LŽ archyvas. Mokytojas su automatu

lzinios.lt, Aras Lukšas, 2019 05 20

Prisiminkime vieną žymesnių ginkluoto antisovietinio pogrindžio kovotojų, Tauro apygardos vadą, 1949 metų vasario 16-osios deklaracijos signatarą Aleksandrą Grybiną-Faustą.

LŽ archyvas. Mokytojas su automatu

lzinios.lt

Atkurti Aleksandro Grybino-Fausto gyvenimo ir kovos kelią kur kas sunkiau, nei pasakoti apie kitus žymius partizanų vadus. Dienoraščių ir atsiminimų jis nerašė. KGB archyvuose jo bylos taip pat nėra – priešui narsiojo zanavyko nepavyko sučiupti gyvo.

 

 

Negalima pasakyti net tikslios šio partizano gimimo datos, nes jo metrikai taip pat neišliko. Viskas, iš ko galime susidaryti įspūdį apie trejus jo kovos metus bei didvyrišką žūtį, – tai Lietuvos partizanų Tauro apygardos įsakymai, kitų kovotojų užrašai ir įvairiu laiku spaudoje cituoti negausūs artimųjų prisiminimai. O ir pastarieji dažnai yra prieštaringi. Vis dėlto galime konstatuoti viena: nors iš pradžių prisidėti prie ginkluoto antisovietinio pogrindžio A. Grybinas ir neketino, likimas jam lėmė tapti pirmuoju Tauro apygardoje civiliu, kuris nuėjo kelią nuo eilinio kovotojo iki partizanų kapitono ir apygardos vado.

Rinkosi taikią profesiją

Žinių apie ankstyvuosius A. Grybino gyvenimo metus išliko nedaug. Dauguma šaltinių teigia, kad gimė jis 1920-ųjų vasarį Šakių apskrities Lukšių miestelyje, mokytojo šeimoje, kur, be jo, užaugo dar vienas brolis ir dvi seserys. Baigęs pradžios mokyklą, įstojo į Šakių „Žiburio“ gimnaziją, ten pasižymėjo kaip puikus sportininkas: žaidė krepšinį, buvo ilgų nuotolių bėgikas, skynęs laurus daugelyje varžybų. Tačiau sportas buvo ne vienintelis Aleksandro, tuomet artimųjų vadinto Oliumi, pomėgis. Vyresnioji sesuo Sofija viename interviu yra sakiusi, kad brolis mėgęs dainuoti, deklamuoti, organizuoti jaunimo vakarėlius gimtuosiuose Lukšiuose ir net pastatė spektaklį – Kazio Binkio „Atžalyną“, kuriame ir pats vaidino.

 

Atrodo, kad renkantis profesiją ilgai svarstyti Oliui neteko – sekdamas tėvo ir vyresniosios sesers pavyzdžiu, jis įstojo į Marijampolės mokytojų seminariją, čia jį ir užklupo sovietinė okupacija. Tuomet būsimas mokytojas kone iš karto įsitraukė į spontaniškai kilusį pasipriešinimą – platino antisovietinius atsišaukimus, pogrindžio leidinius. Galima spėti, kad tam jį paskatino vyresnysis brolis Vytautas, 1941-ųjų vasarą tapęs aktyviu Birželio sukilimo dalyviu.

Deja, neturėdamas konspiratoriaus patirties Olius labai greitai buvo suimtas ir atsidūrė Marijampolės kalėjime. Per tardymus, trukusius penkias savaites, enkavėdistai atkakliai mėgino užverbuoti jaunuolį, kol šis, suprasdamas, kad kitaip iš kalėjimo neištrūks, pasirašė pasižadėjimą sekti pogrindžio veikėjus. Jaunuolis naiviai tikėjosi, kad taip jam pavyks pergudrauti čekistus, tačiau per priverstinius susitikimus jo teikiamos nereikšmingos ar net klaidinančios žinios čekistų netenkino. Matydamas, kad kitaip enkavėdistų neatsikratys, A. Grybinas nutarė dingti iš jų akiračio ir keletą mėnesių slapstėsi pas draugų giminaičius, ten ir sulaukė SSRS ir Vokietijos karo pradžios.

