Mirė Nepriklausomybės Akto signataras, VI ir VII Seimų narys Romualdas Ozolas

 

 

 

1939–2015

 

Po sunkios ligos balandžio 6-ąją mirė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, VI ir VII Lietuvos Respublikos Seimų narys, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo Tarybos narys, filosofas, pedagogas, kultūros, politikos ir visuomenės veikėjas Romualdas Ozolas.

 

R. Ozolas gimė 1939 m. sausio 31 d. Pasvalio rajono Joniškėlio miestelyje. 1957 m. baigė Bazilionų vidurinę mokyklą Šiaulių rajone, 1962 m. – Vilniaus universitetą ir įgijo filologo specialybę.

 

Buvo žurnalo „Kultūros barai“ vienas iš steigėjų, 1965–1968 m. – atsakingasis sekretorius. 1968–1973 m. – Vilniaus universiteto aspirantas, 1973–1989 m. – Vilniaus universiteto dėstytojas. 1975–1980 m. dirbo LTSR Ministrų Tarybos sekretoriate. 1980–1989 m. ėjo „Minties“ leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo pareigas.

 

1988–1990 m. – aktyvus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės sukūrimo iniciatorius ir Sąjūdžio ideologinis vadovas, Sąjūdžio Seimo ir Seimo Tarybos narys, rinktas jos pirmininko pavaduotoju ir pirmininku. Estijos, Latvijos Liaudies frontų ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio parlamentų Baltijos Asamblėjos tarybos narys.

 

Įkūrė Sąjūdžio savaitraštį „Atgimimas“, buvo jo vyriausiasis redaktorius.

 

1989–1990 m. Sąjūdžio iškeltas ir išrinktas LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu ir TSRS liaudies deputatu.

 

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990–1991 m. – Ministro Pirmininko pavaduotojas. 1990–1993 m. – Lietuvos valstybinės regioninių problemų komisijos pirmininkas, Lietuvos Respublikos valstybinių derybų su TSRS ir Rusija delegacijų narys.

 

1992 m. – Lietuvos Respublikos Konstitucijos kūrimo grupės narys, Krašto apsaugos ir vidaus reikalų, Teisės ir Ekonomikos komisijų narys. Vienas iš nacionalinio saugumo koncepcijos kūrėjų.

 

1991–2001 m. – Lietuvos ir Ukrainos draugystės draugijos, Baltijos Asamblėjos narys, Nacionalinio saugumo ir gynybos ir Užsienio reikalų komitetų narys, NATO komisijos narys.

 

1992–2000 m. – VI ir VII Lietuvos Respublikos Seimų narys.

 

Lietuvos centro judėjimo ir Lietuvos centro sąjungos kūrėjas, narys, pirmininkas, garbės pirmininkas.

 

Rašė geopolitikos, valstybės, tautų ir tautinių mažumų, kultūros klausimais. Parašė per 20 knygų. 2009 m. apdovanotas Stasio Šalkauskio premija.

 

2000 m. Didžiojo  Lietuvos kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo medaliu Lietuvos valstybės atkūrimo 10-mečio proga.

 

Romualdas Ozolas mūsų atmintyje išliks kaip šiltas, paprastas ŽMOGUS, visą savo gyvenimą dirbęs Lietuvai. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 10-mečio proga jis su didžiuliu  pasitenkinimu iš ikisąjūdinės veiklos nurodė „tą faktą, kad 1988 m. birželio 2 d. diskusijos „Ar įveiksime biurokratiją“ metu prasidėjusį „persitvarkymo judėjimo“ kūrimąsi iš Mokslininkų rūmų pavyko nukelti į Mokslų akademiją, kur birželio 3 d. susirinko visi drąsiausieji ir į Iniciatyvinę grupę pasiūlė tokius visuomenės veikėjus, kurių represavimas neišvengiamai būtų atsisukęs prieš režimą Lietuvoje. Nuo tol liko tik veikti.“

 

 

IN MEMORIAM ROMUALDUI OZOLUI

 

***

 

Atsisveikinimas su velioniu Mokslų akademijos salėje (Gedimino pr. 3) 2015 m. balandžio 8 d. nuo 12 iki 21 val., balandžio 9 d. – nuo 9  val. Urna išnešama 2015 m. balandžio 9 d. 14 val. Velionis bus palaidotas Antakalnio kapinėse.

