Solidarumas ir kišenė
Kalba EP nario Vytauto Landsbergio ir ES Ukrainos Verslo Tarybos surengtoje konferencijoje „Ukrainos svarba“,
Briuselis, viešbutis “Renaissance”, 2014-03-18
Ponai ir Ponios,
Grįžome 75 metus atgal. Ir vėl skamba Europos klausimas: kas būtų pasiryžęs mirti dėl Gdansko?
Paklauskime to paties dėl Ukrainos, ir tikriausiai niekas neatsistos ir nepasakys: aš.
Tada kitas galėtų paklausti: o kur jūsų šūkiai apie vertybių Sąjungą, apie visų europiečių, siekiančių demokratijos, solidarumą? Ko gera, atsakymas ateitų, kokio tikisi agresorius: baikit erzinti šeimininką, ten buvo tik žodžiai, žodžiai, žodžiai... „Solidarumas su mano kišene, ypač prieš rinkimus, daug svarbiau už aną pasenusią retoriką!“
Ačiū Dievui, to neatsitiko, bet galimybė išlieka.
Pastaruoju faktinio ir tęsiamo Rusijos antpuolio prieš Ukrainą atveju pirmas demokratijų solidarumo žingsnis būtų aiškus žodynas. Būdama iš įpročio teroristinė valstybė, Rusija arba „Kremlius“ atitinkamai ir pasielgė, stabdydama Ukrainoje tokias perspektyvas, kaip sutartys su ES, tikros reformos ir šalies kaip europinės demokratijos atkūrimas. Rusija pasirodė esanti „sukčių valstybė“, panašiai kaip Šiaurės Korėja, Iranas ir kitos.
Klaida buvo Rusijos karinį įsiveržimą ir dalies Ukrainos okupaciją vadinti dviejų pusių „konfliktu“ arba dar įmantriau „įtampų augimu“. Kai Hitleris užpuolė Lenkiją, jo veiksmai sukėlė ne abipusės įtampos didėjimą. Buvo užverstas visas Europos istorijos puslapis. Tas pat vyksta dabar – šiuolaikinės istorijos dalymas į laikotarpius iki Rusijos ekspansinio karo Europoje ir po jo.
Esmingiau pasakius: laikotarpis, kai egzistavo tarptautinė tvarka ir sambūvis net su nedemokratijomis, sukurti pagal priimtas taisykles bei sienas, vadovaujantis vadinamąja tarptautine teise, tai po to, kai viskas atmesta, grįžome prie viduramžiškos „kumščio teisės“. Žinoma, imperatorius gali pasakyti: mano valdymas yra demokratija, o mano kumštis – tarptautinė teisė, bet aš tikiuosi, ponai ir ponios, kad tai nesvarbu. Svarbu Ukraina, kaip patys matote.
Su visu Europos palankumu užpultai tautai, Ukraina svarbi ne tik savaime ir ne tik sau pačiai. Europinis Ukrainos pasirinkimas ir atsisakymas putinistinio plėšikavimo bei korupcijos tapo tikru iššūkiu abiem didelėms kaimynėms, ypač dėl susierzinusio imperatoriaus ir jo komandos elgesio.
Dabartinė neototalitarinė Rusija tęsia įvairių lygmenų, beveik visuotinį, ekspansionistinį karą. Priemonių spektras apima ne tik karinį, bet ir komunikacinį, informacinį bei ekonominį lygmenis. Abu pastarieji nukreipti ne vien prieš Ukrainą. Vykdoma iš anksto suplanuota (dez)informacijos agresija, kuri sparčiai eskaluojama prieš Lenkiją ir Lietuvą. Ekonominis šantažas naudojamas prieš visą Europos demokratinę bendruomenę, kad ši nesugebėtų veiksmingai bausti agresoriaus. O viščiukų sankcijos drakonui, kaip jas derėtų vertinti, nesustabdys to padaro su jo suverenia morale.
Viena kombinuoto antpuolio priežasčių yra tai, kad vis labiau save izoliuojanti Rusija bando izoliuoti Ukrainą, jei pavyks, pirmiausia susilpnindama, o paskui ir visai nužudydama Europos solidarumo jausmą. Jei tai pavyks, seks tolesni taikiniai.
