Alvydas Jokubaitis: lietuviai neturi valios ir tikslo – esame tik stebėtojai

lrt.lt 2019 07 11

Tapome svetimi savo valstybei ir mums vis sunkiau ištverti pačius save – praėjo beveik 30 metų, kai esame nepriklausomi, todėl nors iš pradžių galėjome džiaugtis, kai mūsų šalies vadovams ištiesdavo raudonąjį kilimą, ši vaikiška liga ušsitęsė, LRT.lt sako filosofas Alvydas Jokubaitis.

lrt.lt

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) Politinės filosofijos ir idėjų istorijos katedros vedėjas, profesorius A. Jokubaitis pabrėžia, kad universitetai ir mokyklos pavirto fabrikais, Lietuva kartais atrodo kaip mažiausia Lenkijos vaivadija, o lietuvis įpratęs skųstis sėdi prie televizoriaus, žiūri į savo gyvenimą iš šono ir mato, kaip jo gyvenimas praeina. Tikriausiai, laimingiausia tokio lietuvio diena bus tada, kai jį palaidos, ironizuoja filosofas.

 

Kalbėdamas apie situaciją šalyje, praėjus beveik 30 metų po nepriklausomybės atgavimo, A. Jokubaitis teigia, kad nors materialinė šalies situacija geresnė, dvasinė padėtis prastėja: „Dvasiškai jaučiame, kad neliko kažko daugiau, kad visos mūsų sukuriamos religijos yra tuščios, be tikėjimo. Kalbu apie politines religijas, o ir vienas į kitą pradėjome žiūrėti kaip į objektus.“

 

Lietuva tampa šalimi, kurioje nebelieka dvasios, – niekada negyveno nė viena tauta, kuri nebeturėtų kokių nors gilesnių, aukštesnių dalykų, tvirtina A. Jokubaitis.

 

Dirbtinis intelektas plagijuojant kitus

Filosofo manymu, Lietuvoje neturime lyderių, tačiau tęsiame spektaklį ir vaizduojame, kad jų yra, kadangi nuoširdžiai norime juos susikurti. A. Jokubaitis ironizuoja, kad nelabai susiorientuojame ir nerandame savęs, o dėl šios priežasties susikūrėme „dirbtinį intelektą“ – nemąstome patys, kartojame negyvus, jau kitų pasakytus žodžius, negebame sukurti ką nors unikalaus.

 

„Kol esame kopijuotojai ir plagijuotojai, niekas nepasikeis. Naudojame tuos vaistus, kurie tik gilina mūsų ligą“, – tvirtina A. Jokubaitis.

 

Jo teigimu, nesugebame išsikelti savo vidinių idėjų ir tikslo, o jei nėra tikslo, nėra ir mūsų pačių. Mums vis sunkiau ištverti pačius save, svarsto filosofas, tačiau, norint tai pakeisti, reikėtų ieškoti ir politikų, ir politinių partijų, jėgų, kurios sugebėtų mus vesti ir būti lyderiais, kalba jis.

 

„Lyderis turi vesti ten, kur dar nesame buvę. O dabar mes einame ten, kur jau buvo kiti arba buvome patys. Viską kopijuojame. Copy–paste, copy–paste, copy–paste... Mūsų situacija nėra copy–paste, mūsų situacija yra išskirtinė. Todėl turėtume dirbti savo galva, juk šiandien laimi visi tie, kurie dirba savo galva“, – pabrėžia A. Jokubaitis.

 

Tapome svetimi savo valstybei

A. Jokubaitis pabrėžia emigracijos mastus: Lietuvos statistikos departamento duomenimis, nuo 1995 iki 2015 metų Lietuva prarado 19,81 proc. gyventojų. Filosofas piktinasi, kad mes tik kalbame, o bet kuri kita tauta, praradusi tiek gyventojų, imtųsi priemonių. Jo teigimu, mūsų diskusijos paprastai baigiasi kalbomis, kad vyksta didesni procesai, kurių nesuprantame.

 

„Jei mes nesuprantame, kas su mumis vyksta, jei nesame laisvi, tai kažkas mus valdo. Mes patys nesugebame išlaikyti savo žmonių, todėl reikia mąstyti, ką daryti. Jei ES rimtai į mus žiūrėtų, ji turėtų būti išsigandusi. Viskas pavirto žodžiais ir lietuviai nebeturi valios bei tikslo – esame stebėtojai, kurie neveikia, o tik stebi, kas su mumis darosi“, – svarsto A. Jokubaitis.

 

Labiausiai skaudina, sako jis, kad per valstybines šventes vis vien kalbame gražius žodžius, kurie neatitinka tikrovės. Tapome svetimi savo valstybei, konstatuoja profesorius.