1939–2015

Mirė Nepriklausomybės Akto signataras, Seimo narys Algirdas Vaclovas Patackas

 

 

 

1943–2015

 

Po narsios kovos su sunkia liga balandžio 3 d. mus paliko Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, savanoris, Lietuvos Respublikos Seimo narys, sovietinių laikų rezistentas, vienas aktyviausių Sąjūdžio veikėjų, Tautos moralinis autoritetas, Lietuvos patriotas, unikalus rašytojas, gilus lietuvių ir baltų kultūros, senosios ir naujausios Lietuvos istorijos tyrinėtojas Algirdas Vaclovas Patackas.

1960 m. A. V. Patackas baigė Kauno 14-ąją vidurinę mokyklą, 1966 m. – Kauno politechnikos institutą ir įgijo inžinieriaus technologo specialybę. Studijuodamas dirbo Kauno radijo gamykloje, buvo pirmųjų Lietuvos ir Baltijos šalių kultūrizmo čempionatų prizininkas. Baigęs institutą ir dirbdamas Jonavos azotinių trąšų gamykloje, 1968 m. tapo Mokslų akademijos aspirantu, vėliau – jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, parašė devynis mokslinius straipsnius iš elektrochemijos srities. Už antisovietines, lietuviškas patriotines ir krikščioniškas pažiūras A. V. Patacką ėmė persekioti sovietų KGB, todėl jis perėjo dirbti į Lietuvos geologijos institutą, iš kur 1982 m. KGB nurodymu buvo pašalintas ir iki pat 1990 m. dirbo Kauno melioracijos eksploatacijos valdybos darbininku.

Sovietiniais laikais A. V. Patackas aktyviai įsitraukė į žygeivių, taip pat į neformalų etnokultūrinį judėjimą, palaikė ryšius tiek su romuviečiais, tiek ir su antisovietinio katalikų pogrindžio veikėjais. Būdamas giliai tikintis ir pasišventęs katalikas, jis visą laiką ieškojo tvirto pagrindo dvasinei krikščionybės ir prigimtinės lietuvybės sąjungai. A. V. Patackas padarė didžiulę įtaką daugeliui Lietuvos patriotinių jėgų veikėjų, studentijai, kurie skaitė jo savilaidos būdu išleistas knygas apie lietuvių persekiojimą Rytų Lietuvos bažnyčiose XX a. pirmojoje pusėje, taip pat apie lietuviškų švenčių giliąsias dvasines šaknis ir dorinę kultūrą (rinkinys „ETHOS“). Už leidinį „Pastogė“ KGB jį suėmė ir įkalino prieš pat Sąjūdį – 1986–1987 m. Prasidėjus Atgimimui, A. V. Patackas iš karto aktyviai įsitraukė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą – buvo Sąjūdžio Kauno miesto iniciatyvinės grupės, tarybos narys, Steigiamojo Suvažiavimo delegatas,Sąjūdžio Seimo narys, aktyvus Kauno Sąjūdžio akcijų ir renginių organizatorius ir dalyvis. 1990 m. Kauno miesto Žaliakalnio rinkiminėje apygardoje Nr. 27 buvo išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Aktyviai prisidėjo prie Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo, vėliau šiame universitete dėstė etiką, kultūros filosofiją, senovės baltų kultūros istoriją. A. V. Patackas buvo itin aktyvus valstybės ir teisingumo gynėjas, savanoris ir atkurtos Lietuvos kariuomenės rėmėjas. 1992–1996 m., 1996–2000 m. buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys, 2012 m. vėl išrinktas į Seimą. Dalyvavo specialiosiose Lietuvos Respublikos misijose Čečėnijoje ir Gruzijoje. A. V. Patackas kartu su bendraminčiais gilinosi į lietuvių kalbos ir baltų istorijos paslaptis ir išleido įspūdingas knygas: „Virsmų knyga“, „Lietuva – tai Vydija“, „Litua“, „Galindiana“. Už visuomeniškai aktualią publicistiką buvo apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“, taip pat Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi, Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, Garbės savanorio ženklu ir vardu.