 

Praslinkus frontui atrodė, kad pavojus praėjo ir galima grįžti prie įprasto gyvenimo. Olius įsidarbino mokytoju Liudvinavo pradžios mokykloje, po metų gavo kūno kultūros mokytojo darbą Kalvarijos progimnazijoje. Po kurio laiko pasitaikė puiki proga įsidarbinti visai šalia tėviškės, mat Zyplių dvare įsikūrusiai Žemesniajai ūkio mokyklai, kurioje tuomet mokytojavo Oliaus brolis Zigmas, prireikė muzikos, lietuvių kalbos, matematikos ir kūno kultūros mokytojo.

Bet ramus gyvenimas truko neilgai. Apie 1943-iuosius apylinkėse ėmė siautėti raudonieji diversantai, tad Olius su broliu įstojo į vietos gyventojų steigiamą savigynos būrį. Čia, matyt, turėtume daryti nedidelį ekskursą į šalį ir išsiaiškinti, kaip bolševikų teroristai atsirado anapus Nemuno, visai netoli Rytprūsių. Juk žinoma, kad absoliuti dauguma jų veikė rytinėje Lietuvos dalyje, arčiau Baltarusijos, kurioje buvo įsikūrusios pagrindinės sovietinių „partizanų“ bazės ir štabai.

 

Norėdami atsakyti į šį klausimą, turime atkreipti dėmesį į tai, kad šiuose kraštuose iki 1940-ųjų gyveno nemažai Lietuvos vokiečių, vietos gyventojų vadintų prūsais. Lietuvą okupavus sovietams, tarp SSRS ir Vokietijos buvo sudarytas susitarimas dėl abipusio gyventojų repatrijavimo. Jis pradėtas vykdyti 1941-ųjų žiemą, o iki tų pačių metų kovo vokiečių čia nebeliko. Nepraėjus nė mėnesiui, ištuštėjusiuose kaimuose ir sodybose įsikūrė rusai, atvežti iš 1939 metais sovietų okupuotos Lenkijos dalies, tiksliau – iš vadinamojo Suvalkų trikampio. Šie naujakuriai turėjo tapti tolesnio Užnemunės kolonizavimo pionieriais. Tiesa, nekviesti atvykėliai ilgai neužsibuvo – 1941-ųjų birželį prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, kolonistai kartu su paniškai besitraukiančia Raudonąja armija bėgo į Rusiją. Na o tie, kuriems pasitraukti nepavyko, įsitraukė į Maskvoje organizuotą užnugario diversantų tinklą.

 

Tiesą sakant, Užnemunės raudonieji iš tiesų veikė ne kaip diversantai, o kaip paprasčiausi vagys ir plėšikai – tikriems kovos veiksmams jie neturėjo nei ginklų, nei kovotojų. Apie tai galime spręsti iš „Jūros“ būrio, kuris veikė Šakių apskrityje, vado ataskaitos raudonojo pogrindžio vadovybei. Joje pripažįstama, kad „sabotažinių veiksmų neatlikta, nes sunkios sąlygos su šaudmenimis“. Taigi raudonųjų kova dažniausiai apsiribodavo tik plėšimais – iš ūkininkų jie atiminėdavo pinigus, javus, galvijus, įvairiausius rakandus, o stambesniuose valstybiniuose ūkiuose degindavo daržines ir sandėlius, naikindavo pienines. Vokiečių okupacinei valdžiai smulkesnių ūkininkų bėdos mažai rūpėjo – būtent todėl neapsikentę aplinkinių gyvenviečių vyrai ir ėmė kurti savisaugos būrius, vienam jų priklausė ir broliai Grybinai.

