Ramūnas Terleckas. Balsuosiu už muziejų mylėtojus

lrt.lt 2020 07 24

Prieš metus teko dalyvauti keliuose pasikalbėjimuose su valstybės tarnautojais, kurie suko galvą, kaip tinkamai ir skambiai paminėti nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį. Tuomet premjeras snaudė laukdamas naujojo prezidento inauguracijos, o Seimo Kultūros komiteto pirmininkas pasimetė beskaičiuodamas laimėtus rinkimus.

Ramūnas Terleckas

lrt.lt

Sukaktis mažai kam rūpėjo, nes dabartinei valdžiai egzistenciškai arčiau širdies Algirdo Mykolo Brazausko išverstos vagos nei Lietuvos laisvės lygos ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio vaidmuo atkuriant neprikausomybę.

Iškilmingas paminėjimas buvo numatytas Seime, bet Kovo 11-oji – ne Kaziuko mugė, todėl jis dėl pandemijos buvo nukeltas vėlesniems laikams. Nenustebsiu, jei nukeltas bus dar dešimtmečiui ir turiu tik viltis, kad geopolitinė situacija kardinaliai nepasikeis, kad Lietuvoje komunistinės nomenklatūros sūnų valdžioje nepakeis jų anūkai, kurių bebrų dantys aštresni už senelių, o istorijos pažinimas pelno jiems negali nešti, todėl robotizacijos epochoje istorijos mokslas turėtų išnykti.

 

Vienintelis Lietuvos nacionalinis muziejus sukakties proga surengė parodą „Nesusitaikę“, pasakojančią apie lietuvių, sovietmečiu nepaklususių Maskvos diktatui, pasipriešinimą, laisvėjimą ir laisvę. Karantinas sustabdė lankytojų srautą, bet paroda dar veiks iki rugsėjo vidurio, tai daug geriau nei pažadas kada nors surengti minėjimą Seime.

 

Taip pagalvojau prieš kelias dienas kopdamas į Gedimino bokštą apžiūrėti ir čia atnaujintos muziejaus ekspozicijos. Bokšte nebuvau buvęs keliasdešimt metų, nors sausio 1-ąją gyva smagi tradicija su draugais dalyvauti Vėliavos pagerbimo ceremonijoje.

 

Laisvė suteikė galimybę pamatyti Romą, Paryžių, Londoną, Niujorką, Krokuvą ir jų muziejus, bet nedidukas sostinės pilies bokštas man yra svarbus ir šiltas. Net gūdžiausiais okupacijos metais jis pasakojo apie Lietuvos valstybę. Pasakoja ir dabar, o nuo jo viršaus lengva suvokti, koks gražus ir trapus yra Vilniaus senamiestis, kad kalno papėdėje nugulę muziejaus pastatai šaukiasi investicijų, reikalingų saugoti ir skelbti Lietuvos istoriją. Kiek žinau, Nacionaliniam muziejui trūks plyš reikia lėšų eksponatų saugykloms, dabartinių ekspozicinių erdvių modernizavimui. O kiek įdomių ir svarbių muziejų yra ne tik sostinėje, kuriems irgi reikia valstybės dėmesio? Regiu visų muziejininkų ir kultūros darbuotojų pasišventimą savo profesijai ir kryžiuoju pirštus, kad kitų metų biudžete iš tų milijardų bent keli milijonai atsirastų jų atlyginimų didėjimui, o ne tik žemdirbių nuolatiniam murmėjimui pritildyti.

 

Kartais prieš rinkimus į Seimą sunku nuspręsti, kam atiduoti savo balsą. Tikrai rinkčiausi partiją, kuri ne tik kalbėtų apie kultūros ir švietimo svarbą, bet ir savo gretose turėtų aiškius pretendentus į šias sritis kuruojančių ministerijų vadovus. Deja, to dar neteko regėti, o Ramūno Karbauskio vadovavimas Seimo kultūros komitetui virto farsu. Gal ir gerai. Buvo palaidotas keistas vajus visus vaikus aprengti tautiniais kostiumais ar pastatyti fortepijoną Seimo posėdžių salėje...

 

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.