Jurga Tvaskienė. „Atstoinikas“ diplomatinėse atstovybėse pildosi

lrt.lt 2020 11 09

Principas paprastas: tu man, aš – tau. Ir kalba ne apie derybas dėl naujos valdančiosios koalicijos ir jos atstovų geidžiamų kėdžių. Nueinanti valdžia, kuriai pralaimėjimas, regis, tapo netikėtumu, skubiai parceliuoja sutaupytus diplomatinius postus. Pagal nutylėjimą – partiečiams, savo komandos nariams, šiaip reikalingiems žmonėms. Karjeros diplomatai gali tyliai verkti kamputyje. 

lrt.lt

Parlamentaras Egidijus Vareikis, 20 m. praleidęs Seime kaip pačių įvairiausių partijų – ir egzistavimą jau pabaigusios Naujosios sąjungos, ir konservatorių, ir „valstiečių“ – kompanionas, o pagaliau pralaimėjęs su krikščionimis, tyliai ramiai susigrąžino prieš dešimtmečius įgytą aukštą diplomatinį rangą. Seniai labai seniai suteiktą tuometinių užsienio reikalų ministrų Povilo Gylio (nuo socialdemokratų) ir Algirdo Saudargo (nuo konservatorių) patarėjui.

 

Taip pat tyliai ramiai Užsienio reikalų ministerijos (URM) Diplomatų atestacijos komisija praėjusią savaitę rekomendavo, kad vietos Seime netekusiam politikui turėtų būti siūlomos patarėjo pareigos URM Jungtinių Tautų, tarptautinių organizacijų ir žmogaus teisių departamente. E. Vareikis kuo nuoširdžiausiai tikina su ministerijos atstovais apie galimas pareigas visiškai – visiškai – nekalbėjęs. Bet – pasiūlė. Malonu.

 

O štai energetikos ministrui Žygimantui Vaičiūnui tyliai ramiai nepavyko. Triukšmą sukėlė į valdžią grįžtantys konservatoriai iš Seimo Užsienio reikalų komiteto, kritikuojantys jo taktiką siekiant blokuoti Astravo atominės elektrinės energijos patekimą į Baltijos šalių rinką. Todėl ministras Linas Linkevičius, valdantis URM žinioje esančius diplomatinius postus bei postelius, praėjusią savaitę pristabdė planuotą svarstymą dėl Ž. Vaičiūno skyrimo generaliniu konsulu į Los Andželą, saulėtąją Kaliforniją. Vadovo postas ten tuščias laukia jau nuo liepos.

 

Ar svarstymas neatsinaujins šią savaitę, niekas nežino, nes juk Ž. Vaičiūnas – diplomatas. Kas, kad juo tapo ne kantriai kopdamas laiptelis po laiptelio toje sistemoje, bet prieš 6 m. iš tuometinio energetikos ministro patarėjo pareigų išsiųstas tiesiai į energetikos atašė darbą Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje (ES).

 

Ir reikia pastebėti, kad ta nuolatinė atstovybė Briuselyje diplomatais norinčius tapti politikus ir kompaniją traukia lyg bites medus. Didelė atstovybė, svarbi ginant Lietuvos interesus. Ir – tuščia. Tai yra, taip pat nuo liepos likusi be „galvos“, kai į Lietuvą grįžo jai vadovavusi buvusi prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja Jovita Neliupšienė. Po karjeros Prezidentūroje užšokusi ant aukščiausio diplomatinio laiptelio. Dabar ji vadovauja URM kanceliarijai, o pagal seną šioje institucijoje susiklosčiusią tradiciją – ir Diplomatų atestavimo komisijai. Tai, kuri formuojama ministro (pastaruosius 8 m. L. Linkevičiaus) įsakymu. Ir kurioje daugumą turintys politinio pavaldumo delegatai sprendžia, kas iš karjeros diplomatų nusipelnė pakilti karjeros laipteliu, o kam reikės palūkėti, nes ta vieta labiau laukia politiškai ar kitaip svarbaus žmogaus iš šalies. Taigi, ką reikėtų „įdiplomatinti“ – yra tokia sąvoka.

