– Boriso Nemcovo žmogžudystė tapo dar viena garsia politine byla, kurių gausu Putino Rusijoje. Kaip manote, ko simptomas ar simbolis yra šis įvykis? Kaip po jo keičiasi Rusijos opozicijos architektūra?

– Šis nusikaltimas rodo, kad Rusija giganto žingsniais juda nuo totalitarinio į nacistinį režimą. Tokiose valstybėse nėra plačios, nepogrindinės opozicijos veiklos, jos sugriūna pagal kitokius principus – dėl išorės spaudimo po savo užsienio politikos avantiūrų, rūmų suokalbių ir perversmų. Žmogžudystės aplinkybės, vieta ir laikas neįprasti, sakyčiau, sensacingi, o tai žymiai sumažina įtariamųjų ratą. Nemcovą nušovė Vasilijaus nuokalnėje (Vasiljevskij spusk), tiksliau tilto pradžioje. Tai yra už kelių metrų nuo Kremliaus, ten gausu videoaparatūros, be to, patruliuoja Federalinė Rusijos prezidento apsaugos tarnyba. Tai yra, pasigirdus pirmiems šūviams jie turi automatiškai prisijungti ir sulaikyti automobiliu sprunkančius žmogžudžius. Tokiai demonstratyviai akcijai galėjo ryžtis tik žmonės, absoliučiai įsitikinę, kad liks nenubausti, vadovai specialiųjų tarnybų ir struktūrų, atsakingų už saugumą Kremliaus rajone, oficialioje Rusijos prezidento rezidencijoje. Galiu išvardinti šiuos asmenis: Vladimiras Putinas, Sergejus Ivanovas, Nikolajus Patrušiovas, Michailas Barsukovas (buvęs FST direktorius). Niekas, nepriklausantis šiam ratui, nesiryžtų tokiai įžūliai akcijai ir po jos nebūtų likęs nenubaustas. Ne, jie neišlipo iš balto „Fordo“ ir nešovė iš Makarovo pistoleto, jie užsiėmė šios žmogžudystės organizavimu.

Skaityti daugiau...