Filtras
  • testukas

    Bandome JJJ

  • Mes vėl nugalėjom, arba Didysis Apsivalymas II!

    www.veidas.lt 2012-12-21 Algimantas Šindeikis

    Viktoro Uspaskicho gangsteriai ir ašaras liejanti palydovė sutrinti į miltus. Kelios dešimtys „juodųjų“ milijonų, investuotų į Lietuvos politiką, ne tik nedavė laukiamų dividendų, bet ir patiems investuotojams gali sukelti pragaištingas pasekmes – politikos manipuliatoriai gali atsidurti kalėjimo kamerose. Seime kaip organizuota nusikaltėlių gauja besielgianti Darbo partija gali būti likviduota.

    Pirmojo didžio apsivalymo viltis buvo nušvitusi po Rolando Pakso pašalinimo iš prezidento posto, šiurkščiai pažeidus Konstituciją ir sulaužius priesaiką. Jau tuomet visuomenei buvo praskleistas purvinos Lietuvos politikos užkulisių šydas. Kraupome nuo prezidento R.Pakso privačios retorikos, stebėjomės asmeninio verslo gangsterišku elgesiu, Rusijos straigtasparnių remontininko Jurijaus Borisovo chamišku elgesiu tyčiojantis iš mūsų Konstitucijos ir tiesiog nusiperkant Lietuvos pilietybę.
  • V.Landsbergis: prokurorų veiksmai dėl omonininkų bylos geri, bet pavėluoti

    Pirmasis po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis sveikina ketvirtadienį paskelbtą prokurorų sprendimą teismui perduoti buvusių Vilniaus „omonininkų" bylą, tačiau teigia, kad prokurorai vėlavo aiškindamiesi 1991 metais padarytus nusikaltimus.

    „Jis turbūt labai pavėluotas, bet vis tiek geriau vėliau, negu niekad. Jei tai buvo nuosekliai paruošta ir pagrįsta, tai yra gerai, kad tai padaryta. Nes tie žmonės yra padarę nusikaltimus ir palikti nusikaltimą net neiškeltą, net nepateiktą, nesuformuluotą būtų visiškai negerai. Tai užgauna patį teisingumą. Teisingumas - tai ne tik sistema, tai esmė", - BNS ketvirtadienį sakė V.Landsbergis.

  • Mums Kalėdos, o Viktorui & Co – pasaulio pabaiga

    www.veidas.lt 2012-12-25

    Atimdamas iš sukčiavimu ir mokesčių slėpimu didžiausioje lig šiol politinės korupcijos byloje kaltinamų Darbo partijos veikėjų teisinę neliečiamybę, naujasis Seimas pasirodę esąs geresnis, nei iš pradžių atrodė ir padarė gerą kalėdinę dovaną visiems doriems Lietuvos piliečiams.

    Gruodžio 21-oji pagal kaži kokį „Majų kalendorių“ turėjo būti pasaulio pabaiga. Kai ką ji ir ištiko – bent jau toks įspūdis susidarė matant, kaip, paskelbus balsavimo rezultatus, Darbo partijos lyderio Viktoro Uspasicho veidas keičia savo spalvinę gamą nuo sodrios, mėlynai raudonos Krekenavos agrofirmos „šlapiankos“, iki balzganos popieriaus, ant kurio surašyta

  • Naujieji prezidentės bendražygiai

    Turime naują Vyriausybę, bet ar ilgai? Ar naujoji valdančioji koalicija gebės įveikti ideologinius ir kitus tarpusavio nesutarimus? Ar ji atlaikys prezidentės spaudimą, mėginimą iš politinio gyvenimo išstumti Darbo partiją?

    Koalicijos pirmieji žingsniai neturėtų nuteikti optimistiškai. Seimui balsuojant dėl Viktoro Uspaskicho ir dviejų kitų Darbo partijos narių neliečiamybės panaikinimo, socdemai jam pritarė, Darbo partijos, partijos "Tvarka ir teisingumas", Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) frakcijos balsavo prieš. Akivaizdus skilimas. Būta nesutarimų ir dėl biudžeto, nors pavyko juos pašalinti.

  • Apie kandidatų praeitį – oficiali tyla

    www.atgimimas.lt Justė Adakauskaitė 2012-12-26
    Ypatingai nesklandus Vyriausybės sudarymas, biudžeto priėmimo metu suskilusi valdančioji koalicija verčia atidžiau nagrinėti to nestabilumo šaltinį, kuo kruopščiau išsiaiškinti, kokie žmonės stojo prie valstybės vairo.

    Demokratiškų ir laisvų rinkimų konstitucinis principas reiškia, kad rinkėjai turi kiek įmanoma paprasčiau gauti visą reikalingą informaciją apie kandidatus arba apie išrinktus savo atstovus. Deja, Lietuvoje ši teisė nėra užtikrinama. Pradėjus atidžiau tyrinėti Darbo partijos frakcijos narių rinkimines anketas, aiškėja, kad kai kurie jų nenurodo savo esamos ar buvusios partinės priklausomybės. Trys frakcijos nariai, atsakydami į klausimą „kokios partijos, politinės organizacijos narys esate (buvote)?“, pažymėjo tik Darbo partiją, nors praeityje yra dalyvavę ir kitų partijų veikloje.

  • Sveikinimas

    kaledinis
    Mielieji,


    džiaugsmas ir viltis telydi Jus,

    Jūsų šeimas ir artimuosius.

    Būkime stiprūs ir vieningi.

     

    Džiugių, viltingų

    šv. Kalėdų ir 2013-ųjų metų.

     

     

    Lietuvos Sąjūdžio taryba

     

     

  • D.Grybauskaitė: Seimas apgynė savo ir visos Lietuvos garbę ir orumą

    Dalia Grybauskaitė

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė

    K. Čachovskio nuotr.

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė, vertindama Seimo sprendimą dėl teisinės neliečiamybės panaikinimo Darbo partijos pirmininkui Viktorui Uspaskichui, jo pavaduotojui Vytautui Gapšiui ir partijos narei Vitalijai Vonžutaitei, sako, kad parlamentarai, sutikdami kolegas leisti patraukti baudžiamojon atsakomybėm, apgynė Seimo ir visos Lietuvos garbę ir orumą.

    "Lietuvos Respublikos Seimas apgynė savo ir visos Lietuvos garbę ir orumą!", - skelbiama D. Grybauskaitės profilio paskyroje socialiniame tinklapyje "Facebook".

    ELTA primena, kad ketvirtadienį Darbo partijos lyderis V. Uspaskichas, jo pavaduotojas V. Gapšys ir partijos narė V. Vonžutaitė neteko teisinės neliečiamybės.

  • Seimas panaikino V.Uspaskicho teisinę neliečiamybę

    www.lzinios.lt 2012-12-20

    Seimas ketvirtadienį leido Darbo partijos lyderį Viktorą Uspaskichą traukti baudžiamojon atsakomybėn ar kitaip suvaržyti jo laisvę.

    Už rezoliucijos projektą dėl neliečiamybės panaikinimo balsavo 86 Seimo nariai, prieš buvo 29, 15 parlamentarų susilaikė. Kad Seimo nario imunitetas būtų panaikintas, už tai privalo balsuoti daugiau kaip pusė visų Seimo narių, tai yra ne mažiau kaip 71.

  • A.Anušauskas. Juodosios buhalterijos tvaikas grįžta

    Arvydas Anušauskas

    Arvydas Anušauskas

    Š. Mažeikos nuotr.

    Karalius mirė – tegyvuoja karalius! Būtent taip deklaratyviai monarchijose buvo paskelbiamas valdžios perėmimas. Perėmimas su visomis paveldėtomis problemomis ir valdžios teikiamomis galimybėmis. Su visais privalumais ir trūkumais. Neskirstant piliečių į raudonuosius ar žaliuosius. Bet, pasirodo, klasika įkandama ne visiems.

    Ką tik savivaldybės sužinojo, kad investiciniai projektai bus peržiūrimi neatsižvelgiant į tai, baigiasi jie ar ne, bet atsižvelgiant į „konservatoriškas“ ir „darbietiškas“ bei „socdemiškas“ apygardas.

    Klausimas – kas gi nukentės? Kiekvienoje apygardoje yra balsuojantys už sau priimtinas partijas, visi naudojasi tomis pačiomis paslaugomis, vaikai lanko tas pačias mokyklas, o ir dirba visi tose pačiose valstybinėse ir nevalstybinėse įmonėse.

  • Vytautas Plečkaitis: Ko bijo V.Uspaskichas?


    Vytautas Plečkaitis

    www.15min.lt Vytautas Plečkaitis 2012-12-18

    Antradienį Seime vykęs balsavimas dėl valstybės biudžeto įstatymo projekto ir teisinės neliečiamybės atėmimo Darbo partijos pirmininkui V.Uspaskichui bei dar dviem jo partijos nariams parodė, kad Darbo partijos lyderis ir jo komanda pasiruošusi bet kokiai destrukcijai, kad tik išvengtų teismo proceso tęsinio Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje.

     Nors Darbo partijos vadas ir neigia, bet akivaizdu, kad ši partija ėmėsi šantažuoti socialdemokratus, susiedama Valstybės biudžeto įstatymo priėmimą su neliečiamybės atėmimo klausimu. Jūs mums neliečiamybę, mes jums – biudžetą.
  • D.Grybauskaitė – prūsiško ryžto, atsidavimo ir taupumo pavyzdys Europai

    www.veidas.lt  2012-12-19

    baciulis_Audrius
    Audrius Bačiulis

    Tapusi Karolio Didžiojo premijos laureate Dalia Grybauskaitė priimta į elitinį Europos Sąjungos klubą, kuriame per du dešimtmečius atsirado vietos tik penkiems Vidurio ir Rytų Europos politikams.

    Žinia, kad 2013-ųjų metų Karolio Didžiojo premija skirta Lietuvos prezidentei, pradžioje gerokai nustebino ir privertė panaršyti Vokietijos naujienų portalus, siekiant įsitikinti, ar mūsų žurnalistai ko nors nepripainiojo. Dėl dviejų priežasčių.

    Viena, Karolio Didžiojo premija – tai iš tiesų pats garbingiausias Europos apdovanojimas, savotiškas ES Nobelis, ko gera, žymiai prestižiškesnis už Taikos premiją, kurią norvegų kairioji profesūra skiria tai Barackui Obamai už tai, kad jį išrinko prezidentu, tai ES nežinia už ką.
  • TS-LKD paskelbė politinę deklaraciją, įvardindama savo santykį su valdančia dauguma

    www.bernardinai.lt 2012-12-18
    Konservatoriai ir Kubilius

    Andrius Kubilius

    Redo Vilimo nuotr.

    Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai pasiseklbė opozicine frakcija ir paskelbė politinę deklaraciją, kurioje nusakomas jos santykis su valdančiąja dauguma.

    Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija Seime, būdama ištikima savo partijos konservatyviosioms ir krikščioniškosios demokratijos vertybėms bei TS-LKD 2012 m. rinkimų programai, nepritardama 16-osios Vyriausybės programai ir jos formavimo principams, remdamasi Seimo statuto 41 straipsniu, skelbiasi opozicine frakcija ir pažymi, kad:

  • Degutienė apie Seimo pirmininko Gedvilo darbą: tokio brutalumo nėra buvę

    Irena Degutienė ir Vydas Gedvilas

    Karolio Kavolėlio nuotr.

    www.alfa.lt 2012-12-18

    Seimo pirmininko pavaduotoja, konservatorė Irena Degutienė neslepia esanti pasibaisėjusi parlamento vadovo, „darbiečio“ Vydo Gedvilo pirmininkavimu, kai buvo pradedama finansinėmis machinacijomis kaltinamų Darbo partijos narių imuniteto panaikinimo procedūra. Anot jos, posėdžio metu vyko akivaizdžios Darbo partijos politinės manipuliacijos siekiant apginti savo vadovus.

    „Man šiandien buvo labai gėda todėl, kad tiek, kiek aš Seime esu – penktą kadenciją – tokio nesiskaitymo ir brutalaus poelgio niekada nėra buvę“, – antradienį Seime žurnalistams sakė I. Degutienė.

    Ji tikino, kad V. Gedvilo veiksmų esą objektyviai įvertinti negali ir Seimo Etikos ir procedūrų komisija.

  • Ko negali anglai, pagamina lietuviai

    2012.12.18, 08:03
    „Albrigth Lietuva“ pasiekė investicijų ir gamybos piką, tad kitąmet ketina palaikyti tempą nebeinvestuodama. Klaipėdos
    laisvojoje ekonominėje zonoje (LEZ) įsikūrusi jungiklių gamintoja kuria produktus, kurių negamina pagrindinė Anglijos
    įmonė arba tiekia juos mažesnėmis sąnaudomis.
    „Pradėjome dirbti su 12 žmonių, dabar turime 87 darbuotojus – su šiuo skaičiumi žmonių gaminame tam tikrą kiekį
    jungiklių. Jei užsakymai išauga, samdome darbuotojų terminuotam laikui per įdarbinimo įmones. Jie darbą padaro ir yra
    laisvi. Mums neapsimokėtų priimti nuolatiniam darbui, nes vykdome užsakomąją gamybą“, – fabriko aritmetiką
    atskleidžia Ramūnas Barcevičius, UAB „Albright Lietuva“ vykdomasis direktorius.
    Didžiosios Britanijos kapitalo „Albright International“ atstovybė Lietuvoje įkurta 2008 m. Iš pradžių gamindavo 800 jungiklių
    per savaitę. Dabar jų pagamina 15.000 per savaitę, tad gamykla dirba visu tempu – toks užsibrėžtas gamybos planas.
    Ponas Barcevičius sako, kad bendrovė galėtų gaminti ir daugiau, ir esant poreikiui tai daro, tačiau šis režimas yra
    veiksmingiausias pagal turimą darbuotojų skaičių, leidžiantis palaikyti konkurencingą

    www.vz.lt Irma Ozturhan  2012-12-18

    „Albrigth Lietuva“ pasiekė investicijų ir gamybos piką, tad kitąmet ketina palaikyti tempą nebeinvestuodama. Klaipėdoslaisvojoje ekonominėje zonoje (LEZ) įsikūrusi jungiklių gamintoja kuria produktus, kurių negamina pagrindinė Anglijosįmonė arba tiekia juos mažesnėmis sąnaudomis.

    „Pradėjome dirbti su 12 žmonių, dabar turime 87 darbuotojus – su šiuo skaičiumi žmonių gaminame tam tikrą   kiekįjungiklių. Jei užsakymai išauga, samdome darbuotojų terminuotam laikui per įdarbinimo įmones. Jie darbą padaro ir yralaisvi.

  • V.Juozapaitis. Ketvirtasis valstybinis rezervatas

    Vytautas Juozapaitis

    Vytautas Juozapaitis

    K. Čachovskio nuotr.

    Iki šiol buvau įsitikinęs, kad Lietuvoje egzistuoja trys valstybiniai rezervatai: Čepkelių, Kamanų ir Viešvilės. Tačiau po bemaž mėnesio patirties buvimo Lietuvos Respublikos Seimo nariu sužinojau, kad yra dar vienas, registruotas adresu Gedimino 53, Vilniuje, kuriame taip pat egzistuoja atskiros taisyklės, neturinčios nieko bendra su tomis, kurias išmokome mokyklose, universitetuose ar tradiciškai perėmėme iš savo tėvų ir senelių.

    Aš nekalbu apie Lietuvos Respublikos Konstituciją, ant kurios padėjęs ranką prisiekiau tautos akivaizdoje. Nekvestionuoju ir Seimo Statuto imperatyvių nuostatų, kurių privaloma laikytis. Tačiau „ypatingosios zonos“ arba „rezervato“ aliuzija nepalieka nuo pirmųjų darbinių posėdžių, kurių metu nugalėtojais pasiskelbusieji nepaliaujamai demonstruoja savo pranašumą ir savo pačių pasiskirtą privilegiją ignoruoti ir nepaisyti kitaip mąstančiųjų ar tiesiog priklausančių ne tai kompanijai.

  • Biudžeto svarstymas - be "darbiečių", "tvarkiečių" ir LLRA paramos

    www.lzinios.lt 2012-12-18

    2013 metų biudžetas Seime svarstomas iš esmės be trijų valdančiosios koalicijos partnerių - Darbo partijos, "tvarkiečių" ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos paramos.

    Antradienį Seimas nusprendė, kad kitų metų biudžetas bus tvirtinamas gruodžio 20-ąją, ketvirtadienį. Šis sprendimas priimtas daugiausiai valdančiųjų socialdemokratų ir opozicinių konservatorių bei Liberalų sąjūdžio balsais.

  • Prokuroras: yra duomenų, kad V.Uspaskichas susijęs su keliais Nacionalinės kredito unijos kreditais

    www.dwelfi.lt  2012-12-18

    Generalinės prokuratūros prokuroras Simonas Minkevičius „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ patvirtino, kad Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas ir jo šeimai priklausantis koncernas „Vikonda“ susijęs su Nacionaline kredito unija. Tačiau, kaip – dar aiškinamasi.

    „Negaliu atsakyti į šį klausimą, tai reikia nustatinėti. Banko dokumentai paimti pakankamai neseniai, tad reikia nustatinėti, – paklaustas, ar V. Uspaskichas yra šio banko pajininkas sakė prokuroras. – Yra kažkokios sąsajos su „Vikondos“ grupės įmonėmis, bet tikrai nesiimsiu dabar kalbėti, tai reikia patikrinti, reikia išsiaiškinti“.

  • A.Bilotaitė. Žuvis rinkėjui ir antikorupcinės vizijos

    www.delfi.lt  Agnė Bilotaitė 2012-12-17
    A.Bilotaitė. Žuvis rinkėjui ir antikorupcinės vizijos

    Agnė Bilotaitė

    K. Čachovskio nuotr.

    Naujajai Vyriausybei makabriškai skelbiant, jog griaus tai, kas sukurta ankstesniosios, ir sulaukiant dalies visuomenės palaikymo (pažadais balsus pelniusios jėgos juk šneka tik tai, kas populiaru), ne taip ir sunku suprasti, kodėl Lietuva vis per lėtai juda į priekį.

    Nors demokratija mūsų regione visada reiškė blaškymąsi ir švytuokles tarp kairės ir dešinės, dviem keliais viena valstybė vis tiek negali toli nueiti. Seimui pateikta XVI-osios Vyriausybės programa – garantas, kad kažkokiu keliu vis dėlto bus einama. Tik kur?

  • Į Vilnių atkeliavo Betliejaus taikos ugnis

    www.lrt.lt  2012-12-17
    Į Vilnių atkeliavo Betliejaus taikos ugnis
    A. Stackevič nuotr.

    Pirmadienį vakare į Lietuvą vėl atkeliavo žmonijos brolybės, draugystės ir taikos simbolis – Betliejaus taikos ugnis. Vilniuje, Šv. Kazimiero bažnyčioje, ja įžiebta pagrindinė žvakė, simbolizuojanti ramybę ir susitaikymą. Iki Kalėdų nuo jos užsidegti žvakeles skautų organizacijos kviečia visus šalies gyventojus.

    Tokia Betliejaus taikos ugnies akcija, kai liepsnelė keliauja iš rankų į rankas, neaplenkdama globos namų, ligoninių, kalėjimų, mokymo įstaigų bei aukščiausių valdžios institucijų, Lietuvoje vyksta daugiau nei dešimtmetį.

  • Vytautas Landsbergis: Man koktu

    www.bernardinai.lt 2012-12-16
    Vytautas Landsbergis
    Prof. Vytautas Landsbergis

    Pirmąjį atkurtos Lietuvos Respublikos vadovą profesorių Vytautą Landsbergį kalbina pilietinio portalo Tiesos.lt redaktorė Ramutė Bingelienė ir bendradarbė Saulė Matulevičienė.

    Reikia išsiaiškinti, kas esame

    Gerbiamas Profesoriau, po Seimo rinkimų Jūs pasiūlėte Tėvynės sąjungai surengti neeilinį suvažiavimą. Kodėl jo reikia?

    Politinės partijos, kurios rimtai į save žiūri, kurių tikslas yra Lietuvos valstybės teigiama raida ir išlikimas, visos turėtų surengti suvažiavimus valstybės likimo klausimu. Aš nežinau, ar tokių partijų yra.

    Atrodo, kad į Jūsų pasiūlymą kol kas niekas nereagavo. Ar Jūsų partija sušauks suvažiavimą?

  • A.Kubilius: permainos nebegrįžtamos. Bet nerimo yra

    www.atgimimas.lt Ridas Jasiulionis 2012-12-14
    A.Kubilius: permainos nebegrįžtamos. Bet nerimo yra
    Ingrida Šimonytė ir Andrius Kubilius

    Ilgiausiai Antrojoje Respublikoje Ministru Pirmininku dirbęs A.Kubilius užleidžia darbo kabinetą A.Butkevičiui. Jam neramu, kad šitame kabinete jau nebebus kruopščiai šalinamos kliūtys Lietuvos energetinei nepriklausomybei, nebebus atkakliai siekiama išlaikyti Lietuvos modernizacijos tempą.

    Energetikos ministras Arvydas Sek­mokas interviu „Atgimimui“ sakė, kad baigia savo kadenciją visiškai patenkintas tuo, ką jam pavyko pasiekti savo srityje. Kaip jaučiatės jūs, po ket­verių metų ir vienos savaitės, palikdamas šį darbo kabinetą? 
  • Išrinkti Lietuvos įtakingiausieji

    www.veidas.lt 2012-12-17

    Savaitraščio "Veidas" pirmadienį paskelbtame įtakingiausių lietuvių sąraše pirmą vietą užėmė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, po jos rikiuojasi buvęs ir esami premjerai konservatorių vadovas Andrius Kubilius ir socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius.

    Į įtakingiausių politikų penketuką taip pat pateko buvę valstybės vadovai - kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus ir konservatorius europarlamentaras Vytautas Landsbergis.

    Kaip rašo "Veidas", sąrašas sudarytas apklausus Seimo narius, viceministrus, savivaldybių merus, aukščiausio rango valstybės tarnautojus bei didžiųjų verslo organizacijų vadovus.

  • Z.Balčytis. Lietuvai neriama dar viena energetinė kilpa

    Zigmantas Balčytis

    Zigmantas Balčytis

    Š. Mažeikos nuotr.

    www.delfi.lt Zigmantas Balčytis 2012-12-14

    Nerimą kelia du faktai.

    Pirmas faktas: Rusija planuoja pasinaudoti Lietuva ir Lenkija kaip tranzito šalimis eksportuojant elektros energiją į ES iš Kaliningrado srityje statomos Baltijos atominės elektrinės.

    Antras faktas: Lenkija neseniai pasirašė susitarimą su Vokietija dėl dujų tiekimo (reversiniu būdu) iš Vokietijos teritorijos į Lenkijos teritoriją dujotiekiu Jamalas-Europa. Šis susitarimas suteiks galimybę Lenkijai importuoti pigesnes dujas, kurias Rusija eksportuoja į Vokietiją Nordstream dujotiekiu, nutiestu Baltijos jūros dugnu apeinant energetiškai nuo išorės tiekėjų priklausančias ES valstybes nares, tarp jų ir Lietuvą.

    Europos Komisija (EK) yra pateikusi nemažai pasiūlymų, kaip iki 2020 m. sukurti veiksmingą, nepriklausomą ir saugią vidaus energijos rinką.

  • Č.Iškauskas. Kaip pripratome prie „opiumo liaudžiai“...

    Iskauskas_Ceslovas
    Česlovas Iškauskas

    www.delfi.lt Česlovas Iškauskas 2012-12-16

    Sakoma, kad prie gero priprantama. Pripratome prie blizgančių limuzinų, nors, atrodo, visai neseniai didžiavomės, kad sėdime nušiurusiame žiguliuke, mums duok skaitmeninę TV programą, nors kažkada tenkindavomės žiūrėdami vos matomus juodai-baltus šešėlius, atvirai pliekiame valdžią, nors vos prieš kelis dešimtmečius už tai galėjai atsidurti „valstybiniuose namuose“...

    Taip ir su tikėjimu. Niekas neapšaukia bedieviu, kaip anais Veronikos laikais, niekas netempia į bažnyčią ir piktai nedėbčioja, jei nusikosti per patį Pakylėjimą, net ir nesupeikia, jeigu prisiekdamas Seimo nariu atsisakai ištarti „Tepadeda man Dievas“. Laisvė ir demokratija. Pripratome – ir vis vien nepatenkinti. Štai kodėl aną vasarą ne tiek pasipiktinau, kiek nusistebėjau: kaimo bažnytėlėje prieina kunigas ir, matyt, kiek pažindamas, sako: „Reiktų išpažinties prieiti...“ Sakau, kad šįkart nereikia. „O ką, Tamsta nuodėmių neturi?“, - gudriai šypteli uolus Dievo tarnas ir nueina į savo klausyklą.

  • R.Paksas stoja teisiamų „darbiečių“ pusėn

    www.delfi.lt 2012-12-15

    Valdančioji partija "Tvarka ir teisingumas" šeštadienį suvažiavime partijos pirmininku perrinko europarlamentarą Rolandą Paksą.

    Tai BNS patvirtino partijos pirmininko pavaduotojas Romas Jankauskas.

    "Absoliučia balsų dauguma partijos pirmininku išrinktas Rolandas Paksas", - BNS sakė jis.

    Be to, "tvarkiečiai" patvirtino kandidatus pakartotiniuose rinkimuose vienmandatėse Biržų-Kupiškio, Zarasų-Visagino ir Ukmergės rinkimų apygardose.

    R.Jankauskas sakė, jog Biržų-Kupiškio apygardoje dėl Seimo nario mandato varžysis Vytautas Galvonas, Ukmergės - vidaus reikalų ministras Dailius Alfonsas Barakauskas, Zarasų-Visagino - Algimantas Dumbrava.

  • Socdemų santykiai su Rusija - "déjà vu"

    Girnius
    Kęstutis Girnius

    www.lzinios.lt Kęstutis Girnius 2012-12-17

    Globalizacija, interneto plėtra, nesiliaujanti, vis didesnį pagreitį įgyjanti mokslo ir technologijos pažanga kasdien keičia mūsų pasaulį. Bet kaitos sūkuryje yra pastovių elementų.

    Naujajame kairiosios Vyriausybės programos projekte rašoma, kad būtinas Lietuvos ir Rusijos santykių "perkrovimas", plėtojant dvišalį bendradarbiavimą dėmesį reikia sutelkti ne į praeitį, o į ateitį, "grindžiant jį abipusį pasitikėjimą stiprinančiomis europietiškomis vertybėmis, neapsibrėžiant išankstinėmis, sunkiai įgyvendinamomis sąlygomis, trukdančiomis geriems ir abiem pusėms naudingiems kaimyniniams santykiams". Socdemai jau dvidešimt metų visaip stengiasi gerinti santykius su Rusija. Lig šiol jiems nepasisekė, nepasiseks ir šį kartą.

  • M.Adomėnas. Pasimetusios nomenklatūros poetika, arba literatūrinės pastabos XVI Vyriausybės programa

    Mantas Adomėnas

    Mantas Adomėnas

    Š. Mažeikos nuotr.

    Kai tik pasirodė naujosios daugumos Vyriausybės programa, kartu su kitais politika besidominčiais piliečiais pradėjau ją skaityti ir nagrinėti. Ir čia susidūriau su sunkumu, kurį pastebėjo ne vienas šio teksto skaitytojas – apie ją nepaprastai sunku ką nors pasakyti ir su ja polemizuoti, kadangi programoje beveik neįmanoma aptikti aiškių politinių apsisprendimų ir konkrečių veiklos planų.

    Autoriai žeria pamaldžias bendrybes, su kuriomis negalima nesutikti, bet neįmanoma ir atspėti, kaip tos visiems žinomos problemos bus iš tiesų sprendžiamos. Užduodami tikslinantys klausimai – tai ką vis dėlto darysite su tuo ar anuo? – kaip žirniai į sieną atsimuša į pažadus sudaryti tam skirtą darbo grupę.

  • Vytautas Landsbergis: kodėl nepadedame Rusijai?

    www.15min.lt 2012-12-13
    Vytautas Landsbergis

    Prof. Vytautas Landsbergis

    Juliaus Kalinsko nuotr.

    Vytautas Landsbergis kritikavo šiandien Europos Parlamento balsuojamą rezoliuciją dėl būsimo ES-Rusijos susitarimo kaip prisitaikėlišką, esą joje neišnaudotos derybų manevro galimybės, kurios paskatintų Rusiją žengti teisingumo keliu ir padėtų vystyti abipusį dialogą su Europos Sąjunga.

    V. Landsbergio teigimu: „Yra nemaža atvejų, dėl kurių Rusija nusipelno kritikos kaip sisteminga žmogaus teisių ir tarptautinių įsipareigojimų pažeidėja.

     Deja, mes taip pat nusipelnome kritikos vengdami kalbėti su savo partneriu apie bendrą geresnę ateitį“.

    Taip ilgai rengta Rezoliucija dėl ES-Rusijos Susitarimo, politiko įsitikinimu, galėjo tapti pastanga kurti dialogą kai kuriais ypatingais santykių klausimais įskaitant, mažų mažiausiai, visai nenormalią abipusiai pripažįstamos teisinės sienos tarp ES ir Rusijos stoką.

  • D.Grybauskaitė: kokia yra nauja Vyriausybė, parodys laikas

    Anksčiau valstybės vadovė yra sakiusi, kad dalis ministrų atitinka tik minimalius reikalavimus, kurie būtini tiesiogiai vykdyti pareigas ir deramai atstovauti Lietuvai užsienyje.

     Kaip DELFI jau rašė, ketvirtadienį Seime prisiekė šešioliktoji socialdemokratų lyderio Algirdo Butkevičiaus vadovaujama Vyriausybė. Premjeras ir ministrai prisiekė po to, kai Seimas pritarė Vyriausybės 2012-2016 metų programai.
  • Meilutytė nemažina apsukų: 15-metė pateko į dar vieną pasaulio čempionato pusfinalį

    www.alfa.lt 2012-12-13
    Rūta Meilutytė (SCANPIX nuotr.)
    Rūta Meilutytė

    Įspūdingai startavusi trečiadienį prasidėjusiame pasaulio plaukimo čempionate Rūta Meilutytė sėkmingą pasirodymą pratęsė ir antrąją pirmenybių dieną. Ketvirtadienį 15-metė dalyvavo 100 m plaukimo laisvuoju stiliumi rungties atrankoje.

    Lietuvė distanciją įveikė per 53,54 sekundės, savo grupėje užėmė trečiąją vietą ir pateko į pusfinalį. Tarp visų 96 dalyvių jos rezultatas buvo penktas.

    Patekti į rungties finalą R. Meilutytė sieks šiandien, 19 valandą.

     

  • Seimo komisija siūlo parlamentui naikinti „darbiečių“ Uspaskicho, Gapšio ir Vonžutaitės imunitetą

    www.alfa.lt 2012-12-13

    Seimo laikinoji tyrimo komisija ketvirtadienį balsavo dėl Darbo partijos pirmininko Viktoro Uspaskicho, jo pavaduotojo Vytauto Gapšio ir Vitalijos Vonžutaitės teisinės neliečiamybės panaikinimo ir priėmė sprendimą siūlyti Seimui naikinti minėtų parlamentarų imunitetą.

    Tokį sprendimą palaikė 7 komisijos nariai, jam nepritarė 5, susilaikė 1.

    Prieš teisinio imuniteto panaikinimą minėtiems parlamentarams balsavo „darbiečiai“ Valentinas Bukauskas, Šarūnas Birutis, Artūras Paulauskas, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovė Vanda Kravčionok ir „Drąsos kelio“ partijos narys Jonas Varkala.

    Balsavime susilaikė laikinosios komisijos pirmininkas „tvarkietis“ Andrius Mazuronis.

    Generalinė prokuratūra į Seimą su prašymu panaikinti trijų Darbo partijos parlamentarų teisinę neliečiamybę – leisti juos traukti baudžiamojon atsakomybėn ir kitaip suvaržyti laisvę – kreipėsi praeitą savaitę.

  • Landsbergis: ar vaikų teisės universalios?

    www.alfa.lt 2012-12-12
    Vytautas Landsbergis (Eimanto Genio nuotr., Alfa.lt)
    Prof. Vytautas Landsbergis

    Europarlamentaras Vytautas Landsbergis Europos Parlamento delegacijų pirmininkų diskusijoje su ES Specialiuoju įgaliotiniu žmogaus teisėms Stavros Lambrinidžiu išreiškė rūpestį dėl nepakankamo vaikų teisių Europos Sąjungoje reglamentavimo.

    „Kadangi mes visi esame susirūpinę žmogaus teisių universalumu, prašau pasakyti, kaip turėtų būti matomos (universalios ar ne) vaiko teisės?“, - teiravosi jis žmogaus teisių įgaliotinio. „Kokiu mastu universaliosios žmogaus teisės apima, kaip regis, menkesnes vaikų teises ir kokiu mastu šios yra apribotos kokiais nors reguliavimais, galbūt nelabai universaliais, kai atsakomybė suteikta arba perduota vaiko vyresnybei, ar ji būtų tėvai, ar juos pakeičiantieji?“

  • Skambus tyliosios daugumos antausis ketvirtajai valdžiai: už ką?

    www.alfa.lt Liudvika Pociūnienė 2012-12-13
    Liudvika Pociūnienė (Tomo Vinicko nuotr., Alfa.lt)
    Liudvika Pociūnienė

    Atrodo, naujausios socialinės apklausos rezultatai – tikras antausis žurnalistams ir apžvalgininkams. Tiek turiningos ir, atrodytų, pagrįstos kritikos publikuota pastaruoju metu visų rūšių žiniasklaidoje Algirdo Butkevičiaus ir jo sudarinėjamos vyriausybės adresu; ne ką mažiau skambėjo ir užgaulių epitetų, iš kurių pastumdėlis ir nevykėlis – bene švelniausi... O socdemų lyderio reitingas kyla kaip ant mielių, nežiūrint, kad pats jis – tikrai ne Ciceronas.

    Prisipažinsiu, ir man jau ėmė darytis gaila būsimojo premjero. Grynai žmogiškai. Matyt, būtent tokie jausmai lemia ir augantį dalies visuomenės palaikymą. Juk mes mylim skriaudžiamus ir pešiojamus... Tik nuo to, kad skriaudžiami ir pešiojami, politikai tinkamesni savo darbui nepasidaro. Bet tai – jau proto argumentas. O proto argumentai, faktai, juolab sugebėjimas juos apibendrinti – deja, irgi, matyt, daugumai - per didelė prabanga...

  • Z. Vaigausko disertacija apie J. Staliną - Maskvoje po kruvinos Sausio 13-osios

    Vygandas Trainys
    2012-12-12 09:55
    Lietuvos rinkimų sistemą jau 18 metų prižiūrintis Zenonas Vaigauskas yra puikus J.
    Stalino ideologijos žinovas. Informacijos apie Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK)
    pirmininko biografiją sunku aptikti net internete, bet portalui lrytas.lt pavyko rasti
    dėmesio vertų duomenų apie Z. Vaigausko mokslinę veiklą. Pasirodo, praėjus
    pusmečiui nuo kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių jis vyko į Maskvą gintis filosofijos
    daktaro disertacijos apie sovietinės imperijos diktatoriaus politiką.
    1991-ųjų liepą Z. Vaigauskas keliavo į Maskvoje įsikūrusią Visuomenės mokslų
    akademiją prie TSKP CK ginti rusiškai parašytos savo disertacijos „Socialinis-istorinis ir
    idėjinis J. Stalino darbo „Apie dialektinį ir istorinį materializmą“ kontekstas“.
    Anot disertacijos autoriaus, J. Stalino era - vienas prieštaringiausių periodų šalies
    istorijoje.
    Z. Vaigauskas rašė, kad valdant J. Stalinui Sovietų Sąjunga pasiekė įspūdingų
    ekonomikos laimėjimų, „buvo sukurtas galingas karinis potencialas, padėjęs SSRS
    tautoms išsaugoti savo nepriklausomybę nuo fašistinės Vokietijos užkariautojų“, o
    sovietų šalis tapo viena galingiausių pasaulio valstybių.
    Autorius kritikavo diktatorių dėl masinio teroro ir kitų dalykų, bet ne pačią sovietinę
    santvarką.
    Z. Vaigausko teigimu, J. Stalinas pamynė tikrąjį socializmą: „Ideologiniame
    visuomenės gyvenime stalinizmas kaip požiūrių ir idėjų sistema turėjo absoliučią
    monopoliją. Atrodė, jog esminės socializmo statybos užduotys dešimtmečiais buvo
    sprendžiamos stalinistiškai, t. y. pilietinės visuomenės sunaikinimo sąskaita Tai lėmė
    darbo žmonių atskirtį nuo valdžios.“
    Būsimas nepriklausomos Lietuvos rinkimų vairininkas gyrė po J. Stalino mirties
    suformuotą naują Komunistų partijos ir sovietinės valstybės vadovybę su Nikita
    Chruščiovu priešakyje, kuri sugebėjo pasielgti vyriškai, susidorojusi su stalinizmo
    kraštutinumais.
    Z. Vaigauskas savo disertacijoje apgailestavo, kad per sąstingį sovietinėje
    istoriografijoje J. Stalino temai buvo skiriama per mažai dėmesio, disertacijos autorius
    pažėrė gerų žodžių ir 1985 metais „perestroiką“ („persitvarkymą“) paskelbusiai
    Komunistų partijos vadovybei: „TSKP CK plenumo pasirinktas persitvarkymo kursas,
    skirtas komandinės-administracinės sistemos laužymui, humaniškos visuomenės,
    demokratinio socializmo kūrimui šalyje, stalinizmo tematikai suteikė didžiulį aktualumą.
    Viešumo politika panaikino draudimus imtis anksčiau uždraustų arba nepageidaujamų
    temų.“

    www.lrytas.lt Vygandas Trainys 2012-12-12

    Lietuvos rinkimų sistemą jau 18 metų prižiūrintis Zenonas Vaigauskas yra puikus J.Stalino ideologijos žinovas. Informacijos apie Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK)pirmininko biografiją sunku aptikti net internete, bet portalui lrytas.lt pavyko rastidėmesio vertų duomenų apie Z. Vaigausko mokslinę veiklą. Pasirodo, paraėjuspusmečiui nuo kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių jis vyko į Maskvą gintis filosofijosdaktaro disertacijos apie sovietinės imperijos diktatoriaus politiką.1991-ųjų liepą Z. Vaigauskas keliavo į Maskvoje įsikūrusią Visuomenės mokslųakademiją prie TSKP CK ginti rusiškai parašytos savo disertacijos „Socialinis-istorinis iridėjinis J. Stalino darbo „Apie dialektinį ir istorinį materializmą“ kontekstas“.Anot disertacijos autoriaus, J. Stalino era - vienas prieštaringiausių periodų šaliesistorijoje.Z. Vaigauskas rašė, kad valdant J. Stalinui Sovietų Sąjunga

  • Konservatoriai ragina aiškintis dėl balsų pirkimo Šilutėje

    Konservatoriai Agnė Bilotaitė ir Arvydas Anušauskas kreipėsi į Seimo antikorupcijos komisiją siūlydami aiškintis dėl balsų
    pirkimo Šilutėje.
    Antikorupcijos komisijos jie prašo pakviesti Generalinės prokuratūros ir Policijos departamento kompetentingus atstovus į
    posėdį ir, „siekiant politinio proceso skaidrumo, atsakyti į esminį klausimą: ar tyrimas buvo išsamus ir siekta nustatyti balsų
    pirkimo užsakovus, ne tik vykdytojus“.
    Taip pat konservatoriai siūlo „tvarkiečiui“ Kęstui Komskiui atsistatydinti iš Seimo vicepirmininko pareigų, teismui įrodžius,
    kad balsai buvo pirkti jo naudai. Šilutės rajono apylinkės teismas už rinkėjų papirkinėjimą baudomis nubaudė dvi šilutiškes,
    kurios prisipažino už užmokestį įkalbėjusios 25 rinkėjus balsuoti už partijos „Tvarka ir teisingumas“ kandidatą K.Komskį.
    „Kadangi balsų pirkimo atvejai įrodyti, K.Komskis turėtų prisiimti politinę atsakomybę ir atsistatydinti iš Seimo
    vicepirmininko pareigų“, - konservatorių frakcijos išplatintame pranešime cituojami jos atstovai.
    Šilutės rajono apylinkės teismas už rinkėjų papirkimą per antrąjį Seimo rinkimų turą Šilutės-Pagėgių rinkiminėje apygardoje
    gruodžio pradžioje nuteisė dvi moteris, jos nubaustos piniginėmis baudomis.
    Dvišilutiškės - 36 metų R.Š. bei 26 metų Š.M. - nubaustos už tai, kad šių metų spalio 28 dieną, vykstant antrajam rinkimų į
    Seimą turui, įkalbėjo 25 rinkėjus balsuoti už partijos „Tvarka ir teisingumas“ kandidatą K.Komskį. Po balsavimo šiems
    rinkėjams buvo sumokėta po 20 litų.
    Ši baudžiamoji byla praėjusią savaitę teisme buvo baigta baudžiamuoju įsakymu, kadangi abi moterys prisipažino kaltos ir
    sutiko su bausme. Baudžiamasis įsakymas Lietuvoje prilygsta apkaltinamajam nuosprendžiui.
    www.diena.lt 2012-12-12
    Konservatoriai Agnė Bilotaitė ir Arvydas Anušauskas kreipėsi į Seimo antikorupcijos komisiją siūlydami aiškintis dėl balsųpirkimo Šilutėje.Antikorupcijos komisijos jie prašo pakviesti Generalinės prokuratūros ir Policijos departamento kompetentingus atstovus įposėdį ir, „siekiant politinio proceso skaidrumo, atsakyti į esminį klausimą: ar tyrimas buvo išsamus ir siekta nustatyti balsųpirkimo užsakovus, ne tik vykdytojus“.Taip pat konservatoriai siūlo „tvarkiečiui“ Kęstui Komskiui atsistatydinti iš Seimo vicepirmininko pareigų, teismui
  • Menininkai premjero prašo sustabdyti Druskininkų mero savivalę

    www.alfa.lt 2012-12-12

    160 Lietuvos menininkų, mokslininkų ir neabejingų piliečių gruodžio 12 dieną viešu laišku kreipėsi į paskirtąjį premjerą, Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininką Algirdą Butkevičių, ragindami jį sustabdyti partijos kolegos, Druskininkų mero Ričardo Malinausko veiksmus.

    „Lietuvos kultūros bendruomenę sukrėtė ir papiktino barbariška socialdemokratų partijos vicepirmininko R. Malinausko savivalė: šių metų liepos 3–4 dienomis, merui įsakius, Druskininkų centre buvo sunaikinta Atgimimo metais dailininko Antano Balkės sukurta čiurlioniškos kompozicijos skulptūra „Legenda“. Taip meras R. Malinauskas keršijo buvusiam miesto vyriausiajam dailininkui A. Balkei už Druskininkų paveldo gynimą. Menininkui iki šiol neleidžiama net pamatyti savo kūrinio liekanų. Pirmąkart atkurtoje valstybėje valdžia, nepaisydama dailininkų ir visuomenės protestų, ciniškai demonstruodama piliečiams brutalią jėgą, sunaikino Atgimimo laikų meno kūrinį“, – rašoma pranešime spaudai.

  • Mitas apie blogus santykius su Rusija

    www.veidas.lt 2012-12-12

    Audrius Bačiulis

    Nors naujosios Vyriausybės atstovai žada gerinti santykius su Rusija, iš tikrųjų veikiausiai bus atvirkščiai.

    Naujosios valdančiosios koalicijos atstovai tiek iki Seimo rinkimų, tiek po jų skelbė ateiną “perkrauti” ir pagerinti santykių su Rusija, kuriuos, pasak jų, sugadinusi konservatorių-liberalų Vyriausybė. “Bandydami kariauti su Vakarams netinkančiu Vladimiru Putinu, padedame į valdžią Rusijoje ateiti žmonėms, kurie iš tikrųjų į Lietuvą žiūrės kaip į vieną iš tų piktai kiauksinčių šunyčių, bandančių įkąsti Rusijos meškai. Kitaip nei kvaila Lietuvos politikos Rusijos atžvilgiu aš pavadint negaliu”, – prieš metus sakė naujosios Vyriausybės vadovas Algirdas Butkevičius.

     Vykstant rinkimų debatams jis jau buvo nuosaikesnis, kalbėjo tik apie “labai atšalusius santykius tarp Lietuvos ir Rusijos”, pasigesdamas “bendradarbiavimo diplomatiniu lygiu”, nors taip ir nepatikslino, ką turįs galvoje.
  • Vilpišauskas: labai greitai galime sugrįžti į 2009 metų pradžios situaciją Skaitykite daugiau: http

    www.alfa.lt Rimantas Varnauskas 2012-12-11t
    Politologas Ramūnas Vilpišauskas (Asmeninio albumo nuotr.)
    Rimantas Varnauskas

    „Pirmiausia man į galvą ateina tokie apibūdinimai – praeities vyriausybė“, – apie būsimosios koalicinės vyriausybės programą įspūdžiais dalijasi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas.

    Premjero A. Kubiliaus vadovaujama vyriausybė ir koalicija titulavo save „Permainų koalicija“. Kaip galėtumėte apibūdinti ateinančią dirbti A. Butkevičiaus vyriausybę, kuri jau skelbia, kad nebus „revoliucinė“. Ar iš gana prieštaringų būsimo premjero pasisakymų jums aiškėja vyriausybės darbo kryptys ir siekiai?


    Bent kol kas iš to, kas yra svarstoma viešai, kas matoma iš mano skaitytų vyriausybės programos projektų, tai pirmiausia man į galvą ateina tokie apibūdinimai – praeities vyriausybė.

  • Kubilius apie naujos Vyriausybės programą: neaišku, ką Vyriausybė iš tiesų darys

    www.alfa.lt2012-12-11

    Laikinai premjero pareigas einantis Andrius Kubilius, komentuodamas naujos Vyriausybės programą, pažymėjo, kad jam nėra aišku, ką naujasis Ministrų kabinetas iš tikrųjų ketina nuveikti. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderis kartu pabrėžė, jog programoje apstu prieštaravimų, kurie gali lemti Lietuvos pasitikėjimo tarptautinėse rinkose kritimą.

    „Patinka tai, kad paaiškėja, ko Vyriausybė nedarys, bet lygiai taip pat visiškai nepaaiškėja, ką ji darys. Iš to paaiškėjimo, ko Vyriausybė nedarys, galėčiau pasidžiaugti, kad Vyriausybė neplanuoja progresinių mokesčių, kaip buvo kalbama rinkimų kampanijos metu, nes programoje kalbama tik apie didesnį mokesčių progresyvumą“, – antradienį Seime žurnalistams naujos Vyriausybės programą, kurią pristatė paskirtasis premjeras Algirdas Butkevičius, komentavo A. Kubilius.

  • Lietuviai lazerių kūrėjai konkurentų nebijo, nes jų neturi

    Nesunku įsivaizduoti, kad broliai dvyniai Augustinas ir Kristijonas Vizbarai lygiai taip pat ar bent panašiai šnekučiuodavosi. Ir prisišnekučiavo. Jie jau yra sukūrę savą lazerį, kurį, pasikvietę į pagalbą trečią brolį Dominyką bei įsteigę įmonę „Brolis Semiconductors“, bando pritaikyti pramoninei gamybai. Išradimas kol kas yra visiškai unikalus, tad ir konkuruoja broliai daugiausia su savimi bei laiku.

  • Kabinetinės intrigos meistras Juozas Bernatonis

    www.veidas.lt  2012-12-11

    Kairiųjų koalicinių derybų virtuozas Juozas Bernatonis nesitraukia nuo naujojo premjero Algirdo Butkevičiaus nė per žingsnį.

    Po šešerių metų “tremties” ambasadoje Estijoje (partijos ir kolegų ministrų pasitikėjimą praradęs a.a. prezidento Algirdo Brazausko favoritas) J.Bernatonis ir vėl pirmajame plane. Be jo Socialdemokratų partijos pirmininkas ir naujasis premjeras Algirdas Butkevičius nežengia nė žingsnio: J.Bernatonis intymiu atstumu seka premjerą praktiškai visur ir kone dvylika valandų per parą. Apie tai jau kuriami anekdotai, kuriose figuruoja žodžiai “uodega”, “priekaba” ar tualetiniai juokeliai.

  • Nobelio taikos premijos teikime Vilnius, Ryga ir Talinas paminėti kaip pavyzdys EuropaiLietuvos vado

    1,5 mln. eurų vertės apdovanojimas Oslo rotušėje įteiktas Europos Komisijos (EK) pirmininkui Jose Manueliui Barroso, ES Vadovų Tarybos pirmininkui Hermanui Van Rompuy ir Europos Parlamento (EP) pirmininkui Martinui Schulzui.

    Europos Sąjungos prezidentas H. Van Rompuy savo kalboje prisiminė Baltijos kelią tarp Vilniaus, Rygos ir Talino. „Tokie momentai gydė Europą“, – sakė jis

      Baltijos šalis dar kartą vėliau kalboje paminėjo ir EK pirmininkas J. M. Barroso.
  • Paskelbti Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai

  • Sąskaitėlės

    www.alfa.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012-12-10
    Vytautas Landsbergis (Karolio Kavolėlio, Alfa.lt)
    Prof. Vytautas Landsbergis

    Jei dešimtys milijonų išties investuota į tebevykstančius Lietuvos Seimo rinkimus, ateis ir dividendų laikas. Arba sąskaitėlė, mokėkit. Skubėjimas patvirtins, kad išties investuota.

    Mažai kreipiam dėmesio į signalus, o verta kreipti. Antai oficiozinis politikos portalas regnum.ru (= Rusijos karalystė) kai ką anonsavo jau lapkričio 21 dieną (žr. tos dienos lrytą.lt). Valio naujai valdžiai Lietuvoje, ir štai gairės, kaip jai derėtų pradėti gerintis.

    Pirmiausia koncepcija, kad santykius būtina „gerinti“ ir būtent iš vienos – mažosios ir kaltosios – pusės. Pasakėčia apie avinėlį, kuris sudrumstė vilkui vandenį, tokia sena, kad nebekartosiu. Įdomiau konkretika. „Regnum“praskleidė, Kremlius žiūri. Triušis gal jau dreba, nes smauglio Kaa žvilgsnis (žr. R. Kiplingo „Džiungles“) vis dėlto nemalonus.

    Tad siūlomo meniu pirmas numeris yra (bus) žmonių išdavimas. Anot „Regnum“, tikimasi, kad Lietuva nebesuteiks prieglobsčio verslininkui J. Chardikovui, buvusiam Maskvos prefektui, susipykusiam dėl pinigų su buvusia Maskvos meriene. Pageidaujama išduoti Allą Dudajevą ir užmuštojo Čečėnijos prezidento vaikus. Jie glausdavosi Lietuvoje.

  • Lenko peticiją dėl švietimo Lietuvoje išnagrinėjusi Europos Komisija pažeidimų neįžvelgė

    www.alfa.lt 2012-12-09

    Lenkijos piliečio peticiją dėl Švietimo įstatymo pataisų išnagrinėjusi Europos Komisija pareiškė neįžvelgianti Europos Sąjungos (ES) pažeidimų ir nurodė negalinti nagrinėti keliamų klausimų dėl tautinių mažumų.

    Tokį Europos Komisijos atsakymą gavo Europos Parlamento peticijų komitetas, šią savaitę turėjęs svarstyti šį klausimą, bet jį atidėjęs. Panašų atsakymą Europos Komisija, kuri yra vykdomoji ES institucija, buvo pateikusi ir šį pavasarį.

    Peticijos autorius Tomaszas Snarskis (Tomašas Snarskis) teigė, kad dėl Lietuvos švietimo įstatymo pakeitimų lenkų tautinei mažumai priklausantys Lietuvos piliečiai atsiduria nepalankioje padėtyje, taip pat priminė iki šiol nepatenkintus lenkų prašymus vietovardžius ir gatvių pavadinimus bei pavardes dokumentuose rašyti lenkiškai.

  • Ingrida Šimonytė: Naujos Vyriausybės programą beskaitinėjant (I)

    Simonyte_Ingrida
    Ingrida Šimonytė

    www.15min.lt Ingrida Šimonytė 2012-12-10

    Startavo laikinosios finansų ministrės Ingridos Šimonytės tinklaraštis Simonyte.popo.lt.

    Apie paveldą

    Naujos Vyriausybės programos projekte yra toks II skyrius, kuriame daug kalbama apie paveldą. Ne apie tą, kur grožis ir senovė. Apie kitą, apie „sunkų revoliucijos laikų“, oj – A.Kubiliaus Vyriausybės palikimą.

    „Paveldėtos padėties“ skyrelis yra tipiškas selektyviosios atminties sindromo ir H.Fielding romane apie  Bridžitą Džouns herojei diagnozuoto tikrovės neigimo junginys.

  • Vietoj stipraus ir sveiko – tik išmintingas

    www.atgimimas.lt Emilis Kazlauskas 2012-12-07

    Pastarąjį mėnesį Rusijos prezidento Vladimiro Putino sveikata yra viena karščiausių temų Rusijoje. Tuo pačiu šalį ir, kas įdomiausia, artimiausius Kremliaus režimo ratus purto įspūdingai žiniasklaidoje nušviečiami korupcijos skandalai. Šių įvykių kontekste kyla daug minčių apie Rusijos autokrato krinkantį įvaizdį.

    Viskas prasidėjo nuo to, kai kažkas suskaičiavo, jog nuo spalio 5 d. ponas Putinas nedalyvavo jokioje oficialioje darbo kelionėje. Nenuostabu, kad tai pasirodė įtartina, nes jis visada turi įtemptą vizitų ne tik į užsienį, tačiau ir po savo šalies regionus, darbotvarkę.

  • Naują knygą vaikams išleidęs Vytautas V.Landsbergis: „Esame milžinų gentis. Tik kartais miegame“

    Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Vytautas V. Landsbergis

    Vytautas V. Landsbergis

    Irmanto Gelūno nuotr.

    www.15min.lt Audrė Domeikaitė 2012-12-07

    Įkvėpimo iš tautos istorijos besisemiantis Vytautas V.Landsbergis naujausiais savo darbais jaunojoje kartoje siekia pažadinti kieto stuburo ir tolerantiškos dvasios geną.

    Šiomis dienomis pasirodė nauja 50-metį gegužę minėjusio rašytojo knyga vaikams „Erelio sakmė“, per Vilniaus knygų mugę skaitytojus pasieks V.V.Landsbergio romanas „Anupro kupros“, o „Kino pavasaryje“ įvyks „Trispalvio filmo“ su partizanų prisiminimais ir Ievos Narkutės dainomis premjera.

    – Šie metai jūsų šeimai turtingi jubiliejų – ir jūsų tėvo Vytauto Landsbergio, kuriam sukako 80 metų, ir jūsų paties. Kaip šios sukaktys siejasi su jūsų darbais? – „15min“ paklausė V.V.Landsbergio.

  • Darbo partijos byla – politinė, partinė, kriminalinė

    Algimantas Zolubas, 2012-12-10
    Seimo laikinoji tyrimo komisija, spręsianti, ar siūlyti Seimui leisti patraukti baudžiamojon atsakomybėn tris Darbo partijos atstovus Viktorą Uspaskichą, Vytautą Gapšį, Vitaliją Vonžutaitę, girdi šių atstovų tvirtinimą, kad byla esanti politinė, neva dėl to neliečiamybė neturi būti naikinama. Ar tokie argumentai nepaveiks ir kai kurių, apie politiką mažai nutuokiančių komisijos narių?
    Jei kas paklaustų mūsų Seimo narių, diplomatų, valstybės pareigūnų bei kitų asmenų save laikančių politikais, kas yra tauta, valstybė, politika, demokratija, pilietinė visuomenė, kuo skiriasi politinė veikla nuo partinės veiklos, sulauktume įvairiausių atsakymų, tarp jų – ir televizijos „Klausimėlio“ laidos vertų. Besiklausant daugelio aukštus postus valstybėje užimančiųjų kalbų, susidaro įspūdis, kad ne visi jie šias sąvokas supranta. Kad p. Uspaskichas ir kiti įtariamieji politikos sąvokos nesupranta, - akivaizdu. Tenka trumpai jiems paaiškinti.
  • S.Verseckas: iš DP juodosios kasos 2006 m. mokėtos priemokos Seimo nariams

    Keli Darbo partijos Seimo nariai, tarp jų – į ministres netikusi Loreta Graužinienė – gavo priemokas iš partijos juodosios kasos, teigia prokuroras Saulius Verseckas, kuruojantis juodosios buhalterijos bylą.

    Šį klausimą laikinosios komisijos, sprendžiančios dėl „darbiečių“ neliečiamybės, posėdyje iškėlė konservatorius Kęstutis Masiulis.

    „Štai lapelis. Iš kurio matosi: buvo išmokėti pinigai. Ir parašyta „priemokos LRS nariams: Loreta, Jagminas, Žymantas“. (...) Loreta, tai nesunku atspėti, ar ne? 810 kart trys. Išeina, kad kažkokie neteisėtai mokėjimai vyko ir Seimo nariams?“ - prokuroro klausė K. Masiulis.

  • Kunigas Sigitas Grigas: „Alternatyva eutanazijai – visame pasaulyje steigiami slaugos namai“

    www.veidas.lt  2012-12-07

    Kapelionas Sigitas Grigas


    Vilniaus onkologijos instituto koplyčios kapelionas Sigitas Grigas, kasdien bendraujantis su itin sunkiais ligoniais, apgailestauja, kad mirštantys žmonės Lietuvoje dažnai tampa našta tiek artimiesiems, tiek valstybei ir yra atstumiami lyg raupsuotieji.

    Požiūrį, kad amžinybėn išeinantis žmogus iki paskutinio atodūsio gali išlikti orus, mylimas ir reikalingas, bandys skiepyti pirmųjų mūsų šalyje slaugos namų komanda. Onkologinių ligonių namai, VšĮ Mykolo Sopočkos hospisas, kuriame apsigyvens žmonės, sergantys paskutinių stadijų vėžiu, kai medikai jau nebegali padėti, artimiausiu metu atvers duris Vilniuje, Rasų gatvėje.

  • Ateitis – su vamzdžiu, bet be elektrinės

    www.atgimimas.lt Ridas Jasiulionis 2012-12-07
    Ateitis – su vamzdžiu, bet be elektrinės

    Arvydas Sekmokas ir Andrius Kubilius

    Andriaus Ufarto nuotr.

     

     

    Per ketverius pastaruosius metus Lietuva pralaužė žeminančius „Gazpromo” gniaužtus. Magistralinio dujotiekio nuo 2014 m. nebevaldys Kremliaus apetitai. Tačiau kitos svarbios geopolitinės pergalės kovoje su imperinėmis Rusijos ambicijomis – Visagino AE – išsaugoti, ko gero, nepavyko. Apie ateitį be VAE, apie tai, ko naujoji Vyriausybė ir norėdama jau nebepakeistų ir apie kalbas Briuselio kuluaruose – l.e.p. energetikos ministras Arvydas Sekmokas.

     
    P. Sekmokai, jūs ką tik grįžote iš Briuselio, iš Energetikos tarybos posėdžio, kur sakėte, kad ES energetikos rinka turėtų būti demonopolizuota ir depolitizuota. Ar kolegas europiečius vis dar tenka dėl to įtikinėti? 
    Ši Taryba kaip tik pasižymėjo vieningomis ir bendromis nuostatomis, pvz., labai aiškiai kartu buvo akcentuojamas energijos tiekimo saugumas. Buvo labai aštrus Europos Komisijos (EK) energetikos komisaro Guentherio Oettingerio pasisakymas, kurį aš beveik pažodžiui galiu pacituoti: „Jeigu Europa neveiks vieningai, tai Rusija bus ta šalis, kuri geriausiai panaudos principą „skaldyk ir valdyk.“
  • A.Butkevičius: Prezidentei netinka trys Darbo partijos kandidatai

    www.diena.lt 2012-12-07

    Šalies vadovė Dalia Grybauskaitė ir toliau laikosi nuomonės, kad Darbo partijos atstovės Loreta Graužinienė ir Virginija Baltraitienė ministrėmis dirbti negali. Be to, paaiškėjo, kad D. Grybauskaitei nepriimtinas ir pretendentas į kultūros ministrus „darbietis“ Kęstutis Daukšys. Tad tikėtina, kad D. Grybauskaitė jau pirmadienį tvirtins nepilną vyriausybę.

    Tai paaiškėjo po įvykusio A. Butkevičiaus ir D. Grybauskaitės maždaug pusvalandį trukusio susitikimo prezidentūroje.

    „Dvi kandidatūros iš anksčiau jau netiko ir dar sykį buvo pakartota, kad jos negali būti tvirtinamos. Tai kalbama apie L. Graužinienę ir V. Baltraitienę ir vyko pokalbiai dėl naujos kandidatūros į kultūros ministrus“, - paklaustas apie ką vyko pokalbis su šalies vadove, sakė A. Butkevičius.

  • Tarybiniai lenkai. O galbūt Lietuvos?

    40Vytaytas_Landsbergis
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.lzinios.lt prof. Vytautas Landsbergis  2012-12-07

    Nenoriu sakyti tiksliau ir tarptautiškai - sovietiniai lenkai, nes gali užsigauti. Nors ir būtų dešimteriopai tas pat.

    Tačiau gal tokių lenkų nei buvo, nei yra? Manau, kad jei buvo stipriai auklėjami tarybiniai lietuviai (tiek besiilginčių), tai lygiai laietė visus. Ir autonominis ideologas Ivanas Tichonovičius (Jan Ciechanowicz) atkakliai propagavo ypatingą tautą, kuri net galėtų su Maskvos pagalba susidaryti alternatyvią arba papildomą Tarybų Lenkijos valstybę iš Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos gabalų.

  • Savų uspaskichų turi kiekviena valstybė, bet ne visur jie paliekami ant pjedestalo

    www.veidas.lt 2012-12-06

    Kiekvienais metais vienoje ar kitoje Europos valstybėje nuskamba stambūs politikų ar aukštų tarnautojų sukčiavimo, pinigų pasisavinimo, plagiato, diplomų padirbinėjimo ar kitokie skandalai. Ir visur kyla tas pats klausimas – kaip tokius veikėjus nuvainikuoti.

    Viktoras Uspaskichas Lietuvoje ir už jos ribų pagarsėjęs ne vienu originaliu sukčiavimo ir atsakomybės vengimo pavyzdžiu. Jis ne tik apsijuokė suklastojęs savo aukštojo mokslo diplomą, bet ir yra kaltinamas finansinėmis machinacijomis jam priklausančiose įmonėse bei juodąja buhalterija ir mokesčių valstybei nesumokėjimu. Na, o šiemet jis plačiai pagarsėjo per Seimo rinkimus paaiškėjus, kad dalis jo partijos bičiulių gausiai pirko rinkėjų balsus.

  • Seimas įsteigė septintojo vicepirmininko pareigybę - lenkams

    Į šias pareigas pretenduoja Lietuvos lenkų rinkimų akcija, paskutinė įšokusi į koalicijos traukinį.

    Opoziciniai konservatoriai aštriai kritikavo šį pasiūlymą. Frakcijos seniūnas Jurgis Razma tai vadino niekuo nepagrįstu išlaidavimu. O Rimantas Dagys ironizavo, esą tokiu atveju galima sukurti 140 vicepirmininko postų – tiek pat reikalingų, kiek ir septintasis.

     Antanas Matulas Seimui pasiūlė septintojo vicepirmininko etatą steigti tik metams – iki pirmininkavimoEuropos Sąjungai, kuriam, anot valdančiųjų, ir reikalinga ši pareigybė, pabaigos.
  • D. Grybauskaitės dekretas bus skundžiamas Konstituciniam Teismui?

    Nauja Vyriausybė – be dviejų Darbo partijos (DP) pasiūlytų ministrų, tačiau Prezidentės dekretas skundžiamas
    Konstituciniam Teismui. Toks įvykių scenarijus visairealus.
    Bėdos nemato
    Šalies vadovė Algirdo Butkevičiaus Vyriausybę patvirtins, bet be dviejų DP ministrų. Toks tikėtinas įvykių scenarijus. Mat
    tai, kas buvo žinoma anksčiau, vakar buvo patvirtinta oficialiai: DP kandidatės vadovauti Socialinės apsaugos ir darbo bei
    Švietimo ir mokslo ministerijoms Loreta Graužinienė ir Virginija Baltraitienė Prezidentei Daliai Grybauskaitei pasirodė
    netinkamos.
    Tiesa, socialdemokratai dar linkę palaukti. Gal D.Grybauskaitė iki penktadienio persigalvos? „Koks bus dekretas, pagal tokį
    ir dirbsime, – socialdemokratų poziciją komentavo partijos vicepirmininkas Juozas Olekas. – Jei dekretas bus be kelių
    ministrų, mes kolegas pavaduosime, jeigu kas nors atsitiks, kaip paprastai būdavo tokiais atvejais, ir dirbsime, ir ieškosime
    kandidatūrų“.
    Nori paaiškinimo
    Tačiau su tuo nesutinka DP atstovai. Jiems toks variantas nepriimtinas. Ar tai reiškia, kad Vyriausybė gali nebūti laiku
    suformuota, DP atstovai kol kas nekomentuoja.
    Tačiau Viktoro Uspaskicho partija pasiryžusi eiti iki galo ir šalies vadovę kaip reikiant pašokdinti. DP atstovai reikalaus, kad
    D.Grybauskaitė paaiškintų oficialiai, kodėl DP moterys netinkamos.
    „Turi žmogui pasakyti, kodėl jis netinka. Oficialiai turi pasakyti visai Lietuvai, kodėl aš netinku, arba premjerui. To nėra.
    www.diena.lt 2012-12-06
    Nauja Vyriausybė – be dviejų Darbo partijos (DP) pasiūlytų ministrų, tačiau Prezidentės dekretas skundžiamasKonstituciniam Teismui. Toks įvykių scenarijus visairealus.Bėdos nematoŠalies vadovė Algirdo Butkevičiaus Vyriausybę patvirtins, bet be dviejų DP ministrų. Toks tikėtinas įvykių scenarijus. Mattai, kas buvo žinoma anksčiau, vakar buvo patvirtinta oficialiai: DP kandidatės vadovauti Socialinės apsaugos ir darbo beiŠvietimo ir mokslo ministerijoms Loreta Graužinienė ir Virginija Baltraitienė Prezidentei Daliai   Grybauskaitei pasirodėnetinkamos.Tiesa, socialdemokratai dar linkę palaukti. Gal D.Grybauskaitė iki penktadienio persigalvos? „Koks bus dekretas, pagal tokįir dirbsime, – socialdemokratų poziciją komentavo partijos vicepirmininkas Juozas Olekas. – Jei dekretas bus be keliųministrų, mes kolegas pavaduosime, jeigu kas nors atsitiks, kaip paprastai būdavo tokiais atvejais, ir dirbsime, ir ieškosimekandidatūrų“.Nori paaiškinimoTačiau su tuo nesutinka DP atstovai. Jiems toks variantas nepriimtinas.
  • Konservatoriai ir liberalai telkiasi opozicinėms jungtuvėms

    Valdžios užribyje likusiųjų bloką nusiteikusios lipdyti dvi "nuo scenos nulipančios" jėgos - Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) irLiberalų sąjūdis (LS). Konsultacijos dėl galimo bendradarbiavimo jau vyksta. Ir konservatoriai, ir liberalai prisipažino savo kompanijoje neįsivaizduojantys kitos prie valdančiųjų nepritapusios jėgos - "Drąsos kelio" (DK).

    33 narius turinti TS-LKD frakcija pagal Seimo statutą opozicijos lyderį gali skirti ir viena - tam pakanka turimų balsų. Neabejojama, kad juo taps TS-LKD lyderis laikinasis premjeras Andrius Kubilius, kuriam šeštadienį sukaks 56-eri. Opozicijos lyderis pagal savo statusą iš esmės prilygsta Seimo pirmininko pavaduotojui. Jis yra Seimo valdybos narys, gauna tokį pat atlyginimą kaip ir parlamento vicepirmininkai, opozicijos lyderiui priklauso tarnybinis automobilis, daugiau padėjėjų ir patarėjų nei paprastiems Seimo nariams.

  • Gailius: VSD atliko operatyvinius veiksmus mano šeimos atžvilgiu

    www.alfa.lt Tomas Dapkus 2012-12-05
    Vitalijus Gailius (Eimanto Genio nuotr., Alfa.lt)
    Vitalijus Gailius

    Po Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo, kad buvęs vidaus reikalų ministras liberalcentristas Raimundas Palaitis, remdamasis Valstybės saugumo departamento pažyma, neteisėtai iš darbo atleido ir buvusį Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovą Vitalijų Gailių (anksčiau teismas nusprendė, kad netiesėtai atleistas buvęs V. Gailiaus pavaduotojas Vytautas Giržadas – Alfa.l.t), naujienų portalo Alfa.lt tiesioginėje vaizdo konferencijoje dalyvavęs buvęs FNTT vadovas teigė, kad jam priteista kompensacija turėtų būti išieškota iš neteisėtą sprendimą priėmusio tuometinio vidaus reikalų ministro R. Palaičio. 

    „Aš manau, kad vidaus reikalų ministras, įsiteisėjus sprendimui, turėtų kreiptis į teismą ir šią žalą išieškoti iš R. Palaičio asmeninių lėšų. Jei tai nebus padaryta, aš asmeniškai kreipsiuosi į Generalinę prokuratūrą, kad ji gintų viešąjį interesą ir siektų atlyginti valstybei padarytą žalą. Žalą, kuri atsirado dėl tyčinių valstybės pareigūnų veiksmų, kurie, mano nuomone, tuos veiksmus padarė vedini siaurų politinės korupcijos interesų“, – teigė V. Gailius.

  • Grybauskaitė: pažangiųjų technologijų verslas – Lietuvos ūkio ateitis

    Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė lankėsi lazerinių technologijų įmonės „Brolis Semiconductors“ atidaryme. Šalies vadovė apžiūrėjo moderniausią Rytų Europoje puslaidininkių lazerių laboratoriją ir pasveikino įmonę įkūrusius brolius Augustiną, Kristijoną ir Dominyką Vizbarus.

    „Gabus jaunimas grįžta į Lietuvą kurti verslo. Tai geriausias įrodymas, kad sąlygos verslui mūsų valstybėje gerėja. Tokios įmonės kaip ši – įkvepiantys inovatyvaus ir perspektyvaus verslo pavyzdžiai. Jos ne tik kuria darbo vietas, bet ir daro mūsų šalį konkurencingą“, – sakė šalies vadovė.

  • Ar sugrįš stagnacija?

    Autorius:Saulius SPURGA
    06:00 Gruodžio 5 D. 2012
    "Egzaminas", "sunkūs išmėginimai", "baimės kambarys", - taip žurnalistai apibūdino prezidentės Dalios
    Grybauskaitės susitikimus su kandidatais į ministrus. Prezidentės dėka pirmą kartą taip aktyviai diskutuojama dėl
    ministrų kandidatūrų. Ar toks reiklumas yra pagrįstas?
    Prezidentės keliamus reikalavimus nevertėtų laikyti jos politinių simpatijų ar antipatijų išdava. Prezidentė turi konstitucinę
    teisę tarti žodį dėl ministrų kandidatūrų ir ja naudojasi, nors kai kam gali kelti abejonių ryški, akcentuota ministrų
    atrankos procedūra. Kandidatų anglų kalbos žinių patikrinimas nėra tik formalus dalykas. Anglų kalba ministrams
    reikalinga ne vien tam, kad netektų raudonuoti Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungai (ES). Užsienio kalbos
    ignoravimas liudija ir politiko kvalifikaciją, jo akiratį. Ar įmanoma pranokti parapinį lygį, sekti pasaulio pulsą nemokant
    užsienio kalbos? Žurnalas "Veidas" atkreipė dėmesį į svarbų dalyką, kurį atskleidė pastarosios postų dalybos - į
    aukštas valdžios pozicijas pretenduoja nemažai "naftalininių" politikų.
    Daug rašalo išlieta kritikuojant Andriaus Kubiliaus Vyriausybę, tad jos klaidų čia jau neverta dar kartą minėti. Kaip šios
    Vyriausybės laimėjimas dažniausiai įvardijamas šaltakraujiškas elgesys įveikiant finansų krizę, tačiau, mano nuomone,
    svarbiausia yra tai, kad ši Vyriausybė parodė, jog Lietuva gali žengti reformų keliu. Ne visi A.Kubiliaus Vyriausybės
    ministrai būtų atitikę tuos kriterijus, kurie keliami šiuo metu skiriamiems ministrams, tačiau ši Vyriausybė turėjo
    kibirkštėlę entuziazmo ir išties jautė tai, kur Lietuva turi eiti, kad rastų savo vietą Europoje ir pasaulyje. Tenka sutikti su
    ekonomistu Rimantu Rudzkiu, kuris, kalbėdamas Žinių radijui pripažino, kad nors A.Kubiliaus Vyriausybė darė klaidų, vis
    dėlto, ji turėjo viziją. Vyriausybės veiksmai neretai būdavo tiesmukiški, primityvoki, tačiau tai nebuvo Vyriausybė, kuri tik
    plūduriuotų ir lauktų kadencijos pabaigos.
    Deja, tai galima pasakyti apie daugelį ankstesnių Lietuvos vyriausybių. Algirdo Brazausko Vyriausybė oficialiai kėlė bene
    vienintelį ambicingesnį tikslą - įsivesti eurą. Atrodo, ji dėl savo vienadienių politinių tikslų (pabūgta, kad euro įvedimas
    gali būti nepopuliarus tarp dalies gyventojų) pati ir sužlugdė šią idėją. Gedimino Kirkilo Vyriausybė lipdė įtartiną projektą
    "Leo LT", slėpė turimus duomenis apie besiartinančią krizę ir jos išvakarėse pasižymėjo nepaprastu išlaidumu.
    Septynerius metus, kai valdė socialdemokratų dominuojamos vyriausybės, galima laikyti stagnacijos laikais.
    Formuojant naująją Vyriausybę Lietuvoje pasikeitė iki tol vyravęs požiūrio taškas. Iki šiol kalbėta apie ekskomunistus, į
    praeitį bei į Rusiją besižvalgančius politikus ir antikomunistus, žvelgiančius Vakarų pusėn. Šiuo metu toks skirstymas
    jau nebetekęs prasmės. Galima aiškiai kalbėti apie politines jėgas ir politikus, siekiančius reformų ir Lietuvos
    modernizavimo, ir politikus, neturinčius jokios vizijos bei pasiruošusius tik imituoti veiklą. Deja, daugelis naujosios
    koalicijos pasiūlytų kandidatų užimti ministrų postus geriausiu atveju buvo tinkami tik veiklai imituoti. Kalbant apie Seimo
    vadovybės formavimą iškalbingas yra faktas, kad šalies finansų vadyba, reformos ir naujovių diegimas šioje srityje
    patikėti Broniui Bradauskui, kuriam tobuliausios valstybės pavyzdys yra Baltarusija. B.Bradauskas išrinktas Seimo
    Biudžeto ir finansų komiteto pirmininku.
    Europoje ir pasaulyje valstybės konkuruoja pažangiais vadybiniais sprendimais, investuoja į mokslo plėtrą, ekonomikos
    pažangą derina su naujausiais mokslo laimėjimais. Vyksta arši kova dėl investicijų, dėl gabiausių žmonių. Pasaulio
    ekonominis žemėlapis sparčiai keičiasi. Azijoje ir Lotynų Amerikoje, žemynuose, kuriuos dar vakar buvo galima vadinti
    "snaudžiančiais", dabar jau beveik nebeliko valstybių, kurios nevykdytų ambicingų modernizavimo planų. Tvirtais
    žingsniais į priekį žengia ir Lietuvos kaimynės. Praėjusią savaitę Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija
    paskelbė, kad 2060 metais Estija pagal gyventojų pajamas bus pralenkusi Prancūziją, Italiją ir Ispaniją. Latvijos
    ekonomika šiuo metu auga sparčiausiai ES. Lenkija, kuri buvo bene vienintelė ES valstybė, išvengusi ryškesnių
    ekonomikos krizės pasekmių, turi stabilią dešiniųjų vyriausybę ir jau sugebėjo įsitvirtinti kaip viena autoritetingiausių
    Europos valstybių (beje, Lenkija jau senokai užbaigė namų renovacijos programą!).
    Saulius Spurga 2012-12-05
    "Egzaminas", "sunkūs išmėginimai", "baimės kambarys", - taip žurnalistai apibūdino prezidentės DaliosGrybauskaitės susitikimus su kandidatais į ministrus. Prezidentės dėka pirmą kartą taip aktyviai diskutuojama dėlministrų kandidatūrų. Ar toks reiklumas yra pagrįstas?Prezidentės keliamus reikalavimus nevertėtų laikyti jos politinių simpatijų ar antipatijų išdava. Prezidentė turi konstitucinęteisę tarti žodį dėl ministrų kandidatūrų ir ja naudojasi, nors kai kam gali kelti abejonių ryški, akcentuota ministrųatrankos procedūra. Kandidatų anglų kalbos žinių patikrinimas nėra tik formalus dalykas. Anglų kalba ministramsreikalinga ne vien tam, kad netektų raudonuoti Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungai (ES). Užsienio kalbosignoravimas liudija ir politiko kvalifikaciją, jo akiratį. Ar įmanoma pranokti parapinį lygį, sekti pasaulio pulsą nemokantužsienio kalbos?
  • Į valdžią atėjo nepasirengę valdyti

    www.veidas.lt Audrius Bačiulis

    Audrius Bačiulis
    Ministrų kabineto formavimą lydintis chaosas liudija, kad valdančiosios koalicijos branduolį sudarančios partijos į valdžia atėjo visiškai tam nepasirengusios.

    Trys iš keturių Ministrų kabinetą formuojančių partijų nebe naujokės valdžioje: socialdemokratams tai bus jau ketvirtoji kadencija valdžioje, “darbiečiams” – antroji. Tegu trumpai, vos metus, bet vis dėlto Vyriausybėje dirbti bei jai vadovauti yra tekę ir “tvarkiečiams”.

    Vienintelė naujokė Vyriausybėje – Lenkų rinkimų akcija. O dabar palyginkime šios naujokės kandidatą į energetikos ministrus Jaroslavą Neverovičių – 37-erių metų ekonomistą, diplomatą, vadybininką, dirbusį “Citibank” Varšuvoje ir ambasadoje Vašingtone, užsienio reikalų viceministru ir “LitPol Link” direktoriumi – ir labiausiai patyrusios LSDP kandidatę į ūkio ministrus 60-metę Birutę Vėsaitę, kuri, kalbėdama apie suskystintų dujų terminalo statybą, Suomiją painioja su Suomių įlanka ir gali pasigirti nebent anglų kalbos žiniomis. Tai kuri iš šių dviejų partijų labiau pasirengusi darbui Vyriausybėje?
    Žinoma, LLRA pasisekė, kad jie koalicijoje gavo Energetikos ministeriją, kuriai vadovauti turėjo gerą, energetikos srityje dirbantį kandidatą, – nežinia, ką jie būtų darę, jeigu būtų gavę kitą ministeriją ar daugiau nei vieną. Bet jie juk naujokai, o ne viena iš dviejų pagrindinių Lietuvos partijų!
  • Svarbu pasimokyti iš geriausių

    www.veidas.lt Nerijus Mačiulis

    Nerijus Mačiulis

    Lietuvos socialdemokratai daug ko galėtų pasimokyti iš savo ideologinių partnerių Vakaruose.

    Lygiai prieš mėnesį „The Economist“, aptardamas Lietuvos Seimo rinkimų rezultatus, rašė, kad „nepaisant politinės įtampos, investuotojai bei analitikai, tikėdamiesi sėkmingos pono Kubiliaus politikos tęstinumo, išlaiko atsargų optimizmą“. Įdomu, kaip šis įtakingas pasaulinis savaitraštis jau pristatytas valdančiosios koalicijos ekonominės politikos gaires vertintų dabar. Nors Lietuva yra įdomi, bet ne pakankamai svarbi valstybė, kad apie ją būtų kalbama kas mėnesį. Tačiau atspėti, kas būtų rašoma šiandien, nesunku.

    Pirmosios valdančiosios koalicijos savaitės pasižymėjo gausia, nors kartais ir prieštaringa informacija apie naujosios daugumos planus. Kai kurie ketinimai sveikintini, pavyzdžiui, ieškant finansinių išteklių padidinti minimalų mėnesinį atlyginimą (MMA), kalbama ne apie didesnius mokesčius, bet apie socialinių pašalpų mažinimą tiems, kurie jų nenusipelno. Džiugu ir tai, kad valstybės finansų stabilumas bei euro įsivedimas išlieka svarbūs šalies prioritetai.
  • FNTT skandalo atomazga: buvęs tarnybos vadovas išrinktas Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininku

    Antradienį Seimo Antikorupcijos komisija savo pirmininku išsirinko Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio atstovą, buvusį Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos direktorius Vitalijų Gailių.

    Šis sprendimas priimtas vieningai.

    Komisijos pirmininko pavaduotoju išrinktas socialdemokratas Edmundas Jonyla.

    Antikorupcijos komisijos vadovybę dar turės patvirtinti Seimas.

    Antikorupcijos komisijoje be V. Gailiaus ir E. Jonylos dirbs socialdemokratai Bronius Bradauskas, Arūnas Dūdėnas, Antanas Nesteckis, Eduardas Šablinskas, „darbiečiai“ Šarūnas Birutis, Jonas Kondrotas, Artūras Paulauskas, Ričardas Sargūnas, konservatoriai Arvydas Anušauskas, Agnė Bilotaitė, Rimantas Jonas Dagys, Jurgis Razma, „tvarkietis“ Kęstas Komskis, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovė Vanda Kravčionok ir partijos „Drąsos kelias“ atstovas Valdas Vasiliauskas.

  • Prognozė: nebus atominės - išaugs elektros kaina

    lrytas.lt
    2012-12-04 09:49
    Lietuvai su regioniniais partneriais nusprendus nebestatyti Visagino atominės
    elektrinės (AE), tuo galėtų pasinaudoti elektros importuotojai - jie didintų elektros
    kainą, prognozuoja Prezidentės Dalios Grybauskaitės vyriausiasis patarėjas
    ekonominės ir socialinės politikos klausimais Nerijus Udrėnas.
    Antradienio rytą kalbėdamas „Žinių radijuje“ Prezidentės atstovas svarstė, kad tokiu
    atveju gali nutikti taip, kaip prieš dešimtmetį įvyko su dujų sektoriumi „Lietuvos dujas“
    pardavus rusų dujų milžinei „Gazprom“.
    Tąsyk teigta, kad sandoris užtikrins pigesnes dujas Lietuvai ilgiems metams, tačiau
    po gana trumpo laiko dujų formulė buvo bloginama, šilumos įmonės, pakankamai
    anksti investavusios į dujų katilus, tapo šios infrastruktūros įkaitėmis, teigė N.
    Udrėnas.
    „Taigi natūralu, jei Lietuva apribotų savo pasirinkimo laisvę, elektros importuotojai
    galėtų pasinaudoti susidariusia padėtimi, nes tiek žiūrint į Europos ir Rusijos elektros
    gamybos pajėgumų amžių matosi, kad jie nusidėvi ir po tam tikro nebetenkins
    augančios paklausos, o naujų pajėgumų statybą turės padengti elektros pirkėjai.
    Taigi bus bandoma perkelti elektros kainų didėjimą tiems, kas turi mažesnį
    pasirinkimą“, - dėstė šalies vadovės vyriausiasis patarėjas.
    Jis pabrėžė, kad dujų, biokuro, vėjo jėgainėse pagaminta elektra brangi. Todėl esą
    nenorint priklausyti nuo brangstančios importuojamos elektros energijos reikia turėti
    savą bazinę elektros generaciją.
    „Esmė, kad jos kaina būtų mažesnė už prognozuojamą rinkos kainą“, - pabrėžė N.
    Udrėnas.
    lrytas.lt 2012-12-04
    Lietuvai su regioniniais partneriais nusprendus nebestatyti Visagino atominėselektrinės (AE), tuo galėtų pasinaudoti elektros importuotojai - jie didintų elektroskainą, prognozuoja Prezidentės Dalios Grybauskaitės vyriausiasis patarėjasekonominės ir socialinės politikos klausimais Nerijus Udrėnas.Antradienio rytą kalbėdamas „Žinių radijuje“ Prezidentės atstovas svarstė, kad tokiuatveju gali nutikti taip, kaip prieš dešimtmetį įvyko su dujų sektoriumi „Lietuvos dujas“pardavus rusų dujų milžinei  „Gazprom“.Tąsyk teigta, kad sandoris užtikrins pigesnes dujas Lietuvai ilgiems metams, tačiaupo gana trumpo laiko dujų formulė buvo bloginama, šilumos įmonės, pakankamaianksti investavusios į dujų katilus, tapo šios infrastruktūros įkaitėmis, teigė N.Udrėnas.
  • Siūloma griežtinti atsakomybę už rinkimų pažeidimus

    Pirmadienį, 2012 m. gruodžio 3 d., Lietuvą pasiekus pirmajai iš Nyderlandų įsigytos karinės technikos siuntai ir pažymint
    sėkmingą šalių bendradarbiavimą gynybos srityje l.e.p. krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė susitiko su
    Nyderlandų Karalystės ambasadoriumi Korneliu Willemu Spaansu (Kornelis Willem Spaans). Susitikime R. Juknevičienė
    pažymėjo, kadLietuva ir Nyderlandai seniai bendradarbiauja gynybos srityje.
    Pagal spalio mėnesį pasirašytą Lietuvos kariuomenės ir Nyderlandų finansų ministerijos karinės technikos pirkimo sutartį iki
    gruodžio vidurio į Lietuvą bus atgabenta pirmoji įsigyjamos technikos dalis – 20 sunkvežimių DAF YAS 4442 su ryšių,
    vadovavimo ir valdymo konteineriais, dvi lėktuvų kilimo-tūpimo takų valymo transporto priemonės MB 1920 ir sniego valymo ir
    druskos barstymo sunkvežimis DAF YKS 2300. Likusi įsigytos technikos dalis – daugiau nei 50 transporto vienetų –
    kariuomenės dalinius planuojama pasieks iki 2013 metų vidurio.
    „Šis įsigijimas padės modernizuoti Lietuvos kariuomenę – sunkvežimiaisu ryšių, vadovavimo ir valdymo konteineriais, lėktuvų
    kilimo-tūpimo takų valymo priemonės, kiti įrenginiai pakeis pasenusią ir neekonomišką techniką“, – sakė R. Juknevičienė. Pasak
    jos, nors ir panaudota, bet puikios būklės įranga leis Lietuvos kariuomeneisutaupyti lėšų kitiems būtiniems įsigijimams.
    Nyderlandų Karalystės ambasadorius K. W. Spaansas padėkojo už sėkmingą bendradarbiavimą ir pabrėžė partnerystės tarp
    valstybių ekonominėje, kultūrinėje ir gynybos srityse svarbą.
    Lietuvos kariuomenė iš mažinamos Nyderlandų kariuomenės už ekonomiškai naudingą kainą įsigijo transporto priemonių, ryšių
    konteinerių ir aerodromo aptarnavimo technikos, kuri bus perduota Sausumos ir Karinėms oro pajėgoms. Įsigyta technika
    pakeis neperspektyvią, pasenusią ir ekonomiškai nenaudingą šiuose daliniuose naudojamą techniką.
    Nyderlandai, mažindami savo kariuomenę, siūlo kitoms šalims įsigyti jų naudojamas, nenaujas transporto priemones už
    mažesnę nei rinkos kainą.
    Bendra iš Nyderlandų įsigyjamos karinės technikos vertė – apie 10 mln. Lt.
    Lietuvos ir Nyderlandų kariuomenės bendradarbiauja pagal 2008 m. birželį pasirašytą atnaujintą dvišalė bendradarbiavimo
    sutartį. Šalys taip pat yra pasirašiusios memorandumą dėl bendradarbiavimo logistikos srityje, pagal kurį Lietuvos ir
    Nyderlandų kariuomenės plėtoja struktūrinį bendradarbiavimą logistikos srityje. Lietuvos kariai dalyvauja olandų rengiamosePažym ėt as Lei t uvos- Nyder al ndų sėkm ni gas bendr adar bai vmi as gynybos sr ti yej | Vor ut a12/ 4/ 12
    www. vor ut a. tl / pazym et as- eil t uvos- nyder al ndu- sekm ni gas- bendr adar bai vmi as- gynybos- sr ti yej / 2/ 2
    ar kartu su jais tarptautinėse pratybose ir mokymuose vandens valymo, judėjimo kontrolės, krovinių pervežimų srityse.
    Nyderlandų karinės pajėgos su kitomis NATO šalimis reguliariai dalyvauja išminavimo pratybose Baltijos jūroje, kitose
    pratybose ir mokymuose.
    Lietuvos ir Nyderlandų kariai 2011 m. pirmąjį pusmetį budėjo Europos Sąjungos kovinėje grupėje, o 2011–2012 m. – NATO
    greitojo reagavimo pajėgose (NRF-18). 2005 m. Nyderlandų karinių oro pajėgų kariai su keturiais F-16 „Fighting Falcon“
    dalyvavo NATO oro policijos misijoje Baltijos šalyse. Tikimasi, kad Nyderlandų kariai prie šios misijos prisidės ir ateityje.
    Pastaba žiniasklaidai: Artimiausiu metu žiniasklaidos atstovams taip pat bus sudarytos galimybės apžiūrėti įsigytą karinę
    techniką
    Pirmadienį, 2012 m. gruodžio 3 d., Lietuvą pasiekus pirmajai iš Nyderlandų įsigytos karinės technikos siuntai ir pažymintsėkmingą šalių bendradarbiavimą gynybos srityje l.e.p. krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė susitiko suNyderlandų Karalystės ambasadoriumi Korneliu Willemu Spaansu (Kornelis Willem Spaans).
    Susitikime R. Juknevičienėpažymėjo, kadLietuva ir Nyderlandai seniai bendradarbiauja gynybos srityje.Pagal spalio mėnesį pasirašytą Lietuvos kariuomenės ir Nyderlandų finansų ministerijos karinės technikos pirkimo sutartį ikigruodžio vidurio į Lietuvą bus atgabenta pirmoji įsigyjamos technikos dalis – 20 sunkvežimių DAF YAS 4442 su ryšių,vadovavimo ir valdymo konteineriais, dvi lėktuvų kilimo-tūpimo takų valymo transporto priemonės MB 1920 ir sniego valymo irdruskos barstymo sunkvežimis DAF YKS 2300.
  • A.Kubilius: konservatoriai balsuos už „darbiečių“ neliečiamybės panaikinimą

    vynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) balsuos už trijų "darbiečių" - Viktoro Uspaskicho, Vytauto Gapšio ir Vitalijos Vonžutaitės neliečiamybės panaikinimą, sako TS-LKD pirmininkas, laikinasis premjeras Andrius Kubilius.

    "Aš galiu prognozuoti, kaip mes balsuosime - tai yra, Tėvynės Sąjunga, galėčiau spėti, kaip balsuos kolegos liberalai. Mes tikrai paremsime imuniteto panaikinimą. Viskas priklausys nuo valdančios koalicijos ir, tiesiogiai galima įvardinti, viskas priklausys nuo socialdemokratų ir jų lyderio Algirdo Butkevičiaus apsisprendimo", - interviu Lietuvos radijui antradienį sakė A.Kubilius.

    Jis sakė besitikintis, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija dėl sutikimo leisti patraukti baudžiamojon atsakomybėn šiuos tris Darbo partijos atstovus greitai baigs savo darbą.

  • Rusija ir Ukraina: ar vėl bręsta dujų karas?

    Aleksandras Procenka („Vartai”)
    2012-12-03 22:17
    Viena didžiausių „Gazprom” klienčių – Ukraina – kol kas atsisako sekti Minsko
    pėdomis ir neįsileidžia rusų į savo valdas. Maža to, ukrainiečiai vis aiškiau įrodinėja, kad
    ateityje gali išsiversti ir be rusiškų dujų.
    Lapkričio 26-ąją Ukraina pradėjo statyti prie Odesos suskystintų dujų terminalą.
    Akivaizdu, kad tai bus alternatyva pagrindiniam tiekėjui – Rusijos milžinui „Gazprom”.
    Pirmuosius terminalo įrenginius numatoma paleisti jau 2015–2016 metais.
    Dujų tiekėjai kol kas dar nėra aiškūs, bet tarp galimų įvardijamos Kaspijos regiono
    šalys (Azerbaidžanas, Turkmėnija), Šiaurės ir Vakarų Afrikos (Egiptas, Alžyras,
    Nigerija), Persijos įlankos valstybės.
    Savo ruožtu „Gazprom” kiek anksčiau pareiškė apie ketinimus artimiausiu metu 30
    procentų padidinti rusiškų dujų tranzitą per Baltarusiją ir gerokai sumažinti jo apimtį
    per Ukrainos teritoriją.
    Investuos milijardus dolerių
    „Gazprom” vadovas Aleksejus Mileris pažadėjo 2 milijardus JAV dolerių (5,31 mlrd.
    litų) investuoti į Baltarusijos dujų transportavimo sistemą tam, kad ji dirbtų visu
    pajėgumu ir būtų padidintos Baltarusijos požeminių gamtinių dujų saugyklos.
    „Gazprom” daro viską, kad tranzitas per Ukrainą būtų nutrauktas”, – pareiškė rusų
    ekspertas, Nacionalinio energetinio saugumo fondo generalinis direktorius
    Konstantinas Simonovas.
    Ženklas, kad Rusija pamažu linkusi atsisakyti ukrainiečių paslaugų, buvo ir dujotiekio
    „Northstream”, einančio Baltijos jūros dugnu, tiesimas.
    Gruodžio 7-ąją tikimasi suvirinti pirmąją dar vieno aplinkiniu keliu vingiuojančio
    dujotiekio į Europą – „Južnyj potok” jungtį.
    Bendras abiejų dujotiekių pajėgumas – 118 milijardų kubinių metrų per metus. Net
    rekordiniais 2008-aisiais „Gazprom” per Ukrainą į Europą išpumpavo tik 117 milijardų
    kubinių metrų dujų.
    Minską vadina pavyzdžiu
    Pasak K.Simonovo, po 4–6 metų Ukraina kaip tranzito šalis Rusijai bus visai
    nereikalinga.
    „Ukraina neteks kelių milijardų JAV dolerių tranzito mokesčių per metus ir neturės
    jokių argumentų derybose dėl dujų kainos.

    Aleksandras Procenka („Vartai”) 2012-12-03

    Viena didžiausių „Gazprom” klienčių – Ukraina – kol kas atsisako sekti Minskopėdomis ir neįsileidžia rusų į savo valdas. Maža to, ukrainiečiai vis aiškiau įrodinėja, kadateityje gali išsiversti ir be rusiškų dujų.Lapkričio 26-ąją Ukraina pradėjo statyti prie Odesos suskystintų dujų terminalą.  Akivaizdu, kad tai bus alternatyva pagrindiniam tiekėjui – Rusijos milžinui „Gazprom”.Pirmuosius terminalo įrenginius numatoma paleisti jau 2015–2016 metais.Dujų tiekėjai kol kas dar nėra aiškūs, bet tarp galimų įvardijamos Kaspijos regionošalys (Azerbaidžanas, Turkmėnija), Šiaurės ir Vakarų Afrikos (Egiptas, Alžyras,Nigerija), Persijos įlankos valstybės.Savo ruožtu „Gazprom” kiek anksčiau pareiškė apie ketinimus artimiausiu metu 30procentų padidinti rusiškų dujų tranzitą per Baltarusiją ir gerokai sumažinti jo apimtįper Ukrainos teritoriją.Investuos milijardus dolerių„Gazprom” vadovas Aleksejus Mileris pažadėjo 2 milijardus JAV dolerių (5,31 mlrd.litų) investuoti į Baltarusijos dujų transportavimo sistemą tam, kad ji dirbtų visupajėgumu ir būtų padidintos Baltarusijos požeminių gamtinių dujų saugyklos.

  • A.Anušauskas. Ar moralinius autoritetus pakeis zonos autoritetai?

    Kiekvienas politikas, tarp jų ir M.Kubiliaus pašiepiamas prof. Vytautas Landsbergis, turi teisę į savo vertinimus. Į savo situacijos supratimą.

      Gal kai kam geopolitiniai žaidimai, į kuriuos įtraukiama Lietuva su savo energetiniais projektais, šalies įvaizdis dėl totalitarinės praeities ir atsakomybės vertinimo principų laikymosi ar vidaus politikos šiukšlynas su rinkėjų balsų pirkimo ar dvigubos partinės buhalterijos bylomis atrodo juokingai. Man ne.
  • I.Vaišvilaitė: Žemaičių krikštui dera skirti daug dėmesio

    I.Vaišvilaitė: Žemaičių krikštui dera skirti daug dėmesio

    Irena Vaišvilaitė

    Dainiaus Labučio nuotr.

    www.lzinios.lt Tadas Valančius 2012-12-03

    Ambasadore prie Šventojo Sosto šįmet paskirta meno ir bažnyčios istorikė Irena Vaišvilaitė primena, kad prieš 600 metų prasidėjusi Žemaitijos evangelizacija buvo ypatingas įvykis ne tik Lietuvai, bet ir to meto krikščioniškam pasauliui. Tačiau pirmiausia būtent čia, Lietuvoje, derėtų tam skirti daug dėmesio.

    Kalbėdama apie kitąmet būsimą Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejų ir jį apipynusias įvairiausias istorijas bei mitus, Vatikane šiuo metu reziduojanti I.Vaišvilaitė apgailestauja, kad iki šiol mūsų galvose "štampų ir įsivaizdavimų" yra gerokai daugiau nei istorijos išmanymo. Istoriniuose šaltiniuose aptinkamus liudijimus, kad žemaičiai krikštijęsi tik dėl naujų marškinių, ji aiškina noru parodyti šios genties kietakaktiškumą ir užsispyrimą. Iš to esą galėjęs kilti mitas apie žemaičių būdą.

  • Seimo Antikorupcijos komisijos vadovo kėdė – politinių mainų objektas?

    www.alfa.lt 2012-12-03

    Seimo narys Povilas Urbšys Alfa.lt sakė, kad parlamente vyksta užkulisiniai žaidimai siekiant sugriauti balsavimą dėl valdančiosios koalicijos narės Darbo partijos lyderių teisinės neliečiamybės panaikinimo. Tarp politinių mainų objektų esą ir Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininko pareigos.

    Užkulisiniai žaidimai

    Seimo narys Povilas Urbšys sakė, kad Seime intensyviai vyksta užkulisiniai sandėriai, kuriais siekiama įvairiais būdais paveikti parlamentarus, kad nebūtų panaikinta Darbo partijos pirmininko, frakcijos Seime seniūno Viktoro Uspaskicho, šios partijos vicepirmininko, Seimo pirmininko pirmojo pavaduotojo Vytauto Gapšio ir Darbo partijos frakcijos Seime narės Vitalijos Vonžutaitės teisinė

  • „Pietų srautu“ – pigesnės, bet pavojingesnės dujos

    www.atgimimas.lt 2012-11-30

    Kremliaus „stumiamas“ dujotiekis „Pietų srautas“ skina vieną pergalę po kitos. Ar tai reiškia, kad ES nesugebės įgyvendinti „Nabucco“ dujotiekio?

    Lapkričio 15 d. Bulgarijos valstybinė dujų perskirstymo kompanija „Bulgargaz“ ir Rusijos „Gazpromas“ pasirašė susitarimą dėl rusiškų dujų pirkimo. Pagal dešimties metų trukmės kontraktą, Bulgarija iš Rusijos dujų giganto įsipareigojo kasmet nupirkti po 2,9 mlrd. kubinių metrų žydrojo kuro. Bulgarija galėtų švęsti – minimalus privalomų nupirkti per metus dujų limitas sumažintas nuo 90 proc. iki 80 proc. kontrakte užfiksuoto metinio kiekio, o ir pačios dujos pigs. Neoficialių šaltinių teigimu, Sofijai pavyko nusiderėti nuo 524 JAV dolerių iki 420 JAV dolerių už 1000 kubinių metrų dujų, ir tai yra geriausias rezultatas tarp ES valstybių.

  • Ypatingas politinis spektaklis

    Kęstutis Girnius

    Vytenio Petrošiaus nuotr.

    www.alfa.lt Kęstutis Girnius 2012-12-03

    Naujos Vyriausybės formavimas virto vienkartiniu, ligi šiol neregėtu spektakliu. Į sceną jau išėjo pagrindiniai dramatis personae: prezidentė Dalia Grybauskaitė, būsimas premjeras Algirdas Butkevičius ir Viktoras Uspaskichas. Nežinia, kuo spektaklis baigsis, ir neturiu omenyje vien Vyriausybės sudėties.

    Kol kas prezidentės vaidmuo didžiausias. Pasibaigus antrajam rinkimų ratui, ji pareiškė, kad formuojant Vyriausybę negali dalyvauti Darbo partija, kad ji palaikys tik tą politinę jėgą, kuriai pavyks valdančiąją daugumą suburti be Darbo partijos. Tai -precedento neturintis mėginimas Seimo rinkimus laimėjusioms partijoms diktuoti, kas gali ir kas negali būti Vyriausybėje.

  • Kodėl iš V.Uspaskicho vėl daromas herojus?

    Gintaras Sarafinas

    www.veidas.lt Gintaras Sarafinas 2012-12-03

    Keistai ir bjauriai atrodo kai kurie žurnalistai, leidžiantys V.Uspaskichui arba R.Paksui balintis savo mundurą.

    Jau du mėnesius Viktoras Uspaskichas kasdien kone po pusdienį praleidžia skirtingose Lietuvos televizijose ir radijo stotyse. Taigi yra tapęs rodomiausia persona šalyje. Žinoma, galima aiškinti, kad jis yra valdančiosios koalicijos vienos pagrindinių partijų vadovas ir tas “gyvenimas” televizijose – visiškai natūralus. Gal tai ir natūralu, bet mūsų kolegų, žurnalistų ir prodiuserių, elgesys tikrai nenatūralus. Maža to, jis neadekvatus ir netgi smerktinas, nes jie iš V.Uspaskicho daro herojų.
    Po rinkimų teisiamasis, politinis sukčius V.Uspaskichas mūsų televizijose sėdi šokių projektų komisijose, siūlosi paskaityti paskaitas apie “generuojančią jakonomiką”, aiškina, kaip jis didins minimalią algą iki 1509 Lt, prisiekinėja kovosiąs už kažkokią teisinę demokratiją, įrodinėja, koks jis modernus politikas, nuo savo partijos į ministrus galintis deleguoti ir konservatorių, skelbia esąs neregėtas geraširdis, nes vieną ministro postą sutinkąs atiduoti lenkams, pabrėžia, kad jo partijoje daug jaunų žmonių, o ir tarp balsavusiųjų už Darbo partiją jaunimas sudaro 37 proc. ir t.t.

  • B.Obama neparduoda Baltijos valstybių

    www.lzinios.lt 2012-12-03

    Lietuva vis dar gerai matoma Jungtinių Valstijų radaro ekrane, nepaisant JAV politikos poslinkio į Aziją ir "laisvesnių rankų" su Rusija.

    JAV politikos apžvalgininkas Davidas Markas teigia, kad antrai kadencijai perrinktas JAV prezidentas Barackas Obama bus nusiteikęs išlaikyti gerus santykius su posovietinėmis Rytų Europos valstybėmis ir derybose su Rusija dėl priešraketinės gynybos sistemos neaukos Lietuvos, Latvijos ir Estijos interesų.

    Tokią nuomonę D.Markas išsakė komentuodamas balandį netyčia į eterį patekusį B.Obamos pašnekesį su tuometiniu Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu. Tada JAV vadovas sakė, jog derybose dėl priešraketinės gynybos sistemos jis turės "daugiau lankstumo" po lapkričio rinkimų.

  • V.Juozapaitis. Ar gali tautos kultūra tapti patyčių objektu?

  • Užuojauta

    Liepsna   

    Netikėtai Anapilin iškeliavo Lietuvos Persitvarkymo

    Sąjūdžio Seimo narys, ilgametis

    LR Seimo narys Julius Veselka.

    Dėl skaudžios netekties nuoširdžiai užjaučiame

    velionio šeimą ir artimuosius.

     


    Lietuvos Sąjūdžio taryba

  • Kodėl lietuviai taip nepasitiki teisėsauga?

    Liudvika Pociūnienė (Tomo Vinicko nuotr., Alfa.lt)
    Liudvika Pociūnienė
    www.alfa.lt Liudvika Pociūnienė 2012-11-29
    Ilgą laiką raminom save, kad tai – sovietmečio palikimas ir ilgainiui viskas normalizuosis. Bet panašu, kad viskas yra žymiai sudėtingiau. Jau esu minėjusi, kad populizmas ypač pavojingas visuomenei, kuri stokoja pasitikėjimo teisėsauga. Kaip atsitiko, kad pasitikėjimas teisėsauga Lietuvoje ypač susvyravo būtent pusmetį prieš rinkimus? Ar galima buvo šito išvengti?

    Savo kulminaciją pirmą 2012 metų pusmetį pasiekė dvi rezonansinės bylos. Pakanka paminėti trumpiausius jų pavadinimus: dvigubos buhalterijos ir Kauno pedofilijos byla. Visiems aišku, apie ką kalba. Netgi tiems, kurie ne kiekvieną dieną pasižiūri žinias.

  • R. Morkūnaitė-Mikulėnienė. Nesiliaujantys grasinimai vamzdžiais

    Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė
    Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė
    www.delfi.lt Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Europos Parlamento narė, 2012-11-29
    Prieš keletą dienų viešojoje erdvėje pasirodė informacija, jog Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas „Gazpromui“ yra davęs nurodymą „išspręsti klausimą“ dėl dujų tiekimo Kaliningrado sričiai atšaka nuo Baltijos jūrą kertančio dujotakio „Nord Stream“. Sukonstruojant ją taip, kad dujos aplenktų Lietuvą.
    Šioje situacijoje svarbu paminėti tai, kad vos kiek daugiau nei prieš mėnesį (tarp pirmojo ir antrojo rinkimų į LR Seimą turo) paties „Nord Stream“ atstovai, atsakydami į atsakingos Lietuvos ministerijos atstovo užklausą, raštu patvirtino, jog planų statyti tokią dujotakio jungtį - nėra.
  • Vilniuje vyko Lietuvos ir Latvijos forumo 5-asis suvažiavimas

    LIET.-LATV.FORUMAS_Seime-12m._lapkr._018

    Forumo metu diskutavo (iš kairės): Latvijos ambasadorius

    Lietuvoje dr. Albertas Sarkanis, Lietuvos ambasadorius

    Latvijoje Neris Germanas, LR Seimonarys, Lietuvos

    Sąjūdžio pirmininkas  Rytas Kupčinskas

    Nijolė Balčiūnienė 2012-11-27

    Lapkričio 24 d., šeštadienį, Seimo narys Rytas Kupčinskas ir asociacija „Lietuvos ir Latvijos forumas“ Seimo Konferencijų salėje organizavo V Lietuvos ir Latvijos forumo suvažiavimą. Po prof.dr. Alvydo Butkaus įžangos žodžio suvažiavimo dalyvius pasveikino Seimo narys, Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas, Lietuvos ambasadorius Latvijoje Neris Germanas, Latvijos ambasadorius Lietuvoje dr. Albertas Sarkanis. Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimą perskaitė LR Prezidentės patarėjas Mindaugas Žičkus. Latvijos Respublikos Prezidento Andrio Bėrzinio sveikinimą perskaitė J.E. Latvijos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Martins Virsis. 
    Apie Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo perspektyvas, apie baltų tapatybės išsaugojimą  kalbėjo abiejų šalių švietimo ir mokslo įstaigų, savivaldybių, ministerijų, žiniasklaidos ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. 
  • K.Masiulis. Koalicija: krugovaja poruka

    Kęstutis Masiulis

    Prof. Kęstutis Masiulis

    T. Vinicko nuotr.

    www.delfi.lt prof. Kęstutis Masiulis 2012-11-28

    Rusų kalboje yra išsireiškimas „krugovaja poruka“, kurį į lietuvių kalbą galima būtų išversti kaip „pririšimas“. Šis terminas vartojamas tarp nusikaltėlių. Kai į nusikalstamą gaują stoja naujas narys, jam skiriama kriminalinė užduotis, kad šis sulaužytų įstatymus, susipurvintų ir taptų toks pat pažeidžiamas kaip ir kiti gaujos nariai. Tada naujas narys tampa lojalus ir patikimas, nes jo likimas būna glaudžiai susietas su bendrų likimu.
    Galima įžvelgti, kad šie metodai persikelia į šios dienos politiką. Paskutiniai balsavimai rodo, kad koalicija cementuojama nesigėdijant vadovautis minėtu kriminaliniu principu.

  • Euro parlamentaro kėdė – lyg aukso puodas

    www.veidas.lt 2012-11-29

    Tarp Lietuvos europarlamentarų išskirtiniu vangumu Briuselyje ir Strasbūre išsiskiria tie politikai, kurie šį postą, regis, užėmė tik dėl fantastiško atlyginimo, o daugiausiai energijos skiria ne Lietuvos interesų atstovavimui Europoje, o gyrimuisi prieš Lietuvos rinkėjus su šūkiais “Mes žinome kaip”.

    Praėjusią savaitę Strasbūre vyko plenarinė Europos Parlamento sesija, tačiau joje posėdžiavo nebe dvylika, o vienuolika Lietuvos interesus Europos Parlamente atstovauti turinčių europarlamentatų. Joje nebuvo Viktoro Uspaskicho, kuris lapkričio 13 dieną atsisakė europarlamentaro mandato ir kurio vietą užims mažai kam girdėta Darbo partijos narė Justina Vitkauskaitė.

  • GMO Europoje: lėtas įteisinimas

    GMO Europoje: lėtas įteisinimas

    Tonio Borgas

    www.atgimimas.lt Lina Pavalkytė 2012-11-23

    Tonio Borgas, naujasis eurokomisaras, atsakingas už sveikatos apsaugą ir vartotojų teises, išlaikė egzaminą Europos Parlamente (EP), kur turėjo atsakyti į nepatogius klausimus apie savo kompetenciją ir pažiūras. Atrėmęs kaltinimus homofobija ir pažadėjęs remti moterų kvotų korporacijų tarybose idėją, T.Borgas aiškiai nepasakė, kokia jo nuomonė apie genetiškai modifikuotus organizmus (GMO).

    Johnas Dalli, T.Borgo pirmtakas, taip pat maltietis, kuris turėjo atsistatydinti dėl įtarimų piktnaudžiavimu tar­nyba sprendžiant tabako kontrolės klausimus, glumino aplinkosaugos organizacijas savo liberaliu, o kartais – ir itin palankiu požiūriu į genų inžinerijos produktus.

  • Monsinjoras A. Svarinskas: „Aiškūs idealai – Dievas ir Tėvynė“

    Alfonsas Svarinskas

    Mons. Alfonsas Svarinskas

    Andriaus Ufarto nuotr.

    www.bernardinai.lt 2012-11-28

    Odminių gatvėje, istoriniame Mykolo Krupavičiaus bute, kalbiname legendinį laisvės kovotoją monsinjorą Alfonsą Svarinską. Gimęs 1925 metais, 1946-aisiais metęs studijas seminarijoje ir išėjęs į miškus buvo partizanų ryšininkas, tačiau tais pačiais metais suimtas ir po ilgų kankinimų ištremtas dešimčiai metų į Sibiro lagerius.

    Kadangi niekada nepasitaisė, iš viso lageriuose praleido 22 metus. Bendradarbiavo leidžiant Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką, steigė Katalikų komitetą. 1988 m. paskutinį kartą ištremtas iš Lietuvos keliavo po pasaulį, lankė Lietuvių bendruomenes, o grįžęs 1991 m. išrinktas į Atkuriamąjį Seimą. Kartodamas, kad kovą už Lietuvą tęs iki mirties, monsinjoras nepraranda nei tikėjimo ateitimi, nei susidomėjimo visuomenės gyvenimu. Pokalbis su A.Svarinsku: apie karčias ir juokingas patirtis bei tikruosius gyvenimo idealus.

  • Teismas: vilnietė davė melagingus parodymus A. Paleckio byloje

    e
    Publikuota: 2012-11-28 12:31:23 Autorius:BNS inf.
    Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas vilnietę Danguolę Raugalienę pripažino kalta dėl melagingų ir palankių parodymų
    davimo dėlsovietų agresijos neigimo teisiant Socialistinio liaudies fronto vadovą Algirdą Paleckį.
    Anksčiau neteistai ir komercijos direktore dirbančiai moteriai trečiadienį teismas skyrė 3,9 tūks. litų baudą. Teismas
    nusprendė, tokia bausmės rūšis yra tinkamiausia už nesunkų nusikaltimą nuteistai moteriai. Baudą D. Raugalienė turės
    sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.
    Šis nuosprendis nėra galutinis - per 20 dienų gali būti apskųstas Vilniaus apygardos teismui.D.Raugalienė žurnalistams sakė,
    kad šia teise tikrai pasinaudos. Vilniaus apylinkės prokuratūrą šis nuosprendis tenkina ir ji jo skųsti neketina.
    A. Paleckis Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme buvo teisiamas dėl sovietų agresijos neigimo, kai viešai pareiškė, jog
    1991 metų sausio 13 dieną „saviškiaišaudė įsavus“.
    Šiame procese D. Raugalienė buvo apklausta liudytoja. Ji, davusi liudytojo priesaiką ir įspėta dėl atsakomybės už melagingų
    parodymų davimą, teisme teigė, kad tuo metu buvo netoli televizijos bokšto - ten, kur važiavo tankai. Esą, sovietų kariškiai
    nešaudė, o buvo šaudoma nuo stogų.
    Teismas nusprendė, kad tokie liudijimai neatitinka tikrovės, jais neigiamai realūs faktai, kurie konstatuoti įsiteisėjusiais teismo
    sprendimais, kuriuose nustatyta, kad Vilniuje užimant radijo ir televizijos pastatus dalyvavo sovietų kariškiai, buvo šaudyta
    koviniais šoviniais ir naudota sunkioji technika.
    Teismo vertinimu, tai paneigia liudytojos aiškinimus, kad šaudė civiliai asmenys.Nuosprendžiu teismas konstatavo, kad D.
    Raugalienė sąmoningai davė melagingus parodymus siekdama palankumo pažįstamam A. Paleckiui.
    Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas vilnietę Danguolę Raugalienę pripažino kalta dėl melagingų ir palankių parodymųdavimo dėlsovietų agresijos neigimo teisiant Socialistinio liaudies fronto vadovą Algirdą Paleckį.Anksčiau neteistai ir komercijos direktore dirbančiai moteriai trečiadienį teismas skyrė 3,9 tūks. litų baudą. Teismasnusprendė, tokia bausmės rūšis yra tinkamiausia už nesunkų nusikaltimą nuteistai moteriai   Baudą D. Raugalienė turėssumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.Šis nuosprendis nėra galutinis - per 20 dienų gali būti apskųstas Vilniaus apygardos teismui.D.Raugalienė žurnalistams sakė,kad šia teise tikrai pasinaudos. Vilniaus apylinkės prokuratūrą šis nuosprendis tenkina ir ji jo skųsti neketina.A. Paleckis Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme buvo teisiamas dėl sovietų agresijos neigimo, kai viešai pareiškė, jog1991 metų sausio 13 dieną „saviškiaišaudė įsavus“.
  • Ministre, do you speak english?

    www.veidas.lt 2012-11-28

    Visuomenėje vyraujanti užsienio kalba rodo politikų išprusimo lygį ir valstybės geopolitinę orientaciją.

    Prisigyvenom. Prezidentė Dalia Grybauskaitė tikrins kandidatų į ministrus anglų kalbos žinias. Perskaičius šią žinią iš karto atmintyje iškilo legendinė Algirdo Brazausko frazė apie ministerijų sekretorius: specialistai, moka anglų kalbą. Jo, “bekalbio”, supratimu, anglų kalbos mokėjimas buvo išskirtinis kokybės ženklas, o ne savaime suprantamas dalykas.

  • Baltijos šalių prezidentai susitiko Raudondvaryje

    Baltijos šalių prezidentai susitiko Raudondvaryje (Džojos Gundos Barysaitės (Prezidentūros) nuotr.)

    Baltijos šalių prezidentai susitiko Raudondvaryje

    Džojos Gundos Barysaitės nuotr.

    www.alfa.lt 2012-11-28
    Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė šiandien Raudondvario pilyje (Kauno raj.) susitiko su Latvijos prezidentu Andriu Bėrziniu ir Estijos Prezidentu Toomu Hendriku Ilvesu. Lietuva šiemet pirmininkauja Baltijos šalių bendradarbiavimui, todėl kasmetinis trijų Prezidentų susitikimas vyksta mūsų šalyje. 

    Svarbiausios trišalio susitikimo temos - Baltijos šalims strategiškai svarbių energetinių jungčių įgyvendinimas ir galimi bendri veiksmai derybose dėl 2014-2020 m. ES biudžeto. Praėjusį penktadienį ES narėms nepavykus susitarti, kaip paskirstyti daugiametę ES paramą, derybose iki 2013 m. pradžios padaryta pertrauka.

    Energetinio savarankiškumo stiprinimas, tinkamas septynmetės ES paramos paskirstymas jautrioms Baltijos šalių ekonomikos sritims, pasak Prezidentės, yra svarbi sąlyga sėkmingai regiono raidai ir žmonių gerovei užtikrinti. Šalies vadovės teigimu, maksimalaus įmanomo rezultato pasieksime tik dirbdami kartu ir gerai koordinuodami savo veiksmus.

  • Pėstininko likimas languotoj lentoj

    Vytautas Landsbergis (Karolio Kavolėlio, Alfa.lt)
    Prof. Vytautas Landsbergis
    www.alfa.lt 2012-11-28 prof.  Vytautas Landsbergis

    Kas atsitiko su p. M. Kuklieriumi, gali būti pamokoma kitiems jauniems politikams.

    Liaudies išmintis skelbia: neik su velniu obuoliauti.

    Modernus tęsinys būtų: nes įvels ir išdurs.

    Ar V. U. nederino su A. Butkevičium prieš siūlydamas žemės ūkio ministro pareigas M. Kuklieriui?

    Nemanau, kad vadai būtų taip sutarę: tu jį pakviesk ir gerai atrodysi, dar sukelsim sąmyšį anų stovykloj; o aš po to vis tiek atmesiu. Pasigrybausim taktinių taškų, ir svetimo veido mudviejų Vyriausybėje jokiu būdu nebus. Po to lengviau eis bet kas.

    Tikriausiai, taip nebuvo. Gal išties M. Kuklierius naiviai pasijuto didžiai pagerbtas ir įsijautęs leido sau pagundą atrodyti ne visai blogai. Didžiausią gėrį (buvimą A. B. vyriausybėje) pavadino mažiausiu blogiu, o tai nemandagu. Nuolankūs ministrai taip nekalba, pasakė A. Butkevičius. Ieškos geresnio, kad ir iš Krekenavos, kad ir su didesnėm blogybėm. Kuklierius numuštas.

  • Patvirtinta nauja Lietuvos karinė strategija

    Įsigaliojo naujoji Lietuvos karinė strategija, kurioje numatyti Lietuvos kariuomenės naudojimo būdai, kad būtų įgyvendinti valstybės saugumo ir gynybos politikos tikslai ir  pasirengta atsakyti į grėsmes nacionaliniam saugumui. Naująją strategiją, kuri pakeitė nuo 2004 m. galiojusį dokumentą, lapkričio 22 d. patvirtino laikinai krašto apsaugo ministro pareigas einanti Rasa Juknevičienė. Strategijai taip pat yra pritarusi Valstybės gynimo taryba.

  • A.Bilotaitė. Belaukiant spyrio moralei į užpakalį

    A.Bilotaitė. Belaukiant spyrio moralei į užpakalį

    Agnė Bilotaitė

    K. Čachovskio nuotr.

    www.delfi.lt Agnė Bilotaitė 2012-11-27
    Teisingumas vėl pasibeldė į Tautos atstovybės duris. Praėjusį antradienį generaliniam prokurorui pavesta kreiptis į Seimą dėl trijų naujosios koalicijos narių imuniteto panaikinimo. Seimo sprendimas labai daug parodys ir apie patį Seimą.
    Nuo 2006 m. kol kas be vaisių ir nuolat vilkinant procesus Darbo partijos dvigubos buhalterijos byloje įtariami naujieji Seimo nariai patys nerodo didelio noro išsklaidyti abejones dėl savo reputacijos.
    V. Uspaskicho politinio prieglobsčio Rusijoje paieškos ir metus trukęs slapstymasis nuo teisėsaugos aiškumo tikrai nepridėjo. Nors ligoms ir darbams vis sutrukdant teismo posėdžius byla vos pasistūmėjo iki 2008 m., tada išrinktas Seimas, o po metų ir Europos Parlamentas balsavo už V. Uspaskicho ir V. Gapšio teisinės neliečiamybės panaikinimą. Naujajame Seime yra vienu šios bylos teisiamuoju daugiau ir visi jie priklauso koalicinei daugumai. Tad imuniteto klausimas iškyla su dar didesne intriga.
  • I. Šimonytė: varge, gal jie tikrai „žino kaip“?!

    Simonyte_Ingrida
    Ingrida Šimonytė
    www.balsas.lt Ingrida Šimonytė 2012-11-27
    Praėjusį penktadienį žiniasklaida perdavė naujojo Seimo vadovo komentarus po susitikimo su Pramonininkų konfederacijos prezidentu R.Dargiu apie tai, kad didinant minimalią algą (toliau – ir MMA) sykiu būtina mažinti ir PVM būtiniausiems maisto produktams. Mintis viešaisiais pinigais spręsti minimalios algos didinimo pasekmes verslui apskritai yra keista – jeigu jau didinimas sukuria realią problemą, kurią vėliau reikia spręsti mokesčių mokėtojų pinigais, tai gal reikia tiesiog nekurti problemos? Visgi, įgarsintas sprendimas pasirodė toks kurioziškas, kad buvo sunku patikėti. Pirmas įspūdis - ko jau ko, o keistų teorijų pastaruoju metu viešoje erdvėje netrūksta. Tai kas nors pasamprotauja, kaip „vykdant vidinę devalvaciją (tai kainų ir užmokesčių mažinimas, užuot nuvertinus valiutą) bus didinama MMA ir tokiu būdu (?) didinamas ūkio konkurencingumas“, tai kitas, žiūrėk, dar kokią ekonomikoj naują vagą aria.
  • Ambasadorius: ministrų anglų kalbos žinios svarbios derybose

    www.diena.lt 2012-11-28
    Ministrų anglų kalbos žinios bus svarbios siekiant efektyvių derybų per Lietuvos pirmininkavimą Europos Sąjungai (ES) kitąmet, nors formalaus reikalavimo mokėti užsienio kalbą nėra, o lietuvių kalba yra ir išliks oficiali ES kalba, sako Lietuvos ambasadorius ES Raimundas Karoblis.
    „Formalaus reikalavimo tikrai nėra, bet derybų efektyvumui tai turi tiesioginį poveikį“, - BNS antradienį sakė Lietuvos nuolatinis atstovas ES.
    „Yra faktas, kad derybų metu visų kalbų naudoti neįmanoma. Turi būti bendra kalba deryboms vykti. Tekstas, ties kuriuo deramasi, yra anglų kalba. Derybiniai pasiūlymai renkami anglų kalba. Pateikti kompromisinius pasiūlymus pirmininkas turi anglų kalba. Tai faktai, nors formalaus reikalavimo ir nėra. Tai klausimas dėl efektyvumo ir proceso suvaldymo“, - paaiškino diplomatas.
  • Įvaizdis turi rastis savaime

    Algimantas Zolubas 2012-11-27

    Kaip skelbia žiniasklaida, pasaulyje Lietuvos įvaizdis esąs prastas. O įvaizdis – tai tikslingai sukurta arba stichiškai atsiradusi forma, kuri atspindi tam tikrą objektą žmonių sąmonėje. Todėl mūsų galvočiai, užuot dėję pastangas Lietuvos vaizdą keisti, pluša prie įvaizdžio, kad juo paveiktų žmonių sąmonę. Įvaizdį pagerinti dedamos nemažos pastangos, o jis nesikeičia, nes keisti tikrą vaizdą, kuris stichiškai pagerintų įvaizdį, pastangų ir lėšų trūksta. Padėties palyginimui pateikiu girdėtą tragikomišką nuotykį.

    Lietuvos pakraštėly tyvuliavo mažas, visiškai mažas ežerėlis. Kadangi ežerėlis buvo visiškai mažas, didikai juo nesidomėjo, prieigų neužtvėrė. Kaimo bernai iš dyko buvimo ar iš kvailybės nusprendė išgarsinti ežerėlį: paleisti nuo kalvos į jį didžiulį riedulį, kad tas padarytų didelį „pliumpt“. Kaip sutarė, taip padarė. Gerai kaukolinio „įkalę“, surėmė pečius į ant kalvos stūksantį riedulį, paleido jį į ežerėlį. Didelis pliumpt neįvyko, nes riedulys ne iš dangaus krito, o tik įriedėjo. Riedulys gražuolio ežerėlio vandenį ištaškė ir pats pasislėpė dumble: nei „pliumpt“, nei ežerėlio, nei riedulio, nei vaizdo, nei įvaizdžio…

  • Medininkų žudynių byla: K. Michailovas neištrūks į laisvę

    Nuteistasis iki gyvos galvos Medininkų žudynių byloje Konstantinas Michailovas negali būti paleistas į laisvę, nes būdamas
    laisvėje jis gali pasislėpti, antradienį nusprendė Lietuvos apeliacinis teismas.
    K.Michailovas prašė nedelsiant jį paleisti iš suėmimo, nes nėra jokių įrodymų, kad padarė nusikalstamas veikas, be to, jo
    nuomone, yra suėjęs senaties terminas, o su su naujais kaltinimais jis nesutinka.
    Lietuvos apeliaciniame teisme Vilniuje Medininkų žudynių byla dabar nagrinėjama pagal nuteistojo, jo gynybos ir Generalinės
    prokuratūros skundus. Kol ji nėra išnagrinėta apeliacine tvarka, nuosprendis nėra įsiteisėjęs ir K.Michailovui taikoma
    kardomoji priemonė - suėmimas.
    Prašymą dėl suėmimo panaikinimo galutine ir neskundžiama nutartimi atmetęs Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad
    dabar kaltės klausimas nėra sprendžiamas, tai bus padaryta, kai byla bus išnagrinėta ir priimtas dokumentas.
    „K.Michailovas nuteistas už labaisunkių nusikalstamų veikų padarymą, paskirta griežta bausmė, suėmimo pagrindai neišnykę.
    Tikimybė, kad būdamas nesuimtas, gali pasislėpti, reali. Be to, jis, nėra Lietuvos pilietis“, - paskelbė Apeliacinio teismo
    teisėjas Aloyzas Kruopys.
    Nuteistasis nepageidavo dalyvauti posėdyje antradienį, kada skelbiama nutartis, todėl nebuvo atvežtas į teismą iš Lukiškių
    tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, kur laikomas uždarytas.
    Šią savaitę sukanka penkeri metai, kai K.Michailovas laikomas už grotų. Iš pradžių 2007 metų lapkričio 28 dieną jį sulaikė
    Latvijos teisėsauga, remdamasi Lietuvos išduotu Europos arešto orderiu.
    Latvijos aukščiausiasis teismas atmetė K.Michailovo, anksčiau turėjo Nikulino pavardę, prašymą neišduoti jo Lietuvai. Šiam
    www.diena.lt 2012-11-27
    Nuteistasis iki gyvos galvos Medininkų žudynių byloje Konstantinas Michailovas negali būti paleistas į laisvę, nes būdamaslaisvėje jis gali pasislėpti, antradienį nusprendė Lietuvos apeliacinis teismas.K.Michailovas prašė nedelsiant jį paleisti iš suėmimo, nes nėra jokių įrodymų, kad padarė nusikalstamas veikas, be to, jonuomone, yra suėjęs senaties terminas, o su su naujais kaltinimais jis nesutinka.Lietuvos apeliaciniame teisme Vilniuje Medininkų žudynių byla dabar nagrinėjama pagal nuteistojo, jo gynybos ir Generalinės prokuratūros skundus. Kol ji nėra išnagrinėta apeliacine tvarka, nuosprendis nėra įsiteisėjęs ir K.Michailovui taikomakardomoji priemonė - suėmimas.Prašymą dėl suėmimo panaikinimo galutine ir neskundžiama nutartimi atmetęs Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kaddabar kaltės klausimas nėra sprendžiamas, tai bus padaryta, kai byla bus išnagrinėta ir priimtas dokumentas.
  • R.Juknevičienė. Lietuvos modernizacija atidedama

    Rasa Juknevičienė

    Rasa Juknevičienė

    T. Vinicko nuotr.

    www.delfi.lt Rasa Juknevičienė, 2012-11-22
    Ruošdamasi pasisakymui dėl Algirdo Butkevičiaus kandidatūros į Lietuvos Ministro pirmininko pareigas, peržvelgiau analogiško posėdžio 2008 metais stenogramą. Tuomet mažiausiai buvo kalbama apie tai, ar tinkama asmenybė ruošiasi tapti premjeru. Net opozicija sakė - Andrius Kubilius stiprus, tinkamas žmogus.

    „Mes šiandien renkamės kryptį“, -  sakė tuomet Juozas Olekas, nes būsimasis premjeras Andrius Kubilius į Seimą atėjo su išsamiu dokumentu, parodančiu visiems Seimo nariams, kaip bus įveikiama artėjanti krizė, kokia kryptimi dirbs būsima Vyriausybė. Buvo pasiūlyta kalbėtis atvirai ir dalykiškai. Taip, buvo nepritariančių, buvo ir vis dar tebemeluojančių.
  • V. Landsbergis: Lietuva gali tapti Rusijos kontroliuojama teritorija

    40Vytaytas_Landsbergis
    Prof. Vytautas Landsbergis
    www.diena.lt Nemira Pumprickaitė, LRT Televizijos laida „Savaitė“ 2012-11-26
    Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis sako, kad šalį, į valdžią atėjus Darbo partijai, yra ištikęs moralinis bankrotas ir vyksta Lietuvos, kaip suverenios, savarankiškos europinės valstybės, būties egzaminas. „Nes Lietuva gali tapti satelitine, Rusijos kontroliuojama teritorija“, – sako V. Landsbergis.

    TS-LKD Politikos komitetas ribotais pavadino savo partijos rezultatus Seimo rinkimuose ir negailėjo kritikos esą nepasiteisinusiai rinkimų taktikai ir jos kūrėjams. TS-LKD Politikos komitetas konstatavo, kad džiūgavimai dėl Seimo rinkimuose laimėtos antrosios vietos tėra „tariama pergalė, dėl kurios apsigaudinėjama“. Politikos komitetas taip pat pareiškė, kad „jei partija nori susivokti savyje ir toliau egzistuoti, net atgimdama, o ne kaip priedas prie triumfuojančių sukčių ir korumpų nomenklatūros, būtinas nedelsiamas suvažiavimas“.
  • XVI Vyriausybė nebus geresnė

    Girnius
    Kęstutis Girnius

    www.lzinios.lt Kęstutis Girnius 2012-11-26

    Savo darbą baigia XV Lietuvos Vyriausybė - pirmoji, kuri išbuvo visą kadenciją.

    Kaip beveik ir visos kitos vyriausybės, ji buvo koalicinė. Valdžią su konservatoriais dalijosi liberalai, liberalcentristai ir prie pastarųjų vėliau prisidėjusi Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partija arba bent ta jos dalis, kuri nenusigręžė nuo savo vado. Koalicija išsilaikė, nors neapsiėjo be nesutarimų ir įtampos, ypač šių metų pradžioje, kai įsisiūbavo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos skandalas ir svarstyta, ar liberalcentristai paliks koaliciją, jei tuometis vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis bus priverstas atsistatydinti. Skandalas parodė, kaip atskiros partijos valdė ministerijas, lyg šios būtų jų privačios valdos, į kurių vidaus reikalus negali kištis nei kolegos, nei premjeras.

  • Į valdžios olimpą: komunarai, apsimelavę, be diplomo, teisti, bulvarinių šou žvaigždės

    www.veidas.lt 2012-11-26

    Pretenduoti į aukštus postus Lietuvoje nereikia nei kompetencijos, nei geros reputacijos – užtenka lojalumo partijų vadams.

    Naujos valdžios postų dėlionė kasdien vis labiau primena nevykusį pokštą. Personos, kurios demokratinėje valstybėje būtų politikos užribyje, Lietuvoje renkamos jai reprezentuoti. Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas atstovauja Darbo partijai, kuri kaltinama slėpus mokesčius nuo valstybės. Antrasis asmuo Seime darbietis Vytautas Gapšys – kaltinamasis baudžiamojoje byloje. Paskui kitą pirmininko pavaduotoją tvarkietį Kęstą Komskį velkasi kontrabandos šešėlis, o jo bendrapartietis Remigijus Žemaitaitis, pretendentas į vidaus reikalų ministrus, siūlomas būti atsakingu už kovą su kontrabanda, be to, jis jau greičiau už teismą paskelbė verdiktą Darbo partijos byloje, ją viešai priskyręs prie „išgalvotų dalykų“.

  • Ant Seimo narės Tamašunienės namo kabo dvikalbė gatvės pavadinimo lentelė

    www.alfa.lt 2012-11-25

    Ant Seimo narės, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos frakcijos seniūnės Ritos Tamašunienės namo Vilniaus rajone, Maišiagaloje, kabo dvikalbė gatvės pavadinimo lentelė, sekmadienį pranešė TV3 Žinios.

    Politikė neslepia, kad nė neketina nukabinti dvikalbės lentelės.

    „Tai yra ne gatvės pavadinimas - tai namo pavadinimo lentelė, ji pakabinta labai labai seniai, čia toks mūsų šeimos sprendimas“, - TV3 sakė parlamentarė.

    Seimo opozicija sako, kad parlamentarė už įstatymų nesilaikymą verta etikos sargų dėmesio. Teismai yra išaiškinę, kad dvikalbių gatvės pavadinimų lentelių būti negali.

  • A.Patackas jau grasina trauktis iš „Drąsos kelio“

    Algirdas Vaclovas Patackas

    Algirdas Vaclovas Patackas

    Š. Mažeikos nuotr.

    www.delfi.lt Eglė Samoškaitė 2012-11-22
    Su partija „Drąsos kelias“ į Seimą patekęs signataras Algirdas Patackas pasipiktino frakcijos kolegomis, kurie parėmė socialdemokratų kandidatą į premjerus Algirdą Butkevičių. Politikas pagrasino trauktis iš frakcijos, jeigu partija taps sistemine.
    A. Patackas paprašė žodžio Seimui pabaigus nagrinėti visus ketvirtadienio darbotvarkės klausimus. Ji pareiškė, kad „Drąsos kelias“ atėjo į viešąjį gyvenimą kaip antisisteminis politinis sambūris, todėl jam nesuprantama, kaip kai kurie partijos nariai gali palaikyti A. Butkevičių ir Darbo partiją.
    „Sprendimas palaikyti Darbo partiją ir premjerą A. Butkevičių nuvylė, drįstu teigti, didžiąją dalį „Drąsos kelio“ šalininkų. Atėjome į viešąjį gyvenimą kaip antisisteminis politinis sambūris, todėl palaikydami bet kokią sisteminę partiją apskritai, o ypač teisingumo dalykuose, atsisakome savitumo, išduodame esminius principus“, - sakė A. Patackas.
  • Sveikinimas

    kariuomenes_diena

  • Tamsa prieš aušrą būna tirščiausia...

    Liudvika Pociūnienė (Karolio Kavolėlio, Alfa.lt)
    Liudvika Pociūnienė
    2012-11-21 09:25 Liudvika Pociūnienė | Alfa.lt

    Tie, kurie dar prisimena sunkius pirmuosius mūsų nepriklausomybės metus, prisimena iš šią frazę, ištartą tada, kai nuožmi jėga grasino nepalikti akmens ant akmens iš sunkiai tuomet mūrytų valstybės pamatų... Tamsa prieš aušrą būna tirščiausia, kartojom tyliai rugpjūčio pučo naktį... Bet išaušo, ir tamsa pasitraukė. Tada atrodė, kad jau visam laikui, bet greitai supratom, kad ne... Tamsa pasitraukia tiek, kiek patys prašviesėjam, o jeigu apsileidžiam – vėl temsta. Todėl, kad esam laisvi pasirinkti ir gera, ir bloga, ir niekas nėra galutinai, kol gyvenam... 

    Ir atsakomybė už tuos pasirinkimus niekur nedingsta. Tik šį kartą norėčiau kalbėti ne apie atsakomybę už jau padarytus nusikaltimus ir aplaidumą – tai teisėsaugos darbas, ir, nepaisant visų priekaištų, tenkančių teisėjams, prokurorams, teisingumo vykdytojams, čia matyti ir sveikų poslinkių ( kiekvienas turėtume paklausti savęs – gal galiu padaryti ką nors, kad ir visišką smulkmeną, kad šituos sveikus poslinkius apsaugočiau).

  • J.A.Kronkaitis: “Reikia atsisakyti lozungo “NATO mus apgins”

    Jonas Kronkaitis

    www.veidas.lt

    “Sparčiai kintančiame pasaulyje konfliktų grėsmė nemažėja, tik didėja, tad Lietuva privalo pasirengti gintis savarankiškai, o Vyriausybė – nepalikti nė mažiausių abejonių, kad kraštas bus ginamas visomis jėgomis”, – įsitikinęs dimisijos generolas majoras Jonas Algirdas Kronkaitis. Tad ką jis darytų Lietuvos krašto apsaugos srityje, jei būtų premjeras.

    Krašto apsauga neturėtų būti politinių ginčų objektas, į ją reikia žiūrėti plačiau, ne vien kaip į pasirengimą ginti valstybę ginklu. Valstybės ūkio būklė ir diplomatiniai ryšiai su kitomis valstybėmis taip pat turi labai svarbų vaidmenį. Juk, tarkime, energetinė priklausomybė nuo vieno tiekimo šaltinio yra ne tik ypač nepalanki valstybės ūkio plėtrai, bet ir kelia didelį nerimą krašto apsaugai.

  • Generalinė prokuratūra sveikina premjerą: prašo Seimo panaikinti trijų „darbiečių“ imunitetą

    www.alfa.lt 2012-11-22

    Generalinis prokuroras Darius Valys ketvirtadienį Seimui atsiuntė prašymą leisti patraukti baudžiamojon atsakomybėn tris Darbo partijos frakcijos narius – Viktorą Uspaskichą, Vytautą Gapšį ir Vitaliją Vonžutaitę.

    Pavedimą generaliniam prokurorui kreiptis į Seimą davė Vilniaus apygardos teismas, kuris nagrinėja Darbo partijos (DP) vadinamosios juodosios buhalterijos bylą.

    Sukčiavimu šioje byloje be minėtų trijų parlamentarų kaltinama pati Darbo partija ir buvusi jos finansininkė Marina Liutkevičienė.

    Praėjusios kadencijos Seimas 2008-ųjų gruodį tuo pačiu pagrindu buvo panaikinęs V. Uspaskicho ir V. Gapšio teisinį imunitetą. Kadangi jie išrinkti į naują Seimą ir prisiekė iš naujo, būtinas šio parlamento leidimas patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn.

    Darbo partijos byla Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama nuo 2008 metų balandžio. Anksčiau partija ir keturi su ja siejami asmenys kaltinti neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimu valstybės institucijoms, siekiant išvengti mokesčių, ir apgaulingu pareiškimu apie juridinio asmens veiklą. Tačiau šių metų spalio 26 dieną kaltinimai perkvalifikuoti į sukčiavimą.

  • V. V. Landsbergio žvaigždė sužibs planetariume

    Vytautas V. Landsbergis

    www.alfa.lt 2012-11-21

    Lapkričio 23 d., penktadienį, 19 val. Vilniaus universiteto planetariume, koncertų cikle „Bardai tarp žvaigždžių“ „danigiškąją“ nuotaiką kurs rašytojas, poetas, režisierius, dainų autorius ir atlikėjas Vytautas V. Landsbergis, kur jis pristatys savo kūrybos dainas.

    Programa bus išskirtinė, kadangi žinomas bardas į ją žada sudėti pačias geriausias savo dainas. Nepailstantis kūrėjas Vytautas V. Landsbergis sėkmingai realizuoja save įvairiose srityse. Viena iš jų - dainuojamoji poezija. Pasak paties Vytauto, didžiausiu savo mokytoju jis laiko Marcelijų Martinaitį. Pagal šio poeto eiles Vytautas V. Landsbergis dar ir dabar sukuria nemažai dainų. Jo atliekamos dainos yra kupinos įvairiausių siužetų, netikėtų posukių, senovės lietuvių tautosakos ir „žiauriai“ romantiškos meilės. Dažnai su gitaros skambesiu persipina fortepijono, cimbolų, fleitų ir net dūdmaišio garsai, kuriuos meistriškai skleidžia Raimondas Rašpoliauskas.

    Kiekvieną savo pasirodymą Vytautas V. Landsbergis paverčia jaukiu pasisedėjimu su dainom ir pasakojimais bei ore tvyrančia meile, kurią „apdainuoju iš visų pusių: gražiąją, liūdnąją, kai miršta mylimoji, romantiškąją, pakylėtąją...“, - prisipažįsta menininkas.

  • Lituanistai: įsivyrauja naujos kartos neraštingumas

    www.delfi.lt 2012-11-21
    Raštingumo situacija turi tendenciją blogėti. Taip DELFI tvirtino Lituanistų asociacijos „Lituanistų sambūris” pirmininkė, Šv. Kristoforo gimnazijos mokytoja ekspertė Dainora Eigminienė, komentuodama Vilniaus mokinių diktantuose daromas gausias klaidas. Tačiau „tapatybės paieškos, tradicinis, klasikinis, nuoseklus kalbos ir literatūros mokymas, prie kurio dabar grįžtama, situaciją turėtų pagerinti“.
    Lituanistės teigimu, pagrindinėje mokykloje mokant vaikus kalbos buvo nemažai padrikumo, fragmentiškumo. Žaista modernumu, manyta, kad reikia besąlygiškai siekti atsinaujinimo, kartais ignoruojant net logiką, mokymo nuoseklumą. Tačiau tai nepasiteisino ir dabar grįžtama prie nuoseklaus, klasikinio mokymo.
  • Lietuvos politikos kriminalizacija

    www.veidas.lt Algimantas Šindeikis 2012-11-16

    Lietuvos politika niekada nebuvo švari. Tarkime, Pirmosios Lietuvos Respublikos net ir su didžiausia pagarba bei meile savo tėvynei negalime vadinti demokratine. Tai buvo Antano Smetonos, tapusio viskuo – ir prezidentu, ir perversmininku, ir Konstitucija, ir parlamentu, režimas. Tarpukariu Lietuva geriausią savo Konstituciją turėjo jau 1922 m., bet vėlesni režimo metai pagimdė karinį perversmą, o 1938 m. buvo priimta ir režimo interesus atitinkanti antidemokratinė Konstitucija.

    Bet šiam savo istorijos laikotarpiui Lietuva turi pateisinimą. Juk ir didžioji dalis senosios Europos tarpukariu nebuvo demokratinė, didelė dalis Europos gyveno nacizmo tamsoje, pagimdžiusioje Antrąjį pasaulinį karą. Pasiteisinimo neturi I Respublikos inteligentija ir politikai, lengvai susivilioję honorarais, kuriuos mokėdavo Rusijos ambasada Kaune. Jie nesuprato, kad ilgainiui jų sovietinis kairuoliškumas ir Maskvos saulė pražudys mūsų valstybę. Ir pražudė.

  • Aiškėja Seimo komitetų vadovai

    www.alfa.lt Gytis Pankūnas 2012-11-21

    Trečiadienį Seimo komitetai renkasi parlamentarus, kurie jiems pirmininkaus. Kol komitetai siunčia pranešimus apie naujus pirmininkus ir jų pavaduotojus, tapo aišku, kad Ekonomikos komitetas kol kas liks be vadovo – į posėdį susirinko ne visi komiteto nariai, todėl pirmininkas nebuvo renkamas.

    Seimo Audito komitete keturiems komiteto nariams balsavus už, dviem – prieš, Audito komiteto pirmininke išrinkta frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ atstovė Jolita Vaickienė. Pirmininko pavaduotoju išrinktas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Donatas Jankauskas. Šias kandidatūras dar turės patvirtinti Seimas.

    Pagal Seimo priimtą nutarimą, Audito komitete dirbs 7 Seimo nariai : Eligijus Masiulis, Antanas Nesteckis, Donatas Jankauskas, Naglis Puteikis, Vytautas Saulis, Jolita Vaickienė, Zita Žvikienė.

  • Gedvilas nemato problemų, kad Teisės ir teisėtvarkos komitetui vadovaus teisiamos partijos atstovas

    www.delfi.lt 2012-11-21
    Seimo pirmininkas "darbietis" Vydas Gedvilas teigia nematąs problemų, kad parlamento Teisės ir teisėtvarkos komitetui vadovaus teisiamos Darbo partijos atstovas.
    Į šias pareigas siūlomas buvęs generalinis prokuroras ir buvęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas.
    "Nematau problemos (...) Paulauskas nėra teisiamas. Paulauskas kaip žmogus yra profesionalas. Ne Teisės komitetas vienas sprendžia", - trečiadienį Žinių radijo laidoje "Pozicija" sakė V.Gedvilas.
    "Yra procedūros, nuo vieno Paulausko, nuo vieno "darbiečio" niekas absoliučiai nepriklauso. Nereikia ieškoti problemų, kur jų nereikia ieškoti", - tvirtino Seimo pirmininkas, paklaustas, ar šis faktas negali turėti įtakos sprendžiant dėl teisinio imuniteto atėmimo Darbo partijos "juodosios buhalterijos" byloje teisiamiems šios partijos atstovams Viktorui Uspaskichui, Vytautui Gapšiui ir Vitalijai Vonžutaitei.
    Beje, V.Gapšys taip pat dirbs Teisės ir teisėtvarkos komitete.
  • J.Razma. Ar bus kuriama kriminalinė koalicija?

    Jurgis Razma

    Jurgis Razma

    Š. Mažeikos nuotr.

    www.delfi.lt Jurgis Razma, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnas, 2012-11-21
    Jurgis Razma, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnas

    DELFI Jums tiekia kokybišką nemokamą turinį. Jūs atsidėkotumėte mums, jei dalintumėtės šiuo tekstu siųsdami jo nuorodą, o ne kopijuodami tekstą. http://www.delfi.lt/news/ringas/politics/jrazma-ar-bus-kuriama-kriminaline-koalicija.d?id=60043651#ixzz2CqmucHNh
    Besiformuojanti valdančioji koalicija pirmojo naujai išrinkto Seimo posėdžio metu suskubo paskelbti skambų savo pavadinimą „Darbas Lietuvai“, bet, mano manymu, šiai koalicijai labiau tiktų pavadinimas „Kriminalinė koalicija“.
    Žvelgiant į koaliciją formuojančių partijų deleguotus Seimo vadovus, į neprincipingus pasisakymus dėl imuniteto išsaugojimo teisiamiems Seimo nariams toks pavadinimas būsimajai koalicijai būtų labiau charakteringas.
    Seimo vadovų olimpe – teisiamieji
  • Vytautas Landsbergis Europos Parlamente kelia Ignalinos atominės uždarymo klausimą

    Vytautas Landsbergis

    Prof. Vytautas Landsbergis

    Alfredo Pliadžio nuotr.

    Europarlamentaras Vytautas Landsbergis ES biudžeto ir finansinio programavimo komisarui Janusz Lewandowskiui priminė Europos Sąjungos įsipareigojimus, išdėstytus Lietuvos stojimo sutartyje, padengti Ignalinos atominės uždarymo išlaidas iš specialiai tam skirto ES fondo.

     „Tai dėllėšų, skirtų uždaryti sovietinio tipo atominę jėgainę be finansinės katastrofos mūsų šaliai, nes tuo metu ES sutartimi dėl Lietuvos stojimo į ES, įsipareigojo padengti uždarymo išlaidas iš specialiai tam skirto ES fondo.
  • K.Girnius. A.Butkevičius – savo silpnybių įkaitas ir auka

    Kęstutis Girnius

    Kęstutis Girnius

    Š. Mažeikos nuotr.

    www.delfi.lt Kęstutis Girnius 2012-11-21
    Šiomis dienomis žiniasklaida pagrindinį savo dėmesį skiria naujos Vyriausybės sudarymui, prezidentės reikalavimams, Darbo partijos padėčiai ir ateičiai. Pirmą kartą po Nepriklausomybės atgavimo tiek daug klausimų kyla dėl Vyriausybės sudarymo, prezidento vaidmens ir galių, siekiant formuoti Vyriausybę.
    Bet vyksta ir kita drama – būsimo Vyriausybės vadovo Algirdo Butkevičiaus savikompromitacija. Dar nė nepradėjęs dirbti premjeru Butkevičius jau baigia įtvirtinti savo, kaip dažniausiai savo poziciją keičiančio, besiblaškančio ir pasimetusio politiko įvaizdį. Jo elgesys paverčia niekais kitų socialdemokratų šnekas apie partijos tvirtą stuburą, aiškią kryptį ir tt. Kol kas nematyti nei stuburo, nei aiškios pozicijos, nei vizijos, kaip Lietuva bus tvarkoma, ko sieks naujoji valdžia. Atrodo, kad prezidentė neklydo, keldama ligšiol neregėtus reikalavimus būsimam premjerui, nurodinėdama, kas gali ir kas negali būti ministrais. Ji teisingai įvertino savo oponentą ir jo silpnybes.
  • Lietuvos naikinimo Vyriausybė

    Baciulis
    Audrius Bačiulis
    www.veidas.lt Audrius Bačiulis 2012-11-21
    Susirinkus naujajam Seimui, ant Lietuvos nusileido tamsa: į valdžią atėjo buki, godūs, menko išsilavinimo provincialai.
    Visi suprantame, kodėl prezidentė Dalia Grybauskaitė neatėjo pasveikinti naujojo Seimo, kuriam, dar dirbti nepradėjusiam, prigijo pirktų balsų Seimo pravardė. Jei ne Konstitucinio Teismo teisėjų baimė prisiimti atsakomybę ir nesugebėjimas paskubomis rasti atsakymo į klausimą – o kaip turės būti valdoma Lietuva, jeigu rinkimų rezultatai daugiamandatėje apygardoje bus panaikinti, šis Seimas iš viso nebūtų turėjęs susirinkti.
    Bet yra taip, kaip yra, ir Lietuvai kurį laiką teks gyventi su Seimu, kurio daugumą sudarė partijos, sugebėjusios laimėti vos vieną mandatą miestuose, kuriančiuose Lietuvos ekonomiką ir išlaikančiuose valstybę. Į valdžią atėjo bukos ir tamsios, savarankiškai užsidirbti ir pragyventi nesugebančios, tačiau pinigų godžios ir mirtiną pagiežą klestintiems miestams jaučiančios provincijos atstovai. Tos pačios provincijos, kurioje vis dar keikiamas „kolūkius sugriovęs“ Landsbergis ir po pirmo bambalio alaus pradedama rėkti ant miestiečių: “Tai jūs pasakykit, kap mum gyvet, kad to gyvenimo nė?!” Nes patys jie pripratę, kad visą gyvenimą už juos galvoja ir rikiuoja kažkas kitas: kolchozo pirminykas, vyr. inžinierius, brigadinykas, vykdomojo pirminykas, gorkomo ar rajkomo sekretorius. Toliau ir aukščiau jų vaizduotė neaprėpia. Tokius, ar tokių paremtus, jie ir rinko į Seimą.
  • A. Butkevičius Prezidentei pažadėjo balsuoti už „darbiečių" neliečiamybės panaikinimą

    Algirdas Butkevičius
    www.balsas.lt 2012-11-20
    Socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius pažadėjo Prezidentei Daliai Grybauskaitei, kad Seime balsuos už neliečiamybės teisiamiems Darbo partijos Seimo nariams panaikinimą. Tai buvo viena iš Prezidentės iškeltų sąlygų prieš A. Butkevičių teikiant Premjeru, sako Prezidentės patarėjas Mindaugas Lingė. „A. Butkevičius prižadėjo balsuoti už neliečiamybės panaikinimą, ir tai buvo viena iš sąlygų prieš teikiant jo kandidatūrą Seimui. Dar ir vakar viešojoje erdvėje teko girdėti iš kandidato į Ministrus Pirmininkus, kad bus siekiama tik atviro balsavimo. Tai, be abejo, pozityvus ženklas" , - antradienio rytą "Žinių radijui" teigė M, Lingė. M. Lingė sakė, kad Prezidentė ženklus, jog Seime telkiamos pajėgos išsaugoti teisiamų Darbo partijos narių neliečiamybę, vertina kaip „pavojingus signalus". „Tokie signalai yra pavojingi tiek pasitikėjimui teismais, tiek pasitikėjimui teisingumu, teisine ir politine sistema. Ant visos valdančiosios daugumos tokiu atveju kristų rimtas šešėlis, jog neleidžiama įtariamiems asmenims apsiginti teismuose, bet tampama solidariais jų bendrininkais dangstant nuo teismų. Tik teisme galima paneigti įtarimus ir įrodyti savo nekaltumą" , - sakė Prezidentės patarėjas.
  • Ar išbrisime iš krizės?

    Girniusmm
    Kęstutis Girnius

    www.alfa.lt Kęstutis Girnius 2012-11-19

    Praėjus mėnesiui po pirmojo Seimo rinkimų rato, pagaliau susirinko naujasis Seimas ir išrinko savo vadovybę. Pirmasis Seimo posėdis išsiskyrė tuo, kad jame nedalyvavo prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri tenkinosi sveikinimo laišku. Dar kartą prezidentė išreiškė savo nepasitenkinimą rinkimų rezultatais, stipriu Darbo partijos pasirodymu.

    Prezidentė nerodo šalies vadovui tinkamo didžiadvasiškumo. Parlamento rinkimai nėra eilinis politinis įvykis. Nors juos temdė balsų papirkinėjimai ir kiti rinkimų taisyklių pažeidimai, gerokai padidėjo rinkėjų aktyvumas. Balsavo beveik 1,300,000 žmonių, daugiau negu 99 proc. jų sąžiningai. Pirmoji Seimo sesija buvo puiki proga padėkoti rinkėjams už pilietinės pareigos įvykdymą bei pasveikinti jų pasitikėjimą laimėjusius politikus.

  • Koalicija su vandenilio sulfido kvapu

    www.lzinios.lt Vytautas Narbutas 2012-11-20

    Pritrūko taip nedaug, kad Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) būtų tapę naujos Vyriausybės ir naujos daugumos kūrimo ašimi, ir nebūtume turėję Viktoro Uspaskicho grėsmės.

    Nedaug, skaičiuojant, kad trims mandatams pritrūko balsų, iš buvusio TS-LKD elektorato nuriedėjusių pas socdemus. Tie dalykai, kuriuos paskutinę savaitę prieš rinkimus skelbė per radiją socdemų lyderis Algirdas Butkevičius - kad Lietuva neišsivaikščiotų ir socialinės atskirties tarp centrų ir regionų naikinimą - buvo ir TS-LKD rūpestis, įėjo ir į jos programą, tik ji buvo vykdoma per šalies ekonomikos gaivinimą ir finansų sutvarkymą. Reikėjo ne vien daryti, bet ir kalbėti apie žmonių rūpesčius, o kalbėjimo tribūna buvo atiduota socdemams, nežinia kodėl tradiciškai laikomiems paprastų žmonių interesų gynėjais.

  • Komitetų dalybos: opozicija nustumta į užribį

    Komitetų dalybos: opozicija nustumta į užribį

    Algimantas Salamakinas

    Gintaro Mačiulio nuotr.

    www.lzinios.lt Tadas Valančius 2012-11-20

    Valdančiąją koaliciją suformavusios keturios partijos Seimo komitetus išsidalijo opozicines jėgas palikdamos tuščiomis rankomis.

    Beveik tokiu pat santykiu kaip ministerijas koalicijos partneriai išsidalijo parlamentinius komitetus. Septyniems jų vadovaus Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) atstovai, penki komitetų pirmininkų portfeliai atiteks "darbiečiams", du - "tvarkiečiams", vienas - Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (LLRA).
    Priešingai nei praėjusią Seimo kadenciją, būsimai opozicijai, kurią turėtų sudaryti Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), Liberalų sąjūdis ir "Drąsos kelias", nepalikta nė viena komiteto vadovo kėdė. Opozicija tvirtina, kad valdantieji taip laužo parlamentinės demokratijos tradiciją. Seimo nariai šiandien popiet vyksiančiame posėdyje pasiskirstys, kuriame komitete jie dirbs.

  • Kvietimas

    Šiemet sukanka 70 metų, kai Sverdlovske 1942 m. mėn. buvo sušaudyti aštuoni 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos Ministrų kabineto nariai – ministras pirmininkas Pranas Dovydaitis, vidaus reikalų ministrai Petras Aravičius, Antanas Andziulaitis, Zigmas Starkus, susisiekimo ir užsienio reikalų ministras Voldemaras Vytautas Čarneckis, švietimo ministras Kazys Jokantas, krašto apsaugos ministras Juozas Papečkys ir finansų ministras Jonas Sutkus.
    Jie palaidoti šalia Jekaterinburgo (buvęs Sverdlovskas) esančiame miške, buvusioje NKVD teritorijoje. Šioje vietoje bendruose kapuose palaidota per 20 tūkst. politinių represijų aukų, sušaudytų Sverdlovsko NKVD valdybos vidaus kalėjimo rūsiuose. Čia ilsisi ir 1942 metais Sverdlovske sušaudyti 79 lietuviai, kurių atminimas iki šiol nebuvo įamžintas.
    Sverdlovsko srities NKVD valdybos vidaus kalėjimo rūsiuose sušaudyti pasmerktieji buvo laidojami NKVD priklausiusioje teritorijoje, 45 metrų ilgio, 4 metrų pločio ir 2 metrų gylio grioviuose. 1996 metais šioje vietoje, šalia automagistralės Jekaterinburgas-Maskva 12-ojo kilometro, pastatytas politinių represijų aukų memorialinis kompleksas, kur įrašytos 18 500 stalinizmo aukų pavardės, tarp jų, deja, minėtų lietuvių pavardžių nėra...
  • Dar vienas laiškas vaikų darželiui Z.V.

    40Vytaytas_Landsbergis Zigmas Vaisvila 2009.jpg
    Prof. Vytautas Landsbergis Zigmas Vaišvila

    www.lzinios.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012-11-19

    Nepalieka manęs ramybėje p. Zigmas Vaišvila.

    Kaltas esu, kad prašnekau apie susuktą referendumą, kurį entuziastai aiškina kaip visos Tautos (iš tikrųjų 1/3) šventą sprendimą tuoj pat nutraukti visas sutartis ir atšaukti įstatymus dėl VAE  statybos. Prašnekau realesniais patariamaisiais tonais, anuos emocionalius VAE priešininkų užkeikimus ir priskyręs prie užkeikimų. Bei interesų, galimai.

    Žinoma, „Gazpromas“ nenori, o jis svarbus patarėjas; tai svarbiau net už patariamąjį referendumą. Nutrauks naujoji keturių valdžia visus projektus ir nieko nebus, ko čia nervintis. Nusiramins ir Europos energetikos komisaras G.Oettingeris, šiuo metu dar susirūpinęs, kaip naujoji Lietuvos vyriausybė žvelgs į tuos patarimus. Kai kurie vietiniai dalyviai liks apsigaubę pergalės šlove, jų tarpe ir laisvas politikas Z.Vaišvila.

  • L.Andrikienė. Kai Lietuva pirmininkaus ES: žvilgsnis iš Europos Parlamento

    L.Andrikienė. Kai Lietuva pirmininkaus ES: žvilgsnis iš Europos Parlamento

    Laima Andrikienė

    A. Solomino nuotr.

    www.delfi.lt europarlamentarė Laima Andrikienė, 2012-11-19

    Kitų metų antrajame pusmetyje Lietuvos vardas pasaulyje įgys naują svorį. Suskaičiavau, kad nuo mano darbo Europos Parlamente pradžios jau teko matyti septyniolikos (!) šalių pirmininkavimą Europos Sąjungai, taigi, palyginti tikrai turiu su kuo. Mūsų šalis bus ta valstybė, kuri ne tik dalyvaus, bet šešis mėnesius pirmininkaus ES priimant sprendimus, svarbius visai Europos Sąjungai, jos artimiausioms kaimyninėms šalims ir dar plačiau.

    Kad tai neatrodytų vien skambi frazė, paaiškinsiu, kokiu būdu tai vyksta. Štai šiuo metu aš esu Tarptautinės prekybos komiteto narė. Kai šiame komitete svarstome – o tokie klausimai nuolat yra komiteto darbotvarkėje – pavyzdžiui, ES prekybos sutarties ratifikavimą su Centrinės Amerikos šalimis arba Kolumbija ir Peru, arba su Japonija, ar su Pietų Korėja, tai visada komiteto posėdyje dalyvauja ES Tarybos atstovai. Tai – ES pirmininkaujančios šalies atstovai. Jeigu kyla diskusija, nesutarimų, posėdžio pirmininkas visada kreipiasi į Europos Komisijos atstovą, prašydamas jo nuomonės. Taip pat prašoma ir Tarybos atstovo – pirmininkaujančios šalies – nuomonės. Tai viena darbo dalis.

  • Politologas: V.Gapšio išrinkimas pirmuoju vicepirmininku – politiškai trumparegiškas

    www.delfi.lt 2012-11-19
    Dėl naktinių sprendimų buvusią valdžią pliekusiems kairiesiems darbas naktį irgi sujaukė galvas. Jie pritarė, kad pirmuoju Seimo vicepirmininku taptų teisiamasis Vytautas Gapšys, rašo „Lietuvos rytas“. Socialdemokratų vedlys Algirdas Butkevičius buvo pasižadėjęs, kad Darbo partijos bylos kaltinamieji nepretenduos į jokius aukštus postus. Bet penktadienį į pirmąjį posėdį susirinkęs naujasis Seimas ne tik išrinko „darbietį“ V.Gapšį parlamento vicepirmininku, bet ir paskyrė jį pirmuoju pavaduotoju. Tai įvyko jau po vidurnakčio. Tokia naujosios valdžios skuba sukėlė ne tik opozicijos pasipiktinimą, bet ir sumaištį kairiųjų gretose. Balsuojant dėl V.Gapšio skyrimo pirmuoju Seimo vicepirmininku įdomiai elgėsi partijos „Drąsos kelias“ atstovai. Buvusi teisėja Neringa Venckienė, kuriai, kaip ir Darbo partijos atstovui, gresia netekti teisinės neliečiamybės, jį parėmė.
  • Naujasis Seimas – teisiamų politikų užuovėja

    www.veidas.lt 2012-11-19

    2008–2012 m. kadencijos Seimas per paskutinius posėdžius aiškiai parodė, kad į Konstitucinio Teismo išaiškinimą politikams nusispjaut. Ko gero, dar didesnį teisinį nihilizmą ir cinizmą demonstruos naujoji Seimo valdančioji dauguma, norėdama apsaugoti nuo baudžiamosios atsakomybės Darbo partijos byloje teisiamus kolegas.

    Į naująjį Seimą išrinkti kaltinamieji Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje Viktoras Uspaskichas, Vytautas Gapšys ir Vitalija Vonžutaitė kartu su mandatu įgijo ir teisinę neliečiamybę. Taigi artimiausiu metu Seimas turės spręsti, ar šiems politikams, kurie kaltinami neįtraukę į buhalterinę apskaitą apie 25 mln. Lt pajamų ir apie 23 mln. Lt išlaidų bei nesumokėję beveik 4 mln. Lt privalomų mokesčių, turėtų būti paliktas imunitetas. Vis daugiau ženklų liudija, kad jau senosios kadencijos Seime antausį Konstituciniam Teismui (KT) skėlusi naujoji dauguma dar kartą parodys, jog Konstitucija jiems nė motais, ir paliks teisiamiems „darbiečiams“ teisinę neliečiamybę.

  • PRISIEKIU...

    Pociuniene_Liudvika_Tomo_vinicko

    Liudvika Pociūnienė

    Tomo Vinicko nuotr.

    www.alfa.lt Liudvika Pociūnienė 2012-11-17

    Penktadienio, 2012 lapkričio 16, vidudienis. Televizoriaus ekrane – naujieji Seimo nariai vienas po kito taria „Prisiekiu...“ , o prieš mano akis – atverstas darbo kalendorius su dienos darbų sąrašu ir smulkiomis raidelėmis puslapio apačioje kalendoriaus sudarytojų išspausdintais žodžiais: „Su neteisybe arba bendradarbiaujama, arba kovojama“ – Alberas Kamiu. Kaip būtų gerai, jeigu šiuos pasaulinės literatūros klasiko, Nobelio premijos laureato žodžius kiekvienas naujai prisiekęs politikas įsirašytų į savo darbo kalendorių...

    Seimo salėje nėra prezidentės, ir tai liudija jos pasirinkimą kovoti. Gaila, gerokai pavėluotą. Politologijos „pragmatikams“ toks žingsnis nesuprantamas ir kelia nuostabą, netgi pasipiktinimą. Mojuojama Konstitucinio Teismo sprendimu, nepanaikinusiu daugiamandatės apygardos rezultatų. Bet juk to ir negalėjo būti – ir nemanau, kad prezidentė to tikėjosi. Tik tie patys pragmatikai nenori pastebėti kitko – Konstitucinis Teismas konstatavo, kad rinkėjų valia buvo iškreipta – tegul ir nežymiai, kaip tai atskleidė faktai, kurie buvo pripažinti, konstatavo ir tai, kad Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) šiurkščiai pažeidė Konstituciją...

  • V.Šapoka: tokioje Vyriausybėje dirbti nenoriu

    Lietuvos banko Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktorius Vilius Šapoka atsisako dirbti finansų ministru naujoje Vyriausybėje.

    "Tokioj Vyriausybėj dirbti nenoriu", - penktadienį BNS sakė V.Šapoka. Daugiau komentarų jis teigė nenorintis sakyti.

    Paklaustas, ar gavo oficialų pasiūlymą užimti finansų ministro postą, jis atsakė: "Rimto pasiūlymo nesu gavęs".

    Seimo rinkimus laimėjusios Socialdemokratų partijos lyderis ir realiausias pretendentas į ministro pirmininko postą Algirdas Butkevičius yra sakęs, kad V.Šapoka minimas kaip vienas galimų kandidatų į finansų ministrus.

  • Masiulis: kairiųjų koalicija moraliai supuvusi

    Kęstutis Masiulis (Tomo Vinicko nuotr., Alfa.lt)
    Kęstutis Masiulis
    www.alfa.lt 2012-11-16

    Praėjus vos mėnesiui po rinkimų galime matyti, kad naujasis pretendentas į ministrus pirmininkus yra silpnas, neryžtingas, o pati koalicija pasiruošusi laužyti ir Konstituciją, ir įstatymus, jeigu jie prieštarauja žemiems partiniams interesams.

    A. Butkevičiaus nuomonę valdo slapti „patarėjai“

    Visuomenė jau pastebėjo, kad kandidatas į premjerus neturi tvirtos nuomonės ir ją nuolat keičia. Jis kelissyk persigalvojo dėl atominės elektrinės, o dabar dėl Konstitucinio Teismo (KT) išvadų. Pats A. Butkevičius aiškina, kad jį suklaidino kažkokie „patarėjai“. Matyt, „patarėjų suklaidintas“ kandidatas į premjerus klystkeliu nuvedė ir visą socialdemokratų frakciją, „tvarkiečius“, „darbiečius“, lenkus. Na, tarkim, juos visus klaidino patarėjai, bet kaip pačių tautos atstovų nuomonė? Ar jie ją bent turi? Nejaugi jie tik aklai klauso patarėjų? O kur jų pačių sąžinė? Ir kas tie įtakingieji patarėjai, kurių nuomonė apie galimą politinę naudą nusveria Konstitucinio Teismo išvadas?

  • Teisingumo ministerija skelbia viešą atranką į VRK narius


    Seimui nusprendus nuo šių metų gruodžio vidurio nutraukti dabartinės Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) įgaliojimus, Teisingumo ministerija skelbia viešą atranką į šios komisijos narius.

    Teisingumo ministras į šios komisijos narius gali pasiūlyti mažiausiai šešių asmenų kandidatūras, iš kurių burtų kelių bus atrinktos trys. Įstatymas taip pat numato galimybę iš ministro pateiktų kandidatų paskirti ir daugiau narių. Dar trys kandidatai išrenkami ir iš Lietuvos teisininkų draugijos pasiūlytų kandidatūrų, taip pat skiriama po atstovą iš partijų, gavusių Seimo narių mandatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje, pasiūlytų asmenų.

  • Lietuvos Sąjūdis už Žemę ir Žmogų. ŽEMĖ NEMOKA VERKTI

    Ceginskas_foto
    Valensas Čeginskas

    Ilgametis Lietuvos Sąjūdžio tarybos narys, Žemėnaudos-žemėtvarkos inž. Valensas Viktoras ČEGINSKAS, 2012-11-14

    Lietuvoje turimas žemės fondas (6 530 023 ha) – vienintelis ir niekuo nepakeičiamas valstybei bei jos žmonėms įgalinantis teikti didžiulę potencinę naudą – dabar yra paliktas be reikalingo valstybės dėmesio.

    Lietuvoje nėra išvystytos pramonės, todėl žemė, miškai bei vandenys nuo seniausių laikų mūsų tautai laidavo pragyvenimą, teikė materialinę ir dvasinę stiprybę. Mūsų bočiai ir tėvai mylėjo, išradingai naudojo ir brangino žemę, net pamiškes, pelkes, griovius bei su kaimynais besiribojančias ežias nušienaudavo arba nuganydavo.

    Tarpukario nepriklausomybę iškovojusioje Lietuvoje vyriausybė (1918–1938) sunkiomis ano meto sąlygomis žemėvaldos-žemėtvarkos klausimams skyrė ypatingą dėmesį: iš dvarų paimtas žemes perdavė bežemiams ir mažažemiams, kad šie turėtų darbo, pragyvenimą ir neemigruotų; siekė, kad tauta būtų materialiai aprūpinta ir gausi.

  • Oettingeris: be atominės jėgainės Lietuvai bus sudėtinga užtikrinti elektros tiekimo saugumą Plačia

    Oettingeris: be atominės jėgainės Lietuvai bus
    sudėtinga užtikrinti elektros tiekimo saugumą
    2012.11.15, 16:45
    Lietuvai nestatant naujos atominės jėgainės, šaliai bus sudėtinga užtikrinti elektros tiekimo saugumą, teks padidinti
    elektros arba dujų importą, sako Europos Sąjungos (ES) energetikos reikalų komisaras Guentheris Oettingeris (Giunteris
    Otingeris).
    "Aišku, kad visame regione be branduolinės energetikos bus sudėtinga užtikrinti energijos tiekimo saugumą.
    Suprantama, jei nebus pastatyta nauja atominė jėgainė, gali tekti padidinti elektros importą arba padidinti dujų elektrinių
    veiklą. Atitinkamai, dujų terminalas yra puiki ir svarbi išeitis Lietuvai, Latvijai ir Estijai", - ketvirtadienį Briuselyje vykusioje
    spaudos konferencijoje kalbėjo G.Oettingeris, atsakydamas į klausimą, kokių pasekmių regionui turės Lietuvos gyventojų
    referendume pasakytas "ne" naujai atominei elektrinei.
    G.Oettingeris ketvirtadienį pristatė naują EK komunikatą apie ES vidaus energetikos rin
    Lietuvai nestatant naujos atominės jėgainės, šaliai bus sudėtinga užtikrinti elektros tiekimo saugumą, teks padidintielektros arba dujų importą, sako Europos Sąjungos (ES) energetikos reikalų komisaras Guentheris Oettingeris (GiunterisOtingeris)."Aišku, kad visame regione be branduolinės energetikos bus sudėtinga užtikrinti energijos tiekimo saugumą.Suprantama, jei nebus pastatyta nauja atominė jėgainė, gali tekti padidinti elektros importą arba padidinti dujų elektriniųveiklą. Atitinkamai, dujų terminalas yra puiki ir svarbi išeitis Lietuvai, Latvijai ir Estijai", - ketvirtadienį Briuselyje vykusiojespaudos konferencijoje kalbėjo G.Oettingeris, atsakydamas į klausimą, kokių pasekmių regionui turės Lietuvos gyventojųreferendume pasakytas "ne" naujai atominei elektrinei.G.Oettingeris ketvirtadienį pristatė naują EK komunikatą apie ES vidaus energetikos rinką.
  • Demokratija pagal poną U.

    Jūratė Laučiūtė 2012-11-15

    Vos ant drebančių kojų bepastovinčiai lietuviškai demokratijai, jei tikėsime kai kurių politikų aimanomis, gresia naujas pavojus: gali būti sunaikinta ar panaikinta tokio pono U. partija.

    Neseniai išklausiau galimam partijos uždraudimui skirtą radijo laidą, kurioje ponia G. aistringai gynė partijos lyderį. Dažniausiai kartojamas jos argumentas buvo vaikiškai primityvus: visi pažeidinėja įstatymus, visi perka rinkėjų balsus, o užkliūvam tik mes vieni. Nedemokratiška!

  • Kubilius Komskio kandidatūrą į Seimo vicepirmininkus vadina akibrokštu

    Ministras pirmininkas Andrius Kubilius mano, kad „tvarkiečio“ Kęsto Komskio kandidatūra į Seimo vicepirmininkus yra akibrokštas.

    „Dėl pono Komskio aš neturiu ką daug pasakyt. Aš manau, kad siūlymas jo į Seimo vicepirmininkus yra tam tikras akibrokštas. Ir vėlgi tikrai nenoriu gal daug čia visų kalbų kalbėti, bet manyčiau, kad ir specialiosios tarnybos, ir jų informacija turėtų būti pilnai pateikiama svarstant pretendentus į tokias pareigas“, – ketvirtadienį „Žinių radijui“ sakė A. Kubilius.

    Trečiadienį partija „Tvarka ir teisingumas“ pranešė, kad į Vidaus reikalų ministro postą deleguoja Remigijų Žemaitaitį, o į Aplinkos ministerijos – Valentiną Mazuronį.

    Premjeras šias kandidatūras taip pat vertino kritiškai.

  • Seimo pirmininko kėdė – už paklusnumą?


    Kada naujoji valdančioji koalicija pradės dirbti, dar nežinia. Tai priklausys ir nuo prezidentės valios. Be to, nesutarimų kibirkštys ėmė žybsėti ne tik tarp ją sudarančių partijų, bet ir tų politinių jėgų viduje.

    Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas staiga pastūmė į šoną realiausia kandidate į Seimo pirmininko postą laikytą Virginiją Baltraitienę ir pakeitė ją Vydu Gedvilu. Tai, kad į Seimo pirmininko postą siūlys būtent buvusį krepšinio trenerį V. Gedvilą, „darbiečiai“ paskelbė tik po antradienį vykusio partijos prezidiumo posėdžio. Pasitarime buvo minimos ne tik V. Baltraitienės, V. Gedvilo, bet ir buvusio socialliberalų lyderio Artūro Paulausko pavardės.

    Tačiau tikroji kova vyko tarp V. Baltraitienės ir V. Gedvilo. Buvusi Kėdainių merė jau buvo sutikusi kandidatuoti. Tad kodėl V. Uspaskichas pasirinko V. Gedvilą? Kai kurie partijos vadovybės nariai „Lietuvos rytui“ teigė, kad tokio manevro priežastis – labai paprasta: „Tiesiog jis labiau valdomas ir paklusnesnis“.

    Tiesa, ši politikė gali užimti kitą aukštą kėdę – švietimo ir mokslo ministro. Bet, šaltinių partijoje teigimu, ji labiau norėtų tapti Žemės ūkio ministerijos vadove. Taigi intriga dėl „darbiečių“ postų išlieka.

     

  • Prezidentūra: už rinkėjų papirkinėjimą – griežtesnė atsakomybė

    Dalia Grybauskaitė (Karolio Kavolėlio, Alfa.lt)
    Prezidentė Dalia Grybauskaitė
    www.alfa.lt 2012-11-15

    Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė Seimo priimtas Baudžiamojo kodekso, Kriminalinės žvalgybos ir Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymų pataisas. Prezidentės iniciatyva parengtomis ir skubos tvarka priimtomis pataisomis sugriežtinta baudžiamoji atsakomybė už rinkėjų papirkinėjimą.

    „Griežtesnės priemonės užtikrins efektyvesnę kovą su įžūliu rinkėjų papirkinėjimu ir neleis išvengti atsakomybės už šį demokratijos pamatus griaunantį nusikaltimą“, – sakė prezidentė.

  • A. Kubilius: negi būsimam premjerui taip nesvarbu 2013 m. biudžetas

    Antradienio vakarą Seimo nariaisvarstė 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo
    įstatymo projektą. Spalio pabaigoje Seimui pateiktame 2013 m. Nacionalinio (valstybės ir savivaldybių biudžetų) biudžeto
    projekte numatoma, kad kitais metais valstybės biudžeto deficitas sudarys apie 697 mln. Lt – taisudaro apie 0,6 proc. BVP.
    Planuojama, kad visų viešųjų finansų deficitas sudarytų apie 2,5 proc. BVP.
    Finansų ministerijos parengtame projekte numatoma, kad kitų metų nacionalinio biudžeto pajamos sieks 21,993 mlrd. Lt.
    Nacionalinio biudžeto asignavimai, įskaičiavus ES paramos lėšas – 29,539 mln. Lt. Valstybės biudžeto pajamos (be ES
    paramos) kitais metais sieks – 18,15 mlrd. Lt, o su parama – 25,696 mlrd. Lt.
    Nacionalinio biudžeto pajamos (be ES ir kitos paramos lėšų) turėtų sudaryti 21,295 mlrd. Lt, išlaidos – 21,993 mlrd. Lt.
    Svarstyme Seime kalbėti pradėjęs Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Kęstutis Glaveckas teigė, kad pateiktas
    Vyriausybės biudžetas siunčia tam tikrus signalus valstybei ir verslui.
    „Verslui, visų pirma, siunčia tai, kad mokesčiai nekoreguojami, pagrindinius mokesčius siūloma palikti, investicijoms – kad
    Europos Sąjungos pinigų kitais metais bus apie 7,5 mlrd. Lt – tai yra didelė suma. Taip pat yra siunčiamas signalas, kad kitų
    metų biudžetas išlaikys finansinį deficitą iki 3 proc. ir kad bus pakankamai išlaikyta finansinio tvarumo situacija. Taip pat
    siunčia signalą, kad bedarbystė turėtų dėl valstybės ir savivaldybės biudžetų ir kitų instrumentų turėtų mažėti 1 proc., darbo
    užmokestis augti – 2,8 proc., infliacija sudaryti apie 3 proc. BVP augimas pagal kitų metų prognozes įdėtas 2,8 proc.”, -
    kalbėjo komiteto pirmininkas.
    Siūlė skirti daugiau lėšų, bet ne tai, kaip surinkti daugiau pajamų
    A. Kubilius: negi būsimam premjerui taip nesvarbu 2013 m. biudžetas

    Andrius Kubilius

    Andriaus Ufarto nuotr.

    www.diena.lt 2012-11-13
    Antradienio vakarą Seimo nariaisvarstė 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimoįstatymo projektą. Spalio pabaigoje Seimui pateiktame 2013 m. Nacionalinio (valstybės ir savivaldybių biudžetų) biudžetoprojekte numatoma, kad kitais metais valstybės biudžeto deficitas sudarys apie 697 mln. Lt – taisudaro apie 0,6 proc. BVP.Planuojama, kad visų viešųjų finansų deficitas sudarytų apie 2,5 proc. BVP.Finansų ministerijos parengtame projekte numatoma, kad kitų metų nacionalinio biudžeto pajamos sieks 21,993 mlrd. Lt.Nacionalinio biudžeto asignavimai, įskaičiavus ES paramos lėšas – 29,539 mln. Lt. Valstybės biudžeto pajamos (be ESparamos) kitais metais sieks – 18,15 mlrd. Lt, o su parama – 25,696 mlrd. Lt.Nacionalinio biudžeto pajamos (be ES ir kitos paramos lėšų) turėtų sudaryti 21,295 mlrd. Lt, išlaidos – 21,993 mlrd. Lt.Svarstyme Seime kalbėti pradėjęs Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas
  • Seimas: „darbiečiai“ Pinskai ir Gaudutienė vėl netaps parlamento nariais

    Seimas trečiadienį pritarė Konstitucinio Teismo (KT) išvadai dėl Seimo rinkimų rezultatų, susijusių su „darbiečių“ kandidatų eiliškumu daugiamandatėje apygardoje. Nutarimo projekte buvo siūloma nustatyti, kad „darbiečiai“ Živilė Pinskuvienė, Jonas Pinskus ir Jolanta Gaudutienė nebūtų laikomi išrinktais į Seimą.

    Už tokį nutarimą balsavo 77 Seimo nariai, prieš – 11, susilaikė – 10. Sprendimą dėl KT išvados Seimas priėmė tik antru balsavimu.

    Vietoje minėtų „darbiečių“ parlamente turėtų dirbti Vilija Filipovičienė, Gediminas Jakavonis ir Larisa Dmitrijeva.

    Šio Seimo nutarimo svarstyme ryte nuspręsta padaryti pertrauką.

    Susirinkę po petraukos parlamentarai tęsė klausimo svarstymą. Pasisakymuose pasižymėjo Julius Veselka, kėlęs klausimą, kas per naktį pasikeitė, kad šiandien vėl yra svarstomas tas pats klausimas, kuris vakar buvo atmestas.

    „Ką jūs naktį darėte ir kuo jus J. Gaudutienė ir Ž. Pinskuvienė nepatenkino“, – iš Seimo posėdžio salės klausė Julius Veselka.

  • Kodėl apsigalvojo Butkevičius?

    www.alfa.lt 2012-11-14

    Kas privertė socialdemokratų vadovą Algirdą Butkevičių ir jo bendražygius, iš pradžių balsavusius prieš Konstitucinio Teismo išvadą, vėliau persigalvoti? Gal signalas iš Simono Daukanto aikštės rūmų?.. Vakarop socialdemokratų lyderis A. Butkevičius netikėtai pareiškė, kad jo partija gerbia KT sprendimą – esą balsuojant buvo padaryta klaida, kuri bus ištaisyta trečiadienį. Svarstant KT išvadą dėl per rinkimus padarytų pažeidimų emocijos liejosi per kraštus. Ypač reiškėsi politikai, kuriems rinkėjai nesuteikė galimybės patekti į būsimąjį Seimą, rašo „Lietuvos rytas“. Antai gilindamasis į teismo išvadą dėl Darbo partijos kandidatų eiliškumo „tvarkietis“ Egidijus Klumbys net suabejojo savo sveiku protu.

    Politikas garsiai svarstė, kad absurdiška išbraukti J. Pinskų, Ž. Pinskuvienę ir J. Gaudutienę iš kandidatų sąrašo, kai jų statusas jau pasikeitęs – jie yra išrinkti į Seimą: „Nutarimo projektas turi būti visiškai kitoks. Aš galbūt jau nebeturiu sveiko proto, bet pagal tai, ką jūs darote, aš tikrai turbūt rytoj galėsiu ramia sąžine eiti į beprotnamį“. Vienas Seimo nutarimo projekto rengėjų konservatorius Stasys Šedbaras kolegai atkirto, kad tai – jo

  • K.Masiulis. Lietuvos jaunimas nedirbs agurkėlių fabrikuose

    Naujoji valdančiųjų koalicija, kurią buria socialdemokratai, „darbiečiai“ ir „tvarkiečiai“ jau atliko svarbiausią koalicijos būrimo darbą – pasidalijo „pinigingas“ ir ne pinigingas ministerijas. Liko smulkmena – sutarti dėl būsimų prioritetų. Pirmieji būsimų lyderių pasisakymai nuvilia.

    Viktoras Uspakichas ir Algirdas Butkevičius nesugeba mąstyti strategiškai, matyti sisteminių problemų ir brėžti ilgalaikių tikslų.

    Nedarbą naikins steigdami agurkų fabrikėlius?

    Vienas iš naujų valdančiųjų skelbiamų prioritetų yra nedarbo mažinimas. Per rinkimus Darbo partija žadėjo pasiekti 0 proc. nedarbą, šiandien jie išsiderėjo socialinės apsaugos ir darbo ministeriją. V. Uspaskichas siūlo didinti minimalų atlyginimą, užsimenama apie kažkokią tai „generuojančią ekonomiką“.

  • V.Landsbergis. Normalūs ir vyriausieji šuleriai

    Kortų šuleriai niekuomet savęs taip nevadina. Jų pasivadinimas - laimėtojai, nugalėtojai. Apsuktieji būna tiesiog pralošusieji, kurie, suprantama, nepatenkinti, o jiems patariama garbingai sutikti pralaimėjimą. (Garbingas laimėjimas - buržuazinė atgyvena, svarbu laimėti.)
    Savo ruožtu, kadangi tu "pralaimėjai" sukčiui ir suktybei, turėtum vartoti kitokius žodžius, negu laimėjimas ir pralaimėjimas, bet kas ten tavęs klausys. Ypač, jei teismo (jury) raštininkas ir vyriausiasis teisėjas yra tokio "laimėtojo" pusėje. Kodėl jie/jis taip elgiasi, nelyginant tūlas misteris referi Londono olimpinėse varžybose - čia atskiras klausimas, ypač Lietuvos korumpų valstybėlėje, kurį paliesime vėliau.
  • Kokia tamsioji būsimosios koalicijos pusė?

    www.alfa.lt 2012-11-12

    Nors kol kas naujoji koalicija sulaukia daug politinio elito pasipriešinimo, jeigu naujajame parlamente bus suformuota valdančioji centro kairės koalicija, joje dirbs ir ganėtai prieštaringų politikų, kurie yra ne tik ilgamečiai politiniai priešininkai, tačiau net ir asmeniniai priešai. Kokia tamsioji koalicijos pusė?

    Priešininkai dirbs kartu?

    Draugus laikyk arti, o priešus – dar arčiau. Greičiausiai šis priežodis labiausiai tiktų apibūdinti naujai formuojamai koalicijai tarp socialdemokratų, Darbo partijos ir partijos „Tvarka ir teisingumas“. Dirbti drauge ruošiasi buvę aršiausi priešininkai Rolandas Paksas ir Artūras Paulauskas. 2004 metais Seimo pirmininku dirbęs A. Paulauskas buvo vienas iš apkaltos prezidentui R. Paksui šalininkų.

  • D.Grybauskaitė: KT išvada dar labiau sustiprina įtarimus dėl Darbo partijos skaidrumo

    „Konstitucinio Teismo išvada dar labiau sustiprina ir įtarimus dėl valstybės valdyme siekiančios dalyvauti Darbo partijos skaidrumo“, - teigiama Prezidentūros pranešime spaudai.

     Pasak prezidentės, Seimo rinkimų rezultatus įvertinę Konstituciniame Teisme užsitikrinome - Lietuvoje perkama demokratija ir įstatymų pažeidimai nebus toleruojami.
  • Parlamentarų kasdienybė - šantažas ir grasinimai

    Seimo NSGK pirmininkas A.Anušauskas tikino, kad grasinimai paprastai būna abstraktūs, kai sunku suvokti, ką grasintojas nori pasakyti./LŽ archyvo nuotrauka

    Arvydas Anušauskas

    www.lzinios.lt Tadas Valančius 2012-11-12

    Keiksmažodžių tirados, naktiniai skambučiai, persekiojimai, grasinimai susidoroti - tai patiriantys teigia kone visi tautos išrinktieji. Tačiau dėl tokių dalykų kreiptis į teisėsaugos institucijas jie dažniausiai nelinkę.

    Neapykantos kupinų laiškų, nemalonių skambučių ar net grasinimų susidoroti yra sulaukę beveik visi besibaigiančios kadencijos parlamentarai. Į teisėsaugininkus kreipėsi vos vienas kitas iš jų, o ir šie paskui liko it musę kandę. Nenuostabu, kad daugelis tautos išrinktųjų į tokius incidentus numoja ranka.

  • Darbo partija peržengė ribą

    Baciulis
    Audrius Bačiulis

    www.veidas.lt Audrius Bačiulis 2012-11-10

    Lietuvos elitas doroja Darbo partiją drauge, nors didžiausią naudą iš darbiečių nuteisimo ir naujų Seimo rinkimų gautų socialdemokratai.

    Tikimybė, kad už Viktoro Uspaskicho ir kitų Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ byloje teisimųjų politikų nugaros užsivers kalėjimo durys, pastaruoju metu tampa kaip niekados didelė. Bylos nagrinėjimas Vilniaus apygardos teisme įžengė į baigiamąją stadiją ir akivaizdu, jog teisiamųjų bei jų advokatų bandymai kaip nors užvilkinti bylą teisėjams įspūdžio nebedaro. Kaip ir tai, jog teisiamieji šiuo metu gana sėkmingai derasi dėl valdančiosios koalicijos bei Vyriausybės sudarymo. Anksčiau toks teisėsaugos požiūris būtų tiesiog neįsivaizduotinas – visi pamename, kad Darbo partijos „juodąją buhalteriją“ teisėsauga aptiko dar 2004-aisiais, tuo metu vykusios Seimo rinkimų kampanijos metu. Tačiau tada V.Uspaskichas laimėjo kone trečdalį Seimo vietų, tapo svarbiu valdančios koalicijos nariu ir visa teisėsaugos medžiaga apie „juodąją buhalteriją“ gulė į gilius seifus, iš kurių iškilo viešumon tik tuomet, kai Vyriausybė žlugo.

  • Piliečių valios išraiška ar manipuliavimo valia apraiška?

    Zolubas
    Algimantas Zolubas
    Algimantas Zolubas
    2012-11-12
    Visi pastaruosiuose rinkimuose išrinktieji į Seimą, jiems pritariantys komentatoriai, politologai, žurnalistai ir, deja, padoriais laikytini piliečiai tvirtina, kad rinkimuose piliečiai išreiškė savo valią ir jokių abejonių dėl to negali būti. Ar iš tikrųjų taip yra ir ar nėra kitaip?
    Valia yra psichinė galia, pasireiškianti sąmoningu v
    eikimu. Ji gali būti tvirta, silpna, gera, bloga ir jos gali visai nebūti arba rastis liguistas valios netekimas, ką psichiatrai ir psichologai vadina abulija.
    Demokratijos mechanizmas rinkimų ar referendumų metu valios kokybės nevertina, tam mechanizmui svarbu, kad būtų išreikšta daugumos valia. Kokiu būdu, emocijų paveikta, administraciniu būdu primesta, pinigais ar alaus buteliu nupirkta, piliečio valia formavosi, balsavimo buhalterijai nesvarbu. Nebrandžios demokratijos šalyse pastaroji demokratijos grimasa, pasirodo, gali pasiekti tokį mastą, kad, tarsi teisėtai, demokratiškai, pati valstybė gali būti parduota ar pasidovanoti kitai valstybei.
  • Landsbergis: šiurkštūs ir švelnūs pažeidimai

    Prof. Vytautas Landsbergis

    Tomo Vinicko nuotr.

    www.alfa.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012-11-09

    Šiurkščiais rinkimų įstatymo pažeidimais laikomi tokie – arba esam linkę taip galvoti, – nuo kurių aritmetiškai pasikeičia tiesioginis rinkimų rezultatas, išrinko ką ar neišrinko. Ar pasikeičia už pinigus balsavę žmonės, jų visuomenė – mažiau svarbu. Šio pobūdžio klastojimai jau nesą šiurkštūs. Išeitų, švelnūs.

    O užfiksavus balsų pirkimą reikia dar įrodyti, ar tikrai sumokėjo, ir kur sąžinės pardavėjas tuos litus padėjo. Gal tik natūra ėmė per vasarą, įrodyk dabar prie kurio ežero ir su pavarde. Tad pažeidimo, ypač šiurkštaus, veikiausia nė nebūta. Nebent mažytis koks, švelnus, neskaičiuotinas į bylą.

     

    Šiame varnalėšų take fariziejai, ko gera, triumfuos. O kas yra tiesa?
  • D.Grybauskaitė: kartojau - jokios koalicijos su Darbo partija

    www.delfi.lt Paulius Garkauskas, Šarūnas Černiauskas 2012-11-09

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė neslepia, kad socdemų planas, pagal kurį vadovaujančių postų naujojoje koalicijoje neužimtų Darbo partijos lyderiai Viktoras Uspaskichas ir Vytautas Gapšys, jai nėra priimtinas. Šalies vadovė pabrėžia nepritarianti koalicijai su visa Darbo partija, o ne pavienių jos narių skyrimui į tam tikrus postus.

    „Aš kalbu apie skaidrumą, atsakomybę ir ypač – politinę sąžinę. Ir kartojau, kad partija, kuri yra pati – ne tik atskiri asmenys – yra teisiamųjų suole, neturėtų dalyvauti vyriausybės formavime. Šitą aš pasakiau iš karto po rinkimų“, - žurnalistams Kaune sakė D. Grybauskaitė.

    Prezidentė taip pat užsiminė, kad yra netgi trys įmanomi koalicijų variantai.

    „Šiandieniniai rinkimų rezultatai, kuriuos turim, numato galimybę trijų koalicijų. Ir šitą žino visi politikai, išrinkti į Seimą. Dėl to, kokia bus koalicija ir kam bus siūlomas premjero postas, sprendimą darysiu tik po Konstitucinio Teismo išaiškinimo“, - sakė D. Grybauskaitė.

  • Prezidentė: lėtas teisingumas – blogas teisingumas

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė

    K. Kavolėlio nuotr.

    www.alfa.lt 2012-11-09

    Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvavo Visuotiniame teisėjų susirinkime. Kreipdamasi į šalies teisėjus prezidentė pabrėžė, kad pasitikėjimas teisine sistema ir valstybe priklauso nuo pačių teisėjų kompetencijos, reputacijos ir žmogiškumo.

    „Pastaruoju metu jau tapo įprasta girdėti frazę ,,lėtas teisingumas – blogas teisingumas“. Tai griauna visuomenės pasitikėjimą ne tik teismais, bet ir valstybe. Šiandien galiojantys procesiniai įstatymai leidžia bylas spręsti greitai. Tereikia, kad teisėjai drąsiau naudotųsi jau suteiktomis teisėmis ir jautriau žvelgtų į žmonių lūkesčius laukiant teisingumo“, – sako prezidentė.

  • Įtariamasis kalinių balsų pirkimu „darbietis“ Maciulevičius pasidavė teisėsaugai

    www.alfa.lt 210-11-08

    „Darbiečiui“ Eugenijui Maciulevičiui, kuris kurį laiką nebuvo pasiekiamas Lietuvos teisėsaugai, įteiktas pranešimas apie įtarimą.

    „Taip atvyko, jam įteiktas pranešimas apie įtarimą“, – BNS patvirtino bylos tyrimą kontroliuojantis Generalinės prokuratūros prokuroras Mindaugas Dūda.

    Darbo partija ketvirtadienį pranešė, kad „rinkėjų balsų galimo pirkimo skandale figūruojantis E. Maciulevičius šiuo metu yra Lietuvoje ir aktyviai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis“.

    Kur iki tol buvo E. Maciulevičius, Darbo partijos Informacijos centro atstovai BNS paaiškinti negalėjo, tačiau teigė, kad E. Maciulevičius buvo kviestas į apklausas ir atvyko.

  • Ištikimosios V.Uspaskicho bendražygės – jaunos, veiklios ir be moralės skrupulų

    www.veidas.lt 2012-11-09

    Į Seimą leisti įstatymų po Viktoro Uspaskicho sparneliu atėjusios jo komandos narės – jaunos, energingos ir organizuotos, tačiau paženklintos ilgu įtarimų dėl įvairiausių sukčiavimų šleifu.
    Iš karto po rinkimų nuskambėjęs prezidentės Dalios Grybauskaitės įspėjimas valdančiąją koaliciją formuoti be Darbo partijos nieko ypatingai nenustebino – šios partijos problema ne tik juodojoje buhalterijoje teisiamas Viktoras Uspaskichas, bet ir jo į Seimą atsivesta komanda, paskui kurią velkasi įtarimų dėl įvairių nusikaltimų šleifas: kartu su V.Uspaskichu juodosios buhalterijos byloje teisiami Vytautas Gapšys ir Vitalija Vonžutaitė, skandale dėl balsų pirkimo minimi Jonas Pinskus su žmona Živile Pinskuviene, Jolanta Gaudutienė, Sergejus Ursulis.

  • Kreipinys „Lietuvos žmonės“ – šaltas, itin valdiškas

    Zolubas
    Algimantas Zolubas

    Algimantas Zolubas

    Į Dievą kreipiamasi Tu Dieve, o į velnius – Jūs velniai. Šiuo atveju kreipinys Tu šiltesnis, intymesnis nei Jūs. Panašumų randame ne tik pokalbyje su Dievu ar velniais...

    Dažnai, ypač iškilmingomis progomis, girdime valstybės vadovų kreipimąsi mieli Lietuvos žmonės, tačiau žodelį mieli nustelbia valdiškas, susvetimėjimu bei šalčiu dvelkiantis darinys Lietuvos žmonės. Kodėl nevartojami žodžiai lietuviai, tautiečiai, tėvynainiai ar bent bendrapiliečiai?

    Tauta yra istoriškai susidariusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, žemę, kalbą, istoriją, kultūrą. Be šių tautos požymių galėtume vardinti tautos antropologines savybes, religiją bei dar kitokius bruožus, tačiau teisūs tie, kas tautą įvardina kaip bendruomenę, kurią sieja istorinio likimo bendrystė. Tautą vertinant kaip istorinio likimo bendrystės darinį, rasime, kad į kamieninę tautą istorinėje raidoje įsiterpia kitų tautų, taigi ir tautybių, atstovai (tautinės mažumos), kurios šimtmečių bėgyje įgyja istorinio likimo bendrystę su kamienine tauta, tampa kamieninės tautos nariais. Taigi galime tvirtinti, kad Lietuvoje senbuviai totoriai, žydai, karaimai, lenkai, rusai ir kitos tautinės mažumos priklauso lietuvių tautai, yra ne tik Lietuvos piliečiai, bet ir lietuviai, tik kitokios kilmės.

  • Kelios mintys apie atominę ir neatominę energetiką Lietuvoje

    www.lzinios.lt Tomas Romanas Bartkus 2012-11-08

    Pastaraisiais metais pastebima labai aktyvi vadinamųjų žaliųjų ir kitų lobistų veikla prieš atominę energetiką.

    Vietoj jos norima skatinti agitaciją už biokuro vartojimą, už saulės ir vėjo energijos jėgainių statybą Lietuvoje. Ši veikla viešumoje grindžiama galimu atominių elektrinių nesaugumu, brangumu ir komplikuotu panaudoto branduolinio kuro saugojimu.
    Kalbėdamas apie atominių elektrinių sudaromo pavojaus galimybę, ponas Linas Balsys, kaip, pavyzdžiui, žaliųjų atstovas, yra giliai įsitikinęs, jog 30 km nuo Lietuvos pasienio ir 50 km nuo Vilniaus statomos rusiškos technologijos atominės elektrinės bus gerokai saugesnės už Japonijos ir JAV teikiamą reaktorių, kuris, be kita ko, bus nutolęs nuo Vilniaus per 150 kilometrų. Man regis, tokia aktyvi žiniasklaidos veikla Lietuvoje prieš atominę energetiką nėra tik atsitiktinis dalykas. Yra suinteresuotų šalių ir asmenų, kad Baltijos valstybėse būtų užblokuotas nepriklausomos energetikos atsiradimas. Gal mes jau užmiršome, kaip "sugedo" naftotiekis, tiekęs naftą į Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą, ir kodėl mokame už dujas brangiausiai Europoje?

  • Kubilius: koalicijai be Darbo partijos matau visas galimybes

    Andrius Kubilius (Eimanto Genio nuotr., Alfa.lt)
    Andrius Kubilius
    2012-11-08 ELTA
    Jeigu socialdemokratai supras, kad aukoti savo ir valstybės prestižą siekiant sudaryti koaliciją su Darbo partija neverta, galima kalbėti apie koaliciją ir be Darbo partijos, sako Premjeras Andrius Kubilius.

    „Šiomis aplinkybėmis valdančioji koalicija su Darbo partija, mano įsitikinimu, iš tikrųjų kenktų ir valstybės autoritetui, ir tiems patiems socialdemokratams, bet čia jau jų reikalas. Galiu labai paprastai pasakyti - jeigu patys socialdemokratai pagaliau suvoks, kad aukoti valstybės prestižą ir partijos prestižą nebegalima, tai aš matau visas galimybes sudaryti koaliciją be Darbo partijos“ , - ketvirtadienį „Žinių radijui“ sakė Premjeras.

    Paklaustas, ar tai reiškia, kad į koaliciją turėtų eiti socialdemokratai ir konservatoriai, A. Kubilius teigė, kad yra įmanomi įvairūs variantai ir kad reikia kalbėti dėl konkrečių darbų.

  • Landsbergis: NATO priešraketinis skydas turi apsaugoti ne tik nuo vienos šalies

    Vytautas Landsbergis (Karolio Kavolėlio, Alfa.lt)
    Prof. Vytautas Landsbergis
    www.alfa.lt 2012-11-07
    Europos Parlamento narį Vytautą Landsbergį pastoviai stebina, kodėl gynyba nuo balistinių raketų (GBR) dažniausiai svarstoma klaidingoje šviesoje – tik NATO-Rusijos priešpriešoje, pavyzdžiui: „Ar Rusija yra GBR priežastis, ar ne?“ ir t. t. Toks perdėtas besipriešinančios Rusijos išskyrimas ir jai pataikavimas, Lietuvos politiko požiūriu, yra ydingas.

    Vakar vykusio Europos Parlamento delegacijos ryšiams su NATO Parlamentine Asamblėja posėdyje V. Landsbergis išdėstė savo kritines pastabas:

    „Taip dažnai mes kartojame, kad GBR yra reikalinga priešintis kažkurioms, bet –apsaugok Dieve! – ne Rusijos puolamosioms pajėgoms ir grėsmėms Europai. Kodėl neįvardinus tikrosios GBR paskirties – priešintis visoms puolamosioms grėsmėms Europai iš bet kur?

    Pirmiausiai pažvelkime į klausimą bendresniu požiūriu.

  • Kas dar geresnio, būsimasis premjere?

    Saulė Pauliuvienė (Asmeninio albumo nuotr.)
    Saulė Pauliuvienė
    2012-11-06 15:42 Saulė Pauliuvienė | Alfa.lt

    „Mes turime kadrų“, – dar gerokai prieš rinkimus tikino Lietuvos socialdemokratų partijos vadovas Algirdas Butkevičius. Ir labai pyko, kai tuos kadrus, socdemams neapdairiai išsprūdusiu žodžiu „šešėlinis ministrų kabinetas“, po kaulelį išnarstė žiniasklaida.

    Ką gi, rinkimai laimėti. Bėda ta, kad vieni socdemai bejėgiai, todėl dabar juos kamuoja jau ne pergalės svaigulys po rinkimų, o migrena, kurią sukėlė postų dalybos. Jų daug, norinčių į kėdes sėsti – dar daugiau, bet realiai įvertinančių savo jėgas, o ne tik puoselėjančių nepagrįstas ambicijas – itin mažai. Nėra „kadrų“, būsimasis premjere, kaip Jus jau pakrikštijo žiniasklaida ir kol kas tik popierinės koalicijos partneriai, ir Jūs tai puikiai suprantate.

  • V.Landsbergis. Pakibęs kurdupelis

    Vytautas Landsbergis

    Prof. Vytautas Landsbergis

    Š. Mažeikos nuotr

    www.delfi.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012-11-06

    Kad kabikas nekabėtų, o tupikas netupėtų, nutariau vis dėlto atsakyti Zigmui Vaišvilai. Kaip žiūriu į tą veikiausiai gazprominį referendumą dėl VAE, jau esu komentavęs (pvz., „Lietuvos žiniose", portale Alfa.lt, 2012-04-14, "Išvirkštėnai"; portale DELFI, 2012-10-30, „Demokratija ir nedemokratija",), o po balsavimo 2012-10-14 pas E. Jakilaitį.

    Paaiškindavau, ir kodėl referendumas apgaulingas, bet kolega Zigmas gal neskaito. Pats vėl spaudžia (DELFI, 2012-10-31), kad Tauta padarė Sprendimą, dabar kuo greičiau reikia naikinti Seimo priimtus VAE statybos įstatymus.

    Tauta, t.y. trečdalis jos (nes balsavo tik pusė), išties patarė jėgainės nestatyti. Nusprendė duoti tokį patarimą, o ne priešingą. Patarė pagal savo tos dienos informuotumą ir supratimą, Zigmai.

  • Lietuvoje Prezidentė stabdo koalicijos garvežį

    www.lzinios.lt 2012-11-07

    Vakar oficialiai gimusi būsima valdančioji koalicija iki Konstitucinio Teismo (KT) sprendimo bus pakibusi tarp žemės ir dangaus. Tačiau "nesvarumo būklė" netrukdo dalytis portfelių.

    Ir antrasis daugiausia Seimo rinkimuose mandatų laimėjusios Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) lyderio, realiausio kandidato į premjerus Algirdo Butkevičiaus susitikimas su prezidente Dalia Grybauskaite baigėsi staigmena. Per pirmąjį savo vizitą A.Butkevičius išgirdo pageidavimą, kad valdančioji koalicija būtų buriama be kitos rinkimų nugalėtojos - Darbo partijos (DP). Vakar LSDP pirmininkas, skubėjęs valstybės vadovę informuoti apie išvakarėse partnerių pasiektus susitarimus dėl ministerijų, sužinojo kitą jos norą - rinkimų rezultatus skųsti KT. Savo požiūrį į besiformuojančią daugumą D.Grybauskaitė pranešė pasakysianti tik sulaukusi Konstitucijos sergėtojų sprendimo. Kreiptis į KT dėl rinkimų rezultatų vakar nusprendė ir Seimas.

  • JAV diplomatė: Obamos perrinkimas neturės įtakos santykiams su Lietuva

    Anne Hall

    Karolio Kavolėlio nuotr.

    www.alfa.lt Antanas Manstavičius 2012-11-07

    Baracko Obamos pergalė JAV prezidento rinkimuose neturės didesnio poveikio šios šalies santykiams su Lietuva. Nereikėtų tikėtis ir staigių politikos Rusijos atžvilgiu pokyčių, ankstų trečiadienio rytą tvirtino JAV laikinoji reikalų patikėtinė Anne Hall.

    Diplomatės teigimu, antrai kadencijai perrinkto JAV prezidento Baracko Obamos dėmesys ir toliau bus sutelktas į šalies vidaus reikalus.

    „Šiuose rinkimuose svarbiausi buvo ekonominiai klausimai, nedarbas, iš dalies – socialiniai klausimai. Užsienio politika nebuvo tokia svarbi. Per debatus abu kandidatai iš tiesų sutarė dėl daugelio užsienio politikos klausimų“, – sakė A. Hall.

  • Energetikoje A.Butkevičius tik įgarsina „Gazpromo“ reikalavimus

    Baciulis
    Audrius Bačiulis

    www.veidas.lt Audrius Bačiulis 2012-11-07

    „Vėlinių koalicijos“ kandidato į premjerus Algirdo Butkevičiaus energetikos programa rodo arba visišką reikalo neišmanymą, arba sąmoningą Lietuvos energetinės nepriklausomybės atsisakymą „Gazpromo“ interesų labui.

    Nors didžiausias skandalas formuojant naują valdančiąją koaliciją kilo dėl socialdemokratų siekio įtraukti į ją už sukčiavimą stambiu mastu teisiamus Darbo partijos vadovus, kurie neslepia savo norų užimti ar ministrų, ar Seimo vadovų postų, tai tik žiedeliai, palyginti su tuo, kokią Lietuvos energetikos ateitį piešia socdemų lyderis Algirdas Butkevičius.
    Glaustai dėstant, kandidatas į premjerus pasisako už atominę energetiką, bet ketina atsisakyti atominės elektrinės statybos kartu su „Hitachi“; suskystintų dujų terminalą Klaipėdoje statyti, bet atsisakyti reikalavimo, kad didieji vartotojai 25 proc. dujų turi pirkti iš terminalo, taip pat atsisakyti dalį terminalo statybos sąnaudų dengti įskaičiuojant jas į dujų perdavimo kainą; įgyvendinat ES III energetikos paketo reikalavimus ir atskiriant dujų tiekimą nuo skirstymo, atsisakyti dabartinės Vyriausybės kietos pozicijos „Gazpromo“ atžvilgiu, santykius aiškinantis per Europos Komisiją ir Stokholmo arbitražą, bet „sudaryti darbo grupę iš Vyriausybės pusės Lietuvoje, pakviečiant atstovų ir iš „Gazpromo“ pusės“, ir „diplomatiškai derėtis“.
  • Smūgis formuojamai koalicijai: Grybauskaitė kreipsis į KT dėl Seimo rinkimų rezultatų teisėtumo

    Dalia Grybauskaitė ir Algirdas Butkevičius (Karolio Kavolėlio, Alfa.lt)
    Dalia Grybauskaitė ir Algirdas Butkevičius
    www.alfa.lt  Gytis Pankūnas 2012-11-06

    Antradienį prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja Daiva Ulbinaitė po šalies vadovės susitikimo su Seimo rinkimus laimėjusios Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininku Algirdu Butkevičiumi pareiškė, kad prezidentė kreipsis į Konstitucinį Teismą (KT) dėl Seimo rinkimų rezultatų teisėtumo įvertinimo.

    Be Konstitucinio Teismo įvertinimo – jokių sprendimų

     

    Antradienį Seimo rinkimus laimėjusios LSDP pirmininkas A. Butkevičius po susitikimo su prezidente D. Grybauskaite pareiškė, kad nepaisant to, jog šalies vadovė kreipsis į Konstitucinį Teismą dėl Seimo rinkimų rezultatų teisėtumo įvertinimo, koalicinė sutartis su Darbo partija ir partija „Tvarka ir teisingumas“ bus pasirašyta, tačiau į ją nebus įtrauktas ministerijų pasidalijimas.
  • KOMENTARAI IR DEBATAI Balsų pirkimas - iššūkis demokratijai

    Daugeliui Lietuvos piliečių kelia nerimą pažeidimų Seimo rinkimuose mastas. Iš viso gauta apie 500 pranešimų apie pažeidimus, pradėta beveik 30 ikiteisminių tyrimų.

    Jau priimti ir pirmieji teismų sprendimai dėl balsų pirkimo, o svarbiausia, kad pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo panaikinti rinkimų rezultatai vienmandatėje rinkimų apygardoje.
    Be jokios abejonės, tai rimtas signalas. Jei rinkėjai suabejos rinkimų legitimumu, demokratijai Lietuvoje iškils rimtas pavojus. Kol kas pagrindo kvestionuoti galutinius Seimo rinkimų rezultatus nėra, tačiau būtina imtis skubių priemonių, kad būtų užkirstas kelias nepalankioms tendencijoms.

  • Kubilius: naują koaliciją reiktų vadinti dalybų koalicija

    Andrius Kubilius (Karolio Kavolėlio, Alfa.lt)
    Andrius Kubilius
    2012-11-06 ELTA

    Netrukus darbą baigsiantis Premjeras Andrius Kubilius naująją valdančiąją koaliciją siūlo vadinti „dalybų koalicija“ dėl ministerijų skirstymosi pagal tai, kokį Europos Sąjungos paramos lėšų kiekį jos administruoja.

    „Pirmas dalykas, į ką kritiškai norėčiau atkreipti dėmesį, tai Algirdo Butkevičiaus pasisakymas, kad vienos partijos rankose negali būti Susisiekimo ir Žemės ūkio ministerijos, nes jose yra didžiausios europinių pinigų panaudojimo sumos. Kitaip sakant, ministerijų paskirstymo tarp koalicijos partnerių klausimas sprendžiamas ne pagal programinius darbus, bet pagal pinigų kiekius. Todėl tokią koaliciją, matyt, tektų vadinti dalybų koalicija, kur pats pagrindinis principas yra, kas kiek prieigos prie europinių pinigų tokiose dalybose turės“, - antradienį interviu Lietuvos radijui sakė A. Kubilius.

  • Porinkiminiai pasistumdymai

    Girniusmm
    Kęstutis Girnius

    www.alfa.lt Kęstutis Girnius 2012-11-05

    Pakito Lietuvos politikos žemėlapis. Konservatoriai ir jų vadovaujama Vyriausybė pasitraukia nuo scenos, vyraujančius vaidmenis perima socdemai ir Darbo partija. Šiuo metu socdemai turi stipriausias kortas, „darbiečiai“ ir jų vadovas Viktoras Uspaskich silpniausias. Kaip įprasta, prezidentė Dalia Grybauskaitė neleis politikams užmiršti, kad ji yra Lietuvos pirmasis žmogus, į kurios valią ir galią jie turi atsižvelgti.

    Prezidentės kategoriškas teigimas, kad ji palaikys tik tą politinę jėgą, kuriai pavyks valdančiąją daugumą suburti be Darbo partijos, apsunkins Vyriausybės sudarymą. Bet nežinia kiek, nes galutiniai prezidentės ketinimai nėra žinomi. Jei ji pasiryžusi kovoti iki paskutiniųjų, siekdama užkirsti Darbo partijos kelią į valdžią, ji gali gerokai prailginti Vyriausybės sudarymą. Sekdama savo pirmtakų pavyzdžiu, Grybauskaitė gali atmesti daugelį kandidatų į ministrus, nurodydama tikrus ar menamus trūkumus, pvz., tinkamos patirties neturėjimą, neskaidrų turto ir pajamų deklaravimą, prastą anglų kalbos žinojimą ir t. t.

  • Kokią Europos ateitį regi A.Merkel ir jos komanda

    Angela Merkel

    www.veidas.lt 2012-11-06

    Per pastarąją krizę svarbiausia politike Europoje tapo Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Tačiau jos gyvenimas nepavydėtinas: kiekvieną dieną ji susiduria su didžiuliais iššūkiais, ir svarbiausia, kad problemų ne mažėja, o daugėja.

    Italijos komunistai plakatuose palygino ją su Adolfu Hitleriu, graikai ją vadina kietaširde kankintoja ar net vergvalde, eurokratai pravardžiuoja „Frau Ne“, o vienas populiarus Didžiosios Britanijos leidinys tėškė, kad ji yra pati pavojingiausia Europos lyderė. Vienų ji peikiama už tai, kad pernelyg atlaidžiai žiūri į vyriausybes, nesugebančias imtis griežtos taupymo politikos, kurios griebtis verčia finansų krizė, kiti ją kritikuoja būtent todėl, kad, jų nuomone, priemonės, kurių griebtasi siekiant spręsti euro krizę, kaip tik buvusios per griežtos.

  • Socdemai, „darbiečiai“ ir „tvarkiečiai“ išsidalijo ministerijas

    www.alfa.lt Gytis Pankūnas 2012-11-05

    Pirmadienio vakarą Seimo rinkimus laimėjusios socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius pareiškė, kad socdemai valdys Finansų, Susisiekimo, Ūkio, Krašto apsaugos, Sveikatos apsaugos, Užsienio reikalų ir Teisingumo ministerijas, Darbo partija – Žemės ūkio, Vidaus reikalų, Švietimo ir mokslo, Socialinė apsaugos ir darbo, Kultūros ministerijas, partija „Tvarka ir teisingumas“ – Aplinkos ir Energetikos ministerijas.

    Anot A. Butkevičiaus, kol kas yra „pasidalintos“ tik ministerijos, tačiau apie konkrečius kandidatus į jas kalbėta nebuvo.

    Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA), kuri buvo pakviesta į būsimosios valdančiosios koalicijos formavimą, pirmininkas Valdemaras Tomaševskis pirmadienį sakė, kad LLRA prie koalicijos prisijungtų, jeigu jiems būtų suteiktos tokios pat sąlygos kaip ir partijai „Tvarka ir teisingumas“, o tai reikštų, kas LLRA norėtų valdyti dvi ministerijas.

  • I.Šimonytė: kompensuoti sumažintas pensijas - realu

    Simonyte_Ingrida
    Ingrida Šimonytė

    www.lzinios.lt 2012-10-30

    Nueinančios Vyriausybės finansų ministrė Ingrida Šimonytė sako, jog 2014 metais yra realu kompensuoti dėl finansų krizės prieš kelerius metus apkarpytas pensijas.

    "2014 metai, jeigu ūkio plėtra kažkokių nepateiks netikėtumų, yra visiškai realus laikotarpis tą įsipareigojimą įgyvendinti", - antradienį parlamentarams sakė I.Šimonytė, atsakydama į jų klausimus.

    Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys socialdemokratas Algirdas Sysas, priekaištavęs ministrei, kad iki šiol nenumatyta sumažintų pensijų kompensavimo tvarka, skaičiuoja, kad kompensavimui reikėtų 2,4 mlrd. lių.

  • Kas lenką V.Tomaševskį sieja su Rusijos institucijomis?

    www.delfi.lt 2012-11-04

    Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), vadovaujama Valdemaro Tomaševskio, šūkius rašo jau ir rusų kalba, pranešė LRT laida „Savaitė“. Reportaže aiškinamasi, kas šios, kvietimo prisijungti prie valdančiosios koalicijos sulaukusios partijos lyderį sieja su oficialiomis Rusijos institucijomis.

    LLRA rinkimuose į Seimą priglaudė, pasak „Savaitės“, Maskvai draugiškas jėgas - uostamiesčio draugijos „Otečestvo“, Slavų gailestingumo fondo ir Pirmojo Baltijos kanalo atstovę.

    V. Tomaševskis neigia, kad jo partija į Seimą veda prorusiškas jėgas, mainais už Kremliaus finansinę paramą.

  • Anušauskas: ką ignoruoja Tomaševskis ir ko nemato naktinė koalicija?

    Anusauskas_Arvydas_LZ_archyv
    Arvydas Anušauskas

    www.alfa.lt 2012-11-02

    Kol V. Tomaševskis matuoja Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (LLRA) švietimo ir mokslo ministro kėdę, yra gera proga pakalbėti apie tai, su kuo „naktinė koalicija“ rimtais veidais derasi dėl ministro posto. Prieš pusmetį jau teko komentuoti ir rašyti apie tai, kad elektroninėmis priemonėmis platinamo žurnalo rusų kalba „Russkij mir“ („Rusų pasaulis“) visuomeninės tarybos narių sąraše puikuojasi ir Europos Parlamento nario, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovo Valdemaro Tomaševskio pavardė.

    Tai nekeltų jokio susidomėjimo, jeigu ne žurnale tiražuojamos antilietuviškos ar antibaltiškos, istorine dezinformacija dvelkiančios teorijos. Bei dar viena aplinkybė – politikas dalyvauja Rusijos Federacijos vyriausybinės Tėvynainių, gyvenančių užsienyje komisijos finansuojamo leidinio visuomeninėje taryboje. Natūralu, kad kyla klausimas, kokiai pozicijai atstovauja Tomaševskis?

  • Sveiki atsibudę „vokelių“ Lietuvoje

    Marijus Širvinskas
    Marijus Širvinskas

    www.atgimimas.lt Marijus Širvinskas 2012-11-05

    Skelbiame kiek sutrumpintą žurnalisto Marijaus Širvinsko viešą laišką, kuris tapo pilietiniu poelgiu, paskatinusiu netylėti ir kitus panašiai minimoje žiniasklaidos grupėje save žeminusius kolegas.

    Šito teksto galėjo ir nebūti. Tačiau Darbo partijai susižėrus apie penktadalį balsų daugiamandatėje apygardoje ir imantis iniciatyvos formuoti naująją mūsų šalies valdžią, jaučiu pilietinę pareigą atvirai papasakoti, kokią aš savo akimis iš arti mačiau šią politinę verslo kliką, kai dirbau vienoje su ja susijusioje bendrovėje.

    Ši bendrovė – tai žiniasklaidos grupė „Balsas.lt leidiniai“, valdanti vieną iš penkių didžiausių portalų, leidžiantį nemokamą savaitraštį, kontroliuojanti keletą žinomų svetainių ir žurnalų bei savaitinį laikraštį „Ekonomika.lt“, kuriame kaip žurnalistas rašiau nuo šių metų sausio iki rugpjūčio. Į leidinį dirbti ėjau pernelyg nepaisydamas, kas jo savininkai, atėjau pirmiausia dėl savo buvusios komandos, su kuria šauniai kūrėme turinį kitoje žiniasklaidos priemonėje iki man išvažiuojant svetur 2010 m.
  • Artėjant Mirusiųjų atminimo dienai, pagerbti Anapilin iškeliavę valstybės politikai

    www.alfa.lt 2012-10-31

    Artėjant Visų Šventųjų ir Vėlinių dienoms, Lietuvos Respublikos Seimo ir Seimo Pirmininkės Irenos Degutienės vardu Vilniaus Kairėnų, Rokantiškių, Karveliškių kapinėse, Kauno Petrašiūnų, Panemunės, Romainių, Kaniūkų, Eigulių kapinėse buvo uždegtos žvakutės ir padėtos gėlės ant Lietuvos Respublikos Seimo narių, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų, Vasario 16-osios Akto signatarų, Steigiamojo Seimo narių, I, II, III Seimų vadovybės, diplomatų ir kitų žymių visuomenės, kultūros veikėjų ir kovotojų už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę kapų.

    Taip pat Seimas kreipėsi į miestų ir rajonų savivaldybes, prašydamas pagerbti ir padėti gėlių ant Steigiamojo Seimo narių, Vasario 16-osios Akto, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų, Seimo narių ir kitų žymių visuomenės veikėjų kapų. Prašymas išsiųstas ir Užsienio reikalų ministerijai, kad Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių darbuotojai pagerbtų diplomatus, žymius politikos, visuomenės ir kultūros veikėjus, palaidotus užsienio valstybėse, padėdami gėlių ir uždegdami žvakučių.

  • Po senąsias Vilniaus kapines

    Po senąsias Vilniaus kapines (Foto)
    Romo Jurgaičio nuotr.

    www.lzinios.lt Vida Girininkienė 2012-10-31

    Gyvenimas ir mirtis visada šalia. Šalia gyvenamųjų namų yra ir kiti, sakytume, amžinieji namai, kurie išlieka tol, kol yra jų šeimininkai, tai yra mirusiųjų artimieji. Pasikeitus kartoms, nelikus artimųjų, šie namai sunyksta patys arba yra sunaikinami.

    Nedaug išliko XV-XVIII amžių didikų kapų koplyčiose ar kriptose. O buvo tradicijos: prabangūs katafalkai, speciali bažnyčių puošyba herbais, emblemomis, daugybe alegorinių figūrų, turtus, garbę bei šlovę liudijantys įrašai lentelėse prie karstų, vėliavose, antkapiuose, ypatingi laidotuvių pamokslai. Bažnyčių šventoriuose paprastų parapijiečių kapų paminklai puošnumu neišsiskyrė, dažnai jų iš viso nebuvo, bet užtat daugelį tenkino šventa bažnyčios erdvė, kur kasdien vaikšto kunigas ir tikintieji.

  • Pradedamas skelbti KGB agentų archyvinių bylų registracijos žurnalas

    Pradedamas skelbti KGB agentų archyvinių bylų registracijos žurnalas

    www.diena.lt 2012-10-31

    Specialioje interneto svetainėje pradedamas skelbti KGB agentų archyvinių bylų registracijos žurnalas. Kaip praneša Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1987 metais pradėtame pildyti žurnale pateikti duomenys apie 1669 agentus, informatorius ir kitus slaptuosius KGB bendradarbius, verbuotus įvairiais laikotarpiais nuo 1940 iki 1979 metų.

    Nurodomi agento asmens duomenys, slapyvardis, verbavimo metai, asmenį verbavęs saugumo padalinys ir archyvinės bylos numeris.

  • I. Šimonytė: Lietuva negali sau leisti skolintis daugiau pinigų negu skolinasi dabar

    Simonyte_Ingrida
    Ingrida Šimonytė

    www.ve.lt 2012-10-30

    Ekonomines problemas spręsti daugiau investuodamos gali valstybės, kurios skolinasi už labai mažas palūkanų normas, o Lietuva tokios galimybės neturi ir todėl jos invesatvimo galimybės

    yra tik tokios, kokias leidžia iš Europos Sąjungos (ES) gaunama parama, antradienį Seime pristatydama 2013 m. biudžeto projektą sakė finansų ministrė Ingrida Šimonytė.

    "Žymiausi pasaulio ekonomistai, Nobelio premijos laureatai siūlo kelius, kaip išeiti iš krizės būtent valstybėms labiau investuojant į generuojančią ekonomiką. Mūsų biudžete tokių išlaidų aš nematau", - po biudžeto projekto pristatymo jį sukritikavo socialdemokratė Birutė Vėsaitė.

  • Komentarai ir debatai Konstitucija ir rezistencija

    www.lzinios.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012-10-30

    Kalba konferencijoje „Lietuvos konstitucingumo raida“, LR Seimas, 2012 m. spalio 26 d.

    Ne mažiau pusės 20 a. Lietuvos istorijos nusako SSRS okupacija - su neilgalaike tuometinės Vokietijos reokupacija - ir pasipriešinimas jai, Tautos bei valstybės rezistencija.

    Pamatinis teisinis Lietuvos rezistencijos elementas, nors istoriškai šiaip jau veikiau apeinamas, yra ir buvo valstybės konstitucija. 1990 m. kovo 11 d. valstybės atkuriamųjų aktų komplekte yra du baigiamieji, užbaigiantys išsivaduojančios šalies konstitucinį virsmą arba restituciją. Tai aktas, ketvirtasis iš penkių, panaikinąs bet kokį svetimos valdžios primestų konstitucinių aktų veikimą Lietuvoje, ir penktasis - tą pačią naktį priimta laikinoji nepriklausomos šalies Konstitucija, pavadinta Laikinuoju pagrindiniu įstatymu. Teisinės rezistencijos viršūnė, kurią balsuodami įsipareigojome ginti.

  • Demokratija ar nedemokratija

    Vytautas Landsbergis (Karolio Kavolėlio, Alfa.lt)
    Prof. Vytautas Landsbergis
     www.alfa.lt prof. Vytautas Landsbergis  2012-10-30
    Korumpuoti rinkimai į Lietuvos Respublikos Seimą, o už tą vaizdelį galime būti dėkingi vienai ypatingai partijai ir jos beribiams resursams, iškelia kai kurių pamatinių klausimų. Ar tebesame parlamentinė demokratija, kai parlamentas formuojamas ir nedorais, ir tiesiog nusikalstamais būdais? Panašu, kad atėjome į „valdomos demokratijos“ modelį, groteskiškai suformuotą Rusijoje, tik ten lemia vertikalios valdžios resursas, o Lietuvoje – nešvarūs pinigai. Jei Lietuvą būtų nūnai lankę reiklieji Ukrainos rinkimų stebėtojai, nežinau, kaip skambėtų jų išvada apie mūsų išdidžią ir drąsią šalį.
  • Savanoriai rinkimų stebėtojai nuo balsavimo atbaidė visą romų taborą?

    www.alfa.lt Rugilė Audenienė 2012-10-30

    Maždaug 700 baltas pirštines mūvinčių piliečių aplankė 34 rinkimų apygardas iš 67, užfiksavo 68 pažeidimus ir pagąsdino nesąžiningai rinkimus laimėti susiruošusius politikus. Kai kurie jų rinkimų apylinkių balsavimo patalpas tarsi detektyvai iš filmų stebėjo besišildydami automobiliuose. Kiti sėsdavo į ratus ir lėkdavo į tas apygardas, kuriose buvo fiksuojama daugiausia pažeidimų.

    Pažeidėjų tykojo ir automobiliuose

    „Ar kas nors matė „baltąsias pirštines?“ „Tuščia – nei balsuojančių, nei „pirštinių“. „Panašu, kad balsų pirkėjai išsigando“. „Kuo daugiau viešumo, tuo mažiau melo rinkimuose“. Tokios diskusijos sekmadienį virė internete.

  • D. Grybauskaitė vėl gali kreiptis į KT dėl galimų rinkimų pažeidimų

    Grybauskaite_Roberto_Riabovo

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė

    R. Riabovo nuotr.

    www.diena.lt 2012-10-30

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė gali kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT) dėl galimų pažeidimų per Seimo rinkimų antrąjį turą, sako prezidentės patarėjas Mindaugas Lingė.

    Šalies vadovė į KT dėl to kreipėsi ir po pirmojo rinkimų rato.„Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) turėtų pirma patvirtinti oficialius rinkimų rezultatus, (...) tada pagal numatytą procedūrą VRK sprendimai gali būti apskųsti Seimui arba šalies prezidentui prašant, kad jie kreiptųsi į KT, jeigu iškilo tam tikrų abejonių. Tokią situaciją turėjome po pirmojo rinkimų turo. Neatmestina, kad toks variantas gali atsirasti ir po antrojo rinkimų turo, kai bus patvirtinti oficialūs rinkimų rezultatai“, - interviu Žinių radijui antradienį sakė M. Lingė.

  • Švedijos ministras: Andriaus Kubiliaus Vyriausybė puikiai padirbėjo išvedant šalį iš finansų krizės

    Bildtas_Carlas
    Carlas Bildtas

    www.15min.lt 2012-10-30

    Švedijos užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas, komentuodamas valdžios permainas Lietuvoje, pareiškė, kad kadenciją baigianti Andriaus Kubiliaus Vyriausybė padarė didelį darbą išvesdama šalį iš finansų krizės.

    „Lietuva artėja prie naujos Vyriausybės. Kubiliaus Vyriausybė padarė puikų darbą išvesdama šalį iš finansų krizės. Dabar laukia naujos užduotys“, – socialiniame tinkle „Twitter“ parašė C.Bildtas.

    Po Seimo rinkimų derybas dėl valdančiosios koalicijos sudarymo pradėjo trys partijos – socialdemokratai, Darbo partija bei partija „Tvarka ir teisingumas“.

  • V.Uspaskichas nepanaudojo savo šanso

    Baciulis
    Audrius Bačiulis

    www.veidas.lt Audrius Bačiulis 2012-10-30

    Seimo rinkimai baigėsi, dabar prasideda linksmoji dalis – valdančiosios koalicijos ir Vyriausybės formavimas. Kadangi komentaras rašytas dvi dienos iki rinkimų nakties, kuri partija – socialdemokratai ar konservatoriai – šventė juose pergalę ir tapo formuojamos naujosios valdžios branduoliu, nežinau. Bet neabejoju, jog tai šiandien daro viena iš šių dviejų partijų (gal netgi abi) – tikrai ne Viktoras Uspaskichas ir ne jo Darbo partija, po pirmojo Seimo rinkimų turo pernelyg smarkiai ir pernelyg anksti įsijautę į nugalėtojų vaidmenį. Tai jam ir pakišo koją.
    Ketverius metus V.Upaskichas kentėjo ir tramdė savo natūrą: tyliai sėdėjo Briuselyje, kovojo dėl savo neliečiamybės išsaugojimo, visais būdais vilkino Darbo partijos „juodosios buhalterios“ bylą, tuo pat metu vaizduodamas tikrą, atsakingą valstybės politiką.

  • E.Eigirdas. Lietuvai pavojingiausių ekonominių interesų dešimtukas

    Eduardas Eigirdas

    Eduardas Eigirdas

    T. Vinicko nuotr.

    www.delfi.lt Eduardas Eigirdas 2012-10-26

    Vieni sudaro nuodingiausių gyvačių, kiti – didžiausių korporacijų ir turtingiausių žmonių dešimtukus, o mes sudarėme Lietuvai nuodingiausių ekonominių interesų dešimtuką. Jeigu pavyks juos visus įgyvendinti, Lietuvos visuomenė patirs labai daug nuostolių, nes bus iššvaistyta ar greičiau pasisavinta didelė dalis ekonominio valstybės potencialo.

    Šis dešimtukas turėtų būti aktualus jaunimui, nes stebint tai, kaip suinteresuotoms grupėms sekasi įgyvendinti savo interesus, bus galima daug lengviau priimti vieną svarbiausių investicinių sprendimų jauno žmogaus gyvenime – pasilikti gyventi, dirbti ir kurti Lietuvoje ar vis dėlto palikti šią garbę nereikliai importinei darbo jėgai, apie kurią jau dabar svajoja pramonininkų atstovai, niekaip nesuprantantys, kodėl lietuviai emigruoja, o zulusai neatvažiuoja.

  • Prezidentė užsimena, kad Darbo partija negali dalyvauti vyriausybės formavime DELFI Jums tiekia kok

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė užsimena, kad tikriausiai siūlys socialdemokratų pirmininkui Algirdui Butkevičiui formuoti Vyriausybę, bet, jos teigimu, Darbo partija vyriausybės formavime dalyvauti negali. Šalies prezidentė tiesiogiai nepaminėjo Darbo partijos, tačiau teigė, kad Vyriausybės formuoti negali partija, kurios nariai yra teisiamieji bei kuri įtariama masiniu balsų pirkimu per rinkimus.
    Dalia Grybauskaitė ir Algirdas Butkevičius
    Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Algirdas Butkevičius
    Š. Mažeikos nuotr.

    Tai paaiškėjo pirmadienį socialdemokratui A. Butkevičiui apsilankius Prezidentūroje. Iš ryto su prezidente susitiko ir premjeras, konservatorių lyderis Andrius Kubilius.

     „Noriu pareikšti savo nuomonę dėl Vyriausybės formavimo. Šiuo rinkimus pirmąją vietą daugiausiai balsų surinko socialdemokratai, todėl labai didelė tikimybė, kad po to, kai Vyriausioji rinkimų komisija patvirtins galutinius balsavimo rezultatus, ir siūlysiu formuoti Vyriausybę. Bet... Vyriausybės formavime, mano nuomone, negali dalyvauti partija, kuri įtariama rinkimuose padariusi daugiausiai šiurkščių pažeidimų, įtariama dėl „juodosios buhalterijos“ ir neskaidrios veiklos ir kurios partijos lyderiai yra kaltinamieji baudžiamojoje byloje. Todėl palaikysiu tik tą politinę jėgą, kuri galės suformuoti daugumą be teisiamųjų suole esančios Darbo partijos“, - teigė D. Grybauskaitė.
  • Kubilius netiki, kad kairiosios jėgos galėtų vykdyti atsakingą politiką

    Naujosios vyriausybės formavimas priklausys nuo pokalbio su prezidente Dalia Grybauskaite, sekmadienį sakė konservatorių lyderis ir premjeras Andrius Kubilius. Jis pabrėžė netikįs, kad rinkimuose daug mandatų laimėjusios kairiosios jėgos galėtų vykdyti atsakingą politiką.

    „Ką ir prognozavau po pirmojo rinkimų turo, mes po antrojo turo esame viena iš pirmaujančių partijų“, – sakė A. Kubilius, paaiškėjus, kad Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) per pakartotinį balsavimą atsiliko tik nuo socialdemokratų.

  • Paaiškėjo, kas dirbs naujajame Seime

    Į naujos kadencijos Seimą iš viso išrinkta 140 narių. 70 išrinkta vienmandatėse apygardose, likusios 70 vietų Seime bus
    paskirstytos pagal partijų kandidatų sąrašus.
    Pateikiame visą išrinktųjų Seimo narių sąrašą (partijos – pagal turimų mandatų skaičių, pavardės – pagal abėcėlę;
    skliausteliuose nurodome vienmandates apygardas, kuriose laimėjo šie kandidatai):
    Lietuvos socialdemokratų partija – 38 mandatai:
    Vytenis Povilas Andriukaitis (Žirmūnų ap.);
    Zigmantas Balčytis;
    Mindaugas Bastys (Šakių ap.);
    Juozas Bernatonis;
    Vilija Blinkevičiūtė;
    Bronius Bradauskas (Kaišiadorių-Elektrėnų ap.);
    Algirdas Butkevičius (Vilkaviškio ap.);
    Arūnas Dudėnas;
    Edmundas Jonyla (Raseinių ap.);10/ 29/ 12 Paaši kėoj , kas dri bs nauaj aj m e Semi e ( sąr ašas)
    www. dei na. tl / naueij nos/ eil t uva/ paa-i keoj - kas- dri bs- nauaj aj m e- semi e- sar a- as- 457414/ pr ni t 2/ 6
    Benediktas Juodka;
    Gediminas Kirkilas;
    Kristina Miškinienė (Lazdijų-Druskininkų ap.);
    Albinas Mitrulevičius (Marijampolės ap.);
    Arvydas Mockus (Saulės ap.);
    Alma Monkauskaitė (Kelmės ap.);
    Antanas Nesteckis;
    Juozas Olekas (Suvalkijos ap.);
    Marija Aušrinė Pavilionienė;
    Bronius Pauža (Jurbarko ap.);
    Milda Petrauskienė (Utenos ap.);
    Darius Petrošius (Tauragės ap.);
    Domas Petrulis (Aukštaitijos ap.);
    Raminta Popovienė (Kauno-Kėdainių ap.);
    Juras Požela;
    Giedrė Purvaneckienė;
    Julius Sabatauskas (Alytaus ap.);
    Algimantas Salamakinas (Radviliškio ap.);
    Vytautas Saulis (Rokiškio ap.);
    Valerijus Simulikas (Dainų ap.);
    Rimantas Sinkevičius (Jonavos ap.);
    Algirdas Sysas;
    Artūras Skardžius (Šilutės-Pagėgių ap.);
    Eduardas Šablinskas;
    Rimantė Šalaševičiūtė;
    Irena Šiaulienė;
    Birutė Vėsaitė;
    Aleksandras Zeltinis (Biržų-Kupiškio ap.);
    Edvardas Žakaris (Aušros ap.).
    Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai – 33 mandatai:
    Vilija Aleknaitė Abramikienė;10/ 29/ 12 Paaši kėoj , kas dri bs nauaj aj m e Semi e ( sąr ašas)
    www. dei na. tl / naueij nos/ eil t uva/ paa-i keoj - kas- dri bs- nauaj aj m e- semi e- sar a- as- 457414/ pr ni t 3/ 6
    Mantas Adomėnas;
    Arvydas Anušauskas (Naujamiesčio ap.);
    Audronius Ažubalis (Šeškinės ap.);
    Agnė Bilotaitė;
    Vida Marija Čigriejienė (Panemunės ap.);
    Rimantas Jonas Dagys (Šilainių ap.);
    Irena Degutienė (Naujamiesčio ap.);
    Arimantas Dumčius (Kalniečių ap.);
    Donatas Jankauskas (Kauno kaimiškoji ap.);
    Sergejus Jovaiša;
    Rasa Juknevičienė (Žaliakalnio ap.);
    Vytautas Juozapaitis;
    Liutauras Kazlavickas;
    Dainius Kreivys (Fabijoniškių ap.);
    Andrius Kubilius (Antakalnio ap.);
    Rytas Kupčinskas (Aleksoto-Vilijampolės ap.);
    Kazimieras Kuzminskas (Dainavos ap.);
    Vincė Vaidevutė Margevičienė (Centro ap.);
    Kęstutis Masiulis;
    Antanas Matulas (Pasvalio-Panevėžio ap.);
    Naglis Puteikis (Danės ap.);
    Jurgis Razma (Plungės-Rietavo ap.);
    Paulius Saudargas (Justiniškių ap.);
    Kazys Starkevičius (Pramonės ap.);
    Algis Strelčiūnas (Lazdynų ap.);
    Valentinas Stundys;
    Stasys Šedbaras;
    Egidijus Vareikis;
    Arvydas Vidžiūnas;
    Emanuelis Zingeris;
    Pranas Žeimys (Pajūrio ap.);10/ 29/ 12 Paaši kėoj , kas dri bs nauaj aj m e Semi e ( sąr ašas)
    www. dei na. tl / naueij nos/ eil t uva/ paa-i keoj - kas- dri bs- nauaj aj m e- semi e- sar a- as- 457414/ pr ni t 4/ 6
    Rokas Žilinskas.
    Darbo partija – 29 mandatai:
    Virginija Baltraitienė (Kėdainių ap.);
    Šarūnas Birutis (Ignalinos-Švenčionių ap.);
    Saulius Bucevičius (Akmenės-Joniškio ap.);
    Valentinas Bukauskas (Telšių ap.);
    Petras Čimbaras (Molėtų-Švenčionių ap.);
    Kęstutis Daukšys;
    Sergejus Dmitrijevas;
    Vytautas Gapšys;
    Jolanta Gaudutienė;
    Vydas Gedvilas;
    Loreta Graužinienė;
    Viktoras Fiodorovas;
    Jonas Kondrotas;
    Raimundas Markauskas (Dzūkijos ap.);
    Dangutė Mikutienė (Trakų-Elektrėnų ap.);
    Petras Narkevičius (Nevėžio ap.);
    Raimundas Paliukas (Baltijos ap.);
    Artūras Paulauskas;
    Jonas Pinskus;
    Živilė Pinskuvienė;
    Audronė Pitrėnienė (Skuodo-Mažeikių ap.);
    Ričardas Sargūnas (Anykščių-Kupiškio ap.);
    Valdas Skarbalius;
    Vitalija Vonžutaitė;
    Darius Ulickas;
    Sergejus Ursulas (Naujosios Vilnios ap.);
    Viktoras Uspaskichas;
    Mečislovas Zasčiurinskas;
    Zita Žvikienė.10/ 29/ 12 Paaši kėoj , kas dri bs nauaj aj m e Semi e ( sąr ašas)
    www. dei na. tl / naueij nos/ eil t uva/ paa-i keoj - kas- dri bs- nauaj aj m e- semi e- sar a- as- 457414/ pr ni t 5/ 6
    Tvarkos ir teisingumo partija – 11 mandatų:
    Remigijus Ačas;
    Kęstutis Bartkevičius (Mažeikių ap.);
    Petras Gražulis (Gargždų ap.);
    Vytautas Kamblevičius;
    Kęstas Komskis;
    Andrius Mazuronis;
    Valentinas Mazuronis;
    Jolita Vaitkienė (Kretingos ap.);
    Ona Valiukevičiūtė;
    Julius Veselka (Ukmergės ap.);
    Remigijus Žemaitaitis (Šilalės-Šilutės ap.).
    Liberalų sąjūdis – 10 mandatų:
    Petras Auštrevičius;
    Vitalijus Gailius (Pakruojo-Joniškio ap.);
    Kęstutis Glaveckas;
    Eugenijus Gentvilas;
    Algis Kašėta (Varėnos-Eišiškių ap.);
    Dalia Kuodytė;
    Eligijus Masiulis (Marių ap.);
    Gintaras Steponavičius;
    Remigijus Šimašius;
    Dalia Teišerskytė.
    Lietuvos lenkų rinkimų akcija – 8 mandatai:
    Vanda Kravčionok;
    Juzefas Kvetkovskis;
    Michalas Mackevičius;
    Jaroslavas Narkevičius (Vilniaus-Trakų ap.);
    Zdislavas Palevičius;
    Leonardas Talmontas (Vilniaus-Šalčininkų ap.);
    Rita Tamašunienė (Širvintų-Vilniaus ap.);10/ 29/ 12 Paaši kėoj , kas dri bs nauaj aj m e Semi e ( sąr ašas)
    www. dei na. tl / naueij nos/ eil t uva/ paa-i keoj - kas- dri bs- nauaj aj m e- semi e- sar a- as- 457414/ pr ni t 6/ 6
    Valdemaras Tomaševskis.
    „Drąsos kelio“ partija – 7 mandatai:
    Povilas Gylys;
    Vytautas Antanas Matulevičius;
    Algirdas Vaclovas Patackas;
    Aurelija Stancikienė;
    Jonas Varkala;
    Valdas Vasiliauskas;
    Neringa Venckienė.
    Išsikėlę save – 3 mandatai:
    Linas Balsys (Karoliniškių ap.);
    Andrius Palionis (Prienų-Birštono ap.);
    Povilas Urbšys (Vakarinė ap.).
    Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga – 1 mandatas:
    Rima Baškienė (Šiaulių kaimiškoji ap.).
    Į naujos kadencijos Seimą iš viso išrinkta 140 narių. 70 išrinkta vienmandatėse apygardose, likusios 70 vietų Seime buspaskirstytos pagal partijų kandidatų sąrašus.Pateikiame visą išrinktųjų Seimo narių sąrašą (partijos – pagal turimų mandatų skaičių, pavardės – pagal abėcėlę;skliausteliuose nurodome vienmandates apygardas, kuriose laimėjo šie kandidatai):
    Lietuvos socialdemokratų partija38 mandatai: Vytenis Povilas Andriukaitis (Žirmūnų ap.); Zigmantas Balčytis; Mindaugas Bastys (Šakių ap.); Juozas Bernatonis; Vilija Blinkevičiūtė; Bronius Bradauskas (Kaišiadorių-Elektrėnų ap.); Algirdas Butkevičius (Vilkaviškio ap.); Arūnas Dudėnas; Edmundas Jonyla (Raseinių ap.); Benediktas Juodka; Gediminas Kirkilas; Kristina Miškinienė (Lazdijų-Druskininkų ap.); Albinas Mitrulevičius (Marijampolės ap.); Arvydas Mockus (Saulės ap.); Alma Monkauskaitė (Kelmės ap.); Antanas Nesteckis; Juozas Olekas (Suvalkijos ap.); Marija Aušrinė  Pavilionienė;
  • Jaunoji Lietuvos karta surengė mitingą prie Seimo ir pasisakė prieš neskaidrius rinkimus

    Mitingas prie Seimo | Alkas.lt, A.Rasakevičiaus nuotr.

    Mitingas prie Seimo

    A.Rasakevičiaus nuotr.

    www.alkas.lt Arūnas Rasakevičius 2012-10-26

    Spalio 25 dieną, prieš vidurdienį, Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo įvyko jaunimo mitingas „Mums ne tas pats“, skirtas išreikšti nepasitikėjimą ir nepritarimą 2012 m. spalio 14 d. vykusiems pirmojo turo Seimo rinkimams, kurių metu ypatingai plataus masto pažeidimų vykdymas ir politikų bei teisėsaugos nesugebėjimas adekvačiai į tai reaguoti skatina nusivylimą ir nepasitikėjimą demokratine santvarka šalyje.

    Iš įvairių Lietuvos miestų sugužėjo keli šimtai neabejingų Lietuvos piliečių. Daugelis iš jų su savimi atsinešė, šmaikščiai pašiepiančius neskaidrius Seimo rinkimus, plakatus. Merginos nešiojosi tuščius alaus butelius, vadinamus „bambaliais“, ir taip išreiškė susirūpinimą balsų papirkinėjimu už alaus butelį. Tarp transparantų galima buvo pamatyti ir istorinę relikviją – Sąjūdžio laikų ilgą plakatą, kurio šūkis „Žmogus atsako už savo laisvę“ išliko aktualus ir šiomis dienomis.
  • Pareiškimas dėl G. Steponavičiaus

    Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų

    Pareiškimas

    Dėl LR Švietimo ir mokslo ministro p. G. Steponavičiaus vykdomos politikos

    2011-02-16, Vilnius

    Šalies mokslo ir švietimo sektoriuje vis labiau ryškėja neigiami reiškiniai, virstantys pavojingomis tendencijomis. Ministru tapus p. G. Steponavičiui, pirmą kartą atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu šios srities politika pradėta grįsti antivalstybiškai orientuotomis Lietuvos laisvosios rinkos instituto propaguojamomis ekonominio libertarizmo idėjomis. Geriausia pasaulyje sukaupta šios srities valdymo patirtis ir kvalifikuotų jos ekspertų rekomendacijos sąmoningai ir atvirai ignoruojamos.

  • LAPKRIČIO 2 D. BUS BANDOMA DAR KARTĄ ATVERTI GENOCIDO BYLĄ

    2012 m. lapkričio 2 d., penktadienį, 9 val. Kauno apygardos teisme (Adresas: A. Mickevičiaus g. 18, Kaunas) vyks genocido baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Byloje kaltinimai pateikti buvusiems KGB pareigūnams – seržantei Jadvygai Kuprėnienei ir leitenantui, operatyvinių pavedimų darbuotojui Iljai Vorobjovui dėl dalyvavimo Lietuvos partizanų vado generolo Adolfo Ramanausko–Vanago ir partizanės, jo žmonos Birutės Mažeikaitės Ramanauskienės suėmimo operacijoje 1956 m. spalio 12 d.
    Remiantis 1956 m. gruodžio 7 d. SSRS KGB įsakymu Nr. 0171 Ramanauskų arešto vykdytojai srž. J.Strabeikaitė (Kuprėnienė) ir ltn. I. Vorobjovas apdovanoti piniginėmis premijomis. Tai rodo pačios operacijos ir joje dalyvavusių asmenų svarbą SSRS KGB.
  • Lietuvoje minima Konstitucijos diena

    konstitucija

    Ketvirtadienį Lietuvoje minima Konstitucijos diena. Šiemet pagrindiniam šalies įstatymui sukanka 20 metų.

    Ta proga Prezidentūroje vyks iškilminga Konstitucijos egzamino nugalėtojų apdovanojimo ceremonija. Joje dalyvaus prezidentė Dalia Grybauskaitė ir teisingumo ministras Remigijus Šimašius.

    Įvairiais prizais ir padėkos raštais bus apdovanoti po tris kiekvienoje grupėje geriausiai testus išsprendę egzamino dalyviai.

    Pirmajame Konstitucijos egzamino etape šiemet dalyvavo 32 tūkst. piliečių. Šeštą kartą vykusį egzaminą laikė maždaug 7 tūkst. daugiau dalyvių nei pernai.

    1992 metų spalio 25 dieną Lietuvos piliečiai referendume priėmė dabartinę Lietuvos Respublikos Konstituciją. Konstitucija - tai pagrindinis valstybės įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią, nustatantis šalies politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus.

  • Maždaug 200 žmonių prie Seimo protestavo prieš balsų pirkimą

    rinkimu_protestas_Zenekos_nuotr
    Zenekos nuotr.

    www.bernardinai.lt 2012-10-25

    Ketvirtadienį prie Seimo maždaug 200 žmonių surengė protesto akciją prieš balsų pirkimą per Seimo rinkimus.

    "Atėjome, nes studentams rūpi balsavimas. Norime parodyti, kad esame prieš papirkinėjimus. Norime padaryti akciją, kad balsuotų už tai, ką nori, o ne už tai, kas parduota", - sakė mitinge dalyvavusi Klaipėdos valstybinės kolegijos studentų atstovybės prezidentė Kristina Šmotaitė.

    Į protesto akciją susirinko daugiausia jaunuolių, bet buvo ir vienas kitas vyresnio amžiaus žmogus.

  • Anušauskas: ar sulauksime lietuviškų Merdoko ir Di Pjetro

    Anusauskas_Roberto_Riabovo

    Arvydas Anušauskas

    2012-10-24 13:15 Arvydas Anušauskas | Alfa.lt

    Prieš metus visuose Didžiojoje Britanijoje vieną savaitgalį turėjusiuose pasirodyti laikraščiuose buvo paskelbtas Ruperto Merdoko (Rupert Murdoch) žiniasklaidos koncerno atsiprašymas. Tai buvo susiję su Didžiojoje Britanijoje kilusiu skandalu, kai paaiškėjo, kad laikraščio „News of the World“ žurnalistai neteisėtai klausėsi pokalbių. Žurnalistai klausėsi ne tik televizijos, kino ar kitokių žvaigždžių bei politikų pokalbių, bet ir asmeninių eilinių britų pokalbių telefonu. Tarp pasiklausymo aukų – buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Tonis Bleiras (Tony Blair). Bet kokia kaina ieškodami sensacijų, „News of the World“ žurnalistai, padedami privačių detektyvų, bandė pasiklausyti ir per 2005-ųjų metų teroro ataką nukentėjusiųjų telefoninių pokalbių. Nepaisant atsiprašymų, leidinys prarado savo reputaciją ir kai kurie reklamos užsakovai (pavyzdžiui „Ford“) iš karto nutraukė bet kokį bendradarbiavimą, o kitos stambios kompanijos tai padarė vėliau. Laikraščio, kuris buvo leidžiamas pusantro šimto metų ir turėjo tris milijonus skaitytojų, leidyba buvo nutraukta. Tie, kurie nuolat kalba apie neteisėtus pasiklausymus, matyt, plojo katučių, bet ne Lietuvoje...

  • Ponas, kuris nemuš

    Vytautas V. Landsbergis

    Karolio Kavolėlio nuotr.

    www.alfa.lt Vytautas V. Landsbergis 2012-10-21

    I

    Natūralu, kad kitądien po rinkimų rinkėjus ištinka pagirios. Tiesioginės ir (a)moralinės. Antrosios netgi slogesnės, nesgi daugiadienės. Nuo jų nepagelbės net „šimtas gramų ant tuščios“. (Daugiau apie tai žr.: - www.saslykai.lt.)

    Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų. Juk ir šiuo atveju galima vadovautis auksine buvusio Kinijos komunistų lyderio Mao taisykle - „Kuo blogiau, tuo geriau“... Bei paieškoti, kas gero bus šiame „Vikondos“ degustacijomis ar kt. papirkinėjimais privatizuotame Seime.

    Jei pažvelgtume atgal, matytume, jog geriausias vaistas nuo kadaise siūlytos tvarkos ir teisingumo betvarkės buvo prezidentiniai rinkimai bei po to sekusios putojančių jausmų versmės, kurios baigia išsekti. Dabar, regis, bus pereinama, prie kitokių gėrimų. Prie rusiškos vodkos...

  • Darbo partijos ir Viktoro kerai bei melai

    Rimantas Žylius
    Rimantas Žylius

    www.atgimimas.lt Rimantas Žylius 2012-10-24

    Viktoras Uspaskichas mėgina įteigti, kad jis geriausiai vadovautų šalies ekonomikai. Tačiau stebuklingų priemonių, kuriomis pasiektų visoms ūkio šakoms ir visiems vartotojams palankių rezultatų, neatskleidžia.

    Klausantis Darbo partijos lyderio V.Uspaskicho kalbų, kaip jis „gelbės“ Lietuvos ekonomiką, atrodo, kad tai – iliuzionistui skirtas darbas. Jis „generuojančioms įmonėms“ mažins mokesčius, didins išmokas, skatins ekonomiką, bet nepraskolins Lietuvos. Būtina iliuzionistų darbo sąlyga – turi nesimatyti tarpinių žingsnių – viskas daroma juodojoje dėžėje, ir jis tai puikiai atlieka.

  • Lietuvos valstybę ir tautą sukūrė krikščionybė ir Katalikų bažnyčia

    Baciulis
    Audrius Bačiulis

    www.veidas.lt Audrius Bačiulis 2012-10-24

    Rinkimų batalijų įkarštyje pasimetė prieš kelias savaites paskelbta žinia, kad, galutiniais gyventojų surašymo duomenimis, 77,3 proc. Lietuvos gyventojų priskiria save Romos katalikų bažnyčiai. Per dešimtmetį nuo praėjusio gyventojų surašymo katalikų skaičius valstybėje sumenko vos 1,7 proc., tad galima drąsiai teigti, kad Lietuva buvo, yra ir išlieka katalikiška šalis.
    Skaičius stebėtinai didelis, atmenant, kad penkis sovietmečio dešimtmečius Lietuvos gyventojai buvo auklėjami karingojo ateizmo dvasia, Bažnyčia persekiota ir bauginta, lankantieji pamaldas pašiepiami, laikomi nemokšomis ir keistuoliais. Juoba Lietuvai atsikovojus nepriklausomybę ir įsijungus į Vakarų pasaulį atsidūrėme tokioje pat pabrėžtinai sekuliarioje, Bažnyčios ir ypač krikščionybės atžvilgiu nepakančiai nusiteikusioje savo esme socialistinės Europos Sąjungos bendruomenėje.

  • Vargšė Vyriausioji rinkimų komisija

    Landsb_Saruno_Mazeikos

    Prof. Vytautas Landsbergis

    Šarūno Mažeikos nuotr.

    www.lzinios.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012-10-24

    Kažkodėl staiga suvokėme, kai Seimo rinkimai įbrido į aromatingų technologijų beribę, kad Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) jau kelintą rinkimų sykį klampoja savo organizacinėje, dalykinėje ir teisinėje nekompetencijoje.

    Kuomet aimanuojama, kad įstatymai skylėti, todėl neleidžiantys kovoti su rinkimų korupcija, o aimanuotojai nesiūlo jokio esminio lopo, - nors jį sudarytų bent poros žodžių skaidra, kas yra "šiurkštus pažeidimas", juolab sisteminis, - tai gal VRK ir patinka kuistis kiauromis teisinėmis kelnėmis. Gal patiko ir kairėje sėdintiems Seimo nariams, balsavusiems prieš VRK vadovo pakeitimą.

  • Kurti paminklą Lukiškių aikštei galės ir užsieniečiai

    Kurti paminklą Lukiškių aikštei galės ir užsieniečiai

    Lukiškių  aikštė

    Gedimino Baltuškos nuotr.

    www.diena.lt 2012-10-23

    Lukiškių aikštės paminklo sukūrimo konkursą paskelbusi Kultūros ministerija tikisi sulaukti bent keliasdešimties dalyvių. Jeigu viskas vyks sklandžiai, aikštės sutvarkymo darbai pajudės jau pavasarį. Deja, kliūčių vis dar yra.

    Suteikė tarptautinį statusą

    Kultūros ministerija jau paskelbė Lietuvos laisvės kovotojų atminimo įamžinimo Lukiškių aikštėje Vilniuje meninės idėjos projektų konkursą. Jam pasibaigus viena didžiųjų sostinės aikščių turėtų virsti istorinio Lietuvos atminimo įamžinimo erdve.

  • Balcerowiczius: minimalaus atlyginimo didinimas – „politinis sukčiavimas“

    Leszekas Balcerowiczius

    Karolio Kavolėlio nuotr.

    www.alfa.lt Antanas Manstavičius 2012-10-22

    Euro zonos krizės nėra – yra tik atskirų valstybių krizės, kurių nepavyks išspręsti, jeigu nacionalinės vyriausybės nepradės taupyti. Tuo įsitikinęs Vilniuje viešintis žymus lenkų ekonomistas, šalies perėjimo prie rinkos ekonomikos architektu vadinamas Leszekas Balcerowiczius. Lenkijoje – ir Lietuvoje – girdimus pasiūlymus didinti minimalų atlyginimą jis per pirmadienį Vilniuje vykusią viešą paskaitą pavadino „politiniu sukčiavimu“.

    Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorius Ramūnas Vilpišauskas, pristatydamas svečią, pabrėžė, kad L. Balcerowiczius yra ne tik teoretikas, bet ir praktikas, daugelį metų dirbęs įvairiose politinėse ir finansų institucijose. „Tai labai svarbu, nes padeda suprasti politinius apribojimus”, – sakė R. Vilpišauskas.

  • Siūloma pripažinti, kad 1990-1992 m. V.Landsbergiui buvo suteikti prezidento įgaliojimai

    Landsb_Tomo_Luksio
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.delfi.lt 2012-10-22

    Konservatorius Česlovas Vytautas Stankevičius siūlo deklaracija pripažinti, kad 1990-1992 m. tuometinis Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis turėjo prezidentui prilyginamus aukščiausius valstybės vadovo įgaliojimus, nors formaliai laikoma, kad V. Landsbergis tuo metu buvo valstybės vadovas, bet ne prezidentas.

    „Nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos  – Atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis turėjo aukščiausius valstybės vadovo įgaliojimus, prilygusius Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimams“, -  rašoma Seimo posėdžių sekretoriate įregistruotame dokumento projekte.

  • Pagalys į Lietuvos ratus

    www.atgimimas.lt Rusnė Naujokaitytė  2012-10-19

    Sekmadienį įvykę rinkimai į Lietuvos Seimą ir patariamasis referendumas dėl atominės jėgainės statybos neliko nepastebėti ir užsienio spaudos. Dauguma dienraščių nemato didelės bėdos, jei kairiosios partijos ateitų į valdžią, kiti mano, kad kova dar nebaigta.

    Sofijos dienraštis VESTI rašo, kad rinkimus Lietuvoje laimėjo kontroversiškai vertinamas milijonierius. Tokie rezultatai rodo, kad lietuviai nubaudė valdančiąją koa­liciją, skatinusią šalyje taupymą. Preliminariais skaičiavimais, „Agurkų karaliumi“ vadinamas Viktoras Uspaskichas gavo 19.8 proc. balsų paramą. Tai partijai padės sudaryti koaliciją su socialdemokratų partija, kurie surinko 18.4 proc. rinkėjų balsų bei su trečia partija „Tvarka ir teisingumas“, vedama buvusio prezidento, pašalinto iš pareigų dėl neaiškių ryšių su Rusijos nusikalstamu pasauliu. Nepaisant to, kad Darbo partija kol kas laimėjo daugiausiai, kažin ar šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė leis šiai partijai formuoti vyriausybę dėl rimtų abejonių šio politiko moralinėmis savybėmis.

  • Rinkimų pokeris – ir savivaldybėje

    www.diena.lt 2012-10-23

    Dėl valdžios šalyje galima aukoti ir sąžinę, ir principus. Teismas nušalino kyšininkavimu įtariamą sostinės vicemerą Romą Adomavičių nuo pareigų, bet miesto politikai tyli – gink Dieve, pakenksi valdžios dalyboms aukščiausiuose sluoksniuose.

    Nušalino nuo pareigų

    Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas vakar patenkino Vilniaus apygardos prokuratūros prašymą ir dviem mėnesiams nušalino nuo pareigūnų kyšio ėmimu kaltinimą Vilniaus vicemerą R.Adomavičių. O interpeliacijos reikalai savivaldybėje stringa.

  • Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl Petro Gražulio elgesio rinkimų dieną

    www.15min.lt 2012-10-22

    Prokurorai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl rinkėjus galbūt papirkinėjusio parlamentaro Petro Gražulio elgesio.

    Portalas lrytas.lt pirmadienį informavo, jog prokurorai ikiteisminį tyrimą pradėjo gavę informacijos, kad Gargždų vienmandatėje apygardoje kandidatuojantis politikas galėjo bandyti papirkti rinkėjus.

    Į Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūrą rajono gyventojai kreipėsi rinkimų sekmadienį, spalio 14-ąją. Nuosava vaizdo kamera žmonės nufilmavo, kaip iš rinkimų apylinkės grįžtantis vyras prisipažino balsavęs už P.Gražulį ir iš jo gavęs dovanų – laikraštį bei „bambalį“ alaus.

    Pareiškėjai teigė taip pat matę politiką tą pačią dieną važinėjantį po rinkimų apylinkes ir agituojantį už jį balsuoti, nors tai draudžia Seimo rinkimų įstatymas.

  • Prezidentė apdovanojo V. Landsbergį Vyčio kryžiaus ordinu

    40Vytaytas_Landsbergis
    Prof. Vytautas Landsbergis

    Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininką Vytautą Landsbergį apdovanojo Vyčio kryžiaus ordinu.

    Vienas aukščiausių valstybinių apdovanojimų prof. V. Landsbergiui įteiktas už nuopelnus Lietuvai, ypatingą dvasios tvirtybę, sumanų vadovavimą, ištvermę ir pasiaukojimą kovose už šalies laisvę ir nepriklausomybę, ypatingą pasiryžimą ir ištikimybę pareigai atkuriant Lietuvos valstybingumą 1988-1990 metais.

  • Rinkimai mūs europinėj Lietuvoj


    Vieni rinkėjus vietose tiesiog superka vaišėmis, narkotikais, pažadais tą dieną nemušti, kiti veikia smegenų masažais ir specinjekcijomis.

    Aukštąjį pilotažą ką tik parodė dabartiniai socdemai (pagal vėliausiąjį jų pavadinimą), kurie parengė injekciją net iš Briuselio viršūnių. Ten buvo įtakotas pats Europos Parlamento prezidentas Martynas Šulcas, kad kreiptųsi į Lietuvos rinkėjus vietinės broliškos partijos naudai. Vokiečių socialdemokratas pagal dabartines EP prezidento pareigas turėjo likti neutraliu, juolab nesikišti į vienos paskiros valstybės-narės vidaus politiką, tačiau jam tai nepavyko. Mūsiškiai socialdemokratai mokėjo prieiti. Gavo jo nufilmuotą agitacinį kreipimąsi į Lietuvos rinkėjus ir prieš pat rinkimus paleido į tūbą. Nepasigailėjo nė to aukštojo kolegos, jį taip smarkiai kompromituodami. Ką gi, pamatę tekstą net vokiečiai europarlamentarai sakė, jog tai visai neleistina, skandalinga.

    Beje, skandalui driokstelėjus tūba kaip mat ištuštėjo.

  • Mirė buvęs Klaipėdos vyriausiasis prokuroras Stanislovas Stulpinas

    Mirė buvęs Klaipėdos miesto apylinkės vyr.prokuroras S.Stulpinas

    Stanislovas Stulpinas

    T. Vinicko nuotr.

    www.delfi.lt 2012-10-22

    Penktadienio vakarą netikėtai mirė buvęs Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras Stanislovas Stulpinas. Neoficialiomis žiniomis, mirtis vyrą užklupo dirbantį prie kompiuterio.

    "Vakarų ekspreso" duomenimis, prieš mirtį buvęs prokuroras apsilankė pas gydytojus, skundėsi, kad jaučiasi blogai, tačiau gydytojai patarė tiesiog gerti papildus.

    Manoma, kad 65-uosius metus ėjusį vyrą pražudė širdies liga.

    Buvęs prokuroras pastaruoju metu aktyviai rašė komentarus įvairiems portalams, tarp jų - ir www.VE.lt, kuriuose kritikavo teisinę sistemą, politikus. Paskutinį, pavadintą "Blaiviai mąstantiems", jis "Vakarų ekspresui" atsiuntė savo mirties dieną.

  • Paroda „Vytautas Landsbergis – 100 knygų“

    IMG_9807

    Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas

    sveikina prof. Vytautą Landsbergį

    Nijolė Balčiūnienė, 2012-10-20

     

    2012 m. spalio 19 d., penktadienį, Lietuvos nacionaliniame muziejuje buvo atidaryta paroda "Vytautas Landsbergis – 100 knygų", skirta pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovo 80 metų sukakčiai paminėti. Parodos atidarymo metu Sąjūdžio garbės pirmininką, Europos parlamentarą, profesorių V. Landsbergį sveikino Sąjūdžio pirmininkas, Seimo narys Rytas Kupčinskas, Sąjūdžio Tarybos nariai akad. Antanas Tyla, dr. Kazimieras Garšva ir Nijolė Balčiūnienė.

     

  • Kaip parduoti savo balsą, arba „Rusiška ruletė“ Seimo rinkimuose

    www.diena.lt 2012-10-22

    Lietuva, besididžiavusi demokratiškais rinkimais ir siuntusi savo stebėtojus į Baltarusiją, Rusiją, Gruziją, krūptelėjo. Šalį sudrebino neregėto masto ir įžūlumo balsų pirkimo skandalai, nuvilniję po pirmojo Seimo rinkimų turo.

    Technika, vadinama „Karusele“

    Žiūrėti į besiaiškinantį Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininką Zenoną Vaigauską, sutikusį padirbėti dar vieną kadenciją, pastarosiomis dienomis graudu. Jis atrodo kaip karvedys, kurio pulkai apšaudomi iš visų pusių, o ginklų, tai yra argumentų atremti puolimui, nėra. „Kauno dienos“ žiniomis, prastas rinkimų organizavimas, finansų ir VRK žmonių trūkumas labai padėjo taikyti paprastą, bet efektingą balsų pirkimo techniką, vadinamą „Karusele“ arba „Rusiška rulete“.

  • Paroda prof. Vytautui Landsbergiui


    2_foto_parodos

  • Ką reiškia būti V.Landsbergiu

    Ką reiškia būti V.Landsbergiu

    Prof. Vytautas Landsbergis

    Gedimino Savicko nuotr.

    www.lzinios.lt Roberta Tracevičiūtė 2012-10-18

    Šiandien 80-mečio jubiliejų minintis Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, europarlamentaras Vytautas Landsbergis negyvena ramiai. Kaip pats sako, kažkam vis dar knieti drėbti ar spirti jo, vis pašnekančio, parašančio, pusėn. Gal tai ir reiškia buvimą tuo Landsbergiu, svarsto profesorius.

    V.Landsbergis gyvena, kuria, svajoja. "Gyvenimas mėgina atgrasyti nuo gyvenimo ir kūrybos, bet užsispiriu dar gyventi. Išgrauš!" - jubiliejaus išvakarėse duodamas interviu "Lietuvos žinioms" sakė Vytautas Landsbergis.

    Metro septyniasdešimties

    - Profesoriau, su kokiomis mintimis minite 80-ąjį gimtadienį?
    - Laukiu, kad praeitų.

  • Sveikinimas

    Gerb. profesoriau Vytautai Landsbergi,

    už tuos metus, kuriuos atiduodate vardan tos Lietuvos, mes ir mūsų vaikai esame ir būsime dėkingi.


    Nuoširdžiai sveikiname garbingo jubiliejaus proga,
    linkime sveikatos,
    ilgų gyvenimo metų.


    Lietuvos Sąjūdžio taryba
    2012 m.
  • Jeigu būčiau prezidentė, užsimerkus siūlyčiau Uspaskichą į premjero postą

    Pociuniene_Liudvika_Tomo_vinicko
    Liudvika Pociūnienė

    www.alfa.lt Liudvika Pociūnienė 2012-10-17

    Priešingu atveju šis politikas, ko gero, tikrai taps kandidatu į prezidentus. Tuo tarpu jau vien pora mėnesių jo premjeravimo būtų gana efektyvus vaistas Lietuvos rinkėjams nuo lengvatikystės, ypač tiems, kurie nuoširdžiai leidosi suviliojami minimalios algos padidinimo pažadais. Tas vaistas, tiesa, gali būti kartus ir labai brangiai kainuojantis, bet ko gi nepadarysi dėl savo šalies piliečių...

    Kitas klausimas – kiek laiko truktų, kol Lietuvos padėtis taptų panaši į Graikijos. Tuomet ore pakibtų ne tik minimalios algos lygis. Nebebūtų užtikrintos ir žmonių sąžiningai uždirbtos senatvės pensijos. O galimybę užsidirbti turėtų tie, kurie suskubtų pademonstruoti lojalumą naujiems valdovams. Bet, jeigu Lietuvos piliečiai tam pasiruošę...

  • Kubilius: turi nelikti abejonių dėl žmonių valios išreiškimo rinkimuose

    Kubilius
    Andrius Kubilius

    www.alfa.lt 2012-10-17

    Dėl piktnaudžiavimų Seimo rinkimuose Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius kviečiasi teisėsaugos ir Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) vadovus.

    „Faktai apie balsų pirkimą man, kaip ir visai visuomenei, kelia didelį susirūpinimą, todėl ketvirtadienį kviečiu pasitarimui teisėsaugos ir VRK vadovus. Su jais aptarsime priemones, kaip sustabdyti nesąžiningą veiklą – reikia padaryti viską, kad nebūtų pagrindo suabejoti žmonių valios išreiškimu rinkimuose“, – pasakė premjeras A. Kubilius.

  • Padėka ir skatinimas

    Dėkoju rinkėjams už mano kandidatūros palaikymą rinkimuose  spalio 14 d. Lazdynų vienmandatinėje apygardoje.

    Antrame rinkimų ture skatinu už mane balsavusiuosius ir kitus rinkėjus savo balsus atiduoti tikrai vertam kandidatui į Seimą Algiui Strelčiūnui.

    Pagarbiai,

    Seimo narys Kazimieras Uoka

  • Degutienė apie rinkėjų papirkinėjimą: tokios gausos turbūt dar nebuvo per 22 metus

    Irena Degutienė

    Karolio Kavolėlio nuotr.

    www.alfa.lt Gytis Pankūnas 2012-10-17

    Seimo pirmininkė Irena Degutienė pabrėžia, kad rinkėjų papirkinėjimo mastai šių metų parlamento rinkimų pirmojo turo metu ją labai nustebino. Anot politikės, didžiausia atsakomybė dėl balsų pirkimo įtakos rinkimų rezultatams tenka Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK).

    „Turbūt visi Lietuvoje esame nustebę ir suglumę, kas įvyko per šiuos rinkimus. Pirmiausia, daugelio Lietuvos gyventojų ir manęs asmeniškai netenkino Seimo rinkimų pats organizavimas, nes buvo daug nusiskundimų iš įvairių rinkimų apylinkių, apygardų. Dėl to vakar ir pasikviečiau Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininką Vaigauską, kad išsiaiškintų, kas atsitiko, nes turbūt kai kam susidarė, matyt, irgi įspūdis, kad lyg tai rinkimai Lietuvoje organizuojami pirmą kartą.

  • Pasaulis Pokyčių neabejotinai bus

    Pokyčių neabejotinai bus
    Edwardas Lucasas

    www.lzinios.lt 2012-10-16

    Lietuvos Seimo rinkimai sulaukė ir atgarsio pasaulyje. Dažniausiai pabrėžiama, kad naujoji koalicija bus silpna ir kad Lietuva tols nuo Europos Sąjungos (ES). Tik kaimynę Lenkiją labiausiai domina Lietuvos lenkų rinkimų akcijos parodytas rezultatas ir abiejų valstybių santykiai.

    "Po Seimo rinkimų Lietuvos politika Lenkijos atžvilgiu turėtų keistis, o permainos bus dar didesnės, jei į koaliciją pateks Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA)", - naujienų portalui Interia.pl sakė Varšuvos universiteto Rytų Europos studijų direktorius Janas Malickis. "Neabejotina, kad susidarys numatoma nauja socialdemokratų ir kairiųjų koalicija, kad konservatoriai išeina. LLRA, peržengusi slenkstį, beveik neabejotinai pateks į koaliciją, o tai būtų labai svarbu, labai reikalinga ir pozityvu. Naujoji koalicija užtikrins politikos Lenkijos atžvilgiu pasikeitimą. Pokyčių neabejotinai įvyks, tik nežinome, kokio masto, nes jeigu lenkai pateks į koaliciją - jų bus daugiau, jei ne - mažiau", - teigė politikos ekspertas.

  • Rinkimų prievaizdų fiasko: balsai nesuskaičiuoti iki antradienio vakaro

    Zenonas Vaigauskas

    www.alfa.lt Gytis Pankūnas 2012-10-17

    Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas teigia, kad Seimo rinkimų pirmo turo rezultatai turėtų būti paskelbti antradienį.

    Anot jo, rinkimų rezultatai iš esmės yra tokie patys, kaip ir buvo skelbiama pirmadienį.

    „Šiuo metu mes sugeneruosim ir paskelbsim rinkimų rezultatus, tik mes nusprendėme vienos Kauno miesto rinkimų apygardos, tai yra Dainavos rinkimų apygardos Buitininkų rinkimų apylinkės, balsų perskaičiavimą, [...] nes ten aptikta klaidų“, – antradienį po susitikimo su Seimo pirmininke Irena Degutiene pripažino Z. Vaigauskas.

  • Sujudimas savivaldybėje: vieni - į Seimą, kiti - versti mero

    Sujudimas savivaldybėje: vieni - į Seimą, kiti - versti mero

    www.diena.lt 2012-10-17

    Po Seimo rinkimų – sujudimas ir Vilniaus savivaldybėje. Vieni sostinės politikai rengiasi į parlamentą, kiti, padrąsinti Artūro Zuoko partijos nesėkmės, svarsto, kad atėjo metas pokyčiams ir miesto valdžioje.

    Rengia interpeliaciją

    Vilniaus mero A.Zuoko partijai patyrus visišką pralaimėjimą Seimo rinkimuose, Vilniuje jau rengiamasi perversmui: šaltiniai savivaldybėje tvirtina, kad merui parengta ir interpeliacija dėl nekontroliuojamos situacijos šilumos bei vandens ūkyje. Mero politines gretas palikti rengiasi kai kurie jo bendražygiai.

  • VRK teiginys, kad referendumas dėl naujos atominės elektrinės įvyko – abejotinas

    Algimantas Zolubas, 2012-10-16

    Žemiau pateikiami VRK internetinio portalo duomenys verčia abejoti duomenų pateikimo ir teiginio apie įvykusį referendumą tikrumu.

     Antai 2012-10-15-14:19 skyriuje VRK internetiniame portale „Balsavimo rezultatai daugiamandatėje apygardoje“ randame: „sąraše įrašyta rinkėjų – 2454758“, o referendumo skyriuje „sąraše įrašytų rinkėjų skaičius – 2485174“. Rytojaus dieną 2012-10-16 07:30 „sąraše įrašyta rinkėjų – 2578737“ o referendumo skyriuje „sąraše įrašytų rinkėjų skaičius – 2569975“. Kaip tai suprasti? Klaidžiojimai ar klaidinimai?

    Balsavimo daugiamandatėje apygardoje ir referendumo įrašytų rinkėjų skaičius turėtų būti tas pats – ant rinkiminių komisijų stalų rinkėjų sąrašai tie patys, todėl skirtumų neturėtų būti. Kelia abejones ir kiti VRK portalo duomenys.

  • Į dugną ar į krantą

    40Vytaytas_Landsbergis
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.alfa.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012-10-16

    Seimo rinkimams įsisiautėjus išplaukė ir neregėto dar masto rinkimų korupcija. Apie tai reikia kalbėti atvirai, nes arba valstybė kovoja su korupcija, arba leidžiasi į dugną.

    Antai istorijos kaip užverbuoti kandidatai į Seimą dar sušelpiami tūkstantėliu apšilimui ir „darbui“ tarp artimųjų. Ypač - pavaldžiųjų. Antai gydytojas pasipasakojo pakeleivingam žinomam asmeniui, kad gavęs paramos du tūkstančius ir pavedimą surinkti „bobučių“ balsus jo ligoninėje.

  • Rezultai pagal duomenis iš 2010 apylinkių (iš viso: 2017)

    Sąrašo
    Nr.
    Sąrašo pavadinimasSąrašo lyderisRezultataiPreliminariai tenka
    mandatų (iš 70)
    3
    Darbo partija
    Viktor Uspaskich 269659 19,87% 17
    8
    Lietuvos socialdemokratų partija
    Algirdas Butkevičius 250164 18,44% 15
    5
    Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai
    Andrius Kubilius 203796 15,02% 13
    1
    Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis
    Eligijus Masiulis 115961 8,55% 7
    6
    „Drąsos kelias“ politinė partija
    Neringa Venckienė 107778 7,94% 7
    9
    Partija Tvarka ir teisingumas
    Valentinas Mazuronis 99501 7,33% 6
    7
    Lietuvos lenkų rinkimų akcija
    Valdemar Tomaševski 78786 5,81% 5


  • A. Šemeta: būtina toliau taupyti

    A. Šemeta: būtina toliau                taupyti
    Algirdas Šemeta

    www.diena.lt 2012-10-16

    Lietuva – viena iš valstybių, kurios ES laikomos pavyzdžiu, kaip išspręsti su ekonominiu sunkmečiu susijusias problemas. Tačiau eurokomisaras Algirdas Šemeta pabrėžia, kad atleisti vadžių dar negalima.

    Trapi padėtis

    Lietuvos ekonomika pernai išaugo 6 proc. Šiemet tikimasi 2,5 proc. augimo. Tačiau, pasak A.Šemetos, būtina toliau laikytis taupymo priemonių.

    „Mūsų padėtis trapi, kai bet koks veiksmas ar neveikimas kurioje nors iš ES šalių viską gali pasukti į priešingą pusę. Dedamos didžiulės pastangos, kad taip neatsitiktų. Tačiau svarbu suprasti, kad visko dar gali būti. Todėl negalima priimti neatsakingų sprendimų“, – tvirtino eurokomisaras.

  • Politologas: Po antrojo turo Darbo partija gali likti trečia

    www.lzinios.lt Audrius Makauskas 2012-10-15

    Balsuodami vienmandatėse apygardose Lietuvos rinkėjai labiau linkę atsižvelgti ne į kandidatų partinę priklausomybę, o į jų asmeninį įdirbį. Tai turėtų antrajame ture atnešti sėkmę tradicinėms partijoms – konservatoriams ir socialdemokratams, mano politologas Mažvydas Jastramskis.

    Naujausiais Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, 23 iš 71 vienmandatės apygardos daugiausia balsų surinko Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) kandidatai, 18 – Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP), 13 – Darbo partijos (DP) atstovai.

    Apie balsavimo rezultatus vienmandatėse apygardose ir apie partijų šansus antrajame ture – portalo lzinios.lt pokalbis su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoju Mažvydu Jastramskiu.

  • Vilniečiams pabodo utopinės idėjos: A. Zuokas gavo į kaulus

    www.diena.lt 2012-10-16

    Sostinės rinkėjai pateikė nemažai staigmenų: vienmandatėse apygardose be konkurencijos pirmauja Lietuvoje nemėgstami konservatoriai, o Vilniaus mero Artūro Zuoko vadovaujama „Sąjunga TAIP“ patyrė visišką fiasko. Atrodo, kad vilniečiams jau pabodo utopinės mero idėjos ir menki darbai.

    Mero partija pralaimėjo

    Viltis į sostinės rinkėjus dėjusius politikus vakar užplūdo gan skirtingos nuotaikos: sulaukusi paskutinių duomenų iš Vyriausiosios rinkimų komisijos labiausiai džiaugtis turėjo Tėvynės sąjunga, pelniusi didžiausią rinkėjų prielankumą 9-iose iš 10-ies Vilniaus apygardų. Kiekvienoje jų konservatoriai surinko nuo 17 iki 25 proc. balsų.

    Ir tik vienintelėje Naujosios Vilnios apygardoje, kur Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) surinko beveik 23 proc. balsų, konservatoriai tenkinosi tik kiek daugiau nei 12 proc.

  • Jau aiškūs 73 politikai, kurie patenka į naują Seimą

    www.alfa.lt Šarūnas Nekrošius, Tadas Marčiukaitis 2012-10-15

    Baigiant skaičiuoti rinkėjų balsus daugiamandatėje apygardoje, jau aiškios 73 pavardės Seimo narių, kurie, jeigu nepakeis savo planų, dirbs Lietuvai ateinančius ketverius metus. Likusieji paaiškės po antro Seimo rinkimų turo – spalio 28 dieną.

    Kai kurie pagal sąrašą išrinkti Seimo nariai dar varžysis vienmandatėse apygardose antrame ture ir galės savo vietas parlamente užleisti ne taip sėkmingai pasirodžiusiems kolegoms.

    Kaltinamoji Darbo partijos byloje Vonžutaitė keliauja į Seimą

    Iš viso naujajame Seime jau aiškūs 18 Darbo partijos atstovų. Pirmasis pagal reitingą – partijos lyderis Viktoras Uspaskichas, toliau rikiuojasi Loreta Graužinienė, kuri aplenkė antru buvusį Vytautą Gapšį. Ketvirtas taip pat į viršų pakilęs Artūras Paulauskas (buvo 6). Toliau rinkimus jau pirmajame vienmandačių rinkimų apygardų ture laimėjusi Virginija Baltraitienė.

  • Nausėda: gyventojams pasisakius prieš AE statybą, „Hitachi“ lauks Lietuvos politikų sprendimų

    2012-10-15 10:57 BNS
    Gitanas Nausėda (Roberto Riabovo nuotr., Alfa.lt)
    Gitanas Nausėda

    Lietuvos gyventojams konsultaciniame referendume dėl naujos atominės elektrinės (AE) statybos ištarus „ne“, strateginis investuotojas į projektą - Japonijos koncernas „Hitachi“ projekto neatsisakys, tačiau lauks būsimos valdžios sprendimų, prognozuoja SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda .

    „Hitachi“ yra rimta kompanija. Ji nesiblaškys, lauks mūsų politikų sprendimų“, - BNS sakė G.Nausėda. Pasak jo, yra kur kas svarbiau, kaip referendumo rezultatus „priims“ atominės elektrinės projekto partneriai - Latvija ir Estija

      „Toks rezultatas irgi yra rezultatas. Dabar svarbiausia, ką galvos partneriai apie referendumą. Jeigu neigiamai, bus sunku apsieiti be partnerių“, - sakė ekspertas.

     

    G.Nausėdos teigimu, šalies gyventojai elektrinės statybos neparėmė, nes turėjo daug prieštaringos informacijos:
  • Karščiausi rezultatai iš Kauno vienmandačių rinkimų apygardų

    Publikuota: 2012-10-15 06:11:51 Autorius: DMN inf.
    Sekmadienį Lietuvoje vyko Seimo rinkimai. Šįryt paaiškėjo preliminarūs rinkimų rezultatai. Visose Kauno vienmandatėse
    rinkimų apygardose prireiks antrojo turo, kuriame susirungs po du daugiausiai rinkėjų simpatijų pelnę kandidatai. Kaip ir
    prieš ketverius metus, nė vienas politikas nesulaukė solidžios rinkėjų paramos, kad jau per pirmąjį turą užsitikrintų Seimo
    nario mandatą.
    Kas gi Kauno mieste ir rajone antrajame rinkimų ture surems ietis? Skelbiame Vyriausiosios rinkimų komisijos pateiktą
    preliminarų kandidatų sąrašą:
    (pildoma)
    Šilainių rinkimų apygarda: Rimantas Jonas Dagys (Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai) 24,40 proc.;
    Saulius Girdauskas (Darbo partija) 17,58 proc.
    Aleksoto - Vilijampolės rinkimų apygarda: Rytas Kupčinskas (Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai)
    26,82 proc.; Sigitas Klimas (Darbo partija)17,54 proc.
    Centro rinkimų apygarda: Vincė Vaidevutė Margevičienė (Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai) 21,84
    proc.; Gintaras Dručkus(„Drąsos kelias“ politinė partija)19,21 proc.
    Žaliakalnio rinkimų apygarda: Rasa Juknevičienė (Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai) 27,00 proc.;
    Algirdas Vaclovas Patackas („Drąsos kelias“ politinė partija) 19,84 proc.
    Kalniečių rinkimų apygarda: Arimantas Dumčius (Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai) 26,32 proc.;
    Zenonas Žymančius („Drąsos kelias“ politinė partija) 13,07 proc.

    2012-10-15  DMN inf.

    Sekmadienį Lietuvoje vyko Seimo rinkimai. Šįryt paaiškėjo preliminarūs rinkimų rezultatai. Visose Kauno vienmandatėserinkimų apygardose prireiks antrojo turo, kuriame susirungs po du daugiausiai rinkėjų simpatijų pelnę kandidatai. Kaip irprieš ketverius metus, nė vienas politikas nesulaukė solidžios rinkėjų paramos, kad jau per pirmąjį turą užsitikrintų Seimonario mandatą.Kas gi Kauno mieste ir rajone antrajame rinkimų ture surems ietis? Skelbiame Vyriausiosios rinkimų komisijos pateiktąpreliminarų kandidatų sąrašą:(pildoma)Šilainių rinkimų apygarda: Rimantas Jonas Dagys (Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai) 24,40 proc.;Saulius Girdauskas (Darbo partija) 17,58 proc.Aleksoto - Vilijampolės rinkimų apygarda: Rytas Kupčinskas (Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai)26,82 proc.; Sigitas Klimas (Darbo partija)17,54 proc.Centro rinkimų apygarda: Vincė Vaidevutė Margevičienė (Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai) 21,84proc.; Gintaras Dručkus(„Drąsos kelias“ politinė partija)19,21 proc.Žaliakalnio rinkimų apygarda: Rasa Juknevičienė (Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai) 27,00 proc.;Algirdas Vaclovas Patackas („Drąsos kelias“ politinė partija) 19,84 proc.Kalniečių rinkimų apygarda: Arimantas Dumčius (Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai) 26,32 proc.;Zenonas Žymančius („Drąsos kelias“ politinė partija) 13,07 proc.

  • Karščiausi rezultatai iš Vilniaus vienmandačių rinkimų apygardų

    Sekmadienį Lietuvoje vyko Seimo rinkimai, pirmadienio rytą paaiškėjo preliminarūs rinkimų rezultatai.
    Visose Vilniaus vienmandatėse rinkimų apygardose prireiks antrojo turo, kuriame susirungs po du daugiausia rinkėjų
    simpatijų pelnę kandidatai. Nė vienas politikas nesulaukė solidžios rinkėjų paramos, kad jau per pirmąjį turą užsitikrintų
    Seimo nario mandato.
    Kas gi sostinėje antrajame rinkimų ture surems ietis? Skelbiame Vyriausiosios rinkimų komisijos pateiktą preliminarų
    kandidatų sąrašą:
    Naujamiesčio rinkimų apygarda: 1. Irena Degutienė (Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai) 36,52 proc.
    balsų; 2. Neringa Venckienė („Drąsos kelio“ partija) 14,08 proc.;
    Senamiesčio rinkimų apygarda: 1. Arvydas Anušauskas (Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai) 22,52
    proc.; 2. Petras Auštrevičius (Liberalų sąjūdis) 16,66 proc.;
    Antakalnio rinkimų apygarda: 1. Andrius Kubilius (Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai) 30,47 proc.; 2.
    Aurelija Stancikienė („Drąsos kelio“ partija) 10,78 proc.;
    Žirmūnų rinkimų apygarda: 1. Vytenis Povilas Andriukaitis (Lietuvos socialdemokratų partija) 21,21 proc.; 2. Vilija
    Aleknaitė Abramikienė (Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai) 15,97 proc.;
    Fabijoniškių rinkimų apygarda: 1. Artūras Paulauskas (Darbo partija) 18,3 proc.; 2. Dainius Kreivys (Tėvynės sąjungaLietuvos krikščionys demokratai) 16,61 proc.;
    Sekmadienį Lietuvoje vyko Seimo rinkimai, pirmadienio rytą paaiškėjo preliminarūs rinkimų rezultatai.Visose Vilniaus vienmandatėse rinkimų apygardose prireiks antrojo turo, kuriame susirungs po du daugiausia rinkėjųsimpatijų pelnę kandidatai. Nė vienas politikas nesulaukė solidžios rinkėjų paramos, kad jau per pirmąjį turą užsitikrintųSeimo nario mandato.Kas gi sostinėje antrajame rinkimų ture surems ietis? Skelbiame Vyriausiosios rinkimų komisijos pateiktą preliminarųkandidatų sąrašą:Naujamiesčio rinkimų apygarda: 1. Irena Degutienė (Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai) 36,52 proc.balsų; 2. Neringa Venckienė („Drąsos kelio“ partija) 14,08 proc.;Senamiesčio rinkimų apygarda: 1. Arvydas Anušauskas (Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai) 22,52proc.; 2. Petras Auštrevičius (Liberalų sąjūdis) 16,66 proc.;Antakalnio rinkimų apygarda: 1. Andrius Kubilius (Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai) 30,47 proc.; 2.Aurelija Stancikienė („Drąsos kelio“ partija) 10,78 proc.;Žirmūnų rinkimų apygarda: 1. Vytenis Povilas Andriukaitis (Lietuvos socialdemokratų partija) 21,21 proc.; 2. VilijaAleknaitė Abramikienė (Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai) 15,97 proc.;Fabijoniškių rinkimų apygarda: 1. Artūras Paulauskas (Darbo partija) 18,3 proc.; 2. Dainius Kreivys (Tėvynės sąjungaLietuvos krikščionys demokratai) 16,61 proc.;
  • Landsbergis: margas „Drąsos kelio“ krepšelis greitai subyrės

    2012-10-14 23:06 Alfa.lt | BNS
    Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų rinkimų štabas (Eimanto Genio nuotr., Alfa.lt)
    Prof. Vytautas Landsbergis

    Į Seimą patekti pretenduojanti „Drąsos kelio“ partija – itin margos sudėties, tad greitu laiku gali pradėti byrėti, prognozuoja valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Politikos komiteto vadovas, europarlamentaras Vytautas Landsbergis.

    Klausiamas, ar gali būti ieškoma kokių nors sąlyčio taškų su „Drąsos kelio“ sąrašo atstovais Seime, V. Landsbergis BNS sekmadienį teigė kol kas neįsivaizduojąs, kaip ši partija elgtųsi, patekusi į Seimą.

    „Ten yra šiek tiek dešinių ir šiek tiek antidešinių, sudėtų į vieną krepšelį. Kaip tas krepšelis galėtų veikti toliau, aš neįsivaizduoju, greičiausiai, jis išbyrės: tie, kurie dešinieji, nueis į dešinę, tie, kurie prie kairės, ar tie, kurie gryno „populio“, nueis prie populistų“, – svarstė V. Landsbergis.

  • Kaip būna dirbama

    www.alfa.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012-10-12

    Kartą ėjau į Lietuvos prezidento rinkimus. Likus ar ne kelioms dienoms, „Respublikoje“ pasirodė Henriko Daktaro pasisakymas – reportažas iš Pravieniškių, – kur žinomas asmuo bei nusikaltėlių autoritetas ragino balsuoti už Landsbergį.

    Pasitikrinus dėl tokios antireklamos, gauta paaiškinimas, kad iš tiesų tai užsakomasis straipsnis, bet užsakymo numeris bespausdinant laikraštį atsitiktinai nukrito...

    Beje, Landsbergis ir Kauno mafija – tokią sąsają nuo 1990-1991 m. skleidė KGB; šią slaptą instrukciją vėliau paviešino buvęs KGB rezidentas Norvegijoje p. Butkovas. „Respublika“ savo straipsniu tik pratęsė.

  • Partijų požiūriai į SSRS okupaciją ir patirtos žalos atlyginimą

    www.lzinios.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012-10-12

    Gaila, kad Lzinios.lt paklausė rinkimuose dalyvaujančių partijų, jeigu jos įeitų į būsimą Vyriausybę, tik apie Lietuvos Respublikos įstatymo vykdymą.

    Nepaklausė apie pačią okupaciją, apie okupuojamos ir jau okupuotos šalies žmonių žudymą (pradedant nuo pasienio karininko A.Barausko, nužudyto pirmosios okupavimo dienos rytą), trėmimus amžinai negrįžti ir šalies ūkio sunaikinimą, visos žemės ir daugybės kito turto atėmimą, priverčiamąjį arba vergų darbą atitinkamose (dažnai mirties) stovyklose. Partijoms būtų buvę lengviau suvokti, ką jos nūnai pragmatiškai ir kitaip vertina.

  • Gali būti, kad turėsime įsimylėjėlių valdžią

    www.atgimimas.lt Jonas Čičinskas 2012-10-12

    Skaičiai rodo, kad XV vyriausybė palieka gerėjančią nacionalinės ekonomikos būklę. Tačiau atsigaunantis ūkis kelia neprotingų politinių sprendimų grėsmę.

    Dar atsimename 2008-ųjų pabaigą – vėluojanti, bet pagaliau smogusi pasaulinė ekonomikos krizė ir skubūs naujos, XV, vyriausybės veiksmai gelbėjant padėtį (jie vėliau buvo pavadinti įsimintinu „naktinės mokesčių reformos“ vardu).

    Šiandien galime pasakyti, kad toji „chirurgų“ vyriausybė padarė tai, ko būtinai reikėjo. Vienu spyriu nukrėtusi mus visus (be jokių išimčių pensininkams, vyriausybės nariams, mokytojams, menui ir sportui, policijai ir net verslui) nuo skolomis 2004–2008 metais užaugintos gerovės viršūnės, ji be dvejojimų pasuko link ūkio subalansavimo.

  • Landsbergis: Vakarų partneriai neturėtų pernelyg reaguoti į apsimestinį Rusijos susirūpinimą dėl PRG

    2012-10-10 14:07 Alfa.lt

    V. Landsbergis (Dmitrijus Radlinskas, Fotodiena.lt)
    Prof. Vytautas Landsbergis

    Vakar, Europos Parlamento ES-Rusijos delegacijos posėdyje, Vytautas Landsbergis atkreipė europarlamentarų dėmesį į neteisingai politikų santykiuose su Rusija vartojamą žodyną. V. Landsbergiui kliūva dažnai vartojama tikrovės neatitinkanti frazė: „Rusija tebėra įsitikinusi“, kad Vakarų priešraketinė gynyba graso jai ir panašiai. Šią frazę jis pasiūlė keisti į „Rusija ir toliau apsimeta, kad yra įsitikinusi“ dėl jai kylančio pavojaus, todėl džiaugiasi matydama Vakarų diplomatus suklaidintus. Anot politiko, dabar supainiotos sąvokos padeda Rusijai manipuliuoti ir įvelti Vakarų partnerius į tuščias diskusijas.

    V. Landsbergio įsitikinimu, Vakarai be reikalo sutinka dalyvauti nevaisinguose debatuose - dalyvauja toj gynyboj NATO ar ne. „Žinoma, NATO yra didysis priešas ir kliūtis Rusijos ekspansionizmui. Jei ką nors erzina partnerio gynyba, tai reiškia prisipažinimą, kad patys turi puolamųjų ketinimų ir puoselėja blogą antivakarietišką valią. Pastaruoju metu tai ne kartą Maskvoje įrodyta“, - teigė V. Landsbergis.

  • Grybauskaitė: sutarimas tarp valdžios institucijų – politinės brandos ženklas

    2012-10-11 13:11 Alfa.lt
    Prezidentė susitiko su ministrais (Karolio Kavolėlio, Alfa.lt)

    Iš kairės: Ingrida Šimonytė, Audronius Ažubalis,

    Dalia Grybauskaitė, Donatas Jankauskas

    Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su kadenciją baigiančios Vyriausybės nariais ir aptarė nuveiktus, pradėtus ir būtinus toliau tęsti darbus.

    Sunkmečiu suvaldyta finansinė situacija ir padaryti kardinalūs žingsniai energetinio savarankiškumo link, pasak prezidentės, yra istoriniai Andriaus Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės darbai.

    Sutarimas tarp valdžios institucijų dėl svarbiausių šaliai darbų užtikrino politinį ir ekonominį stabilumą. Tai –valstybės politinės brandos ženklas.

      Bendradarbiavimas su koalicine 15-ąja Vyriausybe buvo rezultatyvus. Prezidentė tikisi, kad su naujuoju ministrų kabinetu taip pat pavyks konstruktyviai dirbti valstybės ir žmonių labui.
  • Užuojauta

    Liepsna

    Skaudžią netekties valandą užjaučiame

    velionio Kovo 11-osios akto signataro

    Jono Mačio šeimą ir artimuosius netekus

    brangaus žmogaus.

     

    Lietuvos Sąjūdžio taryba

  • KREIPIMASIS Į LIETUVIŲ TAUTĄ

     

    Mieli tautiečiai. Atėjo mūsų išbandymų ir pasirinkimo valanda. Matome žudomą Lietuvos teisingumą, tikėjimą, griaunamą kultūrą, moralę, ištrinamą istorinę atmintį, išduodamą kalbą, griaunamą mūsų nepriklausomą Valstybę. Atsidūrėme didžiausiame pavojuje, ir tuo pat metu jaučiame – kad laikai keičiasi ir kad galime juos patys keisti, stodami ginti Tautos gyvybės. Turime ginti lietuvybę ne tik nuo mūsų agresyvių kaimynių, bet jau dabar labiausiai nuo mūsų pačių. Nuo to blogio viruso, kurį pasėjo Lietuvoje carizmo ir bolševizmo laikais, o dabar jis jau veržiasi į Lietuvą ir iš Europos visais kanalizacijos vamzdžiais. Tas blogis jau sudygo ir jau gyvena mūsų Tautoje, jis jau mūsų.

  • Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Pilietinė atsakomybė ir krikščioniška viltis

    Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
    Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

    www.bernardinai.lt 2012-10-10

    Vyskupo kalbėjimas prieš rinkimus visuomet yra rizikingas, nes gali sukelti dalies žmonių susierzinimą; tokie asmenys tuomet sako, kad Bažnyčia palaiko ne tą politinę jėgą, kurią reikėtų palaikyti. Tačiau vyskupo pareiga ne tylėti, bet savo ganomiesiems priminti tai, ką jiems dera žinoti. Lygiai taip, kaip vyskupas negali tylėti, kai Lietuvos teatro scenose niekinamas Jėzaus Veido atvaizdas, panašiai jis turi prabilti, kai kandidatai ne tik dalija nerealius pažadus, bet ir nesivaržo sakyti netiesą.

  • Mirė Kovo 11-osios Akto signataras Jonas Mačys

    www.santarve.lt 2012-10-10

    Naktį į trečiadienį mirė Kovo 11-osios Akto signataras Jonas Mačys.

    Didelė darbo patirtis

     

    J. Mačys gimė 1938 m. balandžio 18 d. Marijampolės mieste. 1964 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, agronomas ekonomistas, žemės ūkio mokslų kandidatas.
    1958–1962 m. dirbo Marijampolės rajono „Dovinės“ ir „Naujo gyvenimo“ kolūkiuose vyriausiuoju agronomu; 1962–1964 m. – Šakių rajono žemės ūkio valdybos vyresniuoju agronomu, Trakų rajono Aukštadvario žemės ūkio technikume dėstytoju; 1964–1978 m. – Šakių rajono „Aušros“ kolūkyje vyriausiuoju agronomu, Vilkaviškio rajono kolūkyje „Už komunizmą“ pirmininko pavaduotoju gamybos reikalams; 1978–1990 m. – Vilkaviškio rajono Rumokų bandymų stotyje vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. 1992–1995 m. dirbo Rumokų bandymų stotyje vyriausiuoju moksliniu bendradarbiu.
  • Rusijos grėsmės akivaizdoje Šiaurės šalys skubiai ginkluojasi

    veidas.lt

    Priešingai nei dauguma Europos ir NATO valstybių, Šiaurės šalys Danija, Norvegija, Suomija ir Švedija, nepaisydamos jas irgi palietusios ekonominės krizės, pastaruosius ketverius metus nuosekliai didina išlaidas gynybai, pirkdamos vis naujesnius ir galingesnius ginklus, nes tiesiogiai jaučia kylančią Rusijos karinę grėsmę.

    Pastaruoju metu tikriausiai nebūna mėnesio, kad Šiaurės šalių žiniasklaidoje nepasirodytų žinių apie kylančią Rusijos karinę grėsmę bei poreikius bendrai rengtis atremti ją ginklu. Žinant bendrą skandinavų santūrumą ir ypač santūrumą Rusijos atžvilgiu, tai jau vertintina kaip viešas pavojaus būgnų mušimas. Savo ruožtu ir Rusija, matydama vis didėjantį Šiaurės šalių karinį bendradarbiavimą bei pasirengimą priešintis jėga, ima atvirai grasinti Šiaurės valstybėms.

  • Žylius: „Vilniaus energijos“ pamokos Lietuvos savivaldybėms

    2012-10-05 Alfa.lt

    Ūkio ministras Rimantas Žylius (Roberto Riabovo nuotr., Alfa.lt)
    Rimantas Žylius

    Vilniaus savivaldybė nesusitvarko su vilniečių šilumos ūkiu. Tenka tik apgailestauti, kad tai – ne išskirtinis atvejis, o bendra nepakankamai efektyvaus savivaldybių ūkininkavimo tendencija.

    Prasidėjus diskusijai apie „Vilniaus energijos“ stulbinamus pelningumo rodiklius ją buvo pabandyta nukreipti į teisėtumo temą. Mano siekis buvo iškelti gerokai gilesnį klausimą. Ar norime leisti, kad reguliuojamame sektoriuje dirbanti įmonė teisėtai galėtų generuoti nuosavybės grąžą, kuri nepasiekiama nereguliuojamose veiklose? Vyriausybė, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ir Seimas parodė, kad šiai temai bus skirta dėmesio ir situacija keisis.

      Tačiau iš mūsų patirties vykdant valstybės valdomų įmonių reformą supratome, kad įmonės akcininkas turi daug galimybių padidinti įmonių efektyvumą, net ir nepakeitus įstatymų.
  • Tarp Lietuvos teisėjų – 46 milijonieriai

    2012-10-09 Alfa.lt
    Lietuvoje milijoninį turtą yra sukaupę 46 teisėjai. Daugiausia jų – apylinkių teismuose, mažiausiai – Konstituciniame Teisme (KT), rašo „Lietuvos žinios“.

    Lietuvoje esama beveik pusšimčio daugiau kaip 1 mln. litų vertės privalomo registruoti turto, vertybinių popierių, meno kūrinių, juvelyrinių dirbinių, piniginių lėšų ir suteiktų paskolų deklaravusių Temidės tarnų. 11 milijonierių dirba apylinkių, 8 – apygardų, 7 – administraciniuose teismuose. Aukščiausiajame Teisme (AT) teisėjo mantiją dėvi 6 milijonieriai, Lietuvos apeliaciniame teisme (LApT) – 5, KT – 2.

    Tarp AT teisėjų didžiausią turtą ir pinigines lėšas deklaravo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virgilijus Grabinskas ir jo sutuoktinė – beveik 1,767 mln. litų. Tame pačiame skyriuje dirbančių jo kolegų Egidijaus Baranausko ir Prano Žeimio šeimų turtas ir santaupos atitinkamai vertinamos 1,448 mln. litų ir 1,418 mln. litų. Baudžiamąsias bylas narpliojančio Vytauto Piesliako turtas ir piniginės lėšos siekia 1,049 mln. litų, Alvydo Pikelio šeimos – 1,018 mln. litų, o Civilinių bylų skyriaus teisėjo Česlovo Jokūbausko – 1,04 mln. litų.

  • Netvarka valstybėje – sunki visuomenės našta, o išsivadavimas yra dorų žmonių rankose

     

    Netvarka_valstybje_1

     

     

     

     


     

     

     

     


     

     

     

     

     

     


     

     

     

     

     

     

     

     

     

     

     

     

     

     

     

     

     

     

     

     

     

     

     

     

     

  • Keturi užsienio investuotojai Lietuvai žada 113 mln. Lt

    2012.10.08, 13:24
    Vokietijos bendrovės "Bio-chem Cleantec" biologinių valymo produktų gamykla Lietuvoje, norvegų elektroninės įrangos
    gamintojos "Kitron" plėtra Kaune, nauja "Intersurgical" medicinos įrangos gamykla Alytuje. Apie tokius naujus užsienio
    investuotojų projektus Lietuvoje pirmadienį pranešė Rimantas Žylius, ūkio ministras. (papildymai visame tekste)
    Kartu su "Danske Bank" finansinių operacijų centru, apie kurį VŽ skelbė anksčiau, šių užsienio investicijų suma,
    skaičiuojama, siekia 113 mln. Lt.
    "Pasirašėme dokumentus su 4 užsienio bendrovėmis dėl investicijų į gamybos ir paslaugų projektus", - sakė p. Žylius,
    nurodydamas, kad investicijos "atneš naujas darbo vietas, idėjas, pridėtinę vertę, eksporto galimybes Lietuvai".
    Iš keturių bendrovių nauja investuotoja Lietuvoje yra "Bio-chem Cleantec". Anot p. Žyliaus, šios įmonės pasirodymas
    Lietuvoje "neabejotinai paskatins bioekonomikos kūrimą".
    "Jau padarytos investicijos - "Thermo Fisher", "Teva", "Biotechpharma", arba vadinamosios bioekonomikos dalis mūsų
    ekonomijoje jau siekia apie 1% ir mes matome, kad jis labai sparčiai auga ir per keletą metų sieks 2% bendrojo vidaus
    produkto", - teigė ūkio ministras.
    "Kitron", anot p. Žyliaus, Kaune ne tik plės gamybos bazę, bet imsis ir naujų produktų bei prototipų kūrimo.
    "Tai pareikalaus naujų aukštųjų technologijų kompetencijų, kurios kritiškai svarbios dirbant su jų didžiaisiais klientais,
    tokiais kaip "Volvo" ar "General Electric", - teigė ministras.
    Pirmadienį jis negalėjo konkretizuoti, kiek paramos lėšų skirta investuotojams pritraukti. Naujų darbo vietų numatoma
    sukurti 400 ir, anot ministro, šis skaičius "gali žymiai didėti".
    "Šitos darbo vietos bus sukurtos įvairių sričių specialistams", - sako p. Žylius.
    Visi investuotojai taip pat papildomai įsipareigojo neatlygintinai skirti 6 mln. Lt socialinės gerovės projektams.
    "Lietuva pirmoji darniąsias investicijas įtraukė į savo investicijų kokybinių kriterijų vertinimą", - teigė ūkio ministras.
    Pavyzdžiui, "Bio-chem Cleantec" kaip tokių investicijų dalį numato steigti atviros prieigos laboratoriją individualiems
    tyrėjams.Taip pat bendrovės numato bendradarbiauti su universitetais, moksleiviais.
    VšĮ "Investuok Lietuvoje" duomenimis, 2008-2012 m. Lietuvoje įgyvendintų užsienio investicinių projektų bendra vertė yra
    apie 8,6 mlrd. Lt, o sukurtų naujų darbo vietų skaičius siekia 14.000. Iš 50 didžiausių mokesčių mokėtojų Lietuvoje 27
    yra užsienio kapitalo.
    Tarp per ketverius metus pritrauktų investicijų - banko "Barclays" technologijų centras, grynųjų pinigų perlaidų bendrovės
    "Western Union" klientų aptarnavimo centras.
    Jau skelbta, kad tiesioginių užsienio investicijų (TUI) srautas šiemet antrąjį ketvirtį, išankstiniais Statistikos departamento
    ir Lietuvos banko duomenimis, buvo neigiamas ir sudarė -926,3 mln. Lt. Tokį nutekėjimą iš esmės lėmė paskelbti
    užsienio investuotojams priklausantys dividendai.

    2012.10.08

    Vokietijos bendrovės "Bio-chem Cleantec" biologinių valymo produktų gamykla Lietuvoje, norvegų elektroninės įrangosgamintojos "Kitron" plėtra Kaune, nauja "Intersurgical" medicinos įrangos gamykla Alytuje. Apie tokius naujus užsienioinvestuotojų projektus Lietuvoje pirmadienį pranešė Rimantas Žylius, ūkio ministras. (papildymai visame tekste)Kartu su "Danske Bank" finansinių operacijų centru, apie kurį VŽ skelbė anksčiau, šių užsienio investicijų suma,skaičiuojama, siekia 113 mln. Lt."Pasirašėme dokumentus su 4 užsienio bendrovėmis dėl investicijų į gamybos ir paslaugų projektus", - sakė p. Žylius,nurodydamas, kad investicijos "atneš naujas darbo vietas, idėjas, pridėtinę vertę, eksporto galimybes Lietuvai".Iš keturių bendrovių nauja investuotoja Lietuvoje yra "Bio-chem Cleantec". Anot p. Žyliaus, šios įmonės pasirodymasLietuvoje "neabejotinai paskatins bioekonomikos kūrimą"."Jau padarytos investicijos - "Thermo Fisher", "Teva", "Biotechpharma", arba vadinamosios bioekonomikos dalis

  • Artimiausia A.Lukašenkos aplinka Vilniuje perka NT ir ruošia atsitraukimo planą? DELFI Jums tiekia

    Arvydas Anušauskas
    Arvydas Anušauskas

    Lietuva niekaip neranda rakto nuo Aleksandro Lukašenkos režimo durų – su A. Lukašenka bandė kalbėti ir piktuoju, ir gražiuoju, bet šis kietas riešutėlis nepasiduoda. Bet kol Lietuvos ir Europos Sąjungos (ES) politikai ieško, baltarusiai Lietuvojeatranda ko jiems reikia: akropoliai, bigai ir kiti didieji didmiesčių prekybos centrai kartais vos geba sutalpinti baltarusius, atskubėjusius čia ilgiesiems savaitgaliams apsipirkti.

    O artimiausia A. Lukašenkos aplinka bei didieji oligarchai Vilniuje, galima sakyti, gyvena. Jie perka butus ir namus, bendrauja su politikais ir vietos verslininkais. Ir jau seniai formuoja tokį jų požiūrį į A. Lukašenos režimą, kokios jiems reikia, praneša TV3laida „Savaitės komentarai“.

  • Grybauskaitė santykiuose su Lenkija pasisako už pauzę „ceremoniniams susitikimams“

    Dalia Grybauskaitė (Karolio Kavolėlio, Alfa.lt)
    Prezidentė Dalia Grybauskaitė
    2012-10-08 12:01 BNS

    Santykiuose su Lenkija Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pasisako už pauzę ceremoniniams susitikimams, sako šalies vadovė vyriausioji patarėja užsienio politikos klausimams.

    „Pauzė ne aukščiausio lygio, o išimtinai ceremoniniams susitikimams. Darbiniams aukščiausio lygio susitikimams visada sakoma taip“, - BNS sakė patarėja Jovita Neliupšienė.

    Tačiau patarėja nedetalizavo, ar prezidentė ketina laikydamasi tradicijos kitą mėnesį vykti į Varšuvą dalyvauti Lenkijos Nepriklausomybės dienos minėjime. Lapkričio 11-ąją Varšuvoje prezidentė viešėjo paskutinius trejus metus, tą dieną į Lenkiją anksčiau vykdavo ir kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus.

    Paskutiniu metu Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo įtempti dėl skirtingai vertinamos tautinių mažumų padėties. Šiemet vasarą prezidentė pareiškė, kad „geriau kai kuriuose santykiuose daryti tam tikrą pauzę nei bandyti taisyti, kas šiuo metu nepataisoma“.

  • Grybauskaitė santykiuose su Lenkija pasisako už pauzę „ceremoniniams susitikimams“

    2012-10-08 12:01 BNS
    Dalia Grybauskaitė (Karolio Kavolėlio, Alfa.lt)

    Santykiuose su Lenkija Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pasisako už pauzę ceremoniniams susitikimams, sako šalies vadovė vyriausioji patarėja užsienio politikos klausimams.

    „Pauzė ne aukščiausio lygio, o išimtinai ceremoniniams susitikimams. Darbiniams aukščiausio lygio susitikimams visada sakoma taip“, - BNS sakė patarėja Jovita Neliupšienė.

    Tačiau patarėja nedetalizavo, ar prezidentė ketina laikydamasi tradicijos kitą mėnesį vykti į Varšuvą dalyvauti Lenkijos Nepriklausomybės dienos minėjime. Lapkričio 11-ąją Varšuvoje prezidentė viešėjo paskutinius trejus metus, tą dieną į Lenkiją anksčiau vykdavo ir kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus.

    Paskutiniu metu Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo įtempti dėl skirtingai vertinamos tautinių mažumų padėties. Šiemet vasarą prezidentė pareiškė, kad „geriau kai kuriuose santykiuose daryti tam tikrą pauzę nei bandyti taisyti, kas šiuo metu nepataisoma“.

  • D.Bekintienė. Rubikoninė „labdara“

    Danutė Bekintienė

    Danutė Bekintienė

    A. Didžgalvio nuotr.

    Gerai pamenu, turiu net išsaugojusi „Rubikono“ verslininkų skelbimus, kuriuose žadėta nemokamai renovuoti šildymo apskaitos punktus daugiabučiuose. Labai brangia tapusią „dovaną“ šiandien reikalaujama išsipirkti!

    Parazitinis verslas

    Yra toks anekdotas: eina žmogus pro bažnyčią, kur mato elgetą ir nori padaryti gerą darbą. Užeina į gretimą parduotuvę, nusiperka naujas kelnes. Priėjęs prie elgetos duoda jam savo senas kelnes ir sako: „noriu padaryti gerą darbą, tad dovanoju tau kelnes“. Į tai gauna atsakymą: „Jei tikrai nori padaryti gerą darbą – nusipirk iš manęs tas savo kelnes“.
  • Rinkėjai iš anksto galės balsuoti savivaldybėse

    www.delfi.lt Stasys Gudavičius 2012-10-08

    Šios savaitės viduryje vyks išankstinis balsavimas Seimo rinkimuose ir referendume dėl naujos atominės elektrinės.

    Vyks savivaldybėse

    Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) savo interneto puslapyje skelbia, kad balsavimas iš anksto vyks spalio 10 ir 11 d., tai yra šį trečiadienį ir ketvirtadienį.

    Tomis dienomis nuo 8 iki 20 val. bet kurios apygardos rinkėjai gali atvykti į artimiausios savivaldybės administracijos patalpas ir ten balsuoti.

    Išankstinis balsavimas pirmiausia skiriamas tiems, kurie spalio 14-ąją negalės atvykti į savo rinkimų apylinkę. Tai yra, jeigu Vilniuje esantis klaipėdietis spalio 14 d. (Seimo rinkimų dieną) negalės atvykti į uostamiestį, kuriame yra jo balsavimo apylinkė, jam bus galima trečiadienį arba ketvirtadienį atvykti į sostinės savivaldybę ir ten balsuoti iš anksto.

  • Č.Iškauskas. Jubiliejinės dovanėlės V.Putinui

    Iskauskas_Ceslovas
    Česlovas Iškauskas

    www.delfi.lt Česlovas Iškauskas 2012-10-07

    Kai Rusija mums sako „Vaikai, gyvenkime draugiškai“, tai šis kalėjimo berniukų raginimas animacinio katino Leopoldo lūpomis skamba ne ką taikiau negu pliūpsnis aršiausios propagandos iš Kremliaus, na, sakysime, dėl Vilniaus gražinimo Lietuvai 1939 m. spalio 10 d.

    „Žmogus be veido“ – kietas vyrukas

    (Priminsiu, kad tą dieną Maskvoje buvo pasirašyta „Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos-Sovietų savitarpio pagalbos sutartis“. Atgavusi Vilnių, Lietuva turėjo įsileisti Raudonosios armijos įgulas: Alytuje, Prienuose, Gaižiūnuose ir Naujojoje Vilnioje buvo dislokuoti 18 786 kariai, ir tai buvo pirmosios sovietinės okupacijos preliudija. 1939 m. spalio 27 d. Lietuvos kariuomenė pradėjo Vilniaus išvadavimo iš lenkų žygį, o spalio 28 d. įvyko oficialus kariuomenės sutikimas buvusioje Elzės Ožeškienės, dabar Vinco Kudirkos aikštėje).

  • Seimo rinkimų rebusas – apie ką tyli tarnybos

    Seimo rinkimų rebusas – apie ką tyli tarnybos

    Arvydas Anušauskas. 

    Tado Umaro (BFL) nuotrauka

    www.atgimimas.lt  Ridas Jasiulionis 2012-10-05

    Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas nemano, kad reikia išslaptinti informaciją apie Kremliuje neviešai besilankančius Lietuvos politikus. Bet kalba gana atvirai.

    Po to, kai premjeras paskelbė, kad kai kurių Lietuvos politinių partijų atstovai Kremliuje aptarinėja savo dalyvavimą rinkimuose, „Atgimimas“ siekia sužinoti, ar rinkėjai turi teisę žinoti daugiau. Išslaptinti surinktą informaciją gali tik įslaptintos informacijos rengėjas, šiuo atveju – Valstybės saugumo departamentas (VSD). VSD vadovas „Atgimimui“ pareiškė, kad tai – valstybės vadovų reikalas. Kai kurie Seimo NSGK nariai mums taip pat sakė, kad slaptumo grifus šiuo atveju turi nuimti susitarę valstybės vadovai. Tada paaiškinimo kreipėmės į NSGK pirmininką A.Anušauską.

  • Sveikinimas

    Mokytojas, sugebantis įkvėpti mokinius nors vienam geram poelgiui, nors vienam puikiam eilėraščiui, padaro daugiau nei tas, kuris mūsų atmintį užpildo daugybe pagal pavadinimą ir formą suklasifikuotų dalykų. 
    (Johanas Volfgangas Gėtė)

     

     

    Su Tarptautine mokytojo diena!

     

     

     

     

     

    Lietuvos Sąjūdžio taryba

    2012 m.


  • VAE: mitai ir faktai

    Pociuniene_Liudvika_Tomo_vinicko

    Liudvika Pociūnienė

    Tomo Vinicko nuotr.

    www.alfa.lt Liudvika Pociūninė 2012-10-05

    Kuo taip užpykdė kai kuriuos kolegas Algimantas Čekuolis? Paprastai kalbant, tuo , kad pasielgė kaip „mitų griovėjas“ (tikriausiai daugelis esate bent kartą matę kurią nors šios populiarios serijos laidų, tad aiškinti, apie ką kalba, nereikia). O supyko, žinoma, pagrindiniai mitų kūrėjai, nes paprasti atsakymai į konkrečius žmonėms kylančius klausimus paliko juos be argumentų ir apnuogino priežastis, dėl kurių iš tikrųjų pasisakoma prieš.

    Todėl noriu užtarti vyresnį kolegą, nors mūsų politinės pažiūros ir labai skirtingos.

    Nemanau, kad dalyvavimas socialinės reklamos klipe (o būtent taip jį pavadinčiau, nes jis atliepia piliečių poreikį žinoti faktus) kaip nors prasilenkia su žurnalisto etika. Manau, kad apskritai žurnalistas, kaip labiau informuotas visuomenės narys, turi ne tik teisę pasidalinti savo nuomone. Tai – jo profesinė pareiga. Gerai, kad ir jaunesnieji kolegos nuomonės neturėjimo nebelaiko didžiausia žurnalisto dorybe (tik nuomonės nereikėtų painioti su išankstiniu nusistatymu ar dar blogiau – sąmoningu žmonių klaidinimu).

  • Stasės ir Petro Averkų dueto knyga – daina Tėvynei

    knyga22
    Algimantas Zolubas

    Prieš išeidamas į amžinybę, Vilniaus krašto šviesulys, šimtus straipsnių paskelbęs publicistas, buvęs politinis kalinys, beveik dešimtmetį kalėjęs Buchtos ir Karagandos lageriuose, Petras Averka savo žmonai Stasei Gaidytei-Averkienei ištarė testamentinius žodžius: „Šusimildama išleisk Lietuvai mano straipsnių knygą“.

    Būdama pati nepailstanti publicistė, savo akiratyje aprėpianti ne tik Vilniaus kraštą, bet ir savo rašiniais atsiliepianti į lietuvių kultūros reiškinius visoje Lietuvoje ir lietuvių etninėse žemėse Baltarusijoje, paskutinį velionio Petro prašymą ištesėjo. Tik ką pasirodė Stasės Gaidytės-Averkienės publicistikos rinkinys „Daina tėvynei Lietuvai“, kurią išleido leidykla „Žuvėdra“, spausdino UAB Ciklonas.

    Džiaugiuosi, galėdamas trumpai pristatyti skaitytojui Stasės ir Petro dueto parašytą knygą, juolab, kad jų ir mano rašiniai dažnai susitikdavo periodinės spaudos puslapiuose, o ir autorių veidai ir bendravimas nuo Atgimimo pradžios patriotiniuose renginiuose neišdildomai įsiminė.

  • Kieno veidą apsidrabstome?

    40Vytaytas_Landsbergis
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.alfa.lt Prof. Vytautas Landsbergis 2012-10-02

    Nematęs spektaklio, kuriame, kaip pranešama, bus išmatomis drabstomas Jėzaus Kristaus veido atvaizdas, negalėtum nė vertinti paties spektaklio, tačiau dėmesys nūnai telkiamas, regis, į tą vienintelę sceną, ir koks bus jos viešasis, gal net politinis, rezultatas.

    Jėzus Kristus krikščionims yra kur kas daugiau, negu tik Mokytojas ir pranašas. Tačiau nesiūlyčiau jokiame Lietuvos teatre rodyti tokio elgesio nė su Pranašo (tik pranašo) Mahometo atvaizdu. Politinės, moralinės, ekonominės pasekmės Lietuvai, kuri bendrauja ir musulmonų pasaulyje, būtų šiurpios. Pats Jėzus Kristus - kas kita. Jis nuolankiai išgėrė visą pažeminimo, patyčios ir kančios taurę ir kvietė atleisti nedorėliams. Vis dėlto nežinau, ką reiktų patarti dar pusiau krikščioniškai Lietuvos visuomenei, jei demokratinio Vilniaus gatvėmis žygiuotų satanistų eisena su kūrybiškai apmėšluotais Kristaus atvaizdais. Bet ir teatras - ne visai uždara terpė. Senovėje jį lygindavo net su šventove. Dabar ten jau kitokie žyniai. Atsiliepk, teatrų sąjunga.
  • Pasaulis Gruzijos laukia Ukrainos likimas

    www.lzinios.lt 2012-10-04

    Nors Jungtinės Valstijos ir Europa pasveikino Gruziją surengus sėkmingus parlamento rinkimus ir teigia, kad šie rinkimai parodė "pavyzdį regionui ir pasauliui", koks turi būti demokratiškas valdžios perdavimas, politologams Gruzijos ateitis kelia nerimą. Tarp jų ir garsi prancūzų sovietologė, dėstanti Sorbonos universitete ir ne kartą lankiusis Lietuvoje, FRANCOISE THOM. Ji maloniai sutiko pakomentuoti LŽ rinkimų Gruzijoje rezultatus.

    - Ponia Thom, koks jausmas jus apėmė sužinojus parlamento rinkimų Gruzijoje rezultatus?
    - Labai neramus jausmas, nes aišku, kad Gruzija atsidūrė kryžkelėje. Nežinia, kaip gali pasisukti įvykiai šioje šalyje ateity, ir kyla nerimas, ar joje nepasikartos Ukrainos ir Baltarusijos scenarijus. Atsižvelgiant į tai, kas atėjo į valdžią, sunku turėti iliuzijų. Vladimirui Putinui labai svarbu nuversti Michailą Saakašvilį, nes Rusijai nereikia stiprios Gruzijos. Ji nori, kad aplink ją būtų tokios valstybės kaip Ukraina, kurios yra taip išbalansuotos, kad jų neįmanoma valdyti. Rusijos tikslas, kad jos periferijoje būtų tik nesėkmingos valstybės.

  • Komentarai ir debatai Pirmoji Lietuvos Sąjūdžio ir LKP/SSKP santykių krizė

    40Vytaytas_Landsbergis
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.lzinios.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012-10-04

    Lietuvos Sąjūdžio istorija dar netapo valstybės institucijų programinių darbų tema. Virgilijaus Čepaičio knyga "Su Sąjūdžiu už Lietuvą" (2006 metai) - tai vieno žmogaus energijos ir pasiryžimo darbas.

    Dviejų autorių tyrinėjimas "Sąjūdis: nuo persitvarkymo iki Kovo 11-osios" (2008 metai, išleistas kaip Lietuvos istorijos XII tomo I dalis) iš tikrųjų kalba bemaž daugiau apie LKP veiklą ir evoliuciją, lyg čia ir būtų didysis Lietuvos Sąjūdžio vaidmuo bei nuopelnas. Be abejo, Sąjūdis dar ir chronologiškai niekur nemėgintas aprėpti kaip visuomeninis, politinis ir moralinis reiškinys. Bent 1988-1993 metais. Neužsimota.

  • A. Kubilius: ieškinys „Gazprom“ nėra rinkimų kompanijos dalis

    Kubilius
    Andrius Kubilius

    www.diena.lt 2012-10-04

    Maždaug 5 mlrd. litų vertės ieškinys Rusijos dujų koncernui „Gazprom“ dėl esą neteisingų Lietuvai tiektų gamtinių dujų kainų per pastaruosius 8 metus nėra rinkimų kompanijos dalis, tikina premjeras Andrius Kubilius.

    „Šiuo atveju mes darome tai, ką - mes esame įsitikinę - turime daryti ir po rinkimų - aš tikiuosi, kad rinkėjai elgsis ir balsuos racionaliai - toliau tai turi būti tęsiama“, - ketvirtadienį interviu Žinių radijui sakė A. Kubilius.

  • Kuo mažiau partija žada, tuo ji patikimesnė

    www.lzinios.lt Raimonda Ramelienė 2012-10-04

    Garsus kraujagyslių chirurgas profesorius Vytautas Triponis seniai įsitikino tokio kriterijaus patikimumu. Prieš renkantis, už ką balsuoti, medikas pataria atidžiai pastudijuoti partijų programas.

    V.Triponis teigia visada balsuojantis už politinį ir ekonominį stabilumą. "Rinkdamasis dėmesį kreipiu į asmenybes", - sako profesorius. Tačiau šiųmetėje rinkimų kampanijoje dalyvaujančių kandidatų kalbos jam kelia didelį nusivylimą. Medikas mano, kad intelektinis besiveržiančiųjų į Seimą lygis gerokai sumažėjęs. Vis dėlto pasiduoti pesimistinėms nuotaikoms V.Triponis nemato pagrindo. Profesorius viliasi, kad politikų ateities darbai turės teigiamos įtakos ir medicinos sričiai.

  • Dėl oro bendrovės „Air Lituanica” A. Zuokas Kaune klaupsis ant kelių

    www.kaunodiena.lt 2012-10-04

    Vos saujelė Kauno politikų panoro išklausyti Vilniaus merą Artūrą Zuoką, ketvirtadienį atvykusį pristatyti ne vieno utopiniu vadinamą nacionalinio oro vežėjo „Air Lituanica” projektą.

    Kaip miesto tarybos posėdžio išvakarėse sakė „Vieningo Kauno“ frakcijos seniūnas Povilas Mačiulis, A. Zuokas į Kauną buvo pakviestas savivaldybės tarybos Miesto ūkio komiteto iniciatyva.

    Šio komiteto pirmininkas – A. Zuoko bičiulis ir bendražygis Židrūnas Garšva. Jis yra Vilniaus mero partijos „Taip“ Kauno skyriaus pirmininko pavaduotojas.

    Tačiau šiandien į miesto tarybos posėdį susirinkę Kauno politikai atsisakė įtraukti į darbotvarkę A.Zuoko pranešimą apie projektą. Už balsavo aštuoni miesto savivaldybės tarybos nariai, o 22 susilaikė. Prieš balsavusiųjų nebuvo.

  • Nerimtas šurmuliukas

    Antanas Rimantas Šakalys

    DELFI Politikos aktualijų reporterė Eglė Samoškaitė 2012 m. rugsėjo 25 d. paskelbė , kad „Naujosios kairės“ atstovus papiktino mano suvenyrinių vokų paroda Vilniaus universiteto bibliotekoje, mat dailininkas vokus esą anksčiau yra dekoravęs ir antisemitinėmis bei homofobinėmis iliustracijomis. Panašu, kad reporterę skelbti paskatino Amerikoje gimęs, bet Lietuvoje gyvenantis Dovidas Katzas, savo administruojamame tinklapyje Defendinghistory.com publikavęs keletą mano dekoruotų vokų, kuriuos žmogaus teisių gynėjai neva apibūdinę kaip antisemitiškus.

    Pavymui rugsėjo 28 d. pasirodė DELFI apžvalgininkės Nidos Vasiliauskaitės rašinys „Vokų menas ir jo interpretacijos kreivų veidrodžių krašte“. Apžvalgininkė jau ilgesniame rašinyje, pažėrė kritikos spygliukų man bei mano kūrinių parodų organizatoriams.

    Dėl sukelto šurmuliuko norėčiau atkreipti dėmesį į kelias esmines „smulkmenas“:

  • “Tai vidinė šizofrenija, kai partijos siūlo, kas prasilenkia su valstybės finansinėmis galimybėmis”

    Simonyte_Ingrida
    Ingrida Šimonytė

    www.veidas.lt Ingrida Šimonytė 2012-10-01

    Kadenciją baigianti finansų ministrė Ingrida Šimonytė būsimai Vyriausybei žada palikti ne “rožinį” biudžeto projektą ir siūlo valstybės finansų srityje vadovautis logika, o ne anekdotais. Taigi, pokalbis su ministre.

    VEIDAS: Kodėl Konvergencijos programoje žadėtą 2 proc. viešųjų finansų deficito 2013 m. rodiklį kilstelėjote iki 2,5 proc.?
    I.Š.: Konvergencijos programa rengiama remiantis pavasario makroekonominėmis projekcijomis. Dėl antrąjį pusmetį suprastėjusių verslo lūkesčių ir išliekančio neapibrėžtumo euro zonoje rudenį sumažinta kitų metų BVP augimo prognozė, tikimasi mažesnio mokestinių pajamų prieaugio, todėl Finansų ministerija siūlo siekti nuosaikesnės deficito užduoties – iki 2,5 proc. BVP, apie 2,8 mlrd. Lt. Bet norėčiau pabrėžti: ji „pakuklinta“ ne todėl, kad Vyriausybė ketina siūlyti išleisti daugiau, nei anksčiau planavo, – išlaidų augimą riboja Fiskalinės drausmės įstatymas, tad jos negalės didėti daugiau nei 1,2 proc. šiųmetinių (be ES paramos), tai yra apie 220 mln. Lt. Didesnį deficitą lemia mažesnės pajamos. Laikantis ankstesnio tikslo, 2 proc. BVP, tektų papildomai maždaug 0,5 mlrd. Lt mažinti ir taip nuolat stipriai mažintas viešojo sektoriaus išlaidas ir/arba didinti mokesčius.
  • Lietuva inicijuoja ieškinį prieš "Gazprom“

    www.vz.lt 2012-10-03
    Lietuva trečiadienį inicijuoja ieškinį prieš "Gazprom" Stokholmo arbitraže ir tikisi galimo kainų mažinimo atgaline data. Ginčas susijęs su iki 5 mlrd. Lt permoka už "Gazprom" dujas, tiektas į Lietuvą pagal atitinkamas sutartis, skelbia Energetikos ministerija. (papildymai visame tekste)
    „Tai yra derybinis kontekstas su „Gazprom“. Mes matome pavyzdžius kitų valstybių. Yra susitarimas su „Gazprom“, kai ieškovas atsiėmė savo arbitražinį ieškinį ir buvo susitarta dėl palankesnės dujų kainos, netgi atgaline data“, - po Vyriausybės trečiadienio posėdžio žurnalistams sakė Arvydas Sekmokas, energetikos ministras.

    Šią vasarą su „Gazprom“ dėl kainų mažinimo ir atgaline data susitarė Vokietijos energetikos kompanija E.ON.

  • Kalbinau Vytautą Landsbergį

    www.alfa.lt Audrius Lelkaitis 2012-09-29

    Artėjant profesoriaus Vytauto Landsbergio jubiliejui, užduodame jam klausimus, kuriuos jis pats kelia savo knygose ir straipsniuose.

    Jūs savo straipsnyje rašėte: „Kiekvienąkart, kai užeina ledynmetis ir vėl atsitraukia, lieka pelkė. Po ją klampoja mamutai ir krokodilai. Bet štai ten už Katedros ir aukštuma. O joje pilis. Pilyje nuo amžių telkiasi piliečiai, gina ją kaip savo gyvastį ir garbę.“ Kodėl reikia ginti pilį?

    Todėl, kad kitaip liksi vergu be garbės, tik laikinai egzistuodamas. Taip kalbėjau iš Signatarų namų balkono, matydamas pilį.

    Kodėl, kai Lietuvos valstybė buvo nužudyta, dvasia liko gyva?

    Buvo stiprių pradmenų.

  • Degutienė ir Kubilius ragina įvertinti planuojamas patyčias iš krikščionybės

    Irena Degutienė, Andrius Kubilius

    Tomo Vinicko nuotr.

    www.alfa.lt 2012-10-02

    Seimo pirmininkė Irena Degutienė ragina atsakingas institucijas įvertinti, ar Nacionaliniame dramos teatre savaitgalį rengiamas spektaklis, kuriame viešai bus tyčiojamasi iš krikščionybės, mėtant išmatas į Kristaus atvaizdą, nepažeidžia Konstitucijoje įtvirtinto principo, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją yra nesuderinama su nusikalstamais veiksmais, tarp jų – religinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu. Ministras pirmininkas Andrius Kubilius antradienį paragino festivalio rengėjus įvertinti, ar jie neperžengia religinės tolerancijos ribų ir neįžeidžia tikinčiųjų. Katalikų Bažnyčia sekmadienį kreipėsi į visus savo narius siūlydama planuojamoms patyčioms pasipriešinti visomis įmanomomis, tačiau įstatymiškomis priemonėmis. Kultūros ministras Arūnas Gelūnas renginį remia moraliai ir finansiškai, o tikinčiųjų pasipiktinimus vadina cenzūros siekiu.

  • Č.Iškauskas. 1938-ųjų Metų žmogus – A.Hitleris...

    Iskauskas_Ceslovas
    Česlovas Iškauskas

    www.delfi.lt Česlovas Iškauskas 2012-09-30

    „Vienintelė pamoka, kurios žmonės gali pasimokyti iš istorijos, yra ta, kad jie iš istorijos nepasimoko nieko“, - rašė airių dramaturgas Bernardas Shaw, vienu metu pritaręs kai kurių rasinių grupių „humaniškam“ naikinimui, raginęs šalių parlamentus greitų ir gerų sprendimų mokytis iš Josifo Stalino, bet po karo Adolfą Hitlerį vadinęs „pamišusiu mesiju“. Tačiau jo pastaba labai taikli ir šiandien.

    Tad dar kartą grįžkime į 1938-uosius, kai Europa jau braškėjo per visas siūles. A.Hitleriui tai buvo ypatingo pakilimo metai: 1939-ųjų sausio 2 d. Amerikos žurnalas „Time“ fiurerį išrinko Metų žmogumi, kartu paskelbęs išsamų redakcinį straipsnį „Metų žmogus 1938: Adolfas Hitleris“. Tai buvo gana kritiškas to meto amerikiečių leidinio požiūris į nacių diktatorių. Bet ir praėjus savaitei po A.Hitlerio mirties tas pats žurnalas paskelbė, kad fiureris įtrauktas į 15-kos labiausiai istorijoje pasižymėjusių asmenybių sąrašą.

  • M.Saakašvilis pripažino pralaimėjimą parlamento rinkimuose

    RIA/Scanpix" style="margin: 0px; padding: 0px; text-decoration: none;">Michailas Saakašvilis su šeima
    Michailas Saakašvilis su šeima
    © RIA/Scanpix

    Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilisantradienį pripažino pralaimėjimą savo valdančiosios partijos - Vieningojo nacionalinio judėjimo - pralaimėjimą pirmadienį vykusiuose parlamento rinkimuose opozicijos koalicijai "Gruzijos svajonė", vadovaujamai milijardieriaus magnato Bidzinos Ivanišvilio.

     

    "Aišku, kad "Gruzijos svajonė" užsitikrino daugumą" 150 vietų parlamente, M.Saakašvilis pareiškė kalbėdamas per televiziją.

    Parlamento rinkimai buvo svarbus žingsnis Gruzijos demokratijoje, sako ESBO

    Gruzijos parlamento rinkimai buvo "svarbus žingsnis" demokratijai šalyje, nors priešrinkiminė kampanija buvo labai įtempta, taip pat gauta pranešimų apie aktyvistų persekiojimą, antradienį pareiškė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) misija.

    "Nepaisant labai supriešinančios kampanijos, kurioje vartota griežta retorika ir buvo trūkumų, Gruzijos žmonės laisvai išreiškė savo valią prie balsadėžių", - sakoma ESBO tarptautinės stebėtojų misijos vadovo Tonino Piculos pranešime.

  • Nuomonė: privalome išnaudoti Lietuvos atominės energetikos patirtį ir turtą

    Romas Švedas (Šarūno Mažeikos nuotr., BFL)
    Romas Švedas
    2012-10-02 15:20 Romas Švedas

    Artėjant referendumui dėl Visagino AE statybų visuomenėje ir žiniasklaidoje vis aktyviau aptariami argumentai už ir prieš Visagino AE ir branduolinę energetiką apskritai. Tačiau kartais užmirštama priminti, jog mūsų šalis turi atominės energetikos patirtį, tad, mano nuomone, Lietuva privalo išnaudoti branduolinėse turimą infrastruktūrą, specialistų patirtį branduolinėje energetikoje, ir, kas taip pat svarbu, „nežongliruoti“ partnerių ir investuotojų pasitikėjimu valstybe.

    Referendume turime atsakyti, ar pritariame branduolinei energetikai

    Lietuvos gyventojai referendume netrukus balsuos dėl naujos atominės elektrinės statybos. Ir daugeliui kyla paprastas klausimas: kodėl verta Lietuvoje statyti naują atominę elektrinę? Pirmiausia reikia suprasti, kad atėję prie urnų gyventojai iš tikrųjų balsuos ne dėl naujosios elektrinės, bet dėl branduolinės energetikos apskritai – ar jie pritaria, ar ne, kad Lietuva liktų branduolinės energetikos šalimi.

    Tai nebus klausimas, kiek kainuos elektra, koks ekonominis modelis, kokia technologija, nes atsakymai aiškūs: elektros kaina turi būti konkurencingiausia, ekonominis modelis turi būti pats efektyviausias, o branduolinė technologija turi būti saugiausia. Kito pasirinkimo neturime.

  • Gruzijos rinkimų išvakarėse – bauginantis susipriešinimas

    Prezidentas Saakašvilis bandys išlaikyti parlamento kontrolę (SCANPIX nuotr.)
    Michailas Saakašvilis
    www.alfa.lt Antanas Manstavičius 2012-09-30

    Nuo 2003 metų Gruzijos Rožių revoliucijos, pasibaigusios provakarietiškų jėgų pergale, vos ne kiekvieni rinkimai šioje šalyje virsta dramatišku priešiškų jėgų susidūrimu. Šį kartą prieš prezidento Michailo Saakašvilio „Jungtinį nacionalinį judėjimą“ kyla buvęs jo sąjungininkas, turtingiausias šalies žmogus Bidzina Ivanišvilis su opozicinių partijų koalicija „Gruzijos svajonė“. Skandalų jau gausiai užderėjo, tačiau, kur jie nublokš valstybę, iki šiol nėra aišku. 

    Gruzijos rinkėjai prie balsadėžių eis jau spalio 1 dieną, o iki to laiko jiems nuobodžiauti neleido nei konkuruojančios politinės jėgos, nei žiniasklaida ar šalies teisėsaugos pareigūnai. Drabstymasis purvais vyksta abiem kryptimis, o nežinia dėl galutinio nešvarios kovos rezultato, trūkstant bendro pasitikėjimo viešosios nuomonės apklausomis, turėtų kelti nerimą visiems jos dalyviams.

  • Valius Venckūnas. „Bananų balius“: ilga trumpo mitingo istorija

    Bananu balius

    www.bernardinai.lt 2012-09-28

    1988 m. rugsėjo 28-osios mitingą sunku supainioti su kokia nors kita Atgimimo laikų sueiga. Daug kam tikriausiai teko girdėti prigijusį pavadinimą – „bananų balius“. Ir būtų kažkaip nemalonu jį taip vadinti, jei patys dalyviai, liūdnai pagarsėjusių „vaisių“ ragavę liudininkai, minėdami tos dienos įvykius, nevartotų būtent šių, karčiai ironiškų, žodžių.

    Įvykis pagarsėjo kaip vienas žiauriausių sovietinės kariuomenės bei milicijos susidorojimo su protestuotojais atvejų per visą atgimimo laikotarpį, buvo užfiksuotas užsienio žurnalistų bei tapo nemenkų pasikeitimų Lietuvos komunistų partijoje priežastimi. Nors minimas ne itin dažnai, jis spėjo susilaukti gana prieštaringų vertinimų. Tiek jo eiga, tiek reikšmingos visai Lietuvai pasekmės spėjo apaugti savotiškomis legendomis.

  • Kolaborantų derlius

    Kęstutis Girnius (Vytenio Petrošiaus nuotr., Alfa.lt)
    Kęstutis Girnius
    www.alfa.lt Kęstutis Girnius 2012-10-01

    Šį rudenį sulaukėme gero kolaborantų derliaus. Žiniasklaida pranešė, kad Lietuvos socialdemokratų partijoje yra net šeši buvę KGB atsargos karininkai, ir visi - gavę kapitono laipsnį, aukščiausią, koks galėjo būti suteiktas tokiam kagėbistui. Konservatoriai ir „darbiečiai“ turėjo po du tokius atsarginius.

    Dviejų „Drąsos kelio“ kandidatų rinkimų plakatuose bus nurodyta, kad jie bendradarbiavo su KGB. Vienas jų - gerai žinomas visuomenininkas, chemijos profesorius Vytautas Daujotis. Tačiau daugiausia dėmesio sulaukė žinia, kad Kriminalinės policijos biuro viršininkas Algirdas Matonis dirbo kaip kadrinis KGB darbuotojas nuo 1987 metų rugsėjo 1 iki 1991-ųjų rugpjūčio 31 dienos, taigi nuo nepriklausomybės atkūrimo išvakarių iki suverenumo atgavimo.

  • Agentas Lakštutis praneša

    Agentas Lakštutis praneša

    Romualdas Ginevičius

    Ritos Stankevičiūtės nuotr.

    www.lzinios.lt Valdas Kvedaras 2012-09-28

    Partijos "Tvarka ir teisingumas" kandidato į Seimo narius Romualdo Ginevičiaus biografija kupina mokslinių ir garbės vardų. Dvi kadencijas jis vadovavo Vilniaus Gedimino technikos universitetui (VGTU), penkerius metus buvo Lietuvos rektorių konferencijos prezidentas. Tačiau rinkėjai nėra informuojami apie šio kandidato galimas sąsajas su KGB.

    Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) internetiniame tinklalapyje Kgbveikla.lt nuo šių metų gegužės visuomenei pateikta KGB agentūrinio pranešimo, parengto pagal agento Lakštučio pasakojimą, faksimilė.

  • R.Adomavičius įtariamas kyšininkavimu, atlikta krata LSDP skyriuje

    www.delfi.lt Šarūnas Černiauskas 2012-09-28

    Vilniaus vicemeras Romas Adomavičius įtariamas stambaus kyšio, viršijančio 32,5 tūkst. Lt, paėmimu. Ši žinia sudrebino Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP), kuriai vicemeras priklauso. Partijos vicepirmininkas Vytenis Povilas Andriukaitis DELFI teigė, jog R. Adomavičius turėtų nedelsdamas nusišalinti nuo visų užimamų pareigų.

    R. Adomavičius įkliuvo Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) agentams, atlikusiems veiksmus bendrovėje „Vilniaus vandenys“.

     

    Kaip nurodo Generalinė prokuratūra, tyrimas pradėtas gavus informacijos, kad sostinės vicemeras socialdemokratas Romas Adomavičius paėmė kyšį. Kyšis buvo didesnis nei 32,5 tūkst. Lt.
  • Lietuvoje liko tik 2 mln. 988 tūkst. gyventojų

    www.delfi.lt Mindaugas Jackevičius, 2012-09-28

    Perskaičiavus 2011-2012 m. gyventojų skaičių paaiškėjo, kad per aštuonis šių metų mėnesius gyventojų skaičius sumažėjo 19,3 tūkst. Todėl rugsėjo mėnesio pradžioje Lietuvoje gyveno 2 mln. 988 tūkst. gyventojų.

    „Gyventojų surašymas dar parodė, kad surašėme 3 mln. 43 tūkst. Lietuvos gyventojus. Kaip šiandien paskelbėme rugsėjo pirmosios dienos skaičius, deja, labai nežymiai, bet jau tų trijų milijonų nėra. Tačiau pagal einamąją statistiką džiugina tai, kad didėja grįžtančiųjų į Lietuvą skaičius“, - DELFI sakė Lietuvos statistikos departamento generalinė direktorė Vilija Lapėnienė.

    V. Lapėnienės manymu, jei emigravę gyventojai grįš tokiu tempu, koks yra dabar, po dešimtmečio Lietuvoje vėl gali gyventi 3 mln. žmonių. Statistikos departamento vadovė taip pat atkreipia dėmesį, kad daug nulems gimstamumo bei mirtingumo rodikliai.

  • L.Kasčiūnas. Kodėl Lentvariui naudinga prisijungimo prie Vilniaus idėja?

    Laurynas Kasčiūnas

    Laurynas Kasčiūnas

    Š. Mažeikos nuotr.

    www.delfi.lt Laurynas Kasčiūnas, TS-LKD narys, 2012-09-27

    Pagaliau Lentvaris susilaukė išskirtinio dėmesio. Bet tai atsitiko ne dėl vietinių politikų pastangų, o tik po to, kai Seimo narys, krikščionis demokratas Paulius Saudargas, Lentvario gyventojų paragintas, registravo įstatymo pataisą, pagal kurią Lentvaris galėtų būti prijungtas prie Vilniaus. Šis sprendimas pataikė į dešimtuką, nes privertė Trakų rajono politinį elitą sukti galvas, ką daryti su Lentvariu.

    Prieš keturis metus Lentvaryje rinktas Seimo narys Lenkų rinkimų akcijos atstovas Jaroslavas Narkevičius iš karto pasiūlė alternatyvą - įsteigti savarankišką Lentvario savivaldybę. Tokios iniciatyvos motyvai kelia abejonių jau vien todėl, kad politikas tokį pasiūlymą pateikė likus vienam mėnesiui iki jo kadencijos pabaigos.

  • Koalicija su KGB

    Anusauskas_Roberto_Riabovo

    Arvydas Anušauskas

    Roberto Riabovo nuotr.

    www.alfa.lt 2012-09-28

    Akistata su praeitimi ne visada yra maloni, ypač jei kažkas buvo nuslėpta nuo visuomenės. „Prieš pustrečių metų, kai baigė įstatymu numatyti darbo apribojimai buvusiems kadriniams SSRS valstybės saugumo komiteto (KGB) darbuotojams, teko pasiūlyti įstatymą, kuriuo numatoma viešai paskelbti asmenų, buvusių kadriniais KGB darbuotojais, sąrašą.

    Buvo vadovaujamasi po 1990 m. kovo 11-osios deklaruotu principu: KGB – tai neteisėtai Lietuvos teritorijoje veikusi svetima, totalitarinės valstybės sukurta ir politiniam persekiojimui skirta institucija. KGB tarnams Lietuva pritaikė įstatymus dėl kadrinių karininkų ir jų slaptųjų bendradarbių registravimo bei liustracijos. Pasibaigus apribojimų laikotarpiui visuomenė taip ir neturėjo galimybės susipažinti su KGB, pripažintos ir nusikalstama organizacija, darbuotojų sąrašais. Juk visuomenė turėjo įgyti galimybę sužinoti apie buvusius KGB kadrinius darbuotojus, kurie savo laiku ne tik ištikimai tarnavo Lietuvą okupavusiai valstybei, bet ir asmeniškai buvo atsakingi už vykdytą persekiojimą, terorą, represijas, žmogaus teisių paminimą. Juo labiau kad KGB karininkai nė kiek neapgailestavo dėl praeities ir bylinėjosi su Lietuva tarptautiniuose teismuose“, – sako Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas dr. Arvydas Anušauskas.

  • Parengiamasis darbas

    Landsb_Saruno_Mazeikos
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.lzinios.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012-09-28

    (Lyg) pagal komandą pasipylė viešų svarstymų, kaip čia įsiteikus buvusiam šeimininkui vienu ypatingu klausimu.

    Tai sovietų okupacija su visais jos (arba jų) atneštais smurtais ir apiplėšimais. Įsiteikti neva visuomet naudinga, už tai vargšas būdamas neva gauni dovanėlių arba mažiau lazdų. (Dujų kainą laikinai gal sumažins...). Tokia tad baudžiauninko ir tarsajaus galvosena, ką jau padarysi. Kad ji nūnai stropiai gaivinama, tai kyšote kyšo buvusio pono interesas.

    Jam žiauriai nepatinka, kad sovietų okupacija Lietuvoj įvardyta tautos referendumu ir dar įstatymu. Referendumas neatšaukiamas (turbūt?), bet naujasis Seimas, jeigu jame vyraus baudžiauninkai ir parsidavėliai, galbūt galėtų atstovų balsavimu atšaukti įstatymą dėl okupacijos žalos. Nors įstatymas būtent remiasi sprendžiamuoju ir Lietuvos valdžias įpareigojančiu tautos referendumu, bet šeimininko skaičiavimas aiškus ir skaidrus kaip srutų nuotekos: neteisėtai atšaukę įstatymą dėl patirtos genocidinės ir materialinės žalos dalykų, tie viešai išsidūrę lietuviški durniai užsičiaups ir dėl okupacijos. Juk išsidūrė savo pačių priemonėmis ir be muilo!

  • Rusijai išbandžius raketą Karaliaučiuje, Juknevičienė pasigenda skaidrumo Rusijos veiksmuose

    Juknevic_K_Cachovckio
    Rasa Juknevičienė

    www.alfa.lt 2012-09-27

    Rusijai informavus apie taktinės raketos „Točka“ paleidimą Karaliaučiuje vykusiuose kariniuose mokymuose, Lietuvos krašto apsaugos ministrė konservatorė Rasa Juknevičienė pareiškė, kad tai yra karinės galios demonstravimas, o Rusijos elgesys būtų skaidresnis, jei kaimyninėms šalims būtų iš anksto pranešama apie tokius dalykus.

    Tuo metu opoziciniams socialdemokratams atstovaujantis ir anksčiau Krašto apsaugos ministerijai vadovavęs Juozas Olekas pažymėjo, jog Rusija kaip ir kitos šalys nenustos tobulinti savo ginkluotųjų pajėgų, tačiau rusų kariškių veiksmai parodo, kad Lietuvos yra saugi tik būdama Šiaurės Atlanto Aljanse.

  • Įamžintas kun. prel. Mykolo Krupavičiaus atminimas

    Krupaviciaus_memorial_lenta

    Kun. prel. Mykolui Krupavičiui skirta

    memorialinė lenta Odminių g. 10, Vilniuje

    2012 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus Odminių gatvėje ant 10 numeriu pažymėto namo sienos atidengta memorialinė lenta kun. prel. Mykolui Krupavičiui (1885–1970). Tai buvo Lietuvos partizanų kapeliono monsinjoro Alfonso Svarinsko septynerių metų pastangų rezultatas. Lietuvos kariuomenės Šv. Ignoto bažnyčioje šv. Mišias už kun. prel. M. Krupavičių ir kitus bendražygius, kurie kūrė pirmąją Lietuvos Respubliką, aukojo Lietuvos kariuomenės Ordinaras vyskupas Gintaras Grušas, Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas kun. Rimas Venckus, Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijolo socijus kun. Gediminas Kijauskas, SJ, mons. A. Svarinskas. Giedojo Vytauto Versecko vadovaujamas generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos vyrų choras „Kariūnas“. Po šv. Mišių buvo pašventinta memorialinė lenta (autorius architektas Mindaugas Kerys, finansavo Vilniaus miesto savivaldybė). Joje įrašyti tokie kun. prel. M. Krupavičiaus žodžiai: „Lietuvi, tebūnie tau pirmaisiais Tėvas ir Motina, bet virš jų tebūnie tau tavo Tėvynė Lietuva!“ Apie kun. prel. M. Krupavičių ir jo reikšmę Lietuvai kalbėjo europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis, Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Arvydas Pocius, mons. Alfonsas Svarinskas. Dalyvavo LR Seimo narys, Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas, Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininko pavaduotojas Romas Batūra ir kt.

  • Su baime maža laimė

    www.alfa.lt 2012-09-26

    Atrodo, kad visi turėtume apsidžiaugti, kad Seimo pirmininkė Irena Degutienė ir Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Arminas Lydeka kreipėsi į Vyriausiąją rinkimų komisiją prašydami sustabdyti piliečių registraciją Gedimino prospekto 24 namo 40 bute.

    „Seimo pirmininkė įsitikinusi, kad fiktyvi registracija, rinkėjų, kurie jos galimai gerai nepažįsta, antplūdis yra ydingas reiškinys. Jis atveria kelią manipuliacijoms rinkimų metu. Bet VRK atsakė, jog toks yra savivaldybės sprendimas, ir rinkimų komisija negali jam padaryti įtakos“, – aiškino Seimo pirmininkės padėjėjas Juozas Ruzgys.

    Jau ne pirmi metai tie, kurie nors retkarčiais išeina pasivaikščioti po Vilnių mato brangius reklaminius stendus su vadinama „socialine reklama“. „Mano adresas – Gedimino prospektas, – skelbia Vilniaus miesto savivaldybė ir ragina. – Tapk vilniečiu – deklaruok savo gyvenamąją vietą Gedimino prospektas 24-40“. Dar primenama, kad tai galima atlikti ir internetu.

  • Lietuvos rinktinės vyr. trenerio poste Kemzūrą pakeis Kazlauskas

    Jonas Kazlauskas

    Roberto Dačkaus nuotr.

    Kęstutis Kemzūra

    Karolio Kavolėlio nuotr.

    www.alfa.lt Edgaras Pulkovskis 2012-09-26

    Trečiadienį Kaune įvyko Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) Vykdomojo komiteto posėdis, kuriame įvertinti šalies jaunučių, jaunių, jaunimo, moterų ir vyrų rinktinių pasirodymai praėjusią vasarą vykusiose Europos ir pasaulio čempionatuose bei olimpinėse žaidynėse.

    Didžiausią intrigą kėlė vyrų rinktinės vyriausiojo trenerio klausimas. Posėdžio metu buvo nuspręsta, kad su Kęstučiu Kemzūra nebus pradėtos derybos dėl naujos sutarties. Naujuoju nacionalinės komandos strategu taps Jonas Kazlauskas. 57-erių specialistui pasiūlytas vyr. trenerio postas ir pradėtos derybos dėl sutarties, kuri turėtų galioti iki 2016-ųjų Rio de Žaneire vyksiančios olimpiados pabaigos.

  • Antilietuviškos jėgos telkiasi rinkimams

    www.balsas.lt Tomas Čyvas 2012-09-26
    Spalio 14 dieną vyksiančiuose Seimo rinkimuose itin aktyvios tos jėgos, kurios tautybę oficialiai skelbia politinėmis pažiūromis. Lietuvos lenkų rinkimų akcija šįkart šalyje iškėlė ne 25 vienmandatininkus, kaip prieš ketverius metus, bet 39. Taip partijos pirmininkas Valdemaras Tomaševskis, matyt, tęsia pažadą, kad partija nebebus tik regioninė. Kandidatus partija iškėlė visose – ne tik Vilniaus ir Klaipėdos (kaip anksčiau), bet ir Kauno – apygardose. Į savo gretas V. Tomaševskis, siūlantis lietuviams integruotis Vilniaus krašte, sėkmingai integravo ir „Rusų aljanso“ atstovus. Politikos apžvalgininkas Giedrius Kiaulakis dėl to nėra nustebęs. „Nieko labai keisto čia nėra – V. Tomaševskis dar prieš gerą pusmetį deklaravo, kad „Akcija Wyborcza“ planuoja nebebūti vien lenkų mažumos partija ir mėgins „dirbti“ nacionaliniu lygmeniu. Todėl jie inkorporavo partiją „Rusų aljansas“, kurios narių buvimas sąraše leidžia tikėtis rusų bendruomenės balsų Vilniuje, Klaipėdoje ir Visagine.
  • Vilniuje pristatoma prof. A. Tylos studija apie LDK iždą

    Tyla_Antanas
    Prof. Antanas Tyla

    www.balsas.lt 2012-09-26

    Trečiadienį Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, visuomenei pristatoma istoriko prof. Antano Tylos studija apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) iždą.

    Knyga „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas: XVI amžiaus antroji pusė - XVII amžiaus vidurys“ - tai pirmoji studija, skirta LDK mokesčių sistemos raidai, lėšų panaudojimo ir iždo formavimo analizei bei reikšmei, įgyvendinant valstybės programas.

    „Tautas vienija kalba, istorija, papročiai, politiniai, ekonominiai tikslai, o valstybes - aukščiausia valdžia, jos politika, teritorija, sienos ir visuomenės prievolės valstybei. Viena iš jų buvo mokesčiai ir biudžeto sudarymas, iždo papildymas. LDK iždas ir jo raida atspindi visą valstybės ir jos piliečių gyvenimą“, - teigia knygos autorius prof. A. Tyla.

  • I.Degutienė: FNTT vadovų atleidimas buvo klaida, teismas žengė žingsnelį link jos ištaisymo

    Irena Degutienė

    Irena Degutienė

    Š. Mažeikos nuotr.

    www.delfi.lt 2012-09-26

    Finansinių nusikaltimų tarnybos (FNTT) vadovų atleidimas buvo klaida, o vakarykštis teismo sprendimas "žengė žingsnelį link tos klaidos ištaisymo", - sako Seimo pirmininkė Irena Degutienė.

    Taip interviu Žinių radijo laidai "Pozicija" ji trečiadienį komentavo Vilniaus apygardos administracinio teismo (VAAT) sprendimą, kad buvęs FNTT direktoriaus pavaduotojas Vytautas Giržadas turi būti grąžintas į pareigas.

    "Aš galiu pasakyti, ką sakydavau ir anksčiau, kai jie buvo atleisti - FNTT vadovų skubotas atleidimas buvo klaida, ir šiuo sprendimu teismas žengė žingsnelį šios sklaidos ištaisymo link. Tačiau nuo platesnių komentarų susilaikyčiau, nes bet koks mano pasisakymas gali būti vertinamas kaip spaudimas teismui, nes kaip vakar girdėjom, greičiausiai tas sprendimas bus apskųstas aukštesniam teismui", - sakė I.Degutienė.
  • Prezidentė parodė savo politines simpatijas? Tai gerai

    Baciulis
    Audrius Bačiulis

    www.veidas.lt Audrius Bačiulis 2012-09-26

    Daliai Seimo rinkimų kampanijos dalyvių šoką sukėlusio Dalios Grybauskaitės paraginimo gerai pagalvoti prieš atiduodant savo balsą už Artūro Zuoko „taipinus“, Darbo partiją ar socdemus, nes šie viena žada, o veikia prieš rinkėjų interesus, reikėjo laukti.

    Žinant prezidentės charakterį bei požiūrį į kai kuriuos politikus, buvo akivaizdu, kad ji anksčiau ar vėliau, viena ar kita forma duos suprasti, kuriuos politikus norėtų matyti Seime ir Vyriausybėje, kurių – ne.
    Skausmingą D.Grybauskaitės sukritikuotų rinkimų dalyvių ar jų rėmėjų reakciją veikiausiai sukėlė ne tiek pats prezidentės įsikišimo į Seimo agitacinę kampaniją faktas, kiek tai, kad ji savo pareiškimu faktiškai parėmė dabartinę Andriaus Kubiliaus Vyriausybę, tegu tiesiogiai jos ir neįvardijo. Užtai pats premjeras nedelsdamas pareiškė visišką paramą prezidentės pozicijai. Būtų keista, jei nebūtų pasinaudojęs proga.

  • ES problemos - ne vien finansinės

    www.lzinios.lt Saulius Spurga 2012-09-26

    Padėtis nebūtų tokia sudėtinga, jei Europos Sąjungą (ES) kamuotų vien finansinės euro zonos skolų problemos. Milijardai eurų kokiu nors būdu bus rasti, skylės užlopytos. Blogiau, kad išryškėjo struktūrinės ES ir euro zonos ydos, kurios stumia kontinentą į sunkiai išsprendžiamus prieštaravimus. Įdomi diskusija apie ES prigimtį ir jos perspektyvas užsimezgė ir Lietuvoje.

    Praėjusią savaitę vienuolikos ES narių užsienio reikalų ministrai padarė bendrą pareiškimą, kuriuo raginama plėsti ES ekonominę ir pinigų sąjungą. Šiame pareiškime siūlomas ne vienas žingsnis, kurį galima vadinti radikaliu. Siūloma, kad ES institucijos įgytų teisę kontroliuoti ES narių nacionalinius biudžetus, kad Europos Komisijos (EK) pirmininkas būtų renkamas tiesiogiai visų europiečių, kad Europos Parlamentui (EP) būtų suteikta daugiau galių ir būtų įsteigti antri EP rūmai, kuriuose būtų atstovaujama valstybėms narėms, galų gale, kad ES sutartims ratifikuoti nereikėtų absoliučiai visų ES narių pritarimo. Viena vertus, šie pasiūlymai yra logiški dabartinės euro zonos krizės akivaizdoje.

  • N. Venckienės rėmėjai registruojasi viename bute Vilniuje?

    www.kaunodiena.lt 2012-09-26

    Praėjusių metų lapkričio mėnesį Vilniaus miesto tarybos sprendimu savivaldybės butas Gedimino pr. 24-40 buvo paverstas savotišku vaiduoklių būstu. Šiame bute formaliai gyvena tūkstančiai, bet realiai – nė vieno gyventojo. Jis skirtas norintiems (ar aplinkybių priverstiems) deklaruoti gyvenamąją vietą Vilniuje, rašo „Lietuvos rytas“.

     

    Sostinės savivaldybė tokiu būdu nori pasiekti, kad Vilniuje liktų kuo didesnė gyventojų pajamų mokesčio dalis.
    Tačiau fiktyvių vilniečių būstinė gali atverti kelią Seimo rinkimų manipuliacijoms. Pastaruoju metu šiame bute gerokai pagausėjo „gyventojų”: birželį jų buvo 1500, o dabar – jau daugiau kaip 2 tūkstančiai. Vien per pastarąjį mėnesį Vilniuje gyvenamąją vietą deklaravo per 300 žmonių iš kitų miestų.
  • Teismas nurodė grąžinti V. Giržadą į darbą FNTT (papildyta) Skaitykite daugiau: http://kauno.diena.

    Publikuota: 2012-09-25 14:23:57 Autorius: Kęstutis Neverauskas
    Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) antradienį paskelbė sprendimą buvusio Finansinių nusikaltimų tyrimo
    tarnybos (FNTT) direktoriaus pavaduotojo Vytauto Giržado byloje dėl jo atleidimo iš pareigų.
    Rugsėjo pradžioje VAAT baigė nagrinėti administracinę bylą pagal V. Giržado skundą dėl atleidimo iš tarnybos ir neturtinės
    žalos atlyginimo. Buvusio FNTT direktoriaus pavaduotojo prašymas patenkintas iš dalies. Teismo sprendimu jis grąžinamas į
    buvusią darbo vietą. Taip pat jam priteisiamas 6367,20 Lt vidutinis atlyginimas už kiekvieną mėnesį, kai jis buvo atleistas iš
    pareigų. Be šios sumos V. Giržadui priteisti 20 tūkstančių litų neturtinės žalos atlyginimui.
    Teismo kolegija nusprendė, kad V. Giržadas nepagrįstai buvo tirtas poligrafu. Taip pat pripažinta, kad poligrafo tyrimo
    rezultatai naudoti, kaip pagrindinis nepasitikėjimo valstybės pareigūnu motyvas, netinkami tokiam pagrindimui. Teismo
    kolegijos manymu, V. Giržadui turėtų būti grąžinta teisė dirbtisu įslaptinta informacija.
    „Su advokatais aptarsime, kaip sprendimas turėtų būti vykdomas. Teisiškaireikėtų įvertinti. Pasakyti, ar sėdama į kėdę ar ne
    - dar anksti“, - sakė V. Giržadas. Jis sakė, kad grįžtų dirbti į FNTT.
    „Be abejo, esu patenkintas sprendimu, bet, jis nėra galutinis. Yra galimybė jį apskųsti. Manau, kad atsakovai tai ir darys“, -
    pridūrė V. Giržadas.
    Buvęs vidaus reikalų ministras liberalcentristas Raimundas Palaitis Vitalijų Gailių iš FNTT vadovo ir V. Giržadą iš FNTT
    direktoriaus pavaduotojo pareigų atleido vasario 15 dieną, motyvuodamas VSD medžiaga.
    Dėlšio sprendimo konservatorių kritikos sulaukęs R. Palaitis vėliau pats pasitraukė iš pareigų.
    Birželio 29 dieną Vilniaus apygardos administracinis teismas kaip nepagrįstą atmetė V. Giržado skundą kitoje byloje - jis
    Publikuota: 2012-09-25 14:23:57 Autorius: Kęstutis NeverauskasVilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) antradienį paskelbė sprendimą buvusio Finansinių nusikaltimų tyrimotarnybos (FNTT) direktoriaus pavaduotojo Vytauto Giržado byloje dėl jo atleidimo iš pareigų.Rugsėjo pradžioje VAAT baigė nagrinėti administracinę bylą pagal V. Giržado skundą dėl atleidimo iš tarnybos ir neturtinėsžalos
  • A.Kubilius Europos Hugo Chavezu vadinamą vengrų premjerą lygino su V.Landsbergiu


    Viktoras Orbanas, Andrius Kubilius

    Viktoras Orbanas, Andrius Kubilius

    T. Vinicko nuotr.

    Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vadovas, premjeras Andrius Kubilius, sveikindamas Lietuvos-Vengrijos forumo atidarymą, vengrų premjerą Viktorą Orbaną, kuris Europoje kritikuojamas dėl nedemokratiškų teisės aktų, lygino su konservatorių patriarchu Vytautu Landsbergiu. Pagyrų Europos Hugo Chavezu vadinamam politikui negailėjo ir pats V. Landsbergis.

    Lietuvos konservatoriai ypač remia Vengrijos Konstitucijos nuostatas, susijusias su šeima ir santuoka. Konservatoriams Lietuvoje taip pat imponuoja, kad 1988 m. įkurta V. Orbano partija „Fidesz“ kovojo prieš komunistinį režimą ir reikalavo sovietų pajėgų išvedimo.

  • Britai iš Antonovo nori atimti "nusikalstamu būdu" gautą turtą

    2012.09.24, 19:10
    Jungtinės Karalystės prokurorai buvusiam pagrindiniam bankrutavusio banko "Snoras" akcinininkui Vladimirui Antonovui
    pareiškė kaltinimus.
    Anot apie tai pranešančios "Bloomberg" naujienų agentūros, kaltinimai pateikti pagal įstatymą, skirtą konfiskuoti
    nusikalstamu būdu įgytą turtą. Daugiau detalių nepateikiama.
    Pranešama, kad teismo posėdis Londone pirmadienį buvo uždaras.
    Jau skelbta, kad buvę pagrindiniai bankrutavusio banko "Snoras" akcininkai - p. Antonovas ir Raimundas Baranauskas -
    naudodamiesi lengvatinėse mokesčių zonose registruotomis kompanijomis banko turtą pervedinėjo į savo sąskaitas,
    naudojo kaip paskolų užstatus bei netikriems NT sandoriams, rodo Londono teismui pateikti "Snoro" dokumentai.
    Jau skelbta, kad "Snoras" bando iš buvusių savo pagrindinių akcininkų prisiteisti 492 mln. EUR. Gegužės pabaigoje
    Generalinė prokuratūra abu "Snoro" akcininkus pripažino įtariamaisiais pasisavinus apie 1,7 mlrd. Lt.
    Abu verslininkai šiuo metu gyvena Londone, kur sprendžiama jų išdavimo Lietuvai byla. Liepos pabaigoje skelbta, kad
    teismas šį klausimą nutarė svarstyti kitų metų sausį.
    Iki banko nacionalizavimo pernai lapkritį Rusijos piliečiui p. Antonovui priklausė 68,1% banko akcijų, p. Baranauskui -
    25,31%, kitiems akcininkams - 6,59% akcijų. Abu įtariamieji kaltinimus neigia, o p. Antonovas ne kartą yra pareiškęs,
    jog "Snoro" byla - politinis susidorojimas.
    V
    2012.09.24
    Jungtinės Karalystės prokurorai buvusiam pagrindiniam bankrutavusio banko "Snoras" akcinininkui Vladimirui Antonovuipareiškė kaltinimus.Anot apie tai pranešančios "Bloomberg" naujienų agentūros, kaltinimai pateikti pagal įstatymą, skirtą konfiskuotinusikalstamu būdu įgytą turtą. Daugiau detalių nepateikiama.Pranešama, kad teismo posėdis Londone pirmadienį buvo uždaras.Jau skelbta, kad buvę pagrindiniai bankrutavusio banko "Snoras" akcininkai - p. Antonovas ir Raimundas Baranauskas -
  • Karas žmogišku veidu

    Karas žmogišku veidu

    AL-06  Lenkijos kavalerija mūšio lauke. 1939 metų

    rugsėjis./LŽ archyvo nuotraukos

    www.lzinios.lt Aras Lukšas 2012-09-21

    1939 metų rugsėjo 17 dieną Sovietų Sąjunga užpuolė su hitlerininkais kovojančią Lenkiją. Po poros dienų per demarkacijos liniją į Lietuvą ėmė plūsti lenkų kariai.

    1939-ųjų rugsėjo 20 dieną "Lietuvos žinios" rašė: "Raudonajai Armijai įžygiavus į Vilnių ir stumiantis tolyn į vakarus, lenkų armijos daliniai vakar pradėjo pereiti administracijos liniją. Lenkų armijos kariai pereiti Lietuvos-Lenkijos administracijos liniją pradėjo nuo 12 val. Tada prie Vievio liniją perėjęs vienas lenkų karininkas su kareiviais, o vėliau pradėjo į mūsų pusę eiti ir daugiau lenkų karių. Perėję administracijos liniją lenkų kariai buvo tuojau pat nuginkluojami, internuojami ir gabenami į jiems paskirtas gyventi vietas. Traukiniu dviem atvejais Kaunan atvežta sužeistų karių. Sužeistieji paguldyti ligoninėse. Pavakariais lenkų kariai ir pabėgėliai pasiekė Kauną. Apie 16 val. motorizuota pabėgėlių kolona Savanorių prospektu ėjo per Kauną į internavimo vietą."

  • Į Seimą veržiasi 150 milijonierių

    Į Seimą veržiasi 150 milijonierių
    Autorius:Tadas VALANČIUS
    06:06 Rugsėjo 25 D. 2012
    Patekti į kitos kadencijos Seimą mėgina net pusantro šimto milijonierių. Daugiau nei trečdalis jų rinkėjų palankumo
    siekia pasidabinę "darbiečių", socialdemokratų ir "Sąjungos TAIP" spalvomis.
    Didžiausią turtą (47,54 mln. litų) tarp Liberalų sąjūdžio kandidatų deklaravo V.Martikonis. /Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
    Lygiai 150 kandidatų Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) deklaravo turintys turto už daugiau kaip milijoną litų. Po 19
    milijonierių susibūrė po Darbo partijos (DP), socialdemokratų ir sostinės mero Artūro Zuoko "Sąjungos TAIP"
    vėliavomis. Septyniaženklės sumos nedeklaravo nė vienas "Jaunosios Lietuvos", Kovotojų už Lietuvą sąjungos, Lietuvos
    pensininkų partijos, "Lietuvos sąrašo", Lietuvos žaliųjų sąjūdžio, Žemaičių partijos ir Tautinės partijos "Lietuvos kelias"
    kandidatas.
    Visa kariauna
    Privalomo registruoti turto, vertybinių popierių, meno kūrinių, juvelyrinių dirbinių, piniginių lėšų ir suteiktų paskolų už
    daugiau kaip 60 mln. litų deklaravusio DP vedlio Viktoro Uspaskicho kandidatų kariaunoje - dar 18 milijonierių. VRK
    pateiktais duomenimis, tai -Vilija Filipovičienė (9,45 mln.), Aidas Gedvilas (5,12 mln.), Valerijus Legatas (3,58 mln.),
    Jonas Pinskus (2,04 mln.), Živilė Pinskuvienė (1,67 mln.), Vydas Gedvilas (1,65 mln.), Kęstutis Daukšys (1,47 mln.),
    Saulius Girdauskas (1,35 mln.), Romas Venclovas (1,31 mln.), Nijolė Jagelavičienė (1,3 mln.), Antanas Makarevičius
    (1,19 mln.), Artūras Paulauskas (1,15 mln.), Benas Šimkus (1,11 mln.), Odeta Žerlauskienė (1,11 mln.), Edmundas
    Vaitekūnas (1,1 mln.), Dangutė Mikutienė (1,06 mln.) ir Sergejus Ursulas (1,05 mln.).
    Pasižymi senbuviai9/25/12 Į Seimą v eržiasi 150 milijonierių » lzinios.lt
    www.lzinios.lt/lzinios/print/67206
    Tarp socialdemokratų kandidatų storiausią piniginę deklaruoja turintis partijos senbuvis Bronius Bradauskas. Jo turtas
    vertinamas 24,91 mln. litų. Nuo B.Bradausko gerokai atsilieka Steponas Vaičikauskas (4,6 mln.), Kęstutis Virbickas
    (3,01 mln.), Vaclovas Karbauskis (1,78 mln.), Algirdas Balčytis (1,75 mln.), Pranas Petrošius (1,69 mln.), Darius
    Petrošius (1,65 mln.), Jonas Budrevičius (1,49 mln.), Violeta Gembutienė (1,41 mln.), Arvydas Mockus (1,35 mln.),
    Egidijus Gaidamavičius (1,33 mln.), Artūras Skardžius (1,24 mln.), Aloyzas Každailevičius (1,21 mln.), Marija Aušrinė
    Pavilionienė (1,19 mln.), Vilija Blinkevičiūtė (1,17 mln. litų), Vytenis Povilas Andriukaitis (1,17 mln.), Alvydas Vaicekauskas
    (1,13 mln.) ir Giedrė Purvaneckienė (1,09 mln.).
    Pirmauja A.Zuokas
    "Sąjungos TAIP", taip pat turinčios 19 septyniaženkles sumas nurodančių kandidatų, sąrašą veda turtingiausias jos
    narys A.Zuokas. Jo turtas vertinamas 6,42 mln. litų. A.Zuokui už nugaros rikiuojasi Vaidotas Vaitkevičius (6,13 mln.),
    Snaigė Valentukevičienė (3,84 mln.), Danutė Budreikaitė (3,57 mln.), Algimantas Liubinskas (3,08 mln.), Mečislovas
    Subelis (2,92 mln.), Kęstutis Nėnius (1,93 mln.), Žilvinas Šilgalis (1,91 mln.), Ruslanas Kovaliovas (1,86 mln.), Gintautas
    Šivickas (1,77 mln.), Vilma Venslovaitienė (1,41 mln.), Žydrūnas Garšva (1,41 mln.), Arvydas Jakas (1,35 mln.), Darius
    Maskoliūnas (1,33 mln.), Nerijus Dunauskas (1,29 mln), Žydrūnas Savickas (1,23 mln.), Martynas Nagevičius (1,19
    mln.), Nijolė Dirsienė (1,06 mln.) ir Andrejus Zadneprovskis (1,03 mln.).
    Itin išsiskiria V.Martikonis
    15 milijonierių po savo sparneliu priglaudusios Liberalų ir centro sąjungos kandidatų turtuolių sąrašo viršūnėje atsidūrė
    Laimonas Paura, deklaravęs turto už 2,96 mln. litų. Po jo rikiuojasi Saulius Grinkevičius (2,93 mln.) ir Arūnas Valinskas
    (2,8 mln.).
    Vienu milijonieriumi mažiau savo kandidatų būryje turi Liberalų sąjūdis. Didžiausius turtus deklaravo Vidmantas
    Martikonis (47,54 mln.), Kęstutis Macionis (5,31 mln.) ir Kęstutis Glaveckas (3,69 mln.).
    Partijos "Tvarka ir teisingumas", tarp kurios kandidatų - 12 milijonierių, turtingiausiųjų trejetuką sudaro Vidas Anilionis
    (6,99 mln.), Vytautas Galvonas (6,65 mln.) ir Vidmantas Japertas (3,89 mln.).
    Tiek pat milijonierių - tarp Valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatų. Didžiausias sumas deklaravo partijos vedlys
    Ramūnas Karbauskis (37,42 mln.), Romas Majauskas (6,05 mln.) ir Remigijus Kelneris (3,5 mln.).
    Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų 11 kandidatų deklaravo septyniaženkles sumas. Turtingiausi - Artūras
    Listavičius (6,34 mln.), Jonas Jurgeliūnas (4,15 mln.) ir Egidijus Černius (2,52 mln.).
    Turtingiausias - V.Romanovas
    Verslininko Vladimiro Romanovo suburtoje Žmonių partijoje, tarp kurios kandidatų - 6 turtuoliai, be paties V.Romanovo,
    deklaruojančio 180,67 mln. litų, įspūdingiausias sumas nurodė ir krepšininkai broliai Lavrinovičiai. Darjušo turtas
    vertinamas 4,32 mln. litų, Kšyštofo - 5,99 mln. litų.
    Penkis kandidatus milijonierius turinčioje Respublikonų partijoje didžiausiu turtu gali pasigirti jos lyderis Valdemaras
    Valkiūnas, kurio turtas siekia 35,22 mln. litų.
    Koaliciniame sąraše nacionalinis susivienijimas "Už Lietuvą Lietuvoje", kuriame įrašyti 4 milijonieriai, turtingiausias
    kandidatas - Rytas Kaminskas, turintis turto už 2,73 mln. litų.
    Tiek pat turtuolių esama tarp "Drąsos kelio" kandidatų. Turtingiausias - Stasys Brundza, deklaruojantis turto už 10,45
    mln. litų.
    Demokratinę darbo ir vienybės partiją, kurioje kandidatų milijonierių yra trys, įsteigusios Kristinos Brazauskienės turtas
    siekia 3,08 mln. litų.
    Tiek pat turtuolių tarp savo kandidatų turinčios Krikščionių partijos sąraše turtingiausias - 7,17 mln. litų deklaravęs
    Antanas Jasas.
    Lietuvos lenkų rinkimų akcijos kandidatų sąraše vienintelė milijonierė - Teresa Solovjova (2,03 mln.), Socialistinio
    liaudies fronto - Vytautas Bernatonis (1,22 mln.), Emigrantų partijos - Virginija Andrijevskienė (1,2 mln.), o tarp9/25/12 Į Seimą v eržiasi 150 milijonierių » lzinios.lt
    www.lzinios.lt/lzinios/print/67206
    savarankiškų kandidatų milijonieriumi galima vadinti tik Andrių Šedžių, kurio turtas įvertintas 9,28 mln. litų.
    Pinigai (ne)gali lemti
    Politologas Lauras Bielinis tvirtino, kad sunku atsakyti, atsitiktinumas ar ne, kad būtent tarp DP, socialdemokratų ir
    "Sąjungos TAIP" kandidatų susibūrė daugiausia milijonierių, tačiau galimybė, kad jų narių kapitalas gali iš dalies lemti
    sėkmę rinkimuose, realiai egzistuoja. "Pinigus tikslingai leidžiantys partijų kandidatai turi daugiau šansų laimėti
    rinkimus. Tačiau juos reikia panaudoti strategiškai tiksliai. Jei tai nebus daroma, pinigai nieko nulemti negalės", - LŽ
    sakė j
    Į Seimą veržiasi 150 milijonieriųAutorius:Tadas VALANČIUS06:06 Rugsėjo 25 D. 2012Patekti į kitos kadencijos Seimą mėgina net pusantro šimto milijonierių. Daugiau nei trečdalis jų rinkėjų palankumosiekia pasidabinę "darbiečių", socialdemokratų ir "Sąjungos TAIP" spalvomis.Didžiausią turtą (47,54 mln. litų) tarp Liberalų sąjūdžio kandidatų deklaravo V.Martikonis. /Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.Lygiai 150
  • Europarlamentaras V.Landsbergis su C.Bildtu aptarė politinius poslinkius Kaukaze

    40Vytaytas_Landsbergis
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.landsbergis.lt 2012-09-21

    Europos Parlamento Užsienio reikalų komitete Vytautas Landsbergis apsikeitė požiūriais apie priešrinkimines grėsmes Gruzijoje ir šiuo metu steigiamo Europos taikos instituto galimą įtaką su Švedijos užsienio reikalų ministru  Carlu Bildtu.