Likti Vakaruose nepavyko

Užbėgdami įvykiams už akių pažymėsime, kad 1944-aisiais prie Užnemunėje veikiančių teroristų vėl prisijunė iš Rusijos sugrįžę kolonistai. Įsikūrę ne tik tuščiose vokiečių, bet ir į Sibirą ištremtų lietuvių sodybose, šie įžūlėjo ne dienomis, o valandomis. Raudonajai armijai pergalingai žygiuojant į Vakarus, atėjūnai ėmė laikyti save tikraisiais krašto šeimininkais, o į lietuvius žiūrėjo jei ne kaip į priešus, tai bent jau kaip į pastumdėlius. Kol vieną kartą sulaukė deramo atkirčio iš Tauro apygardos partizanų, kurių gretose tuomet jau kovėsi ir A. Grybinas.

 

Bet tai buvo kiek vėliau. O kol kas, 1944-ųjų žiemos pabaigoje, Olius su broliu Zigmu stoja į generolo Povilo Plechavičiaus organizuotos Vietinės rinktinės Marijampolės karo mokyklą. Toks pasirinkimas galėjo baigtis tragiškai. Vokiečiai, nors ir žadėję nesiųsti rinktinės už Lietuvos ribų, niekuomet neatsisakė sumanymo panaudoti ją savo reikalams, o pavasariop ėmė ultimatyviai raginti P. Plechavičių skelbti mobilizaciją į Rytų frontą. Tačiau generolas vokiečių nurodymus ignoravo. Maža to, matydama, kad vokiečių karo mašina stringa, rinktinės vadovybė ėmė intensyviai rengtis pasitikti sugrįžtančią sovietų kariuomenę. Slapta nuo vokiečių ji kūrė ir ginklavo vadinamąją Tėvynės saugą, kurios dalinius turėjo sudaryti apie 80 tūkst. vyrų. Taigi, apsilankęs Marijampolėje, generolas patarė kariūnams kol kas išsiskirstyti.

Zigmas su Oliumi šiam nurodymui paklūsta ir grįžta į Lukšius, taip išvengdami daugelio savo bendramokslių likimo. Mat gegužės 8-ąją vokiečiams pranešus, kad Vietinė rinktinė pereina SS žinion, P. Plechavičius šiam nurodymui nepaklūsta ir įsako rinktinės kovotojams vykdyti tik jo paliepimus. Tuomet vokiečiai nutaria rinktinę nuginkluoti jėga. Naktį į gegužės 15-ąją SS daliniai apsupa karo mokyklą. Kova vyksta visą naktį, kol lietuviams baigiasi šoviniai. Tuomet 160 mokyklos kursantų pasiduoda, 106 iš jų išvežami į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Tų pačių metų liepą Raudonoji armija vėl peržengė Lietuvos sieną ir sparčiai artėjo prie A. Grybino gimtųjų Lukšių. Kartą jau pabuvęs bolševikų kalėjime ir per stebuklą išvengęs dar vieno suėmimo, Olius svarstė, kaip pasielgti – likti Lietuvoje ar trauktis į Vakarus. O kai abu broliai nulėkė pasitarti su netoli Lukšių gyvenančiu pusbroliu Juozu, sprendimas atėjo savaime: už puskilometrio nuo Lukšių stovinčio vokiečių dalinio kareiviai pasiūlė važiuoti kartu su jais, ir visi trys vyrai nutarė nebedelsti. Tačiau anapus sienos visi pateko į spąstus – buvo pristatyti rengti maskuojamųjų aerodromų Vokietijoje.

