V. Landsbergis. Varjetė gražuolės

lzinios.lt 2018 10 11

„Mes neturime jokių agresijos planų“, – pasakė Rusijos valdytojas.

lzinios.lt

Kažkodėl prisiminiau dar senuoju sovietmečiu matytą prancūzišką kinokomediją ir joje skambėjusią dainelę:

 

„O varjetė gražuolės

nekaltybe didžiuojas“.

 

Žmogus tik stebiesi ir neatsistebi, kiek pasaulyje mėšluoto popieriaus valgytojų, kuriems tas kūdikių maistelis pateikiamas net pasityčiojamai ciniškai.

„Ukrainoje mūsų nėra“, tik mūsų pinigai, samdiniai ir ginklai. Žinoma, ir diplomatinė priedanga – per veto teisę – paralyžiuotoje JTO Saugumo Taryboje.

 

„Boingas nukrito Ukrainoje, reiškia, jį numušė ukrainiečiai“.

 

Karo partijos viešpatavimas Rusijoje ir aplink ją – „tai pasaulio taikos garantas“.

 

„Bet kuris Rusijos užpuolimas bus traktuojamas kaip ir branduolinis užpuolimas“. Neturėkit dėl to nė mažiausios abejonės.

 

„Mes imsimės atoveiksmio tą pačią akimirką, nė nesvarstydami apie pasekmes“, jei nutarsim, kad pažeidžiami mūsų nacionaliniai ir bosų interesai. „Todėl nevarykite žiurkės į kampą, nes ji tampa baisi“. Taigi kapituliuokite, o slapčiomis jau norite to. Duosime dar dopingo.

 

Kitokia partnerio laikysena yra provokacija. Ypač norėti saugumo. „Jūsų saugumas – mums grėsmė“. Turime teisę smogti anksčiau.

 

Jeigu jus apima siaubas, tai esate teisingam kely.

 

Pradėsite girdėti, ką (į)sakome.

 

„Visur kenkia Amerika. Bet mums nuo to tik geriau.“

 

Valdytojo mintis, kurias kiek atpasakojau, papildo tarnautojų mokslinės doktrinos. Antai trijų bogatyrių veikalas „XXI amžiaus pasaulis. Prognozės“, gimęs Maskvoje, akademinėje Kremliaus virtuvėlėje. Vakarų pasaulis dar šiek tiek lyderiaująs, tačiau neturįs ateities, todėl karas prieš jį – neišvengiamas. Ginkluojamės ir ginkluosimės, neabejotinai nugalėsime, nes Vakarai jau žlunga. Ateina kitos civilizacijos. Naujausius neįveikiamus ginklus (kurie užsikerta ir sustoja Raudonojoje aikštėje) sėkmingai išbandome nemokamame mūsų poligone – Sirijoje. Milijonai užmuštų ir išvarytųjų (taip pat Ukrainoje) – tai tik mėšlas, trąšos istorijos betonkelyje.

Mes, rusų pasaulis, švęsime galutinę pergalę, kuri yra ano „politinio elito, vertybių sistemos ir visuomenės kontrolė“.

 

Vertingas atvirumas, jeigu mėsiniai avinai sugebėtų skaityti. Tačiau visa doktrina, pilna konkrečių spalvų, buvo jau paskelbta prieš dešimtį metų. Tai Kremliaus bestseleris (bestijų saliera) pavadintas „Trečioji imperija“. Avinai tikriausiai nė neišsivertė, nestudijavo.

 

O ten gražiai brėžiama dabartis ir ateitis, „trečiąją“ Rusijos imperiją nudažant vieningai raudonai iki Grenlandijos ir Izraelio.

 

Tai įvyksią sukūrus Gynybinį Skydą ir po pergalingo Dvylikos dienų karo bei Europos pavergimo (pokorenije). Mat „šimtmečius trukusi Rusijos plėtra į Vakarus yra gyvybinė būtinybė, o Vakarai geruoju niekad nesutiksią“.

 

„Tvirta Rusijos sąjunga su Vokietija yra neišvengiama, ji nepaprastai naudinga abiem pusėms, ką suprato jau Bismarkas; tokia sąjunga bus sukurta anksčiau ar vėliau. Angloamerikiečių civilizacijai dukart pavyko to išvengti, bet trečiąjį kartą jiems nepavyks“.

 

„Nėra abejonių, kai Amerika nusilps ir jos įtaka likusiam pasauliui smuks (ne „jeigu“, bet „kada“), tuomet Europa, ar ji būtų ES pavidalo ar ne, nepajėgs išlaikyti suvereniteto. Dievas težino, ar Europa atsidurs Rusijos (arba Rusijos-Vokietijos sąjungos) įtakos sferoje, ar Islamo Pasaulio sferoje, bet viena aišku, kad visos svajonės apie Europos Sąjungą kaip vieną svarbiųjų pasaulinių žaidėjų yra anekdotiškos...“

 

Jau dešimtį metų po šio maskvietiško „Mein Kampf“ pasirodymo viskas eina kaip iš natų. Tik ten dar nebuvo atvirai projektuojama teroristinių diktatūrų proveržis Afrikoje ir milijonų pabėgėlių desantai į Europą. Turbūt nesusigaudančią, kas tą košę verda, ir nepajėgią visai atsisakyti senosios krikščionių užuojautos. Ši silpnybė taipgi išstudijuota, o sykiu ir būdai skatinti pabūgusių visuomenių žiaurėjimą – fašistėjimą. Požymių sočiai. Šioks toks demokratinių Vakarų atsakas – tai prasidėjęs gynybinis pabudimas, bet ir tęstinis politinis pakrikimas, ar galima atvirai svarstyti, kas Rusijai nepatiktų. „Mauči, boba“, – vis dar veiksminga hibridinė priemonė.

 

O Vakarų pokrikščioniškoji civilizacija ir traktuojama kaip ta „boba“, verta masinio išprievartavimo. Patirtis Vokietijoje matoma kaip efektyvi senųjų mongolų priemonė. Dabar ji bent iškelta – per Nobelio premiją – kaip vienas didžiųjų karo nusikaltimų.

 

Grėsmė nūnai globali, o kadangi kremlinė perspektyva – tik euroatlantinės civilizacijos išnykimas, ne kitaip, tad ir gynyba turi būti strateginė, globali.

 

„Mes juos sumalsim, kaip jie dar niekad nebuvo sumalti“, gražiai pasakė NATO sausumos pajėgų vadas Europoje; tačiau vien ginklo ir karinės valios jau nepakanka. Norintys gyventi turėtų žiūrėti plačiau ir giliau. Pirmiausia, reikia norėti gyventi.

 

Senstanti močia Europa turėtų stovėti išvien su abiem Amerikom, savo gyvybingomis dukrelėmis.

 

Jeigu apkvaišusi Rusija nesupranta, kad jos vienintelė ateitis yra su Europa, ne prieš Europą, tai telieka užjausti ir vargšę buvusią deržavą, ir jos kaimynus vakarų kryptyje. Šie susivokia.

 

Net Kazachstanas, net Kirgizija jau atsisako kirilicos, renkasi vakarietišką lotynų abėcėlę, tad gręžiasi šalin nuo kraupaus „rusų namo“ arba „pasaulio“. Dar viena VVP katastrofa.

 

Čia pat netoli mūsų matome kaip fundamentaliai Kremlius prarado Ukrainą. Žinia, su baisiom nelaimėm buvusiai sesei, tačiau ten matoma atgimimo galimybė.

 

Kruvinoji varjetė gražuolė širdžių atgimimo idėją mato kaip išdavystę.