Audronius Ažubalis. Ko turime pasimokyti iš LLRA ir Rusų aljanso veiklos „labui Tėvynės“

delfi.lt 2019 09 16

Pastarosiomis savaitėmis Seime verda diskusijos dėl parlamentarės Irinos Rozovos nuslėptų ryšių su Rusijos diplomatais ir žvalgybininkais, kuriais naudojantis buvo „styguojama“ LR Seimo narės ir jos organizacijos Rusų aljanso veikla, tartasi dėl finansinės paramos.
Audronius Ažubalis

delfi.lt

Susipažinęs su 2018 metų sausį Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui išsiųsta Valstybės saugumo departamento pažyma, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas inicijavo parlamentinį tyrimą. Tačiau šiuo metu Seime vykstantis polemikos pobūdis kelia nerimą: panašu, kad valdantieji siekia sąmoningai kreipti tyrimą klaidinga linkme, pabėgant nuo esminio klausimo – ilgamečių Kremliaus įtakos kanalų politiniam laukui išsiaiškinimo ir užkardymo.

Todėl valdančiųjų diskusijoje keliami klausimai: kas skaitė kurią pažymą?; kas jos neskaitė?; o kas skaitė bei nesiėmė jokių priemonių ir tik laikė stalčiuje?; net ir įvertinant tokio elgesio grėsmes valstybės saugumui, nukreipia mus klaidingu keliu ir pirmiausia naudingu tiems Lietuvos ir užsienio politiniams subjektams, kurie jau gerą dešimtmetį vykdo kryptingą Lietuvos visuomenę skaldančią politiką.

Prisidengiant Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija bei kitais asmens saviraišką ginančiais tarptautinės teisės saugikliais, pagal Rusijos diplomatinių (žvalgybos) tarnybų instrukcijas, juodinama valstybė, skaldoma visuomenė, kiršinamos tautinės bendrijos.

Paradoksalu, kad šioje veikloje iš esmės nuo pat paskyrimo 2005-aisiais „pasižymėjo“ ir buvusio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radeko Sikorskio ilgametis ambasadorius Lietuvoje Janušas Skolimovskis. Pastarojo aktyvumas, palaikomas tuometinių Varšuvos valdančiųjų, politinių vaisių davė jau 2011-aisiais, kuomet Lietuvos Lenkų Rinkimų Akcija su Valdemaru Tomaševskiu ir Rusų Aljansas su Irina Rozova priešakyje, bendru sąrašu dalyvavo Lietuvos savivaldos rinkimuose. Tam, be abejo, reikėjo ir Rusijos diplomatų su tuomečiu ambasadoriumi Vladimiru Čchikvadze uolaus įsitraukimo (ko gero tai vienintelis toks atvejis Centrinėje ir Rytų Europoje, kai praktiškai buvo grįžta į Varšuvos sutarties laikus). Vėliau sekė rinkimai į Europos Parlamentą, Seimą ir t. t.

 

Tokiu būdu ir buvo sudėti ir sutvirtinti šio „bendrabūvio“ pamatai, tačiau tik šiomis dienomis ėmėme atvirai kalbėti apie to keistai susiklosčiusio minėtų valstybių ir kai kurių Lietuvos politinių partijų aljanso ištakas, jų bendros veiklos priežastis ir pasekmes.

Nesiimdamas iš prisiminimų kelti R. Sikorskio ultimatumų politikos Lietuvai, tūžmingų reakcijų į įvykius mūsų valstybėje, taip pat nebandydamas prisikasti prie tokios politikos ištakų, kurios, ko gera, vestų į labai gilią praeitį... Vis tik noriu pabrėžti, kad jau anuomet, mums – atsakingiems Vyriausybės nariams ir tam tikroms Lietuvos institucijoms – buvo žinomos tos bendradarbiavimo užuomazgos tarp susiformavusio savotiško „trio“ – Lenkijos ir Rusijos ambasadų bei V. Tomaševskio ir jo partijos aktyvistų. Tikslas – vieningas politinis frontas kartu su Rusų aljansu. Mano žiniomis, dalis Rusų aljanso (taip pat ir iš Lietuvos lenkų pusės) jungtis nebuvo linkę, tačiau netikėtai sutapę (?) abiejų – Lenkijos ir Rusijos – valdančiųjų interesai privertė juos tai daryti.

 

Bandant stabdyti tokias „trio konsultacijas“, Lenkijos ambasadorius buvo griežtai Lietuvos įspėtas, tačiau jausdamas Varšuvos paramą (kuri apie tai mūsų informuota įvairiausiais lygiais numodavo ranka), tokių „slavų vienybės“ kūrimo darbų nenutraukė – tiek, kad jau toliau jie buvo vykdomi konspiraciniais būdais.

Reikia pripažinti, kad tuometinėje situacijoje stabdyti užsienio diplomatų „žaidimus“, kurių vieni buvo didesniais ar mažesniais sąjungininkais ES ir NATO, nebuvo jokių galimybių. „Kantrybės“ – sakydavo Vakarų partneriai, sužinoję apie susidariusią situaciją, – „Jūs turite išlaukti, nesileiskite išprovokuojami globalaus ekonominio sunkmečio ir Rytuose atgimusios agresyvios politikos akivaizdoje“.

 

Galima tik numanyti, kodėl į šiuos slaptus žaidimus įsitraukė tuometė Lenkijos Piliečių Platformos Vyriausybė, tačiau šiandien tai nebėra esminis klausimas – dabartiniai Lenkijos valdantieji brėžia diametraliai priešingą liniją, telkiančią regiono demokratijas po viena – euroatlantinės civilizacijos vėliava.

 

Tuo tarpu labiausiai kelia nerimą tai, kad V. Tomaševskio aljansas, kaip matome iš VSD atskleistos pažymos apie I. Rozovą, ir toliau tęsia antivakarietišką veiklą.

 

Dar daugiau – kai kas stoja tokią veiklą ginti. Nors būtent ties šiuo klausimu turėtų būti nukeiptas Seimo Komisijos darbas – išsiaiškinti tokio bendradarbiavimo tarp vietinių prokremliškų elementų Lietuvoje detales ir daryti viską, kad tokiam antivalstybiškam, antieuropietiškam veikimui Lietuvos politiniame lygmenyje būtų užkirstas kelias.