Algirdas Vaclovas Patackas buvo tvirtų pažiūrų, paprastas žmogus, visada tvirtai gynęs savo nuomonę. Iki paskutinio atodūsio A. V. Patackas liko ištikimas Lietuvos valstybės gynėjas, visą gyvenimą pasiaukojamai dirbęs Tėvynei ir Tautai.

IN MEMORIAM ALGIRDUI VACLOVUI PATACKUI

***

Velionis bus pašarvotas Kauno įgulos karininkų ramovėje (A. Mickevičiaus g. 19). Lankymas balandžio 7 d. nuo 10 iki 20 val.

Šv. Mišios Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje (Žemaičių g. 31A) balandžio 8 d. 9 val., atsisveikinimas su velioniu – nuo 10 val. Karstas išnešamas 14 val. Velionis bus palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

 

 

T. Langaitis. Ar pažadinsime miegantį TS-LKD milžiną?

Tadas Langaitisdelfi.lt 2015-04-04

Draugų ir pažįstamų veiduose nuostabą keitė gailesčio grimasos.

Sužinoję, kad renkuosi politiko kelią, nemaža dalis jų pamanė, kad veikiausiai juokauju. Paaiškėjus, jog apsisprendžiau rimtai, dažniausiai išgirsdavau „o kodėl į konservatorius?”

Turėdamas akivaizdų atsakymą, drauge puoselėjau ir įvairiausių su šios partijos veikla susijusių lūkesčių. Dalis jų pasiteisino, o kitiems, kaip galiausiai paaiškėjo, nebuvo lemta išsipildyti.

Tačiau apie viską iš eilės.

Prisipažinsiu – noru tapti politinės partijos nariu tikrai nedegiau. Mane, kaip ir daugelį, glumino Lietuvos partinės politikos idėjų ir žmogiško potencialo sekluma. Tačiau priimti sprendimą skatino tai, kad buvau patyręs ir kitokios – vakarietiškos, skaidrios, intelektualios – politikos skonį. Iki šiol džiaugiuosi įvairiuose visuomeniniuose formatuose galėjęs dirbti išvien su nepaprastai šviesiais ir atliekamam darbui atsidėjusiais vizionieriais bei savo sričių profesionalais: Andriumi Kubiliumi, Ingrida Šimonyte, Dainiumi Kreiviu, Rimantu Žyliumi, Adomu Audicku, Jonu Survila ir daugybe kitų.

D. Grybauskaitė – tarp įtakingiausių senojo žemyno moterų

delfi.lt 2015-04-06

JAV naujienų portalas „GlobalPost“, pabrėždamas, kad šiuo metu šalis diskutuoja apie tai, kad Hilari Klinton galėtų tapti pirmąja JAV prezidente moterimi, primena, jog kitoje Atlanto vandenyno pusėje moterys jau senokai užima nemažai įtakingų postų savo šalyse.

Nuo 1979-ųjų, kai Margaret Thatche) tapo pirmąja Jungtinės Karalystės ministre pirmininke moterimi, 17-os iš 28-ių Europos Sąjungos (ES) šalių narių prezidentėmis ar premjerėmis buvo moterys. O štai JAV Kongrese tik 19,4 procento vietų priklauso moterims, kai įstatymų leidėjų moterų dalis Europos Parlamente sudaro 35 procentus.

