Svarbu
Registracija
Lietuvą Kremliaus propaganda tvindo ne tik iš išorės, dirbama ir viduje
15min.lt 2014-10-12
Šią savaitę išaiškėjo, kad Seimas ir prezidentė skirtingai vertina rusiškos propagandos ir dezinformacijos grėsmes Lietuvos saugumui. Seimas atmetė prezidentės pateiktas Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, kuriomis buvo siūloma Lietuvoje transliuoti ne mažiau kaip 90 proc. televizijos programų oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis, taip pat suteikti įgaliojimus Lietuvos radijo ir televizijos komisijai ne tik svarstyti transliavimo licencijos sustabdymą ar nutraukimą, bet ir skirti pinigines baudas.
Televizinė propaganda ateina iš išorės, o tuo pat metu pas mus, Lietuvoje, vykdomos įvairiausios rusiškos programos, į kurias įtraukiamas jaunimas, žurnalistai.
Tarp svarbiausių prezidentės siūlymų – suteikti daugiau galių Lietuvos radijo ir televizijos komisijai, kad už karo kurstymą, raginimus kėsintis į šalies suverenitetą atsakomybė tektų retransliuotojui, jam grėstų bauda, o pasikartojus gali būti sustabdyta licencija. Tačiau kai kuriuos Seimo narius suerzino siūlymas, kad pagrindiniuose programų paketuose rusiškos siektų tik dešimtadalį. Norintieji žiūrėti Maskvos propagandą, turėtų ją užsisakyti papildomai.
„Kodėl manoma, kad Lietuvos piliečiai asilai, ir žmonės nesugebės atsirinkti, kur skelbiamas melas, o kur tiesa“, – sako Seimo Socialdemokratų partijos frakcijos narė Birutė Vėsaitė.
Seimas įstatymo pataisas grąžino jų net nesvarstęs.
„Iš tikrųjų pakankamai veidmainiškas sprendimas, nes tada tiems Seimo nariams, kurie balsavo už atmetimą šito įstatymo, aš siūlyčiau nuimti ribojimus tabako reklamai, alkoholio reklamai – žmonės gi patys susipras, žmonės yra sąmoningi ir jiems nereikia nurodyti, kokią informaciją jie turėtų priimti arba nepriimti“, – teigia komunikacijos konsultantas Artūras Jonkus.
Ekspertai vienu balsu tvirtina, kad valstybė privalo turėti instrumentus, kad prireikus galėtų panaudoti savo informacinės erdvės gynybai. Prezidentės siūlytos įstatymo pataisos būtent tai ir numatė.
„Negalima palikti taip savieigai. Kai viskas vyksta Ukrainoje ir mus čia tik kartais užkabina, bet jeigu mus kabintų kiekvieną dieną, mes neturėtume jokių galimybių, jokių teisių stabdyti. Nors ir suprantam, kad taip yra, bet valios padaryti tą nėra“, – sako Lietuvos radijo ir televizijos komisijos narys dr. Mantas Martišius.
Panašu, kad šis Seimo sprendimas nudžiugino Kremliaus šeimininką. Penktadienį Vladimiras Putinas prabilo apie bandymus kai kuriose šalyse riboti informaciją.
„Su sparčiai besivystančia elektronine žiniasklaida ši sfera tampa ypač svarbus ir grėsmingas ginklas, kuriuo panorėjus galima manipuliuoti visuomenės sąmone. Šio laikotarpio ženklu tapo žiaurūs informaciniai karai ir kai kurių šalių bandymai nustatyti savo monopolį į tiesą“, – kalbėjo Rusijos prezidentas V.Putinas.
Šią savaitę Lietuvos politikai sujudo kreiptis į prokurorus, kai susivokė, kad mūsų moksleiviai vežami į Rusijos sukarintas jaunimo stovyklas. Apie šias stovyklas LRT televizijos laida „Savaitė“ įspėjo prieš dvejus metus, ne kartą sakyta, kad „internacionaliuose“ būriuose mūsų vaikus treniruoja net rusų žvalgybos atsargos generolai. Tačiau šios stovyklos – ne vienintelė vieta, kur ateičiai sėjama „internacionalinė“ sėkla.
