Vytautas Radžvilas. Kultūros „darbo žmonės“ piktinasi ir smerkia

lrt.tl 2021 01 26

Perskaičius kultūros atstovų kreipimąsi dėl Petro Gražulio darbo Seimo Kultūros komitete atmintis tarsi laiko mašina akimirksniu nunešė į, atrodytų, prieš tris dešimtmečius turėjusią visiems laikams išnykti praeitį.

Seimo rinkimų debatai. Vytautas Radžvilas

lrt.lt

Savaime toje atmintyje atgijo prieš daug metų Vilniaus Darbo raudonosios vėliavos ir Tautų draugystės ordinų valstybiniame Vinco Kapsuko universitete priverstinai studijuojant KPSS istoriją ir „mokslinį komunizmą“ reikalauto skaityti „Komunistų partijos manifesto“ pirmieji žodžiai: „šmėkla klaidžioja po Europą – komunizmo šmėkla“.

 

 

Tai ne paprasta, o daugiausiai pasaulio istorijoje – dešimtis, o gal ir šimtus milijonų (nurodyti tikslų skaičių ir šiandien sunku, nes nusikaltimų pėdsakai tebėra kruopščiai slapstomi, o žudynių mastai sąmoningai menkinami) nekaltų gyvybių nusinešusi politinė ir ideologinė šmėkla.

 

Kreipimasis – tik dar vienas ženklas, kad kartą tarsi jau išvyta, ši šmėkla nepastebimai, žingsnis po žingsnio, mėgina sugrįžti.

 

Kad nebūtų vietos nei menkiausiai dviprasmybei, tenka kalbėti be užuolankų: ši istorija verta dėmesio tik dėl politinės jos reikšmės. P. Gražulis nuoširdžiai pasistengė, kad prarastų daugybės žmonių pasitikėjimą ir pagarbą. Taip pat vargu ar kas nors labiau padėjo sukompromituoti pasipriešinimą iš tiesų neokomunistinės ir totalitarinės genderizmo ideologijos sklaidai ir stiprėjimui Lietuvoje nei primityvi ir teatrališka, primenanti pigų cirką, šio veikėjo „kova“ su šios ideologijos apraiškomis. Šio „kovotojo“ poelgiuose ne kartą buvo įžvelgiami net sąmoningo provokatoriaus veikimo stiliaus bruožai. Vien šito pakaktų, kad norėtųsi tik tylėti.

 

Bet tylėti neišeina matant, kad net 700 (!) niekieno neįgaliotų ir niekam neatstovaujančių „kultūros atstovų“ kolektyviniu laišku pareikalauja pašalinti P. Gražulį iš Seimo Kultūros komiteto. Būtent kolektyviniu, bet visai nesusitarę, niekieno nepamokyti ir nepaliepti? Tarsi kažkokia aukštesnė dvasia tą pačią akimirką būtų apšvietusi visų jų protus.

 

Atidžiai įsiskaitykime į jų pareiškimą, ir iš karto atsiskleis jo esmė ir tikrasis tikslas. Šis pareiškimas – miglotomis frazėmis menkai pridengtas politinis kaltinimas, kad smerkiamas asmuo vadovaujasi „neteisingomis“ vertybėmis.

 

Labai pažįstama – ar ne? Juk lygiai taip pat Sibiro naftininkai, Tolimųjų Rytų medkirčiai, Donbaso šachtininkai, Kazachstano avių ir kupranugarių augintojai, Uzbekistano medvilnės rinkėjai, Pabaltijo kolūkiečiai siuntė kupinus pasipiktinimo laiškus SSKP CK, „Pravdos“ ir „Krasnaja Zvezda“, „Tiesos“ ir „Komjaunimo tiesos“ redakcijoms. Reikalavo griežtai pasmerkti idėjinius atskalūnus ir nevykusius rašeivas B. Pasternaką, M. Zoščnką, A. Solženyciną ir daugelį daugelį kitų.