 

Pasibaigus karui, A. Grybinas atsidūrė sovietų okupacinėje zonoje. Iš ten mėgino patekti pas amerikiečius, tačiau nebuvo praleistas, tad 1945-ųjų rudenį grįžo į Šakių apskrities Jankų valsčiaus Karčrūdės kaimą, kuriame mokytojavo jo tėvas. Čia, nujausdamas, kad gali būti suimtas, prasislapstė visą žiemą. Šį laikotarpį 1991-aisiais rašytame laiške dukterėčiai Oliaus sesuo Sofija Grybinaitė-Tėvelienė prisiminė taip: „Pas tėvelį į Karčrūdę mėgdavo ateiti NKVD karininkai rusai. Tėvelis gerai mokėjo rusų kalbą, tai jiems įdomu būdavo pasišnekėti. Niekada nepavyko jiems Oliaus užtikti: spėdavo pasislėpti. Taip ilgai tęstis negalėjo. Tėvelis patarė man nuvesti Olių į Lukšių saugumą kaip grįžusį, bet kaip įrodyti, kur iki šiol buvo. Juk ir nuo grįžimo praėjo pusė metų. Be to, jo charakteriui! Savo priešiškumo jis jokiu būdu nepajėgė paslėpti. Bet išėjome. Paėjus galiuką, aš jam ir sakau: „Nieko gero iš to neišeis. Jie vers tave dirbti tai, ko tu jokiu būdu negalėsi, tau sąžinė neleis. Ir vis tiek įkliūsi.“ O jis man atsakė: „Ir aš taip manau.“ Ir mudu grįžom.“ Nuo tos akimirkos Aleksandriui liko tik vienas pasirinkimas – miškas.

Žalgirio rinktinėje

Tiksliai pasakyti, kada Olius įsitraukė į laisvės kovotojų gretas, negalime, bet tai greičiausiai įvyko vėlyvą 1946-ųjų pavasarį. Šiaip ar taip, A. Grybinas, jau kaip partizanas Faustas, Tauro apygardos dokumentuose pirmą kartą paminėtas Žalgirio rinktinės vado Jurgio Ilgūno-Šarūno 1946 metų liepos 10-osios įsakyme Nr. 2: „55 kuopos kovotojui Faustui už š. m. gegužės 24 d. Karčrūdės rajone greitą ir drąsų atidengimą iš kulkosvaidžio ugnies į puolančius enkavėdistus, kas įgalino be nuostolių planingai atsitraukti grupei partizanų, reiškiu tarnybinę padėką.“ Tame pačiame įsakyme skelbiama, kad nuo birželio 12 dienos Faustas skiriamas Žalgirio rinktinės vado adjutantu.

 

Čia reikia pažymėti, kad pradžioje A. Grybino-Fausto partizano „karjera“ nebuvo tokia jau sklandi. Būdamas civilis, ir dar laisvos, meniškos prigimties žmogus, ne iš karto priprato prie rinktinėje vyraujančios kariškos drausmės ir statutų reikalavimų. Dėl tokios „laisvamanybės“ Faustas sulaukdavo ir įspėjimų, ir nuobaudų, kol galiausiai nuo rinktinės vado adjutanto pareigų buvo nušalintas ir kurį laiką buvo eiliniu kovotoju. Matyt, tai buvo svarbi gyvenimo pamoka, kurią Olius greitai išmoko, tad jau 1947-ųjų rudenį jis buvo paskirtas į dar aukštesnes pareigas – tapo Žalgirio rinktinės Spaudos ir informacijos skyriaus viršininku.

Čia, beje, negalima nepaminėti ir tais metais Žalgirio rinktinės surengtos itin ryškios operacijos, kuri ir šiais laikais neretai vertinama prieštaringai. Vis dėlto net ir tie, kurie mano, kad partizanai per šią operaciją elgėsi neproporcingai žiauriai, pripažįsta, jog tai skaudi, tačiau teisėta tautos savigynos forma nuo okupantų prievartos, kuria buvo užkirstas kelias Lietuvos kolonizavimui ir keleriems metams sustabdytas lietuviško kaimo suvarymo į kolchozus procesas.

