Apie pir­mą­jį anų prob­le­mi­nių at­ve­jų anais lai­kais ypač gu­la­guo­se bū­da­vo sa­ko­ma: įsta­ty­mas – tai­ga, o tei­sė­jas – lo­kys. Tai­gi vie­nas pats ne­išei­si ir iš sis­te­mos glė­bio ne­iš­trūk­si. Juo­lab, kai sis­te­ma sa­ky­da­vo: par­odyk žmo­gų, o įsta­ty­mą pri­tai­ky­sim.

Ka­dan­gi at­kur­to­je Lie­tu­vos vals­ty­bė­je tei­sin­gu­mo klau­si­mas li­ko skau­džiau­sias, man jis rū­pė­da­vo ir te­be­rū­pi. To­dėl nu­džiu­gi­no "Vei­do" žur­na­lo pub­li­ka­ci­jos apie ad­vo­ka­tū­rą. Taip, pa­gal­ba žmo­gui tai­goj. Pa­tys apie tai kal­ba! Ne vien pa­slau­ga, juo­lab ne lu­pi­ka­vi­mas. Svei­ki­nu ad­vo­ka­tū­rą at­vi­rai kal­ban­čią apie gil­di­jos ar­ba luo­mo ne­ge­ro­ves. Ka­dai­se vis ti­kė­da­vau­si tei­sė­jų są­jū­džio. Net at­si­šau­ki­mų esu par­ašęs. Gal ne­su­lauk­siu, bet Ad­vo­ka­tų są­jū­džio no­rė­čiau su­lauk­ti.

Skaityti daugiau...