    V.Landsbergis paprašė C.Bildto išdėstyti savo nuomonę „apie Gruziją ir spalio 1-ąją“. „Rusijos puolamųjų pajėgų susitelkimas ties Gruzijos sienomis ir jos viduje (anksčiau okupuotose teritorijose) ir galbūt pasirengimas tęsti invaziją, jeigu pavyktų surasti pretekstą kaip 2008 m., komplikuoja rinkiminę situaciją šalyje“, - jis svarstė apie susidariusią situaciją: „galbūt Gruzijos valdžia galėjo atidėti rinkimus mėnesiui ar dviems, kol rusai iš pratybų grįš namo“.

  • Šitas referendumas – demokratijos imitacija

    Šitas referendumas – demokratijos imitacija
    Prof. Ramūnas Vilpišauskas

    www.atgimimas.lt Ridas Jasiulionis 2012-09-21

    Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius, profesorius, socialinių mokslų daktaras Ramūnas Vilpišauskas analizuoja padėtį prieš Seimo rinkimus.

    Pats laikas apžvelgti besibaigiančią Seimo kadenciją, išsiskiriančią tuo, kad, pirmą kartą Lietuvos istorijoje, jos metu nepasikeitė Vyriausybė. Ar tai – reikšmingas ženklas? Ką, Jūsų nuomone, valdančiajai koalicijai pavyko pasiekti? Kokie nepadaryti darbai labiausiai bado akis?

    Iš tiesų, ši Vyriausybė, nepaisant įvairių ankstyvos baigties prognozių, dirbo visą kadenciją. Manau, galima įvardyti bent tris pagrindines to priežastis. Pirmoji – koalicijai (bent jau didžiajai jos daliai – Tėvynės Sąjungai ir Liberalų sąjūdžiui) pavyko sutarti, išlaikyti konsensusą daugeliu klausimų. Nors valdančiųjų skaičius jau pirmaisiais metais aptrupėjo, nuolat balansavo ties mažumos koalicijos riba, vis dėlto, turint tam tikrą konsensusą, pavykdavo pritraukti paramą Seime atskirais svarbiais klausimais.

  • Žiūrėk, už ką balsuoji, arba šiuolaikiniai valstybės užvaldymo metodai

    Buvęs VSD darbuotojas Kastytis Braziulis

    www.alfa.lt Kastytis Braziulis 2012-09-21

    Suprantu tą skaitytoją, kuris, perskaitęs straipsnio pavadinimą, pasakys: „Vėl ta pati tema, jau nusibodo.“ Tačiau noriu atkreipti visų dėmesį į tai, kad, jei šios problemos nebūtų ir ji būtų laiku išspręsta, nerašyčiau apie ją ir net negalvočiau. Mano giliu įsitikinimu, ši problema egzistuoja, niekur ji nedingo. Ji dar labiau įsitvirtino, įleido šaknis ir įgavo didesnį imunitetą. Jei mūsų politikai užmerkia akis ir stengiasi tokiu būdu šios problemos nematyti, tai jie yra paveikti. Ir nesvarbu, ar jie aktyviai dirba anai pusei, ar jie yra neutralūs, rezultatas tas pats. Norisi, kad rinkėjai, eidami balsuoti, žinotų realią situaciją. Nepasiduotų prieš rinkimus skleidžiamai dezinformacijai. Todėl šis straipsnis yra skirtas kiekvienam, kuris nori suprasti, kas mus bando užvaldyti ir kodėl.

    Niekam ne paslaptis, kad mums daryti įtaką ir mus kontroliuoti nori Rusija. Ji tai daro dėl suprantamų priežasčių. Vyksta arši konkurencinė kova tarp didžiųjų pasaulio valstybių. Rusija yra viena iš jų. Ji kovoja dėl rinkos ir ypač dėl tarptautinės energetikos rinkos. Užtenka paskaityti viešai prieinamus Rusijos valdžios dokumentus, kuriuose yra išdėstyti strateginiai tikslai energetikos sektoriuje.

  • Č.Iškauskas. 1939-ųjų pasirinkimas: tarp kūjo ir priekalo

    Česlovas Iškauskas

    Česlovas Iškauskas

    Š. Mažeikos nuotr.

    www.alfa.lt 2012-09-23

    1939-ųjų rugpjūtis ir rugsėjis buvo lemiami mėnesiai ne tik Lietuvai, bet ir visam tai siaurėjančiam, tai išsiplečiančiam ruožui tarp nedidelio Salos rajono Suomijos Laplandijoje ir Besarabijos, tuomet priklausiusios Rumunijai. Šių kraštų likimą iš esmės sprendė iš pradžių geros bičiulės, o paskui mirtinos priešės, - Sovietų Sąjunga ir Vokietija. Todėl dažnai skambantis klausimas, kurią pusę galėjome pasirinkti tose grumtynėse, yra daugiau hipotetinis nei realus.

    Tiesą sakant, rugpjūčio 23-oji, kai buvo pasirašyta Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartis bei slaptieji protokolai, tėra formalus Lietuvos ateities atskaitos taškas. Istorikai tvirtina, kad jau 1938 m. Sovietų Sąjungoje buvo išleisti slapti žemėlapiai, kuriuose Lietuva buvo vadinama „Litovskaja SSR“.

  • Kodėl prezidentė neturėtų tylėti

    Girnius
    Kęstutis Girnius

    www.alfa.lt 2012-09-23

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė atvirai pakritikavo iniciatyvą, raginančią didinti elektros kvotas šiluminėms elektrinėms. Kliuvo ir šią iniciatyvą palaikantiems socialdemokratams, Darbo partijai ir Artūro Zuoko „Sąjungai Taip“. Ji paragino rinkėjus gerai pagalvoti prieš balsuojant „už tuos, kurie jums žada, bet daro viską priešingai“. Prezidentės pasisakymą galima tik sveikinti, nors tegul specialistai sprendžia, ar jos pastabos apie kvotas yra teisingos.

    Vieni apžvalgininkai mano, kad prezidentės kritikos tikslas – ne tiek paveikti būsimus rinkimus, kiek užtikrinti, kad šilumos sektoriuje politika būtų formuojama taip, kaip jai atrodo teisinga. Bet vargu ar Seimo rinkimų įkarštyje prezidentė galvoja tik apie ūkį. Esu labiau linkęs pritarti Zuokui, kuris skiria pirmenybę politiniams apskaičiavimams, nors apibūdinčiau jos tikslą skirtingai negu Zuokas. Manau, kad prezidentė ne tiek meta gelbėjimosi ratą konservatoriams, kiek siekia palaikyti partijas, kurių politiką ji laiko Lietuvai naudinga.

  • Buvęs FNTT vadovas Gailius: politinė korupcija epogėjų buvo pasiekusi 2004 metais

    Vitalijus Gailius

    Karolio Kavolėlio nuotr.

    www.alfa.lt 2012-09-23

    Politinė korupcija epogėjų buvo pasiekusi 2004 metais, ir ji betarpiškai buvo susijusi su Europos Sąjungos (ES) paramos skirstymu, sako buvęs Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) direktorius Vitalijus Gailius.

    „Politinės korupcijos epogėjus, pagal statistinius skaičiavimus, savo aukščiausią lygį buvo pasiekęs 2004 metais, ir didžiausia politinė korupcija betarpiškai susijusi su neskaidriu Europos Sąjungos paramos skirstymu. Šis laikotarpis buvo pats sudėtingiausias, ir tai galite išgirsti Europos Sąjungos įvairių institucijų ataskaitose“, - naujienų agentūros BNS ir „Lietuvos ryto“ televizijos rengiamuose debatuose „Lyderių forumas“ sekmadienį sakė Liberalų sąjūdžio kandidatas, buvęs FNTT vadovas V.Gailius.

  • Sveikinimas

    Lietuvos Sąjūdžio taryba nuoširdžiai sveikina

    prof. Donatą Katkų garbingo jubiliejaus proga, linki kūrybinio polėkio, sveikatos, neišsenkančios energijos teikti žmonėms džiaugsmą patirti muzikos pasaulio grožį.

     

     

    Lietuvos Sąjūdžio taryba


  • B.Burauskaitė: KGB siekė visuomenę padaryti paklusnia tarnaite

    B.Burauskaitė: KGB siekė visuomenę padaryti paklusnia tarnaite

    Birurė Burauskaitė

    T. Vinicko nuotr.

    KGB tikslas buvo suformuoti visuomenę, sudarytą iš paklusnių schematinių sraigtelių ir kuri būtų paklusni partijos bosų tarnaitė. Taip sovietų slaptąją žvalgybą KGB apibūdina Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovė Birutė Burauskaitė.

    Pasak istoriko, parlamentaro Arvydo Anušausko, pastaruoju metu žmonės pratinami prie minties, kad KGB buvo normali institucija. Jis taip pat sako nesitikėjęs sulaukti laiko, kada KGB agentas taps didvyriu.

    Tokios mintys ketvirtadienio vakarą skambėjo buvusiuose KGB rūmuose įsikūrusiame Genocido aukų muziejuje, kur pristatyta nauja knyga „KGB slaptieji archyvai 1954–1991 m.“.

  • Vandžiogalos klebonas: lenkai pas mus gyvena kaip gete!

    Vandžiogalos klebonas: lenkai pas mus gyvena kaip gete!

    Kleb. Oskaras Petras Volskis

    Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

    www.diena.lt Saulius Tvirbutas 2012-09-21

    Šeštadienį Kauno rajono miestelis Vandžiogala turėjo švęsti tradicinę savo šventę. Šiemet sukanka 628 metai nuo Vandžiogalos paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose. Tačiau šventė atšaukta bijant klebono kurstomos nesantaikos.

    Pasirodė kvietimas į mitingą

    Vandžiogalos gimtadienis, kuris turėjo vykti rytoj, ko gero, būtų buvusi jauki ir smagi miestelio šventė: gatvės krepšinio turnyras, gražiausių sodybų šeimininkų apdovanojimas, piešimo ant asfalto konkursas. Būtų pasveikintos šiemet naujagimių sulaukusios Vandžiogalos šeimos, pagerbtas vyriausias senolis.

  • Premjeras: Lietuvos siekis tapti Šiaurės Baltijos aukštųjų technologijų centru tampa realybe

    Premjeras Andrius Kubilius

    www.lrv.lt 2012-09-19
    Šiandien Vyriausybės vadovas Andrius Kubilius dalyvavo „Thermo Fisher Scientific“ mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros centro naujo pastato atidaryme.
    „Lietuvos pasiekimai biotechnologijų srityje yra labai stiprūs ir matomi. Jūsų pavyzdys tik dar kartą įrodo, jog Lietuvos siekis tapti Šiaurės Baltijos regiono aukštųjų technologijų centru tampa realybe,“ – atidarymo ceremonijoje kalbėjo A. Kubilius.
    Viena didžiausių pasaulyje medicininės įrangos gamintojų JAV „Thermo Fisher Scientific“ į naują molekulinės biologijos tyrimų centrą Vilniuje investavo 41 mln. litų. Naujasis centras tieks molekulinės, baltymų ir ląstelių biologijos produktus.
  • Premjeras: „Vilniaus energija“ slepia privalomus atskleisti duomenis

    www.ve.lt  2012-09-20

    Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus Interviu „Žinių radijo“ laidai „Pozicija“.

    Premjere, neteisėto praturtėjimo mastai, anot Prezidentės, yra milžiniški. Taip ji vakar sakė susitikusi su teisėtvarkos institucijų vadovais. Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) viršininkas šiek tiek mažiau nei mėnuo iki Seimo rinkimų sako, jog septyni veikiantys policininkai yra įtariami neteisėtu, nusikalstamu praturtėjimu, tarp jų, ir dabartiniai Seimo nariai. Gal pasidomėjote ar Jūsų partijos, frakcijos narių nėra tam sąraše? Kaip čia dabar visuomenei susigaudyti?

    Aš tą ir sakiau, kad gerai dirba. Tikrai mūsų labai svarbi nuostata, kurią įgyvendinam kartu su Prezidente, kad tarp valstybės tarnyboje, politikoje veikiančių asmenų nebūtų tokių, kurie būtų įtariami neteisėtai praturtėję. Ir štai tie tyrimo rezultatai tikrinant visą valstybės tarnybą, jie bent jau skaitmeniškai tampa žinomi, ir tai gerai, tokie rezultatai geri. O toliau turėtų, aš manau, ir pati VMI, pasakiusi tokius duomenis, informuoti galbūt Seimo Etikos ir procedūrų komisiją ar Seimo vadovybę, kuriuos Seimo narius tai liečia, kad neliktų kaboti neaiškus šešėlis ant visų Seimo narių.

  • Vilniuje susitiks Lietuvos, Latvijos ir Estijos premjerai

    Lietuvos, Latvijos ir Estijos ministrai pirmininkai

    Andrius Kubilius Valdis Dombrovskis ir

    Andrusas Ansipas (nuotr. Elta)

    www.balsas.lt 2012-09-19

    Rugsėjo 19-20 dienomis Vilniuje organizuojamas Lietuvos, Latvijos ir Estijos Ministrų Pirmininkų Andriaus Kubiliaus, Valdžio Dombrovskio ir Andruso Ansipo susitikimas.

    Dviejų dienų susitikimo pirmojoje sesijoje ketinama aptarti trišalio bendradarbiavimo 2012 m. pažangą energetikos, transporto, gynybos bei bendros skaitmeninės rinkos srityse. Taip pat planuojama priimti bendrą Baltijos Ministrų Pirmininkų pareiškimą, atspindintį 2012 m. veiklą ir įsipareigojimus tęsti trišalį bendradarbiavimą transporto infrastruktūros gerinimo, sienų kontrolės, gynybos, energetikos bei finansų srityse.
  • D.Grybauskaitė: energetinės nepriklausomybės siekti būtina, kas besėstų į ministro kėdę

    Grybauskaite
    Prezidentė Dalia Grybauskaitė

    www.delfi.lt Šarūnas Černiauskas 2012-09-18

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė pabrėžia, kad naujoji vyriausybė turės išlaikyti energetinės nepriklausomybės siekio politiką – nepriklausomai nuo to, kokios partijos delegatas po Seimo rinkimų užims energetikos ministro postą.

    „Energetinės nepriklausomybės arba energetinio savarankiškumo tikslai turi išlikti visoms politinėms partijoms prioritetu. Ir tai bus pagrindiniai reikalavimai naujai vyriausybei, koks ministras bebūtų pasiūlytas“, - žurnalistams antradienį sakė šalies vadovė.

  • Europa iškasė karo su “Gazpromu” kirvį

    Baciulis
    Audrius Bačiulis

    www.veidas.lt Audrius Bačiulis 2012-09-19

    Europos Komisijos sprendimas pradėti oficialų galimo “Gazpromo” piktnaudžiavimo savo monopoline padėtimi Europos Sąjungos vidaus rinkoje tyrimą liudija, kad Europa pakilo į bekompromisę kovą su Rusijos dujų milžinu ir už jo stovinčiu Kremliumi.

    Stebėtina, bet Europos Komsijos tyrimas, kurį atlieka Konkurencijos direktoratas, užklupo tiek patį “Gazpromą”, tiek Kremlių visiškai netikėtai. Toks įspūdis, kad Maskvoje visi spėjo pamiršti pernai rugsėjį per “Gazpromo” ir jo antrines ir susijusias įmones Europoje nusiritusią kratų bangą, kurios metu to paties Konkurencijos direktorato atstovai pasiėmė kalnus dokumentų, atskleidžiančių “Gazpromo” taikomą verslo praktiką. Gal rusai patikėjo savo pačių tikinimais, esą Europos Komisijos tikrintojai nieko neras, gal nutarė, kad euro zonos skolų krizės kamuojama Europa nedrįs stoti į kovą su vienu pagrindinių dujų tiekėjų. Kad ir kaip ten būtų, Maskvoje žiauriai apsiriko – Europa iškasė karo su “Gazpromo” monopolija kirvį.

  • Teistumo nenurodę kandidatai neteks galimybės dalyvauti Seimo rinkimuose

    Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) trečiadienį svarstys klausimą dėl kandidatų, nenurodžiusių, kad teismo buvo pripažinti kaltais, registracijos panaikinimo.

    Planuojama spręsti dėl Jono Norkaus, Rasos Praspaliauskienės, Tomo Kazakevičiaus, Ramūno Kazlausko, Vidučio Bareikio, Valerijaus Usvaiskio, Jono Kaminsko, Aldonos Kazimieros Tunik, Valdo Varno, Eligijos Volodkevičiūtės, Raimondo Mikalausko įregistravimo panaikinimo

    Taip pat bus sprendžiamas klausimas dėl kandidato, nebaigusio atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, Vasilijaus Skliančuko įregistravimo panaikinimo

  • V. Landsbergis: „Svarbu pabrėžti faktų istoriją, nes mums brukamos interpretacijos“

    40Vytaytas_Landsbergis
    Prof. Vytautas Landsbergis
    www.lrytas.lt Vidmantas Valiušaitis
    2012-09-18 12:52

    „Man jau seniai kildavo klausimas: ar karo pradžia reiškia, kad vokiečių kariuomenė iš tikrųjų peržengė Sovietų Sąjungos sieną?“ - klausė profesorius Vytautas Landsbergis Signatarų namuose pristatydamas savo naujausią knygą „Rezistencijos pradžia. 1941-ųjų Birželis: dokumentai apie šešių savaičių Laikinąją Lietuvos Vyriausybę“. Ir kėlė retorinius klausimus: „Ar pripažįstame, kad tai buvo teisėta Sovietų Sąjungos siena? Ir kad per Lietuvą einama kaip per Sovietų Sąjungą?“

    Būtent sukilėliai ir Laikinoji Vyriausybė, pasak V. Landsbergio, turėjo labai aiškų tikslą - parodyti, kad vokiečiai įžengė ne į Sovietų Sąjungą. „Tai mes bandome jau daugiau nei 20 metų po Kovo 11-osios grąžinti į pasaulio sąmonę: mes nebuvome Sovietų Sąjunga - tvirtino pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas. - Buvome laikinai okupuota Lietuvos valstybė. Tas pats atsitiko ir 1940-1941 metais: vokiečiai įžengė į prieš tai sovietų okupuotą Lietuvos valstybę.“

  • G.Nausėda: drįsčiau abejoti, ar politinės partijos koreguos savo programas

    Gitanas Nausėda

    Gitanas Nausėda

    K. Čachovskio nuotr.

    G.Nausėda: drįsčiau abejoti, ar politinės partijos, išgirdusios pramonininkų pasiūlymus, koreguos savo rinkimų programas

    www.delfi.lt 2012-09-17

    Politinės partijos, išgirdusios Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) pasiūlymus, vargu ar koreguos savo rinkimines programas, mano banko SEB analitikas Gitanas Nausėda.

    „Pramonininkų pasiūlymai Vyriausybės ir politinių partijų narių bus, manau, labai rimtai priimti. Tik politinės partijos gali atsidurti šiek tiek nejaukioje situacijoje, nes pasiūlymai bus išgirsti šiandien, o programos jau yra suformuluotos.

  • Viešas pareiškimas dėl Darbo partijos pirmininko dalyvavimo rinkimuose į Seimą

    Vilnius, 2012 m. rugsėjo 18 d.

    Ir vėl Lietuva audrose, kuriose tūkstantmetės istorijos tėkmėje tai palūždavome, tai pakildavome. 1918 metais pakilome todėl, kad mūsų kaimas išsaugojo taurią mūsų kaimiečio dvasią, paremtą mūsų religijos vertybėmis, humaniškais papročiais ir negausios, bet stiprios inteligentijos nešamos šviesos bei siekio  „už neprigulimybę“.

     

    Šiandien mūsų kaimas sugriautas, žmonės išsivaikščioję, o mūsų inteligentijos dvasia, anot Vinco Kudirkos, apsnūdus. Maža to, dalis apsiskelbusių didžiaisiais rašytojais,  intelektualais savo knygomis, straipsniais, pareiškimais lenktyniauja kas šmaikščiau apdergs mūsų šiandieninę Lietuvą, mūsų dorovės pagrindą – religiją, istoriją, mūsų laisvės kovotojus ir kankinius. Tokie sulaukia valstybės paramos, pašlovinami apdovanojimais.
  • R.Juknevičienė. Kariuomenės mažinti negalima

    Rasa Juknevičienė

    Rasa Juknevičienė

    Š. Mažeikos nuotr.

    www.delfi.lt Rasa Juknevičienė, krašto apsaugos ministrė 2012-09-17

    Šią savaitę Seimas pradės svarstyti, kokio dydžio kariuomenę Lietuva turės 2013 metais. Paprastai parlamente įstatymu nustatomas minimalus ir maksimalus karių ribinis skaičius, tačiau realiai kariuomenės dydį nulemia krašto apsaugos biudžetas.

    Šios rinkimų į Seimą kampanijos metu vienoje debatų laidoje buvo iškelti klausimai, kokį dydį sudaro kariuomenės personalo išlaidos. Tiems, kurie nėra gerai susipažinę su krašto apsaugos biudžeto sudarymo principais, noriu pasakyti, jog biudžeto pyragą sudaro trys pagrindinės dalys: personalo išlaikymo išlaidos (darbo užmokestis, socialinio draudimo išlaidos, mityba, apranga, kvalifikacijos kėlimas, medikamentai, kt.), eksploatacinės išlaidos, išlaidos sandoriams ir ginkluotei. 2011 m. personalo išlaidos siekė 62 proc., eksploatacinėms išlaidoms skyrėme apie 19 proc., ginkluotei ir investicijoms - 11 proc.

  • Teismas prašo panaikinti finansinėmis machinacijomis įtariamų Uspaskicho, Vonžutaitės neliečiamybę

    Teismas prašo panaikinti finansinėmis machinacijomis įtariamų V.Uspaskicho ir V.Vonžutaitės neliečiamybę

    www.delfi.lt 2012-09-17

    Vilniaus apygardos teismas pirmadienį kreipėsi į Vyriausiąją rinkimų komisiją (VRK), prašydamas panaikinti apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu kaltinamų ir rinkimuose į Seimą kandidatuojančių Darbo partijos atstovų Viktoro Uspaskicho ir Vitalijos Vonžutaitės teisinę neliečiamybę.

    Pasak teismo pranešimo, baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartimi kreipėsi į VRK dėl sutikimo rinkimų agitacijos metu, taip pat iki pirmojo naujai išrinkto Seimo posėdžio "darbiečių" lyderį V.Uspaskichą ir buvusią partijos centrinės būstinės vadovę V.Vonžutaitę patraukti baudžiamojon atsakomybėn ar kitaip suvaržyti jų laisvę.

  • Iš prezidentės lūpų – patarimai, už ką nebalsuoti?

    2012-09-18 13:11 BNS

    Dalia Grybauskaitė (Karolio Kavolėlio, Alfa.lt)
    Prezidentė Dalia Grybauskaitė

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė antradienį griežtai sukritikavo Vilniaus mero Artūro Zuoko, socialdemokratų ir Darbo partijų poziciją dėl šilumos ūkio, sakydama, kad priėmus jų pasiūlymą didžiuosiuose miestuose šiluma atpigtų elektros energijos vartotojų sąskaita.

    „Būtent šios trys partijos siūlo variantą, kad visų Lietuvos žmonių elektros energijos kainos pakėlimo sąskaita Vilniui, Kaunui ir dar dviem stambiems miestams būtų tiktai truputį atpiginta šiluma ir sudarytos sąlygos tų savivaldybių įmonėms turėti dar didesnį pelną“, – žurnalistams sakė prezidentė.

     „Visų Lietuvos žmonių elektros energijos kainos didėjimas reikš kai kurių savivaldybių kuruojamų įmonių dar didesnį pelną. Čia yra pasiūlymo esmė“, – teigė D. Grybauskaitė.

    „Ir kartoju – už tai balsavo A. Zuoko „Taip“, socialdemokratai ir Darbo partija. Noriu atkreipti visų mūsų žmonių dėmesį – labai įdėmiai eikit ir balsuokit už tuos, kurie jums žada, bet daro viską priešingai negu yra jūsų interesas“, – kalbėjo šalies vadovė.

  • Šalčininkuose rinkimai bus neskaidrūs?

    Beveik pusė apylinkės komisijų pirmininkų – Lenkų rinkimų akcijos atstovai, o maždaug trečdalis jų narių – Vilniaus rajono
    merės pasiūlyti atstovai. Ar tikrairinkimai Šalčininkuose bus skaidrūs?
    Vilniaus-Šalčininkų rinkimų apygardoje balsavimas Seimo rinkimuose gali būti ne itin skaidrus, nes balsus apylinkėse
    skaičiuos labai daug šiame krašte rinkimus laiminčių Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovų. Tokiais įtarimais su „Vilniaus
    diena“ pasidalijo kitų partijų atstovai.
    Vilniaus-Šalčininkų apygardoje – 38 rinkimų apylinkės. 21-os iš jų komisijos pirmininku paskirtas Lenkų rinkimų akcijos
    atstovas, dar keturi – merės, kuri taip pat priklauso Lenkų rinkimų akcijai. Įtarimus stiprina tai, kad merės paskirtų apylinkių
    komisijų narių – itin daug. Iš 295 visų komisijų narių 111 yra paskirti mero. Taigi maždaug trečdalis.
    Maža to, kai kuriose apylinkių komisijose mero pasiūlytų komisijos narių yra beveik pusė. Dar kai kur, pavyzdžiui,
    Medininkų rinkimų apylinkėje, iš šešių jos narių net keturi yra mero pasiūlyti atstovai.
    Vyriausiosios rinkimų komisijos atstovai nurodo, kad dėl tokios situacijos kaltos pačios partijos, į apylinkės rinkimų
    komisijas nepasiūlančios savo atstovų. Mat Seimo rinkimų įstatymas nurodo: „Jeigu kandidatūrų nebuvo pasiūlyta arba
    pasiūlytos kandidatūros neatitinka šio įstatymo reikalavimų, arba jos buvo pasiūlytos po nustatyto termino, apygardų rinkimų
    komisijos gali sumažinti anksčiau nustatytą rinkimų apylinkės komisijos narių skaičių arba kreiptis į merą, kad šis pasiūlytų į
    apylinkių rinkimų komisiją trūkstamas kandidatūras. Mero siūlomos kandidatūros negali būti partijų nariais ar jais tapti iki
    rinkimų komisijos nario įgaliojimų pabaigos.
    www.diena.lt 2012-09-18
    Beveik pusė apylinkės komisijų pirmininkų – Lenkų rinkimų akcijos atstovai, o maždaug trečdalis jų narių – Vilniaus rajonomerės pasiūlyti atstovai. Ar tikrairinkimai Šalčininkuose bus skaidrūs?Vilniaus-Šalčininkų rinkimų apygardoje balsavimas Seimo rinkimuose gali būti ne itin skaidrus, nes balsus apylinkėseskaičiuos labai daug šiame krašte rinkimus laiminčių Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovų. Tokiais įtarimais su „Vilniausdiena“ pasidalijo kitų partijų atstovai.Vilniaus-Šalčininkų apygardoje – 38 rinkimų apylinkės. 21-os iš jų komisijos pirmininku paskirtas Lenkų rinkimų akcijosatstovas, dar keturi – merės, kuri taip pat priklauso Lenkų rinkimų akcijai. Įtarimus stiprina tai, kad merės paskirtų apylinkiųkomisijų narių – itin daug. Iš 295 visų komisijų narių 111 yra paskirti mero. Taigi maždaug trečdalis.Maža to, kai kuriose apylinkių komisijose mero pasiūlytų komisijos narių yra beveik pusė. Dar kai kur, pavyzdžiui,Medininkų rinkimų apylinkėje, iš šešių jos narių net keturi yra mero pasiūlyti atstovai.Vyriausiosios rinkimų komisijos atstovai nurodo, kad dėl tokios situacijos kaltos pačios partijos, į apylinkės rinkimųkomisijas nepasiūlančios savo atstovų.
  • Rusiškas protas

    Vytautas_VL
    Vytautas V. Landsbergis

    www.alfa.lt Vytautas V. Landsbergis 2012-09-16

    Kai viena tauta pavergia kitą, ji nori, kad pavergtieji mąstytų taip, kaip ir vergvaldys. Tuomet dedama itin daug pastangų, kad pagrindinis laisvės komponentas – savarankiškas protas – būtų pakeistas pavergtuoju protu.

    Jei tarpukario Lietuvoje jau buvo beišsigryninąs lietuviškas protas, paremtas romantišku patriotizmu (karalių ir milžinų Lietuva), savaimine žemdirbio morale (didelės šeimos, įgimta inteligencija, nerakinamos namų durys, bendruomeninė dvasia ir t.t.), tai okupuotoje Lietuvoje visa tai gan sėkmingai buvo pakeista į rusišką (arba sovietinį) protą. Jo požymiai – pavydas, egoizmas, girtuoklystė, šeimos instituto suniekinimas, išdavystės dėl karjeros, nepasitikėjimas vienų kitais, samdomi ir iš užsienio valdomi politikai, pasiaukojusių žmonių įvardinimas banditais ir t.t.

  • Benkunskas: vilniečiai yra tapę elementariais bandymų triušiais!

    Valdas Benkunskas

    www.alfa.lt Rimantas Varnauskas 2012-09-14

    „Vilniaus savivaldybės siūlymas daryti apklausą, ar vilniečiai nori nemokamo transporto, kai transporto įmonių skolos milžiniškos ir vis auga, yra apgailėtina negebėjimo tvarkytis išdava. Apsijuokus ir supykdžius žmones“, – Alfa.lt tvirtina Vilniaus savivaldybės tarybos opozicinės konservatorių frakcijos seniūnas Valdas Benkunskas.

    Vilnius, būdamas sostine, pritraukia ir daug investicijų, ir daug dėmesio. Tačiau matėme ir matome daug įvairių sostinės vadovų viešųjų ryšių akcijų, kurios kartais juokina, kartais tiesiog piktina. Jums, kaip didžiausios sostinės tarybos opozicinės frakcijos vadovui, reikalai matomi kaip rimtas darbas ar irgi daugiau kaip viešieji ryšiai, kai Gedimino prospekte meras šarvuočiu traiško ne vietoje pastatytus automobilius?

    Meras Artūras Zuokas ir jo aplinka miesto problemas mato ten, kur jas nori matyti. O ten, kur problemos egzistuoja iš tikrųjų, transporte, šildyme, jų nematoma arba jos sprendžiamos labai savotiškai. Dėmesys ir pinigai skiriami savivaldybės taksi įmonės ar avialinijų steigimui, o tai nieko daugiau kaip viešųjų ryšių akcijos.

  • Ar atsisakyti Seimo rinkimų pagal sąrašus?

    Spurga_Saulius
    Saulius Spurga

    www.lzinios.lt Saulius Spurga 2012-09-12

    Lyg iš gausybės rago liejasi pasiūlymai keisti Seimo rinkimų sistemą: Seimą rinkti vien vienmandatėse apygardose. Teigiama, kad tokiu būdu rinkimai taps demokratiškesni.

    Tačiau ir politologijos teorija, ir politikos praktika paneigia šią nuomonę: galima sakyti, kad renkant parlamento narius tik vienmandatėse apygardose žmonių pasirinkimo galimybės sumažėja, o kartu nukenčia ir demokratija.

    Vienas didžiausių politologijos autoritetų Giovanni Sartori įrodo, kad mažoritarinė parlamento rinkimų sistema riboja piliečių atstovavimą, o svarbiausias šios sistemos pateisinimas - valdymo pajėgumo didinimas. Jis padidėja sumažėjus partijų skaičiui.

  • Komentarai ir debatai "Su Rytų kaimynu saulės ieškoti sudėtinga"

    Girnius
    Kęstutis Girnius

    www.lzinios.lt Kęstutis Girnius 2012-09-17

    Politikai, kaip ir paprasti piliečiai, turi teisę nusišnekėti. Užpraeitą sekmadienį per televizijos debatus ta teise pasinaudojo Darbo ir Socialdemokratų partijų vadovai.

    Pasak Viktoro Uspaskicho, "Rusijai nieko nereikia iš Lietuvos. Jie turi va tiek teritorijos, užteks jiems". Gal V.Uspaskichas pamiršo, kad Stalino metais Sovietų Sąjunga buvo gerokai didesnė negu dabartinė Rusija, bet okupavo ir inkorporavo ne tik Baltijos šalis, bet ir dalį Suomijos bei Kaliningrado sritį.

    Algirdas Butkevičius ir jo partijos kolega Juozas Bernatonis pažymėjo, kad Lietuvos ir Rusijos santykiai yra labai atšalę, ir leido suprasti, jog atsakomybė už pašlijusius santykius tenka Lietuvai. Nors būtent socialdemokratai patys patyrė, kaip sunku bendrauti su imperinio mąstymo neatsisakiusiu Kremliumi. Lietuvos santykiai su Rusija buvo labiausiai įtempti 2006-2008 metais, kai socdemai vadovavo Lietuvos Vyriausybei.

  • Čikagos lietuviai apie Lietuvos Sąjūdžio surengtą mitingo, pasmerkusio Ribentropo–Molotovo paktą, 25–ųjų metinių minėjimą

    ,,Čikagos aidas" Nr. 32

    R. Kupčinskas ir prof. V. Landsbergis Lietuvos Sąjūdžio surengtame mitingo,
    pasmerkusio Ribentropo–Molotovo paktą, 25–ųjų metinių minėjimepage 1
    R. Kupčinskas Lietuvos Sąjūdžio surengtame mitingo, pasmerkusio Ribentropo–Molotovo paktą, 25–ųjų metinių minėjime. Ievos Budzeikaitės nuotr., Fotodiena.lt

    Per 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo 25-mečio minėjimą

    eisenoje nuo šv. Mikalojaus bažnyčios iki

    A. Mickevičiaus paminklo  dalyvavo Lietuvos Sąjūdžio

    pirmininkas, LR Seimo narys Rytas Kupčinskas (kairėje)

    Lietuvoje minima rugpjūčio 23-ioji  - Juodojo kaspino diena

    1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje Vokietijos užsienio reikalų ministras J. Ribentropas ir TSRS užsienio reikalų liaudies komisaras V. Molotovas pasirašė abiejų šalių nepuolimo paktą, kuris turėjo įtakos Antrojo pasaulinio karo pradžiai. Paktas panaikino ir Baltijos šalių, taip pat ir Lietuvos, nepriklausomybę. Papildomuose slaptuose protokoluose Estija ir Latvija buvo priskirtos TSRS, o Lietuva palikta Vokietijai. Rugsėjo 28 d. J. Stalinas ir A. Hitleris pasirašė antrąjį Vidurio Europos padalijimo aktą, pagal kurį Lietuva atiduota TSRS.

    1987 m. rugpjūčio 23-iąją, prieš 25 metus, prie poeto A. Mickevičiaus  paminklo Vilniuje, surengtame mitinge   apie Molotovo-Ribentropo paktą  prabilta viešai.

  • EK komisaras: dujų kainos turi būti vienodos visose ES šalyse

    Guentheris Oettingeris (SCANPIX nuotr.)

    Guentheris Oettingeris

    2012-09-14 10:37 BNS | ELTA

    Išsikelti tikslai energetikos srityje gali būti pasiekti tik Baltijos šalių regionui glaudžiai bendradarbiaujant, teigia Lietuvoje besilankantis už energetiką atsakingas Europos Komisijos narys Guentheris Oettingeris.

    „Europos tikslas - užtikrinti saugų energetikos išteklių tiekimą. Išsikelti tikslai gali būti pasiekti tik per glaudžią regiono kooperaciją. Taigi mes turime mobilizuotis. Džiaugiuosi, kad šiandien turime galimybę toliau tęsti diskusijas šia tema. Mes privalome rasti kelią, kuriuo žengdami pasiektume norimų tikslų per regionines iniciatyvas“, - penktadienį BEMIP regioninėje konferencijoje „Baltijos energijos rinkos ir jungčių planas integruoto ir darnaus energetinio regiono link“ sakė jis.

  • Popiežiaus apaštalinės kelionės į Libaną lūkesčiai ir iššūkiai

    2012-09-13
    Popiežius Benediktas XVI, portretas
    Popiežius Benediktas XVI

    Rugsėjo 14 dieną prasideda popiežiaus Benedikto XVI apaštalinė kelionė į Libaną, kuri truks iki rugsėjo 16 dienos. Šio vizito tikslas yra pasirašyti posinodinį apaštalinį paraginimą ir sustiprinti bei padrąsinti Artimųjų Rytų krikščionis. Ši apaštalinė kelionė į Libaną, per jį į visus Artimuosius Rytus, vyks su taikos ženklu pagal Kristaus žodžius: „Aš jums duodu taiką“.

    Pagrindinė priežastis aplankyti šią šalį yra įteikti dokumentą, kuriame apmąstoma 2010 metais vykusi Vyskupų asamblėja Artimiesiems Rytams. Sinode vyskupai kalbėjo apie situaciją regione: tai ir Izraelio-Palestinos konfliktas, islamo fundamentalistų iškilimas, dialogas su islamu ir judaizmu, krikščionių emigracija, kaip persekiojimo padarinys, kariniai konfliktai ir ekonominiai sunkumai.

  • Rinkiminio bulviakasio metai

    veidas.lt

    Marcelijus Martinaitis

    Rinkimai yra savotiška apklausa, jie parodo, kokiam socialiniam lygmeny atsidūrusi mūsų visuomenė.

    Štai jau atėjo ruduo. Ne vien gamtoje, bet ir politikoje. Prasideda bulviakasis, bet ir rinkimai, politinio derliaus nuėmimas, jo rūšiavimas: kas dar tinkamas, kas dar nesubrendęs, kas papuvęs, kas buvo atsparus parazitams, kas tiks kitų metų sėklai, o kai kurie, kaip ir bulvės, bus priskirti prie kiaulinių. Be to, dar yra ir visokių partinių susikryžminimų, genetiškai modifikuotų svetimkūnių.

  • Chaosas Vilniaus viešajame transporte tęsis dar ilgai

    Jau praėjo beveik mėnuo, kai Vilniaus viešajame transporte turėtų veikti elektroninio bilieto sistema, tačiau ji vis dar stringa. Vilniečio kortelių neįmanoma nei įsigyti, nei papildyti. Vilniečiai turėtų apsišarvuoti kantrybe, mat sistema sklandžiai neveiks dar porą mėnesių ar net ilgiau.

    Trečia savaitė prie sostinės spaudos kioskų driekiasi kelių dešimčių žmonių eilės. Po pusantros valandos ar ilgiau vilniečiai laukia, kad galėtų įsigyti elektroninį bilietą – Vilniečio kortelę ar ją papildyti norima pinigų suma. Tačiau dažnai atstovėjus eilę paaiškėja, kad kortelių nebeliko arba sistema stringa ir jų negalima papildyti.

  • Lucasas: istorija Kubiliaus vyriausybę įvertins palankiai

    2012-09-12 BNS

    E. Lucasas (Roberto Dačkaus nuotr., fotodiena.lt)
    Edwardas Lucasas

    Britų savaitraščio „The Economist“ tarptautinio skyriaus redaktorius Edwardas Lucasas pagyrė kadenciją baigiančią Lietuvos vyriausybę dėl kovos su krize ir dėl energetikos politikos, bet kritikavo dėl to, kad ji per mažai finansavo šalies gynybą ir galėjo glaudžiau bendradarbiauti su Baltijos šalimis.

    Interviu BNS naujienų agentūrai E. Lucasas teigė, kad augant ekonomikai kita vyriausybė gali turėti daugiau laisvės ekonomikoje.

    Apžvalgininko teigimu, Lietuvos įvaizdžiui labai pakenktų, jei pasikeitus valdžiai būtų stabdomas Visagino atominės elektrinės projektas. Tačiau jis pripažino, kad Latvija, Estija ir Lenkija nėra įsitikinusios šios jėgainės sėkme.

  • Kubilius sulaukė kvietimo į Pasaulio ekonomikos forumą Davose

    2012-09-12 ELTA

    Andrius Kubilius (Karolio Kavolėlio, Alfa.lt)
    Andrius Kubilius

    Ministras pirmininkas Andrius Kubilius šiandien susitiko su Pasaulio ekonomikos forumo įkūrėju, ilgamečiu organizatoriumi ir vykdančiuoju pirmininku Klausu Schwabu. Dalykinio pokalbio metu premjeras sulaukė asmeninio kvietimo dalyvauti Pasaulio ekonomikos forume, kuris tradiciškai vyksta sausio mėnesį Šveicarijos kalnų kurorte Davose.

    Šiandien anksti rytą Lietuvos laiku premjeras A. Kubilius taip pat dalyvavo Pasaulio ekonomikos forumo organizuojamo kasmetinio Naujųjų lyderių susitikimo diskusijose Tiandzinio mieste netoli Kinijos sostinės Pekino.

  • Knygą parengęs Landsbergis sako norintis atremti primestas klišes

    2012-09-12  BNS

    Vytautas Landsbergis (Karolio Kavolėlio, Alfa.lt)
    Prof. Vytautas Landsbergis

    Knygą apie 1941-ųjų Laikinąją vyriausybę parengęs buvęs šalies vadovas Vytautas Landsbergis sako norintis atmesti „primestas klišes“ apie trumpai veikusį kabinetą, kuris vertinamas dėl pastangų atkurti sovietų sunaikintą valstybingumą, bet kritikų kaltinamas dėl antisemitinės politikos.

    Antradienio vakarą Vilniuje pristatydamas knygą, kurioje yra to meto dokumentų ir vėlesnių atsiminimų, politikas sakė, kad leidinį paskatino diskusijos, kilusios po Laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Brazaičio palaikų perlaidojimo Kaune gegužės mėnesį.

    „Šitą knygelę paskatino tos kontroversijos, triukšmai, protestai ir tam tikros demagogijos aplink Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio pelenų pervežimą į Lietuvą ir jų palaidojimą su tam tikra valstybės ir didele bažnyčios pagarba. Daliai inteligentų tai nepatiko ir protestuodami jie gerokai perlenkė savo lazdeles“, - sakė V.Landsbergis.

  • Degutienė: Seimas domėsis, kodėl „Vilniaus energijos“ investuotojų pelnai tokie dideli

    2012-09-12 ELTA

    Seimo pirmininkė Irena Degutienė (Eimanto Genio nuotr., Alfa.lt)
    Irena Degutienė

    Seimo Pirmininkė Irena Degutienė sako, kad ją šokiravo žiniasklaidoje ūkio ministro Rimanto Žyliaus paviešinta informacija apie „Vilniaus energijos“ investuotojų nuosavybės grąžos dydį, siekiantį beveik 50 proc., nors šilumos ūkių Lietuvoje vidurkis - 1,8 proc., ir sako, kad atsakingi Seimo komitetai domėsis šia istorija.

    „Aš esu šokiruota to, ką išgirdau iš ministro Žyliaus. (...) Iš mūsų, iš Seimo pusės, po tokios informacijos parlamentinę kontrolę vykdantys komitetai, tai yra mūsų Ekonomikos ir Audito komitetai, tikrai išnagrinės ir pasidomės šia istorija ir galiausiai, Seimui atsakingoms institucijoms pateikus veiklos ataskaitas, taip pat bus jos įvertintos. Tai yra nauja informacija ir tas, ką gali padaryti Seimas, tikrai bus padaryta“, - trečiadienį ryte „Žinių radijui“ sakė I. Degutienė.

  • Amerikiečiai santūriau mini rugsėjo 11-osios atakų metines

    www.alfa.lt 2012-09-11

    Amerikiečiai 11-ąsias rugsėjo 11 dienos atakų metines antradienį mini palyginti kukliomis ceremonijomis, kurios atspindi laipsnišką emocijų dėl šios dienos silpimą.

    Pagrindinė ceremonija bus 2 983 žmonių, kurie žuvo ir 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją, ir per 1993 metų sprogdinimą prie Pasaulio prekybos centro, pavardžių skaitymas toje vietoje, kur stovėjo centro dangoraižiai dvyniai.

  • Kvietimas

    knyga_Landsbergis
  • Konkursą dėl laisvės kovotojų įamžinimo Lukiškių aikštėje tikimasi paskelbti šį mėnesį

    Lukiskiu_aikste

    www,delfi.lt 2012-09-09

    Kultūros ministras Arūnas Gelūnas sako, kad rugsėjį tikimasi paskelbti konkursą dėl Lietuvos laisvės kovotojų atminimo įamžinimo Vilniaus Lukiškių aikštėje. Pasak jo, Kultūros ministerija ir specialiai konkursui vertinti sudaryta komisija, kuriai vadovauja pats ministras, nori pakeisti vyraujantį skeptišką požiūrį, kad konkursas nepavyks.

    "Labai daug skeptikų dėl to konkurso. Jau girdisi balsų ir viešojoje erdvėje, kad čia nieko nebus - kaip 20 metų nieko neįvyko, taip ir dabar nieko neįvyks. Mes norėtume truputėlį pravaikyti tą skepsio stingulį", - BNS sakė A.Gelūnas.

  • Grybauskaitė: jei nepridarysite klaidų,Lietuva jus atsimins kaip šalį nuo griūties apsaugojusį Seimą

    Grybauskaite_Roberto_Riabovo

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė

    R. Riabovo nuotr.

    Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė laišku pasveikino parlamentarus, susirinkusius į paskutiniąją šio Seimo sesiją.

    „Šis politinis sezonas trumpas, todėl svarbiausia išlaikyti stabilumą šalyje ir nepridaryti klaidų. Jeigu paskutinius kelis kadencijos mėnesius skirsite pradėtiems darbams pabaigti, Lietuva atsimins Jus kaip antikrizinį Seimą, apsaugojusį šalį nuo ekonominės griūties“, – rašoma prezidentės sveikinimo laiške.

    Pasak šalies vadovės, liko vos keli mėnesiai išpildyti rinkėjams duotus pažadus. Politiniame ringe – tai sudėtingiausias ir didžiausio susitelkimo reikalaujantis etapas.

  • E.Eigirdas. Referendume paaiškės, kam atiteks milijardai – Lietuvai ar Rusijai

    Eigirdas_Eduardas_V_Kopusto

    Eduardas Eigirdas

    V. Kopūsto nuotr.

    www.delfi.lt Eduardas Eigirdas 2012-09-11

    Atrodo, turėtume džiaugtis, kad, paskelbus referendumą dėl naujos atominės elektrinės statybos, „Valstybės“ žurnalo prognozės ir vėl išsipildė. Tačiau linksmintis nėra ko. Beveik prieš metus teigėme, kad, artėjant naujos Visagino atominės elektrinės (VAE) statyboms, bus „suaktyvinti“ žalieji. Taip ir atsitiko.

    Vėliau prognozavome, jog bus daroma viskas, kad įvyktų referendumas dėl VAE statybų, o jei nepavyks referendumo paskelbti surinkus parašus (piliečių pageidavimu), jis bus paskelbtas Seime. Ir vėl būtent taip atsitiko. Mūsų „oponentai“, be jokios abejonės, gali teigti, kad mums pasisekė ir mes tiesiog atspėjome, tačiau toks požiūris būtų labai paviršutiniškas. Norint geriau suprasti santykį tarp analizės ir sėkmės, būtina įvertinti prielaidas, kuriomis rėmėmės prognozuodami vieną ar kitą įvykį.

  • Savivalda vis panašesnė į savivalę

    Skaistys_Audrius
    Audrius Skaistys

    www.respublika.lt 2012-09-10

    Vyriausybei pateikta jos atstovų apskrityse šių metų pirmojo pusmečio veiklos ataskaita rodo, kad situacija savivaldybėse - kraupi. Per 6 mėnesius nustatyti net 193 savivaldybių priimti teisės aktai, prieštaraujantys Lietuvos įstatymams. Be to, 311 atvejų į savivaldos teisę nebuvo perkeltos įstatymų ar Vyriausybės nutarimų nuostatos. Negana to, savivaldybės net ir nurodžius trūkumus 56 pažeidimų neištaisė bei 71 atveju neperkėlė įstatymų nuostatų į savo teisę.

    Brokuoti teisės aktai

    Vyriausybės atstovai per pusmetį savivaldybėms pateikė 193 motyvuotus teikimus svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimus, kai nustatyti savivaldybių administravimo subjektų priimti teisės aktai, prieštaraujantys Konstitucijai, įstatymams, Vyriausybės nutarimams ir kitiems teisės aktams. Tačiau patenkinti buvo tik 137 teikimai, 28 teikimų įgyvendinimo terminai buvo atidėti, dėl 13 teikimų teko kreiptis į teismą.

  • Įspėjimas norintiems praturtėti: Lietuvos bankas dėl „Gold Line International“ kreipėsi į prokurorus

    www.alfa.lt 2012-09-10

    Lietuvos bankas perspėja gyventojus dėl įtariamos „Gold Line International“ finansų piramidės, dėl jos veiklos kreipėsi į LR generalinę prokuratūrą.

    Lietuvos bankas, įtardamas sistemą „Gold Line International“ dėl neteisėtos veiklos ir pinigų viliojimo iš Lietuvos gyventojų, kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą ar kitaip užkardyti galimai nusikalstamą jos veiklą.

    „Gold Line International“ sistemos tinklalapyje lietuvių kalba raginama įsitraukti į sistemos veiklą įnešant tam tikrą sumą pinigų. Sistemos dalyviams žadama finansinė nauda, kuri, kaip nurodoma tame pačiame tinklalapyje, tiesiogiai priklausys nuo pritrauktų dalyvių ir į sistemą įneštų lėšų. Taip pat žadama, kad pajamos, įsitraukus į sistemą, esą bus reguliarios ir nuolat augs.

  • S.Tamkevičius Šiluvos atlaiduose: kalbos apie žmonių teises yra skirtos palaidoti tradicinę šeimą

    Tamkevicius_Sigitas_Arkivyskupas_Silvijos_Knezekytes

    Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

    Silvijos Knezekytės nuotr.

    www.delfi.lt Tomas Janonis 2012-09-09

    Sekmadienį koncelebruotas Šv. Mišias, skirtas šeimų dienai, didžiuosiuose Šiluvos atlaidose aukodamas Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius išreiškė susirūpinimą tradicinės šeimos likimu. Taip pat jis pridūrė, kad jau šiandien jaučiamos griaunamos šeimos katastrofiškos pasekmės.

    „Kalbos apie žmonių teises, apie teisę į savo kūną, apie lyčių lygybę, apie pasirinkimo laisvę ir panašios dažniausiai yra skiriamos užmigdyti budrumą ir palaidoti tradicinę šeimą, pakeičiant ją partnerystėmis ar kitomis sugyvenimo formomis, kurios nereikalauja jokios atsakomybės, – pamokslavo S. Tamkevičius. – (...) O tai, kas nutinka dabar, kai nepaklausoma Dievo, mus visus verčia labai sunerimti.

  • Generolas Gailius: į teisėsaugą sugrįžta baimė

    Gailius_VItalijus_R.Riabovo

    Vitalijus Gailius

    Ro. Riabovo nuotr.

    www.alfa.lt Tomas Dapkus 2012-09-07

    Vidaus tarnybos generolas Vitalijus Gailius Alfa.lt sakė, kad sprendimas susidoroti su tuomečiu Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) direktoriaus pavaduotoju majoru Vytautu Giržadu ir juo pačiu gimė slaptame „valstybininkų“ klano narių susitikime. Buvęs FNTT vadovas atkreipia dėmesį į generalinio prokuroro Dariaus Valio nekompetenciją ir suinteresuotų asmenų manipuliavimą prokuratūros vadovu. Generolo V. Gailiaus teigimu, į teisėsaugos gretas vėl grįžta baimė, kuri daro milžinišką žalą viešajam saugumui šalyje.

    Gerai pažįstami antiherojai

    Buvusio FNTT direktoriaus generolo Vitalijaus Gailiaus teigimu, „sprendimas susidoroti su V. Giržadu ir V. Gailiumi gimė lapkričio 17 dieną taip vadinamų „valstybininkų“ susitikime, kuriame dalyvavo asmenys iš Vidaus reikalų ministerijos ir Valstybės saugumo departamento. Sprendimai gimsta tokioj aplinkoj ir tokiam rate. Manau, kad valstybės vadovai tai turėtų žinoti. Valstybės valdyme dalyvauja bet kas, bet ne valstybės valdžia, kurią įpareigoja tai daryti Lietuvos Konstitucija“.

  • V.Putinas šalies problemas dangsto oficialių susitikimų spindesiu

    www.diena.lt 2012-09-10

    Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas padarė įspūdį Azijos ir Ramiojo vandenyno lyderiams, surengęs viršūnių susitikimą saloje prie renovuoto Tolimųjų Rytų uostamiesčio, tačiau išorinis tviskesys paslėpė gilias šio Rusijos regiono ir visos šalies problemas.

    V.Putinas įgyvendino savo senas ambicijas surengti 21 narę turinčio Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių ekonominio bendradarbiavimo (APEC) lyderių susitikimą kariniame Vladivostoko uostamiestyje, kuris anksčiau buvo neprieinamas užsieniečiams.

  • Kvailiojimas ar nauja afera?

    tramvajus
    Algirdas Bikulčius
    Žiniasklaidoje radosi Vilniaus mero Artūro Zuoko pažadas po kelerių metų troleibusus pakeisti tramvajais.
    Prisimenu, anuomet man dirbant Vilniaus vykdomojo komiteto komunalinio ūkio finansų sektoriaus vedėju, teko finansuoti Vilniaus troleibusų transporto statinių bei parko statybas. Gerai prisimenu, kad tuomet teko ilgai ir rimtai svarstyti, kas geriau – troleibusai, ar tramvajai. Buvo nagrinėjama Rygos, Maskvos, Kijevo, Charkovo ir dar kelių miestų patirtis. Išvada buvo vienareikšmė – tramvajų keleivinis transportas Vilniui netinka. Pirmasis argumentas – Vilnius kalvotas, tramvajus žiemą per apledėjusius bėgius įkalnės neįveiks, o bėgių skubus valymas būtų darbui imlus, brangus. Kita prieštaraujanti tramvajui aplinkybė – Senojo Vilniaus gatvės siauros, bėgiai gatvės viduryje būtų kliuvinys automobilių eismui, nes tramvajui stotelėje sustojus, tą eismą stabdytų įlipantys ir išlipantys keleiviai. Ir trečioji priežastis – sudėtinga bėgių priežiūra (bėgių griovelių valymas nuo šiukšlių, purvo, ledo, sniego). Bėgius nutiesus abiem gatvės kraštais, bėgių priežiūros darbo sąnaudos padvigubėtų. Tramvajai turi ir daugiau trūkumų.
  • Prezidentė: šis Seimas ir Vyriausybė užtikrino politinį valstybės stabilumą Skaitykite daugiau: htt

    2012-09-07 11:33 BNS
    Dalia Grybauskaitė (Karolio Kavolėlio, Alfa.lt)

    Į paskutinę kadencijos sesiją susirinksiantis Seimas, nepaisant to, kad sulaukė nemažai kritikos, tačiau kartu su Vyriausybe užtikrino politinį valstybės stabilumą, laiku priėmė svarbiausius valstybei sprendimus, penktadienį pareiškė prezidentė Dalia Grybauskaitė.

    Penktadienį šalies vadovė paskutinės sesijos darbus aptarė su Seimo vadovybe - Seimo pirmininke Irena Degutiene, Seimo valdybos nariais.

  • Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto įteikė skiriamuosius raštus popiežiui

    Irena Vaišvilaitė

    Zenekos nuotrauka

    Naujoji Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto Irena Vaišvilaitė rugsėjo 6 dieną įteikė skiriamuosius raštus popiežiui Benediktui XVI, informuoja LR užsienio reikalų ministerija.

  • Rasmussenas: Gruzija taps NATO nare

    2012-09-07 07:46 Alfa.lt
    NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas ir Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis (SCANPIX nuotr.)

    Gruzija taps NATO nare, pareiškė NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas Tbilisyje po susitikimo su Gruzijos prezidentu Michailu Saakašviliu, rašo trend.az.

    Komentuodamas Rusijos premjero Dmitrijaus Medvedevo teiginį, kad 2008 metais vykęs karas gali sužlugdyti Gruzijos prisijungimą prie NATO, A.F. Rasmussenas sakė, kad „tokiu atveju šis planas žlugo“.

    „Gruzija taps NATO nare, nes tokią teisę turi bet kuri valstybė, sugebanti įvykdyti būtinus reikalavimus, ir jokia trečia šalis negali tam sutrukdyti“, - per bendrą spaudos konferenciją žurnalistams su Gruzijos prezidentu Michailu Saakašviliu sakė NATO generalinis sekretorius A.F. Rasmussenas

  • Organizmo valymas ir kiti indėnai

    2012-09-07 07:00 Vytautas V. Landsbergis | Alfa.lt
    Vytautas V. Landsbergis (Asmeninio albumo nuotr.)

    I

    Kokia žiniasklaidos patirtis – atspindėti, juodinti ar balinti? Turbūt atspindėti. Ir tai kas gera, ir tai, kas bloga. Itin svarbus turėtų būti pusiausvyros palaikymas, kad skaitytojai nenusinuodytų blogomis žiniomis. O „nesubalansuota“, juodoji žurnalistika galėtų būti vertinama, kaip Lietuvos psichinis bei dvasinis genocidas, nes pakerta tai, kas esmiška: viltį, džiugesį, norą keistis ir keisti.

  • V.Bacevičius. Kodėl Lietuvai reikia atominės elektrinės

    DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)" style="margin: 0px; padding: 0px; text-decoration: none;">Vaidotas Bacevičius
    Vaidotas Bacevičius
    © DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

    „Naudokime alternatyvius energijos šaltinius, deginkime vietinį kurą, plėskime Elektrėnų elektrinės pajėgumus, nutieskime kabelius į kaimynines šalis ir mums nereikės jokios naujos atominės!“ Tokius argumentus naudoja pasisakantys prieš Visagino atominės elektrinėsstatybą. Politiniai šūkiai dažnai atrodo patrauklūs, bet ar visada jais pasakoma tiesa?

    Augantis elektros poreikis ir konkurencinga energetika

  • Kubilius: „Gazprom“ turėtų atlyginti nuostolius Lietuvai


    2012-09-06 09:30 Alfa.lt | BNS
    A. Kubilius (Ievos Budzeikaitės nuotr., Fotodiena.lt)

    Lietuvos premjeras Andrius Kubilius pareiškė, kad Rusijos dujų monopolininkas „Gazprom“, kuris galėjo pažeisti antimonopolines Europos Sąjungos taisykles ir kurio veiklos oficialų tyrimą šią savaitę pradėjo Europos Komisija, turėtų greitai keisti savo kainų politiką ir atlyginti nuostolius Lietuvai už jai taikytas didesnes parduodamų dujų kainas.

  • V.Pociūno byla - likimo ženklas

    Autorius:Vidmantas VALIUŠAITIS
    07:48 Rugsėjo 5 D. 2012
    Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) rugsėjo 3 dieną priėmė neskundžiamą nutartį atmesti
    Generalinės prokuratūros prašymą dalį Vytauto Pociūno bylos medžiagos pripažinti nevieša, neleidžiant su ja
    susipažinti ne proceso dalyviams.
    Administracinė byla pagal buvusio Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūno našlės Liudvikos Pociūnienės
    skundą departamentui bus nagrinėjama toliau spalio mėnesį, tačiau Generalinė prokuratūra ir VSD privalės parodyti ir
    "savo kortas".
    Šis teismo sprendimas - reikšmingas demokratinių jėgų laimėjimas, siekiant nustatyti tiesą šioje tragiškoje istorijoje.
    Duomenys, kuriais ilgai buvo manipuliuojama šmeižiant ir žeminant VSD pareigūno vardą po jo mirties, pagaliau turės
    būti paskelbti viešai. Visuomenė turės daugiau galimybių stebėti, vertinti tolesnį bylos nagrinėjimą bei jame dalyvauti. Ir
    tai yra labai svarbu.
    Ši istorija yra tragiška pirmiausia pareigūno šeimai. Tačiau ji ne mažiau tragiška ir visai Lietuvai. Kadangi ji yra tapusi
    valstybės atotrūkio nuo žmonių, nuo žmoniškumo, teisingumo, paprasčiausio padorumo simboliu. Simboliu to, ko
    žmonės reikalauja visoje Lietuvoje, kreida rašydami ant grindinio žodį Tie-SOS! Kodėl?
    Štai jau septynerius metus trunka drama, kurioje valstybės prievartos galią įkūnijančios struktūros - Generalinė
    prokuratūra ir VSD - kovoja žūtbūtinę kovą su mirusio žmogaus atminimu. Nebuvo gana, kad tas žmogus žuvo, reikėjo
    atimti dar ir jo gerą vardą. Todėl kartais atrodo, kad ir ta kova turi simbolinę reikšmę, kadangi tai gilesnės prasmės kova
    nei vien už socialines ar psichologines jos baigties pasekmes.
    Į katalikybę perėjęs rusų filosofas Vladimiras Solovjovas gyvenimo pabaigoje parašė vieną brandžiausių savo veikalų ir
    pavadino jį "Trys pokalbiai". Užbaigė kūrinį įsimintinu niekšybės paslapties atskleidimu - "Trumpas pasakojimas apie
    antikristą".
    Kam blogis yra tik paprastas trūkumas, tam istorija, pasak V.Solovjovo, yra tik šiapusinė gyvenimo tėkmė, ramiai
    plaukianti nuolatinio vystymosi ir santykinio tobulėjimo vaga. Tačiau kam blogis yra pikto jėga, tam istorija yra nuolatinės
    grumtynės, apimančios žemę ir dangų. Kadangi jose dalyvauja ne tik žmogus, bet ir Dievas. Gėris ir blogis, V.Solovjovo
    žodžiais, grumiasi istorijoje ne abstrakčiomis kategorijomis, bet turėdami tikroviškas savo išraiškas: Kristų ir antikristą.
    V.Solovjovas suprato, kad "atskiro žmogaus likimas yra visos žmonijos likimo santrauka; kad tai, kas atsitinka asmeniui,
    turi atsitikti ir bendruomenei; kad blogio laimėjimas dalyje yra nurodymas į tokį pat laimėjimą ir visumoje".
    V.Pociūno bylos baigtis turės likimo ženklo prasmės. Jos baigtis parodys, ar visuomenė dar pajėgi siekti teisingumo, ar
    turi jėgų atsinaujinti, ar gali atsispirti dvasinio užvaldymo ir manipuliavimo viešąja nuomone užmačioms? Ar dar ji turi
    moralinių išteklių ginti pavienį žmogų - gyvą ar mirusį - nuo šmeižto ir klastos, neleisti blogiui įsivyrauti dalyje, kad jis
    neužvaldytų visumos?
    Taip, kaip šiandien elgiamasi su V.Pociūnu, gali būti pasielgta su kiekvienu iš mūsų. Jo byla yra kur kas platesnė nei
    asmeninė tragedija ar su tarnybiniais reikalais susijusios peripetijos. Nuo romėnų teisės laikų žinomas posakis -
    justitia est fundamentum regnorum (teisingumas yra valstybių pagrindas). Dvidešimt dveji nepriklausomybės metai
    patvirtino, kad būtent šio pagrindo Lietuvos valstybė labiausiai ir stokoja. Lietuvą padalijo socialinė neteisybė, ne
    V.Pociūno, Eglės Kusaitės ar Neringos Venckienės bylos.
    Niekas negali jaustis laimingas, kai aplink tiek daug nelaimingųjų. "Nei spaudos laisvė, nei draugijų laisvė, nei rinkimų
    laisvė, nei parlamentas, nei gražios kalbos, nei tautos suverenumas negali pamaitinti alkanųjų, pridengti nuogųjų,
    Autorius:Vidmantas VALIUŠAITIS07:48 Rugsėjo 5 D. 2012Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) rugsėjo 3 dieną priėmė neskundžiamą nutartį atmestiGeneralinės prokuratūros prašymą dalį Vytauto Pociūno bylos medžiagos pripažinti nevieša, neleidžiant su jasusipažinti ne proceso dalyviams.Administracinė byla pagal buvusio Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūno našlės Liudvikos Pociūnienėsskundą departamentui bus nagrinėjama toliau spalio mėnesį, tačiau Generalinė prokuratūra ir VSD privalės parodyti ir"savo kortas".Šis teismo sprendimas - reikšmingas demokratinių jėgų laimėjimas, siekiant nustatyti tiesą šioje tragiškoje istorijoje.Duomenys, kuriais ilgai buvo
  • Artėjantys rinkimai ir demokratijos grimasos

    veidas.lt


    „Pirmoji ekonomikos pamoka yra išteklių ribotumas: niekada nebus galimybių patenkinti visų norus. Pirmoji politikos pamoka yra pamiršti pirmąją ekonomikos pamoką“, – ši amerikiečių ekonomisto ir filosofo Tomo Sowello mintis puikiai iliustruoja šių metų Lietuvos politinių partijų rinkimų programas.

  • K.Masiulis. Į klausimą, „kada baigsim šildyti Elektrėnų marias“, atsakė Maskva DELFI Jums tiekia ko

    DELFI (R.Achmedovo nuotr.)Kęstutis Masiulis
    Kęstutis Masiulis
    © DELFI (R.Achmedovo nuotr.)

    Neatsakingi politikai ir neaiškios reputacijos ekspertai viešojoje erdvėje dalina populistinius pažadus ir pasiūlymus, kurie neįgyvendinami ir, apskritai, gali baigtis katastrofa valstybei. Vieną tokį skambų lozungą neseniai paneigė Rusija, kai buvo išjungta 330 kV elektros linija į Latviją ir iškilo pavojus destabilizuoti visą Baltijos šalių elektros sistemą.

    Elektrėnai – kaip naktinis sargas

    Elektrėnų įrenginiai yra seni, todėl juose gaminti elektrą neapsimoka. Šiandien biržoje galima nusipirkti pigesnės rusiškos elektros. Tačiau Lietuvos elektrinė visgi veikia minimaliu režimu ir gamina truputį elektros, o jos didesnę kainą kompensuoja visi elektros vartotojai, mokėdami specialų VIAP (viešuosius interesus atitinkančių paslaugų) mokestį. Į marias neracionaliai išmetama perteklinė šiluma, bet elektrinė statyta sovietmečiu, kai efektyvumas nebuvo pats svarbiausias dalykas.. Lietuvos elektrinė yra kaip naktinis sargas, kol viskas ramu ir stabilu jos nematyti, tačiau jeigu ištinka ekstremali situacijos arba kaina staigiai šauna į viršų, įsijungia Elektrėnai.

  • Kubilius mažesnių šildymo kainų Vilniuje kol kas nežada Skaitykite daugiau: http://www.alfa.lt/stra


    2012-09-04 10:49 BNS
    Andrius Kubilius (Karolio Kavolėlio, Alfa.lt)

    Premjeras Andrius Kubilius, anksčiau šalies gyventojams žadėjęs mažesnes šildymo kainas, dabar sako, kad bent jau Vilniaus vartotojai jų neturės artimiausius kelerius metus. Pasak premjero, dujos Lietuvoje atpigs nuo 2015-ųjų, kai bus pastatytas suskystintų gamtinių dujų terminalas (SGD). Kol kas, anot A.Kubiliaus, šilumos ūkio nepertvarkančios sostinės gyventojai už šildymą mokės apie 30 proc. daugiau nei kiti miestai.

    „Po kelių metų mes būtume žymiai mažiau priklausomi nuo vienintelio monopolistinio dujų tiekėjo „Gazprom“. Tai yra mūsų planai jau 2014 metų pabaigoje turėti SGD, per kurį mes skaičiuojame, kad galėsime importuoti iki 20-25 proc. pigesnes dujas.Mes manome, kad tai privers ir „Gazprom“ taikyti žymiai lankstesnes Lietuvai dujų kainas“, - antradienį interviu Lietuvos radijui sakė A.Kubilius.

  • Landsbergis: norėčiau atiduoti pirmenybę koalicijai su savo protu Skaitykite daugiau: http://www.al


    2012-09-04 07:13 ELTA
    Vytautas Landsbergis (Karolio Kavolėlio, Alfa.lt)

    Iš didžiosios politikos besitraukiančio socialdemokrato Česlovo Juršėno raginimai pagaliau rimtai susimąstyti apie vaivorykštės koaliciją sulaukė atgarsio konservatorių stovykloje.

    Pats dešiniųjų patriarchas Vytautas Landsbergis ne tik neatmetė tokios idėjos, bet netgi ją parėmė. Tiesa, itin atsargiai ir aptakiai.

    „Pirmiausia norėčiau atiduoti pirmenybę koalicijai su savo protu. Jeigu partijoje yra tokios koalicijos galimybė, tai yra galimybė koalicijos ir su kitos partijos konsoliduotu protu“, – „Lietuvos rytui“ sakė V. Landsbergis.

    Tačiau abiejų partijų lyderiai vaivorykštės, atrodo, neįsivaizduoja. Jie pripažįsta, kad realių šansų sudaryti tokią koaliciją yra labai mažai.

    Konservatorių partijos vicepirmininkė krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė praėjusią savaitę pareiškė, kad nesvarstoma dėl jokių koalicijų su jokia iš dabartinių opozicinių partijų. Seimo dešiniųjų frakcijos vadovas Jurgis Razma pirmadienį „Lietuvos rytui“ teigė manąs, jog „diskusija dėl bendrų prioritetų partijoje iš tiesų gali prasidėti“. Tuo tarpu socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius pareiškė, kad kalbos apie vaivorykštę yra tiktai „šiek tiek atsipalaidavusio“ Č. Juršėno pamąstymai.

  • J.Bugajskis: rinkimai Lietuvoje – galimybė Rusijai padidinti savo įtaką DELFI Jums tiekia kokybišką

    DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)" style="margin: 0px; padding: 0px; text-decoration: none;">Janusz Bugajski
    Janusz Bugajski
    © DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

    Rusijos prezidentu vėl tapęs Vladimiras Putinasvienu svarbiausių uždavinių neabejotinai laiko buvusių sovietinių respublikų reintgeraciją – iš pradžių integracija vyks ekonominiu lygmeniu, vėliau tai gali virsti politine sąjunga bei baigtis bendru saugumo paktu. Tokios nuomonės apie V. Putino planus laikosi Strateginių ir tarptautinių studijų centro direktorius Januszas Bugajskis, savo mintis išsakęs diskusijoje „Šiaurės Europos šviesa ir šešėliai: saugumo ir tapatybės modeliai“.

     

    Mokslininkas taip pat išsakė nuomonę, kad artėjantys parlamento rinkimai Lietuvoje Maskvai gali tapti gardžiu kąsniu siekiant padidinti savo įtaką.

    „Leiskite man pradėti mintimi, kad tarp svarbiausių strateginių V. Putino tikslų yra buvusių sovietinių respublikų reintegracija, grįsta stipresniais ekonominiais ryšiais ir pasibaigsiančia politine sąjunga ir saugumo paktu“, - Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute surengtoje diskusijoje sakė J. Bugajskis.

  • Savaitės pokalbis. Irena Degutienė. Neatsakingas atsinaujinimas sukeltų dar daugiau problemų


    2012-09-03
    Rubrikose: Politika » Komentarai ir pokalbiai
    Irena Degutienė

    Siūlome pokalbį su Seimo pirmininke, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vicepirmininke Irena Degutiene. Politikės klausėme apie tas parlamentinio darbo problemas, su kuriomis teko susidurti per trejus darbo Seimo pirmininkės pareigose metus.

    Akivaizdu, kad, Jums tapus Seimo pirmininke ir šiose pareigose pakeitus Arūną Valinską, parlamento darbas tapo kiek darnesnis, solidesnis. Nepaisant to, Seimas išlieka viena iš nepopuliariausių politinių institucijų Lietuvoje. Jūsų manymu, su kuo tai labiausiai susiję? Ar galime kalbėti apie bendrą nepasitikėjimo atmosferą Lietuvoje ir perdėtą žurnalistų Seimo darbo kritiką? Ar į Seimą patenka žmonės, kuriems nederėtų čia būti, ir jie pradeda kompromituoti visą instituciją, ar dar kokia priežastis?

    Visų pirma dėkoju už gerus žodžius, nes tikrai visuomet malonu girdėti, kad įdėtos pastangos buvo pastebėtos, jog kas nors mato ir atlikto darbo rezultatus. Tačiau teisingai pastebite, kad per trejus metus dirbant Seimo pirmininkės pareigose visgi nepavyko sugrąžinti tokio pasitikėjimo parlamentu, kokį matome gal ir seseriškoje Estijoje. Prisipažinsiu, pradėdama darbą šiose pareigose tikėjausi, kad viskas bus daug lengviau ir sklandžiau. Ir šiandien galiu pasakyti, jog tikrai tikiu padėjusi gerą pagrindą tolesniam darbui šioje srityje. Šiuo metu jau svarstome ir Seimo narių veiklos garantijų įstatymą, kuris turėtų aiškiau reglamentuoti dalykus, dėl kurių kyla ar yra sukeliamas ne vienas skandalas, kuriame būtų aiškiau ir griežčiau apibrėžta Seimo narių prievolė dirbti komitetuose, komisijose ir tinkamai vykdyti savo pareigas. Visus pakeitimus darėme ir darome atsižvelgdami į sesesnes tradicijas turinčias demokratiškas valstybes, iš jų mokydamiesi. Tam tikrai yra naudingi ir susitikimai su kitų parlamentų vadovais NB8 (Šiaurės ir Baltijos valstybių – red.) ar ES šalių parlamentų pirmininkų konferencijose.

  • Juknevičienė: nežaisime primestų politinių žaidimų


    Pasibaigus vasarai, labai greitai kyla priešrinkiminė temperatūra ir ryškėja, kad Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai bus svarbi šių Seimo rinkimų ašis. Atrodo, kad yra išsigandusių, jog mes rinkimuose pasirodysime žymiai geriau, nei kam nors norėtųsi, todėl nervinamasi ir bandoma net svarbius ir itin reikalingus žmonių saugumui projektus naudoti kaip priemonę rinkiminėje kovoje.

    Be to, bandoma sujaudinti, įaudrinti TS-LKD rinkėjus, esą jau sudaryti planai bendradarbiauti su Darbo partija po rinkimų.

    Noriu pabrėžti, kad politinius debatus nušviečiančių straipsnių pavadinimai ar pasisveikinimo, paspaudžiant ranką, akcentavimas, neturi nieko bendro su kokiomis nors koalicijomis. TS-LKD šiuo metu nesvarsto ir neplanuoja svarstyti jokių koalicijų su jokiomis opozicinėmis partijomis. TS-LKD atsakingai ir nuosekliai įgyvendina suplanuotus darbus ir nesiruošia dalyvauti primestuose politiniuose žaidimuose.

    Kviečiu visus dorus žmones, kuriems rūpi Lietuvos ir Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų sėkmė, suprasti, kad šie rinkimai bus kaip niekad pilni intrigų ir bandymų kalbėti viešai ne apie valstybės reikalus ir nuveiktus darbus, o erzinti žmones tariamomis koalicijomis.

     

  • Č.Iškauskas. Lenkai ir lietuviai nesutarė net karo metais...


    (244)
    DELFI (A.Didžgalvio nuotr.)" style="margin: 0px; padding: 0px; text-decoration: none;">Č.Iškauskas. Lenkai ir lietuviai nesutarė net karo metais...
    © DELFI (A.Didžgalvio nuotr.)

    Gal ir teisūs anie tiek iš Maskvos bei Varšuvos, kurie tvirtina, kad gyventi istorine praeitimi tolygu tautų ir valstybių santykių griovimui. Tai dar kartą išsakė Vilniuje viešėjusi ir aukštą apdovanojimą atsiėmusi Boriso Jelcino našlė Naina. Tuose iš principo teisinguose išsisakymuose, kurie gerą kaimynystę stato į stabilesnes racionalumo ir pragmatizmo vėžes, yra vienas įtarumą keliantis niuansas: šitaip tvirtina daugiausiai didžiųjų, okupacinę patirtį turinčių valstybių veikėjai, tarsi norėdami pateisinti ar pamiršti savo lyderių nusikalstamus veiksmus.

     

    Bet Lietuvai – Rusijos ir Lenkijos atžvilgiu nykštukinei valstybei – tokie tvirtinimai tampa eiliniu bandymu užmiršti sunkiausius šalių santykių tarpsnius, o tai veda į mažųjų valstybių nesaugumą. 
    Taip Maskvos propagandistai niekaip nepripažįsta Baltijos šalių okupacijos fakto, iki šiol ginčija Molotovo-Ribbentropo pakto nusikalstamą pobūdį, o Varšuvos veikėjai mus ramina, kad nebuvo jokio 1920 m. Vilniauskrašto užgrobimo, kad tai tik Lietuvos nepilnavertiškumo komplekso išraiška...

    O šį kartą priminkime laikus, kuriais, atrodytų, lenkai ir lietuviai, turėję bendrus priešus – sovietus ir nacius – galėjo susivienyti bendrai kovai ir bendriems veiksmams. Kur tau! Abiejų šalių pasipriešinimo judėjimai savo ginklus gręžė ne tik prieš abu okupantus, bet ir vienas prieš kitą.

  • Sveikinimas

    Sveikinimas_su_rugsejo_1_2012
  • Klaipėdos savivaldybė atvėrė kelią suskystintų dujų terminalui

    2012.08.30, 14:41
    Klaipėdos savivaldybės taryba ketvirtadienį posėdyje pritarė suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo poveikio aplinkai
    vertinimo ataskaitai (PAV).
    Už ataskaitą balsavo 22, prieš - 5, susilaikė - 2 tarybos nariai.
    Posėdyje kalbėjęs premjero kancleris Deividas Matulionis pažymėjo, jog SkGD terminalas yra vienas iš didžiausių
    Lietuvos įgyvendinamų strateginių energetikos projektų.
    "Tikiuosi, jog šios dienos tarybos sprendimas atvers galimybes toliau tęsti projektą", - teigė D.Matulionis.
    Tuo metu uostamiesčio meras Vytautas Grubliauskas pabrėžė dujų tiekimo alternatyvos svarbą.
    "Terminalo klausimas kaip alternatyvaus energijos šaltinio klausimas yra ypatingo svarbos klausimas. Terminalas
    užtikrins didesnę nepriklausomybę", - sakė meras.
    Kai kurie kiti tarybos nariai tvirtino, jog reikėjo išsamiau išnagrinėti kitos SkGD terminalo vietos alternatyvą - Būtingės
    terminalą.
    PAV, kurią atliko bendrovė "Sweco Lietuva", parodė, jog tinkamiausia būsimo SkGD terminalo vieta yra pietinėje uosto
    dalyje, ties vadinamosios Kiaulės nugaros sala.
    "Sweco Lietuvos" PAV skyriaus vadovas Vytautas Belickas, šių metų gegužės pabaigoje Vilniuje pristatydamas
    ataskaitą, teigė, jog PAV dėl planuojamos ūkinės veiklos vertintos dvi galimos būsimo SkGD terminalo vietos - ties
    Kiaulės nugaros sala ir Baltijos jūroje, ties Būtinge.
    "Apibendrinus planuojamos ūkinės veiklos alternatyvų vertinimo ir palyginimo - aplinkosauginio, techninio, ekonominio -
    rezultatus nustatyta, kad planuojamos ūkinės veiklos optimaliausia yra alternatyva ties Kiaulės nugaros sala", - tuomet
    sakė V.Belickas.
    Ataskaitoje teigiama, jog didžiausias neigiamas poveikis aplinkai būtų planuojamos ūkinės veiklos objektų statybos ir
    įrengimo etape, tačiau daugeliu atvejų jis būtų trumpalaikis.
    Galutinį sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos dar turės priimti Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas.
    Tikimasi, kad sprendimas bus priimtas rugsėjį. Planuojama ūkinė veikla apima SkGD terminalo ir su juo susijusios
    infrastruktūros statybą ir veiklą.
    *
    2012.08.30
    Klaipėdos savivaldybės taryba ketvirtadienį posėdyje pritarė suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo poveikio aplinkaivertinimo ataskaitai (PAV).Už ataskaitą balsavo 22, prieš - 5, susilaikė - 2 tarybos nariai.Posėdyje kalbėjęs premjero kancleris Deividas Matulionis pažymėjo, jog SkGD terminalas yra vienas iš didžiausiųLietuvos įgyvendinamų strateginių energetikos projektų."Tikiuosi, jog šios dienos tarybos sprendimas atvers galimybes toliau tęsti projektą", - teigė D.Matulionis.Tuo metu uostamiesčio meras Vytautas Grubliauskas pabrėžė dujų tiekimo alternatyvos svarbą."Terminalo klausimas kaip alternatyvaus energijos šaltinio klausimas yra ypatingo svarbos klausimas. Terminalasužtikrins didesnę nepriklausomybę", - sakė meras.Kai kurie kiti tarybos nariai tvirtino, jog reikėjo išsamiau išnagrinėti kitos SkGD terminalo vietos alternatyvą - Būtingėsterminalą.PAV, kurią atliko bendrovė "Sweco Lietuva"
  • Zuoko sumanyta bendra Vilniaus taksi dispečerinė – dar vienas žmonių mulkinimas?Šių metų pradžioje p

    www.alfa.lt 2012-08-31

    Šių metų pradžioje pradėjo veikti Vilniaus savivaldybės įkurta dispečerinė, kuri, kaip teigė meras Artūras Zuokas, taksi vairuotojams leis dirbti savarankiškai. Tačiau keleiviai sako, kad „savarankiškas“ taksistų darbas labiau reiškia „savavališkas“. Tad mero pažadai, kad taksi vairuotojai, prisijungę prie savivaldybės dispečerinės, vežios miestiečius vienodu tarifu, – tik akių dūmimas?

    „Tų taksi vairuotojų, kurie jungsis prie Vilniaus miesto taksi dispečerinės punkto, tarifus ir veiklos sąlygas mes galėsime prižiūrėti. Šiuo metu tarifas – 1,8 lito už nuvažiuotą kilometrą plius 2 litų įsėdimo mokestis“, – taip metų pradžioje kalbėjo A. Zuokas, kuris miestiečiams vardijo privalumus, kodėl reikalinga savivaldybės taksi dispečerinė.

    Deja, praėjus vos pusei metų, mero pažadai ir liko tik pažadais. Taksi vairuotojai pareiškė, jog mieste keleivius vežios didesniu tarifu – 2,2 lito už nuvažiuotą kilometrą.

    Tačiau kai kuriems taksi vairuotojams net ir toks tarifas pasirodė per mažas ir savivaldybei pareiškė, kad veš dar didesniu tarifu. Tad šiuo metu taksistai, prisijungę prie savivaldybės dispečerinės, dirba skirtingais tarifais, toli gražu ne vienodais, kaip įsivaizdavo meras A. Zuokas.

  • KAM: sraigtasparnių pirkimas planuotas keletą metų

    Krašto apsaugos ministerija (KAM) teigia, jog rezonansiniu tapęs sraigtasparnių pirkimas planuotas keletą metų. Tiesa, pretendentų tiekti sraigtasparnius už renovacijos programos lėšas ministerija neatskleidžia.

    "Šių metų gegužės 26 d. sraigtasparnių pirkimo konkursas buvo paskelbtas ES leidinyje. Tai yra įsigijimo procedūros pradžia, nors paruošiamasis darbas vyko jau keleri metai, pradedant nuo sraigtasparnių poreikio identifikavimo", - teigiama KAM DELFI atsiųstame komentare.

  • Spręs, kaip įamžinti laisvės kovotojų atminimą Lukiškių aikštėje

    Lukiskiu_aikste2

    www.diena.lt 2012-08-30

    Kultūros ministras Arūnas Gelūnas komisiją, kuri organizuos ir atliks konkursą dėl Lietuvos laisvės kovotojų atminimo įamžinimo Vilniaus Lukiškių aikštėje bei vertins kūrėjų pateiktus pasiūlymus.

    Pasak Kultūros ministerijos pranešimo, konkursas prasidės rugsėjį, o kitą savaitę komisija susirinks pirmą posėdį, kurio metu bus aptartos konkurso sąlygos.

    „Kompetentingai komisijai, kurią sudaro 9 kūrybinių organizacijų deleguoti nariai, vadovaus kultūros ministras“, - teigiama pranešime.

    Ministerija pažymėjo, jog, „siekiant užtikrinti Lukiškių aikštės sutvarkymą ir Lietuvos laisvės kovotojų atminimo įamžinimą“, pasibaigus konkursui Lukiškių aikštės sklypą numatoma perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn.Liepą Vyriausybė įpareigojo Kultūros ministeriją suorganizuoti Lietuvos laisvės kovotojų atminimo įamžinimo Lukiškių aikštėje Vilniuje meninės idėjos projekto konkursą.

  • Lietuva tirs incidentą, kai Rusija neperspėjusi atjungė elektros liniją

    www.alfa.lt 2012-08-30

    Lietuva aiškinsis, ką reikėtų padaryti, kad nepasikartotų praėjusios savaitės incidentas, kai Rusija, neįspėjusi Baltijos valstybių, atjungė vieną svarbesnių Baltijos regionui elektros linijų į Latviją, teigė premjeras Andrius Kubilius.

    „Tikrai norėčiau matyti mūsų pagrindinių energetikos kompanijų ir Energetikos ministerijos padarytą analizę, kuri iš tiesų apibendrintai įvertintų, ką turime daryti, kad ateity būtų minimalizuota tokių problemų galimybė“, – ketvirtadienį Žinių radijui sakė A. Kubilius.

  • Rusija toliau rodo nepagarbą Gruzijos suverenumui

    Ketvirtųjų Penkių dienų karo metinių proga netikėtai išsisklaidė dūmų uždanga, slėpusi svarbias konflikto detales. Kremliaus režimo apsistumdymai parodė, kad Rusija rengė konfliktą jau 2006-aisiais.

    Internete pasirodžiusiame tendencingos dokumentikos filme „Prarastoji diena“ į atsargą išėję Rusijos kariuomenės aukšti pareigūnai apkaltino tuometinį Rusijos prezidentą Dimitrijų Medvedevą neryžtingumu.

    Kova dėl Gruzijos nukariautojo laurų

    Filme teigiama, kad jei ne premjero Vladimiro Putino „spyris į minkštą vietą“ tiesiai iš Pekino olimpinių žaidynių atidarymo trypčiojantiems D.Medvedevui ir tada gynybos ministro pareigas ėjusiam Anatolijui Serdiukovui, būtų prarasta dar daugiau laiko ir gyvybių. Į atsargą išėjęs tuometinis generalinio kariuomenės štabo vadas Jurijus Balujevskis filme apgailestavo, kad D.Medvedevas ilgai delsė įgyvendinti planą suduoti smūgį Gruzijai. Šitas planas buvo parengtas dar 2006 metais.

  • Konservatoriai iš partijos pašalino du buvusius KGB rezervistus

    www.delfi.lt Šarūnas Černiauskas 2012-08-29

    Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Priežiūros komitetas iš partijos išmetė du savo narius. Tai buvę KGB rezervo karininkai Romas Kalvaitis ir Stasys Okunevičius.

    Griežčiausią sprendimą Priežiūros komitetas priėmė po DELFI publikacijos apie KGB rezervistus konservatorių gretose. Tai žurnalistams trečiadienį patvirtino TS-LKD Priežiūros komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas.

    Pasak jo, nors S. Okunevičius apie savo praeitį partiją buvo informavęs anksčiau, jis tai padarė per vėlai. O apie R. Kalvaičio bendradarbiavimą su KGB partijai apskritai nebuvo žinoma iki DELFI publikacijos apie KGB rezervistus konservatorių gretose.
  • Pokalbis su G. Aleknoniu. „Valstybė niekada nebus stipri, jei bus pamirštas žmogaus orumas“

    Aleknonis_2_Gintaras
    Gintaras Aleknonis

    www.bernardinai.lt 2012-08-29

    Teatrologas, žurnalistas, humanitarinių mokslų daktaras, politikos apžvalgininkas, politinės komunikacijos profesorius Gintaras Aleknonis yra žmogus, kuris „Bernardinai.lt“ auditorijai, tikime, gerai pažįstamas.  Nebent verta priminti, kad 1993–2003 metais jis darbavosi Laisvosios Europos radijuje, pradžioje Miunchene, o paskui Prahoje, turėjo progą gerai pažinti vokiečių bei čekų žurnalistiką bei politines realijas.

    Pretekstu pokalbiui tapo šią vasarą pasirodžiusi Gintaro Aleknonio knyga „Ačiū tiems, kurie išgirdo“. Šioje knygoje nuosekliai ir išsamiai analizuojami įvairūs Lietuvos politinio gyvenimo procesai, pateikiami  originalūs vertinimai – puiki pradžia diskusijai apie tai, kas, G. Aleknonio, įsitikinimu čia ir dabar vyksta Lietuvos politiniame gyvenime.

  • A.Anušauskas: paieškos ir gelbėjimo sraigtasparnių įsigijimo planai apaugo dezinformacija

    Anusauskas_A_Solomino

    Arvydas Anušauskas

    A. Solomino nuotr.

    www.delfi.lt 2012-08-28

    Paskelbus, kad Lietuva iki 2016 metų rengiasi pakeisti dabar naudojamus ir pasenusius rusiškus sraigtasparnius "Mi-8" naujais vidutinės klasės sraigtasparniais, sukeltas triukšmas greitai apaugo dezinformacija, sako Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas.

    Jo teigimu, vargu ar kas prieštaraus, kad daugiabučių namų renovacijos procesas nėra taip sklandžiai įgyvendinamas kaip planuota. "Vyriausybei (sprendimas priimtas visais posėdyje dalyvavusių Vyriausybės narių balsais) pakako išminties išgelbėti dalį nepanaudotų ir ateityje nenaudojamų pinigų (laiku pagal paskirtį nepanaudotos lėšos Lietuvai būtų prarastos) bei skirti iš Europos Sąjungos lėšų 40 mln. eurų gelbėjimo ir paieškos darbams pritaikytų sraigtasparnių įsigijimui 2013-2016 metais. Vyriausybės nuomone, būtent šioms funkcijoms atlikti Lietuva turi nepakankamus pajėgumus. Tokia buvo ir Seimo NSGK nuomonė teikiant rekomendacijas dėl būtinybės įsigyti sraigtasparnius", - sako A. Anušauskas.

  • El. bilietas Vilniuje: geras prastos rinkodaros pavyzdys

    vilniecio_kortele
    www.lzinios.lt Agnė Gintautaitė 2012-08-27
    Pagrindinės klaidos, kurias padarė Vilniaus miesto savivaldybė, įvesdama naują viešojo transporto atsiskaitymo būdą sostinėje, – netinkamas starto laikas, per mažai informacijos apie projektą ir jo eigą, kilusius nesklandumus, o pateikta informacija neaiški, teigia rinkodaros specialistai.
    „Vilniečio bilietas – labai komplikuota atsiskaitymo sistema. Todėl ją į rinką reikėjo įvesti laipsniškai, lydint nuoseklia rinkodaros strategija ir ne prieš pat paslaugos naudojimo pakilimą“, – komentuoja Audrius Savickas, rinkodaros konsultantas.

    Vasarą sunku žmones pasiekti reklamos žinutėmis, mat ištuštėja miestas – žmonės atostogauja, vyksta į užmiestį. Startavus projektui, anot p. Savicko, miesto gyventojams ir svečiams trūko informacijos apie jį. Pavyzdžiui, svečiams neaišku, kokios vertės suma pasipildyti el. bilietą, nes jie nežino, kiek trunka laiko nusigauti nuo vienos miesto vietos į kitą.

  • Ar Žemei gresia tvanas?

    www.lzinios.lt 2012-08-29

    Arkties vandenyne šiais metais rekordiškai sumažėjo ledo. Stebėjimus atliekantys mokslininkai tvirtina, kad tai - fundamentalių klimato pokyčių pranašas.

    Arktį NASA ėmė stebėti 1979 metais ir per šiuos dešimtmečius tokio rekordo dar nebuvo užfiksuota. Negana to, dėl šilto oro ledynas tirps dar kelias savaites, taigi rodikliai blogės. Dabar suledėjusios jūros plotis yra 4,1 mln. kvadratinių kilometrų. Ankstesnis didžiausio ištirpimo rekordas buvo užfiksuotas 2007 metų rugsėjo 18 dieną, tuomet suledėjusi jūra driekėsi 4,17 mln. kvadratinių kilometrų.

  • Nusiteikimo galia

    afera
    Algimantas Zolubas 2012-08-28
    Šią studiją, o gal tik įvadą į ją pateikti paskatino įžvalga, vėliau tapusi atradimu, bežiūrint per televiziją Rūtos Janutienės „Paskutines instancijas“.
    Atradimo formulė, regis, paprasta: ne didžių darbų padarymas, o nusiteikimas juos padaryti yra nepaprastai reikšmingi ir duoda apčiuopiamą, materialiai išreikštą didžiulę naudą. Jei kas bandytų su atradimo autoriumi nesutikti, jis, pasitelkęs į pagalbą simpatiškąją Rūtą, pasirengęs oponentą sumalti į miltus.
  • Č.Iškauskas. Rugpjūčio pučistams reikia statyti paminklus?

    www.delfi.lt Česlovas Iškauskas 2012-08-26

    Mūsų Nepriklausomybės atgavimo istorija šiomis dienomis vėl kėlė nostalgiškus prisiminimus, kaitino vaizduotę dainuojančios revoliucijos epizodais, o kai ką skatino padejuoti, kad jau niekada nebus tokios vienybės ir drąsos, kaip tada, prieš kelis dešimtmečius...

    Iš tiesų, visuomeninių virsmų laikotarpis mus, ypač mažas tautas, verčia susiburti, siekti bendros idėjos, ieškoti vedlio. Ogi tuomet turėjome ir tikslą – atsikratyti okupanto, nusimesti sunkius svetimųjų uždėtus retežius, pamėginti į Europos vieškelį sukti savarankiškai ir laisviems. Gal kažkam tai bus skambios frazės, nederančios prie sunkios dabartinės padėties, bet juk aną tautinį perversmą vykdėme mes patys arba mūsų tėvai, kuriuos iki šiol svetima propaganda vadina „landsbergine klika“...

  • Į atmintinų dienų sąrašą siūloma įtraukti Pasaulio lietuvių vienybės dieną

    veliava

    www.balsas.lt 2012-08-28

    Į atmintinų dienų sąrašą įtraukti liepos 17–ąją dieną – Pasaulio lietuvių vienybės dieną.

    Tokį Atmintinų dienų įstatymo papildymo projektą Seimo posėdžių sekretoriate įregistravo Seimo narys, Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis.

    Įtraukti liepos 17–ąją į atmintinų dienų sąrašą jis siūlo atsižvelgiant į „Globalios Lietuvos“ programos, patvirtintos Lietuvos Vyriausybės 2011 m. kovo 30 d. nutarimu, nuostatas, kuriomis siekiama stiprinti užsienio lietuvių ryšius su Lietuva, bei 80–ąsias Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūties metines, kurios bus minimos 2013 metais.

  • Pašventinti kuriamo Kryžių kelio kryžiai ir koplytstulpiai

    koplytstulpis

    www.bernardinai.lt 2012-08-26

    Raseinių rajone pašventinti kuriamo Kryžių kelio kryžiai ir koplytstulpiai. Pirmieji prie jų pasimeldė į Šiluvą keliaujantys piligrimai.

    Apie tris dešimtis kryžių ir koplytstulpių išdėstyti 18 km ruože nuo Raseinių iki Šiluvos. Jie sudaro Džiaugsmo, Šviesos, Kančios ir Garbės rožinio slėpinių stoteles.

    Kryžius ir koplytstulpius pašventino Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius.

  • Judošių klausimu

    40Vytaytas_Landsbergis
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.lzinios.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012-08-28

    Kur buvęs, kur nebuvęs vis grįžtu prie Vinco Kudirkos. Kadaise rašiau apie jo rūpestį dėl lietuvių - yra tokia knygelė, - tai dabar lyg dar viena filologinė potemė.

    Greta kitų nusakymų, kuriais V.Kudirka pliekė tautiečių ydas, kaip antai šiaudadūšiai kinkadrebiai, šungalviai (įskundėjai - denunciatoriai) arba maskolberniai, aptinkamas ir judošiaus epitetas. Tikrinis vardas iš Judo Iskarijoto jau seniai lietuvių-lenkų katalikybės erdvėje redukuotas per tarsi vienintelį Judošių (Judasz), kuris išdavė Mokytoją, į bendrinį apibūdinamąjį, netoli būdvardžio.

  • Kanados premjeras pagyrė Baltijos šalių pažangą per du dešimtmečius

    www.alfa.lt 2012-08-27

    Kanados ministras pirmininkas Stephenas Harperis pagyrė Lietuvos, Latvijos ir Estijos pažangą, pasiektą per 21 metus nuo tada, kai šalys atkūrė diplomatinius santykius.

    Specialų pareiškimą paskelbęs premjeras teigė, kad Kanada „visuomet rėmė Baltijos šalių drąsias pastangas pasiekti laisvę ir pačioms nulemti savo likimą“.

    „Atsigręždami į mūsų santykių su Estija, Latvija ir Lietuva atkūrimą, džiaugiamės jų įveiktomis kliūtimis ir didžiule pažanga, kurią jos padarė per 21 metus. Norime ateinančiais metais toliau stiprinti santykius su šiomis šalimis“, - teigia Kanados premjeras.

  • Graikija negavo įkvėpti oro

    www.lzinios.lt 2012-08-27

    Vokietija ir Prancūzija nesuteikė Graikijai papildomų dvejų metų skausmingoms reformoms vykdyti, kaip prašė premjeras Antonis Samaras.

    Per susitikimą su juo Prancūzijos prezidentas Francois Hollande'as paragino Graikiją įrodyti, kad ši gali įvykdyti tarptautinių kreditorių reikalaujamas reformas, o prieš tai Vokietijos kanclerė Angela Merkel pažadėjo neišmesti Graikijos ir euro zonos, bet nepasiūlė jokios skubios pagalbos, kuri leistų šaliai bent šiek tiek sulėtinti skausmingas taupymo priemones.

  • Baltijos šalių premjerai dalyvavo neformaliame susitikime Druskininkuose

    Premjerai_Baltijos_saliu

    Lietuvos, Latvijos ir Estijos ministrai pirmininkai

    Andrius Kubilius (v), Valdis Dombrovskis (deš.)

    ir Andrusas Ansipas (k) (nuotr. Elta)

    www.balsas.lt 2012-08-25

    Į neformalų susitikimą Druskininkuose susirinkę Lietuvos, Latvijos ir Estijos premjerai ne tik plaukė baidarėmis, apžiūrėjo slidinėjimo trasas, bet ir aptarė svarbius energetikos bei transporto projektus.

    Andrius Kubilius Latvijos ir Estijos premjerus Valdį Dombrovskį ir Andrusą Ansipą  ketvirto neformalaus jų susitikimo pakvietė į Druskininkus. Apžiūrėję slidinėjimo trasas ir aptarę investicijas į jas, premjerai plaukė viena gražiausių Lietuvos upių Grūda, apsilankė Liškiavos bažnyčioje ir vienuolyne.

    „Kolegos Latvijos ir Estijos premjerai Druskininkuose svečiuojasi pirmą kartą. Tai nuostabi vieta, o smagu tai, kad čia lankomės po rytinio išmėginimo Grūdos upėje, kuria plaukėme baidarėmis. Ten per dvi valandas įveikėme labai gražią atkarpą. Nepaisant lietaus esame labai laimingi“, – džiaugėsi Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius.

  • Kivirčas dėl sraigtasparnių už renovacijos pinigus tęsiasi

    Kivirčas dėl sraigtasparnių už renovacijos pinigus tęsiasi: R.Juknevičienė piktinasi idėją kritikuojančiais liberalais

    Krašto apsaugos ministerijai (KAM) vadovaujanti konservatorė Rasa Juknevičienė teigia, kad sprendimą iš kokių lėšų pirkti paieškos ir gelbėjimo sraigtasparnius Vyriausybė priėmė vienbalsiai, o tam pritarė ir konservatorių partneris valdančiojoje koalicijoje Liberalų sąjūdis, kurio lyderis Eligijus Masiulis šį sprendimą pavadino sveiko proto trūkumu.

    Tokią poziciją KAM vadovė išsakė po to kai siūlymą sraigtasparnių įsigijimą finansuoti 138 mln. litų iš daugiabučių namų renovacijai skirtų, bet nepanaudotų, Europos Sąjungos lėšų sukritikavo Liberalų sąjūdžio pirmininkas, susisiekimo ministras E. Masiulis.

  • V.Mazuronis – demagogijos meistras ir ištikimas R.Pakso vietininkas

    www.veidas.lt 2012-08-27

    Didelių politinių ambicijų neturintis Valentinas Mazuronis jau daugiau nei dešimtmetį yra pats ištikimiausias Rolando Pakso politinis palydovas, jo vietininkas partijoje ir viešumoje kalbantis „Tvarkos ir teisingumo“ veidas.

    Dabartinį „Tvarkos ir teisingumo“ partijos pirmininko pavaduotoją, šios partijos frakcijos Seime seniūną Valentiną Mazuronį daugelis apibūdina kaip patį protingiausią iš paksistų. Tai neturėtų stebinti, nes vien jo profesija – architektas – liudija, kad jos atstovas turi turėti tiek tvirtą matematinį protą, reikalingą konstrukcijoms apskaičiuoti, tiek gerą vaizduotę ir erdvinį matymą, kad dar pradėdamas brėžti ant popieriaus lapo suvoktų, kaip turės atrodyti pastatas. Sprendžiant iš V.Mazuronio, kaip profesionalo, kūrinių – Šiaulių Vilniaus gatvės rekonstrukcijos, kelių visuomeninių, prekybinių ir komercinių pastatų, architektas jis tikrai neblogas. Nors kaip politikas jis sugeba daugiau atrodyti, negu būti.

  • Už regbio stadiono – Zuoko šešėlis?

    www.alfa.lt 2012-08-27

    Sostinės merijoje puoselėjami planai be konkurso 25 metams išnuomoti Radvilų gimnazijos stadioną viešajai įstaigai Vilniaus regbio akademijai už simbolinį 12 litų kasmetinį mokestį, kad iš privačių milijonų ten būtų įrengtas regbio stadionas.

    Sumanymas atrodo kilnus, bet už jo gali kyšoti mero Artūro Zuoko aplinkos interesai.

  • Lietuva apdovanojimu pagerbs velionį Rusijos prezidentą Borisą Jelciną

    Jelcinas

    1991 metų rugpjūčio 19 dienos pučui aktyviausiai

    priešinosi Borisas Jelcinas (SCANPIX nuotr.)

    www.alfa.lt 2012-08-27

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė pirmadienį iškilmingos ceremonijos metu Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi po mirties apdovanos buvusį Rusijos prezidentą Borisą Jelciną.

    Valstybinis apdovanojimas bus įteiktas B.Jelcino našlei Nainai Jelcinai. Našlė taip pat susitiks su Seimo pirmininke Irena Degutiene, užsienio reikalų ministru Audroniumi Ažubaliu, buvusiu valstybės vadovu Vytautu Landsbergiu.

    Lietuvoje B.Jelcinas antruoju pagal svarbą apdovanojimu šalyje pagerbiamas už jo nuopelnus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui ir įtvirtinimui.

     

    „Kovojęs už pokyčius Rusijoje, palaikęs demokratijos ir laisvės idėjas, B.Jelcinas rėmė Baltijos šalių nepriklausomybės siekius“, - sakoma prezidentės spaudos tarnybos pranešime.
  • Reikalavimas švęsti tai, ko nebuvo

    Algimantas Zolubas
    Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba 2012 07 04 pareiškimu pakartotinai kreipėsi į Prezidentę, Seimo pirmininkę, Ministrą pirmininką, Istorijos instituto direktorių, Seimo narius, žiniasklaidą dėl Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo. Taryba priekaištauja, kad ignoruojama istorija, kad neįvardijama ir nešvenčiama Lietuvos vardo paminėjimo konkreti data, o pareiškimo pabaiga jau kategoriška: Mes klausiame ir visą laiką klausime – kas daroma, kad Lietuvos gimimo data būtų įvardinta ir švenčiama?!
    Kadangi pareiškimą rašė vilniečiams žinoma visuomeninė organizacija, po pareiškimu išvardinamos tarybos narių pavardės, kai kurios žiniasklaidos priemonės, nepasigilinę į pareiškimo turinį, jį paviešino, o pradžioje minimos institucijos, prisidėję prie tūkstantmečio burbulo pūtimo, tikriausiai, ir norėdamos, neturės ką atsakyti.
  • Politika – tai genialios idėjos ir ištikimybė joms

    Jasiulionis_Ridas
    Ridas Jasiulionis

    www.atgimimas.lt Ridas Jasiulionis 2012-08-24

    Rugpjūčio 23–ioji – paradoksaliausia Lietuvos laisvės kovų istorijos data. Tą dieną pasirašytas klastingas, Stalino inicijuotas sandėris sukėlė karą, nušlavusį Lietuvos nepriklausomybę. Bet prieš ketvirtį amžiaus disidentai šią dieną įgyvendino genialią ir drąsią idėją – viešai pagerbė pakto sukelto karo ir tremčių aukas. Vienas mitingo prie A.Mickevičiaus paminklo iniciatorių ir dalyvių, disidentas, kunigas Julius Sasnauskas OFM primena, kad be idealizmo nėra politikos.

    1989 metų rugpjūčio 23 d. Sąjūdis pagimdė ir įkūnijo grandiozinę Baltijos kelio idėją. Laisvos ir švarios Lietuvos idėjai buvo ištikimas ir Vytautas Pociūnas – iki pat šiurpios žūties Breste 2006 m. rugpjūčio 23 d. (Deja, dabartinis Valstybės saugumo departamentas atsakomybės už savo ištikimo pareigūno likimą kratosi.) Drąsios tiesos ir vienybės manifestacijos – laisvos Lietuvos politikos pradžia. Tik tokia – idėjinė, vertybinė, o ne pragmatinė ji ir gali būti. Nes pragmatiški cinikai idėjų negeneruoja ir tikros politikos nesukuria.

  • Baltarusija uždraudė A.Milinkevičiui dalyvauti rinkimuose

    www.diena.lt 2012-08-23

    Baltarusija trečiadienį dėl formalios smulkmenos atsisakė įregistruoti vieną opozicijos lyderį kandidatu būsimuose parlamento rinkimuose.

    Naujas parlamentas autoritarinio lyderio Aleksandros Lukašenkos šalyje bus renkamas rugsėjo 23 dieną. Aleksandras Milinkevičius, teisių aktyvistu tapęs fizikas ir „Judėjimo už laisvę“ lyderis, pranešė, jog jam buvo pasakyta, kad pernelyg daug jo pateiktų šalininkų parašų yra negaliojantys.

    „Apygardos rinkimų komisija nustatė, kad 99 mano (paraiškos) parašai negalioja, ir buvo paskelbta, kad aš turiu 23,8 proc. negaliojančių parašų“, - AFP sakė A.Milinkevičius.„Man aišku, kad tai - politinis sprendimas“, - nurodė jis.

  • Baltijos šalių premjerai susitiks Druskininkuose

    www.alfa.lt 2012-08-24

    Baltijos šalių premjerai penktadienį pradeda neformalų susitikimą Druskininkuose.

    Lietuvos, Latvijos ir Estijos ministrai pirmininkai Andrius Kubilius, Valdis Dombrovskis ir Andrusas Ansipas su žmonomis kurorte viešės iki sekmadienio.

    Premjerų programoje planuojama pažintis su Druskininkais, kur jie apžiūrės sniego areną ir susipažins su investicijomis. Vyriausybių vadovai taip pat vyks į Liškiavą, kur apžiūrės vienuolyno ansamblį.

  • Šešeri metai po Vytauto Pociūno žūties

    Baciulis
    Audrius Bačiulis

    www.veidas.lt Audrius Bačiulis 2012-08-24

    Praėjus šešeriems metams po VSD pulkininko Vytauto Pociūno žūties Baltarusijoje tampa akivaizdu, kad jo mirties tyrimo ateitį lems ne prokurorai ar teisėjai, bet politikai, nes byla stringa dėl Lietuvos elitų susidūrimo.
    Prieš šešerius metus tikrą politinį žemės drebėjimą sukėlusi mįslinga VSD ir tuo pačiu metu Užsienio reikalų ministerijos pareigūno V.Pociūno byla toliau sukasi ratu. Prieš pusmetį Vyriausiasis administracinis teismas grąžino V.Pociūno bylą nagrinėti pirmosios instancijos – Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nurodydamas, kad šis neištyrė visų esminių aplinkybių, nenurodė sprendimo motyvų, todėl teismo nutartis yra neteisėta ir turi būti dar kartą išnagrinėta. Vilniaus apygardos administracinis teismas jau du kartus nukėlė pakartotinį šios bylos nagrinėjimą: iš gegužės – į birželį, iš birželio – į rugsėjį. Kažkaip vis arčiau Seimo rinkimų. Nereikės stebėtis, jei rugsėjį bylos nagrinėjimas bus nukeltas į spalį ar lapkritį, kai jau bus aišku – pasikeitė Lietuvoje valdžia ar ne.

  • A.Ažubalis, U.Paetas, E.Rinkevičius, G.Westerwelle. Už Europinę tarpusavio pasitikėjimo kultūrą

    veliavos_Baltijos_saliu

    www.delfi.lt LR UR ministras A.Ažubalis, Estijos UR ministras U.Paetas, Latvijos UR ministras E.Rinkevičius ir VokietijosUR ministras G.Westerwelle 2012-08-23

    1939 m. rugpjūčio 23-oji – niūri Europos istorijos diena. Tą dieną Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas ir Sovietų Sąjungos užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas pasirašė išdavikiškąjį Hitlerio-Stalino paktą.

    Slaptajame pakto protokole buvo padalytos sovietų ir Vokietijos įtakos sferos Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, taip pat Lenkijoje ir tuomečiame Besarabijos regione. Protokolas atvėrė kelią neteisybės ir nežmoniškumo politikai, atnešusiai Europai katastrofiško masto nelaimę.

  • V.Landsbergis: prie A.Mickevičiaus paminklo įvyko perversmas

    40Vytaytas_Landsbergis
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.diena.lt 2012-08-23

    Prieš 25 metus prie A.Mickevičiaus paminklo surengtas pirmas viešas antisovietinis mitingas buvo savotiškas perversmas, kai atmesta baimė ir pavaldumas, sako buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas europarlamentaras Vytautas Landsbergis.

    „Tada atsitiko tam tikras perversmas - buvo atmesta baimė, 50 metų slogutis, kad kažko negalima daryti, bus blogai“, - ketvirtadienį per mitingui skirtą forumą teigė V.Labdsbergis.

    Anot jo, pasipriešinimas okupantams brendo dešimtmečius, o 1987 metų rugpjūčio 23 dieną jis pratrūko viešo protesto ir reikalavimo forma.

  • Verslas > Energetika Kita Verslas » Kam buvo naudinga dangstyti korupciją IAE?

    www.alfa.lt Tomas Dapkus 2012-08-23

    Birželio pabaigoje Jungtinių Valstijų (JAV) teismas priėmė sprendimą, kad JAV įmonė „Data Systems & Solutions“ Ignalinos atominės elektrinės (IAE) pareigūnams davė didelės vertės kyšius, kad gautų milijoninius užsakymus. Generalinė prokuratūra netrukus pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl atominės elektrinės pareigūnų galimo kyšininkavimo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Tačiau dabar aiškėja, kad Jungtinės Valstijos dėl korupcijos IAE su teisinės pagalbos prašymu kreipėsi dar 2007 metais, tačiau tuo metu Algimanto Valantino vadovaujama Generalinė prokuratūra jokio tyrimo taip ir nepradėjo.

    Tūkstančiai dolerių IAE vadovams

    Jungtinių Valstijų Federalinis tyrimų biuras birželio viduryje paskelbė, kad Restone, Virdžinijos valstijoje, įsikūrusi bendrovė „Data Systems & Solutions“ pripažino ir sutiko federaliniam biudžetui sumokėti beveik 9 milijonus JAV dolerių baudą dėl to, kad davė dešimtis tūkstančių dolerių kyšių Lietuvos strateginės įmonės – Ignalinos atominės elektrinės – vadovams. Kyšiai buvo duoti per subrangovą, jie užtikrino, kad milijoninius užsakymus atliktų būtent ši JAV bendrovė. Korupciniai nusikaltimai buvo vykdomi nuo 1999 iki 2004 metų. Įmonė nubausta vadovaujantis nuo 1977 metų JAV galiojančiu federaliniu įstatymu, kuris apibrėžia kyšininkavimą užsienyje. Kai buvo vykdomos nusikalstamos veikos, IAE vadovavo Viktoras Ševaldinas. Pastarasis taip pat minimas Jungtinių Valstijų teismo patvirtintame sprendime kaip kyšininkavęs užsienio pareigūnas. Ignalinos atominės elektrinės generaliniu direktoriumi socialdemokratas V. Ševaldinas buvo nuo 1991 iki pat 2010 metų.

  • Paviešinti kaltinimai V. Antonovui ir R. Baranauskui

    www.balsas.lt 2012-08-23

    Banko „Snoras“ buvę savininkai pumpavo pinigus iš banko į asmenines sąskaitas, paskolų garantijas ir netikrus nekilnojamojo turto sandorius naudodami užjūrio sąskaitų tinklą, teigė banko „Snoras“ administratorius Londono teisme, rašo „Bloomberg“.
    V. Antonovas ir R. Baranauskas naudojo bankus, įskaitant HSBC ir „Julius Baer“ tam, kad pervestų „Snoro“ turtą kaip paskolų garantijas įmonėms, priklausančioms ar siejamoms su V. Antonovu, teigiama ieškinyje, kuris paviešintas vakar. Kai kurios iš paskolų nebuvo apmokėtos, o vertybiniai popieriai buvo suklastoti.
    „Snoro“ bankas duoda į teismą savo buvusius savininkus dėl 492 mln. eurų. Pasak Lietuvos pareigūnų, bankininkai klastojo dokumentus ir sąskaitas, kad galėtų išplauti bent 1,7 mlrd. litų.
    V. Antonovo ir R. Baranausko atstovai atsisakė komentuoti ieškinį.

  • Su rusais ir K.Prunskienės partija susidėjęs V.Tomaševskis Vyriausybę norėtų formuoti su socdemais

    Su rusais ir K.Prunskienės partija susidėjęs V.Tomaševskis Vyriausybę norėtų formuoti su socdemais, „darbiečiais“ ir A.Zuoku

    Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) lyderis, europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis patvirtino jungtuves su Kazimiros Prunskienės Lietuvos liaudies partija ir Rusų aljansu. Minėtų dviejų partijų atstovai į Seimą kandidatuos po LLRA vėliava.

    „LLRA šiuose rinkimuose dalyvaus kartu su daugiau kaip 30 visuomeninių organizacijų, judėjimų. Tame tarpe – su dviem partijomis“, - spaudos konferencijoje Seime žurnalistams sakė V. Tomaševskis.

    Pasak jo, šiuo metu LLRA su partneriais derina rinkimines programas.

    „Dabartiniu metu deriname programą. Bus programa papildyta kai kuriomis tezėmis Rusų aljanso, Lietuvos liaudies partijos, Rusų aljanso, visuomeninių organizacijų“,- teigė europarlamentaras.

  • Žymūs sovietmečio disidentai atkreipia dėmesį

    www.bernardinai.lt 2012-08-22

    Žymūs sovietmečio disidentai atkreipia dėmesį, jog Lietuvoje vėl vyksta teisinis kitaminčių persekiojimas

    Sovietmečio disidentai, visuomenei žinomi veikėjai 25-erių metų mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo sukakties minėjimo išvakarėse išsiuntinėjo kreipimąsi į visas Europos Sąjungos  ir JAV vyriausybes dėl buvusios teisėjos Neringos Venckienės politinio persekiojimo.

    Kreipimąsi pasirašę Alfonsas Svarinskas, Algimantas Keina, Robertas Grigas, Vytautas Vaičiūnas, Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas, Algirdas Patackas, Algirdas Endriukaitis dėl buvusios teisėjos ir jos šeimos narių politinio persekiojimo nurodo, kad buvusiai teisėjai N. Venckienei taikomi dvejopi standartai. Kėdainių apylinkės teismas priimdamas sprendimą teisėją N. Venckienę vertino kaip mažametės mergaitės globėją. Tuo tarpu už jos pasisakymus jau baudė ne kaip globėją, bet kaip teisėją. Lietuvos Respublikos teisėjos N. Venckienės atžvilgiu pirmąkart taip akivaizdžiai taikė dvejopus standartus, ir vienu atveju ją baudė kaip teisėją, o kitu – kaip globėją, naikindami teisėjos imunitetą, neteisėtai aiškindami Konstituciją N. Venckienės nenaudai, - nurodoma pareiškime ir Visuomeninės komisijos, sudarytos iš Lietuvos teisininkų, žmogaus teisės gynėjų, išvadose.

  • Pociūnienė: nežinau, kiek VSD dar bandys tempti tą „žaidimą“?

    Pociuniene_Liudvika_Tomo_vinicko

    Liudvika Pociūnienė

    Tomo Vinicko nuotr.

    www.alfa.lt 2012-08-23

    „Šiai bylai laikas yra į naudą. Prokurorų kalba šnekant, esama bylų, kurios turi susigulėti, kad kas nors dar išlįstų. Vytauto Pociūno byla yra būtent tas atvejis. Kartais tenka tiesiog išlaukti, kada kažkas pasirodys“, – tvirtina Liudvika Pociūnienė, 2006-ųjų rugpjūčio 23-iąją Breste žuvusio Valstybės saugumo departamento (VSD) pulkininko Vytauto Pociūno našlė.

    Jau šešeri metai tiriama V. Pociūno byla. Jūs, kaip bylos dalyvė, turite galimybių žinoti daugiau už eilinius piliečius. Kokie svarbiausi pokyčiai per šiuos metus įvyko ikiteisminiame tyrime?

    Žinoma, kad radikaliausias pokytis įvyko tada, kai byla buvo perkvalifikuota iš mirties fakto tyrimo į nužudymo tyrimą (2010 m. vasario 12 d. greta kitų versijų pradėta tirti ir galima V. Pociūno nužudymo versija dėl nukentėjusiojo asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo (pagal Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą) – Alfa.lt past.). Pagal įstatymus tokiu atveju gali būti taikomi efektyvesni bylos tyrimo instrumentai. Vienu žodžiu, nuo to laiko viskas pajudėjo rimčiau. Nesuprantu, kodėl to nebuvo galima padaryti iš pat pradžių. Manau, kad priežastys buvo daugiau politinės, o ne kokios kitos.

  • Irena Petraitienė. „LKB kronikos“ puslapiuose – 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo dalyvių teroras

    www.bernardinai.lt 2012-08-23

    1987 m. rugpjūčio 23 d. pirmą kartą Lietuvos pokario istorijoje Vilniuje, prie A. Mickevičiaus paminklo, vykusio mitingo organizatoriai ir aktyviausi dalyviai buvo krikščioniškas dvasines ir tautines vertybes puoselėjantys žmonės. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (t.9,10) rašė, kokį fizinį ir psichologinį terorą patyrė asmenys, nepabūgę viešai įvardyti Molotovo-Ribentropo pakto, kaip tautų pavergimo pasekmės..

    xxx

    Atvirame laiške TSRS generaliniam prokurorui dėl ses. N. Sadūnaitės, R. Grigo, kun. Roko Puzono, V. Bogušio pagrobimo bei jų sumušimo ir vežiojimo po Baltarusijos miškus, grasinant nužudyti, išsamiai išdėstytos gėdingų įvykių aplinkybės.

  • Dalyvaukime RUGPJŪČIO 23 dienos renginiuose

    Lietuvos Respublika mini nelemtą 1939 m. slaptą sutartį, pagal kurią dvi totalitarinės valstybės, Sovietų sąjunga ir Vokietija - socialistai-komunistai ir nacionalsocialistai-fašistai, pasidalino Pabaltijo valstybes, o netrukus kartu užpuolė Lenkiją ir pradėjo antrąjį pasaulinį karą. Ta tema Vilniuje, 2012 m.rugpjūčio 23 d. vyks tokie svarbesni renginiai:
    11 val. LRS konferencijų salėje - forumas ir paroda.
    17 val. Šv. Mišios Šv. Mikolojaus bažnyčioje (transliuos per TV). Po Šv. Mišių eisena - prie Adomo Mickevičiaus paminklo (minima Lietuvos Laisvės Lygos mitingo 25 metų sukaktis).
    20 val. Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga ir TS LKD partijos bei Sąjūdžio Vilniaus rajono skyriai kviečia paminėti Baltijos kelio 23-jų metų sukaktį Vilnius-Ukmergė automagistralėje prie viaduko link Dūkštų miestelio, šalia naujojo logistikos centro.

  • D. Jankauskas: „Sodros" situacija yra 286 mln. litų geresnė negu planuota

    Jankauskas_D_ELTA_nuotr
    Donatas Jankauskas

    www.balsas.lt 2012-08-21

    Nors trečiadienį Vyriausybė ir priėmė nutarimą skolinti pinigų „Sodrai“, kad ši iki metų pabaigos galėtų laiku mokėti visas išmokas, „Sodros“ situacija yra geresnė negu tikėtasi - skirtumas tarp „Sodros“ pajamų ir išlaidų yra 286 mln. litų mažesnis negu planuota, sako socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas.

    „Sodros“ rezultatai yra ženkliai geresni negu buvo planuota. Tvirtinant šių metų „Sodros“ biudžetą buvo numatytas didesnis skirtumas tarp pajamų ir išlaidų. Faktinė situacija šiuo metu yra 286 mln. litų geresnė negu planuota", - antradienį po Vyriausybės posėdžio sakė ministras.

  • R. Paksas: kompleksuotas politinis paauglys, besislepiantis po fiurerio retorika ir erelio sparnais

    www.veidas.lt 2012-08-21
    Per penkiolika aktyvaus politinio veikimo metų “Tvarkos ir teisingumo” lyderis geriausiai įsisąmonino viešųjų ryšių technologų jam įteigtą mintį: jei tiki tuo, ką sakai, tai, ko gero, ir nemeluoji.

    “Lietuvai iškilo realus fizinio išlikimo klausimas: nebaudžiamas kyšininkavimas, korupcijos siautėjimas. Mes sieksime įvertinti visus, Lietuvą pavertusius ne žmonių, o buhalterinės biurokratijos valstybe, kurioje žmogaus teisės ir valia yra paminama nesąžiningo pareigūno, politiko, o neretai – tiesiog kriminalinio nusikaltėlio. Mes manome, kad Lietuvos žmonės pavargo nuo metų metais nemokšiškai, bet blogiausia – ne žmonių ir ne jų valstybės naudai vykdomų reformų. Tokių reformų kitaip, kaip griovimu, negalima pavadinti…

  • Zujūnuose neliks lenkų poeto Tuvimo vardu pavadintos gatvės

    www.alfa.lt 2012-08-21

    Po daugiau nei metų ginčų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padėjo tašką Vilniaus rajono savivaldybės ir Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje ginče - Zujūnų seniūnijoje neliks lenkų poeto Juliano Tuvimo vardu pavadintos gatvės.

    Teismo neįtikino Vilniaus rajono savivaldybės teiginiai, kad J. Tuvimas yra nusipelnęs Lietuvai, nes gražiai rašė apie gamtą.

    Teismas neskundžiamoje nutartyje pabrėžė, kad Zujūnų seniūnijos septynių kaimų gatvėms suteikiant J. Tuvimo vardą nebuvo laikomasi Vietos savivaldos įstatyme, Administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme bei vidaus reikalų ministro įsakymu patvirtintame Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos apraše nustatytų esminių procedūrų ir taisyklių, rašo lrytas.lt.

  • Užuojauta

    Liepsna

    Netikėtai Anapilin iškeliavo Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos narys Algimantas Bružas. Skaudžią netekties valandą reiškiame gilią užuojautą velionio šeimai ir artimiesiems.

     

    Lietuvos Sąjūdžio taryba

  • Kubilius: Vilniaus savivaldybė nesugeba susitvarkyti su šilumos ūkiu

    Kubilius_Gedimino_Bartukos

    Andrius Kubilius

    Gedimino Bartukos nuotr.

    www.alfa.lt 2012-08-21

    Prancūzijos koncerno „Dalkia“ valdomas Vilniaus šilumos ūkis yra vienas problemiškiausių Lietuvoje, artėjant brangiausiam šalies istorijoje šildymo sezonui kartoja premjeras. „Dalkia“ atstovas atsikerta, kad Vyriausybė pati sudaro kliūtis atnaujinti šilumos ūkį, kūrenti daugiau biokuro ir atpiginti šilumą didžiuosiuose miestuose.

    „Vilniaus vartotojai kenčia dėl to, kad jokios konkurencijos šilumos gamyboje nėra. Klaipėdoje jau tokia konkurencija atsiranda, Kaune - galbūt, tačiau Vilniaus mieste mes matome tai kaip vieną didžiausių problemų“, - antradienį interviu LRT radijui sakė Andrius Kubilius.

    A.Kubilius pastebėjo, kad Molėtų savivaldybėje šilumos kilovatvalandė kainuoja 18 centų, tuo tarpu Vilniuje jos kaina siekia 29-30 centų.

  • Seimo nario G. Songailos memorandumas Prezidentei D. Grybauskaitei dėl draugiškų santykių su Lenkija

    LR Seimo nario Gintaro Songailos memorandumas J. E. LR Prezidentei Daliai Grybauskaitei dėl draugiškų santykių su Lenkija stiprinimo

    Jūsų Ekscelencija!

    Kreipiuosi į Jus, kadangi Jums tenka pagrindinė konstitucinė atsakomybė užsienio politikos srityje. Laikas nuo laiko vis pasigirsta atsakingų Lenkijos Respublikos politikų ir net valstybės vadovų pareiškimai apie tai, kad Lietuva esą nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų Lenkijai dėl „lenkiškos rašybos“ įvedimo. Kaip antai, Lenkijos prezidentas Bronislavas Komorovskis (Bronislaw Komorowski) savajame interviu ką tik ir vėl pareiškė, kad „Lenkijos ir Lietuvos valstybių pasirašytoje 1994 metų sutartyje Lietuva yra įsipareigojusi, be kita ko, įvesti lenkišką pavardžių rašybą“.

  • V.Jurkonis: Baltarusijos užsienio politikoje pokyčių tikėtis neverta

    Jurkonis_vytis_K_Cachovskio

    Vytis Jurkonis

    K. Čachovskio nuotr.

    www.delfi.lt 2012-08-20

    Naujasis Baltarusijos užsienio reikalų ministras Vladimiras Makėjus vertinamas kaip liberalesnis valdininkas nei pirmadienį atleistas jo pirmtakas Sergejus Martynovas, tačiau didelių pokyčių Minsko užsienio politikoje tikėtis neverta, sako politologas Vytis Jurkonis.

    Ministru paskirtas V.Makėjus iki šiol buvo prezidento Aleksandro Lukašenkos administracijos vadovas. V.Jurkonis atkreipė dėmesį, kad „formaliai V.Makėjus pažemintas pareigose“.

    „Optimistai teigtų, jog tai signalas Briuseliui tarsi Baltarusija bando žvelgti ES kryptimi, nes V.Makėjus kaimyninėje valstybėje buvo vadinamas vienu iš suartėjimo su Briuseliu šalininkų. Drąsesni net vadino jį vienu iš 2008-2010 metų liberalizacijos ideologų“, - BNS pirmadienį sakė V.Jurkonis.
  • Paveldėjome energetinę priklausomybę, įvykdėme strateginį proveržį

    Masiulis_Kestutis_Tomo_Vinicko

    Kęstutis Masiulis

    Tomo Vinicko nuotr.

    www.veidas.lt Kęstutis Masiulis 2012-08-21

    Iki 2008 m. apie energetiką daug kalbėta, tačiau darbai tik imituoti. Priimta net abejotinų sprendimų. Štai 2001 m. pasirašytas Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos ir Estijos elektros bendrovių susitarimas, įtvirtinantis Lietuvos elektros perdavimo sistemą į posovietinę energetinę sąjungą.

    Vakarų skirstomieji tinklai buvo perleisti privačiai „Vilniaus prekybos“ finansinei grupei specialiai sudarytomis palankiomis sąlygomis, sudaryta galimybė verslininkams iš to pasipelnyti. 2003–2004 m. „Lietuvos dujas“ kartu su magistraliniais dujotiekiais labai pigiai parduotos “E.ON Ruhrgaz” ir “Gazpromui”. Apie liūdnai pagarsėjusį “Leo LT” projektą nesinori net kalbėti.

  • Sovokai ar tarsajai?

    40Vytaytas_Landsbergis
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.lzinios.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012-08-21

    "Neturiu nei namų, nei adreso, mano adresas - Sovietų Sąjunga!" Išties, tai puiki formulė dvasiniams benamiams, pilkajai vienodų "sovokų" miniai, kuriai anuomet siūlyti tai vieningosios sovietų tautos, tai naujojo (geresnės veislės negu kapitalizmo) "tarybinio žmogaus" propagandiniai svaičiojimai.

    Rusų disidentai tuos tirono Stalino ir jo režimo, tiesiog sovietijos garbintojus ramiai ir užjaučiamai vadino sovokais. "Sovki". Šią sąvoką nūnai gali išgirsti "Laisvės radijo" komentaruose - prisiminimuose. Mokslininkai laikui bėgant išrado ironišką terminą "homo sovieticus" (lyg rūšiai atskirti nuo Homo sapiens - mąstantis žmogus), ką nūnai tektų versti sovietžmogiu. Tačiau tai jau vėlyvoji sovietologija arba naujosios istorijos mokslas, aš tik atpasakoju.

  • G.Kerdikošvilis: lietuviai - Baltijos gruzinai

    Kerdosvilis_Georgijus_Stankeviciutes_Ritos

    Georgijus Kerdošvilis

    Ritos Stankevičiūtės nuotr.

    www.lzinios.lt Audrius Makauskas 2012-08-20

    Nenustebkite, jei nuvykus į Gruziją taksistas jūsų nepaprašys susimokėti arba nepažįstamas žmogus pavaišins nemokamais pietumis. Gruzijos ambasadoriaus Lietuvoje Georgijaus Kerdikošvilio teigimu, nors į Gruziją atvyksta turistų iš įvairių šalių, lietuvius gruzinai itin brangina.

    Devynerius metus Lietuvoje dirbantis Gruzijos ambasadorius G.Kerdikošvilis teigia, kad tik laiko klausimas, kada Gruzija įtvirtins savo suverenitetą Abchazijoje ir Cchinvalio regione. Jis teigia nejaučiantis Lietuvos paramos savo kraštui sumenkėjimo, o mūsų tautų abipusę simpatiją kildina iš jas vienijančių panašumų. Apie Gruzijos siekį tapti Europos Sąjungos (ES) ir NATO nare, šio krašto žmones, jos politiką ir ekonomiką - "Lietuvos žinių" interviu su Gruzijos ambasadoriumi Lietuvoje Georgijumi Kerdikošviliu.

  • Pociūno byla – laukiama Seimo rinkimų rezultatų

    Pociunas
    Vytautas Pociūnas

    www.alfa.lt Rimantas Varnauskas 2012-08-20

    Valstybės saugumo departamento (VSD) pulkininko Vytauto Pociūno (1957–2006 m. rugpjūčio 23 d.) byla atsidūrė akligatvyje. Tyrimas yra įstrigęs Generalinėje prokuratūroje (GP), neaiškus ir bylos, kuri nagrinėjama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, likimas. VSD kategoriškai neigia, kad V. Pociūnas žuvo, vykdydamas departamento pavedimus.

    Slepia dokumentus

    Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) iki šiol nėra išnagrinėjęs našlės Liudvikos Pociūnienės advokato Jono Butkaus atskirojo skundo, įteikto gegužės pabaigoje, kuriame prašoma dalį bylos paskelbti vieša, informavo LVAT atstovė Neringa Lukoševičienė. Šioje byloje siekiama įrodyti, kad Lietuvos generaliniame konsulate Gardine ministru patarėju dirbęs V. Pociūnas vykdė VSD užduotis, prisidengęs diplomatine neliečiamybe.

  • Reikalinga radikali teisėtvarkos ir teisėsaugos reforma

    Bikulcius_Algirdas
    Algirdas Bikulčius

    Dr. Algirdas Bikulčius 2012-08-20

    Teisė yra valstybės karkasas, griaučiai. Pasitikėjimą valstybe, jos santvarka, valdžia lemia jos teisėtvarka, teisėsauga. Lietuvoje pasitikėjimas teisėtvarka ir teisėsauga yra tragiškai mažas ir toliau sparčiai mažėja. Paskutiniai tyrimų duomenys liudija, kad per vieną – birželio – mėnesį pasitikėjimas prokuratūra sumažėjo nuo 18,6 iki 14,5 proc., o teismais – nuo 17,3 iki 15,5 proc. Pasitikėjimas Lietuvos Seimu, kuris leidžia įstatymus ir organizuoja jų vykdymą, smuko nuo keliolikos iki 8,5 proc. Tai yra liudijimas, kad valdžių nužmogėjimas yra katastrofiškas. Net valstybinių švenčių proga girdime viešą nuoskaudą: „Ne už tokią Lietuvą kovojome“.

    Bolševikai, kalbant be apylankų, buvo banditų šutvė. Jie, veikdami banditiniais metodais, apgaule ir smurtu užgrobusi valdžią, atėmė visos šalies žmonių turtą ir 70 metų SSRS, 50 metų Lietuvoje jį valdė kaip savo. Bolševikai sukurpė uzurpatoriams palankią teisę ir sukomplektavo teisės vykdytojus bei juos apmokė kaip reikia vykdyti uzurpatorių valią ir užtikrinti klano viešpatavimą šalyje.
  • Č.Iškauskas. Atomas paranojos apimtųjų rankose

    iskauskas
    Česlovas Iškauskas

    www.delfi.lt Česlovas Iškauskas 2012-08-19

    Gal mūsų likimus lemiančios žvaigždės kaltos, gal į niūrųjį metą brendanti gamta taip sutvarkė, tačiau seniai pastebėta, kad rugpjūtis – tai ne tik persilaužimo Visatoje metas, bet ir didžiųjų kataklizmų, karų, pavojingų sąmokslų, tragedijų periodas.

    Kaip aiškina žinynai, lotyniškas šio mėnesio pavadinimas buvo suteiktas Romos imperatoriaus Augusto garbei. Jis įsakė rugpjūčiui duoti tiek dienų, kiek liepai davė Antikos užkariautojas Julius Cezaris, mirus Egipto karalienei Cleopatrai VII-ajai. Gal tai lėmė agresyvų rugpjūčio veidą?

  • K. Prunskienės partija rinkimams šliejasi prie Lenkų rinkimų akcijos

    www.ve.lt 2012-08-20

    K. Prunskienės partija rinkimams šliejasi prie Lenkų rinkimų akcijos ir V. Tomaševskio

    Kazimiros Prunskienės įsteigta Lietuvos liaudies partija veikiausiai atsisakys ketinimų savarankiškai dalyvauti artėjančiuose Seimo rinkimuose. Į pabaigą eina derybos dėl šios partijos prisijungimo prie Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) sąrašo.

    Tai DELFI patvirtino K. Prunskienės sūnus, partijai laikinai vadovaujantis Vaidotas Prunskus.

    „Dar galutinai nėra nuspręsta. Vyksta derybos. Manau, į savaitės pabaigą bus konkrečiai aišku", - sakė V. Prunskus.

    DELFI žiniomis, LLRA savo sąraše Liaudies partijos laikinajam lyderiui numato suteikti ketvirtąją vietą, kuri jam duotų neblogų galimybių per sąrašą patekti į Seimą, jei LLRA perkoptų 5 proc. balsų barjerą. Pats V. Prunskus to neneigė.

  • Naujos partijos - katė maiše

    Spurga_Saulius
    Saulius Spurga

    www.lzinios.lt Saulius Spurga 2012-08-14

    Mobilizuoti gyventojus, atgaivinti viltį, pakviesti juos į rinkimus yra svarbu. Tokia demokratijos proceso esmė. Žinoma, sutelkti žmones gali charizmatiniai lyderiai. Vadinamieji rezonansiniai įvykiai irgi sudaro mobilizavimui palankias sąlygas. Tačiau vien to toli gražu neužtenka.

    Naivokos yra viltys piliečių, įsitikinusių, kad naujos pastaruoju metu Lietuvoje įsikūrusios partijos nuvers kalnus. Geriausiu atveju ištrykš purslų fontanas, ir tuo viskas pasibaigs. Po ketverių metų, prieš kitus Seimo rinkimus, apie šias partijas būsime užmiršę. Ir visai ne dėl kieno nors piktos valios, o todėl, kad šios partijos kuriamos netinkamais pagrindais.

  • Seiminės šeimos, šeiminės dramos

    Tvaskiene_Jurga

    Jurga Tvaskienė

    J. Kupreščenko nuotr.

    www.lzinios.lt Jurga Tvaskienė 2012-08-17

    "Pagyvensim - pamatysim", - dainuoja garsiausias Lietuvos čigonas Radžis. "Pagyvensim - pamatysim", - atitaria jam partijos "Tvarka ir teisingumas" vadovas Rolandas Paksas.

    "Kai bus laikas, bus ir vaikas", - traukia Radžis. "Man atrodo, net ir linksma", - plėtoja temą R.Paksas.

    Vyrai unisonu traukia tą pačią dainą - apie poros santykius. Tik Radžis lyg koks šalies prezidentas į temą žvelgia globaliai, o "Tvarkos ir teisingumo" lyderis šįkart - lokaliai, tai yra per savo partijos kolegos ir iškilaus Raseinių mero Remigijaus Ačo šeimos dramos (ar renesanso?) prizmę.

    Raseinių pirmosios šeimos drama jau žinoma visai Lietuvai: prieš ketverius metus į Seimą išrinktas R.Ačas, pernai mandatą iškeitęs į mero postą, dabar aiškina norintis padaryti dar vieną rokiruotę ir vėl siekti parlamentaro vietos. O čia, kur buvusi, kur nebuvusi, vyrą į politinius renginius lydėjusi nelydėjusi, bet rajono savivaldybėje tikrai šalia patriūsusi Vida Ačienė, braukšt, ir pareiškia - ir aš į Seimą eisiu.

  • A.Kazlauskas. Kodėl mokyklose reikia patriotinio ugdymo

    www.delfi.lt Algirdas Kazlauskas 2012-08-16

    lgus amžius žmonėms buvo aišku, kad platus išsilavinimas teikia kokybiškesnio gyvenimo galimybę. Ilgainiui išsilavinimo plotį ėmė keisti specializacija. Specializuotas išsilavinimas iš daugelio žmonių, deja, atėmė galimybę tapti brandžiomis asmenybėmis ir blaiviai suvokti aplink vykstančius socialinius procesus. Kitaip tariant, išsilavinimo gilinimas anaiptol nereiškė gyvenimo kokybės gerėjimo.

    Ne paslaptis, kad šiandien kalbėti apie švietimo problemas yra beveik gero tono ženklas. Senoji komunistinė švietimo sistema yra vis dar gaji kai kurių mokytojų ir dėstytojų galvose. Vakarietiška praktika grįstos reformos ne tik veikia menkai, bet tebėra sumaniai išnaudojamos savigarbos ir padorumo stokojančios brežnevinės kartos švietimo darbuotojų rankomis. Apskritai, rusiško komunizmo sužalotos visuomenės keletu reformų nepagydysi. Pokyčių, esant geroms sąlygoms, galima būtų tikėtis tik visiškai pasikeitus žmonių kartoms.

  • „Hitachi“ viceprezidentas stebisi referendumu ir neabejoja, kad pastatys atominę Lietuvoje

    www.delfi.lt Erka Fuks 2012-08-17

    Lietuvoje nebe pirmą kartą darbo reikalais besisvečiuojantis strateginio investuotojo į planuojamą Visagino atominę elektrinę „Hitachi“ viceprezidentas Masaharu Hanyu mano, kad tarp Lietuvos žmonių ir japonų yra daug bendro. Vienas panašumų – lėtai priimami sprendimai.

    „Lietuvoje viešiu nebe pirmą ar antrą kartą, nes ir anksčiau tekdavo atvykti čia pasirašyti dokumentų. Šis kartas, ko gero, yra aštuntas, - pokalbį pradeda M. Hanyu. - Kalbant apie Lietuvos žmones, man susidarė įspūdis, kad lietuviai ir mes, japonai, esame ganėtinai panašūs: kalbos maniera, ar tuo, kokius dalykus pabrėžiame. Taip pat aš jaučiu, kad mūsų panašumas yra tai, jog nesiekiame vieni kitiems primesti savo idėjų ir minčių, o esame linkę diskutuoti ir tai mus artina. Kalbant apie darbus, jie vyksta panašiu principu, mes esame linkę kalbėtis ir vieni kitiems neprimesti sąlygų, neskubinti įvykių eigos ir nesiimti staigių sprendimų, nes planuojamas Visagino atominės elektrinės (VAE) projektas – ne loterija, viską reikia išdiskutuoti ir tai panašu į japonišką charakterį. Sprendimų priėmimas Lietuvoje yra ganėtinai panašus į jų priėmimą Japonijoje. Toks buvo mano pirmasis įspūdis atvykus į Lietuvą ir prabėgus metams jis nesikeitė.“

    Pasak jo, šią savaitę regioniniai partneriai Lietuva, Latvija ir Estija bei strateginis investuotojas „Hitachi“ susitinka deryboms iniciatyviniame komitete.

  • ES turėtų taikyti vieningą politiką nesaugiose elektrinėse pagamintos energijos atžvilgiu

    Kubilius_Tomo_Vinicko_nuotr
    Andrius Kubilius

    www.veidas.lt 2012-08-16

    Pirma diena po atostogų – ar nesunku buvo keltis ryte?

    Pirma diena  visada yra ypatinga. Iš vienos pusės, būni pasiilgęs darbo, iš kitos – po atostogų pirma diena būna ne visai įprasta.

    Ar neskaičiavote, kiek kilometrų numynėte per atostogas?

    Nemažai, turbūt apie  pusantro tūkstančio.

    Gal tai Jūsų šeimos rekordas?

    Nesakyčiau. Mes labai konservatyviai atostogaujam ir jau kelinti metai iš eilės labai panašiai. Vieną savaitę – dviračiais su bendražygiais per Lietuvą, kitą savaitę – baidarėmis, o trečią – kur nors pabėgame su žmona dviračiais.

  • Finansų ministerija ieško ginčus su Antonovu padėsiančių spręsti teisininkų

    www.vz.lt Inga Ramoškaitė 2012-08-14

    Finansų ministerija ruošiasi paieškai teisininkų, kurie atstovautų Lietuvos valstybės interesams sprendžiant ginčus su pretenziją dėl banko "Snoras" nacionalizavimo pateikusiu Vladimiru Antonovu, buvusiu stambiausiu banko akcininku.

    Ministerija nurodo, kad Ukrainos advokatų kontoros "Sayenko Kharenko" atstovaujamas Rusijos pilietis p. Antonovas šių metų gegužės 7 d. pateikė Lietuvai pretenziją dėl netinkamos jo investicijų apsaugos.

    Vadovaudamasis 1999 m. birželio 29 d. Lietuvos bei Rusijos Vyriausybių pasirašyta sutartimi dėl investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos p. Antonovas pretenzijoje nurodo, kad Lietuvos Vyriausybė neteisėtu būdu perėmė banką ir pažeidė tuo metu galiojusius nacionalinius teisės aktus bei minėtą sutartį.

  • Seimo pirmininkė Suomijoje ketina iškelti klausimus dėl AE Baltarusijoje ir Karaliaučiuje

    Degutiene_LZ_arch_nuotr
    Irena Degutienė

    www.alfa.lt 2012-08-15

    Seimo pirmininkė Irena Degutienė trečiadienį išvyksta į Suomiją dalyvauti Baltijos ir Šiaurės šalių parlamentų pirmininkų konferencijoje, ir žada joje iškelti klausimus dėl Baltarusijoje ir Rusijos Karaliaučiaus srityje planuojamų statyti atominių elektrinių saugumo.

    Pasak parlamento vadovės, Maskvai ir Minskui reikia aiškiai pasakyti, kad neužtikrinus saugumo, elektros pirkimas iš tokių jėgainių būtų apribotas.

    „Kiekviena valstybė yra laisva apsispręsti dėl atominės energetikos plėtros savo teritorijoje, tačiau ankstesnė ir visai nesenos patirtys liudija, kad branduolinės energetikos saugumas - tai iššūkis, kuris peržengia valstybių sienas“, - pranešime spaudai sakė I.Degutienė.

  • Parlamentaras ragina susigrąžinti Lietuvos kultūros vertybes

    Masiulis
    Kęstutis Masiulis

    www.ve.lt 2012-08-16

    Seimo narys Kęstutis Masiulis ragina Vyriausybę ir Kultūros ministeriją aktyviau siekti, kad į Lietuvą būtų grąžintos per karus, suirutes, neramumus ir okupacijas išgrobstytos kultūros vertybės. Jei mes patys neprašysime jų grąžinti, tai niekas ir negrąžins, įsitikinęs parlamentaras.

    „Nuo XIV a. iš Lietuvos buvo vežamos, vagiamos, grobiamos kultūros vertybės, kurios šiandien puošia pačius prabangiausius pasaulio muziejus. Vyriausybė, sekdama kitų valstybių pavyzdžiu, turėtų siekti vertybių grąžinimo. Štai 2002 metais Vokietija sugrąžino Rusijai 7 paveikslus, per karą išvežtus iš SSRS, Estija 2004 m. perdavė Vokietijai Albrechto Durerio altoriaus dalį, kuri buvo laikoma dingusi per karą, Rusija 2006 metų pradžioje grąžino Vengrijai 134 knygas iš reformatų koledžo bibliotekos. Kas Lietuvai grąžins vertybes, jeigu mes net neprašome jų grąžinti?", - sakė K. Masiulis.

  • Darbo partijos gretose – KGB rezervistai

    www.delfi.lt Šarūnas Černiauskas 2012-08-16

    Du politikai meta KGB šešėlį ant reitinguose pirmaujančios Darbo partijos. Šiai politinei jėgai priklausantys Stasys Stonkus ir Pranas Vičiulis – buvę KGB rezervininkai. Pirmasis buvo vyr. leitenantu, antrajam suteiktas kapitono laipsnis – aukščiausias, kokį galėjo gauti KGB rezervistas. KGB rezervo kapitoną į „darbiečių“ gretas atvedė į šią partiją įsiliejusi Artūro Paulausko Naujoji sąjunga.

    S. Stonkaus ir P. Vaičiulio asmens bylos svetainėje kgbveikla.lt, kurioje skelbiami rezervininkų sąrašai, patalpintos praėjusį penktadienį. Darbo partija teigia nebuvusi informuota apie bendražygių bendradarbiavimą su sovietų specialiosiomis tarnybomis ir žada svarstyti jų politinę ateitį.

  • Lietuvoje S.Kuzmos širdis liko plakti skulptūrose

    Kuzmos_skulptura

    Skulptorius S.Kuzma prie Barboros Radvilaitės portreto.

    201O metai. /Arūno Baltėno nuotraukos

    www.lzinios.lt Mindaugas Klusas 2012-08-16

    Lyg nekantraudamas Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo dienos išvakarėse dangus pasikvietė vieną iškiliausių Lietuvos sūnų, menininką, skulptorių Stanislovą Kuzmą (1947-2012).

    Stebina sutapimai. 1998 metais S.Kuzma buvo paprašytas Ignalinos bažnyčiai sukurti "Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo" skulptūrą. Dailininkas manė esąs tam pasirengęs, tačiau tūkstantmečiame mene atrado daug nesuvokiamų dalykų. "Nemačiau kitos išeities, tik imti skaityti Šventąjį Raštą ir ieškoti Dievo savo širdyje" - tada sakęs jis. Regis, dabar pats Dievas atėjo pasiimti pailsusios menininko širdies.

  • Anapilin iškeliavo skulptorius Stanislovas Kuzma

    Kuzma_Stanislovas
    Stanislovas Kuzma

    www.alfa.lt 2012-08-14

    Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė užuojautą dėl skulptoriaus Stanislovo Kuzmos mirties.

    „Stanislovas Kuzma - vienas ryškiausių XX a. antrosios pusės lietuvių skulptorių, plačios sklaidos menininkas, universalus savo kūrybine raiška kaip Renesanso epochos žmogus. Formos novatorius - nuo mažosios formos iki stambios skulptūros kūrinių. Tylusis modernistas, apdovanotas ypatingu kuklumu ir didžiu talentu, nepataikavęs ideologijai ir jos diktuojamoms patetiškoms formoms, nuosekliai ėjęs savo keliu, sukūręs brandžius, išskirtiniais meniniais sprendimais pasižyminčius kūrinius“, - rašoma Prezidentės užuojautoje.
  • Dėl pliušinių meškiukių desanto į neeilinį posėdį rinksis Seimo NSGK

    www.alfa.lt 2012-08-13

    Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) kitą savaitę rengia neeilinį posėdį, kuriame aptars situaciją dėl švedų aktyvistų įvykdytos „pliušinių meškiukų desanto“ akcijos Baltarusijoje.

    NSGK pirmininkas Arvydas Anušauskas pranešė, kad neeilinis posėdis numatomas rugpjūčio 21-22 dienomis.

    „Atsakymai iš atsakingų institucijų dėl švedų pilotuojamo lėktuvo skrydžio jau gauti.

    Buvo susitikta ir su atsakingų institucijų vadovais bei išsiaiškinta pirminė informacija“, - sako A. Anušauskas.

    ELTA primena, kad penktadienį V. Mazuronis pareikalavo, kad A. Anušauskas kuo skubiau sušauktų Seimo NSGK posėdį ir išnagrinėtų klausimą dėl galimo neteisėto Lietuvos-Baltarusijos sienos pažeidimo, kai švedų pilotuojamas lėktuvas, manoma, Baltarusijos teritorijoje išmetė tūkstantį pliušinių meškiukų.

  • Apie „mąstymą skaičiais“ kaip nemąstymo alternatyvą

    Simonyte_Ingrida

    Ingrida Šimonytė

    Eimanto Genio nuotr.

    www.alfa.lt Ingrida Šimonytė 2012-08-14

    Kiekvienų metų biudžeto rengimo procesas stulbinamai panašus: ar ūkis kaista, ar krizė, ar kamuoja neapibrėžtumai pasaulio ekonomikoje geri norai visada viršija galimybes. Turbūt pati žmogiška prigimtis tą lemia, nes juk ir kasdienybėje reikia ir to, norisi ir ano. Skirtumas tik tas, kad asmeniniame gyvenime ištekliais tiems poreikiams ir norams daugiausia ir rūpintis tenka pačiam, tikėtis, kad tuo pasirūpins kiti, leistina tik vaikams. Viešajame gyvenime, pasakytų kai kurie, „tam yra Finansų ministerija“. Visgi, Finansų ministerija savo pinigų, kuriuos galėtų gerai ar blogai „dalinti“, neturi – visi ištekliai, kurie yra perskirstomi per biudžetus yra mokesčių mokėtojų: sumokėti kaip mokesčiai ar pasiskolinti. Būtent tai nustato ribas, KIEK galima išleisti. KAIP lėšas išleisti, lemia politinis sutarimas.

  • Landsbergis: kalbėjo

    40Vytaytas_Landsbergis
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.alfa.lt 2012-08-13

    Kalbėjo Zigmas. Įvyko 2012-07-24. Klausaisi žmogus kitąkart kalbančiųjų ir savitas dūmas dūmoji: į kurią pusę pečiais patraukti? Ar nė kiek netruktelėti. Bet ir vėl: nežinantys girdėjo, istorikai gal remsis, rašys gandų ir apkalbų istorijas. Tad nutariau primesti porą pastabėlių.

    Žinoma, Nepriklausomybės moratoriumas. Kurio niekad nebuvo, tik dūmai M. Gorbačiovui. Bet žodis anuomet jaudino daugelį, ir kai kurie ligi šiol jaudinasi ir verkia dėl to, ko nebuvo.

    Priešprieša su V. Tomkum kilo kur kas esmingesnė, negu vien Landsbergio nepasitenkinimas, kad „Respublika“ meluoja. (Buvau paskelbęs repliką: „Respublika“, nemeluok!). Priešinomės Sąjūdžio įsteigto laikraščio užgrobimui. Aktyviausiai priešinosi V. Čepaitis, todėl jam paskui taip beatodairiškai keršyta.

  • Talka Lietuvai iš ligos patalo keltis

    Algimantas Zolubas 2012-08-13
    Lietuvių tauta ir jos valstybė su nepriklausomybės atgavimu iš ligos patalo nepasikėlė. Randasi „daktarų“ iš svetur, randasi ir savų šundaktarių, deja, gydančių svetimais vaistais su multikultūralizmo ir kitokiais tautai netinkamais priedais. Tautos liga įsisenėjusi, nes beveik visų lygių valdžiose tarpsta sovietinis klanas, tik keliskart Komunistų partijos pavadinimą pakeitęs, išliko ir veikia atitinkamai, ligą nugalėti reikia ypatingų vaistų ir priemonių, kurias surasti ir pavartoti, deja, turi tik pati tauta.
    Dvasininko, prelato, žurnalisto dr. Juozo Prunskio redaguotame kultūrininkų pasisakymų rinkinyje „Mano pasaulėžiūra“ („Draugo“ spaustuvė, Čikaga, 1958 m.) randame poeto, fotografo, Lietuvos radijo pirmojo diktoriaus, poeto, prozininko, publicisto, keliautojo, diplomato Petro Babicko teiginį: „Vaidila, lietuvė, mokanti savo vaiką skaityti, knygnešys bei pasaulio lietuvių talka – tai keturi pagrindiniai stulpai, kuriais turi remtis mūsų ateities gyvenimas ir kova“. Nors talkos stulpas įvardintas ketvirtuoju, tačiau šiandienai jis yra itin aktualus.
  • Ariogalos sąskrydyje priimti pareiškimai ir rezoliucijos

    www.voruta.lt 2012-08-13

    Lietuvos partizanų, Laisvės kovų dalyvių – politinių kalinių ir tremtinių

    SĄSKRYDŽIO

    „SU LIETUVA ŠIRDY“

    PAREIŠKIMAS

    „Dėl istorinės atminties saugojimo ir puoselėjimo“

    2012–08–04

    Ariogala

     

    Sąskrydžio „Su Lietuva širdy“ dalyviai pastebi, jog šalyje trūksta vieningo bendros istorijos ir tautos bei valstybės praeities suvokimo, kuris turėtų tarnauti konsoliduojant tautą. Trūksta aiškios, įstatymiškai suformuluotos istorinės atminties saugojimo ir nuolatinio jos puoselėjimo politikos. Dėl to Tautos istorinės atminties darbai vykdomi vangiai ir kartais chaotiškai. Tikimės, kad šią spragą užpildys naujas, Seime užregistruotas Tautos istorinės atminties įstatymas.
  • D.Kreivys. Hipnotizuotojai Prancūzijoje ir Lietuvoje

    Kreivys_Dainius_V_Kopusto

    Dainius Kreivys

    V. Kopūsto nuotr.

    www.delfi.lt 2012-08-09 Dainius Kreivys, TS-LKD prezidiumo narys, premjero A.Kubiliaus visuomeninis konsultantas

    Liepos mėnesio viduryje pasirodžiusio prancūziško L‘EXPRESS žurnalo viršelį papuošė hipnotizuotojo portretas. Hipnotizuotoju savaitraštis L‘EXPRESS vadina šalies Prezidentą F.Hollande’ą, kuris, vos prieš kelis mėnesiu, su šūkiais “aš žinau, kaip auginti ekonomiką, kaip sukurti daugybę darbo vietų ir įveikti krizę” laimėjo rinkimus.

    Prabėgus trims mėnesiams, įvykiai klostosi kiek kitaip, nei piešė tuometinis kandidatas į prezidentus F.Hollande`as. Realybė pasirodė daug sudėtingesnė.

  • E.Vareikis. Tikrasis motyvas ir muilo operos ašaros dėl branduolinės jėgainės referendumo

    Vareikis_Egidijus
    Egidijus Vareikis

    www.delfi.lt 2012-08-10 Egidijus Vareikis, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys

    Viena iš Lietuvos klausytojui gaminamų radijo laidų vadinasi „Tikrasis motyvas“. Šio garsinės informacijos produkto autoriai teigia, kad politikų žodžius ir veiksmus reikia vertinti atsargiai – dažnai sakoma viena, galvojama kita, o daroma dar kaip nors kitaip. Man, kaip politikui, tai nepatinka. Žinau, kad absoliučiai visiems tai negalioja, tačiau kartais imi ir pamatai, kad „Tikrojo motyvo“ autoriai teisūs – tikrasis motyvas visai neatitinka oficialiosios retorikos.

    Dar prieš mėnesį visiems buvo aišku, kad parlamentinės daugumos koalicija, priėmusi visus reikiamus įstatymus, uždegančius žalią šviesą naujos atominės elektrinės statybai, nori baigti diskusijas ir pradėti statybos darbus. Rinkimams pateikiamas planas: „Mes statome elektrinę“ būtų neblogas būdas parodyti, kas Lietuvoje sugeba dirbti su grandioziniais projektais, kam reikia atiduoti balsus rinkimuose, nes elektrinės problematika yra kiekvieno rinkėjo galvoje.

  • Įspūdingas Lietuvos finišas olimpiadoje: Asadauskaitė iškovojo aukso medalį!

    Asadauskaite_Laura_Roberto_Dackaus

    Laura Asadauskaitė

    Roberto Dačkaus nuotr.

    www.alfa.lt 2012-08-12

    Laura Asadauskaitė tapo Londono olimpinių žaidynių šiuolaikinės penkiakovės varžybų čempione.

    Paskutinėje 3 km kroso bėgimo ir šaudymo rungtyje L. Asadauskaitė sugebėjo išnaudoti pranašumą ir į priekį nepraleido nė vienos varžovės bei iškovojo aukso medalį. Iš viso ji surinko 5 408 taškus. Šis rezultatas yra naujasis olimpinis rekordas. Gintarė Venčkauskaitė paskutinėje rungtyje pademonstravo antrąjį rezultatą ir, surinkusi 5 176 taškus, pakilo į aukštą 12 poziciją.

    Jojimo rungtyje Lietuvė „uždirbo“ 20 baudos balų ir surinko 1 180 taškų. Bendroje įskaitoje savo kraityje 3 268 taškus turinti L. Asadauskaitė pakilo į pirmąją vietą, kuria dalijosi su brazile Yane Marques. G. Venčkauskaitė sėkmingai pasirodžiusi šioje rungtyje surinko 1 160 taškų, o bendroje įskaitoje ji su 2 960 taškų pakilo į 25 vietą. 200 m plaukimo rungtyje lietuvė distanciją įveikė per 2 minutes 18,67 sekundės, savo grupėje užėmė ketvirtąją vietą ir su 2 088 taškais bendroje įskaitoje kol kas žengia ketvirtoje pozicijoje. G. Venčkauskaitė taip pat atplaukė ketvirta (2:16.88) ir, surinkusi 1 800 taškų, pakilo į 31 vietą.

  • Seinų mokytojas: Lenkijos visuomenė žino, kad „Wilno jest nasze“

    Bagdonavicius_Tadas_Kavolelio_Karolio

    Tadas Bagdonavičius

    Karolio Kavolėlio nuotr.

    www.alfa.lt Rimantas Varnauskas 2012-08-13

    „Lenkijoje mėgstama sakyti, kad mūsų mokyklos yra viskuo aprūpintos ir jose dėstoma tik lietuviškai. Tai yra visiška netiesa. Jei ir kažkas dėstoma lietuviškai, tai iš lenkiškų vadovėlių, nes lietuviškų labai trūksta“, – tvirtina Seinų „Žiburio“ mokyklos istorijos mokytojas, Lenkijos lietuvių bendruomenės tarybos pirmininkas, šio krašto istorikas Tadas Bagdonavičius, pasakojantis apie vis agresyvėjantį Lenkijos požiūrį į tautines mažumas.

    Lietuvoje nemažai rašoma apie dvipusius Lietuvos ir Lenkijos santykius, lenkų mažumos padėtį Vilniaus krašte, tačiau gerokai mažiau žinoma apie lietuvių, gyvenančių Suvalkų, Punsko kraštuose. Išgirstame apie jus dažniausiai tada, kai, tarkime, būna nuniokojami paminklai ar vietovardžių lentelės. Tad ir norėtųsi sužinoti, kaip laikotės?

  • Kada už džiūgavimą baudžiama tūkstantinėmis baudomis?

    Irena Tumavičiūtė 2012-08-10

    Lietuvos diplomatinės tarnybos turėtų informuoti Lietuvos sirgalius, kiek  kurioje šalyje galima iškelti dešinę ranką. Britams sukėlus skandalą dėl krepšinio sirgaliaus Petro Leščinsko iškeltos rankos, ėmiau naršyti interneto portaluose ir ieškoti informacijos, kaip kitose šalyse reaguojama į dešinės rankos iškėlimą. Vokietijoje ir Austrijoje yra uždraustas vadinamasis "hitleriškas arba fiureriškas" pasveikinimas. Šveicarijoje už tokį pasveikinimą ar svastikos demonstravimą baudžiama tik tais atvejais, kai viešai propaguojama rasistinė ideologija.

    Pavyko aptikti įdomią nuotrauką - buvęs Vokietijos prezidentas Christianas Wulffas ir žmona Bettina sveikinasi su juos pasitinkančiais žmonėmis.

    http://de.metapedia.org/wiki/Datei:Bundespraesident_gruesst.jpg

    Neteko skaityti, kad džiūgaujančią  ponią Bettiną Wulff būtų kaltinę ar kritikavę dėl rankos iškėlimo. Net visažinis“ Guardian“ nepastebėjo šio Pirmosios ponios džiaugsmingo gesto.

  • Karo Gruzijoje pamokos Lietuvai

    Baciulis
    Audrius Bačiulis

    www.veidas.lt Audrius Bačiulis 2012-08-10

    Žymus Amerikos diplomatas Georgas Kennanas yra pasakęs: neįmanoma palaikyti gerų kaimyninių santykių su Rusija, nes jos kaimynės turi tik du pasirinkimus – būti Rusijos vasalėmis arba būti Rusijos priešėmis. Tai tikriausiai esminė išvada iš Rusijos–Gruzijos karo, kurio ketvirtąsias metines minime šią savaitę.

    2008 m. rugpjūčio 8-ąją, kai visas pasaulis stebėjo Pekino olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją, Rusijos tankų kolonos riedėjo į Gruziją. Taip prasidėjo vienas beprasmiškiausių pastarojo meto karų, kuris nieko neišsprendė ir kurį visi, įskaitant, regis, netgi nugalėtoja pasiskelbusią Rusiją, norėtų pamiršti. Nes nugalėtojų jame nebuvo.
    Karai, kaip žinoma, kariaujami tam, kad jiems pasibaigus sudaryta taika ypač būtų naudinga karą pradėjusiai pusei. Ką laimėjo Rusija? De facto prisijungė “nepriklausomomis valstybėmis” paskelbtas Gruzijos teritorijas Pietų Osetiją ir Abchaziją? Kokia iš to nauda, išskyrus tai, kad kasmet kelis milijardus dolerių tenka skirti šioms pseudovalstybėlėms išlaikyti, nes pačios jos ekonomiškai negyvybingos? Beje, dar kelis milijardus Rusijai kainuoja dviejų didžiulių karinių bazių po 4000 karių išlaikymas.

  • Prokuratūra padėjo tyrimą dėl Seimui siųstų grasinančių laiškų

    www.diena.lt 2012-08-10

    Generalinė prokuratūra penktadienį pranešė pradėjusi ikiteisminį tyrimą dėl Seimo kanceliarijai siųstų grasinamo pobūdžio elektroninių laiškų su nuotraukomis.

    Pasak Generalinės prokuratūros pranešimo, tyrimas pradėtas pagal Baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 1 dalį, kuris numato atsakomybę už kurstymą prieš kitą tautą.Seimo kanceliarijoje minėti laiškai buvo gauti

    liepos 29 ir rugpjūčio 3 dienomis.Įstatymas už kurstymą prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę numato baudą arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki vienerių metų.Ikiteisminį tyrimą organizuoti pavesta Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorams.
  • Landsbergis.Jaunųjų mintys

    Landsb_Saruno_Mazeikos
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.alfa.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012-08-09

    Rengėjai pasiūlė man pasivažinėti apie šachmatus ir politiką, gal, kad būtų įdomiau. Aš juos apvilsiu, nes man įdomu ir kiti dalykai, bet kas ciesoriaus – ciesoriui.

    Šachmatai suprantami kaip žaidimas, bet štai šis žodis jau nėra suprantamas vienareikšmiškai. Žaidimas mat apima ir lošimą, ir vaidinimą, ir griežimą – kitose Europos kalbose jis tiesiog bendras (kaip Spiel ar play) daugybei dalykų kartu su vaikų arba meilės žaidimais; o turi ir būties dimensiją, kai matome kaip didysis dievas Šiva šokdamas ir muzikuodamas tveria ir tveria pasaulį. Tokia tad „žaidimo“ semantika, o kai liūtukai žaidžia grumdamiesi – jie rengiasi gyvenimui. Čia priartėjau prie šachmatų.

  • Arkivysk. S. Tamkevičius. Laikina ir amžina

    Tamkevicius_Sigitas_Arkivyskupas_Silvijos_Knezekytes

    Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

    Silvijos Knezekytės nuotr.

    www.bernardinai.lt 2012-08-08

    Evangelijoje yra pasakojimas apie duonos padauginimo stebuklą. Šis stebuklas labai suintrigavo žmones, todėl jie sekė paskui Jėzų, kur jis vyko. Tačiau pats Jėzus nesureikšmino šio žmonių entuziazmo ir kalbėjo: „Jūs ieškote manęs ne dėl to, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos iki soties. Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui!“ (Jn 6, 26–27).

    Nuo Evangelijos užrašymo prabėgo dvidešimt amžių, bet žmonės išlieka labai panašūs į tuos, kokie buvo anuomet prieš tūkstančius metų. Kaip lengvai jie susižavi visokiomis sensacijomis, ypač jei žadama kokia nors nauda. Per dvidešimt Nepriklausomybės metų Lietuvoje matėme visokio plauko kašpirovskių, būrėjų, žiniuonių, hilerių, žadėjusių pagydyti, padėti atsikratyti bėdų ar parodyti sėkmės kelią. Šitie žmonės visuomet susilaukdavo didelio dėmesio, didesnio, nei Kristaus Evangelijos skelbimas. Tačiau mes netapome nei sveikesni, nei laimingesni.

  • Pasaulio lietuviai atsisveikina iki 2015-ųjų

    www.delfi.lt 2012-08-10

    Penktadienį Vilniuje darbą baigia Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) XIV Seimas. Po pietų turėtų paaiškėti, kam bus patikėtas PLB valdybos vairas ateinančius trejus metus, rašo „Lietuvos žinios“.

    Seimo rūmuose keturias dienas aktyviai plušėję delegatai šiandien sudėlios baigiamuosius akcentus. Ketinama priimti pluoštą rezoliucijų, išrinkti naują organizacijos vadovybę.

    Šiųmetinio renginio darbotvarkė buvo intensyvi, surengtos kelios išsamios diskusijos. Iš 30 pasaulio valstybių, kuriose veikia lietuvių bendruomenės, susirinkę beveik 200 delegatų aptarė PLB veiklos perspektyvas, bendradarbiavimą su Lietuvos institucijomis, emigracijos, švietimo, lietuviškos spaudos, sielovados problemas.

  • ES vėl ketina iš Baltarusijos atšaukti visus ambasadorius

    www.delfi.lt 2012-08-09

    Per rugpjūčio 10 dieną suplanuotą Europos Sąjungos šalių atstovų posėdį politikos ir saugumo klausimais greičiausiai bus priimtas sprendimas iš Minsko atšaukti visus Europos Sąjungos valstybių narių ambasadorius.

    Tokią informaciją suteikė diplomatinis šaltinis iš Briuselio. Anot šaltinio, tokia bus Sąjungos reakcija į Baltarusijos sprendimą iš šalies išsiųsti visus Švedijos diplomatus, skelbia telegraf.by.

    „Europos šalių ambasadorių kvietimas konsultacijai gimtinėje – tai mažiausia, ką galime padaryti. Susiklostė tikrai nemaloni situacija, ir tai bus natūralus mūsų žingsnis“, - „EUobserver“ cituoja šaltinį.

  • Lietuviai: praeities didybė ir sunykimas

    Zinkevicius_Zigmas
    Akad. Zigmas Zinkevičius

    www.voruta.lt 2012-08-09

    Vorutos“ pokalbis su akad. prof. habil. dr. Zigmu ZINKEVIČIUMI, parengusiu spaudai knygą Lietuviai: praeities didybė ir sunykimas, kurioje  pateikiami svarbiausi istorijos faktai bei žymiausio Lietuvoje kalbos mokslo specialisto išvados

    Taigi įvardykime, kas buvo baltai arba kur buvo baltų pasaulis?

     

    Naujausi hidronimijos tyrimo duomenys rodo, kad priešistorinė rytinė baltų gyvenamo ploto riba vestina per Volgos, Maskvos ir Okos aukštupius, o pietinė – maždaug Pripetės upe. Vakaruose baltų hidronimija siekė Vyslos žemupį ir dar toliau už jo. Tyrėjų nuomone, II–I tūkstantmečiais prieš Kristų baltai užėmė didesnį plotą negu to meto germanai ir sudarė vieną iš pagrindinių etninių masyvų Rytų Europos miškų zonoje. Jie ilgus amžius ramiai gyveno netrukdomi audringų įvykių Vakarų ir Pietų Europoje, todėl mažai pakito jų kalba, gyvenimo būdas. Vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Klestėjo amatai. Palaikė prekybinius ryšius su tolimais kraštais, ypač garsiuoju gintaro keliu. Daugiausia tiesioginio sąlyčio turėjo su neindoeuropiečiais finais, kuriems darė didelę įtaką. Būta ryšių su ilyrais, trakais, iranėnais (skitais), trumpalaikių – su germanais.
  • Kas nutiko?

    A.Bikulcius
    Dr. Algirdas Bikulčius

    Dr. Algirdas Bikulčius

    Jie, sovietiniai kolaborantai, su nepriklausomybės atgavimu iš valdžių neišėjo ir nebuvo išvaryti, jie tik suvaidino „persitvarkymą“, persigrupavo ir su ypatingu atkaklumu pratęsė sovietiniam klanui būdingą, žalingą valstybei ir naudingą klanui veiklą.

    Praėjusio šimtmečio pabaigoj Lietuvoje lankėsi doktorantė iš Vakarų, kuri rinko duomenis daktarinei disertacijai „Socialiniai procesai posovietinėse šalyse“. Į klausimą, ką ji aptiko Lietuvoje, atsakė: „Tą patį, ką ir kitur, - sovietinė nomenklatūra valdė šalies turtą tarsi savo, bet dėl dogmos, kad tai visaliaudinis turtas, negalėjo juo laisvai disponuoti. Jie siekė išsivaduoti nuo tos dogmos ir Maskvos kontrolės. Pasinaudojus atsiskyrimo nuo Maskvos padėtimi, tai jiems pavyko. Tačiau jie ne tokie žmonės, kurie sugebėtų tinkamai šeimininkauti, - jie sugriaus ūkį ir šalių ekonomiką. Tai truks tol, kol jie patys ar per statytinius valdys“.

  • Rasa Juknevičienė – konservatorių lyderio dešinioji ranka, kad ir kas juo būtų

    40Rasa_Jukneviciene
    Rasa Juknevičienė

    www.veidas.lt 2012-08-09

    Užsitarnavusi ar tik išsitarnavusi aukštus postus partijoje ir Vyriausybėje? Nuomonės apie krašto apsaugos ministrę išsiskiria.

    Kad ir kiek moterys skundžiasi, kad joms sunkiau nei vyrams pasiekti politikos viršūnę, Lietuvoje politikės iš vyrų perėmę ne tik prezidento ir Seimo Pirmininko regalijas, bet net „vyriškiausią“ krašto apsaugos ministro postą. 1990-aisiais, su Sąjūdžio banga į politiką atėjusi jauna provincijos vaikų gydytoja, tuomet Rasa Rastauskienė, dabar Juknevičienė, ir pati nė nesvajojo, kad po poros dešimtmečių vadovaus strateginei valstybės ministerijai.
    Ką valstybės labui jau nuveikė 54-erių politikė Rasa Juknevičienė ir ar ministrės ir Tėvynės sąjungos vicepirmininkės postas – jos karjeros lubos?

  • I.Šimonytė: siekiama, kad deficitas neviršytų 2 proc. BVP

    Simonyte_Ingrida
    Ingrida Šimonytė

    www.delfi.lt 2012-08-09

    2013 metų valstybės biudžetą formuojanti Finansų ministerija (FM) asignavimų valdytojams išsiuntė maksimalius finansavimo limitus. Jie apskaičiuoti pagal šių metų finansavimo lygį, nes siekiama, kad kitąmet biudžeto deficitas neviršytų 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Tačiau valstybės institucijos tenkintis siūlomu finansavimu nenusiteikusios. FM pateiktuose pradiniuose strateginiuose planuose įvairiems poreikiams ir tikslams jos pageidavo gauti gerokai daugiau lėšų, rašo „Lietuvos žinios”.

    Finansų ministrės Ingridos Šimonytės teigimu, esant deficitiniams viešiesiems finansams, valstybės biudžeto išlaidų augimą riboja Fiskalinės drausmės įstatymas. Pagal jame nustatytą taisyklę, palyginti su šiais metais, 2013 metų biudžeto išlaidos negali augti labiau nei 1,9 proc. - apie 350 mln. litų.

  • Prokuratūra: pastaraisiais metais atskirta ir perduota bent 10 bylų dėl trėmimų

    www.15min.lt 2012-08-09

    Vykdant didelio masto tyrimą dėl Lietuvos gyventojų trėmimo pokario metais, pastaraisiais metais atskirta ir teritorinėms prokuratūroms perduota 10 bylų, įtarimai pateikti penkiems asmenims.

    Prokurorų teigimu, Vilniaus apygardos prokuratūroje ikiteisminis tyrimas, apimantis visų Lietuvos civilių gyventojų iš įvairių šalies rajonų trėmimus 1949-1953 metais, nuolat tęsiamas.

    „Tai didelės apimties, itin sudėtingas, iš daugybės epizodų susidedantis ikiteisminis tyrimas. Prasidėjus šalies okupacijai, ištremta per 590 tūkst. Lietuvos gyventojų“, – BNS informavo Generalinė prokuratūra.

  • VSD vadovo pavaduotojui perduota nauja informacija apie Kusaitės bylą

    Kusaite_Egle_Eimanto_Genio

    Eglė Kusaitė

    Eimanto Genio nuotr.

    www.alfa.lt Gytis Pankūnas 2012-08-08

    Trečiadienį Valstybės saugumo departamento (VSD) generalinio direktoriaus pavaduotojas Romualdas Vaišnoras savo darbovietėje sulaukė netikėtų svečių. Pas jį apsilankė Pasipriešinimo okupacijai organizacijų darbo grupė nariai, kurie įteikė pareigūnui specialų raštą, kuriame, jų teigimu, pateikti nauji duomenys, susiję su terorizmu įtariamos Eglės Kusaitės byla.

    Tai Alfa.lt patvirtino VSD kartu su Pasipriešinimo okupacijai organizacijų darbo grupės nariais Petru Gvazdausku, Petru Musteikiu, disidente seserimi Nijole Sadūnaite viešėjęs Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Endriukaitis.

  • Jaunieji konservatoriai prie Rusijos ambasados reiškė paramą Gruzijai

    Gruzijos_karo_metines

    www.alfa.lt 2012-08-08

    Kelios dešimtys žmonių, daugiausia jaunieji konservatoriai, trečiadienio popietę susirinko į piketą prie Rusijos ambasados Vilniuje, ragindami vykdyti 2008 metais pasirašytą Rusijos ir Gruzijos karinio konflikto paliaubų susitarimą.

    Piketas surengtas ketvirtosioms Rusijos ir Gruzijos karo metinėms paminėti ir išreikšti paramą šios Pietų Kaukazo valstybės teritoriniam vientisumui.

    „Lygiai prieš ketverius metus Rusija įsiveržė į Gruzijos teritoriją ir pradėjo karinius veiksmus šioje demokratinėje valstybėje. Šiandien matydami, kad Rusija neįvykdė dar 2008 metais duotų savo pažadų tarptautinei bendruomenei išvesti savo karines pajėgas iš okupuotų teritorijų, mes susirinkome čia norėdami priminti ir, svarbiausia, neleisti užmiršti, kad tie pažadai turi būti įgyvendinti“, - susirinkusiems sakė Tėvynės Sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų atstovas Valdas Benkunskas.

  • Kviečiame dalyvauti padėkos ir vilties eisenoje į Šiluvą

    Paskutinįjį rugpjūčio sekmadienį, rugpjūčio 26 d., Lietuvos žmonės kviečiami dalyvauti Padėkos ir vilties eisenoje į Šiluvą. Sovietmečiu nuo 1973 m. Eucharistijos bičiuliai rugpjūčio paskutinįjį sekmadienį susirinkdavo Tytuvėnuose ir su malda eidavo į Šiluvą, prašydami Marijos padėti išsaugoti tikėjimą ir viltį sulaukti šviesesnės ateities. Tuometinė ateistinė valdžia persekiojo eisenos dalyvius. M.Jurevičius, G. Stanelytė, V.Vaičiūnas už eisenų į Šiluvą organizavimą buvo nuteisti kalėjimu. Siekiant sustabdyti ėjimą į Šiluvą, 1981 m. buvo netgi išgalvotas ,,kiaulių maras”. Šiluvą ir Tytuvėnus apsupo kareiviai ir draugovininkai. Po dvylikos metų nuo ,,kiaulių maro” jau laisvoje Lietuvoje eisenos į Šiluvą, Lietuvos Sąjūdžiui paskatinus atgimė. Žmonės paskutinįjį rugpjūčio sekmadienį eina į Šiluvą iš Tytuvėnų ir nuo Dubysos slėnio, maldose dėkodami Dievui už atkurtą valstybę ir prisimindami tuos, kurie kovojo, kentėjo, siekdami išsaugoti tikėjimą ir laisvės viltį, melsdami padėti Lietuvos žmonėms neprarasti krikščioniškųjų gyvenimo orientyrų.

  • Lenkijos apžvalgininkas:Rusijos karo lėktuvų skrydžiai virš Baltijos gali sukelti įtampos padidėjimą

    www.15min.lt 2012-08-07

    Rusijos karinės aviacijos skrydžiai virš Baltijos jūros, nors šiuo metu iš pažiūros negrėsmingi, ateityje gali sukelti įtampos padidėjimą regione, teigia Lenkijos apžvalgininkas Wojciechas Majkowskis.

    Portale politykaglobalna.pl skelbiamame straipsnyje jis pabrėžia, kad atvejų, kai Rusijos karinių oro pajėgų orlaiviai, priartėja prie Baltijos šalių oro erdvės pasitaiko nepaisant to, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos padangėje jau aštuonerius metus patruliuoja NATO šalių naikintuvai.

    „Kad ir kokie buvo Baltijos šalių vyriausybių lūkesčiai, nei įstojimas į NATO, nei Aljanso šalių oro pajėgų buvimas netapo pakankamu atgrasančiu veiksniu. Tačiau nesunku įsivaizduoti, kas vyktų Baltijos šalių oro erdvėje, jeigu joje nebūtų NATO lėktuvų. Neatrodo įmanoma, kad Maskva artimiausiu metu apsispręstų baigti tokio pobūdžio provokacijas“, – teigia apžvalgininkas.

  • Paminės Rusijos ir Gruzijos karo metines

    www.alfa.lt 2012-08-08

    Praėjus ketveriems metams po Rusijos ir Gruzijos karo Pietų Kaukaze, Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų Vilniaus miesto skyrių sueiga organizuoja mitingą-piketą, skirtą Rusijos įsiveržimo į Gruziją metinėms paminėti ir Gruzijos žemių vientisumui paremti.

    Pasak renginio organizatoriaus, Vilniaus sueigos vicepirmininko Valdo Benkunsko, paramos Gruzijai mitingai tradiciškai vyksta kasmet nuo tada, kai 2008 metų rugpjūčio pradžioje Rusija užpuolė laisvės keliu pradėjusią eiti Gruzijos valstybę.

    „Nors tais pačiais metais Rusija, tarptautinės bendruomenės spaudžiama, pasirašė vadinamąjį Nikolia Sarkozi-Dmitrijaus Medvedevo 6 punktų karo veiksmų nutraukimo planą, kuriuo abi kariaujančios šalys įsipareigojo išvesti karines pajėgas į prieškarines pozicijas, tačiau dar ir dabar šimtai tūkstančių iš savo namų išvarytų gruzinų tebegyvena pabėgėlių stovyklose, o okupuotose Gruzijos žemėse tebestovi Rusijos tankai, tebevyksta nuolatiniai atviri ir slapti išpuoliai“, - sako V. Benkunskas.

  • Nelegalūs gidai iš užsienio apie Vilnių pasakoja pasakas

    www.diena.lt 2012-08-08

    Didžiulės pastangos įdomiai ir teisingai pristatyti Vilnių užsienio svečiams griaunamos akimirksniu: neretai nelegalūs gidai iš užsienio vis dar sugeba pripasakoti turistams nebūtų dalykų, o svarbiausius faktus „netyčia“ praleisti.

    Padeda prevencinės akcijos

    Vilnius yra vienas tų miestų, kurio turistai neaplenkia ištisus metus, ką jau kalbėti apie vasarą. Taigi, sakysit, gidai turi darbo į valias. Turi, išskyrus atvejus, kai į sostinę atvyksta užsieniečių grupių, ir ne tik iš Lenkijos, bet ir kitų šalių. Turistai vis dažniau renkasi kelionių

    vedlius iš savo šalies. Šio reiškinio problemos dvi: tarp užsieniečių gidų yra dirbančių nelegaliai, antra – jų pateikiama informacija ne visada atitinka tiesą.

    Prieš porą savaičių sostinėje buvo surengta nelegalaus gidų darbo prevencinė akcija.

  • VSD vykdo atvirą bendradarbiavimo su Rusijos žvalgyba politiką

    Endriukaitis_Algirdas_Roberto_Riabovo

    Algirdas Endriukaitis

    Roberto Riabovo nuotr.

    www.alfa.lt Gytis Pankūnas 2012-08-07

    Pasipriešinimo okupacijai organizacijų darbo grupės nariai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) atstovai teigia esantys pasipiktinę šiuo metu Valstybės saugumo departamento (VSD), teismų ir prokuratūros vykdoma politika, kuri, jų teigimu, yra neva akivaizdžiai nukreipta į glaudų bendradarbiavimą su Rusijos federaline saugumo tarnyba (FSB).

    teismai jaučiasi nepriklausomi ir neatsakingi už nieką. Mes nebeturime su kuo kalbėtis ir į ką kreiptis. Teisingumas vykdomas, vadovaujantis pareigūnų vidiniu įsitikinimu. [...] Galime teigti, kad VSD, prokuratūra, teismai vykdo atviro bendradarbiavimo su Rusijos FSB politiką“, – antradienį Seime surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo LPKTS Vilniaus skyriaus pirmininkas, pasipriešinimo okupacijai organizacijų darbo grupės narys Petras Gvazdauskas.

    Minėtos darbo grupės nariai priminė, jog dar 2010 m. kovą Lietuvos prezidentei, Seimo pirmininkei, Aukščiausiojo teismo pirmininkui ir Generaliniam prokurorui įteikė memorandumą „Dėl laisvės kovų prasmės ribos peržengimo“, kuriame apibendrino pasipriešinimo okupacijai dalyvio Algimanto Andreikos, terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės ir daugelį kitų bylų.

  • Kas ieškos alternatyvos Zuokui?

    Pauliuviene
    Saulė Pauliuvienė

    www.alfa.lt Saulė Pauliuvienė 2012-08-07

    Paprastai laikausi nuostatos nereklamuoti viešųjų ryšių meną puikiai įvaldžiusio sostinės mero Artūro Zuoko, neseniai pareiškusio, kad jis imasi kone Mesijo vaidmens ir pasižada ieškoti alternatyvos šalies vadovei Daliai Grybauskaitei būsimuose prezidento rinkimuose. Man kaip šios šalies pilietei, užtektų fakto, kad jis ganėtinai daug prisidėjo prie to, kad Daukanto aikštėje atsidurtų prezidentas Valdas Adamkus, žinoma, jeigu kaip vilnietė pamirščiau visus rubikoninius skandalus.

    Todėl daug kam gali pasirodyti, kad šis komentaras – kiek pavėluotas, mat A. Zuoko pareiškimas apie būsimą alternatyvą jau kiek pamirštas. Tačiau rašyti jį paskatino ne tik nuojauta, kad tuoj po šio pareiškimo viešumoje prisimintas buvęs užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas, kurį kaip galimą alternatyvą D. Grybauskaitei paminėjo – matyt, ne be įtakingų viešųjų ryšių specialistų pagalbos – visuomenėje itin gerbiamas kūrėjas Andrius Mamontovas, tėra priedanga tikriesiems A. Zuoko ketinimams.

  • V.Tomaševskis – Dievo apvaizdos malone Vilnijos ponas

    www.veidas.lt 2012-08-06

    Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininkas Valdemaras Tomaševskis vienvaldiškai viešpatauja Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, yra įtakingas Vilniaus mieste, taikosi įgyti svorio formuojant Vyriausybę – tai jis pasiekė savo organizaciniais gabumais ir pelnęs lietuvių politikų, matančių jį kaip parankų partnerį, palankumą.

    Valdžia kyla arba iš Dievo, arba iš žmonių – šią amžių patvirtintą tiesą puikiai supranta Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) lyderis Valdemaras Tomaševskis, tad, įtvirtindamas savo vienvaldystę partijoje, užsitikrino abiejų valdžių paramą. Be dviejų trečdalių Vilniaus ir Šalčininkų rajonų rinkėjų balsų, stabiliai atiduodamų už LLRA keliamus kandidatus savivaldybių, Seimo ir prezidento rinkimuose, V.Tomaševskis naudojasi ir išskirtine Dievo globa.

  • Lietuviškos mokyklos Lenkijoje skundžiasi mažu finansavimu

    www.kaunodiena.lt 2012-08-06

    Lenkijos vyriausybė ir toliau diskriminuoja lietuvių tautinių mažumų mokyklas. Vietos lietuviai beveik įsitikinę, kad Lenkijos vyriausybė iki sausio neparengs žadėto naujo tautinių mažumų mokyklų finansavimo modelio.

    Lenkijos lietuvių bendruomenė palaikymo tiksisi iš antradienį prasidėsiančio Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimo, praneša LRT Televizijos laida „Panorama“.

    Seinų Žiburio gimnazijai Lenkijos vyriausybė skolinga apie 300 tūkst. litų, dar skoloje – ir Seinų savivaldybė. Pasak gimnazijos direktoriaus, jeigu ne lėšos iš Lietuvos, gimnazija neišsilaikytų. Kasmet Lietuva skiria kone pusę gimnazijos biudžeto – 400 tūkst. litų.

  • Europarlamentaro Vytauto Landsbergio sveikinimas

    40Vytaytas_Landsbergis
    Prof. Vytautas Landsbergis

    2012-08-06  Europarlamentaro Vytauto Landsbergio sveikinimas Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydžiui Ariogaloje

    Sveikinu jus tradicinę brolystės dieną, kartu jausdamas didelį susirūpinimą dėl mūsų Tėvynės ateities. Gyvenam sunkų pakrikimo metą. Jis panašus į 1940-uosius, kai besipriešinančios partijos pamiršo apie Lietuvą ir teisybę, o kai kurie parsidavė ir nubėgo tarnauti svetimam agresoriui. Ir dabar žmonės, kurie nepatenkinti marga valdžia, įkalbinėja burnojimus prieš tėvynę Lietuvą.

  • Baltijos šalių (ne)vienybė?

    Girnius
    Kęstutis Girnius

    www.lzinios.lt Kęstutis Girnius 2012-08-06

    Latvijos prezidentas Andris Bėrzinis dramatiškai vertina iššūkius Baltijos šalims. Estija, Latvija, Lietuva yra per mažos, kad ilgalaikėje perspektyvoje išgyventų veikdamos vienos.

    Pasak A.Bėrzinio, "jei per artimiausius 10 metų nerasime būdų suartėti, šios šalys neegzistuos! Jei norime išgyventi pasaulyje, turime suvienyti savo jėgas". Estija glaudžiai bendradarbiauja su Suomija. Lig šiol to nesugebėjo daryti Latvija ir Lietuva, nes daugiau svarbos suteikdavo verslo negu valstybės interesams. A.Bėrzinio nuomone, "dabar jau suaugome".

    Latvijos prezidento pastabos yra intriguojančios, nors neaišku, ką jis konkrečiai galvoja. Nemanau, kad jis turi omenyje politinį susiliejimą, konfederacijos kūrimą. Toks variantas šiuo metu nėra priimtinas nė vienai Baltijos šaliai. Jos save vaizduojasi tautinėmis valstybėmis, taigi šalimis, kuriose sudaromos unikalios sąlygos estų, latvių ir lietuvių tautoms bei kultūroms klestėti.

  • Andrius Kubilius: olimpinės žaidynės suvienija Lietuvoje ir užsienyje gyvenančius tautiečius

    Kubilius_Andrius_Karolio_Kavolelio

    Premjeras Andrius Kubilius

    Karolio Kavolėlio nuotr.

    www.ve.lt 2012-08-05

    Olimpinės žaidynės suvienija ne tik sportininkus, bet ir visus Lietuvoje ir užsienyje gyvenančius tautiečius, linkėdamas olimpiečiams ištvermės ir įkvepiančių pergalių sakė Ministras Pirmininkas.

    Vyriausybės vadovas Andrius Kubilius sekmadienį Londone stebėjo Simonos Krupeckaitės pasirodymą moterų kvalifikacinėse sprinto lenktynėse bei imtynininko Aleksandro Kazakevičiaus kovą, po kurios sportininkas pateko tarp aštuonių stipriausiųjų ir toliau kovos dėl kelialapio į pusfinalį.

    Panevėžyje vyksiančio 2012 metų Europos dviračių treko globėjas A. Kubilius pasaulio dviračių treko čempionei bei planetos rekordininkei S. Krupeckaitei po starto kvalifikacinėse sprinto lenktynėse palinkėjo sėkmės siekiant savo užsibrėžto tikslo.

  • Prezidentė paskyrė Vilniaus apygardos teismo pirmininką

    Grybauskaite_Roberto_Riabovo

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė

    Roberto Riabovo nuotr.

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė dekretą, kuriuo Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vytautas Zelianka skiriamas šio teismo pirmininku.

    Šalies vadovė sprendimą priėmė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucija ir atsižvelgdama į Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos patarimą.

    Vertinant pretendentų tinkamumą užimti Vilniaus apygardos teismo pirmininko vietą, atsižvelgta į jų motyvaciją, turimą darbo patirtį, paskutinių trejų metų darbo veiklos rezultatus ir rodiklius, kvalifikacijos kėlimo intensyvumą, asmenines, dalykines savybes ir gebėjimus bei kitus kriterijus. Pagal šiuos kriterijus, Vytautas Zelianka buvo pripažintas tinkamiausiu pretendentu Vilniaus apygardos teismo pirmininko pareigoms užimti.

  • NASA tyrimų robotas "Curiosity" sėkmingai nusileido Marse

    www.lzinios.lt 2012-08-06

    NASA sekmadienį (pirmadienį Lietuvos laiku) sėkmingai nutupdė Marse 2,5 mlrd. dolerių kainavusį tyrimų robotą "Curiosity", oficialiai žinomą kaip Marso mokslo laboratorija.

    Šis nusileidimas žymi sėkmę iki šiol ambicingiausiame mėginime pasiekti Raudonosios planetos paviršių.

    "Nusileidimas patvirtintas, - paskelbė vienas skrydžio valdymo komandos narys JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) Raketinių tyrimų laboratorijos salėje, išprovokuodamas audringas ovacijas.

    "Stovime ratais žemyn ant Marso. O, Dieve", - pridūrė jis.

  • Sekmokas: "Vilniaus energijos" skaidrumas kelia rimtų abejonių

    Sekomas_Arvydas_K_Cachovskio_2

    Arvydas Sekmokas

    K. Čachovskio nuotr.

    www.vz.lt Inga Ramoškaitė 2012-08-02
    Energetikos ministras Arvydas Sekmokas teigia, kad tai, jog šilumą sostinei tiekianti UAB "Vilniaus energija" jau kelerius metus Registrų centrui neteikia finansinių ataskaitų, kelia klausimų dėl įmonės veiklos skaidrumo.
    "Tai yra požymis, kad skaidrumas "Vilniaus energijoje" kelia abejonių, rimtų abejonių", - pareiškė p. Sekmokas ketvirtadienį interviu Žinių radijui.

    Pasak ministro, "Vilniaus energija" privalėtų teikti ataskaitas, o Vilniaus savivaldybė turėtų geriau tvarkytis su šilumos ūkiu. Bendrovės atstovai "Verslo žinioms" komentarą žada vėliau.

    Anot p. Sekmoko, planuojama, kad dalį funkcijų, kurias šiuo metu šilumos ūkyje turi savivaldybė, valstybė perims į savo rankas, nes, ministro nuomone, "savivalda dažnai negeba, o kartais ir nenori dėl kai kurių įvairių priežasčių susitvarkyti su situacija šilumos ūkyje".
  • Į Vilnių grįžo tremtinių kapines tvarkę „Misijos Sibiras“ dalyviai

    Misija_Sibiras_Tomo_Luksio
    Tomo Lukšio nuotr.

    www.kaunodiena.lt 2012-08-03

    Penktadienio rytą traukiniu į Vilnių grįžo projekto „Misija Sibiras'12“ dalyviai, lankę lietuvių tremties vietas Rusijoje, Chakasijos respublikoje.

    Sostinės geležinkelio stotyje sutikti ekspedicijos dalyviai sakė kelionės metu nuvažiavę per 2 tūkst. kilometrų, sutvarkę aštuonerias kapines. Aplankytos Askizo, Charojaus, Cibulos, Imeko, Juzikų, Miziugolo, Tanzibėjaus, Ust-Abakano kapinaitės. Maturo kaimelyje ekspedicijos dalyviai pastatė iš Lietuvos atsivežtą tautodailininko Vidmanto Zakarkos sukurtą medinį 2,5 metrų aukščio kryžių.

    „Sutvarkydavome kryžius, atkeldavome juos nuo žemės, sutvirtindavome, kad jie stovėtų ilgiau, nuvalydavome samanas“, - nuveiktus darbus penktadienį BNS vardijo vienas iš ekspedicijos dalyvių Paulius Auškalnis, dirbantis telekomunikacijų įmonėje vadybininku.
  • Lietuvių kalba gujama iš Lietuvos

    Garsva
    Kazimieras Garšva

    Danas NAGELĖ

    Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė siūlo papildyti Valstybinės kalbos įstatymą nauja nuostata, suteikiančia galimybę Lietuvos kariuomenės tarptautinius dokumentus rengti tik užsienio kalba, taip atimant iš lietuvių galimybę sužinoti, ką jų vardu šalis yra įsipareigojusi.

    Tačiau žinomas kalbininkas, „Vilnijos“ draugijos pirmininkas habil. dr. Kazimieras Garšva sako, kad tai – tik žiedeliai, mat lietuvių kalbai kitais projektais ruošiamasi smogti daug skaudžiau.

    Svarbiausia – mažumos

    Anot K. Garšvos, šiuo metu svarstomi keli įstatymai, susiję su valstybine lietuvių kalba ir galintys gerokai sumenkinti jos reikšmę.

  • K.Masiulis. Žalioji kolona: kai nukrenta kaukės!

    Masiulis_Kestutis_Tomo_Vinicko

    Kęstutis Masiulis

    Tomo Vinicko nuotr.

    www.delfi.lt 2012 08 02 Kęstutis Masiulis, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotojas

    Vos tik Visagino atominės elektrinės (VAE) projektas pradėjo įgauti realius kontūrus, Lietuvos energetinės nepriklausomybės „nedraugai“ išsigando, kad šis objektas tikrai gali būti pastatytas. Atitinkamai nebetektų prasmės Kaliningrado atominė elektrinė (AE). Viena po kitos ėmė steigtis oponentų grupės, pasivadinusios „žaliaisiais“. Atsirado ir išteklių: steigimuisi, referendumų organizavimui, viešiesiems ryšiams, užsakomiesiems tekstams ir darbuotojų atlyginimams.

    Tikri žalieji turėtų remti AE

    Keista klausyti, kad naujieji „žalieji“ Lietuvoje užsiima vieninteliu reikalu – oponavimu atominei elektrinei. Lyg AE būtų didžiausias teršėjas ar gamtos priešas Lietuvoje. Tikrovėje viskas priešingai. Atominė energetika yra gamtai draugiška elektros gavybos šaka, kuri sudaro puikią alternatyvą tikriesiems teršėjams – anglimis, dujomis, skalūnais kūrenamoms elektrinėms. Juk būtent jos į aplinką išmeta tonas nuodingų medžiagų.

  • Didysis rūpestis: pareinantys ar pereinantys?

    40Vytaytas_Landsbergis
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.lzinios.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012 07 27

    Prieš kurį laiką buvau nekorektiškai parašęs, kad kai ateis lemtingas balsavimas, paaiškės, kiek Seime yra "Gazpromo". Žinoma, ne vien jo ir nebūtinai taip tiesiai, tik per dujų verslą. O vis dėlto panašu į prognozę, kuri pasitvirtina.

    Po to, kai Lietuvos Seimas dėl VAE pabalsavo pustrečio balso persvara taip, kaip reikėjo Maskvai, ši nebeužtruko nė pustrečios paros pasirašyti Astravo jėgainės Vilniaus pašonėje statybos generalinį kontraktą su sąjungininku Minsku. (Kam įdomu atsitiktinumai: Seimo balsavimas - liepos 16 dieną, o generalinis Astravo kontraktas liepos 18 dieną). Statybai skirta 450 ha tarp Bebrininkų ir Avėnų kaimų. Nuosprendis platesnio ruožo lietuviškoms etninėms saloms ir visos Rytų Lietuvos rekreacinei plėtrai.

    Neprotestavo nei sparčiai nokstantys mūsų (?) žalieji, nei Rytų Lietuvos lenkų tariamai gyvybinių interesų (nuo lietuvių kalbos) gynėjai. Dabar kalbama išties apie gyvybę, gyvastingumą, kuo Lietuvai buvo kerštingai grasoma jau 1989 metais po Baltijos kelio; bet KGB majoro konsultuojama LLRA tyli. Tiesa, lenkai mūsų Seimo nariai bent nedalyvavo balsavime prieš VAE. Balsavusieji už referendumą nesugebėjo arba nenorėjo įžvelgti elementarios apgavystės: preambulė visa agituoja prieš VAE (tad ir pustrečio balso Seimas?), o nutarimo pirmasis punktas prieštarauja trečiajam. Pirmajame referendumas "patariamasis", o trečiajame jis jau sprendžiamasis (daro "sprendimą", ne teikia patarimą). Krikščionys nedemokratai prastūmė apgavystę, dėl kurios dar turi laiko Konstitucinis Teismas. Galėtų pasiūlyti Seimui raštingesnę redakciją, naują balsavimą.

  • Sąžinės filtro garantija - patys rinkėjai

    Burauskaite_Terese_Birute_Gedimino_Savickio

    Teresė Birutė Burauskaitė

    Gedimino Savicko nuotr

    www.lzinios.lt Raimonda Ramelienė 2012 08 02

    Kandidatai į Seimo narius privalo informuoti apie savo ryšius su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis. Nors teigiama, jog vadinamasis sąžinės filtras veikia gerai, akivaizdu, kad spragų esama dėl vadinamųjų KGB rezervistų.

    Kandidatai į Seimą turi gerai pagalvoti, ar verta slėpti kai kuriuos savo biografijos aspektus. Įstatymas įpareigoja visus, pasiryžusius siekti Seimo nario mandato, Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) teikiamoje anketoje informuoti apie bendradarbiavimą su sovietiniu KGB. VRK šį faktą paviešins rinkėjams - kandidato rinkimų plakate atsiras specialus užrašas.

    Dideli nemalonumai laukia nesąžiningųjų. Nustačius, kad kandidatai slapukavo dėl savo ryšių su KGB, jie braukiami iš sąrašų arba netenka jau turimo Seimo nario mandato. VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas tikina, esą atitinkamas "filtras" veikia gerai.

    Klaidų beveik nebūna

    Anot Z.Vaigausko, visus rinkimų sąrašus (ir ne po vieną kartą) kruopščiai tikrina kelios institucijos - Vidaus reikalų ministerija, Valstybės saugumo departamentas (VSD), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC). "Duomenų bazės yra sutvarkytos, netikslumų, juoba klaidų būna labai retai", - LŽ tikino VRK pirmininkas.

  • Rusijos ir Baltarusijos akibrokštus Lietuvai belieka tik stebėti

    www.alfa.lt Lukas Pileckas 2012 08 02

    Baltarusija ir Rusija dažnai pasielgia taip, kad jų kaimynėms belieka griebtis už galvos. Lietuva nėra išimtis – pasienis su Kaliningradu ne vienerius metus kenčia nuo nuolatinių sprogimų, Baltarusijoje sunaudojamas vanduo džiovina upes, o atominių elektrinių statybos paslaptys apskritai kelia siaubą. Didžiausia bėda, kad paveikti kaimynių, jei jos neklauso prašymų, tiesiog nėra kaip.

    Baltarusiai džiovina Nemuną?

    Lietuvos Vidaus vandens kelių direkcija jau kurį laiką skelbia pavojų – Nemune itin sumažėjo vandens lygis. Direkcijos vadovybės žiniomis, su tuo gali būti susijusi Baltarusija.

    „Turime neoficialių žinių, kad gali būti pildomi Gardino elektrinės vandens rezervuarai. Tai kelia problemų, nes ties Kaunu vandens lygis žemesnis 7 centimetrais nei pastarojo dešimtmečio vasaros vidurkis, o ties Birštonu vanduo nusekęs net 30 cm žemiau nei dešimties metų vidurkis“, – Alfa.lt tikino direkcijos generalinis direktorius Gintautas Labanauskas.

    Tokia situacija itin apsunkina laivybą, o kai kur daro ją sunkiai įmanomą.

  • Brolių kuriami kristalai - geriausi pasaulyje

    Vizbarai

    Kristijonas (kairėje) ir Augustinas Vuzbarai

    Oresto Gurevičiaus nuotr.

    www.lzinios.lt Milda Kniežaitė 2012 07 31

    Dvidešimt aštuonerių fizikos mokslų daktarai Augustinas ir Kristijonas Vizbarai pasiekė išskirtinių rezultatų pasaulio mastu. Sukurti unikalūs prietaisai netrukus bus gaminami Lietuvoje. Išradėjai įsitikinę, kad nebėra ko laukti. Jei ne dabar, tai turbūt  niekada. Juo labiau kad ir geresnių sąlygų aukštųjų technologijų įmonei įkurti nebūtų galėję tikėtis.

    "Kiekvienas, kuris sako, kad Lietuvoje blogai, turi prisiimti atsakomybę ir pasakyti, ką pats padarė, jog būtų geriau. Jei tik sėdi ir vegetuoji, blogai bus bet kur - Lietuvoje ar užsienio valstybėje. Jei stengiesi padaryti, ką gali, geriau, kad sukurtum kokią nors vertę, viskas atrodo labai gerai. Ir eina geryn", - kalbėjo A.Vizbaras.

    Traukos centras

    Dvyniai Augustinas ir Kristijonas, kaip ir jų ketveriais metais vyresnis brolis Dominykas Vizbaras, po studijų užsienyje grįžo į Lietuvą, o neseniai Vilniuje įkūrė bendrą aukštųjų technologijų įmonę "Brolis Semiconductors". Komandoje kol kas - tik trys. Ketvirtas bus elektronikos inžinierius Mantas Sakalas, net po 11 metų grįžtantis į Lietuvą iš Vokietijos. Nuo rugsėjo jis pradės eiti įmonės vyriausiojo inžinieriaus pareigas.

  • Grąžinkime į švietimą turinį

    Zinkevicius
    Akad. Zigmas Zinkevičius

    www.ve.lt akad. Zigmas Zinkevičius 2012-08-01

    Buvęs švietimo ir mokslo ministras prof. Zigmas Zinkevičius sako, kad švietimo sistemoje visiškai yra užmirštas pats svarbiausias dalykas: neliko švietimo turinio.
    „O kas yra turinys? Paskaitykite dabartines mokymo programas - net nežinau, kaip jas pavadinti: tai tiesiog klaikus daiktas. Netgi visos svarbiausios, fundamentalios sąvokos iš tų programų išmestos - ten nėra vietos lietuvybei, tautiškumui, patriotizmui, nėra vietos visai lietuvių tautai. Visa tai pakeista į kažkokį amorfišką darinį - „pilietinė visuomenė". Mums patriotinio auklėjimo šiais laikais reikia labiau negu oro..." - interviu dienraščiui „Respublika" sakė buvęs ministras.

    Pasak jo, būtina kuo skubiau peržiūrėti visas mokymo programas ir į jas grąžinti visa tai, kas susiję su tautiškumu, su patriotizmu, su meile Lietuvai. Jeigu mes neišugdysime patriotinės jaunosios kartos, vadinasi, lietuvių tauta neturi ateities.

  • Landsbergis: su Maskva dėl okupacijos

    Landsbergis7
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.alfa.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012-07-30

    - Kompensacijų už okupaciją klausimas mums uždarytas visiems laikams, - tarė viršininkas arba viršininko įgaliotinis Rusijos viršūnėse.

    Kadangi tai savita dialogo forma, iš Vilniaus galėtų skambėti dalinis pritarimas.

     

    - Džiaugiamės, kad neneigiate faktų, o dėl okupacijos žalos apimčių mes lankstūs. Norime svarbiausio dalyko – iki galo normalizuoti tarpvalstybinius santykius, kaip numatyta ir mūsų pamatinėje 1991-1992 m. sutartyje. Pasirašė ją Rusijos prezidentas, ratifikavo Valstybės Dūma.
  • Prezidentė rinkimų kampanijos išvakarėse

    Girniusmm
    Kęstutis Girnius

    www.alfa.lt Kęstutis Girnius 2012-07-30

    Seimo rinkimų kampanija labai vangiai įgyja pagreitį. Lietuvos politikai nėra pasiryžę atostogų laiką skirti susitikimams su rinkėjais savo nuostatoms aiškinti. Tačiau per pastarąjį mėnesį prezidentė Dalia Grybauskaitė kelis kartus pasisakė rinkimų klausimais, ir vis labiau aiškėja, kurias politines jėgas ji palaiko, o kurioms nelinki sėkmės.

    Prezidentė kritiškai vertino Darbo partiją ir įsivėlė į švelnią polemiką su judėjimo TAIP kūrėju bei vadovu Artūru Zuoku. Interviu žurnalui IQ D.Grybauskaitė pasakė, kad norėdama ateityje prisidėti prie Vyriausybės formavimo Darbo partija neturėtų taip atvirai vilkinti bylos. Partijos vadovas Viktoras Uspaskichas suskubo atmesti prezidentės priekaištus, bet jo aiškinimai ir dievagojimasis neįtikina.

  • Medininkų žudynių aukas prisimenanti Lietuva žada iki galo siekti teisingumo iš Rusijos

    www.delfi.lt 2012-07-31

    Medininkų žudynių aukas antradienį pagerbę Lietuvos valdžios atstovai ir aukų artimieji žada iki galo siekti teisingumo iš Rusijos, kuri atsisako išduoti šiuo karo nusikaltimu įtariamus savo piliečius.

    Prieš 21 metus nužudytų septynių pareigūnų atminimas ceremonijoje tylos minute, gėlėmis ir kalbomis buvo pagerbtas prie memorialo Medininkuose, kur iki šiol stovi nužudytų pasieniečių namelis.

    Minėjime dalyvavęs kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus sakė, jog Lietuva neturi teisės pritildyti savo balso reikalaudama, kad Maskva išduotų karo nusikaltimu įtariamius omonininkus.

    "Mes turime ir toliau aiškiai ir tiesiai kalbėti pasauliui apie tą neteisybę, brutalumą ir žudynes, kurias įvykdė okupantai", - sakė prezidentas.

  • Pasaulio lietuviai rinks naują lyderį

    Narusiene_Ritos_Stankeviciutes

    Regina Narušienė

    Ritos Stankevičiūtės nuotr.

    www.lzinios.lt Raimonda Ramelienė 2012-07-31

    Kitą savaitę Vilniuje posėdžiausiantis Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) Seimas rinks naują organizacijos vadovybę. Šešerius metus prie PLB valdybos vairo stovėjusi teisininkė Regina Narušienė ketina trauktis.

    Kas trejus metus šaukiamo PLB Seimo renginiai šįsyk truks ne tris, o keturias dienas. Plenariniai posėdžiai vyks Seimo III rūmų Konferencijų salėje. Apie 150 delegatų iš keturiose dešimtyse pasaulio valstybių veikiančių lietuvių bendruomenių ketina aptarti tradicinius švietimo, pilietybės, sielovados, lietuviškos žiniasklaidos klausimus, spręsti organizacinius reikalus.

  • Tomas Viluckas. Už auksą brangiau

    Meilutyte_Ruta_EPA_nuotr

    Rūta Meilutytė

    EPA nuotr.

    www.bernardinai.lt 2012-08-01

    Vos per parą Lietuva įgijo heroję – kuklią mergaičiukę iš Kauno. Olimpinė čempionė Rūta Meilutytė akimirksniu tapo gyva legenda. Taip jau yra, kad olimpinis čempionas – nacionalinė vertybė ir, ko gero, natūralu, kad olimpinis auksas sukelia džiugias emocijas, ypač kai kalbama apie tokią mažą šalį kaip Lietuva. Tačiau, nors ir drąsu taip teigti, bet niekada per mūsų atkurtos nepriklausomos valstybės istoriją, olimpiniai laurai nebuvo sukėlę tokios nacionalinės euforijos kaip šįsyk.

    Tai reiškia, kad esame fenomeno akivaizdoje. R. Meilutytės šlovė yra kažkas daugiau nei olimpinio aukso spindesys. Juo labiau, stebina, kad nacionaline didvyre tapo, sporto šakos, kuri tikrai nėra populiari Lietuvoje, - plaukimo - atstovė. Juk lietuviai apie plaukimą žino tiek, kiek nuvyksta į vandens parkus ar prie vandens telkinių gamtoje. Iš kur jiems ir žinoti, nes, pavyzdžiui, leiskite paklausti, kada paskutinį sykį matėte plaukimo varžybas savo televizorių ekranuose? Teisingai, - 2008 m. rugpjūčio mėnesį, kai vyko olimpinės transliacijos iš Pekino.

  • Falsifikatai

    2012-07-25 07:00 Liudvikas Jakimavičius | Alfa.lt

     

    Praeitam savo rašinėlyje „Užmirškite“, paskelbtame portale Alfa.lt, kalbėjau apie visuomenės bei savo asmeninius nuogąstavimus dėl Garliavos mergaitės, nežinia kur jau kelis mėnesius slepiamos nuo giminių ir draugų. Kankino negera nuojauta, kad mergaitės izoliavimo uolumas gali turėti kraupių priežasčių ir motyvų. Įtarimų ir įvairių paskalų banga nusirito per visuomenę, neva sveika mergaitė gydoma psichotropiniais preparatais, neva guli reanimacijoje. Suprantama, tokius įtarimus vaiko teisių tarnybos privalėjo išsklaidyti ir nuraminti visuomenę. Edita Žiobienė kažkaip neatsakingai dingo iš viešosios erdvės – vaiko teisės tyli, nors įstatymas instituciją įpareigoja vaiką lankyti ir domėtis jo psichine, fizine, materialine būkle bei aplinka. Kažin kas čia ne taip. O atsakyti reikia.

  • Jūrų muziejaus parodoje – Adamkaus ir Landsbergio vardų kriauklės

    Bernardinai.lt

    Liepos  27 dieną Lietuvos jūrų muziejuje bus atidaryta paroda „Lietuviškai skambančios kriauklės“, pristatanti  kriaukles, pavadintas Lietuvos asmenybių vardais.

     

    Každailio verpstė (Chryseofusus kazdailisi)

    Alfonso Mažūno nuotrauka

    Tokios, išskirtinės Lietuvai, kriauklės yra penkios: Adamkaus marginelė Marginella adamkusi,Landsbergio afrikinukė Afer lansbergisi, Každailio verpstė Chryseofusus kazdailisi, Henriko marginelėMarginella henrikasi ir Danilos mureksasHaustellum danilai.
  • Julius Panka. Mykolas Romeris – toks tolimas ir savas

    bernardinai.lt , "Apžvalga" , 2012-07-24

    Jei kadaise labai populiari Lietuvos televizijos laida „Klausimėlis“ pasidairytų po Lietuvos miestus ir kaimus teiraudamasi, „kas tas Mykolas Romeris?“, matyt, žiūrovai turėtų daug gardaus juoko, o duodantys interviu – „strioko“. Tikriausiai retas pasakytų, kada ir kur Mykolas Romeris gimė, kur gyveno, kokias pareigas ir kokioje valstybėje ėjo, kokios tautybės ir politinių pažiūrų buvo. Žinia, daugiausiai Lietuvos visuomenei ši pavardė asocijuojasi su Mykolo Romerio universitetu – Lietuvos teisininkų kalve.

    Tad pažintį su M. Romeriu pradėkime enciklopedinėmis, gal šiek tiek sausokomis, bet būtinomis žiniomis apie šią asmenybę.

  • Radvilė Morkūnaitė. „Misija Sibiras“ – misija tautos istorinei atminčiai ir jaunimo pilietiškumui

    Morkunaite_Radvile
    Radvilė Morkūnaitė

    www.bernardinai.lt 

    2012 m. liepos 20-ąją, Vilniaus geležinkelio stotyje išlydėjome gražų būrį jaunų žmonių į ilgą ir varginančią, tačiau neeiliniais įspūdžiais ir gilia prasme pažymėtą kelionę. Šešiolika ekspedicijos dalyvių ir vadovai išvyko į Rusijos Federacijos Chakasijos Respubliką Rytų Sibiro taigoje ieškoti ir tvarkyti tremtinių iš Lietuvos kapų. Kiekvienam „Misija Sibiras“ ekspedicijos dalyviui į kelionę įdaviau po kepalėlį duonos, kaip dalijimosi, gyvybės bei stiprybės šaltinio simbolį.

    Per septynerius „Misija Sibiras“ gyvavimo metus surengta jau dešimt ekspedicijų. Per šį laikotarpį ieškoti Lietuvos tremtinių kapų ir juos tvarkyti neįžengiamose Sibiro tankynėse ir Azijos platybėse norą pareiškė beveik 9 tūkstančiai jaunų žmonių, o šįmet sumuštas visų metų rekordas – net 1700 jaunų žmonių pateikė anketas dalyvauti. Tai džiugina, nes įrodo, kad nepaisant peršamo visai kitokio vaizdo, Lietuvos jaunimas yra ir patriotiškas, ir sąmoningas.

  • Anušauskas: Lietuva neturėtų likti abejinga Rusijos nuosekliai didinamoms karinėms išlaidoms

    2012-07-22  BNS, Alfa.lt

    Kaimyninei Rusijai planuojant toliau stipriai didinti karines išlaidas, Lietuva į tai turėtų reaguoti bei atsižvelgti formuojant savo gynybos biudžetą, teigia BNS kalbinti Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) nariai.

    Šią savaitę Rusijos finansų ministerija paskelbė 2013 metų biudžeto išlaidų atskiroms sritims planą, pagal kurį išlaidas gynybai lyginant su šiais metais Rusija planuoja didinti 25 procentais.

    „Atkreipsiu dėmesį, kad tas didėjimas vyksta kasmet praktiškai visą dešimtmetį. Karinis biudžetas praktiškai kiekvienais metais didinamas po 20-30 procentų. Be abejonės tokiais tempais didinant karinį biudžetą visada kyla klausimas, kam tos lėšos yra skiriamos. Šiuo atveju tai, be abejonės, pajėgų perginklavimas - visa tai mes matome ir Kaliningrado srityje“, - BNS sakė Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas konservatorius Arvydas Anušauskas.

  • Tomas Viluckas: Referendumas – maskuotė

    "15 min"

    Seimas pritarė siūlymui paskelbti konsultacinį referendumą dėl naujos atominės elektrinės statybos Lietuvoje. Referendumas bus surengtas kartu su Seimo rinkimais. Išsyk kyla klausimas, kam reikalingas patariamasis referendumas, jei jis nieko neįpareigoja? Ar valstybės iždas toks pilnas, kad 4 mln. litų, kurie bus išleisti jam rengti, tikrai niekam nereikalingi?

    Akivaizdu, kad privalomas, o ne patariamasis referendumas būtų buvęs tikslingas prieš pasirašant koncesijos sutartį su „Hitachi“ ir prieš pradedant visas derybas bei konkursus.

  • Kultūros ministerija įpareigota paskelbti konkursą dėl meninės idėjos Lukiškių aikštei

    2012-07-22 11:24 BNS,alfa.lt

     

    Vyriausybė įpareigojo Kultūros ministeriją iki rugsėjo paskelbti konkursą dėl meninės idėjos Lukiškių aikštei.

    Ministrų kabinetas taip pat nusprendė kol kas atsisakyti išeivijos architekto Jono Muloko artimųjų pasiūlyto koplytstulpio - laikomasi nuostatos, kad meninę idėją turi būti renkama konkurso būdu.

    „Vyriausybė vertina pilietines iniciatyvas, bet vis dėlto tai nėra konkurso komisija“, - BNS sakė ministro pirmininko kancleris Deividas Matulionis.

  • Kaip iš tiesų civilizacija skiria ar jungia teisę bei moralę

    Arlauskas_Saulius
    Prof. Saulius Arlauskas
    Saulius Arlauskas. Mykolo Romerio universiteto profesorius, Tarptautinės teisės filosofijos ir sociologijos asociacijos Lietuvos sekcijos pirmininkas
    Kaip iš tiesų civilizacija skiria ar jungia teisę bei moralę

    Drąsus advokato Karolio Jovaišo priekaištas Lietuvos šviesuoliams, kad šie nemato esminio skirtumo tarp teisės ir moralės, laikytinas kvietimu rimčiau pasamprotauti kodėl būtina ir kaip reikia Lietuvoje skirti teisę nuo moralės.

    Savo rašinyje DELFI „Tautos šviesuoliai neskiria teisės nuo moralės - kaip ir bolševikai“ K. Jovaiša ne tik aiškina, kad teisė ir moralė - tai dvi skirtingos normų sistemos, bet ir, kaip jo straipsnio skaitytojui gali pasirodyti, neginčijamai įrodo, kad tautos šviesuoliai, patvoriniai ir visokie kitokie violetiniai tikrojo teisės ir moralės santykio nesuvokia ir elgiasi kaip sovietinio tribunolo propaguotojai.

  • J.Haszcynskis: Lenkija turi paremti Lietuvą energetikos mūšyje su Rusija

    2012-07-19, Bernardinai, BNS

     

    Lenkija turėtų paremti Lietuvą jos energetikos mūšyje su Rusija, sako Lenkijos dienraščio "Rzeczpospolita" apžvalgininkas Jerzy Haszczynski.

    Ketvirtadienį paskelbtame komentare "Atominis žaidimas suverenumu" ekspertas teigia, kad nuo Rusijos išteklių priklausoma Lietuva atsidūrė energetikos žabangose. Jo nuomone, Varšuva neturėtų susigundyti Rusijos vilionėmis dėl pigios elektros, kuriomis Maskva sieka pakirsti Visagino atominės elektrinės projektą.

  • Snoro“ bankrotui buvo ruoštasi iš anksto?

    2012-07-19 19:43 Alfa.lt

     

    Vilniaus centre stovintys dangoraižiai priklauso Kipro ir Kaimanų salų įmonėms. Bankrutavusios „Snoro“ banko kreditoriai įtaria, kad ši schema kurta specialiai ruošiantis banko bankrotui, praneša LNK Žinios.

    „Snoro“ dukterinei bendrovei priklausė nauji vos prieš kelerius metus Vilniaus centre pastatyti dangoraižiai. Prieš pat valstybei nacionalizuojant banką, „Snoro“ bendrovė bandė dangoraižius parduoti. Tiesa, nesėkmingai, nes sandorį užblokavo „Snoro“ kreditoriai.

  • Dabašinsko sąrašas“ – mes valdome Lietuvą?

    Rimantas Varnauskas | Alfa.lt

     

    Lietuva šiuo metu sudarinėja įvairius sąrašus. Tačiau vienas sąrašas sudarytas jau senokai – 1989 metais. Minsko aukštosios milicijos mokyklos Vilniaus neakivaizdinio mokymo skyriuje.

    Ši keistoka istorija prasidėjo tuo metu, kai paaiškėjo, kad naujasis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) direktorius Kęstutis Jucevičius ir buvęs (?) Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus pavaduotojas Dainius Dabašinskas, šiuo metu patarinėjantis Seimo vicepirmininkui liberalcentristų vadovui Algiui Čaplikui, yra kartu mokęsi ir baigę Minsko aukštosios milicijos Vilniaus padalinį. Kilo paprastas klausimas – kokių žmonių terpėje šie įtakingi politikoje ir teisėsaugoje veikėjai brendo ir mokėsi?

  • Tomas Viluckas. Jei Gretutės virs Jonukais

    Bernardinai.lt

    Ko gero, ne vienas prisimena prieš trejus metus kilusį triukšmą dėl „Gender Loops“ projekto, kuriuo buvo siekiama ikimokyklinėse įstaigose diegti skandinaviškus mažylių auklėjimo metodus.

    Nepaisant atsakingų ministerijų pažadų, kad panašios istorijos nesikartos, vėl užvirė aistros dėl kito projekto. Šįsyk Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija (NŠTA) ir parlamentarė Asta Baukutė perspėja visuomenę apie bandymus į Lietuvą perkelti danų patirtį, metodinės medžiagos, patariančios, kaip vaikams skiepyti lyčių lygybės principus, pavidalu.

  • A. Kubilius: okupacijos žalos atlyginimo klausimas turėtų tapti ES ir Rusijos dialogo dalimi

    Kubilius_Gedimino_Bartukos

    Andrius Kubilius

    Gedimino Bartukos nuotr.

    Bernardinai.lt, BNS

    Sovietų Sąjungos okupacijos žalos atlyginimo klausimas turėtų tapti Europos Sąjungos (ES) ir Rusijos dialogo dalimi, sako premjeras Andrius Kubilius.

    Pasak jo, tokią poziciją išdėstė ir vyriausybės sudaryta komisija, kuri buvo įpareigota parengti veiksmų planą siekti žalos atlyginimo.

    Sovietų Sąjungos okupacijos žalos atlyginimo klausimas turėtų tapti Europos Sąjungos (ES) ir Rusijos dialogo dalimi, sako premjeras Andrius Kubilius.
  • Kubilius pakeliui į Varšuvą: Visagino AE projektas lieka atviras Lenkijos dalyvavimui

    2012-07-17 Alfa.lt, BNS

    Visagino atominės elektrinės projektas lieka atviras Lenkijos dalyvavimui, pareiškė premjeras Andrius Kubilius vizito į Varšuvą išvakarėse.

     

    „Visagino atominės elektrinės projektas lieka atviras Lenkijos dalyvavimui, Lenkijos energetikos kompanijų dalyvavimui, apie tai taip pat yra kalbamasi, apie tai kalbėsimės ir su premjeru (Donaldu Tusku)“, - Lietuvos radijui antradienį sakė A.Kubilius.
  • Gavę referendumą, opozicinių partijų vadovai nebežino, ką daryti

    Alfa.lt, BNS

    Referendumo dėl naujos atominės elektrinės statybos palaikiusių opozicinių socialdemokratų, Darbo ir Tvarkos ir teisingumo partijų vadovai tvirtina, kad jų partijos pasisako už tai, kad Lietuva būtų branduolinės energetikos šalimi, tačiau į klausimą, kaip ragins rinkėjus balsuoti per referendumą, tvirtina dar negalintys atsakyti.

     

    Anot jų, partijoms turėti tvirtą ir aiškią nuomonę dėl Visagino atominės elektrinės (VAE) projekto šiuo metu trūksta informacijos, tad kol kas anksti ir spręsti, už aš prieš atominės statybas raginti balsuoti rinkėjus per kartu su Seimo rinkimais vyksiantį patariamąjį referendumą šiuo klausimu.
  • Paroda apie šaulius minint Vilijampolės 360-ąsias įkūrimo metines

    g1

    2012-07-16, Kaunas

    2012 m. liepos 13 d. minint Vilijampolės 360-ąsias įkūrimo metines bei sovietų okupantų Lietuvos Šaulių sąjungos (LŠS) uždarymo 72-ąsias metines buvo atidaryta paroda „Vilijampolės šauliai 1928–1940“ UAB „Kauno autobusai“ dispečerinės patalpose, Raudondvario plente. Dalis šios bendrovės teritorijos prie Skirsnemunės gatvės priklausė LŠS 31 Vilijampolės būriui/kuopai.

    Parodos organizatorius Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkas, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos narys dr. Raimundas Kaminskas pristatė fotografijų ekspoziciją, kuri atspindi LŠS 31 Vilijampolės šaulių būrio, vėliau kuopos (1928–1940) įkūrimo ir aktyvios veiklos istoriją bei vilijampoliečių šaulių likimus. Daugumos tarpukario Vilijampolės šaulių likimai buvo dramatiški, pavyzdžiui, Vilijampolės Vaikelio Jėzaus draugijos amatų mokyklos būrio vadas Alfonsas Žebrauskas (1909–1987) 1941 m. su kaliniais buvo varomas į Červenę sušaudyti, bet NKVD surengtų masinių žudynių metu liko gyvas ir išsekintas sugrįžo į Lietuvą.
  • Radvilė Morkūnaitė: „Reikėtų ne lyginti, o įsisąmoninti, kad be vienos Lietuvos Respublikos – nebūtų

    2012-07-14

    Neseniai atšventę liepos 6-ąją – Valstybės dieną, – šios savaitės pradžioje turėjome dar vieną progą prisiminti ir įprasminti Lietuvos istoriją. Dabartinė Lietuvos Respublika „pergyveno“ tarpukario Lietuvą – 1990 metais nepriklausomybę atkūrusi valstybė gyvena jau ilgiau nei 1918-ųjų Lietuva iki 1940 metų okupacijos.
  • Tūkstantmečiu minėtas ne esminis įvykis, o su juo susijęs žodis

    Algimantas Zolubas

     "XXI amžius"

    Lietuvos karaliaus Netimero krikštas.
    M. A. Polonio freska Pažaislyje

    Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos leidinys „Varpas“ 2006 metų rugsėjo mėnesį pateikė skaitytojams inžinieriaus iš JAV Rimanto Kunčo-Žemaitaičio rašinį, analizuojantį Lietuvos krikšto klausimą. Autorius istoriniais faktais argumentuodamas Lietuvos krikšto datą nukelia nuo Jogailos prie Mindaugo krikšto datos. Tačiau ar šią datą turime laikyti Lietuvos krikšto data? Šis inžinieriaus straipsnis turėjo paskatinti susidomėti tikrąja Lietuvos krikšto data Lietuvos istorikus, Bažnyčios hierarchus, tūkstantmečio minėjimo komisiją, nes iš tikrųjų anuomet gimė krikščioniška Lietuvos valstybė, dėl to buvo paminėtas Lietuvos vardas.
  • Premjeras: referendumo inicijavimas gali įnešti sumaišties derybose dėl Visagino AE

    Bernardinai.lt

    Seimo narių iniciatyva dėl referendumo gali įnešti sumaišties derantis su partneriais dėl Visagino atominės elektrinės statybos, ketvirtadienį perspėjo ministras pirmininkas Andrius Kubilius, tokius dalies parlamentarų veiksmus pavadinęs "grynu politikavimu" Seimo rinkimų išvakarėse.

    "Tokio referendumo inicijavimai šiuo metu nepadės labai svarbiam Visagino atominės projektui toliau būti plėtojamam, jo tęstinumui, gali tik įnešti papildomos sumaišties derantis su regiono partneriais", - interviu Žinių radijui sakė premjeras.

  • Lietuva subrendo pasaulio lietuvių jaunimo susitikimui

    "Veidas"

     

    Liepos viduryje vyks istorinis renginys – pirmasis pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas nepriklausomoje Lietuvoje.

    Tokio renginio iniciatyva anksčiau ar vėliau turėjo atsirasti. Kad sąvokos „Lietuva“ ir „lietuviai“ neapsiriboja tik Lietuvoje gyvenančiais piliečiais, diskutuoti jau nebereikia. Tačiau tik dabar, po kelerių didelio masto emigracijos metų, kai vis garsiau nuskamba lietuvių sėkmės istorijos svetur, tapo akivaizdu, kad „globali Lietuva“ nėra mistinis subjektas.

  • Jau daugiau 


    Mielieji,   2012 m. liepos 8 d. peržengėme simbolinį slenkstį - laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, atkurtoje 1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės atstatymo aktu, gyvename ilgiau nei gyvavo 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos Respublika,

  • Prezidentė įteikė skiriamuosius raštus ambasadorei prie Šventojo Sosto I. Vaišvilaitei

    Vaisvilaite_Irena_Zenekos

    Irena Vaišvilaitė

    Zenekos nuotr.

    www.bernardinai.lt 2012-07-10

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė antradienį įteikė skiriamuosius raštus Lietuvos nepaprastajai ir įgaliotajai ambasadorei prie Šventojo Sosto Irenai Vaišvilaitei.

    Išplatintame pranešime spaudai prezidentė teigė, kad Lietuvą ir Vatikaną sieja ilgi istoriniai ir diplomatiniai ryšiai, todėl svarbu toliau stiprinti dialogą bei bendradarbiavimą su šia šalimi.

    "Prisimindama 2010 metais Vatikane įvykusį vizitą, prezidentė darkart perdavė kvietimą popiežiui Benediktui XVI apsilankyti Lietuvoje jam patogiu laiku", - rašoma prezidentės spaudos tarnybos pranešime spaudai.

  • Lenkų mažuma pralaimi kovą?

    Lenku_uzrasai

    www.alfa.lt Lukas Pileckas 2012-07-10

    Vilniaus ir Šalčininkų rajonai – tarsi lenkiškos mažumos bastionai, niekinantys valstybę, kurioje gyvena. Paniekos išraiška – vis dar ganėtinai gausūs gatvių pavadinimai lenkų kalba. Miesteliuose pakanka tiesiog pravažiuoti pagrindinėmis gatvėmis, kad užtektų įsitikinti – Valstybinės kalbos įstatymas čia nieko vertas.

    Ir žmonės, ir valdžia

    Maža to, dalis vietinių lenkų moka paskirtas baudas, tačiau gatvių pavadinimų ne valstybine kalba neatsisako. Nepadeda ir nuolat pralaimima teismų karuselė net tada, kai į įstatymą spjovusių gyventojų pusę stoja savivaldybės.

     

    Tiesa, situacija šiek tiek gerėja. Tuo įsitikinusi Valstybinė kalbos inspekcija. Tokią tendenciją pamatė ir po Vilniaus bei Šalčininkų rajonus pasivažinėjęs Alfa.lt žurnalistas.
  • Vyriausybė sutarė dėl šilumos ūkio pertvarkos gairių

    2012-07-09

    Vyriausybė pasitarime pirmadienį iš esmės apsisprendė dėl šilumos ūkio pertvarkos gairių, kurios numato didesniuose miestuose atskirti šilumos gamybą nuo tiekimo. Tikimasi, kad tai gali atpiginti šilumos energiją vartotojams, be to, taip bus artėjama prie trečiojo ES energetikos paketo įgyvendinimo.

  • Buvusiame 1 –ąjame husarų kunigaikščio Jonušo Radvilos pulke atidengta atminimo lenta

     

    Beata Ivanauskienė

    Sąjūdžio Kauno tarybos informacinis biuras

    2012-07-04 minint Lietuvos Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną buvusioje 1-ojo husarų kunigaikščio Jonušo Radvilos pulko teritorijoje prie Viešojo saugumo tarnybos  būstinės atidengta atminimo lenta, įamžinanti 1-ąjį husarų pulką (1919-1940) ir pulko vadą generolą Povilą Plechavičių (1890-1973).  Lentą atidengė Viešojo saugumo tarnybos vadas generolas Sergejus Madalovas ir Lietuvos sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkas, šaulys dr. Raimundas Kaminskas. Atminimo lentą pašventino Kauno įgulos kapelionas kapitonas, šaulys Tomas Karklys.

  • Šventė atstumtųjų pastogėje


    Godonė „Tremtinio“ 1000-ojo numerio išleidimo proga

     

    Dažnai pajuntamos tikros vertybės per jų netektis. Skaudžiausiai išgyvenama netekus Motinos ir Tėvynės, nes jos paženklintos nesunaikinama meile.

    Lietuvis, gyvenęs savo Tėvynėje ir laisvėje, tarsi nejautė tų vertybių, bet kai per tremtis jų neteko, jį užvaldė liga, tėvynės ilgesiu arba nostalgija vadinama. Tą liga labiausiai susirgo tie, kuriuos belaisviais į Sibirą išgabeno, susirgo ir tie, kurie atsidūrė laisvėje užsieniuose, tačiau neteko Tėvynės. Rašytojas, diplomatas Petras Babickas, nuo okupacijos pasitraukęs į užsienį, rašė:

  • Landsbergis: priešrinkiminė situacija Gruzijoje ir intervencija iš užsienio

    Alfa.lt

    Pirmasis veiksnys, V. Landsbergio teigimu, tai „tebesitęsianti milžiniškų pinigų invazija iš Rusijos siekiant patraukti korumpuotus politikus ir pakankamą skaičių neturtingų žmonių, kurie pakeistų Gruzijos europinę politikos kryptį link prorusiško „grįžimo atgal““.

  • Valstybės dienos šventė vyks Radvilų tėvonijoje Dubingiuose

    "Valstietis"

    Liepos 6 -ąją, 13 val., minint Valstybės (Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, Dubingių piliavietėje rengiama iškilminga Mikalojaus Radvilos Rudojo 500-ųjų gimimo metinių minėjimo šventė.

    Dubingių piliavietė (Molėtų raj.) – vienas reikšmingiausių objektų Lietuvos istorijoje, ryškiausia kultūrinė kraštovaizdžio vertybė . Ji – ne tik vienas svarbiausių kovos su kryžiuočiais taškų, bet ir yra glaudžiai susijusi su faktiniais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovais – Radvilomis ir yra šios garbingos giminės laidojimo vieta. Nuo 2003 m. piliavietėje vykdomi archeologiniai tyrinėjimai, kurių metu buvo ištirta buvusi bažnyčia, rastos ir atidengtos buvusių Radvilų rūmų liekanos. Tačiau svarbiausias atradimas – 2004 metais rasti garbingos ir ypatingai Lietuvos istorijai nusipelniusios Radvilų giminės palaikai.

  • Pasimatymų su anūke reikalaujantys Venckienės tėvai su Stankūnaite bylinėsis Raseinių teisme

    Alfa.lt

    2012-07-04

     

    Laimutei Stankūnaitei atgavus dukterį, mažametės seneliai Kedžiai siekia per teismus išsireikalauti pasimatymų su anūke.

    Antradienį Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė, kad Kauno miesto apylinkės teismas negali imtis tokio skundo ir perdavė bylos nagrinėjimą Raseinių rajono apylinkės teismui.

    Kauno miesto apylinkės teismui Kedžiai prašymą dėl bendravimo su anūke gavo 2012 m. birželio 29 d. Bylą dėl bendravimo su anūke tvarkos nustatymo gavusi Kauno miesto apylinkės teismo teisėja nusprendė, kad, kas turi išnagrinėti tokią bylą, turi spręsti Lietuvos apeliacinis teismas.

    Nurodoma, kad Neringa Venckienė, gavusi prašymą, dirbo Kauno apygardos teismo, aukštesnės pakopos teismo, vykdančio Kauno miesto apylinkės teismo procesinės veiklos kontrolę ir administracinės veiklos priežiūrą, teisėja.

  • KT nagrinės, ar R.Paksui kelią į rinkimus atvėrusi pataisa neprieštarauja Konstitucijai

    "Lietuvos žinios"

    Autorius: BNS

    04:03 Liepos 4 D. 2012

     

     

    Konstitucinis Teismas (KT) rugpjūčio pabaigoje rengia viešą posėdį, kuriame pradės nagrinėti bylą dėl Seimo rinkimų įstatymo pataisų, per apkaltą iš prezidento pareigų nušalintam "tvarkiečių" lyderiui Rolandui Paksui atvėrusių kelią dalyvauti Seimo rinkimuose.

    Grupės Seimo narių kreipimąsi KT nagrinės be eilės, argumentuodamas, kad pagal susiklosčiusią prašymų nagrinėjimo praktiką ginčai dėl įstatymų, reguliuojančių rinkimų į valstybės ir savivaldybių atstovaujamąsias institucijas santykius, konstitucingumo paprastai yra nagrinėjami ne eilės tvarka.

    Ar šį pavasarį parlamentarų patvirtinti Seimo rinkimų įstatymo pakeitimai neprieštarauja Konstitucijai, KT nagrinės grupės Seimo narių prašymu.

  • Arkiv. S. Tamkevičius. Lietuvos Krikštui – 625 metai

    Bernardinai.lt

    2012-07-04

    Arkivyskupo metropolito Sigito TAMKEVIČIAUS homilija liepos 1 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje švenčiant Lietuvos Krikšto 625 metų ir pal. Jurgio Matulaičio beatifikacijos 25 metų sukaktis.

    Kai Lietuva prieš dvidešimt penkerius metus minėjo Krikšto 600 metų sukaktį, sovietinė valdžia, Religijų reikalų tarybos ir KGB pareigūnų padedama, darė viską, kad šis jubiliejus nepaskatintų aktyvesnio religinio gyvenimo. Pasirengimas jubiliejui ir jo šventimas iki smulkmenų buvo kontroliuojamas ir ribojamas. Iškilmingiausiai Krikšto jubiliejus buvo atšvęstas tik Romoje ir jo metu palaimintuoju paskelbtas arkivyskupas Jurgis Matulaitis.

  • Vietoj "Lietuvos sąrašo" - "Drąsos kelias"

     

    "Lietuvos žinios"

    Autorius: Saulius SPURGA

    05:33 Liepos 4 D. 2012

    Lietuvos politinę sistemą yra apėmusi stagnacija. Nesugebėjimas atsinaujinti - didžiulė politinių partijų bėda. Lietuvai reikia naujų idėjų ir naujų žmonių.

    Pats laikas prabilti šia tema artėjant naujiems Seimo rinkimams. Deja, beveik nieko gera ir nieko nauja šiuo klausimu pasakyti negalima. Jau įsitvirtinusios politinėje sistemoje partijos nesugeba pritraukti naujų žmonių, galinčių pasigirti laimėjimais savo srityje, ryškių asmenybių, lyderių. Šiuo požiūriu ne ką nuo jų skiriasi ir ambicingos naujokės.

  • A. Sekmokas: Lenkija kviečiama sugrįžti į Visagino AE projekto darbus

    2012-07-03

    Lietuvos energetikos ministras Arvydas Sekmokas, šiomis dienomis Lenkijos valdžios pareigūnus kvietęs sugrįžti į naujos Visagino atominės elektrinės (AE) projektą, šalies atstovus pakvietė susipažinti su dabartine projekto padėtimi.

  • Paroda "Vilijampolės šauliai 1928 - 1940

    2012-06-28 Kaunas

    2012-06-27 minint Lietuvos Šaulių sąjungos 93-ąsias ir Vilijampolės 360 -ąsias įkūrimo metines buvo atidaryta paroda "Vilijampolės šauliai 1928 - 1940". Fotografijų ekspozicijoje atsispindi  LŠS 31 Vilijampolės šaulių  būrio, vėliau kuopos įkūrimo ir aktyvios veiklos istorija ir šaulių likimai.

  • Kun. Robertas Grigas. Tampame valstybės paslaptimi

     

    Bernardinai.lt

    1983 m. sovietinės armijos darbo batalione Kazachijos užkampyje su likimo kolegomis iš okupuotos Baltijos, Vidurio Azijos ir Kaukazo kepėme plytas prieštvaninėje, daugiausia rankų darbu varomoje gamykloje. Eilinį kartą sulūžus pasenusiai technikai, sėdėjau ant suodinų vagonečių ir rašiau laišką į namus, kur dėl įdomumo paminėjau mūsų plytų pagaminimo dienos planą – bene 40.000 vienetų. Lietuviškame tekste įrašytą skaičių pamatė sovietų šnipomanijos paranojoje išugdytas kareivėlis ir puolė mane mušti: „Tu ką, Amerikos žvalgybai ataskaitas siunti?!“

    Neabejotinai egzistuoja dėsnis: kuo valstybėje daugiau totalitarizmo, kuo nelaisvesnė visuomenė, kuo labiau engiamas žmogus ir niekinamas jo orumas, tuo daugiau valstybės paslapčių. Tuo daugiau slaptumo, įslaptintų sričių ir reiškinių. Daugiau valdžios dokumentų ir nutarimų su grifu „visiškai slaptai“. Ir nuolat gausėja dalykų, vykstančių už sandarių durų, prieinamų tik išrinktųjų asmenų įslaptintajam ratui ir nežinotinų plačiajai visuomenei.

  • Landsbergis: Venckienės teisinės neliečiamybės panaikinimas – sovietinių laikų nesąmonė

    Landsbergis7
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.alfa.lt Gytis Pankūnas 2012-06-29

    Europarlamentaras, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis mano, kad Seimas, nuspręsdamas panaikinti Kauno apygardos teismo teisėjos Neringos Venckienės teisinį imunitetą, save pažemino. Tokį parlamento sprendimą profesorius vadina „sovietinių laikų nesąmone“.

    „Toje situacijoje, kur Seimas sutiko tokiomis sąlygomis daryti sprendimą, Seimas save pažemino“, – Alfa.lt parlamentarų sprendimą panaikinti N. Venckienės teisinę neliečiamybę ir leisti teisėją patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jos laisvę komentavo V. Landsbergis.

  • Mikaelis Lundinas: „Bendrai elektros rinkai vien biržos nepakanka – reikalingos jungtys“

    Ludinas_Mikaelis
    Mikaelis Lundinas
    www.veidas.lt Mikaelis Ludinas 2012-06-28

    Praėjusį pirmadienį elektra pradėta prekiauti didžiausioje Europoje „Nord Pool Spot“ elektros biržoje. Ši birža pakeitė prekybą elektra Lietuvoje veikiančioje „Baltpool“ biržoje.

    Apie tai, kaip prekybos elektra persikėlimas į regioninę biržą pakeis ne tik elektros kainas Lietuvoje, bet ir Europos elektros rinką, kalbėjomės su Lietuvoje viešinčiu „Nord Pool Spot“ generaliniu direktoriumi Mikaeliu Lundinu.

    VEIDAS: Kaip vertinate pirmųjų sandorių biržoje rezultatus?

     

    M.L.: Visų pirma tai ne birža, o elektros mainai. Čia vyksta dienos aukcionai, elektros tiekėjai kasdien siūlo savo kainą, o mes paskelbiame galutinę.
  • K r e i p i m a s i s dėl Vilniaus Žaliojo tilto skulptūrų

    Laisves_kovotojai

    Kultūros ministrui Arūnui Gelūnui

    Vilniaus merui Artūrui Zuokui

    K r e i p i m a s i s

    dėl Vilniaus Žaliojo tilto skulptūrų

    Vilnius, 2012-06-28

    Atkūrus Nepriklausomybę ir Valstybę, per 22 m. nepavyko atsikratyti Žaliojo tilto sovietinių okupacinio laikmečio skulptūrų. Vis ryškiau įsigalint sovietinei nostalgijai, 2005 m. kultūros ministro Vladimiro Prudnikovo įsakymu Žaliojo tilto skulptūros pripažintos valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. Tačiau realybė yra kitokia. Jeigu daug Lietuvos žmonių ir ypač valdininkų nejaustų sovietinės nostalgijos, šių skulptūrų seniai nebūtų, nes didesnį vaizduojamąjį išsityčiojimą iš nepriklausomos Lietuvos idėjos sunku sugalvoti. Deja, okupacinis sovietmetis pavertė daugumą Lietuvos gyventojų mankurtais, nežinančiais ir negerbiančiais savo istorijos.
  • Kun. Vytenis Vaškelis. Be vyro ir moters santuokos – visuomenė be ateities

    www.bernardinai.lt 2012-06-28

    Akivaizdžiai pastebime, kad, augant visuomenės technologinei pažangai, silpsta moralinių vertybių pajauta. Kai pernelyg koncentruojamasi į tai, kas gerina vien žmonių buitį, tai yra, kai daugiausia pastangų skiriama visuomenės materialinio pagrindo stiprinimui, tada vis labiau pasitikima pinigais bei daiktais ir vis mažiau – pačiu Dievu, kuris yra ne tik visų kūrinių Viešpats, bet ir visuomeninės dorovės įstatymų Leidėjas. Sekuliarėjančioje visuomenėje į pirmą vietą iškyla rafinuotos puikybės dūmus skleidžiantis žmogaus protas, kuris nori taip viską valdyti ir kontroliuoti, kad nustelbia bei ignoruoja transcendentinių dalykų išganomąjį veikimą asmens gyvenime. Tada žmogaus subjektyvi nuomonė pradeda neigti dieviškos tikrovės objektyvumą.

  • Paroda „Vilijampolės šauliai 1928 - 1940"

    LSS2-2

    2012-06-27 minint Lietuvos Šaulių sąjungos 93-ąsias ir Vilijampolės 360 –ąsias įkūrimo metines buvo atidaryta paroda „Vilijampolės šauliai 1928 – 1940“. Fotografijų ekspozicijoje atsispindi  LŠS 31 Vilijampolės šaulių  būrio, vėliau kuopos įkūrimo ir aktyvios veiklos istorija ir šaulių likimai.

    Parodos organizatorius Lietuvos sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkas, LŠS narys dr. Raimundas Kaminskas pristatė parodą ir pasakojo, kaip kūrėsi Vilijampolės šauliai. Vilijampolės šaulių būrys įsikūrė 1928 m. Būrio organizatorius, pirmininkas ir vadas, Raudondvario valsčiaus tarybos narys buvo Alfonsas Vaitkūnas. Vilijampolės šaulių būrys atidarė vakarinius kursus suaugusiems, skaityklą, subūrė chorą, pastatė sporto klubo namus „Perkūnas“, turėjo sporto aikštę ir erdvius šaulių namus, kuriuose buvo  skaitykla, styginių orkestras, vaidybos sekcija, biblioteka. Daugumos tarpukario Vilijampolės šaulių likimai buvo dramatiški, pavyzdžiui, Vilijampolės Vaikelio Jėzaus draugijos amatų mokyklos būrio vadas Alfonsas Žebrauskas (1909 – 1987) 1941 m. su kaliniais buvo varomas į Červenę sušaudyti, bet NKVD surengtų masinių žudynių metu liko gyvas ir išsekintas sugrįžo į Lietuvą.
  • Algirdas Patackas. Atviras laiškas Rimvydui V.

    Bernardinai.lt

    Žmogaus proto vingiai, emocijų paveikti, yra nenusakomi. Talentingas publicistas Rimvydas V. su visa tūžmasties jėga puola naująsias jėgas, kurios, kaip „zvimbiantis sukiršintų bičių spiečius“ puola visus ir viską: „...valdžia totaliai bloga, valdymas nesąmonė, visi ten prie lovio vagys, teisėsauga korumpuota, nes valdo pedofilų klanas, prezidentė irgi parsidavė, o mes jai šast ir atkeršijom žemyn lekiančiais jos reitingais, tegu žino“. Vis labiau plečiasi „juoda radikalizmo dėmė“. Reljefiškai piešiami naujųjų jėgų personažai: „...jūs nebūsite išrinkta į Seimą, su aplombu rėžia besikeikianti teisėja keiktis taip ir neišmokusiai Seimo liberalei. Dvidešimt pavardžių iš šio sąrašo reikia įsidėmėti, beda pirštu į sąrašą Sąjūdžio radikalų veteranas. Skamba kaip įsakymas „atmontuoti“  keletą akademikų. Už tai, kad turi nuomonę. Išlenda pražuvėlis pakaunės maištininkas, pora sprogdintojų, kurie ir svetimus, ir savus sprogdino, bet, nors ir įrodyta, nesėdo, ir niekas nereikalavo po to teisingumo. Užuodžia griovimo valandą?“.

  • Seime rengiamasi Generalinę prokuratūrą perduoti Vyriausybei

    www.alfa.lt

    Seime sudaryta darbo grupė, kuri iki rudens sesijos turi parengti Konstitucijos pataisų projektą, kurios Prokuratūrą padarytų pavaldžią vykdomajai valdžiai. Tikimasi dėl šių pataisų pirmą kartą balsuoti jau rugsėjį. Neoficialiai parlamentarai sako, kad šios pataisos turi politinį palaikymą Seime, nes įstatymų leidžiamajai valdžiai pabodo faktinė prezidentės Dalios Grybauskaitės įtaka generaliniam prokurorui Dariui Valiui, kurią parlamentarai laiko neproporcinga ir konstituciškai abejotina.

    Keis Generalinės prokuratūros pavaldumą

    „Seimo valdyba ir parlamentinis Teisės ir teisėtvarkos komitetas pritarė mano iniciatyvai sudaryti darbo grupę, kuri spręstų prokuratūros statuso klausimą ir Konstitucijos 118 straipsnio keitimą“, – Alfa.lt sakė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto narys, paskirtas vadovauti šiai grupei, Vidmantas Žiemelis.

    Dabar Konstitucijos 118 straipsnis numato, kad „generalinį prokurorą skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu“.

  • Išvados, kurias atsisakė išgirsti Seimas: prieš mergaitę buvo panaudotas smurtas

    www.alfa.lt 2012-06-28

    Iš žymių teisininkų ir žmogaus teisių gynėjų suburta visuomeninė komisija, analizavusi gegužės 17-osios įvykius Garliavoje, kai buvo įvykdytas teismo sprendimas Drąsiaus Kedžio ir Laimutės Stankūnaitės dukrą perduoti mamai, paskelbė galutines savo išvadas.

    Išvadose konstatuojama, kad prieš mergaitę buvo panaudotas smurtas.

    Jose taip pat teigiama, kad Kėdainių rajono apylinkės teismas 2012 m. kovo 22 d. nutartimi plečiamai išaiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 str. nuostatas, šiurkščiai ją pažeidė. Policijos pareigūnai viršijo savo įgaliojimus, nesilaikydami Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 47 str. nuostatų.

    Išvadose nurodoma, kad gegužės 17 dieną buvo pažeista ne tik Lietuvos Konstitucija, bet ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija (plačiau žr. pačiose išvadose).

  • D.Kreivys. Valstybinių įmonių reforma: nuo kolūkinės realybės prie modernaus ūkio valdymo

    Kreivys_Dainius_V_Kopusto

    Dainius Kreivys

    V. Kopūsto nuotr.

    www.delfi.lt Dainius Kreivys, buvęs ūkio ministras, premjero visuomeninis patarėjas2012-06-27

    Skirtingai nei atrodė ir tebeatrodo socialdemokratams, tvirtinu, kad valstybinės įmonės yra ne ožys, o karvė, gebanti duoti daug pieno. Tik, žinoma, kad karvutė būtų prižiūrėta ir laiku pamelžta, reikia turėti gabių ir rūpestingų ūkininkų. Šiandien turime situaciją, kai daugelį metų trukusi kolūkinė karvių bandos priežiūra pavertė valstybines įmones ožiais, iš kurių nebuvo nei mėsos, nei pieno.

    Nenagrinėsiu visų kolūkinio „karvių“ ar „ožių“ auginimo subtilybių, tačiau daugelis prisimename, kaip reikaliukai buvo tvarkomi kiekviename kolūkyje. Prisimename, kiek namuose sūrių buvo paspausta, kiek nuosavų veršių nupenėta ar kiek privačių namų pastatyta, kolūkinėse fermose beauginant kolūkines žalmarges. Nesiimsiu vertinti ir šiandieninės žemės ūkio padėties. Paminėdamas, kad žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius tikrai nestokoja populiarumo, pabandysiu pasiaiškinti, ką pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO), kuriai priklauso dauguma išsivysčiusių pasaulio šalių, principus reiškia ūkiškas valstybinių įmonių valdymas ir ką tokio valdymo link padarė Andriaus Kubiliaus Vyriausybė.

  • Prezidentė pasirašė naujos AE projekto įgyvendinimo įstatymus

    Grybauskaite_Roberto_Riabovo

    Dalia Grybauskaitė

    Roberto Riabovo nuotr.

    www.lzinios.lt 2012-06-28

    Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė Branduolinės (atominės) elektrinės, Koncesijos suteikimo ir Lietuvos Respublikos esminių turtinių įsipareigojimų prisiėmimo Visagino atominės elektrinės projekte įstatymus, taip pat Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymą bei lydimuosius įstatymus.

    Šiuo įstatymų paketu, pasak Prezidentės, tik sukuriamas teisinis pagrindas ir galimybė pradėti didelį, ilgametį, Lietuvai ir visam Baltijos regionui svarbų projektą, praneša Prezidentės spaudos tarnyba

    Tolesnius sprendimus ir projekto tęstinumą turės užtikrinti ateinanti Vyriausybė ir Seimas. Projektas turi būti vykdomas skaidriai, informuojant visuomenę ir atsižvelgiant į regiono valstybių interesus.

  • Falanga pasitelkta Vilniuje

    40Vytaytas_Landsbergis
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.lzinios.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012-06-28

    Po falangistų - lenkiškųjų fašistų - išpuolio prieš Seinų krašto lietuvius, kai tepliojo lietuviškus vietovardžių užrašus ir kultūros atminties paminklą, parašiau perspėdamas, kad reikia saugoti lenkiškus paminklus Lietuvoje (Alfa.lt, 2011 08 23). Žinomoji tautų pjudymo kontora visada dirba dviem frontais.

    Pasityčiojo iš lietuvių karių kapų Berznyke, tai būtinai organizuos "atsaką" kur nors Lietuvoje. Suprantame, kad didžiausias efektas būtų pasiektas apdergus dalies lenkų šventenybę: Valstybės viršininko, maršalkos ir Vilniaus užkariautojo širdies kapą Rasose. Tikslingiau nebūna. Taip, kaip hitlerinė svastika skamba užtepliota ne bet kur, o ant sinagogos. Prieš tokią šalį jau galima varyti per visą pasaulį: matai, "sugadinę santykius" žengia dar toliau.

  • Antroji krizės banga jau jaučiama ir Lietuvoje

    www.delfi.lt Erika Fuks 2012-06-27

    Europoje prasidėjusi antroji bankinio sektoriaus krizės banga Lietuvai jau atsiliepia eksporto mažėjimu ir gali paveikti derybų rezultatus dėl Lietuvai teikiamo finansavimo iš 2014-2020 m. Europos Sąjungos (ES) daugiametės finansinės programos.

    Apie šias grėsmes po Biudžeto ir finansų komiteto posėdžio kalbėjo komiteto pirmininkas ir Liberalų sąjūdžio frakcijos narys Kęstutis Glaveckas.

    „Bankinė krizė prasidėjo iš naujo. Jeigu ES nebus susitarta dėl kardinalių pakeitimų, krizė gali vėl sugrįžti ne mažesne kaip 2008-2009 m. apimtimi. Natūralu, kad tai paliestų ir Lietuvą ir dabar mes matome to požymius, nors ir nežymius, bet akivaizdžius - tai eksporto mažėjimas. Jis lemia ir darbo vietų mažėjimą, ir gamybos mažėjimą, ir pajamų mažėjimą, klausimas tik, kokio mąsto bus mažėjimas.

  • Suvienijo „demokratinis centralizmas“

    Zolubas
    Algimantas Zolubas

    Algimantas Zolubas

    Balsavusieji Seime 2012-ųjų birželio 26 d. už Neringos Venckienės neliečiamybės panaikinimą akivaizdžiai išreiškė pasitikėjimą mūsų teisėsauga ir teisėtvarka. Visuomenė mūsų teisėtvarka ir teisėsauga nepasitiki, nepasitiki tikrai pagrįstai. Tačiau, regis, viena partija, besiskelbianti skaidria, vos ne krištoline, arba nuovoką prarado, arba iš tikrųjų nėra krištolinė, nes su prokurorais ir teismais nusprendė gyventi tik geruoju, – maža ką, ras drumzlių skaidriojoj (ne kartą taip buvo) ir nesitikėk malonės.
    Tai kam gi atstovauja balsavusieji už neliečiamybės panaikinimą? Ar po tokio akibrokšto būtų korektiška siekti visuomenės palankumo ateinančiuose Seimo rinkimuose? Jau vien už nuovokos stoką prarandamas visuomenės pasitikėjimas ir, žinoma, balsai būsimuose rinkimuose.

  • Lenkų smurtas nepasiteisino

    www.veidas.lt 2012-06-27

    Minime liūdną sukaktį: prieš 75 metus, 1937-ųjų viduryje, mūsų tautiečių Vilnijoje persekiojimas iš okupantų pusės pasiekė aukščiausią tašką.
    Tarpukario Lenkijoje tautinės mažumos sudarė net trečdalį gyventojų – ukrainiečiai, žydai, baltarusiai, vokiečiai, na, ir lietuviai, gyvenantys Vilniaus-Seinų krašte. Dėl to gal ir nebūtų buvę nieko blogo, jeigu, anot vieno vokiečių istoriko, šioje daugiatautėje valstybėje nebūtų viešpatavusi vienatautė ideologija. Jeigu, kaip rašė garsus britų politikas Davidas Lloydas George’as, ši valstybė kitoms joje esančioms tautoms nebūtų primetusi tokios pat tironijos, kokią pati metų metais kentė.Iš tiesų lenkų valdžia, to meto jų politinės jėgos buvo vieningai nusiteikusios kuo greičiau visus savo piliečius paversti lenkais arba tiesiog išvyti iš šalies. Pastaroji priemonė labiausiai numatyta buvo vokiečiams ir žydams, o visus kitus per okupacijos metus (1920–1939 m.) atkakliai siekta nutautinti – panaudojant visą valstybės aparatą, mokyklas, Bažnyčią, spaudą, visuomenines organizacijas ir t.t. Tokią savo politiką Lenkijos valdžia bandė pateisinti būtinumu kovoti prieš bolševizmą, bet iš tikrųjų tai buvo dar senovėje Abiejų Tautų Respublikoje vykdytos polonizacijos tęsinys.Vis dėlto laikai jau buvo visai kiti, todėl lenkų pavergtos tautos stengėsi tam priešintis kaip įmanydamos. Baltarusiai – silpniausiai, nes buvo mažiausiai susipratę tautiškai ir dar susiskaldę, o ukrainiečiai buvo ypač karingi, be to, jų buvo daugiausiai, apie septynis milijonus.

  • Venckienė kreipėsi į prezidentę prašydama atleisti ją iš teisėjos pareigų

    Venckiene_Dmitrijaus_Radlinsko
    Neringa Venckienė

    www.alfa.lt 2012-06-27

    Kauno apygardos teismo teisėja Neringa Venckienė trečiadienį kreipėsi į prezidentę Dalią Grybauskaitę prašydama atleisti ją iš teisėjo pareigų.

    „Lietuvos Respublikos Seimas vakar, 2012 m. birželio 26 d., panaikino mano teisinę neliečiamybę. Aš, būdama įtariamąja, negaliu būti teisėja. Esant tokioms aplinkybėms, būdama sąžininga teisėja, negaliu nagrinėti bylų. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 1 punktu, prašau nedelsiant atleisti mane iš Kauno apygardos teismo teisėjos pareigų nuo 2012 metų liepos 2 dienos“, – rašo N. Venckienė viešai išplatintame laiške.

  • Seimas patvirtino Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją

    www.balsas.lt 2012-06-26

    Antradienį Seimas patvirtino Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją, kurioje nustatomi pagrindiniai Lietuvos energetikos sektoriaus tikslai bei jų įgyvendinimo kryptys iki 2020 m. ir įtvirtinamos energetikos sektoriaus plėtros gairės iki 2030 ir 2050 m.

    Už šios strategijos patvirtinimą balsavo 60 Seimo narių, prieš – 20, susilaikė 31 parlamentaras.

    Svarbiausias strategijoje numatomų energetikos politikos krypčių ir veiksmų tikslas – Lietuvos energetinės nepriklausomybės iki 2020 m. užtikrinimas, sustiprinsiantis Lietuvos energetinį saugumą ir konkurencingumą. Strategijoje teigiama, kad energetinė nepriklausomybė užtikrins galimybę laisvai pasirinkti energijos išteklių rūšį ir jų tiekimo šaltinius, labiausiai atitinkančius valstybės energetinio saugumo poreikius ir Lietuvos vartotojų interesus įsigyti energijos išteklius palankiausia kaina

  • D.Grybauskaitė nepalaiko PVM lengvatos transportui

    www.delfi.lt 2012-06-27

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė nemato galimybių lengvatinio pridėtinės vertės mokesčio (PVM) taikymui transporto paslaugoms. Pasak šalies vadovės, šiuo metu yra įtempta finansinė situacija, tad pinigai turi būti leidžiami atsakingai. Tai reiškia, kad nelemta išsipildyti vilniečių viltims, kad viešojo transporto bilietų kaina nekils.

    Taikyti lengvatinio PVM tarifo visuomeninio transporto bilietams valstybė, pasak prezidentės, kol kas nėra pajėgi.

    „Išgyvename finansiškai įtemptą laikotarpį, valstybės galimybės ribotos, todėl biudžeto pinigai turi būti leidžiami atsargiai ir atsakingai. Priimdamas PVM įstatymo pataisas, Seimas paskutiniu momentu pasidavė priešrinkiminiam finansiniam populizmui ir viename įstatyme supainiojo skirtingos svarbos dalykus", - teigia prezidentė.

  • Pasaulio lietuviai vėl kviečiami giedoti himną

    www.balsas.lt 2012-06-25

    Liepos 6-ąją, Valstybės dieną, 21 valandą jau ketvirtą kartą lietuviai visame pasaulyje bus kviečiami giedoti „Tautišką giesmę“. Prie šios unikalios tradicijos prisijungia ir „Lietuvos paštas“, kuris specialiu spaudu, kviečiančiu giedoti Lietuvos himną, antspauduos ne tik Lietuvoje, bet ir į užsienio šalis siunčiamą korespondenciją.

    „Lietuvos pašto“ Rinkodaros ir komunikacijos departamento vadovės Rasos Kruopaitės-Lalienės teigimu, įmonei svarbu puoselėti lietuviškumą, todėl ir buvo nuspręsta prisijungti prie šios tradicijos.

    „Tikimės, kad užsienyje gyvenantys tautiečiai, gavę laišką su specialiu antspaudu, neliks abejingi ir liepos 6-ąją kartu su viso pasaulio lietuviais sugiedos „Tautišką giesmę“, – sakė ji.

    Pašto korespondencija specialiu spaudu, kviečiančiu liepos 6-ąją giedoti „Tautišką giesmę“, bus antspauduojama birželio 25-30 dienomis penkiuose didžiuosiuose – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio – centriniuose paštuose.

  • Vytautas Landsbergis: Europa bręsta - mažiau pataikavimo, iliuzijų ir daugiau suvokimo

    www.ve.lt 2012-06-26
    Europos Sąjunga (ES) bręsta - jos santykis su Rusija tampa racionalesnis, mažiau pataikaujama ir daugiau suvokiama, kokia padėtis yra iš tikrųjų, teigia Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis.
    "Lietuva ir pasaulis pasikeitė. Buvo ir Rusijoje kitokių prezidentų. Buvo ir kitoks ES santykis su Rusija, kuris keičiasi. Kaip aš matau, jis keičiasi į racionalesnę, blaivesnę pusę - mažiau pataikavimo ir daugiau suvokimo, kaip yra iš tikrųjų, mažiau iliuzijų", - susitikime su žurnalistais sakė jis.
    V. Landsbergio teigimu, anksčiau ES puoselėjo daug iliuzijų - ji įsivaizdavo save kaip didžiąją ekonominę pasaulio galybę, galinčią suremti pečius su JAV ir Japonija, tačiau su viena sąlyga - jeigu tik turėtų energijos šaltinį.
  • Signatarų namuose – europarlamentaro prof. V. Landsbergio knygos sutiktuvės

    Landsbergis7
    2012 m. birželio 28 d. 17.30 val. Signatarų namų salėje, Pilies g. 26, vyks Europos Parlamento nario prof. Vytauto Landsbergio knygos Europos Parlamente VIII pristatymas. Dalyvaus prof. Antanas Tyla, žurnalistas Gintaras Aleknonis, rašytojas Liudvikas Jakimavičius.
  • Rusijai gresia nauja ekonominė krizė

    www.lzinios.lt 2012-06-25

    Rusijai gresia nauja ekonominės krizės banga. Vladimiras Putinas jau prabilo apie tai, kad valstybė ruošiasi imtis tradicinių ekonomikos gelbėjimo priemonių - skirti lengvatinius kreditus, valstybines garantijas, stimuliuoti paklausą bei užimtumą. Tuo tarpu buvęs finansų ministras ir vienas žymiausių Rusijos ekonomikos ekspertų Aleksejus Kudrinas tvirtina, kad šalies vadovybė nesuvokia viso padėties rimtumo.

    Sankt Peterburge vykstančiame ekonominiame forume dalyvaujantis prezidentas V.Putinas neslėpė susirūpinimo bręstančia krize, tačiau iš esmės kartojo jau daugiau nei dešimtmetį skambančią frazę, kad Rusijoje turi būti sukurta nauja, nuo naftos kainų nepriklausanti ekonomika. Jam antrino ir ekonomikos plėtros ministras Andrejus Belousovas, tvirtinęs, kad nafta nebegali garantuoti Rusijos ekonomikos augimo.

  • Apie keistuolius amerikiečius, korupciją Ignalinos AE ir europinę tradiciją

    Baciulis
    Audrius Bačiulis

    www.veidas.lt Audrius Bačiulis 2012-06-25

    Jei ne tie keistuoliai amerikiečiai su savo sąžiningo verslo praktika, draudžiančia duoti kyšius ne tik šalies viduje, bet ir užsienyje, jokios korupcijos Ignalinos atominėje elektrinėje tikriausiai nebūtų rasta.

    Istorija žinotų nebent apie staigų ilgamečio Ignalinos AE direktoriaus Viktoro Ševaldino atleidimą 2010-ųjų kovo mėnesį energetikos ministro Arvydo Sekmoko sprendimu, sukėlusiu Socialdemokratų partijos pirmininko Algirdo Butkevičiaus pasipiktinimą „dar vienu konservatorių vykdomos politikos akibrokštu“, švaistantis „patyrusiais specialistais“, ir po metų įvykusį galutinį V.Ševaldino, jo šeimos narių bei bendradarbių išvarymą iš IAE.

    Po kurio laiko tas pats A.Sekmokas Seime konstatavo: „IAE buvo didžiulė korupcija, didžiulis neefektyvumas, pinigų švaistymas ir visa tai dabar bandoma išgyvendinti. Visa tai sąmoningai ar nesąmoningai vyko IAE vadovaujant V.Ševaldinui ir daugeliui kitų darbuotojų.“

  • Z. Šličytė: kam reikia, tas žino, kaip nutildyti N. Venckienę

    Slicyte_Zita
    Zita Šličytė

    www.balsas.lt 2012-06-25

    „Prezidentė metiniame pranešime gali tvirtinti, kad Lietuvoje klesti korupcija (nors ir džiaugiasi mažėjančiomis apimtimis) ir niekas jos už šiuos žodžius neteisia. Tuo tarpu teisėja Neringa Venckienė vos prabilusi apie teismų ir pedofilų klanus, jau atsiduria po padidinamuoju stiklu bei rizikuoja netekti imuniteto“, – Seimo laikinosios tyrimų komisijos posėdžio, per kurį bus balsuojama dėl teisėjos N. Venckienės neliečiamybės išsaugojimo arba panaikinimo, išvakarėse svarstė žinoma advokatė ir visuomenininkė Zita Šličytė.

    Trumpai priminkite iš visuomenininkų sudarytos komisijos praėjusią savaitę pateiktas išvadas, – Balsas.lt kreipėsi į aktyvią visuomenininkę ir buvusią advokatę Z. Šličytę.

  • Valstybės dieną varėniškiai kviečia į pėsčiųjų žygį „Dzūkų kovų keliais“

    www.dainavosgidas.lt 2012-06-22

    Valstybės dieną, liepos 6-ąją, Varėnos rajone organizuojamas respublikinis Lietuvos pėsčiųjų asociacijos renginys „Dzūkų kovų keliais", skirtas Valstybės dienai ir Varėnos miesto 150 - mečio jubiliejui paminėti. Keturiasdešimties kilometrų ilgio žygyje, kurio maršrutas Merkinė - Nedzingė - Perloja - Senoji Varėna - Varėna, planuoja dalyvauti daugiau kaip 500 dalyvių iš visos Lietuvos. Renginys bus teatralizuotas, nes žygio dalyviai keliaus Dzūkijos istorijai svarbiomis vietomis. Žygis, prasidėsiantis liepos 6 d. 10 val. nuo  istorinėmis kovomis garsaus Merkinės piliakalnio tęsis iki Nedzingės, kurios bažnyčioje tuokėsi Dainavos apygardos partizanų vadas Alfonsas Ramanauskas-Vanagas ir kur buvo įrengta jo slėptuvė. Vėliau žygeiviai keliaus iki legendinės Perlojos, kuri garsi Perlojos Respublika bei Vytauto paminklu. Senojoje Varėnoje žygeiviai turės progą prisiminti, jog čia gimė visų laikų didis menininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Keliaudami į Varėną, žygeiviai praeis Senosios Varėnos tiltu per Merkį, kuris lenkmečiu buvo demarkacinė linija, skirianti Lietuvą ir Lenkiją.

  • Kalti ne tie, kurie sukilo, kalti kurie privertė juos sukilti

    Tik tautos atplaišos nesiryžo remti Sukilimo
    P. Narutis
    Dalis asmenų, aprašydami 1941 m. birželio 22-28 d. sukilimą, remiasi ne sukilimo rengėjų ir dalyvių parodymais, jų dokumentais, o sovietinio saugumo ir nacių klastotėmis, kurių tikslas buvo ne pateikti objektyvią informaciją, o bet kokia kaina okupuoti, išlaikyti savo rankose Lietuvą ir sunaikinti, sukompromituoti jos gynėjus propagandiniame kare. Tokiame antilietuviškame kare tebesidarbuoja ir dalis Lietuvos Respublikos mokesčių mokėtojų išlaikomų asmenų, kurie taip tebeauklėja jaunimą.
    1940 m. spalio 9 d. sukurtas Lietuvos aktyvistų frontas (LAF) Nepriklausomai Lietuvai atkurti, 1941 m. balandžio 22 d. sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė pereinamajam laikotarpiui. Jie tada nežinojo, kokiomis tiksliai sąlygomis teks valstybę atkurti.
    Naciams įdavus, sovietų saugumas 1941 m. birželio 7-8 d. areštavo 16 LAF'o Vilniaus štabo narių, kuriuos lapkričio 26-28 d. Gorkio kalėjime sovietų karo tribunolas „teisė“ ir pusę jų neišdavusių bendražygių, gruodžio 18 d. skubiai sušaudė, išliedami keršto įtūžį už sėkmingą sukilimą. Kad kankiniai nešauktų apie Nepriklausomą Lietuvą, jų burnos buvo užkimštos, o kad nepasipriešintų kraugeriams, jų rankos buvo surištos. Nejaugi ir jūs, laisvos Lietuvos profesoriaus A. Bumblauskai, profesoriaus E. Aleksandravičiaus nešate guminius kamščius patriotų burnoms užkimšti? Jūs panašią provokaciją vykdėte jau prieš 12 metų (žr. „Lietuvos aidas“, 2000-09-19), taigi tuos dalykus neblogai turėtumėte žinoti, jie po Sukilimo 60-mečio minėjimo aprašyti ir knygoje „1941 m. birželio Sukilimas – tautos valios vykdymas“ (Kaunas, 2002, 136 p.). Nejaugi taip stengiatės, kad „pareigūnai, kurie atsisakė dalyvauti paminėjime, turėtų būti teigiamai įvertinti“?
  • Artimiausiu metu žada konkursą dėl paminklo laisvės kovotojams Lukiškių aikštėje

    Lukiskiu_aiskte_V_Kopusto

    Lukiškių aikštė

    V. Kopūsto nuotr.

    www.delfi.lt 2012-06-24

    Kultūros ministras Arūnas Gelūnas sako, kad konkursas paminklui Laisvės kovotojams Lukiškių aikštėje sukurti bus paskelbtas per dvi savaites, tačiau pažymi, kad jis galėtų būti pastatytas tik pirma sutvarkius aikštę pagal jau seniau išrinktą projektą.

    Komentuodamas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos priekaištus, kad konkursas žadėtas dar balandį, ministras sakė, kad sąlygų rengimas užtruko dėl itin detalių viešųjų pirkimų reikalavimų.

    "Praėjusią savaitę buvau susitikęs su kolegomis ministerijos specialistais, kurie yra įpareigoti tinkamai parengti dokumentus šiam konkursui, ir mane patikino, kad tai dienų klausimas, kada tai bus parengta. Aš darysiu viską, kad tai įvyktų iki valstybės šventės liepos 6 dieną", - BNS sakė ministras A.Gelūnas.

  • Ką daryti, kai teisė tampa monstru?

    Pociuniene_Liudvika_Tomo_vinicko

    Liudvika Pociūnienė

    Tomo Vinicko nuotr.

    www.alfa.lt Liudvika Pociūnienė 2012-06-22

    Baisėdamiesi mūsų teisinės sistemos būkle, dažniausiai išleidžiame iš akių teiginį, kuris gerai žinomas net teisės pirmakursiams – „Teisės norma yra socialinė norma, todėl teisė veikia kartu su kitais visuomenės reguliatoriais, kaip religija, moralė, dorovė, etika ir kt.“ Klausimas – o jeigu ne? Jeigu teisė ima veikti atskirai ir savarankiškai? Tuomet ji tampa monstru, traiškančiu savo kelyje visas kitas normas, žmonių likimus ir pačius tos teisės kūrėjus...

    Nereikia ilgai ieškoti įrodymų, patvirtinančių, kad būtent tokią situaciją šiandien ir turime Lietuvoje. Pirmas ateinantis į galvą faktas – signatarų teismas. Išties, skandalinga yra jau tai, kad teismas apskritai ėmėsi nagrinėti tokį nuo savo galios apsvaigusių ir nesiteikiančių pasiskaityti bent Konstitucijos pareigūnų ieškinį.

  • Demokratijos deficitas Lietuvoje ir ES

    Girnius
    Kęstutis Girnius

    www.alfa.lt Kęstutis Girnius 2012-06-25

    Daug ir dažnai kalbama apie vadinamąjį demokratijos deficitą Europos Sąjungoje (ES). Ir ne be pagrindo. Briuselyje demokratijos yra per mažai. Ne tiek kalbama apie demokratijos deficitą Lietuvoje, bet ir čia be jo neapsieinama.

    ES seniai grumiasi su esmine problema - kaip didinti Bendrijos veiksmingumą globalizacijos sąlygomis, neuzurpuojant savo narių teisių. Kartais skundžiamasi, kad įstodama į ES Lietuva atsisakė dalies savo suverenumo. To negalime neigti. Tačiau reikia prisiminti, kad galingiausios Europos valstybės, tokios kaip Didžioji Britanija, Prancūzija ir Vokietija darė tą patį, apskaičiavusios, jog suverenumo apribojimus atsveria įvairūs pranašumai, skatinantys jų ūkių klestėjimą, didinantys jų galią ir veikimo laisvę.

  • Motieka: teisingumas jau per dažnai užmirštamas

    Motieka_L_Ziniu
    Kazimieras Motieka

    www.alfa.lt Tadas Valančius 2012-06-25

    Nepriklausomybės Akto signataras, Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Kazimieras Motieka tvirtina laukiantis jaunosios kartos atėjimo į valdžią. Jo nuomone, ne tik aukščiausioje krašto valdžioje, bet ir teisinėje srityje padaryta klaidų - dažnai atsižvelgiama tik į teisėtumą, bet ne į teisingumą.

    Iš didžiosios politikos prieš dvidešimtmetį pasitraukęs teisininkas su nostalgija prisimena kovą dėl Nepriklausomybės ir už ją mūru stojusią tautos vienybę. „Kai Sovietų Sąjunga pradėjo ekonominę blokadą, žmonės mus ragino neatsitraukti ir nepasiduoti. Gyventojai tikėjo, kad tik atsilaikę pagaliau pasieksime savo tikslą“, - prisimena jis. Tačiau dabar valdžia nuo gyventojų atsitvėrė stora siena, valstybės interesus užgožia partinės ar klaninės ambicijos.

    Apie krašto bėdas ir jų atsiradimo priežastis, teisinės sistemos spragas, šį ir būsimąjį Seimą - „Lietuvos žinių“ interviu su Kazimieru Motieka.

  • „Hitachi“ yra vienintelė kompanija pasaulyje, statanti tokio aukšto saugumo lygio reaktorius

    Kubilius_Andrius_Karolio_Kavolelio

    Andrius Kubilius

    Karolio Kavolėlio nuotr.

    www.veidas.lt 2012-06-21

    Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus interviu „Žinių radijo“ laidai „Pozicija“.

    Šiandien Seime paskutinis lemiamas balsavimas dėl naujos AE statybos. Seimas balsuos dėl pataisų, kurios įtvirtins galimybę pasirašyti koncesijos sutartį su „Hitachi“ dėl investicijų į naujos AE statybą. Keletas kritiškų dalykų, vyksta debatai spaudoje, viešumoje. Premjere, apie juos trumpai. Visuomenėje kyla tam tikros diskusijos dėl konkretaus Koncesijos sutarties punkto, pagal kurį cituoju: „šalys sutaria ir Lietuvos Respublika užtikrina, kad joks visuomenės narys neturi teisės gauti Lietuvos Respublikai pateiktos informacijos apie projektą pagal galiojančius įstatymus dėl informacijos laisvės“. Dainius Radzevičius, Žurnalistų sąjungos pirmininkas, sako, kad tai – nematytas precedentas. Kaip Jūs tai pakomentuotumėte?

    Aš tikrai nesiimu komentuoti, tą daryti turėtų teisininkai. Noriu priminti, kad čia dirbo geriausi tiek mūsų, tiek anglų teisės specialistai. Taip pat norėčiau pastebėti, kad dar nė apie vieną projektą tiek daug informacijos nėra pateikta, kiek apie šį projektą. Į tai dėmesį atkreipia net ir tokie nepriklausomi ekspertai kaip, pavyzdžiui, „Swedbanko“ analitikas Nerijus Mačiulis, kuris nesenai skelbtame savo tekste pabrėžia, kad kuo jau kuo, bet skųstis informacijos stoka yra visiškai nesąžininga. Galbūt yra daugiau problemų suvokti visą pateiktą informaciją. Tam, kad suprastum tokių projektų įgyvendinimą bei tokiam projektui parengtus dokumentus, verslo planą, reikia ir papildomų žinių, ir papildomo išsilavinimo.

  • Metas liautis simuliavus teisę ir teisingumą

    Zolubas
    Algimantas Zolubas

    Algimantas Zolubas

    Įvykiai gegužės vidury Garliavoje tapo paskutiniu kantrybės lašu sąmoningiems bei sąžiningiems Lietuvos piliečiams, tad jie kyla taikiam pasipriešinimui prieš valdžių melą ir smurtą, už teisingumą. Lietuva ir pasaulis, sužinoję apie prieglobsčio užsieniuose ieškančius nenusikaltusius pabėgėlius nuo Lietuvos teisėsaugos, apie teisiamus nenusikaltusius piliečius, pamatę per televiziją rodytą akivaizdų smurtą prieš taikiai budinčius Lietuvos piliečius teisingumo vardan bei Deimantės Kedytės pagrobimą iš globėjos Neringos Venckienės namų, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje tautiečiai nerimsta, įtampa neslūgsta, imasi įvairių pilietinių protesto veiksmų prieš simuliuojančią teisėsaugą ir teisėtvarką.

    Vietoj skaidraus tyrimo vilkinanti narplionė

    Lietuvoje tęsiasi „pedofilijos bylos“ narplionė. Kai prokuratūra nereagavo į mergaitės tėvo Drąsiaus Kedžio skundus dėl mažametės dukros Deimantės Kedytės seksualinio prievartavimo, galimai pritariant jos motinai, tapo panašu, kad protestuodamas skundėjas įvykdė žmogžudystę. Po tariamo žmogžudžio mirties mergaitę globojo jo sesuo Neringa Venckienė, o Kėdainių teismas, nesulaukęs pedofilijos bylos baigties, neįsitikinęs motinos nekaltumu dėl mergaitės tvirkinimo, neįsiklausęs į mergaitės norą kur ji nori gyventi, priėmė sprendimą nedelsiant grąžinti mergaitę biologinei motinai Laimutei Stankūnaitei.

  • Premjeras: NATO mums leidžia jaustis saugiau

    Kubilius_Andrius_Karolio_Kavolelio

    Andrius Kubilius

    Karolio Kavolėlio nuotr.

    www.alfa.lt 2012-06-22

    „Šiandien ministras pirmininkas Andrius Kubilius priėmė NATO karinio komiteto pirmininką generolą Knudą Bartelsą. Susitikimo su aukščiausiu kariniu Aljanso pareigūnu metu buvo aptarti NATO gynybos planai, dalyvavimas tarptautinėse operacijose, Baltijos regiono geopolitinio bei energetinio saugumo klausimai“, – rašoma pranešime spaudai.

    „Lietuvai narystė NATO organizacijoje yra labai svarbi, nes leidžia jaustis saugiau, nei jautėmės ilgus istorijos šimtmečius iki narystės joje. Lietuva, būdama NATO bendrijos nare, yra saugi ir kartu su partneriais gali spręsti saugumo problemas kituose pasaulio kraštuose“, – po susitikimo kalbėjo Vyriausybės vadovas.

    Premjeras pabrėžė, kad Lietuva yra pareiginga NATO narė, nes suvokia, kad šalies saugumas priklauso būtent nuo NATO organizacijos gebėjimo elgtis atsakingai.

  • Konservatorių būstinėje aptikta pasiklausymo įranga

    TS-LKD_Tomo_Vinicko
    Tomo Vinicko nuotr.

    www.delfi.lt 2012-06-21

    Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) būstinėje Vilniaus senamiestyje aptikta pasiklausymo įranga. Konservatoriai ruošiasi kreiptis į teisėsaugą.

    „Kiek mane informavo, tai buvo nustatyta mūsų posėdžių salėje, būstinėje. Mane tiktai informavo, kad tai kažkokia pasiklausymo aparatūra“, - DELFI sakė TS-LKD rinkimų štabo vadovas Raimundas Alekna.

    Dėl „blakės“ TS-LKD kreipsis į teisėsaugą.

    „Pasakiau, kad teisininkai paruoštų kreipimąsi į atitinkamas institucijas dėl galimai nusikalstamos veiklos partijos atžvilgiu“, - sakė R. Alekna.

    Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) teigia su šiuo įrenginiu niekaip nesusijusi.

  • Virš A.Boso elnyno sklando korupcijos šešėliai

    www.lzinios.lt Denisas Nikitenka 2012-06-22

    Seimo Antikorupcijos komisija ėmėsi nagrinėti įtarimų keliančius faktus, susijusius su pajūryje, valstybės saugomoje teritorijoje, verslininko Antano Boso įrengtu elnynu.

    Kaip vakar LŽ teigė Seimo Antikorupcijos komisijos (AK) vicepirmininkė Agnė Bilotaitė, šiandien politikai raštu žada kreiptis į Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT), kurios bus prašoma išsiaiškinti ir pateikti išvadą dėl keliasdešimties hektarų elnyno įsteigimo ir valstybei priklausančios žemės išnuomojimo A.Boso valdomai bendrovei.

    Įtarimų šešėlis gali kristi ant tuometinio aplinkos ministro ir aistringo medžiotojo socialdemokrato Broniaus Bradausko, mat 1995 metais jo pasirašyto įsakymo pagrindu ir buvo galbūt neleistinai įkurtas elnynas. Seimo nariams įtarimų kelia ir pajūrio žemės nuomos klausimas.

    AK nariams taip pat keista atrodo tai, kad A.Boso elnyno steigimui prireikė net paties aplinkos ministro parašo, nors paprastai tokiais atvejais pakanka ir Aplinkos ministerijai (AM) pavaldžios institucijos valdininkų leidimo.

  • G. Nausėda: tarp taupymo ir BVP kilimo jokio vidinio konflikto nėra

    Nauseda_Gitanas_Roberto_Dackaus

    Gitanas Naudėda

    Roberto Dačkaus nuotr.

    www.balsas.lt Rūta Levickaitė 2012-06-21

    SEB bankas prognozuoja, kad šiemet Lietuvos ekonomika kils iki 3,5 proc., 2013 metų – iki 4 proc.  Infliacija turėtų siekti 2,5 proc., nedarbo lygis – 14 proc.

    Pasak SEB banko prezidento patarėjo Gitano Nausėdos, pagrindinė ekonomikos stabilumo priežastis bus vadinamasis nematomas darbas įmonių lygiu, kai yra keliamas gamybos efektyvumas ir mažinamos sąnaudos produkcijos vienetui. „Negalėdamos pasigirti stipriais prekių ženklais ir tvirta padėtimi tarptautinėje gamybos – prekybos grandinėje, Lietuvos įmonės stengiasi pirmiausia konkuruoti kainų lygiu“, – pristatydamas naujausią banko apžvalgą sakė G. Nausėda.

     

    „Atlyginimai pas mus nedidėja taip, kaip mes norėtume, tačiau tai yra ta kaina, kurią mes mokame už savo prekių konkurencingumą“, - aiškino ekonomistas ir pridūrė, kad šiemet prognozuojamas 2,5 proc. atlyginimų kilimas. Ekonomistas išreiškė savo nuomonę, kad nuo rugpjūčio didinama minimali mėnesinė alga (MMA) turėjo būti didinama bent iki 900 litų.
  • FNTT istorija. Kažkas painiojasi: saugumo šefas ar eksministras Palaitis?

    www.alfa.lr Saulė Paliuvienė 2012-06-20

    Buvęs vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovų aplinkybes tyrusiai Seimo Antikorupcijos komisijai (AK) tvirtino, kad buvo gavęs Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymą, kurioje, pasak jo, „cituoju, „siūlome skubiai spręsti dėl leidimų dirbti ar susipažinti su slapta informacija panaikinimo“ FNTT vadovams“. Tai rodo paviešinta jo liudijimo Seimo AK stenograma. Tai reiškia, kad VSD tik pasiūlė skubiai spręsti, ar atimti iš Vitalijaus Gailiaus ir Vytauto Giržado teisę dirbti su slapta informacija, tačiau primygtinai to daryti nereikalavo.

    R. Palaitis į komisiją liudyti buvo kviestas du kartus, ir abu kartus tvirtino būtent tokio turinio pažymą gavęs iš VSD. Taip pat R. Palaitis pabrėžė, kad tai nebuvo oficialus VSD teikimas dėl leidimo dirbti su slapta informacija panaikinimo, o pažyma.

    VSD generalinis direktorius Gediminas Grina ne kartą yra tvirtinęs, kad jo vadovaujama institucija jokio siūlymo neteikė, tik informavo ministrą ir ragino jį apsispręsti.

  • STT sulaikytas lobistas: mane vertė liudyti prieš V.Matuzą

    www.delfi.lt 2012-06-21

    Tiriant vadinamąją Seimo nario Vito Matuzo bylą, užvakar sulaikytas lobistas Andrius Romanovskis. Jį sulaikė Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) agentai.

    Lobisto sulaikymą DELFI patvirtino STT direktorius Žimantas Pacevičius.

    „Tai įvyko prieš dvi paras“, - sakė Ž. Pacevičius.

    Dėl detalesnės informacijos jis patarė kreiptis į Panevėžio prokurorus.

    Paklaustas, ar A. Romanovskio sulaikymas susijęs su tyrimu dėl Seimo nario, buvusio Panevėžio mero V. Matuzo veiklos, STT vadovas to nei patvirtino, nei paneigė.

    Tačiau tai patvirtino pats A. Romanovskis. Jis per savo verslo partnerį ketvirtadienį paskelbė viešą laišką.

    „Šiuo metu esu uždarytas Panevėžio policijos areštinėje. Mano laisvę apribojo šio miesto STT pareigūnai, tirdami Seimo nario Vito Matuzo bylą. Esu kaltinamas veikdamas grupėje davęs šiam Seimo nariui didelį kyšį“, - teigia lobistas.

  • Visuomeninės komisijos dėl įvykių Garliavoje verdiktas: prieš mergaitę buvo panaudotas smurtas

    www.alfa.lt Gytis Pankūnas 2012-06-21

    Iš žymių teisininkų ir žmogaus teisių gynėjų suburta visuomeninė komisija, analizavusi gegužės 17-osios įvykius Garliavoje, kai buvo įvykdytas teismo sprendimas Drąsiaus Kedžio ir Laimutės Stankūnaitės dukrą perduoti mamai, nusprendė, kad specialios operacijos metu valstybės institucijos prieš mergaitę panaudojo smurtą. Kartu komisija nutarė, kad smurtas buvo panaudotas ir prieš buvusią mažametės mergaitės globėją, teisėją Neringą Venckienę.

    „Komisija, įvertinusi daugiau nei 50 žodinių ir raštiškų liudijimų, taip pat gausią vaizdo ir garso medžiagą, konstatuoja, kad, vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą […], buvo prievarta pasikėsinta į Lietuvos konstitucinę tvarką.

    Teismo nutartis be prievartos perduoti mergaitę biologinei motinai buvo įvykdyta naudojant smurtą ir prievartą tiek prieš pačią mergaitę, tiek prieš neliečiamybės statusą turinčią jos globėją N. Venckienę, tiek prieš piliečius“, – ketvirtadienį Seime surengtoje spaudos konferencijoje pranešė visuomeninės komisijos pirmininkas prof. Saulius Arlauskas.

  • Istorinis sprendimas: Lietuvoje bus statoma nauja atominė elektrinė

    atomine_geocaching.com_2
    www.alfa.lt 2012-06-21

    Ketvirtadienį Seimas priėmė istorinį sprendimą, kuriuo pritarė naujos Visagino atominės elektrinės statyboms Lietuvoje. Atviru balsavimu už tokį sprendimą pasisakė dauguma Seimo narių.

    „Sekretoriate, netrukdykit man šiandien dirbti“, – kilus nedideliam šurmuliui prieš skelbiant rezultatus sakė Irena Degutienė. Kaip numato Seimo statutas, Seimo pirmininkė I. Degutienė paeiliui skelbė, kokį sprendimą pasirinko Seimo nariai. Opozicijoje esantys socialdemokratai balsavimą ignoravo.

    Iš viso Seimo posėdyje dalyvavo 74 Seimo nariai. Už Atominės elektrinės įstatymą balsavo 70 Seimo narių. Prieš balsavo liberalsąjūdietis Biudžeto ir finansų komiteto vadovas Kęstutis Glaveckas bei liberalcentristų frakcijos narys Laimontas Dinius, o susilaikė Liberalų sąjūdžio narė Dalia Kuodytė ir Biudžeto ir finansų komiteto ir liberalcentristų frakcijos narė Arūnė Stirblytė.

     

    Už koncesijos sutarties nuostatas balsavo 69 parlamentarai – valdančiųjų frakcijų atstovai ir kai kurie parlamentarai iš opozicijos, prieš K.Glaveckas ir L.Dinius, o susilaikė konservatorius Rytas Kupčinskas, D.Kuodytė ir A.Stirblytė.
  • A.Kubilius teigia, kad informacijos apie AE pateikta pakankamai

    Kubilius_elektrine_K_achovskio

    Andrius Kubilius

    K. Achovskio nuotr.

    www.lzinios.lt 2012-06-21

    Premjeras Andrius Kubilius sako, kad apie jokį valstybės įgyvendinamą projektą nėra pateikta tiek daug informacijos kaip apie planuojamą naują atominę elektrinę Visagine, dėl kurios ketvirtadienį balsuos Seimo nariai.

    Tokią poziciją Vyriausybės vadovas išsakė Žinių radijo eteryje paprašytas pakomentuoti vieną iš atominės elektrinės koncesijos sutarties nuostatų, pagal kurį "šalys sutaria ir Lietuvos Respublika užtikrina, kad joks visuomenės narys neturi teisės gauti Lietuvos Respublikai pateiktos informacijos apie projektą pagal galiojančius įstatymus dėl informacijos laisvės".

    "Aš tikrai nesiimu komentuoti, turėtų komentuoti teisininkai. Noriu priminti, čia dirbo geriausi mūsų ir anglų teisės specialistai. Šalia to norėčiau pastebėti, kad dar nė apie vieną projektą tiek daug informacijos nėra pateikta, kiek apie šį projektą", - sakė A.Kubilius.

  • Artėja atomazga: mergaitė demaskuos savo tetą

    Matulevicius
    Vytautas Matulevičius

    www.alfa.lt Vytautas Matulevičius 2012-06-21

    Lietuvos pediatrų draugija išreiškė susirūpinimą, kad nėra jokių oficialių žinių apie fizinę ir psichologinę Garliavos mergaitės būklę.

    Gydytojų nerimą nesunku suprasti, juolab kad visuomenę kartkartėmis pasiekia šiokios tokios neoficialios žinios. „Dabar vyksta reabilitacijos procesas“, - savo tinklalapyje praneša mergaitės motina Laimutė Stankūnaitė. Iš jos interviu žiniasklaidai jau galima spręsti ir apie šios reabilitacijos kryptį. „Mergaitė prakalbo, dėl kokių priežasčių atsirado ši melaginga istorija, - paaiškino motina. - Greitai pasitvirtins tai, ko bijojo Neringa Venckienė ir jos tėvai.“ Kitaip sakant, jau neabejojama, kad mergaitė patvirtins, jog ji buvo primokyta, ir todėl visa pedofilijos istorija - išgalvota.

    Nebūtų nuostabu, jeigu viskas nevyktų pagal iš anksto nesunkiai numanomą planą: pirmiausia atkovojama mergaitė, o paskui pasikeičia jos parodymai. Kitų liudytojų nėra, visi, kurie galėtų apie tai ką nors pasakyti, jau iškeliavo Anapilin. Liko tik mergaitė ir motina.

  • Netekome aktorės ir režisierės A.Vederaitės

    Vederaite_Aldona
    Aldona Vederaitė

    www.lrt.lt 2012-06-21

    Sulaukusi 88-erių mirė televizijos režisierė, kino ir teatro aktorė, tremtinė, lietuvių kalbos puoselėtoja Aldona Vederaitė.

    Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos darbuotojai ją prisimena kaip darbščią, pareigingą, šmaikščią, fenomenalią atmintį turėjusią kolegę ir kartu populiarią aktorę, sužibusią 1964-aisiais pradėtoje rodyti legendinėje Lietuvos televizijos „Petraičių šeimoje“.

    1960-aisiais A. Vederaitė pradėjo dirbti režisiere laidų vaikams ir jaunimui redakcijoje, vėliau dirbo filmų dubliavimo skyriuje, visuomeninių laidų redakcijoje. Nuo 1989-ųjų Lietuvos televizijoje kartu su žurnaliste Nijole Baužyte kūrė „Atgimimo bangą“, vėliau su aktoriumi Karoliu Dapkumi rengė lietuvių kalbos valandėles „Gerbkime žodį“.

  • „Jei įstatymas yra neteisingas, žmogus ne tik turi teisę jam nepaklusti, jis privalo taip pasielgti“

    Daujotis_Vytautas
    Vytautas Daujotis

    www.bernardinai.lt 2012-06-20

    Vytautas Daujotis: „Jei įstatymas yra neteisingas, žmogus ne tik turi teisę jam nepaklusti, jis privalo taip pasielgti“

    Šiuos žodžius prieš kelis šimtmečius ištarė Jungtinių Valstijų nepriklausomybės deklaracijos autorius Thomas Džeffersonas. Tauta neverta valstybės, jei joje nėra aiškiau matomo sluoksnio gyventojų, kuriems padorumas, sąžinė yra ne mažiau svarbūs už asmeninę gerovę. Lietuva atgavo nepriklausomybę, kai jos žmonės, nepabūgę okupacinės valdžios gąsdinimų ir represijų, grindžiamų svaičiojimais apie teisinę valstybę, išdrįso pasielgti taip, kaip prieš kelis šimtmečius skelbė T. Džeffersonas. Tačiau per dvidešimt metų taip ir nesugebėjome sukurti valstybės, nors ir turime visus jos atributus. Matome neteisingus, neretai tiesiog nusikaltėliškus nepriklausomos Lietuvos valdžios veiksmus, bet bijome – veiksmai įvilkti į įstatymų rūbą ir užkeikti: teisinėje valstybėje įstatymui privalu paklusti.

  • Advokatė Z. Šličytę: D. Kedžio dukra viską pasakė, bet jos niekas neklausė

    Slicyte_Zita
    Zita Šličytė

    www.balsas.lt 2012-06-20

    Visuomeninės komisijos, suburtos ištirti smurtą Garliavoje, kai buvo vykdomas teismo sprendimas, o mažametė perduodama motinai Laimutei Stankūnaitei, narė, advokatė Zita Šličytė atkreipia dėmesį į įvairius pažeidimus, kurie buvo padaryti 8 metų mergaitės atžvilgiu.

    Anot daugiau kaip 40 metų advokate dirbusios Z. Šličytės, mažametė ne kartą yra pasakojusi, kaip su ja elgėsi „dėdės“, tačiau teismas, priimdamas sprendimą dėl gyvenamosios vietos nustatymo, tokių parodymų nevertino. Advokatė stebisi, kaip iki šiol nepareikšti įtarimai L. Stankūnaitei, kuriai mergaitę būtų buvę galima perduoti tik išteisinus nuo kaltinimų bendrininkavimu su pedofilais. Pateikiame Visuomeninės komisijos narės, Klaipėdos miesto politinės veikėjos ir buvusios advokatės Z. Šličytės išsakytą nuomonę.
  • Kaip V.Antonovas su Baltijos šalių bankais žaidė

    www.delfi.lt Ieva Martina, Ramūnas Bogdanas 2012-06-20

    Latvijoje su trenksmu žlugus dar vienam bankui, o mokesčių mokėtojų pečius prislėgus dar vienam milijoninei skolai, taip ir norisi paklausti: ar šalies bankų prievaizdai išmoko bent vieną naudingą pamoką?

    Milijonierius iš Rusijos Vladimiras Antonovas tenkinti savo ambicijas kuriant verslo imperiją ir mėgaujantis itin prabangiu gyvenimo būdu per banką Latvijoje galėjo dėl kelių priežasčių: santykių su vietos oligarchais, nesutarimų su vietinėmis bankų priežiūros ir kontrolės institucijomis ir nepasitikėjimo latvių kolegomis, kurį jautė Lietuvos pareigūnai. V. Antonovo kruopščiai statytai imperijai žlugus, tapo akivaizdu, jog jis negalėjo jos sau leisti. Latvijos mokesčių mokėtojai taip pat.

  • Premjeras: svarbu žinoti, už ką pasisako politinių iniciatyvų autoriai

    Kubilius
    Andrius Kubilius

    www.diena.lt 2012-06-19

    Dalyvavimas politikoje turi apimti ne tik politikavimą, bet ir žinojimą, kaip spręsti valstybės reikalus, sakė premjeras Andrius Kubilius, vertindamas kuriamą naują politinę iniciatyvą „Lietuvos sąrašas“.

    „Aš visada sveikinu visuomenės aktyvumą ir tikrai neturiu čia ką daug vertinti. Tiktai galėčiau pasakyti tiek, kad dalyvavimas politikoje - ne tik dalyvavimas politikavime. Tai yra ir dalyvavimas valstybės reikalų sprendime. Ir tam, kad atsirastų naujų gebėjimų spręsti valstybės reikalus, tam reikia ne tik naujų vardų, bet tam reikia ir naujų idėjų, naujų tam tikrų matymų, kaip turi spręsti valstybės problemas“, - interviu Lietuvos radijui antradienį sakė A.Kubilius.

  • Parlamentui iki naujos branduolinės jėgainės Lietuvoje liko vienas žingsnis

    www.alfa.lt Gytis Pankūnas 2012-06-19

    Antradienį Seimas po svarstymo pritarė Atominės elektrinės įstatymo pakeitimams, kuriais siekiama atverti kelią Visagino atominės elektrinės (VAE) statyboms. Iki teisės akto pataisų priėmimo liko vienas žingsnis.

    Po svarstymo už įstatymo pakeitimą pasisakė 72 Seimo nariai, tam prieštaravo 18 parlamentarų, susilaikė – 32.

    Visi Seimo komitetai įstatymo projektui iš esmės pritarė, tik vienas – Audito komitetas (AK) – pasiūlė projektą grąžinti tobulinti ir pateikė savo pataisas.

    Komitetas mano, kad Atominės elektrinės įstatyme reikia patikslinti susijusių asmenų sąvoką, numatyti, kad projektą įgyvendinanti bendrovė būtų suinteresuota optimizuoti projekto sąnaudas.

    AK taip pat prašo pateikti baigtinį branduolinės jėgainės sąnaudų sąrašą arba į projektą įtraukti nuostatą, kuri ribotų sąnaudas, steigti Radioaktyvių atliekų tvarkymo fondą ir kt.

  • FNTT vadovų atsikratymo istorijoje ryškėja VSD ranka

    Dapkus_Tomas
    Tomas Dapkus

    www.alfa.lt Tomas Dapkus 2012-06-19

    Seimo Antikorupcijos komisijos paviešinta Lietuvos banko valdybos pirmininko Vito Vasiliausko liudijimų stenograma naujai iškelia daug rimtų klausimų, kas iš tiesų galėjo nutekinti informaciją apie planuojamus teisėsaugos veiksmus banko „Snoras“ atžvilgiu. Seimo komisija atliko parlamentinį tyrimą dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovų generolo Vitalijaus Gailiaus ir majoro Vytauto Giržado atleidimo iš pareigų aplinkybių ir vasario 28 d. apklausė Centrinio banko vadovą.

    FNTT žinojo dar birželį

    Lietuvos banko valdybos pirmininkas V. Vasiliauskas Seimo tyrimui atskleidė, kad jo vadovaujama komercinių bankų priežiūros institucija „pirmus kontaktus turėjo su FNTT nuo birželio mėnesio, (...) konkrečiai pirmas kreipimasis į FNTT buvo gegužės 30 d. Ten konkrečiai davėm informaciją dėl banko įstatinio kapitalo didinimo. Po to buvo birželio 2 d. raštas, birželio 22 d., 28 d., liepos 22 d., rugpjūčio 5 d. Mes su buvusiu FNTT vadovu V. Gailiumi bendravome nuo birželio mėnesio“. Visa informacija susijusi su banku „Snoras“, esanti Lietuvos banke buvo „riboto naudojimo, (...) nes tai sudaro banko paslaptį ir tarnybinę paslaptį“.

  • „Kurier Wilenski“: dėl Vilniaus krašto grąžinimo buvo sutarta „Hitlerio-Smetonos paktu“

    www.delfi.lt Šarūnas Černiauskas 2012-06-18

    Netrukus po to, kai rusų žiniasklaida Lietuvą apkaltino 1939 m. vykdžius agresiją prieš Lenkiją, panašiu tonu prabyla ir Lietuvos lenkų spauda. Dienraštis „Kurier Wilenski“, finansuojamas Lenkijos užsienio reikalų ministerijos, skelbia publikaciją apie „Hitlerio-Smetonos paktą“, kuriuo Lietuva neva buvo susitarusi dėl Vilniaus krašto grąžinimo.

    Laikraštis tvirtina, esą Lietuva ir Vokietija slaptą susitarimą sudarė 1939 m., kai naciai nuo mūsų šalies atplėšė Klaipėdos kraštą. Šio susitarimo pėdsakų „Kurier Wilenski“ randa ir Molotovo-Ribbentropo pakte. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, istorikas Arvydas Anušauskas tai vadina absurdu.

    Paktas, kurio niekas nematė

    Savo publikaciją „Kurier Wilenski“ pradeda citata iš Molotovo-Ribbentropo pakto, pagal kurią šiaurinė Lietuvos siena (t.y. Vilniaus kraštas) būtų traktuojama kaip savotiška riba, kurios naciai ir sovietai susitaria neperžengti.

  • P.Luomanas. Nebūkime naivūs

    Luomanas_Petras_K_Cachovskio

    Petras Luomanas

    K. Čachovskio nuotr.

    www.delfi.lt Petras Luomanas, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnas 2012-06-18

    Šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė metiniame pranešime nuo pat pirmųjų žodžių pabrėžė, kad gyvename ypatingu metu. „Esame ties mūsų šaliai ir vaikų ateičiai lemtingais sprendimais“, - tvirtino prezidentė.

    Ir iš tiesų Lietuva dabar kaip niekad iki šiol, per visus 22 atkurtos valstybės gyvavimo metus, yra pažengusi tolyn nuo patirtos nelaisvės ir buvimo po svetimo priespauda. Tačiau padaryta dar ne viskas.

    Mūsų valstybė, tarsi gyvas didelis organizmas, vis dar apraizgyta įvairiausių laidų ir saitų su buvusia pavergėja. Iki šiol esame priklausomi nuo rusiškų dujų, elektros energijos, naftos - valstybei ir jos žmonėms gyvybiškai svarbių energetinių išteklių. Taip esame susaistyti, kad negalime nei pajudėti, nei išsireikalauti, kaip normalaus verslo sąlygomis, lygiaverčių partnerių statuso. Tokiu būdu iš anos pusės tiekiant mums energetinius resursus tuo pačiu tyliai mums visiems yra nuleidinėjamas kraujas.

  • Ministrė: Rusijos siekis militarizuoti regioną kelia didelį susirūpinimą

    Jukneviciene_Rasa
    Rasa Juknevičienė

    www.lzinios.lt 2012-06-18

    Rusijos siekis dominuoti Baltijos valstybių žiniasklaidoje, energetikoje, militarizuoti regioną kelia didelį susirūpinimą, sako krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.

    Kalbėdama per pirmadienį prasidėjusį NATO Parlamentinės Asamblėjos seminarą Rytų kaimynystės klausimais ji taip pat sakė tikinti, jog perskyra tarp "Rytų" ir "Vakarų" po truputį nyksta, pabrėždama, kad Europos ateities principu turėtų būti suvienijimo principas.

    "Šiandien Europa vis dar kuriama, tačiau šis procesas toli gražu nėra pasibaigęs", - sakė ministrė. Ji nurodė galvoje turinti Gruziją, Armėniją, Azerbaidžaną, Moldovą, Ukrainą ir Baltarusiją.

    "Be šių valstybių įtraukimo į euroatlantines saugumo struktūras Europa kaip tokia ir jos saugumo architektūra nėra užbaigta, - sakė ministrė. - Bendradarbiavimas su Rusija regioniniu lygiu sukuria sąlygas saugiai kaimynystei, Europos saugumui ir stabilumui".

    Taip pat ji pridūrė, jog tai - optimistinis scenarijus.

  • A.Ažubalis: santykiuose su Lenkija dingo parodomasis bendravimas

    Azubalis_2
    Audronius Ažubalis

    www.delfi.lt 2012-06-18

    Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis teigia dvišaliuose santykiuose su Lenkija nebeliko parodomojo bendravimo, o vyksta realus bendradarbiavimas.

    "Reikia pripažinti, kad dvišaliuose santykiuose dingo parodomasis bendravimas. Žinoma, nieko bloga, jei tokių ritualų būtų daugiau nei dabar. Tačiau to turi siekti abi šalys", - interviu dienraščiui "Lietuvos žinios" sakė ministras.

    Jis tvirtino viešojoje erdvėje girdintis "pernelyg daug nekorektiškų kai kurių politikų komentarų" apie Lietuvos ir Lenkijos santykius.

    "Svarstymai, kaip anksčiau buvo gerai, o dabar viskas blogai, visiškai neatspindi tikrovės. Kai buvo rengiami NATO viršūnių susitikimo dokumentai, mūsų su Lenkija pozicijos sutapo, panašiai regime ir būsimą ES finansinę perspektyvą. Tai rodo, kad daugiašaliuose projektuose niekas nepasikeitė", - dėstė A.Ažubalis.

  • K.Lamersas: Rusija turi atsikratyti praeities mąstymo NATO atžvilgiu

    www.diena.lt 2012-06-18

    NATO Parlamentinei Asamblėjai pirmininkaujantis Vokietijos atstovas Karlas Lamersas teigia, jog Rusijai reikia atsikratyti praeities nuostatomis paremto požiūrio į NATO kaip grėsmę ir pasinaudoti galimybe bendradarbiauti su šiuo Aljansu.

    „Taip, manau, yra problema, kaip Rusija suvokia NATO. Ji turėtų suvokti NATO kaip tokį, koks jis yra - partneris bendradarbiavimui, o ne konfrontacijai. Bendradarbiavimas nėra vienas galimų pasirinkimų, tai vienintelė alternatyva. Manau, mes gyvename geroje atvirumo atmosferoje, ir Rusija turėtų atsikratyti praėjusio laiko, vakarykštės dienos mąstymo ir būti atvira naujam konstruktyviam bendradarbiavimui“, - interviu BNS sakė pirmadienį Vilniuje viešėjęs K.Lamersas.

  • A.Piontkovskis: V. Putino režimas jau pasiekė savo paskutiniąją stadiją

    Piontkovskis_anrdejus_K_Cachovskio

    Andrejus Piontkovskis

    K. Čachovskio nuotr.

    www.delfi.lt Vladimiras Laučius  2012-06-18

    Pasaulinio garso rusų politologas ir žurnalistas, dirbęs ne tik Rusijos, bet ir JAV smegenų centruose, senas Lietuvos bičiulis Andrejus Piontkovskis kalba apie artėjantį Vladimiro Putino režimo žlugimą ir JAV suvokiamą būtinybę tramdyti suįžūlėjusią Kiniją. Vertindamas Lietuvoje vykstančius debatus dėl Visagino atominės elektrinės, politologas siūlo atkreipti dėmesį į tai, kad Europos energetinė priklausomybė nuo Rusijos bet kuriuo atveju mažės.

    Europa tampa vis labiau nepriklausoma nuo Rusijos dujų – dėl skalūninių dujų naudojimo perspektyvų. Amerikiečiai jau maždaug po vienerių metų turės laivyną, kuris galės masiškai eksportuoti skalūnines dujas“, - DELFI sakė A. Piontkovskis.

  • V.Landsbergio siūlymas Palangoje perlaidoti sovietų karius kelia aistras

    Landsb_Saruno_Mazeikos
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.delfi.lt 2012-06-18

    Palangos centre esančias sovietinių karių kapines ir čia stovintį postamentą europarlamentaras Vytautas Landsbergis viešai pavadino sovietiniu reliktu. Jis pasiūlė sovietų karių palaikus perlaidoti prie atokiau kurorto centro esančios stačiatikių cerkvės, rašo „Lietuvos rytas“

    Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos garbės pirmininkas V.Landsbergis įgėlė ir Palangos valdžioje esantiems konservatoriams: "Jei teigiama, kad miesto valdžia Palangoje dabar neblogai tvarkosi, nesuprantu, kodėl jai iki šiol neparūpo tos kapinės."

  • Graikija: rinkimus laimėjo partijos, pritariančios taupymo priemonėms

    www.diena.lt 2012-06-18
    Graikijos dvi pagrindinės finansinei pagalbai pritariančios partijos per sekmadienį įvykusius parlamento rinkimus, galinčius nulemti šalies ateitį dėl euro, užsitikrino pakankamai balsų vyriausybei sudaryti.
    „Šiandien Graikijos žmonės pareiškė savo valią likti su euru“, - sakė Antonis Samaras, konservatyvios partijos „Naujoji demokratija“ lyderis, kai negalutiniai duomenys parodė, kad jie laimi rinkimus su 30,04 proc. balsų.
    „Mes prašome visų partijų, kurios pritaria tikslui išlaikyti šalį euro zonoje, ... prisijungti prie nacionalinės vienybės vyriausybės“, - sakė jis.
    „Šalis neturi prarasti nė minutės“, - pridūrė A.Samaras, kurio partija yra Europos Sąjungos (ES) ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF) finansinės pagalbos ir taupymo priemonių šalininkė.
  • Kova vyksta ir dėl istorijos

    Jasiulionis_Ridas
    Ridas Jasiulionis

    www.atgimimas.lt Ridas Jasiulionis 2012-06-18

    Kasmet birželį vykstantys iškilmingi minėjimai skatina vis iš naujo suprasti Lietuvai XX a. tekusį likimą.

    Okupacijos ir tremties metinės verčia ieškoti atsakymo į istorijos filosofijos klausimą – kodėl tai įvyko? Daugmaž prasmingas ir nuoseklus pasakojimas apie Lietuvą prieš, per ir po Antrojo pasaulinio karo remiasi teze apie dvi okupacijas. Beviltiškai ir naiviai siekusi taikaus neutraliteto tuo metu, kai Stalinas su Hitleriu dalijosi Rytų Europoje įtakos zonas, Lietuva patyrė šiurkščią aneksiją ir okupaciją, kuriai iš pradžių nesipriešino. Vėliau susiorganizavę lietuviai, vieninteliai iš regione sovietų pavergtų tautų, sugebėjo pasinaudoti tarp nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos kilusiu karu ir paskelbti atkurtą Nepriklausomybę.

  • Apie Visagino AE projektą kalbėkime įsigilinę, o ne paviršutiniškais teiginiais

    www.veidas.lt 2012-06-18

    Pastaruoju metu viešojoje erdvėje gausu pačių įvairiausių komentarų apie Visagino AE verslo planą. Deja, svarstymams dėl Visagino AE projekto persikėlus į Seimą ir pasiekus piką, nemažai AE projekto skeptikų pateikia faktų neatitinkančius ir visuomenę klaidinančius komentarus. Kartais net susidaro įspūdis, kad Visagino AE verslo plano kritikai šį dokumentą perskaitė paviršutiniškai arba jie sąmoningai klaidina visuomenę. Keletą dažniausiai girdimų komentarų apžvelgsiu.

    Visagino AE verslo plane pateikiamos skirtingų technologijų elektros gamybos alternatyvos, atsižvelgiant į šių technologijų veiklos periodą, kuro kainas, statybos išlaidas bei kapitalo investicijas. Tarptautinių šaltinių duomenys (pvz., „World Energy Outlook“ ir kt.) rodo, kad elektros gamybai branduolinė energetika, palyginus su kitomis technologijomis, yra ekonomiškai patraukliausia.
  • „Snoro“ administratorius N. Cooperis: pasaka, kaip šitame banke buvo leidžiami pinigai

    Cooperis_1
    Neilas Cooperis

    www.balsas.lt Evelina Povitaitytė 2012-06-18

    Banko „Snoras“ bankroto administratorius Neilas Cooperis šįkart duodamas interviu portalui Ekonomika.lt atvirai sako besistebintis mūsų šalies politikais ir žiniasklaida bei išsamiai pasakoja, kaip sekasi administruoti bankrutuojantį banką.

    „Aš nesuprantu, kas čia per žmogus? Yra toks jūsų šalies parlamento narys... Petras Gražulis? Kuo aš jam užkliuvau? – neslėpdamas nuostabos pokalbį pradeda N. Cooperis. – Daugiausia Lietuvoje šiandien diskutuojama, kokį atlyginimą gausiu. Tačiau tai bus nuspręsta kreditorių komitete. Šiuo metu už darbą nesu gavęs nė cento. Žmonės, su kuriais iki šiol teko bendrauti, nepasirodė esantys iš mano gerbėjų klubo, tad tikrai nebus taip, kad jie paklaus manęs, kiek norėčiau gauti ir iškart išrašys čekį. Turėsiu pateikti detales apie tai, ką nuveikėme ir ko pasiekėme, kodėl kiekviena darbo valanda buvo reikalinga. Taigi tie debatai šiandien (dėl atlyginimo, – aut. past.) man atrodo nesuprantami.“
  • A.Anušauskas. Be visuomenės palaikymo valstybės saugumo neužtikrinsime

    Anusauskas_A_Solomino

    Arvydas Anušauskas

    A. Solomino nuotr.

    www.delfi.lt Dr. Arvydas Anušauskas, Seimo TS-LKD frakcijos narys, NSGK pirmininkas 2012-06-15

    Pastaraisiais mėnesiais Seime svarstyta daug su valstybės nacionaliniu saugumu susijusių įstatymų paketų. Nors daugiausia dėmesio susilaukė šiuo laikotarpiu aktualiausi energetinio saugumo klausimai, tačiau negalima nepaminėti ir kitų svarbių dalykų.

    Išskirčiau naująjį svarstymo stadijoje esantį Lietuvos nacionalinio saugumo strategijos variantą, įstatymų projektus, reglamentuojančius Lietuvos dalyvavimą tarptautinėse operacijose ir ilgai ruoštą žvalgybos įstatymo projektą, aiškiai apibrėžiantį žvalgybos ir kontržvalgybos institucijų veiklą, kuriai dėl savo specifiškumo ir svarbos sprendimų priėmėjams būtina taikyti atskiras įstatymines normas.

  • E.Vareikis. Trėmimų politika – neištrinama Europos realija

    Vareikis_Egidijus_Saruno_Mazeikos

    Egidijus Vareikis

    Šarūno Mažeikos nuotr.

    www.delfi.lt Egidijus Vareikis, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys 2012-06-14

    Kai prieš pusantrų metų Europos Taryba pasiūlė paruošti raportą apie tremtis ir etninius valymus, mandagiai vadinamu priverstiniu gyventojų perkėlimu, supratau, kad imuosi didelio ir greit nepabaigiamo darbo. Priverstinis didelių žmonių grupių perkėlimas nebuvo vien mūsų tautos tragedija.

    Tai plačiau paplitusi politikos įgyvendinimo priemonė, kurios naudojimas nelaikomas gėdinga nusikalstama atgyvena, palietusi mus prieš kelias dešimtis metų. Tai ir nūdienės politikos realybė.

  • Masiniai trėmimai: Maskva sugeba savo paslaptis saugoti ir Vilniuje?

    Dapkus_Tomas_A_Solomino
    Tomas Dapkus

    www.alfa.lt Tomas Dapkus 2012-06-14

    Šiandien visoje Lietuvoje vyksta renginiai, skirti tragiškoms netektims ir pasipriešinimui sovietiniam okupaciniam režimui atminti. Seime rengiamas iškilmingas posėdis Gedulo ir vilties dienai paminėti, politikai sako kalbas, tremtiniai renkasi į minėjimus, tačiau trėmimus organizavusių ir vykdžiusių asmenų pavardės iki šiol nėra paviešintos, jų nusikaltimai ir nepriklausomoje Lietuvoje toliau tarsi yra slepiami.

    Generolai sunerimo

    Sudarant ištremiamų Lietuvos gyventojų sąrašus didžiausią vaidmenį turėjo su okupaciniu režimu kolaboravę vietiniai Lietuvos komunistų partijos (LKP) aktyvistai. Būtent jų valia nulemdavo, kas bus prievarta deportuotas iš okupuotos Lietuvos į Sibirą.

  • Motieka: teismo sprendimai dėl vaiko likimo turi skirtis nuo sprendimų dėl suskilusių geldų

    Motieka_L_Ziniu
    Kazimieras Motieka

    www.alfa.lt Gytis Pankūnas 2012-06-14

    Nepriklausomybės Akto signataras, baudžiamosios teisės veteranas, neseniai paskirtas Visuomeninės komisijos smurto aktui Garliavoje ištirti pirmininku, tačiau šio posto atsisakęs dėl gausybės darbų, bet komisijoje likęs kaip „patariamasis balsas“ advokatas Kazimieras Motieka mano, kad teismo sprendimas Laimutės Stankūnaitės dukrą perduoti motinai buvo įvykdytas galimai pažeidžiant įstatymus. Advokatas sakė, kad mažametės perdavimo dramoje nebuvo paisyta jos interesų, o pats teismo sprendimas priimtas skubotai, nesulaukus vadinamosios Kauno pedofilijos bylos, su kuria yra susijusi L. Stankūnaitė, baigties. Signataras įsitikinęs, kad teismo sprendimams, susijusiems su vaiko likimu, turi būti taikomi kiti kriterijai negu tiems, kuriais sprendžiamos turto dalybos.

    Daugelį metų dirbote baudžiamosios teisės srityje, esate advokatas. Kiek tokio pobūdžio komisijų išvados turi juridinio svorio?

    Visuomenė turi savo teises, jos yra ir sudedamoji demokratijos dalis. Jeigu visuomenė domisi, visuomenė reiškia savo nuomonę, kuri galbūt ir nėra oficiali, vis dėlto tai turi priversti susimąstyti, ar viskas gerai tuose klausimuose, kuriuos svarsto visuomenė. Žinoma, visuomenės tikslas yra tas, kad jų balsas būtų išgirstas ir kad būtų priimti teisiniai sprendimai pagal Konstituciją, kuri įpareigoja teismus ginti teisingumą.

  • Adomas Audickas. Ar turime alternatyvų Visagino atominei elektrinei?

    Gedimino_Savickio
    Gedimino Savickio nuotr.

    www.bernardinai.lt Adomas Audickas 2012-06-14

    Pastaruoju metu žiniasklaidoje nestinga informacijos apie Visagino atominę elektrinę (VAE), tačiau gausybė kasdien pasirodančių vienas kitam oponuojančių straipsnių iš skirtingų stovyklų priverčia dažną skaitytoją pasimesti tarp detalių ir pamiršti esminius aspektus. Tokiu atveju naudinga minutėlei stabtelti ir paklausti savęs – kokie esminiai klausimai turi būti atsakyti tam, kad būtų galima susidaryti aiškią nuomonę, ar verta statyti naują atominę elektrinę. Manau, kad klausimai yra šie:

    – Ar mums reikalingi nuosavi elektros energijos generavimo šaltiniai,kitaip tariant, ar mums apskritai reikalinga energetinė nepriklausomybė?

    – Ar atominės elektrinės projektas yra konkurencingas, t. y. ar jėgainė veiks pagal laisvosios rinkos taisykles ir ar ji nebus nuostolinga?

  • Vytautas Paukštė – apie tremtį savoje žemėje

    Paukste_Vytautas_Vytauto_Petriko

    Vytautas Paukštė

    Vytauto Petriko nuotr.

    www.kaunodiena.lt Asta Dykovienė 2012-06-14

    Atplėšti nuo savo namų ir ištremti į amžinojo įšalo žemę. Nesuskaičiuojami praradimai ir kapai, neišmatuojamas siaubas ir kančios. Ne mažesnį siaubą išgyveno ir tūkstančiai lietuvių, kurie bėgdami nuo tokios lemties tapo tremtiniais savo pačių žemėje. Nemažai jų prieglobstį nuo sovietinės valdžios persekiojimų surado Klaipėdoje.

    Mistinis apsireiškimas

    Klaipėdietis aktorius, Nacionalinės premijos laureatas Vytautas Paukštė tremties išvengė tik dėl apdairios mamos, kuri gelbėdama savo vaikus nuo Sibiro išslapstė juos atokiuose kaimuose pas gimines.

  • V.M.Čigriejienė. Tremtį ištverti padėjo Tėvynės meilė, mamos sumanumas ir krikštatėvio kryželis

    
    Cigriejiene_Vida_Marija_S_Mazeikos

    Vida Marija Čigriejienė

    Š. Mažeikos nuotr.

    V.M.Čigriejienė. Tremtį ištverti padėjo Tėvynės meilė, mamos sumanumas ir krikštatėvio dovanotas kryželis

    Vida Marija Čigriejienė, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė

    1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Po metų, birželio 14-ąją, apie 20 tūkst. lietuvių buvo ištremta į Sovietų Sąjungos platybes. Tai buvo gerai suplanuoto tautos žiedo naikinimo pradžia. Ištremtų teisininkų, mokytojų, kunigų, karininkų, tautiškų organizacijų vadovų ir narių, sumaniausių ūkininkų vietą turėjo užimti komunistai ir kiti Kremliaus politikai lojalūs asmenys.

    Lietuvos ir kitų neseniai okupuotų teritorijų gyventojų trėmimas turėjo ne tik garantuoti naujųjų sovietinių respublikų ištikimybę, bet ir paruošti Sovietų Sąjungos pasienio sritis tolimesniam komunizmo eksportui į visą Europą.
  • Vytautas Landsbergis. Dėl inteligentų, nepatenkintų, kad J. Brazaičio pelenai palaidoti

    40Vytaytas_Landsbergis
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.bernardinai.lt 2012-06-12

    Vytautas Landsbergis. Dėl inteligentų, nepatenkintų, kad J. Brazaičio pelenai palaidoti šiek tiek prisidėjus valstybei

    Vienas nepatenkintųjų ir pasirašiusiųjų kadaise vesdavo programą „Be pykčio“. Tokios nuostatos pasigendi skaitydamas dabar 41 asmens pasirašytą laišką. Kai kurie, tikiuosi, nebūtinai pritaria kiekvienam žodžiui, bet gal nesiryžo nepridėti rankos prie pasiūlyto. Kai kurie – matau iš pavardžių – būtų uždrėbę ir gerokai daugiau. Gal vidurkis, jeigu reikėjo.

    Gana būdinga, kai taip rašoma įsitikinus ir jaudinantis, o nebūtinai daug žinant. Seniai miręs žmogus kaltinamas, kad buvo toks, koks nebuvo. Įsivaizduoju, ką rašys apie mane. Gal koks kompleksas veikia konkrečiai rašančiuosius, nebūtinai pasirašančiuosius. Lyg iš jo kiltų nervas ir neadekvatūs žodžiai – net faktams. Bet neginčysiu.

  • Seimo AK aiškinasi, kaip KGB šleifą turintys ambasadoriai gavo leidimus dirbti su slapta informacija

    Kernagis_Ligotas_Roberto_Riabovo
    Ligitas Kernagis

    www.alfa.lt Tomas Dapkus 2012-06-13

    Seimo Antikorupcijos komisija (AK) domėsis, kokiomis aplinkybėmis buvo išduoti leidimai dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimai su Sovietų Sąjungos (SSRS) Valstybės saugumo komitetu (KGB) galėjusiais bendradarbiauti Lietuvos nuolatinės misijos prie Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) vadovui ambasadoriui Daliui Čekuoliui, nuolatiniam atstovui prie Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos (ESBO) ambasadoriui Giedriui Čekuoliui ir kitiems aukštiems Užsienio reikalų ministerijos diplomatams – ar tai nebuvo padaryta dėl korupcinių sumetimų? Tai Gedulo ir vilties (masinių trėmimų) dienos išvakarėse pareiškė šios komisijos pirmininkas Ligitas Kernagis.

    Leidimai išduoti dėl korupcijos?

    Ypatingajame archyve saugomi dokumentai leidžia pagrįstai įtarti, kad ambasadoriai D. Čekuolis ir G. Čekuolis galėjo bendradarbiauti su sovietine žvalgyba. Liustracijos komisija (trys iš penkių nariai) mįslingomis aplinkybėmis 2010 m. kovo 29 dieną nusprendė, kad nepakanka duomenų pripažinti ambasadorius slapta ir sąmoningai bendradarbiavusius su sovietiniu saugumu. Liustracijos komisijos pirmininkas Algimantas Urmonas sakė, kad į komisijos posėdį ambasadoriai net nebuvo kviesti. Poligrafu (melo detektoriumi) taip pat nebuvo tikrinti.

  • Venckienė: kvazibylos reikia, kad nesugalvočiau dalyvauti Seimo rinkimuose

    Trečiadienį vakare buvo išplatintas teisėjos Neringos Venckienės kreipimasis į Lietuvos žmones. Jame teisėja rašo apie pedofilijos bylą ir jai skirtą kvazibylą.

    „Visi jau ketverius metus stebite niekaip nepasibaigiantį pedofilijos bylos procesą. Jame tiek daug visko buvo, kad net aprėpti sunku: šimtai brolio ir mano laiškų Seimo nariams, šimtai kreipimųsi atsakingoms institucijoms, daugybė teisminių apklausų ir liudijimų, pedofilijos bylos faktus atskleidžianti naktimis rašyta mano knyga. Pabaigos ir pozityvaus rezultato nematyti. Kol kas vienintelis akivaizdus, visiems matomas faktas – visos valstybės galia saugoma kaltinamojo pedofilija A. Ūso draugė L. Stankūnaitė, kuriai pagal galutinę ir neskundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2009-10-06 nutartį turėjo būti spręsta dėl įtarimų pareiškimo, brutalia jėga iš namų išplėšta pedofilijos auka – mažametė mergytė, kovojusi iš paskutiniųjų, atėjūnų prašiusi ir maldavusi pasitraukti, septynis kartus garsiausiu balsu išrėkusi, jog nenorinti gyventi su biologine. Taip ir neišgirsta. Neišklausyta. Paniekinta. Sudaiktinta. Paversta auka dar vienąkart. Lietuvos valstybės vardu.

  • Susitikimas su Norvegijos profsąjungomis iš LO Lavrik 2012 m. birželio 11 d.

    DSC05962

    Vadovaujantis socialinio dialogo plėtojimo programa ir siekiant užtikrinti deramo darbo sąlygas LPSK Kauno regioninis centras konsultuojantis su kitų šalių profsąjungomis birželio 11-13 dienomis Kaune lankėsi profesinių sąjungų LO Lavrik iš Norvegijos regioninio centro atstovai.

    Pagal patvirtintą pogamą LO Lavriko Norvegų regioninio centro atstovai birželio 11 d. susitiko su bendrovės vadovybe ir profsąjungos komitetu. Susitikime dalyvavo: LO Lavriko regioninio centro pirmininkas Raymon Marthinsen ir Norvegijos 6 Norvegijos profesinių sąjungų delegacija, UAB“Kauno autobusai“, LPSK Kauno regioninio centro pirmininkas Ramūnas Narbutas, Generalinis direktorius Mindaugas Grigelis, darbuotojų profesinės sąjungos pimininkas Bronius Bučelis ir profsąjungos komiteto nariai.

  • Venckienės atsakymas į Seimo komisijoje jai pateiktus kaltinimus

    Antradienį laikinojoje Seimo komisijoje kalbėjusi teisėja Neringa Venckienė išdėstė savo argumentus ir požiūrį į jai pateiktus kaltinimus bei įtarimus, kuriuos vėliau išplatino laišku. N. Venckienė jai pateiktus kaltinimus laiko nepagrįstais ir kalba apie galimą mėginimą su ja susidoroti.

    Komisija, svarstanti, ar atimti iš teisėjos imunitetą Generalinės prokuratūros prašymu, trečiadienį toliau tęsia darbą ir į posėdį rinksis 16 valandą. Joje ir toliau svarstomas klausimas dėl filmuotos medžiagos iš mergaitės paėmimo paviešinimas.

    Pateikiame N. Venckienės Seimo komisijoje skaitytą tekstą:

    Gerbiami Seimo komisijos nariai,

    Nepriklausomoje Lietuvos valstybėje sugriautos pedofilijos bylos įvykių tęstinumas persikėlė į Seimą. Seimas – tai ta vieta, kurioje duodama priesaika, pasižadama dirbti tiesai, žmogui ir Tėvynei, saugoti ir ginti piliečių teises ir laisves. Ir štai aš, daugybę metų kovojusi už tiesą, mažamečio vaiko teisę į saugią ateitį, esu čia, kur man, užuot rūpinusis tikraisiais Lietuvos nusikaltėliais ir siekus juos nubausti, akivaizdžiai keliama kvazi-byla, kurios tikslas – painioti, klaidinti žmones, nukreipti ir teisėsaugą, ir visuomenę nuo brutaliausių nusikaltimų tyrimo, o ir neabejotinai – pašalinti, priverstinai užčiaupti visus, siekiančius tiesos.

  • Degutienė: situacija su VRK – teisinis kazusas

    Degutiene_LZ_arch_nuotr
    Irena Degutienė

    www.alfa.lt 2012-06-13

    Seimas, nepatvirtindamas naujos sudėties Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK), pažeidė įstatymą ir sudarė teisinio kazuso situaciją, mano Seimo Pirmininkė Irena Degutienė.

    Jos teigimu, remiantis esamu, 2002 m. priimtu VRK įstatymu, ji turi būti naujai sudaryta, kai iki eilinių Seimo rinkimų dienos liko ne mažiau kaip 120 dienų ir ne daugiau kaip 140 dienų.

    „Visa ta procedūra per tuos 10 metų buvo atlikta taip, kaip ir parašyta įstatymo 7-ajame straipsnyje, kaip sudaroma VRK - visa tai buvo padaryta. Tačiau vakar Seimo posėdyje kai kurie Seimo nariai pradėjo komentuoti, kad prieš pat rinkimus nereikia keisti VRK“, - trečiadienį interviu „Žinių radijui“ sakė ji.

  • Kubilius: matome bandymus išsaugoti „Gazprom“ monopoliją Lietuvoje

    Kubiliu_R_Riabovo
    Andrius Kubilius

    www.alfa.lt 2012-06-11

    Lietuvos Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius pareiškė, kad Seime siūlomos pataisos Suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) įstatymo projektui užkirstų kelią galimybei gauti pigesnių dujų per Klaipėdoje statomą SGD terminalą.

    Pasak Vyriausybės vadovo, šis Seimo narių pasiūlymas leistų „Gazprom“ toliau išsaugoti šimtaprocentinę monopoliją Lietuvos dujų rinkoje net ir tuo atveju, jei terminalas būtų pastatytas ir per jį būtų siūloma įsigyti pigesnių dujų. „Vargu ar yra kokia nors prasmė leisti pinigus terminalo statybai, jei nenorime sudaryti sąlygų jam veikti”,– patikslino A. Kubilius.

  • Venckienės atkirtis: Kryževičius – Aukščiausiojo Teismo „pūlinys“

    Venckiene_Dmitrijaus_Radlinsko

    Neringa Venckienė

    Dmitrijaus Radlinsko nuotr.

    www.alfa.lt Gytis Pankūnas 2012-06-12

    Antradienį Seimo komisijoje, sprendžiančioje Kauno apygardos teismo teisėjos Neringos Venckienės imuniteto panaikino klausimą, komisijos narys Naglis Puteikis dar kartą pasiūlė kolegoms pareikalauti peržiūrėti filmuotą medžiagą, kurioje buvo fiksuojama specialios operacijos, kurios metu įvykdytas teismo sprendimas perduoti Drąsiaus Kedžio ir Laimutės Stankūnaitės dukrą motinai, eigą, tačiau naujasis komisijos pirmininkas Evaldas Jurkevičius priminė, kad Seimo nariai negali kištis į ikiteisminius tyrimus. Nuspręsta šią iniciatyvą svarstyti vėliau.

    „Mažiausiai trys komisijos nariai apie tai (kad reiktų peržiūrėti filmuotą medžiagą – Alfa.lt) buvo užsiminę“, – praėjusį komisijos posėdį priminė N. Puteikis.

  • Ar VSD ataskaita padės atgauti pasitikėjimą?

    Valiusaitis_Vidmantas_S_Mazeikos

    Vidmantas Valiušaitis

    Š. Mažeikos nuotr.

    www.lzinios.lt Vidmantas Valiušaitis 2012-06-13

    Valstybės saugumo departamentas (VSD) paskelbė savo ataskaitą. Pirmąsyk per dvidešimt dvejus nepriklausomybės metus.

    Nė prieškario nepriklausomybės metais tokios praktikos nebuvo, kad slaptoji policija teiktų ataskaitas visuomenei. Ypač komendanto valandos sąlygomis, kuri galiojo beveik iki pat nepriklausomybės saulėlydžio 1940-aisiais. Todėl šiuo požiūriu - žingsnis išties naujas, vertas įdėmesnio žvilgsnio.

    Pats bandymas prisistatyti visuomenei, užmegzti su ja tarsi savotišką dialogą - sveikintinas, pažangus, vakarietiškos linkmės žingsnis. Turint galvoje tai, kad dabar nebe tie laikai, kai specialiosios tarnybos, net ir demokratinių šalių, laikėsi "vandens prisemtos burnos" politikos ir su savo visuomenėmis nebendravo.

  • Morkūnaitė: Europos Sąjunga turėtų aktyviau įgyvendinti teisinį komunizmo nusikaltimų reglamentavimą

    Morkunaite_Radvile
    Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė
    www.morkunaite.lt 2012-06-07
    „Mes turime kiek įmanydami siekti, kad jauni žmonės neįkliūtų į nuolat keičiančias pavidalus, neapykantos ir radikalizmo pinkles. Svarbiausia yra išmokti praeities pamokas ir imtis teisinių priemonių, tokių, kaip ES teisinis mechanizmas prieš totalitarinių režimų įvykdytų nusikaltimų neigimą“, – teigė europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė vakar Europos Parlamente vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Teisinis komunistinių nusikaltimų reglamentavimas“.

    Konferencijoje ji atkreipė dėmesį į tai, kad dabartinėmis ekonominių sunkumų sąlygomis susiformavo derlinga dirva radikalizmui ir neapykantos apraiškoms, kurias iš populistinių paskatų skatina ir kai kurie politikai. „Todėl būtina nustatyti ES standartą, kad šioje erdvėje nebūtų vietos neapykantai jokiu pagrindu“, – akcentavo R. Morkūnaitė.

  • Šemeta: Komisija pateikė palankią nuomonę dėl Visagino atominės elektrinės projekto

    Semeta_Algirdas_Tomo_Vinicko

    Algirdas Šemeta

    Tomo Vinicko nuotr.

    www.alfa.lt 2012-06-12

    „Komisijos nuomonė dėl Visagino atominės elektrinės projekto yra palanki. Tokiu būdu Komisija atvėrė duris strateginiam Lietuvos projektui, kuris padėtų užtikrinti šalies energetinę nepriklausomybę ir Baltijos valstybių integraciją į Europos energijos rinką“, – sakė Europos Komisijos narys Algirdas Šemeta.

    Šią nuomonę Komisija jau perdavė šalies Vyriausybei.

    Europos Komisijos nuomonė

    Š. m. birželio 8 d. Europos Komisija, vadovaudamasi Euratomo sutartimi, pateikė savo nuomonę dėl Visagino atominės elektrinės projekto (Visagino projektas). Remdamasi atliktu Visagino projekto vertinimu, Europos Komisija laikosi nuomonės, kad Visagino projektas atitinka Euratomo sutarties tikslus. Europos Komisija konstatuoja, kad Visagino projektu prisidedama prie energijos tiekimo Baltijos regione saugumo ir visapusiškos Baltijos valstybių integracijos į Europos energijos vidaus rinką.

  • Alytiškiai – Europos centre

    P1030399
    Aukojamos šv. Mišios Aušros Vartų koplyčioje
    Karolina Vaikšnoraitė, Alytaus šv. Benedikto gimnazijos III a klasės moksleivė
    Birželio 2 diena daugeliui galbūt niekuo neypatinga, nebent Tėvo dienos išvakarės, tačiau alytiškiai, kurie leidosi į kelionę po Vilniaus įdomias krikščioniškas vietas, ši diena paliko neišdildomą įspūdį.
    Išvykos iniciatoriai – Dainavos krašto  ateitininkų vietovės valdybos pirmininkas Almantas Geležius bei Alytaus šv. Brunono Kverfurtiečio parapijos klebonas, ateitininkas sendraugis Valdas Simanaitis – suorganizavo kupiną gerų bei šiltų įspūdžių kelionę. Įdomias bei žavinčias vietas aplankė Dainavos krašto Ateitininkai, Valančiukai, Kazimieraičiai, Šaulių sąjungos nariai bei šv. Brunono parapijos jaunimas.
  • V.Antonovui gyvenimas aukščiausia pavara jau baigėsi

    www.delfi.lt Lidija Liegis, Baltijos šalių tiriamosios žurnalistikos centras „ReBaltica“

    Verslo ir profesiniams ryšiams skirtame socialiniame tinkle „LinkedIn“ Vladimiras Aleksandrovičius Antonovas prisistato bankininku, verslininku ir investuotoju. Šiuo metu už užstatą paleistas 36 metų Jungtinės Karalystės ir Rusijos pilietybę turintis V. Antonovas ir jo verslo partneris iš Lietuvos Raimondas Baranauskas 2011 metų lapkričio 24 dieną buvo sulaikyti Londone.

    Tai įvyko Lietuvos pareigūnams išsiaiškinus, jog iš penkto pagal dydį Lietuvos banko „Snoras“, kurio didžioji dalis akcijų ir priklausė šiai porelei, dingo daugiau nei 290 mln. eurų (1,00131 mlrd. Lt) vertas turtas.

    Europos arešto orderyje, kurį Lietuvos generalinė prokuratūra V. Antonovui ir R. Baranauskui išdavė 2011 metų lapkričio 23 dieną, teigiama: „Jie įtariami turto iššvaistymu stambiu mastu ir dokumentų klastojimu. Pareikšti įtarimai grindžiami kaltinimais juodąja buhalterija, dokumentų klastojimu, piktnaudžiavimu užimamomis pareigomis, turto iššvaistymu, pinigų plovimu ir kitais finansiniais nusikaltimais, kuriuos vykdė bankas „Snoras““.

  • V.Valiušaitis. Dabartis ir tarybinė istoriografija. Apie trėmimus

    Valiusaitis_Vidmantas_S_Mazeikos

    Vidmantas Valiušaitis

    Š. Mažeikos nuotr.

    www.delfi.lt Vidmantas Valiušaitis 2012-06-11

    Ką rašo istorijos vadovėlis, kurio pamokas yra išmokę Darius Udrys ir Algirdas Paleckis? Ten rašoma: „Vokiškieji fašistiniai okupantai nutraukė ramų kūrybinį lietuvių tautos gyvenimą, nuo pat pirmųjų dienų sužlugdė visą socialistinės statybos darbą. Norėdami įgyti didesnį buržuazinių nacionalistų pasitikėjimą, vokiškieji fašistai pirmomis okupacijos dienomis leido jiems greta generalinio komisaro sudaryti „laikinąją vyriausybę“, vadovaujamą klerikalų šulo J. Ambrazevičiaus“. Čia iš tarybinio istoriko Juozo Žiugždos redaguotos „Lietuvos TSR istorijos“(1958 m.).

    Vadovėlyje nekalbama, kad generalinis komisaras, kitaip tariant, civilinė vokiečių valdžia, atsirado tik liepos pabaigoje, o J. Brazaičio vyriausybė buvo paskelbta birželio 23-ąją. Bet ar į tokias „smulkmenas“ bolševikų istorikas kreips dėmesio? Ypač kai turi pavedimą parodyti, kad Laikinoji Vyriausybė buvo nacių įrankis?

  • Zuokas vėl įtariamas supainiojęs viešuosius ir privačiuosius interesus

    www.alfa.lt 2012-06-11

    Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija Vilniaus miesto savivaldybės taryboje šiandien kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl dar vieno galimo Vilniaus mero Artūro Zuoko įvykdyto viešųjų ir privačių interesų supainiojimo. Įtarimas konservatoriams-krikdemams kilo po to, kai Vilniaus miesto taryba praėjusį trečiadienį A. Zuoko suburtos valdančiosios koalicijos balsų dauguma pritarė sprendimui taikyti lengvatinį automobilių statymo tarifą iš esmės tam tikro vieno verslo subjekto naudai.

    Sprendimas numato, kad automobiliams, naudojamiems „dalijimosi (nuomos) paslaugai“ teikti, taikomas lengvatinis (perpus sumažintas) automobilių statymo tarifas. Vienintelė bendrovė, Vilniuje šiuo metu teikianti tokią paslaugą, yra „Modus“ įmonių grupei priklausanti bendrovė „Stova“.

  • Č.Iškauskas. Rusų kalba – kaip ekspansijos priemonė

    iskauskas
    Česlovas Iškauskas

    www.delfi.lt Česlovas Iškauskas 2012-06-10

    Kokia kalba jūs kalbate? Nesvarbu. Bet svarbu, kad gyvendami ar būdami Lietuvoje kalbėtumėte, bent keletu būtiniausių žodžių, ir suprastumėte lietuviškai. Bent iš padorumo. Bent iš pagarbos mūsų tautai, tokiai išblaškytai ir blaškomai, vėtytai ir mėtytai, tokiai kalbiškai nustekentai...

    Tokiu pamokslu nutariau pradėti, prisiminęs neseną praeitį: išėję po darbo iš sovietinės gamyklos vyrai – trys lietuviai ir vienas rusas – pasuka prie kiosko alučio, o besiurbčiodami visi kalba rusiškai, nors anasis puikiai supranta ir moka lietuviškai...

  • Ar arklys gali vadovauti teisėsaugai?

    Dapkus_Tomas
    Tomas Dapkus

    www.alfa.lt Tomas Dapkus 2012-06-11

    Kiekvienais metais prezidentės Dalios Grybauskaitės metiniai pranešimai vis labiau tolsta nuo Lietuvos realybės. Tai, ką įvardija arba kuo giriasi prezidentė, iš tiesų realybėje yra arba ne taip, arba net priešingai. Pirmaisiais metais, kai dar būta naivokų minčių, kad D. Grybauskaitė gali tapti permainų varikliu, už tų jos sakomų žodžių ne vienas viltingai įžvelgdavo kažką kito, į jos žodžius įdėdavo kitą turinį – tai, ko vylėsi. Tačiau veiksmai nesekė, o žodžiai ir toliau liko tušti. Sritys, už kurias tiesiogiai ir asmeniškai atsakinga prezidentė, išgyvena beprecedentę pasitikėjimo krizę.

    Nors prezidentė metiniame pranešime apie padėtį Lietuvoje ragina nekeikti teisėsaugos ir kantriai judėti teismų gerinimo keliu, neįvardija jokių įvykusių arba laukiančių permainų. Prie prezidento Valdo Adamkaus, kuris nesiėmė teismų reformos ir gyveno baimėje nebaigti kadencijos dėl savo paties globojamų teisėjų keliamų skandalų, teismai išgyveno didžiulę krizę.

  • Dar viena eros pabaiga

    Jasiulionis_Ridas
    Ridas Jasiulionis

    www.atgimimas.lt Ridas Jasiulonis 2012-06-11

    Zenonas Vaigauskas vadovavo VRK 18 metų. Tik dabar jam atsirado pamaina. Ką turi keisti jo įpėdinis?

    Seimo nariai nenori kritikuoti tarnybą baigiančio VRK vadovo. „Gal kai kada būdavo nepakankamai principingas”, „galėjo daugiau energijos skirti teisės aktų tobulinimui” – tai nepalankiausi Z.Vaigausko vertinimai, kuriuos pavyko išgirsti. Lyg per tuos ilgus metus išdilo atsiminimai apie menkai tesuvaržytą neskaidrų partijų ir kandidatų rinkimų kampanijų finansavimą, kai politinės reklamos apimtys kartais būdavo akivaizdžiai kelis kartus didesnės už oficialiai deklaruotas pajamas rinkimų sąskaitose, o fiktyvūs aukotojai „mylimiems” politikams atiduodavo savo kelerių metų pajamas. Ko gero, atminty labiau išlieka geraširdžio VRK pirmininko veidas ir laikysena, tarsi sakanti: „Norėčiau, kad būtų švariau, bet ką aš vienas galiu padaryti?”

  • Lietuvos dalybos. Pradėsim nuo avino

    www.lzinios.lt Jurga Tvaskienė 2012-06-09

    Vilniaus mero Artūro Zuoko judėjimas "Taip" ir Viktoro Uspaskicho Darbo partija susikibo dėl kepto avino. Vieni jį tarsi laimėjo, kiti - tarsi suvalgė.

    Bet visi kartu smagiai "pažvengė", kaip tautą informavo laimėjimais avinų pelnymo varžybose ir kitokiuose televizijų transliuojamuose renginiuose labai pagarsėjęs, tarp kito, Seimo narys Žilvinas Šilgalis.

    Dar kelias dienas po to žvengė, tai yra juokėsi, informacijos apie avino dalybas skaitytojai. Juokėsi, avinais vadino tiek apetitu nesiskundžiančius "darbiečius", tiek laimikį pražiopsojusius "taipiečius". Bet tikslas, svarbiausias tikslas, dėl ko, regis, visa vagystės istorija buvo gražiai nupaveiksluota, aprašyta ir pateikta skaitytojų malonumui, buvo pasiektas. Minimaliomis ir svetimomis sąnaudomis, nes šventę "Bėk, žirgeli" Anykščių rajone organizavusi bei aviną dalijusi vietos savivaldybė, regis, norėjo pagarsinti save ir savo politinius veikėjus, o sumokėjo, kaip matyti, už puikiai nuskambėjusią dviejų Seimo rinkimams besirengiančių partijų viešųjų ryšių akciją.

  • Mirė kompozitorius Vladas Švedas

    Svedas_Vladas
    Vladas Švedas

    www.delfi.lt 2012-06-09

    2012 m. birželio 8 d. staiga mirė kompozitorius, muzikologas ir pedagogas Vladas Švedas. Kaip visuomet pasipuošęs, ryšėdamas tautiniu kaklaraiščiu pastarosiomis savaitėmis Vladas Švedas ne kartą lankėsi Vilniuje: rūpinosi autorinės muzikos valanda Vilniaus arkikatedroje (numatyta lapkričio 11 dieną), biusto pastatymu kompozitoriui Jonui Dambrauskui Kauno valstybinio muzikinio teatro skverelyje...

    Paskutinis kompozitoriaus skambutis ketvirtadienį buvo itin džiaugsmingas: programa sudaryta, su atlikėjais sutarta, Kultūros ministras pritarė Jono Dambrausko atminimo įamžinimui, žadėjo padėti... Sutikęs, kad laiko viskam pasirengti dar labai daug, kompozitorius dalinosi kūrybiniais sumanymais ir skubėjo į sodybą kurti simfonijos...

  • Ar politikams pasiseks susitarti?

    Girnius
    Kęstutis Girnius

    www.alfa.lt Kęstutis Girnius 2012-06-11

    Savo metiniame pranešime prezidentė Dalia Grybauskaitė ypatingą dėmesį skyrė politikų susitarimui dėl svarbiausių darbų įgyvendinimo. Prezidentė svarstydama šią opią temą ir pranešimo pradžioje, ir jo pabaigoje pabrėžė, jog negalima paaukoti esminių principų politinėms kovoms. Apgailestaudama dėl tęstinumo stokos ji nurodė, kad „po reformos seka reformos reforma“, tad eikvojama energija, laikas ir pinigai. D.Grybauskaitė pabrėžė, kad „po rinkimų naujo premjero lauksiu ne tik su ministrų pavardėmis, bet ir su tęstiniu sutartų darbų sąrašu“.

    Sunku ginčytis su prezidentės pastabomis. Teoriškai neturėtų būti sunku susitarti dėl gyvybiškai svarbių valstybės projektų. Visos politinės partijos lyg ir nori gero valstybei bei Lietuvos žmonėms. Kai kurie darbai yra akivaizdžiai susiję su valstybės klestėjimu, tad nevalia jų neįgyvendinti, net jei nesusitariama dėl kai kurių detalių. Prezidentė nurodė, kad įstojimas į NATO ir Europos Sąjungą (ES) bei nepriklausomybės atgavimas rodo, jog Lietuvos politinės partijos gali susitelkti ir įveikti ideologinius bei kitus skirtumus.

  • Ko neatskleidė generolas G.Grina

    Jasiulionis_Ridas
    Ridas Jasiulionis

    www.atgimimas.lt Ridas Jasiulionis 2012-06-08

     Ilgai ir nesėkmingai diegę vakarietiškus slaptųjų tarnybų kontrolės principus Lietuvos politikai pasiekė šiokią tokią pergalę – VSD pirmą kartą paskelbė tai, kas Europoje įprasta – savo veiklos ataskaitos apžvalgą. Kol kas joje – jokių reikšmingų nuveiktų darbų ar to, ką patys vadina „rimtu klausimu”.

    Ne tik premjero Andriaus Kubiliaus nenustebino Valstybės saugumo departamento (VSD) pirmą kartą viešai skelbiamoje veiklos ataskaitos apžvalgoje įvardytos esamos ir prognozuojamos grėsmės. Pasak VSD, tikėtina, kad 2012-aisiais tęsis užsienio valstybių pastangos trukdyti vykdyti strateginius energetikos projektus.

  • Garliavos įvykius filmavęs asmuo: mergaitė 7 kartus sakė, kad niekur neis

    www.alfa.lt Gytis Pankūnas 2012-06-07

    Ketvirtadienį Seime darbą pradėjo visuomeninė komisija, tirianti gegužės 17-osios įvykius Garliavoje, kai buvo įvykdytas teismo sprendimas perduoti Drąsiaus Kedžio ir Laimutės Stankūnaitės dukrą motinai. Šia proga į parlamento rūmus plūstelėjo nuo pat ryto su plakatais rankose prie Seimo budėję buvusios mažametės mergaitės globėjos, teisėjos Neringos Venckienės šalininkai.

    Į visuomeninės komisijos posėdį susirinko ne tik daugelyje protesto akcijų ir mitingų, kuriuose buvo piktinamasi gegužės 17-osios įvykiais Garliavoje, dalyviai, bet ir minėtų įvykių liudininkai, žinomi visuomenės veikėjai.

    Kaip teigiama visuomenininkų pranešime, nesulaukę valdžios atsakymų į iškeltus klausimus, piliečiai paragino iniciatyvinę grupę „Už teisingumą“ suburti visuomeninę komisiją, kuri turi ištirti Garliavoje valdžios įvykdyto smurto akto aplinkybes ir įvertinti jį teisiniu aspektu.

  • Masiulis: po Žaliojo tilto skulptūrų restauracijos galėtų nelikti kūjo su pjautuvu

    Masiulis_Kestutis_Tomo_Vinicko

    dr. Kęstutis Masiulis

    Tomo Vinicko nuotr.

    www.alfa.lt 2012-06-08

    Seimo narys Kęstutis Masiulis Kultūros paveldo departamentui bei Vilniaus miesto savivaldybei pasiūlė apsvarstyti galimybę nuo Žaliojo tilto skulptūrų „Taikos sargyboje“ pašalinti kūjį su pjautuvu. Seimo narys išsakė skeptišką požiūrį dėl skulptūrų vertės, tačiau mano, kad nutarus skulptūras restauruoti, sovietinės emblemos pašalinimas galėtų būti kompromisas.

    „Sprendimo restauruoti Žaliojo tilto skulptūras reikalingumu stipriai abejoju, tačiau, jeigu visgi bus skirta lėšų restauracijai, sovietinės emblemos pašalinimas būtų tam tikras kompromisas tarp siekio išsaugoti skulptūras kaip kultūrinį, istorinį paveldą bei tarp pagarbos ir atminties žmonėms, nukentėjusiems nuo sovietinio teroro. Nereikėtų pamiršti, kad šį simbolį naudojo represinės sovietinės struktūros KGB ir NKVD“, – sakė parlamentaras.

  • Kubilius: pauzė reikalinga emociniam santykių su Lenkija aiškinimuisi

    Kubilius_Tomo_Vinicko_nuotr

    Andrius kubilius

    Tomo Vinicko nuotr.

    www.alfa.lt 2012-06-08

    Premjeras Andrius Kubilius, komentuodamas prezidentės Dalios Grybauskaitės pasakymą, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiuose reikalinga pauzė, teigia, jog pauzė būtų naudinga emociniam tarpusavio santykių aiškinimuisi.

    „Galbūt pauzė reikalinga, aš taip įvardinčiau, labiau kokiam nors emociniam tarpusavio santykių aiškinimuisi, o dalykiniai reikalai ir toliau sprendžiami. Iš tikrųjų manau, kad pauzė emocijose būtų visiškai racionalus ir naudingas dalykas“, - interviu radijui „Znad Wilii“ penktadienį teigė premjeras.

    A.Kubilius sakė abejojantis, ar santykiai su Lenkija dėl skirtingai vertinamos tautinių mažumų padėties pastaruoju metu yra įtempti.

  • Lietuvos Sąjūdžio konferencija – apie vaikų teisių problemas Lietuvoje

    Landsbergis_konfer_1
    Prof. Vytautas Landsbergis
    Birželio 1 d. minima Tarptautinė vaikų gynimo diena, o birželio 3 d. – Lietuvos Sąjūdžio diena. Šia intencija Lietuvos Sąjūdžio taryba birželio 1 d. Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje organizavo konferenciją „Vaiko teisių problemos Lietuvoje“. Konferencijai pirmininkavo Seimo narys Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas ir „Vilnijos“ draugijos pirmininko pavaduotoja Lietuvos Sąjūdžio tarybos narė Nijolė Balčiūnienė.
    R. Kupčinskas priminė, kad pagrindinė Lietuvos Sąjūdžio vertybinė nuostata yra saugoti Lietuvos nepriklausomybę. Tai apima ir valstybės rūpestį savo ateitimi, savo vaikais. N. Balčiūnienė akcentavo, kad  šeimos, vaikų, visuomenės santykiai yra ypač svarbi tema visoms tautoms, visoms kultūroms ir kartu kiekvienai visuomenei.
  • V. Putinas Baltarusijoje: meduolis ir botagas

    Iskauskas_Ceslovas
    Česlovas Iškauskas

    www.balsas.lt Česlovas Iškauskas 2012-06-05

    Rusijos ir ES viršūnių susitikimu gimtajame Sankt Peterburge baigėsi trečiąkart Rusijos prezidento V.Putino turnė po Europos šalis. Dabar jis jau pasuko į Kiniją, kur birželio 6-7 d. numatytas Šanchajaus sandraugos organizacijos viršūnių susitikimas, o grįždamas aplankys Uzbekistaną bei Kazachstaną – šias dvi autoritarines Vidurio Azijos valstybes, o Astanoje Rusijos prezidentas  atšvęs draugystės ir bendradarbiavimo sutarties pasirašymo su Kazachstanu 20-ąsias metines.

    Kalbama, kad jis užsuks į atokų ir skurdų Udmurtijos kaimelį (čia tėra tik vienas televizorius), iš kur kilusios „Eurovizijoje“ antrą vietą iškovojusios žavingosios „Buranovo močiutės“, ir pagerbs solidaus amžiaus „žvaigždes“ bei atveš dovanų...

  • Sąjūdžio dienos miėjimas Marijampolėje

    sajudis_mazas
    Kasmet birželio 3 d. minima Sąjūdžio diena. Šiais metais gražų susibūrimą-koncertą ta proga surengė Lietuvos Sąjūdžio Marijampolės skyrius.
    Renginys turėjo vykti Marijampolės senamiesčio kiemelyje, tačiau dėl prasto oro organizatoriai jį surengė Marijampolės miesto savivaldybės salėje. Paminėjime   „Laisvė birželyje“ dalyvavo LR Seimo narys, Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas, Europos Parlamento narė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Marijampolės savivaldybės tarybos narys Valdas Pileckas.Muzikinė programą atliko Gintaras Difartas ir Gediminas Storpirštis
  • Kuo Darbo partijai pavojinga N.Venckienė?

    Matulevicius
    Vytautas Matulevičius

    www.lzinios.lt Vytautas Matulevičius 2012-06-07

    Darbo partija surado saliamonišką sprendimą - Virginija Baltraitienė ne tik atsisakė pirmininkės pareigų laikinojoje Seimo komisijoje dėl teisėjos Neringos Venckienės teisinės neliečiamybės panaikinimo, bet ir apskritai pasitraukė iš šios komisijos narių.

    Puiki pozicija! Kad ir kaip pakryptų įvykiai, nieko nepraloši, nes nepalaikai nei vienos, nei kitos pusės.

    Tai - klasikinis oportunizmas, kai siekiama naudos nepaisant principų. Tačiau tai - taip pat ženklas, ko galima tikėtis iš Darbo partijos jai patekus į valdžią. Jeigu kas nors bus trypiamas, jei bus nepaisoma įstatymų ir žmogaus teisių, ši partija geriausiu atveju stovės po medžiu.

  • D.Kreivys. „Neįgali valdžia“ ir jos darbai

    Kreivys_Dainius_V_Kopusto

    Dainius Kreivys

    V. Kopūsto nuotr.

    www.delfi.lt Dainius Kreivys, buvęs ūkio ministras, premjero visuomeninis patarėjas 2012-06-05

    Praėjusios savaitės pabaigoje iš šveicarų Tarptautinio vadybos plėtros instituto (IMD) gavęs mūsų ekonomikos konkurencingumo įverti, puoliau džiaugtis, šoktelėjome net 9 pozicijomis į priekį. Kaip įprasta sportinis įkarštis tuoj pat diktuoja norą pasilyginti su kitomis Baltijos sesėmis. Nusiviliu. Rezultatas „kaip visada" estai vis dar 4 pozicijomis aukščiau, o latviai net nematuojami.

    Pabandžiau pasinagrinėti, kur mūsų "sėkmės-nesėkmės" (kaip ir dera doram lietuviui, nesėkmė - kadangi estai vis dar priekyje) priežastis.

  • N.Venckienė: kurpiama byla siekiant neleisti išsiaiškinti tiesos

    Venckiene_Dmitrijaus_Radlinsko

    Neringa Venckienė

    Dmitrijaus Radlinsko nuotr.

    www.diena.lt 2012-06-07

    Teisėja Neringa Venckienė pateikė savo poziciją Seimo laikinajai komisijai, turinčiai įvertinti prokuratūros prašymą panaikinti jos teisinę neliečiamybę.

    Nusprendė rengti atvirą posėdį

     

    Ketvirtadienį rytą į posėdį susirinko Seimo laikinoji komisija dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos N.Veckienės imuniteto panaikinimo, sudaryta prieš dvi savaites. Į šį posėdį atvyko Generalinės prokuratūros atstovas Žydrūnas Radišauskas bei pati N.Venckienė. Ją iki Seimo atlydėjo keli šalininkai, tarp jų – teta Audronė Skučienė. Jie buvo įleisti į Seimo rūmus ir į komisijos posėdžio salę.
  • Landsbergis: istorijos antsvoris

    Landsb_Saruno_Mazeikos
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.alfa.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012-06-05

    „V. Putino užsienio politika turi per didelį istorijos antsvorį“, pareiškė vienas Lietuvos politiką revizuojančių istorikų. Tai visai teisinga kalbant apie vadovą ir jo politiką, kurioje matomas carų ekspansionizmo garbinimas ilgintis kadaise ligi XVIII a. pabaigos užkariautų teritorijų, peikiant XX a. tautų apsisprendimą ir anaiptol nepeikiant Stalino - Hitlerio pakto. Visai neslepiami tos politikos tikslai – prispausti kaimynus energetiškai ir kitaip, infiltruoti informacines bei kitokias agentūras ir susigrąžinti paklydėlius pradedant nuo Ukrainos. Mažesnė Baltarusija jau ryjama ir virškinama. Gabalai Gruzijos jau „susigrąžinti“ karinėmis priemonėmis. Istorijos antsvoris veikia. Iš jo ir nesveikas apetitas.

    Čia turiu atsiprašyti, kad straipsnelio pradžioje suklydau. Istorikas A. Kasparavičius (žr. BNS ir Delfi, 2012-05-28) įsitikinęs, kad ne Rusija, o Lietuva pernelyg prisimena istoriją, velka sąmonės antsvorį. Galėtų juk likti vaikas, anot romėnų. Kai kurie neįvardyti „mūsų veikėjai“, sako A. Kasparavičius, pasiryžę net istorinėms falsifikacijoms, nors kritikas nenurodo jokių pavyzdžių, kurie iš jo kolegų ir kada falsifikavo teisingą istoriją. V. Putinas tiesiog įsakė perrašyti istorijos vadovėlius pagal jį ir pavaryti į mokyklas, tai visai kas kita.

  • Užuojauta

    Ivoskus_Petras

    2012 m. birželio 5 d. Lietuva neteko garbingo Sąjūdžio bendražygio Petro Ivoškos, gabaus pedagogo, politinio kalinio, Šiaulių miesto politinio ir visuomenės veikėjo. Dalį gyvenimo praleidęs kalėjimuose ir lageriuose, jis sąžiningai vykdė pareigą Tėvynei. 1992 m. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu. Petras Ivoškus savo gyvenimu įrodė, kas yra tikras tikėjimas laisvės idealu.

    Petro Ivoškaus artimiesiems Lietuvos Sąjūdžio taryba reiškia nuoširdžią užuojautą.

  • Degutienė: Seimo „Snoro“ komisijos išvados yra neteisėtos

    Degutiene_LZ_arch_nuotr
    Irena Degutienė

    www.alfa.lt Gytis Pankūnas 2012-06-06

    Seimo pirmininkė Irena Degutienė tikino pritarianti daliai pernai nacionalizuoto ir šiuo metu bankrutuojančio banko „Snoras“ griūties aplinkybes tyrusios parlamento komisijos narių pateiktos pozicijos, kad komisijos išvados yra neteisėtos, mat jos nebuvo patvirtintos komisijos balsų dauguma.

    „Situacija yra visiškai keista ir per tiek, kiek yra nepriklausomos Lietuvos Seimas, tai tikrai kažkaip jokio panašaus atvejo ir mano pirmininkavimo Seime metu nėra buvę, kad komisija pateiktų išvadas, kur iš esmės yra Seimo laikinųjų tyrimų komisijų įstatymas, kuriame aiškiai reglamentuota, kad komisija savo sprendimus priima posėdyje, o komisijos posėdis yra teisėtas, kai jame dalyvauja daugiau kaip pusė jos narių. Šiuo atveju daugiau kaip pusės narių nebuvo, tai tada natūralu, [...] kad komisijos išvados yra neteisėtos“, – savo poziciją trečiadienį „Žinių radijo“ eteryje pateikė I. Degutienė.

  • Pirmą kartą paviešinta VSD ataskaita

    www.alfa.lt 2012-06-05

    Pirmą kartą paviešinta VSD ataskaita: užsienio šalių žvalgybininkai siekia trukdyti strateginiams energetiniams projektams

    Iš užsienio per Lietuvoje esančias visuomenines ir politines organizacijas mėginama šalyje kurstyti etninę, socialinę ir ideologinę nesantaiką, ir per artimiausius kelerius metus ši Lietuvai nepalanki užsienio žvalgybų veikla aktyvės, tvirtina Valstybės saugumo departamentas (VSD).

    Pasak departamento, tikėtina, kad 2012 metais tęsis užsienio valstybių pastangos trukdyti vykdyti strateginius energetikos projektus. Tokias esamas ir prognozuojamas grėsmes VSD įvardina pirmą kartą viešai skelbiamoje departamento veiklos ataskaitos apžvalgoje.

  • Įstatymų žmoniškumas ir vaikai

    40Vytaytas_Landsbergis
    Prof. Vytautas Landsbergis

    Prof. Vytautas Landsbergis Kalba Sąjūdžio konferencijoje „Vaiko teisių problemos Lietuvoje“.

    Lietuvos Mokslų Akademija, Vilnius, 2012 m. birželio 1 d.

    Šiandien – vaikų diena, o poryt – Sąjūdžio gimtadienis. Susimąstykim apie tuos didžius darbus, kuriuos atliko Lietuvos Sąjūdis, ir apie tuos nemažiau svarbius, kuriuos norėjo atlikti, jei būtų spėjęs ir įstengęs.

    Vaikų gynyba ir Lietuvos gynyba labai arti kits kito, iš esmės tas pat. Nelaimingi vaikai, tai nelaiminga Lietuva. Nebus vaikų, nebus nė Lietuvos.

    Sąjūdis norėjo kitokios Lietuvos, kurią valdytų žmonių sutarimas ir žmoniški įstatymai. Ji būtų gyvybinga ir nuspalvinta vaikų krykštavimo.
  • Garsiam kalbininkui – Garbės piliečio vardas

    Zinkevicius_Zigmas
    Akad. Zigmas Zinkevičius

    www.gzeme.lt Eglė Kkrikštaponytė 2012-06-05

     

    Šeštadienį, prieš Miesto šventės atidarymą, rajono Savivaldybės tarybos nariai rinkosi į iškilmingą posėdį. Darbotvarkės projekte buvo numatyta apdovanoti Ukmergės rajono Garbės pilietį. Rajono Tarybos nariams vienbalsiai pritarus Ukmergės rajono Garbės piliečio vardo suteikimo komisijos teikimui, Ukmergės rajono Garbės piliečio vardas suteiktas akademikui profesoriui kraštiečiui Zigmui Zinkevičiui. Pasaulinio garso kalbininkas, lituanistikos darbais Ukmergės vardą garsinantis baltistas, dialektologas, Vilniaus universiteto profesorius, politikas Z. Zinkevičius buvo vienintelis pretendentas gauti šį garbingą titulą. Akademiko kandidatūrą pasiūlė Jono Basanavičiaus gimnazija.
  • Estijoje priimtas cheminės pedofilų kastracijos įstatymas

    www.alfa.lt 2012-06-04

    Estijos parlamentas priėmė įstatymą dėl cheminės lytinių nusikaltėlių kastracijos, siekiant apsaugoti vaikus nuo pedofilų.

    „Įstatymu sukuriama prielaida taikyti kompleksinį gydymą nusikaltėliams, padariusiems lytinių nusikaltimų, pirmiausia, siekiant apsaugoti vaikus nuo pedofilų“, - pranešė pirmadienį Estijos parlamento spaudos tarnyba.

    Nagrinėjant įstatymo projektą, teisingumo ministras Kristenas Mihalas pareiškė, kad „tyrimai parodė, jog tokie nusikaltėliai dažnai turi medicininio pobūdžio problemų, dėl kurių ir daromi tokie nusikaltimai“.

    „Vadinasi, atlikus bausmę, lieka didelė tikimybė, kad jie vėl darys naujus nusikaltimus“, - sakė ministras.

  • „Venckienės komisijai“ nori vadovauti Puteikis

    Puteikis_Naglis_Roberto_Riabovo

    Naglis Puteikis

    Roberto Riabovo nuotr.

    www.alfa.lt 2012-06-04

    AntradienįSeimas turės tvirtinti naują laikinosios Seimo komisijos, kuri turės apsispręsti dėl teisėjos Neringos Venckienės teisinės neliečiamybės panaikinimo, sudėtį ir vadovą. Ši problema iškilo, kai iš komisijos vadovės ir pačios komisijos nutarė pasitraukti Darbo partijos atstovė, parlamento vicepirmininkė Virginija Baltraitienė.

    „Bandysiu pretenduoti į šios komisijos pirmininkus, tiesiog prašysiuosi, kad skirtų mane“, – pareiškė ankstesnės komisijos narys, konservatorius Naglis Puteikis, o klausiamas, kokie tokios iniciatyvos motyvai, paaiškino, kad niekas kitas taip gerai nepažįsta Generalinės prokuratūros veiklos metodų.

  • Kunigas Grigas: aš – už mažą Garliavos vaiką

    Grigas_Robertas
    Kun. Robertas Grigas

    www.alfa.lt 2012-06-04

    Kunigas Robertas Grigas bičiuliams išplatino laišką, kuriame dalijasi savo mintimis apie įstatymų (ne)vykdymą Lietuvoje ir Garliavoje bei viso to „atspindėjimą“ žiniasklaidoje. Skelbiame kunigo laiško ištraukas.

    „Mažos Garliavos mergaitės drama kaip aštrus chirurgo skalpelis apnuogino skaudžią tikrovę, kurią visi, neabejingi Lietuvai ir gėrio vertybėms, seniai jautėme: kad ištikimųjų kraujo kaina atkurta valstybė, jos gyvastingumą užtikrinti turinčios struktūros pavojingai didele dalimi yra butaforinės. (...)

    „...Vienui vienas žodis būt tave apgynęs...“ – vis kartojasi amžinoji Jono Aisčio rauda už tautiečių moralinės impotencijos apsileidimus. Prezidentės? Seimo pirmininkės?

  • Seimo Pirmininkė teikia Seimui VRK pirmininku skirti A. Kasinską

    www.balsas.lt 2012-06-04

    Seimo Pirmininkė Irena Degutienė teikia Seimui siūlymą Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininku skirti Audrių Kasinską.

    A. Kasinskas nepriklauso jokiai politinei partijai, šiuo metu vadovauja Vidaus reikalų ministerijos Teisės departamento Teisėkūros skyriui.

    Kandidatas į VRK pirmininkus yra įgijęs Vilniaus universiteto vienpakopių teisės studijų diplomą, specializavosi Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės srityje.

  • Zuoko armotos vėjuoja tvaiku

    Zolubas
    Algimantas Zolubas
    Algimantas Zolubas
    Jei parakas sudrėkęs, iš patrankos vietoj šūvio galima sulaukti pavėjavimo, o jei parakas iki prašvinkimo sudrėkęs – dar ir tvaiko.
    Vilniaus mero Artūro Zuoko fantazijos stoka neapkaltinsi, Gogolio „Mirusių sielų“ personažo Manilovo fantazija tėra tik blankus šešėlis zuokiškajai. Esminis fantazijų skirtumas tas, kad Manilovas apie nerealias svajas tik pasakodavo baudžiauninkams, o Zuokas jas vizijų pavidalu vėjuoja griaudėdamas, tarsi iš armotos. Sakytume, tegul jis vėjuoja tomis vizijomis, tačiau už jų tvaiką sostinė milijonines sumas pinigėlių turi pakloti.
    Vilniaus meras, statybų ir transporto manijos apsėstas, įsisiautėjo kaip fantomas ir taip sudarkė senojo Vilniaus veidą, tokias akėčias per jį pravilko, kad seniau jį lankiusieji ir dabar vėl pamatę, nebeatpažįsta. Meras ir kai kurie trumparegiai piliečiai džiaugiasi ir didžiuojasi Gedimino prospekto bei Užupio (mero dvaras) kosmetika, o Vilniaus pakraščių, seniūnijų (kumetynų) nemato. Užsienyje, išėję iš mados prieš dešimtmetį, jau pamirštos, neišvaizdžios daugiaaukštės dėžės rado vietą architektūros paminklais turtingame Vilniuje, o tie paminklai nuskendo tarp aukštų neišvaizdžių luitų.
  • Amžinybėn išlydėtas gerasis vyskupas Juozas Tunaitis

    Tunaitis_Juozas
    Vyskupas Juozas Tunaitis

    www.ve.lt 2012-06-04

    Daugybė tikinčiųjų su baltais gėlių žiedais pirmadienio vidurdienį susirinko Vilniaus arkikatedroje išlydėti į amžinąją ramybę vyskupą emeritą Juozą Tunaitį. 83-ejų vyskupo Juozo Tunaičio žemiškasis gyvenimas užgeso praėjusią savaitę.

    Laidotuvių šv. Mišias aukojo Lietuvos vyskupai, Gardino, Seinų, Elko ganytojai, Šventojo Sosto atstovas Lietuvoje, dalyvavo Vilniaus arkivyskupijos kunigai, vienuolijų ir kitų konfesijų atstovai, daugybė dėkingų gerajam ganytojui Juozui Tunaičiui žmonių.

    Šv. Mišioms vadovavęs Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis savo homilijoje šviesiai prisiminė ilgametį savo pagalbininką Juozą Tunaitį, uoliai vykdžiusį vyskupo pareigas, rūpestingą nuodėmklausį, kuris kiekvieną kantriai ir atidžiai išklausydavo, patardavo, nuramindavo, kartais ir švelniai pabardavo. "Klausykla - tai didžiulė kantrybės dovana", - prisiminti a.a. vyskupo Juozo Tunaičio žodžiai.