 

Čia kalbame apie kruopščiai suplanuotą akciją prieš jau minėtus rusų kolonistus, kurie kelerius metus terorizavo Pilviškių valsčiaus gyventojus. iš 1947-ųjų naktį į lapkričio 16-ąją septynios dešimtys laisvės kovotojų, vadovaujamų Žalgirio rinktinės vado Vinco Štrimo-Šturmo, apsupo svarbiausią valsčiaus kolonistų bastioną – Opšrūtų kaimą. Kaip knygoje „Partizanai“ prisimena legendinis Lietuvos laisvės kovotojas Juozas Lukša, svarbiausias operacijos tikslas buvo ne sunaikinti kaime įsitaisiusius atėjūnus, o juos nuginkluoti ir įbauginti taip, kad šie nedelsdami išsinešdintų iš Lietuvos.

 

Deja, šis planas nepavyko – raudonieji kolonistai pasitiko partizanus pragariška kulkosvaidžių ugnimi. Kovotojams nebeliko nieko kita, kaip atsakyti tuo pačiu. Tokio intensyvaus apšaudymo rusai, matyt, nesitikėjo, todėl nemaža jų dalis pakeltomis rankomis išsliūkino lauk iš trobų. Tačiau taip pasielgė ne visi – tvirtuose mūriniuose namuose įsitvirtinę kolonistai dar ilgai pliekė iš kulkosvaidžių, kol pagaliau buvo nutildyti taiklia partizanų ugnimi. Nutilus šūviams, partizanai, nelaukdami, kol kaimą užgrius rusų kareiviai ir stribai, pasitraukė, pakeliui palikdami pluoštą atsišaukimų kuriuose kolonistams nurodoma per mėnesį dingti ne tik iš Opšrūtų, bet ir iš Lietuvos. Beje, tiems kaime gyvenantiems rusams, kurie nepadarė žalos aplinkinių kaimų gyventojams, šis įsakymas negaliojo.

 

Kai po geros valandos Opšrūtus užplūdo beveik pora šimtų kareivių, nemažas būrys milicininkų ir gauja stribų, partizanų ir pėdos buvo ataušusios. Išaušęs rytas išvydo Opšrūtuose eilę raudonų karstų ir kolonistus, karštligiškai kraunančius į vežimus savo mantą. Laukti, kol baigsis partizanų duotas mėnesio terminas išsinešdinti, niekam nė į galvą neatėjo: kadaise visą apylinkę terorizavę atėjūnai džiaugėsi likę gyvi ir dar apyaušriu patraukė Rytų kryptimi. Apie šią operaciją buvo rašoma net to meto centrinėje sovietų spaudoje. Joje pateikti faktai netruko apaugti baisiausiais gandais apie lietuvių miškinių žiaurumus, tad rusų kolonistai vengė keltis į Lietuvą, verčiau rinkosi Latviją ar Estiją, kur pasipriešinimas okupacijai ir kolonizacijai buvo nepalyginti silpnesnis.

 

Apygardos vadas

Tačiau grįžkime prie A. Grybino-Fausto istorijos, kurioje, nepraėjus ir metams po Opšrūtų operacijos, prasidėjo naujas etapas. 1948-ųjų rugpjūtį per susišaudymą su enkavėdistais netoli Garliavos esančiame Jonučių kaime drauge su dar dviem partizanais žuvo vos keturis mėnesius pareigas ėjęs Tauro apygardos vadas Jonas Aleščikas-Rymantas. Dar po dviejų mėnesių, spalio 8-ąją, Faustas paskirtas naujuoju apygardos vadu. Tuomet jis nė nenujautė, kad po metų kone paraidžiui pakartos ankstesnių dviejų apygardos vadų likimą.