 

Nesvarbu, kad dauguma nebuvo jų ne tik skaitę, bet net negirdėję ir vardų. Bet staiga juos sužinojo ir didžiai pasipiktino stebuklingu būdu išgirdę „atsakingų partinių ir tarybinių darbuotojų“ aukštuose kabinetuose ar pasitarimuose dažnai tartą frazę: „YRA NUOMONĖ...“

 

Bet juk P. Gražuliui iki šių kūrėjų – kaip iki Andromedos ūko? Tikrai toloka. Bet reikalo esmė glūdi visai kitur: tas pats „kolektyvinio pasipiktinimo ir smerkimo“ mechanizmas vienodai traiškė tiek genijų, tiek paprastų, bet „neteisingai“ ką nors pagalvojusių ir neatsargiai leptelėjusių apie gyvenimą komunistiniame „laisvės ir lygybės“ rojuje „tarybinių žmonių“ likimus. O kalbant dar tiksliau – „organizuotai spontaniškas“ kolektyvinis ujimas ir pjudymas dažnai tapdavo fizinio susidorojimo įžanga.

 

Tai štai – visas šis sovietinis brudas sugrįžta į Lietuvą. Trisdešimtaisiais tarsi atgautos laisvės metais. Iš pažiūros nekaltų kultūros „darbo žmonių“ kolektyvinių laiškų pavidalu. Sąjūdis ir Kovo 11–osios Lietuvos valstybė, už kurią – o ne kažkokią abstrakčią „laisvę“ – buvo kovojama ir net mirštama, buvo ir tebėra tam, kad niekas net nedrįstų pamėginti vėl šio brudo sugrąžinti.

 

Gyvenusieji okupacijos laikus ir kovojusieji už demokratišką ir laisvą Lietuvą puikiai prisimena ir supranta: tokie „kolektyviniai darbo žmonių laiškai“ buvo ir visada bus vienas svarbiausių susidorojimo su „neteisingai mąstančiais“ įrankių ir neatskiriamas totalitarinio valdymo elementas. Nesvarbu, kaip vadinsis santvarka, kurioje klesti ir yra sąmoningai puoselėjamas „apačių pasipiktinimą“ imituojančių ir kurstančių laiškų gamybos menas. Štai kodėl, užuot šypsojusis prisimenant visas P. Gražulio išdaigas ir kvailiojimus, atėjo metas pažvelgti tikrovei į akis ir išdrįsti pasakyti sau ir kitiems: tai šliaužiantis ir nepastebimai sugrįžtantis totalitarizmas.

 

Nesunku įsivaizduoti, kad paskutinis sakinys įžiebs daug atlaidžių šypsenų arba ne vieną veidą iškreips nevaldomo pykčio grimasa. Kaip galima šitaip bjauriai juodinti ir šmeižti liberalią demokratinę laisvos Lietuvos politinę santvarką? Tuo stebėtis neverta – kitaip negali ir būti politiškai neraštingoje visuomenėje. Todėl reikia pasakyti: laikas permąstyti ir iš esmės keisti viešųjų diskusijų erdvėje veikiančias žaidimo taisykles. Mat visas ne tik sveiko proto, bet ir paprasčiausios valstybės savisaugos ribas peržengęs ir tapęs nevaldomas bei savo mastais sovietmetį pranokstantis ideologinis propagandinis šalies piliečių smegenų plovimas ir mulkinimas darosi egzistencine Lietuvos išlikimo problema.

 

Šio nuolatinio ir masinio „apdorojimo“ iniciatoriai, įkvėpėjai ir vykdytojai nesupranta to paties, ko niekaip neįstengė suvokti jų sovietiniai pirmtakai ir mokytojai. Jie pasiekė daug. Baigiantis okupacijai didžiulė dalis Lietuvos gyventojų jau buvo įtikinti, kad Molotovo–Ribentropo paktas buvo SSRS saugumo poreikių padiktuota būtinybė, kad nebuvo jokių teritorinių dalybų, kad 1940 m. įvyko ne okupacija, o „taiki socialistinė revoliucija“, kad miškuose kovojo ne partizanai, o banditai ir marodieriai, o galiausiai – „nors būta perlenkimų tremiant, bet į Sibirą be reikalo neveždavo“.