  • Dvikalbių lentelių Vilnijoje nebeliks?

    Dvikalbes_lenteles_Morkeviciaus_Visvaldo
    Visvaldo Morkevičiaus nuotr.

    www.diena.lt Stasys Gudavičius 2012-06-04

    Dalis politikų Seime tikisi, kad priėmus naują įstatymą jau kitąmet pavyks efektyviau kovoti su valstybinės kalbos nepaisymu lenkų tankiai apgyvendintuose Vilnijos rajonuose.

    Svarstys naują projektą

    Dar šią savaitę Seimas turėtų svarstyti naujos redakcijos Valstybinės kalbos įstatymą, kuris, be kita ko, draus viešuosius užrašus ne lietuvių kalba.

    Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto (ŠMKK) vadovo, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nario Valentino Stundžio teigimu, naujame įstatyme įtvirtinama, kad lietuvių kalba yra vienas svarbiausių valstybės suverenumo ir vientisumo požymių. Todėl nustatomas lietuvių kalbos funkcionavimas visose viešojo gyvenimo srityse, reglamentuojama valstybinės kalbos tvarkyba, kontrolė ir atsakomybė už šio įstatymo pažeidimą.
  • GP pareiškė naujus įtarimus Antonovui ir Baranauskui

    www.alfa.lt 2012-06-04

    Generalinė prokuratūra, atlikdama ikiteisminį tyrimą dėl AB banko „Snoras“ galimo turto iššvaistymo, pasisavinimo, pinigų plovimo, apgaulingo apskaitos tvarkymo ir kitų nusikalstamų veikų, nustatė naujas buvusių banko vadovų ir akcininkų Vladimiro Antonovo ir Raimondo Baranausko nusikalstamas veikas.

    Generalinės prokuratūros prokuroro š. m. gegužės 28 d. nutarimais V. Antonovas ir R. Baranauskas pripažinti įtariamaisiais dėl piktnaudžiavimo (LR BK 228 str. 2 d.), banko „Snoras“ didelės vertės turto pasisavinimo – apie 1,7 mlrd. Lt (BK 183 str. 2 d.), bendrininkavimo, veiklos organizuotoje grupėje (BK 24 str. 4 d., 25 str. 3 d.), dėl apgaulingo AB banko „Snoras“ buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimo (BK 222 str. 1 d.) ir žinomai netikrų dokumentų suklastojimo bei jų panaudojimo (BK 300 str. 3 d.).

  • Vaikų gynimo diena – smurto prieš vieną mergaitę akivaizdoje

    www.diena.lt Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos tarybos pirmininkas Tomas Šalkauskas 2012-06-01
    Minėdami Tarptautinę vaikų gynimo dieną, labai apgailestaujame, jog sutinkame ją neseno valstybės smurto prieš vieną mergaitę akivaizdoje.

    Esame nuliūdę ir sukrėsti, jog ypač sudėtingoje situacijoje atsidūręs vaikas buvo valstybės vardu nubaustas už suaugusiųjų nesutarimus ir nesikalbėjimą, o jam ir visai visuomenei parodyta, jog konfliktai sprendžiami jėga ir vaiko menkutė nuomonė šiai jėgai negali turėti jokios įtakos. Ypač apgailestaujame, jog nebuvo įsiklausyta į daugybės žmonių ir mūsų asociacijos ankstesnį raginimą skirti pakankamai laiko subyrėjusiems santykiams atitaisyti, kalbėtis, tartis ir ieškoti sprendimų, kuriais būtų buvę realiai atsižvelgta ne tik į didžiulį išorinį spaudimą, ne tik į suaugusiųjų, bet ir į vaiko nuomonę bei interesus.

  • V. Landsbergis: Lietuvoje vaikas nelaikomas žmogumi

    Landsbergis47
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.balsas.lt Tomas Čyvas 2012-06-01

    Lietuvos teisinis žodynas yra visiškai nužmogintas, o vaikas prilygintas daiktui, – teigia Europos parlamentaras, profesorius Vytautas Landsbergis.

    „Įstatymuose turėjo būti išreikštos žmogiškai, visiems žmonėms suprantama kalba. Pavyzdžiui: „Vaikas yra žmogus, kaip ir visi kiti. Tik silpnesnis už suaugusiuosius, todėl turi būti ypatingai globojamas ir saugomas. Nesiūliau priimti tokio įstatymo ir tai didelė mūsų klaida, kurią galima taisyti nors ir dabar “, – sakė V. Landsbergis – konferencijoje „Vaiko teisių problemos Lietuvoje“.

    Pasak V. Landsbergio, žmogus ir vaikas Lietuvoje tarsi skirtingos sąvokos. „Atskirai kalbama ir apie jų teises. Jei vaiko teisių dokumentuose imtume kalbėti apie žmogaus teises, pasijustume labai nejaukiai“, – akcentavo jis.
  • Drąsos kelias ar Lietuvos sąrašas?

    Girnius
    Kęstutis Girnius

    www.alfa.lt Kęstutis Girnius 2012-06-04

    Neproporcingai daug Lietuvos gyventojų yra nepatenkinti savo ir Lietuvos padėtimi. Tai rodo ne tik žmonių apklausos, bet ir Seimo rinkimai. Per pastaruosius trejus parlamento rinkimus naujos partijos - Naujoji sąjunga, Darbo partija, „Tvarka ir teisingumas“, Tautos prisikėlimo partija - sulaukė nepaprastai didelio rinkėjų palaikymo ir surinko daugiau balsų negu daugelis tradicinių partijų.

    Nemanau, kad naujų partijų rėmėjai tiki savo „išganytojais“, jų gebėjimu spręsti šalies problemas. Veikiau taip žmonės išlieja savo pyktį ir nuogąstavimus, velniop siunčia visą politinę klasę.

  • Teisėsauga kerštauja

    Zolubas
    Algimantas Zolubas
    Algimantas Zolubas 2012-06-04
    Labai keista, kad daugelis net aukštų valstybės pareigūnų tarsi nesuvokia, kad ne karo metu, prasilenkiančių su tiesa, teisingumu ar humaniškumu, įsakymų ar institucijų sprendimų tikras pilietis neturi vykdyti, apie nevykdymo motyvus pranešdamas aukštesniam vadovui ar institucijai. Todėl Garliavos atveju teisūs tie piliečiai, kurie nevykdė akivaizdžiai neteisingo teismo sprendimo (kol nėra išnagrinėta pedofilijos byla), pilietinėmis akcijomis išreikšdami motyvus aukštesnėms instancijoms. Neteisi, nepilietiška antstolė ir jai paklususi policija, kurie vykdė priešlaikinį, todėl abejotino teisingumo teismo sprendimą, panaudodami antihumaniškus veiksmus; panaudotas prieš mergaitę ir pilietinės akcijos dalyvius smurtas akivaizdus, fiksuotas vaizdo ir garso įrašuose, paviešintas Lietuvai ir pasauliui.
  • Šemeta: Lietuva pakankamai sėkmingai tvarkosi su ekonominiais sunkumais

    Semeta_Algirdas_Tomo_Vinicko

    Algirdas Šemeta

    Tomo Vinicko nuotr.

    www.alfa.lt 2012-05-31

    Lietuva pakankamai sėkmingai tvarkosi su ekonominiais sunkumais, sakė už mokesčius atsakingas Europos Komisijos (EK) narys Algirdas Šemeta.

    EK narys pastebi, kad šiemet pirmą kartą prieš 12 šalių buvo pradėtos makroekonominio disbalanso procedūros, tačiau Lietuva į sąrašą nepateko.

    „Lietuvos tarp šių šalių nebuvo, taigi galima konstatuoti, kad Lietuva pakankamai sėkmingai tvarkosi su makroekonomine situacija“, – ketvirtadienį spaudos konferencijoje Vilniuje sakė A. Šemeta.

    Anot jo, Europos šalims reikia siekti, kad biudžeto konsolidavimas nestabdytų ekonomikos augimo: „Viešųjų finansų padėtis po truputį gerėja. Tačiau tikslų dar nepasiekėme.“

  • Garliavos įvykiai – bendros vaiko teisių padėties Lietuvoje atspindys?

    www.alfa.lt Audrius Makauskas 2012-06-01

    Mūsų krašte vaiko teisių apsaugos sistema yra neefektyvi, o Garliavos įvykių kontekste ji patyrė visišką fiasko. Tokia išvada peršasi šiandien minint Tarptautinę vaikų gynimo dieną.

    Nevyriausybinių organizacijų vaikams konfederacijos valdybos pirmininkė dr. Giedrė Žilinskienė pabrėžia, kad vaikų globos sistema Lietuvoje veikia blogai, su smurtu kovojama nesėkmingai, o Garliavos įvykiai - tiesiog bendros vaiko teisių padėties mūsų krašte atspindys.

    Sisteminės bėdos

    Ar Lietuvoje gebama užtikrinti vaikų teises?

    Vaiko teisių tarnyboms mūsų šalyje trūksta kompetencijos, profesionalumo, o kartais atrodo, kad ir paprasčiausio žmogiškumo. Sistemai būtina reforma. Vos prasidėjus vadinamajai Garliavos bylai, Seimo pirmininkė Irena Degutienė pasiūlė tokią reformą įgyvendinti. Buvo sudaryta speciali grupė, ji dirbo ilgiau nei pusmetį, bet dabar vėl tylu - reforma nevyksta.

  • Anušauskas: turime matyti augantį Rusijos karinį aktyvumą

    Anusauskas_Arvydas_LZ_archyv
    Arvydas Anušauskas

    www.alfa.lt 2012-05-31

    Lietuva privalo matyti didėjantį Rusijos karinį aktyvumą Baltijos regione ir negali nieko nedaryti apeliuodama į NATO gynybines iniciatyvas, sako Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas konservatorius Arvydas Anušauskas.

    „Dabar įvairiais lygiais kalbama apie augantį Rusijos karinį aktyvumą Baltijos regione. Manyčiau, kad turime tai pastebėti, turime apie tai kalbėti ir gauti aiškius atsakymus“, - ketvirtadienį per Seimo Europos informacijos biure vykusią diskusiją „Nacionalinio saugumo problemos“ sakė parlamentaras.

    Jo teigimu, tai matydama Lietuva negali slėptis „už kitų šalių ir NATO valstybių gynybinių iniciatyvų“.

    „Turiu galvoje priešraketinės gynybos komponentus, kurie atsiras šiame regione, pabrėšiu, labai ribotų galimybių komponentus, bet vis dėlto jie yra gynybiniai“, - kalbėjo A.Anušauskas.

  • Kubilius: Lietuva yra Vokietijos, o ne Prancūzijos pusėje

    Kubil
    Andrius Kubilius

    www.vz.lt Eglė Juršytė 2012-05-31

    Lietuva palaiko Vokietiją, o ne mažiau taupyti ir daugiau ekonomikos augimui skatinti leisti raginančią Prancūziją, teigia Lietuvos premjeras Andrius Kubilius.

    "Diskusijoje tarp Prancūzijos ir Vokietijos vadovų, kur prancūzai sako, kad reikia baigti taupymą ir pradėti užsiiminėti tik augimu, o vokiečiai sako, kad taupymo negalima atsisakyti, mes aiškiai esame Vokietijos pusėje ir tai nedviprasmiškai vakar sakiau", - ketvirtadienį interviu Žinių radijui sakė p. Kubilius, trečiadienį išvykęs vizito į Vokietiją, kur surengtas Baltijos jūros valstybių tarybos vyriausybių vadovų susitikimas.

    Anot jo, šiuo metu Europoje vyksta ne diskusija dėl skirtingų ekonomikos idėjų, bet tarp taupiai gyventi sugebančių ir nesugebančių valstybių.

  • Kai nieko kito arsenale nėra

    Cyvas_Tomas_2
    Tomas Čyvas

    www.lzinios.lt Tomas Čyvas 2012-06-01

    Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) lyderio Algio Čapliko kreipimąsi į kitų padermių liberalus su užkeikimais vienytis ir nugalėti vadinamuosius populistus galima vertinti kaip konvulsijas prieš rinkimus.

    Liberalų sąjūdis turi gerokai daugiau vilčių patekti į Seimą, tad nematyti jokios aiškios prasmės, kam kuris nors iš populiaresnės partijos lyderių turėtų užleisti savo vietą A.Čaplikui ar kokiam kitam jo ginklanešiui.

    Čia kur kas juokingiau atrodo kadenciją baigusio prezidento Valdo Adamkaus raginimai kurti bendrą liberalų frontą. Vienas per jo pirmąją kadenciją jau buvo įsteigtas. Toks liūdno likimo Naujosios politikos blokas.

  • Lucasas: Lenkija ketina peržiūrėti Lenko kortos taisykles

    Lukasas_Edvardas_Roberto_Dackaus

    Edvardas Lukasas

    Roberto Dačkaus nuotr.

    www.alfa.lt 2012-05-31

    Lenkija ketina sumažinti slenkstį, nuo kurio tautinės mažumos galėtų naudotis specialiomis teisėmis, ir performuluoti Lenko kortos taisykles, rašo britų apžvalgininkas Edwardas Lucasas (Edvardas Lukasas) leidinyje „European Voice“ paskelbtame straipsnyje.

    Pasak straipsnio autoriaus, tokių žingsnių ketinama imtis atsižvelgiant į Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) komisaro Knuto Vollebaeko (Knuto Volebeko) rekomendacijas, kurios pateiktos Lietuvos ir Lenkijos derybose dėl tautinių mažumų.

    Anot E.Lucaso, Lenkija gali numatyti, kad specialiam statusui gauti reikia, jog vietovėje tautinės mažumos sudarytų 18 proc., o ne 20 proc. gyventojų. Tai suteiktų daugiau teisių naudoti gimtąją kalbą lietuviams Seinų valsčiuje.

    Pasak jo, Lenkija taip pat ketina performuluoti taisykles dėl Lenko kortos.

  • Dvi savaitės po įvykių Garliavoje: Venckienė – tai buvo nužmogėjimas

    Venckiene_Dmitrijaus_Radlinsko

    Neringa Venckienė

    Dmitrijaus Radlinsko nuotr.

    www.alfa.lt 2012-05-31

    Teisėja Neringa Venckienė, dėl kurios teisinės neliečiamybės panaikinimo į Seimą kreipėsi generalinis prokuroras Darius Valys, praėjus dviem savaitėms po garsiųjų įvykių Garliavoje, Klonio gatvėje, išplatino laišką, kuriame teigia, kad tai, kas įvyko 2012 m. gegužės 17 d., kai Drąsiaus Kedžio ir Laimutės Stankūnaitės mažametė duktė buvo paimta iš Kedžių namų, tegali būti pavadinta vienu žodžiu: nužmogėjimas.

    Gegužės 17 dienos įvykiai, pasak N. Venckienės, „galutinai patvirtino, kad mes gyvename šalyje, kurios valdžia yra visiškai degradavusi, praradusi bet kokį etikos, moralės supratimą, absoliučiai praradusi sąžinę ir elementarų žmogiškumą. (...) Tai, kas įvyko 2012 m. gegužės 17 d. Garliavoje, tegali būti apibūdinta vienu žodžiu – nužmogėjimas“.
  • Lietuvos atsilikimas - mažumos galios šaltinis

    Matulevicius
    Vytautas Matulevičius

    www.lzinios.lt Vytautas Matulevičius 2012-05-31

    Prasta padėtis mūsų valstybėje ir vienos skurdžiausių Europos Sąjungos (ES) šalių titulas, atmetus tarpinius variantus, gali turėti tik du paaiškinimus: arba mes, lietuviai, nesugebame tvarkytis, arba mums kas nors tyčia trukdo.

    Ir vienas, ir kitas variantas turi ne tik savo šalininkų, bet ir piktų priešininkų. Todėl tas, kuris yra perdėm savikritiškas ir atvirai ieško mūsų trūkumų paaiškinimo, tuoj pat apkaltinamas patriotizmo ar net lojalumo Lietuvai stoka.

    O įžvelgiančiajam tyčinį veikimą prieš valstybę bematant priklijuojama sąmokslo teorijų kūrėjo etiketė su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, įskaitant intelektinę negalią ar net paranojišką polinkį visur ieškoti priešų. Nenuostabu, kad linkstančiųjų iš esmės gilintis į priežastis atsiranda tik tiek, kiek regime.

  • Kubilius tiki, kad VAE projektas bus plėtojamas ir po Seimo rinkimų

    Kubiliu_R_Riabovo

    Andrius Kubilius

    R. Riabovo nuotr.

    www.alfa.lt 2012-05-31

    Ministras pirmininkas Andrius Kubilius teigia tikintis, jog strateginiai energetikos projektai bus plėtojami ir į valdžią atėjus naujiems žmonėms. Premjeras opozicijos atstovų kritiką esą tokie projektai, kaip Visagino atominė elektrinė (VAE) vadina nepagrįstais arba įtaria, kad pastarieji politikai tiesiog neperskaitė visų įstatymų projektų, kuriuose pateikiami jėgainės verslo planai.

    „Aš, kaip suprantu, tai kažkas nedalyvavo, buvo išvykę, gal kai kurie Seimo nariai prieš vasarą jau ir atsipalaidavę ir nesuvokia tokių balsavimų svarbos, bet aš tikiu, kad Seime užteks racionalumo komitetuose priimti reikalingus sprendimus, kad šie projektai būtų toliau tęsiami“, – „Žinių radijo“ eteryje ketvirtadienį į tai, kad Seimo Atominės energetikos komisija nepritarė VAE projektui, reagavo A. Kubilius.

    Premjeras pranešė, kad su opozicinėmis partijomis šiuo klausimu sutarta bendradarbiauti ne tik politiniu lygmeniu.

  • Egidijus Vareikis. Dešimt tezių apie tai, kodėl mums reikia gerumo politikos

    Vareikis_Egidijus_Saruno_Mazeikos

    Egidijus Vareikis

    Šarūno Mažeikos nuotr.

    www.bernardinai.lt 2012-05-28

    Tai ne rinkimų programa ir net ne rinkimų šūkiai. Tai refleksijos, kurias man, kaip politikui, kelia kasdienispalaimintojo Jurgio Matulaičio minčių skaitymas.

    Šie metai paskelbti palaimintojo Jurgio Matulaičio metais. Žmogaus, kuris kreipė mūsų visuomenę ir, neabejoju, politikus blogį nugalėti gerumu. Šiandien mūsų politikoje blogio išties nestinga – turime daug pykčio, keršto, paniekos, netolerancijos, turime godumo politiką, amžinos nesantaikos ir neapykantos politiką. O taip reikėtų pagarbos, sąžinės ir tiesiog gerumo. Neretai girdžiu – visiems geras vis tiek nebūsi. Girdžiu sakant, jog norime būti geri, tačiau nesugebame, nedrįstame, o kartais tiesiog laukiame, kad gerumą „pirmas pradėtų“ kažkas kitas, nes tikriausiai tas „kažkas kitas“ labiau kaltas.

  • Dezintegracija

    40Vytaytas_Landsbergis
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.lzinios.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012-05-29

    Kai Michailas Gorbačiovas tardavo Vakarų interesantams, kad prieš Lietuvą jam nebūtina iš karto siųsti tankų, turįs kitų priemonių, be abejo, skaičiavo ne tik blokadų, bet ir Lietuvos ardymo resursus.

    Nepriklausomybės oponentas matė ir savo tiesiogiai valdomus komunistus bei agentūrą, ir simpatikus, pripratusius maitintis iš didžiosios kaimynės, daug kam vis dar motinos arba gaspadinės, delno, ir silpnuolius, paveikiamus gąsdinimo ir pamaloninimo priemonėmis. Daugelis juk buvo įjunkę ko nors gauti.

    Todėl norint susigrąžinti Lietuvą SSRS pavaldumui, atsižvelgiant ir į stebinčius Vakarus, pasirinktas politinis "kitų priemonių" kelias, kurio išeities stadiją vadinčiau Lietuvos visuomenės bei valdžios dezintegracija.

  • Lietuvos Sąjūdis kuria D. Kedytės ir O. Naruševičiūtės draugiško stebėjimo grupę

    sajudis_mazas

    2012-05-25

    Lietuvos Sąjūdžio tarybos posėdyje, vykusiame gegužės 25 d., vienbalsiai nutarta sudaryti D. Kedytės ir O. Naruševičiūtės draugiško stebėjimo grupę.

     

    Grupės tikslas: kaupti žinias ir dalintis jomis su visuomene apie dviejų mergaičių, galimai nukentėjusių nuo pedofilijos nusikaltėlių, tolesnį gyvenimą, jų dvasinį ir fizinį būvį; tuo būdu netiesiogiai ir saugoti nuo užmaršties ir išnykimo. Grupė stebės Kauno pedofilijos bylos eigą ir kaups teisininkų komentarus apie ją.      Taip pat padės, jei prireiktų, D. Kedytei ir O. Naruševičiūtei jų gyvenimo vingiuose, ypač ištikus ligai izoliacijoje ir užmarštyje.
  • Visai kaip prie ruso

    Vytautas Mačionis 2012- 05 -23

    Rusų okupacijos metais dori kaimo žmonės nestojo į kompartiją, o kai kam partinis bilietas atstojo kalėjimą. Vienas širvintiškis vairuotojas, bulviakasyje veždamas bulves, „supainiojo interesus“ – vieną mašiną nuvežė ne į kolūkio sandėlį, bet į savo. Jam buvo pareikšta: „Arba stoji į komunistų partiją, arba pasodinsim.“

     

    Alytaus rajono Daugų apylinkės „Komunizmo aušros“ kolūkyje buvo tik šeši partiečiai. Mažaraštis komunistas girtuoklis Petras Truncė buvo pirmos brigados brigadininkas. Septinto dešimtmečio pabaigoje į kolūkį atsiuntė jauną dorą baigusį technikumą vaikiną Praną Gavelį, kuris buvo paskirtas brigadininku – vietoje Petro.
  • Lietuvos bankas „Snoro“ veiklos tyrimo komisijai pateikė papildomų dokumentų

    www.alfa.lt 2012-05-28

    Laikinajai bankrutuojančio banko „Snoras“ veiklos tyrimo komisijai šią savaitę ruošiantis skelbti galutines išvadas dėl banko žlugimą lėmusių veiksnių, Lietuvos bankas pateikė komisijai papildomų dokumentų, kuriuose dar išsamiau nurodoma, kad „Snoro“ deklaruoti vertybiniai popieriai ir piniginės lėšos iš tiesų jam nepriklausė. Dokumentai gauti iš banko bankroto administratoriaus, pranešė centrinis bankas.

    „Dabar komisijai pateikti papildomi dokumentai jau sekundžių tikslumu atskleidžia, kaip ir kada iš banko dingo turtas“, – pranešime sakė Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas.

    Anot jo, jau anksčiau komisijai pateikti Lietuvos banko, „Snoro“ laikinojo ir bankroto administratorių surinkti duomenys patvirtino, kad sprendimai dėl banko buvo pagrįsti svariais įrodymais.

  • Darbo partijos byloje apklausti 43 liudytojai iš 330

    www.alfa.lt 2012-05-28

    Darbo partijos (DP) vadinamosios juodosios buhalterijos bylą nagrinėjantis Vilniaus apygardos teismas jau apklausė beveik pusšimtį šios bylos liudytojų. Iš viso joje yra 330 liudytojų, apklausti 43.

    Parodymus teismui jau davė buvęs ir esami partijos nariai, įvairių skyrių darbuotojai: buvusios sekretorės, skyrių pirmininkai, taip pat Seimo narė Loreta Graužinienė, su pramogų pasauliu susiję atstovai.

    Pirmadienį teismo posėdyje liudijo penki liudytojai, taip pat parodymus toliau davė pagrindinė bylos liudytoja Nijolė Steponavičiūtė. Teisėjai skaitė šios liudytojos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. N. Steponavičiūtė patvirtino anksčiau duotus parodymus.

  • Landsbergis: Europos Parlamento rezoliucija – ištiesta ranka oficialiajai Ukrainai

    Landsbergis7
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.alfa.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012-05-27

    Pagrindinis patikrinimas, ar gali Europos Sąjunga (ES) pasirašyti Asociacijos sutartį su Ukraina, yra rudenį šioje šalyje vyksiantys parlamento rinkimai, o ne nuteistos buvusios premjerės Julijos Tymošenko atvejis, teigia europarlamentaras, buvęs valstybės vadovas Vytautas Landsbergis.

    Pasak jo, tai atsispindi ir Europos Parlamento (EP) šią savaitę priimtoje rezoliucijoje. V.Landsbergio teigimu, priimta rezoliucija ne atstumia dabartinę Ukrainos valdžią, bet jai siūlo pagalbą.

    „Tai nėra bloga rezoliucija, ji nėra smerkianti ir atstumianti Ukrainą, tai yra susirūpinimo rezoliucija, joje yra konkrečių pageidavimų ir pasiūlymų. Tai yra ištiesta ranka Ukrainai“, - BNS sakė V.Landsbergis.

  • Lietuvos sėkmė besiblaškančioje NATO

    Girnius
    Kęstutis Girnius

    www.alfa.lt Kęstutis Girnius 2012-05-28

    NATO aukščiausio lygio susitikimas Čikagoje buvo itin sėkmingas Lietuvai, pačiam Aljansui - gerokai mažiau. Lietuva gavo beveik viską, ko prašė, gal net daugiau. Tačiau daugelis stebėtojų mano, kad Aljansas išgyvena tapatybės krizę ir nesugeba sukurti politinės strategijos, kuri užtikrintų santarvės svarbą kintančiame pasaulyje.

    Lietuvai yra svarbiausia tai, kad NATO, nepaisydama nuolatinių Kremliaus priekaištų ir atmesdama Rusijos siūlymą įtraukti Baltijos šalis į jos priešraketinės gynybos erdvę, toliau plėtoja priešraketinę gynybą. NATO skydas dengs visą NATO teritoriją, taigi ir Lietuvą. Svarbu ir tai, kad Aljansas patvirtino tradicinę gynybos strategiją, kurioje pabrėžiama branduolinių ginklų, nebranduolinių ginklų ir priešraketinės gynybos svarba, kitaip tariant, neatsisakoma nė vieno iš atgrasinimo komponentų.

  • (Ne)kalbėkime apie Garliavą

    Viluckas_Tomas

    Tomas Viluckas

    www.alfa.lt Tomas Viluckas 2012-05-27

    Šiomis dienomis draugų ir giminių susiėjimus, pokalbius tenka pradėti nuo perspėjimo: „Tik nekalbėkime apie Garliavą.“ Nes išsiskyrus nuomonei rizikuojate susirieti ir prarasti ryšius net su artimais žmonėmis. Akivaizdu, jog Lietuva yra poliarizuota ir pasidalijusi, o įtampos lygis toks aukštas, kad dažnai komunikuojama tik emocijų kalba, kuri veda prie etikečių klijavimo ir priešpriešos didėjimo.

    Vis dėlto vertėtų pripažinti, jog trejų metų senumo įvykiai Kaune ir dabartiniai Garliavoje tapo lyg degtuku, patekusiu į šieno kupetą. Priešprieša tik latentiškai glūdėjo mūsų visuomenėje, o dabar išsiveržė į išorę.

    Čia galėtume prisiminti moderniosios psichoterapijos tėvo Karlo Gustavo Jungo kolektyvinės pasąmonės teoriją. Ji kalba apie archetipus, pirmavaizdžius, kurie yra tarsi įgimtos, pačios bendriausios suvokimo ir elgesio schemos. Jų raiškos erdvė - žmonių fantazijos, sapnai, kliedesiai. Kuo ryškesnis vaizdinys, tuo ryškesnės emocijos jį lydi. Pasąmonėje glūdintys pirmavaizdžiai sukelia emocijas, kurios mus užvaldo.

  • “Lietuvos energetikos ūkio stabdys – pinigai, politikai ir korupcija”

    Henrikssonas_Bo
    Bo Henrikssonas

    www.veidas.lt 2012-05-28

    2015-ųjų pabaigoje bus baigta tiesti ir ims veikti Lietuvos ir Švedijos elektros jungtis, kurią nuties Švedijos įmonė ABB. Šios kompanijos prezidentas ir vadovas Baltijos šalims Bo Henrikssonas, pasirodo, puikiai išmano Lietuvos aktualijas ir mus kamuojančias problemas bei baimes. Taigi siūlome pokalbį su juo.

    VEIDAS: Įžengdami į Lietuvą prieš 20 metų, žadėjote išplėtoti Lietuvos energetikos ūkį iki tarptautinio lygio. Tačiau pasauliniai standartai nuo to laiko jau spėjo stipriai pasikeisti. Tad įdomu, kaip Lietuvai sekėsi juos vytis.
    B.H.: Lietuvą radome vis dar susaistytą stipriomis jungtimis su Rusija ir Baltarusija – juk Lietuva iki to laiko priklausė sovietų energetikos tinklui. Viena vertus, tai gerai: šias jungtis buvo ir tebėra galima išnaudoti. Tačiau technologijos pasikeitė, jungtys paseno – dabar joms 40–50 metų, tad daug ką reikia atnaujinti, renovuoti. Žinoma, dėl finansų to neįmanoma padaryti per vieną dieną, atnaujinimas turi vykti žingsnis po žingsnio, todėl dar labai daug ką reikia padaryti.

  • Dr. R. Vaitkus: apie Visagino AE projektą kalbėkime įsigilinę, o ne paviršutiniškais teiginiais

    www.technologijos.lt dr. Rimantas Vaitkus 2012-05-25
    Pastaruoju metu viešojoje erdvėje gausu pačių įvairiausių komentarų apie Visagino AE verslo planą. Deja, svarstymams dėl Visagino AE projekto persikėlus į Seimą ir pasiekus piką, nemažai AE projekto skeptikų pateikia faktų neatitinkančius ir visuomenę klaidinančius komentarus. Kartais net susidaro įspūdis, kad Visagino AE verslo plano kritikai šį dokumentą perskaitė paviršutiniškai arba jie sąmoningai klaidina visuomenę. Keletą dažniausiai girdimų komentarų apžvelgsiu.

    Visagino AE verslo plane pateikiamos skirtingų technologijų elektros gamybos alternatyvos, atsižvelgiant į šių technologijų veiklos periodą, kuro kainas, statybos išlaidas bei kapitalo investicijas. Tarptautinių šaltinių duomenys (pvz., „World Energy Outlook“ ir kt.) rodo, kad elektros gamybai branduolinė energetika, palyginus su kitomis technologijomis, yra ekonomiškai patraukliausia.

  • Gintaras Aleknonis. Smurto virusas

    Aleknonis_2_Gintaras
    Gintaras Aleknonis

    www.bernardinai.lt Gintaras Aleknonis 2012-05-25

    „Įsivaizduokite, Neringa Venckienė – Seimo pirmininkė. Arba teisingumo – ministrė“, - apie artėjančių rinkimų perspektyvas su neslepiamu nerimu viešai kalbėjo vienas socialdemokratų partijos vadovų. Šalia sėdintis liberalas ir konservatorius tik liūdnai linksėjo galva.

    Nežinau, kiek pagrįsta šiandienos politinio elito baimė dar šį rudenį šalia savęs pamatyti prieš savaitę Garliavoje, o šiandien Daukanto aikštėje besiburiančius žmones. Kol kas turime tik televizijos laidų balsavimų rezultatus, kuriais vargu ar verta pasikliauti. Čia ne „Eurovizija“. Nors verta prisiminti, jog prieš ketverius metus pavasarį sociologai jau signalizavo Tautos prisikėlimo partijos rudens sėkmę, tačiau tuomet kelis mėnesius dienraščių redaktoriai iš tikėtinų rinkimų laimėtojų sąrašo paprasčiausiai išbraukdavo naująją politinę jėgą. Kaip bus dabar?

  • Lietuva NATO imasi lyderio vaidmens

    iskauskas
    Česlovas Iškauskas

    www.balsas.lt Česlovas Iškauskas 2012-05-23

    Galima įvairiai vertinti pasibaigusį NATO viršūnių susitikimą Čikagoje. Vieni jį vadina šokinėjimu nuo vienos problemos prie kitos ir lygina jį prieš tai Kemp Devide pasibaigusiu nerezultatyviu G8 šalių forumu, kiti gi įvardina esminius Aljanso sprendimus, turėsiančius reikšmę saugumui ne tik Europoje, bet ir toli už jos ribų. Atskiras vertinimas dėl NATO garantijų Baltijos šalims, bet apie tai – kita kalba.

    Du forumai susiję

    Analitikams nekelia nusistebėjimo, kad abu šie susitikimai labai susiję. Finansinės problemos sunkia našta gula ir ant NATO valstybių biudžetų, todėl galima suprasti JAV prezidentą Baracką Obamą, pareiškusį, kad euro zonos krizė, ištikusi 17-kos šios zonos šalių bloką, gali sutrukdyti ir Amerikos ekonomikai, ir Aljanso šalims skirti pakankamai lėšų saugumui stiprinti.

  • T.Dapkus nebevadovauja „Lietuvos žinių" portalui

    Dapkus_Tomas_A_Solomino

    Tomas Dapkus

    A. Solomino nuotr.

    Žurnalistas Tomas Dapkus pasitraukė iš dienraščio "Lietuvos žinios" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo bei portalo lzinios.lt vyriausiojo redaktoriaus pareigų.

    T.Dapkus pirmadienį BNS patvirtino, jog pasitraukė iš minėtų pareigų savo noru nuo praėjusio ketvirtadienio, išsamiau pasitraukimo priežasčių nekomentavo.

    Portalo lzinios.lt vyriausiuoju redaktoriumi ir dienraščio "Lietuvos žinios" vyr. redaktoriaus pavaduotoju T.Dapkus tapo balandžio pabaigoje, kuomet pasitraukė iš Lietuvos radijo ir televizijos.

    T.Dapkus šiuo metu veda LNK televizijos laidą "Alfa" savaitė".

  • Požiūris. Landsbergis: okupacijos faktas ir statusas

    Landsb_Saruno_Mazeikos

    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.alfa.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012-05-23

    Tarp klausimų, kuriuos Vyriausybė ketina apžvelgti ir sumuoti, yra ir sovietų okupacijos bei žalos įstatymo vykdymas. Kai kurios Vyriausybės – R. Pakso, A. Brazausko, G. Kirkilo – visai ignoravo referendumu grįstą ir įstatymo nustatytą prievolę nuolat kelti Rusijai šį klausimą. A. Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė buvo drąsesnė, ir nieko baisaus neatsitikdavo. Klausimas egzistuoja – tokia bylos stadija, kurios vis dėlto pasiekėme.

    Nors Rusija aklai tvirtina tai nesanti SSRS tęsėja, tai nebuvę jokios okupacijos, kartu ji vis dėlto rengiasi galimai tarptautinei bylai grasindama reikalauti okupanto išlaidų jo okupuotoje žemėje. Šie požiūriai Lietuvai neprivalomi, ir neverta jų nė kartoti. Žinome fakto tiesą ir apie tai kalbame, o ne apie tai, ką gal pasakys kuria nors proga kunigaikštienė Marja Aleksejevna (čia iš senojo A. Gribojedovo).

  • Kubilius: Seimo komisijos lengvabūdiškumas gali padėti Baranauskui ir Antonovui

    Kubiliu_R_Riabovo

    Andrius Kubilius

    Roberto Riabovo nuotr.

    www.vz.lt 2012-05-24
    Premjeras Andrius Kubilius tvirtina, kad "Snoro" bankroto aplinkybes tiriančios Seimo komisijos "neatsargūs" pareiškimai gali sudaryti palankesnes sąlygas buvusiems banko akcininkams teisme išvengti atsakomybės.
    Tyrimą baigusi komisija, galutines išvadas skelbsianti po savaitės, trečiadienį jau pareiškė konstatavusi, jog Lietuvos banko (LB) veiksmai nacionalizuojant "Snorą" buvo skuboti ir nepakankami motyvuoti.

    Ministras pirmininkas ketvirtadienį Žinių radijui teigė nesutinkantis su tokiais Valentino Mazuronio, komisijos pirmininko, pareiškimais. Ponas Kubilius tvirtina neabejojantis nė vienu Vyriausybės sprendimu ir tikintis, kad visi LB sprendimai buvo optimalūs.

  • T.B.Burauskaitė: tiesioginių derybų su Rusija dėl žalos atlyginimo tikėtis naivu

    www.delfi.lt 2012-05-23

    Vyriausybinės komisijos dėl sovietų okupacijos žalos atlyginimo vadove paskirta Teresė Birutė Burauskaitė pripažįsta, kad artimiausiu metu naivu tikėtis tiesioginių derybų su Rusija dėl sovietinės žalos atlyginimo, tačiau pabrėžia, jog Lietuvai svarbu turėti gerai parengtą medžiagą.

    "Sakyčiau, kad tiesioginių derybų dėl pačios žalos atlyginimo mums yra naivu tikėtis. Mūsų tikslas, kad būtų parengta medžiaga profesionaliai, kompetentingai ir pagrįsta tarptautinės teisės postulatais", - sakė T.B.Burauskaitė, vadovaujanti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui.

    "Jeigu mes turėtume profesionaliai, argumentuotai parengtą medžiagą, tai pasitaikius progai mūsų diplomatai galėtų ištraukti šį kozirį. Tai būtų visą laiką šalia mūsų diplomatų, jų portfelyje", - sakė ji.

    Pasak T.B.Burauskaitės, žala turėtų būti įvertinta pinigine išraiška, tačiau tam komisija ketina pasitelkti ekspertus iš šalies.

  • Ar leisimės mulkinami?

    Pociuniene_Liudvika_Tomo_vinicko

    Liudvika Pociūnienė

    Tomo Vinicko nuotr.

    www.alfa.lt Liudvika Pociūnienė 2012-05-23

    Gerbiami žmonės, esu sukrėsta kaip ir Jūs to akivaizdaus smurto prieš vaiką, kuris buvo įvykdytas ir tebevykdomas Lietuvos valstybės vardu. Kai kas vis dar bando ginčyti, esą smurto nebuvo. Manau, kad tas ginčas beprasmis. Ir teisme tikriausiai nebus labai sunku smurto faktą įrodyti. Tai, ką vis dar mėginama pateikti kaip teismo sprendimo vykdymą, iš tikrųjų buvo stambaus masto ir gerai apgalvota provokacija, kompromituojanti Lietuvos valstybę jos piliečių ir pasaulio akyse. Todėl šiandien ypač svarbu išsiaiškinti, kas ir kodėl tokią provokaciją organizavo.

    Negaliu nusišalinti nuo protesto prieš smurtą ir manau, kad reikia rasti civilizuotas galimybes jį nutraukti, bet negaliu nepastebėti ypač grėsmingų ženklų, kurie rodo, kad teisingą ir teisėtą paprastų žmonių pasipiktinimą bandoma nukreipti ... prieš juos pačius.

    Tai, ką ketinu pasakyti, nėra visiškai nepavojinga – tai jau rodo žymiai pagausėję priešiški ir agresyvūs komentarai internete. Galbūt jie labiausiai ir įtikina mane, kad tylėti negalima.

  • Bus išmokamos pensijų nepriemokos 1995–2002 m. dirbusiems pensininkams

    www.alfa.lt 2012-05-23

    Birželio mėnesį bus išmokėta likusi invalidumo ir senatvės pensijų nepriemokų dalis tiems pensininkams, kurie 1995–2002 metais dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl gavo ne viso dydžio senatvės arba invalidumo pensijas.

    „Likusi neišmokėta pensijų nepriemokos dalis bus išmokėta asmenims, kurie 2008 m. sausio 1 d. (2007 m. lapkričio 6 d. Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo įsigaliojimo dieną) nebuvo sukakę 70 metų. Vyresniems pensininkams šios nepriemokos buvo išmokėtos jau anksčiau.

    Nepriemokos suma bus pervedama į asmens, turinčio teisę gauti šią nepriemoką, sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje.

  • Pareiškimas dėl D. Kedytės

    sajudis_mazas
    Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei 2012-05-18
    Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei Irenai Degutienei
    Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Andriui Kubiliui
    PAREIŠKIMAS
    DĖL DEIMANTĖS KEDYTĖS PAGROBIMO
    2009 m. Lietuvą sukrėtė pedofilijos skandalas. Iškeltoje pedofilijos byloje įtariamaisiais
    nusikalstama veika prieš vaiką įvardijami ir teisėsaugos atstovai, ir nukentėjusios mergaitės motina
    bei motinos artimieji. Valstybė, norėdama ir apsaugoti Deimantę Kedytę nuo tolimesnio jos galimo
    išnaudojimo, nustatė jos gyvenamąją vietą su tėvu.
    Nuo bylos tyrimo pradžios Lietuvos žmonės atidžiai stebi tyrimo eigą. Labai apmaudu, kad
    praėjus trejiems metams nuo kraupių įvykių Lietuvoje, net po Lietuvos Respublikos Prezidentės
    raginimo, ši byla iki šiol nebaigta.
  • Kur Naruševičių dukra? Iš Vokietijos – tyla

    www.kauno.diena.lt Jurgita Šakienė, Arūnas Dambrauskas

    Lietuvos pareigūnai jau kuris laikas nebegauna jokių žinių apie Vokietijoje gyvenančią nužudytos Laimutės Stankūnaitės sesers Violetos Naruševičienės ir jos buvusio sutuoktinio Deivido Naruševičiaus dukrą.

    Sklando kraupūs gandai

    Apie V. ir D.Naruševičių dešimtmetę dukrą, kuri minima garsiojoje pedofilijos byloje, informacija Lietuvos atsakingų tarnybų nebepasiekia jau seniai. Lietuvos valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba pastaruoju metu į Vokietiją siuntė ne vieną raštą su užklausimais, bet atsakymo – jokio.

    Prieš porą dienų tiesioginėje televizijos laidoje nuogąstavimais apie antrąją pedofilijos byloje minimą mergaitę pasidalijo Seimo narė Aurelija Stancikienė. Ji žiūrovų auditorijai pakartojo girdėtus gandus: esą kalbama, kad mergaitė paskendo baseine.

  • Taupymas nežudo

    Sotvare_Semetiene_Ramune
    Ramunė Sotvarė-Šemetienė
    www.lrt.lt Ramunė Sotvarė-Šemetienė
    Rinkimai Europos valstybėse kelia į valdžią taupymą subtiliai arba visiškai atvirai kritikuojančius politikus. Lietuva – ne išimtis. Kuo arčiau rinkimai, tuo dažniau girdime, esą laikas dėti tašką tautos skurdinimui ir galvoti apie augimo priemones.

    Politikų, ypač linkusių į populizmą, leksika paprastai būna tiksliai suderinta su visuomenės nuotaikomis. Liežuvis plaka tai, ko ilgisi ausys.

    Žaidimai žmonių emocijomis, manipuliavimas sąvokomis yra įprastas politikų užsiėmimas. O plintantys jų pokalbiai apie taupymą ir augimą yra tipiškas mulkinimo arba bandymo manipuliuoti pavyzdys.

  • Londono teismas areštavo 1,7 mlrd. litų vertės Antonovo turto

    www.alfa.lt 2012-05-23

    Nacionalizuoto ir bankrutuojančio banko „Snoras“ administratoriaus prašymu Jungtinės Karalystės teismas nurodė areštuoti iki 492 mln. eurų (1,699 mlrd. litų) vertės buvusio didžiausio banko akcininko Vladimiro Antonovo turto.

    BNS turimoje Anglijos ir Velso Aukštojo teisingumo „Queen's Bench“ Komercijos teismo gegužės 18 dienos nutartyje nurodoma, kad areštuojamas V.Antonovui tiesiogiai ir netiesiogiai priklausantis nekilnojamasis turtas, jo valdomi įmonių vertybiniai popieriai, bankų sąskaitose laikomos lėšos bei kitas bankams patikėtas turtas.

  • Vasiliauskas: "Snoro" komisijos išvados paveiks teismą Londone

    www.vz.lt Inga Ramoškaitė  2012-05-21
    Seimo komisijos, tiriančios "Snoro" bankroto aplinkybes, išvados bus neabejotinai svarbios Jungtinės Karalystės teisme svarstomoje buvusių banko akcininkų Vladimiro Antonovo ir Raimundo Baranausko byloje.
    Taip laikinosios Seimo komisijos išvadų svarbą vertina Vitas Vasiliauskas, Lietuvos banko (LB) valdybos pirmininkas. Jis sako pirmiausia besitikintis objektyvių komisijos išvadų.

    "Kaip teko girdėti, p. Antonovas tikisi jam palankių išvadų, o aš tikiuosi objektyvių išvadų. Informacijos, dokumentų tikrai buvo pateikta didžiulis kiekis, todėl komisija tikrai turėjo galimybę susidaryti išsamų vaizdą ir objektyviai įvertinti situaciją. Objektyvių išvadų visų pirma tikiuosi dėl to, kad jos, be jokios abejonės, turės poveikį teisminiams procesams Didžiojoje Britanijoje. Būtų labai gaila, jeigu asmenys, kurie galimai pradangino milijardų vertės turtą, išvengtų teisingumo", - teigė p. Vasiliauskas, pirmadienį "Delfi" konferencijoje atsakinėjęs į portalo skaitytojų klausimus.

  • Pelenų grįžimas į žemę

    40Vytaytas_Landsbergis
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.lzinios.lt Vytautas Landsbergis 2012-05-22

    Grįžo pelenai žmogaus, kuris lemtingą jo tėvynei akimirką prisiėmė tarnystę valstybingumo idėjai ir nelauktą pačiam vadovo atsakomybę.

    Galėjo sau tarti - et, padėtis neaiški, jokių garantijų, kad rytoj pat neužmuš ar vieni, ar kiti; nežinia, kokie bus ateities vertinimai ir kaltinimai už sprendimus, kurių gal nepajėgsiu nė įgyvendinti. - Visa tai šiandien suprastume ir atsisakiusio nesmerktume. Kai kurie net pagirtų. Ir pelenai nesukeltų problemų.

    Bet jis nebuvo šiuolaikinis pragmatiškas žmogus, kuris pirmiausia galvotų: o kas man iš to? Ko čia man kištis? Tegu dalykai eina be manęs, o aš, literatūros mokslininkas, tik stebėsiu ir samprotausiu; kada nors ateity memuaruose gal dar teisėjausiu...

  • KGB agentų sąraše – partizanai, kunigai, rašytojai, aktoriai

    Burauskaite_Birute
    Birutė Burauskaitė

    www.alfa.lt Rimantas Varnauskas 2012-05-22

    Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas kovo pabaigoje pranešė, kad vykdant KGB dokumentų viešinimą greitai bus paskelbtas 1700 agentų sąrašas ir 62 agentų kortelės, išskyrus tuos, kurie prisipažino bendradarbiavę su KGB. Jau įpusėjo gegužė, tačiau sąrašas neskelbiamas. KGB dokumentų tyrėjai tvirtina, kad nenorima skubėti, kad nebūtų padaryta klaidų ir nebūtų suterštas nekaltų žmonių atminimas.

    Gali būti fiktyvių dalykų

    „Pirmiausia šį sąrašą reikia sulyginti su prisipažinusiųjų sąrašu, kad nebūtų paskelbti prisipažinę bendradarbiavimu su KGB asmenys. Kitas darbas – peržiūrėjus sąrašą, žiūrėti, ar nėra kokių fiktyvių dalykų. Tik užmetęs akį į agentų sąrašo vieną puslapį radau ir vieną fiktyvų asmenį, nes tai žmogus, kuris tariamai buvo užverbuotas, bet vėliau tuo tariamu užverbavimu buvo tik kompromituojamas, o niekada KGB nedirbo“, – anonsuoto agento sąrašo skelbimo sunkumus aiškino A. Anušauskas.

  • Partizanų pagerbimas Mūšios parke

    DSCF1594

    Minėjime dalyvavo LR Seimo narys, Lietuvos Sąjūdžio

    pirmininkas Rytas Kupčinskas (centre)

    Povilas Šimkavičius
    Š.m. gegužės 19 d. Mūšios parke (Ukmergės r.) įvyko Didžiosios Kovos apygardos partizanų metinė šventė. Šv. Mišias už žuvusius, nukankintus, mirusius ir gyvuosius laisvės kovotojus aukojo jo Ekselencija Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Kaltanėnų (Švenčionių r.) klebonas Jeronimas Petrikas ir kiti. Minėjime dalyvavo LR Seimo narys Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas, akademikas Antanas Tyla, profesorė, habilituota socialinių mokslų daktarė Ona Voverienė, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos pirmininkas Jonas Burokas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos pirmininkas dim. plk. Jonas Čeponis, Lietuvos šaulių sąjungos vadas ats. plk. Antanas Plieskis, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnai, nevyriausybinių organizacijų atstovai ir kiti garbingi svečiai. Graži saulėta diena subūrė labai gausų dalyvių būrį.
  • Teismų krizė

    Girnius
    Kęstutis Girnius

    www.alfa.lt Kęstutis Girnius 2012-05-21

    Seniai buvo akivaizdu, kad teisėsauga ir teismai yra silpniausia Lietuvos valdymo grandis. Apskritai Lietuvos teismai yra gana nekompetentingi ir neveiksmingi. Teismai vilkina ir negeba išspręsti vadinamųjų rezonansinių bylų, dažnai priimami sunkiai suprantami, vienas kitam prieštaraujantys sprendimai, teisėjai įsivelia į negarbingas ar net nusikalstamas istorijas.

     

    Kurį laiką Lietuvos žmonės buvo linkę gana teigiamai vertinti teismų darbą. Tačiau kantrybė jau išseko - tai aiškiai parodo daugelio, ir ne tik rėksmingųjų, reakcija į Kedžio bylą ir Garliavos dramą. Algirdas Patackas pasakė, kad įvykiai Garliavoje gali pasibaigti tuo, kuo baigėsi Kalantinės.
  • V.Landsbergis: teiginiai „atsiklauskime tautos dėl AE“ yra demagogija

    40Vytaytas_Landsbergis
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.delfi.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012-05-19

    Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Politikos komiteto pirmininkas Vytautas Landsbergis norėtų, kad partija aiškiai išsakytų savo nuomonę apie siekius „atsiklausti tautos“ planuojamų Visagino atominės elektrinės statybų. Jo nuomone, konservatoriai privalo pasakyti, kad referendumai remiami investicijomis iš ten, kur yra „atliekamų milijonų“, ir jais siekiama sutrukdyti Lietuvos energetinės nepriklausomybės siekį.

    „Turi būti paminėtos didžiulės investicijos į tris referendumus, pasakyta, kad tos investicijos kyla iš kitur, kur yra tų atliekamų milijonų. Jų tikslas – arba pakirsti šitą daugiametį ir nuosekliai plėtojamą Lietuvos projektą, arba sugaišinti. Praeis keli mėnesiai, o čia, žiūrėkit, ir rinkimai, ateis kokie slapti šios idėjos priešininkai, be to, būtų sudrumstas tarptautinių partnerių pasitikėjimas.

  • Teisėsaugos ar Klonio gatvės kliūtys?

    images skvernelis-img_apkarpyt
    Saulius Skvernelis
    Algimantas Zolubas
    Ankstų gegužės 17 d. rytą didelės policijos pajėgos sugužėjo į Klonio gatvę Garliavoje, o 7.20 val. mergaitė buvo paimta iš globėjos teisę mergaitei turinčios teisėjos Neringos Venckienės ir išvežta motinai Laimutei Stankūnaitei. Įvykis vertintinas pagrobimu (N. Venckienės globa dar nebuvo panaikinta), o policijos elgesys pagrobiant mergaitę iš Kedžių namų, lygintas su sovietinio OMON-o (Sovietų Vidaus kariuomenės ypatingos paskirties milicija) elgesiu. Kaip jie elgėsi, aprašinėti neverta, nes visuomenė matė vaizdo įrašus, išgirs dar ir daugelio liudininkų parodymus.
  • Pyro pergalė

    Pociuniene_Liudvika_Tomo_vinicko
    Liudvika Pociūnienė

    www.lzinios.lt Liudvika Pociūnienė 2012-05-19

    Dar viena Lietuvos pareigūnų barbarybė Garliavoje. Šį kartą mergaitę pagrobti pavyko, ir kitaip kaip pagrobimo šio veiksmo vertinti neįmanoma.

    Ne, iš tiesų Josifas Visarionovičius dabar tikriausiai tiesiog kvatoja pragare: "Logika - nauka vrednaja." Ir šią jo frazę ne kur nors, o Nepriklausomoje Lietuvoje, puikiai panaudojo būtent tie, kuriems pirmiausia derėtų vadovautis logika. Apie kokį teisingumą čia kalbama? Tik jau ne apie tą, kuris gerbia žmogaus ir ypač silpnesniojo, vaiko, teises.

    Taip, tiesa, kad vaiką atskirti nuo motinos galima tik tada, kai to reikalauja ypatingos aplinkybės. Ar tokių aplinkybių kartais neužmiršo Kėdainių teismas, priimdamas savą sprendimą? Juk kai skyrėsi mergaitės tėvai, motina buvo pripažinta netinkama globoti dukrą ir globa paskirta tėvui. Ar po Drąsiaus Kedžio mirties Laimutė Stankūnaitė jau pasidarė tinkama? Bet... logika - "nauka vrednaja"...

  • Viktoras Uspaskichas – mūsų silpnumo išraiška

    Viluckas_Tomas
    Tomas Viluckas

    www.atgimimas.lt Tomas Viluckas 2012-05-21

    Nepaisant to, kad Darbo partijos juodosios buhalterijos byla jau penktus metus nagrinėjama teisme, tam tikra dalis rinkėjų vis dar nori, kad jiems atstovautų būtent ji. Viktoro Uspaskicho asmuo simboliškai įkūnija problemas, kurios chroniškai kamuoja mūsų politinį gyvenimą.

    Kaip besisuksi, bet pagal Lietuvos gyventojų apklausas tarp palankiai vertinamų politikų visuomet figūruoja Darbo partijos lyderio europarlamentaro Viktoro Uspaskicho pavardė. Negana to, net skelbiamos prognozės, kad jis būsiąs šalies premjeras. Toks stabilus populiarumas išlieka nepaisant fakto, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama vadinamoji Darbo partijos juodosios buhalterijos byla.
  • Č.Iškauskas. J.Pilsudskis, arba klaida, lėmusi tautų nesantaiką

    Iskauskas_Ceslovas
    Česlovas Iškauskas

    www.delfi.lt Česlovas Iškauskas 2012-05-20

    Kiekviena tauta turi savo didvyrius. Kartais jos juos geranoriškai dalijasi. Jozefas Pilsudskis (visas vardas Jozef Klemens Giniatowicz-Kościesza Pilsudski) - tolimos dar XVI-ojo amžiaus bajorų giminės palikuonis, gimęs prieš 145 metus Zalavo dvare, dabartiniame Švenčionių rajone, netoli Pabradės.

    Beje, kaip kažkada pastebėjo laikraščio „XXI amžius“ apžvalgininkas Petras Katinas, už keleto kilometrų nuo Zalavo buvo ir smulkios šlėktos, iš LDK bajorų Samsonų giminės kilusio kruvinojo čekisto Felikso Dzeržinskio gimtinė - Dzjaržinavo dvaras (dabar Minsko sritis).

    Jų keliai nesusikirto, nors ir vienas, ir kitas pabuvojo caro kalėjimuose Rusijoje ir Varšuvoje, organizavo socialistų būrelius, o jų revoliucinė veikla ribojosi su terorizmu.
  • NATO vadovas paskelbė, jog oro policijos misija pratęsta be datų, tačiau gali būti peržiūrėta

    kam

    www.delfi.lt 2012-05-21

    NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas paskelbė, kad Aljanso šalių vadovai nusprendė oro policijos misiją Baltijos šalyse pratęsti ir nesusieti jos su konkrečiomis datomis.

    Tačiau į žurnalistų klausimus po sekmadienį Čikagoje pasibaigusio Šiaurės Atlanto Tarybos posėdžio atsakinėjęs Aljanso vadovas pažymėjo, kad šis susitarimas gali būti peržiūrėtas.

  • Psichotropinis teroras prieš Garliavos mergaitę?

    www.alfa.lt 2012-05-18

    Nors policijos pareigūnai atkakliai tvirtina, kad prievartos prieš mergaitę Klonio gatvės įvykiuose nebūta, o prieš žmones naudota „proporcinga jėga“, tačiau vis nauji liudijimai atskleidžia visai kitokį vaizdą. „Proporcinga jėga“ naudota ir prieš žmones, susirinkusius Garliavoje, ir prieš mergaitę.

    Pirmiausia, kalbant policijos pareigūnų terminologija, vykdant antstolės Sonatos Vaicekauskienės nurodymus buvo „šalinamos kliūtys“. „Kliūtimis“ šiuo atveju yra vadinami žmonės, Lietuvos Respublikos piliečiai, taikiai stovėję prie namo, iš kurio buvo paimta mergaitė, ir su tos pačios Respublikos vėliavomis rankose giedoję tautišką giesmę. Ne vienam teisės ekspertui toks piliečių įvardijimas kliūtimis priminė Anderso Behringo Breiviko terminą, kurį jis taikė savo aukoms, – taikiniai.

    Alfa.lt pasiekė ne vieno mediko skambutis iš įvairių Lietuvos miestų, kuriuose šios srities specialistai, matę filmuotus neagresyvaus mergaitės „poėmio“ vaizdus, tvirtino stebėję akivaizdžius psichotropinių vaistų poveikio pavyzdžius.

  • Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikai pervežti į Kauną

    www.kaunodiena.lt 2012-05-17

    1941-ųjų metų Laikinosios Vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikai ketvirtadienį iš Vilniaus oro uosto buvo pervežti į Kauną.

    Iš JAV parskraidinta urna su velionio palaikais vidurdienį buvo sutikta Vilniaus oro uoste. Vėliau urna buvo pervežta į Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčią.

    J.Brazaičio palaikus ketvirtadienį Vilniuje sutikęs Kauno meras Andrius Kupčinskas atmetė žydų organizacijos priekaištus dėl parodytos pagarbos velionui, kuris bus perlaidotas sekmadienį.

    „Mes, kaip tauta, turime įvertinti mūsų Laikinosios vyriausybės pastangas atkurti valstybės nepriklausomybę. Man keista, kad nesant oficialių įrodymų bandoma tapatinti gerb. Ambrazevičių - Brazaitį su pronaciška veikla“, – sakė meras.

  • Seimui pristatyta Nacionalinė energetinės nepriklausomybės strategija

    Sekmokas
    Arvydas Sekmokas

    www.alfa.lt 2012-05-17

    „Svarbiausias strategijoje numatomų energetikos politikos krypčių ir veiksmų tikslas – Lietuvos energetinės nepriklausomybės iki 2020 m. užtikrinimas, sustiprinsiantis Lietuvos energetinį saugumą ir konkurencingumą. Energetinė nepriklausomybė užtikrins galimybę laisvai pasirinkti energijos išteklių rūšį ir jų tiekimo šaltinius (įskaitant vietinę gamybą), labiausiai atitinkančius valstybės energetinio saugumo poreikius ir Lietuvos vartotojų interesus įsigyti energijos išteklius palankiausia kaina“, – teigiama pranešime.

    „Lietuva, kaip ir dauguma kitų Europos valstybių, susiduria su esminiais iššūkiais trijose srityse: energijos tiekimo saugumo, energetikos sektoriaus konkurencingumo bei darnios energetikos sektoriaus plėtros. Tokią Lietuvos padėtį nulėmė tiek istorinės ir politinės aplinkybės, tiek turimi riboti vidiniai energijos ištekliai“, – tvirtinama strategijoje.

  • Landsbergis: organizuota pedofilija nėra persekiojama

    Landsbergis7
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.alfa.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012-05-17

    Ir arkliui aišku, kad esant duomenims, jog Laimutė Stankūnaitė leido savo bute tvirkinti mažą dukrelę, o gal dar turėjo iš to materialios naudos, pirmiausia turėjo būti sprendžiama Kauno pedofilijos byla. /.../ Ištyrus prokurorų sukauptus duomenis ir išklausius liudininkus, jei būtų nustatyta, kad dviejų mergaičių tvirkinimo nebuvo ir L. Stakūnaitė niekuo dėta, galėtų būti išspręstas ir vaiko sugrąžinimas motinai“, – komentuodamas šios dienos įvykius Garliavoje „Lietuvos ryto televizijos“ laidoje kalbėjo europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis.

    „Gal tai ne Kauno, o visos Lietuvos pedofilijos byla, – tęsė V. Landsbergis, pabrėžęs, kad mergaitės perdavimas motinai galėjo įvykti tik tada, kai būtų buvusi išnagrinėta vadinamoji Kauno pedofilijos byla. – Atrodo, kad organizuota pedofilija Lietuvoje nėra persekiojama. Kauno pedofilijos byla yra didelės reikšmės byla, o persekiojami tik „bomžai“ ir buitiniai tvirkintojai.“

  • Seimo narys Rytas Kupčinskas reikalauja operacijos Klonio gatvėje organizatorių atstatydinimo

    Kupcinskas_Roberto_riabovo

    Rytas Kupčinskas

    Roberto Riabovo nuotr.

    www.15min.lt 2012-05-17

    Ne kartą Garliavoje lankęsis Seimo narys konservatorius Rytas Kupčinskas neslėpė emocijų, sužinojęs apie pagaliau įvykdytą teismo sprendimą perduoti velionio Drąsiaus Kedžio dukrą motinai Laimutei Stankūnaitei. Į Klonio gatvę atvykęs politikas pakeltu balsu ragino visus eiti protestuoti ir reikalauti, kad būtų išaiškinti ir atstatydinti operacijos organizatoriai.

    „Ne, nebuvau ryte, nes nežinojau. Iš žmonių skambučių sužinojau ir atvažiavau čia. Kokia mano reakcija? Nėra žodžių jai apsakyti, esu pasipiktinęs, kokia čia demokratija? Turi atsakyti atsakingi asmenys už tokius dalykus.
  • Teisingumo viltis vardu Neringa

    Matulevicius
    Algirdas Matulevičius 

    www.lzinios.lt Algirdas Matulevičius  2012-05-18

    Ligi šiol vyrauja įsitikinimas, kad Lietuva neturi kito pasirinkimo, kaip ir vėl tapti įkaite tų, kurie jau ne sykį valdė. Vien apie tai pagalvojus, daug kam nusvyra rankos: dar ištisi ketveri metai - atrajojimas to, kas buvo. Ir vėl - tie patys vaikinai, perėję "alitų", "rubikonų" ir "jangilų" mokyklas. Ir vėl - šešėlinių klanų dominavimas, korupcija, teisingumo trypimas, skurdas, visuotinis bėgimas iš savo valstybės. Tačiau ar taip yra iš tikrųjų?

    "Populiarių naujokų, vis iškildavusių per ankstesnius rinkimus, nematyti", - apsižvalgęs konstatuoja politologas Vladimiras Laučius.

    Kaip pažiūrėsi. Tokių kaip Arūno Valinsko "prisikėlimo" partija, tikrai nematyti. Bet yra tai, ko negali pagimdyti jokie pinigai ir jokie viešieji ryšiai, - yra Neringa Venckienė.

    Ją natūraliai pagimdė pati mūsų tikrovė, ir tai yra išskirtinis šios moters pranašumas.

  • Šiandien sužinojau, kad Lietuva – ne mano reikalas

    Vytautas_V_Landsbergis
    Vytautas V. Landsbergis

    www.diena.lt Vytautas V. Landsbergis 2012-05-17

    Įvykius sekiau nuo pat ryto ir visą dieną apie juos galvojau. Valstybė ir tarnybos padarė didelę klaidą, buvo pagilinta ir taip gili takoskyra tarp valdžios struktūrų ir žmonių. Lietuva suskaldyta dar labiau. Viena pusė liko pažeminta, truputį išprievartauta. Buvo nesiskaityta su jų nuomone, nuojauta, noru sulaukti atsakymo, kada bus baigta pedofilijos byla.

    Mano siūlymas visada buvo paieškoti trečio – taikaus kelio. Iš autoritetų, neklaninių teisėsaugos žmonių sudaryti komisiją, kuri inspektuotų šią bylą ir pasakytų savo atsakymą. Tada būtų viskas aišku. Tokio aiškumo nėra nei V. Pociūno byloj, nei šioj. O dabar neaiškumas tik dar labiau sustiprėjo – kodėl taip skubama?

  • Teisingumo privatizavimas

    Stulpinas_Stanislovas
    Stanislovas Stulpinas

    www.ve.lt Stanislovas Stulpinas 2012-05-17

    Minint Romo Kalantos žūties 40-metį, Nepriklausomybės aktos signataras Algirdas Patackas , kalbėdamas Seime apie įvykius Garliavoje, Klonio gatvėje, pareiškė: „ ...Turbūt svarbiausia yra ne tiek ekonominė krizė, ..., bet moralinė krizė....Nestovėkime po medžiu. Po to gailėsitės....Ten bręsta labai ir labai skaudūs dalykai, kurie gali pasibaigti, tuo, kuo baigėsi kalantinis....Tai būtų toks perspėjimas ir, patikėkite, jis yra labai rimtas. Aš esu įgaliotas žmonių jį perduoti....

    Visa Gerbiamo signataro kalba buvo persunkta skausmu ne tik dėl to, kas prieš 40 metų įvyko, bet ir skleidė didžiulį susirūpinimą dėl jau Nepriklausomoje Lietuvoje vykstančios tragedijos, kuri jau sukėlė sunkias pasekmes ir dėl valdžios abejingumo gali pareikalauti naujų aukų.

    Manau, kad Gerbiamo Signataro Algirdo Patacko kalba pasiekė visos Lietuvos visuomenės širdis ir dar kartą iki skausmo sukrėtė.

  • Prie prezidentūros įvyko mitingas dėl Garliavos įvykių

    www.lzinios.lt Audrius Makauskas 2012-05-17

    Keli šimtai žmonių susirinko prie prezidentūros į spontaniškai suorganizuotą protesto akciją prieš šio ryto veiksmus Garliavoje. Prezidentė su mitinguotojais susitikti atsisakė.

    Akcijos dalyviai prie prezidentūros rūmų Vilniaus S. Daukanto aikštėje uždegė žvakeles, taip simboliškai laidodami laisvę mūsų šalyje. Tarp susirinkusiųjų yra Nepriklausomybės akto signataras Romualdas Ozolas, Seimo nariai Saulius Stoma, Gintaras Songaila bei Kazimieras Uoka, buvę disidentai mons. Alfonsas Svarinskas, s. Nijolė Sadūnaitė, visuomenininkas Darius Kuolys, neišaiškintomis aplinkybėmis žuvusio VSD pareigūno Vytauto Pociūno našlė Liudvika Pociūnienė, rašytojai Vytautas Rubavičius ir Liudvikas Jakimavičius, kunigas Jonas Varkala.

  • Landsbergis: mergaitė tikriausiai klykė „iš džiaugsmo“!

    Landsbergis47
    prof. Vytautas Landsbergis

    www.alfa.lt 2012-05-17

    „Ne tik Garliavos įvykiai atrodo kraupiai. Manau, kad tai yra visos Lietuvos įvykiai, kurie atrodo kraupiai“, – Alfa.lt tvirtino Europos Parlamento narys, prof. Vytautas Landsbergis, kaip ir daugelis kitų Lietuvos žmonių tiesiogiai stebėjęs įvykius iš Klonio gatvės, kai buvo įvykdytas teismo sprendimas perduoti mergaitę jos biologinei motinai. Alfa.lt klausė V. Landsbergio, kaip jis vertina šiuos įvykius. Ilgos pauzės sekė viena kitą.

    „Iš tos informacijos, kurią pavyko gauti tiesiai iš įvykio vietos, nors ne viską iki galo mačiau, sunku daryti aiškius apibendrinimus. Šiek tiek vėliau apie įvykį man pasakojo liudininkai. Tai kunigas Jonas Varkala, kuris buvo išmestas iš tų namų, kurio informacija buvo emocionali.

  • V.Uspaskichas – lietuviškas S.Berlusconi

    www.veidas.lt 2012-05-17

    Vilniaus apygardos teismui liko keturi mėnesiai išnagrinėti ir priimti nuosprendį Viktoro Uspaskicho bei jo vadovaujamos Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje, nes po Seimo rinkimų pagrindinis kaltinamasis tiesiog ramiai lauks senaties.

     

    Pastarosios naujienos iš Darbo partijos juodosios buhalterijos bylą nagrinėjančio Vilniaus apygardos teismo tokios: kreiptasi į sveikatos apsaugos ministrą Raimondą Šukį, kad šis organizuotų vienos Vilniaus privačios klinikos, nuolat išduodančios kaltinamajai Vitalijai Vonžutaitei ligos pažymas, patikrinimą. Mat tomis pažymomis mojuoja kaltinamosios gynyba, motyvuodama jos nuolatinį nedalyvavimą teismo posėdžiuose. Objektyvumo dėlei vertėtų patikrinti ir tas medicinos įstaigas, kuriose gydosi advokatai bei teisėjos, mat Darbo partijos juodosios buhalterijos bylos dalyvių sergamumas jau seniai viršijo visas sveiko proto ribas. Kaip ir pati bylos nagrinėjimo trukmė.
  • Prezidentė: Vaiko perdavimo procedūra turi būti visapusiškai įvertinta

    www.lzinios.lt 2012-05-17

    Ketvirtadienio rytą Kauno rajone, Garliavoje, Drąsiaus Kedžio ir Laimutės Stankūniatės dukra, kurią pastaruoju metu globojo teta Neringa Venckienė, perduota motinai, BNS patvirtino antstolė Sonata Vaicekauskienė.

    D.Kedžio sesers teisėjos N.Venckienės globota mergaitė mamai perduota ankstų ketvirtadienio rytą. Vykdant teismo sprendimą, pagal kurį vaikas turėjo būti perduotas motinai, dalyvavo gausios policijos pareigūnų pajėgos.

    Policijos departamentas vėliau ketvirtadienį Kaune ketina surengti spaudos konferenciją ir pateikti daugiau informacijos.

    Kėdainių rajono apylinkės teismas dar praėjusių metų gruodžio 16-ąją nusprendė Kauno apygardos teismo teisėjos N.Venckienės globojamą jos velionio brolio D.Kedžio dukrą perduoti jos motinai L.Stankūnaitei.

  • Rusiją reikia išvaryti iš G8, sako ekonomistas

    www.delfi.lt 2012-05-16

    Naujas Rusijos prezidentas suvokė, kad Didžiojo aštuoneto (G8) aukščiausiojo lygio susitikime jam ne vieta, rašo ekonomistas, mokslininkas Andersas Åslundas straipsnyje leidinyje „Foreign Policy“. Tad tegu G7 (taip rašoma originale) įvertina Vladimiro Putino poelgį, rašo straipsnio autorius. A. Åslundas pataria JAV prezidentui Barackui Obamai peržiūrėti koncepciją.

    A. Åslundo nuomone, būdamas prezidentu, Dmitrijus Medvedevas „praktiškai su visais pagerino Rusijos santykius“, o V. Putinas paskelbė prioritetine išorės politikos užduotimi sukurti Eurazijos sąjungą. „Tai neužtikrintumo ir izoliacijos požymis“, – mano straipsnio autorius. Paskui V. Putinas pranešė, kad nevažiuos į G8 aukščiausiojo lygio susitikimą. Oficiali priežastis straipsnio autoriui atrodo neįtikima.

    „Sistemingai veikdamas V. Putinas pavertė Rusiją iš pusiau demokratinės į autoritarinę valstybę. Daug pasakojama apie pasipiktinimą keliančią jo asmeninę korupciją. Ką gi, esant diplomatiniams santykiams tenka turėti reikalų su įvairiais žmonėmis, bet tai nereiškia, kad Vakarai turi kviesti V. Putiną į visus forumus“, – rašo straipsnio autorius.

  • Meras A.Zuokas patarėjus keičia lyg kojines

    www.diena.lt Justinas Argustas 2012-05-17

    Atrodo, kad arba ilgai išbūti šalia mero Artūro Zuoko per sunku, arba miesto vadovas savo pavaldiniams kelia neįgyvendinamas užduotis. Gausiausią patarėjų būrį pasitelkęs sostinės meras ir keičia juos itin dažnai. Vieniems randa geresnę vietelę, kitų – atsisako.

    Padės privatizuoti?

    Artimiausioje Vilniaus mero aplinkoje – pokyčiai. Politiką pastarosiomis dienomis apleido iškart du jo patarėjai. Tačiau A.Zuokas ilgai nesnaudė – byrančią komandą papildė ištikimu bendražygiu, dirbusiu prezidentui Valdui Adamkui.

    Vilniaus mero komandą prieš porą savaičių kartu apleido net du patarėjai – Kęstutis Binkauskas ir Jurijus Čekurišvilis. Abu iš mero patarėjo pareigų pasitraukė savo noru.

  • Muziejų naktis

    Muzieju_naktis
  • R. Kalantos žūties 40-ųjų metinių minėjimas Kaune

    Kalanta_Vilijampolej

    M.Švaikauskas (Vilijampolės seniūnijos vyr. specialistas),

    S. Bakutytė (Vilijampolės bendruomenės centro "Veršva"

    valdybos narė), Arnas Zasimauskas, R. Kupčinskas (LR Seimo narys),

    A.Mickevičius (Vilijampolės seniūnas)

    www.vilijampole.kaunas.lt 2012-05-15

    Gegužės 14 d. R. Kalantos 40-osios žūties metinės Vilijampolės seniūnijos mokyklose pradėtos minėti istorinėmis pamokomis ,,Laisvės pavasaris".
    12 val. Kauno Veršvų vidurinėje mokykloje (Mūšos g. 6) vyko renginys „Uždegęs laisvės ugnį širdyse“, kuriame dalyvavo LR Seimo narys R. Kupčinskas, Vilijampolės seniūnas A. Mickevičius, Antanas Kalanta, Algirdas Patackas, Zita Vaičaitienė, Dalia Snieškienė, Vašingtono universiteto doktorantė Amanda Swain.  17 val. Kauno bendruomenės centro "Veršva" Jaunimo klubo vadovės Simonos Bakutytės ir Jaunųjų konservatorių lygos iniciatyva jaunimas rinkosi prie Romo Kalantos namo (Panerių g. 34) bėgimui „Laisvės keliu". Prieš bėgimo startą Romas Kalanta prisimintas bei pagerbtas tylos minute.
  • Šaulių priesaika – Dieveniškėse

    Dieveniskiu_baznycios_sventoriuje_prie_Vyskupo_M_Valanciaus_paminklo

    Dieveniškių bažnyčios šventoriuje prie Vyskupo M. Valančiaus

    paminklo stovi R. Kupčinskas (trečias iš kairės),

    N. Balčiūnienė, N. Šedienė

    Gegužės 12 d. Dieveniškėse, Šalčininkų r., vyko eitynės per miestelį su tautinėmis vėliavomis ir patriotinėmis dainomis. Jaunieji šauliai, savanoriai, Lietuvos Sąjūdžio, „Vilnijos“ draugijos ir kitų organizacijų svečiai susirinko Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos kieme iš kur darnia kolona, nešini trispalvėmis, išsirikiavo miestelio centre prie Šv. Marijos koplytėlės.

    Susirinkusiuosius pasveikino LR Seimo narys, Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas, Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas, Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos direktorius Vidmantas Žilius, Lietuvos Sąjūdžio tarybos narė, „Vilnijos“ draugijos pirmininko pavaduotoja Nijolė Balčiūnienė, Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktorė Ilona Šedienė, Dieveniškių istorinio regioninio parko direktorius Robertas Jomantas, Voškonių pagrindinės mokyklos direktorė Birutė Žybortienė, Poškonių pasienio užkardos atstovai. Lietuvos Kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyriaus pirmininkas Vytautas Račkauskas įteikė savanorių kūrėjų ginklus Vilniaus Karaliaus Mindaugo 10-osios šaulių kuopos jaunųjų šaulių būriui. Mokomuosius ginklus priėmė Viktorija Jankauskaitė ir Ignas Sidzikauskas iš ats. Plk. ltn. Bronislovo Juozaičio ir Valdo Venckaus rankų. Priklaupę ant vieno kelio ir bučiuodami vėliavą, iškilmingai prisiekė jaunieji šauliai. Iškilmių metu senovines dainas atliko dainininkai iš Vilniaus. 
  • Dėl žemės pardavimo užsieniečiams

    Ceginskas_foto
    Valensas Čeginskas

    Valensas Čeginskas, Lietuvos Sąjūdžio tarybos narys  2012 05 14

    Lietuva, įstodama į Europos Sąjungą, įsipareigojo nuo 2011 m. balandžio 30 d. leisti užsieniečiams pirkti žemę. Praėjusiais metais, Lietuvos Vyriausybei paprašius, Europos komisijos Vidaus rinkos ir paslaugų generalinis direktoratas leido šį terminą – kaip galutinį – nukelti iki 2014 m. gegužės 1 d. Taigi po nepilnai dvejų metų Europos Sąjungos valstybių piliečiai turės nevaržomą teisę Lietuvoje pirkti žemę ir vystyti įstatymuose neaptartą veiklą.

    Jau dabar, pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, užsieniečiai, kurie ne mažiau kaip trejus metus Lietuvoje nuolat gyveno ir vertėsi žemės ūkio veikla, turi teisę pirkti žemę. Taip pat turi teisę žemę pirkti užsienio juridiniai asmenys bei kitos užsienio organizacijos, įsteigusios Lietuvoje atstovybes ar filialus. Kiek ir kur žemės pagal tokią teisę užsieniečiai šalyje jau yra nupirkę, apskaitos duomenų nėra. Lietuvos žemės ūkio ministerijos teigimu, visus sandorius dėl žemės sklypų pardavimo-perleidimo tvirtina notarai, jie tikrina ir sandorių teisėtumą.

  • E.Eigirdas. Referendumas dėl AE – ištikimybės V.Putinui ženklas

    www.delfi.lt Eduardas Eigirdas 2012-05-15

    Kai tik priartėjo akimirka, kai į Seimą turi patekti su naujosios atominės elektrinės (AE) statybomis susiję dokumentai, atsirado tiek norinčiųjų suorganizuoti referendumą šiuo klausimu, kad net gražu.

    Nors mes jau prieš metus teigėme, kad, artėjant realiems veiksmams, susijusiems su naujosios AE statybomis, iš letargo miego bus pažadinti žalieji, kurie turės organizuoti visuomenės susirūpinimą šiuo klausimu, toks dalyvių masiškumas mus nustebino. Kaip kokiose socialistinėse lenktynėse vieni per kitus žalieji, pramonininkai, valstiečiai, buvę komunistai ir buvę komjaunuoliai skuba pritarti referendumui ir jį organizuoti.

  • Miegokite ramiai, daktare Algirdai Butkevičiau

    Simonyte_Ingrida
    Ingrida Šimonytė

    www.ve.lt Ingrida Šimonytė 2012-05-15

    Miegokite ramiai, daktare Algirdai Butkevičiau – kitai Vyriausybei teks rūpintis jūsų valdžios išleista skola.

    Pirmiausia, rekordiniai skolinimosi mastais buvo 2009-ieji metai, kai dėl pasaulinės finansų krizės išryškėjus struktūrinėms Lietuvos viešųjų finansų problemoms (tikrasis biudžeto deficitas iki krizės maskavosi „buminėmis“ pajamomis, gaunamomis iš ūkio perkaitimo), viešųjų finansų deficitas pasiekė 9,4 proc. BVP. Tiek dėl didelio deficito, tiek dėl beveik penktadaliu sumažėjusio BVP, skolos santykis su BVP pasiekė beveik 29,4 procento, nes niekas turbūt nesiginčija, kad santaupų (rezervo) deficitui finansuoti 2008 m. gale nebūta, nors kažkur teko skaityti, kad ankstesnė Vyriausybė šiai paliko „rezervus“.
  • Č.Iškauskas: Rusija vėl kyla į mūšį su istorijos klastotojais

    www.delfi.lt Česlovas Iškauskas 2012-05-13

    Turbūt tik sutapimas šie keli įvykiai Rusijoje: trečioji prezidento V.Putino inauguracija, triukšmingais paradais paminėta Pergalės diena ir tomis svarbiomis rusams progomis laikraštyje „Izvestia“ pasirodžiusi informacija, kad Rusijos švietimo ir mokslo ministerija nutarė peržiūrėti mokyklines Tėvynės istorijos programas, siekiant užkirsti kelią valstybės interesams žalą darančioms jos falsifikacijoms.

    Bet jei šiuos įvykius sunersime ant vieno siūlo, galėsime daryti išvadą, kad naujasis-senasis Rusijos vadovas iškart čiumpa jautį už ragų ir nusiteikęs ne vienai pergalei.

    Tiesa, susirūpinimas Rusijos istorijos iškraipymais ne naujas. Į kovą su jais prieš ketverius metus pakilo ankstesnis prezidentas D.Medvedevas, 2009-ųjų gegužės 8-ąją - taip pat prieš Pergalės šventę – savo internetiniame video dienoraštyje pareiškęs, kad falsifikavimo bandymai „tampa vis šiurkštesni, piktesni, agresyvesni“.

  • Lietuvos ir Lenkijos ministrai aptarė karinį šalių bendradarbiavimą

    Juknevic_K_Cachovckio

    Rasa Juknevičienė

    K. Čachovskio nuotr.

    www.kaunodiena.lt 2012-05-14

    Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė teigia, kad jai pirmadienį viešint Varšuvoje buvo konstatuota, jog dėl kai kurių dalykų nesutampantys Lietuvos ir Lenkijos požiūriai neturi tapti kliūtimi šalims plėtoti bendradarbiavimą gynybos srityje.

    „Mes abu vienodai deklaravome, kad tie dalykai neturi ir negali paveikti mūsų bendro požiūrio į gynybą, mūsų bendrų planų ir strateginės partnerystės gynyboje“, - BNS sakė Krašto apsaugos ministerijos vadovė po susitikimo su Lenkijos gynybos ministru Tomaszu Siemoniaku (Tomašu Siemoniaku).

    Pasak jos, susitikimo metu buvo aptartos Lietuvos ir Lenkijos pozicijos ruošiantis NATO viršūnių susitikimui Čikagoje.

  • Darbo partijos byla rodo teismų neveiksmingumą

    Girnius
    Kęstutis Girnius

    www.veidas.lt Kęstutis Girnius 2012-05-15

    Yra pagrindo manyti, jog teismai sąmoningai leidžia, kad jais būtų piktnaudžiaujama. Juk iš tiesų byla yra ganėtinai nesudėtinga: pinigai arba buvo slepiami, arba ne. Kaip galima tokį reikalą spręsti ketverius metus? Juk liudininkus pradėta apklausti tik prieš kelis mėnesius.
    Vakaruose tikrai nebūtų taip lengva kaltinamiesiems keisti advokatus, arba kad bylos nagrinėjimas būtų atidedamas vienam iš kaltinamųjų susirgus. Negalima atsikalbinėti, esą V.Uspaskichas turėjęs imunitetą, tad byla strigusi, – pati Darbo partija imuniteto neturėjo. Vienintelė šalis Europoje, kurioje dar galima šitaip užtęsti bylų nagrinėjimą, yra Italija. Ten beveik visos Silvio Berlusconi bylos baigėsi tuo, kad jose įsigaliodavo senatis.

  • Užuojauta

    Liepsna
    Po ilgos ir sunkios ligos mirė aktyvus Lietuvos Sąjūdžio dalyvis
    Algimantas Malinionis.

    Jis tvirtai tikėjo Sąjūdžio idėjomis, mylėjo Tėvynę ir stengėsi, kad iškovota laisvė būtų puoselėjama ir gerbiama.

    Nuoširdžiai užjaučiame jo šeimą ir artimuosius

    Lietuvos Sąjūdžio taryba
  • KVIETIMAS paminėti Romo Kalantos aukos ir pilietinio pasipriešinimo metines

    Kalanta_Romas

    Kviečiame kartu paminėti Romo Kalantos aukos ir pilietinio pasipriešinimo 40-ąsias metines.


    Gegužės 14 dieną, pirmadienį, 18 valandą, ateikime prie buvusių KGB rūmų Vilniuje (Gedimino pr. 40/1) ir uždekime atminimo žvakutes žuvusiems už Lietuvos laisvę.

    Po to eisime į Mokytojų namų kiemą (Vilniaus g. 39), kur nuo 18.45 val. Romo Kalantos atminimui gros, dainuos ir poeziją skaitys Gediminas Storpirštis, Petras Vyšniauskas, Andrius Kulikauskas, Domantas Razauskas, Rokas Radzevičius, Vytautas V.Landsbergis, Antanas A.Jonynas, Gediminas Laurinavičius, Rimvydas Stankevičius, Kornelijus Platelis, Liudvikas Jakimavičius ir kiti.


    Laisvieji menininkai ir Vilniaus mokytojų namai

  • Parsidavimo ilgesys, arba "Žalgiris" virsta "Jedinstva"

    Landsb_Tomo_Luksio

    Vytautas Landsbergis

    Tomo Lukšio nuotr.

    www.lzinios.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012-05-12

    Vladimiras Putinas grįžo į aukščiausią Rusijos postą sugniaužtu kumščiu, kaip tame prisikėlimo liaudžiai inscenizavime Lužnikuose: mes kitokie, mes visiems parodysime! Bus ne jūsų, o mūsų valia!

    Yra pabūgusių - antai net vienos didelės šalies prezidentas. Yra susigūžusių palaukti, kur ir kada kris pirmieji smūgiai. Yra suskubusių kalkuliuoti, kaip čia prevenciškai parsidavus. O smūgiai bemaž nuspėjami.

    Kaukaze vėl numatyta sutelkti, kaip ir 2008-aisiais, didžiulę kariuomenę "manevrams". Be to, Gruzijos rinkimams. Jei prireiktų ką paremti, tai ir parems. Ir Lietuvoj tada rinkimai. Kai kurie vietiniai veikėjai jau laukia finansinės paramsties, kai kurie - svarsto avansu, kuo įsiteikus. Čia jau ne išorės, o vidiniai smūgiai.

  • A.Anušauskas. Energetinio saugumo tema netinka politiniam populizmui

    Anusauskas_Roberto_Riabovo

    Arvydas Anušauskas

    Roberto Riabovo nuotr.

    www.delfi.lt Arvydas Anušauskas, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys 2012-05-10

    Pastaruoju metu netyla diskusijos dėl Lietuvoje vykdomų energetinių projektų. Tiesa, esminės jų kritikos dar neišgirdau, bet populizmo, netiesos ir tam tikrų interesų – apstu.

    Alternatyvų kūrimas visada susiduria su pasipriešinimu ne tik dėl ekonominio monopolininkų intereso, bet ir dėl to, kad tai susiję su politiniais sprendimais. Norint projektus paneigti, ignoruoti arba sukurti neigiamą informacinį foną, be politikų palaikymo tai neįmanoma.

    Matau, kad prieš rinkimus šios temos, aktualios valstybės, Lietuvos nacionalinio saugumo požiūriu ir apskritai - praktiškai kiekvienam vartotojui, politizuojamos, nuolat keliamos abejonės, klausimai: ar reikia, ar Lietuva pajėgi, ar pasirengusi įgyvendinti grandiozinius projektus? Tokia neigiama informacija lašinama lašas po lašo. Bet ar „pratašys“?..

  • Antakalnio ligoninė - gardus rinkimų kąsnis

    Antakalnio_ligonine
    Antakalnio ligoninė

    www.lzinios.lt Jurgita Tvaskienė 2012-05-14

    Vilniaus mero Artūro Zuoko ir jo svitos siekis išnuomoti sostinės Antakalnio ligoninę, į kurios atnaujinimą vien iš Europos Sąjungos ir valstybės biudžeto lėšų investuota 16 mln. litų, vis labiau primena konkrečių asmenų interesams tenkinti parengtą planą, kainuosiantį visiems mokesčių mokėtojams.

    Praėjusios savaitės pradžioje Vilniaus universitetinės Antakalnio ligoninės (VUAL), dėl sostinės mero A.Zuoko ir jo šalininkų suregzto šios įstaigos nuomos projekto atsidūrusios didžiulių aistrų sūkuryje, direktorius Adolfas Berūkštis sulaukė gegužės 4-ąją pasirašyto Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus Valdo Klimantavičiaus įsakymo. Juo pavesta skubiai, iki gegužės 14-osios, parengti VUAL reorganizavimo sąlygas, tačiau nenurodyta, nei koks reorganizavimo būdas turi būti pasirinktas, nei kokios pozicijos šiuo klausimu laikosi Vilniaus savivaldybė.

  • „Mokesčių kelti nereikės, jei nebus didinamos išlaidos, bet tokių norų gali atsirasti“

    Simonyte_Ingrida
    Ingrida Šimonytė

    www.veidas.lt 2012-05-14

    Praėjusią savaitę Europos Komisija (EK) atnaujino Lietuvai dar vasarį sustabdytą europinės paramos (iš viso 163 mln. eurų) mokėjimą. Finansų ministrė Ingrida Šimonytė ir toliau laikosi nuomonės, kad griežtas sankcijas lėmė labiau „kabliukų“ ieškojimas, nei rimtos Finansų ministerijos klaidos, nes pažeidimų buvo nedaug, o kaip vėliau paaiškėjo – netgi mažiau, nei manyta. Vis dėlto išaiškėjus naujoms detalėms ji pripažįsta, kad valstybės institucijos neskyrė šioms procedūroms pakankamai dėmesio, todėl ši istorija taip komplikavosi. Pasak ministrės, tai bus didelė pamoka.
    „Pagal Valstybės kontrolės audito ataskaitą, mūsų klaidų lygis siekė 1,93 proc. – jis neviršijo tos ribos, po kurios stabdomas paramos mokėjimas, bet buvo visokių rezervacijų, kad jei netyčia keliuose projektuose pasirodytų ne taip, tai tada klaidų lygis padidėtų. Turėdama tokias išvadas EK paprašė mūsų pasiaiškinti – pateikti daugiau informacijos apie pažeidimų tyrimus ir sustabdė paramos mokėjimą.

  • Visi mes – V.Putino priešai

    Jasiulionis_Ridas
    Ridas Jasiulionis

    www.atgimimas.lt Ridas Jasiulionis 2012-05-11

    Trečią kartą inauguruotas Vladimiras Putinas paskelbė, kad Sovietų Sąjunga, sutriuškinusi nacizmą, „atnešė išvadavimą viso pasaulio tautoms“. Jis prakalbo ir apie „didžią moralinę teisę“ nuosekliai vykdyti saugumo stiprinimo pasaulyje politiką. Nuo Šaltojo karo laikų „saugumo stiprinimas“ rusams reiškia ginklavimąsi. Pranešama, kad naujausios rusų raketinės sistemos jau atgabentos į Karaliaučių.

    Maždaug tuo pat metu, kai su akivaizdžia nuovargio išraiška ir tam tikru abejingumu Rusijos patvaldys V.Putinas kartu su savo pamainininku D.Medvedevu tuščiame Kremliaus kieme stebėjo trečiosios savo inauguracijos karinį paradą, Oslo teisme 77 žmogžudystėmis kaltinamas Andersas Breivikas atsiribojusiu, nieko nereiškiančiu veidu klausėsi savo aukų – daugiausiai paauglių – tėvų liudijimų. Prieš keletą savaičių A.Breivikas taip pat šaltai papasakojo teisėjams, kad buvo suplanavęs pabėgimą iš nusikaltimo vietos ir ruošėsi bėgti į Rusiją. Tiesa, supratęs, kad bet kokiu atveju bus deportuotas į Norvegiją, vėliau šios idėjos atsisakė.

  • EK atnaujino 563 mln. litų europinės paramos mokėjimą Lietuvai

    www.diena.lt 2012-05-11

    Europos Komisija (EK) ketvirtadienį nutarė atnaujinti šių metų vasarį sustabdytą daugiau nei 0,5 mlrd. litų europinės paramos išmokėjimą Lietuvai.

    Finansų ministrė Ingrida Šimonytė sako, kad laikinai sustabdyti mokėjimai nesutrikdė projektų įgyvendinimo, tačiau tai buvo rimtas signalas, kad valstybės institucijos turi geriau bendradarbiauti.

    „Gegužės 10 dieną Europos Komisija išsiuntė laišką Lietuvos institucijoms, kuriame patvirtino, kad Lietuva ėmėsi reikiamų veiksmų, kad būtų patenkintos EK nustatytos sąlygos mokėjimams atnaujinti. EK išmokės Lietuvai 163 mln. eurų pagal pateiktus mokėjimų prašymus. Mokėjimai Lietuvai buvo laikinai sustabdyti šių metų vasario 10 dieną“, - BNS pranešė Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje spaudos skyriaus vadovas Giedrius Siudikas.

  • Gintaras Aleknonis. Sniečkaus sindromas

    Aleknonis

    Gintaras Aleknonis

    Zenekos nuotr.

    www.bernardinai.lt Gintaras Aleknonis 2012-05-11

    Kiekvienas mūsų savyje nešiojamės bent dvi Lietuvas – tą ir aną. Į vieną sudedame tai, ką turime geriausio, ir vingiuotais emigracijos keliais vežamės su savimi, kaip brangų prisiminimą, arba bandome puoselėti namie, kaip nesunaikinamą duotybę. Kitoje Lietuvoje telpa tai, ko nenorime matyti, nuo ko bėgame į svetimus kraštus, ir siekiame atsikratyti.

    Toks dvilypumas jau tapo tragišku mūsų laiko ženklu. Okupacijomis pažymėtas dvidešimtasis amžius nesunaikino tautos sugebėjimo skirti tikras ir tariamas vertybes, jis tik išmokė slėptis ir neišsiduoti. Gal pamenat istorijas apie motinas, kurios verkiančiom širdim ir akmeniniais veidais praeidavo pro turgaus aikštėje numestus žuvusius sūnus. Savisaugos instinktas vertė tylėti apie partizanų žygius ir dėti vainikus prie okupanto paminklo.

  • Jau teisiami signatarai. Kas toliau?

    Matulevicius
    Vytautas Matulevičius

    www.lzinios.lt Vytautas Matulevičius 2012-05-11

    Lietuvoje teisiami Nepriklausomybės Atstatymo Akto signatarai Bronislovas Genzelis ir Romualdas Ozolas - už tai, kad nepakluso policijos nurodymui pakeisti protesto mitingo vietą ir laiką.

    Tam mitingui jau buvo duotas leidimas, pakviesti žmonės. Bet tuo pačiu metu iš Nepriklausomybės aikštės turėjo startuoti Lenkų rinkimų akcijos maršas. Tad signatarus ir jų bendraminčius nuspręsta nustumti į purvyną už Seimo rūmų. Signatarai Nepriklausomybės aikštės nusprendė neatsisakyti. Su jais į teisiamųjų suolą sėdo ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Alvydas Medalinskas.

    Gal tai ir sutapimas, bet būtent šio proceso metu paskelbti apklausų rezultatai, ką mūsų visuomenė labiausiai norėtų matyti Lietuvos Respublikos ministro pirmininko poste. Pirmenybė atiduota iš Lietuvos valstybės kadaise išsityčiojusiam ir politinio prieglobsčio svetur pasiprašiusiam Viktorui Uspaskichui.

  • Nuo Vilniaus iki Kauno vyks dviračių žygis už Tibetą

    www.alfa.lt 2012-05-11

    Penktadienį prasideda tris dienas truksiantis dviračių žygis už Tibetą, kurio metu dviratininkai keliaus nuo Vilniaus iki Kauno. Juo siekiama atkreipti Lietuvos visuomenės dėmesį į įvykius šiame Himalajų regione.

    Savaitgalį rengiamas žygis sujungs Vilniaus ir Kauno Tibeto skverus, pranešė organizatoriai.

    „Simboliška, kad šiemet, minint 40-ąsiais Romo Kalantos aukos metines, Tibete vis dar liepsnoja žmonės, o šių aukų priežastys skausmingai panašios. 1972 m. Kauno miesto sode sušukęs „Laisvė Lietuvai!“ suliepsnojo R.Kalanta, šiandien jau daugiau nei trys dešimtys tibetiečių ne tik okupuotame Tibete, bet ir Indijoje pasirinko ugnies auką su šūkiu „Laisvė Tibetui!“, - teigia žygį rengianti Tibeto laisvės rėmimo grupė.

    Penktadienį, žygio dalyviai pajudės nuo Vilniaus Tibeto skvero. Jie mins pro Kinijos ambasadą, Vingio parką, Karoliniškių draustinį, Pilaitę, Sudervę, iki nakvynės vietos prie ežero planuojama nuvažiuoti apie 30 kilometrų.

  • Lietuvoje prasideda Kalantos žūties 40-osioms metinėms skirti renginiai

    Penktadienį Lietuvoje prasideda sovietmečiu už Lietuvos laisvę susideginusio Romo Kalantos 40-osioms žūties metinėms skirti renginiai.

    Kaune esančiame prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje penktadienį rengiama R.Kalantai skirta akademinė diskusija, bus atidaryta to laikmečio nuotaikas Lietuvoje atsipindinti paroda „Troškę laisvės – dėvėję džinsus“.

    Pagrindiniai minėjimo renginiai Kaune vyks pirmadienį, gegužės 14-ąją.

    Numatomos eitynės su deglais „Laisvės alėja – Laisvės kelias“ Vytauto prospektu nuo Lietuvos švietimo istorijos muziejaus iki R.Kalantos žūties vietos, atminimo valanda Muzikinio teatro sodelyje „Kauno pavasaris“, bėgimas „Laisvės keliu“ nuo R.Kalantos namo Panerių gatvėje iki Muzikinio teatro sodelio, R.Kalantos kapo Romainių kapinėse lankymas, kiti renginiai mokyklose, muziejuose, bibliotekose, koncertai.

  • A.Kupčinskas: nesisvaidykime viduramžių kirviais

    Kupcinskas_Andrius
    Andrius Kupčinskas
    www.kaunodiena.lt Mantas Lapinskas 2012-05-09

    Kauno savivaldybėje pulta karštligiškai svarstyti, kaip galima būtų kompensuoti netektį, kurią miestas patirtų netikėtai sugriuvus vienam iš sėkmingiausių renginių Kaune – Hanzos dienoms.

    Ieško išeities

    „Kauno dienos“ publikacija apie žlungančius planus šiais metais surengti Hanzos šventę sukėlė ne tik miestiečių nuostabą, bet ir sujudimą miesto valdžios koridoriuose.

    „Šiandien pas mane lankėsi Hanzos dienų organizatorius Darius Rumšas ir mes visapusiškai apsvarstėme susidariusią situaciją“, – trečiadienį „Kauno dienai“ sakė miesto meras Andrius Kupčinskas.
  • Lietuva turėtų valdyti 38 proc. atominės elektrinės akcijų

    www.alfa.lt 2012-05-09

    Strateginis investuotojas į didžiausią per visą Lietuvos istoriją energetikos projektą – naują atominę elektrinę (AE) Visagine – Japonijos korporacija „Hitachi“ turėtų valdyti 20 proc. naujos branduolinės jėgainės Lietuvoje akcijų.

    Lietuva valdytų 38 proc. akcijų, o jos bendras turtinis įnašas į projektą per maždaug 10 metų, Finansų ministerijos skaičiavimais, sieks apie 2,6 mlrd. eurų (apie 9 mlrd. litų). Jei koncesijos sutartis būtų nutraukta dar parengiamajame etape, Lietuva turėtų atlyginti partneriams beveik 700 mln. litų jų investicijų. Nepaisant milžiniškos investicijos, projektas yra ekonomiškai atsiperkantis, teigė valstybės finansininkai.

    Latvijai turėtų atitekti 20 proc. būsimos VAE valdymo įmonės akcijų, o Estijai – 22 proc.

  • L.Kernagis: senoji nomenklatūra kiša mums pagalius į ratus

    Kernagis_Ligitas_S_Mazeikos

    Ligitas Kernagis

    Š. Mažeikos nuotr.

    www.delfi.lt 2012-05-09

    Parlamentaras Ligitas Kernagis atmeta etikos sargų kaltinimus, esą jo vadovaujama Antikorupcijos komisija, atlikdama tyrimą ir patvirtindama išvadas dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovų atleidimo aplinkybių, viršijo įgaliojimus, ir kaltina Seimo senbuvius trukdymu naujokams dirbti.

    Jis taip pat tvirtina, kad Seimo Etikos ir procedūrų komisijos (EPK) pirmininkas Algimantas Salamakinas iš viso turėjo nusišalinti nuo Antikorupcijos komisijos veiksmų svarstymo, nes jį L.Kernagis dėl Antikorupcijos komisijos išvadų komentavimo yra paskundęs EPK.

    "Jis jas vadino cirku, pasaka vadino", - priminė L.Kernagis.

  • FNTT vadovo verslininko gyslelė

    Jucevicius_Kestutis_Eimanto_Genio

    Kęstutis Jucevičius

    Eimanto Genio nuotr.

    www.alfa.lt Tadas Valančius 2012-05-10

    Finansų nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovas Kęstutis Jucevičius, dar eidamas tik šios institucijos Operatyvinės veiklos skyriaus viršininko pareigas, stebėtinais tempais pirko ir pardavinėjo automobilius bei vertybinius popierius.

    Vos per pusmetį atlikti net penkis automobilių pirkimo-pardavimo sandorius ir sėkmingai dalyvauti vertybinių popierių operacijose galėtų tik laisvo laiko nestokojantis žmogus. Tačiau Valstybinės tarnybinės etikos komisijos (VTEK) skelbiami duomenys liudija, kad tai įmanoma ir užimant aukštą postą FNTT.

  • A.Sekmokas: Visagino atominė elektrinė yra mūsų duona

    Sekomas_Arvydas_K_Cachovskio_2

    Arvydas Sekmokas

    K. Čachovskio nuotr.

    www.delfi.lt Erika Fuks 2012-05-10

    Seimui išsiųstas teisės aktų rinkinys, numatantis pagrindinius energetikos projektus artimiausiam dešimtmečiui. Apie tai, kaip galėtų pasikeisti Lietuvos akcijų dalis numatomoje jėgainėje, planus kaip bus uždaroma Ignalinos atominė, biokuro reikšmę ir monopolį bei daugiau interviu DELFI pasakoja A.Sekmokas.

    - Kaip jūs vertinate Seimo opozicijos pareiškimus, kad Lietuvai yra per brangus tiek suskystintų gamtinių dujų terminalas, tiek atominė elektrinė?

    Mane džiugina, kad žiniasklaidoje yra pasirodę pagrindinių opozicijų partijų lyderių pasisakymai, kad jie pritaria šitiems projektams esant ekonominiam pagrįstumui. Mes teikiame Seimui verslo planus, ekonominį tų projektų pagrindimą ir, manau, kad tai užtikrins projektų tęstinumą, juo labiau, kad tęstinumas buvo (ir anksčiau - DELFI), šie projektai yra įrašyti ir dabar galiojančioje Energetikos strategijoje: tiek atominė elektrinė, tiek suskystintų gamtinių dujų terminalas, tiek elektros jungtys, tiek sinchroninis prisijungimas prie elektros tinklų.

  • Teismas prie Pociūno našlės skundo grįš birželį

    Pociunas
    Vytautas Pociūnas

    www.alfa.lt 2012-05-09

    Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) atidėjo Baltarusijoje mįslingai žuvusio Vytauto Pociūno našlės Liudvikos Pociūnienės skundo nagrinėjimą iki birželio, BNS sakė teismo atstovė Sigita Jacinevičienė - Baltaduonė.

    „Atidėjo bylos nagrinėjimą todėl, kad pareiškėja L.Pociūnienė prašo sujungti dvi bylas, kurios yra mūsų teisme, į vieną, nes atsakovas tas pats. Prašė teismo ir išsireikalauti papildomų dokumentų iš Generalinės prokuratūros. Teismas tenkino abu prašymus ir atidėjo bylos nagrinėjimą birželio 21 dienai“, - BNS sakė S.Jacinevičienė - Baltaduonė.

  • Krepšinis – Rusijos Trojos arklys Lietuvoje

    Baciulis
    Audrius Bačiulis

    www.veidas.lt Audrius Bačiulis 2012-05-08

    Krepšinis, sovietmečiu ir pirmaisiais nepriklausomybės metais buvęs Lietuvos kovos už laisvę simboliu, šiandien tapo tuo įrankiu, kurio pagalba Rusija atkūrinėja vieningą posovietinę erdvę.
    Lietuviams nereikia aiškinti, kad sportas – tai politika. Legendinės sovietmečio „Žalgirio“ kovos su Maskvos centriniu armijos sporto klubu (CASK) buvo ne šiaip krepšinio varžybomis, bet tikriausia kova su okupantu, kurios esmę po pirmosios pergalės trumpai nusakė „Amerikos Balsas“: Kauno „Žalgiris“ įveikė Sovietų sąjungos rinktinę. Kadangi tuometis CASK tokiu ir buvo, kovos su juo de facto tapo tarpvalstybinėmis varžybomis, rodančiomis nepalaužtą Lietuvos kovos dvasią, o žalgiriečių sutiktuvės oro uoste – pirmaisiais masiniais mitingais, kurių nebedrįso vaikyti okupacinė valdžia.

  • Vyriausybė ketina patvirtinti naujos AE dokumentus

    atomine_geocaching.com_2
    geocaching.com nuotr.

    www.lzinios.lt 2012-05-09

    Vyriausybė trečiadienį ketina galutinai apsispręsti dėl naujos atominės elektrinės Lietuvoje projekto dokumentų paketo, kurį patvirtinus Seimui, vėliausiai iki birželio 28 dienos planuojama pasirašyti koncesijos sutartį su Japonijos korporacija "Hitachi" dėl didžiausio per šalies istoriją - maždaug 17 mlrd. litų vertės - energetikos projekto.

    Vyriausybė svarstys Visagino AE verslo planą, koncesijos sutarties su "Hitachi" projektą, Finansų ministerijos išvadą dėl projekto finansinės rizikos, Atominės elektrinės įstatymo naują redakciją ir su juo susijusių kitų įstatymų pataisas. Jei Vyriausybė pritars projektams, kitą savaitę jie bus pateikti Seimui.

  • „Valstiečiai“ ir Lenkų rinkimų akcija nepritarė susitarimui dėl finansavimo gynybai

    www.alfa.lt 2012-05-08

    Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) kritikuoja partijų susitarimą dėl gynybos finansavimo, jo taip pat nepasirašiusi Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) sako, kad per vėlai gavo kvietimą prisijungti prie tokio susitarimo.

    „Mes aiškiai sakome, kad esant dabartinei situacijai, kada uždarinėjamos masiškai mokyklos, kada iš tikro kultūros įstaigų finansavimas ir taip toliau neturi net minimalaus lygmens, deramo lygmens, praktiškai yra masinė migracija, tai šnekėti, kad Lietuvos gynyba šiandien priklauso nuo krašto apsaugos yra tiesiog juokinga. Pažadėti didinti finansavimą krašto apsaugai - jeigu siektų 2 proc., jis turėtų dvigubėti - bet tuoj pat nebebus ką ginti“, - BNS antradienį sakė LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis.

    Jis sakė nesuprantąs, kaip kitos partijos galėjo pasirašyti tokį susitarimą.

  • Kubilius: dėl skaudžios istorijos dalis lietuvių nenori nusileisti tautinėms mažumoms

    Kubiliu_R_Riabovo

    Premjeras Andrius Kubilius

    www.alfa.lt 2012-05-07

    Tokią nuomonę Lietuvos Vyriausybės vadovas išsakė atsakinėdamas į Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ klausimus apie lenkų tautinės mažumos problemas ir dvišalius Vilniaus ir Varšuvos santykius.

    „Neseniai suskaičiavau, kad per pastaruosius du šimtmečius mūsų šalyje įvyko apie 30 skaudžių įvykių. Tai buvo alinantys šalį karai ir ne itin sėkmingai pasibaigę sukilimai. Istorinė Lietuvos atmintis gyva. Visi išaugome mokydamiesi iš nelegalių SSRS laikotarpiu buvusių tarpukario istorijos vadovėlių, kuriuose buvo parašyta, kad Lietuvos ribos siekė nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros. Dalis gyventojų mano, kad jau 400-500 metų nuolat ko nors netenkame, todėl ir yra tokie nepatiklūs ir atsargūs su kaimynais ir nenori nusileisti mažumoms“, - cituojamas Lietuvos premjeras.

  • Chaosas galvose

    Landsb_Saruno_Mazeikos

    Prof. Vytautas Landsbergis

    Šarūno Mažeikos nuotr.

    www.alfa.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012-05-08

    Žmonių vaikščiojimas ir būriavimasis gatvelėse, jų maldos – tai chaosas.

    Koncertavimas privačiame kieme – chaosas. Misteris Putinas to neleistų, kaip ir nemandagių savo asmens karikatūrų, raginančių ką nors daryti šūkių. Omonininkų tvarka – štai ko pasiilgstame ir Lietuvoje. Chaosą keliantiems viešiems koncertams stop.

    Liudvikas Jakimavičius neseniai pastebėjo, kad nūnai su „Šėpos“ teatru iš kalėjimo neišeitų. Tokia tat bręsta Lietuvoje demokratija, už kurią kovojome.

  • Kapitono Prano Gudyno žūties 83-ųjų metinių minėjimas

    G3
    Minėjimo dalyviai
    2012-05-06 12 val. Kaune prie Muzikinio teatro įvyko šaulio, Lietuvos karo aviacijos 4-osios oro eskadrilės lakūno kapitono Prano Gudyno, 83-jųjų žūties metinių minėjimas. Lietuvos Sąjūdžio  Kauno tarybos  pirmininkas dr. R. Kaminskas priminė, kad šioje vietoje 1929 m. gegužės 6 d. prieš tuometinį Ministrą pirmininką prof. A. Voldemarą buvo įvykdytas pasikėsinimas, kurio metu žuvo jo adjutantas kapitonas P. Gudynas. Šią  žūties vietą prieš valstybės teatrą tarpukariu žymėjo cementiniai stulpeliai su geležinėmis grandinėmis ir supiltas kapas. Sovietmečiu sunaikintas P. Gudyno atminimo įamžinimas buvo atkurtas R. Kaminsko iniciatyva - 2011-05-06 atidengta atminimo lenta Pranui Gudynui.
  • Siaurėjanti teisė žinoti – LRT misija?

    www.alfa.lt Tadas Valančius 2012-05-08

    Laisvas lietuviškas žodis gyvuoja jau 108 metus, tačiau jam brautis pro statomas užkardas darosi vis sunkiau. Dėl žodžio laisvės ir nuomonių įvairovės varžymo Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje (LRT) sunerimę žmonės vakar paragino LRT vadovus trauktis iš postų.

    Kraštui minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, kelios dešimtys žmonių vakar vidurdienį susirinko prie Valstybės saugumo departamento (VSD) būstinės. Nuo jos prasidėjo meninės ir pilietinės eitynės „Siauro kelias“. Rankose laikydami butaforinę skydinę su užrašu „Siauro 110 KV skirstykla“ ir plakatus su užrašais „Teisė nežinoti“, „Valdžioje pinigais valdomos lėlės“, eitynių dalyviai triukšmingai pajudėjo LRT pastato S.Konarskio gatvėje link. Čia buvo surengta stilizuota sueiga „Duokim garo!“

  • K.Masiulis. Ar gali narve uždarytas liūtas derėtis su prižiūrėtoju?

    Energetika yra laisvės arba nelaisvės dalis

    Prieš 20 metų kartu kovojome dėl nepriklausomos Lietuvos ir mums pavyko. Prie to prisidėjo ir Nepriklausomybės Akto signataras V. Andriukaitis. Tačiau politinė laisvė dar ne viskas. Didžiausi gyventojų lūkesčiai yra susiję su ekonomine gerove, o šiam tikslui pasiekti būtina ir stipri energetika.

  • Mitingą prie Seimo organizavę A.Medalinskas, R.Ozolas ir B.Genzelis atsidūrė teisme

    www.delfi.lt Mindaugas Jackevičius 2012-05-07

    Kovo 17-ąją mitingą Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo surengę visuomenininkai Alvydas Medalinskas, Romualdas Ozolas ir Bronislovas Genzelis pirmadienio rytą pradėjo teisme. Jiems gresia administracinė atsakomybė už Susirinkimų įstatymo nuostatų pažeidimą.

    Visuomenininkams surašytuose administracinės teisės pažeidimo protokoluose nurodoma, kad šie rengdami akciją nesilaikė susirinkimo organizavimo tvarkos. Pagal savivaldybės išduotą leidimą, mitinguoti buvo leidžiama nuo 15 val. teritorijoje prie Seimo šalia automobilių stovėjimo aikštelės. Tuo metu visuomenininkai mitingą surengė nuo 14 val. iš kitos Seimo pusės.

    Palaikyti žinomų visuomenės veikėjų atvyko didžiulis būrys žmonių, tad teismo posėdį teko rengti konferencijų salėje. Tarp atvykusiųjų – Seimo nariai Gintaras Songaila ir Naglis Puteikis, Nepriklausomybės akto signatarė Nijolė Oželytė, filosofas Vytautas Radžvilas, mokslininkas Vytautas Daujotis, žurnalistė Liudvika Pociūnienė, visuomenininkas Darius Kuolys ir kiti.
  • Rusija stebi ir kontroliuoja

    www.lzinios.lt Tomas Dapkus 2012-05-08

    Praėjusį sekmadienį pradėta rodyti nauja LNK laida "Alfa savaitė" pirmą kartą Lietuvos žiniasklaidoje pateikė unikalias, slapta kamera padarytas nuotraukas: prie Vilniaus apygardos teismo, kur buvo teisiamas vienas Medininkų žudynių kaltinamųjų Konstantinas Michailovas, stovi iš Rygos atvykę ypatingosios paskirties milicijos būrio kovotojai ir advokatas Oskaras Rodė. Rusija stebi ir kontroliuoja.

    1991 metų liepos 31 dieną apie 5 val. ryto Medininkų pasienio postą užpuolė iš Rygos atsiųsti Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministerijos ypatingosios paskirties būrio (OMON) smogikai ir nužudė pasienio poste budinčius ir tarnybines pareigas einančius nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos muitininkus ir policininkus. Kol ši baudžiamoji byla buvo Valstybės saugumo departamente (VSD), ji visiškai nejudėjo iš vietos. Prokurorams pasitelkus Kriminalinės policijos biurą, 2007 metais įvykdyta sėkminga operacija, kurios metu sulaikytas Rygos OMON smogikas Konstantinas Michailovas-Nikulinas.

  • Sveikinimas

    Mikelinskas sveikinimo_tekstas_Mikelinskui
  • Darbo partijos ir jos vadovo populiarumas

     

    Kas atsitiko, kad kuklusis verslininkas iš Kėdainių Viktoras Uspaskichas tapo antruoju pagal svarbą visuomenės veikėju, geriausiai atstovaujančiu visuomenės interesams, į pirmą vietą praleisdamas tik nepakeičiamą lyderę, Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę?
    Būtent tokias visuomenės nuotaikas balandžio mėnesį užfiksavo viešosios nuomonės tyrimų centras „Vilmorus“, o šio tyrimo duomenys skelbiami dienraštyje „Lietuvos rytas“.
    Maža to, „Vilmorus“ tyrimai rodo, kad ir Darbo partija jau antrą mėnesį iš eilės gautų daugiausia rinkėjų balsų, jei Seimo rinkimai vyktų kitą sekmadienį.
    Toks Darbo partijos ir jos lyderio populiarumas stebina, nes sunku būtų aiškiai pasakyti, ką tokio ypatingo ši parija ir jos vadovas nuveikė per pastaruosius kelis mėnesius.
    Peršasi netgi priešinga išvada – populiarumas išaugo todėl, kad nieko ypatingo nedarė. Pavyzdžiui, ramiai stebėjo valdančiųjų partijų konfliktą dėl FNTT vadovų. Kaip sako liaudies išmintis, kur du pešasi, laimi trečias.
    Dar vienas populiarumo aiškinimas būtų tas, kad Darbo partija yra vieno lyderio partija, ji yra sunkiai įsivaizduojama be V. Uspaskicho, todėl šiam žmogui pakanka rodytis televizorių ekranuose.
    O kad jis moka tuose ekranuose gražiai pasirodyti, moka patikti publikai, užginčyti būtų sunku. Mano galva, V. Uspaskichas šiuo metu yra vienas charizmatiškiausių Lietuvos politikų, savo charizma nusileidžiantis tik Respublikos Prezidentei.
    Tačiau buvimas vieno lyderio partija reiškia ir tam tikrą silpnumą. Pirmiausia tai gresiantis laikinumas, nes partijos sėkmė visiškai priklauso nuo jos vadovo populiarumo. Politikoje žvaigždės yra trumpaamžės, tad smunkantys partijos vadovo reitingai žlugdo ir visą jo partiją. Naujosios sąjungos likimas yra geras to pavyzdys.
    Šiuo metu sunku būtų įsivaizduoti, kad Darbo partijoje įvyktų tai, ką politikos mokslas vadina organizacine depersonalizacija, apibrėžiama kaip gebėjimas sukurti ilgalaikę politinę organizaciją, nepriklausančią nuo jos vadovų kaitos. Depersonalizavimasis nuo V. Uspaskicho Darbo partijai greičiausiai reikštų politinę mirtį.
    Nors ir panašu, kad Darbo partija yra laikinas politinis darinys, iš Lietuvos politinio žemėlapio ji išnyks dar negreitai.
    Todėl šiuo metu svarbesnė kita vieno lyderio partijos silpnoji vieta. Tai – svarbiausių sprendimų sutelkimas vadovo rankose. Iš privačių pokalbių su politikais susidariau nuomonę, kad tokie Darbo partijos elito atstovai kaip Kęstutis Daukšys ar Vytautas Gapšys jokio svarbesnio klausimo patys nesprendžia, visada skambina Viktorui.
    Ką tai rodo? Pirmiausia tai rodo prastą partijos valdymo kokybę. Kad ir koks charizmatiškas yra V. Uspaskichas, jis nėra Dievas ir nėra neklystantis. Vieno žmogaus nuomonė, nepatikrinta diskusijose su kitų žmonių nuomonėmis, veda į niekur.
    Todėl nuoširdžiai užjaučiu Socialdemokratų partijos vadovus, kuriems, atrodo, teks sudaryti valdančiąją koaliciją su Darbo partija būsimame Seime. Socialdemokratai jau turi gana karčią patirtį iš 2004 metais rinkto Seimo, kada koalicija su Darbo partija greitai iširo, o pats V. Uspaskichas pabėgo į Rusiją.
    Viskas galėjo būti kitaip, jei Darbo partijos byla jau būtų buvusi išspręsta teisme, o šios partijos vadovas galbūt jau sėdėtų kalėjime. Tačiau Lietuvoje yra daug suinteresuotųjų tuo, kad kuklusis verslininkas iš Kėdainių veiktų politikoje.
    Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją.
    www.lrt.lt 2012-05-04
    Kas atsitiko, kad kuklusis verslininkas iš Kėdainių Viktoras Uspaskichas tapo antruoju pagal svarbą visuomenės veikėju, geriausiai atstovaujančiu visuomenės interesams, į pirmą vietą praleisdamas tik nepakeičiamą lyderę, Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę?
    Būtent tokias visuomenės nuotaikas balandžio mėnesį užfiksavo viešosios nuomonės tyrimų centras „Vilmorus“, o šio tyrimo duomenys skelbiami dienraštyje „Lietuvos rytas“.
    Maža to, „Vilmorus“ tyrimai rodo, kad ir Darbo partija jau antrą mėnesį iš eilės gautų daugiausia rinkėjų balsų, jei Seimo rinkimai vyktų kitą sekmadienį.
    Toks Darbo partijos ir jos lyderio populiarumas stebina, nes sunku būtų aiškiai pasakyti, ką tokio ypatingo ši parija ir jos vadovas nuveikė per pastaruosius kelis mėnesius.
    Peršasi netgi priešinga išvada – populiarumas išaugo todėl, kad nieko ypatingo nedarė. Pavyzdžiui, ramiai stebėjo valdančiųjų partijų konfliktą dėl FNTT vadovų. Kaip sako liaudies išmintis, kur du pešasi, laimi trečias.
  • „Ambicija – būti sėkminga šalimi“

     

    Kubiliu_R_Riabovo

    Andrius Kubilius

    R. Riabovo nuotr.

    www.veidas.lt 2012-05-07
    Kokia darbotvarkė laukia šį rudenį išrinkto parlamento ir jo Vyriausybės? Ar daug ji skirsis nuo iššūkių, su kuriais šalies politikai susidurs 2020-aisiais? O ar realu 2030-aisiais būti tarp dešimties turtingiausių, moderniausių, konkurencingiausių ES šalių? Artimesnės ir tolimesnės ateities politikos tikslų kryptis brėžia premjeras Andrius Kubilius.
    VEIDAS: Pradėkime nuo artimiausio pusmečio prognozių: ar ir toliau Seimo rinkimuose vyraus švytuoklės principas ir rudenį Jūsų vadovaujamus konservatorius vėl nublokš į opoziciją?
    A.K.: Nesu orakulas, bet, ko gero, bent kelios partijos pasieks labai apylygių rezultatų. Klausimas bus, ne kas laimėjo rinkimus, o kokios formuosis koalicijos. O vienas esminių principų jas formuojant bus požiūris į darbų tęstinumą.
  • Socialistas Hollande'as Prancūzijos prezidento rinkimuose nugalėjo Sarkozy

    Hollandas

    Francois Hollande'as

    (SCANPIX nuotr.)

    www.alfa.lt 2012-05-07

    Francois Hollande'as sekmadienį tapo pirmuoju per beveik du dešimtmečius socialistų atstovu, kuris laimėjo Prancūzijos prezidentu rinkimus, suduodamas skaudų smūgį perrinkimo siekusiam Nicolas Sarkozy ir sukrėsdamas Europos politikos sceną.

    Istorinis rezultatas turės reikšmingų padarinių tiek Europai, kuri dar tebekovoja su finansine krize, tiek pačiai Prancūzijai, antrai pagal dydį euro zonos ekonomikai ir branduolinį ginklą turinčiai nuolatinei Saugumo Tarybos narei.

    F. Hollande'as laimėjo užsitikrinęs beveik 52 proc. balsų, ir tapo pirmuoju Prancūzijos prezidentu socialistu po Francois Mitterrand'o pasitraukimo 1995-aisiais.

  • Žodžio laisvė?

    Pociuniene_Liudvika_Tomo_vinicko

    Liudvika Pociūnienė

    Tomo Vinicko nuotr.

    www.alfa.lt Liudvika Pociūnienė 2012-05-07

    Kodėl su klaustuku? Juk šiandien turime žodžio laisvę ginančius įstatymus, žurnalistų organizacijas, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją ir visokeriopas galimybes gauti ir skleisti informaciją, neribotai išsiplėtusias interneto dėka.

    Prieš 108 metus, kai caro nurodymu buvo leista legaliai mūsų krašte spausdinti knygas ir laikraščius lietuviškais rašmenimis, margam, nors ir ne itin gausiam Lietuvos šviesuolių būriui šio darbo prasmė buvo aiški, o skaitytojų pasitikėjimas toks, kad kiekvienas išspausdintas žodis atrodė šventas. Tas pasitikėjimas palaikė laisvą žodį ir pačiais sunkiausiais laikais, kai jo skleidėjams teko glaustis partizanų bunkeriuose ir rizikuoti gyvybe. O su kokiu entuziazmu žmonės graibstė ir patys daugino Sąjūdžio spaudą ir džiaugėsi pirmosiomis nepriklausomomis radijo stotimis. Lietuvių pasitikėjimas žiniasklaida tuomet pranoko netgi pasitikėjimą Bažnyčia...

  • VSD spjaudo ir gaudo

    Girnius
    Kęstutis Girnius

    www.alfa.lt Kęstutis Girnius 2012-05-07

    Negalima tvirtinti, kad Valstybės saugumo departamentas (VSD) nieko nedaro. Praeitą savaitę generalinis direktorius Gediminas Grina paprašė Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) paneigti jos tiesioginėse laidose du Dariaus Kuolio išsakytus teiginius. Laidoje „Ant svarstyklių“ D.Kuolys pareiškė, kad VSD darbuotojai nutekino informaciją apie „Snoro“ banką, o laidoje „Akiračiai“ jis tvirtino, jog „VSD (...) užsiima kriminaline veikla ir pradeda veikti kaip kriminalinis susivienijimas“. Pasak G.Grinos, šie teiginiai neatitinka tikrovės ir pažeidžia dalykinę VSD reputaciją. VSD pareikalavo, kad LRT paneigtų D.Kuolio žodžius tokiu pat būdu, kokiu jie buvo paskelbti, ir visuomeniniam transliuotojui nurodė, kokius paneigimo tekstus reikėtų išplatinti. Tikiu, jog LRT atmes šį neapgalvotą prašymą, kuriuo siekiama riboti žodžio laisvę.

    Žmogus nėra tobula, racionali būtybė. Net kai stengiasi sakyti tiesą ar tiksliai apibūdinti padėtį, jo nuomonė dažnai būna nepagrįsta ar remiasi išankstinėmis nuostatomis, kupina nenuoseklumų ir vidaus prieštaravimų. Neretai tiesos sakymas nėra pagrindinis kalbėtojo tikslas - kartais norima pasityčioti iš oponento, įskaudinti jį, kartais mėginama įrodyti savo iškalbingumą, šmaikštumą, gebėjimą mąstyti kitaip. Siekiant didesnio poveikio pasikliaujama ironija, sąmojumi, perdėjimais, metaforomis, įvairiomis retorinėmis priemonėmis. Reiškiami įtarimai, spėliojimai, prognozės, viltys ir nuogąstavimai. Daugelio žmogaus ištarų žodžių nedera vertinti tiesos ar tikrovės atitikimo kriterijumi.

  • bandym

     

     

    Jos Ekscelencijai Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei

    Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei Irenai Degutienei

    Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Andriui Kubiliui

    Lietuvos Respublikos Kultūros Ministrui Arūnui Gelūnui

     

     

    Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos

    PAKARTOTINIS KREIPIMASIS

     

    DĖL TINKAMO AKTYVAUS LIETUVOS SAJŪDŽIO DALYVIO

    POETO SIGITO GEDOS ATMINIMO ĮAMŽINIMO

     

     

    Vilnius 2012 05 07

     

    2011m. gegužės 4d. atitinkamais raštais kreipėmės į LR Prezidentę, LR Seimo Pirmininkę, LR Ministrą Pirmininką, Kultūros Ministrą ir Vilniaus Merą, dėl tinkamo aktyvaus Lietuvos Sąjūdžio dalyvio, poeto Sigito Gedos atminimo įamžinimo ir individualios valstybinės stipendijos skyrimo ruošiamos išsamios biografinės poeto S.Gedos knygos autorei žurnalistei Virginijai Majorovienei.

    Tiek siūlymai poetą pagerbti memorialine lenta, paminklu ar jo vardu pavadinant gatvę, tiek prašymas valstybės stipendija paremti ruošiamos knygos autorę iki šiol nerado realaus atgarsio aukščiau paminėtose atitinkamose institucijose, nors iš jų gautuose atsakymuose, rodės, šioms iniciatyvoms buvo pritarta. Pasiūlymai buvo persiųsti ir nusėdo nieko nesprendžiančių ir jokiomis lėšomis nedisponuojančių Vilniaus m. Savivaldybės tarnautojų kabinetuose.

    2013m. vasario 4d. minėsime poeto Sigito Gedos 70-ųjų gimimo metinių sukaktį. Būtina pažymėti, kad S.Gedos kūryba ne vien nacionalinis Lietuvos kultūros turtas. Šis iškilus, talentingas poetas, dramaturgas, vertėjas, eseistas, Gedimino ordino kavalierius bei Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas žinomas ir eilėje užsienio šalių.

    Nelaukime, kol poetas Sigitas Geda bus pagerbtas užsienyje pirmiau nei Lietuvoje.

    Prašome dar kartą peržiūrėti mūsų 2011.05.04. išsakytus siūlymus dėl tinkamo poeto atminimo įamžinimo Vilniuje, taip pat valstybinės stipendijos skyrimo, tai progai skirtos, skaitytojų laukiamos S.Gedos biografinės knygos autorei žurnalistei V.Majorovienei, papildant 2011m. nominuotų valstybės stipendijatų sąrašą ir aukščiausiu lygiu paremti mūsų iniciatyvą realizuojant išsakytas idėjas.

     

     

    Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos pirmininkas Leonas Kerosierius

     

     

    LS Vilniaus skyriaus atsakingas sekretorius Algimantas Budriūnas

     

    LS Vilniaus skyriaus tarybos narys, Kęstutis Balčiūnas

     

     

    Pasiteiravimui: Algimantas Budriūnas, Sąjūdis, Gedimino pr. 1, Vilnius, + 370 673 95837,

    Leonas Kerosierius + 370 5 231 81 11, Paulius Rutkauskas + 370 699 37691, Kęstutis Balčiūnas 8699 34880

    El. paštas: vilnius@sajudis.com, Interneto svetainė: www.sajudis.com

     

  • V.Landsbergis. Rusas - nebūtinai nuslydęs

    Landsb_Saruno_Mazeikos

    Prof. Vytautas Landsbergis

    Šarūno Mažeikos nuotr.

    www.delfi.lt 2012-05-02

    Eglės Kusaitės pareikštas teisėjo Olego Zaicevo nušalinimas todėl, kad jis rusas, o ji turi problemų su Rusijos struktūromis, buvo to paties Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo atmestas, kadangi tautybė negali būti pagrindu nepasitikėjimui. Išties taip, tačiau būna ir kitų pagrindų.

     

    Teisėjas O. Zaicevas 2004 m. yra argumentavęs, kad KGB majoro titulas, kuriuo viešai didžiavosi V. Gulbinas (Tiščenko), liudijęs mano ir mano brolio byloje prieš mūsų tėvo šmeižėją buvusį kovotoją su liaudies priešais, t.y. stribą, nesąs pagrindas atsisakyti sovietų saugumo majoro, jau Lietuvos piliečio, "parodymų" įtariamojo naudai. Tai vyko teismo posėdyje.
  • Dapkus žada tiriamosios žurnalistikos proveržį

    Dapkus
    Tomas Dapkus

    www.alfa.lt 2012-05-02

    Šiandien darbą pradėjo naujasis dienraščio „Lietuvos žinios“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, naujienų portalo www.lzinios.lt vyriausiasis redaktorius Tomas Dapkus, neseniai palikęs nacionalinio transliuotojo eterį, naujoje darbovietėje žadantis tiriamosios žurnalistikos proveržį.

    „Lietuvos žinios“ yra dienraštis, kuris turi unikalius tiriamosios žurnalistikos gebėjimus ir patirtį, žurnalistus, gebančius ir nebijančius nagrinėti pačias sudėtingiausias temas. Tačiau vystantis technologijoms būtina skirti dėmesį ir išnaudoti interneto žiniasklaidos galimybes – kai kuriuos dalykus paskelbti operatyviau, nei leidžia popierinis dienraščio variantas. Tad portalas www.lzinios.lt ir bus ta erdvė, kuria plačiau naudosis dienraštis „Lietuvos žinios“, – tvirtino T. Dapkus. – Portale bus naudojamos ir geriausios mūsų žiniasklaidos grupės sukurtos televizijos ir radijo laidos, su kuriomis internete galės susipažinti gerokai platesnė auditorija visame pasaulyje.“
  • Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė: kas apgins mergaitės interesus?

    Narusiene_Stankeviciutes_Ritos

    Regina Narušienė

    Ritos Stankevičiūtės nuotr.

    www.alfa.lt Rasa Kalinauskaitė 2012-05-03

    Jau penkis mėnesius visą šalį įtampoje laikantis Kėdainių teisėjo Vitalijaus Kondratjevo sprendimas atiduoti mergaitę pedofilijos byloje minimai motinai nuostabą kelia ne tik Garliavoje budintiems žmonėms, kuriuos prievartos šalininkai paniekinamai pravardžiuoja „patvoriniais“. Šioje byloje nebuvo atstovaujama vaiko interesams - įsitikinusi ir žinoma JAV lietuvių veikėja, Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė, advokatė Regina Narušienė.

     

    JAV Ilinojaus valstijoje nepilnamečių reikalų prokurore dirbusios R.Narušienės patirtis - keli tūkstančiai bylų, tarp jų ir pedofilijos atvejai. Ji ne tik pati atliko daugybę tyrimų, bet ir vėliau kaip advokatė ne kartą gynė vaiko interesus JAV šeimos teisme.
  • „Rusijos argumentai dėl ginklavimosi Karaliaučiuje nepagrįsti“

    www.lrytas.lt 2012-05-02
    Lietuvos ir Lenkijos parlamentų Užsienio reikalų komitetų (URK) vadovai trečiadienį Vilniuje paskelbė bendrą pareiškimą, kuriuo atmetė Rusijos argumentus dėl karinių pajėgų stiprinimo Karaliaučiaus srityje kaip atsaką į NATO kuriamą priešraketinę gynybos sistemą.

    „Argumentas yra visiškai nepagrįstas ir neatitinka NATO ir Rusijos partnerystės dvasios“, - teigiama pareiškime, kurį pasirašė Lietuvos Seimo URK pirmininkas Emanuelis Zingeris ir Lenkijos Seimo URK pirmininkas Grzegorzas Schetyna.

     

    „Lenkijos Seimo ir Lietuvos Seimo Užsienio reikalų komitetai pabrėžia, jog Europos sąjunga, NATO ir jų valstybės narės Rusijos Federacijai nekelia jokios grėsmės ir nelaiko Rusijos Federacijos priešu“, - rašoma pareiškime.
  • Svetimųjų priespaudą pakeitė saviškių diktatas

    Matulevicius
    Vytautas Matulevičius
    www.lzinios.lt Vytautas Matulevičius 2012-05-03
    Mūsų valstybėje vis labiau įsitvirtina jėgos diktatas.

    Viską lemia ne susitarimas, ne kompromisas ir net ne įstatymai, o tuo metu rankose sutelkti galios ir įtakos svertai. Kas jų turi daugiau, to ir būna viršus. Ir visai nesvarbu, kad visos aplinkybės byloja, jog tiesa - silpnesniojo pusėje: jis bus sutryptas, užčiauptas ir išstumtas į užribį.

    Politiniu lygmeniu tai ryškiausiai atsiskleidžia tuomet, kai kuri nors pusė per rinkimus susilaukia lemiamos paramos. Gavusi daugumą Seime, ji įjungia vadinamąjį balsavimo buldozerį, ir jis sulygina su žeme bet kokias, net ir pačias geriausias opozicijos pastangas.

    Savo ruožtu opozicija, grįžusi į valdžią, jei tik leidžia galimybės, daro lygiai tą patį. Atsižvelgti į kitos pusės nuomonę ir argumentus, ieškoti visiems priimtino kompromiso mūsų valstybėje - silpnumo požymis. Tartis pradedama tik tada, kai ima stigti jėgos.

  • Algirdas Patackas. Klonio gatvei rengiamas „baudžiančiosios psichiatrijos“ reidas?

    Patackas_Algirdas_aruno_Mazeikos

    Algirdas Patackas

    Šarūno Mažeikos nuotr.

    www.bernardinai.lt 2012-04-30

    Paskutinės kraupios žinios iš mergaitės „ėmikų“ stovyklos – šaltiniai praneša, kad bus panaudota psichiatrų pagalba. Planai greit ir staigiai „paimti mergaitę“ žlunga, nes policija nenori būti atpirkimo ožiu, o Socialinių reikalų ministerija irgi spyriojasi. Nagrinėjant nevykusį kovo 23d. antpuolį, atkreiptas dėmesys, kad žmonės palankiai žiūrėjo į greitosios pagalbos medikus, netrukdė jų automobiliui. Tuo ir bus pasinaudota – į namą pateks psichiatrai.

    Motyvas – mergaitė patiria taip vadinamą „Stokholmo sindromą“, kai įkaitas susigyvena su pagrobėjais, atseit Kedžių šeima. Vaduojant „įkaitę“, galima naudoti ir prievartą, nes tai bus mažesnis blogis, nei palikti mergaitę „už tvoros“. Šio plano autoriai –Vilniaus psichiatrai keli, dažnai viešai kalbantys, Vilniaus psichiatrai. Kauno psichiatrai atsisakė dalyvauti, nes, jų nuomone, naudojant prievartą mergaitė patirs taip vadinamą „potrauminio streso sutrikimą“, t.y. jai dėl prievartos ilgam, o gal visam gyvenimui gali sutrikti psichika.

  • Antakalnio ligoninės nuomos klausimas taryboje žlugo

    www.diena.lt 2012-05-02

    Artūro Zuoko koalicijos partneriai socialdemokratai ir dalis Lietuvos lenkų rinkimų akcijos

    atstovų sužlugdė balsavimą dėl Antakalnio universitetinės ligoninės išnuomojimo.

    Minėtų frakcijų atstovai balsavo prieš arba susilaikė. Tam, kad nuomos klausimas taryboje būtų svarstomas toliau, pritrūko vos vieno balso. Tačiau tai dar nereiškia, kad valdantieji savo planų atsisako.

    Protestuotoja: jei išnuomos Antakalnio ligoninę, emigruosiu

    „Ligoninę išnuomos, privatizuos, čia nieko neliks – jei taip bus aš po mėnesio tikrai iš šios šalies išvažiuosiu, emigruosiu, nes neįmanoma“, -- tokiais pareiškimais svaidėsi prie savivaldybės protestavusi viena Antakalnio ligoninės darbuotoja.

  • Netekome žmogaus teisių gynėjo Viktoro Petkaus

    www.alfa.lt 2012-05-02

    Eidamas 84-uosius mirė ilgametis kovotojas už žmogaus teises, Lietuvos Helsinkio grupės steigėjas, disidentas Viktoras Petkus.

    Būsimasis žmogaus teisių gynėjas gimė Raseinių rajone, šiame mieste baigė ir gimnaziją. Pirmą kartą Viktoras Petkus nuteistas būdamas 17 metų. Jaunuoliui penkeri metai kalėjimo skirti už tai, kad vadovavo Raseinių gimnazijos ateitininkų būreliui.

    Atlikęs bausmę jis baigė Kauno kunigų seminariją, tačiau šventiko duonos jam ragauti neteko - tuometinė valdžia nepageidavo, kad kunigu taptų patriotas.

    1957 m. jis buvo vėl suimtas ir šį kartą lageryje praleido net 8 metus.

  • Garliavos įvykiai „pagimdė“ Antstolių įstatymo pataisas

    Kupcinskas_Roberto_riabovo

    Rytas Kupčinskas

    Roberto Riabovo nuotr.

    www.alfa.lt 2012-05-02

    Seimo narys Rytas Kupčinskas siūlo papildyti Antstolių įstatymą, įvedant antstolio įgaliojimų sustabdymo sankciją, kai antstolis nusižengia šio įstatymo nuostatai, įpareigojančiai jį ginant išieškotojo interesus nepažeisti kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų.

    Pasak tokį Antstolių įstatymo papildymo projektą Seimo posėdžių sekretoriate įregistravusio Seimo nario R. Kupčinsko, pastaruoju metu didelį visuomenės susirūpinimą sukėlė Lietuvos teismų priimti sprendimai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo vadinamuosiuose Garliavos įvykiuose. „Vykdant šiuos sprendimus pasitelkiamas antstolių institutas. Tačiau dėl nepakankamo ar netinkamo procedūrų teisinio reglamentavimo paminami fundamentalūs principai išdėstyti vaiko teisių deklaracijoje, vaiko teisių konvencijoje, Vaiko teisių pagrindų įstatyme“, - sako parlamentaras.

  • .

    mamoms
  • Ar Lietuva taip atsilikusi?

    Girnius
    Kęstutis Girnius

    www.alfa.lt Kęstutis Girnius 2012-04-30

    Yra daug ko gero Vakarų Europoje ir daug ko ne itin gero Lietuvoje. Mes čia gyvename, aiškiau matome ir savo kailiu patiriame trūkumus, už juos jaučiame didesnę atsakomybę. Tad suprantamas akivaizdus polinkis pabrėžti Vakarų laimėjimus ir Lietuvos trūkumus. Lengviau romantizuoti tolimas šalis. Vis dėlto klaida perdėm rožinėmis spalvomis vaizduoti Vakarus arba pasiduoti saviplakai. Vakarų Europa ir JAV nėra visus savo piliečius lygiai gerbiančios, tolerantiškos ir nepriekaištingos demokratijos, o Lietuva nėra atsilikusi tamsi provincija, nepadariusi jokios pažangos per 20 nepriklausomybės metų.

    Prieš kelias savaites dalyvavau Politikos.lt diskusijose, kuriose buvo svarstoma, ar prezidentė Dalia Grybauskaitė patenkino rinkėjų lūkesčius. Tik trys žmonės iš kokių 40-45 teigė, jog prezidentė lūkesčius patenkino, visi kiti sakė, kad ji to nepadarė arba neturėjo šiuo klausimu tvirtos nuomonės. Per diskusijas buvo išreikšta nemažai kritikos Lietuvos atžvilgiu. Pavyzdžiui, kad Lietuvos rinkėjai „mistifikuoja“ savo vadovus ir šių galimybes, nesugeba racionaliai jų vertinti, kad kitų kraštų politikai, vadovai plačiau, labiau valstybiškai ir bendražmogiškai mąsto bei elgiasi. Daug kur girdėti tokių pastabų, ir pats ne kartą esu burbtelėjęs, kad jei Lietuva būtų „normali valstybė“, reikalai būtų tvarkomi kitaip.

  • Anušauskas: terorą prieš mokytojus vykdė beraščiai stribai

    Anusauskas_Roberto_Riabovo

    Arvydas Anušauskas

    Roberto Riabovo nuotr.

    www.alfa.lt Rimantas Varnauskas 2012-05-01

    „Teroras – apibendrinantis pavadinimas, pasirinktas todėl, kad tai buvo viena iš sovietų valdžios priemonių kažkam pasiekti. Bet nusikaltimai žmogiškumui, kurių sudėtinė dalis yra genocidiniai nusikaltimai, buvo to meto Lietuvos realybė. Ir dokumentuose, kurie buvo pildomi Lietuvoje, labai aiškiai parašyta, kad ištremiami nacionalistai, o jau Maskvoje rašytuose dokumentuose yra kitaip: „Ištremti lietuviai“, – teigia neseniai išėjusios knygos „Teroras. 1940–1958 m.“ autorius Arvydas Anušauskas.

    Jūsų knygoje pateikti šiurpą keliantys sovietinio teroro prieš Lietuvos gyventojus faktai ir skaičiai. Regis, Stalinas yra sakęs, kad vieno žmogaus žūtis yra tragedija, o tūkstančių – statistika. Jums teko susidurti su įvairaus pobūdžio sovietų režimo nusikaltimais, tačiau gal kažkokie atvejai sukrėtė ypatingai?

    Galėčiau pasakyti ir kitaip: „Tas, kuris išgelbėjo vieną žmogų, išgelbėjo pasaulį!“ Tai yra skirtingi požiūriai į žmogų ir tas vertybes, kurios siejamos su humaniškumu arba jo neturėjimu. Pats baisiausias dalykas, kai vartai ir vartai tuos dokumentus, kai matai tas masines mirtis, begalinius sąrašus, atrodo, kad jau pradėsi į visą tai reaguoti ir vertinti neadekvačiai. Juk kelių šimtų tūkstančių žmonių netektis lietuvių tautai yra milžiniška netektis. Tai būtų tas pats, jei rusų tauta būtų netekusi 14 milijonų, t. y. beveik pusės tiek, kiek buvo netekta per Antrąjį pasaulinį karą.

  • .

    Mamoms_Skokauskiene
  • Vaikų grobuonys sudrasko likimus

    www.alfa.lt Denisas Nikitenka 2012-05-02

    Vienas garsiausių Europoje kovotojų su pedofilija italas Massimiliano Frassi negalėjo patikėti, kad tai, ką jis matė kovo 23-iąją Kedžių namuose Klonio gatvėje darytame vaizdo įraše, yra realybė.

    Antstolės ir pareigūnų brutalus bandymas bejėgę mergaitę perduoti jos biologinei motinai Laimutei Stankūnaitei yra dar vienas vaiko prievartavimas, kuris neabejotinai paliks žiaurų pėdsaką jo gyvenime. Ir jeigu visuomenė leidžia, skatina taip elgtis, ši visuomenė turi didelių problemų.

    Taip išskirtiniame interviu „Lietuvos žinioms“ tvirtino italas Massimiliano Frassi - rašytojas, žurnalistas, su pedofilija kovojančios asociacijos „Prometeo“ įkūrėjas bei vadovas, už šią veiklą apdovanotas ne viena prestižine premija ir gimtojoje Italijoje, ir užsienyje.

  • Puspilnės vietos patuštėjimas

    Landsb_Tomo_Luksio
    Prof. Vytautas Landsbergis
    www.lzinios.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012-04-30
    Atsisveikindamas su oficialiuoju prezidento postu būsimas pusiau "Vieningosios Rusijos" pirmininkas Dmitrijus Medvedevas televizijose negražiai kalbėjo apie Baltijos šalis. Iš esmės tai tradicinė Rusijos diplomatijos taktika: pulti kitus dėl tokių dalykų, dėl kurių pats esi susidirbęs.

    Itin ksenofobinės šalies - kurios sostinėj dėl išvaizdos dar užmušinėja kaukaziečius ir azijiečius? - pasitraukiantis prezidentas apkaltino Baltijos valstybes nacionalizmu. Jos išties buvo "nedraugiškos", kai išsprūdo iš SSRS nagų ir net stojo į Europos Sąjungą (ES) bei NATO. O Lietuva dar užsimanė sumažinti energetinę priklausomybę, remdamasi ES, ne Rusijos, įstatymais.

  • Ateityje Lietuvos elektros sistema turi veikti kaip sudėtinė Europos sistemų dalis

    Kubilius
    Premjeras Andrius Kubilius

    www.veidas.lt 2012-04-24

    Premjere, finansų ir verslo analitikus stebina Lietuvos pramonės augimas. Jis yra spartesnis nei tikėtasi. Pasak analitikų, galima laukti ir tolesnio nuosaikaus ekonomikos augimo. Lūkesčiai dėl eksporto rinkų augimo taip pat yra pagerėję. Statistikos departamento duomenimis, kovo mėnesį Lietuvos pramonė taip pat gamino daugiau. Koks būtų Jūsų komentaras, Premjere?

    Iš tiesų, ekonomika atsigauna. Tai reiškia, kad problemas, kurių Lietuvos finansuose ir ekonomikoje dėl pasaulinės krizės per paskutinius tris metus buvo tikrai labai daug, mums – tiek dirbantiems Vyriausybėje, tiek Seime, tiek ir pačiam verslui – pavyko neblogai išspręsti. Mūsų verslas, persitvarkęs, sumažinęs sąnaudas, atgavo savo konkurencingumą ir sugebėjo grįžti į pasaulines, Europos rinkas, todėl turime tokį spartų pramonės augimą.

  • Vytautas Landsbergis atsako į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos klausimyną

    Landsbergis47
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.bernardinai.lt 2012-04-30

    Vytautas Landsbergis (g. 1932 m. spalio 18 d. Kaune) – muzikologas, nenuilstantis M. K. Čiurlionio kūrybos tyrinėtojas, profesorius, žymus Lietuvos politikas.  Nuo 2004 m. Europos Parlamento narys. Už visuomeninę ir politinę veiklą ne kartą apdovanotas Lietuvos Respublikos ir daugelio kitų valstybių. Nacionalinės premijos laureatas. Norvegų tautos Taikos premijos pagrindu  įsteigė  Vytauto Landsbergio fondą, besirūpinantį vaikais bei jaunaisiais menininkais. V. Landsbergis apdovanotas UNESCO medaliu už indėlį į demokratijos plėtrą ir žmogaus teisių gynimą. Vytautas Landsbergis – humanistas, patriotas, jo vadovaujama Lietuva atkūrė nepriklausomybę ir pelnė tarptautinį pripažinimą. 

    1. Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

    Ligi šiol nežinau – ypatingai, kadangi tai tuščias darbas, nesigilinau, koks būtų buvęs „tikrasis“ mano pašaukimas. Tapau muziku ir politiku dėl istorinių aplinkybių ir savo turėtų polinkių – domėjimosi bei įsitikinimo. Jutau, kad verta to imtis. Ir nesigailiu.

  • Nematoma valdžios ranka Garliavoje

    www.alfa.lt 2012-04-28

    Garliavoje prie Kedžių ir Venckų namų budinti minia šią savaitę šventė pergalę - žlugo antstolės ultimatumas, kad iki balandžio 26-osios mergaitė turi būti atiduota Laimutei Stankūnaitei, rašo „Lietuvos rytas“.

    Kas tie žmonės, kurių protestai privertė atsitraukti valstybės institucijas? Į Klonio gatvę Garliavoje susirenkantys žmonės tik iš pirmo žvilgsnio primena chaotišką ir triukšmingą protestuotojų sambūrį. Minia turi savo lyderius, sroves, šaltinius teisėsaugoje, jos atstovai veikia organizuotai. Budėtojai, laukiantys antrą kartą atvykti turinčios antstolės Sonatos Vaicekauskienės, atlieka tam tikrus darbus ir užduotis. Viena grupė stebi Kaune įsikūrusius policijos padalinius, iš kurių bet kuriuo momentu į Garliavą, esančią už 10 kilometrų, gali išvažiuoti keli šimtai ginkluotų pareigūnų.

  • Vėl gegužio žiedai

    Vytautas_VL
    Vytautas V. Landsbergis

    www.alfa.lt Vytautas V. Landsbergis 2012-04-29

    Yra tokie sena pasaka apie žmogų ir angelą, kurie vaikščiojo po žemę. Užėjo pernakvot pas godų žmogelį, o tas paguldė juos rūsy - ant šlapių, šaltų grindų, net nepavaišinęs. Atsikėlė rytą angelas ir žiūri, kad rūsio lubose žioji ištrupėjęs kaminas – tai užsimaišė skiedinio ir suremontavo tą kiaurymę. Kai jie jau išėjo iš goduolio namų, žmogus, nakvojęs kartu, ir klausia angelą:

    - Kodėl taip padarei? Juk šeimininkas mus priėmė nesvetingai, nepavaišino, o tu - net remontą jam padarei?

    - Ne viskas yra taip, kaip atrodo, - atsakė jam angelas ir juodu nuėjo toliau. Vakare apsistojo pas neturtingą žmogų. Tas pavaišino kuom turėjo ir paguldė juos į savo lovą, o pats prigulė ant grindų. Rytą išeidamas angelas pamatė karvę, stovinčią už vartų – mostelėjo ranka ir karvė krito negyva.

  • A. Lapinskas: dar viena Lenkijos ataka prieš Lietuvą

    Lapinskas_Anatolijus_balsas.lt_nuotr

    Anatolijus Lapinskas

    balsas.lt nuotr.

    www.balsas.lt Anatolijus Lapinskas 2012-04-27

    Prie gausybės Lenkijos skundų prieš Lietuvą Europos institucijoms neseniai prisidėjo dar vienas:  Lenkijos piliečių Tomaszo Snarskio ir Jozefo Slomos peticijos dėl Lietuvos lenkų padėties. Jas balandžio 24 dieną nagrinėjo Europos Parlamento Peticijų komitetas.

    Apie ką kalba T.Snarskio peticija (panaši yra ir antroji)? Apie tą patį: tragišką lenkų padėtį Lietuvoje. „Kreipiuosi su prašymu imtis visų įmanomų teisinių žingsnių, turinčių tikslą užtikrinti lenkų tautinei mažumai pagrindines žmogaus teises, tarp jų mažumos kalbines teises“. Taip prasideda šis Lenkijos piliečio paskvilis.

  • Motinos dienai – tautinių dainų konkursas

    Algimantas Zolubas

    Laiko ratui persiritus per Naujuosius Metus, pavasariui įsibėgėjant, pasitinkamos šventės: Vasario 16-ji, Kovo 11-oji, Velykos, Motinos, Tėvo dienos, Joninės. Švenčių minėjimus rengia valstybės institucijos, tačiau itin gražu, kai šventimas, švenčių ženklinimas kūryba, gražiais darbais kyla iš visuomenės be paskatų „iš viršaus“.

    Gera žinoti ir stebėti, kaip pavasarį pasitinka Vilniaus miesto Lazdynų ir Trakų Vokės mokyklos. Mokyklose vyksta vidiniai renginiai, tačiau jau keliolikti metai organizuojami tarpmokykliniai moksleivių kūrybos konkursai (piešinių, dainų). Tokiam šventimo būdui, pasirodo, pakanka keleto veiklių visuomenininkų.

    Pradžią prasmingam švenčių minėjimui, kurį visapusiškai rėmė daugiametis Lazdynų seniūnas Algis Strelčiūnas, davė Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus miesto Lazdynų klubo ir judėjimo „Stabdyk nusikalstamumą“ nariai Rimantas Skaistis ir rašytojas Alfredas Guščius. Nelieka nuošaly TS-LKD Lazdynų skyriaus pirmininkas Evaldas Maceika ir LSDP Lazdynų skyriaus pirmininkas Romas Nefas.

  • Klaninis absurdo teatras

    www.ve.lt Stanislovas Stulpinas 2012-04-26

    Lietuvoje niekas nepasikeis, kol nebus išvyti teisėsaugos institucijų vadovai ir pakeisti dorais, principingais, su jokiais klanais nesusijusiais teisininkais.

    Tai, kas dabar vyksta su pedofilijos byla bei sprendimais dėl mergaitės gyvenamosios vietos nustatymo, neginčytinai įrodo, kad valdžia, teisėsaugos institucijos aklai vykdo pedofilinio, susijusio su spec. tarnybomis, klano visus nurodymus.

    Patikėkite, kad, priiminėjant sprendimus, šiose bylose jokiu teisingumu ar jo vykdymu net“ nekvepia“. Kad nebūtų išaiškinti sunkūs nusikaltimai yra pajungtas faktiškai vos ne visas valstybės prievartos aparatas - teisėsaugos institucijų vadovai, atskiri teisėjai, prokurorai, vaiko teisių tarnybų darbuotojai, antstoliai, kai kurie psichologai...

  • Darom

    Pociuniene_Liudvika_Tomo_vinicko

    Liudvika Pociūnienė

    Tomo Vinicko nuotr.

    www.lzinios.lt Liudvika Pociūnienė 2012-04-27
    Prieš porą savaičių vykusiam visuomeninio judėjimo "Už teisingumą" mitingui prie Seimo pasitaikė puiki saulėta diena. Pati ta pabūti drauge ir padrąsinti vienas kitą prieš pradedant gerą darbą.

    Ir dainininkai, ir artistai prisidėjo kaip galėdami - ne jų bėda, kad dalyviams susibūrimas paliko blankoką įspūdį ir nemažai abejonių, ar pavyks panašūs susibūrimai kituose Lietuvos miestuose. Kodėl?

    Išvakarėse kalbinau vieną kitą jaunesnės kartos atstovą - ar ruošiasi ateiti į Nepriklausomybės aikštę, - paaiškėjo, kad ne... Ir tai ne kokie abejingi visuomenės gyvenimui vaikai, kuriems nerūpi Lietuvos ateitis. Akcijoje "Darom" jie sakė dalyvausiantys niekieno neliepiami ir jau žinantys, ką nuveiks.

    Šis tas aiškėja ir iš atsiliepimų judėjimo "Už teisingumą" tinklalapyje - daugelis mano, kad trūksta aiškesnių veiklos gairių, kai kurie patys siūlo vieną ar kitą kryptį. Nematyti tik organizacinio branduolio pozicijos. O ji jau turėtų būti išreikšta daug konkrečiau negu reikalavimų sąrašu, sudarytu daugiau nei prieš mėnesį. Svarbiausia - žmonės nori bent kažką daryti patys, sutelkti pastangas ten, kur šiuo metu labiausiai reikia.

  • P.Saudargas. „Zuokograde“ vaikai nepageidaujami

    Saudargas_Paulius_A_Solomino

    Paulius Saudargas

    A. Solomino nuotr.

    www.delfi.lt Paulius Saudargas, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys 2012-04-25

    Praėjo vieneri Vilniaus mero Artūro Zuoko kadencijos metai, per kuriuos prisiklausėme daug įvairų utopinių idėjų, bet negirdėjome, kad jo iniciatyva būtų įsteigtas bent vienas vaikų darželis Vilniuje.

     

    Pačios Vilniaus miesto savivaldybės oficialiais duomenimis, šiuo metu eilėje patekti į darželį laukia apie 1,5 tūkst. vaikų. Nevyriausybinės organizacijos skaičiuoja, jog negalinčių patekti į darželius vaikų Vilniuje yra 13 tūkstančių ir kad iš viso Lietuvoje galimybių sulaukti eilės darželyje neturi 57 proc. nuo 3 iki 6 metų vaikų.
    Ką daryti? Akivaizdu, kad privatūs darželiai šios spragos neužpildys ir darželių steigimo iniciatyvos turi imtis miestų savivaldybės. Tačiau kai kurių vadovams, panašu, labiau rūpi investiciniai projektai, susiję su didelėmis statybomis ir iš to išplaukiančiomis naudingomis pasekmėmis.

     

  • G. Nausėda: „Lietuvos valstybės skolos ir BVP santykis - padorus“

    Nauseda_T_Bauro

    Gitanas Nausėda

    T. Bauro nuotr.

    www.lrytas.lt  2012-04-25

    Valstybių skolinimasis yra visiškai normalus procesas, o Lietuva šiandien gali pasigirti pakankamai padoriu valstybės skolos ir bendrojo vidaus produkto (BVP) santykiu, teigia SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda.

    „Skolintis yra visiškai normalu, jei mes pažvelgtumėme į tai, kas formuoja tą skolinimosi poreikį“, - trečiadienį Eltoje surengtoje spaudos konferencijoje „Kur Lietuvos valstybės skolinimosi ribos?“ sakė ekonomistas.

    G. Nausėdos teigimu, skolinimosi poreikį suformuoja būtinybė grąžinti pinigus už anksčiau paimtas paskolas arba šviežiai susidaręs biudžeto deficitas, todėl kalbėti apie visišką Lietuvos „praskolinimą“ nėra tikslu.

  • Kaip gimsta diktatoriai

    www.veidas.lt Raimundas Milašiūnas 2012-04-25

    Nuo kažin kada esame išmokyti, kad balandis – švaros mėnuo. Nuo tada ir traukiame tą mėnesį apsitvarkyti kiemų, paupių ir miškų, rinkti ne tik žiemos, bet ir keturkojų ar dvikojų gyvūnų paliktų šiukšlių.

     

    Sovietiniais laikais varu į talkas stumiami būdavome, dabar savanoriškai apsikuopti einame, tačiau tikslas vienas – padaryti Žemę švaresne ir mielesne vieta gyventi.
    Viskas lyg ir gerai, tačiau pasirodo, kad balandis nėra toks jau neliečiamas švaros mėnuo, – jis ne mažesnis ir mūsų planetos šiukšlintojas. Bet šiukšlintojas ne tiesiogine, o labiau perkeltine, dvasinius dalykus liečiančia prasme. Užtenka atsiversti keletą balandžio vidurio kalendoriaus lapelių, ir viskas iškart taps aišku.
  • V.Landsbergis. Supurtymas

    www.delfi.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012-04-25

    Arvydo Šliogerio glaustoms mintims apie grėsmes Lietuvai (Delfi.lt, 2012-04-24) nūnai pritariu bemaž be išlygų.

    Apie beprasmių pinigų kultūrą, šio "elito" degradaciją; nors nenurašyčiau taip žiauriai visų 20 atkurtos nepriklausomybės metų. Technologijose ir kultūroj nesam visiški bejėgiai. Nežavi A. Šliogerio besąlygiškas pesimizmas ir splynas. Tačiau tai nuoširdžiai susirūpinusio, net pasibaisėjusio patrioto balsas: Lietuva, kur tu eini?

    Dėl šio sugretinimo nereikėtų irzti. Aišku, filosofo posakiai kur kas aštresni, šaižesni negu a.a Justino Marcinkevičiaus, ir Lietuvos likimas negailestingai niūriai matomas dabartinėje visos Europos ir Vakarų pokrikščioniškosios civilizacijos nuosmukio šviesoje. Erdvė lyg didelė, bet joje taipgi nedaug ko gera, tad graudinantys priekaištai ir kvietimai sutrikusiems benamiams, dažnai bemeiliams lietuviams vargu bau bebūtų veiksmingi.

  • Iš Taro kortų

    Landsb_Tomo_Luksio

    Prof. Vytautas Landsbergis

    Tomo Lukšio nuotr.

    www.lzinios.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012-04-26
    Mergaitės negalima atiduoti į pavojų.

    Kaukėtieji, kurie atspėjamu laiku galimai muša jos mamą arba leidžia kitam atėjusiam globėjui palikti jai mėlynę po akim - ne apsauga ir mergaitei.
    Jeigu išvežtų abi į užsienį, tarkim, pas dėdę Aidą, - galėtų švystelėti trumpas pasimatymo džiaugsmas, o paskui vis tiek realizmas. Kam laikyti riziką?

    O užspringusių žolės lapu ir pakastų prie Rio marių juolab niekas neieškos.

    Laimutė gal nesupranta, kad ją laiko tik šitoj, dabartinėj interesų pynėj. Kol tęsiasi vadinamoji kova dėl vaiko. Tačiau kas galėtų jai padėti ir išlaisvinti, apskritai sunku įsivaizduoti. Tėvai nenusaugos.

  • Trumpa lietuvių atmintis

    www.veidas.lt 2012-04-25

    Skandalai, bylos, kompromituojanti informacija, išsišokimai, nepalankūs teismų sprendimai daliai Lietuvos rinkėjų pasimiršta stebėtinai greitai, o štai susikompromitavusių „dievukų“ aura švyti amžinai.

    „Skandalai prasideda, skandalai baigiasi“, – yra sakęs Rolandas Paksas, ir buvo visiškai teisus. Žmogui, kuris ne tik šiurkščiai sulaužė Konstituciją, bet ir įsivėlė į begalę kitų skandalų, jau seniai aišku, kad Lietuvos rinkėjai greitai pamiršta politikų nuodėmes ir vėl be skrupulų už juos balsuoja.
    Europos Parlamente šiuo metu šiltai įsitaisęs R.Paksas per rudenį vyksiančius Seimo rinkimus, regis, vėl susirinks nemažai balsų – Seimo durys

    ir rinkėjų širdys jam atviros, nes ką tik buvo priimtos Rinkimų įstatymo pataisos, kurios po apkaltos kandidatuoti į Seimą politikui draudžia ne visą gyvenimą, kaip buvo iki šiol, o ketverius metus, taigi, taip atvėrė kelią R.Paksui dalyvauti Seimo rinkimuose. Šis, žinoma, neturi skrupulų ir jau patvirtino, kad rinkimuose tikrai dalyvaus.
  • Ar jau nesame lygūs ir prieš Dievą?

    Matulevicius
    Vytautas Matulevičius

    www.alfa.lt Vytautas Matulevičius 2012-04-26

    Pernai dukros krikštynoms žmogus uždarė bažnyčią - kaip kokią užeigą pokyliui.

    Ta bažnyčia buvo specialiai dekoruojama, tiesiami kilimai altoriaus link, po to prasidėjo ceremonija, kurią filmavo didžiausi kanalai. Tad viskas gerokai užtruko.

    Kad tikintieji nepatektų į vidų, šventoriuje buvo pastatyti apsaugininkai. Visiems, atėjusiems į pamaldas, jie atsakydavo, kad tą dieną bažnyčia neveikia.

    Bet Lietuva - ne monarchija, taigi ir tas žmogus - ne sosto įpėdinis.

    Jis taip pat nežinomas kaip asmuo, turintis išimtinių nuopelnų tikėjimui ar valstybei. Priešingai, jo reputacija tokia, jog kai kam net kilo mintis, kad po jo šeimininkavimo nebūtų pakenkęs pakartotinas bažnyčios atšventinimas.

    Tai nesutrukdė ganytojui surengti išskirtines apeigas ir palikti tikinčiuosius už durų.

  • Vyriausybė nubrėžė energetikos viziją iki 2050 metų

    Sekmokas_Kubilius_Roberto_Dackaus

    A. Sekmokas (kairėje) ir A. Kubilius

    Roberto Dačkaus nuotr.

    www.alfa.lt 2012-04-25

    Vyriausybės posėdyje pritarta patobulintam Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos projektui. Kitą savaitę jis turėtų būti pateiktas Seimui.

    Strategijos tikslas – nustatyti pagrindinius Lietuvos energetikos sektoriaus tikslus ir įgyvendinimo kryptis iki 2020 metų ir 2030 metų bei nubrėžti energetikos sektoriaus viziją iki 2050 m. Strategija siekiama užtikrinti Lietuvos energetinę nepriklausomybę, suprantamą kaip galimybę laisvai pasirinkti energijos išteklių ir tiekimo šaltinius, labiausiai atitinkančius valstybės energetinio saugumo poreikius ir Lietuvos vartotojų interesus įsigyti energijos palankiausia kaina, energetikos sektoriaus konkurencingumą ir darnią energetikos sektoriaus plėtrą.

  • Dapkus LNK ves laidą „Alfa“ savaitė“

    Dapkus_Tomas
    Tomas Dapkus

    www.alfa.lt 2012-04-25

    Gegužę LNK eteryje startuoja nauja savaitės įvykių apžvalgos laida, kurią ves žinomas žurnalistas Tomas Dapkus. Laida „Alfa“ savaitė“ bus rodoma kiekvieną sekmadienį 19 val. ir pakeis šiuo metu rodomą laidą „Savaitės įvykių TOP 5“.

    Pasak T. Dapkaus, svarbiausia laidoje apžvelgti ne tik plačiai nuskambėjusius savaitės įvykius, bet ir tuos, kuriuos nuo visuomenės bandoma nuslėpti.

    „Dažnai valstybėje vyksta labai svarbūs dalykai, bet stengiamasi, kad apie juos niekas nesužinotų. Mūsų laidos misija – ne tik išanalizuoti įvykius, kurie buvo visuomenės dėmesyje, bet ir tuos, kurie neturėjo išlįsti į dienos šviesą“, – sakė T. Dapkus.
  • Šimašius: sunku suprasti, kodėl Stankūnaitė nėra kaltinama pedofilija, o Ūsas kaltinamas

    R_Simasius_D_Radlinsko

    Remigijus Šimašius

    D. Radlinsko nuotr.

    www.alfa.lt 2012-04-25

    Teisingumo ministras Remigijus Šimašius sakė, kad visuomenei tinkamai nepaaiškinama, kodėl vadinamojoje pedofilijos byloje Laimutė Stankūnaitė ir miręs Andrius Ūsas turi skirtingą statusą.

    „Tikrai sunku eiliniam žmogui suprasti, tiesą sakant, ir man sunku suprasti, kaip taip atsitinka, kad ponia Stankūnaitė nėra kaltinama pedofilija, o jos kaip ir pažįstamas, velionis Andrius Ūsas yra kaltinamas. Tai arba greičiausiai Ūsas nepagrįstai kaltinamas, arba greičiausiai Stankūnaitė nepagrįstai nekaltinama. Arba kažkas yra tokio, ko visuomenė nepajėgi suprasti ir aš irgi, tiesą sakant, nepajėgus suprasti. Prokuratūra, gaila, to nepaaiškina“, – trečiadienį interviu radijo stočiai „Znad Wilii“ kalbėjo R. Šimašius.

  • Švedai svarsto galimybę ginti Baltijos kaimynes

    www.lrytas.lt Bo Hugemarkas, Karlis Neretniekas 2012-04-25

    Jei Rusija ar kuri kita valstybė veržtųsi į Baltijos šalių teritoriją, Švedija svarstytų galimybę nelikti nuošalyje. Išleistas galimų scenarijų aptarimas „Draugams į pagalbą”, kurio esmė – operatyviai reaguoti į galimą karinę agresiją.

    Nuo 2009-ųjų Švedijos gynybos koncepcija pamažu keičiasi. Be kitų permainų – ir požiūriu į Baltijos šalių gynybinius poreikius. Siūloma, jog Švedija turėtų būti pasirengusi suteikti joms tiesioginę karinę pagalbą krizės atveju – tokia naujausia šios tradiciškai neutralios valstybės nuostata.

    Kaip tai konkrečiai galėtų atrodyti, aptariama Stokholmo Švedijos Karo Akademijos pranešimų rinkinyje „Į pagalbą draugams”, kuris neseniai buvo pristatytas visuomenei ir išverstas į anglų kalbą.

  • 2 proc. parama

    sajudis_mazas Asociacija Lietuvos Sąjūdis yra visuomeninė ne pelno siekianti organizacija, asmeninės ir pilietinės iniciatyvos pagrindu siekianti tvirtinti nepriklausomą demokratinę teisinę Lietuvos valstybę, garantuojančią žmogaus ir piliečio teises bei laisves, siekianti prisidėti prie atviros pilietinės tautinės visuomenės ugdymo.

    Prašome paremti Lietuvos Sąjūdį. Tai galite padaryti skirdami iki 2 proc. valstybei sumokėto gyventojų pajamų mokesčio.

    Prašymus (FR0512 02 versija) galite siųsti el. paštu: vmi@vmi.lt; paprastuoju paštu į Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) skyrių pagal gyvenamąją vietą; prašymą galima pateikti ir VMI pagal gyvenamąją vietą.

    Asociacija Lietuvos Sąjūdis

    Adresas: Vilnius, Gedimino pr. 1 LT- 01103

    Įmonės kodas: 19065141
  • T. Venclova apie Lenkijos ir Lietuvos santykius

    Venclova
    Tomas Venclova

    www.punskas.pl

    Lenkijos dienraštis „Gazeta Wyborcza“ paviešino interviu su žinomu Lenkijoje lietuvių poetu Tomu Venclova. Poetas, kalbėdamas apie dvišalius Lenkijos ir Lietuvos santykius, išsakė nuomonę, kad Vilnius lietuviams yra toks pat svarbus miestas kaip žydams Jeruzalė.

    „Lenkijoje galima išgirsti, kad 1920 metais, kai Vilnių užėmė generolas L. Želigovskis, lietuviai neturėjo jokios teisės į miestą, nes jų tuomet buvo, pagal lietuvių duomenis, 14 proc., pagal lenkų – gal 2 proc. Jeruzalėje šimtmečiais nebuvo beveik nė vieno žydo, tačiau tai jų svarbiausias miestas.

  • Laisvi menininkai dėkoja mergaitės gynėjams

    www.lzinios.lt Kristina Kučinskaitė 2012-04-25
    Iškilūs mūsų krašto kūrėjai vakar Garliavoje išreiškė paramą žmonėms, siekiantiems apginti mažą mergaitę nuo pareigūnų, aklai vykdančių abejotinus teismų sprendimus. Nenuilstančių budėtojų bendruomenės drąsa ir ryžtas įamžinti nominacija "Už pilietiškumą".

    Vakar vidurdienį į Klonio gatvę atvyko būrys žinomų poetų, aktorių, režisierių, disidentų, visuomenininkų, neabejingų mažametės likimui ir dėkingų jos gynėjams. Šis vizitas kiek prislopino Garliavoje šiomis dienomis tvyrantį nerimą, kad netrukus mergaitę vėl bus mėginama prievarta atimti iš globėjos Neringos Venckienės.

  • Trinkelių afera gręžiasi į Vilniaus šeimininką

    Trinkeles_Romo_Jurgaicio
    Romo Jurgaičio nuotr.
    www.lzinios.lt Vidmantas Užusienis 2012-04-25
    Vilniaus Gedimino prospekto kiniškų trinkelių aferoje - naujas vairuotojams nepalankus posūkis. Gali tekti keisti ne dalį sostinės centrinės gatvės dangos, o ją visą. Tai kainuotų dešimtis milijonų, vėl būtų ilgam uždaryta centrinė miesto gatvė, rastųsi naujų spūsčių.

    Apie būtinybę perkloti visą Vilniaus Gedimino prospektą, o ne jo dalį, kalbėdamas su LŽ žurnalistu išsitarė UAB Statybinių teismo ekspertizių centro teismo ekspertas Sigitas Mitkus. Prieš kurį laiką šis pareigūnas atliko 2002-2007 metais sostinės Gedimino prospekte klotų trinkelių ekspertizę, pagal kurios išvadas Vilniaus apylinkės prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

  • Ką prisimename apie prezidento apkaltą?

    Spurga
    Saulius Spurga
    www.lzinios.lt Saulius Spurga 2012-04-25
    Priimta Seimo rinkimų įstatymo pataisa, kuri leidžia prezidentui Rolandui Paksui dalyvauti rinkimuose į Seimą ir tapti Lietuvos parlamento nariu.

    Šios aplinkybės iš naujo verčia prisiminti tai, kas vyko prieš aštuonerius metus, kai prezidentas R.Paksas buvo pašalintas iš prezidento posto per precedento neturintį apkaltos procesą. Kaip derėtų vertinti to laiko įvykius atlėgus aistroms ir ilgainiui įgijus daugiau patirties?

    Yra ne tiek mažai politikų ir apžvalgininkų, kurie vertindami 2004-ųjų apkaltos procesą dabar jau nebemato didesnės prezidento R.Pakso kaltės.

  • Žmonės ir keltuvai

    Landsbergis47
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.alfa.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012-04-24

    Sekmadienį klausiausi radijo laidos „Kad valstybė tarnautų suaugusiems žmonėms“. Suaugę dalijosi suaugusių rūpesčiais. Tąkart svarbiausias buvo vieno vaiko perkėlimas šen ar ten, išties patiems nežinant kur, bet apie vaiką būtent niekas nekalbėjo. Kiek sekiau protingas šnekas, nė neužsiminė. Beje, nė žodžio nebūta ir apie pedofiliją. Vien techniniai dalykai.

    Suaugusiųjų problemos, taip suvokiau, tai jų pačių padaryti sprendimai. Šį nuspręsta net skubiai vykdyti, bet jis vis nevykdomas, nes realiai ir žmoniškai neįvykdomas.

  • „Russkij mir“ ir Tomaševskis griauna Lietuvos mitus

    www.alfa.lt Rimantas Varnauskas 2012-04-24

    Propagandos iš kaimyninių Rytų valstybių formos yra pačios įvairiausios. Ir joms tikrai negailima tiek finansinių, žmogiškųjų resursų. Televizija ir radijas bene populiariausias ir pagaviausias būdas, tačiau esama ir kitų – ne tiek plačiai išplitusių, tačiau turinčių pretenzijų į mokslinį įvairių antilietuviškų (antibaltiškų) teorijų pobūdį.

    Vienas iš tokių būdų – elektroninėmis priemonėmis platinamas žurnalas rusų kalba „Russkij mir“ („Rusų pasaulis“), esą griaunantis egzistuojančius mitus apie skausmingus Lietuvos istorijos faktus. Gal ir nevertėtų skirti daug dėmesio šiam Rusijos Federacijos vyriausybinės Tėvynainių, gyvenančių užsienyje, komisijos finansuojamam leidiniui, tačiau į akis krenta atvirai iškraipomi ar pritempti istoriniai faktai. Įdomu ir tai, kad šio leidinio visuomeninės tarybos narių sąraše puikuojasi ir Europos parlamento nario, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovo Valdemaro Tomaševskio pavardė.

  • Dėl sovietų agresijos neigimo išteisintam Paleckiui prokurorai siekia teistumo

    www.alfa.lt 2012-04-24

    Antradienį Vilniaus apygardos teismas (VAT) nesiėmė nagrinėti dėl sovietų agresijos neigimo išteisinto Socialistinio liaudies fronto vadovo Algirdo Paleckio bylos.

    Tokį sprendimą teismas priėmė, nes pats išteisintasis į posėdį neatvyko. Jo bylos procesą susirinko stebėti gausus būrys vyresnio amžiaus žmonių.

    „Kolegija pasitarusi vietoje nutarė, kad nėra galimybės nagrinėti bylą nedalyvaujant išteisintajam A.Paleckiui“, - paskelbė VAT.

    A.Paleckio advokatas Jurijus Binevičius teismui sakė, kad šaukimo išteisintasis negavo, o remiantis pranešimu apie nagrinėjimą, nebuvo galima pasakyti, kad pats A.Paleckis yra reikalingas. Anot advokato, išteisintasis turėjo dalyvauti visuomeniniame renginyje ir todėl buvo nuspręsta, kad jis į posėdį neatvyks.

  • GP: tyrimas dėl Pociūno žūties pratęstas dar dviem mėnesiams

    pociunas
    Vytautas Pociūnas

    www.alfa.lt 2012-04-24

    Ikiteisminio tyrimo terminas buvusio saugumo pareigūno Vytauto Pociūno mirties priežasčiai ir aplinkybėms nustatyti pratęstas dar dviem mėnesiams - iki birželio 30 dienos, BNS trečiadienį informavo Generalinė prokuratūra.

    Šis terminas buvo pratęstas jau ne kartą, šių metų pradžioje buvo pratęstas mėnesiui, kiek vėliau - dar dviems mėnesiams.

    Generalinės prokuratūros Viešųjų ryšių skyriaus vadovė Rūta Dirsienė BNS antradienį teigė, jog tyrimo terminas pratęstas laukiant informacijos iš užsienio pagal teisinės pagalbos sutartį, tačiau konkrečios šalies, kurios atsakymų laukiama, prokuratūra nenurodo.

    V.Pociūnas žuvo Baltarusijoje, Breste, 2006 metų rugpjūčio 23 dieną prieštaringomis aplinkybėmis iškritęs pro viešbučio „Inturist“ kambario langą. Lietuvos generalinė prokuratūra tada tyrimą baigė išvada, kad įvyko nelaimingas atsitikimas. 
  • Išplėstinis Sąjūdžio posėdis – apie aktualiausius Lietuvos klausimus

    2012-04-21 įvyko Lietuvos Sąjūdžio išplėstinis posėdis. Jame dalyvavo Lietuvos Sąjūdžio garbės pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, Lietuvos Sąjūdžio tarybos nariai, Lietuvos Sąjūdžio rajono skyrių pirmininkai ir nariai iš Kauno, Lazdijų, Šiaulių, Marijampolės.
    Prof. V. Landsbergis savo kalboje išskyrė esminius Lietuvos valstybės klausimus artėjant Lietuvos Respublikos Seimo rinkimams. Akcentavo Rusijos grėsmę Lietuvos saugumui. Pabrėžė, kad Lietuvos Sąjūdžio pagrindinis uždavinys yra aiškinti būsimiems rinkėjams, kad kai kurių partijų skelbiamos programinės nuostatos yra pavojingos valstybės laisvei ir piliečių gerovei. Profesorius apžvelgė ir Lietuvos padėtį finansinės krizės laikotarpiu, įvertindamas tai, kad šalis nebankrutavo, nes vyriausybė nors ir gana griežtomis priemonėmis, bet stengėsi taisyti padėtį. Taip pat kalbėjo apie būtiną finansavimo padidinimą krašto apsaugai, akcentavo teisingumo sistemos pertvarkos reikalingumą.
  • Kauno Sąjūdis mini Šv. Jurgį Kankinį

    j1
    2012-04-23 Lietuvos Sąjūdžio  Kauno tarybos nariai su vėliava dalyvavo Šv. Mišiose Kauno Šv. Jurgio konvento koplyčioje minint Šv. Jurgį (m. 300) – kankinį, antrąjį Lietuvos globėją.
    „Raitininkų Globėjas – Šv. Jurgis, kankinys (balandžio 23 d.). Šv. Jurgis, aukšto laipsnio karys iš Kapadukijos (Mažojoj Azijoj), Dioklekcijono persekiojimo metu drauge su kitais nužudytas už krikščionių tikėjimą apie 303 metus , Palestinoje“ ( cit. iš „Karys Katalikas“ , sud. kun. kanauninkas Adolfas Sabaliauskas Karo ligoninės kapelionas. Kariuomenės štabas, Kaunas. 1937 m.)
  • Darbo partijos byloje liudija pramogų pasaulio atstovai

    www.alfa.lt 2012-04-23

    Valstybės kaltintojas Darbo partijos (DP) byloje Generalinės prokuratūros prokuroras Saulius Verseckas siūlo išslaptinti su operatyvine veikla susijusius duomenis, esančius Vilniaus apygardos teismo nutartyse.

    Tokį prašymą prokuroras pateikė teismo posėdyje pirmadienį. DP bylą nagrinėjančiam Vilniaus apygardos teismui dėl duomenų išslaptinimo jis pasiūlė kreiptis į Generalinę prokuratūrą, Valstybės saugumo departamentą ir Vilniaus apygardos teismą. Pastarasis išdavė sankcijas operatyvinei veiklai.

    „Kadangi dalis duomenų baudžiamojoje byloje buvo gauti operatyvinės veiklos metu, tai pagal dabartinę bylų nagrinėjimo praktiką reikia, kad būtų nutartys, kurių pagrindu buvo atlikti operatyviniai veiksmai“, – po teismo posėdžio žurnalistams sakė S. Verseckas.

    Pasak jo, šioje byloje vyko telefoninių pokalbių pasiklausymai, pareigūnai kontroliavo juos dominusių asmenų elektroninį susirašinėjimą.

  • Vyriausybė pritarė visuomenės įtraukimui į teismų darbą

    www.alfa.lt 2012-04-23

    Pirmadienį ministrų kabinetas pasitarime pritarė Teisingumo ministerijos siūlymui į teismų darbą įtraukti visuomenės atstovus, kurie dalyvautų sprendžiant svarbias bylas ir patartų teismui, kokį sprendimą priimti.

    Teismų įstatymo pakeitimo projektas

    parengtas siekiant didinti teismų veiklos atvirumą ir visuomenės pasitikėjimą jais. Įstatymo projekte numatyta, kad visuomenės atstovai būtų pasitelkti sprendžiant itin reikšmingas bylas, kuriose prieš teismui priimant sprendimą jie galėtų išsakyti savo nuomonę teisėjui, kaip turėtų būti išspręstas ginčas. Teismas šią nuomonę privalės įvertinti ir pagrįsti, kodėl į ją buvo atsižvelgta arba ne.

    Visuomenės atstovais teismuose galės būti ne jaunesni nei 21 metų ir ne vyresni nei 65 metų Lietuvos piliečiai, kurie yra veiksnūs, moka lietuvių kalbą, turi vidurinį išsilavinimą, nevartoja narkotinių medžiagų, nėra padarę nusikalstamos veikos, gyvena Lietuvoje ir nedirba valstybės tarnautojais, nėra kariai ar politikai ir pan.

  • I.Šimonytė: Lietuvai prasiskolinimas negresia

    Simonyte_Eimanto_genio

    Ingrida Šimonytė

    Eimanto Genio nuotr.

    www.delfi.lt Aurelija Malakauskaitė 2012-04-20

    Šią savaitę Lietuvai tarptautinėse rinkose pasiskolinus dar beveik pusantro milijardo litų, viešoje erdvėje pasigirdo nuogąstavimų, kad skolinamės per daug, šalis, ko gero, suka Graikijos šunkeliais. Finansų ministrė tikina, kad Lietuvai Graikijos likimas – prasiskolinti – negresia, nes skolinamasi daugiau senoms skoloms dengti, o bendra valstybės skola auga nedaug.

    Kol Lietuva skolinasi palankiomis sąlygomis, skambinti pavojaus varpais nemato reikalo ir analitikai.

  • VSD 2011 metais trūko lėšų saugoti diplomatines atstovybes

    Anusauskas_Arvydas_LZ_archyv

    Arvydas Anušauskas

    LŽ archyvo nuotr.

    www.lzinios.lt 2012-04-22
    Valstybės saugumo departamentas (VSD) dėl nepakankamo finansavimo 2011 metais negalėjo užtikrinti Lietuvos diplomatinių atstovybių saugumo taip, kaip buvo planavęs.

    Tai pareiškė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, svarstydamas ir tvirtindamas praėjusių metų VSD veiklos ataskaitą.

    Komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas teigia, jog šiuo atveju kalbama apie apsaugą nuo kitų valstybių kokio nors skverbimosi.

    "Dėl nepakankamo finansavimo 2011 metais Departamentas negalėjo visiškai užtikrinti Diplomatinės tarnybos institucijų saugaus funkcionavimo užtikrinimo programos įgyvendinimo", - rašoma praėjusią savaitė priimtame komiteto sprendime dėl VSD 2011 metų veiklos ataskaitos.

  • Vaiko ėmimas

    Landsbergis66
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.alfa.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012-04-21

    Situacija užfiksuota, rodyta, visi ją matė. Tad ir stiprų emocinį mamos ir dukters ryšį, tokios esą psichologų išvados. Ėmė (ar girdėjot įsakymą „imam“?), bet vaikas gynėsi, ir ėmėjų smurtą ryžtingu žodžiu (ne smurtu) sustabdė Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė. Kalta, kad nepadėjo, nepanaudojo dar ir savo rankų, kaip tie imantys kaukėtieji. Tai laikytina jos tarnybinių pareigų nevykdymu, sako p. Edita Žiobienė.

    Dabar prievartininkai pasidaliję, tačiau nė kiek nesusivokę, nepadarę jokių žmoniškų išvadų.

  • Energetikos aistros

    Girnius
    Kęstutis Girnius

    www.alfa.lt Kęstutis Girnius 2012-04-23

    Sėkmė nelydi Vyriausybės pastangų rasti bendrą visoms politinėms jėgoms priimtiną sprendimą. Praeitą pirmadienį socialdemokratų vadovas Algirdas Butkevičius pareiškė, kad jo partija neskubės pasirašyti premjero pateikto partijų susitarimo dėl energetikos projektų įgyvendinimo. Vyriausybė esą kol kas nepateikė nei suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo, nei atominės jėgainės ekonominį naudingumą pagrindžiančių duomenų. Pasak A.Butkevičius, SGD terminalas yra prioritetinis, svarbus Lietuvai, bet partija pritaria referendumui dėl atominės jėgainės. Birutė Vėsaitė bei kai kurie kiti partijos nariai skeptiškai vertina ir dujų terminalą.

    Nesutarimai nebus greitai pašalinti. Atominės priešininkai nurodo, kad kitų valstybių požiūris į atominę energetiką radikaliai keičiasi, tad reikėtų persvarstyti Lietuvos nacionalinę energetikos strategiją. Minimas Vokietijos politinis sprendimas uždaryti visas atomines elektrines iki 2022 metų. Tačiau galima priminti, kad dar prieš kelerius metus ekologijai pirmenybę teikianti Suomija pradėjo statyti savo pirmąją atominę jėgainę. O Vokietijoje kanclerės A.Merkel nutarimas buvo kritikuojamas kaip skubotas, populistinis žingsnis. Atominė energija visada turės savo šauklių ir oponentų. Lietuva nėra išimtis.

  • Pabodusi istorija su pabodusia baigtimi

    www.alfa.lt Tomas Viluckas 2012-04-21

    Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) antradienį nusprendė, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) direktorius Kęstutis Jucevičius pažeidė įstatymą, nes pats pasirašė dokumentą dėl savo patikimumo.

    „Istorija pabodusi“, - į šį sprendimą reagavo naujasis vidaus reikalų ministras Artūras Melianas, prieš VTEK sprendimą manęs, kad jis bus palankus jo pavaldiniui. Iš ministro žodžių susidaro įspūdis, tarytum teisingumas priklausytų nuo to, kiek ir kaip viena ar kita istorija buvo nušviesta žiniasklaidoje, kiek komentarų ji susilaukė internete, kokio atgarsio ji pasiekė visuomenėje. Kitaip tariant, politikas, sėdintis ministro kėdėje, teisingumui taiko nuobodumo, o ne jo įgyvendinimo kriterijų.

    Beje, jei istorija A.Melianui jau pabodo, vadinasi, jis turėtų visas jos versijas mintinai žinoti, bet ministras tvirtina, kad turi su viskuo „susipažinti“. Gal tai reiškia, kad yra visuomenei nežinomų detalių dėl FNTT vadovų Vitalijaus Gailiaus ir Vytauto Giržado vasarį įvykusio atleidimo?

  • Arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius šventė 50-ąsias kunigystės metines

    Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos informacijos biuras
    a1_1
    Arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius

    2012-04-22 Kauno arkivyskupijos konferencijų salėje Kauno Sąjūdžio nariai  pasveikino Kauno arkivyskupą metropolitą Sigitą Tamkevičių SJ su kunigystės 50 metų jubiliejumi. Kartu su sąjūdiečiais A. Malinausku, J. Iskevičiene Kauno Sąjūdžio pirmininkas dr. R. Kaminskas Kauno arkivyskupui metropolitui įteikė atminimo medalį „Su Sąjūdžiu už Lietuvą“.  Šis atminimo ženklas tebus Lietuvos padėka už Kauno arkivyskupo metropolito kunigystės metus ir jo kovą prieš sovietinę Bažnyčios naikinimo politiką. Simboliška, kad šiemet minime ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 40-metį. 1972 m. Sigitas Tamkevičius pradėjo leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, kuri  „17 metų skelbė pasauliui tuo metu pačią reikalingiausią žinią – komunistai nori palaidoti Bažnyčią ir šitai daro, naudodami prievartą ir melą.“ (S.Tamkevičius). 

  • Gėdingas sprendimas

    www.ve.lt Stanislovas Stulpinas 2012-04-19

    Klaipėdos teisėjai priėmė gėdingą sprendimą, dar kartą patvirtindami, kad teisingumo Lietuvoje nebėra. Valstybėje beliko tik teisingumo parodija- teisėjai tik vykdo savo pedofilinių patronų nurodymus.

    Jiems neegzistuoja nei KONSTITUCIJA, NEI ĮSTATYMAI, NEI TARPTAUTINĖS KONVENCIJOS.

    Klanas viską padarė, kad jų kailis būtų išgelbėtas. Manau, kad nedelsiant baudžiamojoje byloje vietoje N. Venckienės teismo sprendimu pradės atstovauti pati galima nusikaltėlė Stankūnaitė. TOKS BUVO PAGRINDINIS TIKSLAS PRIIMANT SPRENDIMĄ-SUGRAŽINTI MERGAITĘ PRIEŠ JOS VALIĄ BIOLOGINEI MOTINAI.

    Vaikas bus išplėštas iš globėjos namų ir padarytas "daržove". Teisme atsiras reikalingi parodymai, kad būtų konstatuota, kad jokios pedofilijos nebuvo, kad visa tai sukūrė D. Kedys ir N. Venckienė.

  • D.Bekintienė. Seniūnijų nelieka. Ar po Zuoko liks akmuo ant akmens?

    Bekintiene_Danute_A_Didzgalvio

    Danutė Bekintienė

    A. Didžgalvio nuotr.

    www.delfi.lt Danutė Bekintienė, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė 2012-04-19

    Vilniuje neturi likti seniūnijų, įkursime biurus! Neseniai taip sumąstė Vilniaus meras Artūras Zuokas, Vilniaus taryba tam pritarė. Tačiau sprendimui pasipriešino Vyriausybės atstovas, apskundęs šį seniūnijų naikinimą. Ir vis dėlto nuo balandžio 1 dienos procesas buvo pradėtas.

    Jeigu kas nors išveja pro duris, galima įlipti per kaminą, nesilaikant kultūringoje visuomenėje priimtų taisyklių. Tokį būdą turbūt pasirinko A. Zuokas: jeigu Vyriausybės atstovas apskundė Vilniaus tarybos sprendimą dėl seniūnijų naikinimo, jas galima sudoroti kitaip – panaikinant etatus.

  • I.Makaraitytė. Socialdemokratai: geriausia „Gazpromo“ investicija?

    Makaraityte_Indre_S_Mazeikos

    Indrė Makaraitytė

    Š. Mažeikos nuotr.

    www.delfi.lt Indrė Makaraitytė 2012-04-20

    Pasiaiškinkime, ką reiškia socialdemokratų žodžiai, kad ir nauja atominė jėgainė, ir suskystintųjų dujų terminalas Lietuvai – per brangūs.

    Gerai, kad socialdemokratų gretose yra Birutė Vėsaitė.

    Kol Algirdas Butkevičius vyniojo į vatą, kaip čia visiems įtikus („Mes pasisakome, kad suskystintųjų dujų terminalas yra prioritetinis, svarbus Lietuvai. Kalbėdami apie Visagino AE, mes vis dėlto norime sužinoti, kokia bus galutinė elektros kaina, kada jis bus pagaminta ir parduodama“), B.Vėsaitė viską sudėliojo: nauja atominė yra per brangi; suskystintųjų dujų terminalas irgi yra per brangus. Jos žodžiais, „labai keista, kodėl iš pradžių perkamas brangus laivas, o po to ieškoma dujų“.

  • Neleido Rusijos bankui įžengti į Lietuvą

    www.delfi.lt Erika Fuks 2012-04-19

    Lietuvos bankas ketvirtadienį per valdybos posėdį neišdavė Rusijos bankui leidimo Lietuvoje steigti atstovybę.

    Lietuvos banko valdyba nutarė neišduoti leidimo Rusijos Federacijoje įregistruotam akciniam komerciniam bankui „Investicionnyj torgovyj bank“ įsteigti atstovybę Lietuvoje.

    Kaip teigiama centrinio banko pranešime, „nutarimą valdyba priėmė atsižvelgdama į tai, kad buvo pateikti ne visi pareikalauti, su banko „Investicionnyj torgovyj bank“ veikla susiję duomenys – nebuvo pateikta išsami informacija apie šio banko akcininkus, kuri, siekiant užtikrinti šalies bankų sistemos patikimumą, reikalinga banko (jo akcininkų) tinkamumui įvertinti."

  • Pedofilai ir nekrofilai Garliavos istorijoje

    www.lzinios.lt Kastytis Stalioraitis 2012-04-19

    Pedofilijos ledai Lietuvoje pajudėjo

    Ilgai lauktas "pedofilijos" skandalo teisminis nagrinėjimas įsibėgėja. Jame pedofilija yra kaltinamas verslininkas Andrius Ūsas, o nukentėjusioji yra nepilnametė Laimutės Stankūnaitės duktė, kuriai teisme atstovauja Garliavoje gyvenanti jos globėja Neringa Venckienė, buvusio L.Stankūnaitės sugyventinio ir mergaitės tėvo Drąsiaus Kedžio sesuo. Toje pačioje byloje A.Ūso artimieji - žmona ir tėvai - siekia, kad jis būtų reabilituotas, t. y. pripažintas nekaltas.

    Dar daugiau, daugelio nuostabai, teisminis nagrinėjimas vyksta ir vyks viešai, nors, atrodytų, yra bent vienas gana civilizuotas ir visuomenei suprantamas motyvas bylą nagrinėti uždaruose posėdžiuose - svarstomi intymaus gyvenimo reikalai, maža to, susiję su mažametės galimu vaidmeniu juose.

    Atviru teismą paskelbę teisėjai visuomenei paaiškino, kad viskas jau seniai yra vieša paslaptis ir reikia palengvinti žurnalistų darbą.
    Bet ar iš tikrųjų viskas taip paprasta.

  • Važiuoti ar nevažiuoti

    Landsb_Tomo_Luksio

    Prof. Vytautas Landsbergis

    Tomo Lukšio nuotr.

    www.alfa.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012-04-19

    Kartais naudinga kur nors nuvažiuoti. Kartais - nevažiuoti.

    Ar dar prisimenam, kaip du Baltijos šalių prezidentai nevažiavo į Europos išvaduotojų garbės paradą Maskvoje. (Girdėjau, kad pirmoje gretoje pro Lenino mauzoliejų tada žygiavo Čečėnijos kaimų naikintojai, Europa bene plojo.)

    Trečioji Baltijos prezidentė nuvažiavo tartum ketindama ten, vietoje, kažką viešai pasakyti. Niekas neišgirdo nė garselio. O tų dviejų nenuvažiavusiųjų - išgirdo.

    Taip einu prie pastarojo nevažiavimo į Varšuvą. Čia visi dabar junta pareigą pasisakyti. Bemaž visi peikia. Net Kęstutis Girnius, kuris kalbėdamas galvoja, kritiškai pastebėjo: „Radoslawo Sikorskio nusišnekėjimai ir politinis chuliganizmas nepateisina panašių Lietuvos veiksmų.“

  • Gyvuosius apraudu, mirusių šaukiuos

    Valiusaitis
    Vidmantas Valiušaitis

    www.alfa.lt Vidmantas Valiušaitis 2012-04-18

    Apaštalų tikėjimo išpažinimas, balsiai sekmadieniais krikščionių šventovėse kartojamas, skelbia, kad „mirusiųjų teisti“ ateis „iš ten“. „Drąsi šalis“ nusprendė, kad nelauks, kol „iš ten“ kas nors ateis. Mirusiuosius teis ji pati.

    Iš karto nepatikėjau: gal sapnuoju? Pasitikrinau - ne! Visi portalai rašo: tiek Andrių Ūsą, tiek Drąsių Kedį „reikia teisti po mirties“. Taip nusprendė Vilniaus apygardos teismas.

    Kažkas nebesuvokiamo. Sveiku protu. Net bolševikai su naciais mirusiųjų neteisė. Tiesa, žudė beginklius ir nekaltus. Tačiau, kad po mirties dar ir nuteistų... To jau buvo per daug net ir jiems.

  • D. Jankauskas: pašalpos gavėjų sumažėjo 7 proc.

    Jankauskas_D_ELTA_nuotr

    Donatas Jankauskas

    ELTA nuotr.

    www.lrt.lt 2012-04-19
    Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas sako, kad žmonės tampa atsakingesni.

    Jie labiau domisi tuo, kaip ir kam išleidžiami valstybės biudžeto pinigai, o nuomonė, kad galima nesistengti, nes valstybė viską privalo duoti, sulaukia vis mažiau šalininkų.

    „Ar normalu, kad nepasiturintis valstybės paramą gaunantis žmo

    gus gali pasistatyti namą, nusipirkti brangų automobilį ir toliau gauti valstybės paramą?“ – interviu naujienų agentūrai ELTA retoriškai klausė ministras. Jis pabrėžė, kad parama negali būti skiriama metų metus darbingiems, dirbti nenorintiems žmonėms, nes tai, anot jų, jau net neapsimoka.
  • REZOLIUCIJA DĖL NACIONALINIO SAUGUMO STRATEGIJOS

    2012 m. balandžio 11 d.

    Vilnius

     Atlanto sutarties Lietuvos bendrija (LATA),

    įvertindama, kad Nacionalinio saugumo strategija yra pagrindinis strateginio planavimo dokumentas, įgyvendinantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nuostatas;

    pastebėdama, kad saugumo aplinka nuo 2005 metų, kai buvo patvirtinta galiojanti Nacionalinio saugumo strategija, iš esmės pasikeitė;

    atkreipdama dėmesį į tebesitęsiantį Rusijos ginklavimąsi, įskaitant puolamosios ginkluotės modernizavimą;

    pastebėdama, kad nuolat vystosi naujos karo formos, tokios kaip karas informacinėje, kibernetinėje erdvėje, ir kad šios karo formos yra vis aktyviau naudojamos prieš Lietuvą ir mūsų sąjungininkus;

    apgailestaudama, kad krašto apsaugai skiriamas finansavimas pagal šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį yra nuolat mažinamas ir yra pasiekęs lygį, kuris kelią grėsmę Lietuvos kariuomenės pajėgumų išlaikymui;

    matydama būtinybę nedelsiant aukščiausiu lygiu imtis priemonių, stabdančių neigiamas tendencijas Lietuvos išorės ir vidaus saugumo aplinkoje;

  • VAE gali dirbti pelningai ir be subsidijų iš ES

    Kubilius_Gedimino_Bartukos

    Andrius Kubilius

    Gedimino Bratukos nuotr.

    www.veidas.lt Andrius Kubilius 2012-04-17

    Premjere, šiomis dienomis Seimo nariai aktyviai reiškia savo nuomonę dėl priešlaikinių Seimo rinkimų. Kokia Jūs nuomonė?

    Esu ne kartą ją išsakęs ir galiu pakartoti – pats svarbiausias Vyriausybės ir Seimo uždavinys yra tinkamai, laiku ir efektyviai atlikti svarbiausius darbus. Šioje sesijoje, iki rinkimų, svarbiausi darbai yra susiję su strateginiais energetikos projektais. Vyriausybė netrukus pateiks Seimui Visagino atominės elektrinės (VAE) Koncesijos sutartį. Partijos turės pareikšti savo aiškią poziciją – ar jo „už“ atominės elektrinės projekto tęstinumą, ar turi kokių nors naujų, pasikeitusių nuomonių. Seimas būtent į šiuos darbus bei tikslus ir turi koncentruotis. Jeigu pasirodys, kad Seimas yra visiškai nebepajėgus priimti racionalių, atsakingų sprendimų – tik tokiu atveju galima svarstyti rinkimų paankstinimo klausimą.

  • K.Masiulis. Ar pradės valstybė nekilnojamąjį turtą valdyti efektyviai?

    Masiulis
    Kęstutis Masiulis

    www.delfi.lt 2012-04-17 Prof. Kęstutis Masiulis, Seimo TS-LKD frakcijos seniūno pavaduotojas

    Kai ši Permainų Vyriausybė imasi kokios nors ryžtingos ir esminės valdymo reformos, tuoj atsiranda daugybė bambeklių, kuriems nušvinta šimtai argumentų kodėl nieko keisti jokiu būdu negalima. Dažnai būna taip, kad geros iniciatyvos sužlunga. Na, kad ir iniciatyva centralizuotai valdyti visas valstybės įmones, kuriant koncerną „Visuomis“.

    Dabar Seime pradėtas svarstyti projektas centralizuotai valdyti valstybinį biudžetinių įstaigų nekilnojamąjį turtą. Prasidėjo tokios karštos politinės diskusijos, kad neaišku ar užteks proto ir valios projektą įgyvendinti.

  • Pirmalaikių rinkimų nebus

    www.lzinios.lt 2012-04-18

    Vakar parlamente neužteko balsų vasarą paskelbti pirmalaikius rinkimus.

    Už Seimo nutarimo projektą dėl pirmalaikių rinkimų surengimo balsavo 50, prieš buvo 24, balsuodami susilaikė 25 Seimo nariai.

    Šio Seimo paleidimo ir pirmalaikių rinkimų idėją palaikė didžioji dalis opozicinių socialdemokratų, "tvarkiečių", "darbiečių", keletas Seimo Krikščionių partijos frakcijos narių, kai kurie konservatoriai.

    Už balsavo ir parlamento vadovė Irena Degutienė, kuri pirmoji buvo iškėlusi pirmalaikių rinkimų idėją.

    Vakar Seime atmestas ir Ypatingojo prokuroro įstatymo projektas.

  • VTEK: raštą dėl savo patikimumo pasirašęs FNTT direktorius Jucevičius pažeidė įstatymą

    Jucevicius_Kestutis_Eimanto_Genio

    Kęstutis Jucevičius

    Eimanto Genio nuotr.

    www.alfa.lt 2012-04-17

    Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) antradienį nusprendė, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) direktorius Kęstutis Jucevičius pažeidė įstatymą.

    K. Jucevičius laikinai eidamas šios tarnybos direktoriaus pareigas pasirašydamas Specialiųjų tyrimų tarnybai (STT) skirtą raštą, kuriame nurodoma, jog FNTT neturi informacijos dėl jo paties nepatikimumo, nevykdė Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatyto reikalavimo elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog yra interesų konfliktas, ir tokiais veiksmais pažeidė šio įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas.

  • Kubiliaus atsakymas socdemams: reikia priimti atsakingus sprendimus, o ne slėptis už referendumų

    Kubiliu_R_Riabovo

    Andrius Kubilius

    R. Riabovo nuotr.

    www.alfa.lt Gytis Pankūnas 2012-04-16

    Socialdemokratų partijai pareiškus, kad ji ketina remti referendumo dėl Visagino atominės elektrinės (VAE) iniciatyvą, valdančiosios konservatorių partijos lyderis, premjeras Andrius Kubilius pabrėžė, jog partijos energetiniuose projektuose turėtų priimti „atsakingus sprendimus“, o ne slėptis „už kokio nors referendumo“.

    „Mes su partijos (socialdemokratų – Alfa.lt) vadovybe kaip tik susitiksime šiek tiek vėliau ir noriu priminti, kad tiek Visagino atominės elektrinės projektas, pradėtas 2004–2005 metais socialdemokratų premjero Algirdo Brazausko, to meto ūkio ministro Kęstučio Daukšio, tęstas toliau Gedimino Kirkilo, tiek ir suskystintų gamtinių dujų terminalas yra projektai, kurie yra įtraukti į galiojančią Nacionalinę energetikos strategiją, jų plėtojimas ir vystymas yra pasiekęs naują stadiją ir partijos turi priimti atsakingus ir rimtus sprendimus, nebėgdamos nuo savo partinės atsakomybės ir besislėpdamos už kokio nors referendumo.

  • Kunigas Grigas: prie Kedžių namų budintys žmonės – lietuviško pilietiškumo pavyzdys

    Grigas_Robertas
    Robertas Grigas

    www.alfa.lt kun. Robertas Grigas 2012-04-16

    Po smurto Garliavoje lankiausi pas V. L. Kedžius bei teisėją N.Venckienę su prof. V. Landsbergio patarėju Andriumi Tučkumi. Buvo akivaizdu, kad mergaitė tuose namuose jaučiasi saugiai, buvo žvali, guvi, matėsi, kad prisirišusi prie senelių ir tetos. Ir jeigu kažkam, laikantis modernios vaiko teisių (?) mitologijos, atrodo, kad „vaikui su mama visada bus geriau“, tai reikia neužmiršti, kad kartais mamos išmeta savo vaikus į šiukšlių konteinerius arba paskandina...

    Neturime galutinių įrodymų tvirtinti, kad toji konkreti mama linkėtų savo dukrai blogo, bet, kol išlieka lig šiol vykusių tyrimų nepašalinta šiurpi abejonė, būtų nusikalstamas absurdas grąžinti vaiką L. Stankūnaitei.

  • D.Grybauskaitė tapo regiono problema

    Baciulis
    Audrius Bačiulis

    www.veidas.lt Audrius Bačiulis 2012-04-17

    Apie tokius sprendimus, kaip Dalios Grybauskaitės atsisakymas vykti į Baltijos šalių ir Lenkijos prezidentų susitikimą Varšuvoje, Napoleono laikų Prancūzijoje buvo pasakyta: “Tai blogiau nei nusikaltimas – tai klaida.” Maža to – kadangi klaida klaidai nelygi, tai, ką padarė D.Grybauskaitė, yra strateginė klaida, ilgainiui galinti nustumti tiek ją pačią, tiek Lietuvą į šoną nuo bet kokių plataus masto politinių sprendimų priėmimo Baltijos jūros regione ir NATO.
    Norint geriau suvokti, ką pridirbo (deja, tenka vartoti būtent tokį jos veiksmo apibūdinimą) D.Grybauskaitė, reikia šiek tiek išsamiau panagrinėti, kokius sprendimus po mėnesio Čikagoje ketinama daryti per NATO viršūnių susitikimą. Greta kitų, ten bus sprendžiama dėl Lietuvai gyvybiškai svarbaus klausimo: NATO valstybių teritorijos gynybos pinigų taupymo sąlygomis. Juodu ant balto į Čikagos susitikimo programą šalia kelių kitų ilgalaikių daugiašalių NATO projektų įrašytas ir Baltijos šalių oro policijos klausimas.

  • A. Lapinskas: reikia kalbėtis, o ne rodyti ambicijas

    Lapinskas_Anatolijus_balsas.lt_nuotr

    Anatolijus Lapinskas

    balsas.lt nuotr.

    www.balsas.lt Anatolijus Lapinskas 2012-04-16

    Pritariu politikos apžvalgininkui Kęstučiui Girniui, pavadinusiam prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimą nevykti į Lenkijos prezidento inicijuotą susitikimą su Baltijos šalių vadovais apmaudžiu nesusipratimu. „Manau, kad reikia kalbėtis net ir su priešais, jau nekalbant apie sąjungininkus. O Lenkija yra ir NATO, ir Europos Sąjungos partneris“, – sakė K.Girnius. Pridurkime – istorinė ir geografinė kaimynė.

    Ta pačia tema – dėl prezidentės atsisakymo susitikti su regiono šalių vadovais straipsnį „Nesaugus žaidimas“ („Niebezpieczna gra“) parašė  ir Lenkijos dienraščio „Rzeczpospolita“ apžvalgininkas Jerzy Haszczynskis, irgi kritikavęs Lietuvos prezidentę dėl šio jos akibrokšto. „Sunku būtų surasti niūresnį simbolį to, kas liko iš lenkų ir lietuvių santykių“, - rašė J.Haszczynskis.

  • Išvirkštėnai

    Landsb_Tomo_Luksio

    Prof. Vytautas Landsbergis

    Tomo Lukšio nuotr.

    www.alfa.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012-04-14

    Tenka sukti galvą, kaip čia pavadinus tuos, kurie tariamai siekia vieno tikslo, bet iš tikrųjų - priešingo.

    Išvirkščio referendumo pasikėsinimų jau yra buvę, tik nesurinkdavo parašų. Kitkart neįtikindavo Seimo arba Konstitucinio Teismo. O idėja paprasta. Pavyzdžiui: ar tu nori, kad Lietuva stotų į NATO? (Po to, kai vargais negalais jau stovim ant slenksčio.) Ir jeigu balsuoja vangiai, jei norinčių susidaro mažiau negu pusė turinčių balso teisę, tai išvada graži: lietuviai nenori, jiems geriau likti su Rusijos „apsauga“. Nuo Europos kapitalistų ir demokratų, kaipgi. Ir platus gi kraštas mūs gimtasis.

  • Britų istorikas atskleidžia, kaip išspręsti lietuvių ir lenkų konfliktą

    www.alfa.lt Tadas Valančius 2012-04-16

    Britų istorikas Richardas Butterwickas tvirtina, esą įtampos tarp lietuvių ir lenkų šaknys glūdi XIX amžiuje. Tačiau jis neabejoja ir tuo, kad abi tautos galėtų paieškoti teigiamų bendros praeities aspektų ir pagerinti pastaruoju metu pašlijusius Lietuvos ir Lenkijos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK), Lenkijos karalystės, Abiejų Tautų Respublikos (ATR) istoriją tyrinėjančio, Londone įsikūrusio Rytų Europos ir slavų studijų centro profesorius R.Butterwickas tikisi, kad lietuvių, lenkų ir baltarusių istorikai pagaliau ims žvelgti į bendrą istoriją ne tik per savo tautos prizmę. Apie istorinį paveldą, tautų gimimą, jų panašumus ir skirtumus bei įsiplieskusius konfliktus - „Lietuvos žinių“ interviu su Richardu Butterwicku.

    Lietuva primena Škotiją

    - Kodėl Jus, britą, sudomino istorinė Lietuvos ir Lenkijos valstybė?

    - Tarpusavyje susipynusi monarchija ir respublika, įvairios religijos ir tradicijos, valstybės triumfas ir tragedija tiesiog užvaldė mano, kaip istoriko, vaizduotę. Savo sandara ši istorinė valstybė šiek tiek panaši į Didžiąją Britaniją. Lenkiją kai kuriais aspektais būtų galima prilyginti Anglijai, Lietuvą - Škotijai, Ukrainą - Airijai, Baltarusiją - Šiaurės Airijai, o Vakarų Ukrainą - Velsui.

  • Prezidentės kaprizas – dovana lenkų radikalams

    Girnius
    Kęstutis Girnius

    www.alfa.lt Kęstutis Girnius 2012-04-16

    Lenkijos vadovas Bronislavas Komorowskis pateko į garbingą kompaniją. Kaip ir Amerikos prezidentas Barackas Obama, jis vienas iš valstybės galvų, kurių kvietimą susitikti atmetė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. B.Komorowskis - joks B.Obama. Jis nėra galingiausios pasaulio šalies, bet tik didžiausios Lietuvos kaimynės prezidentas. Tačiau prezidentės atsisakymas vykti į Varšuvą susitikti su B.Komorowskiu ir Estijos bei Latvijos prezidentais kai kuriais atžvilgiais mažiau suprantamas, negu jos nutarimas nekeliauti į Prahą. Ir gali turėti rimtesnių pasekmių.

    D.Grybauskaitės sprendimas paveiks Lietuvos santykius ne tik su Lenkija, bet ir su kitomis valstybėmis. Pirmiausia, tai akibrokštas Estijai ir Latvijai, nes atsisakoma susitikti ir su jų prezidentais. Net jei prezidentė jau aptarė pasirengimą NATO viršūnių susitikimui Čikagoje su Latvijos prezidentu, kaip aiškina prezidentūra, to dar nepadaryta su Estijos vadovu.

  • Vaitkus: be VAE pajėgumų beveik neįmanoma sinchronizacija su Europos tinklais

    Vaitkus_Rimantas_Tomo_Vinicko

    Rimantas Vaitkus

    Tomo Vinicko nuotr.

    www.alfa.lt Arvydas Jockus 2012-04-15

    Didžiausių šalies energetikos įmonių vadovai teigia, kad pirmosios Lietuvoje elektros lemputės įžiebimui prilygstantis įvykis XXI amžiuje galėtų būti naujos atominės jėgainės įjungimas.

    Šiemet minimas 120 metų jubiliejus, kai Lietuvoje buvo įžiebta pirmoji elektros lemputė - 1892 metų balandžio 17 dieną Rietavo dvare. Energetikos ir technikos muziejuje Vilniuje didžiausių šalies energetikos bendrovių vadovai šią datą lygino su vykdomų strateginių energetikos projektų svarba.

    „1879 metais įžiebta Edisono lemputė Lietuvą pasiekė labai greitai. Lietuva nuo tokių šalių kaip Prancūzija, Anglija, Jungtinės Valstijos atsiliko vos keliolika metų. Manau, tuo turime didžiuotis. Lietuva visada buvo elektros šalis, labai svarbus šio Europos regiono taškas“, - kalbėjo Rimantas Vaitkus, UAB Visagino atominės elektrinės (VAE) generalinis direktorius.

  • Vytautas Juozapaitis. Nepraraskime vilties ir saugokime savo žmogiškąjį orumą

    Juozapaitis_Andriaus_Ufarto

    Vytautas Juozapaitis

    Andriaus Ufarto nuotr.

    www.bernardinai.lt 2012-04-15

    Radviliškio rajono Garbės pilietis, garsus operos solistas profesorius Vytautas Juozapaitis konservatorių gretose nutarė šį rudenį balotiruotis į vykstančius Seimo rinkimus. Ši žinia daug kam pasirodė labai netikėta – kodėl profesorius pasirinko tokį kelią, negi jam neužtenka pinigų ar šlovės? Siūlome jums profesoriaus pokalbį, kurį skelbiame maloniai sutikus „Radviliškio naujienoms“.

    Tarnauti savo bendruomenei

    - Pirmiausiai, nuoširdžiai dėkoju „Radviliškio naujienoms“ už parodytą dėmesį ir klausimus, kurie, tikiuosi, rūpi ir skaitytojui. Esu šaknimis ir mintimis suaugęs su Radviliškiu, čia gyvena mano artimieji, palaidoti proseneliai ir močiutės, likę klasės draugai, stovi mokykla, kurioje ne tik įgijau brandos atestatą, bet pradėjau savo pirmuosius muziko žingsnius.

  • Neringa Venckienė: "Klaikus smurtinis scenarijus"

    Venckiene_Dmitrijaus_Radlinsko

    Neringa Venckienė

    Dmitrijaus Radlinsko nuotr.

    www.ve.lt 2012-04-13

    VE.lt gavo teisėjos Neringos Venckienės pareiškimą spaudai, kurį publikuojame pilną ir neredaguotą:

    Neringos Venckienės pareiškimas spaudai

    Akivaizdu, kad šiandieninės Lietuvos teisinė sistema išgyvena siaubingą krizę.

    Mano brolis, sužinojęs apie dukters seksualinį išnaudojimą, parašė daugiau kaip 200 prašymų teisėsaugos institucijoms, bet užuot sulaukęs deramo teisėtvarkos dėmesio, kuris neabejotinai būtų parodytas besikreipusiajam bet kurioje demokratinėje pasaulio valstybėje, buvo rastas negyvas pamario pašlaitėje. Savo ruožtu aš, jo mažametės dukrelės globėja, nuolat patiriu didžiulį spaudimą iš Lietuvos teisėtvarkos institucijų – daugybė drausmės bylų, siekis panaikinti mano teisinę neliečiamybę yra ne kas kita, kaip tam tikrų jėgų siekis palaužti mano valią ir sveikatą, sugriauti pedofilijos bylą ir atimti mažametę, laisva valia atsisakančią vykti gyventi kartu su biologine motina. Todėl pasikartodama noriu viešai pareikšti visuomenei:

  • Kopenhagoje – Čečėnijai skirta tarptautinė konferencija

    Kopenhagoje kovo 17–18 d. vyko tarptautinė konferencija „Čečėnija galimų permainų Rusijoje kontekste“. Ją surengė Danijos komitetas Čečėnijai remti.
    Konferencijoje dalyvavo Europos Parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis, Didžiosios Britanijos Lordų rūmų narys lordas Frenkas Džaddas (Frank Djadd), Lenkijos Seimo senatorius Zbignevas Romaševskis (Zbigniew Romaszewski), Lietuvos Respublikos Seimo narys, Seimo parlamentinės grupės ryšiams su Čečėnijos Respublika Ičkerija pirmininkas, Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas, 1990 metų kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, tarptautinės parlamentarų grupės Čečėnijos problemoms generalinis sekretorius Algirdas Endriukaitis, Čečėnijos Respublikos Ičkerija vyriausybės tremtyje pirmininkas Achmedas Zakajevas (Achmed Zakajev). Taip pat visuomenės, politiniai ir mokslo veikėjai iš įvairių šalių, Čečėnijos politikai, Čečėnijos Respublikos Ičkerija vyriausybės ir parlamento atstovai, teisių gynėjai, rašytojai, istorikai, kalbininkai, kultūros ir meno veikėjai, studentai ir daugelis kitų.
  • Kas žlugdo teismų autoritetą?

    www.lzinios.lt Pranciškus Vitkevičius 2012-04-13

    Ar pagrįstai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (AT) pirmininkas nori pašalinti Neringą Venckienę iš Kauno apygardos teismo teisėjos pareigų?

    Pašalinti todėl, kad N.Venckienė prievarta neatiduoda savo globojamosios dukterėčios biologinei motinai Laimutei Stankūnaitei.

    Man rodos, kad tokio pagrindo atidavimui nėra.

    Reikėtų prisistatyti, kad aš turiu pamatą ginčytis su AT pirmininku. Aš liaudies teisėju dirbau nuo 1952-ųjų iki 1955-ųjų pabaigos, o nuo 1956-ųjų iki 1970 metų pabaigos - AT teisėju. Per tą laiką keitėsi ir AT pirmininkai. Dirbant liaudies teisme, teko nagrinėti kelias ginčų dėl vaikų perdavimo bylas. Tuomet neveikė jokia tarptautinė konvencija. Laikėm, kad vaikas yra ne koks daiktas, bet teisės subjektas ir jo interesai turi būti ginami. Tai ne politinės bylos ir tais laikais valdžia į jas nesikišo.

  • Viktoras Uspaskichas stumia "durą"

    Matulevicius
    Vytautas Matulevičius

    www.lzinios.lt Vytautas Matulevičius 2012-04-13

    Praėjusį dešimtmetį kaip TV žurnalistas turėjau įsimintiną susitikimą su nuteistaisiais, atliekančiais bausmę Vilniaus 1-ojoje griežto režimo pataisos darbų kolonijoje.

    Kaip byloja jau pats šios įstaigos pavadinimas, į šnekamąją kalbą įėjęs liūdnu Rasų pavadinimu, ten sėdėjo tikrai nepėsti vyrukai. Tarp jų - net per pusšimtį žmogžudžių. Todėl buvau gerokai nustebintas to prielankumo, su kuriuo mane pasitiko tankiai nusėsta aktų salė. Atrodė, kad aš patekau į manęs seniai laukiančių bendraminčių būrį, pritariantį kone kiekvienam išsakytam žodžiui.

    Viskas paaiškėjo tuomet, kai baigiau monologą ir pradėjome bendrauti.

    Pasirodo, jie vis dar nebuvo pamiršę mano laidų, demaskuojančių nešvarius teisėsaugos darbus. Tokių kvalifikuotų vertinimų ir tokių pagyrų man, ko gero, dar neteko girdėti.

  • A.Ažubalis. Atsakymas J.Karosui: neplaukit pasroviui

    Azubalis_2
    Audronius Ažubalis

    www.delfi.lt Audronius Ažubalis, užsienio reikalų ministras 2012-04-12

    Neseniai naujienų tinklalapyje DELFI pasirodė p. Justino Karoso straipsnis apie Lietuvos ir Rusijos santykius – „Nedaryk kitam to, ko nenorėtum sau“ (2012-04-06). Sveikinu atsivertusio socialdemokrato raginimą politikoje grįžti prie krikščioniškosios dorovės.

    Nors šio raginimo turinį ir adresą, kuriuo jis siunčiamas, esu priverstas patikslinti.

    J. Karoso straipsnis – tai reakcija į mano nuostatą, jog po Rusijos prezidento rinkimų radikalūs Lietuvos užsienio politikos posūkiai būtų netikslingi ir pavojingi. Gindamas sukritikuotus kolegas (G. Kirkilą, V. Uspaskichą, V. Romanovą), socialdemokratas apkaltino mane nevykdant geros politikos Rusijos atžvilgiu. O diskusiją apie dvišalius santykius jis susiaurino iki vieno klausimo – okupacijos pripažinimo ir žalos atlyginimo. Norėčiau atkreipti dėmesį į tris minėtojo straipsnio argumentų negalias.

  • Ir vėl iš pelenų rinksime aguonas

    Aleknonis_2_Gintaras
    Gintaras Aleknonis
    www.lrt.lt Gintaras Aleknonis 2012-04-12
    Kitą dieną po to, kai Seimas nusprendė svarstyti galimybę birželio 3-iąją surengti pirmalaikius rinkimus, Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė dekretą, kuriuo paskelbė, kad eiliniai Seimo rinkimai vyks spalio 14-ąją. Neskubėkime įvykių sutapime ieškoti konflikto.

    Konstitucija numato, kad rinkimai turi vykti spalio mėnesio antrą sekmadienį, o prezidentas rinkimų datą skelbia likus šešiems mėnesiams. Oficialiai pradėtas politinis rinkimų vajus, laikas pažvelgti, kas ir su kokiu bagažu stoja prie starto linijos.

  • Kairys: suprantu, kad ne visi politikai yra blogi, bet vaizdas labai liūdnas

    Kairys_Jurgis_Tomo_Vinicko

    Jurgis Kairys

    Tomo Vinicko nuotr.

    www.alfa.lt Jūratė Žemaitytė 2012-04-12

    Pavadintas Lietuvos nacionaliniu paukščiu Jurgis Kairys ima kvatoti. Geriausia paprastai - Jurgis. Anksčiau gėdijęsis savo vardo metams bėgant jį prisijaukino. Dabar Jurginės yra laukiamiausia J.Kairio šventė, balandžio 23-iąją jam prasideda tikrasis pavasaris - svaiginamų skrydžių sezonas.

    Be vardadienio, šį pavasarį J.Kairys pasitiks ir įspūdingą jubiliejų - gegužės 6-ąją jam stuktels šešiasdešimt. Sunku patikėti. Ne kartą triumfavęs Europos, planetos čempionatuose, pasaulio taurės varžybose, skersai išilgai išraižęs dangų įmantriausiomis figūromis jis tebeskraido dar vis. Jau kitą pirmadienį laukia kelionė į Rumuniją.

    Tad šiandien puiki proga pasikalbėti su Jurgiu Kairiu apie dangaus ir žemės reikalus.

  • K.Kuzminskas. Kam naudinga kelti paniką dėl strateginių energetikos projektų?

    Kuzminskas_Kazimieras_V_Kopusto

    Kazimieras Kuzminskas

    V. Kopūsto

    www.delfi.lt Kazimieras Kuzminskas, Seimo narys, Ekonomikos komiteto narys 2012-04-06

    Pastaruoju metu pasipylė įvairių nuomonių, kad Lietuvai turėti atominę elektrinę nenaudinga, o suskystintųjų dujų terminalo statyba panaši į miražą. Tokias kalbas gali skleisti arba Lietuvos priešai arba tie, kuriems nėra svetimas rusų gigantas „Gazprom“.

    Tikiu, kad tie, kuriems tiesiog trūksta informacijos apie Lietuvai svarbius energetinius projektus, netrukus patenkins savo smalsumą, nes derybos su japonų investuotoju „Hitachi“ dėl Visagino atominės elektrinės (VAE) projekto baigtos, aiškėja vis daugiau projekto detalių, kurios vienareikšmiškai naudingos Lietuvai.

  • Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos prašoma įvertinti reikalavimus dėl lenkų kalbos mokėjimo

    Vilniaus_rajono_savivald_A_Solomino
    A. Solomino nuotr.

    www.delfi.lt 2012-04-11

    Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas liberalas Arminas Lydeka kreipėsi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, kad ši kuo skubiau išnagrinėtų, ar viešai skelbiami Vilniaus rajono savivaldybės reikalavimai naujai į darbą priimamiems buhalteriams mokėti lenkų kalbą yra pagrįsti, ar šie reikalavimai neprasilenkia su lygiateisiškumo principu.

    Liberalų sąjūdžio frakcijos narys taip pat paragino Valstybės tarnybos departamentą išnagrinėti, ar Vilniaus rajono savivaldybės vadovybė šiuo konkrečiu atveju, keldama reikalavimus darbuotojams, nepažeidė Konstitucijos, nepiktnaudžiavo savo padėtimi ir ar užtikrino lygias galimybes gauti darbą visiems pretendentams.

  • Vytauto Landsbergio kalba Sąjūdžio valandoje minint Kovo 11-ąją Mokslų akademijos Didžiojoje salėje

    Landsbergis_kalba-1

    Prof. Vytautas Landsbergis

    Tomo Balčiūno nuotr.

    Mieli sąjūdininkai, kaip gražu susirinkti šitoje istorinėje salėje, kur gimė Lietuvos Sąjūdis. Buvo daug žmonių. Jau tada vyko prieštara tarp permainų ir esminių permainų noro ir tarp kito ketinimo - stabdyti, slopinti, atidėti. Jaunystės dvasia nepriklausomai nuo amžiaus skirtumo buvo užvaldžiusi žmones gimstant Sąjūdžiui. Ji pareikalavo kalbėti apie esminius dalykus, o ne apie kokią nors mokslinę problemą Mokslų akademijos salėje.

    Malonu pasveikinti Lietuvą ir Lietuvos Sąjūdį kaip neatskiriamas sampratas Kovo 11-osios išvakarėse. Mėginsiu pasidalinti, kas įvyko, kas po to vyko, kas esame, kokie dabar Lietuvos ir Lietuvos Sąjūdžio uždaviniai. Sąjūdį aš suprantu ir visi turime suprasti kaip anuomet pačioje pradžioje, kai dar nesvarstėme registracijų, narysčių, nors jau buvo prisivėlę keistų asmenų, kalbančių Sąjūdžio vardu. Bet pirminė idėja buvo ta, kad visi, kurie einame kartu, visi ir esame Lietuvos Sąjūdis, visi dalyviai. Dalyvaujame didžiuliame dalyke. Taigi per Lietuvos Sąjūdį atėjome į Kovo 11-ąją, tą turime branginti ir branginame kaip atmintį ir pasiilgimą. Kaip dažnai žmonės išreiškia pasiilgimą „o, kodėl negalėtų ir vėl taip būti kaip tada nuostabiai buvo“.
  • Ar referendumų iniciatoriai nori sužinoti tautos nuomonę?

    Spurga_Saulius
    Saulius Spurga

    www.alfa.lt Saulius Spurga 2012-04-11

    Kovo gale iniciatyvinė grupė pradėjo rinkti parašus, kad būtų surengtas referendumas dėl Visagino atominės elektrinės statybos. Referendumo būtinumą jo iniciatoriai grindžia tuo, kad priimdama sprendimą statyti atominę elektrinę valdžia nepakankamai konsultavosi su žmonėmis. Tačiau ar būtent toks referendumas dabar reikalingas?

    Referendumo iniciatoriai teigia, kad tai pats demokratiškiausias būdas priimti sprendimus. Deja, patirtis byloja, kad ir rengiant referendumus neretai stengiamasi iškreipti visuomenės nuomonę, ja manipuliuoti. Paradoksalu bei liūdna, bet tokiu keliu nuėjo ir šio referendumo iniciatoriai.

  • Politologas: Grybauskaitės sprendimas nevykti į Varšuvą – nesusipratimas

    www.alfa.lt 2012-04-10
    Prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimas nevykti į Lenkijos prezidento inicijuotą susitikimą su Baltijos šalių vadovais kenkia regioniniam bendradarbiavimui ir gali pakirsti Lietuvos įvaizdį, sakė BNS kalbinti politikos ekspertai.

    Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas teigė, kad prezidentės sprendimas ir jo pristatymas „nėra aiškus ir neatrodo motyvuotas“.

    „Arba kažkas nepasakoma ir neturime visos informacijos, arba, jeigu tik tiek yra pagrindimo, man atrodo, kad Lietuva taip neprisideda prie konstruktyvių dvišalių santykių plėtojimo“, – BNS sakė R. Vilpišauskas.

    Pasak jo, nevykdama į Varšuvą aptarti artėjančio NATO viršūnių susitikimo klausimų, Lietuvos prezidentė įtvirtina sąsajas tarp dvišalių Lietuvos ir Lenkijos diskutuojamų klausimų ir kitų regionui svarbių klausimų.

  • A.Zuokas išsigando negražių savo žodžių apie S.Šriūbėną

    www.diena.lt Matas Miknevičius 2012-04-10

    Buvusį savo pavaduotoją Stanislovą Šriūbėną mažu pūstažandžiu šriubuku išvadinęs Vilniaus meras Artūras Zuokas netrukus pats išsigando šių savo žodžių.

    Praėjusią savaitę portalas diena.lt rašė apie tai, kaip sostinės savivaldybės vadovas dėl nekokybiškos Gedimino prospekto rekonstrukcijos socialiniame tinkle „Facebook“ apkaltino buvusį savo pavaduotoją S.Šriūbėną ir jį dar neskoningai pravardžiavo.

    Praėjus kelioms dienoms meras vis dėlto suprato pasikarščiavęs ir savo žodžius ištrynė.

    „Šis mažas pūstažandis ,,šriubukas'' daug žalos Vilniui padarė. Kodėl dabar? Todėl, kad tik po tam tikro laiko išlindo brokas Gedimino pr. Nors praeitoje Taryboje tai jau buvo pastebėta ir buvo galima reikalauti garantijų, bet tas pats veikėjas, būdamas vicemeru, viską blokavo“, - taip į savo paskyros lankytojo klausimą apie prospekto trinkelių skandalą praėjusią savaitę buvo atsakęs meras A.Zuokas, tačiau  vėliau įrašą panaikino.

  • V.Matuzas. Socialdemokratinė žiogų pasaka apie pasiruošimą žiemai

    Matuzas_Vitas_S_Mazeikos

    Vitas Matuzas

    Š. Mažeikos nuotr.

    www.delfi.lt Vitas Matuzas, Seimo narys, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininko pavaduotojas2012-04-10

    Ūkiškas žmogus niekada negyvena šia akimirka ir būtinai atsideda atsargų juodai dienai. Kad jos kartais ateina, įsitikinome 2008 m. pasaulį apėmus ekonominei krizei.

    Kur buvo mūsų valstybės sukauptos santaupos? Jų nebuvo, nes nuo 2001-ųjų šalį valdžiusi socialdemokratų Vyriausybė apie jas negalvojo. Kaip toje pasakėčioje apie skruzdėlę ir žiogą, kuris, užuot ruošęsis žiemai, tik strikinėjo ir daineles dainavo.

    Vietoje to, kad skatintų tvarią ekonomiką, darbo vietų kūrimą ir eksportą, socdemai kosminiais greičiais po du kartus per metus didino įvairias socialines išmokas ir pašalpas. Dėl teisybės derėtų pasakyti, kad tai buvo daroma skolintais pinigais.

  • PRAŠYMAS DĖL VYTAUTO DIDŽIOJO TILTO SOVIETINIŲ SIMBOLIŲ

    RAIMUNDAS KAMINSKAS

    Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkas

    LR Seimo nariui

    išrinktam Aleksoto – Vilijampolės apygardoje

    R. Kupčinskui

    LR Seimo narei

    išrinktai Centro apygardoje

    V.V. Margevičienei

    PRAŠYMAS

    DĖL VYTAUTO DIDŽIOJO TILTO SOVIETINIŲ SIMBOLIŲ

    2012-04-10 Nr. 0410

    Kaunas

  • Vėl seimokratija?

    Landsbergis7
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.lzinios.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012-04-10

    Pasigirdo siūlymų ir teikimų, kad Seimui atskaitingos institucijos, to paties Seimo valia pakeitus įstatymus, galėtų kasmet lengvai netekti vadovų.

    Be jokių specialiųjų komisijų ar tyrimų, o tiesiog nepatvirtinus metinės ataskaitos. Susitaria to meto valdančiųjų partijų vadovų konglomeratas ir bet kurie generolai lekia lauk paprastu Seimo balsavimu nepritarus jų institucijos veiklos ataskaitai.

  • Antikonstitucinė Grybauskaitės ir Pakso santuoka

    Baciulis
    Audrius Bačiulis

    www.veidas.lt Audrius Bačiulis 2012-04-09

    Įdomu, ar pati Dalia Grybauskaitė suvokia, kad pasirašydama Seimo rinkimų įstatymo pataisas, leidžiančias Konstituciją ir priesaiką sulaužiusiam Rolandui Paksui jau rudenį dalyvauti rinkimuose, ji pasirašė ir savo apkaltos nuosprendį?

    Politikai apie tai dar tyli – vieni iš nuostabos, kiti – nenorėdami prieš rinkimus kelti skandalo, bet teisininkų, ypač konstitucionalistų tarpe, jau nuvilnijo: Prezidentė sulaužė priesaiką.
    Mat Konstitucijai neatitinkančio įstatymo pasirašymas niekaip negali būti suderintas su priesaika „būti ištikimai Konstitucijai, gerbti ir vykdyti įstatymus“. O kad Seimo rinkimų įstatymo pataisos neatitinka Konstitucijos, viešai pripažino pati D.Grybauskaitė, iš karto po pasirašymo išplatindama pranešimą:

  • Latvijoje iškils paminklas Mindaugui

    Mindaugas_K_Cachovskio
    K. Čachovskio nuotr.

    www.delfi.lt Skirmantas Pabedinskas 2012-04-07

    Įamžinti Lietuvos valdovo ir jo žmonos žūties vietą panoro nedidelio Latvijos Agluonos miestelio ir jo apylinkių gyventojai.

    Pirmasis žinomas liudijimas apie Mindaugo kapavietę Agluonoje datuojamas 1618 metais. Tvarkant ansamblio griuvėsius, buvo rasta juodo marmuro antkapinė plokštė, liudijanti karaliaus Mindaugo kapą. Manoma, kad čia jis buvo nužudytas 1263 metų rugsėjo 12-ąją

    „Ši legenda remiasi realiais faktais. Dar reikia, kad juos ištirtų istorikai, archeologai. Tačiau tai, ką radome Agluonos bazilikoje, gali būti Lietuvos karaliaus Mindaugo kapas“, – kalbėjo Rėzeknės–Agluonos diacezijos vyskupas Janis Bulvis.

  • Melu apsinuodijusieji

    Pociuniene_

    Liudvika Pociūnienė

    "Lietuvos žinių" nuotr.

    www.lzinios.lt Liudvika Pociūnienė 2012-04-05-06

    Visuose visuomenės gyvenime verpetus sukėlusiuose įvykiuose - Garliavos, Valstybės saugumo departamento ir prokurorų proceso prieš Eglę Kusaitę ir Gatajevus, susidorojimo su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovais, Seimo Antikorupcijos komisijos vertinimų - regime tuos pačius teisės, žiniasklaidos, psichiatrijos ir kitų sričių profesionalų bei ekspertų veidus. Kas juos sieja?

    Liudvika Pociūnienė

    Per praėjusią savaitę išgirdome netikėtai daug nusišnekėjimų iš specialistų, iš kurių šiaip jau turėtume teisę tikėtis žmoniško paaiškinimo apie tai, kas vyksta. Kodėl? Kas nutiko, kad aiškumo ištroškusiems Lietuvos piliečiams į akis buvo pučiamos vis tirštesnės miglos?

  • Kad dangaus būtų daugiau, o pragaro mažiau

    Kun_A_Narbekovas_Romo_jurgaicio

    Kun. Andrius Narbekovas

    Romo Jurgaičio nuotr.

    www.lzinios.lt Tadas Valančius 2012-04

    Kunigas Andrius Narbekovas artėjant Didžiosios savaitės kulminacijai - šv. Velykoms - ragina neprarasti vilties ir visiems kartu bei kiekvienam atskirai stengtis padaryti viską, kad pragaro žemėje būtų kuo mažiau.

    Ilgajam gavėnios laikotarpiui einant į pabaigą kunigas, gydytojas ir bioetikos mokslų daktaras A.Narbekovas primena, kad šis ypatingas rimties ir susikaupimo periodas yra skirtas tikėjimui bei vertybiniams pamatams sutvirtinti.

    Apie gavėnios prasmę, amžinas vertybes, joms tenkančius šiandienos iššūkius ir šv. Velykų laukimą - "Lietuvos žinių" interviu su Andriumi Narbekovu.

  • „Tvarkiečius“ partija ragina darbiniais ir asmeniniais telefonais TV laidoje balsuoti už R.Paksą

    www.delfi.lt Šarūnas Černiauskas 2012-04-05

    Televizinė dvikova, kurioje susirungs Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkas Rolandas Paksas, „tvarkiečiams“ kaip reta svarbi. Partijos nariams išsiuntinėtas elektroninis laiškas, kuriuo raginama darbiniais ir asmeniniais telefonais balsuoti už R. Pakso poziciją.

    „Darbiečių“ ir „tvarkiečių“ lyderių akistata numatyta Baltijos televizijos (BTV) eteryje, ketvirtadienio laidoje „Sąmokslo teorija“. Prieš šios laidos transliaciją „Tvarkos ir teisingumo nariai“ gavo laišką su raginimu maksimaliai išnaudoti savo mobiliojo ryšio (asmeninio ar tarnybinio) potencialą – kiek tai bekainuotų.

    Pergalė prieš V.Uspaskichą – kiek tai bekainuotų

    „Rolandas Paksas dalyvaus sąmokslo teorija laidoje, O TEN PRALAIMĖTI MES TIESIOG NETURIME TEISĖS“, - rašoma „tvarkiečių“ vidinėje korespondencijoje, kurią atsiuntė DELFI skaitytojas.

    Laiške nurodoma, kad „tvarkiečiai“ turi mobilizuotis, o telvizinis pralaimėjimas V. Uspaskichui gali sukelti neigiamas pasekmes kai kuriems partijos nariams.

  • Velykinis sveikinimas

    Velykos_22

    Aukščiausias, garbingiausias Dieve,

    išsklaidyk mano širdies

    tamsą ir duok man, Viešpatie,

    tikrą tikėjimą.


    šv. Pranciškus

     

    Velykų varpų gausmas tepasiekia


    kiekvieno Jūsų širdį!


    Pražyskite nauju pavasariu

     

    Dievo malonėje!


    Juk vėluojantis pavasaris anksčiau


    ar vėliau ateis į mūsų Tėvynę.


    Tamsa tik laikinai užgožia šviesą,


    bet nepajėgia jos sunaikinti,


    o blogis niekada nenugalės

     

    tiesos ir meilės.


    ***

    Šviesių šv. Velykų Jums linki


    Lietuvos Sąjūdžio taryba


    2012 m.

  • Siūloma neleisti turintiems „lenko kortą“ kandidatuoti į Seimą

    www.diena.lt 2012-04-05

    Grupė skirtingoms frakcijoms priklausančių Seimo narių siūlo neleisti piliečiams, turintiems „lenko kortą“, kandidatuoti į Seimą.

    Jei tokio dokumento savininkas nuslėptų jį turintis ir būtų išrenkamas į Seimą, siūloma, kad jo įgaliojimai iškart nutrūktų.

    Seimo rinkimų įstatymą grupė Seimo narių siūlo papildyti nuostata, kad „Seimo nariu negali būti renkamas Lietuvos pilietis, turintis užsienio valstybės dokumentą, išduotą jam pagal tos valstybės įstatymus, kuris suteikia jam tam tikras politines, socialines, ekonomines ir (ar) kultūrines teises toje valstybėje, ir kurio išdavimas bei turėjimas pagal tos valstybės įstatymus yra siejamas su dokumento turėtojo įsipareigojimais tos užsienio valstybės interesams“.

  • Ambasadorius: lenkai Lietuvoje nediskriminuojami

    www.lzinios.lt 2012-04-05

    Lietuvos ambasadorius Jungtinėje Karalystėje Oskaras Jusys savaitraščio "The Economist" redakcijai atsiųstame laiške pabrėžė, kad lenkų mažuma Lietuvoje nėra diskriminuojama, o švietimo srityje mokytis lenkų kalba sudarytos išskirtinai geros sąlygos.

    Reaguodamas į savaitraščio neseniai paskelbtą straipsnį apie dvišalius Lietuvos -  Lenkijos santykius, diplomatas teigė, kad galimybės mokytis lenkų kalba Lietuvoje yra geresnes nei bet kur kitur.

    "Vertėtų pažymėti, kad mokymasis visose stadijose, nuo darželio iki universiteto, lenkų mažumai Lietuvoje galimas jų gimtąja kalba. Tai yra unikalu  Europoje. Balstogės universiteto filialas Lietuvos sostinėje Vilniuje yra vienintelis lenkų aukštojo mokslo institutas užsienyje", - rašo O.Jusys.

  • Kiek ilgai NATO kentės Lietuvos veidmainiavimą?

    Baciulis
    Audrius Bačiulis

    www.veidas.lt Audrius Bačiulis 2012-04-05

    Kuomet prieš aštuonerius metus Lietuva stojo į NATO, pagal savo pasirengimą narystei ji jautėsi tarp antrosios Aljanso plėtros bangos lyderių.

     

    O jau tarp Baltijos valstybių – tai tikrai: pagal NATO standartus pertvarkytas kariuomenės valdymas, pati kariuomenė turinti visavertį mechanizuotą batalioną, o ateityje planuojanti turėti ir brigadą, NATO operacijoje Afganistane Lietuva prisiėmė vadovauti Goro provincijai, išlaidos gynybai tegu nesiekė 2 proc. nuo BVP, bet kelinti metai iš eilės augo ir žadėta, kad netrukus pasieks Aljanso nustatytą minimumą. Į estus, juo labiau – latvius, kurių kariuomenė tuo metu buvo gemalo būsenoje, lietuviai žvelgė išdidžiai, kaip į jaunesniuosius brolius, važiuojančius į NATO ant Lietuvos kupros ir Lietuvos įdirbio dėka.
  • Kam darbuojasi Lietuvos žemės ūkis?

    Ceginskas_Valensas_Tomo_Balciuno

    Valensas Čeginskas

    Tomo Balčiūno nuotr.

    Valensas Čeginskas, Lietuvos Sąjūdžio tarybos narys

    Naudodamiesi lito ir užsienio valiutų santykio skirtumu, verslininkai Lietuvoje išaugintą žemės ūkio produkciją dideliais kiekiais naudingai parduoda užsienyje ir taip kaupia kapitalą. Ten gaudami gausesnes pajamas jie ir savos šalies vietos rinkoje parduodamai tokiai produkcijai žymiai didina kainas… Esą „kitose ES valstybėse kainos yra žymiai didesnės“.

    Taip vienašališkai yra skriaudžiami Lietuvos žmonės, kurių pajamos neprilygsta turtingųjų užsienyje gyvenančių materialinei padėčiai. Kaip rodo statistikos duomenys, ekonominės-dabartinės krizės sąlygomis daugumos Lietuvos žmonių minimalus gaunamas atlyginimas ir pensijos yra mažiausios visoje ES. Todėl ką pagal gaunamas pajamas nesunkai perka užsieniečiai, Lietuvos piliečiai savo pajamomis pirkti neišgali.
  • Nemažėjanti infliacija stipriai keičia gyventojų įpročius

    www.alfa.lt Kazimieras Šliužas 2012-04-05

    Vadinamoji skurdo infliacija Lietuvoje daugiau kaip dvigubai lenkia oficialiąją. Jos tempai, nors ir lėtėjantys, mažina realias namų ūkio pajamas ir verčia racionaliau skirstyti išlaidas.

    Statistikos departamento (SD) duomenimis, šių metų vasarį 902 pasirinktų dažniausiai vartojamų prekių ir paslaugų kainos Lietuvoje buvo 3,7 proc. didesnės negu prieš metus, tačiau gyventojų, gaunančių mažas pajamas ir jas išleidžiančių daugiausia būstui išlaikyti bei maisto produktams, prekės ir paslaugos per metus pabrango 8,8 procento.

    Pasak SD atstovės Birutės Stolytės, vadinamoji skurdo infliacija - mažiausias pajamas gaunančių gyventojų dažniausiai vartojamų prekių ir paslaugų kainų pokytis - jau nėra departamento tyrimų objektas. Tačiau SD interneto puslapyje pateikiama skaičiuoklė, kuri leidžia žmonėms patiems apskaičiuoti asmeninius infliacijos rodiklius.

  • Premjeras: Zuokas nevisiškai tinkamai sprendžia miesto problemas

    Kubilius_Tomo_Vinicko_nuotr

    Premjeras Andrius Kubilius

    Tomo Vinicko nuotr.

    www.alfa.lt Gytis Pankūnas 2012-04-05

    Premjeras Andrius Kubilius mano, kad Vilniaus miesto savivaldybė, ketindama iš Vyriausybės prisiteisti beveik milijardą litų, tik parodo sostinės vadovo Artūro Zuoko nemokėjimą tvarkyti miesto reikalų bei norą padidinti finansines įplaukas į tokias savo iniciatyvas, kaip Vilniaus miesto taksi ar sostinės aviacijos kompanijos.

    „Tikrai nestebina tokie mero žingsniai, kuriais siekiama paprasčiausio viešųjų ryšių efekto, galbūt šitokiu būdu slepiant ir savo nevisiškai tinkamą miesto reikalų sprendimo efektą.

  • Požiūris. Pociūnienė: kai teisingumas tampa savo priešybe

    Pociuniene_Liudvika_Tomo_vinicko

    Liudvika Pociūnienė

    Tomo Vinicko nuotr.

    www.alfa.lt Liudvika Pociūnienė 2012-04-05

    Visuose visuomenės gyvenime verpetus sukėlusiuose įvykiuose - Garliavos, Valstybės saugumo departamento ir prokurorų proceso prieš Eglę Kusaitę ir Gatajevus, susidorojimo su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovais, Seimo Antikorupcijos komisijos vertinimų - regime tuos pačius teisės, žiniasklaidos, psichiatrijos ir kitų sričių profesionalų bei ekspertų veidus. Kas juos sieja?

    Per praėjusią savaitę išgirdome netikėtai daug nusišnekėjimų iš specialistų, iš kurių šiaip jau turėtume teisę tikėtis žmoniško paaiškinimo apie tai, kas vyksta. Kodėl? Kas nutiko, kad aiškumo ištroškusiems Lietuvos piliečiams į akis buvo pučiamos vis tirštesnės miglos?

  • Išprovokuojamas smurtas

    Zolubas
    Algimantas Zolubas

    Algimantas Zolubas

    Šventajame Rašte parašyta: „Jeigu tau davė per kairį skruostą, atsuk dešinį.“ Šį pamokymą daug kas supranta taip: „Tapk geras, nesmurtauk ir nuolankiai, be pasipriešinimo, priimk skriaudas.“ Bet ar toks supratimas nedaro nukentėjusįjį pasyvia auka, nestabdančia blogio savo neveiklumu, Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šis visiems žinomas pamokymas tarsi pats sau prieštarauja. Prieštaravimas dingsta, jeigu įsigiliname į to meto papročius, pavyzdžiui, kai mušti moterį, vaiką ar vergą buvo galima tik kaire ranka ir ne delnu, bet atbula ranka. Jeigu tas, kuriam sudavė, atsuka dešinį skruostą, skriaudikas toliau mušti nebegali; jis turi arba liautis, arba pripažinti mušamąjį sau lygiu. Tad šis Biblijos pamokymas subtiliai parodo, kaip sustabdyti smurtą neatsakant smurtu ir netampant smurtautoju. Kita vertus, gal smurtautojas, matydamas nesipriešinančią ir kitą skruostą atsukančią auką, susivoks, kad smurtauti nedera? Tačiau kaip elgtis, jei auka gaus smūgį ir į antrą skruostą?

  • Garliavos byla palaidota vienu žodžiu

    Motieka_L_Ziniu

    Kazimieras Motieka

    "Lietuvos žinių" nuotr.

    www.alfa.lt 2012-04-04

    Ar įmanomas tolesnis teismų sistemos darbas po Aukščiausiojo Teismo ir Teisėjų tarybos pirmininko Gintaro Kryževičiaus pareiškimo, kad dėl Drąsiaus Kedžio dukrelės kovojanti Kauno teisėja Neringa Venckienė yra pūlinys teisinėje ir politinėje sistemoje, klausia dienraštis „Respublika“.

    Pasak Nepriklausomybės Akto Signataro Kazimiero Motiekos, nors ponas Kryževičius sako, kad kitiems nereikia kištis į teismų darbą, bet jis pats įsikišo ir jo kišimasis yra pats reikšmingiausias. „Aš neįsivaizduoju, kaip N. Venckienė dar gali tikėtis, kad sprendimas gali būti priimtas jos naudai, kai pats Aukščiausiojo Teismo pirmininkas aiškiai pasisako, kad čia viskas gerai. Jūs man pasakykite, koks teisėjas dabar išdrįs priimti kitokį sprendimą ir pasipriešinti Aukščiausiojo Teismo pirmininkui? Toks teisėjas rizikuotų ir darbo netekti, ir patekti į kolegų nemalonę.

  • Šimonytė: apie naujus darželius, sutvarkytus dviračių takus ir „rožinius dramblius“

    Simonyte_Eimanto_genio

    Ingrida Šimonytė

    Eimanto Genio nuotr.

    www.alfa.lt 2012-04-03

    Finansų ministrė Ingrida Šimonytė ministerijos tinklalapyje paskelbė atsakymą sostinės merui Artūrui Zuokui, kuris užsimojo iš Vyriausybės prisiteisti beveik milijardą litų.

    Net jeigu Vilniaus savivaldybė gautų „iš Vyriausybės“ papildomą milijardą, tai reikštų, kad jos skolos galbūt ir sumažėtų, nors nebūtinai taip nutiktų – pernai savivaldybė gavo viršplanes pajamas, o kreditorinį įsiskolinimą vis tiek tik padidino. Meras galėtų prisiminti savo vadovavimą Vilniui iki krizės, kai nuolat gaudama viršplanių pajamų savivaldybė įsipareigojimus tik didino.

  • Politinis kerštas už kritiką?

    Kuolys_Karolio_kavolelio

    Darius Kuolys

    Larolio Kavolėlio nuotr.

    www.lzinios.lt Tadas Valančius 2012-04-04

    Principingą poziciją dėl Raimundo Palaičio nušalintų Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovų aktyviai gynusį visuomenininką Darių Kuolį akiplėšiškai ėmė pulti posto netekusio vidaus reikalų ministro partijos bičiuliai.

    Vakar Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) vicepirmininkas Artūras Melianas kreipėsi į Seimo Audito komitetą (AK) ir paprašė išsiaiškinti, ar Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) pagrįstai finansavo Pilietinės visuomenės instituto inicijuotą projektą pilietiškumui mokyklose ugdyti. Frakcijos nuomone, viešajai įstaigai, kuriai vadovauja D.Kuolys, minėtam projektui įgyvendinti skirti 4 mln. litų neva gali būti panaudoti politinei propagandai.

  • Parlamentarai domėsis sostinės savivaldybės sprendimais dėl Gedimino prospekto rekonstrukcijos

    Gedinimo_prospektas

    Gedimino prospektas

    Alinos Ožic nuotr.

    www.alfa.lt 2012-04-04

    Seimo Antikorupcijos komisija trečiadienį domėsis per 100 mln. litų atsiėjusios Gedimino prospekto Vilniuje rekonstrukcijos aplinkybėmis.

    Nors rekonstrukcija baigta prieš ketverius metus, ja vėl susidomėta, nes kelias šaltas pastarąsias žiemas naujos prospekto trinkelės ištrupėjo.

    Paaiškėjus, kad dėl nepakankamo atsparumo šalčiui reikia keisti beveik pusę Gedimino prospekto grindinio, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl turto iššvaistymo ir sukčiavimo.

  • Metas parodyti stuburą

    Valiusaitis
    Vidmantas Valiušaitis

    www.lzinios.lt Vidmantas Valiušaitis 2012-04-04

    Liberalcentristas ir eksministras Raimundas Palaitis apie skandalą, susijusį su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT), parašė "visą tiesą" internete. Vienas literatūros klasikas, paprašytas pasakyti "paprastą ir gryną tiesą", atsakė: "Tiesa niekada nebūna paprasta, ir retai - gryna." Seimo narys Žilvinas Šilgalis taip pat internete parodė, kokia "paprasta ir gryna" yra R.Palaičio tiesa.

    Jau nekalbu net apie tai, kad kitokią nei jo nuomonę turinčius žmones politikas leidžia sau pravardžiuoti "marginalais", "megztomis beretėmis", o jį kritikavusius žurnalistus - "vanagais". Treniruotų "vanagų", sklandžiusių aplink dabar jau buvusį ministrą ir lesusių oponentų kepenis, jis turėjo didesnį pulką. To nepakako. Bet čia - detalė.

  • D.Sova. Seimas atvėrė kelius R.Paksui: konstitucijos vėl nesilaikoma

    www.delfi.lt Donatas Sova 2012-04-02

    Kovo 22 d. Seimo nariai priėmė įstatymo pataisas, atveriančias kelią Rolandui Paksui kandidatuoti šių metų parlamento rinkimuose. Šia įstatymo pataisa buvo įtvirtinta nuostata, jog po apkaltos kandidatuoti į Seimą politikui būtų draudžiama ketverius metus. Taip buvo pakeista iki tol galiojusi tvarka, kurią nustatė Konstitucinis Teismas (KT) savo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimu.

    Jame KT konstatavo, kad Konstitucija draudžia asmenims, šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją, sulaužiusiems priesaiką, bet kada ateityje užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu. Todėl toks Seimo narių sprendimas pakeisti tik įstatymą, nekeičiant Konstitucijos yra akivaizdus pavyzdys, kaip Seimo nariai patys pažeidinėja Konstitucijos 59 straipsnį, kuris aiškiai nurodo, jog Seimo nariai privalo vadovautis Konstitucija.

  • Vytautas Landsbergis: Aukščiausiojo Teismo pirmininko pareiškimas - baisus

    Landsbergis7
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.ve.lt 2012-04-03

    Profesorius Vytautas Landsbergis vadina "baisiu" ir jam nesuvokiamu Aukščiausiojo Teismo ir Teisėjų tarybos pirmininko Gintaro Kryževičiaus pareiškimą, kad Neringa Venckienė "nėra pūlinys tik teisinėje sistemoje, tai yra pūlinys ir politinėje sistemoje - tai visos mūsų valstybės bėda".
    "Tai baisus pareiškimas. Aš manau, ir eilinis kolega, ir apskritai apie bet kokį žmogų, tai atrodo, kad tai kažkoks žmogžudys arba bankų išvogėjas. Ir čia atseit labai blogas žmogus, kuris turi savo įsitikinimą ir, matyt, meilę vaikui, ir pagal tai veikia. Jeigu dėl to išvadinamas tokiais žodžiais ir dar tą dieną, kai pati teisėtvarka pradeda bylą prieš tą žmogų, - jau nurodoma, kad jis ne tik kaltas, bet ir labai baisus.

  • Apie švietimo problemas – visos Lietuvos mokytojų suvažiavime

    P. Višinskio žodžiais „Tiesa ir mokslas – mūsų galybė” Lietuvos pedagogai buvo kviečiami į visos Lietuvos mokytojų suvažiavimą, kuris vyko 2012 m. kovo 31 d. Vilniuje. Suvažiavimą organizavo Lietuvos mokytojų profesinė sąjunga (LMPS), Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga (LŠDPS), Krikščioniškoji švietimo darbuotojų profesinė sąjunga (KŠDPS). Sveikinimo žodį tarė Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas, Lietuvos Respublikos Seimo narys Rytas Kupčinskas, LR Seimo narė Vida Marija Čigriejienė, Tautininkų Sąjungos pirmininkas, LR Seimo narys Gintaras Songaila.

    Kelias valandas trukusiame suvažiavime buvo išsakytos pagrindinės Lietuvos švietimo sistemos problemos, pasidalinta mokytojų ir kitų švietimo darbuotojų rūpesčiais, aptartos galimos išeitys ir sprendimai. Emocingai išklausytas ir nemažai diskusijų sulaukė LR švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus pranešimas „Lietuvos švietimas. Nūdienos sprendimų link“. Ministras pasidžiaugė Švietimo ir mokslo ministerijos užsakymu atliktos mokinių apklausos rezultatais, nes „vienuoliktokai ir dviliktokai beveik aštuntukui įvertino savo mokytojus, absoliuti dauguma mano, jog mokytojai pakankamai kvalifikuoti paruoši juos egzaminams“.
  • R.Juknevičienė: dėsime visas pastangas, kad NATO policijos misija būtų kuo patrauklesnė

    Jukneviciene_Jurgenas_Bornemanas

    Rasa Juknevičienė ir

    Jurgenas Bornemannas

    www.delfi.lt 2012-04-02

    Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė pirmadienį susitikusi su NATO tarptautinio karinio štabo generaliniu direktoriumi generolu leitenantu Jurgenu Bornemannu teigė, kad Lietuva pasiruošusi vystyti NATO oro policijos priimančios šalies paramos paketą kartu su Latvija ir Estija, skelbiama KAM pranešime. „NATO buvimas Baltijos regione ypatingai svarbus, todėl dėsime visas pastangas, kad ši misija joje dalyvaujančioms šalims būtų kuo patrauklesnė“, – sakė ministrė, pridūrusi, jog tai puikus išmaniosios gynybos pavyzdys.

    Gen. ltn. J. Bornemanno teigimu, tikimasi pasiekti sutarimą dėl priimančios šalies paramos su misijoje dalyvaujančiomis šalimis.

  • Kokią asmenybę ugdo dabartinė švietimo reforma?

    Jurkevicius_Saulius_22
    Saulius Jurkevičius

    Saulius Jurkevičius, Vilniaus licėjaus direktorius

    Pranešimas skaitytas visos Lietuvos mokytojų suvažiavime, vykusiame 2012 m. kovo 31 d. Vilniuje.

     

    Vienas iš svarbiausių švietimo tikslų yra ugdyti brandžią asmenybę, gebančią ne tik puoselėti tradicines vertybes, bet ir galinčią tapti tikrąja savo krašto, šiuolaikiškos valstybės šeimininke. Tad ypač svarbu, kad valstybės deklaruojami tikslai būtų aiškūs, priimtini didžiajai daliai visuomenės. Juk pats blogiausias valstybės politinio gyvenimo bruožas yra neatitiktis tarp deklaruojamų idėjų ir realių veiksmų. Visi esame išgyvenę laikotarpį, kai dauguma nebetikėjo siūlomų pakeitimų prasmingumu ir juos paprasčiausiai ignoravo. Mokykla šiuo požiūriu yra ypač jautri vieta, čia netikras žodis ar nenuoširdus ketinimas labai greitai pastebimas.
  • Kas kursto meilę apsitapšnojusiems politikams

    www.veidas.lt 2012-04-03

    Už juodąją buhalteriją teisiami „darbiečiai“ tapo partijų reitingų lyderiais. Apkaltos būdu iš prezidento posto pašalintas R.Paksas rudenį žada grįžti į Seimą. O teistas A.Zuokas valdo Vilnių. Ar reputacija Lietuvoje jau nieko nebeverta?

    „Susikurti reputaciją trunka dvidešimt metų, o sugriauti užtenka penkių minučių. Jei apie tai pagalvotumėte, elgtumėtės kitaip“, – yra pataręs JAV verslininkas ir filantropas Warrenas Buffetas. Bet Lietuvos politikams, priešingai nei demokratiniame pasaulyje, ši aksioma negalioja. Lietuvių politinė meilė visiškai akla: jie kažkodėl myli teistus, net veikiant prieš valstybę sučiuptus politikus, o ir patys politikai nespjauna ant brolystės su susikompromitavusiais kolegomis, jei tik jais pasinaudodami gali turėti valdžią.

  • Tiesa pagal tą, kuris „ne prie ko“

    Pauliuviene
    Saulė Paliuvienė

    www.alfa.lt Saulė Pauliuvienė 2012-04-02

    Jeigu pabaigęs ministro karjerą Raimundas Palaitis štai pagaliau turėtų laiko prisėsti ir aprašyti ne tik vadinamąją Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) krizę iš savo požiūrio taško, skambiai pavadinęs rašinį „Visa tiesa apie FNTT skandalą“, bet ir papasakotų, prie ko ar ne prie ko jo pavardė minima dar keliose prieštaringai vertinamose istorijose, manau, kantrybės tai perskaityti turėtų daug kas.

    Galima būtų pasiūlyti eksministrui mažiausiai dvi temas.

    Pirmoji – pamėginti paaiškinti, kaip jis susijęs su 2001 metų gruodžio mėnesį Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pradėtu ikiteisminiu tyrimu dėl itin svarbių dokumentų suklastojimo, kai UAB „Klaipėdos vertybiniai popieriai“, kuriai vadovavo R. Palaitis, kaip skelbė žiniasklaida, pardavė svetimas akcijas?

  • Politologai: Lenkija turėtų siekti dialogo su Lietuva, užuot kėlusi reikalavimus

    www.alfa.lt 2012-04-02

    Lenkija ir Lietuva turėtų siekti dialogo, nes ultimatyvių reikalavimų kėlimas tik didina susipriešinimą, rašo bendrą straipsnį paskelbę Lietuvos ir Lenkijos politologai Vytis Jurkonis ir Wojciechas Borodziczius-Smolinski.

    „Lenkijai vis labiau pereinant į puolimą, Lietuva natūraliai užima gynybinę poziciją. Reikalavimai vargu ar bus veiksmingi, jie prives tik prie nesibaigiančių raginimų atsilyginti, taip diskredituojant abi šalis“, – rašoma straipsnyje, kuris paskelbtas interneto žurnale „New Eastern Europe“.

    „Lenkija, kurdama politiką Lietuvos atžvilgiu, turėtų atsižvelgti į savo pačios patirtį santykiuose su kaimynais. Kaip objektyviai didesnė šalis, Lenkija turėtų įvertinti istorinius faktus, taip pat giliai įsišaknijusį susirūpinimą ir nuoskaudas kaimyninėse valstybėse“, – rašo politologai.

  • Gintaras Aleknonis. Laikas atsiprašyti

    Aleknonis_2_Gintaras
    Gintaras Aleknonis

    www.bernardinai.lt Gintaras Aleknonis 2012-03-30

    Iki skausmo įelektrintą mūsų viešąją erdvę atrodo pasiekia tik neviltį keliančios žinios, kurias tebando užgožti melas ir neapykanta. Tačiau nenuleiskime rankų ir bandykime pastebėti kad ir menkiausią šviesos spindulėlį. O jų tikrai yra. Tik taip neprarasime vilties ir tikėjimo teisingumu.

    Štai neseniai Lietuvos radijas pranešė, kad prokuratūra pateikė kaltinimus buvusiam žvalgybos vadovui. Jis kaltinamas dalyvavęs šalies teritorijoje organizuojant slaptą bazę, kurioje 2002–2003 metais buvo laikomi CŽV terorizmu įtariami kaliniai.

  • E.Lucasas: "Mokate už neišnaudotas galimybes"

    Britų savaitraščio "The Economist" žurnalisto Edwardo Lucaso nuomone, monopoliniam rusiškų dujų importui Europos Sąjunga (ES) turi priešnuodžių. Išimtimi lieka Baltijos šalys, tapusios energetine sala, kur Rusija vis dar išlaiko didesnę įtaką.

    Daugiau kaip dvidešimtmetį situaciją Rusijoje ir Rytų Europoje akylai stebintis britų apžvalgininkas įsitikinęs, kad ES paramą turinti Lietuva yra pajėgi atsilaikyti prieš Rusijos dujų milžiną "Gazprom". Tačiau jis pabrėžia, kad kur kas daugiau nerimo turėtų kelti rusiško kapitalo vaidmuo Lietuvoje ir gretimose valstybėse. Dėl šios įtakos dalį atsakomybės turėtų prisiimti NATO ir ES senbuvės.

    Apie Lietuvos neišnaudotas galimybes, energetinės nepriklausomybės siekį, krašto politines perspektyvas - "Lietuvos žinių" interviu su Edwardu Lucasu.

  • Nuomonės Tyruose šaukiantis balsas

    Girnius
    Kęstutis Girnius

    www.alfa.lt Kęstutis Girnius 2012-04-02

    Prieš išvykdama į Kiniją krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė pareiškė, kad nepakitus dabartiniam gynybos finansavimui po kelerių metų gali tekti svarstyti kariuomenės mažinimo klausimą. Nors kariuomenė jau dabar per maža, veikiausiai reikės mažinti kareivių skaičių, nes 60 proc. biudžeto skiriant personalui išlaikyti nelieka lėšų pratyboms rengti ir kariams treniruoti.

    Ginkluotųjų pajėgų finansavimas yra opus klausimas. Išskyrus Liuksemburgą, nė viena NATO valstybė taip menkai nefinansuoja krašto apsaugos. Net į gynybos finansavimą įtraukus dalį lėšų, skiriamų Viešojo saugumo tarnybai ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai, šiemet Lietuva gynybai išleis 0,95-0,97 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).

  • Politika ir Garliava

    www.alfa.lt Tomas Viluckas 2012-03-31

    Įvykiai Garliavoje prikaustė viso krašto dėmesį. Televizijose ir „YouTube“ besisukantys širdį draskantys vaizdai, kai vaikas tampomas į visas puses bandant įgyvendinti teismo sprendimą, yra valstybę krečiančios krizės požymis. Ji nesugeba užtikrinti, kad Konstitucijos 38 straipsnis, skelbiantis, jog „valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“, būtų įgyvendintas. Procedūrinis teisingumas Kedytės vaikystę sudaužė į šipulius.

    Kas darosi valstybėje? Šių įvykių sūkuryje vis mėgstama prisiminti Bibliją, karaliaus Saliamono istoriją, tačiau joje, Danieliaus knygoje, yra ir tokios eilutės: „Nedorybė išėjo iš Babilono per seniūnus teisėjus, kurie tik dėjosi vedą žmones.“ Pastaba - Babilonas biblinėje kalboje yra ne tik geografinė sąvoka, bet ir nuodėmės bei sugedimo žemės simbolis. Net žydai, kurie rinkosi teisėjus, paliko savo raštijoje kaltinimus jiems, kad sudaro sąlygas vešėti blogiui.

  • Pralaimėta kova

    Matulevicius
    Vytautas Matulevičius
    www.lzinios.lt 2012-03-30
    Stebint sunkiai suvokiamus kai kurių aukštų vadovų ir kitų valstybės samdomų asmenų veiksmus, turbūt ne man vienam kyla klausimas: kaip galima mylėti savo Tėvynę Lietuvą, gauti iš jos didžiulį atlyginimą, naudotis žmonių pasitikėjimu ir taip niekingai elgtis?

    Atsakymas, kuris ateina į galvą, - jie tos Lietuvos nemyli. O gal būtų tiksliau pasakyti, kad jie širdies gilumoje, ko gero, taip ir nepriėmė tos tvarkos, kuri Lietuvoje buvo pradėta diegti po 1990 metų Kovo 11-osios.

    Iš esmės tai, kas vyksta, net būtų galima laikyti šių žmonių atpildu tautai už jos istorinį pasirinkimą: norėjote nepriklausomybės ir demokratijos - turėkite parodiją to, ko taip troškote.Tačiau šie asmenys į aukštas pareigas neatėjo per jėgą - jie buvo išrinkti piliečių arba paskirti tų, kuriuos žmonės išrinko.

  • Prezidentė atsakė į FNTT vadovų atleidimą tyriusios Seimo komisijos klausimus

    www.verslozinios.lt 2012-03-29
    Prezidentė Dalia Grybauskaitė Seimo Antikorupcijos komisijai, tyrusiai, ar pagrįstai vidaus reikalų ministras atleido Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos direktorių Vitalijų Gailių ir jo pavaduotoją Vytautą Giržadą, pateikė atsakymus į komisijos jai užduotus klausimus.
    Prezidentė nurodo, kad pernai spalį Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba (FNTT) pateikė informaciją, jog 2005-2011 metais nebuvo atliekami jokie tyrimai, susiję su galbūt nusikalstamu politinių partijų finansavimu ir kad tarnyba neturi jokių duomenų apie politinių partijų neteisėtais pinigais iš užsienio, praneša LTV naujienų laida "Šiandien".
  • „Gazeta Wyborcza“ apžvalgininkas siūlo Lenkijai atsiprašyti Lietuvos už Vilniaus krašto atėmimą

    www.delfi.lt 2012-03-29

    Lenkijos žurnalistas, dokumentalistas ir apžvalgininkas Marcinas Wojciechowskis siūlo savo šaliai oficialiai atsiprašyti Lietuvos už „Želigovskio maištą“ – 1920 m. įvykius, kuomet Lenkija iš Lietuvos atėmė Vilniaus kraštą.

    Tokį pasiūlymą M. Wojciechowskis išdėstė dienraštyje „Gazeta Wyborcza“, oponuodamas kitame dienraštyje „Rzeczpospolita“ apžvalgininko Piotro Skwiecinskio išsakytiems raginimams Lietuvos atžvilgiu laikytis kietesnės pozicijos.

    „Tarptautiniuose santykiuose didesnė atsakomybė visuomet tenka stipresniojo partnerio pusei. Atsiprašymas už avantiūristinę 1920 m. generolo Želigovskio (Liucijus Želigovskis vadovavo Vilniaus užėmimo operacijai – DELFI) įvykdytą akciją – tai šansas simbolinėje sferoje didesniajam partneriui ištiesti ranką Lietuvai“, - rašo M. Wojciechowskis.

  • Lietuvoje minimos aštuntosios įstojimo į NATO metinės

    S_Mazeikos
    Š. Mažeikos nuotr.

    www.delfi.lt 2012-03-29

    Ketvirtadienį minint Lietuvos įstojimo į NATO aštuntąsias metines Simono Daukanto ir Nepriklausomybės aikštėse Vilniuje bus iškeltos Lietuvos, NATO ir Europos Sąjungos vėliavos.

    Vėliavų pakėlimo ceremonijose dalyvaus Krašto apsaugos ministerijos vadovybė, Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Arvydas Pocius, Prezidentūros, Seimo, kitų šalies institucijų atstovai.

    Vėliavas Simono Daukanto ir Nepriklausomybės aikštėje iškels Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopa, gros Lietuvos kariuomenės orkestras, praneša Krašto apsaugos ministerija (KAM).

  • Premjeras: referendume reikėtų klausti, ar visuomenė nori pigesnės elektros iš atominės elektrinės

    Kubilius_elektrine_K_achovskio

    Andrius Kubilius

    K. Čachovskio nuotr.

    www.delfi.lt 2012-03-29

    Premjeras Andrius Kubilius sako, kad galimame referendume dėl Visagino atominės elektrinės reikėtų pateikti klausimą, ar gyventojams reikia pigesnės elektros energijos iš tokios jėgainės.

    "Nežiūrėčiau labai priešingai į kokias nors iniciatyvas rengti referendumus ar visuomenės nuomonės apklausas, bet su sąlyga, kad visuomenė būtų tinkamai informuota ir būtų tinkamai keliamas klausimas", - interviu Žinių radijui sakė ministras pirmininkas.

    "Žmonių reikia klausti, ar jiems reikia pigesnės elektros energijos, kuri būtų gaminama Visagino atominėje elektrinė" - sakė A.Kubilius.

    Vyriausybės atstovai teigia, kad Visagino atominėje elektrinėje, kurią tikimasi pastatyti iki 2020-2021 metų, gaminama elektros energija bus pigesnė nei rinkos kaina, be to, tai padidins nuo Rusijos energetikos išteklių priklausomos Lietuvos energetinį saugumą.

  • Akistatos" vaizdo ekspertizė atskleis, kas iš tiesų smurtavo Garliavoje

    www.ve.lt 2012-03-28

    „Nenoriu, nekenčiu tavęs, tu melagė, šlykštynė“, – šie mažosios mergaitės žodžiai, tariami Laimutei Stankūnaitei, suvirpino visos Lietuvos žmonių širdis. Jau šįvakar 19.40 val. TV3 laidoje „Akistata“ žiūrovai savo akimis pamatys mažosios mergaitės pagalbos šauksmą, prodiuseris ir laidos vedėjas Kristupas Krivickas pristatys specialų vaizdo ekspertizės tyrimą, kuris į užfiksuotus vaizdus leis pažvelgti kitomis akimis.

    „Filmuotoje medžiagoje užfiksuoti vaizdai yra nenuginčijami įrodymai. Pasitelkdami profesionalias vaizdo analizės technologijas – priartindami, sustabdydami, pakartodami vaizdus kadras po kadro − mes atliksime detalią vaizdo ekspertizę. Žmonės, net pamatę tokius šokiruojančius vaizdus, kelia skirtingas versijas, kas įvyko tą lemtingą dieną. Todėl reikalinga ekspertizė. Tam, kad neliktų interpretacijų – tik įrodymai“, – aiškina K. Krivickas.

  • Mergaitės nelaimė budina Lietuvą

    www.alfa.lt Denisas Nikitenka 2012-03-29

    Vakar Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjant Neringos Venckienės skundus, teismo rūmų prieigose šurmuliavo visuomenininkų surengtas piketas, neplanuotai sutraukęs nemažai klaipėdiečių.

    “Šlykštyne, pedofile!“ - Vaiko atmintis dar gyva. O teisėjų?“, „Nr. 1: apginkime (mergaitės pavardė) nuo „motinos“, „Teisingumas Lietuvoje - tai miražas dykumoje“. Laikydami plakatus su tokiais ir panašiais užrašais vakar prie Klaipėdos apygardos teismo būriavosi keliasdešimt visuomeninių organizacijų atstovų, išreiškiančių savo poziciją dėl kraštą drebinančios vadinamosios Garliavos istorijos.

    Šio teismo teisėjų kolegija ėmėsi nagrinėti kelis Drąsiaus Kedžio sesers N.Venckienės skundus, tarp jų - ir Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą dėl mergaitės gyvenamosios vietos nustatymo pas motiną Laimutę Stankūnaitę.

  • V. Landsbergis: Reikia gero ministro

    Landsbergis33
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.punskas.pl prof. Vytautas Landsbergis  2012-03-28

    Konservatoriai norėtų kuo greičiau užmiršti, kad jau pusketvirtų metų valdžia dalijasi su liberalcentristais, ir bent trumpam perimti jų postus. Bet susidūrė su aikštinga kliūtimi – Prezidentūra. Apie susiklosčiusią politinę situaciją tiesiai ir užuolankomis pirmadienį, 2012 m. kovo 26 d., kalbėjo į partijos tarybos posėdį susirinkęs konservatorių elitas.

    Bene santūriausiai elgėsi premjeras Andrius Kubilius. Viešoje diskusijoje konservatorių vedlys stengėsi apeiti netylančias kalbas apie koaliciją draskančias negandas ir nuo kovo 26-osios laisvą vidaus reikalų ministro postą. Tuo tarpu Seimo pirmininkė Irena Degutienė bendražygius atvirai ragino persvarstyti koalicijos sutartį ir nebeatiduoti šio posto liberalcentristams.

  • Venckienė: maža mergaitė prieš valstybės vardu veikiančias „šlykštynes“

    Venckiene_Dmitrijaus_Radlinsko

    Neringa Venckienė

    Dmitrijaus Radlinsko nuotr.

    www.alfa.lt 2012-03-28

    Teisėja Neringa Venckienė trečiadienį išplatino laišką, kuriame kaltina valstybės pareigūnus prieš mergaitę naudojus smurtą. Pateikiame „Lietuvos žinių“ redakcijai atsiųsto laiško turinį.

    „Tai, kas vyko praėjusį penktadienį, 2012 metų kovo 23-iąją, Garliavoje, Klonio gatvėje, antstolei S.Vaicekauskienei vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo pirmininko V.Kondratjevo 2011 metų gruodžio 16 dienos sprendimą, yra protu nesuvokiama.

    Televizorių ekranuose atidžiai stebint amo netekusiai Lietuvai, nepaisant nei Tarptautinės vaiko teisių konvencijos, nei Jos Ekscelencijos prezidentės Dalios Grybauskaitės nuomonės, kad smurtas prieš vaiką netoleruotinas ir jokiu būdų negalimas, siekiant pedofilija kaltinamo A.Ūso draugužei L.Stankūnaitei, atlydėtai antstolės, kaukėtų apsaugininkų ir aukšto policijos pareigūno, bet kokia kaina perduoti aštuonerių metukų mano velionio brolio dukrelę, buvo pavartotas brutalus fizinis smurtas.

  • Energetinė priklausomybė nuo Rusijos – pagrindinė grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui

    Mileris_Putinas_scanpix

    "Gazprom" vadovas Aleksejus

    Mileris (kairėje) ir Vladimiras Putinas

    Scanpix nuotr.

    www.alfa.lt "Lietuvos žinios" 2012-03-28

    Didelė Lietuvos energetinė priklausomybė nuo Rusijos yra daugiausia pavojaus šalies nacionaliniam saugumui kelianti problema, rašoma 2011 metų Vyriausybės veiklos ataskaitoje.

    „Kaip ir ankstesniais metais pagrindinis nacionalinio saugumo rizikos veiksnys - pernelyg didelė Lietuvos priklausomybė nuo vienos valstybės strateginių žaliavų ir energijos tiekimo“, - rašoma ataskaitoje, kuri trečiadienį bus svarstoma Vyriausybės posėdyje.

    Visą suvartojamų dujų kiekį Lietuva importuoja iš Rusijos, iš šios šalies yra ir didžioji dalis Lietuvoje suvartojamos naftos bei elektros energijos.

  • I.Degutienė siūlo L.Stankūnaitei palikti mergaitę globoti N.Venckienei ir Kedžiams

    www.delfi.lt 2012-03-28

    Laimutė Stankūnaitė galėtų nusileisti ir palikti mergaitės globą jos tetai Neringai Venckienei ir seneliams Kedžiams, mano Seimo pirmininkė, konservatorė Irena Degutienė.

    "Jeigu pati mama pasakytų, kad nežiūrint palankaus teismo sprendimo, bet matydama kad šitoje situacijoje neįmanoma padėti taško: "Aš kažkuriam laikui sutinku, tegul ta mergaitė kuriam laikui gyvena toliau pas globėją, globojama tų pačių senelių", beje, kur ji ten jau seniai gyvena, tai turbūt ji pasielgtų tikrai išmintingiausiai", - interviu Žinių radijui trečiadienį sakė parlamento vadovė.

    "O gal po 10-20 metų ta pati mergaitė ateitų pas tą mamą ir padėkotų jai, kad ji padarė tokį išmintingą sprendimą, taigi, šiuo atveju, tai tik jos valioje, bet be abejo, jeigu nei viena pusė nenusileidžia, žiūri tik teismo sprendimo, tai pagal teismo sprendimą vaikas šiandien turi būti pas mamą", - aiškino I.Degutienė.

  • Kodėl šiandien?

    Landsbergis7
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.alfa.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012-03-28

    Ir kodėl šis vaiko išėmimas bus toks lemtingas? Tarsi taptų lemtingas, jei nepavyktų.

    Darosi aišku, kad virstančios dvi dienos labai svarbios. Greičiausiai, kaip tik ši.

    Dar nėra Prezidentės, kuri grįš tik poryt. Kaip tik rytoj turėtų vykti teismas Klaipėdoje, kuris gali sustabdyti V. Kondratjevo nuosprendį. Galbūt nėra garantijos, kad palaikys V. Kondratjevą. O tas nuosprendis Kėdainių respublikoje vakar – taip pranešama – dar ir papildytas: šalin trukdančius vaiko teisių pareigūnus, kad vėl neįsikištų į kitų valstybės pareigūnų bei mamos jėgos priemones.

  • Lenkijos lietuviai ESBO komisarui ruošia skundus dėl tautinės nesantaikos kurstymo Skaitykite daugi

    www.delfi.lt Šarūnas Černiauskas 2012-03-26

    Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) aukštasis komisaras tautinių mažumų klausimais Knutas Vollebaekas šią savaitę Varšuvoje susitiks su Lenkijos lietuvių tautinės mažumos atstovais. Opiausias tautiečių Lenkijoje galvos skausmas – politinė įtampa ir baimė dėl tautinės nesantaikos.

     

    Kaip DELFI teigė Lenkijos lietuvių draugijos pirmininkas, Seinų „Žiburio“ mokyklos direktorius Algirdas Vaicekauskas, K. Vollebaekas pirmiausiai bus informuotas apie gerokai suprastėjusį lenkų požiūrį į lietuvius bei galimą tautinės nesantaikos kurstymą.

    „Jaučiame pavojų. Kaip žinote, praėjusiais metais buvo išpuoliai prieš lietuvius, prieš mūsų dvigubus užrašus, lietuviškus vietovių pavadinimus. Yra Berznyko kapinių paminklas (1920 m. Lietuvos-Lenkijos konflikte žuvę lietuviai kariai jame vadinami Raudonosios armijos talkininkais – DELFI), kuris stovi ir skatina tautinę nesantaiką tarp lenkų ir lietuvių. Yra Panerių kryžius, kuris tiesiogiai apkaltina mus, gyvenančius Lenkijoje lietuvius, už Panerių įvykius Antrojo pasaulinio karo metu“, - kalbėjo A. Vaicekauskas.

  • G.Degutis A.Butkevičių ir televiziją TV3 duoda į teismą dėl šmeižto

    Butkevicius_Uforto_Andriaus

    Algirdas Butkevičius

    Andriaus Ufarto nuotr.

    www.diena.lt 2012-03-27

    Parlamento vadovės Irenos Degutienės sūnus Gediminas Degutis Lietuvos socialdemokratų partijos lyderį Algirdą Butkevičių ir televiziją TV3 duoda į teismą dėl šmeižto.

    Tuo tarpu A.Butkevičius į teismą kreipiasi dėl parlamento vadovės sutuoktinio Gedimino Degučio pasisakymų interviu, kuriame socialdemokratų lyderis apkaltintas šmeižtu, ir sakoma, esą jis „neturi nei moralės, nei sąžinės“.

    Televizija TV3 atsakydama į žinią apie ieškinį išplatino pareiškimą, kuriuo sveikina Seimo pirmininkės Irenos Degutienės sūnaus apsisprendimą „pateikti visuomenei visą informaciją apie jo vykdytas operacijas banke “Snoras".

  • Vyriausybė atlaikė išbandymą energetikos pertvarka

    Baciulis
    Audrius Bačiulis

    www.veidas.lt Audrius Bačiulis 2012-03-27

    Pirmą kartą nuo Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo pradėtos esminės energetikos pertvarkos nesugebėjo nuversti Vyriausybės. Taip, iki Andriaus Kubiliaus Vyriausybės kritimo buvo likę visai nedaug, politinis žemės drebėjimas įvyko, ji smarkiai susvyravo, bet atsilaikė. Gali būti, dar kurį laiką požeminiai smūgiai bus juntami, bet faktas akivaizdus: likus keliems mėnesiams iki birželį planuojamo atominės elektrinės statybos koncesijos sutarties pasirašymo tebedirba ta pati Vyriausybė, kuri prieš trejus su puse metų pradėjo energetikos pertvarkymus. Tai Lietuvoje lig šiol nematytas dalykas, rodantis, kad mes, kaip valstybė, pereiname į kitą kokybės lygmenį.
    Du dešimtmečius galiojo taisyklė, kurią mintinai žinojo visi politikai ir energetikai: bet kuris Ministrų kabinetas, ryžęsis pradėti energetikos pertvarką, mažinant priklausomybę nuo Rusijos, yra pasmerktas.
  • Pedofilų fašistuojantis teisingumas siaučia

    www.ve.lt Stanislovas Stulpinas 2012-03-26
    Pastarųjų dienų įvykiai rodo, kad Lietuvoje tikrai nebėra jokio teisingumo, kad , kad teisėsaugos struktūros tikrai tarnauja mūsų valstybingumui priešiškoms specialiųjų tarnybų ir pedofilinėms jėgoms.

    Kovo 23 valstybės institucijų pademonstruota brutali prievarta prieš mažą mergaitę, paminant šalies įstatymus ir tarptautinės teisės normas, rodo, kad tikrai mūsų teisėsaugos institucijų vadovai tikrai jokiam teisingumui jau seniai neatstovauja, bet galimai patys yra nusikaltėliai ir tarnauja klaniniams specialiųjų tarnybų ir įtakingų pedofilinių jėgų interesams.

  • V.Keršanskas. Dvigubi Lenkijos standartai Lietuvai

    Kersanskas_Vytautas
    Vytautas Keršanskas
    www.delfi.lt Vytautas Keršanskas, judėjimas „Dešinioji mintis“ 2012-03-25.

    Nesiliaujantys ginčai tarp Lietuvos ir Lenkijos politikų dėl tautinių mažumų, šiuo atveju – lenkų, padėties Lietuvoje ne tik neišsisprendžia, bet ir grimzta gilyn. Esama padėtis, atrodo, negali pajudėti iš mirties taško teigiamo susitarimo link, o tam priežasčių galima rasti daug.

    Deja, verta pastebėti didelę skirtį, esančią tarp realios situacijos ir tos, kuri užvaldžiusi viešąjį diskursą bei kai kurių politikų darbotvarkę. Šios skirties analizei atspirties tašku pasirinkta Lenkijos prezidento Bronislawo Komorowskio dvišaliame susitikime Latvijos vadovui Andris Berzinis išsakyta padėka už draugišką lenkų mažumos traktavimą Latvijoje, suteikiant visas galimybes išsaugoti savo tapatybę.

  • Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos K R E I P I M A S I S Įvesti MORATORIUMĄ dėl D. KEDYTĖS

    Jo Eminencijai Lietuvos Vyskupų konferencijos Pirmininkui
    Arkivyskupui S. Tamkevičiui
    Jos Ekscelencijai LR Prezidentei D. Grybauskaitei
    LR Seimo Pirmininkei I. Degutienei
    LR  Ministrui Pirmininkui A. Kubiliui
    Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Pirmininkei R. Narušienei
    LR Teisingumo ministrui R. Šimašiui
    LR Sveikatos Apsaugos ministrui R. Šukiui
    LR Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkui A. Matului
    LR Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkui V. Stundžiui
    LR Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkui S. Šedbarui
    Policijos generaliniam komisarui S. Skverneliui
    Lietuvos Sąjūdžio tarybos Pirmininkui R. Kupčinskui
    LR Seimo nariams
    Lietuvos žmonėms
    Žiniasklaidai

    Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos
    K R E I P I M A S I S
    Įvesti MORATORIUMĄ dėl  D. KEDYTĖS  TEISIŲ
  • Garliavoje vėl rengiamasi atremti ataką

    www.alfa.lt 2012-03-26

    Klonio gatvė sukaustyta siaubo. Vakar vėl atnaujinti naktiniai budėjimai prie Venckų ir Kedžių namų. Neabejojama, kad mergaitę iš mylinčių artimųjų išplėšti pasirengę teismo sprendimo vykdytojai šįsyk veiks daug tiksliau nei praėjusį penktadienį, kai mažametės klyksmą pavyko išgirsti didžiajai daliai Lietuvos.

    Trileris Garliavoje nesibaigia. Vakar mergaitės globėjus pasiekė žinia, kad namai gali būti šturmuojami vakare arba anksti rytą. Būtent todėl vakar po pietų Klonio gatvėje vėl ėmė būriuotis vaiko likimui neabejingi žmonės.

    „Saugantieji mergaitę mašinose nakvojo visą savaitgalį, o vakar po pietų žmonių būrys ėmė didėti. Neabejojama, kad penktadienį pradėjusieji savo darbą norės kuo greičiau jį baigti bet kokiomis priemonėmis“, - sakė žuvusio Drąsiaus Kedžio teta Audronė Skučienė.

  • Kubilius: FNTT veikla yra faktiškai paralyžiuota

    Kubilius_Gedimino_Bartukos

    Premjeras Andrius Kubilius

    Gedimino Bartukos nuotr.

    www.alfa.lt Gytis Pankūnas 2012-03-24

    Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas, premjeras Andrius Kubilius mano, kad šiuo metu Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) veikla po to, kai jos vadovus atleido vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis, yra paralyžiuota.

    „Valėmės ir valomės. Išvalėme Lietuvos ekonomiką nuo krizės ir išlaidavimų, valome Lietuvos energetiką nuo priklausomybės ir įvairių interesų grupių, išvalėme bankų sektorių nuo „Snoro“ akcininkų, savininkų sukurtos finansinės bombos, sėkmingai valėmės nuo šešėlio, kontrabandos, nelegalios prekybos turguose, Gariūnų reiškinio, valome partijų finansavimą ir būtų galima vardinti ir vardinti.

  • „Pasistumdymai“ dėl FNTT: aukos ir pamokos

    Girnius
    Kęstutis Girnius

    www.alfa.lt Kęstutis Girnius 2012-03-26

    Jau šešias savaites tęsiasi dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovų atleidimo įsiplieskusi krizė. Kelis kartus atrodė, kad krizė artėja prie pabaigos, bet vėl įsiliepsnojo įpylus žibalo į ugnį. Prezidentė, liberalcentristai ir konservatoriai yra pagrindiniai šios dramos, turinčios ir farso atspalvių, veikėjai. Nėra nekaltų, nors atsakomybė nelygi.

    Svarbiausią vaidmenį vaidina prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji kelis kartus pasakė neketinanti dalyvauti politinių partijų „stumdymuose“, duodama suprasti, jog ji vienintelis suaugęs žmogus tarp besivaidijančių vaikų.

  • Dėdės ir mergaitė

    Vytautas Landsbergis "Lietuvos žinios"
    Aštuonmetė mergaitė toliau Lietuvoje gina teisingumą.
    Nuo ko ji gina, vargšelė? –
    Nuo „teisingumo“.

    ***
    Įsikibusi į artimuosius klykia spiegia, kad uniformuoti dėdės neatplėštų ir neišgabentų kažin kur, kaip kadaise į „tolimus šalies rajonus“.
    Jos baimė ir neviltis regint šiurkščią jėgą turbūt panaši kaip anų laikų smurtu „perkeliamų“ asmenų. Valstybė nusprendė. Uniformuotieji vykdo.
    Aš nenoriu – sako ji, bet valstybė jos neklauso. Net nemėgina pasiklausti, nes išgirdus „nenoriu“ bus nepatogu.
  • PRAŠYMAS Apginti mažąją D.Kedytę

    TAUTOS VIENYBĖS SĄJUNGA
    Įm. kodas: 191929656, adresas: Kaštonų g. 4, LT-01107 Vilnius, tel. 8 67005850
    Lietuvos Respublikos Prezidentei  Daliai Grybauskaitei
    PRAŠYMAS
    Apginti mažąją D.Kedytę

    Vilnius, 2012 m. sausio 2 d.
    Situacija, besivystanti apie Kauno pedofilijos bylą, jau kuris laikas audrina visuomenę ir smukdo pasitikėjimą šalies teisine sistema. Nuo pat šios istorijos paviešinimo, teisėsaugos institucijos susipainiojo šioje problemoje, tapo šališkos, padarė aibę klaidų ir savo nekompetencija supriešino visuomenę. Visiškai susikompromitavo vaiko teisių apsaugos tarnybos. Nors ši kruvina istorija,  nusinešusi keturias gyvybes, tęsiasi jau keli metai, bet aiškesnė ji netampa. Paskutinis Aukščiausiojo teismo verdiktas, kad pedofilijos byla turi būti nagrinėjama, nors prokuratūra tam visaip priešinosi, vėl patvirtino, kad aiškių atsakymų dar nėra.
  • Mokytoja: istorijos vadovėliuose menkinama Lietuva

    Litvinaite_Jurate_K.Cachovskio

    Jūratė Litvinaitė

    K. Čachovskio nuotr.

    www.delfi.lt Mindaugas Jackevičius 2012-03-23

    Baltų istorijai mokykloje teskiriamos kelios pamokos, ant Lietuvos istorijos vadovėlio viršelio vaizduojamas Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas, daugumoje mokyklinių istorijos vadovėlių Lietuvos istorija pateikiama skurdžiai ir tendencingai, skatinant tautinio valstybinio nepilnavertiškumo, nusižeminimo jausmus, aukštinant kitas tautas ir valstybes. Taip mano istorikė, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja ekspertė Jūratė Litvinaitė.

    Seime vykusioje konferencijoje apie tautos istoriją ir jos sklaidą pranešimą skaičiusi J. Litvinaitė pateikė siūlymų, kaip prisidėti prie geresnės jaunimo kartos brandinimo. Mat, jos manymu, nepriklausomoje Lietuvoje užaugo ne visai tokia karta, kokios tikėjomės.

  • V.Pociūno byla turės būti dar kartą išnagrinėta

    Pociuniene_Liudvika_LZ_arch

    Liudvika Pociūnienė

    LŽ archyvo nuotr.

    www.lzinios.lt 2012-03-22
    Baltarusijoje mįslingai žuvusio Vytauto Pociūno bylą ketvirtadienį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) grąžino nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pasak LVAT, Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) neištyrė visų esminių aplinkybių, jame nėra motyvų, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir turi būti dar kartą išnagrinėta.

    Tokiu būdu iš dalies patenkintas žuvusiojo našlės Liudvikos Pociūnienės skundas, kuriuo ši siekia įpareigoti Valstybės saugumo departamentą (VSD) atlikti išsamų tyrimą dėl jos vyro žūties. LVAT nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

  • Koks čia kieno reikalas?

    Vareikis_Egidijus
    Egidijus Vareikis
    www.punskas.pl Seimo narys Egidijus Vareikis 2012-03-22
    Praėjusį šeštadienį Gedimino prospektas ir Seimo prieigos stebėjosi dviem mitingais. Nors abiejų dalyviai siūlė kažką pertvarkyti Lietuvoje, galėjo susidaryti įspūdis, kad vienos pertvarkos autoriai atstovavo Lietuvai, kitos – į pietvakarius nuo mūsų šalies esančiai užsienio valstybei. Konkrečiau kalbant, mitinge ir eitynėse dėl švietimo sistemos tvarkymo dominavo Lenkijos vėliavos.

    Atskirose šalyse valstybinių vėliavų kėlimo ir kitokio naudojimo taisyklės skiriasi, tačiau bet kuriuo atveju valstybės vėliava yra tos valstybės buvimo vienoje ar kitoje situacijoje simbolis. Kiekviena valstybė reglamentuoja savo vėliavos naudojimą užsienyje ir stengiasi, kad ji būtų valstybės garbės simbolis, nenublokštų jos į dviprasmišką padėtį ir nekeltų politinių ar etninių nesusipratimų.

  • Melagių šurmuliai

    Landsbergis47
    Prof. Vytautas Landsbergis
    www.punskas.pl 2012-03-22
    Buvau pradėjęs rašyti šias mintis gruodį, bet padėjau į šalį – et, vis dėlto šventosios Kalėdos, Naujieji metai, gal kiek aprims… Deja, tenka vėl grįžti prie kaimynų politikos vežimėlio – kaip jam per tiltą važiuojant rateliai užkliūva.

    Pretenduodama į europinius lygmenis, oficialioji Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu darda atgyvenusiais užkampio „kalmogais“. Netikėtai prieš kurį laiką pratrūkę ir nesiliaujantys puldinėjimai, neva Lietuva pažeidžianti Europos Sąjungos standartus ir net „įstatymus“ dėl tautinių mažumų (pavyzdžiui, dėl pavardžių rašybos oficialiuose dokumentuose), juolab šiurkščiai laužanti Lietuvos ir Lenkijos 1994 metų sutartį, nepasitvirtino: „įstatyminiai“ kaltinimai buvo atmesti ir Europos Komisijos, ir Europos Žmogaus Teisių Teismo. Rėksniai, kurie didžiavosi ir pūtėsi, kaip jie visur smogs ir triuškins nedorąją Lietuvą, būtų turėję užsičiaupti ir nors tyliai pasakyti „przepraszam“.

  • Premjeras: FNTT vadovo reputacija turi būti nepriekaištinga

    Kubilius
    Premjeras Andrius Kubilius

    www.bernardinai.lt 2012-03-22

    Premjeras Andrius Kubilius sako siūlantis atidėti konkursą laimėjusio Kęstučio Jucevičiaus skyrimą Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovu, nes suabejota jo nepriekaištinga reputacija.

    "Patys konkursai, kaip jie nebūtų daromi greitai, lėčiau, ar kaip dabar griūnant paskutinėmis dienomis, jie turi atitikti tam tikrus aiškius įstatymo standartus, visų pirma, turi būti neabejojama dėl laiminčių tokius konkursus nepriekaištingos reputacijos, ir lygiai taip pat svarbu nepriekaištingo skaidrumo pats paskyrimo procesas", - interviu Žinių radijui ketvirtadienį sakė premjeras.

  • Ž.Pacevičius kol kas nežino, ar FNTT dingo dokumentai

    Pacevicius_Zimantas_Andriaus_Ufarto

    Žimantas Pacevičius

    Andriaus Ufarto nuotr.

    www.diena.lt 2012-03-22

    Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vadovas Žimantas Pacevičius sako, jog kol kas nežino, ar išties Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje (FNTT) dingo dokumentai, kaip teigia Seimo Antikorupcijos komisija, ar tiesiog nesutampa statistiniai duomenys.

    „Išaiškėjus naujoms aplinkybėms, turėsime papildyti tyrimą. Kol kas nieko nežinome, ar tai tikrai slapti dokumentai, ar tiesiog nesutampa slaptų dokumentų statistiniai duomenys“, - dienraštis „Lietuvos rytas“ cituoja Ž.Pacevičių.

  • A.Mackus. Lenkija ir Lietuva pavargo nuo Sikorskio ir Tomaševskio sindromų?

    www.delfi.lt Aurimas Mackus 2012-03-22

    Diskusija apie Lietuvos ir Lenkijos santykius vis dar plūduriuoja emocijose ir visuotiniuose stereotipuose. Kamšydami jais argumentų spragas, politikai ir politikos apžvalgininkai pražiūri tris esminius faktus: Lenkija nėra vien tik Sikorskis, Lietuvos lenkai nėra vien tik Tomaševskis, o lietuviai nėra kovotojai prieš tautines mažumas. Paradoksalu, jog paskutiniu metu visa tai primena ir naujų lūkesčių dėl tolesnės dvišalių santykių raidos gali suteikti pats Lenkijos prezidentas – žmogus, kuris dar prieš gerą pusmetį savo protėvių kraštui (Lietuvai) nevengė kritikos.

    Kovo 16 d. atsakydamas į žurnalistų klausimus B. Komorowskis pakartojo dar Vasario 16-osios vizito į Lietuvą metu įvardintą adekvatesnę ir labiau subalansuotą Lenkijos politiką užsienyje gyvenančių lenkų atžvilgiu: lenkų tautybės Lietuvos piliečiai gali tikėtis paramos iš Lenkijos pusės, tačiau ginčai dėl lenkų padėties yra pirmiausiai Lietuvos valstybės ir jos piliečių santykio reikalas. Ši mintis galėtų tapti supratinga atsvara užsienio reikalų ministro Sikorskio siekiams paversti LLRA skundus pagrindiniu ir išskirtiniu dvišalių santykių reikalu.

  • Ieškoma kandidatų į Vyriausiosios rinkimų komisijos narius

    Vaigauskas_A_Solomino

    Zenonas Vaigauskas

    A. Solomino nuotr.

    www.delfi.lt 2012-03-21

    Dabartinei Vyriausiosios rinkimų komisijos narių kadencijai einant į pabaigą, Teisingumo ministerija viešai kviečia kandidatuoti į šios komisijos narius.
    Pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymą, šią komisiją 4 metams sudaro Seimas. Naujieji nariai turi būti paskirti likus iki eilinių Seimo rinkimų dienos ne mažiau nei 120 dienų ir ne daugiau nei 140.

    Teisingumo ministras į šios komisijos narius gali pasiūlyti mažiausiai šešių asmenų kandidatūras, iš kurių burtų kelių bus atrinktos trys. Įstatymas taip pat numato galimybę iš ministro pateiktų kandidatų paskirti ir daugiau narių. Dar trys kandidatai išrenkami ir iš Lietuvos teisininkų draugijos pasiūlytų kandidatūrų, taip pat skiriama po atstovą iš partijų, gavusių Seimo narių mandatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje, pasiūlytų asmenų.

  • Neteisingai atleistų FNTT vadovų atstatymo klausimus spręsime artimiausiu metu

    Kubilius_Gedimino_Bartukos

    Premjeras Andrius Kubilius

    Gedimino Bartukos nuotr.

    www.veidas.lt 2012-03-20

    Ministro Pirmininko interviu Lietuvos radijui.

    Premjere, vakar Prezidentė priėmusi Jus, Liberalų centro sąjungos primininką A. Čapliką ir vidaus reikalų ministrą R. Palaitį pareiškė, kad rastas kompromisas. Liberalų centro sąjunga ir Prezidentė sutinka su R. Palaičio pasitraukimu, o Jūs – kad FNTT vadovai negrįš į pareigas. Vakar Seimo pirmininkė Irena Degutienė pasveikino vidaus reikalų ministro traukimąsi ir pareiškė, kad ji tikisi, kad tai tik pirmas žingsnis iš Liberalų centro sąjungos ir bus kiti žingsniai FNTT vadovų atstatymo istorijoje. O Jūsų frakcijos seniūnas J. Razma šį rytą paragino Vyriausybę ir toliau svarstyti vidaus reikalų ministro įsakymų panaikinimo galimybę. Kodėl vakar buvo pasiektas toks kompromisas ir kokie Jūsų tolesni žingsniai?

    Praėjusį trečiadienį mūsų partija savo Prezidiume aptarė taip vadinamus keturis žingsnius, kurie buvo paskelbti po Prezidiumo. Vėliau jie buvo surašyti kaip pasiūlymai koalicijos partneriams, visų pirma – Liberalų centro sąjungai. Viešoje erdvėje jie buvo vadinami ir ultimatumais.

  • Palaitis įteikė atsistatydinimo pareiškimą

    Palaitis_Karolio_Kavolelio

    Raimundas Palaitis

    Karolio Kavolėlio nuotr.

    www.alfa.lt 2012-03-21

    Trečiadienio rytą vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis žengė konservatorių ilgai lauktą ir skatintą žingsnį - Premjerui Andriui Kubiliui įteikė atsistatydinimo pareiškimą.

    Seimo Pirmininkė Irena Degutienė dar antradienį džiaugėsi, kad nenormali situacija pagaliau išsispręs.

    „Tai bus pirmas žingsnis tiesos link, nes turbūt kiekvienas suprantam, ne tik politikai, bet ir visuomenė, kad tokioje situacijoje daugiau neįmanoma būti, kada Premjero ir ministro pozicijos yra skirtingos ir kada iš tiesų ministras net, sakykim, necenzūriniais žodžiais vadina Premjerą. Tai tikrai yra nenormali situacija“, - pridūrė Seimo Pirmininkė.

    I. Degutienė tikisi, kad pirmalaikių Seimo rinkimų nebereikės.
  • Prancūzijos žudikas žudydamas žydų vaikus „turėjo vaizdo kamerą“

    www.diena.lt 2012-03-20

    Prancūzijos pareigūnai antradienį naršė internetą ieškodami nusikaltimo vaizdo įrašų, kai žudynių liudininkai papasakojo, kad žudikas turėjo vaizdo kamerą, kai žudė žydų mokyklos vaikus.

    Prancūzijai mėginant susitaikyti su pirmadienio tragedija, atsirado pranešimų, kad paslaptingasis dėl trijų išpuolių ieškomas žudikas filmavo savo nusikaltimus.

    Antradienį visose šalies mokyklose, valstybinėse įstaigose ir parlamente tylos minute buvo pagerbtos pastarojo nusikaltimo aukos, trumpam buvo sustabdytos prezidento rinkimų kampanijos varžybos.

    Prezidentas Nicolas Sarkozy (Nikola Sarkozi) žuvusiųjų atminimą pagerbė lankydamasis vienoje Paryžiaus mokyklų netoli Holokausto memorialo, o vėliau pripažino, kad valdžios pareigūnai neturi nieko, kas padėtų identifikuoti nusikaltėlį ar atskleisti žudiko motyvus.

  • Vyriškai pasielgė būtent ministras A.Gelūnas

    www.lzinios.lt Vidmantas Valiušaitis 2012-03-21
    Senelis, pamenu, mėgdavo sodrų posakį: "Rūkytų ir kiaulė pypkę, bet apatinė lūpa trumpesnė." Pavartodavo situacijose, kai matydavo, kad žmonių pretenzijos pasireikšti aiškiai viršija jų vidinį potencialą.

    Liberalcentristų lyderis Algis Čaplikas moko ministrą politinės kultūros: "A.Gelūnas elgėsi nevyriškai", "A.Gelūnui valdžia susuko galvą", "A.Gelūnui pritrūko politinės kultūros ir išminties". Čia žmogus kalba apie liberalcentristų vicepirmininko ir buvusio "prisikėliečių" vadovo Arūno Valinsko telefoninį skambutį kultūros ministrui, jo ultimatyvų raginimą rašyti atsistatydinimo pareiškimą ir Arūno Gelūno atsisakymą tokiu žeminančiu būdu būti išvarytam iš posto.

    Kultūros ministras pareiškė, kad baisisi tokiu Vyriausybės griovimu prieš pat rinkimus, nori šiuo momentu atsitolinti nuo politikos ir pabaigti pradėtus darbus. A.Gelūnas Vyriausybėje dalyvauja kaip savo srities profesionalas-ekspertas, pakviestas "prisikėliečių", o jų likučiams susimetus su Liberalų ir centro sąjunga - atsidūrė šios partijos orbitoje "pagal nutylėjimą". Tačiau jis nėra šios partijos narys.

  • Vilniaus savivaldybė žada įsirengti TV studiją

    www.diena.lt Justinas Argustas 2012-03-21

    Profesionalią televizijos kamerą, mikrofonus, prožektorius ir montavimo aparatūrą miesto Vilniaus valdžia jau nusipirko. Kitas žingsnis – televizijos studija, kurioje žadama rengti karštus debatus. Beliko didžiausias rūpestis – ar visi pateks į eterį.

    Nerimas dėl eterio

    51 tarybos narys ir tik viena studija su viena televizijos kamera. Kaip pasidalysime? Ar visi galėsime filmuotis? Ar bus rengiami tik valdančiųjų debatai, ar į TV ginčus bus priimti ir opozicijos atstovai? O gal kamera naudosis tik meras Artūras Zuokas, juk čia pat rinkimai? Tokius klausimus pradėjo kelti miesto politikai, vakar išgirdę, kad savivaldybė, nusipirkusi profesionalią aparatūrą, netrukus įrengs televizijos studiją. Apie ją tarybos frakcijų seniūnus pirmadienį informavo pats meras.

  • Kas slepia kunigo Juozo Zdebskio žudikus?

    Zdebskis Zd_1_scan Zdebskis_2_scan
    Kun. Juozas Zdebskis Kun. J. Zdebskio mašina po avarijos Kun. J. Zdebskio kapas

    www.alfa.lt 2012-03-12 Rasa Kalinauskaitė

    Ar ne KGB genas laisvos Lietuvos prokuratūrai sutrukdė ištirti bent vieną sovietmečio disidento žūtį, kurioje savo pėdsaką paliko ši represinė režimo struktūra? Toks klausimas kyla, susipažinus su vienos ryškiausių pasipriešinimo asmenybių - kunigo Juozo Zdebskio - byla ir beviltiškais Laisvės kovotojų prašymais ištirti jo persekiojimą.

    Atnaujinkite kunigo J.Zdebskio žūties tyrimą - jau trečius metus Generalinės prokuratūros (GP) prašo monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Apklauskite, kol dar gyvi, liudininkus - antrina kunigas Vytautas Vaičiūnas, pats nudegintas per KGB pasikėsinimą į bendražygį. Ištirkite ir šį, ir kitus KGB nusikaltimus - į Valstybės saugumo departamentą (VSD) kreipėsi Petras Plumpa.

     

    Bet į lagerius ir kalėjimus perėjusių disidentų prašymus GP ir VSD galingieji reaguoja kaip į uodo zyzimą.
  • Degutienė: teisingumas turi būti atkurtas – buvę FNTT vadovai turi grįžti į darbą

    Degutiene_Roberto_Riabovo

    Irena Degutienė

    R. Riabovo nuotr.

    www.alfa.lt 2012-03-20

    Seimo pirmininkė, konservatorė Irena Degutienė tikina besidžiaugianti tuo, kad pirmadienį prezidentė Dalia Grybauskaitė padėjo valdančiųjų – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) ir Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) – atstovams surasti sutarimą, tačiau ji vis dar mano, jog vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio atleisti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovai privalo grįžti į darbą.

    „Aš manau, kad sprendimai priimti teisingi ir tikrai džiaugiuosi, kad prezidentė atrado tokią galimybę paveikti vidaus reikalų ministrą. Tikėsimės, kad taip ir įvyks“, – antradienį po TS-LKD frakcijos posėdžio žurnalistams sakė I. Degutienė, komentuodama pirmadienio valdančiųjų susitikimo su prezidente D. Grybauskaite rezultatus.

  • K.Garšva. Lenkijos revanšistai ir tomaševskininkai pagerbs ultimatumą Lietuvai

    Garsva
    Habil. dr. Kazimieras Garšva
    www.alkas.lt habil. dr. Kazimieras Garšva 2012-03-15
    Lenkijos revanšistai ir tomaševskininkai pagerbs prieš 74 metus Lenkijos pareikštą Lietuvai ultimatumą.Tą dieną jie rengia eitynes, mitingą ir eilinę Seimo rinkimų repeticiją, apgaudinėdami savo tautiečius, esą Lietuva nori juos „sulietuvinti“.

    Vilniaus rajono savivaldybės sekretorė Renata Citacka kalba Lietuvos lenkų vardu, kviečia „ginti lenkų švietimą“, „mūsų vaikų ateitį“ ir atšaukti Švietimo įstatymo keturis punktus:

    1. Baigiamojo lietuvių kalbos egzamino kaip gimtosios ir valstybinės kalbos suvienodinimą, taip diskriminuojant pusę lietuviškose mokyklose besimokančių lenkų, kuriems reikalavimai būtų didesni.

  • V.Matuzas. Verslo sąlygų gerinimas: tarp tikrovės ir rinkimų propagandos

    Matuzas_VItas___Mazeikos

    Vitas Matuzas

    Š. Mažeikos nuotr.

    www.dalfi.lt Vitas Matuzas, TS-LKD pirmininko pavaduotojas, Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas 2012-03-16

    Daugiausiai per 10 metų naujai įsteigtų įmonių, rekordinės šalies eksporto apimtys, pasaulinių bendrovių atstovybės Lietuvoje – atsitiktinumas ar realus geresnių verslo sąlygų įrodymas? Oficialūs duomenys liudija, kad nepaisant 2008 m. visą pasaulį apėmusios ekonominės krizės, mūsų šalies verslas per ketverius metus gerokai sustiprėjo ir pasiekė puikių rezultatų.
    Užsienio ekspertai įvertino Lietuvos pažangą

    Kadangi pranašu savo kieme nebūsi, galima pasitelkti dviejų autoritetingų užsienio institucijų tyrimus, nuo kurių iš dalies priklauso valstybių kreditavimo užsienio rinkose sąlygos.

  • Prezidentė „ne prie ko“, arba kam rašyta Konstitucija

    Baciulis
    Audrius Bačiulis

    www.veidas.lt Audrius Bačiulis 2012-03-20

    Prezidentė paskelbė nusišalinanti nuo pareigų vykdymo. Ką dabar darysim? Kausimas rimtas, nes per du dešimtmečius nuo prezidento institucijos atkūrimo Lietuvoje dar taip nebuvo, kad valstybės vadovas nusišalintų nuo esminės pareigos – „užtikrinti, kad jo turimi įgaliojimai būtų panaudojami kuriant veiksmingą Vyriausybę“, kaip šitai formuluojama 1998-ųjų Konstitucinio Teismo nutarime.

    Bet ir be šito išaiškinimo 1996-ųjų pavasarį prezidentui Algirdui Brazauskui net minties nekilo nusišalinti nuo per bankų krizę susimovusio premjero Adolfo Šleževičiaus atstatydinimo. Lygiai prezidentas Valdas Adamkus 1999-aisiais aktyviai dalyvavo tiek atstatydinant premjerą Gediminą Vagnorių, tiek vėliau, formuojant Rolando Pakso, Andriaus Kubiliaus Vyriausybes, laikinaisiais premjerais skiriant Ireną Degutienę ir Eugenijų Gentvilą, o antrosios kadencijos metu – parenkant A.Brazausko įpėdiniu Gediminą Kirkilą.
  • E.Masiulis: ruošiamės pareikšti, kad A.Gelūnas Vyriausybėje atstovauja mūsų partijai

    Gelunas_Arunas_._Maeikos

    Arūnas Gelūnas

    Š. Mažeikos nuotr.

    Kultūros ministras Arūnas Gelūnas, pareiškęs apie nenorą dalyvauti politikoje po Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) vėliava, antradienį turėtų sulaukti oficialaus Liberalų sąjūdžio užtarimo. Šios partijos lyderis Eligijus Masiulis DELFI teigė, kad partijos vadovybei bus siūloma pareikšti, jog kultūros ministras Vyriausybėje priklauso jau ne LiCS, o liberalų stovyklai.

    „Šiandien svarstysime pareiškimą, kad A. Gelūnas Vyriausybėje atstovauja mūsų partijai“, - sakė E. Masiulis, pridurdamas, jog partijos viršūnės gali ir nepritarti tokiam siūlymui.

    Pasak jo, kultūros ministras pareiškimo įstoti į Liberalų sąjūdį dar nėra pateikęs.

  • Gelbėkim vaikus

    40Vytaytas_Landsbergis
    Prof. Vytautas Landsbergis
    Delfi.lt Prof. Vytautas Landsbergis 2012-03-19
    Buvusi Vaiko teisių kontrolierė, socialdemokratų partijos narė p. Rimantė Šalaševičiūtė išplatino internete tekstą (Delfi.lt, 2012-03-14) adresuotą, kaip regis, Vytautui Landsbergiui, kuris kartais be reikalo arba neteisingai rūpinasi Deimantės Kedytės likimu. Drąsias įžvalgas, kad pedofilijos istoriją galimai sukūrė Tėvynės sąjunga, palieku anos partijos rinkimų metodikai, tačiau tekstas vertas tam tikro dėmesio.
    Pirmiausia, manau, psichologų, o yra jame ir tiesioginės informacijos.
    Tokia būtų žinia, kad p. R. Šalaševičiūtė žinojo apie antrosios galimai išnaudotos mergaitės likimą ir kur ji yra.
  • Mažumos Vyriausybės belaukiant

    Girnius
    Kęstutis Girnius

    www.alfa.lt Kęstutis Girnius 2012-03-19

    Praeitą savaitę buvo dvi progos išgelbėti valdančiąją koaliciją. Abi buvo pražiopsotos. Pirmadienį prezidentė Dalia Grybauskaitė atmetė premjero Andriaus Kubiliaus prašymą iš pareigų atleisti vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį. Prezidentei atstatydinus R.Palaitį, pagrindinė konservatorių ir liberalcentristų nesutarimų priežastis būtų buvus pašalinta. Tarpusavio santykiai būtų likę įtempti, bet veikiausiai liberalcentristai būtų nuriję karčią piliulę ir susitaikę su padėtimi. Prezidentės parama juos paskatino laikytis dar atkakliau, turbūt ir prisidėjo prie R.Palaičio nutarimo neatšaukti konkurso į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovo postą.

  • Prezidentės sapnas: klusnus Seimas, klusni Vyriausybė, klusni teisėsauga ir bedantė žiniasklaida

    Matulevicius
    Vytautas Matulevičius
    www.lzinios.lt 2012-03-15
    Prezidentė Dalia Grybauskaitė neklystamai įvertino žmonių nusivylimą valstybe ir "tvirtos rankos" ilgesį - tai tapo neįkainojama proga sutelkti savo rankose dar neregėtą valdžią. Tai, kas vyksta Lietuvoje, nė kiek neperdedant, jau būtų galima apibūdinti kaip nuoseklų žengimą į autoritarinį valdymą. Jį įgyvendinus konstitucinis valdžių savarankiškumas galutinai virs regimybe, nes tikrovėje pagrindinės galios bus sutelktos prezidentūros rūmuose, iš kurių visiems bus duodami nurodymai.

    Jau ir šiandien prezidentė gali vienu skambučiu nulemti jai neįtinkančių pareigūnų likimą. Tai nekeltų jokios nuostabos, jeigu būtų pagrindo atleisti tuos pareigūnus ir jeigu jie būtų pavaldūs prezidentei. Tačiau FNTT vadovai atleisti nepateikus jokių jų kaltės įrodymų ir akivaizdžiai ignoruojant Konstituciją, kurioje prezidentui nenumatyta galimybė priimti sprendimų už vykdomąją valdžią.

  • Palaičio–Dabašinsko pergalė: konkursą į FNTT vadovo pareigas laimėjo Jucevičius

    Jucevicius_Liet_ziniu

    Kęstutis Jucevičius

    "Lietuvos žinių" nuotr.

    www.alfa.lt 2012-03-16

    Penktadienį vykusį konkursą į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) direktoriaus pareigas laimėjo Kęstutis Jucevičius.

    Tai BNS pranešė vidaus reikalų ministro patarėja Ramunė Hazir.

    K. Jucevičius šiuo metu yra FNTT Specialiųjų užduočių valdybos Operatyvinės veiklos skyriaus viršininkas.

    Nei Vidaus reikalų ministerija, nei FNTT išsamesnių duomenų apie konkursą laimėjusį K.Jucevičių penktadienį nepateikė.

    FNTT informavo BNS, jog su K.Jucevičium penktadienį susisiekti nėra galimybės, nes jis šiuo metu atostogauja ir į darbą grįš pirmadienį.

  • Gailius: Palaitis man liepė atsistatydinti, nes to, pasak jo, norėjo Daukantas

    Gailius_VItalijus_R.Riabovo

    Vitalijus Gailius

    R. Riabovo nuotr.

    www.alfa.lt 2012-03-17

    Buvęs Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovas Vitalijus Gailius teigia, kad buvo atleistas iš tarnybos, nes neprivertė savo pavaduotojo Vytauto Giržado atsistatydinti dėl duomenų, kurių nematė.

    Tai V.Gailius liudijo tyrimą atlikusiai Seimo Antikorupcijos komisijai. Atleistų FNTT vadovų liudijimų stenogramos penktadienio vakarą paviešintos Seimo interneto svetainėje.

    „(...) Savo tiesą žinau, aš buvau atleistas todėl, kad nepriverčiau tuometinio savo pavaduotojo Vytauto Giržado atsistatydinti dėl duomenų, kurių aš nemačiau.

  • Tomaševskio užmojai: grįžimas iš EP, jei lenkai gaus keliolika Seimo mandatų, 4 ministrų portfelius

    www.delfi.lt2012-03-18

    Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) lyderis Valdemaras Tomaševskis sako neatmetąs galimybės atsisakyti europarlamentaro mandato ir grįžti dirbti į Lietuvą, jeigu jo partija sėkmingai pasirodytų rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose ir patektų į valdančiąją koaliciją.

    "Aš nežinau, kaip ten bus, negaliu tvirtai pasakyti, bet labai rimtai bus svarstomas šitas klausimas ir neatmetu tokios galimybės, kad aš grįšiu", - interviu naujienų agentūrai ELTA sakė V. Tomaševskis.

    Pasak europarlamentaro, tai priklausys ir nuo to, į kokių ministerijų vadovų portfelius pretenduos LLRA.

    Politikas žada pats partiją vesti į rinkimus. Tolesnis darbas Seime esą priklausys nuo partijos rinkimuose pasiektų rezultatų.

  • Masiulis: vidaus reikalų ministro nepaklusimas yra beprecedentis

    Masiulis_Eligijus_R._Riabovo

    Eligijus Masiulis

    R. Riabovo nuotr.

    www.alfa.lt 2012-03-18

    Liberalų sąjūdžio pirmininkas ir susisiekimo ministras Eligijus Masiulis mano, kad šią savaitę įtampa koalicijoje pakilo iki maksimumo dėl to, kad vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis, pažadėjęs stabdyti konkursą į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovo vietą, to nepadarė. Toks vidaus reikalų ministro pažadų nesilaikymas, pasak E. Masiulio, yra per daug pavojingas dalykas.

    „Jeigu paimti pačius paskutinius įvykius, aš manau, kad žibalo į ugnį įpylė keletas dalykų.
  • Sostinės mitinguose agresijos išvengta

    Mitingas_kovo_17_Romo_Jurgaiio

    Iniciatyvinės grupės "Už teisingumą"

    paraginti į protesto akciją prie Seimo

    iš viso krašto atvyko keli tūkstančiai

    žmonių. Romo Jurgaičio nuotr.

    www.lzinios.lt Raimonda Ramelienė 2012-03-19
    Dviejose centrinėse Vilniaus aikštėse šeštadienį vykusiose protesto akcijose gintos savos tiesos. Bendra tik tai, kad per tūkstantinius mitingus agresyvių išpuolių nebūta.
    Neįprastai šiltą kovo 17-ąją sostinės Gedimino prospektas šurmuliavo nuo ankstyvo ryto. Pirmieji savo kritiškos nuomonės dėl krašte vykdomos švietimo reformos išsakyti susirinko lenkų tautinės mažumos atstovai. Tūkstantinė protestuotojų kolona nuo Seimo patraukė į Vinco Kudirkos aikštę, kur vyko protesto renginys. Po pietų Nepriklausomybės aikštėje buvo surengta akcija "Už Lietuvą! Už teisingumą!" Jos dalyviai paragino valdžią pagaliau apsivalyti.  Suvažiavo iš viso krašto

    Sostinės merijos valdininkų ir kai kurių policijos vadovų išvakarėse paskleista dezinformacija apie renginio Nepriklausomybės aikštėje vietą ir laiką įtakos jo masiškumui neturėjo. Iniciatyvinės visuomenininkų grupės "Už teisingumą" paraginti, į akciją iš viso krašto atvyko keli tūkstančiai žmonių.

  • P.Tamošauskas. Ar A.Zuokas gali vadintis Vilniaus miesto „tėvu“?

    Savivaldybe__Maeikos
    Š. Mažeikos nuotr.
    www.delfi.lt 2012-03-17 Povilas Tamošauskas, VGTU profesorius, Vilniaus savivaldybės tarybos TS-LKD frakcijos narys

    Neseniai savivaldybės Tarybos posėdyje Vilniaus meras A. Zuokas pareiškė esąs visų vilniečių „tėvas“, uoliai besirūpinantis jų reikalais. Tačiau, pažvelgus į mero laikyseną svarstant Vilniaus miesto bendro ugdymo mokyklų 2012-2015 metų tinklo pertvarkos planą, tenka suabejoti prisiimto vaidmens nuoširdumu. Argi geras „tėvas“ nepasistengtų sudaryti vienodų ugdymo galimybių visiems miesto vaikams? Deja...

    Naujasis planas nesudarys vienodų ugdymo galimybių, nepadės sureguliuoti mokinių srautų ir mokyklų apkrovos, taip pat nepapildys pustuščių mokyklų nuostolingų biudžetų.
  • Konservatoriai tvirti: jeigu nepavyks susitarti su LiCS, formuos mažumos vyriausybę

    Jukneviciene_Rasa
    Rasa Juknevičienė

    Konservatorių nuostatos nesikeičia: vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis turi trauktis, konkursas į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovo postą turi būti atšauktas.

    Prezidiumas apsvarstė ir bendru sutarimu pritarė šioms nuostatoms: vidaus reikalų ministro R. Palaičio atstatydinimas turėtų būti išspręstas per artimiausias kelias dienas, konkursas į FNTT vadovo postą turi būti stabdomas, FNTT turi būti pertvarkyta taip, kad darbas institucijoje būtų efektyvus ir skaidrus ir būtų atvertas kelias grįžti nepagrįstai atleistiems pareigūnams, svarbiausi energetikos ir kiti projektai turi būti priimti šioje Seimo sesijoje.

    „Ministro R. Palaičio atsistatydinimo klausimą turėtų išspręsti patys koalicijos partneriai (Liberalų ir centro sąjunga – Alfa.lt). Jis turi būti išspręstas, tai visiškai vieninga nuostata. Dėl konkurso į naują FNTT vadovą prezidiumas pritarė Vyriausybės šiandien priimtai rekomendacijai, kad konkursai turi būti atšaukti.

  • Landsbergis: gal ir prezidentė galiausiai susivoks?

    Landsbergis7
    Prof. Vytautas Landsbergis

    „Tai yra sąmoningas Vyriausybės vertimas. Tas įžūlus nepavaldumas, maištas laive, pačioje Vyriausybėje, kad laivas paskęstų, – Alfa.lt tvirtino europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis, apibūdindamas aplink Vyriausybę susiklosčiusią situaciją. – Nuo Vyriausybės vadovo priklauso maištininkų laikysena. Iki šiol Andrius Kubilius laikėsi ramiai. Laikėsi gražiausiai iš visų aktorių. Jis dabar turi pareikšti savo vertinimą dėl vykdomo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovo konkurso, kurį žadėta stabdyti.“

    Pasak V. Landsbergio, nepaisant organizuoto maišto, Vyriausybė privalo dirbti tai, ką buvo numačiusi. „Nes ana publika, kuriai reikia sugriauti visus energetinius planus, dirba „Gazpromui“ ir Latvių gatvei (šioje sostinės gatvėje yra įsikūrusi Rusijos Federacijos ambasada – Alfa.lt).

  • Teismas priėmė V.Gailiaus skundą, bet konkurso nestabdo

    www.diena.lt 2012-03-16

    Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) priėmė iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) direktoriaus pareigų atleisto Vitalijaus Gailiaus skundą dėl neteisėto atleidimo ir pusės milijono litų neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nusprendė nestabdyti paskelbto konkurso į FNTT vadovo postą.

    „Gailiaus skundą priėmė. Jis prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t.y. stabdyti konkursą ir tęsti su juo tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Toje dalyje atmetė, o šiaip skundą priėmė“, - BNS penktadienio rytą sakė VAAT pirmininko patarėja Jolanta Talutienė.

    Šią nutartį teismas priėmė penktadienį.

  • Vytautas Landsbergis. Išsaugoti Sovietų Sąjungą

    40Vytaytas_Landsbergis
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.bernardinai.lt prof. Vytautas Landsbergis 2012-03-15

    Prieš 21-erius metus nepriklausomybę atkūrusioje ir sausio grumtynėse laisvę apgynusioje Lietuvoje kovo 17 dieną  buvo surengtas ypatingas antivalstybinis veiksmas - SSRS referendumas už kitos, vis dar okupuojančios, valstybės "išsaugojimą". Lietuva tokių pokštų nežaidė, bet dvi rajonų savivaldybės, Vilniaus ir Šalčininkų, skelbiančios, kad jos - ne Lietuva, o SSRS, pakvietė nesusigaudančius ir pavaldžius kompartijai bei "Jedinstvai" gyventojus dalyvauti ir balsuoti. Imperija galėjo pasidžiaugti, kad ir Lietuvoje, bent dviejuose rajonuose, "įvyko" jos referendumas.

  • Gintaras Aleknonis. Skink, sesute, žalią rūtą...

    Aleknonis_2_Gintaras
    Gintaras Aleknonis

    www.bernardinai.lt Gintaras Aleknonis 2012-03-16

    Valstybė, tauta ar bendruomenė visada nori turėti tikslą, kurio siektų, vardan kurio būtų galima aukotis. Šią tiesą visada prisimeni švęsdamas tautines ar valstybės šventes, kurios yra tapusios didžiųjų tikslų įgyvendinimo simboliais.

    Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji vainikavo dešimtmečius priespaudos metais puoselėtas viltis ir kelerių metų aršias kovas. Nepriklausomos Lietuvos kelias į Europos Sąjungą ir NATO užsitęsė gerą dešimtmetį ir palyginus su nepriklausomybės mitingais, blokadomis ir taikiu pasipriešinimu karinei jėgai buvo gana nuobodus ir blankus, praskaidrintas gal tik lenktynių nuotaikos – suspėsime drauge su kaimynais baigti derybas, ar lauksime kitos plėtros bangos. Laimei, suspėjome.

  • Koalicijos jau nebėra. Tik sugyventiniai iš reikalo

    Sotvarien_Ramune
    Ramunė Sotvarienė

    www.alfa.lt Ramunė Sotvarienį 2012-03-15

    Šalies vadovė Dalia Grybauskaitė pasitraukė iš mūšio lauko su mažiausiais asmeniniais nuostoliais. Atmesdama premjero teikimą atleisti vidaus reikalų ministrą, Prezidentė numetė karštą bulvę Seimui. Pirmiausia -- valdančiajai koalicijai.

    Kitokio sprendimo galėjo tikėtis nebent naivuolis. Nuo šiol ši problema ir visi jos padariniai, tikimasi, nebebus siejami su Prezidentūra. Dėl šios priežasties ir tikslo ši institucija atsiriboja. Atsiribodama pasiūlo situacijos apibrėžimą. Tai, kas vyksta, tėra koalicijos partnerių priešrinkiminiai apsistumdymai.

  • Prof. V. Landsbergis: kuo daugiau sumaišties Lietuvoje, tuo geriau marsiečiams

    2012-03-14

    Strasbūras, kovo 14 d. (ELTA). Lenkų tautinės mažumos skundai dėl esą blogos švietimo politikos Lietuvoje yra nepagrįsti. Priešingai, Lietuvoje palyginus su kitomis valstybėmis yra itin gera švietimo situacija, tačiau šio klausimo eskalavimas yra politikos darymo mechanizmas ir sumaišties visuomenėje kėlimas, mano europarlamentaras, buvęs Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo pirmininkas, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) garbės pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis. Interviu naujienų agentūrai ELTA per EP plenarinę sesiją Strasbūre laiko radęs politikas pasidalijo įžvalgomis ne tik apie tautinių mažumų situaciją, bet ir apie Lietuvos santykius su kaimynais, šių dienų šalies aktualijas, naująjį politinį sezoną ir šalies laukiančius energetinius iššūkius.

  • V. Landsbergis siūlo "Buvusią Jugoslavijos Respubliką Makedoniją" vadinti "Būsimąja ES valstybe nare

    Landsb_Tomo_Luksio

    Prof. Vytautas Landsbergis

    Tomo Lukšio nuotr.

    „Delfi.lt“, 2012-03-14

    V. Landsbergis siūlo "Buvusią Jugoslavijos Respubliką Makedoniją" vadinti "Būsimąja ES valstybe nare Makedonija"
    Šiandieną Europos Parlamentas palankiai įvertino Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos 2011 m. pažangos ataskaitą ir priėmė rezoliuciją, raginančią ES Tarybą neatidėliojant pradėti derybas dėl šalies narystės ES.
    Komentuodamas rezoliucijoje išdėstytą raginimą skubiai spręsti tebesitęsiantį ginčą dėl valstybės pavadinimo Makedonijai ieškant dvišalio kompromiso su Graikija, Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis paragino tokius kompromisus geriau nukreipti į ateitį.

  • Petras Ragauskas. Apie Prezidentę ir Konstituciją

    Ragauskas_Petras_arno_Maeikos

    Petras Ragauskas

    Šarūno Mažeikos nuotr.

    www.bernardinai.lt Petras Ragauskas 2012-03-14

    Respublikos Prezidentės apsisprendimas netenkinti teikimo atleisti vidaus reikalų ministrą gali būti vertinamas įvairiais aspektais. Kai kurie buvo perteikti pakankamai vaizdžiai, tad to nekartosiu. Pabandysiu plačiau išskleisti kelis teisinius, su mūsų Konstitucija susijusius, aspektus.

    Dar 1998 m. nutarime, kuriame Lietuvą nurodė esant parlamentine respublika, mūsų Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog Prezidentas yra Vyriausybės formavime dalyvaujantis pareigūnas, pagal Konstituciją, Prezidento pareiga – užtikrinti, kad jo turimi įgaliojimai būtų panaudojami kuriant veiksmingą Vyriausybę.

  • K.Girnius. Kaip išbristi iš FNTT skandalo liūno?

    Girnius
    Kęstutis Girnius

    www.dalfi.lt Kęstutis Girnius 2012-03-14

    Lietuvos politikos elitas vienbalsiai tikina, kad svarbiausios šio Seimo sesijos uždavinys – priimti šalies energetikos nepriklausomybę įtvirtinančius įstatymus. Bet jau mėnesį pagrindinis dėmesys sutelktas į FNTT vadovų atleidimą ir valdančiosios koalicijos tarpusavio santykių aiškinimąsi.

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė neatleido vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio, pareikšdama, kad jeigu politikai nesugeba dirbti kartu, tegul jie ginčus sprendžia politinėmis priemonėmis Seime. Nė žodžio apie teisines priemones arba dialogą.

  • R.Kupčinsko spaudos konferencija apie Rusijos Federalinio saugumo biuro šeimininkavimą Lietuvoje

    Kupcinskas_Rytas
    Rytas Kupčinskas

    R.Kupčinsko spaudos konferencija apie Rusijos Federalinio saugumo biuro šeimininkavimą Lietuvoje (tiesioginė transliacija nuo 9.30 val)

    Seimo nario Ryto Kupčinsko spaudos konferencija „Rusijos Federalinio saugumo biuro šeimininkavimas Lietuvoje.“ Dalyvaus: Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Endriukaitis ir sesuo Nijolė Sadūnaitė.

  • Mindaugas Sabutis. Priimkime istorinę patirtį kaip dovaną

    Sabutis_Bucelio_Broniaus

    Mindaugas Sabutis

    Broniaus Bučelio nuotr.

    www.bernardinai.lt 2012-03-11

    Mindaugo Sabučio, Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupo, kalba, pasakyta Seimo iškilmingame posėdyje, skirtame Kovo 11 dienos Nepriklausomybės atkūrimo aktui.

    Pirmiausia norėčiau širdingai padėkoti už galimybę man, kaip religinės mažumos atstovui, kreiptis į jus šioje garbingoje vietoje tokią nuostabią dieną. Kaip krikščionis ir vienos labiausiai okupacijos metais nukentėjusių bendruomenių narys noriu išsakyti širdingiausią padėką visiems, kurių ryžto, rizikos ir pasiaukojimo dėka mes galime švęsti šiandieną šią laisvės šventę.

  • Landsbergis: liberalcentristai – atsiskleidžiantys griovėjai

    Landsb_Tomo_Luksio

    Prof. Vytautas Landsbergis

    Tomo Lukšio nuotr.

    www.alfa.lt 2012-03-13

    Europarlamentaras Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų (TS - LKD) Politikos komiteto pirmininkas narys Vytautas Landsbergis prezidentės pasiūlymą vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio likimą spręsti Seime pavadino „ne pačiu geriausiu“, o koalicijos partnerius liberalcentristus - „griovėjais“.

    Tačiau kartu V.Landsbergis pabrėžė nepritariantis pirmalaikiams Seimo rinkimams.

    „Situacija yra apgailėtina, Lietuva daroma ar bent rodoma neveiksni. Pakimba ore energetiniai projektai, kurių priešininkų netrūksta nei viduje, nei išorėje.

  • Čapliko sąrašas: „žmogeliai“, „žmogystos“, „puspročiai“, „ligoniai“

    Caplikas_arno_Maeikos

    Algis Čaplikas

    Šarūno Mažeikos nuotr.

    www.alfa.lt 2012-03-13

    Pasauliui geriau žinomas Oskaro Šindlerio sąrašas. Tačiau Liberalų ir centro sąjungos pirmininkas, Seimo vicepirmininkas Algis Čaplikas sudarinėja savo sąrašą, kuriame suregistruoti įvairūs „žmogeliai“, „žmogystos“, „puspročiai“, „ligoniai“.

    „Rinkimai, pasirodo, jau prasidėjo ir jie prasidėjo brutaliuoju būdu. Dar kartą siūlome dirbti Lietuvos žmonių labui. Seimo pavasario sesijos atidarymo metu aiškiai pasakyti svarbiausi mūsų šalies klausimai – energetinė nepriklausomybė. Tai yra patys pagrindiniai dalykai, o visi kiti šalutiniai veiksmai, kaip politinės intrigos, kelių žmogelių, atsiprašau, žmonių ambicijos turi būti nuramintos“, – dėstė A. Čaplikas. Kiek anksčiau jis teigė, kad „paneiginėti tai, kas sukurpta „puspročių“ ir „ligonių“ – bergždžias užsiėmimas“.

  • Pociūno našlė per teismus reikalauja išsamaus VSD tyrimo dėl vyro žūties

    Pociuniene_Liudvika_Tomo_vinicko

    Liudvika Pociūnienė

    Tomo Vinicko nuotr.

    www.alfa.lt 2012-03-13

    Baltarusijoje mįslingai žuvusio Vytauto Pociūno našlė Liudvika Pociūnienė per teismus siekia įpareigoti Valstybės saugumo departamentą (VSD) atlikti išsamų tyrimą dėl jos vyro žūties.

    Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas antradienį išnagrinėjo našlės skundą ir kovo 22 dieną skelbs sprendimą, kuris bus galutinis ir neskundžiamas.

    L. Pociūnienės advokatas Jonas Butkus teismui sakė, kad akivaizdu, jog VSD atliko tyrimą dėl V. Pociūno žūties, tačiau jis atliktas skubotai, per dvi dienas.

  • Rinkimai ar atranka

    Vytautas Landsbergis 2012-03-06  „Lietuvos žinios“, 2012-03-07; „Alfa.lt“, 2012-03-07

     

    Vadinamieji prezidento rinkimai Rusijoje arba "prezidento Putino rinkimai", kaip studentams kai kur buvo įsakoma eiti ir dalyvauti, iš tikrųjų įvyko gerokai anksčiau. Siaurame ratelyje, net ne CK. Nors jau pora metų žadėta, kad bus du rinkėjai ("sėsim prie stalo ir susitarsim"), vis dėlto dalyvavo gal keliais daugiau. O "išrinkus" tuoj pat apsireikšta Vieningąjai tautai - jau turite! Įvyko gruodžio mėnesį.
    Po to tereikėjo atsijoti kitus kandidatus, kad finišo tiesiojoje nekiltų jokia intriga (pavyzdžiui, jeigu varžovais eitų G. Javlinskis, A. Navalnas, M. Kasjanovas arba G. Kasparovas, kurie kvalifikuotai kviestų V. Putiną į debatus). Baigus tą dvigubą atranką, teliko pergalingai užbaigti procedūrą kovo 4 dieną. Iš esmės, organizuota kaip J. Stalino laikais. Toks tat Rusijoj stabilumas - beje, valdovo karūnacijos šūkis.
  • Melagių šurmuliai

    Vytautas Landsbergis „Lietuvos žinios“, 2012-03-14
    Buvau pradėjęs rašyti šias mintis gruodį, bet padėjau į šalį – et, vis dėlto Šventos Kalėdos, Naujieji Metai, gal kiek aprims... Deja, tenka vėl grįžti prie kaimynų politikos vežimėlio – kaip jam per tiltą važiuojant rateliai užkliūva.        
    Pretenduodama į europinius lygmenis, oficialioji Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu darda atgyvenusiais užkampio kalmogais.
    Netikėtai prieš kurį laiką pratrūkę ir nesiliaujantys puldinėjimai, neva Lietuva pažeidžianti Europos Sąjungos standartus ir net „įstatymus“ dėl tautinių mažumų (pavyzdžiui, dėl pavardžių rašybos oficialiuose dokumentuose), juolab šiurkščiai laužanti Lietuvos-Lenkijos 1994 m. sutartį, nepasitvirtino; „įstatyminiai“ kaltinimai atmesti ir Europos Komisijos, ir Europos žmogaus teisių teismo.
  • Turbūt profesionalumo stoka

    Vytautas Landsbergis „15 min.lt“, 2012-03-13

    "15 minučių" kovo 12 d. vakare publikavo-transliavo žurnalisto Gintaro Visocko nesusivokimą, kas ir kaip kalbėta žurnalisto Tomo Dapkaus laidoje su manimi, Vytautu Landsbergiu, berods, vasario 13 dieną. Taigi po mėnesio. T. Dapkui tada papasakojus, kad K. Nikulino-Michailovo teisme sėdi ir stebi buvę OMON'o smogikai, persirengę civiliais, kad kaltinamasis juos matytų, pakomentavau, kad tai panašu į filmo "Krikštatėvis" sceną. Nedariau išlygos: "jeigu  tamsta, T. Dapkau, nemeluoji, tada panašu" ir taip toliau. Pokalbininkų neužgaulioju tokiais įtarimais.
    Tik pasakiau: "O kas pas mus, jeigu sėdi buvę arba esami kagėbistai iš tų pačių dalinių..."
  • Premjeras siūlys atšaukti įsakymą dėl V.Gailiaus atleidimo

    Kubilius_Gedimino_Bartukos

    Premjeras Andrius Kubilius

    Gedimino Bartuškos nuotr.

    www.diena.lt 2012-03-13

    Premjeras Andrius Kubilius siūlys Vyriausybei, kad ši teiktų pavedimą Vidaus reikalų ministerijai stabdyti konkursą į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovo pareigas.

    Ministro pirmininko teigimu, Vyriausybė taip pat turėtų atšaukti įsakymą dėl Vitalijaus Gailiaus atleidimo iš FNTT direktoriaus pareigų, jei to nepadarys vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis.

    „Premjeras siūlys Vyriausybei, kad ši teiktų pavedimą VRM sustabdyti konkursą į FNTT vadovo pareigas ir atšauktų įsakymą dėl FNTT direktoriaus atleidimo, jei to nepadarys pats ministras“, - BNS antradienį sakė premjero atstovė spaudai Jarda Paukštienė.

  • R.Juknevičienė: R.Palaičio vietoje tą pačią minutę atsistatydinčiau

    Jukneviciene_Saruno_Mazeikos

    Rasa Juknevičienė

    Šarūno Mažeikos nuotr.

    www.diena.lt 2012-03-12

    Vyriausybė artimiausiu metu turėtų svarstyti Seimo Antikorupcijos komisijos siūlymą atšaukti vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio įsakymus atleisti Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (FNTT) vadovus.

    „Artimiausiu metu, rytoj, rodos, bus teisininkų išvada ir kai tiktai bus teisininkų išvada, tada ir toliau svarstysime“, - pirmadienį žurnalistams sakė krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.

    Po Vyriausybėje vykusio Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos vadovų susitikimo R.Juknevičienė sakė, kad premjeras informavo nurodęs Vyriausybės teisininkams išnagrinėti Antikorupcijos komisijos kreipimąsi.

  • Disidentai klausia, kas vyksta Lietuvoje

    www.diena.lt 2012-03-09

    Šiuo metu Lietuvos valstybės politiniame gyvenime ir viešojoje erdvėje vykstantys procesai patriotiškai nusiteikusiems žmonėms negali nekelti rūpesčio. Mes, žemiau pasirašiusieji, visą savo gyvenimą paskyrę kovai už laisvą ir teisingą Lietuvą, kaip tik to teisingumo nepriklausomoje valstybėje ir pasigendame. Teisingumo stoka tautą verčia nusivilti ne tik politika, bet ir pačia laisvės idėja, o su šituo mes taikstytis negalime. Matydami, kaip diskredituojama valstybė, mes kreipiamės į aukščiausius valstybės asmenis, kuriems patikėtas valstybės vairas, ir pateikiame mums rūpimus klausimus, į kuriuos norėtume išgirsti atsakymus.

  • Politologas Kulakauskas: prezidentė pasirinko ambicijas vietoj sveiko proto

    Kulikauskas_Tomo_Vnicko

    Antanas Kulikauskas

    Tomo Vinicko nuotr.

    www.alfa.lt 2012-03-12

    Prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimas netenkinti premjero Andriaus Kubiliaus teikimo iš pareigų atleisti vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį sukėlė tam tikrą sumaištį politologų gretose.

    „Prezidentė pasirinko ambicijas vietoj sveiko proto“, – teigė M. Romerio universiteto prof. Antanas Kulakauskas, komentuodamas jam netikėtą šalies vadovės sprendimą.

    „Taip neatsitiks, – pusiau juokais, pusiau rimtai A. Kulakauskas reagavo į kai kuriuos komentarus, kad dabartinio prezidentės sprendimo atveju R. Palaitis ir turėtų užimti premjero postą, ir formuoti naują Vyriausybę.

  • Kubilius: svarstysime interpeliacijos procedūrą

    Kubiliu_R_Riabovo

    Premjeras Andrius Kubilius

    R. Riabovo nuotr.

    www.alfa.lt 2012-03-12

    Premjeras Andrius Kubilius teigė, kad prezidentės sprendimas dėl vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio nepadės Vyriausybės darbui.

    „Toks sprendimas nepadės koalicijos ir Vyriausybės darbui, bet mes visų pirma matome atsakomybę rinkėjams“, – pirmadienį žurnalistams sakė A. Kubilius.

     

    Paklaustas, kaip vertina Seimo pirmininkės Irenos Degutienės sprendimą skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus, A. Kubilius teigė, kad „Seimas gali priimti tokį sprendimą“.
  • Girnius: neatleisdama Palaičio, Grybauskaitė neišlaikė valdžios egzamino

    Girnius
    Kęstutis Girnius

    www.alfa.lt 2012-03-12

    Apžvalgininkas Kęstutis Girnius teigė, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė nesutikusi atleisti vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio, nors to siekė premjeras, konservatorių lyderis Andrius Kubilius, neišlaikė išbandymo.

    „Šitame skandale nėra nekaltų, bet prezidentė, kaip valstybės galva, turi didžiausią atsakomybę. Aišku, jai buvo sunku pripažinti, kad klydo anksčiau palaikydama R. Palaitį, bet tai reikėjo daryti. Deja, ji neišlaikė egzamino. Atleisdama R. Palaitį, ji būtų nuraminusi visuomenės aistras, būtų buvusi galimybė sumažinti įtampą Vyriausybėje“, – sakė BNS pirmadienį sakė K. Girnius.
  • Ar tapatinimasis su tautybe – tai atsilikimo ženklas?

    Masiulis
    Prof. Kęstutis Masiulis

    www.veidas.lt 2012-03-09

    Artėjant Kovo 11-ajai savaitraštis „Veidas“ paskelbė Lietuvos gyventojų apklausą, kuri parodė, kad beveik 90 proc. gyventojų bent kartais didžiuojasi esantys lietuviai.

    Smagu girdėti, nors ir nebuvo klausiama ar didžiuojatės esantys Lietuvos piliečiai, bet lietuviai… O kaip atsakė mūsų šalies tautinės mažumos? Jau girdėti balsų, kad toks klausimas yra politiškai nekorektiškas ir gal net diskriminuojantis?! Gal tautybė – tai tėra išsigalvojimas ir praeities reliktas?
    Daugelis valstybių – tautinės, bet ar tai blogai?

  • Diskusijos preziumuojant kaltę

    www.lzinios.lt Tomas Čyvas 2012-03-10

    Jeigu į paprastą ir aiškų klausimą - "kiek valandų?" - jums oriai atsakys, kad laikrodžių taisykla už kampo, o jūsų batai nemadingi - ką pamanysite apie tokį atsakinėtoją? Arba asilas, arba išsidirbinėja. Nors,... gal ir labai gudrus? Panašiai reiktų manyti ir apie tarsi rimtus valstybės vyrus, etatinius politologijos ir teisės viešuosius giedorius bei vargonininkus. Ir kas blogiausia - ne pirmą kartą.

    Kai 2006 metais pro baltarusiško viešbučio langą buvo mirtinai išlaipintas pulkininkas Vytautas Pociūnas, irgi vyko kažkas panašaus. Svarbiausiu klausimu kai kuriems asilams arba išsidirbinėtojams tapo jo neva labai svarbūs miegamojo reikalai ir išsigalvotas alkoholizmas.

  • K.Saja: "Kad nereikėtų liūdnai atsidusti"

    Saja_Gedimino_Savickio

    Kazys Saja

    Gedimino Savickio nuotr.

    2012-03-12 www.lzinios.lt

    Vakar iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime Seime tradiciškai skambėjo garbių mūsų tautos atstovų įžvalgos. "Lietuvos žinios" savo skaitytojams pateikia itin prasmingą Nepriklausomybės Akto signataro, rašytojo Kazio Sajos kalbą.

    "Mielieji tėvynainiai, kolegos signatarai, garbūs svečiai ir Lietuvos bičiuliai.

    Visas krikščioniškas pasaulis, cituojantis dekalogą, tikriausiai prisimena preambulę: "Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų."

  • A.Anušauskas. Kovo 11–osios Respublika

    Anusauskas_A_Solomino

    Arvydas Anušauskas

    A. Solomino nuotr.

    Dr. Arvydas Anušauskas, Seimo TS-LKD frakcijos narys, NSGK pirmininkas
    2012 m. kovo 9 d.

    Kai Respublika pradeda skaičiuoti 22-ąsias metines, visada atsiranda proga apžvelgti tai, ką norėta sukurti, kaip kurta ir ko nepavyko pasiekti.
    Pabaiga, pagreitinusi pradžią

    Sąjūdis į 1990 metų vasario rinkimus atėjo su labai aiškia programa ir tikslu – atkurti Lietuvos valstybę demokratinių metodų pagalba. Primena analogiją su 1917 m. Lietuvos Tarybos rinkimais ir 1918 m. Vasario 16-osios akto paskelbimu: ir tuomet šalis buvo okupuota bei aktyviai veikė svetimos valstybės kariuomenė, kuri galėjo diktuoti sąlygas.
  • Krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės kalba iškilmingame Kovo 11-osios minėjime Seime

    Jukneviciene_Rasa
    Rasa Juknevičienė
    Būsiu atvira – 1990-ųjų kovo 11-ąją šioje salėje balsuojant dėl Lietuvos Nepriklausomybės mano mintyse  nebuvo  jokių minčių apie valstybę po dvidešimties metų. Tuomet džiaugėmės, išgyvenę vieną dieną, savaitę, mėnesį. Tik labai toli, neapibrėžtame horizonte buvo gražus, šviesus Laisvės  vaizdinys.


    Šiandieninis jausmas kasdieniškesnis, o visko supratimas tikroviškesnis, tačiau  tikėjimas, kad mūsų tautai Nepriklausomybės paskelbimas buvo vienintelis teisingas kelias,  yra toks pat stiprus,  ypač matant, kokie procesai pastarąjį dešimtmetį vyksta į Rytus nuo mūsų. Visiškai aišku,  kad Kovo 11-oji buvo unikalus, vienintelis šansas mūsų tautai  išlikti. 
    Atsikūrėme, sugrįžome į pasaulio žemėlapį, įsiteisinome svarbiose ir stipriose  tarptautinėse bendruomenėse. Nelengvai, su komplikacijomis, bet pasikeitė krašto ūkio sistema, atkūrėme visiškai sunaikintas kariuomenę, diplomatinę tarnybą.
  • .

    sajudis_mazas
    Lietuvos Sąjūdis maloniai kviečia dalyvauti
    Sąjūdžio valandoje, skirtoje
    Kovo 11-ajai,
    Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai, paminėti.

    Sąjūdžio valanda vyks 2012 m. kovo 10 d., 12 val.
              Lietuvos mokslų akademijoje (Gedimino pr. 3)
  • 2012 m. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimo programa

    2012 m. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimo programa

    Kovo 10 d., šeštadienis

    9.00 val.

    Gėlių, skirtų padėti ant Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų kapų, perdavimo ceremonija Lietuvos Respublikos Seime*


    Gėlės bus padėtos ant Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų kapų Joniškyje, Kaune, Kėdainiuose, Klaipėdoje, Pakruojyje, Plungėje, Vilniuje

    12.00 val.

    Lietuvos mokslų akademijoje Sąjūdžio valanda su Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininku, Sąjūdžio garbės pirmininku, Europos parlamento nariu prof. Vytautu Landsbergiu

    14.00 val.

    Fotografo Antano Ališausko fotografijų parodos atidarymas Seimo II rūmų galerijoje

    22.00–24.00 val.

    Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse – dainos ir prisiminimai prie degančio laužo ant istorinio Stalo kalno Vilniuje

  • Degutienė: turiu vilties, kad koalicija baigs kadenciją

    Degutiene_Roberto_Riabovo

    Seimo pirmininkė Irena Degutienė

    Roberto Riabovo nuotr.

    www.alfa.lt 2012-03-09

    Šeštadienį prasidėsianti Seimo pavasario sesija bus itin karšta ir sudėtinga, svarbiausi – su energetika susiję projektai, dėl kurių privalu sutarti visoms parlamentinėms partijoms, kitaip nėra prasmės jų priiminėti, sakė parlamento pirmininkė Irena Degutienė.

    Duodama interviu BNS populiariausia valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) politikė prisipažino sprendžianti dilemą, ar dalyvauti spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose. Kita vertus, ji teigia besididžiuojanti, kad tapo pirmąja Seimo pirmininke Lietuvos istorijoje ir darbais, kuriuos padarė šis kadenciją baigiantis parlamentas.

  • A.Kubiliui tereikia išlikti principingam

    Kubilius_Tomo_Vinicko_nuotr

    Premjeras Andrius Kubilius

    Tomo Vinickuo nuotr.

    www.lzinios.lt Vidmantas Valiušaitis 2012-03-07

    Lietuvos politikoje - kitaip. Vyrauja mąstymas, kad juo daugiau išpilsi pamazgų ant savo oponento galvos, tuo tavo paties "vertė" bus aukštesnė. Kovojama ne idėjomis, ne argumentais, ne džentelmeniškumu. Elgesio modelius diktuoja žemiausi instinktai. Gaivališkas pyktis, agresyvumas, nevaldomas žodynas, impulsyvių traukulių tampoma kūno kalba. Tai toli gražu ne visas dalies mūsų vadinamojo elito politinės saviraiškos arsenalas.

    Štai kalba Seimo vicepirmininkas: "Vienu žodžiu galiu pasakyti - puspročiai. Daugiau neturiu ką pasakyti. Tie, premjero aplinkoje, kurie kuria šias sąmokslo teorijas ir jos kuriamos jo aplinkoje. (...) Ligotų žmonių svaičiojimai." Čia Lietuvą reprezentuojančio žmogaus ir valdančiosios partijos lyderio pareiškimas.

  • Prezidentė: būtina stiprinti šalies energetinį saugumą

    Grybauskaite_Roberto_Riabovo

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė

    Roberto Riabovo nuotr.

    www.alfa.lt 2012-03-08

    Prieš Seimo pavasario sesiją Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė tradiciškai svarbiausias įstatymų iniciatyvas aptarė su Seimo valdybos nariais. Kai kurie šalies vadovės žodžiai neturėjo būti malonūs valdančiosios koalicijos partneriams liberalcentristams, kurių vadovas Algis Čaplikas yra nedviprasmiškai priminęs premjerui Andriui Kubiliui, esą ateities darbai, atominės elektrinės statyba, yra konservatorių ir Kubiliaus rankose. Tokį politiko bandymą sieti atominės elektrinės statybą su tuo, liks savo poste vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis ar ne, šantažu vadino net politiniai partneriai.

  • A.Kubiliui skaudu, kad Kovo 11-oji tampa „neapykantos kažkam diena“

    Kubiliu_R_Riabovo

    Andrius Kubilius

    Roberto Riabovo nuotr.

    www.diena.lt BNS 2012-03-08

    Premjeras Andrius Kubilius išreiškė apgailestavimą, kad Kovo 11-oji tampa „neapykantos kažkam diena“. Taip jis „Žinių radijo“ eteryje įvertino sekmadienį vyksiančias nacionalistinio jaunimo eitynes.

     

    „Man kartais skaudu ir gaila, kad ši šventė, kuri turėtų būti tiesiog meilės Lietuvai šventė, vis dažniau tampa neapykantos kažkam diena. Aš tikrai su tokiu posūkiu Kovo 11-osios šventėje nenoriu sutikti“, - sakė A. Kubilius.
  • V.Landsbergis: kaltinimai M.Gorbačiovui panašūs į kerštą

    Landsb_Tomo_Luksio

    Prof. Vytautas Landsbergis

    Tomo Lukšio nuotr.

    www.diena.lt 2012-03-08

    Europarlamentaras Vytautas Landsbergis teigia, kad Rusijos Dūmos vicepirmininko viešai išsakyti kaltinimai buvusiam Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui dėl Sausio 13-osios yra kerštas už valdžios kritiką.

    „Išvadas daryti labai sunku. Pirmas vaizdas - kad tai yra tam tikras kerštas arba pagąsdinimas, kad negali kalbėti kritikuojant V.Putino valdžią dėl smurto, nes pats esi prisidirbęs. Tai yra gana normalus elgesys, ypač jų pasaulyje“, - BNS ketvirtadienį sakė buvęs Lietuvos vadovas V.Landsbergis.

  • Vainauskas vėl mins kelius į Seimą

    Vainauskas_Roberto_Riabovo

    Gedvydas Vainauskas

    Roberto Riabovo nuotr.

    www.alfa.lt 2012-03-08

    Banko „Snoras“ bankroto aplinkybes tirianti Seimo komisija tęsia asmenų, galinčių turėti reikšmingos informacijos, susijusios su „Snoro“ veikla, apklausas.

    Komisija ketvirtadienį ketina apklausti dienraščio „Lietuvos rytas“ vyriausiąjį redaktorių bei vieną savininkų Gedvydą Vainauską, Valstybės saugumo departamento (VSD) generalinio direktoriaus pavaduotoją Romualdą Vaišnorą bei buvusį „Snoro“ prezidento Raimondo Baranausko pavaduotoją, buvusį banko valdybos narį Modestą Kieliauską.

  • 22 metai Dievo ausyje

    SArafinas
    Gintaras Sarafinas

    www.veidas.lt Gintaras Sarafinas

    Po šešių dienų, tai yra kovo 11-ąją, sukaks 22 metai, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę. Tiek pat, irgi 22 metus, Lietuva buvo nepriklausoma tarpukariu, taigi natūraliai kyla noras palyginti šiuos laikotarpius ir jų metu pasiektą pažangą.

    Kaip matysite iš šiame mūsų savaitraščio numeryje publikuojamos sociologinės apklausos, 57,2 proc. respondentų mano, kad šiuos laikotarpius lyginti sunku, nes skirtumai pernelyg dideli. Vis dėlto “Veidas” nusprendė bandyti palyginti Pirmosios ir Antrosios Lietuvos Respublikos raidą per 22 metus įvairiais pjūviais: tiek politiniu, tiek ekonominiu, tiek socialiniu, tiek vertybiniu, tiek ir kultūriniu. Tam skyrėme trečdalį žurnalo.

  • Užuojauta

    Lapienis

    Vladas Lapienis tik ką

    grįžęs iš tremties 1988 m.

    Sulaukęs 105 metų mirė disidentas, kovotojas už tikinčiųjų laisvę  

    Vladas Lapienis.

    Nuoširdžiai užjaučiame velionio bendražygius.

     

     

     


    Lietuvos Sąjūdžio taryba

    LLKS valdybos pirmininkas Jonas Burokas

    LLKS svetainės administratorius Antanas Ališauskas

    LLKS leidinio „Varpas“ redaktorius Algimantas Zolubas

  • Rinkimai ar atranka

    40Vytaytas_Landsbergis
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.alfa.lt Vytautas Landsbergis 2012-02-07

    Vadinamieji prezidento rinkimai Rusijoje arba „prezidento Putino rinkimai“, kaip studentams kai kur buvo įsakoma eiti ir dalyvauti, iš tikrųjų įvyko gerokai anksčiau. Siaurame ratelyje, net ne CK. Nors jau pora metų žadėta, kad bus du rinkėjai (“sėsim prie stalo ir susitarsim“), vis dėlto dalyvavo gal keliais daugiau. O „išrinkus“ tuoj pat apsireikšta Vieningajai tautai - jau turite! Įvyko gruodžio mėnesį.

    Po to tereikėjo atsijoti kitus kandidatus, kad finišo tiesiojoje nekiltų jokios intrigos (pavyzdžiui, jeigu varžovais eitų G.Javlinskis, A.Navalnas, M.Kasjanovas arba G.Kasparovas, kurie kvalifikuotai kviestų V.Putiną į debatus). Baigus tą dvigubą atranką, teliko pergalingai užbaigti procedūrą kovo 4 dieną. Iš esmės organizuota kaip J.Stalino laikais. Toks tad Rusijoj stabilumas - beje, valdovo karūnacijos šūkis.

  • Baltijos šalių premjerai aptars Visagino AE projektą

    Kubiliu_R_Riabovo

    Premjeras Andrius Kubilius

    Roberto Riabovo nuotr.

    www.alfa.lt 2012-03-07

    Trečiadienį Lietuvoje prasideda dviejų dienų Baltijos šalių premjerų susitikimas aptarti Visagino atominės elektrinės projekto eigą.

    Prienų rajone neformaliame susitikime dalyvaus Lietuvos, Latvijos ir Estijos vyriausybių vadovai Andrius Kubilius, Valdis Dombrovskis bei Andrusas Ansipas, Europos Komisijos ir Japonijos bendrovės „Hitachi“ atstovai.

    Premjerų spaudos konferencija numatoma ketvirtadienį.

    Lietuva tikisi, kad dalyvaujant trijų Baltijos šalių energetikos kompanijoms ir „Hitachi“ nauja atominė elektrinė Visagine bus pastatyta iki 2020 metų.

    Koncesijos sutartį Seimui ketinama pateikti pavasario sesijoje.

  • Lietuvos energetinė nepriklausomybė: ar besulauksim?

    www.veidas.lt 2012-03-07

    Apklausos rodo, kad dabartinę Vyriausybę gali pakeisti politikai, energetinį saugumą suvokiantys šiek tiek kitaip nei dabartinė konservatorių dominuojama koalicija. Ką tai reikštų mūsų valstybei ir jos energetinei nepriklausomybei?

    Energetinis saugumas visuomenės, politikų ir ekspertų gali būti suprantamas įvairiai – kaip galimybė užsitikrinti nenutrūkstamą energijos išteklių tiekimą už priimtiną kainą, kaip patikimas energetinės infrastruktūros funkcionavimas, diversifikuotas pirminės energijos vartojimo balansas ir pan. Lietuvos Vyriausybė bent jau savo veiksmais energetinį saugumą beveik išimtinai sieja su energetine nepriklausomybe.

  • Stabas E.Kūris ir jo jovalas

    www.lzinios.lt 2012-03-07

    Ne visada ir ne visais klausimais sutinku su A.Maldeikiene, bet šiandien esu priverstas sutikti su vienu jos neseniai išsakytu teiginiu (nepamenu kur), kad Lietuvos žiniasklaidai labai dažnai trūksta kritiško požiūrio. Nuo savęs dar pridėsiu, kad su tuo susijusi kita didelė problema. Lietuvos žiniasklaidoje yra kai kurių asmenų mitologizavimas ir jų vertimas stabais visam likusiam gyvenimui, nesugebant kritiškai vertinti kiekvieno konkretaus veiksmo ar teiginio.

    Naujausias ir labai puikus tų Lietuvos žiniasklaidos problemų pavyzdys - plačiai nuskambėjęs buvusio Konstitucinio Teismo (KT) pirmininko E.Kūrio pasakymas apie Seimo Antikorupcijos komisijos išvadas Delfi.lt. E.Kūris nieko neslėpdamas pareiškė: visi aplink nuliai, mulkiai, nieko nesupranta, įstatymų neskaito ir politikuoja, tik jis vienas - E.Kūris - viską supranta, viską geriausiai žino ir gali visiems paaiškinti. Ir, žinoma, paaiškina, nepamiršdamas pacituoti įstatymą, kad solidžiau atrodytų.

  • V.Landsbergis: V.Putinas gali valdyti Rusiją iki gyvos galvos

    Landsb_Tomo_Luksio

    Prof. Vytautas Landsbergis

    Tomo Lukšio (BFL nuotr.)

    www.diena.lt 2012-03-05

    Buvęs valstybės vadovas, europarlamentaras Vytautas Landsbergis sako, kad Rusijos prezidento rinkimai tebuvo atrankos procedūra.

    Jo teigimu, prezidentu vėl tapusio Vladimiro Putino rinkimų kampanijoje dominavo karinga kalbėsena, nukreipta į vidaus ir išorės priešus. Ar ši karinga retorika gali virsti ir tolesnės V.Putino politikos pagrindu - parodys greita ateitis, pavyzdžiui, tolesnė Rusijos laikysena dėl įvykių Sirijoje, BNS sakė V.Landsbergis.

  • Dalia Grybauskaitė nemato kliūčių toliau dirbti su šia Vyriausybe, teigia Prezidentės atstovas

    Grybauskait_Dalia
    Prezidentė Dalia Grybauskaitė

    www.ve.lt 2012-03-06

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė nemato kliūčių tolesniam bendram darbui su Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybe, koalicijos vidaus nesutarimai tam nekenkia, teigia šalies vadovės patarėjas vidaus politikos klausimais Mindaugas Lingė.

    Antradienio rytą kalbėdamas "Žinių radijuje" Prezidentės atstovas patikino, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovų atleidimas nepakenkė Prezidentės ir Ministrų Kabineto santykiams.

  • Pusiaukelės Lietuva

    Baciulis

    Audrius Bačiulis

    www.veidas.lt Audrius Bačiulis 2012-03-06

    Prieš du dešimtmečius, kokioje 1989-ųjų pabaigoje ar 1990-ųjų pradžioje, staiga suvokiau, kad tampa visiškai nebeįdomu sekti, kas vyksta Sovietų Sąjungos deputatų suvažiavime (kuriame kiekvieną nuskambėjusį žodį, ypač Lietuvos atstovų, dar prieš metus gaudyte gaudydavome).

    Atėjo toks net ne suvokimas, o pajutimas, kad dabar mums daug svarbiau, kas vyksta Lietuvoje ir Vilniuje, o ne Sovietų Sąjungoje ir Maskvoje, nes nuo šiol Lietuva jau pati lemia savo ateitį. Nors vis dėlto buvusi bendra sovietinė praeitis dar tebelaikė, ypač kad Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykių vertinimas virto svarbiu politiniu veiksniu, dar ir šiandien tam tikru laipsniu veikiančiu tarpvalstybinius santykius.

  • Kun. A.Narbekovas: eutanazija – ne pagalba ligoniui, o jo nužudymas

    Narbekovas

    Kun. Andrius Narbekovas

    A. Didžgalvio nuotr.

    www.delfi.lt "Žinių radijas" 2012-03-06

    Kaip dabar užmigdomi nereikalingi gyvūnai, taip, įteisinus eutanaziją, būtų užmigdomi ligoniai, „Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ sakė kunigas ir gydytojas Andrius Narbekovas. Jo manymu, eutanazija yra ne pagalba ligoniui, o jo nužudymas.
    Kad nebūtų manipuliuojama šiuo terminu, būtina pasakyti, kad eutanazija yra reiškinys, kai gydantis gydytojas nužudo savo pacientą, kad išvaduotų jį iš ligos, kad jis nesivargintų, nesikankintų. Kitaip sakant, noras yra geras – žmogui padėti, bet pagalba ateina ne per padėjimą, o per nužudymą.

  • P.Luomanas. Antroji vieta ES pagal ekonomikos augimą – ženklas, kad Lietuvą pavyko ištraukti iš duobės

    Luomanas

    Petras Luomanas

    Š. Mažeikos

    www.delfi.lt Petras Luomanas, TS-LKD frakcijos Seime narys 2012-03-05

    Europos Komisijos (EK) paskelbtose prognozėse pranešama, kad 2012 m. Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) augs 2,3 proc. Tai antras rezultatas Europos Sąjungoje (ES). Pirmąją ir trečiąją vietas pagal ekonomikos augimą dalijasi Lenkija ir Latvija, kurių BVP augimas 2012 m. numatomas atitinkamai 2,5 proc. ir 2,1 proc.

    Tai ženklas, liudijantis, kad Vyriausybės ir Seimo sprendimai, imantis visų įmanomų, kartais netgi labai skaudžių priemonių, ekonomikos krizei suvaldyti, buvo teisingi. Tik to dėka Lietuvoje galima tikėtis rimto ekonomikos atsigavimo, bent jau metams ritantis į antrąją pusę.

  • Kaip daromi lenkai

    Zinkevicius
    Akad. Zigmas Zinkevičius

    www.voruta.lt akad. Zigmas Zinkevičius 2012-03-05

    Mano senelės iš tėvo pusės mergautinė pavardė buvo Žagelytė. Jaunystėje ji dirbo akmistrine (vyriausiąja namų ūkio prižiūrėtoja) Juodausių dvare, kol tas dvaras nesudegė (tai įvyko dar gerokai prieš I pasaulinį karą).

    Senelė mirė 1943 m. Man tada buvo 18 metų, taigi ją gerai atsimenu. Jos pačios ir kaimynų pasakojimu, buvo kilusi nuo Kurklių (miestelis apie 30 km už Ukmergės) iš žinomos kilmingos Žagelių giminės, ilgainiui nusigyvenusios. Praeityje būta garsių šios giminės žmonių. Vienas iš jų – Ignas Žagelis (giminystės ryšys su senele neaiškus), lenkiškai rašęsis Żagel, gimęs 1826 m. netoliese esančiame Pavirinčių dvare, miręs 1891 m. Jis buvo garsus gydytojas, daug keliavo po Afrikos ir Azijos šalis, ilgai gyveno Egipte (vicekaraliaus rūmų okulistas!), plaukė Nilu iki ištakų (1).

  • Lietuvos lenkų politikai prieš rinkimus užsimojo papirkti pensininkus

    www.kaunodiena.lt Matas Miknevičius 2012-03-05

    Sostinės savivaldybės tarybos nariai trečiadienį svarstys Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) parengtą projektą, kuriuo numatoma skirti 15 mln. litų visiems Vilniaus miesto  pensininkams.

    Tokį pataikavimą vienai didžiausių šalies rinkėjų grupei savivaldybės opozicija laiko neteisėtu, mat būsto šildymo  išlaidas kompensuoti norima neįvertinant pensininkų pajamų ir turimo turto.

    „Tai reiškia, jog kompensacijas gaus ir pasiturintys pensininkai, kurių finansinės ir turimo turto galimybės leidžia jiems susimokėti už būsto šildymą. Pavyzdžiui,  dirbantis pensininkas, kurio mėnesinės pajamos gali būti 10 tūkst. ir daugiau litų, o jo turtas gali viršyti milijoną litų,  jis vis tiek  gaus 200 litų kompensaciją už šildymo išlaidas. Tokiu būdu remsime pasiturinčius pensininkus, kuriems kompensacijos pagal įstatymą nepriklauso ir  tai bus ne reguliarus dalykas, o vienkartinė išmoka“, - portalui diena.lt sakė tarybos narys konservatorius Povilas Tamošauskas.

  • Landsbergis: VSD tebėra susikompromitavęs

    Landsbergis7
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.alfa.lt "Lietuvos žinios" 2012-03-05

    LŽ skaitytojams siūlome Lietuvos radijo laidos „Dienos tema“ vedėjo Tomo DAPKAUS pokalbį su Europos Parlamento nariu Vytautu LANDSBERGIU. Interviu spausdiname kiek sutrumpintą.

    Profesoriau, norėjau šį vakarą pakalbėti su Jumis apie teisėtvarkos, teisėsaugos ir teisingumo būklę mūsų valstybėje. Noriu pradėti nuo karščiausios aktualijos, kurią šiandien paskelbė Seimo Antikorupcijos komisija, vykdanti parlamentinį tyrimą dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovų atleidimo pagrįstumo.

  • Putinui sugrįžus

    Girnius
    Kęstutis Girnius

    www.alfa.lt Kęstutis Girnius 2012-03-05

    Jei kovo 4 dieną neįvyko stebuklas, Vladimiras Putinas vėl bus Rusijos prezidentas. Net būdamas premjeru jis liko pirmuoju valstybės žmogumi, nors kai kurios teisės ir įgaliojimai buvo perleisti prezidentui Dmitrijui Medvedevui. Dabar Putinui nereikės daryti jokių reveransų. Galios pilnatis vėl jo rankose.

    Per pastarąjį pusmetį Kremliaus retorika gerokai paaštrėjo. Pagrindiniai taikiniai - JAV, pastaruoju metu Estija ir Latvija. Bet tai neturėtų teikti Lietuvai paguodos. Jos eilė gali ateiti.

  • FNTT vadovai turi grįžti į postus, Palaitis ir Raulušaitis atsistatydinti

    seimas

    www.veidas.lt 2012-03-02

    Penktadienio rytą Seimo Antikorupcijos komisija (AK), dvi savaites tyrusi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovų atleidimo aplinkybes, patvirtino savo išvadas.

    Jose reiškiamas nepasitikėjimas FNTT vadovus atleidusiam vidaus reikalų ministrui Raimundui Palaičiui, pastarasis turi būti atleistas, atleisti taip pat siūloma ir generalinio prokuroro pavaduotoją Darių Raulušaitį.

  • Dvi tiesos – tas pats kaip melas

    Matulevicius

    Vytautas Matulevičius

    BFL nuotr.

    www.alfa.lt Vytautas Matulevičius “Lietuvos žinios” 2012-03-02

    Dviejų tiesų nebūna. Dvi gali būti tik nuomonės. Priklausomai nuo aplinkybių, jų gali rastis ir nepalyginamai daugiau: kiek žmonių, tiek nuomonių. Bet taip pat sakoma: tiesa - viena.

    Turbūt žmonės išmano, jei šitaip kalba nuo amžių.

    Tačiau tai, kas yra tiesa, mūsų tikrovėje vis dažniau virsta nuomone. Tarkime, kiekvienas mūsų turime savo požiūrį į garsiąją pedofilijos bylą. Vieni mano, kad tai - išgalvota ar išpūsta tų, kurie kiekviename žingsnyje įžvelgia piktus kėslus ir sąmokslus, kiti - kad tai yra kryptingas itin įtakingų iškrypėlių veikimas ir bandymas nuslėpti krašte veikiantį pedofilų tinklą. Dar yra manančiųjų, kad čia kažkas tiesiog sumaniai naudojasi parankia situacija ir bando lošti gudrų, kitiems nesuvokiamą žaidimą ir pan. Visko nebeišvardysi.

    Šiuo atžvilgiu nesiskiria ir FNTT vadovų atleidimo istorija.
  • Čaplikas Kubiliui sviedė ultimatumą

    Caplikas_R.Riabovo

    Algis Čaplikas

    R. Riabovo nuotr.

    www.alfa.lt BNS 2012-03-01

    Valdančiosios Permainų koalicijos ateitis yra premjero Andriaus Kubiliaus ir jo vadovaujamų konservatorių rankose, sakė Liberalų ir centro sąjungos pirmininkas Algis Čaplikas.

    „Mūsų bendras darbas yra konservatorių ir Andriaus Kubiliaus rankose. Štai ir viskas. Daugiau neturiu ką komentuoti. Mūsų ateities darbai, pabrėžiu, atominės elektrinės statyba, kiti energetiniai projektai yra ministro pirmininko rankose, konservatorių rankose. Koks bus jų sprendimas – taip mes ir vertinsime. Mes pasitikime savo ministru, net neabejojame jo veiksmų teisingumu“, – sakė A. Čaplikas „Panoramai“, komentuodamas Seimo Antikorupcijos komisijos išvadas.
  • Pavasarį šešėliai trumpėja

    Aleknonis_2_Gintaras
    Gintaras Aleknonis
    www.lrt.lt Gintaras Aleknonis 2012-03-01

    Džiaugiuosi, kad viešosios erdvės ginčuose dėl FNTT negirdžiu vieno tokio įprasto argumento – ką apie mus pasakys Europa, ką pagalvos pasaulis. Gal jau iš tikrųjų subrendome ir supratome, kad gyvename ne Europos centre. Beje, Krahulės miestelyje savo Europos geografinį centrą turinčių slovakų mūsų dabarties purvai nenustebintų.

    Bratislavos politinį gyvenimą krečia vadinamoji „Gorilos“ istorija – slaptosios tarnybos įrašė politikų pokalbius, įrodančius jų korupcinius ryšius. Kol kas kenčia tik tyrėjai ir dokumentus viešinantys žurnalistai. O neapsikentę piliečiai drąsiai eina į gatves.
  • Kubilius: Lietuva viena nepakels ekonominės AE uždarymo naštos

    Kubilius
    Andrius Kubilius
    www.alfa.lt 2012-02-29 Premjeras Andrius Kubilius trečiadienį Briuselyje po susitikimo su Europos Komisijos pirmininku Jose Manueliu Barroso bei ekonomikos ir finansų politikos eurokomisaru Oli Rehnu teigė turįs vilčių, kad Lietuva gali įsivesti eurą jau 2014 metais.

    A. Kubilius taip pat sakė padėkojęs Komisijos pirmininkui už tai, kad „Lietuva per pastaruosius keletą metų kartu su visa Europos Sąjunga turi galimybę įgyvendinti žymiai vieningesnę energetikos politiką“. Esą Lietuva, priešingai negu pietinės Europos valstybės, šiuo metu energetikos klausimams gali skirti gerokai dėmesio, nes jos nekamuoja didelių įsiskolinimų problema.

    Premjeras tvirtino sulaukęs pagiriamųjų žodžių dėl Lietuvos ekonominės situacijos bei priminęs Komisijai, jog Lietuva nėra patenkinta nei siūlymais mažinti jai skiriamą struktūrinę paramą, nei Ignalinos atominės elektrinės (IAE) uždarymui skiriamomis Sąjungos lėšomis.

  • A.Ažubalis: Lietuvos ambasadorius Minske į Vilnių grįš šią savaitę

    Azubalis_2
    Audronius Ažubalis

    www.delfi.lt Eglė Samoškaitė 2012-02-29

    Reaguodama į diplomatinį Europos Sąjungos karą su Minsku, Lietuva atšauks konsultacijoms savo ambasadorių Baltarusijoje Edminą Bagdoną, teigia užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis. Jo teigimu, konsultacijų laikas priklausys nuo tolesnės Baltarusijos ir Europos Sąjungos santykių krypties.

    „Lietuvos ambasadorius grįš konsultacijoms į Vilnių šią savaitę. Tikslus konsultacijų laikas priklausys nuo tolesnės Europos Sąjungos ir Baltarusijos santykių krypties“, - teigė užsienio reikalų ministras A. Ažubalis.

    Savo ambasadorių iš Minsko Lietuva atšaukia kartu su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, mat prieš tai Baltarusija išsiuntė konsultacijoms Lenkijos pasiuntinį ir Europos Sąjungos misijos Baltarusijoje vadovą.

