Landsbergis: Briuselyje buvo duotas pažadas – jei Rusija nepaleidžia Navalno, grįžtame prie sankcijų

lrt.lt 2021 02 01

27 valstybės sutarė – jeigu Aleksejus Navalnas nebūtų paleistas iš kalėjimo, būtų grįžta prie sankcijų konkretiems asmenims, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Savaitė“ tvirtina Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, šią savaitę lankęsis Briuselyje ir Paryžiuje ir dalyvavęs Europos Sąjungos (ES) užsienio reikalų ministrų posėdyje.

lrt.lt

– Pone ministre, ES neturi bendros pozicijos dėl „Nord Stream 2“. Štai ir dabar Berlynas nelinkęs projekto sieti su Aleksejaus Navalno reikalais. Lietuva jau seniai yra šito projekto kritikė, kaip ir JAV. Kokia tikimybė, kad projektas bus nutrauktas, nes jis praktiškai užbaigtas?

 

– Aš manau, pirmiausia, kaip aš esu linkęs sakyti, ponas Putinas daugiausia prisideda, kad šitas projektas būtų sustabdytas. Neatsitiktinai diskusija dabar vėl užvirė iš naujo, būtent po to, kai buvo sulaikytas pats ponas Navalnas, jo artimieji, jo brolis, jo žmona ir 4 tūkst. jį gatvėse palaikančių protestuotojų. Tai akivaizdu, kad spaudimas Vokietijai didės.

 

Klausimas, ar iškart būtų imtasi jį stabdyti, yra atviras. Aš turbūt sakyčiau, kad greičiausiai ne. Pirmiausia, matyt, Europa ir Vokietija kalbės apie personalines sankcijas žmonėms, kurie prisidėjo prie A. Navalno sulaikymo. Bet jeigu situacija Rusijoje negerės, spaudimas Vokietijai didės, galima sulaukti visko.

 

– Jūs neslėpėte savo nusivylimo, kai užsienio reikalų ministrai nesutarė dėl naujų sankcijų Rusijai, nors Europos Parlamentas (EP) savo rezoliucijoje tas sankcijas vis dėlto siūlo. Ar svarstymai dėl sankcijų gali būti atnaujinti po A. Navalno teismo vasarį? Ar tai yra tokia oficiali Europos šalių užsienio reikalų ministrų pozicija – sugrįžti prie tų sankcijų vasarį – ar tai yra tiesiog pamąstymai? Ir apskritai, ar tos sankcijos galėtų vis dėlto įsigalioti?

– Diskusija buvo tikrai labai aštri. Ir, ko gero, ieškant konsensuso, nes sprendimai privalo būti priimti vieningai. 27 valstybių sutarimu buvo sutarta, kad grįšime po to, jeigu A. Navalnas nebūtų paleistas iš kalėjimo. Pažadas Briuselyje tikrai buvo duotas, kad jeigu A. Navalnas nėra paleidžiamas, mes grįžtame prie sankcijų jau konkretiems asmenims.

 

– Aš dar noriu sugrįžti prie ES vyriausiojo įgaliotinio užsienio politikos klausimais Jozefo Borrelio argumentų. Jisai sakė, kad, na, taip, Baltijos šalys siūlo sankcijas, bet nieko konkretaus nesiūlo, nėra kažkokių konkrečių pasiūlymų. Ar Lietuva turi kažkokius konkrečius pasiūlymus, kam tos sankcijos turėtų būti taikomos, kokios jos, ką jos turėtų paliesti, nuo kada jos turėtų būti taikomos?

– Čia daugiau buvo turbūt toks žaidimas žodžiais gal šiek tiek, aš taip paaiškinčiau, nes užsienio reikalų ministrų taryba nesiūlo konkrečių žmonių. Yra priimamas principinis politinis sprendimas, kurį vėliau įgyvendina EK institucijos kartu bendradarbiaudamos su valstybėmis. Mes esame pasiruošę bendradarbiauti, turime tam tikras pavardes.

 

Aš taip pat kalbėjausi ir su kitų ES valstybių ministrais, derinomės galimybes kartu teikti tą sankcijų sąrašą, jau kai bus prie to prieita. Esminis dalykas yra tas, kad vien tik pavardžių neužtenka. Kiekviena pavardė turi būti pateikta kartu su įrodymų paketu, kuris galėtų iš esmės būti ir turėtų būti apginamas teisme.