Be abejo, pati įtakingiausia Europos moteris, o ir bene galingiausia senojo žemyno politikė yra Vokietijos kanclerė Angela Merkel (Angela Merkel). „GlobalPost“ taip pat įvardino kitas penkias Europos moteris, kurios problemų kamuojamame žemyne turi svarbius politinius vaidmenis: Lietuvos vadovė Dalia Grybauskaitė, ES prekybos komisarė Cecilia Malmstroem, pirmoji Vokietijos istorijoje gynybos ministrė moteris Ursula von der Leyen, Škotijos nacionalinei partijai (SNP) priklausanti Škotijos pirmoji ministrė Nicola Sturgeon ir Soraya Saenz de Santamaria, Ispanijos ministro pirmininko pavaduotoja.

Skaityti daugiau...

Latvijos rusai Maskvos vilionėms lengvai nepasiduoda

LŽ
Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. 2015-04-07 06:00
"Nepiliečio pasas" - tokį dokumentą galimą gauti tik Latvijoje. twimg.com nuotrauka
Pi­lie­ty­bės ne­tu­rin­tiems Lat­vi­jos ru­sams at­sto­vau­jan­čios ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos va­do­vas ne­se­niai krei­pė­si pa­gal­bos į Ru­si­jos Dū­mą. Tai tik vie­nas iš nau­jau­sių ban­dy­mų stip­rin­ti Mask­vos ir šio­je Bal­ti­jos vals­ty­bė­je gy­ve­nan­čių ru­sų san­ty­kius. To­kia ten­den­ci­ja, tu­rint ome­ny­je hib­ri­di­nį Vla­di­mi­ro Pu­ti­no ka­rą Ukrai­no­je, ke­lia ne­ri­mą, ta­čiau dėl su­sis­kal­džiu­sios Lat­vi­jos ru­sų bend­ruo­me­nės ji ga­li ir ne­duo­ti Krem­liaus no­ri­mų re­zul­ta­tų.

Per pa­sta­ruo­sius 20 me­tų dau­gy­bė ru­sų ga­vo Lat­vi­jos pa­sus, bet net ir ne­tu­rin­tie­ji ša­lies pi­lie­ty­bės yra iš­ti­ki­mi Ry­gai. Jie ir pa­tys pa­ten­kin­ti gy­ve­ni­mu Eu­ro­pos Są­jun­gos na­rė­je, ir no­ri, kad čia aug­tų jų vai­kai. Pra­ėju­sių me­tų pa­bai­go­je Lie­tu­vo­je ir Lat­vi­jo­je at­lik­ta apk­lau­sa at­sklei­dė, jog dau­gu­ma šio­se vals­ty­bė­se įsi­kū­ru­sių ru­sų ger­bia „is­to­ri­nės tė­vy­nės“, kaip pa­tys ją api­bū­di­na, kul­tū­rą ir lai­ko sa­ve bend­ruo­me­ne, ta­čiau na­mais va­di­na ša­lis, ku­rio­se gy­ve­na. Nors toks mąs­ty­mas daž­nes­nis tarp jau­ni­mo, gi­mu­sio Lie­tu­vo­je ar Lat­vi­jo­je, taip ma­no ir ne vie­nas Ru­si­jo­je gi­męs žmo­gus, ne­tu­rin­tis tų vals­ty­bių pi­lie­ty­bės. Dau­gu­ma jų ti­ki­no, kad ne­iš­vyk­tų iš Lie­tu­vos ar Lat­vi­jos, net jei Ru­si­jo­je jiems bū­tų už­ti­krin­tas eko­no­mi­nis sau­gu­mas.

Skaityti daugiau...

Daugiau straipsnių...

  1. Baltijos šalys gali tapti lemtinga riba Rusijai
  2. Su šv. Velykom!
  3. Kaip galima parduoti velniui sielą
  4. A. Kubilius. Nebijokime pasitikėti naująja karta