Svarbu
Registracija
J.Tvaskienė: Startas, kurio nesimato
lzinios.lt 2014-01-16
Ar žinote, kad mažiau nei po keturių mėnesių vėl rinksime Lietuvos prezidentą? Žinote? Tai esate arba politikas, arba vienas iš maždaug 20 proc. aktyvių piliečių, apklausų duomenimis, besidominčių politika.
Dauguma piliečių, dirbančių už statistinį lietuvišką atlyginimą, prilygstantį vidutinei europinei pašalpai, gaunančių bedarbio pašalpą, prilygstančią vidutiniam tautiniam atlyginimui, arba keliančių britų nacionalinį vidaus produktą greičiausiai nė negirdėjo, kad norintieji nuo šių metų vidurio valstybės vairą paimti į savo rankas jau turėtų rikiuotis prie starto linijos.
Kodėl norėtųsi pažinti būsimus pretendentus? Kad mes visi, aktyvūs ir savo rūpesčiuose paskendę, galėtume išsirinkti geriausią. Ne gražiausią, ne sklandžiausiai dėliojantį sakinius, ne šnekantį, lyg dainuotų. Tokį, kuris žino, kokią valstybę ir jos piliečius nori matyti. Ir kaip sutarti su kitais žinančiais, kad be didelių skandalų judėtume bendros gerovės link. Na, gerai, šiuokart nusišneku. Kandidatas į prezidentus ir konkreti rinkimų programa su aiškia ateities vizija Lietuvoje, bent kol kas, – sunkiai suderinami dalykai.
Gerai, sutarkime, kad ir šįmet rinksime asmenybes. Tuo labiau kad pagal Lietuvos įstatymus savo kandidatūrą prezidento rinkimuose gali iškelti tam tikrus teisėsauginius ir amžiaus cenzo reikalavimus atitinkantis pilietis, sugebėjęs tam tikrą dalį žmonių įtikinti paremti jį savo parašais. Vis dėlto šlovė Lietuvos rinkėjams: nors įvairios spalvingos personos prie pretendentų linijos retkarčiais išdygsta, surinkti daugiau kaip procentą ar pusę balsų jiems nepavyksta. Gal dėl to, kad iki šiol savarankiškai save keldavo asmenys, ne asmenybės?
Konstitucinis Teismas: Seimas nepagrįstai reikalauja generalinio prokuroro ataskaitos
lzinios.lt 2014-01-16
Seimas negali iš generalinio prokuroro reikalauti ataskaitos, kuriai reikėtų parlamento ar Vyriausybės pritarimo, nes tai prieštarauja prokuroro nepriklausomumui, ketvirtadienį paskelbė Konstitucinis Teismas.
Prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjos teigimu, šis išaiškinimas reiškia, kad Seimas neteisėtai nustatė, jog parlamentarų nepritarimas generalinio prokuroro ataskaitai gali tapti pagrindu prezidentui atleisti generalinį prokurorą.
"Negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį (...) generalinis prokuroras būtų įpareigotas teikti tokias ataskaitas apie Lietuvos Respublikos prokuratūros veiklą, kurioms Seimas, Lietuvos Respublikos Prezidentas ar Vyriausybė turėtų pritarti", - paskelbė Konstitucinis Teismas.
Anot Konstitucinio Teismo, tokios pareigos nustatymas reikštų kišimąsi į prokurorų veiklą ir prokurorų nepriklausomumo varžymą.
Lietuvos lenkės atkirtis V.Tomaševskiui: gana!
lrytas.lt 2014-01-14
Gerbiamas p. Tomaševski, aš, kaip jūsų tautietė, noriu paprašyti daugiau nediskredituoti lenkų tautybės žmonių visos Europos Sąjungos mastu. Manau, mane palaikys nemaža dalis jaunų ir išsilavinusių lenkų, kurie čia gyvena, sieja savo ateitį su šia šalimi ir puikiai sutaria su mums gana artima per tuos šimtmečius gyvenant drauge lietuvių tauta.
Mes gyvenome pusėtinai daug šimtmečių ir, manau, be jūsų įsikišimo dar tiek pat gyvensime ir sutarsime, jeigu gražiai ir taikiai vykdysite savo veiklą neperžengdamas teisingumo, protingumo, proporcionalumo principų.
