Kadrii Liik. Rusijos elitas jaučia, kad reikia valdžios perdavimo, bet ką darys Kremlius?

lrt.lt, 2021 10 04

Jei Kremlius Dūmos rinkimų rezultatus vertins kaip buferį, leisiantį saugiai pasiruošti aukščiausios valdžios perdavimui, Rusijos politinė sistema dar gali rasti būdų toliau vystytis. Bet jei jis rinkimų rezultatus vertins kaip patvirtinimą, kad sistema puikiai veikia, jo „pergalė“ iš tiesų tebus Pyro, rašo Europos užsienio santykių tarybos (ECFR) ekspertė Kadri Liik.

Vladimiras Putinas ir Dmitrijus Medvedevas

lrt.lt

Didžiulė salė buvo sausakimša, o renginys kruopščiai surežisuotas. Pirmasis į sceną žengė ministras pirmininkas Vladimiras Putinas. Jis pasiūlė prezidentui Dmitrijui Medvedevui artėjančiuose Dūmos rinkimuose vadovauti „Vieningosios Rusijos“ partijos sąrašui. Tada pasirodė D. Medvedevas – dėkodamas už suteiktą garbę jis sakė mielai dalyvausiantis praktiniame šalies valdyme ir paragino partijos suvažiavimą paremti V. Putino kandidatūrą į prezidento postą. „Mes jau aptarėme šį scenarijų, kai sudarėme draugišką sąjungą“, – prisipažino jis.

 

 

Šis 2011 m. rugsėjo 24 dieną vykęs „Vieningosios Rusijos“ suvažiavimas, kurio metu V. Putinas ir D. Medvedevas paskelbė apie susikeitimą postais, buvo lemiamas momentas Rusijai. Vidaus politikoje jis sukėlė beprecedentę protestų bangą. Paramos Kremliui bazė griuvo, V. Putinas prarado Rusijos miestų inteligentijos simpatijas, kurių iki šiol jam taip ir nepavyko susigrąžinti. Politinis režimas iš bendradarbiaujančio pamažu ėmė virsti prievartiniu.

 

Užsienio politikoje ta diena žymėjo bet kokių Vakarų diskusijų apie Rusijos politinę trajektoriją pabaigą. Iki tol buvo aiški skirtis tarp tų, kurie laikė Rusiją judančia link demokratijos ir Vakarų, nors ir patiriančia tame kelyje tam tikrų nesėkmių ar apskritai iš jo išklystančia, ir tų, kurie matė stiprėjantį autoritarinį režimą. Dabar gi vietoje diskusijų stojo tyla, nes tiesa buvo akivaizdi, tik nepatogu buvo apie tai garsiai kalbėti. Visgi panašu, kad V. Putinas pajuto pasikeitusias nuotaikas. „Jie visi prieš mane susimokė“, – 2012 m. pradžioje sakė jis vienam lankytojui, turėdamas omenyje Vakarų lyderius. Grįžęs į prezidento postą, jis apibrėžė Rusiją kaip „ne vakarietišką valstybę“ – šalį, kurios pagrindinis užsienio politikos tikslas nebebuvo ieškoti būdų įsitvirtinti Vakaruose, kuri savo tikslus matė kitur ir neretai siekė apriboti Vakarų įtaka.

 

Žinoma, iki 2011 m. Kremlius taip pat turėjo problemų dėl pilietinės visuomenės ir skirčių su Vakarais, tačiau tą rugsėjo dieną judėjimo kryptis tapo pastovi. Nuo to laiko Kremlius kryptingai marginalizuoja ir stigmatizuoja atskiras Rusijos visuomenės dalis – su laiku vis didesnes ir vis griežčiau. Ir nuo to laiko Europai sunkiai sekasi suformuluoti naują politiką Rusijos atžvilgiu, nes ši, atsisakydama tapti bendraminte, kaip kad buvo tikimasi dešimtojo dešimtmečio pradžioje, pavertė beverčiais visus šia prielaida grįstus bendradarbiavimo ir bendravimo formatus.

Apsuko ratą

Per pastaruosius dešimt metų Rusijos visuomenė apsuko ratą ir grįžo į pradinę padėtį. Labiausiai šalies politinį peizažą pakeitė Kremliaus atsakas į 2011–2012 metų protestus – priimtas vadinamasis „užsienio agentų įstatymas“, apribojęs Rusijos organizacijoms galimybę gauti finansavimą iš užsienio. Tai buvo smūgis nevyriausybinėms organizacijoms, kurių dalis buvo priverstos registruotis iš naujo, apriboti savo veiklą, persikelti į užsienį ar net visai užsidaryti.