    Diplomatine kalba ambasadoriaus iškvietimas konsultacijoms reiškia valstybės nepritarimą tam tikriems kitos šalies veiksmams.

  • A. Piontkovskis: V. Putino nuopuolis – tik laiko klausimas

    Piontkovskis
    Andrejus Piontkovskis

    www.balsas.lt Andrius Surgutanov 2012-03-01

    Vis labiau artėjant sekmadienį įvyksiantiems Rusijos prezidento rinkimams, Balsas.lt pakalbino žymų Rusijos politologą, publicistą ir opozicijos atstovą Andrejų Piontkovskį. Pasak eksperto, kiti kandidatai neturi jokių šansų kovoti su Vladimiru Putinu, bet opozicija sieks neleisti dabartiniam premjerui iškovoti pergalę pirmame rinkimų ture ir tikisi užfiksuoti kuo daugiau pažeidimų. A. Piontkovskio manymu, Rusija negali vystytis esant V. Putino režimui, tačiau anksčiau ar vėliau jis sugrius. Pasak jo, V. Putinas siekia įtikinti žmones, kad šalis yra apsupta priešų, tarp kurių svarbią vietą užima ir Baltijos šalys.

    – Ko mes galime tikėtis iš Rusijos prezidento rinkimų? Ar kiti kandidatai turi bent nedidelių šansų pakovoti su V. Putinu? Ar vertėtų laukti masinių pažeidimų pačių rinkimų metu?

  • Tyrimas dėl V.Pociūno žūties pratęstas dar mėnesiui

    pociunas
    Vytautas Pociūnas

    www.lzinios.lt BNS 2012-02-29

    Ikiteisminio tyrimo terminas Vytauto Pociūno mirties priežasčiai ir aplinkybėms nustatyti pratęstas dar mėnesiui, BNS trečiadienį informavo Generalinė prokuratūra.

    Ankstesnis tyrimo terminas galiojo iki vasario 29 dienos, t.y. šio trečiadienio.

    V.Pociūnas žuvo Baltarusijoje, Breste, 2006 metų rugpjūčio 23 dieną prieštaringomis aplinkybėmis iškritęs pro viešbučio "Inturist" kambario langą. Lietuvos generalinė prokuratūra tada tyrimą baigė išvada, kad įvyko nelaimingas atsitikimas.

    Tačiau V.Pociūno artimieji ir visuomeninės organizacijos per teismus pasiekė, kad bylos nagrinėjimas būtų kelis kartus atnaujintas.

    Trečią kartą teismui įpareigojus atnaujinti tyrimą, prokurorai pripažino, kad V.Pociūnas galėjo būti ir nužudytas bei ėmė tirti šią versiją.

  • Uostamiesčio politikų užmojai šokiravo lietuvių kalbos sergėtojus

    wwwkaunodiena.lt Virginija Spurytė 2012-03-01

    Miesto tarybos nariai verčia savivaldybės darbuotojus nusižengti įstatymams – su pensinio amžiaus interesantais bendrauti ir į jų raštus atsakyti ne valstybine, o jų gimtąja užsienio kalba. Lietuvių kalbos sergėtojus tokie užmojai šokiravo.

    Reikia 20 tūkst. litų

    Klaipėdos tarybos nariai Viačeslavas Titovas ir Jurijus Šeršniovas uostamiesčio savivaldybės administracijai pasiūlė 2012–2014 metų strateginiame veiklos plane numatyti, kad miesto valdiškose įstaigose skundai ir prašymai būtų priimami, o atsakymai į juos pateikiami pareiškėjo kalba.

    Tokia privilegija esą turėtų būti taikoma tik pensininkams. Politikai taip pat pasiūlė tokiam valdininkų ir interesantų bendravimui numatyti 20 tūkst. litų per metus.

  • Kubilius: poligrafo tyrimas parodė, kad FNTT vadovai nėra įtariamieji

    www.alfa.lt Gytis Pankūnas 2012-02-29

    Ministras pirmininkas Andrius Kubilius trečiadienį išėjęs iš Antikorupcijos komisijos (AK) posėdžio pareiškė, kad buvęs Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovas generolas Vitalijus Gailius ir jo pavaduotojas Vytautas Giržadas negali būti laikomi įtariamaisiais dėl informacijos apie „Snoro“ nacionalizavimą nutekinimo.

    „Poligrafinis tyrimas aiškiai parodė, kad ponas V. Gailius negali būti įtariamas dėl tokių dalykų. (...) Tenka konstatuoti, kad ponas V. Gailius neteko teisės dirbti su slapta informacija visiškai nepriklausomai nuo poligrafinių tyrimų, V. Gailiaus atžvilgiu ir antrasis poligrafinis tyrimas yra įvykęs sausio 23 dieną. Nuo šios dienos iki vasario 8 dienos jokių abejonių dėl pono V. Gailiaus tinkamumo dirbti pareigose ir turėti leidimą dirbti su slapta informacija niekam nebuvo kilę.

    Abejonės ir sprendimai atimti teisę dirbti su slapta informacija kilo po to, kai ponas V. Gailius nesutiko atleisti savo pavaduotojo (Vytauto Giržado – Alfa.lt). Tokia motyvacija nėra visiškai atitinkanti įstatyminius reikalavimus“, – tęsė premjeras.

  • Eksprezidentai apie ekstremistus ir ekspertus

    40Vytaytas_Landsbergis
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.alfa.lt "Lietuvos žinios" 2012-02-29

    Du buvę prezidentai - Valdas Adamkus ir Aleksandras Kwasniewskis - Vilniaus knygų mugėje aptarė kai kuriuos klausimus. Tarp jų svarbiausias būtų abiejų šalių santykių dalykas. „Patraukit šalin politikierius“ - be abejo, teisinga mintis. Santykių bloginimo ėmėsi ne tautos, o jų vardu veikiantys politikieriai. Kuri pusė ėmėsi bloginimo iniciatyvos ir varo tolyn - visi matė. Vieno europarlamentaro ir vieno ministro tandemas. Lietuvos politikams pakako santūrumo neatsakinėti „pats tu toks“, sulaukti Europos institucijų atsakymų, kurie būtų turėję atvėsinti užkampio ekstremistus; galų gale sutarta, ką dabar vėl siūlo buvę prezidentai, kad sėstų prie stalo ekspertai ir aptartų tą vieną likusį spyglį - patikslintą Lietuvos švietimo įstatymą, kartu su Lenkijos lietuvių švietimo problemomis. Dėl to buvo geranoriškai sutarę abiejų šalių premjerai. Ekspertai, rodos, nesvarstė ekstremistų reikalavimų - atšaukite tą savo įstatymą! - bet aptarė jo įgyvendinimo galimybes, kad sumažėtų tikrų ar tariamų dirgiklių.
  • R.Juknevičienė. Ar gebėsime nepadėti A.Paleckiui

    Juknevic_K_Cachovckio

    Rasa Juknevičienė

    K. Čachovskio nuotr.

    www.delfi.lt 2012-02-28 Rasa Juknevičienė, TS-LKD partijos pirmininko pavaduotoja

    Algirdo Paleckio (vėl, kaip ir 1940-aisiais, Paleckis!) ir Kremliaus pažiūros visiškai sutampa. Ar yra tuo abejojančių? Net su A. Paleckio aktyviste Angele iš Radviliškio šiuo klausimu sutartume...

    Taigi A. Paleckis yra atstovas. Šeimininkai siekia, kad jų atstovas juos atstovautų Lietuvos Seime (dar ne Liaudies). Norint tęsti Liaudies Seimo senelio Paleckio darbą šitos Nepriklausomos Lietuvos Seime, reikia surinkti bent 5 proc. rinkėjų balsų. Užduotis aiški.

    Norint ją įgyvendinti, reikia būti matomam, reikia, kad šokiruotum, atkreiptum žiniasklaidos dėmesį. Kremliaus konsultantai padeda, pakonsultuoja, kaip surinkti prijaučiančiųjų balsus. A. Paleckio spjūvis Sausio 13-osios gynėjams jau padarė savo, tačiau reikia naujo impulso.

    Štai todėl į darbotvarkę „Komsomolskaja pravda" žurnalistės Galinos Sapožnikovos, siejamos su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, lūpomis pasiūlyta kovoti prieš Ariogaloje kasmet besirenkančius tremtinius.

  • D. Kreivys. Fronto linija: Visagino atominė elektrinė

    Kreivys

    Dainius Kreivys

    K. Čachovskio nuotr.

    www.delfi.lt 2012-02-27 Dainius Kreivys, buvęs ūkio ministras, premjero visuomeninis patarėjas

    Mažytė Lietuva, šiandien gindama savo savarankiškumą bei ekonominius interesus, metė iššūkį visai Kremliaus vykdomai energetinei strategijai.
    Šiuolaikiniame pasaulyje energetika ir energetiniai projektai užima vis didesnę laiko dalį tiek politikų, tiek ekonomistų darbotvarkėse.

    Energetika, ypač iš energetinių resursų eksporto gaunamos pajamos, kai kurioms šalims yra jų ekonominės gerovės pagrindas, kitos išnaudoja tai kaip politinius ir ekonominius svertus savanaudiškiems tikslams įgyvendinti. Kasmet pasaulyje pradedami eksploatuoti vis nauji dujų ir naftos telkiniai, elektros energijai generuoti statomos naujos elektrinės, o tai užtikrina sparčią energetikos sektoriaus plėtrą.

    Įvairiose pasaulio šalyse šiuo metu statomi 29 atominiai reaktoriai leidžia daryti išvadą, jog branduolinė energetika, užtikrinanti tvarią ir žemą elektros energijos savikainą, tampa vis patrauklesnė.

  • Teisme – Vilniaus mero ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos ginčas

    www.alfa.lt 2012-02-28

    Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) pradėjo nagrinėti administracinę bylą pagal Artūro Zuoko skundą Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai (VTEK) dėl 2011-11-15 sprendimo panaikinimo.

    Artūras Zuokas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti 2011-11-15 Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimo dalį, priimtą jo atžvilgiu, kuria buvo konstatuota, kad būdamas privačiais interesais susaistytas su nekilnojamąjį turtą valdančiomis bendrovėmis UAB „BNA grupė“ ir UAB „BNA Ergo“, dalyvaudamas svarstant bei priimant toms bendrovėms nekilnojamojo turto mokesčių tarifus nustatantį sprendimą, jis pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas.

  • Pasidžiaukime kartu su R. Baranausku ir V. Antonovu

    Sotvariene

    Ramunė Sotvarienė

    www.lrt.lt Ramunė Sotvarienė 2012-02-28

    Šiandien niekas, išskyrus gal tik saujelę Prezidentūroje, Valstybės saugumo departamente ir vidaus reikalų ministrą, nežino ir todėl nesupranta, kas iš tiesų įvyko nušalinant Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovus. Tegali spėlioti studijuodami skandalo dalyvių kūno kalbą ar blakstienų judėjimo dažnį.

    Galbūt iš tiesų vyksta tarpinstitucinis karas tikintis perdalyti įtaką. Gali būti, jog stebime politikų kovą dėl institucijų ir įtakos joms. Gal – tik kelių pareigūnų bandymus išsisukti nuo atsakomybės dėl paviešintos milijardo vertės informacijos, skaičiuojant nominaliai.
    Reklama

    O gal turime reikalą su didele kvailyste, klaidų virtine.

    Galbūt. Apie šios keistos istorijos tikras priežastis ir motyvus žinome lygiai tiek, kiek žinome, kodėl buvo suvalgytas dar neatrastos Amazonės džiunglių genties vadas. Ir nežinosime. Mus nuo šios naštos saugo raidžių deriniai ISS ar gal BBV, ar panašūs.

  • Po „Lietuvos ryto“ publikacijos iš banko išplaukė „dideli pinigai“

    www.diena.lt 2012-02-28

    Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas sako, jog antradienį į Seimo Antikorupcijos komisijos posėdį jis buvo kviestas pateikti informaciją, kiek pinigų dingo iš banko „Snoras“ po dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijos, kurioje teigta, esą teisėsauga užsimojo prieš lietuviškus bankus.

    Tačiau konkretaus skaičiaus V.Vasiliauskas sakė negalintis atskleisti, o perklaustas, ar kalbama apie milijardą litų, atsako: „Kalba eina apie didelius pinigus“.

    „Buvau pakviestas, klausimas, kuris buvo suformuluotas kvietime, pasakyt, kiek piniginių lėšų išėjo iš banko, “Lietuvos rytui„ paskelbus publikaciją, tą skaičių ir pasakiau“, - sakė Lietuvos banko valdybos pirmininkas, tačiau klausiamas, kiek, tvirtino skaičiaus negalintis atskleisti.

    Taip pat Lietuvos banko valdybos pirmininkas kategoriškai tvirtina, kad informacija apie planuojamas operacijas nutekėjo ne iš Lietuvos banko.

    „Taip, aš esu įsitikinęs“, - į klausimą, ar tvirtai įsitikinęs, jog Lietuvos bankas nenutekino informacijos apie planus dėl „Snoro“, atsakė V.Vasiliauskas. Jis patvirtino, jog šis klausimas jam buvo užduotas ir komisijos posėdyje.

  • Č.Iškauskas. Komunizmas įveiktas, bet kelia galvą...

    Iskauskas

    Česlovas Iškauskas

    A. Didžgalvio nuotr.

    www.delfi.lt 2012-02-25

    Šiaip jau komunizmas, kaip daug kam atgrasiai beskambėtų, tėra visuomeninio vystymosi stadija ir dažniausiai filosofinė utopinė sąvoka. Komunizmo teoretikai (keletas jo šalininkų portalų vegetuoja ir šiandienos Lietuvoje) lotynišką terminą „communis“ („bendras“) aiškina tik visuomenine gamybos priemonių nuosavybės ir idealios lygybės tarp žmonių prasme. Komunizmo sąlygomis įgyvendinamas toks gėrybių paskirstymo principas: „Iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikus“. Gražu? Taip.

    Bet ir žmogus komunizme – ne individas, ne asmenybė, veikianti atskirai, o bendro organizmo tam tikros rūšies dalelė. Gi šeima tampa komunų bendrybe ir savastimi. Jau ne taip viliojamai skamba...

    Dar reikia pridurti, kad komunizmo sąvoką pirmą kartą išsamiai pagrindė K.Marxas ir F. Engelsas 1844 m., tačiau interneto žinynai skelbia, kad kone pirmas ją apgynė graikų filosofas, materialistas ir atomo teorijos kūrėjas Demokritas, kuris teigė, jog „skurdas demokratijoje yra tiek pat geriau už turtą tironijoje, kiek laisvė yra geresnė už vergiją“.

  • Apolitiškumas ir rezultato siekimas – pagrindinė FNTT vadovų bėda

    www.veidas.lt Andrius Bačiulis 2012-02-28

    Dar visiškai neaišku, kas, kodėl ir kokiu būdu nutekino informaciją apie pasirengimą „Snoro“ banko perėmimui. Netgi šią istoriją tirianti Seimo Antikorupcijos komisija, gavusi išsamias veiksmų išklotines ir išklausiusi būrį liudininkų, konstatuoja, jog aiškumo nėra, nes pernelyg daug skirtingų parodymų, tad daugelį teisėsaugos, saugumo pareigūnų, prokurorų, politikų teks iš naujo klausinėti šią savaitę.

    Neginčijami tik keli dalykai: 1) Generalinė prokuratūra neužtikrino informacijos apie rengimąsi perimti „Snorą“ slaptumo, o informacijai nutekėjus, nepradėjo tyrimo, viską permesdama Valstybės saugumo departamentui, kuris nėra ikiteisminio tyrimo įstaiga ir kuris renka “kompromatą”, o ne faktus bei įrodymus; 2) VSD apskritai nevykdė jokio operatyvinio tyrimo, tik tikrino grupę pasitarimo Generalinėje prokuratūroje dalyvių poligrafu, kurio parodymai neturi jokios teisinės įrodomos galios, bet kurių pakanka, norint mesti įtarimo šešėlį; 3) FNTT vadovas Vitalijus Gailius, Seimo pirmininkė Irena Degutienė, premjeras Andrius Kubilius VSD jiems atsiųstoje medžiagoje nepamatė nieko, kas leistų įvardyti FNTT vadovo pavaduotoją Vytautą Giržadą esant “išdaviku”; 4) Prezidentei Daliai Grybauskaitei ta pati VSD informacija pasirodė visiškai pakankama, kad primygtinai spausti tiek vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį, tiek, pažeidžiant įstatymus, jai nepavaldų FNTT vadovą V.Gailių, atleisti iš darbo V.Giržadą, o V.Gailiui atsisakius tai daryti, atleisti abu; 5) Kuomet abu naujieji FNTT vadovai buvo jau atleisti, kaip „nepatikimi“ prezidentės akyse, Generalinė prokuratūra tuojau pat pradėjo oficialų tyrimą dėl informacijos apie “Snorą” nutekinimo.

  • V. Putinas užsipuolė Latviją ir Estiją

    rus_veliava_BFL_nuotr
    BFL nuotr.

    www.lrt.lt 2012-02-27

    Rusija kuo tvirčiausiai sieks, kad Latvijoje ir Estijoje būtų laikomasi visuotinai pripažintų tautinių mažumų teisių.

    Apie tai kalbama pirmadienį paskelbtame eiliniame kandidato į Rusijos prezidentus Vladimiro Putino straipsnyje, kurį paskelbė laikraštis „Moskovskije novosti“.

    Didžiulis straipsnis „Rusija ir besikeičiantis pasaulis“ apima kuo įvairiausias tarptautines aktualijas, kurios, V. Putino nuomone, reikšmingiausios Rusijai.

    Straipsnyje kalbama apie įvairiausius tarptautinius konfliktus bei atskirų valstybių reikšmę, visa tai vertinant pagal Rusijos geopolitinius interesus.
  • Knygų mugėje – naujausi profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus darbai

    Zinkev_knygu_muge

    Regina Zinkevičienė ir

    akad. Zigmas Zinkevičius

    Jolitos Žurauskienės nuotr.

    www.valstietis.lt Jolita Žurauskienė 2012-02-27

    Praėjusią savaitę Knygų mugėje buvo pristatytos dvi naujos profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus knygos: “Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas“ bei „Vilnijos lenkakalbių pavardės“. Garbaus amžiaus lietuvių kalbininkas tikina, kad tai ne paskutinieji jo darbai.

    Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro stende buvo galima įsigyti ne tik naujų leidinių, bet ir pabendrauti su pačiu autoriumi Z. Zinkevičiumi. Gražias akimirkas videojuostoje įamžino Deltuvos kultūros almanacho „Eskizai“ redaktorius Vytautas Česnaitis.

    Myli lietuvių kalbą

    Profesoriaus Z.Zinkevičius gimė Juodausių vienkiemyje, netoli Ukmergės. Antano Smetonos gimnazijoje įgytos tvirtos žinios jam atvėrė duris į Vilniaus universitetą, kuriame Z. Zinkevičius „krimto“ lituanistikos mokslus. Tuomet ir išryškėjo jo meilė gimtajai kalbai bei pašaukimas jos tyrinėjimui. Baigęs universitetą, Ukmergės krašto šviesuolis studentams dėstė dialektologiją bei išleido knygą „Lietuvių dialektologija“, kuri pelnė valstybinę premiją. Z.Zinkevičius dirbo Istorijos ir filologijos fakulteto prodekanu, vėliau – Lietuvių kalbos, Baltų filologijos katedrų vedėju. 1967 m. jam buvo suteiktas filologijos mokslų daktaro laipsnis, 1969 m. – profesoriaus vardas. 1987 metais Z. Zinkevičius tapo Lietuvos mokslų akademijos nariu. Kiekvienam mūsų tautiečiui  ypatingai svarbi profesoriaus išleista šešių tomų Lietuvių kalbos istorija.

  • L.Pečeliūnienė. FNTT istorija: užuot kūrę savo valstybę partizanaujame

    Peceliuniene

    Lina Pečeliūnienė
    Š. Mažeikos nuotr.

    www.delfi.lt Lina Pečeliūnienė 2012-02-27

    Švedas Jonas Ohmanas diagnozavo tiksliai: lietuviai turi baudžiauninkų – partizanų mentalitetą. Kai kasdien lankstomės (darbdaviui, valdininkui), ieškom protekcijos ar galimybės paduoti kyšį, maitinamės kontrabanda, nemokame mokesčių, viduj mums negera. Tada teisinamės: nėra teisingumo, tokią valstybę apgaudinėti ne nuodėmė, o pasąmonėje brandiname mintį: susirasime vedlį ir išdaužysime visas neteisybes.

  • Burauskaitė: su KGB susijusių asmenų veikla tebeturi neigiamos įtakos valstybei

    Burauskaite

    Birutė Burauskaitė

    Roberto Riabovo nuotr.

    www.alfa.lt BNS 2012-02-27

    Kai kurių su KGB susijusių asmenų veikla tebeturi neigiamos įtakos valstybei, sako Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Birutė Burauskaitė.

    „Nė kiek neabejoju, kad kai kurių su KGB susijusių asmenų veikla turėjo ir tebeturi neigiamos įtakos valstybei, nors tokia žala ar įtaka sunkiai įvertinama tuoj pat, tam reikia laiko“, - pirmadienį žurnale „Veidas“ paskelbtame interviu sakė B.Burauskaitė.

    „Minėti asmenys nebūtinai sąmoningai blogai ką darė - tiesiog negalėjo netrikdomai profesionaliai atlikti savo pareigų, nes buvo supančioti, priklausomi“, - sakė ji.

    Komentuodama neseniai jos vadovaujamo centro paskelbtą KGB rezervo karininkų sąrašą, ji sakė, kad visuomenė turi teisę ir pareigą žinoti apie KGB veiklą.

    B.Burauskaitė pabrėžė, kad KGB rezerve buvę asmenys suprato, jog jie galėjo būti panaudoti sovietinio režimo represinėje struktūroje.

  • Didmiesčių gyventojai už V.Romanovo ir K.Brazauskienės partijas balsuoti neketina

    www.lzinios.lt BNS 2012-02-27

    Didmiesčių gyventojai verslininko Vladimiro Romanovo ir prezidento Algirdo Mykolo Brazausko našlės Kristinos Brazauskienės įkurtoms partijoms neprognozuoja šviesios ateities.

    96,4 proc. didžiųjų Lietuvos miestų gyvnetojų už Kauno "Žalgirio" krepšinio klubo ir Ūkio banko savininko V.Romanovo prieš porą savaičių įkurtą Lietuvos žmonių partiją nebalsuos, rodo savaitraščio "Veidas" pirmadienį skelbiama apklausa. Savo balsą šiai partijai, jei dalyvaus artėjančiuose rinkimuose, žada 3,4 proc. respondentų.

    Vertindami tą patį savaitgalį K.Brazauskienės įkurtą Demokratinę darbo ir vienybės partiją 97,6 proc. didmiesčių gyventojų sakė, kad ji neturės jokios įtakos šalies politiniam gyvenimui ir gyvuos tik iki šių metų Seimo rinkimų. 1,4 proc. miestiečių spėjo, kad ši partija gali tapti nauja dominuojančia politine jėga.

    Rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovė "Prime Consulting" savaitraščio "Veidas" užsakymu penkių Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausą atliko vasario 13-15 dienomis.

  • FNTT skandalas – tarp gandų ir tikrovės

    Girnius
    Kęstutis Girnius

    www.alfa.lt Kęstutis Girnius 2012-02-27

    Nuo „Leo LT“ kūrimo dienų joks įvykis, išskyrus Drąsiaus Kedžio ir pedofilijos bylos epopėją, nesukėlė tiek aistrų, kiek dabartinis su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT) susijęs skandalas. Jau dvi savaites FNTT klausimas vyrauja viešojoje erdvėje, prie prezidentūros protestuoti susirinko tūkstantis žmonių, klausiama, ar smuks „tefloninės“ prezidentės (esą prie jos nelimpa jokia kritika) populiarumas, ar žlugs Vyriausybė. Siūlomi įvairūs aiškinimai, kodėl iš pareigų atleisti FNTT direktorius Vitalijus Gailius ir jo pavaduotojas Vytautas Giržadas, kas atsakingas už šį nutarimą, ar tai buvo sąmoningas mėginimas sužlugdyti instituciją, kuri veiksmingai kovoja su korupcija.

     

  • Kvailiojimas su melo detektoriais

    Zolubas
    Algimantas Zolubas

    Algimantas Zolubas

    Mano vaikystėje daktaras sveikatą tikrindavo termometru, pasiklausymo dūdele ir šaukšteliu gerklei apžiūrėti. Dabar mokslinčiai sukūrė sveikatai tikrinti daugybę aparatų, tačiau žmonės vis tiek serga. Po ilgų stebėjimų ir savęs tyrinėjimų priėjau prie itin svarbios išvados: nuo sveikatos tikrinimo sveikatos kokybė nepriklauso. Apie sveikatos kokybę nuo gydymo ir kalbėti nebeverta, nes vaistai (taip pat pats patyriau) gerina tik vaistų gamintojų gyvenimo kokybę. Pripažįstu tik chirurgus, nes šie moka pašalinti nereikalingą darinį ar netikusį organą pakeisti dirbtinu.
    Vaikystėje jokių aparatų tiesai nustatyti taip pat nebuvo; meluoji ar tiesą sakai, tėvai nustatydavo labai paprastai: ausys kruta – meluoji, nekruta – sakai tiesą (taip pat pats patyriau).
    Dabar verslininkai sugalvojo melo ir tiesos ieškiklius, o, kad įspūdingiau bei paslaptingiau atrodytų ir brangiau kainuotų, tuos gremėzdus dar melo detektoriais ar poligrafais pavadino. Lengvatikiai juos perka, rengia aptarnavimo „specialistus“, o viršininkai, ypač patys melagiai, prie gremėzdų prievarta jungia pavaldinius. Tiems, kurie nesileidžia kvailinami, reiškia nepasitikėjimą.

  • Šiemet nevalgysiu “Facebook’o”

    Pelenų trečiadieniu katalikams prasideda 40-ies dienų pasninkas. Jis truks iki Velykų ir primins Jėzaus pasninkavimą dykumoje, kai Jis nieko nevalgė ir negėrė. Nuo tada, kai įtikėjau, kasmet šiam laikotarpiui stengiausi ko nors atsisakyti ir taip stiprinti draugystę su Dievu. Vienais metais nevalgiau mėsos, kitais – šokolado, trečiais – apskritai desertų. Buvo laikas, kai vengiau švenčių ir vakarėlių. Dabar, manau, atėjo metas atsisakyti dar vieno, šiuo metu paties skaniausio gardėsio – „Facebook’o“.

    Kodėl reikia atsisakyti?

    Gavėnia, žinoma, nėra tik pasninko, tik ko nors atsisakymo laikas. Svarbiausia per tas dienas sutikti Dievą ir pasiruošti Jo išgelbėjimui. Visgi katalikiška tradicija, kurią daugybė žmonių kaip bitės sunešė per kone 2 tūkstančius metų, nėra tokia jau tuščia ir bevertė. Sutikti Dievą tuštesniu skrandžiu ar švaresne galva – lengviau.

     

    Bet kuo čia dėtas „Facebook’as“? Kodėl ne kokie penktadienio pietūs arba, kaip anksčiau, saldėsiai? Ne kas nors, kas pamalonina pilvą?

  • Kas daro įtaką prezidentei – pilnatis, „valstybininkai“ ar viskas kartu?

    www.veidas.lt Audrius Bačiulis 2012-02-21

     

    Tikriausiai neišduosiu didelės paslapties sakydamas, kad pastaruosius pusantrų dvejus metus, artėjant pilnačiai, politikai ir aukšti pareigūnai pradeda nerimauti, o žurnalistai – spėlioti: kieno dabar eilė, kuris užsitrauks prezidentės ir jos parankinių nemalonę? Tai, deja, ne kvaili juokai, bet faktas.
    Spręskite patys. 2011-ųjų sausio pilnatis: žiniasklaida pradeda akivaizdžiai už ausų pritemptą puolimą prieš ūkio ministrą Dainių Kreivį, prikaišiodama jam lyg praturtėjus mistiniais šimtais milijonų litų, lyg padėjus įmonei, kurioje dalį akcijų (be balso teisės) turi jo motina, laimėti konkursą. Baigiantis kitai pilnaties fazei, vasario 15-ąją, prezidentė Dalia Grybauskaitė viešai pareiškia nepasitikinti D.Kreiviu ir prasideda mėnesį trukusi ministro atsistatydinimo epopėja.
    Šių metų sausio pilnatis: vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis nei iš šio, nei iš to ima skleisti užuominas, kad jis nepasitiki FNTT vadovu Vitalijumi Gailiumi, nes šis esą tikrintas melo detektoriumi ir rezultatai buvę nepalankūs. Praeina mėnuo, užuominos virsta kone atvirais kaltinimais ir baigiantis kitai pilnaties fazei, vasario 15-ąją, lig tol tylėjusi prezidentė D.Grybauskaitė pareiškia visišką paramą ministrui R.Palaičiui, tą dieną atleidusiam iš pareigų FNTT vadovą V.Gailių bei jo pavaduotoją V.Giržadą, mat VSD atėmė iš jų teisę dirbti su slapta informacija.

     

  • "Snorą" tyrė ir anksčiau

    www.lzinios.lt BNS 2012-02-24

    Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT) ir Lietuvos bankas (LB) pernai vasarą atliko tyrimą dėl įtartinų operacijų dabar bankrutuojančiame banke "Snoras".

    Tai vakar po laikinosios parlamentinės "Snoro" bankroto aplinkybių tyrimo komisijos posėdžio sakė buvęs FNTT vadovas Vitalijus Gailius.

    Jis pabrėžė, kad FNTT tyrimą dėl "Snoro" atliko ir 2007 metais - tada buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo pinigų plovimo.

    Dabar jis yra atnaujintas - tyrimas dėl "Snoro" akcijų įgijimo įtrauktas į dabar tiriamos bylos medžiagą.

    Komisijos vadovas Valentinas Mazuronis teigė, kad komisija aiškinsis, kieno iniciatyva tas tyrimas buvo sustabdytas.

  • K.Masiulis. Sudiev, Rusija, arba elektra už 7 ct

    

    Masiulis
    Prof. Kęstutis Masiulis

    www.delfi.lt 2012-02-22 Prof. Kęstutis Masiulis, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotojas

    Energetikos ministras Arvydas Sekmokas neseniai pareiškė, kad elektros gamybos savikaina naujojoje Visagino atominėje elektrinėje turėtų būti 7-10 lietuviškų centų. Toks ambicingas tikslas keliamas Lietuvos derybininkams dėl naujos atominės elektrinės statybų. Ką reiškia ši žinia?

    Užteks šelpti Rusiją

    Lietuva sėkmingai ruošdamasi statyti naują ir modernią atominę elektrinę vėl pati gamins pigią elektros energiją, kokia buvo gaminama Ignalinos atominėje elektrinėje (IAE) iki 2010 metų. Sustabdžius IAE antąjį bloką, Lietuvoje elektros energijos gamybos kaina iškart šoktelėjo dvigubai.
    Žvelgiant taupiai ir ūkiškai - tai reiškia, kad mes nebemokėsime Rusijai už importuojamą elektros energiją kasmet po 1 milijardą litų. Kaip žinome, Rusijos biudžeto pagrindą sudaro pinigai, gauti už eksportuotus energijos išteklius. Vėliau kaimynai už tuos pinigus gamina raketas, perka mistralius, finansuoja karą Čečėnijoje ir t.t.

  • Landsbergį apstulbino žinia apie Estijos ordiną Dabašinskui

    40Vytaytas_Landsbergis
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.alfa.lt 2012-02-23

    Buvęs valstybės vadovas, europarlamentaras Vytautas Landsbergis sako, kad jį apstulbino žinia, jog garbingu Estijos ordinu apdovanojimas buvęs saugumietis Dainius Dabašinskas.

    Politiko nuomone, dėl šmeižto po saugumo karininko Vytauto Pociūno žūties D.Dabašinskas apskritai turėjo būti nušalintas nuo Lietuvai svarbių klausimų sprendimo, todėl dabar svarbu išsiaiškinti, kas pasiūlė jį Estijos prezidento apdovanojimui.

    „Mane apstulbino ta žinia, nes Lietuvoje ta pavardė labai gerai žinoma, ypač po Vytauto Pociūno mirties, kai buvo pradėta šmeižti. Karininkas tuoj pat po mirties apdovanotas kaip žuvęs už Lietuvą, ir tos Lietuvos Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnai savo žuvusį kolegą juodai šmeižė“, - BNS ketvirtadienį sakė V.Landsbergis.

    „Tokių žmonių negalėjo toliau būti nei tokioje įstaigoje, nei apskritai kur nors arti prie Lietuvos valstybės dalykų. Bet ponas Dabašinskas kurį laiką turėjo pasitraukti, o dabar yra vėl, net Seime dirba, buvusio sveikatos apsaugos ministro patarėju ir, be abejo, aš taip manau, toliau įtakoja arba vadovauja anoje kampanijoje dalyvavusiems ir toliau dirbantiems VSD“, - kalbėjo europarlamentaras, buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas.

  • Lietuva kviečia Ivaną prie dujų vamzdžio

    www.veidas.lt 2012-02-23

    Visą kadenciją uoliai vijusi Ivaną šalin nuo vamzdžio, dabar Lietuvos Vyriausybė kviečia „Gazpromą“ ant jo prisėsti.

    Vasario septintąją, Vilniuje viešint „Gazprom Export“ generaliniam direktoriui Aleksandrui Medvedevui su dviem palydovais, įsiliepsnojo tarsi nereikšmingas skandaliukas: svečias džiugiai pranešė, kad su bendrove „Achema“ pasirašyta sutartis dėl mažesnių dujų kainų, o žiniasklaidoje ta proga pasirodė 2009 m. gruodžio 10-ąja datuotas premjero Andriaus Kubiliaus laiškas, išsiųstas „Gazpromo“ valdybos pirmininkui Aleksejui Mileriui bei Rusijos premjero pavaduotojui Viktorui Zubkovui.
    Sprendžiant iš Ministro Pirmininko spaudos tarnybos reakcijos, spaudoje pateiktas laiško turinys atitinka tikrovę. Paneigtas ne pats tokio turinio laiško egzistavimo faktas, o tik jo traktavimo interpretacijos.
    Tarkim, tai, kad A.Kubiliaus prašymas „Achemą“ pervesti iš „Mežregiongaz“ sistemos į „Gazprom Export“ sistemą (vaizdžiai tariant – perkelti iš vienos koncerno „Gazprom“ kišenės į kitą) tolygus prašymui suteikti gamtinių dujų kainos nuolaidų „stambiausiai regiono trąšų gamintojai“.

  • V.Landsbergis: Vilniaus krašte tebegyvuoja tarybų valdžia LLRA asmenyje

    
    Landsbergis7
    Prof. Vytautas Landsbergis
    www.delfi.lt Eglė Samoškaitė 2012-02-22

    Lietuvos lenkų gyvenamame Vilniaus krašte tebegyvuoja tarybų valdžia Lietuvos lenkų rinkimų akcijos asmenyje. Tokią nuomonę išsako Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų patriarchas, europarlamentaras Vytautas Landsbergis, trečiadienį pristatęs drauge su lenkų kolega Mariuszu Maszkiewicziumi išleistą pokalbių knygą „Mūsų patriotizmas, jų šovinizmas?“

    „Lietuva užleido šitą kraštą tarybų valdžiai Lenkų rinkimų akcijos asmenyje. Nes ten įgyvendinta tarybų valdžia, žmonės yra kontroliuojami, jie yra valdomi ūkiškai, priklausomi nuo savivaldybės. Kurie nepriklausomi, taigi kitaip ir jaučiasi, nebijo leisti vaikų į lietuviškas mokyklas. O tiems, kurie priklausomi, pasako: „Tu nori dirbti? Į kokį darželį eina tavo vaikas?“ Patys lenkai skundžiasi, kad juos terorizuoja šita valdžiukė, bet tai yra tarybų valdžia“, - teigė V. Landsbergis.

    Taip politikas atsakė į klausimą, ko nepadarė Lietuva, kad Vilniaus kraštas būtų integrali ir visavertė šalies dalis.

    Rinkimai Vilniaus rajone – kaip SSRS?

    Pasak politiko, faktas, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose gyventojai į savivaldą patys išsirenka Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovus dar nieko neįrodo. Jo teigimu, Sovietų Sąjungoje taip pat atrodė, kad gyventojai išsirenka komunistų valdžią, tačiau su tikrove tai neturėjo nieko bendra.

  • Personalo skyrius

    Matulevicius

    Vytautas Matulevičius

    BFL nuotr.

    www.alfa.lt Vytautas Matulevičius "Lietuvos žinios" 2012-02-23

    Dar prieš daugelį metų su bičiuliais retsykiais pasidalydavome savo įžvalgomis: Lietuva - nepriklausoma, viską sprendžia pati, bet štai ir vėl į tokias svarbias pareigas paskirtas gana keistas asmuo... Toks, kuris jų akivaizdžiai neturėtų eiti. Ir kalba sukdavosi ne vien apie valstybės tarnybą, bet ir apie kitas veiklos sritis, susijusias su įtaka, pinigų srautais ir esminiais sprendimais.

    Kartais net susidarydavo įspūdis, kad Lietuvoje veikia nematomas Personalo skyrius, kuris visus skrupulingai filtruoja. Tik ne į tą pusę, kurios reikėtų valstybei.

    Pagaliau atėjo toks metas, kai sykį, pradėję lenkti pirštus, staiga nutilome ir suglumę sužiurome vienas į kitą.

    Politiniai vadovai, jų patarėjai, teisėjai, prokurorai, advokatai, verslininkai, opinijos formuotojai, jos tyrėjai, net žmogaus teisių gynėjai - nemaža dalis jų turėjo kažką bendra, ko nesinorėjo garsiai įvardyti.

    - Ne, čia jau paranoja! - neiškentė kažkuris iš mūsų.

    - O VSD? Ar Užsienio reikalų ministerija? - pasitikslino pirštų lenkėjas.

    - Na taip, ten - KGB kapitonai, - sutiko skeptikas.

  • Vilniaus savivaldybė po didinamuoju stiklu

    Skaistys

    Audrius Skaistys

    Redo Vilimo (BFL) nuotr.

    www.diena.lt Matas Miknevičius 2012-02-23

    Keliolika įstatymų neatitikimų, svarbių nutarimų stabdymas ir net kaltinimas partiniu šališkumu – toks buvo pirmas naujojo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje Audriaus Skaisčio apsilankymas sostinės savivaldybės tarybos posėdyje.

    Konservatorių partijai priklausantis teisininkas jau per pirmą tarybos posėdį suprato, kad kontroliuoti mero Artūro Zuoko valdomus politikus nebus lengva.

    Naują karjeros etapą A.Skaisčiui apkartino ir neretai priešišku požiūriu į Vyriausybės atstovų išsakytas pastabas ir įspėjimais paduoti į teismą pasižymintis meras, kuris iš pradžių naujam darbuotojui spaudė ranką, o vėliau viešai metė įtarimus dėl pataikavimo savo partijos kolegoms.

    – Blokavote tarybos sprendimą dėl seniūnijų reformos apklausos vykdymo. Visi žino, kad būtent jūsų partija labiausiai šiai reformai priešinasi. Dėl to meras jus pavadino patyrusiu spaudimą ir šališku. Kaip vertinate tokį jo pareiškimą?

    – Meras, kaip ir kiekvienas politikas, turi ir išsako savo nuomonę. Aš nelinkęs viešai vertinti politikų nuomonių. Vyriausybės atstovai vykdo savivaldybių administravimo subjektų teisės aktų ar jų projektų teisėtumo priežiūrą, tačiau nevertina šių subjektų priimamų sprendimų politinio ir (ar) ekonominio tikslingumo aspektų bei su tuo susijusių nuomonių.

  • A.Sekmokas: Japonijos bankai sutinka finansuoti naujos AE projektą

    Sekmokas

    Arvydas Sekmokas

    Tomo Lukšio (BFL) nuotr.

    www.diena.lt BNS 2012-02-23

    Japonijos finansų institucijos žada finansuoti naujos atominės elektrinės statybos Lietuvoje projektą, sako energetikos ministras. Arvydas Sekmokas žada visuomenei netrukus pateikti daugiau informacijos apie projektą.

    „Mane informavo, kad buvo susitikimai (Lietuvos premjero - BNS) su Japonijos finansinėmis institucijomis -  JBIC (“Japanese Bank for International Cooperation„ - BNS) ir “Nexi„ (valstybinė Japonijos eksporto ir investicijų draudimo kompanija - BNS), kurios dar kartą patvirtino, kad tam projektui jos teiktų kreditavimą ir jis būtų labai palankus Lietuvai“, - interviu Žinių radijui sakė premjerą pavaduojantis A.Sekmokas.

    Jis teigė, kad Lietuvos visuomenės palankumas naujos atominės projektui gali padidėti ateityje, nes dabar vyksta derybos, ir dalis informacijos apie projektą yra konfidenciali.

  • .

    Lietuvos_Sajudis_del_FNTT_atleidimo
  • .

    Lietuvos_Sajudis_Palaiciui_del_FNTT
  • I.Degutienė turi abejonių dėl FNTT vadovų atleidimo pagrįstumo

    Degutiene_LZ_arch_nuotr

    Irena Degutienė

    LŽ archyvo nuotr.

    www.lzinios.lt BNS 2012-02-22

    Seimo pirmininkė Irena Degutienė sako, kad informacijos stoka kelia abejonių dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovo Vitalijaus Gailiaus ir jo pavaduotojo Vytauto Giržado atleidimo.

    Vidaus reikalų ministro įsakymu atleistus pareigūnus trečiadienį parlamento vadovė pavadino "autoritetingais kovotojais prieš kriminalinį pasaulį".

    "Galbūt aš turiu mažiau informacijos, negu turi prezidentė, todėl man ir kyla, natūralu, kai kurie klausimai, kurie kyla daugeliui ir visuomenės narių, ir politikų. Kyla pasipiktinimas, kyla klausimai, kodėl gerai dirbančios institucijos vadovai, tikrai gerai žinomi ir autoritetingi kovotojai prieš kriminalinį pasaulį, atleidžiami nepateikiant aiškių atsakymų", - Žinių radijui kalbėjo I.Degutienė.

    Seimo pirmininkė sakė, kad jai neaiškūs ir argumentai, jog FNTT vadovai atleisti po tyrimo poligrafu.

  • A.Kubilius: derybos su "Hitachi" pasiekė paskutinę stadiją

    Kubilius_Tomo_Vinicko_nuotr

    Premjeras Andrius Kubilius

    Tomo Vinicko nuotr.

    www.lzinios.lt BNS 2012-02-21

    Derybos su strategine naujos atominės elektrinės Lietuvoje investuotoja - Japonijos korporacija "Hitachi" pasiekė paskutinę stadiją, teigia Japonijoje viešintis premjeras Andrius Kubilius.

    "Derybos (su "Hitachi" - BNS) pasiekė paskutinę stadiją", - interviu Japonijos visuomeniniam transliuotojui NHK teigė A.Kubilius.

    A.Kubilius interviu Japonijos televizijai, kuris skelbiamas NHK tinklapyje, sakė, jog susitarimui su "Hitachi" dar reikės Seimo pritarimo. Tuo tarpu kalbėdamas apie prieš beveik metus įvykusią avariją Japonijos energetikos milžinės "Tokyo Electric Power Co" (TEPCO) valdomoje Fukušimos atominėje elektrinėje, premjeras teigė, jog "yra tikras, kad bus pasimokyta" iš šio incidento.

    A.Kubilius praėjusią savaitę sakė, kad artėjama prie svarbiausių susitarimų su korporacija "Hitachi".

  • Per penkerius metus iš šešėlio ištraukta 1,5 mlrd. Lt

    Kovą su šešėline ekonomika paskelbusi Vyriausybė po truputį imasi konkrečių darbų ir bando iš „šešėlio“ traukti turgaus prekeivius, taip pat taksistus. O kur slypi kiti „šešėlio“ židiniai?

    Nuo kalbų apie milijardo ištraukimą iš „šešėlio“ Vyriausybė pagaliau perėjo prie konkrečių darbų ir ėmėsi naikinti vieša paslaptimi tapusius „šešėlio“ židinius, kuriems, atrodė, daugelį metų įstatymai neegzistavo, o pajamų slėpimas buvo tapęs norma – turgų ir taksi bendroves. Pernai įvesti kasos aparatai mėsos prekeiviams nuo šių metų gegužės bus privalomi ir visiems kitiems, nes, Finansų ministerijos skaičiavimais, su kasos aparatu prekiaujantys žmonės valstybei sumoka keturis kartus daugiau mokesčių.
    Nepaisant rastų nuslėptų mokesčių turguose ar taksi įmonėse, visuomenė šią žinią sutiko prieštaringai. Dalis ekonomistų tvirtina, kad iš šešėlio ištraukti smulkūs verslininkai dėl didelių mokesčių paprasčiausiai nesugebėtų veikti legaliai. „Neabejotina, kad bedarbių eilė biržoje išaugs, o kartu padaugės ir emigrantų. Sumažės darbingų gyventojų lyginamasis svoris ir jų sukuriamas BVP. Kartu mažės gyventojų perkamoji galia ir pagrindinis biudžeto šaltinis – PVM“, – komentuoja Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklos profesorius Arvydas Paškevičius.
    Taip, Lietuvoje mokesčiai dideli ir ypač sunkiai pakeliami smulkiam verslui, o darbo jėgos apmokestinimas vienas didžiausių Europoje ir šią problemą politikai turėtų spręsti. Kita vertus, gal būtent dėl “šešėlyje” dirbančių kolegų sąžiningi verslininkai ir negali išgyventi?

  • Paskelbtas išsamus buvusių KGB rezervininkų sąrašas

    Valionis

    Antanas Valionis

    Š. Mažeikos nuotr.

    www.delfi.lt 2012-02-21

    Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) viešai paskelbė išsamų buvusių KGB rezervo karininkų sąrašą. Jame - 238 pavardės.

    "Sudėjome viską, ką turime, ką radome", - antradienį BNS sakė LGGRTC generalinė direktorė Birutė Burauskaitė.

    Internete galima pamatyti ir dalies buvusių karininkų asmens bylas.

    Buvusių KGB rezervo karininkų sąrašą galima pamatyti paspaudus šią nuorodą.

    Anot B.Burauskaitės, ateityje bus paskelbtos ir kitų buvusių pareigūnų bylos, jos pamažu skenuojamos bei viešinamos.

    Paskelbtame sąraše yra ir nuskenuotos buvusio Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovo Arvydo Pociaus, ir buvusio užsienio reikalų ministro Antano Valionio bylos.

  • Kas daro įtaką prezidentei – pilnatis, „valstybininkai“ ar viskas kartu?

    www.veidas.lt 2012-02-21

    Tikriausiai neišduosiu didelės paslapties sakydamas, kad pastaruosius pusantrų dvejus metus, artėjant pilnačiai, politikai ir aukšti pareigūnai pradeda nerimauti, o žurnalistai – spėlioti: kieno dabar eilė, kuris užsitrauks prezidentės ir jos parankinių nemalonę? Tai, deja, ne kvaili juokai, bet faktas.
    Spręskite patys. 2011-ųjų sausio pilnatis: žiniasklaida pradeda akivaizdžiai už ausų pritemptą puolimą prieš ūkio ministrą Dainių Kreivį, prikaišiodama jam lyg praturtėjus mistiniais šimtais milijonų litų, lyg padėjus įmonei, kurioje dalį akcijų (be balso teisės) turi jo motina, laimėti konkursą. Baigiantis kitai pilnaties fazei, vasario 15-ąją, prezidentė Dalia Grybauskaitė viešai pareiškia nepasitikinti D.Kreiviu ir prasideda mėnesį trukusi ministro atsistatydinimo epopėja.
    Šių metų sausio pilnatis: vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis nei iš šio, nei iš to ima skleisti užuominas, kad jis nepasitiki FNTT vadovu Vitalijumi Gailiumi, nes šis esą tikrintas melo detektoriumi ir rezultatai buvę nepalankūs. Praeina mėnuo, užuominos virsta kone atvirais kaltinimais ir baigiantis kitai pilnaties fazei, vasario 15-ąją, lig tol tylėjusi prezidentė D.Grybauskaitė pareiškia visišką paramą ministrui R.Palaičiui, tą dieną atleidusiam iš pareigų FNTT vadovą V.Gailių bei jo pavaduotoją V.Giržadą, mat VSD atėmė iš jų teisę dirbti su slapta informacija.

  • "Gazprom" kainų nemažins, kol Lietuva neturės alternatyvų?

    www.lzinios.lt BNS 2012-02-20

    Rusijos dujų koncernas "Gazprom" kainų Lietuvai nemažins, kol šalis neturės alternatyvos rusiškoms dujoms, pirmadienį pareiškė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

    "Kol Lietuva neturės alternatyvų, tol sėdės ant "Gazpromo" dujų adatos, tol jai bus diktuojama ir kainos nebus mažinamos", - pirmadienį žurnalistams sakė prezidentė.

    "Todėl skubiai reikia kiek įmanoma daugiau panaudoti alternatyvios energetikos ir užtikrinti suskystintųjų dujų terminalo atsiradimą Lietuvoje", - teigė D.Grybauskaitė.

    Neseniai pranešta, kad "Gazprom" nusprendė dešimtadaliu sumažinti dujų kainas kai kuriems Europos vartotojams.

    Lietuvos Vyriausybė planuoja, kad suskystintų gamtinių dujų terminalas Klaipėdoje pradės veikti 2014 metų pabaigoje. Taip atsirastų alternatyva rusiškoms dujoms, kurias Lietuva šiuo metu gauna per vamzdynus, pasiekiančius Lietuvą iš Baltarusijos.

  • Metų knygomis paskelbti Sabaliauskaitės, Morkūno ir Landsbergio kūriniai

    Sabaliauskaite

    Kristina Sabaliauskaitė

    Tomo Vinicko nuotr.

    www.alfa.lt 2012-02-21

    Akcijos „Metų knygos rinkimai 2011“ nugalėtoja suaugusiųjų kategorijoje išrinkta Kristinos Sabaliauskaitės knyga „Silva Rerum II“, paauglių – Gendručio Morkūno „Iš nuomšiko gyvenimo“, vaikų – Vytauto V.Landsbergio „Stebuklingas Dominyko brangakmenis“, pranešė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

    V.V.Landsbergio pasaka „Stebuklingas Dominyko brangakmenis“ – trečioji autoriaus knyga apie arklį Dominyką.

    G. Morkūno apysaka „Iš nuomšiko gyvenimo“ – istorija, papasakota nuomšiko, arba vaiko, kurį galima išsinuomoti, vardu.

    K. Sabaliauskaitės romanas „Silva Rerum II“ – antrasis autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Tai pasakojimas apie 1707–1710 metus, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai.

    Metų knygos rinkimai vyksta kasmet nuo 2005 metų. Akcijos, kuri prasideda rudenį ir tęsiasi iki Vilniaus knygų mugės, metu skaitytojai iš ekspertų pasiūlytų knygų balsuodami renka Metų knygas trijose kategorijose.

    Šį kartą skaitytojams buvo pasiūlyta 11 kūrinių – po tris vaikų ir paauglių kategorijose, penki – suaugusiųjų.

    Akcijai pasiūlytos knygos parašytos šiuolaikinių lietuvių autorių, išleistos nuo 2010 metų rugsėjo 1-os iki 2011 metų rugpjūčio 31 dienos.

  • Kai tyla – negera byla

    Zolubas
    Algimantas Zolubas

    Algimantas Zolubas

    Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos valdybos pirmininkas ir Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas 2012-02-13 kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę, Teisingumo ministrą, Generalinį prokurorą ir Aukščiausiojo teismo pirmininką dėl LR Parlamento gynėjo Šarūno Paberalio nepagrįsto apkaltinimo žemiau pateikiamu laišku.
    Kėdainių teisėjas V. Kondratjevas 1999 m. gruodžio 22 d. pasirašė nuosprendį ir nuteisė Š. Paberalių dėl eismo įvykio, kurio jis nepadarė. Iki teismo nuosprendžio ir po to buvo bandoma su Š. Paberaliu susidoroti fiziškai, dėl ko jis turėjo pasitraukti į JAV. Jis buvo „medžiojamas“ kaip didžiausias nusikaltėlis. 2008 m. pagal teisėjo V. Kondratjevo parengtus dokumentus buvo ieškomas per Interpolą. Jo nuotraukos šmėžavo greta Zamolskio ir kitų baisių žmogžudžių, prievartautojų, narkotikų platintojų. 2010 m. rugpjūtį Š. Paberalius buvo suimtas ir beveik metus praleido Čikagos kalėjime. Tik JAV Federalinis teismas, išnagrinėjęs Kėdainių teismo bylą, 2011-05-31 atmetė LR Generalinės prokuratūros prašymą dėl Š. Paberaliaus ekstradicijos ir paleido jį į laisvę. Teismas konstatavo, kad tai, ką Lietuva pateikė kaip sunkius Š.Paberalio nusikaltimus, JAV būtų traktuojama kaip smulkūs nusižengimai. Š. Paberalius buvo persekiojamas neteisėtai ir nepagrįstai konstatavo įžymus JAV advokatas Povilas Žumbakis ir Kovo 11 akto signataras, advokatas Kazimieras Motieka. Teisėjo V.Kondratjevo sukurptas, kaip manoma, pagal išankstinį užsakymą, nuosprendis diskreditavo Lietuvos teisingumą tarptautiniu lygiu.

  • .

    del_okupacio_rezimo_1
  • Landsbergis: referendumo Latvijoje rezultatai turėtų apraminti kiršintojus ir Lietuvoje

    Land

    Prof. Vytautas Landsbergis

    Eimanto Genio nuotr.

    www.alfa.lt BNS 2012-02-19

    Europarlamentaras Vytautas Landsbergis teigia, kad Latvijos piliečiams referendume nubalsavus prieš rusų kaip antrosios valstybinės kalbos įteisinimą, tautinių mažumų kiršintojus turėtų apsiraminti ir Lietuvoje.

    „Nemanau, kad Lietuvoje kaip nors blogai turėtų atsiliepti, aš manau, priešingai, tas balsavimo rezultatas rodo, kad blogi tikslai nelaimi. Aš manau, kad mažiau seksis kiršinti“, - BNS sekmadienį sakė V.Landsbergis.

    Jo teigimu, tautinių mažumų vardu Lietuvoje kalbantys asmenys neatspindi jų realios padėties, o rodo „užsienio politikierių įtaką“.

    „Tie santykiai (lietuvių ir Lietuvos tautinių mažumų - BNS) nėra problemiški, jeigu nebūtų kiršinimo. Be abejo, jeigu būtų referendumas Latvijoje laimėjęs, tai čia labai pakeltų galvas kiršintojai, o dabar, kadangi jis pralaimėjo, ir tokiu dideliu procentu, tai turėtų apsiraminti. Nebent visai neturi proto“, - dėstė europarlamentaras.

    Latvijoje šeštadienį referendume už antrosios valstybinės kalbos statuso suteikimą rusų kalbai balsavo 22,5 proc. piliečių, o prieš - 77,22 procento. Referendume balsavo 70,37 proc. gyventojų.

  • Kas valdo Lietuvą?

    Genzelis
    Prof. Bronislovas Genzelis

    www.alfa.lt Prof. Bronislovas Genzelis 2012-02-20

    Atrodytų, keistokas klausimas? Deja, šių dienų Lietuvoje toks klausimas kyla, ypač pastaraisiais metais. Teisėtvarka bejėgė. Jeigu kuris nors pareigūnas pamėgina praskleisti šydą, tuo pat netenka galvos. O savaliauti, engti - normalu. Kaip parodė šių dienų įvykiai, nors prezidentė garsiai kalba apie kovos su korupcija būtinumą, gyvenime ji elgiasi priešingai.

    Pastaruoju metu mūsų krašte dedasi keisti dalykai, kurių neaptiksi jokioje civilizuotoje valstybėje, gal net ir necivilizuotoje. Diktatūros paprastai įsitvirtina įvykus kariniams perversmams ar po socialinės revoliucijos, nors tiesa, kad hitlerininkai Vokietijoje į valdžią įkopė demokratinių rinkimų būdu, bet vėliau jos nebepaleido iš savo rankų. Ir bolševikai mokė, kad laimėjus rinkimus nereikia išleisti valdžios iš rankų. Baltarusijoje demokratinės jėgos pralaimėjo Aleksandrui Lukašenkai. Ir šis sukūrė autoritarinės valdžios sistemą. Čia, turime prisipažinti, jam padeda ir Lietuvos valdantieji.

  • Naujų partijų derlius

    Girnius
    Kęstutis Girnius

    www.alfa.lt Kęstutis Girnius 2012-02-20

    Įprasta kalbėti apie lietuvių pesimizmą, polinkį matyti stiklinę pusiau tuščią, o ne pusiau pilną. Ši yda yra svetima Lietuvos politikams, kurie negali atsispirti pergalės vilionėms. Artėjant rinkimams, steigiamos naujos ir atgaivinamos senosios leisgyvės politinės partijos.

    Rinkimuose dalyvaus atkurta Tautininkų sąjunga, kartu su Lietuvos centro partija ir Lietuvos socialdemokratų sąjunga sukūrusi politinį junginį - susivienijimą „Už Lietuvą Lietuvoje“. Į didžiąją politiką grįžta Artūras Zuokas kaip politinio judėjimo „Taip“ vadovas.

    Baigusi politinį flirtą su Vytautu Šustausku, Kristina Brazauskienė nutarė viena siekti rinkėjų meilės Demokratinės darbo ir vienybės partijos pavidalu. Kišeninę, asmeninę partiją įsteigė Ūkio banko savininkas Vladimiras Romanovas. Jo politinis kūdikėlis pavadintas Lietuvos žmonių partija. Į politinį ringą ketina stoti ir „kedininkai“, kurdami „Drąsos kelio“ partiją. Lietuvoje šiuo metu įregistruotos net 39 politinės partijos, Tautininkų sąjunga taptų 40. Gal sulauksime dar kelių partijų.

  • A.Ažubalis: Latvijos piliečiai apgynė valstybinę kalbą ir baltiškos kultūros tęstinumą

    Azubalis_2
    Audronius Ažubalis

    www.alkas.lt 2012-02-19

    Po vasario 18 d. įvykusio referendumo Latvijoje dėl rusų kalbos kaip antrosios valstybinės kalbos pripažinimo Lietuvos Užsienio reiklaų ministerija išplatino Lietuvos Užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio pareiškimą.

    „Latvijoje vasario 18 d. įvykęs nacionalinis referendumas dėl konstitucijos pataisų įstatymo projekto pademonstravo nuoseklų demokratijos principų laikymąsi ir pagarbą piliečių konstitucinėms teisėms ir laisvėms Latvijoje“, –  pareiškė Lietuvos Užsienio reiklaų ministras Audronius Ažubalis.

    Pasak ministro A.Ažubalio šio referendumo rezultatai rodo, kad Latvijos piliečiai lieka ištikimi veikiančios savo šalies konstitucijos nuostatoms. Latvių kalba lieka vienintele valstybine kalba, kurios konstitucinis statusas yra latvių tautinio tapatumo ir valstybingumo pagrindas.

    Lietuvos užsienio reikalų ministro A.Ažubalio nuomone, Latvijos piliečiai referendume apgynė savo valstybinę kalbą ir baltiškos kultūros tęstinumą.

    „Tai yra Latvijos valstybingumo pasiekimas, kuriuo Latvija gali pagrįstai didžiuotis, o mes, lietuviai, ir visos kitos tautos privalome gerbti“, – sakė ministras.

  • Bėk, Tomai, bėk

    Dapkus

    Tomas Dapkus

    "Lietuvos žinių" nuotr.

    www.alfa.lt 2012-02-20

    Ši gauja išsiuntė pulkininką Vytautą Pociūną į mirtį ir šmeižė jį po mirties. Ši gauja bandė sukompromituoti ir sutraiškyti visus, kurie neleido užmiršti jos nusikaltimo Breste. Paskutinė jos auka - jaunas žurnalistas Tomas Dapkus.

    Šis straipsnis buvo paskelbtas „Lietuvos žiniose“ 2009 metų gruodžio 7 dieną, tačiau nėmaž neprarado aktualumo, nes per daugiau nei dvejus metus Lietuvoje niekas nepasikeitė. Vėl taikinys - T.Dapkus, nes jį sutraiškyti užsimojusios jėgos, tada gavusios per snapą, tik persigrupavo ir neatsisakė savo tikslų. Tada, 2009-aisiais, rašiau:

    „Kol kas Dainius Dabašinskas ir jo gaujos bendrai varsto Seimo duris kaip parlamentinio Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) tyrimo dėl CŽV kalėjimo Lietuvoje liudininkai. Dar neišaušo ta ilgai laukta diena, kai jie taps įtariamaisiais. Tačiau šis Seimo tyrimas - milžiniškas žingsnis pirmyn, palyginti su 2006-ųjų rudeniu po to, kai tų metų rugpjūčio 23-iąją Breste buvo nužudytas V.Pociūnas.

  • Premjeras prašo VSD ir Palaičio paaiškinimų dėl FNTT vadovų atleidimo

    www.alfa.lt 2012-02-18

    Premjeras Andrius Kubilius penktadienį išsiuntė užklausimus Valstybės saugumo departamentui (VSD) ir vidaus reikalų ministrui Raimundui Palaičiui prašydamas raštu pateikti visą informaciją, susijusią su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovų atleidimu, BNS šeštadienį informavo Ministro pirmininko spaudos tarnyba.

    Taip pat reaguodamas į Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Arvydo Anušausko prašymą suteikti visą ministro pirmininko turimą informaciją, susijusią su Vitalijaus Gailiaus ir Vytauto Giržado atleidimu iš FNTT direktoriaus ir jo pavaduotojo pareigų, premjeras kreipėsi į atitinkamas tarnybas leidimo perduoti turimą konfidencialią informaciją komitetui.

    BNS žiniomis, A.Kubilius yra gavęs dvi pažymas, susijusias su FNTT. Vieną jų gruodžio mėnesį jis gavo iš VSD. Kita premjero turima pažyma sausį gauta iš Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos.

  • Sveikiname

    Asmenskas

    Nuoširdžiai sveikiname Lietuvos aviacijos veteraną

    VIKTORĄ AŠMENSKĄ

    sulaukus garbingo 100 metų jubiliejaus.

    Linkime sveikatos, gražių ir prasmingų dienų, Dievo palaimos.


    Lietuvos Sąjūdis

  • Lietuvą sveikino visas pasaulis

    www.verslozinios.lt 2012-02-16
    Valstybės atkūrimo dienos Vasario 16-osios išvakarėse Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė gavo popiežiaus Benedikto XVI, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Baracko Obamos, Ispanijos karaliaus Jono Karolio, Nyderlandų karalienės Beatričės, Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy, Portugalijos prezidento Anibalo Cavaco Silvos, Šveicarijos Konfederacijos prezidentės Eveline Widmer-Schlumpf, Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo, Australijos generalinės gubernatorės Quetin Bryce ir Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus Ban Ki Moono sveikinimus.

    „Linkėdamas Visagalio Dievo palaiminimo Lietuvos Respublikai, aš meldžiuosi, kad pastangos tų, kurie skatina taiką ir dirba bendram labui, atneštų vaisių“, – savo sveikinimo laiške mūsų šalies vadovei rašo popiežius Benediktas X.
  • Dėl Rusijos bombonešių pakelti NATO naikintuvai

    bombonesiai
    Scanpix nuotr.

    www.diena.lt 2012-02-17

    Dėl Rusijos bombonešių TU22M skrydžių virš Baltijos jūros iš Šiaulių aviacijos bazės penktadienį buvo pakelti du NATO naikintuvai, pranešė Krašto apsaugos ministerija.

    „Šiandien ryte buvo pakelti du NATO oro policijos misiją atliekantys vokiečių naikintuvai, kurie identifikavo ir palydėjo du Rusijos TU-22M orlaivius skrendančius virš Baltijos jūros“, - BNS sakė krašto apsaugos ministrės atstovė spaudai Ugnė Naujokaitytė.

    Pasak jos, apie šį skrydį Krašto apsaugos ministerija informaciją turėjo, Rusijos orlaivių skrydis vyko pagal planą.

    Savo ruožtu Latvijos gynybos ministras Artis Pabrikas BNS sakė, kad Latvija gavo duomenų apie Rusijos surengtas plataus masto karines pratybas. Jis neatmetė, kad tai gali būti susiję su šeštadienį Latvijoje vyksiančiu referendumu dėl rusų kaip valstybinės kalbos statuso.

  • Kiek kainuos „Tautos namai“, A.Zuokas įvardyti negalėjo

    www.diena.lt Matas Miknevičius 2012-02-17

    Vilniaus savivaldybės valdantieji 100-osioms Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo metinėms ant Tauro kalno ketina pastatyti „Tautos namus“.

    Padėjo parašus

    Rezoliucijos projektą, kuriuo įsipareigojama statyti Tautos namus, Vilniaus taryba svarstė iškilmingame trečiadienio posėdyje Vilniaus rotušėje. Tai buvo vienintelis šio tarybos posėdžio klausimas.

    Tarybos nariai vienbalsiai pritarė „Tautos namų“ statyboms, vėliau visi padėjo parašus po rezoliucijos tekstu.

    Pagal mero Artūro Zuoko valdomos savivaldybės planus „Tautos namus“ pastatyti ketinama per šešerius metus – iki 2018 m. vasario 16-osios, kai bus švenčiamos šimtosios Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metinės.

    „Tautos namai“ turėtų būti įkurti ant Tauro kalno. Šioje vietoje stovi apleisti Profsąjungų rūmai.

    Anot savivaldybės, šiuo metu vyksta derybos dėl Profsąjungų rūmų ant Tauro kalno savininko teisių perėmimo. Pastatui išpirkti šių metų savivaldybės biudžete numatyta 2 mln. litų.

  • Kaune surengtos ir tolerantiško, ir tautinio jaunimo eitynės

    www.delfi.lt  Paulius Garkauskas, Rafaelis Achmedovas 2012-02-16

    Kaune ketvirtadienį be įvairių Vasario 16-osios renginių įvyko ir dvejos eitynės, kurių idėjos sutapo ne visais klausimas. Tolerantiškas jaunimas surengė kuklią ir taikią akciją „Už solidarią ir įvairią Lietuvą“, o vėliau per Laisvės alėją žygiavo tautinis jaunimas.

    DELFI primena, kad antradienį Kauno valdininkai nusprendė, kad dvejoms eitynėms centrinėje laikinosios sostinės gatvėje vietos neužteks - akcija „Už solidarią ir įvairią Lietuvą“ buvo išstumta iš Laisvės alėjos, nors prieš tai leidimas renginiui buvo duotas. Po šio žingsnio akcijos organizatoriai kreipėsi į teismą.

    Akcijos „Už solidarią ir įvairią Lietuvą“ dalyviams buvo pasiūlyta organizuoti eitynes Ąžuolyno parke, tačiau eitynių organizatorių toks pasiūlymas netenkino, todėl leidimas buvo apskritai atšauktas.

    „Akivaizdžiai yra pažeidžiamos mūsų teisės ir Konstitucija, nes mums nebuvo nurodytos jokios logiškos priežastys, dėl kurių mes turėtume atšaukti susirinkimą. Buvo pasakyta, kad viskas nutarta slaptai ir objektyviai“, - tuomet sakė Tolerantiško jaunimo organizacijos Kauno skyriaus vadovė Sandra Šuliauskaitė.

  • Kelios mintys apie Konstitucinio Teismo atsakomybę

    Spurga_Saulius

    Saulius Spurga

    Asmeninio albumo nuotr.

    www.lzinios.lt Saulius Spurga 2012-02-17

    Praėjusią savaitę Konstitucinis Teismas (KT) nusprendė, kad 2009 metų pabaigoje priimti teisės aktai, kuriais pensijos dirbantiems pensininkams buvo sumažintos daugiau nei nedirbantiems, prieštarauja Konstitucijai. Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintos įstatymo pataisos, kuriomis buvo apribotos pirmojo ir antrojo laipsnio valstybinės pensijos, taip pat kai kurios kitos pataisos. Ar galima tvirtinti, kad KT atkūrė teisingumą?

    Sunku įsivaizduoti, kaip galėtų funkcionuoti demokratinė politinė sistema, jei joje nebūtų numatyta vietos KT ar kitam teismui, kuris tikrina, ar priimti įstatymai atitinka pagrindinį valstybės įstatymą - Konstituciją. Toks arbitras būtinas, nes Konstitucija ilgainiui nuskęstų įvairiai ją traktuojančių įstatymų jūroje. Tačiau esant tokiai padėčiai KT įgyja išskirtinių galių - tai bene vienintelė institucija demokratinėje sistemoje, kurios sprendimai neskundžiami ir kuri niekam už savo veiklą neatsiskaito. Nesunku suprasti, kad tokiu atveju KT teisėjams tenka didžiulė atsakomybė. Nėra nei grynosios teisės, visiškai atribotos nuo politikos, nei teisėjų, kurie neturi savo įsitikinimų bei interesų. KT sprendimai nemenka dalimi yra politinės kultūros atspindys.

  • V.Putino taktika: pirmiau suskaldyti, tada toliau valdyti

    www.veidas.lt 2012-02-17

    Pastaraisiais mėnesiais Rusijos lyderiai ėmėsi senos taktikos – skaldyk ir valdyk. Tai pasakytina tiek apie vidaus, tiek ir apie užsienio politiką.

    Rusija tiesiog įsiutino tarptautinę bendruomenę paskelbusi veto Jungtinių Tautų ketinimams įsikišti į pilietinį karą Sirijoje, kur tūkstančiais skerdžiami civiliai gyventojai. Dar didesnis pasipiktinimas kilo, kai Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ėmėsi savarankiškai derėtis su Sirijos diktatoriumi Basharu Assadu, nederindamas savo veiksmų nei su Jungtinėmis Tautomis, nei su JAV, nei su Europos šalimis.
    Pastaruoju metu Rusija tokios sunkiai paaiškinamos taktikos – mesti iššūkį tarptautinei bendruomenei ir pačiai pradėti savotiškai spręsti tarptautines problemas – griebiasi vis dažniau. Lygiai taip pat neseniai Rusija visus suglumino, iš pradžių nepritardama sankcijoms Iranui, o paskui prabildama dar ir apie glaudesnius santykius su šia valstybe.

  • Grybauskaitė Vasario 16-osios proga linkėjo būti nepakantiems korupcijai

    Dalia

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė

    Eimanto Genio nuotr.

    www.alfa.lt Gytis Pankūnas 2012-02-16

    Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga prie Prezidentūros, Daukanto aikštėje, buvo iškeltos Baltijos valstybių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – vėliavos. Visus lietuvius Vasario 16-osios proga sveikino ne tik šalies vadovė Dalia Grybauskaitė, bet ir į Lietuvą atvykęs Lenkijos prezidentas Bronislavas Komorowskis.

    „Šiandien, stebėdami mūsų kylančią trispalvę, reiškiame dėkingumą tiems, kurie šaltą Vasario 16-ąją pavertė viltie pradžia. 20 signatarų, už kurių stovėjo dar daugiau drąsių tėvynės patriotų paskelbė atkuriantys Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Jie įkvėpė vėlesnes kartas branginti laisvę ir už ją kovoti. Mes turime Nepriklausomybės aktą – kaip tų dienų įrodymą“, – į susirinkusiuosius Daukanto aikštėje kreipėsi D. Grybauskaitė.

    Ji taip pat ragino pasimokyti iš Nepriklausomybės atkūrimo aktą paskelbusių asmenų principingumo ir atsakomybės.

    „1918 metais Lietuva gimė iš bekompromisinio valios akto. Mūsų valstybės kūrėjai pasirinko tik visišką nepriklausomybę, pasirinko nedaryti jokių išimčių, sprendžiant valstybei gyvybiškai svarbius klausimus. Būtent taip turime elgtis ir mes: jokių kompromisų korupcijai, klano savivalei, nepagarbai žmogui, įstatymui ar valstybei“, – kalbėjo prezidentė.

  • Apie tėvą, Orvido sodybą ir gyvenimą po mirties

    Vytautas_V_Landsbergis
    Vytautas V. Landsbergis

    www.punskas.pl 2012-02-13

    Lietuvos filmų režisierių, poetą Vytautą V. Landsbergį kalbina Sigitas Birgelis.

    S. Birgelis: Kokią teisybę parodai filme “Visa teisybė apie mano tėvą“?

    V. V. Landsbergis: Šis filmas – tai privatus mano tėvo videoportretas. Pirmieji prisiminimai apie jį kažkodėl susiję su žvejojimu ir grybavimu – tai vienas smagiausių mudviejų su tėvu, o gal ir visos mūsų šeimos, pomėgių. Tik grybaujame mes labai skirtingai – tėtis atidžiai, vos ne keliais apeina kiekvieną krūmelį ir iš nematomų samanų kauburėlių be skaičiaus traukia mažyčius baravykus, pro kuriuos aš praeičiau, net dėmesio neatkreipęs. O aš lekiu dideliu greičiu, stengdamasis nugrybauti kuo didesnį miško plotą – mane labiau traukia tie didieji. Reikia pasakyti, kad grybavimo varžybas beveik visada laimi tėvukas. Kaip ir šachmatų…

  • Bumblauskas: dvejus metus komisija galvojo dėl premijos skyrimo Landsbergiui

    Landsbergis7
    Prof. Vytautas Landsbergis

    www.alfa.lt 2012-02-16

    Minint Valstybės atkūrimo dieną, ketvirtadienį Prezidentūroje įteiktos 2011-ųjų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos.

    Premijų komisijos pirmininkas istorikas Alfredas Bumblauskas prisipažino, kad komisija dvejus metus galvojo dėl premijos skyrimo buvusiam Aukščiausiosios Tarybos- Atkuriamojo Seimo pirmininkui, europarlamentarui Vytautui Landsbergiui.

    „Kai kas mus kaltina politikavimu. Ypač dėl svarbiausio nepriklausomybės architekto Vytauto Landsbergio. Dvejus metus galvojome ir apie žanro tapatumą, ir apie dydžių skirtingumą, ir apie daugybę kitų dalykų. Apsisprendėme, kad Vytauto Landsbergio puoselėjama čiorlioniana yra tai, be ko neįmanoma Kovo 11-osios Lietuva“, - per ceremoniją sakė A.Bumblauskas.

    Jis atkreipė dėmesį, kad minint Vasario 16-ąją apdovanojami Kovo 11-osios kūrėjai.

    Pasak A.Bumblausko, net sovietmečiu kūrę menininkai artino Kovo 11-ąją. Tarp tokių - Nacionaline kultūros ir meno premija už viso gyvenimo kūrybą apdovanotas kino režisierius Arūnas Žebriūnas.

  • Gal laikas nupurtyt nuo vėliavos dulkes?

    Eglė Mirončikienė
    Vasario 16-osios išvakarėse Lietuvos radijas pakalbino Teisingumo ministrą Remigijų Šimašių: ar būtina kelti vėliavą vasario 16-ąją ir ar reikia bausti neiškėlusius? Teisingumo ministras, dar visai neseniai principingai pareiškęs, kad gyvename teisinėje valstybėje ir teismo sprendimus privalome vykdyti, šįsyk pasirodė esąs minkštas ir pūkuotas – esą valstybės vėliavą žinoma reikia kelti, bet jei kas to nepadarys – nebausime, nes gal pilietis tiesiog užmiršo, gal neturi vėliavos, gal yra kitų pateisinamų priežasčių. Tikriausiai galime nemokėti mokesčių, jei turime nenumatytų išlaidų, nesilaikyti Kelių eismo taisyklių, jei labai skubame, o teisėjai priimdami teismo sprendimus gali nesiremti kai kuriais nereikšmingais įstatymais.
    Kalbėdamas apie Lietuvos valstybės simbolį ministras visai užmiršo, kad iškelti valstybės vėliavą vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, kovo 11-ąją – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną ir liepos 6-ąją –- Valstybės dieną, įpareigoja įstatymas. Jis numato konkrečią atsakomybę už vėliavos neiškėlimą: baudą iki 60 Lt, o už pakartotiną pažeidimą – iki 120 Lt.
  • .

    Vasario 16-oji – svarus žingsnis lietuvių tautos istorijoje.

    Ją minime kaip vieningą ir drąsų Lietuvos žmonių valios
     

    pareiškimą gyventi laisvoje šalyje. 

    Puoselėkime ir branginkime taip sunkiai iškovotą laisvę.

    Garbingai tausokime tai, ką paliko ankstesnės kartos.

    SVEIKINAME JUS SU VALSTYBĖS ATKŪRIMO

    94-OSIOSMIS METINĖMIS


     
    Lietuvos Sąjūdis
    Naujas_Vas_16


  • Vasario 16-osios minėjimo programa

    Pagrindiniai 2012 m. renginiai, skirti Valstybės atkūrimo dienai

    Vasario 15 d.  

     11.00 val. Gėlių, padedamų ant Vasario 16-osios Akto signatarų kapų, perdavimo ceremonija Lietuvos Respublikos Prezidento rūmuose *
    15.00 val.Visuomenės sueiga Tautos namų idėjai ir jos simbolinėms asmenybėms paminėti ant Tauro kalno

    Vasario 16 d.

     8.30 val.Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto Signatarų pagerbimas Rasų kapinėse
    10.30 val.Valstybės apdovanojimų teikimo ceremonija Lietuvos Respublikos Prezidento rūmuose *
    12.00 val.Trijų Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonija Vilniuje, Simono Daukanto aikštėje
    Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalba
    12.00 val.Iškilmingas minėjimas, Vyčio kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremonija Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, Kaune
    12.30 val.Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje

  • Vytautas Landsbergis: Vasario 16-osios ypatingumas - teisė būti kuo?

    Vytautas Landsbergis. Paskaita Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, 2011-03-07

    Sveiki, kolegos. Turbūt visi čia susirinkusieji studijuojat politikos mokslus. Jūs jau žinote, ir aš čia nieko nauja nepasakysiu, kad politika – tai valstybės reikalai. Nuo antikos laikų – polio reikalai. Lietuvos valstybė 20-ajame amžiuje, valstybės atkūrimas – tuo pačiu ir mūsų dabartis, tai visa naujųjų laikų Lietuvos valstybė. Todėl nutariau, kad tikslinga pradėti nuo Vasario 16-osios.

    Naujausioji Lietuvos istorija. Aišku, Vasario 16-oji jau buvo tam tikra kulminacija, lūžis. Lietuvos visuomenė, lietuvių tauta į tai ėjo, tam brendo. Be to, susiklostė aplinkybės. Bet gali kilti „pragmatinis“ klausimas – kam ta valstybė, kam žmonėms jos reikia? Dabar tiek daug visokių keistų dalykų ir apkalbėjimų, tartum valstybė būtų blogis. Na, mes čia anarchistų teorijų nenagrinėsime. Bet jeigu kas nors mano, jog valstybė yra tam, kad būtų galima geriau uždirbti, tada geresnė valstybė yra ten, kur galima geriau uždirbti. Arba jei valstybė yra tam, kad teiktų savigyną nuo engimo, tai tos savigynos gal kur nors yra daugiau ir panašiai. Bet mums labai svarbu, - aš tą taip matau ir noriu paryškinti, - kad naujųjų laikų Lietuvos valstybė gimė ne iš kokių nors pragmatinių samprotavimų ar atsitiktinių aplinkybių: antai susipešė imperialistai, viskas sugriuvo, ir iš tų griuvėsių išdygo kažkas nelyginant grybas. Mums bandydavo taip aiškinti ir Kovo 11-ąją, kad mes atsiradom todėl, kad griuvo Sovietų Sąjunga. Nauja valstybė iš nieko. Žinoma, nėra ko ginčytis su nesąmonėmis. Bet kad didieji dalykai gimsta iš dvasios, noriu jums šiek tiek paryškinti. O po to yra dar ir aplinkybės.

  • A.Kubilius tikisi, kad „Gazprom” sumažins dujų kainą „Lietuvos dujoms”

    Gazprom_11
    A. Didžgalvio nuotr.

    www.delfi.lt 2012-02-14

    Premjeras Andrius Kubilius neatmeta, kad pokalbius su Lietuvos Vyriausybe pradėjęs Rusijos dujų koncernas "Gazprom" galvoja apie būsimą konkurenciją Lietuvos dujų rinkoje ir gali sumažinti "Lietuvos dujoms" parduodamų dujų kainą. Iki šiol Vyriausybės pastangos susitarti su "Gazprom", kuris yra nepatenkintas Vyriausybės įgyvendinama dujų sektoriaus pertvarka, nedavė apčiuopiamų rezultatų, todėl dujos Lietuvai parduodamos brangiau nei kitoms ES šalims.

    "Akivaizdu, kad turėdami terminalą (suskystintų gamtinių dujų terminalą Klaipėdoje - BNS), mes iš tikrųjų galėtume ir su "Gazprom" žymiai realiau tartis dėl pigesnių kainų ir, manau, kad to požymius ir dabar matome, kai "Gazprom" pradeda mažinti bent daliai vartotojų Lietuvoje kainas - turiu omenyje tą pačią "Achemą". Neatmesčiau net ir to, kad matydami mūsų darbus dujų sektoriuje ir statant terminalą, "Gazprom" jau dabar galvoja, kaip reikės konkuruoti dėl vartotojų Lietuvoje, kai "Gazprom" nebeliks vieninteliu dujų tiekėju", - interviu Lietuvos radijui antradienį sakė A.Kubilius.

    Anot jo, terminalo statybos darbai, su juo susijęs Klaipėdos uosto gilinimas, Jurbarko-Klaipėdos magistralinio dujotiekio statyba - "eina į priekį".

    "2014 metais atsirasiantis terminalas mums labai svarbus, kad artimiausiu metu turėtume realią alternatyvą dujų tiekimui iš " Gazprom", nes turint vienintelį vamzdį turime labai mažai galimybių derėtis ir pasiekti mažesnę dujų kainą "Lietuvos dujų" vartotojams", - kalbėjo A.Kubilius.

  • L.Pečeliūnienė. Skurdas ir parazitavimo kultūra

    Peceliuniene

    Lina Pečeliūnienė

    Š. Mažeikos nuotr.

    www.delfi.lt 2012-02-14

    Skurdas kaip ir emigracija – Lietuvoje labai madingos spekuliuoti temos. Ypač iš kairiųjų pozicijų: atimkim iš milijonierių, išdalykim vargšams ir sumažinsime skurdą. Perskaičiau tokį socialinių (socialistinių?) mokslų daktaro Vyto Žiūko straipsnį DELFI („Skurdas Lietuvoje. Ar R.Vainienės įžvalga produktyvi?“) ir prisiminiau gyvą vaizdelį.

    Vasarą pas mane Ariogaloje buvo toks trumpas klasiokų susibūrimas. Po jo ilgalaikis bedarbis Vytas išsikvietė taksi, kad parvažiuotų namo – kokius 300 metrų. Buvau smarkiai nustebus. Jei kas man prieš dešimtmetį būtų pasakęs, kad Ariogaloje bus taksi, būčiau pagalvojusi apie gerovės valstybės tobulybę, bet kad juo važinės bedarbiai, vaizduotėje nebūtų tilpę. Beje, gydytoja Aldona iš to mūsų pasibuvimo tai pėsčia parėjo.

    Dar vieną juokingą atvejį man papasakojo dukra. Kažkoks draugų draugas jai pasiūlė: nori, padarysiu tau invalidumą. Kai pamatė jos veido išraišką, nustebo: tu, ką, durna, nenori kokio šimtuko prie algos prisidurti?

    Lietuva socialinėms reikmėms skiria 17 milijardų litų (14 mlrd.Lt – „Sodra“, dar 3 mlrd.Lt – valstybės biudžetas). Visai valstybės tarnybai išlaikyti skiriama vos per vieną milijardą. „Sodros“ biudžetas dabar kasmet praskolinamas apie tris milijardus. Apie didesnį valstybės piniginį rūpestį vargšais negali būti nė kalbos. Jį privalu tik mažinti.

  • H.Clinton JAV prezidento vardu pasveikino Lietuvą Vasario 16-osios proga

    Clinton
    Hillary Clinton

    www.lzinios.lt BNS 2012-02-15

    Jungtinių Valstijų valstybės sekretorė Hillary Clinton prezidento Baracko Obamos vardu trečiadienį pasveikino Lietuvos žmones artėjančios Valstybės atkūrimo dienos proga.

    "Nepaisant karo ir sovietinės okupacijos, Lietuvos žmonės pademonstravo, ką demokratija gali suteikti jos žmonėms. Per mano dvi keliones į Vilnių pernai aš tiesiogiai įsitikinau pasiekta pažanga", - rašoma H.Clinton sveikinime.

    Pasak H.Clinton, Lietuvą ir JAV sieja ilga partnerystės ir draugystės istorija, o šiandien abi šalys skatina demokratijos, žmogaus teisių ir teisės viršenybės idealus, taip kurdamos saugesnę ateitį.

    "Norime ir toliau dirbti su Lietuvą sprendžiant sudėtingiausius pasaulio klausimus", - rašoma Valstybės departamento interneto svetainėje paskelbtame pranešime.

    "Jungtinės Valstijos prisijungia prie Lietuvos piliečių jums švenčiant Lietuvos nepriklausomybę ir tą įkvėpimą, kurią ji suteikia šalims visame pasaulyje. Žinokite, kad JAV yra stovi su jumis kaip pasišventęs sąjungininkas ir draugas, mums siekiant taikingesnio ir turtingesnio pasaulio", - rašo H.Clinton.

    1918 metų vasario 16 dieną Jono Basanavičiaus vadovaujama Lietuvos Taryba paskelbė atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi.

  • Landsbergis: Lietuvos teisėtvarkoje teisingumas nėra svarbiausias tikslas

    Landsbergis66

    Prof. Vytautas Landsbergis

    Roberto Dačkaus nuotr.

    www.alfa.lt 2012-02-14

    Europarlamentaras Vytautas Landsbergis sako, kad Lietuvos teisėtvarka neieško teisingumo, ir teigia, kad ši sistema turi keistis iš vidaus.

    „Neieškoma teisingumo - štai čia ir yra skaudulys Lietuvos teisėtvarkos, kad teisingumas nėra svarbiausias tikslas“, - antradienį Lietuvos radijo laidoje „Ant svarstyklių“ sakė V.Landsbergis, klausiamas, kaip vertina situaciją, kad iki balandžio atidėta vadinamoji pedofilijos byla.

    „Tikslas yra pasitvarkyti tariamo teisėtumo lygmenyje. Štai turime teisę nuspręsti ir tas sprendimas yra šventas. Ir nedrįsk suabejoti šventuoju teismu, nes eini prieš valstybės santvarką. Čia visai kaip sovietų laikais“, - kalbėjo buvęs valstybės vadovas V.Landsbergis.

    Jis padėtį Lietuvos teisėtvarkoje apibūdino kaip „liūdnoką“. Savo poziciją jis grindė pavyzdžiais, kad „keletas teisėjų Kaune vis dėlto pasitraukė pagauti už rankos, o prokuroras, pagautas už rankos, išteisintas“.

    V.Landsbergis išsakė viltį, kad ši sistema pasikeis iš vidaus.

  • Seimo nariai ragina Latvijos lietuvius balsuoti prieš antrąją valstybinę kalbą

    www.lzinios.lt 2012-02-13

    Lietuvos Seimo parlamentinės grupės "Už latvių ir lietuvių vienybę" nariai smerkia siūlymą Latvijoje rusų kalbai suteikti antrosios valstybinės kalbos statusą ir ragina lietuvių kilmės Latvijos piliečius per referendumą balsuoti prieš.

    "Mes, Lietuvos Respublikos Seimo parlamentinės grupės "Už latvių ir lietuvių vienybę" nariai, manome , kad ši iniciatyva kėsinasi į Latvijos valstybės pagrindus, kelia pavojų latvių nacionalinei kultūrai ir siekia supriešinti jos piliečius", - teigiama pirmadienį išplatintame pareiškime.

    "Kviečiame visus lietuvių kilmės Latvijos piliečius būti solidariems su latvių tautos ir valstybės gyvybiniais interesais ir referendume pasisakyti "prieš" antrąją valstybinę kalbą Latvijoje bei skatinti kitus, atsakomybę jaučiančius piliečius pasielgti taip pat", - teigiama dokumente.

    Jį pasirašė įvairioms partijoms atstovaujančių 12 Lietuvos parlamentarų.

    Šeštadienį Latvijoje įvyks visuotinis referendumas, kuriame bus klausiama Latvijos piliečių nuomonės dėl siūlymo suteikti valstybinės kalbos statusą rusų kalbai.

  • Jaunimo nedarbo problemas spręs Andriaus Kubiliaus sudaryta darbo grupė

    Kubilius
    Premjeras Andrius Kubilius

    www.ve.lt ELTA 2012-02-13

    Sudaryta darbo grupė, kuri nagrinės jaunimo nedarbo problemas ir parengs pasiūlymus dėl jaunimo nedarbo mažinimo ir Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšų naudojimo jaunimo nedarbo problemoms spręsti, įskaitant paramą smulkioms ir vidutinėms įmonėms.

    Darbo grupė sudaryta Premjero Andriaus Kubiliaus potvarkiu, jai vadovaus Ministro Pirmininko tarnybos Politikos analizės ir reformų departamento direktorius Ramūnas Stanionis.

    Darbo grupė savo išvadas ir pasiūlymus Premjerui A. Kubiliui privalo pateikti iki kovo 15 d.

    Prezidentei Daliai Grybauskaitei sukritikavus Vyriausybę dėl neveiklumo jaunimo nedarbui spręsti, vasario 6 d. A. Kubilius sakė manąs, kad jaunimo nedarbas mažės tada, kai mažės ir bendras šalies nedarbo rodiklis.

    D. Grybauskaitė yra sakiusi, kad didelį šalies jaunimo nedarbą lėmė tai, kad valdžia šios problemos nevertino kaip rimtos, ją sprendė fragmentuotai. Prezidentė ragino socialinės apsaugos ir darbo ministrą Donatą Jankauską nedelsiant parengti jaunimo užimtumo programą, primena ELTA.

  • Nusikaltimo vietos pakeisti negalima

    www.lzinios.lt Rasa Kalinauskaitė 2012-02-14

    Pedofilijos byla, nusinešusi keturių žmonių gyvybes ir sukėlusi sumaištį valstybėje, gali tapti unikali dar vienu požiūriu: prokuratūra ir pedofilija kaltinamo Andriaus Ūso atstovai vieningai siekia, kad nukentėjusiajai mergaitei atstovautų Laimutė Stankūnaitė, kurios dvejus metus nuomotas butas įvardytas kaip nusikaltimo vieta.

    Pirmadienį Vilniaus 2-asis apylinkės teismas uždarame posėdyje pabandė atversti baudžiamąją bylą, kurioje mįslingomis aplinkybėmis miręs A.Ūsas yra kaltinamas mažametės Drąsiaus Kedžio dukters tvirkinimu, bet pradėti ją nagrinėti iš esmės nepavyko.

    Valstybės kaltintojas - prokuroras Egidijus Motiejūnas - paprašė atidėti bylos nagrinėjimą, kol Panevėžio apygardos administracinis teismas išnagrinės Neringos Venckienės apeliacinį skundą dėl Kėdainių teisėjo Vitalijaus Kondratjevo sprendimo, kuriuo nurodyta mergaitę skubiai per 14 dienų perduoti motinai.

    Mat remdamasi šiuo sprendimu iki šiol tik kaip liudytoja pedofilijos byloje figūruojanti L.Stankūnaitė pateikė teismui prašymą leisti jai, o ne N.Venckienei, atstovauti nukentėjusiąja pripažintai mažametei.

  • Naujos Rusijos atgimimo etapo tikslas - Baltijos šalys

    veliav
    A. Didžgalvio nuotr.

    www.delfi.lt 2012-02-14

    Baltijos šalys – Lietuva, Latvija ir Estija – dėl savo dydžio laikomos pažeidžiamomis, tačiau itin svarbiomis Rusijai – juk jos užima geografiškai labai svarbią vietą Rytų Europos lygumoje. Visos trys Baltijos šalys – atsidavusios NATO ir Europos Sąjungos narės, todėl Maskvai bus itin sudėtinga jas įtraukti į savo įtakos sferą.

    Tiek Estijoje, tiek Latvijoje gyvena nemažai etninių rusų, būtent jie ir padeda Maskvai po truputį tvirtinti savo pozicijas – šis scenarijus itin aktualus Latvijoje, tačiau tinka ir Estijai. Tuo tarpu Lietuva Rusijai yra žymiai didesnis iššūkis, skelbia stratfor.com.

    Lietuva

    Kaip ir jos artimiausios kaimynės, Lietuva taip pat išsidėsčiusi Rytų Europos lygumoje. Ji tarnavo kaip tradicinis invazijos kelias iš Vakarų ir (kartu su Lenkija) Lietuva ne kartą metė iššūkį Rusijos valdžiai Rytų Europoje, ypač Baltarusijoje ir Ukrainoje. Lietuva taip pat turi sieną su Rusijai priklausančiu Kaliningradu.

    Rusijos turimi svertai

    Politiniai: Rusija gali džiaugtis tik ribotais ryšiais su Lietuvos verslo elitu ir politinio pasaulio periferijoje esančiomis politinėmis partijomis, praktiškai neturinčioms jokios įtakos parlamente.

  • A.Anušauskas siūlo detaliau tikrinti kandidatus į tam tikras pareigas

    Anusauskas

    Arvydas Anušauskas

    Š. Mažeikos nuotr.

    www.delfi.lt BNS 2012-02-13

    Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas siūlo Specialiųjų tyrimų tarnybai (STT) detaliau tikrinti į tam tikras pareigybes skiriamus asmenis.

    Valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos atstovas A.Anušauskas Seimo posėdžių sekretoriate įregistravo įstatymų pataisas, kuriomis siūlo išplėsti informacijos, pateikiamos apie tam tikrose pareigybėse įsidarbinti siekiančius asmenis, turinį.

    Siūloma rinkti ir pateikti informaciją apie atliktus ar atliekamus mokestinius asmens patikrinimus, tyrimus ir jų rezultatus, asmens ir jo šeimos narių pateiktas turto ir pajamų deklaracijas bei asmens padarytus administracinius teisės pažeidimus ir galiojančias administracines nuobaudas.

    Taip pat minėtas pataisas dėl korupcijos prevencijos teikiantis parlamentinio komiteto pirmininkas siūlo, kad kandidatai į pareigas, numatytas Korupcijos prevencijos įstatyme, šias pareigas einantys ar jas baigę eiti asmenys ir jų šeimos nariai privalo deklaruoti turtą.

  • A.Kubilius žada sumažintas pensijos dirbusiems pensininkams kompensuoti jau po rinkimų, nuo 2013-ųjų

    Kubil

    Andrius Kubilius

    Š. Mažeikos nuotr.

    Vyriausybė ketina Seimo pavasario sesijai pateikti pasiūlymus, kaip dirbusiems pensininkams kompensuoti prieš kelerius metus dėl krizės sumažintas pensijas. Premjeras Andrius Kubilius patvirtino, kad dirbusiems pensininkams kompensuoti ketinama greičiau negu senatvės pensininkams.

    "Pavasario sesijoje. Juokas juokais, iš tikrųjų yra numatyta, kad dirbantiems pensininkams bus kompensuojama šiek tiek greičiau ir daugiau negu senatvės pensininkams, kad iš tikrųjų jie tą didesnį sumažinimą galėtų šiek tiek greičiau atgauti", - Lietuvos televizijos laidai "Savaitė" sekmadienį sakė premjeras.

    Jo teigimu, kompensavimo tvarka priklausys nuo šalies ekonominės situacijos.

    "Priklausys nuo ekonomikos visų parametrų, jei klostysis taip, kaip klostosi dabar ir nebus didesnių bėdų iš euro zonos, Graikijos ar kitų šalių, tai priėmus įstatymą, kompensavimo mechanizmas pradėtų veikti nuo kitų metų. Įstatymą reikia priimti šiais metais", - sakė A.Kubilius.

  • Pietų Murmansko (Kėdainių) demokratija

    Vasiliauskas_Valdas

    Valdas Vasiliauskas

    "Ekstros" nuotr.

    Per šalčius praėjusią savaitę Lietuvą aplankęs „Gazprom Export“ vadovas Aleksandras Medvedevas buvo netikėtas, bet ilgai lauktas svečias - vargu ar nūnai mums gali būti aktualesnė tema nei dujų (šildymo, elektros) kaina. Nežinau, ar Vilnius buvo tinkamai pasirengęs susitikimui, tačiau Kėdainiai - puikiai. Kėdainiuose kruopščiai padaryti namų darbai stebuklingai pagerino pokvailės žurnalistės atmintį, kad spaudos konferencijoje ji net sugebėjo prisiminti seną 2009 metų premjero Andriaus Kubiliaus laišką „Gazprom“ vadovui Aleksejui Mileriui ir Rusijos pirmajam vyriausybės vicepremjerui Vladimirui Zubkovui bei suteikė įkvėpimo „kniaziaus“ vakaro arijai per visas televizijas, spaudžiant A.Kubilių atsistatydinti. Būtų galima paklausti, kaip atsilyginama dienraščio ir TV žurnalistams, - dešromis ir agurkais ar vokeliais, ir užmiršti šią baltais siūlais siūtą bei prastai suvaidintą komediją.

    Tačiau netiesiogiai buvo apšmeižtas žmogus, kuris jau nebegali apsiginti, - daktaras Bronislovas Lubys, iš tikrųjų inicijavęs Vyriausybės laišką į Maskvą. Šio laiško autoryste premjeras gali didžiuotis, o ne gėdytis dėl jos. Ir ne tik todėl, kad manipuliatoriai žurnalistės klausime apdairiai nutylėjo, jog laiške tarpininkaujama ne tik „Achemai“, bet ir „Lietuvos dujoms“.

  • Po 20 metų Lietuva bus tokia, kokios dabar net negaliu įsivaizduoti

    Aleknonis
    Gintaras Aleknonis

    www.bernardinai.lt 2012-02-13

    Bernardinai.lt anketa. Gintaras Aleknonis. Po 20 metų Lietuva bus tokia, kokios dabar net negaliu įsivaizduoti

    Gintaras Aleknonis yra M. Romerio universiteto docentas, Politikos mokslų katedros vedėjas, taip pat Lietuvos radijo komentatorius bei laidos "Ant svarstyklių" vedėjas.

    Skelbiame dar vieną atsakymą į Bernardinai.lt anketos klausimus. Primename, kad raginame pradėti diskusiją apie tai, kokią Lietuvą norėtume matyti ateityje. Svarbiu pašnekovu tokioje diskusijoje galėtų tapti Valstybės pažangos tarbys parengta strategija Lietuva 2030.

    I. Yra parengta Valstybės pažangos vizija, kurios kūrėjai bando piešti jiems patraukliausią Lietuvos 2030-aisiais portretą. Jei esate susipažinę su šiuo dokumentu, tai tikrai būtų svarbu sužinoti, kaip vertinate tokį dokumentą, jei nesate įsigilinęs,, gal galėtumėte trumpai  išsakyti savo svajonę – kokią norėtumėte matyti Lietuvą po 20 metų? Kokie didžiausi pokyčiai turėtų būti įvykę?

  • „The Economist“: santykiai su Lenkija – Lietuvos lenkų lyderių nuoskaudų įkaitas

    www.delfi.lt BNS 2012-02-11

    Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra tapę tikrų ir įsivaizduojamų lenkų mažumos lyderių įkaitu, rašoma britų savaitraščio „The Economist“ tinklaraštyje.

    Vardindamas probleminius Vilniaus ir Varšuvos santykių klausimus apžvalgininkas Edwardas Lucasas mini pavardžių ir vietovardžių rašybą, žemės grąžinimą ir švietimą. Būtent pastarasis, jo nuomone, yra svarbiausias įtemptame Lietuvos ir Lenkijos dialoge.

    „Lietuva stengiasi pagerinti lietuvių kalbos mokymą mokyklose ir nustatė, kad lenkiškos mokyklose daugiau dalykų būtų mokoma lietuvių kalba. Tai sukėlė smarkų vietos lenkų protestą, kuris sulaukė entuziastingo atgarsio Varšuvoje“, - rašo E. Lucasas.

    Varšuvos rodomą dėmesį šiai Lietuvos lenkų keliamai problemai jis vadina problemos esme.

  • Ar gyvi mūsų širdyse Vasario 16-osios idealai?

    Nespalvota

    Auksutė Ramanauskaitė-

    Skokauskienė

    Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, LR Seimo narė, 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos Deklaracijos signataro Adolfo Ramanausko-Vanago dukra
    Valstybinės šventės skatina mus atsigręžti į savo tautos istoriją, prisiminti asmenybes, aplinkybes ir priežastis, kurios lėmė konkrečius istorijos lūžius. Vienas tokių lūžių mūsų istorijoje – 1918 m. vasario 16-oji. Tą dieną Lietuvos Taryba pasirašė dokumentą, skelbiantį, jog Lietuva atsiskiria nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. To laikotarpio nuotaikas ir nusiteikimą, ryžtą patiems tvarkytis savo valstybėje atspindi prabėgus mėnesiui po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto paskelbimo „Lietuvos aide“ atspausdinti žodžiai: „Mes turime suprasti taipo pat tas sąlygas, kuriose tenka mūsų nepriklausomybė atstatinėti. Ir tatai supratę mes turime dar labiau branginti tą pirmąją pripažintąją mūsų teisę. Lietuvos visuomenei dabar pačiai teks savo šalis tvarkyti ir dėti jos nepriklausomybei bei liuosai jos pažangai stiprūs demokratinės kultūros pamatai. Kaip mes galutinai išbrisime iš karo nustatytų aplinkybių – kol kas dar sunku numatyti; bet šiaip ar taip mes tvirtai imsime savo likimą į savo rankas ir jo gyvatą patys tausosime. Nepriklausomybės teisę Lietuvai jau vargu kas begalės nuneigti. Iš beteisių svetimos valstybės valdinių mes šią valandą virstame savo krašto, savo tėvynės, nepriklausomos Lietuvos piliečiais. Berods, ūmai ir šuoliais istorija neina, ir gyvenimas, įsisverdėjęs, ne vienu akymirksniu meta savo išnaras. Bet pamažėle mes einame į savarankišką mūsų būtį, nes mes tvirtai esame pasiryžę jos ligi paskutinos siektis. Tai mūsų gyvatos pradžia ir galas.“
  • Sustabdyta apklausa dėl sostinės seniūnijų panaikinimo

    Skaistys

    Audrius Skaistys

    A. Čachovskio nuotr.

    www.delfi.lt ELTA 2012-02-10

    Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje Audrius Skaistys, nustatęs, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas, kuriuo paskelbta Vilniaus miesto gyventojų apklausa dėl dalies seniūnijų panaikinimo, gali pažeisti viešąjį interesą, potvarkiu sustabdė savivaldybės tarybos sprendimo 1 punkto vykdymą.

    Pasak Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje, skelbiant gyventojų apklausą dėl Vilniaus miesto seniūnijų pertvarkos buvo pažeisti Vietos savivaldos įstatyme įtvirtinti savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo, bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo, veiklos skaidrumo ir žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principai. Be to, neįvykdyta įstatyme numatyta pareiga prieš skelbiant apklausą savivaldybės tarybos sprendimu patvirtinti daromos apklausos tvarką, kurioje būtų numatytos telefoninės apklausos organizavimo ir vykdymo nuostatos ir nustatyti apklausos komisijos įgaliojimus.

  • Kauno meras A. Kupčinskas: savivaldybė „Žalgirį" rėmė, remia ir rems

    Kupcinskas_Andrius
    Andrius Kupčinskas

    www.balsas.lt 2012-02-10

    Šiemet numačius suformuoti kur kas mažesnį nei ankstesniais metais Kauno miesto savivaldybės biudžeto pajamų planą, mažiau lėšų bus skiriama įvairioms kauniečių gyvenimo sritims finansuoti. Ne išimtis - sporto klubai.

    Tačiau, Kauno mero Andriaus Kupčinsko teigimu, savivaldybė tikrai neatsisakys visų kauniečių mokesčių mokėtojų lėšomis paremti „Žalgirio“ krepšinio komandos, kuriai iki šiol kasmet savivaldybė skirdavo po keletą milijonų litų.

    „Miestas komandą visuomet rėmė, remia ir toliau rems. Tačiau šįmet Kaunas turės tikrą iššūkių ir išgyvenimo biudžetą, todėl neišvengiamai reikia spaustis visiems. Lėšų trūksta ir mokytojams, ir menininkams, ir komunaliniam ūkiui, ir visuomeniniam transportui, ir kitoms sritims“, - tvirtino miesto meras A. Kupčinskas.

    Šiais metais į Kauno miesto biudžetą planuojama surinkti maždaug 100 mln. Lt mažiau lėšų nei pernai, tad savivaldybės finansavimas neišvengiamai mažėja visoms sritims ir visuomeninio gyvenimo sektoriams.

    Pernai Kaunas gyveno turėdamas politikų patvirtintą 832 mln. Lt biudžeto pajamų planą, kuriam įvykdyti metų gale, deja, pritrūko kiek daugiau nei 40 mln. Lt, primena ELTA. Tuo tarpu šįmet dėl planuojamo maždaug 100 mln. Lt mažesnio biudžeto savivaldybės finansavimas visoms sritims mažėja apie 15-20 proc.

  • B.Genzelis. ES – valstybių bendrija ar nauja imperija?

    Genzelis
    Prof. Bronius Genzelis

    www.alkas.lt prof. Bronius Genzelis 2012-02-09

    Nenutyla diskusijos dėl Europos Sąjungos ateities, svarstoma, kur link klostysis įvykiai: susikurs nauja imperija ar ji iširs, ar taps institucija, kurioje bus derinami visų šalių interesai, be ko negali normaliai funkcionuoti šiuolaikinės valstybės? Vienareikšmio atsakymo neturime. Galimos įvairios versijos.

    Imperijos kuriasi įvairiai: vienos kaimynų nukariavimo keliu; kitos – dėl savisaugos nuo išorės priešo. Vėliau jos gali kisti. Kalbant apie dabar vykstančius procesus Europos Sąjungoje smalsus skaitytojas gali pasidomėti, kaip 1922 metais Rusijos imperijos griuvėsiuose susiformavo jos pakaitalas – Tarybų Sąjunga. Nemanau, kad visi jos iniciatoriai suvokė, ką kūrė, kitaip nebūtų buvę kone visi Stalino sušaudyti. Pradiniu laikotarpiu jos oficialūs vadovai keisdavosi paeiliui, net komunistų partijos nebuvo vienos. Visos kalbos buvo lygiateisės. Tačiau šis lygiateisiškumas sparčiai nyko. Nors per visą Tarybų Sąjungos egzistavimo laikotarpį valstybinė rusų kalba nebuvo įstatymiškai įtvirtinta – ji tapo viršesnė. Nors įstatymai nedraudė kalbėti kiekvienos respublikos kalba, Aukščiausios Tarybos posėdžiuose ja niekas nešnekėjo (vėliau visi įstatymai ir posėdžių stenogramos buvo verčiamos į visų taip vadinamų sąjunginių respublikų kalbas – ši nuostata išliko iki paskutinių imperijos gyvavimo dienų). Visos respublikos Tautybių Taryboje turėjo vienodą atstovų skaičių, bet ji tapo butaforine institucija. Stalinui greitai pavyko šią valstybę paversti imperija. Jos smagračiu tapo bolševikų partija, į kurią buvo inkorporuotos visų respublikų partijos.

  • K.Garšva. Prezidentas V.Adamkus ir lenkų tikybos aktyvistai

    Garsva
    Kazimieras Garšva

    www.alkas.lt dr. Kazimieras Garšva 2012-02-09

    Naujoje dienoraščio knygoje „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ V. Adamkus pažymi, kad buvo „auklėjamas nuoširdaus patriotizmo, tėvynės meilės dvasia – ir gimnazijoje, ir šeimoje [...] Kaip asmenybė aš galutinai subrendau jau gyvendamas JAV, ten susiformavo mano politinės pažiūros, pilietinių laisvių suvokimas“ (p. 525). Taigi Prezidentas jau nebebuvo tipiškas pirmosios Lietuvos Respublikos patriotas – jis jau buvo šiek tiek dvilypis pilietis, nors abu šie bruožai turėjo ir privalumų.

    Kaip prieškario patriotas jis stengėsi laikytis „moralinės atsakomybės tautai“ (p. 185), gegužės 9-ąją prie Kremliaus nedėjo gėlių, greitai perprato paksininkus, nors tik ilgainiui tesuprato, jog nepakankamai pažįsta penkis sovietinės okupacijos dešimtmečius išgyvenusius lietuvius.

    Turėdamas plačią gyvenimišką patirtį, mokėdamas svarbias Lietuvai kalbas, V. Adamkus daug nusipelnė plėsdamas Lietuvos ryšius su JAV, Europa, padėjo Ukrainai, Gruzijai, manė užmezgęs puikius santykius su Lenkija. Bet iš tikro jie tebuvo paviršutiniški, formalūs, ir 2012 metų išvakarėse prof. V.Landsbergis teisingai nurodė, jog iš tikro tie santykiai yra panašūs kaip su Rusija, kiek beverktų kosmopolitai, kvailiai ir užsienio įtakos agentai.

  • Lietuvos įmonės sukurti radarai mato kiaurai sienas

    www.veidas.lt 2012-02-10

    Lietuvos mokslininkų sukurti radarai mato ir per sieną, ir per drabužius.

    Pirmą kartą užsukęs į Vilniuje, T.Ševčenkos gatvėje, įsikūrusią bendrovę „Geozondas“, gimusią iš Radijo matavimo prietaisų mokslinių tyrimų instituto, gali pasijusti tarsi grįžęs 30 metų atgal: senas pastatas, sovietmečiu kas antruose namuose matyti raudonu gobelenu aptraukti baldai, visur skambanti rusų kalba, o bendrame biuro koridoriuje – rūkomasis (dėl to šios įmones patalpas apleidi išsinešdamas drabužiuose įsigėrusį rūkalų tvaiką).
    Nors „Geozondo“ biuras tarsi sustingęs praeityje, užtat šios įmonės produktai – naujoviški ir unikalūs. Daugiau nei 20 metų įmonei vadovaujančio Boriso Levito kabineto siena išmarginta suvenyrais iš visų šalių, į kurias išvyko Lietuvos inžinierių suprojektuoti bei pagaminti nestandartiniai matavimo prietaisai ir radiolokacinė įranga. 80 proc. produkcijos eksportuojantis „Geozondas“ savo gaminių yra pardavęs daugeliui Europos šalių universitetų, taip pat Taivano, Kinijos, Indijos bei kitų tolimų šalių mokslo įstaigoms bei įmonėms. Pasak B.Levito, būtent pirkėjai iš Afrikos, Azijos leido išgyventi krizę, sumažėjus paklausai iš Europos.

  • Andrejus Piontkovskis. V. Putino režimo likimas – B. Berezovskio rankose

    Berezovskis
    B. Berezovskis

    Rusijos oligarchas, šiuo metu emigravęs į Didžiąją Britaniją, Borisas Berezovskis – neeilinio proto, geležinės valios ir neįtikėtinos energijos žmogus. Ne kartą jam pavyko įgyvendinti tarsi neįmanomas misijas.

    Štai kažkada sugalvojo, kad į akis nekrentantis pilkas žmogelis, ištikimai tarnaujantis nepopuliariai Rusijos prezidento šeimai, gali tapti naujuoju prezidentu. Tuoj puolė važinėti po visą valstybę ir įkalbinėti gubernatorius vienytis į naują Kremlių palaikančią partiją. Įkalbėti pavyko tik tris ar keturis, kurie buvo labiausiai įklimpę į korupcijos skandalus, ir vieną, kuris tiesiogiai buvo prisidėjęs prie opozicijai priklausančios žurnalistės nužudymo. Po poros mėnesių ši „partija“ neįtikėtinai laimėjo parlamento rinkimus.

    Kas turėjo įvykti per tuos du mėnesius, ir kodėl toks įžvalgus pasirodė didysis kombinatorius, investuojantis į tarsi beviltiškus projektus?

    Nieko ypatingo. Tik Šamilio Basajevo reidas į Dagestaną, šimtai žuvusių rusų karių ir šimtai žuvusių dagestaniečių, sprogimas Maskvoje ir Volgodonske (žuvo apie tūkstantį žmonių), masinis bombardavimas ir nauji karo veiksmai Čečėnijoje (čia jau sunku suskaičiuoti žuvusius karius bei civilius). Beje, visi šie veiksmai ir aukos atvedė prie R. Kadyrovo, prie juosmens pasikabinusio auksinį pistoletą ir gaunančio dosnią Rusijos duoklę.

  • Romanovo pėdsakais partijos link

    www.alfa.lt 2012-02-10

    Kaunas ūžia nuo kalbų apie mėginamą kurti naują partiją, siejamą su žinomu verslininku Vladimiru Romanovu. Jei toks darinys rastųsi, tai būtų didžiausia šių metų politinė sensacija. Pats V.Romanovas tikina nieko neburiantis, nes „nesąs burtininkas“.

    Viešai ir detaliai pasakoti apie būsimos politinės partijos kūrimą, numatomą jos ideologiją bei siekius nepanoro nė vienas LŽ kalbintas pašnekovas. Vieni jų tvirtino, kad tai daryti esą dar per anksti, kiti prasitarė besibaiminantys V.Romanovo rūstybės, kurią gali užtraukti per didelis plepumas.

    Telkia žmones

    Tačiau LŽ vis dėlto pavyko sužinoti, jog šiuo metu svarbiausia organizacijos iniciatorių misija - bendram darbui sutelkti ne mažiau kaip tūkstantį žmonių. Tiek jų reikia norint sušaukti steigiamąjį susirinkimą ir jo rezultatus įregistruoti Teisingumo ministerijoje. Teigiama, kad potencialių partijos narių ieškoma V.Romanovo verslo
    valdomose įmonėse, su juo susijusiose visuomeninėse organizacijose, klubuose, kitose vietose.

  • Lenkai nebeskuba parduoti Mažeikių įmonės

    orlen

    "PKN Orlen"

    "Lietuvos žinių" nuotr.

    www.alfa.lt  “Lietuvos žinios” 2012-02-10

    Lenkijos valstybės valdomas naftos koncernas „Orlen“ neskuba parduoti savo Lietuvos naftos perdirbimo gamyklos Mažeikiuose „Orlen Lietuva“ ar chemikalų padalinio.

    Tai ketvirtadienį per spaudos konferenciją pareiškė šios įmonės finansų direktorius. „Orlen“ likvidumas yra labai geras, o dabartinės rinkos sąlygos nepalankios turtui parduoti“, - teigė Slavomiras Jedrzejczykas. „Orlen“ jau ilgą laiką svarsto galimybę parduoti verslą Lietuvoje, kurio rezultatai koncerno netenkino. Tačiau pernai koncernas pareiškė sumažinęs „Orlen Lietuvos“ skolų naštą, o Mažeikių įmonės veiklos rodikliai pagerėjo. „Orlen“ Lietuvos naftos perdirbimo gamyklą „Mažeikių nafta“, kuri vėliau pervadinta „Orlen Lietuva“, už 2,8 mlrd. JAV dolerių įsigijo 2006 metais. Vėliau Lenkijos koncernas į Lietuvos įmonę investavo dar 750 mln. JAV dolerių. Tačiau „Orlen Lietuvos“ veiklos rodikliai buvo nepakankamai sėkmingi, nes Rusija sustabdė pigesnės naftos tiekimą naftotiekiu „Družba“. S.Jedrzejczykas taip pat pareiškė, kad 2012 metais „Orlen“ investicijoms skirs maždaug 3 mlrd. zlotų.

  • Iliuzijos

    Vytautas_VL

    Vytautas V. Landsbergis

    Asmeninio albumo nuotr.

    www.alfa.lt Vytautas V. Landsbergis 2012-02-09

    I

    Iliuzijos gyvenime ir padeda, ir ne. Kitąsyk jos suteikia vilties, užprogramuoja ateitį. Bet kitąsyk yra bevaisės, nes kyla iš nenoro matyti realybę ir priimti ją.

    Vikipedijoje apie iliuzijas rašoma šitaip:

    „Iliuzija – iškraipyta pojūčių interpretacija, kai realybė suvokiama ne tokia, kokia ji yra. Dažniausiai pasitaiko bei geriausiai suprantamos - optinės iliuzijos, tačiau gali būti susijusios ir su kitais žmogaus pojūčiais, ne tik regėjimu, nors pastarasis pojūtis paprastai būna dominuojantis. Pvz., stebint lėlių teatro vaidinimą, žmogui gali atrodyti, kad kalba sklinda iš judančios lėlės burnos.

    Psichologijoje ir psichiatrijoje sąvoka iliuzija reiškia tam tikrą jutiminio suvokimo iškraipymą, kai tikras pojūtis suvokiamas iškreiptai. Iliuzija nėra tas pats kas haliucinacija, pojūčių atsiradimas be išorinių veiksnių. Pvz., girdėti nerealius balsus būnant bet kokioje aplinkoje yra haliucinacijos, o girdėti balsus, klausantis vandens šniokštimo ar čiurlenimo, yra iliuzija.“

    II

    Žaismingai iškraipyta pojūčių interpretacija pasižymi ir dauguma politinių mūsų iliuzijų, kuriomis persergame prieš kiekvienus rinkimus. Paskui spjaudomės iki kitų rinkimų:

  • „European Voice“: Lenkijai vertėtų būti jautresnei Lietuvos atžvilgiu

    www.alfa.lt BNS 2012-02-09

    Lenkijai vertėtų būtų jautresnei Lietuvos atžvilgiu, ir užuot demonstravus savo pasipiktinimą elgtis delikačiau, rašo Briuselyje leidžiamas laikraštis „The European Voice“.

    „Lenkai dažnai nesupranta, kokia didelė yra jų šalis lyginant su kaimynais šiaurėje, pietuose ar rytuose. Taip pat jie dažnai nesupranta kitų šalių nuoskaudų jų atžvilgiu. Tai ypač akivaizdu Lietuvos atveju“, - rašoma ketvirtadienį paskelbtame straipsnyje.

    Pasak „European Voice“, Lietuvai tenka atsakomybė dėl lėto nuosavybės grąžinimo Vilniaus regione ar draudimo rašyti pavardes originalo kalba, tačiau pažymima, kad lenkų pasipiktinimas yra neadekvatus.

    „Neseniai sutikau aukšto rango Lenkijos pareigūną, kuris sakė apgailestaujantis net dėl Lietuvos priėmimo į Europos Sąjungą ir NATO dėl esą „netinkamo elgesio“ su etniniais lenkais. Mintis, kad trys milijonai lietuvių, gyvenančių greta 40 milijonų lenkų, gali turėti tikrą pagrindą nerimauti dėl savo kalbos ir kultūros, nesulaukia atgarsio kitapus sienos. Lenkai su meile prisimena bendrą Lenkijos - Lietuvos valstybę, bet nesupranta, kad lietuviai tai prisimena kaip metą, kai kultūrinė hegemonija susilpnino jų tautinį identitetą“, - rašo „European Voice“, priklausantis „The Economist“ grupei.

  • Lietuva žengia į dvipartinę sistemą

    www.veidas.lt Kęstutis Masiulis 2012-02-08

    Artėja Seimo rinkimai. Viešoji erdvė kaista, politikų pasisakymai griežtėja, tikri ir menami „skandalai“ tampa garsesni. Tačiau žvelgiant sistemiškai į artėjančius rinkimus, daugėja ženklų, kad juos laimės dvi partijos – krikščionys demokratai ir socialdemokratai. Lietuvoje formuojasi dviejų dominuojančių partijų sistema.

    Demokratijos pradžiamokslis

    Politologai teigia, kad po revoliucijos ar perversmo pradėjus veikti demokratijai, ši išgyvena tris etapus. Chaosas, pereinamasis laikotarpis ir brandi demokratija. Chaoso laikotarpį daugelis Lietuvoje dar atsimena, be to, galime pažiūrėti į dabarties Libiją, Egiptą ar Tunisą. Pereinamuoju laikotarpiu Lietuva gyveno gerus 15 metų. „Lietuviškos“ politikos ypatumai buvo būdingi ir visai Centrinei bei Rytų Europai.

    Brandžią demokratiją galima atpažinti iš tokių ženklų – valdančioji koalicija ir Vyriausybė dirba visą kadenciją; valdantieji perrenkami; mažėja parlamentinių partijų, jos stiprėja; partijos pradeda saugoti savo reputaciją, o politikai narystę joje; politikų kalbos tampa atsakingesnės ir solidesnės; rinkėjai save pradeda tapatinti ne su atskirais politikais, bet su vertybėmis ir ideologija.

  • Maža šalis - didelės paslaptys

    www.lzinios.lt Vytautas Matulevičius 2012-02-09

    Maža šalis - tai tarsi didelis kaimas, kurio viename gale dar net nespėjus ką nors pagalvoti, kitame visi apie tai jau kalba.

    Tokiame krašte sunkiausia piktnaudžiauti valdžia ar nuslėpti nusikaltimus, nes anksčiau ar vėliau žmonės viską sužino.

    Tačiau Lietuva šią taisyklę paneigia - čia nuolat nutinka tai, kas visam laikui palieka klaustuką. Kadaise, dar nepriklausomybės pradžioje, valstybei kritiniu metu dingo ministras pirmininkas. Kodėl dingo, kas jį į tai pastūmėjo ir kodėl jis, niekingai pabėgęs, paskui vėl gavo ministro postą, ligi šiol taip ir neaišku. 

    Šiek tiek vėliau buvo bandoma nuleisti nuo bėgių per Lietuvą riedantį Kaliningrado traukinį - su visais keleiviais. Nors šis incidentas galėjo baigtis itin pavojingu konfliktu su Rusija, tilto sprogdintojų teisėsauga nenustatė. Nenustatė ir tų asmenų, kurie susprogdino ir šį nusikaltimą bandžiusį narplioti saugumo pareigūną Jurą Abromavičių. Tiesa, viešumoje ne sykį minėtos konkrečios pavardės, bet ir tie, apie kuriuos buvo kalbama, jau buvo mirę mįslingomis aplinkybėmis.

  • Per savaitę žada naujus pasiūlymus dėl jaunimo nedarbo mažinimo

    www.lznios.lt BNS 2012-02-08

    Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas pranešė, kad suinteresuotos institucijos per savaitę parengs naujus pasiūlymus dėl priemonių, kurios padėtų mažinti jaunimo nedarbą.

    Pasak ministro, dėl to buvo sutarta trečiadienį vykusio susitikimo su Jaunimo reikalų departamento, Lietuvos darbo biržos, Valstybinės darbo inspekcijos ir "Sodros" vadovais metu.

    "Šiandien labai aiškiai su įstaigų vadovais sutarėme, kad per savaitę dėl naujų priemonių taikymo bus suformuluoti konkretūs pasiūlymai, nes būtų tikrai neprotinga nepasinaudoti Europos Komisijos siūlymu greitai ir lanksčiai suprojektuoti naujas programas, kurios būtų finansuojamos iš Europos struktūrinės paramos, pirmiausia iš Europos socialinio fondo", - teigė D.Jankauskas.

    Pasak jo, vienu svarbiausių tikslų valdžios atstovai mato pagalbą jauniems žmonėms apsirūpinant būstu.

  • R. Juknevičienė: KAM yra susidūrusi su kibernetiniu šnipinėjimu

    Rasa_Juknevciene

    Rasa Juknevičienė

    A. Solomino nuotr.

    www.delfi.lt Žinių radijas 2012-02-07

    Valstybės, kurių interneto tinklai ir informacinės technologijos labai išplėtoti, nežino, kiek jos gali būti pažeidžiamos kibernetinių atakų, „Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ sakė iš Miuncheno saugumo konferencijos grįžusi krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė. Pasak jos, konferencijoje buvo įvardyta, kad Kinija ir Rusija galimai esančios tos šalys, kurios gali būti pajėgios vykdyti tokias atakas.

    Pasak ministrės, nors kibernetinio šnipinėjimo pavojus gali atrodyti nerealus, Krašto apsaugos ministerijoje su juo jau yra tekę susidurti.

    „Kibernetinio šnipinėjimo problema kartais kai kam gali atrodyti iš fantastikos knygų. Kai aš pirmą kartą su tuo susidūriau, man irgi atrodė, kad tai nelabai realu, bet mes gyvename realybėje, kai esame priversti uždrausti USB savo sistemoje, nes yra paskleistas labai pavojingas virusas. Virusas, atrodo, gali būti sukurtas mūsų didelėje kaimyninėje valstybėje. Ir ne tik joje. Gali būti ir kitose valstybėse. Jei šis virusas patenka į sistemą, jis sugeba surinkti informaciją pagal tam tikrą žodį arba pagal tam tikrą žodžių junginį, ją suprogramuoti, sudėlioti ir pats išsiųsti tam, kuriam užprogramuota gauti“, – pasakojo R. Juknevičienė.

  • Lietuvos teisininkai, stokite už teisingumą ir žmoniškumą

    Vyt_Land

    Vytautas Landsbergis

    Alinos Ožic nuotr.

    www.lzinios.lt Vytautas Landsbergis 2012-02-08

    Lietuvos teisininkai, stokite už teisingumą ir žmoniškumą.

    Pasitarkite kiekvienas su sąžine, po to ir šeimose, ir būreliuose. Nebijokite.

    Tegu būna Jūsų, kurie už teisingumą ir žmoniškumą, daug. Struktūrų nuleidžiami nurodymai, kaip galvoti, jausti ir elgtis, - mažiau svarbūs. Karjeros dalykai tikrai mažiau svarbūs. 

    Kai daugelis Jūsų norės pokyčių Lietuvos teisingumo sistemoje, būtent - pokyčių į gera, jie atsiras. Gali kilti ir Jūsų sąjūdis. Tada, tokiomis aplinkybėmis, įvyksta ir didelių dalykų.

    Tik pagalvokite, kaip nuostabu dalyvauti didelėse permainose į gera.

    Lietuva Jums dėkos. Tegu taip atsitinka, o ne priešingai.

    Su artėjančia Vasario 16-ąja - 

    Vytautas LANDSBERGIS

    Buvęs aukščiausiasis valstybės pareigūnas

  • "Carnegie" ekspertai mato galimybę susitaikyti Rusijai ir Baltijos šalims

    Maskva

    Maskva. englishrussia.com nuotr.

    www.lzinios.lt 2012-02-07

    Į tarptautinį forumą susibūrę žinomi užsienio politikos ekspertai teigia matantys daug žadančią galimybę istoriniam susitaikymui tarp Rusijos ir Baltijos šalių, tačiau užsimena, kad pirmiausia pagarbą nukentėjusioms šalims turi parodyti Maskva.

    "Manome, kad santykiuose tarp Rusijos ir Baltijos šalių yra daug žadanti galimybė. Sėkmė neateis lengvai, bet nesena Lenkijos ir Rusijos patirtis suteikia naudingų pamokų", - rašoma Euroatlantinės saugumo iniciatyvos ataskaitoje.

    Šį forumą 2009 metais subūrė "Carnegie fondas už tarptautinę taiką". Jam vadovauja Vokietijos diplomatas, Miuncheno konferencijos vadovas Wolfgangas Ischingeris, buvęs Rusijos užsienio reikalų ministras Igoris Ivanovas ir buvęs JAV senatorius Samas Nunnas.

    Šį mėnesį paskelbtoje ataskaitoje ekspertai teigia, kad "Baltijos šalių ir Rusijos vadovai turėtų dar intensyviau spręsti klausimus, kurie toliau skiria juos ir jų visuomenes".

    Dvejus metus rengtos publikacijos autorių teigimu, istorinio susitaikymo procesas bus esminis "kuriant naują ir efektyvią Euroatlantinę saugumo bendruomenę".

  • Emigrantai grįžta: džiaugtis, ar ne?

    www.veidas.lt Audrius Bačiulis 2012-02-08

    Pernai atgal į Tėvynę iš emigracijos grįžo per 14 tūkst. lietuvių, arba tris kartus daugiau, nei užpernai. Pati emigracijos banga irgi akivaizdžiai slopsta – išvažiavusiųjų dirbti į užsienį sumažėjo daugiau, nei trečdaliu – iki 54 tūkstančių. Nors bendras migracijos saldo tebelieka neigiamas – išvykusiųjų 38 tūkst. daugiau, nei sugrįžusiųjų, bet tendencijos akivaizdžios – išvykstančių mažėja, sugrįžtančių daugėja. Pridėjus tegu nedidelį – maždaug 1,5 tūkstančio – bet taip pat nepaliaujančiai augantį į Lietuvą gyventi ir dirbti atvykstančių užsienio piliečių skaičių, galėtume kalbėti, jog demografinė šalies ateitis nėra tokia tragiška, kaip mėgstama piešti.
    Keista, tačiau ši, iš pažiūros džiuginanti, žinia netapo nei politiškai svarbia naujiena, nei pagrindu Vyriausybės savigyrai.
    Kodėl tyli opozicinės partijos ir kiti valdančių kritikai, suprantama – „emigracija, virstanti evakuacija“ pastaruosius trejetą metų buvo vienu iš trijų pagrindinių (šalia nedarbo ir mažinamų atlyginimų bei pensijų) lazdų premjero Andriaus Kubiliaus kailiui karšti. Emigracijos negrįžtamumas viešajame kalbėjime tapo aksioma, o būsimos jos katastrofiškos pasekmės „Sodrai“ bei ekonomikai – pagrindu tvirtinti, jog „Lietuva, kaip valstybė, neturi ateities“, tad laikas iš čia dingti ir visiems likusiems. Persijungti į atgalinį režimą ir pradėti kalbėti apie imigraciją bei grįžtančiuosius nėra taip paprasta, kaip atrodo. Juoba iš politinės kovos požiūrio taško, iki Seimo rinkimų likus mažiau, nei metams, atsisakyti didelį atgarsį visuomenėje įgavusios neigiamos temos paprasčiausiai neprotinga: Verčiau vėliau, pergalės atveju, visus nuopelnus dėl grįžtamosios migracijos prisiskirti sau.

  • V. Tomaševskis: LLRA po rinkimų norėtų švietimo ir mokslo, žemės ūkio bei susisiekimo ministrų portf

    www.delfi.lt Šarūnas Černiauskas, 2012-02-08

    Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) lyderis, europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis neslepia ambicijų dalyvauti valdančiosios koalicijos formavime po šiemet įvyksiančių Seimo rinkimų. Labiausiai LLRA norėtų vadovauti Švietimo ir mokslo, Žemės ūkio bei Susisiekimo ministerijoms.

    V. Tomaševskis DELFI teigė, esą jo partija yra nusiteikusi dalyvauti derybose dėl Vyriausybės sudėties, tačiau netaiko į tokius postus, kaip finansų ministro kėdė.

    „Manau, kad realu turėti ministrus. Mes (savivaldos rinkimuose – DELFI) užėmėme aukštą penktą vietą pagal rinkėjų balsus, gavome 6,5 proc. balsų. Aną kartą mes turėjome 5,2 proc. balsų savivaldybių rinkimuose. Galime turėti net keliolika parlamentarų. (...) Turint 10 ar daugiau parlamentarų, natūralu turėti 3 ar daugiau ministrų portfelių, kiek dabar turi liberalcentristai ar Liberalų sąjūdis, - kalbėjo LLRA lyderis. - Kiekviena partija nori turėti finansų ministrą, bet nusistovėjusi tokia praktika, kad finansų ministro portfelį ima ta partija, kuri gavo daugiausiai balsų. (...) Mes turime pakankamai daug žmonių, kurie turi pakankamai kompetencijos vadovauti ministerijoms. Jeigu kalbėti konkrečiai, tai čia galime kalbėti ir apie Švietimo ministeriją, Susisiekimo ministeriją, Žemės ūkio ministeriją, Ūkio ministeriją.“

  • A. Kubilius: Vilniuje trukdoma konkurenciniams šilumos gamintojams

    Kubil_premjer

    Andrius Kubilius

    K. Čachovskio nuotr.

    www.delfi.lt Justina Juršytė 2012-02-06

    Premjeras Andrius Kubilius toliau kritikuoja sostinės savivaldybę, kad čia nesudaromos sąlygos tiekti šilumą alternatyviems šilumos tiekėjams ir žada ieškoti išeičių.

    „Matome problemas, kad Vilniaus šilumos ūkyje, skirtingai pavyzdžiui nuo Klaipėdos ar Kauno šilumos ūkių, nėra sudaromos sąlygos konkurenciniams projektams sėkmingai plėtotis ir vystytis. Tokiems projektams, kurie generuotų šilumos energiją ir teiktų ją visiems vartotojams. (...) Priešingai, jiems yra trukdoma. Vienas iš tokių pavyzdžių yra „Grigiškių“ popieriaus fabriko pastangos perteklinę šilumą teikti Vilniaus miesto gyventojams, kurios „Vilniaus energija“ nenori padėti realizuoti“, - po pasitarimo pirmadienį Vyriausybės žurnalistams sakė A. Kubilius.

    Anot jo, šiuo metu Vyriausybė svarsto ir ketina pasiūlyti priemonių paketą, kad nebūtų sudaromos kliūtys savarankiškiems energijos gamintojams gaminti ir tiekti šilumą vartotojams.

    Panašią nuomonę sausio pabaigoje yra išsakęs ir vyriausiasis prezidentės patarėjas ekonominės ir socialinės politikos klausimais Nerijus Udrėnas.

  • D. Sinkevičius. Įvykiai Kaune – signalas visiems Lietuvos teisėjams

    www.delfi.lt 2012-01-27

    Šią savaitę Lietuvą sudrebinę įvykiai Kauno teismuose – rimtas signalas visiems teisingumo vykdytojams, kad specialiosios tarnybos nuo jų nenuleidžia akių ir bet kurią akimirką gali smogti visa varomąja jėga. Ar į šventųjų vaidmenį įsijautę teisėjai sugebės atsispirti žmogiškoms silpnybėms ir veikti tik pagal įstatymo raidę?

    Sena ir jau nusibodusi frazė „Kaunas yra Kaunas“ dažnai buvo minima ir teisininkų korpuse, kai kalba pakrypdavo apie šio miesto teisėjus. Net teisminė valdžia nesibodėdavo oficialiuose pokalbiuose pabrėžti, kad Kauno teismuose – kitoks teisingumas, kitoks požiūris į teisinę sistemą. Yra Kauno, yra ir Lietuvos teisingumas.

    Kol visi tik kalbėdavo, kad reikia „kažką daryti“, prie šalies vadovės vairo sėdusi Dalia Grybauskaitė su savo teisininkų komanda ėmėsi ryžtingų permainų – buvo pakeisti Kauno miesto apylinkės ir apygardos teismų pirmininkai, naujasis vadovas jau surastas ir apygardos administraciniam teismui.

  • Vilniuje vyks NATO konferencija apie kovinį parengimą

    NATO

    www.diena.lt 2012-02-07

    Antradienį Vilniuje prasideda kasmetinė NATO organizuojama konferencija, skirta derinti ir tobulinti NATO šalių bei šalių partnerių kovinį parengimą.

    Dvi dienas vyksiančią NATO mokymo sinchronizavimo konferenciją rengia JAV dislokuota Vyriausioji NATO sąjungininkų vadavietė transformacijai (SACT).
    Ši konferencija į vieną renginį apjungs keturias su Aljanso mokymais ir koviniu parengimu susijusias konferencijas: NATO mokymo ir pratybų planavimo konferenciją, NATO karinio švietimo ir individualaus rengimo konferenciją, NATO karinio mokymo valdymo grupės konferenciją ir NATO karinio švietimo forumą, pranešė Krašto apsaugos ministerija.

  • A. Kubilius žada darbo grupę, kuri rūpinsis jaunimo nedarbo mažinimu

    www.lzinios.lt BNS 2012-02-06

    Premjeras Andrius Kubilius, pirmadienio rytą su prezidente Dalia Grybauskaite aptaręs jaunimo nedarbo problemas, pažadėjo steigti darbo grupę, kuri imtųsi priemonių šioje srityje.

    Žurnalistams po Vyriausybės pasitarimo pirmadienį premjeras taip pat pažymėjo, kad aukštas nedarbo lygis ne tik tarp jaunimo, bet ir tarp vyresnių žmonių Lietuvoje yra nulemtas krizės.

    "Iš tikrųjų mes, kaip ir aptariau su prezidente, įsteigsime specialią darbo grupę ir ieškosime papildomų veiksmų, kuriais galėtume padėti spręsti jaunimui nedarbo problemas. Nors norėčiau pastebėti, kad Lietuvoje nedarbas ir šiaip jau yra pakankamai didelis lyginant su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis - tokia yra krizės pasekmė", - teigė ministras pirmininkas.

    "Tikimės, kad tie nedarbo mažėjimo tempai, kuriuos matėme praeitais metais, ir toliau bus Lietuvoje stebimi ir matomi, ir mažėjant bendram nedarbui, tikiuosi, mažės ir jaunimo nedarbas. Bet yra galimybė įgyvendinti ir visą eilę papildomų priemonių, kurias darbo grupėje aptarę mes imsimės energingai įgyvendinti", - pridūrė jis.

  • Kodėl Rusija palaiko Sirijos režimą?

    www.lzinios.lt Emilis Kazlauskas 2012-02-06

    Sirijoje ir toliau vyksta skerdynės, o Vakarų valstybių pastangas prastumti Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje kruviną Basharo al Assado režimą smerkiančią rezoliuciją blokuoja Kinija ir ypač Rusija.

    Materialios priežastys

    Rusija ir Kinija daug prisideda prie to, kad Saugumo Taryba nepriimtų jokios vakarietiškai angažuotos rezoliucijos, nukreiptos prieš B.al Assado režimą, taip atimdamos galimybę visos tarptautinės bendruomenės vardu imtis ryžtingų veiksmų.

    Rusija turi daug priežasčių taip elgtis. Šaltojo karo metais SSRS palaikė glaudžius ryšius su Sirija, ir ši išlieka pagrindiniu forpostu, atstovaujančiu Rusijos politiniams interesams regione. Kremlius turi vienintelę karinę bazę Artimuosiuose Rytuose, o tai yra karinio laivyno uostas Sirijos Tartuso mieste. Regiono ekspertas Soneras Cagaptay teigia, kad Rusija dėl galimos B.al Assado režimo griūties bijo prarasti teises į šią karinę bazę, vienintelį jos išėjimą į Viduržemio jūrą. Kremliui tai reikštų didelį neigiamą geopolitinį poslinkį ir įtakos praradimą regione.

  • Protestuotojus Putinas sutraiškys po rinkimų

    Putinas

    Vladimiras Putinas

    SCANPIX nuotr.

    www.balsas.lt 2012-02-06

    Laukiama, kad po Rusijos prezidento rinkimų Vladimiras Putinas imsis kovos prieš opozicinį judėjimą, atsakingą už protesto mitingus, tikina „The Sunday Times“, praneša „Inopressa“. Neįvardytas buvęs Kremliaus patarėjas teigia, kad valdžia taip ramiai kentės demonstracijas tik iki kovo 4 dieną vyksiančių rinkimų, kurių metu, kaip ir daugelis tikisi, nugalės Putinas.

    „Kaip suprantu, Kremlius tikisi, kad protesto judėjimas tiesiog užges. Jeigu demonstracijos neišsikvėps, būtų neįtikėtina, kad Kremlius ramiai sėdėtų ir nieko nedarytų. Nebus leista, kad tūkstančiai žmonių kiekvieną mėnesį piltų purvą ant Putino“, – teigia buvęs Kremliaus žmogus, kuris simpatizuoja protestuojantiems, nors ir neina į jų akcijas.

    Pasak jo, po rinkimų tikėtina, kad valdžia nebesuteiks leidimų mitingams ir turbūt imsis kovos prieš organizatorius. FSB jau įdėmiai stebi šiuos asmenis, atsakingus už demonstracijas. Šeštadienį mitinge „Už sąžiningus rinkimus“ Maskvoje pasirodė, skirtingais vertinimais, nuo 36 tūkstančių (policijos versija) iki daugiau nei 100 tūkstančio žmonių (organizatorių versija).

    „Jeigu Kremlius iš tiesų mano, kad protesto akcijos tiesiog užges, tai Rusijos valdžia yra gerokai labiau atitrūkusi nuo realybės, negu man atrodė. Mums atsibodo, kad su mumis elgiamasi kaip su avinais“, – interviu teigė programuotojas Michailas Šumakovas. „Atsirado aiškių požymių, kad Kremlius susirūpinęs kitokiu požiūriu: Putino šalininkai surengė alternatyvų mitingą. Ten atėjo tie, kurie yra prieš liberalų perversmą“, – įsitikinęs pensininkas Valerijus.

  • V. Tomaševskis gina nemokančius lietuvių kalbos

    www.diena.lt Anatolijus Lapinskas 2012-02-06

    Ne kartą rašiau apie didžiausią Lietuvos lenkų problemą – lietuvių kalbos nemokėjimą. Jos pagrindinė priežastis – mokydamiesi Lietuvos mokyklose lenkai išmoksta lietuvių kalbą anaiptol ne vidurinės mokyklos lygiu, bet kur kas silpnesniu, galbūt lietuviškos mokyklos aštuonių klasių lygiu. Vaizdžiai kalbant, tarsi kokioje nors atsilikėlių mokykloje.

    Kad tai nenormali padėtis, aišku visiems. Deja, tik ne Lietuvos lenkų veikėjams. Su geresniu lietuvių kalbos mokymu, iš esmės su lietuvių kalba, jie kariauja ne tik Lietuvoje, bet ir Europos Parlamente, Europos Tarybos parlamentinėje asamblėjoje, o praeitų metų pradžioje išplaukė net ir į pasaulinę erdvę. Europoje ir Amerikoje buvo platinama peticija, pavadinta „Lenkų mokykloms Lietuvoje ginti“ (lenk. – „W obronie polskich szkół na Litwie“).

    Prie jos kaip priedas pridėtas trijų puslapių „Atviras laiškas lenkų mokykloms Lietuvoje ginti“, adresuotas Lietuvos ir Lenkijos aukščiausiems pareigūnams, tarsi jie kartu būtų atsakingi už švietimo padėtį Lietuvoje.

    Neįtikima, bet Lenkija paklausė šio raginimo ir privertė Lietuvos švietimo viceministrą kartu su jo Lenkijos kolega praeitą rudenį imtis peržiūrėti Lietuvos švietimo įstatymą. Lietuvos garbei reikia pasakyti, kad ji nenusileido jokių tarptautinių santykių normų neatitinkančiam Lenkijos reikalavimui keisti mūsų įstatymus.

    Beje, derybos su Lenkija ar Lietuvos lenkų veikėjais, aišku, yra bevaisės. Lietuvos lenkų lyderis Valdemaras Tomaševskis, o jo klausoma ir Varšuvoje, pasakė, kad Lietuvos lenkai jokiomis sąlygomis nesutiks su lietuvių kalbos egzamino suvienodinimu nei po kelerių, nei po keliolikos metų, vadinasi, niekada. Kadangi jo partijoje jokių prieštaravimų nebūna, o lenkų mokyklų vadovai yra karščiausi šios partijos rėmėjai, tokių derybų baigtis visiškai aiški. Todėl tvirta Lietuvos pozicija – vienintelė išeitis.

  • Trys skulptoriaus S.Kuzmos mūzos: skulptūra, žmona ir medicina

    Kuzma

    S. Kuzma ir L. Kuzmienė

    Simono Švitros nuotr.

    www.diena.lt 2012-02-05

    Skulptoriaus Stanislovo Kuzmos ne tik kūryba, bet ir gyvenimas – išskirtinis. Atrodo, kad jį, ne vienus metus balansuojantį ties būties ir nebūties riba, lydi ištikimas angelas sargas, griežtai prisakantis ligotai jo širdžiai plakti.

    Turi suprasti savo pašaukimą

    Nematomo angelo sargo palytėti ir S.Kuzmos kūriniai – grakštūs, šilti, dvasingi, nugludinti iki tobulumo. Sukurti jie Vilniuje, Užupyje esančioje dirbtuvėje, iš marmuro, granito, medžio, mamuto ilčių.

    Į didžiulio albumo „Stanislovas Kuzma“, įamžinusio visus skulptoriaus darbus, pristatymą Vilniaus taikomosios dailės muziejuje S.Kuzma, lydimas žmonos Lidos, atvyko tiesiai iš Santariškių klinikų. Menininką atlydėjo ir būrys medikų – draugais tapusių širdies chirurgų.

    „Skulptorius be bendruomenės negali egzistuoti – jis susijęs su tauta, su žmonėmis, ne tik su artimaisiais. Kai tampi vienu bendru kūnu su tautos likimu, tada galima galvoti apie skulptoriaus kūrybinį darbą. Bet mano darbai niekada nebūtų pajudėję, jeigu ne širdies chirurgai – jie mane kūrė visą laiką. Kiekvienas mano darbas susijęs su didelėmis medicinos investicijomis“, – neslėpė S.Kuzma.

  • Partijos pagal tautybes – demokratijos svetimybės

    Zolubas
    Algimantas Zolubas

    Algimantas Zolubas

    Kaip skelbia visuomenės aktualijų portalas „Slaptai“, Estijos rusų partija sausio 29 d. vykusiame suvažiavime nusprendė jungtis su opozicine Estijos socialdemokratų partija. Po prisijungimo Estijoje nebeliks paskutinės partijos, kurios pavadinime buvo įrašytas žodis „rusų“.

    Taigi Estijos rusų partija pati susiprato, kad partija pagal tautybę yra demokratijos svetimybė.

    Iš tikrųjų demokratijos akiratyje nėra nei tautos, nei tautybės. Demokratija pripažįsta tik valstybę ir pilietybę. Valstybę sudaro jos pilietinė visuomenė, tą visuomenę – piliečiai, davę ištikimybės priesaiką ar pasižadėjimą konkrečiai valstybei. Tačiau, vertinant valstybę, jos susikūrimą, tauta ir tautybė vaidina esminį vaidmenį.

    Tauta yra istoriškai susidariusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, žemę, kalbą, istoriją, kultūrą. Be šių tautos požymių galėtume vardinti tautos antropologines savybes, religiją, tradicijas, papročius bei dar kitokius bruožus, tačiau viską apimsime, jei tautą įvardinsime kaip bendruomenę, kurią sieja istorinio likimo bendrystė. Tautą vertinant kaip istorinio likimo bendrystės darinį, rasime, kad į kamieninę tautą istorinėje jos raidoje įsiterpia kitų tautų, taigi ir tautybių, atstovai (tautinės mažumos), kurios šimtmečių bėgyje įgyja istorinio likimo bendrystę su kamienine tauta, tampa kamieninės tautos nariais. Taigi galime tvirtinti, kad Lietuvoje senbuviai totoriai, žydai, karaimai, lenkai ir kitos tautinės mažumos priklauso lietuvių tautai. Demokratijos sąlygomis, jie yra pilietinės lietuvių tautos nariai. Tos tautinės mažumos, tapę Lietuvos piliečiais, tampa ne totoriais, žydais, karaimais, lenkais Lietuvoje, o Lietuvos totoriais, žydais, lenkais, karaimais arba atitinkamos kilmės lietuviais.

  • A. Zuoko ir „Siemens“ arenos draugystė neišskiriama

    Siemens
    DMN nuotr.

    www.diena.lt 2012-02-06

    Sostinės savivaldybės vadovai tyliai, be miesto tarybos pritarimo, dar trejiems metams pratęsė sutartį su „Siemens“ arenos šeimininkais. Už vieną renginį savivaldybė jiems mokės po 60 tūkst. litų.

    Pratęsė sutartį

    Sostinės savivaldybės 2005 m. pasirašyta sutartis su bendrove „Universali arena“ (tuomete „Rubicon eventus“) turėjo baigtis paskutinę praėjusių metų dieną. Tačiau niekam nežinant miesto valdžia sutartį su šia įmone dėl „Siemens“ arenos nuomos sugebėjo pratęsti dar trejiems metams.

    Administracijos direktorius sutarties pratęsimo aktą pasirašė likus vos dviem dienoms iki jos pabaigos.

    Pratęsdami besibaigiančią sutartį miesto vadovai nesismulkino – parašus padėjo iš karto trejiems metams, iki 2015-ųjų.

    Keli 2012 m. renginiai jau aiškūs. Įspūdingas sumas miestui kainuos respublikinė moksleivių dainų šventė, renginys, skirtas Mokytojų dienai, moksleivių iliustracijų ir vertimų konkursų bei kalbų „Kengūros“ finalinis renginys „Tavo – žvilgsnis“, kapelų varžytuvės „Grok, Jurgeli“.

  • Įstatymą dėl „Vilniaus energijos“ siūlo, bet jo sėkme netiki

    www.diena.lt Andrejus Žukovskis 2012-02-06

    Konservatorių frakcijos Vilniaus taryboje atstovai šiandien ruošiasi pateikti Seimui siūlymą keisti teisės aktus ir nacionalizuoti „Vilniaus energiją“. Tačiau patys projekto kūrėjai jo sėkme netiki.

    Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos Vilniaus taryboje nariai nusprendė kirsti iš peties. Vasario 4 d. per mitingą prie savivaldybės jie su opozinių Tvarkos ir teisingumo partijos bei Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) atstovais priėmė rezoliuciją, kurioje numatoma kreiptis į Seimą, kad būtų parengtos ir priimtos šilumos ūkio ir kitų įstatymų pataisos, numatančios, kad šilumos ūkį turi valdyti pati savivaldybė.

    Teisės akto pakeitimo iniciatoriai tikisi, kad šitaip savivaldybė nepatirdama papildomų išlaidų galės nutraukti sutartį su šiuo metu „Vilniaus energiją“ valdančia prancūzų bendrove „Dalkia“. Konservatorių frakcijos Vilniaus taryboje seniūnas Vidas Urbonavičius išreiškė viltį, kad šiandien Seime atsidūręs projektas artimiausiu metu bus įregistruotas.

  • Ar Lietuvos teisėtvarka pasveiks?

    Girniusmm

    Kęstutis Girnius

    Vytenio Petrošiaus nuotr.

    www.alfa.lt Kęstutis Girnius 2012-02-06

    Dar viena savaitė - dar nauji pavyzdžiai Lietuvos teisėtvarkos sistemos nekompetencijos ir taikstymosi su neleistinu teisėtvarkos darbuotojų elgesiu ir galimais korupciniais ryšiais. Turiu omenyje generalinio prokuroro pavaduotojo Andriaus Neveros ir keturių Kauno teisėjų pasitraukimą iš pareigų savo noru, lyg jie nieko blogo nepadarė ir lyg neverta toliau tirti ir įvertinti jų veiksmų. Tai, kad Teisėjų taryba ir prezidentė Dalia Grybauskaitė suteikė savo imprimatur jų pasitraukimui iš pareigų, lyg ir rodo, jog aukščiausios instancijos arba laiko profesinės etikos nusižengimus smulkmenomis, arba jaučiasi bejėgės keisti padėtį. Kiekvienu atveju yra pagrindo abejoti, ar dažnai skelbiama kova su korupcija teismų sistemoje pajudės iš mirties taško.

    Generalinio prokuroro pavaduotojas A.Nevera atsistatydino iš pareigų paaiškėjus, kad pernai jis nusipirko sklypą su vasarnamiu, o po dviejų savaičių, liepos 30-ąją, paėmė 300-400 tūkst. litų paskolą iš pokerio lošėjo Antano Guogos. Prokurorų etikos komisija pranešė, kad neturi kompetencijos spręsti šį klausimą. Panašiai reagavo Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, nurodydama, kad įstatymas nedraudžia valstybės pareigūnams imti paskolų iš fizinių asmenų. Pareigūnas turi prievolę deklaruoti sandorius, o A.Nevera tai padarė.

    A.Nevera vaizdavosi kaip žiniasklaidos ir piktų politikų auka. „Viliuosi, kad mano atsistatydinimas leis prokuratūrai išvengti sąmoningai ir piktavališkai metamo šešėlio ir padės įsibėgėjančiai, tinkama linkme nukreiptai prokuratūros pertvarkai. Visiems prokurorams linkiu profesionaliai ir sąžiningai įgyvendinti jiems patikėtą misiją.“ Neveros viršininkas generalinis prokuroras Darius Valys mano, kad jo pavaldinys nenusižengė įstatymams ir nesupainiojo viešųjų ir privačių interesų.

  • Č. Iškauskas. Kaip „vodka“ naikina Rusiją...

    www.DELFI.lt Česlovas Iškauskas www.iskauskas.lt, 2012-02-05

    Tokią speiguotą žiemą pats laikas pakalbėti apie...degtinę. Kad sustiprintume jos slaviškąjį dėmenį, šiuos velnio lašus vadinkime tiesiog tarptautiniu tapusiu terminu – „vodka“. Jokiu būdu nereikia galvoti, kad pasiduosiu agitacijai „už“ ar „prieš“, jos teigiamų ir neigiamų savybių vardijimui, smerkimui ar pateisinimui. Tiesiog akis užkliuvo už vienos sausio 31-ąjąRusijoje skambiai pažymėtos šventės – Rusiškos degtinės gimimo dienos.

    Jis davė startą „vodkai“

    Tas įvykis, nulėmęs oficialų, bet ne formalų rusiškos „vodkos“ pripažinimą, atsitiko 1865-ųjų sausio 31 d. (pagal naująjį kalendorių – vasario 12 d.), kai Peterburge jau tuo metu garsus rusų mokslininkas Dmitrijus Mendelejevas apgynė fizikos ir chemijos daktaro disertaciją „Apie spirito ir vandens sujungimą“.

    Kadangi vasario 2-ąją Rusijoje buvo paminėtos 105-osios mokslininko mirties metinės, tai pora žodžių iš jo biografijos.

  • Pigiau nebus, tik brangiau

    Aleknonis
    Gintaras Aleknonis

    Gintaras Aleknonis www.lrt.lt 2012 02 02

    Kuo pasaulyje garsėja Lietuva? Krepšinis, cepelinai, alus ar gintaras? Net patys nesusiviliojame šiais nuvalkioti stereotipais. Premjero Gedimino Kirkilo laikais puoselėta drąsios šalies koncepcija sėkmingai pamiršta, kaip ir jai iššvaistyti nemaži pinigai.

    Todėl pasiilgusius naujo požiūrio į Lietuvą kviesčiau įsiklausyti į šiuo metu garsiausio mūsų šalies svečio žodžius. „Snoro“ banko bankroto administratorius Neilas Cooperis išskirtiniame interviu delfi.lt kalbėjo: „Pirmą kartą dirbu valstybėje, kurioje žiniasklaida visiškai netikrina faktų prieš jų paviešinimą. Deja, dalis tos informacijos gali pakenkti nekaltiems žmonėms

    Galėtume tik džiaugtis, kad ne vienoje pasaulio valstybėje ypatingomis aplinkybėmis dirbęs ekspertas nemoka lietuviškai. Jeigu jis pats galėtų skaityti mūsų laikraščius ar žiūrėti televizijos laidas, ne taip kalbėtų. O gal ir ne. Jis juk rimtai pasveria kiekvieną žodį, nes puikiai žino, kiek neatsakinga frazė gali kainuoti. Tikiu, kad mes, mūsų politikai ir mūsų žiniasklaida taip pat žino tikrąją žodžio kainą, bet kažkodėl galvoja, kad skaičiuoja ne savo pinigus.

  • Rotušėje rašytojui P.Palilioniui įteikta B.Brazdžionio premija

    Palilionis

    Petras Palilionis

    Artūro Morozovo nuotr.

    www.kaunodiena.lt 2012-02-02

    Ketvirtadienį minint poeto Bernardo Brazdžionio gimimo 105-ąsias metines, Kauno rotušėje rašytojui Petrui Palilioniui įteikta B.Brazdžionio literatūros premija.

    Poetas, eseistas ir vertėjas P.Palilionis premiją pelnė už etiudų apie B.Brazdžionį knygą „Tautos šauklio balsai“. Prieš metus savivaldybės įsteigtos premijos dydis – 10 tūkst. litų.

    P.Palilionis ilgus metus bendravo su B.Brazdžioniu. Jis knygą parengė gerai susipažinęs su poeto gyvenimu, kūryba, archyvais, ilgai bendravęs su jo artimaisiais.

    „Būtų keista, jeigu nebūtų B.Brazdžionio premijos. Turiu pažymėti, kad šios premijos įsteigimą inicijavo Kauno meno kūrėjų asociacija. Apie šią premiją kalbėjome ir Amerikoje, kreipėmės į Lietuvos rašytojų sąjungą, ji sumanymui pritarė. Visi žinome, kiek reikia padėti pastangų, kol įgyvendini vieną ar kitą sumanymą. Dėkoju už premiją, bet ne tai yra esmė. Šiandien aš ją gaunu, kitais metais gaus kažkas kitas. Svarbiausia, kad šia premija įamžinamas B.Brazdžionio atminimas“, – ketvirtadienį kalbėjo P.Palilionis.

  • Tautos šešėlinė vyriausybė? Kol kas utopija

    Matulevicius

    Žurnalistas Vytautas

    Matulevičius

    BFL nuotr.

    www.alfa.lt „Lietuvos žinios“  Vytautas Matulevičius  2012-02-02

    Socialdemokratams paskelbus šešėlinės Vyriausybės sudėtį, apima klaiki neviltis. Tai - reali mūsų valstybės perspektyva tolesniems ketveriems metams. Jokių šansų visuomenei, jokių permainų, jokių naujų vėjų - tie patys iki skausmo pažįstami veidai, tas pats jau ne sykį buvęs kursas. Klusnūs Algirdo Brazausko ar Gedimino Kirkilo pakeleiviai, šių asmenų šešėlyje visiškai išsėmę savo potencialias galimybes. Toliau tegali būti atsikartojimas ir ėjimas ratu, toliau tegali būti tik savo interesų ar tuščių ambicijų tenkinimas, už kurį sumokės tauta. Būtų kur kas mažesnis nuostolis, jeigu valstybė jiems visiems jau dabar skirtų rentas ir, neatsižvelgdama į amžių, išlydėtų poilsio.

    A.Brazauskas net komunistų partijos gniaužtuose galiausiai sugebėjo išrutulioti opozicinę mintį. Ir dar kokią - pabėgimo nuo Kremliaus diktato! Ką išrutuliojo jo įpėdiniai ir mokiniai, veikiantys laisvės sąlygomis? Priplėkusią progresinių mokesčių idėją... Po bailaus daugelio metų delsimo, kai iškilo pavojus, kad tai padarys kiti.

    Tiesa, yra vienas šios partijos narys, apie kurį Lietuvoje kalbama, kad jis prikėlė naujam gyvenimui seną kurortą. Logika lyg ir turėtų būti tokia: prikėlė kurortą - galbūt prikels ir visą valstybę. Tačiau Druskininkų mero Ričardo Malinausko nėra ne tik tarp pretendentų į premjerus, bet ir į ministrų kabineto narius.

  • Clinton skirtas Baltijos laisvės apdovanojimas

    Clinton

    Hillary Clinton ESBO susitikime

    Karolio Kavolėlio nuotr. , Fotodiena.lt

    www.alfa.lt BNS 2012-02-03

    Baltijos Amerikos laisvės lyga Jungtinių Valstijų (JAV) valstybės sekretorę Hillary Clinton (Hilari Klinton) pagerbė Baltijos laisvės apdovanojimu, pranešė Užsienio reikalų ministerija (URM).

    Apdovanojimas H.Clinton skirtas už jos „ilgalaikes ir veiksmingas pastangas remiant Baltijos tautų nepriklausomybę ir saugumą bei plėtojant JAV partnerystę su Baltijos valstybėmis“.

    Dėkodama už apdovanojimą, JAV Valstybės sekretorė H.Clinton pažymėjo, kad JAV turi ilgametes bendradarbiavimo su Baltijos tautomis tradicijas. Baltijos Amerikos laisvės lygos prezidentui Imants Leitis (Imantui Leičiui) adresuotame laiške H.Clinton priminė JAV vykdytą nepripažinimo politiką bei bendras pastangas užtikrinant regiono energetinį saugumą, skatinant demokratinius procesus Rytuose ir remiant Afganistano žmones, sakoma pranešime.

    Laisvės lyga buvo įkurta 1981 metais siekiant paremti Baltijos šalių pastangas iškovoti laisvę ir nepriklausomybę. Lyga iki šiol teikia informaciją JAV Kongresui, Senatui ir Amerikos žmonėms apie padėtį Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.

  • R.Juknevičienė: pasiektas proveržis dėl ilgalaikės oro policijos misijos

    kariai
    LŽ archyvo nuotr.

    www.lazinios.lt BNS 2012-02-03

    Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė teigia, kad kariniame lygmenyje sutarta dėl ilgalaikės oro policijos misijos Baltijos šalyse.

    Tai ji pareiškė po ketvirtadienį Briuselyje vykusio NATO gynybos ministrų susitikimo, pranešė Krašto apsaugos ministerija. R.Juknevičienės teigimu, dėl ilgalaikės oro policijos misijos Baltijos šalyse pasiektas proveržis.

    "Baltijos valstybės įpareigotos padidinti savo indėlį į šią misiją. Svarbu, kad ji būtų patraukli mūsų partneriams", - teigė ministrė.

    Pasak jos, kitas žingsnis iki Čikagos viršūnių susitikimo – sutarti dėl oro policijos ateities politiniame lygmenyje. Anot ministerijos pranešimo, susitikime ketvirtadienį ministrai išreiškė paramą išmaniosios gynybos idėjai bei sutarė, kad tokia gynyba neturėtų būti priežastimi mažinti finansavimą šiai sričiai. Susitikime buvo pabrėžta, kad NATO susiduria su įvairiais iššūkiais bei grėsmėmis, todėl išmanioji gynyba yra naudinga sąjungininkių nacionaliniams pajėgumams. Čikagoje turėtų būti priimta deklaracija, susijusi su išmaniąja gynyba.

  • Pernai į Lietuvą sugrįžusių emigrantų skaičius išaugo triskart

    www.veidas.lt 2012-02-02

    Pastaruoju metu Lietuvoje suaktyvėjo lietuvių reemigracija – emigravusių Lietuvos Respublikos piliečių grįžimas į Tėvynę. 2011 metais į Lietuvą sugrįžo apie 14 tūkst. lietuvių – maždaug 3 kartus daugiau nei 2010 metais.

    Išankstiniais Lietuvos statistikos departamento duomenimis, pernai savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo 54 tūkst. emigrantų, tai yra beveik 29 tūkst. mažiau negu 2010 m. Staigus deklaravusiųjų išvykimo iš Lietuvos padidėjimas 2010 m. pirmiausia sietinas su prievole mokėti sveikatos draudimo įmokas gyvenamąją vietą deklaravusiems Lietuvoje. Antrajame 2011 metų pusmetyje stebimas staigesnis emigravusiųjų sumažėjimas ir didesnis sugrįžusiųjų skaičius.

    Pagrindinėmis emigraciją lėmusiomis priežastimis galima laikyti įstojimą į Europos Sąjungą (ES) 2004 m. ir laisvo asmenų judėjimo teisės įgijimą, taip pat ekonominius veiksnius, įskaitant aukštesnį pajamų potencialą ir geresnes darbo sąlygas ES valstybėse, aukštą nedarbo lygį Lietuvoje.

  • Pirmyn į praeitį, motuše Putino Rusija

    www.alfa.lt Liudvikas Jakimavičius 2012-02-02

    Prieš keletą dienų man į rankas pateko gana įdomus ir daug minčių sukėlęs dokumentas, praskaidrinęs ne vieną šiomis dienomis viešojoje erdvėje vykstančių diskusijų kontekstą. Tai prieš pat Naujuosius Metus (gruodžio 26 d. datuotas) Rusijos Užsienio reikalų ministerijos „dokladas“ „Apie žmogaus teisių padėtį eilėje pasaulio šalių“. Nežinau, ar tą dokumentą jau išsivertė mūsų URM, ar išsistudijavo?

    Tikriausiai dar ne, nes reakcijos kol kas neteko girdėti, o dokumentas tikrai vertas Notos. „Dokladas“ gana išsamus, 89-ties mašinraščių apimties. Skaitydamas jį turėjau gerą progą prisiminti ne tik gerokai primirštą rusų kalbą, bet ir Brežnevo, Andropovo ir Černenkos laikų demagoginę šizofrenizuotą klejojimą, sklidusį saviems ir pasauliui iš šlovingojo žmogaus teisių gynėjo - Kremliaus. Tarp aptariamųjų valstybių, labiausiai pažeidinėjančių žmogaus teises ir laisves yra du didieji dėmenys – JAV ir Europos Sąjungos beveik visos valstybės be išimties. Na dar prie jų prijungta ir Gruzija. Didžiausias dėmesys, beje, skiriamas JAV, kur, anot „doklado“, žmogaus teisės yra totaliai pamintos ne vien todėl, kad dar nepanaikinta mirties bausmė, tebeegzistuoja Gvantanamo kalėjimas, persekiojami kitaminčiai, juodaodžiai, musulmonai, bet ir todėl, kad skriaudžiami ir neginami įvaikinti Amerikos šeimose rusų vaikai, taip pat todėl, kad trečiose šalyse yra gaudomi dori Rusijos piliečiai, aferistai, prekiaujantys ginklais bei narkotikais ir ne Rusijos teisingumo žinion perduodami, o slapčia išgabenami CŽV lėktuvais JAV teisėsaugininkams kankinti. Žodžiu, žmogaus teisių situacija Amerikoje yra Makartizmo ar Šaltojo karo laikų lygio.

  • „Vilniaus energiją” apskundęs inspekcijos vadovas užsitraukė prokurorų nemalonę

    www.DELFI.lt Justina Juršytė; Šarūnas Černiauskas, 2012-02-02

    Generalinės prokuratūros prokurorai netirs Valstybinės energetikos inspekcijos pareiškimo dėl „Vilniaus energijos”. Pasak prokurorų, pareiškime nurodytos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo ikiteisminiam tyrimui pradėti. Maža to, prokurorai siūlo patikrinti inspekcijos vadovo Rimgaudo Špoko tarnybinę veiklą, nes mano, kad jis galimai dirbo aplaidžiai ir nevykdė jam pavestų funkcijų.

    „Generalinės prokuratūros prokurorai, išnagrinėję Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos pareiškimą dėl „Vilniaus energijos“, konstatavo, kad Vilniaus miesto šilumos ūkyje nustačius galimus teisės aktų pažeidimus, nei Valstybinės energetikos inspekcija, nei Vilniaus miesto savivaldybė nesiėmė šioms įstaigoms valstybės suteiktų pareigų ir prievolių spręsti susidariusią situaciją”, rašoma prokuratūros pranešime.

    Prokurorų nuomone, Valstybinės energetikos inspekcija atlikto patikrinimo metu nustačiusi galimus teisės aktų pažeidimus, nepasinaudojo jai suteiktomis teisėmis ir nevykdė pareigų, o savo išvadą pateikė prokurorui, todėl konstatuojama, kad Valstybinės energetikos inspekcijos viršininkas nevykdė tiesiogiai jo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų.

  • Jaunoji Lietuvos lenkų karta renkasi lietuviškus darželius ir mokyklas

    Vasiliauskas
    Jonas Vasiliauskas

    Voruta 2012-02-02

    „Vorutos“ pokalbis su Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos regioninių mokyklų skyriaus vedėju, Vilniaus rajono tarybos nariu Jonu Vasiliausku.

    Kada ir kodėl Švietimo ir mokslo ministerijoje buvo įsteigtas Regioninių mokyklų skyrius?

    Vykdant apskričių reformą, t. y. naikinant viršininkų apskričių administracijas pagal Vyriausybės programą, buvo numatyta peržiūrėti funkcijas ir jas perskirstyti tarp ministerijų ir savivaldybių. Ir būtent ši funkcija –mokyklų ir darželių steigimas Pietryčių Lietuvoje teko Švietimo ir mokslo ministerijai. Iš viso – 14 švietimo įstaigų. Šitaip atsirado Regioninių mokyklų skyrius Švietimo ir mokslo ministerijoje.

    Kaip galėtumėte paaiškinti dvigubą mokyklų pavaldumą Rytų Lietuvoje?

    Tai paprasta situacija. Buvo laikotarpis, kada dviejuose rajonuose – Vilniaus ir Šalčininkų – buvo tiesioginis valdymas. Tiesioginio valdymo metu gyventojams pageidaujant, o greičiau reikalaujant, šiuose rajonuose buvo steigiamos mokyklos. Paskui tiesioginis valdymas baigėsi, vyko savivaldybių rinkimai, buvo išrinktos savivaldybių tarybos. Tačiau Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, dominuojančios abiejose savivaldybėse ir toliau nesteigė mokyklų.

  • A. Ramonaitė: anksčiau buvo kaltas V. Landsbergis, dabar kalta Lietuva

    Ramonaite

    Ainė Ramonaitė

    Š. Mažeikos nuotr.

    www.DELFI.lt Vladimiras Laučius,  2012-02-02

    Kitaip nei Lietuvoje, Vakaruose žmonės gali nemėgti savo valdžios, bet paprastai būna lojalūs savai valstybei ir jos institucijoms. „Lietuvoje yra atvirkščiai, - DELFI tvirtina Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentė Ainė Ramonaitė. – Kaip liudija mano daryti tyrimai, lietuviai gali remti, tarkime, socialdemokratinę valdžią, bet neremia ir nepasitiki valstybe, jos institucijomis. Iš pradžių nesupratau, kaip taip gali būti. Paskui suvokiau, kad šitaip pasireiškia nuoskauda ir pralaimėjimo jausmas. Su tuo yra susijusi ir masinė emigracija.“

    - Kokiais politikos mokslo pasiekimais būtų galima pasidžiaugti minint VU TSPMI20 metų sukaktį?

    - Man susidaro įspūdis, kad per tuos 20 metų mes Lietuvoje pagreitintai atkartojome Vakarų politikos mokslo kūrimosi istoriją. Iš pradžių, žinoma, kažkiek buvo remiamasi sovietiniais visuomenės mokslais. Kurį laiką neturėjome politologų, atėjusių iš politikos mokslo: jie ateidavo iš teisės, istorijos, sociologijos, filosofijos.

    Politologija šiuo atžvilgiu apskritai yra pliuralistinis mokslas – neįspraustas į tam tikrus rėmus, kaip, tarkime, ekonomika. Galbūt todėl tarp Lietuvos aukštųjų mokyklų jausti skirtumai politikos mokslo metodologinių prieigų ir jas atspindinčio darbų pasiskirstymo atžvilgiu. Antai Kauno Technologijos universitetas yra labiau linkęs į pozityvistinį mokslą. Savo ruožtu TSPMI šiuo klausimu vyksta vidaus kovos, kurios vis dėlto yra veikiau ugdančios nei žlugdančios.

  • Andrius Kubilius: LTOK spaudimo dėl Donatos Rimšaitės nebuvo

    Rimsaite

    Andrius Kubilius ir Donata Rimšaitė

    G. Savickio ir M. Ambrazo nuotr.

    www.ve.lt Eltos inf. 2012-02-02

    Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius atmeta žiniasklaidoje pasirodžiusią kritiką esą Vyriausybė darė įtaką Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui (LTOK) priimant sprendimą dėl leidimo lengvaatletei Donatai Rimšaitei sportinėse varžybose atstovauti Rusijai.

    Pasak Premjero, LTOK yra nepriklausoma organizacija, ir Vyriausybė niekada nėra svarsčiusi LTOK kompetencijai priklausančių klausimų.

    "Rusijos Federacijos vadovo (Rusijos šiuolaikinės penkiakovės federacijos prezidento Viačeslavo Aminovo. - ELTA) kritika yra nepagrįsta ir nelogiška, nes, ką matėme praeitos savaitės pabaigoje, tai tokius klausimus svarsto mūsų olimpinis judėjimas, LTOK, kuris yra visiškai nepriklausomas ir savarankiškas. Galbūt tokia vakarietiška olimpinė tradicija, žinoma Lietuvoje, nėra paplitusi mūsų kaimynėje Rusijoje ir galbūt dėl to jie susidaro tokį klaidingą vaizdą, bet mes tikrai nesame svarstę kokio nors individualaus, konkretaus klausimo, tuo labiau olimpinio klausimo, Rimšaitės klausimo", - ketvirtadienį interviu "Žinių radijui" sakė Vyriausybės vadovas.

  • Vilniuje bus diskutuojama, kokias funkcijas Energetinio saugumo centras atliks įsiliejęs į NATO

    nato
    A. Didžgalvio nuotr.

    www.delfi.lt BNS 2012-02-01

    Vilniuje įsikūrusiame Energetinio saugumo centre trečiadienį prasideda konferencija, kurios metu NATO šalių atstovams bus pristatoma, kokį vaidmenį ši įstaiga turėtų suteikus jai NATO kompetencijos centro statusą.

    Dvi dienas Vilniuje vyksiančioje konferencijoje dalyvaus 18-os NATO valstybių atstovai, rašoma Centro interneto svetainėje. Centro direktorius Audrius Brūzga BNS sakė, kad tai yra pirmasis formalus susėdimas aplink stalą su NATO partneriais ir mėginimas kalbėtis apie būsimo centro veiklą ir ateitį.

    "Tai pirma konferencija, kurioje susitinka jau NATO šalių atstovai. Mes esame paruošę būsimo centro koncepciją, veiklos gaires, sferas ir norime savo mintimis pasidalinti su partneriais, kitomis Aljanso šalimis bei pakviesti jungtis prie Lietuvos iniciatyvos. Steigimo ar akreditacijos procesas yra gana ilgas. Yra daug žingsnių, kuriuos reikia nueiti, daug veiksmų atlikti, bet jau pradėjome tą formalų procesą", - aiškino A.Brūzga.

    Jo teigimu, konferencijoje bus pristatyta NATO Energetinio saugumo kompetencijų centro Vilniuje koncepcija - bus diskutuojama dėl tokios tarptautinės karinės organizacijos paskirties, funkcijų, struktūros ir svarbiausių veiklos principų.

  • Penkioliktieji „Šalčios aleliumai“

    Salcininkai_herbas
    Šalčininkų herbas
    www.alkas.lt  Vaiva Žukienė, 2012-01-30

    Sausio 28 dieną Šalčininkų Lietuvos Tūkstantmečio gimnazija jau penkioliktąjį kartą pakvietė į šventę „Šalčios aleliumai“. Ši šventė sukviečia Šalčininkų žemės talentus – mokinius ir mokytojus, kad dar kartą paliudytų jų meilę ir pagarbą lietuviškam žodžiui, atskleistų šiame krašte augančius jaunus kūrybingus žmones. Lietuvos Tūkstantmečio gimnazija vykdo šį projektą siekdama kelti rajono mokinių valstybinės kalbos mokėjimo lygį, ugdyti sceninę kultūrą, pagarbą tautos tradicijoms, mokyti bendravimo, drąsos išsakant savo mintis.

    Šalčininkų rajone yra 12 lietuviškų švietimo įstaigų – įvairių lygių mokyklų ir vaikų darželių. Visos jos dalyvavo „Šalčios aleliumų“ šventėje, kurios tema šiais  metais buvo „Sakmės ir legendos“.  Vaikai parodė daug įvairių sakmių inscenizacijų, dainavo lietuviškas dainas, šoko linksmas polkas bei kitus liaudies šokius. Šventės dalyvius palaikė gausiai susirinkę žiūrovai, garsiais plojimais palydėdami Šalčininkų rajono moksleivius. Kaip teigė Lietuvos Tūkstantmečio gimnazijos direktorius Vidmantas Žilius, šventėje dalyvavo arti 400 moksleivių, o programą ruošė 30 mokytojų.

  • Kardinolas Audrys Juozas Bačkis švenčia 75-erių metų sukaktį

    Backis

    Kardinolas Audrys Juozas Bačkis

    Zenekos nuotr.

    www.bernardinai.lt 2012-02-01

    Vasario 1-ąją Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis mini 75-erių metų sukaktį.

    Kardinolas gimė 1937 m. vasario 1 d. Kaune, o 1938 m. rugsėjį jo šeima išvyko į Paryžių, kur jo tėvas dr. S. Bačkis ėjo Lietuvos diplomato pareigas. Paryžiuje baigęs kunigų seminariją, 1957 m. išvyko studijuoti į Romą; čia Popiežiškajame Šv. Grigaliaus universitete studijavo teologiją. Kunigu įšventintas 1961 m. Romoje A. J. Bačkis gyveno iki 1964 m.; Laterano universitete apgynė Bažnyčios teisės doktoratą, o kartu studijavo Šventojo Sosto diplomatinėje akademijoje.

    Būdamas Šventojo Sosto diplomatu, dirbo nunciatūrose Filipinuose, Kosta Rikoje, Turkijoje, Nigerijoje.

    1988 m. spalio 4 d. popiežius Jonas Paulius II konsekravo A. J. Bačkį vyskupu, o  1991 m. gruodį įkūrus Vilniaus bažnytinę provinciją, jis paskiriamas Vilniaus arkivyskupu metropolitu. Arkivyskupo ingresas įvyko 1992 m. kovo 3 d. 2001 m. vasario 21 d. A. J. Bačkis paskirtas Šventosios Romos Bažnyčios kardinolu.

    „Bernardinai.lt“ sveikina kardinolą A. J. Bačkį, linki jam visokeriopos sėkmės ir Dievo palaimos, vykdant kilnią apaštališką misiją.

  • J. Ruzgys. Ar užteks V. Mazuroniui vyriškumo atsiprašyti I. Degutienės

    Ruzgys

    Juozas Ruzgys

    A. Didžgalvio nuotr.

    www.delfi.lt Juozas Ruzgys, Seimo Pirmininkės Irenos Degutienės patarėjas 2012-01-31

    Valentinas Mazuronis vadovavimą „Snoro“ komisijai pradėjo nuo melo ir šmeižto prieš Seimo Pirmininkę Ireną Degutienę. Ar užteks jam vyriškumo, padorumo ir drąsos tai pripažinti ir bent jau viešai atsiprašyti?

    Šį pirmadienį, kaip ir keletą pastarųjų savaičių, Seime vėl virė politikų aistros dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl Lietuvos Respublikoje veikiančių komercinių bankų priežiūros efektyvumo ir situacijos bankrutuojančioje akcinėje bendrovėje banke "Snoras" išsiaiškinimo sudarymo. Deja, bet ir vėl nevengta melo ir šmeižto, kuriuo dar kartą buvo drabstoma Seimo Pirmininkė Irena Degutienė.

    Turbūt tai jau turėtų nebestebinti, ypač prisimenant prieš porą savaičių prasidėjusią istoriją, kai po žiniasklaidos įmones buvo nešiojami neaiškios kilmės popieriai, kurie neva kompromituoja Seimo Pirmininkę Ireną Degutienę.

    Norisi tik padėkoti tiems žurnalistams, kurie į savo darbą žvelgė atsakingai ir atidžiai išstudijavo jiems pakištus „faktus“ bei įsitikinę jų menkavertiškumu atsisakė kelti pseudoskandalą ir menkinti I. Degutienę, kaip žmogų, ir visą Seimo Pirmininko instituciją.

  • Tytuvėnų bažnyčios gaisre pražuvo auksakalystės šedevrai

    Tytuvenu
    Tytuvėnų bažnyčia per gaisrą

    www.delfi.lt ELTA 2012-02-01

    "Tytuvėnų gaisras - tai nacionalinė katastrofa. Tačiau pirmiausia reikėtų kalbėti ne apie čerpes ar plytas, o apie pražuvusius unikalius, didžiulės vertės Lietuvos ir Europos auksakalių dirbinius", - "Lietuvos rytui" dūsavo meno istorikas Vydas Dolinskas.

    Skelbiama, kad gaisras sunaikino vos 10 procentų Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblyje buvusių vertybių, tačiau nutylima, jog jų vertė gali siekti milijonus eurų. Juk sudegusiame Šiaulių vyskupijos bažnytinio paveldo muziejuje, kuris buvo vienuolyno pastate, eksponuotas ne atsitiktinis bažnytinių reikmenų rinkinys, o šioje vyskupijoje sukauptų auksakalystės šedevrų aukso fondas. Tai žinomiausių Europos ir Lietuvos auksakalių darbai iš sidabro ir aukso, puošti brangakmeniais. Ne vienas jų savo verte prilygo Vilniaus katedros lobyno eksponatams.

    Specialistų vertinimais, Tytuvėnuose buvo surengta viena įspūdingiausių auksakalystės parodų Lietuvoje, nusileidžianti tik bažnytinio paveldo ekspozicijai Vilniuje. Tytuvėnų netektys - tarsi po baisių karų.

  • „Snoro“ bankroto administratorius N.Cooperis: „Snoras“ žlugo ne dėl ekonomikos krizės

    Cooperis

    Neilas Cooperis

    K. Čachovskio nuotr.

    www.DELFI.lt Šarūnas Černiauskas, 2012-02-01

    Banko „Snoras“ administratorius Neilas Cooperis išskirtiniame interviu DELFI pasidalijo mintimis apie vieną didžiausių bankrotų Lietuvos istorijoje ir savo karjeroje. Jis teigia pastebėjęs banko veiklos duomenyse sukčiavimo požymių, o bendradarbiavimo pažadai, kuriuos dalijo nušalintasis „Snoro“ pagrindinis akcininkasVladimiras Antonovas, esą ir liko tik pažadais. N.Cooperis sako, kad į sąskaitas, susijusias su V.Antonovu ir R.Baranausku, galėjo būti išpumpuota daugiau nei milijardas litų.

    Banko „Snoras“ administratoriaus skaičiavimais, skirtumas tarp turto, kuriuo „Snoras“ gali bent jau tikėtis disponuoti, ir kreditorinių reikalavimų šiuo metu sudaro mažiausiai 2 mlrd. litų. Ši praraja – iš banko dingusių aktyvų rezultatas.

    „Snoro“ bankroto administratorius taip pat pasidalijo įžvalgomis apie verslininkų polinkį savo įmonių turtą traktuoti kaip savo asmeninę nuosavybę. Čia V. Antonovas ir kartu su juo Londone teismo slenksčius minantis Raimondas Baranauskas esą primena britų milijardierių Robertą Maxwellą, kurio valdytos pensijų fondų imperijos „Mirror Group“ bankrotą teko administruoti N. Cooperiui.

  • Prokurorai apskundė A. Paleckiui palankų nuosprendį dėl sovietų agresijos neigimo

    www.bernardinai.lt BNS 2012-01-31

    Antradienį Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra apskundė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo dėl sovietų agresijos neigimo buvo išteisintas Socialistinio liaudies fronto vadovas Algirdas Paleckis.

    Valstybinį kaltinimą palaikiusio prokuroro Egidijaus Šleiniaus teigimu, išteisinamasis nuosprendis A.Paleckiui priimtas nepagrįstai, nesivadovaujant baudžiamojoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teigiama pranešime. Pasak teisėsaugininko, byloje esantys įrodymai patvirtina A.Paleckio kaltę.

    "Apeliaciniu skundu teismo prašoma priimti naują nuosprendį – A.Paleckį pripažinti kaltu ir jį nubausti laisvės atėmimu 1 metams, atidedant paskirtos bausmės vykdymą 2 metams", - rašoma pranešime.

    Sausio viduryje Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas konstatavo, kad A.Paleckis neturėjo tikslo neigti sovietų agresijos ir aukų.

  • A.Kubilius: „Pasaulio lyderio apdovanojimas priklauso visai Lietuvai“

    Kubil

    Andrius Kubilius

    Andriaus Ufarto / BFL nuotr.

    www.bernardinai.lt BNS 2012-01-31

    Premjeras antradienį duodamas interviu Lietuvos radijui aptarė svarbiausius ir aktualiausius savaitės politikos klausimus. Jis taip pat teigė, kad Erasmus universitete Roterdame įteikiamas Pasaulio lyderio apdovanojimas ("World leader Cycle") priklauso visai Lietuvai: „Tai yra įvertinimas, kuris atitenka visai Lietuvai, nes iš tikrųjų mūsų sugebėjimas tvarkytis su tikrai didele ir gilia krize ir pasiekti, kad ekonomika atsigautų ir matytume jos geras augimo perspektyvas, yra pastebimas ir vertinamas“, - Lietuvos radijui antradienį sakė premjeras.

    A.Kubilius sakė apdovanojimo nesureikšminantis „kaip kažko ypatingai svarbaus“, nors pažymėjo, kad smagu būti tarp jį pelniusių žymių žmonių, tokių kaip NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas, Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu.

    A.Kubiliui apdovanojimas skirtas už nuopelnus ekonomikos srityje. Roterdamo universiteto Ekonomikos fakulteto asociacija skiria šiuos apdovanojimus pasaulio lyderiams už pasiekimus politikos, ekonomikos ir visuomenės gerovės srityse.

  • B. Gailius. Kodėl lietuviai pamėgo sąmokslo teorijas?

     

    Gailius

    Bernardas Gailius

    A. Solomino nuotr.

    www.delfi.lt„  Bernardas Gailius, Atgimimas“ 2012-01-30
    Rolando Pakso istorija, „valstybininkų“ skandalas, Kedžio byla, jau nekalbant apie Vito Tomkaus straipsnius, – galima rasti daugybę pavyzdžių, liudijančių, kad Lietuvos viešajame gyvenime svarbų vaidmenį vaidina sąmokslo teorijos. Reikšminga, kad jos ne šiaip yra populiarios, kaip kokie meksikietiški serialai.
    Sąmokslo teorijomis vadovaujamasi priimant tikrus politinius sprendimus, jos daro įtaką įvykių eigai ir, pačios būdamos netikros, vis dėlto kuria politinę tikrovę. Kiekvienas tikriausia galėtume sugalvoti savų konkrečių pavyzdžių, bet verčiau pernelyg nepaskęsti konkretybėse ir nesiaiškinti, kas ir dėl ko kaltas. Tai atitraukia dėmesį nuo esminės problemos – visuomenės būklės.
    Jei sąmokslo teorijos iš tikrųjų paveikia sprendimus, tai reiškia, kad visų pirma vadinamieji profesionalūs politikai yra joms neatsparūs. Rinkėjai tiesiogiai nepriima politinių sprendimų, tarp jų paplitę nepagrįsti įsitikinimai būtų lengvai neutralizuoti demokratinės politikos „antrajame aukšte“. Kodėl tad politikai pasiduoda konspiracijos žavesiui? Ogi pažvelkime į kairę, po to – į dešinę. Dalis paaiškinimo slypi pačioje politinių organizacijų prigimtyje.
    Pokomunistinė kairė – „viskas ne taip, kaip atrodo“
  • V. Landsbergis. Daug teisingumų

    Lands_55

    Prof. Vytautas Landsbergis

    Š. Mažeikos nuotr.

    www.delfi.lt Vytautas Landsbergis, europarlamentaras 2012-01-30

    „Yra Kauno, yra ir Lietuvos teisingumas“, – rašo komentatorius D. Sinkevičius(Delfi, 2012 01 27). Pridurčiau – yra ir Kėdainių.

    Dramos ir griūtys kai kuriuose nuostabių planetų teismuose verste verčia, galų gale, plačiau svarstyti teisinės sistemos užsimarinavimo nelaimę. Ji mat slepia ir globoja kitą, pačią didžiausią nelaimę – kad teisingumo sargams būtent teisingumas (kartais? dažnokai?) nėra labiausiai rūpimas dalykas. Kiti dalykai, kaip antai interesai, įtakojimai, nurodymai būna gal svarbesni. Ypač – ramus gyvenimas ir karjera.

    Tai priplėkęs marinatas, kuris ginsis, bet jį būtina permaišyti. Tegu burbuliuoja, piktinasi, permaišyti būtina. Įleisti oro ir saulės. Antai jau kiek metų kalbama, reikalaujama įvesti į atsilikusią sistemą visuomenės dalyvavimą, bent jau tarėjus – o marinatas vis apsigina, tempia patogų laiką.

  • Aurelijus Veryga. Kas vogdamas iš savęs praturtėjo?

    www.bernardinai.lt 2012-01-30

    Bėgome nuo sovietų ir komunistų, bet nubėgome nelabai toli. Savotiška rezistencijos forma laikytas visuotinis „kombinavimas“, tempimas namo ir vogimas iš valstybės niekur nedingo ir atkūrus nepriklausomą valstybę, kurios šeimininkai yra ne kažkokie okupantai, bet mes patys.

    Pats mentalitetas pasikeitė labai mažai. Vienas iš aiškių pavyzdžių yra net gana inteligentiškų ir išsilavinusių žmonių palaikoma nelegali tabako, alkoholio ir degalų prekyba bei šių produktų vartojimas.

    Fenomenalu tai, kad viešosios nuomonės apklausose dalis gyventojų kontrabandinių cigarečių, rusiškos ar baltarusiškos degtinės ir rusiško kuro naudojimą vadina kerštu valdžiai.

    Tad keli pastebėjimai apie „kerštą“. Pirkdami kontrabandines prekes (tabaką, alkoholį, kurą), pirmiausia remiate ne „bobutę“ ar kaimyną, kuris taip prisiduria prie algos, bet už to stovintį organizuotą nusikalstamumą, kuris be šitų „versliukų“ neretai užsiima prekyba žmonėmis, narkotikais, ginklais ir t. t.

  • V. Gapšio spektaklis teisme: vėl stringa Darbo partijos byla

    Gapsys

    Vytautas Gapšys (kairėje) ir Viktoras

    Uspaskichas

    Š. Mažeikos nuotr.

    www.DELFI.lt Dainius Sinkevičius, 2012-01-30

    Vėl stringa Darbo partijos (DP) byla Vilniaus apygardos teisme – pirmadienio rytą kaltinamuoju patrauktas Seimo narys Vytautas Gapšys pareiškė, kad negalima pradėti apklausinėti į posėdį atvykusių liudytojų, nes naujasis jo gynėjas kol kas nėra susipažinęs su visa bylos medžiaga. Parlamentaras teismui net iškėlė ultimatumą – arba duokite laiko advokatui pasiruošti bylos nagrinėjimui, arba – skirkite nemokamą valstybės gynėją.

    Pirmadienio rytą į Vilniaus apygardos teismo posėdį, kuriame turėjo būti toliau nagrinėjama DP baudžiamoji byla ir pagaliau pradėti apklausinėti pirmieji liudytojai, susirinkusi teisėjų kolegija iš V. Gapšio advokato Sauliaus Juzukonio išgirdo, kad jis dar nėra susipažinęs su visa baudžiamosios bylos medžiaga.

    Advokatas aiškino, kad su V. Gapšiu tik praėjusių metų gruodį sudarė atstovavimo sutartį (parlamentaras atsisakė anksčiau jam atstovavusio advokato paslaugų), tačiau per pusantro mėnesio taip ir nespėjo susipažinti su visa bylos medžiaga – joje yra 162 tomai, o jis tesuspėjęs perskaityti tik 68.

  • V.Matuzas. Apie naujus prokurorus ir „Snoro“ akcininkus

    Matuzas

    Vitas Matuzas

    K. Čachovskio nuotr.

    Vitas Matuzas, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys, Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas

    www.delfi.lt 2012-01-27

    Nori būt švarus? Apderk kitą! Toks galėtų būti daugelio opozicinių partijų šūkis būsimuose Seimo rinkimuose.

    Joms nereikia jokios darbų programos, nereikia veiksmų plano. Tik kuo garsiau ir kvailiau keikti premjerą, ministrus, na, ir Seimo pirmininkę, kurios autoritetas drasko akis.

    O jei dergimas duos naudos milijonieriams, dar geriau. Svarbiausia viską susukti taip, kad žmogus nesuprastų.

    Na, sakykit, ar kalta I. Degutienė, kad turi suaugusį sūnų, kuris nemina darbo biržos durų ir juolab neskirsto valstybės pinigų klastodamas dokumentus kokioje nors mokėjimo agentūroje?

    Opozicija neabejoja, kad kalta. Kam rūpi detalės? Viešai apkaltinkim, o tada žiūrėsim.

    Ar kaltas Seimo pirmininkės sūnus, kad bankrutavęs bankas baigė kokią nors operaciją tada kai baigė, o ne tada, kai opozicionierių įsivaizdavimu, galėjo baigti?

  • Londono teismas toliau nagrinės V.Antonovo ir R.Baranausko bylą

    Londono-teismas-toliau-nagrines-V.Antonovo

    Vladimiras Antonovas (iš kairės),

    Raimondas Baranauskas

    LŽ archyvo nuotr.

    www.lzionios.lt BNS 2012-01-30

    Pirmadienį Londono Vestminsterio magistrato teismas toliau nagrinės buvusių banko "Snoras" savininkų Vladimiro Antonovo ir Raimondo Baranausko ekstradicijos bylą.

    Gruodžio pabaigoje teismui suderinus posėdžių datas, nuspręsta, kad byla turi būti nagrinėjama sausio 30 dieną, kovo 22 arba 23 dieną ir tarp gegužės 8 ir 18 dienos.

    Abu buvę "Snoro" vadovai sulaikyti Londone lapkričio pabaigoje pagal Lietuvos prokurorų išduotą Europos arešto orderį. Jie abu pripažinti įtariamaisiais dėl turto pasisavinimo stambiu mastu, dokumentų klastojimo, o R.Baranauskas - ir dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi.

    Lapkričio pabaigoje teismas nusprendė V.Antonovą paleisti už 300 tūkst. litų užstatą, o R.Baranauską - už 800 tūkst. litų užstatą.

    V.Antonovas taip pat buvo įpareigotas atiduoti pasą, gyventi ir nakvoti namuose Londone ir registruotis Noting Hilo policijoje pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais, o R.Baranauskas - atiduoti savo pasą, gyventi Kente ir kasdien registruotis Bromlio policijos pareigūnams.

    Įtariamieji nesutinka būti perduoti Lietuvai.

    R.Baranauskas turėjo 25,3 proc. "Snoro" akcijų, o Rusijos piliečio V.Antonovo dalis sudarė 68,1 procento.

  • Unikalūs sovietų nusikaltimai

    Girnius

    Kęstutis Girnius

    ELTOS nuotr.

    www.lzinios.lt Kęstutis Girnius 2012-01-30

    Ginčai dėl istorijos nesiliauja nei užsienyje, nei Lietuvoje. Prieš savaitę Prancūzijos Senatas priėmė įstatymą, kuris numato baudžiamąją atsakomybę už armėnų genocido neigimą. Turkija griežtai pasmerkė Prancūzijos sprendimą, pavadino jį neatsakingu ir nepagarbiu, pagrasino, kad imsis atsakomųjų priemonių.

    Lietuvoje vėl ginčijamasi dėl nacių ir sovietų nusikaltimų apibūdinimo ir lyginimo. Grupė socialdemokratų paskelbė pareiškimą, tvirtinantį, jog Holokaustas yra sumenkinamas, kai teigiama, kad jis "prilygsta, yra panašus ar lygiavertis" komunizmui.

    Užsienio reikalų ministerija atkreipė dėmesį, kad pareiškimas prieštarauja 2009 metų Europos Parlamento rezoliucijai dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo, kuria raginama rugpjūčio 23 dieną paskelbti visos Europos visų totalitarinių ir autoritarinių režimų aukų atminimo diena. Užsienio reikalų ministro atstovė spaudai kritikavo socdemų pareiškimą, teigdama, jog "rasti skirtumų tarp Hitlerio ir Stalino galima nebent jų ūsuose (Hitlerio jie buvo trumpesni)".

  • Politinė trumparegystė

    Zolubas
    Algimantas Zolubas

    Algimantas Zolubas

    Kai kurie medicinos žinovai žmones klasifikuoja į sveikus, ligonius ir nei sveikus, nei ligonius. Ką vadiname sveiku ir ką ligoniu, aiškinti nereikia. Trečioji, didžiausia, yra nei sveikų, nei ligonių dalis, nes jos nariai yra potencialūs kandidatai tapti ligoniais. Šiai daliai priklauso visi, kurie nesilaiko sveikos gyvensenos būdo. Jei rūkai ar kitokius kvaišalus vartoji, jei maitiniesi nekokybiškais ar stokojančiais organizmui reikalingų medžiagų produktais, nesimankštini, pagal tą skirstymą esi kandidatas į ligonius.

    Šiuo pastebėjimu nepakeisime, žinoma, Hipokrato ir Avicenos idealus išdavusios ir pelningu verslu paverstos dabartinės medicinos, tačiau tą žmonių klasifikavimą pasitelkime vaizdžiam palyginimui su sveikais, ligoniais bei nei sveikais, nei ligotais žmonėmis.

    Pagal tokį modelį visuomenę reikia skirstyti į tikrus piliečius, sąmoningus valstybės kūrybos ir tvirtinimo dalyvius (sveikuosius), netikruosius, nedalyvaujančius rinkimuose, referendumuose, kitokioje pilietinėje veikloje (ligonius) ir formaliuosius, abejinguosius (nei sveikus, nei ligonius). Demokratinis valdymas pagal tokį modelį lygintinas savitarnai, kuris bus suprantamesnis, jei jį vadinsime savivalda. Štai kodėl taip daug kalbama, dedamos ,,sveikųjų“ pastangos pilietinei visuomenei ugdyti ir telkti, nes tik nuo jos priklauso savivaldos kokybė.

  • Neskundžiamieji, nepakaltinamieji, šventieji ir visi kiti

    www.lzinios.lt Tomas Čyvas 2012-01-27

    Ar turi būdų išlikti demokratija, kuri nevykdo teismų sprendimų, o politikai ir šiaip besijaučiantieji teisūs gali spardyti kojomis teismų duris? Vargu. O ar gali demokratija gyventi, turėdama tokius teismus ir teisėsaugos sistemą, kurie tyčiojasi iš piliečių, įžeidinėja jų protą ir į abejones dėl akivaizdžių kvailysčių atkerta: mes visiškai laisvi, nepriklausomi ir galutiniai?

    Populiarumų skirtumai

    Galutiniai ir neskundžiami teismo sprendimai, o ypač visiškai nepriklausomi nepriklausomų prokurorų veiksmai tiriant rezonansines bylas arba jų netiriant jau seniai tapo ne tik anekdotų objektu. Didelė dalis visuomenės jais netiki ir teisininkų mantijas dėvintieji veltui guodžia save, esą Seimo reitingai dar mažesni.

    Seimas, kitaip nei teismas ar prokuroras, yra labai stipriai priklausomas ir nuo visuomenės nuomonės, ir nuo socialinių realijų. Pagaliau kad ir ką kas rėkautų - tai demokratinė institucija. Nei vienoje kitoje valstybės institucijoje ar net savivaldybėje žurnalistai ar šiaip leidimą gavę ekskursantai taip laisvai negali pasivaikščioti. Už Seimo nario tikrą ar tariamą negerbimą pagal atskirus baudžiamuosius ar administracinės teisės paragrafus nebaudžiama. Tiesa, krašte faktiškai gali būti nubaustas už laišką nesveikai susireikšminusiam prezidentui, kurio šis net neperskaito, bet tai atskira tema.

  • Seniūnijų panaikinimas Vilniaus mieste skundžiamas teismui

    www.delfi.lt ELTA2012-01-26

    Seimo frakcijos Tvarka ir teisingumas narys Almantas Petkus kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo, kuriuo patvirtintas Vilniaus miesto seniūnijų pertvarkos planas. Pagal jį, iš šiuo metu esančių dvidešimt vienos seniūnijos nuo balandžio 1 dienos bus paliktos tik penkios, labiausiai nuo miesto centro nutolusios seniūnijos.

    Seimo narys įsitikinęs, kad Vilniaus miesto tarybos sprendimas prieštarauja Vietos

    savivaldos įstatymui ir Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymui.

    „Sprendimai dėl seniūnijų aptarnaujamų teritorijų ribų nustatymo ir keitimo priimami įvertinus gyventojų nuomonę. Šiuo atveju nebuvo atsižvelgta į Vilniaus miesto gyventojų nuomonę, nepriimti gyventojų siūlymai dėl minėtųjų seniūnijų panaikinimo, neatliekamos vietos gyventojų apklausos. Vilniaus miesto savivaldybė grubiai pažeidė gyventojų interesus ir užkirto kelią jiems, kaip vietos savivaldos nariams, pareikšti savo nuomonę dėl seniūnijų panaikinimo“, - teigė Seimo narys A. Petkus.

    Pasak parlamentaro, vienas iš pagrindinių vietos savivaldos principų yra savivaldybės gyventojų dalyvavimas tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus, sudarant sąlygas savivaldybės gyventojams tiesiogiai dalyvauti rengiant ir svarstant sprendimų projektus.

  • V. Pozneris: Rusija elgiasi neprotingai, nepripažindama Baltijos šalių okupacijos savo klaida

    Pozneris

    Vladimiras Pozneris

    A. Didžgalvio nuotr.

    www.DELFI.lt 2012-01-27

    Garsus Rusijos TV žurnalistas, laidų vedėjas Vladimiras Pozneris pareiškė, jog Rusijapasielgtų išmintingiau, jei pripažintų Baltijos šalių okupaciją klaida, informuoja DELFI.ee. „Apskritai, norint normalizuoti santykius, iniciatyvą turėtų parodyti Rusija“, – įsitikinęs V. Pozneris.

    Į klausimą, ar Baltijos valstybės tebėra Rusijos interesų srityje, V. Pozneris atsakė: „Geopolitiškai, žinoma, taip! Juk Rusijos valstybė su jomis ribojasi. Yra ir ekonominis interesas, susijęs su naftos ir dujų eksportu. Kitas klausimas, – pabrėžiu – tai tik mano nuomonė, – Rusijos valdžia labai nesumaniai vysto santykius su Baltijos šalimis. Atkaklus Rusijos nenoras suprasti ir pripažinti savo klaidas – labai neprotingas. Kodėl negalima pasakyti: „Taip, okupacijabuvo mūsų klaida, mes dėl to gailimės.“ Juk tai keičia santykius. O Rusija galvoja – atsiprašė vieną kartą, ir pakaks.“

  • Lenkai sulaužė džentelmenišką susitarimą su Punsko lietuviais

    lietuva

    www.valstietis.lt ELTA

    Trečiadienį Seinų apskrities taryba priėmė prieštaringai vertinamą sprendimą atšaukti antrą kadenciją dirbusį Seinų seniūną Rišardą Gžibowskį (Ryszard Grzybowski) ir jo pavaduotoją lietuvį Romualdą Vitkauską. Už tai balsavo 10 tarybos narių, 4 buvo prieš, 1 susilaikė. Iš 15 deputatų apskrities taryboje trys yra lietuviai.

    Seinų apskritis yra viena mažiausių Lenkijoje. Ji sudaryta prijungus prie jos Punsko valsčių, kur 80 procentų gyventojų yra lietuviai.

    Nuo 1999 metų, kai buvo sudarytos apskritys, lietuvių mažumos atstovai visada gaudavo Seinų apskrityje seniūno pavaduotojo postą.

    "Sulaužytas džentelmeniškas susitarimas, kuriuo remiantis pavyko įkurti Seinų apskritį, nes Punsko valsčius tuomet nenorėjo jungtis prie mažytės Seinų apskrities", - sakė Lenkijos naujienų agentūrai PAP Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas.

  • Š.Skučas antrąkart skųsis teismui dėl atleidimo iš Vilniaus savivaldybės

    Skucas

    Šarūnas Skučas

    T. Vinicko nuotr.

    www.DELFI.lt Šarūnas Černiauskas, 2012-0127

    Antrąsyk iš Vilniaus savivaldybės kontrolieriaus pareigų atleistas Šarūnas Skučas sieks, kad teismas ir vėl jį grąžintų į darbą. Trečiadienį sostinės taryba didele balsų dauguma pritarė siūlymui atleisti Š. Skučą iš darbo dėl esą padaryto šiurkštaus nusižengimo – dviejų pravaikštų sausio 2 ir 3 dienomis. Taip savivaldybės kontrolierius iš darbo išmestas jau antrą kartą per septynis mėnesius. Š. Skučas DELFI teigė savo atleidimą skųsiąs teismui.

    „Taip. Kitos išeities man ir nepalieka“, - kalbėjo buvęs savivaldybės kontrolierius, pridurdamas, jog neabejoja ir antrąją savo pergale teisme dėl sugrąžinimo į darbą.

    Paklaustas, ar antro sugrąžinimo į darbą metu nesitiki būti dar sykį atleistas, jis išreiškė viltį, kad sostinės taryba tokių veiksmų nesiims.

    „Jeigu jau pasimokė ir dar kartą pasimokys, kad vis tiek teismas grąžina į darbą, manau, kažkada ateis tam mokymuisi riba“, - samprotavo Š. Skučas.

  • D. Grybauskaitė kreipėsi į Teisėjų tarybą dėl penkių Kauno teisėjų atleidimo

    www.DELFI.lt 2012-01-27

    Prezidentė Dalia Grybauskaitėpasirašė dekretus, kuriais kreipėsi į Teisėjų tarybą dėl penkių Kauno teisėjų atleidimo.

    Kauno miesto apylinkės teismo teisėją Almantą Lisauską iš pareigų siūloma atleisti dėl teisėjo vardo pažeminimo. Įtariama, kad teisėjas pažeidė teisingumo, nešališkumo ir nepriklausomumo principus, darydamas įtaką muitinės pareigūnams ir savo kolegai.

    Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas ir šio teismo pirmininko pavaduotojas Kęstutis Gudynas, Kauno miesto apylinkės teismo teisėjai Rimantas Bučma, Valdonė Račiūnienė ir Gerutis Varanavičius iš pareigų traukiasi savo noru.

    DELFI šaltinių teigimu, atsistatydinimo pareiškimus teisėjai parašė po STT atlikto slapto tyrimo – kadangi pareigūnai nustatė, kad teisėjų atlikti veiksmai negali būti vertinami kaip nusikaltimai ir buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, visa pareigūnų medžiaga buvo perduota Teisėjų tarybos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui Gintarui Kryževičiui.

    Pareigūnai nustatė, kad apylinkės teismo teisėjai neoficialiuose pokalbiuose prašė savo kolegų, nagrinėjusių administracinių teisės pažeidimų bylas, griežtai nebausti jų draugų bei pažįstamų. Tokią informaciją yra užfiksavę STT agentai, telekomunikacinėmis priemonėmis atlikę operatyvinį tyrimą.

  • Premjeras: Seimo opozicija elgiasi negarbingai, dirba buvusių "Snoro" savininkų naudai

    www.lzinios.lt BNS 2012-01-26

    Premjeras Andrius Kubilius ketvirtadienį apkaltino opozicijos atstovus dirbant turto pasisavinimu įtariamų buvusių "Snoro" banko akcininkų ir stambiųjų kreditorių naudai, o priekaištus Seimo pirmininkei Irenai Degutienei sakė esant negarbingus ir nepagrįstus.

    "Matome labai daug požymių, kad opozicijos atstovai labai įnirtingai dirba ne viešajam interesui, ne mokesčių mokėtojų labui, o dirba arba Antonovo-Baranausko grupuotės naudai, arba tų stambiųjų kreditorių, kurių reikalavimai nėra patenkinti 2 mlrd. litų sumai, kuri viršija draudimo sumas, ir dirba jų naudai, siekdami - to neslepia ir patys kreditoriai, - kad jų nepadengtus kreditus turėtų padengti mokesčių mokėtojai", - interviu Žinių radijui sakė premjeras.

  • Lietuva kapstosi iš ekonomikos duobės

    www.diena.lt 2012-01-26

    Analitikai tikina, kad Lietuva dideliais šuoliais kapstosi iš ekonomikos duobės, tačiau pernelyg trimituoti apie sėkmę neskuba – darbo rinkos bėgiai tebėra vingiuoti.

    Sparčiausias augimas

    Nuo visuotinės ekonomikos atsigavimo pradžios, 2010 m., Lietuvos ekonomika augo sparčiausiai visoje ES – ekonomikos augimas Lietuvoje siekė beveik 12 proc.

    Lietuvos verslo

    darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas pabrėžė, kad visuomenė neturėtų būti apakinta sėkmingų ekonomikos rodiklių: „Matydami ekonomikos augimą galime labai džiaugtis, bet nereikia pamiršti, kad prieš porą metų ekonomikos nuosmukio kreivė Lietuvoje smigo bene labiausiai. Kadangi mes buvome žemiau, atsigavimas yra labiau pastebimas.“

  • A. Kubiliui skirtas Pasaulio lyderio apdovanojimas

    Kubil

    Andrius Kubilius

    Š. Mažeikos nuotr.

    www.DELFI.lt 2012-01-26

    Roterdamo Erasmus universiteto Ekonomikos fakulteto asociacija premjerui Andriui Kubiliuisuteikė 2012 m. Pasaulio lyderio apdovanojimą už nuopelnus ekonomikos srityje, pranešė Vyriausybės spaudos tarnyba.

    Šis metinis apdovanojimas, anot pranešimo, skiriamas pasaulio lyderiams už ypatingus pasiekimus politikos, ekonomikos ir visuomenės gerovės srityse.

    „Jūsų dėka, Ministre Pirmininke, Lietuva pakilo į aukštesnį lygmenį. Jūsų pastangos siekiant atgaivinti Lietuvos ekonomiką ir Jūsų veiksmai švelninant ekonominės krizės padarinius kelia susižavėjimą. Nors Lietuva smarkiai nukentėjo nuo krizės, jos ekonomikos atsigavimas trečiąjį ketvirtį buvo pats sparčiausias Europos Sąjungoje. Daugelį žmonių taip pat labai žavi ir įkvepia Jūsų gilus domėjimasis politikos mokslais, istorija ir žinių ekonomika“, – pranešime cituojamas Roterdamo Erasmus universiteto Ekonomikos fakulteto asociacijos laiškas Lietuvos Vyriausybės vadovui.

  • Vilniaus seniūnijų galas

    Vln_savivaldybe

    www.diena.lt 2012-01-26

    Miesto vadovų sumanyta seniūnijų reforma vakar buvo patvirtinta, nors jai prieštaravo ir gyventojai, ir valdininkai, ir dalis valdančiosios koalicijos partnerių. Savivalda prie gyventojų sostinėje bus artinama iš 21 seniūnijos palikus tik penkias.

    Maištas ar savireklama?

    Sostinės savivaldybės taryba vakar pritarė Vilniaus valdžios planams pertvarkyti seniūnijas. Tačiau ne taip sklandžiai, kaip valdantieji tikėjosi. Savivaldybės ketinimai pertvarkyti seniūnijų tinklą neįtiko ne vien jų paslaugomis besinaudojantiems miestelėnams, bet ir valdančiosios daugumos partneriams.

    Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) valdyba prieš tarybos posėdį išplatino pranešimą, kuriame teigiama, kad partijos Vilniaus skyrius nepritaria Vilniaus savivaldybės iniciatyvai naikinti didžiąją dalį seniūnijų Vilniaus mieste. Anot socialdemokratų, tokia reforma ne tik sulaukė didžiulio visuomenės pasipriešinimo, bet ir prieštarauja LSDP programai, kurios vienas iš svarbiausių tikslų – visuomenės įtraukimas į valdymą sudarant sąlygas dalyvauti priimant sprendimus.

  • "Šalčios aleliumai"

    Maloniai kviečiame Jus į XV-ąją „Šalčios aleliumų“ šventę 
    Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijoje šių metų sausio 28 d.

    PROGRAMA
    8.30 – 10.00 Registracija
    10.00 – 12.30 Šventės pradžia,
    koncertas
    12.30 – 13.00 Pietūs, parodų apžiūra
    13.00 – 14.30 Koncerto tęsinys
    14.30 – 16.00 Diskoteka aktų salėje,
    mokytojų ir svečių
    pašnekesiai prie
    kavos puodelio

  • Vienos išdavystės istorija

    Olechnovicius

    Pavelas Olechnovičius

    trojrniasto.pl nuotr.

    www.lzinios.lt Vytautas Matulevičius 2012-01-26

    Į Lietuvą šią savaitę atvykęs Lenkijos naftos koncerno "Lotos" prezidentas Pavelas Olechnovičius mūsų premjerui pranešė, kad jo vadovaujama įmonė rengiasi mūsų krašte ieškoti skalūninių dujų. Po susitikimo su Andriumi Kubiliumi jis žurnalistams būtent taip ir pareiškė: "Aš informavau premjerą, kad mes nusprendėme jau šiais metais pradėti skalūninių dujų paiešką."

    Neįžvelgiate šiuose pareiškimuose nieko keista? Aš - įžvelgiu.

    Lietuva tebėra nepriklausoma valstybė. Tačiau kitos šalies magnatas tiesiog informuoja mūsų valdžią, kad jis nusprendė mums priklausančioje teritorijoje pradėti gamtinių išteklių paiešką. Ne paprašė leidimo, ne pasisiūlė dalyvauti konkurse, o tik informavo, ir taškas.

    Tačiau šis reikalas neturi nieko bendra su pablogėjusiais mūsų ir lenkų santykiais - lenkais dėta dabar panašiai elgtųsi ir bet kurios kitos valstybės bendrovė. Tiesiog lenkai savo laiku parodė didesnę nuovoką ir perpirko iš mūsų verslininkų pagrindinę lietuviškąją naftą išgaunančią įmonę "Geonafta", o per ją įgijo nuosavybės teisę ir į dar tris kitas analogiškas Lietuvos įmones. Ką tai reiškia, paaiškėjo Lietuvoje aptikus didžiulius skalūninių dujų išteklius, kurie galėjo tapti daline alternatyva rusiškoms dujoms - tie ištekliai glūdi ten pat, kur ir lietuviškoji nafta. Taigi ir išskirtinę teisę išgauti skalūnines dujas turi ne mūsų valstybė, o tie, kuriems mūsų valdžia jau seniai yra suteikusi licencijas išgauti angliavandenilius, t. y. dabartiniai naftos gavėjai lenkai.

  • Informacija apie mitingus

    Sausio 25 d. (trečiadienį) prie Vilniaus savivaldybės 12 val. vyks piketas prieš seniūnijų naikinimą.

    Vasario 4 d. (šeštadienį) vyks mitingas prieš Vilniaus miesto mero Artūro Zuoko savivalę šilumos ūkyje, aukštas šilumos kainas ir seniūnijų naikinimą.
  • Sic transit gloria Zuokensis

    www.veidas.lt Audrius Bačiulis 2012-01-24

    Vilniaus merui Artūrui Zuokui, ko gera, nebeverta vargintis, plėtojant savo partijos TAIP tinklą kituose Lietuvos miestuose ir švaistant pinigus pasirengimui Seimo rinkimams. Nors šildymo sezonas Vilniuje dar tik įpusėjo, tikimybė, kad A.Zuoko rinkėjai Vilniuje pakartos savo pernykštį pasirinkimą, padarytą per savivaldybių tarybų rinkimus, ir vėl skirs balsus mero partijai, spėriai artėja prie nulio. To paties žymens link krypsta ir visa Vilnius mero politinė karjera.

    Pernai balandį, po aistringų kovų A.Zuokui vėl išsikovojus sostinės vadovo postą, teigiamai vertindamas šį įvykį rašiau: „A.Zuokas dabar gavo galimybę darbais reabilituotis ir visos visuomenės, ne tik savų rinkėjų, akyse susigrąžinti gero politiko reputaciją. Jeigu jam nepavyks ir per trečiąją kadenciją sostinės vadovo poste jis susimaus lygiai taip pat, kaip susimovė Seime, galės daugiau nebesikankinti politikoje ir grįžti į verslą.“

  • T. Misiūnas. Suomijos rinkimai: daugiau saugumo Lietuvai?

    www.DELFI.lt Tomas Misiūnas, 2012-01-24

    Sekmadienį Suomijoje vyko Prezidento rinkimai, kurie į antrą turą atvedė Sauli Niinistö (Nacionalinė koalicija) ir Pekka Haavisto (Žaliųjų partija). Kodėl Lietuvai šie rinkimai ne mažiau svarbūs nei artimiausių kaimynų rinkimų rezultatai, kuriuos valdžios atstovai mėgsta komentuoti ir vertinti? Atsakymas šį kartą slypi ne kažkur anapus, o tame, kokie klausimai dominavo Suomijos rinkimų kampanijoje.

    Dauguma rinkėjų Suomijoje buvo susirūpinę savo ateitimi Europoje, t.y. krize euro zonoje ir kaip ją reiktų įveikti, ir savo ateitimi NATO. Iš tiesų pirmą kartą tikriausiai po dvylikos metų pertraukos Suomijoje vyko gana atvira diskusija apie tai, kad šalis turėtų savo ateitį susieti su NATO.

  • Ar teismų nepriklausomumas reiškia teisėjų neklystamumą?

    www.lzinios.lt Advokatas Jonas Ivaška 2012-01-25

    Kaskart, kai tik kas nors suabejoja teismo sprendimo teisingumu, "elitiniai" teisėjai suūžia kaip širšilai ir puola ginti ne teisingumą, o savo širšmašnę: "Nedrįskite kėsintis į demokratijos šerdį - teismų nepriklausomumą, teisėjo neliečiamumą ir... neklystamumą!"

    Jeigu kritikos žodis skiriamas paskutinei teismo instancijai, kurios procesinio dokumento pabaigoje parašyta, kad nutartis galutinė ir neskundžiama, tokia kritika "elito" vertinama kaip šventvagystė, nes neva suabejota ne žmogaus teiginiais, o Dievo valia.

  • Siūloma skųsti išteisinamąjį nuosprendį Paleckiui

    www.alfa.lt ELTA 2012-01-24

    Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolija kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydama apginti viešąjį interesą ir pateikti apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo paskelbto išteisinamojo nuosprendžio Algirdui Paleckiui.

    Sausio 18 d. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas, neradęs nusikaltimo požymių, išteisino dėl sovietų agresijos neigimo kaltintą „frontininką“ A. Paleckį. Teismas A. Paleckio kalbas, jog „saviškiai šaudė į savus“, pripažino nuomone ir atmetė prokurorų siūlymus nuteisti vieno iš sovietų Lietuvos komunistų lyderio anūką.

    „Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos nariai jaučiasi šokiruoti fakto, jog 1991 m. žmonės, gynę Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, daugelis paaukoję savo sveikatą, o dalis praradę savo artimuosius, šiandien laisvoje Lietuvoje privalo ginti paniekintą garbę“, - sako Seimo narė, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos pirmininkė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė.

  • „Dalkios“ biokuro jėgainė Vilniui neužtikrins konkurencijos ir pigios šilumos

    „Dalkios“ biokuro jėgainė Vilniui neužtikrins konkurencijos ir pigios šilumos, teigia prezidentės patarėjas

    www.delfi.lt BNS  2012-01-24

    Prancūzijos koncerno "Dalkia" planuojama Vilniuje statyti maždaug 500 mln. litų vertės biokuro jėgainė neužtikrins konkurencijos ir mažesnių šilumos kainų, prognozuoja prezidentės vyriausiasis patarėjas ekonomikos klausimais. Anot Nerijaus Udrėno, šilumos ūkyje trūksta skaidrumo, konkurencijos, bendrovė "Vilniaus energija" neleidžia prisijungti kitiems šilumos tiekėjams.

    "Be realios konkurencijos yra labai reali grėsmė, kad dabar egzistuojantis monopolis ir jo piktnaudžiavimas tęsis tiek šilumos gamybos grandyje, tiek biokuro tiekimo grandyje. Tokio dydžio mieste, kaip Vilnius, šilumos gamybos rinkoje aktyvi ir vartotojui naudinga konkurencija taptų įmanoma, esant ne mažiau kaip 3-4 stambiems šilumos gamintojams. Šalia to, dar aišku, gali būti smulkių šilumos tiekėjų, kurie parduotų perteklinę savo šilumą, pavyzdžiui, pramonės įmonės. Jeigu išliks vienas gamintojas, veikla gali išlikti neefektyvi, kainos neskaidrios ir per didelės", - interviu Žinių radijui sakė N.Udrėnas.

  • Liepą turėtų augti minimali alga, prognozuoja bankas

    www.DELFI.lt Justina Juršytė, 2012-01-24

    „Swedbank“ Lietuvoje vyr. ekonomistas Nerijus Mačiulisprognozuoja, kad liepą turėtų augti minimali mėnesio alga(MMA) nuo dabartinių 800 litų prieš mokesčius iki 900 litų. Tam prielaidas sudarys pirmiausia artėjantys Seimo rinkimai ir smarkiai neblogėsianti ekonominė padėtis.

    „Natūralu, kad tai bus iš dalies tinkamas laikas daryti artėjant spalio mėnesio įvykiams“, - antradienio spaudos konferencijoje sakė N. Mačiulis. Anot jo, dėl artėjančių rinkimų nereikia tikėtis, kad šiemet galėtų būti keliami mokesčiai.

    „Visi suprantame, kad toms politinėms jėgos tai nebūtų palankus veiksnys prieš rinkimus“, - sakė ekonomistas.

  • Radviliškio meras Čepononis paleidžiamas į laisvę

    Cepononis

    Antanas Čepononis

    Alfredo Pliadžio nuotr. fotodiena.lt

    www.alfa.lt 2012-01-24

    Antradienį po pietų į laisvę išleistas daugiau nei prieš mėnesį korupcijos byloje sulaikytas Radviliškio rajono meras Antanas Čepononis, kuris šiuo metu yra nušalintas nuo pareigų.

    15.15 val. A.Čepononis paliko Šiaulių tardymo izoliatorių, BNS patvirtino izoliatoriaus atstovai.

    A.Čepononį pernai gruodžio 19 dieną sulaikė Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai, jam pateikti įtarimai dėl piktnaudžiavimo, sukčiavimo ir dokumentų klastojimo.

    Politikas paleistas už 30 tūkst. litų piniginį užstatą ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti, pranešė prokuratūra.

    „Manome, kad šiandien švelnesnėmis priemonėmis pasieksime įstatymo numatytus tikslus“, - BNS antradienį sakė tyrimą kontroliuojantis Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras Virginijus Kulikauskas.

  • Degutienės sūnaus skandalas kurstomas iš naujo

    www.alfa.lt 2012-01-23 13:30 BNS, Gytis Jankūnas

    Ministras pirmininkas Andrius Kubilius mano, kad socialdemokratų vedlio Algirdo Butkevičiaus paskleista informacija, esą Seimo pirmininkės Irenos Degutienės sūnus po banko „Snoras“ bankroto bylos iškėlimo padengė banke esančią paskolą, rodo, kad „Snore“ gali dirbti buvusių banko akcininkų Raimondo Baranausko ir Vladimiro Antonovo, kurie yra įtariami finansinėmis machinacijomis, bendrininkai.

    „Stebina tas faktas, kad socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius, disponuodamas, kaip jis skelbė, bankine informacija, kuri pagal Lietuvos įstatymus negali būti niekam atkleista, praeitos savaitės pabaigoje pabandė šantažuoti Seimo pirmininkę. Teisėsauga turi ištirti tokios informacijos gavimo aplinkybes, nes Butkevičius skelbia, jog ją gavo iš „Snoro“ darbuotojų. Nebūtų stebėtina, jeigu kas nors iš „Snoro“ darbuotojų ir šiandien dirbančių „Snoro“ banke ir toliau išlieka Antonovo ir Baranausko bendrininkais“, – pirmadienį žurnalistams sakė A. Kubilius.

  • VPT dėl „Vilniaus energijos“ pirkimų kreipėsi į prokurorus

    www.alfa.lt 2012-01-23

    Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT) šiandien kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl „Vilniaus energijos“ ir „Litesko“ įvykdytų viešųjų pirkimų, prašydama nustatyti, ar perkančiosios organizacijos atsakingų asmenų veiksmuose nėra korupcinio pobūdžio veikos požymių.

    VPT teigia, kad, išnagrinėjusi minėtų bendrovių organizuotų viešųjų pirkimų konkursų medžiagą, nustatė, jog pirkimų dokumentuose nustatyti tiekėjų kvalifikacijos reikalavimai dėl vidutinių metinių tiekėjo buitinių karšto vandens skaitiklių pardavimo apimčių yra nepagrįsti, pertekliniai ir dirbtinai ribojantys tiekėjų konkurenciją. Be to, VPT teigia, kad pirkimų sąlygų parengtose techninėse specifikacijose nustatyti elektroninių karšto vandens skaitiklių techniniai reikalavimai yra pritaikyti konkretaus gamintojo gaminamiems skaitikliams, todėl yra diskriminuojantys tiekėjus ir neužtikrina tiekėjų konkurencijos.

  • A. Butkevičius dirba V. Antonovui? Sąmoningai ar netyčia?

    www.veidas.lt Virgis Valentinavičius  2012 01 23

    Dėl „Snoro“ komisijos palikusi Seimo salę opozicija vaitoja apie „pamintą“ demokratiją ir tiesą, kurią girdi reikia žinoti Lietuvos žmonėms. Svaidomasi kaltinimais apie nebūtas valdančiųjų giminaičių aferas „Snore“, apie tyčiom sužlugdytą neva pavyzdinį banką ir šaukiama apie neatidėliotiną būtinybę viską ištirti būtent parlamente.

    Reikalaudami steigti „Snoro“ komisiją, socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius, opozicijos lyderis Seime Valentinas Mazuronis nevengia dangstytis nuo „Snoro“ žlugimo nukentėjusiais paprastais žmonėmis. Tačiau jų peršama komisija gali padėti apiplėšti būtent paprastus žmones, kai tikrieji „Snoro“ kaltininkai ir jų didžiausi kreditoriai plos katučių. Griūvant šiam bankui valstybė pirmiausia gynė paprastus žmones – eilinius indėlininkus ir mokesčių mokėtojus, komisijos šalininkai baudžiasi ginti didžiausius ir turtingiausius.

  • Lietuvių ir lenkų dvikova – dėl esminių principų ar dėl ambicijų?

    www.veidas.lt 2012 01 23

    Lietuvai Lenkijos partnerystė reikalingesnė nei Lenkijai Lietuvos. Ar tai reiškia, kad ir pastangų jai tvirtinti mums reikia dėti daugiau?

    Lietuvos ir Lenkijos deklaracijos, įtvirtinusios pasiryžimą gyventi kaip sesėms, užmiršus kelių šimtmečių ar dešimtmečių senumo nesutarimus ir nuoskaudas, dvidešimtmetis paminėtas santūriais diplomatiniais pareiškimais apie viltis tęsti abipuse pagarba ir draugyste išreikštus santykius. Tačiau tokie santykiai – jau praeitis.
    Štai lenkų spauda vėl užsipuolė Lietuvą, šįsyk dėl neva flirto su Rusija, nors žvelgiant iš Lietuvos pusės situacija atrodo diametraliai priešinga. Prof. V. Landsbergis vėl pagąsdino lenkų kortos pavojais Lietuvos valstybei. Europos informacinio centro atidarymas Šalčininkuose virto vietos lenkų kaltinimų užsienio reikalų ministrui Audroniui Ažubaliui kruša – ir dėl Švietimo įstatymo, ir dėl lenkiškų pavardžių rašybos, ir dėl gatvių pavadinimų lentelių lenkų kalba. O „Delfi“ portalo planai vasario pabaigoje startuoti lenkiška versija sutikti įtarimais, ar tik tai nėra kokių politinių jėgų finansuojamas antilenkiškas projektas Seimo rinkimų metais. Kai kam sukėlė rimtą išgąstį, kad 212,4 tūkst. Lietuvos lenkų gimtąja kalba galės sužinoti naujienas ne tik iš lenkiškos Lietuvos žiniasklaidos.

  • L. Pečeliūnienė. Valstybė: nei nužudyta, nei sugriuvusi

    Peceliuniene

    Lina Pečeliūnienė

    Š. Ma-eikos nuotr. Delfi.lt

    www.DELFI.lt Lina Pečeliūnienė, 2012 m. sausio 23 d. 11:54

    Perskaičiau Eglės Wittig – Marcinkevičiūtės straipsnį „Nacionalinės etikos griuvėsiai arba kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis“ ir pagalvojau, kad jaunystėje, nepriklausomybės pradžioje, aš mąsčiau lygiai kaip ji. Buvau įsitikinusi, kad Algirdo Brazausko komunistai ir jų intelektualūs rėmėjai yra visų atsikūrusios Lietuvos nesėkmių priežastis.

    Mes su Kęstučiu Žičkumi „Lietuvos aide“ buvome bene aršiausi antikomunistiniai žurnalistai. Tada naiviai maniau: kuo smarkiau aprėksiu komunistus, tuo labiau jie susigės, padarys viešą atgailą ir pasitrauks nuo valdžios. Arba paveiksiu savo skaitytojus taip, kad niekas už juos nebalsuos – iššluos iš politinio lauko. Deja…

    1992 m. Seimo rinkimuose A.Brazausko LDDP gavo daugiau vietų, negu turėjo narių savo rinkimų sąraše (ar buvo kur pasaulyje toks precedentas?). Prisimenu, tą dieną, kai Seimą užplūdo tuntai buvusiųjų kompartijos nomenklatūrininkų, iš siaubo tylėdami su buvusiu Vytauto Landsbergio patarėju Aurelijum Katkevičium važiavome liftu. Jis staiga pakėlė akis ir pasakė: „Nebijok, neišprotėjau, nesisupsiu ant pušies“.

  • KREIPIMASIS DĖL IŠTEISINAMOJO NUOSPRENDŽIO PARTIJOS „FRONTAS“ VADOVUI

    sajudis_mazas

    LR Prezidentei Daliai Grybauskaitei                                                                                                                         2012-01-18

    LR Generalinis prokurorui Dariui Valiui

    LR Teisingumo ministrui Remigijui Šimašiui

    LR VSD Generaliniam direktoriui Gediminui Grinai

    KREIPIMASIS

                       DĖL IŠTEISINAMOJO NUOSPRENDŽIO

                                                      PARTIJOS „FRONTAS“ VADOVUI

    Partijos „Frontas“ lyderis Algirdas Paleckis 2012-01-18 teisme išteisintas už viešai pasakytus teiginius, jog per Sausio įvykius prie televizijos bokšto „saviškiai šaudė į savus“. Išteisinamąjį nuosprendį A. Paleckiui trečiadienį paskelbė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas. Teisėjas Antanas Virbalas nusprendė, kad A. Paleckio veiksmuose nėra tiesioginės tyčios – jis neturėjo tikslo neigti nei sovietų agresijos, nei įžeisti aukų, o tik rėmėsi rašytiniais šaltiniais. Pasak teismo, nėra įrodyta, kad A. Paleckis neigė sovietų agresiją, prieš lietuvių tautą įvykdytus labai sunkius nusikaltimus. Teismas pabrėžė, kad kaltinamasis išsakė nuomonę. „Kadangi A. Paleckis išreiškė ne savo asmeninę, o kitų šaltinių nuomonę, negalima daryti išvados, jog tuo jis įžeidė asmenų, žuvusių ir sužeistų kovoje dėl atkurtos Lietuvos Respublikos nepriklausomybės išsaugojimo atminimą ir jų artimuosius“, – paskelbė teisėjas.

  • V. Daujotytė: Č. Milošas lietuvius ir lenkus moko patriotizmo, kuris negali peraugti į neapykantą

    Milosas

    Česlovas Milošas

    AFP/Scanpix

    V. Daujotytė: Č. Milošas lietuvius ir lenkus moko patriotizmo, kuris negali peraugti į neapykantą kitai tauta

    www.delfi.lt Virginijus Savukynas, LRT 2012 m. sausio 22 d. 17:06

    Šiandien lietuvių ir lenkų santykiai toli gražu nėra patys geriausi. Priešingai, jie itin paaštrėję ir pasiekę aklavietę. Todėl būtent dabar verta prisiminti žmones, kurie visą savo gyvenimą paskyrė tiltų tarp šių dviejų tautų tiesimui. Vienas jų - Česlovas Milošas. Pasirodo, Nobelio premijos laureatas Lietuvos himną buvo išvertęs į lenkų kalbą. LRT laidoje „Įžvalgos“ Virginijus Savukynas apie Č. Milošo reikšmę lietuvių tapatybei kalbėjosi su profesore Viktorija Daujotyte, neseniai kartu su Mindaugu Kvietkausku išleidusia knygą „Lietuviškieji Č. Milošo kontekstai“.

    - Kodėl Č. Milošas aktualus šiandienos Lietuvoje, kai kyla skandalų dėl pavardžių rašymo, plėšomos lentelės su vietovardžiais, gąsdinama, kad lenkai tik ir galvoja, kaip mus nukultūrinti, nutautinti ir pan.?

    - Sunku būtų tiesiogiai susieti Milošą su tais rūpesčiais, kurie kyla mūsų šalyje. Čia yra kitas žmogaus lygis ir tie kontekstai apima daugiau kultūrinius, dvasinius dalykus. Tačiau jokiu būdu jų negalima atriboti nuo to, apie ką jūs užsiminėte. Milošas buvo žmogus su labai giliai suleistomis šaknimis, iki pačių filosofiškiausių būties problemų. Tačiau kartu tos šaknys buvo išsiraizgiusios ir pačiame paviršiuje – žmonių gyvenimai, rūpesčiai. Nėra abejonių, kad jis suspėjo pajusti tas įtampas, kurios jau matėsi ir ryškėjo. Visomis savo dvasios galimybėmis Milošas troško santaikos. Plačiąja prasme jis buvo tiek daug patyręs, išgyvenęs karo ir pokario baisybių, klajonių, kad negalėjo matyti kitos perspektyvos, išskyrus taikų gyvenimą.

  • Č. Iškauskas. „Frontininko“ išteisinimas: juodojo scenarijaus pradžia?

    www.DELFI.lt Česlovas Iškauskas, www.iskauskas.lt, 2012 m. sausio 21 d. 17:34

    Viešumas, nuomonių įvairovė, galimybė jas išsakyti viešai, žodžio ir spaudos laisvė – tai tie banginiai, ant kurių paprastai stovi, atrodytų, toks šviesus demokratijos rūmas. Nuo to prasidėjo ir „perestroika“ Sovietų Sąjungoje, kurioje buvome pasiilgę atviresnio, tiesaus žodžio, galimybės kritikuoti valdžią ir sistemą, nenukenčiant nuo visur buvusios budrios saugumo akies.

    Bet pasakykite: ar yra demokratijos ribos? „Liaudies valdžia“ – tai ne šiaip sau valdymo forma, kurioje nėra vietos autokratijai, diktatūrai, bet tai ir ne anarchija, nežabotas pliuralizmas, nekontroliuojama nuomonių raiška. Demokratija glaudžiai ribojasi su teisinės valstybės principais, įstatymo, daugumos valios viršenybe.

    Atrodo, kad tai daugmaž visiems žinomi dėsniai. Gal būtų ir nereikėję šito diletantiško (suprask: ne specialisto, mėgėjo) „refreno“, tačiau vienas pastarųjų dienų Lietuvos gyvenimo įvykis verčia daryti kai kurias išvadas.

    Teismas nerado nusikaltimo sudėties Socialistinio liaudies fronto lyderio Algirdo Paleckio per televiziją išsakytoje frazėje, kad „kaip dabar aiškėja, savi šaudė į savus“. Šitaip politikas kalbėjo apie sovietinės kariuomenės vykdytas žudynes atmintiną Sausio 13-ąją.

  • K. Masiulis. Pelno ribojimas nelygu maža kaina

    Masiulis_K

    Prof. Kęstutis Masiulis

    Š. Mažeikos nuotr. (delfi.lt)

    Prof. Kęstutis Masiulis, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotojas

    2012 m. sausio 19 d. 15:51

    Seimas priėmė naują Elektros energetikos įstatymą. Opozicija ir žiniasklaida didžiausią dėmesį skyrė energetikos įmonių pelno ribojimui. Kai kurie politikai tikino, kad tik taip galima sumažinti elektros kainą. Ar tikrai ribojamas pelnas apsprendžia mažą kainą?

    Monopolijos turi būti reguliuojamos

    Monopolijos yra toks pats senas išradimas kaip ir laisva konkurencija. Tačiau monopolijos yra linkusios naudotis savo dominuojama padėtimi rinkoje. Šią tiesą pirmieji suprato amerikiečiai XIX a. pabaigoje ir ėmėsi priemonių joms riboti. Dabar monopolijas vienaip ar kitaip reguliuoja visos pasaulio valstybės, taip pat ir Lietuva. Mūsų šalyje energetikos monopolijas prižiūri ir viešajam interesui atstovauja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK).

  • V. Landsbergis. Ačiū nors vaikui

    Landsbergis7

    Prof. Vytautas Landsberis

    A. Didžgalvio nuotr.

    www.delfi.lt Vytautas Landsbergis, europarlamentaras 2012 m. sausio 19 d. 15:36

    Galų gale, septynmetė mergaitė, pati apie tai nežinodama, padeda vargšei Lietuvos visuomenei ir teisininkų elitui geriau susivokti teisėtvarkos džiunglėse.

    Šventasis kodeksas (CPK) savo 764 straipsnyje yra grakščiai supainiojęs antstolių funkcijas gražinant skolą jos išieškotojui su vaikų gyvenamosios vietos nustatymu.

    Kai "skolininkas" (pasiskolinęs vaiką?) nevykdo teismo sprendimo (tartum dėl turtinės skolos), antstolis priima savo "patvarkymą" dėl sprendimo vykdymo perduodant vaiką šios būtent skolos išieškotojui.

    Žinoma, kai skolininkas negrąžina pasiskolinto vaiko, antstolis, sako kodeksas, gali kreiptis į jo "kontoros buveinės vietos apylinkės teismą" (mergaitės išieškojimo byloje tai būtų Kaunas) dėl leidimo paimti vaiką prievarta. Nesuvokdamas, kad ir čia pažeidžia įstatymą, ne Kauno, bet Kėdainių teisėjas jau pasiryžęs palaiminti prievartą.

  • D. Budrevičienė – apie V. Uspaskichą: net nebežinau, kokios menkos dvasios turi būti tokie kaip jis

    Budreviciene

    Dalia Budrevičienė

    LNK nuotr.

    www.DELFI.lt 2012 m. sausio 21 d. 11:22

    Finansines machinacijas Krekenavos agrofirmoje paviešinusi buvusi mėsos sūdytoja Dalia Budrevičienėneslepia gavusi per brangiai kainavusią gyvenimo pamoką, rašo „Lietuvos žinios“.

    Vasarį sueis šešeri metai, kai D.Budrevičienė pasipuošė neeiliniam įvykiui ir, nešina pinigų medžiu pramintu augalu, į Krekenavos miestelio kultūros centro salę atėjo susitikti su Darbo partijos lyderiu Viktoru Uspaskichu. Krekenaviškė teigia tąsyk šį politiką, iki tol jos laikytą duondaviu ir geradariu, gyvą mačiusi antrą ir paskutinį kartą gyvenime. Pasitikėdama pagrindiniu Krekenavos agrofirmos akcininku, D.Budrevičienė pasiryžo jam pranešti, kad bendrovėje daromas nusikaltimas - atlyginimai mokami vokeliuose. Tačiau viešai išsakytas faktas ir tai, kas vyko vėliau, D.Budrevičienės gyvenimą pakeitė iš esmės. Paprasta kaimo moteriškė tapo vokelių skandalo heroje ir Žmogaus teisių šauklės nominacijos laureate, nuolatinių paskalų objektu ir net viena koja pabuvo anapus gyvenimo.

  • PAREIŠKIMAS DĖL KONCERTO KAUNO „ŽALGIRIO“ ARENOJE SAUSIO 13 D.

    sajudis_mazas

    PAREIŠKIMAS DĖL KONCERTO KAUNO „ŽALGIRIO“ ARENOJE SAUSIO 13 D.

    Šiomis dienomis Lietuvos Valstybė ir Tauta paminėjo dramatiško ir pergalingo pasipriešinimo sovietinės armijos agresijai 21-ąsias metines. Tai taikingos ir kartu tragiškos kovos prieš brutualią ginkluotą jėgą naudojusios sovietinės kariaunos aktas, atspindintis nepalaužiamą Tautos laisvės ir nepriklausomybės siekį. Lenkiame galvas ir kartu išreiškiame gilią pagarbą žuvusiems ir nukentėjusiems už Tėvynės nepriklausomybę. Tai susikaupimo, tautos vienybės, pagarbos Laisvės gynėjams diena. Kartu su dėkingumu prisimename tuos, kurie solidarizavosi su mūsų kova už laisvę, palaikė mus tomis rūsčiomis atkurtos nepriklausomybės dienomis. Negalime nepaminėti tūkstantinių mitingų Rusijoje už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Pilnai suprantamas ir mūsų, ir mūsų tautiečių solidarumas su kitomis tautomis bei demokratinėmis valstybėmis, ginančiomis savo laisvę ir suverenitetą. Negalima nepaminėti ir mūsų visuomenės moralinės paramos Gruzijai Rusijos armijos agresijos prieš šią šalį metu. Sausio 13 diena Lietuvos piliečiams reikšminga, brangi data daugiaamžėje mūsų valstybės istorijoje.

  • DĖL EITYNIŲ KOVO 11-ĄJĄ

    sajudis_mazas

    Vilniaus miesto savivaldybės merui

    Artūrui Zuokui

    DĖL EITYNIŲ KOVO 11-ĄJĄ

    Lietuvos Sąjūdžiui atstovaujančius Lietuvos laisvės kovotojus papiktino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos padalinio sprendimas suteikti leidimą Nepriklausomybės dieną – Kovo 11-ąją – Gedimino prospektu žygiuoti lietuvių tradicinių vertybių negerbiančios organizacijos atstovams. Vadinamasis Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI) yra pasirengęs šią dieną vesti į gatves asmenis, niekada neprisidėjusius prie tautiškumo skatinimo, prie mūsų šalies laisvės bei nepriklausomybės kovų.

    Puikiai suprantame, kad šių žmonių noru „švęsti Nepriklausomybės dieną“ yra užmaskuoti kiti tikslai. Manome, jog tokią dieną nederėtų Lietuvos sostinės paversti konfrontuojančių jėgų ginčų vieta, bet atvirkščiai – ją reikia paversti vienijančios ir visiems priimtinos idėjos įgyvendinimo vieta. Nemanome, kad Jūs, mere, tokių idėjų stokotumėte. Jeigu taip būtų, tai Lietuvos Sąjūdis yra pasiruošęs Jums šiuo klausimu padėti, juolab, kad mes turime Kovo 11-tosios 20-mečio eitynių Gedimino prospektu organizavimo patirtį. Būtina šią brangią visai Lietuvai dieną išlaikyti Nepriklausomybės dienos dvasią atitinkančius renginius, o moralinių tautos vertybių ir tradicijų negerbiančių organizacijų paradus palikti kitoms dienoms.

  • Ginčai su Lenkija, Lietuvos lenkais ar tik su Lietuvos lenkų rinkimų akcija?

    Jakucionis
    Povilas Jakučionis

    www.voruta.lt  2012-01-19, 08:50 Dr. Povilas Jakučionis

    Apie tuos ginčus jau labai daug prikalbėta ir prirašyta. Atrodytų, jog nieko daugiau negalima sugalvoti. Nuomonės skamba labai skirtingos, viena kitai prieštaraujančios ne tik iš oponuojančių lenkų ir lietuvių pusių, bet ir tarp pačių lietuvių ar lenkų.

    Pradėta nuo kelių šimtmečių istorijos, nuo Liublino unijos iki Suvalkų sutarties sulaužymo ir iki šių dienų problemų. Jei šiuose ginčuose ieškoma tiesos, tai vargu ar padės senų jau užgijusių žaizdų judinimas. Ne bent norima dar kartą įsitikinti, jog ir dabartinės Lietuva bei Lenkija labai skirtingai traktuoja savo tarpusavio santykių istoriją. Įsitikinus dėti tašką po senąja istorija ir toliau nagrinėti lietuvių bei Lietuvos lenkų santykius po 1990 m. Kovo 11-osios Akto paskelbimo. Mano nuomone, šiame laikotarpyje būta faktų ir įvykių, kurie dabar yra pamiršti arba sąmoningai nutylimi.


    Lenkija jau nuo XIV am. pabaigos įvairiausiais būdais siekė pasiglemžti Lietuvą – klasta, papirkinėjimais, šantažu, pasitelkdama dvasininkiją, skatindama mišrias didžiūnų santuokas, papirkinėdama bajorus. Lenkai vaizdavo Lietuvos gelbėtojus, krikštytojus, švietėjus, o lietuvius vadino užsispyrėliais tamsuoliais, pagonimis, atsilikusiais nuo europietiškos kultūros.

  • Operos solistas V.Juozapaitis ketina dalyvauti Seimo rinkimuose su TS-LKD

    Juozapaitis

    Vytautas Juozapaitis

    Organizatorių archyvo nuotr.

    www.delfi.lt 2012 m. sausio 19 d. 09:18 BNS

    Operos solistas Vytautas Juozapaitis ketina dalyvauti Seimo rinkimuose Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų sąraše ir vienmandatėje apygardoje Radviliškyje, ketvirtadienį patvirtino partijos atstovai.

    "Taip, esame kalbėję su V.Juozapaičiu ir didžiuojamės jo ketinimais dalyvauti rinkimuose mūsų partijos sąraše ir vienmandatėje apygardoje", - BNS sakė partijos vykdomasis sekretorius Raimundas Alekna.

    Pasak R.Aleknos, partijos kandidatus, kurie sieks parlamentaro mandato spalį vyksiančiuose rinkimuose, dar turės patvirtinti partijos taryba.

    V.Juozapaitis yra gimęs Radviliškyje ir yra miesto garbės pilietis.

    Radviliškį neseniai supurtė korupcijos skandalas. Dėl piktnaudžiavimo, dokumentų klastojimo ir sukčiavimo įtarimai buvo pareikšti merui konservatoriui Antanui Čepononiui ir dar dviem vietos konservatoriams. Visų jų narystė partijoje sustabdyta.

  • Premjeras: į šalies ekonominę situaciją žiūrime su santūriu optimizmu

    Kubilius
    Andrius Kubilius

    www.veidas.lt 2012 Sausio 17 Andrius Kubilius

    Ministro Pirmininko interviu Lietuvos radijui

    Praėjusią savaitę STT pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl galimo dokumentų klastojimo Vidaus reikalų ministerijoje, žiniasklaidoje pasirodė pranešimas, kad postą gali palikti FNTT vadovas Vitalijus Gailius. Premjere, kodėl reikėtų trauktis FNTT vadovui, kas Jums žinoma?

    Visų pirma, žiniasklaida pirmiausia paskelbia ne informaciją, o kokius nors gandus. Paskui paprašo, kad mes juos pakomentuotume. Tai aš gandų nekomentuoju. Noriu tą pasakyti labai aiškiai. Taip pat labai aiškiai noriu pasakyti, kad ypač praeitais metais (2011 metais) FNTT dirbo tikrai neblogai. Prisiminkime ir didžiulių nusikalstamų kontrabandos grupuočių sulaikymą, ir garsiojo tabako kontrabandos karaliaus, pavarde Karalius, sulaikymą, ir Gariūnų bylas.

  • Prezidentė apie šilumos kainas: „Vilniaus energija“ nesiskaito su žmonėmis 

     

    www.alfa.lt 2012-01-17 08:49 BNS

    „Matome piktnaudžiavimą Vilniuje monopoline padėtimi, „Icor“ grupės interesus, kurie atvirai dominuoja ir demonstruoja nepagarbą savo piliečiams, politizavimą, ir matome oligarchinius požymius“, - antradienį interviu Žinių radijui sakė D.Grybauskaitė.
    Anot jos, tai, kas Vilniuje vyksta su šildymo sąskaitomis, manipuliavimu viešąja erdve, kaip perkama reklama visose žiniasklaidos priemonėse, galima įvardyti kaip mėginimą užčiaupti žiniasklaidą, kad ji nekritikuotų tokių veiksmų.
    „Toks atviras spaudimas tiek žiniasklaidai, tiek politikams, tiek arogancija, su kuria „Vilniaus energija“ kalba su žmonėmis, rodo, kad šioje savivaldybės prižiūrimoje sferoje yra daug problemų ir, be jokios abejonės, savivaldos politikų atsakomybė čia yra didžiulė“, - tvirtino D.Grybauskaitė.
  • Grybauskaitė: karinis saugumas išlieka prioritetinė sritis

    Dalia_G

    Dalia Grybauskaitė

    Roberto Riabovo nuotr. Alfa.lt

    www.alfa.lt 2012-01-17 10:52 BNS

    Karinių pajėgų stiprinimas aplink Lietuvą lemia, kad Lietuva ir toliau aktyviai dalyvaus kuriant NATO strategijas, teigia šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė.

    „Matome, kad aplink Lietuvą, ir ypač Kaliningrado srityje, karinis buvimas yra stiprinamas“, - antradienį transliuotame interviu Žinių radijui sakė prezidentė

    „Todėl tiek mūsų apginamumo planai NATO viduje, tiek pačios strategijos įgyvendinimas, ir tai, kad mes numatome kalbėti ir apie priešraketinę gynybą vėl iš naujo, ir galimybes bendradarbiauti su kaimyninėmis šalimis NATO rėmuose, apspręs tai, kad Lietuva ir toliau aktyviai dalyvaus ruošiant visas strategijas NATO srityje, ir mes aktyviai dalyvausime Čikagos susitikime šiemet gegužės mėnesį - NATO viršūnių susitikime“, - tvirtino šalies vadovė.

    Pasak prezidentės, šalies karinis saugumas išlieka prioritetinė sritis.

  • Mero oponentai kritikuoja seniūnijų tinklo pertvarką

    www.lzinios.lt 2012-01-18

    Sostinės savivaldybės vadovai ėmėsi seniūnijų tinklo optimizavimo. Pagal miesto planus Vilniuje liks vos kelios seniūnijos. Oponentai merą kaltina savos valdžios stiprinimu.

    Liks tik penkios

    Sostinės valdžia skelbia pabaigusi miesto seniūnijų tinklo optimizavimo planą. Pagal jį iš dabar sostinėje veikiančios 21 seniūnijos liks tik 5. Nuspręsta palikti tik Grigiškių, Naujininkų, Naujosios Vilnios, Panerių ir Verkių seniūnijas. Likusias 16 planuojama paversti 11 biurų. Pavyzdžiui, Centro biuras apims Šnipiškių, Žvėryno, Senamiesčio ir Naujamiesčio seniūnijas.

  • „Snoro“ bankroto mįslės sudomino Seimą

    Roberta Tracevičiūtė 2012-01-18

    Siūlymas politikams aiškintis situaciją bankrutuojančiame banke "Snoras" vakar sulaukė Seimo pritarimo, nors Lietuvos banko (LB) vadovas tikino, kad to daryti nereikia.  

    Vakar Seimas po pateikimo vieno balso persvara pritarė siūlymui sudaryti parlamentinę tyrimo komisiją dėl Lietuvoje veikiančių komercinių bankų priežiūros efektyvumo ir padėties "Snore". Komisija turėtų atsakyti į keliasdešimt klausimų, susijusių su "Snoro" veikla, šio banko priežiūra ir bankrotu. Esą taip pat būtų galima sužinoti apie politikus, aukštus pareigūnus, galbūt iš anksto žinojusius apie "Snoro" finansinę būklę bei planuojamą veiklos sustabdymą ir iki banko nacionalizavimo atsiėmusius ten laikytus indėlius. Galutinis balsavimas dėl komisijos sudarymo numatytas ketvirtadienį.

  • Vizito į Lietuvą atvyks NATO generalinis sekretorius Rasmussenas

    Rasmussenas

    NATO vadovas Andersas Foghas

    Rasmussenas. SCANPIX nuotr.

    www.alfa.lt 2012-01-18 08:01 BNS

    Lietuvoje su vizitu apsilankys NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas (Andersas Fouhas Rasmusenas).

    Dviejų dienų vizito metu jis susitiks su prezidente Dalia Grybauskaite, Seimo pirmininke Irena Degutiene, premjeru Andriumi Kubiliumi, užsienio reikalų ministru Audroniumi Ažubaliu ir krašto apsaugos ministre Rasa Juknevičiene, pranešė Užsienio reikalų ministerija.

    Susitikimų metu bus aptartas pasirengimas NATO aukščiausio lygio susitikimui Čikagoje ir kiti Lietuvai svarbūs saugumo ir gynybos klausimai.

    NATO vadovas į Lietuvą atvyks trečiadienio vakarą.

  • Krašto apsaugos savanorių pajėgos minėjo 21-ąsias įkūrimo metines

    Jukneviciene

    Krašto apsaugos savanorių pajėgos minėjo

    21-ąsias įkūrimo metines. Priekyje Krašto

    apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė

    Alfredo Pliadžio nuotr.

    www.kam.lt 2012-01-17

    2012 m. sausio 17 d. Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje kovinės vėliavos įteikimu atkurtai rinktinei ir geriausios metų pajėgų kuopos paskelbimu buvo paminėtos 21-osios Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP) įkūrimo metinės. Vėliavą rinktinei ir kalaviją geriausiai karių savanorių pėstininkų kuopai įteikė krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.
    „Mums smagu tradiciškai susirinkti ten kur viskas prasidėjo – Nepriklausomybės aikštėje. Prieš 21-erius metus Aukščiausios Tarybos koridoriuose ir kituose svarbiuose jaunos valstybės objektuose mūsų kariai įrodė savo tvirtumą. Aktyviai dalyvaudami pratybose šių dienų savanoriai tęsia tradicijas ir įrodo, kad yra nemažiau tvirti“, – sakė KASP vadas pulkininkas Romualdas Moldaris.
  • VDU profesorius A.Butkus: valstybinės dvikalbystės scenarijus įmanomas ir Lietuvoje

    Butkus_Alvydas

    Prof. Alvydas Butkus

    "Ūkininko patarėjo" nuotr.

    Rasa Prascevičienė, "Ūkininko patarėjas" 2012 m. sausio 17 d. 06:02

    Kaimyninėje Latvijoje, kurioje šiuo metu vienintelė valstybinė kalba yra latvių, ateinantį mėnesį vyks referendumas, kuriame piliečiams bus pateiktas klausimas, ar rusų kalbą reikia pripažinti antrąja valstybine. 2,2 mln. gyventojų turinčioje Latvijoje rusų kalba gimtoji yra daugiau nei trečdaliui jų.

    Rusų kalbos pripažinimo valstybine aktyvistai surinko 187 tūkst. (12 proc. rinkėjų) parašų ir pagal Latvijos konstituciją įgijo teisę pateikti tokį įstatymą svarstyti parlamentui. Tačiau parlamentas šį teisės aktą atmetė, todėl dėl jo vyks visuotinis referendumas. Apie tai, ką mažai tautai ir mažai valstybei reiškia jos prigimtinė kalba, kokios valstybinės dvikalbystės pasekmės ir ar analogiškas scenarijus gali pasikartoti Lietuvoje - pokalbis su Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovu, profesoriumi, habilituotu daktaru Alvydu Butkumi.

  • Strasbūras priėmė N. Venckienės skundą prieš Lietuvą

    Venckiene

    Neringa Venckienė

    Tomo Lukšio nuotr. Fotodiena.lt

    www.balsas.lt 2012.01.16 20:14

    Panevėžio apygardos teismui atsisakius priimti Neringos Venckienės skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo pirmininko V.Kondratjevo nutarties skubaus vykdymo sustabdymo, prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, N.Venckienė šį Panevėžio apygardos teismo atsisakymą priimti skundą apskundė Europos Žmogaus Teisių Teismui.
    EŽTT priėmė Neringos Venckienės skundą ir nustatė datą, iki kada N.Venckienė turi atsakyti, ar palaiko savo skundą prieš Lietuvą.
    „Mano skundas dėl Panevėžio apygardos teismo atsisakymo priimti mano skundą Strasbūre yra priimtas ir iki sausio 27 d. aš turiu atsakyti, ar savo skundą palaikau“, – „Karštam komentarui“ sakė Neringa Venckienė.
    Priėmęs nagrinėti N.Venckienė skundą, Strasbūro teismas tik atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurias mergaitės gyvenamosios vietos nustatymo byloje N.Venckienė buvo prašiusi taikyti net tris kartus jos skundo nepriėmusio Panevėžio apygardos teismo.
    Tačiau tokiose bylose laikinosios apsaugos priemonės taikomos tik itin išskirtiniais atvejais.

  • A.Zuoko idėją gyventojus registruoti viename bute tirs teismas 

    butas

    Šiame bute Gedimino prospekte jau

    užsiregistravo keli šimtai gyventojų

    R. Danisevičiaus nuotr.

    BNS ir lrytas.lt inf. 2012-01-16 20:11

    Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje apskundė Vilniaus miesto savivaldybės, sprendimą leisti savo bute gyventojams deklaruoti gyvenamąją vietą, ir taip surinkti daugiau mokesčių savivaldybės biudžetui.

    Vilniaus apygardos administracinis teismas pernai gruodžio 15 dieną gavo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą.

    Jame prašoma ištirti 2011 metų lapkričio 23 dienos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo teisėtumą. Šiuo sprendimu buvo patvirtintas asmenų, deklaruojančių gyvenamąją vietą Vilniaus miesto savivaldybei priklausiančiame bute Gedimino pr. 24-40, tvarkos aprašas.

    Pareiškime teismui prašoma ištirti, ar tas aprašas atitinka teisėtumo, įstatymo viršenybės principus, ar neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymui ir Lietuvos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymos nuostatoms.

  • D. Grybauskaitė „Vilniaus energiją“ kaltina manipuliavimu monopoliu, arogancija

    dalia

    Dalia Grybauskaitė

    K. Čachovskio nuotr. Delfi.lt

    D. Grybauskaitė „Vilniaus energiją“ kaltina manipuliavimu monopoliu, arogancija, bandymu užčiaupti žiniasklaidą

    www.DELFI.lt 2012 m. sausio 17 d.

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė tvirtina, kad Vilniuje šilumos ūkis tvarkomas neefektyviai, o šiemet išrašant sąskaitas netgi buvo manipuliuojama monopoline padėtimi. Šalies vadovė sostinės šilumos ūkyje įžvelgia oligarchinių požymių, „Vilniaus energijos“ reklamas vadina bandymu manipuliuoti viešąja erdve ir užčiaupti žiniasklaidą. Ji stebisi šilumą tiekiančios įmonės arogancija ir pateiktas sąskaitas vadina akibrokštu.

    „Ūkis valdomas neefektyviai ir būtent Vilniuje tikrai matome piktnaudžiavimą monopoline padėtimi, „Icor“ grupės interesus, kurie atvirai dominuoja ir demonstruoja nepagarbą savo piliečiams, politizavimą ir matome oligarchinius požymius. Tai aš sakau labai atsakingai, todėl kad tai, kas vyksta ir su sąskaitomis, ir su manipuliavimu viešąja erdve, ir tai, kaip perkama reklama visose žiniasklaidos priemonėse, įmatau ir galiu įvardyti kaip mėginimą užčiaupti žiniasklaidą, kad ji nekritikuotų tokių veiksmų“, – antradienį Žinių radijo laidoje „Pozicija“ sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė.

  • Pedofilijos skandalas virsta išbandymu valstybei ir jos vadovei

    Vytautas Matulevičius 2012-01-17

    Prieš prezidentę Dalią Grybauskaitę telkiasi dar neregėtos pajėgos. Į kovą kyla ne tik teisės korifėjai ar politologai, bet ir įtakingi Seimo valdančiosios daugumos atstovai ir net Vyriausybės nariai. Kas nutiko, kad valstybės vadovei ryžosi pasipriešinti net tie, kurie ligi šiol sau neleisdavo nė menkiausios užuominos, jog turi savo, juo labiau - kitokią nuomonę?

    Išmušė lemiama valanda. Drąsiaus Kedžio dukros byla pasiekė tokią ribą, kad dabar arba - arba. Arba mergaitė bus sugrąžinta motinai ir jų niekas daugiau nematys, arba ji liks su savo teta teisėja ir taps pagrindine figūra Andriaus Ūso byloje, kurios laukia pakartotinas nagrinėjimas.

  • Ažubalis: vyriausybė nieko nenori nutautinti

    Azubalis

    Audronius Ažubalis

    Augusto Didžgalvio nuotr. (Alfa.lt)

    www.alfa.lt 2012-01-16 20:53 BNS

    Lietuvos Vyriausybė nebando nutautinti ar sulietuvinti šalyje gyvenančių tautinių mažumų, pareiškė Šalčininkuose viešintis užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis.

    Ministras trečiadienį dalyvavo Europos informacijos centro Šalčininkuose atidaryme, tačiau po to vykusioje diskusijoje su rajono bendruomenės nariais daugiau klausimų sulaukė ne apie Europos Sąjungą, o švietimą, vietovardžių ir asmenvardžių rašybą, kuriuos kėlė lenkų tautinės mažumos atstovai ir politikai.

    „Ši Vyriausybė nenori nieko nei nutautinti, nei, juo labiau, kažko sulietuvinti. Todėl man yra šiek tiek skaudu, kai aš viešai girdžiu tokius teiginius. Dvi darbo grupės arba viena bendra, kuri buvo sudaryta abiejų valstybių švietimo ministerijų, buvo beveik sutarę - aštuonių metų pereinamasis laikotarpis. Aš manau, tai yra daugiau negu pakankamai. Tačiau, matyt, kažkas nenorėjo ir šito“, - susirinkusiems sakė A.Ažubalis.

  • Sulaikytas Kauno vicemeras Kriščiūnas, jo padėjėja ir du įmonių vadovai

    www.alfa.lt 2012-01-16 15:17 BNS

    Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnai pirmadienį sulaikė Kauno vicemerą socialdemokratą Kęstutį Kriščiūną.

    „Aš esu informuotas ir supažindintas, kad vicemeras sulaikytas. Neigiamai vertinu patį faktą, nes tai meta šešėlį visai institucijai“, – BNS sakė Kauno meras konservatorius Andrius Kupčinskas.

    „Gandų yra visokių, bet gandų mes nekomentuojame“, – sakė meras. Jis sakė apie sulaikymą buvęs informuotas pirmadienį popiet.

    „Taip, šiandien sulaikytas – detalės vėliau, suderinus su prokuratūra“, – BNS sakė STT Viešųjų ryšių skyriaus viršininkas Ruslanas Golubovas.

  • Lietuvos Sąjūdis paminėjo Sausio 13-ąją

    Kazeno
    Zino Kazėno nuotr.

    Sausio 12-13 d. Lietuva minėjo laisvės gynėjų dieną – šalies istorijai skaudžią Sausio 13-ąją. Praėjo 21 metai nuo tragiškų įvykių, kurių metu už tėvynės laisvę gyvybę atidavė 14 žmonių. Jų vardai išlieka lietuvių atmintyje: Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vytautas Koncevičius, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus.

    Minėjimui skirti renginiai sausio 12 d. vyko Genocido aukų muziejuje, Lietuvos Respublikos Seime, prie Televizijos bokšto, Šv. Jonų bažnyčioje, Vilniaus įgulos karininkų ramovėje. Vakare Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo rūmų buvo uždegtas atminimo laužas ir prie jo vyko Sąjūdžio valanda. Nepaisydami lietingo oro gausiai rinkosi žmonės. Į susirinkusiuosius kreipėsi Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas, LR Seimo narys Rytas Kupčinskas. Jis prisiminė drąsius ir už tėvynės laisvę kovojusius 1991 m, sausį, skatino ir toliau likti ištikimiems savo tėvynei.


    Prisiminimais apie prieš 21 metus vykusius sausio įvykius, mintimis iš šių dienų perspektyvos dalijosi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Europos Palamento narys, Sąjūdžio garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis. Jis kalbėjo apie pokalbius su Michailu Gorbačiovu, akcentavo, kad tuomet Lietuva parodė pasauliui savo stiprybę. Į susirinkusiuosius taip pat kreipėsi Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos pirmininkė, Seimo narė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė.

  • Laisvės gynėjų dienos minėjimas

    _RAF7514

    Prof. Vytautas Landsbergis (kairėje) ir 

    Sąjūdžio pirmininkas, Seimo narys

    Rytas Kupčinskas (dešinėje)

    Sąjūdžio valanda prie atminimo laužo Nepriklausomybės aikštėje

    Lietingą ir vėjuotą sausio 12-osios vakarą prie Laisvės gynėjų dienos atminimo laužo vyko Sąjūdžio minėjimas, kurį vedė Sąjūdžio pirmininkas, Seimo narys Rytas Kupčinskas. Jis prisiminė 1991 metų sausį, kada beginkliai žmonės gynė Lietuvos nepriklausomybę ir drąsiai stojo prieš sovietų okupantų tankus. Kvietė šiandien likti ištikimiems atgimimo laikų Sąjūdžio vertybėms, stiprinti tautos bei valstybės gerovę.


    Sąjūdžio valandoje kalbėjo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Europos Palamento narys, Sąjūdžio garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis. Jis teigė, kad tuomet Seimo rūmai buvo tvirtovė, lemianti ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos likimą, nes tai, ką tada patyrė Lietuva, buvo sukrėtimas visiems. Ir nelaisvoms šalims, ir Rusijai, kylančiai į savo laisvę, ir Vidurio Europos šalims, kurios buvo ką tik nusikračiusios komunistinių diktatūrų. Buvęs parlamento vadovas prisiminė pokalbius su M. Gorbačiovu, kitus svarbius dvidešimties metų senumo įvykius.

  • Kalbėta televizijai. Netransliuota

    Landsbergis47

    Prof. Vytautas Landsbergis

    Alinos Ožic nuotr. 

    www.lzinios.lt Vytautas Landsbergis 2012-01-15

    Kokia bus Lietuva? Pirmiausia imkim teisingumo požiūriu. Geresnė ar blogesnė?

    Ar turėsim žmonišką, gyvenimišką, ar formalų, doktrinišką, mechanišką teisingumą, štai kur bus nulemta mūsų ateitis.

    Dabar už geresnę Lietuvą kovoja septynmetė mergaitė.

    Ji arba jos likimas iškelia esmingus dalykus visai Lietuvos ateičiai. O kas ten vyksta aplink tą mergaitę ir jos labai nelengvą sužeistą likimą?

    Vyksta procesai suaugusiųjų galvose, tos galvos atsiveria ir parodo savo turinį. Protinį, moralinį, kokį norit.

  • A. Zuokui – lavina vilniečių priekaištų dėl kartingų trasos draudimo

    www.diena.lt 2012-01-15, 08:03

    Sostinės savivaldybės meras Artūras Zuokas vos spėja suktis atsakinėdamas į socialiniame tinkle „Facebook“ pasipylusius miestiečių priekaištus. Šie piktinasi savivaldybės sprendimu apriboti Plytinės kartodromo veiklą dėl keliamo per didelio triukšmo.

    “Jūs jau mane pataisykite, bet kodėl niekas nematavo triukšmo normų iki tų namų pastatymo? Bendrovė, statanti namus

    , juk turi užtikrinti tų namų higieninius reikalavimus, o ne kartodromas. Juokinga”, - į merą kreipiasi vilnietė.

    Tokių ir panašių klausimų meras pastarosiomis dienomis sulaukia galybės.

  • Skrydis virš Vilniaus baigėsi pasiaiškinimu Briuselyje

    Zuokas
    Andriaus Ufarto (BFL) nuotr.

    www.diena.lt 2012-01-16, 05:00

    Vilniaus mero Artūro Zuoko bandymas įtikti Europos Komisijos (EK) pareigūnams gali atsirūgti – Lietuvos sostinei gali būti skirta mažesnė ES parama nei tikimasi. Nes kai kurie sostinės vadovo veiksmai Briuselio valdininkams priminė netiesioginius bandymus papirkti.

    Lankėsi du Komisijos atstovai

    Pernai lapkritį Lietuvoje lankėsi du EK atstovai – Regioninio generalinio direktorato H3 skyriaus vadovai Luisas Borisas Sanchezas ir Johanas Magnussonas.

    Jie atvyko susipažinti su kelių Vilniuje ir aplink jį būkle, planais iš ES fondų finansuoti transporto infrastruktūros plėtrą Lietuvos sostinėje.

  • Vyriausybės atstovo pareigas Vilniaus apskrityje eis A. Skaistys

    Skaistys

    Audrius Skaistys

    Redo Vilimo nuotr. (BFL)

    www.diena.lt 2012-01-16, 10:00

    Konkursą į Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareigas laimėjo konservatorius Audrius Skaistys, pirmadienį rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.

    Iki šiol A. Skaistys buvo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto patarėjas, anksčiau yra dirbęs Specialiųjų tyrimų tarnyboje.

    Konkursas į Vyriausybės atstovo apskrityje postą buvo surengtas, kai baigėsi Jurgio Jurkevičiaus kadencija. Pastarasis į šią kėdę atsisėdo dar socialdemokratų valdymo laikais.

    J.Jurkevičius konkurso rezultatus ketina apskųsti teismui.

  • V. Landsbergis paragino partijos bendražygius vėl siekti Lenko kortos teisinio įvertinimo

    Landsbergis33

    Prof. Vytautas Landsbergis

    Š. Mažeikos nuotr. (Delfi.lt)

    www.delfi.lt 2012 m. sausio 15 d. 09:58  BNS

    Europarlamentaras Vytautas Landsbergis paragino partijos bendražygius siekti lenkų kilmės Lietuvos piliečiams Lenkijos vyriausybės dalijamos Lenko kortos teisinio įvertinimo.

    Per Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų tarybos posėdį pristatęs tokią jo vadovaujamo Politikos komiteto rekomendaciją V.Landsbergis sakė, kad Konstitucinio Teismo reikėtų paklausti, ar pagal Lenko kortą Lenkijos vyriausybei įsipareigojęs asmuo gali dirbti tarnyboje, kur reikia prisiekti Lietuvai.

    "Čia vėl mūsų labai aiški rekomendacija dėl visokių šunybių iš mūsų kai kurių piliečių pusės, kuriais manipuliuojama, arba viena užsienio valstybė keistai elgiasi. Labai paprastas mūsų pasakymas - reikalingas Lenko kortos teisinis įvertinimas. Paprastas dalykas. Tai buvo pabandyta padaryti, bet kažkaip sujauktai su kitais klausimais, Seimas nepritarė, pritrūko balsų kreiptis į Konstitucinį Teismą", - šeštadienį kalbėjo V. Landsbergis.

  • Šiemet bus įveiktas vėžys?

    www.veidas.lt 2012-01-15

    JAV ir Europos mokslininkai skelbia, kad 2012-ieji gali tapti paskutiniais nepagydomo vėžio metais, ir tam pateikia net kelias priežastis. Pirmoji ir pati svarbiausia – mokslininkai tikina, jog genų tyrimai padėjo suvokti, kad iki šiol vėžys nepakankamai efektyviai buvo išgydomas todėl, kad medikai gydymą skirdavo atsižvelgdami ne į genetinius konkretaus žmogaus ląstelių pakitimus, sukėlusius ligą, o į vėžio lokalizaciją. Kitaip tariant, iki šiol buvo gydoma pasekmė, o ne priežastis. Organizacijos “Human Genome Project” tikslas – kad vadinamasis asmeninis vėžio gydymas būtų pradėtas taikyti jau šiemet. Regis, tai visai realu, nes Kembridžo, Masačusetso ir Šenzenio (Kinija) mokslininkai teigia radę greitą ir pigų būdą šį metodą taikyti praktiškai. “Bus palyginamos mutavusi ir sveika to paties žmogaus ląstelės, \ir genomų pagalba pagal gerąjį pavyzdį sutvarkoma susirgusioji”, – paprastai aiškina mokslininkai.

  • Herolf: išpuolius prieš Baltijos šalis Švedija suvoktų kaip grėsmę sau

    Herolf

    Tarptautinio Stokholmo taikos

    tyrimų instituto (SIPRI) ekspertė

    Gunilla Herolf (SCANPIX nuotr.)

    www.alfa.lt 2012-01-15 14:26 BNS 

    Išpuolius prieš Baltijos šalis Švedija suvoktų kaip grėsmę sau, todėl būtų pasirengusi teikti pagalbą, nepaisant to, kad nėra NATO narė, sako Tarptautinio Stokholmo taikos tyrimų instituto (SIPRI) ekspertė Gunilla Herolf (Gunila Herolf).

    Trakuose vykusiame politikos strategų susitikime dalyvavusi ekspertė taip pat teigė matanti visas prielaidas dar glaudesniam Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimui gynybos srityje.

    Kaip vertinate jūsų parlamento deklaraciją, kad Švedija yra pasirengusi padėti Baltijos šalims užpuolimo atveju? Ar ji kokiu nors būdu yra įgyvendinama praktiškai, ar kariškiai šiuo atžvilgiu atlieka savo planavimą?

    Rezoliucija sako, kad Švedija neliks pasyvi, jei bus įvykdytas Europos Sąjungos (ES) ar Šiaurės šalių, įskaitant ir Baltijos šalis užpuolimas. Manau, šiuo atveju dauguma žmonių galvoja apie Baltijos šalis, kadangi tai regionas, kur agresija yra buvusi. Buvo agresija, kibernetinė ataka prieš Estiją. Švedija padėjo tinkamomis priemonėmis.

  • R. Sadauskas-Kvietkevičius. Tai, ką sukūrėm po Sausio 13-osios, pranoksta daugelį svajonių

    Sausis
    Sausio 13-oji. Kęstučio Svėrio nuotr.

    www.delfi.lt Romas Sadauskas-Kvietkevičius, "Druskininkų naujienos" 2012 m. sausio 12 d. 23:21

    Kasmet, sausio pradžioje, artėjant Laisvės gynėjų dienai, pasigirsta daugmaž tą pačią graudžią giesmę kartojančių balsų, klausiančių, ar už tokią Lietuvą kovojome ir lyginančių kokius nors šių dienų gyvenimo paradoksus su Sausio 13-osios auka. Todėl pradėsiu nuo to, kad Sausio 13-oji, mano supratimu, buvo unikalus įvykis, į kurį nieko panašaus mūsų tūkstantmetėje istorijoje nebuvo, nėra ir nebus.

    Beginklių žmonių valia nesitraukti, apginti savo laisvę pasirodė esanti stipresnė už pusšimtį metų pasaulį bauginusią totalitarinės valstybės armiją. Nuo tos nakties net ir patys agresoriai suprato, jog šitų žmonių pavergti ir suvaldyti nebeįmanoma. Ir kai mūsų dienų pseudoherojai bando sureikšminti savo tarpusavio rietenas ir lyginti jas su Sausio 13-ąja, visas jų naivumas tampa regimas visiems aplinkiniams. Visi pensijų bei pašalpų mažinimai ar didinimai, visos pedofilijos ar kedofilijos bylos, visi nesusipratimai, kuriuos kasdien patiriame, demagogų lūpomis palyginti su Sausio 13-ąja, staiga tampa tokiomis nereikšmingomis smulkmenomis, kad nejučia imu gailėtis pačių lygintojų ir kažkaip tarsi už juos gėda darosi.

  • Motieka: po Sausio įvykių Gorbačiovas apdovanojo sovietų pareigūnus

    Kryziai

    Kryžiai prie LTV Sausio 13-osios

    aukoms atminti. R. Riabovo nuotr. 

    www.alfa.lt 2012-01-12 15:39 BNS 

    Po tragiškų Sausio įvykių Lietuvoje 1991 metais Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas apdovanojo aukštus SSRS pareigūnus „už drąsius ir ryžtingus veiksmus“ Vilniuje, ketvirtadienį Seime vykusioje konferencijoje sakė Kovo 11-osios Akto signataras Kazimieras Moteika.

    Jo teigimu, 1991 metų vasario 4 dieną M. Gorbačiovo įsaku SSRS vidaus reikalų ministrui Borisui Pugo suteiktas generolo pulkininko laipsnis, o SSRS sausumo kariuomenės vadui ir gynybos ministro pavaduotojui Valentinui Varenikovui, 107-ajai divizijai pareiškta padėka.

    „Šie faktai akivaizdžiai liudija, kas planavo agresiją prieš Lietuvą, kas ir kaip ją įgyvendino ir kas už tai turi būti atsakingas. Šie faktai liudija ir tai, kodėl sausio 11–13 dienomis M. Gorbačiovas „miegojo“, „pietavo“ ar kitaip buvo „užimtas“ ir į V. Landsbergio telefoninius skambučius vengė atsakyti“, – ketvirtadienį kalbėjo K. Motieka.

  • S. Kovaliovas: „Esate tikri europiečiai“

    Kovaliovas1201RS

    Sergejus Kovaliovas

    Ritos Stankevičiūtės nuotr.

    www.lzinios.lt Roberta Racevičiūtė  Sausio 13 d. 2012

    Žinomo žmogaus teisių gynėjo Sergejaus Kovaliovo teigimu, net sovietinio jungo prispausta Lietuva nepamiršo, kas yra laisvė. Neatsitiktinai ir dabar skiriamės nuo kitų posovietinių valstybių - esame tikri europiečiai.

    Šiandien, Laisvės gynėjų dieną, už ilgalaikę nenuilstamą veiklą, kuri turėjo įtakos ne vienai valstybei, Rusijos disidentui S.Kovaliovui Seime bus įteikta pirmoji Laisvės premija. Šis įvertinimas žmogaus teisių gynėjui labai reikšmingas. Ypač todėl, kad apdovanojimą skyrė Lietuva - kraštas, su kuriuo jį ilgus metus sieja glaudūs ryšiai.

    Apie disidentinę veiklą, ryšius su Lietuva, padėtį Rusijoje - "Lietuvos žinių" interviu su Sergejumi Kovaliovu.

    Sunku būti drąsiam

    - Tapote pirmuoju Laisvės premijos laureatu. Ką Jums reiškia šis apdovanojimas?

    - Esu dėkingas. Būtent su tokiu jausmu Seime atsiimsiu šį apdovanojimą. Man jis labai reikšmingas, nes jį įteikia Lietuva. Čia turiu daug draugų, sėdėjau kalėjime. Mane neatsitiktinai teisė Lietuvoje. Tuomet mano redaguotoje "Dabarties įvykių kronikoje" buvo specialus skyrius, skirtas įvykiams jūsų šalyje apžvelgti. Jis buvo sudaromas "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos" medžiagos pagrindu.

  • Kaliningrade paminėta Laisvės gynėjų diena

    Kaliningradas

    Kaliningrade paminėta Laisvės gynėjų

    diena. Organizatorių nuotr.

    www.alfa.lt 2012-01-12 11:24 

    Kaliningrado Šventosios šeimynos bažnyčioje sausio 11 dieną buvo aukojamos šv. Mišios už Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės gynėjus, žuvusius 1991 metų sausio 13-ąją.

    Po šv. Mišių vykusiame Sausio 13-osios minėjime Lietuvos generalinis konsulas Vaclavas Stankevičius ir Kaliningrado Liudviko Rėzos lietuvių kultūros draugijos nariai prisiminė prieš 21 metus Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės siekį aptemdžiusius tragiškus įvykius, sukrėtusius demokratinį pasaulį.

    Minėjimo dalyviams buvo primintos žuvusiųjų laivės gynėjų pavardės ir biografijos, skaitomi Lietuvos poetų ir Kaliningrado lietuvių literatų eilėraščiai, skirti Sausio 13-ajai atminti.

    Sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną – Lietuvos generalinis konsulatas dalyvaus pilietinėje akcijoje „Atmintis gyva, nes liudija“. Jos metu įstaigų languose 8 val. ryto dešimčiai minučių bus įžiebiamos žvakės, skirtos aukų atminimui pagerbti.

  • Ph. Gordonas: protestai Rusijoje paneigė nuomonę, kad rusai įpratę prie autoritarinio valdymo

    Gordonas

    Philipas Gordonas

    T. Vinicko nuotr. Delfi.lt

    www.DELFI.lt Eglė Samoškaitė 2012 m. sausio 12 d. 13:03

    Į Lietuvoje vykstantį vadinamąjį „Sniego susitikimą“ atvykęs JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton patarėjas Philipas Gordonas neprognozuoja, kokią įtaką Rusijoje prasiveržę protestai dėl parlamento rinkimų rezultatų klastojimo gali turėti šios valstybės režimo kaitai bei santykiams su kaimynais, tačiau, jo nuomone, pagaliau buvo paneigta nuomonė, jog rusai yra apatiški ir pripratę prie autoritarinio valdymo būdo.

    „Protestai yra svarbūs vien savo mastu. Mastas tikrai įspūdingas. Ypač kai daugelį metų buvo kalbama apie rusų apatiją, kad rusai yra pripratę prie autoritarinio valdymo būdo ir nėra suinteresuoti demokratija. Tačiau šie įvykiai parodė, kad rusai, kaip ir daugelis pasaulio žmonių, nori laisvės, skaidrumo ir demokratijos“, - interviu DELFI sakė Ph. Gordonas.

  • Lietuvos Juodoji Kreivalangė. Pasitinkant Sausio 13-ąją

    www.lzinios.lt  Kazys Saja  Sausio 12 D. 2012

    Ne, "prie ruso" mums nebuvo geriau, tik paskutinį, penktąjį, sovietų okupacijos dešimtmetį labiau gaivino viltis, kad anksčiau ar vėliau atgausime laisvę ir sugebėsime ja pasinaudoti. Buvome vilčių turtingi ubagai ir tokie būdami suspėjome daug ką nuveikti. Esame įtvirtinę savo laisvos ir demokratinės valstybės statusą, o dėl sumenkusių vilčių jau turime atsidūsėdami kaltinti savuosius. Teisintis galėtume tik nedaug paguodos mums teikiančia istorikų išvada, kad vis dar jaučiamės vakarykščiais baudžiauninkais. Todėl esame tokie nevalyvi, negerbiantys įstatymo, nekenčiantys savų ponų ir besidairantys, kur čia atradus svetimą, geresnį... Tauta, mūsų laisvos valstybės suverenas, į Lietuvos Seimą nebe pirmą kartą išsirenka kokį visiems žinomą sukčių, o kai šis dar labiau apsikiaulina, suranda jam sotesnę, garbingesnę vietą - Europos Parlamente!

    Prieš dvidešimt vienus metus, per Sausio įvykius, turbūt ne aš vienas pamaniau: jeigu ir žūsiu, tegul... Prasmingesnės mirties vėliau nebesulauksiu. Ir nežinia, kaip reiks pateisinti likusius metus, kad nebūtų gėda prieš tuos, kurie žuvo prie bokšto. Ar sugebėsime gyventi gražiai, dorai ir išdidžiai?

  • Prezidentė: Vyriausybė sunkmečiu suvaldė krizę

    Spaudos_konferencija

    Prezidentės ir Ministro Pirmininko spaudos

    konferencija. Roberto Riabovo nuotr. (Alfa.lt)

    www.alfa.lt 2012-01-12 12:47 Alfa.lt 

    Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė su ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybe aptarė svarbiausius 2012 m. darbus ir iššūkius bei būtiniausius sprendimus jiems įveikti.

    Prezidentės teigimu, penkioliktoji Vyriausybė sunkmečiu suvaldė finansinę krizę, tačiau šalies ir toliau laukia įtempti metai bandant susidoroti su euro zonos skolų krizės pasekmėmis ir mažinti gilėjančią socialinę atskirtį. Didesnius šalies įsipareigojimus dėl fiskalinės drausmės numato naujas Europos šalių susitarimas, kurio perkėlimui į nacionalinę teisę reikia pradėti rengtis.

    „Pirmiausia būtina užtikrinti ekonominį stabilumą, todėl Vyriausybė turi laikytis finansinės drausmės, suvaldyti biudžeto deficitą ir vengti populistinių sprendimų prieš rinkimus“, – pabrėžė prezidentė.

  • Masiulis: draugas Paleckis – Lietuvos Nepriklausomybės šmeižikas

    Masiulis2

    Kętutis Masiulis

    Tomo Vinicko nuotr. Alfa.lt

    www.alfa.lt 2012-01-12 09:58

    Seimo TS-LKD frakcijos narys Kęstutis Masiulis, komentuodamas Algirdo Paleckio organizuojamą mitingą prie TS-LKD būstinės, siūlo šiam veikėjui atsisakyti Lietuvos pilietybės:

    „Draugas Paleckis, sėbrų vadinamas „bičiuliu Algirdu“ arba „Rubliu“, yra senas Lietuvos Nepriklausomybės šmeižikas ir niekintojas, todėl logiškas žingsnis jam būtų atsisakyti taip nemėgstamos laisvos Lietuvos pilietybės.“

    A. Paleckio mitinge keliamus šūkius K. Masiulis vadino cirku: „Prosovietinis veikėjas Paleckis nuolat juodindamas ir žemindamas Sąjūdį bei jo lyderį Vytautą Landsbergį siekia sudrumsti žmonėms protus, tačiau kol kas tai panašu tik į prasto lygio cirką.

  • V. Landsbergis. Nelygios mažumos

    landsbergis
    Prof. Vytautas Landsbergis

    Vytautas Landsbergis

    Skaitau eilinį išpuolį prieš Mahirą Gamzajevą (Delfi.lt, 2012 01 10) ir mėginu suprasti, ko ponas Lenkų sąjungos sekretorius pyksta.

    Ar dėl to, kad vienos partijos vadovas Valdemaras Tomaševskis išties nuolat kalba visų Lietuvos tautinių mažumų vardu, gal nė Lenkų sąjungos oficialaus įgaliojimo negavęs, ar dėl to, kad Lietuvos tautinių bendrijų tarybos pirmininkas M. Gamzajevas turi kaip tik šiuo klausimu – dėl V. Tomaševskio įgaliojimų – kritišką požiūrį?

    Pirmuoju atveju V. Tomaševskio politiniame ir pilietiniame elgesy nebūtų nieko nauja. Vos išrinktas į Europos Parlamentą, jis ėmė skųsti Lietuvą, dar ir parašus rinkdamas, kad ši engianti skriaudžianti savo tautines mažumas. Daugiskaitoje, tad išeitų – visas. Ar jos jį įgaliojo taip vertinti padėtį Lietuvoje? – berods, ne. Žydų bendruomenė galų gale pareiškimu atsiribojo nuo tokio „gynėjo“. Lenkų sąjungos sekretorius Edvardas Trusevičius galėtų pirmiausiai patikslinti, ar bent jo visuomeninė organizacija yra įgaliojusi visų mažumų teisių gynėją, o ir po to dar praverstų susimąstyti pačiai lenkų bendruomenei – ar visi jie nori būti tapatinami su V. Tomaševskiu.

  • Filmo apie pirmąjį Laisvės premijos laureatą S. Kovaliovą premjera

    Kovaliovas

    www.kaunodiena.lt 2012-01-12, 08:10

    Sausio 13-ąją į Vilnių atvyksta garsus rusų disidentas Sergejus Kovaliovas, atsiimsiantis Laisvės premiją. Pranešime spaudai skelbiama, kad S.Kovaliovo ryšius su Lietuva ir nenuilstamą kovą už žmogaus teises primins ką tik sukurtas dokumentinis filmas „Laisvės žmogus – Sergejus Kovaliovas“, kurį kviečia žiūrėti Lietuvos televizija. Filmo premjera – šį ketvirtadienį 20.00 val.

    Pasak filmo autoriaus Olego Kurdiukovo, filme išgirsime S. Kovaliovo sveikinimo kalbos Aukščiausioje Taryboje - Steigiamajame Seime 1990 m. kovo mėnesį fragmentą, sudalyvausime jam organizuotoje ekskursijoje į Vilniaus Genocido aukų muziejų (būtent šiame buvusio KGB rūsyje disidentas kalėjo 1974-1975 metais).

  • A. Ažubalis: Sausio 13-oji – netinkama diena rengti spektaklius apie „striptizo erelius“

    www.DELFI.lt 2012 m. sausio 11 d. 12:58

    Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis teigia remiantis partijos kolegos, Kauno mero Andriaus Kupčinsko iniciatyvą Sausio 13-ąją visus renginius pradėti tylos minute, skirta laisvės aukoms atminti. Kaip žinoma, A. Kupčinskas kreipėsi į renginių organizatorius, prašydamas, kad maestro Valerijaus Gergijevo koncertas bei kiti renginiai, kurie vyks sausio 13 d., būtų pradedami tylos minute.

    Maža to, A. Ažubalis pasipiktino, kad sausio 13 d. Kauno Girstučio salėje bus rodomas humoristinis spektaklis „Striptizo ereliai“.

    „Sausio 13-oji – tikrai ne ta diena rengti pramoginius spektaklius apie „striptizo erelius“. Laisvės gynėjų auka neturi būti minima tik kalendoriuje, nes susiskaldžiusia, atmintį ir vertybinius orientyrus praradusia tauta greitai „pasirūpins“ kiti“, - pranešime spaudai cituojamas užsienio reikalų ministras.

  • Kubilius: kritikos ir savikritikos mes tikrai nevengiame

    Kubilius

    Andrius Kubilius

    Eimanto Genio nuotr. (Alfa.lt)

    www.alfa.lt 2012-01-12 08:47 Gytis Jankūnas

    Premjeras Andrius Kubilius prieš susitikimą su šalies vadove Dalia Grybauskaite teigia, jog prezidentės patarimai Vyriausybei yra labai vertingi. Anot ministro pirmininko, ministrų kabinetas su šalies vadove ketina aptarti svarbiausius naujų metų darbus.

    „Tai tradicinis susitikimas, kuris prezidentės iniciatyva vyksta kiekvienų metų pradžioje, kai susirinkę aptariam pagrindinius prasidedančių metų darbus. Šie metai tam tikra prasme, matyt, yra panašūs į praeitus ir ankstesnius metus, bet kartu ir šiek tiek kitokie“, – ketvirtadienį „Žinių radijo“ eteryje apie būsimą Vyriausybės narių susitikimą su prezidente kalbėjo A. Kubilius.

    Vyriausybės vadovas tikino, kad jo metu bus aptarti „atsakingos ir patikimos politikos tęstinumo tiek 2012 metais, tiek ir po Seimo rinkimų problemos ir iššūkiai“.

  • Lenkų mokslininkai parengė naują leidinį apie Lietuvą

    Veliava_Liet_Lenk

    Lietuva ir Lenkija

    "Lietuvos žinių" nuotr.

    www.alfa.lt 2012-01-11 20:10 BNS

    Krokuvos Jogailaičių universiteto Tarptautinių ir politinių studijų fakulteto mokslininkai parengė naują Lietuvai skirtą leidinį, kuris, kaip tikimasi, išplės Lietuvos ir Lenkijos dialogą.

    Leidinys „Politėja“ antradienį pristatytas Lietuvos ambasadoje Varšuvoje, pranešė Užsienio reikalų ministerija.

    Pristatyme dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas Šarūnas Liekis ir šios aukštosios mokyklos Politologijos katedros vedėjas Andžejus Pukšto, Krokuvos Jogailaičių universiteto Tarptautinių ir politinių studijų fakulteto Lietuvos studijų centro direktorė Katarzyna Korzeniewska (Katažina Kožnievska) ir leidinio „Politėja“ redaktorė, minėto Lenkijos universiteto mokslinė bendradarbė Dorota Pietrzyk-Reeves.

  • LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS MINĖJIMO SĄJŪDŽIO VALANDOS PRIE ATMINIMO LAUŽO PROGRAMA

    Laisvės gynėjų dienos minėjimo Sąjūdžio valandos prie atminimo laužo Nepriklausomybės aikštėje programa

     

    19.30 val. – Atidarymo žodis – Seimo narys, Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas.

     

    19.35 val. – Kalba Atkuriamojo Seimo pirmininkas, Europos Parlamento narys, Sąjūdžio garbės pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis.

     

    19.45 val. – Kalba Seimo narys, Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas.


    19.50 val. – Kalba Seimo narė, Lietuvos nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos pirmininkė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė.


    19.55 val. – Dainuoja skautų ansamblis „Raitija“.

  • Skelbimas

    Lietuvos Sąjūdžio būstinėje (Gedimino pr. 1) š. m. sausio 12 d. (nuo 12 iki 16 val.) ir 13 d. (nuo 12 iki 17 val.) – atvirų durų dienos, kurių metu veiks Zino Kazėno fotografijų paroda, skirta Sausio 13-osios įvykiams atminti.

    Kviečiame apsilankyti ir prisiminti skaudžią Sausio 13-ąją.

     

    Lietuvos Sąjūdis

  • Degutienė neatmeta, kad Gergijevo koncertas – sąmoninga provokacija

    Degutiene1

    Irena Degutienė

    E. Genio nuotr. Alfa.lt

    www.alfa.lt 2012-01-11 09:45 Gytis Pankūnas

    Seimo vadovė Irena Degutienė mano, kad sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną – Kaune įvyksiantis Rusijos dirigento Valerijaus Gergijevo koncertas gali būti siejamas su tam tikromis Kremliaus politinėmis provokacijomis.

    „Iš tikrųjų savaime kyla tokie klausimai turbūt ne tik man, bet ir daugeliui Lietuvos gyventojų – ar tai tik keisti sutapimai, ar jaunos kartos renginių organizatorių nepatyrimas ir nejautrumas istorijai, o gal tai sąmoningai kažkieno planuojamas renginys, kurį galima traktuoti kaip provokaciją?“ – trečiadienio rytą „Žinių radijo“ eteryje svarstė I. Degutienė.

    Kauno miesto meras, I. Degutienės bendrapartietis, konservatorius Andrius Kupčinskas prašo sausio 13 dieną Kauno „Žalgirio“ arenoje vyksiantį dirigento V. Gergijevo ir Sankt Peterburgo Marijos teatro orkestro koncertą pradėti tylos minute, pagerbiant Sausio 13-osios aukas. Mero nuomone, susiformavusi praktika Lietuvai svarbių švenčių ar netekčių metu rengti Rusijos žvaigždžių koncertus turi ne tik kultūrinį, bet ir politinį atspalvį.

    Seimo pirmininkė tikino šią iniciatyvą palaikanti.

  • Pasipriešinimas

    Kuris_ir_kt

    Susitikimas su generaliniu prokuroru

    Vilniaus senamiesčio kavinėje (D. Valys

    pasišalino iki fotosesijos pradžios)

    "Lietuvos žinių" nuotr.

    2012-01-11 08:17  Valdas Vasiliauskas | „Lietuvos žinios“

    Įsižiūrėkite į šią jau ne kartą LŽ skelbtą nuotrauką - tai galėtų būti lietuviško teisingumo simbolis. Nuolat skelbiamas karas šešėlinei ekonomikai. Bet Lietuvoje dar labiau išsikerojęs - šešėlinis teisingumas. Kas jam paskelbs karą? Ar yra jėga, kuri tai išdrįstų padaryti?

    “TV teismo pirmininkas“

    Šioje garsiojoje nuotraukoje LŽ fotografė užfiksavo neseniai iš Akmenės į generalinio prokuroro postą svieste įsviesto Dariaus Valio susitikimą su sostinės grietinėlės atstovais atkampioje Vilniaus senamiesčio kavinėje. Savotiška provincijos prokuroro inauguracija į elitą - kas čia blogo? Tikrai nebūtų nieko blogo, jeigu tokie draugiški pasėdėjimai vėliau nedarytų poveikio prokurorų ir teisėjų sprendimams.

  • Premjeras: visoje Lietuvoje tik Vilniaus savivaldybė nesugeba prižiūrėti šilumos ūkio

    Premjeras

    Premjeras Andrius Kubilius

    veidas.lt

    Veidas.lt  2012 Sausio 10

    Ministro Pirmininko interviu Lietuvos radijui

    Premjere, Jūs inicijuojate pasitarimus ir toliau aiškinatės padėtį dėl Prancūzijos koncerno „Dalkia“ valdomos centralizuotos šilumos tiekimo įmonės „Vilniaus energija“ veiklos. Tas aiškinimasis jau trunka ne vienerius metus – ar vartotojams nuo to padėtis negerėja?

    Pirmas dalykas, kurį reikia pastebėti – šiais metais tik Vilniaus savivaldybė iš tikrųjų susiklostė pakankamai skandalinga situacija. Tuo užsiima ir atitinkamos tarnybos, įskaitant Energetikos inspekciją, kuri neseniai paskelbė savo tyrimų rezultatus, kitos tarnybos taip pat artimiausiu metu paskelbs savo tyrimo rezultatus. Kaip žinote, Energetikos inspekcija dėl Vilniaus šilumos reikalų kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, kad jinai pradėtų savo lygmens tyrimą, o iš Energetikos inspekcijos paskelbtos ataskaitos norėčiau pabrėžti keletą dalykų. Pirmas dalykas, Energetikos inspekcija nustatė, kad problemos, tokios, kokios yra žinomos ir aptariamos viešumoje, yra stebimos tik Vilniuje,  kai lapkričio mėnesį 2011 metų, esant praktiškai tai pačiai temperatūrai kaip ir 2010 metais, šilumos energijos suvartojimas Vilniaus miesto gyventojams išaugo po 12-15 procentų.

  • Už indėlį į Lietuvos ir Vokietijos santykių plėtojimą apdovanotas signataras A. Račas

    www.balsas.lt ELTA  2012.01.10 17:32

    Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis už ilgametį darbą užsienio politikos srityje, plėtojant Lietuvos ir Vokietijos santykius Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“ apdovanojo Nepriklausomybės akto signatarą, buvusį Seimo narį Antaną Račą.

    Po 1991 m. sausio įvykių A.Račas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo užsienio reikalų komisijos pavedimu įkūrė Lietuvos informacinį biurą Vokietijoje, Hiutenfelde esančios Vasario 16-osios gimnazijos ir Vokietijos lietuvių bendruomenės patalpose. Šio biuro vadovu jis buvo iki 1991 m. lapkričio 18 d.

  • K. Stalioraitis. Ir prezidentė, ir Seimo nariai turi teisę viešai komentuoti teisėjų sprendimus

    Kedyte

    Piketas prie Kėdainių rajono apylinkės

    teismo. P. Garkausko nuotr. delfi.lt

    www.DELFI.lt Kastytis Stalioraitis, 2012 m. sausio 10 d. 09:53

    Neseniai Seimo nariai Gintaras Songaila ir Rytas Kupčinskas atkreipė prezidentės Dalios Grybauskaitės dėmesį į Kėdainių rajono apylinkės teisėjo Vitalijaus Kondratjevo praėjusių metų gruodžio 16 d. sprendimą dėl mažamečio vaiko, kuris trejus metus gyveno pas globėją, skubaus perdavimo motinai, susijusiai su dar neištirta Kauno „pedofilijos byla“.

    Dar prieš tai susirūpinimą galimais vaiko teisių pažeidimais išreiškė D. Grybauskaitė bei Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis, jau nekalbant apie kitus politikus, įvairias visuomenines organizacijas, šiaip piliečius.

    Ta proga žiniasklaidoje pasigirsta vis daugiau kalbų apie neva neleistiną politikų kišimąsi į teismų darbą. Bet niekas nepaaiškina, kur baigiasi žodžio laisvė ir prasideda „kišimasis“.

  • PAREIŠKIMAS DĖL D. KEDYTĖS TEISIŲ APGYNIMO

    LR Prezidentei J. E. Daliai Grybauskaitei

    LR Seimo Pirmininkei Irenai Degutienei

    LR Ministrui Pirmininkui  Andriui Kubiliui

      

    PAREIŠKIMAS

    DĖL D. KEDYTĖS TEISIŲ APGYNIMO


    Lietuvoje vaiko teisių apsaugą užtikrina valstybė ir jos institucijos. Teisės aktuose nurodyta, kad „imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia - vaiko interesai“. (Vaiko teisių konvencija, 3 str.). Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme (4. str.)  teigiama: „1) Visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus; 2) vaikas turi teisę naudotis visomis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytomis vaiko teisėmis bei laisvėmis“.

  • Prezidentės patarėjas: Sausio 13-oji turi būti teisiškai įvertinta

    barikados

    Sausio 13-osios barikadų fragmentas

    prie Seimo. R. Aukštuolytės nuotr.

    www.alfa.lt 2012-01-10 09:15 BNS

    Sausio 13-osios tragedija visuomenės atmintyje turi likti ne tik kaip istorinis faktas, bet ir kaip teisinis įvertinimas, sako prezidentės Dalios Grybauskaitės vyriausiasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jonas Markevičius.

    „Tai yra mūsų atmintis, ir savo veiksmais mes tikrai deklaruosime, kad neleisime užmiršti. Politikų užduotis - kad keičiantis politinėms nuostatoms, ta istorija ir mūsų visuomenės tragedija liktų atmintyje ne vien tik kaip istorinis momentas, bet ir kaip teisinis įvertinimas“, - interviu Žinių radijui antradienį sakė J.Markevičius.

    Prezidentės patarėjas sakė negalintis prognozuoti, kada bus sugauti ir nubausti tragedijos kaltininkai.

    „Tikiu, kad ta byla kaip tokia baigta didžiąja apimtimi galėtų būti šiais metais – tiesiog perkvalifikuoti įtarimai ir išplėstas įtariamųjų ratas. Kada realiai tie asmenys bus pagauti, ar jie bus pagauti, ar jie bus areštuoti, čia tikrai negaliu prognozuoti“, - teigė jis.

  • Kubilius: situacija Vilniaus šilumos ūkyje – skandalinga

    Vilniaus_energija

    "Vilniaus energija"

    T. Černiševo nuotr. Alfa.lt

    www.alfa.lt 2012-01-10 11:39 BNS

    Situaciją Vilniaus šilumos ūkyje premjeras Andrius Kubilius vadina skandalinga. Anot jo, išaugusių sąskaitų problemą galėjo nulemti tai, kad antroje spalio pusėje centralizuotai šilumą tiekianti bendrovė „Vilniaus energija“ pakeitė šilumos punktų priežiūrą.

    „Energetikos inspekcija nustatė, kad problemos, tokios, kokios yra žinomos ir aptariamos viešumoje, yra stebimos tik Vilniuje. Tai skandalinga situacija. Pernai per paskutines dvi spalio savaites „Vilniaus energija“ Vilniaus mieste iš 6,6 tūkst. šilumos punktų prižiūrėtojų pakeitė 4,4 tūkst. Per dvi savaites keičiant štai tokiu drastišku būdu visą prižiūrėjimo sistemą, be abejo, yra sukeliama sumaištis. Klausimas, ar ji buvo sukeliama sąmoningai, ar dėl tokio netinkamo valdymo sukelta sumaištis, kuri iš tikrųjų yra verta ir teisėsaugos institucijų dėmesio. Visų pirma tai yra savivaldybės politinės atsakomybės reikalas“, – interviu Lietuvos radijui sakė A. Kubilius.

  • Praradimai ir Laisvės, Tiesos pergalės

    Skokauskiene

    Auksutė Ramanauskaitė-

    Skokauskienė

    Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė

    Lietuvos Respublikos Seimo narė,

    Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos pirmininkė

    Kiekvienos tautos istorijoje yra datų, kurios tampa ne tik laiką žyminčiais skaičiais kalendoriuje, bet ir ženklu įvykio, pakeitusio visą tolesnį tos tautos ir valstybės gyvenimą. Viena tokių datų mūsų istorijoje – 1991 m. Sausio 13-oji. Praėjo dvidešimt vieneri metai – ta kruvinoji naktis yra dar visai arti mūsų, persmelkta skausmu dėl prarastų gyvybių, nužudytų, tankais sutraiškytų pirmųjų mūsų nepriklausomybės aukų. Dar labai ryškus, o tiems, kurie tiesiogiai ten buvome – niekada ir nenublanksiantis – laisvės artumo pajautimas, telkiantis vienybei, broliškumui, skatinantis nepaleisti laisvės paukštės ne tik iš savo širdžių, bet ir savo žemės, savo tėvynės. Tomis dienomis jautėmės nepajudinamai tvirti prieš tankus, automatus, tamsą, smurtą, šmeižtą ir melą. Tiesos pergalė buvo mūsų pusėje.

    Nuo antrojo pasaulinio karo ilgus dešimtmečius buvome pavergti – patyrėme sovietinio režimo vykdomą terorą ir represijas. Šioje okupacijos naktyje gimė Lietuvos rezistencija, į kurią įsitraukė daugybė vyrų ir moterų, pasirinkę žūtbūtinai ginti mūsų tautos ir valstybės laisvę, kovoti už tiesą – jie buvo Lietuvos partizanai. Tai tūkstančiai žmonių, kurių gyvenimai lyg žvakės skausmingai sudegė, okupacinio režimo tamsoje skleisdami tiesos ir vilties šviesą, skleisdami tikėjimą, kad vieną dieną mūsų tėvynė atkovos savo nepriklausomybę.

  • Kubilius: atidžiai tirsime galimai neleistinus monopolininkų veiksmus

    Kubilius_Simonyte

    A. Kubilius, I. Šimonytė

    R. Riabovo nuotr. alfa.lt

    www.alfa.lt 2012-01-09 13:09 Gytis Pankūnas

    Ministras pirmininkas Andrius Kubilius pirmadienį patikino, kad jau artimiausiu metu Vyriausybė nutars, kaip „atitinkamos“ žinybos turėtų reaguoti į Vilniaus šilumos tiekėjo „Vilniaus energijos“ padarytus nusižengimus, dėl kurių smarkiai išaugo sostinės gyventojų sąskaitos už šildymą.

    „Mums tas klausimas yra labai svarbus, bet nenorėčiau dabar daugiau komentuoti, nes kaip tik artimiausiu metu rengsime papildomus pasitarimus, kur bandysime aiškintis, kokių veiksmų galėtų imtis atitinkamos žinybos, kad vartotojai jaustų, jog yra ginami dėl galimai neteisėtų monopolininkų veiksmų“, – pirmadienį po Vyriausybės pasitarimo į klausimą, ką ruošiasi daryti ministrų kabinetas po to, kai Valstybinė energetikos inspekcija (VEI) nustatė, jog „Vilniaus energija“, klaidindama vartotojus, jiems pateikė didesnes negu turėjo būti sąskaitas už šildymą, atsakė A. Kubilius.

  • M. Gamzajevas: V. Tomaševskis neturi teisės kalbėti visų tautinių mažumų vardu

    Gamzajevas

    Valerijus Gamzajevas,

    Š. Mažeikos nuotr., delfi.lt

    www.DELFI.lt Šarūnas Černiauskas, 2012 m. sausio 10 d. 00:27 

    Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) lyderis Valdemaras Tomaševskis papiktino kitų tautinių bendrijų atstovus savo pasisakymais apie ketinimus į rinkimus eiti su rusais bei esą dešimtimis skaičiuojamas LLRA remiančias tautinių mažumų ir kitas organizacijas.

    Lietuvos tautinių bendrijų tarybos (LTBT) pirmininkas Mahiras Gamzajevas DELFI teigė, esą tai nebe pirmas LLRA lyderio akibrokštas jo vadovaujamai organizacijai.

    „Jis (V. Tomaševskis – DELFI) mėgsta kalbėti visų Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų, etninių grupių vardu. Be abejo, mums toks jo žingsnis nėra priimtinas. „Vyresnio brolio“ etapą mes praėjome, daugiau kaip 50 turėjome „vyresnių brolių“, kurie kalbėjo visų tautų, gyvenusių Tarybų Sąjungoje, vardu, - su sovietmečio veikėjais V. Tomaševskį lygino pašnekovas.

  • Sausio 13-ąją Lietuvoje koncertuos Kremliaus propagandos šauklys

    www.alfa.lt 2012-01-09 16:04

    Sausio 13 dieną Kauno Žalgirio arenoje Vladimiro Romanovo kvietimu koncertuos prieštaringai vertinamas rusų dirigentas Valerijus Gergijevas. V. Gergijevas jau ne vienerius metus dalyvauja Rusijos valdžios užsakomuose koncertuose, tad dažnai yra įvardijamas kaip Rusijos valdžios propagandos įrankis. Tautinė Lietuvių Studentų korporacija Neo-Lithuania mano, kad šio veikėjo koncertas Sausio 13-ąją, kuri aplaistyta nekaltų Lietuvos piliečių krauju, yra gėda ir gali būti vertinamas kaip provokacija.

    Valerijus Gergijevas yra savo srities profesionalas ir pasaulinio garso žvaigždė, tačiau savo veiksmais jis įrodo esąs lojalus demokratijos principus paminančios Rusijos politikai. 2008 metais, dar nenurimus Rusijos ir Gruzijos konfliktui, V. Gergijevas rusų okupuotame Cchinvalyje surengė koncertą, kuriame skambėjo D.Šostakovičiaus 7-toji („Leningrado“) simfonija, kadaise sukurta specialiu Stalino užsakymu, norint motyvuoti šalį kovoje su naciais. Ši simfonija yra laikoma Sovietų Sąjungos galios simboliu. Koncertas vyko liepsnojant gruzinų kaimams, kurių gyventojai netoli koncerto vietos buvo įkalinti narvuose. Tokie veiksmai yra nepateisinami.

  • Penkių dešimtmečių terminas tiesai

    pociunas
    Vytautas Pociūnas

    www.lzinios.lt Tomas VALUCKAS 09:00 Sausio 7 D. 2012 

    Praėjusį antradienį Generalinė prokuratūra (GP) dar kartą pratęsė ikiteisminio tyrimo terminą Vytauto Pociūno mirties priežasčiai ir aplinkybėms nustatyti, nes ji laukia teisinės pagalbos prašymo vykdymo.

    Jau eina šešti metai, kai pulkininkas V.Pociūnas žuvo Baltarusijoje, Breste, iškritęs pro viešbučio "Inturist" kambario langą. Nenuostabu, kad šis įvykis jau klojasi užmaršties sluoksniu. Tačiau ši byla tapo tokia takoskyra šalies gyvenime, kad jos neįmanoma padėti į stalčių.

    Prisiminkime, kad išsyk po žūties Lietuvos GP tyrimą baigė išvada, jog įvyko nelaimingas atsitikimas.

    Kadangi sveikas protas negalėjo suvokti, kaip patyręs žvalgybininkas sugebėjo iškristi pro langą, pasirodė insinuacijų, esą jis ant palangės atlikinėjo gamtinius reikalus. Šią versiją skleidė buvusios velionio darbovietės, Valstybės saugumo departamento (VSD), vadovybė per sau palankią žiniasklaidą.

  • Č. Iškauskas. Vidurio Lietuva: lenkų okupacijos aidai...

    iskauskas

    Česlovas Iškauskas

    delfi.lt, A. Didžgalvio nuotr.

    www.delfi.lt Česlovas Iškauskas, www.iskauskas.lt 2012 m. sausio 8 d. 11:29

    Jau ne kartą tvirtinome, kad savo krašto istorijos pažinimas yra tas skiedinys, kuris sutvirtina valstybės ateities pamatus, padeda atskirti grūdus nuo pelų, įžiebia patriotizmo kibirkštį.

    Vargu ar kam reikia sakyti, kad šiame paviršutiniškumo amžiuje dominuoja abejingumo savo istorijai mada, nuodingas kosmopolitizmo virusas, paverčiantis tautą beforme mase ir stumiantis ant išnykimo bedugnės.

    Kita vertus, nereikia vengti priminti pačių sunkiausių Lietuvai istorijos periodų, koks buvo, pavyzdžiui, painus 1918-1922 m. ar dar platesnis laikotarpis. Gal kai kas ims tvirtinti, kad šitaip norima sukiršinti tautas ir etnines grupes, bet juk tų visiems žinomų ir primirštų faktų bei situacijos dėlionė niekaip nesusijusi su nacionalinės nesantaikos kurstymu. Tai tiesiog istorinė tiesa, skirta tam, kad nepasikartotų juodžiausi jos puslapiai.

  • Sausio aukų pagerbimas

    V.V.Landsbergis

    Vytautas. V. Landsbergis

    Roberto Dačkaus nuotr. fotodiena.lt

    www.alfa.lt 2012-01-06 13:23 Vytautas V. Landsbergis

    I

    „Rusų kalbos pamokos“ – taip vadinosi jaudinantis rusų režisieriaus Andrejaus Nekrasovo dokumentinis filmas („Russian lessons“), pasakojantis apie Rusijos karą prieš Gruziją. (Nemačiusiems šio filmo siūlyčiau jį pasižiūrėti „Youtube“.)

    Filme – tarp kitų šiurpą keliančių scenų – parodoma (mums gerai pažįstama) „nevzoroviška“ informacijos klastojimo technika, kaip karo reporterių nufilmuotas rusiškų naikintuvų antskrydis virš Chinvalio ir taikių žmonių bombardavimas apverčiamas aukštyn kojomis. Propagandinėje Maskvos TV žinių laidoje ta pati scena (tik patamsinta ir pagražinta spec. efektais) netikėtai virsta visiškai priešingu reiškiniu, t. y. tas pats dokumentinis kadras „išverčiamas“ į rusų kalbą ir tuomet jau aiškinama, jog tai gruzinų lėktuvai bombarduoja taikius osetinus. O deganti gruzinė prie savo subombarduoto namo – tai osetinė...

  • R.Kuodis: Vilniaus šilumos ūkį turėtų perimti valstybinė įmonė

    www.DELFI.lt 2012 sausio 8 d. 19:30

    Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis teigia, jog sostinėje energetika ir politika persipynė pernelyg tampriai. Todėl Vilniaus šilumos ūkį esą derėtų perimti valstybinei įmonei.

    Tokį pastebėjimą vienas įtakingiausių Lietuvos ekonomistų išsakė TV3 televizijos laidoje „Savaitės komentarai“.

    „Yra rimtų įtarimų, ir tai mes matome. (...) Tos monopolijos šokdina vietos politikus, o ne atvirkščiai. Kad šito išvengti, aš manau, reikėtų nacionalinės kompanijos, kurios niekas negalėtų šokdinti, ir jinai turėtų aiškiai užduotus tikslus, atitinkančius nacionalinį interesą“, - kalbėjo R. Kuodis.

  • Tomaševskis: lenkai nori ir Seimo rinkimuose dalyvauti kartu su rusų partija

    www.alfa.lt 2012-01-06 14:09 BNS

    Lietuvos lenkų rinkimų akcija  (LLRA) 2012 metų Seimo rinkimuose ketina dalyvauti bendru sąrašu su Rusų aljansu, teigia LLRA lyderis europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis.

    Tačiau jis neatskleidė, kokia forma svarstoma dalyvauti rinkimuose.

    „Be abejo, mes tęsime bendradarbiavimą ir šitas blokas startuos ir Seimo rinkimuose. Su Rusų aljansu ir ten bus 30 visuomeninių organizacijų. Partijos - dvi, bet blokas yra platesnis“, - apie pasiruošimą rinkimams BNS pasakojo V. Tomaševskis.

  • ŠVIESI ATMINTIS

    J._Zalys
    Jonas Žalys

    Eidamas 99-uosius gyvenimo metus, į Amžinybę išėjo taurus žmogus, pedagogas, miškininkas Jonas Žalys.

    Vilniaus Lazdynų mikrorajono bendruomenė neteko veiklaus aplinkos puoselėtojo, ilgamečio girininkijos eigulio, jaunimo auklėtojo, TS-LKD nario, palikusio visuomeniškumo bei gamtos taurinimo pavyzdį gyventojams.

    Netekus rūpestingo Tėvo, nuoširdžiai užjaučiame dukras Laimą ir Aušrą, palydime velionį AMŽINUOJU ATILSIU.


    Lietuvos Sąjūdžio Lazdynų klubas

    Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos valdyba

    Velionio kaimynai

  • Parlamentarų algos ES: pirmauja Italija, Lietuva tarp paskutinių

    www.vz.lt 2012.01.05, 16:27

    Solidžiausias algas Europoje gauna skolų infekcijos apimtos Italijos parlamentarai. Jie uždirba daugiau nei dviejų didžiausių Europos ekonomikų - Vokietijos (4 vieta) bei Prancūzijos (6 vieta) – tautos atstovai.

    Jungtinės Karalystės mokesčių mokėtojus atstovaujanti lobistinė grupė "TaxPayers' Alliance" nuo mažiausio iki didžiausio sudėliojo ES šalių parlamentarų metinius atlyginimus. Algos pateikiamos remiantis 2008-2009 m. laikotarpiu ir neatskaičius mokesčių, tačiau tai leidžia susidaryti bendrą vaizdą kaip skiriasi ES nacionalinių parlamentarų deputatų algos.

  • Prof. Zigmui Zinkevičiui – 85

    Zinkevicius_Zigmas

    Prof. Zigmas Zinkevičius

    Respublika.lt nuotr.

    www.alkas.lt www.voruta.lt 2012-01-05,

    2012 m. sausio 4-ąją Lietuvos mokslų akademijos tikrajam nariui profesoriui Zigmui Zinkevičiui sukako 85-eri, bet iš kasmet pasirodančių vis naujų iškilaus kalbininko knygų nepasakytum, kad autorius tokio garbingo amžiaus.

    Z. Zinkevičius gimė 1925 m. Juodausių vienkiemyje prie pat Ukmergės. 1939-1945 m. mokėsi Ukmergės gimnazijoje. 1945-1950 m. studijavo Vilniaus universitete lituanistiką. Nuo 1946 m. jame dirbo. 1956-1962, 1964-1968 m. Istorijos ir filologijos fakulteto prodekanas, 1973-1988 m. Lietuvių kalbos, 1988-1989 m. Baltų filologijos katedrų vedėjas, 1995-1996 m. – Lietuvių kalbos instituto direktorius, 1996 12 10 – 1998 03 25 – Lietuvos švietimo ir mokslo ministras.

  • Landsbergis: teisėsaugos sprendimas dėl OMON – pavėluotas

    40Vytaytas_Landsbergis

    Prof. Vytautas Landsbergis,

    Tomo Vinicko nuotr, Alfa.lt

    www.alfa.lt 2012-01-05 15:43 BNS

    Teismas buvusius Vilniaus OMON vadovus Boleslavą Makutynovičių ir Vladimirą Razvodovą pripažino įtariamaisiais dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui.

    B. Makutynovičius bei V. Razvodovas kaltinami dėl veiksmų prieš Lietuvą nuo 1991 sausio 11-osios iki 1991 rugpjūčio 25 dienos, BNS ketvirtadienį sakė generalinės prokuratūros Viešųjų ryšių skyriaus vyriausioji specialistė Rita Stundienė.

    Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas patenkino prokurorų prašymą ir pripažino juos įtariamaisiais organizavus tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis bei tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimą, kankinimą ar kitokį nežmonišką elgesį su jais, ketvirtadienį pranešė Generalinė prokuratūra.

    Už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui netaikomas senaties terminas.

  • Gintaras Aleknonis. Melą pamilęs, tiesą užmiršti

    Aleknonis_Gintaras
    Gintaras Aleknonis, Zenekos nuotr.

    www.bernardinai.lt 2012-01-05

    Kelias nuo tiesos iki teisingumo gali būti neapsakomai ilgas, ir visuomenės brandą rodo, kiek teisingumą sugebame priartinti prie tiesos. Per dvidešimt metų, atrodo, supratome tik vieną – leidžiantis į tokią kelionę reikia drąsos, išminties ir atkaklumo.

    Sunku atsistebėti, kad besibaigiant metams prezidentės Dalios Grybauskaitės viešai pasakyti žodžiai „mergaitės interesai yra svarbiausia“ staiga tapo pilietinės drąsos simboliu. Pamiršę Konstitucijoje įtvirtintą minties, tikėjimo ir sąžinės laisvę, teisės profesoriai prabilo apie kišimąsi į teismų veiklą, apie spaudimą.

    Kol kas tik mintyse, atrodo, kartodami kitą žodį – apkalta. Nejaugi grįžtame prie orveliškos situacijos: kai visi aplinkui meluoja, tiesos sakymas tampa tikra revoliucija.

  • Ministrė: Rusija didina karinį aktyvumą šalia Lietuvos sienų

    40Rasa_Jukneviciene

    Rasa Juknevičienė,

    Alfredo Pliadžio nuotr.

    www.alfa.lt 2012-01-06 07:31 BNS

    Rusija nuolat didina karinį aktyvumą šalia Lietuvos sienų ir militarizuoja Karaliaučiaus sritį, todėl reikalingas dar aktyvesnis Jungtinių Valstijų ir NATO vaidmuo Baltijos regione, pareiškė JAV viešinti krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.

    „Rusija nuolat didina karinį aktyvumą šalia Lietuvos sienų, vykdo karinę reformą, daugiau pratybų, militarizuoja Karaliaučiaus sritį. Kaimynystėje turime vis labiau autokratinį, oligarchinį režimą“, – pranešime spaudai cituojama ministrė.

    R. Juknevičienė sakė, kad dėl specifinės regioninio saugumo aplinkos ji tikisi dar aktyvesnio JAV ir NATO vaidmens Baltijos regione.

  • PAREIŠKIMAS DĖL D. KEDYTĖS IR GALIMAI KITŲ LIETUVOS VAIKŲ TEISIŲ APGYNIMO


    sajudis_mazas                         2012-01-04

    Kaunas

     

    Lietuvoje vaiko teisių apsaugą užtikrina valstybė ir jos institucijos. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje yra teigiama, kad vaikai turi tokias pačias teises kaip ir visi suaugę žmonės, be to, vaikai turi teisę būti ypač globojami, remiami ir saugojami valstybės. Vaiko teisių deklaracijoje (JTO, 1959), Vaiko teisų konvencijoje (ratifikuota 1995-07-30 LRS, 1989, JTO), LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme (1996) akcentuojamas vaiko interesų prioritetas. Vaiko teisės reikalauja, kad vaikas būtų apsaugotas nuo prievartos, išnaudojimo ir grubaus elgesio formų. Vaikas turi augti aplinkoje kurių tėvai arba globėjai, artimieji saugo ir gerbia vaiko teises.

  • Komisija: „Vilniaus energija“ klaidino vartotojus nuoroda „skola už kurą“

    Vilniaus_energija

    "Vilniaus energija", Tomo

    Černišovo nuotr, Alfa.lt

    www.alfa.lt 2012-01-05 18:11 BNS

    Prancūzijos koncerno „Dalkia“ valdoma centralizuotą šilumą tiekianti įmonė „Vilniaus energija“, pernai lapkritį pateikusi itin dideles sąskaitas, kuriose įvardijo ir neva jų „skolą už kurą“, galėjo klaidinti vartotojus, pareiškė Kainų komisija.

    „Vilniaus energijos“ sąskaitose atsiradusi nauja eilutė, pavadinta „skola už kurą“, nurodo vieną iš šilumos tiekėjo būtinųjų sąnaudų rūšių. Tai yra objektyviai susiformavusi šilumos kainos dalis, kuri atsirado visiškai nepriklausomai nuo šilumos energijos vartotojų valios. Todėl, komisijos nuomone, „Vilniaus energijos“ nepadengtų kuro sąnaudų kompensavimo įvardijimas kaip „skola už kurą“ yra netikslus ir potencialiai klaidinantis vartotojus, nes asocijuojasi su tam tikru vartotojo turimų mokėjimo įsipareigojimų nevykdymu“, - rašoma ketvirtadienį išplatintame komisijos pranešime.

  • Užuojauta

    Mirus ilgamečiam Sąjūdžio aktyvistui,


    Tėvynės sąjungos nariui


    Juozui Krivickui


    nuoširdžią užuojautą šeimai ir artimiesiems reiškia


    Lietuvos Sąjūdis.

  • Užuojauta

    Mirus ilgamečiam Sąjūdžio aktyvistui ir Tėvynės sąjungos nariui

    Juozui Krivickui

    nuoširdžią užuojautą šeimai ir artimiesiems reikškia

    Lietuvos Sąjūdis.

  • Rezonansinės bylos nerezonansinė pusė

    Psichologė Eglė Mirončikienė

    Po sunkios dienos pavargę, suirzę negalime būti labai pastabūs, atidūs, kritiški. Visą didžiulį mus pasiekiantį informacijos srautą negalime išsaugoti atmintyje. Tačiau kai kas lieka, dažniausiai tai, kas mus sujaudina – išgąsdina, sugraudina, pralinksmina arba tai, kas mums svarbu. Informaciją, prieštaraujančią mūsų vidiniams įsitikinimams stengiamės išstumti, o tą, kuri sutampa su mūsų nuostatomis, lengvai užfiksuojame. Mūsų sieloje, kaip ir visur kitur turi būti pusiausvyra ir galingi psichikos apsaugos mechanizmai padeda ją išlaikyti.

    Jei nesame dvasiškai tušti ir abejingi, kasdien įkyriai brukamos bevertės žinios ima mus erzinti ir imame junginėti kanalus, ieškodami naujienų apie niekaip neišsprendžiamą pedofilijos bylą. O kai kas – atvirkščiai – kur kas mieliau stebi dirbtinių žvaigždučių gyvenimo peripetijas.

    Kodėl gi vieni įsijaučia į vienos nuskriaustos mergaitės istoriją ir ima išgyventi ją kaip asmeninę, o kiti lieka visai abejingi ar priima priešingą poziciją?

  • T. Magmadova: mano vaikai ir E. Kusaitė nekalti

    Magmadova22

    LR Seime vykusioje spausos konferencijoje

    2012 01 04 (iš kairės): signataras

    Algirdas Endriukaitis, Tamara Magmadova,

    Seimo narys Rytas Kupčinskas

    Jono Česnavičiaus nuotr.

    www.DELFI.lt Eglė Samoškaitė, 2012 m. sausio 4 d. 13:10

    Rusijoje už terorizmą ir neteisėtos ginkluotos grupuotės kūrimą nuteistų Aišat ir Apti Magmadovų motina Tamara Magmadova teigia neabejojanti savo vaikų ir Lietuvoje teisiamos Eglės Kusaitės nekaltumu, o Rusijos specialiųjų tarnybų pareigūnus kaltina kankinus jos sūnų Apti. Moters teigimu, Apti prisipažino kūręs neteisėtą ginkluotą grupuotę ir dalyvavęs jos veikloje, nes jam esą buvo pasakyta, kad prisipažinimas padės išvengti kalėjimo seseriai Aišat.

    T. Magmadova antradienį Lietuvos Seime dalyvavo spaudos konferencijoje, kurioje gynė savo vaikus ir E. Kusaitę.

    „Aš žinau, kad mano vaikai niekaip negalėjo išprovokuoti E. Kusaitės tam, kad ji atvažiuotų ir įvykdytų teroro aktą. Jie išsilavinę ir niekaip negalėjo to padaryti“, - teigė T. Magmadova.

    Kaip žinoma, Maskvos srities teismas gruodžio 26 d. už teroristų-savižudžių verbavimą nuteisė kalėti klaipėdietės E. Kusaitės draugus čečėnus. A. Magmadovui teismas skyrė 6 metų laisvės atėmimo bausmę, jo seseriai Aišat – 2 metų bausmę.

  • K. Masiulis. Kodėl įsismarkavo „Vilniaus energija“?

    Masiulis

    Prof. Kęstutis Masiulis, K. Čachovskio

    nuotr. Delfi.lt

    Prof. Kęstutis Masiulis, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotojas

    2012 m. sausio 4 d. 16:08

    Vilniaus energija“, valdanti Vilniaus šilumos tinklus, gruodį pateikė sąskaitas už šildymą, kurios sukėlė klientų nuostabą ir pasipiktinimą. Tokių didelių sąskaitų nesitikėjo nei gyventojai, nei ekspertai. Juk lapkritis buvo šiltas, o sąlyginai mažesnes sąskaitas gavo kitų miestų gyventojai. Ar tokios pat išpūstų sąskaitų reikia tikėtis ir sausio, ir vasario, ir kitais mėnesiais? Technines sąskaitų detalias aiškinasi Energetikos inspekcija ir kelios kitos darbo grupės, o mes galime pasvarstyti politines išaugusių šilumos kainų aplinkybes.

    Dalkia plėtra Lietuvoje abejotina: tai kodėl nepasipinigauti?

    Prancūzų įmonių grupė „Dalkia“ atėjusi į Lietuvą prisistatė kaip pažangi ir moderni įmonė, puikiai išmananti šildymo sistemų subtilybes. Teoriškai viskas atrodė neblogai. Specialistai, mokantys tvarkytis efektyviai, perima pasenusius ir neefektyvius šilumos tinklus, juos modernizuoja, suefektyvina kompaniją. Rezultate turėtume turėti modernią efektyvią kompaniją, sutvarkytą privačiomis investicijomis. Klientams būtų teikiamos paslaugos už mažesnę kainą, išloštą tvarkantis efektyviai.

  • Lietuva dėl M.Golovatovo taško nededa

    Golovatovas22
    AFP/„Scanpix“ nuotr.

    www.delfi.lt Reda Gilytė, www.lrt.lt 2012 m. sausio 4 d. 15:29

    Artėjant sausio 13-ajai, Lietuva galėjo atversti naują bylos puslapį ir teisti buvusį KGB karininką Sausio 13-osios bylos įtariamąjį M. Golovatovą.

    Tačiau praėjusių metų liepą Austrijoje sulaikytas nusikaltimais žmoniškumui kaltinamas Rusijos pilietis netrukus buvo paleistas. Lietuvai iki šiol nepavysta iš austrų gauti atsakymų, kodėl taip atsitiko, nors Austrija ir yra pažadėjusi peržiūrėti savo teisinę sistemą.

  • Graikijos premjeras įspėjo apie šaliai gresiantį bankrotą

    Lucas_Papademos
    Lucas Papandemos  AP/„Scanpix“ nuotr.

    ELTA 2012 m. sausio 5 d.

    Graikijos premjeras Lucas Papademos įspėjo, kad šalis savo finansinių įsipareigojimų nepajėgs vykdyti jau kovo mėnesį, nebent profesinės sąjungos sutiks su tolesniais atlyginimų mažinimais, informuoja BBC.

    Po susitikimų su profesinių sąjungų atstovais L. Papademos sakė, kad norint likti euro zonoje reikia dar didesnių apkarpymų.

    Analitikai teigia, kad tokiais pareiškimais premjeras stengiasi paruošti Graikiją naujoms taupymo priemonėms.

    Inspektoriai iš Tarptautinio valiutos fondo, Europos centrinio banko ir Europos Komisijos Atėnuose lankysis sausio 15 dieną. Jie nuspręs, ar suteikti šaliai daugiau paskolų.

    "Be susitarimo su trejetu ir tolesnio finansavimo kovą Graikijai gresia nekontroliuojamas bankrotas", - žiniasklaidai sakė L. Papademos.

  • Įstatymo pataisos užkirs kelią piktnaudžiauti mokesčiais ir pelno padalijimu

    Grybauskaite

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė

    AP/„Scanpix“ nuotr.

    www.lrp.lt Trečiadienis, 2012 m. sausio 4 d. (Vilnius).

    Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė Akcinių bendrovių įstatymo pataisas, kurios užkirs kelią vengti mokesčių piktnaudžiaujant metinėmis išmokomis (tantjemomis) bei užtikrins sąžiningą pelno padalijimą tarp stambiųjų ir smulkiųjų įmonės akcininkų.

    „Būtina panaikinti įstatymo spragas galimam mokesčių vengimui bei pažaboti stambių akcininkų piktnaudžiavimą skirstant pelną. Įstatymo pataisos užtikrins lygiavertę visų bendrovės akcininkų teisę į bendrovės pelną“, – teigė Prezidentė.

    Prezidentė pabrėžė, kad sąžiningai sumokėti mokesčius nuo pajamų privalo ne tik paprasti piliečiai, bet ir didelį pelną gaunantys stambieji akcininkai, įmonių vadovai. Priimti pakeitimai panaikino bendrovių savininkų galimybę siekti mokestinės naudos, kai vietoj dividendų ar kaip dalis atlyginimo, vadovams išmokamos mažesniu mokesčiu apmokestinamos išmokos (tantjemos).

  • Neteisingumo vykdymas

    Stanislovas Stulpinas | „Lietuvos žinios“

    Teisės profesorius, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas Vytautas Nekrošius ką tik viešai pareiškė, kad jis manąs, jog Lietuvos Konstitucijoje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės prieš įstatymą principas, taip pat principas, kad teisingumą vykdo tik teismas, o ne prezidentė. V.Nekrošius neigiamai įvertino valstybės vadovės pareiškimą, nes, vadovaujantis tokia pozicija, vaikas niekada nebus perduotas. Ir Teisės fakulteto dekanas padarė išvadą, kad mes gyvename ne teisinėje valstybėje. V.Nekrošius net pasiūlė prezidentei nei daugiau, nei mažiau... pasiskaityti Konstituciją.

    Esu įsitikinęs: kol tokie profesoriai ir į juos panašūs galės daryti įtaką mūsų teisinei sistemai net Teisės fakultete rengdami teisininkus, mes niekada teisinės valstybės ir neturėsime. Nenorėčiau, kad mano vaikus ar anūkus auklėtų visokie nekrošiai.

  • Lietuva iš „Gazprom“ gniaužtų vaduojasi, bet pamažu

    gazprom
    „Gazprom“

    www.DELFI.lt 2012 sausio 4 d. 07:48

    Dujų importas Lietuvoje nors ir nesmarkiai, bet nuosekliai menksta. Tokia tendencija pastebima jau kelerius metus. Vis daugiau šilumos šalyje pagaminama deginant biokurą. Gamtinių dujų vartojimas mažėja ir dėl nešaltų pastarųjų mėnesių, rašo „Lietuvos rytas”.

    Preliminariais duomenimis, praėjusiais metais Lietuva suvartojo apie 3,4 mlrd. kubinių metrų dujų.

    Iš jų 1,35 mlrd. importavo trąšas gaminanti Jonavos įmonė „Achema”, dujas naudojanti savo reikmėms. Likusi dalis – 2 milijardai – atiteko importuotojams, iš kurių dujas perka šilumos gamintojai, verslo įmonės. Užpernai jie importavo 2,3 milijardo kubinių metrų.

    „Dujų importas šiek tiek sumenko, nes atsirado daugiau alternatyvių energijos šaltinių”, – pripažino net ir dujų importo bendrovės „Dujotekana” vadovas Vladimiras Orechovas.

    Pasak jo, praėjusiais metais šalies katilinėse daugiau sudeginta medienos ir šiaudų. Būtent biokuro rinkos ūgtelėjimas esą šiek tiek sumažino importuojamų dujų kiekį.

  • Prezidentės patarėjas ragina analizuoti Seimo rinkimuose dalyvausiančias partijas

    Udrenas_Nerijus

    Nerijus Udrėnas (Delfi.lt,

    A. Didžgalvio nuotr.)

    www.delfi.lt 2012 m. sausio 3 d. 10:21

    Prezidentės Dalios Grybauskaitės vyriausiasis patarėjas ekonominės ir socialinės politikos klausimais Nerijus Udrėnas per rudenį vyksiančius Seimo rinkimus ragina gyventojus labiau analizuoti juose dalyvausiančias partijas ir netikėti "apsimetėliais".

    "Šie rinkiminiai metai bus Lietuvoje konkrečiai pakankamai turbūt audringi, ir rinkėjams turbūt reikėtų palinkėti išminties, kad tikrai atskirtų pelus nuo grūdų, taip pat vienybės, kad tikėtų savo jėgomis, ir pasitikėjimo", - interviu Žinių radijui antradienį sakė patarėjas.

    N.Udrėnas taip pat linkėjo "netikėti apsimetėliais ekspertais, kurie siūlys greitus sprendimus, siūlys atsisakyti strateginių Lietuvos projektų, ypač energetikoje, ir siūlys iš karto greitus nemokamus pietus".

    "Niekas nepaneigs to energijos tvermės dėsnio, kad tikrai rezultatas pasiekiamas ne iš karto, bet kryptingu darbu. Dėl to verta būtų palinkėti rinkėjams, kad ir patys dalyvautų, ir kitus paragintų geriau analizuoti dalyvaujančias partijas rinkimuose", - kalbėjo jis.

    Seimo rinkimai Lietuvoje vyks šių metų spalį.

  • Sausio 13-ąją S.Kovaliovui bus įteikta Laisvės premija

    Kovaliovas
    Sergejus Kovaliovas

    www.delfi.lt 2012 m. sausio 3 d. 11:42

    Sausio 13-ąją - Laisvės gynėjų dieną, iškilmingo minėjimo Seimo Kovo 11-osios salėje metu bus įteikta pirmoji Laisvės premija, kurią Seimas paskyrė Rusijos žmogaus teisių gynėjui, kovotojui už laisvę ir demokratiją Sergejui Kovaliovui.

    Laureatui taip pat bus įteikta Laisvės premijų statulėlė, sukurta pagal skulptoriaus Juozo Zikaro Laisvės paminklą (statulėlės autorė - skulptorė Joana Noreikaitė).

    Pristatydamas Rusijos žmogaus teisių gynėjo S. Kovaliovo kandidatūrą Laisvės premijai gauti Laisvės premijų komisijos pirmininkas Seimo narys Petras Auštrevičius Seimo plenariniame posėdyje sakė: "Esu įsitikinęs, kad Rusijos disidentas, žmogaus teisių gynėjas Sergejus Kovaliovas visokeriopai vertas pirmosios Laisvės premijos, įsteigtos Lietuvoje, ir manau, kad šios premijos suteikimas šitam iškiliam asmeniui būtų taip pat didelė garbė Lietuvai. Premija skiriama už ilgalaikę nenuilstamą veiklą, padariusią įtakos tikrai ne vienai valstybei. Lietuvai iškovoti laisvę be Rusijos demokratijos paramos, be Rusijos disidentų ir demokratų paramos vargu ar būtų buvę įmanoma".

  • Vilniaus savivaldybė visiems darbuotojams išmokėjo kalėdines priemokas

    Delfi_R
    Delfi.lt R. Daukanto pieš.

    www.DELFI.lt Eglė Samoškaitė, 2012 m. sausio 3 d. 19:43

    Skolomis besiskundžianti Vilniaus miesto savivaldybė praėjusių metų pabaigoje visiems administracijos darbuotojams išmokėjo kalėdines priemokas už viršvalandžius bei įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą. Tai DELFI patvirtino savivaldybės administracijos direktorius Valdas Klimantavičius, kurio teigimu, metų pabaigoje reikėjo pabaigti labai daug darbų.

    Neoficialiais duomenimis, priemokos siekė apie 20-50 proc. darbo užmokesčio ir buvo išmokėtos lapkričio bei gruodžio mėnesiais, tačiau savivaldybės Viešųjų ryšių skyrius teigia, jog „atlyginimų vidurkis nei gruodį, nei lapkritį nebuvo didesnis nei įprastai“.

    „Nei Kalėdinių premijų, nei „tryliktų“ atlyginimų ar kažkokių papildomų priedų niekam savivaldybėje nebuvo skirta“, - teigiama DELFI atsiųstame savivaldybės Viešųjų ryšių skyriaus atsakyme.

  • A.Lapinskas. Rusijos URM ataskaita perspjovė net lenkišką

    lapinskas22
    Anatolijus Lapinskas

    www.DELFI.lt Anatolijus Lapinskas, 2012 m. sausio 3 d. 10:04

    Rusijos užsienio reikalų ministerija pasekė kitų pasaulio šalių pavyzdžiu ir 2012 metų išvakarėse parengė pranešimą „Apie žmogaus teisių padėtį kai kuriose pasaulio valstybėse“. Tenka konstatuoti jo stebėtiną panašumą į 2009-ųjų pabaigoje pasirodžiusį Lenkijos užsienio reikalų ministerijos parengtą dokumentą „Pranešimas apie lenkų padėtį užsienyje – 2009“ (Raport o sytuacji Polonii i Polaków za granicą – 2009). Turiu mintyje abiejų dokumentų lietuviškąsias dalis.

    Lenkijos ambasada Lietuvoje, parengusi dokumento lietuviškąją dalį, savo šefo - Užsienio reikalų ministro - užduotį įvykdė su kaupu: apie Lietuvą ten nepasakyta nė vieno gero žodžio.

    Taip pat elgiasi ir Rusija: formaliai pasirinkusi Žmogaus teisių sferą, ji daugiausia kalba apie „baisią“ tautinių mažumų, taigi ir rusų padėtį Lietuvoje. Kai kurios dokumento vietos tiesiog atkartoja lenkiško pranešimo mintis. Rusijos URM dievagojasi, kad dokumente „nėra jokių prasimanymų, tik konkretūs faktai, užfiksuoti autoritetingų tarptautinių organizacijų“. Pažvelkime į tuos konkrečius „faktus“.

  • LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS MINĖJIMO PROGRAMA

    firesmall

    2012 m. sausio 8–13 d.

    Sausio 8 d. (sekmadienis)

    12.00–13.20 val.

    XXI tradicinis tarptautinis pagarbos bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“ (Antakalnio kapinės – Televizijos bokštas)

    Sausio 11 d. (Trečiadienis)

      15.00 val.

      Nukentėjusiųjų nuo sovietų agresijos susitikimas Vilniaus televizijos bokšte (įėjimas su kkvietimais).

  • JAV R.Juknevičienė diskutuos apie saugumą Baltijos regione

    Jukneviciene
    Rasa Juknevičienė (Alinos Ožič nuotr.)

    Autorius: lzinios.lt 09:10 Sausio 3 D. 2012

    Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičenė vyksta vizito į JAV, kur ketina pristatyti saugumo situaciją Baltijos regione ir aptarti bendradarbiavimo perspektyvas gynybos bei saugumo srityse.

    Sausio 3-8 dienomis viešėdama už Atlanto, ji susitiks su naujuoju JAV gynybos sekretoriumi Leonu Panetta, kitais aukštais gynybos pareigūnais. Tai bus trečiasis ministrės vizitas į Jungtines Valstijas.

    „Manau, kad Lietuvos partnerystė su JAV gynybos srityje yra esminė sąlyga mūsų valstybingumui įtvirtinti ir išsaugoti, todėl džiaugiuosi galimybe aptarti pačius svarbiausius mums ir mūsų regionui saugumo klausimus“, – Krašto apsaugos ministerijos pranešime cituojama R.Juknevičienė.

  • JAV R.Juknevičienė diskutuos apie saugumą Baltijos regione

    Autorius: lzinios.lt 09:10 Sausio 3 D. 2012

    Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičenė vyksta vizito į JAV, kur ketina pristatyti saugumo situaciją Baltijos regione ir aptarti bendradarbiavimo perspektyvas gynybos bei saugumo srityse.

    Sausio 3-8 dienomis viešėdama už Atlanto, ji susitiks su naujuoju JAV gynybos sekretoriumi Leonu Panetta, kitais aukštais gynybos pareigūnais. Tai bus trečiasis ministrės vizitas į Jungtines Valstijas.

    „Manau, kad Lietuvos partnerystė su JAV gynybos srityje yra esminė sąlyga mūsų valstybingumui įtvirtinti ir išsaugoti, todėl džiaugiuosi galimybe aptarti pačius svarbiausius mums ir mūsų regionui saugumo klausimus“, – Krašto apsaugos ministerijos pranešime cituojama R.Juknevičienė.

  • Kubilius: svarbiausi darbai 2012 metais - finansinis sektorių stabilumas

    Kubilius_Tomo_Vinicko_nuotr

    Andrius Kubilius (Tomo Vinicko nuotr.,

    Alfa.lt)

    Premjeras Andrius Kubilius teigia, jog svarbiausi Vyriausybės darbai 2012 metais bus finansinis stabilumas, energetikos projektai ir pensijų sistemos pertvarka.

    Interviu „Verslo žinioms“ ministras pirmininkas kelis kartus pabrėžė, kad jam svarbiausia yra darbo rezultatas: bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas ir tai, kad Seimas ir Vyriausybė priima reikalingus sprendimus.

    „Finansinis stabilumas bus vienas iš svarbiausių klausimų matant tas euro zonos problemas. Antras darbas yra energetikos projektai. Iki rinkimų tikimės įgyvendinti daugelį projektų. Pasiekti stadiją, kad iš tikrųjų tie projektai būtų įgyvendinami be didesnių svarstymų ir abejonių. Pensijų sistemos pertvarka turi būti tęsiama toliau, privataus kaupimo sistemos pertvarka bus svarbus darbas, kur reikalingas Seimo apsisprendimas dėl pateiktų įstatymų. Visuomenės paramos darbų tęstinumui sutelkimas - taip pat bus visos Vyriausybės darbo dalis“, - „Verslo žinioms“ sakė premjeras.

  • 2012-ieji: krizė pamurkdys, bet nepaskandins

    Autorius: veidas.lt | 2012 01 02 @ 17:00 | Verslas | No Comments
    2012 m. Lietuvos laukia gyvenimas susispaudus, o mūsų ekonomikos augimas priklausys ir nuo euro zonos pajėgumų išspręsti savo skolų problemas, ir nuo mūsų eksportuotojų išradingumo.
    Pirmieji nerimo ženklai pasirodė 2011 m. vasaros pabaigoje. Kaip ir prieš 2009 m. krizę, blogų naujienų pranašais tapo transportininkai, pirmieji pajutę sumažėjusį poreikį užsienio rinkose. „Nuo vasaros pastebėjome lėtėjimą – kritimo nebuvo, tačiau nebuvo ir to augimo, kuris įkvėptų vežėjams didesnio optimizmo. Be to, visada metų pabaigoje ruošiantis Kalėdoms pakildavo kainos, o pernai to nenutiko. Atvirai sakant, tendencijos panašios kaip 2007-aisiais, kai po pusmečio ištiko rimta krizė. Nenoriu būti blogu pranašu, bet, kaip sakoma, nori taikos – ruoškis karui", – džiugesiu netrykšta vežėjų asociacijos „Linava" prezidentas Algimantas Kondrusevičius.
    Transporto sektoriaus susirūpinimą dėl mažėjančių apsukų netruko patvirtinti finansiniai rezultatai. O 2011 m. rudenį ne tik transporto srityje, bet ir visame Lietuvos versle ėmė rastis vis daugiau pesimizmo.
  • Energetika: pasiekti taškus, iš kurių nebegrįžtama

    elektrine222

    2012-aisiais svarbiausius Lietuvos energetikos projektus bus siekiama išplėtoti iki tokio lygio, kad jų nebebūtų įmanoma sustabdyti.

    Sunkiai, lėtai – bet į priekį. Taip galima būtų apibendrinti svarbiausių Lietuvos elektros ir dujų ūkio projektų plėtrą per pastaruosius kelerius metus. „Kai nenori – ieškai kodėl, kai nori – ieškai kaip“, – ši liaudies išmintis labiausiai tinka apibūdinti tiems skirtumams, kurie Lietuvos energetikoje tvyrojo iki Seimo rinkimų 2008 m. rudenį ir po jų. Beveik dvi kadencijas valdę kairieji rasdavo šimtus argumentų, kodėl Lietuva niekaip negali pradėti tiesti elektros, dujų jungčių su Vakarais, išjudinti naujos atominės elektrinės ar nuosavo suskystintų dujų terminalo projektų.

    Antrinant patyrusiems ilgamečiams (ir dėl to jokių permainų netrokštantiems) energetikos vilkams, įtikinėti nebuvo sunku, juolab kad ir visa tarptautinė aplinka mūsų nacionalinėms energetikos ambicijoms palanki nebuvo – galimi partneriai latviai ir estai žiūrėjo savo naudos, lenkai į mus iš viso nežiūrėjo rimtai, o Rusija įtaigiai demonstravo savo šimtamečius įgūdžius gąsdinti mus dėl bet kokių bet kokią nepriklausomybę nuo jos galinčių padidinti iniciatyvų.

  • Ketvirtoji recesija?

    Girnius
    Kęstutis Girnius

    www.alfa.lt 2012-01-03 07:00 Kęstutis Girnius

    2012-ieji prasideda galimo ūkio nuosmukio šešėlyje. Jau kelis kartus sumažinta šių metų ekonomikos augimo prognozė. Dabar viliamasi, kad ūkis augs 2,5 proc., bet jokių garantijų nėra. Nesiliaujanti euro zonos ūkio krizė ir Europos Sąjungos (ES) šalių vadovų negebėjimas imtis ryžtingų sprendimų nuteikia pesimistiškai. 1-2 proc. ar net didesnis bendrojo vidaus produkto (BVP) smukimas yra reali galimybė.

    Lietuva jau susipažinusi su recesijomis. Ši gali būti ketvirtoji. Pirmais nepriklausomybės metais nuosmukį sukėlė ekonominių ryšių su buvusia Sovietų Sąjunga pertvarkymas ir apribojimas. Ūkio perorientavimas buvo būtinas, nors skausmingos šio žingsnio pasekmės buvo numatytos. Visos buvusios sovietinės respublikos ir Rytų Europos šalys ėmėsi panašių priemonių ir panašiai nukentėjo.

  • Už Europos vienybę kausis Danija

     

    Shmidt

    Danijos premjerė H. Thorning Schmidt

    pasiryžusi išgelbėti eurą AFP/Scanpix nuotr.

    Autorius: © Lietuvos žinios 08:00 Sausio 3 D. 2012

    Nuo sausio 1 dienos Danija perėmė pirmininkavimą Europos Sąjungai (ES). Antrą pusmetį iš eilės euro zonos krizę mėgins suvaldyti kraštas, neturintis bendros valiutos.

    Analitikai spėja, kad 2012-ieji bus ne ką lengvesni eurui nei praėję metai. Kaip ir visos pirmininkaujančios narės, Danija turi savo prioritetus, tačiau euro zonos krizė išlieka svarbiausia politinė užduotis: kaip išsaugoti vienybę tarp valstybių, turinčių eurą, ir valstybių, nepriklausančių euro zonai? Mat pastarosios narės ne kartą skundėsi, kad neturėdamos bendros valiutos jos automatiškai nustumiamos į užnugarį ir neturi progos pasakyti savo nuomonę. Danijos premjerė Helle Thorning Schmidt, viena iš nedaugelio centro kairiųjų politikų, likusių ES, patyrė, ką reiškia didesnių ir svarbesnių narių abejingumas. Kai per viršūnių susitikimą Briuselyje politikė mėgino kalbėti apie visų 27 valstybių vienybę, Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy ją pertraukė: "Jūs - pašaliečiai, maži ir dar nauji. Mes nieko nenorime iš jūsų girdėti." Bent tokią įvykių versiją pateikė britų dienraštis "Financial Times".

  • Prokuratūra dar kartą pratęsė tyrimą dėl Pociūno žūties

    Pociunas
    Vytautas Pociūnas („Lietuvos žinių“ nuotr.

    www.alfa.lt 2012-01-03 07:02 BNS

    Generalinė prokuratūra dar kartą pratęsė ikiteisminio tyrimo terminą Vytauto Pociūno mirties priežasčiai ir aplinkybėms nustatyti.

    Prokuratūra BNS informavo, kad terminas pratęstas iki vasario 29 dienos, kadangi laukiama teisinės pagalbos prašymo vykdymo. Ankstenis terminas galiojo iki 2011-ųjų gruodžio 31 dienos.

    „Šiuo atveju įstatymai nenumato ikiteisminio tyrimo sustabdymo galimybės, todėl tyrimas tęsiamas, kol bus gauti visi reikiami dokumentai ir prokurorai galės priimti atitinkamą sprendimą“, - teigiama BNS atsiųstame atsakyme.

    V.Pociūnas žuvo Baltarusijoje, Breste, 2006 metų rugpjūčio 23 dieną prieštaringomis aplinkybėmis iškritęs pro viešbučio „Inturist“ kambario langą. Lietuvos generalinė prokuratūra tada tyrimą baigė išvada, kad įvyko nelaimingas atsitikimas.

  • Fotografijų paroda – galimybė pažvelgti į Lietuvos 1988–1993 metų istorijos puslapius

    foto22

    Seimo narė, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos pirmininkė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė: pristatoma fotografijų paroda – galimybė pažvelgti į Lietuvos 1988 – 1993 metų istorijos puslapius

    Sausio 10 d. 14 val. Seimo II rūmų parodų galerijoje bus pristatyta Laisvės gynimo 21-osioms metinėms paminėti skirta fotomenininko, 1990 m. Lietuvos nacionalinės premijos laureato Romualdo Požerskio fotografijų paroda „Lietuva 1988–1993. Sausio 13-ajai atminti“.

    Seimo narė, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos pirmininkė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, kurios iniciatyva ši paroda atkeliauja į Seimo rūmų erdves sako, kad pristatomos fotografijos – tai galimybė pažvelgti į Lietuvos 1988 – 1993 metų istorijos puslapius.

    Parodoje, pirmą kartą rodytoje 2003 metais Vokietijos Burghausen fotografijos muziejuje, vėliau – įvairiuose Lietuvos miestuose, atsispindi svarbiausios Lietuvos kelio į nepriklausomybę akimirkos: Baltijos kelias, Lietuvos kariuomenės atkūrimas, laisvės gynimas 1991 metų sausio 13-ąją, Rusijos kariuomenės pasitraukimas. Anot Seimo narės, labai prasminga, kad praėjus porai dešimtmečių nuo fotografijose užfiksuotų įvykių, juos galės iš naujo prisiminti tų įvykių dalyviai ir liudininkai, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo meto nuotaikas pajusti jaunesniosios kartos atstovai ir parlamento svečiai iš kitų valstybių.

    Parodą Seimo II rūmų galerijoje lankytojai kviečiami apžiūrėti kasdien sausio 10 – vasario 6 dienomis nuo 8 iki 17 val.

    Įėjimas laisvas.

  • Politologai mato nesėkmes: naujokai patirs fiasko, Zuoko partija nukentės nuo šildymo kainų

    www.alfa.lt 2012-01-01 18:12 Gytis Pankūnas

    Artėjant Seimo rinkimų karštligei tradicinių politinių jėgų fone vis šmėkšteli viena kita naujai besikurianti partija ar judėjimas, žadantys kelti atlyginimus, ginti nuskriaustuosius ir kitaip „reformuoti“ Lietuvą. Nepaisydami revoliucija kvepiančių pažadų, politologai mano, jog į Seimą besiveržiančios naujosios politinės jėgos patirs fiasko arba geriausiu atveju sulauks Arūno Valinsko vadovaujamų „prisikėlėlių“ likimo.

    Sostinės mero Artūro Zuoko iniciatyva įkurta partija – sąjunga „TAIP“ (Tėvynės atgimimas ir perspektyva), skyrybas išgyvenę Algirdo Mykolo Brazausko našlė Kristina Brazauskienė su „Demokratine darbo ir vienybės partija“ ir „Lietuvos laisvės sąjunga“ su Vytautu Šustausku priešakyje bei Drąsiaus Kedžio pasekėjų judėjimas „Drąsiaus kelias“ – tai ryškesnės naujos politinės jėgos ar visuomeniniai judėjimai, bandysiantys per ateinančius Seimo rinkimus patekti į parlamentą ir atsisėsti prie valstybės vairo šalia kitų tautos išrinktųjų.

  • Byrantys spygliai

    Vytautas_V_Landsbergis

    Vytautas V. Landsbergis

    (Tomo Vinicko nuotr., Alfa.lt)

    www.alfa.lt 2011-12-30 09:38 Vytautas V. Landsbergis

    I

    Anądien teko kalbėtis su vienu žvalgybos karininku, kuris parodė krūvą pavyzdžių, kaip tyliai ir nuosekliai mums į smegenis brukama sovietinė mąstysena. Tai daroma kuo įvairiausiais būdais – ne tik rusiškomis dainuškomis, serialais ar snoriškomis žiniomis... Dauguma fokusų atliekama tarsi cirke, veik nematomai. Tarkim, kokia nors populiarios lietuviškos TV šou studija tarsi netyčia pasipuošia didelėmis, raudonomis penkiakampėmis žvaigždėmis… Arba TV laidos vinjetėje vos pastebimai šmėsteli sovietinis simbolis... Arba rusų estrados artistai „netyčia“ atvyksta koncertuoti būtent vasario 16-ąją ar per kitas nacionalines šventes, idant išplautų ribas tarp to, ką ketinome švęsti, ir to, ką švęsti siūlo užsienio spec. tarnybos.

    Ypač smagi smegenų plovykla yra organizuoti internetiniai komentarai, kurie sistemingai ir masiškai siunčiami iš kelių užsienyje esančių kompiuterių – dažnai net nesivarginant parašyti naujų tekstų, o tiesiog „copypaste“ būdu tiražuojant senuosius ruošinukus. Ir tai atsitinka mažne po kiekvieno tautiškai ar istoriškai svarbesnio rašinio – ar apie Lietuvos kariuomenę, ar apie partizanus, ar apie tarptautinius santykius.

  • Ažubalis apie santykius su Lenkija: mums nereikia „vyresniojo brolio“

    Azubalis

    Audronius Ažubalis, Augusto Didžgalvio

    nuotr. Alfa.lt

    www.alfa.lt 2012-01-02 10:22 BNS

    Lietuva nepasiduos Lenkijos spaudimui ir visus klausimus dėl savo piliečių šalies Vyriausybė spręs savarankiškai, sakė užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis.

    „Mūsų Vyriausybė labai aiškiai pasakė: įvairius klausimus su savo piliečiais, nesvarbu, ar jie priklauso tautinei mažumai, ar ne, mes spręsime patys. Mums nereikia „vyresniojo brolio“. Tai rami, ori pozicija“, – sakė ministras interviu žurnalui IQ.

    Sausio mėnesio žurnalo numeryje paskelbtame interviu A. Ažubalis teigė, kad dėl atsiradusios įtampos kaltas ne Vilnius.

    „Toks jausmas, kad mūsų partneriai įsistūmė į kampą, iš kurio išeiti bus labai sunku“, – kalbėjo ministras.

    „Manoma, kad tam tikru spaudimu darant įtaką mūsų vidaus politikai galima kažką pasiekti. Jei Sovietų Sąjungai, Rusijai to nepavyko padaryti, niekam tai nepavyks. Mes esame sena valstybė, turime gilias valstybingumo tradicijas, tad, kol galėsime, tikrai nedarysime jokių nemotyvuotų nuolaidų“, – sakė A. Ažubalis.

  • Nuo sausio 1-osios pensijos grąžinamos į 2009 metų lygį

    www.lzinios.lt

    Autorius: BNS Gruodžio 31 D. 2011

    Nuo 2012 metų sausio 1 dienos senatvės pensijos grąžinamos į 2009 metų lygį. Tačiau 2012 metais lieka sumažintos valstybinės pensijos ir įvairios išmokos - rentos, šalpos, slaugos išmokos - Seimas iki 2012 metų pabaigos pratęsė Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo galiojimą.

    Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ("Sodra") prognozuoja, kad vidutinė senatvės pensija, turint būtinąjį stažą, padidės beveik 9 proc. (68 litais) iki 836 litų. "Sodra" skaičiuoja, jog šiam tikslui prireiks 495 mln. litų.
    Nuo sausio 1 dienos bus atstatytos ir netekto darbingumo (invalidumo), našlių ir našlaičių valstybinio socialinio draudimo pensijos, kurios laikinai, dvejiems metams, buvo sumažintos dėl sunkmečio.
    "Sodra" skaičiuoja, jog pensijų atkūrimas į prieškrizinį lygį palies apie 447 tūkst. senatvės pensininkų, apie 86 tūkst. netekto darbingumo (invalidumo) pensininkų ir apie 239,3 tūkst. našlių ir našlaičių pensijų gavėjų.
    Planuojama, kad bendros "Sodros" išmokos pensijoms kitąmet sieks 8,201 mlrd. litų, arba 6,9 proc. daugiau nei 2011 metais. 263 mln. litų skirta išmokėti nepriemokas už 1995-2002 metais dirbusiems pensininkams neišmokėtas pensijas.
    Prezidentė Dalia Grybauskaitė teigė, jog sprendimas atkurti pensijas sunkmečio laikotarpiu leis sumažinti socialinę atskirtį Lietuvoje, kurioje pensijos ir taip vienos mažiausių Europoje.
    "Sodros" deficitas 2012 metais sieks 2,311 mlrd. litų - planuojamos pajamos turėtų siekti 11,29 mlrd. litų, o išlaidos - 13,602 mlrd. litų. Siekiant sumažinti "Sodros" išlaidas, dar metams - iki 2013 metų atidėtas palankesnės pensijų apskaičiavimo tvarkos įsigaliojimas. Tai leis "Sodrai" sutaupyti apie 130 mln. litų

  • A. Anušauskas. Partizanai ir stribai: atsakymas istorijoje pasiklydusiam generolui

    Anusauskas
    A. Anušauskas. Š. Mažeikos nuotr. DELFI

    www.delfi.lt    Arvydas Anušauskas, Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas

    2012 m. sausio 2 d.

    Prieš naujuosius metus iš tikrųjų nesinorėjo leistis į tokią polemiką, bet į naujametinį generolo „sveikinimą“ partizanams negalima buvo nesureaguoti. Pirmiausia džiaugiuosi, kad šis generolas nebėra atsakingas už Lietuvos nacionalinį saugumą.

    Visiškai atsitiktinai sutapo, kad jo „istorijos pamokymai“ pasirodė kartu su Rusijos Užsienio reikalų ministerijos dokumentu „Apie žmogaus teisių padėtį kai kuriose pasaulio valstybėse“. Be pamokymų JAV, Didžiajai Britanijai, Vokietijai, Lenkijai, Prancūzijai, kitoms ES valstybėms, Kanadai, beveik šimto puslapių Rusijos URM dokumente daugiau kaip septyni puslapiai skirti Lietuvai. Palyginimui – kariniam konfliktui Libijoje skirta beveik dvigubai mažiau vietos. Lietuvos vykdomai atminties politikai skirta daugiau dėmesio negu neturinčių pilietybės rusų problemoms Latvijoje ar Estijoje.

  • Lenkija įtraukiama į Rusijos „durdomą“

    Lz_archyvo_nuotr

    www.lzinios.lt  Autorius: Vytautas LANDSBERGIS

    Sausio 1 D. 2012

    Žmogžudžiai užmušė nekaltą žmogų. Tai nusikaltimas. Ką darom? Pirmiausia reikia auką reabilituoti.

    Taip dalyką mato aukštieji Rusijos vadovai ir įgaliotieji teisininkai (jeigu jie teisininkai, o ne žmogžudžių šunadvokačiai). O dalykas - Katynės žudynės, kur 1940 m. pavasarį buvo šaltakraujiškai masiškai sušaudyti Lenkijos karo belaisviai. Jie būtent taip nusakyti kolektyviniame mirties nuosprendyje, kurį pasirašė visa SSRS valdančioji gengė, ne tik vienas didvyriškas menedžeris J. Stalinas. Juos nuteisė už "antitarybines" kalbas tarpusavyje, nutildė, tai dabar priekurčiam pasauliui bekalba tik jų kaulai.

  • V.Landsbergis Torunėje: per jėgą nieko su mumis nepadarysit

    Delfi

    “Dziennik Torunski” paskelbtas pokalbis su pirmuoju nepriklausomos Lietuvos vadovu, europarlamentaru Vytautu Landsbergiu, kuris neseniai lankėsi Torunėje.

    Lietuvos lenkai Jūsų nemėgsta. Nepatinka jiems ir šis vizitas su išleista knyga „Mūsų patriotizmas, jų šovinizmas?”

    Nesuprantu, kodėl.

    Yra dešimtys priežasčių. Jiems nepatiko ir kreipimasis į lietuvius, kad rinkimų laikotarpiu jie registruotųsi Vilniaus apylinkėse.

    Svarbiau buvo tai, kad lietuviai dalyvautų savivaldybių rinkimuose. Lenkai ten veikia organizuotai, o lietuviai lieka pasyvūs. Mums rūpėjo suaktyvinti demokratiją.

    Kartu raginote atimti iš lenkų rinkimų teises, nes jie nacionalistai...

    To niekada nebuvo. Tai nesąmonė! Internete gausu šiukšlių. Negalėjau taip sakyti, nes taip nemanau. Beje, tai ir formaliai neįmanoma. Gyvename vienoje valstybėje. Lietuvis yra kaimynas. Bet kai kas nori prasimanyti blogą kaimyną. Kad galėtų ant jo išpilti savo tulžį.

  • Kubilius: Zuokas klysta dėl kaltinimų Vyriausybei

    Alfa.lt

    Premjeras Andrius Kubilius kartoja, kad sostinės meras Artūras Zuokas klysta dėl didelių vilniečių šildymo sąskaitų kaltindamas Vyriausybę.

    „Turiu dar ir dar kartą pastebėti, kad Vilniaus meras Artūras Zuokas, kuris dėl to kaltina Vyriausybę, derybas su „Gazprom“, yra visiškai neteisus, nes patiektos šilumos kiekis vartotojams visiškai nepriklauso nuo dujų kainos“, – ketvirtadienį Žinių radijui sakė premjeras.

    „Noriu priminti, kad savivaldybės atsako už tai, kaip veikia jų savivaldybės teritorijoje šilumos tiekimo įmonės. Ir Vilniaus mieste dėl kol kas sunkiai paaiškinamų priežasčių šilumos įmonės lapkričio mėnesį patiekė ženkliai daugiau šilumos energijos negu praeitų metų lapkričio mėnesį, kuris temperatūros požiūriu buvo labai panašus. To neįvyko kitose savivaldybėse – kitose savivaldybėse šilumos suvartojimas kai kur esant tokiai pat temperatūrai net ir sumažėjo. Vilniuje jis išaugo 15–17 procentų“, – aiškino jis.

    Pasak A. Kubiliaus, jį, be kita ko, stebina pastaruoju metu itin aktyvi „Vilniaus energijos“ reklama žiniasklaidoje.

    „Šioje vietoje man atrodo, kad tikrai neadekvačiai elgiasi ir šilumos kompanija, ir Vilniaus savivaldybės vadovybė, kuriems, atrodo, vis dar sunku suvokti, kad jie yra atsakingi už vilniečių, Vilniaus gyventojų, savijautą, kuri, tikrai akivaizdu, nėra labai gera gaunant tokias sąskaitas“, – dėstė premjeras.

  • Seimo nariai prašo Grybauskaitės įvertinti, ar teisėjas nepažeidė Drąsiaus Kedžio dukros teisių

    Alfa.lt

    Seimo nariai Gintaras Songaila ir Rytas Kupčinskas kreipėsi į Lietuvos Respublikos prezidentę Dalią Grybauskaitę prašydami įvertinti Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjo Vitalijaus Kondratjevo veiksmus gruodžio 16 d. priimant sprendimą dėl Drąsiaus Kedžio dukters globos skubaus perdavimo motinai Laimutei Stankūnaitei.

    Seimo narių manymu, teisėjas Vitalijus Kondratjevas diskredituoja visą Lietuvos teisėsaugą bei pačią valstybę. Jie pasiūlė atidžiai patikrinti visas aplinkybes, susijusias su teisėjo V. Kondratjevo gruodžio 16 d. sprendimu, ir, jei faktai pasitvirtintų, siūlo prezidentei tokį teisėją šalinti iš pareigų. Susidariusioje situacijoje G. Songaila ir R. Kupčinskas paprašė prezidentės pagal savo kompetenciją imtis visų būtinų priemonių, kad būtų užtikrinta vaiko gerovė.

  • K.Masiulis. Ar prabangaus turto mokestis yra „konservatoriškas“?

    Delfi

    Seime svarstant didesnės vertės nekilnojamojo turto, automobilių ir kitus prabangos mokesčius, komentatoriai ir apžvalgininkai ėmė kaltinti TS-LKD nukrypus nuo savo ideologinių vertybių. Tačiau ar tikrai pasisakyti už prabangos ir progresinius mokesčius yra išimtinai socialistų privilegija, o „ideologiškai nuoseklūs“ konservatoriai su liberalais mokesčius gali siūlyti tik mažinti? Ne visai taip.

    Mokesčiai nenusako ideologijos

    Klaidingas mitas yra per požiūrį į mokesčius skirstyti politikus pagal politines pažiūras. Tokį požiūrį Lietuvoje plėtoja Laisvosios rinkos institutas. Iš tikro mokesčiai, jų dydis ir forma nėra ideologinė vertybė pati savaime. Tačiau jie svarbūs kai siekiama tikslų, kuriuos gali lemti ideologija.

    Prieš krizę Rytų Europa vienu iš pagrindinių tikslų laikė investicijų pritraukimą, o investuotojams patrauklesni yra proporciniai mokesčiai, todėl natūralu, kad visos partijos, taip pat ir socialdemokratų, pasisakė už proporcinius mokesčius. Šiandien, krizei paryškinus socialinius skirtumus tarp gyventojų sluoksnių, visuomenė labai jaučia socialinius netolygumus ir atsivėrusias skurdo bei turto žirkles, todėl valdanti koalicija privalo reaguoti į rinkėjų nuomonę.

  • Lietuva, kuri nori būti Rusija

    Lietuvos žinios

    Mus ilgokai valdžiusioje Maskvoje sėdintis teismas ką tik viauktelėjo: čečėnai Aišat ir Apti Magmadovai – teroristai, kurie kartu su lietuve Egle Kusaite norėjo kažin ką kažin kur Rusijoje sprogdinti.

    Rusiškas politinio korektiškumo variantas nuo lietuviško ir europietiško skiriasi. Europoje viskuo iš esmės avansu kaltas yra heteroseksualus baltaodis vyriškis, kuriam nepaleidžia vidurių pamačius kryžių. Lietuvoje dar galima pridėti, kad Vytautas Landsbergis sugriovė kolūkius.

    Rusijoje nekorektiška būtų išteisinti terorizmu kaltinamus čečėnus, jei tai nėra kriminalinio nusikaltėlio ir nemokančios žaisti futbolo lietuvių–nabagėlių rinktinės mecenato Ramzano Kadyrovo gaujos nariai. Juos nuteisė devyneriems ir penkeriems metams, nes tokia yra patriotinio ugdymo konstruotojų užduotis. Rusijos žiniasklaidai Lietuvos – paklusnios į Europos Sąjungą ir NATO įkištos provincijos – merga E.Kusaitė yra žaislas. Žaislas, kurį savo iniciatyva ir patys pasiūlė pinigais bei laisvalaikiu apsiriję Lietuvos valstybės saugumo departamento antiteroristai, kurie net ir disertacijas rašydami neranda nieko įdomesnio už vikipedijas.

    Jei jau pusę čečėnų tautos išžudžiusios kontoros, su kuria patys susisiekė lietuvių nematomojo fronto alaviniai kareivėliai, sraigteliai paskelbė nutartį – viskas aišku. E.Kusaitė tikrai būtų susprogdinusi Mėnulį. Bet koks pastebėjimas, kad tai kvailystė, – spaudimas teismui ir terorizmo propaganda.

    Tad dabar – galima neabejoti – į Lietuvos teismus prokurorai Mindaugas Dūda ir Justas Laucius atitemps šį vienintelės draugiškos Rytų kaimynės ir futbolo partnerės verdiktą, kaip savo „įrodymų“ pastiprinimą. Juk jie jau yra pasiskundę, kad E.Kusaitė juos įžeidinėja, o vieną net neva nori nužudyti. Tiesą sakant, J.Laucius turėtų jaustis ramiau, nes iš Maskvos Lefortovo kalėjimo ar kitų Rusijos adresų minėti jaunuoliai vargu ar išeis gyvi ir sveiki. Tad jų saugotis nereikės. Kas kita dėl mūsų pajūrio „šachidės“, kaip ją aploja Rusijos spauda. Nebūtų nuostabu, jei paskutiniu slaptuoju liudytoju taptų pats Lietuvos futbolo ir dvasios ubagų šelpikas R.Kadyrovas. Paskui jis puikiausiai galėtų minėtus prokurorus ir visiems „slapta“ žinomus Lietuvos saugumo darbuotojus apdovanoti ne vien ordinais, bet ir futbolo čempionų taurėmis.

    Kitados, kai Vakarų šalyse „šrioderizmas“ (įprotis pardavinėti žmones ir sąjungininkus už rublį) dar nebuvo visai norma, sovietams neišduodavo net asmenų, nuvariusių lėktuvus. Mat nelabai tikėta, kad teismas bus sąžiningas. Dabar laikai kiti – kitos ir tradicijos. Bet nelabai nustebintų net ir bankrutavusio „Snoro“ valdytojų neatidavimas tokios šalies ir tokių tradicijų Temidei. Bent jau aš tai suprasčiau, kad ir kaip kam nors tai nepatiktų. O kol kas, kol su tarptautiniu mastu aprašomu „humanistu“ R.Kadyrovu žaidžiame futbolą, E.Kusaitės „bendrininkai“ nuteisti, o ji pati net neatsiima iš policijos paso, idant nesukeltų įtarimų dėl planuojamo pabėgimo, galime švęsti.

    Tiesa, yra dar viena byla, kuria brolį ir seserį Magmadovus mėginama nuteisti ir Lietuvoje. Nuo E.Kusaitės bylos ją atskyrė po to, kai J.Laucius viešai prirėkavo nesąmonių. Pačios merginos teisti nebedavė, bet davė neva reikšmingą susijusią bylą, kad galėtų toliau kištis į pagrindinę, organizuoti pasiklausymus ir daryti įtaką. Apie tai ne kartą rašyta. Apie tai žino generalinis prokuroras Darius Valys.

    Tikimybė, kad Lietuvoje bus Magmadovų teismas – menka. Rusija savo piliečių neišduoda, ypač savo pačios padų laižytojams. Bet nuo E.Kusaitės galbūt besislapstąs prokuroras J.Laucius, mano žiniomis, ne kartą šios beprasmiškos bylos tyrimo metu galėjo važiuoti ne tik pas „pomėgio draugus“ į Rusiją, bet ir į saulėtąjį Azerbaidžaną. Tad viskas pasaulyje kažkam duoda naudos. Net ir dažnai už šališkumą išmetamo iš bylų prokuroro kelionės papildo jų organizatorių ir biudžeto kišenes. O E.Kusaitė? Jos viltis asmeniškai yra prokuroras M.Dūda. Nušalinto prezidento Rolando Pakso kaltės įrodyti nesugebėjusio prokuroro kolegos, kuriems neiškeltos bylos už įžeidimą, taip ir sako: „Pralaimi viską, tad ir E.Kusaitei pavyks.“ Kad tik taip ir būtų, nes Lietuvos teisėsaugos dalies tarnų noras būti Rusijos teisėsaugos broliškos sistemos dalimi atrodo kur kas reikšmingesnis, nei dar 1992 metais priimtas įstatymas, draudžiantis jungtis į posovietinius blokus. E.Kusaitės bylos esmė paprasta. Finalas parodys – ar Lietuva nori būti Rusija. Prezidentūros pastatas į gubernatoriaus rezidenciją pertvarkytinas greitai.

  • V.Landsbergis: Vakaruose dar pilna mitų apie Rusiją

    Lietuvos žinios

    Specialiai lzinios.lt iš Briuselio

    Posovietinės Rusijos politinė kultūra turėtų būti svetima demokratinei Europai, bet dažnai stengiamasi to neparodyti, apgailestauja Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis. Anot jo, Vakaruose tenka susidurti su įtvirtinta mitologija ir nežinojimu, pavyzdžiui, vertinant Antrojo pasaulinio karo eigą ir rezultatus. Tačiau didžiųjų valstybių interesų žaidime atsidūrę mažieji gali turėti įtakos - jei iš karto ir nepasieks savo, bent paliks kartų prisiminimą dėl klaidingų sprendimų ir ateityje nebe taip norėsis juos kartoti.

    Europa vengia konfrontacijos

    "Pagrindinis dalykas dabarčiai ir ateičiai yra kultūra - kaip elgesys, kaip mąstymo būdas, bendravimo būdas, - neseniai Briuselyje grupei Lietuvos žurnalistų sakė europarlamentaras. - Posovietinės Rusijos kultūra yra be galo žemo lygio. Galime truputį apgailestauti, kad Lenkijos politinė kultūra darosi panaši. O kaip Europa į tai žiūri? Ji linkusi vengti konfrontacijų ir priešpastatymų - štai čia yra gera, čia yra bloga Ištrindama šitą skirtumą, Europa pati pradeda elgtis veidmainiškai - kad skirtumas nebūtų toks didelis. (...) kad rusų partneris nepyktų."

    Anot V.Landsbergio, atskirais atvejais tai parodoma: konkurentų persekiojimas, ne tik demokratijos, bet ir teisinės valstybės principų stoka, Michailo Chodorkovskio ir kai kurios kitos bylos, advokato Sergejaus Magnitskio "faktinis nužudymas kalėjime, dar su pasityčiojimu ir žeminimu", "teroristiniai žudymai užsienyje, kaip Aleksandro Litvinenkos Londone. (...) su džiaugsmu - štai, jam taip ir reikia, nes jis išdavė seną kompaniją, o sena kompanija kaip kokia mafija, patenkinta, kad išdavikui galas, ir net neslepia tokios mąstysenos".

    "Ta kultūra turėtų būti absoliučiai svetima demokratinei Europai, bet stengiamasi to nerodyti", - apgailestavo V.Landsbergis.

    Mažieji gali palikti bent kartų atsiminimą apie klaidas

    Paklaustas, ar šiuo atveju viską lemia pinigai, jis teigė, kad ne tik pinigai, bet ir kai kurie kiti įtakos svertai. "Dabar aišku dėl visų dalykų, kurie vyksta Afganistane, kur taip sunku sutramdyti tuos pamišėlius, sprogdinančius mergaičių mokyklas, nes mergaitėms negalima mokytis. Juos sutramdyti sunku, nes yra fanatizmas, mokymai, nes dievas taip nori ir mes visiems duosime į akį. Sprendžiant tą problemą, kuri yra ne tik vietos, bet fundamentali problema, Vakarų sąjungininkams reikalingas susisiekimas. Jie (vakariečiai - lzinios.lt) padarė klaidą ir per klaidą daugiau nei dvi dešimtys Pakistano karių žuvo bombarduojant ne tai, ką reikėjo bombarduoti. Antiamerikietiška, antinatinė banga labai lengvai uždegama, Pakistanas atsisako toliau padėti kovoti su Talibanu. Tada ateina kolega Vladimiras Putinas ir sako: matau, turite problemų, Rusija padės. Rusijai taip pat nereikia Talibano, nes kai pradės eiti per Tadžikistaną, galo nebus. Rusijai gerai amerikiečių rankomis išspręsti savo problemą. Ir čia dar antras išlošimas - mes sąjungininkai! Ko jūs su tais magnitskiais? Žiūrėkite, kas iš tikrųjų svarbu, o čia - mūsų vidaus reikalai, mes pasitvarkysime. (...) Ir nepamirškite, kad V.Putinas pirmas pareiškė užuojautą Rugsėjo 11-ąją."

    Svarstydamas, kiek tokios mažos valstybės, kaip Lietuva, interesai gali būti svarbūs tarptautinėje arenoje, ypač kai ji įlenda į didelių valstybių žaidimą, europarlamentaras patikino, kad niekas nėra beviltiška. "Nors kartais gali atrodyti, kad tuo konkrečiu klausimu negalima pasiekti sutarimo ir gauti paramos. galima pasiekti, kad besielgiantieji negerai pajustų, jog elgiasi negerai. Jie vis tiek taip elgiasi, bet lieka prisiminimas: kažkas tokio buvo. Antrą kartą gal mažiau norėsis taip daryti. Be to, grūdinamasi ir mokomasi politinėse imtynėse. Šito kėlinio pralaimėjimas visai nereiškia, kad reikia kapituliuoti ir daugiau neiti į varžybas."

    V.Landsbergio žodžiais, jau vien buvusių sovietų bloko valstybių atėjimas į Europos Sąjungą buvo laimėjimas, pasiektas po labai ilgų pastangų, kad jos neateitų.

    Atsiuntė ministrą, kad išvengtų naujos kritikos?

    Europarlamentarui teko susidurti su nežinojimu ir įtvirtinta mitologija, pavyzdžiui, vertinant Antrojo pasaulinio karo pradžią, eigą ir rezultatus. "Dabar niekas nebekartoja tokių niekų, nebent atvirai prorusiški lobistai. (...) 2005-aisiais V.Putino Rusija norėjo švęsti visos Europos lygiu karo pabaigos, kaip visos Europos išvadavimo, metines, kad visi dėkingi suvažiuotų pareikšti savo dėkingumo. Du prezidentai (Lietuvos ir Estijos vadovai Valdas Adamkus bei Arnoldas Ruutelis - lzinios.lt) vis dėlto nevažiavo", - kalbėjo politikas.