Suprantu, kad jums nesunku konfliktuoti, taip įgysite sau populiarumo, be to, vėliau nebus iš to jokių pasekmių, tik nieko nesuprantančio elektorato pripažinimas ir jūsų tapatinimas su Jozefu Pilsudskiu. Gausite europarlamentaro pensiją ir gyvensite sau vargo nematydamas, o kai bus laikas išeiti, užsitikrinsite patriotų atsidavimą kasmet dėdami po tris kartus per metus ant memorialo vainikus.
Manau, ir šeimą savo iš to pusėtinai aprūpinsite... Graži ateitis, ar ne? Bet, gerbiamas Tomaševski, tik jums, o ne didžiajai daliai pilkos masės, kuri šiandien penima patriotinėmis „pasakėčiomis“ tam, kad pamirštų kitas savo liūdnos egzistencijos priežastis, taip gerai pasiseks ateityje. Taip rašau, nes iš tų 60 ar daugiau procentų lenkų Vilniaus krašte, esu tikra, mažiausiai pusė gyvena žemiau skurdo ribos, ir nuo lenkiškos lentelės kažin ar atsiras daugiau duonos ant stalo, ar tų žmonių orumo nežeidžiančio gyvenimo ir darbo.
Nereikia savęs tapatinti su kone sudievintu J.Pilsudskiu, kuris, beje, elgėsi labai panašiai. Pastarasis įsiaudrinęs emociškai nebrandžių ir nekompetentingų akiplėšų etiketę užklijavo mūsų tautai šimtui metų į priekį, ir ne tik Lietuvoje. Atsiminkite, ne tik jums, bet ir mums, jauniems žmonėms ir mūsų vaikams, reikės čia gyventi, sutarti su draugais ir kaimynais, kurie šiandien dėl, mano manymu, visai beprasmių rietenų vis labiau nuo mūsų atitolsta ir nenori turėti jokių reikalų.
Ir gyvensime toli gražu ne iš tokios pensijos, kokią jūs sau užsitarnavote dėl mūsų tautiečių patiklumo. Turėdamas asmeninių politinių ambicijų pamirštate, kad turime daug svarbesnių socialinių problemų. Pagyvenę žmonės ar netgi kaimo jaunimas, mūsų tautiečiai metų metus nedirba, nes nemotyvuoti to daryti dėl socialinės atskirties, klaidingos propagandos ir menko išsilavinimo arba būdami atstumti dėl savo iškreiptų pažiūrų prarado bet kokią viltį visaavertiškai gyventi visuomenėje, kurios kalbos net kartais padoriai neišmoksta. Daugelis mano bendraamžių 30–35 metų jauni žmonės, prasigėrę iš nevilties, nekuriantys jokios pridėtinės vertės visuomenei.
Elektoratą rinkimams telkianti Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė užliejo populizmo banga
veidas.lt 2014-01-15
Pamatę, kad žemė slysta iš po kojų, “darbiečiai” desperatiškai ieško gelbėjimosi ratų. Reikalavimas minimalią algą padidinti iki 1509 Lt, nors ir nelogiškas, ir yra vienas tų įsivaizduojamų gelbėjimosi ratų.
Po Vilniaus apygardos teismo sprendimo Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje šios partijos populiarumas smuko dvigubai. Šiemet vyks net dveji svarbūs rinkimai – prezidento ir Europos Parlamento narių, tad “darbiečiai” desperatiškai ieško gelbėjimosi šiaudo. Jiems ypač svarbu, kad į Europos Parlamentą kaip nors patektų Viktoras Uspaskichas. Mandatas politiniam bėgliui vėl suteiktų nežabotų galimybių vilkinti teismų procesą.