 

Tačiau Rusijos visuomenė prisitaikė, įkurdama visą virtinę vietinių organizacijų – aktyvių, niekada užsienio valstybių nefinansuotų ir net kartais jų atžvilgiu pakankamai įtarių iniciatyvų, atlikusių demokratijos agentų funkciją. Iki 2021 m. šios vietinės organizacijos taip sustiprėjo, kad Kremlius pajuto poreikį imtis ir jų. Praėjusį savaitgalį vykusių Dūmos rinkimų išvakarėse dešimtis tokių organizacijų, nepriklausomai nuo jų finansavimo šaltinių, Kremlius išvadino nepageidaujamomis ar ekstremistinėmis, priversdamas nutraukti veiklą ar persikelti į užsienį.

 

Rinkimai vyko tokioje aplinkoje, kurioje politiniai debatai turbūt buvo ne mažiau suvaržyti nei devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio viduryje. Bet jei Kremlius tikėjosi, kad išankstinis socialinio ir politinio kraštovaizdžio „dezinfekavimas“ padės išvengti tiesioginio rinkimų rezultatų klastojimo, kuris sukėlė protestų bangą 2011 metais ir kurio nuo to laiko stengiamasi kiek įmanoma vengti, panašu, kad jam nepavyko. Dar per anksti kažką tiksliau pasakyti ir niekas to greičiausiai nesužinos, tačiau tai, kaip buvo gauti rezultatai ir kaip staiga pasikeitė numatoma balsavimo baigtis, leidžia manyti, kad tam tikros machinacijos greičiausiai vyko – tokiu būdu buvo siekiama padidinti „Vieningosios Rusijos“ mandatų skaičių iki konstitucinės daugumos (dviejų trečdalių vietų Dūmoje).

 

Kremlius užsitikrino daugumą, kurios siekė. Taip pat tikėtina, kad didelių protestų nebus – žmonės, kurie galėtų juos suorganizuoti, sėdi kalėjime, buvo priversti išvykti į užsienį arba yra atkirsti nuo savo komunikacijos kanalų; didesnė gyventojų dalis yra apatiška ir tikriausiai susitaikiusi su galimu rinkimų rezultatų klastojimu. Bet iš tiesų visa tai nėra taip svarbu. Tokioje šalyje kaip Rusija, kuri istoriškai yra griežtai centralizuota iš viršaus į apačią, tačiau šiais laikais labai išsilavinusi, egalitarinė ir su stipriomis intelektinėmis tradicijomis, neramumų slopinimas „apačioje“ neišvengiamai paveikia esančius „viršuje“.

 

Pabrėžtina Vyriausybės prievarta daro įtaką ne tik opozicijai ir Kremliaus atžvilgiu kritiškai nusiteikusioms NVO, bet ir valdančiajai partijai, valstybės institucijoms ir valstybės remiamoms organizacijoms – visose jose atsargumas keičia kūrybiškumą, lojalumas ima viršų prieš profesionalumą. Įšaldytas politinis kraštovaizdis ne tik blokuoja opozicijos patekimo į valdžią kanalus, bet ir lojalistams palieka vis mažiau karjeros galimybių ir mažiau erdvės judėti aukštyn. Deguonis, leidžiantis gyventi „viršuje“, iš tikrųjų ateina iš „apačios“ – tad ryšiams tarp jų nutrūkus ar „apačios“ apskritai nelikus, tų „viršuje“ dienos taip yra suskaičiuotos, net jei iš pradžių taip neatrodo.

 

Maskvos politinė klasė tai jaučia. Net nereikia kalbėtis su opozicija, kad pastebėtum politinės sistemos nuovargį, kuris jaučiamas jau keletą metų. Valdžios perdavimo poreikis net nebėra vieša paslaptis, tai – pripažintas faktas. Todėl dabar politinei klasei kyla klausimas, kaip Kremlius vertina savo „pergalę“ pastaruosiuose rinkimuose. Jei iškovotą konstitucinę daugumą jis vertins kaip buferį, leisiantį saugiai pasiruošti aukščiausios valdžios perdavimui – kaip kad atrodė 2020 metų žiemą, kai buvo pasiūlyta konstitucijos pataisų idėja, – Rusijos politinė sistema dar gali rasti būdų toliau vystytis. Bet jei jis rinkimų rezultatus vertins kaip patvirtinimą, kad sistema puikiai veikia, jo „pergalė“ iš tiesų tebus Pyro pergalė – kaina, mokama už sistemos gyvybingumą ir net gyvumą, bus per didelė.