Jei dar yra tarptautinės teisės liekanų, tai Ukrainos teisėtos sienos išliks kur buvę, tik force majeure užgrobta teritorija numatomoje ateityje išsprūs iš Kijevo rankų. Panašiai, kaip Rusijos dar neinkorporuotoje Pietų Osetijoje. Ką Kremlius bedarytų su Krymu – trinktelėtų užkariavimo pareiškimą Rusijai, Baltarusijai ar Kinijai, - teisine prasme nesvarbu, nes tai už teisėtumo ribų.
Svarbi vidinė Kremliaus dezinformacinės politikos priežastis yra agresyviai eskaluoti nacionalistinį fašistinio tipo mentalitetą Rusijos visuomenėje, pumpuojant – valstybės valdomos ir sutotalintos žiniasklaidos pagalba – antiukrainietiškas ir antieuropines nuotaikas, kol bus pasiektas vienišumo ir baimės sprogstamasis lygmuo: aplink mus vieni priešai! Tai Rusijos tradicija per šimtmečius, ypač Stalino valdymo laikotarpiu: „apgulta tvirtovė“.
Skaityti daugiau...
Kaip Kremlius dalina Europą: ar Baltijos šalys lieka už raudonos linijos
delfi.lt 2014-03-26
Krymo okupacija bei aneksija buvo įvykdyta remiantis aiškia geopolitine logika, kuri gali būti vadinama Masados geopolitika.
Jos esmė – įsitvirtinti kontinentinėje zonoje, savo žemėse ir po truputį skverbtis link kontinento pakraščių formuojant geopolitinius pleištus.
Tokio geopolitinio pleišto funkcijas atlieka Kaliningradas, Padniestrė, Pietų Osetija ir Abchazija, o dabar pleištu tapo ir Krymas.
„Šie geopolitiniai pleištai atlieka tiek puolamojo, tiek gynybinio placdarmo funkciją, tad Rusija visada būna pasiruošusi tiek pulti priešininką, tiek atremti, tačiau atremti nėra ko, nes niekas nepuola. Galima Vakarų skverbtis link Rusijos sąjungininkų – tik ekonominė. Šiuo atveju V. Putinas įsitvirtina šiose zonose, kurias paleis kažkada labai sunkiai, bet praranda galimybes kalbėti su demokratiniu pasauliu. Tai labai panašu į Josifo Stalino geopolitinę koncepciją – Masados geopolitiką“, - teigia Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų instituto direktorius, geopolitikos ekspertas Egidijus Motieka.
„J. Stalinas prieštaravo Levo Trockio ir Vladimiro Lenino pasaulinės revoliucijos koncepcijai – su vėliava žygiuoti į Vakarus ir okupuoti juos. J. Stalino manymu, taip galima prarasti branduolį – esminę Rusijos teritoriją“, - pridūrė politologas.
Masada hebrajiškai reiškia tvirtovę. Taip vadinama romėnų vietininko, Judėjos karaliaus Erodo pastatyta tvirtovė ant izoliuotos uolos prie Negyvosios jūros, kur per Didįjį žydų sukilimą prieš romėnus užsibarikadavo žydų sukilėliai, tačiau neatlaikę apsupties įvykdė masinę savižudybę.
Skaityti daugiau...
J. Tvaskienė: Litwa Srodkowa. Kam to reikia?
lzinios.lt 2014-03-26
Rusijos radikalas, bet kartu ir Dūmos deputatas Vladimiras Žirinovskis Maskvos vardu jau pasiūlė Lenkijai pasidalyti Ukrainą. Rankas aneksuotojams atrišo grupės Krymo, sovietų ir jų teisių perėmėjos Rusijos valia įgijusio autonomijos statusą, rusakalbių prašymai didžiajai tėvynei ginti jų teises.
Norinčiųjų, kad juos apgintų, visi puikiai žinome, yra ir Lietuvoje. Ypač Vilniaus bei Šalčininkų rajonuose. Taip pat puikiai žinome, kad pagalbos jie prašo Varšuvoje, bet suteikti ją pasirengę bičiuliai iš Maskvos. Tokių bandymų būta ne taip ir seniai.