 

Tačiau ne be pagrindo puikuodamiesi savo laimėjimais šie „ideologinio propagandinio fronto kariai“ neįvertino vienos aplinkybės. Jiems taip ir nepavyko apmulkinti ir „perauklėti“ visų. Nepaisant titaniškų pastangų, pavergtoje šalyje liko žmonių, kurie nieko nepamiršo, įvairiais būdais palaikė trinamą tautos istorinę atmintį ir valstybinę jauseną. Jų buvo nedaug – negausi mažuma. Bet jų pakako rastis Sąjūdžiui. O šis paskelbė: mes nebenorime ir nesutinkame toliau gyventi mele. Ir ilgai ręstas ideologinio propagandinio smegenų plovimo rūmas per kelis mėnesius subyrėjo it kortų namelis.

 

Istorija kartojasi. O tai reiškia, kad ir šių dienų Lietuvoje esama ir vis daugėja žmonių, kuriems uoliai klijuojamos net iš sovietinės pjudamosios propagandos arsenalo nesigėdinant perimtos „marginalų“, „populistų“, „nacionalistų“, „radikalų“ ir kitos „liaudies priešus“ turinčios padėti lengviau atpažinti šmeižikiškos ir niekinamos, ideologiškai smerkiančios etiketės. Pamirštant, kad daugelis tų žmonių, kaip ir anos okupacijos laikų nepuolusi padlaižiauti santvarkai visuomenės dalis, savo išsilavinimu, istorinio, kultūrinio ir politinio akiračio platumu keliomis galvomis pranoksta ideologiškai ir politiškai „pažangius“ bei „teisingai mąstančius“, o iš tikrųjų, išskyrus retas išimtis, mažaraščius propagandininkus.

 

Būtų gerai, o ir pats metas atsigręžti į realybę ir suprasti, kad nors kiek politinę filosofiją, socialinių ir politinių idėjų ir politikos istoriją išmanančiam žmogui seniai nedaro įspūdžio šabloniškai propagandos kartojami ritualiniai burtažodžiai „demokratija“, „laisvė“, „tolerancija“, „įvairovė“, „žmogaus teisės“ ir kiti šamanų ištarmes primenantys ideologiniai užkeikimai. Ir ne todėl, kad išsilavinęs žmogus tų dalykų nevertina ar juos neigia. Jis tiesiog žino, kad užuot bukai kartojus šiuos žodžius, derėtų paaiškinti, ką jie iš tiesų reiškia.

 

Laisvė, Lygybė, Brolybė – kaip gražiai skamba. Bet ar ne šiais šūkiais buvo įkvėptas ir teisinamas pirmasis pasaulio istorijoje sisteminis ir masinis politinis teroras, kai per Prancūzijos revoliuciją šiems idealams įgyvendinti prireikė pasitelkti net tokį nuostabų išradimą kaip giljotina, o paprasčiau – galvų kapojimo mašina? Mat įprastais kirviais mosavę budeliai nebespėjo atlikti savo darbo. O komunistų žadėtasis sovietinis iš kapitalistų vergijos išvaduotų laisvų, lygių ir laimingų darbo žmonių rojus stebuklingai virto didžiausiu kada nors Žemėje gyvavusiu kalėjimu.

 

Trumpas ekskursas į politinę istoriją turėtų būti suprastas kaip įspėjimas pernelyg nesistebėti išgirdus apie Lietuvoje atgyjančias totalitarines praktikas. Kultūros atstovų kolektyvinis raštas Seimui – tik viena iš jų. Prieš dešimtmetį paskelbtas šių eilučių autoriaus tekstas apie šliaužiantį totalitarizmą buvo sutiktas nepatikliai, bet dabar blaivios nuovokos nepraradusiems skaitytojams jis turėtų nebekelti šypsenos. Ypač po didžiųjų socialinių tinklų atviro mėginimo įvesti neregėto masto, faktiškai pasaulinę (turint omenyje šių tinklų aprėptį) ideologinę ir politinę visų „politiškai nekorektiškų“ pažiūrų cenzūrą.

 

Trumpai apibūdinant šią tendenciją galima pasakyti, kad naudojant šliaužiančią „žingsnis po žingsnio“ taktiką, iki šiol buvusiame gana laisvame Vakarų pasaulyje nuosekliai ir kryptingai diegiamas totalitarinis valdymas. Po įvykusių rinkimų prie tokio valdymo slenksčio pavojingai priartėjo ir JAV, kadaise laikytos ir iš inercijos vis dar vadinamos pasaulinės demokratijos tvirtove.