 

Aklavietė

Jei Rusijos visuomenė nuo 2011 m. apsuko ratą ir grįžo į pradinę padėtį, tai Vakarų politika Rusijos atžvilgiu per tą laiką iš esmės atsidūrė aklavietėje. Rusijos įvykdyta Krymo aneksija galbūt iškristalizavo Vakarų šalių požiūrį į Rusiją kaip į iššūkį, o ne partnerį, tačiau jos – ar bent jau Europa – netapo nė kiek išmintingesnė sprendžiant, ką su tuo iššūkiu daryti.

 

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad į šią aklavietę mus atvedė ne vien europiečių vaizduotės ar politinės valios stoka, bet ir taip susiklostę pasauliniai įvykiai. Europos Sąjunga tapo užsienio politikos veikėju pasaulyje, kuriame jos taisyklės ir normos plėtėsi – jų sklaida buvo pagrindinis ES užsienio politikos instrumentas. Dabar ES tenka mokytis veikti pasaulyje, kuriame tokios normos sutinkamos vis rečiau. Rusija šiuo atžvilgiu yra ypač sunkus atvejis – visa ES santykių su ja sistema, grįsta bendraminčių sąvoka, yra atgyvenusi, tačiau kol kas nėra jokių šiuolaikiškesnių visapusiškų variantų, kurie galėtų ją pakeisti. Dėl pasaulinės tvarkos nepastovumo Rusijos ir ES būsimas politinis svoris tampa neaiškus, todėl bent jau Maskva mieliau renkasi palaukti ir pažiūrėti, kas bus toliau. „Neįmanoma užfiksuoti dviejų judančių taikinių santykį besikeičiančiame fone“, – sakė vienas iš svarbiausių Rusijos užsienio politikos mąstytojų, turėdamas omenyje tai, kad tiek Rusija, tiek ES turi išgyventi pokyčius viduje, besikeičiančiame pasaulinių įvykių sraute.

 

Vidinė įtampa dėl Dūmos rinkimų įjautrino Maskvą Vakarų atžvilgiu. Kremlius įžvelgė priešiškų kėslų ten, kur jų tikrai nebuvo, pavyzdžiui, opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno gydyme Berlyne ar ES užsienio politikos vadovo Josepo Borrellio vizite į Maskvą 2021 m. vasarį. Užsitikrinęs du trečdalius mandatų Dūmoje, Kremlius galėtų šiek tiek atsipalaiduoti. Analitikai Maskvoje prognozuoja, kad šį rudenį įtampa Rusijos santykiuose su Vakarais šiek tiek atslūgs. Nors šalių pasaulėžiūra praktiškai nesuderinama, joms gali pavykti kalbėtis tam tikromis temomis, pavyzdžiui, apie strateginį stabilumą su JAV ir galbūt apie klimatą su ES. Daugiau greičiausiai nei Rusijai, nei Vakarams šiuo metu nepavyks išspausti.

 

Tačiau ilgainiui ES vis tiek teks permąstyti savo požiūrį į Rusiją. Tiesą sakant, to prireiks dar labiau, jei Rusija ras išeitį iš politinės aklavietės ir atgaivins politines diskusijas bei procedūras. Tuomet Vakarai turėtų galų gale suvokti, kad ne tik V. Putinas neleidžia Rusijai tapti bendraminte, kad visa šalis, jos visuomenė ir elitas nesutinka su europiečiais daugeliu klausimų. Neįmanoma atsukti laikrodžio atgal ir grįžti į vilčių dėl bendramintiškumo kupiną dešimtąjį dešimtmetį. Tačiau esamus skirtumus galima valdyti ir jie net gali būti labai naudingi.

 

Kadri Liik yra Europos užsienio reikalų tarybos (angl. European Council on Foreign Relations, ECFR) vyresnioji politikos analizės bendradarbė, Rusijos, Rytų Europos ir Baltijos šalių ekspertė.

 

Jos komentaras pasirodė ECFR tinklalapyje ir LRT.lt yra perspausdintas su ECFR sutikimu. Originalią publikaciją anglų kalba galite rasti čia.

 

Šiame straipsnyje pateikiama autorės nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su LRT nuomone.