Vytautas Landsbergis. Restauratorių vargai

lrt.lt 2020 09 08

Nenaudėlė Lietuva prieš 30 metų stuktelėjo Stalino–Brežnevo atliekų puodą, ir tas vargšelis subyrėjo šukėmis. Didžioji žmonijos (Kremliaus) tragedija.

lrt.lt

Atsivėrė dvi perspektyvos. Viena – Rusijos buvusiose užkariautose žemėse atsikuria arba naujoviškai kuriasi nepriklausomos valstybės. Jos mielai palaiko draugystę su buvusia metropolija, kuri ir tenori draugystės, kooperacijos.

 

Kita perspektya: metropolija siekia revanšo, kėsinasi susigrąžinti buvusias kolonijas į senąjį „teisingą“ pavaldumą. Draugystei prošvaisčių nėra, tik nauji kolonijiniai karai.

 

Gaila, kad Rusija nuėjo tuo blogio keliu. Ambicingasis valdovas VVP jau bemaž prieš dvidešimt metų užsibrėžė atkurti carų ir Stalino deržavą; toks būsiąs ir jo paties pašaukimas, ypatingas istorinis vaidmuo.

 

Iš to daug nelaimių visoms tautoms. Ir Sizifo darbas deržavos restauratoriams. Koks beprasmis vargas!

 

Viską lems armija – taip galvojo restauratoriai – plius ekonominė įtaka ir protų ardomoji veikla. Armijai pakanka stovėti arba paraduoti su dideliu vėzdu, dar ir branduoliniu, ir visi pašiurpę taikstysis, pasidavinės. Todėl armija ir jos tarnai turi atrodyti kuo baisiau. Jūs juk nenorite karo, ar ne?

 

Taip ir lendam atgal į buvusias carų valdas, o priedo dar į lotynų bei afrikiečių žemes. „Nereikia mums Afrikos!“ – ši sovietinė taikos šalininkų daina seniai pamiršta. Baili ir lengvai kiršinama Europa – tai paties likimo pasiūla nūdienos Kremliui.

 

Tad kaip sekasi lipdyti seną sukiužusį puodą, suplyšusį raudoną žemėlapį?

 

Ne kažin kaip, velniai griebtų. Tačiau darom, ką galim, sako restauratoriai. Supjudom (armėnus su azerais), okupuojam, aneksuojam. Okupacija su aneksija buvo sėkmingos Baltijos regione (ak, pakartojus!). Tad atlupinėjam nors gabalus Gruzijos – Sakartvelo, Ukrainos... Vis po buvusio puodo skeveldrą.

 

Technika ištobulinta. Užimam, liepiam pasiskelbti valstybe (Abchazija, Krymu), o poryt – jau ir jungiasi laisvanoriškai į Rusiją. Visiems vargo demokratams, neva „susirūpinusiems“ ir pagrūmojantiems – alkūne į akį. Mes irgi galim pagrūmoti! Juk nenorite karo, aptukę menkystos.

 

Tad susitaikykit ir su Krymo aneksija, kaip kadaise Tuvos ir Karaliaučiaus. O jei abchazai „panorės“, tai ir jų teritoriją priglaus motina Rusija. Osetinai naudojami šlaužiančiai okupacijai – po hektarą, po kilometrą. Sakartvelas bejėgis, o užsienio stebėtojai stengiasi prisimerkti, nematyti.

 

Dabar ta Baltarusija... Laikas būtų ją praryti ir prisilipdyti, kaip ano didelio puodo šukę. Visą urmu! Sąlygos parengtos. „Sąjunginės“ valstybės kaliause pirmyn į sovietiją atgal.

 

Išorės valstybės vėl pratinamos lementi, kaip ir mūsų atžvilgiu kadaise: „tai Rusijos reikalas“. „Tegul baltarusiai susitaria su Maskva“, „jūsų, lietuvių, nepriklausomybės raktas Kremliuje“ ir panašiai.

 

Viduj, pačioj Gudijoj, turime dvi šalis arba puses: tai pajudėjusi, bet neorganizuota liaudis, gimstanti tauta. Ir valdančioji klika, smurtininkų uzurpatorių daliniai, pamėgę nebaudžiamą savivalę, terorizmą ir net sadizmą. Jų pateisinimas arba legitimacija – tariamai teisėta „valdžia“. O tos valdžios apsauga ir atrama būtent klikos („partijos“) tarnų tinklas, silovikai.

 

Tai Sovietijos modelis; tariamai „proletariato“, o iš tiesų klikos diktatūra. Su vadu viršūnėje. Neišrinktu. Nelegitimiu. Neturinčiu mandato atiduoti gimtąją šalį. Tačiau vertikalėje. Tik vis nebuvo antrosios pusės – prabylančios liaudies.

 

Dabar ji Gudijoj randasi, tad restauratoriams papildomas vargas: gasdinant „maidanu“ ir Rusijos invazija, nukanalizuoti proveržius, maištą ir lūkesčius į kokį nors kontroliuojamą vamzdį. Pavyzdžiui, „Lukašenkos konstitucija“.

 

Vargu bau kas gali rimtai žiūrėti į šį gaišaties ir išdavystės pasiūlymą; nebent oportunistiškieji sotūs europiečiai, dažnokai linkę apsimesti geraisiais patarėjais. Tik neerzinkim šeimininko... Supykęs leidžia nuodus, bjauresnius, negu aštuonkojo rašalas.