Kas pamiršo arba blogai mokėsi istoriją: vos prieš 25 metus (beveik prieš 25, nes tai vyko rugsėjį, tiksliau - 1989 metų rugsėjo 15 dieną), įsisiūbuojant Sąjūdžiui, įsitvirtinant laisvės ir Nepriklausomybės vilčiai, Vilniaus ir Šalčininkų liaudies deputatų tarybos, siekdamos sutrukdyti Lietuvai atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos, paskelbė apie lenkų autonomijos sukūrimą. 1990 metų spalį Vilniaus, Šalčininkų, taip pat Trakų, Švenčionių, Širvintų rajonų kai kurių apylinkių atstovai suvažiavime Eišiškėse paskelbė įkuriantys Lenkų nacionalinį teritorinį kraštą sovietų Lietuvos sudėtyje. Valstybę valstybėje - Litwa Srodkowa.
Karštas šios iniciatyvos rėmėjas buvo tuometinis Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas. Pertvarkos šauklys savo tarptautinei partnerei Margaret Thatcher viešai pasidžiaugė: girdi, ne visi nori tos nepriklausomybės, maištingajai Lietuvai dėl to gresia netekti tiek autonomiją skelbiančio Vilniaus krašto, tiek Klaipėdos krašto, kuriame gyvenantys draugai pareiškė norą prisijungti prie Leningrado srities.
Oficialioji Lenkija? Viešai autonomininkų Varšuva neparėmė, net pasmerkė. Tačiau praėjus vos mėnesiui po autonomininkų deklaracijos, Lenkijos užsienio reikalų ministerija paskelbė, kad Lietuva, norėdama palaikymo ir gerų santykių, turėtų „greitai sureguliuoti“ lenkų tautinės mažumos poreikius: suteikti lenkų kalbai oficialų statusą lenkų kompaktiškai gyvenamose teritorijose, viešųjų institucijų, gatvių pavadinimus, vietovardžius ten rašyti dviem kalbomis, užtikrinti lenkams galimybę savo pavardes rašyti originalo kalba ir taip toliau.
Tąkart autonomijos deklaracijos buvo palaidotos, o perversmo organizatoriai kas išsilakstė, kas pritilo. Liko tik reikalavimai, nesikeičiantys, nekeičiami, reiškiantys iš esmės viena: mes gyventi čia norime taip, kaip mes norime. Arba, kaip 2011-aisiais pareiškė nepasitenkinimo energijos generatorius Valdemaras Tomaševskis: „Kur integruotis? Kur mes turime integruotis? Mes čia gyvename visada. Tai jūs turite šitame krašte integruotis, nes jūs čia atvažiavote. Jūsų protėviai turi čia integruotis. O mes neturime integruotis. Čia mūsų žemė.“
Skaityti daugiau...
Dar viena Rusijos penktosios kolonos atmaina Baltijos šalyse – „Russkij internacional“
15min.lt 2014-03-26
Latvijos specialiosios tarnybos jau atkreipė dėmesį į neseniai įkurtą prorusišką organizaciją „Russkij internacional“. Ji turėtų kelti nerimą ir Lietuvai, nes šių Kryme „savigynos“ būrius formavusių aktyvistų mostai – platūs. Organizacijos įkūrėjai kalba, kad Baltijos šalyse rusai yra engiami, todėl jie yra pasirengę stoti jų ginti.
Jis pažadėjo, kad Latvijos specialiosios tarnybos atidžiai stebės jos veiklą. Organizacija veikia kiek daugiau nei mėnesį, per šį laiką spėjo įkurti štabą Sevastopolyje.
Įkūrė spalvingos asmenybės
Apie „Russkij internacional“ įkūrimą vasario 19-ąją surengtoje spaudos konferencijoje pranešė nacionalistinės partijos „Rodina“ („Tėvynė“) lyderis Aleksejus Žuravliovas.
Jis, kartu su Maskvos statytiniu Kryme Sergejumi Aksionovu kūrė garsiuosius ginkluotos „savigynos“ būrius, kurie suvaidino svarbų vaidmenį Rusijos agresijos metu. Vėliau prie šių būrių prisidėjo ir „Russkij internacional“ nariai.
Spaudos konferencijoje taip pat dalyvavo Latvijos Antifašistinio fronto lyderis Sergejus Malachovskis, prieš kelis metus neįleistas į Estiją kaip keliantis grėsmę nacionaliniam saugumui.
Skaityti daugiau...
lzinios.lt 2014-03-26