 

Kalbėdamas apie socialinę aplinką Lietuvoje, A. Jokubaitis teigia, kad gyvename utopijoje: nors buvo žadėta, kad Lietuva priartės prie kitų valstybių, kad pačioje Lietuvoje bus daugiau lygybės, matome, kad tai yra tik utopija, kalba jis, ir žodžiai neatitinka tikrovės (Europos Komisija anksčiau skelbė, kad skurdo lygis ir nelygybė Lietuvoje vis dar išlieka vieni aukščiausių ES – LRT.lt).

 

„Mes pasidarėme kaip Don Kichotas – gyvename romanų pasaulyje. Vaizduojame, kad esame labai empiriški, tačiau mūsų pagrindinės prielaidos yra utopija“, – svarsto profesorius.

 

Jis išskiria ir smurto mastus šeimose – nors neseniai minėjome Liepos 6-ąją, valstybės šventę, ir kalbėjome, kad visi esame broliai ir seserys, sako A. Jokubaitis, smurtas vis dar egzistuoja tarp tikrų brolių ir seserų. Apie kokią brolystę galime kalbėti, piktinasi filosofas.

 

Autoritetų krizė ir silpni politikai

Anot A. Jokubaičio, kita Lietuvos problema – didelė autoritetų krizė, nes nei tarp politikų, nei tarp intelektualų nėra autoritetų. Filosofas tvirtina neįsivaizduojantis, kaip žmonės gali gyventi be autoritetų, kadangi tauta privalo turėti žmonių, kuriuos gerbia dėl praeities darbų arba dėl sugebėjimo vesti į priekį.

 

„Tiek išardėme viską, kad nebesugebame surinkti be ginčų. Viskas pasidarė ginčijama. Lietuvis dabar sėdi prie televizoriaus, žiūri į savo gyvenimą iš šono, nuolatos ginčijasi ir mato, kaip jo gyvenimas praeina. Tikriausiai, laimingiausia jam diena bus, kai jį palaidos“, – ironizuoja A. Jokubaitis.

 

Nemažai kritikos filosofas pažeria ir politikams, pasak jo, politikoje kalbame apie tokius žemus dalykus, kad sunku įsivaizduoti, kaip jie gali išvesti padorų žmogų. TSPMI profesoriaus teigimu, mūsų politikai yra per silpni ką nors padaryti, tačiau jis tuoj pat priduria, kad „kardas per sunkus, o ne ranka per silpna“, tai reiškia, kad valstybės problemos labai didelės, todėl reikalingos labai stiprios asmenybės.

 

„Kad ir kaip jie besistengtų, man sunku įsivaizduoti, kokios jėgos reikia. Tam, kad įvyktų permainų Lietuvoje, reikia laukti permainų Vakarų pasaulyje. Paradoksas, kad jei nori suprasti Lietuvą, turi žiūrėti ne tik į Lietuvą, o ir į tai, kas vyksta kitur. O ten jau vyksta tokių diskusijų, kokių mes Lietuvoje nematome, – mūsų intelektualinis gyvenimas yra toks sustabarėjęs“, – apgailestauja filosofas.

 

Esame mažiausia Lenkijos vaivadija

A. Jokubaitis sutinka, kad Lietuvos istorija ir patirtis yra įrašytos sovietmečio, bei akcentuoja, kad pradedame nebesuprasti tų dvasinių problemų, kurias mums paliko 20 a., ypač – sovietmetis. Tačiau jis priduria, kad nepriklausomybės startas buvo sėkmingas, o mes patys neretai ieškome priežasčių kam nors pateisinti: „Laisvas žmogus nuo kitų skiriasi tuo, kad sugeba peržengti savo ribas. Šalis turi padaryti tą patį, jau praėjo beveik 30 metų – o tai yra nemažai.“

 

„Vėliau kažkas atsitiko. Mes patys nustojome galvoti. Uždavinys daug sudėtingesnis. Pavyzdžiui, Vokietija, juk mūsų pinigai tokie patys kaip ir jos, tačiau mes nesame Vokietija, viską darome taip, kaip tai daro ji, bet mes nesame Vokietija“, – apgailestauja profesorius.

 

Filosofas palygina Lietuvos nepriklausomybę tarpukario laikotarpiu ir dabar, anot jo, tai, kas per 20 nepriklausomybės metų buvo padaryta tarpukariu, stebina labiau nei tai, ką padarėme per 30 metų dabar. Taip, pripažįsta jis, dabar mes esame tokie saugūs, kokie nebuvome niekada anksčiau, esame Europos dalis, tačiau vis dar išlieka pagrindinis klausimas, kas mes esame.

 

Anot A. Jokubaičio, tarpukario karta jautė, kad turi įrodyti, jog esame moderni tauta. Dabar, sako jis, atrodo, kad esame pati mažiausia Lenkijos vaivadija.

 

„Tarpukariu buvo labai sudėtingos sąlygos, tačiau jie kėlė kraštą ir kultūrą, jie jautė, kad daug kas priklauso nuo jų valios. <...> Žinoma, jiems taip pat nepavyko daugelis dalykų, pavyzdžiui, kiek pinigų tada buvo sukišta į kariuomenę, kuri pasirodė esanti nereikalinga, negalinti nieko padaryti, – juk ji neapgynė šalies“, – primena A. Jokubaitis.