 

Neigti šias realijas, toliau žaidžiant nuvalkiota skirtimi „demokratija vs totalitarizmas“, yra beviltiška ir juokinga. Juk seniausiai žinoma, kad esama įvairių demokratijos formų, tarp jų – totalitarinė demokratija, teoriškai pagrįsta jau J.–J. Rousseau veikaluose. Niekada apie ją negirdėjusiems arba klausiantiems, ar tokia demokratija nėra tik karščiuojančios vaizduotės pramanas, patartina paskaityti monumentalų ir pranašišką 1952 m. paskelbtą J. L. Talmono veikalą „Totalitarinės demokratijos ištakos“ (The Origins of Totalitarian Democracy), kuris akimirksniu išsklaido visas galinčias kilti abejones.

 

Be abejo, tai nėra senasis, mums gerai pažįstamas sovietinis komunistinis totalitarizmas. Tai nauja, specifiškai vakarietiška horizontaliojo totalitarizmo forma. Čia trumpai galima pasakyti tik tiek, kad iš principo galimos dvi – vertikaliojo ir horizontaliojo – totalitarizmo formos.

 

Pirmoji teoriškai pagrįsta Th. Hobbeso, antroji – liberalizmo „tėvo“ J. Locke'o politinėje filosofijoje. Ji kur kas pavojingesnė, nes sunkiau atpažįstama. Tai ypač stebina, nes ši Vakaruose įsivyraujanti „visuotinės laimės“ totalitarizmo forma aprašyta seniai – 1932 m. išleista A. Huxley knyga „Puikus naujas pasaulis“ yra ne kas kita, o literatūrinis tada dar tik būsimų, o dabar jau esančių tik „norinčių džiaugtis“ nužmogintų vergų biomasės paveikslas. Norint atremti kylančią tokio demokratinio totalitarizmo bangą ir stabdyti jo pergalingą žygį, būtina sąlyga yra atpažinti, o tiksliau – perprasti jo viešąją politinę kalbą ir veikimo būdą grindžiančią mąstymo struktūrą.

 

Jos branduolį sudaro kai kurios pamatinės idėjos, kurių tiesioginės ištakos – K. Marxo komunistinės revoliucijos doktrina. Keblumas čia tas, kad tos pačios komunistinės idėjos gali būti įvelkamos į vis naujas, besikeičiančioms sąlygoms pritaikytas ir todėl patrauklias formas. O pasakant trumpai – šiek tiek modifikuojamos pagal „laiko dvasią“ ir „supakuojamos“ į vis atnaujinamą ideologinį ir politinį žodyną taip, kad esmę paslėptų „demokratinių vertybių“ retorika, sąsajos su antihumaniška ir žudikiška komunizmo doktrina taptų sunkiai atsekamos, o tikroji kilmė keltų kuo mažiau įtarimų ir būtų pamiršta.

 

Atidžiai perskaičius „kultūros darbo žmonių“ raštą dėl P. Gražulio, nesunku tiksliai rekonstruoti jį sukurpusio asmens ar asmenų mąstymo struktūrą ir būdą. Tai – tobulas „tarybinio žmogaus“ mentaliteto gyvybingumo ir tvarumo pavyzdys. Kreipimosi esmė ir paskirtis – ideologinis ir politinis kaltinimas nukrypimu nuo teisingų pažiūrų. Įprastas sovietmečiu kaltinimas, bet ir šiek tiek kitoks – ne visai atviras, o mėginamas pridengti kilnaus susirūpinimo Lietuvos kultūros plėtra ir šviesia ateitimi šydu. Tačiau šydas nukrenta, atverdamas žvilgsniui tipišką sovietiniams laikams politinio susidorojimo braižą.

 

Iš kreipimosi sužinome, kad Seimo narys yra apdovanotas viršžmogiškomis galiomis. Mat jo veiklos mastas ir įtaka tokie, kad „užkerta kelią bet kokiai tolimesnei kultūros plėtotei“. Jaudinamai pažįstama. Juk lygiai taip pat sovietmečiu budriam kokios nors socialistinio lenktyniavimo planų nevykdančios gamyklėlės kolektyvui demaskavus slaptą liaudies priešą ir diversantą – kokį nors inžinierių ar cecho viršininką – netrukdavo paaiškėti, kad sabotuotojo kenkėjiška veikla iš tikrųjų griovė visos šalies ūkį ir padarė neišmatuojamą žalą pasaulinio proletariato ir komunistinės revoliucijos reikalui.