 

Maištingų nuotaikų apimti URM diplomatai ūžia, kad tiek Atestacijos komisijoje svarstomi klausimai, tiek priimtų sprendimų motyvai „paprastiems mirtingiesiems“, taigi, karjeros diplomatams, neprieinami. Nes Atestacijos komisija dažnai elgiasi taip, kaip nori ją sudarantis ministras. Ir galios komisija neturi tik tvirtinant aukščiausius iš aukščiausiųjų – ambasadorius. Šie skiriami prezidento – Vyriausybės teikimu, pritarus Seimo Užsienio reikalų komitetui.

 

O prezidentas, jei kalbėtume apie nuolatinę atstovybę ES, aiškiai ir nedviprasmiškai pasakė jos galva norintis matyti Europos Komisijoje politikos specialistu dabar dirbantį Vygandą Jankūną. Nežinote, kas jis toks? Mažai kas žino. Na, prezidentinės rinkimų kampanijos metu prisistatinėjo kaip „kandidato į Lietuvos Respublikos Prezidentus Gitano Nausėdos štabo atstovas Briuselyje“. Bet dabar G. Nausėda sako, kad kandidatas turi neblogų ryšių Briuselio koridoriuose, ir, svarbiausia, šitam žmogui akys dega, ir jis bombarduoja informacija apie tai, kas vyksta ES, ir straipsnius įvairius siunčia.

 

Bet štai ministras L. Linkevičius, klausiamas apie šį kandidatą, sako, kad „nėra svarstomos jokių ambasadorių kandidatūros šiuo metu“. Nors prezidento atstovas Antanas Bubnelis dar rugsėjį žiniasklaidai aiškino, kad „šiuo metu vyksta įprastas ambasadorių kandidatūrų derinimo procesas“. Ir esą svarstomi keli kandidatai – ne tik į atstovybę Briuselyje, bet ir Vašingtone. Šioje, ambasadoje JAV, vadovo irgi – oi, kaip seniai nėra. Nes piktavaliai iš URM ir ne tik iš ten nešioja gandus, kad tą vietą sau „prisilaiko“ pats ministras L. Linkevičius.

 

Nepatinka ministrui toks klausimas. „Ką reiškia – pasilaikėte? Čia nėra kažkokia privati nuosavybė. Tokie terminai nelabai tinka šiuo atveju diskutuoti. Tikrai ne aš čia sprendžiu ir tai nėra dabar sprendžiama apskritai. Jokių ambasadorių kandidatūros šiuo metu nėra sprendžiamos“, – sako.

 

Taigi, sprendimo reikia bendro – ir kartu su vis dar dirbančiu premjeru Sauliumi Skverneliu. Tuo, kurį prezidentas praėjusios savaitės pabaigoje pavadino subrendusiu politiku. Apie kurį geru žodžiu neatsiliepti tiesiog negali. Nepaisant keliukų, greitųjų testų ir paties šalies vadovo išvadinimo tuo, kuris neparodo politinės lyderystės.

 

Ir dabar viešoji erdvė ūžia, kad tam tikrą interesą „įdiplomatinimui“ turi ir S. Skvernelis. Baikit, ne asmeninį. Kaip galėtų, kai vos prieš kelerius metus, komentuodamas prezidentės Dalios Grybauskaitės komandos paskyrimus į ambasadas, kalbėjo apie dvejopus standartus ir aiškino, kad URM yra didelis diplomatų korpusas, „kuris irgi turi teisę daryti karjerą“. O šių metų pradžioje S. Skvernelio Vyriausybės vicekancleris Deividas Matulionis susikrovė lagaminus ir išvyko vadovauti ambasadai prie NATO.

 

Ir dar, kalbama, S. Skvernelio patarėjas nacionalinio saugumo, vidaus politikos ir užsienio politikos klausimais jaunasis Arnoldas Pikžirnis irgi galėtų būti diplomatu: ne paprastu, o ministru patarėju jau minėtoje atstovybėje ES. Karjeros diplomatai po 10 ir po 20 m. tokių pareigų laukia.

