Balandžio 23-iąją minime Lietuvos globėjo Šv. Jurgio dieną

lnm.lt 2021 04 23

Balandžio 23-iąją lietuvių tradiciniame kalendoriuje pagerbiamas dangiškasis Lietuvos globėjas Šv. Jurgis. Šventasis buvo mylimas ir gerbiamas kaip bebaimis kovotojas su blogybėmis ir gelbėtojas nuo ištiktų negandų; jo užtarimo šauktasi per badmečius ir užkrečiamųjų ligų epidemijas.

lnm.lt

Lietuvoje jis ypač gerbtas kaip žemdirbių globėjas (jo graikiško vardo Geōrgios prasmė – taip pat „žemdirbys“) ir gamtos žadintojas, kuris atrakina dangų ir išleidžia žalumą bei šilumą, o tada prasideda žaliasis, šiltasis metų laikas ir svarbiausių ūkinių darbų metas. Jam buvo pavedama rūpintis naminiais gyvuliais, pasėliais.

Šventojo gyvenimas apipintas legendomis apie jo kankinystę ir didvyriškumą. Viena jų pasakoja, jog Kapadokijos didikų krikščionių sūnus Jurgis buvęs narsus imperatoriaus Diokleciano asmens gvardijos karys; prasidėjus krikščionių persekiojimui buvęs nukirsdintas už atsisakymą atlikti stabmeldiškas apeigas. Kita legenda pasakoja apie jo drąsą gelbstint karalaitę. Kapadokijoje, vieno ežero vandenyse nardęs slibinas, iš kurio nasrų besiveržianti liepsna aplinkui sėjusi mirtį; apmalšinti liepsnas galėjęs tik laikas nuo laiko praryjamas mergaitės kūnas. Burtai lėmę paaukoti pabaisai ir karaliaus dukterį. Iš vandens išnirusi pabaisa jau ketinusi praryti auką, kai staiga atsiradęs apsiginklavęs riteris drąsiai stojęs į kovą su slibinu ir jį nugalėjęs.

Šis siužetas yra viena gražiausių kompozicijų ir lietuvių liaudies skulptūroje. Jurgio skulptūros buvo statomos koplytstulpiuose ir koplytėlėse (liaudiškai vadintuose vienu žodžiu – kryžiumi), kad sergėtų laukus ir sodybas. Prie Šv. Jurgio kryžių buvo meldžiamasi prašant sveikatos ir palaimos sau ir gyvuliams. Tikėta, kad „niekam nematant, jis apjoja laukus, išvaiko visus nelabuosius ir vėl kryžiun atsistoja“.

Manoma, jog šv. Jurgis perėmė senojo tikėjimo dievybių (gyvulių globėjo Ganiklio, žalumos globėjo Jorio, žemės gaivintojo Pergrubio) „pareigas“, o kartu su jomis – ir garbinimo apeigas.

Šventasis raitelis pirmiausia buvo arklių globėjas. Todėl ūkininkai šią dieną ypatingą dėmesį skyrė arkliams – prieš saulėtekį arba anksti rytą maudydavo juos upeliuose arba ežeruose, kad būtų gražūs, blizgėtų. Sakyta, kad Šv. Jurgis tvartus atidaro. Todėl per Jurgines banda būdavo pirmą kartą simboliškai išgenama į lauką ir atliekamos apeigos, apsaugančios nuo ligų, vilkų. Šeimininkė apsmilkydavo bandą šventintais žolynais; šeimininkas su atrakinta spyna apeidavo apie bandą tris kartus ir užrakindavo spyną – „užrakindavo nasrus“.

Pagal senuosius papročius, šv. Jurgį reikia pagarbinti smagiai, kad jis įgautų jėgų kovoje su negerovėmis. Reikia nepagailėti jam aukų ir maldų. Todėl Jurginių išvakarėse per kiemus eidavo jaunimo būreliai ir iškilmingai pranešę: „Atjoja Jurgis ant balto žirgo!“, palinkėdavo ūkininkams, kad gyvuliai sektųsi ir sveiki būtų. Šeimininkai sveikintojus apdovanodavo jurgučiais –  dažytais ir margintais kiaušiniais. Bažnyčioje ūkininkai aukodavo šv. Jurgiui kiaušinių, sviesto, mėsos, sūrių arba vaškinę gyvulio figūrėlę ir melsdavo saugoti jų gyvulius ir derlių.

Jurginės žemdirbiams buvo tarsi naujieji metai. Todėl tą dieną ūkininkai sudarydavo žemės nuomos sutartis ir atlikdavo žemės darbų pradžios apeigas – su apeigine duona apeidavo laukus ir užkasdavo dirvoje kaip auką žemei; o aukai „už gyvulius“ iškeptus mažus kepaliukus išdalydavo elgetoms prie bažnyčios ir prašydavo pasimelsti už gyvulius.