Uostamiesčio rusakalbių mokyklų moksleiviai jau ne pirmus metus susibūrę į „Tėvynės istorijos mėgėjų klubą“ (KLIO), tačiau kuriai tėvynei čia diegiama meilė?G.Šapokos knygos pristatymas
Š. m. spalio 14 d. 16 val.
Lietuvos Sąjūdžio būstinoje
(Gedimino pr. 1)
bus pristatoma
GINTAUTO ŠAPOKOS
parengta knyga
KOVOS DĖL VILNIAUS
Mykolas Biržiška
Skiriu amžinosios Lietuvos sostinės Vilniaus atgavimo 75-osioms metinėms
Sudarytojas
Kviečiame dalyvauti
„Užšalęs konfliktas“ Ukrainoje keltų grėsmę Europai
lzinios.lt 2014-10-09
Ukraina trečiadienį perspėjo Europos Sąjungą (ES) nesutikti su prorusiškų separatistų valstybės de facto formavimu ir sakė, jog ne taip, kaip kiti „užšalę konfliktai“ buvusioje Sovietų Sąjungoje, Ukrainos krizė gali destabilizuoti visą Europą.
Ukrainiečių užsienio reikalų ministras Pavlo Klimkinas Briuselyje, kur susitiko su ES ir NATO pareigūnais, kalbėdamasis su „Reuters“ paragino Maskvą įtikinti separatistus nerengti kitą mėnesį numatytų savų rinkimų rytiniuose Donecko ir Luhansko regionuose. Pasak ministro, vietos gyventojams geriau balsuoti vietos valdžios rinkimuose gruodį, kuriuos organizuoja Kijevas.
„Falsifikuoti rinkimai“, kuriuos organizuoja tų prorusiškų „liaudies respublikų“ lyderiai, sustiprintų įspūdį, kad Rytų Ukraina tampa ilgalaikiu „užšalusiu konfliktu“ kaip Padniestrė ar Abchazija – Maskvos remiami separatistiniai regionai buvusiose sovietinėse Moldovoje ir Gruzijoje, sakė P.Klimkinas.
„Užšalusio konflikto Donecke ir Luhanske, neturėkime jokių iliuzijų, nebūtų galima stabilizuoti kaip, pavyzdžiui, Padniestrėje ar Abchazijoje ... Tai atneštų mums didesnį nestabilumą, didesnę destabilizaciją, ne tik visai Ukrainai, bet ir visai Europai“, – sakė jis.
Ministras tvirtino, jog tai sako ne norėdamas „šantažuoti“ Vakarų Europos valstybes, kad jos suintensyvintų veiksmus prieš Rusiją, pavyzdžiui, sugriežtintų ekonomines sankcijas, ar kad NATO padidintų nekarinę pagalbą Kijevui.
Kodėl kitos šalys neįsiveda euro, o Lietuvai jo reikia?
lzinios.lt 2014-10-08
Kai kurios kitos Europos Sąjungos (ES) šalys neįsiveda euro, nes jų pinigų politika yra visiškai kitokia nei Lietuvos, sako Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja Ingrida Šimonytė. Jos teigimu, tos šalys gyvena laisvai plaukiojančios valiutos sąlygomis, o tokiomis sąlygomis – daug naudingiau nesijungti prie euro zonos. Mūsų šalies situacija, pasak buvusios finansų ministrės, yra kitokia.