    Jis priminė, kad Maskvai nemaloni buvo ir 2009-aisiais Vilniuje priimta Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija, kuria buvo sulyginti ir pasmerkti nacizmo bei stalinizmo nusikaltimai. Lietuvos ir Slovėnijos parlamentarų inicijuotoje rezoliucijoje pabrėžta, kad XX amžiuje Europos šalys patyrė du galingiausius totalitarinius režimus - nacistinį ir stalinistinį, kai vykdytas žmonių genocidas, pažeidinėtos žmogaus teisės ir laisvės, daryti karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmogiškumui. Rusijos užsienio reikalų ministerija šį dokumentą pavadino nepriimtina.

    Gruodžio pradžioje Vilniuje vykusiame ESBO šaių užsienio reikalų ministrų susitikime dalyvavęs Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad Europoje auga neonacizmas, ir paragino atsižvelgti į kreipimąsi, kurį paskelbė dėl sovietų agresijos neigimo Lietuvoje teisiamo Algirdo Paleckio organizacija.

    "Ten (Rusijoje - lzinios.lt) labai supyko, todėl dabar atsiuntė S.Lavrovą, kad jis uždėtų savo kumštį ir niekas nedrįstų ko nors panašaus net pasiūlyti, tuo labiau įvertinti Dūmos rinkimus. Tai būtų natūralus dalykas - vyksta tokios organizacijos susitikimas, ką tik įvyko rinkimai, ji atrodo prastai, nors kažkas ir pasislinko. (Rusijos rinkėjai) nepabijojo totalios vienvaldystės, nors opozicija irgi yra Jo Didenybės opozicija, susitars, kaip reikia balsuoti, o jei nesusitars, opozicija paprašys kokių nors koncesijų už palaikymą. Ta tariama opozicija, tikros opozicijos nėra."

    "Rusija turi pasakyti - buvome sukvailinti"

    Vakarų poziciją atskleidžia tokios detalės, kaip, pavyzdžiui, Rusijos ir Čečėnijos karo fotografijų parodos nukabinimas. Ji buvo atidaryta 2007-aisiais EP rūmuose V.Landsbergio ir vieno lenkų europarlamentaro iniciatyva, bet netrukus dingo. Parodą sudarė maždaug 300 gyvenimą karo sąlygomis vaizduojančių nuotraukų, papildytų liudininkų prisiminimais. Nuotraukas nurodė nukabinti vienas EP narys, beje, pokomunistinės Vengrijos atstovas ir esą ne tik buvęs komunistas, bet ir kagėbistas. Oficialiai buvo paaiškinta, jog kai kurios fotografijos buvo pernelyg šokiruojančios.

    Priešiškos reakcijos esą sulaukė ir Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio lėktuvo katastrofos nuotraukų paroda. "Ten nieko ypatingo nebuvo: didelės demonstracijos, gedulingos, laidojimas. Kažkam čia buvo per daug, per didelė porcija. Todėl kai kurios nuotraukos buvo užklijuotos. Rodoma, kaip Rusijos pareigūnai traktavo daiktinius įrodymus. Vienoje nuotraukoje matyti, kaip uniformuotas Rusijos pareigūnas laužo, ardo nukritusį lėktuvą - su pasitenkinimu. O paskui tos nuolaužos paliktos lauke sniegui, lietui, ilgą laiką, vežamos sukrautos kaip metalo laužas. Kas ten gali ką nors tirti? Va tokia paroda. Organizavo EP nariai iš Lenkijos, bet ne iš valdančios partijos, kuri yra labai mandagi, ir galėjo manyti, kad Rusijai nepatiks. Yra didžiulė įtaka ir nuolatinė priežiūra", - kalbėjo V.Landsbergis.

    "Kur yra didžiausia problema? Kad Rusija įvertintų savo praeitį. Mes ten buvome 50 metų, jie - 70 metų. Kelios kartos užaugo. Jie dabar turėtų pasakyti: mes visi buvome sukvailinti, mūsų gyvenimas praėjo be prasmės. Juk tai stiprina nenaudėlių valdžią ir pateisina nusikaltimus. Žmonėms sunku pasakyti. Jiems geriau užsidengti akis ir sakyti: vis tiek buvo gražu, buvau jaunas, turėjau pasisekimą, kažką dariau, ko dabar negaliu daryti."

    Europarlamentaras pripažino, kad ilgą laiką Vakaruose buvo tarytum madinga prijausti komunistams, čia iki šiol populiarūs marškinėliai su Che Guevaros atvaizdais. "O ką Che Guevara darė, kaip negailestingai šaudė jam nepatinkančius žmones, apie tai niekas nekalba. Tas pats su sovietų komunizmu. Vaizdelis dirbtinis, iliuzionistinis, mielesnis už tiesą. Edvino Šnorės filmas "Sovietų istorija" buvo uždraustas Rusijoje. Andrzejaus Wajdos "Katynė" buvo uždrausta, bet, kai sutvarkė lėktuvą, padarė išimtį, parodė gerą valią ir leido rodyti. Ar girdėjote, kad jį kur nors rodė Rusijoje?" - retoriškai klausė V.Landsbergis.

  • Prezidentė pasirašė 2012 m. valstybės biudžetą

    Alfa.lt

    Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė 2012 m. valstybės biudžeto įstatymą.

    Šalies vadovės teigimu, kitų metų biudžetas numato tolesnes griežtas taupymo priemones, kurios yra būtinos siekiant suvaldyti valstybės išlaidas 3 procentų BVP ribose.

    „Blogėjant ekonominei situacijai Europoje, turime vykdyti atsakingą valstybės finansų politiką. Laikydamiesi griežtos finansinės disciplinos, užtikrinsime šalies stabilumą ir patikimumą tarptautinėse rinkose“, – sakė prezidentė.

    Kitų metų valstybės biudžetą sudaro 25,147 milijardai litų pajamų ir 25,755 milijardai litų išlaidų.

  • Kalėdų dovana – sutvarkyta Bernardinų bažnyčia

    Diena.lt

    Ne kartą degusi ir įvairių istorinių laikotarpių vėjų talžyta Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčia vėl gali tikinčiuosius priimti taip, kaip pridera.

    Bažnyčioje ir Bernardinų vienuolyne šeimininkaujantys pranciškonų vienuoliai įgyvendino tai, apie ką svajojo ne viena vilniečių katalikų karta – prikėlė šventovę naujam gyvenimui, rašoma VšĮ „Pranciškonų namai“ pranešime.

    Sovietmečiu buvo sandėlis

    Kai 1994-aisiais į Bernardinų bažnyčią sugrįžo veiklą Lietuvoje atnaujinę Šv. Pranciškaus ordino broliai, aplink juos iš karto pradėjo burtis tikinčiųjų bendruomenė. Deja, sandėliu sovietmečiu paversta bažnyčia tuomet buvo suniokota, o joje buvęs gausus istorinis ir kultūrinis paveldas pamirštas ir užneštas laiko dulkėmis.

    Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios sutvarkymo darbų lemtingas lūžis įvyko 2009 metais, kai viešoji įstaiga „Pranciškonų namai“ pateikė paraišką dėl projekto „Kultūros paveldo objekto – Bernardinų vienuolyno ansamblio išsaugojimas ir pritaikymas turizmui“ finansavimo.

    Šiam pagal Sanglaudos skatinimo veiksmų programos 1 prioriteto „Vietinė ir urbanistinė plėtra, kultūros paveldo ir gamtos išsaugojimas bei pritaikymas turizmo plėtrai“ priemonę „Viešųjų nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų kompleksiškas pritaikymas turizmo reikmėms“ pateikto projekto įgyvendinimui ūkio ministro įsakymu 2009-ųjų pabaigoje buvo skirta 7 427 189 Lt.

    Dievo namai turi būti gražūs

    Per dvejus metus trukusius darbus buvo tvarkomas bažnyčios vidaus interjeras, prieangis, Trijų Karalių koplyčia, koplyčių išorė, bažnyčios išorės mūras. Taip pat atkurti Kristaus laiptų koplyčios, bažnyčios varpinės, oficinos architektūriniai elementai, tad dabar bažnyčios lankytojai vėl gali gėrėtis istorinėmis freskomis, kitomis šventovės puošybos detalėmis.

    Įgyvendinant projektą taip pat buvo restauruojamas vienuolyno teritorijos rytinio kiemelio grindinys.

    „Esame labai dėkingi už galimybę pasinaudoti Europos Sąjungos fondų teikiamomis galimybėmis ir sutvarkyti šventovę. Visais laikais tikintiesiems buvo svarbu, kad Dievo namai būtų gražūs, dabar tokius turime ir mes“, – sakė Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos ministras brolis kunigas Astijus Kungys OFM.

    Pasak jo, vykdant bažnyčios restauravimo darbus, buvo labai įdomu stebėti, kaip nuo jos sienų luposi laiko sluoksniai, atidengdami skirtingų šventovės gyvavimo laikotarpių detales: „Labai įdomu, kaip skirtingų kartų broliukai įsivaizdavo sielovadą, Dievą, bažnytinį meną. Kuo skirtingi ir kuo panašūs jie buvo. Visa tai liko įspausta“, – sakė kunigas.

    Nustebino ir restauratorius

    Bernardinų bažnyčios mūro, tapybos elementų atkūrimui ir konservavimui reikėjo itin kruopštaus rankų darbo ir sudėtingų technologijų, tai tapo tikru iššūkiu šventovėje dirbusiai restauratorių komandai. Jos moksliniu vadovu buvo pakviestas Vilniaus dailės akademijos Paminklotvarkos katedros vedėjas doc. Juozas A. Pilipavičius. Jis pasakojo, kad kai kurie radiniai nustebino ir specialistus.

    „Apie Bernardinų bažnyčią nemažai žinojome, dar prieš pradėdami darbus, tačiau vis tiek buvo staigmenų. Pavyzdžiui, nežinojome, kada kurta bažnyčios centrinės navos tapyba. Dabar ši data jau aiški – tai 1578-ieji. Yra išlikęs gana aiškus freskų autoriaus parašas, todėl menotyrininkai išaiškins ir jo tapatybę. Šis faktas tikrai nenugrims istorijos užmarštin“, – teigė J. A. Pilipavičius.

    Pasak jo, anuomet buvo įprasta, kad bažnyčios puošyba užsiimdavo patys vienuoliai, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad išlikę bažnytinio meno kūriniai yra mėgėjiški ar amatininkiški: „Pranciškonai visais laikais buvo linkę prie meno, tarp vienuolių buvo profesionalių dailininkų. Dailininkai iš užsienio būdavo kviečiami tik tuomet, kai vykdavo itin dideli tvarkymo darbai, kurie būdavo ne brolių jėgoms.“

    Panašu, kad atvykėlis tapė ir įspūdingo dydžio šiaurinės bažnyčios navos freską. Šis kūrinys nutapytas pagal tuometines Vakarų Europos gotikinio meno tradicijas. Freskoje matyti ir to metu žmonių buities detalių, ir epizodų Šv. Pranciškaus gyvenimo, pavyzdžiui, jo pamokslas žuvims.

    J. A. Pilipavičiaus vadovaujami studentai atkūrė ir barokinius vienuolyno koridoriaus skliautus puošiančią freską. Joje pavaizduotas gyvybės medis su gėlių žiedais, kurių kiekviename nutapytas koks nors šventasis.

  • Informacinis karas: Gazmanovą ir „Liube“ keičia Gergijevas ir „Gulbių ežeras“

    Veidas.lt

    Sausio 13-ąją Kaune iš lietuvių tyčiosis sovietinio revanšizmo dainius ir Vladimiro Putino marodierių šlovintojas, garsus dirigentas Valerijus Gergijevas.

    Itin prieštaringa asmenybė. Iš vienos pusės – pasaulinio garso menininkas, Londono simfoninio orkestro dirigentas, iš kitos – asmeninis V.Putino draugas. Dar „perestroikos“ ir Rusijos demokratinio pakilimo laikais tapęs Peterburgo Marijos teatro meniniu vadovu, nedvejodamas iš nebūties ištraukė ir dirigavo Sergejaus Prokofjevo “Kantatą Spalio revoliucijos XX metinėms” (kurios sukako 1937-aisiais, kai Stalinas pradėjo kruviną „didįjį valymą“) ir “Pašlovinimą Stalinui”.
    Į pasipiktinusiųjų balsus V.Gergijevas atšaudavo, esą jis nemaišąs muzikos su politika. Tačiau, kaip dirigento adresu pastebėjo „The New York Times“ straipsnyje, nedviprasmiškai pavadintame „Lojalistas“ (Ištikimasis), „Rusija – ne ta šalis, kurioje lengva atskirti muziką nuo politikos“. Tiek carų laikais, tiek sovietmečiu, tiek dabar muzika užima sureikšmintą vaidmenį Rusijos gyvenime, visuomet yra valstybės vadovų dėmesio centre, atlikdama ir ideologinį bei propagandinį vaidmenį. Tad nėra ko stebėtis, kad 2008 m. rugpjūtį V.Putino pasiųstų marodierių padegtų gruzinų kaimų fone V.Gergijevas Pietų Osetijos sostinėje Tschinvalyje surengė koncertą, kuriame šlovino “Didžiosios Rusijos armiją išvaduotoją”.
    Negausūs užsienio žiniasklaidos atstovai buvo priblokšti išvydę, kad vos keli žingsniai nuo aikštės, kurioje vyko koncertas, įrengtuose narvuose buvo laikomi nusiaubtų kaimų gyventojai gruzinai. „O juk kai kurie iš jų atpažino, kad tai skamba Čaikovskis ir Prokofjevas“, – rašė sukrėsti žurnalistai.
    Toks įžūlus cinizmas (netgi atsižvelgiant, kad pats V.Gergijevas savo kilme yra osetinas) nuskambėjo per visą muzikos gerbėjų pasaulį, per V.Gergijevo gastroles buvo rengiami piketai, jam pačiam teko atsakinėti į nemalonius klausimus.
    Talentas talentu, bet tai neišlaisvina nuo moralės. Genialusis Wilhelmas Furtwängleris buvo viso labo Adolfo Hitlerio mėgstamas dirigentas, niekada nepriklausė nacių partijai ir netgi padėjo muzikams žydams. Nepaisant to, po karo jis turėjo stoti prieš denacifikavimo tribunolą.
    Lygiai neįmanoma atskirti muzikos nuo politikos. Kompozitorius Richardas Wagneris gyveno XIX amžiuje ir tikrai neturėjo nieko bendra su naciais – tiesiog jie mėgo jo muziką. To pakako, kad beveik septynis dešimtmečius, nuo 1938-ųjų iki 2001-ųjų, R.Wagnerio muzika būtų faktiškai uždrausta Izraelyje. Nes, deja, yra muzikos kūrinių, kurie vieniems gal tik menas, bet kitiems – pasityčiojimas iš patirtų kančių. Ypač jeigu atliekami netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje, kaip, pavyzdžiui, V.Gergijevo mėgstama Dmitrijaus Šostakovičiaus „Leningrado simfonija“, turinti simbolizuoti „sovietų liaudies kovą prieš fašizmą“, kurią jis pernai dirigavo Rusijos ambasados Estijoje organizuotame renginyje „Menas prieš fašizmą“. Manau, nereikia aiškinti, kieno kovą su kuo turėjo galvoje V.Gergijevas, vykdamas kovoti su „fašizmu“ į Estiją?
    Tad į V.Gergijevo koncertą Kaune Sausio 13-ąją tenka žvelgti ne kaip į eilinį garsaus muziko koncertą, o kaip į sudėtinę dalį prieš Baltijos šalis nukreipto Kremliaus informacinio karo, kuriame dalyvauja šis neabejotinai talentingas muzikantas. Šiandien jau nebeįmanoma atsieti V.Gergijevo nei nuo V.Putino režimo, nei nuo etninių valymų Rusijos užgrobtoje Pietų Osetijoje, iš kurios buvo išvyti visi likę gyvi gruzinų kaimų gyventojai, nei nuo kovos su „fašizmu“ Estijoje.
    Kita vertus, galime didžiuotis, kad informacinis karas meninėmis priemonėmis, Rusijos pradėtas prieš dešimtmetį, rengiant Lietuvos valstybinių švenčių dienomis rusiško „popso“ atlikėjų koncertus, šiandien pakylėtas į aukščiausią lygmenį. Jau nebe Gazmanovas linksmina Vasario 16-ąją ir nebe rusų „specnazo“ šlovintojai „Liube“ koncertuoja Šiauliuose Kovo 11-ąją. Dabar pas mus atvyksta pasaulinio lygio atlikėjai – V.Gergijevas Sausio 13-ąją, o Vasario 16-ąją šiauliečius ir NATO oro bazės karius linksmins Sankt Peterburgo valstybinis baletas ant ledo, atvežantis „Gulbių ežerą“.
    Spektaklis „visiems, kam per 35-erius“, irgi su potekste – būtent „Gulbių ežerą“ 1991-ųjų rugpjūtį visos televizijos transliavo pirmąją Maskvos pučo, kurio metu komunistai bandė išsaugoti byrančią Sovietų Sąjungą, dieną.
    Kodėl gazmanovus ir „liube“ Lietuvoje keičia gergijevai ir baleto klasika? Po keleto skandalų dėl rusų atlikėjų koncertų per Lietuvos valstybines šventes jau nebedrįstama Vasario 16-ąją išleisti Kirkorovo, o Kovo 11-ąją – Pugačiovos. Dabar jų koncertus organizatoriai iš „Makroconcerto“ sudėlioja aplink valstybines šventes, taip gerokai mažindami psichologinį-propagandinį poveikį. O štai dėl V.Gergijevo ir „Gulbių ežero“, manoma, lietuviai triukšmo kelti nedrįs.

  • Č.Iškauskas. „Perestroijkos“ genijus: viskam savo laikas...

    Delfi

    “Ateina genijai ir vėl išnyksta, atėjo Leninas visiems laikams”, - rašė Vytautas Montvila – proletarinis poetas, Antano Smetonos valdymo metodų priešininkas, bolševikų trubadūras, 1929-1931 metais už valdžios kritiką ne kartą atsidūręs kalėjime, o 1941 m. nacių sušaudytas. „Kiekvienam – savo“, - pridurtų fašizmo ideologai.

    O iš tiesų, dabartinis jaunimas mažai tegirdėjęs apie proletariato vadą, nebent iki šiol vykstančius ginčus, ar jo palaikus iš Mauzoliejaus reikia perlaidoti. Michailas Gorbačiovas – kas kita. Vargu, ar jis greitai bus užmirštas, o mistinė biblijinė frazė „ir septintasis bus šventas Michailas su žyme ant kaktos“ gali reikšti „perestroikos“ tėvo amžinybę. Bet ar iš tikrųjų taip?

    1991-ųjų gruodis M.Gorbačiovui buvo fiasko mėnuo. Šiaip taip išsiropštęs iš rugpjūčio pučo liūno, jis vis labiau stumiamas demokratiškesnių pažiūrų ir „rusiškesnės dvasios“ B.Jelcino, kol galų gale kalėdinę gruodžio 25-ąją, kaip neseniai priminė „The Financial Times“, mums bekertant šventinius pyragus, per televiziją su suprantamu jauduliu balse jis pranešė, kad atsistatydina iš SSRS prezidento posto. Nuo pagrindinio Kremliaus bokšto pamažu leidosi raudona vėliava...

    Vargu, ar reikia įrodinėti, kokį stimulą dar vienam rusiškam perversmui davė šis bibline žyme paženklintas politikas, kurį, kaip kalbama, reformoms nuolat įteigdavo ir savo vidine energija kontroliuodavo 1999 m. mirusi jo žmona Raisa Maksimovna. Apie jo palikimą ginčijamasi iki šiol. Netyla ginčai ir apie jo įtaką žinomiems skaudiems Sausio 13-osios įvykiams Lietuvoje, apie keistą jo misiją į Vilnių, likus iki šios datos metams.

    Šių metų kovo 2 d. jam sukako 80. O kovo 30-ąją Londono karališkame „Albert-Hall“, atidarytame 1871 m. karalienės Viktorijos garbei, įvyko pompastiška M.Gorbačiovo jubiliejinė ceremonija. Renginio vedėjai Sharon Stone ir Kevinas Spacey pareiškė: „Deja, pasaulyje dar egzistuoja neįveiktos sienos, ir reikia tokių lyderių, kaip Gorbačiovas, kad jas atvertų“. D.Medvedevas paskubėjo M.Gorbačiovą apdovanoti medaliu „Andrej Pervozvanij“, per ceremoniją pasakęs, kad jame „regįs simbolį pagarbos tai valstybei, kuriai vadovavote, tai šaliai, kuri buvo visų mūsų Tėvynė – Sovietų Sąjunga“.

    Tą patį kovą žinomas disidentas neuropsichologas Vladimiras Bukovskis (gruodžio 30-ąją jam sukaks 69-ri), tebegyvenantis Kembridže, pareikalavo suimti buvusi SSRS prezidentą M.Gorbačiovą už nusikaltimus žmonijai. Garsus Kremliaus oponentas (2007 12 16 d. 800 Rusijos disidentų jį iškėlė kandidatu į Rusijos prezidentus) kaltina jį, davus nurodymus numalšinti taikių piliečių sukilimus Tbilisyje, Baku ir Vilniuje. Tą pačią dieną, kai eksprezidentas maudėsi savo jubiliejaus spinduliuose, V.Bukovskis su ieškiniu kreipėsi į Londono Magistrato teismą. Ieškinys nebuvo priimtas.

    Tačiau „perestroijkos“ tėvas tarsi pakilo naujam gyvenimui. Štai jis rėžė kalbą gruodžio 24-ąją Sacharovo prospekte vykusiame daugiatūkstantiniame mitinge „Už sąžiningus rinkimus“. Kaip kam gali kilti asociacijų, kodėl būtent taip M.Gorbačiovas pagerbė kito garsaus žmogaus teisių gynėjo A.Sacharovo atminimą. 1986 m. jis leido jam ir jo žmonai J.Bonner iš tremties Gorkyje grįžti į Maskvą, tačiau 1989 m. II-me Liaudies deputatų suvažiavime tas pats Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas išvijo A.Sacharovą iš tribūnos, kai šis reikalavo iš SSRS konstitucijos pašalinti 6-ąjį straipsnį, įtvirtinantį kompartijos vadovaujantį vaidmenį...

    Taip, sulaukęs garbaus amžiaus M.Gorbačiovas rankų nesudeda. Štai jis vadina rinkimus į Dūmą nesąžiningais ir reikalauja juos rengti iš naujo. Taip, jis randa bendrą kalbą ir su „Jabloko“ lyderiu G.Javlinskiu ir net su radikalių pažiūrų nacionalistu E.Limonovu. Laikraščiui „Novaja gazeta“

    jis pareiškė, kad „tokios Dūmos negalima palikti penkeriems metams“. Taip, jis griežtai kritikavo Rusijos prezidentą Dmitrijų Medvedevą ir ministrą pirmininką Vladimirą Putiną dėl jų požiūrio į 2012 m. prezidento rinkimus. "Aš manau, kad tai nekuklu, kai Vladimiras Vladimirovičius kam nors pareiškia, kad mes susėsime su Dmitrijumi Anatoljevičiumi ir susitarsime, kam eiti į prezidentus, - sakė jis.- Tai jau neregėtas išpuikimas".

    Tačiau jo balsas, kaip sakoma, į dangų neina. Kiek bekritikuotų dabartinę V.Putino sistemą, Rusijos žmonės M.Gorbačiovo nevertina taip kaip Vakarai. Pirmiausia, rusams jis – mušta korta. Juk jis nesugebėjo išgelbėti SSRS, ir tie, kurie ilgisi anų laikų (o prie tokių dabar prisijungė formaliai sukurtos Eurazijos sąjungos šalininkai), eksprezidentą niekina. Netgi jo nedraugiški atsiliepimai Vašingtono adresu („dabar JAV globalinė galia silpnėja, bet žlugus SSRS jos įklimpo į didybės maniją ir sumanė sukurti naują imperiją“, - cituoja laikraštis „The Cristian Science Monitor“) negelbsti M.Gorbačiovo reitingų. Vakaruose nesupranta, už ką jis gruodžio 10-ąją – Pasaulinę žmogaus teisių gynimo dieną – gavo neprestižinę Franzo Jozefo Strausso premiją (10 tūkst. eurų), pervestą į jo vardu pavadintą Tarptautinį ekonominių, socialinių ir politologinių studijų fondą.

    O štai laikraštis „The Washington Post“ ir čia įžvelgia sąmokslo teoriją. „Galima manyti, kad M.Gorbačiovo simbolinė nauda Rusijoje tik ta, kad ją gali gauti premjeras V.Putinas“. Ir toliau: „Juk V.Putinui, tarnavusiam „kagėbė“, būdingas sovietinis suvokimas. M.Gorbačiovo pasirodymas šeštadienio renginyje gali tapti priminimu, kad būtina įsiklausyti į liaudies reikalavimus ir šiek tiek atleisti vadeles“. Kitaip sakant, eksprezidentas priskiriamas prie tų, kurie naudingi Kremliui...

    Vilniui taip pat nedera dėti daug vilčių į M.Gorbačiovą. Mes ne tik prisimename 20 metų senumo istoriją. Tiesa, lapkritį Lietuvos spaudoje buvo rašyta, kad Jungtinėje Karalystėje gyvenantis rusų istorikas, rašytojas, disidentas Pavelas Stroilovas Lietuvos ambasadai Londone įteikė 170 puslapių slaptų dokumentų dosjė. Diplomatai perdavė šį aplanką Generalinei prokuratūrai Vilniuje, kurios tyrėjai nuo šių metų gegužės Sausio 13-osios byloje mėgina apklausti ir M.Gorbačiovą. O ir pats eksprezidento fondas, kuriame ir buvo saugomas tas maždaug 50 tūkstančių dokumentų archyvas, maždaug 1999–2000 m nusprendė šiek tiek praverti jo duris, tiesa, tik elitiniams istorikams.

    Kaip rašo P. Stroilovas, pateiktuose dokumentuose nėra jokio karšto pėdsako, kur būtų sakoma: tą ir tą dieną M.Gorbačiovas įsakė specialiesiems armijos padaliniams „Alfa” ar „Vitebsk” šaudyti į beginklius Lietuvos žmones 1991-ųjų sausį. Mat, viso politinio biuro, buvusio Komunistų partijos generalinio sekretoriaus ir vėliau - SSRS prezidento dokumentų originalai saugomi slaptame ir niekam neprieinamame Prezidento archyve Kremliuje. Tad kokia prasmė mūsų prokurorams trukdyti sąmoninga amnezija negaluojantį SSRS vadovą?

    Buvo „perestrojkos“ genijus, bet jo dvasia išnyko. Liko tik žodžiai. Viskam savas laikas.

  • Vytautas V. Landsbergis: 2012 linkėčiau išmokti atskirti pelus nuo grūdų

    Ekonomika.lt

    Kai labai daug tikiesi, tada tenka smarkiai nusivilti, todėl stengiuosi tikėtis nedaug. Užtektų to, kad visi būtume sveiki, gyvi ir džiaugtumėmės tuo, ką turime. Man labai įstrigo Dalai Lamos mintis, kad laimė yra tada, kai nori to, ką turi. To aš labai norėčiau išmokti.

    Manyčiau, Lietuvoje yra ne ekonominė, o pagarbos krizė sau, savo mintims, žodžiams. Leidžiame sau plūstis ir niekinti kitus, pradedant anoniminiais komentatoriais internete, baigiant viešais politikų pasisakymais, publikacijomis. Tai kažkokia visuotinė liga: atrodo, kuo labiau pažeminsi kitus, esančius šalia, tuo labiau save išaukštinsi.

    Kūryba negali vykti tada, kai kalba ginklai, todėl mums reikėtų išmokti juos užčiaupti. Jeigu krizė dar gilės, greičiausiai ginklus sudėsime savame, nes reikės išmokti išgyventi. Būtų smagu, jei tauta išmoktų atskirti pelus nuo grūdų.

  • Ažubalis: 2011-ieji – nomenklatūros saulėlydis ir diplomatijos reabilitacija

    Alfa.lt

    George'as Orwellas yra parašęs garsiąją istoriją apie „Gyvulių ūkį“. Ūkis buvo išskirtinis tuo, kad vietoje žmonių čia tvarkėsi patys gyvuliai. Jie skelbė visuotinės lygybės principą, bet ūkio priežiūrą patikėjo lygesniems už lygius. Pastariesiems viskas buvo galima, o jų įvedinėjamos taisyklės visiems ūkio gyventojams turėjo tapti tikra religija. Daugiau nei pusę amžiaus orveliška ūkio filosofija klestėjo ir sovietų okupuotoje Lietuvoje.

    Deja, net ir atgauta nepriklausomybė nepanaikino kai kurių ilgamečių „gyvulizmo“ Lietuvoje pėdsakų – ypač valdžios institucijose. Bet žiniasklaidoje kur kas madingiau kalbėti ne apie sunkiai įveikiamų valstybės aparato problemų sprendimą, o apie „neatsakingą“ šiandieninės vyriausybės norą nutraukti nomenklatūrinį „stabilumą“. Švenčių metas yra geras metas priminti, kad nepaisant įvairaus šmeižto, Užsienio reikalų ministerija tęsia realias sistemos pertvarkas, didindama veiklos efektyvumą, skaidrumą bei atskaitomybę piliečiams.

    2011-ieji buvo svarių diplomatijos darbų metai. Kiekvienas užsienio politika besidomintis pilietis turi teisę su jais detaliai susipažinti ir įvertinti ministerijos veiklos rezultatus ne pagal tendencingas bulvarines antraštes, o pagal faktinę informaciją. Šiuo tikslu pradėjome tradiciją teikti metines pagrindinių diplomatijos darbų apžvalgas, kurių pirmąją kviečiu skaityti, analizuoti ir vertinti štai čia:

    Diplomatinė tarnyba Lietuvai 2011: metinė darbų apžvalga Lietuvos piliečiui.

    Apžvalgoje išdėstytų užsienio politikos darbų čia kartoti neketinu, tad trumpai įvardinsiu, kaip tvarkomės „vidinį kiemą“. Ilgus metus Lietuvos diplomatiniam korpusui trūko vieno esminio bruožo: skaidrumo. Tik jį užtikrinę, išsklaidysime senus stereotipus apie paslaptingą, prieš nieką neatsakingą diplomatų „kastą“. Kelios šia kryptimi realizuotos personalo politikos reformos naujuosius metus leidžia pasitikti „apkuoptu“ kiemu ir efektyvesniam darbui pasiruošusia diplomatų komanda:

    1. Skaidresnė ir konkurencinga personalo vertinimo tvarka

    Viešajame, kaip ir privačiajame sektoriuje darbuotojų karjerą turi lemti objektyvus darbo rezultatų įvertinimas. Deja, į procesą, o ne rezultatą orientuotose biurokratinėse struktūrose tokie savaime suprantami principai kartais linkę pasimesti. Ši grėsmė ypač akivaizdi diplomatinėje veikloje, kur rezultatai pasiekiami tik ilgamečiu ir ne visada lengvai įvertinamu darbu.

    Dėl to šiemet parengėme 2010 m. inicijuotą naująją diplomatų tarnybinės veiklos vertinimo tvarką. Ji išgyvendins įsisenėjusias „myliu-nemyliu“, „aš tau – tu man“, „bijau dėl savo ateities, todėl niekam neturiu priekaištų“ nuostatas vertinimo sistemoje, pakeisdama jas į gilias demokratines tradicijas turinčių šalių gerąją diplomatijos korpuso praktiką:

    (1) Kiekvieno diplomato veikla bus vertinama kasmet, o ne kas trejus metus;

    (2) Bus vertinami visi be išimties karjeros diplomatai, įskaitant ir ambasadorius;

    (3) Vertinimas aiškiau susietas su kiekvienų metų pradžioje patvirtintų metinių uždavinių įgyvendinimu;

    (4) Diplomatų karjeros kreivė atsižvelgiant į darbo vertinimo rezultatus galės ne tik kilti aukštyn, bet ir leistis žemyn;

    (5) Diplomatai bus vertinami ne tik pagal jų vadovų atsiliepimus, o atsižvelgiant ir į konfidencialius kolegų, pavaldinių, klientų ir kitų šaltinių vertinimus.

    (6) Atliekant vadovų vertinimą, bus vertinami ir jų vadybiniai įgūdžiai, įskaitant jų objektyvumą vertinant pavaldinius.

    Labai tikiuosi, kad įvardintos naujovės padės kaip galima sumažinti asmeniškumų įtaką darbuotojų karjerai ir išsklaidys įtarimus, jog tarnyboje – kaip kadais – vis dar „prakišinėjami“ ne tie, kurie dirba, o savi.

    2. Sąžininga rotacija ir gera reputacija

    Antroji vidinių pertvarkų dalis yra susijusi su sąžininga ir visiems vienodai galiojančia diplomatų rotacija bei nepriekaištingos reputacijos principu skiriant ambasadorius užsienyje.

    Anksčiau ambasadorių darbo užsienio valstybėje terminas galėjo būti neribotas. Kai kurie jų metų metus galėjo pasilikti svetur ir negrįžti į Lietuvą. Tai kėlė grėsmę, kad tautos atstovai gali per daug susisaistyti su reziduojama šalimi ir prarasti ryšį su Lietuvos aktualijomis bei piliečių interesais, kuriuos jie turi ginti. 2010 m. inicijavau Diplomatinės tarnybos įstatymo pataisą, pagal kurią užsienio valstybėje ambasadorius dabar gali dirbti ne ilgiau nei 5 metus. Šį terminą galima pratęsti esant tarnybinei būtinybei, tačiau tik kitoje šalyje ir ne daugiau nei 3 metams. Po to ambasadorius privalo grįžti namo.

    Sąžiningos rotacijos principas išspręs ir platesnę problemą. Iki šiol būta diplomatinį rangą turinčių darbuotojų ir net įtakingų vadovų, kurie visą keliolikos metų karjerą be paskyrimų praleido arba vien tarp Užsienio reikalų ministerijos sienų, arba vien tik užsienyje. Priežastis paprasta – nenoras paklusti diplomatų rotacijos reikalavimams ir permainoms. Mano įsitikinimu, diplomatinėje tarnyboje negali likti tokių „neliečiamųjų“. Visiems turi galioti vienoda diplomatinio darbo tvarka – pakaitinė tarnyba Lietuvoje ir užsienyje, reguliuojama kas kelerius metus vykdomos skaidrios ir sąžiningos rotacijos būdu.

    Maža to, būtina toliau griežtinti reikalavimus užsienio šalyse skiriamiems aukščiausio rango diplomatiniams atstovams.

    Prieš ateidamas į ministeriją dirbau Seimo Užsienio reikalų komitete. Svarstant ambasadorių kandidatūras, nuolat prašydavau pateikti kompetentingų institucijų informaciją dėl kandidatų galimų ankstesnių sąsajų su sovietinėmis slaptosiomis tarnybomis. Deja, tokia informacija su komitetu nebuvo dalijamasi, argumentuojant, kad to daryti užsienio reikalų ministrai neįpareigoti, o visa turima informacija disponuoja tik aukščiausi ir galutinius sprendimus priimantys valdžios pareigūnai. Su tuo negalėjau sutikti, nes Užsienio reikalų komitetas balsuoja už kiekvieną kandidatą ir iš dalies prisiima už tai atsakomybę. Juk kaip tu gali prisiimti atsakomybę, jei tau apie kandidatą nesuteikiama reikiamos informacijos?

    2010 m. atėjęs į ministeriją, šią tvarką faktiškai pakeičiau. Teikdamas ambasadorių kandidatūras, visada remiuosi gautomis atitinkamų žinybų išvadomis, paneigiančiomis kandidato sąsajas su sovietinėmis KGB struktūromis.

    3. Nešališkas veiklos tyrimas ir konfliktų sprendimas

    Kaip minėjau, ne visos personalo politikos naujovės buvo pasitiktos drąsiai ir geranoriškai. Nepagrįstos baimės ar net vieši mėginimai sufabrikuoti skandalą lydėjo kitą mano inicijuotą Diplomatinės tarnybos įstatymo pataisą, susijusią su Generalinio inspektoriaus pareigybe.

    Dėl diplomatinio darbo specifikos ir sudėtingos rotacinės sistemos kartais sunku išvengti konfliktinių situacijų, skirtingų interesų susidūrimo. Generalinis inspektorius yra pagrindinė diplomatinių atstovybių ir ministerijos struktūrinių padalinių veiklos kontrolės, drausmės, interesų konfliktų vertinimo ir ginčų reguliavimo figūra. Tai arbitras, nuo kurio priklauso ministerijos darbo efektyvumas, organizacinės struktūros tobulinimas ir optimizavimas.

    Paradoksalu, kad nepaisant inspektoriaus pareigybės išskirtinumo, iki šiol ją užimdavo ir savo kolegų veiklą, ginčus bei kolizijas turėjo spręsti patys diplomatai. Praktika parodė, kad ši nuostata nepasiteisino. Generalinio inspektoriaus pareigas ėję diplomatai negalėjo laikytis nuoseklios veiklos linijos, išlikti visiškai objektyvūs bei nešališki, nes jie patys dalyvavo rotacijoje ir dažnai keisdavosi. Be to, atsitikdavo taip, kad dėl ankstesnės ar būsimos rotacijos generalinis inspektorius turėdavo vertinti savo buvusių pavaldinių ar net savo būsimų vadovų veiklą. Faktiškai tai reiškia, kad ne nuo objektyvumo, o nuo sprendimų priimtinumo įtakingiems asmenims galėjo priklausyti tolesnė paties generalinio inspektoriaus karjera.

    Nauja įstatymo pataisa šį kuriozą išsprendžia, generalinio inspektoriaus pareigybę patikėdama ne rotacijos ir paskyrimų galimai įtakojamiems diplomatams, o nepriklausomiems, atitinkamą kvalifikaciją turintiems valstybės tarnautojams.

    ***

    Išjudintos diplomatinės tarnybos permainos reiškia ne ką kita, o įsisenėjusių diplomatijos patologijų korekciją. Ši korekcija – nors ne visiems maloni, nors reikalaujanti didelių pastangų – ilgainiui pagerins darbo atmosferą, paskatins diplomatų kūrybingumą ir motyvaciją siekti rezultatų. Galiu patikinti – tarnybos skaidrinimo reformos bus tęsiamos ir 2012-aisiais.

  • Turėti tokią finansų ministrę – sėkmė ne tik Vyriausybei, bet ir visai valstybei

    Veidas.lt

    Ingridai Šimonytei pavyko apmokestinti turgaus prekeivius ir įvesti naują madą – apie valstybės finansus kalbėti žmonėms suprantama kalba.

    Andriaus Kubiliaus Ministrų kabineto žvaigžde Ingrida Šimonytė tapo ne iš karto. Ministro postą I.Šimonytė tarsi paveldėjo iš seno A.Kubiliaus bendražygio Algirdo Šemetos, kuris 2009-ųjų vasarą išvyko į Briuselį dirbti Europos Komisijos komisaru vietoje šalies prezidente išrinktos Dalios Grybauskaitės. Tuo metu netrūko spekuliacijų, esą naujoji valstybės vadovė I.Šimonytę pasiskyrusi tarsi „kišenine“ ministre, per kurią darysianti įtaką A.Kubiliaus Vyriausybės politikai.
    Gerą dirvą tokioms spekuliacijoms davė ir pati ministrė – tiek savo išnirimu tarsi „iš niekur“ (apie jos bendrą darbą rengiant biudžeto reformą kartu su A.Kubiliumi nuo pat pirmųjų jo dienų premjero poste tuo metu mažai kas žinojo), tiek savo gana uždaru asmeniniu gyvenimu, apie kurį žiniasklaida iki šiol nieko nėra iškapsčiusi.
    Tačiau šis asmeninis uždarumas nė kiek nesutrukdė I.Šimonytei netrukus tapti viena labiausiai žiniasklaidos matomų ir cituojamų Vyriausybės narių. Viskas prasidėjo nuo to, kad I.Šimonytė pradėjo pati rašyti straipsnius į žurnalus, laikraščius, naujienų portalus, paprasta, gyva, žmonėms suprantama kalba aiškindama valstybės finansų politiką: kodėl reikia taupyti pinigus, kodėl Lietuva negali skolintis tiek daug ir taip pigiai, kaip kokia Vokietija, ar devalvuoti savo valiutos, kaip Lenkija. Svarbiausia (matyt, paskatinta pirmojo straipsnio sėkmės), I.Šimonytė ėmė rašyti nuolat, kai tik susidurdavo su kokia akivaizdžia oponentų finansine kvailyste ar žurnalistų nesusivokimu, kas ir kodėl daroma.
    Tai buvo absoliutus perversmas Vyriausybės informacijos politikoje. Per visus du dešimtmečius dar nebuvo ministro, ypač – finansų, kuris nuolat, pats, be gudrių ir vien specialistams suvokiamų tarptautinių bei profesinių terminų aiškintų žmonėms, iš kur Vyriausybė ima pinigus ir kaip juos išleidžia atlyginimams, pensijoms, pašalpoms.
    Galima drąsiai teigti, kad I.Šimonytė įvedė naują ministrų bendravimo tiek su visuomene, tiek su politiniais oponentais standartą, pagal kurį bus matuojami visi jos įpėdiniai. Svarbiausia – laisva, aiški ir nuosekli minčių dėstymo maniera nepalieka abejonių, kad I.Šimonytė pati neabejoja tuo, ką sako ir rašo, o tai prideda jos mintims to įtaigumo, kurio taip stinga daugeliui Lietuvos valstybės vyrų ir moterų.

    Ministrės gerbėjų klubai kuriasi savaime

    I.Šimonytė – pirmoji ministrė, Didžiosios Britanijos parlamento stiliumi ėmusi agresyviai dusinti kvailus oponentus tiek Seime, tiek žiniasklaidoje. Tai yra tradicinė viso pasaulio gerų politikų maniera, kurios Lietuvoje lig šiol buvo labai mažai. Pirmiausia todėl, kad, norint šitaip elgtis, pačiam reikia būti aukščiausios prabos profesionalu bei politiku. I.Šimonytės frazė: „Jeigu kas nors pasakys, jog valstybės išlaidos nemažėja dėl to, kad valdininkija išlaidauja, tai esu pasirengusi tokiam žmogui, atsiprašau už pasakymą, trenkti į snukį, nes skaičiai rodo visiškai kitą dalyką“, – iš karto tapo legendinė ir padarė ministrę interneto socialinių tinklų žvaigžde. Tikriausiai ji yra pirmoji Vyriausybės narė, kurios gerbėjų klubai kuriasi savaime, o ne ministerijos viešųjų ryšių specialistams pasistengus.
    Vis dėlto gerai ministrei, netgi labai iškalbingai ir sąmojingai, vien mokėjimo kalbėti nepakanka. Toks Gediminas Kirkilas (neabejotinai esantis vienas pirmųjų sąraše tų, kuriems I.Šimonytė norėtų už niektauzystę apskaldyti ausis) irgi mokėjo daug šnekėti, tik štai darydavo jis šitai Vyriausybės darbų sąskaita. O I.Šimonytės pastangomis vos per trejus metus valstybės biudžeto deficitas sumažėjo trigubai ir 2012-aisiais atitiks europinį 3 proc. standartą, pagal kurį naujojoje Europos Sąjungoje valstybės bus skirstomos į pirmarūšes ir antrarūšes.
    I.Šimonytė, tegu per vargus, išmokė ministerijas taupyti, suvokti, jog biudžeto planavimo maniera „prašykime daugiau, kad gautume, kiek reikia“, negrįžtamai paseno.
    Neabejotinai vienas didžiausių I.Šimonytės nuopelnų – kasos aparatų įvedimas turguose, du dešimtmečius buvusiuose biudžeto „juodąja skyle“, kurioje dingdavo šimtai milijonų pensijoms ar socialinėms pašalpoms taip trūkstamų litų. Apie kasos aparatus turguose svajojo daugelis Vyriausybių, bet tik I.Šimonytė išdrįso ir sugebėjo tai padaryti.
    Elegantiškas ir be rimtų pasekmių biudžetui įvykęs „Snoro“ banko nacionalizavimas irgi, reikia manyti, neapsiėjo be Finansų ministerijos bei jos vadovės indėlio.
    Turėti tokią gabią finansų ministrę – sėkmė ne tik Vyriausybei, bet ir visai valstybei.

  • Gintaras Aleknonis. Ar įmanoma užrakinti praeitį?

    Bernadinair

    Vilniaus Gedimino prospektas šventas Kalėdas ir Naujuosius metus pasitinka papuoštas raudonomis žvaigždėmis. Tiesa, šį kartą jos šešiakampės, ne taip, kaip kadaise Lenino prospekte gegužę ar lapkritį. Visoje sostinėje lyg socialistinio darbo spartuoliai iš reklamos stendų šypsosi „Vilniaus energijos“ darbuotojai.

    Gatvėse tikra šventė ar tik jos iliuzija?

    „Ši reklama apmokėta „Vilniaus energijos“ akcininkų lėšomis ir nedaro įtakos šilumos kainai“, – tikina užrašai po skambučių centro operatorės, vadybininko ar šaltkalvio portretais. Žinantiems, kad nemokamų pietų nebūna, tokie aiškinimai tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nesąmonė.

    Energetikos ministerija jau atkreipė dėmesį: nors lapkritis buvo šiltas, vilniečiai šilumos sunaudojo daugiau, negu pernai. Visai ne taip, kaip kitų Lietuvos miestų ar rajonų gyventojai. Todėl tiksliau būtų „Vilniaus energijos“ reklamą ir jos apmokėjimą sieti ne su pakilusia šilumos kaina, bet su nepagrįstai padidėjusiu vartojimu, kuris taip pat didina šilumininkų pajamas. Tiksliau šios kalėdinės reklamos protrūkį galėsime paaiškinti po gero pusmečio, kai prieš Seimo rinkimus tuose pačiuose stenduose pamatysime politinę reklamą. Juk reklamuoti galima ne tik skolon, tikintis, kad politikas sumokės, kai laimės rinkimus. Už politinę reklamą rėmėjai gali atsiskaityti ir iš anksto. Ypač žinodami, kad nuo sausio pirmosios įsigalioja nauja partijų finansavimo tvarka.

    Įdėmiai sekime reklamą ir daug ką pastebėsime. O gal ir suprasime. Pamenu, kai prieš kelerius metus didžiausius šalies dienraščius ir televizijas užplūdo kažkurių skirstomųjų tinklų reklama, velionis advokatas Kęstutis Čilinskas klausė: „Kam monopolininkui reikalinga reklama? Kokią rinką jis iš tikrųjų nori užvaldyti?“ Tuomet nedrįsome atsakyti į šį klausimą. O gaila.

    Brangiai investuojant į tokius ir panašius miesto papuošalus, bandoma kurti vadinamąją švenčių atmosferą. Bet ar taip nepraleidžiame galimybės iš tikrųjų švęsti?

    Praėjusią savaitę likimo skriaudžiamą palestiniečių tautą šventės aplankė net kelis kartus. Antradienį Paryžiuje, prie UNESCO būstinės, skambant tautos himnui buvo iškilmingai pakelta palestiniečių vėliava, o po dviejų dienų Islandijoje oficialiai pažymėtas Palestinos nepriklausomybės pripažinimas.

    Mes, lietuviai, šiose šventėse ne tik nedalyvavome, bet ir prie jų neprisidėjome. Galėjome tik su nostalgija prisiminti mūsų pačių prieš dvidešimt metų išgyventus panašius tautos pakylėjimus. Tiesa, kaip ir prieš dvidešimt metų suspindėjusi Islandijos drąsa pasaulio dėmesį netikėtai vėl atkreipė ir į Lietuvą. Ne vienas politikos apžvalgininkas priminė, kad Reikjavikas turi gražią tradiciją – nebijoti pasaulio galingųjų ir remti laisvės kovą. Geriausi pavyzdžiai – 1991-ųjų Lietuva ir 2011-ųjų Palestina.

    Ar nekeista, kad dažniausiai išgarsėjama visai to nenorint. 2011-ieji tai tik patvirtintų. Šiais metais Lietuvą bene labiausiai garsino iš Vienos sugebėjęs pasprukti Golovatovas, „Snoro“ bankas ir CŽV kalėjimai. Tiesa, dar buvo krepšinis, bet tai amžina mūsų išgarsėjimo viltis, kuri ne visada išsipildo.

    Penktadienį laidojamas paskutinis Čekoslovakijos ir pirmasis Čekijos prezidentas. Vidurio ir Rytų Europos tautų kovą su komunizmu įasmeninusio Vaclavo Havelo palaikai bus vežami ant to paties patrankos lafeto, kuriuo daugiau nei prieš septyniasdešimt metų buvo lydimas pirmojo Čekoslovakijos prezidento Tomašo Masaryko karstas. Čekai ir slovakai dar kartą prisimena aksominės revoliucijos metus, kai žvanginimas raktų ryšuliais tapo istoriją pakeitusiu ginklu. Tai lyg tolimas anų laikų aidas, pakartojantis lemtingus Vaclavo Havelo žodžius „Tegu tiesa ir meilė nugali melą ir neapykantą“.

    Komentaras transliuotas Lietuvos radijuje.

  • Neišsipildęs Baltijos šalių teisingumas

    Alfa.lt

    Praėjo jau 20 metų, kai Baltijos valstybės išsivadavo iš sovietų ir atgavo nepriklausomybę, tačiau teisingumas jose tebėra efemeriškas, rašo „The Washington Post“.

    Arturas Spigulis padavė vyriausybę į teismą ir laimėjo. Tačiau būtent tada ir prasidėjo jo nusivylimai. Advokatas įtikino teismą priversti valstybės valdomą Rygos laisvąjį uostą naudotis jo kliento vilkikų paslaugomis. Tačiau uostas atsisakė paklusti nurodymui ir toliau naudojo išskirtinai savo vilkikus. Kai A.Spigulis pasiskundė ministrui pirmininkui Valdžiui Dombrovskiui, jam buvo pasakyta, kad uostas vadovaujasi įstatymu. Advokatas nusiuntė V.Dombrovskiui teismo nutarties kopiją, ir A.Spigulis gavo vėl tą patį atsakymą: „Mes laikome vadovavimą uostui deramu.“

    Nes skauda akį...

    Praėjus 20 metų nuo nepriklausomybės atgavimo Latvija ir Lietuva, nors ir entuziastingai įsiliejo į Vakarus bei įstojo į Europos Sąjungą (ES), vis dar stengiasi sukurti veiksmingą teisingumo sistemą. Debatai velkasi metų metais, visur paplitusi sena bičiulystė, teisėjai užversti bylomis, o verdiktai, kaip rodo Rygos uosto byla, dažnai ignoruojami. Visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje, kuri sugriuvo prieš 20 metų gruodį, įstatymo viršenybės idėja apgailėtinai sužlugo, Rusija ir kitos šalys išlaikė „kišeninį teisingumą“, kuris tarnauja galingiesiems ir turtingiesiems. Atrodytų, kad į Vakarus linkstančios Baltijos valstybės, NATO ir ES narės nuo 2004 metų, turėtų būti išimtis.

    „Problema Baltijos valstybėse yra ta, kad įstatymai nėra išverčiami į kitą pusę (kaip Rusijoje), bet egzistuoja visos realios posovietinės jurisdikcijos nepriklausomumo problemos“, - sako Andrew Wilsonas, Europos Tarybos užsienio reikalų analitikas.

    Buvęs Latvijos premjeras Guntaras Krastas padavė ieškinį prieš vieną verslininkę 2008 metų gruodį ir dar tebelaukia pirmo teismo posėdžio. „Viskas labai paprasta. Aš paskolinau pinigų ir jų neatgavau. Tačiau dėl įvairių priežasčių teisėjai atidėlioja bylą metai po metų. Visiškai akivaizdu, jog kažkas tuo suinteresuotas, nėra jokių abejonių, kad kažkas kažkam moka“, - sako jis.

    Prieš šešerius metus Elvira Serbakova padavė į teismą buto Latvijos sostinėje Rygoje bendrasavininkę, kad užkirstų kelią jos siekiui parduoti pusę buto. Sprendimo dar nėra. Kadangi teismo procedūros leidžia dalyviams praleisti posėdžius dėl ligos, atsakovė praleidžia kiekvieną posėdį. „Vieną kartą ji neatvyko į teismą dėl to, kad jai skaudėjo akį“, - sakė E.Serbakova.

    Teismais nepasitiki

    Baltijos valstybių žmonės prastai vertina teisingumo sistemą. 2010 metų „Eurobarometro“ duomenimis, Latvijoje tik 36 proc. gyventojų pasitikėjo teismais, Lietuvoje - tik 22 procentai.

    „Turiu pripažinti, kad Lietuva yra tarp tų šalių, kuriose pasitikėjimas teisingumo sistema yra mažiausias ES“, - sakė teisingumo ministras Remigijus Šimašius.

    Daugeliui ieškovų didžiausią nusivylimą kelia milžiniškas kiekis neišspręstų bylų ir perkrauti teisėjai. Latvijos verslininkas milijonierius Jevgenijus Gombergas per virtinę metų buvo ieškovas daugybėje ginčų, įskaitant vieną, kuris trunka jau septintus metus, dėl milijono dolerių draudimo sandorio. „Didžiulė mūsų teisinės sistemos problema yra ta, kad ji neįtikėtinai lėta. Todėl tavo byla, kai jau būna išspręsta, baigiasi visiškai kitokiame pasaulyje... kitame ekonomikos cikle.“

    Latvijos Aukščiausiojo Teismo nagrinėjimo dabar laukiama dvejus metus. Rygos regioniniame teisme pirmą 2011 metų pusmetį vienam teisėjui vidutiniškai teko apie 280 naujų civilinių bylų ir 400 bylų per visus 2010-uosius. Lietuvoje vidutiniam apygardos teisėjui 2009 metais teko 488 naujos civilinės ir baudžiamosios bylos, 2010 metais - 421.

    Estija aplenkė seses

    Rygos regioninio teismo pirmininkė Sandra Strence mano, kad Baltijos valstybės kenčia nuo „iškreipto žmogaus teisių supratimo“, kuris suteikia individui įvairiausių atsiprašymų - žmogui leidžiama praleisti posėdį dėl to, kad skauda pirštą, ir teikti visas įmanomas apeliacijas iki Aukščiausiojo Teismo.

    Vakaruose daug brangiau atsieinančios teismo išlaidos ir advokato paslaugos sustabdo daugelį pralaimėjusiųjų nuo apeliavimo, o atsakovai ir advokatai, kurie nuolat nepasirodo, apkaltinami teismo negerbimu ir užsitraukia didžiules baudas.

    Kai kurie kritikai, tokie kaip J.Gombergas, sako, kad Latvijos ir Lietuvos teisėjai, kurių daugelis ateina iš sovietinių laikų, yra esminė problema, nes jiems patinka sukta sistema, kuria galima manipuliuoti savo naudai - pavyzdžiui, imti „mokestį“ už teismo datos nukėlimą.

    Estijos vadovai jau pačioje nepriklausomybės pradžioje suvokė, kad sovietinių laikų teisėjai kliudys įtvirtinti įstatymo viršenybę, ir daugumą atleido - štai viena priežasčių, kodėl teisingumo srityje Estija aplenkė savo Baltijos seses.

    Buvęs teisėjas Aigaras Štokenbergas 2010 metais tapo Latvijos teisingumo ministru ir nedelsdamas ėmėsi taisyti sistemą, kad pagerintų teisėjų darbą, bet politinė krizė spalį privertė jį atsistatydinti. Vasarą dar sėdėdamas savo ministro kabinete jis susižavėjęs vartė Britų Karališkojo Teismo nutartį civiliniame ieškinyje prieš Latvijos verslininką ir politiką Aivarą Lembergą. „Buvo malonumas tai skaityti, - sakė jis. - Štai ką mums reikia įnešti į mūsų teismų sistemą - pozityvų požiūrį ir veiksmingą organizaciją.“

  • Seimas apmokestino prabangų nekilnojamąjį turtą

    Alfa.lt

    Seimas trečiadienį priėmė Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pataisas ir papildymus, kuriais apmokestino brangesnį nei 1 milijono litų vertės nekilnojamąjį turtą 1 proc. metiniu mokesčiu. Mokestis įsigalios nuo 2013 m.

    Už tokį sprendimą iš 102 balsavusių Seimo narių 76 buvo už, 5 prieš, 21 susilaikė.

    Antradienį padarius pertrauką svarstant šį įstatymą, trečiadienį jo svarstymo metu Seimo narė Birutė Vėsaitė sakė, jog įstatymo projekte daug trūkumų, bet vylėsi, kad iki administravimas ir mokėjimai prasidės, bus laiko jiems ištaisyti. Kazimieras Uoka pastebėjo, jog jau veikia Komercinių patalpų nuomos įstatymas ir žmonės prie jo priprato, bei leido suprasti, kad pripras ir prie šio mokesčio.

    Seimo narys Jonas Jagminas priešindamasis šio įstatymo priėmimui sakė, jog tai pirmas žingsnis į viso turto apmokestinimą. Socialdemokratas Vytenis Andriukaitis įstatymo pakeitimams neprieštaravo, tik sakė, jog socialdemokratai pasigenda progresinių mokesčio tarifų.

    „Komercinio turto burbulų nebuvo, nes buvo mokestis, o NT buvo, nes jis nebuvo apmokestintas“, – daugiau pliusų nei minusų įžvelgė jis.

    Jau priėmus įstatymo pataisas, Seimo narys Mantas Varaška klausė, kaip bus užkirstas kelias išvengti mokesčio, piktinosi, kad, pavyzdžiui, nenumatytas draudimas perregistruoti turtą giminėms.

    Alfa.lt primena, jog už nekilnojamojo turto apmokestinimą yra pasisakęs ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF).

    Anksčiau valdantieji buvo užsiminę, kad nekilnojamojo turto mokesčio nereikėtų mokėti nuo vadinamojo pirmojo būsto, tačiau svarstant ir priėmimo metu apie tai nebekalbėta – apmokestinamas bet kuris nekilnojamojo turto objektas, jeigu jo vertė viršija milijoną litų.

    Teigiama, kad, priėmus Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pataisas, valstybės biudžetas papildomai gautų apie 17 mln. litų pajamų.

  • Kubilius apie Zuoką: meras atsakingas už miesto šilumos ūkį

    Alfa.lt

    Premjeras Andrius Kubilius, reaguodamas į viešojoje erdvėje vis pasirodančius Vilniaus mero Artūras Zuoko pareiškimus, esą Vyriausybė yra kalta dėl smarkiai išaugusių sąskaitų už šildymą sostinės gyventojams, pabrėžia, jog būtent savivaldybė yra atsakinga už šilumos suvartojimą. Anot jo, mokėti už šildymą daugiau reikia dėl tiekiamo šilumos kiekio padidėjimo, o ne dėl to, kad valdantieji nesugebėjo „numušti“ dujų kainų.

    „Vilniaus miestas šiame sezone išsiskiria tuo, kad, lyginant šių metų lapkričio mėnesį su praeitų metų lapkričio mėnesiu, nors temperatūros buvo beveik tokios pačios, jame šilumos suvartojimas išaugęs nuo 14 iki 17 procentų, o, kaip skelbia spauda, net ir taupiausiuose būstuose šilumos suvartojimas išaugęs nuo 40 iki 50 procentų. Tuo tarpu kituose miestuose, kitose savivaldybėse, pavyzdžiui Kaune, šilumos suvartojimas yra sumažėjęs“, – situaciją sostinėje ketvirtadienio rytą „Žinių radijo“ eteryje apžvelgė A. Kubilius.

    Pasak Vyriausybės vadovo, sostinės vadovo A. Zuoko tikinimai, esą taip nutiko dėl to, kad Vyriausybė nesugebėjo išsiderėti iš „Gazprom“ mažesnių dujų kainų Lietuvai, yra absurdiški, mat šiuo atveju kalbama apie tai, kad Vilniuje šilumos vartotojams yra nepagrįstai išaugęs tiekiamos šilumos kiekis.

    „Kalbame apie suvartotos šilumos kiekius. Kiekis nepriklauso nuo jokių dujų, jis priklauso nuo to, kiek buvo patiekta šilumos ir kiek jos buvo suvartota gyvenamuosiuose namuose.

    Kodėl Vilniaus mieste esant tai pačiai temperatūrai kaip ir visoje Lietuvoje, ir esant tokiai pačiai temperatūrai, kokia buvo prieš metus, šilumos suvartojimas staiga padidėjo 15 procentų?“, – svarstė ministras pirmininkas.

    „Aš neturiu daug ką atsakyti merui, kuris užmiršta, kad yra Vilniaus savivaldybės vadovas. Jis pagal Šilumos ūkio įstatymą atsakingas šilumos ūkį Vilniaus mieste. Kitose tokių problemų su merų suvokimu nėra, todėl ten situacija yra geresnė“, – tikino A. Kubilius, pridurdamas, kad būtent A. Zuokas turi aiškintis, kodėl sostinės gyventojams taip smarkiai išaugo sąskaitos už lapkritį suvarotą šilumą.

    Kubilius: Zuokas per daug politikuoja

    Anot premjero, Vilniaus miesto savivaldybės vadovybė eilinį kartą užsiima politikavimu.

    „Deja, tenka apgailestauti, kad Vilniaus miesto savivaldybės vadovai vietoje to, kad tikrai susirūpinę ieškotų priežasčių ir tinkamų sprendimų, jie ne pirmą vis bando papolitikuoti – tai čia Vyriausybė kalta, tai čia Seimas kaltas, tai čia prezidentė kalta“, – aiškino A. Kubilius.

    Alfa.lt primena, kad panašią poziciją išaugusių sąskaitų už šilumą sostinėje klausimu pateikė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, pabrėždama, jog sąskaitų padidėjimas gali būti siejamas su šilumos tiekėjo „Vilniaus energijos“ piktnaudžiavimu.

    Savaitės pradžioje Valstybinė energetikos inspekcija pradėjo tyrimą dėl didesnio nei įprastai šildymo suvartojimo Vilniaus mieste.

    Tuo tarpu sostinės meras A. Zuokas situacijos nedramatizuoja ir aiškindamas, kad sąskaitos už šilumą padidėjo visur ir iš esmės kaltina konservatorių valdomą Vyriausybę neveiksnumu energetikos srityje.

  • V.Matuzas. Už kiek socialdemokratai pardavė savo rinkėjus?

    Alfa.lt

    Antradienį Seime svarstytos Gyventojų pajamų įstatymo pataisos. Jomis siekta panaikinti galiojančią lengvatą ir nustatyti 15 proc. mokestį didesnėms nei 400 litų palūkanoms už indėlius (didesnius nei 20 tūkst. litų).

    Teigdami, kad 400 litų neapmokestinamų palūkanų riba yra per maža (t.y., kad per 20 tūkst. litų indėlį turintys gyventojai yra socialiai remtini ir jiems būtinos lengvatos), socialdemokratai (ir kitos socialinio teisingumo siekį deklaruojančios partijos) balsavo prieš tokį įstatymo projektą.

    Taip balsuodami dievagojosi: pakelkite palūkanų neapmokestinamą ribą iki 1000 litų (t.y. pripažinkite, kad socialiai remtini nėra tik tie, kurie turi per 50 tūkst. litų) ir mes pritarsime.

    Kiekvienas iš 23 Seimo socialdemokratų galėjo kartu ar atskirai registruoti tokį siūlymą. Tačiau to nepadarė. Na, gerai, tarkime, nespėjo, neapsižiūrėjo ar pan.

    Kiekvienas iš kalbintųjų kolegų socialdemokratų galėjo pasirašyti ir po tokiu pačiu mano pasiūlymu. Tačiau tą padaryti atsisakė. Na, gerai, tarkime, pritarimo politinio oponento siūlymui gali nesuprasti rinkėjai.

    Pasiūlymą dėl neapmokestinamos palūkanų ribos taip pat galėjo pateikti Seimo Biudžeto ir finansų komitetas. Jam įstatymo projektas buvo grąžintas svarstyti iš naujo. Tačiau būtent socdemų balsai (partijos pirmininko A. Butkevičiaus ir etikos sargo A. Salamakino) lėmė, kad komitetas atsisakė tobulinti projektą.

    Tai reiškia, kad mokestis už palūkanas atidedamas neaiškiam laikui. Didelius indėlius sukaupę, tikrai neskurstantys gyventojai ir toliau turtės greičiau nei likusioji visuomenės dalis.

    Juk kai turi 4 milijonų indėlį per metus gauni 80 tūkst. litų palūkanų. O kai tik tuos „varganus“ 20 tūkst. – 400 litų palūkanų per metus. Ar ne taip, gerbiamas socialdemokrate B. Bradauskai?

    Taigi dar kartą paaiškėjo: solidarumas ir socialinis teisingumas Lietuvos socialdemokratams visiškai nerūpi. Svarbiausia apginti partijos turtuolius ir tokius „darbininkus“, kaip V. Uspaskichas.

    Buvau teisus: tikrų socialdemokratų mūsų šalyje nėra. Dėl to ir Markso „Kapitalą“ turėtume skaityti kitaip: Marksas – miglai pūsti, kapitalas – nuosavoms kišenėms užkišti.

    Juk jeigu nepaklusite tiems didiesiems, tuomet veikiausiai negausite vietos artėjančių rinkimų partijos sąrašuose, tiesa, gerbiami kolegos?

  • Užuojauta dėl V. Havelo mirties

    Voruta

    Lietuvos Sąjūdis ir „Vilnijos“ draugija reiškia nuoširdžią užuojautą Čekijos tautai dėl prezidento, žmogaus teisių gynėjo, humanisto, dramaturgo, disidento 75-erių Vaclovo Havelo mirties (2011 12 18).

    Lietuvos Sąjūdžio gimimo metais V. Havelas buvo laisvės šauklys, drąsiai kalbėjęs tada, kai dauguma dar tylėjo. Sąjūdžio žmonėms jis buvo didelis autoritetas ir viltis, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, nuoseklus ir tvirtas jos valstybingumo gynėjas.

    V. Havelo, vieno iš ryškiausių pastarojo šimtmečio Europos politikų, atminimas išlieka kaip išsivadavimo ir iškovotos laisvės simbolis.

    Rytas Kupčinskas, Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas

    Kazimieras Garšva, „Vilnijos“ draugijos pirmininkas

  • Šimonytė: ne Vyriausybė pinigus suvalgo

    Alfa.lt

    Finansų ministrė Ingrida Šimonytė skeptiškai vertina valstybės valdomų įmonių vadovų pareiškimus esą Vyriausybės užmojis kitąmet iš minėtų įmonių gauti didesnius dividendus yra tik noras pasipelnyti. Anot ministrės, Lietuva galėtų išvengti didesnio skolinimosi tarptautinėse rinkose, jei valstybės valdomų įmonių indėlis į šalies biudžetą būtų didesnis.

    Vyriausybė siūlo, kad valstybės įmonės 50 proc. gauto pelno išmokėtų valstybei. Planuojama, jog dėl to valstybės biudžeto pajamos 2012 metais padidėtų daugiau nei 100 milijonų litų.

    „Man teko girdėti kai kurių įmonių vadovų komentarus apie tai, kad čia yra kažkokie Vyriausybės „apetitai“. Tokie komentarai yra daugiau negu juokingi, nes mes kalbame apie valstybės biudžetą. Manau, kad kuo toliau, tuo daugiau žmonių žino, kam valstybė išleidžia biudžeto pinigus. Tikrai ne Vyriausybė tuos pinigus atsisėda ir suvalgo“, – į valstybės valdomų įmonių vadovų priekaištus „Lietuvos radijo“ eteryje reagavo I. Šimonytė.

    Anot ministrės, Lietuvoje valstybės valdomos įmonės buvo įpratusios prie šalies iždo pajamų prisidėti „tik simboliškai“ arba neprisidėti iš viso. I. Šimonytė pabrėžė, jog nemaža dalis įmonių netgi būdavo atleidžiamos nuo dividendų mokėjimo.

    Finansų ministrė taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo metu nemažai valstybės įmonių, norėdamos išvengti dividendų mokėjimo valstybei, nusistato sau simbolinius, o ne ambicingus veiklos tikslus, kuriuos, pasak I. Šimonytės, įvykdo, jais giriasi, tačiau „nauda mokesčių mokėtojams iš to nėra labai didelė“.

    „Įmonės turi dirbti kaip įmonės, duoti grąžą savo savininkams, o savininkai yra mokesčių mokėtojai. Įmonės negali įsivaizduoti, kad jos egzistuoja kažkur atskirai nuo valstybės ir kada joms reikia garantijų, tai valstybė ir mokesčių mokėtojai joms yra skolingi, o kada mokesčių mokėtojoms reikia pagalbos, tada įmonės jiems nėra nieko skolingos, o valstybė (norėdama padengti biudžeto deficitą – Alfa.lt) turi skolintis už 6 ar 7 procentus metinių palūkanų“, – piktinosi ministrė.

    I. Šimonytės teigimu, vienas iš būdų, leisiančių išspręsti šią problemą, yra valstybės valdomų įmonių vadovybės kaita, mat įmonių valdybose, pasak jos, dirba neretai įvairių ministerijų deleguoti asmenys, kuriems trūksta kompetencijos.

    „Valdybose (įmonių – Alfa.lt) turi būti žmonės, kurie supranta, kas vyksta įmonėje“, – reziumavo I. Šimonytė.

  • Ekspertas: didesnės sąskaitos už šildymą atspindi tiekėjų norą pasipelnyti

    Alfa.lt

    Nepriklausomas energetikos ekspertas Vigintas Sidzikauskas mano, kad smarkiai išaugusios lapkričio mėnesio šilumos vartotojų sąskaitos yra susijusios su šilumos tiekėjų siekiu padidinti savo pelną. Anot jo, dėl to labiausiai kalta „nevykusi“ šilumos tiekimą reglamentuojanti teisinė bazė.

    „Tokios sąskaitos, kurios yra pateiktos vartotojams, žinoma, yra visiškai ekonomiškai, techniškai nepagrįstos“, – tokią išvadą komentuodamas Vilniaus vartotojus pasiekusias sąskaitas už lapkričio mėnesį suvartotą šilumą „Žinių radijo“ eteryje pateikė V. Sidzikauskas.

    Eksperto teigimu, teisiniu aspektu šioje situacijoje viskas yra gerai, nes, „jeigu skaitiklių duomenys nesuklastoti, tai ir sąskaitos, jeigu jos apskaičiuotos be aritmetinių klaidų, taip pat yra teisingos“.

    Visgi V. Sidzikauskas pastebėjo, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose šilumos tiekimą šalyje, yra daug spragų, kuriomis naudojasi šilumos tiekėjai.

    „Teisinė bazė dabar yra visiškai nevykusi. Ji negina vartotojų, sureguliuota taip, kad šilumos tiekėjas praktiškai šiluminę energiją pateikia tik iki daugiabučio namo įvado. (...) Šilumos tiekėjai šiuo metu turi labai dideles technines galimybes reguliuoti šilumos kiekius. Šilumos tiekėjai gali reguliuoti ir srauto dydį, t. y. daugiau patiekti šilumos“, – aiškino energetikos ekspertas.

    Anot jo, būtent dėl teisinės bazės netobulumo pralošia šilumos vartotojai. Kaip teigė V. Sidzikauskas, Vilniaus vartotojai patenka į panašią situaciją.

    „Vartotojas pralošia dėl to, kad mes turime blogą valstybinio reguliavimo pavyzdį, kai verslo subjekto pelno siekimas, o „Vilniaus energija“ yra akcinė bendrovė ir siekia pelno, atsispindi padidintose vartotojų sąskaitose“, – tikino ekspertas.

    V. Sidzikausko įsitikinimu, būtina keisti įstatymus, padidinti konkurenciją šilumos tiekimo srityje.

    „Jeigu visa teisinė bazė yra sufokusuota taip, kad ji generuotų tik šilumos tiekėjams pelnus, akivaizdu, kad didelių laimėjimų nepasieksime“, – liūdnai konstatavo V. Sidzikauskas.

  • Baranauskas ir Antonovas skundžia Vilniaus apylinkės teismo sprendimą dėl jų suėmimo

    ELTA

    Buvę banko SNORAS akcininkai Vladimiras Antonovas ir Raimundas Baranauskas mano, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas lapkričio 22 dienos nutartimi nepagrįstai jiems skyrė suėmimą ir prašo jį panaikinti. Šį finansiniais nusikaltimais įtariamų buvusių SNORO vadovų skundą Vilniaus apygardos teismas (VAT) nagrinės antradienį.

    Kiekvienam įtariamųjų skundui išnagrinėti VAT teisėja Regina Pocienė turės po pusvalandį. Pirmasis bus nagrinėjamas V. Antonovo skundas, antrasis - R. Baranausko, jų interesams atstovaus advokatai.

    Londono Vestminsterio magistrato teisme sprendžiama, ar išduoti Lietuvos teisėsaugai pagal Europos arešto orderį (EAO) ieškomus verslininkus V. Antonovą ir R. Baranauską, primena ELTA. Penktadienį vykusiame teismo posėdyje nuspręsta, kad paruošiamasis bylos nagrinėjimas vyks kovo 22-23 dienomis. Iš esmės byla bus atversta gegužės 8-18 dienomis. Tada į posėdžius bus kviečiami ir 6 liudininkai, iš jų pusė - finansų ekspertai.

    Buvę pagrindiniai bankrutavusio banko SNORO akcininkai Rusijos pilietis V. Antonovas, turėjęs 68,1 proc. banko akcijų, ir Lietuvos pilietis R. Baranauskas, turėjęs 25,3 proc. akcijų, lapkričio pabaigoje buvo sulaikyti Londone pagal Lietuvos prokurorų išduotą Europos arešto orderį.

    V. Antonovas ir R. Baranauskas pripažinti įtariamaisiais dėl turto pasisavinimo stambiu mastu, dokumentų klastojimo, o R. Baranauskas - ir dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi.

    Sulaikytieji Londono teismo sprendimu buvo paleisti už užstatą, V. Antonovas - už 300 tūkst. litų, R. Baranauskas - už 800 tūkst. litų, abu privalo nustatytu laiku registruotis policijoje. Iš abiejų vyrų paimti asmens dokumentai ir gauti pažadai neišvykti iš Jungtinės Karalystės.

    Teisėsaugininkai jau areštavo 300 mln. litų vertės buvusių banko pagrindinių akcininkų bei su jais susijusių asmenų turto Lietuvoje ir užsienyje.

  • A.J.Bačkis: Bažnyčia turi būti ten, kur skauda - su narkomanais ir vienišomis motinomis

    Delfi

    Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis nemėgsta žodžio tolerancija – šis jam siejasi su prostitučių namais Prancūzijoje. A. J. Bačkis siūlo geriau kalbėti apie pagarbą žmogui ir jo orumui. Pasak Bažnyčios hierarcho, Bažnyčia turi būti ten, kur skauda – pavyzdžiui, su narkomanais, vienišomis motinomis.

    Pirmadienį Jo Eminencija lankėsi Mykolo Romerio universiteto Profesorių klube. Čia su dėstytojais A. J. Bačkis kalbėjosi apie bendravimą ir gailestingumą.

    Pasak kardinolo, gailestingumo idėja tikinčiam žmogui - ypatinga Dievo savybė. Šventajame Rašte kalbama apie ištikimą Dievo meilę žmogui. Kalėdas A. J. Bačkis vadino Kristaus gailestingumo švente, mat Dievas sukūrė ištikimą žmogų, išsirinko tautą, paruošė Išganytoją ir parodė didžiausią gailestingumą atsiųsdamas į pasaulį savo sūnų.

    „Kadangi pradėjome kalbėti apie gailestingumą, visi turbūt prisimenate 2004 m. skandalą su lenkais, kad išdrįsau paimti Gailestingumo paveikslą iš Šventosios Dvasios bažnyčios ir pernešti į atskirą šventovę. Norėjau, kad jis būtų atviras visoms tautoms, ne tik lietuviams, ir tas pasiteisino – daug atvažiuoja pažiūrėti iš Airijos, Italijos, Prancūzijos, tai pasirodė populiarus dalykas. Bet man dar už tai neatleido“, - sakė hierarchas.

    Nemėgsta žodžio tolerancija

    A. J. Bačkis užsiminė nemėgstantis žodžio tolerancija. „Aš užaugęs Prancūzijoje, ten sako „Maison de la tolerance“ – tai prostitučių namai. Kodėl taip vadina? Buvo įstatymai, kurie toleravo tą blogį ir nustatė, kad galima laikyti tuose namuose. (...) Aš kalbėčiau apie pagarbą žmogaus orumui, pagarbą žmogui, o tolerancija bendrinėje kalboje dabar įgauna toleranciją bet kam – ir blogiui“, - kalbėjo kardinolas.

    A. J. Bačkio manymu, tolerancija vis tik turi siekti gėrio, tiesos. „Tolerancija viską leisti, viską priimti – aš išgalvosiu ką nors, o jūs būkit tolerantiški ir priimkit mano durnystę. Žmoguje turi būt ir tiesos ieškojimo, ir gėrio siekimas. Jei man kažkas blogis, aš labai atsiprašau, aš nesu tolerantiškas“, - teigė jis. Kardinolas patikslino gerbiantis kitaip galvojantį žmogų, bet jei su juo nesutinka, tai pasakys į akis.

    Toleranciją jis supranta kaip pagarbą žmogui, kitų nuomonei, o ne ideologijų kovą. Pasak A. J.Bačkio, gailestingumo esmė - pagarba žmogui ir jo orumui.

    „Tai ne tai, kad pasigailiu tavęs, numetu pinigėlį vargšui. Tiesa, Artūras Zuokas nebeleidžia to daryti, bet aš vis tiek darysiu. Gailestingumas nėra žmogaus pasigailėjimas – tai matymas žmogaus tokio, koks jis yra – luošas ar aklas, ar pamestinukas vaikelis, ar kitaip galvojantis suaugęs inteligentas. Į visus reikia žiūrėti su meile ir su pagarba“, - mokė A. J. Bačkis.

    Turi padėti ir narkomanams, ir vienišoms motinoms

    Kardinolas kalbėjo ir apie Bažnyčios užduotį.

    „Reikia žiūrėti, kur skauda, kur kas darosi – Bažnyčia turi ten būti. Turime būti su narkomanais, su vienišomis motinomis, turime būti šalia šeimos ir padėti šeimai. Manau, čia gailestingumo darbas – parodyti meilę žmogui“, - sakė A. J. Bačkis.

    A. J. Bačkio nuomone, jei Vakarų Europa galutinai atsisakys savo krikščioniškų vertybių, yra pasmerkta žlugimui. Tuomet, prognozavo jis, mūsų vietą užims kiti.

    Jo Eminencija nepamiršo ir šeimos sampratos klausimo. A. J. Bačkio nuomone, santuokos institutas buvo visose civilizacijose, o dabar jis savotiškai nuvertinamas ir griaunamas. „Man tai skaudu, ir aš čia netolerantškai pasisakau – man tai atrodo svarbi tiesa, kurią reikia ginti, puoselėti, pagarbą išlaikyti“, - teigė Vilniaus arkivyskupas metropolitas.

  • K.Girnius. Vaikai, tėvai, valstybė - kur riba?

    Delfi

    Tėvai yra atsakingi už savo vaikų auginimą ir auklėjimą. Jiems suteikiamos ypatingos teisės ir pareigos, bet šios teisės nėra absoliučios. Valstybė irgi jaučia pareigą rūpintis būsimų piliečių gerove, mano turinti teisę kai kuriais atvejais nurodyti tėvams, kaip jie turi elgtis su vaikais. Kur turėtų būti riba tarp tėvų ir valstybės teisių ir pareigų, ir kaip ją pagrįsti?

    Prieš kelis mėnesius JAV teismas iš šeimos paėmė ir į globos namus nusiuntė aštuonerių metų berniuką. Vaikas svėrė daugiau nei 90 kilogramų. Dėl nesveiko nutukimo jam gresia pavojus susirgti cukralige, hipertenzija, įvairiomis širdies ligomis. Teigiama, kad motinos pastangos sureguliuoti sūnaus svorį buvo netinkamos.

    Tai bene pirmas toks atvejis, bet griežtesnės priežiūros klausimas plačiau svarstomas po to, kai įtakingas vaikų nutukimo pediatras tvirtino, kad vaikų atidavimas į globos namus gali būti pateisinamas, kai tėvai nesugeba spręsti savo vaikų sveikatos problemų. Atseit, nepilnametis neturėtų nukentėti dėl tėvų aplaidumo.

    Teismo sprendimas sukėlė karštas diskusijas. Pasipiktinta dėl valdžios kišimosi į šeimos reikalus. Pediatras gal puikiai numato ateities sveikatos negalavimus, bet nei jis, nei teismas negali nutarti, kad tai priežastis vaiką atiduoti į globos namus.

    Valdžios pozicija nėra visiškai iš piršo laužta. Vaikai atimami iš prasigėrusių, juos neprižiūrinčių tėvų, ypač jei jie skatina vaiką gerti alkoholį arba naudoti narkotikus. Nesuvaldomo nutukimo pasekmės gali būti panašiai kenksmingos vaikui. Ar tokiais atvejais valdžia neturi atsakomybės laiduoti, kad mažas vaikas netaptų tėvų aplaidumo auka?

    Yra ir ekonominių argumentų. Prieš šimtą metų girtuokliai, rūkoriai, nesaikingai valgantys žmonės paprastai mirdavo savo mirtimi be valstybės ir gydytojų intervencijos. Dabar valstybė rūpinasi piliečių sveikata, o sveikatos apsaugos kaštai auga beveik nesuvaldomai. 2007 m. JAV išleista net 174 milijardai dolerių vien cukraligės gydymui, t.y. - apie 600 dolerių kiekvienam gyventojui. Didesnę dalį išlaidų padengia valdiškos ar privačios draudimo kompanijos, taigi, visi šalies gyventojai. Jie gali klausti: kodėl reikia gydyti tuos, kurie savęs neprisižiūri, kodėl negalima reikalauti, jog nesveikai gyvenantys būtų verčiami rūpintis savo sveikata?

    Valdžia mėgina veikti žmonių gyvenimo būdą mokesčiais ir kitomis priemonėmis. Cigaretėms, tabakui, alkoholiui taikomi akcizai, siekiant mažinti šių produktų vartojimą bei užtikrinti įplaukas į biudžetą. Panašiais sumetimais net 33-ose iš 50 JAV valstijų apmokestina daug cukraus turinčius gaiviuosius gėrimus („soda tax“), kaip antai „Coca-Cola“.

    Yra jautresnių klausimų. Kai kurie Jehovos liudytojai mano, jog Šventraštis draudžia kraujo perpylimą, ir kad tai padarę neteks Dievo malonės ir amžinai kentės pragare. Tad jie atsisako kraujo perpylimo, net kai toks nutarimas reiškia mirtį. Suaugusiųjų norai gerbiami, net jei jie netekę sąmonės. Bet kaip elgtis su mažamečiais vaikais, kurie teigia nenorintys kraujo perpylimo? Paprastai vaikų norų nepaisomi, nes nesubrendę vaikai yra nekompetentingi daryti tokį sprendimą.
    Kiek turi būti metų vaikui, kad jis įgytų teisę lemti savo likimą, gyventi, kaip nori, o valdžia pripažintų jo autonomiją?

    2009 m. Kanados konstitucinis teismas priėmė nutarimą, nurodantį, kad ligoninės ir teismai, prieš nutardami prievarta gydyti vaiką, turi atsižvelgti ne tik į jo amžių (ar jis 16 metų), bet ir į jo brandą bei gebėjimą priimti sprendimus. Klausimas itin opus, nes susikerta tokios svarbios vertybės kaip vaikų apsauga, žmogaus autonomija, religijos laisvė ir gyvybės šventumas.

    Panašios problemos kyla dėl švietimo. Lietuvoje, kaip ir daugelyje šalių, mokslas yra privalomas vaikams iki 16 metų. Daugelis nesipriešina šiam reikalavimui. Vaikai turi lankyti mokyklą, kad išmoktų tai, kas reikalinga normaliam gyvenimui, ir kad vėliau jie nebūtų našta valstybei ir kitiems. Tėvai esą neturi teisės palikti savo vaikus tamsuoliais.

    Tačiau kai kurios religinės ir etninės grupės priešinasi šiam reikalavimui, kurie esą nedera su jų gyvenimo būdu. Kartais joms pasiseka laimėti nuolaidų. Didžiojoje Britanijoje pastovios gyvenvietės neturintiems romų vaikams privaloma lankyti mokyklą perpus mažiau dienų negu kitiems vaikams. JAV amišų bendruomenė iškovojo teisę leisti savo vaikams mokytis tik iki 14 m. Kaip ir romai, jie aiškino, jog tolesnis mokymasis jų vaikams yra nereikalingas (amišai gyvena panašiai, kaip jų protėviai gyveno XVIII a.) ir nesuderinamas su jų religiniais įsitikinimais.

    Šitos išimtys yra kontroversiškos. Pasak kritikų, romų ir amišų vaikai yra paverčiami savo bendruomenės įkaitais. Dėl tėvų ir bendruomenės nuostatų ribojamos jų laisvės ir veikimo galimybės. Valdžia turinti pareigą užtikrinti, kad visi piliečiai įgytų žinias ir įgūdžius, be kurių negalima sėkmingai gyventi moderniame pasaulyje.

    Priešindamiesi švietimo reformoms Lietuvos lenkai pasikliauna panašiais argumentais. Atseit, jie turi teisę mokytis savo kalba. Valdžios ketinimai didinti pamokų skaičių lietuvių kalba esą sukelia grėsmę jų tautinei tapatybei. Didžiojoje Britanijoje kai kurie pamaldūs musulmonai reikalauja jų dukroms suteikti teisę nelankyti privalomų biologijos pamokų. JAV ir kitose anglosaksų šalyse gana plačiai paplitęs vadinamasis „home schooling“ - tėvai nesiunčia vaikų į mokyklas (kurias laiko netinkamomis), bet patys moko juos namie. Vokietijoje uždrausta tai daryti.

    Idealiame pasaulyje  - kuo mažiau valdžios šeimoje, tuo geriau. Valdžios tarnautojų dėmesys ir geri norai nėra pakaitalas tėvų meilei. Netikiu sovietiniu šūkiu  „Kolektyvas auklėja geriau!“. Sovietinio gyvenimo patologijos paneigė šį tėvus raminantį prasimanymą. Deja, nei pasaulis, nei šeimos nėra tobulos. Per toli žengta, kai sveikatos sumetimais iš tėvų atimamas apkūnus vaikas. Bet valdžia turi kaip nors reaguoti į tėvų aplaidumą, ypač kai neatsakingas tėvų elgesys turi ilgalaikių pasekmių vaikų ir visuomenės ateičiai bei gerovei.

    Reikia gerbti tėvų religinius ir tautinius įsitikinimus, jų teisę auklėti savo vaikus šių įsitikinimų dvasia. Tačiau ką daryti, jei šių teisių gerbimas reiškia, kad vaikai neparengiami gyventi modernioje visuomenėje, nesupažindinami su piliečio pareigomis, neintegruojami į platesnę visuomenę? Svarbu prisiminti, kaip lengva piktnaudžiauti tariamu rūpinimusi vaikų gerove. Lietuvos komunistai, kovodami su „prietarais“, kėsinosi į religijos laisvę, draudė katalikiškai auklėti vaikus.

    Globalizacijos, migracijos, žmonių senėjimo sąlygomis šie klausimai taps opesni. Jau ir taip trapūs solidarumo ryšiai silpnės, jei religinėms ar tautinėms grupėms bus leidžiama gyventi nuošaliai, be jokių ryšių su plačiąja visuomene. Vargu, ar ant bankroto slenksčio atsiradusios socialinės ir sveikatos apsaugos sistemos ras pakankamai lėšų gydyti vis didesnį ilgai, bet nesveikai gyvenančių žmonių skaičių. Antra vertus, ar galima uždrausti rūkyti, gerti, valgyti tortus ir šokoladą, tuo pačiu teigiant, kad nepažeidžiama žmogaus laisvė ir autonomija?

  • Kas sieja rinkimus Rusijoje ir „Snoro“ bankrotą

    Veidas

    Praėjusią savaitę pirmą kartą po 1998-ųjų defolto Rusijai nepavyko išplatinti euroobligacijų emisijos. Užsienio investuotojai jau buvo susiruošę nupirkti vieno milijardo eurų vertės „Vnešekonom“ banko platinamų obligacijų, kai, likus vos dviem valandoms iki pardavimo pradžios, atšaukė savo pasiūlymus.

    Tai padaryti juos paskatino dvi priežastys – maskviečių protesto akcija prieš savaitgalį vykusių Dūmos rinkimų rezultatų klastojimą ir Vilniuje viešėjusios JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton pareiškimas, kad rinkimai Rusijoje buvę nelaisvi ir neteisingi.
    Iš esmės tai reiškia, kad kapitalo rinkos suabejojo vienuolika metų Rusiją valdančio Vladimiro Putino valdžios ateitimi, ir tai daug baisesnis signalas Kremliaus režimui, nei kelių dešimčių tūkstančių opozicionierių mitingas. Prieš V.Putiną protestuota ne kartą ir ne du, mitingų būta gerokai gausesnių ir vaikyti jie nė kiek ne švelniau nei dabar. Tačiau jokios įtakos kapitalo rinkoms tai neturėdavo ir dar prieš savaitę net įsivaizduoti nebuvo galima, kad galėtų turėti: V.Putino režimas atrodė amžinas, o jo sugrįžimas į prezidento postą 2012 m. pavasarį – iš anksto nulemtas. Tik staiga viskas per vieną naktį pasikeitė. Kas atsitiko?
    Savaitgalį V.Putinas pralaimėjo rinkimus į Rusijos Dūmą. Ir pralaimėjo žiauriai: oficialiai jo kišeninė „Vieningosios Rusijos“ partija turi 49,5 proc. balsų, iš tikrųjų – ne daugiau kaip 30–35 proc. Palyginti su dviem trečdaliais balsų (tuomet daugiausia tikrų, nors klastojimo, savaime suprantama, būta) ir konstitucine dauguma, kuriuos „Vieningoji Rusija“ surinko per 2007-ųjų Dūmos rinkimus, tai sutriuškinimas. Ne esmė, kad Dūma Rusijoje tėra dekoracija, o tikra valdžia sutelkta Kremliuje ir vyriausybėje, kurie kaip darė, ką nori, taip ir toliau ketina daryti. Bet daryti, ką nori, žinant, kad tauta tave iš esmės remia, tai viena, o daryti, ką nori, žinant, kad tauta tavęs nekenčia ir pirmai progai pasitaikius sudraskys į skutus – visai kas kita. Kerta per smegenis.
    Tai, kad V.Putino režimas, nepaisant kartkartėmis vykstančių rinkimų, nėra demokratinis, niekam nebuvo paslaptis nei pačioje Rusijoje, nei už jos ribų. Ne veltui pats V.Putinas vadino jį „valdoma demokratija“ arba „suverenia demokratija“. Bet lig šiol tokia formali demokratija rusus tenkino. V.Putinas visą dešimtmetį, nuo pat kabineto Kremliuje perėmimo 1999-ųjų pabaigoje, neabejotinai buvo pats populiariausias ir didžiausią pasitikėjimą turintis Rusijos politikas. Taigi V.Putino valdžia buvo teisėta netgi pagal pačius griežčiausius demokratijos reikalavimus, ir tiek Europa, tiek Amerika su tuo turėjo skaitytis. Žinia, per tą dešimtmetį vykusių rinkimų rezultatai būdavo paklastojami V.Putino naudai, bet esminės įtakos galutiniam rezultatui tai nedarė.
    Tačiau šį kartą V.Putino partijos rinkimų rezultatas buvo suklastotas iš esmės – pralaimėjimas pavadintas laimėjimu. Tą pačią sekundę, kai šitai tapo aišku, V.Putino režimas tapo neteisėtas tiek pačių rusų, tiek Vakarų akyse. Nuo šiol jis laikosi tik iš inercijos ir slaptųjų tarnybų, policijos, kariuomenės, kurių vadovybė kol kas besąlygiškai remia savo finansinį geradarį V.Putiną, dėka. Bet akivaizdu, kad ilgai taip tęstis negali: V.Putinas turės arba susigrąžinti Rusijos pasitikėjimą per 2012-ųjų prezidento rinkimus, arba pasitraukti, o kartu su juo – visa ta „sukčių ir vagių partija“, kuri per dešimtmetį pavogė ir daugiausia į Europos bei Amerikos bankus išvežė šimtus milijardų dolerių ar eurų.
    Pasivogtų milijardų likimas – šiomis dienomis didžiausias Rusijos valdančiųjų galvos skausmas. Daugelis jų paniškai bijo, kad tą pačią akimirką, kai tik už jų nugaros visiems laikams užsitrenks Kremliaus durys, klastingi vakariečiai (pirmiausia anglosaksai ir amerikiečiai) atims iš jų Vakaruose saugomus turtus, lygiai kaip pats Rusijos režimas atiminėjo turtus iš jam neįtikusių verslininkų. Paradoksas, bet šią Rusijos režimo baimę gerokai paskatino Lietuvos Vyriausybės veiksmai, nacionalizuojant bankrutuojantį „Snorą“. Daugiausia iš savo pačių susikurtų sąmokslo teorijų pasaulyje gyvenantys Rusijos valdantieji negali patikėti, jog Lietuva pati drįstų perimti rusišką banką vien todėl, kad savininkai jį išvogė. Jų supratimu, mūsų Vyriausybė tik vykdo „klastingų anglosaksų“ valią, taip siųsdama signalą, kas laukia „kremlinių“ pinigų Vakaruose.
    Todėl dabar V.Putinas darys viską, kad kaip nors iš tikrųjų, o ne balsų skaičiuotojų pastangomis laimėtų prezidento rinkimus. Ir darys taip, kaip pripratęs – kurdamas Rusijos, kaip priešų apgultos tvirtovės, kurią išgelbėti gali tik jis vienas, įvaizdį. Rusijos kaimynams, įskaitant Lietuvą, tai nieko gera nežada.

    Šį kartą Rusijos rinkimų rezultatai buvo suklastoti iš esmės – pralaimėjimas pavadintas laimėjimu. Tą pačią sekundę, kai šitai tapo aišku, V.Putino režimas tapo neteisėtas tiek pačių rusų, tiek Vakarų akyse.

  • Dėl šildymo kainų siūlo atstatydinti A.Zuoką

    Lietuvos žinios

    Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcija siūlo kitiems tarybos politikams reikšti nepasitikėjimą sostinės meru Artūru Zuoku ir sudaryti naują valdančiąją koaliciją.

    Pats A.Zuokas šiuos konservatorių raginimus vadina jų pačių bejėgiškumo įrodymu ir politikavimu, apie permainas valdžioje kol kas nekalba ir koalicijos partneriai.

    Konservatorių frakcija skelbia esanti nepatenkinta "miesto šilumos ūkį valdančių verslininkų cinizmu dėl kylančių šilumos kainų Vilniaus mieste".

    "Manome, kad dėl tokių veiksmų yra atsakingas Vilniaus miesto meras A.Zuokas, kuris 2002 metais pasirašydamas Vilniaus šilumos tinklų nuomos sutartį nesukūrė efektyvaus monopolininko kontrolės mechanizmo ir tuo sudarė sąlygas paminti vilniečių interesus", - teigiama frakcija pareiškime.

    Trečiadienį Energetikos ministerija kreipėsi į centralizuotai šilumą tiekiančią įmonę "Vilniaus energija", reikalaudama pasiaiškinti, kodėl lapkritį sostinės gyventojai sunaudojo apie 17 proc. daugiau šilumos nei prieš metus, nors šiemet lapkritis buvo šiltesnis.

    "Aš tai vertinu kaip eilinį konservatorių bejėgiškumo įrodymą ir politikavimą, nors jie ir Vyriausybėje, ir Vilniaus miesto taryboje turėjo visą kadenciją spręsti šilumos kainų problemas ir to nepadarė. Tai, kad šilumos kainos visoje Lietuvoje yra 20 proc. didesnės nei galėjo būti, pirmiausia yra konservatorių valdomos Energetikos ministerijos "nuopelnas". Jie yra neįgalūs nieko padaryti, kaip ir dabar su mokesčiais, ir bendrai su ekonomika Lietuvoje", - BNS komentuodamas sostinės konservatorių pareiškimą sakė A.Zuokas.

    Jo suburtos koalicijos partneriai, kalbėdami su BNS, neparodė nusiteikimo palaikyti konservatorių iniciatyvą.

    Socialdemokratas Vytautas Milėnas teigė neturintis ką komentuoti šiuo klausimu, o Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) atstovas Jaroslavas Kaminskis pareiškė, kad "solidi ir stabili" jo frakcija negalvoja apie "žaidimus laikraščiuose".

    "Tegu Vilniaus konservatoriai sutvarko GPM mokestį, (...) tegu Vilniaus konservatoriai sutvarko valstybės biudžetą, o paskui užsiima tokiomis akcijomis. Mes solidi, stabili frakcija, galvojame apie savo rinkėją ir savo politinės programos vykdymą, o ne kažkokius žaidimus per laikraščius", - teigė J.Kaminskis.

    Darbo partijos atstovo Jono Pinskaus teigimu, jo frakcija konservatorių pasiūlymo rengti interpeliaciją A.Zuokui negavo, o jei gautų, dėl to greičiausiai turėtų apsispręsti ir frakcija, ir partijos vadovybė: "Čia sprendžia frakcija, vadovybė, gal prezidiumas turės savo žodį pasakyti".

    TS-LKD frakcijos seniūnas Vidas Urbonavičius BNS negalėjo pasakyti, iki kada ketinama surinkti parašus dėl interpeliacijos merui ir kas palaikytų šią konservatorių iniciatyvą.

    "Bandysime (surinkti parašus - BNS) per maksimaliai trumpą laiką, bet tiksliai įvardyti datos nenorėčiau. Dabar mes pradedame derybas. Parašai yra galutinis etapas, visų pirma reikia susiderėti dėl būsimų koalicijos pagrindų, dėl kitų sąlygų - tik tuomet bus parašai renkami", - BNS sakė jis.

    Pasak V.Urbonavičiaus, sostinės konservatoriai naujoje koalicijoje būtų linkę dirbti "su visomis politinėmis jėgomis, kurios palaiko antimonopolinį veiksmą".

    "Iniciatyva yra konservatorių, o aiškiai pamatysime tuos tarybos narius, kurie yra monopolininko, o ne vilniečių pusėje. Keliuose pokalbiuose atrodė, kad tas palaikymas yra pakankamai didelis, kad mero maivymasis prieš kameras ir nesprendimas reikalų atsibodęs jo koalicijos partneriams. Prasidės intensyvus darbas, kurio metu paaiškės, ar turime tuos 26 narius, ar neturime", - BNS sakė jis.

    TS-LKD turi 10 mandatų sostinės taryboje iš 51.

    Koaliciją šiuo metu sudaro A.Zuoko suburta koalicija, Lenkų rinkimų akcija, socialdemokratai ir "darbiečiai".

  • Per lenkystę į Dangaus karalystę (Lenkinimas Vilnijoje)

    Voruta

    XX amžiuje tarp dviejų kaimyninių tautų – lietuvių ir lenkų – buvo dažnai kontrfrontuota beveik visose gyvenimo srityse, pradedant kultūra, religija ir baigiant švietimu, ekonomika. O kiek dar būta karinių susidūrimų!

    Susikūrus tautinėms lietuvių ir lenkų valstybėms, Lenkijos vadovai siekė ginklu sunaikinti Lietuvos valstybę. 1919 m. balandžio 19 d. Lenkijos kariuomenė pirmą kartą užėmė Vilnių ir prasidėjo karinis konfliktas. 1920 m. spalio 9 d. sulaužyta prieš dvi dienas pasirašyta Suvalkų sutartis ir Lenkija okupavo Vilnių 19 metų.

    Per visą istoriją Vilniaus kraštą nutautinti bandyta daugybę kartų ir įvairiais būdais. Vilnijai labai pakenkė mūsų didikų, bajorų sulenkėjimas, prasidėjęs po Liublino unijos 1579 m., nepadėjo jai ir dvasininkų veiksmai. Vilniaus vyskupijos vadovybės politika buvo nesuvokiama, nes pagrindiniai jos principai buvo tokie: katalikų tikėjimas – lenkų tikėjimas, lietuvių kalba – pagonių kalba, Dievas jos nesupranta. O XX amžiuje svarbiausiu šio krašto nutautinimo įrankiu tapo mokykla.

    1920–1939 m. lenkų okupacinė valdžia labai nuožmiai persekiojo lietuviškas mokyklas Vilnijoje: tiek joms, tiek mokinių tėvams krovė didžiules baudas, 1921 m. be ceremonijų į gatvę iš jos patalpų išmetė Vytauto Didžiojo gimnaziją, Subačiaus gatvės didžiąją lietuvių vaikų prieglaudą ir kitas Vilniuje, kišo į kalėjimus mokytojus ir pan. O 1936 m., matydama, kad kitaip lietuvių neįveiks, ji beveik visas lietuviškas mokyklas uždarė. Bet ir tada lietuviai nepasidavė: vietoj mokyklų kūrė skaityklas ir jose bandė mokyti vaikus lietuviškai, tęsė savo kilnų darbą, kol sulaukė 1939 m. rudens, kai bent dalis Vilnijos grįžo Lietuvai.

    Kovoti už lietuvių kalbą Vilnijos bažnyčiose XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje sekėsi sunkiai, nes jėgos buvo labai nelygios. Lenkintojų pusę palaikė ne tik sulenkėję vyresnio amžiaus, aukštesnes pareigas užimantys, didesnį autoritetą turintys kunigai klebonai, dekanai, Vilniaus vyskupijos vadovybė, bet ir sulenkinti parapijiečiai – kaip įprasta persimetėliams, jie buvo ypač aršūs lietuviškų pamaldų ir giesmių priešininkai. Lenkintojams aktyviai talkino vietos dvarininkai.

    Net ir po baudžiavos panaikinimo jie išsaugojo ekonominę galybę, autoritetą tarp valstiečių, todėl parapijose diktavo savo valią. Pavyzdžiui, Butrimonių dvarininkė pažadėjo dovanoti bažnyčiai 30 dešimtinių žemės, jeigu joje bus nutrauktos pamaldos lietuvių kalba. Paberžėje finansuoti naujos bažnyčios statybą vietos dvarininkai sutiko tik su sąlyga, kad joje nevyks lietuviškos mišios ir pan.

    Dvarininkai aiškino, kad Vilnijos gyventojai meldžiasi lenkų pastatytose bažnyčiose, todėl laikyti mišias pagoniška lietuvių kalba jokiu būdu negalima. Maža to, ragindavo gyventojus, kad šie kunigus lietuvius skųstų valdžiai, šmeižė juos lenkų laikraščiuose ir t. t.

    Lenkintojai ne tik trukdydavo lietuviškai giedoti, klausytis pamokslų, bet ir stumdydavo, mušdavo maldininkus, bažnyčiose keldavo kruvinas riaušes – tokių būta Rodūnėje, Rudnėje, Stakliškėse, Butrimonyse, Sužionyse, Mielagėnuose, Benekainiuose ir kitur. Argi galima griebtis smurto šventovėje, Dievo namuose, argi galima neleisti žmonėms melstis taip, kaip jie nori? – nelengvai tuo patikės šių dienų žmogus. Deja, tokių incidentų būdavo nemažai, o vyskupijos vadovybė į tai nereaguodavo, nesiimdavo nieko, kad smurtautojus sutramdytų.

    Dėl konfliktų bažnyčiose Vilniaus vyskupystės vadovybė kaltino lietuvius kunigus, kuriuos tuojau pat iškeldavo į gudų gyvenamas parapijas, o jų vietoje paskirdavo lietuvių kalbos nemokančius dvasininkus, kurie tęsdavo polonizaciją.

    Iki 1938 m. buvo uždarytos beveik visos lietuviškos mokyklos, Lietuvių labdarybės draugija, Tautinis komitetas, Lietuvių mokslo bei „Ryto“, Šv. Kazimiero, Ūkio draugijos, Mokytojų sąjunga ir net Sporto sąjunga. Nuo 1935 m. lietuvių vaikai galėjo stoti į lietuvišką gimnaziją tik tuo atveju, jei leido policija.

    Svarbų vaidmenį lietuvių ir lenkų santykiuose XX a. vaidino Bažnyčia. Iš praeities žinomas posakis: „Būti geru kataliku gali tik geras lenkas, o geru lenku – geras katalikas.“ Gera lenkystė, lenkų kunigų manymu, yra kelionė į Dievo karalystę. Šias kalbas skleidė ne tik eiliniai kaimo katalikai ar kunigai, bet ir vyskupai, kiti aukšti Katalikų bažnyčios hierarchai. Ypač aršus lenkintojas buvo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Romualdas Jalbžykovskis (1876–1955, jam 1926 m. tapus Vilniaus arkivyskupu buvo varžomos lietuvių katalikų teisės, į bažnyčias neįleidžiamos lietuviškos pamaldos, naikinami lietuviški užrašai bažnyčiose ir kt.), veikęs išvien su vietine lenkų valdžia.

    Lietuvoje šen bei ten ir dabar lietuviškų mokyklų mokiniai negali tikėjimo sakramentų priimti lietuvių kalba, kai kurie kunigai skatina moksleivius poterius kalbėti bei giesmes giedoti tiktai lenkiškai. Įdomu, ką tai reiškia – ar kad Dievas ir XXI a. nesupranta lietuviškai?

    V. Martinkėnas rašo: „1972 metais Gudelių kaime (2,5 km į vakarus nuo Viršuliškių) pamaldi senutė Javorska (tikr. Jovarienė) niekaip netikėjo, kad yra katalikų prancūsų, vokiečių, ispanų ir kt., kurie poteriauja ne lenkų, bet savo kalba. Tai tokių fenomenų paliko ilgametė lenkinimo per bažnyčią politika“.

    Daug aistrų kelia Armijos Krajovos (toliau – AK) vertinimas Lietuvoje. Lenkijoje ji liaupsinama, bet nepamirškime, kad Lietuvoje šie kariniai daliniai siekė dviejų tikslų: 1) vėl atplėšti Vilnių ir Vilniaus kraštą nuo Lietuvos ir prijungti jį prie Lenkijos; 2) „išvalyti“ lietuvius iš to krašto, t. y. fiziškai juos išnaikinti. AK Rytų Lietuvoje išžudė 1000 lietuvių, daug krito ir kitų tautybių žmonių nuo jų rankų. Juk AK daliniai Lietuvoje ir Gudijoje ne tik kovojo su vokiečiais – neretai su jais ir bendradarbiavo, iš jų gaudavo ginklų, maisto. AK Lietuvoje daugiausiai kovojo su Lietuvos vietinės rinktinės kariais ir lietuviška administracija Rytų Lietuvoje.

    Pristatomoje knygoje skaitytojai susipažins su šiais paminėtais ir kitais įvykiais, bet čia pat reikia pabrėžti, kad tai jokiu būdu nėra nukreipta prieš mūsų kaimynę lenkų tautą. Dauguma šių straipsnių jau skelbta spaudoje, kiti publikuojami pirmą kartą.

    Medžiaga apie „Bažnytinę padėtį Vilniaus krašte dokumentų šviesoje“ buvo parengta išleisti 1930 m., bet šį leidinį konfiskavo okupacinė lenkų valdžia.

    Manau, kad didelio susidomėjimo turėtų sulaukti trys pedagogo, istoriko, enciklopedininko Vinco Martinkėno (1907–1997) straipsniai („Per lenkystę į dangaus karalystę“,Lietuvių lenkinimo metodai Vilniaus krašte 1920–1939 metais“, „Kas esu?“), Lietuvoje skelbiami pirmą kartą. Jie gauti iš Mokslų akademijos bibliotekos fondų.

    Skaitytojų dėmesį turėtų patraukti dailės istoriko, muziejininkoVlado Drėmos (1910–1995) publikacija „Lenkų šovinizmas bolševikų priedangoje“. Joje aprašyti 1940–1941 m. įvykiai Vilniuje, kai sovietų okupacinėms struktūroms lenkai skundė lietuvių mokytojus, kultūros darbuotojus.

    Gal skaitytojams pasirodys įdomūs ir sovietų tautinės politikos Vilniaus krašte faktai. Pirmiausia publikuojama Atgimimo metais spausdinta medžiaga apie 1950 m. vykusį LKP(b) CK plenumą lenkų klausimu. Jame Vladas Niunka kalbėjo: „negali būti jokios baimės, kad bus perlenkimų, kad baltarusius, lietuvius priversime mokytis lenkų kalba“. Nutarimo paskutiniu punktu pasmerkti „draugo Gedvilo ir draugo Paleckio pasisakymai, kad Vilniaus srities gyventojus sudaro sulenkėję lietuviai ir sulenkėję baltarusiai, kurių nacionalinė savimonė neišvystyta“. Ši publikacija rodo partinės mūsų valdžios bejėgiškumą prieš Maskvos primetamą rusinimo ir lenkinimo planą Rytų Lietuvai, kai vietoje lietuviškų mokyklų buvo įsteigtos 367 lenkiškos mokyklos, net ten, kur visai jokių lenkų nebuvo. Taip lietuviškų mokyklų šiame regione beveik nebeliko, ištisa gyventojų karta buvo sulenkinta, žinoma, kaip ir vėlesnės. Tai buvo didžiulis nuostolis mūsų tautai, skriauda tūkstančiams vaikų, tapusių politinių žaidimų aukomis.

    Nedaug ką šitame kontekste galėjo pakeisti ir intelektualų norai sustabdyti šio regiono lenkinimą 1956 metais. Tai rodo rašytojų Antano Žukausko- A. Vienuolio kalba LTSR AT, Antano Venclovos laiškas Antanui Sniečkui bei 11 Lietuvos inteligentų laiškas Motiejui Šumauskui, kuriame klausė, „kodėl nelenkiškai namie kalbantiems per prievartą brukama mokyklose lenkų kalba, kitaip sakant, kodėl Vilniaus krašte, Lietuvos TSR teritorijoje vykdomas priaugančios kartos lenkinimas“. Matyt, visa tai padėjo šiek tiek pristabdyti Vilnijos polonizaciją per mokyklas.

    Įdomi 1957 m. surašyta ataskaita apie ekspediciją Dzūkijoje, po Vilniaus ir Šalčininkų rajonus. „Ekspediciją sustabdė [Šalčininkų] rajono prokuroras. Jis šiurkščiai elgėsi su grupe, vadovu mokytoju A. Ivanausku, reikalavo dokumentų, grasino „visus pasodinsiąs“.

    1995 m. „Lietuvos aidas“ išspausdino LRS nario, Nepriklausomybės Akto signataro Juozo Dringelio (g. 1935 m.) straipsnį „Bernardinų bažnyčios paslaptis“. Remontuojant bažnyčią buvo rastas AK Vilniaus apygardos archyvas. Iš pateiktų dokumentų ryškėja, kad be kitų klausimų, buvo sprendžiama, kaip dvi lietuvių ir lenkų tautos turės sugyventi po karo. Siūlyta Kauną su apylinkėmis įjungti į Lenkijos sudėtį, kad Laikinoji Lietuvos sostinė atgautų lenkišką savo charakterį. AK reikalavo Lietuvą pripažinti „kariaujančia šalimi ir neginčijamai reikalauti ją okupuoti“. Ir tai vyko po to, kai Lietuva humaniškai elgėsi su Lenkijos kariais, kai jie buvo internuoti Lietuvoje 1939 m.! Jau buvo sudarinėjami baustinų žmonių sąrašai. Į vieną sąrašą įtraukti 752 asmenys, iš jų 160 pakeitę tautybę (iš jų 109 į lietuvių). Vadinasi, lenkų okupacijos metais buvo galima lenkinti žmones, o kai koks sulenkėjęs asmuo atsilietuvindavo, jo laukdavo aukščiausia bausmė. Yra ir daugiau akibrokštų.

    Seiniškio Algirdo Nevulio (g. 1944 m.) straipsnyje „Seinų lietuvių kova dėl lietuviškų pamaldų Seinų bazilikoje po II pasaulinio karo“, teigiama, jog ir Liaudies Lenkijos Respublikoje darytas spaudimas, kad Dievo žodis būtų skelbiamas tik lenkiškai. Tik pačiame LLR saulėlydyje 1983 m. lietuviams pavyko gauti teisę bažnyčioje klausyti šv. Mišių lietuviškai. Iš vis stebina keistas Lenkijos nusistatymas tautinių mažumų atžvilgiu. Daugelis galbūt nežino, kad po karo pirmasis LLR dekretas buvo vokiečių kalbos vartojimo uždraudimas (o jų Lenkijoje iš viso buvo 7 milijonai).

    Daugelis lietuvių abejoja, ar galima dabartinę Lenkiją laikyti strateginiu Lietuvos partneriu. Per 20 metų neįgyvendinti svarbiausi energetikos ir infrastruktūros projektai. Nesiliauja priekaištai dėl tautinių mažumų (lenkų) skriaudimo Lietuvoje. Eskaluojamas tautinių mažumų vardų ir pavardžių rašymo pasuose, gatvių pavadinimų rašymo Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose reikalas. Lenkijos Seimo komitetuose svarstomos Lietuvos švietimo įstatymo nuostatos, lyg Vilnius ir Vilniaus kraštas vis dar priklausytų Lenkijai.

    Apie visa tai ir kitus neminėtus įvykius, ilgus amžius Vilniaus krašte vykdytą polonizacijos politiką, istorijos veikėjų ir herojų (knygos gale yra jų biogramos) veiklą išsamiai pasakojama Gintauto Šapokos sudarytame straipsnių ir dokumentų rinkinyje* „Lenkinimo politika Vilnijoje“, kuris pasirodė 2010 m. pradžioje. Gaila, kad knygos tiražas vos 300 egz. (ją po vieną egz. turi tik septynios bibliotekos Lietuvoje!), o būtų tikslinga išleisti ją kelių dešimčių tūkstančių tiražu (gal net ir lenkų k.) ir nemokamai aprūpinti visas Lietuvos bibliotekas, mokyklas ir pan., nes retas Lietuvoje žino apie tragišką Vilniaus krašto lietuvių likimą anuo metu ir dabar. Tai turėtų būti parankine faktų knyga Lietuvos politikams, kurie sprendžia ne tik vidaus, bet ir užsienio politikos klausimus su kaimynine Lenkija. Tik istorijos žinojimas ir teisingas ankstesnių laikų įvykių vertinimas gali užtikrinti abipusius darnius santykius dabar ir ateityje.

  • Grybauskaitė: nauja partijų finansavimo tvarka sumažins užsienio valstybių įtaką

    Alfa.lt

    Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė Partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pataisas, kuriomis uždraudžiama juridiniams ir fiziniams asmenims finansuoti partijas.

    Pataisomis taip pat sumažinta maksimali suma, kuria fiziniai asmenys rinkimų metu galės paremti savarankiškus politinės kampanijos dalyvius, ir supaprastinama smulkių aukų priėmimo tvarka.

    „Politiniame šalies gyvenime prasideda naujas etapas – sąžiningesnės, brandesnės, idėjomis, o ne pinigais grįstos politinės sistemos kūrimas. Skaidriau finansuojamos partijos galės atsiriboti nuo interesų grupių įtakos, jaus didesnę atsakomybę už priimamus sprendimus ir geriau atstovaus žmonių interesams“, – teigė prezidentė.

    Nauja partijų finansavimo tvarka perpus sumažina maksimalią fizinių asmenų aukos sumą – nuo 20 iki 10 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių (VMDU) – ir supaprastina rinkėjams galimybę skirti nedidelę iki 40 litų dydžio paramą. Nuo šiol partijos negalės gauti ir kompensacijos iš valstybės biudžeto, kuri siekdavo iki 25 proc. per rinkimus patirtų išlaidų.

    Prezidentės teigimu, pačių rinkėjų ir partijos narių finansuojamos partijos jaus didesnę atsakomybę už vykdomą politiką.

    Nauja partijų finansavimo tvarka, prezidentės įsitikinimu, padės užtikrinti ne tik partinės, bet ir viešųjų pirkimų sistemos skaidrumą, taip pat sumažinti užsienio valstybių įtaką Lietuvos politiniam gyvenimui.

    Politinės korupcijos užkardymą šalies vadovė įvardijo trečiųjų savo kadencijos metų prioritetu. Šios įstatymo pataisos, pasak prezidentės, yra žingsnis siekiant skaidresnės ir sąžiningesnės politinės sistemos.
  • I.Šimonytė ragina „Snoro" indėlininkus skolinti Vyriausybei

    Delfi

    SEB bankui trečiadienį pradedant išmokėti valstybės draudimo išmokas bankrutavusio "Snoro" indėlininkams - gyventojams, finansų ministrė ragina žmones neskubėti atsiimti pinigų iš banko. Ingrida Šimonytė pataria investuoti lėšas į indėlius bankuose arba į valstybės vertybinius popierius.

    "Vakar jau buvo pradėtos platinti naujos taupymo lakštų emisijos pagal naujas sąlygas, kurias mes pakeitėme, taip pat turėdami omenyje, kad žmonėms bus išmokėta labai didelė suma pinigų, ko gero, didžioji dalis indėlių buvo padėta į terminuotus indėlius, vadinasi, tai buvo atidėti pinigai, tai pasiūlėme taupymo lakštus, kurių kol kas galima įsigyti internetu arba Lietuvos pašto skyriuose ir tikrai raginčiau žmones tuo pasidomėti. Taip pat bet kuris komercinis bankas gali pasiūlyti žmogui investuoti į Vyriausybės vertybinius popierius, kurių yra labai įvairios trukmės ir pasirinkimo žmonėms paskolinti valstybei dabar yra dar daugiau nei buvo anksčiau. Komercinių bankų indėliai taip pat yra viena iš alternatyvų, bet žmogus gali pasverti, kur investuoti jam naudingiau", - Lietuvos radijui trečiadienį sakė I.Šimonytė.

    Ji teigė raginanti žmonės skolinti Lietuvos Vyriausybei: "Galiu patikinti, kad skolinti jai yra visiškai saugu, norime padaryti tą produktą patrauklesnį".

    Finansų ministrė dar kartą priminė, kad draudimo išmoką už "Snore" laikytus indėlius galima atsiimti bet kada per 5 metus, taip pat perspėjo, kad išsigryninti pinigus yra nesaugu ir neprotinga.

    "Visi pinigai yra pervesti SEB bankui ir todėl skubėti, bėgti atsiimti pinigų šiandie nėra jokio reikalo, tikrai žmonių pinigai yra saugūs, pervesti, žmonės galės tais pinigais disponuoti. Todėl labai siūlyčiau įvertinti būtinybę stumdytis eilėje, ilgai laukti ir būtinai tą padaryti šiandien, rytoj ar artimiausiomis dienomis", - kalbėjo finansų ministrė.

    "Antra, svarbu, kad grynais pinigus atsiimti yra ir nesaugu, ir neprotinga, nes gryni pinigai yra brangūs, stiklainiuose jų laikyti neprotinga, nereikalinga to daryti ir labai nesinorėtų, kad ši situacija, kai žmonėms vienu metu išmokama labai didelė pinigų suma, pasinaudotų visokio plauko sukčiai ar nesąžiningi žmonės, kurie galėtų bandyti tuos pinigus pasisavinti ar kitaip žmones nuskriausti", - pridūrė I.Šimonytė.

  • Degutienė neatmeta mažumos Vyriausybės galimybės

    ELTA

    Seimo Pirmininkė Irena Degutienė neatmeta mažumos Vyriausybės galimybės.

    „Aišku, visaip gali atsitikti. Politikoje vieną dieną gali būti vienoks matymas, kitą dieną gali būti kitoks matymas. Tai niekada nieko negali atsisakyti ir niekada negali prognozuoti, ypač esant tokiai situacijai, kokia šiandien yra situacija, kas bus rytoj. Bet įmanomi visokie būdai“, - trečiadienio rytą „Žinių radijuje“ klausiama, ar negalvojama apie mažumos Vyriausybę politiniuose sluoksniuose, pareiškė I. Degutienė.

    Mažumos Vyriausybė tampa tada, kai parlamente neturi ją palaikančios daugumos. Mažumos Vyriausybę toleruojančios frakcijos atsiduria tarp valdančiųjų ir opozicijos frakcijų. Jos, nors ir nedalyvauja valdančiojoje mažumoje, nuolat kalbinamos palaikyti Vyriausybę ir atitinkamai balsuoti, siekiant užtikrinti parlamento daugumą. Praradusi paramą Vyriausybė gali netekti palaikymo ir veiksnumo. Mažumos Vyriausybė buvo vadovaujant socialdemokratui Gediminui Kirkilui.

    Pastaruoju metu valdančiojoje koalicijoje išsiskyrė frakcijų nuomonė dėl naujų mokesčių ir „Sodros“ įmokų pervedimo į privačius pensijų fondus. Tam labiausiai prieštarauja liberalai.

  • D.Kreivys. Socialdemokratų neišmoktos pamokos

    Delfi

    LNK žinių žurnalisto paklaustas, ką mano apie prie Vyriausybės rūmų šurmuliuojantį mitingą, senolis tarstelėjo: „Opozicija čia viską ir organizuoja. Suvežė žmones iš visos Lietuvos, labai jau valdžios gviešiasi.“ Tuo nesunkiai buvo galima įsitikinti stebint kartu su profesinėmis sąjungomis iškilmingai Gedimino prospektų žygiuojančius ponus Algirdą Butkevičių ir Algirdą Paleckį, Valentiną Mazuronį ir Vytautą Šustauską bei keletą kitų garbingų veikėjų.

    Tie patys rūškani organizatorių veidai, tas pats noras manipuliuoti krizės išvargintais žmonėmis, tie patys šūkiai bei reikalavimai - padidinti, atimti, remti ir neleisti. Netgi pagalbininkų iš viešųjų ryšių agentūrų sukurti kolonos apipavidalinimo elementai beveik nesikeičia: karučiai, karstai ir kita socialdemokratų mėgstama atributika.

    Nieko lyg ir labai naujo ar ypatingo, tik susidaro įspūdis, jog veikėjai, organizuojantys tokias eisenas, vis dar tebegyvena saulėtaisiais 2007-aisiais, kai būdami už valstybės vairo didino, rėmė, perskirstė ir, žinoma, globojo bičiulius bei jiems prijaučiančius.

    Neatsitiktinai mitingo organizatorių reikalavimai susišaukia su socialdemokratų lyderio Algirdo Butkevičiaus mintimis kaip Lietuva turi elgtis Europą apėmusios krizės akivaizdoje. Mokiniai visada nori būti uolesni nei jų mokytojas, užtenka pastarajam išreikšti savo poziciją: “Neigiamai vertinu ir siūlymus mažinti biudžetinio sektoriaus tarnautojų etatus ir karpyti jų atlyginimus“ (citata iš straipsnio portale Delfi „Sąmoningas melas ar politinė šizofrenija?“) ir nedelsiant visa tai randa atgarsį sovietmečio tradicijas menančiose mitingų rezoliucijose: „didinti biudžetinio sektoriaus darbuotojų bazinę mėnesio algą bei valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinį dydį, skatinti naujų darbo vietų kūrimą“. Laikai jau kiti, deja tradicijos vis dar tos pačios. Pasinaudoti gan sudėtinga ekonomine situacija, žmonių problemomis ir nepritekliais neatsakinga ir negarbinga. Dar negimė tas, kuris geistų atlygio mažinimo ar prieštarautų jo pakėlimui.

    Europos Sąjungos lyderiai, besukantys galvas, kaip suvaldyti vis didėjančias šalių narių skolas, kaip papildyti kiaurus valstybių biudžetus, beveik vieningai balsuoja už išlaidų mažinimą. Lietuvoje opozicija, kaip visada, turi savo atskirąją nuomonę. Save pozicionuojantis būsimu premjeru Algirdas Butkevičius mano, kad skolintis, refinansuoti senas paskolas visai nesunku, kad Lietuva gali sau leisti gyventi ir su dideliu biudžeto deficitu. Kartu jis atsakingai pareiškia, kad „konservatorių noras pasipuikuoti ir trimituoti Europai, jog mūsų deficitas sieks 3 proc., yra negarbingas, nes nutylima, kokiu būdu ir kieno sąskaita tai daroma. Daugelyje Europos valstybių biudžeto deficitas siekia 4 – 5 proc. ir didelės tragedijos tame nėra.“

    Ši pasakaitė jau girdėta, pačiame krizės įkarštyje opozicija jau mokino Vyriausybę skatinti vartojimą skolintais pinigais, sekant kitų Europos šalių pavyzdžiu. Kuo visa tai baigėsi Graikijai, Italijai, Ispanijai ir daugeliui kitų, drąsiai į skolą gyvenusių šalių, šiandien visi puikiai žinome.

    Skolų prislėgta euro zona smarkiai karščiuoja. Gruodžio 8 dieną Europos Viršūnių Taryboje susirinkusios 23 šalys narės sutarė laikytis griežtos fiskalinės drausmės. Taryba nurodė, kad subalansuoto biudžeto idėja privalo surasti atspindį nacionalinėse šalių narių konstitucijose, taip pat deklaravo, kad šalys, turinčios didesnius kaip 3 proc. biudžeto deficitus, bus skaudžiai baudžiamos. Finansų rinkos euro zonos šalims leido aiškiai suprasti, kad gyvenimas skolon, problemų sprendimo atidėliojimas - tai pats tiesiausias kelias bankrotą.

    Panašu, kad socialdemokratai, pastūmėję šalį į krizę, o šiandien garsiai reiškiantys pretenzijas perimti valdžios vairą po sekančių rinkimų, šios pamokos taip ir neišmoko.

    Lietuvos Vyriausybė nuo pat 2008 metų, be jokių raginimų, nuosekliai mažindama biudžeto deficitą, skatindama ekonomiką sėkmingai tvarkosi su užklupusia šalį krize ir mūsų patirtis, tiek Europos komisijos, tiek įvarių pasaulio finansų institucijų yra pristatoma kaip sektina sėkmės istorija.

    Žinoma, žmonės, kurių atlyginimai dėl krizės sumažėjo, turi teisę galvoti kitaip, tačiau dėl skaudžių, bet būtinų Vyriausybės sprendimų mūsų valstybės finansinė padėtis šiandien yra kur kas geresnė nei anksčiau išvardintųjų euro zonos šalių.

    Tačiau ši istorija dar nėra parašyta iki galo, ir ateinančius keletą metų ją toliau rašys visą Lietuva. Labai svarbu, kad politikai mokytųsi iš savo padarytų klaidų ir neragintų lipti ant to grėblio, nuo kurio visi jau kartą taip skaudžiai nukentėjome.

  • Iš sostinės merijos sklinda tik Zuoko žinios?

    Lietuvos žinios

    Vilniaus miesto taryboje dirbantys opozicijos atstovai piktinasi, kad merijos Viešųjų ryšių skyrius tapo išskirtinai sostinės vadovo Artūro Zuoko ruporu.

    Vakar elektroniniu paštu žiniasklaidai buvo išplatintas pranešimas, kurį pasirašė judėjimo-sąjungos TAIP administracija. Pranešimas išsiųstas iš šiai organizacijai priklausančios Ingos Simanonytės elektroninio pašto dėžutės. I.Simanonytė - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Viešųjų ryšių skyriaus vyriausioji specialistė. Merijoje ji dirba pagal darbo sutartį nuo pavasario.

    I.Simanonytė vakar LŽ aiškino, kad judėjimo-sąjugos TAIP pranešimą išplatino ne ji pati, o esą kolegos. Neva tokiu būdu naujienos visuomenei platintos ne pirmą kartą.

    Įstatymai nedraudžia valdininkams priklausyti kokiai nors politinei jėgai. Su įstatymais neprasilenkia ir noras ne tiesioginio darbo metu (pranešimas platintas per pietus) plušėti partijos labui. Tačiau kai kuriems Vilniaus miesto taryboje dirbantiems opozicijos atstovams kilo abejonių, ar vienai politinei jėgai priklausanti specialistė, eidama tiesiogines pareigas merijoje, išliks objektyvi kitų atžvilgiu.

    Vilniaus miesto tarybos Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno Raimundo Aleknos teigimu, merijos Viešųjų ryšių skyrius tapo A.Zuoko ruporu. „Savivaldybės tarnautojai vienokiais ar kitokiais būdais yra spaudžiami psichologiškai. Jie ištikimai dirba tik tai, kas yra palanku ir naudinga dabartiniam miesto merui“, - pažymėjo jis.

    Kitos opozicinės Vilniaus miesto tarybos frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ vadovui Broniui Cicėnui taip pat nekyla abejonių, kad A.Zuoko politinei jėgai priklausanti merijos darbuotoja, atlikdama tiesioginį darbą, gali būti palankesnė būtent šiai politinei jėgai.

    Sostinės opozicijos atstovai skundėsi ir tuo, kad savivaldybės administracija platina informaciją daugiausia apie A.Zuoko veiklą. R.Alekna apgailestavo, kad konservatorių veiklos miesto taryboje merijos Viešųjų ryšių skyrius neatspindi. „Priešingai, visa viešoji erdvė yra užimama dezinformuojant apie kai kuriuos praėjusios kadencijos metu priimtus gerus sprendimus, prisiimant juos sau, kai kurie A.Zuokui nepalankūs duomenys yra iškraipomi“, - aiškino buvęs sostinės meras.

    „Tvarkietis“ B.Cicėnas prisiminė, kad ankstesnių kadencijų metu opozicija per merijos Viešųjų ryšių skyrių turėjo galimybę išdėstyti savo mintis viešai, pavyzdžiui, spaudoje. „Šiuo metu viskas uzurpuota. Opozicija neturi jokių galimybių viešinti savo siūlymų ar idėjų. Nors tikrai norėtume tai daryti“, - pažymėjo jis.

    Vilniaus merijos Viešųjų ryšių skyriaus vedėja Irma Juškėnaitė opozicijos atstovų priekaištus atmetė. Esą iš jų nė karto nesulaukta prašymų išplatinti kokią nors informaciją.

  • V.V.Landsbergis. Baltumos ilgesys

    Alfa.lt

    Pirmasis sniegas visad nuteikia skaisčiau. Rudens pilkumos, nešvaros lyg ir nebesimato, ima rodytis, jog ir mes švaresni, draugiškesni, kalėdiškiau nusiteikę. Stebuklo belaukiantys… Mažu atskris koks nors Kalėdų angelas – tarsi iš Aido Marčėno eilėraščio:

    ir balsas kuriuo nebylys
    prabyla tai angelo balsas
    ir žvilgsnis kuriuo neregys
    pamato tai angelo žvilgsnis
    ir tai ką matau ir kalbu
    nuo žvilgsnio ir balso pakinta
    ir formas įvardint skubu
    ir dulkėmis angelas krinta
    (A.Marčėnas „Nematoma“)

    II

    Kokia yra pagrindinė lietuviškos pilkumos sudedamoji dalis? Gal nepagarba… Nepagarba sau, galinčiam elgtis ir pagarbiai. Iš to kyla ir nepagarba kitiems. Toks dėsnis: menkas linksta menkinti, kilnus kilninti…

    Sovietmečiu buvęs populiarus rusiškas anekdotas apie poručiką Rževskį, kuris kartą paprašęs draugo, jog tas atsineštų revolverį į balių ir šaudytų į išmatų pilną maišą, kurį poručikas suksiąs sau virš galvos. „O kam šaudyti?“ – nustebo draugas. Rževskis tuoj viską paaiškino: „Prieš balių į maišą pripilsiu skystų išmatų… Apsirengsiu baltai… Įsivaizduok: stoviu vidury svečių ir suku maišą virš galvos. Tu pašaudai ir štai rezultatas – visi mėšlini iki ausų, o aš baltas baltas!”

    Noras atrodyti baltu, išsibalinti kitų sąskaita yra būdingas daugeliui. Bemaž nerastum politiko ar žurnalisto, kuris politinio kapitalo nebūtų susirinkęs pildamas pamazgas ant padoresnių Lietuvos politikų. Liūdnoka, kad ir buvęs Lietuvos Prezidentas neatsilaikė nepasinaudojęs šia poručiko Rževskio balinimosi metodika…

    III

    Vaikų pasaulyje dažnai girdimas pasakymas: – „o tu dar kvailesnis“. Manding jis tinka ir daugeliui politikų. Galima nebent guostis, kad ir artimojo užsienio politikai nedaug skiriasi.

    Kai imi ieškoti šio reiškinio priežasčių, peršasi vienintelis atsakymas – tai ta pati nepagarba, kylanti iš gilaus, pasąmoninio savo kaltės suvokimo bei slėpimo. Kodėl Rusija vis bando dergti Lietuvą – ar tik ne dėl to, jog jaučia savo istorinį neteisumą. Lenkija panašiai bando sau įrodyti, kad lietuviai kalti, jie žudė, okupavo Vilniaus kraštą ir t.t. Tokie tad didžiųjų broliukų kompleksai, kitąsyk tarsi veidrody parodantys, kokios kaltės broliukus slegia.

    Turbūt panašiai nepakaltinamas yra ir savos pasąmonės įkalčių draskomas paleckiukas, kuriam žūt būt reikia įrodyti, jog jo giminaitis Stalino saulę pargabeno iš gerųjų paskatų. Tik bėda, kad šis jo prorusiškumas kartais atrodo gerai apskaičiuotas bei suderintas – neveltui jį palaiko agresyviai meluojantys rusų užsienio ministrai, stribai bei kitos spec. tarnybos.

    O gal ir gerai, kad mūsų teisėsauga nepuola Paleckiuko sodinti, nes šis personažas tik aukos vaidmeniui ir betinka. Užsienio strategai tik džiaugtųsi tikslą pasiekę…

    (BK 118 straipsnis. Padėjimas kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką: tas, kas padėjo kitai valstybei ar jos organizacijai veikti prieš Lietuvos Respubliką – jos konstitucinę santvarką, suverenitetą, teritorijos vientisumą, gynybos ar ekonomikos galią, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų.)

    IV

    Kai žmogus (ar valstybė) jaučiasi kaltas (-a) dėl savo praeities klaidų ir nori savo kaltę permesti kitiems, kartais tai virsta melo virtine. Tai nėra nepavojinga, nes paskui melą dažnai eina ekonominės sankcijos, o iš paskos ir tankai – vien tam, kad įrodytų, jog melas buvo tiesa.

    Ir bene vienintelis būdas padėti tokiam „istorinio teisumo“ kamuojamam asmeniui ar valstybei – atleisti. Nes kai jį teisia kiti, jis jaučiasi dar piktesnis ir dar galingesnį tanką gaminasi.

    Atleisti lenkams už Vilniaus krašto okupaciją, rusams už sovietinę… Stribams už jų darbus… Galėtų, manding, kardinolas J.Bačkis organizuoti kokius nors prieškalėdinius stribų atlaidus.

    V

    Poručikai rževskiai Lietuvos politikoje ir žurnalistikoje lengvai atpažįstami pagal jų labai mėgstamą stilistinę priemonę – ironiją arba sarkazmą. (Tai gana tipiškas mylėti ir atleisti nesugebančiųjų bruožas.) Daug humaniškesnis, paveikesnis stilius būtų autoironija – „mes nepadarėm, mums nepasisekė.“ Jei, tarkim, vieną dieną „Lietuvos ryto“ žurnalistai imtų ir praregėtų, jog ir „lietryčio“ daržely kyšo korumpų ausys. Praregėję jie, ko gero, jau daug pagarbiau šnekėtų apie kitus, suvokdami, kad Valstybės krizė yra ir žurnalistų krizė. Tai visų mūsų krizė – mūsų melo, godumo, nepagarbos krizė.

    VI

    Kartais apima keistas, prieškalėdinis jausmas, jog ši psichiatrinė poručiko Rževskio hipnozė kada nors galėtų ir baigtis, jog esame pajėgūs subręsti ir savo klaidų, nesugebėjimo ar nenoro nebedangstyti kitų klaidomis. Juk egzistuoja ir kitokie viešo veikimo būdai… Pvz., požiūris, kurį deklaruoja Jo Šventenybė Dalai Lama, su jam būdingu humoru teigiąs, jog sutiktuose žmonėse jis pirmiausia ieškąs, kuo jie pranašesni už jį. Net jei nieko ypatingo nerandąs, tai pasidžiaugiąs, kad bent plaukų sutiktasis ant galvos daugiau beturįs.

    Pažvelgę šiuo kampu, ir Paleckiukui nemažai plaukų ant galvos atrastume, ir Lavrovui, ir Sikorskiui…

  • Lietuvos pasirengimo pirmininkauti testas išlaikytas

    Voruta

    Europos Parlamento narė Radvilė MORKŪNAITĖ

    Lietuva jau antrąkart šiais metais sulaukė savo žvaigždžių valandos. 2011 m. birželio 29 d. – liepos 1 d. Demokratijų bendrijos ministrų konferencija, Aukšto lygio pasaulio moterų-lyderių susitikimas ir lydintys renginiai į Vilnių sutraukė kelis šimtus politikų, visuomenės veikėjų ir intelektualų iš įvairių pasaulio valstybių.

    Š. m. gruodžio 6-7 d. Vilnius vėl tapo tarptautinės žiniasklaidos dėmesio centru, kur tomis dienomis vyko Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Ministrų Tarybos susitikimas. Šia proga Lietuvos sostinę jau antrąkart šiais metais aplankė JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton, atvyko 56 ESBO šalių narių ministrai ir aukšti pareigūnai, šalių-partnerių atstovai iš Šiaurės Afrikos valstybių, nevyriausybinio sektoriaus veikėjai, renginį nušvietė beveik 200 akredituotų žurnalistų.

    Šiais metais suėjo lygiai 20 metų, kai Lietuva yra ESBO narė. ESBO suvaidino ypatingą vaidmenį išvedant sovietinę kariuomenę iš nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos. Taip jau sutapo, kad praėjus lygiai dviems dešimtmečiams, tarsi grąžinome savo skolą, vieneriems metams perimdami vadovavimo šiai ypatingos svarbos organizacijai vairą, telkdami diplomatines pastangas sprendžiant įsisenėjusius konfliktus bei įtampos židinių sureguliavimą. Ir, manau, nenuvylėme.

    ESBO yra organizacija, skirta išimtinai tarptautinio saugumo klausimams aptarti – per informacijos keitimąsi ir tarpusavio pasitikėjimo didinimą „kietojo“ saugumo klausimais, iššūkių saugumui ekonomikos ir aplinkosaugos bei žmogiškojoje dimensijose aptarimą. Kadaise buvusi tik nuolatine konferencija, nuo 1995 m. ji buvo sustiprinta ir tapo organizacija – tai įrodo ESBO reikalingumą ir pasaulyje po Šaltojo karo, nepaisant kritikos už lėtą sprendimų priėmimą ir abstrakčius tikslus.

    ESBO yra vienintelis nuolat veikiantis daugiašalis „derybinis stalas“ prie kurio susėda 56 šalys narės – tarpusavyje kalbasi tokios valstybės, kaip JAV ir Rusija, Armėnija ir Azerbaidžanas. Joje dalinamasi nuomonėmis ir pozicijomis apie saugumo klausimus Balkanuose ir Pietų Kaukaze, Padniestrėje ir kitur, kur yra įtampos židinių. Visuotinai pripažįstamas šios organizacijos įdirbis stebint rinkimus šalyse narėse – detaliomis ir nešališkomis ESBO ODIHR išvadomis dėl rinkimų atitikimo tarptautiniams standartams vadovaujasi visos pasaulio demokratijos.

    Iš šios organizacijos niekas nesitiki didelių proveržių, nes joje sprendimai priimami tik konsensuso principu, t. y. nepritariama niekam, kam nepritaria visos šalys narės. Todėl ir judama labai mažais žingsneliais Nenuostabu, kad ir Vilniaus Ministrų Tarybos susitikime nebuvo sutarta dėl visko, ką siūlė Lietuva. Tačiau ESBO yra tarsi garo nuleidėjas įsisenėjusių konfliktų ir principinių nesutarimų verdančiam katilui. Regione nuo Vankuverio iki Vladivostoko įtampos židinių rastume nemažai.

    Metus laiko visa ESBO diplomatinė komunikacija vyko per Vilnių. Daugelis pirmininkavimo uždavinių yra tęstiniai, tačiau pavyko pasiekti konkrečių rezultatų ir srityse kurioms prioritetą teikė Lietuva – tame tarpe po šešerių metų atnaujintos derybos dėl Moldovos regiono Padniestrės, suaktyvintos diskusijos dėl energetinio saugumo, inicijuoti konkretūs projektai skirti šaliai-partnerei Afganistanui, įkurti Vieningos Baltarusijos namai, atidarytas Vilniaus „Freedom House“ biuras, vyko tęstinės diskusijos ir renginiai skirti „minkštajam saugumui“ per pilietinės visuomenės vaidmens stiprinimą, tame tarpe žiniasklaidos laisvę, toleranciją per švietimą, žurnalistų apsaugą. Lietuvos iniciatyva buvo priimtos ESBO žurnalistų apsaugos gairės, kurios nuo šiol bus žinomos kaip „Vilniaus gidas“. 200 pranešimų spaudai, virš 100 susitikimų su aukšto lygio pareigūnais ir pilietinės visuomenės atstovais, apie pusę šimto pasisakymų ESBO vardu, daugybė renginių, konferencijų ir diskusijų – visa tai liudija apie intensyvią visų metų darbotvarkę.

    Pažymėtina, kad Lietuvos pareigos ESBO dar nesibaigė – visus 2012 m. ji bus viena iš ESBO troikos narių ir toliau liks ESBO vadovybėje, taip užtikrindama savo pirmininkavimo tikslų tęstinumą.

    Paprastai pirmininkaujanti šalis turi labai ribotas galimybes „prastumti“ savo nacionalinius tikslus, nediskredituodama savęs kaip neutralios tarpininkės ir derybininkės, kokia yra pirmutinė pirmininkaujančios šalies pareiga – ši pareiga žymės ir Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai laikotarpį. Manau, daugelis Lietuvos derybinių pasiekimų taip ir liks diplomatijos užkulisiuose po diskretiškumo uždanga.

    Sunku objektyviai pamatuoti pirmininkavimo tarptautinei organizacijai naudą. Skaičiais galėtume išreikšti nebent turizmo, maitinimo ar konferencijų logistikos įmonių pajamas. Tačiau yra neabejotina, nors sunkiai apčiuopiama politinė nauda – pirmininkavimas prisideda prie Lietuvos kaip atsakingos ir visavertės tarptautinės bendruomenės narės įvaizdžio. Galbūt neretai nesąmoningai patys atsistojame į tarptautinių įvykių nuošalę, nors norėdami, esame pajėgūs būti aktyvus ir lyderiaujantys tarptautinės politikos veikėjai.

    Pirmininkaujanti šalis tampa patikrinta, visaverte organizacijos nare. Šiais „pirmininkavimų“ metais Lietuva sėkmingai išlaikė testą prieš pagrindinį išbandymą, laukiantį 2013 m. Pasitikrinome savo jėgas ir sugebėjimus, įsitikinome, kad mūsų administraciniai pajėgumai ir organizaciniai gebėjimai yra geri. Lietuvos ESBO pirmininkavimo biudžetas – 9 mln. Litų yra juokingai mažai lyginant su praėjusiais metais už 225 mln. Litų pirmininkavusiu Kazachstanu. ES pirmininkavimui taip pat lygiuojamės į taupiausią biudžetą. Akivaizdu, kad dideli finansiniai pajėgumai pirmininkaujant nėra lemiantis veiksnys – viską lemia žmonės, jų pasirengimas, iniciatyvumas, žinios ir bendras darbas.

  • Latvijoje pradėtas tyrimas dėl gandų apie „Swedbank“

    Delfi

    Pirmadienį po Latvijos vyriausybės posėdžio ministras pirmininkas Valdis Dombrovskis pareiškė, kad gandai apie „Swedbank“ finansinį nestabilumą buvo skleidžiami sąmoningai, siekiant destabilizuoti situaciją šalyje. Saugumo policija dėl to iškėlė baudžiamąją bylą, skelbia DELFI.lv.

    Premjeras V. Dombrovskis pabrėžė, kad pagrindo gandams dėl „Swedbank“ ar kitų bankų finansinio nestabilumo dabar nėra.

    Šalies vidaus reikalų ministras Richardas Kozlovskis pranešė, kad policija pradėjo baudžiamąjį procesą dėl nepatikimos informacijos apie Latvijos finansų sistemą platinimo.

    Saugumo policija turi keletą versijų dėl gandų šaltinio ir jos „apdorojamos“, teigė R. Kozlovskis.

    Ministras išsisuko nuo atsakymo į klausimą, ar galėjo tokius gandus paskleisti kitas bankas.

    „Tai vėlgi tėra versijos: tai yra kitų konkrečių bankų ar finansinių įstaigų interesas, ar siekiama destabilizuoti situaciją Latvijos finansų sektoriuje neturint verslo interesų, bet keliant grėsmę šiam stabilumui valstybiniu požiūriu. Šios versijos tikrinamos ir kol kas negaliu pasakyti ar tai yra viena iš versijų“, - sakė vidaus reikalų ministras.

  • Baltijos šalių oro erdvę saugantys danai: Rusijos karinis aktyvumas auga

    Alfa.lt

    Baltijos šalių oro erdvės apsauga besirūpinantys danai sako pastebintys išaugusį Rusijos karinį aktyvumą.

    Lietuvoje pirmadienį viešėjęs Danijos gynybos ministras Nickas Haekkerupas interviu BNS taip pat teigė suprantantis Lietuvos susirūpinimą dėl Rusijos pareiškimų, kad Karaliaučiaus srityje gali būti dislokuota nauja moderni ginkluotė.

    „Grįžtant prie oro policijos, mes galime jausti, kad rusų aktyvumas per pastaruosius porą mėnesių buvo didesnis“, - sakė N.Haekkerupas, paklaustas, ar mato, jog Karaliaučiuje yra telkiama nauja ginkluotė.

    NATO oro policijos misiją Baltijos šalyse nuo rugsėjo atlieka Šiauliuose dislokuoti Danijos naikintuvai F-16.

    Danijos gynybos ministras kartu pažymėjo, jog norint spręsti nesutarimus su Rusija būtina palaikyti dialogą.

    „Aš tikrai suprantu jūsų susirūpinimą, bet manau, kad yra labai svarbu pabrėžti, jog santykiuose su Rusija būtina palaikyti dialogą tam, kad būtų rasti sprendimai esančioms skirtingoms pozicijoms. Šiame kontekste, dialoge su Rusija NATO yra labai stiprus partneris“, - kalbėjo N.Haekkerupas.

    „Skirtumų tarp NATO ir Rusijos požiūrių visada buvo ir tikriausiai bus ateityje. Tačiau aš esu įsitikinęs, kad, nors nesutarimų ir yra, juos galima įveikti, jei bus valia. Manau, mes tą valią atrasime, jei palaikysime dialogą su Rusija“, - teigė Danijos ministras.

    Lietuvos pareigūnai ne kartą yra išsakę nuogąstavimų dėl Karaliaučiaus krašto militarizavimo. Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė šiemet viešai pareiškė, kad šioje srityje yra dislokuotas taktinis branduolinis ginklas.

    Rusijos vadovybė pastaruoju metu perspėjo, jog Jungtinėms Valstijoms neatsižvelgus į Maskvos reikalavimus dėl priešraketinės gynybos sistemos Karaliaučiaus srityje gali būti dislokuotos raketinės sistemos „Iskander“.

  • Protestai žada Putinui politinės karjeros saulėlydį

    Alfa.lt

    Rusijos ministrui pirmininkui Vladimirui Putinui kažin ar gresia pavojus būti nuverstam kilus protesto akcijų bangai, bet mitingai gali būti jo politinės karjeros pabaigos pradžia, jeigu buvęs KGB pulkininkas nesiryš permainoms, kad atkurtų savo valdžios legitimumą.

    Kol Ypatingosios paskirties būrio (OMON) darbuotojai supo šimtus demonstrantų, skanduojančių „Rusija be Putino!“ Maskvos centre praėjusios savaitės pradžioje, V. Putinas apžiūrinėjo Michelangelo ir Caravaggio paveikslus A. Puškino vaizduojamojo meno muziejuje.

    Šeštadienio protesto akcijos, į kurias susirinko keliasdešimt tūkstančių nepatenkintųjų, taip pat nesusilaukė asmeninio premjero reagavimo, o jo sekretorius spaudai pakomentavo mitingą tik užsienio spaudai, pavadinęs jį „dalies gyventojų, nepatenkintų oficialiais rinkimų rezultatais, demokratišku protestu“ ir pažadėjo atsižvelgti į visus protestuojančiuosius.

    Signalas, kurį norėjo pasiųsti V. Putinas, aiškus: šalies lyderiui visa tai – normalus dalykas. Jis sugeba sėkmingai išgyventi protestus, jam nėra ko bijoti.

    Tačiau nereagavimas taip pat gali sudaryti įspūdį, kad žmogus, valdęs Rusiją daugiau nei dešimt metų, toli nuo liaudies, ir tai gali būti lemtinga klaida.

    Ekspertai mano, kad V. Putinas galės susitvarkyti su protestais ir sugrįžti į prezidento kėdę po rinkimų 2012 metų kovą, bet jo autoritetas silpnės, jeigu jis negalės atsakyti į didėjantį nepasitenkinimą.

    „Mes matome Putino epochos saulėlydį“, – sakė politologė Lilija Ševcova iš Maskvos Karnegio instituto gruodžio 10 dienos mitingų išvakarėse.

    „Priešmirtinė agonija gali baigtis šiais metais, kitais metais, gal po dvejų metų, bet viskas krypsta į pabaigą, ir lyderis, kuris prarado legitimumą, prieš kurį stojo Sankt Peterburgas ir Maskva, negali valdyti Rusijos. Laikas eina“, – sakė ji.

    Suskaldyta opozicija

    Daug kas priklausys nuo taktikos, kurią 59-erių lyderis išsirinks artimiausiomis dienomis ir savaitėmis problemoms spręsti, ir tęsis protestai už dviejų didžiausių Rusijos miestų nors kažkurį laiką.

    „Protestai nugriaudės jau greitai. Įtūžis dėl rinkimų gali kaitinti juos kurį laiką, bet idėjų, ką daryti toliau, nėra. (Opozicijos) lyderiai rungtyniauja vienas su kitu“, – sakė J. Levados centro direktorius Levas Gudkovas.

    „Kad būtų galima eiti toliau, reikia tam tikros politinės platformos ir veiksmų plano. Aš tiesiog nematau to“, – sakė jis.

    V. Putino jėga – politinis vadovavimo šaliai 12 pastarųjų metų patyrimas, griežta tradicinių žiniasklaidos priemonių kontrolė ir valstybės aparatas, esantis jo žinioje, į kurį įeina armija, policija ir iždas.

    Rusijoje beveik nėra tradicijos rengti didelius protestus gatvėse, ir daugelis Rusijos gyventojų, kaip ir anksčiau, pasitiki valstybe kaip pagrindine maitintoja: toks bruožas įsitvirtinto sovietmečiu.

    L. Gudkovo manymu, tikimybė, kad protestai peraugs į nacionalinio masto maištą, nelabai didelė, nes daugelis „nesutinkančiųjų“ iš vidurinės klasės ir miesto jaunimas nebūtinai išreiškia visų 143 mln. gyventojų interesus.

    „Jaunimas regionuose veikiau remia V. Putiną. Daugiau nei kitos grupės jie mano, kad jis sėkmės simbolis, kietas vyras ir gimęs būti lyderis, – sakė L. Gudkovas. – Nuotaika kitokia Maskvoje, kur nepasitenkinimas išaugo prieš dvi savaites iki rinkimų ir gali taip pat greitai nuslūgti.“

    Tokios įžvalgos sustiprina paplitusią nuomonę, kad V. Putinas sugebės atlaikyti tiesioginę grėsmę.

    „Manau, jis gaus savotišką įspėjimą, liaudis jam pasakė: mums nepatinka tai, kas vyksta, – mano populiarus televizijos laidų vedėjas Vladimiras Pozneris. – Aš manau, kad, kai įvyks prezidento rinkimai, jis laimės. Už ką dar galima balsuoti?“

    Grėsmė legitimumui

    Demonstracijos parodė, kad opozicija auga, vis daugėja nepatenkintųjų dėl aukšto korupcijos lygio, politinės sistemos autoritarinės kontrolės ir didžiulės prarajos tarp vargšų ir turtingųjų. Tai tos sritys, kuriose protestuotojai nori pamatyti permainų.

    Grėsmė slegia ne tik V. Putiną. Pavojus gresia visai politinei sistemai, kurią jis sukūrė, būdamas prezidentas 2000–2008 metais, kur vyraujantį vaidmenį vaidina vienas žmogus.

    Nuo 2008 metų premjero pareigose jis liko vyresniuoju partneriu tandeme su prezidentu Dmitrijumi Medvedevu.

    Daugelį Rusijos gyventojų papiktino V. Putino ir D. Medvedevo rugsėjo sprendimas dėl „rokiruotės“ po prezidento rinkimų, parodęs, kad įgaliojimų perėmėjas tik šildė prezidento kėdę globotojui, kuriam Konstitucija atėmė teisę sėdėti joje tris laikotarpius iš eilės.

    „Nieko nekeičiant, (politinė) konstrukcija sugrius pati“, – rašė tinklaraštyje milijardierius iš „Forbes“ sąrašo Michailas Prochorovas, kai baigė neilgai trukusią politinę partijos „Teisingas reikalas“ vadovo karjerą, patekęs į Kremliaus nemalonę.

    V. Putino kritikai šiurpsta nuo minties, kad, jeigu jis laimės dar du prezidento laikotarpius, galės valdyti šalį iki 2024 metų, ir lygina jį su sovietiniu lyderiu Leonidu Brežnevu, kurio 18 metų valdžioje asocijuojasi su sąstingiu.

    Putino pasirinkimas

    L. Ševcova, taip pat artimas Kremliui šaltinis sakė, kad premjeras turi tris galimus kelius.

    „Situacija bloga, bet valdoma, – sakė šaltinis, ir yra keli būdai ją išspręsti: atlikti radikalius pakeitimus, bet tai mažai tikėtina, nes gali susprogdinti situaciją; populizmas ir griežtos priemonės. Aš manau, populizmas, pagerintas neesminiais sistemos pakeitimais, – pats įtikimiausias scenarijus.“

    „Griežtos priemonės, represijos gali atvesti prie katastrofos Rusijoje, bet lyderiai to nenori“, – pridūrė jis.

    Taip pat manoma, kad V. Putinas pasitrauks toliau nuo „Vieningosios Rusijos“, kuri gavo minimalią daugumą Valstybės Dūmoje pagal gruodžio 4 dienos rinkimų rezultatus, remdamasi jo įsteigtu „Jungtiniu liaudies frontu“. Asmeninis V. Putino populiarumas kur kas didesnis nei jo partijos.

    Tačiau V. Putinas kažin ar galės užliūliuoti protestus, jeigu viešai elgsis taip tarsi niekas nepasikeitė.

    „Aš tikiuosi, V. Putinas supranta, kad tai buvo ne šiaip balsavimas prieš „Vieningąją Rusiją“, o balsavimas prieš jo sugrįžimą (į prezidento postą)“, – sakė viešųjų ryšių bendrovės „LEFF Group“ prezidentas Vladimiras Frolovas.

  • Kęstutis Masiulis. Išdrįskime atrasti naują šv. Kalėdų prasmę!

    Veidas.lt

    Kalėdos yra metas, kai daug tamsos ir mažiau darbų, todėl yra puiki proga stabtelėti bei susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir tikslus.

    Kokios šio švento meto senosios prasmės, kokios dar tik būsimos? Artėjant didžiausioms metų šventėms galima paklausti ar tikrai Kalėdos yra tik dovanų laikas? Jei ne, tai kas už to slypi?

    Pagoniškos Kalėdos: ateitis išburiama

    Pagoniškos Kalėdos – tai viduržiemis, kai tamsa ir naktis yra pati stipriausia. Naktys vis ilgėjo ir jeigu tai nesiliautų, gyvenimas nugarmėtų į tamsą, nebūtį ir prapultį. Pasaulio antgamtinės jėgos, nežemiškos dvasios pagonims pasireikšdavo visa galia: panašiai kaip ir Rasos metu, tačiau ir visai skirtingai. Per Rasas mūsų gyvenimas susiliečia su dangumi, o per Kalėdas – su požemio, mirusiųjų pasauliu. Abiejų švenčių metu buvo manoma, kad žmonės ir gamta patenka į reikšmingus pasikeitimo taškus. Šiuo metu dievybių ir dvasių padedami galime sužinoti savo likimą: jį nuspėti arba nulemti.

    Visi tie spėjimai ir poveikiai buvo šamaniški: burtais ir paslaptingais manipuliavimais dalyviai esą įgyja savotišką ateities nušvitimą. Nori tikėk, nori ne, bet ateitis yra išburiama. Ištraukus šiaudą, liejant į vandenį ištirpdytą vašką, stebint gamtos reiškinius, nuklausant ką šneka gyvuliai ir t.t.

    Sakraliniu momentu žmonėms atsiveria lemtis. Sudėtingu, netiesioginiu būdu susižinomi tuo metu patys svarbiausi ateities klausimai: kiek ilgai gyvensime, kur nutekėsime, koks laukia derlius, ar apniks žmones ir gyvulius ligos, ar bus geras derlius ir pan.

    Pagoniška ateitis gali būti išburta, nors ji nėra fatališkai nulemta. Ją galime pakreipti burtais, kerais, santarve su protėvių dvasiomis bei sandėriais su dvasiomis ir vėlėmis. Idėja, kad galima ateitį susiplanuoti ir ją susikurti patiems, pagonims atrodė nesuvokiama ir absurdiška.

    Krikščioniškos šv. Kalėdos: ateitį kuriame laikydamiesi Dievo plano

    Krikščionybė įnešė didelių pokyčių. Bažnyčia moko, kad žmonės turi laisvą valią, tačiau kartu Dievas pateikė aiškų teisingo gyvenimo planą bei primygtinai siūlo jo laikytis. Planas supaprastintai yra toks: gyvenk taip, kad patektum į Dangų. Gyvenimas yra kupinas sunkumų ir išbandymų, tačiau juos įveikti padeda Tikėjimas. Bažnyčia pateikia teisingo ir nuodėmingo gyvenimo apibrėžimus, klaidų atitaisymo prievolę bei būdus.

    Šv. Kalėdos tampa vilties – Išganytojo gimimo metas. Per šv. Kalėdas tikintiesiems kasmet patvirtinama, kad Dievas mus taip stipriai myli, jog mūsų išganymui pasiunčia, o paskui ir paaukoja savo sūnų.

    Skirtingai nuo pagoniškų Kalėdų, ateities nebereikia burti. Ji bus skirta kiekvienam pagal nuopelnus. Kiekvienas gaus Dievo dovanotą pomirtinį gyvenimą Rojuje, jei laikysis gyvenimo taisyklių.

    Šv. Kalėdų metu yra savotiškai kasmet atnaujinama šeimyninė sutartis dėl jos narių pomirtinės ateities. Šeimoje švenčiamas Dievo sūnaus gimimas, kuris garantuoja tos ateities neišvengiamumą. Taigi krikščionybė pateikia nuostabią, stiprią, motyvuotą ir labai įpareigojančią tikinčių žmonių Gyvenimo tikslų formavimo sistemą.

    Universitete su studentais nagrinėdavome gyvenimo tikslų, jų pasiekiamumo ir efektyvumo klausimus. Ne kartą teko klausti: „Prašau pakelkite rankas tie, kurie gyvenate laikydamiesi principo: „gyvenu taip, kad patekčiau į dangų“. Deja, pakildavo vos viena kita ranka, o kartais net ir nei vienos. Dominuoja „dabartistai“. Ne todėl, kad tokios gyvenimo filosofijos yra sąmoningai siekiama, bet todėl, kad planuoti savo gyvenimo siekių niekas nemokė…

    Nesu kompetentingas giliau analizuoti šiuolaikinio žmogaus santykio su Bažnyčia, tačiau negaliu nematyti, kad jaunimas nebėra religingas, bent jau tokia prasme kaip XIX a. To negalima nepaisyti, nes į vakuumą braunasi antivertybės. Nelikus tvirtų ir neabejotinų gyvenimo orientyrų, juos nesunkiai pakiša rinkodara. Gyvenimo prasmė daliai visuomenės susiaurėja iki primityvių apsipirkimo ar pasilinksminimo tikslų.

    Šiuolaikiškos Kalėdos: ateitis nesvarbi

    Jeigu pripažinsime, kad didelė dalis gyventojų liko tik formaliais krikščionimis, tai kokias Kalėdas mes švenčiame? Kas jas įprasmina? Eglutė? Kūčiukai? Kalėdų senis ir dovanėlės?  Rodos, šiuo metu dominuoja „maksimų“ ir televizijų šou primestos kičinės Kalėdos.

    Susirūpinusiu veidu viena televizijos „žvaigždė“ klausia, kiek valgių reikia paruošti Kalėdų stalui? Kitas „žvaigždūnas“ siūlo susikurti laimę nusipirkus žaidimo bilietą. Ypač daug dėmesio, prekybos centrų džiaugsmui, viešojoje erdvėje skiriama aiškintis, kas kokias dovanas dovanoja, kiek jų reikia ir kaip be jų mes tampame nelaimingi. Kartais atrodo, kad Dievo vieton stojo Vartojimas. Laimė yra kuo daugiau suvartoti? Sakralinių prasmių mažėja arba, geriausiu atveju, jos lieka paraštėje, o šventė tapo apsirijimo, masinio keitimosi atvirukais ir dovanomis procedūra, kurią valdo rinkodaros dėsniai.

    Dovanos nėra nei etnografinė, nei lietuviška tradicija ir tikrai ne Kalėdų esmė, tačiau dovanų ritualas yra įsigalėjęs ir jo nepanaikintume jokiais argumentais. Jokia kita šventė nėra taip komercializuota kaip Kalėdos. Prekybininkai uždirba didelį pelną, todėl šį pasipinigavimo metą jie pasistengė ištęsti kuo ilgiau. Kalėdinė prekyba prasideda jau lapkričio vidury. Šeimoms metų pabaiga tapo varginančiu dovanų pirkimo ir jų besaikio dovanojimo ritualu, kai  neretai pritrūksta dėmesio artimam, o nuoširdumą keičia gausumas, brangumas ir dydis.

    Kalėdos jau nebe jauki šeimos šventė. Juk būtina paskambinti ir pasveikinti gausybę draugų bei giminaičių, išsiųsti visiems atvirukus. Laikui bėgant atvirukų siuntimas, šis smulkus dėmesio ir pagarbos pareiškimo ženklas, vis „sunkėjo“, transformavosi ir tapo didele įvairiausių institucinių dovanų industrija.

    Aukštesnes pareigas užimantis valdininkas, įtakingesnis verslininkas Kalėdų metu gauna šimtus atviručių, lygiai taip pat šimtus ir išsiunčia. Savivaldybės, ministerijos, verslo įmonės šiam tikslui išleidžia nemažas sumas, neretai užsako ir nuperka menininkų kurtus atvirukus, kurie jau tampa brangiomis dovanomis.

    Ateities Kalėdos: išdrįskime planuoti ateitį

    Šventė visada turi pagrindinį tikslą, apie kurį sukasi visa prasmė. Pačia švenčiausia Kalėdų prasme buvo ir lieka MŪSŲ ATEITIS. Kadaise ji buvo išburiama, vėliau tapo suprasta. Šiandien galima teigti, kad ateitis gali būti planuojama ir savo jėgomis įgyvendinama net ir šiame pasaulyje. Beje, tai visai neprieštarauja ir krikščioniškam mokymui.

    Iš senųjų sakralinių ritualų liko tik bendra Kūčių vakarienė. Tačiau ar pamirštų tradicijų vietos negalėtų užimti sąmoningas šeimyninis bendravimas, kuriame jaukiai, būtinai pagarbiai ir dėmesingai aptariami prabėgę metai, įvertinama, kaip sekėsi siekti prieš metus visų, net ir mažiausių šeimos narių, išsikeltus tikslus ir atvirai bendraujant pasidalijama kitų metų planais? Tinkamiausias metas apie tai kalbėtis yra Kalėdos.

    Anksčiau tik retam tekdavo laimė tapti savo paties likimo kalviu. Daugelis nugyvendavo likimo skirta gyvenimą: valstiečiu gimęs, juo ir likdavo. Dabar yra kitaip. Kiekvienas gali gyventi tokį gyvenimą, kokį pats pasirenka. Ne valdžia, ne prigimtis, bet mes patys esame savo gyvenimo kelio architektai. Todėl to kelio planavimas yra neparastai svarbus.

    Jei sutinkame, kad gilioji Kalėdų šventės prasmė yra šeimos sakralinis susibūrimas, kuriame atsiranda reta galimybė susitelkti bendriems tikslams, apsibrėžti vertybes ir aptarti šeimą sudarančių asmenų tikslus, norus, viltis ir siekius, tada turime sutikti, kad turime tokius tikslus planuoti.

    Tikriausiai daugelis pritarsime, kad tokie gyvenimo tikslus ir mūsų santykius formuojantys pokalbiai  yra svarbūs. Tačiau lygiai taip pat daugelis pripažinsime, kad nežinome, kaip juos reikėtų pradėti. Pokalbius apie ateitį stabdo baimė atsiverti ir taip tapti pažeidžiamu bei likti nesuprastu.

    Jeigu šiemet ištrauktume pernykščius ar dar senesnius Kalėdų raštelius, kuriuose mes kiekvienas atskirai arba kartu bendrai planavome būsimus metus, pavyktų nuveikti daug daugiau nei traukiant šiaudus iš po staltiesės. Kai tai darome šeimoje, per Kalėdas, tai vaikai mokosi iš tėvų gyventi tikslingai. Tėvai pažįsta augančius savo vaikus, matydami kaip kinta jų tikslai. Viešai paskelbti tikslai, ypač, kai po metų yra aptariami, stipriai įpareigoja. Visa tai padeda mums ir mūsų artimiesiems augti bei remti vienas kitą.

    Kalėdos visada buvo stebuklas ir stebuklų metas. Dovanoti burtą, solidarumą dėl ateities – neprilygstama. Tokia dovana nesulyginama su jokia kita. Šią prasmę mes galime išsaugoti. Todėl linkiu visiems išdrįsti ir pabandyti įvykdyti šį kalėdinį ritualą bei suplanuoti savo darbus bei siekius ateinantiems metams. Geriau jauskimės pasimetę dideliuose prekybos centruose, nei aklai klaidžiojantys savo gyvenimo kelyje.

  • Teisingesnės valstybės linkme

    Alfa.lt

    Vyriausybei sumažinus prognozuojamą kitų metų ekonomikos augimą ir atsiradus 1 mlrd. litų skylei, Lietuvoje užvirė intensyvios diskusijos ne tik apie priemones skylei užlopyti, bet ir apie Lietuvos mokesčių sistemą. Nors pateikta daug įvairių ir įdomių pasiūlymų, dirva dar neparengta drąsesniems sprendimams, trūksta ir politinės valios. Bet galime viltis, kad pastangos pertvarkyti mokesčių sistemą įgis pagreitį, ir Vyriausybė supras, jog negalima mechaniškai didinti kai kurių mokesčių, neatsižvelgiant į pasekmes socialiniam teisingumui bei solidarumui.

    Pirmieji du Vyriausybės siūlymai - padidinti PVM dviem nuošimčiais ir atkurti sumažintas pensijas tik 50 proc. ikikrizinio lygio - buvo greitai atmesti, bet ne dėl opozicijos priekaištų. Didesnį vaidmenį suvaidino koalicijos partneriai ir didelis konservatorių būrys. Seimo pirmininkė Irena Degutienė nurodė, kad numatomas dalinis pensijų atkūrimas tik padidintų atotrūkį tarp vargingųjų ir turtingųjų, kuris jau ir taip vienas didžiausių visoje Europos Sąjungoje (ES).

    Nors Lietuva nežinia kodėl nenori to pripažinti, Andriaus Kubiliaus Vyriausybė veiksmingai įveikė 2008-2009 metų finansų ir biudžeto krizę bei už savo ryžtingus veiksmus sulaukė tarptautinių organizacijų ir žinomų ekonomistų pagyrimų. Tačiau šiomis dienomis jos siūlymus ženklino jautrumo ir vaizduotės stoka, negebėjimas suprasti, kad svarbu ne tik sumažinti biudžeto deficitą, bet ir tai daryti atsižvelgiant į visuomenės lūkesčius bei galimą poveikį žmonių pasitikėjimui valstybe.

    Suprantamas noras didinti PVM keliais procentais ar perpus mažinti atkuriamųjų pensijų dydį - vienas mokestis ar vienas karpymas, ir tučtuojau biudžeto deficitas sumažėja šimtais milijonų. Bet toks buhalterinis mąstymas ne visada tinka. Jis netinka po trejų metų diržų veržimo, netinka krašte, kur socialinė atskirtis tokia didelė, netinka valstybei, kur, pasak Tarptautinio valiutos fondo (TVF), reikia teisingiau paskirstyti mokestinę naštą ir labiau apmokestinti nekilnojamąjį bei kitą turtą.

    Šiomis aplinkybėmis galima nepaisyti įprasto finansų ministrės Ingridos Šimonytės skundo, kad nauji mokesčiai neduotų daug pajamų. Jos priekaištas nėra iš piršto laužtas, bet kelių naujų mokesčių paketas gali turėti tinkamą poveikį. Juk išlaidos nėra mažinamos urmo principu - neuždaroma kuri nors ministerija, atleidžiant visus jos tarnautojus. Paprastai našta padalijama tarp visų ministerijų ir žinybų. Įplaukų į biudžetą galima sulaukti iš įvairių šaltinių.

    Galutinai dar nenutarta dėl biudžeto mažinimo priemonių, tačiau kontūrai aiškėja. Tikėtina, kad pagaliau bus apmokestintos palūkanos iš bankų, nors bus daromos išimtys nedideliems indėliams, kad nenukentėtų vargingesnieji pensininkai. Bus įvesti vadinamieji prabangos mokesčiai, kurie bus taikomi galingesniems automobiliams, lėktuvams, jachtoms. Bus apmokestinamas didesnis nei vidutinės vertės nekilnojamasis turtas, nors dar svarstomi įvairūs mokesčio variantai. Atsižvelgus į Seimo narių gebėjimą ginti savo interesus, manytina, kad daugelis piliečių išvengs šio mokesčio. Nors kalbama apie poreikį apsaugoti pensininkus ir mažiau uždirbančiuosius, savi interesai nebus užmiršti priimant įstatymą.

    Naujų mokesčių įnašas į biudžetą bus gana kuklus. Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas Vitas Matuzas mano, kad mokesčių paketas turėtų surinkti bent 100 mln. litų. Šiuo atveju principas svarbesnis negu suma. Pagaliau bus apmokestinami tokie dalykai, kuriuos seniai reikėjo apmokestinti ir kurie yra apmokestinami kiekvienoje Vakarų Europos valstybėje. Nors mokesčių tarifai iš pradžių bus dirbtinai maži, juos bus galima padidinti vėliau.

    Naujiems mokesčiams priešinasi liberalai ir liberalcentristai. Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis, kurio partijai didžiausią nerimą kelia nauji mokesčiai ir palūkanų apmokestinimas, neslėpė savo nepasitenkinimo, kad Seimas ėmėsi „gelbėtojo“ vaidmens ir nusprendė peržiūrėti Vyriausybės siūlymus. Seimo intervencija užkirto kelią liberalų pastangoms šantažuoti konservatorius, grasinant pasitraukimu iš valdančiosios koalicijos.

    Nauji mokesčiai gali tapti svarbiu žingsniu siekiant lygiau paskirstyti mokesčių naštą. „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis teisingai pastebėjo, kad gresiant recesijai „mes turime ieškoti kompromisų visuose ekonomikos sluoksniuose“. Bet jis labai siauriai supranta savo kilnų siūlymą. Atseit, jei valstybės tarnautojams neatkuriamos algos ir nedidinamas minimalus mėnesinis atlyginimas, gal nereikėtų atkurti ir senatvės pensijų. Bet jei kalbama apie „kompromisus visuose ekonomikos sluoksniuose“, negana, kad visi nukentėjusieji toliau lygiai taip pat kentėtų. Reikia dar užtikrinti, kad prisidėtų ir tie, kurie lig šiol sąžiningai nesidalijo mokesčių našta.

    Naujieji mokesčiai būtų žingsnis į priekį, bet tik pirmas žingsnis. Neabejoju, jog juos įvedus pasiturintieji aiškins, kad mokesčiai jau yra itin progresyvūs, tad nereikia progresinių pajamų mokesčių. Bet turto ar prabangos mokesčiai nėra progresinių pajamų mokesčių pakaitalas. Reikia ir vienų, ir kitų.

    Ilgainiui verta rimtai pažiūrėti į Darbo partijos siūlymą būtiniausiems maisto produktams taikyti lengvatinį 9 proc. pridėtinės vertės mokestį. Daugelis ES šalių turi tokių lengvatų, o Šveicarijoje tokioms „kasdienio vartojimo prekėms“ kaip maistui, vandeniui, elektrai PVM yra tik 2,4 proc., tad beveik nulinis tarifas. Krizės sąlygomis tokie PVM mažinimai, ko gero, atvertų per didelę skylę biudžete, tad gal perdėm rizikingi. Bet reikia judėti šia linkme.

    Konservatoriai daug pasiekė suvaldydami ūkio krizę ir žengdami reikšmingus žingsnius energetikos nepriklausomumo linkme. Jie dar turi laiko iki kadencijos pabaigos parengti rimtą mokesčių pertvarkymo planą, kuris būtų kelrodis į teisingesnę valstybę. Tai galėtų būti jų didžiausias laimėjimas.

  • V. Dombrovskis: elektrinę pabaigsime ir be Lenkijos

    Alfa.lt

    Latvijos premjero Valdžio Dombrovskio nenustebino Lenkijos pozicija trauktis iš Visagino atominės elektrinės (VAE) statybos projekto.

    Pasak Latvijos ministro pirmininko, Baltijos valstybės gali ir be Lenkijos tęsti naujos Visagino atominės elektrinės projektą.

    „Lenkija anksčiau įvykusiuose pasirengiamuosiuose susitikimuose svarstė, kad šis projektas yra per smulkus Lenkijai. Jie skaičiavo, kiek energijos galės gauti, tam tikru metu netgi buvo kilusi idėja statyti du reaktorius Visagine, kad būtų užtikrintas pakankamais energijos kiekis Lenkijai. Ir, matyt, galiausiai jie nusprendė nedalyvauti statybose. Aš manau, kad šiame projekte užtenka trijų Baltijos valstybių ir mes galime jį tęsti kaip trys šalys“, – Lietuvos radijui sakė Latvijos premjeras V. Dombrovolskis.

    Lenkijos energetikos kompaniją PGE penktadienį paskelbė nusprendusi stabdyti dalyvavimą Visagino atominės elektrinės (VAE) projekte, teigdama, kad dabartinės sąlygos yra nepriimtinos.

  • Arvydas Sekmokas: „Sutartis dėl Visagino atominės elektrinės statybos teiksime tvirtinti Seimui pavasario sesijoje“

    Veidas.lt

    Apie Lietuvos energetinę nepriklausomybę kalbama kone dvidešimtmetį, tačiau iš tikrųjų iki tos nepriklausomybės dar labai toli. „Gazpromui“ už dujas ir toliau kasmet sumokame po 2,5 mlrd. Lt. Tiesa, pastaruoju metu lyg ir esama ženklų, kad šioks toks lūžis įvyks, bet lengviau atsikvėpti galėsime tik 2014-ųjų pabaigoje. Apie energetikos ūkio aktualijas ir apie gruodžio pabaigoje žadėtą sutartį su „Hitachi“ dėl naujos atominės elektrinės statybos Lietuvoje kalbamės su energetikos ministru Arvydu Sekmoku.

    VEIDAS: Daug kartų skelbta, kad sutartis su „Hitachi“ dėl atominės elektrinės statybos bus pasirašyta iki Naujųjų metų arba pirmosiomis sausio dienomis. Tai ar bus toji sutartis?
    A.S.: Pastaruoju metu sutarties pasirašymo terminą šiek tiek patikslinau sakydamas, kad tai bus padaryta metų sandūroje. Laukiame regioninių partnerių konkretaus apsisprendimo, kokia dalimi jie dalyvauja atominės elektrinės statyboje. Tai sužinoti turėtume maždaug per mėnesį. Vos tik gavę šią informaciją galėsime sparčiai pajudėti sandorio pasirašymo link.
    Praėjusią savaitę buvau susitikęs su „Hitachi“ prezidentu Hiroaki Nakanishi ir gavau patikinimą, kad mūsų visų tikslas – pasirašyti koncesijos sutartį. Esu įsitikinęs, kad koncesijos sutartį ir visas kitas su atominės elektrinės statyba susijusias sutartis, kaip visą paketą, Seimui teiksime tvirtinti jau 2012 m. pavasario sesijoje.
    VEIDAS: Kaip ir kokiomis dalimis bus finansuojama naujos atominės elektrinės statyba? Kiek dėl to brangs elektra Lietuvos gyventojams? Ar mūsų elektrinėje pagaminta elektros energija bus konkurencinga, turint omenyje, kad statomos analogiškos jėgainės Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje?
    A.S.: Sutarta, kad Lietuva turi užtikrinti 34 proc. viso projekto vertės finansavimą. Kiek prisidės kiti projekto dalyviai, kaip minėjau, turėtų paaiškėti per mėnesį. Mes suteikiame statybos aikštelę, visus priešprojektinius pasiūlymus, intelektinį potencialą.
    Pastebima, kad, didėjant elektros energijos pasiūlai, jos kaina vartotojams mažėja. Dėl staiga sumažėjusios pasiūlos 2010 m. uždarius Ignalinos atominę elektrinę Lietuvoje elektros kaina šoktelėjo daugiau kaip 30 proc. Savo elektros energijos generavimo šaltinių turėjimas rinkai duos impulsą mažinti elektros kainą vartotojams. Be abejo, mes priklausysime Europos elektros rinkai, kuri diktuos kainas vartotojams.
    Galutinių skaičių, kiek projektas keis elektros energijos kainą, nėra, bet, pagal dabartinius vertinimus, atominėje elektrinėje pagaminsimos elektros kaina turėtų būti mažesnė nei prognozuojama rinkos kaina.
    VEIDAS: Naujausiais Jūsų duomenimis, ar iš projekto nepasitrauks latviai? Ar išlieka kiti partneriai?
    A.S.: Latvijos prezidentas visai neseniai patvirtino, kad latviai projekte ketina dalyvauti. Estai tai jau seniau yra pareiškę. Lenkai kol kas neatsitraukė, nors neišreiškė ir tvirto pritarimo. Matyčiau lenkų suinteresuotumą projektu, ypač po 2016 m., kai jiems reikės spręsti, ką daryti su anglimis kūrenamomis katilinėmis dėl didelės CO2 taršos. Tuomet prireiks importuoti elektrą ir, atrodo, iš ES šalies. Vokietijoje, kaip žinome, atominės elektrinės uždaromos. Taigi dalį poreikio galėtų tenkinti ir Visagino atominė elektrinė.
    VEIDAS: Latviai užsimena, kad arba suskystintų dujų terminalas statomas pas juos, arba jie blokuoja elektros dažnių suderinimą su ES. Ką mes darysime?
    A.S.: Per neseniai vykusį premjerų susitikimą Latvijos ministras pirmininkas Valdis Dombrovskis nebekėlė šio klausimo ir nebesiejo Visagino projekto su jų gamtinių dujų terminalo projektu. Manau, kad tai buvo tam tikras neapsižiūrėjimas iš Latvijos pusės, nes jau anksčiau buvo aiškūs premjerų susitarimai dėl visų projektų, taip pat ir dėl sinchroninio prisijungimo prie ES elektros sistemos. Galų gale tai jau buvo suderinta Baltijos energijos rinkos ir jungčių plane (BEMIP). Numatyta, kad bus atliekama bendra Europos Komisijos studija, kur toks terminalas galėtų būti statomas.
    Su kolega estų ministru matome tam tikrus Latvijos privalumus. Pirmiausia – Inčukalno požeminę gamtinių dujų saugyklą. Bet šiuo atveju turime įvertinti ir pasirengimą dujų rinkai. Mes patys statome nedidelį suskystintų gamtinių dujų terminalą Klaipėdoje, kurį turime baigti iki 2014 m. Pagal ES Trečiojo energetikos paketo dujų direktyvą iki tų metų privalome užtikrinti dujų tiekimo, skirstymo ir perdavimo veiklų išskaidymą. Taigi abi datos sutampa. Jaučiame tam tikrą „Gazpromo“ siekį išlaikyti pozicijas regione ir būtent dėl to privalome turėti alternatyvą. Be Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimo dujų rinka neįmanoma, taigi neįmanoma ir objektyvi dujų kaina.
    VEIDAS: Visos Europos karas prieš „Gazpromą“ prislopo. Pastaruoju metu girdėti kai kurių gana įtakingų ES pareigūnų pareiškimų, kad Trečiąjį energetikos paketą „Gazpromui“ reikėtų taikyti lanksčiai. Ar tai reiškia, kad Lietuva irgi keis savo poziciją ir ši švelnės?
    A.S.: EK pozicija išlieka nepakitusi: visi ES teisės aktai turi galioti ir valstybėse narėse. Jei padarytas sprendimas dėl Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimo, jis turi būti vykdomas. Dėl principinių dalykų atsitraukimo nėra, tačiau pačios šalys renkasi, kokiomis priemonėmis ir kaip greitai tai turi būti įgyvendinta. EK laikosi ir kitos pozicijos, kad akcininkų bei investuotojų teisių taip pat turi būti paisoma. ES energetikos komisaras Guenteris Oettingeris išreiškė paramą Lietuvai, bet kartu mes turime surasti visas puses tenkinantį kompromisą.
    VEIDAS: Nors buvote įsitikinęs, kad pagrasinus Rusijai tarptautiniu arbitražo teismu „Gazpromas“ sumažins gamtinių dujų kainą, tačiau taip neįvyko. Ar nemanote, kad pasikarščiavote ir padarėte meškos paslaugą Lietuvai, nes mums tiekiamų dujų kaina yra didžiausia Europoje?
    A.S.: Mes padavėme į teismą „Lietuvos dujas“, nes buvo įtarimų, kad bendrovės vadovybė tinkamai neatstovavo įmonės interesams. Tai jau praeinančių metų istorija. Savo ruožtu EK pradėjo tyrimą, kuris, manau, atsakys į esminį klausimą, kiek pagrįsta „Gazpromo“ tiekiamų dujų kaina Lietuvai, Latvijai ir kitoms valstybėms.
    „Gazpromas“ irgi bandė duoti Lietuvą į arbitražo teismą. Pirmas bandymas nepavyko. Antras, jau sėkmingas bandymas reiškia tai, kad „Gazpromas“ padavė Lietuvą į arbitražą būtent dėl teismo su „Lietuvos dujomis“. Tai nėra susiję nei su Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimu, nei su dujų kaina.
    Manau, kur kas perspektyviau mums ir „Gazpromui“ sėsti prie derybų stalo. Mes ir toliau atviri kalbėtis su „Gazpromu“ tiek dėl Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimo, tiek dėl objektyvios dujų kainos Lietuvai. Norėtume įrodyti, kad susitarti ne tik galima, bet ir naudinga. Turiu tam tikrų požymių, kad „Gazpromas“ irgi nusiteikęs derėtis.
    VEIDAS: Strateginiai energetikos projektai juda labai iš lėto. Jūsų nuomone, ar tai lemia paprasčiausias nesuinteresuotumas, ar politinės valios stoka, ar prasta energetikos srityje dirbančių valstybės tarnautojų kvalifikacija?
    A.S.: Tiesiog reikėjo keleto impulsų. Kai buvo įsteigtas „Leo LT“, visuomenė pamatė pelno siekimą jos sąskaita. Taigi vienas impulsas buvo peržiūrėti, ar išties monopolinės struktūros neturėtų būti kontroliuojamos valstybės. Antras impulsas – Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimas. Trečias – pati visuomenė per rinkimus aiškiai parodė, kad laukia permainų, ir tai buvo impulsas politinei valiai atsirasti. Politiškai ir ekonomiškai jau esame ES dalis, tačiau energetikos srityje vis dar trypčiojame Rytų kaimynės bendrabutyje. Tendencija buvo natūrali, bet gaila, kad ji nepasireiškė anksčiau nei po 20 metų.
    VEIDAS: Kaip sekasi derėtis Briuselyje dėl Ignalinos AE uždarymui skirtų lėšų padidinimo?
    A.S.: Kad Ignalinos AE uždarymo darbai gerokai vėluoja, kelia susirūpinimą ne tik mums, bet ir EK. Europos energetikos komisaras išdėstė poziciją, kad galima svarstyti apie finansavimo padidinimą, jei išties bus pasiekta pažanga. Ir mūsų, ir jų interesas sutampa – kuo greičiau ir kuo mažesnėmis lėšomis uždaryti Ignalinos atominę elektrinę. Lietuva paprašė 800 mln. Lt, šiandien skirta per 200 mln. Lt. Iki kritinės datos, 2030 m., dar turime laiko susitarti dėl protingos uždarymo kainos bei dėl darbų atlikimo teminų.
    VEIDAS: Kiek šiuo metu pasistūmėję didieji energetinę Lietuvos nepriklausomybę garantuojantys projektai?
    A.S.: Gruodį įvyks dar vieni „NordBalt“ jungties kabelio bandymai, kaip jis išlaiko elektros įtampos apkrovas bei užtikrina numatyto galingumo srovės perdavimą. Sausį jau turėtų būti pradėti gaminti šimtai kilometrų į Švediją vesiančio elektros kalbelio. Su lenkais pasiekti visi principiniai susitarimai dėl „LitPolLink“ elektros jungties. Abu projektai išspręsti politiniu lygiu, belieka jų techninis įgyvendinimas. Planuojama, kad srovė jungtimis bus paleista 2015 m., kaip ir buvo numatyta.
    Jau baigiamas statyti Elektrėnų šiluminės elektrinės devintasis blokas. Netrukus bus atlikti pirmieji bandymai, kitų metų pabaigoje blokas jau pradės veikti. Turėsime savo elektros energijos generatorių, kad apsidraustume nuo elektros energijos importo peripetijų. Šiuo metu iš atsinaujinančių energijos šaltinių gaminame 16 proc. visos elektros energijos. Iki 2020 m. pasieksime, kad būtų gaminama 21 proc.
    „Lietuvos dujoms“ jau atvertas kelias statyti dujų jungtį Jurbarkas–Klaipėda, kad būtų prie ko prijungti suskystintų dujų terminalą. Greitai konkurso būdu bus nuspręsta, kas statys specialų terminalo laivą. Taigi iki 2014 m. gruodžio 3 d. visus darbus spėsime atlikti. Galiu garantuoti, kad strateginiai energetikos projektai vyksta pagal planą.

  • Rinkėjai Putinui atsuko nugarą – o kas toliau?

    Alfa.lt

    „Putino Rusijoje“ netikėtai padvelkė nauji vėjai. Dūmos ir prezidento rinkimų maratonas, dar visai neseniai nežadėjęs jokios intrigos, netikėtai įgavo naujų spalvų, vos pradėjus iš tiesų skaičiuoti rinkėjų balsus. Parlamento rinkimų rezultatai patvirtino, kad premjero Vladimiro Putino populiarumas pasiekė seniai regėtas žemumas, o jo galia lemti politinius procesus nėra tokia didelė, kaip dar visai neseniai buvo galima įsivaizduoti.

    Rusijoje ir šiemet atsirado vienas regionas, kuriame V. Putino palaikomos partijos „Vieningoji Rusija“ pergalės mastas tragikomiškai priminė sovietinius laikus. Asmeniškai savo gerovę ir netgi gyvybę su V. Putino politine sėkme siejantis Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas pasirūpino, kad jo vadovaujamoje respublikoje alternatyvių balsų apskritai nesigirdėtų. „Vieningoji Rusija“ Čečėnijoje, pirminiais duomenimis, surinko net 99,47 proc. rinkėjų balsų, o jų aktyvumas pasiekė ne mažiau įspūdingus 93 proc.

    Daugumoje kitų regionų „Vieningajai Rusijai“ sekėsi gerokai prasčiau. Tiesa, valdžios partija visoje šalyje surinko beveik 50 proc. visų balsų ir po mandatų dalybų Dūmoje išlaikys nedidelę daugumą (apie 238 iš 450 mandatų). Tačiau jos pasiekimai atrodo jau nebe taip įspūdingai, kaip per paskutinius rinkimus, kai už V. Putino politinį projektą balsavo net du trečdaliai visų rinkėjų.

    Neteko 12 mln. rėmėjų

    Kaip nurodo Vokietijos leidinys „Der Spiegel“, procentų skaičiavimas iš tiesų slepia „dramatišką“ V. Putino partijos „paramos eroziją“. 2007 metais už „Vieningąją Rusiją“ balsavo 45 mln. rinkėjų, o šiemet, nepaisant aktyvios agitacijos, manipuliavimo rinkimų įstatymais, kibernetinių išpuolių prieš opozicijos tinklalapius ir akiplėšiško sukčiavimo rinkimų dieną – net 12 mln. mažiau.

    Buvęs Rusijos Dūmos pirmininkas, o dabar – „Vieningosios Rusijos“ vadovas Borisas Gryzlovas suprastėjusius rinkimų rezultatus bandė aiškinti „opozicijos grasinimais“, kurie neva paskatino milijonus rinkėjų likti namuose.

    Rusijos komunistų, antros pagal įtaką politinės partijos, lyderis Genadijus Ziuganovas, priešingai, džiaugėsi rinkimų rezultatais ir užsiminė, kad iš tiesų „Vieningoji Rusija“ turėjo gauti dar geru trečdaliu, arba apie 11 mln., mažiau balsų.

    Rinkimuose nedalyvavęs opozicijos veikėjas Vladimiras Ryžkovas pareiškė, kad praėję rinkimai buvo „purviniausi“ nuo Sovietų Sąjungos žlugimo. Jo poziciją bent iš dalies patvirtino rinkimus stebėjusios Vakarų šalių delegacijos, kurios atkreipė dėmesį į daugelį pažeidimų, kurių nematyti pasirinko Federalinė rinkimų komisija.

    Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO), kuriai šiuo metu pirmininkauja Lietuva, Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro misijos vadovė šveicarė Heidi Tagliavini nurodė, kad rinkimai jai priminė „rungtynes, kurių metu tik kai kuriems žaidėjams leidžiama pasirodyti aikštelėje, o vėliau ši pakreipiama vieno žaidėjų naudai“.

    Konkurentų neregistruoja

    Praėjusią parlamento kadenciją opozicijos atstovai didžiąją laiko dalį buvo priversti iš šono bejėgiškai stebėti, kaip Kremliaus nurodymu ir be didesnių debatų keičiami teisės aktai. Dabar V. Putinui ir jo artimiausiems bendražygiams gali tekti susitaikyti, kad šalies parlamentas taps tikrų, o ne suvaidintų, diskusijų vieta. O tai jau – bene pirmas rimtesnis žingsnis, galintis pastūmėti šalį iš pastarąjį dešimtmetį vyravusių autoritarinių tendencijų liūno.

    Turint galvoje rezultatus, kurių „Vieningoji Rusija“ pasiekė, kovodama su tokiais jai gana parankiais priešininkais, kaip sovietinių laikų įsikibusi Rusijos komunistų partija, kraštutiniai nacionalistai – Vladimiro Žirinovskio liberalai demokratai, bei kairiųjų populistų „Teisingosios Rusijos“ partija, kalbėti apie jos „pergalę“ galima tik su didelėmis išlygomis.

    V. Putino politiką vis dar palaiko žymi gyventojų dalis, tačiau dar daugiau tokių, kurie nusprendė verčiau apskritai nepasirodyti rinkimuose ir taip išreikšti savo nusivylimą. Pažvelgus į politinių jėgų, kurioms buvo leista dalyvauti rinkimuose, sąrašą, darosi aišku, kad demokratinių įsitikinimų Rusijos rinkėjai iki šiol faktiškai neturi už ką balsuoti. Todėl, tikėtina, ir neina į rinkimus.

    Turint galvoje, kad partijų registravimas rinkimų išvakarėse Rusijoje vis dar išlieka bene svarbiausias rinkimų etapas, per kurį kruopščiai „atsijojamos“ opozicines nuostatas reiškiančios politinės grupės, galima tik spėlioti, kaip „Vieningajai Rusijai“ sektųsi iš tiesų atviruose ir skaidriuose rinkimuose.

    Nuo 1995 metų, kai Dūmos rinkimuose dalyvavo 44 politinės partijos, šalyje nuosekliai mažėjo registruotų partijų skaičius. Paradoksalu, tačiau šiemet pirmą kartą istorijoje parlamento rinkimuose dalyvavo visos Rusijoje registruotos partijos, tačiau jų yra vos 7, arba keturiomis mažiau, negu dalyvavo 2007 metų Dūmos rinkimuose. Pastaraisiais metais Rusijoje užregistruota tik viena nauja partija, ir ta – Kremlių remiantis „Teisingas reikalas“.

    Visos kitos Rusijos politinės jėgos nuosekliai stumiamos šalin nuo realios rinkimų kovos, visų pirma griežtinant partijų registracijos reikalavimus.

    Jų šiemet neįveikė ir liberali „Liaudies laisvės partija“, vadovaujama trijų žymių politikų: Boriso Nemcovo, Michailo Kasjanovo ir Vladimiro Ryžkovo. Buvusio pasaulio šachmatų čempiono Gario Kasparovo judėjimas „Piliečių frontas“ taip pat neturi jokių realių galimybių būti užregistruotas kaip politinė partija. Liberali partija „Jabloko“, kurią įkūrė Grigorijus Javlinskis, o šiuo metu vadovauja Sergejus Mitrochinas, jau ne kartą įrodė nesugebanti iškovoti didesnio rinkėjų pasitikėjimo, ir gal dėl to išlaiko savo kaip politinės partijos statusą.

    Aukos Medvedevą?

    Didžiausia intriga, kurią iškėlė Dūmos rinkimai, – kaip į tai reaguos V. Putinas bei dabartinis šalies prezidentas Dmitrijus Medvedevas, kuris „Vieningosios Rusijos“ sąraše buvo įrašytas pirmuoju numeriu.

    Jau dabar žinoma, kad D. Medvedevas, valstybės vadovo poste išbuvęs vos vieną kadenciją, jį kitais metais pagal išankstinį susitarimą užleis V. Putinui. Tačiau būtent šie darnūs „tandemo“ veiksmai, padėję V. Putinui apeiti šalies Konstitucijoje įrašytą draudimą daugiau negu du kartus iš eilės eiti prezidento pareigas, ko gero, bene labiausiai prisidėjo prie „Vieningosios Rusijos“ populiarumo nuosmukio.

    Kaip rašo britų „The Guardian“, V. Putinas, jau daugiau nei dešimtmetį nedingstantis iš televizijos ekranų, paprasčiausiai atsibodo daliai rinkėjų. Dabar šie turės gerai pagalvoti, ar nori jį dar mažiausiai šešerius, o gal ir dvylika metų regėti prezidento poste.

    Šansų, kad kas nors sugebėtų atviroje rinkimų kovoje įveikti V. Putiną, turint galvoje sunkią opozicijos padėtį, vis dar nėra daug. Tačiau po nesėkmingai valdančiajam režimui pasibaigusių Dūmos rinkimų bet koks drąsesnis ir geriau parengtas iššūkis bus vertinamas kaip dar vienas pavojaus signalas, o nervinga valdžios pareigūnų reakcija visada didina tikimybę sulaukti tikrų politinių neramumų.

    Kaip „Der Spiegel“ nurodė Politinės informacijos centro ekspertas Aleksejus Muchinas, nesėkmės Dūmos rinkimuose poskonį V. Putinas gali bandyti nuplauti, aukodamas D. Medvedevą, kurį po prezidento rinkimų ketino perstumti į vyriausybės vadovo postą. Ar to užtektų, šiuo metu dar niekas negali pasakyti.

  • SSRS žlugimas – žemės drebėjimas, vis dar krečiantis pasaulį

    Delfi

    Kataklizminis Sovietų Sąjungos - septynis dešimtmečius gyvavusios imperijos, kuri driekėsi per Europą ir visą Aziją, - žlugimas prieš 20 metų išprovokavo konfliktus, nestabilumą ir skurdą, kurie jaučiami dar ir šiandien.

    Po vienų metų protestų ir ekonominių vargų, trijų svarbių sovietinių respublikų lyderiai 1991 metų gruodžio 8 dieną susitarė išformuoti SSRS. Iki tų metų pabaigos raudona vėliava su kūju ir pjautuvu Kremliuje buvo nuleista, o sovietų prezidentas Michailas Gorbačiovas atsistatydino.

    Tai buvo galas vienos labiausiai išskirtinių per visą pasaulio istoriją imperijų, galas imperijos, kuri įveikė nacių Vokietiją ir pasiuntė į kosmosą pirmąjį žmogų, bet taip pat, valdant tironiškiems lyderiams, pasiuntė į mirtį milijonus žmonių.

    SSRS subyrėjus, dauguma iš 15 jos respublikų pirmą kartą per savo istoriją tapo nepriklausomos ir susidūrė su nacionalinio identiteto bei tvarios ekonomikos kūrimo iššūkiu, su kuriuo daugelis jų dar nesusidorojo.

    Rusija, moderniaisiais laikais pirmą kartą netekusi imperijos, bandė prisitaikyti prie naujo savo, kaip individualios valstybės, padėties ir iki šiol vis dar ilgisi Šaltojo karo pabaigoje prarasto supervalstybės statuso.

    "20 nepriklausomybės metų tapo labai sunkia našta daugeliui buvusių sovietinių valstybių", - sakė Andrejus Riabovas iš Maskvos Carnegie centro.

    Jokios kitos išeities

    SSRS laidotuvių varpai nuskambėjo žvarbų 1991 metų gruodžio 8-osios vakarą, kai federacijos narės Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas susitarė su Baltarusijos ir Ukrainos prezidentais pakeisti Sovietų Sąjungą sandrauga, kuri nebūtų valstybė.

    M.Gorbačiovas piktai reiškė nepasitenkinimą, bet po kelių dienų nebeturėjo kitos išeities, tik - sutikti su Sovietų Sąjungos ir jo paties posto likvidavimu. Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos egzistavimas tarptautinėje teisėje baigėsi 1991 metų gruodžio 31-ąją.

    "Valdymo iš centro idėja taip smarkiai susikompromitavo, kad respublikos neturėjo kitos išeities, tik - rinktis savo pačių vystymosi kelią", - savo atsiminimuose rašė B.Jelcinas, kuris mirė 2007-aisiais.

    Atsižvelgiant į tų įvykių mastą, galima sakyti, kad Sovietų Sąjungos galas buvo nepaprastai taikus. Tačiau vėlesniais metais kilo konfliktai, per kuriuos žuvo šimtai tūkstančių žmonių, - taip atsiradusios naujos valstybės ir separatistų judėjimai kovojo dėl naujų sienų.

    Pilietiniai karai draskė Tadžikistaną, Armėnija ir Azerbaidžanas kariavo šiurpų karą dėl Kalnų Karabacho regiono, Kremlius vykdė dvi karines kampanijas prieš separatistus Čečėnijoje, o Gruzija stengėsi numalšinti separatizmą Abchazijoje.

    "Kalnų Karabacho konfliktas yra tiesioginė SSRS žlugimo pasekmė ir nuolatinis nestabilumo šaltinis", - sakė A.Riabovas.

    Tie konfliktai visi iki vieno daugeliu atžvilgių vis dar yra neišspręsti - islamistai kelia grėsmę Tadžikistano stabilumui, Kalnų Karabacho statusas liko neišspręstas baiminantis naujo konflikto, o Rusijos Kaukaze nesibaigia sukilėlių išpuoliai.

    Naujausio posovietinio konflikto metu Rusija 2008 metų rugpjūtį atrėmė Gruzijos pajėgų bandymą atsiimti atsiskyrusią Pietų Osetiją ir paliko tame regione nesmagias paliaubas.

    Didžiausia geopolitinė tragedija

    Rusijai, kuri nuo pat SSRS sukūrimo visuomet buvo jos centre, buvo sunku susitaikyti su imperijos žlugimu.

    B.Jelcino laikais vykę liberalių vakarietiškų reformų bandymai buvo labai nepopuliarūs, o į valdžią iškilus buvusiam KGB agentui Vladimirui Putinui, šalis ėmė gręžtis į praeitį.

    V.Putinas neslėpė savo žavėjimosi SSRS, Rusijos himnui grąžino Sovietų Sąjungos himno muziką, o 2005 metais jos subyrėjimą pavadino "didžiausia geopolitine 20-ojo amžiaus tragedija".

    Nepaisydami to, kad Rusijos ekonomika, kuri liko pavojingai priklausoma nuo energijos eksporto, nėra labai stipri, o karinės pajėgos vis dar naudoja pasenusią sovietinę įrangą ir techniką, Rusijos lyderiai tvirtina, kad jų šalis lieka pasauline galia.

    "Mes esame šalis, įpratusi veikti dideliu mastu. Tai mūsų charakteris, tai, jei norite, - mūsų kraujyje", - lapkritį sakydamas kalbą apie Rusijos "istorinę misiją" pareiškė prezidentas Dmitrijus Medvedevas,

    Praėjus 20-čiai metų po SSRS likvidavimo, Rusija 2011-aisiais ėmėsi galbūt drąsiausio bandymo vėl užmegzti tada nutrūkusius ryšius - V.Putino remiamos Eurazijos Sąjungos buvusioms sovietinėms valstybėms, kiek primenančios Europos Sąjungą (ES).

    "Eurazijos Sąjunga yra būdas Rusijai išsaugoti savo vietą tarp pasaulio lyderių", - sakė A.Riabovas.

    Į ES įstojus ir nedviprasmiškai vakarietišką ateitį pasirinkus tik trims Baltijos valstybėms, kitos buvusios SSRS respublikos dar gali būti parviliotos atgal į Maskvos orbitą.

    Ukraina, kuri politiškai ir lingvistiškai yra susiskaldžiusi į Rusijos nemėgstančią Vakarų Ukrainą ir sovietinius laikus su nostalgija prisimenančią Rytų Ukrainą, vis dar turi padaryti lemiamą istorinį pasirinkimą, nes stovi prieš dvi galimybes: narystės Europos Sąjungoje ir naujo susivienijimo su Maskva.

    Skurde vis dar yra įklimpusios tokios respublikos kaip Moldova ir Tadžikistanas, esančios skirtingose buvusios SSRS pusėse. Kaip nurodo Pasaulio bankas, jose metinės nacionalinės pajamos vienam gyventojui yra atitinkamai vos 1 810 dolerių ir 800 dolerių; daug šių šalių gyventojų išvyko į Maskvą ieškoti darbo.

    Centrinę Aziją valdo autoritariški lyderiai; kai kurie jų yra nepajudinami nuo pat 1991-ųjų ir yra pasirengę imtis griežčiausių priemonių prieš galimą islamiškų srovių iškilimą jų musulmoniškose, bet, tuo pačiu, pasaulietinėse valstybėse.

    Išimtis yra Kirgizija, kuri po 1991-ųjų išgyveno dvi revoliucijas, bet dabar yra vienintelė parlamentinė demokratija centrinėje Azijoje, nors D.Medvedevas yra sakęs, jog jam sunku įsivaizduoti, kaip veiks toks institucinis modelis.

  • A.Anušauskas: NATO įsipareigojimas netelkti pajėgų aplink Rusiją - S.Lavrovo interpretacija

    BNS

    Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas Vilniuje išsakyta Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo teiginį, kad NATO yra įsipareigojusi nekurti karinės infrastruktūros aplink Rusiją, vadina interpretacija.

    "Pirmiausia, NATO priėmė naujus narius ir sprendimus dėl narystės visiškai savarankiškai, jokių susitarimų su Rusija dėl to nereikėjo ir jie daromi nebuvo", - BNS trečiadienį sakė A.Anušauskas.

    "Manau, kad tai jo paties (S.Lavrovo - BNS) interpretacija, siekiant suvelti situaciją, kadangi pati Rusija labai intensyviai vysto karinę infrastruktūrą Kaliningrado srityje, kitų Baltijos šalių pašonėje, ir yra jau sudariusi daugybę karinių sutarčių su Baltarusija, kurių pagrindu faktiškai integruoja Baltarusijos ginkluotąsias pajėgas į savo pajėgų bendrą veikimą. Aš manyčiau, kad siekiama būtent to - sudaryti savo kuriamai karinei struktūrai palankesnes sąlygas, kad NATO veikimas Baltijos šalyse būtų mažiau matomas, mažiau aktyvus", - teigė NSGK pirmininkas.

    S.Lavrovas trečiadienį Vilniuje žurnalistams sakė, kad Maskva yra susirūpinusi, kad "užsienio ginklai, užsienio karinė infrastruktūra kuriama aplink Rusiją, mūsų kaimynų teritorijoje". Jo teigimu, "NATO buvo įsipareigojusi to nedaryti".

    "Kai pasirašėme susitarimą tarp Rusijos ir NATO, NATO pareiškė, kad naujųjų NATO narių teritorijoje nebus nuolat dislokuoti kovinių pajėgų. Šis įsipareigojimas šiurkščiai pažeistas", - kalbėjo Rusijos ministras ir pridūrė, kad Karaliaučiaus srities ginkluotės modernizavimas vyksta laikantis tarptautinių įsipareigojimų, ir Lietuva, neturi pagrindo nerimauti.

    NATO plėsdamasi į Rytus pareiškė, kad naujose valstybėse narėse nebus nuolat dislokuotų didelių karinių pajėgų, tačiau šios nuostatos interpretacija Rusijoje ir Vakaruose skiriasi.

    Tuo tarpu A.Anušauskas sakė, kad karinių pajėgų Karaliaučiaus srityje stiprinimas nėra gynybinio pobūdžio. Jis teigė, kad tokiuose veiksmuose galima įžvelgti grėsmę Lietuvai.

    "Modernizavimas, radiolokacinės stoties pompastiškas atidarymas Kaliningrado srityje ir visa kita verčia manyti, kad Kaliningrado sritis yra daugiau kuriama ne tiek, kaip gynybinis, o visai kitą paskirtį turintis karinis bastionas. Taip, tai neramina", - kalbėjo NSGK vadovas.

    "Tikrai Rusija vysto pajėgumus, kurie yra nukreipti prieš NATO valstybes. Aš manau, kad garsiai kalbėdama apie priešraketinės gynybos elementus, kurie Rusijos strateginei branduolinei ginkluotei nekelia jokios grėsmės praktiškai, (...) Rusija labai aktyviai vysto savo pajėgumus, kurie šitame regione yra orientuoti prieš NATO valstybes", - sakė jis.

    A.Anušauskas pažymėjo, kad S.Lavrovas "tinkamai gina Rusijos nacionalinius interesus, tačiau Lietuvai dėl tokių veiksmų tikrai ne geriau".

    Gynybos ekspertų duomenimis, Rusijos ginkluotųjų pajėgų grupuotėje Karaliaučiuje yra apie 30 tūkst. karių, Baltarusijos reguliariojoje kariuomenėje yra beveik 80 tūkst. karių.

  • „Snorui“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi tapo Cooperis

    Alfa.lt

    Vilniaus apygardos teismas trečiadienį iškėlė bankroto bylą lapkričio viduryje nacionalizuotam „Snoro“ bankui, BNS pranešė teismo atstovas spaudai Gintautas Stalnionis.

    Banko bankroto administratoriumi paskirtas Lietuvos banko pasiūlytas tarptautinės konsultacijų bendrovės „Zolfo Cooper Europe“ vyriausiasis partneris Neilas Cooperis. Tos pačios bendrovės partneris Simonas Freakley'is nuo lapkričio vidurio jau dirba „Snoro“ laikinuoju administratoriumi, o N.Cooperis yra jo komandos narys.

    „Zolfo Cooper Europe“ tinklalapyje skelbiama, kad Londone gyvenantis N.Cooperis yra dirbęs daugiau kaip 30 pasaulio šalių ir yra vienas labiausiai patyrusių tarptautinių įmonių nemokumo specialistų. B.Cooperis, kuris specializuojasi lėšų išieškojimo ir tarptautinių įmonių nemokumo srityse, likvidavo „Maxwell“ pensijų fondą, dirbo skrydžių, laivybos bendrovių bankroto administratoriumi.

    G.Stalnionis negalėjo pasakyti, iki kada priimami kreditorių reikalavimai. Su teisėju Andžejum Maciejevskiu BNS susisiekti nepavyko.

    Įmonių bankroto įstatymas numato, kad nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėja per 10 dienų, jeigu ji neapskundžiama. Įsiteisėjus sprendimui, per tris darbo dienas banko darbuotojai turėtų gauti pranešimus apie atleidimą iš darbo. „Snore“ dirba apie 1,3 tūkst. žmonių.

    „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacija administratoriumi pasiūlė skirti tarptautinę verslo paslaugų bendrovę PwC, o iš viso kandidatūrų buvo 8-ios.

    „Snoro“ bankroto byloje ieškovai, be Lietuvos banko, dar yra „Linava“ ir Prekybos bazė „Urmas“, o trečiaisiais asmenimis įtrauktos įmonės „Lietuvos geležinkeliai“, „Rokiškio sūris“, „Meyer & John GmbH & Co“, „Pamario restauratorius“, „Šeigas“, „Promo kartas“, Plytinės kartodromas, „Racing LT“, „Promo events“, „Continentals Investment Group“, „Plungės lagūna“, „Audėjo“ prekybos centras, taip pat Žilvinas Grigaitis, Aurimas ir Vidmantas Nenortos, Milda Muliuolienė.

    Vyriausybė, siekiant skubiai grąžinti „Snores“ laikytus ir valstybės apdraustus indėlius, trečiaidneį nutarė Indėlių draudimo fondui paskolinti 3,265 mlrd. litų. Visiems indėliams grąžinti reikia 4,14 mlrd. litų.

    „Snoras“ paskui save „nusinešė“ ir Latvijos „ Krajbanka“, kuriame valdė daugiau 60 proc. akcijų, - šiam bankui taip pat inicijuota bankroto byla, o Latvijos valstybė skyrė iki 200 mln. latų (beveik 1 mlrd. litų) paskolą indėliams grąžinti.

    Sustabdžius „Krajbanka“ veiklą, valstybė perėmė skrydžių bendrovės „airBaltic“ privačios akcininkės „Baltijas aviacijas sistemas“ turėtą 47,2 proc. akcijų paketą, kuris buvo įkeistas bankui „Latvijas Krajbanka“.

    Dėl „ Snoro“ bankroto nemokumo problemų gali turėti apie 30 nedidelių Lietuvos įmonių., banke „įšalo“ apie 75 mln. litų savivaldybių lėšų, šimtai milijonų Lietuvos ir užsienio įmonių lėšų.

    Pasak spaudos, kai kurie Lietuvos Vyriausybės atstovai teigia žinantys, kad Rusijos milijardierius Olegas Deripaska „Snore“ laikė apie 200 milijonų litų. O.Deripaska turi 25 proc. „Norilskij nikel“ akcijų ir yra Rusijos aliuminio gamybos įmonės „Rusal“ valdybos pirmininkas.

    Kai kurios užsienyje registruotos įmonės jau pranešė, kad kreipsis į arbitražą dėl Vyriausybės veiksmų, nacionalizuojant „Snorą“.

    Lietuvos bankas lapkričio 24 dieną paskelbė „Snorą“ nemokiu ir nutarė inicijuoti bankroto procedūrą. Banke pasigesta maždaug 3,4 mlrd. litų vertės turto iš maždaug 8 mlrd. litų. Per daugiau nei dešimtmetį tai yra pirmasis bankas, kuriam inicijuojamas bankrotas.

    Savaitę anksčiau - lapkričio 16 dieną - centrinio banko valdyba nušalino „Snoro“ valdybą ir paskyrė banko laikinąjį administratorių. Tą pačią dieną Vyriausybė nusprendė nacionalizuoti banką, kuriame tuo metu buvo pasigesta maždaug 1,2 mlrd. litų vertės turto.

    Buvę pagrindiniai „Snoro“ akcininkai Rusijos pilietis Vladimiras Antonovas, valdęs 68,1 proc. banko akcijų, ir Lietuvos pilietis Raimondas Baranauskas, turėjęs 25,3 proc. akcijų, lapkričio pabaigoje buvo sulaikyti Londone pagal Lietuvos prokurorų išduotą Europos arešto orderį. Londono teismo sprendimu jie paleisti už užstatą ir privalo nustatytu laiku registruotis policijoje. Londono teismas gruodžio 16 dieną turėtų toliau svarstyti, ar išduoti sulaikytuosius Lietuvos teisėsaugai.

    Atlikdami tyrimą dėl bankrutuojančio „Snoro“ turto iššvaistymo, teisėsaugininkai jau areštavo 300 milijonų litų vertės buvusių banko pagrindinių akcininkų bei su jais susijusių asmenų turto.

    Paskutinį kartą Lietuvoje bankrutavo bankas „Litimpex“ - valstybė tuomet bandė gelbėti banką, tačiau 1999 metais jam buvo iškelta bankroto byla. Be to, 1996 metų pabaigoje valstybė perėmė Lietuvos akcinį inovacinį banką, kurio veikla iš karto buvo sustabdyta, o po metų jį buvo nutarta likviduoti.

  • Lietuvos vizija: premjeras – Uspaskichas

    Lietuvos žinios

    Kitų metų rudenį Lietuvoje gali susiklostyti unikali padėtis: valstybės vadovė - Dalia Grybauskaitė, ministras pirmininkas - Viktoras Uspaskichas. Jei taip nutiktų, tai reikštų, kad po 20 nepriklausomybės metų aukščiausia šalies valdžia galutinai perėjo į rankas asmenų, neturinčių nieko bendra su Sąjūdžio tradicija ir jo puoselėtomis vertybėmis, kurios išvedė tautą į valstybės atkūrimą.

    Viskas spręsis per rinkimų metus, kurie jau prasidėjo, tad pats laikas pabandyti suvokti, kas vyksta.

    Tam pirmiausia derėtų atmesti mintį, kad V.Uspaskicho kalbos apie premjero postą tėra pūtimasis. Kad tai - ne tuščios pretenzijos, byloja jo atrama visuomenėje, taip pat netolimos praeities įvykiai.

    Sykį, gal mums net nenutuokiant, V.Uspaskichas jau buvo vos per žingsnį nuo išsvajoto tikslo. Tai nutiko 2006 metų pavasarį, prasidėjus Algirdo Brazausko Vyriausybės žlugimui. Tos kadencijos Seime Darbo partija buvo išsikovojusi daugiausia mandatų, todėl V.Uspaskichui tereikėjo suburti daugumą ir įtikinti prezidentą Valdą Adamkų, kad šis pateiktų reikiamą ministro pirmininko kandidatūrą. Kaip parodė vėlesnių koalicijų patirtis, daugumos suformavimas Darbo partijai jau ir tuomet nebuvo nepasiekiamas tikslas. Ne tokia neįveikiama kliūtis, kaip tada atrodė, buvo ir prezidentas V.Adamkus. Jis jau buvo suteikęs pilietybę V.Uspaskicho rekomenduotam, tačiau su Lietuva nieko bendra neturinčiam asmeniui Mansurui Sadekovui ir už tai susilaukęs daugiau negu pusės milijono litų aukų iš „Krekenavos agrofirmos“ bei kitų V.Uspaskicho įmonių darbuotojų, gaunančių minimalų atlyginimą. Tereikėjo prezidentui visa tai delikačiai priminti. Galime tik spėlioti, kaip konkrečiai viskas vyko, tačiau, likus vos vienuolikai dienų iki A.Brazausko atsistatydinimo, Darbo partijos būstinę užgriuvo kaukėti prokurorai.

    Matyt, tą sykį V.Uspaskichas tiesiog deramai neįvertino visų aplinkybių: jis ne tik vertė neramiai jaustis V.Adamkų, bet ir buvo spėjęs ligi gyvo kaulo įgristi A.Brazauskui, įpėdiniu numačiusiam Zigmantą Balčytį. Prie to pridėkime Gedimino Kirkilo planus, susijusius su premjero postu, taip pat nuolatinę žvalgybų trintį dėl įtakos, ir gausime V.Uspaskichą su antrankiais.

    Nuo to laiko prabėgo daugiau negu penkeri metai. Iš arenos pasitraukė kelios pačios įtakingiausios figūros, privertusios V.Uspaskichą ieškoti laikino politinio prieglobsčio Rusijoje. Su jų pasitraukimu sumenko ir to „kompromato“ galia, apie kurią bėglys ne sykį kalbėjo ir kuri jam, tarpininkaujant Raimundui Šukiui, padėjo grįžti. Tačiau per tą laiką Lietuvos politinėje scenoje įsitvirtino D.Grybauskaitė. Prasidėjo naujas politinio lošimo etapas, kurio metu ir vėl bus sprendžiamos tos pačios lygtys.

    Dabar jau nuo D.Grybauskaitės požiūrio ir nuo to, kiek V.Uspaskichas apie ją žino, priklausys jo planai iškovoti premjero postą. Paliktos „baltos dėmės“ valstybės vadovės biografijoje - puikus šansas V.Uspaskichui vėl sustiprinti savo pozicijas, juolab kad jam vienam gali būti prieinami kitiems uždari šaltiniai. Taigi gali nutikti taip, kad būtent V.Uspaskichas netolimoj ateity šalia D.Grybauskaitės atliks tą misiją, kurią sovietiniais laikais greta pirmųjų partijos sekretorių lietuvių atlikdavo Kremliaus atsiųsti mitkinai. Skirtumas bus tik tas, kad mes ir toliau apsimesime, jog esame prižiūrimi Briuselio.

    Tačiau ir prezidentė turi ne visai prastą kozirį - Darbo partijos lyderiui iškeltą bylą. Neturėkime iliuzijų, kad ši byla padiktuota teisingumo siekio: jeigu kam nors rūpėtų teisingumas, kaltinamasis per daugiau negu penkerius metus jau būtų nuteistas, be to, jam būtų pateikti kaltinimai ne tik dėl nuslėptų pajamų bei išlaidų ir mokesčių nemokėjimo, bet ir dėl pinigų plovimo. Dabar tai, iš kur atsirado tie neužpajamuoti 25 mln. litų, niekam nerūpi - užtenka ir to, kas turima, kad V.Uspaskichas būtų laikomas ant kabliuko. Kol kas tai duoda apčiuopiamą rezultatą: garsėjantis užgauliomis žymiausių politikų charakteristikomis, Darbo partijos lyderis valstybės vadovės asmenį kukliai apeina, o kartais net pagiria - už požiūrį į Aleksandrą Lukašenką ir naują užsienio politikos kursą.

    Savo ruožtu prezidentė elgiasi taip, lyg V.Uspaskicho apskritai nebūtų. Paritetas, dėl kurio net buvo pamirštas pažadas sutramdyti oligarchus.

    Taip bus sulaukta Seimo rinkimų. Ir net jeigu ligi jų V.Uspaskichas ir bus nuteistas, tai mažai ką pakeis. Prasidės apeliacijos, o ten, žiūrėk, ir vėl - neliečiamybė.

    Visa tai vis labiau primena fatališką procesą, kurio neįmanoma sustabdyti. Valstybė nenumaldomai krypsta į tokį savo raidos etapą, kurį pasiekus visiems, tikėjusiems Sąjūdžio prikelta Lietuva ir turėjusiems vilčių, teks pasirinkti gilų pogrindį arba, kaip įprasta, emigraciją.

    Tai pakeisti gali tik tie, kuriems šiame politiniame lošime skirtas statistų vaidmuo. Bet ir jie, atrodo, vis labiau linksta į tai, kad demokratija, kuri nepasiteisino, gali ir palūkėti.

  • PRIEŠ TEISMĄ STOS DU SOVIETINĖS REPRESINĖS STRUKTŪROS (KGB) BUVĘ PAREIGŪNAI

    Lietuvos Sąjūdis

    Prieš teismą stos du sovietinės represinės struktūros (KGB) buvę pareigūnai, kaltinami padėję vykdyti genocidą, aktyviai dalyvavę laisvės kovotojo Adolfo Ramanausko – Vanago suėmime.

    Gruodžio 9 d., penktadienį, 9 val. Kauno apygardos teisme (Adresas: A. Mickevičiaus g. 18, Kaunas) vyks genocido baudžiamosios bylos nagrinėjimas, kurioje kaltinimai pateikti  Lietuvos Respubliką okupavusios SSRS represinės struktūros – Lietuvos SSR Valstybės saugumo komiteto (KGB) – Lietuvos SSR VSK (KGB) Kauno miesto valdybos 7-ojo poskyrio pareigūnams – seržantei Jadvygai Kuprėnienei ir leitenantui, operatyvinių pavedimų darbuotojui Iljai Vorobjovui. Pagal Kauno miesto apylinkės prokuratūros kaltinamąjį aktą šie KGB darbuotojai dalyvavo Lietuvos partizanų vado generolo Adolfo Ramanausko – Vanago ir partizanės, jo žmonos Birutės Mažeikaitės suėmimo operacijoje 1956 m. spalio 12 d., po kurios A. Ramanauskas buvo įkalintas KGB kalėjime Vilniuje. Ten tą pačią dieną žiauriai kankintas ir sužalotas, vėliau apgydytas ir dar metus brutaliai fiziškai ir psichologiškai kankintas. Galiausiai neteisėtos sovietų okupacinės valdžios – Aukščiausiojo teismo 1957 m. rugsėjo 24-25 d. nuteistas mirties bausme ir tų pačių metų lapkričio 29 d. nužudytas, t. y. fiziškai sunaikintas kaip atskiros politinės grupės – pasipriešinimo sovietų okupacijai narys.

    Jo žmona, partizanė Birutė Mažeikaitė po barbariškų tardymų ir kankinimų buvo nuteista kaip atskiros politinės grupės – pasipriešinimo sovietų okupacijai narė. Politinės kalinės golgotas ėjo tolimoje atšiaurioje Kemerovo srityje.

    2011 m. lapkričio 25 d. į teisiamąjį posėdį kaltinamoji Jadvyga Kuprėnienė neatvyko. Kauno apygardos teismo nutartyje nustatyta, kad jokių pateisinamų neatvykimo priežasčių teismui kaltinamoji nenurodė. Šioje nutartyje taip pat sakoma, kad į teismo posėdį, vyksiantį  2011 m. gruodžio 9 d. 9 val. kaltinamoji priverstinai atvesdintina.

    Teismo posėdis atviras.

  • Lietuvai pirmininkaujant ESBO pajudėjo derybos dėl užsitęsusių konfliktų

    Prezidentės spaudos tarnyba

    Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Ministrų Tarybos sesijos dalyvius.

    Šalies vadovės teigimu, vienas iš pagrindinių Lietuvos pirmininkavimo ESBO prioritetų – užsitęsusių konfliktų sprendimas, todėl labai svarbu, kad po daugiau nei penkerių metų pertraukos Vilniuje pavyko atnaujinti oficialias daugiašales derybas dėl konflikto Padnestrėje sureguliavimo. Prezidentė paragino visas dialoge dalyvaujančias valstybes telkti tam reikalingą politinę valią, kad būtų priimtas ilgalaikis ir tvarus sprendimas.

    Valstybės vadovė pabrėžė, kad sutelkta politinė valia būtina ir siekiant konfliktų sprendimų Pietų Kaukaze.

    „Karui ar grasinimui karu Europoje vietos neturi būti. Mes turime pakankamai svarbių iššūkių, senų ir naujų, kad nedelsdami ryžtingai veiktume kartu“, – sakė Prezidentė.

    Pirmininkaudama ESBO Lietuva toliau stiprino bendras pastangas kovoje su naujais iššūkiais ir grėsmėmis, ypač energetiniam ir kibernetiniam saugumui užtikrinti.

    „Kviečiu atviresnio pokalbio branduolinio saugumo klausimais. Atvirų diskusijų metu galime ir turime įgyvendinti branduolinių jėgainių technologijų, statybos ir priežiūros saugumo kriterijus, o geranoriškiau dalindamiesi ataskaitomis apie atominių reaktorių saugumo testų rezultatus ir siekdami skaidrumo atliekant poveikio aplinkai vertinimus padidintume vieni kitų saugumą“, – teigė valstybės vadovė.

    Šalies vadovės teigimu, visos šalys turi susitelkti ties konkrečiais projektais, padėsiančiais įveikti naujas grėsmes. Vilniuje numatyti patvirtinti projektai – nauja kovos su narkotikais koncepcija ir į naujų ESBO projektų su Afganistanu sąrašą įtraukiama Pasieniečių mokykla Medininkuose – reikšmingai prisidės stiprinant kovą su narkotikais visoje ESBO erdvėje.

    Kalbėdama ESBO Ministrų Tarybos sesijoje šalies vadovė taip pat akcentavo pamatinių demokratijos ir žmogaus teisių principų įtvirtinimo svarbą nacionalinėje politikoje ir praktikoje.

  • Ažubalis Rusijai: okupacijos klausimas darbotvarkėje išliks

    Alfa.lt

    Užsienio reikalų ministras Audrius Ažubalis sakė susitikime su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu prašęs Rusijos paramos priimant dokumentus dėl žurnalistų saugumo, pabrėždamas, jog pasaulyje per šiuos metus žuvo 82 žurnalistai. Dvišaliame susitikime jis taip pat užsiminė, kad nederėtų cituoti vienai progai sukurtų „dirbtinių darinių“, gretinančių Lietuvą ir fašizmą.

    Energetikos klausimas A. Ažubalio ir S. Lavrovo susitikime irgi nebuvo paliktas nuošalyje.

    „Paprašiau Rusijos bendradarbiavimo priimant atitinkamą ESBO dokumentą. Taip pat buvo kalba apie kitus dokumentus dėl energetinio saugumo, Kalnų Karabacho klausimą. Pareiškiau padėką atnaujintoms deryboms dėl Padniestrės (nuo Moldovos atskilusi šalies dalis – Alfa.lt). Žodžiu, pokalbis buvo toks, koks ir turi būti. Niekada nebus taip, kad abi pusės sutiktų ir gautume 100 proc. paramą, tačiau aš manau, kad yra pozityvo šitame susitikime“, - trumpai apie susitikimą su S. Lavrovu nupasakojo A. Ažubalis.

    Ministras A. Ažubalis išsakė Rusijos kolegai, kad Lietuva neturi kitos išeities, kai dujų monopolininkė „Gazprom“ diktuoja kainas kaip tik įgyvendinti Trečiąjį ES energetikos paketą.

    „Aš pasakiau, kad okupacijos klausimas buvo, yra ir išliks mūsų darbotvarkėje. Taip pat sulaukiau labai gero supratimo

    Lietuvos užsienio reikalų ministras įteikė S. Lavrovui „atmintinę“, į kuriuos klausimus Lietuva norėtų sulaukti atsakymų, ypač dėl Karaliaučiaus srityje vystomo branduolinės elektrinės projekto.

    Užsienio reikalų ministras su Rusijos kolega kalbėjo ir apie pastarojo pareiškimus apie fašizmą.

    „Atkreipiau dėmesį, kad reikia labai atsargiai rinktis kuo remtis ir ką cituoti ir kad negalima cituoti kažkokių dirbtinių darinių, kurie yra sukuriami vienai ar kitai progai. Žmonės, kurie juos atstovauja nėra tie žmonės, kurie pelnytų pasitikėjimą ir padėtų abiems valstybėms vystyti gerus santykius“, - pabrėžė A. Ažubalis.

    Rusijos piliečiai „Snoro“ klausimus turės spręsti privačia tvarka

    Užsienio reikalų ministras Audrius Ažubalis užsiminė, kad susitikime su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu šis jo pasiteiravęs apie „Snoro“ banko indėlininkus.

    Jam A. Ažubalis esą atsakęs, jog visi indėliai yra drausti 100 000 eurų suma ir jei kokie indėlininkai iš Rusijos jaučiasi kažko netekę, jie turi kreiptis privačiai į banko laikinąjį administratorių.

    Buvę pagrindiniai bankrutavusio banko „Snoras“ akcininkai Rusijos pilietis Vladimiras Antonovas, valdęs 68,1 proc. banko akcijų, ir Lietuvos pilietis Raimondas Baranauskas, turėjęs 25,3 proc. akcijų, lapkričio pabaigoje buvo sulaikyti Londone pagal Lietuvos prokurorų išduotą Europos arešto orderį.

    Alfa.lt primena, kad šiandien Rusijos diplomatijos vadovas prabilo apie tai, kad dar esama tokių ESBO priklausančių valstybių, kuriose bandoma reabilituoti fašizmą. Tiesiogiai neįvardijęs, kokios tai valstybės, S. Lavrovas padėkojo prieš savaitę oficialiai įkurtai ir su fašizmu pasiruošusiai kovoti organizacijai „Lietuva be nacizmo“, kurios vienas vadovų yra atvirai komunistuojantis veikėjas Algirdas Paleckis.

  • Audrius Bačiulis. Paskutinė savaitė įprastoje Europos Sąjungoje?

    Veidas.lt

    Na ką – pradedame skaičiuoti paskutinę savaitę iki dabartinės Europos Sąjungos galo? Ne, čia ne juokai – pačiu aukščiausiu lygiu, Europos Komisijos ekonomikos ir pinigų reikalų komisaro Olli Rehno lūpomis, buvo pažadėta, kad šios savaitės pabaigoje arba bus pateiktas euro zonos gelbėjimo planas, arba…

    Kas bus po to, niekas tiksliai nesugeba pasakyti, bet visi sutinka – euro zonos žlugimas bus ir Europos Sąjungos žlugimas. Gal ne iš karto, gal laipsniškai, gal iš pradžių mėginant desperatiškomis priemonėmis palaikyti bent dalies dabartinės ES narių sąjungą, bet – žlugimas.
    O kas būtų po to, kai Europos Sąjunga žlugtų? Vėlgi niekas nežino, bet visi sutaria, kad nieko gera – per pastarąjį tūkstantmetį kiekvieno ligšiolinio vieningos Europos projekto žlugimas reikšdavo suirutę, karus, barbarų antplūdžius. Taip buvo žlugus Romos imperijai, taip buvo žlugus Karolio Didžiojo Vakarų Romos imperijai, taip buvo yrant Šventajai vokiečių tautos Romos imperijai. Po Napoleono karų Europoje susiklosčiusio „Imperatorių koncerto“ išsiderinimas atvedė į Pirmąjį pasaulinį karą ir žemyninės Europos imperijų žlugimą.
    Bet reikėjo dar ir Antrojo pasaulinio, sugriovusio paskutinę, Britanijos imperiją, kad ant Habsburgų imperijos griuvėsių užgimusios Paneuropos idėjos įsiviešpatautų Europos politikų galvose. Ir dabar ką – praėjus vos penkiasdešimčiai metų, pasiekus istorinę plėtrą, kai prie vieningosios Europos prisidėjo netgi toliausi Vakarų imperijos pakraščiai, o prie durų krebžda Rytų Romos imperiją paveldėję turkų Osmanų palikuonys, viskas turi žlugti?
    Žinia, visko gali būti. Europos, kaip ir visos žmonijos, istorija niekada nepasižymėjo racionalumu. Kas dabar patikės, kad daugiausiai storų ir protingų knygų apie karo tarp didžiųjų Europos valstybių negalimumą buvo prirašyta Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse? Ir argumentai buvo tokie protingi, tokie įtikinantys. O kiek įvairiausių ilgalaikės taikos projektų buvo prigimdyta artėjant Antrajam pasauliniam, kurio Europoje niekas nenorėjo, nes nujautė, kuo viskas gali baigtis! Bet nutiko, kaip nutiko, ir būtent todėl Europos Sąjunga buvo kuriama su šūkiu: niekados daugiau karų tarp savų! Tiesa, tas „tarp savų“ vėliau, Europoje įsiviešpataujant socializmui ir konformizmui, kažkur dingo, lygiai kaip ir krikščionių kryžius iš pirminio ES vėliavos projekto.
    Bet Europos istorinės atminties tai nepakeitė, tad ne veltui Vokietijos kanclerė Angela Merkel, agituodama saviškius parlamentarus skirti daugiau pinigų euro zonai gelbėti, atvirai grasino karu, tiesiai siedama bendrą Europos valiutą su vieninga Europa, o pastarąją – su taika Europoje. Kita vertus, vien bauginimais toli nevažiuosi, tad A.Merkel, norėdama įtikinti vokiečius, kad šie dar labiau susiveržtų diržus visos Europos labui, turi parodyti jiems, kad ir Vokietija iš to kažką gauna. Pirmiausia – įrodyti, kad ateityje jokie graikai, portugalai, italai ar ispanai neparazituos darbštaus ir taupaus vokiečio sąskaita.
    Vokietijoje jau seniai kalbama, kad visi, norintys gauti iš ES biudžeto, kurį gausiausiai pildo vokiečiai, paramą, turi išmokti gyventi taip pat taupiai kaip vokiečiai. Jau šiandien didžiausi ES skolininkai, tokie kaip Airija, neoficialiai turi siųsti savo biudžeto projektą tvirtinti ne į Briuselį, bet į Berlyną. Vokiečiams atrodo savaime suprantama, kad lygiai taip pat turėtų elgtis ir graikai, ir ispanai, ir visi kiti. O jeigu sutartų biudžetinių apribojimų nebūtų laikomasi, neklusnios ES narės be ilgų kalbų būtų baudžiamos. Iš esmės kalbama apie naują Europos Sąjungos valdymo formą – su centrine paneuropine vyriausybe ir nebe simbolinių, o tikrų galių turinčiu Europos Parlamentu.
    Konkrečiai kalbama apie Europos Sąjungos virtimą Jungtinėmis Europos Valstybėmis. Naujo tipo sąjungą praėjusią savaitę propagavęs šiuo metu ES pirmininkaujančios Lenkijos užsienio reikalų ministras Radekas Sikorskis savo kalboje Berlyne tiesiai rėmėsi Jungtinių Amerikos Valstijų pavyzdžiais. Nušvilptas nebuvo, nors daugumai Europos elito vien Amerikos paminėjimas kelia alergiją. Tiesa, gausiai cituojamas irgi nebuvo, nes visi suprato, kad ne Lenkija, o Vokietija ir Prancūzija dabar sprendžia, kaip atrodys būsimoji Europos Sąjunga.
    Jeigu viskas vyks pagal Berlyno ir Paryžiaus planą, šiandien iš A.Merkel ir Nikolas Sarkozy lūpų turėtume sužinoti, ką konkrečiai šiuodu turėjo galvoje, praėjusią savaitę unisonu pareikšdami, kad „reikia pasirašyti naują Europos Sąjungos sutartį“. Pabrėžtina, kad jų pareiškimas planuojamas likus vos savaitei iki to lemiamo ES viršūnių susitikimo, kuriame, kaip teigiama, bus arba išgelbėtas euras ir Europa, arba viskas žlugs. Ir nors bendri naujosios ES bruožai daugiau ar mažiau žinomi jei ne visų, tai bent euro zonos šalių vadovams, pats faktas, kad žaidimo taisykles siūlo tik du iš 27-ių, yra iškalbingas.
    Jeigu naujoji Europos Sąjunga gims, tai nebebus 27 lygiateisių narių sąjunga netgi formaliai. Bus tie, kurie vadovauja, ir tie, kuriems vadovaujama. Tarp kurių bus Lietuva, kaip ir dauguma naujųjų ES narių, nesunku nuspėti. Guostis galėsime nebent tuo, kad pagal finansinę drausmę suskirstytoje Europoje mūsų vieta bus gerokai aukščiau Graikijos.

  • Seimas uždraudė verslo paramą partijoms

    BNS

    Seimas antradienį priėmė prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotas pataisas, kurios nuo kitų metų pradžios visiškai uždraudžia verslo paramą partijoms.

    Už atitinkamas Partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės pataisas balsavo 82 Seimo nariai, prieš buvo 7, susilaikė 17 parlamentarų. Tarp pasisakiusių prieš ir susilaikusių buvo visų parlamentinių frakcijų po kelis atstovus.

    Seimas dar griežčiau nei siūlė prezidentė nustatė ribojimus aukotojams - parlamente į projektą įrašyta nuostata, kuri aukoti partijoms draudžia ir fiziniams asmenims.

    Tačiau palikta galimybė fiziniams asmenims aukoti partijoms ir kandidatams per rinkimus, t.y. politinės kampanijos dalyviai galės priimti fizinių asmenų aukas.

    Taip pat prezidentės teiktomis ir Seimo antradienį priimtomis pataisomis maksimali leistina fizinio asmens auka per metus sumažinta nuo šiuo metu nustatytų 20 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčio (VMDU) dydžių iki 10-ties, t.y. maždaug nuo 40 iki 20 tūkst. litų.

    Tačiau kandidatas vienmandatėje rinkimų apygardoje ir referendumo iniciatorius savo politinei kampanijai finansuoti galės paaukoti iki 20 VMDU dydžių auką, bet vieno fizinio asmens aukų suma savarankiškiems politinės kampanijos dalyviams per kalendorinius metus negalės viršyti 10 proc. fizinio asmens už praėjusius kalendorinius metus deklaruotų metinių pajamų.

    Pataisomis taip pat nustatyta, kad auka negali viršyti 10 proc. aukotojo deklaruotų metinių pajamų, tačiau aukojantiesiems mažas sumas (iki 0,02 VMDU) leista aukoti supaprastinta tvarka, t.y. iš jų nebus nereikalaujama pajamų deklaravimo.

    Projektą svarstęs pagrindiniu paskirtas Audito komitetas į įstatymo projektą grupės Seimo narių siūlymu dar įrašė nuostatą, jog partijoms gyventojai galėtų papildomai pervesti 1 proc. savo sumokamo gyventojų pajamų mokesčio.

    Taip pat komitetas į projektą įrašė nuostatą, kad į partijos biudžeto asignavimų ir politinės kampanijos sąskaitą negali būti nukreiptas jokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas.

    Prezidentė verslo paramą partijoms uždraudžiančias pataisas teikė argumentuodama, kad taip bus mažinama politinė korupcija ir užtikrinamas partinės veiklos skaidrumas.

    "Tai istorinis žingsnis, Seimas parodė savo brandą ir manytina, kad tai bus pirmas žingsnis ir kelias didesnio politinio skaidrumo link", - Seimo sprendimą paremti prezidentės iniciatyvą vertino jos patarėja teisės klausimais Solveiga Cirtautienė.

    Prezidentės atstovė tvirtino, jog verslo finansinę paramą uždraudęs įstatymas nežlugdys partijų, nes yra numatyta pakankamai kitų finansavimo šaltinių, o su mažesniais resursais partijos per rinkimus tiesiog turės mažinti išlaidas politinei reklamai, kuriai atitenka didžioji surinktų lėšų dalis. Taip pat prezidentės patarėja patvirtino, jog šalies vadovė pritars, jei bus didinama iš biudžeto partijoms skiriama dotacija.

    "Priešingai, tai tikrai nėra politinių partijų žlugdymas, partijos visų pirma yra gyvos ne pinigais, o žmonų parama ir pasitikėjimu. Kiek tai susiję su finansinių šaltinių įvairove, rėmimo galimybė išlieka, išlieka galimybė fiziniams asmenims remti partijas, atsiranda naujovė, skirti 1 proc. savo metinių gyventojų pajamų mokesčio, tai yra didelis ir stiprus žingsnis, išlieka ir biudžetinio finansavimo galimybė, ir tas pinigų kiekis priklauso nuo Seimo narių, ir prezidentė tokį sprendimą bet kokiu atveju rems", - sakė patarėja.

    O ateityje, šalies vadovės patarėjos teigimu, nusistovės politinių partijų veiklos praktika, kuri kainuos mažiau, dėl sumažėjusių lėšų pirkti eteriui. "Manytina, kad ateitis parodys, jog pinigų dydis su metais turėtų mažėti, kadangi, kiek rodo rodikliai, didžioji dalis pinigų, ypač per politines kampanijas, 90 proc., atitenka reklamai, tai atitinkamai, kadangi didžiajai daliai partijų finansiniai šaltiniai mažės, mažės ir poreikis, ir pasiūla, ir paklausa tų pinigų, turėtų bent tokie dėsniai suveikti", - kalbėjo S.Cirtautienė.

    Premjeras Andrius Kubilius yra patvirtinęs, kad uždraudus juridinių asmenų aukas teks didinti partijų finansavimą iš biudžeto. Premjeras yra teigęs, kad partijoms finansuoti iš biudžeto prireiks iki 15 mln. litų. Tuo metu partijoms kitų metų biudžete, kaip ir šiemet, numatyta beveik 5,5 mln. litų.

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė taip pat yra sakiusi, jog uždraudus skirti juridinių asmenų paramą partijoms, jos galėtų gauti didesnį "racionaliai apskaičiuotą" finansavimą iš biudžeto.

    Valstybės dotaciją gauna partijos, per pastaruosius rinkimus surinkusios ne mažiau kaip 3 proc. rinkėjų balsų, ir nepadariusios šiurkščių finansų tvarkymo pažeidimų.

  • Latvijos valdantieji ragina referendume balsuoti prieš rusų kalbą

    ELTA

    Latvijos valdančiosios koalicijos partijų tarybos ragina visų tautybių Latvijos piliečius dalyvauti artėjančiame referendume ir balsuoti prieš antros valstybinės kalbos statuso suteikimą rusų kalbai.

    Valdančioji koalicija mano, kad valstybinė latvių kalba yra Latvijos nepriklausomybės pagrindas. Koalicija pranešime teigia, kad vienintelis peticiją dėl valstybinės kalbos pateikusių ir gyventojų parašus surinkusių politikų tikslas yra pasinaudoti referendumu ir suskaldyti Latvijos visuomenę. Todėl koalicija ragina visų tautybių piliečius dalyvauti referendume ir balsuoti prieš ir taip įtvirtinti Latvijos valstybės etninį ir demokratinį identitetą.

    Valdančioji koalicija teigiamai vertina rusų, baltarusių ir ukrainiečių tautybių Latvijos piliečius, kurie ragino rusakalbius nedalyvauti kampanijoje prieš latvių kalbą. Koalicija ragina ir kitas partijas laikytis panašios pozicijos.

    Praėjusią savaitę Latvijoje baigėsi parašų rinkimo akcija dėl reikalavimo, kad rusų kalba būtų paskelbta antrąja valstybine kalba. Surinkti 183 tūkst. 46 parašai. Galutiniai parašų rinkimo akcijos rezultatai bus paskelbti šių metų pabaigoje, kai parašai bus patikrinti.

    Tik tada parlamentui galės būti pateiktas prašymas dėl Konstitucijos pataisų. Referendumas bus rengiamas nepriklausomai nuo to, ar Seimas pataisas patvirtins, ar atmes. Referendumas bus surengtas praėjus dviem mėnesiams po parlamento sprendimo.

  • Vytautas Landsbergis. Saulės tekėjimas Vakaruose

    Lzinios.lt

    Ne sykį jau patyrėme: kai Lietuvą ištinka koks didesnis skandalas, ryte prarijęs visuomenės ir spaudos dėmesį, iš tiesų būna parengta didesnė kiaulystė ir grėsmė, kurią nuryjam nė nemirktelėję. Dažnai nė nežinodami, kas vyksta, tačiau neva pritarę.

    Antai turime strateginį ir geopolitinį fenomeną, anei būtą, anei regėtą per visą tūkstantmetę istoriją. Tai Rusija Vakaruose nuo Lietuvos. Nesirūpinome ta anomalija, o dabar gausime. Jau gauname.

    Europos Parlamente be jokių debatų antai prastumta arba praslydo lyg mazutu patepta rezoliucija, smagiai pritarianti, kad pasienio bevizio judėjimo ruožas su viena ypatinga trečiąja šalimi būtų išimties būdu išplėstas virš visų Šengeno sutarties normų. Nebe 30 ar 50 kilometrų, bet apimant visą Karaliaučiaus-Kaliningrado kraštą. Užbaigus šį Lenkijos užsienio politikos laimėjimą, po tą erdvę galės be vizų judėti lenkų interesantai. Į kitą pusę - rusai didelėje Varmijos- Mozūrų vaivadijos erdvėje. Tikimasi naujų verslo pelnų. Kai kurie vietiniai analitikai įžvelgia, kad pasienio miestai Šiaurės Lenkijos erdvėje taps rusiški.

    Mačiau džiaugsmingus lenkų kolegų veidus, nors pagrindinio, tokią išimtį nustatančio dokumento niekas nematė, nediskutavo, tik lengvai kilstelėjo rankas už pusės puslapėlio pritarimą kažkam. Bet pagrindinis reguliavimo dokumentas, kurį parengė su konsultantais europarlamentaras Kipro komunistas Kyriakas Triantofilidas (kodėl Kipre parūpo - turbūt dėdė paprašė), yra Šengeno išimtis su didelėm net geopolitinėm pasekmėm. Principinis konceptas dėl šios RF ekspansijos atėjo jau patvirtintas ES vadovų taryboje, tai ko čia domėtis, ką čia svarstyti. Veikia manipuliuojamoji demokratija, ir visiems gerai. Kaip sakydavome senais sovietų laikais, viršininkai žino geriau.
    Ypač kai visas viršininkų dėmesys dabar sutelktas į euro zoną ir pasitikėjimo krizę, o Lietuvoje - į nelaimingąjį "Snoro" banką. Mūsų ambasadorius neva tik pasakęs, kad

    Lietuva pritaria. Pavasarį tai buvo žodžiu pasakęs ir užsienio reikalų ministras, nors dar prieš metus Lietuva deklaravo nutarusi neremti. Blaškomės? O Tarybos popieriuje, kuris rengtas jau ilgesnį laiką, rašoma: "Valstybės narės diskutavo atitinkamuose forumuose (?) specifinio sprendimo aplinkybę Kaliningrado enklavui", ir "dauguma (!) Valstybių narių pritaria" tokiai išimčiai vieninteliam Kaliningrado anklavo atvejui. Čia kažkodėl vienbalsumo neprireikė, kaip ir viešumo.

    Partneriškų konsultacijų su Lenkija dėl šio Karaliaučiaus-Kaliningrado (K/K) atvejo turbūt neturėjome; jų Užsienio reikalų ministerija konsultuojasi su Maskva. Bet nors dabar mums reikia skaidrumo - kaip čia kas buvo - ir pasirengimo būsimai diplomatinei Kremliaus atakai.

    Iš praeities atklysta prisiminimas, kad pirmasis iniciatyvą rodė buvęs užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas. Visa K/K sritis laisvam judėjimui mainais į visą Lietuvą! Paskui pamažinta. Ta neva lietuviška idėja užgeso kartu su ministru, nors kas jam sufleravo - galėtų papasakoti.

    Dabar idėja sėkmingai atvažiavo iš kito kampo. Jai buvo palankus ir bendrasis Lenkijos užsienio politikos perorientavimas į Maskvos - Berlyno ašį. Ką gi, čia mūsų kaimynų ir jų suverenių politinių įžvalgų reikalas. Bet Lietuvos, kaip matome, nūnai laukia naujas išmėginimas, bevizės erdvės alkanų balsų jau pasigirdo. Iš karto! 2004-aisiais nepavyko, dabar gal pavyks. Tuo būdu Eurazija, kur gali, plinta Europoje, o Lietuva - tik menka geografinė kliūtis tarp Rusijos-Baltarusijos sąjunginės valstybės ir pokary aneksuoto Karaliaučiaus-Kaliningrado. Kas iš Lietuvos pareigūnų sutiko su formule, nepasiekusia Lietuvos Seimo, kad "šio Reguliavimo tikslas būtent dėl esamų Sąjungos mažojo pasienio judėjimo taisyklių negali būti sėkmingai pasiektas Valstybių narių, o geriau pasiektas Sąjungos lygmeniu", tai yra narei verčiau jau primestas - sunku suvokti... Nebent nematė ir negalvojo.

    Naujajai putininei ekspansijai, pirmiausia Klaipėdos link (ją primena ir Maskvos deržavininkų Žirinovskio, Rogozino šūkaliojimai), nuolankiai rengiamės. Dėmesio vertas būsimas naujas strateginis tiltas per Nemuną būtent Klaipėdos kryptimi. K/K militaristams ir kontrabandos mafiozams labiausiai jo reikia. Plius laisvo judėjimo.
    Tad kas vyko Briuselyje per pastarąjį mėnesį ir šiomis dienomis reikiamai patvarkant Europarlamento formalų pritarimą K/K ir Šiaurės Lenkijos poravimuisi su kur kas platesniu, geografiškai neapibrėžtu, apibendrinimu?

    Vienas europarlamentaras, ne iš Kipro, mėgino teikti pataisų. Apie tai, jog teiginiai apie K/K ypatingumą ir laisvo judėjimo reikmes nebūtų primetami ES šalims automatiškai, o tiktai kiekvienos jų (pvz., Lietuvos) taikomi arba netaikomi savo nuožiūra. Ir apie tai, kas išvis yra tas ypatingas regionas, iš kur ir kaip atsiradęs, koks jo tikrasis tarptautinis teisinis statusas. Siūlyta informacinė pastraipėlė:

    "Dabartinė Kaliningrado sritis Rusijos Federacijai buvo perduota Sovietų Sąjungos, kuri gavo šią Centrinės Europos Kionigsbergo teritoriją pagal 1945 m. Potsdamo susitarimą, kad administruotų ją ligi numatomos Taikos sutarties, kuri sąjungininkų Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų, įskaitant Sovietų Sąjungą arba Rusiją, iki šiol su Vokietija nepasirašyta."

    Tik faktai, kaip ir siūlymas nustatyti, kad Sąjungos pasienio judėjimo taisyklėms praplėsti reikia pasienio valstybių sutikimo - nė nesvarstyta. Užblokuota komitete, siūlant atmesti kaip nereikalingą, ir viskas.

    Mūsų galbūt laukia didžiulė žemių nuošliauža, prieš kurią nykštuko "Snoro" sukeltas laikinas drebėjimas pasirodys buvęs tik smulkmena.

    Institucijos Lietuvoje, kurioms priskirta rūpintis nacionaliniu saugumu, - Taryba, Seimo komitetas - turėtų tai svarstyti.

  • Lietuvoje prasideda ESBO ministrų susitikimas

    Alfa.lt

    Lietuvoje antradienį prasideda dvi dienas truksiantis Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) ministrų susitikimas, į kurį atvyko Jungtinių Valstijų valstybės sekretorė Hillary Clinton, Europos Sąjungos (ES), Rusijos ir Vokietijos diplomatijos vadovai.

    Iš viso ESBO ministrų tarybos sesijoje turėtų dalyvauti per 40 ministrų.

    H.Clinton ne tik dalyvaus oficialiuose renginiuose, bet ir susitiks su Baltarusijos opozicijos aktyvistais. Lietuvos užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio teigimu, savo vizitu H.Clinton parems ir padrąsins visas regiono demokratines jėgas.

    ESBO pranešime spaudai teigiama, kad susitikime bus aptariami klausimai, susiję su užsitęsusiais konfliktais, tarptautinėmis grėsmėmis ir bendradarbiavimo su ESBO šalimis partnerėmis stiprinimu, įskaitant Pietų Viduržemio jūros regiono šalis ir Afganistaną.

    Vilniaus susitikime taip pat žadama tartis, kaip kovoti su naujomis grėsmėmis - kibernetiniu ir energetiniu saugumu, žmonių, ginklų ir narkotikų prekyba. Dėmesio turėtų sulaukti ir vadinamasis Arabų pavasaris - demokratiniai sukilimai ir protestai Šiaurės Afrikos šalyse.

    Susitikimas Vilniuje rengiamas dėl to, kad Lietuva šiemet pirmininkauja ESBO. Kitąmet organizacijos vairą perims Airija.

    Ashton atšaukė vizitą į ESBO susitikimą Lietuvoje

    Europos Sąjungos (ES) užsienio politikos vadovė Catherine Ashton atšaukė planuotą vizitą į Lietuvoje antradienį prasidedantį Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) ministrų susitikimą, neplanuotai užsitęsus pirmadienio ES ministrų susitikimui Briuselyje.

    Grybauskaitė: Lietuvai pirmininkaujant ESBO pajudėjo derybos dėl užsitęsusių konfliktų

    Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Ministrų Tarybos sesijos dalyvius.

    Šalies vadovės teigimu, vienas pagrindinių Lietuvos pirmininkavimo ESBO prioritetų - užsitęsusių konfliktų sprendimas, todėl labai svarbu, kad po daugiau nei penkerių metų pertraukos Vilniuje pavyko atnaujinti oficialias daugiašales derybas dėl konflikto Padnestrėje sureguliavimo. Prezidentė paragino visas dialoge dalyvaujančias valstybes telkti tam reikalingą politinę valią, kad būtų priimtas ilgalaikis ir tvarus sprendimas.

    Valstybės vadovė pabrėžė, kad sutelkta politinė valia būtina ir siekiant konfliktų sprendimų Pietų Kaukaze.

    „Karui ar grasinimui karu Europoje vietos neturi būti. Mes turime pakankamai svarbių iššūkių, senų ir naujų, kad nedelsdami ryžtingai veiktume kartu“, - sakė Prezidentė.

    Pirmininkaudama ESBO Lietuva toliau stiprino bendras pastangas kovoje su naujais iššūkiais ir grėsmėmis, ypač energetiniam ir kibernetiniam saugumui užtikrinti.

    „Kviečiu atviresnio pokalbio branduolinio saugumo klausimais. Atvirų diskusijų metu galime ir turime įgyvendinti branduolinių jėgainių technologijų, statybos ir priežiūros saugumo kriterijus, o geranoriškiau dalindamiesi ataskaitomis apie atominių reaktorių saugumo testų rezultatus ir siekdami skaidrumo atliekant poveikio aplinkai vertinimus padidintume vieni kitų saugumą“, - teigė valstybės vadovė.

    Šalies vadovės teigimu, visos šalys turi susitelkti ties konkrečiais projektais, padėsiančiais įveikti naujas grėsmes. Vilniuje numatyti patvirtinti projektai - nauja kovos su narkotikais koncepcija ir į naujų ESBO projektų su Afganistanu sąrašą įtraukiama Pasieniečių mokykla Medininkuose - reikšmingai prisidės stiprinant kovą su narkotikais visoje ESBO erdvėje.

    Kalbėdama ESBO Ministrų Tarybos sesijoje šalies vadovė taip pat akcentavo pamatinių demokratijos ir žmogaus teisių principų įtvirtinimo svarbą nacionalinėje politikoje ir praktikoje.

  • Seimo konservatoriai siūlo neapvilti pensininkų ir svarstyti prabangos mokesčių įvedimą

    BNS

    Pažado atkurti senatvės pensijas netęsėjimas labai nuviltų pensininkus, todėl reikėtų svarstyti galimybę skubiai įvesti vadinamuosius prabangos - nekilnojamojo turto ir automobilių - mokesčius, sako didžiausios Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Jurgis Razma.

    "Seime reikėtų mėginti inicijuoti diskusiją, ar nebūtų galima ištęsėti tą pažadą, ir apsvarstyti galimą greitą prabangos mokesčių įvedimą", - pirmadienį BNS sakė J.Razma.

    Jis paaiškino kalbantis apie nekilnojamojo turto ir automobilių mokesčių įvedimą.

    Anot parlamentaro, nors antradienio rytą Vyriausybė planuoja priimti savo sprendimą dėl kitų metų biudžeto išlaidų mažinimo šaltinių, "Seimo nariai vis dėlto turi teisę pažiūrėti dar kartą Vyriausybės sprendimą".

    Pirmadienį Vyriausybė pranešė, kad kitąmet siekdama turėti ne didesnį kaip 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) viešųjų finansų deficitą, dėl perpus sumažintos ekonomikos augimo prognozės biudžeto projekte atsiradusį beveik 1 mlrd. litų pajamų trūkumą ketinama dengti 4 proc. mažinant valstybės išlaidas ir tik iš dalies - 50 proc. - atstatant sumažintas pensijas.

    J.Razmos teigimu, siūlymas atkurti tik pusę sumažintos pensijos yra labai skausminga žinia, juoba, kad žmonėms jau buvo plačiai paskelbta, jog pensijos nuo sausio bus grąžintos į 2009 metų lygį.

    Kita vertus, TS-LKD frakcijos seniūnas pasidžiaugė, kad koalicijos partneriams pavyko sutarti, jog kitąmet viešųjų finansų deficitas neviršytų 3 proc. BVP. Jis pabrėžė, kad konservatoriai nėra pridėtinės vertės mokesčio didinimo entuziastai, bet esą būtina atidžiai panagrinėti, kokias išlaidas ketinama mažinti.

    "Privalome atidžiai peržiūrėti, ar tai nėra labai skaudūs sumažinimai, ar dėl to viešojo sektoriaus darbuotojai nebus priversti eiti nemokamų atostogų, ar krašto apsaugos biudžetas neperžengs NATO narei leistinos ribos", - svarstė J.Razma.

    Kitas konservatorius, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas konservatorius Rimantas Dagys BNS taip pat sakė, kad Seime bus ieškoma būdų, kaip atkurti visas pensijas pensininkams ir kitaip sumažinti 2012 metų biudžete planuojamas išlaidas.

    "Neatmetu galimybės, kad Vyriausybės sprendimas Seime gali būti peržiūrėtas. Žadu labai aktyviai ir stropiai žiūrėti į programas, kurių finansavimo būtų galima atsisakyti", - pirmadienį BNS sakė R.Dagys, komentuodamas Vyriausybėje pasiektą sutarimą kitąmet sumažintas pensijas atstatyti ne 100, o 50 procentų.

    Anksčiau Vyriausybė planavo nuo kitų metų sausio 1-osios atkurti praėjusių metų pradžioje sumažintas senatvės pensijas. Tai numatantis įstatymo projektas svarstomas Seime.

    Tačiau Finansų ministerija praėjusią savaitę sumažino 2012 metų BVP augimo prognozę nuo 4,8 proc. iki 2,5 proc., todėl planuojamos kitų metų biudžeto pajamos sumažėjo maždaug 1 mlrd. litų.

    Skaičiuojama, kad "apkarpius" viešojo sektoriaus išlaidas, bus sutaupyta apie 614 mln. litų, o nuo sausio tik iš dalies atstačius pensijas, bendras efektas valstybės biudžetui turėtų siekti beveik 1 mlrd. litų.

    Anksčiau svarstyta galimybė 2-3 procentiniais punktais didinti pridėtinės vertės mokestį, tačiau tam pasipriešinimo valdančiajai koalicijai priklausantys liberalai.

    Atsižvelgiant į ankstesnę ekonomikos augimo prognozę planuota, kad 2012 metų valstybės biudžeto bendros pajamos, įskaitant Europos Sąjungos (ES) ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšas, sieks beveik 26 mlrd. litų (9,1 proc. daugiau nei numatyta šių metų biudžete), o išlaidos didės 1,2 proc. iki 26,709 mln. litų. Kitų metų valstybės biudžete deficitas turėjo siekti 708,899 mln. litų - 3,6 karto mažiau nei numatyta šiemet.

  • Girnius: Putino partijos pralaimėjimas nerodo Rusijos modernėjimo

    Alfa.lt

    Rusijos premjero Vladimiro Putino partija patyrė aiškų pralaimėjimą parlamento rinkimuose, tačiau jokių esminių pokyčių tikėtis neverta, nebent didesnio populizmo artėjant kitų metų prezidento rinkimams, mano Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) docentas Kęstutis Girnius.

    Politikos ekspertas atkreipė dėmesį, kad V.Putino partija nusivylę rusai atsisuko ne į pažangiąsias liberalias partijas, bet į Genadijaus Ziuganovo komunistus ir Vladimiro Žirinovskio partiją.

    „Manau, kad V.Putino partijos pralaimėjimas rodo, kad žmonės nepatenkinti, kad V.Putinas ir „Vieningoji Rusija“ nusibodusi. Bet šis V.Putino partijos pralaimėjimas nereiškia pažangesnių jėgų laimėjimo, nes žmonės nusigręžė nuo V.Putino, bet apkabino V.Žirinovskį su komunistais“, - BNS pirmadienį sakė K.Girnius.

    „Viską sudėjus, komunistai, V.Žirinovskis ir V.Putinas turi beveik 80 procentų balsų ir turės daugiau nei 80 procentų mandatų Dūmoje. Pažangesnieji liberalai „Jabloko“ surinko apgailėtiną skaičių - vos apie 3 - 4 proc. Taigi nusigręžimas nuo „Vieningosios Rusijos“, nereiškia, kad Rusija eina į kokią modernesnę, liberalesnę, vakarietiškesnę politinę sistemą“, - kalbėjo K.Girnius.

    Politologo vertinimu, jokų permainų, ypač užsienio politikoje, tikėtis neverta, tačiau pokyčių gali vykdi vidaus politikoje, nes gali didėti spaudimas dėl blogėjančios ekonominės padėties.

    „Kokių nors pokyčių užsienio politikoje tikrai nebus, nes ir G.Ziuganovas, ir V.Žirinovskis - abu yra tiek pat kovingi, gal net labiau pasiilgę Sovietų Sąjungos nei pats V.Putinas. Bet bus daugiau pokyčių vidaus politikoje, nes ir „Teisingoji Rusija“ gerokai padidino balsų skaičių, tad bus reikalavimai labiau atsižvelgti į vargingųjų žmonių padėtį, gal padidinti atlyginimus, gal bus priversti truputį pažaboti naujuosius oligarchus ir korupciją“, - svarstė K.Girnius.

    Valdančiosios „Vieningosios Rusijos“ rinkimuose patirti nuostoliai, politologo manymu, gali paskatinti V.Putiną ir jo šalininkus labiau mobilizuotis prieš artėjančius prezidento rinkimus kitų metų kovą, pirmiausia imantis įvairų populistinių sprendimų rinkėjų palankumui papirkti, nors V.Putino pergalė bet kuriuo atveju neabejotina.

    „Vieningoji Rusija“ laikoma V.Putino kūdikiu, tad kai nusigręžiama nuo šios partijos, nusigręžiama nuo V.Putino. Bet man nėra abejonės, kad V.Putinas vis tiek laimės prezidento rinkimus, nes tikrų kitų kandidatų prieš jį nėra, ir aš manau, kad gali būti, kad bus dar didesnis mobilizavimas, teisėtas ar ne, užtikrinti gerus prezidento rinkimų rezultatus. Bus uoliau kovojama, ir nenustebčiau, kad V.Putinas imtųsi populistinių žingsnių iki rinkimų, pavyzdžiui, suteikiant įvairias finansines lengvatas, priemokas eiliniams žmonėms. V.Putinas gal surinks mažiau balsų prezidento rinkimuose, bet kad bus lengvai išrinktas prezidentu - neabejoju“, - kalbėjo K.Girnius.

    Dūmos rinkimų organizavimas, rinkimų kampanijos eiga, ypač lošiant patriotine korta, pabrėžiant kovą su potencialiais išorės priešais, organizacijos „Golos“, kaip tariamos Vakarų „agentės“, puolimas, trukdžiai internetinėje erdvėje, K.Girniaus manymu, būdingi rinkimų Rusijoje bruožai, patvirtinantys, kad Rusija dar labai toli nuo demokratijos.

    Pirminiais duomenimis, per sekmadienį vykusius parlamento rinkimus Rusijoje premjero Vladimiro Putino vadovaujama partija „Vieningoji Rusija“ gavo 49,54 proc. balsų. Tokiu būdu valdančioji partija prarado vadinamąją konstitucinę daugumą, kurios reikia norint netrukdomai keisti Konstituciją.

    2007 metais „Vieningoji Rusija“ buvo surinkusi net 64,3 proc. rinkėjų balsų.

  • Prokurorai areštavo 300 mln. Lt vertės „Snoro“ akcininkų turto

    Alfa.lt

    Atlikdami tyrimą dėl bankrutuojančio banko „Snoras“ turto iššvaistymo, teisėsaugininkai jau areštavo 300 milijonų litų vertės buvusių banko pagrindinių akcininkų bei su jais susijusių asmenų turto. Tai BNS patvirtino Generalinės prokuratūros (GP) Viešųjų ryšių skyriaus vadovė Rūta Dirsienė.

    „Šiuo metu prokuratūra ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba areštavo bankui „Snoras“ galimai žalą padariusų įtariamųjų ir su jais susijusių asmenų turtą, kurio bendra vertė siekia apie 300 milijonų litų. Šiuo atveju turimas omeny ir Lietuvoje, ir užsienyje esantis turtas. Šiuo metu vyksta intensyvios tokio turto paieškos, bendradarbiaujant ir su kitomis valstybėmis“, – pirmadienį sakė R. Dirsienė.

    GP atstovė teigė kol kas negalinti atskleisti konkrečių užsienio valstybių, kuriose taip pat yra areštuoto buvusių „Snoro“ savininkų turto.

    Buvę pagrindiniai bankrutavusio banko „Snoras“ akcininkai Rusijos pilietis Vladimiras Antonovas, valdęs 68,1 proc. banko akcijų, ir Lietuvos pilietis Raimondas Baranauskas, turėjęs 25,3 proc. akcijų, lapkričio pabaigoje buvo sulaikyti Londone pagal Lietuvos prokurorų išduotą Europos arešto orderį.

    Sulaikytieji Londono teismo sprendimu buvo paleisti už užstatą, V. Antonovas – už 300 tūkst. litų, R. Baranauskas – už 800 tūkst. litų, abu privalo nustatytu laiku registruotis policijoje.

    Londono teismas gruodžio 16 dieną turėtų toliau svarstyti, ar išduoti sulaikytuosius Lietuvos teisėsaugai.

    V. Antonovas ir R. Baranauskas pripažinti įtariamaisiais dėl turto pasisavinimo stambiu mastu, dokumentų klastojimo, o R. Baranauskas – ir dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi.

    Generalinės prokuratūros atstovų teigimu, įtariamųjų ratas šioje byloje gali plėstis.

    Šių metų gegužę skelbta, jog didžiausio „Snoro“ akcininko V. Antonovo šeima – 37-oji turtingiausių Rusijos verslo šeimų reitinge. Rusijos verslo žurnalas „Finans“ skelbė, jog Antonovų šeimos bendras kapitalas siekė 0,43 mlrd. JAV dolerių ir per metus jis padidėjo 26 proc. O paties V. Antonovo kapitalas, žurnalo duomenimis, siekė 0,38 mlrd. JAV dolerių. Pagrindinis Antonovų šeimos turtas, reitingo duomenimis, yra grupė „Konvers“ ir bankas „Snoras.

  • Landsbergis: velkamės su sovietine girnapuse prie kojos

    Alfa.lt

    „Politika yra kultūros dalis. Tai nėra skirtingi dalykai, todėl ne kartą esu pastebėjęs, kad prastos kultūros žmonės vykdo ir prastą politiką“, - Alfa.lt teigė vienas Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatų prof. Vytautas Landsbergis, kuriam premiją nuspręsta skirti už Lietuvoje ir pasaulyje nuosekliai plėtojamą čiurlionianą.

    Savo interneto tinklapyje cituojate ir mažai kam girdėtus M. K. Čiurlionio žodžius, kuriuos vadinate jo testamentu: „Tedirba kiekvienas, kam suteikta kūrybos galia, o savo darbo vaisiais tegu su broliais pasidalija. Ar galima būtų sakyti, kad esate M. K. Čiurlionio testamento vykdytojas?

    Tik nereikia, aš nepretenduoju į tokius aukštus apibendrinimus, o tiesiog dirbu savo pasirinktą darbą. Ir viskas.

    V. Landsbergis - ir politikas, ir meno, muzikos, kultūros istorikas. Kas labiausiai užveda Jus šiuo metu? Kas būtų politikas be kultūros?

    Politika yra kultūros dalis. Tai nėra skirtingi dalykai, todėl ne kartą esu pastebėjęs, kad prastos kultūros žmonės vykdo ir prastą politiką. Yra ir politikos kultūra, kaip yra ir žemdirbystės kultūra. Viskas yra kultūra.

    Ar dabartinė Lietuvos politinė kultūra Jus tenkina ar netenkina?

    Sunku vienu sakiniu atsakyti, nes visada yra palyginimai. Būdavo ar galėtų būti ir blogesnė politika, bet galėjo būti ir gali būti ir geresnė.

    Neseniai kalbėjote apie galimą civilizacijų karą su Rusija. Kiek Lietuva pajėgi atsilaikyti prieš, tarkime, primityvios kultūros invaziją iš Rytų?

    Lietuva yra pažeidžiama. Nors vartodamas karo sąvoką, visai negalvojau apie ginklų karą, kalbėjau apie vertybių karą, būtent civilizacinių vertybių karą.

    Lietuva pasiduoda blogoms įtakoms arba nepajėgia atsikratyti virusais, kurie yra užsilikę iš sovietmečio. Yra ligų recidyvai, yra atsikartojimai, yra panašių reiškinių, kokie vyksta Rusijoje. Tas mane jaudina.

    O ar yra kokių gydymo metodų ar priešnuodžių?

    Labai atvira kalba apie tai, savęs analizavimas ir kritika.

    Tos kritikos ar savikritikos stinga?

    Stinga. Šiaip jos stinga visiems, bet tai neturi būti pasiteisinimas mums.

    Ir ką daryti?

    Daryti išvadas (juokiasi). Nieko kito daugiau negali daryti. Veiksmingas išvadas. O ne stručio išvadas.

    Geras receptas. Viltis Lietuvai, turėjusi tapti ir atrama postsovietiniu laiku – senoji Europa, tačiau „stručio išvados“ ir ten tampa kasdienybe?

    Ta senoji Vakarų Europa taip pat slysta į blogą kelią. Ir ten atsiranda panašumų į dabartinę Rusiją.

    1991 metais esate rašęs, kad „kas yra dvasios laisvė, žino ir tautos, kurios, kad ir svetimų užkariautos, neturi arba atsikrato vidinio vergystės komplekso“. Ar tos „dvasios laisvės“ per laisvės metus padaugėjo ar jos gal net mažėja?

    Nesu nei ekspertas, nei analitikas šiuo klausimu, tačiau norėčiau, kad šiuo klausimu būtų buvę daugiau pasiekta, kad toliau dėl tos dvasios laisvės būtų kovojama, kad matytume, kur mes velkamės su girnapuse prie kojos. Ir bandytume nuo tos girnapusės atsikabinti.

  • Ekspertas: Lietuvoje būtina nauja atominė elektrinė, nes nėra kitų alternatyvų

    Alfa.lt

    Nauja atominė elektrinė Lietuvai yra vienintelė reali alternatyva esminėms energetikos problemoms spręsti – užtikrinti bazinį, t.y. pagrindinį, pastoviai gaminamos elektros energijos pajėgumus bei garantuoti energetinę nepriklausomybę.

    Laikydamasi tarptautinių branduolinės saugos principų, Lietuva du dešimtmečius saugiai eksploatavo Ignalinos atominę elektrinę (AE) ir užtikrino elektros energijos tiekimo saugumą. Tačiau paklususi ES reikalavimui sustabdyti Ignalinos AE, Lietuva atsidūrė kryžkelėje – šalies energetika prarado pirminių energijos išteklių įvairovę, turime importuoti daugiau kaip 60 procentų reikiamos elektros energijos, mūsų elektros tinklai neintegruoti į Vakarų Europos tinklus, o iškastinis kuras importuojamas tik iš vienos šalies.

    Mano manymu, šioje situacijoje labai svarbu užtikrinti, kad Lietuvos Respublikos įstatymu įtvirtintas branduolinės energijos naudojimo tęstinumas taptų tikrove.

    Atominei energetikai alternatyvų nėra

    Suprantama, kad Lietuvos gyventojams rūpi, ar nauja atominė elektrinė nekels pavojaus, ar tikrai ji reikalinga.

    Energetinis saugumas yra įmanomas tik tada, kai užtikrinama pirminių energijos išteklių įvairovė, šalyje yra pakankamai bazinės elektros energijos gamybos pajėgumų, energetiniai tinklai integruoti į Europos sistemas ir vartotojai gauna energiją prieinamomis kainomis. Šia prasme Lietuvoje atominė elektrinė alternatyvos neturi.

    Taip, atominė elektrinė yra potencialiai pavojingas objektas, todėl jėgainei keliami papildomi griežti reikalavimai: saugos principus nustato tarptautinės organizacijos, šalyje kuriama nacionalinė branduolinės saugos priežiūros sistema. Bet koks neįprastas įvykis, nekalbant apie avarijas, visose atominėse elektrinėse ištiriamas, išvados skelbiamos, numatomos priemonės panašiems įvykiams išvengti kitose elektrinėse. Sutrikimų ir avarijų prevencijos sistema branduolinėje energetikoje yra bene geriausiai organizuota ir efektyviai veikianti pasauliniu mastu.

    Mažiau incidentų, daugiau saugumo

    Kaip bebūtų skaudu, tačiau, apibendrinus pasaulio statistiką, pasirodė, kad gaminant 20 mlrd. kWh elektros energijos (tiek jos pagaminome Lietuvoje 2003 metais), akmens anglies kuro cikle vidutiniškai žūna 3500 žmonių, tuo tarpu branduolinio kuro cikle – vos 1 žmogus. Atominėse elektrinėse susidarančių atliekų tūris, lyginant su atliekomis, susikaupiančiomis iškastinio kuro elektrinėse, yra labai mažas. Praktiškai visos šios atliekos laikomos patikimose saugyklose. Neturėtume šių faktų laikyti „neatremiamais“ argumentais branduolinės energetikos naudai. Priešingai – šiuos faktus vertinti, kiek pavojinga žmonėms minima veikla ir, kad besąlygiškai laikantis saugos reikalavimų, galima, ir ekonomiškai tikslinga, pripažinti bei remti branduolinę energiją, kaip svarbią energijos išteklių balanso dalį.

    Svarbu pabrėžti, kad atominėse elektrinėse gaminamos elektros energijos savikainoje kuro dedamoji yra daug mažesnė negu iškastinio kuro elektrinėse, todėl branduolinio kuro kainos svyravimai itin mažai įtakoja gaminamos elektros savikainą. Tai garantuoja atominėse elektrinėse gaminamos elektros energijos kainos stabilumą.

    Nauja elektrinė - būtina

    Ypatingai šiuo metu, kai vyksta visų naujosios atominės elektrinės projekto dalyvių derybos, svarbu, naudojantis žiniasklaidos priemonėmis, pateikti visuomenei kuo išsamesnę informaciją apie projektuojamą elektrinę, jos įtaką aplinkai ir kitą svarbią informaciją. Mat dažnai viešoje erdvėje matomas neargumentuotas numatomos elektrinės reikalingumo neigimas, galimos žalingos įtakos aplinkai hiperbolizavimas, apriboja visuomenės galimybes ir teisę žinoti objektyvią tiesą apie energijos tiekimo saugumą.

    Lietuvoje yra daug patyrusių aukštos kvalifikacijos branduolinės energetikos specialistų. Būtina juos panaudoti tiek parengiamajame (derybų), tiek projektavimo, statybos ir elektrinės eksploatacijos etapuose. Esu įsitikinęs, kad Lietuvai nauja AE reikalinga ir gali būti sėkmingai pastatyta.

    Siūlymai atidėti naujosios AE statybą, laukiant naujų technologijų, Lietuvai būti tik elektros importuotoja, gąsdinimai „aukštomis“ kainomis, nepalyginant jų su to meto iškastinio kuro kainomis, mūsų šaliai gali lemti energetinio užkampio vardą ir smulkaus pirkėjo vaidmenį kuriamoje Europos elektros rinkoje. Be to, prarasime bet kokias galimybes daryti įtaką elektros energijos kainoms. Apžvelgiamoje perspektyvoje be branduolinės energetikos pasaulyje nesimato kito šaltinio bazinės elektros energijos gamybai.

  • Lenkija vėl moko

    Alfa.lt

    Po kelių mėnesių pertraukos Lenkija vėl pradėjo mokyti Lietuvą ir didinti spaudimą dėl Švietimo įstatymo pakeitimo. Klydo tie, kurie manė, kad kritikos Lietuvai laviną sukėlė vien rinkimų kampanija. Akivaizdu, jog nesutarimo ir nesusipratimų šaknys yra gilesnės ir tvaresnės, negu anksčiau įsivaizduota. Nors galima viltis, kad lenkų politikos vadovai dar atsikvošės, nevalia grįsti savo politikos šia viltimi. Santykiai su istorine kaimyne turi būti korektiški, bet vargu ar jie bus geri.

    Galima dar ginčytis, kuri šalis pirmoji pažeidė kitos interesus, kuri nepaisė tikrų ar menamų įsipareigojimų, kuri neatsižvelgė į kitos prašymus. Bet akivaizdu, kad Lenkijos politikai jau dvejus metus pliekia Lietuvą ir kad jų pagrindinis kaltinimas - esą Lietuva stengiasi prievarta asimiliuoti lenkus, o naujas Švietimo įstatymas, pirmasis žingsnis ta linkme, yra nepagrįstas ir laužtas iš piršto. Manytum, Europos Sąjungai (ES) pirmininkaujanti Lenkija turėtų svarbesnių užduočių milžiniškos ūkio krizės metais, negu stengtis palaužti silpnesnę kaimynę.

    Prieš kelias savaites Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas laiške Andriui Kubiliui atsakė į ankstesnį Lietuvos premjero siūlymą sudaryti naują darbo grupę, kad ji ieškotų priemonių Pietryčių Lietuvos ir Suvalkų krašto socialinei bei ekonominei raidai skatinti. D.Tuskas rašė, jog jau veikiančios dvišalės švietimo ekspertų darbo grupės rezultatai yra nepatenkinami. Bet jei Lietuva pritartų Švietimo įstatymo pakeitimams, būtų galima organizuoti kitas dvišales darbo grupes.

    Nors D.Tusko atsakymą galima suprasti įvairiai, vargu ar tai draugiškas gestas, leidžiantis išspręsti sudėtingą problemą. Gal jis norėjo pasakyti, kad nėra prasmės kurti naują darbo grupę, jei neveiksminga pirmoji. O gal netiesiogiai šantažavo, leisdamas suprasti, kad nebus pažangos kitose srityse, kol Lietuva nepakeis Švietimo įstatymo. Kitaip tariant, santykiai negerės, jei Lietuva nenusileis.

    A.Kubilius ne kartą yra pareiškęs D.Tuskui, kad įstatymas nebus keičiamas, nors Lietuva pasiryžusi jį lanksčiai įgyvendinti, taigi - atidėti kai kurių nuostatų įsigaliojimą. Viešai reikalaudamas įstatymo pokyčių, D.Tuskas atsisakė ieškoti galimo kompromiso. Jo iššūkis sulaukė greito atsakymo. Tą pačią dieną A.Kubilius priminė, kad Lietuvos ryžtą nekeisti Švietimo įstatymo „premjeras Donaldas Tuskas žino nuo pat pirmųjų pokalbių šia tema“.

    Panašiu laiku ir Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis pareiškė, jog Varšuva turės keisti santykių su Lietuva kursą, kaip ir su Ukraina. Nors „nepasmerksime savęs šaltajam karui“, kelias į gerus santykius bus ilgas. Lietuvių savimylos negali glostyti Lietuvos palyginimas su Viktoro Janukovičiaus Ukraina, kurioje politiniai oponentai nuteisiami kalėti. Bet B.Komorowskis pabrėžė, kad Lietuvoje ir Lenkijoje yra valia išspręsti įtemptų santykių problemą.

    Gerokai griežčiau kalbėjo B.Komorowskio patarėjas tarptautiniais klausimais Romanas Kuzniaras. Jis pasakė, kad Lenkijos kantrybė Lietuvos atžvilgiu „aiškiai baigėsi“. R.Kuzniaro nuomone, Lietuva neįgyvendina 1994 metų sutartyje duotų įsipareigojimų, esą lenkai „išlepino brolius lietuvius, truputėlį juos sugadino, sukurdami įspūdį per ilgus ilgus metus“, kad lenkų kantrybė neišsemiama.

    B.Komorowskio, D.Tusko ir R.Kuzniaro pastabos yra gerokai švelnesnės negu kovinga užsienio reikalų ministro Radeko Sikorskio retorika. Vis dėlto jos kelia nerimą dėl dviejų priežasčių. Pirma, akivaizdu, jog Lenkija manė, kad Lietuva nusileis ir kad darbo grupė pritars Švietimo įstatymo pokyčiams. Lenkai net neįsivaizdavo, jog Lietuva gebės atlaikyti spaudimą. Antra, beveik nesuprantama, kaip Lenkijos valdžia gali nuoširdžiai manyti, kad Švietimo įstatymas sukelia pavojų esminėms lenkų tautinės mažumos teisėms, būtent - teisėms į tapatybę, kultūrą bei švietimą savo kalba. Visi lyginamieji tyrimai rodo, jog Lietuvos lenkai turi tiek pat, jei ne daugiau, teisių kaip ir kitos ES tautinės mažumos. Kažkas negerai, kai atsisakoma pripažinti akivaizdžius faktus ir kai manoma, kad mažesnė valstybė turi pasiduoti didesnės kaimynės spaudimui. Toks lenkų mentalitetas nieko gero Lietuvai nežada.

    Nenoriu perdėm juodai piešti padėties. Per Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos prezidentų susitikimą, vykusį penktadienį Taline, B.Komorowskis pasakė, kad Lenkijai yra svarbūs transporto ir energetikos infrastruktūros projektai Baltijos kraštuose. Negalime užmiršti, jog Lenkija yra geografiniai Lietuvos vartai į Europą - ilgainiui abi valstybes jungs elektros tiltai, geležinkelis „Rail Baltica“, autostrada „Via Baltica“. Lenkija veikiausiai dalyvaus naujos atominės elektrinės statybose, lietuviai plūsta į Lenkiją apsipirkti. Tikiu, jog tai nepasikeis.

    Tačiau reikia atsisakyti kai kurių iliuzijų. Lenkija nėra ir nebus strateginė partnerė - ji tiesiog per didelė ir turi per daug kitų interesų. Lenkija neatvers mums kelio į Vidurio Europą ir neužtikrins didesnio vaidmens tame regione. Prezidentų Aleksanderio Kwasniewskio ir Valdo Adamkaus kelionė į Kijevą per Oranžinę revoliuciją buvo vienkartinis, nepakartotinas įvykis. Lenkija perdėm linkusi laikyti Lietuvą „jaunesniu“ broliu, kuris privalo tinkamai gerbti „vyresnį“ brolį.

    Lietuva turėtų labiau susieti savo likimą su Baltijos ir Skandinavijos šalimis. Tai reikalaus nemažai darbo. Antai penktadienį Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis pareiškė, jog Ryga nepritars ES siūlymui dėl sinchroninio Baltijos valstybių prisijungimo prie Vakarų Europos elektros tinklų, kol nebus nustatytas jo finansinis ir techninis poveikis. Vieni nuogąstauja, kad tai rodo milžinišką Rusijos įtaką Latvijoje, kiti mano, kad Latvija nusileis, kai Estija ir Lietuva įsipareigos Rygoje statyti regioninį Baltijos šalių suskystintų gamtinių dujų terminalą.

    Nebus lengva rasti priimtiną kompromisą. Tokioms užduotims Lietuva turėtų skirti pagrindines savo jėgas ir kantriai laukti, kol Lenkija įsisąmonins, kad abi valstybės yra lygiavertės.

  • Tomas Bakučionis. Apie elgetas, atjautą ir kvailiausią savivaldybę pasaulyje

    Bernardinai

    Keistas sutapimas, kad pirmąjį advento sekmadienį, to prasmingo laikotarpio, kai visi dažniau pagalvoja apie atjautą vargstantiesiems, Vilniaus mieste įsigaliojo naujos Tvarkymo ir švaros taisyklės, kurių 15.24.  punktas, be kita ko, skamba taip: „Draudžiama prašyti išmaldos ar ją duoti, aukoti. ...“  Tad jei prie kokio prekybcentrio pasigailėsite elgetaujančios bobulytės ir jai į saują įdėsite kad ir kelis centus, rizikuojate būti nubaustas solidžia bauda ir savo baustumo dosjė turėti atitinkamą įrašą.

    Kitaip kaip cinizmu, visišku idiotizmu ir teisiniu neraštingumu tokio Vilniaus valdžios sprendimo pavadinti negaliu. Susidaro įspūdis, kad teisės ir kitais klausimais Vilniaus politikams patarinėjantys „guru“ niekada nėra net vartę Civilinio kodekso, Konstitucijos, o ką jau kalbėti apie kokią nors Europos socialinę chartiją ar panašius norminius dokumentus. O juk teisiniu vertinimu, auka ar išmaldos davimas yra elementarus ir teisėtas civilinis sandoris, kurį įvykdo du subjektai – aukotojas ir aukos gavėjas.

    Juolab joks įstatymas nenustato ir negali nustatyti, kokioje vietoje ir kokiu laiku toks sandoris gali būti įvykdomas. Todėl labai tikėtina, kad jei kada nors Savivaldybės administracinė komisija iš tiesų ką nors sumanytų nubausti už išmaldos davimą, tokia byla turėtų keliauti bent jau iki Vyriausiojo administracinio teismo, kuris privalėtų pasisakyti ir dėl minėto taisyklių punkto prieštaravimo Civiliniam kodeksui, o Vilniaus meras Artūras Zuokas arba visa Taryba turėtų šansą gauti dar vieną „Šnobelio premiją“.

    Tačiau būtų neteisinga minėtą sprendimą vertinti tik teisiškai. Miesto valdžios noras turėti gražų miesto fasadą be elgetų gatvėse yra suprantamas, tačiau nesuprantama, kai šie norai prasilenkia su morale, kuri, be kita ko, apima ir tokius aspektus kaip vargstančiųjų atjauta, visuomenės solidarumas. Tad net neverta klausti, ar moralu drausti teisę į auką, nes atsakymas aiškus iš anksto, kaip ir neverta klausti, ar tokie ir panašūs draudimai išspręs skurdo problemą iš esmės.

    Minėtas Vilniaus valdžios sprendimas yra labai simptomiškas ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos, ko gero, visų laikų valdžių mentaliteto atspindys – noras turėti gražų ir patrauklų valstybės fasadą, kuris kalba, kad valstybėje viskas „OK“, kad čia klesti demokratija, dargi valdžiažmogiams pavirkaujant, kokie nesąmoningi ir nepilietiški piliečiai. Bet fasadu stengiamasi užmaskuoti vieną esminę problemą, kad karalius ne tik nuogas, bet ir viduje supuvęs kaip vėlyvo rudens obuolys, ir bijo jis labiausiai piliečių sąmoningumo, ir daro viską, kad tą sąmoningumą prislopintų.

    Grįžtant prie Vilniaus, per pastarąjį dešimtmetį galima priskaičiuoti jau visą pluoštą ne tik absurdiškų sprendimų, bet ir sprendimų, kurie prasilenkia su ekonomine logika bei prieštarauja vilniečių interesams. Kam reikėjo 2002 metais nuspręsti už grašius parduoti pelningai dirbusį moderniausią kino teatrą „Lietuva“, niekas dabar jau nepaaiškins, kaip ir niekas nepaaiškina, kodėl iki šiol tinkamai neveikia elektroninio bilieto sistema ir elektroniniai informaciniai stendai Vilniaus stotelėse, kodėl 140 mln. litų kainavusi šviesoforų sistema taip kaip žadėta veikia tik vienoje–dviejuose miesto trasose, kodėl greitąjį tramvajų būtinai stengiamasi įbrukti į Kalvarijų – Pylimo gatvių trasą, kur jis fiziškai netilps, o kur dar mistinė Guggenheimo muziejaus galimybių studija, VEKS‘o epopėja, ir  kaip suprasti Vilniaus miesto vadovo pareiškimą, jog savivaldybė nemokės savo skolų „Snoro“ bankui, ir dar daug panašių kodėl, kaip ir kam. Pagaliau ką davė vilniečiams išnuomoti Vilniaus šilumos tinklai? Tikrai ne tai, ką Artūras Zuokas vilniečiams žadėjo prieš rinkimus.

    Šioje vietoje grįšiu prie pradžios. Galbūt pats metas būtų ponams iš miesto valdžios pravėdinti smegenėles ir pagalvoti, ar elgetaujančiųjų miesto gatvėse skaičiaui tiesiogiai įtakos nedaro miesto būstų šildymo kainos. Gal ponams šilumos gamintojams pats laikas būtų apmalšinti savo apetitus, priešingu atveju, ir visų sostinės policijos pajėgų neužteks išvaikyti elgetas iš Gedimino prospekto.

    Priminsiu, kad 2010 metų rudenį sostinės savivaldybė neleido profsąjungoms miesto centre rengti mitingo, o „pasiūlė“.... prie „Siemens“ arenos. Tąsyk ginčas nukeliavo iki teismo, kuris savo verdikte pasakė labai paprastai ir aiškiai – susirinkimų laisvė yra konstitucinė, ir jokie administravimo subjektai negali piliečiams nurodinėti, kur jie turi susirinkti.

    Deja, Lietuva dar netapo civilizuotų valstybių klubo nare ne dėl to, jog yra elgetų, bet dėl to, kad valdžia skurdo problemą įstengia spręsti tik administracinių draudimų priemonėmis, kitaip tariant – tik retušuodami fasadą, kuris, beje, jau taip pat apsilaupė.....

  • Rinkimai Rusijoje: stiprus smūgis „Vieningajai Rusijai“

    Alfa.lt

    Premjerui Vladimirui Putinui ir valdančiajai partijai „Vieningoji Rusija“ – rimtas rinkėjų smūgis. Centrinė rinkimų komisija (CRK) skelbia, kad „Vieningoji Rusija“ gavo žeminamai mažai – 49,79 proc. – balsų, pirmadienį pranešė Centrinė rinkimų komisija, suskaičiavusi balsus 92 proc. rinkimų apylinkių, o 2007 metais procentas buvo kur kas didesnis – 64, praneša BBC.

    „Vieningoji Rusija“ tikriausiai gaus daugiau kaip pusę mandatų naujos sudėties Valstybės Dūmoje, RF parlamento žemuosiuose rūmuose, tai pirmadienį pranešė Centrinė rinkimų komisija (CRK).

    Atsižvelgiant į šiuos rezultatus, prognozuojama, kad V. Putino partija Dūmoje turės apie 238 vietas iš 450 žemesniuosiuose parlamento rūmuose. 2007 metais ši partija užėmė 315 vietų Dūmoje ir turėjo 2/3 daugumą, užtikrinusią teisę keisti Konstituciją.

    Galbūt dėl to „Vieningosios Rusijos“ rinkimų štabe vietoje įprastų pergalės kalbų ir linksmų nuotaikų dažniau santūriai pasidžiaugiama „laimėtais rinkimais“, nors akivaizdu, kad partijos viduje rezultatų tikėtasi daug geresnių.

    Gausybė pažeidimų

    Rusijos vienintelė nepriklausoma stebėtojų grupė „Golos“ užfiksavo 5 300 skundų, kurie susiję su rinkimų įstatymų pažeidimais. Jei rezultatai bus patvirtinti, „Vieningoji Rusija“ praras dabartinę dviejų trečdalių daugumą, kuri leido keisti Konstituciją.

    Vis dėlto partijos pirmininkas Borisas Gryzlovas teigia, kad partija tikisi gauti daugumą Dūmoje.

    Komunistų partija liko antroje vietoje su 19,15 proc. balsų – daugiau nei po 2007 metų rinkimų turėti 12 proc. Populistinė partija „Teisingoji Rusija“ sekmadienį gavo 13,13 proc. balsų, o ultranacionalistų Liberalų demokratų partija su 11,66 proc. balsų yra ketvirtoje vietoje.

    Komunistų partijos vadovas Ivanas Melnikovas partijos tinklalapyje rašo: „Mes sulaukėme daug skambučių iš regioninių biurų, kurie patvirtino pažeidimus ir sukčiavimo atvejus.“

    „Vieningosios Rusijos“ pergalę temdo protestai ir pažeidimai, manoma, kad dabartinė valdžia ėmėsi nesąžiningų veiksmų, kad išlaikytų savo dominavimą. Balsai buvo pradėti skaičiuoti Tolimuosiuose Rytuose, iš ten pirmiausia pradėjo plaukti žinios apie balsavimo rezultatus, nors Rusijos piliečiai jau žinojo ne tik tai, kas bus vyriausybės vadovas, bet ir prezidentas, pranešė „LRT“ žinios.

    Apklausos žadėjo „liūdną“ pergalę

    Rusijos balsavimo vaizdą turbūt geriau atspindi rinkėjų apklausos, atliktos po balsavimo: 48 proc. rinkėjų sakė balsavę už „Vieningąją Rusiją“ . Apklausos prieš rinkimus taip pat šiai partijai žadėjo mažesnę persvarą nei ji turėjo 2007 metais.

    Į Dūmą, jei prognozės pasitvirtins, patenka komunistai, užėmę antrąją vietą, ir Liberaldemokratų partija. Partijos turi peržengti 7 proc. balsų barjerą, norėdamos patekti į Dūmą.

    Partija „Obuolys“ surinko 5 proc. balsų, todėl gaus tik vieną mandatą. Jos įkūrėjas Grigorijus Jevlinskis pabrėžia, kad jo partija išpažįsta europietiškas vertybes: „Tai, kas vyksta šiandien, yra nedidelis žingsnis, kurį reikia žengti, laikas, kai Rusija bus laisva, demokratinė šalis, žinoma, ateis, bet dar labai negreitai.“

    Rinkimuose leista dalyvauti septynioms partijoms, bet garsiausiai kritikuojantys Kremlių buvo neregistruoti, tarp jų ir žinomi politikai, šiuos rinkimus vadinantys farsu ir imitacija.

    Centrinė rinkimų komisija pripažįsta gavusi skundų, bet nė vieno rimto. Tarptautinė stebėtojų komisija taip pat tyli.

    Rinkimuose į Sankt Peterburgo Įstatymų leidybos susirinkimą „Vieningoji Rusija“ gavo apie trečdalį balsų

    Preliminariais Sankt Peterburgo rinkimų komisijos duomenimis, į šio Rusijos didmiesčio Įstatymų leidybos susirinkimą patenka penkios partijos.

    Suskaičiavus apie 40 proc. biuletenių, „Vieningoji Rusija“ gavo 33,25 proc. balsų. Antrojoje vietoje yra „Teisingoji Rusija“ – 24,99 proc. balsų. Toliau eina RF komunistų partija – 14,35 proc. Ketvirtąją vietą užima „Jabloko“ – 13,51 proc. balsų.

    Už Vladimiro Žirinovskio RLDP balsavo 10,21 proc. peterburgiečių. Rinkimų kampanijos autsaideriais mieste prie Nevos tapo „Rusijos patriotai“ ir „Teisingas reikalas“, surinkę atitinkamai 1,28 proc. ir 0,87 proc.

    Rinkimai į Sankt Peterburgo Įstatymų leidybos susirinkimą vyko tik pagal partijų sąrašus, kaip ir rinkimai į Valstybės Dūmą.

    Rinkėjų aktyvumas buvo 60,2 proc.

    Rusijos rinkėjų aktyvumas Valstybės Dūmos rinkimuose visoje šalyje buvo 60,2 proc., pirmadienį pranešė Centrinės rinkimų komisijos vadovas Vladimiras Čiurovas.

    „Tai 5 proc. daugiau nei 2003 metais ir, deja, 3 proc. mažiau nei 2007 metais“, – spaudos konferencijoje sakė V. Čiurovas.

    Per praėjusius parlamento rinkimus 2007 metais rinkėjų aktyvumas buvo 63,78 proc.

    „Aš galvoju, kad tai geras rezultatas. Jis galėjo būti ir didesnis, jeigu ne pūga Sachaline, jei ne lietus ir šlapdriba centrinėje Rusijoje. Tačiau toks mūsų oras gruodžio 4 dieną šią švelnią žiemą“, – pridūrė rinkimų komisijos vadovas.

  • Prezidentė: energetinės nepriklausomybės Baltijos šalys turi siekti vieningai

    Alfa.lt

    Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvavo Baltijos šalių prezidentų susitikime Estijoje. Aptardami Baltijos valstybių tikslus bei naujus iššūkius, prezidentai pabrėžė, kad svarbiausias Lietuvos, Latvijos ir Estijos tikslas šiuo metu – energetinis saugumas ir energetinės regiono izoliacijos panaikinimas.

    Šalies vadovės teigimu, Baltijos šalys jau septynerius metus politiškai ir ekonomiškai integruotos į ES, tačiau jų energetinė sistema iki šiol priklausoma nuo Rusijos. Todėl, pasak prezidentės, energetinės izoliacijos panaikinimo Baltijos šalys turi siekti taip pat vieningai, kaip nepriklausomybės bei narystės ES ir NATO.

    „Yra tik vienas kelias apginti Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmones nuo monopolinių energetikos kainų – integracija į Europos energetinius tinklus. Elektros ir dujų jungtys su vakarų tinklais, suskystintųjų dujų terminalas – tai neatidėliotini darbai, kurie užtikrins regione ekonominę nepriklausomybę ir saugesnį mūsų žmonių gyvenimą“, – pabrėžė prezidentė.

    Prezidentės teigimu, tinkamas energetinių jungčių finansavimas – vienas iš bendrų Lietuvos, Latvijos ir Estijos siekių rengiant finansinę 2014–2020 m. ES perspektyvą. Prezidentai taip pat aptarė pozicijas, kurių laikysis derybose dėl išmokų žemdirbiams bei struktūrinės paramos skirstymo.

    Iš Latvijos ir Estijos vadovų prezidentė išgirdo ir tvirtą politinę paramą Visagino atominės elektrinės projektui. Taip pat sutarta laikytis vieningos pozicijos dėl Kaliningrade ir Astrave planuojamų statyti atominių elektrinių.

    Trišaliame valstybių vadovų susitikime taip pat sutarta stiprinti Baltijos valstybių bendradarbiavimą su Šiaurės šalimis. Prezidentė pakvietė Estijos ir Latvijos vadovus į kitais metais balandį vyksiantį 8 Šiaurės ir Baltijos valstybių vadovų susitikimą Vilniuje.

    Rytoj prezidentai aptars kitus regioninio saugumo klausimus bei šalių bendradarbiavimą įgyvendinant transporto projektus. Už transportą atsakingas eurokomisaras Simas Kalas prezidentams pristatys geležinkelių projektą „Rail Baltica“. Vidurdienį – bendra prezidentų spaudos konferencija.

  • Lietuva Rusijos ambasadai įteikė notą dėl istorijos falsifikavimo

    Alfa.lt

    Lietuva įteikė Rusijos ambasadai notą dėl šios šalies Užsienio reikalų ministerijos paskelbto dokumento, kuriame aiškinama, kad Lietuva, Latvija ir Estija prieš Antrąjį pasaulinį karą bendradarbiavo su nacistine Vokietija ir nesilaikė dvišalių susitarimų su Sovietų Sąjunga.

    „Apgailestaujame, kad kai kurie Rusijos URM pareigūnai tebegyvena praėjusio amžiaus viduryje vyravusiu suklastotos istorijos supratimu, kuris prieštarauja Lietuvos ir Rusijos 1991-ųjų metų liepos 29 d. sutarties dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų raidei ir dvasiai. Dėl šio istorijos falsifikavimo fakto Rusijos ambasadai įteikta nota“, - BNS ketvirtadienį pranešė Užsienio reikalų ministerijos viešųjų ryšių skyrius.

    Rusijos URM Informacijos ir spaudos departamentas lapkričio 17 dieną paskelbė dokumentą pavadintą „TSRS užsienio politikos veiksmai Didžiojo tėvynės karo išvakarėse“. Jame rašoma, kad sovietų vadovybė teikė ypatingą reikšmę „sienų šiaurės vakaruose stiprinimui“ ir buvo ypatingai svarbu neleisti Baltijos šalims virsti agresijos prieš Sovietų Sąjungą placdarmais.

    „Nepaisant 1939 metais sudarytų savitarpio pagalbos susitarimų su Lietuva, Latvija ir Estija, šių šalių Vyriausybės tęsė antisovietinę politiką. Pirmiausia jos sudarė kliūtis konkrečių klausimų, susijusių su sovietinių dalinių dislokavimu šiose šalyse, sprendimui ir tuo pat metu plėtė bendradarbiavimą su nacistine Vokietija. Baltijos šalių Vyriausybėms ne kartą buvo nurodoma, kad tokie veiksmai pažeidžia jų įsipareigojimus dvišaliuose susitarimuose“, - rašo rusų diplomatai.

    Rusijos URM aiškina kad tokios Baltijos šalių Vyriausybių politikos „nepalaikė“ dauguma dauguma šių šalių gyventojų, o Lietuva Latvija ir Estija į Sovietų įstojo savanoriškai.

    „Po 1940 metų liepą įvykusių rinkimų į Lietuvos ir Latvijos Liaudies Seimus bei Estijos Valstybės Dūmą į valdžią šiose šalyse atėjo Sovietų Sąjungai lojalios jėgos. Išvardinti įstatymų leidėjai kreipėsi į TSRS Aukščiausiąją Tarybą su prašymu jų šalis į sovietinės valstybės sudėtį ir 1940 metais šis prašymas buvo patenkintas. To rezultatas - TSRS sienų šiaurės vakaruose saugumas padidėjo ir tai labai pagerino sąlygas duoti atkirtį vokiečių agresijai šia kryptimi“, - teigiama dokumente.

    Rusijos diplomatinė žinyba teigia, kad „Molotovo-Ribbetropo“ paktas ir slaptasis protokolas dėl interesų zonų pasidalinimo buvo „vienas iš žingsnių, nukreiptų siekiant atitolinti karo su Vokietija pradžią“.

    „Moralinė ir politinė žala TSRS, pasirašiusiai sutartį su nacių režimu, yra akivaizdi. Tačiau faktas yra akivaizdus: sutartis leido SSRS išlošti dvejus metus laiko siekiant sustiprinti gynybinius pajėgumus ir pasirengti neišvengiamam ginkluotam susirėmimui su Vokietija“, - rašoma santraukoje, kurią parengė Rusijos URM Istorijos ir dokumentų departamentas.

    Sovietų Sąjunga, pasiųsdama per 150 tūkst. raudonarmiečių, Lietuvą okupavo 1940 metų birželio 15 dieną. Toks žingsnis žengtas nepraėjus nė metams po Molotovo-Ribbentropo pakto, kuriuo Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija neteisėtai pasidalijo Rytų Europą.

    Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro duomenimis, per sovietinę okupaciją 1940-1952 metais į lagerius ir tremtį buvo išvežti beveik 300 tūkst. Lietuvos gyventojų, daugiau nei 25 tūkst. žuvo fronte, dar per 20 tūkst. gyvybių nusinešė aktyvus rezistencinis pasipriešinimas. Tuo metu iš Lietuvos taip pat emigravo ar repatrijavo per 400 tūkst. Lietuvos gyventojų.

  • Lietuvoje viešintys Baltijos šalių gynybos ministrai lankėsi Minaičių memoriale

    Voruta

    Dalyvauti Baltijos šalių gynybos ministrų susitikime Lietuvoje atvykę Estijos gynybos ministras Martas Laaras ir Latvijos gynybos ministras Artis Pabrikas 2011 m. gruodžio 1 d. kartu su Lietuvos krašto apsaugos ministre Rasa Juknevičiene lankėsi Minaičių memoriale (Radviliškio r.).

    Ministrai apžiūrėjo Minaičiuose atstatytą bunkerį, kuriame Lietuvos partizanų vadai 1949-aisiais pasirašė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaraciją.

    Sakydama kalbą, ministrė R. Juknevičienė atkreipė dėmesį į tai, kad 1949 metų vasarį, likus vos porai mėnesių iki Vašingtono konferencijos, kur buvo įkurta Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija, Lietuvos partizanai Minaičiuose priėmė savo deklaraciją, kuria, kreipdamiesi į demokratinį pasaulį, prašė pagalbos savo tikslams įgyvendinti.

    „Mes, trijų valstybių gynybos ministrai, esame čia tam, kad pasisemtume šių drąsių vyrų išminties, kad svarbius mūsų kraštų žmonėms saugumo klausimus spręstume solidarumo dvasioje“, – sakė R. Juknevičienė. – „Solidarumo, kuriuo grindžiama partizanų deklaracija, kuriuo remiasi NATO ir kurio svarbi išraiška, lyg dar vienas paminklas mūsų partizanams, yra čia pat – vos už kelių dešimčių kilometrų Zokniuose dislokuoti NATO oro policijos misijos naikintuvai ir kariai“.

    R. Juknevičienės kalba Minaičiuose 2011 m. gruodžio 1 d.

    Vaizdo medžiaga

  • Valstybės kupra nenustoja augti

    Lzinios.lt

    Krašto poreikis skolintis vis auga. Vien per kelerius krizinius metus Lietuvos skola išaugo daugiau nei dvigubai - per 20 mlrd. litų.

    Prasidėjus ekonomikos krizei, 2008 metų pabaigoje, valstybės skola siekė apie 17 mlrd. 375 mln. litų. Po metų ji jau buvo 27 mlrd. 106 mln. litų, o 2010-ųjų pabaigoje - 36 mlrd. 588 mln. litų. Baigiantis šių metų birželiui valdžios sektoriaus skola sudarė 37 mlrd. 627 mln. litų.

    Dabar Vyriausybės tobulinamame valstybės biudžeto projekte numatyta, kad kitąmet reikės skolintis apie 9 mlrd. 400 mln. litų, iš kurių didžioji dalis - apie 6 mlrd. 200 mln. litų - būtų skirta ankstesnėms skoloms grąžinti.

    Negalima užsiliūliuoti

    Mažinti skolinimosi poreikį ir stabilizuoti valstybės skolos lygį žemiau nei 38 proc. numatyta kitų metų valstybės biudžeto deficitą apkarpius iki 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). „Skola nustos augusi tik panaikinus biudžeto deficitą. Subalansuotų viešųjų finansų galima tikėtis jau po 2014-2015 metų ir tai tik tuomet, jei toliau bus laikomasi bent minimalių Fiskalinės drausmės įstatymo reikalavimų dėl išlaidų augimo apribojimo. Jeigu ne, skola augs ir toliau“, - LŽ sakė finansų ministrė Ingrida Šimonytė.

    Ministrę stebina nuostaba dėl dabartinio skolos lygio. I.Šimonytė priminė, kad mažinant išlaidas ir didinant mokesčius kritikai siūlė elgtis priešingai - stimuliuoti ūkį skolintomis lėšomis. „Vyriausybė teigė ir tebeteigia, kad reikia kuo greičiau sumažinti ir panaikinti deficitą tam, kad skola nustotų augusi. Skola galėjo augti mažiau, tačiau tam būtų reikėję dar labiau mažinti išlaidas ir didinti mokesčius, o racionaliausia būtų buvę neprisiimti neįmanomų vykdyti įsipareigojimų iki krizės“, - pabrėžė I.Šimonytė.

    Pagrindinė greito valstybės skolos augimo pasekmė, anot ministrės, yra augantis lėšų skolai administruoti poreikis. Jos teigimu, tai riboja galimybes papildomai finansuoti kitas sritis.

    Dabartinis Lietuvos skolos lygis esą nėra pavojingas, nes yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje (ES). „Tačiau tuo nereikia užsiliūliuoti, būtina toliau mažinti viešųjų finansų deficitą tam, kad skola augtų kuo nuosaikiau, o juos subalansavus - nustotų augusi. Noriu pažymėti, kad jau kitąmet naujo skolinimosi poreikis turi būti nedidelis, nes deficitas turėtų atitikti Mastrichto kriterijų - būti 3 proc. BVP“, - aiškino ministrė.

    Augo sparčiai

    Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Kęstučio Glavecko teigimu, mūsų valstybės skola pastaraisiais metais buvo viena sparčiausiai augančių ES. „Dabartinis skolos dydis nėra grėsmingas. Tačiau situacija tokia, kad ypač mažų valstybių tolesnis skolinimasis yra labai problemiškas. Pagrindinis indikatorius, pagal kurį galime skolintis, yra valstybės biudžeto deficitas, rodantis valdžios gebėjimą valdyti skolą. Jeigu jos suvaldyti nesugebi, tampi priklausomas nuo rinkos žaidėjų - tarptautinių skolintojų. O jie, tuo naudodamiesi, padidina palūkanas“, - aiškino liberalas.

    K.Glaveckas pažymėjo, kad daug skolintis nuo 2008 metų pabaigos Lietuva buvo priversta dėl dosnių ankstesnių valdžių prisiimtų įsipareigojimų, taip pat dėl pasaulinės finansų krizės. Anot politiko, kraštui pavyks ištiesinti skolų kuprą, nes kito pasirinkimo neturime.

    Skola mažės dar negreit

    Didžiausios Seimo opozicinės jėgos - Socialdemokratų partijos frakcijos seniūnas Algirdas Butkevičius neneigė, kad pastarųjų metų valstybės skolos prieaugis yra didelis. Tačiau tai esą lėmė objektyvios priežastys - ekonominis sunkmetis.

    A.Butkevičiaus nuomone, skolintus pinigus valstybė pirmiausia turi stengtis panaudoti didžiausią pridėtinę vertę kuriantiems projektams. Jis mini, kad tokia praktika rėmėsi kaimynė Lenkija. „Finansininkai šią taisyklę vadina auksine - skolintas lėšas reikia naudoti ilgalaikėms investicijoms, daugiausia infrastruktūros plėtrai, kur sukuriama daugiausia darbo vietų ir atnešama didžiausia grąža valstybės biudžetui, - pažymėjo socialdemokratų lyderis. - Tačiau Lietuvoje buvo elgiamasi chaotiškai. Pritrūkus pinigų, buvo skolinamasi, o lėšos išleidžiamos kitą dieną.“

    Anot A.Butkevičiaus, kraštui derėtų turėti planą, kaip bus mažinamos skolos. Esą kol jo nėra, kalbėti apie valstybės sėkmę - sudėtinga. Socialdemokrato skaičiavimais, valstybės skola gali stabilizuotis tik apie 2017 metus.

    Panacėja - perteklinis biudžetas

    LŽ kalbintas ekonomistas Nerijus Mačiulis priminė 2008 metų pabaigoje susiklosčiusią padėtį, kai pasaulį buvo apėmusi precedento neturinti finansų krizė. „Žiūrint, kaip keitėsi kitų valstybių skolos, Lietuva neatrodo labai išskirtinė. Kai kurių šalių skola augo gerokai sparčiau. Žinoma, tai neleidžia nusiraminti ir į skolos augimą nekreipti dėmesio ar priimti tai kaip natūralų reiškinį“, - sakė jis.

    Prie spartaus valstybės skolos augimo, N.Mačiulio teigimu, prisidėjo ir netvari ekonominė politika, vykdyta gerokai prieš krizę. 2004-2008 metais sparčiai augant ekonomikai, buvo neatsakingai didinamos įvairios išlaidos. Esą iki 2004-ųjų įvairioms socialinėms išmokoms kasmet buvo skiriama apie 6 mlrd. litų, o 2008-aisiais - jau 16 mlrd. litų. Lietuvos biudžetas nuolat buvo deficitinis, nekauptos atsargos juodai dienai.

    Išvengti skolinimosi kraštas negalėjo. Tačiau gal vertėjo skolintis pigiau, pavyzdžiui, iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF)? N.Mačiulis tvirtino, kad TVF „šiaip sau“ už žemas palūkanas neskolina. Jis siūlė pažvelgti į kaimynę Latviją, ėmusią iš šio fondo paskolą. Ji skolinosi pigiau, bet taip pat buvo verčiama imtis griežtesnių taupymo priemonių. Esą dėl to gretimos valstybės ekonomika susitraukė apie 25 proc., o tarptautinėse rinkose brangiau besiskolinusios Lietuvos - tik apie 16 procentų. „Štai jums ir esminis skirtumas. Net dabar Lietuvos ekonomika auga sparčiau nei Latvijos. Sakantieji, kad reikėjo skolintis iš TVF, žiūri pro siaurą prizmę“, - pažymėjo N.Mačiulis. Jis taip pat pabrėžė, kad politinis elitas turėtų įsisąmoninti, jog išlaidų didinimas turi būti labai atsargus ir pasvertas. Valstybė turi siekti, kad biudžetas būtų perteklinis, o ne deficitinis.

    lietuvos žinios logo
  • R.Vilpišauskas: padėtis nėra tokia bloga kaip 2009 m.

    R.Vilpišauskas: padėtis nėra tokia bloga kaip 2009 m.

    Žinių radijas 2011 12 01 20:59

    Kai šalies padėtis blogėja, visos priemonės turi skaudžių neigiamų padarinių, Žinių radijo laidoje „Aktualusis interviu“ sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius prof. Ramūnas Vilpišauskas. Vis dėlto, pasak jo, vienas iš būdų ekonomikos padėčiai subalansuoti – mažinti išlaidas.

    „Aš manau, pirmiausia visgi reikėtų dar kartą žiūrėti į išlaidų mažinimą, nors tam erdvės yra gana menkos. Tam reikia politinio sutarimo tarp koalicijos partnerių, tam reikia to, kas vadinama politine valia, bet tai viena iš pagrindinių alternatyvų“, – sakė R. Vilpišauskas.

    Pasak jo, biudžeto deficitas nuolat atima didelius pinigus tiek iš mokesčių mokėtojų, tiek iš kitų iš biudžeto finansuojamų sričių, todėl būtina siekti, kad kitais metais jis nebūtų didesnis nei 3 proc. bendrojo vidaus produkto. Be to, norint pritraukti daugiau pajamų į biudžetą, pridėtinės vertės mokesčio tarifo didinimas iki 23 proc. galinti būti mažesnė blogybė nei gyventojų pajamų ar kitų mokesčių didinimas. Vis dėlto ir šio tarifo pakėlimas turėtų neigiamų padarinių.

    „Pridėtinės vertės mokestis įplaukų surinkimo į biudžetą prasme yra efektyvesnis , bet vėlgi jis veiktų vartojimą, veiktų žmonių lūkesčius, o, blogėjant situacijai eksporto rinkoje, turbūt daugelis įmonių tikisi, kad bent Lietuvos vidaus rinkoje situacija (liks stabili. – red.). Bet ji priklauso ir nuo gyventojų lūkesčių, o jie susiję su tuo, kas apskritai kalbama, ką žmonės girdi. Galioja labai stipri taisyklė, kuri vadinama savaime išsipildančia pranašyste: jeigu žmonės mano, kad bus blogiau, jie atitinkamai koreguoja elgesį, ir tada iš tikrųjų dar labiau pablogina situaciją“, – sakė R. Vilpišauskas.

    Pasak jo, visos Europos institucijos, tarp jų – ir Europos Komisija, prognozuoja, kad kitąmet Lietuvos ekonomika augs, todėl didžiausią įtaką mūsų šalies ūkiui šiuo metu daro ne padėtis vidaus rinkoje, o pesimistinės prognozės, susijusios su euro zonos skolų krize. Jo manymu, palyginti su 2009 m., padėtis neatrodanti tokia bloga.

    Visos laidos galite klausytis čia.

    Žinių radijas
  • Lietuvos ekspertai nemato priežasčių lenkų kritikuojamam Švietimo įstatymui atšaukti

    Lietuvos ekspertai nemato priežasčių lenkų kritikuojamam Švietimo įstatymui atšaukti

    Bernardinai 2011 12 01 20:59

    Lietuvos švietimo ekspertai antradienį, 2011 m. lapkričio 29 d., pareiškė nematantys priežasčių atšaukti liepą įsigaliojusio lenkų politikų kritikuojamo Švietimo įstatymo, nes jis sudaro vienodas sąlygas visų tautybių moksleiviams.

    „Lietuvos Respublikos švietimo ekspertai nemato priežasčių atšaukti 2011 metų kovo 17 dienos Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pataisų“, – rašoma švietimo ir mokslo viceministro Vaido Bacio pasirašytame pareiškime.

    Jis paskelbtas apibendrinant Lietuvos ir Lenkijos švietimo ekspertų darbo grupės veiklą. Lietuvos užsienio reikalų ministerija antradienį paskelbė, jog per tris mėnesius įvykę penki Lenkijos ir Lietuvos švietimo ekspertų susitikimai parodė, kad tokios dvišalės darbo grupės įsteigimas buvo teisingas sprendimas.

    Pareiškime Lietuvos ekspertai pateikė savo požiūrį į Švietimo įstatymo nuostatas dėl bendro valstybinės kalbos egzamino, mokyklų tautinės mažumos mokomąja kalba tinklo ir lietuvių kalbos mokymo tautinių mažumų mokyklose.

    „Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas yra laikomas tik iš vidurinio ugdymo, t. y. 11-12 klasių, lietuvių kalbos ir literatūros programos, kuri yra bendra ir vienodai nauja visiems Lietuvos mokiniams. Mąstymo gebėjimai yra universalūs, tad nederėtų diferencijuoti rašinių temų pagal abiturientų tautybę“, – teigiama pareiškime.

    Į raginimą mažinti brandos egzamino rašinio apimtį Lietuvos ekspertai atsako: „šių metų brandos egzaminų duomenys rodo, kad mokyklų tautinių mažumų kalbomis abiturientai per 100 minučių parašo vidutiniškai apie 300 žodžių, tad nėra pagrindo nuogąstauti, kad jie nesugebės parašyti 500 žodžių per 4 valandas“.

    Dokumente pažymima, kad nuostata, jog aukštesnėse klasėse Lietuvos istorijos ir geografijos bei pilietiškumo pagrindų temų turi būti mokoma lietuvių kalba atitinka tarptautines rekomendacijas.

    „Toks dalinis dvikalbis ugdymas atitinka Hagos rekomendacijas dėl tautinių mažumų švietimo teisių, kurios pataria kelių dalykų pradėti mokyti valstybine kalba jau pradinės mokyklos pabaigoje, o pagrindinėje ir vidurinėje mokykloje šių dalykų skaičių nuosekliai didinti“, – teigiama Lietuvos pusės išvadose.

    Anot pareiškimo, Lietuvos lenkų tautinės mažumos atstovai priekaištaudami, kad lietuvių kalbos mokymo stiprinimas lenkakalbėse mokyklose blogina švietimo lenkų kalba padėtį, nutyli faktą, jog pamokų lietuvių kalbai skaičius nėra didinamas gimtosios – lenkų – kalbos sąskaita.

    „Lietuvos tautinių mažumų mokyklose lietuvių kalbai skirtų pamokų skaičius ligi šiol sudarė 10-12 proc. minimalaus privalomo mokymosi laiko, o jį padidinus sudaro 14-19 procentų. (…) Europos valstybių tautinių mažumų mokyklose valstybine kalba mokomasi ne mažiau kaip 40 proc. ugdymo turinio“, – lygina Lietuvos ekspertai.

    Jie taip pat teigia, kad 2010-2011 mokslo metais galiojančių vadovėlių lenkų kalba sąraše buvo apie 140 pavadinimų, o 2011 metais buvo išleista 11 naujų vadovėlių mokykloms lenkų mokomąja kalba.

    „Tuo tarpu Lenkijoje, 2009 metais įvykdžius ugdymo turinio reformą, neliko nė vieno galiojančio vadovėlio lietuvių kalba, o ankstesniais metais buvo leidžiami tik kalbos ir Lietuvos istorijos vadovėliai. To pasekmė – dvikalbis mokymasis visose Lenkijos lietuviškų mokyklų pamokose, tai yra mokymasis skaitant lenkiškus vadovėlius, o su mokytojais bendraujant lietuviškai“, – sakoma dokumente.

    Lygindami padėtį Lietuvoje ir Lenkijoje veikiančiose tautinių mažumų mokyklose lietuvių ekspertai pažymi, kad Lietuvoje minimalus mokinių skaičius 11-12 klasėms yra 10, tuo tarpu Lenkijoje – 14 moksleivių.

    „Dėl demografinės krizės per paskutiniuosius 5 metus Lietuvos savivaldybių mokyklose mokinių sumažėjo 24,5 proc. (t. y. 122 tūkst. mokiniais), o pačių mokyklų – 15 proc. (t.y. 204 mokyklomis). Tarp jų Vilniaus apskrityje, kurioje dalį gyventojų sudaro lenkų tautinė mažuma, sumažėjo 25 proc. mokinių (t. y. 22 tūkst. mokinių), o pačių mokyklų – 14 proc. (t.y. 36 mokyklomis). Net mažėjant mokinių skaičiui mokyklų tinklas lenkų kalba buvo išlaikytas toks pat“, – teigia Lietuvos ekspertai.

    „Tautinių mažumų kalbomis besimokantys vaikai gauna 20 proc. mokymo lėšų daugiau, nei besimokantieji lietuvių kalba“, – priduria jie.

    Šis pareiškimas buvo parengtas po to kai penkis kartus bendroje darbo grupėje susitikę Lietuvos ir Lenkijos švietimo ekspertai nesutarė dėl bendro pareiškimo turinio ir nutarė paskelbti atskiras nuomones.

    Lenkai sakė, kad Lietuvos Švietimo įstatymas diskriminuoja tautinių mažumų moksleivius ir kelis kartus ragino jį keisti.

    Tuo metu URM antradienį pranešė, kad subūrusios ekspertų grupę Lietuva ir Lenkija po ketverių metų pertraukos pasikeitė informacija ir bendrai aptarė esamas ir galimas problemas.

    „Šios darbo grupės veikla išryškino tai, kad tautinių mažumų švietimo klausimai nėra tarpvalstybinė dvišalių santykių problema, bet kokybiško dialogo su savo piliečiais kiekvienos valstybės viduje klausimas. (…) URM mano, kad švietimo ekspertų darbo grupė parodė, jog turėtų būti intensyvesnis ir geresnis dialogas su lenkų tautybės Lietuvos piliečiais dėl švietimo įstatymo įgyvendinimo“, – teigiama ministerijos pranešime.

    URM taip pat pažymėjo, kad Lietuvos ir Lenkijos švietimo ekspertų darbas atskleidė lietuviškų mokyklų Lenkijoje finansavimo problemą.

    „Atitinkamai, norint išlaikyti šias mokyklas 2012 metais, Lietuvos Vyriausybė skyrė trūkstamą finansavimą, nors atrodytų, jog tai turėtų būti Lenkijos Vyriausybės rūpestis“, – pridūrė diplomatai.

  • Apie asmenybių vaidmenį „Snoro“ byloje

    Apie asmenybių vaidmenį „Snoro“ byloje

    Veidas.lt 2011 12 01 20:59

    Stebint, kaip Lietuvos bankas ir Vyriausybė sprendžia „Snoro“ bankroto bylą, tikriausiai pirmą kartą galima jausti pasitenkinimą valdžios veiksmais. Ar bent jau nepavyksta rasti, prie ko čia rimčiau prikibti.

    Taip, Lietuvos bankas ir prokuratūra turėjo išvengti informacijos nutekėjimo ir operaciją pradėti, kaip planuota, savaitgalį, o ne vidury savaitės. Taip, komunikuoti su visuomene buvo galima geriau. Bet visa kita kol kas verčia tik kraipyti galvą ir užsiduoti klausimą: kaip jiems taip gerai pavyksta?
    Bankas perimtas žaibiškai, pavykus apsaugoti nuo išvedimo nemenką dalį pinigų. Visi įstatymų paketai, reikalingi jam perimti, parengti ir nedelsiant priimti Seime. Žmonėms, regis, jau įkalta į galvą, kad indėliai niekur nedings, nes yra drausti, tad panikos išvengta. Lietuvoje buvęs turtas, tiek nekilnojamasis, tiek kilnojamasis, sugaudytas. Visi su banko savininkais susiję asmenys stebimi kiaurą parą (tą parodė Sigitos Baranauskienės ir jos palydos sugavimas pakeliui į Rygą ir išlaipinimas iš jau nacionalizuoto mersedeso).
    Banko perėmimą ir turto susigrąžinimą administruoja vienas geriausių specialistų pasaulyje Simonas Freakley, kadaise gaudęs Saddamo Husseino ir Marcosų šeimos turtus. Patys savininkai Vladimiras Antonovas ir Raimondas Baranauskas suimti Londone ir sprendžiamas jų ekstradicijos į Lietuvą klausimas. Jie, regis, ketina bandyti to išvengti ar kaip galima labiau vilkinti bylą, bet kažkodėl atrodo, kad Lietuvos Vyriausybė, sugebėjusi pasisamdyti S.Freakley, sugebės pasisamdyti ne ką prastesnius advokatus „Snorą“ išgrobsčiusiems bankininkams susigrąžinti.
    Toks Lietuvos valdžios veiksmų operatyvumas ir veiksmingumas, nuolat aplenkiant abu „Snoro“ savininkus ir verčiant juodu tik reaguoti į Lietuvos banko bei prokuratūros veiksmus, ėmė gimdyti jų galvoje sąmokslo teorijas. Esą visą operaciją suplanavo ne nevykę ir nerangūs „pribaltai“, o NATO žvalgyba, nutarusi kirsti per nagus su Irano apsirūpinimu branduolinėmis technologijomis susijusiems rusams.
    Tokį Antonovų ir jų bendrų konspiracinį mąstymą galima suprasti – nuo pat atėjimo į Lietuvą dirbę su brazauskine-kirkiline Vyriausybe ir Reinoldijaus Šarkino vadovaujamu Lietuvos banku, jie priprato, kad jokių ryžtingų sprendimų iš valdžios pusės bijoti neverta. Galima neabejoti, kad jeigu ir dabar Prezidentūroje, Lietuvos banke, Vyriausybėje, Finansų ministerijoje būtų sėdėję tie patys asmenys kaip prieš trejetą metų, „Snoras“ būtų tyliai prasmegęs su visais indėliais, o turto trūktų ne už 3,4 mlrd. Lt, o už visus aštuonis milijardus.
    Veikiausiai viskas būtų taip, kaip „pas braliukus“ Latvijoje: Lietuvos Vyriausybei jau perėmus „Snorą“ ir nutraukus visas jo operacijas, V.Antonovas ramiausiai atvyko į Rygą, susitvarkė reikalus „Snorui“ priklausančiame „Krajbanke“, išvedė iš jo, kaip teigiama, apie pusę milijardo litų, regis, dar ir savo banko Ukrainoje pardavimo dokumentus sutvarkė. Latvijos valdžia tyliai sėdėjo ir žiūrėjo, o gaudyti šoko tik tada, kai V.Antonovo jau ir pėdos buvo ataušusios.
    Lietuva sugebėjo veikti greitai ir veiksmingai, nes sprendimus priimančiuose kabinetuose sėdi jau kitokie žmonės. Jaunas, bet „dantytas“ advokatas Vitas Vasiliauskas, dar tapdamas Lietuvos banko valdybos pirmininku, šių metų balandį žadėjo imtis visai kitokios bankų priežiūros, nei buvo ligi šiol. Beje, tuomet jis pažadėjo tai priežiūrai ir užsienio specialistus pasitelkti. Tik dauguma arba neatkreipė dėmesio, ką jis šneka, arba nesuprato, kuo tai gresia.
    Ingrida Šimonytė – irgi ne romiai tylintis Rimantas Šadžius, užsikimšdavęs ausis, kai Finansų ministerijos specialistai trimituodavo apie artėjančią krizę. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai irgi nebe Romualdas Boreika vadovauja. Ir dar susidaro įspūdis (nors labai norėtųsi klysti), kad operacijoje „Snoras“ tiek STT, tiek VSD arba visai nedalyvavo, arba vaidino tik antraeilį, pavedimų vykdytojų vaidmenį. Kaip tie muitininkai, kuriems buvo tiesiog paskambinta ir nurodyta, kur, kada ir kokį mersedesą sulaikyti.
    Visi tie valstybės žmonės, besitvarkantys su „Snoro“ byla, neatsirado iš niekur, jie ir anksčiau dirbo valstybės tarnyboje. Tiesiog šį kartą jie gavo leidimą veikti – taip, kaip leidžia įstatymai, ir taip, kaip jie, pasirodo, sugeba. Tai, kad jie negalėjo veikti anksčiau, lėmė ne kas kita, o politinės valios nebuvimas. Nes tikrai sunku įsivaizduoti savo žmonos viešbučiu ir Panevėžio statybos tresto statomais Valdovų rūmais labiausiai susirūpinusį Algirdą Brazauską, duodantį veikimo laisvę finansinių nusikaltimų tyrimo pareigūnams. Ar šnabždukų apsuptą Valdą Adamkų, kuris, gavęs žinių apie grėsmingą padėtį banke, darytų ką nors dagiau, nei nusiųstų tas žinias su kurjeriu Gediminui Kirkilui ir padarytų įrašą dienoraštyje, kaip jį šios žinios sukrėtė.
    Ką reiškia vos kelių kertinių figūrų pasikeitimas, rodo ir kita pastarojo meto Vyriausybės bei teisėsaugos veikla: įvesti kasos aparatai turguose, operacija prieš mokesčių nemokėjimą Gariūnuose, praėjusią savaitę įvykęs masinis kontrabandininkų sulaikymas.
    Tačiau matant visuos šiuos ryžtingus veiksmus kartu kirba klausimas: o kas bus, kai visos šios bylos atsidurs teismuose? Juk gerai žinoma, kad susidūrę su turtingų bei įtakingų asmenų bylomis mūsų teisėjai pajunta ypatingą pagarbą nekaltumo prezumpcijos principui. Gariūnų byla tokį precedentą jau davė. Tad, ko gera, ruošiantis V.Antonovo ir R.Baranausko parskraidinimui į Lietuvą, valdžiai reikėtų padaryti vieną kitą permainą ir teisėjų gretose.

    Valstybės žmonės, besitvarkantys su „Snoro“ byla, ir anksčiau dirbo valstybės tarnyboje. Tiesiog šį kartą jie gavo leidimą veikti, kaip leidžia įstatymai ir kaip jie, pasirodo, sugeba.

  • Buvęs ambasadorius J.Widackis stebisi Varšuvos kritika Lietuvai

    Buvęs ambasadorius J.Widackis stebisi Varšuvos kritika Lietuvai

    BNS 2011 11 29 20:59

    Pirmasis Lenkijos ambasadorius Lietuvai Janas Widackis stebisi dabartinės Lenkijos valdžios kritika Lietuvai dėl lenkų mažumos padėties, ir ragina pamąstyti, ar lenkai sutiktų su analogiškais vokiečių reikalavimais Lenkijoje.

    Pasak buvusio diplomato, Lenkijos valdžia elgiasi netinkamai, automatiškai remdama visus, dažnai nepagrįstus, Lietuvos lenkų aktyvistų reikalavimus.

    Žurnalo "Newsweek" lenkiškoje versijoje paskelbtame straipsnyje J.Widackis primena, kad Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis skyrė pinigų Lietuvoje gyvenantiems lenkams, kurie savo vaikus pasiųs į lenkiškas mokyklas.

    "Jeigu Vokietijos vyriausybė premijas mokėtų Opolės vaivadijos gyventojams už tai, kad vaikus leistų į vokiškas mokyklas, pasipiktintume, tačiau, kadangi Lietuva yra mūsų tėvynė, tai, suprantama, nesugebame atsakyti į klausimą, kas yra lietuvių tėvynė. Jų buvimas Lietuvoje mums tiesiog iškreipia paprastą pasaulio vaizdą", - rašo J.Widackis.

    "Todėl nematome nieko blogo, nekreipdami jokio dėmesio į tai, kad Lietuva turi kažkokius įstatymus, reguliuojančius susirinkimus, mitingus, kartas nuo karto surengiame mitingus Rasų kapinėse prie J.Pilsudskio širdies mauzoliejaus, ir netgi į galvą mums neateina, kai traukiame patriotines giesmes, jog lietuviai į tai žiūri įtariai", -  teigia buvęs ambasadorius.

    Neslėpdamas ironijos, jis aprašo lenkų pasipiktinimą, kad "lietuviai siaubingai lietuvina Lietuvą: kalba lietuviškai, rašo lietuviškai, gatvių pavadinimai lietuviški".

    J.Widackis atkreipė dėmesį, kad lenkų pasipiktinimą sukėlęs naujasis Lietuvos Švietimo įstatymas yra visiškai analogiškas galiojančiam Lenkijoje.

    "Visą Lenkiją sukrėtė pasipiktinimas, kai lietuviai bando lietuvinti lenkiškas mokyklas naujuoju Švietimo įstatymu. Tuo tarpu Lenkijoje tokia praktika jau galioja 20 metų. Lenkiškų mokyklų streikas taip sukrėtė Lenkijos premjerą Donaldą Tuską, kad jis nekviestas nuskubėjo į Lietuvą", - rašo J.Widackis.

    Jo nuomone, pavardžių rašybos problema iš tiesų yra menkavertė, nes, Lietuvos lenkų sąjungos duomenimis, lenkiška pavardžių rašyba suinteresuota tik apie 20 proc. Lietuvos lenkų, o 80 proc. pavardžių rašyba problemos nekelia.

    J.Widackis taip pat ragina pabandyti suprasti lietuvius, nenorinčius dvikalbių užrašų.

    "Lenkija nacionaliniu atžvilgiu yra vienalytė, tautinės mažumos sudaro vos kelis procentus. Bandykime įsivaizduoti, kad Varšuvoje gyvena 20 proc. vokiečių arba rusų. Ar labai norėtume dvikalbių užrašų", - svarsto J.Widackis.

    Straipsnio autorius pabrėžia, kad geri Lietuvos ir Lenkijos santykiai būtų naudingiausi tautinėms mažumoms.

    "Lenkų mažumos lyderių reikalavimai, kurie kertasi su europiniais standartais, neramina. Pastarieji protestai dėl Švietimo įstatymo aiškiai su tais standartais prasilenkia. Lietuvos lenkai turi teisę iš Lietuvos reikalauti ko tik nori. Netgi lietuvių kalbos mokymo lenkiškai. Tai jų reikalas. Lenkijai į tai kištis negalima. Negali būti taip, kad kiekvienas Lietuvos lenkų reikalavimas, kiekvienas jų protestas susilaukia Lenkijos vyriausybės paramos. O jeigu Lietuvos lenkų veikėjai pareikalaus autonomijos, tai ir jį paremsime?", - rašo J.Widackis.

    "Gentiško solidarumo aspektu keliame vis didesnį lietuvių įtarimą tiek Lenkijai, tiek Lietuvos lenkams. Solidarizuodamiesi su viskuo, ką tik Lietuvos lenkų lyderiai beprasimanytų, gadiname ne tik lietuvių ir lenkų santykius, tačiau, pirmiausiai, kenkiame patiems Lietuvos lenkams. Juk neperkelsime jų visų į Lenkiją. Jie ten liks. Ten gyvens, mokysis, dirbs, darys karjerą. Tačiau, kol kas darome viską, kad jie gyventų jiems įtarioje, gal net priešiškoje aplinkoje. Ar to mes norime?", - rašoma pirmadienį paskelbtoje publikacijoje.

    Lietuvos lenkų rinkimų akcijos veikėjai ir juos remiantys Varšuvos politikai pastaruoju metu aštriai kritikavo naująjį Lietuvos Švietimo įstatymą, kuriuo stiprinama lietuvių kalbos padėtis tautinių mažumų mokyklose. Lenkai jį vadina diskriminaciniu, nors Lietuvos valdžia tvirtina, kad įstatymu tiesiog artėjama prie europinių standartų.

  • V. Landsbergis – vienas iš Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatų

    V. Landsbergis – vienas iš Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatų

    lrt.lt 2011 11 29 20:59

    Pirmadienį, 2011 m. lapkričio 28 d., buvo paskelbti šeši Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai, išrinkti iš 15 kandidatų.

    2011 metų Nacionalinę premiją pelnė kino režisierius Arūnas Žebriūnas, apdovanotas už viso gyvenimo nuopelnus, už kūrybą, klojusią pamatus lietuvių poetiniam kinui, nepakartojama vaizdo kalba visais laikais teigusią aukščiausias humanistines vertybes.

    Fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius premija apdovanotas už fotografinio portreto atnaujinimą, Lietuvos asmenybių galerijos sukūrimą, už LDK paveldo poetiškus atspindžius.

    Muzikologas prof. Vytautas Landsbergis Nacionalinę premiją pelnė už Lietuvoje ir pasaulyje nuosekliai plėtojamą čiurlionianą.

    Grafikas Kęstutis Grigaliūnas apdovanotas už istorinio laiko atspaudus šiuolaikiniame mene, už skaudžios atminties erdvinį įvaizdinimą.

    Rašytojas Henrikas Algis Čigriejus Nacionalinę premiją pelnė už donelaitišką gyvenimo refleksiją šiuolaikinės lyrikos kalba, už žodžio ir etikos dermę.

    Dainininkė Asta Krikščiūnaitė apdovanota už plataus Lietuvos ir pasaulio muzikos repertuaro intelektualų ir įtaigų įprasminimą, už išskirtinę vokalo kultūrą.

    „Kaip pernai, taip ir šiemet, manau, kad Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų sąrašas yra tikrai solidus, atspindi labai platų spektrą asmenybių ir kultūros sričių. Noriu pabrėžti, kad nesikišau ir nesikišiu, ir neabejoju komisijos kompetencija ir nepriklausomumu. Sveikinu komisiją, kad padirbėjusi, pasiginčijusi vėl paskelbė mums žmones, kuriais mūsų valstybė gali pagrįstai didžiuotis“, – sakė kultūros ministras Arūnas Gelūnas.

    Pasak Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos pirmininko prof. Alfredo Bumblausko, debatų ir diskusijų dėl laureatų buvo daug, tačiau visi komisijos nariai buvo vieningi dėl išskirtinio sceninio žavesio dainininkės A. Krikščiūnaitės kandidatūros, kuri ir buvo komisijos slapto balsavimo lyderė.

    „Problema dėl premijos už viso gyvenimo nuopelnus lieka. Ji pradėta spręsti prieš kelerius metus, kai atsirado viena premija už gyvenimo nuopelnus. Dabar kartais atsiduriame prieš dilemą, kad yra labai aukštos prabos, aukšto rango kūrėjai, o jiems tik viena premija. Tai mums teko rinktis tarp tokių mūsų kultūros grandų, kaip (skulptoriaus) Vlado Vildžiūno ir (aktoriaus) Donato Banionio, ir šiuo atveju pasirinktas A. Žebriūnas.

    Ne vienam tai buvo labai sunkus apmąstymų kelias. Galbūt reikėtų atsisakyti septynerių metų tarpsnio apribojimų, kurie buvo aktualūs ankstyvajame mūsų nepriklausomybės tarpsnyje, kada galvota kiek galint atsiriboti nuo socialistinio realizmo praeities. O dabar jau dvidešimt metų gyvename nepriklausomoj Lietuvoje, jau gali būti dvidešimties metų gyvenimo nuopelnai vien už tai. Ir pernai tas klausimas iškildavo. Manau, kad reikėtų atsisakyti šitų apribojimų ir pati komisija gali nuspręsti, kuris yra kūrybinis proveržis, o kuris – už gyvenimo nuopelnus“, – kalbėjo A. Bumblauskas.

    Kasmet teikiama ne daugiau kaip šešios Nacionalinės kultūros ir meno premijos, kiekvienos jų dydis – 104 tūkst. litų. Viena premija teikiama už viso gyvenimo nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui.

    Nacionalinių premijų laureatai bus apdovanojami Prezidentūroje kitų metų Vasario 16-osios proga.

    Nuo 1989 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos kasmet teikiamos už reikšmingiausius pastarųjų penkerių metų Lietuvos ir pasaulio lietuvių bendruomenės menininkų sukurtus kūrinius.

  • Seimas dar metams susimažino išlaidas parlamentinei veiklai

    Seimas dar metams susimažino išlaidas parlamentinei veiklai

    Alfa.lt 2011 11 29 20:59

    Seimas dar metams patvirtino sumažintas išlaidas parlamentinei veiklai, mažesnius vadovų reprezentacinius fondus ir išlaidas tarnybiniams telefonams.

    Už Seimo statuto pataisas, kuriomis parlamentinei veiklai 2012 metams numatyta vieno vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio (VMDU, apie 2 tūkst. litų) suma per mėnesį, balsavo 91 Seimo narys, prieš nebalsavo niekas, susilaikė 10 parlamentarų.

    Taip pat dar metams iki 2013 metų palikti iki 1 ir 0,5 VMDU sumažinti parlamento vadovo bei jo pavaduotojų reprezentaciniai fondai, išlaidos tarnybiniams telefonams.

    Kitomis statuto pataisomis dar metams už tarnybinius telefonus Seimo vadovams, opozicijos lyderiui, komitetų, komisijų pirmininkams ir jų pavaduotojams, pakomitečių pirmininkams, frakcijų seniūnams ir jų pavaduotojams bus kompensuojama iki 0,2 VMDU per mėnesį (anksčiau – 0,4 VMDU).

    Pratęsti minėtų išlaidų sumažinimą parlamentarams pavyko ne iškart. Praėjusią savaitę neužteko Seimo narių balsų priimti Seimo pirmininkės Irenos Degutienės pateiktus siūlymus. Tačiau parlamento vadovė analogiškas pataisas registravo iš naujo ir jos antradienį priimtos.

    Seimo pirmininkė I.Degutienė sako, kad pratęsti mažinimus verčia sudėtinga ekonominė situacija, tiek šalyje, tiek visoje Europoje, o į Seimo narių pareiškimus, esą tenkanti suma nepakankama parlamentinei veiklai vykdyti, atsako, jog reikia mokėti verstis su turimomis lėšomis.

    „Liaudyje turbūt galima būtų pasakyti tiek - kiek turėsi, visuomet bus per mažai. Ir šiuo atveju viskas priklauso kaip ir tai šeimininkei - vieni turi tą patį kiekį pinigų ir namie puikiausiai susitvarko, kitiems iš tų pačių lėšų net maistui nebeužtenka“, - po balsavimo žurnalistams Seime sakė parlamento vadovė.

    „Man sunku paaiškinti, kodėl toks nenoras išspręsti problemas, kurios ir taip aiškios“, - kai kurių parlamentarų pasipriešinimą mažinimams vertino I.Degutienė, - „finansinė situacija yra itin prasta, ir kad netgi atidedame biudžeto svarstymą ir priėmimą, nes tai, kas vyksta Europoje, ir euro valstybėse, nors mes de jure ir nesame eurozonos valstybė, bet de facto esame, todėl kad litas pririštas prie euro, tai iš ties atsiliepia ir mums, ir jei mes žiūrime realiai blaiviai ir norime, kad mūsų valstybės ateitis tikrai būtų šviesesnė ir greičiau susitvarkytumėm, tokių kontroversiškų pasisakymų nebūtų“.

    Jei Seimo statutas nebūtų buvęs pakeistas, nuo 2012 metų išmokos parlamentinei veiklai būtų grįžusios į iki krizės buvusį lygį ir siekusios 1,7 VMDU, parlamento vadovo reprezentacinis fondas būtų didėjęs nuo 1 iki 3 VMDU dydžio, pavaduotojų lėšos reprezentacijai – nuo 0,5 iki 1 VMDU dydžio.

    Seimo vadovės skaičiavimu, dar metams pratęsus sumažinimus per 2012 metus tai leis sutaupyti apie 3,4 mln. litų.

  • Kubilius apie „Snorą“: jei plėšikas apiplėšia du kaimynus, kodėl jie turėtų susipykti

    Kubilius apie „Snorą“: jei plėšikas apiplėšia du kaimynus, kodėl jie turėtų susipykti

    Alfa.lt 2011 11 29 20:59

    Komentuodamas problemas dėl bankų, premjeras Andrius Kubilius Lietuvą ir Latviją antradienį palygino su vieno plėšiko apiplėštais kaimynais, kurių tarpusavio nesutarimams pagrindo nėra.

    „Krajbanka“ žlugimą lėmė ne banko „Snoras“ žlugimas, o tai, kad toks ponas (Vladimiras) Antonovas galimai apvogė ne tik banką „Snoras“, bet ir „Krajbanką“. Čia nematau, jei koks nors plėšikas apiplėšia šalia gyvenančius du kaimynus, kodėl tie kaimynai turėtų susipykti“, – Lietuvos radijui sakė A. Kubilius.

    Rusijos pilietis V. Antonovas turėjo 68 proc. akcijų banke „Snoras“, kurį Lietuvos valdžia nusprendė likviduoti, nustačius, kad įsipareigojimai gali viršyti turimą turtą. Po tokio žingsnio likvidavimas gresia ir „Krajbanka“, kuriame „Snoras“ turėjo per 60 proc. akcijų.

    Praėjusį penktadienį dėl situacijos bankuose buvo atšauktas Lietuvos ir Latvijos premjerų susitikimas Visagine. Jis nukeltas į šį penktadienį ir, A. Kubiliaus teigimu, bus labai svarbus aptarti dvišalius santykius.

    „Latvijos ir Lietuvos diplomatai yra parengę specialų raportą apie tolesnes dvišalių santykių vystymo ir plėtros galimybės, todėl tas susitikimas tikrai bus svarbus. Tikiu, kad darbingas ir rezultatyvus“, – kalbėjo A. Kubilius.

    Lietuvos prokurorams išdavus Europos arešto orderį, turto pasisavinimu įtariami buvę pagrindiniai „Snoro“ akcininkai V. Antonovas ir Raimondas Baranauskas buvo sulaikyti Jungtinėje Karalystėje, vėliau paleisti už užstatą. Lietuva prašo juos perduoti Lietuvos teisėsaugai, tačiau ši procedūra gali užtrukti kelis mėnesius.

  • V.Landsbergis: civilizacijų karas gresia ne su musulmonais, o su Rusija

    V.Landsbergis: civilizacijų karas gresia ne su musulmonais, o su Rusija

    Delfi.lt 2011 11 28 16:59

    Civilizacijų karas Europai gresia ne su musulmonais, o su Rusija, kuri yra tarsi kita civilizacija ir kuriai negalioja sąžinės kriterijus. Tokios nuomonės laikosi europarlamentaras ir pirmasis faktinis nepriklausomos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis.

    Konferencijoje „Istorija ir atmintis. Sovietinė praeitis 1953-1990 m.“ politikas kalbėjo apie sąžinę prarandančią bei amnezija sergančią Europą, kuri vis labiau ima panašėti į Rusiją.

    „Su eurosąžine yra sudėtingiau. Antai oficialiojoje Rusijoje toks reiškinys neegzistuoja. Ergo galima padaryti išvadą, kad oficialioji Rusija lieka už sąžinę ar jos likutį dar turinčios Europos ribų. Tai kita civilizacija. Ir čia, o ne su musulmonais, gresia civilizacijų karas. To negalima leisti, todėl netrukus matysime jau ir dabar neoficialiai siūlomą išeitį – kad ir Europa neturėtų sąžinės. Nėra skirtumo, nėra problemos. Ir niekas nesijaučia blogai“, - konferencijoje sakė politikas.

    Finansų krizė kilo dėl sąžiningumo stokos

    Pradėdamas savo pranešimą V. Landsbergis pabrėžė, kad eurosąžinė yra sietina su besivienijančia Europa. Anot politiko, tai tarsi dalykas, be kurio demokratinė Europa būtų neužbaigta, tačiau pastaruoju metu vis dažniau kalbama ir apie Europą krečiančią amneziją – polinkį užmiršti istoriją, istorinį teisingumą ar tiesiog sąžiningumą.

    „Tokie procesai, deja, Europoje progresuoja reikiama kryptimi. Juk ir didžioji tarptautinė finansų krizė – tai pirmiausia ir iš esmės sąžiningumo krizė. Ir iš čia griuvo finansų sistemos. Bankai ir vyriausybės veikė nesąžiningai, apgaudinėjo, sukčiavo...“, - apgailestavo V. Landsbergis.

    Jo nuomone, mes, europiečiai, labai patogiai atskyrėme teisėtumą nuo padorumo. „Padorumas yra moralinis, etinis vertinimas, o teisėtumas – tai kaip susitariama su juristais. Ir, žinoma, mes labai linkę akcentuoti, kad juridinėje plotmėje jeigu kas nors nėra prigriebtas, tai viskas tvarkoje ir padorumo klausimo dėl elgesio nėra. Štai iš čia ir ta finansų krizė“, - savo nuomonę išsakė europarlamentaras.

    V. Landsbergis taip pat pabrėžė, kad net ir Europoje, kuri akcentuoja būtinybę laikytis įstatymų, jų nėra laikomasi.

    „Buvo toks Stabilumo paktas. Jis galbūt dar tebėra. Siūloma sudaryti naują“, - teigė europarlamentaras ir priminė, kad Stabilumo paktas nustatė Europos Sąjungos valstybėms narėms tam tikrą finansinę drausmę.

    „Tačiau dvi didžiausios ir svarbiausios valstybės nesilaikė to Stabilumo pakto, kiti tegul laikosi, o jos elgiasi, kaip joms geriau. O po to stebimasi, kad nėra bendrų kriterijų ir susilaukiama didelių problemų“, - sakė politikas.

    Anot V. Landsbergio, panašią tendenciją atskleidžia ir „vištų karas“ tarp Lietuvos bei jo kaimynių. Pasak V. Landsbergio, Lietuva laikosi Europos Komisijos direktyvos dėl vištų dedeklių laikymo sąlygų, o jos kaimynė ne. „Kaimynams geriau, jų kiaušiniai pigesni, jie nukonkuruoja ir gali sužlugdyti Lietuvos vištų ūkį. Reiškia, nesilaikyti įstatymų yra geriau“, - svarstė V. Landsbergis.

    Europos blizgesys – neypatingas

    Politikas sako, kad sąžinės praradimas Europoje yra tendencija, tačiau į Rytus nuo Europos tos sąžinės apskritai nesama: čia kurpiamos bylos prieš politinius oponentus, nekurpiamos patiems didžiausiems sukčiams.

    V. Landsbergio nuomone, tai liudija civilizacijų skirtumą, kuris ilgainiui gali tapti civilizacijų karu.

    „Kai aš pasakiau, kad į Rytus nuo mūsų apskritai nėra jokios sąžinės ir jokio teisingumo, tai tą matome iš visokių garsių bylų ir iš bylų prieš politinius oponentus arba bylų nebuvimo patiems didžiausiems sukčiams. Šiek tiek priminiau, kad ir kitoje pusėje ne ypatingas blizgesys“, - teigė europarlamentaras.

    Kalbėdamas jis užsiminė ir apie nesąžiningumo atvejus Lietuvoje, tarp kurių paminėjo ir dienraščio „Lietuvos rytas“ poziciją rašant apie visuomenės reikmėms perimtą bei bankrotui ruošiamą banką „Snoras“, kuriame, kaip teigiama, pasigesta apie 3,4 mlrd. Lt iš 8 mlrd. Lt deklaruoto turto.

  • Apie išsigimusį kosmopolitizmą Lietuvoje: kur jis mus veda

    Apie išsigimusį kosmopolitizmą Lietuvoje: kur jis mus veda

    Voruta.lt 2011 11 28 16:59

    Kosmopolitizmas (plg. graikų žodį kosmos „visata“) – ideologija, teigianti, kad žmogaus tėvynė yra visas pasaulis, kad visi žmonės sudaro vieną didelę bendruomenę. Tai – nacionalizmo (tautiškumo) priešprieša. Kosmopolitas (gr. kosmopolitēs) – kosmopolitizmo ideologijos šalininkas, pasaulio pilietis, nepaisantis savo ir kitų tautų tradicijų, kultūros, patriotizmo. Visa tai susiję su pasaulio globalizacija (nuo prancūzų global „visas, vientisas“ iš lotynų globus „žemės rutulys“) – intensyvėjančiu prekių, kapitalo, žmonių, informacijos ir technologijų suartėjimu, kurio teikiamomis gėrybėmis, žinoma, pravartu pasinaudoti.

    Kosmopolitizmo priešpriešos nacionalizmo (plg. lot. natio „tauta“) sąvoka labai plati, lietuviškai neretai reiškiama žodžiu tautiškumas. Vartojama ir gerąja prasme, siejama su tėvyne (gimtine), plg. sąvokas tėvynės meilė, patriotiškumas (lot. patria „tėvynė“). Žymi ideologiją, pabrėžiančią žmonijos pasidalijimą į tautas, kurioms būdinga tautinė savimonė. Ideali politinė išraiška – savarankiška tautinė valstybė, apimanti tautos gyvenamą teritoriją, kurioje tautai priklauso aukščiausioji valdžia. Kartais tautybė painiojama su pilietybe, sakoma Lietuvos tauta (apimami visi įvairiakilmiai Lietuvos piliečiai). Nusižiūrima į emigrantines tautas, pvz., Jungtinių Amerikos Valstijų tauta.

    Kraštutinis nacionalizmas pagimdė vokiškąjį nacionalsocializmą, vadinamą dar nacizmu, vok. Nazismus (raidė z tariama kaip c) – sutraukta iš Na(tionalso)zi(ali)smus. Turi daug bendrų bruožų su Italijos fašizmu (it. fascismo fascio „susivienijimas“). Atsiradimą lėmė Adolfo Hitlerio asmeninė pasaulėžiūra: tariamosios arijų (nemokšiškai vartoto žodžio, iš tikrųjų reiškiančio indų ir iranėnų protėvius ir neturinčio nieko bendro su vokiečiais ir apskritai germanais) rasės išskirtinumas, antisemitizmas – neapykanta žydams ir kt. Ši nežmoniška ideologija žlugo 1945 m. kartu su A. Hitlerio mirtimi, nors jos recidyvų kartais dar vienur kitur pasitaiko.

    Pas mus Lietuvoje, kosmopolitizmas dabar yra savotiškas, išsigimęs. Tai susiję su sovietine okupacija, kuri žiauriomis priemonėmis išugdė lietuvių sąmonėje nepilnavertiškumo ir atsidavimo „vyresniajam broliui“ kompleksą. Iš čia kyla valdžios vyrų nuolatinis dairymasis zuikio žvilgsniu, ką pasakys kaimynai, baiminimasis. Atsiprašinėjama net už nebūtus nusikaltimus.

    Ypač akivaizdus žeminimasis santykiuose su „strateginiu partneriu“ Lenkija. Lankstymasis prieš ją. Begėdiškos lenkų dezinformacijos apie Lietuvą toleravimas. Falsifikuojama Lietuvos istorija, net Lietuvos mokyklose. Neieškoma tai dezinformacijai atsvaros žiniasklaidoje lenkų kalba. Užsimerkiama matant Lenkijos valdžios kišimąsi į Lietuvos vidaus reikalus, jos pastangas valdyti dalį Lietuvos piliečių. Nereaguojama į propagandos suklaidintų lietuvių žurnalistų išpuolius prieš Lietuvą. Jie nesudraudžiami. Tas pats pasakytina apie neatsakingus atskirų valdininkų pažadus Lenkijai, daromus niekieno neįgaliotiems. Buvo leidžiama įtempti į Vilnių Trojos arklį – Balstogės universiteto filialą. Nesiimama ryžtingų žingsnių apsaugoti švietimo darbuotojus nuo lenkiškos savivaldos vykdomos lietuvių diskriminacijos Vilniaus krašte, pasireiškiančios akiplėšišku LR konstitucijos laužymu. Tokio keliaklupsčiavimo apraiškų daug. Jos nieko gero neduoda, vien skatina nepasotinamą Lenkijos apetitą. Suįžūlėjimo mastą rodo etninėse lietuvių žemėse tokie užrašai kaip Litwa won Seinuose.

    Valdžios nesirūpinimo lietuvių tautos ateitimi viršūnę sudaro neryžtingumas užkertant kelią rašyti lenkiškomis raidėmis aplenkintas Lietuvos piliečių pavardes, tuo būdu leidžiant Lenkijai užbaigti Vilnijos gyventojų polonizaciją, pradėta kardu gen. Lucijano Želigovskio. Nepasimokyta iš lietuvių tautos priešinimosi analogiškai rusifikacijai generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo laikais.

    Išsigimusį kosmopolitizmą Lietuvoje palaiko tebeklestintis pas mus sovietinis kosmopolitizmas – rusiškojo didžiavalstybinio nacionalizmo išdava. Jį skatina proteguojamos globalistinės nuotaikos. Taip pat „reformuotoji“ mokykla, iš kurios išguitas Tėvynės meilės ir patriotizmo ugdymas. Mokymo programose neliko tokių sąvokų kaip tautiškumas ar lietuvybė. Jas pakeitė pilietinė visuomenė.

    Išsigimusį kosmopolitizmą stengiasi įtvirtinti kai kurie istorikai, per žiniasklaidą neigiantys didingą Lietuvos praeitį, menkinantys senąją lietuvių kultūrą, ją niekinantys (galbūt inspiruojami iš užsienio?). Jiems talkina sovietinio kvapo, istorijos neišmanantys žurnalistai, kurie šmeižia lietuvių tautą. Ją tapatina su valdžia, priskirdami tautai valdininkų daromas niekšybes. Kitose šalyse taip nėra. Lenkijoje kritikuok valdžią kiek nori, bet ne lenkų tautą – tai šventas dalykas. Ten visų pirma jaučiamasi savosios šalies, tik po to – pasaulio piliečiu.

    Be kita ko, susidariusiai Lietuvoje nenormaliai padėčiai atsvarą žmonės mato Jūratės Statkutės de Rosales fantastiškose idėjose (pavertusiose germanus gotus baltais gudais), pagimdytose ydingos tyrimo metodologijos, kuriomis nekritiškai ir besąlygiškai žmonės tiki, o pačią J. Statkutę laiko tautos didvyre (!).

    Išsigimęs kosmopolitizmas sudaro sąlygas atsirasti pseudomokslinėms spekuliacijoms. 2010 m. gruodžio 14 d. Vilniuje, Nacionalinės dailės galerijoje, vyko konferencija, turinti provokuojantį ir sunkiai suprantamą pavadinimą Lituanistika atkurtoje valstybėje: tapatybę keičiantys atradimai. Rytojaus dieną LR Vyriausybės rūmuose surengtas apskritasis stalas Lituanistika ir valstybės branda. Šių eilučių autorius dėl susiklosčiusių aplinkybių galėjo dalyvauti tik antrosios dienos renginyje. Pirmininkavo LR Vyriausybės vadovas Andrius Kubilius. Moderatoriai – politikas Darius Kuolys ir Lietuvių kalbos instituto direktorė dr. Jolanta Zabarskaitė. Praktiškai renginiui vadovavo D. Kuolys. Jo kalboje nuolat prasikišdavo mintys apie lietuvių tautos tapatybės keitimą, apie jos kažkokį virsmą. Galima tik spėlioti, kas turėta omenyje. Jeigu tai buvo nuoroda į romaniškų tautų atsiradimą, tai čia jokių paralelių su lietuvių ateitimi būti negali, nes iberai, galai, dakai ir kitos Romos nukariautos tautos suromanėjo būdamos beraštės, neturėjusios savų mokyklų. Dėl to tų tautų lotynizacija, kurią iš tikrųjų galėtume vadinti tautinės tapatybės virsmu, buvo neišvengiama ir natūrali. Visai kitokia lietuvių tautos padėtis šiandien: ją sunaikinti gali tik svetimųjų vykdoma asimiliacija, t. y. nutautinimas, nesvarbu, kaip jį vadintų išsigimusio kosmopolitizmo apologetai. Bet juk neleisti savo tautą asimiliuoti yra kiekvieno doro lietuvio, nepaisant jo politinių įsitikinimų, pareiga.

    Lietuvių tautai išnykti pavojus negrės, jeigu išsiauginsime Tėvynę mylinčią jaunąją kartą. Dėl to Tėvynės meilės ir patriotizmo diegimas mūsų mokyklose ir per žiniasklaidą yra reikalingas kaip oras. Nesiduokime pseudokosmopolitų mulkinami.

    Bet ar to siekiame?

  • „Lietuvos ryto“ gėda – dėsninga atomazga

    „Lietuvos ryto“ gėda – dėsninga atomazga

    Alfa.lt 2011 11 28 16:59

    “Lietuvos rytas“ seniai tapo bulvariniu laikraščiu, pasižyminčiu vienašališkais, neobjektyviais, įvairiausių prasimanymų persmelktais straipsniais. Jame įvykiai dažnai vaizduojami tendencingai, net į paprastus informacinius rašinius brukamos redakcijos išankstinės nuostatos, pasikliaujama neįvardytais šaltiniais, siekiama susidoroti su pagrindinių redaktorių ar savininkų priešais, suvesti sąskaitas. Kartais straipsniai sąmoningai piktavališki. Reikia prisiminti aibę dienraščio publikacijų, šmeižiančių tragiškai Baltarusijoje žuvusį valstybės saugumo darbininką Vytautą Pociūną. Klasikinis pavyzdys - prieš dešimt metų išspausdintas kažin kokio Leontijaus Motiejūno straipsnis, kuriame teigiama, esą popiežiaus Jono Pauliaus II negalavimus veikiausiai sukėlė sifilis. Kelias minutes panaršius po internetą būtų aišku, kad popiežius sirgo Parkinsono liga.

    „Lietuvos rytas“ dažnai ne praneša apie įvykius, bet siekia juos paveikti, net sukurti. Sąžininga žiniasklaida irgi stengiasi paveikti gyvenimą. Bet ji tai daro atkreipdama dėmesį į nepastebėtas problemas, atskleisdama valdžios klaidas, išviešindama tai, ką norima nuslėpti, arba savo vedamuosiuose atvirai argumentuodama už vieną ar kitą poziciją, siekdama įtikinti skaitytojus mąstyti panašiai, o ne melu ir prasimanymais.

    Šiomis savaitėmis „Lietuvos rytas“ vėl pažeidė visas doros žurnalistikos taisykles. Nepasirašytame straipsnyje „Įsakymas: sutrypti lietuviškus bankus“ teigiama, kad Generalinė prokuratūra pasirašė leidimus atlikti kratas viename bankų ir jo vadovų namuose. Esą ne vienas bankas yra padaręs pažeidimų, bet norima sužlugdyti „būtent lietuviškus bankus.“ Leidžiama netiesiogiai suprasti, kad už šios akcijos stovi prezidentė Dalia Grybauskaitė. Šalia publikacijos išspausdinta didelė jos nuotrauka, pažymima, jog Lietuvos banko valdybos pirmininkas buvo prezidentės rinkimų štabo vadovas ir dabar jam „nurodyta išanalizuoti“, kaip valstybė galėtų perimti bankus. Straipsnis pagrįstas gandais ir insinuacijomis, ypač apie tariamą valstybės vadovės vaidmenį ir apie sąmokslą prieš lietuviškus bankus. „Lietuvos rytas“ puikiai žinojo, kad tiriamas tik „Snoro“ bankas, tad turėjo aiškiai tai ir pasakyti.

    Po kelių dienų dienraštis išspausdino kitą tendencingai pavadintą publikaciją „Valdžios žygio prieš verslą pirma auka tapo „Snoras“ ir didžiavosi, kad savo pirmuoju straipsniu sujaukė planus susidoroti su lietuviškais bankais. Taigi piktoji valdžia, pirmuoju smuiku griežiant dar piktesnei prezidentei, stengiasi sužlugdyti vadinamuosius lietuviškus bankus ir apskritai verslą.

    Nežinau, ko „Lietuvos rytas“ siekė savo pirmąja publikacija. Gal buvo viliamasi, kad kils suirutė ir ims panikuoti vadinamųjų lietuviškųjų bankų indėlininkai? Ar kad Vyriausybė ir Lietuvos bankas, nenorėdami aštrinti padėties, atidės „Snoro“ nacionalizavimą? Gal buvo siekiama kuo ilgiau ištęsti visą procesą, kad „Snoras“ galėtų pervesti daugiau pinigų į užsienį? Nežinau ir, turiu pripažinti, man ne itin rūpi sužinoti.

    Premjeras Andrius Kubilius pareiškė, kad dienraštyje „Lietuvos rytas“ pasirodžiusios publikacijos yra melagingos ir gal nusikalstamos. Laikraščio turiniu esą turi susidomėti teisėsauga.

    Toks tyrimas nebūtų naudingas. „Lietuvos rytas“ galėtų vaizduotis, jog yra persekiojamas žodžio laisvės gynėjas, politinio susidorojimo auka. Dienraštis lengvai sumokėtų bet kokią baudą, jei būtų nuteistas už tai, kad skleidžia melagingus prasimanymus. Be to, svarbu ginti žodžio ir spaudos laisvę net tada, kai ja piktnaudžiaujama, ir priešintis įsivyravusiam „drausk ir bausk“ mentalitetui. Nors už gandų, galinčių destabilizuoti bankų sistemą, skleidimą gresia teisinė atsakomybė, to destabilizavimo nebuvo, ir tai akivaizdus ženklas, kad „Lietuvos rytas“ yra netekęs žmonių pasitikėjimo.

    Negalima pakęsti šitokių dienraščio veiksmų, bet drausminti turėtų ne teisėsauga, o skaitytojai, politikai ir kiti asmenys. „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupei reikėtų paskelbti boikotą. Paprasti piliečiai turėtų nepirkti laikraščio, neskaityti lrytas.lt internete, nežiūrėti informacinių „Lietuvos ryto“ televizijos laidų. Politikams derėtų neduoti išskirtinių interviu, nedalyvauti televizijos laidose, neskelbti straipsnių internete, nebendrauti su odioziniais žurnalistais. Kultūros veikėjams ir kitiems viešiesiems asmenims reikėtų atsiriboti nuo šio dienraščio.

    „Lietuvos rytas“ turi savo užnugarį, kai kuriems politikams jo publikacijos suteikia lazdą oponentams mušti. Daugelis skaitytojų prenumeruoja ir skaito laikraštį dėl sporto, madų, „Stiliaus“ bei kitokių priedų, o ne dėl politinių žinių ar komentarų. Jie nesiliaus pirkę „Lietuvos ryto“ ir pamatę, kad spausdinama mažiau interviu su vadovaujančiais politikais ar iškiliais menininkais. Tie, kuriems labiausiai rūpi žinios apie „Šok su manimi“, kitas šou žvaigždes, automobilius, nė nepastebės pokyčių. Tačiau ilgainiui boikotas ir atsiribojimas nuo „Lietuvos ryto“ imperijos padarytų savo, juolab kad jos pamatai jau braška.

    „Lietuvos rytas“ turi dorų ir sąžiningų žurnalistų, neįsivėlusių į Gedvydo Vainausko ir kitų vadovų machinacijas. Jie nukentėtų, jei laikraščio tiražas ar televizijos žiūrovų skaičius sumažėtų. Bet esu abejingas tų darbuotojų likimui, nes profesinė savigarba turėjo seniai skatinti juos priešintis redaktorių savivalei, nesąžiningam ir neetiškam žurnalizmui. Laikraščio vadovai būtų nepaisę vieno ar dviejų žurnalistų protestų, o pasipriešinimo akcijai suburti didesnę dalį viso kolektyvo beveik neįmanoma. Bet žurnalistai galėjo rasti darbą kitur, o ne sieti savo likimo su gėdingu leidiniu.

    Vyriausybė, premjeras ir valdančioji dauguma turėtų duoti toną boikotui ir įsipareigoti nebendrauti su „Lietuvos rytu“, kol nepakeista jo redakcija ir neatsisakoma nesąžiningo bei ydingo žurnalizmo. Tai būtų veiksmingesnė priemonė negu teismai, bylos ir baudos. Dabar pats laikas imtis tokios akcijos. „Snoro“ istorija parodė, kad dienraštis neteko svarbiausio įtakos sverto - žmonių pasitikėjimo. Kadaise laikraštis, vertęs iš postų prokurorus ir politikus, susidorojęs su neparankiais verslininkais, šiandien tinkamas nebent musėms daužyti.

  • Vytautas V. Landsbergis. Kai skauda

    Vytautas V. Landsbergis. Kai skauda

    Alfa.lt 2011 11 28 16:59

    Statistika sako, kad Lietuvoje per metus iš gyvenimo savanoriškai pasitraukia maždaug dvi klasės moksleivių. Suaugusiųjų apie tūkstantį...

    I

    Neseniai su pora bičiulių rašytojų dalyvavome literatūrinėse vakaronėse keliuose atokesniuose Dzūkijos miesteliuose. Vienas susitikimas buvo apytuštis, neatvyko miestelio moksleiviai. Jie ką tik buvo gavę liūdną žinią, jog iš gyvenimo pasitraukė jų klasiokas. Priežastis – nelaiminga meilė.

    Važinėdami norom nenorom aptarėm ir šią skaudžią temą. Kas tai – epidemija, mada, kuri pliūpteli maždaug už poros savaičių po to, kai spaudoje smulkiai aprašomas kokios nors žinomesnės asmenybės pasitraukimas? Ar savotiškas (vaikiškas?) nevisavertiškumas, kai tavo savijauta tiesiogiai priklauso tik nuo kitų rodomo dėmesio, meilės ir švelnumo.

    O gal priežastis slypi slogioje Lietuvos viešojoje atmosferoje – nykiai plevenanti paniekos, patyčių dvasia, kasdien girdima TV šou vedėjų lūpose, talentų vertintojų intonacijose? Ją jaučiame ir skaitydami R.Valatkos ar kitų sarkazmo meistrų rašliavas. Gal tuomet pasąmonė ir užfiksuoja, jog populiariausia bendravimo norma mūsuose – niekinti silpnuosius, netobuluosius. Tad nenuostabu, jog kartais ima rodytis, kad ieškotis pagalbos šioje sutelevizėjusioje, sulietrytėjusioje visuomenėje tiesiog nėra pas ką.

    Peršasi prielaida, jog vyksta tylus autogenocidas ir daugelis susireikšminusių žvaigždūnų, turbūt nė patys nesuprasdami, kartais balansuoja ant kriminalinio veikimo ribos. Tik klausimas – ar tas žiniasklaidos genocidas sąmoningas ar iš kvailumo?

    II

    Praeitą TV sezoną per vieną talentų atranką dainavo mergaitė. Po to garbi šou vedėja smagiai pasityčiojo iš jos vokalinių gabumų. Pasityčiojo visai Lietuvai girdint. Vėliau buvo parodytas siužetas, kuriame paaiškėjo, jog toji mergaitė - našlaitė, jos mama buvo alkoholikė. Mergaitė pati viena augina kelis jaunesnius broliukus ir sesutes... Ir tik dainavimas jai padeda neišprotėti.

    O ką, jei mergaitei ši pažintis su TV liks neišdildoma trauma? Tikiuosi ji nepakėlė prieš save rankos, kadangi jaučiasi atsakinga už savo mažesniuosius broliukus. O jei (neduokDie) tai būtų įvykę, ką darytų televizija su savo piktdžiugiškais komentarais??? Turbūt nieko... Pati mergaitė būtų buvusi kalta, jog nesuprato, kad šis žydrasis pramogų pasaulis skirtas kitokiems. Aštriadančiams ir aštriaširdžiams.

    III

    Prieš savaitę „Bernardinuose“ dailininkė ir pedagogė Jūratė Stauskaitė aprašė kitą panašaus pobūdžio TV šou:

    „Išvakarėse netyčia įsijungiau LNK projektą „Dainuok, jei gali...“ Pasižiūrėjau. (...) Taigi – prabangiai išpuoštoje studijoje prabangus (brangus) „peliukas“ Greitai ir nežinoma blondinė, vargana intonacija „mėtanti“ juokelius.

    Prie stalo – „etatinis“ visų komisijų maestro V. Juozapaitis ir C°. Esmė – dainuos „žvaigždės“, kurioms bus rafinuočiausiais ir drastiškiausiais būdais trukdoma dainuoti. Vos „žvaigždei“ ar „žvaigždėnui“ prasižiojus, ir dar nespėjus „atlikti“ nė vieno posmo, ant jo galvos pasipila ledinis vanduo, drabužius plėšia cunamis, padus degina efektingi liepsnos liežuviai, iš „dangaus“ krenta nenusakomų formų ir tūrių objektai... Reklamoje mačiau, kaip atlikėjui nuo krūtinės depiliuojami plaukai (dainuojant, žinoma), o šliužų pripildytoje vonioje paklaikusiai „šliaužiojo“ kažkurios „žvaigždutės“ išgąsdintos akys...

    Trumpai tariant, dainininkai savo noru leidžiasi, kad iš jų išsityčiotų. Visi laimingi, visi leipsta juokais – ir publika, ir vedėjai, ir komisija (kuri spręs, iš kurių pasityčiota labiausiai). Laimingos ir „žvaigždės“, mat, kaip sužinome, – projektas ne šiaip sau – o (sic!) labdaringas, organizuotas labdaros ir paramos fondo „Mamų unija“ ir skirtas nelaimingiems sergantiems vaikams šelpti. Be abejo, jis sugalvotas ne mūsų prodiuserių – kaip ir visi „šauniausi“ projektai, – jis pasiskolintas. Šįkart – iš Skandinavijos. Juk būtent ten krypsta mūsų akys, kai norime pasijusti pilnaverčiais.

    Taigi visi viską daro, kad nors vienas sergantis vaikas pasijustų geriau – taip praneša mano mylimas „peliukas“ Algis, ir čia pat operatorius rodo išbalusią, pajuodusiais paakiais mergytę Violetą, kuri įbedusi akis į ekraną turėtų džiaugtis jai suteikta galimybe bent akimirką tapti laiminga... „Man sakė, kad galbūt nebe daug liko...“ – prislėgtu tonu lemena ligonėlė....

    Be jokių abejonių – šį „puikų pasirodymą“ stebi visi jos palatos draugai, visa ligoninė, visi artimieji ir bičiuliai, o ir šiaip visa Lietuva, nes laida puikiausiu laiku – sekmadienio vakarą. Taigi – konkrečiu atveju – operos solistė Aušra Cicėnaitė jau nuo pirmo takto ima spygauti ir klykauti (vėliau gauna už tai stiprių „balų“ iš maestro V. J.). Jos supratimu, matyt, tai atneš sėkmę jos karjeros pradžiai. Egidijus Sipavičius, apžergęs medinį (ar plastmasinį) arklį (ar bulių) visaip kratosi ir muistosi, kol pagaliau numetamas ant efektingai siūbuojančių grindų, dar „ant viršaus“ nuo galvos iki kojų apipilamas kuo tikriausiu purvu, kuriame jis dar ilgokai „turškiasi“... Dvi simpatiškos studentės Ineta ir Kristina skandinamos „sniego“ pusnyse, sušlapusios bei pastėrusios beviltiškai kapanojasi baltuose dribsniuose, o spec. vyrukai, graibydami jas už pažastų, stato jas ant kojų, nes „numeris“ dar nepasibaigęs.

    Sasha Song tiesiogine prasme pjudomas tikrais vilkiniais šunimis, kurie nuo jo krūtinės drasko pakabintas puikiai atrodančias dešreles... Beje, teko matyti net ir Merūną, blaškomą vėjų (jau buvau išsigandusi, kad kitą laidą išvysiu bene „pačią“ Stonytę...) Šou pasibaigia – „desertui“ komandų kapitonai pakabinami virš baseino su vandeniu ir išgąstingais veidais laukia garbios komisijos nuosprendžio – vienas iš jų akimirksniu panardinamas lediniame vandenyje su visu makiažu ir auštakulniais.

    „Smagu žiūrėti“ – ...nušvitusiu veidu nuoširdžiai replikuoja maestro Vytautas Juozapaitis...

    Na taip... Skandinavijoje, viskuo persisotinusioje visuomenėje, smagu šitaip pasilinksminti (gal tų linksmybių rezultatus neseniai patyrėme Norvegijoje?..)

    O vaikai, kurie gal pirmą (ir paskutinį) kartą mato ekrane tikrą dainininką, patekę į tikrą koncertą, ar besugebės išklausyti dainą iki galo, taip ir nesupras, kodėl kūrinys jau baigėsi, jei dainininkui niekas nesuvarė peilio į krūtinę...

    Na ir kas – sakysit, būna ir blogiau. Tarkim „baisiukai“ animacinukai... Žinoma, ir jie! Bet čia bent galim save paguosti, kad ne patys sukūrėm (kaip, beje, ir šią laidą), o tik... nupirkom. Užtat už didelius pinigus!

    Tai tiek apie „turinį“. O kaip su ta reikšminga labdara, dėl kurios šis ryškiai brangus („pats brangiausias koncertinis šou“, kaip skelbia rengėjai) yra rengiamas?.. Taigi finale vedantysis praneša: „mergaitei Violetai surinkti... 3778 litai!..“

    Pasidomėjau: šio grandiozinio projekto (vieno vakaro) parengimo kaina galėtų būti 50 00 – 100 000 Lt, neskaitant honorarų, kuris, turint omeny vedėjo statusą ir populiarumą, tikrai viršytų ne vieną tūkstantuką...

    IV

    Ar įmanoma šią viešų patyčių, chamizmo madą keisti, reglamentuojant arba bent pageidaujant, kad įvairūs šapranauskai, smoriginai ir co. laidas imtų vesti mandagiai, gerbdami ne tik šokėją, pašnekovą, bet ir TV žiūrovą? O gal reiktų specialių įstatymų, nustatančių ribą tarp pramogos ir blevyzgos, tarp smagaus „patraukimo per dantį“ ir garbės bei orumo žeminimo, niekinimo?

    Vienok tikėtis, jog politikai ims ir patys priims kokius nors racionalesnius TV erdvės tvarkymosi reglamentus - būtų naivoka... Ypač matant, kaip jie urmu bėga į bulvarines TV, idant kokiuose nors „Auksiniuose svogūnuose“ iš jų viešai pasityčiotų.

    V

    Antai Rimvydas Valatka ėmė svarstyti, kaip Vyriausybei pasielgti su „Lietuvos ryto“ akcijomis, nacionalizuotoms kartu su tūlu Snoru. Jis pasiūlė jas atiduoti „Lietuvos ryto“ žurnalistams.

    O gal - matant pakankamai genocidišką nacionalinės žiniasklaidos kontekstą - vertėtų jas padovanoti kokiai nors psichiatrų ir psichologų asociacijai? Būtų smagus žingsnelis darnesnės ir pagarbesnės visuomenės link. Be to, regis, ir daugeliui žurnalistų minėtų specialistų pagalba nepakenktų. Ypač žuvies galvoms...

    (Beje, koks idiotas mums įteigė, kad žurnalistikoje tik bloga naujiena yra gera naujiena? Man regis, kad dauguma skaitytojų mielai pirmame „lietryčio“ puslapyje perskaitytų ir ką nors gera. Pavyzdžiui, G.Vainausko eilėraščių apie meilę...)

    VI

    Kažkada Jonas Mekas nusifilmavo ir išplatino viešą video‘laišką, skirtą tiems, kas ketina žudytis. Jame Jonas, žiūrėdamas tiesiai į kamerą kalbėjo apie tai, jog jam ne tas pats, kaip jie pasielgs, nes jam irgi skauda. Nes mes visi esame kartu.

    O čia citata iš kito Jono Meko video‘laiško:

    „Gyvenimas eina toliau. Lėtai. Eina savaime. Nedaug tereikia: obuolio, duonos, dešros ir sūrio. Po teisybei, nenusimanau nieko apie nieką. Mes per daug nusimanome, perdaug dedamės, kad mes viską žinom. Bet mes nieko nežinom..Bet kažkur giliai giliai mes viską žinom... Tačiau šitoj plotmėj, kurioje mes dirbam ir norim pasaulį valdyti bei tvarkyti, mes nežinom nieko. Kažkodėl mes nenaudojame to žinojimo, kuris yra labai giliai ir yra Viskas.

    Mes nenorim gyvent, dirbt, tvarkyt, planuot iš vidaus. Visi mūsų planai kyla iš to paviršiaus, kur mes norim tik kontroliuot. O tai yra blogai. Nereikia norėt nieko kontroliuot. Palikim viską ramybėj. Tegul viskas vystosi savaime.