 

Tai reiškia, žmogus, kuris yra įtraukiamas į sąrašą, turi teisę kreiptis į teismą ir teismas turėtų įrodyti, kad ES pasielgė teisingai įvesdama tas sankcijas. Tai reiškia, čia yra sudėtingas ir teisinis procesas, ir mes esame pasiruošę jame dalyvauti ir padėti mūsų partneriams.

 

– Prisiminiau, kad Lietuvos generalinė prokuratūra yra pradėjusi ikiteisminį tyrimą dėl smurto ir kankinimų prieš Baltarusijos piliečius. Tikimasi, kad prie to tyrimo prisidės ir kitos valstybės ir kad jos padės surinkti duomenis prieš nusikaltimus žmogiškumui. Ar toks tyrimas galėtų būti pradėtas prieš Rusiją dėl protestuose nukentėjusių pačių rusų ir ko tam reikia?

– Pirmiausia, reikia tų nukentėjusių žmonių kreipimųsi. Lietuvos teisinė sistema leidžia bent jau pradėti bylas. Na, vėliau, aišku, tiek, kiek prokurorams pavyksta surinkti įrodymų ir tą bylą toliau pateikti teismui. Tai yra ilgas procesas, kuris Lietuvoje dar iki šiol nebuvo išbandytas, bet signalas yra labai stiprus, reikšmingas.

 

Diskutavau ir Prancūzijoje, susitikime su užsienio reikalų ministru, bei Briuselyje savo susitikimų metu, būtent ar tai būtų jūsų minimi rusai, kurie yra nukentėję ir kreipiasi ES valstybėse, ar baltarusiai, lygiai taip pat sekdami šia linija.

 

Vis dėlto tai yra labai stiprus ES signalas, kad Europa gina teisingumą ir siekia užtikrinti tų žmonių teises, nes jų pačių valstybės to negali padaryti.

 

– Ir vis dėlto, ar jums neatrodo, kad ES pakankamai abejingai reaguoja į Rusijos veiksmus? Tarkime, kad ir į to paties cheminio ginklo, kuris yra uždraustas, naudojimą, nors į tai dėmesį atkreipė G-7 užsienio reikalų ministrai, į žmogaus teisių pažeidimus, kad apskritai vis dėlto nėra tokios vieningos strategijos, vieningos linijos, kaip elgtis ES su Rusija ir dažniausiai yra tik reakcija į atskirus įvykius?

– Manyčiau, kad yra tokia švytuoklė (gal net taip pavadinčiau), kurioje į vieną pusę pastumiama pačios Rusijos veiksmų – ar tai būtų 2008-ųjų Gruzijos ataka, vėliau pradėtas karas prieš Ukrainą, Skripalių nuodijimas, dabar – A. Navalno nuodijimas, ir visi kiti veiksmai. Turbūt dar gausybę jų būtų galima paminėti. Jie stumia į tokią pusę, kad reikia atsitraukti nuo Rusijos ir būti nepriklausomiems, nesiejamiems su Rusijos politika.

 

Vėliau, laikui einant, atsiranda valstybių, kurios vis dėlto pradeda kelti tokias idėjas, kad galbūt reikia atrasti kokius nors kontaktus, būdą komunikuoti, kalbėtis toliau. Bet kaskart Rusija parodo, savo veiksmais parodo, kad grįžti prie bendravimo nėra galimybės dėl to, kad taisyklės, kuriomis vadovaujasi Rusija, paprasčiausiai kitokios – jos nesivadovauja tarptautinėmis normomis, pagarba žmogaus teisėms, kurios Europai vis dėlto pamatinės, kuriant savo santykius su kita valstybe, politinius santykius.

 

Tai, aš manau, kad šiandien mes vėl matome tą patį. J. Borrelis lyg ir norėtų važiuoti, bet spaudimas jam dėl to važiavimo ar nevažiavimo yra taip pat didžiulis.

 

– Ar tiesa, kad vis dėlto būtent dėl šito vizito ir nebuvo plačiau nagrinėtas sankcijų paketas, kol jis nenuvažiavo, ten? Ar tai galėjo būti priežastis?