 

O kol kas Fausto laukia nauji darbai, kuriant bendrąją visos Lietuvos ginkluoto pogrindžio vadovybę. Spalio 20-ąją Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadavietėje jis susitinka su Dainavos apygardos vado Adolfo Ramanausko-Vanago įgaliotiniu, Dzūkų rinktinės vadu Sergijumi Staniškiu-Litu. Šiame susitikime nutariama Vanagą paskirti laikinuoju Pietų Lietuvos srities vadu. Tų pačių metų lapkritį Faustas, laikinai perdavęs apygardos vado įgaliojimus V. Vitkauskui-Saidokui, drauge su Vanagu išvyksta į Prisikėlimo apygardos teritorijoje esantį Radviliškio rajoną, kur šaukiamas visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas.

1949-ųjų vasario 10–20 dienos iš tiesų buvo lemiamos. Tuo metu netoli Radviliškio esančiame Mėnaičių kaime klostėsi įvykiai, kurie turėjo iš esmės pakeisti pasipriešinimo sovietiniams okupantams eigą. Būtent šiomis dienomis Prisikėlimo partizanų apygardoje vykstančiame rezistentų vadų suvažiavime po penkerių pasipriešinimo metų pagaliau pavyko įkurti vieningą politinę rezistencijos vadovybę – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį (LLKS). Tuo pat metu buvo priimta ir garsioji Vasario 16-osios deklaracija, kurioje, be kita ko, pažymima: „...LLKS taryba, prisidėdama prie kitų tautų pastangų sukurti pasaulyje teisingumu ir laisve pagrįstą pastovią taiką, besiremiančią pilnutiniu įgyvendinimu tikrosios demokratijos principų, išplaukiančių iš krikščioniškosios moralės supratimo ir paskelbtų Atlanto Chartijoje, Keturiose Laisvėse, 12-je Prezidento Trumeno Punktų, Žmogaus teisių Deklaracijoje ir kitose teisingumo ir laisvės Deklaracijose, prašo visą demokratinį pasaulį pagalbos savo tikslams įgyvendinti...“ Garsiąją deklaraciją drauge su kitais pasirašė ir A. Grybinas-Faustas. Beje, šiame suvažiavime jam buvo įteiktas Laisvės Kovos 2-ojo laipsnio kryžius ir suteiktas laisvės kovotojo partizano kapitono laipsnis.

 

Deja, LLKS pavyko įkurti tik tuomet, kai pasipriešinimo judėjimas buvo pradėjęs silpti. Lietuvos miškuose tuomet buvo likę ne daugiau nei 2,5 tūkst. vyrų, pasirengusių kovoti iki galo. Tuo tarpu sovietų represinės struktūros prieš juos naudojo dvejopą kovos metodą: tiek metodiškai naikindami rezistentus naudojant nedideles agentų smogikų grupes, tiek galutinai pakirsdami jų rėmimo bazę Lietuvos kaime. Būtent 1948–1949 metais Lietuvoje vyko patys didžiausi trėmimai, o likę Lietuvoje kaimo žmonės buvo įbauginti ir prievarta suvaryti į kolchozus. Tokiomis sąlygomis 1949-ųjų kovo pabaigoje vadovavimą Tauro apygardai vėl perėmęs Faustas stojo į kovą su dar vienu partizanų priešu – neką mažiau klastingu ir pavojingu, nei ginkluoti čekistai ir stribai.

Paskutinė kova

Niekam ne paslaptis, kad daugeliui Lietuvos partizanų vieninteliu prieinamu vaistu nuo nevilties, skausmo, šalčio ir nesibaigiančios įtampos buvo tapusi naminukė, kurios noriai parūpindavo vietos gyventojai. Tačiau šis „vaistas“ pasiimdavo daugiau, nei duodavo. Sukūręs nusiraminimo iliuziją, jis pakirsdavo atsargumą, valią priešintis, netgi sąžinę, o tai neretai atvesdavo prie žūties ar išdavystės. Taigi apygardos vadas nutaria žūtbūt išgyvendinti šią tradiciją. Gegužės 14-osios įsakymu jis nurodo rinktinių vadams sudaryti rinktinėse ir tėvūnijose „Komitetus kovai su alkoholizmu“ ir nurodo vadams „griežtai kontroliuoti, sudrausminti girtaujančius kovotojus partizanus, o ypač tuos, kurie savo noru įsipareigojo, pasirašydami pasižadėjimą“.