    Planai, planai yra toks jau blogas išgalvojimas - planuot, viską suplanuot. Viskas, kas yra planuojama, dažniausiai pasibaigia blogai, nes tai ateina iš mūsų paviršutinio planavimo, neateina savaime iš giliai. Už kiekvieno plano paprastai būna šautuvas arba tankas, nes planus reikia įvykdyt, nesipriešint… Nes „mano planas yra geras!” Už kiekvieno plano yra šautuvas, tankas arba atominė bomba.

    Aš gyvenu be planų. Per daug planavimo, per daug žinojimo. Mes labai jau tikri, labai jau tikri. Bet užmirškim, pagyvenkim kokį dešimtmetį be žinojimo, netikrybėje. Pasiduokim intuicijai, įsiklausykim, bandykim įsiklausyti, mes jau pamiršom įsiklausyti. Jau nebemokam savęs įsiklausyti.

    Per daug triukšmo aplinkui. Kai esi išsiblaškęs paviršiuje, negali nuskęst į savo vidų ir įsiklausyt. Tada reikia vėl išmokt įsiklausyt. O kaip tai padaryt? Nežinau. Reikia norėt. Kai norėsi, tai kas nors įvyks. Reikia išmokt kapituliuot.

    Nelengva kapituliuot. Mes visada norim būti ant viršaus, valdyt, būt valdžioj. O čia reikia kapituliuot. Išmok kapituliuot. Pasiduok. Kad vėl pradėtum iš naujo. Iš niekur. Į niekur. Aš dar nesu visai kapituliavęs. Mokausi. Bandau. Kas dieną. Aš tik pakeliui. Iš kažkur į kažkur. Pakeliui. Ir aš nieko nežinau apie Nieką. Taip, kaip ir šitie laiškai iš Niekur. Niekur ir Visur yra visai tas pats.“

    (Jonas Mekas, Laiškai iš niekur)

    VII

    Ir man skauda, jeigu kam nors skauda. Ypač - jei skauda vaikams. Tik niekaip nesugalvoju, kaip juos apsaugoti. Nebent patarti – nesižudykit, parašykit, susitiksim, pasikalbėsim. Arba paskambinkit į „Vaikų liniją“. Bet kuriuo paros metu... Ir stenkitės nebežiūrėti chamiškų lietuviškų TV, geriau kokius kabelinius „Animal planet“‘ „Discovery“ ar „National geographic“. Skaitykit knygas, draugaukit, sportuokit. Gal kaip nors bendrom pastangom ir neišprotėsim.

    O nežiūrimi kanalai, kaip ir neskaitomi laikraščiai, norom nenorom ims keistis.

    P.S.

    Tauragėj gyvena entuziastinga kultūros darbuotoja Genutė, kuri šypsosi nuo ryto iki vakaro. Nustebęs kartą paklausiau:

    - Genute, ar negerai kas? Kodėl tu visąlaik šypsaisi? Tik žmones erzini... Juk čia Lietuva, čia gi

    – šiukštu, negalima šitaip!

    O ji atsakė:

    - Žinai, Vytai, aš atsikeliu ryte ir sakau sau: na va, Genute, šiandien 2011 metų lapkričio 15 diena. Daugiau tokios dienos tavo gyvenime niekada nebus. Ir tu būtum visiška idiotė, jei šią vienintelę 2011 metų lapkričio 15 dieną praleistum liūdnai, piktai ar beprasmiškai.

    Genutė yra tikra džiaugsmo guru apniukusioje Lietuvos padangėje.

  • Gintaras Aleknonis. Rytą girk vakare

    Gintaras Aleknonis. Rytą girk vakare

    lrt.lt 2011 11 25 13:59

    Atrodo, kad šiandieninę „Snoro“ krizę Lietuvos valstybė ir jos žmonės, o ir patys bankai atlaikys gerokai oriau, negu aną daugiau nei prieš penkiolika metų išgyventą bankų griūtį, kurios simboliu tapo anuometinis premjeras Adolfas Šleževičius, paskubėjęs iš bankrutuojančio banko atsiimti savo asmeninį indėlį.

    Šiandien turėtume didžiuotis greita ir ryžtinga Lietuvos banko ir vyriausybės reakcija.

    Seimui skubant patvirtinti reikalingų įstatymų paketą, opozicija diskusijose turėjo progą parodyti savo šmaikštumą, o balsuojant – išmintį ir brandą. Atrodo, kad Lietuvoje „Snoro“ problemas sugebame spręsti net geriau negu bankų tradicijomis pagrįstai besididžiuojantys britai. 2007 metais jiems su krizėn pakliuvusiu „Northern Rock“ banku sekėsi tvarkytis ne taip sklandžiai. Tuomet pirmą kartą po šimto penkiasdešimties metų Britanijoje paniškai atsiiminėti indėliai. Mes sugebėjome to išvengti. Piliečiai tiki ir pasitiki savo valstybe, tik mes ne visada tai pastebime, o gal nenorime pastebėti. Žmonės atskiria, kas yra nelaimė, o kas tik laikinas nepatogumas.

    Labiausiai „Snoro“ istorijoje nuvylė Lietuvos žiniasklaida, gėdingą vaidmenį suvaidinusi „Lietuvos ryto“ grupė, kurios žurnalistai nenoromis tapo juodų sandėrių įkaitais. Šiandien veidmainiškai klausiama, kas bus su „Lietuvos rytu“, kai visuomenės reikmėms perimtas juos valdęs bankas. Cituojamas įstatymas – valstybė negali turėti žiniasklaidos priemonių. Pamirštant, kad tas pats įstatymo straipsnis skelbia, jog bankai taip pat negali valdyti žiniasklaidos. Dukterinės bendrovės tebuvo priedanga.

    Kai 2009 m. trečdalį „Lietuvos ryto“ akcijų užvaldė Lietuvoje registruotas rusų kapitalas, daug kas stebėjosi, kam „Snorui“ pirkti kadaise klestėjusio dienraščio šlovės skutelius ir milijoninius nuostolius nešančią „Lietuvos ryto“ televiziją. Šiandien galėtume teigti, kad tai buvo gerai apgalvota investicija, galėjusi atnešti milijardinį pelną. Praėjusią savaitę tai ir turėjo įvykti. Bet neįvyko.

    Pirmiausia prisiminkime taisyklę – joks bankas neatlaikys paniško indėlių atsiėmimo. Ar gali banko valdomas laikraštis paskelbti tokį anoniminį straipsnį, koks aną antradienį pasirodė „Lietuvos ryte“, ir taip net ir pačiam sveikiausiam bankui sukelti mirtiną pavojų? Jeigu toks straipsnis paskelbtas, kitą dieną redaktorius jau nebedirba. Ir visai nesvarbu, kiek tas redaktorius turi akcijų. Kadangi Gedvydas Vainauskas tebevadovauja „Lietuvos rytui“, reiškia anoniminis straipsnis buvo reikalingas tikriesiems dienraščio šeimininkams. Jie siekė sukelti paniką, norėjo, kad indėlininkai skubėtų masiškai atsiimti pinigus. Taip kaltę už savo nešvarius darbus tikėtasi suversti kitiems. Iš žlungančio banko galima neblogai pasipelnyti. Sumaištyje prie anksčiau banko pradanginto milijardo galima prisidurti dar ir kitą. Bankrotą, kitų nelaimę tikėtasi paversti dar vienu pasipelnymo šaltiniu. Jeigu Lietuvai teks bylinėtis su buvusiais „Snoro“ akcininkais, „Lietuvos ryto“ publikacija taps rimtu įkalčiu.

    Kiek sunkiau paaiškinti, kodėl planas nepavyko, kodėl visuomenė nesureagavo į antradienio provokaciją. Gal užgrūdino pernykštė cukraus panika ar užužpernykščiai gandai apie lito nuvertėjimą. Tikėtina, kad strategijos kūrėjai pervertino savo žiniasklaidos jėgą ir neatsižvelgė į Prezidentės veiksnį. Jau kelerius metus kone kasdien valstybės vadovę žeminantis laikraštis neatsispyrė pagundai dar kartą įkąsti Daliai Grybauskaitei ir ją paskelbti bankų naikintoja. Jau pripratę prie panašių „Lietuvos ryto“ „ančių“ žmonės paprasčiausiai neskubėjo reaguoti. Jeigu anoniminis straipsnis būtų parašytas kitaip, nežinia, ar Lietuvos bankas ir vyriausybė būtų turėję tas trisdešimt valandų, per kurias ir priimti lemtingi sprendimai.

    Tikroji „Snoro“ pamoka mums skaudžiai primena, kaip reikia saugoti ir ginti žodžio laisvę. Šiandien didžiausią pavojų Lietuvos žiniasklaidai kelia įsitikinimas, kad įstatymus turi vykdyti visi, išskyrus pačią žiniasklaidą. Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnis numato, kad Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos, bankai, politinės partijos negali būti viešosios informacijos rengėjais ir jų dalyviais. „Snoro Media Investicijos“ parodė, kad gėdos širmomis problemos neuždengsi. Tikiuosi, kad pirmieji principingumo pavyzdį parodys socialdemokratai, kurie tikriausiai net pamiršo, kad jų partija yra smulkioji „Lietuvos žinių“ akcininkė. Įstatymai išimčių nenumato.

    Demokratinei valstybei bene sunkiausia gintis nuo pinigų valdžios. Žodžio laisvė negali tapti įkaite. Prisiminkime ką tik atsistatydinusį Italijos premjerą Silvio Berlusconi ir tiek žalos padariusią itališkąją „teledemokratiją“. Iš Europos perimame ne tik gerąją patirtį. Europarlamentaras Viktoras Uspaskichas jau yra beveik dviejų dešimčių Lietuvos interneto svetainių savininkas.

  • Kryžių kalno koplyčią paskelbė kultūros vertybe

    STT nepajėgia pričiupti kyšininkų

    diena.lt 2011 11 25 13:59

    Kultūros paveldo departamento vertinimo taryba nusprendė, kad Kryžių kalno koplyčia turi būti įrašyta į kultūros paveldo vertybių registrą.

    Pasak Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos pirmininko Romo Pakalnio, toks komisijos narių sprendimas priimtas balsų dauguma. Pagrindinis svertas nulėmęs, kad koplyčia būtų išsaugota – istorinė statinio vertė, atsižvelgta ir į žmonių nuomonę.

    Diskusijos dėl koplyčios kilo kai rajono savivaldybė susiruošė ją nugriauti. Vyriausybė šiam tikslui skyrė 15 tūkst. litų.

    Tačiau tikintieji surinko 2 tūkst. parašų, kad koplytėlė, kurioje 1993 metais šv. mišias aukojo palaimintuoju paskelbtas popiežius Jonas Paulius II, būtų išsaugota ir taip įamžintas šios istorinės asmenybės apsilankymas Kryžių kalne.

  • “Snorui” skelbiama bankroto procedūra, sulaikyti savininkai

    “Snorui” skelbiama bankroto procedūra, sulaikyti savininkai

    veidas.lt 2011 11 25 13:59

    Lietuvos banko valdyba pripažino AB bankas SNORAS nemokiu ir kreipsis į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismui iškėlus bankroto bylą, bankui visam laikui atšaukiama ir Lietuvos banko išduota veiklos licencija.

    “Snore” yra dingę gerokai daugiau turto, nei galvota anksčiau. Bankas nebus skaidomas į „gerą“ ir „blogą”, jo veikla nebus tęsiama. Visiems banko indėlininkams valstybė per pusantro mėnesio grąžins indėlių, kurių suma neviršija 345 tūkst. litų. Visas kitas „Snorui“ paskolintas lėšas, jei bus iš ko, kreditoriai turės bandyti atgauti bankroto proceso metu pagal galiojantį Bankroto įstatymą. Akivaizdu, kad pagal šios procedūros tvarką paskutiniai eilėje yra banko akcininkai, todėl, matyt,  jiems neliks nė cento.

    Kaip ketvirtadienio 10 valandą vakaro žurnalistams sakė centrinio Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas, iš pradžių buvo tikėtasi, kad banko situacija nėra tokia bloga ir kad bankas galės toliau tęsti savo veiklą įvykdžius jo pertvarkymą – geros kokybės aktyvus iškėlus į naują banką. Bet dabar, kai susidurta su 3,4 mlrd. Lt finansine skyle, akivaizdu, kad tikrai nėra reikalo švaistyti mokesčių mokėtojų pinigų.

    “Lietuvos banko valdyba  mano, kad toks kardinalus, ryžtingas chirurginis pjūvis padės visai sistemai ir leis ją stabilizuoti“, – kalbėjo V. Vasiliauskas.

    Anksčiau buvo skaičiuojama, kad „Snoras“ turi 8 mlrd. Lt turto, tačiau po laikiojo administratoriaus analizės paaiškėjo, kad jame tėra 4,6 mlrd Lt. Maždaug 4,1 mlrd. Lt yra apdrausti indėliai. Anot Lietuvos banko vadovo, užsienio bankuose iš “Snoro” yra dingę beveik 600 mln. Lt, nesurasta jau minėtų 1,2 mlrd. Lt vertybinių popierių, beveik 600 mln. Lt yra blogos paskolos ir nesuformuoti atidėjiniai. “Paskutinė pozicija” yra 550 mln. Lt investicijos į Kaimanų fondus, kurių paprasčiausiai nėra“.

    Įsigaliojus šiam Lietuvos banko valdybos nutarimui, pradeda veikti indėlių draudimo mechanizmas. Indėliai kompensuojami Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme numatytomis sąlygomis – draudžiama suma iki 345, 2 tūkst. litų fiziniams ir juridiniams asmenims. Įstatyme taip pat numatyta, kad indėliai turi būti kompensuoti per 20 darbo dienų. Indėlių draudimo įmonė šį terminą gali pratęsti 10 darbo dienų.

    Tuo tarpu kiek anksčiau buvo pranešta, kad Didžiojoje Britanijoje vykdant Lietuvos išduotą Europos arešto orderį sulaikyti buvę pagrindiniai banko „Snoras“ akcininkai Vladimiras Antonovas ir Raimondas Baranauskas. Tą patvirtino Europos policijos biuras. Antradienį teismas patenkino Generalinės prokuratūros pareiškimą dėl kardomosios priemonės buvusiems banko „Snoras“ vadovams ir akcininkams. Generalinis prokuroras Darius Valys dėl šių asmenų pasirašė Europos arešto orderius.

    Anksčiau buvo paskelbta, jog su Generaline prokuratūra susisiekė R.Baranausko advokatai. Kol kas neatskleidžiama, kokie verslininko atstovai atvyko į susitikimą su prokurorais ir apie ką buvo kalbama. Nacionalizuoto komercinio „Snoro“ banko prezidentas ir akcininkas R.Baranauskas žiniasklaidai sakė, kad bijo grįžti į Lietuvą ir neatmeta galimybės, jog prašys politinio prieglobsčio Didžiojoje Britanijoje.

    Žinią apie V. Antonovo sulaikymą jau skelbia ir britų nacionalinis transliuotojas BBC.  Lietuvoje didiesieji  “Snoro” banko akcininkai V. Anonovas ir R. Baranauskas kaltinami lėšų pasisavinimu stambiu mastu ir dokumentų klastojimu. Už tai Lietuvoje abiems verslininkams gresia iki 10 metų nelaisvės.

  • Beliackis kalės ketverius su puse metų

    Beliackis kalės ketverius su puse metų

    BNS 2011 11 25 13:59

    Baltarusijos Minsko Pervomaisko rajono teismas ketvirtadienį skyrė 4,5 metų laisvės atėmimo bausmę žmogaus teisių aktyvistui, organizacijos „Vesna“ vadovui Alesiui Beliackiui.

    Byloje dėl mokesčių slėpimo, iškeltoje gavus duomenų iš Lietuvos ir Lenkijos apie A. Beliackio bankines sąskaitas, teismas taip pat nusprendė konfiskuoti visą aktyvisto turtą, BNS ketvirtadienį patvirtino „Vesna“ aktyvistas Valentinas Stefanovičius.

    „Tik ką buvo paskelbtas nuosprendis. A. Beliackis buvo nuteistas 4,5 metų laisvės atėmimo bausme sugriežtinto režimo kolonijoje su turto konfiskacija“, – sakė V. Stefanovičius.

    Pasak pašnekovo, advokatas skųs paskelbtą nuosprendį kasacine tvarka per 10 dienų Minsko miesto teismui.

    „Aš manau, kad nuosprendis yra griežtas, neteisėtas ir politiškai motyvuotas“, – kalbėjo „Vesna“ aktyvistas.

    Jis sakė, kad, nepaisydama tokių Baltarusijos valdžios veiksmų, „Vesna“ tęs savo darbą.

    „Visa tai susiję su „Vesnos“ ir Alesio persekiojimu už jo daugiametę veiklą žmogaus teisių srityje. Mes tęsime savo darbą, nepaisydami pasekmių“, – tikino V. Stefanovičius.

    Anot jo, nuosavybės organizacija neturi, biuras buvo įsikūręs A. Beliackio bute, taigi veikiausiai butas bus užantspauduotas ir konfiskuotas.

    Lietuvos teisingumo ministerija teigia atšaukusi pagal teisinės pagalbos sutartį perduotus duomenis ir pareiškė, kad jie negali būti naudojami kaip teisiniai įrodymai teisme.

    Baltarusijos opozicija sakė, kad organizacijos „Vesna“ vadovo A. Beliackio persekiojimas yra politiškai motyvuotas ir atspindi autoritarinio prezidento Aleksandro Lukašenkos pastangas susidoroti su opozicija.

    Duomenis apie A. Beliackio banko sąskaitas Minskui taip pat perdavė Lenkija. Ji, kaip ir Lietuva, atsiprašė A. Beliackio artimųjų. Abi šalys teigia, kad Baltarusija piktnaudžiavo teisinės pagalbos sutartimi.

  • A.Kubilius: į Rusijos grasinimus reikia reaguoti rimtai

    A.Kubilius: į Rusijos grasinimus reikia reaguoti rimtai

    ELTA 2011 11 24 16:43

    Į Rusijos grasinimus Kaliningrade dislokuoti branduolines raketas reikia reaguoti rimtai, kartu su kitomis NATO šalimis įtikinant Rusiją, kad ji neturėtų elgtis taip karingai, teigia Premjeras Andrius Kubilius.

    "Manyčiau, kad turėtume reaguoti rimtai, bet reakcijos formas ir pastangas toliau įtikinti Rusiją, kad ji neturėtų elgtis taip karingai, turėtume, be abejo, vykdyti kartu su NATO partneriais", - ketvirtadienį "Žinių radijui" sakė Premjeras.

    A. Kubilius teigė apgailestaująs, kad Rusija negirdi Vakarų argumentų, jog Vakarų priešraketinė gynyba yra nukreipta prieš branduolinį terorizmą, o ne prieš Rusiją.

    Anot Premjero, jo nenustebino Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano planai iki 2015-ųjų sukurti Eurazijos ekonominę sąjungą - pasaulyje egzistuoja tendencija kurti tokias sąjungas.

    "Nieko naujesnio neturėtume matyti. Ar tai bus kažkoks labai gyvybingas ekonominis darinys, būtų sunku spėti. Šiaip jau vienijimosi tendencijos, ekonominės integracijos tendencijos pasaulyje pastebimos natūraliai, globali konkurencija reikalauja tokių pastangų, tokio vienijimosi ir tokios eigos", - sakė Vyriausybės vadovas.

    A. Kubilius pripažino, kad kai kurie regiono lyderiai vis dar jaučia nemažai nostalgijos imperinei praeičiai ir tai taip pat skatina kurti tokias sąjungas, bet priminė, kad ligi šiol tokių bandymų jau būta ir jie buvo nesėkmingi.

    Rusija, Baltarusija ir Kazachstanas lapkričio 18 d. susitarė iki 2015-ųjų sukurti Eurazijos ekonominę sąjungą, kuri bus paremta Europos Sąjungos (ES) pavyzdžiu.

    Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano prezidentai Dmitrijus Medvedevas, Aleksandras Lukašenka ir Nursultanas Nazarbajevas pasirašė sutartį, pagal kurią bus sukurta vykdomoji institucija, panaši į Europos Komisiją.

    D. Medvedevas trečiadienį dar kartą pagrasino dislokuoti Kaliningrade branduolines raketas, jei JAV nepadarys nuolaidų dėl savo priešraketinio skydo Europoje.

    2001 m. tuomečio JAV prezidento Džordžo V. Bušo (George W. Bush) inicijuotas priešraketinio skydo projektas sukėlė nepasitikėjimą Rusijoje. JAV vyriausybė vėliau atsisakė savo pirminių planų, tačiau nori ir toliau su NATO kurti priešraketinį skydą.

    NATO duomenimis, skydas pirmiausiai padėtų apsisaugoti nuo raketų iš Irano. Rusija tuo tarpu teigia, kad taip bus sutrikdyta karinė pusiausvyra. Maskva ir toliau reikalauja raštiškų garantijų, kad priešraketinė sistema nesukliudys rusų gebėjimui smogti atsakomąjį smūgį branduolinės atakos atveju.

  • G.Steponavičius: dalis streikus organizuojančio tėvų forumo iniciatorių - aktyvūs LLRA nariai

    G.Steponavičius: dalis streikus organizuojančio tėvų forumo iniciatorių - aktyvūs LLRA nariai

    Delfi 2011 11 24 16:43

    Lietuvos lenkų mokyklų streiko komitetas trečiadienį paskelbė „mobilizaciją streikui“. Reikalaudami kai kurių naujojo Švietimo įstatymo nuostatų atšaukimo, lenkai grasina savo atžalų nebeleisti į mokyklas.

    Komitetas tvirtina, esą ekspertų grupės švietimo klausimais derybos vaisių nedavė, o dėl to kalčiausia Švietimo ir mokslo ministerija.

    „Ligšioliniai specialios lenkų-lietuvių darbo grupės posėdžiai, dėl geros Lietuvos Švietimo ministerijos valios trūkumo, nepadėjo pasiekti susitarimo“, - teigiama trečiadienį išplatintame pareiškime.

    Lenkų moksleivių tėvai teigia esantys pasiruošę ir drastiškiausiam sprendimui – boikotuoti įstatymą ir neleisti savo vaikų į mokyklas.

    „Atsižvelgdami į nedviprasmišką geros valios spręsti lenkų švietimo Lietuvoje problemas trūkumą, skelbiame mobilizaciją streikui ir pasiliekame sau teisę paskelbti streiką neleisdami savo vaikus į mokyklas. Lietuvos valdžia nepaliko mums kito pasirinkimo. Pirmiausiai mums rūpi mūsų vaikai“, - praneša Lietuvos lenkų mokyklų streiko komitetas.

    Tikisi, kad kraštutinumų neprireiks

    Streiko komiteto koordinatorius Albertas Narvoišas DELFI teigė, jog dar viliamasi, kad ekspertų grupės darbas duos vaisių ir streiko skelbti neprireiks.

    „Paskelbta, kad bus paskutinis šios darbo grupės posėdis Trakuose. Tikrai turime daug vilčių, kad ekspertai iš Lietuvos ir Lenkijos išspręs mums rūpimus klausimus. Bet, deja, matome, kad jokių esminių klausimų nepavyko išspręsti. Nebuvo pasiektas susitarimas. Ir dėl to mes paskelbėme parengtį streikui“, - kalbėjo A. Narvoišas.

    Jis pažymėjo, jog lenkų moksleivių tėvai supranta, kad dėl mokyklų boikoto pirmiausiai nukentėtų jų vaikai. Tačiau esą tikimasi, kad ateityje tai vaikams išeis į naudą.

    „Žinoma, mes suprantame, kad streikas nėra geriausia išeitis iš situacijos. Tikrai nenorime skriausti mūsų vaikų. Bet visų pirma, mums rūpi mūsų vaikų ateitis. Dėl to, manau, būsime priversti atnaujinti streiką, jeigu reikės“, - tęsė streiko komiteto koordinatorius.

    Paklaustas, kiek vaikų paskelbus streiką nustotų lankyti mokyklas, jis teigė, kad tai sunku prognozuoti. „Čia priklauso nuo tėvų pozicijos. Komitetuose yra aktyvūs tėvai, bet yra ir dalis galbūt pasyvesnių, kurie gal ir leis savo vaikus į mokyklas. Bet tikrai manau, kad didžioji dalis vaikų lenkiškose mokyklose į mokyklas neis. Tai tikrai bus didžioji dauguma. Mes tikrai to nenorime, bet norime, kad pagaliau įvyktų tas susitarimas. Ir dėl to esame pasiruošę streikuoti“, - reziumavo A. Narvoišas.

    G. Steponavičius: politiniai klausimai sprendžiami vaikų sąskaita

    Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius DELFI teigė manąs, jog už šio ultimatumo slypi politinė potekstė, o konkrečiai – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) interesai.

    „Švietimo ir mokslo ministerija nuo pavasario dėjo tikrai daug pastangų, kad jautriai ir su visu dėmesingumu įstatymo įgyvendinimas būtų kuo švelnesnis ir atliepiantis tautinių mažumų interesus. Kalbu apie papildomai skirtas lėšas sustiprintam lietuvių kalbos mokymui. Turiu minty ir pereinamąjį laikotarpį įgyvendinant vieningą lietuvių kalbos egzaminą tautinių mažumų mokyklose. O taip pat – ir siūlymą suburti nuolatos veikiančią priežiūros grupę su tautinių mažumų atstovais. Todėl tokius pareiškimus, kuriuos mes dabar girdime, aš laikau tikrai neadekvačiais, neatsakingais. Ir toliau matau, kad šiame procese yra akivaizdi politinė vietos lenkų veiklos potekstė. Dar daugiau. Galiu pasakyti, kad jeigu kam atrodo, kad tai yra tėvų iniciatyva – ją galima taip matyti. Bet jeigu pažvelgti detaliau, mes pamatysime, kad nemaža dalis tėvų forumo iniciatorių yra aktyvus LLRA nariai. Ne vienas jų yra dalyvavęs LLRA sąrašuose savivaldos rinkimuose“, - kalbėjo G. Steponavičius.

    Ministras pabrėžė, kad valstybė yra pasirengusi ginti vaikų teisę į mokslą ir užtikrinti mokyklų lankymą.

    „Bendriausia nuostata išlieka tokia: kompromisai, kurie yra padaryti įgyvendinant įstatymą, yra nemaža dalimi atitinkantys tautinių mažumų interesus. Jų pozicija yra išgirsta. Bet kada toliau yra kalbama ultimatumais, priminsiu Lietuvos piliečiams, tautinių mažumų atstovams, kad Lietuvos Respublikoje įstatymų galiojimas ir laikymasis visiems vienodai galioja. Todėl neabejoju, kad padarysime viską, kad tokios neadekvačios akcijos vaikų sąskaita spręsti politinius klausimus nesulauktų palaikymo bendruomenėse. Ir natūralu, kad tam svertų ir galimybių mes turime“, - sakė G. Steponavičius.

  • A.Kubilius apie prašymą gelbėti „Snorą“ valstybės lėšomis: negalime su mokesčių mokėtojų pinigais elgtis neatsakingai

    A.Kubilius apie prašymą gelbėti „Snorą“ valstybės lėšomis: negalime su mokesčių mokėtojų pinigais elgtis neatsakingai

    Delfi.lt 2011 11 24 16:43

    Nacionalizuoto banko „Snoras“ kreditorių asociacija, atstovaujanti klientams, kurie turėjo per 0,5 mlrd. litų nedrausto turto, siekia, kad Lietuva savo lėšomis gelbėtų banką, užuot dalindama jį į „gerą“ ir „blogą“. Premjeras Andrius Kubilius paklaustas, ar valstybė galėtų taip pasielgti, atsakė, kad neplanuoja su mokesčių mokėtojų lėšomis elgtis neatsakingai.

    „Dar sykį noriu pastebėti, kad su mokesčių mokėtojų pinigais mes neplanuojame elgtis neatsakingai“, - į klausimą ar galėtų Lietuva gelbėti banką savomis lėšomis, atsakė Vyriausybės vadovas. Anot jo, banke Lietuvos verslas turėjo turto už daugiau nei 1 mlrd. litų, dar tokia pati suma priklausė užsienio verslo įmonėms.

    „Svarbu pastebėti, kad kai Lietuvos verslo žmonės kalba apie tai, kad Lietuvos verslas gali labai smarkiai nukentėti nuo to , kad neapdraustų indėlių suma viršija 2,5 mlrd. litų. Kiek mes žinome, didelė šitų pinigų suma, turbūt beveik pusė priklauso ne Lietuvos verslui ir todėl kalbėti apie Lietuvos verslą ir sieti jį su 2,5 mlrd. litų suma nėra visai tikslu“, - kalbėjo A. Kubilius.

    Latvijos vyriausybė yra paskelbusi apie „Snoro“ valdyto „Krajbanko“ veiklos sustabdymą.

    Kaip pranešė „Panorama“, remdamasi Latvijos naujienų agentūra LETA, Latvijoje galimi du „Latvijas Krajbanka“ ateities scenarijai. Turint omenyje tai, kad dabar banko akcininke yra Lietuvos valstybė, Latvija laukia, kad Lietuva veiks taip, kaip savu laiku pasielgė Latvijos vyriausybė – banką nacionalizuos. Jeigu Lietuva tokio žingsnio nežengs, „Latvijas Krajbanka“ bus likviduotas. Premjeras negalėjo atsakyti, koks bus Lietuvos vaidmuo.

    „Aš nesiimu nieko detaliau atsakyti. Kaip žinote, šiandien „Snoro“ banko laikinasis administratorius pateiks visą informaciją Lietuvos bankui (LB), LB priims reikalingus sprendimus. Ir tada galėsime detaliau svarstyti“, - trečiadienį po Vyriausybės posėdžio žurnalistams sakė premjeras A.Kubilius. Penktadienį Visagine jis susitinka su Latvijos premjeru Valdžiu Dombrovskiu, kur ketina aptarti bankų klausimus.

  • Prezidento knygoje – pagarbos žmogui stoka

    Prezidento knygoje – pagarbos žmogui stoka

    Alfa.lt 2011 11 24 16:43

    Prezidento Valdo Adamkaus knygos „Paskutinė kadencija“ viršelyje - jo nuotrauka iš pirmosios kadencijos pradžios, nors apie pirmąją kadenciją knygoje nėra beveik nė žodžio. Tokia nedidelė, rodos, nekalta realybės korekcija. Žinoma, grožėjimąsi savimi politikui, ypač tokio masto, kokio yra V.Adamkus, galima atleisti. Vis dėlto kartu tai ir signalas: ši knyga daugiau atspindi ne Lietuvos politinį gyvenimą, o paties V.Adamkaus asmenybę.

    V.Adamkus - iškilus politikas, daugeliui tapęs simboliu. Jis nutiesia tiltą tarp prieškario ir dabartinės Lietuvos, taip pat ir tiltą tarp išeivijos ir Tėvynės. Savo asmeniu ir Lietuvai, ir visam pasauliui jis liudijo, kad Lietuva atsikrato sovietinės praeities. Prezidentui būdingi aukšti moraliniai standartai, nepriekaištingas garbės ir etikos supratimas. Daugeliui toks V.Adamkus ir būtų išlikęs Lietuvos istorijoje - jeigu nebūtų išleidęs prezidento dienoraščių knygos „Paskutinė kadencija“.

    Žinoma, knygoje yra įsimintinų puslapių, vertų dėmesio istorinių scenų. Nežinia, kada turėsime kitą prezidentą, galintį pasigirti tokiu tarptautiniu autoritetu. V.Adamkus - daugelio prezidentų ir premjerų, karalių ir hercogų, visuomenės veikėjų ir menininkų draugas ir bičiulis (išskyrus Vladimirą Putiną), neprilygstamas metų žmogaus titulų, garbės vardų ir kitų prestižinių apdovanojimų bei nominacijų kolekcininkas. Jis turėjo savo tvirtą požiūrį į tai, kokia turi būti Lietuvos užsienio politika: Lietuva autoritetą Europoje ir pasaulyje gali pelnyti padėdama buvusioms komunistinėms valstybėms ištrūkti iš Rusijos įtakos sferos ir integruotis į Vakarų pasaulio struktūras. Galima ginčytis, ar tokia strategija yra vienintelė ir pati geriausia, tačiau nepaneigsi to, kad prezidentas nuosekliai ir sėkmingai brėžė tokią liniją.

    Knygos pabaigos žodyje V.Adamkus prisipažįsta, kad grįžęs į Lietuvą jis iki šiol čia pasigenda visų pirma pagarbos žmogui. Taip pat V.Adamkus pabrėžia, kad demokratijos principai jam, subrendusiam Vakaruose, kitaip nei daliai lietuvių, esantys tokie savaime suprantami ir natūralūs kaip kvėpavimas oru.

    Tai paradoksas, tačiau skaitant dienoraščius akį itin rėžia tai, kad prezidentas dažnai nelabai suvokia demokratijos principų. „160 kilometrų per valandą greičiu skriejame į Kauną“ (p. 86), giriasi prezidentas, laikotarpiu po pirmosios kadencijos vykstantis į renginį, net nesusimąstydamas, kad Kelių eismo taisyklės vienodai galioja visiems. Ko tada vertos prezidento pastabos tolimesniuose knygos puslapiuose apie „karą keliuose“?

    Politikų mėginimai derinti partijų programas V.Adamkui kelia alerginę reakciją - jis tiesiog atsisako pripažinti, kad tarp socialdemokratų ir konservatorių gali būti bent kokių idėjinių skirtumų (p. 272). Bent trim atvejais prezidentas kaip didžiulį nuopelną sau priskiria padarytą spaudimą Generalinei prokuratūrai ir teismams sprendžiant konkrečias bylas. Nežinau, kokiu oru prezidentas kvėpavo gyvendamas už jūrų, tačiau tokiais dalykais demokratinės valstybės prezidentui girtis nederėtų - tai yra šiurkštus demokratijos principų pažeidimas.

    Arba štai dar vienas epizodas. Prezidentas informuojamas, kad konservatorių ginami „talkininkai“ esantys buvę KGB karininkai. „Paprašiau P.Malakausko (VSD vadovo) parinkti keletą įspūdingesnių pažymų ir išslaptinus pateikti jas atsakingų asmenų grupei“ (p. 399). KGB dokumentai - demokratinės valstybės prezidento politinės kovos įrankis? O kokia vieta tada lieka įstatymams, Liustracijos komisijai, žmogaus teisei į gynybą, galų gale padorumo ir sveiko proto principams?

    Iš dienoraščių susidaro įspūdis, kad prezidentas nemažai laiko praleisdavo studijuodamas jam neįtikusių asmenų, apie jį neigiamai rašiusių žurnalistų KGB bylas, kurios, beje, teismuose nepripažįstamos kaip įrodymai, nes pasirodė, kad dalis jų yra tiesiog KGB darbuotojų išmonė. Įdomu, kad slapti dokumentai buvo vežiojami net naktį, ir ne į prezidentūrą, o prezidentui į namus (p. 407).

    V.Adamkui net nesukrebžda mintis, kad tokiu būdu jis tampa šios informacijos, kurios per trumpą laiką neįmanoma patikrinti, įkaitu ir pasidaro priklausomas nuo saugumiečių, kurie ją teikia. Prezidento neprablaivė net tai, kad vieną kartą VSD direktoriaus Arvydo Pociaus net iš Seimo tribūnos garsiai paskelbti kaltinimai subliūško.

    Prezidentas sakosi Lietuvoje pasigendąs pagarbos žmogui, tačiau ši knyga, deja, - blogo tono, dažnai nepagrįstų įžeidinėjimų, etikečių klijavimo pavyzdys. Algirdas Brazauskas knygoje - AMB, Kazimira Prunskienė - kunigaikštienė, politinių partijų vadovybė ar koalicijos taryba - politbiuras. Tačiau, žinoma, net ne tai svarbiausia.

    Kaip mes gyvenime vadintume žmogų, kuris visiems ištrimituotų tai, ką jam pasakai nuoširdžiai, konfidencialiai, laisvo pokalbio metu? V.Adamkaus knygoje yra ne vienas toks paviešinimas - akivaizdu, ištrauktas iš konteksto.

    O ką pasakytume apie tą, kuris, nematęs įvykio, o tik girdėjęs apie jį kitus pasakojant, imtųsi kategoriškų vertinimų ir skelbtų tai visai Lietuvai? Kaip dabar turėtų jaustis tie, kurie pasitikėdami kalbėjo su prezidentu, ir tie, apie kuriuos buvo kalbama!

    O kaip jaustis garbingam profesoriui, vienu metu pretendavusiam tapti ministru, kuris prezidento knygoje kaltinamas ryšiais su KGB? Tai teisinis nihilizmas, bet kokių moralės normų nepaisymas.

    Vienoje vietoje dienoraščiuose V.Adamkus rašo, kad pasibaisėjo interneto portaluose skelbiamų komentarų kultūra. Deja, pats „Paskutinės kadencijos“ autorius tampa nauju drabstymosi purvais lyderiu.

  • A. Kubilius profsąjungas ragina įvertinti situaciją Lietuvoje ir krizę euro zonoje

    A. Kubilius profsąjungas ragina įvertinti situaciją Lietuvoje ir krizę euro zonoje

    BNS 2011 11 22 20:41

    Daugiau minimalią algą kelti reikalaujančias profsąjungas ministras pirmininkas Andrius Kubilius ragina įvertinti situaciją tiek Lietuvoje dėl "Snoro" banko nacionalizacijos, tiek skolų krizę euro zonos šalyse.

    "Manau, kad ir profesinės sąjungos, ir darbdaviai turi labai gerai įvertinti situaciją tiek Lietuvoje po to, kai Vyriausybė Lietuvos banko teikimu turėjo perimti "Snoro" banką, ir (...) atidžiai įvertinti situaciją euro zonoje", - žurnalistams Vyriausybėje sakė A.Kubilius.

    Premjeras atkreipė dėmesį, kad pietinės Europos šalys - ne tik Graikija, bet ir Ispanija ar Italija, susiduria su problemomis dėl didelių skolinimosi kaštų.

    "Negalime būti akli, nematyti tos situacijos, kuri ir be mūsų vidaus problemų gali būti pakankamai sudėtinga", - kalbėjo A.Kubilius.

    Premjeras sakė, kad Vyriausybė ir toliau tarsis su profsąjungomis ir siūlys joms pasirašyti socialinį susitarimą. Kalbėdamas žurnalistams jis pabrėžė, kad vien pensijų atstatymas į prieškrizinį lygį kitąmet valstybei kainuos 600 mln. litų.

    Grupė profesinių sąjungų pirmadienį pranešė reikalaujančios Vyriausybės nuo kitų metų pakelti minimalųjį darbo užmokestį iki 1000 litų, didinti bazinę mėnesio algą ir pareiginės algos bazinį dydį, mažinti darbo jėgos apmokestinimą, įvesti progresinius mokesčius.

    Vyriausybė siūlo, kad minimali alga būtų padidinta kitų metų liepą nuo 800 iki 850 litų. Valdžia taip pat nusprendė atstatyti pensijas į prieškrizinį lygį, tačiau kitų išmokų sumažinimas lieka įšaldytas.

  • Aurelijus Veryga. Pradėkime nuo savęs

    Aurelijus Veryga. Pradėkime nuo savęs

    Bernardinai 2011 11 22 20:41

    Kas atsitiko, kad nebemylim savo Tėvynės, nebemylim savęs? Kodėl vos per dešimtmetį mūsų vaikai tapo labiausiai prasigėrę ir prasirūkę Europoje, o dabar pradedame vytis europiečius narkotikų vartojimo srityje?

    Kas atsitiko, kad Lietuvos šeimoje vaikui vidutiniškai skiriamos 7 minutės per dieną, o alkoholiu apsinuodijusių 7–14 metų amžiaus vaikų skaičius per 6 metus išaugo 17 kartų? Kas atsitiko, kad Lietuvoje atsirado negirdėtas fenomenas – vaikų alkoholinės psichozės, o mūsų vaikai yra vieni labiausiai besižudančių pasaulyje?

    Suprantama, į šiuos sunkius klausimus nelengva atsakyti. Tada vėl norisi paklausti: o ką padarėm, kad taip nebūtų? Ar išgirdom, kai mokyklose per apklausas vaikai rašė: „Darykit ką nors, mūsų klasėje nebėra negeriančių, neleiskit, kad vaikams būtų parduodamas alkoholis.“ Ar išgirdom, kai Seimo Ekonomikos komitete Lietuvos mokinių parlamento atstovai prašė neleisti reklamuoti alkoholio? Atsakingai sakau – neišgirdom. Neišgirdom ir perspėjimo, kad, mamoms pradėjus rūkyti, jų pavyzdžiu paseks ir vaikai, nes mama buvo paskutinis barjeras, saugojęs vaiką nuo agresyvaus verslo pasaulio ir rodęs, kaip reikėtų elgtis. Kai mamos pradėjo rūkyti, tragiškai išaugo ir rūkančių vaikų skaičius.

    Bet ar tikrai mums nerūpi? Juk tai mes suaukojame milijonus gerumo ir labdaros akcijų metu, kad nupirktume medicininę įrangą kenčiančiam vaikui ar apmokėtume brangų gydymą kitoje šalyje. Vadinasi, nesam šalti ir abejingi. Tačiau problemos prasideda tada, kai patys turim padaryti kažką konkretaus, kad išsaugotume ryšį su savo vaikais ir parodytume jiems sveikos gyvensenos pavyzdį. Vos tik nuėję į mokyklą daugelis tėvų pradeda priekaištauti mokytojams dėl netinkamo vaikų ugdymo. Tačiau dalyvauti žygyje į gamtą kartu su savo vaiku norą pademonstruoja tik keli tėvai iš daugelio.

    Matyt, mums, posovietinei visuomenei, vis dar neišdyla kolektyvinės atsakomybės samprata, kai manoma, kad už visas blogybes atsako kažkas kitas, bet ne aš. Daug lengviau pro langą matyti grįžtantį girtą kaimyną ir jį kritikuoti, bet vis dar rūkyti mašinoje šalia savo vaikų ar balkone, nors aukščiau esančiame miega kaimynų vaikas. Daug lengviau kalbėti apie tai, kad maiste gausu nenatūralių maisto priedų, kad žuvis atkeliauja iš užterštų tvenkinių ir pan. Tačiau Lietuvoje pro automobilio langą pamatysit dirvonuojančius laukus, krūmais apaugti baigiančias pievas. Turime visas galimybes užsiauginti ir pasigaminti sveiko ir ekologiško maisto, tik ar tuo pasinaudojam. Verkiam, jog lietuviai per mažai uždirba, kad galėtų investuoti į fizinį aktyvumą. Bet sutikit, kad miško takelis ar stadionas prie mokyklos vis dar nieko nekainuoja. Neretai mūsų sportas apsiriboja alaus butelio kilnojimu priešais televizoriaus ekraną. Nejaugi manome, kad to nemato mūsų vaikai?

    Kartais bandau save įsivaizduoti septynmečio vaiko kailyje. Kas turėtų man pasakyti, kad gerti yra galbūt negerai? Nuo trečiojo gimtadienio ant mano vis dar vaikiško stalo dedamas „vaikiškas šampanas“, kad aš perimčiau „tinkamus“ socialinius modelius. Juk mano gyvenimo mokykla ir pagrįsta stebėjimu. Kai pradedu suvokti pasaulį pamatau, kad visos šventės švenčiamos išgeriant, o negeriantis žmogus laikomas keistu ar net psichiškai nesveiku. Nuėjęs į mokyklą girdžiu mokytojus, kalbančius man apie gėrimo žalą, bet kartu matau juos švenčiančius Mokytojo dieną už uždarų durų ir geriančius. Kai sulaukiu paauglystės, suvokiu, kad mano tėvai ne tik nesidomi man kilusiais sunkumais, tačiau patys mano 14-ojo gimtadienio proga nuperka sidro, kad išmokčiau „kultūringai gerti“, ir pareiškia, jog jau geriau rūkyčiau ar gerčiau nei vartočiau narkotikus.

    Nenoriu, kad mano kalba pasirodytų niūri ar perdėm pesimistiška. Tenorėjau pasakyti, kad iš tiesų situaciją galima pakeisti, ir tai nėra taip sunku, kaip įsivaizduojame. Tiesiog turime nuspręsti, kad to norime. Savo pacientų alkoholikų klausiu, ar jūs tikrai norite nustoti gerti, ar tik norėtumėte gerti be pasekmių. Ir ne vienas pasirenka pastarąjį variantą. Esame suaugę žmonės ir suvokiame, kad kiekvienas mūsų pasirinkimas ir elgsena turi pasekmių. Blogiausia, ką galime padaryti, tai pažeisti savo vaikus. Būdamas psichiatras puikiai suprantu, kad asmeniniai pokyčiai yra daug sunkesni nei aplinkinių kritika. Vis dėlto raginu jų imtis. Visi pradėjusieji sveikesnio gyvenimo kelią džiaugiasi pirmaisiais vaisiais. Nustojusieji gerti teigia, kad dabar jie pradėjo normaliai gyventi. Pradėjusieji judėti sako, kad dabar jie jaučiausi kupini jėgų, o pradėjusieji savanoriauti pasakoja, jog jų gyvenimas įgavo prasmę ir kad dalytis yra daug geriau negu tik imti.

    Labai nustembu išgirdęs argumentą, kad gyvename tik kartą, todėl reikia sau leisti išgerti, parūkyti, pavalgyti nesveiko maisto, pagulėti prie televizoriaus. Tada norisi pasakyti, kad išties gyvename tik vieną kartą, todėl švaistyti laiką tam, kas mus, kaip žmones, naikina, yra tiesiog neatsakinga.

    Skandinavijos šalys jau išgyveno tokią krizę ir didele dalimi gebėjo iš jos pakilti. Juk ir mes dažnai teigiame norintys gyventi kaip skandinavai. Neabejoju, kad tą galime padaryti. Tik kiekvienas pradėkime nuo savęs.

  • „Snoro“ istorija: sustabdyta „Latvijas Krajbanka“ veikla

    „Snoro“ istorija: sustabdyta „Latvijas Krajbanka“ veikla

    Alfa.lt 2011 11 22 20:41

    Latvijos finansų ir kapitalo rinkos komisija pirmadienio vakarą sustabdė komercinio banko „Latvijas Krajbanka“ veiklą, kurio kontrolinį akcijų paketą valdo praėjusią savaitę nacionalizuotas Lietuvos komercinis bankas „Snoras“.

    Šios žinybos atstovė Anna Dravniecė paaiškino, jog toks sprendimas priimtas konstatavus, jog lėšų „Latvijas Krajbanka“ turi nepakankamai įprastinei veiklai.

    Tuo pačiu sprendimu sustabdyta „Latvijas Krajbanka“ valdybos ir tarybos veikla, jų funkcijas laikinai vykdys paskirti įgaliotieji valdytojai, kuriems vadovauja Finansų ir kapitalo rinkos komisijos pirmininko pavaduotojas Janis Brazovskis.

    „Įgaliotųjų grupės užduotis – valdyti banką, kad būtų išsaugotas jo turtas“, – pabrėžė A. Dravniecė.

    Praėjusio ketvirtadienio vakarą Latvijas finansų ir kapitalo rinkos komisija apribojo „Latvijas Krajbanka“ veiklą – uždraudė mažmeniniams ir verslo klientams per mėnesį išmokėti daugiau kaip 100 tūkst. eurų. „Latvijas Krajbanka“ valdybos pirmininkas Ivaras Prieditis netrukus pranešė apie ketinimus skubiai didinti banko įstatinį kapitalą. Savaitgalį I. Prieditis pridūrė, jog šios investicijos gali siekti 40–50 mln. latų.

    Stabdoma banko veikla Vilniaus biržoje

    Atsižvelgiant į Latvijos finansų ir kapitalo rinkų komisijos tarybos 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimą sustabdyti visą finansinę „Latvijas Krajbanka“ veiklą ir vadovaujantis AB NASDAQ OMX Vilnius Narystės ir prekybos taisyklių 4.2.10 punktu, NASDAQ OMX Vilnius valdyba 2011 m. lapkričio 22 d. vykusiame valdybos posėdyje nusprendė nuo 2011 m. lapkričio 22 d. sustabdyti „Latvijas Krajbanka“ narystę AB NASDAQ OMX Vilnius.

    Visi „Latvijas Krajbanka“ galiojnatys pavedimai prekybos sistemoje anuliuoti.

  • Rusija grasina savo raketas dislokuoti Baltarusijoje

    Rusija grasina savo raketas dislokuoti Baltarusijoje

    Delfi 2011 11 22 20:41

    Rusija grasina dislokuoti raketas Baltarusijoje. Tai esą būtų atsakas į JAV planus įkurdinti Europoje priešraketinės gynybos sistemą.

    Be to, "Iskander" tipo raketos gali būti išdėstytos Rusijos Krasnodaro srityje, pirmadienį pranešė naujienų agentūra "Interfax", remdamasi aukštais diplomatiniais šaltiniais.

    Rusija JAV priešraketinį skydą Europoje, kuris pradėtų veikti ne anksčiau kaip 2020 metais, laiko grėsme sau. Vašingtonas tikina, kad jis padės apsisaugoti nuo tokių šalių, kaip Iranas, atakų.

  • Bankų valdoma žiniasklaida: kada atsimerks politikai?

    Bankų valdoma žiniasklaida: kada atsimerks politikai?

    Alfa.lt 2011 11 21 12:41

    Nors Visuomenės informavimo įstatymas aiškiai sako, kad nei valstybės institucijos, nei politinės partijos, nei bankai negali būti žiniasklaidos priemonių savininkais, ilgą laiką politikams buvo palanku tarsi nepastebėti fakto, kad UAB „Lietuvos rytas“ 2009 metais išleistą akcijų emisiją nusipirko dabar jau nacionalizuoto banko „Snoras“ antrinė bendrovė. Įstatymas formaliai pažeistas nebuvo.

    Tačiau kai dienraštis „Lietuvos rytas“ vieną po kitos pradėjo skelbti publikacijas, kurios atvirai palankios dabar jau nacionalizuotam bankui, politikai pagaliau prisiminė, kad Lietuvos Respublikos įstatymai draudžia bankams valdyti žiniasklaidos priemones. Dabar prabylama apie tai, jog reikia naikinti įstatymų spragas, kurios leistų finansinėms institucijoms per antrines bendroves turėti įtaką žiniasklaidai. Tai, naujienų portalo Alfa.lt žiniomis, tėra vienas iš bręstančių siūlymų.

    Šią savaitę pasirodžiusi pirmoji dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacija, susijusi su kitą dieną prasidėjusiu banko „Snoras“ nacionalizavimo procesu, dar kartą atgaivino prieš kelerius metus kilusią diskusiją, kaip pavojinga, kai, pasinaudojus įstatymo spraga, žiniasklaidos priemonė per antrinę bendrovę yra valdoma finansinės institucijos.

    Kai 2009 metais antrinė banko „Snoro“ kompanija „Snoro Media Investicijos“ įsigijo UAB „Lietuvos rytas“ išleistą naują akcijų emisiją, kurios kaina buvo 20 milijonų litų, apie galimus pavojus kalbėjo atskiri žurnalistai, tačiau jų balsas tuomet skambėjo tyruose.

    Dienraščio „Lietuvos rytas“ įtaka politikams tada buvo tokia didelė, kad daug kalbų, jog toks sandoris, tegul ir tiesiogiai neprieštaraujantis teisės aktams, gali būti žalingas visuomenei, nebuvo.

    Dabar apie „Lietuvos ryto“ publikacijas, susijusias su banko „Snoras“ nacionalizavimu, kalbama aukščiausiu lygiu. Dienraščiui galimai nutekinta informacija apie būsimus įvykius, kurie „Lietuvos ryto“ buvo pavadinti „įsakymais sutrypti lietuviškus bankus“ ir kitos su banko „Snoras“ nacionalizavimu susijusios „žinios“, kurios, pasak premjero Andriaus Kubiliaus, yra melagingos ir gal netgi nusikalstamos, gali atsidurti teisėsaugos akiratyje.

    Svarstys teisės aktų įstatymo pataisas?

    „Kaip jūs vertintumėte pastarųjų dienų „Lietuvos ryto“ publikacijas, ar tai nebuvo bandymas užbėgti įvykiams už akių, ar tai nebuvo bandymas daryti įtaką teisėsaugai?“ – naujienų portalas Alfa.lt paklausė Seimo Biudžeto ir finansų komiteto nario, buvusio finansų ministro Algirdo Butkevičiaus, vadovaujančio Lietuvos socialdemokratų partijai, kurios buvusiam vadovui Gediminui Kirkilui dienraštis „Lietuvos rytas“ buvo itin palankus.

    Aš vertinu dvejopai. Pirmiausia, kada pasirodė pirmas straipsnis, jeigu tas straipsnis, kas ten buvo rašoma, atskleidė tiesą, tai tokiu atveju yra baisu. (Minimame dienraščio straipsnyje rašoma, esą sugalvotas planas, kaip sužlugdyti lietuviškus bankus ir tą planą neva sugalvojo prezidentūra – aut.). Tiesa, tai buvo rašoma jau kitą dieną, bet būtų baisu, jeigu į banką būtų įėję ginkluoti žmonės ir būtų areštavę, tai mes būtume pademonstravę visuomenei ir pasauliui, nes atsiminkim, tai nėra tik vidaus klausimas, vienas svarbiausių dalykų yra mūsų žmonės, čia apie žmones turime kalbėti. Bet čia atskleidžiama ir informacija tarptautinėms finansinėms institucijoms, ir niekas užsienyje nesiaiškina, ar dėl vienos priežasties bankas yra uždarytas, jo veikla sustabdyta, ar dėl kitų priežasčių. Bankas bankrutavo. Todėl pasiunčiamas didžiulis signalas – tai yra vienas dalykas.

    Po to, po šio straipsnio parašymo, manau, jeigu ta informacija buvo tikra, kad bankas bus uždarytas ir tokiais metodais, jau turėjo būti priimtas sprendimas labai greitai. Manau, tas straipsnis pagreitino sprendimą ir jo priėmimą dėl banko veiklos sustabdymo. Kitu atveju būtų sukelta panika tuo straipsniu. Žmonės, jeigu pastebėjote, jau buvo pradėję eiti į visus, noriu pabrėžti, į visus lietuviškus bankus (pirmoje „Lietuvos ryto“ publikacijoje buvo kalbama apie visus lietuviškus bankus, nenurodant konkretaus banko pavadinimo, ir tik žinant, kad dienraštį per antrinę bendrovę valdo bankas „Snoras“, buvo galima daryti prielaidą, kad būsima situacija susijusi būtent su šiuo banku – aut.), atsiimti indėlių. Tai yra viena blogybė.

    Antra blogybė jau buvo prasidėjusi, jeigu pažiūrėtume vertybinių popierių pardavimą tą pačią dieną, kai buvo išspausdintas straipsnis. Vertybinių popierių vertė iš karto krito, atrodo, 3 procentiniais punktais. Toliau būtų kritę, ir ne vien „Snoro“. Manau, būtų kritę ir kitų lietuviškų bankų. Tai yra pats pavojingiausias dalykas – pasėti paniką tarp žmonių, ypač apie bankus.

    (...) Gaila, kad tokia informacija kažkaip išėjo į viešumą dienraštyje.

    Dienraštyje, kurį iš dalies valdo antrinė banko „Snoras“ bendrovė.

    Taip.

    Tai pakankamai svarbus faktas.

    Taip, tai labai svarbus faktas. Manau, kad šiuo metu niekas negali spausti jokių teisėsaugos institucijų.

    Po banko „Snoras“ nacionalizavimo pusiau juokais prabilta, kad turime iš dalies nacionalinį dienraštį...

    Valstybė negali būti akcininkas.

    Įstatymai ir bankui neleido turėti akcijų, bet per antrinę bendrovę tai buvo padaryta. Ar negalima būtų taisyti įstatymų, kad tokių spragų neliktų, kad bankai, juk ne vienas bankas yra investavęs į žiniasklaidą, to negalėtų daryti?

    Labai geras klausimas. Manau, kad reikia kuo greičiau, kuo ryžtingiau pasielgti, kad komerciniai bankai negalėtų investuoti į visuomenės informavimo priemones. Čia reikėtų, kad tie dalykai būtų atskirti.

    Turite omenyje ir antrines bendroves?

    Nesvarbu, ar per antrines, ar tretines, ar kažkokias kitokias.

    Bet kažkodėl šitos kadencijos Seimui tąsyk, kai paaiškėjo, kad „Snoras“ per antrinę bendrovę įsigijo „Lietuvos ryto“ akcijų emisiją, tokių klausimų nekilo.

    Matote, aš nesu teisininkas, čia turėtų vis dėlto tie žmonės, kurie išmano teisę, pateikti pasiūlymus, kad tokiems dalykams būtų užkirstas kelias.

    Naujienų portalas Alfa.lt primena, kad Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnis numato: „Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos (išskyrus mokslo ir mokymo įstaigas), bankai, politinės partijos negali būti viešosios informacijos rengėjais ir (ar) jų dalyviais, bet gali leisti neperiodinius informacinio pobūdžio leidinius, turėti informacinės visuomenės informavimo priemones, skirtas visuomenei informuoti apie savo veiklą, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip.“

    Prabilo apie „Lietuvos ryto“ grupės likimą

    Penktadienį žiniasklaidoje netrūko pasvarstymų, kas laukia nacionalizuoto banko „Snoras“ per antrinę bendrovę „Snoro Media Investicijos“ valdytos UAB „Lietuvos rytas“. Tiesą sakant, kai kurių kolegų pasisakymai galutinai palaidojo viltį apie žurnalistų bendruomenės solidarumą, nepaisant to, kad dauguma žmonių pripažįsta, kad paskutinę savaitę dienraštis peržengė visas etikos ribas ir visuomenėje priimtas normas. Įdomiausia, kad vieni pirmųjų, kurie stojo auklėti „Lietuvos ryto“, buvo tie, kurie patys dirba su kitu lietuvišku banku siejamose visuomenės informavimo priemonėse.

    Naujienų portalas Alfa.lt pateikia tik faktus, kuriuos skelbia VĮ Registrų centras.

    2009 metų liepos 3 dieną vykusiame neeiliniame UAB „Lietuvos rytas“ akcininkų susirinkime buvo priimtas sprendimas padidinti įstatinį kapitalą, išleidžiant naujas akcijas. Įstatinis kapitalas buvo didinamas išleidžiant 347 776 naujų paprastųjų 34 litų nominalios vertės vardinių akcijų emisiją. Visų naujai išleidžiamų akcijų emisijos kaina buvo 20 milijonų litų.

    Visas naujai išleistas akcijas įsigijo UAB „Snoro Media Investicijos“.

    Remiantis Registrų centrui pateiktu UAB „Lietuvos rytas“ 2010 metų konsoliduotu metiniu pranešimu, „ 2010 metų gruodžio 31 d. grupės įmonės bankams, lizingo bendrovėms bei akcininkams buvo skolingos 73,3 mln. Lt, arba 13,1 mln. Lt mažiau nei 2009 metų pabaigoje“.

    2010 metų grupės konsoliduotas grynasis nuostolis buvo lygus 8,98 mln. Lt, tais metais nuostolingiausia buvo UAB „Lietuvos rytas“ televizija ir UAB „Lietuvos rytas“.

    „Lietuvos ryto“ grupei, remiantis 2010 metų konsoliduotu metiniu pranešimu, priklausė UAB „Lietuvos rytas“ ir jos antrinės bendrovės – UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė, UAB „Lrytas“, UAB „Lietuvos ryto“ televizija, UAB „Ekstra“ žurnalas“ ir UAB „Media TEAM“. UAB „Ekstra“ žurnalas 2010 metais buvo prijungtas prie UAB „Lietuvos rytas“. UAB „Media TEAM“ – jos akcijų UAB „Lietuvos rytas“ valdė 51 procentą – buvo likviduota ir išregistruota iš juridinių asmenų registro.

    Be „Snoro Media Investicijos“, UAB „Lietuvos ryto“ akcijos priklauso jos vyriausiajam redaktoriui Gedvydui Vainauskui ir bendrovėje dirbantiems žmonėms.

  • Vasiliauskas: norėčiau Baranauskui teisme pažiūrėti į akis

    Vasiliauskas: norėčiau Baranauskui teisme pažiūrėti į akis

    Alfa.lt 2011 11 21 12:41

    Lietuvos banko valdyba sekmadienį sprendė dėl tolesnės nacionalizuoto banko „Snoras“ veiklos. Centrinio banko valdyba susirinko vėlai vakare ir žadėjo posėdžiauti iki vidurnakčio.

    LIETUVOS BANKAS SPRENDŽIA DĖL TOLESNĖS „SNORO“ VEIKLOS

    Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas tvirtino, kad banko „Snoras“ nacionalizacija buvo būtina, nes kitu atveju būtų įvykęs bankrotas, mokesčių mokėtojams kainavęs 4 mlrd. Lt.

    V. Vasiliauskas neatmetė, kad vienas iš galimų chaotiško bankroto scenarijų galėjo būti toks, kad banko savininkai būtų išsinešę turtą iš „Snoro“ ir paskui problemą perkėlę ant valstybės pečių.

    V. Vasiliauskas TV3 laidoje „Savaitės komentarai“ teigė, kad, jei vyktų teismo procesas, jis norėtų atstovauti Lietuvai ir pažvelgti R. Baranauskui į akis. V. Vasiliauskas yra sakęs, kad kiekvieno asmens teisė yra gintis, tai garantuoja ir mūsų Konstitucija. Kalbos apie teismus prasidėjo, kai anksčiau šią savaitę buvęs „Snoro“ prezidentas R. Baranauskas pareiškė, jog „nenuleisiąs rankų ir kovosiąs dėl, jo manymu, atimto verslo“. Tai R. Baranauskas ketino daryti teisinėmis priemonėmis.

    Lietuvos banko valdybos pirmininkas pasakojo, kad Lietuvos bankas stebėjo situaciją jau seniai, o šių metų pradžioje „Snoras“ buvo įpareigotas keisti vykdomą veiklą. Priemonės buvo nukreiptos į paskolas, o vadovai buvo raginami mažinti riziką. Tad akivaizdu, kad krizė „Snore“ prasidėjo ne per dieną.

    ERNST & YOUNG BALTIC“: „SNORO“ AUDITAS ATLIKTAS PAGAL TAISYKLES

    Paskutinės inspekcijos banke metu buvo nustatyta, kad trūksta 1 mlrd. vertės vertybinių popierių. Iš to išeina, kad bankas yra nemokus, o jo kapitalas yra pradingęs. Tad šiuo metu esminis klausimas – kur dingo tas milijardas.

    FREAKLEY: „SNORO“ SAVININKAI MAUDĖSI INDĖLININKŲ PINIGUOSE

    V. Vasiliauskas dar lapkričio 8 dieną susitiko su R. Baranausku per valdybos posėdį. Vėliau, lapkričio 14 dieną, „Snoro“ vadovas paskambino V. Vasiliauskui ir paprašė susitikimo lapkričio 15 dieną, tačiau susitikimas taip ir neįvyko, nes R. Baranauskas neatvyko.

    Kaip paaiškėjo vėliau, R. Baranauskas išvyko iš Lietuvos į tariamą komandiruotę. Tad prasidėjus įvykių virtinei, susijusiai su „Snoro“ nacionalizavimu, nė vienas iš šio banko savininkų nebuvo pasiekiamas tiesiogiai.

    Apie šią savaitę pasirodžiusią „Lietuvos ryto“ publikaciją dėl galimo išpuolio prieš „Snorą“ Lietuvos banko valdybos pirmininkas kalbėti nenorėjo. O dirbtinį panikos kėlimą įvardijo kaip negarbingą elgesį ir savo problemų permetimą kitiems.

    LIETUVOS RYTO“ TERORAS AR TERORAS PRIEŠ „LIETUVOS RYTĄ

    Ketvirtadienį iki pat vakaro posėdžiavę parlamentarai ypatingos skubos tvarka pritarė Vyriausybės siūlytoms įstatymų pataisoms, kuriomis trečiadienį nacionalizuotas bankas „Snoras“ bus padalytas į dvi dalis, atskiriant „sveikuosius“ jo aktyvus ir perduodant juos kietiems bankams.

  • Lenkijos lietuvių atstovas: lietuviškų mokyklų ateitis neaiški

    Lenkijos lietuvių atstovas: lietuviškų mokyklų ateitis neaiški

    Alfa.lt 2011 11 21 12:41

    Lenkijos lietuvių bendruomenės (LLB) vicepirmininkas Petras Maksimavičius teigia, kad Lenkija išgalėtų išlaikyti lietuviškas mokyklas, jei nestokotų politinės valios. Tačiau Lenkijos pusei nenumatant kitąmet didinti finansavimo, jo vertinimu, trijų mokyklų kitų metų veiklos perspektyva yra visiškai neaiški.

    „Tų lėšų, kurios gaunamos iš Varšuvos tiesiogiai, nepakanka, jos padengia apie 60 proc. visų išlaidų. Taip yra daug metų, tačiau anksčiau savivaldybė atsisakydavo įvairių investicinių projektų, kelių tiesimo ir taip toliau, todėl sugebėdavo išsiversti. Situaciją blogina tai, kad Lietuvos ir Lenkijos švietimo ekspertų grupių susitikimuose paaiškėjo, kad Lenkija svarsto padidinti mokyklų finansavimą, bet tik nuo 2013 metų. Kas bus ateinančiais 2012 metais, yra visiškai neaišku“, - BNS sakė P.Maksimavičius, penktadienį dalyvavęs Užsienio lietuvių reikalų koordinavimo komisijos posėdyje Vyriausybėje.

    Šiemet lėšų stokojančioms lietuviškoms mokykloms Lenkijoje Lietuvos vyriausybė numatė skirti 350 tūkst. litų iš Privatizavimo fondo. P.Maksimavičiaus žiniomis, sudėtingiausia situacija yra Navinykų, Pristavonių ir Vidugirių pagrindinėse mokyklose.

    „Aš manau, kad tiesiog trūksta geros valios, kadangi kalbame apie trijų mažyčių mokyklėlių išlaikymą, tai net jei mokinio krepšelio pakelti negalima, tai tokia valstybė tikrai turi įvairių rezervo fondų, net ir regioninė administracija Lenkijoje - vaivadijos - turi pakankamus biudžetus, kad paremtų. Kalbame ne apie šimtą mokyklų, tai tos sumos tikrai nėra didelės - jeigu Lietuva sugeba iš tiesų gelbėdama tas mokyklas Vyriausybės sprendimu skirti 300 ar 400 tūkst. litų, tai kodėl Lenkija turėtų nesugebėti?“, - svarstė LLB vicepirmininkas.

    „Aš manau, kad tai yra savotiškas spaudimas Lietuvos pusei, kad ką nors pasiektų Lietuvos lenkų švietimo klausimu. Aš kitaip negaliu paaiškinti - 40 mln. gyventojų valstybei suma trims mažoms mokyklėlėms tikrai yra pakeliama. Pakanka vieno sprendimo, nereikia net biudžeto persvarstyti“, - pridūrė jis.

    P.Maksimavičius, dalyvavęs ketvirtajame Lietuvos ir Lenkijos švietimo ekspertų susitikime Augustave, sakė abejojantis, ar joje galima pasiekti rezultatų, nors sakė manantis, kad ekspertų grupių įkūrimas buvo geras žingsnis, nes taip sumažintos kai kurios įtampos.

    „Bet dėl rezultatų aš labai abejoju, stebėjęs tai, kas vyko būtent Augustave. Manau, kad Lietuvos ŠMM ekspertai buvo pasiruošę, labai paprastai, aiškiai, dalykiškai išdėstė, atsakė į visus klausimus, tačiau, kad būtų susitarimas, reikalinga ir antroji pusė. Iš tiesų Lenkijos delegacijos pusėje tos geros valios nemačiau ir net stebėjomės, kaip jų nuomonė kito posėdžio metu. Posėdis iš tiesų vyko labai ramiai ir dalykiškai, tačiau po to paaiškėjo, kad Lenkijos pusė nesutinka su galutinėmis išvadomis, jie toliau laikosi nuomonės, kad reikia keisti Lietuvos švietimo įstatymą“, - pasakojo jis.

    „Dėl Lenkijos lietuvių irgi negavome nė vieno atsakymo, kada mūsų padėtis gali pagerėti - galbūt 2013 metais, galbūt vadovėliai bus leidžiami, bet čia vien tik pažadai, jokių konkrečių dalykų“, - teigė LLB atstovas.

    Per pastaruosius 10 metų Lenkijoje buvo uždaryta pusė lietuviškų mokyklų. Dėl lėšų trūkumo buvo svarstoma galimybė uždaryti dar kelias.

    Lietuvos ambasados Lenkijoje duomenimis, Lenkijoje gyvena apie 15 tūkst. lietuvių kilmės žmonių, daugiausia - šiaurės rytuose.

  • Rusijos politologas: Putinas niekada taip ir nepaliko savo posto

    Rusijos politologas: Putinas niekada taip ir nepaliko savo posto

    Alfa.lt 2011 11 21 12:41

    Garsus rusų politologas, publicistas Andrejus Piontkovskis įsitikinęs, kad Rusijos politinis elitas Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes toliau vertins priešiškai. Esą santykių atšilimo būtų galima tikėtis tik tuomet, jei valdžios kaita Rusijoje būtų reali.

    Vilniuje A.Piontkovskis viešėjo praėjusią savaitę. Jis dalyvavo diskusijoje, kurioje kalbėta apie toleranciją, totalitarizmą ir laisvės išbandymus, taip pat - Lietuvos Helsinkio grupės įsteigimo 35-osioms metinėms skirtuose renginiuose. Svečias rado laiko susitikti ir su LŽ žurnalistu.

    Per pokalbį A.Piontkovskis pažymėjo, kad dėl dabartinio Rusijos premjero Vladimiro Putino prognozuojamo grįžimo į prezidento postą permainų šios šalies vidaus ar užsienio politikoje tikėtis nereikėtų. „Jokių pasikeitimų nebuvo po prezidento rinkimų 2008 metais, nebus jų ir po 2012-ųjų“, - įsitikinęs jis. Ir neseniai išleistoje naujausioje savo knygoge „Trečias kelias į vergovę“ A.Piontkovskis negaili kritikos Rusijos valdžiai.

    Apie Helsinkio proceso svarbą tuometėje Sovietų Sąjungoje, žodžio ir minties laisvės iššūkius šiandieniniame pasaulyje ir Rusijos politinių viršūnių perspektyvas - „Lietuvos žinių“ interviu su Andrejumi Piontkovskiu.

    Režimas krito prieš žmogų

    Ar Jūsų vizitą į Lietuvą derėtų laikyti atsitiktiniu, o gal lietuvių tauta ir mūsų valstybė Jums patraukli dėl labai konkrečių priežasčių?

    Tai jokiu būdu nėra atsitiktinumas. Į Lietuvą atvykstu bent kartą per metus ir nebūtinai lankausi tik ypatinguose renginiuose. Dažnai esu kviečiamas į Vilnių ar Kauną dalyvauti politinėse diskusijose. Lietuva - itin patrauklus kraštas tyrinėjant ir tuometės Sovietų Sąjungos istorijos peripetijas, ir dabartinę Rusiją, jos europinės dalies, elgesį gretimų valstybių atžvilgiu. Jūs, kaip buvusios Sovietų Sąjungos respublikos gyventojai, Rusiją suprantate kur kas geriau nei vakariečiai. Į Lietuvą visada vykstu su didžiuliu malonumu.

    Minime Helsinkio grupės įkūrimo sukaktį. Ką žmonėms davė tokios grupės veikla valstybėje, kurioje neegzistavo žodžio ar minties laisvė?

    Tai buvo reikšmingas įvykis visuomenėje. Prisiminkime, kad Helsinkio procesas buvo paremtas ir sovietų režimo, kuris tuomet siekė galutinai įtvirtinti savo teritorinį vientisumą. Tam, be abejonės, reikėjo didžiųjų Vakarų šalių pritarimo. Vakarai Sovietų Sąjungai iškėlė sąlygą: užtikrinti žmogaus teises, žodžio, minties ir saviraiškos laisves. Sovietai su tuo sutiko manydami, kad ši sąlyga yra visiškai nereikšminga, palyginti su ekonominiu ir politiniu bendradarbiavimu. Tačiau tai ir buvo lemiama klaida. Ši tuometės valdžios neįvertinta išlyga įkvėpė vadinamąjį Helsinkio judėjimą ir davė disidentams visiškai legalų ginklą kovoti su režimu.

    Stipriausios ir didžiausią galvos skausmą komunistinei nomenklatūrai kėlusios Helsinkio grupės buvo įsteigtos Maskvoje ir Vilniuje. Nors šis judėjimas nesužlugdė Sovietų Sąjungos, akivaizdžiai paspartino demokratinius procesus. Tai ypač paveikė išsivadavimo troškusias Baltijos šalis, kurios nuo kitų Sovietų Sąjungos respublikų skyrėsi savo požiūriu į demokratiją ir jos siekiu.

    Nekyla abejonių, kad šios grupės veikla buvo didžiulė problema pačiai Sovietų Sąjungai.

    Helsinkio grupės įsteigimas ir jos veikla buvo neabejotina žmonių pergalė, ji suteikė jiems viltį. Tačiau kalbant apie Helsinkio judėjimą plačiąja prasme, analogiškos grupės, veikusios Baltijos šalyse ir Rusijoje, skyrėsi tuo, kaip jas traktavo pats režimas. Lietuvoje tai buvo suvokiama kaip savotiškas laisvės siekis, o Rusijoje šios grupės veiklą būtų galima pavadinti kompromisu tarp totalitarinio režimo ir demokratinio judėjimo. Tuometė nomenklatūra pamažu buvo priversta nusileisti kai kuriems žmogaus teisių aktyvistų reikalavimams. Vis dėlto ji vylėsi, kad ateityje galės atsirevanšuoti. Atėjus į valdžią V.Putinui, tokia diena pagaliau išaušo. Režimas vėl ėmė rodyti nagus. Laimė, kad XXI amžiuje net švelniam totalitarizmui susiklosčiusi nepalanki terpė. Gerokai patobulėjusios informacinės technologijos suteikia įvairiems demokratiniams judėjimams naujų ginklų. Anksčiau spausdinimo mašinėle svarbios literatūros pavykdavo padaryti penkias kopijas, o dabar jų galima išleisti milijonus ir išplatinti po visą pasaulį.

    Autoritarizmas vis dar aiškiai regimas Baltarusijoje, problemų turi Ukraina. Baltijos šalys eina demokratišku keliu. Kodėl, Jūsų nuomone, buvusios Sovietų Sąjungos respublikos pasuko skirtingomis kryptimis?

    Baltijos valstybėse vyko demokratinės revoliucijos. Kitos respublikos susidūrė tik su demokratijos elementais, kurie iš esmės tebuvo nomenklatūros projektas vykdant didžiulę privatizaciją ir valdžios sutelkimo į savo rankas programą. Vis dėlto tokių šalių kaip Rusija, Baltarusija, Ukraina diktatorių likimas anksčiau ar vėliau bus toks, kaip Tuniso prezidento Zine'o El Abidine'o Ben Ali, buvusio Egipto vadovo Hosni Mubarako ar Libijos diktatoriaus Muammaro Gaddafi. Šių diktatorių nuvertimas - labai rimta ir svarbi žinutė visiems valdžioje tebesantiems režimams. Esu įsitikinęs, kad visi - V.Putinas, Aleksandras Lukašenka ir net Viktoras Janukovičius - turėtų išstudijuoti nuverstų diktatorių likimus atsakingai. Labai viliuosi, kad jiems ateis nušvitimas ir jie pagaliau priims pagrindinį sprendimą.

    Žodžio laisvė - tebeaktuali

    Laisva mintis, laisvas žodis, saviraiškos laisvė - neatsiejami demokratinės valstybės atributai. Tačiau ar šiandienos pasaulyje yra šalis, kurioje šios vertybės būtų iki galo išpildytos?

    Žinoma, formaliai tai egzistuoja daugelyje Europos valstybių, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose demokratiškose šalyse. Tačiau klausimas nėra toks paprastas. Žodžio, minties laisvė net ir aukščiausią demokratijos vystymosi stadiją pasiekusiose valstybėse susiduria su daugybe apribojimų. Laisvė turi ginti save fašizmo, rasizmo ir kitų šios dienos iššūkių akivaizdoje. Taigi žodžio laisvė turi balansuoti tarp apsaugos nuo neapykantos ir netolerancijos.

    Ar Jums pačiam kada nors teko susidurti su saviraiškos laisvės suvaržymais savo šalyje dėl užimamos politinės pozicijos?

    Žinoma, ir anksčiau, ir dabar susiduriu su įvairiausiais apribojimais. Juk su savo politinėmis nuostatomis, esant dabartinei valdžiai, niekada negalėsiu patekti nei į pagrindines Rusijos televizijas, nei į daugumos nacionalinių dienraščių puslapius. Tačiau dabartiniai žodžio laisvės apribojimai jau nebe tokie, su kuriais tekdavo susidurti prieš 40 metų. Dabar yra internetas, kuriame laisvas žodis gali plisti nekliudomai. Nebent tik Kinija vis dar bando užkirsti kelią tokiems produktams kaip „Google“, „Microsoft“ patekti į gyventojų kompiuterius. Net ir gilias totalitarizmo tradicijas turinčioje Rusijoje internete žodžio laisvė nevaržoma.

    Prieš keletą metų buvau kaltintas ekstremizmu, stojau prieš teismą. Tačiau galiausiai buvau išteisintas ir tai yra mažytė žodžio laisvės idėjos pergalė.

    Politika išliks ta pati

    Jūsų šalyje artėja pokyčiai valdžios viršūnėse. Kaip į prezidento postą kandidatuosiančio V.Putino grįžimas gali atsiliepti Baltijos šalims?

    Pirmiausia reikia pažymėti, kad V.Putinas niekada taip ir nepaliko savo posto. Paprasčiausiai buvo kuriama iliuzija nenuovokiems užsieniečiams, kad nuo 2008 metų Rusiją valdo Dmitrijus Medvedevas. Tačiau jis tėra fiktyvus prezidentas. Taigi politika Baltijos šalių atžvilgiu nesikeis ir išliks ta pati.

    Baltijos valstybės yra Vakarų visuomenės dalis, jos priklauso NATO ir Europos Sąjungai. Tai dabartiniam Rusijos elitui nepriimtina ir į tai žiūrima priešiškai. Baltijos šalys dabar suvokiamos kaip Vakarų dalis, o Kremlius vien šios minties nekenčia.

    Ar po V.Putino tikėtino sugrįžimo kas nors gali pasikeisti tarptautinėje arenoje?

    Jokių ryškesnių pokyčių tikrai nepamatysime. Politinė linija nesikeis nei vidaus, nei tarptautiniu lygmeniu. Jokių pasikeitimų nebuvo po prezidento rinkimų 2008 metais, nebus jų ir po 2012-ųjų. Dabartinė Kremliaus pozicija įsišaknijusi ir aiški - „V.Putinas amžinai!“ Bet kuriuo atveju tai - ne visų Rusijos žmonių nuomonė. Akivaizdu, kad Rusijos visuomenei ir net jos elitui pamažu ima lįsti per gerklę brukama kategoriška valdžios politika.

    A.Piontkovskis (Ritos Stankevičiūtės nuotrauka)

  • D.Grybauskaitė: „Snorą“ sunku pavadinti lietuvišku banku

    D.Grybauskaitė: „Snorą“ sunku pavadinti lietuvišku banku

    BNS 2011 11 17 15:51

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė išreiškė visapusišką paramą Vyriausybei, kuri trečiadienį priėmė sprendimą nacionalizuoti daugiau nei milijardo litų „skylę“ turintį penktą pagal valdomą turtą komercinį „Snoro“ banką.

    „Visiškai palaikau Lietuvos banko ir Vyriausybės veiksmus, perimant “Snoro„ banko akcijas valstybės reikmėms“, - ketvirtadienį po susitikimo su premjeru Andriumi Kubiliumi, finansų ministre Ingrida Šimonyte ir centrinio banko vadovu Vitu Vasiliausku žurnalistams pareiškė D.Grybauskaitė.

    Ji pažymėjo, kad banko nacionalizavimo veiksmai atlikti operatyviai, o Lietuvos banko ir Vyriausybės sprendimai buvo buvo būtini ir priimti laiku.

    „Tai pigiausias būdas, kaip valstybė galėjo apsaugoti visą Lietuvos bankų sistemą bei Lietuvos žmonių nuosavybę“, - sakė D.Grybauskaitė.

    Jos žodžiais, banko nacionalizavimas padėjo sustabdyti įžūlią ataką prieš Lietuvos bankinę sistemą ir prieš Lietuvos žmonių interesus.

    „Kviečiu ir raginu Seimą kuo skubiau priimti visą įstatymų paketą, kuris teikiamas Vyriausybės tam, kad galutinai užtikrinti bankinės sistemos stabilumą ir žmonių interesus. Esu pasirengusi juos iškart pasirašyti“, - kalbėjo prezidentė.

    Paklausta, ar laiko „Snorą“ lietuvišku banku, D.Grybauskaitė sakė mastanti priešingai.

    „Lietuvišku banku šį banką pavadinti sunku. 68 proc. jo priklauso net ne Lietuvos, o Rusijos piliečiui. Bankas realiai buvo valdomas ir buvo nuosavybė tik dvejų asmenų. Šio banko buvimas Lietuvoje atrodė įdomiai ilgą laiką. Tikiuosi, kad pradedame skaidresnę ir atsakingesnę epochą mūsų bankininkystėje“, - sakė prezidentė.

    Vyriausybė trečiadienį nutarė perimti dviejų fizinių asmenų - Rusijos piliečio Vladimiro Antonovo ir Lietuvos piliečio Raimondo Baranausko - valdomo „Snoro“ akcijas. Tyrimą dėl banko vadovų nusikalstamos veikos pradėjo Generalinė prokurtaūra, o „Snoro“ veiklą iš dalies žadama atnaujinti per 24 valandas.

    Lietuvos bankas nustatė, kad „Snore“ trūksta daugiau kaip 1 mlrd. litų vertės vertybinių popierių.

    Tai antras kartas per šalies nepriklausomybės laikotarpį, kai valstybė nacionalizuoja banką, tačiau pirmasis, kai valstybė gelbėja banką, apdraudusi fizinių ir juridinių indėlius.

  • Prokurorai tikisi, kad nušalinti „Snoro“ akcininkai atvyks į apklausas, neatmetama tarptautinės paieškos galimybė

    Prokurorai tikisi, kad nušalinti „Snoro“ akcininkai atvyks į apklausas, neatmetama tarptautinės paieškos galimybė

    Delfi 2011 11 17 15:51

    Premjeras Andrius Kubilius atskleidė, kad du didžiausi nacionalizuoto banko „Snoras“ akcininkai – Rusijos pilietis Vladimiras Antonovas ir lietuvis Raimundas Baranauskas – įtariami finansiniais nusikaltimais. O „Snoro“ grupės iš dalies valdomame dienraštyje „Lietuvos rytas“ pasirodžiusios publikacijos, anot premjero, turėtų sudominti teisėsaugą. Prokuratūra kviečia „Snoro“ vadovus į apklausas ir sprendžia, ar pradėti tyrimą prieš „Lietuvos rytą“.

    Tokiomis įžvalgomis Vyriausybės vadovas pasidalijo ketvirtadienį, tiesioginėje Žinių radijo laidoje „Pozicija“. Tuo tarpu Generalinė prokuratūra tikisi, kad nušalinti „Snoro“ akcininkai ir vadovai patys atvyks į apklausas, bet neatmeta ir tarptautinės jų paieškos paskelbimo galimybės. Dėl „Lietuvos ryto“ publikacijų taip pat gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas.

    „Lietuvos bankas pasiūlė Vyriausybei perimti valstybės žinion „Snoro“ banko akcijas, tuo pačiu apsaugant indėlininkus ir visą bankų sistemą nuo galimai nusikalstamų banko akcininkų V. Antonovo ir R. Baranausko veiksmų. Nes tai rodė ir banko inspekcijos, kurią atliko Lietuvos bankas, rezultatai. (...) Galimai „Snoro“ banke trūksta apie milijardo litų vertės turto“, - kalbėjo A. Kubilius.

    Pasak jo, po daug atgarsio sukėlusios antradienio „Lietuvos ryto“ publikacijos apie tariamą valstybės vadovų sąmokslą prieš „lietuviškus bankus“, iš „Snoro“ banko „buvo stebimas didelių pinigų pajudėjimas“.

    „Atrodo, kad nemaži pinigai buvo siunčiami į ofšorines sąskaitas pastarosiomis dienomis. (...) Galima įtarti, kad, matyt, ir akcininkai, kurių šiandien nėra Lietuvoje, ėmėsi kai kurių veiksmų, bet čia jau turėtų patikslinti administratoriai ir teisėsauga“, - pažymėjo A. Kubilius.

    „Lietuvos rytu“ turėtų susidomėti teisėsauga

    A. Kubilius neigė ketvirtadienį, dieną po „Snoro“ nacionalizavimo, „Lietuvos ryte“ pasirodžiusius pranešimus, esą teisėsaugos veiksmų planavime dalyvavo ir du jo patarėjai.

    „Be abejo, nesiimu vertinti žiniasklaidos. Ir ypač tokios žiniasklaidos, kurios dalį akcijų valdė tas pats „Snoras“ ir jo akcininkai. Aš tiktai noriu pastebėti, kad štai šiandien „Lietuvos ryte“ yra skelbiama eilinį kartą melaginga informacija apie tą pačią temą. Nes noriu pastebėti, kad „Lietuvos ryto“ žodžiai, kad pirmadienį prokuratūroje kažkokiame pasitarime tariamai dalyvavo ir du Ministro pirmininko patarėjai, yra visiška netiesa. Nei pirmadienį, nei kada nors Ministro pirmininko patarėjai nedalyvavo jokiuose pasitarimuose prokuratūroje dėl „Snoro“ banko veiklos. Tą aš turiu pasakyti labai aiškiai“, - kalbėjo premjeras.

    Kad prokuratūroje iš tiesų būta pasitarimo dėl „Snoro“ – Vyriausybės vadovas neneigė.

    Jis paragino žiniasklaidą susilaikyti nuo „melagingos arba keliančios kokį nors žmonių susirūpinimą ar paniką informacijos skelbimo“, o žmones – nepasiduoti gandams. Politikas taip pat pabrėžė, kad už bankų sistemą destabilizuoti galinčių gandų skleidimą gresia teisinė atsakomybė.

    Tuo tarpu „Lietuvos ryto“ turiniu esą turėtų susidomėti teisėsauga.

    „Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad šioje vietoje „Lietuvos ryto“ publikacijas reikia vertinti kaip publikacijas tiesiogiai susieto laikraščio su „Snoro“ banku. Ko yra siekiama tokiomis publikacijomis – galbūt tai galės išsiaiškinti teisėsauga. Aš nesiimu spėlioti. Noriu tik priminti, kad tie patys akcininkai (nušalinti „Snoro“ vadovai – DELFI), jau praeitos savaitės pabaigoje Lietuvos bankas informavo juos, kad yra baigta jų „Snoro“ banko veiklos inspekcija. Ir galbūt jie pradėjo dėl to štai elgtis taip, kaip mes matėme, kad elgiasi“, - svarstė A. Kubilius.

    Panašiai jis vertino ir pranešimus, esą „Snoro“ vadovai banko nacionalizavimo išvakarėse išvyko į užsienį ir artimiausiu metu grįžti neplanuoja. „Matyt, kad vėl į tai turėtų atsakyti teisėsauga. Pamatysim artimiausiomis dienomis“, - sakė premjeras.

    Vyriausybės vadovas kartojo tai, ką nuo vakar kartoja ir finansų ministrė, ir Lietuvos banko bei Bankų asociacijos vadovybė: kad visi indėliai iki 100 tūkst. eurų yra saugūs, o žmonių pinigai niekur neprapuls.

    Premjero žodžiais, žinia apie iš „Snoro“ išgaravusius vertybinius popierius už daugiau nei milijardą litų „neturi jaudinti ar dominti indėlininkų“.

    Prokuratūra tikisi, kad nušalintų „Snoro“ akcininkų paieškos skelbti nereikės

    Generalinės prokuratūros Viešųjų ryšių skyriaus vedėja Rūta Dirsienė DELFI teigė, kad prokurorai kol kas neskelbia tarptautinės buvusių „Snoro“ akcininkų ir vadovų paieškos. Bet tokia galimybė egzistuoja.

    „Prokuratūra tikisi, kad banko vadovai atvyks į apklausą laisva valia. Jeigu ne – bus kalbama apie priemones buvimo vietai nustatyti ir užtikrinti dalyvavimą procese“, - sakė R. Dirsienė.

    Ji taip pat pažymėjo, kad įtarimai „Snoro“ istorijoje dar niekam nėra pareikšti.

    Prokuratūra išplatino pranešimą, kad teisėsaugos pareigūnai imasi visų priemonių dėl bankui galimai žalą padariusių asmenų turto paieškos Lietuvoje ir užsienyje bei taiko turto areštus.

    Be to, prokurorai vertina viename iš dienraščių antradienį pasirodžiusią informaciją apie padėtį Lietuvos bankuose ir jos įtaką banko „Snoras“ veiklai.

    Generalinio prokuroro pavaduotojas Andrius Nevera žurnalistams neatskleidė, ar prokuratūra žino metu yra banko „Snoras“ akcininkai Raimondas Baranauskas ir Vladimiras Antonovas, tačiau neatmetė galimybės, kad, jiems neatvykus į apklausą, bus imtasi visų procesinių veiksmų ir teisinio bendradarbiavimo priemonių, kurios galimos tokiais atvejais. Taip pat šiuo metu aptarinėjimas klausimas dėl valdybos pirmininko R. Baranausko ir jo pavaduotojo paieškos skelbimo.

    A. Nevera taip pat teigė negalintis atskleisti, kokiam skaičiui žmonių gali būti pareikšti įtarimai. „Tam tikros informacijos atskleidimas gali pakenkti tyrimui. Tokio pobūdžio dalykai, kurie dabar vyksta Lietuvoje, nėra kasdieniai, paprasti. Tai labai jautri situacija, tiek kalbant apie bankinę, tiek apie piniginę erdvę, liečianti ne tik bankinį sektorių, bet ir visų Lietuvos žmonių gyvenimą. Todėl bet kokia informacija, kuri gali kenkti šiai stabiliai situacijai ir pačiam tyrimui, nebus skleidžiama“, - teigė prokuratūros atstovas.

    Pasak A. Neveros, prokuratūroje, ir ne tik prokuratūroje, taip pat svarstomas klausimas, ar pradėti ikiteisminį tyrimą dėl situacijos, kaip buvo nutekinta informacija apie planuojamus veiksmus vienai iš žiniasklaidos priemonių.

    BNS ketvirtadienį nepavyko susisiekti su buvusiais "Snoro" vadovais - banko prezidento Raimondo Baranausko telefonas buvo išjungtas, o jo pavaduotojai Naglis Stancikas ir Romasis Vaitekūnas neatsiliepė. Manoma, kad visi jie yra užsienyje. R.Baranauskas trečiadienį buvo Ukrainoje, o N.Stancikas - vienoje Azijos šalių.

    Sprendžia dėl „Lietuvos ryto“ publikacijų

    R. Dirsienės teigimu, prokuratūroje kaip tik vyksta pasitarimas dėl tolesnių veiksmų „Snoro“ istorijoje. Tarp svarstomų klausimų – ir „Lietuvos ryto“ publikacijų turinys.

    „Tyrimas dar nepradėtas, bet kaip tik yra aiškinamasi situacija. Jeigu bus nustatyta, kad atskleisti (ikiteisminio – DELFI) tyrimo duomenys, tai, be abejo, bus sureaguota“, - sakė prokuratūros atstovė.

    Prokurorai apie naujausius savo sprendimus turėtų pranešti artimiausiu metu.

    www.DELFI.lt
  • Ridas Jasiulionis. Įdomūs dalykai propagandinio karo fronte

    Ridas Jasiulionis. Įdomūs dalykai propagandinio karo fronte

    Bernardinai 2011 11 17 15:51

    Prieky dar bus daug įdomių dalykų“, - prieš keletą mėnesių reikšmingai tarstelėjo akademikas Jurgis Vilemas, komentuodamas faktą, kad Energetikos ministerija naujosios atominės elektrinės Lietuvoje strateginiu investuotoju išsirinko japonų kompaniją „Hitachi“. J. Vilemas – vienas iš tų energetikų, kurie savo autoritetu visai neseniai parėmė įžūlią valdžios ir verslo klano aferą vardu LEO LT. Šią be jokio konkurso sukurptą bendrovę, kurioje trečdalis valstybės energetikos ūkio buvo atriekta prekybininkų dešimtukui, p. Vilemas vadino „geru privataus ir valstybinio kapitalo deriniu“. O naujoji atominė elektrinė, kurią tas „geras derinys“ be jokių įstatyminių garantijų žadėjo statyti, p. Vilemui tuo metu buvo „viena svarbiausių sąlygų patikimam energijos tiekimui užtikrinti.“

    A. Kubiliaus Vyriausybė užbaigė amžiaus aferą - likvidavo LEO LT ir surengė tarptautinį konkursą strateginiam investuotojui parinkti. Tuomet energetikas J. Vilemas netikėtai persikvalifikavo į makroekonomistą ir ėmė visur garsiai skelbti, kad konkursas žlugs, jog niekas Lietuvoje atominės jėgainės nestatys nes tai neva neapsimoka. Nenutilo akademikas ir tuomet, kai investuotojas galiausiai buvo atrinktas iš dviejų vienas kito vertų pretendentų, pasaulio energetikos pirmūnų. Įbridęs dar ir į politikų lankas p. Vilemas pradėjo aiškinti, kad atominė energetika - brangus malonumas, priderantis tik didžiosioms valstybėms. „Maža ir neturtinga šalis tokio projekto neturi imtis“, - apie keturių kaimyninių valstybių bendrą jėgainę bylojo p. Vilemas.

    Tam, kas matė, kaip šiltai ir globėjiškai po panašaus pasisakymo vienoje konferencijoje Seime prie kavos puodelio p. Vilemui dėkojo Rusijos ambasadorius V. Čhikvadzė („Jūs - kaip visada energingas, Jurgi Vincovičiau!“), nekyla abejonių, kurios didelės ir turtingos šalies interesus energingai keisdamas vaidmenis gina šis Lietuvos akademikas. Nekyla abejonių ir dėl to, kad  p. Vilemas turėjo pagrindo žiniai, jog pasirinkus strateginį investuotoją kova dėl jėgainės statybos toli gražu nesibaigė. Įdomu tik, ar p. Vilemas pagalvojo apie tai, kad stebėti kaip „energijos tiekimo patikimumas“ to paties eksperto lūpose tampa „nereikalinga prabanga“ taip pat yra vienas jo žadėtų „įdomių dalykų“?

    Kitas ekspertas, „įdomiai“ įsitraukęs į paskutinės minutės svarstybas dėl Visagino projekto reikalingumo, ekonomikos analitikas Rimantas Rudzkis kadaise LEO LT sukūrimo nerėmė, tiesa, ir nekritikavo. Bet susidaro įspūdis, kad jis taip pat užmiršo savo paties kelerių metų senumo ištarmes. Tada, pačiame krizės įkarštyje, kai bliuško skolintų pinigų išpūstas Lietuvos ūkio burbulas, p. Rudzkis pasiūlė kelias gijimo nuo krizės gaires. Receptas buvo tobulai paprastas: „Lietuva pastaraisiais metais pasižymėjo pertekliniu vartojimu, todėl reikia skatinti ne jį, o tokią gamybą, kuri šalies viduje išstumtų importą ir būtų konkurencinga užsienio rinkose. Globalizacijos sąlygomis tam nepakaks vietinio kapitalo, būtina pritraukti ir atitinkamus tiesioginių investicijų srautus, dėl kurių teks aršiai konkuruoti su kaimyninėmis šalimis.“ (R. Rudzkis „Kaip išgyti nuo krizės“, „Verslo žinios“, 2009 04 28)

    Praėjus vos dvejiems metams po recepto išrašymo, Lietuva pritraukė didžiulę tiesioginę investiciją į elektros energijos gamybą, išstumsiančią importą ir savo produkcija konkuruosiančią Europos rinkoje. Sugebėjo padaryti tai aršiai kaudamasi su kaimynine „liberalia“ imperija (ko vertas vien įpareigojantį pasiūlymą pateikusių korėjiečių nepaaiškintas pasitraukimas), sužlugdydama jos planus be jokio konkurso, per V. Putino draugus Vokietijoje ir Italijoje prisikalbinti investuotojus į atominės jėgainės vidury Karaliaučiaus laukų projektą. Tiksliai įvykdęs nurodymus pacientas, regis, turėjo sulaukti gydytojo pagyrimo ar bent jau paskatinimo.

    Pasirodo, kad prof. R. Rudzkis, šiukšių kibiran išmetęs aną ekonomikos gydymo receptą, jau yra išrašęs Lietuvai kitą, visiškai priešingą. „Nėra būtinybės“, - sako dabar p. Rudzkis apie tiesioginį japoniškų investicijų srautą į gamybą, kuri išstumtų iš Lietuvos ekonomikos milijardinį importą. Naujame gyd. R. Rudzkio recepte (ar tik ne „vaistininkų“ iš Rytų reklama šviečia kitoje lapelio pusėje?) – siūlymas „nenusisukti“ nuo importo iš būsimos „Baltijos jėgainės“, t.y. iš rusiško atominės elektrinės muliažo. Tam reikalui kertamos prūsų šventgirės, Romintos miško laukymėse kylančią imitaciją vienas Lietuvos žvilgsnis paverstų tikra elektrine, kuri po kelerių metų, kaip mano p. Rudzkis, pasiūlytų mums nors ir importinės, bet labai pigios elektros.

    Taip ir neįrodęs Vyriausybei savo naujausio gydymo metodo pranašumo, ekonomikos analitikas R. Rudzkis dramatiškai paskelbė, kad nuo šiol užsiims išskirtinai matematika. Tiesa, prieš pasinerdamas į teorinį mokslą profesorius dar išgliaudė vieną taikomosios matematikos uždavinuką. Kl.: „Kokia bus Visagino jėgainės elektros savikaina?“ Prof. R. Rudzkio ats.: „Ne mažiau nei 30 cnt už kilovatvalandę (veikiausiai gerokai daugiau).“ Rimtai priimtas domėn toks gasdinantis „>>>30 cnt“ turėjo tuojau pat grąžinti namo apsižioplinusius japonų investuotojus ir projekto atsiperkamumu patikėjusius regioninius partnerius. Juk Lietuvos elektros tinklų operatorius, „Litgrid“ vadovas Virgilijus Poderys jau buvo paskelbęs prognozę, kad vidutinė elektros biržos kaina 2020 m. Lietuvoje bus 18,3 ct/kWh. Bet nei savo pinigais rizikuojantys japonai, nei kaimynų energetikai į viešus matematikos profesoriaus skaičiavimus nesureagavo ir derybų dėl dalių bendroje įmonėje nenutraukė. Premjeras A. Kubilius į metodus, kuriais naudodamasis prof. R. Rudzkis gavo tokį rusų ir vietos dujininkams malonų rezultatą, taip pat nesigilino, tik paskelbė, kad prie derybų stalo operuojama mažesne nei  18,3 ct/kWh VAE elektros savikaina. („Veido“ šaltiniai vėliau perdavė, kad derybose svarstomos elektros savikainos intervalas yra apie 9-14 ct/kWh). Įdomus dalykas, kad ir pats matematikos prof. R. Rudzkis savo skaičiavimų vėliau nebegynė, tik nurašė savo ir premjero atsakymų į tą patį klausimą akis badantį skirtumą kažin kokiam „nesusikalbėjimui“.

    Visgi vienu įdomiausių dalykų aštrėjant kovai dėl VAE vietos mūsų protuose ir širdyse tapo nuoseklaus „LEO LT“ aferos rėmėjo, šiuo metu „viename-kitame projekte“ bedalyvaujančio buvusio premjero G. Kirkilo patarėjo Albino Januškos trumpas grįžimas į Lietuvos viešąją erdvę. Tuo metu, kai slibingalvis liūtukas buvo gimdomas, p. Januška buvo įsitikinęs, kad optimali naujos branduolinės jėgainės galia būtų 2200 ar net 3000 MW. Dabar, kartodamas tautininko G. Sogailos spekuliacijas Seime, buvęs Lietuvos energetikos politikos architektas nupurtė dulkes nuo  anachroniškos abejonės ar galingesnis nei 1000 MW „Hitachi“ reaktorius nesutrukdys susijungti su kontinentinės Europos tinklu, ar nepririš VAE prie Rusijos elektros perdavimo sistemos. Ši abejonė buvo vienas LEO LT priešininkų ginklų, demaskavęs tuometinį slibino kurpėjų nenuoseklumą. Į privataus tautinio kapitalo rankas branduolinės jėgainės projektą atidavusi G. Kirkilo Vyriausybė ir visi jos architektai galėjo tik bejėgiškai stebėti, kaip prekybininkų prioritetu tampa būsimos elektros energijos gamybos mastai, o ne jėgainės ir visos Lietuvos energetikos sistemos integravimas į bendrą ES energijos rinką. Perėmusi energetinės nepriklausomybės iniciatyvą į savo rankas A. Kubiliaus Vyriausybė pradėjo ne nuo būsimos jėgainės galios kalkuliacijų, o nuo Baltijos šalių elektros biržos sukūrimo. Aktyvios diplomatijos Briuselyje dėka visų Baltijos šalių sinchroninė jungtis su kontinentinės Europos elektros tinklu tapo ir Europos Komisijos prioritetu. Pagaliau, Energetikos ministerijos parengta Nacionalinė energetikos strategija juodu ant balto skelbia, kad nauja atominė elektrinė yra būtina norint atskirti Baltijos šalių energetikos sistemas nuo Rusijos, tad rimtu veidu svarstydamas ar apsimoka statyti reaktorių, jeigu jis suriša su Volgos hidroelektrinių kaskadomis, LEO LT architektas sąmoningai klaidina visuomenę arba demonstruoja nebesusigaudymą energetikos aktualijose.

    Pasiuntė A.Januška ir tiesos pradmenų nestokojančią žinutę apie subyrėjusį politinį konsensusą dėl naujos jėgainės statybos bei po Fukušimos sumažėjusią visuomenės paramą branduolinei energetikai. Tačiau kalbėdamas apie suirusio konsensuso priežastis jis nutylėjo esminę aplinkybę. Pagrindinė opozicinė partija socialdemokratai į Seimo rinkimus prieš trejus metus ėjo su programine nuostata „statysime naują atominę elektrinę“. A. Kubiliaus Vyriausybei dirbant ta pačia linkme ir jau pradėjus derybas su strateginiu investuotoju, socdemų pasižadėjimas kažkur išgaravo. Galbūt tai tik sutapimas, kad šios partijos strateginė nuostata pasikeitė kai Rusija vien tik oficialiai paskyrė milijoną dolerių nuomonei apie Baltijos atominę elektrinę formuoti, t. y.  propagandai prieš Visagino AE skleisti. Kaip ten bebūtų, socdemų pirmininkas Algirdas Butkevičius su frakcijos kolega Rimantu Sinkevičiumi spaudos konferencijoje sukritikavo Energetikos strategijos projektą keldami klausimą ar tikrai nauja atominė elektrinė yra „neišvengiamas objektas“? Kol kas nežinome kiek milijonų dolerių Rosatomas ir SVR neoficialiai skiria nuomonės formuotojų Lietuvoje papirkimui. Žinome tik, kad socdemų vadai, pamiršę su kokiu įkarščiu prieš keletą metų ragino skubiai steigti „LEO LT“, („reikia kuo greičiau pasistatyti savo atominę elektrinę“), dabar kviečia svarstyti alternatyvą jai – tą patį muliažą, kuriam p. Rudzkio nuomone taip trūksta Lietuvos dėmesio. A. Januška siūlo Vyriausybei įtikinti opoziciją naujos atominės nauda. Bet ar įmanoma racionaliais argumentais kuo nors įtikinti partiją, skelbiančią, kad Lietuvos nacionalinėje energetikos strategijoje turi būti įrašyti „santykiai su Kaliningrado Baltijskaja AES“, t. y. su propagandiniu energetinės imperijos projektu, neturinčiu nei investuotojų, nei suderintų poveikio aplinkai ataskaitų, nei vietos gyventojų pritarimo? Logiškai tokią šios partijos laikyseną galima būtų paaiškinti tik tuo, kad prieš trejus metus jos programoje iškrito vienas žodis ir tikrasis socdemų pažadas yra „statysime naują atominę elektrinę Rusijoje“.

    Nedarniam  yrančios energetinės imperijos agentų choreliui tebegiedant liaupses imperijos didybei ir turtams, Lietuva priartėjo prie pergalės didžiausiame geopolitiniame mūšyje po įstojimo į NATO ir Europos Sąjungą. Lietuva, o ne Rusija pritraukė privačius investuotojus į naują atominę. Šį persilaužimą nulėmė didžiausia pastarųjų metų savo valstybę kuriančių Lietuvos piliečių pergalė - trigalvio slibino įveikimas. Juk A. Kubiliaus Vyriausybė, likviduodama už kulisų suformuotą „nacionalinį investuotoją“ ir paskelbdama investuotojams tarptautinį konkursą, viso labo tiksliai įvykdė tautos valią. Apie 30 tūkst. piliečių pasirašė tokią iniciatyvą iš karto po to, kai prezidentas V. Adamkus tapo „Leo LT“ signataru. Pasipriešinę oligarchiniam valdymui piliečiai ne tik įgyvendino savo suverenią galią, bet ir priartino tektoninį lūžį visame regione. Aktyviai siekdama tikros, o ne oligarchams skirtos energetinės nepriklausomybės Lietuva ir visai Europai padeda nukenksminti iš V. Putino kabineto (nesvarbu – Kremliuje, ar Baltuosiuose Rūmuose) valdomus energetinius ginklus.

    Aišku, imperija nesudės savo ginklų iki pat pabaigos. Bet propagandinio karo pobūdis leidžia aiškiai matyti visus „įdomius dalykus“ - Rosatomo ir Gazpromo agentų ir juos aptarnaujančios žiniasklaidos veiksmai neišvengiamai yra vieši. Neįmanoma nepastebėti tokių provokacijų kaip balsas.lt publikacijos, apšmeižusios apsiginti nebegalintį a. a. VAE generalinį direktorių Šarūną Vasiliauską, kuris, neva, „vis dažniau pasisakydavo už tai, jog branduolinę energiją galima pirkti iš kitų.“ Propagandinį triukšmą nuo tiesos paieškų bus nesunku atskirti ir tada, kai Lietuvoje suintensyvės viešos svarstybos dėl branduolinės energetikos saugumo. Socdemai (ir ne tik jie) jau mėgina įrodyti, kad po Fukušimos tragedijos sugriežtinus saugumo reikalavimus ši pramonės šaka tampa nebeatsiperkančia. Tiesa yra ta, kad Fukušima paspartino dvi priešingas globalias tendencijas – ir branduolinės energijos atsisakymą, ir intensyvesnį jos plėtojimą. Europos Sąjunga, kurioje veikia daugiausiai pasaulyje – 143 atominiai reaktoriai, taip pat išlieka šių abiejų tendencijų erdve. Lietuva stoja į gretą šalia Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Suomijos, plėtojančių branduolinę energetiką naujos saugumo kartos reaktoriais.

    Geopolitinė Lietuvos padėtis išliktų dramatiška abiem atvejais – ir laimėjus kovojantiems už energetikos nepriklausomybę, laiduojančią prielaidas brandesnei tautos laisvei, ir su imperinio kapitalo pagalba valstybės ateitį nulėmus tiems, kurie nesugeba atsikratyti tarnystės Rusijos energetiniams interesams. Bet jau dabar ši kova aiškiai atskiria du lietuvio tipus – tuos, kurie pralaimi dar nenugalėti ir tuos, kurie kartu su Evelina Anusauskaite sako: „Nesvarbu, kad Lietuva maža. Mūsų šalis labai stipri, ir mes galime daug. Svarbu tikėti.“

    Vieno tipo lietuviai vaduodamiesi iš imperinio glėbio ir elegantiškai priversdami Rusijos mešką šokti pagal civilizuoto pasaulio melodijas pakeičia Europos ir pasaulio istoriją. Kitokio tipo lietuviai rypauja: „Kam mums ta trečioji direktyva, žiū, estai ir lenkai dar keletą metų gaus pigesnių dujų“. Vieno tipo lietuviai švaria diplomatine kova pakreipia Briuselio machinos kryptį tikros Europos energetinės vienybės link, o kito tipo lietuviai sabotuoja Lietuvos Energetinės nepriklausomybės strategiją vien dėl to, kad joje nepaminėta šalyje neegzistuojanti vėsumos energijos gamyba.

    Šie lietuvio tipai rungiasi prieš mūsų akis ir mūsų širdyse. Rinkimės už ką statome.

    Bernardinai.lt

  • Prezidentas: Estija laikysis pažadų dalyvauti Visagino AE projekte

    Prezidentas: Estija laikysis pažadų dalyvauti Visagino AE projekte

    BNS 2011 11 16 19:32

    Estija laikysis pažadų dalyvauti naujosios Visagino atominės elektrinės statybos projekte, trečiadienį Vilniuje sakė prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas.

    "Mes sutarėme tai daryti (...). Galite būti tikri, kad kai Estija prisiima įsipareigojimą, ji jį įgyvendins. Nesakome "dalyvausime" tik tam, kad sakytume ar kad jums patiktume - kai sakome, kad kažką darysime, Estija tai ir darys", - žurnalistams sakė Estijos prezidentas.
    Bendroje spaudos konferencijoje Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė, kad politinė parama Visagino elektrinei yra, tačiau konkrečias dalyvavimo formas kol kas įvardyti per anksti.

    „Formos, kokiomis konkrečiai šalys dalyvaus, dar galutinai nenustatytos, todėl ir atsakyti šiandien nė vienas iš mūsų negalėtų. Bet politinis palaikymas visiškas, ekonominis taip pat“, - sakė prezidentė.

    Lietuvos Vyriausybė tikisi, kad dalyvaujant strateginiam investuotojui japonų bendrovei „Hitachi“, Baltijos šalims ir Lenkijai nauja AE bus pastatyta iki 2020 metų.

  • A.Kubilius: dujų kainos pasikeistų tik Vakarų šalims susitarus su „Gazprom"

    A.Kubilius: dujų kainos pasikeistų tik Vakarų šalims susitarus su „Gazprom"

    Elta 2011 11 16 19:32

    Premjeras Andrius Kubilius pabrėžia, kad iš Rusijos importuojamų dujų kainų pokyčio galime tikėtis tada, kai dėl jų susitars didžiosios "Gazprom" klientės Vakarų Europoje. Šiuo metu, anot A. Kubiliaus, atskirais teisiniais ginčais arbitražo teismuose mažosios valstybės daug nepasieks.

    Antradienį Ministras Pirmininkas Lietuvos radijui teigė, kad dėl ekonominės situacijos daugelis dujas importuojančių Europos šalių nori peržiūrėti kainas, o dujas tiekianti "Gazprom" su kiekviena iš valstybių derasi atskirai. Dėl to mažesnėms valstybėms tikėtis rezultatų savo derybose, kol nesusitarė didieji Vakarų dujų pirkėjai, nevertėtų.

    "Daugelis stambiųjų vartotojų, pradedant Italijos, Vokietijos, baigiant Lenkijos kompanijomis, taip pat, kaip ir mes, siekdami, kad "Gazprom" savo tiekiamų dujų politiką modernizuotų ir pritaikytų prie besikeičiančios pasaulinės situacijos, eina į tarptautinius arbitražus. Natūrali, gal nelabai išmintinga, "Gazprom" reakcija yra derėtis tiesiogiai ir tokiai šaliai, kaip Lietuva, derėtis pasidaro nerezultatyvu", - kalbėjo A. Kubilius.

    Premjeras pažymėjo, kad kainų politika galėtų keistis tik visos Europos mastu.

    ELTA primena, jog rugsėjo pabaigoje ES antimonopolinės tarnybos atliko "Gazprom" antrinių kompanijų ir partnerių patikrinimus, kad nustatytų, ar nepažeidinėjamos Europos konkurencijos normos. Tokie patikrinimai vyko Lietuvoje, Vokietijoje, Lenkijoje, kitose šalyse.

    ELTA
  • Lenkijos lietuviai: Lenkijoje tyčiojamasi iš lietuvių

    Lenkijos lietuviai: Lenkijoje tyčiojamasi iš lietuvių

    Alfa 2011 11 16 19:32

    Lenkijoje gyvenantys lietuviai išplatino viešą laišką Lietuvos ir Lenkijos premjerams, skųsdamiesi vis prastėjančia lietuvių tautinės mažumos padėtimi.

    „Lenkijos lietuvių bendruomenė labai susirūpinusi vis prastėjančia lietuvių tautinės mažumos padėtimi Lenkijoje“, – sakoma pareiškime, kurį pasirašė Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė Irena Gasperavičiūtė ir Lenkijos lietuvių draugijos pirmininkas Algirdas Vaicekauskas.

    Kreipimesi rašoma, kad nuolat siaurinamas lietuviškų mokyklų tinklas, ignoruojami elementarūs poreikiai mokyklas aprūpinti reikiamais vadovėliais, lietuvių kalba besimokantys mokiniai finansiniu požiūriu diskriminuojami tų mokinių, kurie lanko tik lietuvių kalbos pamokas, atžvilgiu.

    „Daugėja pasityčiojimo iš žmonių, kai viešose vietose išgirstama vartojant lietuviškas pavardes ar gimtąją kalbą, atvejų, panaikinta vienintelė lietuviška laida Balstogės televizijoje“, – sakoma laiške, kuris paskelbtas Lenkijos lietuvių interneto svetainėje punskas.pl.

    Lenkijos lietuviai taip pat atkreipė dėmesį į smurto proveržius minint Nepriklausomybės atkūrimo dieną Varšuvoje. Pasak jų, tai „rodo stiprėjančias nacionalistines nuotaikas Lenkijoje ir kelia nerimą lietuvių tautinei mažumai Lenkijoje“.

    Kreipimesi primenama, kad Punsko savivaldybėje buvo sunaikintos lentelės su dvigubais vietovių pavadinimais bei du lietuvių kultūros kūrėjams skirti paminklai, iki šiol šių išpuolių kaltininkai nesurasti ir nenubausti.

    Taip pat pažymima, kad Berznyke, Seinų savivaldybėje, statomi nauji paminklai, provokuojantys lenkų ir lietuvių konfliktą, žeminantys kapinėse palaidotus Lietuvos karius, kurie žuvo 1920 metais lenkų ir lietuvių konflikto metu.

    „Tai ligi šiol lenkų tradicijoje analogų neturintis atvejis, kai žuvusių karių atminimo įamžinimas vykdomas juos pažeminant. Manome, kad tuomet, kai tokius veiksmus kaip Berznyke, inspiruoja Seinų miesto vadovas su vietinės parapijos klebonu, būtina valstybės pareigūnų ir Bažnyčios hierarchų tinkama reakcija“, – rašoma kreipimesi.

    „Maloniai prašome imtis ryžtingų priemonių, kad esama padėtis pagerėtų ir būtų sustabdytas šių pavojingų veiksmų ir poelgių eskalavimas“, – teigiama laiške.

    Lietuvos ambasados Lenkijoje duomenimis, Lenkijoje gyvena apie 15 tūkst. lietuvių kilmės žmonių, daugiausia – Seinų ir Punsko krašte netoli valstybinės sienos su Lietuva.

  • Sugrįžus V.Putinui, Rusijos požiūris į Baltijos šalis liks priešiškas

    Sugrįžus V.Putinui, Rusijos požiūris į Baltijos šalis liks priešiškas

    BNS 2011 11 16 19:32

    Rusijos prezidento postą ir Dmitrijaus Medvedevo perėmus Vladimirui Putinui, Kremliaus požiūris į Baltijos šalis išliktų priešiškas, sako žinomas Rusijos politologas ir publicistas Andrejus Piontkovskis.

    „Požiūris bus toks pat priešiškas kaip buvo ir jo pirmos, antros kadencijų metu. D.Medvedevas buvo fiktyvus prezidentas, kuris paprasčiausiai šildė šį sostą“, - Tarptautinei tolerancijos dienai skirtoje konferencijoje Vilniuje trečiadienį kalbėjo A.Piontkovskis.

    Anot politologo, Rusijos elitas į Baltijos šalis žiūri priešiškai dėl to, kad laiko jas Vakarų pasaulio, taip pat laikomo nedraugišku Rusijai, dalimi. Jis priminė, kad Sovietų Sąjungos filmuose lietuvių aktoriams būdavo patikimi fašistų generolų, Amerikos šnipų vaidmenys.

    "Neapkenčia Vakarų, tarp jų - ir Baltijos šalių. Baltijos šalys yra Vakarų dalis, tai aštrai labai suvokiama, nes kažkada ji buvo Sovietų Sąjungos dalis. Tai Vakarų vystymosi pavyzdys, ir jis gali būti užkrečiamas Rusijai", - kalbėjo A.Piontkovskis.
    Kita vertus, anot jo, Maskva priešiškesnė ne Lietuvos, o Ukrainos ir Gruzijos, laikomomis artimesnėmis jai, siekiams suartėti su Vakarais.

    „Maskva labiau bijo Ukrainos ir Gruzijos pavyzdžio - jos visada buvo labiau artimesnės Rusijai. (...) Baltijos šalių sėkmė nemaloni, bet ne tokia mirtina kaip Ukrainos ar Gruzijos. Todėl dėta tiek pastangų sužlugdyti Oranžinę revoliuciją, kariauti Gruzijoje“, - kalbėjo politologas.

    „Nesate tokie pavojingi, todėl esate saugesni nei Rusija ir Ukraina“, - sakė A.Piontkovskis.

    V.Putinas rugsėjį valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ suvažiavime paskelbė planus grįžti į Kremlių.

  • Rusija ginkluojasi, o rusai bėga

    Rusija ginkluojasi, o rusai bėga

    Lzinios.lt 2011 11 16 19:32

    Rusijos premjeras Vladimiras Putinas paskelbė, kad kitais metais šalies ginkluotei skirs 30 mlrd. dolerių. Iki 2020 metų Rusija ketina išleisti 666 mlrd. dolerių ginkluotei atnaujinti. Tuo metu žmonės, kurie galėtų atgaivinti Rusijos galią, nematydami perspektyvos tėvynėje bėga į užsienį.

    Nors Rusija ginkluota iki dantų ir šią vasarą Suomijos ekspertai paskelbė, kad jei Rusija sumanytų pulti Europą, jai pasipriešinti būtų pajėgi tik Jungtinės karalystės kariuomenė, iš tiesų Rusijos ginklų arsenalas pasenęs, o nauji joje pagaminti ginklai, tarp jų ir modernios raketos, kuriomis Rusija taip norėtų didžiuotis, paleistos tikslo nepasiekia. 2010 metų vasarį paskelbta Rusijos karinė doktrina atrodė logiška, dalykiška ir išsami. Joje kalbėta apie lazerinę, elektromagnetinę ir infragarsinę ginkluotę, nepilotuojamus lėktuvus,  robotizuotus būrius ir net jautėsi perspėjimo tonas, Rusijos spauda nuolat rašo apie suirutę karo pramonėje ir netvarką kariuomenėje, apie nurauktus ir atšauktus užsakymus gamintojams, dėl kurių kariuomenė gali likti be modernios ginkluotės komponentų. Kad didžioji dalis Rusijos ginkluotės tinkama tik utilizuoti, pagaliau garsiai pripažino ir svajojantis atgaivinti Rusijos karinę galią V.Putinas. Jis pasiūlė sukurti tikslinę programą turimai karinei technikai utilizuoti iki 2020 metų iš šalies biudžeto šiam tikslui  skiriant 39 mlrd. rublių.

    V.Putinas taip pat paskelbė, kad iki 2020 metų turi būti sunaikinta morališkai pasenusi ginkluotė - 600 strateginių ir daugiau kaip 350 tūkst. įprastų ginklų, daugiau kaip 150 mln. šaudmenų ir beveik 140 tūkst. raketų. Tiesa, kaip tai bus daroma, premjeras nenurodė, o Rusijos kariniai ekspertai teigia, kad Rusijoje beveik nebeliko sprogmenų specialistų, todėl netinkamai saugomi seni sprogmenys susinaikina nebent patys, kai netinkami saugomi ima sproginėti, kaip jau ne kartą nutiko.

    Šią savaitę sukvietęs valdininkus į savo kabinetą V.Putinas pareikalavo, kad iki 2020 metų būtų atnaujinta 70 proc. kariuomenės ginkluotės, o visi kariniai užsakymai būtų įvykdomi laiku. Rusijos premjeras pasiūlė karinio pramoninio komplekso rėmuose suburti grupę ekspertų, į kurią įeitų vyriausybės ekonomistų, Gynybos, Finansų ir Prekybos ministerijų atstovai, kurie parengtų ginklų ir jų dalių kainų nustatymo tarifus, kuriais būtų vadovaujamasi pasirašant karinius kontraktus. Šios grupės uždavinys bus ne tik stebėti, kad pasirašytos sutartys būtų įvykdomos laiku, bet ir pagaminta ginkluotė būtų kokybiška.

    Iki šiol viena didžiausių Rusijos kariuomenės bėdų ta, kad kariniai užsakymai laiku neįvykdomi ir naujausia ginkluotė nepasiekia kariuomenės numatytu laiku. Jos pristatymas paprastai nukeliamas vėlesniam laikui, nors tam numatyti pinigai jau būna išleisti. Dažniausiai taip atsitinka todėl, kad Gynybos ministerija įsivelia į ginčus su ginklų gamintojais dėl nepagrįstai užkeliamų ginklų gamybos kainos.

    Nors V.Putino planai atgaivinti Rusijos karinę galią ir pasiekti, kad jos vėl bijotų visas pasaulis, imponuoja senajai komunistų gvardijai ir nacionalistams, vis daugiau paprastų rusų labiau linkę ne prisidėti prie Rusijos karinės galios stiprinimo, o iš jos išvažiuoti. Per pastarąjį dešimtmetį iš Rusijos išvažiavo 1,25 mln. gyventojų, beveik tiek pat kiek ir po 1917 metų bolševikų įvykdyto perversmo. Emigruoja daug išsilavinusių žmonių, kurie išvažiuodami atvirai sako, kad negali "susitaikyti su mintimi, kad dar 12 metų  kiekvieną dieną savo televizoriaus ekrane matys Putino veidą". Jauni mokslininkai išvykdami pabrėžia, kad daugiau nebegali dirbti su įranga, likusia dar nuo Sovietų Sąjungos laikų.

    Kasmet Rusiją palieka 100-150 tūkst. žmonių ir pirmiausia išvažiuoja intelektualinis šalies potencialas - talentingiausi, aktyviausi ir mobiliausi žmonės. Viena vertus, tai sumažina opozicijos gretas, kuo patenkintas Kremlius, kita vertus - Rusijoje mažėja tų, kurie galėtų suvaidinti lemiamą vaidmenį taip Kremliaus propaguojamoje Rusijos modernizavimo programoje. Protų nutekėjimas atsiliepia ir Rusijos karinei pramonei, kuri jau ne tik kad nebegąsdina Vakarų, bet net kelia nerimą pačiai Rusijai.

    "The China Daily", "Rossiskaja gazeta", LŽ

  • ESBO komisaras: tarp lietuvių ir lenkų – įtampa

    ESBO komisaras: tarp lietuvių ir lenkų – įtampa

    LRT 2011 11 15 16:32

    Tarp Lietuvos ir lenkų tautinės mažumos tvyro įtampa. Tą pripažino ir Lietuvoje viešintis ESBO komisaras.

    Švietimo ir mokslo ministras viliasi, kad po lenkų skundų dabar tarptautinė bendruomenė susidarys abipusį vaizdą. Savo išvadą komisaras žada teikti po kitos savaitės vizito Lenkijoje.

    Už tautines mažumas atsakingas Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) komisaras Knutas Vollebaekas į Lietuvą atvyko trims dienoms. Pirmadienį susitikęs su aukštais politikais, antradienį jis keliaus į Šalčininkų rajoną ir lankysis tautinėse lenkų ir rusų mokyklose.

    Komisaro vizito Lietuva sulaukė, kai jau kuris laikas tarp Lietuvos ir vietos lenkų bendruomenės tvyro įtampa dėl švietimo tautinių mažumų mokyklose.

    Priimtos švietimo įstatymo pataisos numato, kad po poros metų tautinių mažumų mokiniai kartu su lietuvių abiturientais turės laikyti vienodą lietuvių kalbos egzaminą, o per pamokas daugiau mokytis lietuvių kalbos. Tam aktyviai priešinasi lenkų mažuma.

  • V.Valentinavičius. „Z“ failai: kaip kovoti už energetikos nepriklausomybę nuo Lietuvos?

    V.Valentinavičius. „Z“ failai: kaip kovoti už energetikos nepriklausomybę nuo Lietuvos?

    Delfi 2011 11 15 16:32

    Iš tų laikų, kai energetikai valdė valstybę, o ne atvirkščiai, paveldėtas rinktinių ekspertų klubas negaili energijos ir fantazijos išradinėti įrodymus, kodėl nereikia pertvarkyti dujų ūkio, statyti LNG terminalo ir naujos branduolinės jėgainės.

    Metami įvairūs argumentai. Vieni sako, kad apskritai nereikia pyktis su Maskva, o ypač nereikia pyktis su „Gazpromu“, „Rosatomu“ ir „Inter RAO EES“. Dėl visko girdi galima susitarti senuoju Tarybų Lietuvos metodu - apsiginklavus sakvojažais su dešromis ir brendžiuku (nesvarbu, kad būtent šio metodo pasekmė labai liūdna – bevežiojant brendžiuką „Lietuvos dujos“ buvo pusdykiai parduotos su visais vamzdynais, ko net Baltarusija su Ukraina nepadarė, o monopolistas diktuoja kainą, didesnę negu Vokietijoje).

    Kiti ragina pereiti vien į atsinaujinančią energetiką ir stačiai atsisakyti branduolinės (nesvarbu, kad elektros kaina vartotojui padvigubėtų, ekonomika nustotų konkurencingumo, o hidroenergetika užtvindytų gražiausių Lietuvos upių slėnius).

    Treti sako tiesiai – skirtingai nuo Europos Sąjungos, be Rusijos prapulsime, tad nėra ko čia šokinėti. Rytų kaimynės ir galimybės statyti konkuruojančias branduolines neribotos, ir apskritai - Ignalinos branduolinės nereikėjo uždaryti.

    Senieji energetikos „vilkai“ leidžia suprasti, kad viskas žlunga, nes neatsižvelgiama į jų nuomonę. Kita vertus, kartais atrodo, kad jų nuomonė priklauso nuo to, kas yra valdžioje. Kai valdžioje kairieji – tiksliau tie, kurie buvo valdžioje „tada“ – jie viskam pritaria, bet kai valdžia keičia kryptį, „vilkai“ viskam prieštarauja. Galima spėti, kad nuomonės vėjarodis sukiojasi priklausomai nuo vienos ar kitos valdžios ketinimų energetikoje rimtumo.

    Buvęs energetikos ministras Leonas Ašmantas ilgus metus deklaravo energetinės nepriklausomybės siekį, taip pat visada pasisakė už branduolinę energetiką ir Lietuvos išlikimą branduoline valstybe. Pastebėsime, kad ypač lengvai L. Ašmantui postringavosi apie energetinę nepriklausomybę ir branduolines ambicijas, kol šiems siekiams nė iš tolo negrėsė virsti tikrove.

    Dabar padėtis iš esmės pasikeitė: eksministras staiga padarė šimto aštuoniasdešimties laipsnių posūkį ir pradėjo siūlyti branduolinius moratoriumus ir abejoti japonų kompetencija. Kodėl tiesaus L. Ašmanto kelio į energetinę nepriklausomybę šalikelėje staiga išdygo miškas kelio ženklų su „Z“ – su zigzago ženklu?

    Visagalis Google‘as leidžia prisiminti ir priminti, kokia buvo ir kaip kito L. Ašmanto energetikos trajektorija.

    Kokia graži ir teisinga tolima praeitis: 2004 metai, dėl dujų tiekimo sutrikimų sunerimusi asociacija „Lietuvos energetikų sąjunga“ ragina siekti energetinės nepriklausomybės, o asociacijos prezidentas L. Ašmantas pareiškia: „... išeitis Lietuvos energetinei nepriklausomybei – išlikti branduoline valstybe“. (Delfi.lt, 2004 m. kovo 4d.).

    O 2007 m., per patį LEO LT tvėrimo įkarštį, „senu energetikos vilku“ pristatomas L. Ašmantas „Piliečių santalkos“ surengtoje viešojoje diskusijoje „susirinkusiems nuraminti tvirtu balsu garantavo, kad šis projektas [LEO] valstybei papildomai visiškai nieko nekainuos ir galime būti ramūs“(„Atgimimas“, 2007 kovo 30 d.).

    2008 metais, per LEO LT sagos apogėjų, L. Ašmantas skelbia branduolinės energetikos renesansą ir randa labai daug argumentų plėtoti branduolinę energetiką („Veidas“, 2008 sausio 5 d.).

    Tame pačiame straipsnyje yra kita L. Ašmanto energetikos polifonijoje nuolat skambanti gaida – branduolinių statybininkų iš Rytų kaip įkūnyto gėrio tema. Buvęs ministras tiesiai-šviesiai giria bulgarus, kurie esą „strategiškai mąstantys žmonės: likus kelioms dienoms prieš patvirtinant Bulgarijos įstojimą į Europos Sąjungą, kai niekas atšaukti šio veiksmo jau negalėjo, buvo paskelbta, kad Rusija laimėjo konkursą statyti du reaktorius Belene“.

    2009-ieji metai – valdžioje jau konservatoriai, atkurtai energetikos ministerijai vadovauja Arvydas Sekmokas. LEO dar neišardytas, vyskta diskusija ką su juo daryti. Tada L. Ašmantas - dar yra „karštas“ branduolinės energetikos šalininkas: „Yra parengta J. Gylio strategija, kur viskas aiškiai pagrįsta, jos ir reikia laikytis, įsiklausyti į specialistų nuomonę, o ne politikuoti ir bandyti iš tų diskusijų nusigriebti politinę grietinėlę“. („Valstiečių laikraštis“, 2009 rugpjūčio 28d.)

    Tačiau kuo toliau LEO ir arčiau „Hitachi“, tuo L. Ašmanto branduolinis entuziasmas vėsta ir vysta. Žurnale „40+“ 2011 d. balandžio 20 d. straipsnyje „Lietuva po Fukušimos“ (40 dienų iki paskelbimo, jog Visaginą statyti pretenduoja „Hitachi“ ir „Westinghouse“) Leonas Ašmantas rašo: „Artimiausiu metu surasti investuotoją į Visagino AE neįmanoma“, tam esą trukdo išorinės priežastys – Kaliningrado ir Baltarusijos konkurencija – ir vidinės – tariamai Lietuvos nepadaryti namų darbai.

    Tame pačiame straipsnyje eksministras-ekspertas įžvelgia didžiulę ir Lietuvą pranokstančią branduolinę ekspertizę gretimoje Baltarusijoje. Įrodymai esą tai, kad pirmosios ataskaitos apie aikštelės parinkimą Astrave pasirodžiusios dar 1992 m., kai girdi buvo pasiūlytos 54 galimos AE statybos vietos, vėliau atrinkta 15 - suprask tarp jų Astravas. L. Ašmantas rašo, kad Baltarusijoje „darbas vyko nuosekliai. Priminsiu, kad Baltarusijoje buvo galingas Branduolinės energetikos institutas, sukūręs kilnojamą atominę elektrinę „Pamir“, sveriančią apie 20 tonų ir veikiančią autonomiškai atšiauriomis sąlygomis. Taigi specialistų ten [Baltarusijoje] netrūko“.

    Šių metų gegužės 17ą d. kažkada vienaip pradėta L. Ašmanto nepriklausomos energetikos melodija skamba veidrodiniu kontrapunktu – apversta tiksliai aukštyn kojomis. Spekuliuojant pagrįstu nerimu dėl Kaliningrado ir Baltarusijos branduolinių jėgainių tariamos statybos, jis kartu su kitais ekspertais siūlo skelbti moratoriumą Visagino AE statybos darbams neva tam, kad sustabdytų anas statybas.

    „Kol bus išspręstos išryškėjusios problemos, siūlome deramam laikui pristabdyti Visagino Lietuvoje, Astravo Baltarusijoje ir Baltijsko Kaliningrado srityje atominių elektrinių projektų įgyvendinimą“, - rašoma energetikos eskspertais prisistatančios grupės kreipimesi į Dalią Grybauskaitę, Aleksandrą Lukašenką, Dmitrijų Medvedevą bei Valdą Adamkų (kuris kaip tik šią savaitę paskelbtuose atsiminimuose patvirtina savo (ar savo aplinkos?) ištikimybę LEO projektui ir negaili skepsio dabartiniams energetikos projektams).

    Ekspertai rašo: „Jeigu mes tiktai norėsime pristabdyti statybą tik Baltarusijoje ir Kaliningrade, o savąją nešti ir rodyti, kad tai yra labai geras dalykas ir turime ją statyti, teigiamo rezultato negausime. Galvojame, kad galbūt reikėtų pradėti tarp valstybių šiokį tokį pasikalbėjimą...“ . Iš esmės siūloma visas elektrines statyti kartu su Rusija, kas praktikoje tvirtai garantuoja Visagino jėgainės nepastatymą. L. Ašmanto su grupe ekspertų kreipimasis gražiai patvirtina įtikinamą teoriją, kad Kaliningrado ir Baltarusijos jėgainės „statomos“ tik tam, kad nebūtų pastatyta Visagino AE.

    Pagaliau šią savaitę „Veide“ L. Ašmantas pažeria abejonių strateginiu investuotoju, derybos su kuriuo kaip tik eina į pabaigą. Jam kliūva „Hitachi“ technologija – esą ABWR tipo reaktorių eksploatacijos rodikliai prasti, o pietų Teksase būktai atšaukta sutartis statyti ABRW reaktorių reiškia, kad įrenginiai „tikėtina, gali būti permetami į Lietuvą“. „Ar vietoj gražios nuotakos neįgysime žąsies kaip lietuvių pasakoje?“ – klausia susikrimtęs L. Ašmantas. (Beje, Teksaso projekte statomi „Toshibos“ reaktoriai, projektas pristabdytas dėl to, kad atpigus skalūnų dujoms peržiūrimas verslo projekto verslo planas. Bet kuriuo atveju „Hitachi“ reaktorių iš Teksaso į Lietuvą tikrai neatsivež).

    Na, tariamas brokuoto reaktoriaus iš Teksaso pakišimas Lietuvai papildo kitus nemokslinės fantastikos argumentus „kodėl nereikia branduolinės“ – įskaitant blėnius, esą „Hitachi“ perkels reaktorius iš Fukušimos. Nelabai rimta buvusiam energetikos ministrui vaizduoti, kad šiuolaikinį reaktorių galima „slapta“ pakeisti kaip nuotaką stebuklinėje pasakoje – juolab, kad realiame gyvenime jaunikiai savo nuotakas paprastai nesunkiai atskiria.

    Dabar jis mato prasmę pasikrimsti ir dėl stringančio Ignalinos AE uždarymo. „Lietuva, perėmusi Ignalinos AE, įrodė, kad kad gali patikimai ją eksploatuoti, dėl ko labai baiminosi visa Europa, o tai, kas dabar ten vyksta, diskredituoja Lietuvą, kaip aukštųjų technologijų valstybę branduolinės energetikos srityje“ – sako L. Ašmantas. Teisingai sako – tik kodėl Ignalinos uždarymas pradėjo kliūti tik dabar – ar tai reiškia neįkyriai peršamą mintį, kad prie Gedimino Kirkilo uždarymas nebuvo problema, o buvęs ūkio ministras Kęstutis Daukšys kitados sudarė stačiai tobulą sutartį su „Nukem“?

    Kodėl L. Ašmantas rėmė branduolinę energetiką, kol veikė Ignalinos AE, ar kol jis buvo LEO LT stebėtojų tarybos narys, ir kodėl jis jos neberemia, kai Lietuva derasi su „Hitachi“ dėl Visagino AE statybos sąlygų? Bene todėl, kad pirmą kartą pakvipo realia branduolinės statyba?

    Nekalbumu kaltinamas Arvydas Sekmokas daro kur kas daugiau, negu kalba, kai L. Ašmantas priklauso kitai – gražiai kalbančių ir nieko nedarančių – kartai. Bėda tik, kad gražus kalbėjimas ir nieko nedarymas turėjo labai realias pasekmes - dvidešimt metų garantavo Rytų energetikos monopolistų interesų neliečiamybę Lietuvoje.

    Dvidešimt metų didele persvara pirmavo tie, kurie kovojo už energetikos nepriklausomybę nuo Lietuvos. Dabar sėkmė nuo jų nusigręžia. Kadangi nieko nedarymas neišmoko veikti, pagal „Z“ ženklą transformuojasi tekstai. Nenuoširdžių, bet gražių šūkių už energetinę nepriklausomybę estetiką keičia apsinuoginusi nuoširdi nostalgija „Pamir“ tipo kilnojamiems branduoliniams stebuklams - bėda tik, kad „Pamir“ estetika seniai išėjusi iš mados, yra labiau į papelijusių tarybinių filmų apie fizikus-atomininkus pusę.

  • Premjeras siūlo labiau riboti ir fizinių asmenų paramą partijoms

    Premjeras siūlo labiau riboti ir fizinių asmenų paramą partijoms

    BNS 2011 11 15 16:32

    Premjeras Andrius Kubilius remia ketinimus uždrausti įmonėms remti politines partijas ir siūlo svarstyti galimybę labiau apriboti ir fizinių asmenų finansinę paramą.

    „Ne  kartą esu pasisakęs už tai, kad būtų uždraustas juridinių asmenų finansavimas. Galbūt papildomai reikia galvoti net ir apie ženklesnį fizinių asmenų didesnių sumų apribojimą“, - Lietuvos radijui antradienį sakė A.Kubilius.

    Konservatorių vadovas atkreipė dėmesį, kad statistika rodo, jog kai kurioms partijoms per paskutinius kelerius metus "labai gerai sekėsi rinkti fizinių asmenų paramą".
    Kai kurie prezidentės teikiamo projekto kritikai sako, kad uždraudus įmonėms remti partijas, tai gali būti apeinama formaliai paremiant per fizinius asmenis.

    Pagal prezidentės Dalios Grybauskaitės siūlymą, juridiniams asmenims iš viso būtų uždrausta remti partijas, o fiziniams asmenims nuo 20 iki 10 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių būtų sumažinta maksimalios aukos suma.

    A.Kubiliaus teigimu, Seimui apsisprendus uždrausti įmonių paramą, būtų siūloma joms didinti finansavimą iš biudžeto.

    „Neturime kalbėti apie kažkokias kompensacijas partijoms, bet labai aiškiai esame pasakę, kad jei Seimas priims tokį sprendimą, tai mes siūlysime Seimui papildomas išlaidas numatyti kitų metų biudžete, kad valstybė biudžeto lėšomis paremtų partijų veiklą“, - kalbėjo premjeras.

    Prezidentė D.Grybauskaitė neseniai taip pat pareiškė, kad uždraudus juridinių asmenų paramą "galėtų būti šiek tiek didesnis biudžetinis finansavimas".
    Seimas įstatymo projektą numato svarstyti ketvirtadienį.

  • D.Kreivys. Partijų finansavimas. Gelbėkime galvą

    D.Kreivys. Partijų finansavimas. Gelbėkime galvą

    Delfi 2011 11 15 16:32

    Turime posakį " Žuvis genda nuo galvos", o kur prasideda valstybės erozija? Tam, kad atsakytumėm į šį klausimą, pabandykime išspręsti kryžiažodį, kurio pagrindiniai klausimai yra šie: kodėl dauguma šalies moksleivių svajoja apie emigraciją ir gyvenimą svetur, kodėl dauguma Lietuvos piliečių nepasitiki savo rinktu parlamentu, kodėl rinkėjai nebepasirodo prie balsavimo urnų?

    Klausimai nėra sudėtingi, todėl atsakymą lengva rasti - Lietuvos piliečiai nieko gero nebesitiki iš šalyje veikiančių politinių partijų, jiems neatrodo, kad rinkimuose išrinkta valdžia atstovautų ir gintų jų interesus. Šį atsakymą nuolatos patvirtina ir Lietuvos gyventojų apklausos. Nepasitikėjimas politinėmis partijomis, savo ruožtu sąlygojantis nepasitikėjimą visa politine sistema ir Lietuvos valstybe, pastaruoju metu įkopė į savąjį Everestą.

    Valstybės valdymo sistemos galva yra partinė sistema. Partijos yra tiesiogiai atsakingos už valstybės politinės sistemos veikimą ar neveikimą, jos skaidrumą ar korumpuotumą, nuo jų labiausiai priklauso šalies piliečių požiūris į savo valstybę. Stiprios, skaidriai veikiančios, piliečiams atskaitingos partijos yra valstybės stabilumo bei gerovės garantas.

    Kodėl šis garantas šiandien nieko nebegarantuoja? Kodėl rūpestis valstybe, rinkėjų interesais, nūdienos politikoje lengvai atidedamas į šalį arba, geriausių atveju, naudojamas kaip jaukas balsams medžioti? Atsakymą į šiuos klausimus jau senokai yra radusios dauguma mūsų šiaurinių kaimynių - valstybei nefinasuojant savo politinės sistemos partijos ir politikai tampa finansinės paramos tiekėjų įkaitais. Dar blogiau, kai kurios partijos Lietuvoje yra net tapusios atskirų žmonių verslo projektais. Tai labai pavojingas reiškinys. Reiškinys, kuris veda prie valstybės pamatų erozijos ir galimos griūties, kaip jau ne kartą yra nutikę istorijos vingiuose.

    Šalia valstybės energetinės nepriklausomybės užtikrinimo, šalies partinės sistemos stiprinimas ir pasitikėjimo ja didinimas yra vienas reikšmingiausių šios kadencijos parlamento uždavinių. Prezidentės pateiktos ir Seime šiuo metu svarstomos politinių partijų finansavimo įstatymo pataisos ne sugriaus, o sustiprins valstybės politinę sistemą. Partijų finansavimo išskaidrinimas, griežta išlaidų kontrolė, rinkiminės viešosios erdvės auditas - tai sisteminės priemonės, galinčios grąžinti rinkėjų pasitikėjimą partijomis.

    Valstybė, finansuodama savo partijas, gali tikėtis, kad jos dirbs valstybei. Priešingu atveju, jeigu valstybė nefinansuoja savo politinės sistemos ir joje veikiančių partijų, jas finansuoja oligarchinės grupuotės ir suinteresuotų šalių specialiosios tarnybos. Atsivėrus archyvams, šiandieną jau niekam nėra paslaptis, koks stebuklingas upelis finansavo dalį iškilių tarpukario Lietuvos politikų bei politinių partijų. Apie tai, kaip iš užsienio atitekantys pinigų upeliai finansuoja šalyje veikiančias partijas, galime pasiskaityti ir prezidento V. Adamkaus nesenai išleistoje atsiminimų knygoje.

    Nesame girdėję, kad bent viena įmonė būtų deklaravusi, jog remia partijas vardan geresnės visuomenės ir tvirtesnės valstybės. Vienas iš svarbiausių verslo uždavinių uždirbti bei didinti pelną. Įmonėms pelningumo rodikliai yra vieni svarbiausių, todėl būtų kvaila tikėtis, kad pastarosios, investuojančios į itin aukštos rizikos projektą - politiką, atitinkamai nesitikėtų ir aukštos pelno normos.

    Tokiame kontekste, biudžetinis partijų ir politikų finansavimas, uždraudžiant gauti paramą tiek iš juridinių, tiek iš fizinių asmenų, yra ne valstybės lėšų švaistymas, o garantas, kad milijardai mokesčių mokėtojų pinigų bus efektyviai ir skaidriai naudojami, kad valstybės statomų objektų kainos neišaugs trigubai, o procentai nenuguls korumpuotų asmenų kišenėse.

    Politinių partijų finansavimo pertvarka yra tik viena medalio pusė. Nemažesnės svarbos yra ir rinkimams išleidžiamų partinių lėšų kontrolė bei išlaidų atitikimas viešosios erdvės audito rezultatams. Šiandien neturime nei kontrolės, nei audito. Be to, neturime ir vienos institucijos, kuriai būtų priskirta ši funkcija. Neišsprendus šių klausimų, neskaidrumo politinėje erdvėje tik padaugės. Tai būtų džiugi žinia neskaidraus finansavimo čempionams, šiandien šelmiškai besišypsantiems ir mojantiems mums iš televizijos ekranų.

    Įstatyme turėtų būti aiškiai reglamentuotas politinių reklamų turinys, draudžiama paslėpta reklama, pirmenybė teikiama ideologinei ir profesionaliai diskusijai. Palikime strypčiojimus ant parketo, dalyvavimus pramoginėse laidose bei akių merkimą nuo milžiniškų lauko reklamų už įstatymo ribų. Sudarykime sąlygas rinkėjams pažinti politikus profesionaliose diskusijose, o ne „šok ar dainuok su manimi“ ir kituose panašaus pobūdžio televizijos projektuose.

    Ant politinių partijų ir jų politikų stalo gulintis įstatymas kartu yra esminis pasirinkimas. Pasirinkimas, žymintis takoskyrą tarp skaidrumo ir korupcijos, tarp valstybės stiprinimo ir tarnavimo neaiškiems interesams.

    Tėvynės Sąjunga gegužės mėnesį vykusiame visuotiniame partijos suvažiavime savo pasirinkimą jau padarė, laikas rinktis kitiems.

  • D.Radzevičius: „Lietuvos ryto” straipsnis demonstruoja išsigimusią žiniasklaidą

    D.Radzevičius: „Lietuvos ryto” straipsnis demonstruoja išsigimusią žiniasklaidą

    Delfi 2011 11 15 16:32

    Antradienį "Lietuvos ryte" pasirodęs straipsnis apie tariamus teisėsaugos planus imtis veiksmų prieš neįvardijamą banką demonstruoja išsigimusią žiniasklaidą, teigia Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.

    Jo nuomone, yra pakankamai prielaidų manyti, kad už šios publikacijos gali stovėti daugiau nei trečdalį "Lietuvos ryto" akcijų valdančio banko "Snoras" interesai.

    "Negaliu tikėti ir pasitikėti tokiu būdu suformuota žinia, jeigu taip ją galima vadinti - nėra nei žmogaus vardo ar pavardės, nėra šaltinio ir nėra net įvykio. Yra prielaidos ir konstatuotas teiginys. Kai tai tampa pirmo puslapio tema, tai demonstruoja išsigimusią žiniasklaidą", - BNS sakė D.Radzevičius.

    Savo tinklaraštyje žurnalistų sąjungos vadovas teigia, kad straipsniu bandoma įbrukti teiginį apie tariamą "Snoro" persekiojimą.

    "Be bent kokio bandymo informuoti visuomenę objektyviai ir atsakingai, bandoma įbrukti vienintelį teiginį, kad lietuviško kapitalo banku besivadinantis bankas "Snoras", kuris yra vienas didžiausių dienraščio akcininkų, gali būti beveik neteisėtai persekiojamas teisėsaugos. Dar ne, bet gali būti", - tinklaraštyje rašo žurnalistų sąjungos vadovas.

    "Anonimiškumo ir reliatyvumo sąvokų suplakimas į vieną krūvą simbolizuoja, jog vienokiu ar kitokiu būdu čia yra interesas žmonių, kurie susiję su "Snoro" banku. Tai mano asmeninė nuomonė ir aš jos labai tvirtai laikausi. Pretekstų yra daugiau negu pakankama taip galvoti", - BNS sakė D.Radzevičius.

    "Snoro" grupės įmonė "Snoro Media investicijos" 34 proc. "Lietuvos ryto" akcijų įsigijo 2009 metų vasarą.

    Cituodamas anoniminius šaltinius, laikraštis antradienį rašo, kad "Generalinė prokuratūra jau pasirašė leidimus atlikti kratas viename bankų ir jo vadovų namuose". Konkretaus banko dienraštis nenurodo, tačiau teigia, jog taikinys yra "lietuviškas bankas". Kartu straipsnyje, kuris yra be autoriais, nurodoma, kad šalyje yra keturi lietuviški bankai - Šiaulių bankas, bankas "Snoras", Ūkio bankas ir Medicinos bankas.

    Lietuvos Generalinė prokuratūra antradienį išplatino pranešimą, kuriame teigia atsiribojanti nuo "paskelbtos informacijos apie Lietuvos bankų žlugdymą" ir paneigė teiginį, esą "Generalinė prokuratūra jau pasirašė leidimus atlikti kratas viename bankų ir jo vadovų namuose"

    Lietuvos bankas savo ruožtu antradienį paragino "susilaikyti nuo neatsakingų, visuomenei žalingų ir sumaištį skatinančių spekuliacijų bankų stabilumo klausimais".

  • Gintaras Aleknonis. Laisvės našta ir atsakomybė

    Gintaras Aleknonis. Laisvės našta ir atsakomybė

    Bernardinai 2011 11 10 17:51

    Kaip gerai, kad esame tokie maži ir pasaulio erdvėje beveik nepastebimi. Net tuomet, kai Lietuva, balsuodama UNESCO dėl palestiniečių narystės, liko beviltiškoje mažumoje – 14 balsų prieš 107 ir 52 susilaikiusius, tarptautinė žiniasklaida mus pamiršo.

    Pasislėpėme už plačių Australijos, Kanados, Vokietijos, Olandijos ir Švedijos pečių. Džiaugiuosi, kad drauge su čekais, Panama, Palau ir Vanuatu esame tarp tų, kurie telpa į žodžius „ir kiti“. Tiesa, toks mūsų balsavimas įvertintas diplomatiniuose sluoksniuose. Skirtingai Vašingtone, Londone, Paryžiuje ar Berlyne. Ir nors tarptautinė viešoji nuomonė geranoriškai nepastebi mūsų klaidos, tai neatleidžia nuo atsakomybės.

    Spręsti apie toli (nors kas yra „toli“ šiandienos globalėjančiame pasaulyje) vykstančius konfliktus visada sunku. Juk esmė dažniausiai slypi smulkmenose, kurių nežinome. Tačiau nuotolis suteikia ir stiprybių – galima tikėtis, kad nebūdami tiesiogiai įsivėlę į ginčus išlaikysime neutralumą. Užsienio politikoje ribą tarp pragmatiškumo ir idealizmo būtina pažymėti. Elgdamiesi vien idealistiškai rizikuojame tapti don Kichotais, beatodairiškas pragmatiškumas atves prie cinizmo, kurio ir taip apstu mūsų gyvenime.

    Balsuodami Palestinos klausimu turėjome galimybę apsispręsti idealistiškai – paremti tautos laisvės siekį. Prisiminkime, kai mes prieš dvidešimt metų kovojome už laisvę, o sotūs vakariečiai mus mokė – derėkitės, tarkitės su Maskva. Baltijos kelyje stovėjusieji puikiai žinojo, kad tokios derybos tik stiprintų okupantą. Tuomet ieškojome visokių aplinkinių kelių, su politika menkiau susijusių sričių. Ir narystė kokioje nors sporto federacijoje mums atrodė lyg šventas laisvės spindulėlis.

    Lietuvos valdžia, balsuodama UNESCO, pasirinko pragmatiškumą. Atrodo, kad tai tik pragmatiškumo iliuzija.

    Dešimtmečius besitęsiančiame ginče su Izraeliu palestiniečiai šiandien yra silpnesnioji pusė. Silpnesnius dera užjausti, bet ne visada pateisinti. Ypač kai iš nevilties jie griebiasi teroro. Kita vertus nepamirškime, kad palestiniečių laisvės sąjūdyje esama bent dviejų tarpusavyje besivaržančių krypčių – viena linkusi derėtis, kita – kovoti. Tarptautinė bendruomenė turėtų stiprinti taikingųjų palestiniečių sparną. Jų vadovui Mahmoudui Abbasui reikia argumentų ne tik paramos pinigų. Narystė UNESCO – simbolinė, ji nepakenks Izraelio saugumui, bet sutelks taikių palestiniečių pajėgas.

    Izraelis, vienintelė demokratinė regiono valstybė, taip pat nėra vienalytis. Dera įsiklausyti ne tik į dabar valdžioje esančio Benjamino Netanyahu nuomonę. Premjero pareigas jis išsaugo tik kraštutiniųjų dėka. Neseniai opozicinės Kadimos partijos vadovė Tzipi Livni viešai kalbėjo Izraelio parlamente: „Jūs neklausote manęs. Tačiau įsiklausykite į gynybos vadus. Paklausykite jų dėl palestiniečių ir pradėkite derėtis“.

    Palestiniečių valstybė nėra ir negali būti kovos tikslas. Tai tik priemonė, kuri padėtų laiduoti Artimųjų Rytų taiką, kuri užkrautų palestiniečiams kovos su terorizmu naštą ir atsakomybę. Kuo greičiau tokia valstybė bus įkurta, tuo geriau Izraeliui. Tegul derasi lygiaverčiai parneriai, o ne valstybė su organizacija.

    Deja, dabartinė Izraelio valdžia kol kas eina kitu keliu: lėtai grobia žemes, galbūt tikėdamasi, kad taip nesusitariant per kokį šimtą ar du šimtus metų, nebeliks dėl ko ginčytis. Izraelio ir palestiniečių derybose šimtų tūkstančių pabėgėlių grįžimo klausimas jau tapo simboliniu. Galima tikėtis, kad žemės dalybos taip pat taps tik simboliu. Beliks susitarti dėl Izraelio teisės gyvuoti. Ar tai tikrai demokratinis kelias? Ar taip sukurtas didysis Izraelis galės būti saugus ir laimingas?

    Esą pragmatiško Lietuvos apsisprendimo argumentų nesustiprina ir aiškinimai apie strategiškai svarbų euroatlantinį bendradarbiavimą. Deja, mes dar kartą parodėme Jungtinėms Amerikos Valstijoms, kad nesugebame būti garbingi sąjungininkai. Tikras draugas nėra aklas pritarėjas, o išmintingas patarėjas, padedantis išvengti klaidų. Ar neatrodo, kad mes vėl neišmintingai sukame tuo pačiu CŽV kalėjimų statytojų išmindytu keliu? Kol kas neįrodyta, kad pas mus, save teisine vadinančioje valstybėje, buvo kalinami ir kankinami žmonės. Tam tik sudarėme sąlygas. Bet estai ar latviai to nedarė. Ir balsuodami dėl palestiniečių jie išmintingai susilaikė.

    Lietuvos nuosaiki politika Baltarusijoje liudija, kaip įmanoma rasti pusiausvyrą tarp pragmatiškumo ir idealizmo, atskirti opozicijos demokratus ir perėjūnus. Tiesa, kartais klystame. Ne mes vieni. Austrija suklydo dėl Golovatovo, bet palaikė Palestiną. Principiniame vertybių ginče su Viena dabar mums gali pritrūkti argumentų.

    Lietuvai dar ne kartą teks balsuoti Palestinos klausimu. Juk esame tarptautinės bendruomenės nariai. Tikiu, kad sugebėsime atskirti vienadienį įsiteikinėjimą ir ilgalaikius strateginius interesus. Vidaus politiniame gyvenime esame skaudžiai pamokyti, kad pastovumas nėra absoliuti vertybė. Ypač jeigu painiojamas su stagnacija. Dar turėsime galimybę rinktis – nuosekliai klysti ar ieškoti tiesos ir būti nenuosekliais.

  • Dalis Lietuvos gyventojų pasmerkti jaustis nelaimingi

    Dalis Lietuvos gyventojų pasmerkti jaustis nelaimingi

    Veidas 2011 11 10 17:51

    Lietuviai patys nežino, kaip gerai jie gyvena, – taip būtų galima glaustai išdėstyti Londono Legatum instituto autorių išvadą, padarytą tiriant Lietuvos gyvenimo gerovės indeksą. Pagal jį Lietuva užėmė tikrai aukštą 44 vietą tarp tirtų 110 šalių. Būtume pakilę dar aukščiau, jei ne milžiniškas, vienas didžiausių tarp visų tirtų šalių, Lietuvos gyventojų pesimizmas.
    „Visuomenė turbūt yra perdėtai pesimistinė“, – atsargiai konstatuoja tyrimo autoriai, nekaip negalėdami suvokti, kodėl lietuviai visiškai nevertina augančios ekonomikos, neblogų sąlygų verslui pradėti, puikių ryšių ir komunikacijų, išvystyto švietimo ir sveikatos apsaugos, aukščiausio pilietinių laisvių lygio. Kad gerovės indekso autoriai neapsiriko, iškeldami Lietuvą virš daugelio kaimyninių valstybių, liudija tai, jog tuo pat metu paskelbtame Jungtinių Tautų vystymo programos Žmogaus socialinės raidos indekse Lietuva pakilo į 40 poziciją ir pirmą kartą pateko tarp itin aukšto išsivystymo valstybių. Bet nemenka dalis Lietuvos gyventojų dėl to laimingesni tikrai netapo.
    Nenustebčiau, jeigu koks nors tyrimas parodytų, jog nuo tokių teigiamų žinių apie Lietuvos valstybės raidą koks trečdalis visuomenės tik dar labiau nusivilia savimi, visuomene, valstybe, visu supančiu pasauliu ir ima dar garsiau šaukti, kaip Lietuvoje viskas blogai ir vienintelis kelias – emigruoti. Bet, kaip parodė Lesterio universiteto profesoriaus Davido Bartramo tyrimas, netgi emigravę ir ėmę gerai uždirbti Lietuvos piliečiai netampa laimingesni. Kodėl?
    Tiek gerovės indeksų sudarytojai, tiek imigrantų laimės tyrėjai nėra gyvenę Lietuvoje ir paprasčiausiai nesuvokia, koks milžiniškas lūžis visuomenėje įvyko pereinant iš sovietinio socializmo į kapitalizmą, iš okupuotos sovietinės provincijos tampant savarankiška valstybe. Didžiulis Lietuvos visuomenės sluoksnis (pagal įvairias netiesiogines apklausas, koks trečdalis gyventojų) tegu ne per naktį, bet per kelis dešimtmečius patyrė komunistų „Internacionale“ aprašytą metamorfozę, tik atvirkščiai – buvę viskuo, tapo niekuo.
    Du pavyzdžiai iš gyvenimo. Pirmasis: 1988–1989 metai, tipiška pasiturinčių Kauno priemiesčių šeima – vyras, gamyklos inžinierius, po darbo remontuoja automobilius, žmona šiltnamyje augina gėles pardavimui ir tvarkosi ūkyje. Nuvažiuoja pas tolimus gimines į Vokietiją, kaip tuo metu Kaune įprasta, pirkti mašinos. Išsirenka 7-os serijos BMW. Giminės apstulbsta: taigi čia didelių ponų mašina, žinote, kiek kainuoja tokią išlaikyti?! Tada jau apstulbsta lietuvaičiai: o kuo mes ne ponai? Iš tiesų, pagal sovietinius standartus jie gyvena prabangiai – kelių aukštų puikiai įrengtas namas, rūsyje pokylių salė su pirtimi, erdvios pagalbinės patalpos, didžiulis šiltnamis, keli garažai, sodas. Žinoma, viskas ne iš valdiško atlyginimo, juoba – gorbačiovinių kooperatyvų klestėjimo metas.
    Tokių kaip jie tuo metu Lietuvoje buvo šimtai tūkstančių. Lygiai kaip ir kitų, sovietmečiu puikiai įsitaisiusių: „univermagų“ pardvėjų, bufetininkių, virėjų, autoserviso meistrų, mėsos ar pieno kombinatų darbuotojų, bekonus peninčių kolūkiečių, karolius ir auskarus presuojančių namudininkų. Vėlyvasis sovietmetis, ypač kooperatyvų laikai, – tai neregėto jų finansinio suklestėjimo metas. Galima tik įsivaizduoti, kokį siaubingą psichologinį sukrėtimą jie patyrė, nepriklausomybės dešimtmečiais tegu palengva, bet užtikrintai iš ponų ir gyvenimo šeimininkų virsdami ponus aptarnaujančiu personalu.
    Antras pavyzdys: nemenkas verslininkas, savo rajone beveik viešpats, Lietuvos mastu – neblogai žinomas. Sovietmečiu – stambus ūkinio partinio aktyvo veikėjas, direktorius, deputatas. Tačiau, kad ir kaip verstum, nepriklausomoje Lietuvoje, bent iš šono žiūrint, gyvenantis nepalyginti turtingiau ir prasmingiau nei sovietmečiu. Juolab neturintis bijoti, kad nepatiks kokiam iš Maskvos atvykusiam partiniam bonzai. Tačiau neformalioje aplinkoje, ypač – paėmęs liežuvį atpalaiduojančių skysčių, dedantis nepriklausomybę ir „tuos landsbergistus“ į šuns dienas.
    Priežastis? Sovietmečiu jis buvo tegu materialiai skurdesnis, užtai išskirtinis. Maskvoje jo deputato ženklelis ir ordinų juosta atverdavo kone visas duris, o Vilniaus valdžios kabinetus jis beveik koja atidarinėdavo, visi „pirmieji“ jį pažinojo, medžioti atvykdavo. Ilsėtis jis važiuodavo ne vien į Palangą ar Sočį, bet ir į užsienį, įskaitant tikrą, kapitalistinį. Tokių kaip jis ne tik rajone – visoje Lietuvoje mažai buvo. O laisvoje Lietuvoje jis – tiesiog vienas iš daugelio. Turtingas, bet turtingiausiųjų šimtuke nerastas, į Seimą nerenkamas, pas premjerą į eilę užsirašyti turintis, o į užsienį šiandien net studentai poilsiauti važinėja.
    Tokie, nepriklausomybės metais praradę ne tiek materialinę gerovę, kiek išskirtinį statusą visuomenėje, jau niekados nebebus laimingi, nes jokie pinigai jų tokių nepadarys. Laimingi ir gyvenimu patenkinti jie būtų nebent sovietmečiui grįžus, tačiau šiandien pagaliau įsisąmonino, kad to nebebus niekados. Todėl ir siunta nelaimingi.

  • A.Kubilius apie V.Adamkaus knygą: reikia galvoti, rašant tokias knygas

    A.Kubilius apie V.Adamkaus knygą: reikia galvoti, rašant tokias knygas

    BNS 2011 11 10 17:51

    Premjero Andriaus Kubiliaus nenustebino tai, kaip yra parašyta kadenciją baigusio prezidento Valdo Adamkaus prisiminų knyga, tačiau, jo teigimu, visada reikia pagalvoti apie atskleidžiamos informacijos teisinį statusą.

    "Manęs tai nestebina, toks yra dienoraščių žanras, tik, jeigu yra atskleidžiama kokia nors informacija, kuri turi vienokį ar kitokį teisinį statusą, apie tai reikia galvoti, rašant ir publikuojant tokias knygas", - ketvirtadienį interviu Žinių radijui sakė ministras pirmininkas .

    Jis sakė pats dar neskaitęs minėtosios V.Adamkaus knygos "Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai", o tik "matęs viešojoje erdvėje keletą atspindėtų puslapių".

    "Aš nesiimu komentuoti iš tiesų, tai yra atsiminimų žanras, dienoraščio žanras, tik tiek, kad kai kurie dalykai turi būti teisiškai labai preciziški", - sakė premjeras.

    Pirmadienį Generalinė prokuratūra pirmadienį nusprendė kreiptis į Valstybės saugumo departamentą (VSD), kad šis išaiškintų, ar V.Adamkus neatskleidė valstybės paslapties.

    V.Adamkus knygoje rašo, jog eidamas prezidento pareigas buvo informuotas, kad "Vilniaus apygardos teismo pirmininkas Artūras Šumskas, remdamasis diplomatinį imunitetą garantuojančia Vienos konvencija, atsisakė sankcionuoti diplomatine tarnyba prisidengusių užsienio agentų sekimą - neleido klausytis jų pokalbių".

    Anot knygos, V.Adamkaus patarėjai tokią Vienos konvencijos interpretaciją laikė klaidinga.

    "Diplomatinis imunitetas nereiškia, kad juo prisidengę užsienio agentai gali laisvai užsiimti šnipinėjimu. O vakar baigėsi leidimas klausytis įtariamų Baltarusijos agentų pokalbių. Pagal Vilniaus apygardos teismo logiką, nuo šiol jie gali šnipinėti net nestebimi ir nevaržomi", - rašė V.Adamkus.

    "Pasikviečiau Aukščiausiojo Teismo pirmininką Vytautą Greičių ir Vilniaus apygardos teismo pirmininką Artūrą Šumską. Pastarojo paprašiau paaiškinti sprendimo nesankcionuoti klausymosi motyvus. Tiesiai pasakiau, kad tai kelia grėsmę Lietuvos valstybei. Po pusvalandžio aiškinimosi išgirdau, kad teismas leis klausytis šnipų pokalbių", - nurodoma knygoje.

    Susitikimas, anot knygos, įvyko 2005 metų balandžio 7 dieną.

    A.Šumskas Vilniaus apygardos teismui vadovauja iki šiol.

  • I.Šimonytė: jei būtų buvę laiko, būtume panašiai prisigrybavę kaip kai kurios pietų valstybės

    I.Šimonytė: jei būtų buvę laiko, būtume panašiai prisigrybavę kaip kai kurios pietų valstybės

    Delfi 2011 11 10 17:51

    Problemos su skolomis nesusitvarkančia Graikija paveiks euro zoną, o kartu ir Lietuvą, kuri skolinasi tarptautinėse rinkose ir eksportuoja savo prekes. Dėl to sutarė trečiadienį Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI) surengtos diskusijos „Kas vyksta euro zonoje ir ką tai reiškia Lietuvai“ dalyviai.

    Finansų ministrė Ingrida Šimonytė pripažino, kad žinantys atsakymus į klausimus, kas bus toliau ir kaip galėtų būti, nusipelnytų Nobelio premijos.

    „Klausimas kas yra, kaip galėtų būti ir kaip bus iš tikrųjų, mano supratimu, yra Nobelio premijos vertės. Aš tikrai nesijaučiu, kad galiu nors į vieną iš šių klausimų tikrai rimtai ir solidžiai atsakyti. Faktas, kad kas bebūtų ir kaip bebus, tai neabejotinai turės įtaką mums dėl įvairių priežasčių“, – kalbėjo ji.

    Tačiau ministrė neabejojo, kad euro zonos problemos turės įtakos ir Lietuvos ekonomikai: „Ir dėl to, kad mes turime daug prekybinių interesų su atskiromis euro zonos šalimis, ir dėl to, kad visi dalykai atranda sentimentus tarptautiniame finansų pasaulyje ir turi mums įtakos įvairiais būdais: per kredito kanalus, per valstybę kaip skolininkę ir dėl to, kad esame tvirtai prisirišę prie euro kaip valiutos inkaro“.

    Tačiau ji nesutinka su teigiančiais, kad graikai turėtų pasimokyti iš diržus stipriai susiveržusių lietuvių.

    „Man atrodo labai lengvabūdiškas požiūris, kai sakoma tegul graikai pasimoko iš mūsų. Reikia žinoti, apie ką mes kalbame. Kalbame ir apie nepalyginamai didesnį problemos mastą, ir apie tam tikrus pamatinius skirtumus. Kita vertus, kai pamatai, kad šalyje problema yra taksistų rinkos liberalizavimas, kas mums atrodo kažkokia nesąmonė, vyksta streikas dėl nesąmonės“, – tvirtino I. Šimonytė.

    Jos nuomone, noras gyventi geriau už lengvus pinigus yra žmogiškas ir, matyt, Lietuva galėjo ant jo taip pat paslysti, jei tik būtų turėjusi daugiau laiko.

    „Ko gero, jei mums būtų buvę skirta laiko, tai mes būtume panašiai prisigrybavę, kaip prisigrybavo kai kurios pietų valstybės. Nemanau, kad latviai būtų buvę labai skirtingi. Mano supratimu, pagunda gyventi už lengvus pinigus ir staiga užčiuopti tai, ko niekada neturėjai yra visiškai žmogiškas dalykas. Natūralu, kad paslysti ant tos banano žievės yra labai lengva“, – sakė ministrė.

    Kita vertus, palyginti su Graikija kai kuriose srityse situacija Lietuvoje yra kur kas geresnė.

    „Tos problemos, kuriomis dalijasi Graikijos ir kitų pietinių valstybių ministrai mane verčia didžiuotis mano valstybe, nes tai ką žmonės, 30 metų esantys Europos Sąjungoje, dabar pasakoja kaip savo problemas, Lietuvoje buvo problema 1994-1995 m., kai gaudavome didelę tarptautinę paramą, kurią sugebėjome kažkaip suvirškinti. Tas pats mokesčių mokėjimas. Lietuvos mokesčių nemokėjimo problemos ir Graikijos mokesčių nemokėjimo problemos yra du skirtingi kosmosai“, – kalbėjo ji.

    TSPMI vadovas Ramūnas Vilpišauskas atkreipė dėmesį, kad Tarptautinis valiutos fondas suskaičiavo, jog Graikijoje yra 70 sričių, kur galioja apribojimai konkurencijai iš kitų Europos Sąjungos šalių.

    „Taigi 70 sričių Graikija nesilaiko esminio ES sutarties principo, matyt, taksi yra viena iš jų. Klausimas, kiek tai pasikeis“, – sakė jis.

    Laikytis Mastrichto kriterijų naudinga patiems

    Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas diskusijoje tvirtino, kad dėl dalies Graikijos skolų nurašymo Europos bankai susidurs su problemomis, tačiau tai negalioja Lietuvoje veikiantiems skandinaviškiems bankams, kurie Graikijos vertybiniais popieriais beveik nesusigundė.

    Tačiau Europos bankams sprendžiant savo problemas, mažės skolinimas ir lėtės ekonomika, o tai veiks ir Lietuvą.

    „Kalbant apie euro zoną, savaime suprantama poveikis realiai ekonomikai bus ir recesijos rizika išlieka pakankamai didelė. Jeigu bus recesija mūsų eksporto rinkose, natūraliai tai atsilieps mūsų ekonomikos augimui“, – sakė jis.

    Jo nuomone, ateityje turėtų brangti ir paskolos Lietuvoje.

    Tačiau Lietuvos banko valdybos pirmininkas yra įsitikinęs, kad Lietuvos ateitis yra euras.

    Jam pritarė ir TSPMI profesorius Jonas Čičinskas: „Mastrichto kriterijai pirmiausiai yra reikalingi mums patiems norint turėti sveiką ekonomiką. Tai niekas kitas kaip valstietiškas galvojimas – daug nesiskolinti, gyventi pagal pajamas ir taip toliau, dėl ko mes dabar gėdijame graikus, kad taip nedarė“.

    Jo teigimu, Lietuva gerai padarytų pati sau, jei 2013 m. pasiektų Mastrichto kriterijus.

  • Venckienė nori akistatos su liudytoju

    Venckienė nori akistatos su liudytoju

    Alfa.lt 2011 11 10 17:51

    Kauno apygardos teismo teisėja Neringa Venckienė, išgirdusi paslaptingo liudytojo pasakojimą, kaip jos brolis esą ruošėsi nužudyti mažiausiai penkis žmones, pareiškė, kad nori akistatos su paslaptinguoju asmeniu.

    „Lietuvos ryto“ pokalbių laidoje N. Venkcienė teigė, kad ji nežinojo, kad jos brolis Drąsius Kedys planavo žudynes.

    „Niekada to asmens, kiek galėjau įžiūrėti laidoje, niekada to asmens nesu mačiusi ir nieko nesu apie jį girdėjusi. [...] Aklas pagalbininkas? Juokingiau ir būti negali. Bet juokingiausia skelbiama, kad aš pastūmėjau brolį žudyti. Viskas buvo priešingai – aš po darbo, naktimis, savaitgaliais broliui rašiau prašymus, skundus, padėjau jam kovoti teisiniu būdu. [...] Koks man tikslas jį skatinti žudyti? Kad įkalinimas iki gyvos galvos ar jo mirtis? Tai jau ne „Abipus sienos“, tai jau anapus proto, – piktinos N. Venckienė. – Aš turėčiau būti apklausta, o vienareikšmiškai mano parodymai su jo parodymais nesutaps, todėl reikalinga akistata.“

    Liudytojo pasakojimą apie N. Venckienės įtaką nužudymo byloje, anot politiko Aloyzo Sakalo, tiesą turi išsiaiškinti teisėsauga. Anot jo, kažkas nužudymams iš tiesų galėjo vadovauti, tačiau į tai atsakyti gali tik teisėsauga.

    Anot A. Sakalo, D. Kedžio mirtis, jei iš tiesų N. Venckienė „dirigavo“ nužudymui, jai buvo naudinga.

    Pati N. Venckienė teigė, kad ji netiki, kad jos brolis iš viso ką nors nužudė.

    Liudytojo pasakojimas sukėlė abejonių ir buvusiam Visvaldo Račkausko vadovui Alvydui Sadeckui. Anot jo, V. Račkauskas – vienas sąžiningiausių pareigūnų jo darbo patirtyje, o liudijime jis minimas kaip įvykius žinojęs asmuo.

  • Šylantis klimatas – ledynmečio žadintuvas?

    Šylantis klimatas – ledynmečio žadintuvas?

    Alfa.lt 2011 11 10 17:51

    Klimatas šyla itin sparčiais tempais. Mokslininkai trimituoja apie pasauliui dėl to gresiančias katastrofas, žalieji ragina saugoti gamtą, ekologiška pramonė sukasi vis smarkiau. Tačiau paniką dėl klimato kaitos ir ateities dalis mokslininkų vertina skeptiškai. Maža to, yra prognozių, kad greitą šilimą jau šio šimtmečio pabaigoje gali pakeisti artėjančio ledynmečio nuotaikos.

    Pavyzdys – Grenlandija

    Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas Jonas Statkūnas tikina, kad geologiniu požiūriu klimato svyravimai vyksta dažnai. Pavyzdžiu specialistas laiko Grenlandiją ir ją atradusių vikingų istoriją.

    Salą X a. pabaigoje atradę vikingai, vadovaujami Eriko Rudojo, pavadino ją žaliąja žeme. Vikingų pasakojimuose teigiama, kad Grenlandijoje senovėje augo miškai, buvo šilčiau nei dabar. Tai neseniai patvirtino mokslininkų atradimai.

    Europiečiai salą atrado 875 metais, tačiau žinoma, kad saloje su pertraukomis gyventa bent nuo 2500 m. pr. m. e. Nuo 986 metų pietvakarių Grenlandiją ėmė apgyvendinti Islandijos ir Norvegijos vikingai ir įkūrė dvi gyvenvietes.

    „Užtenka žinoti, kad tuomet Grenlandijos klimatas buvo visai kitoks – kur kas šiltesnis nei dabar. Tačiau tuomet garsiojo Kioto protokolo, kuriuo siekiama kovoti su visuotiniu atšilimu, nebuvo – šiltasis laikotarpis buvo natūralus. Tačiau mažiau nei po tūkstančio metų turime visai kitą vaizdą – ledynais sukaustytą žemę“, – sakė J. Statkūnas.

    Specialisto manymu, žmonės pernelyg sureikšmina save, manydami, kad gali viską, kartu ir visiškai daryti įtaką gamtai bei klimatui.

    Laikas išnaudotas

    Geologiniai tyrimai rodo, kad ledynmečiai vidutiniškai kartojasi maždaug kas 10 tūkst. metų. Toliausia riba, kurią Lietuvoje buvo pasiekęs iš šiaurės atslinkęs ledas – sostinė Vilnius.

    Mokslininkų teigimu, vadinamoji ledynmečio 5E stadija prasidėjo prieš 117–130 tūkst. metų. Tuomet vidutinė temperatūra buvo net pora laipsnių aukštesnė nei dabartinė. Tuomet prasidėjęs procesas turėjo daug fazių. Ledynas plėtėsi, traukėsi, vėl plėtėsi, kol galiausiai pasiekė Lietuvą. Periodai, kai ledynas sustodavo ar šiek tiek atsitraukdavo, jau nebuvo tokie šilti, kaip dabartinis klimatas.

    Tačiau ledynmečio dažnis kartojosi maždaug kas 10 tūkst. metų. Būtent šio šiltojo ciklo pabaigą ir įžvelgia geologai.

    „Mūsų laiko limitas jau išnaudotas. Todėl tėra laiko klausimas, kada prasidės atšalimo procesas. Yra įvairių hipotezių, tačiau pradžia gali būti net šio šimtmečio pabaigoje“, – tikino J. Statkūnas.

    Klimato kaita – ypač greita

    Tuo tarpu Lietuvos meteorologijos tarnybos Klimatologijos skyriaus vadovei Audronei Galvonaitei kelia nerimą tai, kad klimato kaita, šilimas, vyksta itin sparčiai. Tokį procesą pasaulio klimatologai pastebi maždaug nuo praėjusio šimtmečio septintojo dešimtmečio.

    „Žmonės dažnai neskiria orų nuo klimato. Šalta žiema visiškai nereiškia, kad vidutinė metinė temperatūra nekyla. Greitas šiltėjimas lemia ekstremalėjančius gamtos reiškinius, greitą jų kaitą“, – pasakojo klimatologė.

    Paklausta apie ledynmečio galimybę, A. Galvonaitė teigia, kad prognozuoti galima įvairiai, tačiau greičiausiai nė vienas apie ledynmetį dabar galintis kalbėti klimatologas savo kalbų rezultatų realiai patikrinti negalės.

    „Galbūt atšalimas prasidės po milijono metų, galbūt greičiau, tačiau faktas toks, kad kol kas vidutinė temperatūra sparčiai kyla“, – sakė specialistė.

  • A.Petrauskaitė. Vilniaus mero tankas varo ir per mersedesą, ir per mokyklas

    A.Petrauskaitė. Vilniaus mero tankas varo ir per mersedesą, ir per mokyklas

    Alkas 2011 11 08 20:11

    Vilniaus meras Artūras Zuokas negali atsidžiaugti plačiai nuskambėjusia socialine provokacija su šarvuočiu, traiškančiu ne vietoje pastatytą automobilį. Regis, tanką meras vairuoja ir spręsdamas sostinės mokyklų problemas.

    Lietuviškai mokyklai patalpų nėra

    Spalio 2-ąją Vilniaus savivaldybės taryba svarstė, kaip pertvarkyti  Antakalnio, Joachimo Lelevelio vidurines  bei Antano Vivulskio pagrindinę mokyklas. Šis svarstymas sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo, tarybos narių ginčų ir piketo prie savivaldybės. Kodėl toks svarbus šis klausimas?

    Esmė ta, kad jau nuo 2006 m. Antakalnio vidurinė mokykla atkakliai siekia gimnazijos vardo, tačiau didžiausia problema jį įgyti – patalpų stygius. Ledai turėjo pajudėti, kai mokykla šių metų gegužę gimnazijos vardui buvo akredituota. Tačiau patalpų įkurti Antakalnio gimnazijai, progimnazijai bei pradinėms klasėms taip ir neatsirado.

    Taigi, keistai užstrigo tarybos dar 2010 m. gegužės 12 d. sprendimu patvirtintas Vilniaus bendrojo lavinimo mokyklų 2010-2012 m. pertvarkos planas. Jis numato visas mokyklas pertvarkyti į pradines, pagrindines, progimnazijas ir gimnazijas. Pertvarka vykdoma paisant kriterijų, kuriose mokyklose mažėja mokinių, ar tolygiai jie pasiskirsto, ar pakanka mokinio krepšelio lėšų.

    Vadovaujantis šiomis nuostatomis, pagal numatytą planą, šių metų rugsėjo 1-ąją turėjo būti sujungtos J. Lelevelio bei A.Vivulskio mokyklos, kuriose mokoma lenkų ir rusų kalbomis, mat jos dirba labai mažu pajėgumu. Į atlaisvintas, greta esančias J.Lelevelio mokyklos patalpas, planuota iškelti perpildytos Antakalnio vidurinės mokyklos mokinius. Tačiau to padaryta nebuvo.

    Šoka pagal LLR muziką

    2010-2011 m. mokslo metais A.Vivulskio mokykloje mokėsi tik 218 mokinių, t.y., ji dirbo tik 48 proc. pajėgumu, o J.Lelevelio mokykloje – 225 mokiniai, o tai sudaro 36 proc. pajėgumo. Tuo tarpu Antkalnio mokykloje vietoje 784 mokėsi 1219 mokinių, ir “perkrova” siekia net 155 proc.

    Akivaizdu, kad mažėjant mokinių skaičiui, juos mokant jungtinėse klasėse, prastėja ugdymo kokybė, apribojamos galimybės kelti mokytojų kvalifikaciją ir visiškai logiškas, gyvenimo padiktuotas sprendimas – mokyklas jungti.

    Tačiau tai, kas akivaizdu, yra neįtikėtina Vilniaus valdžiai, nes čia švietimo politikos  “muziką užsako” Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovai, pradedant vicemeru Jaroslavu Kaminskiu, ir baigiant eiliniais LLR politikais bei deleguotais valdininkais. Jungti tuštėjančias lenkiškas  mokyklas LLR atstovai anaiptol nepanoro.

    Nežinia, kokį sprendimą būtų priėmusi sostinės savivaldybės taryba, jei ne Antakalnio vidurinės mokyklos mokinių, mokytojų, mokyklos tarybos ir asociacijos “Antakalniečių bendruomenė”  pasipriešinimas.

    Dar vasarą šios mokyklos atstovai pasibeldė į mero A.Zuoko duris, ir išdėstė savo nuogąstavimus, spalį jį aplankė ir moksleivių delegacija. O praėjusią savaitę, besirenkančius posėdžiauti tarybos narius, pasitiko visuomenės piketas dėl vilkinamos mokyklų pertvarkos.

    Kam palankus kompromisas?

    Deja, į  piketo organizatorių – mokyklos bendruomenės  bei asociacijos “Antakalniečių bendruomenė”  reikalavimą jungti dvi mokyklas, o vienos jų atlaisvintas patalpas perduoti gimanazijai, nebuvo atsižvelgta.

    Priimtas tarybos sprendimas esą turėjo tenkinti abi puses. Tarybos nariai nutarė abi lenkiškąsias mokyklas jungti( bet jose tęsti ugdymą), o vieną J.Lelevelio mokyklos korpusą skirti Antakalnio vidurinei mokyklai.

    “Kaip atrodytų, jeigu uždarytume J.Lelevelio mokyklą, kurioje mokėsi ir kurią baigė Nobelio premiją gavęs poetas Česlovas Milošas? Deja, kai kurie tarybos nariai, įgyvendinant šią pertvarką, pernelyg politikuoja”, – tvirtino meras A.Zuokas, pridūręs, kad dabar priimtas kompromisinis sprendimas – Antakalnyje atsiras gimnazija, išspręsta ir tautinių mažumų dėstančių mokyklų problema.

    Visiškai aišku, kad lenkų ir rusų kalba ugdymas toliau vyks apytuštėse abiejose mokyklose, tačiau ar atsiras gimnazija, jai reikiamos patalpos – tenka stipriai abejoti.

    O jei kalbėtume apie Nobelio premijos laureatą Č.Milošą, tai jis niekaip negalėjo mokytis sovietmečiu statytoje J.Lelevelio mokykloje, nes tarpukariu mokėsi Žygimanto Augusto gimnazijoje. Beje, šiemet, birželio 8 dieną, prie buvusio gimnazijos pastato, pažymėto 7-uoju  K.Kalinausko gatvės numeriu, buvo atidengta Č.Milošo atminimui skirta lenta. Ir ją atidengė ne kas kitas, o Vilniaus meras A.Zuokas.

    Mokykla pati kontroliuos pertvarką

    „Dvejopai vertinu šį sprendimą. Vis dėlto, tai šviesa tunelio gale. Jau dabar pradinukai mokomi J.Lelevelio mokykloje, o po šios pertvarkos įsikels ir penktųjų klasių mokiniai.  Svarbu, kad pereinamasis laikotarpis  neužtruktų”, –  savo mintimis dalijosi Antakalnio vidurinės mokyklos direktorė Vita Kirkilienė.

    Paklausta, kokiomis sąlygomis mokosi patys mažieji, mokyklos vadovė tik atsiduso. J.Lelevelio mokykloje pradinių klasių mokytojos neturi telefono, todėl priverstos naudoti asmeninius telefonus darbo reikalams. Pastaruoju metu stipriai stringa ir interneto ryšys.

    Be to, perkėlus daugiau mokinių, prireiks ir technologijų kabineto, kurio čia nėra.

    O svarbiausia, kad viename J.Lelevelio korpuse visa progimnazija netilps. Vadinasi, dalis jos turės glaustis po tuo pačiu stogu su gimnazija. Tačiau, tokiu atveju, neįmanoma dviejų atskirų mokymo įstaigų teisinė registracija.

    “Jaučiame didelį nerimą dėlateities. Ar bus patraukli mokiniams ir mokinių tėvams tokia progimnazija ir gimnazija?”, – nerimavo mokyklos vadovė.

    V.Kirkilienė neslėpė, kad mokyklos taryba, mokytojai, mokiniai nelauks pokyčių sudėję rankų.

    “Sudarysime iniciatyvinę grupę, kuri kontroliuos žadamą pertvarką”, – tvirtino V.Kirkilienė.

    Vicemeras išsigando judėjimų

    Antakalnio vidurinės mokyklos ateitis iš tikrųjų skendi miglose, nes lig šiol neaišku, ar ji pagaliau taps gimnazija.Todėl šį atsakymą pabandėme išgirsti iš pačių tarybos narių. (Priimant vadinamąjį kompromisinį sprendimą, už jį balsavo 26, prieš – 14, susilaikė 7 Vilniaus savivaldybės tarybos nariai).

    Vilniaus vicemero Romo  Adomavičiaus, balsavusio už priimtą sprendimą, žodžiais, pasiektas  konsensusas. Jis tvirtino, kad turime būti realistai, nes didelė  Vilniaus bendruomenės narių dalis yra ne lietuviai.

    “Turime tartis vieni su kitais, nes kitaip mieste prasidės judėjimai. Yra susiklosčiusios tam tikros tradicijos, o šioje situacijoje tai žingsnis į priekį. Be šio žingsnio neįmanomi kiti”, – tvirtino R.Adomavičius, o į klausimą, kur garantija, kad gimnazija bus įkurta, atšovė, kad garantuoti galįs tik Dievas.

    Jam antrino ir mero A.Zuoko ištikima bendražygė tarybos narė Rūta Vanagaitė, taip pat atidavusi balsą už priimtą sprendimą. Jos nuomone, pasiektas kompromisas.

    “Vilnius nuo senų laikų buvo daugiatautis. Dar prieš 50 metų Vilniuje lietuvių beveiknebuvo. Su lenkų kultūros žmonėmis sieja ne tik ekonominiai, bet kultūros ryšiai. Šis sprendimas niekam nepakenkė”, – sakė R.Vanagaitė.

    Paklausta dėlgimnazijos įkūrimo R.Vanagaitė užtikrino, kad meras davė tvirtą pažadą, kuris, kaip ir kiti jo duoti tvirti pažadai, bus įgyvendintas.

    Oponentus išvadino stručiais

    Tam, kad būtų priimtas sprendimas, praėjusią savaitę posėdžiavusi taryba turėjo surinkti būtinus 24 balsus. Balsuojant dėl mokyklų pertvarkos, jų surinkta 26. Tačiau savotiškai stebina, kad balsuodami susilaikė net 7 tarybos nariai. Kaip jie aiškina savo poziciją?

    Tarybos narys Kazys Zulonas, buvęs Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento vadovas, nebuvo kalbus. Jis teigė, kad sprendimo projektas buvo pakoreguotas, numatyta įkurti gimnaziją, todėl jis ir susilaikęs.

    Žymiai iškalbesnis buvo buvęs europarlamentaras tarybos narys Šarūnas Birutis, beje, pats gyvenantis Antakalnyje.

    “Politika – tai kompromisų menas. Galima elgtis kaip stručiui ir nieko  nematyti, bet tai ne išeitis. Taip elgiasi nepatyrę politikai. Matėsi, kad neužteks balsų, todėl balsas “prieš” nieko nebūtų nulėmęs. Kas iš to garsaus šaukimo? Politika – ne kraštutinumai. Šis kelias veda į niekur”, – savo nuomonę dėstė Š.Birutis, kaip ir jo kolegos, džiūgaudamas dėl pasiekto kompromiso.

    Š.Biručio nuomone, pavykus “įkelti koją”, užsikabinus, yra prielaidų grįžti prie gimnazijos įkūrimo.

    Sprendimą skųs teismui

    Visiškai priešingos nuomonės laikosi Vilniaus savivaldybės narys Povilas Tamošauskas. Prieš mokyklų pertvarkos sprendimą balsavęs politikas, atvirai piktinosi: “Pagal savivaldybės tarybos bendrojo lavinimo mokyklų pertvarkos planą J.Lelevelio ir A.Vivulskio mokyklos turėjo būti sujungtos. Visi šių mokyklų mokiniai tilptų A.Vivulskio mokykloje, ir ji būtų visiškai sukomplektuota. Į J.Lelevelio mokyklos pastatus būtų įkelta lietuviška progimnazija, o Antakalnio vidurinėje mokykloje įsikurtų gimnazija. Tačiau šis planas nevykdomas, nes jis neparankus LLR politikieriams. Vilniaus meras yra jų įkaitas.”

    Pasak P.Tamošausko, Antakalnio gimnazija taryboje prisiminta tik todėl, kad mokyklos ir “Antkalniečių bendruomenės” nariai ėmė kovoti dėl savo teisių. Politikas mano, kad priimant sprendimą padaryta procedūrinių pažeidimų, todėl dėl jo teisėtumo ketina kreiptis į Administracinį teismą.

    “Šis sprendimas buvo visiškai neparengtas, neatsižvelgta į Antakalnio vidurinės mokyklos, bendruomenės interesus”, – tvirtino P.Tomašauskas.

    “Nieko gero iš šio sprendimo nelaukiu, čia slypi kažkoks išskaičiavimas. LLR vadai nenurims. Tačiau, vienos mokyklos negali gyventi kitų sąskaita”, – tvirtino prieš kompromisinį mokyklų pertvarkos sprendimą balsavusi ir Vilniaus savivaldybės tarybos narė Birutė Galinienė.

    Ji apgailestavo, kad susiklosčiusi situacija nėra gera nei lietuviškai Antakalnio, nei lenkiškoms-rusiškoms J.Lelevelio ir A.Vivulskio mokykloms. Politikė pastebėjo, kad tik sujudus lietuviškos mokyklos bei Antkalnio rajono gyventojų bendruomenėms, išgirsti jų  lūkesčiai, o kad jie  pildytųsi, būtina pilietiška ir tvirta laikysena.

    Netiki sostinės mero pažadais

    “Tokių juodų laikų švietimui Vilniuje dar nebuvo. Akivaizdu, kad lenkų politikai stumia savo reikalus. Jei esi politikas, turi ginti visų tautų piliečių interesus, o ne vienos grupės ar partijos. Apie konstitucinį lygybės principą netenka net kalbėti. Viešojo administravimo srityje taip pat daromi prasti sprendimai”, – konstatavo asociacijos “Antkalniečių bendruomenė” tarybos narys teisininkas Tomas Bakučionis, patikinęs, kad kilus abejonių dėl sostinės mokykų pertvarkos sprendimo teisėtumo, ketina kreiptis į Vyriausybės atstovą Vilniaus apskrityje.

    “Antrą kartą sugrįžęs į mero pareigas A.Zuokas atsidūrė jau kitoje situacijoje. Dabar miesto bendruomenės yra labiau organizuotos, ir vedžioti jas už nosies vargu ar pavyks. Vilniaus meras moka daug ir gražiai žadėti – pradedant tramvajumi ir baigiant 6 tūkst. litų atlyginimu”, – sakė T.Bakučionis, kritiškai vertindamas vadinamąjį  mero tvirtą pažadą pagaliau įsteigti gimnaziją Antkalnyje.

    Ar gimnazija bus įsteigta, vargu ar pakaks pasiekto kompromiso, kuriuo taip smarkiai džiaugėsi A.Zuoko vadovaujama valdančioji dauguma. Antakalnio vidurinės mokyklos bendruomenė, asociacija “Antakalniečių bendruomenė” neketina nuleisti rankų.

  • Iš Šiaulių kilę NATO naikintuvai lydėjo keturis Rusijos karinius lėktuvus

    Iš Šiaulių kilę NATO naikintuvai lydėjo keturis Rusijos karinius lėktuvus

    Delfi 2011 11 08 20:11

    Pirmadienį iš Lietuvos dukart kilo NATO oro policijos misiją atliekantys Danijos naikintuvai palydėti keturis Rusijos karinius lėktuvus, skridusius tarp pagrindinės Rusijos dalies ir Karaliaučiaus srities, BNS patvirtino Lietuvos krašto apsaugos ministerijos pareigūnai.

    Lietuvos pareigūnų teigimu, jiems susirūpinimą kelia įvykusių Rusijos skrydžių intensyvumas. Rusijos kariniai lėktuvai skrido virš neutralių vandenų Baltijos jūroje.

    "Šių Rusijos orlaivių skrydžių intensyvumas kelia susirūpinimą. Tai dar karą įrodo NATO oro policijos Baltijos šalyse reikšmę ir reikalingumą", - BNS sakė krašto apsaugos ministrės atstovė spaudai Ugnė Naujokaitytė.

    Lietuvos kariuomenės vado atstovas spaudai kapitonas Skomantas Povilionis DELFI teigė, jog tai yra įprastinis dalykas, pasitaikantis kelis kartus per mėnesį. Pasak jo, tai yra standartinė NATO oro policijos procedūra.

    Visi skrydžiai įvyko netrukus vienas po kito, mažesniu nei keturių valandų intervalu - pirmą kartą signalas Šiauliuose buvo gautas 8 val. 56 min., paskutinį - 12 val. 14 min., nurodė ministerijos pareigūnai.

    Pirmą kartą Danijos naikintuvai lydėjo transportinį lėktuvą An-26, skridusį iš Karaliaučiaus į pagrindinę Rusijos dalį. Nenusileidę Šiauliuose, NATO naikintuvai taip pat palydėjo ta pačia kryptimi skridusį bombonešį.

    Antrą kartą NATO naikintuvai iš Šiaulių pakilo prieš vidurdienį palydėti žvalgybinį lėktuvą Il-20, skridusį iš Rusijos į Karaliaučių, o netrukus palydėjo ir dar vieną An-26, kuris per neutralius vandenis skrido iš Karaliaučiaus srities į Rusiją.

    Anot pareigūnų, tai precedento neturintis Rusijos skrydžių dažnumas. Skrydžių planus Rusijos pusė pateikė tinkamai. Rusijos lėktuvai buvo atpažinti ir palydėti.

    Palydėti Rusijos bombonešius Su-24 naikintuvai iš Šiaulių buvo pakilę ir spalio mėnesį.

    Nuo rugsėjo NATO oro policijos misiją Baltijos šalyse atlieka Danijos kariai su keturiais naikintuvais F-16.

    Lietuvos pareigūnai ne kartą yra išsakę nuogąstavimų dėl Karaliaučiaus krašto militarizavimo. Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė šiemet viešai pareiškė, kad šioje srityje yra dislokuotas taktinis branduolinis ginklas.

    Šią vasarą Lenkijos dienraštis "Rzeczpospolita" pranešė, kad Karaliaučiaus srityje dislokuotos raketos "S-400", kurios gali pasiekti taikinius 400 kilometrų spinduliu.

  • Pavojingi asteroidai ir kitos grėsmės iš kosmoso

    Pavojingi asteroidai ir kitos grėsmės iš kosmoso

    lžinios.lt 2011 11 08 20:11

    Antradienį, lapkričio 8 dieną, prie Žemės priartėja pavojingas asteroidas "2005 YU55". Juo domisi viso pasaulio astronomai, nes tokie dangaus kūnai kaip asteroidai ir kometos gali sukelti, pasak Vilniaus universiteto (VU) Teorinės fizikos ir astronomijos instituto (TFAI) direktorės habil. dr. Gražinos Tautvaišienės, globalią grėsmę Žemei.

    Kai asteroidas "2005 YU55" skries arčiausiai Žemės, bus likę tik 324 600 kilometrų. Kitaip sakant, jis praskries net 15 proc. mažesniu atstumu, nei sukasi Mėnulis. Toks asteroido priartėjimas prie Žemės ar kitų kosminių kūnų gali pakeisti, kaip pabrėžė VU Astronomijos observatorijos vedėja G.Tautvaišienė, jo orbitą ir kitą kartą asteroidas gali praskrieti dar arčiau Žemės ar net sukelti pavojų ją kliudydamas. Su planetiniu Arečibo observatorijos teleskopu Puerto Rike astronomai pradėjo fotografuoti šį klajūną dar balandžio mėnesį, kai jis skriejo už šešių Mėnulio atstumų nuo Žemės. Buvo patikslintas asteroido dydis (400 metrų skersmens) ir įsitikinta, kad šį kartą į Žemę jis neatsitrenks.

    Arčiau nei Mėnulis

    Pavojingų Žemei asteroidų nuolat ieškoma ir stengiamasi kuo tiksliau apskaičiuoti jų orbitas. Asteroidas "2005 YU55" buvo atrastas, kaip matyti ir iš pavadinimo, 2005 metais.

    "Kodėl domimasi pavojingais Žemei asteroidais? Bijoma jų atakos, kad gali atsitrenkti į Žemę, - kuo paprasčiau aiškino mokslininkė. - Kai tokie objektai pakartotinai priartėja, labai gera proga patikslinti orbitas. Jos dėl gravitacinio poveikio, kai asteroidai įskrieja į artimą planetoms aplinką, t. y. praskrieja pro Žemę, Venerą, kitas planetas, gali šiek tiek keistis. 2029 metais šis asteroidas priartės prie Veneros. Tada vėl reikės tikslinti jo orbitos elementus, kad žinotume, kokiu atstumu jis praskries pro Žemę per kitą priartėjimą. Numatyta, kad "2005 YU55" vėl arti Žemės bus 2041 metais. Aplink Saulę šis asteroidas apsisuka panašiai kaip ir Žemė maždaug per metus ir du mėnesius, bet arti vienas kito atsiduria ne taip dažnai. Asteroidai Saulės sistemoje skrenda kaip ir Žemė savo orbitose, todėl prasilenkimo atstumas priklauso nuo to, kaip šie dangaus kūnai būna išsidėstę atitinkamais momentais."

    Didesnį pavojų mums kelia maždaug vieno kilometro skersmens asteroidai. Jeigu toks atsitrenktų į Žemės paviršių, galėtų sukelti, pasak astronomės, maždaug septynių balų žemės drebėjimą, o jei nukristų į vandenyną, - maždaug 20 metrų aukščio cunamio bangas.

    Matomas ir Lietuvoje

    Plika akimi matomos penkto ar šešto ryškio žvaigždės. Asteroidas "2005 YU55" pasieks maždaug vienuoliktą ryškį ir jį galės stebėti astronomijos mėgėjai, turintys maždaug 15-20 centimetrų skersmens teleskopus. Asteroidai, kaip patikslino G.Tautvaišienė, spinduliuoja tik Saulės šviesą, kurią atspindi nuo savo paviršiaus.

    Kai astronomai daugiau kaip prieš pusmetį pradėjo stebėti asteroidą "2005 YU55", jis buvo dvidešimto ryškio. Šį kosminį kūną bus galima matyti ir tolstantį. Molėtų astronomijos observatorijos turimi teleskopai leidžia stebėti tokio ryškio objektus. Pasaulyje didžiausi teleskopai asteroidams stebėti nenaudojami, nes astronomams, kaip juokavo TFAI direktorė, yra ir taip ką veikti. Nebent būtų apskaičiuota, kad artinasi labai pavojingas Žemei asteroidas. Tada jį stebėtų didesniais, aštuonių ar dešimties metrų skersmens, teleskopais.

    Bet kuriuo atveju asteroidų tyrimams pasaulyje skiriama daug dėmesio ir nemažas finansavimas. Pavyzdžiui, JAV valstybinės agentūros NASA lėšos asteroidų paieškai ir stebėjimams padidėjo nuo 3,7 mln. dolerių 2009 metais iki 20,3 mln. dolerių šiemet.

    "Jau yra buvę ir kosminių misijų, per kurias priartėta prie kelių asteroidų ir kometų. Jų nemažai nufotografuota ir gerai ištyrinėta radarais, - pasakojo G.Tautvaišienė. - SOHO observatorijos, skirtos Saulės sistemos kūnų tyrimams, duomenys buvo prieinami viso pasaulio astronomams. Mūsų mokslininkai juos taip pat analizavo."

    Ne politikų vardais

    Lietuvoje asteroidų tyrimams neskiriamas joks specialus finansavimas, tačiau TFAI tyrėjai jau daugelį metų atlieka asteroidų ir kometų paieškas bei stebėjimus. Sėkmingai dirba, kaip pasakojo TFAI direktorė, dr. Kazimiero Černio vadovaujama mokslininkų grupė. Per pastarąjį dešimtmetį Molėtų astronomijos observatorijos teleskopais bei bendradarbiaujant su kosmine SOHO observatorija buvo atrasta daugiau kaip 400 asteroidų. Iš jų 75 asteroidai gavo nuolatinius numerius, kitų orbitos dar yra tikslinamos. Atrasti trys pavojingi Žemei asteroidai ir penki didieji, apie 10 kilometrų skersmens, Trojėnų grupės asteroidai.

    Kai atrastų asteroidų orbitos gerai nustatytos, jiems suteikiami ne tik nuolatiniai numeriai, bet ir vardai. Pavadinimus turi beveik 20 lietuvių astronomų atrastų asteroidų. Šiemet vardai suteikti keturiems naujiems užregistruotiems asteroidams. Du buvo pavadinti astronomų Jokūbo Sūdžiaus ir Edmundo Meišto garbei, o dviem suteikti "Palangos" ir "Neries" vardai. Asteroidas "Nemunas" jau yra. Pernai vienas asteroidas pavadintas "Klaipėda", antras - "Panevėžiu", o trečias - "Žalgiriu", pažymint 600-ąsias mūšio metines. Priimta tokia pozicija, kad asteroidams teiktini mokslininkų, miestų ar gamtos objektų vardai, tačiau jų negalima pavadinti politikų garbei.

    "Lietuviškų pavadinimų suteikimas asteroidams ir kometoms yra savotiškas astronomų būdas garsinti Lietuvą, - džiaugėsi TFAI direktorė. - Gana sėkmingai šis darbas vyksta, nors kitose valstybėse, skiriančiose didesnį finansavimą, dirba didesnės tyrėjų grupės. Mokslininkai turi didesnių teleskopų, gali juos skirti vien asteroidų stebėjimams, todėl daugiau jų ir atranda, ir pavadina."

    Atskrenda mažiukai

    Pavojingų asteroidų yra daugybė. Manoma, kad astronomai jau yra identifikavę 85 proc. visų didžiųjų asteroidų. Mažesnių kosmose skraidančių akmenų kol kas aptikta nedaug: apie 150 metrų skersmens - tik 15 proc., o apie 50 metrų dydžio - vos 5 procentai. Šiuo metu į pavojingųjų sąrašą yra įtraukti 1262 asteroidai. Visų kitų pavojingų Žemei asteroidų, pasak G.Tautvaišienės, dar teks paieškoti. Mažiukų asteroidų atskrenda labai daug, bet juos dėl mažo spindesio labai sunku pastebėti. Pavyzdžiui, 2008 metų spalio mėnesį pirmą kartą stebėtas asteroidas, kuris įskrido į Žemės atmosferą ir nukrito dykumoje šiaurės Sudane. Atmosferoje jis sukėlė efektą, panašų į atominės bombos sprogimą, tačiau į žemę nukrito tik juodi tarsi anglis gabaliukai.

    "Pirmas toks atvejis, kai astronomai užfiksavo atskrendantį asteroidą, apskaičiavo jo orbitą ir buvo tiksliai pasakyta, kada ir kur jis nukris, - prisiminė G.Tautvaišienė. - Iš anksto pranešta ir lėktuvams, skridusiems tame regione. Vieno lėktuvo keleiviai dar spėjo pamatyti asteroido žybsnį. Laimė, asteroidas buvo tik 1-5 metrų dydžio. Jis buvo aptiktas vos prieš 20 valandų iki nukrintant ant žemės."

    Žemės paviršiuje pasitaiko vadinamųjų smūginių kraterių, tačiau didelių, maždaug kilometro skersmens asteroidų, kurie būtų nukritę per tą laiką, kai tokie objektai stebimi šiuolaikine modernia įranga, nėra užfiksuota.

    Kaip epušės lapai?

    "Gauname elektroninių laiškų, kuriuose žmonės rašo mums apie įvairiausias grėsmes. Kartais būna įdėtos net mokslinių šaltinių nuorodos, - pasakojo TFAI direktorė. - Reikia labai atsargiai vertinti tokius pranešimus ir pirmiausia siūlyčiau patikrinti nurodomus šaltinius. Kai imiesi nagrinėti tokius atvejus, susirandi tuos šaltinius, paaiškėja, kad viskas buvo sukurta. Nieko panašaus minimuose leidiniuose nebuvo skelbta."
    Internete netrūksta pranešimų apie vadinamuosius Saulės pliūpsnius, kurie galėtų nuplėšti Žemės atmosferą. Pasak mokslininkės, tokį galingą spindulių vėją galėtų sukelti nebent supernovos sprogimas netoli Žemės. Saulės audros nėra tokios galingos. Jei Saulė tokį poveikį būtų galėjusi padaryti, jau seniai Žemės atmosfera būtų buvusi nuplėšta.

    "Astronomai stebi žvaigždes, esančias Saulės aplinkoje. Esame vadinamajame galaktikos diske, vienoje spiralinėje vijoje, ir daugelis mums artimų žvaigždžių yra tokios evoliucijos stadijos kaip Saulė. Labai senos žvaigždės yra gerokai toliau nuo Žemės ir grėsmės nekelia. Visuomenė turėtų būti dėkinga astronomams už atliktus tyrimus ir pateiktą informaciją. Jei nebūtų astronomų, žmonės nežinotų savo ateities ir drebėtų kaip epušės lapai, pamatę asteroidą ar kitą judantį šviesulį, - juokėsi G.Tautvaišienė. - Astronomijos srityje vyksta tiek įdomių dalykų - kosminių misijų, įvairių tyrimų ir stebėjimų, tačiau jaučiame pareigą ir nuo visokių gąsdinimų apsaugoti žmones, juos informuoti apie visus pavojus, kuriuos gali kelti asteroidai, Saulė, aplinkinės žvaigždės."

    Saulė skrieja aplink galaktikos centrą savo trajektorija maždaug 200 kilometrų per sekundę greičiu. Daugmaž kartu skrieja ir visos artimiausios žvaigždės. Astronomai analizuoja, kaip žvaigždės juda, kokie yra greičio skirtumai ir kaip po truputį keičiasi visa aplinka. Pavyzdžiui, ir Lietuvos astronomai tyrinėja vadinamuosius tamsiuosius debesis, į žvaigždes nesusikoncentravusias dulkes ir dujas. Jų daugiau yra būtent galaktikos vijose, kur, kaip pasakojo mokslininkė, esame ir mes. Susidūrimai su tankiu tokių dalelių debesimi iš tikrųjų galėtų pakenkti Žemės atmosferai.

    Kita vertus, didelė problema dabar - pačių žmonių sukurta grėsmė iš kosmoso, t. y. dirbtinių žemės palydovų liekanų kritimas į Žemės paviršių. Kaip pabrėžė TFAI direktorė G.Tautvaišienė, mūsų kosminė erdvė labai stipriai užteršta. Ypač didelį pavojų kelia anksčiau paleisti palydovai, kai technika nebuvo tokia pažangi. Dabar kosmoso tyrimo technologijos darosi vis modernesnės ir tikimasi saugiau leisti kosminius palydovus, valdyti su jais susijusius padarinius.

  • A.Kubilius siūlo Lenkijai įkurti bendrą grupę tautinių mažumų socialiniams ir ekonominiams klausimams spręsti

    A.Kubilius siūlo Lenkijai įkurti bendrą grupę tautinių mažumų socialiniams ir ekonominiams klausimams spręsti

    BNS 2011 11 08 20:11

    Lietuvos premjeras Andrius Kubilius siūlo sudaryti socialinių ir ekonominių klausimų grupę, kuri parengtų siūlymus, kaip paskatinti Pietryčių Lietuvos ir Suvalkų krašto socialinę bei ekonominę raidą.

    Tokį siūlymą jis laiške išsakė Lenkijos kolegai Donaldui Tuskui, pranešė Ministro pirmininko tarnyba.

    "Mūsų tautinėms mažumoms šis klausimas be galo svarbus, nes nuo jo sprendimo priklausys lenkų Lietuvoje ir lietuvių Lenkijoje ilgalaikė gerovė. Iš savo pusės esu pasirengęs deleguoti Vyriausybės kanclerį vadovauti tokiai darbo grupei", - rašoma A.Kubiliaus laiške.

    Lietuvos premjeras išreiškė viltį, kad ne kartą suvaidinusi svarbų vaidmenį mūsų regiono istorijoje, Lenkija ir ateityje bus reikšminga suvienytos Europos valstybė, ir patikino, jog Lietuva "siekė ir sieks būti patikima Lenkijos partnerė".

    Prieš porą mėnesių Palangoje įvykusiame Lietuvos ir Lenkijos premjerų susitikime nuspręsta pavesti specialiai sudarytai švietimo ekspertų grupei apsvarstyti aktualius abiejų šalių tautinių mažumų švietimo klausimus.

    Pirmadienį abiejų šalių švietimo ekspertai susitinka ketvirtąjį kartą.

  • Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Moralės ir demokratijos egzaminas Seimo nariams

    Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Moralės ir demokratijos egzaminas Seimo nariams

    Bernardinai 2011 11 07 17:09

    Kreipimasis į Lietuvos Respublikos Seimo narius

    Netrukus LR Seimas laikys moralės egzaminą. Balsuodami arba prieš alkoholinių gėrimų reklamos išsaugojimą, Seimo nariai pademonstruos, kas jiems svarbiau: Lietuvos vaikų sveikata ir ateitis ar alkoholio gamintojų pelnas.

    Daugelį metų bejėgiškai stebėjome, kaip geria ir prasigeria Lietuvos vaikai, nes jų girtavimas, prasidėjus agresyviai alkoholinių gėrimų reklamai, išaugo keliolika kartų. Šią kaltę bandantys nusimesti Seimo nariai visą atsakomybę siekia suversti tėvams ir šeimoms.

    Seimas laikys ir demokratijos egzaminą, nes kai kurie Seimo nariai, teigdami, jog pasigenda konstruktyvaus dialogo su sveikatos gynėjais, neįsiklauso į daugybės piliečių, moksleivių, tėvų organizacijų, bendruomenių, sveikatos specialistų, mokslininkų ir net tarptautinių ekspertų nuomonę. Atvirkščiai, siūloma nebijoti šių visuomenės grupių ir elgtis drąsiai – palaikyti tik ekonominį interesą.

    Teigiama, kad vaikai alkoholio reklamos negali matyti, nes ji uždrausta po 23 valandos televizijoje ir radijuje. Tačiau sąmoningai nutylimas jiems keliamas išorinės, interneto ir spaudos reklamos pavojus. Teigiant, kad tvarkingų šeimų vaikai po 23 valandos turi miegoti ir negali matyti reklamų per televiziją, drauge patvirtinama, kad nereikia rūpintis socialiai apleistų ir netvarkingų šeimų vaikais, kurie tokios tėvų apsaugos tikėtis negali.

    Nepaisant to, kad civilizuotose Europos valstybėse, kur geriančių vaikų procentas yra vienas mažiausių (pvz., Norvegijoje ir Islandijoje), alkoholio reklama yra draudžiama, tačiau analogiški siūlymai Lietuvoje prilyginami radikalų siautėjimui ir talibaniškos tvarkos įvedimui.

    Sveikos gyvensenos oponentai nuolat piktinasi tai Bažnyčios, tai visuomeninių organizacijų, tai sveikatos specialistų argumentais, aukščiau už viską iškeldami ekonominį motyvą ir teigdami, kad reikia skatinti Lietuvoje veikiančias alkoholio bendroves. Tai rodo, kad žmogaus gyvybė ir sveikata šiandien pralaimi siauram neatsakingo verslo siekiui gauti didesnį pelną žmonių, o šiuo atveju – ir vaikų sąskaita.

    Linkiu, kad Jūsų balsavimas dėl alkoholio reklamos parodytų Lietuvos žmonėms politikų rūpinimąsi ne vien verslo grupių interesais, bet ir visų Lietuvos žmonių ateitimi.

  • V.Landsbergis apie V.Uspaskicho žavesį: H.Daktaras irgi buvo charizmatiškas

    V.Landsbergis apie V.Uspaskicho žavesį: H.Daktaras irgi buvo charizmatiškas

    Delfi 2011 11 07 17:09

    Įtakingas Lietuvos turčius ir politikas Viktoras Uspaskichas dabar investuoja į savo munduro plovimą net ne Lietuvoje, o Europoje – Europos Parlamente. Šiandien valstybė atrodo bejėgė ne tik prieš Viktorą Uspaskichą, bet ir apskirtai prieš pinigų valdžią. Būtent apie pinigus ir valdžią TV3 laidos „Savaitės komentarai“ vedėja ir žurnalistė Indrė Makaraitytė kalbėjosi su europarlamentaru Vytautu Landsbergiu.

    - Profesoriau, Jūsų, galima sakyti, kolega Viktoras Uspaskichas, yra pradėjęs kampaniją prieš Lietuvą Europarlamente, siekdamas išvengti Lietuvos teisėsaugos. Ar taip galima pasakyti?

    - Žinote, kokia tai kampanija…Tai tas pats, kai jis buvo pabėgęs į Maskvą ilgiau kaip metus. Irgi Lietuvą kaltino baisiausiais dalykais: neva, Lietuvos generalinė prokuratūra pati norėjo jį pagrobti, nužudyti - tušti dalykai triukšmui sukelti ir tam tikrai savigynai.

    - Neturint ambicingesnių tikslų?

    - Matote, pirmiausia, tai pasidaro nevienareikšmis dalykas. Jeigu žmogus gindamasis rodo savo šalį kaip, jis net pats sakė – banditiški veiksmai… Neva Maskvoje jį norėjo pagrobti, nors iš tiesų jį buvo sulaikę pačios Rusijos teisėsaugininkai, o ne Lietuvos. Ir dabar jis pripasakoja savo draugams ar lengvatikiams, kaip jį čia Lietuvoje skriaudžia, kaip sprogdina jo namus, kaip jį milicija sumušė ir apie tą patį tariamą jo pagrobimą Maskvoje. Ir tai kažkiek kursuoja jo politinėje grupėje.

    - Ar taip lengva propagandiniais filmukais, kurie dabar cirkuliuoja Europos parlamente, įtikinti vieną ar kitą europarlamentarą savo teisybe?

    - Europarlamentarai yra labai įvairūs žmonės: įvairaus įžvalgumo, proto, kritiškumo ir politinių pažiūrų. Ir jeigu kas nors gali kuo nors įtikinti du, tris arba penkis, tai nereiškia, kad čia jau kažkas įvyko. Įtikinti galima. Galima komplimentų pasakyti, galima alaus išgerti…

    - Profesoriau, Darbo partijos bylos nagrinėjimas – faktiškai nuo ko ir prasidėjo V.Uspaskicho problemos – švelniai tariant, užtruko. Iš esmės, V.Uspaskichas pabėgo į Maskvą ir žurnalistus Maskvoje priiminėjo dar 2006 m.

    - Jūs pati paminėjote tokią sąvoką „pinigų valdžia“, ir aš ją esu minėjęs. Tai čia ir yra Lietuvos ir Lietuvos teisėsaugos patikrinimas. Šita byla taip pat yra patikrinimas. Jeigu jinai galėtų būti sužlugdyta arba vilkinama dar keletą metų iki senaties – žinote, tai kas nors sloga susirgo, tai advokatas turi kitą bylą, tai dar pusei metų atidedama –tada iš tikrųjų būtų matomas teisinės sistemos bejėgiškumas ir kiltų minčių apie pinigų valdžią.

    - Nes iš esmės dabar taip ir atrodo, kad teisėsauga yra bejėgė prieš tokius politikus, prieš bet kuriuos faktiškai politikus, kurie yra turtingesni, gudresni, negaili pinigų sau ir savo įvaizdžiui kurti…

    - Yra ryšiai, yra tarpusavio paslaugos ir politinės paslaugos… Štai, sakysime, Viktoras Uspaskichas rėmėsi vienu kitu fragmentu iš paviešinto diplomatinio susirašinėjimo, vadinamo „Wikileaks“. Ten, pavyzdžiui, yra viena istorija, kai V. Uspaskichas ir Darbo partija siekė gauti daugiau įtakos privatizuojant „Mažeikių naftą“ kaip atlyginimą už paslaugą Algirdui Brazauskui. O kokia buvo ta paslauga, viskas aprašyta ir primenama. Tai yra faktai. Buvo sudaryta komisija ištirti vieną Kristinos Brazauskienės akcijų tranzakciją, su „Lukoil Lietuva“ ar su panašia įmone, susijusia su „Lukoil“. Tos akcijos buvo nupirktos už labai pažemintą kainą, lengvai. Kada tas klausimas iškilo Seime (Algirdas Brazauskas buvo ministras pirmininkas), buvo nubalsuota už tai, kad būtų sudaryta komisija. Dalis Darbo partijos narių nubalsavo už tai, kad būtų tokia komisija, bet po dviejų dienų kitame balsavime komisija buvo panaikinta. Tai štai po to yra tas liudijimas, kad Uspaskichas reikalauja daugiau įtakos „Mažeikių naftoje“ už paslaugą Brazauskui.

    - Iš tikrųjų, tai Uspaskichas yra labai unikalus politikas. Jis gabus, agresyvus, charizmatiškas. Daugeliui žmonių jis labai patinka, nepaisant to, kad iš paskos slenka didžiulis šleifas neatsakytų klausimų. Tai kur ta paslaptis?

    - Aš nežinau, ar nebuvo vienu metu šiek tiek charizmatiškas iš Henytė Daktaras?..Buvo daug dėmesio, ir jo mintys, jo pasisakymai buvo rimtai traktuojami. Aišku, Uspaskichas neblogai atrodo, šoka, dainuoja, moterims patinka, ypatingai savo partijos moterims. Jos pasiryžę ir numirti už jį. Važiavo į Maskvą, varė ant Lietuvos, kaip drįsta jų vadą liesti kas nors. Na ir Paksas, pavyzdžiui, irgi labai patinka.

    - Antras atvejis – jis ginasi būdamas ne Lietuvoje prieš Lietuvą. Bet Rolandas Paksas nebeprisikelia kaip Uspaskichas: gerokai sunkesnis jo prisikėlimo kelias.

    - Gal jis neturi tiek paramos ir tiek pinigų. Pinigai iš tikrųjų yra didelis dalykas.

    - Kaip Jūs galvojate, ar padės apsivalyti ir politinėms partijoms, ir politikams pasiūlymas atsisakyti juridinių asmenų paramos?

    - Žinoma, tą seniai reikėjo padaryti. Šitas naujas suvaržymas vis tiek yra į teisingą pusę. Tik kitas dalykas, kad žmonėms nepatinka, jog partijos yra remiamos iš biudžeto, bet kito kelio nėra. Negali partijos elgetauti gatvėje.

  • Pasaulio lenkai ragina Lietuvą nutraukti „asimiliacijos politiką“

    Pasaulio lenkai ragina Lietuvą nutraukti „asimiliacijos politiką“

    Delfi 2011 11 07 17:09

    Praėjusį savaitgalį į Vilnių suvažiavę pasaulio lenkų bendruomenių atstovai nepamiršo savo tautiečių Lietuvoje klausimu. Priimta rezoliucija, kuria Lietuvos valdžia raginama greičiau spręsti pavardžių rašybos, dvikalbių užrašų ir švietimo klausimus bei nutraukti „asimiliacijos politiką“ lenkų mažumos atžvilgiu.

    Tai DELFI patvirtino Lietuvos lenkų sąjungos (LLS) sekretorius Edvardas Trusevičius. Pasak jo, pasaulio lenkų bendruomenių atstovai sostinėje daugiausiai aptarinėjo kitąmet vyksiančio didžiuliam lenkų bendruomenių renginio klausimus – nutarta, kad kitąmet rugpjūtį Lenkijoje vyks ketvirtasis Pasaulio lenkų suvažiavimas. Tačiau neapsieita ir be Lietuvos lenkų klausimo.

    „Į Vilnių suvažiavo didžiausių pasaulyje lenkų organizacijų – Amerikos lenkų konkgreso, Pasaulio lenkų tarybos ir Europos lenkų draugijų sąjungos – vadovai, - kalbėjo LLS sekretorius. - Pasaulio lenkų lyderiai lietė ir kitas rūpimas temas, nemažai dėmesio skiriant ir Lietuvos lenkų bendruomenės probleminiams klausimams, kuriuos eilę metų akcentuoja LLS. Pasaulio lenkų bendruomenė nuolatos stebi mūsų valstybės elgesį su lenkų tautine mažuma. Tai buvo išgirsta ir per šį susitikimą – tai daroma be mūsų prašymo ar intervencijos. (...) Pasaulio lenkų lyderių atvykimas į Vilnių – tai didžiulis paramos ir solidarumo su Lietuvos lenkų bendruomene ženklas.“

    Anot E. Trusevičiaus, rezoliuciją dėl tautiečių padėties mūsų šalyje labiausiai ragino priimti Amerikos lenkų bendruomenė.

    „Buvo priimta rezoliucija specialioji rezoliucija šiuo klausimu, kurioje pasaulio lenkų lyderiai kreipiasi į Lietuvos valdančiuosius, kad jie liautųsi vykdę didžiausios tautinės mažumos asimiliacijos politiką. Rezoliucijoje taip pat pažymėta, kad Lietuvos lenkams turėtų būti sukurtos deramos sąlygos plėtoti savo tapatybę ir galiausiai turėtų būti išspręsti tie patys švietimo, gimtosios kalbos vartojimo viešajame sektoriuje, pavardžių rašybos asmens tapatybės klausimai – sutinkamai su LLS lūkesčiais. (...) Pirminis pasaulio lenkų lyderių tikslas buvo aptarti ketvirtojo Pasaulio lenkų suvažiavimo reikalus, bet neapsieita be tų problemų. Beje, jas pirmas kėlė Amerikos lenkų atstovai“, - sakė E. Trusevičius.

    DELFI primena, kad LLS ir kitos lenkų organizacijos pastaruoju metu daugiausiai piktinasi Švietimo įstatymu bei reikalauja sušvelninti jo nuostatas, o dalies pakeitimų išvis atsisakyti. Švietimo klausimus jau kurį laiką narplioja speciali darbo grupė, kurioje dalyvauja Lietuvos ir Lenkijos ekspertai, tame tarpe – lenkų ir lietuvių tautinių mažumų abiejose valstybėse atstovai. Lenkų mažuma taip pat tikisi, jog galų gale bus įteisinta lenkiška pavardžių rašyba, o lenkiškuose rajonuose bus leista gatvių pavadinimus rašyti dviem kalbomis – lig šiol už tokius veiksmus teismai be išimčių skiria baudas bei nurodo nukabinti Valstybinės kalbos įstatymo neatitinkančius užrašus.

  • Plungės rajone atidarytas Šaltojo karo muziejus

    Plungės rajone atidarytas Šaltojo karo muziejus

    lrt.lt 2011 11 07 17:09

    Žemaitijos nacionaliniame parke, buvusiame Sovietų Sąjungos balistinių raketų šachtiniame paleidimo komplekse, atidarytas Šaltojo karo muziejus.

    Ši buvusi sovietinės armijos požeminė termobranduolinių raketų paleidimo aikštelė Plokštinės miške pradėta statyti šešiasdešimtųjų rudenį. Dešimt tūkstančių kareivių, daugiausia iš Estijos, kastuvais iškasė keturias 27 metrų gylio šachtas. Į jas buvo nuleistos keturios raketos, nukreiptos į vakarų šalis. Raketų kryptis buvo keičiama kas trejus–ketverius metus.

    „Antžeminių dar buvo Ukmergėje, Tauragėje ir Karmėlavoje.Trys. Ir praktiškai to ginklo užteko visai Europai sulyginti su žeme“, – pasakojo Žemaitijos nacionalinio parko direktorius Giedrius Norvaišas.

    Šešiasdešimt antraisiais metais Plungės rajone baigta statyti bazė buvo pirmoji Sovietų Sąjungoje požeminė raketinė bazė. Apie 20 hektarų teritoriją, kurioje taip pat įrengtos ir kareivinės bei branduolinių galvučių saugykla, saugojo net šešios apsauginės linijos: spygliuotos vielos, signalizacijos, aukšta elektros įtampa ir kita. Bazę sovietų kariai paliko 1978 metais.

    Dabar čia, po beveik dvejus metus trukusių darbų, įrengtas Šaltojo karo muziejus, kaip teigiama, vienintelis toks Europoje. Šiame muziejuje pasakojama apie penkiasdešimt metų trukusį karinį konfliktą, jo poveikį Europos ir Lietuvos istorijai, branduolinės ginkluotės keliamą grėsmę žmonijai.

    „Autentikos išliko labai nedaug, praktiškai – tik sienos. Liko tik tai, ko negalėjo išvogti per šitiek metų.Visi metalai, kabeliai buvo išvogti, ištampyti. Bet mes stengėmės kai ką atkurti, kąi ką teko padaryti iš naujo“, – sakė Žemaitijos nacionalinio parko direktorius.

    Ekspozicijoje lankytojai išvys ir vaizdinės medžiagos, kuri pasakoja apie buvusį visiškai slaptą sovietų branduolinės ginkluotės organizavimą ir veikimo principus. Taip pat demonstruojamos kovinės raketos ir kita Šaltojo karo ginkluotė, jos maketai. Projekto, kuris įgyvendintas už   Europos sąjungos lėšas, vertė – pusseptinto milijono litų.

  • Landsbergis: Golovatovo istorija Austrijoje – Europos krizės atspindys

    Landsbergis: Golovatovo istorija Austrijoje – Europos krizės atspindys

    BNS 2011 11 04 16:09

    Austrijos sprendimas paleisti 1991 metų sausio žudynėmis įtariamą buvusį KGB karininką Michailą Golovatovą atspindi krizę Europoje, kurios vienybę skaldo Rusija, sako Vienoje viešintis tuometinis valstybės vadovas, europarlamentaras Vytautas Landsbergis.

    „Kai manęs klausė, ką aš manau, atsakiau, kad čia nėra apie ką diskutuoti. Kam reikia, visi žino, kaip buvo, kas spaudė, kas reikalavo ir kodėl jis buvo paleistas. O nagrinėti, kokius paskui argumentus sukūrė jau post factum - tai beprasmis dalykas“, - BNS telefonu iš Austrijos sakė V.Landsbergis.

    „Rusijos spaudimo yra tiek daug visur Europoje, Austrija nėra išimtis. Ir be spaudimo pats faktas, kad Rusijai kai kas nepatinka, jau varžo europiečius apie tai kalbėti. Tų pavyzdžių galima tuzinais pateikti. Čia yra tai, kuo reiktų rūpintis“, - teigė europarlamentaras.

    „Apie tai buvo kalbėta imant kaip pavyzdį, kaip keičiasi Europa ir valstybės narės kai kurių principų ir pagrindų atžvilgiu. Tai yra dalis Europos krizės. Golovatovas yra toks mažas atspindėlis“, - teigė jis.

    Pasak V.Landsbergio, dėl tokių tendencijų kyla klausimai apie Europos nepriklausomybę.

    „Kalbėjau politiniuose debatuose apie Europos nepriklausomybę. Čia yra klausimas, ar Europa gali būti maždaug viena ir su savo pozicija, ar negali ir yra skaldoma gabalais, ir tada jos pačios nepriklausomybė yra abejotina, ji yra tampoma, įtakojama, įsakinėjama. Jeigu ne visa urmu, tai pavienės valstybės arba politinės jėgos. Štai kur yra ne mažesnė krizė nei skolos“, - kalbėjo V.Landsbergis.

    Įtariamasis Sausio 13-osios byloje Rusijos pilietis M.Golovatovas pagal Lietuvos išduotą Europos arešto orderį liepos 14-ąją buvo sulaikytas Vienos oro uoste, bet nepraėjus nė parai paleistas. M.Golovatovas Lietuvoje įtariamas nusikaltimais žmoniškumui.

    Aiškintis aplinkybių vėliau buvo sudaryta dvišalė darbo grupė. Austrija viešai tikino, kad sulaikyti ilgesniam laikui ir perduoti Lietuvai M.Golovatovą trūko duomenų, tačiau Lietuvos pareigūnai įtaria, kad Viena taip pasielgė dėl Rusijos spaudimo. Austriją sukritikavo ir teisingumo eurokomisarė Viviane Reding (Vivjana Reding).

    Pasak V.Landsbergio, Austrijos Užsienio reikalų ministerija viešai skelbia, kad šioje istorijoje padėtas taškas, bet Lietuva su tuo sutikti niekada negalės.

    „Taškas yra toks sąlyginis. Jų Užsienio reikalų ministerija sako, kad padėjo tašką, kad viskas jau yra uždaryta. Bet toks klausimas niekad nėra uždarytas. Kaip ir žudynės niekada nebus pamirštos, kaltininkai bus prisimenami ir jų gyvenimas nebus visiškai ramus“, - BNS sakė V.Landsbergis.

    Kita vertus, pasak europarlamentaro, šis incidentas austrams priminė apie žudynes Vilniuje.

    „Šitas incidentas priminė ir išryškino, kas tada vyko Lietuvoje. Tai buvo jau beveik užmirštas dalykas, o jis pasidarė nebe užmirštas. Žmonės pamatė kadrus ir išgirdo apie faktus. Tam tikra nauda iš Golovatovo skandalo yra informacinė“, - kalbėjo V.Landsbergis.

    M. Golovatovas 1991 metų sausį vadovavo Vilniaus televizijos bokštą šturmavusiam „ Alfa“ būriui. Sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių, šimtai buvo sužeisti.
  • Paminklui „Garbė žuvusiems dėl Tėvynės“ Kaune – 80 metų

    Paminklui „Garbė žuvusiems dėl Tėvynės“ Kaune – 80 metų

    Lietuvos Sąjūdis 2011 11 04 16:09

    2011 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos ir asociacijos „Kovos 11-osios gatvės bendrija“ vardu Raimundas Kaminskas inicijavo žuvusių karių pagerbimą ir paminklo „Garbė žuvusiems dėl Tėvynės“ – 80-mečio minėjimą Vilijos pake (Juozapavičiaus pr.). Dalyvavo LR Seimo narė V.M. Čigriejienė, Dainavos ir Šančių seniūnijų seniūnai, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nariai,  Kauno sąjūdiečiai, Generolo Povilo Plechavičiaus jaunojo kario mokyklos mokiniai su šios mokyklos direktoriumi plk. Viktoru Dauniu. Buvo uždegtos atminimo žvakelės, sugiedotas Lietuvos himnas. Renginį vedė Vilius Kaminskas.

    1931 m. lapkričio 2 d. 17 val. Žemųjų Šančių karių kapinėse (dabar Vilijos parkas) prie Šančių Švenčiausiojo Kryžiaus Išaukštinimo Bažnyčios įvyko paminklo „Garbė žuvusiems dėl Tėvynės“ (dail. Stanišauskas) šventinimas ir gedulingos pamaldos už žuvusius, mirusius karius. Čia buvo palaidota apie 100 karių. Paminklas turėjo altoriaus pavidalą. viršuje stovėjo liepsnojanti vaza – amžinosios gyvybės simbolis, priešakinėje pusėje – kryžius su spinduliais ir krucifiksu, po kryžiumi – altorius, o prie jo keturkampė lenta, kurioje įrašyta: „Garbė žuvusiems dėl Tėvynės“, kardas ir kiekviename kampe po vieną vinies galvutę. Paminklo apačioje buvo du laiptai. Iš viso paminklo statybai išleista tuo laiku 1.568 Lt. 94 ct. Komisija karių kapams tvarkyti neturėjo lėšų ir kreipėsi į tuometinį II divizijos vadą plk. (vėliau brigados generolas) K. Skučą ir karo technikos viršininką plk. (vėliau brigados generolas) K. Popeliučką, kurie parėmė statybą. Paminklo statybą parėmė 2 pėst. pulkas, 3 art. pulkas, II divizijos štabas, pionierių batalionas, ryšių batalionas, autorinktinė (viso 1.300Lt) ir kareiviai nemokamu darbu. Šis paminklas pastatytas vien tik Šančių įgulos karių triūsu ir lėšomis. Prie paminklo statybos daug prisidėjo transporto rinktinės vadas kpt. M. Tašlikas, veterinarijos puskarininkių ir kalvių mokyklos mokiniai.

    Po Antrojo pasaulinio karo Bažnyčia buvo paversta sandėliu, karių kapai sulyginti su žeme, paminklas nugriautas. 1950 m. nugriauta ir pati Bažnyčia su varpine. Buvusios Bažnyčios vietoje 1991 m. pastatytas ir rugsėjo 14 d. pašventintas ąžuolinis Atminties kryžius pradėtas atstatyti paminklas, bet nepabaigtas.

    Dėl Lietuvos savanorių kapų atstatymo, tvarkymo ir priežiūros Kauno mieste Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkas dr. R. Kaminskas ne kartą kreipėsi į įvairias valstybines institucijas.

  • A.Lapinskas. Lietuva-Lenkija: jokių tarpvalstybinių kivirčų nėra

    A.Lapinskas. Lietuva-Lenkija: jokių tarpvalstybinių kivirčų nėra

    Delfi 2011 11 04 16:09

    Atsiliepti į gerbiamo Seimo nario Egidijaus Vareikio straipsnį, ar kaip jis įvardijo – paskaitą, po pusantro mėnesio nuo jos pasirodymo, gal ir nėra gero tono požymis, bet jo „Paskaita apie Lietuvos taiką su Lenkiją“, manyčiau, tikrai neprarado aktualumo.

    Dėl pačios paskaitos, žinoma, jokių pretenzijų negali būti, tai profesionalus ir aukštos kokybės darbas. Vis dėlto, norėčiau brūkštelėti keletą pastabėlių dėl kelių vertinimo momentų, o konkrečiai – dėl kai kurių E.Vareikio teikiamų esamos padėties apibrėžimų.

    Pirmiausia, dėl paskaitos pavadinimo. Taikai, o jei tiksliau - taikos sutarčiai sudaryti visada yra būtinos bent dvi šalys. Jeigu viena iš jų lieka kariauti, o kita sako, kad skelbia taiką, tai bus jau ne taika, bet kapituliacija. Lietuvai skelbti taiką su Lenkija nėra jokio pagrindo, nes Lietuva jokių karo, žinoma šaltojo, veiksmų – ultimatumų, skundų ir peticijų Europos institucijoms bei tai pačiai Lenkijai dėl jos vidaus politikos nereiškia. Visi tokie veiksmai - aštrūs raštai ir žodžiai Lietuvos vidaus politikos adresu girdimi ir matomi tik iš Lenkijos pusės.

    O Lenkijos premjero Donaldo Tusko mestą akibrokštą, kad Lenkijos ir Lietuvos santykiai bus tiek geri, kiek bus geri Lietuvos valdžios santykiai su lenkų tautine mažuma, vertėtų įvardyti be jokių užuolankų: tai grubus ultimatumas. Suprask, Lietuva, norėdama gerų santykių su Lenkija, privalės Lietuvos lenkams suteikti ne tik Lietuvos, bet ir analogiškiems Lenkijos įstatymams prieštaraujančias privilegijas, būtent tokių nori Lietuvos lenkai. Ačiū Dievui, toks Lenkijos spaudimas tai dar ne tiesioginis jėgos naudojimas, bet abejingumą Lietuvos europinei plėtrai nuo Vyslos krantų mes tikrai jaučiame.

    Taigi, Lenkijos manymu, Lietuvos valdžios santykiai su lenkų mažuma yra blogi, todėl ir Lenkijos su Lietuva tokie pat. Atskiri Lenkijos veikėjai vos ne kas savaitę sau leidžia tvirtinti, kad Lietuvos lenkai yra persekiojami dėl kalbos, žemės, švietimo. Kaip tik dėl to persekiojimo galėčiau lenkų pusei priminti keletą sakinių iš Lenkijos istorijos tekstų.

    „1939 m. kovą vokiečių propaganda pradėjo isterišką kampaniją dėl persekiojamos vokiečių mažumos Lenkijoje“... „1939 m. gegužę vokiečių spaudą užplūdo dramatiški pranešimai apie persekiojamą vokiečių tautinę mažumą: Aukštutinėje Silezijoje [ji priklausė Lenkijai] užpuldinėjami laikraščių pardavėjai, išdaužomos vokiečių parduotuvių vitrinos, lenkų vaikai apmėto akmenimis mokinius, einančius į vokiečių mokyklas. Ir liudininkai, ir aukos tuose tekstuose būdavo be pavardžių. „Du vokiečiai“, „Pagyvenusi vokietė“ pasakojo, kaip jiems vis sunkiau gyventi tarp agresyvių lenkų“... „Hitleriui esą persekiojamos vokiečių mažumos teisių gynimas tapo pretekstu užimti Čekiją 1938 m., o vėliau Lenkiją 1939 m.“

    Lenkijos dievagojimaisi, kad vokiečių mažumai jokie persekiojimai negrėsė, tuometinio Vokietijos vado neįtikino, jis nutarė, jo įvardijimu, „sezoninę valstybę“ Lenkiją ištrinti iš pasaulio žemėlapio...
    Dabartinė Lenkijos kaltinimų Lietuvai lavina dėl lenkų persekiojimo 100 proc. atitinka anų laikų Hitlerio Vokietijos retoriką – ir dėl agresyvių lietuvių, ir dėl konkretybių trūkumo, ir dėl elementaraus melo. Jau vien nuo šių analogijų Lenkijos pusei turėtų būti, švelniai tariant, nelabai smagu, o Lietuvai jau tikrai neramu.

    * * *

    Apie karą gerbiamas E.Vareikis kalba ir švietimo fronte: „Diskusija, geras ar negeras Švietimo įstatymas virto beveik jau karu tarp Lietuvos ir Lenkijos... stebint, kaip nežiniukiškai lietuviai ir lenkai drabstosi purvais...“.

    Praleiskime karą, bet žodis „diskusija“ čia juk irgi netinka! Diskusija vėlgi gali būti bent tarp dviejų subjektų, o jų nėra. Yra tik Lenkija ir bendram fronte su ja Lietuvos lenkų veikėjai, kurie vos ne kasdien lieja purvus Lietuvos kryptimi.

    Į priešingą pusę skrendantys Lietuvos prašymai, pvz., dosniau finansuoti Lenkijos lietuviškas mokyklas tėra tik mandagios užuominos palyginti su triukšmingais Lenkijos politinės artilerijos apšaudymais prieš Švietimo įstatyme numatytą normalų lietuvių kalbos mokymą.

    Ankstesnė tvarka, kai Lietuvos lenkų mokyklose nemokėdami vieno iš pagrindinių mokymo dalykų, turiu mintyje lietuvių kalbą, lenkų mokiniai gaudavo tokį patį brandos atestatą kaip ir lietuviškų mokyklų mokiniai, neatitiko jokių sveiko proto kriterijų, beje ir analogiškos Lenkijos švietimo praktikos.

    Grįžkime į patį švietimo fronto sūkurį. Kaip minėjau, jame pliekia tik lenkų sunkioji artilerija, suprantama, kad tokiame triukšme apie mandagumą ir tarpvalstybinių santykių etiką niekas nė neprisimena. Štai Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis netgi pripažinęs, kad lenkiškų mokyklų tinklas Lietuvoje yra didžiausias pasaulyje, čia pat priduria, kad Lietuva jį paveldėjo iš sovietinių laikų, be to, anot R.Sikorskio, „[švietimo] įstatymas numato [lenkiškų] mokyklų uždarymą... prievartinę asimiliaciją“.

    Jam pritaria ir žinomas Lenkijos politikas Jaroslawas Kaczynskis, jo manymu, „naujasis Lietuvos švietimo įstatymas sudavė skaudų kirtį lenkų švietimui šiame krašte“... tai stipriausias smūgis lenkams per keliasdešimt metų... net sovietų okupacijos laikais švietimo nuostatos buvo lenkams palankesnės nei dabar... švietimo įstatymas tai gerų lenkų ir lietuvių santykių griovimo viršūnė“.

    Po tokios kanonados reikėtų manyti, kad prie sovietų Lietuvos lenkai jautėsi visai gerai, o štai dabar pasidarė žymiai blogiau... Tokiu atveju logiška būtų paklausti: jeigu kokiu nors stebuklu grįžtu sovietinė valdžia, t.y. sugrįžtu okupacija, tai lenkai turbūt ją sveikintų, išsiilgę to rojaus? Lenkijos politikų kalbos inspiruoja tokio klausimo kėlimą, o gal sufleruoja ir atsakymą.

    Bent kiek žinančiam esamą lenkų švietimo padėtį tie paistalai apie lenkų mokyklų uždarymus ir asimiliacijas tėra gryniausias pramanas, tačiau Lenkijos politikai juos priima už gryną pinigą ir kelia triukšmą ne tik Lietuvos ir Lenkijos fronte, bet bando jį išplėsti toli už mūsų valstybių ribų.

    Tvirtinimas, kad sovietmečiu lenkams buvo geriau, yra visiškai įžeidus ir patiems Lietuvos lenkams. Negi aklinai uždaryta Lietuvos Lenkijos siena buvo toks gėris? O kai dėl geresnio anuometinio lenkų švietimo su privalomomis sovietinėmis doktrinomis, visą ugdymo procesą sukant kuo geresnio rusų kalbos ir tuometinės ideologijos klišių mokėjimo link, tai panašios švietimo nuostatos juk buvo ir vadinamojoje liaudies Lenkijoje, negi tuomet joje irgi buvo geresnis gyvenimas nei dabar?

    Paskutinės naujienos šiame fronte irgi yra gana įdomios, turiu mintyje Lietuvos lenkų veikėjų požiūrį į bendros Lietuvos ir Lenkijos švietimo ekspertų komisijos veiklą, ji puolama su ne mažesniu azartu, kaip ir pats švietimo įstatymas. Anot tų veikėjų, komisija nagrinėja ne tai, ko reikia, o pati komisija irgi sudaryta ne tokia, kokios reikėtų. Aišku, šiame puolime labiausiai kliūna Lietuvos švietimo viceministrui Vaidui Baciui, bet nemažai pretenzijų reiškiama ir pačios Lenkijos ekspertams, anot „Kurier Wilenski“, „Lenkijos delegacijai kažko trūksta“...

    Beje, tame pačiame laikraštyje yra ir Lietuvos lenkų mokyklų tėvų forumo laiškas minėtos komisijos vadovams ir nariams, kuriame jau net nekalbama apie suvienodinto egzamino įvedimą kada nors vėliau - tą siūlo Lenkijos atstovai, bet jau aiškinama, kad pasirengti tokiam egzaminui iš viso nebus įmanoma. Kodėl? Todėl, kad sustiprinus lietuvių kalbos mokymą, tautinių mažumų mokyklų 9-10 klasėse dabar yra 34 savaitinės pamokos, kai lietuviškose – 32.

    Štai jums ir pretekstas dar vienam šauksmui dėl lenkų diskriminacijos: Lietuvos valdžios prispaustiems lenkų vaikams yra sunkiau mokytis negu lietuviams... Bet juk Punsko lietuviškoje mokykloje pamokų skaičius irgi yra didesnis nei lenkiškoje, nes prie visų Lenkijos mokyklose reikalaujamų dalykų, jokių dalykų nesilpninant, prisideda dar ir lietuvių kalba. Lenkijos valdžia lietuviukams sako trumpai drūtai: jeigu jums per sunku mokytis lietuviškoje, eikite į lenkišką mokyklą. Tačiau Punsko mokiniai nesiskundžia ir tik džiaugiasi, kad dar turi lietuvišką mokyklą.

    Kas kita – Lietuvos lenkai. Čia jie piktinasi viskuo, kuo tik gali ir todėl su nostalgija prisimena sovietinius laikus. Tada, galiu priminti, sovietinės armijos karininkų vaikai rusų mokyklose iš viso būdavo atleisti nuo lietuvių kalbos mokymo, nes jų tėvai nebuvo garantuoti, kad Lietuvoje užsibus ilgesnį laiką ir nebus perkelti kur nors už Uralo – kam tuomet mokytis nereikalingo dalyko. Negi Lietuvos lenkų tėvai irgi save norėtų prilyginti anų laikų sovietų klajokliams?

    * * *

    „Šiandien etninis kivirčas jau peržengė valstybių sienas. Į nesutarimus jau įtraukti ne tik moksleiviai ir mokytojai“, - rašo E.Vareikis. Pagal tokį aiškinimą atrodytų, kad kur nors netoli Kauknorio ežero vienoje sienos pusėje renkasi Kapčiamiesčio lietuviai, kitoje – Berznyko lenkai (beje, čia gyvena ir lietuvių, dėl jų pačių ramybės jie to neafišuoja) ir kivirčijasi pagaliais ar bent negražiais žodžiais. O iš minimų esą nesutarimų atrodytų, kad kur nors Neries pakrantėje pagalius vieni į kitus svaido Vilniaus lietuviškų ir lenkiškų mokyklų moksleiviai.

    Nieko to nėra. Jokių tarpvalstybinių kivirčų, jokių lietuvių ir lenkų vaikų nesutarimų. Yra tik saujelė Lietuvos lenkų konfliktiškos prigimties veikėjų, kurie kaimynų valstybės televizijai ir netgi patiems valstybės vadovams nuolat transliuoja žinias apie pragarą Vilniaus krašte (žinoma, paprašydami už šias žinias ir pinigų). Jiems padeda tokių pat triukšmingų revanšistinio mentaliteto žmonių būrelis Lenkijoje.

    Nėra jokio tarpvalstybinio karo, kaip ir kivirčų šalies viduje. Bet lenkų pusės provokacijų, šmeižtų, įžeidinėjimų - kiek tik nori, ir Lietuva, pripažinkime, džentelmeniškai laikosi į juos neatsakydama. Būtent taip, aišku apgailestaujant, reikėtų įvardyti dabartinius Lietuvos valdžios santykius su lenkų tautine mažuma, o galų gale ir pačia Lenkijos Respublika.

  • Už Sausio įvykių aukų įžeidimą prokuroras A.Paleckį siūlo nuteisti lygtinai

    Už Sausio įvykių aukų įžeidimą prokuroras A.Paleckį siūlo nuteisti lygtinai

    Delfi 2011 11 04 16:09

    Partijos „Frontas“ lyderis Algirdas Paleckis tyčia įžeidė asmenų, žuvusių už Lietuvos nepriklausomybę, atminimą bei sumenkino įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais patvirtintą sovietų agresijos prieš Lietuvos Respubliką faktą. Taip teigia prokuroras Egidijus Šleinius, A. Paleckį teisme pasiūlęs nuteisti vienerių metų laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant dvejiems metams.

    Per šį laiką prokuroras siūlo įpareigoti A. Paleckį nekeisti gyvenamosios vietos.

    Pasak Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro, prieš metus vienoje radijoje laidoje pareiškęs, kad per 1991 metų Sausio įvykius prie televizijos bokšto „saviškiai šaudė į savus“, A. Paleckis neigė ir šiurkščiai menkino 1991 m. sausio 13 d. įvykius bei jų aukas.

    „A. Paleckio kaltė yra neginčijamai įrodyta byloje ištirtais duomenimis – paties A. Paleckio bei liudytojų parodymais“, – penktadienį Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme pareiškė valstybinis kaltintojas. Jo teigimu, „Fronto“ vadovas net nesigaili dėl savo pasakytų žodžių bei neatsiprašė Sausio įvykių aukų.

    Dėl SSRS nusikaltimų prieš Lietuvos Respubliką ir jos gyventojus neigimo ir šiurkštaus menkinimo A. Paleckį kaltu pripažinti siūlęs prokuroras teisme taip pat pažymėjo, kad dar prieš 12 metų Vilniaus apygardos teismas Sausio įvykių byloje neginčijamai įrodė, jog niekas, išskyrus sovietų karius, nebuvo ginkluoti prie Vilniaus televizijos bokšto.

    „Taip pat paneigta, kad buvo šaudoma koviniais šoviniais, jokių tūtelių nebuvo rasta, nė vienas smogikas nebuvo pagautas“, – sakė E. Šleinius, pažymėjęs, kad A. Paleckis savaip interpretuoja Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje nustatytas faktines aplinkybes.

    Be to, pasak prokuroro, įsiteisėjusiu nuosprendžiu nesuabejojo ne tik aukštesnių instancijų Lietuvos teismai, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), nagrinėjęs Sausio 13-osios perversmininkų Mykolo Burokevičiaus ir Juozo Kolelio bylas prieš Lietuvą.

    A. Paleckis suvokė, kad jo žodžiai – šmeižtas ir dezinformacija

    A. Paleckio viešai pasakytus teiginius valstybinis kaltintojas pavadino šmeižtu ir dezinformacija.

    „Jis suvokė, kad per masinės informacijos priemones savo pareiškimu įžeidžia asmenų, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę, atminimą, – sakė E. Šleinius. – Dėl kokių motyvų jis tai padarė, atsakomybei reikšmės neturi. A. Paleckis puikiai žinojo apie tuo metu Liteuvoje vykusius Sausio įvykius, buvo asmeniškai susipažinęs su Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu“.

    Skiriant bausmę A. Paleckiui baudžiamąją bylą nagrinėjančio teisėjo Antano Virbalo prokuroras prašė atsižvelgti į padarytos veikos pavojingumo laipsnį visuomenei bei į tai, kad kaltinamajam inkriminuojamas nusikaltimas yra priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai.

    Tuo tarpu A. Paleckiui atstovaujantis advokatas teisme tikino, kad jo ginamasis turėtų būti išteisintas dėl inkriminuojamų kaltinimų, nes esą jokio nusikaltimo nepadarė.

    Priimti išteisinamąjį nuosprendį teisėjo prašė ir A. Paleckis, kurio pasisakymą teisme stebėjo apie 20 daugiausia vyresniojo amžiaus žmonių. Dalis jų prieš posėdį prie teismo surengė piketą.

    Išklausyti baigiamųjų kalbų A. Paleckio byloje į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą atvyko ir vieno Rusijos televizijos kanalo žurnalistai.

    Nuosprendį A. Paleckio byloje teismas turėtų paskelbti dar šį mėnesį.

    Savo žodžių A. Paleckis neišsižadėjo net teisme

    A. Paleckis nemalonumų sulaukė po viešai išsakytų teiginių, kuriais paneigiami ir šiurkščiai menkinantys 1991 m. sausio 13 d. įvykiai bei jų aukos. „Žinių radijo“ laidoje „Raktas“, transliuotoje praėjusių metų lapkričio 2 d., A. Paleckis viešai pareiškė, kad per 1991 metų Sausio įvykius prie televizijos bokšto „saviškiai šaudė į savus“.

    „Esu politikas, esu partijos vadovas, visuomeninis atstovas, turiu teisę kovoti už kitokią valstybę, nei ji yra dabar, – yra anksčiau sakęs A. Paleckis. – Jokių minčių apie kažkokį šmeižtą neturėjau. Laidoje pasakiau, kad net nereikia turėti iliuzijų, jog gyvename teisinėje valstybėje... (...) Laidoje Alvydas Medalinskas pradėjo daryti užuominas apie mano senelį ir kad jis dalyvavo tam tikruose įvykiuose...

    Aš pasakiau, kad nagrinėdami Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpį be reikalo išbraukiame sovietų laikus... Kalbėjau apie korupciją Lietuvoje, paneigiau, kad mes bendraujame su V. Putino organizacija „Naša“, o kai A. Medalinskas ėmė kalbėti apie Sąjūdį ir jį girti, pasakiau, kad ne tik Garliavos minia, bet ir Sąjūdis naudojo minią bei megztąsias beretes, manipuliacija vyko įvairiais aspektais.(...)

    Nukrypimas į istoriją buvo paaiškinimas, kada Lietuvoje prasidėjo socialinis neteisingumas. Pasakiau, kad Sąjūdis nebuvo rožinis, jį daugiausia kūrė KGB, o Sausio 13-oji buvo viena iš iliustracijų“.

    A. Paleckis teigė, kad pasakydamas „saviškiai šaudė į savus“ laidoje norėjo nurodyti savo teiginių šaltinius, tačiau tai jam nebuvo leista.

    „Pasakiau, palaukite, duokite pabaigsiu, norėjau pasakyti apie šaltinius, kuriais rėmiausi, bet negavau progos toliau kalbėti, – sakė kaltinamasis. – Tai buvo keli A. Butkevičiaus tiesmuki interviu, Algirdo Klukio knyga, Vytauto Petkevičiaus pasakojimai knygoje, Juozo Kuolelio parodymai, kad buvo šaudyta iš viršaus. Aš nesakiau kategoriškai, aš sakiau „ir kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus“, bet toliau mane pertraukė ir ėmė kiti kalbėti“.

    „Frontininkas“ teigė, kad sakydamas žodį „savi“ turėjo omeny prie televizijos bokšto esančius žmones, o kalbėdamas apie „saviškius“, žmones, kurie buvo ant stogų pačiame bokšte. „ Bet jų pavardžių nežinau“, – patikino A. Paleckis.

    „Aš nesu linkęs nutylėti tai, kas oficialiai nėra paneigta“, – sakė kaltinamasis, teisme ne kartą citavęs V. Petkevičiaus knygą „Durnių laivas“.

    Bus paskelbtas pirmasis nuosprendis dėl sovietų agresijos neigimo

    A. Paleckio byloje teismas yra apklausęs Seimo narį K. Masiulį, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, buvusį parlamentarą Audrių Butkevičių ir dar kelis asmenis. Kai kurie jų užsiminė girdėję, kad esą kažkas iš civilių galėjo šaudyti į prie bokšto buvusius žmones, tačiau tokių A. Paleckiui palankių teiginių negalėjo pagrįsti jokiomis faktinėmis aplinkybėmis.

    A. Paleckio byloje bus pirmasis nuosprendis Lietuvos teismų istorijoje dėl Sovietų Sąjungos įvykdytos agresijos neigimo. 1991-ųjų sausio 13-ąją sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams užimant Vilniaus televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, žuvo 14, nukentėjo daugiau kaip tūkstantis žmonių.

  • V.Keršanskas. Kada pasibaigs Darbo partijos bylos maratonas?

    V.Keršanskas. Kada pasibaigs Darbo partijos bylos maratonas?

    Delfi 2011 11 04 16:09

    Nuo 2006-ųjų metų besitęsianti vadinamoji Darbo partijos „dvigubos buhalterijos“ byla iki šiol bevaisė. Paskutinis šios bylos atnaujinimas buvo palydėtas spekuliacijomis, jog byla skubinama (!) dėl artėjančių rinkimų. Tiesą sakant, tokia realybė būtų netgi naudinga, nes rinkėjai gautų atsakymą į šį jau penktus metus keliamą klausimą. Tačiau taip nėra.

    Darbo partija sėkmingai veikia ir dabartinėje situacijoje: kaltinimai neužkirto kelio gauti sąlyginai nemažai vietų 2008 metų Seimo rinkimuose, Viktorui Uspaskich būti išrinktam į Europos Parlamentą 2009-aisiais bei šių metų savivaldos rinkimuose susižerti net aštuonias vietas Vilniaus savivaldybėje. Šiame straipsnyje nesiimu paskelbti verdikto diskutuojamai bylai, tai toli gražu ne mano kompetencija. Vis dėlto pasvarstymai, ką dabartinė bylos eiga ir galima bevaisė baigtis iš tiesų reikštų Lietuvai – būtini.

    Neverta per daug išsiplėsti kalbant apie šios bylos eigą, kadangi apie tai nemažai rašyta ir šnekėta. 2006-ųjų viduryje pradėtas tyrimas iš karto susidūrė su kliūtimis. Paskelbus V. Uspaskich įtariamuoju, pastarasis daugiau nei metams dingo Rusijos Federacijoje ir net pasiprašė politinio prieglobsčio. Darbo partijos vadovui po daugiau nei metų savanoriškai grįžus į Lietuvą, prasidėjo nuolatinis ir net įžūlus bylos vilkinimas.

    Generalinės prokuratūros pateiktoje bylos nagrinėjimo chronologijoje nesunku įžvelgti dėsningus ir itin įžvalgius, teisiškai nepriekaištingus veiksmus, kuriais trukdyta vykdyti tyrimą. Dalies įtariamųjų sėkmė Seimo, vėliau Europos Parlamento rinkimuose jiems tik palengvino šį procesą. Žvelgiant iš kitos pusės, keista matyti, kai visuotinai svarbia pripažinta byla, kuriai atsakingų asmenų dėmesio turėtų būti skiriama kur kas daugiau, vykdoma ne taip sparčiai kaip galėtų būti. Tai įrodo faktas, kad tris mėnesius nesulaukiama teismo psichiatrijos ekspertizės išvadų dėl kaltinamosios Vitalijos Vonžutaitės sveikatos būklės.

    Būtent šios bylos svarba ir kelia didžiausią disputą ir įdomiausia – garsiausi šauksmai girdimi kaltinamųjų pusėje. Darbo partijos paskelbtas pranešimas, esą byla yra iškelta aukščiau kitų, nes yra bandoma politiškai susidoroti su partija, ir kiti argumentai tik parodo, kad būtent jų pastangomis šis skandalas ir tapo toks išpūstas. Normaliai, paskelbus įtarimus, kaltinamieji būtų susipažinę su kaltinimais, sutikę arba prieštaravę, o nusprendę, kad byla gali būti sufabrikuota, norint su jais susidoroti, kreipęsi į atitinkamas institucijas. Dabar gi įvykiai susiklostė taip, kaip rašyta aukščiau, o „kriminalinio filmo scenarijų primenančio kaltinamojo akto Darbo partijai skaitymą“, kaip išsireikšta DP pranešime, nulėmė ne kas kitas, o patys kaltinamieji.

    Vis dėlto ši byla turėtų būti ypač aktuali tiek politinių partijų vadovams ir jų atstovaujamoms partijoms, tiek kiekvienam piliečiui. Pirmiesiems dėl to, kad pasitvirtinus kaltinimams būtų pašalintas, ar mažų mažiausiai griežtai nubaustas jų tiesioginis konkurentas. Kaltinimus paneigus, nors ir triumfuotų Darbo partija, nebūtų kirstas paskutinis smūgis pasitikėjimui teisine bei partine sistema. Antriesiems – rinkėjams, turėtų būti gyvybiškai svarbu sužinoti, ar iš tiesų apie korupcijos žalą šaliai kalbanti partija pati leido sau mėgautis „neapmokestintuoju“ šešėliu.

    Deja, politikai apsiriboja tik lakoniškais komentarais, išreikšdami viltį, kad byla nebus ir toliau vilkinama. Tuo tarpu piliečiai mato V. Uspaskich kaip vieną iš geriausių kandidatų į ministro pirmininko postą, o partijos reitingams įtakos tokio mąsto nusikaltimo šešėlis neturi. Tai tik dar vienas patvirtinimas, jog rinkėjo brandumo problema egzistuoja ir artėjant Seimo rinkimams turėtų būti vis aktualesnė.

    Žvelgiant iš Darbo partijos perspektyvos, V. Uspaskich užtikrintumas savo nekaltumu lyg ir turėtų vesti į siekį tą nekaltumą įrodyti. Bandymai atkreipti dėmesį ne tik Lietuvos, tačiau ir tarptautinės bendruomenės (kalbu apie europarlamentaro internetiniame puslapyje patalpintą 20-ies minučių dokumentinį reportažą apie gresiantį politinį susidorojimą) turėtų būti ženklas, kad teismo procesas būtų vykdomas kuo atviriau, sklandžiau ir būtų pasiektas realybę atitinkantis verdiktas (pagal kaltinamuosius – jų kaltės paneigimas). Deja, bylos baigties kaltinamieji ne tik nesiekia, bet tam sistemingai trukdo, tuo metu naudodamiesi suteiktu nemokamu žiniasklaidos dėmesiu. Senaties termino sukaktis taip pat būtų laimėjimas jiems – tai būtų galimybė apsiskelbti, kad bandymas politiškai susidoroti nepavyko ir ko gero ilgam suteiktų imunitetą nuo panašių tyrimų grėsmės.

    Liko pasvarstyti, ką minima bevaisė baigtis indikuotų kalbant apie teisinę sistemą ir valstybę apskritai. Tam galima pasinaudoti prof. Vytauto Radžvilo išplėtota „neįvykusios valstybės“ idėja. Filosofas CŽV kalėjimų Lietuvoje skandalą ir Lietuvos politikų reakciją į jį pateikė kaip pražūtingą valstybės užsienio politikos praradimą, leidžiantį kalbėti net apie valstybės neveiksnumą. Darbo partijos „dvigubos buhalterijos“ byla, jos baigtis ir bendras politikų bei piliečių (ne)susidomėjimas ja gana aiškiai veda link vaizdinio, jog ir vidaus politika Lietuva yra tik šarvai, kurių viduje – tuštuma.

    Nors atrodo, jog suformuota sistema turėtų veikti, diskutuojamame pavyzdyje akivaizdžiai matome, kad dabartinė situacija yra toli nuo pageidautinos. Liūdniausia baigtis – senaties termino sukaktis – parodytų, kad nepriekaištingas savo sritį puikiai išmanančių advokatų darbas gali bet kokiai bylai per visą tyrimo terminą neleisti pajudėti net iki sėkmingo kaltinimų pateikimo. Taigi, pirmas kirtis tektų ir taip šlubuojančiai teisinei sistemai.

    Nepaisant to, tokia baigtis turėtų reikšmės ir partinės sistemos įvaizdžiui. Darbo partija galėtų didžiuotis, jog „jie nesugebėjo įrodyti mūsų kaltės“. Bet ar tai reikštų, ypač įvertinant tyrimo eigą, jų nekaltumą? Su senaties sukaktimi persekiojantis šešėlis, kurio tradiciniu būdu Darbo partija nusimesti nenori, pats nedings: ir toliau partinėje sistemoje gyvuos partija, kurios reputacija nebus išgryninta. Kita vertus, jeigu rinkėjų tokia situacija nejaudina, galiausiai galima kalbėti ir apie jų politinės brandos deficitą.

    Apibendrinant šią situaciją galima teigti, jog Darbo partijos „dvigubos buhalterijos“ bylos pabaiga parodys, ar nuo nepriklausomybės kurta sistema išties egzistuoja, ar tai tik griaučiai, leidžiantys veikti, tačiau ne piliečių ir tikrai ne valstybės labui. Vienu šūviu bus nušauti keli zuikiai: patikrinta teisinė sistema, įvertintas partinės sistemos ir piliečių politinė branda.

  • JT: pirmą kartą Lietuva pateko į itin aukšto išsivystymo valstybių kategoriją

    JT: pirmą kartą Lietuva pateko į itin aukšto išsivystymo valstybių kategoriją

    Bernardinai 2011 11 03 19:50

    Trečiadienį paskelbtame Jungtinių Tautų vystymo programos pranešime apie žmogaus socialinę raidą Lietuva užėmė 40 vietą ir pirmą kartą pateko į itin aukšto išsivystymo valstybių kategoriją.

    Vertinant Žmogaus socialinės raidos indeksą, atsižvelgiama į vidutinę gyvenimo trukmę, raštingumą, siekiančiųjų išsilavinimo skaičių ir ekonominę šalies būklę.

    "Pirmą sykį nuo 1995 m. Lietuva pateko į šalių, pasiekusių itin valstybių aukštą išsivystymo lygį pagal Žmogaus raidos indeksą 1, aplenkdama Portugaliją, Latviją, Rumuniją ir Bulgariją", - sakoma pranešime spaudai.

    Lyginant su pernai metais, Lietuva pakilo keturiomis pozicijomis.

    Sąraše Estija užėmė 34-ą, Lenkija 39-ą, Rusija 66-ą vietą.

    2011 metų šalių sąrašo pirmoje vietoje - Norvegija. Antra vieta atiteko Australijai, trečia – Olandijai, sąrašo gale lieka Kongas ir Nigeris.

    Šių metų pranešime pabrėžiama ne tik ekonominė vertė ir svarba, turinti įtakos šalies sėkmei ar žmogaus gerovei, tačiau atsižvelgiama ir į tai, kokios sąlygos sudarytos žmonių sveikai gyvensenai, išsilavinimui bei laisvei panaudoti žinias ir talentus geresnei ateičiai kurti, teigiama Jungtinių Tautų vystymo programos pranešime.

  • Baltijos valstybės perspėja dėl euro zonos atskirties nuo kitų šalių

    Baltijos valstybės perspėja dėl euro zonos atskirties nuo kitų šalių

    Diena 2011 11 03 19:50

    Baltijos ir Šiaurės šalys perspėjo, kad sprendimų paieška skolų krizei įveikti neturėtų padidinti atskirties tarp euro zonos šalių ir bendros valiutos neturinčių valstybių, po premjerų susitikimo pirmadienį sakė Lietuvos ministras pirmininkas Andrius Kubilius.

    „Buvo pabrėžta, kad neturėtų atsirasti tokių barjerų, kurie atskirtų šalis, priklausančias euro zonos klubui ir tas šalis, kurios dar nėra prisijungusios. Matomas pavojus, kad tas barjeras gali pats savaime didėti ir gilėti, o tai būtų problemos visai Europos Sąjungai“, - BNS telefonu iš Danijos sakė A.Kubilius.

    „Neturėtų būti šios krizės pasekmė, kad ES prarastų gebėjimą spręsti savo problemas visų 27 valstybių lygyje“, - pridūrė premjeras.

    Šiuos klausimus A.Kubilius pirmadienį Kopenhagoje aptarė su Baltijos ir Šiaurės šalių premjerais. Šioje vadinamojoje NB8 grupėje eurą turi tik Suomija ir Estija, Lietuva ir Latvija siekia valiutą įsivesti 2014-aisiais, Švedija ir Danija naudoja nacionalines kronas, o Norvegija su Islandija nėra ES narės.

    Pastaruoju metu sprendžiant, kaip įveikti skolų krizę Graikijoje ir kitose pietinėse ES valstybėse, svarbiausius sprendimus koordinuoja 17 eurą turinčių šalių atstovai. Euro neturinčios valstybės, tarp kurių yra ir Didžioji Britanija, išsakė susirūpinimą, kad visai ES svarbūs sprendimai nebūtų priimami joms nedalyvaujant.

    Pasak A.Kubiliaus, „pasidalinimas tarp euro zonos ir ne euro zonos valstybių gali turėti negatyvių ilgalaikių pasekmių“.

    Kita vertus, Lietuvos premjeras sakė, jog susitikime Kopenhagoje teigiamų vertinimų sulaukė euro zonos lyderių praeitą savaitę priimti sprendimai dėl papildomos paramos Graikijai ir bankų įsipareigojimų, taip pat stabilizavimo fondo padidinimo.

    „Padaryti sprendimai vertinami pozityviai - jie rodo, kad ES ir euro zonos valstybės pasiryžusios ryžtingiau spręsti problemas. Bet visi kalbėjo ir apie tai, kad nereikėtų nusiraminti po šių sprendimų ir ypatingą dėmesį reikia skirti spręsti atskirų valstybių problemas“, - sakė A.Kubilius.

    Pasak ministro pirmininko, šiuo atveju Šiaurės ir Baltijos šalys gali būti geras pavyzdys Europos pietinėms valstybėms.

    „Šiaurės Baltijos regionas yra pavyzdys, kaip problemos yra sprendžiamos realiai, o ne imituojant problemų sprendimą“, - sakė premjeras.

    Kopenhagoje A.Kubilius taip pat sakė pristatęs darbotvarkę, kai Lietuva kitąmet perims Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimo koordinavimą iš Suomijos. Regiono viršūnių susitikimas Vilniuje planuojamas kitų metų balandžio 23 dieną.

  • Statyti dujų terminalą gauti trys pasiūlymai

    Statyti dujų terminalą gauti trys pasiūlymai

    Delfi 2011 11 03 19:50

    Suskystintų dujų terminalas, kuris sumažintų Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos energetikos milžinės „Gazprom“ ir, Vyriausybės skaičiavimais, leistų dujas atpiginti iki 30 proc., Lietuvoje turėtų būti pastatytas iki 2014 metų. Trečiadienį po pasitarimo Vyriausybės kancleris Deividas Matulionis teigė, kad konkurse gauti trys pasiūlymai statyti laivą, sutartis su nugalėtoju turėtų būti pasirašyta kitų metų pradžioje.

    „Kompanijų dalyvaujančių šiame etape atskleisti negalima. Galiu tik pasakyti, kad tai labai rimtos kompanijos ir mes siekiam, kad bent jau šios kompanijos sudalyvautų. Tai rimčiausios ir daugiausiai tokio tipo projektų atlikusios kompanijos pasaulyje. Konkursas buvo labai sėkmingas. Aš bent jau labai džiaugiuosi, kad pavyko pritraukti, tai parodo mūsų konkurso reikšmingumą“, - žurnalistams kalbėjo „Klaipėdos naftos“ vadovas Rokas Masiulis.

    Anot D. Matulionio, dar nežinia, ar terminalo statyboms reikės skolintis.

    „Finansavimo modelis buvo preliminariai svarstytas. Iš esmės „Klaipėdos naftai“ didžiajai daliai darbų lėšos bus, jie iš savo pelno sugebės pelno sugebės sugeneruoti reikiamas lėšas. Kyla klausimas dėl garantijos laivui, bet tai irgi bus, mano galva, išspręstas klausimas Vyriausybės lygiu arba kitais būdais“, - sakė D. Matulionis.

    Šiuo metu numatomas plaukiojančios saugyklos dydis - 130 tūkst. kubinių metrų. Ji galėtų dirbti tiek minimaliu, tiek maksimaliu pajėgumu: dirbdama minimaliu pajėgumu aprūpintų dujomis pusę Lietuvos, maksimaliu pajėgumu – visą. Poveikio aplinkai studiją tikimasi baigti kitais metais.

    Lietuvoje suskystintų dujų terminalą tikimasi pastatyti ir paleisti eksploatuoti iki 2014 metų. Skaičiuojama, kad terminalo statyba kainuos apie 200 mln. eurų (690 mln. Lt), iki 20 proc. šios sumos galėtų padengti privatus investuotojas. Investavimo galimybėmis į terminalo statybą domisi JAV kompanija „Cheniere Energy“. Valstybei svarbiu ekonominiu projektu pripažintas terminalas sudarytų sąlygas valstybei nebūti priklausomai nuo vieno dujų tiekėjo ir pirkti dujas mažesnėmis kainomis.

    Be to, pastačius dujų ir krovos terminalus, pietinėje Klaipėdos uosto dalyje veikla taps intensyvesnė, bus sukurta naujų darbo vietų.

  • Apginkime Bernardo Brazdžionio atminimą

    Apginkime Bernardo Brazdžionio atminimą

    Voruta 2011 11 03 19:50

    Kauno miesto savivaldybė yra paskelbusi Bernardo Brazdžionio literatūros premijos konkursą už „Bernardo Brazdžionio lietuvybės, gimtosios kalbos, pilietiškumo tradicijas tęsiančiam Lietuvos autoriui už naują pastarųjų dvejų metų aukšto profesinio lygio grožinės literatūros ar literatūrologijos knygą“.

    Yra sudaryta komisija iš penkių asmenų, rašytojų ir valdininkų, kuri iki 2011 m. lapkričio 20 d. turi įvardinti laimėtoją. Tačiau, kaip dažnai nutinka Lietuvoje, nugalėtojas žinomas jau iš anksto – pagal principą „pats skiriu, pats pasiimu“. Tai – Petras Palilionis, ilgametis LTSR Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, sovietinės literatūros nomenklatūrininkas, sugebėjęs išlaikyti postus ir naujaisiais laikais. Jis „asistavo“ Bernardui Brazdžioniui lankantis Lietuvoje, yra parašęs apie jį keletą tekstų.

    Konkurse dalyvauja ir Algirdo Patacko knyga „Pastogės Lietuva; pogrindžio, Sąjūdžio ir laisvės metų kronika“, savo dvasia ir turiniu tikrai artimesnė B. Brazdžioniui. Apginkime Bernardo Brazdžionio atminimą, neleiskime daugintis praeities pelėsiams.

    P. S. Savo nuomonę galima išsakyti adresu kultura@kaunas.lt arba Kauno m. Savivaldybės kultūros skyriui (M. Daukšos g. 34, 44283 Kaunas); taip pat Tarybos kultūros komitetui kristina.zinkeviciene@kaunas.lt

    Su Algirdo Patacko knyga galima susipažinti:

    http://issuu.com/aidai/docs/pastoges_lietuva

    Taip pat paskaityti Astridos Petraitytės recenziją:

    http://alkas.lt/2011/03/04/a-petraityte-is-pastoges-i-lietuva-zvelgiant/#more-13188

    Eriko Ovračenko nuotr.

    Nuotraukoje: B. Brazdžioniui paminklas Kaune

  • Artima ir tolima mirtis

    Artima ir tolima mirtis

    Lietuvos žinios 2011 11 02 15:50

    Lapkričio pirmosios dienos mūsų krašto tradicijoje reiškia susitikimą su mirties slėpiniu. Jei kapų tvarkymas ir lankymas vyksta ne paknopstomis, tai tampa puikia proga pažvelgti į savo gyvenimo trapumą.

    Nūdienos Lietuvos žmogus su mirtimi turi gana paradoksalų santykį. Viena vertus, jam mirtis tebėra mistikos, prietarų, ritualų kupinas įvykis, kita vertus, visais būdais siekiama ją slėpti, padaryti mielesnę, net tam tikra prasme su ja žaisti.

    Pajungiame ją savo tuštybei, trokštame, kad mirtis būtų gražesnė, patrauklesnė, tad lavonus skandiname gėlių ir vainikų jūroje, puošiame makiažais, aprengiame ištaigingais drabužiais. O kur dar pasididžiavimas gražesniu karstu, iškilesniu paminklu? Mirtis seniai tapo neblogu verslu, kuriame egzistuoja konkurencija, pavydas, nešlovė.

    Negana to, eutanazijos propaganda yra ne kas kita, kaip noras kontroliuoti bei valdyti mirtį. Tai troškimas pasirinkti ją, diktuoti jai žaidimo sąlygas, priversti ją paklusti mūsų laisvei. Tačiau ji - neprijaukinama tikrovė, kuri iškyla prieš mus, neatsiklausdama mūsų valios, jausmų ar instinktų.

    Atrodytų, mirtis niekada dar nebuvo taip arti mūsų. Juk kasdien iš televizoriaus ekranų į mus žiūri mirtis. Nėra dienos, kad per naujienų laidas nepraneštų apie jos pakirstuosius, jei ne čia, tai bent plačiajame pasaulyje. Viena internautė po eilinio žemės drebėjimo savo „Facebook'o“ profilyje prisipažino: „Nebejaudina.“

    Kasdien kokiame nors per televizorių rodomame filme kas nors miršta. Suprantama, kad egzistuoja savotiška kraujo ir mirties estetika, žadinanti menininkų vaizduotę. Mirtis tapo postūmiu šimtams menininkų kurti šedevrus, mąstytojų - atrasti pamatinių įžvalgų. Net galime kalbėti apie tam tikrą mirties subkultūrą su savais atributais ir pasaulėjauta.

    Atrodo, kad šiuolaikiniam žmogui mirtis, kaip ir daugybė jo veiklų, virtusi paprasčiausia virtualybe. Štai televizoriaus ekrane šaunūs vaikinai ir gražios merginos šaltakraujiškai spaudo pistoletų, koltų, automatų gaidukus, o jų aukos krenta kaip lapai nuo klevų lapkritį. Pavargę po dienos darbų, matydami mirštančius žmones televizoriaus ekrane nusižiovaujame, nes esame nuo visko paprasčiausiai atbukę. Įpratome ne tik prie tokių mirties vaizdinių, bet ir prie to, kad mūsų atžalos įsmeigę į kompiuterių vaizduoklius savo nemirksinčias akis virtualiais ginklais medžioja judančius objektus.

    Toks mirties subanalinimas peržengia visas ribas. Paauglės nužudo ir sukapoja savo draugę, po to dar išmėto dalimis po miestą. Telšiuose degeneratai ne tik numirėliams galvas pjovė; vienam keturiolikmečiui netyčia pamačius atkastuose senuose kapuose žmogaus kaulus šovė į galvą mintis pagąsdinti praeivius - paauglys paėmė kaukolę ir užmovė ją ant parduotuvės durų atramos strypo. Kodėl taip pasielgė, keturiolikmetis paaiškinti nesugebėjo. O Švenčionių kapinėse išniekinti lenkų karių kapai, juos žymintys kryžiai, atminimo lentos išterlioti dažais, be to, vandalai lentas dar padabino svastikomis.

    Šie neseni įvykiai tik patvirtina nuojautą, kad mūsų visuomenėje kažkas esmingai iškrypę, jei nebėra elementarios pagarbos mirusiesiems. Tokia visuomenė pasmerkta žlugti, nes tai, kas yra savaime suprantama net neišsivysčiusioms gentims, nėra suvokiama XXI amžiaus Lietuvos gyventojams.

    Nors ir kone kasdien suartėdami su mirtimi, mes nieko taip nebijome, kaip jos. Baimė, šaltis, virpulys persmelkia kiekvieną, kas bent akimirką atidėjęs į šoną bravūrą, veidmainystę ir ideologijas drįsta pažvelgti į už jos plytinčią nežinomybę.

    Juk ji priverčia: vienus išeiti, kad užleistų vietą po saule kitiems, susimąstyti - nemąstančiuosius, raudoti - neverkiančiuosius, išsigąsti - bebaimius. Ji vis gelia į patį mūsų egzistencijos branduolį, priversdama krūptelėti nuo minties apie mūsų trapumą ir baigtinumą.

    Gerai, kad dar yra viltis, nors kartais ir tokia maža, kaip per Vėlines uždegtos žvakės liepsna. Bet vis vien viltis, kad ne jai priklauso paskutinis žodis.

  • Č.Iškauskas. Holokaustas: kodėl jaučiame kaltę?

    Č.Iškauskas. Holokaustas: kodėl jaučiame kaltę?

    Česlovas Iškauskas 2011 11 02 15:50

    Tokios vaiskios vėlyvojo rudens dienos aiškiai kontrastuoja su didžiulėmis pastarųjų savaičių netektimis Lietuvoje, trikdo mirusiųjų pagerbimo rimtį ir Visų Šventųjų meto susikaupimą. O čia dar šmėkšteli tragiška sukaktis – žydų žudynių Kauno IX-me forte 70-metis.

    TDA – nacių įrankis

    Išties, žydų tema jautri. Čia nesunku nuslysti į tautines emocijas, šalutines aplinkybes, vienpusės kaltės paieškas, dabartines santykių peripetijas. Bet faktas yra faktas: per visą istoriją ši tautinė mažuma Lietuvoje nukentėjo kone labiausiai.

    Tą 1941-ųjų spalio 29 d. pasmerktieji iš Kauno geto Vilijampolėje, į kurį žydai buvo priversti susirinkti iki rugpjūčio 15 d., buvo išvaryti į IX fortą ir ten sušaudyti iš anksto iškastuose grioviuose. Žudynės vyko visą dieną ir baigėsi temstant. Pagal geto viršininko, SS pulkininko Karlo Jägerio raportą, nužudyta 9200 žydų, tarp jų – 2007 vyrai, 2920 moterys, bet daugiausiai vaikų – 4273.

    K.Jägeris operaciją ciniškai pavadino „geto valymu nuo nereikalingų žydų“. Šiame dokumente jis pranešė, kad jo pavaldiniai ir lietuvių partizanai iš viso iki gruodžio 1 d. nužudė 47 326 vyrus, 55 556 moteris ir 34 464 vaikus, tai yra 137 346 žmones.

    IX-me ir kituose fortuose daugiausiai darbavosi birželio 28-ąją įkurtos Tautinio darbo apsaugos (TDA) 3-oji kuopa, kurios keturiuose ir padedamajame būriuose tarnavo 137 savanoriai, daugiausiai, kaip liudija portalas Genocid.lt, lietuviškomis pavardėmis. Čia buvo ir apie 20 gestapininkų, kontroliavusių egzekucijas.

    TDA bataliono pareigūnai ant kairės rankos privalėjo ryšėti baltą raištį su juodu užrašu „TDA. Nr....“ ir Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) štabo antspaudu. Bataliono pagrindinė funkcija – saugoti karinės reikšmės objektus, sovietinių karo belaisvių stovyklą, patruliuoti miesto gatvėse. Bet dažnai šios kuopos buvo permetamos „neatidėliotiniems darbams vykdyti“. Batalionas buvo įsikūręs Žaliakalnyje, Aukštaičių gatvėje, o štabas – Laisvės al. 20. Bataliono vadu tapo buvęs Lietuvos kariuomenės pulkininkas Andrius Butkūnas, jo pavaduotoju – majoras Antanas Impulevičius.

    Po žudynių, nuo lapkričio 6 dienos, TDA buvo įtraukta į apsaugos tarnybą prie tvarkos policijos (“Schutzmannschaft der Ordnungspolizei”, sutrumpintai “Schuma”). Verta pridurti, kad geto komendantu tapo Kauno žydų reikalų valdytojas kapitonas Fritzas Jordanas, Seniūnų tarybos pirmininku – Elchananas Elkesas.

    Suformuota geto žydų policija, kurios viršininku paskirtas Michailas Kopelmanas. Kauno getas buvo gestapo padegtas tik Raudonajai armijai artėjant prie Lietuvos, 1944-ųjų liepos 12 d. (liepos 13-ąją ji užėmė Vilnių, o rugpjūčio 1 d. – Kauną).

    Getai ir arijai

    Getai – ne nacių išradimas. Pirmuosius juos dar XVI a. įkūrė Italija (ghetto – itališkas žodis, kilęs nuo vieno Venecijos rajono, vadinamo „Naujoji liejykla“, kur buvo susitelkę žydų amatininkai ir prekeiviai, mokėję į miesto kasą po 10 tūkst. dukatų), paskui Ispanija ir Portugalija. Jie buvo skirti žydų klajokliams apgyvendinti. 1512-1517 m. V-asis Laterano (Visuotinis Bažnyčios) susirinkimas nustatė gana palankias žydų bendruomenių katalikų miestuose gyvenimo sąlygas.

    Pirmieji getai nebuvo suformuoti priverstinai. Tiesiog žydai, turintys stiprų bendruomeninį jausmą, siekė apsigyventi kartu, kad išlaikytų savo identitetą, religiją, mokyklą, amatų paslaptis, papročius.

    JAV buvo kitaip: getuose apsigyveno juodaodžiai, vadinamieji „latinosai“, vėliau į rezervatus imti varyti indėnai. Vokietija klajojusius žydus irgi siekė apgyvendinti jiems skirtose gyvenvietėse. Apie XIX a. vidurį, kai į Europą iš Indijos ėmė plisti arijų rasės teorija (pirmasis jos kūrėjas Maxas Mulleris 1853 m. išskyrė „arijų“ rasinę ir lingvistinę grupę ir pagrindė jos išskirtinumą, nors po trijų dešimtmečių rasinę jų prigimtį paneigė).

    Įvairiais indų kalbų dialektais žodis „arya“ reiškia ir „garbingas“, ir „kultivuoti žemdirbystę“ (gal tai pagrindžia ir lietuviško žodžio „arėjas“ atsiradimą?). Žinoma, tada jis neturėjo jokio rasinio atspalvio, bet XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje teorija pradėta pritaikyti antisemitizmo eskalavimui. Ypač populiarios buvo Ernersto Renano, Moritzo Steinschneiderio, prūsų istoriko Heinricho von Treitschės mintys, kad „semitų rasė“ yra žemiau „arijų rasės“. Vokiečių žurnalistas Wilhelmas Marras kūrė antisemitinius pamfletus, o 1880 m. įkūrė „Antisemitų lygą“ („antisemiten-Liga“), kuri buvo organizuotos žydų atskirties nuo „arijų“ pradžia.

    Lietuva globė žydus

    Žydų likimas ano meto Lietuvoje taip pat nebuvo rožėmis klotas. XVII a. Abiejų Tautų Respublikoje kelių konfliktų ir karų metu buvo netekta apie 3 mln. gyventojų, tarp jų ir šimtų tūkstančių žydų.

    Antai, per Bogdano Chmelnickio sukilimą 1648-1654 m. kazokai išnaikino dešimtis tūkstančių žydų, lojalių ATR ir gyvenusių dabartinėje Vakarų Ukrainos teritorijoje. Bet netrukus jų skaičius ėmė augti, ir, kaip teigia portalas Žydai.lt, XIX a. ir tarpukario Lietuvoje kai kuriuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose žydai ėmė lenkti krikščioniškąją gyventojų dalį. Pavyzdžiui, žydai daugumą gyventojų sudarė Kalvarijoje (dar vadintoje „Žydų Kalvarija“, apie 70 proc.), Ukmergėje (daugiau nei 50 proc.), Kupiškyje (apie 53 proc.).

    1920 m. praradus Vilnių, žydų skaičių Lietuvoje vėl sumažėjo iki 7,6 proc. visų gyventojų. 1923 m. gyventojų surašymo duomenimis Lietuvoje be Vilniaus krašto gyveno beveik 154 tūkst. žydų. Daugiau nei pusė jų koncentravosi didžiuosiuose miestuose Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose ir Ukmergėje. Neigiamą poveikį bendruomenės demografijai turėjo tarpukariu intensyviai vykusi emigracija į Palestiną, Pietų Afriką ar JAV. 1923 – 1939 m. iš Lietuvos išvyko apie 25 tūkst. žydų.

    Dėl nacių vykdyto žydų holokausto Lietuva neteko daugiau nei 90 proc. savosios žydų bendruomenės. Panaši nužudytųjų statistika buvo Lenkijoje (92 proc.), Latvijoje (89 proc.) ir Čekoslovakijoje (85 proc.).

    Sovietai neprilygo naciams

    Bet grįžkime prie to tragiškiausio žydams meto.

    Neseniai prancūzų „Le Figaro“ išspausdino pasakojimą apie Kauno žydės Julijanos Zarchi gyvenimą. Jis užfiksuotas virtualiame GULAGo kalinių iš Europos muziejuje (museum.gulagmemories.eu), kuris šių metų birželį įkurtas istorikės Martos Craveri iniciatyva. Buvusi geto kalinė sako, kad daugelis Kauno žydų, kaip ir lietuviuų, nacių okupantus sutiko kaip išvaduotojus iš bolševikų okupacijos.

    Dar neįžengus vermachtui, daug lietuvių ėmė naikinti okupantų pagalbininkus, ir tas susidorojimo žiaurumas dažnai stebino net vokiečius. Prieš pat lemtingąsias 1941 10 29 žudynes J.Zarchi pavyko pabėgti iš Kauno IX forto, o dėl motinos vokiškos kilmės iki Raudonosios armijos įžengimo ji sunkumų nepatyrė. Tačiau vėl okupavus Lietuvą, prasidėjo „klasinis valymas“, juos deportavo į Tadžikistaną, o į Kauną ji grįžo tik 1962 m. „Paradoksalu, - sako J.Zarchi, - kad, patyrę gulagų baisumus, daugelis žydų suprato, jog jie išvengė mirties nacių lageriuose“.

    Tačiau žydai neslepia, kad ir J.Stalinas jiems buvo žiaurus. Britų istorikas Simonas Sebagas Montefiore savo knygoje „Stalinas: raudonojo caro dvaras“ pasakoja apie „tautų vado“ antisemitizmo kampaniją. Yra žinoma, kad jis „Pravdos“ laikraštyje išspausdino straipsnį, atskleidusį tariamą žydų gydytojų sąmokslą, kai jie neva ruošėsi išžudyti visą Sovietų Sąjungos vadovybę. Gal jis būtų ir įvykdęs savo planą – deportuoti iš SSRS visus žydus, jei po trijų menėsių nebūtų miręs. Mat, J.Stalinas buvo įsakęs Sibire skubiai pastatyti du lagerius būtent žydams...

    Vis dėl to bolševikai dar nenusirito iki holokausto. 2009 11 14 Izraelio vadovas Shimonas Peresas kalbėjo: „Rusijoje buvo koncentracijos stovyklos, tačiau dujų kamerų nebuvo. Per ilgus dešimtmečius žydai Rusijoje buvo priversti asimiliuotis, tapo komunistais. Bet buvo sunaikinta apie 6 mln. žydų. O Hitlerio beprotybė pasauliui kainavo 60 mln. gyvybių, dar apie 200 mln. sužeistų. Joks kitas beprotis nepadarė tokios fizinės ir intelektualinės žalos“. Jis mano, kad nacizmo ir stalinizmo nusikaltimų lyginti negalima.

    Svarstymai be kaltės jausmo

    Šiaip ar taip, ne tik naciai, tegul ir kitų rankomis, naikino žydus. Bet reikia pripažinti, kad patys žydai nevengė kolaborantų veiklos. 1941 m. pavasarį, kaip rašė prof. L.Truska, iš 519 Lietuvos SSR NKGB pareigūnų buvo 55 žydai (10,6 proc.), o iš 282 aukščiausios ir vidurinės grandies NKVD darbuotojų jų buvo 24 (8,4 proc.). Nepaisant jų lojalumo okupacinei valdžiai, 1940-1941 m. buvo represuota apie 2600 Lietuvos žydų (8,9 visų per I okupaciją represuotų asmenų). Visi šie skaičiai viršijo demografinį vidurkį: prieš karą žydai sudarė 7 proc. visų Lietuvos gyventojų.

    Šiuo sulyginimu norima parodyti, kad tiek sovietai, tiek naciai buvo ypač nuožmūs pagrindinei „ne arijų“ rasei – žydams. Abi šios okupacijos ir jų metu patirtos skriaudos paliko neišdildomą pėdsaką ir pačių lietuvių nuostatose. Daugelis jų tapo ne tik sovietų ar nacių, bet ir žydų priešais.

    Tai tamsioji tautinės savivokos pusė. Jos nereikia nei ginčyti, nei gėdytis, nei ja didžiuotis. Tik apie tai nuolat reikia priminti, kad ji būtų kaip įmanoma labiau apšviesta. Ir ne tik šiais – 2011-aisiais „Holokausto metais“.

  • Regina Narušienė. Kokia tauta norėtume būti?

    Regina Narušienė. Kokia tauta norėtume būti?

    Bernardinai 2011 11 02 15:50

    2006 m. lapkričio 13 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuriuo nusprendė, kad tuometiniai pilietybės įstatymai prieštaravo LR Konstitucijai, todėl ateityje jie negali būti įgyvendinti ir turi būti iš esmės taisytini. Šį 61 puslapio nutarimą pasirašė visi 9 teisėjai. Pagal LR Konstitucinio Teismo įstatymo 55 straipsnį, nutarimas priimamas balsų dauguma ir pasirašomas visų dalyvavusių teisėjų. LR Konstitucijos 107 straipsnis Konstitucinio Teismo sprendimus įvardija kaip galutinius ir neskundžiamus. Tačiau šie sprendimai, nors pasirašyti ir visų teisėjų, gali būti priimti nebūtinai vieningai.

    Tuo metu, kai buvo priimtas minėtas nutarimas dėl pilietybės, atskirų teisėjų nuomonių pareikšti nebuvo galima. Įstatymo pataisa, pagal kurią atsirado galimybė Konstitucinio Teismo teisėjui išsakyti atskirąją nuomonę, buvo priimta tik 2008 metais. Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Juozas Žilys 2009 m. kovo 13 d. „Atgimimo“ puslapiuose teigė, kad nors „Konstitucinio Teismo sprendimus, kad ir galutinius, ir neskundžiamus, priima ne dievai, bet žmonės“, „vienbalsiškumas ne visada patvirtina absoliučią tiesą“ ir „apskritai demokratinėje visuomenėje vienbalsiškumo būti negali.”

    Po pilietybės įstatymo nutarimo Lietuvoje buvo matyti tam tikrų baimės apraiškų, tarsi būtų buvę nepriimtina kritikuoti ar turėti atskirą nuomonę apie nutarimą, taip lyg ir siekiant sumenkinti Konstitucinio Teismo ir teisėjų autoritetą. Tačiau skirtingos teisėjų nuomonės padeda visuomenei geriau suprasti nutarimo priėmimo procesą, t. y. kaip sprendimas buvo padarytas ir kaip ateityje įstatymą galima būtų taisyti. JAV Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Charles Hughes dar 1936 m. teigė: „galutiniame sprendime pateikta atskira nuomonė yra kreipimasis į ateities supratimą, kad būtų suteikta galimybė vėliau ištaisyti tą klaidą, kuri, teisėjo nuomone, buvo padaryta”.

    LR Konstitucija suteikia žmogui teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (25 straipsnis). Taip pat piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus, draudžiama persekioti už kritiką (33 straipsnis). Šios teisės yra patvirtintos Jungtinių Tautų Organizacijos Visuotinėje Žmogaus Teisių deklaracijoje (19 straipsnis) ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvės teisių apsaugos konvencijoje (20 straipsnis). Skirtingos nuomonės reiškimas ar kritika demokratiniame krašte negali būti priimta kaip tam tikros institucijos ar jos narių puolimas, paniekinimas ar įžeidimas. Todėl šiame konstruktyviame kontekste Pasaulio Lietuvių Bendruomenė ir pateikia savo nuomonę, poziciją bei siūlymus.

    Daugumos mokslininkų teigimu, emigruojančiuose kraštuose yra priimta leisti emigrantams išlaikyti savo gimtojo krašto pilietybę kaip galimybę palaikyti ryšius su savo tautiečiais (Koslowski 2000, Kofman ir Young 2003). Užsienio lietuviams pilietybė – svarbiausias realus ryšys su gimtine. Pilietybė yra neapčiuopiamas simbolis, suteikiantis jiems tapatybę.

    Po nepriklausomybės atkūrimo iš Lietuvos emigravo beveik pusė milijono Lietuvos piliečių, nemaža dalis – jaunų ir talentingų žmonių. Šie žmonės Lietuvoje turi artimesnių ar tolimesnių giminaičių, turto, draugų. Dirbdami užsienyje, jie siunčia nemažas sumas savo šeimoms, draugams ir labdarai, pavyzdžiui, 2010 metais privačių asmenų siunčiamos perlaidos į Lietuvą sudarė 4,115 mln. litų, tai prilygo ¼ šalyje išmokėto darbo užmokesčio. Nemažai išvykusiųjų dirba Lietuvos naudai savo gyvenamuose kraštuose, kurdami patrauklų Lietuvos įvaizdį, ieškodami politinės paramos, kurią gali gauti tik būdami to krašto piliečiais. Iš Lietuvos jie prašo tik paso, už kurio išlaidas patys susimoka. Už sveikatos priežiūrą jie taip pat moka pagal Lietuvos įstatymų nustatytą tvarką. Užsienyje gyvena daug išsilavinusių, gabių, nemažai pasiekusių lietuvių, kurių patirtis Lietuvai galėtų būti naudinga. Nemažai jų nuolat lankosi tėvynėje, kai kurie planuoja grįžti gyventi. Apie už Lietuvos ribų gyvenančių lietuvių svarbą liudija ir LR Vyriausybės sukurta „Globalios Lietuvos” programa, kurioje užsienio lietuviai skatinami aktyviai dalyvauti kuriant Tėvynės ateitį.

    Tad leiskime visiems Lietuvos piliečiams išsaugoti savo gimtinės ir protėvių žemės pilietybę. Mūsų tauta per maža, kad galėtume lengva ranka nurašyti nemažą dalį tautiečių. Išvykstančiųjų iš Lietuvos skaičius vis auga, todėl pavojinga pasikliauti mintimi „nėra žmonių – nėra problemų“. Ar paskutinio Lietuvos surašymo duomenys mūsų neprivertė susimąstyti apie šalies ateitį? Kam naudingas tautos skaldymas į piliečius ir nepiliečius? Ar ne laikas susivienyti ir tapti vieninga, kūrybinga ir išdidžia, bet ne sparčiai nykstančia tauta?

  • I.Gasperavičiūtė. Esminės Lenkijos lietuvių švietimo problemos

    I.Gasperavičiūtė. Esminės Lenkijos lietuvių švietimo problemos

    Ausra 2011 11 02 15:50

    Prieš dešimtmetį pradėta Lenkijos švietimo reforma Lenkijos lietuviams pasirodė esanti katastrofiška. Tuo metu nebuvo atsižvelgta į tautinių mažumų specifiką ir poreikius. Todėl iki 1999 metų nusistovėjęs lietuvių mokyklų tinklas ėmė griūti. Beje, reikia paminėti, kad nuo 1988 metų, kai įsikūrė lietuviškos klasės Krasnagrūdos mokykloje, vėliau Krasnave, tas mokyklų tinklas tik plėtėsi. Taigi nuo 1999 metų visur: tiek Punsko valsčiuje, tiek Seinų, tiek Krasnapolio, imta ne tik planuoti uždarinėti lietuvių mokyklas, bet palaipsniui buvo tai įgyvendinama. Todėl lietuviai aktyviai ėmėsi ginti paskutines savo mokyklas. Tokia buvo Lenkijos lietuvių švietimo plėtros strategijos atsiradimo pradžia. Minėtoji strategija turėjo išgelbėti lietuvių švietimą: užtikrinti optimalų lietuviškų mokyklų tinklą, tinkamą ir kokybišką egzaminų organizavimą, reikiamus vadovėlius.

    Į minėtosios strategijos nuostatų įgyvendinimą aktyviai įsitraukė lietuvių visuomeninės organizacijos ir net Lietuvos valstybė. Nuostatą centralizuoti lietuvių švietimą Seinų valsčiuje įgyvendino Lietuva, pastatydama „Žiburio“ mokyklą ir iki šių dienų prisidėdama apie 40 proc. prie jos išlaikymo.

    Kodėl kilo poreikis surengti konferenciją ir aptarti strategijos dešimtmetį? Poreikis atsirado todėl, kad nuo strategijos kūrimo ir pasirašymo praėjo dešimt metų, o lietuvių švietimas vis susiduria su tomis pačiomis problemomis, kaip ir prieš dešimt metų. Taigi nors centralizuojant švietimą netekome daugumos mokyklų, pasirodo, dėl jų uždarymo sutaupytų pinigų nepakanka išlaikyti likusias. O nuo 1999 metų buvo likviduotos klasės lietuvių mokymo kalba Krasnagrūdoje ir Krasnave, uždaryta Vaitakiemio mokykla lietuvių mokymo kalba, mokyklos, kur lietuvių kalbos buvo mokoma kaip dalyko, Lumbiuose, Klevuose, Aradnykuose, Ramoniškėse. Pastaraisiais metais vis garsiau Punsko viršaitis kalba apie planus uždaryti Vidugirių, Pristavonių ir Navinykų mokyklas.

    Kita svarbi, esminė lietuvių švietimo problema – vadovėlių trūkumas. Šis klausimas pasidarė ypač aktualus, kai 2009 metais buvo pradėta nauja programinė švietimo reforma. Taigi palaipsniui 2009/2010 mokslo metais pradedant pirmomis pradinės mokyklos ir gimnazijos klasėmis vadovėliai ėmė neatitikti bendrųjų planų ir, kas svarbiausia, senieji vadovėliai nėra švietimo ministro leisti naudoti mokyklose pagal naująsias bendrąsias programas. Lietuviškų vadovėlių leidyba sulėtėjo, o reforma pasiekia vis aukštesnes klases, ir vadovėlių spraga darosi vis didesnė.

    Spalio 24 d. konferencija, mano įsitikinimu, šias esmines problemas turėjo spręsti. Ypač kad dar Varšuvoje ir Vilniuje Lietuvos lenkų ir Lenkijos lietuvių problemas sprendžianti švietimo ekspertų komisija kalbėjo apie minėtąją konferenciją, o ekspertų grupės nariai pristatė naują galimą tautinių mažumų finansavimo modelį. Taigi nenuostabu, kad Lenkijos lietuviai tikėjosi tokio modelio pristatymo Punske. Į pabaigą konferencijos jis ir buvo pristatytas, t. y. Švietimo ministerijos atstovė Gražina Plošajska (Grażyna Płoszajska) pristatė tautinių mažumų švietimo finansavimo analizę. Iš šios analizės aiškiai matėsi, kad pagal dabartinį finansavimo modelį savivaldybėms apsimoka turėti mokyklas, kur lietuvių kalbos mokoma kaip papildomo dalyko, o mokyklos, kur lietuviškai mokoma visų dalykų, finansiškai labai nuostolingos. Mat išlaidos nepalyginamai didesnės organizuoti atskiras klases nei tose mokyklose, kur per savaitę prisideda trys lietuvių kalbos pamokos. Tad Švietimo ministerija siūlo įvesti 0,8 koeficiento papildomą svertą, kuris būtų skiriamas tiems mokiniams, kurie mokosi ne papildomo dalyko, o klasėse ar mokyklose, kur visų dalykų mokoma tautinės mažumos kalba. Tačiau šį ministerijos projektą įmanoma būtų įgyvendinti geriausiu atveju tik 2013 metais. Mat prieš tai turėtų jį aptarti Vyriausybės ir tautinių mažumų bendra komisija, Vyriausybės ir savivaldybių bendra komisija, Seimas. Ką iki to laiko darys Punsko savivaldybė: ar dar pora metų stengsis iš paskutiniųjų išlaikyti tas mokyklas, ar ieškos lėšų kur kitur, pvz., kreipiantis į Lietuvą pagalbos, sunku pasakyti, tačiau tokia išgirsta informacija Punsko viršaičio Vytauto Liškausko nenudžiugino.

    Į lietuvių pasiūlymą kuo greičiau išleisti reikiamus bent lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir geografijos, pradinių klasių vadovėlius gautas atsakymas, kad vadovėliai leidžiami mažu tiražu labai brangiai kainuoja. Tačiau ministerija stengsis juos leisti.

    Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė taip pat siūlė išspręsti egzaminų lietuvių kalba parengimo kokybės klausimą. Centrinės egzaminų komisijos atstovė teigė, kad žingsnis jau žengtas – užmegztas ryšys su Lietuvos egzaminų centro direktoriumi ir galvojama apie šių dviejų institucijų bendradarbiavimą rengiant egzaminų lapus lietuvių kalba. Galbūt ateityje bus pasirašyta abiejų šių institucijų bendradarbiavimo sutartis.

    Mažiausio atgarsio sulaukė lietuvių bendruomenės atstovų iškeltas pasiūlymas, kad savivaldybės privalėtų iš savo biudžetų skirti paramą Seinų lietuvių „Žiburio“ mokiniams, proporcionaliai tokią, kokią skiria lenkiškų mokyklų mokiniams iš savo (t. y. savivaldybių) biudžeto. Į šį pasiūlymą svečiai reagavo aiškiai ir vienareikšmiai – kad dėl finansų stokos nemato galimybės iš savo biudžetų skirti papildomų lėšų lietuvių švietimui.

    Spalio 24 dieną Punske vykusioje konferencijoje, skirtoje Lenkijos lietuvių švietimo plėtros strategijos dešimtmečiui aptarti, dalyvavo Lenkijos švietimo ministerijos valstybės sekretorius Miroslavas Sielatyckis (Mirosław Sielatycki), Vidaus reikalų ir administracijos ministerijos valstybės sekretorius Vlodzimiežas Karpinskis (Włodzimierz Karpiński), Palenkės vaivada Maciejus Žyvno (Maciej Żywno), Balstogės švietimo kuratorijos direktoriaus pavaduotoja Vieslava Cviklinska (Wiesława Ćwiklińska), Centrinės ir apylinkės egzaminų komisijų atstovės, Lenkijos ir Lietuvos švietimo ekspertų komisijos Lenkijos pusės nariai, savivaldybių atstovai, Lenkijos lietuvių organizacijų vadovai, mokyklų direktoriai.

    Keista, kad į konferenciją nebuvo pakviesti Lietuvos pusės švietimo ekspertai, kurie dirba bendroje grupėje su lenkų švietimo ekspertais. Tokiu būdu jų patirtis, kaip Lenkijoje dirbama su tautinėmis mažumomis, būtų prasiplėtusi. Todėl sunku suprasti, kodėl organizatorė, t. y. Vidaus reikalų ir administracijos ministerija, nepakvietė svečių iš Lietuvos.

    „Aušra“, 2011/20

  • Vytautas Landsbergis. Trumparegė istorija plius isterija – atsakymas J. Žilinskui

    Vytautas Landsbergis. Trumparegė istorija plius isterija – atsakymas J. Žilinskui

    Bernardinai 2011 10 28 20:36

    Nuosekliai puolama ir dergiama bemaž viskas, dėl ko, nors kažkam gaila, vis dar yra Lietuva.

    J. Basanavičius, V. Kudirka, Vasario 16-oji, Klaipėdos atgavimas, Antrojo pasaulinio karo verpetuose sunaikintos valstybės ginkluotasis pasipriešinimas, kitos "istorinės klaidos" kaip antai europinės ir atlantinės krypties, o ne NVS, pasirinkimas; galų gale, tebesitęsiąs Rytų imperijos "erzinimas" - ko dar neskaitėm, negirdėjom ir toliau neskaitom?

    Nelyginant subatnaktis Šatrijos kalne, kai taip aistringai spardomi "revizuotini" istorijos dalykai; o jau nepriklausomybė, bent didesnė nepriklausomybė nuo Kremliaus įrankio "Gazprom" - čia mūsų skaidrusis dabarties vidudienis peikti ir pulti, tik pasiskaitykite.

    Bet ir istorijoje dar esą ką jaukti. Nesidžiaukim, kad turime Vilnių, skelbia docentas Justinas Žilinskas (bernardinai, 2011-10-27), kadangi sostinės "atgavimas" kabutėse esanti viena liūdniausių Lietuvos istorijos datų. Netekimas 1920-ųjų spalį, suprask, buvęs džiaugsmingesnis įvykis. Nereikėjo po to nieko keisti.

    Docentas apskritai turi problemų su istorija. Mini kažkurio Antano arba Adomo Vileišio ir J. Basanavičiaus atvykimą į Vilnių - kada? O lietuvių kariuomenės "demonstratyvus žygis į Vilnių" iš tikrųjų buvo jo perėmimas iš kitos - plėšikaujančios - sovietų kariuomenės. Docentas gal būtų vedęs pavasarininkus. Lietuvos administracija pirmiausiai apstulbino vilniečius sočiai pamaitindama - kur čia "kerštas"? Bedarbiams davė darbo.

    Iškalbingiausia trumparegė to straipsnio samprata: "Atgavome Vilnių. O praradome valstybę..." Tartum istorija tuo ir baigėsi, ir docentas liko miręs kada nors prieš Sąjūdį. Tačiau dabar, po buvusios 50 metų laisvės netekties, turime ir valstybę, ir Vilnių. Verta prasikrapštyti akis. Vilnius, tiesa, kadaise devyniolikai metų buvo jėga atskirtas, prirašytas Lenkijai kaip užkampio vaivadija. Galėjo likti amžiams atskirtas nuo Lietuvos kaip naujųjų gudų miestas. Galimai A. Lukašenkos sostinė su jo paminklu Arkikatedros (bent Paveikslų galerijos) aikštėje. Ir Leninas būtų savo vietoje, ir jokio Römerio. Važiuotume kartu su docentu į turistų ekskursijas, būtų geriau. Bet viską nulėmęs, anot jo, tik Stalinas.

    Štai tas "tik" ir tiksi per visą straipsnį nelyginant fikso idėja. Nors pagal dviejų ūsuočių nusikaltėlišką susitarimą Lietuva, o sykiu jai numatomas priskirti Vilnius, turėjo likti Vokietijai, karo prieš Lenkiją pabaigoje jie peržaidė žemėlapį. Liublinas ir Chelmas dabar būtų Ukrainos žemės, tačiau išmainė į Lietuvą (su Vilniumi). Pažaidė dviese, ne tik Stalinas. Tačiau iš pradžių buvo verslo planas, kuriame konkrečiai įrašyti Lietuvos interesai Vilniuje.

    Pasišaipydamas, kad Lietuva "neišdrįso" pati atsiimti Vilniaus pagal Hitlerio siūlymą (kiti, net lenkai, tai vertina kaip garbingą laikyseną), docentas teigia, kad lietuviai nebuvę nei didvyriai, nei "genialūs politikai". Be abejo, iš aukščiau geriau matyti. Tačiau ištisus 18-19 metų jie buvo politiškai atkaklūs ir užsispyrę. Nepriėmė daugelio viliojančių, gal pragmatiškai naudingų pasiūlymų, kad pripažintų J. Pilsudskio ir L. Želigovskio tiesą. Tikriausiai, taip ir liko europiečių, net nenaudėlių, sąmonėje, kad "Vilniaus klausimas" - a, tai Lietuva. Buvusi didelės šalies sostinė, ir taip toliau. Tą verta, manau, ir toliau palaikyti, o negriauti (jau keli šimtai metų "lietuviai" neturėję ir pan.). 20 amžiaus kovos pasibaigė, dalykas išspręstas, Europa patenkinta. Rusija norėtų dar pakurstyti, na, ir kažkas M. Römerio universitete. Ką padarysi. Bet Vilniaus klausimas ir Vilniaus grįžimas Lietuvai - ne farsas, mieli broliai. Tegu studentai nepaklysta.

  • G.Nausėda: ūkio augimas pranoko visas prognozes

    G.Nausėda: ūkio augimas pranoko visas prognozes

    Delfi 2011 10 28 20:36

    Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) šių metų trečiąjį ketvirtį, palyginus su atitinkamu periodu pernai, augo 6,6 proc. ir sudarė 27857,2 mln. Lt, išankstinius rezultatus skelbia Statistikos departamentas. Komentuodamas BVP įvertį SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda teigė, kad „šis puikus rodiklis pranoko visų šalies ekonomikos raidą prognozuojančių institucijų prognozes”.

    Metinis augimas buvo šiek tiek spartesnis nei antrąjį ir pirmąjį ketvirčius – tuomet ūkis augo atitinkamai 6,5 ir 5,9 proc.

    Pašalinus sezono ir darbo dienų įtaka, per metus ūkis išaugo 1,3 proc., kai antrąjį ketvirtį augo 1,8 proc., trečiąjį - 2,1 proc. Lyginant su ankstesniu ketvirčiu, trečiąjį ketvirtį BVP augo 7,1 proc. - 3,4 proc. punkto mažiau nei antrąjį ketvirtį.

    „Dėl sparčiai blogėjančios tarptautinės ekonomikos situacijos, kitąmet šį rodiklį veikiausiai prisiminsime nostalgiškai dūsaudami ir laikysime jį vienu iš paskutinių Lietuvos makroekonominės vasaros pasireiškimų”, - komentare rašo G.Nausėda.

    Per 2011 m. tris ketvirčius sukurtas BVP siekė 78192,9 mln. Lt to meto kainomis ir, palyginti su atitinkamu 2010 m. laikotarpiu, padidėjo 6,3 procento.

    Pasak statistikų, šiemet bendrosios pridėtinės vertės pokytis visose veiklos rūšių grupėse buvo teigiamas. Gana spartų BVP augimą, palyginti su praėjusiais metais, nulėmė auganti gamyba bei atsigaunantis vartojimas. Nemažą įtaką padidėjimui turėjo žemas BVP lygis 2010 m.

    Violeta Klyvienė, „Danske” vyriausioji analitikė Baltijos valstybėms, teigia, kad „vidutiniškai per šiuos metus ekonomika augs šiek tiek greičiau nei bazinėse mūsų prognozėse (5,9 proc).”

    Mano grėsmę darbo vietų kūrimui

    Pasak SEB banko prezidento patarėjo, ūkio perspektyvos nėra tokios giedros, kokios buvo - įmonės vėl mažina investicinių projektų skaičių, reaguodamos į eksporto rinkų susitraukimą.

    „Vietoje gamybos plėtros prioritetas teikiamas didesniam efektyvumui ir konkurencingumui, stengiamasi mažinti finansinio sverto rodiklius, t.y. kontroliuoti įsiskolinimo lygį. Tokie tikslų hierarchijos pokyčiai jau atsiliepia arba netrukus atsilieps darbo vietų kūrimo procesui. Nebūdami įsitikinę savojo verslo perspektyva, darbdaviai nenoriai priims naujus darbuotojus pagal neterminuoto darbo sutartis”, - teigia analitikas.

    Pasak G. Nausėdos, tai turės įtakos atlyginimų kėlimui – jie bus vienetiniai. „Tai nereiškia, kad nedarbo lygis nustos mažėti, o vidutinį darbo užmokestį sukaustys įšalas, tačiau nevertėtų puoselėti ir staigaus šių rodiklių gerėjimo vilčių”, - teigė jis.

    V.Klyvienė teigia, kad tikimybė, jog Lietuvą vėl ištiks recesija, yra lygi beveik nuliui. „Dėl išaugusio išorinės aplinkos raidos neapibrėžtumo vidaus investicijos gali augti mažiau nei šiuo metu „Danske” bankas kas prognozuoja, o tai atitinkamai gali lemti mažesnius BVP augimo tempus. Kita vertus, gerai diversifikuota Lietuvos eksporto struktūra pagal eksporto rinkas ir produktus turėtų leisti išvengti didesnio eksporto augimo tempų sulėtėjimo. Todėl, vertinant šios dienos potencialias tiek vidines, tiek išorines grėsmes, rizika, kad Lietuvos ekonomika ir vėl atsidurs recesijos zonoje, yra beveik nulinė’, - teigia V.Klyvienė.

  • Gintaras Aleknonis. Iš pykčio duonos nevalgysi

    Gintaras Aleknonis. Iš pykčio duonos nevalgysi

    Bernardinai 2011 10 28 20:36

    Šį rudenį Vilniuje atgijo dvi legendos. Katedros aikštėje pro dekoratyviniu akcentu tapusį dailininko Mstislavo Dobužinskio molbertą smagu pažvelgti į prieš šimtmetį jo paveiksle įamžintą Tilto gatvę. Neįtikėtina, kiek daug liko iš mūsų praeities. Perėjus kone visą Gedimino prospektą Lukiškių aikštėje galima prisėsti ant paminklinio suolelio šalia atremtos gitaros ir prisiminti Vytautą Kernagį.

    Nepaisant didžiulių Vilniaus mero pastangų pasauliui Lietuvos sostinę pristatyti kaip kvailių miestą, tikra kultūros dvasia čia gyva.

    Jau senokai mūsų viešojoje erdvėje aktyviai bandoma įrodyti, kad visu omenės šokiravimas yra viena iš tų vertybių, be kurios XXI amžiuje neįmanoma išsiversti. Kelerius metus prie Mindaugo tilto rūdijantis vamzdis, vasarą ne vietoje pastatytą automobilį sutraiškęs šarvuotis ar prieš dvi savaites pagrobtas redaktorius...

    Tai tik skirtingi tos pačios dainelės posmai. Nepamirškime, kad toks šokiravimas grindžiamas panieka žiūrovui, renginio dalyviams ir pačiam režisieriui.

    Apmaudu, kad siekdami erzinti neigiame profesionalumą, kurio taip trūksta mūsų gyvenime. Į rūdijantį vamzdį liūdnai žvelgia doras santechnikas, šarvuotis Gedimino prospekte niekais verčia visas eismo tvarkdarių pastangas, o redaktorių pavaduojanti režisierė provokuoja – gal tokiam interneto portalui vadovas apskritai nebereikalingas?

    Piktinančių renginių sumanytojai mielai peržengia padorumo ribą ir nemaloniai nustemba sužinoję, kad yra ir įstatymo ribos. Nuo liguistos šokiruojančio išgarsėjimo filosofijos geriausiai turėtų atgrasyti liūdnoji Anderso Breiviko istorija. Žudynės Utojoje šokiravo ir, deja, išgarsino šią salą.

    Kitas sunkiai sprendžiamas klausimas – riba tarp šokiravimo ir juoko. Jau girdžiu priekaištą – patys kalti, jeigu nesuprantate humoro. Bet kaip suprasti tokį humorą, kai aukščiausių Lietuvos teismų teisėjai, apsirengę brangiais karnavaliniais kostiumais, moksleiviams vaidina pasakas, o paskui padeda teisti tuos herojus. Konstitucijos ir Europos teisės dienos paminėjimas... Tikrai galima leipti juokais iš Vilko Kryževičiaus ar Pelenės Garnelienės. Bet ar tai iš tikrųjų tas kelias, kuriuo eidami pakelsime teismų autoritetą? Aklas paklusnumas vadinamajam „pijarui“ net protingiausius žmones gali nuvesti aklagatvin.

    Čia garbingiems teisėjams vertėtų priminti nemalonias situacijas į kurias ne kartą pakliuvo vadinamosios aukštuomenės atstovai. Nuoširdžiai prisifilmavę vadinamosiose „gyvenimo būdo“ laidose, o paskui pakliuvę į kokią bėdą, jie tame pačiame ekrane galėjo matyti visai kitokį iš tų pačių kadrų sukurtą savo portretą. Todėl nenustebkite, jei kitą kartą žiūrėdami reportažą apie teismą ekrane matysite kokį nors teisėją buratiną ar čipoliną, o už kadro bus skaitomas kažkam nepatinkantis nuosprendis. Lietuvos televizijos mėgsta „citatas“ iš animacinių filmukų.

    Siekis erzinti atveria plačiausias manipuliavimo galimybes. Nereiktų pamiršti, kad esama vadinamojo magiškojo skaičiaus „septyni“. Visuomenės sąmonė vienu metu gali aprėpti ne daugiau kaip septynis įvykius ar reiškinius. Kas vakarą žiniose priminkime blondinę viliojusį parlamentarą, analizuokime paklaidos ribų neperžengiančius partijų pasitikėjimo pokyčius, dar pridėkime kraupią avariją ir rimtiems dalykams tikrai nebeliks vietos. Taip skubame kurti vadinamuosius įvykius, kad tik užgožtume tikrąsias problemas.

    Ir net didžiausius piktavalius padedantis demaskuoti klausimas „Kam tai naudinga?“ ne visada padės išpainioti manipuliacijų voratinklį. Čia geras pavyzdys būtų nežinia kelinti metai besitęsianti Darbo partijos byla. Kam iš tikrųjų buvo naudingas jos besaikis tęsimas bus galima pasakyti tik paskelbus nuosprendį. Ar Seimo rinkimų išvakarėse nuteista partija taps ne vienam rinkėjui tokia miela ir užuojautą skatinančią auka? O jeigu nuosprendis bus paskelbtas anksčiau ir žlugusi partija pakils iš pelenų? O jeigu byla užsitęs iki pat senaties?

    Manipuliavimas nėra šių dienų atradimas. Kartais jis padeda kurti legendas. Ir ne tik apie Tadą Blindą. Lukiškių aikštės paminklinis suolelis Vytautui Kernagiui esą mena vietą, kur prasidėjo dainiaus kūrybinis kelias. Ar iš tikrųjų buvo galima „Kukučio baladžių“ klausytis tuometinėje Lenino aikštėje? Šalia sovietmečiu akylai nuo provokacijų saugomo proletariato vado paminklo? Po Konservatorijos mušamųjų fakultetu vadinto KGB langais?

  • Visagino atominės projektas nėra kliūtis visavertei integracijai į Europą

    Visagino atominės projektas nėra kliūtis visavertei integracijai į Europą

    Veidas.lt 2011 10 28 20:36

    Elektros jungčių, tinklo plėtros, naujos atominės elektrinės, sistemos sinchronizacijos su žemyninės Europos tinklu projektai vykdomi kompleksiškai ir derinant veiksmus, o visų jų tikslas – šalies elektros energetikos sistemos pilnavertė integracija į Europą.

    „Būdami tiesiogiai atsakingi už sistemos valdymą dabar ir žinodami, kokie iššūkiai laukia pilnavertiškai integruojant sistemą su Vakarų Europos energetikos sistema, turime aiškiai pasakyti, kad Visagino atominė elektrinė ne tik netrukdys, bet yra būtina, norint atskirti Baltijos šalių energetikos sistemas nuo Rusijos ir sėkmingai sinchronizuoti sistemą su Europos tinklu”, – sako Virgilijus Poderys, elektros perdavimo sistemos operatoriaus „Litgrid” generalinis direktorius. „Litgrid” atsako už šalies elektros energetikos sistemos patikimą darbą, elektros tiekimo saugumą ir kokybę.

    Sistemos sinchronizacija su žemynine Europa užtikrins bendrą rezervavimo politiką su kitomis Europos energetinėmis sistemomis, t.y. leis mums nebepriklausyti nuo vieno centralizuoto rezervo šaltinio Rusijoje, o turėti pasirinkimą.

    Baltijos šalys vysto jungčių projektus, kurie praplės mūsų sistemos elektros mainų galimybes ir sudarys sąlygas infrastruktūros ir rinkų integracijai. Turėti savo energetikos sistemoje elektros generatorių, kuris yra efektyvus, modernus ir nepriklausomas nuo dujų kainos – tai reiškia ne tik sugebėti pasigaminti elektros energijos savo poreikiams, bet ir būti visaverte energetine sistema, kurios vaidmuo užsitikinant elektros poreikį ir palaikant sisteminius rezervus  žemyninės Europos tinkle būtų svarus ir labai pageidaujamas.

  • Sėkmingas euro zonos gelbėjimas – lengvesnė Lietuvos skola

    Sėkmingas euro zonos gelbėjimas – lengvesnė Lietuvos skola

    Alfa.lt 2011 10 27 20:02

    Iki paryčių trukęs euro zonos šalių lyderių susitikimas baigėsi sutarimu nurašyti pusę Graikijos skolų. Kiek anksčiau buvo sutarta iki 1 trln. eurų išplėsti Europos „gelbėjimo fondą“. „Swedbank“ atstovas sakė, kad, jei euro gelbėjimo planas bus sėkmingas, Lietuvai išliks daugiau galimybių pigiau pasiskolinti tarptautinėse rinkose.

    Tarnybos „Swedbank Markets“ Lietuvoje vadovas Tomas Andrejauskas vardija, jog euro zonos gelbėjimo planas susideda iš trijų kertinių dalykų: Graikijos skolos restruktūrizavimo ir naujų pinigų skyrimo pagal sutartą gelbėjimo planą, Europos finansinio stabilizavimo mechanizmo finansinis išplėtimo mažiausiai iki 1 trln. eurų (kas ir buvo padaryta – Alfa.lt) bei euro zonos bankų rekapitalizavimo paketo.

    „Jei bent viena iš šių dalių nebus sudėliota, euro gelbėjimo planas neveiks. Kalbėti vien apie Graikijos skolų nurašymą nėra prasmės, nes tai iš esmės niekaip nepaveiks Lietuvos. Lietuvos finansinės institucijos ten beveik nieko neinvestavo. Tačiau jei Graikijos skolų nurašymas vyks ne pagal ES planą, kyla grėsmė euro monetarinės sąjungos žlugimui ir tai Lietuva pajustų labai tiesiogiai, nes turi litą, susietą su euru“, – galimą tiesioginį euro zonos gelbėjimo poveikį Lietuvai aiškino T. Andrejauskas.

    Jo žodžiais, visų pirma poveikis būtų juntamas per kylančias palūkanų normas ir galimybę pasiskolinti tarptautinėse rinkose, kad dengtų vis dar deficitinį biudžetą.

    „Taigi euro griūtis greičiausiai priverstų Lietuvą kreiptis į Tarptautinį valiutos fondą (paskolos – Alfa.lt)“, – reziumavo T. Andrejauskas.

    Lietuva ketina biudžeto deficitui padengti bei ankstesniems įsipareigojimams vykdyti šiemet pasiskolinti iki 10 mlrd. litų.

    Euras brangs?

    Pasaulio ekonomistai bei analitikai jau spėlioja, kaip euro zonos gelbėjimas gali paveikti euro ir JAV dolerio kursą. Štai banko „Tokyo-Mitsubishi UFJ“ analitikas Derekas Halpenny mano, jog per artimiausią pusmetį JAV dolerio kursas nukris iki 1,25 euro atžvilgiu. Kad aiškumas euro zonoje verstų eurą spausti rinkas, sutinka ir „AMP Capital“ analitikas Naderis Naeimi.

    Savo ruožtu „Swedbank Markets“ Lietuvoje vadovas tvirtina, jog Lietuvai paranku, kad euro ir JAV dolerio kursas būtų stabilus.

    „Kursas priklauso nuo euro gelbėjimo scenarijaus. Jei jis bus sėkmingas, euro kursas bus linkęs kilti. Tokiu būdu Lietuvos konkurencingumas ne Europos Sąjungoje mažės, nes bus didesnės eksporto kainos, tačiau energetinių išteklių importo kainos (nafta ir gamtinės dujos perkamos JAV doleriais – Alfa.lt) kris taip palengvindamos vartotojų naštą“, – mano T. Andrejauskas.

    Prabilta apie Rusijos stagnaciją

    Rusijoje vėl spėliojama dėl šalies valiutos devalvacijos. Štai „Vedomosti“ rašo, jog Rusijos Aukštosios ekonomikos mokyklos ekspertai prognozuoja Rusijos ekonomikos stagnavimą. Esą iki 2014 m. ūkis kasmet augtų nebent 1,5–2 proc. Dėl to tektų nuvertinti rublį iki 34,9 ar net 46,6 rublių už JAV dolerį.

    Rusijos stagnacija, o ir rublio devalvacija Lietuvai atsilieptų neigiamai, įsitikinęs T. Andrejauskas.

    „Mes eksportuojame į Rusiją apie 15 proc. viso eksporto, todėl kuo ten geriau, nuo to mums ne blogiau. Tačiau esant dabartinėms išteklių kainoms aš vargiai įsivaizduoju recesiją Rusijoje. Kita vertus, mūsų ekonominiai santykiai su Rusija visuomet buvo su politiniu kvapeliu, todėl, pagerinę politinį dialogą, mes galime laimėti kur kas daugiau“, – mano jis.

  • Į Kauno mero kėdę vėl sėda Kupčinskas

    Į Kauno mero kėdę vėl sėda Kupčinskas

    Alfa.lt 2011 10 27 20:02

    Kauno miesto savivaldybės taryba ketvirtadienį meru išrinko Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) atstovą Andrių Kupčinską.

    Už jo kandidatūrą slapto balsavimo metu pasisakė 26, prieš - devyni Kauno politikai. Vienas biuletenis rastas negaliojantis.

    Konservatorius konkurentų balsavimo metu neturėjo - jo kandidatūra buvo vienintelė.

    A.Kupčinskas tarybos posėdyje tarp prioritetinių naujosios kadencijos darbų įvardijo Laisvės alėjos rekonstrukciją, miesto gatvių tvarkymą pasitelkiant tiek Europos Sąjungos, tiek privačias lėšas.

    Jis taip pat žadėjo siekti, kad gyventojai gautų mažesnes sąskaitas už šildymą, be to, atnaujinti savivaldybės ir verslo ryšius, tikintis gerinti aplinką investicijoms.

    „Pagrindinis darbas ne tik mano, bet visos koalicijos, būtų ieškoti, kad miesto biudžetas būtų subalansuotas, nes tik nuo jo priklausys, kokie darbai bus atliekami kitais metais“, - teigė A.Kupčinskas.

    Į klausimą apie savivaldybės administracijos reformos tęsimą, jis atsakė, kad „pirmiausia turi dominuoti darbai miestui, vykdomi projektai“, o administracija esą neturi būti pertvarkoma skubotai.

    A.Kupčinskas miestui vadovavo ketverius metus nuo 2007 metų - iki tol, kol po vasarį vykusių savivaldos rinkimų miesto vairą netikėtai perėmė liberalas Rimantas Mikaitis.

    Tačiau praėjusią savaitę pusmetį meru pabuvęs R.Mikaitis iš šio posto buvo atstatydintas, ir susibūrusi nauja penkių partijų koalicija sutiko paremti A.Kupčinsko kandidatūrą.

    Ketvirtadienį Kauno miesto savivaldybės tarybos posėdyje vyko mero rinkimai

    Į antrojo Lietuvos miesto vadovo postą pretendavo vienintelis kandidatas - Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) atstovas Andrius Kupčinskas.

    Į šį postą koalicijos „Vieningas Kaunas“ atstovė Irena Matijošaitienė siūlė konservatorę Editą Gudišauskienę, o liberalė Ona Balžekienė - liberalcentristą Arvydą Garbaravičių. Tačiau jie abu savo kandidatūras atsiėmė.

    A.Garbaravičius teigė atsisakantis kandidatuoti į merus, nes jo frakcija jau atsisakė politinių postų sutikdama dėtis prie koalicijos: „Norime parodyti, kad galime dirbti ir be politinių postų“.

    A.Kupčinskas miestui vadovavo ketverius metus nuo 2007 metų - iki tol, kol po vasarį vykusių savivaldos rinkimų miesto vairą netikėtai perėmė liberalas Rimantas Mikaitis.

    Tačiau praėjusią savaitę pusmetį meru pabuvęs R.Mikaitis iš šio posto buvo atstatydintas.

    Trečiadienį formuoti naują valdančiąją koaliciją, pakrikštytą „Vardan Kauno“, susitarė TS-LKD, socialdemokratai, partija „Tvarka ir teisingumas“, Liberalų ir centro sąjunga bei partija „Jaunoji Lietuva“.

    Už naujosios koalicijos ribų 41 narį turinčioje taryboje liko koalicija „Vieningas Kaunas“, Darbo partija ir Liberalų sąjūdis.

    Mačiulis atleistas

    Koalicijos „Vieningas Kaunas“ atstovas Povilas Mačiulis ketvirtadienį atleistas iš Kauno mero pavaduotojo pareigų.

    Pašalinti jį iš šio posto miesto taryba nusprendė 25 balsų dauguma. Devyni Kauno politikai balsavo prieš jo atleidimą.

    Pagal naujos koalicijos susitarimą P.Mačiulį vicemero kėdėje turėtų pakeisti „tvarkietis“ Vytautas Vasilenko.

    Kitų dviejų vicemerų kėdes turėtų išsaugoti socialdemokratas Kęstutis Kriščiūnas ir „jaunalietuvis“ Stanislovas Buškevičius.

    Atleisti ankstesnio mero liberalo Rimanto Mikaičio pavaduotoju buvusį P.Mačiulį nuspręsta, kai praėjusią savaitę mero posto neteko R.Mikaitis.

    Trečiadienį formuoti naują valdančiąją koaliciją, pakrikštytą „Vardan Kauno“, susitarė Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), socialdemokratai, partija „Tvarka ir teisingumas“, Liberalų ir centro sąjunga bei partija „Jaunoji Lietuva“.

  • Europai reikia operatyviau priimti sprendimus

    Europai reikia operatyviau priimti sprendimus

    Prezidentės spaudos tarnyba 2011 10 27 20:02

    Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvavo neeiliniame ES valstybių vadovų susitikime, kuriame buvo svarstomos detalios priemonės euro zonos skolų krizei įveikti.

    Europos vadovų tarybai buvo pateiktos konkrečios euro zonos šalių priemonės kaip maksimaliai išnaudojant ES turimus instrumentus stiprinti viešuosius finansus ir stabilizuoti bankų sektorių.

    Prezidentės teigimu, finansinei krizei virtus skolų krize reikia radikalių, o ne tarpinių sprendimų ir efektyvaus veiksmų koordinavimo.

    „ES per lėtai priima sprendimus, skolų įveikimo priemonės vėluoja, todėl krizė tik gilėja. Europai reikia operatyviau veikiančio sprendimų priėmimo mechanizmo“, – pabrėžė Prezidentė.

    Norint užkirsti kelią aplaidžiam finansų valdymui, pasak Prezidentės, būtina ne tik griežčiau naudoti turimus instrumentus fiskalinei drausmei užtikrinti, bet ir sukurti naujus. Visos priemonės kaip įveikti Europai iškilusius ekonominius sunkumus yra aiškios, reikia tik ES valstybių politinės valios jas įgyvendinti.

    Svarbus susitikimo klausimas buvo bankų stabilumo užtikrinimas. Prezidentės teigimu, 27 ES šalių vadovai davė politinį leidimą rekapitalizuoti probleminius bankus – sustiprinti bankų kapitalą pirmiausia panaudojant privačias lėšas, o prireikus ir valstybės paramą bei Europos finansinio stabilumo fondo lėšas.

    Šiąnakt euro zonos valstybių vadovai turi sutarti dėl konkrečių veiksmų, kaip tai įgyvendinti. Lietuvos vadovės teigimu, jeigu šie veiksmai bus greitai įgyvendinti, tai krizė neišplis.

    ES valstybių lyderiai taip pat palaikė reguliarios Eurozonos vadovų tarybos įteisinimą bei pasiūlymą ES biudžetinės priežiūros ir ekonominės politikos koordinavimą užtikrinti per naujai priimtą ekonominio valdymo paketą.

    Šie sprendimai, pasak Prezidentės, yra pirmas žingsnis spartesnių euro zonos problemų sprendimo link.

    Šalies vadovės nuomone, euro zonoje vykstantys procesai ir užsitęsusi skolų krizė turės įtakos ir Lietuvos ekonomikai, todėl privalome laikytis fiskalinės drausmės įsipareigojimų ir įvertinant galimas rizikas atsakingai formuoti 2012 m. valstybės biudžetą.

  • Išmokime gerbti kūrėjus, kol jie dar gyvi

    Išmokime gerbti kūrėjus, kol jie dar gyvi

    alfa.lt 2011 10 27 20:02

    Ryškus lyderis, telkianti asmenybė, dosnus aukotojas. Ne taip dažnai apie verslininką tenka išgirsti tiek daug nuoširdžiai sakomų gražių žodžių. Netikėtai su šiuo pasauliu atsisveikinęs Bronislovas Lubys tapo išimtimi, kuri paneigia, jog lietuviai iš principo nemėgsta visų turtingų žmonių, nesuvokia, jog verslas kuria darbo vietas ir yra esminė grandis siekiant valstybės gerovės.

    Ne taip dažnai nutinka, kad verslininko netektis nuliūdintų visą miestą. Jonava tapo išimtimi. Jos žmonės atvirai prakalbo apie nerimą, jog netekę dosnaus rėmėjo ir verslo smegenų centro galbūt nebegyvens taip gražiai ir saugiai.

    Dviračių takai, renginiai, graži aplinka, tiesiog žmogiškai paremtos šeimos, studentai. Tai sutelpa į sausą skaičių. Maždaug 4 ar 5 milijonai litų per metus. Ir įrodo, kad verslas nebūtinai yra tik pelno siekiantis savanaudis. Kartais jis taip pat nori dalytis ir būti solidarus.

    Nors apklausos dažniausiai liudija priešingai, atsisveikindami su Bronislovu Lubiu jonaviškiai atvirai reiškė jam pagarbą dėl sukurtų darbo vietų. „Achemos grupė“ buvo ne tik B.Lubio, bet ir jų gyvenimas. Kiek apmaudu galėtų būti tik dėl vieno – kažkodėl taip aiškiai visa tai išreiškiama tik tada, kai iškyla grėsmė netekti.

    Būta įvairių nuomonių apie Jonavos trąšų įmonės privatizavimą ir Bronislovo Lubio verslo pradžią. Bet laikas ir veikla įrodė, jog tie sprendimai buvo naudingi ne tik naujiesiems savininkams.

    Prisiminti ką turi ne tik Jonavos ar jo gimtinės, bet net ir, pavyzdžiui, Belgijos, Liuksemburgo lietuviai. Būtent Bronislovas Lubys surasdavo laiko ir noro paremti šios lietuvių bendruomenės renginius apvalia eurų suma.

    Smulkmena? Galbūt. Bet ji – apie tą patį. Apie požiūrį į verslą, jo pelną ir solidarumą.

    Dar rečiau nutinka, kad verslininko netektis nuliūdintų ne vieną kitą ar dešimtį, o didžiąją dalį šalies verslo bendrijos.

    Lietuvos pramonininkų konfederacija taip pat yra pirmiausia Bronislovo Lubio kūrinys. Rikiuojant jo pareigas, titulus ir vardus, visada pirmiausia minima, jog jis – šios konfederacijos prezidentas. Bronislovas Lubys sugebėjo tapti ne tik formaliu, bet ir neformaliu pramonininkų autoritetu.

    Prieš 17 metų buvo galima manyti, jog konfederacijos prezidentu jis tapo dėl sąlyčio su politika. Buvęs premjeras – ryški vėliava. Bet vien šios priežasties nepakanka išlikti lyderiu bemaž du dešimtmečius.

    Lietuvos pramoninkų konfederacija išgyveno įvairių periodų. Tačiau ilgainiui ji tapo ne tik galinga, girdima. Vienas jos bruožų – konstruktyvi veikla, o taip pat ir konstruktyvus bendradarbiavimas su politinėmis jėgomis bei valdžios struktūromis.

    Šiais masiškai plintančio populizmo laikais dalykiškas tikslų siekimas gebant matyti ne tik savo poreikius, yra gana reta savybė.

    Nebūtų teisinga teigti, jog viską lemia vienas žmogus. Bet B.Lubio vaidmuo konfederacijoje, paremtas jo asmeninėmis savybėmis, nekelia abejonių.

    Ekonomistas Rimantas Rudzkis nuogąstauja, jog lyderio netektis gali nulemti šios didžiausios šalyje verslo organizacijos susiskaldymą. Tokia grėsmė reali. Tai būtų tiesus kelias į faktinį jos išnykimą.

    Galbūt neverta dėl to sukti galvos? Galima ir taip manyti. Bet tuomet Lietuva netektų ryškaus ir įtakingo žaidėjo, kurio nuomonė rasdavo kelią valdžios labirintuose. Verslas liktų mažiau atstovaujamas, dialogas – skurdesnis.

    Bronislovas Lubys - be abejonių -- veiklos, darbo, sėkmės žmogus. Kur slypi jo įspūdingos karjeros, gebėjimo tapti lyderiu, autoritetu paslaptis?

    „Jis pirmiausia yra neabejotinas verslo lyderis, ko gero, ryškiausia verslo figūra Lietuvos naujųjų laikų istorijoje, net jei matuotume ne vien pinigais. Bet tai buvo ir visuomeninė asmenybė, kuri jautė atsakomybę už tai, kas vyko Lietuvoje“, -- teigia kartu Vyriausybėje dirbęs Povilas Gylys.

    Nepaskęsti detalėse, aprėpti platų lauką. Suprasti kitų požiūrius ir tikslus. Taip būtų galima apibendrinti nuomones apie šio žmogaus likimą lėmusius veiksnius.

    Žurnalistai dar galėtų pridurti: jis buvo vienas iš tų, kurie nenešioja akmens užantyje. Kritiškas straipsnis apie jį ar jo verslą netapdavo priežastimi atsitverti. Gebėjo su šypsena pažvelgti į painias situacijas.

    Tokių Lietuvoje taip pat nėra labai daug.

    Vienas turtingiausių žmonių, susijęs ir su politika, valdantis žiniasklaidos priemones, buvo vadinamas oligarchu. Pagal klasikinį apibrėžimą, šis titulas jam taip pat taikomas pelnytai.

    Nepaisant šios aplinkybės, jo veiklos būdas įrodo, jog praraja tarp verslo ir samdomo darbo, tarp turto ir skurdo nėra beviltiškai didelė. O trumpiausias kelias į sėkmę – bendradarbiavimas.

    Šio kūrėjo mirtis privertė tarsi iš naujo atrasti jo gyvenimą ir jo pasaulėžiūrą. Atvirai pasakyti, kad jis buvo ir tebėra reikalingas valstybei. Blogai, kad to nebuvo vakar ar užvakar. Vakar ar užvakar jis daugeliui tebuvo oligarchas.

  • In memoriam

    In memoriam

    Autorius: Vytautas LANDSBERGIS Lietuvos žinios 2011 10 26 18:02

    Bronislovas Lubys buvo pramonininkas ir verslininkas, nepasistatęs altoriaus pelnui. Jam rūpėjo daug daugiau kas, rūpėjo šalies raida. Jis rėmė meną, kultūrą, norėjo, kad žiniasklaida būtų įvairesnė ir kad žmonės jaustųsi laimingesni. Kaip verslo lyderis jis siekė profesinės santarvės, ir kad pramonė veiktų šalies labui kaip Vyriausybių partnerė.

    Jau paskutiniuoju sovietiniu laikotarpiu B.Lubys rūpinosi sutelkti pramonininkus būsimai vėl nepriklausomai valstybei, steigė Pramonininkų sąjungą ir domėjosi prieškariniais Prekybos, pramonės ir amatų rūmais Kaune, kurių pastatą Donelaičio gatvėje buvo suprojektavęs ir įgyvendinęs mano tėvas architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis.

    Tokie buvo mūsų sąlyčio taškai ir bendravimas tartum su technikos ir verslo žmogumi, kuris nuoširdžiai domėjosi istorija ir valstybės tęstinumu. Ši laikysena atvedė B.Lubį ir į politiką - į Atkuriamąjį Seimą, kur jis priklausė tikriausiai opozicijai, bet ne tai revanšinei, kuri būtų norėjusi kuo greičiau ištaisyti "istorinę klaidą" ir nuversti išrinktą teisėtą Sąjūdžio valdžią.

    Praėjome pustrečių metų kartu, ir kai parlamente susidarė naujoji kairioji dauguma, o aš vis dar buvau pirmininkas, kai bemaž savo pageidavimu buvo nušalintas premjeras Gediminas Vagnorius, gavau itin atsakingą konstitucinę užduotį. Būtent teikti naujo premjero kandidatūrą, kuriai galbūt neprieštarautų ir kairė, ir dešinė. Tokias galimybes mačiau dvi - Aleksandrą Abišalą ir B. Lubį, ir su abiem jais atskirai kalbėjausi. Su B.Lubiu - tikrai Kačerginėje, verandoje, nes buvo dar vasara. Pirmąsyk turėjom progos atvirai pasikalbėti esminiais Lietuvos ateities klausimais, ir nenusivyliau.

    Man labiausiai rūpėjo Lietuvos tarptautinis saugumas, ypač dėl artėjančių ankstyvųjų rinkimų - jeigu į valdžią grįš buvusieji.

    Dar tik bręsta kariuomenės atkūrimas; nors jau po Helsinkio viršūnių, bet dar neturim nė sutarties dėl buvusios sovietų kariuomenės išvedimo, o kairieji čiužinėja. B.Lubys daugeliui sąjūdininkų turėjo atrodyti nomenklatūros atstovas. Norėdamas teikti ir įtikinti, turėjau pats patikėti. Ir jo nuostatos buvo aiškios, atviros, įtikinančios: kariuomenė reikalinga, Lietuvos saugumo garantijos - Vakaruose. Jokių LDDP svaičiojimų, kad mus (ypač nuo lenkų!) gins Raudonoji armija.

    Politinis pasjansas laikotarpiui ligi rudens rinkimų baigėsi tuo, kad A.Abišala tapo premjeru, o B.Lubys - vicepremjeru. Su juo dar aptarinėjome ūkio reikalų vicepremjero kelionę į Tatarstaną, taip pat siekiantį nepriklausomybės ir turtingą naftos. Keliavo, atsiskaitė. Tokie laikai ir politiniai ryšiai nepamirštami.

    Kai Seimo rinkimus su Algirdo Brazausko vėliava laimėjusi LDDP pakvietė nepartinį (rodos, taip) B.Lubį būti jos premjeru, atrodė kaip laikinos išminties ženklas.

    Kai išsigrynino vienpartinė piramidė, ir laikotarpis baigėsi Maišiagalomis ir bankų griūtimis, bet LDDP apsigynė nuo referendumo dėl privatizacijos pasekmių, B.Lubys vedė derybas su G.Vagnoriumi, kokiomis sąlygomis Pramonininkų konfederacija parems Tėvynės sąjungos sąrašą. Jų pasirašytas memorandumas man nelabai patiko, bet rinkimus laimėjome ir toliau darbavomės savotiškoje centro dešiniųjų koalicijoje. Kryptis į Vakarus, "Mažeikių naftos" gelbėjimas nuo bankroto ir "LUKoilo", ir B.Lubys nestovėjo su plyta ant M.Mažvydo bibliotekos laiptų.

    Kai šiandien putininė Rusija skelbia atkursianti hegemoniją "posovietinėse" erdvėse ir tam panaudosianti kaimynų verslininkus, kaip įsivaizduoja, paperkamus lengvatomis ir pelnais, vis galvodavau, kad B.Lubys net su vargstančia "Achema" neišduos pamatinio įsitikinimo. Galvočiau taip ir toliau. O kai jo staiga nebeliko, matau, koks jis mūsų valstybei buvo ir dar būtų reikalingas.

  • Energetikos ministras: Lietuvos ir EK pozicijos dėl IAE sutampa

    Energetikos ministras: Lietuvos ir EK pozicijos dėl IAE sutampa

    Delfi 2011 10 26 18:02

    Energetikos ministras Arvydas Sekmokas teigia, kad Europos Komisijos (EK) ir Lietuvos pozicijos dėl Ignalinos atominės elektrinės (IAE) uždarymo finansavimo sutampa.

    „Mes matome, kad derybos dėl uždarymo turėtų vykti Vyriausybės lygiu, kadangi yra tarpusavyje yra įsipareigojimai: iš Lietuvos - uždaryti Ignalinos atominę (elektrinę), o iš EK - tinkamai finansuoti uždarymo procesą. (...)Mūsų pozicija iš tikrųjų sutampa su EK pozicija. Mes siekiame trijų dalykų - užtikrinti maksimalų saugumą uždarymo metu (...). Antra, mes siekiame kuo pigiau šį procesą atlikti, ir trečia, - kad tai būtų atlikta kuo greičiau“, - antradienį po Vyriausybės pasitarimo žurnalistams sakė A.Sekmokas, praėjusią savaitę viešėjęs Briuselyje.

    Anot jo, artimiausiu metu turėtų būti sudaryta darbo grupė, kuri toliau derėsis su EK dėl uždarymo finansavimo.

    Kaip skelbta anksčiau, Lietuva prašo naujajame Europos Sąjungos daugiamečiame biudžete 2014 – 2020 m. skirti apie 3 mlrd. litų, kuomet gali būti skirta maždaug per pusę mažesnė suma. EK sprendimas gali paaiškėti kitą mėnesį.

  • Kokios politikų perspektyvos?

    Kokios politikų perspektyvos?

    Veidas 2011 10 26 18:02

    Į „Veido“ klausimus atsako Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas socialdemokratas Algimantas Salamakinas

    VEIDAS: Esate vienas iš penkių Seimo narių, išrinktų atstovauti tautai penktą kartą paeiliui. Ar remdamasis savo dviejų dešimtmečių politine patirtimi galite pasakyti, kurie šio kadenciją baigiančio Seimo naujokai taps politikais?
    A.S.: Kiek stebiu jaunimą, galiu pasakyti, jog Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Paulius Saudargas, kurį mes, kad nepainiotume su tėvu, buvusiu Krikščionių demokratų partijos pirmininku Algirdu Saudargu, vadiname Saudargiuku, pratęs šeimos politines tradicijas. Vyras, matosi, rimtas. Gal kiek patirties jam dar trūksta, bet kai prisimenu, kokie žali mes patys buvome, prieš 19 metų pirmą kartą išrinkti į Seimą, tai šis jaunuolis atrodo tikrai šauniai.
    Beje, čia norėčiau atkreipti dėmesį, kad, tarkime, Didžosios Britanijos parlamente pirmą kadenciją išrinktieji apskritai sėdi „varlinyke“ ir kalbėti gali tik su išankstiniu vyresniųjų leidimu. Margaret Thatcher memuaruose skaičiau, kad kai jai pirmą kartą buvo leista pasisakyti parlamente, ji dvi naktis nemiegojo, rengdama savo kalbą. Gal kada ir mes prie tokių tradicijų priaugsime.
    Stebėdamas kitus parlamentarus dar manau, kad tikra politikė gali išaugti iš Agnės Bilotaitės. Tikrai politiko gabumų turi ir su Arūno Valinsko partija išrinktas, dabar pas konservatorius perbėgęs teisininkas Mantas Varaška. Deja, kiek su juo kalbėjausi, vyras yra tvirtai nusiteikęs nebekandidatuoti ateinančiuose rinkimuose ir nori apskritai trauktis iš politikos. Jeigu norės tęsti politiko karjerą, akivaizdžių gabumų tam turi ir dar vienas teisininkas, dabar pas „krikščionis“ iš A.Valinsko partijos perėjęs Vytautas Kurpuvesas.
    Na, o mūsų, socialdemokratų, pusėje iš naujokų akivaizdžiai stiprus pasirodė Edmundas Jonyla. Nors pavadinti jį visišku naujoku politikoje sudėtinga – vis dėlto pirmą kartą Seimo rinkimuose dalyvavo dar 1990-aisiais, renkant Aukščiausiąją Tarybą, tik nelaimėjo. Paskui aštuonerius metus rinktas į Raseinių savivaldybę, buvo meras. Jei norės likti, bus puikus Seimo narys.
    Nors atvirai pasakysiu: žvelgdamas į Seimo naujokus matau daugiau negatyvo nei pozityvo. Gal, kaip veteranas, ir nesu objektyvus, bet įspūdis toks, kad su kiekvienais rinkimais daugumos pirmą kartą išrinktų Seimo narių kokybė akivaizdžiai prastėja.
    VEIDAS: Jūsų požiūriu, kuris Seimo narys yra geresnis: tas, kuris mažiau varginasi Seime, bet daug dirba su savo apygardos rinkėjais ir turi beveik tikrą perrinkimo garantiją, ar tas, kuris daug dirba Seime su įstatymų projektais, bet apleidžia rinkėjus ir rizikuoja būti nebeišrinktas?
    A.S.: Vienareikšmiškai antrasis. Svarbiausia Seimo nario darbo vieta yra Seimas. Nebe tie laikai, kai į Seimą išrinktojo pagrindinis darbas buvo spręsti paskirų jo apygardos žmonių bėdas. Pamenu, kai pirmą kartą 1992-aisiais buvau išrinktas, į priėmimą pas mane ateidavo iki 80 žmonių per dieną. Dabar Radviliškyje irgi ateina vienas kitas, bet beveik visos jų problemos turi būti sprendžiamos ne Seimo, o savivaldybės lygmeniu ar teismuose. Vis dėlto per 20 metų valstybėje daug pakeitėme į gera.
    Mano požiūriu, jeigu politikas yra išrinktas į Seimą, juo labiau atsidūręs valdančiojoje daugumoje, jis pirmiausia turi galvoti apie visos valstybės interesus, o tik paskui – apie savo apygardą. Jei opozicijoje dirbi, tai taip, esi šiek tiek laisvesnis, bet irgi turi nepamiršti, kad dirbi ne savivaldybės taryboje, o Seime.
    Mano galva, rinkimus į Seimą vienmandatėse apygardose reikia visai panaikinti, kaip tai padaryta ir kaimyninėje Skandinavijoje, ir daugumoje kitų Europos valstybių. Atsakomybę ir už šalį, ir už konkretaus politiko veiklą pirmiausia turi prisiimti jį iškėlusi partija.

  • JAV grįžta į šlovės Olimpą

    JAV grįžta į šlovės Olimpą

    Delfi 2011 10 26 18:02

    JAV kaip Feniksas iš pelenų vėl kelia galvą. Maždaug po penkerių metų Amerika galės patenkinti praktiškai visus šalies degalų ir energijos poreikius. O svarbiausiose pramonės šakose pasivys į priekį įsiveržusią Kiniją, skelbia „The Daily Telegraph“.

    Prielaidos, jog JAV neišvengiamai juda link ekonominio ir strateginio nuosmukio, kaip kad buvo XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai iškilo Japonija, po penkerių metų bus visiškai pamirštos.

    Skaitytojai jau žino apie vadinamąją „skalūnų revoliuciją“, pavertusią JAV pirmaujančia gamtinių dujų gamintoja, aplenkusią net Rusiją.

    Mažiau žinoma apie hidraulinio skaldymo technologiją – uolų skaldymo stipria vandens srove technologiją, kuri padės išsiveržti į priekį ir skalūnų naftos srityje. Daugiausia tokios naftos išgaunama iš telkinių Šiaurės Dakotoje, Teksase ir Vidurio Vakarų teritorijoje.

    Šiuo metu JAV jau patenkinta 72 proc. šalies naftos paklausos. Prieš dešimt metų šis skaičius siekė vos 50 proc.

    „Pagaminta Amerikoje, ir vėl“, teigiama „Boston Consulting Group“ parengtoje atskaitoje. Ten skelbiama, jog jau dešimtmetį trunkantį kasmetinė 16 proc. darbo užmokesčio Kinijoje infliacija praktiškai užpildė atotrūkio spragas. Kinija jau nebėra ta vieta, kur stovinčios jėgainės pigiai aprūpina JAV energijos atsargomis.

    Jau artėja lūžio taškas ir kompiuterių, elektronikos, pramoninės įrangos, automobilių ir motociklų detalių, plastiko ir gumos, metalų apdirbimo ir net baldų pramonės šakose.

    „Didžioji dalis pramonės veiklos sričių, per pastaruosius dešimt metų persikėlusių į Kiniją, jau labai greitai sugrįš“, - teigia „Boston Consulting Group“ ekspertas Haroldas Sirkinas.

    „Nuo produktyvumo priklausančio atlyginimo“ atskirtis JAV nuo 22 proc. 2005 metais iki 2015 metų pasieks 43 proc. (JAV pietuose net 61 proc.). Pridėkite dar transportavimo išlaidas, nuogąstavimus dėl patikimumo, technologijų piratavimą ir viskas pasidaro aišku kaip dieną – visi keliai veda atgal į JAV.

    „Boston Consulting Group“ ekspertai tikisi, jog iki šio dešimtmečio vidurio į JAV iš Kinijos sugrįš per 800 tūkst. darbo vietų pramonės srityje. Tikimasi pelningų rezultatų – iš viso darbo vietų pasidaugins iki 3,2 mln. O tai jau gera pradžia keliant galvą po ekonomikos nuosmukio.

    Dėl dabartinės duobės pramoninėje bazėje Europa gali kaltinti tik pati save. Žemynas siekė savos rezervinės valiutos, nesuvokdamas, kiek daug tai kainuos.

    Kinija ir kylančios kitos rezervų turinčios šalys didelę dalį savo tyrimų 10 trilijonų JAV dolerių (25 trilijonai Lt) atsargų iškeitė į Europos pinigų sąjungos (EMU) obligacijas ir taip sumenkino dolerio svarbą. Rezultatas aiškus – euras per stiprus net pusei Europos pinigų sąjungos valstybių narių.

    Su prekyba tampriai susijęs doleris po truputį smuko visą pastarąjį dešimtmetį – nuo 2001 metų jo vertė sumenko net 37 proc. Ši tendencija tarsi atkartoja situaciją XX amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai JAV deficitas pasiekė 3 proc. BVP. O dar 1991 metais JAV biudžetas buvo perteklinis.

    Charlesas Dumas ir Diana Choyleva iš „Lombard Street Research“ savo knygoje „The American Phoenix“ tvirtina, jog toks scenarijus vėl gali pasikartoti.

    Staigus posūkis JAV naudai yra gana reliatyvus. Iš tikrųjų jis nebūtinai byloja apie sveiką JAV atsigavimą po krizės. Pasaulinė ekonomikos depresija truks tol, kol Vakarų pasaulis ir toliau vykdys griežtą fiskalinę politiką, po truputį bandys išpirkti skolas, o Kinija bandys išsaugoti nesprogusį kreditų burbulą.

    Bet kokiu atveju, Amerika išlaikė kelis kozirius ir gali didžiuotis tikrai ne vien turėdama 16 iš 20 geriausių pasaulio universitetų.

    JAV gali pasigirti didesniu nei 2 vaikų šeimai gimstamumu, o tai kalba apie galimybę atsikratyti skolų. Tuo tarpu Japonijos, Kinijos, Korėjos, Italijos, Vokietijos ir Rusijos laukia demografinis smukimas.

    Muilo opera, kurioje šiuo metu gyvena Europos pinigų sąjunga, aiškiai pademonstravo, kodėl Amerika – autentiška valstybė, vienijama vienos kalbos ir daugiau nei du šimtus metų apimančios kolektyvinės atminties, turinti institucijų, kurios galiausiai pradėjo efektyviai dirbti, gali sugrąžinti sistemą į reikiamas vėžes.

    Taigi, XXI amžius gali vėl būti Amerikos amžius.

  • Savaitės pokalbis. Irena Degutienė. Seimas pastaraisiais metais pradėjo dirbti atsakingiau ir skaidriau

    Savaitės pokalbis. Irena Degutienė. Seimas pastaraisiais metais pradėjo dirbti atsakingiau ir skaidriau

    Bernardinai 2011 10 25 15:02

    Siūlome pokalbį su Seimo pirmininke Irena Degutiene, kuri stabiliai išlieka viena iš populiariausių Lietuvos politikių, nors jai jau trečius metus tenka vadovauti vienai iš nepopuliariausių Lietuvoje politinių institucijų. Su ponia I. Degutiene kalbamės apie Seimo darbą, parlamentinę kontrolę, politinius sprendimus, kurie turi didžiulę įtaką kiekvieno žmogaus kasdienybei.

    Iki rinkimų liko vieni metai. Paprastai sakoma, kad paskutiniai kadencijos metai turėtų būti skirti taisyti atskiras detales, bet ne radikalioms reformoms, nes, artėjant rinkimams, kiekvienas politikas bando patikti rinkėjams ir vengia bet ko, kas gali būti ne taip populiaru. Tačiau ar Lietuvos Seimas visus esminius kadencijos darbus jis jau padarė?

    Pirmiausia sutarkime, kad Seimas, kaip tautos atstovybė, ne tik leidžia įstatymus, bet prižiūri, kaip jie veikia, t. y. be įstatymų leidimo dar atlieka parlamentinę kontrolę. Pastaroji, kaip ir savo rinkėjams atstovavimas, yra svarbūs procesai, nepriklausomai nuo to, kiek dar liko kadencijos laiko. Taigi vien šia prasme Seimas visada turi ką svarbaus veikti.

    Kita vertus, šio Seimo laukia ir labai svarbūs įstatymų leidimo darbai. Pavyzdžiui, energetikos srityje, jei Vyriausybė susitars su japonais dėl atominės elektrinės statymo, šią sutartį turės tvirtinti arba netvirtinti Seimas.

    Taip pat kasmetinis didžiulis darbas – valstybės biudžeto tvirtinimas. Manau, kad visai valstybei gerai, jog praėjo tie laikai, kai Seimo nariai paprasčiausiai pakeldavo rankas už tai, ką Vyriausybė buvo parengusi, nesigilindami, nesiūlydami pataisų. Per visą ta laiką, kai esu Seimo pirmininkė, stengiamės, kad biudžeto svarstymas Seime būtų profesionalus, atsakingas, nebūtų vien noras „tempti paklodę” į savo pusę, bet iš tiesų projektas būtų tobulinamas, tikslinamas, atsižvelgiant į visos visuomenės gerovę.

    Šio Seimo laukia svarbus Teisėkūros pagrindų įstatymas, socialinės apsaugos sistemos pertvarka, daugelis energetikos įstatymų, pradedant pačia nacionaline energetikos strategija. Kovoje su korupcija turime priimti teisės aktus, padėsiančius įgyvendinti nacionalinės kovos su korupcija programos priemones, politinių partijų ir kampanijų finansavimo ir kontrolės įstatymo pakeitimus, reikia priimti tarnautojų etikos kodekso patvirtinimo įstatymą.

    Gal galite įvardyti 3 ar daugiau šios kadencijos Seimo sprendimų, kuriais didžiuojatės?

    Pačiai nėra etiška vertinti savo ar savo kolegų darbą – tegu tai daro rinkėjai. Nenorėčiau vardyti ir darbų pagal eiliškumą – šitas Seimas priėmė daug svarbių įstatymų pakeitimų kovos su korupcija, energetikos srityje, pakeitė daug labai svarbių institucijų vadovų, padėjo Vyriausybei įveikti krizę.

    Kai šiandien kartais girdime sakant, jog Vyriausybė įveikė krizę, tai neturėtume pamiršti ir kitų institucijų svarbos. Pavyzdžiui, Seimas, mano įsitikinimu, net galėtų būti ir sektinas pavyzdys Vyriausybei, kaip solidariai nešti užgriuvusių sunkumų naštą. Juk Seimo narių atlyginimai, viso Parlamento išlaidos per finansinės krizės metus sumažėjo 40 nuošimčių. Būdama Seimo pirmininkė, nė vienam savo patarėjui nesu sumokėjusi priedo, ir jie dirba kur kas už mažesnį atlyginimą, nei galėtų gauti, būdami kurio nors ministro ar premjero patarėjais, nors jų kvalifikacija tikrai nei kiek neprastesnė. Džiaugiuosi jų patriotiškumu ir supratingumu, manau, kad sunkmečio sąlygomis visi turime aukotis dėl bendros gerovės, todėl kartais keista girdėti apie tai, kai kurioje nors politinėje institucijoje svarstomi premijų klausimai, nes esą reikia skatinti ten dirbančius žmones. Svarbu skatinti darbuotojus, tačiau pirmiausia turime įveikti sunkmetį ir pagerėjimą turi pajusti tie žmonės, kuriems atstovaujame.

    Apskritai Seimas yra tapęs daug skaidresnis, nes iki šiol nė vienas ankstesnis Seimas neatsiskaitė savo rinkėjams už savo parlamentines lėšas. Toks Seimo narių veiklos išskaidrinimas buvo labai svarbus finansinės krizės fone – patys atsiskaitydami rinkėjams, Seimo nariai to paties galėjo moraliai reikalauti ir iš kitų institucijų. Pradžioje būta įvairių sunkumų, žurnalistai ypač priekabiai vertino visą informaciją apie lėšų panaudojimą, tačiau ilgainiui praktiškai visi parlamentarai suprato, kad toks skaidrumas būtinas, galvojant apie Seimo autoritetą, ir dabar visos lėšos naudojamas kur kas taupiau ir skaidriau.

    Kitas dalykas, kalbant apie ekonominės krizės įveikimą, tai pirmiausia čia turėtume dėkoti ne tiek politikams, kiek visai visuomenei, kuri kantriai ir supratingai priėmė būtinybę taupyti. Visiems žmonėms teko nelengva našta, tačiau šiandien jau galime pasidžiaugti, kad orus ir išmintingas žmogus elgesys padėjo išvengti katastrofos. Prisiminkime, jog, kilus krizei, skirtingai nei, pavyzdžiui, Estija, neturėjome jokių kritiniams atvejams sutaupytų lėšų.

    Grįžtant prie to, kas mane labiausiai džiugina Seimo darbe, – tai pirmiausia tikrai gerokai sustiprėjusi parlamentinė kontrolė bei tai, jog daug atsakingiau ir įdėmiau šiandien priimami svarbiausi teisės aktai. Seime vis daugėja įvairiausių klausymų, kurių metu tariamės su įvairiomis grupėmis, dabar jau sunku įsivaizduoti, kad koks svarbus teisės aktas būtų priimtas be viešų aptarimų. Taip pat mes stengiamės kuo daugiau dėmesio kreipti ir į tai, kaip įstatymas perkeliamas iš popieriaus į realų gyvenimą. Nauja, bet labai svarbi praktika, – organizuoti klausymus su įvairiomis visuomenės grupėmis, aptariant, ar pasitvirtino lūkesčiai, sieti su kurio nors įstatymo priėmimu, ar viskas yra taip, kaip tikėtasi. Tai svarbu, nes neretai būtent įstatymų įgyvendinimo etape ir prasideda didžiausios problemos, kurios iškreipia tarsi tikrai gerus įstatymų kūrėjų siekius.

    Taip pat pažymėčiau svarbių teisės aktų priėmimą antikorupcijos srityje, ypač skaidrinant viešuosius pirkimus, kas l leidžia gerokai sumažinti biudžeto lėšų švaistymą. Ekspertų apskaičiavimu, skaidrumas viešųjų pirkimų srityje galėtų padėti valstybei sutaupyti daugiau nei pusę milijardo litų.

    Priimtų antikorupcinių teisės aktų kompleksas leido Lietuvai pirmą kartą pasiekti 5 balų Antikorupcijos indeksą, o tai ženklas visiems, kad valstybė yra pajėgi kontroliuoti šią sritį, tai jau pakankamai patikima valstybė, kurioje galima investuoti, galima gana padoriai gyventi.

    Akcentuojate parlamentinę kontrolę. Ar tai reiškia, kad pagaliau Seimas nustato prioritetus ir darbo ritmą Vyriausybei, o ne atvirkščiai, kaip tai buvo ne vienus metus Lietuvoje?

    Parlamentinės kontrolės nereikėtų suprasti kaip Seimo prioritetų nustatymo Vyriausybei.

    Konstitucija labai aiškiai įvardija, už kokias sritis atsako Vyriausybė – tvarko krašto reikalus, rengia valstybės biudžeto projektą, rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymo projektus. Konstitucija nurodo, kad, svarstydamas biudžetą, Seimas jį galinti didinti, tik nurodydamas šių išlaidų finansavimo šaltinius, taigi Konstitucija suteikia ne Seimui, o Vyriausybei nustatyti finansinius prioritetus. Taip pat Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Seimas nurodyti Vyriausybei gali tik įstatymų, o ne kokia kita forma, tad kažkokiu kitu teisės aktu (ne įstatymu) Seimas negali nieko nurodyti Vyriausybei.

    Pagal seniai susiklosčiusią partinės demokratijos praktiką prioritetus pasirenka ne Seimas, o valdančiosios partijos, besitardamos tarpusavyje, iš to gimsta Vyriausybės programa, kurią galiausiai tvirtina arba netvirtina Seimas.

    Seimui belieka tik kontroliuoti, kaip Vyriausybė vykdo savo programą, kaip laikomasi jo priimtų įstatymų – tokia ir yra parlamentinė kontrolė

    Reikia pripažinti, kad parlamentinės kontrolės srityje dar visiems yra kur tobulėti, galime tik pasidžiaugti, jog pagaliau ateina supratimas, kad Seimas ne vien priima įstatymus, bet ir, kaip jau minėjau, kontroliuoja jų veikimą. Tai psichologinis perversmas tiek pačių Seimo narių, tiek ministrų ar kitų institucijų galvose, jis negali įvykti greitai, jam priešinamasi, bet džiaugiuosi, kad tas supratimas po truputį ateina.

    Taip pat tikrai džiaugiuosi, jog tik gerų žodžių galiu pasakyti apie opozicijai priklausančios Loretos Graužinienės vadovaujamos Audito komiteto veiklą. Jis veikia principingai, nepolitikuodamas, bet tikrai rūpindamasis, kaip sutaupyti valstybei kuo daugiau lėšų, kaip užtikrinti skaidrumą. Tai puikus pavyzdys, jog valdantieji ir opozicija gali vaisingai bendradarbiauti Seime.

    Prezidentė metinėje kalboje prabilo apie stambių verslo korporacijų įtaką, priimat įstatymus. Po jos kalbos teigėte, kad puikiai suprantate, apie ką ji kalba – ar įmanoma kaip nors mažinti tokią įtaką?

    Tikrai neturiu jokių įrodymų, tačiau nuojauta, žvelgiant į kai kurių parlamentarų elgesį ir dėstomus argumentus, priimant vieną ar kitą įstatymą, sufleruoja, kad jie galvoja ne apie visuomenės, bet apie konkrečios verslo grupės interesą.

    Kaip galima būtų mažinti verslo korporacijų įtaką politikams? Viena vertus, turi būti maksimalus skaidrumas ir įvairių visuomenės grupių įtraukimas, svarstant įstatymo projektus. Kitas dalykas – partijų finansavimo įstatymo pataisos. Esu tvirtai įsitikinusi, kad partijos turėtų disponuoti tik tomis lėšomis, kurias joms paaukoja patys partijų nariai bei kurias, kaip dotaciją, skiria valstybė. Šiandien neretai girdime nepasitenkinimą, kodėl valstybė turi remti partijas. Galiu tvirtai pasakyti, kad tai vienas iš svarbiausių būdų kovoti su partijų tarnavimu kuriai nors ją remiančiai verslo grupei. Gerokai pigiau mums visiems yra skirti tam tikrą skaidrią dotaciją partijoms, nei paskui patirti didžiulius nuostolius, nes buvo priimti tik į kurios nors verslo grupės interesus atsižvelgiantys įstatymai.

    Visada vienas šaukštas deguto sugadina visą statinę medaus, taip pat ir vienas ar keli nesąžiningumo atvejai meta šešėlį visiems Seimo nariams. Tačiau tikrai galiu pasakyti kad absoliuti dauguma parlamentarų yra darbštūs, sąžiningi žmonės. Gali kirstis mūsų pozicijos vienu ar kitu klausimu, tačiau galiu pasitikėti, kad mes diskutuosime sąžiningai. Na, o tie, kurie nenori sąžiningai dirbti... Čia jau mūsų darbdavių – rinkėjų – kompetencija atskirti pelus nuo grūdų.

    Bendraujant su šeimų organizacijomis, neretai tenka girdėti priekaištą, kad Tėvynės sąjunga prieš rinkimus žadėjo šeimoms „aukso kalnus“, deja, antikrizinėje programoje šeimos sfera buvo ta, kur finansavimas mažintas be skrupulų. Dabar vėl kalbama, kad ekonomika po truputį atsigauna, ar galima tikėtis ir daugiau investicijų į šeimų gerovės sritį?

    Negalėčiau sutikti, kad per krizę labiausiai buvo skriaudžiama būtent šeima. Viena vertus, esu tvirtai įsitikinusi, kad išmintinga paramos šeimai politika yra svarbus raktas ir į didelę dalį socialinių problemų. Valstybei visada trūks pinigų socialinės politikos srityje, jei čia bus orientuojamasi vien į „gaisrų gesinimą“, bet neinvestuojama į prevenciją. Šeimos stiprinimas – tai noras išvengti tų socialinių problemų, kurios paprastai užkraunamos valstybei, kai šeima neatlieka savo funkcijų.

    Kitas dalykas – kiek valstybė gali į tai investuoti sunkmečio sąlygomis? Natūralu, kad tenka taupyti ir šioje srityje, tačiau tai tikrai nereiškia „nusigręžimo“ nuo šeimos. Natūralu, kad, kovojant su krize, tenka spręsti daug problemų ir kartais tai užgožia kalbas apie paramą šeimai.

    Taip pat tenka atsižvelgti ir į tai, kad koalicijos partneriai liberalai turi savą poziciją, kuri gerokai skiriasi nuo Tėvynės sąjungos politikos.

    Ar Konstitucinio Teismo nutarimas dėl Valstybinės šeimos koncepcijos yra mirties nuosprendis į darnių šeimų stiprinimui nukreiptai socialinei politikai?

    Tikrai taip nemanau, ir tai geriausiai įrodo Šeimos grupė Seime, į kurią įsirašė daugiau kaip 90 Seimo narių – tai jau konstitucinė dauguma, galinti tikslinti net šeimos sąvoką Konstitucijoje.

    Mes visi turime gerbti Konstitucinio Teismo sprendimą, nesutelkti  tiek jėgų ir energijos į debatus, patinka šis sprendimas ar ne, bet veikiau imtis tų politinių priemonių, kurios yra Seimo galioje.

    Neabejoju, kad dauguma Lietuvos žmonių remia ir supranta šeimos ir santuokos sąsają taip pat, kaip ir 1992 metais, kai balsavome už Konstituciją.  Seimas privalo atstovauti jų valiai, todėl žadu artimiausiu metu Seime inicijuoti Konstitucijos 38-ojo straipsnio patikslinimą dėl šeimos sąvokos, kad ateity niekam nekiltų abejonių dėl konstitucinės šeimos sąvokos, kad nebūtų galima jos plėsti iki begalybės.

    Konstitucija numato gana sudėtingą ir ilgą procedūrą, kaip Seimas galėtų 3/5 dauguma ją patikslinti Konstitucijoje, tačiau tikiu, kad dar šios kadencijos Seimas spės tai padaryti.

    Kalbama apie krizės pabaigą, tačiau Maisto bankas, Caritas, kitos pagalbą skurstantiems žmonėms teikiančios organizacijos signalizuoja, kad padvigubėjo žmonių, kurie negali išsiversti be pagalbos. Sakoma, kad gerėjanti ekonomika ir jų gyvenimą ilgainiui pagerins, tačiau ar nenutiks taip, kad turtingieji turtės, o vargšai ir toliau vargs ar emigruos?

    Tai labai rimta problema. Gaila, bet ir dabar tvirtinamas biudžetas dar negali būti tiek dosnus visiems, kiek norėtųsi. Tiesa, tai, kad apsispręsta gražinti pensijas į  lygį iki krizės, labai svarbu. Kartais sakoma, kad verčiau tuos pinigus kur nors investuotume. Tačiau nepamirškime, kad būtent pensininkai yra labiausiai pažeidžiama socialinė grupė šiandien, turinti gyventi itin sudėtingomis sąlygomis. Aišku, paramos reikia it toms šeimoms, kurias palietė bedarbystė, tačiau jos visgi turi viltį susirasti darbą, kažką keisti, o pensininkai dažniausiai nebeturi nei jėgų, nei sveikatos ir yra labiausiai priklausomi nuo valstybės galimybių.

    Tenka apgailestauti, kad šiandien matome pasekmes to, jog Lietuvoje per tiek metų nebuvo sukurta tikroji vidurinioji klasė. Šioje srityje labai daug ko galėtume pasimokyti iš japonų, kurie ypač dėmesingi smulkiam ir vidutiniam verslui, kaip valstybės stuburui.

    Lietuvoje daug kalbėta apie paramą smulkiam ir vidutiniame verslui, tačiau realiai jam renka ne tiek paramą, kiek pagrindinė sunkmečio našta. Problema ir ta, kad iki šiol visos valdžios kalbėjo su smulkiais ir vidutiniais verslininkais iš aukšto, nuleidinėjo schemas, vietoj to, kad įsiklausytų į jų idėjas. Manau, kad patys verslininkai turi labai daug puikių idėjų, pasiūlymų – svarbiausia, jog tikras dialogas prasidėtų.

    Esate politikė krikščionė, kaip Jums atrodo, ką visi turėtume daryti, jog rietenas, susiskaldymą pradėtų keisti vienybės siekis, taptume kur kas solidaresnė valstybė? Pavyzdžiui, ar realu tikėtis, kad parlamentarai nesikivirčytų dėl smulkmenų, nežarstytų vienas kitam kaltinimų, bet rodytų vienybės ir solidarumo pavyzdį ir kitiems?

    Šis klausimas ne vien politikams, bet ir rinkėjams. Jei rinkėjai norės, kad Seime ir toliau tęstųsi šou, tai ir toliau rinks šoumenus – juk būtent tos partijos nariai ir yra labiausiai linksniuojami per visą kadenciją, nesvarbu, jog jie išsiskirstė po kitas frakcijas.

    Rinkėjai turi bręsti kartu su politikais ir juos kontroliuoti – kitaip nepasieksime tikros darnos visose srityse. Kita vertus, kaip ir sakiau, nemanau, kad viską dera vartoti vien tamsiomis spalvomis. Seime per pastaruosius metus daug kas pasikeitė į gerą. Deja, įpratome labiau pastebėti negeroves ir nekreipti dėmesio į tai, kas vyksta pozityvaus.

    Labai daug kas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų požiūrio – nuo to, kiek iš tiesų turime meilės artimui.

    Kalbino Andrius Navickas

  • Teismas: anstolio bauda Nagliui Puteikiui yra nepagrįsta

    Teismas: anstolio bauda Nagliui Puteikiui yra nepagrįsta

    Diena 2011 10 25 15:02

    Klaipėdos miesto apylinkės teismas priėmė sprendimą netenkinti antstolio Gintaro Kairio prašymo skirti baudą buvusiam Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjui Nagliui Puteikiui už teismo sprendimo nevykdymą. Tokį antstolio prašymą teismas pripažino nepagrįstu.

    Ši byla susijusi su bendrovės „Investicijų kvadrantas“ siekiu Klaipėdoje nugriauti buvusį kino teatrą „Vaiva“ ir naujai formuojamame sklype pastatyti šešis pastatus iš stiklo ir betono. Pagal projektą aukščiausias pastatas siektų 30 metrų ir būtų maždaug triskart aukštesnis nei liūdnai pagarsėjęs Laisvės alėjos „stiklainis“.

    Nesutikęs derinti verslininkų pateiktą detalųjį žemės sklypo planą tuometinis KPD Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjas N.Puteikis atsidūrė teisme, nes Klaipėdos prokuratūra iškėlė jam bylą. Prokurorai verslininkų prašymu N.Puteikio veiksmus trakatavo kaip atsisakymą vykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, tačiau joje paveldosaugininkai minėtą detalųjį planą buvo įpareigoti suderinti ne bet kaip, o tik pagal KPD išduotas sąlygas.

    Nagliui Puteikiui tapus Seimo nariu ir palikus darbą KPD Klaipėdos teritoriniame padalinyje, uostamiesčio paveldosaugininkams trečią kartą pateiktas derinti detalusis žemės sklypo planas vėl buvo atmestas. Kultūros paveldo specialistų teigimu,  jis nepataisytas pagal KPD išduotas sąlygas, todėl jo sprendiniai neatitinka Teritorijų planavimo ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo reikalavimų.

    Detaliojo plano rengėjai savavališkai pakeitė sklypo tvarkymo ir naudojimo reikalavimus, užstatymo aukštingumo ir intensyvumo rodiklius.Taip pat šis detalusis planas prieštarauja ir Klaipėdos miesto bendrajam planui, pagal kurį planuojamas sklypas yra mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijoje, o pagal detalųjį planą sklypas priskiriamas daugiaaukščių ir aukštybinių pastatų statybos teritorijai, - teigiama Kultūros Kultūros paveldo departamento pranešime spaudai.

  • Nuolaidos lenkams negerina santykių su Lietuvos piliečiais

    Nuolaidos lenkams negerina santykių su Lietuvos piliečiais

    Voruta 2011 10 25 15:02

    Dabartines problemas aš suskirsčiau į 10 dalių. Pirmoji būtų Lenkijos santykiai su Lietuvos Respublika. Kadangi strateginis partneris nepripažįsta okupacijos, kišasi į respublikos reikalus, panašiai šiek tiek kaip prie rusų, trečia, turi net programą Rytų Lietuvai ir nori integruoti gyventojus, bent dalį, į Lenkiją ir trukdo integruotis į Lietuvą.

    Jeigu nueitumėte į kurią nors lenkišką mokyklą, pamatytumėte ant sienos šūkį, kurį aš ir dabar regiu, kuris valstybine kalba skambėtų: „gimiau Lietuvoj, myliu Lenkiją“. Žinoma, niekas nedraudžia mylėti ką nori, bet kas yra Tėvynė ir kieno pilietis esi per 20 metų vertėtų žinoti, o kokia gimtoji kalba, taip pat reikia vertėtų žinoti, nes būna ir gyventojų surašymas. Mūsų broliai lenkai daugiausia yra vietiniai, tik pakeitė ir gimtąją kalbą, ir tautybę. Niekas jiems neprikaišioja, Lietuvos ir Lenkijos sutartis garantuoja visas laisves pasirinkti ir tautybę, ir kalbą, bet Konstitucija reikalauja nekenkti savo Tėvynei ir valstybei, kurioje gyveni.

