Kaip kle­bo­nas už­ra­šė, to­kią žy­mę ir ga­vai me­tri­kon. Tik la­bai at­kak­lūs gin­da­vo pri­gim­ti­nes tei­ses. Ma­no se­ne­lis net į gu­ber­ni­jos teis­mą ėjo, kai jo sū­nų Vy­tau­tą, pri­rei­kus vai­ki­nui pa­so, per­ra­šė į Vi­tol­dą. At­ko­vo­jo Vy­tau­tą, bet šiaip jau vals­čių raš­ti­nin­kai ar­ba za­kris­ti­jo­nai su kle­bo­nais tu­rė­jo dau­gy­bę lais­vės. Par­adok­sa­lių pa­var­džių čia ne­ci­tuo­siu, juo­lab kad pi­lie­čiai kai­ta­lio­da­vo­si pa­var­des ir sa­vo no­ru, kaip už­si­gei­dę. Vin­cas Ku­dir­ka pa­mi­ni pli­tu­sią ma­dą jo gim­to­jo­je "kong­re­suv­ko­je", kai Rau­do­nius iš­virs­da­vo į Rov­dan, Šiau­čiū­nas - į Šev­čun, o Pir­džius - į Pir­džins­kį. To­kia tat bu­vo anuo­met pri­gim­ti­nė pa­si­rin­ki­mo tei­sė ir ori­gi­na­li ra­šy­ba. Ne­bent ki­ri­li­cos žmo­nės ne­lai­kė nei pri­gim­ti­ne, nei ori­gi­na­lia.

Ir šian­dien kiek­vie­no va­lia lai­ky­tis taip ar ki­taip at­si­ra­du­sios pa­var­džių sa­ky­bos bei ra­šy­bos, tik ar­šiai gin­či­ja­ma­si dėl rai­dės vaiz­do, nors ir pers­kai­to­mo vis tiek vie­no­dai. Pro­vin­ci­joj bū­tų nuo­bo­du, jei ne­ras­tu­me dėl ko muš­tis. Bet ka­žin ar lo­gi­kos ir pro­to are­no­se, tru­pu­tį pa­da­bin­to­se is­to­ri­niu ži­no­ji­mu, ver­ta dras­ky­tis dėl "pri­gim­ti­nių" kan­ce­lia­ri­nių mi­to­lo­gi­jų. Ka­da nors bu­vo įra­šy­ta, tai ir šven­ta. Ba­sa­no­vič, Ku­dyr­ko. Aš taip ne­ma­nau. Gal­vo­ti dar ne­užd­raus­ta. Ba­sa­na­vi­čiaus ne­be­ra­šy­sim su cz, o jo gi­mi­nai­tis iš ana­pus de­mar­ka­ci­jos li­ni­jos te­gul ra­šo­si.