delfi.lt 2015-04-04Sužinoję, kad renkuosi politiko kelią, nemaža dalis jų pamanė, kad veikiausiai juokauju. Paaiškėjus, jog apsisprendžiau rimtai, dažniausiai išgirsdavau „o kodėl į konservatorius?”
Turėdamas akivaizdų atsakymą, drauge puoselėjau ir įvairiausių su šios partijos veikla susijusių lūkesčių. Dalis jų pasiteisino, o kitiems, kaip galiausiai paaiškėjo, nebuvo lemta išsipildyti.
Tačiau apie viską iš eilės.
Prisipažinsiu – noru tapti politinės partijos nariu tikrai nedegiau. Mane, kaip ir daugelį, glumino Lietuvos partinės politikos idėjų ir žmogiško potencialo sekluma. Tačiau priimti sprendimą skatino tai, kad buvau patyręs ir kitokios – vakarietiškos, skaidrios, intelektualios – politikos skonį. Iki šiol džiaugiuosi įvairiuose visuomeniniuose formatuose galėjęs dirbti išvien su nepaprastai šviesiais ir atliekamam darbui atsidėjusiais vizionieriais bei savo sričių profesionalais: Andriumi Kubiliumi, Ingrida Šimonyte, Dainiumi Kreiviu, Rimantu Žyliumi, Adomu Audicku, Jonu Survila ir daugybe kitų.
Latvijos rusai Maskvos vilionėms lengvai nepasiduoda
| LŽ | |
| Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. | 2015-04-07 06:00 |
Per pastaruosius 20 metų daugybė rusų gavo Latvijos pasus, bet net ir neturintieji šalies pilietybės yra ištikimi Rygai. Jie ir patys patenkinti gyvenimu Europos Sąjungos narėje, ir nori, kad čia augtų jų vaikai. Praėjusių metų pabaigoje Lietuvoje ir Latvijoje atlikta apklausa atskleidė, jog dauguma šiose valstybėse įsikūrusių rusų gerbia „istorinės tėvynės“, kaip patys ją apibūdina, kultūrą ir laiko save bendruomene, tačiau namais vadina šalis, kuriose gyvena. Nors toks mąstymas dažnesnis tarp jaunimo, gimusio Lietuvoje ar Latvijoje, taip mano ir ne vienas Rusijoje gimęs žmogus, neturintis tų valstybių pilietybės. Dauguma jų tikino, kad neišvyktų iš Lietuvos ar Latvijos, net jei Rusijoje jiems būtų užtikrintas ekonominis saugumas.
Su šv. Velykom!
Baltijos šalys gali tapti lemtinga riba Rusijai
delfi.lt 2015-04-07
Stanfordo universiteto profesorius Normanas M. Naimarkas – vienas žinomiausių JAV Rytų ir Centrinės Europos ekspertų, tyrinėjantis šio regiono naujausiųjų laikų istoriją bei genocidus ir etninius valymus. Jis yra garsių mokslinių knygų Rusai Vokietijoje: sovietų okupuotos zonos istorija, 1995, Stalino genocidai: žmogaus teisės ir nusikaltimai žmogiškumui, 2001, ir Neapykantos ugnys: etninis valymas XX-ojo amžiaus Europoje, 2010, autorius.
- Matant besitęsiančią Rusijos invaziją Ukrainoje, Lietuvoje ką tik grąžinta šauktinių kariuomenė. Ar manote, kad Rusija turi ketinimų įsiveržti į Baltijos šalis? Ar tokiu atveju NATO ir JAV tikrai jas gintų?
- Tai, kad žmonės Baltijos šalyse stipriai nerimauja dėl įvykių Ukrainoje, yra visiškai suprantama, tačiau manau, kad rimtai baimintis nėra pagrindo. Esu įsitikinęs, kad ir NATO, ir JAV vykdys savo įsipareigojimus Baltijos šalims. Žinoma, JAV nebenori veltis į karą Europoje, bet tokia nuostata galioja tik iki tam tikros ribos. Jei neoficialiai nubrėžta riba būtų peržengta, neabejoju, kad JAV pozicija iš esmės pasikeistų.
- Kur ta riba?
- Tarkime, Rusija atimtų Mariupolį ar kažkas nutiktų Charkove. Nors nesu tikras dėl Mariupolio, manau, kad JAV nėra pasirengusi leisti jį atimti. Arba Putinas perorganizuotų savo karines pajėgas taip, jog atrodytų, kad taikosi į Kijevą. Manau, to pakaktų.
- Ir kokių JAV veiksmų tokiu atveju galima tikėtis?
- Greičiausiai JAV imtųsi ginkluoti ukrainiečius. Bet problema čia ta, kad su įranga reikėtų siųsti ir daugybę konsultantų išmokyti žmones tą įrangą naudoti ir užtikrinti, kad ji nebus sugadinta ar parduota. Korupcijos lygis Ukrainoje – nepaprastai aukštas. Jaučiu didelę simpatiją ukrainiečiams, skaudu dėl jų, tačiau didelė dalis problemos yra tai, kad kol kas ši visuomenė turi didžiulių vidinių problemų ir, deja, viena jų – didžiulė korupcija.
O Baltijos šalys tikrai yra riba, kurią peržengusi Rusija labai stipriai nukentėtų. Ir jie tai žino.
Nežinau, ar Baltijos šalyse žmonės tai gerai suvokia, tačiau kariniu požiūriu Rusija yra gana silpna – ypač palyginus su JAV ar NATO. Jie neturi nei aukščiausio lygio įrangos, nei adekvačiai parengtų žmonių. Bet ta šalis dar yra pakankamai didelė ir stipri, kad galėtų padaryti daug žalos periferijoje – kaip, tarkime, Gruzijoje. Bet stumdyti Gruziją yra tas pats kaip stumdyti, pavyzdžiui, Panamą, o terorizuoti Ukrainą – dar lengviau, nes net ir šiandien ukrainiečiai neturi tikrų karinių pajėgų.
Kaip galima parduoti velniui sielą
delfi.lt 2015-04-03
Noras smagiai gyventi ir nuojauta kainos, kurią po mirties reikės už tai sumokėti – populiariausia bestseleriais tapusių knygų, filmų tema. Siužetai skiriasi, tačiau esmė ta pati: siekiamybė būti gražiu, turtingu, populiariu ir neišvengiami kompromisai su sąžine.
Už kiek parduotum savo sielą velniui – tiesus klausimas tikintiems ir netikintiems DELFI skaitytojams. Populiariausias atsakymas – nė už kiek. Tačiau ar tikrai?
Gyventi čia ir dabar – apčiuopiamiau už Amžinybę, juolab kai nesi tikras, kad po mirties, kaip sakė vysk. Kęstutis Kėvalas, nebūsi vien trąša žemei. Taigi, kaip yra su tuo sielos pardavimu, – DELFI klausė teologo Valdo Mackelos.
– Posakyje „parduoti sielą“ svarbūs abu žodžiai. „Parduoti“ reiškia sandėrį, prekybą. Siela anksčiau buvo suprantama kaip Dievo paveikslas žmoguje, kaip dvasinis nemirtingas jo pradas, dabar – dažniau kaip žmogaus protas, jausmai, valia, tačiau visų pirma tai – pats žmogus.