 

Matyt, pirmasis įsakymas nelabai padėjo, tad po kelių savaičių paskelbtame įsakyme Faustas jau žada imtis represijų: „Kovotojams partizanams užėjus pas gyventojus pavalgyti ir kartu esant tuo metu bet kuriam dalinio vadui, įpareigoju visus dalinių vadus uždrausti kovotojams vartoti ir ant stalo laikyti degtinę bei įspėti gyventojus, kad, kovotojams užėjus, nebūtų siūloma degtinė nei kiti stiprieji alkoholiniai gėrimai. Šio įsakymo nevykdančius bausiu visu įmanomu griežtumu.“

Tačiau ir griežtos bausmės nuo įsišaknijusio įpročio atgrasė ne visus. Tai liudija kad ir šis rugpjūčio 5-ąją paskelbtas apygardos vado įsakymas: „Žalgirio rinktinės žvalgybos skyriaus viršininką Demoną už sąmoningą neįvertinimą ir neprisidėjimą prie LLKS Tarybos pastangų kovoje prieš alkoholio vartojimą kovotojų tarpe, už besaikį girtuokliavimą, sukeliant pasipiktinimą įsipareigojusių nevartoti alkoholį kovotojų tarpe ir parodytą blogą pavyzdį kitiems, atleidžiu iš einamųjų pareigų ir įspėju susitvarkyti...“ Toks griežtumas buvo neišvengiamas, nes geradariais apsimetę MGB agentai ir provokatoriai dažnai pavaišindavo partizanus su specialiais preparatais sumaišyta degtine, o po tokių vaišių jie atsidurdavo čekistų rankose.

Beje, po kelerių metų minėtam Juozui Jankauskui-Demonui, jau einančiam Tauro apygardos vado pareigas, alkoholio vartojimas baigėsi itin liūdnai: patekęs į priešo rankas ir pavaišintas konjaku, jis sutiko tapti MGB agentu smogiku, dalyvavo likviduojant savo buvusius kovos draugus, o vėliau kaip nebereikalingas buvo sušaudytas Butyrkų kalėjime.

 

Deja, nuo išdavysčių daugelio kovotojų neišgelbėjo net ir blaiviausias protas. Išdaviko auka tapo ir A. Grybinas-Faustas. Tų pačių 1949 metų rugsėjo 28-ąją jis, grįždamas iš Dainavos, pateko į pasalą ir buvo sužeistas. Jį lydintiems Dzūkų kovotojams pasprukus, Faustas liko vienas. Suprasdamas, kad ištrūkti iš apsupties nepavyks, kovotojas sudegino turimus dokumentus ir nusišovė.

 

Prieš pat žūtį rašydamas paskutinį įsakymą, skirtą Tauro apygardos įkūrimo ketverių metų sukakčiai, A. Grybinas nė nenujautė, kad šis dokumentas taps epitafija jam pačiam: „Tauro apygardos vyrai (..) paaukojo savo jaunas gyvybes tam, kad įrodytų pasauliui, jog lietuvis geriau mirs, bet nevergaus, kad laisvės kovų kelias yra šventas jų tikslas dėl laisvo, garbingo Lietuvos ir visos žmonijos gyvenimo. (...) Tačiau, nors ir kaulai trūnytų po velėna, atminimas tarp žmonių nežus tų, kurie savo gyvenimu nugalėjo mirtį, o pasiryžimas ir tesėjimas, taip ilgai užsitęsusios kovos, jau šiandien tave padaro Tautos Didvyriu.“