    Dauguma lenkų nori ramiai dirbti, uždirbti ir kad niekas jiems netrukdytų, bet būtent Valdemaro Tomaševskio partija ir kursto prieš Tėvynę ir „gina“ juos, kadangi reikia, kad piliečiai balsuotų už tą partiją. Tam, kad ji būtų reikalinga, tai ji turi ką nors ginti ir „gerus“ darbus daryti, bent kad jai taip atrodytų.

    Strateginio partnerio poveikio priemonės yra dezinformacija spaudoje, Lenkijos valstybinių institucijų protestai, europarlamentarų parašų rinkimas, mitingų, piketų organizavimas.

    Kadangi Donaldo Tusko ir Radoslavo Sikorskio yra nurodyta, jog santykiai su Lietuva bus tokie, kokie bus Lietuvos santykiai su tautine mažuma, o Lietuvos lenkų padėtis yra geriausia pasaulyje, tai kodėl labiausiai Lenkija skundžiasi dėl Lietuvos, aš 10 metų galvojau.

    Sprendžiu, kad V. Tomaševskio partija nustos verkti tada, kai Vilniuje bus kaip Lenkijoje, tai yra toks pat gyvenimas. Ką mūsų valstybė bedarytų – sakysim, padarė 20 lengvatų, tai dėl to tik blogiau. Pavyzdžiui, įkūrė Balstogės universiteto filialą, ko nėra nė vienoje valstybėje, mokinio krepšelį 21 proc. pridėjo, Vidtmanną kultūros viceministru paskyrė.

    O kaip jie atsidėkoja? Iš karto du mitingai, piketai. Nors dar nebuvo pasibaigusios derybos Varšuvoje, jau tas mitingas pakirtas. Nieko blogo nebūtų, jei būtų galima eiti į jį demokratiškai, bet jeigu prievarta įkiša ir dar prižiūri ir kai kuriuos net iš mokyklos išmetė, kurie į rugsėjo 2-osios dienos mitingą nevažiavo, tai yra labai nedemokratiška. Mes demokratizuojame Baltarusiją, o čia yra baudžiava Šalčininkų, Vilniaus rajonuose ir reikėtų taip pat vietiniams gyventojams padėti, kadangi yra atleidinėjama iš darbo, prievarta verčiama net eiti į lenkišką mokyklą, konkrečiai, Mickūnuose, ir atleidžiami iš darbo, kurie nepereina į kitą darželį. Tai negirdėtas dalykas Europos Sąjungoje, galbūt europarlamentarai imsis kada nors padėti būtent skriaudžiamiems lenkams ir „Vilnijos“ draugija tai daro.

    Lietuvos lenkų rinkimų akcija dezinformuoja, kad mes norime lenkus sulietuvinti, tai yra didžiausia nesąmonė, skleidžiama 20 metų. Man baisiausias dalykas, jei Valdemaras Tomaševskis užsirašytų lietuviu, nes mes ir taip turime pakankamai nelojalių piliečių. Tai supranta net gimnazistai, nes į rugsėjo 2-osios piketą atsisakė eiti 15 proc. Jono Pauliaus II gimnazijos gimnazistų ir 14 proc. A. Mickevičiaus gimnazijos mokinių. Tai Lietuvos lenkų rinkimų akcijos duomenys, galbūt jų buvo ir daugiau.

    Kaip tas problemas spręsti? Buvo toks „Delfi“ straipsniukas: jeigu įstatymai neleidžia rašyti dvigubos w, tai gal galima juos pakeisti? Kaip aš sakiau, po 20 nuolaidų reikia dar 50 nuolaidų, kad jau būtų teritorinė autonomija Lietuvos Respublikoje ir tada iš tikrųjų gyvenimas kai kam pagerėtų. Bet iš tikrųjų problema nebūtų išspręsta. O dėl tos vienos raidės, apie kurią rašė Vladas Sirutavičius ir kiti žyniais apsiskelbę kalbėtojai, dar toks Virginijus Savukynas per radiją ir TV nesąmonių skelbia, tai reikėtų ne vienos, o 140-ties ir nė vienas iš čia esančių ir nesančių nemokėtų tų raidžių nei ištarti, nei parašyti. Ir būtų dar blogiau, ir dar brangiai kainuotų.

    Pirmiau viską reikia rimtai aptarti, ar to reikia. O lenkai turėjo tą rašybą jau 60 metų, pavardės yra nusistovėjusios ir aš kaip kalbininkas nematau reikalo jų keisti. Ir dar. Buvau nelietuviškų mokyklų komisijos prie Švietimo ministerijos pirmininkas ir prieš 15 metų siūliau mokytis valstybinės kalbos, bet niekas neklausė ir dar keikėsi. O dabar jie sako, va, reikia 11 metų, kad mes galėtume tą programą išeiti. Žinoma, jei buvo apsileista, bet dabar būtų didžiulė neteisybė palikti du skirtingus egzaminus būtent dėl lenkų. Kadangi pusė lenkų eina į mokyklas valstybine kalba, o eina dėl to, kad nori išmokti valstybinę kalbą. Jeigu „Vspulnota Polska“ turėtų proto, ji kaip tik palaikytų tą Švietimo įstatymo punktą, nes jei bus sustiprintas valstybinės kalbos mokymas valstybinėse mokyklose, jie ir pasiliks lenkiškose mokyklose. O tai yra didžiausias lenkų bendruomenės ir V. Tomaševskio partijos noras. Jie ir šito nesupranta.

    Skirtingai egzaminuojant skriaudžiami patys lenkai. Vienas brolis eina į lenkišką mokyklą, o kitas – į lietuvišką. Būtent lietuviškoje mokykloje žymiai daugiau reikalaujama. Tą skirtumą būtų galima palikti tik tuo atveju, jeigu iš tikrųjų laikomas lengvesnis egzaminas, tai jį ir nurodyti balais. Jei, sakysim, mokinys lenkiškoje mokykloje gauna 10 balų, tai iš tikrųjų reikėtų rašyti 8 ir dar papildomai egzaminuoti. Turime būti teisingi, nes kitaip yra korupcija. Jei vienoje mokykloje reikia atsakinėti lengviau, duoda ir žodynų, o jei esu iš kitos mokyklos, man yra kiti reikalavimai. Tai nusikaltimas prieš pačius mokinius. Yra sugadinta nemažai ir gyvenimų, nes yra pakankamai neišlaikiusių, neįstojusių į aukštąsias mokyklas, jiems teko daug pergyventi. Tiesiog nereikia skriausti savo mokinių.

    Apie vietovardžius. Lietuvos Respublika atkurta lietuvių etninėse žemėse. Visi autentiški vietovardžiai nustatyti 1944 metais ir nereikia drumsti vandens. Kaip tik po karo išsiaiškinta, kokios formos buvo autentiškos ir mes jas turime. Lenkų rinkimų akcija neklausia tų dalykų ir galvoja, kad parašys „Nemenčyn“, tai bus senoviška autentiška forma. Dar prieš 100 metų vienas poetas rašė: „O koks durnas Nemenčynas, kas prigimtos kalbos ginas“. Visos tos formos yra seniai nustatytos ir nereikia juokinti žmonių ir skelbti netiesą.

    Tas pats yra dėl baltiško paveldo Lenkijoje. Tas plotas sudaro maždaug ketvirtadalį Lenkijos teritorijos, kur gyveno lietuviai, jotvingiai ir prūsai. Mes nekeliame absoliučiai jokių pretenzijų nei dėl užrašų, nors reikėtų autentiškų, neskiriame pinigų jokioms mokykloms užrašams ir kokių nors organizacijų veiklai organizuoti. Net kai Lenkijoje uždažė tas lenteles, nepateikėme notos ir Andrius Kubilius nevažiavo aiškintis tų reikalų. Nors čia Lenkijos garbės reikalas, bet jie iki šiol neišsiaiškino ir nenorės išsiaiškinti, deja. Bet čia jų problema.

    Ką siūlytume? Yra tikslinga parengti programą Rytų Lietuvai, partijų sutartį. Turi būti institucija, į kurią vertėtų kreiptis ir ji turėtų įgaliojimus. Ne taip kaip dabar, kai Meliano ar Vidtmanno pajuokai skiriami pinigai ir dar daroma žala. Reikėtų, atnaujinant sutartį su Lenkija, įvertinti lietuvių etninių žemių okupaciją, atkurti Regioninių ir etninių reikalų komisiją, departamentą bei parenmti „Vorutos“ laikraščio priedą lenkų kalba.

    Rimtų problemų tarp Lietuvos Respublikos piliečių nėra. Gaila, kad jas kursto užsienio piliečiai.

  • Bronislovas Lubys bus palaidotas Plungėje

    Bronislovas Lubys bus palaidotas Plungėje

    Alfa 2011 10 24 15:48

    Verslininko, Nepriklausomybės akto signataro Bronislovo Lubio šeimos prašymu velionis bus palaidotas Plungėje.

    Ministro pirmininko kancleris Deividas Matulionis po Valstybinės laidojimo komisijos posėdžio pranešė, kad sekmadienį Anapilin išėjęs įtakingas Lietuvos verslininkas bus pašarvotas pirmadienį 18 val. Mokslų akademijos salėje.

    „B. Lubys bus laidojamas Plungėje, šeimos kape. Mišios taip pat vyks Plungėje. Velionis bus pašarvotas pirmadienį 18 valandą Mokslų akademijos salėje“, – po komisijos posėdžio pirmadienį pranešė D. Matulionis.

    Anot jo, kada bus laidojamas B. Lubys, dar nėra aišku.

    Pasak ministro pirmininko kanclerio, velionio šeima pageidavo, jog laidotuvių išlaidos būtų padengiamos iš privačių šeimos lėšų.

    Visuomenė su B. Lubiu atsisveikinti galės Mokslo akademijos salėje 18–22 val., antradienį ryte 10–11 val., šermenyse dalyvaus Vyriausybės, Seimo nariai, kiti politikai ir valstybės pareigūnai.

  • Generalinė prokuratūra: Darbo partijoje dviguba buhalterija vesta sistemingai

    Generalinė prokuratūra: Darbo partijoje dviguba buhalterija vesta sistemingai

    BNS 2011 10 24 15:45

    Nors Generalinė prokuratūra skelbia, kad Darbo partijoje dviguba buhalterija vesta sistemingai, kaltinamieji dvigubos buhalterijos byloje - Viktoras Uspaskichas ir Vitalija Vonžutaitė - kaltais dėl pateiktų kaltinimų neprisipažįsta.

    V.Uspaskichas pareiškė nesuprantąs, kas parašyta kaltinamajame akte.

    "Ar suprantate lietuviškai?" - po šio politiko pareiškimo teiravosi bylos nagrinėjimui pirmininkaujanti teisėja Daiva Pranytė-Zalieckienė.

    Tačiau V.Uspaskichas neatlyžo, teigdamas nesuprantąs, kas ten parašyta.

    ''Tai kokia kalba jums įteikti (kaltinimus - BNS)?" - V.Uspaskicho klausė teisėja.

    Po dialogo buvo prieita išvados, kad Darbo partijos lyderis kaltas neprisipažįsta.

    V.Gapšys savo pozicijos nepasitaręs su advokatu negalėjo pasakyti. Jis pageidavo, kad teisme būtų paskelbtas visas, o ne sutrumpintas kaltinamasis aktas, nes, jo manymu, dabar ir prieš tai posėdyje paskelbtame akte yra neatitikimų dėl pinigų sumų ir datų. Teisėja kaltinamąjį patikino, kad dabar teisme paskelbtas kaltinamas aktas toks, koks V.Gapšiui buvo įteiktas 2008-aisiais.

    M.Liutkevičienė aiškios pozicijos dėl kaltinimo neišsakė, jos gynėja ne iki galo perskaitė bylą.

    V.Vonžutaitė savo kaltę neigia.

    Bylos įrodymai bus nagrinėjami kitame posėdyje, kurie paskirtas gruodžio 5 dieną.

    Teisėjų kolegija sutarė, kad byla intensyviai turi būti nagrinėjama kitų metų sausio ir vasario mėnesį.

    Vadinamoji Darbo partijos juodosios buhalterijos byla teisme guli jau pusketvirtų metų. Joje kaltinimai pateikti DP lyderiui europarlamentarui V.Uspaskichui, Seimo nariui V.Gapšiui ir buvusioms partijos darbuotojoms V.Vonžutaitei bei M.Liutkevičienei. Kaltinimai taip pat pateikti juridiniam asmeniui - DP.

    Prokuratūra skelbia, kad Darbo partijoje dviguba buhalterija vesta sistemingai.

    Pasak prokuroro Sauliaus Versecko, 2004-2006 metais jis, siekdamas neteisėto partijos finansavimo ir norėdamas išvengti finansavimo kontrolės, organizavo neteisėtą buhalterinės apskaitos tvarkymą, todėl šiuo metu negalima iš dalies nustatyti 2004-2006-ųjų įsipareigojimų vykdymo ir struktūros.

    Prokuroras teigė, kad 2004-2006 metais DP partijos dokumentuose nefiksuota apie 25 mln. litų pajamų ir apie 23 mln. išlaidų, susijusių su turtu, įsipareigojimais ar struktūros pasikeitimais. Pamečiui skaičiuojant, anot teisėsaugininko, 2004-aisiais nebuvo fiksuota apie 13 mln. pajamų ir apie 13 mln. išlaidų, 2005-aisiais - apie 7,6 mln. litų pajamų ir apie 6,9 mln. išlaidų, 2006-aisiais - apie 4,4 mln. litų pajamų ir apie 3,7 mln. litų išlaidų.

    S.Versecko teigimu, V.Uspaskichas 2004-ųjų pavasarį pavedė kitai bylos kaltinamajai Vitalijai Vonžutaitei vesti teisės aktus pažeidžiančią buhalteriją. Anot kaltintojo, politikas 2004-2006 metais kontroliavo sistemingai vykdytą neoficialių lėšų apskaitą bei ja užsiėmusius asmenis. Valstybinis kaltintojas taip pat paskelbė, kad nuo 2005-ųjų pradžios V.Vonžutaitė pavedė Nijolei Steponavičienei, kuri, kaip žiniasklaidoje skelbta, pradėjo bendradarbiauti su teisėsauga, nefiksuoti dokumentuose partijos lėšų formavimo.

    Šioji su DP nebuvo susijusi darbo santykiais. S.Verseckas taip pat tvirtino, kad DP vadovas per V.Vonžutaitę vadovavo dar vienai kaltinamajai M.Liutkevičienei, kuri būdama atskaitinga už buhalterini išlaidų teisingumą, žinodama, kad yra nefiksuotų lėšų, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, oficialiai nefiksuodavo atlyginimų mokėjimų.

    Anot prokuroro, oficialiuose dokumentuose neįrašytos lėšos buvo skirtos neoficialiems darbo užmokesčiams, pačiam DP lyderiui, įvairiems renginiams finansuoti, iš bendrovės "Teo" gautoms sąskaitoms apmokėti, filialams, reklaminiams straipsniams, dalyvauti rinkimuose, politikos konsultantui samdyti.

    V.Uspaskichas žurnalistams sakė, kad kaltinimai yra sufabrikuoti.

    DP byla vyksta su itin ilgomis pertraukomis. Po daugiau nei metų pertraukos ji į teismo salę grįžo pernai spalį, tačiau tuomet posėdis atidėtas, nes neatvyko V.Uspaskicho advokatas Vytautas Sviderskis ir V.Vonžutaitės gynėjas Arūnas Petrauskas. Posėdžiai taip pat atidėti dėl V.Vonžutaitės nėštumo, vėliau - dėl jos auginamo vaiko ir sveikatos problemų.

    Moteriai skirta psichiatrinė ekspertizė, tačiau jos rezultatų dar nėra.

    Prieš tai šios bylos teismas nenagrinėjo daugiau kaip metus, nes tapęs Europos Parlamento nariu V.Uspaskichas buvo įgijęs teisinę neliečiamybę. Praėjusių metų rugsėjo pradžioje Europos Parlamentas panaikino jo teisinę neliečiamybę.

    "Darbiečių" lyderis 2006 metų rugpjūtį pripažinus jį įtariamuoju ilgiau nei metus nuo Lietuvos teisėsaugos slapstėsi Rusijoje.

    Senatis DP byloje sueis 2014-aisiais.

  • Zuokas plečiasi kitų sąskaita

    Zuokas plečiasi kitų sąskaita

    Lietuvos žinios 2011 10 24 15:32

    Judėjimą „Taip“ partija paversti siekiantis Vilniaus meras Artūras Zuokas narių dairosi kitose politinėse jėgose. Į jo buriamą partiją jau įsiliejo buvusių liberalcentristų, Liberalų sąjūdžio (LS) narių, „tvarkietis“.

    Sostinės vadovas A.Zuokas su bendražygiais intensyviai ieško narių kuriamai partijai. Šlietis prie naujo politinio darinio siūloma ir kitų partijų atstovams. Didžiausias viliones patiria rajonuose dirbantys liberalai.

    Oficialiai partijų lyderiai tvirtina, kad pavojaus iš A.Zuoko nejaučia. Tačiau kai kurie jų suskubo raginti rajonų skyrius nepasitikėti A.Zuoko siūlymais. Pats A.Zuokas komentarų šia tema neteikia.

    Gretos pilnėja

    Judėjimo „Taip“ Kauno skyriaus pirmininku tapo buvęs LS narys Donatas Pilinkus. Jo pavaduotojais - su partija „Tvarka ir teisingumas“ į Kauno miesto tarybą išrinktas Žydrūnas Garšva ir buvęs LS atstovas Nerijus Žilevičius.

    Į A.Zuoko judėjimą taip pat perbėgo Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) Šilutės skyriaus pirmininkas, rajono tarybos narys Arvydas Jakas. Neseniai A.Zuokas lankėsi šiame mieste. Į susitikimą su juo atėjo nemažai LiCS Šilutės skyriaus susirinkimuose matomų žmonių. Pasak A.Jako, įkūrus naują partiją, į ją gali pereiti nemaža dalis vietos liberalcentristų. Taip pat teigiama, kad į kuriamą partiją svarsto perbėgti Jurbarko ir Visagino LiCS skyrių nariai.

    Nuostolį dėl A.Zuoko judėjimo veiksmų gali patirti ir Socialdemokratų partija (LSDP). Šlietis prie kuriamos partijos kalbinami kai kurių rajonų socialdemokratai. Neoficialiomis žiniomis, norą dalyvauti naujos partijos veikloje parodė iš LSDP pasitraukęs buvęs Vilkaviškio rajono meras Algirdas Bagušinskas.

    Nebijo „nukraujuoti“

    LiCS pirmininkui Algiui Čaplikui ne paslaptis, kad į naujai kuriamą partiją viliojami liberalcentristai. Apie tai jam papasakoja rajono skyrių nariai. Tačiau A.Čaplikas žmonių nutekėjimo iš LiCS nesibaimina. „Be abejo, vienas kitas praradimas bus. Tačiau ne toks didelis, kaip nori A.Zuokas. Matyt, Šnobelio premija jam susuko galvą“, - LŽ sakė A.Čaplikas. Jis pabrėžė, kad į A.Zuoko partiją viliojami ne tik liberalcentristai, bet ir kitų politinių jėgų atstovai. Iš to, anot jo, matyti, kad ši politinė jėga kuriama siekiant valdžios, o ne ideologiniu principu.

    LS pirmininko Eligijaus Masiulio teigimu, nė vienas partijos skyrius neketina perbėgti į A.Zuoko kuriamą partiją, o dėl pavienių perbėgėlių jis nesibaimina.

    Dėl vilionių nesijaudina

    Partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininko pirmasis pavaduotojas Valentinas Mazuronis taip pat girdėjo, kad judėjimas „Taip“ į savo gretas bando aktyviai vilioti kitų partijų narius. Esą to neslepia patys judėjimo atstovai.

    V.Mazuronis apgailestavo, kad pagal partinį sąrašą į Kauno miesto savivaldybės tarybą išrinktas Ž.Garšva perbėgo pas A.Zuoką. Esą jei partija pradėjo nebepatikti, pirmiausia jis turėjo atsisakyti tarybos nario mandato ir tik tada perbėgti pas konkurentus. „Tačiau kuo greičiau tokie žmonės išeina, tuo partija tampa švaresnė“, - tikino jis.

  • Lenkų meilė Lietuvai grėsmės nekelia

    Lenkų meilė Lietuvai grėsmės nekelia

    Lietuvos žinios 2011 10 24 15:32

    Labai stiprus ir išmintingas žinomo lenkų intelektualo ir publicisto Ludwiko Stommos (ne giminaitis mūsiškiam Sauliui Stomai) komentaras prestižiniame Lenkijos žurnale „Politika“. Vien ko verta ironiška mintis apie liūdnai pagarsėjusio užsienio reikalų ministro Radecko Sikorskio pretenzijas į naujojo Pilsudskio laurus.

    Praėjusio amžiaus septintąjį dešimtmetį bičiulis parvežė man iš SSRS plakatą, informuojantį, kad netrukus Maskvoje koncertuos žymusis Bekotas. Smarkiai rizikavo, juk nuplėšti afišą buvo laikoma chuliganišku poelgiu, bet ko nepadarai dėl pokšto. Tik nuotrauka padėjo jam suvokti, jog tai Gilbert'as Becaud (iš tiesų François Silly). Visi leipo juokais, tačiau niekas iš dainininko aplinkos dėl to neįsižeidė, nepareikalavo atitaisyti ir nepradėjo streikuoti. Tiesą sakant, prancūzai atsilygino rusams su kaupu, nes mums įprastas Nikita Chruščiovas jiems virto Khrouchtchew. Dar daugiau imponuoja tai, kad raidės „k“ prancūzų kalboje bemaž nėra - net žodžių loto žaidime už ją duodamas maksimumas taškų.

    Lenkas, priimdamas Prancūzijos pilietybę, automatiškai atsisako „ć“, „ś“, „ź“, „ą “, „ ę“ etc. Basios mergautinė pavardė Bączek. Basios-Bączek prancūziškame pase ji - Bázek. Tačiau tai nereiškia, kad moteris atsisakė savo lenkiškos kilmės. Rusijoje turiu draugų, kurių asmens dokumentuose vardai ir pavardės įrašyti tenykštės abėcėlės raidėmis. Panašiai Graikijoje, Gruzijoje, Armėnijoje. Net arabų šalyse, kurių kalbų joks europietis nesupranta. Štai kaip! Ir niekas dėl to nesišaukia dangaus keršto. Pasirodo, tik lietuviai neturi teisės savaip rašyti pavardžių dokumentuose. Pagal tokią logiką turėtume protestuoti, kad „Warszawą“ prancūzai vadina „Varsovie“, o vokiečiai „Warschau“. Ką ir kalbėti apie „Aquis-Granum“, kuris vokiečiams - „Aachen“, o prancūzams - „Aix-en-Chapelle“?

    Tėtis kadaise man pasakė, kad esu laimingas vadindamasis Stomma, nes tai niekur nekelia prieštaravimų ir negausina problemų. Tik iš dalies buvo teisus. Visų pirma, yra kalbų, kurių rašyba nepakenčia dviejų tokių pačių priebalsių paeiliui, antra, vokiečiai užsispyrę tituluoja mane „Štoma“, nes jie „s“ prieš „t“ taria kaip „š“. Visiems rekomenduočiau Paryžiaus Triumfo arkoje įamžintus Zayonscheck“ [ generolas Józef Zajączek ] ir „Klopisky“ Józef Grzegorz Chlopicki ].

    Kai pirmą kartą atvažiavau į Vilnių (tai buvo dar Lietuvos SSR laikais) ir vaikščiojau miesto gatvėmis, jaučiau, tarytum visada jas žinojau. Nė karto nepasiklydau. Tokie buvo mano tėvų pasakojimų kerai. Kaip jie iš Pohuliankos (J.Basanavičiaus gatvė - red.) eidavo į Zakręt (Vingį - red.), iš gatvelės, kurioje tėtis gyveno, iki vilos (tai buvo labai sutaurintas įvertinimas), kur diskutuodavo su Milošu apie katalikiškąjį personalizmą; ten glaudėsi smuklė, į kurią užsukdavo išgerti taurelės pats Cat-Mackiewiczius... Buvau namie. Nuostabiai ir skausmingai namie. Po daugelio metų kūrėme filmą apie Vilnių su Krzystofu Kownasu ir Jaceku Mieroslawskiu (šalia jo jaučiausi kaip vaikigalis; jis - vienas žymiausių lenkų aktorių, o aš - nesusitupėjęs režisierius). Kaip tik, kaip sako vietiniai, „szly Kaziuki“, vyko šventė-mugė-festivalis-šėlsmas Vilniaus globėjo šventojo Kazimiero garbei.

    Nuo ryto buvome ant kojų, filmavome „Kaziuką“, lenkų mažumos šventės lietuvišką variantą... Pagaliau vėlai vakare užsukome atsipūsti į restoraną. Jacekas užsisakė mėgstamą patiekalą, vadinamuosius cepelinus, o aš atkreipiau dėmesį į merginą, baro dainininkę, dainuojančią (lietuviškai) apie Vilnių. Nesugebu vertinti, ar dainavo skambiai ir gražiai, tik prisimenu, jog pajutau tai, ko nesąmoningai laukiau. Tuo metu atnešė cepelinus. Karštus ir kvepiančius. „Jacekai, - tariau, - privalau turėti tos merginos nuotrauką.“ Jis atsikėlė, nurijo keiksmą ir išėjo į viešbutį už kelių kilometrų atnešti kameros. Niekada to nepamiršiu. Kol sugrįžo, cepelinai virto minkštais, sukritusiais kotletais. Jacekas pasišlykštėdamas juos atstūmė, bet naujų nebeužsakė, nes restoranas jau buvo uždaromas.

    Nuo tada Vilnius man siejasi su J.Mieroslawskiu, nors tai galbūt tik gėlytė prie kailinių. Nes Vilnius - tai mano tėvai, namų legenda, mylimas miestas. Ir kas iš to? Dievaži, neturiu jokių revizionistinių potraukių. Lietuva yra nepriklausoma valstybė, kurią pripažįstu ir gerbiu, o Vilnius - jos sostinė. Tik tiek, kad galbūt tą šalį myliu, be Lenkijos ir Prancūzijos, kaip jokią kitą. Tad kyla klausimas, ar lietuviams gali pakenkti, kai aš, jų komandai per krepšinio rungtynes įmetus dvitaškį, pašoku nuo kėdės ir laimingas apkabinu Basią?

    Leiskite pasakyti jums, bičiuliai nuo Nemuno ir Neries, kad senųjų tų žemių gyventojų (kurie be to baigia išmirti) meilė Lietuvai ir sentimentai jai nėra jokia grėsmė. Niekas iš manęs neatims dvarelio „w Szacunach“ (Šateiniuose, Milošo gimtinėje - red.), netoli Kėdainių, prisiminimų, bet tai sentimentalus pasakojimas, be jokios agresijos. Kartą net norėjau ten įžengti, tačiau ėjo jau gruodis ir viską buvo užklojęs sniegas. Argi kam nors būtų pakenkę, jei būčiau susimąstęs, o gal net ir ašarą išliejęs ant griuvėsių?

    Žinau, galiu būti apšauktas išdaviku ir nepatriotu, bet ničnieko nematau smerktino tame, kad vaikai lietuviškai mokytųsi Lietuvos istorijos ir geografijos. Šiaurės Prancūzijoje, kur lenkų mažuma nepalyginti gausesnė negu Vilnijoje, lenkiukai lanko prancūziškas mokyklas, o jeigu jų gimdytojai nusprendžia, dar papildo savo išsilavinimą sekmadieninėse (kai kurių lygis tikrai aukštas) lenkiškose mokyklose. Niekas ten neprieštarauja ir nestreikuoja. Esmė ta, kad Prancūzijos, Vokietijos ar Didžiosios Britanijos atžvilgiu jaučiamės turį būti mandagūs, tuo metu Lietuva privalo paklusti mūsų lūkesčiams. Siaubingai įžūlu, kad lietuviai nepripažįsta mūsų argumentų ir drįsta turėti savus!

    Akivaizdu, jog ir lietuviai užsispyrę, neatsisako savo provincializmo. Nenoras sutikti su dvikalbėmis lentelėmis vietovėse, kurių dauguma gyventojų lenkai, yra smulkmeniškas ir neišmintingas. Jeigu kyla konfliktas, kad ir kokios būtų jo priežastys, vyresnysis ir stipresnis brolis turi nusileisti silpnesniajam. Privalome įvertinti lietuvių istorinius kompleksus ir nors pamėginti kai ką suprasti. Politika, priešingai negu Kaczynskių doktrina ir antilietuviškos ministro R.Sikorskio (jis, matyt, norėtų tapti naujuoju Pilsudskiu) kalbos, nesiremia karingais šūkavimais. Daug veiksmingesnė būna ištiesta paspausti ranka.

  • V.Mitė. Gerai dirbančiai biurokratijai – „Taip“

    V.Mitė. Gerai dirbančiai biurokratijai – „Taip“

    Delfi 2011 10 24 11:24

    Vargu ar rasime populiaresnį bei labiau populistinį šūkį nei kova su biurokratija. Valdžia mažina vadinamų biurokratų skaičių, dauguma piliečių įsitikinę, jog ministerijose daugiausia dirba tik vagys, gaunantys pasakiškus pinigus. Ne taip seniai net buvo siūloma sumažinti Seimo narių skaičių, lyg tai išspręstų visas problemas.

    Kitaip sakant, mažinkime valstybės aparatą, mažinkime savo pačių valstybę ir visi bus turtingi bei laimingi – kris kainos, išaugs minimalūs atlyginimai, lietuviai neemigruos, o išvažiavę nieko nelaukdami grįš į naująjį rojų.

    Visuomenės neigiamose nuostatose valstybės tarnautojų (nebevadinsiu jų paniekinamu žodžiu „biurokratai“) atžvilgiu yra daug tiesos. Nekompetencija bei vogimas ar kyšininkavimas, nejautrumas paprastiems žmonėms - įprasti reiškiniai. Bet įsitikinimas, jog kuo mažiau bus biurokratų, tuo mažiau bus vagiama, neišspręs anksčiau minėtų problemų.

    Visų pirma, manau, jog valstybės tarnautojų turi būti ne mažiau ir ne daugiau negu reikia normaliam valstybės funkcionavimui. Štai kad ir Lietuvos ambasados Čekijoje pavyzdys. Darbuotojų skaičius - turiu galvoje turinčius diplomatinį statusą - buvo sumažintas bene iki dviejų žmonių. Ką gali du žmonės nuveikti, skatindami šalių ekonominį, politinį bei kultūrinį bendradarbiavimą? Jie vos spėja atlikti konsulinį darbą bei lakstyti į įvairius priėmimus, kurie yra neatskiriama diplomatinio darbo dalis. Turbūt nespėja ir į visus būtinus renginius. Taigi, praktiškai reiškia, jog pilnavertės ambasados Čekijoje nėra. Na o apie Lietuvą čekai žino tik tiek, jog tai yra buvusi tarybinė respublika ir dauguma išgirdę, jog esi iš Lietuvos, kalbina rusiškai. Tai kitu galu smogia Lietuvai jau vien dėl to, jog mažai kas nori investuoti į nepažįstamą šalį, mažai kas žino, kokia yra nuostabi Lietuvos gamta ir jog atostogas galima nebūtinai praleisti Kroatijoje, bet galima patirti visai neblogesnių įspūdžių kokioje nors Lietuvos kaimo turizmo sodyboje prie ežero.

    Tai tik vienas pavyzdys. Panašiai, matyt, dirba ir visi valstybės tarnautojai, visose ministerijose bei departamentuose, kur jų yra per mažai... Palyginus su Lietuvos vidurkiu, jie gauna neblogus pinigus. Tačiau kas iš to, jei nemaža dalis nespėja atlikti savo darbo, o be to yra ir tų, kurie , kaip visi žino, užima valstybines pareigas ne pagal kompetenciją, bet naudodamiesi pažintimis.

    Ko vertas toks darbas, aiškiai matome, kai pradedami vykdyti kokie nors idiotiški projektai, kai stebuklingai dingsta pinigai, ES skirti Ignalinos atominės elektrinės uždarymui, kai Valdovų rūmų statyba pasakiškai pabrangsta ir kai svarstoma, ar baigti šią statybą ar nebaigti. Jau nekalbant apie tai, jog rūmai statomi nežinant, kokie jie buvo. Statyti ir viskas, neatsižvelgiant į istorikų bei paminklosaugininkų skeptišką nuomonę. Remiantis tokia logika galima imtis ir Vorutos pilies atstatymo.

    Labai dažnai žurnalistai kaltinami, jog tik kritikuoja ir nieko nesiūlo. Visų pirma, ne žurnalistų reikalas siūlyti. Tam yra valdžia, visuomeninės organizacijos, ministerijos ir departamentai.
    Šį kartą pažeisiu šią taisyklę ir išdrįsiu pasiūlyti galimą sprendimą. Kaip jau rašiau, valstybės tarnautojų turi būti tiek, kiek reikia normaliam valstybės funkcionavimui, tai yra, tiek, kad valstybė sugebėtų atlikti savo prievoles piliečiams.

    Antra, valstybės tarnautojai turi būti testuojami ir neatitinkantys savo pareigų šalinami iš darbo. Klausimas, iš kur gauti geresnių? Lietuvoje, o dabar jau ir užsienyje, gyvena daug aukštos kvalifikacijos specialistų. Būtent aukščiausio lygio savo sričių specialistai ir turi būti skiriami valstybės tarnautojais. Pačios aukščiausios kompetencijos. Jiems turi būti mokami tikrai dideli atlyginimai bei suteikiamos visos socialinės garantijos. Jokiai naujai partijai atėjus į valdžią neturi būti leidžiama valstybės tarnautojų, tai yra tų žmonių, kurie nėra politinio pasitikėjimo pareigūnai, be pagrindo šalinti iš darbo. Tikrai nemanau, jog apsivogęs valstybės tarnautojas turėtų likti pareigose, bet tai turėtų spręsti teismas, o ne partijos nugalėtojos noras į pelningas vietas paskirti savus.

    Kas atrinks tokius žmones ir perkratys ministerijas? Jokiu būdu ne valdžioje esančios partijos ar Seimo paskirta komisija. Patinka ar nepatinka, bet tai turi padaryti rimta Vakarų firma, nesvarbu prancūzų, amerikiečių ar vokiečių. Tačiau tik ne mūsiškiai, nes bus daug triukšmo, ginčų, ambicijų, o rezultatas bus panašus į Valdovų rūmus. Gal net blogesnis.

    Keičiantis politinei partijai valstybės tarnautojai nekeičiami. Rimtam specialistui nėra sunku paruošti pora alternatyvinių projektų socialdemokratų ideologijos dvasioje ar remiantis konservatorių ideologija. Svarbu, jog tie projektai būtų profesionalūs. Ministras su savo į valdžia atėjusiais politinės atsiskaitomybės pareigūnais turėtų tik suformuluoti problemą ir iš poros ar trejeto pasiūlytų projektų rinktis tai, ką jis mano teisingausia. Sakykim, ką daryti sprendžiant socialines problemas – mažinti paramą jaunoms šeimoms ar socialines garantijas pensininkams?
    Čia jau politiko reikalas. Bet jis neturėtų kišti nosies ten, kur nieko nesupranta. Programų kūrimas bei alternatyvų siūlymas yra valstybės tarnautojų darbas...

    Naivu tikėtis, jog geru Sveikatos ministru gali būti tik gydytojas. Jis bus tiek geras ministras, kiek bus stiprus jo valdymo aparatas, tai yra, kokią kompetenciją turės jo ministerijoje dirbantys tarnautojai. Geras chirurgas nebūtinai yra geras administratorius. Dažniausiai būna priešingai, nes valstybės valdymas iš esmės skiriasi nuo darbo operacinėje. O tai, jog ministras yra gydytojas, nesuteikia žinių spręsti visų sveikatos apsaugos problemų, ypač tų, apie kurias jis nieko nesupranta.

    Labai dažnai giriamas buvęs JAV prezidentas Ronaldas Reiganas. Tačiau užmirštama, jog didžiausias Reigano nuopelnas tai, jog jis pasirinko labai stiprią patarėjų grupę, kurios patarimų klausė. Ne veltui sakoma, jog karalių karaliumi daro jo svita.

    Kol mūsų ministrai bei kiti aukšti pareigūnai neturės aukšto lygio valstybės tarnautojų, jokia rimta pažanga neįmanoma. Seimas gali priiminėti puikiausias strategijas bei įstatymus, bet kai tie įstatymai pereis per kompetencijos neturinčių valdininkų rankas ir pasieks paprastą gyventoją, jis tik piktinsis, kokia kvaila valdžia.

    Kitas klausimas: kaip tai pasiekti. Kaip pasiekti, jog politinės partijos už paramą rinkimuose į ministerijas neskirtų kokio verslininko pusbrolio? Beveik esu tikras, jog nei viena partija su mano siūlymais nesutiks. Tačiau taip pat esu tikras , jog, nepadarius šios skaudžios operacijos, valstybė ir toliau funkcionuos kaip dabar – chaotiškai, korumpuotai, bejėgiškai.

    Tačiau norisi tikėtis, jog Lietuvoje yra pilietinė visuomenė, kuriai pagaliau nusibos valdymo sistema, kai valstybė reformuojama pagal kažkieno užgaidas, o už jos padarytas klaidas moka visa visi.

  • Atviri visuomenei teismai – didesnis pasitikėjimas visa teisėsaugos sistema

    Atviri visuomenei teismai – didesnis pasitikėjimas visa teisėsaugos sistema

    Prezidentės spaudos tarnyba 2011 10 21 11:32

    Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvavo apskritojo stalo diskusijoje „Visuomenės atstovų dalyvavimas vykdant teisingumą“.

    Šalies vadovė su visuomenės veikėjais, mokslininkais, įvairių sričių teisininkais ir politikais aptarė visuomenės atstovų – tarėjų instituto steigimo klausimus: kokia apimtimi, kokiose bylose ir nuo kada visuomenė turi būti įtraukta į teismų veiklą, kaip turėtų būti vykdoma atstovų atranka.

    „Privalome ne tik kalbėti apie visuomenės atstovus teismuose, bet ir numatyti tokį šio instituto veikimo modelį, kuris pateisintų žmonių lūkesčius, nesukeltų sąmyšio teisingumo rūmuose ir nepažeistų žmonių teisių, ypač teisės į greitą ir nešališką teismą“, – pabrėžė šalies vadovė.

    Pasak Prezidentės, norint užtikrinti kokybiškesnį teisėsaugos institucijų darbą, atkurti žmonių pasitikėjimą, teismams reikalingi pokyčiai. Būtina įvertinti, kaip padaryti teismus atviresnius ir kaip tarėjai arba visuomenės atstovai galėtų efektyviai ir prasmingai įsilieti į teismų veiklą.

    Šalies vadovės nuomone, į teismų veiklą įtraukti visuomenės atstovai kai kuriose užsienio šalyse užtikrina skaidresnį jų darbą ir kelia žmonių pasitikėjimą visa teisėsaugos sistema. Perėmus pažangią užsienio šalių patirtį tarėjų arba visuomenės atstovų teismuose institutas pasidalytų atsakomybe už priimamus sprendimus bei galėtų padėti išvengti dažnai nepagrįstų kaltinimų dėl teisėjų šališkumo bei kvalifikacijos stokos.

    Įvertinusi apskritojo stalo diskusijoje išsakytas mintis Prezidentė nutarė sudaryti darbo grupę, kuri atsakingai parengtų visuomenės atstovų – tarėjų instituto įtvirtinimo koncepciją.

  • A.Kubilius: Lenkijos ir Lietuvos rašytojų klubai prisideda prie glaudesnio šalių bendradarbiavimo

    A.Kubilius: Lenkijos ir Lietuvos rašytojų klubai prisideda prie glaudesnio šalių bendradarbiavimo

    BNS 2011 10 21 11:32

    Ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus teigimu, Lietuvos ir Lenkijos rašytojų klubai prisideda prie šių dviejų šalių glaudesnio bendradarbiavimo.

    "Visus 20 metų PEN (Pasaulio rašytojų asociacijos) klubai kreipė ir kreipia mūsų valstybes ir mūsų tautas glaudesniam bendradarbiavimui. Ir šis jūsų vizitas patvirtina, kad Lietuvos ir Lenkijos dialogas vyksta ne tik oficialiu lygiu", – pranešime spaudai cituojamas premjeras.

    Ketvirtadienį A.Kubilius, susitikęs su Lenkijos PEN klubo rašytojais, padėkojo jiems už paramą Lietuvos nepriklausomybei, ypač – 1991 metų Sausio įvykių metu.

    "Žvelgdamas į šimtametę mūsų tautų praeitį ir į platų mus jungiantį kultūrinį sluoksnį, kartais sau pagalvoju, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai – kaip amorfiniai puslaidininkiai: chaotiški, bet labai tvirti", - sakė premjeras.

    Svečiai iš Lenkijos atkreipė dėmesį į didelį vertėjų trūkumą, trukdantį plėtotis Lietuvos ir Lenkijos literatūriniams ryšiams, ir išreiškė ketinimą išleisti XX amžiaus lietuvių poezijos ontologiją.

    Pirmasis Lietuvos ir Lenkijos PEN klubų susitikimas įvyko 1991 m. spalio mėnesį. Paskutinį kartą Lenkijos PEN klubo nariai Lietuvoje lankėsi 1994 metais.

  • Lietuviškam švietimui Lenkijoje trūksta lėšų, tuo domisi ESBO

    Lietuviškam švietimui Lenkijoje trūksta lėšų, tuo domisi ESBO

    Delfi 2011 10 21 11:32

    Lenkijos lietuvių švietimu domisi Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO). O patys Lenkijos lietuviai, kurių švietimui tautine kalba trūksta lėšų, laukia pirmadienio, kai bus paskelbtas naujas tautinių mažumų švietimo finansavimo modelis.

    Į Seinų ir Punsko lietuviškas mokyklas pirmą kartą atvykę tokio aukšto rango ESBO pareigūnai renka medžiagą įvyksiančiam ESBO aukštojo komisaro tautinių mažumų klausimais Knuto Vollebaeko vizitui į Lietuvą ir Lenkiją.

    Anot komisaro vyriausiųjų patarėjų, nedalijusių komentarų žurnalistams, jie išklausys lietuvių bendruomenės atstovus ir susitiks su Lenkijos švietimo ministre.

    „Patys ekspertai minėjo, kad komisaras, atsakingas už tautinių mažumų klausimus, stengiasi reaguoti kuo anksčiau, jeigu mato kokį nors konflikto židinį.

    Tai mes galim, viena vertus, džiaugtis, kad susidomėjo, o kita vertus, nerimauti – vadinasi, matoma, kad negeri dalykai vyksta tarp lenkų ir lietuvių tautų“, – sako Irena Gasperavičiūtė, Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė.

    Lenkijos lietuviai skundžiasi, kad trūksta vadovėlių lietuvių kalba, finansavimas lietuviškoms mokykloms kasmet mažinamas.

    Punske lietuviškoms mokykloms finansuoti sunaudojamas visas valsčiaus biudžetas, Seinų „Žiburio“ mokykla neišgyvena be Lietuvos paramos.

    „Svarbiausios problemos, su kuriomis susiduriame, yra susiję su brandos egzaminais. Labai dažnai pasitaiko užduočių vertimo klaidų, taikosi problemų, susijusių su egzaminų užduočių pateikimu, – neatvežamos užduotys lietuvių kalba arba pavėluotai atvežamos“, – pasakoja Irena Marcinkevičienė, Punsko Kovo 11-osios licėjaus direktorė.

    „Norėtųsi, kad Lietuva neturėtų problemų su mūsų mokyklos išlaikymu, o pasirodo, kad 40 proc. lėšų prideda prie šitos mokyklos išlaikymo. Tai čia yra labai svarbus dalykas, nes parodo požiūrį tiek vietos valdžių, tiek Lenkijos Respublikos į tautines mažumas“, – teigia Seinų „Žiburio“ mokyklos direktorius Algirdas Vaicekauskas.

    Lenkija tautinių mažumų švietimo finansavimo naują modelį, kuris esą bus joms palankesnis, žada pateikti pirmadienį Punske vyksiančioje Lietuvių švietimo strategijos dešimtmečio konferencijoje.

  • Vilnius.lt virsta A.Zuoko portalu už milijoną litų

    Vilnius.lt virsta A.Zuoko portalu už milijoną litų

    Diena.lt 2011 10 21 11:32

    Vilniaus miesto savivaldybė ruošiasi atnaujinti savo interneto puslapį vilnius.lt, kuris turėtų virsti kone miesto naujienų portalu. Šiam tikslui ateinančiais metais planuojamas 1 mln. litų biudžetas.

    Suplanavo išlaidas

    Visas projektas vadinamas e. valdžios optimizavimu. Projekto biudžetą formuoja savivaldybės e. miesto darbo grupė. Grupei vadovauja mero Artūro Zuoko bendražygė tarybos narė Indrė Jakaitytė.

    Ši grupė rengia posėdžius, formuoja e. valdžios ir e. demokratijos vizijas ir užsiima jų įgyvendinimu.

    Darbo grupės ataskaitoje rašoma, kad rugsėjį buvo pateiktos 2012 m. miesto biudžeto formavimo gairės. Portalo diena.lt žiniomis, pagal jas naujajam savivaldybės portalui paleisti planuojama skirti 1 mln. litų. Dar 300 tūkst. litų būtų skiriama dvidešimčiai paslaugų portale atnaujinti.

    Tame pačiame dokumente numatoma 5 mln. litų suma „savivaldybės vidinei plėtrai“.

    Dar 1,2 mln. litų numatyta saugios mokyklos programai ir e. dienynui diegti, nors toks dienynas ir net kelios jo versijos veikia visoje Lietuvoje.

    Portalo diena.lt turimas e. miesto darbo grupės posėdžio protokolas rodo, kad visi grupės nariai „sutiko su šiomis biudžeto formavimo gairėmis“. Protokolą pasirašė posėdžio pirmininkė I.Jakaitytė ir posėdžio sekretorius.

    Informaciją neigia

    Minėtos darbo grupės pirmininkė I.Jakaitytė patvirtino, kad naująjį portalą netrukus ketinama paleisti, tačiau paklausus apie jam numatytas išlaidas jaunoji politikė tarsi prarado atmintį ir pareiškė nieko apie minimas sumas nežinanti.

    „Ne, apie tokius pinigus tikrai nieko negaliu pasakyti. Milijonas tikrai nebus išleistas, neįsivaizduoju, kam tokios sumos reiktų. Viskas daroma iš tų pinigų, kurie skirti e. demokratijai ir vieno langelio principui įvesti, jais jau visi yra domėjęsi“, – tvirtino politikė.

    Ji taip pat tikino nieko nežinanti apie savivaldybės vidinę plėtrą, kuriai pagal dokumentą suplanuota skirti 5 mln. litų.

    „O kas yra vidinė plėtra? Tikrai nežinau. Kas tokias kalbas gali skleisti? Tiesą sakant, nežinau, apie kalbama. Visi dalykai, kurie susiję su e. miesto projektais, bus daromi iš tam skirtų lėšų, jokių kitų pinigų“, – toliau kalbėjo tarybos narė, greičiausiai turėdama omenyje e. demokratijos plėtrai numatytą beveik 1,5 mln. litų sumą, iš kurios bemaž 0,5 mln. litų buvo išleista savivaldybės posėdžių salės garso įrangai ir elektroninėms sistemoms atnaujinti.

    Portalas valdžiai

    Naujasis sostinės savivaldybės interneto puslapis jau buvo pristatytas daliai jos darbuotojų, vadovams.

    Šaltinių teigimu, tokia svetainės išvaizda netenkina kai kurių miesto politikų: esą kuriamoje svetainėje prieš artėjančius Seimo rinkimus bus galima lengviau rasti A.Zuoko ir jo partijos naujienas, bet ne miesto gyventojams aktualią informaciją.

    I.Jakaitytė tik patvirtino, kad naujoji svetainė smarkiai skirsis nuo dabartinės.

    „Portalas jau yra paruoštas. Tiksliai nežinau, gal po mėnesio, gal dviejų bus paleistas. Taip, jis kitoks, labai skirsis nuo dabartinio. Senasis jau buvo tikrai pasenęs, perkrautas įvairia informacija“, – aiškino tarybos narė.

    Naujasis portalas iš tiesų labiau primena ne valstybinės įstaigos informacinį tinklalapį, o interneto naujienų svetainę, kurioje merui A.Zuokui vietos reklamuoti savo nuveiktus darbus bus kur kas daugiau nei ankstesniajame.

    Posėdžio nepamena

    E. miesto darbo grupės posėdyje taip pat dalyvavo ir jokių priekaištų planuojamoms išlaidoms neturėjo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) narys Edvardas Trusevičius.

    Tačiau ir šis politikas dedasi praradęs atmintį ir tvirtina nepamenąs posėdžio, kuriame būtų buvę sprendžiami minėti klausimai.

    „Girdėjau, kad portalas bus paleistas. Tikrai esu e. miesto darbo grupės narys, bet nepamenu tokio posėdžio. Negaliu komentuoti sumų, apie kurias kalbate“, – nuo klausimų išsisukinėjo politikas.

    Išgirdęs klausimą sutriko ir vicemeras Jaroslavas Kaminskis. „Esu kažką girdėjęs. Apie pinigus tikrai nežinau“, – nedaugžodžiavo vienas miesto vadovų.

  • Europos Parlamente paminėtas Baltijos šalių kelio į laisvę dvidešimtmetis

    Europos Parlamente paminėtas Baltijos šalių kelio į laisvę dvidešimtmetis

    Voruta 2011 10 20 12:10

    2011 m. spalio 18 d. Europos Parlamente vyko konferencija, skirta Baltijos valstybių Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečiui, kurioje apžvelgtas Lietuvos, Latvijos ir Estijos kelias į laisvę, pastangos grįžti į Europos šalių šeimą.

    Taip pat konferencijoje kalbėta apie šiandieninę Baltijos valstybių situaciją ir poziciją Europos Sąjungoje, diskutuota ir apie Baltijos valstybių indėlį formuojant ES ir kuriant jos ateitį .

    „Europos Sąjunga didžiuojasi, jog tarp jos narių – ir Baltijos šalys. Galbūt jos mažos plotu, bet išties įkvepia mus politinėje veikloje“, – kalbėjo konferencijoje dalyvavęs Europos Liaudies Partijos frakcijos pirmininkas Joseph Daul.

    Didžiausios politinės grupės Europos Parlamente vadovas pabrėžė ir Lietuvos, Latvijos bei Estijos pasiekimus ekonominių iššūkių akivaizdoje. Pasak jo, pastaraisiais metais Baltijos šalys buvo pavyzdžiu, kaip reikia valdyti viešuosius finansus. „Tokiomis pastangomis ir rezultatais, kaip matome šiandien, pasigirti gali ne visos Europos šalys“, – sakė J. Daul.

    Konferencijoje dalyvavusi EP narė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė dėkojo konferencijos organizatoriams ir visiems Baltijos valstybių laisvės rėmėjams. „Dėkoju savo kartos vardu. Anuomet, prieš dvidešimt metų, mes buvome dar vaikai. Užaugome suprasdami, koks svarbus tikėjimas laisve, atsakomybė ir susitelkimas kelyje į ją. Kartu tai – vertybės, kurios mums padėjo sugrįžti į Europos šalių šeimą“, – sakė europarlamentarė.

    Pasak R. Morkūnaitės, šiandien visiems mums, gyvenantiems Europos Sąjungoje, norėtųsi palinkėti niekada nepamiršti, kad susivieniję bendrų vertybių pagrindu gyvename po vienu stogu.

    „Ir nė vienas iš mūsų neturėtume sakyti – čia mūsų visų problemos, o čia – jūsų problemos ir nacionaliniai rūpesčiai. Tai nėra teisinga, ypatingai tuomet, kai kalbame apie aplinkosaugos, istorinės atminties, energetinės nepriklausomybės reikalus bei vis labiau ryškėjančias „dviejų greičių“ Europos tendencijas. Nepatogūs klausimai, kuriuos kelia savo plotu ar gyventojų skaičiumi mažesnės valstybės, yra bendri, solidariai spręstini ir svarbūs visos Europos bendrijos ateičiai“, – priminė EP narė.

    R. Morkūnaitė pažymėjo, kad visos Europos Sąjungos šalys narės gyvena tuose pačiuose Europos namuose. „Tai tarsi daugiabutis, kuriame vienos šalies problemos yra visų solidaraus veikimo reikalas. Nes jei viršutiniuose aukštuose stogas kiauras ir į tai nekreipiama dėmesio, nes tai esą ne apatinių aukštų gyventojų rūpestis, anksčiau ar vėliau problemos pasieks pastato pamatus“, – sakė EP narė.

    Europarlamentarės R. Morkūnaitės įsitikinimu, tik suvokę bendrą atsakomybę už visos ES gerbūvį, galėsime teigti, jog išties gyvename po vienu – tomis pačiomis vertybėmis besivadovaujančios Europos – stogu. Ir tik tuomet galėsime apsaugoti vertybinius pamatus, ant kurių kūrėsi ir gyvuoja šiandienos Europos šalių šeima.

    Tai, jog visos trys Baltijos valstybės yra Europos Sąjungos šeimoje tik dėl nepalaužiamo tikėjimo ir pasiryžimo ginti laisvės, solidarumo ir atsakomybės vertybes, akcentavo ir Europos Liaudies Partijos frakcijos pirmininkas J. Daul. „Norėčiau Jums palinkėti politinės drąsos visiems priminti šias vertybes būtent tuo metu, kai jos ir idealai pamirštami arba ignoruojami“, – sakė jis.

    Konferencijoje taip pat kalbėjo Estijos Respublikos Prezidentas Toomas-Hendrik Ilves, buvęs Estijos Ministras Pirmininkas Mart Laar, Europos Parlamento nariai Elmar Brok (Vokietija), Gunnar Hokmark (Švedija), Tunne Kelam (Estija), Joseph Daul (Prancūzija), Sandra Kalnietė (Latvija), Vytautas Landsbergis ir Laima Andrikienė (Lietuva), Alejo Vidal-Quadras (Ispanija), Europos Komisijos narys Andris Piebalgis (Latvija) ir kiti.

  • Nuomonė. Nijolė Sadūnaitė, Algirdas Endriukaitis. Kam tarnauja Lietuvos teisinė sistema?

    Nuomonė. Nijolė Sadūnaitė, Algirdas Endriukaitis. Kam tarnauja Lietuvos teisinė sistema?

    Bernardinai 2011 10 20 12:05

    Lietuvos Respublikos Seimas 2011-uosius metus paskelbė Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metais. Galima paklausti: ką tokia istorine proga nuveikė Lietuvos teismai, prokuratūra ir VSD? Galime pasiteirauti: kaip ir ką nuveikė, pavyzdžiui, Seimo Teisėtvarkos komitetas, kiek komiteto narių ištarė žodį dėl atminimo metų, ką pasiūlė ir ką padarė? Tai ne retorinai klausimai, kadangi visi aukštas pareigas užimantys pareigūnai ne kartą buvo informuoti apie problemas, tačiau situacija taip ir nepagerėjo.

    2010-03-19 Lietuvos pasipriešinimo okupacijai organizacijų darbo grupė Lietuvos Respublikos prezidentei, Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkei, Lietuvos Respublikos ministrui pirmininkui, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir generaliniam prokurorui įteikė 68 puslapių memorandumą ,,Dėl laisvės kovų prasmės ribų peržengimo“. Praėjo pusantrų metų. 2011 metai buvo palanki proga parodyti savo požiūrį į Lietuvos pasipriešinimo okupacijai tautos istorijos netektis, didvyrius, kolaborantus bei budelius ir su tuo susietom šių dienų atmestinai sprendžiamomis, nesprendžiamomis arba ignoruojamomis problemomis. Visos institucijos tai priėmė mandagiai pamojuodamos.

    Nebuvo nei vieno atvejo, kad būtų įvardintas ir įvertintas nors vienas teisėjas atvirai pasisakęs prieš pasipriešinimą okupacijai. Padaryta tik katino ašaros. O gal tai atspindi Lietuvos kolaborantų likučių aktyvi agitacija, kuri teigia, kad Lietuvoje pasipriešinimas nusipelno saviniekos, priešingai negu buvę analogiški pasipriešinimo judėjimai Prancūzijoje, Jugoslavijoje, Lenkijoje, Danijoje, nekalbant apie didelius kolonijinius išsivadavimo karus Afrikoje ir Azijoje po Antrojo pasaulinio karo.

    2011-06-29 per 80 asmenų Seimo pirmininkei įteikė pareiškimą ,,Dėl Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus G. Grinos teisinės, politinės, istorinės ir moralinės atsakomybės E. Kusaitės byloje“. Šis pareiškimas 2011-07-14 buvo nukreiptas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos ir Teisės ir teisėtvarkoskomitetams. Per tris mėnesius negauta jokio atsakymo. Tai būdingas šių dviejų komitetų veiklos stilius: į nepatogius klausimus neatsakoma.

    Tokio pat stiliaus yra ir teisingumo ministras R. Šimašius. Jis į klausimus dėl teisinės pagalbos Rusijai pobūdžio E. Kusaitės byloje neatsakė į 2011-08-30 ir 2011-10-04 laiškus. Asmeniniame pokalbyje ministras aiškino neturys tuo reikalu informacijos, o nukreipus pas viceministrą T. Vaitkevičių paaiškėjo, kad čia yra paslaptis ir negalima atskleisti iš kokios Rusijos tarnybos gautas prašymas, kokia kalba, kodėl iš liudininkės E. Kusaitės nebuvo priimta liudininko pasižadėjimas. Ką čia galima pakomentuoti? Ar galėtų Jūsų komitetas paaiškinti kokioj valstybėje mes gyvename, jeigu paslaptimi paverčiame Rusijos FSB veiką?

    Lietuvos teismų reitingai pastoviai yra tiriamų institucijų pabaigoje. 2009 metų rugsėjo mėnesio reitinguose iš 20 institucijų teismai užėmė 18 vietą ir jais pasitikėjo 25 proc. apklaustųjų, prokuratūra užėmė 19 vietą ir ja pasitikėjo 24 proc., VSD užėmė 12 vietą ir juo pasitikėjo 42 proc. apklaustųjų. Ką tuomet reiškia klasikinė mintis, kad teisingumas yra valstybės pagrindas? Patys teismai, remdamiesi savo nepriklausomumu nenori visuomenei būti atviri, jos stebimi ir kontroliuojami. Didelė dalis teisėjų neturi visuomenės pasitikėjimo, savo asmenine teisine sąmone ir vertinimais neatspindi teisingumo, protingumo principų, piktnaudžiauja savo teisgalėmis ir akivaizdžiai elgiasi politiškai angažuotai.

    Juk negalima manyti, kad visuomenė yra neprotinga, nesuprantanti ir visa klysta. Tokiu atveju teisėjas taptų fetišu, kurio vien pareigų pavadinimas, definicija suteikia ypatingą išmintį, padorumą, neklystamumą ir neliečiamumą. Juk teisėjai išėjo iš mūsų visuomenės ir jiems būdingi tie patys trūkumai ir ydos kaip ir bet kurių kitų visuomenės grupės narių, todėl visuomenei jų veiklos viešumas ir atviras teisinis vertinimas yra patikimai atliekamos pareigos ir pasitikėjimo prielaida. Į teisėjų akivaizdžias klaidas, sakytume antivalstybinius vertinimus ir verdiktus nedrįstama reaguoti, kad nebūtum apkaltintas kišimusi į teismo darbą, todėl tuo galima pasinaudoti ir išvinguriuoti darant nepagrįstus vertinimus ir išvadas.

    E. Kusaitės byloje akivaizdus tamprus VSD ir prokuratūros vienapusis kaltinimo ryšys, kuris iš šalies dėl kaltinamosios gynybos teisių ignoravimo palaiko ir Vilniaus apygardos teismas.

    Mūsų būsena problemų sprendime: stovime prieš aukštesnę už Berlyno sieną virš kurios eina aukštos įtampos elektros laidai.

    Bus daugiau

  • Putinas ragina suartėti buvusias SSRS respublikas

    Putinas ragina suartėti buvusias SSRS respublikas

    BNS 2011 10 20 12:05

    Rusijos premjeras Vladimiras Putinas trečiadienį ketina pasisakyti už glaudesnę buvusių Sovietų Sąjungos respublikų integraciją, anksčiau netikėtai paskelbęs, kad buvusiame komunistiniame bloke kuriama laisvosios prekybos zona.

    V.Putinas, kuris anksčiau buvo KGB agentas, suvereniomis tapusių respublikų didesnį suartėjimą iškėlė tarp savo politinės programos prioritetų po to, kai paskelbė planuojantis grįžti į Kremlių, susikeisdamas postais su dabartiniu Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu per ateinantį kovą vyksiančius rinkimus.

    Spalio 4 dieną paskelbtame straipsnyje jis siūlė įkurti Eurazijos sąjungą, nors šį sumanymą kritikavo kai kurie JAV respublikonų lyderiai ir Senatas. Tuo tarpu antradienį V.Putinas paskelbė apie laisvosios prekybos zonos įkūrimą buvusios TSRS erdvėje.

    „Mūsų pačių nuostabai, po ilgų, įtemptų, tačiau galiausiai konstruktyvių derybų išsprendėme pagrindinę problemą“, - V.Putinas sakė per susitikimą su kitais Nepriklausomų Valstybių Sąjungos (NVS) narių premjerais Rusijos antrajame didžiausiame mieste Sankt Peterburge.

    „Šiandien susitarėme pasirašyti sutartį dėl NVS laisvosios prekybos zonos“, - pridūrė jis.

    11 šalių vienijanti NVS buvo paskubomis įkurta po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 metais, siekiant suformuoti tam tikrą vienijančią struktūrą ekonomiškai silpnoms, tačiau tarpusavyje susijusioms respublikoms.

    Šiai sąjungai niekada nepriklausė trys Baltijos šalys, savo prijungimą prie TSRS prieš Antrąjį pasaulinį karą laikančios okupacija. Vėliau iš NVS pasitraukė Gruzija, 2008 metais kilus trumpam karui su Rusija.

    Izoliuota, tačiau energetikos išteklių turtinga Turkmėnija nuo 2005 metų buvo NVS asocijuotoji narė ir prašė suteikti jai metus laiko apsispręsti dėl dalyvavimo laisvosios prekybos zonoje. V.Putinas sakė, kad daugiau laiko taip pat prašė Azerbaidžanas ir Uzbekistanas.

    V.Putinas taip pat palaiko sumanymą mažinti pasaulio priklausomybę nuo JAV dolerio ir per antradienio vakarą vykusias derybas su Ukrainos premjeru Mykola Azarovu diskutavo dėl galimybės vystyti Rusijos rubliu pagrįstą prekybą su Kijevu.

    Vienas Rusijos vyriausybės atstovas sakė, kad abiejų šalių finansų ir centrinių bankų vadovai šį klausimą aptars kitą savaitę, o M.Azarovas išreiškė viltį, kad NVS laisvosios prekybos zona pradės veikti jau ateinantį sausį.

    „Tikiuosi, kad šis susitarimas taps tikrove sausį“, - Ukrainos premjero žodžius citavo naujienų agentūra „Interfax“.

    Anksčiau Kijevas siekė glaudesnės integracijos su Europos Sąjunga (ES), bet abiejų partnerių santykiai pašlijo, kai Ukrainos opozicijos lyderė ir buvusi premjerė Julija Tymošenko buvo nuteista kalėti septynerius metus.

    ES antradienį atšaukė Briuselyje turėjusį vykti susitikimą su Ukrainos prezidentu Viktoru Janukovyčiumi. Praėjus kelioms valandoms po šio sprendimo paskelbimo buvo pasirašyt sutartis dėl NVS laisvosios prekybos zonos.

    V.Putinas trečiadienį taip pat pirmininkaus Eurazijos Ekonominės Bendrijos ir jos Muitų sąjungos susitikimams. Muitų sąjungą yra sudariusios Rusija, Baltarusija ir Kazachstanas, o Maskva tikisi, kad prie jos taip pat prisijungs ir Ukraina.

  • Arvydas Anušauskas. Gynyba gintariniame flange

    Arvydas Anušauskas. Gynyba gintariniame flange

    Bernardinai 2011 10 19 18:40

    Prisimenant entuziazmą, kuris lydėjo krašto apsaugos kūrimą prieš dvidešimt metų, atrodo lyg valstybės gynyba jau ne tokia aktuali. Lietuva yra NATO bei Europos Sąjungos narė, todėl kai kam atrodo, jog mums telieka būti kitų šalių kuriamo saugumo vartotoja. Neinvestuoti į šalies saugumą, nepirkti modernios ginkluotės, nedalyvauti tarptautinėse operacijose... Bet dabartiniame pasaulyje, juo labiau tokioje gynybinėje organizacijoje kaip NATO neįmanoma užsiskleisti ir paskęsti vien tik savo problemų sprendime. Aktyvi šalies pozicija, paremta skiriamais resursais yra ir vertinama, ir pastebima. Net sprendžiant strateginius ir mums gyvybiškai būtinus energetinius projektus šalies patikimumas vertinamas ir per šios srities įsipareigojimų vykdymą. Žinoma, besikeičiant politinei valdžiai keitėsi ir kai kurios krašto apsaugos nuostatos. Konservatoriai nepasisakė už privalomos karinės tarnybos panaikinimą tam reikiamai nepasiruošus- nepakeitus įstatymų, neskyrus papildomų resursų profesionalios kariuomenės vystymui ir tinkamai nevystant bei neapmokant karinių rezervistų. Taip pat buvo akivaizdu, kad NATO įsipareigojimai turėjo būti paremti ir realiais gynybiniais planais bei pačios Lietuvos pasirengimu priimti sąjungininkus.

    Lietuviai tarptautinėse operacijose

    Per pastaruosius metus įvyko daug svarbių pokyčių. Kaip mes bevertintume ankstesnių valdžių veiksmus krašto apsaugos srityje, bet politinių jėgų sutarimas dėl Lietuvos gynybinių pajėgumo vykdymo yra surandamas. Nepaisant nuomonių skirtumo, dėl principinių strateginių dalykų yra sutariama. Vykdant valstybės įsipareigojimus NATO, prieš penkerius metus buvo nuspręsta, kad pusė sausumos kariuomenės pajėgumų per aštuonis metus turi būti išmokyta ir apginkluota taip, kad galėtų būti perdislokuota už Lietuvos ribų, o dešimtadalis galėtų nuolat dalyvauti tarptautinėse operacijose. Iš esmės tai reiškia, kad Lietuva po trejų metų jau turi turėti vieną brigadą pasirengusią vykdyti įvairias operacijas. Šiuolaikiniame pasaulyje nestabilumas kokiame nors regione galiausiai paveikia kituose pasaulio kraštuose esančias šalis. Šiuo metu jau beveik trečdalis kariuomenės gali parengta veikimui už Lietuvos ribų kartu su sąjungininkais. Lietuvai Tarptautinių sausumos paramos pajėgų (ISAF) operacijoje per pastaruosius šešis metus dalyvavo 1750 Lietuvos karių, kurie leido užtikrinti saugumą Goro provincijoje Afganistane. Kartu su specialiųjų operacijų pajėgų kariais Afganistano pietuose, jie sudaro svarbų – labiau patyrusią ir ypatingose sąlygose patikrintą Lietuvos karių dalį. Tarptautinių operacijų Kosove, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Irake patyrimą įgavo dar daugiau kaip 500 karių. Žinoma, tai neapsiėjo be aukų – du žuvę ir keli sužeisti kariai papildė ilgą taikos palaikymo operacijose dalyvavusių visų valstybių karinių nuostolių sąrašą. Nesiimsiu lyginti skirtingų šalių nuostolių (nors artimiausių kaimynių - Latvijos ir Estijos nuostoliai yra ženkliai didesni), bet nė viena valstybė priklausanti NATO negali būti ir ES jau nebėra tik saugumo vartotoja. Net ir nevykstant tarptautinėms operacijoms Lietuva kartu su kitomis NATO valstybėmis prisiima įsipareigojimą skirti karinius pajėgumus greitojo reagavimo pajėgoms (NRF), kurios gali būti nedelsiant įtrauktos į gynybinių užduočių vykdymą. Net ir ES kovinės grupės budėjimai įpareigoja vystyti karinius pajėgumus.

    Tarptautinių pratybų dvasia

    Kad neatrodytų lietuvių karių nuolatinis rengimas ir mokymas kaip amžina, kažkokio galutinio  tikslo neturinti užduotis, tai galima pabrėžti – krašto gynyba, karinių pajėgumų vystymas tai nuolatinė valstybės pareiga užtikrinant nacionalinį saugumą. Kaip policija, taip ir kariai yra gyvybiškai būtini siekiant užtikrinti visuomenės saugumą. Net prie pat Lietuvos sienų yra karinių pajėgumų poreikis jau dabar. Štai Lietuva jau penkerius metus dalyvauja sprogmenų nukenksminimo tarptautinėje operacijoje „Atvira dvasia“ (Open Spirit). Žiūrint filmuotą medžiagą iš Baltijos jūros dugno, akivaizdu jog vykdant svarbius energetinius ar infrastruktūrinius projektus (pavyzdžiui, tiesiant elektros jungtis Baltijos jūros dugnu) sprogmenų nukenksminimas tikrai nėra lengva užduotis. Lietuvos kariai dalyvaudami įvairaus pobūdžio tarptautinėse pratybose gerina gebėjimus įgyvendinti gynybos planus (juos reikia ne tik turėti, bet ir mokėti naudotis juose suteikiamomis galimybėmis), gerina sąveiką su sąjungininkais. Tarptautinių specialiųjų operacijų pratybos „Šakalo akmuo“ (Jackal Stone), tarptautinės pratybos „Gintarinė viltis“ (Amber Hope) ir daugelis kitų reikalauja nuolatinio Lietuvos indėlio, ne tik dalyvaujant, bet ir atitinkamai tobulinant pajėgumus. Jie turi atitikti vis aukštesnius reikalavimus, tobulinti ginkluotę.

    Šiaurės rytų flangas

    Žinoma, gali kilti visai pagrįstas klausimas – ar Lietuvos kaimynės vysto savo karinius pajėgumus? Atsakymas paprastas –intensyviai reformuoja ir vysto. Kaliningrado srityje sutelkta karinė grupuotė savo nuolat stiprinamais puolamaisiais pajėgumais yra rimtas iššūkis kaimynėms. Perginklavimo tempai, naujos ginkluotės įsisavinimas – yra pastebimi. Rusijos demaršai siekiant sukelti abejones NATO šalių priešraketinės gynybos kūrimo tikslingumu (jos elementą kuriant Lenkijoje), kartu stiprinant priešraketinės gynybos galimybes pačioje Kaliningrado srityje, paliečia Lietuvos nacionalinį saugumą. Ir žinoma verčia mus daryti politinius žingsnius pastaruosius dvejus metus intensyvinant bendradarbiavimą su Šiaurės šalimis. Pastarosios valstybės turėdamos subalansuotus santykius su kaimynėmis, vis tik negali nepastebėti didėjančio Rusijos karinio aktyvumo ir Baltijos jūroje, ir Arkties bei šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyje. Atsiveriantys šiaurės jūrų keliai, norai užsitikrinti naujų naftos ir dujų telkinių naudojimą Šiaurėje - verčia šalis rūpintis savo galimybėmis. Baltijos šalys – kaip rytinis Šiaurės šalių flangas –šiame kontekste yra ne mažiau svarbios.

  • URM: Lenkija teikti paramą Lietuvos piliečiams gali tik esant dvišaliam susitarimui

    URM: Lenkija teikti paramą Lietuvos piliečiams gali tik esant dvišaliam susitarimui

    BNS 2011 10 19 18:32

    Lenkijai pradėjus dalyti finansinę paramą į lenkiškas mokyklas vaikus leidžiantiems Lietuvos piliečiams, Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM) pareiškė, kad tam reikalingas dvišalis susitarimas.

    Antradienį išplatintame pranešime spaudai URM pranešė laukianti, kad kitą mėnesį vyksiančiame dvišaliame švietimo ekspertų susitikime „Lenkijos atstovai pateiks pasiūlymus dėl dvišalio susitarimo, reguliuojančio Lenkijos finansinės paramos teikimą lenkiškų mokyklų Lietuvoje mokinių tėvams“.

    „Tarptautinė praktika reikalauja, kad tokiais atvejais būtų sudaromi dvišaliai susitarimai tarp šalių, reguliuojantys tokios paramos teikimą“, - sakoma Lietuvos URM pranešime spaudai.

    „Kitos valstybės tiesioginė finansinė parama Lietuvos piliečiams taip pat privalo būti vykdoma pagal Lietuvos įstatymus“, - teigia ministerija.

    Pranešime atkreipiamas dėmesys ir į Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos poziciją, kad Lenkijos ambasadai ėmus mokėti 1000 zlotų dydžio išmokas, Lietuvos gyventojai, gavę tokią paramą, gali prarasti socialines pašalpas ar socialinę paramą, jei gauti pinigai viršytų nustatytą pajamų minimumą vienam šeimos nariui.

    „Taip pat svarbu, kad teikiant finansinę paramą būtina laikytis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatų, kurios numato, kad asmens duomenys gali būti perduoti kitiems leidimą turintiems duomenų valdytojams tik gavus jų subjekto raštišką sutikimą, o jeigu duomenų subjektas neveiksnus – su jo tėvų (įtėvių) arba globėjų sutikimu“, - sako Lietuvos URM.

    Lenkijos ambasada šį mėnesį pranešė pradėjusi mokėti 230 eurų (794 litų) išmokas tėvams, kurie leidžia savo vaikus į lenkiškas mokyklas Lietuvoje.

    Ambasada teigia gavusi 972 lenkiškų mokyklų moksleivių tėvų paraiškas.

    „Nusprendėme skirti finansinę paramą, kurią gavę tėvai galės nupirkti papildomas edukacines prekes, kurios būtų skirtos vaiko mokslui. Tai galėtų būti knygos, vadovėliai, netgi edukacinės išvykos ar rūbai tam, kad vaiką paruoštų mokyklai“, - BNS sakė Lenkijos ambasados ministras patarėjas Stanislawas Kargulas (Stanislavas Kargulas).

    Tačiau diplomatas pripažino, kad tėvai gautus pinigus iš esmės gali leisti kaip nori.

    Šios išmokos yra Lenkijos švietimo ir užsienio reikalų ministerijos programos dalis, kuria remiamos lenkiškos mokyklos. Lietuvoje tokia paramos forma sulaukė prieštaringų vertinimų, žiniasklaidoje būta pranešimų, kad 1000 zlotų už vaikų pervedimą iš lietuviškos į lenkišką mokyklą moksleivių tėvams siūlo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos politikai.

  • Finansų ministerija siūlo kaupti atsargos fondą

    Finansų ministerija siūlo kaupti atsargos fondą

    BNS 2011 10 19 18:32

    Finansų ministerija siūlo sukurti specialų atsargos fondą, į kurį būtų pervedamos visos neplanuotai gautos valstybės lėšos. Seimui netrukus žadama pateikti atitinkamų įstatymų pataisas.

    „Tikiuosi, artimiausiu metu Finansų ministerija baigs rengti teisės aktus, kurie numatys pareigą į Stabilizavimo fondą – į specialią iždo sąskaitą – pervesti visas pajamas, kurios bus gautos dėl ūkio kaitimo arba augimo virš potencialo“, – antradienį Seime pristatydama 2012 metų valstybės biudžeto projektą pareiškė ministrė.

    Pasak I.Šimonytės, tokia sąskaita leistų sukaupti rezervą, kurį anksčiau sukaupė Estija ir kuris valstybei padėjo išverti finansų krizę.

    Pasak ministrės, dabar Stabilizavimo fondo lėšos kasmet išleidžiamos, jas pervedant antros pakopos pensijų fondams.

    „Dar keletas metų, ir šis fondas pasibaigs, nes jo papildymo, kaip anksčiau iš privatizavimo, faktiškai nėra, kadangi nėra didelių privatizavimo šaltinių. Bėda pildyti Stabilizavimo fondą šiuo metu yra ta, kad mes jį galėtume pildyti tik skolintomis lėšomis ir tai tikrai nėra labai protinga“, – parlamentarams aiškino ministrė.

  • Matulionis: per dvejus metus sutaupyta šimtai milijonų

    Matulionis: per dvejus metus sutaupyta šimtai milijonų

    BNS 2011 10 19 18:32

    Ministro pirmininko kancleris Deividas Matulionis pirmadienį pareiškė, kad dėl Saulėlydžio komisijos veiklos 2010 - 2011 metais buvo panaikinta apie 150 valstybės įstaigų ir įmonių.

    „Per tą laiką yra panaikinta nemažai juridinių asmenų - (iš) 1170 juridinių asmenų apie 150 įstaigų per tą laiką yra panaikinta. Kalbame apie įvairias įstaigas, visas viešajame sektoriuje - biudžetines įstaigas, viešąsias įstaigas, valstybines įmones, akcines bendrovės, kurias 100 proc. valdo valstybė. Per tuos dvejus metus viešajame sektoriuje darbo apmokėjimui sunaudota 830 mln. litų mažiau nei 2008 metais“, - po Vyriausybės pasitarimo žurnalistams sakė kancleris.

    Ministrų kabinetas pirmadienį svarstė Saulėlydžio komisijos, kuri oficialiai vadinama Valstybės valdymo tobulinimo komisija, ataskaitą už pastaruosius dvejus metus.

    Pasak D.Matulionio, atlikta nemažai reformų - pertvarkytos Vyriausybės įstaigos, atliktos Muitinės departamento, Mokesčių inspekcijos reformos, dėl kurių sumažėjo šių juridinių asmenų globoje buvusių įstaigų, vykdoma Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos reforma

    „Yra ir sėkmingų reformų , kurios yra įvykdytos. Praktiškai nebeliko tokios rūšies, kaip Vyriausybės įstaigos, jos visos yra pertvarkytos, įvestos kadencijos Vyriausybės įstaigų vadovams, nustatytas konkretus pavaldumas konkretiems ministrams, šiek tiek sumažėjo jų skaičius. Taip pat ruošiamasi atlikti „Sodros“ reformą, 2011 metais priėmė sprendimą ir artimiausiu metu iš 47 teritorinių įstaigų veiks 10. Toliau darbo biržų reforma yra įvykdyta. Iš 46 darbo biržų liko veikti 10“, - kalbėjo ministro pirmininko kancleris.

    Anot jo, Saulėlydžio komisija rekomenduoja naikinti mažas valstybės įstaigas, kurios neatneša valstybei naudos.

    'Tos įstaigos, kurios yra mažos, kurių darbuotojų yra mažiau nei 20, verta svarstyti, ar yra tikslinga tas mažas įstaigas laikyti, nes jos realiai jokios pridėtinės vertės dažnai neatneša. Toliau (siūloma) centralizuoti bendrųjų funkcijų vykdymą - daug yra problemų, tarkime, su viešaisiais pirkimais, kai tos pačios srities įstaigos vykdo pirkimus, tačiau vykdo individualiai. Centralizavimas padėtų optimizuoti pačius pirkimus ir sutaupyti valstybės lėšų“, - kalbėjo D.Matulionis.

    Jo teigimu, siūloma atsisakyti regioninių padalinių, keisti institucijų hierarchinę struktūrą, vadovų atrankos, skyrimo tvarką, minimalių standartų taikymą paslaugas teikiančioms įstaigoms, pavyzdžiui, ligoninėms, socialines paslaugas teikiančioms įstaigoms, Darbo biržai.

    Premjero Andriaus Kubiliaus teigimu, Saulėlydžio komisijos ataskaitą ketinama išanalizuoti per savaitę.

    „Labai daug gerų apibendrintų pastebėjimų. Dar savaitę laiko aptarsime ir ataskaitą ir visą eilę sprendimų, kuriuos Saulėlydžio komisija siūlo įgyvendinti artimiausiu metu siekiant, kad valstybės valdymas būtų kiek galima modernesnis, efektyvesnis ir siekiantis gerų ir tinkamų rezultatų“, - žurnalistams sakė A.Kubilus.

  • Rusijos bombonešiams pasirodžius virš Baltijos jūros, į orą pakilo NATO naikintuvai

    Rusijos bombonešiams pasirodžius virš Baltijos jūros, į orą pakilo NATO naikintuvai

    BNS 2011 10 19 18:32

    Virš Baltijos jūros antradienį skrido Rusijos strateginiai bombonešiai, dėl to į orą buvo pakelti NATO naikintuvai, pranešė BNS Latvijos gynybos ministras Artis Pabrikas.

    Jis priminė, kad 2007 metais tuometinis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paskelbė, kad Rusija atnaujins strateginių bombonešių skrydžius.

    „Šie skrydžiai atsinaujino virš Baltijos jūros. To nebuvo nuo šaltojo karo pabaigos“, - sakė A.Pabrikas.

    Antradienį Rusijos strateginiai bombonešiai pakilo į orą virš Baltijos jūros antrą kartą šiais metais. Pirmą kartą jie skrido balandį.

    Rusų bombonešiai skrido virš neutralių vandenų, tačiau į orą taip pat pakilo NATO lėktuvai, jie palydėjo rusų bombonešius ir grįžo į bazę. A.Pabrikas pažymėjo, kad šio įvykio nereikėtų laikyti grėsme Latvijai, ir žmonės gali jaustis saugūs, nes Latvijos oro erdvė nebuvo pažeista.

    „Tai nedviprasmiškas politinis signalas šalims - NATO narėms, jėgos demonstravimas“, - įsitikinęs A.Pabrikas.

    A.Pabrikas nenurodė rusų bombonešių ir NATO naikintuvų skaičiaus.

    Neseniai Suomijos nacionalinio gynybos koledžo ekspertai paskelbė ataskaitą apie Rusijos armiją, kurioje skelbiama, kad Rusija per trumpą periodą padvigubino karines pajėgas, dislokuojamas Leningrado karinėje apygardoje. Sujungus Maskvos ir Leningrado karines apygardas, Rusijos ginkluotojų pajėgų svorio centras pasislinks į šiaurės vakarus, arčiau Suomijos, sakoma ataskaitoje.

    Estijos gynybos pajėgų vadas generolas leitenantas Antsas Laaneotsas (Antsas Laneotsas) rugsėjį pareiškė, kad Vakarams mažinant savo ginkluotąsias pajėgas, Rusija svariai padidino savo karines pajėgas vakariniame regione.

    Anksčiau A.Pabrikas, komentuodamas A.Laaneotso nuogąstavimus dėl didėjančios Rusijos karinės galios, kuri, jo nuomone, taip pat gali kelti pavojų Baltijos valstybių, Švedijos, Suomijos ir Lenkijos saugumui, nurodė, kad pavojus Baltijos regionui dabar labai mažas, tačiau saugumo niekada nebūna per daug, todėl Latvija neturi apleisti savo karinio pasirengimo.

    A.Pabrikas nemano, kad Vakarai kaip nors keltų karinę grėsmę Rusijos saugumui. Tuo tarpu Rusija savo vakariniame regione toliau dislokuoja labai rimtas ir šiuolaikines ginkluotąsias pajėgas, ir tai suprantama mums kelia daug klausimų.

    2007 metų rugpjūčio 17 dieną V.Putinas paskelbė, kad Rusija atnaujina pastovius patruliuojančius skrydžius strateginių bombonešių „labiau nutolusiuose karinių veiksmų regionuose“. Rusijos premjero pirmasis pavaduotojas Sergejus Ivanovas tada pažymėjo, kad strateginių bombonešių skrydžių atnaujinimas nėra grįžimas į šaltojo karo laikus, bet vyksta siekiant tobulinti pilotų įgūdžius.

  • P.Tamošauskas. Lenkų frakcijos politikai vykdo nesąžiningą švietimo reformą Vilniaus mieste

    P.Tamošauskas. Lenkų frakcijos politikai vykdo nesąžiningą švietimo reformą Vilniaus mieste

    Delfi 2011 10 18 18:32

    Po savivaldos rinkimų, susiformavus naujajai A. Zuoko valdančiajai daugumai, Vilniaus miesto švietimą patikėta tvarkyti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos frakcijai: vicemeras švietimui Jaroslavas Kaminskis, administracijos direktoriaus pavaduotoja Edita Tamošiūnaitė, švietimo, kultūros ir sporto komiteto pirmininkas Zbignievas Macijevskis.

    Taigi, lenkų frakcijos politikams suteikta galimybė vykdyti Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo lavinimo mokyklų 2010-2012 m. pertvarkos planą, patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 1-1534. Pagal šį planą visos mokyklos turi būti suskirstytos į pradines, pagrindines mokyklas, progimnazijas ir gimnazijas.

    Teoriškai Vilniaus mieste toks planas yra parengtas. Rengiant planą buvo vadovautasi tam tikrais objektyviais kriterijais, bendru mokinių skaičiaus mažėjimu, netolygiu mokinių paskirstymu mokyklose, mokinių krepšelio lėšų stygiumi ir pan. Praktiškai mokyklų pertvarka turi būti užbaigta iki 2015 m. rugsėjo 1 d.

    Deja, iš pirmųjų veiklos žingsnių, neatrodo, kad jie nusiteikę dirbti sąžiningai ir objektyviai atsižvelgiant į visų miesto gyventojų poreikius ir vadovautųsi ne vien siaurais subjektyviais tik tautinių mažumų interesus ginančiais politikais. Pirmieji jų teikiami projektai apie tai byloja.

    Pagal miesto bendrojo lavinimo mokyklų tinklo 2010-2012 m. pertvarkos planą numatyta nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus Antano Vivulskio pagrindinę sujungti su Vilniaus Joachimo Lelevelio vidurine mokykla. Po reorganizacijos „jungtinė“ mokykla veiktų Antano Vivulskio pagrindinės mokyklos patalpose Žirmūnų seniūnijoje (Minties g. 3). Reorganizavimas numatytas dėl mažo faktinio mokinių skaičiaus abiejose mokyklose ir dėl jų tolimesnio mažėjimo.

    Antano Vivulskio pagrindinėje lenkų mokykloje 2010-2011 mokslo metais mokėsi 218 mokinių, nors pagal įstaigos projektinį pajėgumą galėtų mokytis 452 mokiniai. Reiškia, mokykla dirba ne visu, o tik 48 proc. pajėgumu. Mokyklos klasėse mokinių skaičius mažesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą mokinių skaičių. Pagal pradinio ugdymo programą turėtų būti – 22, o pagal pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas – 25. Tuo tarpu mokykloje pagal pradinio ugdymo programas mokėsi 19; pagrindinio ugdymo klasėse – po 18 ir vidurinio ugdymo klasėse vidutiniškai – po 25 mokinius.

    Dar blogesnė padėtis yra Vilniaus Joachimo Lelevelio vidurinėje mokykloje, kuri yra Antakalnio seniūnijoje, ir įgyvendina pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas lenkų mokomąja kalba ir pradinio ugdymo programą rusų mokomąja kalba. 2010-2011 mokslo metais mokykloje mokėsi 215 mokinių lenkų mokomąja kalba ir 37 mokiniai – rusų mokomąja kalba. Mokinių skaičius mokykloje sudarė tik 36 proc. mokyklos patalpų projektinio pajėgumo, nors ten galėtų mokytis 802 mokiniai.

    Mokyklos klasės taip pat nepilnai sukomplektuotos: lenkų pradinio ugdymo klasėse vidutinis mokinių skaičius – 15; pagrindinio – 18; vidurinio – 20. Rusų pradinėse klasėse vidutiniškai mokosi po 9 mokinius vietoje 22. Kartu pastebėtas abiejose mokyklose mokinių skaičiaus mažėjimas. Jeigu 2005-2006 mokslo metais bendras mokinių skaičius Antano Vivulskio pagrindinėje mokėsi 328 mokiniai, o šiais 2011-2012 mokslo metais beliko 163 mokiniai, o Joachimo Lelevelio per tą laikotarpį sumažėjo nuo 545 iki 247 mokinių.

    Esant mažam mokinių skaičiui mokyklose ir klasėse, mokykloms nepakanka lėšų įgyvendinti ugdymo turinio, užtikrinti tinkamos ugdymo kokybės, nes vaikai mokomi jungtinėse klasėse, trūksta lėšų įsigyti naujos mokymo priemonių įrangos, mažinami pasirenkami dalykai, mažinamas papildomų ugdymo valandų skaičius, apribojamos mokytojų kvalifikacijos kėlimo galimybės ir pan.

    Taigi, koks būtų šių mokyklų sujungimo rezultatas? Po reorganizavimo jungtinėje mokykloje būtų mokoma apie 400 mokinių. Antano Vivulskio mokyklos patalpų projektinis pajėgumas kaip tik leistų įgyvendinti pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programas. Tokiu būdu būtų sumažintos išlaikymo sąnaudos, nereikėtų šildyti pustuščių patalpų, galima būtų užtikrinti geresnę ugdymo kokybę.

    Tačiau lenkų frakcijų politikieriai mano kitaip – pagal jų siūlymą po reorganizavimo Antano Vivulskio ir Joachimo Lelevelio mokyklas numatoma palikti esamose patalpose, tik vietoje dviejų bus vienas direktorius. Kokia tokios „reorganizacijos“ nauda Vilniaus miesto savivaldybei, miestui, vilniečiams? Toliau savivaldybei reikės šildyti pustuštes patalpas, išlaikyti abiejose mokyklose techninį–ūkinį personalą, mokinio krepšelio lėšų trūkumą reikės dengti atimant lėšas iš visiškai sukomplektuotų ar perpildytų lietuviškų mokyklų.

    Dėl teisingumo reikia pasakyti, kad bus sutaupytas vienas direktoriaus etatas. Tuo pačiu reikia pabrėžti, jog tokiam mokyklų jungimo būdui ir buveinės vietos po reorganizavimo parinkimui mokyklų bendruomenių pritarimo nėra. Be bendruomenių sutikimo reorganizacija negalėtų būti vykdoma. Viskas daroma iš jėgos pozicijos, politikieriams tai nesvarbu.

    Pirmiausia yra pažeidžiamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gegužės 12 d. sprendimas Nr. 1-1534, pagal kurį Antano Vivulskio ir Joachimo Lelevelio jungtinė mokykla ugdymo programas įgyvendintų Antano Vivulskio mokyklos patalpose, o į Joachimo Lelevelio mokyklos atsilaisvinusias patalpas atsikeltų Antakalnio vidurinės mokyklos mokiniai. Ši mokykla yra perpildyta – vietoje 784 mokosi 1219 mokiniai ir dirba 155 proc. projektiniu pajėgumu.

    Kita vertus, Antakalnio vidurinės mokyklos programos yra akredituotos, todėl ji bus pertvarkoma į gimnaziją (9-12 kl.) ir pagrindinę mokyklą (1-8 kl.). Mokyklos vidaus struktūros pertvarka atidedama ir laukiama, kol pagal pertvarkos planą Antakalnio pagrindinė mokykla galės persikelti į Joachimo Lelevelio mokyklos patalpas. Beje, jau ir dabar šioje mokykloje glaudžiasi Antakalnio pradžios mokyklos mokiniai.

    Kitas pavyzdys, rodantis nesąžiningos, neobjektyvios, tendencingos politikos įgyvendinimą Vilniaus švietimo sistemoje yra Mstislavo Dobužinskio vidurinės mokyklos pertvarka. Ši mokykla mokymą organizuoja rusų mokomąja kalba. Mokykla yra tuštėjanti. 2010 m. mokykloje mokėsi 205 mokiniai, šiais mokslo metais mokykloje beliko 160 mokinių. Mokykla dirba 35 proc. pajėgumu, tuščių vietų – 300. Klasės komplektuojamos pažeidžiant Vyriausybės reikalavimus. Pvz., šiais mokslo metais pirmoje klasėje mokosi 3, antroje klasėje – 6, trečioje klasėje – 8 mokiniai. Dėl mažo mokinių skaičiaus pradinių klasių mokiniai mokosi jungtinėse klasėse.

    Pagal Vilniaus miesto mokyklų 2010-2012 m. mokslo pertvarkos planą Mstislavo Dobužinskio vidurinė mokykla numatoma reorganizuoti, sujungiant ją su Lukiškių vidurine mokykla nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. Tai nėra padaryta. Ši jungtinė mokykla įgyvendintų pradinio ir pagrindinio ugdymo programas Lukiškių mokyklos patalpose. Mokyklos projektinis pajėgumas gali talpinti abiejų mokyklų mokinius. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m gegužės 26 d. sprendimu numatyta nekomplektuoti 11-ųjų klasių M. Dobužinskio vidurinėje mokykloje.

    Neatsižvelgiant į Vilniaus mokyklų pertvarkos planą 2010 m. rugpjūčio 31 d. savivaldybės tarybos posėdyje leista komplektuoti 11-ąsias klases, pažeidžiant mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisykles, kur numatyta, jog mokinių skaičiaus vidurkis 11 klasėse turi būti ne mažesnis kaip 25 mokiniai ir 11 klasių turi būti ne mažiau kaip dvi. Tačiau šiais mokslo metais M. Dobužinskio vidurinėje mokykloje 11 klasėse vietoje reikalingų 50 mokosi tik 33 mokiniai. Aiškus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 768 pažeidimas.

    Pagal mokyklos pertvarkos planą po reorganizacijos Mstislavo Dobužinskio mokyklos patalpos galėtų būti perduotos Žvėryno gimnazijai arba Šalomo Aleichemo vidurinei mokyklai. Šios mokyklos yra perpildytos ir negali užtikrinti geros ugdymo kokybės. Dabar kuriami „planai“ kaip neatiduoti M. Dobužinskio mokyklos patalpų perpildytoms mokykloms, galvojama likviduoti M. Dobužinskio vidurinę mokyklą ir įsteigti viešąją įstaigą Vilniaus M. Dobužinskio sentikių vidurinę mokyklą. Tokiu būdu bus siekiama tapti „ilgąja“ gimnazija. Tačiau įsteigus VŠĮ mokyklą iš savivaldybės negaus aplinkos lėšų, nes lėšas turės skirti steigėjas, t. y. sentikių bendruomenė. Taigi, ši finansinė našta atiteks tėvams. Ar tėvai bus pajėgūs tai daryti, ar mokiniai laisvanoriškai sutiks pereiti tokiomis sąlygomis į šią mokyklą?

    Taigi, pateikta medžiaga byloje, kad lenkų frakcijos politikieriai vykdo nesąžiningą tik sau naudingą švietimo reformą, pažeisdami teisinius aktus, siekia sudaryti lenkų ir rusų mokyklų mokiniams išskirtines sąlygas lietuviškų mokyklų sąskaita. Ar tokie jų veiksmai gali padėti lenkų ir lietuvių santarvei. Apskritai žlugdoma bendra miesto mokyklų pertvarka. Tenka apgailestauti, kad A. Zuoko valdančioji dauguma pritaria tokiai „buldozerinei“ mokyklų tinklo reformai. Tik norisi paklausti, ar tam pritaria vilniečiai, kurių lėšomis vykdoma reforma?

  • Seime pristatytas kitų metų biudžetas

    Seime pristatytas kitų metų biudžetas

    Alfa 2011 10 18 18:32

    „Vyriausybė neatsisakė planų kovoti su šešėliu“, – pateikdama Seimui kitų metų nacionalinio biudžeto projektą sakė finansų ministrė Ingrida Šimonytė. Apibendrindama kitų metų biudžeto pristatymą ji teigė, jog sudarant 2012 m. buvo vadovautasi nuostata, kad išlaidos negali didėti, išskyrus tam tikrus atvejus.

    Kitais metais projektuojama, kad nacionalinis biudžetas gaus beveik 21 mlrd. 816 mln. litų. Planuojama, kad ES ir kitos paramos lėšos sieks 7,2 mlrd. litų.

    Tai 9,6 proc. daugiau nei faktiškai planuota į nacionalinį biudžetą surinkti šiais metais. Kartu su ES ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšomis numatomos nacionalinio biudžeto pajamos sudarys šiek tiek daugiau nei 29 mlrd. litų – 8,3 proc. daugiau nei planuota 2011 metais.

    Valstybės biudžeto pajamos be ES paramos lėšų 2012 metais sudarys beveik 19 mlrd. litų, o su ES paramos lėšomis planuojama, kad bus beveik 26 mlrd. litų.

    2012 m. Nacionalinio biudžeto pajamos planuotos remiantis rugsėjo Finansų ministerijos centriniu ūkio raidos scenarijumi ir atsižvelgiant į naujausius pajamų iš mokesčių surinkimo duomenis.

    Daugiausia pajamų 2012 metais numatoma gauti iš pridėtinės vertės mokesčio – 9,3 mlrd. litų, arba apie 42,7 proc. visų nacionalinio biudžeto pajamų. Tai yra 12,9 proc. daugiau nei pagal patvirtintą 2011 metų planą.

    „Prognozuojame, kad iš keturių pagrindinių mokesčių – pridėtinės vertės, gyventojų pajamų mokesčio, akcizu ir pelno mokesčio – bus gauta 18 mlrd. Lt, t. y. apie 82 proc. nacionalinio biudžeto pajamų, neįskaitant Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės finansinės paramos“, - sakė I. Šimonytė.

    Ji pažymėjo, kad 2012 m. biudžeto pajamos numato pakankamai žymų nemokestinių pajamų augimą – planuojama, kad valstybės kontroliuojamos įmones kitu metu valstybes biudžetą papildys daug ženklesne suma, nei iki šiol.

    Šios prielaidos remiasi įmonių finansinių rodiklių už šių metų pirmąjį pusmetį bei prognozuojamų metinių rezultatų analizę, taipogi, kartu su biudžetu teikiamu įstatymo projektu, nustatančiu pareigų valstybės įmonėms, uždirbančioms pelno, pelno paskirstymo metu sumokėti tam tikrą pelno dalį į valstybės biudžetą, kaip tai kasmet privalo daryti akcinės bendrovės.

    Daugiau grąžos tikimasi iš energetikos ir transporto įmonių

    Iš gyventojų pajamų mokesčio numatoma gauti 4 mlrd. litų (18,6 proc. visų nacionalinio biudžeto pajamų), arba 10,8 proc. daugiau nei pagal patvirtintą šių metų planą.

    Akcizų kitąmet numatoma surinkti 3 mlrd. 436 mln. litų (apie 15,8 proc. nacionalinio biudžeto pajamų), arba beveik tiek pat, kiek planuota surinkti šiemet.

    Iš pelno mokesčio kitąmet planuojama gauti apie 1 mlrd. 328,4 mln. litų (6,1 proc. visų nacionalinio biudžeto pajamų) – 12,7 proc. daugiau lyginant su 2011 metų planu.

    Kitais metais numatoma gauti didesnę grąžą iš valstybės valdomų įmonių – siūloma, kad valstybės įmonės 50 proc. gauto paskirstytinojo pelno išmokėtų valstybei. Planuojama, jog dėl to valstybės biudžeto pajamos 2012 metais padidėtų daugiau nei 100 milijonų litų.

    Numatoma, kad visos valstybės, kaip akcininkės, valdomos įmonės (įskaitant ir AB bei UAB) į valstybės biudžetą perves apie 540 mln. litų dividendų. Daugiausia grąžos tikimasi iš energetikos ir transporto srities įmonių.

    Kitų metų biudžetas: daugiausiai pinigų numatoma skirti socialinei apsaugai

    Antradienį Seime pristatytame 2012 m. Lietuvos nacionalinio biudžeto projekte numatoma, kad daugiausia išlaidų kitąmet bus skiriama socialinei apsaugai, tarp mažiausiai gaunančių sričių – energetika, žemės ūkis, aplinkos apsauga, krašto gynyba, poilsis, kultūra ir religija.

    Kaip skelbė finansų ministrė, daugiausia kitąmet lėšų planuojama skirti socialinei apsaugai – iš viso 17 mlrd. 230 mln. litų nacionalinių lėšų. Socialinio draudimo fondo, iš kurio finansuojamos pensijų, ligos ir motinystės bei kitos išmokos, išlaidos 2012 metais sudarys 13 mlrd. 974 mln. litų, iš kurių „Sodros“ mokamoms pensijoms skiriama 8 mlrd. 201,4 mln. litų, ligos ir motinystės išmokoms 1 mlrd. 428 mln. litų. Daugiausia išlaidos šiai sričiai kitąmet didės dėl pensijų atkūrimo į lygį prieš krizę – beveik 0,5 mlrd. litų. Taip pat bus grąžintos pensijų nepriemokos už 1995–2002 m.

    Be to, socialinei apsaugai 2012 m. numatyta skirti 3 mlrd. 224,1 mln. litų nacionalinio biudžeto asignavimų. Per savivaldybes skiriamoms socialinėms išmokoms ir kompensacijoms numatyta 770,4 mln. litų.

    Biudžeto projekte taip pat numatyta nemažai lėšų 2012 m. skirti švietimo sričiai. Iš viso šiam sektoriui norima skirti 5 mlrd. 389 mln. litų nacionalinio biudžeto lėšų. Iš švietimui skiriamų lėšų, pedagogų, apimant ikimokyklinį, bendrojo lavinimo ir profesines mokyklas, darbo užmokesčio fondas sudaro apie 2,7 mlrd. litų.

    Sveikatos apsaugai, įskaitant PSDF, 2012 metais planuojama skirti 4 mlrd. 669 mln. litų nacionalinių lėšų. Iš valstybės biudžeto sveikatos apsaugai numatyta 1 mlrd. 372,6 mln. litų PSD įmokoms už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis. Medicinos darbuotojų atlyginimams sveikatos priežiūros įstaigose atitenka 75 proc. šių įstaigų lėšų, kas sudaro per 2 mlrd. litų, vaistų ir medicinos priemonių kompensavimui numatyta 636,9 mln. litų.

    Išlaidos priskirtos ministerijoms

    Mažiausiai nacionalinio biudžeto lėšų turėtų gauti žemės ūkio, energetikos, aplinkos apsaugos, gynybos, poilsio ir kultūros sritys.

    Ūkio ministerijos kuruojamos srities programoms 2012 metais numatoma skirti 152,6 mln. litų valstybės biudžeto lėšų. Žemės ūkio ministro valdymo sričiai numatoma skirti 958,5 mln. litų valstybės biudžeto lėšų, šios lėšos bus naudojamos kaimo rėmimo programos priemonėms finansuoti, paramos iš ES fondų bendrajam finansavimui, kompensacijoms už valstybės išperkamą žemę mokėti ir kt.

    Žemės ūkio ministerijai numatoma papildomai skirti 125 mln. litų nacionalinėms papildomoms tiesioginėms žemės ūkio išmokoms mokėti už 2011 m. Kiekvienais metais minėtos išmokos paprastai buvo mokamos iš valstybės skolintų lėšų, tačiau atsižvelgus į Valstybės kontrolės rekomendacijas nuo 2011 m. šios lėšos yra planuojamos Žemės ūkio ministerijos asignavimuose.

    Energetikos ministro valdymo sričiai numatoma skirti 51,7 mln. litų valstybės biudžeto lėšų.

    Aplinkos apsaugai numatoma skirti 581 mln. litų nacionalinio biudžeto lėšų. Aplinkos ministro valdymo sričiai 2012 m. valstybės biudžeto projekte planuojama skirti iš viso 534 mln. litų valstybės biudžeto asignavimų.

    Gynybai numatoma skirti 1 mlrd. 74 mln. litų, iš Krašto apsaugos ministerijos vykdomoms programoms 2012 metais planuojama skirti 872 mln. litų.

    Poilsiui, kultūrai ir religijai numatoma skirti 932 mln. litų. Kultūros ministro valdymo sričiai 2012 metų valstybės biudžeto projekte numatoma skirti 463 mln. litų.

    Po pateikimo Seimui 2012 m. biudžetą svarstys pagrindiniu numatytas Biudžeto ir finansų komitetas bei visi likę Seimo komitetai, numatyti kaip pagalbiniai.

    Biudžeto projektą numatomą svarstyti lapkričio 24 d. bei gruodžio 4 d., o priimti – gruodžio 8 d.

  • Teismas panaikino kaltinimą Liustracijos komisijos pirmininkui A.Urmonui dėl K.Ramelio įžeidimo

    Teismas panaikino kaltinimą Liustracijos komisijos pirmininkui A.Urmonui dėl K.Ramelio įžeidimo

    BNS 2011 10 18 18:32

    Panevėžio apygardos teismas sušvelnino nuosprendį Liustracijos komisijos pirmininkui Algimantui Urmonui byloje, kurioje jis buvo nuteistas už buvusio Vilniaus apygardos Civilinių bylų skyriaus pirmininko Konstanto Ramelio apšmeižimą ir įžeidimą.

    Spalio 7 dieną paskelbtu nuosprendžiu A.Urmonas visiškai buvo išteisintas dėl K.Ramelio įžeidimo, o dėl apšmeižimo bausmė stipriai sušvelninta.

    Panevėžio apygardos teismas nusprendė, kad A.Urmono išsakyta nuomonė, "jūs laviruojate teise kaip nešvariu įrankiu", "jums nereikėjo gilintis į bylos medžiagą, Prunskienė jūsų, matyt, labai gražiai paprašė su politiniu, kaip sakant, potekstu, kad ateity mes bendradarbiausim ir panašiai", K.Rameliui sukėlė neigiamas emocijas, tačiau ši nuomonė, teismo manymu, neperžengė politiniuose ginčuose toleruojamų kritikos ribų, proporcingumo tarp asmens teisės reikšti savo nuomonę ir viešojo asmens garbės ir orumo gynimo.

    "Tokiu atveju nebūtų pateisinamas valstybės įsikišimas, ribojant Konvencijos 10 str. įtvirtintą asmens teisę laisvai laikytis savo nuomonės, o tai reiškia, jog A.Urmono baudžiamoji atsakomybė už įžeidimą pagal BK 155 str. 1d. negalima", - nuosprendyje rašo Panevėžio apygardos teismas.

    A.Urmonas nuosprendžio dalyje pagal šį kaltinimą išteisintinas, nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šis teismo nuosprendis yra galutinis ir neskundžiamas.

    Tačiau A.Urmonas lieka nuteistas dėl K.Ramelio apšmeižimo.

    Šiemet vasario 25 dieną Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas baudžiamojoje byloje A.Urmonui skyrė švelniausią, subendrintą 3 tūkst. 900 litų baudą. Liustracijos komisijos vadovas taip pat buvo įpareigotas K.Rameliui atlyginti 15 tūkst. litų neturtinę žalą. Buvęs teisėjas iš A.Urmono prašė priteisti 100 tūkst. litų.

    Tačiau Panevėžio apygardos teismas sumažino priteistos iš A.Urmono K.Rameliui neturtinės žalos atlyginimą iki 1 tūkst. litų. Taip pat priteisė iš A.Urmono K.Rameliui 1 tūkst. litų išlaidų advokato, kuris byloje dalyvavo kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti.

    Pasak Panevėžio apygardos teismo, byloje neginčytinai nustatyta, jog K.Ramelis 2003 m. Vilniaus apygardos teismo Danutės Kazimiros Prunskienės bylos nenagrinėjo ir sprendimų D.K.Prunskienės atžvilgiu nepriėmė, taigi, "išteisinti" jos negalėjo.

    "Paskyręs bylą nagrinėsiančius teisėjus, teismo skyriaus pirmininkas daryti įtakos teisėjui priimant konkrečioje byloje sprendimą, negali. A.Urmonas teisiamajame posėdyje parodė, kad jo nurodyta aplinkybė, jog K.Ramelis darė poveikį Giedriui Baziuliui, "yra dokumentų analizės reikalas", "tai prielaidos, kurias reikia aiškintis", tačiau jokių konkrečių duomenų, rodančių apie K.Ramelio poveikį šią bylą nagrinėjusiems teisėjams, A.Urmonas nepateikė, tokių duomenų byloje nenustatyta, taigi, jų nebuvo. Todėl A.Urmonas neturėjo jokio faktinio pagrindo sąžiningai konstatuoti, jog minimas teismo sprendimas dėl K.Prunskienės priimtas K.Ramelio įtakoje", - konstatavo Panevėžio apygardos teismas.

    A.Urmonas yra sakęs, kad K.Ramelis esą padėjo ekspremjerei Kazimirai Prunskienei laimėti bylą dėl slapto bendradarbiavimo su KGB.

    A.Urmonas ir K.Ramelis bylinėjosi nuo 2009 metų rugsėjo, kai buvęs teisėjas K.Ramelis teismo paprašė privataus kaltinimo tvarka baudžiamojon atsakomybėn patraukti A.Urmoną teigdamas, kad Liustracijos komisijos pirmininkas jį įžeidė ir apšmeižė, kalbėdamas apie jo vaidmenį Vilniaus apygardos teismui nagrinėjant ekspremjerės K.Prunskienės slapto bendradarbiavimo su KGB bylą.

    2009 metų rugsėjo 10 dieną A.Urmono vadovaujama Liustracijos komisija pripažino, kad ekspremjerė, buvusi Valstiečių liaudininkų sąjungos pirmininkė K.Prunskienė slapta bendradarbiavo su KGB, vykdė žvalgybos, kontržvalgybos ir ideologinės žvalgybos užduotis.

    Prieš priimant šį sprendimą A.Urmonas pavasarį per spaudos konferenciją ir vėliau kreipimesi į Generalinę prokuratūrą teigė, kad yra pagrindas manyti, jog buvęs Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas K.Ramelis ir teisėjas Giedrius Baziulis iš anksto susitarė, kad bus pakeistas 1992 metų Aukščiausiojo Teismo priimtas sprendimas, kuriuo K.Prunskienė pripažinta slapta bendradarbiavusi su sovietų saugumu.

    Vilniaus apygardos teismas 2003 metų pavasarį paskelbė, jog nėra įrodymų, kad K.Prunskienė slapta bendradarbiavo su KGB. Jis pakeitė 1992 metų rugsėjo 14 dieną Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos sprendimą, kad K.Prunskienė sąmoningai bendradarbiavo su KGB.

    Vėliau ši byla buvo atnaujinta, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) atmetė Liustracijos komisijos apeliacinį skundą ir paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo (VAAT) priimtą nutarimą, kad Liustracijos komisijos sprendimas, kuriuo ekspremjerė pripažinta slapta bendradarbiavusi su KGB, turi būti panaikintas.

  • Rusijos prezidento komisija nemato pagrindo kompensacijoms už Baltijos šalių okupaciją

    Rusijos prezidento komisija nemato pagrindo kompensacijoms už Baltijos šalių okupaciją

    BNS 2011 10 18 18:32

    Baltijos šalys negali tikėtis kompensacijų iš Rusijos už Sovietų Sąjungos okupaciją, pirmadienį pareiškė prezidentinės komisijos dėl politinio persekiojimo aukų reabilitavimo vadovas.

    "Komisijos nuomone, tokio pobūdžio ir panašios pretenzijos yra neteisingos ir nepagrįstos. Pati Rusija buvo totalitarinio režimo auka ir patyrė ne mažiau žalos nei kitos Sovietų Sąjungos respublikos", - Prezidento žmogaus teisių komisijos susitikime Maskvoje sakė jos pirmininkas Michailas Mitiukovas.

    "Rusija negali būti laikoma atsakinga už politinį persekiojimą, kurį vykdė Sovietų Sąjungos vadovybė, išskyrus įsipareigojimą visiškai atskleisti informaciją apie šiuos nusikaltimus", - kalbėjo M.Mitiukovas.

    Jį cituoja "Interfax" naujienų agentūra.

    Nors Lietuva oficialiai konkretaus reikalavimo nėra pateikusi, pats M.Mitiukovas nurodė esą Vilnius reiškia 20 mlrd. JAV dolerių pretenzijas, Ryga - 200 mlrd. dolerių, o Talinas - 4 mlrd. dolerių už žalą aplinka ir dar po 250 tūkst. kiekvienai aukai už persekiojimą.

    Lietuva teigia, kad Rusija, būdama Sovietų Sąjungos tęsėja, turi atlyginti už pusę amžiaus trukusią sovietinę okupaciją. Rusija perėmė žlugusios Sovietų Sąjungos šalies teises, tokias kaip nuolatinė vieta Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje.

     

  • Č.Iškauskas. Lenkija imperijų apsuptyje: o ji pati?

    Č.Iškauskas. Lenkija imperijų apsuptyje: o ji pati?

    Česlovas Iškauskas 2011 10 17 16:37

    Nacionalinių jausmų stimuliavimas yra būdingas visoms tautoms – didelėms ir mažoms, visagalėms imperijoms ir nykštukinėms valstybėms, kurios dar neapimtos globalizmo viruso. Bet kartais tas tautinio nervo dirginimas iliustruoja veidmainišką imperinę politiką ir istoriniu požiūriu nė kiek nepateisinamas.

    Varšuvoje ir šiandien atsiranda politikų bei istorikų, kurie lieja krokodilo ašaras, esą šlovingoji Lenkijos praeitis užmiršta, šalį apsupusios imperinės valstybės, kurios tik ir gviešiasi į svetima gera. Rusija ir Vokietija – štai tie monstrai, kurie tik ir taikosi atgaivinti pokolonijinę erdvę ir dar kartą perdalinti Lenkiją. Kita vertus, šlovinama didvyriška lenkų praeitis, siekianti XVII-ojo amžiaus pradžią, kai kita imperija – Žečpospolita arba Abiejų Tautų Respublika (ATR) nužygiavo iki pat Maskvos Kremliaus. Beje, lietuvių indėlis į šią agresiją prieš rusus neakcentuojamas...

    Vartau lenkų dienraštį „Nasz Dziennik“, kuris save laiko katalikišku kultūros, istorijos ir informacijos leidiniu. Laikraštis su grauduliu prisimena 400 metų istoriją ir mėgaujasi 1611 m. spalio 29 d. Varšuvos karališkuose rūmuose įvykusia Rusiją žeminančia ceremonija. Tuomet, kaip rašo laikraštis, lenkų etmonas ir Maskvos užkariautojas Stanislawas Zolkiewskis atvežė rusų didikus-belaisvius, tarp kurių buvo kone visi Šuiskiai - caras Vasilijus IV Joanovičius (V.Šuiskis), rusų kariuomenės vadas didysis kunigaikštis Dmitrijus Šuiskis, sosto paveldėtojas didysis kunigaikštis Ivanas Šuiskis, vienintelis grįžęs į Maskvą po nelaisvės Lenkijoje, ir kiti. Čia įvyko jų priverstinis „omažas“ (pranc. hommage – priesaika) – ištikimybės karaliui ir vasalinės sutarties sudarymo apeigos.

    Pasakojama, kad konvojaus lydimi kilmingieji rusų belaisviai viso Lenkijos Seimo ir ATR senato akivaizdoje nusižeminę puolė ant kelių, karaliui Zigmantui Vazai III bučiavo ranką, prašė atleidimo ir žadėjo, kad Rusija niekada neužpuls Lenkijos, paskui prisiekė. Gi kunigaikštis Ivanas tris kartus sudavė kakta į karališkųjų rūmų grindis ir net apsiverkė...

    Bet trumpai – apie šią, kaip laikraštis rašo, svarbiausią lenkų tautos pergalę savo istorijoje.

    Per netrumpą viduramžių laikotarpį (1492-1667 m.) LDK ir po Liublino unijos susidariusi ATR su Rusija kovojo 9 didelius karus. Dažniausiai puldavo Rusija, tačiau septintasis karas, kuris vyko 1609-1618 m., surengtas Lietuvos ir Lenkijos iniciatyva, pasinaudojant Rusijos vidiniu susiskaldymu.

    Sumaišties sėklą Rusijoje pasėjo pats caras Ivanas Rūstusis, 1581-aisiais pykčio priepuolio metu lazda užmušęs savo vyriausią sūnų, irgi Ivaną. Šitaip jis pasmerkė Riurikaičių dinastiją – po Ivano Rūsčiojo mirties valdžią maskvėnų valstybėje perėmė bojarinas Borisas Godunovas.

    Tuo avantiūristų ir apsišaukėlių laikotarpis tik prasidėjo. Po B.Godunovo Maskvoje pasirodė Dmitrijus Apsišaukėlis (Lžedimitrijus), kuris netrukus žuvo ar buvo nužudytas. Nelaimėlio kūnas buvo sudegintas, o pelenai iš patrankos iššauti ATR pusėn. Paskui sekė Lžedimitrijus II, kurį rėmė grupė ATR didikų, dar vėliau atsirado ir III-asis Maskvos caras.

    Galų gale Maskvos caras Vasilijus Šuiskis, sėkmingai atbloškęs švedų kariuomenę, su ja sudarė sutartį, kuriai už 5 tūkst. švedų karių paramą pažadėjo dalį maskvėnų teritorijų. Ši sąjunga reiškė beveik garantuotą karą su ATR, jau keliolika metų besipešančia su švedais dėl Livonijos, tačiau V.Šuiskis neturėjo iš ko rinktis.

    Jungtinė švedų ir rusų kariuomenė ėmėsi vaikyti maištininkus, tačiau netrukus sulaukė rimtesnio priešininko. 1609 m. rudenį karalius Zigmantas Vaza paskelbė karą perversmų ir karų nualintai Rusijai. Rugsėjo pabaigoje ATR kariuomenė apsiautė Smolenską, kurį Lietuva buvo praradusi 1514 m. 1610-07-04 prie Klušino kaimo, už 200 km nuo Maskvos, ATR kariuomenė pasiekė įspūdingą pergalė prieš maskvėnus (beje, šiame Klušine gimė ir J.Gagarinas, kurio aptriušusią gimtinę težymi užrašas „Pirmojo kosmonauto namai“).

    Bet rusų įgula Smolenske išsilaikė dar 20 mėnesių ir tik penktojo šturmo 1611 06 13 miestas buvo užimtas. Tačiau kelias į Maskvą jau buvo atviras. Zigmantas Vaza atsiuntė Lenkijos karo lauko vadą etmoną S.Zolkiewskį, kurio negausūs pulkai į Maskvą patyliukais įžengė naktį iš spalio 9 į 10 dieną.

    Po Klušino mūšio Zigmantas Vaza, vedinas daugybe belaisvių, tarp jų ir pačiu Rusijos caru Vasilijum Šuiskiu, triumfuodamas grįžo į ATR. Pirmiausia karalius iškilmingai įžengė į Vilnių, kur dar tą patį 1611 m. liepos 24-osios vakarą, skambant muzikai ir sproginėjant fejerverkams, Vilniaus Žemutinėje pilyje buvo surengtas spektaklis, vaizduojantis Smolensko paėmimą. Kad iškilmės buvo didingos, liudija išlikęs unikalus, aukso raidėmis išmargintas ir poetiškais posmais triumfo arkas atkuriantis, specialiai valdovui skirtas rankraštis „Dies Triumphi“.

    To meto Maskva turėjo keturis įvirtinimus. ATR kariuomenei pavyko užimti „Kitaj gorod“ (nieko bendro neturi su kinų miestu, nes „kitaj“ senojoje rusų kalboje reiškia „baslys“; miestas buvo aptvertas nusmailintais kuolais, turėjo 13 bokštų, 6 vartus; rajonas ribojosi su dabartine Raudonąja aikšte, šalia buvo dar ir pagrindinis „bielij gorod“ („baltasis miestas“) bei Kremlius – Rusijos valdovų rezidencija). Lenkų ir lietuvių kariuomenei pavyko užimti visus šiuos įvirtinimus, tačiau netrukus jie pateko į sukilėlių apsiaustį.

    1611 m. birželį Maskvos link pajudėjo antra sukilėlių kariuomenė, vadovaujama kunigaikščio Dmitrijaus Požarskio ir Kuzmos Minino. Apgultis tęsėsi daugiau kaip metus. Gelbėti užblokuotos įgulos atskubėjo ir LDK etmono Jono Karolio Chodkevičiaus pajėgos. Rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje prie Maskvos įvykęs mūšis nulėmė Kremliaus įgulos likimą – J.K. Chodkevičiui taip ir nepavyko prasiveržti iki apgultųjų. Šie dar išsilaikė keletą mėnesių, tačiau badas juos jau buvo pavertęs pusiau žvėrimis. Iš žemės maistui buvo kasami lavonai, valgomi šunys ir katės, žmonės su ginklais rankose puldinėjo vieni kitus.

    1612 m. spalio 26 d. viskas buvo baigta – Kremliaus įgula, gavusi maskvėnų garantijas, kad jų bus pasigailėta, kapituliavo. Spjovę į savo pažadus, įnirtę kazokai čia pat užkapojo didelę dalį pasidavusių ATR karių. Išgyveno tik pakliuvusieji į kunigaikščio D.Požarskio karių rankas. 1612 11 01 rusai išstūmė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenę, lapkričio 5 d. buvo išlaisvintas Kremlius bei kiti abu Maskvos įtvirtinimai.

    Tik po kelerių metų (1618-12-11) buvo pasirašytos Deulino paliaubos. Pagal taikos sutartį ATR laimėjo didžiausią savo išsiplėtimą – iki Smolensko, kuris jai atiteko 14-kai su puse metu. Terminui dar nepasibaigus, Maskvos didžioji kunigaikštystė pradėjo vadinamąjį trijų metų Smolensko karą, kuris tapo ATR pozicijų Rytuose praradimo pradžia.

    Tik praėjusio amžiaus pabaigoje Rusijoje susigriebta lapkričio 4-ąją švęsti Tautinės vienybės dieną. Dabartinių rusų sąmonėje ši šventė pirmiausiai siejama su pergale „prieš lenkų interventus“, nors tuometinėje ATR kariuomenėje tarnavo ne tik lenkai ir lietuviai, bet ir rusinai (dabartinių ukrainiečių ir baltarusių protėviai), samdiniai iš įvairių Europos šalių – vokiečiai, prancūzai, vengrai, kazokai, kurie atsibastė iš pietinių LDK ir ATR priklausiusių žemių ir laisvųjų teritorinių junginių. To meto rusų metraščiai savo priešus vadino net ne lenkus, o lietuvius, „lietuviškus žmones“ („litovskije liudi“). Gali būti, kaip teigia istorikai, toje rusų sąmonėje iki šių amžių įstrigęs nepalankumas tiek slavams lenkams, tiek baltams lietuviams.

    Bet ši ATR agresija prieš rusus, kurioje pagrindinį vaidmenį vaidino Respublikoje dominuojantys lenkai, paliko gilų atspaudą dabartinėje kaimynų sąmonėje. Iki šiol lenkams vaidenasi, kad jie yra apsupti gera nelinkinčių imperijų, nors, kaip matėme, tokia pati imperija buvo ir Lenkijos karalystė, už parankės kaip drąsią tautą pasiėmusi Lietuvą.

    Tarsi šių įtarinėjimų patvirtinimas – dar vienas ankstesnis straipsnis savaitraštyje „Wprost“. Jame anotuojama lenkų kilmės slavistikos profesorės iš Rice universiteto Hjūstone Ewos M.Thompson knyga „Imperijos trubadūrai“, kurioje lenkai perspėjami, kad jiems gresia ketvirtasis padalijimas ir valstybės išsidalijimas. Pasirodo, būtent Rusija ir Vokietija nuo XVII a. pradžios siekė sunaikinti Lenkiją ir lenkų dvasią, kai šalis beveik 300 metų buvo priklausoma nuo svetimų imperijų. Nei 1919 m., nei 1989 m., rašo profesorė, Lenkijai nepavyko nusimesti pokolonijinių pančių, nes iki šiol Rusija ir Vokietija iš jos atėmusios tautinį identitetą.

    Taip lenkams skiepydama „nepilnavertiškumo kompleksą“, išeivė patriotė mokslininkė teigia, kad ir dabartinė V.Putino Rusija taip pat eskaluoja antilenkišką kampaniją, kaip kažkada Jekaterina II, norėjusi Lenkiją pavergti (beje, gimusi Ščecine, Prūsijos generolo šeimoje; imperatorienei valdant 1762-07-09 – 1796-11-17 buvo sustiprinta centralizuota valdžia Rusijoje, išplėstos bajorų teisės, prie Rusijos prijungtas Krymas, Šiaurės Kaukazas, Vakarų Ukraina, Gudija, Lietuvos žemės; prieš pat jos mirtį įvyko trečiasis ir lemiamas ATR padalijimas).

    Taigi, „Wprost“ ir kiti dabartinės Lenkijos leidiniai norėtų įteigti lenkams, kad jie turėtų atgaivinti viduramžių dvasią, prisiminti šlovingas kovas ne tik viduramžiais, bet ir po I pasaulinio karo, o gal ir agresyvius žygius prieš savo artimiausius kaimynus, pavyzdžiui, Lietuvą, uždegti jų širdyse norą „išsivaduoti iš pokolonijinio jungo“.

    Kitaip sakant, taip žiebiama nacionalizmo ir keršto ugnelė, net nepajuntant, kad pati Lenkija labai pateisino imperinių ambicijų turinčią valstybę.

  • „Kurier Wilenski“ skundžia Lietuvą EŽTT

    „Kurier Wilenski“ skundžia Lietuvą EŽTT

    Delfi 2011 10 17 16:32

    Lietuvos lenkų dienraštis „Kurier Wilenski“ apskundė Lietuvą Strasbūre esančiam Europos Žmogaus Teisių Teismui (EŽTT). Leidinys Strasbūre mėgins užginčyti sau nepalankų žurnalistų etikos sargų sprendimą.

    Taip „Kurier Wilenski“ į tarptautinę areną kelia konfliktą su Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (LŽLEK). Ji dar prieš keletą metų konstatavo, kad leidinys nusižengė etikai publikuodamas tautinę nesantaiką skatinantį straipsnį.

    LŽLEK neigiamai įvertino 2006 m. lapkritį „Kurier Wilenski“ pasirodžiusį Lenkijos mokslininko Krzysztofo Buchowskio straipsnį „Kaip lenkas matė lietuvį tarpukario laikotarpiu“. Etikos sargai 2007 m. kovą nustatė, kad lenkų laikraštis nusižengė etikai, mat šia publikacija esą buvo skatinama tautinė nesantaika.

    Dienraščio redakcija tokį verdiktą skundė Lietuvos teismams, pabrėždama, kad LŽLEK sprendimas „Kurier Wilenski“ ne tik bara, bet ir užkerta leidiniui kelią iki Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo lėšų. Tačiau keletą metų trukęs bylinėjimasis baigėsi „Kurier Wilenski“ pralaimėjimu – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad LŽLEK sprendimas įstatymų nepažeidžia. Šis teismo sprendimas – galutinis ir neskundžiamas. Tačiau „Kurier Wilenski“ pasinaudojo savo teise kreiptis į EŽTT.

  • A.Butkus. Lietuvos ir Lenkijos santykiai bei Vilniaus lenkų nuostatos

    A.Butkus. Lietuvos ir Lenkijos santykiai bei Vilniaus lenkų nuostatos

    Voruta 2011 10 13 15:32

    Visuomenė ir stereotipai

    Bet kuri visuomenė vadovaujasi ne tik realijomis, bet ir visuotinai priimtais mitais, stereotipais bei nuostatomis. Tie stereotipai ar nuostatos kilmės požiūriu yra dvejopos. Vienos jų yra susiformavusios per šimtus metų, kitos gali būti suformuotos dirbtinai, turint kokių nors politinių ar ekonominių tikslų. Ryškiausias pastarojo tipo nuostatų pavyzdys būtų III Reicho nacių propagandos suformuotas itin neigiamas stereotipas apie žydus ir čigonus. Pasak latvių rašytojo Janio Rainio, šuo, kurį norima nušauti, visada pilnas blusų.

    Stereotipai, kaip ir religija, konsoliduoja visuomenę. Šis stereotipų vaidmuo yra teigiamas, nors jie patys paprastai yra subjektyvūs.

    Dabar įsivaizduokite šalį, kurioje tam tikra etninė gyventojų dalis, dar ir kompaktiškai gyvenanti, vadovaujasi visiškai kitokiomis nuostatomis nei dauguma tos šalies gyventojų. Arba tiesiog kitos šalies nuostatomis. Jomis ji auklėja savo vaikus, vadovaujasi, laikydamasi (arba nesilaikydama) įstatymų, traktuodama savo teises ir savo vietą visuomenėje. Jei tos nuostatos ryškiai kontrastuoja su daugumos gyventojų, toji visuomenės dalis izoliuojasi nuo valstybės ir sąmoningai ar nesąmoningai susikuria rezervatą. Jei šalis didelė, o toji gyventojų dalis maža, toks rezervatas – teritorinis, kalbinis ar kultūrinis – šalies integralumui ir vientisumui įtakos neturi. Jei šalis maža, bet koks etninis rezervatas kelia pavojų jos vientisumui.

    Ir jei tokiu pavojumi yra suinteresuota kaimyninė šalis, ji visomis išgalėmis stengsis palaikyti sau palankius ar net pačios primestus mitus bei stereotipus, kad toji visuomenės dalis dar labiau izoliuotųsi, taptų svetima savo šaliai, o susvetimėjusi imtų prašytis vis didesnės globos ir palaikymo, kol galop pasiprašys „gelbėjimo“. Šitoks scenarijus prieš II pasaulinį karą jau buvo pasiteisinęs Klaipėdos krašte bei Čekoslovakijos Sudetuose, o šiais laikais – Abchazijoje ir Pietų Osetijoje.

    Beje, dėl Sudetų. Adofas Hitleris, pasirodo, buvo geras Juzefo Pilsudskio mokinys ir Vilniaus atvejį pritaikė vokiškai kalbantiems kitų šalių regionams. Ne be reikalo J.Pilsudskis iki pat savo mirties Hitlerį laikė draugu ir bendraminčiu. Sunku pasakyti, kaip šie du Europos banditai dar būtų pakeitę kaimynų likimus, jei ne vėžys, nugnybęs J.Pilsudskį 1935 m. Vokietija iš savo klaidų pasimokė (tiksliau – buvo pamokyta) ir nostalgijos dėl Čekijos Sudetų dabar nereiškia. Tačiau Lenkija panašios pamokos išvengė, todėl nesivaržydama tęsia tarpukarinę imperinę retoriką Lietuvos atžvilgiu su neslepiama revanšizmo gaidele ir „kresų“ nostalgija.

    Lenkai ir lietuviai

    Lenkų ir lietuvių stereotipai vienų apie kitus yra tokie pat seni, kaip ir šių tautų santykiai. Stereotipai formavosi, skirtingai interpretuojant tuos pačius istorinius įvykius. Pavyzdžiui, Krėvos uniją lenkai iš pat pradžių traktavo kaip LDK prijungimą prie Lenkijos karalystės, t. y. kaip Jogailos kraitį. Būtent nuo tos unijos prasidėjo lenkų priekaištai, kad lietuviai nesilaiko sutarties raidės, nes sutartyje vartotas veiksmažodis applicare ‘pridėti, prijungti’. Net dabar atsiranda lenkų komentatorių, tąja sutartimi pateisinančių Lenkijos pretenzijas ir teises į Lietuvos teritoriją tiek 1920 m., tiek šiais laikais. Po Liublino unijos atsiradusi Abiejų Tautų Respublika lenkų traktuojama kaip pirmoji Lenkijos respublika, tuo tarpu lietuviai ją laiko tokią, kokia yra apibrėžta jų tada iškovotame šalies pavadinime.

    Gana dažnai eskaluojami mitai, kad be Lenkijos pagalbos Lietuva nebūtų ištrūkusi iš SSRS glėbio, kad be Lenkijos užtarimo nebūtume įstoję nei į NATO, nei į ES. Suprask, Latvija su Estija, neturėdamos Lenkijos užtarimo, būtų pasiekusios šiuos tikslus, o jau Lietuva – ne. Visiškai nenoriu nuneigti Lenkijos indėlio ir lobizmo, vaduojantis Lietuvai iš SSRS bei užtariant ją dėl stojimo į minėtąsias struktūras. Tačiau visa tai buvo daroma ne dėl kokių nors simpatijų Lietuvai, o tik dėl to, kad tai buvo naudinga pačiai Lenkijai.

    Net vadinamųjų Vilnijos autonomininkų Lenkija 1989-1991 m. nepalaikė tik todėl, kad šie iš pradžių autonomijos siekė SSRS, o ne Lietuvos sudėtyje, puikiai žinodama, kad pirmuoju atveju ji, Lenkija, neturės tiek įtakos šiam kraštui, kiek jos turi dabar. Tai rodo ir Baltarusijos atvejis – dėl jos „kresų“ Lenkija nelaužo iečių tiek, kiek dėl Lietuvos, nors Baltarusijoje lenkais save laiko beveik dukart daugiau gyventojų nei Lietuvoje, o ir jų kultūrinės sąlygos ten yra nepalyginamai prastesnės.

    Pati nacionalinė ir kalbos politika Lenkijoje buvo ir yra kur kas radikalesnė nei Lietuvoje – šitai tarpukariu ir per II Pasaulinį karą patyrė Vilnijos lietuviai. Nesikeičia ji ir dabar – nepaisant po II Pasaulinio karo prijungtų naujų vakarinių žemių, Lenkijoje lenkais šiuo metu save laiko net 98 proc. šalies gyventojų (Lietuvoje lietuviai sudaro 83 proc., Latvijoje latviai 59 proc., Estijoje estai 69 proc.).

    Vilniaus lenkų politika

    Krinta į akis lenkų politikierių veiklos Lietuvoje panašumai į jų kolegų rusų veiklą Latvijoje bei Estijoje: ir čia, ir ten adoruojama okupacinė praeitis, tik Lietuvoje želigovskinė, o ten – stalininė, ir čia, ir ten okupantai bei jų vadai vadinami didvyriais, išvaduotojais, didžiuojamasi jų darbais, švenčiamos su okupaciniu karu susijusios šventės, nostalgiškai paaimanuojant apie buvusius „gerus laikus“ – vienur matant Vilniją Lenkijos sudėtyje, kitur – Latviją ir Estiją Rusijos glėbyje. Pagaliau ir čia, ir ten šalies tautinė dauguma pravardžiuojama bolševikinių laikų epitetais: nacionalistais, fašistais, net nacistais ar neonaciais. Pataikaudami tiems politikieriams, šiuos epitetus jau pradėjo vartoti ir kai kurie lietuviai valdininkai, apibūdindami jais patriotiškiau nusiteikusią lietuvių tautos dalį, ypač jaunimą.

    Šiuo metu valdžios viršūnėse esantys Lietuvos politikai garsiai apgaudinėja save ir kitus naujais pačių susikurtais mitais: esą dėl sukeltos antilietuviškos isterijos Lenkijoje kalti atskiri jos politikai. Tai saviapgaulė. Jei antilietuviškumas naudojamas rinkėjams vilioti, vadinasi, jis glūdi pačioje Lenkijos visuomenėje. Atrodo, kad tai gana stiprus koziris, jei juo manipuliuojama per rinkimus. Jis yra istorinis, nepanaikinamas per metus kitus ir neužpilamas brendžiu per bendrus diplomatų furšetus. Velionio prezidento Lecho Kačinskio adoravimas irgi saviapgaulė – šis Lietuvoje vykdė tokią pačią politiką, kaip ir Radoslavas Sikorskis ar Bronislavas Komorovskis, tik darė tai geruoju, vaidindamas prieš naivius zingerius, kirkilus ar adamkus Lietuvos draugą. Ne R.Sikorskis bruko Lietuvos piliečiams Lenko korteles, ne R. Sikorskis įkalbėjo Lietuvos politikos žioplius įsitempti į Vilnių Trojos arklį – Balstogės universiteto filialą ir ne R.Sikorskis pirmasis aiškino Vilniuje slavakalbiams Lietuvos piliečiams, kad šie atsidūrę už Lenkijos ribų „dėl sienų perstūmimo“.

    Apgaudinėjama save ir dėl galimo Vilniaus lenkų politikų susipratimo. Šito tikrai nebus. Ir ne tik dėl to, kad juos, skirtingai nuo Latvijos lenkų, nuolat kursto Lenkija. Antilietuviška jų arogancija ir atsiribojimas buvo visą laiką, net sovietmečiu. Juk net ruošiant Lietuvos-Lenkijos sutartį prieš 20 metų, šie politikai bandė spausti Lenkiją, kad sutartis būtų trišalė, t. y. Lietuvos, Lenkijos ir slavakalbių Lietuvos pietrytinių rajonų.

    Dėl europietiškų standartų

    Daugeliu atvejų Lenkija siūlo Lietuvai laikytis europinių standartų ir net kopijuoti Lenkijos įstatymus bei tvarką. Vieną tokį įstatymą mes nusikopijavom ir tautinių mažumų švietimą padarėm panašų į Lenkijos. Vis tiek buvo negerai.

    O siūlymas mažai Lietuvai besąlygiškai kopijuoti visus Vakarų didžiųjų valstybių standartus ir tvarką man primena dar sovietmečiu skaitytą vieno latvių satyriko humoreską, pavadintą „Meškos paslauga“. Jos turinys toks: kiškis senatvėje parašęs memuarus ir nunešęs juos į leidyklą. Leidyklos vyriausioji redaktorė Meška, pavarčiusi memuarus, ėmė priekaištauti autoriui, kad daugelyje vietų tas prasilenkęs su tikrove. „Pavyzdžiui, – sako Meška, – niekas nepatikės, kad jūs jaunystėje mėgot graužti morkas, sportavot, lakstydamas po laukus ir dar buvote iki ausų įsimylėjęs gražią jauną kiškaitę, sekiojot paskui ją, tikėdamasis vesti ir susilaukti vaikų! Tačiau rankraštį galite palikti – mes paredaguosime ir išleisime“. Netrukus memuarai išėjo. Atsivertęs juos ir ėmęs skaityti, Kiškis nustėro sužinojęs, kad jaunystėje jis mėgęs medų ir laipiojęs po medžius, ieškodamas bičių drevių, kad buvo beprotiškai įsimylėjęs gražią jauną meškaitę ir nuolat sekiojo paskui ją, tikėdamasis vesti bei susilaukti vaikų, o norėdamas patraukti jos dėmesį, intensyviai sportavo, kilnodamas sunkius svarmenis.

    Apmaudžiausia, kad šiais laikais panašias meškos paslaugas Lietuvai daro valdžios kėdėse sėdintys patys lietuviai, aklai klausydami Briuselio meškų ar į patarėjus įsisukusių vietinių meškėnų.

    Alvydas Butkus yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Letonikos centro vadovas

  • Socialinė atsakomybė ir inovacijos – Lietuvos verslo sėkmė

    Socialinė atsakomybė ir inovacijos – Lietuvos verslo sėkmė

    Prezidentės spaudos tarnyba 2011 10 13 15:32

    Trečiadienis, spalio 12 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė atidarė Švedijos verslo apdovanojimų ceremoniją, kurioje kasmet apdovanojami geriausi Lietuvos ir Švedijos metų verslininkai.

     

    Sveikindama ilgametę Švedijos prekybos tarybos ir Lietuvos iniciatyvą, Prezidentė pabrėžė, kad inovatyvus ir socialiai atsakingas verslas užtikrins sėkmingą Lietuvos ir Baltijos jūros regiono raidą bei čia gyvenančių žmonių gerovę.

     

    „Švedijos verslo apdovanojimai skatina verslą siekti ne tik pelno, bet ir inovacijų bei atsakomybės. Tai rimta paskata Lietuvos verslininkams tobulėti savo srityje kartu prisidedant prie visuomenės problemų sprendimo. Todėl vertinu šių metų naujovę - apdovanojimą už tvarią plėtrą", - kalbėjo šalies vadovė.

     

    Valstybės vadovė pabrėžė, kad Lietuvos prioritetas buvo ir bus glaudus bendradarbiavimas su Šiaurės šalimis, ypač Švedija, kuri yra viena didžiausių investuotojų Lietuvoje.

     

    Baltijos jūros regiono stiprybė, pasak Prezidentės, yra unikalus tarpusavio bendradarbiavimas. Lietuvos vadovės teigimu, tai leidžia ambicingus verslo projektus paversti realybe ir užsitikrinti darniai besivystančio ir verslaus regiono vardą.

  • Kubilius: galime ir sumažinti deficitą, ir laiku grąžinti pensijas

    Kubilius: galime ir sumažinti deficitą, ir laiku grąžinti pensijas

    Alfa 2011 10 13 15:32

    Premjeras Andrius Kubilius teigia tikįs, kad svarstant kitų metų biudžetą pavyks neperžengti 2,8 procento bendrojo vidaus produkto (BVP) ir tuo pačiu laiku grąžinti pensijas į prieškrizinį lygį. Pasak jo, šiuo metu ministrų kabinetas diskutuoja apie likusių 150 mln. litų išlaidų padengimą.

    „Diskusijos tik prasidėjo šią savaitę ir tikiu, kad jos rezultatyviai baigsis. Jeigu viso biudžeto išlaidos šiais metais yra daugiau negu 26,5 milijardo litų, tai mes šiuo metu diskutuojame dėl maždaug 150 milijonų litų klausimo. Esame sutarę dėl principinio dalyko, kad kitais metais biudžeto deficitas negali viršyti 2,8 procento nuo bendrojo vidaus produkto. Tai yra pats svarbiausias dalykas ir šį tikslą visi suvokiame vieningai“, – ketvirtadienio rytą „Žinių radijui“ sakė A. Kubilius.

    Jis dar kartą pabrėžė, jog tokio dydžio biudžeto deficito siekimas yra privalomas dėl to, kad Lietuva būtų apsidraudusi nuo finansinių netikėtumų, kurie gali atklysti iš, pasak jo, ne geriausius laikus išgyvenančios euro zonos bei tarptautinių rinkų.

    Premjeras akcentavo tikįs, kad Lietuva gali pasiekti 2,8 procento bendrojo vidaus produkto biudžeto deficito ribą išvengdama liberalų sparno Vyriausybėje siūlymo trims mėnesiams atidėti žadamą pensijų grąžinimą į prieškrizinį lygį.

    „Aš tikrai manau, kad mes galime pasiekti deficitą 2,8 procento, kartu grąžindami senatvės pensijas nuo pat naujų metų. Kaip žinote, yra atsiradę siūlymai mūsų kolegų, kad pensijų grąžinimą reiktų šiek tiek atidėti, tačiau aš nemanau, kad tai būtų išmintinga“, – tikino Vyriausybės vadovas.

    Ministras pirmininkas, kalbėdamas apie biudžeto deficito mažinimą ir išlaidų dengimą, pakartojo, jog labiausiai siekiant minėtų tikslų praverstų ministerijoms skirtų lėšų sumažinimas 2 proc. Pasak A. Kubilius, tokio dydžio lėšų karpymas ministerijų darbui nepakenks, mat jis bus skaičiuojamas nuo ministerijų pageidavimų, kitaip sakant, nuo papildomai užsibrėžtų tikslų, todėl lėšų skaičius sumažės nežymiai ir dėl to, kaip sakė premjeras, darbuotojų atlyginimai sumažėti neturėtų.

    „Mažinimas (ministerijos skirtų lėšų – Alfa.lt) liečia ministerijų papildomus poreikius, kuriuos jos formavo vasaros vidury. Daugelio ministerijų, ar tai būtų švietimas, ar kultūra, ar susisiekimas, jų išlaidos kitais metais, lyginant su šiais metais, didėja ir didėja pakankamai ženkliai.

    Tai neliečia tarnautojų ar viešojo sektoriaus atlyginimų. Tai liečia įvairias kitas programas – kai kur galbūt šiek tiek investicijų bus mažiau ar europinių projektų mažiau įgyvendint reikės negu kad buvo planuojama liepos mėnesį. Tas mažėjimas sudaro 2 procentus nuo ministerijų pageidavimų, o bendros išlaidos daugeliu atveju net išauga”, – dėstė A. Kubilius.

    Seimo valdyba, reaguodama į šį ministro pasiūlymą, sakė nesiruošianti mažinti savo pajamų, mat ateinančiais metais parlamentas privalės mokėti išeitines Seimo rūmus paliekantiems politikams.

    „Reikia, kad geriau pasigilintų. Čia nėra kažkokių problemų, Seime diskusijos (apie biudžeto projektą – Alfa.lt) tęsis dar du mėnesius”, – kalbėjo A. Kubilius, pridurdamas, kad parlamentas biudžetą galėtų susimažinti, panaudodamas praėjusių metų išeitinių mokėjimo statistiką ir tokiu perstumdydamas ar sumažindamas kitas išlaidas.

    Ministrų kabinetas trečiadienį nerado bendro sutarimo dėl 2012 metų biudžeto projekto, todėl diskusijos perkeltos į ketvirtadienį.

    Kaip rodo Seimo duomenų bazėje skelbiamas Finansų ministerijos parengtas 2012 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektas, Lietuvos valstybės biudžeto pajamos kitąmet turėtų siekti beveik 26 mlrd. litų, o asignavimai išlaidoms ir turtui įsigyti – 26,574 mlrd. litų. Planuojamas kitų metų biudžeto deficitas – 574,796 mln. litų.
  • Koalicijos partneriai sako sutarę dėl biudžeto

    Koalicijos partneriai sako sutarę dėl biudžeto

    Delfi 2011 10 13 15:32

    Liberalų sąjūdžio bei Liberalų ir centro sąjungos vadovai informavo, kad ketvirtadienio rytą susitikime su premjeru Andriumi Kubiliumi sutarta "nekirpti" finansavimo, kuris galėtų lemti atlyginimų mažinimą policininkams, ugniagesiams, mokytojams, kultūros srities darbuotojams. Biudžeto deficitą ketinama mažinti apkarpant Europos Sąjungos (ES) projektų kofinansavimo lėšas.

    Taip pat sutarta, kad sumažintos pensijos nuo Naujųjų metų bus atstatytos, o fiskalinis deficitas neviršys 2,8 proc. bendrojo vidaus produkto, BNS sakė partijų vadovai.

    Pasak Liberalų sąjūdžio vadovo Eligijaus Masiulio, trūkstamos lėšos rastos nusprendus mažinti išlaidas investiciniams projektams, taip pat valstybės piniginį įnašą vykdant ES remiamus projektus.

    "Kiekvienais metais ne visos šimtu procentų ES lėšos yra įsisavinamos, tai kitų metų biudžete numatytos lėšos kofinansavimui būtų naudojamos būtent jautriausioms reikmėms padengti. Per visas ministerijas bus peržiūrimi rizikingiausi projektai, kurie dėl įvairiausių priežasčių - ar užsitęsę konkursai, ar neina žemės paimti iš savininko - gali nusikelti į 2013 metus. Iš jų lėšų būtų, kaip jau minėjau, tų profesijų žmonėms nemažinami atlyginimai", - BNS sakė E.Masiulis.

    Iki šiol mažesnieji koalicijos partneriai prieštaravo siūlymui 2 proc. sumažinti asignavimus ministerijoms ir joms pavaldžioms įstaigoms, palyginti su vasarą suderintais planais 2012 metams.

    Liberalcentristas Algiras Čaplikas BNS sakė, kad sutarta, jog dėl taupymo daugiau spręs pačios ministerijos, o 2 proc. mažinimas bus taikomas ministerijų centriniams aparatams.

    "Mes susitarėme, kad pačios ministerijos, kaip institucijos, suranda galimybių perskirstyti esamas lėšas (...) 2 proc. lieka ministerijų centriniam aparatams, ko mes niekada ir neginčijome, ir bendrosioms išlaidoms, o į pavaldžias įstaigas reikia žiūrėti jautriau ir protingiau, dėl to mes ir kalbėjome visą laiką", - dėstė Čaplikas.

    Konservatorių lyderis premjeras Andrius Kubilius, dar pirmadienį klausiamas apie siūlymą kitąmet mažinti finansavimą ministerijoms, sakė, kad pačios ministerijos turės spręsti, kokias išlaidų eilutes turės mažinti.

    "Tai priklauso nuo ministerijų prioritetų. Tai nėra mūsų sprendimas. Kiekviena ministerija turi pažiūrėti savo ruožtu,- ar ji mažina darbo užmokestį, darbo etatus, investicijų projektus. Tai nėra drastiškas mažinimas", - tuomet sakė premjeras.

    Pasak A.Čapliko ir E.Masiulio, jei susitarimas atsispindės biudžeto projekte, jie Vyriausybėje ketvirtadienį balsuos už jį.

    "Jeigu projekte skaičiais atsispindės šitas susitarimas, tai mes tikrai palaikysime tokį biudžetą. Jeigu dar reikės šiek tiek laiko, sprendimas gali būti ir atidėtas", - sakė E.Masiulis.

    Jie abu patvirtino, kad lieka siekis fiskalinį deficitą sumažinti iki 2,8 proc. BVP, nors A.Čaplikas ir teigė "nesuprantąs, kodėl reikia trūks plyš to siekti".

    BNS
  • K. Garšvos kalba konferencijoje, skirtoje Suvalkų sutarties 91-osioms metinėms ir Vilniaus dienai paminėti

    K.Garšvos kalba konferencijoje, skirtoje Suvalkų sutarties 91-osioms metinėms ir Vilniaus dienai paminėti

    Voruta 2011 10 12 17:36

    1921 m. spalio 9-ąją pirmojoje Lietuvos Respublikoje pradėta minėti Vilniaus diena kaip sostinės netekties ir būsimo atgavimo diena. Tą dieną 1920 m. Lenkijos kariuomenė okupavo ilgaamžę istorinę Lietuvos sostinę Vilnių ir jo kraštą. Tai pirmoji Lietuvos Respublikos gedulo ir vilties diena. Ji panaši į dabar įteisintą Mažosios Lietuvos dieną.

    1939 m. spalio 28-ąją teisėtai ir džiaugsmingai atgavus Vilnių ir trečdalį jo krašto, minėjimo akcentai kiek pasikeitė. Dabar minime 5 000 Lietuvos aukų, savo žemėje nužudytų Lenkijos kariuomenės ir Armijos krajovos, 2 000 kalintų ir sužalotų piliečių, nutautintas Seinų, Gardino, Breslaujos kraštų dideles dalis, aktyviai gaivinamus Lietuvos okupacijos padarinius. Iki šiol nėra galimybės mokytis valstybine kalba 50 Lietuvos vietų, Šalčininkų, Vilniaus rajonuose jokia forma nedėstoma ir lenkų paprastoji kalba. Lenkų rinkimų akcijos pasipriešinimas Švietimo įstatymui yra neteisėtas, bet suprantamas, nes jų valdomos mokyklos verčiamos tos partijos lopšiu, motina maitintoja ir rinkimų štabu.

    Vykdydamos TSKP CK valią, daugiausia iš tos partijos narių susidedančios Vilniaus, Šalčininkų rajonų tarybos prieš 23-ejus metus pradėjo organizuoti „Vilniaus lenkų nacionalinę teritorinę sritį“, protestavo „prieš socialistinės santvarkos demontavimą ir buržuazinės tvarkos grąžinimą“, pritarė TSRS liaudies deputatų III suvažiavimo sprendimui panaikinti 1990 m. kovo 11 d. aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo ir iš jo išplaukiančius normatyvinius dokumentus Vilniaus rajono teritorijoje“ (žr. „Lietuvos rytai“, V., 1993, p. 314). Lenkų sąjungai ir dabar vadovauja dalis tų pačių buvusių TSKP narių autonomininkų, kurie tariamai „gindami“ pasaulyje geriausius lenkų kultūros reikalus, vykdo tą pačią prieškonstitucinę veiklą. Jie reikalauja kaip tik pažeisti lenkų teises: nevienodai, t. y. neobjektyviai juos vertinti per valstybinės kalbos egzaminą, nesupažindinti su teisinga Tėvynės istorija, trukdo atkurti pilsudskininkų ir komunistų uždarytas lietuviškas mokuklas. Jie reikalauja nesilaikyti ES standartų ir palikti galioti 1947 ir 1950 m. LKP CK (b) biuro nutarimus ir jų įvestą tvarką. Pažeisdama mokinių teises, partija prievarta juos mokykliniais autobusais veža į prieškonstitucinius mitingus ir kursto prieš savo Tėvynę.

    Pažeisdamas Lietuvos ir Lenkijos geros kaimynystės ir draugiško bendradarbiavimo sutartį, Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis nepripažįsta Lenkijos įvykdytos 1920-1939 m. rytinės Lietuvos dalies okupacijos ir kalba apie tariamą Tėvynės „norą prievarta asimiliuoti“ vietinius lenkus, nors tai darė kaip tik Lenkijos okupacinis režimas. Lietuvoje nėra organizacijos, kuri norėtų sulietuvinti lenkus. Toleruojamos net Lenkų rinkimų akcijos pastangos varyti lenkus ir kitus tik į lenkiškas mokyklas, didinti tautiečių skaičių per gyventojų surašymą. Lenkijos užsienio reikalų ministras papildomai skyrė 1 mln. zlotų Lietuvos pirmokams pritraukti į lenkiškas mokyklas ir paveikti jų tėvus po metų vyksiančiuose Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose, kad nauja lenkų frakcija labiau įtakotų valstybės politiką.

    Lenkijos Švietimo ministerijos sekretorius š. m. spalio 3 d. Lenkijos spaudos agentūrai pareiškė, kad vėl planuojamos „integracinės vasaros stovyklos Lietuvos lenkiškų mokyklų mokiniams“, nors po 20 metų jau laikas savo mokinius integruoti į Tėvynę Lietuvą, o ne į užsienio valstybę.

    Po 5 dienų minėsime lenkų kalbininkės Halinos Turskos 110 metų jubiliejų, kuri dar prieš 80 metų po išsamių tyrimų rašė: „Vilnijoje lenkybė atsirado svetimoje dirvoje ir savotišku būdu, kokio kitur niekur neužtinkame“. Lenkai J. Jakubovskis ir M. Balinskis tvirtino, kad XVI a. lietuvių kalbos siena ėjusi palei Lydą, Ašmeną ir Pastovius, o XIX a. – į rytus nuo Ašmenos, Benekainių, Eišiškių, Žirmūnų, Lydos (žr. A. Šapoka. Vilnius Lietuvos gyvenime. V., 2008, p. 32, 37, 40). Moksliniai tyrimai nepatvirtina Valdemaro Tomaševskio dezinformacijos, kad prieš 7 amžius Vilniaus, Šalčininkų rajonuose jau gyvenę „lenkai“.

    Šį jubiliejinį Vilniaus dienos minėjimą turėjo rengti Vilniaus miesto savivaldybė. Spalio 9 d. padėtos gėlės ant Lietuvos karių kapų, minėjimai vyko Širvintų rajone ir kitur, bet tai padarė visuomeninės organizacijos. Šiandien čia turėjo kalbėti Vilniaus miesto Kultūros, švietimo komiteto vedėjas Zigmantas Maciejevskis. Jis galėtų informuoti, kas liko iš jo padėtos sunaikinti lietuviškos Nemėžio pradinės mokyklos-darželio, kodėl Vilniaus mieste į lietuviškus darželius turi būti eilės, o į lenkiškus – neturi būti, kodėl reikia pažeisti lygių galimybių principą ir mokyklose valstybine kalba, kur žymiai mažiau vietos negu lenkiškose ir rusiškose švietimo įstaigose.

    Dėl Lenkijos ir Sovietų Sąjungos okupacijų nutautintos Vižainio, Zietelos, Lazūnų, Žirmūnų, Ramaškonių, Kamojų ir kitos lietuvių salos, padaryta neatitaisoma žala seniausiai Europos kultūrai, bet nepriklausomoje demokratinėje Lietuvos Respublikoje taip neturi būti.

    Rytų Lietuva buvo 20 metų okupuota ilgiau negu likusi Lietuvos teritorija, bet per kitus 20 metų nė viena Lietuvos Respublikos Vyriausybė nesielgė pakankamai kompetentingai, kad panaikintų Tėvynei padarytas skriaudas ir nedarytų klaidų. Daugiausia jų padarė ilgiausiai valdę socialdemokratai: padėdami Lenkų rinkimų akcijai, panaikino Tautinių mažumų ir regioninių problemų komisiją, Balstogės universiteto filialo vardu įregistravo pogrindinį Vilniaus lenkų universitetą, pusvelčiui Lenkijai pardavė LDK kanclerio Kristupo Paco rūmus, akcijai skyrė 5 postus Vyriausybėje ir daugiau kaip 20 – savivaldybėse, gausiai finansavo įstatymų nesilaikančią organizaciją. Dabartinė Vyriausybė be pagrindo panaikino Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą, Vilniaus apskritį, rengė prieškonstitucinę tautinių mažumų įstatymo koncepciją, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas iki šiol blokuoja Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą. Lietuvos televizijos laidos, kurias veda Virginijus Savukynas ir kiti, kartais primena Lenkijos Senato finansuojamas Lenkų rinkimų akcijos vienpusiškas publikacijas.

    Lietuvos Respublika nekelia jokių pretenzijų Lenkijai, kurios ketvirtadalį teritorijos sudaro buvę baltų žemės. Lietuvoje lenkams kartais sudaromos geresnės sąlygos negu kitoms tautinėms bendrijoms ir tautai. Minint 90-ąją Vilniaus dieną „Vilnijos“ draugija, Vilniaus krašto lietuvių sąjunga ir kitos Lietuvai lojalios organizacijos kviečia Lenkų rinkimų akciją nebepažeidinėti įstatymų, nes tai kenkia ir lenkams, ir valstybei.

  • Kubilius: kitų metų biudžetas – realistinis

    Kubilius: kitų metų biudžetas – realistinis

    alfa.lt 2011 10 12 17:34

    Ministras pirmininkas Andrius Kubilius tikina, kad kitų metų biudžetas, kurio detales šią savaitę derina ministrų kabinetas, yra realistinis. Premjeras viliasi, jog Vyriausybės siūlymą 2 proc. sumažinti asignavimus ministerijoms bei kitas iniciatyvas supras ir palaikys ir ministrai, ir Seimas, kuris artimiausiu metu turės svarstyti biudžeto projektą.

    „Biudžetas yra realistinis. Jame atsispindi ir ta situacija, kurią dabar matome euro zonoje. Ji yra kelianti rūpesčių, kelianti daug problemų ir kartu turinti įtakos mūsų ekonomikos perspektyvai“, – „Lietuvos radijui“ antradienį sakė A. Kubilius.

    „(Ateinančių metų biudžetas – Alfa.lt), priešingai negu galbūt ankstesniais metais, kai paskutiniais metais prieš rinkimus biudžetai būdavo nuspalvinti šiek tiek populizmo ar pastangų pelnytis kokio nors populiarumo, bus kitoks. Prisimename 2008 metų biudžeto svarstymus, kai tuomet Socialinių reikalų ir darbo ministerija, vadovaujama Vilijos Blinkevičiūtės, ženkliai didino išlaidas, didino pensijas per vienerius metus daugiau negu 50 procentų ir prasidėjus ekonomikos atšalimui tai sukėlė didžiulių problemų šalies finansams“, – kritikos buvusiems ministrams negailėjo premjeras.

    Jis tikino pasistengsiantis, jog Seimo narių iniciatyvoms didinti biudžeto išlaidas būtų nepritarta.

    „Aš tikiuosi atsakingo Seimo veikimo. Kiekvienas Seimo narys, kiekviena partija turės suprasti savo atsakomybę, kas būtų, jeigu būtų elgiamasi neatsakingai. Jeigu partija, būdama opozicijoje siūlys sprendimus, kurie gali didinti valstybės išlaidas milijardais litų ir kartu didinti jo deficitą bei griauti visos finansų sistemos stabilumą, tai tokia partija turbūt tikrai nesiruošia jokiems rinkimams, jokiai realiai valdžiai“, – akcentavo Vyriausybės vadovas.

    Anot jo, vienas esminių 2012 metų biudžeto tikslų yra ženkliai sumažinti biudžeto deficitą, todėl ministerijoms skiriamų lėšų sumažinimas, anot premjero, yra pagrįstas siūlymas.

    „Kitų metų mūsų viešųjų finansų deficitas negali viršyti 2,8 procento. Norint pasiekti tokį rezultatą, reikia neišlaidauti, nors ir rinkimų metai. (...) Norint pasiekti tokį rezultatą, reikia įvykdyti daugybę priemonių, o tarp jų ir 2 procentais sumažinti anksčiau numatytas visų ministerijų išlaidas“, – aiškino ministras pirmininkas bei pridūrė, jog tokio lygio asignavimų sumažinimas nebūtų drastiškas ėjimas, mat anksčiau ministerijoms skirtų lėšų „karpymas“ siekė keliasdešimt procentų.

    A. Kubilius pabrėžė tikintis, kad visi ministrai supras tokį siūlymą ir jį palaikys.

    „Nenoriu būti blogas pranašas ir nešti blogesnių žinių, tačiau negaliu nematyti to, apie ką kitų Europos valstybių vadovai kalba“, – pabrėždamas, jog reikia ruoštis sunkiems laikams, sakė Vyriausybės vadovas.

    „Susirūpinimą tolesne ekonomikos eiga mes dedame savo labai konkrečius biudžetinius planus“, – pridūrė A. Kubilius.

    Vyriausybė kitais metais neketina iš esmės keisti mokestinės sistemos. Nesiūloma įvesti jokių naujų mokesčių, nepaisant nuolatinių svarstymų ir raginimų, įskaitant ir Tarptautinį valiutos fondą, įvesti papildomus nekilnojamojo turto ir automobilių mokesčius, didinti žemės mokestį.

    Alfa.lt primena, kad Vyriausybė Seimui kitų metų biudžeto įstatymo projektą turi pateikti iki spalio 17 dienos.

  • Apie Lietuvos ir Lenkijos santykius po rinkimų

    Apie Lietuvos ir Lenkijos santykius po rinkimų

    Bernardinai 2011 10 12 17:33

    Sekmadienį, 2011 m. spalio 9 d., Lenkijoje įvykę Seimo rinkimai vadinami istoriniais. Tai pirmas kartas po 1989 m., kai valdantiesiems – liberalo Donaldo Tusko Pilietinei platformai – pavyko surinkti daugiau nei 35 proc. rinkėjų balsų ir likti valdžioje antrą kadenciją iš eilės. Šaliai tai laiduoja stabilumą, politikos tęstinumą ir tam tikrą nuspėjamumą tarptautinėje erdvėje.

    Anot humanitarinių mokslų daktaro, VU TSPMI dėstytojo Vlado Sirutavičiaus, D. Tusko pergalės veiksnių gali būti įvairių, tačiau nemenkų klaidų padarė Jaroslawas Kaczynskis, į rinkimus vesdamas partiją „Teisė ir teisingumas“: „Matyt, daug veiksnių susidėjo, bet opozicija, nepaisydama savo pareiškimų, neįrodė, kad jie yra kuo nors vertesni. Jų rinkimų retorika buvo negatyvesnė, agresyvi ir nepamatuotai kritiška. O rinkėjai tiesiog rinkosi tą variantą, kuris gal nėra pats geriausias, bet geresnis, nei siūloma alternatyva. Žinoma, įtakos turėjo ir socioekonominiai veiksniai, tas faktas, kad Lenkijai lengviau pavyko išgyventi krizę nei kitoms Europos šalims“, – svarstė V. Sirutavičius.

    Anot politologo, iš Lenkijos elgesio tarptautinėje arenoje galima tikėtis tam tikro stabilumo ir civilizuoto pragmatizmo, o J. Kaczynskio partijai Seime tapus opozicine jėga, Lenkijos vidaus politikoje tęsis įtampa ir susipriešinimas: „Greičiausiai santykiai tarp valdančiųjų ir opozicijos bus panašūs, kaip ir iki šiol. Matyt, tęsis įtampa, kuri kartais perauga ir į susipriešinimą. Žinoma, jei tik neįvyks kokių nors pertvarkų pačioje opozicijoje. Galų gale partijos lyderis, kuris vis pralaimi rinkimus ir nesugeba mobilizuoti didesnės dalies rinkėjų, turėtų susimąstyti apie tai, ką jis veikia politikoje ir ar nereikia imtis rimtų permainų.“

    V. Sirutavičiaus teigimu, tikėtis greitų ir radikalių pokyčių Lietuvos ir Lenkijos santykiuose tikrai neverta, bet, pasibaigus rinkimų kampanijai, didėja tikimybė, jog nuo problemų eskalavimo ir priekaištavimo vieni kitiems bus pereita prie kur kas formalesnių dvišalių santykių: „Diskutuotinų, ginčytinų klausimų, dėl kurių nesutariama, tikrai liks ir dalis tų klausimų bus susijusi su tautinėmis mažumomis. Bet nuo „kietos“ retorikos greičiausiai bus pereita prie normalaus, labiau formalizuoto tarpvalstybinio bendravimo ir darbo kuriant įvairias komisijas, ieškant abiem pusėms priimtinų sprendimų. Panašu, kad į reikalus bus pradėta žiūrėti pragmatiškai, nes tikiu, kad ir vieni, ir kiti supranta, jog santykių eskalacija niekam neduoda naudos.“

    Tautinių mažumų problemos nėra aktualios vien Lietuvai, jos svarbios ir Lenkijai, todėl, pasak politologo, visų pirma jas ir reikia mokytis spręsti: „Reiktų nesikeisti garsiais pareiškimais ir kalbom, o būtent aiškintis ir mokytis spręsti realias problemas, ieškoti būdų, kaip galima sumažinti įtampas bei nesutarimus. Daugiau tarpvalstybiniu lygmeniu oriai bendraujant tikrai galima surasti išeičių iš situacijos. Tačiau tam reikia liautis politikuoti ir ieškoti, kur ir kokios yra realios problemos, kad būtų galima padėti mažumų atstovams abiejose šalyse jaustis normaliais piliečiais.“

    Paklausus apie pokyčius kaimyninės šalies užsienio politikoje, V. Sirutavičius sakė, kad „šalis turi pakankamai daug resursų, kad galėtų sustiprinti savo vaidmenį ir įtaką tiek regione, tiek ir Europos Sąjungoje, bet nemanau, kad užsienio politikoje galime tikėtis radikalių pokyčių. Daugiau ar mažiau bus išlaikytos tos pačios, tačiau tikrai ne aiškios ir paprastos politikos kryptys. Tiesiog viskas bus paremta ne cinišku, bet normaliu civilizuotu pragmatizmu, žiūrėjimu, kas kam ką gali duoti, kokia iš to gali būti nauda abiem pusėms. Gerai, jei bus išmokta tą naudą pasidalinti.

    Dabar tarptautiniuose santykiuose apskritai toks laikotarpis, kai šalys ima ieškoti naujų vietų ir pozicijų. Krizė – toks metas, kai valstybės ne tik bando susivokti, kas joms palankiau ir ko jos nori, bet ir imasi konkrečių veiksmų“, – reziumavo politologas.

  • V.Sruoga. Priklausomybė – tai labai sunki liga

    V.Sruoga. Priklausomybė – tai labai sunki liga

    Bernardinai 2011 10 12 17:32

    Siūlome pokalbį su Respublikinės psichiatrijos ligoninės gydytoju psichiatru ir psichoterapeutu Valiumi Sruoga, kuris turi turtingą pagalbos priklausomiems žmonėms patirtį.

    Valius Sruoga buvo vienas iš pirmosios narkomanams skirtos reabilitacinės bendruomenės Lietuvoje kūrėjų. Šiuo metu konsultuoja Meikštų dvaro reabilitacinėje bendruomenėje. Pasak psichiatro, priklausomybė – sunki ir tragiška liga, kuriai gydyti būtina profesionali specialistų pagalba. Deja, dažnai serga ne vien pats priklausomas žmogus, bet ir visa šeima, ir artimųjų pastangos dažnai padeda toliau sirgti, o ne sveikti.

    Šis tekstas yra dalis šiuo metu rengiamos knygos „Sutemos tirščiausios prieš aušrą”, kuri turėtų pasirodyti 2012 metais.

    Ar priklausomybė yra liga, ar tai moralinis degradavimas, paprasčiausias valios trūkumas?

    Aš net neabejoju, kad priklausomybė yra liga. Pavojinga, progresuojanti ir mirtina liga. Ši liga turi savo eigą, kliniką, gydymą ir visa kita. Bet, be abejo, visuomenėje vis dar yra asmenų, kurie abejoja, kad tai liga ir mano, jog tai yra nuodėmė, pasileidimas, tačiau jie labai klysta. Dažniausiai dėl to, kad veikiausiai niekada nebandė giliau suprasti, kas atsitinka žmogui, priklausomam nuo alkoholio ar narkotikų.

    Alkoholizmas ir narkomanija dažniausiai prasideda labai sunkiu ir audringu brendimo laikotarpiu. Kvaišalai mums padeda pasiekti geidžiamą objektą, sureguliuoti savo gėdos jausmą, baimę nuslopinti, stresą sumažinti, pasijausti vyru ar mergina. Alkoholis ir narkotikai tarsi padeda mums pritapti prie gyvenimo, prisitaikyti. Asmenys, kurie tampa priklausomi, tam tikru laikotarpiu peržengia ribą, kai kvaišalai pradeda juos visiškai kontroliuoti. Jeigu pačioje pradžioje narkotikai ir alkoholis tarsi padeda, tai ateina laikas, kai jie pradeda kenkti ir net tampa savidestrukcijos varikliu.

    Ar įmanoma pačiam žmogui pajausti tą ribą? Juk būtų nuostabu, kad pats žmogus galėtų pajausti, kad jau reikia sustoti.

    To pajausti, deja, niekaip nepavyksta. Tai yra tam tikras sutrikimas, kuris taip sąlygoja mūsų psichiką, kad jau nebežinome, kas su mumis vyksta. Visi be išimties priklausomi žmonės sako: „Ne, ne aš dar nepriklausomas, o kiti tai taip jau priklausomi, aš – dar ne.“ Man dar neteko sutikti nė vieno paciento, kuris sakytų: „Žinot, daktare, padėkite, aš esu priklausomas nuo alkoholio ar nuo narkotikų.“ Dažniausiai kreipiasi dėl nuotaikos, psichologinių, psichikos problemų, bet niekas iš jų taip nuoširdžiai atvirai neprisipažįsta, kad turi priklausomybę. Visokeriopai neigia, kol kaip sakoma, „neužsidega užpakalis“, kol padai nepradeda svilti.

    Kai susikoncentruoja neigiamos vartojimo pasekmės, ir jos pradeda griauti gyvenimą, tik tada yra galimybė tam žmogui padėti, tik tada jis bent trumpai kažkiek nubunda, pradeda kritiškiau vertinti save, savo gyvenimą, savo būseną. Beje, ir įspecialistą priklausomi žmonės dažniausiai kreipiasi ne norėdami atsikratyti priklausomybės, bet paprastai tik tam, kad palengvintų tą situaciją, į kurią pateko, kad gydytojas ištirpdytų nemalonius simptomus, padėtų apsitvarkyti, o tada ir toliau būtų galima gyventi, kaip gyvenus. Paprastai priklausomas žmogus kenčia ne nuo vienos, bet nuo viso spektro priklausomybių. Kiekvienas alkoholikas turi bent 3-4 kitokias priklausomybes. Taip pat ir dažniausiai narkomanas būna dar priklausomas nuo darbo, santykių ar nuo valgio. Dažniausiai galima kalbėti apie dinamiką, kai priklausomas asmuo eina nuo vienos priklausomybės prie kitos, save apgaudinėdamas, kad jis gali apsispręsti, jog tereikia sukaupti valią.

    Skamba labai beviltiškai, nes, kaip teigiama, priklausomas žmogus nepradeda sveikti, kol jis pats nepripažįsta, jog serga, o Jūs sakote, kad labai retais atvejais pats žmogus tikrai nori gydytis, o ne tik padaryti trumpas atostogas.

    Dalis priklausomų žmonių apsisprendžia ieškoti pagalbos, kai susikaupia negatyvios vartojimo pasekmės, kurios išgąsdina ir verčia ieškoti išeities, tačiau dauguma priklausomųjų pagalbos neieško paprasčiausiai dėl to, kad artimieji, šeimos nariai padeda jam toje priklausomybėje skęsti, prisiimdami sau atsakomybę už to asmens neatsakingą elgesį. Tokiu atveju priklausomas žmogus taip ir nepradeda norėti permainų. Tiesa, ir tokiu atveju specialistai žino intervencijos į priklausomybės ligą būdų, kurie gali priartinti prie pagalbos. Tačiau labai dažnai taip pat ir artimieji vengia kreiptis į specialistą, bando tvarkytis patys ir vis labiau pradeda „skęsti“.

    Kaip visgi galima padėti tokiam žmogui, kuris yra priklausomas nuo alkoholio ar narkotikų, bet pats nepripažįsta to?

    Pradėsiu nuo didžiausios problemos: tie, kurie gyvena su priklausoma asmenybe, taip pat serga. Alkoholizmas ar narkomanija, ar kokia kita priklausomybė nėra vieno individo liga, tai – visos tos šeimos liga, kuri kartu neigiamai veikia ir visą visuomenę. Asmenys, kurie kartu su priklausomu žmogumi gyvena, yra pažeisti, jie taip pat yra priklausomi.

    Jie padeda priklausomam žmogui ne sveikti, bet sirgti. Aš jiems sakau: „Liaukitės jam padėti sirgti.“ Jie paprastai sutrinka ir ginasi: „Mes gi jam tai nepilam degtinės.“ Čia ne apie tai kalbu. Artimieji padeda priklausomam žmogui sirgti, kai stengiasi perimti jo funkcijas, pareigas, kurių jis nevykdo, ištraukia iš visų nemalonių situacijų, sąskaitas ir skolas apmoka, materialiai išlaiko, valgydina, rengia. Priklausomas žmogus vis labiau tampa kaip mažvaikis, kuris už nieką nėra atsakingas. Alkoholiko žmona paprastai tampa ta „gelbėtoja“, kuri padeda visur, kur tik įmanoma. Paskambina į vyro darbovietę, jei jis vis dar ją turi, ir sukuria istoriją, kad šis apsirgo, stovi šalia pagiriojančio su sultiniu ir panašiai. Kai aš pasakau, kad visa tai ne padeda, o kenkia, artimieji paprastai labai stebisi ar net piktinasi. Priklausomo asmens šeima privalo pripažinti, kad yra bejėgė iš tiesų padėti. Pirmiausia dėl to, jog nežino kaip, tie „pagalbos“ įpročiai, kurie susiformavo, situaciją paprastai tik apsunkina.

    Yra būdų, kaip padėti, bet tik su profesionalo pagalba. Viena iš tokių rimtos pagalbos formų – tai Lietuvoje yra pakankamai savitarpio paramos grupių. Taip pat veikia Suaugusių alkoholikų vaikų grupė (SAV). Vaikai, kurie išauga disfunkciškose alkoholikų šeimose, žiauriai serga ir labai kankinasi. Jų didžioji dalis nevartoja alkoholio, tačiau dalis jų vėliau gali tapti priklausomi nuo alkoholio ir narkotikų. Jie kenčia nuo šeimos alkoholizmo. Yra savitarpio paramos grupės priklausomų žmonių artimiesiems – tai AL-ANON. Šioje grupėje artimieji gali sužinoti, kaip gyventi su ta liga, ką iš tiesų reikia daryti, nes jei nežino, tai tik klaidų daro. Kitaip tariant, žmona ar vyras, nesuvokdamas, ar tėvai, ar visa šeima, nežinodami, kaip reikia elgtis, padeda tam asmeniui sirgti ir tai artėja prie katastrofos, prie mirties.

    Pabrėžiu, artimieji negali būti pagalbininkai, jie sąmoningai ar nesąmoningai dažniausiai tęsia tą priklausomybę. Tik su profesionalo pagalba jie gali išlįsti iš to ydingo rato. Kitaip – baigtis tragiška.

    Kaip susigaudyti pačiam žmogui, kuriam jau pribrendo reikalas, ar norėtų gydytis? Juk yra įvairiausių reabilitacijų, įvairiausių metodų, pradedant kodavimais ir t.t., kaip Jūs vertinate metodus, būdus – kaip pasirinkti?

    Atsirinkti geriausiai gali padėti tik profesionalas, kuris išmano šiuos reikalus, arba asmuo, kuris lanko savitarpio paramos grupes, sveikstantis alkoholikas ar narkomanas gali padėti susigaudyti. Paprastai visi daro tą patį: pradžioje koduojasi, po to vėl kokių būdų išbando. Kai krizė gilėja, jie ateina į priklausomybės centrus, anoniminių alkoholikų grupes.

    Kiek aš esu bandęs patarti, tai patark ar nepatark, vis tiek savo daro. Būtų šaunu, jei tas žmogus, kuris jau pribrendo kreiptųsi į atitinkamą įstaigą, į priklausomybių centrą, gautų reikiamą profesionalią pagalbą.

    Kodavimas man asmeniškai, maginis veiksmas, nes užsikoduoji, ir ten niekas iš principo nesikeičia.

    Asmenys, kurie koduojasi ar „torpeduojasi“, ar dar kokius cirkus išdarinėja, kaip mes sakome „šamaninasi“, jie iš tiesų daro pertraukas. Net jei jie ir liovėsi kuriam laikui vartoti kvaišalus, tačiau pati liga tai nedingo. Taip, nevartojimas yra pirmas žingsnis į sveikimą, nes vartodamas niekaip nepradėsi sveikti, tačiau žengti pirmą žingsnį – nereiškia nueiti visą kelią.

    Ką reiškia gydytis šiuo atveju?

    Deja, nėra sugalvota nei vienos tabletės. Iki šiol niekas nežino tokio metodo, kuris leistų suleisti kokią injekciją, duoti kokią tabletę, ir viskas. Tačiau priklausomam žmogui galima suteikti rimtą pagalbą. Mano įsitikinimu, vieną veiksmingiausių pagalbos formų sugalvojo patys alkoholikai – tai „Dvylikos žingsnių programa“ ir anoniminių alkoholikų bendruomenės. Didelė dalis priklausomų žmonių, kurie ryžtasi tokiai sveikimo kelionei, sugeba pakeisti savo gyvenimus. Viena iš veiksmingiausių gydymo priemonių yra „Minesotos programa“, kur apibendrinta anoniminių alkoholikų judėjimo patirtis. Praktiškai kiekviename didesniame Lietuvos mieste yra priklausomybių centras, kuriame dirbama pagal šią programą. Ten vyksta ir visokių paskaitų, psichologinių užsiėmimų. Čia priklausomas žmogus sužino svarbiausius dalykus apie savo ligą.

    Tikrai galima pasveikti. Aš asmeniškai pažįstu žmonių, kurie po ilgo vartojimo ryžosi keistis, ir jiems tai pavyko, jiems dabar 50 ar 55 metų, ir jie man sako: „Žinote, aš jaučiuosi gerai, dar niekada gyvenime taip nesijaučiau.“ Kai viliasi, kad galima visai pasveikti, ir po to vėl saikingai vartoti kvaišalus, tačiau tai iliuzija. Jeigu patapai priklausomas, tai niekada gyvenime to neatsikratysi. Nėra tokių būdų, kurie tave išlaisvintų iš priklausomybės visiškai.

    Kartais sakoma, kad asmuo, pats neišgyvenęs priklausomybės, to nepatyrė, menkai gali suprasti kitus. Kokia Jūsų nuomonė?

    Man sunku, kažką apie tai pasakyti, kadangi aš pats esu priklausomas. Esu sveikstantis alkoholikas, 13 metų nevartoju alkoholio. Bet galvoju, kad asmenys, kurie nepatyrė šito, taip pat yra naudingi ir reikalingi priklausomoms asmenybėms, jie irgi nemažą indėlį įneša į pagalbą. Tačiau sutinku, kad priklausomoms asmenybėms dažniausiai veiksmingiausiai padeda tie asmenys, kurie jau eina sveikimo keliu. Nes sveikimas – tai  pirmiausia praktinė patirtis. Tu negali išmokti iš knygos, ar su psichoterapeutu užsidaręs viename kabinete.

    Tai yra istorinis faktas, kaip vienas garsus psichoterapeutas gydė garsų alkoholiką iš Amerikos, ir jiems labai patiko gydymo procesas, bet grįžo pacientas į namus ir po keleto mėnesių vėl grįžo prie alkoholio. Tada jis buvo labai nuliūdęs, labai gerbė ir mylėjo tą savo mokytoją, tai grįžo pas jį atgal. Mokytojas jam atvirai pasakė: „Aš esu bejėgiškas prieš tavo chronišką alkoholinį mąstymą“, o tasai sako: „Mokytojau, ką man daryti?” Tai tas pasaulinio garso psichiatras pasakė: „Aš girdėjau, kad gali padėti tikėjimas, bendruomenės, bandyk ten.“ Tai šis istorinis faktas įrodo, kad ir koks pasaulinio lygio garsus specialistas, psichoterapeutas, psichologas būtų, jis vienas yra bejėgis padėti individualiai pacientui. Pats geriausias padėjimas yra – savitarpio paramos grupės, tai būtent anoniminių alkoholikų grupės.

    Kalbino Andrius Navickas

  • V.Landsbergis. Nauja pora kaliošų, arba Sielų prekyba Europoje

    V.Landsbergis. Nauja pora kaliošų, arba Sielų prekyba Europoje

    Lietuvos žinios 2011 10 11 16:10

    Naujas Lenkijos institucijų mostas Lietuvos atžvilgiu - tai kišimasis į laisvą tėvų pasirinkimą, kuria kalba jiems mokykloje lavinti savo vaikus. Kas pasirinks Lenkijos Kažkieno siūlomą kelią, bus premijuojamas tūkstančiu zlotų. Už kiekvieną pirmokėlį, tartum sumokant už galvą. Iš tikrųjų, kaip tikimasi, už sielą. „Mirusios sielos“, kurias galima parduoti, - toks verslas buvo praktikuojamas didelėje kaimynų šalyje, o jai ir varšuvinė Lenkija tam tikrą laiką priklausė. Dabar nutarta mokėti už gyvas sielas, tad senasis kultūros paveldas grįžta patobulintas.

    Visi girtuokliai visoje Lietuvoje, stokojantys buteliui ir turintys priaugantį vaikelį, logiškai privalėtų geisti lenkiškų mokyklų.

    Na, Lietuvos Vyriausybė, savo ruožtu, turėtų ramiai, bet nedelsdama paklausti kolegų Varšuvoje pirmiausiai dėl to Kažkieno: ar čia išties naujieji dar esamų ministerijų žygiai prieš kitos valstybės švietimo sistemą, ar vien kokių „Kresų“ ir „Wspolnotų“, gal dar ne „falangų“, desperatiškas agresyvumas?

    Lenkijos užsienio reikalų ministerija jau suskubo pareikšti, kad tie pinigai negali būti naudojami vaikų perviliojimui, tačiau ar jos ambasada, jau pradėjusi mokėjimą, daro tai savavališkai, tad pareigūnai būsią nubausti, - vaizdelis dar paaiškės.

    Objektyviai ši naujoji akcija reiškia, kad kitos pastangos dvigubai finansuoti Lietuvos lenkakalbes mokyklas, plius vežioti mokinius į demonstracijas ir kitaip nuteikinėti prieš savo valstybę, ką jau kalbėti apie administracinį faktorių - neteksi darbo! - pasirodė neefektyvios. Tėvai nori, kad jų vaikai gerai mokėtų valstybės kalbą ir užaugę liktų gyventi Lietuvoje, ne „motinoje“ arba Amerikoje. Ką gi, jei neveikia net socialinis tėvų terorizavimas, gal suveiks pinigai. Antai viena labai didelė ekspansionistinė Eurazijos šalis jau išplėtojo globalų papirkinėjimą kaip savo net nebe slaptą, o paveikų ginklą. Nejau kitos didvalstybės netolimoje sostinėje mikliai sudygo stropuoliai sekėjai?

    Bet akcija ir vietoje iškelia naujų moralinių problemų. Tėvai, kurie nūnai atsiima pirmokėlį iš lietuviškos pradinės, bemaž atvirai prisipažįsta, kad nori kyšio. Gal vaikui anaip būtų geriau, bet mano kišenei geriau taip. Jei akcija įsisiūbuos, tai nuo kitų metų rugsėjo kiekviena šeima, kad ir kilniais ketinimais nuvedusi vaikelį į lenkišką mokyklą, atrodys padariusi tai dėl Varšuvos pinigų. Kaip tėvams tąsyk jaustis?

    Moralės dalykai tai ir be galo svarbi bažnytinės ganytojiškos veiklos dalis. Nežinau, ar gali čia, ar ryšis ką tarti Lietuvos katalikų bažnyčia, bet parapijų ganytojų nuostata - ar jie už krikščionišką sutaikymo ir sąžinės liniją, ar už kiršinimą ir užsienio politikų primestą sielų pirkimą - bus labai svarbi. Tikėkimės, kad ponas Valdemar Tomaševski dar nesireikš kaip vyskupas.

    Įdomu galų gale, kada Latvių gatvė pradės supirkinėti rusų šeimų vaikus, - šiukštu į lietuvišką mokyklą! - kad bent kiek papildytų, sakykim, pustuštį strateginį M.Dobužinskio vidurinės pastatą Žvėryne. Juk Lietuvos lenkų rinkimų akcijos veiksmai dažnai atrodo kaip „razvedka bojem“, avangardas ir bandymų poligonas.

  • Trys Latvijos politinės jėgos sieks kurti naują koaliciją be prorusiškos partijos

    Trys Latvijos politinės jėgos sieks kurti naują koaliciją be prorusiškos partijos

    Bernardinai 2011 10 11 15:40

    Zatlerio reformų partija (ZRP) ir "Vienybė" pirmadienį nusprendė pakviesti į savo koaliciją Nacionalinį susivienijimą ir palikti opozicijoje dvi kitas į parlamentą patekusias politines jėgas – prorusišką "Santarvės centrą" ir Žaliųjų ir valstiečių sąjungą.

    Naujai įsteigta antikorupcinė ZRP ir centro dešinioji "Vienybė" paragins Latvijos prezidentą Andrį Bėrzinį teikti į premjero pareigas "Vienybės" atstovą, dabartinį vyriausybės vadovą Valdį Dombrovskį.

    Apie tai vėlai pirmadienį po buvusio prezidento Valdžio Zatlerio ZRP, "Vienybės" ir Nacionalinio susivienijimo "Viskas - Latvijai!" - "Tėvynei ir laisvei!" ir Judėjimo už Latvijos nacionalinę nepriklausomybę derybų žurnalistams pranešė pats V.Dombrovskis.

    "Pasirašėme susitarimą dėl vyriausybės sukūrimo", - po minėto susitikimo sakė V.Dombrovskis.

    Naujoji vyriausybė, įvardyta kaip reformų ir teisingumo vyriausybė, sieks išlaikyti Latvijos kursą dėl euro įsivedimo 2014 metais ir fiskalinės disciplinos, sakoma partijų pasiūlytame koalicijos susitarime.

    Šis sprendimas reiškia, kad rusų mažumai atstovaujantis "Santarvės centras", kuris yra didžiausia parlamentinė partija, po praėjusį mėnesį įvykusių pirmalaikių rinkimų turinti 31 vietą 100 vietų parlamente, tikriausiai turės atsisveikinti su siekiu tapti valdančia partija.

    Siūloma centro dešiniųjų koalicija parlamente turės 56 vietas.

    "Vykdysime visas būtinas ir įmanomas priemones Latvijai prie euro zonos 2014 metais prisijungti", - sakoma koalicijos susitarime.

    V.Dombrovskis, kurio partija po rugsėjo 17-osios rinkimų liko antra, Latvijos premjero poste dirba nuo 2009 metų kovo; jam vadovaujant šalis ėmė taikyti griežtas taupymo priemones.

    Kaip sakoma partijų pasirašytame susitarime dėl koalicijos, vyriausybė sieks, kad deficitas siektų daugiausiai 3 proc. - tai didžiausias leidžiamas deficitas pagal stojimo į euro zoną taisykles.

    Po sutarties pasirašymo ZRP lyderis Valdis Zatleris sakė, jog pavyko pasiekti tokį susitarimą, kuris leidžia įvykdyti šios partijos numatytas reformas švietimo srityje, sutelkti visuomenę ir teisingumo institucijas tam, kad būtų sumažinta pinigų įtaka politikoje.

    Savo ruožtu V.Dombrovskis patikino, kad į Seimo darbą bus įtrauktos visos išrinktos į parlamentą partijos, tarp jų ir opozicinės, bet apie pareigas kol kas nebuvo kalbama.

    "Apie pareigų pasiskirstymą - ir ministrų, ir pareigų Seime - kol kas nebuvo kalbėta", - sakė jis ir pridūrė, kad jos bus pasiskirstytos vėliau.

    Savo ruožtu Nacionalinio susivienijimo vienas pirmininkų Raivis Dzintaras pažymėjo, kad šios politinės jėgos ir dviejų kitų pažiūros skiriasi kai kuriais klausimais, tarp jų dėl okupacijos apibrėžimo ir lengvesnio Latvijos pilietybės suteikimo pilietybės neturinčių asmenų vaikams.

    "Bet vienas iš laimėjimų - tai, kad į bendrą suderintą dokumentą yra įtrauktas punktas dėl latvių kalbos stiprinimo visose srityse", - pabrėžė jis ir pažymėjo, kad tokiais klausimais, dėl kurių nuomonės skyrėsi, Nacionaliniam susivienijimui pavyko išaiškinti savo sampratą.

    Dokumente pasakyta, jog bus vykdomi ZRP parengti švietimo sistemos reformos planai visoje švietimo sistemoje - nuo vaikų darželio iki senyvo amžiaus, taip pat įvedant visiems pasiekiamo aukštojo mokslo finansavimo sistemos modelį, į kurį įeitų ir finansavimas iš valstybės iždo.

    Šių trijų politinių jėgų derybos pirmadienį vyko daugiau nei penkias valandas.

  • STT nepajėgia pričiupti kyšininkų

    STT nepajėgia pričiupti kyšininkų

    Veidas 2011 10 11 15:32

    Per pusantro savo gyvavimo dešimtmečio Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) nesugebėjo sėkmingai baigti nė vienos triukšmingai iškeltos stambios korupcinės bylos.

    Prieš porą savaičių STT vėl susimovė. Kadaise triukšmingai pradėta korupcijos Vilniaus savivaldybėje byla tyliai subliūško teisme. Buvęs Vilniaus savivaldybės narys, kadaise už pasikėsinimą sukčiauti stambiu mastu jau teistas Audrius Butkevičius išteisintas dėl kaltinimų bandžius papirkti kitą savivaldybės tarnybos narį Vidą Urbonavičių. Už tą patį nusikaltimą teistas buvęs savivaldybės narys ir vicemeras Gintaras Kazakas atsipirko 22 tūkst. litų bauda, trečias bylos dalyvis, irgi buvęs Vilniaus vicemeras, Evaldas Lementauskas spėjo tapti Seimo nariu ir įgyti imunitetą, tad teisminis persekiojimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas.

    STT netinkamai atliko tyrimą

    Sprendimą paskelbęs Vilnaus 1-asis apylinkės teismas pabrėžė, kad trijuose iš penkių G.Kazakui inkriminuotų bylos epizodų STT pareigūnai netinkamai taikė nusikalstamos veikos imitavimo modelį, laiku nesuėmė jau nusikaltimą padariusio politiko, savo veiksmais skatindami jį toliau daryti nusikaltimus. Dėl tų pačių priežasčių – netinkamo nusikalstamos veikos imitavimo modelio taikymo – teismas atmetė kaltinimus ir A.Butkevičiui.
    Pažymėtina, jog teismas iš esmės pripažino, kad G.Kazakas yra kyšininkas, bandęs papirkti V.Urbonavičių, o A.Butkevičius irgi tai daręs, tik STT išprovokuotas. Atsižvelgiant į visas žinomas bylos aplinkybes, E.Lementausko bandymas papirkti savivaldybės kolegą, siekiant išsaugoti Juozą Imbrasą Vilniaus mero poste, irgi kelia menkų abejonių.
    Bet viena yra žinoti, jog vyksta korupcinis nusikaltimas ar netgi užkirsti jam kelią, o visai kas kita – įrodyti šitai teisme, kad kyšininkai neišvengtų atsakomybės. Vienu atveju pakanka pasidaryti vaizdo ir garso įrašus, surasti po vonia pakištą paketą su 50 tūkst. litų, kitu atveju – būtina visa tai nepriekaištingai teisiškai apiforminti ir kiekvieną veiksmą pagrįsti nenuginčijamais įrodymais. STT šito padaryti nesugebėjo, nors nuo pat pradžių bylą galėjo tirti tiesiog šiltnamio sąlygomis: papirkinėjimo objektas, jaunas konservatorius V.Urbonavičius, iš karto pranešė STT apie bandymus sugundyti jį pinigais mainais į politines paslaugas ir bendradarbiavo, iš esmės atlikdamas dalį STT agentų darbo.
    Nepaisant to, STT vis tiek sugebėjo bylą sukurpti atžagariomis rankomis – tą pabrėžė ir teismas. Beje, ne vien Vilniaus savivaldybėje. Analogiškų pastabų STT agentai sulaukė ir Šiauliuose, nagrinėjant miesto savivaldybės politikų korupcijos bylą. Nors du teisiamieji vis dėlto gavo realias laisvės atėmimo bausmes, Šiaulių apygardos teismas atmetė dalį STT Šiaulių skyriaus pareigūnų padarytų įrašų, nes jie padaryti pažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymą. Atsižvelgiant į tai, ko gera, galima kalbėti apie sistemines STT agentų profesinio parengimo spragas.
    Žlugusi korupcijos Vilniaus savivaldybėje byla buvo svarbiausia iš keleto STT 2007–2008 metais pradėtų savivaldos politikų korupcijos tyrimo bylų, prasidėjusių triukšmingais sulaikymais. „Veidas“ pažvelgė, kokią stadiją šios bylos yra pasiekusios šiandien, praėjus beveik ketveriems metams nuo jų pradžios.

    Kaunas

    Buvęs Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas, STT įtartas organizavęs Kauno apskrities viršininko pavaduotojo Virginijaus Vizbaro piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, siekiant asmeninės naudos dėl jam faktiškai priklausančio žemės sklypo, prieš tris mėnesius Kauno apygardos teismo kolegijos visiškai išteisintas, ko ir buvo galima tikėtis nuo pat pradžių. STT agentų filmukas apie tai, kaip V.Muntianas duoda V.Vizbarui „į pinigus panašius daiktus“ už sklypo dokumentų sutvarkymą, teismui įspūdžio nepadarė.
    Kituose bylos epizoduose savo kaltę pripažinęs buvęs Kauno vicemeras Antanas Balutis nuteistas vienų metų laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant tokiam pat laikotarpiui. Dvi Kaune pagarsėjusios verslininkės Laima Baranauskienė ir Birutė Jablonskienė nuteistos atitinkamai pustrečių ir dvejų metų laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant dvejiem metams. Vienintelis V.Vizbaras nuteistas realiai kalėti ketverius metus.

    Trakai

    2008 m. vasarį sulaikyti buvę meras Vytautas Petkevičius, pirmasis vicemeras Saulius Raščiauskas bei savivaldybės administracijos direktorius Leonardas Karnila šiuo metu teisiami Vilniaus apygardos teisme dėl kyšininkavimo, papirkimo bei turto prievartavimo. Bylą sudaro vienuolika epizodų, net devyniuose jų kalbama apie kyšininkavimą.

    Šiauliai

    Du buvę savivaldybės nariai Romanas Čokovas bei Igoris Strupeikis sulaikyti 2008 m. vasarą įtarus, kad juodu galėję reikalauti daugiau nei 200 tūkst. litų kyšio už žemės sklypų detaliųjų planų tvirtinimą Salduvės parke. 2010-aisiais Šiaulių apygardos teismas abu politikus pripažino kaltais dėl kyšininkavimo ir skyrė po ketverius metus laisvės atėmimo, abu bylą apskundė Apeliaciniam teismui, reikalaudami išteisinti. Bylos nagrinėjimas numatytas šį mėnesį.
    Viešai skelbtų įtarimų merui Genadijui Mikšiui ir vicemerei Almai Javtokienei davus melagingus parodymus pirmųjų sulaikytųjų kyšininkų byloje STT patvirtinti nesugebėjo. G.Mikšys sėkmingai tęsia politiko karjerą, o A.Javtokienė, baigusi kadenciją, užsiėmė verslu.

    Panevėžys

    Eksmeras ir buvęs savivaldybės administracijos direktorius Visvaldas Matkevičius, sulaikytas 2008 m., įtariamas paėmęs iš vienos bendrovės kyšį mainais į milijoninį statybos darbų užsakymą. Jo ir kito buvusio savivaldybės administracijos direktoriaus Vytauto Stepono Buterlevičiaus baudžiamosios bylos šiuo metu nagrinėjamos teisme.

    Alytus

    Alytaus savivaldybės vadovai STT buvo sulaikyti šiek tiek vėliau, 2010-ųjų spalį, po teatrališko prezidentės Dalios Grybauskaitės pažado alytiškiams surengti pirtį prastai dirbančiai ir miesto valdžios korupcijos netiriančiai teisėsaugai. Šiemet vasarą byla, kurioje dėl turto iššvaistymo, piktnaudžiavimo tarnyba ir dokumentų klastojimo kaltinami Alytaus miesto savivaldybės buvęs meras Česlovas Daugėla, buvęs administracijos direktorius Giedrius Dereškevičius, buvusi vicemerė Rima Rakauskienė ir kiti valdininkai, perduota Kauno apygardos teismui.

    Sveikatos apsaugos ministerija

    Regis, STT svajonė – tokios bylos kaip buvusio sveikatos apsaugo viceministro Artūro Skiko. Sulaikytas 2010-ųjų sausio pabaigoje už pinigų partijai reikalavimą iš Nacionalinio kraujo centro direktoriaus mainais į drausminės nuobaudos neskyrimą, jis nedelsdamas viską prisipažino, patvirtino, atgailavo, tad nepraėjus ir mėnesiui jau buvo nuteistas: dvejiem metams laisvės atėmimo, bausmės vykdymą atidedant dvejiem metams, ir 3250 litų bauda.
    Visa bėda, kad kiti pinigų partijoms iš įmonių reikalaujantys politikai nėra tokie tiesmuki kaip A.Skikas ir sugalvoja daug sudėtingesnes rėmimo schemas, tad STT jų pagauti niekaip nepavyksta, nors daug kas, kaip „Veidas“ neseniai rašė, tiesiog plika akimi matyti. O gal STT sąmoningai nenori jų pagauti? Juk paskui ir bėdų galima turėti.

  • Politologai: Lenkijos retorika sušvelnės, bet esminių permainų tikėtis neverta

    Politologai: Lenkijos retorika sušvelnės, bet esminių permainų tikėtis neverta

    Bernerdinai.lt 2011 10 10 20:50

    Lietuvos politologų teigimu, pastaruoju metu paaštrėjusi Lenkijos retorika Lietuvos atžvilgiu po rinkimų turėtų atslūgti, tačiau iš esmės dvišaliai santykiai neturėtų keistis.

    „Iš esmės niekas neturėtų keistis. Pasikeis tik aštrumai, kurie naudoti pritraukti rinkėjus", - BNS sakė Mykolo Romerio universiteto docentas daktaras Antanas Kulakauskas.

    „Aštrumų sumažės kalbose, tačiau tai nereiškia, kad nebus keliama klausimų dėl lenkiškų užrašų ar lenkiškų mokyklų. Bus keliami reikalavimai, tačiau ne taip aštriai“, - kalbėjo A.Kulakauskas.

    Jo teigimu, Lenkija ir toliau laikysis europinio kurso, o Lietuva jai nebus tokia svarbi, nes jai jos iš esmės strategiškai ne itin reikia, o ir dabar kokie nors ypatingi santykiai tarp valstybių nėra vystomi.

    "Mums reikia daug labiau aiškinti, nes mes nesame jiems labai svarbūs. Mūsų viešieji kanalai turi aktyviai veikti (...) Reikia dirbti ir kalbėti, o radikalių pasikeitimų nei į gerą, nei į blogą pusę neturėtų būti", - aiškino A.Kulakauskas.

    A.Kulakauskui antrino ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) direktorius Ramūnas Vilpišauskas, kurio teigimu, Lenkijos vadovų retorika po rinkimų greičiausiai pakis vien dėl to, kad nebeliks poreikio kalbėti dviem skirtingoms auditorijoms - partneriams Lietuvoje ir rinkėjams Lenkijoje.

    „Prieš bet kokius rinkimus politikai pirmiausia ima galvoti apie tai, ką jų potencialūs rinkėjai gali vertinti ir kaip atkreipti jų dėmesį. Todėl pastaruoju metu dvišaliai santykiai iš dalies ir buvo pavirtę rinkiminės kampanijos Lenkijoje dalimi. Manau, konstruktyvus dialogas (po rinkimų) turėtų tapti lengvesnis", - BNS sakė politikos ekspertas.

    Jis atkreipė dėmesį, kad dvišalių santykių pokyčiams įtakos turės ir tai, kas konkrečiai formuos valdančiąją daugumą ir Vyriausybę bei kas bus užsienio reikalų ministras.

    Pasak politologo, rinkimus laimėjus Pilietinei platformai, nors ir tikėtinas retorikos pasikeitimas, radikalių pokyčių santykių su Lietuva srityje greičiausiai nebus.

    „Tai visgi labiausiai priklausytų nuo to, kaip Lenkija apskritai matytų save Europos politikos kontekste. Laimėjus dabartinei valdančiai daugumai, ypač jeigu koalicijos partnerių pritraukimo poreikis nebūtų didelis ir politiką iš esmės formuotų D.Tusko partija, spėju, jog didelių pokyčių Lenkijos užsienio politikoje nebūtų“, - sakė jis.

    BNS ir bernardinai.lt

  • Z.ZINKEVIČIUS. Vilnijos lenkakalbių gyventojų pavardžių kilmė

    Z.Zinkevičius. Vilnijos lenkakalbių gyventojų pavardžių kilmė

    Voruta 2011 10 10 20:21

    Seniai domiuosi Vilnijos vietinių gyventojų (ne atvykėlių), ypač lenkakalbių, pavardėmis. Jos sudaro dalį man rūpimos baltų ir slavų kalbinių ryšių problematikos, kuria taip pat domėjosi mano bičiulis Vladimiras Toporovas. Mes abu daug kartų tais klausimais esame kalbėję, vienas kitam teikę reikiamų duomenų, bendrai svarstę visokias šios srities problemas. Tikėtasi dabartinėse pavardėse aptikti tam tikrą Lietuvos didingos senovės atšvaitą.

    Pastaruoju metu sukeltas triukšmas dėl lenkiškos tokių pavardžių rašybos vertė mane paspartinti jų tyrimą. Šio darbo rezultatus trumpai referuosiu.

    Pirmiausia, keletas įvadinių dalykų.

    Lietuviai senovėje gyveno kitų baltų genčių apsuptyje. Su lenkais nesisiekė. Juos skyrė vakarų baltai jotvingiai. Tiesioginiai kontaktai atsirado tik po to, kai kryžiuočiai pavergė jotvingius ir juos išnaikino, ypač nuo XV amžiaus, kuomet lietuvių ir lenkų gyvenami plotai ėmė siektis.

    Lenkų kalba Lietuvoje yra atneštinė, kitaip sakant, išmoktinė. Tai buvo susiję su Lietuvos valdovo Jogailos vainikavimu Lenkijos karaliumi ir Lietuvos valstybės laipsnišku įjungimu į Lenkijos karalystę. Pirmiausia, prie lenkų kalbos (bet ne savimonės, kuri dar ilgą laiką išliko lietuviška) perėjo diduomenė, vėliau ja pasekė platieji bajorijos sluoksniai, o nuo XVIII a. vidurio imta lenkinti ir prastuomenę – per lenkiškus dvarus, mokyklą ir bažnyčią.

    Lietuvių asmenvardžiai dar anksčiau buvo apslavinti slavakalbės raštinės. Ypač didelę reikšmę turėjo toje raštinėje vartoti tėvavardžiai su rytų slavų (ne lenkų!) kilmės priesagomis -ovič, -evič, padariusiomis didžiulę įtaką formuojantis ne tik lietuvių, bet ir lenkų, baltarusių, taip pat vakarinių rusų pavardėms ir tose šalyse laikytinomis senosios Lietuvos valstybės (ne lietuvių kalbos) paveldu. Tokiu paveldu laikytinos ir pavardės, turinčios -ski tipo priesagas, virtusias savotišku -ovič, -evič pakaitalu ir imtos dėlioti prie asmenvardžių (tai antroponimijos Lietuvos valstybėje specifika!), nes iš seno lenkams buvo būdinga daryba iš vietovardžių.

    Tiriamųjų pavardžių struktūra nesiskiria nuo kitur Lietuvoje vartojamų pavardžių struktūros, tik pačios pavardės yra labiau sulenkintos. Daugumas jų turi atitikmenis kituose Lietuvos regionuose.

    Nuėmus tiriamųjų pavardžių lenkišką apvalkalą (fonetiką, darybos priemones), lieka gražūs lietuviški asmenvardžiai, iš kurių tos pavardės buvo padarytos. Ši procedūra lingvistams nėra sudėtinga ir ne kartą literatūroje jau buvo aptarta.

    Senovėje lietuvių antroponimijos pagrindą sudarė dvikamieniai asmenvardžiai, tokie kaip Min-daugas, Gin-tautas, Tar-vydas, Žy-bartas ir kt. Tiriamose pavardėse jų aptikta daug, net per 400. Juos turinčių pavardžių skaičius yra dar kelis kartus didesnis.

    Be to, antra tiek skirtingų dvikamienių asmenvardžių slypi nesulenkintose Vilnijos pavardėse, kurių turėtojai vieni save laiko lietuviais, kiti – lenkais (kartais net tos pačios šeimos nariai). Niekur Lietuvoje pavardėse tokios didelės dvikamienių asmenvardžių sankaupos nepastebėta. Bet juk čia gimė lietuvių tauta, iš čia prasidėjo Lietuvos valstybė. Taigi šis asmenvardžių archajiškas pobūdis yra savaime suprantamas.

    Lietuvos asmenvardžių formos neretai yra apaugusios slaviškomis priesagomis, iškraipytos slavų fonetikos, pvz., Viš-tarasViš-tor-skij, Žy-bartasŽy-bart-ovič ir pan.

    Norisi pabrėžti tai, kad mums rūpimų dvikamienių asmenvardžių analizė padeda suvokti jų didelio išplitimo lietuvių kalboje priežastis ir atsiradimo mechanizmą, kurio tyrimas bus reikšmingas bendrajai kalbotyrai. Bet tai – ateities tyrėjų darbas. Dar reikia akcentuoti tai, kad supainioti lietuviškus ir lenkiškus dvikamienius asmenvardžius neįmanoma, nes Lenkijoje jau viduramžiais tokie asmenvardžiai buvo retenybė.

    Didelį vaidmenį senovėje atlikdavo ir dvikamienių asmenvardžių trumpiniai, ilgainiui virtę savarankiškais vardais ir davę pradžią daugybei pavardžių. Vilnijos lenkakalbių gyventojų pavardėse išryškėjo daugiau negu pusketvirto šimto skirtingų trumpinių, tiksliau jų šaknų (su vediniais daug daugiau), iš kurių buvo padarytos pavardės. Jos apaugusios slaviškomis priesagomis, įvairiai iškraipytos, bet dar nesunkiai atpažįstamos. Antai iš dėmens Alk-, plg. Alk-minas, pasidaryta Alk-evič, Alk-ovskij ir kit., iš dėmens Žyg-, plg. Žyg-i-mantas, yra ne tik Žigas, Žigis, bet ir Žigo, Žigel (-el-elis), be to, Ži- tariama kietai (Žы): Žыgo, Žыgel ir t.t.

    Lenkakalbių gyventojų pavardėse taip pat slypi daugybė pravardinės kilmės asmenvardžių, padarytų iš gyvūnijos, augmenijos, buities reikmenų, kūno dalių, maisto, gamtos reiškinių lietuviškų pavadinimų, taip pat tokių, kurios susijusios su žmogaus užsiėmimu, su tautovardžiais, krašto fiziografija bei vietovardžiais, šeimos ir giminystės terminija, žmogaus fizinėmis ir dvasinėmis ypatybėmis. Tokių asmenvardžių iš viso rasta apie pusšešto šimto. Dar per pusaštunto šimto sudaro tokie, kurie neįeina į pateiktą reikšminę klasifikaciją arba kurie kilmės požiūriu yra sietini su nevienareikšmiais žodžiais bei žodžiais-homonimais, be to, dabar mažai žinomais, išnykusiais iš vartosenos, turimais tik senuosiuose lietuviškuose tekstuose ir tarmėse, pvz., Braknys : brakn-yti – gerintis, meilintis, Šad-reika : šadrus – judrus.

    Pravardinės kilmės asmenvardžiai dažnai būna išplėsti įvairiomis lietuviškomis priesagomis, o tai dar keleriopai padidina jų skaičių. Antai šalia Vilkas būta ir Vilkelio, Vilkaičio, Vilkonio, Vilkinio, Vilkišiaus… Plg. sulenkintas pavardes Vilkel, Vilkoic, Vilkanec, Vilkin, Vilkiš.

    Pažymėtina tai, kad pravardinės kilmės pavardėse slypi tokie lietuviški asmenvardžiai, kurie rodo mūsų šalies buvusią didybę. Tai kilę iš žodžių kunigas, senovėje reiškusio valdovą, etmonas – senosios Lietuvos valstybės vyriausiąjį kariuomenės vadą, kancleris – aukštą valstybės pareigūną, prilygusį dabartiniam ministrui, tvarkiusį valdovo raštų antspaudavimą, leitis – tai žmogus, priklausęs tam tikram socialiniam sluoksniui ir atlikdavęs specifines pareigas, pastalis – valdovo dvaro aukštas dignitorius, stalininko pavaduotojas, paskarbis – valstybės iždininkas, tijūnas – valsčiaus valdytojas, vaivada – vaivadijos valdytojas, taip pat dailidė – senovėje tai buvo pilių, sutvirtinimų statytojas, šių dienų terminu inžinierius, bėgūnas – valdovo pasiuntinys, greitai perduodantis žinias ir pan.

    Lenkinant pavardes, pravardinės kilmės asmenvardžiai kartais būdavo verčiami į lenkų ar rytų slavų kalbas, pvz., ožys – koziel, vabalas – žuk. Iš čia atsirado pavardės Kazlauskas, Žukauskas. Vertimus ne visuomet lengva atskirti nuo asmenvardžių, padarytų iš slavizmų, plg. kazlas – ožys, žukas – vabalas.

    Krikščioniški vardai, iš kurių kilo daugybė mums rūpimų pavardžių, Lietuvą pasiekė dviem keliais: 1) iš Rytų nuo Bizantijos per rytinius slavus (dalis labai seniai, dar iki oficialaus Lietuvos krikšto) ir 2) iš Vakarų nuo Romos per lenkus. Atėjimo kryptį rodo varduose slypinčios kalbų tarpininkių ypatybės. Antai graikų kilmės vardas Bazilijus, kilęs iš graikų žodžio basileios (karališkas), gautas iš Rytų, turi bizantiškai pakitusį žodžio pradžios priebalsį b-, virtusį v- (plg. iš ten atėjusį rusų žodį alfavitalfabetas). Iš čia lietuvių Vosylius, slypintis lenkakalbių pavardėse Vasl-iuk, Vasil-ik, Vasil-evič, Vasil-evski… Iš Vakarų per lenkus gautas šis vardas (plg. lnk. Bazyli) su išlaikytu b-, bet Vakaruose suskardėjusiu -s-, virtusiu -z-, aptiktas vos vienoje kitoje lenkakalbių gyventojų pavardėje, pvz., Bazylis, Baziliuk, turinčioje neabejotinus lietuviškus darybos elementus.

    Atlikus lenkakalbių Vilnijos gyventojų pavardėse glūdinčių krikštavardžių kilminę analizę, paaiškėjo, kad dauguma jų pasiekė Lietuvą iš Rytų, per rytinius slavus, o ne iš Vakatų per lenkus (tokių net pusantro karto mažiau). Taigi į atitinkamas pavardes galėtų pretenduoti nebent baltarusiai, bet ne lenkai.

    Mums rūpimos krikštavardinės pavardės yra padarytos ne tik iš kanoninių krikštavardžių formų, bet ir iš liaudiškų jų variantų su gausiomis lietuviškomis priesagomis. Pavyzdžiui, šalia Petras, jose slypi ir Petrelis, Petrulis, Petrukas, Petrikas, Petrutis, Petrūnas, Petrėnas, Petrušis… Plg. sulenkintas pavardes Petrelevič, Petrul, Petruk, Petrik, Petruc, Petrunin, Petreniec, Petrušin. Tai rodo, kad šios pavardės atsirado lietuviškoje aplinkoje.

    Išvada. Vilnijos lenkakalbių vietinių (ne atvykėlių) gyventojų pavardės kilo ne iš lenkiškų, bet iš lietuviškų asmenvardžių, kurie ilgainiui buvo sulenkinti ir kitaip perdirbinėjami. Tai nekelia nė mažiausių abejonių. Todėl Lenkijos reikalavimas Lietuvos (ne Lenkijos) piliečių pavardes rašyti lenkiškai neturi pagrindo. Jis ir nekorektiškas, nes tuo siekiama polonizacinių tikslų: galutinai sulenkinti buvusią okupuotą Lietuvos dalį. Be to, norima, kad tai būtų atlikta pačių lietuvių rankomis.

    *Pranešimas skaitytas Tarptautinėje mokslo konferencijoje „Baltai ir slavai: dvasinių kultūrų sankirtos“, skirtoje akademikui Vladimirui Toporovui atminti. Konferencija vyko 2011 m. rugsėjo 14–16 d. Vilniuje

  • K.Girnius. Konstitucija nėra privati KT valda

    K.Girnius. Konstitucija nėra privati KT valda

    alfa.lt 2011 10 10 19:21

    Lietuvos Konstitucinio Teismo (KT) nutarimas dėl šeimos koncepcijos sukėlė audrą. Vieni smarkiai kritikavo KT, kiti šoko ginti nutarimą, treti kritikavo KT kritikus, kurie esą nepagarbiai prabilo apie vieną svarbiausių valstybės institucijų. Manau, kad kritikų kritikai per jautriai reaguoja į KT taikomus priekaištus, nepakankamai įvertina laisvo, kritiško žodžio svarbą, sutapatindami kritiką su spaudimu KT, gal net teisinės valstybės pamatų griovimu.

    Reikia pripažinti, kad padaryta nemažai pažangos, pratinant žmones kritiškai vertinti KT ir jo darbą. Prieš ketverius penkerius metus KT buvo švenčiausia iš šventų karvių. Tuomet dar nebuvo leidžiama teisėjams skelbti savo atskiros nuomonės, tad buvo reiškiama tik viena nuomonė. Sąmoningai buvo siekiama sukurti įspūdį, kad yra vienas teisingas atsakymas į visus Konstituciją liečiančius teisinius klausimus, kad devyni KT teisėjai yra devyni neklystantys išminčiai, paskelbiantys teisingą atsakymą, kurį dėkinga tauta turi džiaugsmingai priimti. Toks KT ar bet kurios kitos valdžios institucijos fetišavimas yra nesveikas reiškinys.

    Teisininkai įnirtingai šoko ginti KT garbę nuo kritikų, siekdami juos marginalizuoti kaip nemokšas, diletantus, kenkėjus. Gediminas Mesonis, kuris tuo metu dar nebuvo KT teisėjas, aiškino, kad KT sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami, nes nėra subjekto, kuris galėtų pripažinti KT suklydus. Kalbos apie KT „klaidas“ esą bereikšmės deklaracijos, skatinančios teisinį nihilizmą ir nepasitikėjimą teisinės valstybės pagrindais. Jei neklystu, dabar jis mano kitaip, bet tada jis reiškė plačiai paplitusią nuomonę.

    Tuometis KT pirmininkas Egidijus Kūris pasakė, kad KT sprendimus galima „komentuoti, bet ne kvestionuoti“, atseit galima aiškinti jų turinį, bet nevalia kritiškai pasisakyti. Liko neaišku, ką tiksliai norėjo pasakyti KT teismo pirmininkas, kuriam nesiseka išaiškinti net paprastų žodžių, tokių kaip „atskiras“, prasmės.

    Šį kartą kritikų kritika buvo švelnesnė. E.Kūris kaip įprasta griežė pirmuoju smuiku ir nesiskaitė su žodžiais. Pasipiktinęs deputato Manto Adomėno pastabomis jis pasakė, kad dar vienas Seimo narys „pabandė pakilti virš Konstitucijos. Štai šitaip ir gimsta tikros chuntos“. Ir perėjo, kaip įprasta į ad hominem puolimą. Reikia pripažinti, kad M.Adomėnas kovingai pasisakė, darydamas užuominą apie KT „nusikalstamą veiką“.

    Pasak socdemų veterano Aloyzo Sakalo, M.Adomėnas darė spaudimą teismui, o už jį bei už tokius Seimo narių epitetus demokratinėse valstybėse pradedamas apkaltos procesas. Gaila, kad nenurodė kuriose šalyse. A.Sakalas paragino M.Adomėną ir turbūt visus kitus Lietuvos žmones „išmokti gerbti ir nepatinkančius KT (kaip ir kitų teismų) sprendimus bei nelaikyti savęs aukščiausios prabos teisininkais, geriau už 9 KT teisėjus išmanančiais konstitucinę teisę“. Taigi žinokime savo vietą ir gerbkime tikruosius specialistus. Tai primena sovietmečio mokymus apie besąlygišką pareigą vykdyti neklystančios, visa išmanančios kompartijos nurodymus.

    Socialdemokratų vadovą Algirdą Butkevičių sunervino premjero Andriaus Kubiliaus pastaba, kad jis laukia „išmintingo“ KT sprendimo dėl pareigūnams neišmokėtų priedų už viršvalandžius ir darbą savaitgaliais. A.Butkevičius klausė, ar premjeras neviršijo savo įgaliojimų ir nebandė daryti spaudimo KT, esą „ministras pirmininkas neturėtų... piršti visuomenei savo nuomonės“. Įdomūs pamąstymai, nors neaišku, ar A.Butkevičius būtų atlaidesnis A.Kubiliui, jei premjeras būtų raginęs KT priimti „neišmintingą“ sprendimą.

    KT, ko gero, yra galingiausia Lietuvos institucija ir, be abejonės, mažiausiai atskaitinga. Ji turi galutinę ir neskundžiamą teisę vetuoti Seimo įstatymus. Jos nariai skiriami, o ne renkami. Per rinkimus Lietuvos žmonės gali atsikratyti nevykusių ir nekompetentingų Seimo narių, vyriausybių, premjerų, prezidentų. KT teisėjo taip lengvai nepašalinsi. Žioplumas ir kompetencijos stoka nėra pagrindas apkaltai. Be to, nežinome KT „virtuvės“ - kuris teisėjas ar teisėja turėjo svarbiausią vaidmenį, priimant kurį nors nutarimą, tad ir kas už ką atsakingas. 

    Neaišku, kokiais principais skiriami KT teisėjai. Susidaro įspūdis, kad tiesiausias kelias į KT eina per darbą prezidentūroje ar pažintį su įtakingais Seimo nariais. Kandidatai formaliai apklausiami, suteikiama proga juos kritiškai vertinti. Tačiau ši galimybė mažai naudojama. Visi kandidatai kone automatiškai patvirtinami, ir ne dėl to, kad visi yra išskirtinai kvalifikuoti.

    Šiomis aplinkybėmis vienintelis būdas „kontroliuoti“ KT - kreiptis į teisėjų sąžinę ir savigarbą, svarstant ir kritikuojant jų sprendimus, nurodant nutarimų nepagrįstumą, silpną argumentaciją ir logiką, prašant, kad jie labiau išaiškintų, kokiu pagrindu priimtas konkretus sprendimas ir kaip jis pateisinamas.

    Kai kurie teisiniai klausimai, ypač tie, kurie susieti su verslu ir finansais, yra sudėtingi, ir paprastas žmogus paprastai nesusigaudys jų subtilybėse. Bet Konstitucija nėra privati KT valda. Ją parašė Seimas, ją patvirtino ir gali pakeisti Lietuvos žmonės.

    Skirtingai nuo vos suprantamų, teisinio žargono persunktų ir begalinių kartojimų paženklintų KT nutarimų, Konstitucija yra aiškiai parašyta, ją gali suprasti kiekvienas pilietis. Perskaitęs Konstituciją ir susipažinęs su KT nutarimu, žmogus gali klausti, ar nutarimas dera su jo Konstitucijos supratimu. O jei ne, tai jis gali reikšti savo nuomonę. Būtų geriau, jei tai darytų mandagiai, bet jei nori, jis gali iškeikti KT, kaip iškeikia Seimą, Vyriausybę ir prezidentę, juolab kad jis neturi kitų priemonių paveikti KT. Tai nei griauna KT autoritetą, nei teisinės valstybės pamatus, arba bent ne daugiau, kaip panaši Seimo ar prezidentės kritika.

    Konstitucija yra visos valstybės teisinio gyvenimo pagrindas, kurio klestėjimu turėtų rūpintis visi sąmoningi piliečiai. KT nutarimai nelieka be poveikio, tad reikia pasisakyti, jei manoma, kad jie ydingi, per daug kreipiasi į neapčiuopiamą Konstitucijos „dvasią“, kad KT nebesprendžia teisinių konfliktų, bet uzurpuoja Seimo teises ir pradeda leisti įstatymus.

    Politikai turi teisę pasisakyti ir kritikuoti KT. Jie išrinkti atstovauti savo rinkėjams, kalba jų vardu. Tad privalo pasisakyti, jei rinkėjams atrodo, kad KT nutarimas nesiderina su ta Konstitucija, už kurią jie kadaise balsavo. Ir tai nėra nuomonės primetimas.

  • A.Tyla. Suvalkų sutartis ir jos išniekinimas

    A.Tyla. Suvalkų sutartis ir jos išniekinimas

    Voruta 2011 10 07 19:37

      1920 spalio 07 d. Suvalkuose pasirašytos Letuvos ir Lenkijos sutarties vadinamos Suvalkų sutartimi 91-ių metinių proga skelbiame pernai šios sutarties 90-mečio proga savaitraštyje „Voruta“ spausdintą istoriko prof. habil. dr. Antano Tylos rašinį „Prieš 90 metų pasirašyta Suvalkų sutartis ir jos išniekinimas“.
    1918 m. atkurta Lietuvos valstybė pergyveno kelias šiurpias invazijas, kurios buvo panašios tuo, kad siekė sunaikinti Lietuvos valstybę ir lietuvių valstybinę savimonę. Atkurtos Lietuvos valstybės pamatas buvo lietuvių tautos valią išreiškęs Vasario 16 Nepriklausomybės aktas, kuriame Lietuvos Taryba, kreipdamasi į kitas valstybes ir tautas, skelbė:
    „Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių konferencijos nutarimu skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“.
    Nepriklausomybės aktą patvirtino 1920 m. gegužės 15 d. susirinkęs Lietuvos Steigiamasis seimas. Vilnius, kaip valstybės sostinė, tapo konstitucine norma. Čia reikia priminti, kad Vilnių su valstybingumo atkūrimu siejo ir 1905 m. Didysis Vilniaus seimas.
    Jo priimtame nutarime rašoma:
    reikalaujame „Lietuvai autonomijos su seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos, tikėjimo. Toji autonomiška Lietuva turi būti sudėta iš dabartinės etnografinės Lietuvos, kaip branduolio, ir tų pakraščių, kurie dėl ekonominių, kultūrinių, tautinių arba kitų priežasčių traukia prie to branduolio ir kurio gyventojai prie to priklausyti norės“.

    Po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvos valstybė atsidūrė tarp trijų stiprių geopolitinių centrų: Maskvos, Varšuvos ir Berlyno. Berlynas toleravo tautų apsisprendimo teisę ir tais pačiais 1918 m. kovo mėn. pripažino Lietuvos valstybingumą.

    Lenino vadovaujama Sovietinė Rusija propagandiniais tikslais taip pat paskelbė Lenino ir Stalino pasirašytą Rusijos tautų teisių deklaraciją, garantuojančią laisvą apsisprendimą kurti savarankiškas valstybes. Tačiau Sovietinė Rusija save laikė Rusijos imperijos paveldėtoja, o imperija labai tiko komunistinės revoliucijos pradinės plėtros idėjai. Lietuvos savarankiškumas jai buvo dviguba kliūtis tai revoliucijai. Lietuvos valstybei aneksuoti buvo pasirinktas sovietinės kariuomenės lydimas kolaborantas Vincas Kapsukas, kurio marionetenė vyriausybė 1918 m pabaigoje–1919 m. realizavo ir siekė įtvirtinti sovietinę okupaciją užgrobtoje nepriklausomos Lietuvos teritorijoje. Lietuvai pavyko išvyti šiuos okupantus. 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos – Sovietų Rusijos sutartimi pastaroji pripažino Lietuvos valstybę, nors pasąmonėje turėjo vilčių ją aneksuoti.

    Varšuva taip pat toleravo tautų apsisprendimo teisę, tačiau jos politikai buvo saistomi senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės jungtinės valstybės identifikavimo, jos teritorinio restauravimo ir atsikūrusių valstybių absorbavimo Varšuvos geopolitiniam centrui. Lietuvos nepriklausomybė ir Lenkijai trukdė. Savo tikslams ji, kaip ir Sovietų Rusija, turėjo neblogai organizuotas karines pajėgas, Lietuvoje turėjo savo kolaborantų.

    Jaunos Lietuvos valstybės vyriausybė, palaikoma tautos ir jai lojalios visuomenės, nesirengė kolaboruoti su aneksijai besirengiančiomis kaimyninėmis valstybėmis, nors Lietuva militariškai negalėjo nei su viena jų lygintis.

    Nuo Lenkijos, kaip ir Sovietų Rusijos aneksionistinių užmačių, Lietuvai teko gintis ginklu.

    Šiandien minime du 90 metų senumo Lietuvos istorijos svarbius įvykius, tai 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutarties, nutraukusios Lenkijos puolimą ir užbaigusios Lietuvos ir Lenkijos karą, pasirašymą. Ir kitą–tai spalio 9 d. Lenkijos valdžios organizuoto Lietuvos užpuolimo, Vilniaus bei Rytų Lietuvos užgrobimo, naujo, 19 metų užsitęsusio Lietuvos ir Lenkijos karo pradžios. Karo, kurio pradžioje Lietuvos žemėje gindami savo valstybę žuvo Lietuvos kariai, savigynos jaunuoliai, šauliai ir šiaip Lietuvos piliečiai. Žuvusiųjų kapai išsidėstę Seinuose, Varėnoje, Marijampolėje, Vilniuje, Maišiagaloje, Širvintose, Giedraičiuose, Ukmergėje, Troškūnuose.

    Yra manančių, kad skaudžią savo valstybę gynusių ir kritusių Lietuvos karių istoriją reikia pamiršti ir gyventi šia diena. Niekas nesako dėl ko reikia pamiršti istoriją, kurios nenorėtume, kad ji būtų. Tačiau svarbu dėl ko ją prisimename. Juk prisimename II-jo pasaulinio karo pradžią ir pabaigą ne dėl to, kad jo norėtume ir džiaugtumės tuo kruvinu palikimu, bet kad jį pamerktume, kaip nusikaltimą žmonijai, kad pagerbtume jo aukas ir prisimintume visus jo padarytus demografinius, materialinius ir kultūrinius nuostolius. Prisimename dėl to, kad viską žinotume, kad galėtume vertinti savo kelią, valstybingumą ir valstybinę laisvę, bet ne tam, kad su kuo nors nenorėtume dabar bendraudami eiti Europos bendruomenės saugomu šiandienos ir ateities keliu. Dabar visas Europos Sąjungos valstybes turėtų vienyti bendri, pagarba savo kaimynams ir tarptautine teise paremti tarpvalstybiniai tikslai. Mes esame atsikratę homo sovieticus mentaliteto, galime viską prisiminti, tirti ir vertinti, prisiminti ir pagerbti už Lietuvos valstybę Lietuvos žemėje kritusius karius, šaulius ir neteisinti okupantų, kaip nelaimingų nesusipratėlių. Turime būti solidarūs su savo valstybingumu ir vadovautis nuostata–vertybė yra valstybinė laisvė ir nebuvo gerų ar blogų okupantų, buvo tik okupantai.

    Žvelgiant į 1920 m. spalio 7 ir 9-ją, galima įžvelgti, kad ji yra charakteringa Vidurio Rytų Europos tarpukario tarptautinių santykių mentaliteto raiška. Vakarų Europa tarpukariu, galima sakyti, išvengė tarpusavio teritorinio dalinimosi. Tuo tarpu Rytų Europoje buvo išlavintas ir praktiškai taikomas apsisprendusių kurti ar atkurti valstybinį gyvenimą tautų valstybių sunaikinimas ir iš žemėlapio ištrynimas. Tarpukariu Rytų Europoje neatsirado stiprios politinės jėgos, kuri būtų tapusi mažesnių valstybių suverenumo saugotoja ir gynėja, tarptautinių santykių moraliniu sargybiniu. Tos funkcijos teko ne šio regiono valstybėms, o tarptautinėms universalioms institucijoms–Tautų Sąjungai, Ambasadorių konferencijai, Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijai. Nors ir joms nepavykdavo įvykdyti teisingumo.

    Nesigilinant į visus pietvakarių Lietuvoje 1920 m vykusius karinius veiksmus, reikia pastebėti, kad 1920 09 20 Tautų Sąjungai paraginus Lietuvą ir Lenkiją nutraukti karo veiksmus, po dviejų dienų Lenkija pradėjo operaciją „Nemunas“ prieš sovietinę armiją ir pradėjo veržtis į Pietų Lietuvą, sulaužė ir perskėlusi į dvi dalis Lietuvos karinę apsaugą per Seinus, Kapčiamiestį, Druskininkus nužygiavo link Lydos. Tuo metu Lenkijos generaliniame štabe buvo parengtas Vilniaus ir didesnės Lietuvos teritorijos dalies užgrobimo planas. Pilsudskis, atsižvelgdamas į tarptautinę opiniją, jo neparėmė kaip atviros, nepridengtos agresijos ir paruošė aneksionistinę savo kariuomenės maišto operaciją. Jos vykdytoju buvo paskirtas gen. L.Želigovskis ir 3 divizijos kariuomenės.

    Spalio 7 d. Lietuvos ir Lenkijos sutartis Suvalkuose arba Suvalkų sutartis buvo tipiškas Rytų Europos tarptautinės teisės nihilizmo pavyzdys. Ją Lietuvos ir Lenkijos delegatai pasirašė tarpininkaujant JAV karinės misijos Baltijos kraštuose atstovams ir Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijai. Jie ne viską žinojo ir todėl tarptautinio nihilizmo kontekste ši sutartis buvo labai panaši į 1939 m. spalio 10 Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartį, kai Lietuva galvojo kaip išsaugoti savo valstybę, ir, žinoma neturėjo jokių kenksmingų kitai pusei planų, o Stalinas galvojo, kaip tą valstybę okupuoti pagal Molotovo Ribentropo paktą. Derybų Suvalkuose metu Lietuva norėjo išsaugoti valstybės pietinę dalį ir atskirus strategiškai svarbius objektus. Vienas iš tokių buvo Varėna, reikalinga kaip geležinkelių mazgas, permetant iš Suvalkijos ten sutelktą kariuomenę prie Vilniaus. Tačiau derybų, kurios vyko nuo rugsėjo pabaigos, laikotarpiu Lenkijos kariuomenė užėmė Varėną. Karo veiksmai su Lenkija Tautų Sąjungos reikalavimu buvo nutraukti tik spalio 6 d. Pagal sutartį Lietuvos sienos su Lenkija nebuvo patvirtintos, tik nužymėta demarkacinė linija, Lenkijos pusėje palikus Merkinę, Varėną, Bastūnus. Demarkacinė linija nuo Bastūnų į Rytus nebuvo nubrėžta ir sutarties partnerių siūlymu buvo nutarta ją nužymėti po to, kai iš ten išeis sovietinė kariuomenė. O iš tikrųjų ta nepažymėta demarkacijos linija buvo reikalinga numatytam Lenkijos įsiveržimui, nepažeidžiant sutartimi pažymėtos demarkacijos linijos. Pagal sutartį Lenkija sutiko praleisti per Varėną Lietuvos traukinius iš Suvalkijos su Lietuvos kariuomene, bet tik po du į dieną, turėdama tikslą sutrukdyti jos pervežimą prie Vilniaus. Lietuva pasirūpino sutartį įregistruoti Tautų Sąjungoje ir tikėjosi panaudoti tolesnėms deryboms. Lenkija manė sutartimi nuraminti tarptautinę opiniją ir paslėpti savo agresiją prieš Lietuvą.

    Pasirašant sutartį jau buvo parengtas jo sulaužymas ir Rytų Lietuvos su sostine Vilniumi užgrobimas. Pilsudskis sudarė gen. Želigovskio su trimis divizijomis invazijos projektą. Spalio 9 d. paliaubos su Lietuva buvo sulaužytos, Lenkija pradėjo karą prieš Lietuvą, tą dieną Želigovskio grupuotė užgrobė Vilnių, Trakus ir po kurio laiko, gavus pastiprinimų, pradėjo veržtis link Ukmergės, sustiprinta kavalerijos brigada žudydama besipriešinančius civilius prasibrovė iki Kėdainių apylinkių. Visa lietuvių tauta ir pilietinė visuomenė pakilo ginti savo valstybę. Amžininkė pasakojo, kaip Kauno „Aušros“ gimnazijos vyresnieji mokiniai savanoriais išėjo į frontą. Seimas nutraukė darbą, jo atstovai išvyko organizuoti valstybės gynimo. Lietuva sutelkė 40 tūkst. kariuomenę. Giedraičių ir Širvintų kautynėse Lietuvos kariuomenė sustabdė agresiją. Sunku pasakyti, kaip būtų vystęsi karo veiksmai po lapkričio 19–23 d. Širvintų ir Giedraičių kautynių, jei Karinės kontrolės komisija nebūtų sustabdžiusi sėkmingo lietuvių puolimo. Lapkričio 29 d. buvo pasirašytos paliaubos.

    Užėmęs Vilnių Želigovskis paskelbė naujos butaforinės valstybės sukūrimą. Okupuota Lietuvos teritorija sudarė 13 450 km2, ten gyveno 489 tūkst. gyventojų. Išsaugodamas užgrobto krašto siuzereno tapatybę, Želigovskis pavadino jį ne kokia nors šiaurės Lenkija, bet Vidurio Lietuva, tuo pripažindamas, kad įsiveržė į kitą valstybę. Okupantai paleido į apyvartą Laisvos Lietuvos valstybingumą žeminančias – Kaunijos, Kauno Lietuvos sąvokas. Istoriografijoje kai kurie istorikai tebevartoja šį terminą ir dabar.

    Pasibaigus karo veiksmams, prasidėjo Lietuvos valstybės diplomatinė veikla, siekiant atkurti savo teises į okupuotą ir aneksuotą Lietuvą. Tuo tarpu Lenkija okupuotoje Lietuvoje surengė rinkimus, išrinko taip vadinamos Vidurio Lietuvos seimą, kuris, kaip ir reikėjo laukti, nutarė prijungti kraštą prie Lenkijos. Iš visos šios aneksinės procedūros, matyt, pasimokė Sovietų Sąjungos diktatorius Stalinas, kuris 1940 m. okupavęs Lietuvą irgi surengė rinkimus į taip vadinamą Liaudies seimą, kuris, kaip ir reikėjo laukti, nutarė inkorporuoti Lietuvą į Sovietų Sąjungą. Šis Vidurio ir Rytų Europos patyrimas leidžia daryti politologinę išvadą, kad okupantų organizuoti rinkimai paprastai nebalsuoja už išsivadavimą iš okupantų, tiksliau – okupantai neleidžia balsuoti prieš juos. Tokie rinkimai yra demokratijos parodija ir jie turėtų būti draudžiami.

    Okupavusi ir aneksavusi didelę Lietuvos dalį, Lenkijos valdžia žvalgėsi ir į Laisvą Lietuvą. Ignoruodama Vasario 16 aktą, Steigiamojo seimo nutarimą, ji kaip katė su pūsle, vis kaišiojo Lietuvos suverenitetą ir tautos valią naikinančią federaciją su Lenkija. Tam panaudojo Tautų Sąjungą, kur surado pritarėjų. Tačiau Lietuvos valdžioje nebuvo kolaborantų ir šios iniciatyvos nuėjo niekais. Kaip žinome, šitokiu instrumentu Sovietų Sąjunga 1940 m., padedant kolaborantams, sunaikino Lietuvos valstybę ir įgyvendino aneksiją.

    Žiūrint iš šių dienų pozicijų negalima atsistebėti tik ką savarankišką Lietuvos valstybę sukūrusia lietuvių tauta ir visuomene, lojalia Vasario 16 aktui, jos tvirta valstybine savimone.

    Aneksuotoje Lietuvos dalyje okupantai su tam tikru pagreičiu pradėjo lietuvių etnocidą, lietuvybės naikinimą. Iš Vilniaus į Lietuvos nepriklausomą valstybę buvo ištremti lietuvių inteligentai, tarp jų ir Vasario 16 akto signataras Mykolas Biržiška. Per 19 metų trukusį lietuviškumo naikinimo karą buvo uždarytos lietuviškos mokyklos, skaityklos, kultūrinės ir mokslo draugijos, organizacijos, periodinė spauda. Mes dar gerai prisimename, kaip sovietinės okupacijos metais buvo trukdomas Vakarų šalių radijo pasiklausymas. Okupuotame Vilniaus krašte lietuviai tai patyrė daug anksčiau, nes už radijo iš Kauno klausymą okupacinė administracija dėdavo baudas. Antilietuviška veikla ypač pasižymėjo Vilniaus vaivada L.Bocianskis, šias pareigas ėjęs 1932–1939 m. 1936 m. jis parengė slaptą valstybės administracijos politikos programą, taikytiną lietuviams.

    Visas šis etnocidas baigėsi tuo, kad Lietuva, viską užmiršusi, 1939 m. rugsėjį, kai Lenkiją ištiko katastrofa, priėmė ir internavo 15 000 Lenkijos kareivių ir karininkų. Internuotų 2 500 karininkų Lietuva išgelbėjo nuo Katynėje Sovietų Sąjungos enkavedistų sušaudytųjų 22 tūkst. likimo. Tačiau negirdėti, kad tai prisimintų Lietuvos valstybės vadovai kaip padorumo etalono, nesigirdi prie progos Lenkijos padėkos, sakysim, iš Europos Parlamento tribūnų, iš kurių, sekant rusų politologo Aleksandro Dugino doktriną, liejasi europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio su bendrais liejamas Lietuvos adresu purvas.

    Baigiant apie 1920 m. Lietuvos dalies aneksiją, reikia pripažinti, kad imperializmas yra nešvarus reikalas. Jo nereikia baltinti ir toleruoti, nes jis kaip vėžys ėda tarpusavio valstybių tarptautine teise paremtus geros kaimynystės santykius, valstybių piliečių savimonę. Tiesa padės mums būti teisingais ir dorais, tarpusavio savigarba besivadovaujančiais kaimynais. Tikėkime, kad 90 metų įvykių prisiminimas pasitarnaus Rytų Europos valstybių tarptautinių santykių mentaliteto kokybei, bendrai gerovei ir ateičiai.

    O mes turime pagerbti visus, kurie savo narsa ir gyvybėmis tuomet apgynė Lietuvos valstybės laisvę nuo Suvalkų sutarties sulaužytojų karinio smurto.




  • Minimalią algą didinkime iki 2000litų - negi gaila?

    Minimalią algą didinkime iki 2000 litų - negi gaila?

    KĘSTUTIS GIRNIUS

    Daugelio politikų netenkina Vyriausybės nutarimas nuo kitų metų liepos didinti minimalią mėnesio algą (MMA) iki 850 litų. Kritiškai pasisakė Seimo pirmininkė Irena Degutienė, Darbo partijos vadovas Viktoras Uspaskichas, įtakingas socialdemokratas Algirdas Sysas. I.Degutienė buvo santūriausia, A.Sysas reagavo labai jausmingai, o V.Uspaskichas pasidavęs meilės artimajam proveržiui siūlė MMA didinti iki 1500 litų. Antradienį Seimas pasiūlė Vyriausybei nuo kitų metų didinti MMA iki 1 tūkst. litų bei pamažu didinti neapmokestinamų pajamų dydį. Tačiau nenurodė, kaip būtų galima užpildyti biudžeto skyles, kurios atsivertų sumažinus pajamų mokestį. 

    Neįmanoma rimtai traktuoti V.Uspaskicho pasiūlymo beveik padvigubinti MMA, ypač kai jis dar aiškina, kad šitiek padidinus MMA ir drauge sumažinus fizinių asmenų pajamų mokesčio tarifą, sumažėtų mokėjimas vokeliuose, padidėtų algos ir pensijos, atsirastų sveikesnė ir sąžiningesnė konkurencija vidaus rinkoje, rinka taptų sureguliuota. Jei visa tai įvyktų padidinus MMA iki 1500 litų, tai kodėl nepadidinti MMA iki 2000 ar 3000 litų? Juk tokiu atveju gausybės ragas dar labiau atsivertų, visiems gyvenimas taptų dar gražesnis. 

    Jei būtų galima ūkio problemas išspręsti vien didinant atlyginimus ir mažinant mokesčius, seniai gyventume pertekliaus rojuje, o V.Uspaskichas būtų įtrauktas į genialiausių ekonomistų sąrašą. Spausdinti savo pasiūlymus tinklapyje tolygu barstyti perlus kiaulėms, tad reikia viltis, kad Darbo partijos vadovas mėgins įtikinti kitus stambius verslininkus įgyvendinti jo pasiūlymą. Juos įtikinus, net nereikėtų Vyriausybės pritarimo didinti MMA. Bet neįsivaizduoju, kad verslininkams V.Uspaskichas galėtų be šypsenos aiškinti savo pasiūlymo pranašumus. Matyt, V.Uspaskichui labai svarbu patekti į Seimą, ir tam siekiui įgyvendinti yra pasiryžęs rinkėjams viską žadėti. 

    A.Sysas šviesiai tiesiai premjerui sakė, kad "nemylite jūs Lietuvos žmonių, akivaizdžiai matosi". Jis pažymėjo, kad prie "Maisto banko" Šeškinės centre stovėjo apie trisdešimt žmonių, ne "bomžai", bet inteligentai ir jaunos šeimos. Neabejoju, kad A.Sysas nuoširdžiai piktinasi, bet turėtų tai daryti neramia sąžine. 

    Skurdas ir socialinė atskirtis nėra naujas reiškinys Lietuvoje. Jau 2004 metais, kai socdemai buvo valdžioje, santykinis ir absoliutus skurdas Lietuvoje buvo beveik aukščiausias Europoje. Tuo metu Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, net 21 proc. gyventojų gyveno santykiniame skurde, o tai buvo aukščiausias nuošimtis visoje Europos Sąjungoje (ES). Vaikų padėtis buvo net prastesnė, nes 27 proc. jų gyveno santykiniame skurde, Estijoje ir Latvijoje - 24 proc. ir 22 proc., o tik Lenkijoje buvo aukštesnis nuošimtis - 29 procentai. 

    Ne mažiau svarbu tai, kad socdemų valdymo metais ūkis klestėjo: iki 2006-ųjų liepos 1 dienos gyventojų pajamos buvo apmokestinamos 33 proc. tarifu, o iki 2007-ųjų gruodžio 31 dienos - 27 proc. tarifu. Jeigu socdemams būtų rūpėję kovoti su skurdu ir didinti socialinį teisingumą, o tai reikalauja rimtų išteklių, jie būtų galėję diferencijuotai keisti mokesčių tarifus, pavyzdžiui, mažinant jį mažiau uždirbantiesiems, bet jo nekeičiant daugiau uždirbantiesiems. Tokiu atveju pasiturintieji nebūtų galėję skųstis, kad jie skriaudžiami, nes jų mokesčiai nebūtų padidėję. Buvo sąmoningai praleista puikiausia proga įvesti diferencijuotus, taigi progresinius mokesčius. 

    Būdami valdžioje socdemai neskyrė pirmenybės kovai su skurdu, bet įtvirtino nuostatą, kad valdžia gali būti abejinga vargingiesiems. Tad nelabai sąžininga priekaištauti dabartinei valdžiai, esą ji nepakankamai rūpinasi skurstančiaisiais, kai patys nieko nedarė per beveik aštuonerius valdžios metus. Galime priminti, kad V.Uspaskicho partija buvo valdančiosios koalicijos narė, kai buvo nusigręžiama nuo paprastų žmonių. 

    Seimo pirmininkė kalba atsargiai. Ji aiškina, kad Latvijoje ir Estijoje minimali alga yra didesnė - 974 litai ir 960 litų. Todėl "norėtųsi, kad ir Lietuvoje ji būtų didesnė". Šiam sentimentui negalima priešintis, kaip ir jos vilčiai, "kad ir žmonės būtų patenkinti, ir verslas, ir valstybės finansai nenukentėtų". Bet klausimas, kaip tai padaryti, juolab kad tai, kas priimtina stambiems verslininkams, netenkina smulkiųjų verslininkų, kurie nuogąstauja, kad ryškesnis MMA didinimas smarkiai padidintų bankrotų skaičių. 

    MMA didinimas jau svarstomas daugiau negu pusmetį. Seniai buvo žinoma, kad reikia apskaičiuoti įvairaus dydžio MMA didinimo pasekmes, taip pat jų poveikį biudžetui. Seimas priimdamas nutarimą privalėjo nurodyti naujus pajamų šaltinius, taigi mokesčius bei tas biudžeto išlaidas, kurias būtų galima labiau apkarpyti. Nors buvo daug laiko, net pusmetis tinkamai pasiruošti, namų darbai nebuvo atlikti. Į Seimo salę ateita ne tik su kovinga ar jausminga retorika, bet ir tuščiomis rankomis, nors visi žinojo, kad vien retorika nepaveiksi Vyriausybės, kuri didžiuojasi suvaldžiusi biudžeto deficitus bei nuogąstauja, jog nauja recesija Vakarų Europoje pakirstų Lietuvos ūkio augimą. Be to, skolinimosi tarifai Lietuvai yra aukšti, o jie gerokai šokteltų, jei finansų rinkos įsitikintų, jog fiskalinė drausmė svyruoja. 

    Su skurdu ir socialine atskirtimi reikia kovoti, ilgainiui reikia smarkiai didinti MMA. Bet reikia tam tinkamai pasirengti, ryžtis didinti mokesčius, o ne tenkintis postringavimais, esą būtų gerai, jei visiems būtų gera. 

    Alfa.lt

    © Visos teisės priklauso UAB "Lietuvos žinios"
  • Gintaras Aleknonis.Akys -dvi, kelių -šimtas


    Gintaras Aleknonis. Akys – dvi, kelių – šimtas

    2011-09-29
    Rubrikose: Politika » Komentarai ir pokalbiai
    Gintaras Aleknonis

    Zenekos nuotrauka

    Mėgstame važinėti keliais, bet neretai nuklystame į šunkelius. Visiems kada nors yra kilę pagundų mesti kelią dėl takelio. Tokioms vilionėms ypač sunkiai atsispiria politikai. Laikotarpis prieš rinkimus – padidintos rizikos metas. Norėtųsi nuoširdžiai užjausti mūsų politines partijas ir jų veikėjus.

    Bet ar mes patys visada suprantame, kur kelias, o kur šunkelis?

    Štai Kazimiros Prunskienės vadovaujama Liaudies partija Maskvoje pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Vladimiro Putino „Vieningąja Rusija“. Kai kam gali atrodyti, kad buvusi „gintarinė ledi“ savo naująją partiją veda neteisingu keliu. Tautos išdavystės ribą peržengę „frontininkai“ parodė, kad dar išsaugojome imunitetą. Kiek sunkiau Sausio 13-osios aukų juodintojus sekasi įvertinti teisėsaugai. Bet tikėkimės, kad kliūtys tik procedūrinės.

    K. Prunskienė puikiai supranta, kad flirtuodama su Kremliumi jos partija naujų rinkėjų nepritrauks. Taip galima pritraukti tik pinigus. Bet, matyt, toks ir tikslas. Todėl aišku, kad Šatrija pagaliau atvirai eina savo tikruoju keliu. Kas vieniems šunkelis, kitiems – kelias.

    Šią tiesą neblogai iliustruoja ir Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partijos ir Algio Čapliko liberalcentristų jungtuvės. Šiaip jau partijų vienijimasis tokioje fragmentuotoje politinėje erdvėje, kaip Lietuvos, visada sveikintinas. Tačiau A. Valinskas puikiai žino: kas pakyla, tas ir leidžiasi. Bijodami staigaus nusileidimo jo šalininkai suka vieninteliu galimu keliu. Vargu, ar liberalcentristai išgelbės teletabių partijos likučius. Veikiau patys nuskęs.

    Tai supranta Eligijaus Masiulio vadovaujamas Liberalų sąjūdis, išdidžiai pareiškęs, kad jam su A. Valinsku ne pakeliui. Bet nepasukus šunkeliu dar nežinia, ar pavyks rasti tikrąjį kelią. Atrodo, jog centristinių pažiūrų rinkėjams šiandien asfaltą kloja Artūras Zuokas. Nors politikoje ir šunkelis gali būti saldžiais pažadais grįstas.

    Bene daugiausiai pavojų pamesti savąjį kelią šiandien kyla valdančiajai Tėvynės Sąjungai. Likus metams iki rinkimų pavojinga visas viltis sieti vien su ūkio atsigavimu, todėl nenuostabu, kad ieškoma draugysčių su tais, kurie gali laiduoti solidų rinkimų finansavimą arbe bent jau tai, kas vadinama „ramiais rinkimais“.

    Čia reiktų atkreipti dėmesį į Seime svarstomus siūlymus atšaukti nuo kitų metų turėjusį įsigalioti alkoholio reklamos draudimą. Prieš kelerius metus patys alkoholio gamintojai pasiūlė ne po truputį riboti reklamą, bet geriau kiek palaukus visiškai ją uždrausti. Blaivybės puoselėtojai tik šiandien suprato, koks pavojingas buvo šis sumanymas. Pasirodo, nedera pamiršti geležinės politikos taisyklės – įmanoma pritarti bet kokiam tau nepalankiam sprendimui, svarbu kiek galima atidėti tokio sprendimo įgyvendinimą. O paskui tyliai veikti ir bandyti tą nuolaidą panaikinti.

    Prieš metus Seime virė kovos dėl alkoholio akcizo sumažinimo. Tuomet alkoholio gamintojų interesus ginančius seimūnus labiausiai gąsdino viešumas – baimintasi, kad rinkėjai nesužinotų, kas balsavo „už tautos girdymą“. Šiandien nuoseklių kovotojų už blaivybę gretos Seime susvyravo. Nejaugi atsidūrus kelio ir šunkelio sankryžoje galvojama, kad niekas nepastebės, kaip sukama ne ta kryptimi?

    Kodėl artėjant rinkimams politikai taip dažnai išsigąsta savo principinių nuostatų? Bijo pralaimėti ir nori visiems įtikti? Patikėti moderniųjų viešųjų ryšių visagalybe pavojinga, būti pasirengus už savo įvaizdžio kūrimą sumokėti bet kokią kainą kvaila, o padaryti bet ką, kad surinktum įvaizdžio kūrėjų reikalaujamus pinigus amoralu.

    Dar didesnė bėda, kad politikai iki galo taip ir neperskaito reputacijos kūrimo teorijos. Geras vardas statomas ant penkių atramų: matomumo, išskirtinumo, autentiškumo, skaidrumo ir nuoseklumo. Sudalyvavus kokiame televizijos šokių konkurse nesunku pasidaryti matomu, sumokėjus grupei balsuotojų dar lengviau tariamai išsiskirti iš nevykėlių šokėjų minios. Savo autentiškumą, skaidrumą politikas gali sukurti tik nuosekliai dirbdamas.

    Neseniai Čekijoje teko uždaryti ką tik pastatytą tiltą tarp dviejų nedidelių miestelių (Pravčicų ir Hulino). Statinys privalo turėti šeimininką, tačiau abi savivaldybės atsisakė trim milijonais litų įvertinto turto – baimindamosi, kad tiltą teks prižiūrėti, o paskui ir remontuoti už savo biudžeto lėšas. Taip ir stovi abiem bendruomenėm toks reikalingas tiltas užtvertas ir nenaudojamas. O žmonės važinėja šunkeliais.

  • Žadama pigesnė šiluma

    Energetikos ministerija skaičiuoja, kad dėl Šilumos ūkio įstatymo pataisų šildymas mūsų krašte kainuos dešimtadaliu mažiau.
  • Landsbergis apgailestauja, kad Europos Sąjunga virsta "Skolų Sąjunga"


    Landsbergis: ES virsta „Skolų Sąjunga“(0)

    ELP, Alfa.lt

    2011-09-29

    Europarlamentaras Vytautas Landsbergis (Europos liaudies partija) po Europos Komisijos pirmininko Jose Manuelio Barroso pranešimo apie Sąjungos padėtį vykusioje diskusijoje kritikavo neatsakingą ES skolų politiką.


    Pasirėmęs čeko kolegos Jano Zahradilo (Konservatoriai ir reformistai) mintimi, V. Landsbergis apgailestavo, kad Europos Sąjunga virsta „Skolų Sąjunga“: „vienos narės skola tampa visų skola, tą mes išties matome, ir ją dengia visi be aiškios finansinių pasekmių atsakomybės, pirmiausiai – skolininkui“.


    V. Landsbergis sakė, kad gręsiantis ekonominis virsmas jam ir kitiems pažinusiems sovietmečio metodus primena „sovietų kolchozų sistemą, kuri buvo tokia pati arba labai panaši: jokios atsakomybės už neefektyvią arba korumpuotą vadybą žemdirbystės sektoriaus viduje, nes visos paskirų vadybos bei politikos vadovų eibės ar klaidos būdavo dengiamos iš valstybės biudžeto vardan doktrinos ir savotiško solidarumo su nuostolingu sovietiniu „socializmu“. Jokiam kolchozui neleisdavo bankrutuoti, nes tai būtų kompromitavę šventąjį socializmą, – dėstė jis, – kol galų gale griuvo sistema“.


    Europarlamentaras paragino Europos Komisijos pirmininką Jose Manuelį Barroso ir kitus ES vadovus bei kolegas stengtis „išvengti tokios perspektyvos Europos Skolų Sąjungai, kad ji nepavirstų didele anos sistemos versija“.


    V. Landsbergio įsitikinimu, atsakomybė yra tinkamiausias atsakas į ES skolų krizę.


    „Ar galima įvesti atskiros valstybės narės ir jos vadovų atsakomybę – štai kur klausimas, kaip yra sakęs kolega Williamas Shakespeare‘as“, – sakė EP narys.


    J. M. Barroso trečiadienį savo metinėje kalboje pabrėžė, kad ES šiuo metu susiduria su didžiausiais iššūkiais savo istorijoje, ir tai visų pirma siejo su „pasitikėjimo krize“. Europos Komisijos pirmininkas ragino nestabdyti būtinų reformų ir kantriai ieškoti išeities iš krizės Graikijoje bei kitose euro zonos periferijos šalyse.


    Jis trumpai pristatė tą pačią dieną patvirtintus pasiūlymus dėl europinio finansinių sandorių mokesčio, kuris turėtų atkurti „teisybę“ dabartinėje padėtyje, kai finansų sektorius sulaukia milžiniškos nacionalinių valstybių paramos, tačiau pats faktiškai nemoka jokių mokesčių.


    J. M. Barroso taip pat kalbėjo apie būtinybę pradėti leisti euroobligacijas, kurios tolygiau paskirstytų Graikijos ir kitų sunkioje padėtyje atsidūrusių euro zonos šalių skolas visam valstybių blokui. Būtent tai sukėlė skeptišką J. Zahradilo bei V. Landsbergio reakciją.

     

  • Lenkijos tautinės mažumos nėra saugios

    Lenkijos tautinės mažumos nėra saugios
    Autorius: Voruta Data: 2011-09-29, 09:13 Spausdinti
    Po pastarųjų išpuolių prieš Palenkės tautines mažumas, Orlės sinagogos išniekinimo fašistiniais ženklais, Punsko lentų ir
    paminklų nuniokojimo ir kitų rimtų incidentų, vaivadijos vaivada Maciej Żywno ir policijos komendantas pakvietė tautinių
    mažumų atstovus pasitarti dėl susidariusios padėties.
    Per susitikimą paaiškėjo, kad išpuolių prieš tautines mažumas buvo daugiau nei informavo Lenkijos žiniasklaida. Balstogėje jau
    nieko nejaudina tokie užrašai ant sienų kaip: „Ruscy won“.
    – Palenkėje gyvenantys lietuvių, baltarusių, rusų, ukrainiečių, tatorių, žydų ir romų tautinių mažumų atstovai vieningai teigia,
    kad dėl dažnai besikartojančių išpuolių, jie Lenkijoje jaučiasi nesaugiai, – teigė Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos
    pirmininkė Irena Gasperavičiūtė.
    Palenkės vaivada Maciej Żywno įsteigė specialią grupę tautinėms mažumoms saugumui užtikrinti, kurioje dirbs policijos,
    vaivadijos įstaigos bei tautinių mažumų atstovai.
    V
    Lenkijos tautinės mažumos nėra saugiosAutorius: Voruta Data: 2011-09-29, 09:13 SpausdintiPo pastarųjų išpuolių prieš Palenkės tautines mažumas, Orlės sinagogos išniekinimo fašistiniais ženklais, Punsko lentų irpaminklų nuniokojimo ir kitų rimtų incidentų, vaivadijos vaivada Maciej Żywno ir policijos komendantas pakvietė tautiniųmažumų atstovus pasitarti dėl susidariusios padėties.Per susitikimą paaiškėjo, kad išpuolių prieš tautines mažumas buvo daugiau nei informavo Lenkijos žiniasklaida. Balstogėje jaunieko nejaudina tokie užrašai ant sienų kaip: „Ruscy won“.– Palenkėje gyvenantys lietuvių, baltarusių, rusų, ukrainiečių, tatorių, žydų ir romų tautinių mažumų atstovai vieningai teigia,kad dėl dažnai besikartojančių išpuolių, jie Lenkijoje jaučiasi nesaugiai, – teigė Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybospirmininkė Irena Gasperavičiūtė.Palenkės vaivada Maciej Żywno įsteigė specialią grupę tautinėms mažumoms saugumui užtikrinti, kurioje dirbs policijos,vaivadijos įstaigos bei tautinių mažumų atstovai.V
  • ES konkurencijos sargai purto "Gazprom"

    Baltijos šalių saugumo laidas – Skandinavijos bankų paskolos

     

    Prieš keletą savaičių nuskambėjęs siūlymas, kad Baltijos šalių oro erdvę galėtų saugoti ne tik NATO valstybių, bet ir Suomijos bei Švedijos karo aviacija, nėra nei keistas, nei netikėtas. Veikiau – logiška geopolitinių permainų, nuo 2008-ųjų vykstančių Britanijoje ir Skandinavijoje, tąsa.

    Pirmiausia reikia priminti, kad siūlymą viešai išdėstęs “The Economist” vienas redaktorių Edwardas Lucasas nėra vien tik įtakingas žurnalistas, kaip pas mus mėgstama jį pristatyti. Jis taip pat yra ir vienas anglosaksiškosios euroatlantinės politikos formuotojų, kelių geopolitinės minties centrų, įskaitant Vašingtone įsikurusią organizaciją “Atlantic Council”, narys. Tad tai, ką jis rašo, nėra vien žurnalistinės įžvalgos – tai taip pat vienos euroatlantinių politinių srovių, pastaruoju metu įgaunančios vis didesnę įtaką, atstovo požiūris, į kurį būtina įsiklausyti norint suvokti permainas, kurios jau kelerius metus vyksta Baltijos ir Šiaurės jūrų regione.

    Švedijos ir Suomijos, dviejų bene didžiausias sausumos ir oro pajėgas turinčių Skandinavijos šalių, judėjimas link vis glaudesnio bendradarbiavimo su NATO priklausančiomis Norvegija, Danija ir Islandija institucionalizuotas 2009-aisiais, įkūrus NORDEFCO – Šiaurės gynybos bendriją. Nors formaliai tai nevadinama nauju Šiaurės kariniu aljansu, faktiškai jis jau įkurtas ir, galimas dalykas, šiuo metu Skandinavijos pajėgos yra labiau tarpusavyje integruotos, nei europinės NATO pajėgos.

    Po metų Didžiosios Britanijos gynybos ministras Liamas Foxas pareiškė: “Mes norime glaudesnių dvišalių santykių su Norvegija, kuri yra viena mūsų esminių strateginių partnerių. Mes norime sukurti NATO struktūrą, kuri padėtų Švedijai ir Suomijai turėti artimesnius santykius, ir, kaip branduolinę galią turinti valstybė, norime suteikti Baltijos valstybėms dar didesnes garantijas, kad NATO sutarties punktas dėl kolektyvinės gynybos yra tikras.”

    Priešingai nei JAV prezidento George’o W.Busho 2002-ųjų rudens pareiškimas, prikaltas prie Vilniaus rotušės sienos, šios Didžiosios Britanijos branduolinės garantijos Lietuvai didelio dėmesio nesulaukė. Gal krizė kalta, o gal mes dar nepratę matyti Britanijos kaip saugumo garanto, juoba – kaip saugumo struktūros architekto. Bet geopolitiniai poslinkiai, ypač žemyninėje Europoje, gilėjant skolų krizei, vyko nebesustodami, netgi įgaudami pagreitį.

    Šiemet sausį Taline Švedijos kariuomenės vadas generolas Sverkeris Goeransonas visų Skandinavijos pajėgų vadų vardu įteikė Baltijos šalių pajėgų vadams oficialų pasiūlymą prisijungti prie NORDEFCO, taip tampant formaliais visą Baltijos jūrą apimančio neformalaus karinio aljanso nariais.

    Praėjus kelioms dienoms po šio kariškių renginio, aptarti sėkmingai su finansinės krizės padariniais besitvarkančių valstybių bendradarbiavimo susirinko devynių Šiaurės ir Baltijos šalių vyriausybių vadovai. Pabrėžtina, kad susitikimas vyko Londone, britų premjero Davido Camerono iniciatyva ir kvietimu (beje, vienas šio uždaro renginio vedėjų buvo jau minėtas E.Lucasas).

    Dar du svarbūs momentai: pirmasis – į renginį nebuvo pakviesta Lenkija, nors ji formaliai irgi neblogai dorojosi su krize. Varšuva pastaruoju metu akivaizdžiai labiau žiūri į Paryžių, Berlyną ir, jų “padavimu”, į Maskvą, nei į Vašingtoną bei Londoną. O D.Cameronas sukvietė akivaizdžiai atlantinės orientacijos valstybių atstovus. Antrasis – kaip dabar aiškėja, iš pradžių britai norėjo kviestis vien Skandinavijos valstybes, bet šios aiškiai pasakė, kad be Lietuvos, Latvijos ir Estijos į Londoną nevažiuos, nes Šiaurės ir Baltijos šalių partnerystė jau tapusi faktu.

    Čia ir pereiname prie reikalo esmės: kodėl Baltijos šalys tapo tokios svarbios skandinavams? Akivaizdu, kad ne dėl kokių istorinių sentimentų ar moralinės graužaties dėl kadaise pripažinto Baltijos šalių prijungimo prie Sovietų Sąjungos fakto. Skandinavai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje turi ką prarasti. Praėjusių metų duomenimis, skandinavų bankai Baltijos šalyse buvo išdavę 150 mlrd. Lt paskolų, o tai sudaro apie 15 proc. visų išduotų paskolų kiekio. Tai labai daug.

    Greta to, skandinavai yra įsigiję (ar investavę) Baltijos šalyse keltų linijų, viešbučių, prekybos tinklų, degalinių tinklų, pramonės įmonių. Tikslaus skaičiaus rasti nepavyko, bet tikriausiai nebus didelė klaida daryti prielaidą, kad skandinavai, pirmiausia švedai, norvegai ir suomiai, yra sumerkę Baltijos šalyse per 200 mlrd. Lt, arba 55–60 mlrd. eurų. Tokioms nedidelėms valstybėms, kaip Skandinavijos, tai didžiuliai pinigai, kurių prarasti negal

    Autorius: veidas.lt | 2011 09 28 @ 09:31 | Aktualūs komentarai | No Comments

     

     


    ES konkurencijos sargai purto "Gazprom"

    2011.09.28, 12:47

    ES konkurencijos prievaizdai atliko kratas Rusijos energetikos bendrovės "Gazprom" padaliniuose ES šalyse bei

    susijusiose bendrovėse, taip pat ir AB "Lietuvos dujos". Įtariama, kad dujas Europai tiekianti "Gazprom" gali naudotis

    savo padėtimi rinkoje. (Papildyta kratas patvirtinusių bendrovių sąrašu)

    Kol kas pati dujų eksportuotoja patvirtino, kad Europos Komisijos (EK) Konkurencijos direktoratas atliko reidus

    Gazprom“ padaliniuose Vokietijoje bei Čekijoje. "Lietuvos dujos", kurių 37,1% akcijų valdomas Rusijos bendrovės, taip

    pat patvirtino apie kratas.

    "Verslo žinių" portalas rašė, kad Lietuva EK Konkurencijos direktoratui koncerną "Gazprom" apskundė šiemet sausį.

    Vokietijos milžinė RWE teigia, kad kratos jos būstinėje Esene (Vokietija) ir Čekijoje esančiame biure yra susiję su

    Gazprom“ sutartimis. „Gazprom“ anksčiau pati skelbė, kad su RWE ji planuoja steigti bendrą energetikos bendrovę, kuri

    už dujas mokėtų „konkurencingomis kainomis“.

    Beje, „svečių“ sulaukė ir 38,9% „Lietuvos dujų“ valdanti vokiečių "E.ON Ruhrgas".

    EK bendroves įtaria pažeidus konkurencijos taisykles, turint informacijos apie neteisėtus rinkoje veiksmus, galėjusius

    pakenkti konkurentams.

    Be to, reiškiami įtarimai užkertant kelią prie vamzdynų prisijungti kitoms įmonėms, apsunkinant pastangas plėsti tiekėjų

    tinklą. Šiuo metu į ES dujų rinką siekiama įnešti daugiau konkurencijos, leidžiant vamzdynų nevaldančioms bendrovėms į

    juos „pumpuoti“ dujas.

    Pavyzdžiui, pro šiuo metu "Lietuvos dujoms" priklausančius vamzdynus, šią bendrovę pertvarkius, turėtų būti

    transportuojamos dujos iš Kiaulės nugaroje planuojamo statyti gamtinių dujų terminalo. Pastarąjį dujos galėtų pasiekti

    laivais.

    Britų dienraščio „The Financial Times“ (FT) teigimu, kratos gali paaštrinti santykius tarp ES ir Rusijos, kuri ir taip nebuvo

    patenkinta "Gazprom" Europoje valdomų vamzdynų išskaidymu. Maskva jau yra teigusi, kad Lietuvos Vyriausybės

    pasirinktas „radikalus“ III energetikos paketo įgyvendinimo būdas yra nepriimtinas. Rusijos premjeras Vladimiras

    Putinas pernai jį pavadino „plėšimu“.

    FT žiniomis iš viso konkurencijos sargai atliko kratas 20-yje bendrovių ir filialų, kurios išsidėsčiusios 10-yje šalių.

    Planuoja suremti pečius

    27-ias valstybe vienijanti ES, kuri pusę išteklių importuoja iš trečiųjų šalių, planuoja peržiūrėti atskirų šalių sutartis su

    tokiais tiekėjais kaip "Gazprom".

    "Verslo žinios" rašė (2011.09.23), kad Europos sostinėse trūksta politinės valios bendrai derėtis su trečiosiomis šalimis

    dėl energijos išteklių importo.

    Galutinė Europos Komisijos (EK) rengiamo komunikato apie energijos išteklių tiekimo saugumą nuostatas redakcija

    greičiausiai bus mažiau ambicinga už rugsėjo pradžioje viešai paskelbtą jo projektą.

    "Manytume, jog ekonominiu ir politiniu spaudimu "Gazprom" siekia užkirsti kelią visavertės konkurencijos tarp gamtinių

    dujų tiekėjų atsiradimui. Tokiais veiksmais yra eliminuojama realios konkurencijos galimybė ir trukdoma susikurti

    Europinei dujų rinkai, - Energetikos ministerijai pranešus apie kreipimąsi į EK sausį buvo cituojamas energetikos

    ministras Arvydas Sekmokas. - Atvejis, kai trečiosios šalies monopolinė įmonė spaudžia ES valstybę narę už

    fundamentalių ES principų - vieningos rinkos, konkurencijos skatinimo ir vartotojų interesų apsaugos - įgyvendinimą,

    neturi precedentų".

    Už konkurencijos pažeidimus, pasinaudojimą duominuojančia padėtimi EK yra nubaudusi JAV technologijų kompanijas

    "Intel" (skirta rekordinė 1,06 mlrd. USD bauda), bei "Microsoft" (bauda 900 mln. USDima ir kuriuos reikia ginti, prireikus – netgi karine jėga.

    Žinomas posakis: jeigu tu skolingas bankui tūkstantį litų, tai tavo problema. Bet jei tu skolingas bankui milijoną litų – tai jau banko problema. Ypač jeigu jis skolina savo šalies pensininkų pinigus. Štai taip gali atsitikti, kad paskolos (daugiausia nekilnojamajam turtui įsigyti), kurias nemažai tautiečių krizės metais ėmė keikti, kaip ir jas išdavusius bankus, tikrovėje gali tapti pačia tvirčiausia Baltijos šalių saugumo garantija.

     

  • Žinoti, ko reikia

    Žinoti, ko reikia

     

    Vytautas LANDSBERGIS

     

    Jei mes, lietuviai, norime būti, gyventi - turime turėti savo valstybę. Joje nebebus Kražių skerdynių ir knygų draudimo. 

    Tačiau kas gali turėti valstybę? Tik tauta. 
    Tam reikėjo, kad rastųsi tauta, kad būtume tauta. 
    Tokie buvo laikai, kai daktarai Jonas Basanavičius ir Vincas Kudirka žadino lietuvius ir Lietuvą, kad jie taptų tauta.
    Kad žmonės ir tauta būtų susaistyti širdies ryšiais su savo tėvyne, reikėjo atverti jų širdis ir skiepyti tėvynės meilę. Tai darė Maironis
    Kad žmonės ir besivienijanti tauta galėtų sklandžiai bendrauti žodžiu ir raštu, buvo reikalinga taisyklinga - bendrinė - lietuvių kalba. Ją puoselėjo Jonas Jablonskis. 
    Ir atsirado sąmoninga tauta, ir paskelbė savo valstybę. 
    Šią reikėjo ginti nuo gobšių kaimynų, tad atsirado Lietuvos kariuomenė. Niekas nesvarstė, kad gal nere
    Ugdyti dvasią ir protą reikėjo švietimo - ir ne vien slaptos vargo mokyklos, bet ligi paties aukštojo.
    Taip atsirado - jei ne Vilniuj, tai Kaune - lietuviškas universitetas. Kultūrą statyti ant savų pamatų - Tautosakos archyvas.
    Ir daugybė kitų dalykų, ligi pat aviacijos. 
    Tai Pirmoji respublika, Vasario šešioliktosios Lietuva. 
    Kai ją sunaikino galingesnieji, kai vėl prasidėjo Kražių ar kitokios skerdynės ir knygų draudimas, reikėjo iš naujo susivokti, kad vis dėlto nenorim išnykti; norime būti, ir tam privalu atkurti savo valstybę. 
    Reikėjo, žinojom, ko reikia, ir padarėm. 
    Laisvė nėra kekšė, kuri siūlosi kiekvienoje istorijos kryžkelėje, o vergai svarsto: "Ė, kažin, gal nelaisvėje gražiau pasidažius..." 
    Kurie taip nesvarsto, tie jau laisvi žmonės, jie savyje turi ir gyvybėmis gins gražią nuotaką laisvę. Apgynėm. 
    Po to pradėjom ant jos spjaudyti, stumdyti, tampyti už drapanų, apvaginėti ir tyčiotis. Ar tik nenumos į tokius mus ranka? 
    Apsidairykim, ar dar norim būti, gyventi, kur mūsų prigimtieji namai, ar mums reikia tos nuo amžių Lietuvos tėvynės? 
    Jei nebereikia, tai Basanavičiaus-Kudirkos projektas uždaromas, savanorių ir sukilėlių kraujas pajuoktas, ir viskas "aišku". Be likusio ženklo, kad žmogumi buvęs. Kad buvo, ir statė, ir kūrė, ir priešinosi, ir gyveno pasaulyje tokia tauta. 

    Jei vis dėlto reikia savęs ir Lietuvos, tai vėl susistatykim dalykus iš pradžios. 
    Reikia ir kariuomenės, ir universiteto, ir Tautosakos archyvo. Reikia norinčių dirbti ir ginti savo šalį piliečių. Reikia Tautos namų ir gyvybingo ūkio. Jei bus tik šioks toks ūkis, tai dar nieko nebus. Jei bus tik pagerėjęs ūkis - rodikliai ir gabalas pelno, tai irgi niekai. Galima mirti ne tik iš bado, bet ir nuo aptukimo ir tulžies išsiliejimų. O gyventi galima ir teks iš vienintelio šaltinio - iš noro gyventi. 
    Tai būna tada, kai gyvenimu džiaugiesi ne kaip gobšas, kai jame yra meilė. Kai neturėsime meilės, būsime niekas. Taip Šventajame Rašte. Todėl gyvenimo Priešas Baisus ir naikina meilę. 
    Ar jau aišku, ko reikia pirmiausia?

     

  • Ž. Makauskienė. Lenkų autonomija : nėra klausimo, yra klausimas - kada

                           

    |

    Ž.Makauskienė. Lenkų autonomija: nėra klausimo, ar bus, yra klausimas – kada

    Živilė Makauskienė,

    2011 09 27

    Garsi Lenkijos mokslininkė prof. Jadvyga Staniškis (Jadwiga Staniszkis) stojo ginti iš visų

    Varšuvos tribūnų puolamos Lietuvos. Komentuodama premjero Donaldo Tusko (Donald Tusk)

    staigią kelionę į Lietuvą ginti „skriaudžiamų“ lenkų bei atšalusius abiejų valstybių santykius,

    mokslininkė sakė, kad reikia suprasti lietuvius, įžvelgiančius grėsmę savo valstybės vientisumui.

    „Lietuviai bijo „Regionų Europos“, nes joje mato pavojų savo valstybės integralumui“, – sakė

    profesorė, ir nurodė, prie ko veda nežabojama Silezijos autonomijos judėjimo veikla. Kaip žinia, šis judėjimas siekia

    Aukštutinės Silezijos autonomijos atkūrimo, kokią šis regionas turėjo tarpukariu.

    Neatsitiktinai Lietuvos ir Lenkijos santykių kontekste minimas autonomijos klausimas. Atrodė, kad prieš dvi dešimtis

    metų, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo saulėtekyje, lenkų autonomijos steigėjai, kurie Vilniaus ir Šalčininkų

    rajonų ateitį siejo ne su Vilniumi, o su Maskva, galutinai susikompromitavo, kaip ir sukompromitavo lenkų autonomijos

    idėją. Tuomet jų nepalaikė ir Lenkija, vienareikšmiai atsiribojusi nuo tokių siekių ir idėjų. Tačiau prabėgus

    dvidešimčiai metų, lenkų autonomijos idėja vėl pradedama gaivinti.

    Antai socialiniame tinkle Facebook sukurtas įrašas, kur raginama kurti Vilniaus krašto autonomiją, Lietuvoje leidžiamo

    dienraščio „Kurier Wileński“ interneto svetainėje esąs tinklaraštis „Autonomia dla Wileńszczyzny“ („Autonomija

    Vilnijai“) ir skelbiamas teritorinės autonomijos žemėlapis su prierašu, kad šiandien jau nebėra klausimo, ar bus

    autonomija, klausimas likęs tik vienas – kada?

    Galbūt viena iš autonomijos idėjos reanimavimo priežasčių yra ir ta, kad nemažai anuometinių autonomininkų ir

    šiandien yra įtakingi Lietuvos lenkų bendruomenėje. Už Vilniaus krašto autonomiją anuomet pasisakęs Stanislavas

    Peško yra Lietuvos lenkų sąjungos pirmininko pavaduotojas, Gabrielius Janas Mincevičius yra Vilniaus rajono mero

    pavaduotojas. Taip pat daug seniūnų, mokytojų, europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio tėvo pavardė yra

    sąraše asmenų, kurie prieš du dešimtmečius reikalavo įkurti autonomiją.

    Šimtai įrašų tinklaraštyje ir Facebook‘e nepalieka abejonės, kad daugeliui dalyvaujančiųjų diskusijoje ir rašančiųjų

    komentarus Vilniaus krašto autonomija yra net ne tolima svajonė, o ne tokios jau tolimos ateities klausimas.

    Autonomijos šalininkai suvokia, kad Lietuvoje galiojančioje Konstitucijoje yra vienareikšmiai įtvirtintas valstybės

    teritorijos nedalomumo ir vientisumo principas. Tačiau, anot Facebook‘o ir tinklaraščio „Autonomia dla

    Wileńszczyzny“ autorių, pasaulyje nieko pastovaus nėra. Svajojančius apie lenkų autonomiją Lietuvoje gali įkvėpti ne

    tik Silezijos autonomijos judėjimo pavyzdys.

    Pačioje Europos Sąjungoje konkuruoja „Valstybių Europos“ ir „Regionų Europos“ idėjos, o įvykiai Belgijoje, kuriai

    gresia skilti į dvi dalis, rodo, kad nėra nekintančių sienų ir valstybių. Apie tai rašo ir tinklaraščio „Autonomia dla

    Wileńszczyzny“ autorius: „Šiandieniame postmoderniame pasaulyje visuose kontinentuose yra akcentuojamosžmogaus teisės: tiek individualios, tiek grupinės. Atskiros grupės, taip pat etninės ir regioninės, siekia didesnės

    nepriklausomybės, emancipacijos ir autonomijos. Taip yra Europoje, pradedant Katalonija ir Baskų kraštu, Škotijoje ir

    Velse, itališkoje Aukštutinėje Adygoje, Čekijos Moravijoje ir Lenkijos Aukštutinėje Silezijoje. (…) Šis procesas ateis ir

    į Vilniją. Lietuva pagal Konstituciją yra unitarinė valstybė, bet kiekvieną Konstituciją galima pakeisti arba atitinkamai

    interpretuoti“, – rašo tinklaraštininkas. Jis pažymi, kad prieš daugiau kaip dvidešimt metų paskelbta lenkų autonomija

    buvo neapgalvota ir netinkamai įgyvendinama, todėl reikia padaryti tinkamas išvadas ir kitą kartą geriau pasiruošti.

    Pripažįstama, kad šis regionas ekonomiškai yra labai skurdus ir sunku kalbėti apie kokį nors būsimo vieneto ūkinį

    suverenumą. Juolab kad greičiausiai už autonomijos ribų liktų Vilnius – miestas, kuris yra lenkų iš provincijos avanso

    vieta. Tačiau ir čia yra išeitis. Reikia siekti Suomijos pavyzdžio ir įteisinti lenkų kalbą kaip antrąją ne tik Vilniaus,

    Šalčininkų (gal ir Trakų) rajonuose, bet ir pačioje Lietuvos sostinėje. Kita išeitis – laukti, kol pasikeis politinė situacija.

    „Mažos Vilnijos autonomija yra ydinga. Nebent ji apimtų visą istorinį-kultūrinį regioną, nuo Vilniaus iki Pultusko,

    Palenkės regioną, dalį Baltarusijos. Manau, kad prie tokios autonomijos ES ribose prisijungtų ir Karaliaučiaus

    gyventojai“, – svarstoma tinklaraštyje. Ir priduriama, kad ilgainiui lietuvių kalba yra pasmerkta išnykti, tad lenkų kalba

    taps natūrali šios teritorijos gyventojų kalba.

    Lietuvos viešojoje erdvėje lenkų autonomijos klausimas nekeliamas, nebent apie tai prabyla pavieniai politikai ar

    kokie juokdariai. Tačiau gilesnių politologinių įžvalgų nėra. Bet ar tai reiškia, kad nėra problemos? Ar Vilniaus krašto

    autonomija yra tik nereali svajonė? Į šį klausimą galima atsakyti kitu klausimu: ar prieš dvidešimt metų daug kas

    tikėjo, kad Kosovas kada nors taps nepriklausoma valstybe

  • Glaveckas apie minimalios algos didinimą

                                                  K.Glaveckas apie minimalios algos didinimą

     

    Rinkimai dar po metų, bet, atrodo, mes rodome didžiulį rūpestį ir susirūpinimą minimalios algos padidinimo klausimu. Dažniausiai tas rūpestis prieš rinkimus labai smarkiai sustiprėja.

    Tik skirtumas toks, kad jis priklauso nuo to, kas yra valdžioje. Jeigu opozicija tik siūlo padidinti, tai pozicija bando ieškoti rezervų arba galimybių realiai padidinti.

    Kitaip sakant, valdančioji dauguma paprastai pragmatiškai sako: neskubėkime arba pamatuokime prieš darydami, kad nesugriautume ekonomikos.

    Bet klausimas vis dėlto yra ne dėl mūsų siūlymų ir mūsų norų, bet dėl ekonomikos galimybių, nes algas iš principo moka ne Vyriausybė, ne darbdavys, o pagaminta ir parduota produkcija arba paslaugos.

    Diena.lt

  • Premjeras paragino JAV sekti

           Premjeras paragino JAV siekti NATO oro policijos misijos Baltijos šalyse pratęsimo

    2011-09-26

    Premjeras Andrius Kubilius pirmadienį paragino Jungtines Valstijas siekti, kad Šiauliuose dislokuota NATO oro policijos misija būtų pratęsta.

    Tokią poziciją Vyriausybės vadovas išsakė pirmadienį susitikęs su Lietuvoje besilankančiu pirmosios sertifikuotos JAV verslo misijos vadovu, Kongreso nariu Johnu M. Shimkumi.

    „Susitikimo metu Vyriausybės vadovas taip pat pakvietė JAV atstovus kitais metais Čikagoje vyksiančiame NATO viršūnių susitikime palaikyti Lietuvos siekius pratęsti NATO oro policijos misiją“, - rašoma Ministro pirmininko spaudos tarnybos pranešime.

    Trys Baltijos šalys neturi oro erdvės apsaugai tinkamų orlaivių, todėl šią karinę funkciją nuo 2004 metų vykdo sąjungininkai. Pamainomis skirtingų šalių naikintuvai dislokuojami Šiauliuose. Šiuo metu Lietuvos, Latvijos ir Estijos oro erdvę saugo Danija.

    Pagal galiojantį sprendimą NATO oro policijos misiją vyks iki 2014 metų, tačiau Baltijos šalys siekia, kad ji įgautų ilgalaikės misijos statusą.

     

    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/69427  2011- 09 - 27

  • Atlikę nuo karnavalo: Uspaskicho ir Valinsko problema

                               Atlikę nuo karnavalo: Uspaskicho ir Valinsko problema

    Praėjusią savaitę Arūnas Valinskas pranešė galutinai apsisprendęs jungti savo „partiją“ prie Liberalų ir centro sąjungos. Ką gi, šiek tiek didesniu būreliu bus ne taip baisu eiti politinės mirties link. Tarsi jau ir nėra apie ką kalbėti, tačiau platesnė problema lieka. Ar Lietuvoje Seime dar galima kokia nors šou partija?
    Galbūt Tautos prisikėlimo partijos (TPP) skiepai buvo labai geri ir tradicinės partijos gali ramiai miegoti? Galbūt. Tačiau panašios politinės kultūros Lenkijoje į Seimą, atrodo, pateks tokia juokinga Januszo Palikoto rėmimo sąjunga, kurios vadas ir įkvėpėjas iš rinkimų plakatų rodo visiems savo ilgą liežuvį.
    Šiuo veiksmu viskas pasakyta. Rinkimų programos tokiais atvejais visai nereikalingos. Ir Lietuvos visuomenei nereikia barstytis galvų pelenais ir kaltinti save, kad dar nuo pirmojo Šustausko laikų vis išrenkama kokia nors klounų partija. Nesame labai jau išskirtiniai. Nepasitenkinimą valdžia liaudis visada lengviausiai išreiškia parodydama jai špygą.
    Sociologai ir kultūrologai jau seniai yra išnagrinėję KARNAVALINĖS KULTŪROS fenomeną. Jis reiškia apačių protestą, dugno pakėlimą aukštyn, tyčiojimąsi iš viršūnėse įsitvirtinusio neteisingumo ir sustabarėjusių, dirbtinių vertybių.
    Nužemindama, parodijuodama, išjuokdama aukštąją kultūrą ir valdžią liaudis gina savo teisę gyventi laisvai. Karnavalas į politiką įsiveržia tada, kai viršūnės ima per daug nepaisyti apačios norų. Ir dažniausiai jis turi gydomąjį efektą. Jei tik nepasibaigia visišku chaosu, po kurio ateina diktatūra.
    Ar Lietuvos politinė sistema pamažu sveiksta eidama per V.Šustausko, V.Uspaskicho, A.Valinsko, o dabar gal ir per Kristinos B. rinkimų projektus? Objektyvų rezultatą pamatysime po metų. O dabar, turėdamas šiokią tokią epizodinio vaidmens patirtį TPP karnavale, noriu kai ką pasakyti subjektyviai.
    Turbūt tik pirmasis Šustausko įsiveržimas į didžiąją politiką buvo iš tikrųjų natūralus ir nesurežisuotas. Didelių bėdų jis pridarė tik Kaunui, o Vilniui tai buvo greičiau erzinanti pamoka ir tiek.
    Darbo partija buvo statoma jau ant daug tvirtesnių verslo asociacijos pamatų. Ne vien organizacinė struktūra, bet ir visa jos stilistika buvo tiesiog puikiai apskaičiuota. Klounada buvo patikėta beveik išimtinai vienam lyderiui, o visa partija atrodė gana solidžiai. Ne tik atrodė. Į partiją pavyko sukviesti daug rimtų ir dirbti gebančių žmonių. Todėl ji nežlugo per vieną kadenciją.
    Ar tai gerai, ar blogai, dar pamatysim.
    TPP projektas rėmėsi ta pačia, dar labiau išreikšta karnavalo strategija. Čia klounais (kapinių vampyrais, „zėkais“ ir prostitutėmis) bent jau rinkimų plakatuose tapo visi žinomi partijos veidai. Puikų rezultatą buvo galima nuspėti, nors daugeliui tai tapo didžiausia metų sensacija.
    Per rinkimus TPP atliko neabejotinai pozityvų vaidmenį. Seimas buvo apsaugotas nuo didelės dalies neaiškaus plauko populistų, todėl pavyko atimti valdžią iš užsisėdėjusios pokomunistinės nomenklatūros. O toliau prasidėjo bėdos...
    Lyderio vaidmuo tokiuose projektuose yra lemiamas. Chuliganui Šustauskui tiesiog trūko intelekto ir charizmos. O štai Uspaskicho asmenybę tenka vertinti labai gerai. Nepaisant suvirintojo profesijos ir visų cirkų su Plechanovo akademijos diplomu.
    Ir Darbo partija, ir TPP nebuvo tikras spontaniškas karnavalas. Strategai tiesiog geriau ar blogiau naudojosi karnavalo priemonėmis per rinkimus, nors buvo ir šventai tuo tikinčiųjų. Abi šios partijos buvo planuojamos po rinkimų tapsiančios sisteminės. Darbo partijai tai beveik pavyko, TPP - ne.
    Kodėl? Čia vėl tenka grįžti prie to, kiek daug politikoje reiškia pavienės asmenybės.
    V.Uspaskichas buvo sėkmingas verslininkas, nors ir gana drumstuose vandenyse. Savo spontaniškumą ir įtaigumą jis buvo išmokęs naudoti dėl konkretaus tikslo, o ne todėl, kad kvailioti tiesiog smagu. Žinoma, jo klounada nėra vien apskaičiuota ir dirbtinė. To yra ir charakteryje, tačiau ne taip giliai kaip A. Valinsko atveju.
    Pastarasis yra apsigimęs ir labai talentingas aktorius - pats tikriausias karnavalo vedlys. Iš tų, kurie galėtų sukelti ir revoliuciją. Prigimtinė A.Valinsko stichija - scena ir gyvas eteris. Situacijose, kurios reikalauja greitos reakcijos ir drąsos improvizuoti, jis yra tikrasis valdovas. Tačiau visi jo bandymai kitose srityse baigiasi fiasko. Nes jis - kalifas vienai valandai.
    Todėl būtent A.Valinskas geriausiai išreiškia karnavalo esmę. Išmušus vidurnakčiui iliuzijos turi dingti. Bet vargas visuomenei, kurios valdžioje karnavalo vedliai įsitvirtina ilgam.
    A.Valinskas moraliai, o po to ir politiškai žlugo, kai netikėtai pačiam sau tapo Seimo pirmininku. Bandymas per vieną naktį iš juokdario tapti antruoju Antanu Smetona, atrodo (tikiuosi, tik man), galutinai pažeidė asmenybės vidinę pusiausvyrą. Noras staiga atsiriboti nuo praeities, pasireiškęs žiniasklaidos persekiojimu, buvusių kolegų veiklos drastišku apmokestinimu ir kitomis „vieno iš trijų“ kvailystėmis, tik dar labiau atskleidė patį praeities dugną.
    Pasirodė, kad liaudies žmogus, kuris anksčiau rodė nuogą užpakalį jau nuvažiavusiai karaliaus karietai, pats atsisėdęs į sostą nebus toks nepastabus ir atlaidus bandantiems iš jo pasijuokti. Jis juk labai gerai žino, ką galvoja tie, laikantieji špygas kišenėse!
    Lipdukai ant Seimo tualetų, draudžiantys įeiti su fotokameromis, labai aiškiai įspėjo, kad susireikšminusi ir savo dugną slepianti parodija jau tampa idiotišku valdžios iškrypimu. Savo vietose likusiems tikriesiems humoristams ir pašaipūnams darbo atsirado per akis.
    Toks jau pasaulinis dėsnis. Karnavalas turi baigtis laiku. Arba jo vedlys tampa diktatoriumi. Kartais juokingu, kartais visai ne...
    Geriausiai šį fenomeną atskleidė Charlie Chaplinas, kurio mielas mažasis žmogus vos tik gavęs neribotą valdžią tampa Hitleriu. Taip ir mūsų gerasis „Dviračio“ dzūkelis iš skurdžių smėlynų, visą gyvenimą „pjovęs grybą“, šįkart gavo per sunkią užduotį. Išlikti eitynių priekyje net kai karnavalas baigsis! O po to nežinia kokie gudrūs dėdės dar pasiūlė jam būti Lietuvos prezidentu...
    O kaip smagu matyti šitą žmogų spindintį humoru, kai jis savo vietoje - TV ekrane. Bet šiukštu neleiskite jam kalbėti apie politiką, kol jis dar tiki, kad joje kažką veikia.
    Todėl nėra ko stebėtis, kad TPP taip greitai žlugo. Dabar tik vyksta gerokai pavėluotas to įforminimas. Ką iš trejų metų senumo šlovės pelenų gaus liberalcentristai, žino tik jie patys. Nebent kas nors jau sutiko dalytis iš biudžeto vis dar gausiai plaukiančiais pinigais, skiriamais partijoms finansuoti, ir ministerijos kontroliuojamais resursais.
    Tačiau liūdniausia, kad toks parazitavimas politinėje sistemoje dar tęsis ištisus metus. Ir beveik nėra veiksmingų priemonių tai stabdyti.
    O juk karnavalas seniai baigėsi. Žmonės stengiasi ramiai dirbti savo kasdienį darbą. Tačiau pats karnavalo vedlys staiposi tarsi jo valanda dar nepraėjo...
    Ir kažkam tai patinka.

    Alfa.lt Saulius Stoma 2011-09-27


                                                                  Kartu su rinkimais – referendumas dėl pilietybės? 

    Seimo narius, per visą kadenciją nesugebėjusius deramai išspręsti pilietybės klausimo, užvaldė nauja idėja - kartu su rinkimais į parlamentą surengti referendumą dėl dvigubos pilietybės.
    Kitų metų rudenį vyksiantys Seimo rinkimai gali būti kur kas brangesni, nei dabar skaičiuojama. Jų kainą gali padidinti šiuo metu Seimo Žmogaus teisių komitete (ŽTK) brandinama idėja kartu surengti ir referendumą dėl dvigubos pilietybės. Ne vienus metus dėl šios nuostatos kryžiuojamos ietys problemos neišsprendė, o tik įvėlė į teisinius ir politinius karus.
    Pusmetį galiojantis naujasis Pilietybės įstatymas dvigubą pilietybę įspraudė į gana siaurus rėmus. Teigiama, kad būtent to reikalauja Konstitucija. Todėl, norint permainų, būtina referendumu keisti pagrindinį krašto įstatymą. Išeivijos atstovų referendumai nežavi. Net jei juos inicijuoja Seimas, kuriam kelias jį surengti yra kur kas paprastesnis nei paprastiems piliečiams.
    Jei parlamentas palaimintų referendumo idėją, 2012-ųjų Seimo rinkimai kainuotų ne 23 mln. litų, kaip planuojama dabar, o 15 mln. litų brangiau.
    Neturėtų bijoti
    Pasak ŽTK pirmininko Armino Lydekos, komitetas įvairius Pilietybės įstatymo projektus kuravo ne vieną kadenciją, todėl puikiai išmano šią problematiką. „Kadangi konstitucinės teisės specialistai išaiškino, kad įstatymu išplėsti dvigubos pilietybės ribų negalima, būtinas referendumas, pirmiausia mėginsime susidėlioti teisinius akcentus“, - sakė A.Lydeka. Be to, jei tokią idėją siūlytų Seimo ŽTK, o ne kuri nors partija, niekas negalėtų įtarti, kad tai paprasčiausia rinkimų akcija. „Tai būtų traktuojama kaip parlamentinė idėja. Nesiekiame politinių tikslų, tik ieškome kelio, kaip spręsti įsisenėjusią problemą“, - teigė komiteto vadovas. Anot A.Lydekos, nei senasis, nei naujasis Pilietybės įstatymas visų netenkina.
    Neišsprendus idėjinio ginčo, rezultatų nebus. Komiteto vadovas teigė suprantąs tuos, kuriems priimtina tik vienos valstybės pilietybės idėja. Tačiau jis pateisina teigiančiuosius, esą XXI amžiuje toks požiūris yra pasenęs, todėl permainos neišvengiamos. A.Lydeka mano, kad šiuo metu referendumo idėją palaikytų daugiau kaip pusė Seimo narių. „Atsiklausti tautos - pats demokratiškiausias dalykas. Todėl politikai neturėti bijoti sužinoti jos nuomonę dėl klausimo, kuriuo abi šalys turi svarių argumentų“ - įsitikinęs A.Lydeka.
    Politizuota akcija
    Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdybos pirmininkės Reginos Narušienės nuomone, Seimo iniciatyva rengti kitąmet referendumą dėl dvigubos pilietybės būtų neracionali, nepagrįsta ir politizuota akcija. Pasak jos, surengti referendumą pagal dabartinius krašto įstatymus, neįmanoma - per daug keliama reikalavimų. „Pati Lietuva pripažįsta nežinanti, kiek ji turi piliečių. Tai apie kokį referendumą galima kalbėti?“ - stebėjosi R.Narušienė.
    PLB vadovė nesutinka, kad dvigubos pilietybės nuostatą galima įteisinti tik keičiant Konstituciją. Pasak jos, yra ir kitų kelių tai pasiekti, pavyzdžiui, taisyti įstatymus. „Tereikia pasižiūrėti, kaip tvarkosi kitos Europos Sąjungos (ES) valstybės, turinčios panašių problemų ir siekiančios analogiškų tikslų“, - svarstė R.Narušienė.
    PLB pirmininkė prognozavo, kad peržiūrėti dabartinį Pilietybės įstatymą privers pats gyvenimas. „Per daug žmonių išvykę iš Lietuvos, jie tikrai nesileis būti atskirti nuo tėvynės“, - įsitikinusi R.Narušienė.
    Griežti reikalavimai
    Pagal įstatymą surengti referendumą Seimui paprasčiau nei tokią iniciatyvą sumaniusiems piliečiams. Kad idėja virstų kūnu, šiems būtina surinkti 300 tūkst. parašų. Tuo tarpu siūlymą paskelbti referendumą turi teisę pateikti ne mažiau kaip 1/4 visų parlamentarų. Tačiau abiem atvejais referendumas laikomas įvykusiu, jei balsuoti ateina ne mažiau kaip pusė balso teisę turinčių rinkėjų, įrašytų į sąrašus. Sprendimas laikomas priimtu, jei už tai pasisako daugiau kaip pusė atėjusiųjų balsuoti.
    Pernai gruodį prezidentė Dalia Grybauskaitė vetavo lapkritį Seimo priimtą naujos redakcijos Pilietybės įstatymą ir grąžino jį tobulinti dėl dviejų straipsnių. Vienas jų dvigubą pilietybę leido turėti įgijusiems ES ar NATO valstybės pilietybę, kitas - išplėtė galimybes gauti Lietuvos pilietybę išimties tvarka. Krašto vadovė čia įžvelgė prieštaravimą Konstitucijai. „Pagal Konstituciją dviguba pilietybė yra reta išimtis, o ne paplitęs reiškinys. Išplėsti galimybes turėti dvigubą pilietybę būtų įmanoma vieninteliu būdu - keičiant pačią Konstituciją“, - tuomet teigė D.Grybauskaitė. Seimą prezidentės argumentai įtikino ir įstatymas dar kartą buvo priimtas su jos pateiktomis pataisomis. Teisės aktas galioja nuo šių metų balandžio 1 dienos.

    Alfa.lt Raimonda Ramelienė 2011-09-27


                                                        L.N.Rasimas. Lenkų klausimas: tiesiog netvarka

    Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma į jokius valstybinius darinius - taip parašyta Konstitucijos 10 straipsnyje, kurį galima pakeisti tik visuotiniu Tautos referendumu. Bet kokį norą ar veiksmus pažeisti šią nuostatą, turi ginti valstybės jurisdikcija. Suprasdami, kad teisine prasme (taip pat ir tarptautinėje teisėje), sutikimas ar susitaikymas dažnai išreiškiamas valstybės valdžios tylėjimu, jau ne retoriškai, o visiškai rimtai keliame klausimą - ar Lietuva dar turi valstybinę jurisdikciją visoje savo teritorijoje?
    Juk valstybės jurisdikcija pasireiškia galia nustatyti savo teritorijoje juridinių ir fizinių asmenų teises ir pareigas, o taip pat galia priversti juos nustatytų teisių ir pareigų laikytis. Abi šios galios yra konstitutyvinės - sine qua non. Jei nėra vienos, nėra ir kitos. Valstybė laisvai veikia ir laisvai sprendžia, kaip ji turi elgtis savo Konstitucijos nustatyta tvarka. Teritorijoje, t. y. erdvėje, kurioje veikia valstybės jurisdikcija - savos jurisdikcijos negali nustatinėti jokia kita valstybė, priešingu atveju pažeidžiamas teritorinis vientisumas ir suverenitetas.
    Žinoma, suverenitetą gali riboti tarptautinė teisė ar tarptautiniai susitarimai, bet tarptautinės teisės normos valstybės teritorijoje paprastai tampa privalomos po jų legitimacijos, t. y. pripažinimo, laisva valia išreikšto susitarimo ar prisijungimo prie jo. Taigi, kitos valstybės vykdyti plebiscitai, referendumai ar net nuolaidos ultimatyviems kitos valstybės reikalavimams nėra tarptautinės teisės norma, nėra ir teisinis pagrindas atsisakyti savo suvereniteto į valstybės teritorijos dalį, jeigu nėra laisvo tokių įvykių pripažinimo.
    Kai neveikia valstybės jurisdikcija - veikti pradeda kiti. Po mūsų valstybės teritoriją jodinėja „Armijos krajovos“ uniformomis pasirėdę kitos valstybės piliečiai
    L.N.Rasimas
    Kodėl reikia šiandien apie tai kalbėti? Visų pirma todėl, kad visos Lietuvos valdžios visa apimtimi nevykdo Konstitucijos joms pavestos valstybės jurisdikcijos, nors pati valdžia apriboti savo galias negali. O kai neveikia valstybės jurisdikcija - veikti pradeda kiti. Po mūsų valstybės teritoriją jodinėja „Armijos krajovos“ uniformomis pasirėdę kitos valstybės piliečiai. Dokumentais įrodyta ir pačių „Armijos krajovos“ dalyvių prisiminimuose aprašyta, kad Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje šie dariniai kariavo vokiečių ginklais prieš tų šalių žmones, ruošdami dirvą pokariniam Lenkijos įsitvirtinimui.
    Kada tokiai „Armijai krajovai“ teko trauktis iš Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos - dėl koloboravimo su vokiečiais iškildavo rimtų kliūčių susijungti su tikrai patriotiniais „Armijos krajovos“ Lenkijoje daliniais. Visa tai irgi dokumentuota. Taigi „Armijos krajovos“ žygių minėjimai Lietuvoje ar kitokie renginiai šiandien akivaizdžiai kelia tautinę nesantaiką ir todėl turėtų būti vertintini kaip nusikalstama veika. Ar iškėlė mūsų „nepriklausoma“ prokuratūra bent vieną bylą tiems, kurie oficialiai davė leidimus tokiems „Armijos krajovos“ Lietuvoje renginiams? Deja, ko gero iškėlė tiems, kurie prieš tokius renginius protestavo. Jeigu taip yra iš tikrųjų, visiškai pagrįstai klausiame, kada prokuratūra kels bylas tiems prokurorams, kurie iškėlė tokias bylas? Juk tai - labai rimta.
    Kai neveikia valstybės jurisdikcija, tada in pectore į Lietuvą atvažiuoja kitos valstybės vadovai ir aiškina Lietuvos piliečiams ( dar?), kas bus ateityje, kaip Lenkija pasiruošusi elgtis, ką jie turėtų daryti. Negana to - išduoda dažniausiai tam tikroje teritorijoje gyvenantiems „lenko kortą“, kaip lojalumo Lenkijai patvirtinantį dokumentą. Ar mūsų valstybės jurisdikcija turi oficialų Lenkijos institucijų patvirtintą tokių kortų turėtojų sąrašą?
    Lojalumas - tai ne kas kita, kaip paklusnumas visų pirma šalies Konstitucijai ir įstatymams. O ar turi Lenkų rinkimų akcijos atstovai lenko kortas? Jeigu turi - šių dienų Lenkijos vadovų pozicija Lietuvos atžvilgiu taip verčia juos rinktis. Būti šiuo atveju lojaliu ir Lenkijai, ir Lietuvai - tiesiog neįmanoma. Todėl šiandien, tie, kurie bando nepaklusti Lietuvos Konstitucijai ir įstatymų reikalavimams, tampa nelojalūs Lietuvos valstybės atžvilgiu. Tad kodėl nustatyta tvarka jie nešalinami iš ten, kur tokį savo nelojalumą demonstruoja? Tai valstybės jurisdikcijos darbas, kuris, deja, nedirbamas.
    Savo laiku Gaidaras sakė, kad Baltijos valstybes savo žinion Rusija susigrąžins per energetiką. Šiandien Bronislavas Kamarovskis sako beveik tą patį - tik kitais žodžiais ir ultimatyviai. Jeigu Lietuva nenusileis lenkų reikalavimams - Lenkijos santykiai su ja bus užšaldyti. Vis dėlto, Lenkija gali užšaldyti tik tai, ko ir taip seniai nedaro – vilkina bendrus infrostruktūrinius ir energetinius projektus.
    Taigi kur pagal juos turėtų nusileisti Lietuva? Ogi lenkams turi būti leista rašyti Lietuvos piliečio pase pavardes lenkiškai, tam tikroje teritorijoje Lietuva turi sugrąžinti dar carinės Rusijos laikotarpiu suslavintus baltiškus vietovardžių pavadinimus, sutikti, kad tam tikroje teritorijoje būtų kitokia švietimo sistema, kita kalba būtų vykdomas oficialus susirašinėjimas, būtų leista lenkų moksleiviams turėti kitokį mokinio krepšelį ir t.t. Bet juk tai jau autonomija nacionaliniu pagrindu, atskiras valstybinis darinys, paruoštas kitos valstybės suvereniteto anklavui.
    Nei tarptautinė teisė, nei kokie nors kiti aktai tiksliai nenustato, kas sudaro autonomiją. Tam tikros teritorinės dalies kitoks teisinis reguliavimas ir yra autonomija, o tuo pačiu ir atskiras valstybinis darinys. Kas to siekia? To siekia politinė partija, pasišovusi atstovauti visiems lenkams Lietuvoje. Kadangi tokių partijų, kurios galėtų atstovauti visiems tam tikros tautybės žmonėms negali būti, kaip ir negali būti partijos, atstovaujančios visiems lietuviams, rusams, suvalkiečiams, dzūkams ar žemaičiams, būtina kuo skubiau ištaisyti tokių politinių partijų iškrypimus, teisiškai nurodant pakeisti jų pavadinimus taip, kad juose neliktų tautos ar regiono pavadinimų. Lietuvos piliečiai negali būti klaidinami. Tai valstybės jurisdikcijos darbas. Jis nedirbamas, nors turi būti padarytas kuo skubiau.
    „Armijos krajovos“ žygių minėjimai Lietuvoje ar kitokie renginiai šiandien akivaizdžiai kelia tautinę nesantaiką ir todėl turėtų būti vertintini kaip nusikalstama veika. Ar iškėlė mūsų „nepriklausoma“ prokuratūra bent vieną bylą tiems, kurie oficialiai davė leidimus tokiems „Armijos krajovos“ Lietuvoje renginiams?
    L.N.Rasimas
    Pagal Lietuvos jurisdikciją buvusius etninės Lietuvos vietovardžius, dabar esančius kitų valstybių teritorijoje, mes rašome nepakeistus. Rašome Tilžė, Karaliaučius, Gardinas, Ašmena, Vygriai, Trakiškiai ir t.t. Bet tai darome tik pas save, nereikalaudami, kad taip elgtųsi Rusija ar Baltarusija, nes tai būtų bandymas savą vietovardžių rašymo jurisdikciją perkelti į svetimą teritoriją. Ar galėtų, pvz. senieji Prūsijos autochtonai - lietuviai Tilžėje (Sovietske) šiandien pareikalauti, kad gatvė „Školnaja“ būtų kartu vadinama ir „Mokyklos“ gatve, arba į šiaurę nuo Suvalkų miesto esančiam ežerui „Kamienny“ būtų sugrąžintas senasis baltiškas ( jotvingiškas) „Stabo“ vardas. Be abejonės - ne. Lietuviai savo krašte tik sugrąžino caro laikais pakeistus baltiškus vietovardžių pavadinimus.
    Lenkija jai atitekusiose Prūsijos ar Lietuvos žemėse baltiškus pavadinimus keitė be jokių skrupulų. Taip Vidugiriai tapo Widugiery, Eglinė- Jeglieniec, Žagariai- Zegary, Šlynakiemis- Szlinokiemie, Žirgūnai - Dziežgoniu ir kt. Tai padaryta Lenkijos jurisdikcijos lygiu. Šiandien norima tokią jurisdikciją perkelti į Lietuvą, užrašant vietovardžių pavadinimus ne tik dviem kalbomis, bet ir suslavintais pavadinimais, ar tiesiog vertimais, kaip, kad šiandien „Mokyklos“ gatvė lentelės apačioje išversta į „Školnaja“. Juk tai dar vienas autonomijos elementas ir su tuo susitaikyti ultimatyviai mus ragina Lenkijos vadovai. Gerai, kad Seinų ir Punsko lietuviai nepasidavė lenkų provokacijai. Dvigubų užrašų jie nei prašė, nei reikalavo - centrinė valdžia priėmė tokį sprendimą. Vietiniai Lenkijos lietuviai sako - lenkai užkabino, lenkai ir pripaišė. O juk būtų nesunku patikrinti, ar tokios dvigubų pavadinimų lentelės Lietuvoje nėra pagamintos ten iš to paties metalo? O esmė pagaliau ne lentelėse, o kitos valstybės siekiu savą vietovardžių jurisdikciją perkelti į Lietuvos teritoriją. Čia mūsų valstybės jurisdikcija pasirodo visiška bejėge. Teisė yra galingas ginklas. Kodėl juo nesinaudojama?
    Sukurti tokių skirtingumų visumą, kurie tam tikrą teritoriją išsiskirtų iš bendros Lietuvos teritorijoje esančios viešosios tvarkos ir kuri taptų panaši į autonominį valstybinį darinį siekiama ir per istorijos, kultūros, istorinių asmenybių priklausomumo tai ar kitai tautai skirtingą aiškinimą ir mokymą. Juk po pirmojo pasaulinio karo Santarvininkams Lenkijos delegacija teigė, kad lietuvių iš viso nėra, kad tokių jie nežino ir tokie neegzistuoja. Praslinko tiek metų, bet panašūs dalykai vėl kartojasi. Girdi nebuvo jokios Dviejų Tautų respublikos - Žečpospolitos, buvo tik vieninga Lenkijos karalystė, tuo metu save laikę lietuviais - buvo visai kiti, o dabartiniai su anais - neturi nieko bendro, todėl Vilnius - jokia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, jis visada priklausė Lenkijai kaip provincijos centras, kuriame lietuvių buvo ne daugiau, kaip du procentai ir t.t.
    Šiandien - bergždžias ginčas, kokia buvo Vilniaus gyventojų tautinė sudėtis. Ne gyventojų tautinė sudėtis padarė Vilnių Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės, o vėliau ir Lietuvos Respublikos sostine, o tai, kad Vilnius niekad nenustojo būti lietuvių kultūrinio ir politinio gyvenimo centru, kad iš čia buvo valdoma galinga Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės imperija, kad be Vilniaus ir Krokuva (su vokiškai kalbančia gyventojų dauguma) tada būtų buvusi niekas.
    Vilniaus miestas savo apylinkėmis, gamta, valstiečių dainomis ir indoeuropietiška kalba, pagaliau liaudiška istoriosofija sufomavo intelektą gausybei žymių ir Lietuvai, ir Lenkijai dirbusių žmonių. Apie jų tautybę galime spręsti daugiausia iš jų pačių pasisakymų, kurių nei išbrauksi, nei ištrinsi. Daugumos jų nacionalinė savimonė nebuvo lenkiška. Štai ką rašė V. Sirokomlės geriausias draugas A. H. Kirkovas : „Argi Lietuva dėl to, kad būtų drauge su Lenkija, turi nustoti būti Lietuva? Ne. Esu lietuvis ir Lietuvą myliu visu jaunuolio įkarščiu, visu vyro pasišventimu. Lenkiją irgi myliu tiek, kiek mus riša bendras likimas“. Pagaliau V. Sirokomlė guodžiasi, kad nemoka lietuviškai: „Lietuvis lietuviškame krašte negalėjau susikalbėti su lietuviu“.
    Beje, važinėdamas ir aprašinėdamas Vilniaus apylinkes, V. Sirokomlė nemini ten gyvenus lenkų valstiečius, o tik lietuvius ir rusinus - gudus. (Ir šiandien Baltarusijoje dalis gyventojų save laiko baltais, baltų rusais, suslavėjusiais baltais). Kalbėdamas apie rusinų ir lietuvių būdo skirtumus, jis atkreipia dėmesį ir į lietuvių aprangos santūrumą: „Rusinės nori, o lietuvės moka būti gražios.“ Atkreiptinas dėmesys, kad tada lietuvių kalba dar tik skynėsi kelią į viešąjį gyvenimą, bet sulenkėjusi bajorija jau suprato, kad be šios kalbos Lietuvoje neišsiversi. 1860 m. išleidžiamas vadovėlis tiems, kurie nori susigrąžinti prarastą tėvų kalbą „Lengvas pasakas išsimokina liežuvių lenkiško ir lietuviško“.
    Lenkiškai kalbantys moksleiviai Lietuvoje privalo sužinoti ir kitokį požiūrį į istoriją, pagaliau turi sužinoti kad Lietuvoje egzistavo kitokia, negu Lenkijoje teisinė sistema, kad Lietuvos Statutas lenkus Lietuvoje laikė svetimšaliais, kad jie Lietuvoje negalėjo turėti nekilnojamo turto žemės, kad tas Statutas veikė ne tik dabartinės Lietuvos, Baltarusijos, bet ir Latvijos, vadinamos Žemgala, žemėse, kad Statuto buvo griežtai laikomasi.
    L.N.Rasimas
    Taigi ne tai, kokia kalba Vilniaus gyventojai kalbėjo ir rašė - darė juos lenkais ar lietuviais, o tai, kokia buvo jų savimonė ir kuo jie patys save laikė. Beje, daug jų rašė lotyniškai, pvz. S. Šimanavičius, K. Janickis, J. Kochanovskis, M. K. Sarbievijus, lietuviškai ir lenkiškai - J. Daukša. Jeigu šiandienos lietuviai- ne iš tų, kurie buvo tada, tai kodėl 1771 m. gegužės 3 d. konstitucija buvo išversta ne į kokią nors kitokių lietuvių kalbą, o į tokią pačią lietuvių kalbą, kodėl tų pačių metų spalio 22 d. buvo pasirašytas dviejų tautų - lietuvių ir lenkų garantijų aktas, kodėl pasidėjus pirmajam sukilimui prieš carinę Rusiją 1794 m.- Lietuva sudarė savo „Lietuvos Tautinę Aukščiausiąją Tarybą“, kuri vadovavo sukilimui, leido atsišaukimus lietuvių kalba?
    Šiame kontekste įdomūs ir Napoleono politiniai viražai. Lenkija jis nepasitiki ir atkuria tik Varšuvos kunigaikštystę, o 1811 m. jau parengtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konstitucijos projektas. Užėmęs Vilnių Napoleonas randa čia visai kitokius žmones, negu Varšuvoje ir paskiria Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausybę, nurodo jos kariuomenės kvotas. Taigi yra teisinis pagrindas teigti, jog Lietuvos valstybė egzistavo ir tada, kada Lenkijos valstybės jau nebuvo.
    Mažesnių ar didesnių nesusipratimų tarp lietuvių ir lenkų buvo ir vėlesnių abiejų sukilimų prieš carinę Rusiją metu, kaip ir tada, kada Žečpospolita dar nebuvo pasidalinta. Štai karų su Švedija metu Karūnos atstovas Janas Zamoiskis paliko J. K. Chodkevičių, vadovavusį nedidelei Lietuvos kariuomenei (apie 3400 karių), vieną prieš Livonijoje paties Švedijos karaliaus vadovaujamą pavyzdinę kariuomenę. Pergalės laurus nuskynė lietuviai sumušdami Karolio IX karius.
    Atrodo tai buvo seniai, vis dėlto jau dabar, nepriklausomybės laikais, Latvijos teritorijoje paminklą mūšiui, kuriame ji net nedalyvavo, pasistatyti suskubo Lenkija. Kažkokios paikystės! O kiek žymių žmonių, kurie dar gyvi būdami save pristatinėjo lietuviais - šiandien be jokių skrupulų pristatomi lenkais? Visa tai nekelia pasitikėjimo, kaip kad ir komisijų iš istorikų sudarinėjimas. Pirmiausia reikia paklausti - iš kokių istorikų? Istoriko profesinis darbas vyksta archyvuose, kasinėjimuose, muziejuose, skaitant paskaitas ar pranešimus, rašant ir pristatant knygas. Žinoma, yra istorijos mokslus baigusių žurnalistų, bet jie jau žurnalistai, yra istorijos mokslus baigusių politikos veikėjų, bet jie jau politikai. Kada istorikai taisydami praeitį siekia ją pritaikyti dabarčiai ir ateičiai- jie dirba ne savo darbą.
    Neseniai rusų kalba per „Svobodos“ radiją girdėjau disputą apie istorikus, kurie imasi politinių užsakymų. Mokslininkas iš Prancūzijos gal kiek grubiai, bet taikliai pastebėjo, jog istorikai, kurie imasi politinių užsakymų anksčiau ar vėliau pradeda kriuksėti. Tikrai, tokių pavyzdžių apstu. Niekas nėra taip supainioję istorijos, kaip tokie istorikai. Taigi, lenkiškai kalbantys moksleiviai Lietuvoje privalo sužinoti ir kitokį požiūrį į istoriją, pagaliau turi sužinoti kad Lietuvoje egzistavo kitokia, negu Lenkijoje teisinė sistema, kad Lietuvos Statutas lenkus Lietuvoje laikė svetimšaliais, kad jie Lietuvoje negalėjo turėti nekilnojamo turto žemės, kad tas Statutas veikė ne tik dabartinės Lietuvos, Baltarusijos, bet ir Latvijos, vadinamos Žemgala, žemėse, kad Statuto buvo griežtai laikomasi. Jis veikė dar ilgai ir carinės Rusijos valdymo metais.
    Asimiliacija ir integracija yra visiškai skirtingi dalykai. Norėdami šias varžybas laimėti nelaukiant, kada Lenkija sukurs de facto Lenkijos piliečių anklavą tam tikroje Lietuvos teritorijoje, turime visų pirma pabudinti Lietuvos vyriausybę iš atominės energetikos ir lenkiškosios partnerystės sapnų, ir tiesiog nurodyti, ką ji privalo daryti.
    L.N.Rasimas
    Taigi jie patys turi susimąstyti, kas galėjo būti ir buvo to krašto autochtonai, iš kurių jie save kildina. Reikia pasiūlyti jiems paskaityti Lenkijos kariuomenės karininkų prisiminimus, kaip buvo per Vilniaus apylinkes pritraukiama Lenkijos kariuomenė arčiau Lietuvos prie demarkacinės linijos prieš paskelbiant 1938 m. ultimatumą Lietuvai. Karininkai stebėjosi, kad kariuomenė buvo sutinkama priešiškai, kad su žmonėmis nebuvo galima susikalbėti, kad jie kalbėjo arba lietuviškai, arba kita slaviška, bet ne lenkų kalba, kurios kariškiai nesuprato ir tik dvaruose jie pasijuto kaip Lenkijoje.
    Moksleiviai turi žinoti ir tai, kas vyko pokario metais, kad Lietuvoje, vykstant žūtbūtiniam partizaniniam karui, nepavyko Lietuvos apgyvendinti rusų kolonistais taip, kaip tai pavyko Latvijoje ir Estijoje ir todėl ne be tuometinės, kad ir rusų okupuotos, bet vis dėlto Lenkijos vadovybės prašymų Lietuvoje per trijų šimtų mokyklų, kuriose lietuvių ar rusų kalba daugiausiai mokėsi baltarusių vaikai, buvo steigiamos tik lenkiškos mokyklos. Tai nepaneigiami faktai. Ir tik žinodami šiuos ir kitus istorijos faktus, gerai išmokę lietuvių kalbą jie patys, laisva valia pasirinks, ar jie integruosis į Lietuvos valstybę, kaip jos piliečiai. Tai condicio sine qva non sąlygos, be kurių neįmanoma daryti apsisprendimų.
    Šiandien iš esmės tarp Lietuvos visuomenininkų ir Lenkijos vyriausybininkų kartu su Lenkų rinkimų akcija vyksta varžybos dėl Lietuvoje gyvenančių ir lenkiškai kalbančių žmonių. Lenkija nori juos de facto asimiliuoti Lenkijos piliečiais, Lietuva nori juos intergruoti lojaliais Lietuvos piliečiais. Asimiliacija ir integracija yra visiškai skirtingi dalykai. Norėdami šias varžybas laimėti nelaukiant, kada Lenkija sukurs de facto Lenkijos piliečių anklavą tam tikroje Lietuvos teritorijoje, turime visų pirma pabudinti Lietuvos vyriausybę iš atominės energetikos ir lenkiškosios partnerystės sapnų, ir tiesiog nurodyti, ką ji privalo daryti.
    Visų pirma teisingumo ministerija turi nurodyti partijoms, turinčioms tautos ar panašius pavadinimus - juos pakeisti. Pavyzdžiui jei bus partija pavadinta „Tomaševskio (Tamašausko) rinkimų akcija“ – visi žinos, kas yra kas. Seimas, Vyriausybė ir kitos institucijos turi uždrausti Lietuvoje keisti baltiškus vietovardžių pavadinimus slaviškais Lenkijos ar Rusijos pavyzdžiu. Nedaryti nieko, kas jurisdikcijos prasme kokią nors Lietuvos teritorijos dalį padarytų išskirtina. Užsienio reikalų ministerija turi gauti ir paskelbti visų, turinčių kitai valstybei lojalumą patvirtinančius dokumentus, tokius, kaip lenko korta ar kita.
    Tad ryžtingai pradėkime vykdyti neatidėliotinus darbus, bei nelaukti kad kas nors tai padarys už mus.
    Autorius yra teisininkas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras.

    www.Delfi.lt 2011-09-27


                        DP nori naudotis areštuotais milijonais, prokurorai įspėja, kad partija gali būti likviduota

    Darbo partija (DP) teismo prašo leisti naudotis dar ikiteisminio tyrimo metu areštuotais milijonais – esą jeigu partijos atžvilgiu bus priimtas kad ir apkaltinamasis nuosprendis, pinigus „darbiečiai“ vis tiek grąžins valstybei. „Mūsų partijai skiriamos valstybės dotacijos tik didėja“, – teigė partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas.
    Tuo tarpu DP byloje valstybinį kaltinimą palaikantis Generalinės prokuratūros prokuroras Saulius Verseckas tikina, kad teismui nereikėtų suteikti leidimo naudotis areštuotais pinigais. Pasak jo, jeigu baudžiamoje byloje bus priimtas apkaltinamasis nuosprendis, teismas gali kaip bausmę paskirti ir DP likvidavimą.
    Vilniaus apygardos teismas pirmadienį išnagrinėjo baudžiamojon atsakomybėn patrauktos DP prašymą leisti naudotis areštuotais 3 mln. Lt - šiems pinigams areštas pritaikytas galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti. Tiesa, areštas taikomas dvigubai didesnei sumai.
    DP advokatas Valdemaras Bužinskas teisme tikino, kad partija gauna didžiules dotacijas iš valstybės biudžeto ir esą panaudotas lėšas galėtų atstatyti, jeigu bus tik priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
    „Jokios grėsmės dėl to neturėtų iškilti, partija veiklos nenutraukia ir neketina išnykti iš politinės arenos“, – sakė jis.
    Partijos atstovas pabrėžė, kad pinigus DP naudotų ūkinei-finansinei veiklai – labiausiai pinigų prireiks artėjančių rinkimų politinei kompanijai.
    V. Uspaskichas stebėjosi, kad areštavus nekilnojamąjį turtą leidžiama juo naudotis, tačiau pritaikius apribojimus pinigams – ne.
    „Pati suma yra per didelė, kol kas neaišku, kuo baigsis ši byla, tačiau jau mes esame baudžiami – negalime naudotis savo pinigais“, – tikino europarlamentaras.
    Jis teigė, kad už areštuotas lėšas negauna palūkanų. „Tačiau imdami kreditus mokame po 6-7 proc.“, – teisme kalbėjo V. Uspaskichas, pažymėjęs, kad partijai skiriamos dotacijos tik didėja.
    „Manau, kad partijos likvidavimas yra neįmanomas“, – pabrėžė V. Uspaskichas.
    Ar bus leista DP naudotis areštuotais 3 mln. Lt, teismas žada paskelbti spalio 17-ąją.
    Generalinės prokuratūros kaltinamajame akte nurodyta, jog DP 2004-2006 metais neįrašė į oficialią apskaitą daugiau kaip 24 mln. Lt pajamų, daugiau kaip 23 mln. Lt išlaidų, išvengė sumokėti valstybei daugiau kaip 3,8 mln. Lt mokesčių ir įmokų.

    www.DELFI.lt Dainius Sinkevičius, 2011 rugsėjo 26 d.
  • Lietuva yra pasirengusi prisidėti prie svarbiausių tarptautinio saugumo klausimų sprendimo

                                    Europos čempionatas atnešė beveik 35 mln. Lt pajamų

    Prieš savaitę pasibaigus Europos vyrų krepšinio čempionatui Lietuvoje organizacinis komitetas pateikė ataskaitą, kiek buvo išleista ir kiek uždirbta pinigų per tris savaites vykusias pirmenybes mūsų šalyje.
    „Dirbome per krizę, vėliau sekė savivaldybių rinkimai. Įveikėme savotišką minų lauką ir surengėme čempionatą“, - konstatavo Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas Vladas Garastas.
    Iš bilietų pardavimo surinkta iš viso 24,7 milijono litų, o iš viso čempionato pajamos yra 34,8 mln. Lt.
    Pirmajame etape apsilankė 9 tūkstančiai užsieniečių ir išleido 25 mln. Lt, antrajame etape 4900 žmonių sugeneravo 17,7 mln. Lt pajamų, o Kaune 5 tūkst. turistų išleido 16 mln. Lt.
    Iš valstybės biudžeto organizacinis komitetas gavo 9,2 mln. Lt, o atgal į biudžetą iškeliavo jau kiek daugiau nei 11 mln. Lt. Organizavimui pirmenybių iš viso buvo išleista 32 mln. Lt, kai palyginimui galima pasakyti, kad 2007 metais Ispanijoje vykęs čempionatas kainavo 60 mln. eurų, nors dalyvavo 16 komadų, kai tuo tarpu Lietuvoje varžėsi 24 rinktinės.
    Paskaičiuota, kad iš viso Lietuvoje apsilankė kiek daugiau nei 20 tūkstančių sirgalių iš užsienio.

    Alfa.lt Edgaras Pulkovskis 2011-09-26

     

     

                                               Č. Iškauskas. Slaptieji protokolai: o gal jų esama ir šiandien? 

    Pagrindiniai valstybės ar tautos istorijos posūkiai primenami ne tam, kad godotume godas dėl praeities, griežtume dantimis ant buvusių ir menamų priešų, o kad patys mokytumės iš tos istorijos nedaryti lemtingų klaidų ir neleisti savo likimu manipuliuoti kitiems. Kitaip sakant – mokytis išlikti.
    Sienų neliečiamumas ir teritorijų nedalomumas nuo žilos senovės buvo neįgyvendinama kiekvienos tautos svajonė. Ji turėjo užtikrinti ramų kuriamąjį darbą, taikų kartų vystymąsi ir pažangą. Lietuvai gal labiau negu kitoms šalims tai buvo nepasiekiamas laimės žiburys.
    Ko gero, klastingiausias istorijos žaismas su senąja baltų valstybe buvo pradėtas gerokai prieš II pasaulinį karą, kai nacistinė Vokietija ėmė ignoruoti Versalio sutartį, puoselėti herojišką germanų atgaivinimo idėją ir čia susidūrė su kita galybe – internacionaliniu ideologijos šydu pridengta ekspansine bolševikų politika. Pasaulinės revoliucijos eksportas ir pamišėliškas arijų išskirtinumas susikirto būtent ties Rytų Europa, kurios viename flange lyg tvirtas ąžuolinis, bet visų mindomas slenkstis buvo Lietuva.
    Prieškario Europa, kaip, beje, ir visas pasaulis, tiesiog kunkuliavo nuo diktatoriškų aistrų, perversmų, okupacijų, perdalijimų, konfliktų. 1933 m. Vokietijoje į valdžią atėję naciai be ceremonijų niekino Versalio susitarimus ir rengėsi tautos reabilitacijai. Ir ne tik švaistydamiesi teorijomis. 1936 m. užimta demilitarizuota Reino zona, 1938 03 12 įvykdytas Austrijos anšliusas, 1938 09 28 po Miuncheno sąmokslo prijungtas Sudetų kraštas, 1939 03 14 užimta Čekoslovakija, po savaitės, kovo 22 d. – Klaipėdos kraštas.
    J. Stalinas nervingai papsėjo pypkę, stebėdamas įžūlų A. Hitlerio žygį po Europą. Jis mąstė, kaip išsisukti nuo tiesioginio susidūrimo su juo: ar, naciams priartėjus prie SSRS sienų, smogti pirmam, ar su fiureriu bandyti flirtuoti. Abu variantai buvo tinkami, bet klausimas – kurį pirmą taikyti. Apsivalydamas nuo „vidinių priešų“, J. Stalinas nudavė nekreipiąs dėmesio į nacių ideologų šūkius sutriuškinti bolševizmą ir ryžosi su jais tartis. Taip jis laimėsiąs laiko, nors, kaip parodė vėlesni įvykiai, laiko savo jėgoms sustiprinti laimėjo A. Hitleris…
    1939 08 23 Maskvoje pasirašyta Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartis bei slaptieji protokolai padalino Europą į įtakos sferas ir daugelį tautų pasmerkė ilgiems okupacijos dešimtmečiams. Pagal juos Lietuva atiteko Vokietijai. Bet jau Vokietijai ir Sovietų Sąjungai užpuolus Lenkiją, iškilo būtinybė dar kartą persidalinti grobį. 1939 08 28 – praėjus lygiai metams po Miuncheno konferencijos – tie patys nusikalstamų dokumentų signatarai suraitė parašus po „Draugystės ir sienų sutartimi“ bei dar trimis protokolais – vienu konfidencialiu, dviem – visiškai slaptais. Pagal juos Lietuva su lenkų okupuotu Vilniaus kraštu jau atiteko SSRS interesų sferai.
    Kodėl įvyko tokie mainai?
    Lenkija jau buvo nacių okupuota, tad 1920 m. lenkų užimtas Vilniaus kraštas visą rugsėjo mėnesį buvo lyg ir niekieno. Tą didžiulę ir strategiškai svarbią „niekieno“ teritoriją nuo Karelijos iki Besarabijos stepių vėlgi reikėjo pasidalinti. Kadangi Raudonoji armija rugsėjo 17 d. jau buvo atsiėmusi rytines Lenkijos žemes, jai neprošal buvo ir Vilniaus kraštas, o sykiu – ir visa Lietuva (išskyrus Klaipėdos kraštą, kuris jau pusmetį priklausė Vokietijai ir 71 km pločio Dancigo koridoriumi per Rytų Prūsiją jungė su III-uoju reichu). Pagal vieną slaptą protokolą už Lietuvą Vokietija mainais užimtoje Lenkijoje gavo Liublino vaivadiją ir dalį Varšuvos vaivadijos.
    Netrukus, 1939 10 10, pagal primestą SSRS ir Lietuvos abipusės pagalbos sutartį, pasirašytą jau nulėmus Lietuvos likimą, Vilnius ir Vilniaus kraštas formaliai atiteko Lietuvai, į kurią netrukus buvo įvestas 20 tūkst. raudonarmiečių kontingentas. Toks „kilniaširdiškas“ Maskvos gestas dar ir dabar vaizduojamas kaip didžiulė dovana Lietuvai, „kentėjusiai nuo agresyvios fašistinės Lenkijos“.
    Bet tie mainai turėjo ir piniginę išraišką. Sovietų Sąjunga, įkurdama karines bazes Lietuvoje, vienu ypu peržengė ir Vokietijai rezervuotą Užnemunės rajoną, kuris pagal II slaptąjį protokolą buvo paliktas Vokietijai, „kuri turi teisę numatyti, kada bus sudarytas susitarimas, liečiąs šios teritorijos prijungimą prie Vokietijos“.
    Užėmus ruožą sovietams, V. Molotovas 1940 08 12 notoje pasiūlė už jį sumokėti 3,86 mln. aukso dolerių, tai yra, pusę sumos, kurią savo laiku JAV sumokėjo Rusijos carui už Aliaską. Kaip JAV leidžiamuose „Aiduose“ rašė istorikas Br. Nemickas, trečiasis 1941 01 10 pasirašytas slaptasis protokolas numatė, kad SSRS už šią teritoriją sumokės dukart daugiau – 7,5 mln. aukso dolerių, t.y. 31,5 mln. reichsmarkių – tai yra dar brangiau negu 1867 m. buvo parduota Aliaska (7,2 mln. dol., bet, žinoma, tuomet dolerio kursas buvo visai kitas).
    Taip buvo baigtas ilgas Rytų Europos dalijimosi maratonas. Tiesa, tos sutartys ir slaptieji protokolai galiojo neilgai: jau tų metų birželio 22 d. nacistinė Vokietija peržengė SSRS okupuotų teritorijų sienas. J. Stalinas pasijuto apgautas, nors tokios klastos jis negalėjo nesitikėti. Dar daugiau: jai ruošėsi ir, pasak buvusio sovietinio žvalgo, sovietmečiu pabėgusio į Didžiąją Britaniją, V. Suvorovo (tikroji pavardė V. Riazunas), būtent J. Stalinas inicijavo Molotovo-Ribentropo pakto ir slaptųjų protokolų pasirašymą bei ruošėsi pirmas smogti Vokietijai, jeigu ši „užsižais“ Vakarų Europoje.
    Šiaip ar taip, sienos to meto Europoje neteko prasmės. Po karo pirmą kartą jas reglamentuoti mėgino ESBO konferencijos, vykusios 1975 08 31 Helsinkyje, Baigiamasis aktas, nustatęs pokarinių sienų neliečiamumą, teritorinį vientisumą. Jį pasirašė 35 Europos valstybės, ir tai buvo savotiška Rytų ir Vakarų santarvės deklaracija, formaliai įteisinusia ne tik taikų sambūvį, ekonominį bendradarbiavimą, bet ir nustačiusi „tvirtas“ valstybių sienas.
    Tačiau formaliai Helsinkio deklaracija nėra tarptautinė sutartis, t. y. šis aktas jį pasirašiusių valstybių niekuo teisiškai neįpareigojo. Baigiamąjį aktą pasirašiusios valstybės sąmoningai neketino šiam dokumentui suteikti tarptautinės sutarties statuso. Šaltasis karas siautė kaip siautęs, žmogaus teisės SSRS buvo kontroliuojamos KGB ir kompartijos, disidentai sodinami į kalėjimus. Žinoma, sienos tarp sovietinių respublikų buvo tvirtai nustatytos…
    Bet praėjo 14 metų, ir pirmoji griuvo Berlyno siena. Sovietų Sąjungoje prasidėjusi „perestroika“ palaidojo Helsinkio dvasią: imperija ėmė trupėti. Sakoma, kad ir tuomet Kremliuje buvo ruošiami slaptieji dokumentai, kaip sustabdyti visokius Liaudies frontus ir Sąjūdžius, kaip pasidalinti merdėjantį monstrą, išgelbėti jį bent kažkokia federacine struktūra. Visoje Europoje vyko sienų persidalijimas, ir šis procesas dar nesibaigė.
    Šoktelėkime dar 35 metus į priekį. Kas gali pasakyti, kad kažkokių „slaptųjų protokolų“ nesama šiandien? Gal tai ir nevykęs palyginimas, tačiau 2009 m. gegužės mėnesį vokiečių laikraštis „Frakfurter Allgemeine“ taip rašė apie vieną šių dienų sąmokslą tarp naujosios Vokietijos ir buvusios SSRS paveldėtojos Rusijos.
    Rašydamas apie 2005 m. tuometinių Vokietijos kanclerio Gerhardo Schroederio ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino priimtą sprendimą tiesti dujotiekį Baltijos jūros dugnu, ignoruojant šio regiono valstybes, laikraštis susitarimą pavadino „Putino-Schroederio paktu“ – su aiškia užuomina į Molotovo-Ribentropo paktą… Šį rugsėjį susitarimas buvo įgyvendintas: dujotiekis buvo oficialiai atidarytas…
    Jeigu įtariai pažvelgsime į ateitį, tai ar negresia Lietuvai sienų perstumdymas, susijęs su dabartinių lenkų veikėjų įnirtingu puolimu prieš Lietuvos valstybę ir jos, kaip šeimininkės, nustatytą švietimo sistemą? Kas gali paneigti, kad kada nors neatgims autonomijos idėja ar nepasikartos kokie nors 1920-ieji ar 1939-ieji… Sako, pasaulis vystosi spirale…

    www.voruta.lt 2011-09-26

     

     

                                                                             Netekome pasaulinio garso baltisto


    Naktį iš 2011 m. rugsėjo 15 į 16 d. eidamas 75-uosius metus mirė labai daug nusipelnęs lituanistikai ir baltistikai mokslininkas, žymus dialektologas ir kalbos istorikas, nemaža nuveikęs lietuvių ir bendrosios fonologijos srityse, visame pasaulyje aukštai vertinamas baltistas Vilniaus universiteto profesorius Aleksas Stanislovas Girdenis.
    Jis gimė 1936 m. (enciklopedijose nurodomi 1937 m. neteisingi) Tryškiuose, Mažeikių r. Baigęs Mažeikių gimnaziją 1957–1962 m. studijavo lituanistiką Vilniaus universitete. Po to visą laiką ten dirbo. Perėjo visas mokslinės karjeros pakopas, apgynė kandidato (dab. daktaro, 1967) ir daktaro (dab. habil. daktaro, 1983) disertacijas. Nuo 1973 m. ilgą laiką vadovavo Eksperimentinės fonetikos laboratorijai. 1984–1989 m. buvo Filologijos fakulteto dekanas. Nuo 1987 m. aktyviai dirbo tarptautinio žurnalo Baltistica redkolegijoje. Redagavo Kalbotyros žurnalo lietuvių kalbos sąsiuvinį. Valstybinės kalbos komisijos narys. Išrinktas Lietuvos mokslų akademijos nariu korespondentu (1996) ir Milano kalbininkų draugijos nariu korespondentu (1986). Šiaulių universiteto garbės daktaras (2001). Už nuopelnus Lietuvos mokslui apdovanotas LDK Gedimino ordino karininko kryžiumi (2002). Jam buvo paskirta Lietuvos Respublikos mokslo premija (2008).
    Daugiausia A. Girdenis nuveikė dialektologijos srityje. Subūrė jaunų gabių dialektologų grupę. Jos talkinamas detaliai ištyrė lietuvių tarmių garsyną, jų fonologines sistemas, taip pat prozodiją. Sukūrė savitą dialektologinę mokyklą. A. Girdenio dėka tarmių fonetika imta plačiai tirti Eksperimentinės fonetikos laboratorijoje turima aparatūra. Ypač daug gilinosi į žemaičių tarmę, pradėjęs nuo savo gimtosios šnektos – tokia laikė Tirkšlių šnektą. Gerai ištyrė žemaičių dzūkų šnektą (apie ją išleido knygą 2008 m.). Liko tūkstančiai puslapių transkribuotų žemaitiškų tekstų, kurių tik mažą dalį yra publikavęs ir komentavęs. Stengėsi išaiškinti žemaičių tarmės kilmę. Tyrė jos senuosius rašytinius paminklus, daugiausia „Živatą“ (1759 m.) ir XIX a. rankraštinę knygą „Purpurą“. Ištyrė ir aprašė Simono Stanevičiaus kirčiavimą bei jo priegaidžių sistemą. Surinko labai daug retų žodžių mūsų Didžiajam žodynui.
    Tirdamas tarmes, jų istoriją A. Girdenis neišvengiamai turėjo gilintis ir į lietuvių bendrinės kalbos, jos istorijos problemas – garsyno, kirčiavimo, morfologinės sandaros raidą ir kt. Svarus jo indėlis į Dabartinės lietuvių kalbos gramatiką (keli leidimai, rusų ir anglų kalbomis). Dėl to tyrė senųjų rašytojų kalbą, pvz., Mikalojaus Daukšos, Kristijono Donelaičio ir kitų.
    Jam rūpėjo taip pat ir kitos baltų kalbos – gilinosi į latvistikos, prūsistikos problemas. Sprendė bendruosius baltistikos mokslo klausimus, stengėsi išaiškinti baltų kalbų ryšį su slavų ir kitomis indoeuropiečių kalbomis. Šiuos jo darbus labai vertina užsienio baltistai.
    Dialektologinis darbas, ypač gilinimasis į tarmių fonologines sistemas, A. Girdenį nuvedė prie teorinių fonologijos problemų sprendimo. Jis įnešė svarų indėlį į bendrąją fonologiją. Išleido reikšmingų šios srities veikalų (Fonologija 1981, Teoriniai fonologijos pagrindai 1995 ir kt.), kurie aukštai vertinami ne tik pas mus, bet ir užsienyje.
    A. Girdeniui rūpėjo ne tik mokslas, bet ir kalbos praktika. Nemaža rašė kalbos kultūros klausimais. Stengėsi nustatyti bendrinės kalbos norminimo kriterijus, išaiškinti tarmių panaudojimo mokykloje galimybes ir kt. Jo svarbiausi straipsniai buvo pakartotinai išleisti Kalbotyros darbų tritomyje (2000–2001).
    Šių eilučių autorius turėjo laimės su A. Girdeniu ilgą laiką ir daug bendrauti. Kaip amžiumi gerokai vyresniam (13 metų), teko dėstyti A. Girdeniui Vilniaus universitete lituanistines kalbines disciplinas, vadovauti diplominiam darbui ir kt. Vėliau abu kūrėme naująjį tarmių skirstymą (tarmių klasifikaciją). A. Girdenis pasiūlė pačią bendriausią tarmių skirstymo schemą, iškėlė nemaža naujoviškų idėjų, pavyzdžiui, vadinti smulkesnius tarminius vienetus vardais, padarytais iš svarbiausio tame plote miesto pavadinimo: telšiškiai, varniškiai, kauniškiai, širvintiškiai, anykštėnai ir t. t.
    Tiriant Adomo Mickevičiaus lietuviškąjį autografą, leidusį nustatyti, kiek didysis poetas buvo susipažinęs su lietuvių kalba, teko organizuoti patikrinamąjį eksperimentą. Čia A. Girdenis nemaža talkino. Be jo pagalbos eksperimento nebūtų buvę įmanoma įvykdyti. A. Girdenis jame atliko A. Mickevičiaus bičiulio žemaičio L. Kobeckio-Korylskio (tos pačios tarmės kaip A. Girdenis) vaidmenį, t. y. dainavo ir diktavo žemaitiškai autografo strofas (anuomet tuo būdu užrašytas Adomo Mickevičiaus) trims lenkakalbiams vilniečiams studentams, nevienodai mokantiems lietuvių kalbą. Taip buvo nustatytas A. Mickevičiaus susipažinimo su lietuvių kalba laipsnis. Rezultatai paskelbti Moksle ir gyvenime (populiariai, 1982), tarptautiniame žurnale Baltistica (1983) ir lenkų periodiniame leidinyje Język Polski (1984), perspausdinti Z. Zinkevičius Rinktiniuose straipsniuose II 312–333. Neteko girdėti, kad jais kas nors Lietuvoje ar užsienyje būtų viešai suabejojęs.
    Mudu visą laiką domėjomės vienas kito darbais, bendrai aptarinėdavome tyrimų rezultatus. Taigi buvo daug progų pažinti A. Girdenį ne tik kaip mokslininką, bet ir kaip žmogų. Ne kartą tekdavo su juo pasiginčyti. Visuomet atkakliai gindavo savo nuomonę, bet tik iki tol, kol pavykdavo įrodyti, kad jis klysta. Tokiu atveju nedelsdamas keisdavo savo nuomonę ir vėlesniuose straipsniuose prisipažindavo suklydęs, nesilaikydavo užsispyręs ankstesnio požiūrio, kaip neretai daroma. Tuo A. Girdenis priminė didįjį kalbininką Kazimierą Būgą. Toks elgesys rodo mokslininko sąžiningumą, sugebėjimą nugalėti tuščias ambicijas.
    Taip jau atsitiko, kad po karo, pasitraukus į Vakarus visiems žymiesiems kalbotyros specialistams, teko prisidengus vadinamuoju Stalino „kalbos mokslu“ diegti jaunajai lituanistų kalbininkų kartai istorinės (diachroninės) kalbotyros pagrindus, kuriuos pats buvau įgijęs studijuodamas lyginamosios indoeuropiečių kalbos literatūrą, kuri tada tik man, kaip Lietuvių kalbos katedros laborantui, buvo prieinama. Taip tapau savotišku jaunosios kartos kalbininkų mokytoju, netgi jų globėju. Nepaisant bolševizmo ideologų persekiojimo, pavyko tada ir vėliau padėti ne vienam būsimam žymiam mokslininkui. Visa tai ilgainiui buvo užmiršta. Dėkingumo sulaukiau tik iš dviejų asmenų – vyresniosios kartos Algirdo Sabaliausko ir jaunesniosios – Alekso Girdenio. Vienas ir kitas ne kartą geru žodžiu yra paminėję mano ano meto veiklą. Tai dabar prisiminiau norėdamas parodyti A. Girdenio (kaip ir A. Sabaliausko) dorumą, žmoniškąją didybę.
    Aleksas Girdenis išliks lietuvių ir užsienio baltistų, taip pat gausių jo mokinių – lietuvių ir užsieniečių – atmintyje kaip tvirta baltistikos mokslo uola.

    www.voruta.lt Akad. Zigmas ZINKEVIČIUS 2011-09-26 

     

    Lietuva yra pasirengusi prisidėti prie svarbiausių tarptautinio saugumo klausimų sprendimo



    Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė kalbėjo JT Generalinės asamblėjos 66-osios sesijos debatuose, kurių tema – „Tarpininkavimo vaidmuo sprendžiant tarptautinius konfliktus“.

    Pristatydama Lietuvos tarpininkavimo patirtį, Prezidentė pabrėžė, kad per 20 nepriklausomybės metų Lietuva tapo aktyvia tarptautinės bendruomenės nare, kuriai vis dažniau patikimos atsakingos pareigos ir sudėtingų globalių problemų sprendimas. Lietuva jau vadovavo Demokratijų bendrijoms, ESBO, o 2013 m. pirmininkaus ES.

    Nuo kitų metų birželio Lietuva pirmininkaus ir JT Generalinei asamblėjai, o 2013 m. sieks tapti svarbiausios institucijos, atsakingos už tarptautinio saugumo klausimus – JT Saugumo Tarybos – nenuolatine nare. Saugumo Tarybai, kurioje priimami svarbiausi sprendimai tarptautinio saugumo klausimais, priklauso 15 JT narių – 5 šalys yra nuolatinės, o 10 renkamos kas dveji metai.

    „Pastaraisiais metais Lietuva daug investavo į galimybę tapti tarpininke sprendžiant įvairias tarptautinio saugumo problemas. Esame pasirengę prisiimti globalią atsakomybę ir užimti Saugumo Tarybos nenuolatinės narės statusą 2014-2015 metais“, – pasaulio lyderiams kalbėjo Prezidentė.

    Prezidentės teigimu, tarptautinio saugumo užtikrinimui svarbu ne tik gebėti įveikti įprastas krizes, bet ir rasti atsaką naujoms grėsmėms – kibernetinėms, informacinėms, branduolinėms ar aplinkosauginėms.

    Lietuvos vadovė atkreipė pasaulio lyderių dėmesį į branduolinio saugumo klausimus ir pasveikino ambicingą branduolinės saugos veiksmų planą, kuris buvo patvirtintas Vienoje vykstančioje TATENA generalinėje konferencijoje.

    „Černobylio ir Fukušimos tragedijos įpareigoja sukurti griežtą tarptautinę teisinę bazę ir užtikrinti, kad jos būtų laikomasi. Negalime leisti jokių kompromisų branduolinės saugos ir saugumo srityje“, – pabrėžė Prezidentė.

    Prezidentė pristatė pasaulio šalių vadovams Lietuvos pasiūlymus, kaip užtikrinti branduolinį saugumą: siūloma griežtinti kokybės reikalavimus kiekvienai branduolinei jėgainei, jos statybos aikštelei, branduolinėms technologijoms ir personalo kvalifikacijai. Streso testai turi tapti įprasta praktika, o informacija apie branduolinius projektus turi būti skaidri ir prieinama visuomenei.


    Voruta Data: 2011 . rugsėjo 23 d.



    Rinkimų maratonas

     

    Dar metai iki Seimo rinkimų, bet rinkimų kampanijos maratonas jau prasidėjo. Per anksti numatyti, kas laimės, kokios politinės partijos sudarys naująją Vyriausybę. Daug kas priklausys nuo ūkio padėties - ar pasiseks Europai, taigi ir Lietuvai, išvengti naujos recesijos? Juodasis scenarijus tampa vis labiau tikėtinas, o naujas ūkio nuosmukis būtų didelis smūgis konservatoriams (TS-LKD).

     

    Per pastaruosius trejus Seimo rinkimus naujos partijos - Naujoji sąjunga, Darbo partija, "Tvarka ir teisingumas", Tautos prisikėlimo partija - sulaukė didelio rinkėjų palaikymo ir niekais pavertė ekspertų prognozes. Kokios naujos jėgos šįmet ateis į politinę areną? Nebus "šoumenų" partijos. Kristinos Brazauskienės ir Vytauto Šustausko ambicijos liks bergždžios. "Kedininkai" nėra suradę savo šauklio.

    Lenkų politikų nutarimas žaisti etnine korta bus paskata atsakyti tuo pačiu, nors neaišku, kokią formą tai įgis. Tautininkų partija mažai ko viena pasieks, bet neatmestina galimybė, kad pasiseks sutelkti platesnę "patriotiškų" jėgų koaliciją. Nesnaus "tvarkiečiai", kurie penktadienį suorganizavo mitingą, protestuodami prieš Vilniaus rajono valdžios veiksmus. Niūriomis ūkio sąlygomis kreipimaisi į patriotinius jausmus gali sulaukti teigiamo atgarsio, nes lenkų veiksmai daugelį pykdo. Seimo pirmininkė Irena Degutienė penktadienio mitingą prie Seimo pavadino neapykantos kurstymu.

    Nežinia ką darys Artūras Zuokas. Kad ir ką manytum apie jo korumpuotumą, jis yra gabus politikas, mokantis puikiai bendrauti su rinkėjais ir reklamuoti savo laimėjimus. Jo visuomeninis judėjimas TAIP galėtų suvilioti dalį Liberalų sąjūdžio ir liberalcentristų rinkėjų, apsunkinti joms įveikti penkių procentų barjerą, juolab kad šį savaitgalį regioniniai liberalų lyderiai pasisakė prieš koaliciją su liberalcentristais.

    Viena yra aišku - pagrindinis taikinys rinkimų kampanijoje bus konservatoriai, opozicinės partijos nukreips savo sunkiąją artileriją į juos. Daugiau dėmesio bus skiriama tikrų ar menamų TS-LKD, kaip valdančiosios partijos, trūkumų kritikai, o ne savo partijos programos aiškinimui. Valdančioji partija neišvengiamai patenka į kitų partijų taikiklį. 2008 metais buvo pabrėžiamos socdemų nuodėmės, 2012-aisiais dėmesio centre bus konservatorių trūkumai.

    Galima numatyti pagrindines rinkimų kampanijos temas - ūkio valdymas, energetika, ir tai, ką galima vadinti partijos reakcija į trūkumus ir blogybes.

    Konservatoriai suvaldė biudžeto deficitą, ūkis atsigauna. Jei Tarptautinis valiutos fondas ir Europos Sąjungos (ES) šalių finansų ministrai turėtų lemiamą žodį, TS-LKD ir Andrius Kubilius būtų perrinkti. Bet balsuos Lietuvos žmonės. Ir ne vienas savęs paklausęs, ar dabar gyvena geriau negu 2008-aisiais, neskubės pakelti rankos už konservatorius, net ir suprasdamas, jog jie paveldėjo ūkio krizę, o ne ją sukėlė. Kaip minėjau, renkasi naujos ūkio krizės debesys, verčiantys Vyriausybę elgtis santūriai, o tai gali jiems kainuoti balsų.

    Jau tyčiojamasi iš siūlymo minimalią mėnesinę algą didinti tik 50 litų. Suma mažytė, bet dabartinėmis nežinios sąlygomis kitaip elgtis būtų neatsakinga ir rizikinga. Populistiniai valdžios sprendimai ir išlaidavimas per 2008-ųjų rinkimų kampaniją gerokai prisidėjo prie ūkio krizės. Ir ilgainiui reikėjo atimti, kas buvo taip "dosniai" atseikėta. Darbo partijos vadovo Viktoro Uspaskicho kalbos, kad reikėtų minimalę algą didinti iki 1,5 tūkst. litų, yra populistinė demagogija. Socdemai šneka santūriau. Partijos prezidiumo narys Rimantas Vaitkus aiškina, esą partija gali rinkėjams pažadėti šviesą tunelio gale, nors ta šviesa nebus "rožinė". Artėjant rinkimams, kritika tik paaštrės. Neaišku, kiek TS-LKD seksis apsiginti.

    Kardai bus kryžiuojami dėl energetikos politikos. TS-LKD aiškins, kad ši Vyriausybė buvo pati pirmoji, kurie ėmėsi rimtų priemonių Lietuvos energetikos saugumui užtikrinti. Monopolinis "Leo LT" buvo išardytas, susitarta dėl naujos atominės jėgainės statybos (viliamasi, jog galutinis kontraktas su "Hitachi" bus pasirašytas kitų metų vasarą). Iš mirties taško išjudėjo elektros tiltų su Švedija ir Lenkija tiesimo darbai. Bus statomas suskystintų dujų terminalas, žengti rimti žingsniai siekiant pažaboti "Gazprom" monopolį. Laimėtas ES pritarimas daugeliui šių priemonių. ES tvirtėja nuostata, kad Europos Komisija (EK) turėtų įsikišti į sutarčių su trečiosiomis šalimis sudarymo procesą, jei ES valstybė, pavyzdžiui, Lietuva, to prašytų. Lietuva sulaukė pritarimo savo siūlymui, kad EK derėtųsi su Rusija ir Baltarusija dėl to, kaip bus valdomi Baltijos valstybių elektros energijos perdavimo tinklai, sistemos dažnius sinchronizavus su ES elektros energijos sistema.

    TS-LKD didžiuojasi šiais laimėjimais, opozicija jais abejoja. Rolandas Paksas aiškina, kad Lietuva be reikalo pirmoji stojo į karą su "Gazprom", tad "šiandien už dujas mokame rekordinę kainą Bendrijoje", net 15 proc. daugiau nei estai ir latviai. Naujoji atominė esą gali neatsipirkti. Socialdemokratai, "darbiečiai" ir "tvarkiečiai" siūlo sudaryti laikinąją tyrimo komisiją, kuri aiškintųsi galbūt neskaidrius ir grėsmę keliančius procesus energetikos sektoriuje. I.Degutienė pavadino opozicijos iniciatyvą niekine politine akcija. Čia tik polemikų pradžia.

    Žiniasklaida vis labiau pranešinės apie valdžios suklupimus ir neskaidrumus. Dar neaprimus pasipiktinimui dėl dviejų pareigūnų gastrolių į Naująją Zelandiją, sužinota, kad keturi Vidaus reikalų ministerijos tarnautojai išvyko į Maltą mokytis anglų kalbos. Vyriausybė ir premjeras elgėsi taip, lyg tai būtų nereikšmingos smulkmenos. Nurodoma, esą jos reprezentacinės išlaidos yra kelis kartus mažesnės nei valdant socdemams, o kai kurios tolimos kelionės, pavyzdžiui, žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus į Kiniją, yra būtinos.

    Viešieji ryšiai buvo ir tebėra Vyriausybės Achilo kulnas. Ji nenori ar nesugeba suprasti, kodėl žmonės pagrįstai piktinasi dėl šitokių veiksmų. Ir kartais sukuria įspūdį, jog ji abejinga smulkiai korupcijai, taigi ir savo skelbiamoms vertybėms. Ir pamiršta, kad netinkama reakcija į tokias "smulkmenas" dažnai labiau paveikia rinkėjus nei žinia apie ES paramą sinchronizuojant elektros dažnius.

     

    "Lietuvos žinios“ KĘSTUTIS GIRNIUS 2011-09-26

     

     

                                                                    Viršūnių rokiruotė pagal Kremliaus taisykles

    Nors rinkimai dar tik kitais metais, viskas nuspręsta jau dabar: Vladimiras Putinas bus Rusijos prezidentas, o Dmitrijus Medvedevas - premjeras. Gražu ir paprasta, nereikia vaidinti jokios demokratijos.
    Tai, kas buvo laikyta didžiausia artėjančių Rusijos prezidento rinkimų intriga, išsirišo lengvai ir paprastai, per partijos "Vieningoji Rusija" suvažiavimą - jos pirmininkas Rusijos premjeras V.Putinas pareiškė sutinkąs priimti pasiūlymą kandidatuoti į prezidentus 2012 metais. Lyg dar galėjo būti kaip nors kitaip!
    V.Putino ir D.Medvedevo tandemas gražiai parėmė vienas kitą pasikeičiant vaidmenimis. D.Medvedevas pasiūlė V.Putino kandidatūrą į prezidentus, o V.Putinas kalbėjo apie D.Medvedevą kaip apie galimą premjerą po gruodžio 4 dienos parlamento rinkimų ir dar pridūrė, esą tai būtų "nauja, veiksminga, jauna ir energinga vadovavimo komanda". Prieš tai D.Medvedevas sutiko būti įrašytas pirmas partijos kandidatų į Dūmą sąraše.
    Beprasmiška kova
    Komentuodami šiuos įvykius užsienio apžvalgininkai nesutramdo ironijos. "Ši nežinomybė nepakeliama, - šaiposi vienas jų. - Ar pavyks Kremliaus partijai pasiglemžti 80 proc. vietų Dūmoje, ar tik 75 procentus?"
    Apžvalgininkai taip pat pabrėžia, kad savaitgalį įvykęs "Vieningosios Rusijos" suvažiavimas neturėjo nieko bendra su partijos konferencija Didžiojoje Britanijoje ar bet kurioje kitoje Vakarų demokratijoje. Jokia diskusija apie politinį kursą joje nevyko, delegatai tik perskaitė pranešimus. Būsimos rinkimų kampanijos strategijos niekas nedėstė. Ir kam to reikia - juk esant faktinei valdžios monopolijai, opozicija nušalinta per juridines machinacijas, valdančioji partija nesusiduria su rimtais iššūkiais. Vienintelis "Vieningosios Rusijos" rūpestis galėtų būti - kaip sukurti demokratinių rinkimų regimybę, kad nebūtų tyčiojamasi atvirai.
    Nusivylusi visuomenė
    Paprastiems rusams visa tai apskritai nė motais. Visuomenė apimta gilios politinės apatijos. Daugeliui rusų ir taip viskas aišku: realiai Rusiją valdo V.Putinas, o D.Medvedevas greičiau tik atstovauja šaliai.
    Tačiau "Vieningoji Rusija" gali ir negauti dviejų trečdalių balsų, kaip per 2007 metų rinkimus, nors, kaip jau ir sakyta, rimtų varžovų neturi. Žmonės yra nusivylę politiniu elitu. Rusijoje nuolat brangsta benzinas ir maisto produktai, nepigiai atsieina kyšiai, jei žmogus siekia mokslo arba jam reikia kokybiškų medicinos paslaugų. Kas penktas gyventojas paliktų Rusiją. Visa tai dėliojasi toli gražu ne į šviesią perspektyvą.
    Modernizuotojas ar vietos šildytojas?
    Vis dėlto analitikai nesutaria, ar jie stebi užkulisinę politinę kovą, ar kruopščiai apgalvotą politikos simuliaciją, kuri tapo norma per V.Putino valdymo dešimtmetį. V.Putinas Rusijos prezidentu buvo dvi kadencijas, o 2008-aisiais nebegalėjo būti išrinktas trečią kartą iš eilės, nes tai draudžia Konstitucija. Tuomet į areną ir buvo išvestas D.Medvedevas. Jis mėgino dėtis Rusijos reformatoriumi ir modernizuotoju, tad kai kurie ekonomistai baiminasi, kad konservatyvesnis V.Putinas sunaikins šias pastangas. Kita vertus, abu juodu - šiek tiek skirtingo stiliaus, bet politikoje niekuo nesiskiria. "D.Medvedevas nepateisino lūkesčių. Nėra nė menkiausios užuominos, kad bent vienas iš jo iškeltų uždavinių būtų buvęs įgyvendintas. Vietoje reformatoriaus mums teko vietos šildytojas", - neslėpė nusivylimo liberalių pažiūrų žurnalistas Michailas Fišmanas kandžiuose komentaruose, kuriuos paskelbė dienraštis "Vedomosti".
    Niūrios perspektyvos
    Pagal nesenas Konstitucijos pataisas, prezidento kadencija truks ne ketverius, kaip dabar, o šešerius metus. Taigi V.Putino valdžia Rusijoje, jei nieko ypatinga nenutiks, gali tęstis net iki 2024 metų. Naujienas apie V.Putino grįžimą su panieka sutiko mažos liberalios partijos. Borisas Nemcovas, Boriso Jelcino laikais buvęs premjero pavaduotoju, prilygino V.Putiną Baltarusijos autokratui Aleksandrui Lukašenkai. Jis prognozuoja didėjančią emigraciją, kapitalo išėjimą ir dar didesnę Rusijos priklausomybę nuo žaliavų. "Korupcija politikoje bus gerokai didesnė nei iki šiol", - sakė B.Nemcovas radijo stočiai "Echo Moskvy".
    "Tai gana liūdna. Tai reiškia, kad dar šešerius metus, o galbūt 12, šalis niekur neis, trypčios vietoje ir net slinks žemyn dėl korupcijos, verslo nuosmukio, dėl to, kad nėra nepriklausomų teismų ir žiniasklaidos priemonių", - tandemo rokiruotę komentavo teisių gynėja Liudmila Aleksejeva.
    "Tarsi sugrįžome į Brežnevo laikus", - apibendrino politologas Andrejus Piontkovskis.
    Šiek tiek labiau kovingo ryžto nepraranda buvęs Rusijos premjeras Michailas Kasjanovas: "Pasirinktas pats šiurkščiausias ir nemaloniausias scenarijus. Todėl nuspėjamas žlugimas, ir jis vyks greičiau - per metus ar dvejus. Šešerius metus jie valdžios neišlaikys."

    "Lietuvos žinios" 

  • Punsko įvykiai sutelkė Lenkijos tautines mažumas

                                   Prezidentės susitikimuose Niujorke – Lietuvos ir pasaulio aktualijos 

    Jungtinių Tautų Generalinės asamblėjos 66-osios sesijos debatuose Niujorke dalyvaujanti Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė JT Generalinio Sekretoriaus Ban Ki-moono surengtų darbo pietų metu Lietuvos ir pasaulio aktualijas aptarė su Austrijos, Ukrainos, Čekijos, Kazachstano, Kirgizijos, Mongolijos, Latvijos ir Estijos Prezidentais, taip pat kalbėjosi su JAV Prezidentu Baracku Obama ir valstybės sekretore Hillary Clinton.
    Pagrindine JT Generalinės asambėjos bendrųjų debatų aktualija tapo taikos siekis Artimuosiuose Rytuose ir Palestinos valstybingumo perspektyva.
    Prezidentės teigimu, ES ir JAV turi dėti bendras pastangas, kad kuo greičiau prasidėtų Palestinos ir Izraelio tiesioginės derybos. JAV Prezidentas taip pat pabrėžė, kad taikos siekis yra sunkus darbas, kuris reikalauja sutelktų visų pusių pastangų.
    Su Austrijos Prezidentu Heinzu Fischeriu šalies vadovė kalbėjosi apie įtariamojo Sausio 13-osios byloje Michailo Golovatovo sulaikymo ir paleidimo aplinkybes bei būtinybę atsisakyti Europos arešto orderio taikymo išimčių. Prezidentai sutarė, kad būtina rasti bendrą sprendimą, kad susiklosčiusi situacija nepasikartotų.
    Su Ukrainos Prezidentu Viktoru Janukovyčiumi Prezidentė kalbėjosi apie kitą savaitę Varšuvoje vyksiantį ES ir Rytų Partnerystės šalių vadovų susitikimą, kuriame bus aptariamos Ukrainos, Moldovos, Gruzijos, Armėnijos, Azerbaidžano ir Baltarusijos glaudesnių ryšių su ES perspektyvos.
    Su Kirgizijos Prezidente Roza Otunbajeva šalies vadovė kalbėjo apie spalio pabaigoje Kirgizijoje vyksiančius prezidento rinkimus, kuriuos stebės ESBO. Demokratiški rinkimai – vienas iš ESBO pirmininkaujančios Lietuvos prioritetų.
    Su Latvijos Prezidentu Andriu Bėrziniu Prezidentė aptarė Latvijos valdančiosios koalicijos formavimo ypatumus.
    Pirmininkavimo Demokratijų bendrijoms tęstinumas, kurį nuo liepos iš Lietuvos perėmė Mongolija, buvo pokalbio su Mongolijos Prezidentu Tsakhia Elbegdorj tema.
    Su ES Vadovų Tarybos (EVT) Prezidentu Hermanu van Rompuy Prezidentė aptarė ekonominę padėtį Europoje, kuri bus svarstoma ir spalio viduryje vyksiančiame EVT posėdyje.
    JT būstinėje taip pat įvyko Prezidentės dvišalis susitikimas su Gruzijos Prezidentu Michailu Saakašviliu.
    JT Generalinės asamblėjos debatuose, kuriuose dalyvauja 193 šalių vadovai, Prezidentė pristatys Lietuvos sukauptą tarpininkavimo patirtį ir pateiks pasiūlymus dėl tarptautinių branduolinės saugos standartų tobulinimo. Prezidentė taip pat išsakys argumentus dėl Lietuvos kandidatūros, šaliai rengiantis kandidatuoti į JT Saugumo Tarybos nenuolatines nares 2014-2015 metų kadencijai.
    Lietuvos pasiūlymus dėl tarptautinių branduolinės saugos standartų Prezidentė pristatys ir JT Generalinio Sekretoriaus Ban Ki-moono inicijuotame aukšto lygio renginyje branduolinės saugos klausimais.

    Voruta Data: 2011-09-22, 13:56 Ketvirtadienis, 2011 m. rugsėjo 22 d.


                                                                              Tarp pjautuvo, kūjo ir svastikos 

    2011 m. rugsėjo 23 d. septynioliktą kartą minime Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, primenančią Vilniaus geto likvidavimą Antrojo Pasaulinio karo metais ir masines žydų žudynes, po kurių iš senos litvakų civilizacijos liko tik griuvėsiai.
    Apie holokaustą Lietuvoje, Vilniaus geto ir jo gyventojų likimą jau pasakojome prieš dvejus metus. Tad šį kartą, remdamiesi mažai žinomais dokumentais, įsitikinsime, kad šios tautos tragišką likimą Europoje lėmė ne tik hitlerinės Vokietijos, bet ir stalininės Sovietų Sąjungos politika.
    1939 metų rugsėjo 1-ąją, praėjus vos savaitei po Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo, kuriuo Hitleris ir Stalinas pasidalijo Europą pagal įtakos sritis, hitlerinė Vokietija įsiveržė į Lenkiją. Kiek daugiau nei po dviejų savaičių baigiamai sutriuškinti valstybei į nugarą smogė stalininė Sovietų Sąjunga. Mėgindamas pateisinti savo agresiją Kremlius tvirtino, kad Raudonoji armija įžengė į Lenkiją norėdama apsaugoti ukrainiečius ir baltarusius nuo vokiečių grėsmės.
    Reicho vadovybei tokia sąjungininkų pozicija nepatiko. 1939 metų rugsėjo 15 dienos vakarą iš Berlyno į Vokietijos pasiuntinybę Maskvoje atskriejo pasiuntiniui Werneriui Schulenburgui adresuota skubi telegrama. Joje sakoma: „Norėdami politiškai paremti Sovietų armijos veiksmus, siūlome paskelbti bendrą tokio turinio pareiškimą: „Dėl visiško Lenkijos buvusios valdymo formos subyrėjimo, imperijos ir SSRS vyriausybės nusprendė nutraukti nepakenčiamą politinę ir ekonominę būklę, susidariusią lenkų teritorijose. Jos laiko savo bendra prievole atkurti šiose teritorijose, keliančiose joms (Vokietijai ir SSRS) natūralų interesą, taiką ir ramybę, įtvirtinant ten naują tvarką, nubraižant natūralias sienas ir sukuriant gyvybingus ekonominius interesus.“
    „Siūlydami tokį pareiškimą, mes turime galvoje, kad sovietinė vyriausybė jau atmetė mintį, išsakytą buvusio susitikimo su jumis metu, kad sovietų veiksmų pagrindas yra iš Vokietijos pusės ukrainiečiams ir baltarusiams kylanti grėsmė, – sakoma telegramoje. – Tokio pobūdžio motyvo nurodymas – neįmanomas veiksmas. Jis atvirkščias realiems Vokietijos siekiams, kurie apsiriboja išskirtinai tik gerai žinomais Vokietijos gyvybiniais interesais. Jis taip pat prieštarauja Maskvoje pasiektiems susitarimams, ir, pagaliau, prieštarauja abiejų šalių išsakytiems norams laikytis draugiškų santykių ir pateiks pasauliui abi valstybes kaip priešus.“
    Sovietų vadovybė suskubo raminti savo ilgametę sąjungininkę: pareiškimas apie nacizmo grėsmę jos okupuotoms šalims tėra tik dūmų uždanga, neturinti nieko bendra su tikrąja Kremliaus pozicija. Šioji po pokalbio su SSRS užsienio reikalų liaudies komisaru Viačeslavu Molotovu Reicho pasiuntinio atsakomojoje telegramoje nusakoma taip:
    „Molotovas sutinka, kad sovietinės vyriausybės siūlomas pretekstas turi savyje įžeidžių vokiečių jausmams natų, bet prašė nepamiršti sudėtingos sovietinės vyriausybės padėties ir neleisti panašioms smulkmenoms stotis mums skersai kelio.“
    Atkreipkime dėmesį: nei Maskvos pareiškime, nei Berlyno telegramoje nė žodžio nepasakyta apie didelę Reicho okupuotos teritorijos gyventojų dalį, kuriai vokiečių okupacija kelia tiesioginę, neišvengiamą ir mirtiną grėsmę – apie žydus.
    Regis, šios tautos likimas J. Stalinui visiškai nerūpi. Tačiau taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Neseniai Rusijoje paskelbti slapti to meto dokumentai liudija visai ką kita: žydų likimas Kremliaus vadovybei kėlė toli gražu ne susirūpinimą ir net ne užuojautą. Greičiau priešingai – Maskva ketino padėti holokausto architektams spręsti vadinamąjį žydų klausimą. Tačiau apie tai – kiek vėliau. O kol kas pažvelkime, kas vyko 1939 metų rudenį į dalį Lenkijos teritorijos įsiveržus Raudonajai armijai.
    Tironus suvienijo neapykanta
    1939 metų rugsėjo 19 dieną, praėjus vos porai dienų nuo Lenkijos užpuolimo, sovietai jau buvo Vilniuje. Netrukus jų teroro aukomis tapo ne vienas žymus Lietuvos (Šiaurės) Jeruzale vadinamo miesto žydų veikėjas. Vienas iš jų – būsimas Nobelio taikos premijos laureatas ir Izraelio valstybės ministras pirmininkas Menachemas Beginas. Hitlerininkams užgrobus Lenkiją, M. Beginas, kaip ir daugelis jo tautiečių, pasitraukė į Lietuvą, tikėdamasis, kad čia bus saugus. Netrukus šios viltys sudužo į šipulius – kai vieną iš Lenkijos sionistų vadovų NKVD pabėgėlį suėmė, pasodino į Lukiškių kalėjimą, o vėliau ištrėmė į Sibirą. Iš ten M. Beginui pavyko ištrūkti 1941-ųjų rugpjūtį, tik įstojus į Sovietų Sąjungoje kuriamą generolo Wladyslawo Anderso lenkų kariuomenę, formaliai pavaldžią Lenkijos emigracinei vyriausybei Londone.
    Asmenims, pabėgusiems iš Vokietijos užimtų Lenkijos teritorijų ir ieškojusiems išsigelbėjimo sovietų užgrobtoje šalies dalyje, čekistai rodė ypatingą dėmesį. Lenkų istorikų duomenimis, iš čia į SSRS gilumą buvo deportuota apie 180 tūkst. lenkų ir apie 100 tūkst. žydų. Maža to, tarp 15 tūkst. NKVD Katynėje nužudytų Lenkijos kariuomenės karininkų buvo ir 700 žydų.
    Atsižvelgiant į tai, kad žydai Lenkijoje buvo nors ir gausi, bet vis dėlto mažuma, (nekalbant jau apie Lenkijos kariuomenę) šie skaičiai yra pakankamai iškalbingi.
    Norėdami atsakyti į klausimą, kodėl stalininis režimas, kurį antisemitinių pažiūrų asmenys iki šiol vadina „žydišku“, buvo toks negailestingas išsigelbėjimo nuo pražūties ieškojusiems žydams, turėtume kalbėti apie pačią marksizmo ir bolševizmo prigimtį. Tačiau šios ideologijos, kaip ir nacizmo prigimtį kol kas atidėkime į šalį. Vietoj to, pažvelkime į kai kuriuos dokumentus, atsiradusius kur kas anksčiau nei Molotovo-Ribbentropo paktas ir į praktinius J. Stalino ir jo kompanijos veiksmus. Iš jų galėsime suprasti, kad kalbos, esą bolševikai savo aukas rinkosi vien pagal socialinę jų kilmę, neatsižvelgdami į tautybę, ne visai atitinka tikrovę. Pasirodo, absurdiškos trečiojo Reicho ideologų „rasinės teorijos“ rado neblogą dirvą ir „internacionalinėje“ Sovietų Sąjungoje.
    Pradėkime nuo to, kad nacių atėjimas į valdžią iš pradžių nesukėlė didelio Stalino entuziazmo: viena vertus, į Hitlerį sovietų tironas žiūrėjo kaip į išsišokėlį, kurio režimas ilgai neišsilaikys, kita vertus – kaip į konkurentą, brukantį pasauliui šiek tiek kitokią nei Sovietų Sąjungoje socializmo idėją. Tačiau vos po metų Kremliaus šeimininkas ėmė suprasti, kad Hitleris Vokietijoje įsitvirtino ilgam. Maža to, kitaip nei vokiečių komunistai, fiureris sugebėjo apžavėti milijonus savo tautiečių, pasiryžusių ne tik mirti už savo vadą, bet ir užmerkti akis į vis labiau įsisiautėjantį nacių terorą. Po kruvinų valymų, kurių savo partijos gretose 1934 metų liepą ėmėsi Hitleris, sovietų diktatorius susižavėjęs pareiškė: „Čia tai vadas!“ Nuo tos akimirkos Stalino simpatijos vis labiau krypo į Hitlerio pusę. Juo labiau kad abu režimus vienijo ne tik socialistinė ideologija, bet ir neapykanta demokratijai bei kitoms Europos vertybėms.
    Verta pažymėti, kad ši simpatija vis dar buvo kruopščiai maskuojama: norint nuslėpti dviejų režimų giminystę, VKP(b) XVII suvažiavime buvo priimta direktyva, nurodanti nacionalsocialistus vadinti fašistais. Tokia buvo vieša sovietų pozicija. Tuo metu už savo piliečių ir Vakarų demokratijų nugaros sovietinės imperijos ir „tūkstantmečio Reicho“ vadeivos rezgė kitus planus ir įgyvendino visiškai kitokią politiką. Dar 1934 ir 1935 metais sovietų vyriausybės atstovai susitikimuose su vokiečių diplomatais ne kartą kalbėjo apie ketinimus stiprinti draugiškus santykius su Berlynu. Slaptoji Stalino diplomatija visais įmanomais būdais siekė suartėti su Hitleriu. Tai nebuvo vienpusis siekis – štai ištrauka iš laiško, kurį sovietų vadovybei diplomatiniais kanalais nusiuntė Vokietijos kancleris: „Abi mūsų šalys turėtų pripažinti nepajudinamą teisę į abipusio egzistavimo faktą ir tuo grįsti savo veiksmus. (…) Nepaisant abiejų pusių pasaulio suvokimo skirtumų, mus sieja bendri interesai ir šie ryšiai turi ilgalaikį charakterį.“
    „Generalinis susitarimas“ – klastotė ar tikrovė?
    Minimi ryšiai plėtojosi iš tiesų produktyviai. 1937 metais VKP(b) CK Politinio biuro posėdyje buvo priimtas slaptas dokumentas, kuriame sakoma: „Sovietų vyriausybė ne tik niekad nevengė politinių derybų su Vokietijos vyriausybe, bet savo laiku net pateikė jai tam tikrų politinių pasiūlymų. Sovietų vyriausybė ir dabar nevengia galimybės pradėti derybas, kad pagerintų santykius su Vokietijos vyriausybe. Sovietų vyriausybė neatsisako ir tiesioginių derybų tarp oficialių diplomatijos atstovų: ji taip pat sutinka laikyti jas konfidencialiomis ir neskelbti apie jas viešai, jei tik Vokietijos vyriausybė to pareikalautų.“
    Vis dėlto oficialių diplomatinių kanalų derybose su Vokietija Stalinas aiškiai vengė. Tokia pozicija turėjo rimtą priežastį – užsienio reikalų liaudies komisariatui tuo metu vadovavo žydas Maksimas Litvinovas (tikroji pavardė – Mejeris Valachas), aktyviai remiantis antihitlerinę politiką. Suprantama, kad toks sovietų diplomatijos šefas naciams buvo nepriimtinas. Suvokdamas, kad Hitleris neišvengiamai pradės karą Europoje, Stalinas nutarė paspartinti suartėjimą su vieninteliu savo sąjungininku – jis padarė naciams reveransą ir 1939 metų gegužės 3 dieną pašalino A. Litvinovą iš pareigų. „Išvalykite sinagogą!“ – nurodė Kremliaus diktatorius A. Litvinovo įpėdiniu paskirtam Viačeslavui Molotovui. Po tokio nurodymo iš darbo komisariate buvo išvaryta dauguma darbuotojų žydų, kurių vietas užėmė patikrinti NKVD kadrai.
    Šiai siaubą keliančiai žinybai tuomet jau beveik 7 mėnesius vadovavo Lavrentijus Berija. Vyriausiajam Kremliaus budeliui teko svarbi misija – įteisinti bei sutvirtinti NKVD ir slaptosios Reicho politinės policijos – Gestapo – ryšius. Įdomu tai, kad apie L. Berijos ryšius su Gestapo vadovybe netruko sužinoti seni NKVD darbuotojai M. Kedrovas, I. Kedrovas ir B. Golubevas. Naiviai manydami, kad atskleidžia slapta nuo Kremliaus šeimininko vykdomą nusikaltimą, šie čekistai pasiskubino pranešti apie tai Stalinui. Atsakymo ilgai laukti nereikėjo – visi trys netrukus buvo suimti ir sušaudyti kaip nereikalingi liudytojai.
    Ką tokio svarbaus sužinojo trys NKVD pareigūnai, kad juos reikėjo nedelsiant ir amžiams nutildyti? Galbūt apie rengiamą „Generalinį susitarimą“, kurį, ne vieno šaltinio teigimu, 1938 metų lapkričio 11 dieną pasirašė NKVD vadovas L. Berija ir Gestapo šefas Heinrichas Mulleris? Iš karto reikėtų pažymėti, kad šis dokumentas, pirmą kartą Rusijos žiniasklaidoje viešai paskelbtas šiek tiek daugiau nei prieš dešimtmetį, buvo išvadintas klastote. Lygiai taip pat, kaip klastote dar ne taip seniai buvo vadinamas ir garsusis Molotovo-Ribbentropo paktas su jo slaptaisiais protokolais, kurių egzistavimą Rusijai vis dėlto teko pripažinti. Kaip ir NKVD įvykdytas kraupias lenkų karininkų žudynes, kaltę dėl kurių dešimtmečius mėginta suversti hitlerininkams. Pridursime, kad vadinamąjį „Generalinį susitarimą“ savo knygoje „Generalisimus“ cituoja pernai miręs žinomas rašytojas, publicistas, daugelio knygų apie SSRS ir Vokietijos karą autorius Sovietų Sąjungos didvyris ir buvęs SSRS liaudies deputatas Vladimiras Karpovas.
    Šio ir kitų autorių cituojamame dokumente galima aptikti šokiruojančių frazių. Štai antrame jo paragrafe rašoma: „Šalys kovos su pagrindiniais bendrais priešais: tarptautine žydija, jos tarptautine finansine sistema, judaizmu ir judaizmo pasaulėžiūra, žmonijos degeneracija, – baltosios rasės galios stiprinimo vardan ir genetinių rasinės higienos mechanizmų sukūrimui.“
    Įdomu tai, kad šiek tiek anksčiau Hitleris ištarė žodžius, savo esme labai primenančius vadinamojo „Generalinio susitarimo“ dvasią. „Vokietija netaps bolševistine, jau greičiau bolševizmas taps kažkuo panašiu į nacionalsocializmą. Beje, tarp mūsų ir bolševikų daugiau panašumų nei skirtumų. Visų pirma – intensyvios revoliucinės nuotaikos, vis dar gyvos Rusijoje, laisvoje nuo visokių socialdemokratinių niežų apraiškų.“
    Raudonarmiečiai po svastika
    Dar įdomiau, kad vadinamoji klastotė minima 1938 metų gruodžio 20 dienos VKP(b) CK Politinio biuro nutarime. Jame, be kita ko, nuspręsta „pritarti bendradarbiavimo sutarčiai tarp SSRS NKVD ir Vokietijos valstybės saugumo tarnybos. Pabrėžiant santykių nuoširdumą, nutarta išduoti vokiečių valdžiai buvusios Austrijos ir Vokietijos piliečius, kurie šiuo metu yra SSRS teritorijoje ir savo veiksmais dirbdami Kominterne padarė apčiuopiamą žalą. Dėl to SSRS NKVD privalo suimti tuos piliečius ir užtikrinti specialaus ešelono perdavimą Vokietijos valdžios atstovams. Užklausti Vokietijos valdžios apie galimybę išduoti buvusius sovietinius piliečius, emigravusius iš SSRS“. O šio dokumento autentiškumo niekas iki šiol nemėgino paneigti.
    Kai kurie rusų istorikai neigia buvus nebent su šiuo nutarimu susijusį pernai internete paskelbtą dokumentą, taip pat netiesiogiai patvirtinantį, kad „Generalinis susitarimas“ vis dėlto egzistavo. Tai 1938 metų gruodžio 21 dienos įsakymas Nr. 00310 ir juo paremta instrukcija Nr. 00134/13 „Dėl pagrindinių kriterijų, atrenkant kadrus tarnybai SSRS NKVD“. Joje nurodomi aštuoni degeneracijos požymiai, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį, atrenkant kandidatus. Pacituosime labiausiai mus dominantį septintąjį instrukcijos punktą:
    „Ypatingą dėmesį atkreipti į nacionalinę kandidato kilmę. Ypač pavojingi socialiniu požiūriu pagal savo psichogenetinę esmę yra mišriose santuokose gimę žmonės. Atrenkant kadrus į NKVD svarbu visų pirma atsisakyti asmenų, turinčių žydiško kraujo. Iki penktos kartos būtina domėtis artimų giminaičių nacionaline priklausomybe, ar buvo giminėje žydų. Visas kitas mišrias santuokas reikia laikyti pozityviomis.“ Belieka pridurti, kad kitais „degeneracijos“ požymiais šioje instrukcijoje laikomi žvairumas, kalbos defektai, tam tikra dantų forma ar apgamai ir įsitikinsime, kad stalininio NKVD vadovai uoliai perėmė visas nacistinio rasių „mokslo“ taisykles.
    Atrodytų, kad susipažinus su tokiu dokumentu, jau niekas neturėtų stebinti – nei faktas, kad NKVD „specialistai“ dalijosi su Gestapu ir SS patirtimi, kaip įrengti koncentracijos stovyklas, nei bendri sovietų kariškių ir esesininkų paradai po vėliavomis su svastika sovietų teritorijoje esančiame Breste, nei SSRS vadovų parašais patvirtinti ilgi deportuojamųjų į Vokietiją sąrašai su daugybe žydiškų pavardžių. Tačiau tai dar ne viskas. Netrukus pamatysime, kad iš nacių perimtas antisemitizmas Sovietų Sąjungoje niekur nedingo ir prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui. Po 1939 metų rugsėjo sovietų okupuotose teritorijose buvo daroma viskas, kad ten gyvenantys žmonės nieko nežinotų apie žydų persekiojimus Vokietijoje ir jos užgrobtose šalyse. Taigi ten gyvenanti gausi žydų bendruomenė ne tik nustojo jausti ateinančio nacizmo grėsmę, bet ir nenorėjo tikėti tuo, ką pasakojo pabėgėliai iš Reicho okupuotų teritorijų.
    Žūties akivaizdoje – užtrenktos durys
    Lietuvoje buvo kiek kitaip – faktų apie žydų padėtį valdant nacionalsocialistams čia niekas sąmoningai neslėpė. Tad nieko nuostabaus, kad 1940-aisiais, Lietuvą okupavus ir aneksavus sovietams, daugelis šios tautos atstovų su palengvėjimu atsiduso. Tačiau net prasidėjus karui taip jautėsi ne visi. Žinomas žydų istorikas, buvęs Kauno geto kalinys ir antinacinio pogrindžio partizanas profesorius Dovas Levinas straipsnyje „Lemtingas sprendimas: žydų bėgimas į vidinius SSRS rajonus“ pateikia paradoksalų faktą: dalis sovietų valdžios suimtų ir deportavimo į Rusijos gilumą laukiančių žydų netgi laukė vokiečių atėjimo. „Kai kuriuos, paniškai bėgant Raudonajai armijai, iš kalėjimų išlaisvino vietos nacionalistų formuotės ar net vokiečių kareiviai“, – rašo istorikas.
    Žinoma, tai buvo tik pavieniai atvejai, kurie dažniausiai pasitaikė ne Lietuvoje, o kitose sovietų aneksuotose teritorijose. Geriau informuoti Lietuvos žydai, ypač po Kaune tuoj po Birželio sukilimo surengtų žudynių „Lietūkio“ garaže, iliuzijų nei dėl hitlerininkų, nei dėl jiems priešiškų vietos formuočių neturėjo. Dauguma matė vienintelį būtą išsigelbėti – trauktis į Rytus.
    Tačiau sovietų vadovybė gelbėti aneksuotų ar seniau SSRS sudėtyje buvusių aštuonių respublikų gyventojų, tarp kurių buvo šimtai tūkstančių mirčiai pasmerktų žydų, neskubėjo. VKP(b) CK ir SSRS Liaudies komisarų taryba nutarimą dėl evakuacijos priėmė tik 1941 metų birželio 27-ąją, praėjus penkioms dienoms nuo karo pradžios. Lietuvos žydams tai jau nebeturėjo prasmės – didžiąją jos teritorijos dalį tuo metu kontroliavo vokiečiai. Be to, nors minėtose direktyvose ir minima žydų evakuacija, pirmenybė organizuotai išvykti į SSRS buvo teikiama vadinamajam partiniam-sovietiniam aktyvui.
    Tačiau ir tai dar ne viskas. Daugelis žydų, nutarusių savarankiškai trauktis į Rytus, prie senosios SSRS sienos susidūrė su netikėta kliūtimi. Pasirodo, čia dar galiojo aneksuotų kraštų gyventojams taikomi apribojimai – leidimai peržengti gyvybės ir mirties riba tapusią sieną buvo pirmiausia išduodami partinių bei sovietinių įstaigų tarnautojams ir jų šeimos nariams. Dešimtims tūkstančių paprastų piliečių, kurių didelę dalį sudarė žydai, kelias į Rytus buvo užkirstas.
    Baisiausia, kad net ir įpusėjus karui sovietai neatsisakė valstybinio antisemitizmo politikos. Tuo metu, kai Raudonosios armijos gretose su nacistais kovėsi pusė milijono žydų (200 tūkst. jų vėliau žus mūšiuose), Meno reikalų komiteto valdybos veikėjai 1942 metų rugpjūčio 17 dieną paskelbė direktyvą, kurioje nedviprasmiškai nurodė atsikratyti šios tautos atstovų, vadovaujančių šalies kultūros ir meno įstaigoms, laikraščių ir žurnalų redakcijoms.
    Turint galvoje šias ir kitas antisemitines direktyvas, visai įtikimai atrodo ir V. Karpovo minimi 1942 metų vasario mėnesio sovietų vadovybės dokumentai, bylojantys apie pasirengimą paliauboms su hitlerininkais. Jame, be kita ko, numatoma, kad „SSRS ginkluotosios pajėgos iki 1943 metų pabaigos bus pasirengusios drauge su vokiečių ginkluotosiomis pajėgomis pradėti karo veiksmus prieš Angliją ir JAV“. Maža to, dokumente, kurio egzistavimas Rusijoje kategoriškai neigiamas, užtikrinama, kad „SSRS bus pasirengusi išnagrinėti taikos tarp mūsų šalių sudarymo sąlygas ir apkaltinti pasaulinę žydiją, kiuriai atstovauja Anglija ir JAV, karo kurstymu, 1943-1944 metais vykdyti bendrus kovinius puolamuosius veiksmus, kurių tikslas – pertvarkyti pasaulio erdvę“.
    Buvo toks dokumentas, ar tai vis dėlto klastotė, iki šiol tebesiginčijama. Juolab kad padėčiai karo frontuose pakrypus sovietų naudai, jokių paliaubų niekuomet nebuvo. Tačiau ir šis, ir kiti cituoti dokumentai, ir praktiniai nacių Vokietijos ir bolševikinės Sovietų Sąjungos veiksmai visiškai atitinka tai, ką J. Stalinas, atsakydamas į sveikinimą jubiliejaus proga, 1939 metais rašė Reicho diplomatijos vadovui: „Vokietijos ir Sovietų Sąjungos draugystė, sutvirtinta krauju, turi visokeriopą pagrindą būti ilgalaike ir tvirta.“ Matyt, čia turėtas galvoje abiejų nusikalstamų režimų aukų kraujas. Kraujas, kurio galbūt buvo galima išvengti, jei ne liguistos dviejų tironų ambicijos, pastūmėjusios juos vienas kitam į glėbį.

