Pralaimėjimą. Galiausiai juo baigsis įvykiai Ukrainoje, jei norima mokytis iš savo klaidų, o ne iš istorijos. Tarkime, Lietuvos prieškario. Sovietų Sąjunga atvirai didino spaudimą ir mūsų pasienyje telkė karines pajėgas. 1940 metų birželį įteikė ultimatumą, kuriuo buvo laužomos iki to laiko sudarytos sutartys. Tačiau net ir savo ultimatume aprašytų sąlygų nesilaikė, nelaukė, kiek žadėjo, bet į Lietuvą įvedė armiją ir mūsų kraštą okupavo.
Susidaro įspūdis, kad Kremlius net nesivargina pasitelkti vaizduotės ir sumanyti originalesnį scenarijų. Siužetai panašūs - ar XX, ar XXI amžius. Nors dabar pasaulis ne tik stebi, bet deda pastangų ir ieško būtų nugesinti Rusijos agresiją. Vis dėlto per daug tikima Kremliumi ir nuolaidžiaujama, todėl situacija Ukrainoje vis prastėja.
Skaityti daugiau...
Vilniaus arkivyskupo pamokslas Lietuvos valstybės atkūrimo dieną
voruta.lt 2015-02-16
Šiandien, kai susirinkome švęsti Lietuvos valstybės atkūrimo dienos ir melstis už Tėvynės laisvę, pirmasis skaitinys atkreipia mūsų dėmesį į tarpusavio santykių svarbą, į pirmųjų brolių – Kaino ir Abelio – nesugebėjimą taikiai sugyventi.
Girdėjome, kaip Dievas perspėja Kainą, kad nuodėmė tyko prie jo durų kaip žvėris, kurį būtina sutramdyti, kad neatsitiktų kas bloga. Gebėjimas sugyventi yra bendruomeninių santykių, kurie per amžius nesikeičia, šerdis.
Popiežius Pranciškus yra sakęs: „Godumas, netolerancija, valdžios troškimas – šie motyvai kursto apsisprendimą kariauti, juos pateisina tam tikra ideologija; tačiau iš pradžių atsiranda iškreiptas troškimas, impulsas. Ideologija yra pateikiama kaip pateisinimas, o kai ideologijos nėra, tuomet aidi Kaino atsakymas: „Argi man rūpi mano brolis?“ Pasak popiežiaus, tie, kurie kursto karą, niekam nežiūri į akis: nei senoliams, nei vaikams, nei mamoms ar tėčiams… Tarsi sakytų: „Argi man tai rūpi?“
Prisimindamas visų karų aukas, popiežius Pranciškus klausia, kodėl daugelio žmonių gyvenimas buvo nutrauktas, ir atsako: „Nes žmonija pasakė: „Argi man tai rūpi? [...] Išmintingųjų užduotis yra pripažinti klaidas, jausti skausmą, atgailauti, prašyti atleidimo ir verkti.“
Mes jaučiame iš išorės kylančius pavojus laisvei – neramina tarptautiniai konfliktai, karai, ir dėl to turime budėti. Tačiau didžiausią pavojų mūsų laisvei kelia ne išorinė grėsmė, o vidinės laisvės praradimas. Be laisvo žmogaus nėra laisvos, nepriklausomos valstybės! Atkreipkime dėmesį į Lietuvos himno žodžius, nes jie nurodo, ko reikia, kad užtikrintume brangia kaina įgytą laisvę: „Tegul tavo vaikai eina vien takais dorybės.“ Lietuvai reikia brandžių ir dorų piliečių. Skirkime laiko ir išteklių dorybėms ugdyti, nes doras pilietis užtikrina visuomenės laisvę.
Skaityti daugiau...