Tačiau I. Šimonytė pastebi, kad apie eurą jau pradėjo atviriau kalbėti net ir, pavyzdžiui, Lenkija, kuri teigė neketinanti jo įsivesti. „Prezidentas Bronislawas Komorowskis, prieš keletą dienų, kalbėdamas, rodos, su vyriausybe, taip pat bandė užsiminti, kad Lenkija, kaip didelė ES žaidėja, norinti būti reikšminga ES, turbūt sunkiai galės pasiekti šį tikslą, nebūdama euro zonoje, nes euro zona vis dėlto yra ES branduolys“, – teigia ekonomistė.
– Kodėl kitos šalys neįsiveda euro, o Lietuvai jo reikia?
– Na, tos kitos šalys yra ne tik kitos, bet ir kitokios, negu kad yra Lietuva. Dažniausiai diskusijose pateikiami pavyzdžiai – mūsų kaimynė Lenkija, taip pat Švedija, Jungtinė Karalystė. Klausimas keliamas taip – kodėl šios šalys neskuba jungtis prie euro zonos? Be jokios abejonės, jos tam turi labai svarią priežastį – jų pinigų politika yra tiesiog visiškai kitokia. Tos šalys gyvena laisvai plaukiančios valiutos sąlygomis ir tomis sąlygomis joms yra gana daug naudos nesijungti prie euro zonos, jau nekalbant apie tai, kad dabar Jungtinės Karalystės santykis su ES yra apskritai gana komplikuotas, todėl euras čia yra paskutinis dalykas.
O Lietuva dar prieš dvidešimtį metų yra pasirinkusi fiksuoti savo valiutos kursą, t. y. mūsų gyvenime yra išnykusi tokia situacija, kuomet gali atsibusti ryte ir pamatyti, kad tavo pinigų kaina yra visai kitokia, negu buvo vakar, didesnė arba mažesnė, tiesiog todėl, kad rinka nustatė kitą valiutos kainą. Šis neapibrėžtumas mūsų gyvenime yra išnykęs, nes esame fiksavę savo valiutą prie bazinės valiutos – iš pradžių prie dolerio, dabar – prie euro. Nė kiek neabejoju, kad, jei paklaustumėte žmonių gatvėje, ar jie norėtų laisvai plaukiojančio lito, turbūt didžioji jų dalis tokia mintimi tikrai nesusižavėtų. Ir bijau, kad tokiu atveju iki šiol viską dar būtume skaičiavę doleriais, kaip darėme prieš 24 metus.
Taigi, be jokios abejonės, mūsų skaičiavimai yra šiek tiek kiti. Mes turime fiksuotą kursą, neketiname to kurso kaitalioti, neketiname leisti litui laisvai plaukioti. Tuomet kyla klausimas – o kodėl turime mokėti priedą už tai, kad turime teorinę galimybę litą devalvuoti? Tas priedas, priklausomai nuo ekonominės situacijos, vis tiek yra. Šiandien jis yra labai mažas, nes niekas nesitiki tokio įvykio. Bet 2008–2009 m., jei kas nors atsimena, jis buvo labai didelis. Vien už tai, kad turėjome galimybę padaryti tai, ko niekada nepadarėme, turėjome mokėti didžiulius palūkanų priedus.
Vis daugėja naudingų idiotų
lzinios.lt 2014-10-09
Lietuvoje tebesitęsia diskusija - riboti rusiškos propagandos srautą ar ne. Štai Seimas antradienį nepritarė prezidentės Dalios Grybauskaitės teikiamoms pataisoms, kuriomis siūlyta mažinti rusiškų televizijos kanalų produkcijos transliavimą.
Už projektą balsavo opoziciniai konservatoriai ir keli liberalai, prieš buvo ir susilaikė valdantieji bei Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovai.
