, kad mes neturime kitų žmonių, kurie galėtų kalbėti.

 Atsakykite į klausimą apie tai, kiek valstybė gali kištis į privatų verslą tokiu kampu: esate viena iš Seimo narių, pasirašiusių įstatymo iniciatyvą, kuri įpareigotų Lietuvos radijo stotis bent 35 proc. eterio skirti lietuviškiems arba Lietuvos autorių kūriniams. Koks motyvas?

– Pasirašiau tą iniciatyvą tiesiog dėl to, kad ji galėtų būti svarstoma Seimo salėje. Vyksta diskusija tuo klausimu, matau, kad ji yra gana karšta, kolega Vytautas Kernagis ją inicijuoja, o aš manau, jog nėra blogai, kad ji vyktų. Negaliu pasakyti, kad aš turiu tokią nuomonę ir tikrai taip balsuosiu iki pat pabaigos, bet man įdomu išklausyti kitų žmonių nuomones ir matyti, ar mano pirmas vaizdas, susidarytas apie tą iniciatyvą, yra neteisingas, ar vis dėlto galima diskusijoje atrasti sprendimą, kuris būtų naudingas ir mūsų jauniems kūrėjams, ir atitinkamai nebūtų pernelyg varžantis.

 

 Kiek vietos sprendžiant valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimus turėtų užimti referendumas? Pavyzdžiui, ar kaip Gitanas Nausėda manote, kad homoseksualių asmenų santuokos klausimą reikėtų palikti atsakyti būtent tokiu būdu?

– Jeigu tai yra klausimai Konstitucijos, jie turi būti atsakomi referendumu, jeigu tai yra klausimai, kuriais tiesiog politikai turi parodyti lyderystę, tai politikai turi tai padaryti ir spręsti tuos klausimus Seime. Aš iš principo nesu prieš referendumus kaip būdą spręsti visuomenei svarbius klausimus, bet labai gerai žinau, prie ko gali kartais privesti populizmas. Galime pažiūrėti į „Brexit“ ir pamatyti, kad didelės dalies politikų, kurie prieš referendumą žmonėms iš esmės melavo, dabar nėra, o šalis murkdosi kažkokiame neišsprendžiamame uždavinyje, kaip suderinti santykius su ES ir tą procesą padaryti kuo neskausmingiau. Taip, fainai skambėjo – referendumas, eikim ir pasakykim, ką mes galvojame. Ir kas dabar? Klausimas, kiek kaip visuomenė esame atspari pigiam manipuliavimui ir tikrai galime įvertinti visas puses. Manau, kad dažnu atveju gali būti labai sunku.

 

Seime daugiau chaoso nei komizmo

– Kas yra sunkiau: kaip dėstytojai (I. Šimonytė 20132016 m. dėstė ekonomiką VU TSPMI studentams – aut. past.) bendrauti su studentais ar kaip politikei, kaip kandidatei – su pensininkais?

– Sunkiau bendrauti su studentais, nes ne šiaip bendrauji, o nori jiems įdėti kažką į galvą. Su pensininkais bendrauji, aiškiniesi, kartais gana neproduktyviai, nes žmonės turi labai gilų įsitikinimą, pavyzdžiui, kad jeigu sumažinsi Seimo narių skaičių 40, tai pensijas galėsi pakelti dvigubai. Tada padarai paprastą aritmetikos uždavinį, parodai, kad taip neišeina, žmonės kartais pyksta, visaip būna. Kartais žmonės tiesiog smalsiai klausinėja.

Su studentais tavo užduotis yra truputėlį kitokia: ne tik pasakyti savo žinutę, kad tave išgirstų, bet kad kažkas galvoje liktų, kažkoks gebėjimas pritaikyti tai ateityje, atrenkant, pavyzdžiui, viešąją informaciją. Studentų toks darbas, jiems reikia mokytis tai daryti, o pensininkai paprastai ką būna išmokę per gyvenimą, tas ir lieka. Galima apsikeisti nuomonėmis, bet aš juk jų nemokau.

 Ar Seime daugiau komizmo, ar galios žaidimų ir intrigų? Jeigu reikėtų rinktis, į ką jis panašesnis – britų komedijos klasiką „Yes, Prime Minister“ ar į „House of Cards“?

– Vyriausybėje yra daugiau „Yes, Prime Minister“, Seime daugiau chaoso, nes čia yra skirtingesnių žmonių. Aš labai mėgstu serialą „Yes Minister“ ir „Yes, Prime Minister“, jame matydavau dalykų, kurių gyvenime tikrai esu mačiusi. Tai, kad viešasis administravimas bet kurį politiką gali įtraukti ir padaryti savo profsąjungos pirmininku, yra faktas. Klausimas, ar tu turi deramą komandą ir kompetencijų, kad visa tai suvaldytum. Nes kai turi daug profesionalių, seniai viešojo administravimo srityje dirbančių žmonių, ministrui ateiti į tokių žmonių būrį nėra lengva, nes tie žmonės galvoja maždaug taip: dar ne tokių matėm, pergyvenom anksčiau visus buvusius ir tave pergyvensim. Toks maždaug yra santykis su ateinančiu ministru, ypač jeigu jis nelabai žino, ką nori veikti. 

Vykdomojoje valdžioje tai labai matosi – visos schemos, kaip tau nereikia to žinoti, kaip tu gerai pagalvok, ar iš tikrųjų nori tai daryti. Jeigu ministrui pasakai, kad jis turi drąsią idėją, žinok, kad jis sėdės kampe ir niekada šito nedarys, jeigu sugebėsi jam paaiškinti, ką politikui reiškia drąsi idėja.

O Seime gi žmonės atsiranda atsitiktiniu Brauno dalelių judėjimu, labai skirtingi, įvairiai išrinkti, todėl čia ne komizmo daugiau, o chaoso, kuris kartais produktyvus, o kartais – ne.

 Haroldas Mackevičius sakė, kad esate viena iš sunkiausiai parodijuojamų politikių. Ką, jūsų manymu, tai reiškia – jog kaip politikė darote nedaug klaidų, kad retai apsijuokiate?

– Aš nežinau, man atrodo, kad jie mane parodijuoja ir parodijuoja. Man tik labai nepatinka, kaip jie aprengia Gabiją Jaraminaitę – kažkoks ne mano stilius. Bet negaliu atsakyti į klausimą, kodėl sunku parodijuoti. Man atrodo, kad žmogus kaip žmogus esu, o gal žmogų kaip žmogų ir sunku parodijuoti.

Ingridos Šimonytės Politiko portretą galite skaityti naujausiame spalio mėnesio IQ žurnalo numeryje.