 

Galbūt paprasčiausias būdas įsitikinti, kokiu mastu kultūros atstovų kreipimasis persmelktas neblėstančios homo sovieticus dvasios – rekonstruoti šį dokumentą grindžiančią mąstymo struktūrą ir persakyti jo prasminę šerdį sudarančios svarbiausios pastraipos teiginius, išverčiant juos į sovietmečio „kolektyvinių darbo žmonių smerkiamųjų laiškų“ atitikmenis. Tai padarius išryškėja ir tampa akivaizdžios konkrečios mąstymo ir kalbėjimo struktūrinės ir prasminės analogijos (citatos tekste išskiriamos kursyvu): „Jo veikla, pasisakymai, vieši konfliktai su policijos pareiģūnais, [aklos ideologinės neapykanta tarybinei santvarkai išraiška tapo net atvirai asocialus elgesys, prasiveržęs smulkaus chuliganizmo pavidalu – nevaldomu priešiškumu ir nepagarba ramų tarybinių piliečių gyvenimą ir darbą saugantiems mūsų šauniosios milicijos pareigūnams] nepagarba prigimtiniam kiekvieno asmens orumui ir saviraiškai, [neslapiamas priešiškumas naują ir šviesų rytojų kuriančių tarybinių žmonių gyvenimo būdui ir idealams] deklaruojamos vertybės ne tik neturi nieko bendro su kultūros sąvoka. [atgyvenusios klerikalinės, nacionalistinės ir reakcingos šios mūsų visuomenės atplaišos pažiūros yra visiškai nesuderinamos su humanistine absoliučios daugumos tarybinių žmonių išpažįstama komunistine pasaulėžiūra ir pažangiąja socialistine kultūra]. Bet priešingai – skaldo visuomenę, didina atskirtį ir užkerta kelią bet kokiai tolimesnei kultūros plėtotei. [kurstytojiškos ir ardomosiosi šio atskalūno veiklos tikslas – sėti tarybinių žmonių protuose ir širdyse abejones milžiniškais socialistinės visuomenės kūrimo laimėjimais, kurstyti priešiškumą kilniems komunizmo statybos idealams, pakirsti naują gyvenimą entuziastingai kuriančios tarybinės liaudies tikėjimą išmintinga komunistų partijos ir tarybinės vyriausybės politika ir šviesia didžiosios tarybų šalies ateitimi] Mūsų, menininkų, nuomone, šio Seimo nario idėjos neatitinka mūsų idėjų bei vizijos apie kultūrą. [Mūsų darnus kolektyvas pareiškiame, kad šio tarybinės tikrovės nekentėjo ir juodintojo šmeižikiškos kalbos ir ekstremistiniai išpuoliai yra svetimi mūsų, tarybinių žmonių, komunistinei pasaulėžiūrai ir giliausiems įsitikinimams, griežtai smerkiame šio atskalūno ir pašlemėko ilgametę antitarybinę veiklą ir manome, kad jam ne vieta ne tik mūsų kultūroje – šio garbingą tarybinio žmogaus vardą šlykščiais išpuoliais žeminančio ir teršiančio retrogrado ir reakcionieriaus ardomoji veikla turi būti ryžtingai užkardyta, o jis pats privalo būti patikimai izoliuotas nuo visuomenės].

 

Štai kodėl skaitant šį kultūros atstovų kreipimąsi į Seimą taip lengva pajausti grįžtančių postmodernių NKVD ir Gulago vėjų stiprėjantį dvelksmą. O šių vėjų išsiilgusiems ir skubantiems gaivinti net nespėtus dorai primiršti kolektyvinio „nukrypusių nuo teisingos linijos“ asmenų ujimo ir susidorojimo su jais įgūdžius lietuviškosios kultūros korifėjams belieka priminti: kas sėja vėją – pjaus audrą. Paversti didžiule kaina Laisvę išsikovojusios Lietuvos neokomunistiniu kalėjimu nebus leista ir nepavyks.