– Galėjo būti priežastis, neva sugadintų jam vizitą. Nuotaika dėl jo vizito susitikimo metu, (Ministrų) Tarybos metu tai tikrai buvo rūgštoka, nebuvo labai didelio entuziazmo. Jis turėjo pasakyti, priminti ministrams, kad jam nereikia atsiklausti ministrų leidimo norint važiuoti. Išties jis turi teisę tiesiog sėsti į lėktuvą ir keliauti, keliauti į Maskvą ir ten daryti veiksmus, kurie jam atrodo teisingi. Bet didelio ir plataus palaikymo tikrai tikrai jam nebuvo.

 

– Ir dar vienas dalykas. Kiek čia svarbus bendras veikimas Rusijos adresu ES su JAV? Kokios politikos dabar dėl Rusijos galima tikėtis, pasikeitus JAV prezidento administracijai, kuri jau pareiškė, kad neperkraus santykių su Rusija? Ir apskritai, kiek pati ES linkusi tam transatlantiniam bendradarbiavimui Rusijos klausimu?

– Na, bent jau pirmieji žingsniai ir signalai iš Vašingtono yra gana griežti Rusijos atžvilgiu. Panašu, kad pradėti tyrimai dėl kišimosi į rinkimus, dėl kibernetinių atakų. Tie tyrimai neabejotinai duos tam tikrus rezultatus, ir jeigu po tų tyrimų paaiškės, kad už tų atakų stovėjo Rusija – konkretūs žmonės, galbūt įmonės ar asociacijos – akivaizdu, kad bus ir tam tikri veiksmai iš JAV, kurių galbūt paskutinius ketverius metus mes ne tiek daug matėme.

 

Iš naujosios administracijos tikėčiausi vis dėlto griežtesnės politikos Rusijos atžvilgiu. Dabar kokie santykiai klostosi transatlantiniame kontekste, aš tikiuosi, kad jie bus paremti pirmiausia partneryste ir geranoriškumu. Šiek tiek jaučiasi, kad Europoje yra nuoskaudų, likusių per paskutiniuosius ketverius metus, tokio įtvirtinto savarankiškumo.

 

Bet man rodos, kad dabar nereikėtų aiškintis, kas įskaudintas, kas kam ką ne taip pasakė anksčiau, bet iš tikrųjų kurti tikrą strateginę koaliciją, kuri gali būti labai reikšminga, užtikrinant saugumą tiek mums, tiek ir visame pasaulyje.

 

– Pone ministre, ta pačia proga – Lietuva neturi ambasadoriaus JAV ir neturi jau turbūt kokį gerą pusmetį. Dabar, keičiantis prezidento administracijoms, ar yra svarbu, kad kuo greičiau ten atsirastų mūsų atstovas? Kada planuojama siųsti ambasadorių į Vašingtoną?

– Vienareikšmiškai yra labai svarbu ir aš tikiuosi, kad mes tą padarysime kaip galima greičiau. Aš dedu visas pastangas, kad mes turėtume ambasadorius svarbiausiose sostinėse.

 

– Aš suprantu, kad šitą kandidatūrą užsienio reikalų ministras turi derinti su prezidentu. Ar prezidentui jau yra pateikta pavardė?

– Yra pateiktos pavardės.

 

– Ir ne viena pavardė? Jūs laukiate prezidento sprendimo?

– Vyksta tai, kas vadinasi „tyliosios derybos“. Aš tik tiek galiu pasakyti.

 

– Pone ministre, o kiek, jūsų požiūriu, diplomatijoje ir politikoje apskritai reikšmės turi sukaupti kontaktai, pažintys, ilgaamžiškumas? Vytautas Landsbergis ir Gabrielius Landsbergis, pavyzdžiui, kuriam greičiau atsivers tarptautinės politikos užkulisiai ir kabineto durys?

– Aš net nesistengiu lygintis su ilgamete patirtimi ir tikiuosi, kad vieną dieną galėsiu kur nors būti netoliese po daugelio metų, turint tiek kontaktų ar pan. Aš labai vertinu žmones, kurie ištikimai dirbo Lietuvai, nepriklausomai nuo to, kuriai partijai, ir manau, kad jie iš tikrųjų gali ateityje Lietuvai padaryti dar daug gero.

 

– Pone ministre, ačiū jums už šitą pokalbį.