Prezidentė siūlė įtvirtinti, kad ne mažiau kaip 90 proc. Lietuvoje rodomų televizijos programų būtų retransliuojamos oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis. Ribojimai galiotų pagrindiniam programų paketui, tuo metu norintieji matyti specializuotus (teminius) paketus galėtų juos užsisakyti. Nėra prasmės ginčytis su neišgirdusiaisiais prezidentės argumentų. Spėju, kad po kelerių metų galėsime patys rinktis, ką žiūrėti ir už ką mokėti. Žinoma, jei dar galėsime rinktis. Žurnalistas ir režisierius Karolis Kaupinis interviu „Lietuvos žinių“ portale primena, kad barbarai ateina, kai nusprendžia ateiti. Klausimas vienas: ar esame pasirengę juos atmušti? Pasiklausius diskusijų Seime tenka konstatuoti, kad esame nepasirengę, bent jau tautos išrinktieji, o daugumos jų stuburus tebeslegia praeities baimės ar nuodėmės.
Kita vertus, šiandien tikrai ne vien televizija dalyvauja propagandiniuose mūšiuose. Tą patį antradienį viename didžiausių Lietuvos interneto portalų perskaičiau straipsnį pavadinimu „Po interviu JAV žiniasklaidai - patarimas Lietuvai nesusireikšminti“. Jame komentuojamas Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus interviu JAV radijo stočiai. Tiesa, pats interviu nukeliamas į pabaigą, o pradžioje pateikiami interneto komentatorių, atrodo, rašančių iš Kremliaus aikštės, pasvarstymai, kad mažai valstybei pravartu patylėti. Nei straipsnio pavadinimas, nei ilga įžanga su žurnalistika neturi nieko bendra. Tikrai nemanau, kad autoriaus plunksną vedžioja Maskvos ranka, bet noras patraukti skaitytojų dėmesį peržengia sveiko proto ir savigarbos ribas. Lygiai taip pat, kaip ir liguistas polinkis atspindėti kiekvieną Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo propagandinį pirstelėjimą. Šiandien daugumai interneto skaitytojų pakanka tik antraštės ir kelių pirmų sakinių. Todėl juos kuriantieji turėtų jausti atsakomybę už savo darbus, kitu atveju barbaras nesunkiai perrėš gerklę.
Manau, žiniasklaidos misija nėra tik informuoti. Ji turi būti ir tam tikras filtras, sijojantis, kas svarbu, o kas ne. Privalu nepamiršti, kad vertybės yra svarbesnės už reitingus. Deja, dauguma internetinių portalų virsta tuštybių muge, kurioje šalia iškilaus politiko komentaro „puikuojasi“ straipsnis, pristatantis dešimt mitų apie tradicinį seksą.
Dėl vertybių devalvavimo įpratome kaltinti žiniasklaidą, tačiau tai kur kas didesnė problema.
Kas turėtų atsakyti, kad nesugebėjome priimti desovietizacijos įstatymo? Šiandien daugelyje aukštų postų sėdi „senieji kadrai“, lengvai pasišaipę iš liustracijos filtro. Ir jiems visai nesvarbu, kad Lietuvos kelias į nepriklausomybę truko taip ilgai - ištisą pusę amžiaus.
Tas kelias tebesitęsia. Tai gerai iliustruoja sovietiniai simboliai, išdidžiai tebestovintys visoje Lietuvoje. Diskusija dėl Žaliojo tilto skulptūrų likimo atidėta. Lyg per mažai būtų išeikvota pinigų tuštiems plepalams apie tuščiavidurius balvonus, dar leista pasigrožėti šiuo stalininio realizmo šedevru. Matyt, laukiama rinkimų į mero postą, todėl vėl pučiama migla. Antai Gražina Drėmaitė pareiškė norinti, kad sprendžiant skulptūrų likimą dalyvautų specialistai ir iš užsienio valstybių - Vokietijos, Italijos, Lenkijos, nes jie turį daugiau patirties. Siūlau neapsiriboti šiomis valstybėmis - reikia siųsti laišką į Kremlių ir paklausti, ką apie Žaliojo tilto skulptūras mano Vladimiras Vladimirovičius. Atsižvelgdami į ilgametę jo patirtį, galėtume pasikonsultuoti ir kitais klausimais: Lietuvos energetinės nepriklausomybės, užsienio ir vidaus politikos reikalų etc.