Laiko liko jau nedaug, tad formalioji “darbiečių” lyderė Loreta Graužinienė į areną metėsi su neįtikėtinais reikalavimais – minimalią algą jau po 350 dienų padidinti daugiau nei 50 proc. Jei ne, eurą matysime kaip savo ausis be veidrodžio. Šiaip jau mūsų politikai savo pareiškimais, kad ir kokie šie būtų infantilūs, ekonomistų seniai nebestebina, tačiau L.Graužinienė nustebino, nes iš jos svaičiojimų susidarė įspūdis, jog pinigai
auga ant medžių, tereikia nueiti pasiskinti ir visus apdalyti. Blogiausia, kad panašiai mano ir dalis rinkėjų, kuriems Seimo pirmininkės išvedžiojimai bei pažadai tikrai glosto širdį.
Bet, pasak “darbiečių”, yra keletas blogiukų, tai yra finansų ministras Rimantas Šadžius, premjeras Algirdas Butkevičius, prezidentė Dalia Grybauskaitė, taip pat visokie opozicijos veikėjai, kurie prie tų pinigų medžių neprileidžia ir visaip kliudo skinti pinigus. Taip demaskuodami šiuos neva kenkėjus “darbiečiai” viliasi šiek tiek pakreipti rinkimų eigą. Bet jie mąsto labai senomis klišėmis ir nesupranta, kad Lietuvoje jau esama tikrai daug išsilavinusių žmonių.
Kita vertus, kadangi L.Graužinienė užima Seimo pirmininko pareigas, nori nenori prasidėjo viešos diskusijos. Kai kurie į jas žvelgė rimtai ir nagrinėjo, kada, kaip ir kiek toji minimali alga iš tiesų galėtų didėti, o kiti iš L.Graužinienės siūlymų (kaip ir iš daugybės kitų) nusprendė pasilinksminti ir siūlo ne kitąmet, o jau šiemet minimalią algą padidinti iki 4509 Lt. Esą jei jau didinti, tai taip, kad iš tiesų pasijustų.
Na, o mes panagrinėkime, kokios tokių rėksmingų pažadų pasekmės būtų valstybei, šalies verslui ir pačios koalicijos stabilumui.
Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Tegul ir šį kartą laimi Lietuva
bernardinai.lt 2014-01-13
Arkivyskupo, Laisvės premijos laureato Sigito Tamkevičiaus kalba, pasakyta po premijos įteikimo Laisvės gynėjų dienos minėjime Seime 2014 m. sausio 13
Kai 1972 m. pradėjau leisti LKB Kroniką neatėjo net mintis, kad nepraeis nė 30 metų ir Lietuva bus laisva. Anuomet nei aš, nei mano bendražygiai nemąstėme apie ordinus ir premijas, bet mąstėme apie vienintelę galimą „premiją“ – tardymą, teismą ir lagerį. Šitai išsipildė su kaupu: už Kroniką buvo nuteista net keturiolika asmenų. Šiandien sunku patikėti, kad už tiesos žodį galima skirti griežto rėžimo lagerio bausme. Anuomet šią kainą reikėjo mokėti už pastangą laisviau kvėpuoti ir neprarasti vilties, kad bet koks melas, prievarta ir neteisybės turi užprogramuotą galą. Su melu ir prievarta, tarsi su buldozeriu, galima traiškyti tautų ir žmonių likimus, bet negalima laimėti galutinės pergalės; ji visuomet būna tiesos ir laisvės pusėje. Prieš dvidešimt trejus metus mes tą kovą laimėjome.
Dėkoju, kad neliko nepastebėtas Bažnyčios žmonių prisidėjimas prie laisvės kovos. Ši Laisvės premija, nors skirta man, bet ji priklauso daugeliui – nuo tremtinių vyskupų Vincento Sladkevičiaus ir Julijono Steponavičiaus iki tikinčių mokinukų, kurie per sovietmetį drįsdavo klasėje viešai išpažinti savo tikėjimą, o sekmadienį ateiti į bažnyčią. Kronikos leidimas per septyniolika metų buvo įmanomas tik todėl, kad buvo daug bendradarbių, kurie buvo pasiryžę už savo pagalbą, jei reikės, mokėti nelaisvės kainą. Kai kas mąsto, kad mes gynėme Bažnyčios interesus. Bet juk ta Bažnyčia buvo daugumos Lietuvos žmonių bendruomenė. Mes gynėme Lietuvos žmonių sąžinės ir tikėjimo laisvę, bet tuo pačiu kasėmės po melu ir prievarta paremtos santvarkos pamatais.