 

Praėjo beveik 30 metų – laikas išgyti

Atgavusi nepriklausomybę Lietuva tapo aktyvi įvairių tarptautinių organizacijų narė, buvo išsikėlusi tikslą tapti Rytų Europos lydere, o mes patys džiūgaujame savo šalies vadovus pamatę šalia pasaulio lyderių. Vis dėlto pasiteiravus, ar esame svarbūs tarptautinėje erdvėje, A. Jokubaitis tai neigia. Pasak filosofo, negalime būti stipresni už Vokietiją, o nors istoriškai esame susieti su Europos vidurio kultūra, dabar pirmą kartą esame prastesni už kaimynines šalis.

 

„Kodėl? Nes jie ieško. Nors kaimynai taip pat turi komunistinės patirties, jie elgiasi visiškai kitaip nei mes. Jie patys ieško savo kelio ir patys mąsto, o mes viską kopijuojame. Kokį autoritetą gali turėti tie, kurie tik kopijuoja?“ – svarsto profesorius.

 

Paklaustas, ar pastebi, kad lietuviai ir dabar, praėjus beveik 30 metų po nepriklausomybės atgavimo, jaučia mažos šalies kompleksą – norą būti matomi ir žinomi, filosofas A. Jokubaitis atsako, kad tai galima pavadinti paprasčiau – tuštybe ir puikybe.

 

„Per puikybę negyvename savo gyvenimo. Kas iš to, ką kiti pasakys? Svarbiausia, kad mums reikia žiūrėti į savo žmones ir gyvenimą, o ne į išorę. Žiūrėjimas į išorę yra bėgimas nuo savęs. Suprantu, kad iš pradžių buvo visiškai pateisinama ir normalu, kad džiaugėmės, kai mūsų šalies vadovams ištiesdavo raudonąjį kilimą, taip jautėme, kad esame nepriklausoma, savarankiška valstybė. Tačiau ši vaikiška liga užsitęsė, laikas išgyti“, – teigia filosofas.

 

Pasak A. Jokubaičio, norėdami, kad šis kompleksas dingtų, turime išmokti didžiuotis savo šalimi. Vis dėlto, sako jis, pasididžiavimas neateis, jei tik sėdėsime ant sofos, – turime veikti. Meilę šaliai profesorius lygina su Mažojo princo meile rožei – kūrinio veikėjui jo prižiūrėta rožė buvo ypatinga ir išskirtinė, o visos kitos – „gražios, bet tuščios“. Taip ir meilė Lietuvai, šypsosi A. Jokubaitis, tikrą pasididžiavimą ir meilę šaliai pajaustume, jei kartu ja rūpintumės ir prižiūrėtume.

 

Mokyklos ir universitetai tapo fabrikais

Filosofas pastebi, kad lietuviai įpratę skųstis, tačiau svarsto, kad tai galėjo lemti istorinės aplinkybės. Vis dėlto jis tvirtina, kad turime gyventi viltimi, – ir dabar situacija nėra bloga, tiesiog yra didelių problemų, o mes dar neturime jėgų jas spręsti.

 

„Problemų bus visada, tačiau reikia, kad kažkas atidarytų langus, kad pasidarytų šviesiau“, – šypsosi A. Jokubaitis.

 

Paklaustas, ar jam gera gyventi Lietuvoje, A. Jokubaitis nusišypso ir teigia kartais pagalvojantis, kad galbūt romų tauta buvo teisi – mažiau šnekėdami ir daugiau darydami romai lengviau išlaiko savo tapatumą nei mes. Tačiau filosofas pabrėžia, kad Lietuvoje yra gražių dalykų, ir išreiškia viltį, kad jauni žmonės turės didesnių ambicijų ir dirbs dėl tėvynės.

 

Būtent kaip teigiamą Lietuvos bruožą TSPMI profesorius ir išskiria kūrybišką jaunimą. Vis dėlto jis priduria, kad vėliau ir jaunuoliai pasikeičia: „Kaip iš tų jaunų, protingų, kūrybiškų žmonių vėliau padaro konformistus? Man tai paslaptis. Džiaugiesi matydamas juos, o vėliau matai juos įvairiausiuose postuose. Kas juos priverčia priimti tokią filosofiją, kuria jie pradeda gyventi?“ – stebisi filosofas.

 

Kalbėdamas apie problemų sprendimą, A. Jokubaitis pabrėžia, kad reikia rasti moralinių orientyrų, – juk turime orientuotis ne tik geografinėje, bet ir moralinėje erdvėje. Filosofas taip pat išskiria, kad norint, jog situacija Lietuvoje pasikeistų, „mokyklos ir universitetai turi nustoti būti fabrikais“, kuriuose ne moko, o treniruoja.