 

A. Pikžirnis griežtai sako savimi pasirūpinsiąs pats. „Aš žinau, kas kalba, labai džiaugiuosi, kad daug kas rūpinasi, bet galiu pasakyti, kad premjeras mano kandidatūros į diplomatinę tarnybą arba į įdiplomatinimą tikrai nieko neteiks“, – tvirtina.

 

Ir L. Linkevičius sako, kad A. Pikžirnio kandidatūra Diplomatų atestacijos komisijoje nėra svarstoma. Ar bus – į kalbas nesileidžia. Nors šaltiniai URM net nesistebi – esą mainai, kai vienas postas suteikiamas už kitą postą, ministerijoje jau tapo įprasta praktika. O karjeros diplomatai taip susitaikė su situacija, kad neparaginti net nebeteikia prašymų į organizuojamas atrankas – kam, vis tiek „saviems“ vietos numatytos.

 

Ir todėl paskyrimai įvyksta pliūpsniais. Kaip, tarkime, tada, kai L. Linkevičiaus vadovaujamos URM Atestacinei komisijai rekomenduojant, griežtai pagal įstatymus buvo „įdiplomatintas“ gražus būrelis jo buvusių partiečių ir susijusių žmonių. Taip generaliniu konsulu Čikagoje tapo didelėmis „darbiečių“ pastangomis užsienio reikalų viceministru dar anoje kadencijoje įdarbintas Mantvydas Bekešius. Jis, beje, buvo vienintelis pretendentas į konsulo postą.

 

Ir buvęs L. Linkevičiaus patarėjas, tada socialdemokratas Donatas Augulis, be jokios politinės patirties, gavo ministro patarėjo postą atstovybėje Baltarusijoje. Ir buvęs Seimo narys bei socialdemokratas Domas Petrulis, buvo „įdiplomatintas“ jau minėtoje atstovybėje ES: iki šiol skamba liūdnas juokas, nes šio ministro patarėjo lyg ir vadovu buvęs karjeros diplomatas teturėjo trečiojo sekretoriaus rangą, taigi, stovėjo net keliais laipteliais žemiau nei naujokas. Ir, žinoma, buvęs viceministras Darius Skusevičius, irgi buvęs socialdemokratas, nutūpė tiesiai į ambasadoriaus Kanadoje postą.

 

Tokiu pačiu pliūpsniu prieš kurį laką tapo ir prezidentės Dalios Grybauskaitės, kurios kadencija ėjo į pabaigą, komandos narių paskyrimai. Apskritai – visos „galvos“ ir visos partijos, turėjusios priėjimą prie diplomatinių atstovybių, neliko be nuodėmės. Tik tokio masinio „įdiplomatinimo“, kai žmogus iš šalies staiga ne tik įšoka į diplomatinę tarnybą, apeidamas konkursus, ir dar pataiko ant aukšto laiptelio, kurio karjeros diplomatai laukia dešimtmečius, URM senbuviai tikina neprisimenantys.

 

Ai, tiesa – po kelerius metus trukusių derybų su užpernai įkurta profsąjunga bei Darbo taryba pati URM pateikė Diplomatinės tarnybos įstatymo pataisas. Jose net konstatuota darbuotojų atstovų pozicija, kad „įdiplomatinimas“ demotyvuoja diplomatinę tarnybą, o sprendimus dėl paskyrimų priimančios Diplomatų atestacijos komisijos sudarymo tvarka leidžia ją sukurti ne objektyviai profesionalią, bet asmeniškai lojalią veikiančiam ministrui.

 

Ir ką: šią vasarą pasiekęs Seimą projektas su kompromisiniais pokyčiais jau grąžintas į Vyriausybę. Įvertinimui. Priimti jį per paskutines kadenciją baigiančio Seimo darbo dienas – jokių šansų. O štai sudėlioti vieną kitą paskyrimą pagal „myliu – nemyliu“ principą laiko gali užtekti.

 

Ir diplomatinis „atstoinikas“ – toks lyg rezervatas niekam daugiau nereikalingiems kadrams – toliau pildysis.