V. Landsbergis. Dar nepatogių klausimų.

lzinios.lt 2019 04 17

Šį bei tą užsimenu kada-ne-kada. Antai neseniai, balandžio 12-ąją. Paprasti teiginiai ir nepatogūs klausimai „Lietuvos žiniose“. O dabar dar padidinsiu kupetą, ko tebesam nepadarę dėl praeities tyrimų ir vertinimų.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „vytautas landsbergis lzinios.lt“

lzinios.lt

Draugas gyvenimas jau spirte spiria krustelėti, pasitelkdamas net pamišėlius su kūjais ir pjautuvais bei strateginiais propagandos centrais.

 

Nesam ištyrę, nesam tvarkingai sudėstę ir atsakę (tad neatsakę) patys sau bei drg. pasauliui apie Lietuvą pastarojoje vokiečių okupacijoje 1941–1944 m. Alternatyvą pirmajai bei antrajai (1940–1941, 1944–1990) sovietų, t.y., SSRS okupacijoms. Rastume įspūdingų analogijų, kaip Lietuva kuitėsi Reicho nacionalsocialistų „Ostlande‘ ir sovietų „socialistinėje sąjungoje“ be socializmo ir be sąjungos. Šią akimirką imkime Hitlerio vokiečių, nes taip buvo ir suvokiama ir vadinama: vokiečių okupacija. Pašto ženklai buvo vokiški, perspausdinti „Ostland“, ir su jų fiurerio atvaizdu.

 

Vokiečių okupacijoje vyko holokaustas, ryškiai matomi žydai ir žydšaudžiai – šiurpus ir metas, ir paveldas. Bet ne tik. Nežydai nebuvo visi žydšaudžiai. Gyveno, dirbo, mokėsi, atskirti nuo naikinamos žydų bendruomenės, atskirybėje meldėsi ir kūrė; turėjo ypatingą iš Rytų ir Vakarų primestą dabartį; joje rinkosi kelius; žvelgė į nežinomą, baugią ateitį.

 

Okupantai – beje, abeji – leisdavo veikti vietinei administracijai, net įpareigodavo. Šioji, priklausomai nuo apsukrumo, padorumo (arba ne) ir meto galimybių, rinkosi savo veikimo kelius ir būdus. Žinoma, ji privalėjo paklusti svarbiausiems svetimos valdžios įsakymams iki pat genocido atmainų; net priimti, sovietų atveju, visą RSFSR baudžiamąją sistemą. Persekiojimo, niokojimo. Kai kurie dar ir asmeniškai stengėsi pagal savo sugedimą.

 

Šiandien į tuos režimų gniaužtus ir genocidus žiūrim nevienodai, nors derėtų vienodai. Išvengtume dviprasmybių.

 

Vokiečių okupacijos laikais tarnauti vietinėje, vad. „savivaldos“ administracijoje kai kam atrodo įtartina, smerktina, – ar tik jie ne kolaborantai? Kaimų seniūnai, apskričių viršininkai... Gyvenę vokiečių okupuotose teritorijose Stalinui buvo įtartini. Mažų mažiausiai. (Patekę į nelaisvę ir nenusižudę – išdavikai). O gyvenę sovietų okupuotose teritorijose?

 

Savo mokytojų, kurie mane mokė gimazijose ir gaudavo atlyginimą markėmis su Hitleriu, paskui rubliais su Leninu, niekada nevadinčiau kolaborantais. Nebent kurie įskundinėjo...

 

Prisimenu, kaip Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas paskelbė teatre paradoksalią (galbūt F. Kauzono) tezę apie sovietmetį, kad Lietuvos moterys tada gimdė tarybinius kūdikius. Kolaborantės!? Jau čia skambėjo signalas, kad dera susirinkti ir susitarti. Ką kaltinam ir kam priekaištausim, o kam – nebūtinai. Verčiau žvelgti individualiai pagal padorų arba nepadorų elgesį, taip suvokiamą net visuotinio sovietinio nepadorumo laikais.

 

Šiam pasipriešinti galėjai išeidamas į mišką. Pas laisvės brolius. O pamiškėje vis dėlto buvo skirtumų tarp priverstinio prisitaikymo ir šunuodegavimo.

 

Ir dabar nevėlu susitarti.

 

Kai tiek daug dar esam nepadarę okupacijų suvokime, proto bokštas būtų išvaikyti veikiančią okupacinių režimų vertinimo komisiją.

 

Kas buvo Šiaulių srities viršininkas, kai sovietų okupacijos laikais valdžia ir valdžiukė teriojo nekenčiamą Kryžių kalną? Tegul sumoka, kai kurie dabar tartų.

 

Kas iš LSSR partinio bei tarybinio „aktyvo“ sudarinėjo Šiaulių rajono tremtinių sąrašus, konvojavo į vagonus? Dalino(si) jų turtą?

 

Galima vis dar aiškintis tuos ir anuos kolaborantus, tačiau ar tikrai būtina? Gal telieka visi su savo sąžinėmis, juk tai irgi teismas. Dar svarbesnis, nes Dievo.

 

Sprendimas paviešinti galimus sovietų kolaborantus – tik paviešinti neprisipažinusius – turėjo savo prasmę.

 

Pasiūlymas baigti.

 

Nekurstyti silpnapročių.