    Autorius: Voruta Data: Aras LUKŠAS 2011-09-23
     
                             Punsko įvykiai sutelkė Lenkijos tautines mažumas

    Lietuvos Respublikos konsulo Lenkijos Respublikoje Liudviko Milašiaus kvietimu, 2011 m. rugpjūčio 29 d. kartu su Seimo nariu Vytautu Krupuvesu buvau nuvykęs į Seinus ir Punską.
    Šią išvyką paskatino tai, jog š. m. rugpjūčio 21–22 d. Punsko valsčiuje keturiolikoje vietovių dažais buvo apipaišytos lietuvių kalba parašytos vietovardžių lentelės bei paminklinis akmuo. Todėl man, kaip Lietuvos Respublikos Seimo ir Lenkijos Respublikos Seimo ir Senato narių asamblėjos delegacijos nariui buvo tikslinga detaliau pasikalbėti su lietuvių bendruomenės vadovais apie jų ir lietuvių bendruomenės Lenkijoje savijautą po šio incidento. Naudodamiesi proga aptarėme lietuvių švietimo problemas, kultūros būklę, kitus aktualius klausimus.
    Lietuvos Respublikos konsulate Seinuose susitikime su mumis dalyvavo Punsko viršaitis Vytautas Liškauskas, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininko pavaduotojas Petras Maksimavičius, LLD pirmininkas Algirdas Vaicekauskas.
    Viršaitis V. Liškauskas kalbėdamas apie incidentą dėl vietovardžių lentelių apipaišymo sakė, jog dar nėra surasti žmonės, kurie tai atliko. Kaip pažymėjo V. Liškauskas, lentelių apipaišymo klausimas yra ne pats svarbiausias. Žymiai daugiau rūpesčių kelia švietimo, kultūros klausimai. Jau yra aišku, jog dėl lėšų stygiaus reikės uždaryti dar dvi lietuviškas mokyklas.
    Dar vienas liūdnas dalykas yra tas, jog yra uždaroma penkiolika metų transliuota televizijos laida, skirta lietuvių tautinei mažumai. Tad jos savijauta dėl visų šių dalykų yra tikrai pablogėjusi.
    Tai gali turėti pasekmių ir tėvams, kurie renka mokyklą savo vaikams. Po tokių incidentų ne vienas tėvas susimąstys, ar verta leisti vaikus į lietuviškas mokyklas.
    A. Vaicekauskas kalbėjo apie tai, jog apipaišytas paminklas yra Punsko lietuvių bendruomenės vizitinė kortelė, todėl į įvykį reaguojama itin jautriai. Šis incidentas yra pirmasis per pastaruosius dvidešimt metų. Todėl kartu su ukrainiečiais ruošiamas pareiškimas apie tai, jog minėtas įvykis yra Lenkijoje vykdomos politikos tautinių mažumų atžvilgiu pasekmė.
    A. Vaicekausko nuomone, Lenkijos visuomenė dar nėra pribrendusi tautinių mažumų įstatymui ir jo tinkamam įgyvendinimui. Tai liudija ir ilgi bei karšti debatai Lenkijos Respublikos Seime svarstant šį įstatymą.
    Kartu A. Vaicekauskas pastebėjo, jog šis incidentas turėjo ir teigiamų pasekmių. Jis padėjo mobilizuoti Lenkijoje gyvenančias tautines mažumas. Tos mobilizacijos išraiška bus kartu su ukrainiečių ir vokiečių tautinių mažumų atstovais rengiamas pareiškimas, kuriame bus išreikšta pozicija dėl to, jog tautinės mažumos Lenkijoje nesijaučia saugios. Pareiškimas bus pateiktas Liubline rugsėjo 14–16 dienomis vyksiančiai konferencijai tautinių mažumų klausimais.
    Mes visi turime siekti, kad tautinės mažumos jaustųsi patogiai, turėtų galimybes plėtoti savo kultūrą, puoselėti tautiškumą ir, be abejo, turėtų garantuotą mokymąsi bei sėkmingą tolimesnę integraciją į darbo rinką.
    Reaguodami į Lenkijos lietuvių bendruomenės susirūpinimą dėl padėties švietimo klausimu, siūlome kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetą dėl lietuvių mokyklų Lenkijoje papildomo finansavimo iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. Mokyklų finansavimas iš Lietuvos biudžeto būtų ženklas, jog Lenkija neišlaiko tautinių mažumų mokyklų.
    Po susitikimo Lietuvos konsulate Seinuose kartu su Punsko valsčiaus viršaičiu Punske apžiūrėjome apipaišytas lenteles ir paminklą.

    Voruta Data: 2011-09-23



                     Dėl pareigūnų žioplumo teismas A.Butkevičių išteisino, o G.Kazakui skyrė tik baudą atnaujinta 

    Buvęs Vilniaus miesto tarybos narys Gintaras Kazakas pripažintas kaltu tik dėl nedidelės vertės papirkimo, o Audrius Butkevičius išteisintas dėl konservatoriui Vidui Urbonavičiui siūlyto ir duoto kyšio.
    Buvusių sostinės politikų baudžiamąją bylą išnagrinėjęs Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjas Petras Karvelis paskelbė, kad A. Butkevičiaus ir G. Kazako atžvilgiu neteisėtai buvo taikomas Nusikalstamos veikos imitavimo modelis (NVIM).
    Pasak teismo, ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu pasitvirtino tik G. Kazakui pareikšti kaltinimai dėl pasikėsinimo duoti nedidelės vertės kyšį ir jo davimo, tuo tarpu pareigūnų veiksmai tiriant didelės vertės kyšininkavimą buvo neteisėti.
    Teismas G. Kazakui skyrė 200 MGL dydžio (26 tūkst. Lt) baudą, tačiau į ją įskaitė įkalinime išbūtas 30 dienų (viena para – 2 MGL), todėl nuteistajam teks sumokėti vos 170 MGL dydžio (22 tūkst. 100 Lt) baudą.
    Išteisindamas A. Butkevičių dėl papirkimo teismas pabrėžė, kad į Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnus kreipęsis ir apie politiko elgesį papasakojęs V. Urbonavičius nebuvo nurodęs, jog jis daro ar rengiasi daryti nusikaltimus. Pasak teismo, konservatorius pareigūnams aiškino, kad jam tik „susidarė įspūdis, jog A. Butkevičiaus veiksmai prasilenkia su įstatymais“.
    Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos teismų išaiškinimą, NVIM galima taikyti tik jau daromiems bei ateityje ketinamiems daryti nusikaltimams. „Valstybė gali prisijungti prie rengiamo arba tuo metu daromo nusikaltimo, byloje nėra įrodymų, kad iki 2007m. rugpjūčio 2-osios A. Butkevičius darė kokį nusikaltimą. Iš neteisės negali kilti teisė“, – skelbdamas nuosprendį pažymėjo teisėjas.
    Pasak teismo, „valstybė tokio prisijungimo būdu išprovokavo nusikalstamas veikas, kurių padarymu kaltinamas A. Butkevičius“.
    Teismas taip pat nusprendė, kad NVIM neteisėtai buvo taikomas ir G. Kazakui, kai šis V. Urbonavičiui perdavė 50 tūkst. Lt bei siūlė 150 tūkst. Lt kyšį. Teismas pažymėjo, kad operatyvinius veiksmus atliekantys pareigūnai jau buvo užfiksavę kitus G. Kazako padarytus nusikaltimus, todėl turėjo nutraukti NVIM taikymą.
    „Teismas padarė išvadą, kad valstybė, nenutraukdama modelio veiklos po to, kai buvo nustatytos nusikalstamos veikos, paskatino G. Kazaką padaryti naujas nusikalstamas veikas. Teismas padarė išvadą, kad valstybė išprovokavo padaryti nusikalstamas veikas“, – pažymėjo teisėjas.
    G.Kazakas nuteistas dėl dviejų papirkimo epizodų - jis pripažintas kaltu, nes 2007 metų rugsėjo 28 dieną pasiūlė ir pažadėjo V. Urbonavičiui 10 tūkst. Lt kyšį už tai, kad šis „Lazdynų būsto“ privatizavime paveiktų Vilniaus m. savivaldybės tarybos narę ir šios savivaldybės Privatizavimo komisijos narę, Tėvynės sąjungos frakcijos narę Birutę Galinienę.
    Jis taip pat nuteistas už tai, kad 2008 metų sausio 15 dieną Vilniaus m. savivaldybės patalpose pasiūlė ir pažadėjo V. Urbonavičiui 10 tūkst. Lt kyšį už tai, kad V. Urbonavičius paveiktų B. Galinienę už bendrovei „Corpomanagement“ palankų sprendimą atleidžiant nuo dviejų milijonų litų delspinigių mokėjimo.
    Ketvirtadienio popietę paskelbtas teismo nuosprendis dar negalutinis – jį bus galima apeliacine tvarka apskųsti Vilniaus apygardos teismui.
    Prokuroras siūlė G. Kazaką pasiųsti į pataisos namus
    Valstybinį kaltinimą byloje palaikęs Vilniaus apygardos prokuratūros ONKTS vyriausiasis prokuroras Gedgaudas Norkūnas teisme buvo sakęs, kad V. Urbonavičiaus parodymais ir slapta darytais įrašais pavyko įrodyti G. Kazako ir A. Butkevičiaus kaltę dėl papirkimo. G. Kazakui už kyšio davimus prokuroras siūlė skirti 3 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose bei 50 MGL dydžio (6,5 tūkst. Lt) baudą, o A. Butkevičiui – pusantrų metų laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant dvejiems metams.
    Skiriant bausmes prokuroras siūlė atsižvelgti, kad A. Butkevičius anksčiau teistas, be to, jis ir G. Kazakas nusikaltimus padarė tyčia. „Jiems inkriminuojamos veikos buvo iš anksto suplanuotos“, – prokuroras pažymėjo, kad kaltinamieji sukompromitavo valstybės institucijos vardą.
    G. Kazaką prokuroras siūlė nuteisti dėl 14,5 tūkst. eurų ir 10 tūkst. Lt perdavimo V. Urbonavičiui, o A. Butkevičių – dėl 5 tūkst. Lt kyšio perdavimo.
    Šiuos pinigus teismas nusprendė konfiskuoti valstybės naudai.
    Kaltino V. Urbonavičių – esą jis pats reikalavo pinigų
    G. Kazakas teisme savo kaltę pripažino tik iš dalies – dėl 10 tūkst. Lt perdavimo V. Urbonavičiui. „Už klausimų palaikymą“, – paklaustas, už ką sumokėjęs pinigus, teigė G. Kazakas.
    Papirkimu kaltinamas buvęs politikas tikino, kad konservatorius jį visą laiką provokavo ir esą pats pirmasis pradėdavo kalbėti apie pinigus. Be to, kaip pažymėjo G. Kazakas, būtent V. Urbonavičius esą iš jo reikalavo pinigų už tai, kad jis pereitų į G. Kazako kuriamą frakciją.
    „Jis reikalavo pinigų, bet jokių pinigų aš jam nemokėjau“, – tikino kaltinamasis.
    Buvęs politikas taip pat teigė, kad nusikalstamą veiką jis padaręs paveiktas V. Urbonavičiaus, kuris byloje veikė pagal Nusikalstamos veikos imitavimo modelį.
    Kartu su G. Kazaku teisiamas A. Butkevičius visiškai nepripažino savo kaltės ir piktinosi, kad jau pusketvirtų metų yra tampomas po teismus.
    „V. Urbonavičius ir Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) kūrė tokią situaciją, kurioje aš būčiau parodytas iš blogos pusės“, – tikino A. Butkevičius, kuris buvo kaltinamas V. Urbonavičiui sumokėjęs 5 tūkst. Lt už tai, kad šis balsuotų už buvusio „tvarkiečio“ Olego Gluchovo skyrimą pirmininku dėl steigiamos komisijos „Vilniaus pramogų parko“ sutarties priežiūrai. Šis parkas priklauso „Rubicon group“.
    „Niekada jokių pinigų nesu davęs ir byloje nėra duomenų, kad būčiau perdavęs“, – teigė jis.
    DELFI primena, kad su STT bendradarbiavęs V. Urbonavičius pareigūnams taip pat buvo padėjęs demaskuoti ir dabartinį Seimo narį Evaldą Lementauską, tačiau jis išvengė baudžiamojo persekiojimo – Seimas nedavė sutikimo politiką teisti baudžiamojoje byloje.
    STT ir prokurorų įtarimuose buvo nurodyta, kad E. Lementauskas mažiausiai keturis kartus V. Urbonavičiui siūlė kyšį. Didžiausia pasiūlyta suma – 140 tūkst. Lt Lt už tai, jeigu konservatorius balsuos prieš sostinės mero Juozo Imbraso interpeliaciją. Dar tokia pati suma buvo žadama, jeigu interpeliacija nepavyktų.
    Be to, E. Lementauskas su V. Urbonavičiumi susitiko dar keletą kartų ir vicemero kabinete. Už „politinę paramą“ bei palaikymą sprendžiant įvairius klausimus tarybos posėdžiuose konservatoriui buvo siūlomos įvairios sumos.
    Balandžio 19-ąją apie 17 val. E. Lementauskas įtariamas V. Urbonavičiaus namuose, vonioje palikęs 50 tūkst. Lt kyšį.
    G. Kazakas konservatorių taip pat bandė papirkti keletą kartų. V. Urbonavičiui ne kartą buvo siūlomas 150 tūkst. litų kyšis bei vicemero postas.

    www.DELFI.lt Dainius Sinkevičius 2011-09-22
  • Tik nereikia platinti makaronų

                      D.Grybauskaitė: remiame Gruzijos siekį turėti bevizį režimą su ES

    Niujorke susitikusi su Gruzijos vadovu Michailu Saakašviliu Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė aptarė šios šalies siekį turėti bevizį režimą su ES.
    Prezidentūra ketvirtadienį pranešė, kad Jungtinių Tautų (JT) Generalinės asamblėjos sesijos debatuose dalyvaujanti D.Grybauskaitė trečiadienį susitiko su Gruzijos vadovu M.Saakašviliu.
    „Šeštą kartą vykstančiame dvišaliame susitikime prezidentai aptarė Gruzijoje vykstančias reformas, pasirengimą integracijai Europos Sąjungą ir NATO, kitą savaitę Varšuvoje vyksiančio Rytų partnerystės viršūnių susitikimo bei 2012 metais numatomo NATO viršūnių susitikimo Čikagoje aktualijas“, - teigiama pranešime.
    Kalbėdama apie rugsėjo mėnesio pabaigoje vyksiantį Rytų partnerystės viršūnių susitikimą, Prezidentė paragino Gruziją „veikti ir kalbėti vienu balsu su kitomis Rytų partnerėmis Moldova ir Ukraina“. Pasak D.Grybauskaitės, „vieningas partnerių balsas būtų geriau girdimas, o interesai - aiškiau suprantami“.
    Prezidentė pažymėjo, kad Lietuva remia Gruzijos siekius pasirašyti laisvos prekybos susitarimą ir pradėti derybas dėl bevizio režimo su ES.
    Lietuvos vadovė taip pat pabrėžė, kad šių tikslų pasiekimas tiesiogiai priklauso nuo Gruzijos pasiryžimo tęsti vidinių reformų įgyvendinimą ir perimti europines normas. „Reformos kuriant skaidrias ir efektyvias valstybės institucijas, stiprinant įstatymo viršenybę, užtikrinant žiniasklaidos laisvę ir įdiegiant europinius standartus ekonominio bendradarbiavimo srityje - tai vienintelis įmanomas kelias siekiant europinės integracijos“, - teigė D.Grybauskaitė.
    Susitikimo metu kalbėta ir apie užsitęsusį konfliktą Gruzijoje. Prezidentės teigimu, Niujorke vykstantys JT Generalinės asamblėjos debatai, kurių tema - „Tarpininkavimo vaidmuo sprendžiant tarptautinius konfliktus“ - labai aktualūs ir Gruzijai, ir Lietuvai, kuri šiais metais pirmininkauja Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai.
    „Šių metų gegužės mėnesį lankydamasi Pietų Kaukazo šalyse, užsitęsusių konfliktų sprendimui Prezidentė skyrė itin daug dėmesio', - rašoma Prezidentūros pranešime.

    www.diena.lt 2011-09-22
     
     
                                                             Ministras: LLRI pozicija dėl egzamino veda į aklavietę

    Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius teigia, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pozicija nepaisyti kompromisų dėl valstybinės kalbos egzamino suvienodinimo, kurį numato naujasis Švietimo įstatymas, veda į aklavietę.
    „Ne Tėvynės sąjunga ar kitos partijos, bet Lietuvos lenkų rinkimų akcija yra užsiėmusi tokią poziciją, kuri yra iš esmės vedanti į aklavietę. Kompromisai, kurie buvo ne tik pasiekti, bet ir praktiniais sprendimais įgyvendinti švelninant ar padedant mokyti lietuvių kalbos sustiprintu lygmeniu tautinių mažumų mokyklose, deja, nėra sąmoningai išgirsti lenkų politikų“, - ketvirtadienį Lietuvos radijo eteryje sakė G.Steponavičius.
    Pasak ministro, Lietuvos lenkų politikų veiksmai, nepaisant tarpvalstybinės lietuvių ir lenkų ekspertų grupės susitikimuose pasiektų susitarimų, didina įtampą šalyje.
    „Man yra liūdna, kad emocijos persiduoda ir į kitą pusę, turiu omenyje, didžiąją Lietuvos visuomenės dalį. (...) Po šito ekspertų susitikimo tolesnė eskalacija to klausimo iš lenkų politikų pusės man tik ir sako, kad iš Lietuvos lenkų politikų pusės yra nenorima girdėti, yra ieškoma būdų, kaip mūsų mokinių ugdymo sąskaita susikrauti sau pigų politinį kapitalą“, - kalbėjo ministras.
    G.Steponavičius pabrėžė, kad švietimo srities profesionalai, tarp kurių buvo ir Lietuvos lenkų tautinės mažumos atstovai, neprieštaravo pareiškimui, kuris buvo paskelbtas po pirmadienį Varšuvoje įvykusio susitikimo.
    „Aš galėčiau dar sykį pasidžiaugti, kad Lenkijos švietimo ekspertai išsiaiškinus ir pateikus pilną informaciją puikiai supranta, kad mes jautriai žiūrime į pirmiausia vieningo lietuvių kalbos egzamino įvedimą. Jo įgyvendinime mes jau esame padarę švelninančius sprendimus“, - sakė Švietimo ir mokslo ministerijos vadovas.
    „Baigiamajame pranešime yra abipusis šalių konstatavimas, kad sutarta, kad bus laikomas toks pat egzaminas nuo tų terminų, kuriuos nustato naujas Švietimo įstatymas, tačiau priklausomai nuo mokinių lenkiškose ar rusiškose mokyklose pasiekimų lygio vertinime gali būti taikomi palengvinimai, ir tai yra labai svarbus aspektas, kurį aš kviesčiau išgirsti ne tik abiturientus, ne tik mokytojus, bet ir Lietuvos lenkų politikus“, - kalbėjo G.Steponavičius.
    Lietuvos lenkai labiausiai kritikuoja dar pavasarį priimto naujojo Švietimo įstatymo nuostatas, kuriomis plečiamas dalykų dėstymas lietuvių kalba ir ketinama nuo 2013 metų suvienodinti lietuvių kalbos egzaminą. Lietuvos pareigūnai pabrėžia, kad pataisos atitinka Europos standartus, naujasis įstatymas praktiškai analogiškas daug metų veikiančiam Lenkijoje, o Lenkijos lietuviai teigia, kad net ir jas priėmus lenkai Lietuvoje turės geresnes sąlygas mokytis gimtąja kalba nei jie.
    Penktadienio popietę prie Seimo rengiamas mitingas, kuriame lenkų bendruomenės atstovai numato protestuoti prieš Švietimo įstatymą, išplečiantį tautinių mažumų mokymą lietuvių kalba. Vilniaus miesto savivaldybė yra išdavusi leidimą šiam mitingui.
    Tą pačią dieną partija „Tvarka ir teisingumas“ prie Vilniaus rajono savivaldybės planuoja rengti mitingą, kuriuo bus siekiama atkreipti „visų vilniečių bei rajono savivaldybės dėmesį į grėsmę, iškilusią lietuviškoms mokykloms Vilnijos krašte“.

    www.diena.lt 2011-09-22
     
     
          E.Lucasas: Baltijos šalių oro erdvę galėtų saugoti ne tik NATO, bet ir švedai su suomiais

    Baltijos šalių oro erdvės saugumu galėtų rūpintis ne tik sąjungininkai NATO, bet ir Aljansui nepriklausančios Švedija ir Suomija, siūlo britų savaitraščio "The Economist" tarptautinio skyriaus redaktorius, knygos "Naujas šaltasis karas" autorius Edwardas Lucasas.
    "Mano pasiūlymas yra į budėjimo tvarkaraštį kaip galima greičiau įtraukti Švediją ir, jei įmanoma, Suomiją. Toks žingsnis padalytų naštą ginant Baltijos šalis dar dviem šalims, kurios gauna daugiausia naudos iš trijų mažų kaimynių saugumo. Tai būtų galingas ženklas Rusijai, kad Vakarų įsipareigojimai Baltijos šalims nėra tik laikinų sentimentų akimirka, bet ilgalaikio geopolitinio požiūrio rezultatas", - rašo E.Lucasas organizacijos "Atlantic Council" rugsėjį paskelbtame leidinyje.
    Pasak "The Economist" apžvalgininko, jau nedelsiant Lietuvos, Latvijos ir Estijos karius galėtų pradėti mokyti Švedijos karinės pajėgos.
    Trys Baltijos šalys neturi pajėgių karinių oro pajėgų, todėl iškart po jų įstojimo į NATO oro erdvę ėmėsi saugoti sąjungininkai. Pamainomis skirtingų šalių karo naikintuvai dislokuojami Šiauliuose. Šiuo metu Lietuvos, Latvijos ir Estijos oro erdvę saugo Danija.

    www.delfi.lt 2011 rugsėjo 22 d.


                                                     Naujausios ES narės krizei pasirengusios neblogai

    Nors kai kuriais rodikliais ES naujokės atsilieka nuo senbuvių, šiuo metu jos jau gerokai stipresnės, nei buvo prieš 2008-ųjų krizę.
    “Galimai antrajai finansų krizės bangai Baltijos valstybės pasirengusios geriau”, – tikina Estijos premjeras Andrusas Ansipas, lygindamas dabartinę Estijos, Latvijos ir Lietuvos padėtį su ta, kuriai esant šias tris šalis užklupo 2008-aisiais prasidėjusi pasaulinė ekonomikos krizė.
    Pasak premjero, padėtis ne tik Estijoje, bet ir kitose dviejose Baltijos šalyse neva pagerėjo dėl to, kad Estijoje buvo įvestas euras. “Aplinkybė, kad Estija įsivedė eurą, padidino užsienio investuotojų pasitikėjimą ne tik Estija, bet ir visomis Baltijos šalimis”, – įsitikinęs Estijos ministras pirmininkas.
    Tiesa, A.Ansipas tikisi, kad antrosios krizės bangos nebus, tačiau jei ji ištiktų, padėtis esą būtų palankesnė nei prieš trejus metus.
    Baltijos šalims tikriausiai pagelbėtų ir karti patirtis. Štai Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis net parašė knygą “Kaip Latvija įveikė krizę”, iš kurios galėtų mokytis ne tik Baltijos šalys, bet ir kitos valstybės.
    Geri ženklai
    O kaipgi laikosi visos dešimt buvusių socialistinių šalių, pastarąjį dešimtmetį prisijungusių prie Europos Sąjungos ir vis dar vadinamų naujosiomis ES narėmis? Kokia būtų jų padėtis, jei iš tiesų kiltų nauja krizės banga?
    Didžiosios Britanijos savaitraščio “The Economist” analitikai teigia, kad šių šalių padėtis iš tiesų neatpažįstamai pasitaisė. Juk prieš kelerius metus būtent šios šalys pirmos pajuto krizės rykštę: jų finansinė padėtis smarkiai blogėjo, ir taip nedideli gyvenimo standartai smuko. Trims iš jų – Vengrijai, Latvijai ir Rumunijai 2008–2009 m. prireikė ir solidžios tarptautinės pagalbos.
    Tuo metu po didinamuoju stiklu atsidūrusioms ES naujokėms išties ėmė labai nesisekti. Prisiminkime: ne kartą buvo kalbama apie galimą Latvijos, vėliau Vengrijos ar Rumunijos bankrotą. Dabar tokius gąsdinimus jau esame pamiršę, nes Graikijos ar Portugalijos padėtis šiuo metu yra nepalyginti blogesnė.
    Į klausimą, kaip Rytų Europa išsikapanojo, padeda atsakyti tarptautinės reitingų agentūros, kurios vis dar grasina mažinti JAV ar Japonijos tarptautinio skolinimosi reitingus, tačiau jau kuris laikas juos didina naujosioms ES narėms. Pavyzdžiui, “Standard & Poor’s” neseniai kilstelėjo Estijos skolinimosi reitingą iki AA– lygio ir pastatė ją vos dviem laipteliais žemiau už JAV. Savo ruožtu “Moody’s” rugpjūčio 4 d. suteikė A1 reitingą Čekijai ir patikino, kad tvirta šios šalies finansų sistema apsaugos ją nuo krizės.
    Be to, visose dešimtyje ES narių ekonomika šiuo metu auga (Lenkijoje labiausiai – 4 proc. per metus), biudžeto deficitas mažėja, o nedarbo lygis krinta. Trys iš jų – Estija, Slovakija ir Slovėnija priklauso ir euro zonai, tad ne pačios gauna tarptautinę paramą, o kaip tik, esant reikalui, prie jos prisideda.
    Kai kurioms jų ES skolų krizė gali išeiti net į naudą. Tarkime, analitikai spėja, kad ES skolų krizė ir pasaulinis ekonomikos sulėtėjimas privers investuotojus atsigręžti į Čekijos vyriausybės obligacijas, kurios atrodo kaip saugus prieglobstis.
    “Čekijos krona ir kitos Rytų Europos valiutos iš to taip pat gali turėti naudos”, – prognozuoja “Record Plc” analitikas Boba Noyenas. Juk Čekijos krona euro atžvilgiu šiemet jau sustiprėjo 2,4 proc.
    Bėdų vis dėlto yra
    Euforijai vis dėlto dar per anksti. Pavyzdžiui, tai, kas naudinga Čekijos kronai, visai neparanku Lenkijos zlotui. Tarkime, brangstantis Šveicarijos frankas muša zloto vertę, tad lenkai susidariusią padėtį netgi praminė “franko košmaru”. Nuo liepos pradžios frankas zloto atžvilgiu pabrango 20 proc. Tokia padėtis itin nepalanki 700 tūkst. Lenkijos gyventojų, frankais paėmusių būsto paskolas, kurių bendra vertė siekia 152 mlrd. zlotų.
    Panaši su valiuta susijusi problema kamuoja ir Vengriją. Kaip ir kitos euro zonai dar nepriklausančios šalys, Vengrija niekaip nesugeba sumažinti biudžeto deficito. Vienintelė galimybė būtų mažinti palūkanų normas, bet tai automatiškai reiškia didelę infliaciją, o ši būtų didelis smūgis iš bankų užsienio valiuta paskolas paėmusiems gyventojams.
    Ekonomikos konsultacijų bendrovės “Capital Economics” analitikas Neilas Shearingas pabrėžia, kad naujosios ES narės nuo senbuvių vis dar gerokai atsilieka pagal vienam gyventojui tenkantį PVP, – šiuo požiūriu geriau sekasi tik Slovėnijai ir Čekijai. Tačiau, tarkime, Rumunijai jas dar vytis ir vytis.
    Kitas dalykas – iliuzija, kad ekonomika naujosiose ES narėse ir toliau augs taip sparčiai, kaip šiuo metu. Ypač gali sušlubuoti šių šalių eksportas.

    veidas.lt 2011-09-22
     
                                                              Tik nereikia platinti makaronų 

    Lietuvos lenkų veikėjai, stengdamiesi save ir dar ką nors įtikinti, kad jų protėviai gyvenę Lietuvoje jau prieš tūkstantį metų (istoriko W.Tomaszewskio teiginys) ir, populiariai šnekant, „nuo dziado-pradziado“, laužiasi į atviras duris. Tikrai, daugybės jų pavardės tai patvirtina. Pavardžių lietuviška kilmė, pavyzdžiui, Narvoišas, Talmontas, nepaneigia fakto, kad dabar jie - lenkai, jeigu to nori arba panorėjo jų „dziadai“, bet su šaknimis šioje žemėje, ne iš kokių atvykėlių, persikėlėlių. Manau, tai garbinga - būti lenku (kartais gudu arba tuteišu) su šaknimis Lietuvoje. Savi, tik moka arba nemoka daugiau kalbų. Bet nereikia jų versti svetimšaliais. Kaip ir kabinėti makaronų apie tūkstantmetę nekintamo buvimo tapatybę.
    Pavardžių formos (lytys, tartųE.Lucasas: Baltijos šalių oro erdvę galėtų saugoti ne tik NATO, bet ir švedai su suomiais

    Baltijos šalių oro erdvės saugumu galėtų rūpintis ne tik sąjungininkai NATO, bet ir Aljansui nepriklausančios Švedija ir Suomija, siūlo britų savaitraščio "The Economist" tarptautinio skyriaus redaktorius, knygos "Naujas šaltasis karas" autorius Edwardas Lucasas.
    "Mano pasiūlymas yra į budėjimo tvarkaraštį kaip galima greičiau įtraukti Švediją ir, jei įmanoma, Suomiją. Toks žingsnis padalytų naštą ginant Baltijos šalis dar dviem šalims, kurios gauna daugiausia naudos iš trijų mažų kaimynių saugumo. Tai būtų galingas ženklas Rusijai, kad Vakarų įsipareigojimai Baltijos šalims nėra tik laikinų sentimentų akimirka, bet ilgalaikio geopolitinio požiūrio rezultatas", - rašo E.Lucasas organizacijos "Atlantic Council" rugsėjį paskelbtame leidinyje.
    Pasak "The Economist" apžvalgininko, jau nedelsiant Lietuvos, Latvijos ir Estijos karius galėtų pradėti mokyti Švedijos karinės pajėgos.
    Trys Baltijos šalys neturi pajėgių karinių oro pajėgų, todėl iškart po jų įstojimo į NATO oro erdvę ėmėsi saugoti sąjungininkai. Pamainomis skirtingų šalių karo naikintuvai dislokuojami Šiauliuose. Šiuo metu Lietuvos, Latvijos ir Estijos oro erdvę saugo Danija.

    www.delfi.lt 2011 rugsėjo 22 d.


    siūlo ir pamąstymo įdomybių, dėl kurių niekas neturėtų užsigauti. Antai narsus krepšininkas Javtokas ir jo komandos draugas, gal be reikalo retokai išleistas į aikštę, Lavrinovičius. „Brolis“, kaip jį meiliai vadina žaidėjai lietuviai, nes ir turi dar brolį tokia pačia vietine pavarde. Javtokas kada nors būtų buvęs Jautaku (paplitusi pavardė, net mano klasėj toks buvo), o kad bene carų laikais, gal imant prosenelį į rekrūtus koks raštininkas užrašė sau patogesne forma, tai dabar ir skamba tarptautinėj bei gimtinės erdvėj tokia keistoka lietuviška pavardė.
    Laurynas - krikščioniškas vardas būtent šia lietuviška lytimi; prieš tūkstantį metų tarp Zebedenų ir Živinbudų jo dar negalėjo būti, tačiau atėjo su krikštu ir paliko mums lietuviškų pavardžių rinkinėlį: Laurynaitis (Laurinaitis-Raulinaitis), Laurinavičius, Lavrinovičius. (Palygink Javtoką.) Mat iš lenkų Wawrzyniec būtų atėjęs nebent Vavžynskis arba Vavženieckis, o iš rusų - Lavrovas arba Lavrentjevas (Lavrentijaus sūnus - Lavrentjev syn). Tačiau štai turime Lavrynovičių iš Lavryno, ir niekur nesidėsi. Girdėjau, juokauja esąs baltarusis. Gražu, toks šis margas kraštas, tik lenkai, kurie „nuo diedo“, tegul nepyksta.
    Bent kiek išmanantys turbūt nesistebės, kad iš Norkaus ir Mickaus atsirasdavo Narkevičius (Narkiewiczius) ir Mickevičius. Pastarųjų Lietuvoje pilna, nors nebūtinai Adomai.
    Iš Naručio radosi Narutavičiai-Narutovičiai, įžymūs Lietuvos-Lenkijos broliai. Iš kokios nors žemaičių Pilsodos atklydo į rytinę krašto dalį šlėkta Pilsėdskis, o jo garsus palikuonis - šiek tiek nenaudėlis - mėgdavo čia vadintis tuteišu, paliko Vilniui net širdį.
    Beje, XIX amžiuje lenkų populiarioje tradicijoje gyvavo samprata, kad -evičiai ir -ovičiai esą būtent iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK). Niemcevičiai, Tiškevičiai ir t. t. Tarp garsių muzikų prisimintume Šostakovičių, Rostropovičių, kurie ir patys užsimindavo apie šeimos lietuvišką (arba Lietuvos - LDK) kilmę. Iš Vilniaus ir garsus rusų aktorius Švirubovičius, pasivadinęs Kačialovu. Ar giminė Svirbučiams bei Svirbutavičiams - nespėliosim. Bet Czeslawo Miloszo žymioji bobutė Siruciowa - iš Siručių senos bajoriškos giminės - tikrai siejo jį su šia žeme ne vien meile žaliuojančiai gimtinei.
    Sudomino mane, nors nesu kalbų ir pavardžių mokslinčius, iš kur Lietuvoje Okinčiai. Yra juk Jokimčių ir panašių. Nesupyk, mielas pone Česlovai, gali kiek nori vartyti mano prieštvaninę pavardę, jai atsidūrus iš Kuršo jau XVI-XVII amžiais ir Lietuvoj. Man pačiam tai įdomu ir nėmaž nekliudo būti lietuviu. Mykolui Romeriui nekliudė būti lenku Lietuvos patriotu ir rašytis vardą, pavardę būtent taip, lietuviškai ir su paveldėtu vokišku umliautu. Edvardui Noreikai, Lietuvos kariuomenės lenkų kuopos vadui, - išmokti senelių kalbą, pasijusti lietuviu ir padėti galvą kovose dėl Klaipėdos.
    Su Okinčiais leidžiu sau spėti tokias transformacijas pirmyn - atgal: Akinis - Okiniec - Okinčius (Akinčius?) - Okinčyc, jau absorbavęs ir antrą lietuvišką šnekamąją galūnę -inčius. Vilniaus krašto kapinėse tokių transformacijų gausu. Antai (iš Andriaus) Andriušis - Andriušonis - Andryszaniec. Banys iš Baniškių kaimo, pats davęs jam vardą, - antkapyje Baniewski. Atitinkamai Klaipėdos krašto kapinėse galėdavai greta kits kito giminaičio matyti, kaip gryni lietuvninkai, keisdami pavardes ir jų gotišką rašybą, virsdavo vokiečiais. Tokia istorija, ir istorija turėtų būti įdomi visiems jos vaikams. Pykti ant pavardžių istorijos - neprotinga. Pykti ant tų, kurie domisi, - taip pat. Vis dėlto atsiprašau.

    Alfa.lt Vytautas Landsbergis 2011-09-22



                                             Bedantė Lietuvos valdžia užsiaugino Tomaševskių klaną 

    Prieš 20 metų Lietuvos lenkų puoselėti ketinimai kurti autonomiją Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose šiuo metu atgimsta kitomis formomis, tačiau yra juntamas to paties dirigento iš Kremliaus kuorų stilius, kalbėta konferencijoje „Iššūkiai valstybės vientisumui prieš 20 metų ir šiandien“. Tačiau netrūko kritikos ir Lietuvos valdžiai, kuri Rytų Lietuvos problemas atidavė buvusių raudonųjų kolchozų pirmininkų palikuonims.
    Kultūros ministerijos parama autonomininkams
    „Šiuo metu prieš brandinamą autonomiją pasisako tik visuomenė, o Lietuvos valdžia neturi jokios oficialios pozicijos dėl Rytų Lietuvos problemų“, – tvirtino Aukščiausiosios tarybos-Atkuriamojo Seimo narys Ryšardas Maceikianecas, prisiminęs, kad dar nuo 1989 metų lenkų mažumos atstovai buvo ruošiami priešintis Lietuvos nepriklausomybės siekiams.
    Pasak R. Maceikianeco, ypač keistai atrodo, kai vienos institucijos – teismai – priima sprendimus, kad dvikalbių vietovardžių vartojimas prieštarauja Lietuvos įstatymams, o Kultūros ministerijos sudaryta darbo grupė siūlo tokius užrašus įteisinti. „Kai Kultūros ministerija remia V. Tomaševskį ir jo šeimos grupuotę, sudarytą buvusių kolūkių pirmininkų pagrindu, tai teigiamų pasikeitimų laukti neverta“, – teigė R. Maceikianecas.
    Nors vadinamoji Tomaševskio grupuotė yra stipri ir įtakinga, ją remia nuo 20 iki 51 proc. Vilniaus, Šalčininkų, Trakų rajonų lenkakalbių gyventojų. Likusioji dalis arba nebalsuoja, arba balsuoja už kitas partijas, o ne tik Lietuvos lenkų rinkimų akciją (LLRA). „Yra daugybė žmonių, kurie norėtų reikšti kitokią nuomonę, tačiau Lietuvos institucijos su jais paprasčiausiai nesikalba, su jais nedirbama, – apgailestavo R. Maceikianecas. – Šiuos rajonus valdo grupė, kuri uzurpavusi informaciją ir turi pinigų. Todėl girdimas tik vienas – V. Tomaševskio balsas. Kiti dėl šventos ramybės tyli.“
    Pasak R. Maceikianeco, Lietuvos valdžios rūpesčiu ir pastangomis turėtų atsirasti nors vienas periodinis leidinys lenkų kalba, kuris būtų atsvara autonomijos propagandą varančiai Lietuvos lenkų žiniasklaidai. „Valdžia tikriausiai ras porą milijonų dvikalbiams gatvių užrašams, tačiau nesugebės rasti poros šimtų tūkstančių laikraščiui, kuris atskleistų tikruosius Lietuvos ketinimus dėl švietimo ir kitų problemų“, – prognozavo R. Maceikianecas, stebėjęsis ir Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos valdininkų pozicija, kai lenkų vaikai gimtosios kalbos ir literatūros lobių semiasi iš Lenkijos, o ne šio krašto rašytojų kūrybos.
    Išlaikytas tęstinumas – KGB-FSB vadovaujami?
    Kaip gali nuo Rokiškio kilęs Lenkijos prezidentas B. Komarovskis lyginti Lietuvą su ožka, ar to paties prezidento kalbos, kad Lietuva neišgyvens be Lenkijos, neprimena M. Gorbačiovo užkeikimų, kad Lietuva prapuls be Sovietų Sąjungos? Kokią teisę turi Lenkijos premjeras D. Tuskas nuo Lietuvos bažnyčios altoriaus kurstyti tautinę nesantaiką? Šiuos klausimus kėlę istorikas Antanas Tyla bei Seimo narys Gintaras Songaila pateikė ir atsakymus. Prisiminta buvusi Lenkijos užsienio reikalų ministrė Ana Fotyga, kuri yra viešai pareiškusi, kad „dabartinė Lenkijos valdžia yra atsidūrusi Rusijos specialiųjų tarnybų voratinklyje“.
    Prisimintas po 1991 metų pučo Vilniaus OMON‘o bazėje rastas Vilniaus krašto autonomijos žemėlapis, kuris sutapo su 1920–1939 metų Želigovskio okupuoto krašto ribomis. Prisiminta ir šiuo metu Lietuvos lenkų žiniasklaidos platinama propaganda, kai nekeliamas klausimas, ar bus autonomija, keliamas klausimas, kada ji bus.
    „Dabar vietoj buvusios komunistinės nomenklatūros susikūrė Tomaševskio ir LLRA nomenklatūra. Anksčiau važinėta instrukcijų į Kremlių, o dabar į Lenkijos seimą arba su skundais į Europos Parlamentą, JAV kongresą. Išlieka ir panašumų – LLRA aktyvistų dažni apsilankymai Rusijos ambasadoje, KGB karininkai V. Tomaševskio aplinkoje“, – tvirtino G. Songaila.
    Konferencijos dalyviai veik vieningai pripažino, kad šiandien Lietuvoje nėra valstybinės institucijos, kuri koordinuotų procesus šiame regione, „liberal-anarchistinė situacija valstybėje sudaro labai palankią terpę veikti antikontituciškai“.
    Buvę vyriausybės įgaliotiniai Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, kuriuose buvo įvestas tiesioginis valdymas, svarstė, ar tokios kraštutinės priemonės nereikėtų imtis ir dabar, kol šių rajonų kontrolė visiškai neišsprūdo iš Lietuvos Respublikos rankų.
    „Niekas taip nežlugdo pasitikėjimo valstybe, kaip neryžtingumas, neapsisprendimas, ką ir kaip reikia daryti“, – tvirtino Arūnas Eigirdas. Artūras Merkys reiškė pritarimą Lenkijos tarpukario maršalui Juzefui Pilsudskiui. „Sutinku su Pilsudskiu, kuris okupuotą Vilniaus kraštą vadino Vidurio Lietuva. Jei taip, tai kodėl čia gyvenantys žmonės vadina save lenkais?“ – ironizavo A. Merkys.
    Siūloma Lenkijai nesikišti į Lietuvos reikalus
    Konferencijos dalyviai priėmė nutarimą, kuriame, matant brutalų Lenkijos Respublikos politinių sluoksnių spaudimą Lietuvai ir dezinformacijos kampaniją tarptautiniu mastu, Lietuvos Seimui ir Vyriausybei siūlymą reikalauti, kad Lenkija nustotų kištis į Lietuvos vidaus reikalus ir kurstyti lenkų tautinę mažumą nesilaikyti įstatymų. Taip pat siūloma derybose su Lenkija dėl naujos Lenkijos ir Lietuvos draugystės ir bendradarbiavimo sutarties po 2014 m. įtraukti nuostatą dėl 1920–1939 m. Lenkijos įvykdytos rytų Lietuvos okupacijos pasmerkimo ir jos padarinių likvidavimo, kitu atveju – svarstyti, ar tokia sutartis iš viso reikalinga.
    Siūlyti įstatymo projektą, nustatantį, kad Lietuvos Seimo rinkimuose negalėtų dalyvauti piliečiai, kurie prisiėmė įsipareigojimus kitų valstybių interesams (gavo vadinamąją Lenko kortą ir pan.). O sprendžiant įstatymų nesilaikymo rytų Lietuvoje problemas, imtis teisinių priemonių, nustatant konkrečių valdininkų ir įstaigų atsakomybę bei užtikrinant besąlygišką konstitucinių nuostatų bei kitų teisės aktų įgyvendinimą.

    Alfa.lt Rimantas Varnauskas 2011-09-21


                        Ekspertas iš Lenkijos: Lietuva ir Lenkija turi ir kitų reikalų, ne tik tautinių mažumų problemas

    Be problemų, susijusių su tautinių mažumų situacija Lietuvoje ir Lenkijoje, šios dvi šalys turi ir daug kitų klausimų, kuriuos reikia aptarti. Lenkijos užsienio politika neturi būti lenkų mažumos Lietuvoje reikalavimų įkaitė, tačiau pavardžių rašymo klausimas – didelė Lietuvos klaida, tikina Lenkijos nevyriausybinės organizacijos Viešųjų reikalų instituto vadovas Jacekas Kucharčikas.
    Per susitikimą su DELFI portalo žurnalistu Varšuvoje J. Kucharčikas pareiškė, jog situaciją piešti vien juoda ir balta spalvomis būtų neteisinga.
    „Lenkijos politiką kaimyninių valstybių, ypač Lietuvos, atžvilgiu per smarkiai veikia lenkų mažumos, gyvenančios Lietuvoje, situacijos vertinimas ir šios mažumos interesai. Panaši situacija ir su Baltarusija“, - pareiškė ekspertas, prisiminęs nemalonią situaciją, susiklosčiusią tarp šių dviejų valstybių dėl lenkų padėties Baltarusijoje.
    Dėmesys per daug kreipiamas į lenkų mažumos problemas, kai tuo tarpu yra daugybė reikalų, kuriuos Lenkijos valdžia turi sutvarkyti, teigia J. Kucharčikas.
    „Lenkijos politika neturi būti įkaite to, ką kalba Lietuvoje gyvenančios lenkų mažumos atstovai“, - įsitikinęs ekspertas.
    Kaip sakė J. Kucharčikas, Lenkijos vyriausybei ir Užsienio reikalų ministerijai didelį spaudimą daro žiniasklaida, kuri ragina keisti situaciją. Ekspertas įsitikinęs – demokratinėje valstybėje valdžia negali visiškai atsiriboti nuo panašaus žiniasklaidos spaudimo ir ignoruoti spaudimą, kurį daro nacionalistiškai nusiteikusi pagrindinė Lenkijos opozicinė partija.
    „Šis dvigubas spaudimas gali iš dalies paaiškinti, ką ir kodėl kalba Lenkijos premjeras ir užsienio reikalų ministras“, - konstatuoja J. Kucharčikas.
    Anot eksperto, ir Lietuvoje yra pavienių politikų, kurie etniniame pliuralizme įžvalgia grėsmių valstybei ir visai tautai, o „tai šiuolaikinėje Europoje visiškai nepriimtina“. Ekspertas iš Lenkijos kritiškai vertina ir Lietuvoje gyvenančios lenkų bendruomenės pasisakymus ir veiksmus.
    „Kalbant apie mokyklų reformas, Lietuvos pozicija nėra bloga. Ji daugiau mažiau atitinka Europos standartus. Lietuvoje gyvenantys lenkai turi mokytis lietuvių kalbos. Tačiau pavardžių rašymas, kai žmonės negali rašyti jų originalo kalba, be jokių abejonių – didelė Lietuvos klaida“, - mano ekspertas iš Lenkijos.
    Šioje situacijoje, susiklosčiusioje lenkų klausimu Lietuvoje, J. Kucharčiko įsitikinimu, yra trys veikėjai: Lenkijos vyriausybė, lenkų mažuma ir Lietuvos valdžia. Ir kiekvienas jų turi savo tikslą.
    „Manau, jog Donaldas Tuskas padarė klaidą, Lietuvoje pareiškęs, jog Lietuvos ir Lenkijos dvišaliai santykiai bus tokie, kokie bus Lietuvos santykiai su lenku mažuma. Tai įrodo, jog Lenkijos užsienio politiką formuos kai kurios lenkų mažumos organizacijos Lietuvoje“, - Lenkijos premjero žodžius sukritikavo J. Kucharčikas.
    Ekspertas įsitikinęs – tautinių mažumų problemas išspręs Lietuva, o ne Lenkija. Svarbiausia, kad šios problemos netaptų svarbiausiomis Lietuvos ir Lenkijos dvišaliuose santykiuose.
    „Tai tikrai ne pats svarbiausias dalykas, turime daug svarbių reikalų, kuriuos reikia sutvarkyti“, - teigia J. Kucharčikas.

    www.DELFI.lt Konstantinas Ameliuškinas, 2011 rugsėjo 21 d.


                      „Vilniaus energija” prieš šildymo sezoną gyventojams teisinasi dėl didelių sąskaitų

    Vilniaus gyventojai kartu su sąskaitomis gavo ir „Vilniaus energijos“ informacinius lapelius apie šilumos kainų sandarą, kuriame nurodoma, kad kainos kyla dėl brangstančių gamtinių dujų. Nors nuo vasaros eteryje sukasi reklamos, raginančios taupyti šaltai žiemai, šilumininkai sako negalintys prognozuoti kainų šiam sezonui, nes jo priklauso nuo dujų kainos ir tokiais pranešimais norima nukreipti nepasitenkinimo ugnį nuo pačių šilumininkų.
    „Privalome šviesti. Tai informaciniai lapeliai, informuojame apie realią situaciją žmones, kas vis dėl to atsakingas už tokias kainas Vilniuje, kaip atrodo kainų sandara, kokia yra biokuro ir renovacijos nauda“, - sakė „Vilniaus energijos“ atstovas spaudai Nerijus Mikalajūnas.
    Anot jo, reklamos, raginančios taupyti ir ruoštis išaugsiančioms sąskaitoms jau viešinamos kelis mėnesius, tai transliuoti tokius perspėjimus verčia brangstančios dujos. Tačiau sunerimusių vartotojų skambučių dar mažai, daugiau tikimasi orams labiau atšalus.
    Pranešime gyventojams teigiama, kad 77 proc. už šildymą ir karštą vandenį sumokėtų pinigų keliauja į „Gazprom“ sąskaitas.
    „Dar saulutė už lango, nerimo mažiau, bet šildymo sezono pradžioje bus skambučių daugiau“, - kalbėjo N. Mikalajūnas, pasak kurio, kol kas šilumininkai neturi nieko konkretaus pasakyti dėl sąskaitų nerimaujantiems gyventojams, nes jas augins dujų kainos pasaulinėje rinkoje.
    Šiuo metu gamtinės dujos, palyginti su praėjusiais metais, pabrango 37 proc. Prognozuojama, kad šildymo kainos šį sezoną šoktels 17 proc.
    Energetikos ministras Arvydas Sekmokas neprognozuoja, kiek šį sezoną galėtų brangti šildymas, tačiau sako, kad šildymo kaina priklausys nuo naftos produktų kainos pasaulinėse rinkose.
    "Iš tikrųjų yra darbo grupė, kuri rengia pataisas, teisės aktus, kurie leistų spręsti šildymo problemą. Manau, klausimas yra labai svarbus, ir darysime viską, kad šiluma brangtų minimaliai, jeigu brangtų, arba bandyti kainą stabdyti", - praėjusią savaitę klausiamas, kiek turėtų brangti šildymas, po Vyriausybės pasitarimo sakė energetikos ministras.
    Anot jo, šilumos kaina priklausys nuo naftos produktų kainų pasaulinėse rinkose.
    "Kadangi dujos, kaip žinoma, yra pagrindinė centrinio šildymo sistemos priemonė, šaltinis, ir priklausomai nuo naftos produktų brangimo ar pigimo, tai turės labai didelę įtaką ir šilumai", - teigė jis.

    www.DELFI.lt Justina Juršytė, 2011 rugsėjo 22 d.



                                                                                      Į Baltarusiją ateina kinai 

    Gudrus kaip velnias Aleksandras Lukašenka bičiuliaujasi su kinais - jie statys pramonės parką, rekonstruos popieriaus fabriką, investuos į chemijos gamyklas ir Vitebsko hidroelektrinę. Kol kas Rusija jaučiasi nustumta nuo gardžiausių Baltarusijos kąsnelių.
    Dabar aiškėja, ką turėjo galvoje Baltarusijos prezidentas A.Lukašenka, kai sakė, kad atsiras galimybė kompensuoti Europos ir Rusijos paramą. Ir tikrai - paskutiniam Europos diktatoriui į pagalbą atskubėjo kinai. Antradienį Minske lankėsi visa Kinijos parlamento delegacija, pasirašyta 10 sutarčių. Kinijos parlamento pirmininkas Wu Bangguo patvirtino, kad jo šalis suteiks Baltarusijai lengvatinį 1 mlrd. dolerių kreditą. Pinigai pasieks Minską per tris kartus iki metų pabaigos.
    Tai jau antra didelė paskola Baltarusijai per pastarąjį pusmetį. Iš "EvrAzES" fondo ji gaus 3 mlrd. dolerių. Šių pinigų turėtų užtekti einamosioms skoloms padengti. O derybos dėl pagalbos su Tarptautiniu valiutos fondu kol kas stringa.
    Nusitaikė į geriausias įmones
    Kinai ne šiaip sau tokie geri - už lengvatinį kreditą Pekinui suteikiama teisė įsigyti geriausią dalį Baltarusijos naftos ir chemijos pramonės, apie 30-40 proc. įmonių. Dėl naftos ir chemijos pramonės objektų mainų į kreditinius pinigus Minskas derasi ir su Maskva, bet kol kas rusų spaudos antraštės skelbia, kad Baltarusijos gamyklos atiteks Kinijai, o ne Rusijai.
    Į Baltarusijos energetikos sistemą Pekinas žada investuoti 3 mlrd. dolerių. A.Lukašenka bendradarbiaus su kinais ir kuriant nacionalinę palydovinę sistemą Baltarusijoje. Taip pat kultūros srityje. Sutarta, kad Minske nuo 2007 metų veikiantis Konfucijaus institutas atidarys filialus visoje šalyje. Be to, Baltarusijos sostinėje turi išdygti viešbučių kompleksas "Pekinas" ir kinų kvartalas.
    Per susitikimą su kinais A.Lukašenka tiesiog spindėjo ir dėkojo už "ištiestą draugišką ranką". Iš svečių lūpų taip pat liejosi jo ausiai malonios kalbos: Wu Bangguo sakė, kad Baltarusijos ekonomikos problemos susijusios ne su vidaus ekonomikos politika, o su išoriniais veiksniais, JAV ir apskritai Vakarų ekonominėmis sankcijomis. Na, dar šiek tiek su pasauline finansų krize.
    Vėl pabrango
    Baltarusijos finansinė padėtis išties nelengva: didėja užsienio skola, neregėtais tempais šuoliuoja kainos, dar labiau nusilpo baltarusiškas rublis. Šią savaitę A.Lukašenka vėl pakėlė kai kurių socialiai jautrių prekių kainas: duonos ir jos gaminių, pieno, kefyro, grietinės, varškės - 10 proc., jautienos ir kiaulienos - 20 procentų. Kiek dar pabrangs dešra ir kiti mėsos produktai, netrukus bus matyti, nes jų kainų Ekonomikos ministerija nereguliuoja. Nuo antradienio Ekonomikos ministerijos nurodymu padidintos baltarusiškų ir užsienietiškų cigarečių kainos, kai kuriais atvejais - 50 procentų. Metinė infliacija rugpjūtį sudarė 60,7 procento.
    Rusai susiraukę
    Minsko ir Pekino bendradarbiavimą ekspertai jau vadina kinų ekspansija, kuri nemaloniai atsiliepia Maskvos interesams. Taip yra todėl, kad Kinija domisi tais pačiais objektais kaip ir Rusija. Reikia pasakyti, jog tokia Baltarusijos prezidento politika naudinga šaliai - turėdamas alternatyvą ir mokesnius partnerius A.Lukašenka labai sustiprina savo pozicijas per derybas. Visai neseniai jis tai jau parodė kompanijos "Intera", kuri turi pastatyti Minske verslo centrą, vadovybei. A.Lukašenka rūsčiai perspėjo terminų nesilaikančią bendrovę, kad gali perduoti projektą kitam investuotojui, pavyzdžiui, Kinijos.
    Paradoksalu, bet Rusija pati prisidėjo prie kinų susidomėjimo Baltarusija, kai inicijavo Muitų sąjungą. Būtent ją sudarius Baltarusijos ir Kinijos santykiai įgavo antrą kvėpavimą. Ankstesni bendri projektai užgesdavo dėl ribotos Baltarusijos rinkos. O dabar, kai šalia yra niekuo neatskirta Rusijos rinka, draugiška Baltarusija tapo ekonomiškai patraukli ir Kinijai. Analizuodami Baltarusijos politikos proveržį Tolimųjų Rytų kryptimi, politologai nori nenori pripažįsta politinį A.Lukašenkos lankstumą.

    "Lietuvos žinios" 2011-09-22
  • V. Bacys:lenkai siekė ne susitarimo


    V.Bacys: lenkai siekė ne susitarimoatnaujinta

    Šarūnas Černiauskas,

    www.DELFI.lt

    , atnaujinta 16.40

    2011 rugsėjo 20 d.

     

    Lenkų tautinės mažumos atstovai, priešingai neipremjeras Andrius Kubilius, neliko patenkinti bendros švietimo klausimus nagrinėjusios Lietuvos-Lenkijos darbo grupės išvadomis. Lenkai nusprendė neatšaukti mitingo prie Seimo. Protestas, kuriame turėtų dalyvauti iki 5,3 tūkst. žmonių, įvyks penktadienį.

    Tai DELFI patvirtino Lietuvos lenkų sąjungos sekretorius Edvardas Trusevičius.

    Kiek girdėjau iš moksleivių tėvų, penktadienio mitingas prie parlamento įvyks. Deja, Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos vyriausybių vadovų sudaryta darbo grupė tautinių mažumų švietimo klausimams spręsti palankių rezultatų, kurie būtų priimtini Lietuvos lenkų bendruomenei, nedavė“, - kalbėjo E. Trusevičius.

    Jis taip pat pažymėjo, kad lenkų tautinės mažumos atstovai skundžiasi Švietimo ir mokslo ministerijos požiūriu.

    Nesu girdėjęs, kad Švietimo ir mokslo ministerijos pareigūnai noriai bendrautų ir bendradarbiautų su Lietuvos lenkų bendruomenės atstovais siekiant spręsti dabartinį tautinių mažumų švietimo klausimą“, - sakė pašnekovas.

    Pasiūlymai dėl lietuvių kalbos egzamino – nepakankami

    Kaip DELFI teigė Lietuvos lenkų tautinės mažumos atstovas darbą baigusioje Lietuvos-Lenkijos ekspertų grupėje Juzefas Kvetkovskis, bendrų vardiklių vis dėlto nepavyko rasti. Pasak jo, lenkams labiausiai užkliuvo darbo grupės sprendimas dėl lietuvių kalbos egzamino – esą ekspertai nutarė sušvelninti vertinimo kriterijus tautinių mažumų moksleiviams, tačiau egzaminą siūlo palikti suvienodintą.

    Va čia yra tas nesutikimo taškas. Ministerija laikosi pozicijos, kad egzaminas turi būti vienodas, tik vertinimas turi skirtis. Tai buvo tas pagrindinis nesutarimas. (...) Nesusitarėme, kad turėtų būtų atskiras egzaminas“, - sakė J. Kvetkovskis.

    Pasak jo, darbo grupė iš tiesų priėmė Lenkijos lietuviams naudingus sprendimus, tačiau Lietuvos lenkai neišgirdo to, ką tikėjosi išgirsti. J. Kvetkovskis taip pat pažymėjo, esą Lenkijos lietuviai, palyginti su Lietuvos lenkais, švietimo srityje turi mažai nusiskundimų.

    Kaip DELFI jau skelbė, švietimo situacija nepatenkintų lenkų mitingas bus pirmas masinis protestas prie Seimo nuo 2009 m. sausio 16-osios riaušių.

    V. Bacys: lenkai norėjo, kad susitarimas liktų nepasiektas

    Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys DELFI teigė negalįs suprasti Lietuvos lenkų tautinės mažumos argumentų.

    Norėčiau išgirsti argumentų, kodėl egzaminai turinio prasme turėtų būti skirtingi. Nesupratome ir pasilikome laukti spalio 14 dienos, kad dar kartą išgirsti argumentus. Nes mes jų negirdime iš tikrųjų, jeigu ne į emocijas leistis. Panašu, kad čia yra daugiau politikavimas, o ne kalbėjimas argumentų kalba“, - sakė V. Bacys.

    Pasak jo, nei Švietimo ir mokslo ministerijos, nei Lenkijos atstovai darbo grupėje nematė problemos tame, kad Lietuvos lenkų ir lietuvių moksleiviai egzaminą rašys iš tų pačių temų. Bėdų tame esą įžvelgė tik Lietuvos lenkų atstovai.

    Jie nepatenkinti turiniu. Kaip jie supranta turinį? Jie nori, kad mokiniai rašytų skirtingas temas. Bet jeigu jie mokosi tą pačią literatūrą, skaito tuos pačius kūrinius, rašo tokį pat rašinį, kodėl temos turėtų būti skirtingos? Pavyzdžiui, „Namų tema literatūroje“. Kodėl vieniems reikėtų formuluoti vienokią temą, o kitiems – kitokią? Man tai yra nesuprantama. Yra 4 rašinių temos: 2 samprotaujami rašiniai ir 2 literatūriniai, ir mokinys turi pasirinkti vieną. Ne kartą akcentavome, kad tema turi būti vienodai palanki tiek tautinės mažumos, tiek lietuvių mokiniui, - tęsė V. Bacys. - Turinys – tai tikrai nėra temos pavadinimas, ką sako lenkų tautinė mažuma ir toliau nori, kad būtų visiškai skirtingi du egzaminai, kad nebūtų suartėjimo jokio. Tada taip – tada galima diskutuoti. Bet jeigu yra deklaruojama, kad yra sutariama, kad vis tiek perspektyvoje turi būti vienas lietuvių kalbos egzaminas, kodėl nepradėti nuo bendros formos ir turinio? O vertinimo normos gali būti skirtingos, suvokiant mokinių mokymosi patirtį.“

    Anot viceministro, susidarė įspūdis, kad darbo grupėje buvo siekiama ne susitarimo, o priešingo rezultato.

    Lietuvos pusė ne sykį sakė, kad būtent vertinimo normose yra esmė – kad vaikų nenuskriaustume. Bet kodėl mes šitoje vietoje manipuliuojame vaikų likimais, kodėl mes neklausiame tų 900 vaikų – man lieka neaišku. Man tai primena politikavimą. Mes žinojome, kad jis (mitingas – DELFI) įvyks. Mes akivaizdžiai matėme, kad yra siekiama sąmoningai bent vieną žodį įrašyti, kad nebūtų susitarta“, - piktinosi V. Bacys.

    Pasak jo, spalį rengiamas dar vienas ekspertų susitikimas. Jame ministerijos atstovai viliasi pasiekti konsensusą be emocinio krūvio.

     

  • Prezidentė Niujorke pristatys Lietuvos pasiūlymus tarptautinio saugumo klausimais

                        Prezidentė Niujorke pristatys Lietuvos pasiūlymus tarptautinio saugumo klausimais 

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė išvyko į Niujorke (JAV) vykstančius Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 66-osios sesijos debatus, kurių tema šiemet – „Tarpininkavimo vaidmuo sprendžiant tarptautinius konfliktus“.
    JT Generalinės Asamblėjos debatuose, kuriuose dalyvauja 193 šalių vadovai, prezidentė pristatys Lietuvos sukauptą tarpininkavimo patirtį ir pateiks pasiūlymus dėl tarptautinių branduolinės saugos standartų tobulinimo, teigiama Prezidentūros pranešime.
    Prezidentė taip pat išsakys argumentus dėl Lietuvos kandidatūros šaliai rengiantis kandidatuoti į JT Saugumo Tarybos nenuolatines nares 2014-2015 metų kadencijai.
    „Šiemet Lietuva sėkmingai pirmininkavo Demokratijų bendrijai, vadovauja Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo organizacijai, kitąmet pirmininkausime JT Generalinei asamblėjai – visa tai rodo, kad Lietuva yra pasirengusi prisiimti globalią atsakomybę ir svariai prisidėti prie saugumo užtikrinimo visame pasaulyje“, - sako D.Grybauskaitė.
    JT Saugumo tarybai, kurioje priimami svarbiausi sprendimai tarptautinio saugumo klausimais, priklauso 15 JT narių – penkios šalys yra nuolatinės, o 10 renkamos kas dveji metai.
    Lietuva nenuolatine nare šioje tarptautinėje institucijoje sieks tapti 2014-2015 metais.
    Siekiant užsitikrinti pasaulio šalių paramą Lietuvai, prezidentė dalyvaus dvišaliuose susitikimuose ir neformaliuose pokalbiuose su įvairių pasaulio šalių vadovais.
    JT generalinio sekretoriaus Ban Ki-moon (Bano Kimuno) inicijuotame aukšto lygio renginyje branduolinės saugos klausimais G.Grybauskaitė pristatys Lietuvos pasiūlymus dėl tarptautinių branduolinės saugos standartų stiprinimo, taip pat kels kaimyninėse ES šalyse statomų atominių elektrinių saugumo klausimą.
    Aukšti branduolinės saugos reikalavimai, pasak Lietuvos vadovės, turi būti visuotinai privalomi, o jų laikymasi turi užtikrinti tarptautinės organizacijos, tokios kaip Tarptautinė Atominės Energetikos agentūra (TATENA). D.Grybauskaitė drauge su pasaulio lyderiais taip pat dalyvaus JT generalinio sekretoriaus rengiamuose darbo pietuose.

    Alfa.lt 2011-09-21


                                                                                        Rusijos vado šešėlyje

    Rusijos prezidento rinkimų išvakarėse niekas vis dar nežino, kas iš valdžios tandemo bus kandidatas. Tai paralyžiuoja Rusijos, kuri taip ir neranda savo kelio, politinį gyvenimą.
    Politinė Rusijos milijardieriaus Michailo Prochorovo karjera, prasidėjusi birželį, rugsėjį netikėtai nutrūko. Trečiam turtingiausiam šios šalies žmogui premjeras Vladimiras Putinas ir prezidentas Dmitrijus Medvedevas pavedė paversti "Teisingą reikalą" D.Medvedevo reformas palaikančia verslininkų partija, kad paįvairintų Rusijos politikos sceną, kurią monopolizavo biurokratų "Vieningoji Rusija".
    Tačiau jau prieš kurį laiką pasklido kalbos, kad M.Prochorovas pakliuvo į nemalonę. Jis pernelyg aktyviai kritikavo valdžią, kaltino, kad ji perima blogiausius sovietinio režimo bruožus, o biurokratija tampa vis labiau korumpuota.
    Verslininkas, investavęs į savo rinkimų kampaniją 89 mln. dolerių, nuoširdžiai patikėjo, jog gavo valdžios leidimą įgyvendinti savo politinį projektą. Tačiau rugsėjo 14 dieną prezidento administracijos atstovai atvyko į partijos suvažiavimą, kad susigrąžintų ją po savo sparneliu. "Teisingas reikalas" skilo, o milijardierius buvo išvytas.
    Iliuzijos išsisklaidė
    Pasipiktinęs šiuo reidu M.Prochorovas papasakojo apie Kremliaus spaudimą ir paskelbė savo ketinimą 2012 metų kovą dalyvauti prezidento rinkimuose. Tačiau blogiausia tai, kad jis leido sau kritikuoti Vladislavą Surkovą ir reikalavo jo atsistatydinimo. Rusijoje tai reiškia peržengti rubikoną. Buvęs banko "Menatep", kadaise priklausiusio Michailui Chodorkovskiui, darbuotojas V.Surkovas nuo 2004 metų yra pagrindinis režimo ideologas. Būtent jis vadovauja tokių Kremliaus jaunimo organizacijų kaip "Naši", "Molodaja gvardija" bei "Medvedevo mergaitės" ir "Putino mergaitės" veiksmams.
    Dabar politikos apžvalgininkai jau užduoda klausimą, ar neištiks M.Prochorovo M.Chodorkovskio likimas. Juk po buvusio "Jukos" magnato arešto 2003 metais verslo pasaulis puikiai suprato, kad norint išgyventi, politikos reikia vengti. Ne veltui deputatai ir biurokratai staiga ėmė abejoti M.Prochorovo turto kilme. Kiti, priešingai, tiki, kad turėdamas tokius išteklius jis be vargo surinks 2 mln. parašų, būtinų savo kandidatūrai į prezidentus iškelti.
    Austrijos spaudai multimilijardierius ir pradedantis politikas apie savo skandalingą pasitraukimą iš "Teisingo reikalo", dešiniosios liberalios, bet akivaizdžiai marionetinės partijos, sakė: "Galbūt aš puoselėjau iliuzijas. Politinė karjera buvo mano asmeninis noras - visus sprendimus aš visuomet priimu pats. Pasitaręs su partijos nariais ir prezidentu D.Medvedevu pajutau, kad galiu viską padaryti teisingai. Dabar suprantu, jog tai buvo ne asmenybių, o dviejų ideologijų konfliktas, ginčas dėl dviejų krypčių - konservatyvios ir modernios."
    Tačiau M.Prochorovas neatsako į klausimą, kas slaptai vadovauja šioms dviem grupėms pačioje partijoje. "Vieni pasisako už reformas, kiti - prieš jas. Kitose šalyse tas pats vyksta tarp atskirų partijų. Rusijoje šią kovą galima stebėti partijų viduje", - tepasakė jis.
    Šeimininko rankose
    Apžvalgininkai jau atkreipė dėmesį, kad kritikuodamas sistemą - sveikatos apsaugos, švietimo ar pramonės srityje, - M.Prochorovas nekritikuoja paties V.Putino, kuris už visa tai ir yra atsakingas. Jis tik sako, kad šiandien Rusijai reikia naujo vadovavimo modelio.
    Ilgą laiką buvo manyta, kad tokį modelį galėtų įdiegti prezidentas D.Medvedevas. Rugsėjo 14 dieną jam suėjo 46 metai. Prezidento svetainė "Twitter" tinkluose lūžo nuo sveikinimų, Raudonojoje aikštėje "Medvedevo mergaitės" sudainavo jam "Happy Birthday Mr. President", jaunimas A.Puškino aikštėje ragino praeivius siųsti prezidentui sveikinimo SMS.
    Viskas būtų gerai, jei ne naujausia apklausa. Ji parodė, kad 47 proc. rusų tiksliai nežino, kokie yra jaunojo prezidento laimėjimai. O tai, kas bus prezidentas, apskritai yra tabu Rusijoje. Apklausos rengėjai net nepasidomėjo, ar respondentai ir vėl balsuotų už D.Medvedevą. Jis ir pats tikriausiai nežino, kur švęs savo kitą gimimo dieną. O juk prezidento kadencijai artėjant į pabaigą D.Medvedevas turėtų nuspręsti, ar sieks antros. Matyt, jis negali. Jo likimas - šeimininko rankose.
    Tai buvo akivaizdu Jaroslavlyje, kur rugsėjo 7 dieną D.Medvedevas priėmė kasmetinio Pasaulinio politikos forumo svečius. Kad primintų, kas čia svarbiausias, visą centrinę Jaroslavlio gatvę, kuria važiavo svečiai, V.Putinas išpuošė milžiniškais savo portretais.
    D.Medvedevas išgyvena nelengvą išbandymą: jo deklaruojama modernizacija vyksta pernelyg lėtai, jeigu vyksta, politinis pliuralizmas - tik popierinė deklaracija. Negana to, per savo gimimo dieną jis sulaukė ir partijos, kuri turėjo jį palaikyti, subyrėjimo. Todėl nėra ko stebėtis, kad D.Medvedevo veide - juodi ratilai, o sulaukęs 46 metų jis atrodo kur kas blogiau nei V.Putinas, 13 metų už jį vyresnis. Tiesa, čia yra ir kita priežastis - vaikydamasis jaunystės premjeras pasitelkia plastinę chirurgiją. Apie tai neseniai rašė "The New Times". Kai visa sistema kuriama remiantis "vado" kultu, kaip tai Rusijoje vyksta nuo 2000 metų, ilgaamžiškumas tampa privalomas. Lyderis nuo vado juk labai skiriasi.
    Nusivylusi vidurinė klasė
    Tuo metu Rusijos visuomenės vidurinė klasė nusivilia vis labiau ir baigia prarasti domėjimąsi politika. Rusams teliko paskutinė galimybė kritikuoti sistemą - šaipytis. Vienas naujausių anekdotų: demokratijos ir galimybių pareikšti savo nuomonę Rusijoje padvigubėjo - be V.Putino, tai gali ir D.Medvedevas.
    Visa bėda, kad D.Medvedevas tik kalba apie reformas, o politiką vykdo V.Putinas ir jo specialiosios tarnybos. V.Medvedevas - tik liberalus figos lapelis ant autoritarinės valdžios kūno, reikalingas muilinti akis Vakarams - tai supranta vis daugiau rusų.
    Esant dabartinei situacijai pakeisti valdantįjį elitą Rusijoje iš esmės neįmanoma. Valdžia gyvuoja remdamasi nerašytu susitarimu: tauta nesikiša į politiką, kol "viršūnės" garantuoja bent minimalias materialines gyvenimo sąlygas. Tokia padėtis nesuteikia jokių politinio manevro galimybių. O rinkėjai net negali pareikšti savo protesto balsuodami prieš visas partijas - tokia eilutė iš balsalapių išbraukta. Nei nepageidaujamos partijos, nei nepageidaujami politikai į rinkimus apskritai neleidžiami. Tokie kaip M.Prochorovas tai jau patiria savo kaliu.
    Tačiau blogiausia, kad rusai ne tik nežino, kas iš valdžios tandemo balotiruosis į prezidentus - jie nežino, kur eina jų šalis, kokia turi būti jos vieta pasaulyje.

    "Lietuvos žinios" 2011-09-21



                                                                Kokia Lietuvai nauda iš baltarusių opozicionierių

    Vertindama Baltarusijos opozicionierių veiklą prezidentė Dalia Grybauskaitė viso labo garsiai pasakė tai, apie ką patyliukais jau nebe pirmus metus kalba tie, kurie yra tiesiogiai susidūrę su baltarusių veikėjais.
    Tai, kad daliai Baltarusijos opozicijos veikėjų oponavimas Aleksandro Lukašenkos valdžiai yra ne kova, o neblogai apmokama profesija, tai, kad dalis jų ima pinigus ne iš Vakarų, bet iš Rusijos, o kai kurie sugeba melžti tiek Maskvą, tiek Briuselį su Vašingtonu vienu metu, seniai nėra paslaptis. Kaip ir tai, kad nemaža Vakarų valstybių finansinės paramos dalis nuėjo ne kovai su A.Lukašenkos režimu, o asmeninei profesionalių kovotojų gerovei kurti.
    Tai, kad kiekviename pusiau legaliame pasipriešinimo valdančiajam režimui judėjime visados būna dalis prisiplakėlių, avantiūristų ir tiesiog aferistų – anokia naujiena. Taip buvo, yra ir bus, o žmonės, skiriantys pinigų tokiems judėjimams remti, iš anksto būna susitaikę su mintimi, kad dalis lėšų bus iššvaistyta, išvogta ar paklius į režimo specialiųjų tarnybų rankas. Juk, tarkime, palestiniečių kovos su Izraeliu finansiniai rėmėjai puikiai žinojo, kad dėl tos paramos Yasseras Arafatas buvo tapęs vienu turtingiausių žmonių Vidurio Rytuose. Bet vis tiek duodavo pinigų, nes dalis jų būdavo panaudojama ir pagal tiesioginę paskirtį.
    Lygiai taip pat yra ir su Baltarusijos opozicija, tik, žvelgiant į menkus kovos rezultatus, bet sparčiai gausėjančias profesionalių kovotojų bei “opozicijos lyderių” gretas, kyla mintis, kad pravalgomų ir kovai dėl demokratijos skiriamų užsienio paramos pinigų santykis krypsta ne demokratijos naudai. Tarkim, 2006-aisiais Baltarusijos prezidento rinkimuose dalyvavo trys A.Lukašenkai oponuojantys kandidatai, pernai tokių buvo jau devyni, o rezultatas – nepakitęs. Nors, žinia, po 2006-ųjų prezidento rinkimų rengta ir iš Vilniaus koordinuota “džinsinė revoliucija” buvo menkesnio masto (užtai stichiškesnė ir kelias dienas trukusi), nei pernai gruodį vykusi opozicijos demonstracija, kurią A.Lukašenkos pajėgos išvaikė per kelias valandas.
    Būtent tuomet, 2006-ųjų kovą, kai Užsienio reikalų ministerija sukvietė politologus, visuomeninių organizacijų atstovus, žurnalistus LTV kavinėje stebėti balsų skaičiavimo Minske pabaigos ir “džinsinės revoliucijos” pradžios, sukirbo mintis, kad kažkas čia ne taip. Na, nesijautė tarp organizatorių to revoliucinio entuziazmo, kurį dar palyginti neseniai spinduliavo Ukrainos “oranžinės revoliucijos” atstovai. Baltarusijos vaduotojai labiau panėšėjo į tokius, kokie ir buvo – eurobiurokratų bei norinčiųjų jais tapti būrelį, sąžiningai įsisavinusį revoliucijai skirtus fondus ir ketinantį paprašyti dar.
    Fondai buvo skirti, institucijos sukurtos, Baltarusijos demokratizavimas tapo pakankamai pelningu užsiėmimu. Konferencijos, seminarai, mokymai. Vilnius prigužėjo baltarusių, tarp kurių, šalia tikrų kovotojų dėl demokratijos, buvo pilna ne vien šiaip prisiplakėlių, bet ir Baltarusijos (ir ne vien Baltarusijos) KGB agentų, kurių vienus nuo kitų atskirti praktiškai neįmanoma. Jau tuomet įžvalgesni politologai ir saugumo darbuotojai puse lūpų ėmė kalbėti, kad iš tokio, faktiškai nekontroliuojamo, baltarusių antplūdžio gero nelauk.
    Baltarusijos opozicionieriai Vilniuje veikė kaip savo kieme, steigė fiktyvias įmones, turėdami dideles neapskaitomas lėšas, užsiėmė spekuliacijomis nekilnojamuoju turtu, palaikė neformalius, kartais – labai intymius ryšius su Lietuvos diplomatais ir slaptųjų tarnybų pareigūnais. Perspėjimai, kad šitaip opozicionieriai, dalydamiesi kovai su diktatūra skiriamais pinigais, iš esmės korumpuoja Lietuvos diplomatus ir saugumiečius, darydami juos priklausomus nuo savo “globotinių” tylėjimo arba kalbėjimo, likdavo be atgarsio. Galiausiai viskas baigėsi Vytauto Pociūno tremtimi į tą pačią Baltarusiją ir netrukus žūtimi, VSD veiklos tyrimu Seime, “valstybininkų” skandalu, VSD ir Užsienio reikalų ministerijos vadovybės valymu.
    Dabar, kai kadaise kilusios aistros ėmė rimti, o dalies Baltarusijos opozicijai skirtų pinigų nusodinimo Lietuvos diplomatų ir saugumiečių kišenėse tyrimas įkištas į gilų seifą, vėl suskambo “Baltarusijos vaduotojų” balsai. Mat Europa vėl žada skirti pinigų kovai su A.Lukašenkos režimu.
    Blogiausia, kad tada, kai A.Lukašenka kris, nė vienas iš tos “opozicijos” veikėjų nepateks į jo vietą, nes tėra svetimus pinigus imti mokantys nevykėliai, o ne kovotojai dėl valdžios. Vienas kitas jų, kuriuos būsimoji prorusiška “demokratinė” Minsko valdžia paims į kokį postą, iš karto ims reikšti teritorines pretenzijas Lietuvai lygiai taip pat, kaip kadaise jau reiškė Zianono Pazniako “Liaudies frontas”. Iš viso baltarusių opozicionierių rėmimo Lietuvai liks vieni nuostoliai (jei neskaičiuosime kelių veikėjų kotedžų ir iki to laiko jau prarūdijusių limuzinų).

    veidas.lt Audrius Bačiulis 2011 Rugsėjo 21
  • Iš nesantaikos grūdo derliaus nėra

                        Barosso nesibaimina dėl lenkų mažumos padėties Lietuvoje

    Europos Komisijos (EK) pirmininkas Jose Manuelis Barroso pasitiki Lietuvos sugebėjimu užtikrinti tautinių mažumų teises. Tai jis pareiškė, reaguodamas į birželio pabaigoje jį pasiekusį bendrą daugumos Lietuvoje rinktų Europos Parlamento (EP) narių laišką dėl lenkų padėties Lietuvoje.
    Kaip skelbia Europos liaudies partijos (ELP) spaudos tarnyba, J. M. Barroso savo rašytiniame atsakyme pabrėžia „visiškai pasitikintis Lietuvos valdžios atstovų pasiryžimu garantuoti pagarbą vertybėms, kuriomis yra pagrįsta Europos Sąjunga, įskaitant ir pagarbą etninių mažumų teisėms“.
    J. M. Barosso laiške atkreipiamas dėmesys, kad šiuo metu nėra Europos Sąjungos (ES) teisės aktų, kurie nustatytų mažumų kalbų naudojimo taisykles mokyklose, todėl šie klausimai išlieka valstybių narių kompetencijoje.
    Europos Komisijos pirmininkas taip pat priminė ES Teisingumo Teismo sprendimą dėl lietuviškų vardų ir pavardžių rašymo civiliniuose dokumentuose, priimtą šių metų gegužės mėnesį. Pasak J. M. Barosso, Teisingumo Teismas aiškiai išdėstė, kad Lietuvos valstybės veiksmai siekiant apsaugoti oficialią nacionalinę kalbą yra teisėti. Kita vertus, Teismas tada pažymėjo, kad asmens vardas yra sudedamoji tapatybės ir privataus gyvenimo dalis, todėl konkrečios nacionalinės taisyklės turėtų atspindėti teisingą balansą tarp individo teisės į pagarbą privačiam ir šeimos gyvenimui bei valstybės narės teisėtos oficialios nacionalinės kalbos apsaugos.
    Europarlamentarė Laima Andrikienė, kuri kiek anksčiau yra gavusi ir Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininko Herman Van Rompuy atsakymą dėl lenkų padėties Lietuvoje, sakė: „Tie, kurie sėja nesantaiką tarp tautų ir siekia politinių dividendų, turi liautis. Problemos turi būti sprendžiamos, o ne eskaluojamos. Lietuvos ir Lenkijos švietimo ekspertai dirba kartu, tačiau tie, kuriems bet kokie lenkų ir lietuvių susitarimai nereikalingi ir nepageidaujami, rengia naują akciją – mitingą prie Seimo. Bendromis lenkų ir lietuvių pastangomis stabdykime juos, ir šiuo atveju Europos Komisija yra tikras mūsų sąjungininkas“.
    Šių metų birželio 24 dieną europarlamentarai iš Lietuvos laišku kreipėsi į Europos vadovų tarybos pirmininką Hermaną van Rompuy, Europos Komisijos pirmininką Jose Manuelį Barroso bei ES tuomet pirmininkavusios Vengrijos premjerą Viktorą Orbaną dėl lenkų tautinės mažumos teisių apsaugos Lietuvoje. Laiške EP nariai išreiškė susirūpinimą dėl pavojingos įtampos Lietuvos ir Lenkijos santykiuose bei kvietė bendromis pastangomis spręsti susidariusią situaciją.
    „Mes esame didžiai nusivylę, kad Europos lyderiai yra klaidinami, bandoma įžiebti neapykantą tarp žmonių, kurie dešimtmečius taikiai gyvena vieni šalia kitų, ir nubrėžti naujas skiriamąsias linijas tarp vietos bendruomenių“, – buvo teigiama Lietuvos europarlamentarų, prie kurių neprisijungė tik Valdemaras Tomaševskis ir Viktoras Uspaskich, laiške.
    EP nariai siekė pateikti išsamius atsakymus į priekaištus ir kritiką Lietuvai, kuri buvo išsakyta V. Tomaševskio ir kitų 26 europarlamentarų pasirašytame laiške, adresuotame ES institucijų vadovams.

    Alfa.lt 2011-09-20

     

     

                               Skaitytojų laiškaiIš nesantaikos grūdo derliaus nėra

     

    Neseniai su draugais grįžome iš poilsinės kelionės Vokietijoje. Grįždami pro Lenkiją namo sustojome, kad vienoje kavinėje pavalgytume. Priėjusi padavėja mus užkalbino angliškai, mes savo ruožtu irgi atsakėme angliškai.

    Iš pradžių darbuotoja plačiai šypsojosi, net persimetėme keliais žodžiais. Ji buvo įsitikinusi, kad mes - italai, klausinėjo apie šią šalį. Atsakėme, kad esame kaimynai, iš Lietuvos, staiga darbuotojos veide įsivyravo abejinga mina, ji padėjo valgius ir skubiai nuėjo.

    Keistai pasijutome. Regis, buvome malonūs, smagiai šnekučiavomės, ir še tau. Politinės rietenos iš tikrųjų veikia ir supriešina niekuo dėtus skirtingų tautų žmones. Važiavome būrys draugų namo ir diskutavome šia tema.

    Pasirodo, kai nori pilti purvą, gali pasiekti kažkokių tikslų, nežinau, kokie jie, reikėtų klausti pono Tomaševskio. Tačiau, reikia pripažinti, jis puikus strategas - iš tikrųjų supriešino žmones, ir savo pasiekė.

    Niekada net nebūčiau pamanęs, kad bus toks chaosas. O visų apmaudžiausia, kad mes, paprasti piliečiai, kai kurių politinių veikėjų esame paversti įkaitais, kitaip tariant, tapome priemone pasiekti jų tikslams.

    Sakoma, kad vienas lauke - ne karys. Tačiau pažiūrėkime, koks „karys“ yra vienas garsus europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis. Sėja nesantaiką, ir tuo didžiuojasi. Čia jo pašaukimas?

     

     

                                       Kubilius: LLRA stengiasi įtikti Varšuvos politikams

    77 proc. apklausoje, kurioje buvo vertinami Lietuvos ir Lenkijos santykiai, dalyvių mano, kad dėl pablogėjusių ir toliau šlyjančių šalių santykių didžiausia atsakomybė tenka Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (LLRA). Ministras pirmininkas Andrius Kubilius, komentuodamas tyrimo rezultatus, pabrėžė, kad tokias žmonių nuotaikas sukėlė LLRA narių pasisakymai mitingų metu, kuriais, Vyriausybės vadovo nuomone, Lietuvos lenkų atstovai stengiasi įtikti Varšuvos politikams.
    „Žmonės turi savo požiūrį, kuris, matyt, yra nulemtas tam tikrų pastarojo laikotarpio Lenkų rinkimų akcijos lyderių veiksmų. Tikiu, kad atsakingi Lenkų rinkimų akcijos politikai gebės išmintingai įvertinti tokius apklausų rezultatus“, – apklausos rezultatus „Lietuvos radijo“ eteryje antradienį vertino A. Kubilius.
    Ministras pirmininkas teigė tikintis, kad, sprendžiant tarpvalstybiniuose santykiuose iškylančias problemas, bus rastas konstruktyvus dialogas. A. Kubilius pabrėžė, kad šiuo metu LLRA savo pareiškimais šiuo metu stengiasi pelnyti Varšuvos politikų simpatijas.
    „Tikiu, kad ir jiems (LLRA – Alfa.lt) ateis suvokimas, kad ieškant jiems rūpimų problemų sprendimo aktyviausias kelias yra konstruktyvaus dialogo kelias, o ne vien tik mitingų, garsių pareiškimų ar protestų, kuriais kartais labiau stengiamasi apeliuoti ne į Lietuvos institucijas, o tiesiogiai taikyti į Varšuvos politikų sąmonę“, – aiškino premjeras.
    Jis taip pat išreiškė viltį, jog lietuviai pakeis požiūrį į LLRA.
    „Lietuvoje esame pajėgūs iš abiejų pusių tą (konstruktyvaus – Alfa.lt) dialogo formą rasti ir toliau ieškoti sprendimų, kad Lietuvos žmonės nežiūrėtų į Lenkų rinkimų akciją taip, kaip jie dabar žiūri. Tai, aišku, turi būti pakankamai didžiulis rūpestis ir pačiai Lenkų rinkimų akcijai“, – akcentavo Vyriausybės vadovas.
    Savaitraštyje „Veidas“ skelbtoje apklausoje nurodyta, jog 77 proc. apklausos dalyvių mano, kad dėl pablogėjusių ir toliau šlyjančių Lietuvos ir Lenkijos santykių didžiausia atsakomybė tenka LLRA.
    9,2 proc. kaip labiausiai kaltus įvardija Lenkijos politikus, 8,4 proc. didmiesčių gyventojų laikosi nuomonės, kad visos paminėtos grupės kažkiek kaltos, o 1,8 proc. teigia, kad didžiausia atsakomybė tenka Lietuvos politikams.
    Kompromisas rastas?
    Kone daugiausia ginčų tarp tarpvalstybiniuose Lietuvos ir Lenkijos santykiuose pakurstė Lietuvos lenkų tautinės mažumos, LLRA ir kitų Lietuvos lenkų atstovų protestai prieš naują Švietimo įstatymą, kuriame plečiamas dalykų dėstymas lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose ir nuo 2013 metų suvienodinami lietuvių kalbos egzaminai mokyklas baigiantiems jaunuoliams. Iki šiol beveik visi dalykai lenkiškose mokyklose buvo dėstomi lenkiškai, o lenkų kilmės moksleiviai laikydavo lengvesnį egzaminą.
    Lietuvos pareigūnai ne kartą akcentavo, kad naujos nuostatos visiškai atitinka europinius standartus, taip pat yra identiškos Lenkijoje galiojančiai tvarkai.
    Siekiant sušvelninti konfliktą ir išsiaiškinti, ar Lietuvos lenkų tautinės mažumos švietimo teisės nėra pažeidžiamos po Lietuvos ir Lenkijos premjerų susitikimo, buvo nuspręsta atnaujinti dvišalių ekspertų grupių, kurios tiria abiejų valstybių tautinių mažumų švietimo klausimus, veiklą.
    Pirmadienį Lenkijos ir Lietuvos specialistai sutiko, kad valstybinės lietuvių kalbos egzamino forma lietuviams ir tautinėms mažumoms bus viena – rašinys, o egzamino vertinimo normos pereinamuoju laikotarpiu skirsis. Tai įrašyta darbo grupės pirmadienį paskelbtame baigiamajame pranešime, nors iki šiol Lietuvoje veikiantys lenkų tautinės mažumos politikai reikalavo atšaukti sprendimą ilgainiui suvienodinti lietuvių kalbos egzaminą lietuviams ir lenkams.
    Antradienį A. Kubilius pareiškė, kad Lietuvos ir Lenkijos ekspertų bendras darbas vertinant tautinių mažumų švietimo padėtį pasiteisino, o pasiekti rezultatai užkirs kelią įvairioms spekuliacijoms.
    „Lenkiškose mokyklose bendras lietuvių kalbos brandos egzaminas bus pradėtas realizuoti lanksčiau, moksleiviai neturi gąsdintis. Egzamino forma bus viena – rašinys, o egzamino vertinimo normos pereinamuoju laikotarpiu gali šiek tiek skirtis, atsižvelgiant į moksleivių pasirengimo lygį“, – interviu „Lietuvos radijui“ sakė premjeras.
    „Labai svarbu, kad tai pavyko ekspertų lygiu sutarti. Manau, kad ir Lenkijos vyriausybė turės galimybių objektyviai įvertinti mūsų aiškias nuostatas. Tikiu, kad toks bendradarbiavimo būdas bus ir svarstant kitas problemas, liks gerokai mažiau erdvės kokiems nors mitingams, gąsdinimams. Toks efektyvus, konstruktyvus dialogas yra tai, ko mes visą laiką siekėme“, – kalbėjo A. Kubilius.

    Alfa.lt Gytis Pankūnas 2011-09-20 

  • Eina sau

                                             V.Landsbergis. Kaip kas buvo iš tikrųjų

    Dabartinio Lietuvos ir Lenkijos santykių aktualumo kontekste pasitaiko politologinių žvilgsnių tai į 1920-ųjų, tai į 1990-ųjų istorinę praeitį. Kai pamatau tekstuose netikslumų, kartais komentuoju paaiškindamas arba atitaisydamas. Taip dabar Delfi paskelbtos ir cituojamos Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo V. Sirutavičiaus mintys skatina atsiliepti.
    Kai 1990-1991 m. ėmėmės normalizuoti abiejų išsilaisvinusių valstybių santykius, neišvengiamai kildavo, tik visai neaštriai, ir Vilniaus klausimas. Neaštriai, nes Lenkijos politikai sutiko, kad teritorinių pretenzijų negali būti, esame jau susiklosčiusiose sienose. Apie tai kalba ir Kovo 11-osios nepriklausomybės atkūrimo aktas, nurodęs į Helsinkio konferencijos Baigiamojo akto principą. Todėl nė mažiausios teritorinės diskusijos nebuvo.
    Ponas V. Sirutavičius, kažin ar tada politiškai gyvenęs, teigia, jog tūli lietuviai reikalavę Lenkijos atsiprašymo „už tai, ką ten pridirbo L. Želigovskis“. Pirmiausia vertėtų žinoti, kad Lenkijai ir mums „pridirbo“ ne L. Želigovskis, o J. Pilsudskis, slapčia susimokęs ir pasiuntęs Želigovskį su kariuomene. Ši nebuvo privati. Dėl sąžiningų atsiprašymų, ar tai Lenkijos, SSRS ar Vokietijos, visada leistina tikėtis, gal kiek ir pageidauti to kada nors ateityje (tokia formuluotė yra 1991-1992 m. Lietuvos sutartyje su Rusijos Federacija), bet kaip nors primygtinai „reikalaudami“ atrodytume nerimtai, ir to nebuvo.
    Tad ir sakymai, neva radikali atsiprašymo nuostata „ėmė dominuoti“ Lietuvos ir Lenkijos santykiuose, neatitinka tikrovės. Įvertinimas, apibūdinimas – to išties derėjo siekti, ir Lenkijos pusė neatmetinėjo šios temos; bet jau prezidento A. M. Brazausko 1993 m. sudaryta derybų delegacija nusileido, kad Vilniaus konflikto tema būtų išskirta iš sutarties į atskirą deklaraciją, o paskui su visu deklaracijos projektu ir palaidota.
    1994 m. pasirašytoje sutartyje keistai pripažįstama, kad šiandien Lietuvos sostinė yra Vilnius, o Lenkijos – Varšuva. Sykiu patvirtintas dabartinių teritorijų vientisumas. Kad Vilnius ir praeityje buvo Lietuvos sostinė – LDDP derybininkai nesugebėjo įrašyti net to. Tačiau sutarties preambulėje galima dar kai ko įžvelgti. Ten pasirašančiosios šalys, tai yra, Lenkijos ir Lietuvos valstybės, apgailestavo tarpusavio valstybinius konfliktus po Pirmojo pasaulinio karo apskritai ir pasmerkė „smurto naudojimą“, kurio esą buvę „abiejų tautų tarpusavio santykiuose“. Didžiausias ginkluoto smurto veiksmas, laužant paliaubų sutartį ir neįveikiama jėga staigiai užpuolus, neabejotinai buvo Vilniaus užėmimas 1920 m. spalį (toliau siekiant net Kėdainių). Taigi jis, tarp kitų smurto veiksmų, 1994 m. sutartyje galų gale ir pasmerktas Lenkijai išvengus atskiro įvardijimo.
    O ar oficialiosios Rusija su Lenkija kada nors pribręs nuoširdžiam apgailestavimui dėl okupacijų – pamatysime. Anot R. Sikorskio, Vilnius devyniolika metų priklausė Lenkijai, ir viskas. Ko čia ginčytis, užkariavo ir priklausė. „Zdobył mieczem Żeligowski“.
    Keista skaityti p. V. Sirutavičiaus žodžius, neva Vilniaus ir Varšuvos santykiai 1990-1991 m. buvę blogesni, negu dabar, „lyderiai net rankų vienas kitam nepaduodavo“. Bent vieno tų lyderių būtų visai lengva telefonu paklausti, nereiktų rašyti iš lubų. Su Lenkijos prezidentu V. Jaruzelskiu susitikau 1990 m. liepos 15 d. Žalgirio lauke, buvo minimos 580-osios mūšio metinės. Prezidentas priėmė kariškoje palapinėje, visai netrumpai kalbėjomės apie einamąją politiką, aiškinau apie mūsų problemas po sovietų blokados, būsimas derybas. Po to sėdėjome priekyje greta ir abu viešai sakėm kalbas per iškilmę. Lietuvos delegacija nešė trispalvį vainiką. Ką ir kalbėti apie lenkų politikų ir visuomenės simpatijas po Sausio 13-osios.
    Tiesa, bendros politinių santykių deklaracijos rengimas ėjo lėtokai, Lenkijos pusė atidėliodavo delegacijų susitikimus, bet su užsienio reikalų ministru K. Skubyszevskiu buvom Varšuvoj atskirai susitikę, aptarinėjom dalykus (padavėm kits kitam rankas, pone Sirutavičiau), ir 1992 m. sausio 13-ąją Vilniuje deklaracija buvo pasirašyta.
    Su naujuoju prezidentu L. Walęsa būdavo kai kurių problemų; susitikti vengė, tad pasikeisdavom laiškais dėl jį dominančių dalykų. Vaizdelis, neva susitikę nepaduoda kits kitam rankos – vėl iš fantazijos srities. Šiaip jau diplomatinio elgesio problemas priskirčiau vienai pusei ir asmens charakteriui (dabar tai vėl patyrėme). Bet rugpjūčio pučui Maskvoje žlugus pats paskambino ir linksmai pasveikino, kad atkuriame diplomatinius santykius – siunčiąs į Vilnių ambasadorių. Per Viršūnių susitikimą 1992 m. liepą Helsinkyje jau pasikvietė išgerti šampano. Gal ir mažą „žytnios“, dabar jau gerai neprisimenu. Dar sykį susidaužėm taurėmis Vilniuje, jam ir A. Brazauskui pasirašius 1994 m. sutartį.
    Papasakojau visa tai, kad naujųjų laikų Lietuvos istorija nebūtų rašoma iš gandų ir apkalbų. Be to, ir diplomatiniuose santykiuose, ir rašant apie juos, reiktų vengti provincialaus mėgėjiškumo.

    www.delfi.lt Vytautas Landsbergis 2011 rugsėjo 19 d.

         Lenkijos europarlamentaras M.T.Kaminskis: lenkų ir lietuvių politikams trūksta supratimo ir tikros draugystės

    Lietuvos ir Lenkijos problemos yra labiau emocinės nei realios. Parodę daugiau supratimo ir draugiškumo abiejų valstybių politikai galėtų jas išspręsti. Lietuva ir Lenkija turi laikytis drauge ir neleisti Kremliui jų kiršinti, o Lenkija Lietuvos lenkams turėtų akcentuoti, kad pirmiausiai jie yra Lietuvos piliečiai, DELFI sakė buvęs žuvusio Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio patarėjas, jo rinkimų štabo vadovas, buvęs valstybės sekretorius, europarlamentaras, naujos partijos „Polska jest Najważniejsza“ (Lenkija yra svarbiausia) (PJN) įkūrėjas Michalas Tomaszas Kaminskis, dalyvavęs Lietuvos inicijuotame demokratinių bendrijų parlamentiniame forume Vašingtone, JAV.
    „Prezidento Lecho Kaczynskio ir Valdo Adamkaus metu Lietuvos-Lenkijos santykiai buvo puikūs, buvo labai geri ryšiai tarp abiejų prezidentūrų vyresniųjų patarėjų. Netgi buvo įsteigta savotiška „raudonoji linija“ tarp dviejų sostinių. Drauge bandėme spręsti kiekvieną, net ir mažiausią problemą. Prezidentas Kaczynskis aktyviai dalyvavo lenkams įsigyjant „Mažeikių naftą“. Tad dabar tikrai apgailestauju, kad dvišaliai santykiai šitaip pašlijo“, - sakė M.T. Kaminskis.
    Jo nuomone, abiem pusėms trūksta supratimo ir tikros draugystės, kuri yra labai svarbi politikoje. Anot jo, lietuviai turi suprasti, kad Lenkijai lenkų mažumos klausimas yra labai svarbus, kita vertus, kartais ir lenkai nesupranta, koks šis klausimas yra sunkus ir delikatus Lietuvai.
    „Esame didesnysis kaimynas ir turime suvokti mūsų santykių kultūrines ir istorines prielaidas. L. Kaczynskis visuomet laikėsi nuomonės, kad normalūs santykiai su Lietuva būtų tuomet, kai Lenkija ją traktuotų kaip sau lygią, o lietuvius - kaip brolius ir seseris", - sakė buvęs Lenkijos prezidento patarėjas.
    Jo manymu, tautinės mažumos turėtų būti tiltas tarp tautų. „Iš mūsų pusės labai svarbu Lietuvos piliečiams lenkams nuolat pabrėžti, jog pirmiausia jie turėtų būti lojalūs ir aktyvūs savo tėvynės laisvos Lietuvos piliečiai. Kartais ir Lietuvos, ir Lenkijos politikai nueina per toli, komentuodami mažumų klausimus. Tikuosi, kad skaudi švietimo problema abiejų šalių premjerų susitikimų dėka bus išspręsta“, - sako Lenkijos politikas.
    Jis nemano, kad pašliję Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra sąmoninga kurios nors iš šių valstybių politika. Anot buvusio Lenkijos prezidento patarėjo, Lenkija ir Lietuva yra labai susijusios. „Kaip sakė lenkų politikas ir istorikas Giedroycas, be laisvos Lenkijos nebus laisvos Lietuvos ir atvirkščiai. Tad reikia suvokti, kad turime būti draugai, ir kad konfliktui tarp Lietuvos ir Lenkijos nėra potencialo. Visos problemos labiau emocinės nei praktinės, tad reikia politikų, kurie labai delikačiai jas spręstų“, - mano M. T. Kaminskis.
    Taikant Lietuvą su Lenkiją jis siūlo išnaudoti šiuo metu aktyviai politikoje nedalyvaujančių prezidentų V. Adamkaus ir A. Kwasnewskio potencialą. „Artėjantys rinkimai išspręsti problemų nepadės: abiejose sienos pusėse visuomet atsiras politikų, kurie sieks išnaudoti įtampą savo tikslams, o tai būtų didelė nuodėmė, kenkianti ir Lenkijai, ir Lietuvai“, - priduria jis.
    Komentuodamas Lenkijos ir Rusijos santykius, politikas pabrėžė, kad naujoji Lenkijos vyriausybė padarė daugybę pozityvių žingsnių Rusijos pusėn, netgi per daug. „Tačiau mes negauname atitinkamo atsakymo iš Rusijos. Rusija nenori praktiškai ir politiškai pripažinti, kad Lenkija yra NATO ir ES narė, taip pat Rusija žiūri ir į Lietuvą.
    Šias valstybes ji traktuoja kaip „artimąjį užsienį“ ir mano, kad šiose šalyse gali sau leisti daugiau. Tai dar viena priežastis, kodėl Lenkija ir Lietuva turėtų laikytis drauge. Manęs neapleidžia jausmas, kad tie žmonės, kurie mėgina sukiršinti Lenkiją su Lietuva ir su Ukraina, sėdi Kremliuje. Rusija laikosi savo senos politinės „skaldyk ir valdyk“ nuostatos. Lenkija ir Lietuva turi išspręsti savo nedideles problemas ir suvokti, kad pagrindinis jų vaidmuo – stiprinti demokratiją buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje. Reikia laikytis ir gerų santykių su Rusija, tačiau derėtų aiškiai pabrėžti, jog mes esame Vakarų pasaulio dalis, o ne to, kas yra kažkas tarpinio“, - apibendrino M. T. Kaminskis.

    www.DELFI.lt 2011 rugsėjo 19 d. 
     
     
                                                                              Kaip Lenkija bandė užkariauti pasaulį 

    Nesupratimai su Lietuvos lenkų mažuma bei šią mažumą kontroversiškais politiniais pareiškimais palaikančiais Lenkijos politikais aiškinami įvairiai – pradedant duotų įsipareigojimų nevykdančia Lietuva, baigiant Lenkijoje vykstančia kova prieš rinkimus. Tačiau ją galima aiškinti ir ilgamečiu Lenkijos siekiu turėti kolonijas.
    „Tai jūs turite šitame krašte integruotis, nes jūs čia atvažiavote. Jūsų protėviai turi čia integruotis. O mes neturime integruotis. Čia mūsų žemė. Nueikite Vilniuje į senas kapines – vien lenkiškos pavardės“, – neseniai dėstė Valdemaras Tomaševskis, lyg ir lietuvius (aukštaičius, žemaičius ar dzūkus) kaltindamas kolonizavus Vilniją.
    Tačiau kiekvienas šiek tiek istorija besidomintis žmogus pasakys, kad praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje Lenkija bandė vykdyti plataus masto užkariavimus. Vilniaus krašto ar Suvalkų–Seinų okupacija tik menka šių užkariavimų dalis.
    Užjūrio kolonijos
    Po Pirmojo pasaulinio karo Lenkija reiškė rimtas pretenzijas ir į buvusias nugalėtos Vokietijos kolonijas. Varšuva reikalavo dešimtadalio buvusių Vokietijos užjūrio kolonijų, kadangi Vokietijos teritorijoje būtent tiek etninių lenkų žemių sudarė iki 1918 metų.
    Įkurta Užjūrio teritorijų ir kolonijinė lyga, vadovaujama generolo Marijušo Zaruskio, kūrė planus, kaip įsigyti kolonijas Pietų Amerikoje (Peru, Brazilijoje, Argentinoje), Afrikoje (Angoloje, Liberijoje) ir tolimojoje Šiaurėje – Grenlandijoje, nors ši sala jau senokai priklausė Danijai. Šios idėjos taip patiko tuometinei Lenkijos valdžiai, kad net buvo bandyta pradėti oficialias derybas su Lisabona ir Paryžiumi dėl Mozambiko ir Madagaskaro perdavimo Lenkijos patronažui.
    Nuo 1938 metų Lenkijoje su didele pompastika net imtos minėti Kolonijinės dienos, kurių metu buvo aukojamos mišios, vykdavo demonstracijos, kuriose vyravo šūkiai „Reikalaujame kolonijų Lenkijai!“
    Deja, šalys nugalėtojos nepuolė dalytis grobiu su Lenkija ir kolonijinis šis valstybės entuziazmas ilgainiui užgeso.
    Vienas keisčiausių šios kolonijinės–politinės aferos epizodų – bandymas iš Portugalijos iškaulyti bent dalį Angolos teritorijos (Angola nepriklausė Vokietijai, tad šis noras buvo gana keistas). Vis tik tuometinės Lenkijos diplomatija vedė intensyvias derybas dėl turtingos gamtos ištekliais Angolos įsigijimo. Buvo perkami kamštiniai šalmai, siuvamos uniformos kolonijinei kariuomenei, susukta net propagandinių filmų apie būsimų lenkų fermerių šviesią ateitį. Vyko iškilmingi paradai, mitingai ir demonstracijos.
    Tiesa, Portugalija pasiuntė Lenkiją velniop. Skirtingai nei oficialus Kaunas. O Užjūrio teritorijų ir kolonijinei lygai jau priklausė apie pusę milijono būsimų plantatorių. Juos ištiko tragedija, nes buvo neaišku, kur dėti nusipirktus kamštinius šalmus ir bizūnus negrams (tuo metu sąvoka „politinis korektiškumas“ dar nebuvo išrasta) auklėti.
    1938-ųjų rudenį, Hitleriui „išlaisvinus“ Čekoslovakijai priklausiusią Sudetų sritį, Lenkija iš Čekoslovakijos atplėšė Tešino sritį. Ne Angolos tyrai, bet lenkų išvaduotojams vis šiokia tokia kompensacija už negautas iš tų pačių vokiečių kolonijas.
    Alfa.lt skaitytojams pateikiame Lenkijos tautinio archyvo skelbiamą medžiagą apie planus tapti didžiąja kolonijine valstybe.

    Alfa.lt Rimantas Varnauskas 2011-09-19
     


                                                                  Lietuvos ir Lenkijos ekspertams pavyko susitarti

    Varšuvoje iki vėlaus pirmadienio vakaro posėdžiavusi Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinės darbo grupė švietimo klausimams aptarti priėjo vieningos nuomonės, jog valstybinės kalbos egzamino forma visiems Lietuvos moksleiviams bus vienoda, tačiau vertinimas lietuvių ir tautinių mažumų mokyklų auklėtiniams skirsis.
    Pasak švietimo ekspertų ir tautinių mažumų atstovų grupės antrojo susitikimo Varšuvoje baigiamojo pranešimo, kurio kopiją gavo BNS, naujojo Lietuvos Švietimo įstatymo įgyvendinimas nereiškia staigaus brandos egzamino suvienodinimo.
    "Brandos egzamino forma bus viena – rašinys, o egzamino vertinimo normos pereinamuoju laikotarpiu skirsis. Atsižvelgiant į išryškėjusius nuomonių skirtumus dėl egzamino turinio, iki kito ekspertų grupės susitikimo LR Švietimo ir mokslo ministerija susitiks su Lietuvos mokyklų, kuriose mokoma lenkų kalba, atstovais siekiant profesionaliai aptarti šį klausimą", - rašoma pranešime.
    Ekspertai taip pat sutarė siūlyti Nacionalinio egzaminų centro brandos egzaminų vertinimo komiteto sudėtį papildyti suinteresuotų Lietuvos tautinių mažumų atstovais.
    "Vertinimo komitetas ne mažiau nei 8 metus analizuotų Nacionalinio egzaminų centro kasmet atliekamų brandos egzaminų rezultatų tyrimus ir pagal juos teiktų pasiūlymus dėl vertinimo normų tobulinimo", - teigiama Lietuvos ir Lenkijos specialistų išvadose.
    Išvadose yra pateikti siūlymai dėl tautinių mažumų mokyklų Lietuvoje tinklo
    "Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėse siūlyti nustatyti, kad vienoje gyvenamojoje vietovėje esant 2-3 mokykloms, kuriose mokoma skirtingomis mokomosiomis kalbomis, arba vienai mokyklai, kurioje mokoma skirtingomis mokomosiomis kalbomis, minimalus mokinių skaičius 11-12 klasėje būtų 7 mokiniai. Ekspertai toliau aiškinsis galimybes tokias normas taikyti ir 5-10 klasėse", - rašoma dokumente.
    Ekspertai aptarė ir lietuvių tautinės mažumos Lenkijoje švietimo padėtį.
    "Lenkijos centrinė egzaminų komisija atkreips ypatingą dėmesį į lietuvių kalba laikomų pagrindinės mokyklos patikrų, gimnazijos egzaminų ir brandos egzaminų užduočių kalbos kokybę ir taisyklingumą ir, siekdama šio tikslo, bendradarbiaus su Lietuvos Respublikos Nacionaliniu egzaminų centru", - teigiama pranešime.
    Pasak pranešimo, kitas ekspertų susitikimas spalio 14 dieną įvyks Vilniuje. Jo metu bus aptariami siūlymai, susiję su pakeitimais Lenkijos tautinių mažumų mokyklų finansavimo sistemoje bei vadovėlių tautinėms mažumoms leidybos klausimai.
    Lietuvos delegacijai Varšuvoje vadovo švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys, o Lenkijos – švietimo viceministras Miroslavas Sielatyckis.
    Tai buvo antrasis tokio pobūdžio susitikimas per pastarąją savaitę, praėjusį pirmadienį tarpvalstybinė darbo grupė buvo susirinkusi Druskininkuose. Dėl šių tarpvalstybinių ekspertų diskusijų buvo sutarta rugsėjo 4 dieną vykusiame Lietuvos ir Lenkijos premjerų Andriaus Kubiliaus ir Donaldo Tusko susitikime.
    Pastaruoju metu Lietuvos ir Lenkijos santykius temdo nesutarimai vertinant tautinių mažumų padėtį. Lenkija sukritikavo naujas Švietimo įstatymo nuostatas, kuriomis stiprinama lietuvių kalbos padėtis tautinių mažumų mokyklose, nors Lenkijoje gyvenantys lietuviai sako, kad net ir priėmus įstatymą lenkai Lietuvoje turės geresnes sąlygas mokytis gimtąja kalba nei jie.

    www.delfi.lt 2011-09-19
      

                                                             Tėvynės ieškojimas Vilnijoje

    Istorija kuria problemas, bet dažniausiai joje slypi ir raktai joms spręsti. Ir turbūt niekas nedrįs ginčyti, kad posakis "Kas nenori pažinti savo istorijos, lieka amžinas vaikas" yra labai taiklus. O vaikais, kaip žinoma, lengva manipuliuoti.
    Dabar staiga užputojusių Vilnijos problemų šaknys irgi slypi istorijoje. Taip jau keistai sutapo, kad politizuotas konfliktas dėl Vilnijos žmonių tapatybės ypač paūmėjo šiais metais, kurie yra dedikuoti Česlovui Milošui - didžiajam lietuvių kilmės lenkui, arba paskutiniam lenkiškai rašiusiam lietuviui. Ir paskutiniam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) piliečiui, kaip kartais sakoma.
    Dar kartą skaitinėjant Nobelio premijos laureato mintis kyla paprastas klausimas. Ar Vilnijos lenkiškų mokyklų moksleiviai skatinami perskaityti bent jau Č.Milošo "Tėvynės ieškojimą" - knygą, kurioje skausmingai sprendžiama tautinės tapatybės problema. Kiek pavyko sužinoti - ne. Juk Č.Milošas nėra mėgstamas lenkų nacionalistų rašytojas. Kaip beje, ir lietuvių nacionalistų...
    O juk kaip tik šio abiejų tautų genijaus lobyne galime rasti daugelio Vilnijos problemų sprendimo raktą.
    Dar įdomiau, ar Vilnijos lenkų mokyklose bent paminimas Oskaras Milašius, kurį ne tik giminaitis Česlovas laikė vienu didžiausių XX amžiaus Europos poetų ir kuris, kitaip nei labiau išgarsėjęs pusbrolis, sąmoningai pasirinko būti lietuvis ir tarnauti Lietuvai? Nors buvo gimęs ir augęs net ne Lietuvoje, o pačioje Baltarusijos gelmėje.
    Dar įspūdingesnis pavyzdys - Žemaitijos bajorai Narutavičiai, kurių vienas tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu, o antras buvo Vasario 16-osios Akto signataras ir, manoma, netgi asmeniškai parašė jo tekstą.
    Galima pririnkti daugybę pavyzdžių ir argumentų, kurie įrodys, kad tėvynė nėra fatumas. Ji nėra genetiškai užprogramuota, kaip teigia visų šalių kraštutiniai nacionalistai. Kaip tik toks gyvenimo ir mokslo paneigtas primityvus supratimas ir kelia didžiausius konfliktus.
    Tėvynę galima rinktis. Tėvynės galima ieškoti ir netgi skausmingai blaškytis tarp dviejų pasirinkimų. Ypač šiuolaikiniame pasaulyje. Bet taip buvo visada. Ir kuo toliau, tuo labiau tėvynė bus kiekvieno mūsų sąmoningas pasirinkimas.
    Teisingai save suvokti Vilnijos gyventojams labai padėtų ir Č.Milošo "Ulro žemė", parašyta dar gyvenant Amerikoje. Šioje knygoje jis garbina tą "mistinę Lietuvą", kuri daugeliui ne tik LDK, o ir didžiosios Lenkijos šviesuolių buvo dvasios tėvynė. Beje, kreipdamas Adomo Mickevičiaus "Pono Tado" link, Č.Milošas čia teigia, kad "tėvynė yra tos pačios srities sąvoka kaip mitas ir legenda". Ir "Tėvynė yra didelis mūsų vaizduotės kūrinys ir poreikis..."
    Taigi kiekviena tėvynė, šalis, valstybė kuriama tokią ją turėti norinčių žmonių. Kaip gražiai šis supratimas atitinka kito poeto - Justino Marcinkevičiaus redaguotą mūsų Konstitucijos preambulę ir antrąjį jos straipsnį, teigiantį, kad VALSTYBĖ KURIA TAUTA. Žinoma, tai yra politinė tauta, kuri apima visą etninę Lietuvos įvairovę.
    Ar grynais lenkais save įvardijantys ir pagal Varšuvos rinkimų scenarijus sumaištį Vilnijoje keliantys politikieriai supranta, kokiame pavojingame žaidime jie dalyvauja? Ar jie laiko save lenkiškai kalbančiais lietuviais ir to paties politinio kūno nariais kaip ir visa Lietuva, ar mano priklausą kažkam kitam? Ar jie kuria tą pačią šlovingos Lietuvos legendą, kaip broliai Lavrinovičiai krepšinyje, ar gyvena visai kitame naratyve? Pagaliau: ar jie laiko savo tikrąja tėvyne Lietuvą, ar Lenkiją?
    Tai labai rimti klausimai, į kuriuos anksčiau ar vėliau teks atsakyti. Ypač tiems, kurie yra davę priesaiką Lietuvai.
    Žinoma, niekas negali versti žmogaus rinktis tą tėvynę, kurios jis nenori. Ypač dabar, Lietuvai ir Lenkijai tapus Europos Sąjungos narėmis, situacija labai palanki taikiam ir laisvam tautų sambūviui. Juk dabar galima puikiausiai gyventi kitoje šalyje ir turėti visas teises. Žinoma, išskyrus vieną - galimybę sėdėti valstybės, kuri tau yra antraeilė, parlamente ir spręsti jos likimą. Teks tenkintis galimybe dalyvauti vietos valdžios rinkimuose. To tikrai gana.
    Prieš du dešimtmečius Lietuvai ir Lenkijai išsivadavus iš imperinės priespaudos nebuvo pakankamai aiškiai pasakyta žmonėms: štai čia yra Lietuva ir jūs visi esate kviečiami į šios valstybės kūrimo šventę. Bet jeigu jūs norite priklausyti kitai tėvynei - jūsų valia. Niekas už tai nebaus ir nediskriminuos. Galite būti kitos valstybės piliečiai ir kuo laimingiausiai gyventi čia. Niekas jūsų neišvarys.
    Štai tada būtų atsiradęs skaidrus aiškumas ir laisvo apsisprendimo teisė. O jau po to, apsisprendus ir pasirinkus, atsiranda ir pareigos.
    Nežinau, gal dar nevėlu tai padaryti? Mažiausia, ko dabar reikia, tai konfrontacijos, kurią savais tikslais kursto Lenkijos politiniai vanagai. Beje, daug gudresni už lietuviškuosius.
    Štai Lenkijos užsienio reikalų ministras, kovinės patirties įgijęs draugaudamas su tikrais, o ne folkloriniais talibais, dabar siūlo Lietuvai "susikalbėti su savo piliečiais". Tačiau jis nepasako, kaip tai padaryti, jei tie piliečiai nenori mokytis lietuviškai. Kaip su jais kalbėti: lenkiškai? Tą siūlo garsusis Lietuvos (?) europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis.
    Tas pats ministras R.Sikorskis (ak, tos lietuviškos paralelės, kaip ir rokiškėno Lenkijos prezidento B.Komarovskio, išvadinusio Lietuvą ožka!) priekaištauja Lenkijos lietuviams, kad jie atsisako savo laisvės rašyti vietovardžius dviem kalbomis. Bet nutyli, kad tai Lenkija juos pavertė Vilnijos problemų ir didžiojo žaidimo tenai įkaitais, kas apskritai yra labai neteisinga ir žiauru.
    Tad pastarasis Seinų krašto lietuvių sprendimas yra labai išmintingas. Gal net vertėtų pagalvoti apie galimybę atsisakyti Lenkijos pilietybės ir priimti lietuvišką? Šiaip ar taip, didžiojoje Lenkijos politikoje jie nieko nereiškia, o tik naudojami kaip įrankis spaudžiant Lietuvą. O kuo toliau, tuo labiau polonizuojami - kartais netgi prievartiniu būdu - ir politiškai aktyvizuojami Vilnijos lenkai kitame Seime bus dar didesnė, galbūt net lemianti jėga. Peržengti 5 proc. barjerą ir Seime sudaryti įtakingą frakciją pastarąjį kartą jiems pritrūko vos 0,21 procento...
    Bet svarbiausia dabar - išvengti dar didesnės konfrontacijos, kuri į naudą tik lenkų vanagams.
    Todėl būtina paprašyti savų nacionalistų elgtis protingai ir nelįsti su savo propaganda ir renginiais į Vilniją, o visiems kitiems vėl prisiminti nuo Sąjūdžio laikų pamirštą pareigą atsigręžti veidu į šiuos Lietuvos pamirštus žmones. Kitaip agresyvus polonizacijos procesas įgaus dar didesnį pagreitį.
    Ir netrukus beliks liūdnai skėsčioti rankomis, kad kažkur išnyko dar viena dalis Lietuvos...

    "Lietuvos žinios" Saulius STOMA 2011-09-20

                                Po Latvijos parlamento rinkimų – abejonės dėl ekonominės politikos tąsos

    Sekmadienį vyko rinkimai į Latvijos parlamentą. Remiantis išankstiniais rezultatais rinkimus laimėjo rusiškai mažumai atstovaujantis Santarvės centras, gavęs 31 mandatą iš 100 galimų Latvijos parlamente. Antrą ir trečią vietas laimėjo buvusio prezidento Valdžio Zatlerio reformų partija (22 mandatai) ir premjero Valdžio Dombrovskio centro dešinysis blokas „Vienybė” ( 20 mandatų). Akivaizdu, kad reikės formuoti koaliciją. Viena iš galimų alternatyvų – šių trijų laimėjusių partijų plataus pobūdžio koalicija. Tačiau negalima atmesti prielaidos, kad V. Zatlerio ir premjero V. Dombrovskio partijos kartu su nacionalistų bloku paliks „laimėtojus“ užribyje. Taigi, kyla klausimų, kokia bus galutinė koalicija ir ar ji užtikrins pradėtų ekonomikos reformų tąsą.
    Reformų partijos ir „Vienybės“ bloko atstovai yra iš esmės sutarę tęsti pradėtas reformas ir siekti, kad Latvijos biudžeto deficitas 2012 m. sudarytų ne daugiau, kaip 2,5 proc. BVP. Tai leistų Latvijai siekti narystės euro zonoje 2014 m. Tačiau Santarvės centras deklaruoja norus įgyvendinti „socialiai orientuotą politiką“, tai yra didinti socialines išmokas ir deficitą bei peržiūrėti Latvijos susitarimą su tarptautiniais skolininkais. Tokios nuostatos šiandieniniame besitęsiančių Euro zonos skolų kontekste galėtų lemti naują Latvijos ekonomikos suirutę. Geras ženklas tai, kad be kitų rinkimuose pirmavusių partijų paramos įgyvendinti šias nuostatas vargu ar bus įmanoma.

    www.veidas.lt 2011-09-20


                                                               A.Zuoko reforma užrišo burnas seniūnams

    Artūro Zuoko užgaida pertvarkyti seniūnijas kelia nerimą. Seniūnai tyli, lyg vandens į burną prisisėmę, o opozicija muša pavojaus varpais – reforma, jų nuomone, dar labiau padidins sostinės biurokratų galias.
    Bijo tarti žodį
    Sostinės vadovas įsitikinęs, kad Vilniaus seniūnijos per daug savarankiškos ir jas būtina reformuoti. Pasak A.Zuoko, vis dar „trūksta sąveikos tarp seniūnijų ir administracijos“. Kaip atrodys reforma ir kada ji pajudės, kol kas neskelbiama. Tačiau numatomos pertvarkos gairės daugmaž apibrėžtos viešais pasisakymais.
    „Šiandien seniūnijos veikia kaip atskiri padaliniai nuo savivaldybės administracijos, jos neintegruotos į pavedimų vykdymą, kontrolę. Kai kurios taip pat yra labai skirtingos pagal dydį, gyventojų skaičių“, – BNS teigė meras.
    Tačiau dienraščio kalbinti „per daug savarankiškų“ seniūnijų vadovai būsimą reformą komentuoja labai atsargiai, o dar dažniau visiškai atsisako kalbėti – siūlo kreiptis į savivaldybės Viešųjų ryšių skyrių, kuris neva jų nuomonę ir žino geriausiai. Atsisakė šiuo klausimu kalbėti palyginti neseniai Naujosios Vilnios seniūnu tapęs Jurijus Gridiuško ir ilgametis Verkių seniūnas Vaclavas Gulbinovičius.
    O štai Justiniškių seniūnas Taurintas Rudys patikino nekalbėsiąs šiuo klausimu ir netgi paragino nekalbinti kitų seniūnų. „Administracijos direktoriaus įsakymu visi klausimai užduodami per savivaldybės Viešųjų ryšių skyrių. Jie geriausiai viską žino. O jei kuris seniūnas ir kalbės, tai darys tai neteisėtai, pažeisdamas tvarką“, – pabrėžė T.Rudys.
    Turėjo daugiau laisvių
    Fabijoniškių seniūnas Jonas Novikevičius pabrėžė, kad Vilniaus taryba geriau žino, ką reikia daryti. Vyriškis pridūrė manantis, kad seniūnijos – svarbi institucija.
    „Seniūnija – svarbi grandis tarp administracijos ir eilinio gyventojo. Ypač kai kalbame apie pagyvenusius žmones, svarbu, kad valdžia būtų kuo arčiau jų. Pabandykite privažinėti į savivaldybę dėl kiekvienos pažymos“, – retoriškai klausė J.Novikevičius.
    Žirmūnų seniūnė Ona Suncovienė prisiminė, kad kadaise seniūnijos buvo žymiai savarankiškesnės – turėjo savo biudžetą ir galėdavo daugiau klausimų spręsti. „Dar nedirbau, kai taip buvo, tad negaliu tiksliai pasakyti. Tik žinau, kad daug daugiau erdvės veiklai buvo. O dabar seniūnijos yra savivaldybės administracijos tiesioginio pavaldumo padaliniai, net savo sąskaitos neturi“, – dėstė O.Suncovienė.
    Kalbėdama apie būsimą reformą, ji, tvirtino, kad seniūnijos apie planuojamas pertvarkas dar neturi jokios informacijos, be to, ir reformos projektas kol kas neegzistuoja. Tačiau, pašnekovės nuomone, reforma jei ir bus, tai greičiausiai vyks administracinio suskirstymo srityje. „Mažesnio savarankiškumo, nei yra dabar, vargu ar gali seniūnija turėti. O šiaip viena seniūnija mažytė, kita trijų seniūnijų dydžio, ir gyventojų skaičiumi skiriasi. Gal čia ir bus reformos esmė – suvienodinti struktūrą“, – svarstė Žirmūnų seniūnė.
    Didina administracijos galias
    Negausi Vilniaus tarybos opozicija tikina kovosianti su A.Zuoko bandymu visą valdžią sukoncentruoti savo rankose. Tvarkos ir teisingumo partijos atstovas Vilniaus taryboje Gediminas Rudžionis tikino, kad A.Zuokas šia reforma nusprendė dar labiau sukoncentruoti valdžią savo ir administracijos rankose.
    „Daug paslapčių su ta reforma. Taryboje apie ją nekalbėta, komitetuose nebuvo svarstoma. Aš esu tarybos narys, bet nieko nežinau apie šitą reformą. Ar tai normalu, kai meras pats viską sprendžia? Tai jau primena autokratiją. Seniūnai – pirminė valdžios pakopa – ne tik nerenkami, bet skiriami ne tarybos, o administracijos direktoriaus įsakymu. Todėl ir bijo, tyli kaip pelės po šluota. Manau, kad A.Zuoko žingsnis – populistinė užmačia, kai, prisidengus kova su biurokratizmu, iš tiesų naikinami seniūnijų savarankiškumo likučiai“, – piktinosi G.Rudžionis.
    Rengė frakcijos sueigą
    Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų frakcijos Vilniaus taryboje seniūnas Vidas Urbonavičius teigė, kad jo vadovaujami tarybos nariai taip pat sunerimę dėl neaiškių mero iniciatyvų. Politikas įsitikinęs, kad A.Zuokas, kaskart sugrįždamas į valdžią, nuosekliai riboja seniūnijų galias.
    „Ir tai nieko nuostabaus. Aš jį suprantu, nes tai žmogus, kuris jaučia konkurenciją. Nesinori, kad seniūnas galėtų priimti savarankiškus sprendimus ir nuveiktų daugiau, nei nuolat kalbantis meras. Jau ir dabar seniūnams prigrasinta, kad jei per daug kalbės, gali netekti ne tik seniūno darbo, bet ir išvis negaus darbo Vilniuje“, – aiškino pašnekovas.
    Vienintelis teigiamas reformos aspektas, pasak opozicijos atstovo, galėtų būti noras pertvarkyti seniūnijas. Kai kurios iš jų yra per didelės, tad reikėtų jas skaldyti, tačiau jokiu būdu ne priešingai. „Rengiame šiuo klausimu frakcijos sueigą. Pirmiausia, jei bus imamasi seniūnijų stambinimo, o ne smulkinimo, bus nuskriausti vilniečiai, nes negaus paslaugų vietoje. Neturime pamiršti, kad yra vietų, kurios nuo centro nutolusios ir 15, ir 17 km“, – apibendrino V.Urbonavičius.

    www.diena.lt Andrejus Žukovskis 2011-09-20


                                                                                                      Eina sau 


    I
    Yra toks posakis – eina sau. Lietuva pamažėl eina sau. Grybauskaitė - sau, žurnalistai - sau, oligarchai - sau, Kubilius - sau, Tomaševskis - sau. Tauta irgi sau... Tik reklama tau.
    Iš reklamos ir derėtų mokytis.
    II
    Sugalvojau saulę, sugalvojau lietų, sugalvojau dramblį... O ar yra sugalvota kokia nors Lietuva, kuri (bent kaip siekiamybė) galėtų būti tiražuojama kultūroje - apdainuojama dainose, apvaidinama teatruose bei kino filmuose, aprašoma kultūringuose laikraščiuose?
    O gal Lietuva yra „bet kokia“? Netgi truputėlį „jokia“ – nežinanti nei ko nori, nei kur eina, nei ką daro.
    Koks Lietuvos įvaizdis egzistuoja mūsų pasiraukšlėjusiose smegeninėse? Ilgą laiką egzistavo kunigaikščių Lietuva, vėliau (ypač išeivijoje) - šiaudinių stogų bei rūtų Lietuva. Paskui kolūkius tverianti socialistinė Lietuva, su pirmininku vidury ratelio.
    Tokia su kolūkio primininku ir liko... Bet, anot vyno specialistų, nedera naują vyną pilti į senus vynmaišius. Kolūkio pirmininką reikėtų išpilti ir vynmaišius išplauti.
    III
    Kokią pagrindinę žinią transliuojame pasauliui (bei sau) apie nūdienę, XXI amžiaus pradžios Lietuvą?
    Ką tik pasibaigęs krepšinio čempionatas parodė, kad Lietuva visus lietuviškumo likučius buvo investavusi į savo komandą, vildamasi, kad ši visiems duos į dūdas. Nes mūsuose didžiausia laimė yra laimėti. O nelaimėti – nelaimė.
    Krepšinis tolydžio tampa pagrindiniu mūsų Tėvynės meilės ramentu, protezu. Per jį su juo ir jame mes mylime savo kraštą, užgerdami alum ir kitais afrodiziakais. Ir didžiausia nelaimė įvyksta tuomet, kai kas nors (pvz., makedonai) tą ramentą išspiria. Tautą išsyk apima neviltis, virsta šviesoforai, daužomos mašinos... Užuot pasidžiaugus – kiek bičiuliškų šalių atvyko, kaip smagu, kad toks čempionatas vyksta Lietuvoje.
    IV
    Praėjusiais metas vienas X provincijos miestelis pakvietė padainuoti „Juodojo kaspino“ renginy, vykusiame centrinėje miesto aikštėje, prie nepriklausomybės paminklo. Pamatęs, kad šios garbingos šventės tereikia nedideliam garbių miestelėnų chorui, dar pro šalį bėgusiam merui ir keliems žilagalviams savanoriams, pasijutau ganėtinai keistai. Anei vieno jaunuolio/-ės.
    Įsivaizduoju, kad į miestelio dvyliktokų režisuotą renginį būtų susirinkę žymiai daugiau beišsivaikštančių. Gal tuosyk geriau visas tokias šventes (o gal ir visą Lietuvą sykiu?) atiduoti jaunimui???
    Jaunimui atiduotinas ir lietuviškos dainos konkursas per LTV.
    V
    Yra toks daiktas, panašus į debesį – egregoras. Tai daugelio žmonių, galvojančių ir siekiančių to paties, minčių sankaupa. Egregoras gana mistiškas reiškinys, nes turi galią įsikūnyti.
    Kaip veikia egregorai? Daugiau galios turintys žmonės (pranašai, apsėstieji, nušvitę ar kt. oligarchai) duoda galingą impulsą – kas ir kaip galėtų šiame krašte vykti. Prie šio impulso tuoj jungiasi kiti, neturintys savo idėjų ir besimaitinantys egregorų energija.
    Koks dominuojantis egregoras šiuo metu kybo virš Lietuvos? Manding, kartu su VSD, STT, D.Grybauskaite ir V.Adamkum galėtume konstatuoti, jog bendrų pastangų dėka, viešojoje erdvėje šiuo metu gan agresyviai veikia egregoras “Lietuva – nepasisekęs projektas”, motyvuojantis mūsų elgseną, jauseną ir išvažiuoseną.
    Tad nenuostabu, kad nesame paruošę jokių atsakomųjų veiksmų tomaševskių, sikorskių, rogozinų etc. provokacijoms, jokių energetinių alternatyvų, jokių net juokų.
    Kita vertus, toks nebesipriešinimo būvis yra netoli nušvitimo. Jei mes nieko neturim prieš nieką... Ir už nieką...
    VII
    O gal tai nuovargio ženklai, informuojantys, jog esamasis laikas pažymėtas ne vienijimosi, o skaidymosi savybėmis. Tuomet ir valdiškos pastangos ką nors suvienyti nieko nebelemtų.
    Yra toks rusiškas žodis „razlagajietsia“ – juo apibūdinamas kūno irimo procesas, vykstantis mirusiame organizme. Kita šio žodžio prasmė - išsiskirsto, išsivaikšto, atsidalina. Kai ląstelėms nebereikia būti kartu, jos ima ir išsiskirsto. Ląsteles krūvoje laiko Dvasia, o kai Ji išeina, organizmas pradeda skaidytis.
    Yra laikas rinkti akmenis, yra laikas jais mėtytis. Mūsų paaugliškas laikas skatina vis dar mėtytis. Ir šios akmenligės niekaip neišsigydysim, kol pagrindiniai metikai, aktyviau besireiškiantys viešojoj erdvėj (valatkos, šapranauskai etc.) nepradės elgtis truputį kitaip. Pvz., mandagiai.
    VIII
    Neseniai interneto platybėse plaukiojo smagus tekstelis - dažniausiai pasikartojantys žodeliai, Aurimo Gudo išrinkti iš vieno pagrindinio mūsų dienraščio antraščių:
    „Užmušė, vagišių, paklydėlį, bauda, nepatenkinti, grasina, pralaimėjo, audrą, mosuoja, kuokomis, pagrobtas, siautėjo, slėpė, vagių slėptuvės, bėglys, antrankiais, vagišių, kova, žudiko, plėšikų, liga, pasalų, kovų, kivirčo, abejonės, nepagailėjo, nušovė, išpuolis, parbloškęs skandalas, prostitutę, pedofilas, mirties, drama, rūkaliai, cigarečių, bankroto byla, loterijų, dūris, įtampa, žūtbūtiniai mūšiai, ginklas, šūviai, pinigų, įkarštyje, šaukimas, girtas, pražudė, ligoninėje, lavoną be galvos, susidūrė, byla, įlėkė, užpulti.“

    Alfa.lt Vytautas V. Landsbergis 2011-09-19
  • Kaip reikia priešintis Lenkijos spaudimui

                                                          Kaip reikia priešintis Lenkijos spaudimui 

    Lenkijos ir Lietuvos nesutarimai tęsiasi jau dvejus metus, ir, ko gero, dar paaštrės. Jau laikas rimčiau pamąstyti, ką Lietuva turėtų daryti šiomis aplinkybėmis. Be perdėjimo galima tvirtinti, kad Lenkijos ir vietos lenkų politikai tampa nesukalbami, tad bergždžia su jais kalbėti. Apie tai vėliau.
    Antra vertus, savo nesiliaujančiais išpuoliais Lenkija sau padarė meškos paslaugą. Lenkų priekaištai dėl pavardžių rašymo ir gatvių pavadinimų turi pagrindo. Neutralus stebėtojas veikiausiai tvirtintų, kad šiais klausimais Lietuva turėtų ieškoti kompromiso, net ir nusileisti. Bet savo absurdišku kaltinimu, esą Lietuva stengiasi prievarta asimiliuoti lenkus, o naujas Švietimo įstatymas yra pirmasis žingsnis šia linkme, Lenkija suteikė Lietuvai kozirį, kuriuo reikia naudotis.
    Lietuva turi skirti pirmenybę diplomatinei informacinei kovai, siekdama įrodyti savo partneriams NATO ir Europos Sąjungoje (ES), kad Lenkijos elgesys yra nepagrįstas ir nepateisinamas. Svarbesnių diplomatinių užduočių šiuo metu nėra. Jei Užsienio reikalų ministerija (URM) negeba kompetentingai atlikti šios užduoties, reikia suburti ypatingą grupę, kurioje dalyvautų Vyriausybės ir prezidentūros atstovai. Kiekvienu atveju būtina nuosekliai mūsų partneriams aiškinti, kad Lietuvoje pagrindinės tautinių mažumų teisės, būtent teisės į savo tapatybę, kultūrą bei švietimą savąja kalba - visapusiškai užtikrintos, ir kad Lietuvos lenkų padėtis yra geresnė negu daugelio kitų ES narių mažumų.
    URM atstovai negali tenkintis vienkartiniu pokalbiu su Lietuvoje reziduojančiais ambasadoriais. Jie turi atkakliai išdėstyti Lietuvos poziciją kiekviena tinkama proga. Ne mažiau svarbu yra tai, kad Lietuvos diplomatai užsienyje darytų tą patį - dažnai atkreiptų savo kolegų dėmesį į nepagrįstus Lenkijos kaltinimus ir nepateisinamą elgesį. Reikia parengti vadinamąjį position paper, kuriame itin aiškia, rišlia ir nebiurokratine kalba būtų išdėstoma Lietuvos pozicija, atsakoma į Lenkijos priekaištus. Platesnis europinis kontekstas yra būtinas, tad reikia palyginti Lietuvos lenkų padėtį su kitų ES mažumų situacija, ypač švietimo srityje. Ko gero, reikėtų pasamdyti viešųjų ryšių profesionalų, kurie pajėgtų tinkamai atlikti šį darbą.
    Nereikia tikėtis greitų stebuklų iš informacinio kontrpuolimo. Kitos valstybės vengia kištis į savo partnerių tarpusavio ginčus, paprastai ragina besikivirčijančias šalis susitarti ir rasti kompromisą. Savo nuolatiniais kaltinimais Lenkija sukūrė regimybę, kad vietos lenkai yra diskriminuojami, nes paprastai manoma, jog nėra dūmų be ugnies. Jei Lietuva gebėtų tinkamai išdėstyti savo poziciją, ši nuostata keistųsi. Kai kitos valstybės įsitikins ar bus įtikintos, kad Lenkijos pozicija nepateisinama, jos ras būdų Varšuvai pasakyti, jog ji pertempia stygą.
    Antroji pagrindinė Lietuvos valdžios užduotis - užtikrinti, kad Lietuvoje perdėm neįsižiebtų antilenkiškos nuotaikos. Lenkijos valdžia ir žiniasklaida varo stiprią priešlietuvišką propagandą, net kursto antilietuviškas nuostatas. Neturėtume nusileisti iki tokio primityvaus lygio. Privalome prisiminti tai, kad vietos lenkai yra bendrapiliečiai ir tokiais liks, negalime jų sutapatinti su Lenkų rinkimo akcijos radikalais. Vadinamoji Auksinė taisyklė ragina elgtis su kitais taip, kaip norima, kad jie su mumis elgtųsi. Jei mes vertiname savo kultūrą ir tautiškumą, turime panašiai rodyti deramą pagarbą lenkų tautiniams jausmams. Pakantumas nėra valstybės išdavystė. Džiugu, kad didžioji dalis Lietuvos politikų tai supranta ir atitinkamai elgiasi.
    Verta pažymėti, kad lig šiol lietuviai buvo gana pakantūs. Pernai gegužės mėnesį atlikti socialiniai tyrimai parodė, jog 43,1 proc. lietuvių tautybės respondentų pritaria, kad Lietuvos pilietybę turintiems kitų tautybių asmenims būtų suteikta teisė savo pavardes asmens dokumentuose rašyti originalo kalba, naudojant lotyniškus rašmenis. Prieš pasisakė 33,2 proc. apklaustųjų. Pritariančiųjų procentas yra smukęs, o tai nėra teigiamas ženklas.
    Trečiasis strategijos momentas - santykiai su Lenkija. Lenkijos politikai yra tapę nesukalbami. Vien tai, kai ūkio krizės sąlygomis ES pirmininkaujanti valstybė taip energingai vartoja rusiškas spaudimo priemones, siekdama palaužti silpnesnį kaimyną, rodo, kad kažkas negerai Lenkijos karalystėje. Lenkija nebus dialogo partneris tol, kol nepradės santūriau ir racionaliau mąstyti. Mes nesame pajėgūs pakeisti Lenkijos politikų mąstysenos, galime tik kantriai laukti, kad jie ilgainiui prablaivės.
    Pokalbiai su Lenkijos atstovais yra neišvengiami. Bendradarbiaujame ir toliau bendradarbiausime energetikos, saugumo ir kitose srityse. Bendra ekspertų grupė diskutuoja švietimo klausimus. Visa tai normalu ir reikalinga. Bet kol Lenkijoje tvyro antilietuviška isterija, nereikia pasiduoti iliuzijai, kad galime pasukti įvykius teigiama linkme. Tad švietimo srityje, skirtingai nuo pavardžių rašymo ir gatvių pavadinimų, nereikia nusileisti. Apetitas auga bevalgant, ir nuolaidos skatins naujus Lenkijos reikalavimus.
    Tokia politika nėra be rizikos. Neseniai Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis pažymėjo, kad „politine prasme Lenkija be Lietuvos galėtų egzistuoti, Lietuvai be Lenkijos būtų sunkiau“. ES, Europos Parlamente ir tarp Briuselio biurokratų Lenkijos įtaka tiesiog nesulyginama su Lietuvos. Lenkija gali vilkinti energetinio tilto tiesimą ir įvairiais kitais būdais pakišti Lietuvai koją.
    Bet lenkų politikai nėra lenkų tauta. Lietuviškos nevyriausybinės organizacijos, mokslininkai, žurnalistai, net ir verslininkai galėtų ne tik kalbėtis su savo lenkų kolegomis, mėginti išaiškinti Lietuvos poziciją, bet ir stengtis suprasti, kodėl Lenkijoje įsitvirtino tokios nuotaikos. Ypatingą vaidmenį turėtų suvaidinti Katalikų bažnyčia abiejose šalyse. Bažnyčios vadovai negali būti abejingi dviejų katalikiškų tautų nesantaikai, tikinčiųjų ginčams, bet istorinė patirtis neduoda pagrindo optimizmui.

    Alfa.lt Kęstutis Girnius 2011-09-19


                                                         V.Mitė. „Batkos“ rojus ir politiniai viražai

    Baltarusijos vadovas Aleksandras Lukašenka - geras "batka." Beje žodį "batka" jis pats paleido sau pačiam apibūdinti. "Batka" - tai kažkas panašaus į tėvą, kuris ir vargstantiems padės, ir neklaužadas nubaus, ir žiūrės, jog visiems kiek galima po lygiai visko tektų.
    Žinoma, kaip ir tėvui, jam priklauso daugiau teisių ir kaip kiekvienoje ptriarchalinėje šeimoje viską lemia "batkos" žodis.
    Tačiau, kas sakė, jog "Batkostanijoje" demokratija?
    Apie demokratiją kalba Vakarų imperialistai ir jų liokajai - vadinamoji Baltarusijos opozicija. Na dar kai kurie Rusijos politikai ir komentatoriai, bet jie baltarusių liaudžiai gero nelinki.
    Kai kurie mūsų politikams bei daliai žmonių, kuriems ilgai seilės varvėjo žvelgiant į baltarusišką kolūkinę santvarką, gražiai išvalytas Minsko gatves bei daug mažesnę nelygybę nei Lietuvoje. Tačiau kokia kaina tai pasiekta.
    Nuo pat savo valdymo pradžios Baltarusijos "batka" elgiasi panašiai, jeigu vertinant pagal žiaurumą ir nesiskaitymą su kitu nuomone, kaip "Batka Machno". Tačiau pagal ekonomikos ir valstybės valdymo principus Lukašenka ne daugiau suprato nei būdamas tarybinio ūkio direktoriumi, kur mušdavo traktorininkus. Tiesa, dabar jis savo priešininkus ne muša, bet žudo. Atsiprašau, jie paslaptingai "dingsta."
    Viskas turi pradžią ir pabaigą, deja. Kolūkinis - valstybinis šalies valdymo būdas taip pat. Atėjus į valdžią Vladimirui Putinui, baigėsi pigių energijos resursų laikai. Pernai be ūkinio pagrindo pakėlus atlyginimus prezidento rinkimų proga, buvo iššvaistyta dalis biudžeto. Žiauriai išvaikius demonstrantus rinkimų dieną, subliuško Vakarų viltys turėti nors kiek normalesnė kaimynę rytuose.
    Beveik visi kandidatai į prezidentus buvo uždaryti į kalėjimus. Baltarusijoje nusikaltimu tapo net tyliai rinktis ir nešaukiant ploti rankomis. Nieko keisto, ankstesnių protestų metus už grotų atsidūrė net nebylys, kuris "šūkavo antivalstybinius šūkius."
    Tačiau ne nebyliai griauna kolūkinį Baltarusijos rojų. Ižde nebėra pinigų. Baltarusijos rubliai devalvuoti, kainos kyla, valiutos nusipirkti tapo problema. Didžiausia mįslė Lukašenkai - iš kur gauti pasiskolinti. Kitaip jo neberems socialiai silpni sluoksniai, ypač pensininkai.
    Rusija paskolintų daug negalvodama, bet už tai reikalauja strateginių įmonių akcijų. Kitaip sakant, Lukašenka taps tik formalus, o ne tikras "batka." Būtent dėl šios priežasties Lukašenka anksčiau ir neleido sustiprėti nacionaliniam verslui - koks jis vadovas, jei yra nepriklausomų, turtingų žmonių sluoksnis. Gal ir vadovas, bet tikrai ne "batka“.
    Gal todėl prezidento administracijos biudžetas ir tapo, kaip skaičiuoja ekonomistai, didesnis už šalies biudžetą ir, kas svarbiausia, pavaldus prezidentui.
    Lukašenkai reikia gelbėtis. Lukašenkai reikia pinigų. Juos galima gauti tik iš Rusijos, tarptautinių finansinių institucijų, tokių kaip Tarptautinis valiutos fondas, ir Europos Sąjungos.
    Už pinigus Rusija nori praktiškai visų Baltarusijos strateginių objektų ir Lukašenka suksis kaip galės, kad atiduotų kiek galima mažiau.
    Nesinori mūsų prezidentės kaltinti visokiomis nuodėmėmis. Mūsų prezidentė yra mūsų šalies veidas. Mes ją išrinkome. Norėtųsi tikėti, jog buvusi eurokomisarė tik transliuoja tam tikrų Briuselio politikų naivias nuostatas. Nuostatas politikų, tikinčių, jog Lukašenka yra toks pats, kaip jie. Na gal šiek tiek kitoniškas, bet ne daugiau.
    V.Mitė
    Tarptautinis valiutos fondas pareikalavo iš Baltarusijos reformų, kitaip pinigai nebus suteikti. Vėl gi išlaisvinus rinką ir politinį gyvenimą,"batka "tampa" ne ne tikras "batka", bet kažkoks iškamša.
    Ir vėl eilinį kartą Lukašenka, neturintis jokių principų, atsisuko į savo paskutiniais žodžiais iškeiktus Vakarus. Lietuva bei Lenkija tarpininkais būti nesutiko, bet Bulgarija perdavė ES Lukašenkos "ryžtą" dar kartą atsiversti į "tikrą tikėjimą." Nejaugi ES dar kartą patikėjo?
    Sprendžiant iš Lietuvos vadovės žodžių, atrodo, dalis europolitikų - taip. Tačiau sunku patikėti, kad ES mano, jog Baltarusijos opozicija yra finansuojama Maskvos. Maskva, žinoma, turi savo interesų Baltarusijoje, ir ten yra Kremliaus remiamų politikų. Lygiai taippat, kaip ir Lietuvoje jų yra ne vienas.
    Tačiau kas iš to. Baltarusijos opozicija, o ne Maskvos remiami Baltarusijos politikai visą laiką deklaravo demokratijos ir laisvės idėjas.
    O "batka", savo ruožtu, siekė ir vos vienu metu, Kremlių valdant senstančiam Borisui Jelcinui, neprastūmė sąjunginės Rusijos-Baltarusijos sutarties, kuri jam būtų leidusi, mirus Jelcinui, tapti Rusijos prezidentu. Na, o Lukašenka, gyvenime įgijęs nors ir mažiausią valdžią, jos niekada neatidavė.
    Jeigu jau priekaištaujame Baltarusijos demokratams - o tai daryti neeetiška, kai juos daužo OMONA'as, tai nebent už per didelį nacionalizmą ir siekį padaryti savo šalies piliečius civilizuotais europiečiais, remiantis Vakarų patirtimi, o ne sava. Baltarusijos Liaudies frontas nebūtų taip sutriuškintas, jei į pirmą vietą nebūtų kėlęs baltarusių kalbos, kaip svarbiausio bruožo, skiriančio tikrą nuo netikro baltarusio.
    Nesinori mūsų prezidentės kaltinti visokiomis nuodėmėmis. Mūsų prezidentė yra mūsų šalies veidas. Mes ją išrinkome. Norėtųsi tikėti, jog buvusi eurokomisarė tik transliuoja tam tikrų Briuselio politikų naivias nuostatas. Nuostatas politikų, tikinčių, jog Lukašenka yra toks pats, kaip jie. Na gal šiek tiek kitoniškas, bet ne daugiau. Matyt, dalis Briuselio protų nesuvokia, jog nė vienu Lukašenkos žodžiu, kaip parodė jo ilgi prezidentavimo metai, tikėti negalima.
    Kitas klausimas, į kokią padėtį save stumiame, garsiai išsakydami tam tikrų Briuselio ar Vakarų biurokratų nuostatas. Kaip jau ne kartą buvo rašyta, ar nebus žengti tokie žingsniai, kokių jau nebebus galima pataisyti. Bijau, jog ta kryptimi nueita gana toli. Vilkimės, jog ne tiek toli, kad kelio atgal nebėra.
    Na, o "batka" visiems - tiek Lietuvai, tiek Rusijai, tiek ES žadės viską, o vykdys tik tai, ką panorės. Toks jau tas "batka", taip gražiai išvalęs Minsko gatves.
    Nors kam imti pavyzdžiu Minską. Štai kad ir tokio palyginti nedidelio miesto Drezdeno gatvės dar švaresnės nei Minske, nors ten nėra nei "batkos", nei kolūkių ir tvarkingai vyksta vietos demoktatiniai rinkimai. Net sunku patikėti, ar ne?

    www.DELFI.lt Valentinas Mitė 2011-09-19


                                                      Libijos ekscentrikas: ką dar slepia jo pokštų dėžutė?

    Libijos revoliucionieriai beldžia į paskutinius režimo šalinininkų miestų vartus. Pulkininko Muamaro Kadhafi šeimos nariai išsilakstė po gretimas valstybes, pats pulkininkas dingo tarsi į vandenį, o gal tiksliau – į dykumą. M. Kadhafi era baigiasi, bet ar nevertėtų dar kartą atsigręžti atgal ir pažiūrėti, koks buvo pats pulkininkas, vienų vadintas pasiutusiu šunimi, kitų – Viduriniųjų Rytų Picasso, o pats save labiausiai mėgęs tituluoti Afrikos karaliumi.
    Penkis dešimtmečius M. Kadhafi nesitraukė iš pasaulio politinės arenos, ir kiekvienas jo viešas pasirodymas, kalba ar vizitas buvo unikalus, ekcentriškas arba tiesiog įžūlus. Pasaulis jį prisimena, ir, matyt, visada prisimins dėvintį tą keistą beretę, apsisiautusį ryškiaspalviu apsiaustu ir apsistačiusį moterimis asmens sargybinėmis.
    Jo įvaizdis svyravo tarp revoliucionieriaus, atstumtojo, stateginio partnerio ir vėl atstumtojo. M. Kadhafi nebuvo baigęs jokių mokslų, bet sugebėjo pasauliui, o pirmiausia savo tautiečiams pristatyti save kaip talentingą politinį filosofą, – tokį įtakingą, kad Karlas Marxas, Platonas ar Johnas Locke'as iš pavydo galėtų nusigraužti nagus.
    Vienas arabų politikos apžvalgininkas, paprašytas apibūdinti M. Kadhafi, pavadino jį politiniu Picasso, kurio mėlynieji, raudonieji ir kubizmo periodai atitinka pulkininko arabiškuosius, islamiškuosius ir afrikinius periodus. Pasak apžvalgininkų, pulkininkas M. Kadhafi buvo sunkiai nuspėjamas žmogus, painios, bet gudrios politikos šalininkas, mėgęs ir mokėjęs krėsti piktus pokštus, kurie kai kuriems žmonėms baigdavosi mirtimi.
    1969 metais po kruvino perversmo atėjęs į valdžią jaunas ir patrauklus M. Kadhafi nebuvo nė iš tolo panašus į tą seną paniurėlį, kurį televizijos ekranuose stebėjome visai neseniai. Jaunas revoliucionierius garbino Egipto vadovą Gamalį Abdel Nasserą ir siekė, panašiai kaip pastarasis, iš Vakarų atimti teisę vienvaldiškai eksploatuoti Libijos turtus, kitaip tariant – naftą.
    Libijoje 1950 metais buvo aptikti didžiuliai naftos klodai, bet juos kontroliavo užsienio naftos kompanijos, jos nesidalijo pelnais su vietiniais žmonėmis, o kainas nustatydavo tokias, kokios jiems buvo patogios. Vos pakliuvęs į valdžią, pulkininkas M. Kadhafi pasišovė derėtis ir peržiūrėti užsienio kompanijų kontraktus, o jei šios nepaklus naujiems revoliucingiems libių reikalavimams, pagrasino visai nutraukti naftos išgavimą. Naftos kompanijų savininkai iki šiol prisimena legendine tapusią M. Kadhafi frazę, kad 5 tūkstančius metų be naftos gyvenę žmonės gali pakentėti dar šiek tiek, kad jų teisės būtų apgintos.
    Šis lošimas naftos kauliukais pulkininkui pavyko, Libija tapo pirmąja besivystančia šalimi, kuri savo naftos išteklius ėmė tvarkyti savarankiškai. Daug naftos, mažai žmonių ir daug pinigų, gaunamų už juodąjį auksą, Libiją kilstelėjo keletu laiptelių aukštyn besivystančių šalių reitingų lentelėse. Kiek vėliau Libijos pavyzdžiu pasekė ir kitos šalys, o aštuntasis dešimtmetis tapo tikru arabų naftos triumfo laikotarpiu.
    Bet naftos, pinigų ir valdžios M. Kadhafi neužteko, jis panoro dar ir to, ko, matyt, nori kiekvienas diktatorius – įsismelkti į savo tautiečių sąmonę taip giliai, kad šie niekada jo nepamirštų. Matyt, todėl pulkininkas metėsi į neartus, jo manymu, politinės filosofijos dirvonus ir ėmėsi kurti „trečiąjį kelią“. Napanoręs gretintis prie islamistų ir atmetęs Golfo įlankos valstybių vartotojiškumą, pulkininkas sukūrė universalią trečiąją teoriją, kurią detaliai išdėstė savo garsiojoje „Žaliojoje knygoje“.
    Knygoje, kuria vadovaudamiesi libiai privalėjo gyventi net kelis dešimtmečius, kalbama apie komunizmo ir kapitalizmo ydas ir kuriama sava teorija, sudurstyta iš įvairių, M. Kadhafi manymu, dėmesio vertų politinių teorijų detalių. Pretenduodamas į absoliučią tiesą, pulkininkas padarė tą pačią klaidą, kurią daro visi diktatoriai, – uždraudė kitokias nuomones, o tuos, kurie galvoja ir kalba kitaip, žudė arba grūdo į psichiatrijos klinikas.
    Pulkininko politinės filosofijos modelis teoriškai rėmėsi „masių valdžia“, o praktiškai – M.Kadhafi šeimos ir artimiausių šalininkų sukurta valdžios ir hierarchijos piramide, kuri nepakito beveik visą pulkininko valdymo laiką. „Žalioji knyga“ reguliavo ne tik tai, kokia politinės filosofijos kryptimi turi vadovautis libiai, bet ir tai, kaip jie turi gyventi, mąstyti. Kalbėdamas apie filosofiją, pulkininkas savo knygoje nevengdavo nuklysti ir į žmogiškąsias detales, visai nesubtiliai paaiškindamas, kuo vyras skiriasi nuo moters, ir kitus panašius dalykus.
    Ekscentrišku, išsišokančiu ir dėmesio siekiančiu žmogumi pulkininką vadino ne tik dėl jo politinės filosofijos ar žiauraus elgesio su politiniais priešininkais, – būdamas užsienyje, dalyvaudamas tarptautiniuose renginiuose, jis nepamiršdavo priminti apie save, o retsykiais taip įkyrėdavo, kad Jungtinių Tautų delegatai tik ir svajodavo apie jo kalbos pabaigą.
    Jis nesidrovėjo arabų delegatams į akis pūsti cigarečių dūmus ir sakyti, ką apie juos mano, iš JTO tribūnos skelti kalbą, kuri buvo bent dešimt kartų ilgesnė nei derėjo, arba JAV akademikams pareikšti, jog pasaulyje nėra demokratinių šalių, žinoma, išskyrus Libiją. Beduinų palapinės megapoliuose, moterys asmens sargybinės ir paskaitos nekaltoms mergelėms apie Libiją buvo beveik M. Kadhafi kasdienybė, bet ne dėl šių išsišokimų pasaulis, o ypač Vakarų lyderiai, taip nemėgo pulkininko.
    M. Kadhafi, vos atėjęs į valdžią ir spėjęs pajusti naftos milijonų teikiamus privalumus, ėmėsi finansuoti visus, kokius tik įmanoma, revoliucinius, teroristinius, separatistinius judėjimus. Jis kišosi beveik į kiekvieną didesnį ar mažesnį neramumą Sachelio regione, o Libijos žvalgyba pasaulyje siautė itin drąsiai.
    Manoma, kd 1986 metais Libijos agentai padėjo bombą Berlyno naktiniame klube, kur mėgo lankytis JAV kareiviai. Šis incidentas taip įsiutino JAV prezidentą Ronaldą Reaganą, kad jis M. Kadhafi ne tik pavadino pasiutusiu šunimi, bet ir pasiuntė lėktuvus bombarduoti Tripolio ir Bengazio. Anuomet pulkininkui nemenkai kliuvo, bet tai nesustabdė nei jo, nei Libijos žvalgybos agentų, kurie, manoma, prikišo nagus prie „Pan-Am“ keleivinio lėktuvo susprogdinimo virš Škotijos miestelio Lokerbio. Tuokart žuvo 270 žmonių, o Libija užsitraukė visos Vakarų pasaulio visuomenės nemalonę.
    Pulkininkas labai ilgai atsisakinėjo išduoti du libius, įtariamus lėktuvo sprogdinimu, o kai 1999 metais pagaliau išdavė – laimėjo daug politinių taškų. Lokerbis ir M.Kadhafio pasiryžimas atsisakyti slaptos branduolinių bei cheminių ginklų programos stumtelėjo Libijos lyderį į naują XXI amžiaus politinę areną.
    M. Kadhafi iš atstumtojo tapo strateginiu partneriu ir išdidžiai savo bediunų palapinėje priiminėjo britų ar italų lyderius. Tiesa, jis niekada neprarado savo ekscentriškumo ir užantyje slėpė ne vieną gyvatę, bet nafta, pinigai bei tariamas geranoriškumas Vakarus užliūliavo. Galbūt todėl, išaušus arabų pavasariui, retas kuris pagalvojo, kad Libijos lyderis turėtų būti kitas.
    Visgi libiai, ypač jauni ir ypač šalies rytuose, manė kitaip. Tai, kaip viskas baigiasi, matome tik dabar. Tačiau nereikėtų nuvertinti pulkininko – jis, kaip senas pokštininkas, dar gali iškrėsti paskutinį, nejuokingą, bet mirtiną pokštą.

    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/69026 2011-09-20
  • Kad Lietuva teisinė valstybė - rafinuotas melas

                                                                       Kad Lietuva teisinė valstybė - rafinuotas melas 

    Kažkada Vytautas Landsbergis kalbėjo, jog Lietuvoje egzistuoja teisėjų partija. Jis buvo tikrai arti tiesos. Jeigu mūsų partijas įsivaizduoti kaip ypatingas organizuotas grupuotes valdžiai užgrobti, o ją gavus nebaudžiamai tenkinti savo asmeninius (ne visos partijos, o tik jos viršūnės) siauros grupės interesus.
    Toks apibrėžimas labai tinka ir visoms šalies teisėsaugos institucijoms. Jeigu pasitaiko gražių pavyzdžių, tai tik retos išimtys. O taisyklė labai paprasta - tenkinti savo grupės interesus ir kažkiek atlikti bendros profilaktikos, kad ir patiems nebepasidarytų nesaugu vaikščioti gatvėmis.
    Matyt, dažnas pilietis, norėdamas išspręsti vieną ar kitą problemą, turėjo reikalų su šalies biurokratine sistema. Kai susiduriate su teisiniu nihilizmu, abejingumu ir absoliučiu nesiskaitymu su jumis kaip žmogumi.
    Dažnai išgirsdavote saliamonišką patarimą kreiptis į teismą. Šiuos patarimus dalijantys labai gerai žino, kad, visų pirma, kreipimasis jums labai brangiai kainuos. Antra, teismo procesas užtruks labai ilgai. Galiausiai trečia, jei ir laimėsite, biurokratas, privalėjęs jūsų problemą išspręsti greitai ir teisingai, nenukentės, nes nėra šalyje teisėjo, kuris suprasdamas, jog pilietis į teismą buvo atvarytas veltui, nubaustų tai padariusį valdininką.
    Tik būkime sąžiningi patys su savimi. Apie kokią laisvę mes kalbame? Kur matėte, kad tik panorėjęs, net pats protingiausias pilietis, turėdamas savo neatitinkančią šio pasaulio galingųjų nuomonę, gali ją laisvai išreikšti?
    Tai yra mūsų žiauri kasdienybė, iš kurios, panašu, nėra galimybės išsikapstyti. Mūsų LR prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo pirmininkė Irena Degutienė savo šventinėse, ir ne tik, kalbose labai mėgsta pabrėžti, esą mes gyvename teisinėje valstybėje. Ši frazė nuolat skamba iš Seimo tribūnos, TV laidose ir aplamai tapo kaip koks užkeikimas.
    Lietuva - teisinė valstybė, teisėsauga ir teismai, suprask, prokurorai, policininkai, daugybė specialių tarnybų pareigūnų, teisėjai vykdo tą teisingumą. Ir jie šiame procese yra savarankiški ir nepriklausomi. Ar tik ne čia ir slypi visa problemos esmė?
    Pagal LR Konstituciją visai teisėsaugos sistemai pagrindinę įtaką turi dvi šalies institucijos: tai LR Prezidentas ir Seimas, Vyriausybei atskaitinga tik policija, FNTT, kitos institucijos. Tada leiskite paklausti - iš kokios teisėsaugos institucijos šalies piliečiai turi reikalauti tvarkos ir tikrojo, nevilkinamo teisingumo Lietuvoje?
    Atsakymas labai paprastas - iš šalies Prezidento ir Seimo. Tai yra būtent tos institucijos ir pareigūnai, kurie turi ne žarstyti tuščius pažadus, o per gana trumpą laiką įvesti šalyje įstatymo viršenybę.
    Ir jokie atsikalbinėjimai, atseit, negalima kištis į prokurorų, tyrėjų, teismų darbą, nė sudilusio skatiko neverti. Šalies žmonių problemos turi būti greitai ir teisingai išsprendžiamos, o šalies visuomeninis interesas privalo būti apgintas.
    Jeigu teisėsaugos pareigūnai ir jų vadovai nesugeba tai padaryti, jie turi būti nedelsiant atleidžiami iš pareigų. O vilkinusius bylas, ar kitaip išsukinėjusius nusikaltėlius - sodinti į kalėjimą.
    Jeigu to nedaro LR Prezidentas ar Seimas, šalies žmonės neturi su tuo taikstytis, naiviai, kaip mažvaikiai, tikėdami specialiai kuriama šių pareigūnų Tautos meilės iliuzija. Piliečiai nedelsiant turi pareikalauti tokių pareigūnų atsakomybės.
    Netikėkite, kai jums bandoma sudaryti įspūdį, kad mūsų Prezidentai ar kiti aukštus postus užimantys pareigūnai yra Tautos garbinami ar labai mylimi už nieką. Per rinkimus prisižada pažaboti vertelgas, išgyvendinti betvarkę ir nebaudžiamumą. O padirbėję kelerius metus, vėl tą patį žada, tačiau nieko konkrečiai nedaro.
    Buvo garbinami ir Sovietų Sąjungos vadai, bent jau žiniasklaida apie tai rašydavo, tačiau ar kas juos prisimena dabar? Ši santvarka yra rafinuotesnė ir ciniškesnė, joje sukurta ištisa žmonių protus ir ypač emocijas reguliuojanti industrija.
    Jų pačių sukonstruoti surogatai pateikiami kaip visuomenės nuomonė. Kas formuoja nuomonę? O gi specialistai, apie kuriuos mažai žinoma, ypač apie tai, kokius metodus jie naudoja.
    Svarbiausia, kad tai skelbia ir į galvas mums įkala žiniasklaida. Kai vyksta bet kokia diskusija apie mūsų santvarkos pranašumus, iškart į aukštumas iškeliama žodžio laisvė.
    Tik būkime sąžiningi patys su savimi. Apie kokią laisvę mes kalbame? Kur matėte, kad tik panorėjęs, net pats protingiausias pilietis, turėdamas savo neatitinkančią šio pasaulio galingųjų nuomonę, gali ją laisvai išreikšti?
    Savo laiku buvo labai puolama valstybinė žiniasklaida, kuri, suprantama, yra iš dalies priklausoma nuo esančių valdžioje. Tačiau kuo geresnė privati žiniasklaida, kuri visiškai pavaldi vertelgoms, spausdinantiems ką nori ir kur nori? Taip, būtent tie patys vertelgos, kuriuos pažaboti prieš rinkimus mums žadėjo ponia Dalia Grybauskaitė.
    Pasirodo, dabar ji žino, kas daro įtaką, tik garsiai mums nesako. O ir pažaboti jų jau nebereikia iki kitų rinkimų. Su reitingais dar paprasčiau – kiek užmokėsi, tokius reitingus ir turėsi. Geras pavyzdys, Valdo Adamkaus dešimtmečio reitingai ir žmonių dabartinis paregėjimas...
    Jis ne tik nieko doro Lietuvai nepadarė, bet, pasirodo, buvo neteisėtai išrinktas, toleravo aferistus ir pats juos dangstė. Nenoriu būti blogas pranašas, bet kažkas panašaus kartojasi ir su dabartine Prezidente Dalia Grybauskaite.
    Tikrai sveikinau jos ryžtą, nors ir žodinį susitvarkyti su vertelgomis, išvaikyti visą teisėsaugą apraizgiusį "valstybininkų" klaną bei būti visiems vienodai teisinga. Deja, eina jau treji jos kadencijos metai, o rezultatas nulis. Manau, Prezidentei atskaitingoje teisėsaugoje niekas nepagerėjo, o atvirkščiai, padėtis tik blogėja.
    Kokia teisine valstybe Lietuva gali vadintis, jei dešimtmečius vagiama milijonais ir milijardais, ir niekas nenubaustas? Kas ir kada iškels bylas už 3 milijardus litų, pavogtus LEO.lt aferos metu, už 500 milijonų litų išvogtų per garsųjį VEKS? Ką jau kalbėti apie iš Vilniaus stadiono statybų pasisavintus tik 50 milijonų litų.
    Apie pavogtus viduryje Vilniaus 60 ha žemės sklypą jau pamiršo, kaip ir pusvelčiui "prichvatizuotas" vėliau specialiai į bankrotą nuvarytas "Lietuvos avialinijas". Kas pagaliau nutrauks "valstybininkų" klano visagalybę ir nebaudžiamumą? Šeimininkavimą Prezidentūroje, Seime, Vyriausybėje, ministerijose, prokuratūroje, VSD, STT, FNTT, mokesčių inspekcijoje, teismuose? Kas išdrįs pažaboti suįžūlėjusius antstolius ir grąžinti juos valstybei (t.y., panaikinti privačių antstolių institutą), sudrausminti notarus, kad jie baigtų pelnytis žmonių nelaimių sąskaita vykdydami valstybės jiems deleguotas funkcijas?
    Negi mūsų aukščiausieji nemato, kad šalyje klesti pedofilija, prekyba žmonėmis? Teisėsauga, užuot gaudžiusi nusikaltėlius, juos dangsto. Kada bus nutrauktas susidorojimas su šalies piliečiais: žuvusio Vytauto Pociūno šmeižto kompanija siekiant jį apjuodinti? O kaip Eglė Kusaitė? Kada bus apginta Deimantė Kedytė ir jos pusseserė?
    Dėl V.Pociūno teisėsauga privalo nubausti kaltus šmeižikus už tai, jog jie išsiuntė sąžiningą ir principingą pareigūną į Baltarusiją. Nubaudę šmeižikus, mūsų prokurorai labai priartės prie V.Pociūno nužudymo užsakovų. Bet be aukšto rango politikų jie neišdrįs to padaryti.
    Nesuprantama, kodėl Prezidentė, per klaidą paskyrusi Darių Valį, kuris net nesugeba atleisti iš pareigų seniai susikompromitavusius Generalinės prokuratūros prokurorus Justiną Laucių ir Mindaugą Dūdą, toliau stebi šio neveiksnumą ir nieko nedarymą. Šie veikėjai, būdami "valstybininkų" klano klapčiukais, niekada neiškels bylų Mečiui Laurinkui, Arvydui Pociui, Dariui Dabašinskui, Dariui Jurgelevičiui ir Co, vykdžiusiems korumpuotų verslo struktūrų nurodymus ir pamynusius Lietuvos interesus.
    Visai neseniai LR Prezidentė pateikė Seimui gal ir neblogas politinių partijų finansavimo įstatymo pataisas. Tiesa, žiniasklaida kukliai nutylėjo, kad lygiai tokias pačias pataisas teikė ir V. Adamkus. Bet problema ne ta. Nutylima didžiausia šios santvarkos rykštė: tai nelegalūs milijonai, naudojami rinkimams. Kol nebus suvaldyti nelegalių pinigų srautai, mes turėsime ne demokratinę ir teisinę valstybę, o kriminalinę – biurokratinę, kurioje ir gyvename.
    Pradėti reikia nuo tų garsių 25 milijonų, nelegaliai gautų iš užsienio valstybės, pono V.Uspaskicho, kuriuos jis panaudojo politinei sistemai užimti. Ką jau kalbėti apie nusikalstamą prokurorų aplaidumą tiriant šią bylą, ir ją kvalifikuojant ne kaip didžiulio masto puolimą prieš valstybę ir jos institucijas, o tik kaip buhalterinę klaidą. Buvo tendencingai bandyta šią bylą išvis numarinti.
    Tačiau niekaip sveiku protu nesuprantamas dabartinis teismų vilkinimas ir šiame fone tvyranti visų politikų olimpinė ramybė. Juk būtent ši byla yra tas lakmuso popierėlis. Ar Lietuvos aukšti pareigūnai, tarp jų, ir ponia Dalia Grybauskaitė yra sąžiningi savo kalbose ar tiesiog meluoja? Kaip galima penkerius metus stebėti Darbo partijos galimą kriminalą, pasinaudojus nelegaliais pinigais savo tikslams pasiekti ir vėliau kaip niekur nieko dalyvauti Seime priimant sprendimus?
    Jeigu anksčiau ar vėliau Lietuvoje atsiras padorių politikų ir jie paskirs padorius prokurorus ir teisėjus, tai šie nusikaltimai bus atskleisti, o kalti nubausti. Tačiau kaip su Seimo sprendimais, kuriuose bus neteisėtai dalyvavusi Darbo partija, kuri naudojosi nelegaliais pinigais?
    Vadinasi, ją gali prireikti įvardyti kaip nusikalstamą organizaciją ir likviduoti. LEO.lt aferoje dalyvavo ir grįžęs iš Rusijos ponas Viktoras Uspaskich, besislapstęs tenai nuo Lietuvos teisėsaugos. Būtent jo nurodymu Darbo partijos frakcija Seime balsavo už LEO.lt aferą. Štai chrestomatinis pavyzdys: vieni nusikaltimai seka kitus, o juos darantys negali būti gerais kovotojais su jais.
    Todėl Tautos ateities forumas, matydamas degraduojančią valstybės teisėsaugą ir kartu su ja ir pačią valstybę, teigia: jei norime turėti savo Tėvynę – šalies piliečiai privalo imtis atsakomybės ir savo ryžtu pasakyti NE tolimesniam mūsų visų mulkinimui.
    Lietuva nėra teisinė valstybė, tie, kurie taip teigia, meluoja visai Lietuvai. Kiek galima kęsti tokią neteisybę, kai žmogus nuoširdžiai atgailavęs netyčia supleškinęs kaimyno šieno kupetą (taip buvo Alytaus rajone), buvo nuteistas 2 metams kalėjimo?
    Tie, kurie mus mulkina ir vagia iš valstybės milijonus ir milijardus, ne tik lieka nenubausti, bet ir toliau, užėmę aukštus valdžios postus, mums vadovauja.
    Kol LR Prezidentė ir kiekvienas politikas toleruos minėtus vagis ir nusikaltėlius, o Lietuvos žmonės leis elgtis savo išrinktiesiems kaip jie nori, kol leisimės mulkinami parsidavusios žiniasklaidos, mes normalios valstybės neturėsime.
    Norite objektyvios informacijos? Kviečiame apsilankyti www.taf.lt ir tikėti tais leidiniais, kurie dar rašo arba savo portaluose talpina tokias šios šalies valdžiai toli gražu nepriimtinus teiginius.

    2011-09-15, 10:14

    www.ve.lt Algimantas MATULEVIČIUS 2011-09-16
     
     
                                                                      Mirė kompozitorius Mindaugas Tamošiūnas 

    Šiąnakt užgeso kompozitoriaus, ilgamečio estradinio orkestro „Oktava“ ir valstybinio pučiamųjų orkestro „Trimitas“ meno vadovo Mindaugo Tamošiūno (77 m.) gyvybė. Maestro M. Tamošiūnas gyveno Kaune, sukūrė apie 130 populiarių kompozicijų. Lietuvoje ir užsienyje yra surengęs daugiau kaip 1000 koncertų.
    Kompozitorius gimė Kaune. Mokydamasis Kauno 1-ojoje vidurinėje mokykloje, grojo trombonu moksleivių pučiamųjų orkestre; tarnybos armijoje metu taip pat retkarčiais grodavo kariniame pučiamųjų orkestre. 1956 metais pradėjo groti Kauno miesto Jaunimo estradiniame orkestre (vadovas J. Tiškus).
    1958–1963 metais neakivaizdiniu būdu studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (vyr. dėst. D. Svirskio trombono klasėje), studijas baigė su pagyrimu. 1959–1960 metais Kauno 8-osios vidurinės mokyklos muzikos mokytojas, 1960–1974 metais Kauno J. Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos Pučiamųjų instrumentų skyriaus metodinės komisijos pirmininkas, 1964–1974 metais pavyzdinio estradinio orkestro „Oktava“ prie Kauno dirbtinio pluošto gamyklos meno vadovas ir dirigentas. 1974–1975 metais J. Tallat-Kelpšos aukštesniosos muzikos mokyklos dėstytojas, 1975–1977 metais Lietuvos valstybinės filharmonijos Estradinės muzikos skyriaus meno vadovas, 1977–1983 metais valstybinio pučiamųjų orkestro „Trimitas“ meno vadovas ir vyr. dirigentas, nuo 1983 metų šio orkestro pramoginės muzikos ansamblio vadovas, 1986–1990 metais estradinio ansamblio „Oktava“ (Lietuvos valstybinės filharmonijos koncertinis kolektyvas) meno vadovas.
    M. Tamošiūnas su orkestrais bei ansambliais surengė apie 1000 koncertų Lietuvoje, buvusios Sovietų Sąjungos respublikose ir daugelyje kitų šalių. Kaip estradinės muzikos specialistas, 1987 ir 1988 metais po tris mėnesius konsultavo Laoso valstybinį estradinį orkestrą. Buvo 1980 metais respublikinės dainų šventės Vilniuje vyr. dirigentas, daugelio estradinių orkestrų bei ansamblių konsultantas, Lietuvos ir tarptautinių konkursų žiuri narys, išugdė daug žinomų estrados dainininkų. 1980 metais M. Tamošiūnui suteiktas nusipelniusio artisto garbės vardas.

    Alfa.lt 2011-09-16 
                      R.Sikorskis: būtų labai gerai, jei Lietuvos valdžia sugebėtų susikalbėti su savo piliečiais

    Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis pareiškė nenorįs komentuoti prezidentės Dalios Grybauskaitės pareiškimo apie tautinių mažumų lojalumą. Tačiau jis pažymėjo, kad Lietuvos valdžia turi pagaliau susikalbėti su savo piliečiais – lenkų mažuma. Politikas taip pat užsiminė, kad šis procesas gali paspartėti, jei lenkų paramos prireiks valdančiajai koalicijai, kuri formuosis po kitąmet vyksiančių Seimo rinkimų.
    Tačiau politikas užsiminė, kad lietuviškų užrašų atsisakyti galintys Lenkijos lietuviai vardan „laisvės nutautinti“ atsisako nuosavos laisvės.
    Kalbėdamas su lenkų žurnalistais, R. Sikorskis pabrėžė nenorįs kaitinti atmosferos. Būtent tuo jis aiškino atsisakymą komentuoti D. Grybauskaitės žodžius. Tačiau kitais klausimais Lenkijos diplomatijos šefas nuomonę reiškė noriai.
    Beje, R. Sikorskis demonstruoja gerą valią Lenkijos lietuvių tautinės mažumos atžvilgiu. Lenkija jiems siūlo finansinę pagalbą.
    Susikalbėjimas atsiras po rinkimų?
    Kaip praneša Lenkijos naujienų agentūra PAP, R. Sikorskis dideles viltis sieja su dvišale darbo grupe, kuri nagrinėja Lietuvos Švietimo įstatymo problemas. Tačiau Lietuvos politikų santykiuose su lenkų mažuma ministras įžvelgia ne mažiau bėdų, nei lenkus papiktinusiame įstatyme.
    Anot PAP, R. Sikorskis pasisako už tai, kad „santykiai tarp Lietuvos valdžios ir jos piliečių, t.y. lenkų kultūros ir tapatybės piliečių, būtų geresni“.
    „Jeigu Lietuvos valdžia susikalbėtų su nuosavais piliečiais, tai būtų geriausias sprendimas“, - sakė Lenkijos diplomatijos šefas.
    Jis taip pat pažymėjo, kad lenkų tautinė mažuma Lietuvoje yra įtakingesnė už bet kurią užsienio lenkų bendruomenę, kas atsispindi ir politiniame fone.
    „Anksčiau ar vėliau, viena ar kita konfigūracija, galbūt (lenkų tautinė mažuma – DELFI) įeis į koaliciją. Tada į jos argumentus, tikiuosi, bus atsižvelgiama“, - tęsė R. Sikorskis.
    Stipriausia lenkų politinė organizacija – Lietuvos lenkų rinkimų akcija – 2008 m. Seimo rinkimuose iškovojo tris parlamentarų mandatus. Visi jie gauti vienmandatėse apygardose. Iki 5 proc. barjero, kuris būtų leidęs į Seimą papulti ir Lenkų rinkimų akcijos rinkiminio sąrašo nariams, pritrūko labai nedaug – vos 0,21 procentinio punkto.
    R. Sikorskis pažymėjo, kad Švietimo įstatymo sušvelninimas – ne vienintelis iš Lietuvos laukiamas žingsnis. Anot politiko, Lietuva Lenkijai yra pažadėjusi „normalius sprendimus, palengvinsiančius žmonėms gyvenimą ir įtikinsiančius juos, kad nėra ambicijų privalomai keisti jų tapatybę“.
    „Taigi, kad žmonės galėtų rašyti savo pavardės taip, kaip nori“, - paprastai paaiškino R. Sikorskis.
    Prezidentės žodžiai atsako nesulaukė
    Paprašytas pakomentuoti prezidentės D. Grybauskaitės pareiškimą apie tautinių mažumų lojalumą valstybei, Lenkijos užsienio reikalų ministras susilaikė ne tik nuo aštresnių replikų, bet ir nuo bet kokių komentarų.
    „Manau, kad pasisakymai, kurie kaitina atmosferą, nepadeda (lenkų tautinės mažumos problemų sprendimo – DELFI) procesui. Todėl iš savo pusės (D. Grybauskaitės pareiškimo – DELFI) nekomentuosiu“, - sakė R. Sikorskis.
    Lenkijos lietuviams „laisvė nutautinti yra svarbesnė, nei naudojimasis nuosava laisve“
    Lenkijos diplomatijos šefas taip pat pažadėjo paramą Lenkijos lietuviams, nukentėjusiems nuo antlilietuviškų išpuolių, kuomet Lenkijos vėliavos spalvomis užtepliotos lentelės su lietuviškais užrašais. Nors lietuviai rimtai svarsto galimybę apskritai atsisakyti dvikalbių lentelių, Lenkijos vyriausybė siūlo padengti išniekintų lentelių sutvarkymo ir grąžinimo išlaidas.
    „Problemos yra ne tik Šiaurės Rytų Lenkijoje, - kalbėjo R. Sikorskis, pažymėdamas, kad ir kitose šalies vietose būta išpuolių prieš dvikalbes lenteles. - Mes, kaip vyriausybė, pasiūlėmė padengti lentelių pakeitimo išlaidas.“
    Vis dėlto ministras nesusilaikę neišreiškęs nuostabos dėl to, kad Lenkijos lietuviai rimtai svarsto galimybę atsisakyti užrašų gimtąja kalba. Jis užsiminė, esą toks žingsnis padeda vykdyti nutautinimo politiką. Tiesa, būtent Lietuvos vardo politikas nepaminėjo.
    „Jeigu kas nors mano, kad laisvė nutautinti yra svarbesnė, nei naudojimasis nuosava laisve, tokios logikos aš nesuprantu“, - stebėjosi R. Sikorskis.

    www.DELFI.lt 2011 rugsėjo 16 d. 
                                         „Politinių partijų finansavimo pakeitimai skaidrintų politinį procesą

    Šiandien Seime pateikiami prezidentės D. Grybauskaitės ir parlamentinės grupės „Už piliečių talką kuriant Lietuvą be korupcijos“ pasiūlymai, kurie iš esmės keistų politinių partijų finansavimą. Tai iš dalies padėtų išvengti priklausomybės nuo rėmėjų ir partijų finansavimą padarytų skaidresnį.
    „Politinių partijų finansavimo šaltiniai iki šiol nėra subalansuoti, todėl partijos savo veikloje objektyviai susiduria su vadinamosios „išorės kontrolės“ arba priklausomybės nuo rėmėjų problemomis. Siūlomi pakeitimai leistų šiek tiek praskaidrinti politinį procesą“.
    Šiuo metu didžiąją dalį pajamų partijos surenka iš didžiųjų juridinių asmenų aukų (aukos nuo 10 tūkst. iki 39 tūkst. litų), kurios sudaro apie 80 proc. visų aukų. Įstatymo pakeitimais siūloma uždrausti juridiniams asmenims finansuoti partijas (Prezidentės siūlymas) ir Lietuvos piliečiams leistų, papildomai prie skirstomų 2 proc., dar skirti 0,5 procento dydžio gyventojų pajamų mokesčio dalį politinėms partijoms remti (parlamentinės grupės „Už piliečių talką kuriant Lietuvą be korupcijos“ siūlymas).
    „Partijų finansavimo pakeitimais būtų bent iš dalies išspęsta plutokratinių pinigų problema, kai egzistuoja pernelyg didelė stambių finansinių rėmėjų įtaka politinėms partijoms, kurios pasekmės – partijų atsidėkojimas finansiniams rėmėjams per stambius valstybinius užsakymus“, – įsitikinusi parlamentinės grupės „Už piliečių talką kuriant Lietuvą be korupcijos“ pirmininkė Agnė Bilotaitė.

    veidas.lt Arvydas Anušauskas 2011-09-16


                                                           I.Degutienė siūlo Lietuvoje steigti R.Reagano tyrimų centrą    

    Ronaldas ReaganasVašingtone viešinti Seimo pirmininkė Irena Degutienė, susitikusi su JAV prezidento Ronaldo Reagano fondo vykdomuoju direktoriumi Johnu Heubuschu ir JAV Kongreso nariu Davidu Dreieriu, aptarė galimybę įsteigti R.Reagano vardo tyrimų centrą Lietuvoje.
    „Tokio centro įsteigimas Vilniuje įamžintų a.a. prezidento Ronaldo Reagano idėjas ir politinius pasiekimus ir užtikrintų jų tęstinumą Rytų Europoje. Turbūt nėra geresnio būdo šio Prezidento atminimui įamžinti“, – pranešime spaudai cituojama I. Degutienė.
    I.Degutienė pabrėžė, kad prezidentui R. Reaganui Baltijos, Rytų ir Vidurio Europos regionas buvęs labai svarbus.
    „Būtent jo ryžtas nutraukti Šaltąjį karą prisidėjo prie lemiamo istorijos lūžio: žlugus Blogio imperijai buvo atkurta laisvė Rytų Europoje – „Naujoje Europoje“, kuri vėl užėmė savo teisėtą vietą demokratinių tautų bendrijoje“, – sakė I. Degutienė.
    Susitikime dalyvavęs R. Reagano fondo vadovas J. Heubuschas pabrėžė, kad legendinio JAV prezidento R. Reagano vardo centro įsikūrimas Vilniuje esąs „tik laiko klausimas“. Sutarta šią idėją detaliau aptarti būsimo D. Dreierio vizito į Lietuvą lapkričio mėnesį metu.

    www.DELFI.lt 2011-09-16
     
                                         Broliams krepšininkams ir nebroliams krepšinyje 

    Ką jūs darytumėte pavadintas šiukšle (ar panašiai), kurią reikia peržengti ir eiti tolyn?
    Ką padarė makedonai, atsiminsim ilgai. Tik ar suprasim? Nemanau.
    Nes suprasti, kad kaltas esi tu pats, jei ir galima, tai pripažinti šitai viešai - neįtikimai sunku. Tuo labiau kad tai pripažinti turėtų tokia daugiaveidė esybė kaip viešoji erdvė.
    Taip, šįkart dėl mūsų krepšininkų pralaimėjimo kalta būtent Lietuvos viešoji erdvė, daugybės žurnalistų ir apžvalgininkų burnomis bylojusi apie makedonų nereikšmingumą.
    Ko tik neprisiklausėm! Ir kad jie surinkti paskutinę minutę iš kažkokių pašalių, ir kad žaisti su jais kur kas parankiau negu su rusais, ir kad ne tik jie, bet ir ispanai, yra įveikiami, ir kad keliui į auksą jau žiebiasi žalia šviesa. Gerai dar, kad tik po pralaimėjimo garbus Seimo narys makedonus pavadino kalviais.
    Mūsų viešoji erdvė įveržė makedonų savigarbos spyruoklę ir atpalaidavo psichologinius lietuvių komandos mechanizmus. Galima ieškoti ir rasti visokių papildomų priežasčių ir sąlygų, tačiau svarbiausia priežastis yra ši - komandas gobianti aplinkos nuotaika, kuri nori nenori įsiskverbia į žaidėjus. Tokioje atmosferoje dešimt kemzūrų gali kabėti apie būtinybę susikaupti ir kovoti rimtai, apie priešininkų susikaupimą ir ryžtą nepasiduoti: lietuvių komanda viešumoje jau yra laimėjusi!
    Mūsų viešoji erdvė psichologiškai nuginklavo lietuvius ir apginklavo makedonus. Ji jiems padėjo laimėti. Visų pirma - ji.
    Ko prisiklausysim dabar? Kas dedasi interneto portaluose, net nesinori komentuoti. Ir viešosios erdvės buvusios situacijos projektuotojų kalbos atrodo kaip neiškepti blynai. Labai įdomu, kaip savo reitingus švitins krepšininkų politiniai prielipos.
    Apie tai bus galima pakalbėti ir vėliau. Dabar svarbu mūsų krepšininkus paremti, kad šie iškovotų bent teisę dalyvauti Londono olimpiadoje.
    Nedelsiamas darbas - pradėti kalbą, kaip viešąją erdvę apsaugoti nuo piemeniškai kvailo šnekėjimo, kuris pardavinėjamas kaip informacija, o yra arba tampa dezinformacija, neretai turinčia intenciją sukelti visiškai priešingas pasekmes. Mūsų žurnalistikos neprofesionalumas, atsakomybės už pasekmes gyvenimui ignoravimas net tada, kai žurnalistas suvokia savo honoraro panašėjimą į 33 sidabrinius, toks charakteringas ikikatastrofinėmis mūsų krepšiniui dienomis, yra ne tik šio ypatingo atvejo, bet ir visos mūsų „karštosios informacijos“ savybės, prilygstančios psichotropinių ar net radioaktyviųjų medžiagų poveikiui. Eiti šitais keliais toliau reiškia savo rankomis naikinti arba bent jau apsunkinti ne tik Lietuvos krepšinio pergales, bet ir visą Lietuvos gyvenimą.
    Nesu krepšinio žinovas. Neturiu teisės svarstyti profesinių šios situacijos subtilybių. Žinau viena: tokiose varžybose dalyvaujanti komanda turi būti stipriausia nacionalinė rinktinė. Tokios sutelkti Lietuva nepajėgi: krepšininkai senatvei turi užsidirbti pasaulyje. Surinktoji ir taip nuėjo toli įveikdama ir savųjų, ir svetimųjų spaudimą.
    Kaip galėdamas norėjau padėti ir aš: psichozė yra psichozė. Dar nuo „Žalgirio“ ir CASK grumtynių laikų pastebėjau, kad „Žalgiris“ pralaimi, kai žiūriu tiesioginę transliaciją. Kad mano bloga akis nenužiūrėtų, ir dabar stebėjau susitikimų įrašus. Nepadėjo. Kaip nepadėjo ir krabas Lazdeika. Kaip ir daugelis kitų protingų kvailysčių. Būtų gerai, kad jų būtų mažiau. O nuo žiniasklaidos savo blogos akies nebenuleisiu.
    Šiandien mums visiems bloga diena. Bet ji praeis.
    Būkit sveiki ir stiprūs, broliai krepšininkai!

    Alfa.lt Romualdas Ozolas 2011-09-16


                                                                            Valdžia Vilniuje dirba be jokios kontrolės

    Savivaldybės Kontrolės komitetas yra vienintelis miesto komitetas vis dar neturintis savo pirmininko. Tai, pasak komiteto nario Juro Poželos, labai apsunkina darbą.
    „Pirmininko labai trūksta. Savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos ataskaitą apie Vilniaus visuomenės sveikatos biuro veiklą nagrinėjome tik trečiadienį, nors auditorių išvados buvo parengtos liepą. Praėjo keli mėnesiai, kol ėmėmės šio darbo“, - atvirai kalbėjo Socialdemokratų frakcijos narys.
    Kontrolės komiteto posėdis trečiadienį buvo sušauktas tik surinkus trečdalio narių parašus.
    „Tokia tvarka numatyta reglamente. Vienintelė neišrinkto komiteto pirmininko pavaduotoja verčia komitetą judėti į priekį“, - komplimento kolegei Indrei Jakaitytei nepagailėjo J.Požela.
    Pagal vietos savivaldos įstatymą, Kontrolės komiteto pirmininkas turi būti deleguojamas iš opozicijos, o jo kandidatūra tvirtinama miesto tarybos. Kitų miesto komitetų pirmininkų skyrimo procedūra paprastesnė – pirmininką išsirenka patys komiteto nariai.
    Du kartus į Kontrolės komiteto pirmininko postą buvo keliama konservatoriaus Vido Urbonavičiaus kandidatūra, tačiau tarybos nariai nubalsavo prieš.
    Kontrolės komitete dirba dar vienas opozicijos atstovas – Tvarkos ir teisingumo frakcijos narys Kazys Zulonas. Tačiau jo kandidatūra pirmininko kėdei nebuvo siūloma.
    „Reikėtų klausti opozicijos, kodėl ji nekelia kito asmens. Tai – opozicijos prerogatyva. Keistai atrodytų, jei valdantieji skirtų savo atstovą“, - svarstė J.Požela.
    V.Urbonavičius atkreipė dėmesį, kad Kontrolės komiteto pirmininko pareigos turėtų atitekti didžiausios opozicinės frakcijos, šiuo atveju Tėvynės sąjungos Lietuvos krikščionių demokratų, atstovui.
    „Tokia chaotiška komiteto situacija susidarė dėl to, kad Artūras Zuokas nesilaiko demokratijos principų. Iš to, kiek teko kalbėtis su frakcijų seniūnais, susidariau nuomonę, kad nepatvirtinti manęs yra asmeninis A.Zuoko noras“, - pasakojo V.Urbonavičius.
    Jis sakė, kad artimiausio tarybos posėdžio metu paskutinį kartą bandys kelti savo kandidatūrą: „Jei būsiu nepatvirtintas, tą pačią savaitę kreipsimės į Seimą, siūlydami keisti Vietos savivaldos įstatymą“.
    Portalas diena.lt jau skelbė, kad sostinės savivaldybėje nuo balandžio nė karto nebuvo sušaukta ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kolegija.

    www.diena.lt Dovilė Jablonskaitė 2011-09-16 
  • "Faina" turėti berniuką mušimui


                                                  "Faina" turėti berniuką mušimui

    Lenkų politikai, tie oficialieji, nestygsta. Jų viršutiniame sluoksnyje, regis, jau susiformavo gero tono taisyklė: nepraeik nespyręs Lietuvai. Tai žadina savotišką bemaž gailestį, tartum suaugę žmonės būtų tapę aršaus paauglio įkaitais. Privalu elgtis blogai, tada vaikiui patiksim. Anas vienas pats mat neįstengtų suspardyti praeivio, ramiai keliaujančio savo nelengvu gyvenimo keliu, bet padedamas dėdžių... Dar kitas geras antai iš už krūmo trina rankas, tik spirk, spirk jam! Dėdžių gaila todėl, kad širdies gilumoje jie žino esą neteisūs; tokia padėtis nemaloni, tad pyksta, kodėl tokia padėtis. Ne ant savęs pyksta, be abejo, tam reiktų turėti krikščioniškų savybių.
    Simptomiška, kad rinkimų išvakarėse prie Lietuvos ujimo akcijos pridėjo net kaimynų prezidentas. Pats iš Lietuvos, nuo Rokiškio. Pamėgino efektingai pasinaudoti lenkišku priežodžiu "Pryjdzie koza do woza" ("Ateis ožka prie vežimo"), bet taip savotiškai, lyg sakytų Lietuvai komplimentą. Ji ne ožka, tad prie vežimo neateis. (Juolab kai vežimas kvailas arba prikrautas šlamšto). Todėl nevarkit plūsdamiesi, ponai bajorai, verčiau pradėkite mąstyti ir kalbėtis - gal toks yra jų prezidento gerasis patarimas?
    O buvusiajam prezidentui turbūt komanda patarė nepriimti aukšto Lietuvos apdovanojimo. Pretekstas - negerbiate lenkų kultūros. Jeigu kada pradėsite gerbti, priminsiu apie save ir kad ordinas buvo paskirtas.
    Panašiai anksčiau sakė ministras: kol nesusitvarkysite, neatvažiuosiu. Labai skaudu. Rinkimų akcija (tokia partija) išvedė net mokinius iš pamokų, pavėžino į sostinę, renginį pavadino "streiku". Ar tikrai 70 valstybės mokyklų tą dieną nedirbo ir kurie direktoriai taip nusprendė? Kas nukenčia, likus be pamokų? Mokiniai, kurie įveliami ne į mokslą. Akcijai linksma, gal pavyks paimti įkaitais visą Varšuvos vyriausybę. "Nukentės" nuo permainų gal kai kurie mokytojai, per dvidešimt metų nepramokę valstybinės kalbos tiek, kad netrukus galėtų lietuviškai dėstyti Lietuvos istoriją, geografiją. Todėl atšaukit įstatymus! Čia šuva ir pakastas, tą pripažino net p. Česlovas Okinčicas, kadaise balsavęs už Lietuvos nepriklausomybę, nesteigęs prosovietinių autonomijų. Tik apie įstatymą kaip "kerštą" kažkas jam trenkė į galvą.
    Iš tų lenkiškų linksmybių yra šiek tiek ir gėrybių. Lietuviai vėl tampa vieningesni. O Lenkijos valdžia pirmąsyk pasvarstys prie bendro stalo, kaip jaučiasi lietuviai Seinų krašte. Niekas ten jų nekursto nesilaikyti Lenkijos įstatymų: yra lojalūs, ramūs, tai gal verti fašistų spardymo? Ar tikrai reikėjo dabar uždaryti paskutinę jiems skirtą radijo valandėlę? Tuose kaimuose pusė lietuviškų mokyklų jau uždarytos, o dabar neturtingoji Lenkija uždarys dar dvi. Gal Lietuva galėtų pašelpti? Štai bent pora temų ekspertų susitikimui Druskininkuose ir kitur, bet juk anksčiau jokia dvispalvė ožka prie to vežimo nėjo.
    Susitikimas nūnai jau įvyko, svarstyta apie būsimus egzaminus, dar šis tas. Ne visai aišku, ar nemėginta primesti iškreipta nuostata, neva valstybinės kalbos mokymo pagerinimas reiškia blogesnį lenkų kalbos mokymą. Čia teisintis būtų net absurdiška, tik tegu spauda nejaukia posmų.
    Prasidėjus dalykiškam pokalbiui, gal atlyš platinama psichozė. Be to, praeis rinkimai broliškoje Lenkijoje, tai gal vėl atgims brolystė. Paprasti lenkų žmonės, ne valdžia ir ne rinkimų akcininkai, tebelaiko Lietuvą sau artimiausia šalimi. Žinau, ką tai liūdina, bet juk ne mus. Tik nepamirškim, kad įsismaginę politikieriai, juolab neapykanta persiėmę falangistai, nėra visi lenkai. Daug normaliai mąstančiųjų.

    "Lietuvos žinios" Vytautas LANDSBERGIS 25011- 09 – 14

                           A. Anušauskas: nedidindama išlaidų gynybai valstybė rodo, kad jai nerūpi jos saugumas

    Prezidentė skeptiškai vertina siūlymus kitais metais gerokai padidinti finansavimą krašto gynybai. Jos teigimu, Lietuva vis tiek niekada nenukonkuruos stambiųjų valstybių. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai sako, kad valstybė savo gynybai daugiau pinigų skirti privalo, praneša LTV naujienų laida „Šiandien“.
    NATO valstybės yra sutarusios 2 proc. bendrojo vidaus produkto skirti gynyboms reikmėms. Lietuva šiemet krašto apsaugai skyrė per 870 mln. litų, o tai yra mažiau nei procentas – 0,85 proc. nuo bendrojo vidaus produkto.
    „Jeigu pakeltume iki 2 procentų, tai šiandien reikštų milijardą – dvigubai daugiau nei reikia pensijų atstatymui. Ir ką nupirktumėm už milijardą litų? Na truputį daugiau ir kelis tankus, bet iš tikrųjų mūsų gynybiniai pajėgumai ir sistema ženkliai nuo to nepagerėtų“, – Lietuvos radijui antradienį teigė Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
    „Bet iš esmės tokiomis lėšomis, 0,85 proc. nuo BVP normaliai finansuoti krašto sistemą neįmanoma. NATO nėra rašytinio susitarimo, bet yra labai aiškiai tarp NATO šalių žodinis susitarimas – siekiamybė, kad būtų skiriama 2 proc. nuo BVP, taip užtikrinant mūsų valstybės saugumą“, – sakė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, socialdemokratas Juozas Olekas.
    Krašto apsaugos ministerija ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas siekia, kad kitais metais gynybai būtų skiriama jau 0,9 proc. nuo bendrojo vidaus produkto. Tačiau tam reikėtų prie šiųmečio krašto apsaugos sistemos biudžeto pridėti 100 mln. litų.
    „Esmė – ne kiek, o kam ir kokybė tų išlaidų. Lietuva niekada, net jeigu ir skirs 10 proc. savo BVP, aš čia dabar teoriškai kalbu, nenukonkuruos stambiųjų valstybių, nei tankų kiekiu nei technologijų. Svarbu ne tik, kiek skiriame lėšų, bet kaip jas panaudojame, kaip efektyviai. Šiandien mes iš tiesų turime labai keistą kariuomenės struktūrą, kur vos ne virš 60 proc. visų skirtų lėšų nueina atlyginimams, ne technikai, ne inovacijoms. Taigi iš tiesų iškraipyta struktūra ir patys gynybos pajėgumai gerokai sumenkę“, – kalbėjo šalies vadovė.
    „Kai neskiriama daugiau pinigų mokymams, investicijoms šitoje srityje, nes čia Europos Sąjungos lėšos jokios nefigūruoja, Lietuva tik pati turi rūpintis savo gynyba, tai, be abejonės, didesnė dalis skiriama personalo išlaikymui. Tokia yra reali situacija. Bet skiriant pakankamai lėšų ir mokymams, ir investicijoms, ir ginkluotei, tie procentai, be abejonės keičiasi. Bet aš pabrėžiu ir komitetas visą laiką akcentuoja – turi būti demonstruojamas šitos srities išlaidų didėjimas, nors ir labai minimaliai. Rekomendacija yra 0,05 proc. kiekvienais metais, tai tikrai minimalus didėjimas“, – sakė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, konservatorius Arvydas Anušauskas.
    Komiteto pirmininkas sako, kad nedidindama išlaidų gynybai valstybė demonstruoja, kad jai nerūpi jos saugumas.

    www.bernardinai.lt Kristina Jackūnaitė 2011-09-14


                                                   ES pradeda derybas dėl Kaspijos dujotiekio tiesimo į Europą

    Europos Sąjunga (ES) pritarė deryboms su Azerbaidžanu ir Turkmėnija dėl Kaspijos dujotiekio tiesimo tarp ES, Azerbaidžano ir Turkmėnijos, sakoma Europos Komisijos pirmadienį paskelbtame pranešime spaudai.
    "Europa šiandien kalba vienu balsu. Kaspijos dujotiekis - svarbiausias Pietų transporto koridoriaus projektas dujoms tiekti Europai iš naujų šaltinių. Mes ketiname jį užbaigti kaip galima greičiau", - pareiškė už energetiką atsakingas Europos Komisijos narys Guentheris Oettingeris.
    Europos Komisijos pranešime pažymima, kad pirmą kartą ES siūlo sudaryti sutartį dėl infrastruktūrinio projekto. Ši sutartis bus pasirašyta, kai jai pritars visos 27 Bendrijos narės.
    Priimtas sprendimas dėl Kaspijos dujotiekio - tai tiesioginis Europos Komisijos pirmininko Jose Manuelio Barroso ir Europos Komisijos nario G.Oettingerio vizitų į Baku ir Ašchabadą šių metų sausį ir derybų su šių šalių vadovais rezultatas, pažymima Briuselyje.
    Europos Komisijos nuomone, šis įvykis labai svarbus momentas realizuojant Pietų koridoriaus projektą ir pirmas konkretus sprendimas, susijęs su vieningos energetinės strategijos koordinacija, nurodoma Europos Komisijos ataskaitoje "ES energetinė politika: santykiai su partneriais už mūsų sienų", priimtoje rugsėjo 9 dieną.
    Susitarimas dėl Kaspijos dujotiekio bus pagrindas tiesiant dujotiekį po vandeniu, kuris sujungs Turkmėniją su Azerbaidžanu ir infrastruktūra, tiekiančia dujas Europai, sakoma Europos Komisijos pareiškime.
    Tuo tarpu Rusija ir Iranas pasisako prieš šio dujotiekio tiesimą Kaspijos jūros dugnu. Šioms šalims rūpi aplinkos apsauga, jūriniai ištekliai, galimas jūros teršimas, pareiškė Teherane susitikę Irano naftos ministras Rostamas Ghasemi Rustamas Kasemis) ir Rusijos energetikos ministras Sergejus Šmatko.
    Beje, tokia Irano pozicija daro neįmanomą dujotiekio tiesimo variantą iš Turkmėnijos į Azerbaidžaną. Pastaroji šalis turėtų tiekti Turkmėnijos dujas dujotiekiui “Nabucco”, kuris, kuruojamas Europos Sąjungos, turėtų užtikrinti dujų tiekimą Europai apeinant Rusiją.
    Neseniai Irano, Irako ir Sirijos naftos ministrai pasirašė memorandumą dėl dujotiekio tiesimo iš Persijos įlankoje esančio Pietų Parso dujų telkinio į Europą.
    Pastarąjį, apie 5 tūkst. kilometrų ilgio dujotiekį, vertinamą 10 mlrd. JAV dolerių, planuojama tiesti per Iraną, Siriją, Libaną ir Viduržemio jūros regioną.

    www.bernarsinai.lt 2011-09-12


                                                                              Demokratiją išsaugos tik tautos 

    Europos krepšinio čempionatas sukėlė džiugų šurmulį visoje Lietuvoje ir įrašė mūsų kraštą į sporto pasaulio žemėlapį. Vėl jaučiamės vieningi, didžiuojamės mūsų rinktine. Tačiau blaivesni balsai primena, kad sporto dievai yra aikštingi ir nenuspėjami. Jei rinktinė laimės - puiku, o kitu atveju galime skaudžiai nusivilti. Ta proga kai kas puolė ieškoti ir vardyti, kuo dar galime didžiuotis be krepšinio.
    Nemanau, kad verta inventorizuoti galimus didžiavimosi objektus. Tuo tarsi nustatome niekuo nepateisinamas žaidimo taisykles: kuo daugiau didžiavimosi objektų, tuo labiau pagrįstas patriotizmas. Iš tikrųjų didžiavimasis savo Tėvyne negali būti matuojamas tokiais objektais ir nėra išvedamas iš loginių samprotavimų - meilė Tėvynei yra tiesiog mūsų orumas, meilė sau patiems. Mylime Tėvynę ir puoselėjame ją, nes gerbiame save. Lygiai taip pat sergame už Lietuvos krepšinio rinktinę, nesvarbu, ar ji laimi, ar pralaimi. Sirgsime ir už Lietuvos futbolo rinktinę, nors ir kaip jai nesisektų. Teko lankytis Etiopijoje, vienoje skurdžiausių pasaulio valstybių, neišsikapanojančioje iš bado, valdomoje represinio režimo. Tačiau žmonės žibančiomis akimis prieina gatvėje prie svetimšalio ir klausia, kaip patinka jų valstybė, tikėdamiesi gerų žodžių. Sunkiai gali sutilpti galvoje - kaip Lietuvoje nutiko, kad pasididžiavimas savo tauta ir šalimi kartais traktuojamas kaip nenatūralus, kenksmingas reiškinys.
    Levas Tolstojus romane "Karas ir taika" ironiškai apibūdina, kokiu pagrindu Europos tautos pasitiki savimi. Vokiečiai pasitiki savimi, remdamiesi abstrakčia idėja - mokslu, tai yra tariamuoju tikrosios tiesos žinojimu. Prancūzai pasitiki savimi todėl, kad jie patys tariasi esą ir protu, ir kūnu neatsispiriamai žavingi tiek vyrams, tiek moterims. Anglai pasitiki savim remdamiesi tuo, kad jie yra geriausiai sutvarkytos pasaulyje valstybės piliečiai ir todėl kaip anglai visada žino, ką jie turi daryti. Italai savim pasitiki todėl, kad jie visuomet susijaudinę ir lengvai užmiršta ir save, ir kitus. Rusai pasitiki savim todėl, kad jie nieko nežino ir žinoti nenori, nes netiki, jog būtų galima ką nors tobulai žinoti.
    Paliksiu skaitytojui spręsti, kiek šie apibūdinimai išlieka taiklūs praėjus 140 metų po jų paskelbimo, tačiau L.Tolstojus išties užčiuopė gilųjį tautų pasitikėjimo savimi pagrindą. Nesvarbu, kad šis pagrindas nėra racionalus - jis yra veiksmingas, jo padedami žmonės kuria ir siekia tikslų.
    Drauge galima klausti - kam tos tautos išvis reikalingos, jei jos statomos ant tokio iracionalaus pagrindo? Ir Lietuvoje apžvalgininkai šiuo metu diskutuoja, ar tauta yra objektyviai susiklostęs dalykas, ar ji viso labo dirbtinai sulipdyta bendruomenė.
    Apie tai galima diskutuoti pasitelkiant įvairias mokslines teorijas ir, priklausomai nuo pasirinktos teorijos, prieiti skirtingas išvadas. Tačiau juk akivaizdu - tautos egzistuoja, o jų buvimas pateisinamas jau vien tuo, kad jos yra galingas žmogaus saviraiškos, bendruomeniškumo, kultūros šaltinis. Juk sakoma, kad tautos yra istorinis reiškinys, jos susiformavusios ne taip seniai. Tai argumentas, tariamai sumažinantis tautos reikšmę. Tačiau juk visą kultūrą, visą moralę lygiai taip pat galima laikyti istoriniu reiškiniu, reliatyviomis vertybėmis, susitarimo dalyku. Nuo to mūsų gyvenimo pagrindai netampa mažiau svarbūs. Raskolnikovas klausė, kokia yra tos senutės gyvenimo prasmė, ir nesugebėjo rasti loginio pagrindimo. Hamletas klausė, būti ar nebūti - ir pagrįstas atsakymas po kelių šimtmečių dar nėra surastas. Jeigu galima abejoti žmogaus egzistencijos pagrindais, tai juo labiau galima reikšti abejones dėl visų žmogaus ir jo sąmonės, jo ideologijos kūrinių. Tautos yra mūsų žmogiškos realybės atributai, svarbios tiek, kiek mes patys suteikiame joms reikšmės.
    Tautas kaip tokias dažnai mėginama paneigti teigiant, kad jos tarsi uždeda pančius individui, primeta jam mąstymo rėmus bei gyvenimo būdą. Ir dėl ko? Esą viso labo dėl naivių pasakaičių ir sufalsifikuotų praeities faktų, kurie vadinami "didingos tautos istorijos" vardu. Žinoma, iškeliami fašizmo, nacionalizmo baubai. Tačiau tokie kritikai ignoruoja tai, kad žmogus negali gyvuoti be vienų ar kitų įsitikinimų. Atsisakymas vienų dogmų bendruomenės mastu reiškia tik kitų dogmų priėmimą. O gyvename būtent tą laikotarpį, kai tautos ir tautinės valstybės reikšmės menkinimas yra didelį pavojų kelianti tendencija, ir jau vien dėl to, kad demokratija, kokią ją pažįstame ir įsivaizduojame, yra įmanoma tik tautinės valstybės rėmuose. Išklibinus tautinės valstybės pamatus, neliks ir žmonių atstovavimo. Tad "laidojant" tautinę valstybę reikėtų pagalvoti ir apie šias pasekmes.
    Bendruomeniškumo ir tautinių vertybių reikšmę stengiasi sumenkinti ne vien nuoširdūs anarchistai ar įsitikinę liberalai. Tai didelio žaidimo dalis. Friedrichas Nietzsche kadaise kalbėjo apie atsirandantį stropų ir darbštų bandos gyvulį žmogų, lengvai pasiduodantį manipuliacijoms. Prieš dvidešimt metų šį žmogų pažinojome mankurto vardu, o šiandien kartais vartojama bioroboto sąvoka. Priėjome ribą, kai ne taip jau sunku įsivaizduoti globalizuotą, suniveliuotą, pilką pasaulį, kuriame nuolat plaunamos smegenys. Tautinė valstybė siūlo tam ryškią ir veiksmingą alternatyvą.

    "Lietuvos žinios" Saulius SPURGA 2011-09-14


                                                                Kas bus, kai graikai bankrutuos?

    Nesvarbu, ar Graikija pasitrauks iš euro zonos, ar joje liks, jos bankrotu jau niekas Europoje nebeabejoja. Tik kaip tai padaryti išvengiant didžiausios žalos?
    Kantrybė dėl Graikijos euro zonoje senka. Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schauble nebėra tikras, kad Atėnus galima išgelbėti nuo bankroto. Jo ekspertai dėlioja scenarijus, kas nutiktų, jei Graikija pasitrauktų iš euro zonos.
    Hermanas Van Rompuy - įtakingas žmogus Europoje. Jis jau yra Europos Tarybos prezidentas, o netrukus bus ir euro zonos vadovas, jei viskas vyks pagal planą. Jo naujasis "Pono Euro" vaidmuo yra labai prestižinis. Vokietijos kanclerė Angela Merkel itin vertina kuklųjį belgą, po kurio romia išore slypi kietas stuburas ir gebėjimas siekti naudos. Vienas A.Merkel Europos kolega neseniai savo kailiu pajuto visą H.Van Rompuy žavesio jėgą. Prieš kelias dienas Europos Komisijos (EK), Europos centrinio banko ir Tarptautinio valiutos fondo, vadinamosios troikos, atstovai paliko protestuojančią Graikiją, nes jos vyriausybė, dar kartelį, sugebėjo apeiti susitarimus, kuriems buvo pritarusi. Pokalbio telefonu pradžioje H.Van Rompuy pasakė Graikijos premjerui Georgios Papandreou: "Turime problemą - jei nesitvarkys, kito pagalbos pervedimo Graikija negaus." G.Papandreou iškart viską suprato: H.Van Rompuy jam pasakė, kad europiečiai priėjo ribą - jie nebenori finansuoti jo šalies. Net gąsdinti nelinkęs euro grupės pirmininkas Jeanas Claude'as Junckeras nepatingėjo paskambinti G.Papandreou. "Reikalai Graikijoje nejuda. Rezultatų nėra", - po pokalbio sakė jis.
    Beviltiškas atvejis
    Pietinės narės, tokios kaip Prancūzija, bijo, kad nutraukus finansavimą Graikijai ateis ir jų eilė. W.Schauble nori išsklaidyti šį nerimą. Jis sako, kad Graikija, kitaip nei kitos krizės paveiktos valstybės, yra beviltiškas atvejis. Arba, kaip sakė Graikijos regioninės plėtros ministras Michalis Chrysohoidis, "Graikijos ekonomika merdi".
    Tai tikra tiesa. Vis daugiau kompanijų bankrutuoja, o Graikijos taupymo programa vis labiau atsilieka nuo grafiko ir reformų, ir valstybės nuosavybės privatizavimo srityje. Privatizavimo programa numatyta daugiau kaip prieš metus, bet juda labai lėtai. Iš jos Graikija iki 2015 metų turėtų gauti 50 mlrd. eurų, bet tik visai neseniai pareigūnai pagaliau sudarė valstybinių kompanijų ir turto sąrašą. Kita vertus, galingos profesinės sąjungos daugelyje valstybinių įmonių atbaido investuotojus. Elektros monopolininkės DEI aktyvistai ypač radikalūs: jie jau pagrasino nutraukti elektros tiekimą, jei kompanija bus privatizuota.
    Graikijos valstybinės įmonės yra lengvatų rojus. Kai kuriais atvejais premijos darbuotojams mokamos net "už rankų nusiplovimą". 20 tūkst. DEI darbuotojų uždirba dvigubai daugiau nei aukštųjų mokyklų dėstytojai.
    Sumažino pinigus - galima nedirbti
    Niekur nejuda ir dar vienas reformos projektas - mokesčių surinkimas. "Mums susidaro įspūdis, kad administracinė biurokratija šito nesugeba", - sako premjeras G.Papandreou.
    Graikijos piliečiai ir kompanijos skolingos valstybei 40 mlrd. eurų mokesčių. Ši suma padengtų visą 2011 metų valstybės biudžeto deficitą. Tačiau daugelis valstybės agentūrų neveiksmingos ir korumpuotos. Dabar, kai šių tarnautojų atlyginimai per taupymo programą sumažinti 20 proc., jie nusprendė, kad gali tik minimaliai vykdyti savo pareigas arba visai jų nevykdyti. Apie 17 mokesčių biurų per pirmus septynis šių metų mėnesius neatliko nė vieno audito. Netoli Atėnų esančio Korinto mokesčių inspekcija per 6 mėnesius surinko tik 18 tūkst. eurų pridėtinės vertės mokesčio, nors regione yra vienas didžiausių Europoje kazino, savo būstines turi virtinė kompanijų.
    Vėjais paleisti milijardai
    Iš tiesų, Atėnai murdosi krizėje jau 18 mėnesių, ir nematyti jokios pažangos. Pagrindiniai ekonomikos rodikliai tik blogėja, nėra aišku, ar Graikijos vyriausybė iki galo suvokia, kokioje padėtyje atsidūrė šalis. Europos sostinėms ir EK kyla klausimas, ar pusantrų metų pastangos nenuėjo perniek. Šalys jau suteikė Graikijai 110 mlrd. eurų ir susitarė dėl antro pagalbos paketo, bet europiečiai pradeda matyti, kad labai daug pinigų išleido bergždžiai.
    Nusivylimas ypač didelis Berlyne. Iš pradžių kanclerė sakė, kad graikai patys turi kapanotis iš savo krizės. Paskui pritarė pirmajam ir antrajam pagalbos paketui. Dabar Vokietijos vyriausybė, jei ir nori gelbėti Graikiją, tai tik tam, kad būtų išgelbėtos kitos skolininkės. Vokiečiai apsuko visą ratą ir yra apimti jausmo, kad Atėnų krachas nesibaigs niekada. A.Merkel ir W.Schauble jau beveik susitaikė su tuo, kas neišvengiama ir anksčiau atrodė neįmanoma: Graikija bankrutuos, ir net jos pasitraukimas iš pinigų sąjungos gali būti nevaldomas.
    Neišvengiami padariniai
    Vis dėlto Vokietijos finansų ministerija ir Europos Sąjungos (ES) pareigūnai Briuselyje tikisi suvaldyti Graikijos bankrotą, jei tik Europos politikų galvos liks blaivios ir bus padidinti gelbėjimo fondai, kaip planuojama. Beveik visi jau sutaria, kad Graikijos bankrotas tikriausiai neišvengiamas. Nesutariama tik dėl jo padarinių. Vieni mano, kad Graikija turi likti euro zonoje, kiti ne prieš, kad ji pasitrauktų. Euro zonos narės neturi galimybės pašalinti graikų iš pinigų sąjungos, tad matyt, šie turės patys nuspręsti - lieka ar pasitraukia. Tačiau kad ir kokį variantą pasirinktų, tai reiškia, kad Graikija padengs tik dalį savo skolos, galbūt 50 procentų. O tai reikš rimtus nuostolius kreditoriams, tarp jų Europos centriniam bankui, kitoms ES šalims ir bankams, draudimo kompanijoms ir finansų institucijoms visoje Europoje.
    Kaip gelbėtis?
    W.Schauble įsitikinęs, kad taip tęstis toliau negali. Ministras nebetiki, kad graikai įvykdys sutartas sąlygas, ir mano, kad jų pinigai baigsis spalį. Tad lemtingai dienai reikia ruoštis. Vokiečiai planuoja dvi svarbiausias priemones, kurios apsaugotų kitas Europos valstybes ir bankus. Pirmiausia, preventyvias kredito linijas, į kurias būtų įtrauktas ir Europos finansinio stabilumo fondas, kuris teiktų paskolas finansiškai silpnoms šalims. Antra, vokiečiai nori suteikti bankams finansinių injekcijų, kad šie nenugrimztų į bėdą. Paskolos padėtų ne tik Italijai ir Ispanijai, bet ir tokioms mažoms valstybėms kaip Kipras, kurioms Graikijos bankroto išgąsdinti investuotojai nebenorėtų skolinti.
    Labiausiai nuo bankroto nukentėtų Graikijos bankai, todėl graikų pareigūnai tikina, kad jie ir toliau turėtų gauti pagalbą, net kai ji bus nutraukta Graikijos vyriausybei. Finansų krizė parodė, kad bankai yra glaudžiai susiję ir per valstybių sienas. Jei žlunga vienas pagrindinis bankas, jis lengvai nusitempia paskui save virtinę kitų.

    "Lietuvos žinios" 2011-09-14


                                                                        Pasivaikščiojimai virš Puntuko ir kitur 

    I
    Atsirado siūlymų, jog į Anykščius atvykusiems turistams būtų smagu pasivaikščioti medžių viršūnėmis viršum Puntuko ir iš ten pasigrožėti šia įstabia Anykščių šilelio vieta. Turistai pamatytų vaizdą iš velnio, nešusio Puntuką, požiūrio taško.
    Idėjos puoselėtojai teigia, kad tai būsią itin patrauklu ir modernu. Oponuojantys šiai idėjai sako, jog tai šventos vietos išniekinimas.
    Save priskirčiau prie manančių, jog savąsias šventvietes privalome išsaugoti nesuterštas aludariais bei kitomis pramogomis – bent iki to laiko, kol nors truputį subręs mūsų baltiškasis sąmoningumas ir tose vietose imsime statyti ką nors sakralaus, žadinančio, primenančio. O palaipioti galima ir kur nors kitur.
    II
    Jau tuomet, kai Šventosios pakrantėse buvo pradėta kloti prabangius pasivaikščiojimų takelius, iškilo nemažai klausimų – o kur jie ves? Ko pasižiūrėti čia plūs žmonės iš viso pasaulio? Palaipioti medžių viršūnėmis ir pamatyti velniškai patrauklių kraštovaizdžių?... Pasivaikščioti euro‘ trinkelėmis ir pasėdinėti ant euro‘suoliukų?... O gal tik vietiniai bambalistai čia susės pagėrinėti, o paskui sukūrens visas medines skulptūras, pastatytas pakeliui į Puntuką?
    T.Abuladzės filmas „Atgaila“ baigiasi senutės žodžiais – „Kam reikalingas šis kelias, jeigu jis neveda į bažnyčią?“
    III
    Būta bandymų siūlyti Anykščių valdžiai, jog Puntuko aplinka – tai buvusi šventvietė, tad tąja linkme ją reiktų ir puoselėti. Antai J.Vaiškūnas siūlė iš rąstų pastatyti erdvų šventnamį (a‘la čiurlionišką koplyčią su varpine), užveisti žalčių, paskui kūrenti amžintąją ugnį ir giedoti sutartines, o atvykusius girdyti vietinių žolelių arbatomis.
    Gera mintis buvo pasiūlyta ir archeologės, dr. Rimutės Rimantienės – toje vietoje pastatyti Lietuvos senųjų religijų (sinkretizmo) muziejų, parodant, jog Lietuvoje tūkstantį metų viena šalia kitos egzistavo ir senasis lietuvių tikėjimas, ir krikščionybė. Skolinosi simbolius vienas iš kito ir itin aršiai nekonkuravo. Būtume beveik kaip japonai, gebantys derinti savo pagoniškąjį tikėjimą su budizmu, nepriešinti.
    Tai, beje, buvo supostuluota jau ir karaliaus Gedimino, o paskui popiežiaus pasiuntinių persakyta visai likusiai Europai:
    „Po valgio karalius pasiuntė žmogų pakviesti mus; atėję mes radome jį savo menėje drauge su tarėjais, kurių buvo apie dvidešimt; tai mums labai nepatiko, nes norėjome jį rasti patį vieną.
    Po to, norėdami laimėti jo palankumo, mes pradėjome kalbėti apie procesą prieš teutonų ordino brolius ir apie belaisvių ir jų turtų sugrąžinimą po taikos sudarymo; dėl to jis labai dėkojo ir džiaugėsi.
    Po to karalius paklausė, ar mes žinome, kas buvo parašyta laiškuose, kuriuos jis buvo paskyręs apaštališkajam viešpačiui ir visam pasauliui. Atsakėme, kad laiškų mintis buvo ta, kad jis norįs priimti Kristus tikėjimą ir apsikrikštyti. Tada jis atsakė, kad nebuvo liepęs to rašyti, tačiau, jei brolis Bertoldas tai parašė, tai tegu ant jo galvos ir krinta. “Bet jeigu kada nors galvojau apie tai, tepakrikštija mane Poklius”.
    Paskui jis tvirtino, kad apaštališkąjį viešpatį jis norįs laikyti tėvu, kaip rašė, nes “jis yra vyresnis už mane; ir kitus tokius asmenis laikysiu tėvais, o tuos, kurie vienmečiai su manimi, laikysiu broliais, o kurie jaunesni už mane – sūnumis.“ Krikščionims jis leidžiąs Dievą garbinti pagal savo papročius, rusams pagal savo apeigas, lenkams pagal savo papročius, “o mes garbiname Dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną Dievą”.
    IV
    Žmogaus mąstymas būna dvejopas – kopijavimas bei tiražavimas kur nors kitur sukurtų sėkmingų projektų, arba generavimas naujų, unikalių idėjų. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, aklas kopijavimas (copy paste) tapo vis labiau įsivyraujančiu psichiniu sutrikimu, užgožiančiu esminį kūrybinį principą – nukeliauk ten, kur dar niekas nėra buvęs („nueik nežinia kur, atnešk nežinia ką“). Kaip tik tai ir galėtų būti stiprioji lietuviškojo turizmo (arba piligrimystės) pusė.
    V.Orvidas, vienas skaidriausių bei išmintingiausių XX amžiaus Lietuvos kūrėjų, gebėjęs bendrauti ne tik su žmonėmis, bet ir su medžiais bei akmenimis, šiais žodžiais kvietė į savo sodybą: „Dabar tesusirenka visi - pasiilgę rojaus, poilsio ir ramybės vietos, amžino laimingumo vietos, kur nebėra ko bijoti barbarų.“
    Būt smagu tokius žodžius matyti iškaltus ir Anykščių šventvietės altoriuje.

    Alfa.lt Vytautas V. Landsbergis 2011-09-14

  • Ultimatumas yra. Ko trūksta dar?

                  V.Matuzas. Apie šalies ūkį ir biudžetą, arba ką pasėjom, tą ir pjaunam

    Rudeniop prasidėjus naujam politiniam sezonui įsisiūbuoja diskusijos dėl kitų metų valstybės biudžeto. Šiemet jos veikiausiai bus dar aštresnės, mat po metų laukia nauji Seimo rinkimai, komentuoja Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Vitas Matuzas.
    „Visiškai išvengti tuščio politikavimo dėl būsimo biudžeto projekto vargiai pavyks. Tačiau kad jo būtų mažiau, pravartu prisiminti, kur prieš metus laidyta daugiausia kritikos strėlių ir kas pavyko padaryti per šiuos metus.
    Tik pateikus šiųmečio biudžeto projektą Seimo opozicija pasitelkdama pigią retoriką nevengė juodo pesimizmo ir dėl biudžete planuojamų didesnių įplaukų, ir dėl per mažų išmokų, ir dėl per didelio deficito.
    Kaip visuomet, pasipylė siūlymai – čia padidinti vienos ar kitos srities finansavimą, čia nubraukti milijoną kitą nuo kokių nors Valdovų rūmų statybų ar nebaigtos įstaigos rekonstrukcijos.
    Vien Seimo nariai pateikė beveik 200 skirtingų pasiūlymų dėl šiemetinio biudžeto. O visa siūlytų perskirstyti pinigų suma viršijo milijardą litų.
    Valstybės finansų projektas kritikuotas dėl to, kad jame nebuvo numatyta galimybė atstatyti sumažintas pensijas. Tačiau kritikai sąmoningai „pamiršo“, kad dėl neadekvačių ankstesnės Vyriausybės įsipareigojimų Lietuvai buvo pradėta biudžeto deficito perviršio procedūra.
    Siekiant dar labiau nedidinti skolos naštos ateities kartoms, buvo būtina laikinai iš dalies sumažinti kai kurias socialines išmokas kad deficitas neviršytų 5,8 proc. BVP (beje, su valstybės skolos krize susidūrusi Graikija išmokas buvo priversta sumažinti daug daugiau nei Lietuva).
    Vis dėlto, esu tikras, kad kitais metais pensijas pavyks sugrąžinti į ankstesnį lygį. Net jeigu ir gresia nauja krizė euro zonoje, turime rasti galimybių įvykdyti šį įsipareigojimą bene labiausiai pažeidžiamai visuomenės grupei.
    Akivaizdžiai atsigauna ir vidaus vartojimas, dėl kurio taip nerimavo opozicija, aršiai kritikavusi šių metų biudžetą. Kaip rodo statistikos departamento duomenys, šiemet mažmeninė prekyba išaugo penktadaliu. Kaip pastebi ekonomistai, vidaus vartojimas dar turi perspektyvų saikingam augimui, kadangi pamažu gerėja užimtumo rodikliai.
    Prieš metus tvirtinant šiuometinį biudžetą taip pat skambėjo daug abejonių, ar pavyks susidoroti su nedarbo problema, ar užteks įvairių priemonių verslo aplinkai gerinti ir ūkio konkurencingumui didinti.
    Skaičiai kalba už save. Antrąjį šių metų ketvirtį palyginti su atitinkamų praėjusių metų laikotarpiu BVP padidėjo per 6 proc.
    Rekordinis per visą nepriklausomybės laikotarpį 7 pirmųjų mėnesių eksportas sudarė 38,9 mlrd. litų – net 6 mlrd. daugiau nei prieš krizę. Importas irgi beveik visiškai atsistatė.
    Tačiau kadangi eksportas daug didesnis nei prieš krizę, tai reiškia kad ūkis kur kas labiau subalansuotas ir nesiremia vien vidaus vartojimu kredituojant užsienio bankams. Ūkio atsigavimą rodo ir Pasaulio banko tyrimas, pagal kurį Lietuvos ūkio konkurencingumas įvertintas 44 vieta visame pasaulyje.
    Džiugina ir tai, jog pirmąjį šių metų pusmetį palyginti su praėjusių metų pirmuoju pusmečiu Lietuvoje atlikta per 17 proc. daugiau statybos darbų. Trečdalis visų statybų – nauji statiniai ir pastatai. Apskritai, visos pramonės produkcija išaugo daugiau kaip dešimtadaliu.
    Akivaizdžiai atsigauna ir vidaus vartojimas, dėl kurio taip nerimavo opozicija, aršiai kritikavusi šių metų biudžetą. Kaip rodo statistikos departamento duomenys, šiemet mažmeninė prekyba išaugo penktadaliu.
    Taigi nepaisant visų opozicijos plepalų ir apokaliptinių prognozių šiemetinis biudžetas vykdomas beveik tiksliai taip, kaip ir buvo suplanuota prieš metus.
    V.Matuzas
    Kaip pastebi ekonomistai, vidaus vartojimas dar turi perspektyvų saikingam augimui, kadangi pamažu gerėja užimtumo rodikliai.
    Darbo biržos duomenimis, 2011 m. rugpjūčio pradžioje Lietuvoje buvo registruota 229 tūkst. bedarbių. Lygiai prieš metus jų buvo 330 tūkst., vadinasi, nedarbą per metus pavyko sumažinti 100 tūkst. arba trečdaliu.
    Žinoma, sunku tikėtis, kad visi išvardinti rodikliai ir toliai gerės taip sparčiai kaip per pastaruosius metus (ypač dėl pastarojo meto problemų euro zonoje). Tačiau pesimizmo kur kas mažiau nei prieš metus.
    Taigi nepaisant visų opozicijos plepalų ir apokaliptinių prognozių šiemetinis biudžetas vykdomas beveik tiksliai taip, kaip ir buvo suplanuota prieš metus.
    Finansų ministerijos duomenimis, mokesčių surenkama 99,9 proc. planuotos sumos. O visų pajamų gauta 97,7 proc. to, kas buvo planuota.
    Tikiu, kad ir per likusius šių metų mėnesius drastiškai niekas nepasikeis ir ambicingą biudžeto planą įgyvendinsim su kaupu. Būtų gerai, kad biudžeto deficitas būtų netgi mažesnis nei 5,8 proc. BVP – tai leistų kitąmet pasiekti dar ambicingesnį 3 proc. deficito lygį, ką stodami į ES ir esame įsipareigoję padaryti.
    Taip pat tikiu, kad ir 2012 m. biudžetas bus suplanuotas ir įvykdytas taip tiksliai, kaip šiemetinis. Realūs skaičiai rodo, kad dabartinė Vyriausybė ir Finansų ministerija turi pakankamai kompetencijos ir patirties šiam tikslui įgyvendinti.
    Ir opozicijai šįkart reikės paieškoti rimtesnių argumentų, o ne vien populistinių pagraudenimų, kaip kas nors skriaudžiama, kokie pateikti planai nerealūs ir pan.“

    2011 rugsėjo 13 d. 11:52


                      D.Grybauskaitė: mėginama nesilaikyti nuostatos, kad mažumos turi būti lojalios valstybei

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė antradienį pareiškė, kad nuostatos, jog tautinės mažumos turi būti lojalios valstybei, mėginama nesilaikyti kiršinant Lietuvą su Lenkija.
    Interviu Lietuvos radijui prezidentė citavo 1994 metų Lietuvos ir Lenkijos sutartį, kurioje sakoma, kad tautinės mažumos atstovas kaip ir kiekvienas pilietis turi būti lojalus valstybei, kurioje gyvena ir vadovautis jos įstatymuose numatytomis pareigomis.
    "Tai yra fonas, kurio dabar mėginama nesilaikyti kiršinant tiek tautinę, tiek valstybinę nesantaiką tarp dviejų kaimynių. Priežasčių yra labai daug, tame tarpe ir atskirų politikų asmeninės ambicijos. Norėjau tik priminti šį straipsnį - tai yra fundamentalus straipsnis, kuris kalba vėliau ir apie kitus dalykus, pavyzdžiui, vardų ir pavardžių rašymą", - sakė D.Grybauskaitė.
    Pasak jos, jokia tauta ir valstybė niekada netoleruos spaudimo ar kišimosi į savo vidaus reikalus.
    "Aš primenu - visų mažumų atstovai Lietuvoje pirmiausia yra Lietuvos piliečiai, o tai reiškia, kad jiems galioja Lietuvoje veikiantys įstatymai. Nenorėčiau vertinti Lenkijos politikų, aš tiktai norėčiau priminti Lietuvos politikams kokiai mažumai jie bepriklausytų - jie privalo pagal Lietuvos Konstituciją būti lojalūs Lietuvos valstybei ir laikytis visų Lietuvoje esančių ir galiojančių įstatymų, jei jie yra Lietuvos piliečiai", - kalbėjo prezidentė.
    Šalies vadovės teigimu, Lietuva ir Lenkija nesudarė jokių papildomų susitarimų dėl vardų ir pavardžių rašybos tvarkos.
    "Manyti arba galvoti, kad šiuo susitarimu kažkas konkrečiai buvo pažadėta, tikrai nėra juridinio pagrindo. Jeigu tai buvo kalbų ar asmeninių kontaktų lygmenyje, tai traktuoti kaip valstybinius įsipareigojimus, kažin ar būtų korektiška", - teigė D.Grybauskaitė.
    Lietuvos prezidentė kartu pažymėjo, jog dvi Europos Sąjungos narės ir istorinės kaimynės "turėtų labai atsargiai naudotis kai kurių politikų asmeninių ambicijų sukelta įtampa".
    Lietuvos ir Lenkijos santykiai pastaruoju metu buvo įtempti dėl skirtingų vertinimų kalbant apie tautinių mažumų padėtį.

    www.delfi.lt 2011 rugsėjo 13 d.

                                                      Ultimatumas yra. Ko trūksta dar?

    Kas dar turėtų atsitikti, kad Lietuva pagaliau suprastų, ką pasakė Lenkija? Suprastų visa Lietuva, bet visų pirma - Lietuvos valdžia.
    Apie svarbiausią tautinės nesantaikos kurstytoją Lietuvoje Lenkų rinkimų akcijos vadovą Valdemarą Tomaševskį lenkai nepasakė nė vieno oficialaus sakinio. Tai reiškia, kad V.Tomaševskis šiandien yra neformalus diplomatiniu nutylėjimu sankcionuotas Lenkijos penktosios kolonos Lietuvoje vadas.
    Lenkijos užsienio reikalų ministras Radislawas Sikorskis į Vilnių buvo atvykęs tris kartus, ir visus tris - neoficialiai. Jis nekontaktavo su savo lygio Lietuvos pareigūnais, susitiko tik su įvairiomis lenkų organizacijomis ir lenkų tautybės Lietuvos piliečiais, o tai, žinant "kresų" politiką, reiškia diplomatinį Lietuvos valdžios legitimumo Vilnijoje jei ir ne neigimą, tada bent jau ignoravimą. Ar tai daug kuo skiriasi, palieku aiškintis to norintiesiems.
    Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas į Lietuvą atvyko taip pat nekviestas, ir ne į Vilnių, bet į Palangą, ir ne atostogauti, o tam, kad galėtų Lietuvos premjerą Andrių Kubilių išsikviesti į grynai "jo teritoriją" ir, tuo visiškai pritardamas R.Sikorskio "linijai", dar žiauriau pažeminti "strateginį partnerį". Palangoje D.Tuskas Lietuvos premjerą gero elgesio su Lietuvos lenkais pamokė su lietuviškomis išlygomis, o Aušros Vartuose Vilniuje jau nebeslėpė savo kortų: Lenkijos santykiai su Lietuva priklausys nuo to, kaip Lietuva elgsis su savo lenkais. Kad būtų visiškai aišku, kas čia šeimininkas, Lenkijos premjeras "patarė" prieš Švietimo įstatymo pataisas demonstruojantiems savivaldybininkams, mokytojams, mokiniams ir jų tėvams nuo streikų susilaikyti. Vienas kitas vietinis lenkų kvailys bandė bumbėti, kad jie ir toliau streikuosią, jeigu reikės, bet mokyklija aprimo.
    Buvęs premjeras Jaroslawas Kaczynskis nuvyko pas Lenkijos lietuvius ir išaiškino, kaip blogai Lietuvos lenkams ir kaip gerai Lenkijos lietuviams, bet jei Lietuvos lenkams ir toliau bus blogai, tada Lenkijos lietuviams irgi bus blogai. Kitas buvęs - buvęs prezidentas Lechas Walęsa - atsisakė priimti vieną aukščiausių Lietuvos ordinų.
    Viską užbaigė dabartinis Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis: lietuviška ožka pati neateis prie vežimo, be reikalo mes dvidešimt metų turėjom vilčių, reikia ją atvesdinti.
    Ką visa tai reiškia kartu sudėjus? Tai reiškia, kad Lietuvai vėl paskelbtas ultimatumas. Kaip 1938 metais. Ne toks brutalus, nes ir laikai kiti, bet ne mažiau aiškus: "Lenkija be Lietuvos gali, o Lietuva be Lenkijos - ne." Kitaip sakant, atėjo metas, kai galima pradėti naujosios unijos procesą.
    Tikrai viskas labai palanku. Lenkija pirmininkauja Europos Sąjungai (ES). Europos Parlamentui vadovauja Jerzy Buzekas, o Parlamente reziduoja tas pats V.Tomaševskis. Geresnių sąlygų stumti prie vežimo netikusią Lietuvos ožką vargu ar bus. Tuo labiau kad 2014 metais baigiasi tarpvalstybinė Lietuvos ir Lenkijos sutartis. Kodėl ji negalėtų tapti valstybinė?
    Žiūrint nepriklausomos Lietuvos Respublikos akimis, visa ta gana aiškiai sinchronizuota Lenkijos institucijų vadovų pareiškimų serija reiškia tokią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, kokia negrėsė nė 1991 metų rugpjūčio pučo Maskvoje dienomis.
    Ką daro mūsų valdžia? Lietuvos prezidentė mano, kad L.Walęsa - garbingas žmogus. Nors jo akibrokštas yra neabejotinas įžeidimas ir Lietuvos valstybės pažeminimas. Tiesa, prezidentė pasakė, kad lenkų tautinis švietimas geriausias pasaulyje. Bet L.Walęsa atsisakė ordino būtent dėl to. Neišgirdo? Ar biuras blogai išvertė?
    Lietuvos Seimo pirmininkė paskendusi parlamento rudens sesijos organizaciniuose darbuose, o laisvalaikiu - krepšinio peripetijose.
    Lietuvos premjeras džiūgauja, kad D.Tuskas liepė Lietuvos lenkams eiti į mokyklą ir mokytis lietuvių kalbos.
    Lietuvos užsienio reikalų ministras atostogauja. Žiniasklaida perduoda, kad kai kas ministrą liūdina, tačiau jis "į ginčus nesivelia" - tegul sau lenkai šneka.
    Lietuvos krašto apsaugos ministrė gedi vieno iš dviejų sudužusių Lietuvos karinių lėktuvų ir rauda, kad premjeras neskiria pinigų gynybai. Vyriausybės vadovas jai atsako, jog esame saugūs po NATO skėčiu. Juo labiau kad kokios nors agresijos atveju į Lietuvą mūsų ginti įžengtų NATO kontingento Lenkijos karinės pajėgos.
    Kur mūsų darbščiausias, į visus memuarinius renginius spėjantis europarlamentaras, Saudargo-Skubiševskio pakto krikštatėvis Vytautas Landsbergis, kur visa mūsų europarlamentarų delegacija? Kada visi Lietuvą tvarkantys ir jai atstovaujantys žmonės pradės veikti kaip viena komanda - valstybės vadovybė?
    Politologais save vadinantys rašytojai aiškina, kad visa, kas šiandien vyksta Lenkijoje, yra karštligė prieš rinkimus. Atseit atėjo ir praeis.
    Atėjo, bet nepraeis. Ir ne atėjo, o iškilo. Iškilo tai, kas sudarė ilgaamžę Lenkijos santykių su Lietuva šerdį: absorbuoti šią karingą ir darbščią naciją, įvelkant ją į lenkų kalbos drabužį ir senbuvių baltų kraują perliejant į savo slaviškąjį. Kaip jau padaryta ne vienai genčiai.
    Kad ir užtrunka tai amžių kitą, iki šiol viskas sekėsi neblogai. Kodėl nebaigus proceso iki galo, juk visos prielaidos - kaip ant delno. "Litvinų" ūkis nualintas, tauta supriešinta ir išsivaikšto, dalis jos "šviesuolių" net puikuojasi Lenkijos ordinais, o ginklu pasipriešinti kokiai nors kosovizuotai agresijai Lietuva nepajėgtų: kariuomenė, nors ir patriotiška, per maža, Europa rezignavusi.
    Kas dar turėtų atsitikti - nesvarbu, ar Lenkijoje, ar Lietuvoje, - kad Lietuvos vadovybė pagaliau aiškiai pasakytų pasauliui: toks Lietuvos kaimynės Lenkijos elgesys nesiderina ne tik su ES valstybėms normaliu kaimyniškumu, bet ir su elementariausiomis dabartinėmis tarptautinės teisės normomis?
    Tyla šiandien jau tampa aksominiu pritarimu ultimatumo dvasiai ir prasmei.

    "Lietuvos žinios" Romualdas Ozolas 2011-09-13
     

                                                              Lenkijos lietuviai atsisako lietuviškų užrašų

    Lenkijos Punsko valsčiui vadovaujantys lietuviai atsisako dvikalbių lentelių su gatvių ir vietovių pavadinimais lietuvių kalba. Anot jų, toks sprendimas priimtas dėl dviejų motyvų. Visų pirma, tautiečius gąsdina prieš lietuvius nukreipti išpuoliai. Visų antra, jie nenori būti painiojami į konfliktą tarp Varšuvos ir Vilniaus dėl lenkų tautinės mažumos padėties Lietuvoje.
    Šią savaitę lentelės su lietuviškais užrašais, kurias išniekino lenkų vandalai, bus nuimtos. Netrukus jos grįš į savo vietas, bet jau be lietuviško teksto. Tai DELFI patvirtino Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas.
    Anoniminis laiškas: „lietuvius į Lietuvą“
    Anot Punsko valsčiaus vadovo, neapykantos atmosfera Lenkijos lietuvius slegia kaip niekad. Be to, pasipylė ir anoniminiai grasinimai. Neseniai viršaitis gavo laišką, kuriame Lenkijos lietuviai raginami krautis daiktus ir keliauti į Lietuvą.
    „Rašo taip, kad sveikina tuos, kurie uždažė lietuviškus užrašus. „Nes čia yra Lenkija, ne Lietuva“. Kai bus naujos lentelės – vėl uždažysim. Lietuvius į Lietuvą“, - laiško tekstą DELFI citavo V. Liškauskas.
    Pasak jo, laiško autoriai prisistatė oficialiai niekur neregistruotos organizacijos „Lenkija lenkams“ atstovais.
    Viršaičio žodžiais, neapykantos atmosfera sklinda ir lenkiškuose interneto portaluose, kur komentatoriai trykšta antipatija lietuviams. „Retas kuris įrašas palaiko Lenkijos lietuvius. Dažniausiai tai rašo, kad mes nieko neverti. Kad galime atgal grįžti ant medžių. Kaip beždžionės“, - sakė pašnekovas.
    Lentelių atsisako dėl teroro ir politikos
    V. Liškausko teigimu, sprendimas nebegrąžinti lietuviškų užrašų į Punsko valsčių jau iš esmės priimtas. Esą tokių veiksmų imtis paskatino tiek antilietuviški išpuoliai, tiek konfliktas dėl lenkų padėties Lietuvoje, kuriame Varšuva Punsko lietuvių padėtį naudoja kaip įrodymą, kad Lenkija lietuvių mažumą traktuoja kur kas geriau.
    „Šią savaitę nuimsime jas. Bet ar atgal dėsime – nežinome. Greičiausiai jau nebus „dvigubų“ užrašų. Ir dėl šitų išpuolių. Bet bendrai prasidėjo diskusija apie Lenkijos lietuvius: kaip mums čia gerai, kaip inkstas taukuose gyvename. Vis prilygina mūsų padėtį Lietuvos lenkų padėčiai. Kad Lietuvos lenkai nieko neturi, kad turės uždarinėti mokyklas. Kad vardų ir pavardžių negali (gimtąja kalba – DELFI) rašyti, kad vietovių dvigubų pavadinimų irgi negali rašyti. Pasijutome priblokšti ir nesmagiai jaučiamės“, - aiškino V. Liškauskas.
    Viršaitis pažymėjo, jog lentelių nuėmimas – ir savotiškas solidarumo su Lietuva ženklas. Esą lenkų politikai Lenkijos lietuvius ragina neišsižadėti šios teisės, tačiau principai ima viršų.
    „Prasidėjo diskusijos visokios, kad nereikalingos jos (lentelės – DELFI). Norime susilaikyti, ir gal jų jau nebereikėtų dėti. Bus tik lenkiškos. (...) Vis tiek mes, lietuviai, žinome, kaip savo vietoves vadinti. O Lietuvoje lenkai nelabai žino, nes lenkiški pavadinimai buvo vėlesni negu baltiški. (...) Man atrodo, kad geriau tegul ir pas mus jų nebūna, ir Lietuvoje nebūna“, - tęsė Punsko valsčiaus vadovas.
    Pasak jo, lentelės – ne vienintelis Punsko lietuvių galvos skausmas. Esą dėl lėšų stokos kitąmet veikiausiai reikės uždaryti dvi lietuviškas mokyklas. Tokiu atveju, visoje Lenkijoje liks tik trys lietuviškos mokyklos.

    www.DELFI.lt Šarūnas Černiauskas, 2011 rugsėjo 13 d.


                                                                                         Vis dėlto krepšinis 

    Europos krepšinio čempionatas tik įsibėgėja. Bet jau galima ramiai tvirtinti, kad jį lydi sėkmė, jis įnešė daug gero į Lietuvos gyvenimą. Gal Lietuvos komanda nepateisino lūkesčių tų sirgalių, kurie vylėsi, jog ji liks nenugalėta, laimės kiekvieną žaidimą. Bet komanda žaidžia solidžiai, kartais tikrai įspūdingai, pavyzdžiui, su serbais. Neaišku, kaip viskas baigsis, bet lietuviai turi realių galimybių iškovoti medalį.
    repšinio čempionatas yra svarbus ne tik dėl krepšinio. Tai viena tų vis retesnių progų, kai lietuviai atsisako savo įprasto pesimizmo, polinkio žiūrėti į viską pro pajuodintus akinius, įsitikinimo, kad veikiau reikalai pasuks į blogąją negu į gerąją pusę. Žaidimų dienomis 21 val. beveik visi sėdi prie televizoriaus, laukdami dar vienos pergalės. Per pastarąsias tris keturias savaites lietuviai susivienijo, didžiuojasi savo tauta ir jos laimėjimais, jaučia bendrumą, ir tai, kad visi esame geltoni, žali ir raudoni.
    Laikinai nebekalbama apie nevykusius politikus, didėjančias produktų kainas, grėsmingai artėjantį šildymo sezoną, visas tas kasdienes bėdas ir negandas, kurios paprastai užgožia sąmonę. Nuotaikų nesudrumstė nesiliaujantys Lenkijos politikų išpuoliai, jų nepagrįsti ir nedraugiški kaltinimai. Tegul kaimynų užsienio reikalų ministras Radislawas Sikorskis toliau mus keikia, gerokai svarbiau, kad „brolis“ gerai žaistų. Nuotaiką kelia ir komandos narių laikysena. Susidaro įspūdis, kad jie siekia pergalės ne tiek sau, kiek Lietuvai.
    Sąjūdžio metai daugelį užkerėjo. Ilgesingai prisimenama tų metų dvasia, žmonių pakilimas ir vienybė, įsitikinimas, kad galima įveikti didžiausias kliūtis. Tie laikai ir ta dvasia praėjo, negalima jų dirbtinai atgaivinti, nors norinčiųjų tai daryti yra nemažai. Krepšinio čempionatas nėra kova už nepriklausomybę, jų lyginti negalima. Bet negalima ir neigti to, kad krepšinis apskritai ir šis čempionatas ypač vienija lietuvius, pakelia jų nuotaiką, skatina palankiau žiūrėti į kaimyną. Tai nemenkas laimėjimas. Jį turėtume branginti ir džiaugtis, kad dar yra momentų bei įvykių, kurie skatina bendrumo jausmą. Juolab kad kasdieniame gyvenimo to solidarumo mažai ir beveik nemadinga pripažinti, kad lietuviai ką nors gali padaryti gerai.
    Neįmanoma prognozuoti ilgalaikių pasekmių, gal jų ir nebus. Bet verta prisiminti, kokį poveikį Vokietijai turėjo 2006 metų pasaulio futbolo čempionatas. Nelaukta jaunos komandos sėkmė taip paveikė vokiečius, kad net garbaus amžiaus damos pasipuošė skruostus tautine vėliava. Pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo pabaigos vokiečiai jautėsi galintys be jokių kompleksų sirgti už savo komandą ir už savo tautą. Panašaus entuziazmo būta ir šįmet per moterų futbolo čempionatą.
    Buvo skeptikų, kurie abejojo, ar išvis verta rengti čempionatą, ar pasiseks jį tinkamai organizuoti. Baiminantis ir drebant buvo stebima Kauno arenos statyba. Būta kalbų ir užuominų, kad pasirengimo darbai vyksta taip lėtai ir vangiai, kad Europos krepšinio federacija bus priversta atšaukti ar kitur perkelti čempionatą. Buvo abejojama, ar Lietuva yra tiesiog pajėgi tinkamai suorganizuoti tokios apimties renginį. Buvo nuogąstaujama, kad viskas baigsis tokiu gėdingu fiasko, kaip „Vilnius - Europos kultūros sostinė“, kuris nugrimzdo į nekompetencijos ir korupcijos liūną.
    Skeptikai klydo. Arenos pastatytos, renginiai vyksta sklandžiai, užsienio stebėtojai ir žinovai pažymi, kad organizaciniai darbai puikiai, beveik nepriekaištingai atlikti. Ir ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir kituose Lietuvos miestuose, kurie pirmą kartą buvo įtraukti į tokio masto renginį. Paaiškėjo, kad vis dėlto Lietuva ir lietuviai geba surengti tokius sudėtingus renginius, kad turime pakankamai žmogiškojo kapitalo ir finansinių bei organizacinių resursų, kad nesame apgailėtinai atsilikęs Europos užkampis.
    Įvairiais būdais pasisekė įtraukti daugelį žmonių į įvykių sūkurį. Kamuolio žygis „Varom už Lietuvą“ galėjo tapti neskoningu kiču, proga įvairioms bendrovėms pigiai save reklamuoti. Būta ir to, bet neigiamus aspektus tikrai nustelbė teigiami momentai, tai, kad žygyje dalyvavo tūkstančiai žmonių, aplankyta per 150 miestų, miestelių ir kaimų. Kai kuriais atžvilgiais jis primena 1988 metų roko maršą per Lietuvą, kuris prisidėjo prie tautinio atgimimo.
    Per anksti skelbti visuotinę pergalę. Dar neaišku, kiek arenos ir kitos ilgalaikės investicijos atsipirks. Jos gal pagyvins šių miestų visuomeninį gyvenimą, leis pritraukti atlikėjų bei rengti koncertus, apie kuriuos anksčiau net nebuvo galima svajoti. Antra vertus, milžiniškos investicijos į olimpinių žaidynių infrastruktūrą dažnai yra nuostolingos. Ir euforija nėra beribė. Premjeras Andrius Kubilius buvo nušvilptas per Kauno arenos atidarymą. Kai kurie verslininkai persistengė, siekdami pasipelnyti iš čempionato. Bet tai smulkmenos, kurias užgožia tikri laimėjimai.
    Turiu prisipažinti, kad buvau netikintis Tomas ir susilažinau su pusbroliu, jog Lietuva nepateks į pusfinalį. Dabar nuoširdžiai viliuosi, kad reikės jam nunešti konjako butelį.

    Alfa.lt Kęstutis Girnius 2011-09-12

                                                            Airijoje atidaryta M. K. Čiurlionio darbų paroda

    Lietuvos ambasadorius Airijoje Vidmantas Purlys Airijos Korko mieste atidarė parodą, skirtą dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 100-osioms mirties metinėms paminėti, pirmadienį pranešė Užsienio reikalų ministerija.
    Muzikos mėgėjai Airijoje taip pat buvo supažindinti su M.K. Čiurlionio kūryba. Sekmadienį Dublino galerijos "Hugh Lane" sekmadieninių pasirodymų sezoną pradėjo pianistų Roko Zubovo ir Sonatos Zubovienės koncertas "Čiurlionio pasaulis". Pirmadienį Zubovų duetas koncertuos Korko muzikos akademijos Teatro salėje, informavo URM.
    "M.K.Čiurlionis yra vienas iš svarbiausių lietuviškos tapatybės simbolių, kurio kūryba įkvėpdavo tautą sunkiais istorijos momentais. Unikalūs M.K.Čiurlionio kūriniai paliko ryškų pėdsaką Europos meno istorijoje, todėl džiaugiuosi galimybe su iškiliu Lietuvos menininku supažindinti Airijos meno mylėtojus", - Korko vizijos centre susirinkusiems svečiams sakė V.Purlys.
    Renginyje dalyvavęs Airijos žemės ūkio ministras Simonas Coveney pažymėjo, kad Lietuvos kultūros pristatymas Airijoje turi didelę reikšmę.
    "Lietuvių bendruomenė Airijoje ypač tvirtai sieja mūsų valstybes. Taip pat panaši mūsų valstybių istorinė patirtis, pasišventimas laisvei ir nepriklausomybei. Bendri ir mūsų ateities uždaviniai – 2013 metais dalinsimės bendra atsakomybe pirmininkaudami Europos Sąjungai", - sakė S.Coveney.
    Parodos atidaryme taip pat dalyvavo Korko miesto ir grafystės vadovai, politikai, kultūros ir meno atstovai, diplomatai ir Airijos lietuvių bendruomenės nariai. Paroda veiks iki rugsėjo 27 dienos. Ją parengė Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus.

    www.bernardinai.lt 2011-09-12


                                                                                    Vizitas priešiškumo fone 

    Savo vizitą Maskvoje D.Cameronas pradėjo nuo Aleksandro Litvinenkos bylos, o į klausimą, ar jį verbavo KGB, paliko atsakyti prezidentui Dmitrijui Medvedevui.
    Klastingas Vladimiro Putino priešo A.Litvinenkos nužudymas Londone skaudžiai smogė Rusijos ir Didžiosios Britanijos santykiams, tačiau po penkerių metų D.Cameronas išdrįso atvykti į Maskvą. Jis siekia padaryti galą ledynmečiui. Britų premjeras atsivežė į Rusiją didžiulį būrį verslininkų ir pirmiausia nori plėtoti su Rusija verslo santykius, tačiau jam primygtinai primenama, kad dėl verslo negalima aukoti politinių principų žmogaus teisių srityje.
    Pastarasis britų premjeras, apsilankęs Maskvoje, buvo Tony Blairas. Tai įvyko 2006 metų vasarą, kai rusų ir britų santykiai dar nebuvo pašliję - Tony ir Vladimiras puikiai sutarė. Tačiau tų pačių metų lapkritį Londone mirė buvęs KGB agentas ir V.Putino priešas A.Litvinenka - jo organizme aptikta mirtina radioaktyviojo polonio dozė. Nuo tada santykiai pašlijo. Britų specialiosios tarnybos rado įrodymų, kad dėl nužudymo kalti rusai. Jų pakanka buvusiam KGB agentui Andrejui Lugovojui teisti, tačiau Rusija jo neišduoda. Nuo 2006 metų lapkričio A.Lugovojus neiškiša nosies iš Rusijos - bijo būti išduotas ir teisiamas.
    Ideologija ir teisė
    Šis klausimas - labai nemalonus Rusijai, tačiau D.Cameronas spaudžiamas kalbėti Maskvoje ne tik apie verslą ir geopolitiką, bet ir dar kartą pareikalauti išduoti A.Lugovojų. Rusai ir vėl atsisakys. Beje, jie turi ir pakankamai pagrįstą priežastį - įstatymus. Rusijos Konstitucija neleidžia išduoti Rusijos piliečių užsienio šalims. Be to, A.Lugovojus dar yra ir Dūmos deputatas, populistinės Vladimiro Žirinovskio dešiniųjų Liberalų demokratų partijos narys. Perspektyvos teisti jį Didžiojoje Britanijoje dar niekada nebuvo tokios tolimos.
    O pats V.Žirinovskis šiomis dienomis pareiškė: "Britai visuomet mūsų nekentė, mums trukdė ir apgaudinėjo."
    Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pasiūlė Didžiajai Britanijai atmesti ideologinius šaltojo karo prietarus ir atsikratyti "įkyrios minties" dėl A.Lugovojaus išdavimo. Apie tai jis parašė straipsnyje žurnalui "First". Tačiau britų apžvalgininkai mato reikalą kitaip: galbūt S.Lavrovui tai - ideologinės nesąmonės, o britams - grynai teismo dalykas; laikas būtų Kremliui suprasti skirtumą.
    Panašiai Maskvoje kalbėjo ir D.Cameronas. "Mūsų požiūris paprastas ir principingas - kai įvyksta nusikaltimas, jį turi nagrinėti teismas. Nukentėjusieji turi teisę į teisingumą, ir mes tikimės, kad taip ir bus".
    Londonas - bėglių prieglobstis
    Nesutarimų tarp Didžiosios Britanijos bei Rusijos kyla ir palaikant ekonominius santykius. Kad ir neseniai žlugęs britų naftos milžinės BP ir "Rosneft" susitarimas dėl bendro Arkties telkinių eksploatavimo, pasibaigęs kratomis BP būstinėje Maskvoje. Regis, D.Cameronas nusiteikęs pakeisti padėtį ir, panašiai kaip Barackas Obama, paspausti "perkrovimo" mygtuką, tik rusai nerodo didelio entuziazmo. Prieš vizitą pasipylė komentarai, kad jokio "perkrovimo" nebus.
    Maskvą nervina ir dar vienas dalykas: pastaraisiais metais Londonas tapo patikimu prieglobsčiu daugybei režimo kritikų, nors kai kurių jų reputacija labai abejotina. Vienas tokių - iš Rusijos pabėgęs oligarchas Borisas Berezovskis. Jis perspėjo D.Cameroną, kad sprendimas susitikti su V.Putinu - istorinė klaida. "Kuo daugiau kalbėsitės su valstybės vadovu, kuris yra banditas, tuo daugiau bus aukų, kol šie kanibalai nebus išbraukti iš istorijos", - citavo B.Berezovskio žodžius "The Guardian".
    Savo ruožtu Rusijos multimilijonierius Jevgenijus Čičvarkinas, pabėgęs į Londoną 2008 metų gruodį, pareiškė: "Visi, kurie investuoja Rusijoje, turi žinoti, kad savo pinigų gali ir neatgauti."
    Moralų skaityti neverta
    Dienraštis "The Independent" palydėjo D.Cameroną į Maskvą nurodęs, kad "su Rusija mes, britai, turime kalbėtis kaip su sau lygia, o ne kaip prašytojai". Tiesa, analitikai pridūrė, kad skaityti moralus Rusijos vadovybei - beprasmiška, "įžeidūs Kremliaus nacionalistai blogai reaguoja į pamokymus". Beje, pats įžeidžiausias iš jų yra V.Putinas, kuris ir vėl gali tapti prezidentu. Ir vis dėlto laikraštis paragino premjerą nenutylėti svarbiausių nesutarimų.
    Keturi buvę britų užsienio reikalų ministrai - Davidas Milibandas, Jackas Straw, Margaret Beckett ir Malcolmas Rifkindas - paragino D.Cameroną duoti atkirtį Rusijos vadovybei. Jis turi kelti ir A.Litvinenkos, ir kalėjime mirusio teisininko Sergejaus Magnitskio, ir BP kratų, ir korupcijos klausimus. Pasak buvusių ministrų, D.Cameronas privalo išaiškinti D.Medvedevui: jei Rusija tikrai nori tapti visateise tarptautinės bendruomenės nare, vien žodžių nepakanka.
    Kai kas apskritai ragino D.Cameroną viešai paskelbti, kad rusams, šiurkščiai pažeidžiantiems žmogaus teises, bus uždrausta įvažiuoti į Didžiąją Britaniją, o jų turtai bus įšaldyti. Korumpuoti rusų valdininkai tikrai sudrebėtų sužinoję, kad viena geidžiamiausių šalių jiems uždaryta.
    Iš komentarų ir vizito fono akivaizdu, kad jis vyksta esant įkaitusiai atmosferai. Iš esmės Didžiosios Britanijos ir Rusijos santykiai patekę į aklavietę. Nė viena pusė neturi erdvės manevrui: D.Cameronas negali apsimesti, kad viskas gerai, o V.Putino pozicija irgi aiški - jokio kišimosi į Rusijos reikalus. Vizito rezultatas gali būti tik vienas: šalys susitars, kad nesutaria, ir galbūt pajudės į priekį.

    "Lietuvos žinios" 2011-09-13


                                                                           Autobusų zuikiai šypsosi tik Zuokui

    Ar pasiteisino Vilniaus mero Artūro Zuoko pasirašytas potvarkis atsisakyti keleivių įleidimo į transporto priemones tik per priekines duris tvarkos, paaiškės tik lapkričio viduryje, kai bus vertinami spalio rezultatai. Klaipėda ir Kaunas naująja tvarka lieka patenkinti.
    Priminsime, kad senosios keleivių įleidimo į miesto troleibusus ir autobusus tvarkos sugrąžinimą sostinės meras inicijavo, motyvuodamas tuo, kad „miesto autobusai ir troleibusai tam ir yra pagaminti su keliomis durimis, kad per jas būtų galima ir įlipti, ir išlipti“.
    Viščiukus skaičiuos vėlyvą rudenį
    „Objektyviau rezultatus bus galima vertinti tik spalį, kai jau nebus aktualus Europos krepšinio čempionato veiksnys. Tada galėsime lyginti šių ir praėjusių metų spalio rezultatus“, – Alfa.lt aiškino UAB „Vilniaus autobusai“ eismo direktorius Rimantas Markauskas.
    Pasak jo, dabar apie senosios tvarkos sugrąžinimo pasekmes galima tik numanyti.
    „Vieniems ji patiko, kitiems – ne. Pavyzdžiui, vairuotojai buvo nepatenkinti atsiradusiu papildomu darbo krūviu, papildomais rūpesčiais, bet kaip kompensacija galėjo džiaugtis didesniu priedu prie atlyginimo už autobuse ar troleibuse parduodamus bilietėlius“, – pasakojo jis.
    Eismo direktoriaus teigimu, nuo pat 2010 m. birželio, kai sostinėje keleiviai buvo pradėti įleisti tik per priekines duris, kiekvienas vairuotojas per mėnesį parduodavo bilietėlių vidutiniškai už 150 Lt daugiau, todėl gaudavo ir daugiau komisinių.
    Praėjusių metų rugsėjį buvo ryškiai padidėjęs lengvatinių nuolatinių miesto transporto bilietų pardavimas, ypač studentų ir moksleivių, kurie anksčiau, matyt, dažniau važiuodavo „zuikiu“.
    Autobusai ir troleibusai tapo švaresni, mažiau niokojami vandalų, dingo nemalonūs kvapai.
    „Tačiau riebiausią kąsnį vis tiek nusineša maršrutiniai taksi, kurie veža mokiausius keleivius“, – apgailestauja R. Markauskas. Jo žiniomis, sostinėje kasdien važiuoja apie 300 keleivinių mikroautobusų.
    Klaipėda tvarkos nenaikins
    Vilniečiai naująją tvarką įvedė nusižiūrėję į Klaipėdą, kur ji buvo įvesta beveik metais anksčiau, 2009 m. rugpjūtį.
    „Klaipėdoje paprasčiau, nes ten keleivinis transportas nėra taip apkrautas. Pavyzdžiui, uostamiestyje keleivius vežioja vos penki triašiai autobusai, o Vilniuje tokių apie pusė. Pamėgink į tokius autobusus keleivius suleisti tik per priekines duris. Tiesa, piko valandomis vairuotojai galėdavo keleivius įleisti ir per visas duris“, – kalbėjo planuojamos sujungti su „Vilniaus troleibusais“ UAB „Vilniaus autobusai“ eismo direktorius.
    Klaipėdos keleivinio transporto generalinis direktorius Gintaras Neniškis Alfa.lt tvirtino, kad prieš porą metų įvesta keleivių įleidimo tik per priekines duris tvarka ne tik pasiekė tikslus, bet ir paneigė kai kurias abejones.
    „Atsirado daugiau tvarkos, vairuotojas tapo tikru šeimininku, atsakingas už keleivių saugumą ir komfortą, ir, žinoma, pagerėjo transporto įmonių finansinė padėtis“, – teigė direktorius.
    Pasak jo, anksčiau galiojusi transporto kontrolės sistema jau neatitiko lūkesčių, nes asocialūs asmenys, kontrolierių išlaipinti iš autobuso, jame palikdavo tik savo kvapą ir toje pačioje stotelėje persėsdavo į kitą.
    Labiausiai baimintasi, kad gali pailgėti kelionės trukmė, tačiau gyventojams apsipratus, kelionės laikas net sutrumpėjo. Tai buvo netikėta. Tiesa, važiuoti tenka ilgiau rytinio piko metu, nuo 7.30 iki 8.00 val., kai visi nori vienu metu pasiekti darbovietes. Tačiau vakare šios problemos nelieka, nes grįžtančiųjų srautas pasiskirsto per ilgesnį laiką.
    „Su kaupu pasiteisino visi mūsų lūkesčiai, ir grįžti prie senosios tvarkos neketiname. Ją galima tik tobulinti“, – tvirtina Klaipėdos keleivinio transporto direktorius.i
    G. Neniškio teigimu, maršrutinių taksi aukso amžius uostamiestyje jau baigėsi.
    „Miesto autobusai labai patobulėję, parkas atnaujintas, įvesta elektroninių bilietų sistema, jai važiuoti patogu, o maršrutinių taksi maršrutai nyksta vienas po kito“, – sako jis.
    Kaunas jau džiūgauja
    Vėliausiai, vos prieš pustrečio mėnesio, naują keleivių įleidimo į miesto autobusus ir troleibusus įsivedęs Kaunas jau skabo pirmąsias uogeles.
    Kaip praneša Elta, naujoji tvarka leido iki minimumo sumažinti už paslaugas vengiančių mokėti keleivių srautą. Be to, viešajame transporte sumažėjo ir nevalyvų, neblaivių asmenų, kurie anksčiau važiuodavo be bilietų.
    Tačiau nauja tvarka yra tobulintina, kad taptų dar efektyvesne ir miesto biudžetui tektų mažesnė nei iki šiol privalomų skirti dotacijų įmonėms „Autrolis“ ir „Kauno autobusai“ našta. Kauno miesto keleivinio transporto bendrovės sieks, kad nuo 2012 m. jų būtų atsisakyta popierinius bilietus platinti ne transporto priemonėse.
    „Liepą bilietų pardavimas autobusuose, palyginti su praėjusių metų tuo pačiu mėnesiu, išaugo 20 procentų. Rugpjūtį – maždaug tiek pat. Mūsų autobusų vairuotojai dabar suinteresuoti parduoti kuo daugiau bilietų, nes 15 proc. jų vertės atitenka vairuotojui kaip priedas prie atlyginimo. Žinoma, vairuotojui bilietų pardavimas – tai papildomi rūpesčiai. Juolab kai tenka sekti, kad jau turintys popierinius bilietus ir juos autobuse pasižymintys keleiviai jų nenaudotų po daugelį kartų. O tokių atvejų neretai pasitaiko“, – Eltai sakė „Kauno autobusų“ bendrovės generalinis direktorius Mindaugas Grigelis.
    Pasak „Autrolio“ troleibusų bendrovės generalinio direktoriaus Mindaugo Lego, skeptiškai vertinusiųjų naują keleivių įlaipinimo tvarką prognozės nepasitvirtino.
    „Kauno troleibusų vairuotojai liepos mėnesį pardavė bilietų 17 proc., o rugpjūtį – 20 proc. daugiau“, – sakė „Autrolio“ vadovas.

    Alfa.lt Kazimeras Šliužas 2011-09-12
  • apie brolius lenkus

          V.Landsbergis: Lietuvos diplomatijai 20 amžiuje dažnai tekdavo būti nestandartine

    Vytautas LandsbergisEuroparlamentaras, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis pabrėžė, jog 20-ame amžiuje Lietuvos diplomatams ir valstybės atstovams dažnai teko dalia palaikyti dvilypius, nestandartinius diplomatinius santykius su kitomis šalimis.
    "20-ojo amžiaus Lietuvos diplomatiniai santykiai su kitomis valstybėmis dažnai buvo nestandartiniai. Galėtume sakyti - nestatutiniai", - kalbėjo V.Landsbergis Seime vykusiame iškilmingame minėjime, skirtame atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimo ir diplomatinių santykių atnaujinimo 20-mečiui paminėti.
    Pasak jo, po Kovo 11-osios Lietuvos atstovams dažnai tekdavo susidurti su Vakarų šalių požiūriu, kad pripažinti Lietuvos iš naujo nereikia, nes ji buvo pripažinta tarpukariu.
    "O štai sovietų aneksija nepripažįstama. Paprastas klausimas - tai kodėl neužmezgame realių santykių tarp Vyriausybių susilaukdavo jau kitokių dėstymų? O čia nėra paprasta, pirmiau susitarkite su sovietais. Suprask - ten sėdi jūsų teisių savininkas, kurio mes, vakariečiai, bijome net ir dovanas nešančio. Tegu pirmiau Kremlius pasako, ar jūs valstybė, ar ne. O jis pats niekada to nepasakys, nes tikisi ir planuoja vis vien sumalti mūsų nepriklausomybę kaip savo vidaus reikalą", - prisiminimais dalijosi V.Landsbergis.
    Pasak jo, net nuoširdus atkurtos Lietuvos rėmėjas, tuometinės Čekoslovakijos prezidentas Vaclovas Havelas "atsiprašė, kad negalįs 1991 metų pavasarį pasielgti kaip norėtų, nes jo šalis ir žmonės patirtų SSRS energetinį kerštą".
    "Susirinkome paminėti 20 metų sukaktį tokiu džiaugsmingu mėnesiu, kai atkūrėme sovietų smurto sugriautus mūsų valstybės normalius santykius su kitomis valstybėmis. Beveik su visomis būtent atkūrėme tuo gaudami ir santykių, ir pačios Lietuvos valstybės tęstinumo pripažinimą", - sakė V.Landsbergis.
    Renginyje Seime dalyvavo pirmieji Lietuvos diplomatiniai atstovai užsienyje ir pirmieji kai kurių šalių diplomatinių atstovybių vadovai nepriklausomoje Lietuvoje.
    Lietuva po pusę amžiaus trukusios sovietų okupacijos nepriklausomybę paskelbė 1990 metų kovo 11 dieną, bet dauguma valstybių nepriklausomybę pripažino tik 1991 metų rugpjūtį ir rugsėjį po žlugusio pučo Maskvoje.
    problema, nes prarado demokratijos perspektyvą

    www.delfi.lt 2011 rugsėjo 10 d.


    Minint Lietuvos tarptautinio pripažinimo 20-metį Vilniuje apdovanoti pirmieji šalyje rezidavę užsienio diplomatai

    Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis įteikė Užsienio reikalų ministerijos apdovanojimus „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“ prie Lietuvos įsitvirtinimo tarptautinėje bendrijoje ir draugiškų tarpvalstybinių santykių plėtojimo prisidėjusiems pirmiesiems užsienio šalių ambasadoriams Lietuvoje.
    Pasak ministro, diplomatai, atvykdami dirbti į Lietuvą neramiais laikais parodė drąsą ir užsitarnavo Lietuvos piliečių pagarbą.
    „Praėjus dvidešimčiai metų po Lietuvos valstybei ir tautai tekusių išbandymų, noriu padėkoti už drąsius ir savalaikius jūsų valstybių žingsnius, kuriais buvo paremtas nepriklausomos Lietuvos atgimimas. Taip pat dėkoju už jūsų nuopelnus prisidedant prie diplomatinių santykių atkūrimo ir jų įtvirtinimo“, – sakė ministras šeštadienį prie Seimo barikadų memorialo vykusioje ceremonijoje.
    Apdovanojimai minint Lietuvos tarptautinio pripažinimo ir diplomatinių santykių atkūrimo 20–metį įteikti pirmiesiems Estijos, Latvijos, Švedijos, Danijos, Jungtinės Karalystės, JAV, Norvegijos, Suomijos ir Turkijos diplomatinių atstovybių vadovams nepriklausomoje Lietuvoje.
    Apdovanojimai „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“ taip pat buvo skirti pirmiesiems Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Šventojo Sosto ir tuometinės Čekoslovakijos ambasadoriams Lietuvoje, kuriems jis bus įteikti vėliau. Anksčiau šią savaitę buvo apdovanotas ir pirmasis Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Janas Widackis.

    www.bernardinai.lt 2011 – 09 – 11
     
                                              D.Semaška: "Padaryta labai daug"

    Pastaruoju metu Lietuvos užsienio politika, ypač santykiai su kaimynais, verčia nerimauti ir patyrusius apžvalgininkus, ir paprastus krašto žmones. Tačiau prezidentės Dalios Grybauskaitės vyriausiasis patarėjas Darius Semaška įsitikinęs, kad šioje srityje laikomasi valstybei ir jos piliečiams geriausio balanso.
    Per dvejus metus pasiekta esminių sprendimų, kurie stiprina mūsų krašto vaidmenį tarptautinėje arenoje. Tokia yra prezidentūros pozicija. Apie santykius su kaimynais, strateginius Lietuvos partnerius - "Lietuvos žinių" interviu su prezidentės D.Grybauskaitės vyriausiuoju patarėju užsienio politikos klausimais Dariumi SEMAŠKA.
    Dirbama visomis kryptimis
    - Nemažai politikų ir apžvalgininkų pasigenda Lietuvos užsienio politikos strategijos - pasirinkta diplomatijos kryptis esą neapibrėžta, nesudėlioti pagrindiniai akcentai, neišlaikytas ankstesnių valstybės vadovų darbų tęstinumas. Tad kokia iš tiesų politika vykdoma?
    - Prezidentė jau kadencijos pradžioje labai aiškiai nubrėžė prioritetus. Ji pasirinko subalansuotą užsienio politiką, kuri geriausiai atstovauja valstybės ir jos piliečių interesams. Dirbama visomis Lietuvai svarbiausiomis kryptimis. Svarbiausia - šalies nacionalinis, energetinis ir ekonominis saugumas, visavertė narystė Europos Sąjungoje (ES) ir NATO, stiprus regioninis bendradarbiavimas su Šiaurės ir Baltijos valstybėmis bei geri santykiai su kaimynais.
    - Kodėl subalansuota ir pragmatiška užsienio politika nedavė apčiuopiamų rezultatų?
    - Priešingai, per dvejus metus padaryta labai daug. Prezidentės iniciatyva ir pastangomis pasiekta esminių tarptautinių sprendimų, labai svarbių Lietuvai ir stiprinančių tarptautinį jos vaidmenį.
    Stiprinami ryšiai su JAV, kaip pagrindinėmis mūsų saugumo partnerėmis. Prezidentės pastangomis Lietuva ir kitos Baltijos valstybės po šešerių narystės NATO metų pagaliau turi gynybos planus. Naujojoje Aljanso strateginėje koncepcijoje įtraukti Lietuvai svarbiausi principai - kolektyvinė gynyba, kibernetinis ir energetinis saugumas. Pasiektas NATO ir JAV įsipareigojimas, kad nebus kuriama integruota priešraketinės gynybos sistema su Rusija. Prezidentės teigimu, Lietuvai reikia tvirtesnio stuburo ginant savo nacionalinius interesus, ypač energetinio saugumo srityje. Ta linkme aktyviai dirbama ir šalies viduje, ir užsienio politikoje. Siekiama liberalizuoti elektros ir dujų rinkas, vykdomi svarbūs jungčių, suskystintų dujų terminalo, Visagino atominės elektrinės projektai. Taip pat stiprinama Lietuvos narystė ES ir bendradarbiavimas su Vokietija, Šiaurės Europos valstybėmis. Pasiekti svarbūs ES Vadovų Tarybos sprendimai panaikinti Baltijos šalių energetinę izoliaciją iki 2015 metų, strategiškai svarbūs elektros jungčių projektai NORDBALT ir LITPOLLINK remiami ES. Mūsų iniciatyvos paskatino Bendrijos vadovus ir Europos Komisiją aktyviai įsitraukti siekiant, kad griežčiausi europiniai saugumo standartai būtų taikomi visose atominėse elektrinėse ES kaimynystėje.
    Stiprindami Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimą stipriname šio regiono įtaką ES ir pasaulyje, siekiame, kad jis taptų vienas konkurencingiausių ir sparčiausiai augančių. Su regiono partneriais, kurie nėra ES ir NATO nariai, siekiama tiesiog geros, abipuse pagarba ir nauda pagrįstos kaimynystės.
    Lietuva sėkmingai pirmininkauja Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijai. Neseniai sėkmingai užbaigė vadovavimą Demokratijų bendrijoms. Ruošiamės 2013 metų Lietuvos pirmininkavimui ES. Siekdami stabilios erdvės aplink Lietuvą plėtros, esame tarp aktyviausių, jei ne patys aktyviausi ES Rytų kaimynystės politikos veikėjai bei vykdytojai.
    Ėmėsi visų įmanomų priemonių
    - Lietuvos užsienio politikoje pasigendama vertybinio lygmens. Jo stoką iliustruoja skandalinga istorija su Baltarusijai atskleistais žmogaus teisių gynėjo Alesio Beliackio asmeniniais duomenimis.
    - Lietuva nenusigręžia nuo vertybėmis grįstos diplomatijos. Mūsų šalies nacionaliniai ir jos piliečių interesai, žmogaus teisės ir įstatymo viršenybė - esminės vertybės, kuriomis Lietuva grindė ir grindžia savo užsienio politiką.
    Tačiau pasaulyje nėra vien vertybinės ar tik pragmatinės užsienio politikos. Tokia priešprieša dirbtina. Visos valstybės visų pirma gina savo nacionalinius interesus. Užsienio politikos uždavinys - tarnauti savo šaliai, tarptautinėmis priemonėmis siekti, kad ji būtų saugi, vyktų jos sėkminga ekonominė raida, stiprėtų tos šalies tarptautinis vaidmuo.
    - Prie mūsų valstybės sienų tikriausiai iškils dvi atominės elektrinės. Ar viskas buvo padaryta tam priešinantis?
    - Lietuvos vadovai ėmėsi visų įmanomų priemonių ir žingsnių, kad šių projektų saugumu susirūpintų ne tik juos vykdančios valstybės, bet ir ES bei visa tarptautinė bendruomenė. Lietuvos iniciatyva, ES Vadovų Taryboje buvo sutarta branduolinių jėgainių saugumo testus atlikti ne tik ES viduje, bet ir siekti jų Bendrijos kaimynystėje, taikant europinius testų reikalavimus. Būtent dėl prezidentės aktyvaus bendravimo su ES vadovais šis klausimas užėmė reikšmingą vietą ES ir Rusijos vadovų susitikimo darbotvarkėje. Mūsų iniciatyva vis stiprėja siūlymai sustiprinti tokių organizacijų kaip TATENA vaidmenį sertifikuojant naujai statomas atomines elektrines bei pratęsiant jau esamų jėgainių licencijas.
    Nuolatinėmis Lietuvos pastangomis ES, JAV, Vokietija vis geriau supranta mūsų siekį užtikrinti energetinį saugumą, bendradarbiavimo svarbą siekiant sumažinti mūsų šalies priklausomybę nuo monopolinio energijos tiekėjo, būtinybę užtikrinti ES kaimynystėje esančių atominių elektrinių saugumą. Labai svarbu, kad Lietuva, nuolatos aptardama šiuos klausimus įvairiuose tarptautiniuose renginiuose ir dvišaliuose susitikimuose, padeda kitoms valstybės suprasti, kad energetika gali būti naudojama kaip politinės įtakos įrankis.
    Įtampa kurstoma
    - Viena pagrindinių nesėkmių - gerokai pašliję santykiai su Lenkija. Kaip juos taisyti? Kodėl iki šiol tam nedėta didelių pastangų?
    - Lietuvos santykiai su Lenkija nei pablogėjo, nei pagerėjo. Per pastaruosius 10 metų nepavyko įgyvendinti jokių abiem šalims svarbių projektų. Santykiams su Lenkija pagerinti prezidentė dėjo labai daug pastangų. Per įvairius susitikimus su Lenkijos vadovais išjudintas Lietuvos ir Lenkijos dujotakio projektas. Vyksta elektros jungties LITPOLLINK darbai. Realūs abiejų valstybių veiksmai juos vykdant prasidėjo tik D.Grybauskaitei tapus prezidente.
    Tenka apgailestauti, kad kai kurie Lietuvos ir Lenkijos politikai kursto įtampą ir klaidina tarptautinę bendruomenę dėl tautinių mažumų situacijos Lietuvoje.
    - Perniek nuėjo aktyvios pastangos pagerinti santykius su Baltarusija. Kodėl nepasisekė?
    - Ilgametė tarptautinė Baltarusijos izoliacija nedavė jokių rezultatų. Uždaras prezidento Aleksandro Lukašenkos režimas tapo dar labiau nukreiptas prieš Baltarusijos žmones. Todėl atsiradus atšilimo galimybei, ES siekė ja pasinaudoti ir taip paskatinti pokyčius. Reikalauti paleisti politinius kalinius, rengti demokratinius rinkimus, leisti veikti nepriklausomai žiniasklaidai. Lietuva, būdama Baltarusijos kaimynė ir vykdydama ES politiką, bandė užmegzti kontaktus su Baltarusijos vadovybe. Tačiau sudėtinga Baltarusijos ekonominė ir finansinė padėtis paskatino A.Lukašenką vėl atsigręžti į Rusiją.
    Trukdo pati Rusija
    - Nors esama politinės valios gerinti dvišalius santykius su Rusija, šioje srityje nepasistūmėta į priekį. Kas tam kliudo?
    Prezidentė yra labai aiškiai pasakiusi, jog santykiuose su Rusija vadovausis tik Lietuvos valstybės ir jos žmonių interesais, abipuse pagarba ir nauda. Energetinis saugumas yra nacionalinis interesas. Pernelyg aktyvios Rusijos pastangos išlaikyti visišką Lietuvos priklausomybę nuo savęs, kaip vienintelio energetinių išteklių tiekėjo, trukdo plėtoti abipuse pagarba ir nauda grįstus dvišalius santykius.
    - Prezidentės požiūris į JAV nėra iki galo aiškus. Prezidentė yra pareiškusi, kad Lietuva anksčiau buvo JAV politikos įkaitė, atsisakė Baracko Obamos kvietimo susitikti Prahoje.
    - Prezidentės požiūris į JAV yra visiškai aiškus. JAV - pagrindinė mūsų partnerė NATO ir saugumo garantas. Ir susitikimuose Lisabonoje ir Varšuvoje iš JAV prezidento B.Obamos, ir Vilniuje iš valstybės sekretorės Hillary Clinton sulaukta garantijų, kad priešraketinės gynybos srityje NATO bendradarbiaus su Rusija keičiantis informacija, tačiau nekurs bendros integruotos priešraketinės gynybos sistemos.
    Lietuvoje viešėjusi H.Clinton pabrėžė, jog JAV tvirtai remia Lietuvos energetinio saugumo siekį, tiek mažinant priklausomybę nuo monopolinio energijos tiekėjo, tiek Lietuvos pastangas užtikrinti branduolinę saugą savo ir ES kaimynystėje.
    Vyksta nuolatinis intensyvus ir rezultatyvus bendradarbiavimas su JAV svarbiausiais dvišaliais, NATO ir kitais tarptautiniais klausimais. Per dvejus metus prezidentė po keletą kartų susitiko su B.Obama ir H.Clinton, kitais aukštais JAV pareigūnais. Tiek bendrų projektų, kiek jų vykdoma šiuo metu, plėtojant dvišalį bendradarbiavimą, dar niekada nėra buvę. Įgyvendinus Visagino atominės jėgainės projektą, JAV taps ir viena didžiausių užsienio investicijų kilmės šalimi.

    Lietuvos žinios Roberta TRACEVIČIŪTĖ 2011 – 09 – 12 


                       Lietuvos ir Lenkijos ekspertai aptars mažumų švietimo klausimus

    Pirmadienį Druskininkuose renkasi Lenkijos ir Lietuvos tarpvalstybinė darbo grupė, kuri aptars abiejų šalių tautinių mažumų švietimo klausimus. Lietuvos delegacijai vadovaus švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys, o Lenkijos – švietimo viceministras Miroslavas Sielatyckis.
    V.Bacys sakė BNS, kad Lietuvos pusė pasiūlė kalbėtis apie mokyklų tinklą, ugdymo turinį ir brandos egzaminus.
    "Būtent apie tautinių mažumų egzaminus Lenkijoje ir Lietuvoje - tiek lietuvių Lenkijoje, tiek lenkų Lietuvoje", - BNS teigė jis.
    Dėl šio tarpvalstybinio ekspertų susitikimo buvo sutarta prieš savaitę vykusiame Lietuvos ir Lenkijos premjerų Andriaus Kubiliaus ir Donaldo Tusko susitikime.
    Anot V.Bacio, panašūs abiejų ministerijų pareigūnų susitikimai įvairiais klausimais vyksta nuolat.
    "Ekspertinės grupės yra abiem ministerijoms įprasta veikla ir mes turime nuolatines grupes, pavyzdžiui, dėl vadovėlių. Ministrai pirmininkai tik paprašė mus susitikti šįkart būtent greičiau, bet iš tikrųjų yra tarp abiejų ministerijų bendradarbiavimo programa, ir tos ekspertinės grupės kartas nuo karto susitinka, ir tai mums yra įprasta tvarka", - BNS teigė jis.
    Premjeras A.Kubilius yra sakęs, kad ekspertai turėtų padėti Lenkijos valdžiai objektyviau įvertinti tautinių mažumų švietimo Lietuvoje padėtį ir pakeisti dabartinę kritišką nuomonę, kurią, premjero vertinimu, formuoja lenkiškų partijų Lietuvoje komentarai.
    Pastaruoju metu Lietuvos ir Lenkijos santykius temdo nesutarimai vertinant tautinių mažumų padėtį. Lenkija sukritikavo naujas Švietimo įstatymo nuostatas, kuriomis stiprinama lietuvių kalbos padėtis tautinių mažumų mokyklose, nors Lenkijoje gyvenantys lietuviai sako, kad net ir priėmus įstatymą lenkai Lietuvoje turės geresnes sąlygas mokytis gimtąja kalba nei jie.

    www.delfi.lt 2011 rugsėjo 12 d.
                                                                   Apie brolius lenkus

    Pirmąsyk „iš arti“ pažinau lenkus netrukus po Sausio 13-osios įvykių. Nuo vasario pabaigos iki birželio teko pagyventi Varšuvoje. Tomis įsimintinomis dienomis visi iki tol galvoje tūnoję lenko-okupanto mitai išgaravo – sutikau ir pažinau nuostabią tautą, ištiesusią pagalbos ranką ne tik man, bet ir šimtams lietuvių pabėgėlių nuo sovietinės kariuomenės.
    Toji parama buvo jaučiama visur – greit gavau darbelį Varšuvos universitete, Baltistikos katedroje, visada buvo atviros režisieriaus K. Zanussi namų durys ir t. t. Kartais ateidavo kažkokie nepažįstami žmonės, perduodavo linkėjimus tėvui, atnešdavo valgyti. Tad teigiau ir teigsiu, kad lenkai yra labai graži bei broliška tauta. Juoba kad ir promočiutė Česlava buvo lenkė.
    II
    Nūnai matant, kas vyksta Vilnijos krašte, peršasi paralelė su šeima – nėra namų be dūmų. Šeimoje juk irgi dažnokai – arba vyras nori būti viršesnis („mauč, boba, kaipmat gauni į snukį“), arba žmona nori vyrą laikyti po padu. Šiais laikais itin populiarus greitasis problemos sprendimas – skyrybos; tik šiuo atveju jis netinkamas – su lenkais neišsiskirsi. Teks išmokti gyventi.
    Juk ir šeimoje po neištikimybės (šiuo atveju po kokios nors Suvalkų sutarties sulaužymo) ilgam lieka nuoskaudos ir nepasitikėjimas – kaip ji (ar jis, Juzefas) taip galėjo? Juk mes buvome kitaip sutarę...
    Nuoširdus išsikalbėjimas, stengiantis suprasti, o ne kaltinti, galėtų būti psichologinis raktas. Juk sunku suprasti tą, kurio nepažįsti? Kuris nemoka tavo kalbos ir tu negali su juo susikalbėti.
    III
    Galima nuoširdžiai piktintis, kad Lietuvos lenkai nenori mokytis lietuvių kalbos ir mes nežinome, kokia kalba Lietuvoje su jais susidraugauti. Galbūt tai elementarus pagarbos Lietuvos Valstybei klausimas, bet jis nesprendžiamas bizūnu. Tam yra saldainių fabrikas „Rūta“.
    Ir jei kokie nors kitakalbiai kol kas dar Lietuvos Valstybės negerbia, tai gal mes patys pirmiau pradėkime ją gerbti? Parodydami nebesispjaudymo pavyzdį ir tuo būdu pagerbdami ne tik save, bet ir visus kitus – kitaip kalbančius, mąstančius.
    IV
    Visi lietuviai į Vilniją!!! Toks turėtų būti šūkis. Dabartės bičiuliaujasi tolimiausi pasaulio miestai, singapūrai su balbieriškiais, o mes čia šalia gyvendami vieni kitų nepažįstame ir su kaimynais nesibičiuliaujame.
    Įsivaizduokime – jei 2012 metai būtų paskelbti metais „Veidu į Vilniją“. Ir prasidėtų masiniai miestų, miestelių susigiminiavimai – Šalčininkai su Telšiais, Eišiškės su Pakruoju: bendros mugės, bendri kultūriniai susibūrimai, šokiai ir dainos iki išnaktų, vėliau gal net ir bendros įmonės. Svečiai apgyvendinami namuose, vaikai susidraugauja.
    Manytina, kad sparčiausiai situacija keistųsi pradėjus nuo savęs: besąlygiškai atleidžiant buvusias neištikimybes savo antrajai pusei. Kaip jie elgiasi – jų reikalas. Net jei kartais kaimynams savos neištikimybės šešėlio nuosėdas norisi permesti kam kitam – tegu. Tegu jų prezidentas lietuvius vadina ožkomis, nereikia reaguoti, tiesiog ignoruoti. Kaip ir vaikas kartais orą viešoj vietoj pagadina, negi pulsi bartis ir rėkti – atverk langą, išsivėdins...
    V
    Bet dar svarbiau atverti širdį. Lietuviai ir lenkai – lyg ir dvi krikščioniškos tautos, o Vilniaus kraštas išvis gailestingajai Jėzaus širdžiai paaukotas! Tad kodėl neįsiklausoma į Jo žodžius:
    „Jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus. Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems. Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas. Bet jūs mylėkite savo priešus – tuomet jūsų lauks didelis atlygis.“
    VI
    Ir dar momentas: jei tik dvikalbės lentelės yra valstybinių apdovanojimų atsisakymo (bei lietuviškos rankos laužimo) priežastis, tai gal išties Vilnijos krašte tebūna pagaminamos keturkalbės lentelės – lietuvių, lenkų, gudų ir jidiš kalbomis. Tegu būna pagerbti visi čia gyvenę.
    VII
    Lietuvos lenkų yra visokių. Matykime ir kitokius... Pvz., buvęs parlamentaras Ryšardas Maceikianiecas kiek kitaip žiūri į Lietuvą negu tūlasis Tomaševskis: „Į protestus, piketus, demonstracijas niekas iš lenkų neis, kol Lietuvos lenkų rinkimų akcijos politikieriai, kitaip tariant, Tomaševskis su šeima ir posovietinėmis struktūromis, neduoda įsakymo. Vilniaus krašto lenkams šios jėgos daro įtaką, todėl jie klusniai vykdo jų nurodymus.
    O dėl lietuvių kalbos mokėjimo štai ką pasakysiu. Labai gerai, kad parengtos naujosios Švietimo įstatymo pataisos. Tik blogai, kad jos parengtos pavėluotai. Tačiau Lietuvos visuomenė vis dėlto nemato ir nesuvokia pagrindinės blogybės. Tas Švietimo įstatymas bus bejėgis ką nors keisti „iš esmės“ tol, kol Vilniaus lenkai nebus mokomi pirmiausia mylėti ir branginti Lietuvos valstybę. Na ir kas, kad padidės dėmesys lietuvių kalbai. Kaip ir iki šiol, taip ir dabar Vilniaus lenkai mokomi tapti ne Lietuvos, o Lenkijos patriotais.
    O reikia, kad Lietuvos lenkai mokytųsi ne tik lietuvių kalbos, bet ir būtų pratinami tapti Lietuvos piliečiais. Tačiau Švietimo ir mokslo ministerija šios problemos kažkodėl nemato. Ji perša gimtosios (lenkų) kalbos mokymą sieti pirmiausia su Lenkijos istorijos ir kultūros propagavimu. Tad tokiomis sąlygomis lietuvių kalbos stiprinimas duos mažai naudos. (...)
    O ko siekiama Tomaševskio rankomis, iš tikrųjų žino tie, kurie nustato jo veiklos kryptis ir tikslus. Bet bendroji kryptis kaip ant delno – silpninti Lietuvą per sumaištį ir konfliktą. Tik du iškalbingi faktai – jis priėmė savo etatiniu patarėju ilgametį KGB majorą, gaunanti pensiją iš Rusijos. Jį taip pat remia ir jam patarinėja premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas Česlovas Okinčicas.“ (Visas interviu išspausdintas portale – Alkas.lt)

    Alfa.lt Vytautas V. Landsbergis 2011-09-09


          A.Lapinskas. Jeigu lenkų švietimo padėtis Lietuvoje geriausia pasaulyje, tai kuriems galams tie streikai?

    Apie galimus Lietuvos lenkų moksleivių streikus atidesni DELFI skaitytojai galėjo sužinoti dar pernai vasarą iš mano rašyto straipsnio. Priminsiu, apie kokius streikus tuomet kalbėjo Lietuvos lenkų vadas Valdemaras Tomaševskis: „Lietuvos lenkų rinkimų akcija neatmeta galimybės rengti mokyklų streiką, panašų į tą, kurį prieš mokyklų germanizavimą suorganizavo lenkų vaikai iš Września miestelio“.
    Tas streikas atrodė taip: tolimais 1901 metais tuomet Prūsijai priklausančio miestelio valdžiai nutarus greta visų kitų vokiškai dėstomų dalykų vokiškai dėstyti dar ir tikybą, lenkų mokiniai atsisakė imti vokiškus katekizmus – juos mėtė pro langus, kad „nesiteptų rankų“. Kai mokytojas už tokią akciją juos nubaudė, jie paskelbė streiką. Perkėlus šią istoriją į šiandieninę Lietuvą, tikėtina, kad liūdnai garsėjantis europarlamentaras irgi siūlė Lietuvos lenkų vaikams mėtyti pro langus Lietuvos istorijos vadovėlius, kai ši bus pradėta dėstyti lietuviškai, o po to, lenkų partijai vadovaujant, surengti streiką prieš lietuvių kalbą, Lietuvos istoriją ir geografiją.
    Nežinau, ar buvo mėtomi iš lenkų mokyklų langų lietuviški vadovėliai, bet streikas Lietuvoje iš tikrųjų įvyko. Rugsėjo 1-ją „Tygodnik Wileńszczyzny“ išspausdino „Vilniaus ir Vilenščiznos mokyklų streikų komitetų“, jų, sako, buvo per 70, kreipimąsi, kuriame rašoma, kad šie „iš apačios“ susikūrę visuomeniniai komitetai kviečia rugsėjo 2 d. į mitingą prie Prezidentūros. Taip pat, „eidami didvyrišku Wrześnios vaikų keliu“, jie skelbia streiką.
    Ne, ne dėl katekizmų, bet jau dėl konkrečių žemiškų dalykų. Štai kaip atrodė pagrindiniai Vilnijos mokinių streiko reikalavimai: „artimiausioje Seimo sesijoje panaikinti Švietimo įstatymo nuostatas dėl mažumų švietimo; atsisakyti suvienodinto lietuvių kalbos egzamino; lenkų kalbos egzaminą padaryti privalomu; išbraukti diskriminuojantį postulatą dėl lietuviškos mokyklos puoselėjimo lenkų mokyklos sąskaita“.
    Kad Lenkija pati nežino, ko nori, liudija ir naujausias jos užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio interviu Lietuvos spaudai. Korespondentui pasakius, kad Lietuvos lenkų švietimo padėtis yra geriausia pasaulyje, ministras atsakė: „bet aš dėl to nesiginčiju“. Tuomet visiškai nesuprantama, kodėl reikia šaukti visam pasauliui apie diskriminuojamus Lietuvos lenkus?
    Anatolijus Lapinskas
    Tolimesnė įvykių eiga visiems žinoma. Į Vilnių atskrido Lenkijos premjeras ir kartu su Lietuvos kolega susitarė, kad darbo imsis abiejų šalių ekspertų grupės, „kurios aiškinsis tautinių mažumų padėtį abiejose valstybėse“. Po šio susitikimo streikų komitetai nutarė dviem savaitėms sustabdyti streiką. Kas bus po to, lieka neaišku, pvz., jeigu ekspertai nepritars streikininkų reikalavimams, tai ar bus tęsiamas streikas ar ne? Gali būti ir taip, kad tie „iš apačios“ susikūrę komitetai neklausys nei Lietuvos, nei Lenkijos ekspertų ir išvadinę juos išdavikais tęs streikų maratoną.
    Ar tikrai lenkų švietimo padėtis pastaruoju metu taip drastiškai pablogėjo, kad liko tik vienintelis streikų kelias? Negi iki dabartinio įstatymo lenkų švietimui buvo rojus, o pragaras atsivėrė tik šiemet? Deja, skaitant Lietuvos lenkų pareiškimus, pragaras Lietuvoje jiems buvo visą atkurtos nepriklausomybės laiką, nes Lietuvos lenkų veikėjai nuolat trimituodavo dėl „tragiškos“ lenkų švietimo padėties. Pavyzdžiui, 1992 m. lenkai skundėsi į Lietuvą atvykusiai Helsinkio komitetų delegacijai, kad Lietuvoje sumažėjo lenkiškų mokyklų, nes 1945 m. jų buvo 300, o atkurtoje Lietuvoje jų liko tik 80. Tai buvo netiesa, tuo metu Lietuvoje buvo 126 lenkiškos mokyklos, tai buvo didžiausia pasaulyje lenkų mokyklų koncentracija už Lenkijos sienų. Apie šį faktą skundikai, žinoma, nutylėjo.
    1994 m. lenkai sugalvojo originalų skundą, kad rengiant mokytojus lenkų mokykloms yra naudojama lietuvių kalba, tai galėjo būti, pvz., universiteto bendrafakultetinės paskaitos. Toks saviizoliacijos siekis (galbūt per tokias paskaitas lenkai irgi streikavo?) dar ir dabar turi skaudžių pasekmių, kai lenkai istorijos mokytojai negali dėstyti Lietuvos istorijos dalies lietuviškai, nes tiesiog šios kalbos nemoka. Nenutilo pretenzijos ir vėliau - 2000 m. tuometinis Seimo narys, dabartinis Vilniaus rajono vicemeras Janas Mincevičius teigė: „Valdžia nerodo sentimentų lenkų švietimui. Visi jos veiksmai yra nukreipti į švietimo valstybine kalba infiltravimą lenkų gyvenamose vietose“. Pastaraisiais metais Lietuvos lenkų veikėjų skundus Europos institucijoms sunku ir suskaičiuoti.
    Paradoksas: nepaisant Lietuvos lenkų skundų lavinos, protingesnės Lenkijos galvos jau seniai pripažino Lietuvą geriausia lenkų švietimo vieta, unikaliu lenkiškumo ugdymo pavyzdžiu, nesulyginamu nė su jokia kita pasaulio valstybe. Dar 1995 m. vykusiame pasaulio Polonijos švietimo forume, kuriame dalyvavo lenkų švietimo specialistai iš 20 pasaulio šalių, pripažinta, kad geriausia lenkų tautinės mažumos švietimo sistema yra Lietuvoje.
    Dar po kelerių metų didis Lietuvos draugas Jerzy Giedroycas paskelbė Lenkijoje draudžiamą garsinti faktą, kad Lietuvoje veikia 120 lenkiškų mokyklų, kai daug didesnėje lenkų sankaupoje Baltarusijoje jų tėra tik dvi, Ukrainoje – viena. Be to, nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje išleista 200 pavadinimų lenkiškų vadovėlių, kai Lenkijoje tik šeši.
    Abiem šalims įstojus į Europos Sąjungą, proto balsai Lenkijoje, deja, nutilo ir Lenkijos valdžia ėmė lenktyniauti su Lietuvos lenkų partija, kuri išlies daugiau purvo ant Lietuvos. Galima teigti, kad Lenkija perėmė iš Lietuvos lenkų veikėjų aklą tikėjimo dogmą, kad Lietuvoje diskriminuojami lenkai. Jokių argumentų nei Lenkijos valdžia, nei pagaliau ir patys Lietuvos lenkų veikėjai visiškai neklauso. Tą dogmą tiksliai įvardijo Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė Irena Gasperavičiūtė, dar pastebėjusi, kad Lietuvos švietimo įstatymas, prieš kurį dabar sukelti viso pasaulio lenkai, yra lygiai toks pat kaip ir Lenkijoje. Bet Lietuvos lenkai jį vadina baisia diskriminacija.
    Įdomu, ar nors vienam iš būsimųjų Lietuvos svečių toptelės į galvą paklausti: jeigu lenkų švietimo padėtis Lietuvoje yra geriausia pasaulyje, tai kuriems galams tie lenkų mitingai, streikai, skundai?
    Anatolijus Lapinskas
    Kad Lenkija pati nežino, ko nori, liudija ir naujausias jos užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio interviu Lietuvos spaudai. Korespondentui pasakius, kad Lietuvos lenkų švietimo padėtis yra geriausia pasaulyje, ministras atsakė: „bet aš dėl to nesiginčiju“. Tuomet visiškai nesuprantama, kodėl reikia šaukti visam pasauliui apie diskriminuojamus Lietuvos lenkus? Į tokį klausimą ministras turi originalų atsakymą: protestuojame, nes nenorime, kad lenkų švietimo padėtis kada nors pablogėtų... Tokia logika vadovaudamasis jis sakėsi nevažiuosiąs į Lietuvą su oficialiu vizitu.
    Lietuva galėtų nekreipti dėmesio į tokius diplomatinius cirkus bei absurdiškus streiko organizatorių reikalavimus, tačiau Švietimo ministras Gintaras Steponavičius rugsėjo 1-osios išvakarėse parodė beprecedentį gestą: išsiuntė 26 tūkstančius laiškų Lietuvos lenkų ir rusų mokinių tėvams, bandydamas juos nuraminti ir paaiškinti naujojo įstatymo esmę. Laiške rašoma: „2006 m. laikytas bandomasis lietuvių kalbos egzaminas parodė, kad lenkų, rusų ir baltarusių mokyklų vaikai lietuvių kalbos rašymo užduotis atlieka dvigubai prasčiau negu lietuviškų... gerai nemokėdami lietuvių kalbos mūsų vaikai... patiria nepatogumų... savo karjeros kelyje... nejaukiai jaučiasi už savo bendruomenės ribų... Nuo šių mokslo metų mokiniams ir mokytojams sudarome visas sąlygas, kad bendromis pastangomis palaipsniui išlygintume lietuvių kalbos žinių spragas... Tvirtai tikiu, kad Jūsų atžalai pavyks sėkmingai įveikti naujas lietuvių kalbos ir literatūros užduotis... kad Jūsų šeimos mokinio klasėje laukia sėkmė mokykloje ir dar didesnė – tolesniame ateities gyvenime.“
    Atrodė, kad ramus ir argumentuotas padėties išaiškinimas atgrasys moksleivius ir jų tėvus nuo streiko prieš lietuvių kalbą organizavimo. Kur tau! Lietuvos lenkų spaudoje tuoj pat suskambo tų tėvų balsas. Štai kokiais žodžiais prieš lietuvių kalbos mokymo stiprinimą „gerbiamam ministrui“ atsakė Lietuvos radijo bendradarbė, kartu portalo Wilnoteka.lt redaktorė Edita Maksimovič, laiškas paskelbtas tame pačiame portale.
    „Esame nuolat žeminami bei laikomi antrarūšiais Lietuvos piliečiais... tautinės mažumos paniekinimas, prievarta, pažeminimas ir bandymai išguiti mūsų gimtąją kalbą iš lenkiškų mokyklų veda į aklavietę.... Jūsų pavaldiniai nuolat ciniškai naudojasi argumentu, kad už Lenkijos ribų geriausias švietimo sąlygas lenkai turi būtent Lietuvoje. Pritariu, tai tiesa! Tačiau kur turėtų būti geriau?.. Dalyvausiu mitinge, mano vaikai streikuos... noriu kovoti už savo kraštą... dėl to, kad buvau ciniškai pažeminta valdžios... lietuviški istorijos vadovėliai kupini neigiamo turinio, o tautinės mažumos yra žeminamos. Iš kur po dvidešimties metų nepriklausomybės Lietuvoje tiek neapykantos ir nuodų kitų tautybių žmonėms, gyvenantiems Lietuvoje? Niekada nebuvo taip blogai, kaip yra dabar...“.
    Šio neapykantos mūsų šaliai laiško autorė gyvena toje pačioje Lietuvoje, kur jos pačios žodžiais yra geriausios švietimo sąlygos. Įdomu, kokie žodžiai būtų vartojami, jeigu Lietuva pagal lenkų švietimą užimtų, tarkim, „prizinę“ antrą ar trečią vietą pasaulyje? Baisu tuomet net prognozuoti galimus Lietuvos lenkų žodžius ir veiksmus. Beje, buvęs Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Janas Widackis neseniai teigė, kad jis nematąs jokių protestų iš Varšuvos pusės, o Lietuvos švietimo įstatymas nėra diskriminuojantis. Tačiau, „jeigu žmonės protestuoja, reiškia, jie turi kažkokią priežastį. Lenkijos Vyriausybė sureagavo ne į įstatymą, o į lenkų bendruomenės reakciją į šį įstatymą“.
    Priminsiu, kad toji reakcija, išreikšta ir E.Maksimovič laiške, yra ne kas kita, kaip ta pati tikėjimo dogma, kad Lietuvoje diskriminuojami lenkai. Be jokių argumentų ir faktų. Tačiau Lenkijos vyriausybei, pasirodo, faktų nereikia, užtenka suvežtos prie Prezidentūros žioplinėjančių lenkų moksleivių minios, gausių Lenkijos televizijos kamerų ir... premjeras lekia į Vilnių. Kas bus toliau? Scenarijai galėtų būti tokie.
    Po dviejų savaičių, tokį ultimatumo terminą pateikė „streikų komitetai“, jeigu nebus įvykdyti jų reikalavimai, streikas, taip išeitų, bus pratęstas. Tuomet, vadovaujantis ligšiolinių įvykių logika, į Lietuvą atlėks jau pats Lenkijos prezidentas. Dar po dviejų savaičių, matyt, atsiras ir Europos Parlamento pirmininkas Jerzy Buzekas. O po mėnesio aiškintis ne įstatymo, bet lenkų bendruomenės reakcijos galbūt atklys ir Europos Komisijos pirmininkas José Manuel Barroso, po jo - NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas ir pagaliau gal ras laiko vainikuoti pasaulio didžiųjų vizitų seriją pats Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki-Moonas. Žinant Lietuvos lenkų veikėjų energiją ir pasaulinius užmojus, pvz., renkant jų peticijai parašus visame pasaulyje, tokie scenarijai tikrai galimi.
    Įdomu, ar nors vienam iš būsimųjų Lietuvos svečių toptelės į galvą paklausti: jeigu lenkų švietimo padėtis Lietuvoje yra geriausia pasaulyje, tai kuriems galams tie lenkų mitingai, streikai, skundai?
    Kol kas, kaip matėme, tokio elementaraus klausimo Lietuvoje ką tik pabuvojęs Lenkijos premjeras savo tautiečių nepaklausė. Ar paklaus to kiti Europos ir pasaulio veikėjai galėsime pasakyti artimiausiomis savaitėmis. Laukti liko tikrai neilgai.

    www.DELFI.lt Anatolijus Lapinskas 2011 rugsėjo 12 d. 
  • Visuomenė lauke, už teisingumo durų

                                       Į Lietuvą pirmą kartą atvyksta Maltos ordino didysis magistras 

    Nuo penktadienio Maltos ordino veiklos Lietuvoje 20-mečio proga pirmą kartą lankysis Maltos ordino didysis magistras Metju Festingas (Matthew Festing).
    Didysis magistras turėtų susitikti su Prezidente Dalia Grybauskaite, Bažnyčios vadovais, šalyje reziduojančiais užsienio ambasadoriais, kitų užsienio šalių Maltos ordino pagalbos tarnybų atstovais. Jis aplankys Maltos ordino pagalbos tarnybos Vaikų dienos centrą Šiauliuose, Kryžių kalną, dalyvaus Šiluvos atlaiduose, pašventins maltiečių kryžių.
    Didysis magistras tarptautiniu mastu pripažįstamas kaip šalies valdovas ir turi visus atitinkamus atributus. Bažnyčia jam yra suteikusi kardinolo laipsnį.
    Vaikystę M. Festingas praleido Egipte ir Singapūre. Vėliau studijavo meno istoriją, daug metų dirbo meno ekspertu. 1993-2008 m. jis buvo Anglijos Maltos ordino vadovas. Užimdamas šį postą vadovavo humanitarinėms misijoms Kosove, Serbijoje, Kroatijoje. 2008 m. kovo mėnesį išrinktas Didžiuoju Maltos ordino magistru.
    Maltos ordinas yra seniausia pasaulyje humanitarinės pagalbos organizacija, veikianti daugiau kaip 120 šalių. Maltos ordino pagalbos tarnyba Lietuvoje įkurta 1991 m. Ji vienija daugiau kaip 700 savanorių 25 Lietuvos miestuose ir vykdo socialinius projektus - išvežioja senukams į namus karštą maistą, slaugo ligonius, yra įkūrusi 6 Vaikų dienos centrus, daugelyje miestų - jaunimo organizacijas.
    Diplomatiniai santykiai tarp Lietuvos ir Maltos ordino užmegzti 1992 m. Lietuvos valstybės vadovai - Vytautas Landsbergis, Algirdas Brazauskas, Valdas Adamkus - ne kartą susitiko su Maltos ordino vadovais.
    1999 m. su oficialiu vizitu Lietuvoje lankėsi dabar jau miręs Maltos ordino didysis magistras Endriu Bertis (Andrew Bertie).

    www.ve.lt 2011-09-09


                                             Verslas žmonių sveikatos sąskaita

    Spauda, radijas, televizija nuolat gyventojams primena buitinių ir pramoninių atliekų utilizavimo problemą: atliekos nebetelpa sąvartynuose, sąvartynai nebetelpa Lietuvoje, ieškoma kelių iš šalies išgabenti ne tik pavojingas branduolinio kuro atliekas, bet ir medicinines bei kitokias atliekas. O atliekų rūšiavimas, perdirbimas bei nekenksmingas utilizavimas per du dešimtmečius nepajudėjo iš vietos. Nevalingai peršasi patikima išvada, kad iš tokios padėties kažkas turi apčiuopiamą naudą. Didžiausią naudą, žinoma, turi ne tie bėdžiai, kurie kapstosi po sąvartynus ar atliekų konteinerius, o sąvartynų statybų vykdytojai, atliekų vežėjai, atliekų deginimo krosnių statytojai. Labai panašu, kad iš tokio atliekų verslo „nuovirų“ gauna ir savivaldybės, kurios ir turėtų rūpintis atliekų rūšiavimu, perdirbimu ir utilizavimu.
    Akivaizdu, jog 2011-09-08 Vilniaus m. Lazdynų mikrorajono dalies gyventojų susitikimas su Vilniaus savivaldybės tarybos Sveikatos komiteto nariais buvo organizuotas parodyti, kad komitetas neva atstovauja gyventojų interesams, tačiau jis tik apnuogino tikruosius savivaldybės interesus, deja, ne gyventojų naudai. Tuo jis susitikime dalyvavusiems bendruomenės nariams tikrai buvo naudingas.
    Pats susitikimas nuo pat jo pradžios atsiskleidė, kaip komiteto administruojamas renginys: be dalyvių sutikimo susitikimui ėmėsi vadovauti komiteto pirmininkė, komiteto nariai greta jos tarsi „prezidiume“ užėmė užstalėje vietas, protokoluoti pasiskyrė savo sekretorę.
    Į esminį, gyventojams rūpimą klausimą, ką komitetas veikė ir nuveikė, kad būtų mažinama aplinkos tarša, neatsakė. Akivaizdu, kad neatsakė todėl, kad tokios veiklos nebuvo. Žodinių „cinamonų“ barstymas ant greta Lazdynų mikrorajono kaupiamų fekalijų tvaiko ir skleidžiamų iš medicininių atliekų deginimo gamyklos „Senovė“ nuodingų dujų tik parodė, kad komitetas pataikauja verslui žmonių sveikatos sąskaita. Susitikimo metu primygtinai buvo peršama nuostata, kad taršalai sveikatai nekenkia (net pasitelkus Lazdynų poliklinikos, kuri tokių tyrimų neatlieka, vadovę), tik patvirtino minimą pataikavimą.
    Apmaudu, kad Sveikatos komiteto narys, buvęs Lazdynų seniūnas A. Strelčiūnas, labai gerai žinantis ne tik Lazdynų, bet ir gretimų mikrorajonų gyventojų nusiskundimus, nepasinaudojo proga paprotinti komiteto narius, paskatinti veiklai, nukreiptai į gyventojų nuo žalingo poveikio apsaugą.
    „Gyvenamoji aplinka“ gamtos sąskaita plečiasi, todėl daugėja atliekų, artėjama prie grėsmingos ribos, ką jau parodė ekstremalios situacijos Lietuvoje paskelbimas dėl medicininių atliekų utilizavimo.
    Patirtis parodė, kad savivaldybėms tūnant, atliekų utilizavimo problema tik gilėja, todėl ji valstybėje pagaliau turi būti sprendžiama aukščiausiu lygmeniu.

    Vilniaus m. Lazdynų bendruomenės narys Algimantas Zolubas

     
                              Energetikos ir transporto jungtys – būtina sąlyga ES ekonomikos augimui 

    Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Vidaus rinkos ir paslaugų Europos komisaru Micheliu Barnier, su kuriuo aptarė vieningos ES rinkos stiprinimą, Europos ekonominę ir finansinę padėtį, pasirengimą deryboms dėl naujosios ES finansinės perspektyvos.
    Lietuvos vadovė pabrėžė, jog ES vidaus rinkų integracijos stiprinimas yra tvaraus Europos ekonominio augimo pagrindas. Vieninga rinka yra būtina, siekiant, kad ekonomiškai atsigavusi ES sėkmingai konkuruotų pasaulinėse rinkose.
    „Vieninga Europos Sąjungos rinka nefunkcionuos, jei Lietuva ir kitos Baltijos valstybės nebus realiai įjungtos į Europos energetikos, transporto ir kitus tinklus. Tam yra būtina visos ES parama strateginiams energetiniams ir transporto jungčių projektams, numatant jiems tinkamą finansavimą naujoje ES finansinėje perspektyvoje“, – teigė šalies vadovė.
    Pasak Prezidentės, Lietuva yra aiškiai įvardijusi pagrindines sritis, kurioms turi būti skiriamas didžiausias dėmesys įgyvendinant Vieningos rinkos aktą. Tai energetikos, transporto tinklų bei jungčių įgyvendinimas, bendra profesinių kvalifikacijų pripažinimo sistema, kuri stiprins ES piliečių mobilumą ir jiems padės lengviau rasti darbą kitose ES šalyse, verslo aplinkos gerinimas
    Prezidentės spaudos tarnyba

    Autorius: Voruta Data: 2011-09-09,


                                       A.Ažubalis apie santykius su Lenkija: vieni nešoksime tango

    Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, kalbėdamas apie dvišalius santykius su Lenkija, kaimynus nuo patriotinės retorikos ragina pereiti prie skaičių ir faktų kalbos.
    A. Ažubalis sako Lietuvos ir Lenkijos santykiuose įžvelgiąs neatitikimą: Europos Sąjungos (ES) ir NATO formatuose yra pozityvi santykių praktika ir ne itin pozityvi retorika dvišaliuose santykiuose.
    "Jeigu stebite informacinį foną, Lietuvos pusė elgiasi labai nuosaikiai, neprovokuoja ir pati nesivelia į ginčus, kurie iš esmės, aš manau, ir pareiškimai vieši, paaiškinimai, kad Vilnius nebuvo okupuotas, kad čia lietuviai visad kalti, kad kažkas nori kažką asimiliuoti, veda tiktai į niekur. Manau, vienintelis įmanomas dalykas - tai kalbėtis faktų, skaičių kalba. Tai mes siūlėme ir siūlome ir dabar", - ketvirtadienį "Žinių radijo" laidoje "Prie pietų stalo" sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.
    Pasak A. Ažubalio, tokie su lenkų tautinės mažumos švietimu susiję faktai, kai nuo 15 iki 10 moksleivių buvo sumažintas lenkiškų mokyklų klasių komplektavimas, 5 proc. padidintas mokinio krepšelis, iliustruoja geresnę švietimo kokybę. Ministro teigimu, pirmadienį susitiksianti ekspertų darbo grupė, sudaryta iš abiejų pusių atstovų lenkų ir lietuvių tautinių mažumų problemoms spręsti, turės visas šias išklotines.
    "Sakau, kalbėkime skaičiais ir faktais. Tačiau kadangi visa praeitis yra iš tikro įelektrinta, nepaisant, kad mes esame ES, NATO, pats regionas yra įelektrintas permainų įvairių, atkritimų, tai tam reikia ilgo laiko", - kalbėjo A. Ažubalis.
    Pastarosiomis savaitėmis Lietuvos ir Lenkijos santykiai įkaito lenkų kilmės politikams pradėjus kritikuoti naująjį Švietimo įstatymą, kuriuo plečiamas dalykų dėstymas lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose ir 2013 metais ketinama suvienodinti lietuvių kalbos egzaminą lietuviams ir tautinėms mažumoms.
    Nuo šių mokslo metų tautinių mažumų pradinėse ir pagrindinėse mokyklose stipriau bus mokoma lietuvių kalbos kaip dalyko. Taip pat visų Lietuvos mokyklų vienuoliktokai mokysis pagal tą pačią lietuvių kalbos ir literatūros bendrąją programą. Lietuviškai bus dėstomos ir Lietuvos istorijos bei geografijos temos iš istorijos ir geografijos ugdymo programų bei pilietiškumo pagrindai.

    www.delfi.lt Audronius Ažubalis 2011 rugsėjo 8 d.
     
           Jaunos lenkės žodis tautiečiams Lietuvoje: „Mažumos negali tapti diktatoriais didžiajai šalies gyventojų daliai“

    Nesu Lenkijos pirmoji ponia. Nors mano vardas ir pavardė tokie pat, kaip Lenkijos prezidento Bronislawo Komorowskio žmonos. Tačiau savo nuomonę apie Lietuvoje gyvenančius ir protestuojančius lenkus turiu. Kaip ir visi lenkai, giliai širdyje visuomet jausiu sentimentus lenkų istorijai ir kultūrai Lietuvoje. Lietuviai manęs niekuomet neįtikins, kad Adamas Mickewiczius nėra lenkų poetas. Bet aš nesuprantu tų Lietuvoje gyvenančių savo tautiečių, kurie protestuoja dėl neva jų varžomų teisių.
    Galbūt aš Vilniuje praleidau per daug laiko. Galbūt per daug myliu šį miestą ir dėl to negaliu būti objektyvi. Tačiau man viskas atrodo šiek tiek kitaip nei protestuotojams ir juos palaikantiems Lenkijos politikams, kurie, beje, apie Lietuvą žino tikrai nedaug. Kai vienoje Lenkijos televizijos pokalbių laidoje vienas daug kalbantis ir Lietuvos lenkus pasiryžęs gelbėti „ekspertas“ buvo paklaustas, kiek kartų jis lankėsi Lietuvoje, jo atsakymas buvo: „Kartą. Vieną dieną.“
    Kad ir kaip gerbčiau lenkų mažumos Lietuvoje pastangas puoselėti lenkišką kultūrą, aš gerbiu ir Lietuvos teises bei kultūrą. Manau, taip turėtų elgtis ir Lietuvoje gyvenantys mano tautiečiai. Juk jie – lenkų kultūros ambasadoriai nepriklausomoje, savo istoriją, kultūrą ir įstatymus turinčioje šalyje. Jie – dalis Lietuvos visuomenės, turinčios ne tik privilegijų, bet ir pareigų. Be abejo, Lietuva turi gerbti savo mažumas. Tačiau mažumos negali tapti diktatoriais didžiajai šalies gyventojų daliai.
    Taip, kaip protestuoja Lietuvoje gyvenantys lenkai, galėtų protestuoti ir Lenkijoje gyvenančios tautinės mažumos. Pavyzdžiui, vokiečiai.
    Patikėkite manimi, Lenkijoje nėra nė vienos vokiečių mažumai skirtos mokyklos, kurioje būtų mokoma vien vokiečių kalba. Lenkų kalba mokyklose yra privaloma. Visi abiturientai privalo laikyti tuos pačius egzaminus lenkų kalba. Todėl visiškai suprantu lietuvius, kurie nepritaria lenkams, norintiems, jog viskas mokyklose ir universitetuose būtų dėstoma lenkų kalba.
    Man atrodo savaime suprantama, kad Lietuvoje gyvenantys lenkai turi gerbti Lietuvos įstatymus, taisykles, nes jie šioje šalyje - tik svečiai.
    Aš lenkė. Gyvenu Vokietijos pasienyje, Žemojoje Silezijoje. Prieš Antrąjį pasaulinį karą šis regionas priklausė Vokietijai. Galiu tik įsivaizduoti, kaip paprasti lenkai ir mūsų šalies politikai sureaguotų, jei čia gyvenanti vokiečių mažuma atsisakytų mokyklose mokytis lenkų kalbos. Neabejoju, kad kiltų didžiulis skandalas.
    Paaiškinsiu, kodėl aš mąstau kitaip ne tie, kurie protestuoja, ir tie, kurie juos palaiko. Pagal studentų mainų programą į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą atvykau kaip Vokietijos studentė. Mat tuo metu studijavau Frankfurto Europos Viadrinos universitete. Po metų Vokietijoje Vilnius man atrodė toks lenkiškas miestas! Daug garsių lenkų menininkų gyveno Vilniuje. Tad ir aš be galo troškau pagyventi Vilniuje. Buvo be galo įdomu ir malonu savo akimis pamatyti tai, apie ką skaičiau ir girdėjau mokykloje.
    Kartą vaikštinėjau Vilniaus gatvėmis su draugu vokiečiu. Kalbėjau nekreipdama dėmesio į tai, ką sakau: „Pažiūrėk, Vilnius toks magiškas, toks gražus lenkiškas miestas.“ Mano draugas ironiškai pažiūrėjo į mane ir atkirto: „O Vroclavas (miestas, šalia, kurio gyvenu) ir Gdanskas - tokie gražūs Vokietijos miestai.“
    Diskusijos nebetęsėme. Daug ką supratau po šios draugo replikos. Lenkai tikisi iš vokiečių pagarbos savo kultūrai, kalbai ir įstatymams net ir tokiuose „gražiuose Vokietijos miestuose“, kaip Vroclavas ir Gdanskas. Tad kodėl mes pykstame, jei iš mūsų lietuviai tikisi to paties? Nemanau, kad būčiau vienintelė nelaiminga, jei Lenkijoje gyvenantys vokiečiai elgtųsi taip, kaip Lietuvoje gyvenantys lenkai.
    Tai neteisinga ir absurdiška. Ir tai mane liūdina. Ne vien todėl, kad Lietuvoje gyvenantys mano tautiečiai bei juos remiantys Lenkijos politikai rodo nepagarbą lietuvių tautai ir griauna kaimyninių šalių santykius. Man liūdna, kad žaviajame Vilniuje aš daug kam tebūsiu persona non grata, priešė lenkė, o ne laukiamas svetys ir draugas.
    www.lrytas.lt Anna Komorowska 2011-09-07

                       Vyriausybė deklaruoja: kitąmet - jokių premijų ir jokios tryliktosios algos

    Ministro pirmininko tarnybos (MPT) paruošta valstybės tarnybos reforma įvyks ne anksčiau kaip 2013 m., bet kai kurias jos dalis ketinama įgyvendinti nedelsiant. Pavyzdžiui, valdininkai už šiųmetes Kalėdas tryliktosios algos negaus, o kitąmet liks be premijų.
    Tokį sprendimą numatoma priimti pirmadienio Vyriausybės pasitarime.
    Ministro pirmininko kancleris Deividas Matulionis žurnalistams sakė, kad toks sprendimas neatims galimybės valstybės tarnautojams mokėti tryliktąsias algas ir premijas, bet toks sprendimas valstybės įstaigoms esą gerokai atsirūgtų.
    Anot D. Matulionio, pirmadienį Vyriausybės pasitarime turėtų būti įtvirtintas principinis susitarimas, apimantis visą valstybės sektorių. O šį susitarimą sulaužiusios įstaigos esą neliks nenubaustos: nustačius, kad valdininkams išmokėtos tryliktosios algos ar premijos, jų suma bus atimta iš darbo užmokesčio fondo 2013-iesiems metams.
    Taip Vyriausybė pradeda įgyvendinti valstybės tarnybos reformą, kuri tik pradeda skintis kelią Seime. Anot D. Matulionio, pati reforma, jei bus pasiektas politinis susitarimas Seime, bus įgyvendinama ne anksčiau kaip nuo 2013 m.
    Naikins premijas bei priedus
    MPT vadovo teigimu, planuojama esminė valstybės tarnybos pertvarka. Pirmiausiai tai turėtų atsispindėti valdininkų atlyginimuose.
    MPT parengtose gairėse nurodoma, kad nebeliks priedų už papildomą darbo krūvį, o valdininkų atlyginimai nebeaugs dėl padidėjusio darbo stažo. D. Matulionio teigimu, vien dėl stažo kasmet maždaug trečdalis valstybės tarnautojų gauna 3 proc. didesnes algas – dėl to darbo užmokesčio sąnaudos valstybėje padidėja apie 7 mln. Lt.
    Ministro pirminko kancleris taip pat teigė, kad valdininkijai dėl pertvarkos algos nebus nurėžtos – esą atlyginimai bus paliktami tokiame lygyje, kokiame buvo iki reformos (įskaitant priedus, stažo faktorių ir t.t.), kad išlaikyti status quo. O vėliau esą bus galima koreguoti algas pagal valstybės tarnautojų darbo rezultatus.
    Reformos gairėse nustatyta, kad bus iš viso 25 valdininkų kategorijos, kiekviena iš jų turės po 7 lygius. Taip esą bus įtvirtinta, kad valdininkų algos sykį per metus galės padidėti ar sumažėti ne daugiau kaip penktadaliu. „Skirtumas tarp aukščiausio ir žemiausio lygio – apie 20 proc. algos“, - aiškino D. Matulionis.
    Pasak jo, kategorijų lygius valdininkams nustatys specialios komisijos. Esą per pertvarką bus siekiama sumažinti subjektyvumo faktorių. Pavyzdžiui, tiesioginio valdininko viršininko (pvz., skyriaus vedėjo ar departamento direktoriaus) žodis nebebus lemiamas – esą kiekvieną sprendimą didinti ar mažinti valdininko atlyginimą asmeniškai turės patvirtinti valstybės įstaigos vadovas.
    Vienoje kėdėje – ne daugiau kaip 8 metus
    MPT taip pat siūlo įvesti vadovaujančių valstybės tarnautojų – departamentų direktorių, viršininkų, kanclerių ir t.t. – rotaciją.
    Siekiama nustatyti, kad valdininkai savo kėdėse galėtų dirbti ne ilgiau kaip 8 metus: darbo vadovaujančiame poste kadencija būtų ketveri metai, su galimybe ją pratęsti dar ketveriems, jei valdininko darbas po pirmosios kadencijos įvertinamas gerai arba labai gerai.
    Pasibaigus nustatytai kadencijai, vadovaujantiems valdininkams būtų siūloma pereiti į kitą valstybinę įstaigą. MPT pabrėžia, kad specialistai išliktų tame pačiame sektoriuje (pvz., žemės ūkio žinovai nebūtų keliami į sporto sritį). Be to, valstybinės įstaigos esą turėtų teisę atsisakyti joms siūlomo valdininko pareigų, o patys valdininkai taip pat galės rinktis, kur pageidautų persikelti po kadencijos pabaigos.
    Blogai įvertinti tarnautojai tuo tarpu būtų perkeliami į žemesnį postą.
    Piniginės paskatos – tik pareigūnams
    Tiesa, MPT siūlo palikti vieną kategoriją valstybės apmokamų darbuotojų, kuri galėtų pretenduoti į pinigines premijas. Tokią galimybę siūloma įteisinti visiems statutiniams pareigūnams: policininkams, muitininkams, prokurorams, saugumiečiams ir t.t.
    Anot D. Matulionio, premijos statutiniams pareigūnams galėtų būti skiriamos ne tik už sulaikytą kontrabandą, kaip yra dabar, bet ir už, pvz., sėkmingą darbą svarbiuose tyrimuose.
    Be to, ketinama suvienodinti visų statutinių pareigūnų socialines garantijas.
    Statutiniams pareigūnams taip pat siūloma palikti priedus už stažą: kas trejus metus jie pakiltų vienu rangu, kas atitinkamai atsispindėtų ir atlyginimo dydyje.
    Rotacija tarp vadovaujančių statutinių pareigūnų, kaip ir tarp valdininkų, taip pat turėtų būti įvesta. Tiesa, pareigūnų kadencija būtų ilgesnė: penkeri metai su galimybe pratęsti dar penkeriems.
    Valstybinių įmonių vadovų algos auga per lengvai?
    D. Matulionis taip pat teigia pastebėjęs, kad prieš kurį laiką reformuota valstybinių įmonių vadovų darbo apmokėjimo tvarka yra ydinga. Esą pats principas, kai vadovų algos „pririšamos“ prie įmonių darbo rezultatų, yra teisingas.
    Tačiau kartelė kartais esą nustatoma taip žemai, kad įmonės be didesnio vargo pasiekia užsibrėžtus tikslus, o vadovybė susižeria lengvus pinigus. Pasak D. Matulionio, Ūkio, Finansų bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos šiuo metu ieško būdų, kaip patobulinti šią tvarką, kad algos labiau atspindėtų tikrąjį įmonių vadovų įdirbį.
    Teikdama šią reformą, MPT viliasi, kad valstybės tarnyboje sumažės „pusbrolių“ įdarbinimo, algų pakėlimo „už gražias akis“ ir užsisėdėjimo vienoje kėdėje atvejų. Reformos gairės netrukus bus pradėtos svarstyti parlamentiniuose komitetuose. Tikimasi, kad Seime valstybės tarnybos permainos bus pradėtos nagrinėti kitų metų pavasarį.
    Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.

    www.DELFI.lt Šarūnas Černiauskas, 2011 rugsėjo 8 d.
     
     
                                                      Visuomenė lauke, už teisingumo durų

    Teismų sistema Lietuvoje uždara. Ar galima tai įveikti, įvedus teismų tarėjų institutą? Kodėl iki šiol Lietuva yra viena iš nedaugelio valstybių, kuri nesuteikia visuomenei teisės dalyvauti priimant sprendimus teismuose? Ko galime pasimokyti iš savo istorijos ir Vakarų patirties?
    Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) pirmininkas Ričardas Piličiauskas, teisingumo viceministras Gytis Andrulionis, Nepartinio demokratinio judėjimo (NDJ) tarybos narys Vytautas Bakas, Konstitucinių teisių gynimo agentūros pirmininkas Liudvikas Ragauskis, Lietuvos Sąjūdžio tarybos narys prof. Vladas Vilimas ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.
    Kai visuomenė izoliuota nuo teismų
    A.Medalinskas. Sąjūdis nuo pat pradžių siekė įkurti Lietuvoje teismų tarėjų institutą. To norėjo ir šviesios atminties Kęstutis Čilinskas. Kodėl reikia įkurti šią instituciją teisme ir kodėl jos mes vis dar neturime?
    V.Bakas. Kai visuomenė izoliuojama nuo teisingumo, žmonės izoliuojami nuo demokratijos ir nuo valstybės. Tarėjai teisme - svari visuomenės dalyvavimo teisingumo ir teismų veikloje forma. Šiandien Lietuvoje teisingumo vykdymas arba dalyvavimas vykdant teisingumą yra tik tam tikros žmonių grupės privilegija. Teisininkų bendruomenė (būtent ji pasisakė prieš teisėjų tarėjų instituciją) nori ir toliau išlaikyti monopolį, nesidalyti teismine valdžia su visuomene.
    A.Medalinskas. Todėl ši institucija Lietuvoje buvo panaikinta?
    V.Vilimas. 1995-aisiais buvę sovietiniai teisėjai priėmė sprendimą tarėjus eliminuoti iš teismų sistemos, o Teisingumo ministerija pakeitė Teismų įstatymą. Tai buvo LDDP valdymo metai. Jeigu ne šie pertvarkymai, būtume turėję visiškai kitokius teismus. Tarėjais būtų tapę nauji žmonės ir teismų sistema būtų susibalansavusi. Estija visus senuosius teisėjus išleido į pensiją ir pakeitė naujais, todėl šiandien ji lygiuojasi į Europos Sąjungos (ES) lyderes. Latvijoje buvo atleista 50 proc. senųjų teisėjų ir įvesta tarėjų institucija, o Lietuvoje visi liko. Dabar teismais nepasitiki 80 proc. Lietuvos gyventojų.
    L.Ragauskis. Tarėjų institucija Lietuvoje panaikinta 1995 metais, nes buvo kilę techninių problemų dėl tarėjų parinkimo. Tarėjai turėtų būti renkami vietos gyventojų susirinkime. Tačiau Lietuvoje nėra bendruomenių susirinkimų. Jei kalbėtume vėl apie tarėjų institucijos kūrimą Lietuvoje, turėtume labai gerai pasvarstyti, kaip jie būtų renkami: ar skiriami kokios nors vadžios, ar renkami. Taip pat derėtų suvokti šios institucijos turinį konstitucine bei teisine prasme.
    A.Medalinskas. Kokį teisėjų tarėjų turinį jūs matote?
    V.Bakas. Mes kalbame apie vieną radikaliausių visuomenės dalyvavimo formų teismų veikloje, kokia egzistavo po Didžiosios prancūzų revoliucijos - tribunolą. Jei pažvelgsime į tarėjų modelius, anglosaksų ir žemyninį, vienur tarėjai dalyvauja kaip patarėjai, kitur - patys sprendžia bylas. Prancūzijoje ir dabar veikia tribunolai, tik jų funkcijos ir veiklos metodai, žinoma, jau nebe tokie kaip Prancūzijos revoliucijos laikais. NDJ siūlytų įkurti Lietuvoje tribunolą, kuris teistų nusikaltusius politikus, aukštus valdininkus, teisėjus.

    A.Medalinskas. Vadinasi, Jūsų siūlomoje sistemoje tarėjais būtų tie, kurie priima sprendimus teismo bylose, o ne tik pataria teisėjams.
    V.Bakas. Teisėjų niekas negali pakeisti, bet jų galia taip pat turėtų būti kildinama iš visuomenės. Kaip ir tarėjų. Dabar teisėjai Lietuvoje tik skiriami. Bylas spręstų ir visuomenės renkami teisėjai.
    L.Ragauskis. Suprantu, kad reikšdamas savo nuomonę apie teisėjų tarėjus ir būdamas ne tik visuomenininkas, bet ir susijęs su teisine visuomene, galiu atsidurti tarp dviejų ugnių. Teisininkai manys, jog išduodu šį luomą, o visuomenininkai įžvelgs bandymus įtikti teisininkams. Manau, kad tarėjas turėtų tik patarti teisėjui, bet pats nepriimtų jokio sprendimo.
    V.Bakas. Tačiau Didžiojoje Britanijoje...
    L.Ragauskis. Negalima aklai taikyti analogijų su kitomis šalimis, tai darytina tik su išlygomis. Žemyninė teisė labai skiriasi nuo bendrosios teisės, vadinamos anglų-saksų.
    V.Bakas. Tarėjai - pasaulinė teisės tradicija. Tik mes jos neturime. Tarėjo vaidmuo nėra savitikslis - tai reikšmingas būdas visuomenei dalyvauti vykdant teisingumą. Tai pagerintų mūsų teismų praktiką. Aišku, kiekvienoje teisinėje sistemoje yra savų niuansų. Vienur tarėjai tik pataria, kitur ir sprendžia. Didžiojoje Britanijoje visuomenės atstovų teismuose yra daugiau negu profesionalių teisėjų. Visuomenė teisme gali dalyvauti ir kaip tarėjai, ir kaip prisiekusieji.
    L.Ragauskis. Tarėjų ir prisiekusiųjų institutai yra atskiri. Prisiekusiųjų institutas sietinas su baudžiamosiomis bylomis. Anglosaksiškoje tradicijoje prisiekusieji pasako: kaltas arba nekaltas. Iš jų daugiau nieko nereikalauja, o teisėjas nustato, kiek kaltas ir bausmės laiką.
    V.Bakas. Tarėjų ir prisiekusiųjų vaidmuo teismuose skiriasi. Kai Vakaruose diskutuojama, kodėl reikalingi tarėjai, atsakoma, kad būtent tarėjai užtikrina teismų nepriklausomumą.
    Matome Vakarus, bet užmirštame savo patirtį
    A.Medalinskas. Vakarų valstybės turi teismo tarėjų, kai kurios iš jų ir prisiekusiųjų institucijas, o mes - nei vienos, nei kitos. Kiek ši praktika paplitusi pasaulyje?
    V.Bakas. Ši sistema pasaulyje egzistuoja jau 800 metų. Labiausiai žinomi yra JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Vokietijos pavyzdžiai.
    V.Vilimas. Pasakykite demokratinę šalį, kurioje šių institucijų nėra. Nedemokratinės šalys jas panaikino: nacistinė Vokietija ir frankistinė Ispanija. 1939-aisiais Adolfas Hitleris pasakė: "Jie, t. y. tarėjai, mums trukdo spręsti problemas." Sovietinėje Rusijoje kai kurie teismai dirbo kartu su tarėjais, bet ypač svarbiose bylose, kuriose buvo teisiami aukšti asmenys, politinėse bylose jų atsisakyta. Sprendimus priėmė "troikos". Žlugus nedemokratiniams režimams, Ispanijoje buvo atkurta prisiekusiųjų, Vokietijoje - tarėjų, Rusijoje yra ir prisiekusiųjų, ir tarėjų institucijos. O Lietuvoje tarėjo institucijos nėra.
    L.Ragauskis. Teisingumo vykdymas tikrai priklauso nuo santvarkos. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais tarėjų nebuvo, priežastis, matyt, ta, kad Lietuvos valstybė buvo nedemokratinė.
    A.Medalinskas. Bet dabar sakoma, kad esame teisinė demokratinė valstybė. Ar yra kita demokratinė valstybė be tarėjų?
    R.Piličiauskas. Pavyzdžiui, Latvija.
    V.Vilimas. Ten ši institucija panaikinta 2009 metais, bet dėl korupcinių reiškinių netrukus rengiami neeiliniai Saeimos rinkimai, vadinasi, sureaguota.
    G.Andrulionis. Skirtingai nuo visų minėtų valstybių, Lietuvoje tarėjų institutas kaip teisinė tradicija nesusiformavo. Ir tarpukario Lietuvoje buvo tik taikos teisėjai, bet tai šiek tiek kita institucija. Todėl dabar turime kurti savitą, atitinkantį dabarties realijas visuomenės dalyvavimo teisingumo vykdyme mechanizmą.
    V.Vilimas. Taikos teisėjai - tai visuomenės atstovai. Jie dalyvaudavo priimant sprendimus bylose. Kai Lietuva 1918-aisiais atgavo Nepriklausomybę, nesuspėta įkurti nei tarėjų, nei prisiekusiųjų institucijų, nors buvo ketinimų įkurti Prisiekusiųjų teismą. Todėl apsiribota taikos teisėjų institucija.
    A.Medalinskas. O Abiejų Tautų Respublikoje ar buvo tarėjų?
    V.Vilimas. Lietuva turi labai senas tradicijas, vienas seniausių Europoje. Lietuvoje vyriausiasis tribunolas buvo įsteigtas jau 1581 metais, jo narius rinko kasmet. Šį tribunolą sudarė 40 asmenų. Teisėjus skyrė iki gyvos galvos. Vyriausiasis tribunolas sprendė teisėjų bylas. Jeigu byloje išryškėdavo korupcinių elementų, iš teisėjo atimdavo pilietybę ir išgrūsdavo iš valstybės. Tokios bylos buvo įrašomos į teismų rejestrą kaip pažeidžiančios visuomenės saugumą. Miestų teismuose buvo ne tik tarėjų, bet ir prisiekusiųjų. Ši praktika kurį laiką galiojo ir tuomet, kai mūsų valstybė tapo carinės Rusijos dalimi. Tai, kad Lietuva neturi tradicijų teismuose turėti visuomenės atstovų, nevykęs teisininkų sugalvotas mitas, skirtas nesubrendusiai visuomenei.
    G.Andrulionis. Teisėjus į Vyriausiąjį tribunolą skirdavo Seimeliai, tuometės valdžios ir savivaldos institucijos, taigi jo nariai nebuvo renkami. Juos skirdavo valdžia, kaip ir kitus teisėjus. Beje, teisinio išsilavinimo tuo metu neturėjo ir dalis teisėjų. Tad tarp šių asmenų ir kitų teisėjų dėčiau daugiau lygybės ženklą, o ne laikyčiau juos tik visuomenės atstovais, vykdžiusiais pilietinę pareigą.
    A.Medalinskas. Kada cariniais laikais pas mus nebeliko tarėjų ir prisiekusiųjų?
    L.Ragauskis. LDK laikais, kai galiojo Lietuvos Statuto redakcijos, manau, buvo tik prisiekusiųjų teisinis institutas. XIX amžiuje įvedus Rusijos imperijos įstatymus, buvo atsisakyta prisiekusiųjų, kurie vėliau po teismų reformos 1864 metais vėl atsirado. Bet tokios tarėjų sampratos, kaip dabar diskutuojame, manyčiau, nebuvo.
    A.Medalinskas. Ar dabar Lenkijoje atsižvelgiama į minėtąją Abiejų Tautų Respublikos praktiką? Tikriausiai ten ir dabar veikia tarėjai?
    V.Vilimas. Taip.
    G.Andrulionis. Nusistatymo prieš tarėjo instituciją ir mes neturime. Priešingai, kuriami šį mechanizmą įteisinsiantys projektai.
    V.Vilimas. Kitų valstybių patirtis ir dabar labai svarbi, įtikinant mūsų valdžią pritarti tarėjų institucijai. Kai 2002-aisiais Seimas priėmė Nacionalinį žmogaus teisių rėmimo ir apsaugos veiksmų planą, kurio 14-as skirsnis kalba apie tarėjų institucijos įtraukimą, tai padaryta Jungtinių Tautų (JT) siūlymu.
    R.Piličiauskas. Teisėjų tarėjų institutas Europoje egzistuoja šimtmečius ir ten tikrai sukaupta didžiulė patirtis. Tačiau mums turėtų būti ypač įdomus Latvijos patyrimas. Kaimynų visuomenė yra panaši į mūsų. Jie turėjo teismų tarėjų institutą, bet likvidavo. Formali priežastis - lėšų taupymas, tačiau tai padaryti dėl sutaupytų pusės milijono latų neatrodo įtikima. Vieno Latvijos Aukščiausiojo Teismo teisėjo nuomone, lėšų taupymas yra tik formali tarėjų likvidavimo priežastis. Neveikė pats institutas.
    A.Medalinskas. Kodėl?
    R.Piličiauskas. Žmonės nenoriai dalyvaudavo baudžiamosiose bylose, o jų nagrinėjimas kartais trunka labai ilgai. Tai reiškė atsitraukimą nuo šeimos ir darbo už gana nedidelius pinigus. Todėl šis institutas nesulaukė visuomenės palaikymo. Manau, kad jie sukūrė nesėkmingą modelį. Tarėjai turėjo dalyvauti daugelyje bylų. Galų gale į teismo posėdžius ėmė ateiti tik pensininkai, norintys šiek tiek prisidurti prie pensijos.
    Kokiose bylose galėtų dirbti tarėjai?
    A.Medalinskas. Kokiose bylose, Jūsų manymu, turėtų dirbti tarėjai?
    V.Bakas. Dabartiniu laikotarpiu jų pagrindinė užduotis būtų priimti sprendimus labai svarbiose valstybei ir visuomenei bylose, pavyzdžiui, kur kaltinami aukšti pareigūnai, nagrinėjamas klausimas dėl žalos valstybei. Beje, taip buvo Prancūzijoje, panašus procesas vyksta šiuo metu Islandijoje.
    L.Ragauskis. O mano manymu, jie turėtų dalyvauti daug paprastesnėse bylose. Visų pirma, specializuotuose teismuose sprendžiant administracines, darbo arba šeimos bylas. Nemanau, kad jie galėtų dalyvauti baudžiamosiose, verslo bylose. Bent jau nepritarčiau jų dalyvavimui šiose bylose pirmajame etape.
    V.Bakas. Jeigu visuomenė ir toliau negalės dalyvauti, sprendžiant reikšmingiausias teismo bylas, tai Lietuvoje taip ir nebus panaikinta stambių interesų grupių įtaka šiems procesams ir teisingumo neliečiamų asmenų kasta. Iki šiol Lietuvoje nenuteistas nė vienas aukštas politikas. Situaciją iliustruoja buvusio generalinio prokuroro Algimanto Valantino pareiškimas "Leo LT" byloje, kad viešąjį interesą jis gins tada, kai lieps Vyriausybė. Įkūrus tribunolą, Lietuvos teisinėje sistemoje atsirastų institucija, kuri vertintų asmenų, galimai padariusių nusikalstamas veikas ar didelę žalą valstybei, bylas.
    G.Andrulionis. Teisingumo ministerija įstatymo projekte pasiūlė, kad visuomenės atstovai dalyvautų tik tam tikros kategorijos bylose, atsižvelgiant į Nacionalinės teismų administracijos informaciją, kiek konkrečiai būna vienos ar kitos kategorijos bylų. Labai svarbu, kad jų srautai būtų ne per dideli. Jei visose bylose visuomenės atstovų dalyvavimas būtų privalomas, idėja greičiausiai nepasitvirtintų. Tai būtų per brangu, užsitęstų teismo procesas.
    A.Medalinskas. O korupcijos bylose?
    G.Andrulionis. Nenoriu komentuoti visų mūsų siūlymų, kol projektai dar nebaigti. Bet galiu pasakyti, kad, pavyzdžiui, neseniai parengėme Lygtinio paleidimo pertvarkų įstatymo projektus. Ten numatyta, kad teisingumo ministras sudaro komisiją ir lygtinio paleidimo klausimą sprendžia ministro skirti asmenys iš nevyriausybinių organizacijų, pataisos inspekcijų, įkalinimo įstaigos administracijos. Vadinasi, ši asmenų grupė šiose bylų kategorijose jau įsilietų į teisingumo vykdymą. Visuomenės atstovus reikia įtraukti pamažu.
    A.Medalinskas. Suprantu valdžios norą nusimesti atsakomybę nuo labai nepopuliarių lygtinio paleidimo klausimų. Tačiau tai vis dėlto ne korupcinės bylos. Ne tos, kuriose turėtų būti teisiami aukšti pareigūnai, politikai už savo korupcines veikas. Administraciniame teisme nagrinėjamos viešojo intereso bylos. Būtent tos, kuriose, visų čia susirinkusiųjų nuomone, būtų prasmingas tarėjų dalyvavimas. Dabar susidaro įspūdis, kad kol to nėra, ten neretai piliečiams vieniems tenka kovoti su sistema, nors pagal sumanymą administraciniai teismai turėtų būti lyg ir visuomenės intereso pusėje.
    L.Ragauskis. Net ir Administracinis teismas negali ginti piliečių teisių. Teismas - tai nešališkas teisingumo vykdytojas. Problema kaip tik tai, kad teismas tampa gynėju, bet gina ne piliečius, o valstybės institucijas. O teismas turi vykdyti teisingumą, vadovaudamasis įstatymu bei iš tarptautinės teisės ar Konstitucijos kylančiomis teisės normomis.
    R.Piličiauskas. Teismas tai ir daro, tačiau turiu pripažinti, kad kai visuomenės atstovai ėmė ginti viešąjį interesą mūsų teisme, atsirado ir sveikintinas spaudimas savivaldybėms. Tai tarsi akis, stebinti savivaldybių veiklą.
    V.Bakas. Administraciniai teismai įkurti tam, kad žmogus, pilietis, galėtų apsiginti nuo neteisėtų valdžios ir valdininkų sprendimų. Bent jau tokios jų ištakos Vokietijoje ir Prancūzijoje, tokia motyvacija buvo Lietuvoje šiuos teismus steigiant. Šiuo metu jie tampa valdžios sprendimų legalizavimo priemone, o žmogui reikia gintis. Vyrauja valdžios sprendimų teisėtumo prezumpcija, sudėtingos procedūros, neproporcingai ilgi nagrinėjimo terminai. Administraciniai teismai turėtų būti nebiurokratiški, kad žmonės galėtų į juos kreiptis, bet to nėra.
    L.Ragauskis. Taip, šie teismai turi būti specializuoti viešosios teisės teismai, skirti valstybinės ar savivaldos valdžios sprendimams ginčyti. Tačiau teisėjas negali atsistoti ir pasakyti, kad gins tą ar aną pilietį, o tuo labiau prisidengdamas viešuoju interesu ginti valstybės ar savivaldybės institucijas.
    A.Medalinskas. Ar galima įtraukti tarėjų instituciją, nekeičiant Konstitucijos?
    L.Ragauskis. Jeigu tarėjas nepriims jokio sprendimo, turinčio teisinių pasekmių, ir jis nebus valstybės, tautos įgaliotas vykdyti teisingumą, tuomet konstitucinė pataisa nėra reikalinga. Šią instituciją galima būtų įtraukti įgyvendinant įstatymus ir įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad teisingumą vykdo ne teisėjai, o teismai. Teismas - tai ne tik teisėjų kolegija ar teisėjas, o in corpore, tarp jų ir ginčo šalys, ir, mano manymu, sekretorė. Tarėjai galėtų dalyvauti, susipažinti su medžiaga, patarti, bet valstybės vardu, esant dabartinei Konstitucijos normai, sprendimą turėtų priimti teisėjas, nes būtent jis yra valstybinė valdžia.
    V.Vilimas. Mums svarbu, kad Konstitucijoje būtų įrašyti teismo tarėjai.
    L.Ragauskis. Kam to reikia? Norite, kad tarėjas turėtų sprendžiamąjį balsą?
    V.Vilimas. Kitokių tarėjų ir neverta turėti.
    L.Ragauskis. Kuo jis skirsis nuo teisėjo?
    V.Vilimas. Niekuo nesiskirs. Teisėjas apie save ir tarėją sakys: "Mes, teisėjai."
    L.Ragauskis. Jeigu įstatymo įgyvendinamuoju teisės aktu tarėjams bus suteikti teisėjų įgaliojimai, neįrašant jų į Konstituciją, tai tik laiko klausimas, kada šis įstatymas atsidurs Konstituciniame Teisme. Bet tarėjus įtraukti į teismų sistemą galima ir be Konstitucijos pakeitimo, jei būtų sutarta, kad jie dalyvaus tik tam tikruose specializuotuose teismuose, tik tam tikrose bylose kaip patariamasis balsas. Kur galbūt jie galėtų pateikti atskirąją nuomonę, kai nesutiks su teisėjo sprendimu, kaip Konstituciniame Teisme, ir ši atskiroji nuomonė gali būti rimtas argumentas ginčo šaliai, kai ji skųs sprendimą apeliacinę tvarka.

    V.Vilimas. Tarėjas yra ir teisėjas. Jis negali būti patarėjas. Jis turi sėdėti kartu su teisėju ir drauge spręsti bylą. Jei tarėjai bus tik patarėjai, tai ši institucija būtų tik popierinė. Tarėjai sprendimus turi priimti kaip teisėjai, nors suprantu, kad tiems, kurie dabar yra profesionalūs teisėjai, tarėjai gadintų gyvenimą. O gali būti dar ir prisiekusieji. Jų irgi Lietuvoje neturime.
    L.Ragauskis. Aš vis dėlto lieku prie savo nuomonės, kad tarėjams reikia suteikti ne sprendžiamąjį, o patariamąjį balsą. Dabar daug sudėtingų socialinių sistemų, galioja 4500 įstatymų, ES dokumentai, tarptautinės sutartys. Ar tarėjai, neturintys specialių teisės žinių, gali tai išmanyti?
    Kai valdžia delsia, žodį gali tarti žmonės
    A.Medalinskas. Juk Vakaruose tarėjai yra susipažinę su tais būtinais dokumentais. O gal priežastis kita? Seimas, atsižvelgdamas į kitų valstybių patirtį ir į JT rekomendacijas, priėmė nutarimą dėl teismų tarėjų įtraukimo 2002-aisiais, bet praėjus beveik dešimčiai metų teismų tarėjų Lietuvoje dar nėra. Kodėl?
    V.Vilimas. Seimas turėjo parengti visą teisinę bazę, numatyti finansavimą. Tačiau Seimo Žmogaus teisių komitetas užsakė dar ir Teisės institutui atlikti studiją - ar reikia Lietuvoje tarėjų, nors Seimo nutarime jau aiškiai buvo parašyta, kad reikia. Šią studiją parengė buvę teisininkai, dirbantys šiame institute ir jie nusprendė, kad Lietuvos žmonės dar nėra subrendę teismų tarėjų institucijai, stokoja dvasinės kultūros, pas mus nėra reikiamo demokratijos lygio. Todėl atseit teismo tarėjų Lietuvoje nereikia. Kreipėmės į tuometį Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininką Aloyzą Sakalą, bet veltui.
    A.Medalinskas. Ir kas buvo toliau?
    V.Vilimas. Nacionalinio žmogaus teisių rėmimo ir apsaugos veiksmų plano įgyvendinimo ataskaitoje "Žmogaus teisių padėtis Lietuvoje" jos rengėjai (vėl iš to paties Teisės instituto) tiesiai pareiškė, kad tarėjų institucijos nebus, nes neturi nė vienos valdžios šakos pritarimo.
    G.Andrulionis. Jie tik išdėstė visus argumentus už ir prieš.
    V.Vilimas. Ir vis dėlto tame institute atsirado teisininkų, manančių, kad tarėjų institucijos reikia. Kartu su jais parengėme įstatymo projektą ir Konstitucijos pataisą. 2007 metais šį variantą pateikėme Seimui svarstyti ir jam buvo pritarta, palaikant 70 Seimo narių. Pritarė kairioji dauguma. Net ir jie matė visą absurdą. Bet baigėsi Seimo kadencija ir politikai vėl viską užmiršo.
    A.Medalinskas. Kodėl dabartinė valdžia delsia priimti šį įstatymą? Ar ir jai, kaip jūs sakėte, įtaką daro teisėjai ir jų žmonės?
    V.Vilimas. Dar prieš buvusios Seimo kadencijos pabaigą gerbiamas K.Čilinskas pakoregavo įstatymą, atsižvelgdamas į visas svarstymo metu išsakytas pastabas. O dabartinė Seimo dauguma savo programoje juodu ant balto įsipareigojo įteisinti tarėjų instituciją. Bet Seime susiformavo dauguma, kuri šį dalyką ir vėl vertina skeptiškai. Tiesa, susidarė ir grupė iš 47 Seimo narių, kuri įstatymo projektą pateikė pakartotinai svarstyti. Tačiau Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, vadovaujamas Stasio Šedbaro, užblokavo šį įstatymo projektą ir vienbalsiai nutarė, kad tarėjų nereikia. Įstatymo projektą atidavė Teisingumo ministerijai. Vėl prasidėjo žaidimas: ministerija kreipėsi į LVAT. Vėl pasigirsta balsų, kad tarėjų nereikia.
    A.Medalinskas. Ar tikrai nereikia?
    R.Piličiauskas. Visuomenės atstovai administraciniams teismams duotų daug naudos. Esu visuomenės dalyvavimo teismuose šalininkas. Mūsų teismas turi visuomenės dalyvavimo iniciatyvų, manome, kad toks bendradarbiavimas su visuomene prisidėtų prie pasitikėjimo teismais atkūrimo. Bet modelį reikia kurti išmintingai. Pigų ir efektyvų, o svarbiausia - reikia apsibrėžti tikslus, nes nuo to priklausys šio modelio forma bei sąnaudos.
    G.Andrulionis. Ir mes palaikome tarėjų instituto teismuose idėją. Juk matome ir visuomenės pasitikėjimo teismais trūkumą. Tačiau turime žiūrėti, kad jis atitiktų ir mūsų biudžeto bei visuomenės galimybes. Teisingumo ministerija kartu su prezidentūra, dalyvaujant mokslininkams ir teisėjams, baigia rengti įstatymų pakeitimus dėl visuomenės atstovų įtraukimo į teisingumo vykdymą. Šie pakeitimai nereikalautų Konstitucijos pakeitimų. Beje, spalio pabaigoje prezidentūroje įvyks konferencija šia tema.
    A.Medalinskas. Jeigu Konstitucijos keisti nereikia, vadinasi, Jūsų siūlomi tarėjai nieko teismuose nespręs, o tik patars. Ne pirmą kartą kalbate ir apie galimą papildomų lėšų poreikį. Kokia tai būtų suma?
    L.Ragauskis. Teismų sistemos biudžetas metams sudaro iki 70 mln. litų. Vyriausybės nuomone, tarėjų institucijos įtraukimas gali kainuoti iki 65 milijonų.
    A.Medalinskas. Ar tie skaičiavimai realūs? Ar nėra būdų sumažinti šias sąnaudas, kad ir pinigų ne per daug išleistume, ir turėtume šią instituciją. Teisingumo nebuvimas valstybei juk brangiau kainuoja.
    V.Vilimas. Žinoma, yra tokių galimybių. Pavyzdžiui, teismo tarėjai galėtų veikti tik tokiose bylose, kuriose žmogus nepasitiki teismu ar teisėju. Jeigu abi šalys nutaria, kad tarėjų nereikia, jų tokioje byloje galėtų ir nebūti.
    G.Andrulionis. Galima įdiegti įvairius modelius. Svarstoma ne tik, kokį balsą turės visuomenės atstovai - sprendžiamąjį ar patariamąjį, bet ir tai, ar šie tarėjai būtų bendrosios visuomenės ar tam tikrų jos grupių (pavyzdžiui, darbdavių) atstovai. Visi siūlymai turi savo pranašumų ir trūkumų. Bet svarbiausia - sukurti efektyvų ir veikiantį modelį. Latvijos atvejis rodo, kas būna, kai parenkami netinkami sprendimai. Yra, žinoma, ir kitas klausimas. Ar visuomenė nori įsilieti į teisingumo vykdymą? Tai parodys ir apklausos.
    A.Medalinskas. Jūs čia kalbate apie tą apklausą, kurią LVAT ėmė vykdyti savo tinklalapyje šią vasarą. Nežinau, ar daug žmonių tą tinklalapį skaito, bet spėju, kad dar mažiau nei įprasta ten užsuka vasarą arba per krepšinio čempionatą. O apklausa baigsis iš karto po čempionato. Ar tokia apklausa teisinga? Ar sulaukėte daug atsiliepimų?
    R.Piličiauskas. Anketą jau užpildė per 500 žmonių. Apklausą internetu paskatino mūsų noras rasti naujų bendradarbiavimo su visuomene formų. Politikai apie tarėjus kalba, bet iki šiol nebuvo viešos diskusijos su žmonėmis.
    A.Medalinskas. Bet galėjote apklausai pasirinkti patogesnį laiką. Gerai, kad anketas užpildė 500 žmonių, bet, matyt, tik todėl, kad per visuomenės neformalius tinklus virtualioje erdvėje pasipylė informacija apie šią apklausą. Ar galėtumėte pratęsti ją dar mėnesiui iki konferencijos prezidentūroje?
    R.Piličiauskas. Kai sumanėme pasiklausti žmonių nuomonės, dar nežinojome apie prezidentūros planus organizuoti viešą diskusiją. Tačiau suprasdami, kad šis klausimas žmonėms tikrai rūpi, aktyviai skleidėme informaciją apie organizuojamą apklausą ir prašėme visuomeninių organizacijų paraginti vieni kitus joje dalyvauti. Gerai, sutariame šią apklausą pratęsti iki spalio pabaigos, bet svarbu, kad ir žmonės joje aktyviai dalyvautų. Taip pat kviečiu visus diskutuoti apie visuomenės atstovų dalyvavimą nagrinėjant administracines bylas LVAT tinklalapyje sukurtame forume.

    V.Bakas. Tą ir reikėtų padaryti. Iki šiol niekur nevedanti valdžios diskusija dėl tarėjų reikalingumo atrodo blogai. Didžiosiose pasaulio demokratijose visuomenės dalyvavimas teismų ir teisingumo veikloje (ir civilinės teisės, ir privatinės, ir baudžiamosios teisės atvejais) egzistuoja greta kitų svarbių dalykų, tokių kaip teisėjų atranka ir teisėjų vertinimas. Reikia kalbėti ne tik apie tarėjų institucijos sukūrimą, bet ir apie tarėjavimo formą Lietuvos teismuose, jų funkcijas bei kompetenciją, o svarbiausia turime suprasti, kad kol viso to Lietuvoje neturime, apie teismų nepriklausomumą geriau nekalbėti.

    "Lietuvos žinios" Parengė ALVYDAS MEDALINSKAS 2011 – 09 – 09


                                                                      Ilgai sirgę teisiamieji pasirodė teisme

    Joniškio miesto apylinkės teisme vakar pagaliau pradėta nagrinėti UAB "Samanėlė" baudžiamoji byla, kuri dėl dviejų teisiamųjų Stasės Jokšienės ir Algirdo Šilino ligų buvo atidėta daugiau kaip dešimt kartų.
    S.Jokšienei Telšiuose buvo atlikta planinė kojos piršto operacija, o A.Šilinui operuotas kelis. Dėl šių operacijų byla, kuri turėjo būti pradėta nagrinėti dar vasario mėnesį, pirmą kartą atversta vakar.
    UAB "Samanėlė" generalinis direktorius ir aktyvus Telšių politikas, partijos "Tvarka ir teisingumas" narys A.Šilinas bei bendrovės vyriausioji finansininkė, buvusio generalinio prokuroro, šiuo metu Vilniaus 2-ojo apylinkės teismo teisėjo Algimanto Valantino sesuo S.Jokšienė yra apkaltinti apgaulingai tvarkę buhalterinę apskaitą ir slėpę mokesčius.
    19 tomų bylą nagrinėja pats teismo pirmininkas Vidmantas Gestautas. Kaltinamąją išvadą dvi valandas skaitęs Joniškio rajono apylinkės prokuroras Renaldas Budrys nurodė, kad 2006 metais septyniasdešimt devyniems UAB "Samanėlė" darbuotojams buvo neteisėtai išmokėti 341 tūkst. litų. Su aštuoniais gavusiais atlygį asmenimis nebuvo sudarytos darbo sutartys.
    Valstybei nesumokėta 320 819 litų mokesčių ir įmokų. "Sodra" ir Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) yra pateikusios civilinius ieškinius ir reikalauja atlyginti valstybei padarytą žalą. "Sodros" ieškinys siekia 168 tūkst. litų, VMI - 153 tūkst. litų.
    Kadangi teisiamieji pageidavo duoti parodymus po to, kai bus apklausti liudytojai, o jie turi tokią teisę, kiti trys posėdžiai vyks spalio 14, 17, 18 dienomis. V.Gestautas nusprendė liudytojus, o jų net 91, apklausti Telšių rajono apylinkės teismo patalpose, nes beveik visi liudytojai gyvena Telšiuose.
    S.Jokšienė ir A.Šilinas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme savo kaltę neigė.
    "Samanėlės" byla pradėta tirti 2006-ųjų gruodžio mėnesį. Prireikė net penkerių metų, kad byla, kurios kaltinamieji įtakingas politikas ir buvusio generalinio prokuroro, dabar teisėjo sesuo, būtų pradėta nagrinėti teisme. Telšių rajono apylinkės teismo teisėjai nusišalino nuo bylos nagrinėjimo, todėl ji buvo perduota Joniškio teismui.
    Jeigu byla nebus baigta nagrinėti iki gruodžio mėnesio pabaigos, dėl vieno iš švelnesnių kaltinimų sukaks senaties terminas.

    "Lietuvos žinios" Rūta SKATIKAITĖ 2011-09-09


                                                            Aviacijos ateitis – jungtinės Baltijos šalių oro pajėgos

    Vieno iš dviejų Lietuvos oro pajėgų “Albatrosų” tarnybos galas Rėkyvos miško pelkėje atskleidė visą lietuviškos karo aviacijos skurdą. Žinia, tie, “kam reikia”, ir anksčiau žinojo, kad iš esmės jokios karo aviacijos Lietuva neturi. Bet tų kelių mokomųjų “Albatrosų”, išdidžiai vadinamų lengvaisiais atakos lėktuvais, o populiariai – netgi naikintuvais, paskraidymai vienos ar kitos šventės proga dumdavo publikai akis: štai, Lietuva irgi turi karo lėktuvų. Dabar, po avarijos, pagaliau ir plačiajai visuomenei tapo aišku – tokių, iš bėdos koviniais vadintinų, turėta tik du.
    Tačiau šmaikščialiežuvių pasivaipymai, esą Lietuva prarado pusę oro pajėgų, irgi neturi nieko bendra su tikrove. Mat karinė aviacija Lietuvoje nuo pat pradžių buvo orientuota į mokymus ir krovinių bei žmonių pervežimą, nei į panaudojimą mūšio lauke. Šiuo požiūriu pas mus tvarka – yra trys (tiesa, skraido tik du) visai neseniai įsigyti vidutinio dydžio transportiniai “Spartanai”, yra pora dar neblogai krutančių mažųjų transportinių “Turboletų”, trys transportiniai “kukurūznikai” An-2 (antra tiek galima rekvizuoti aviaklubuose), keletas pradinio mokymo lėktuvų. Taip pat – apie dešimtį sraigtasparnių, iš kurių keturi dar visai neblogai skraido, nors ištekliai eina į pabaigą.
    Atsižvelgiant į tikras, o ne įsivaizduotinas (veikiau – svajotinas) Lietuvos aviacijos užduotis, to beveik pakanka. Nes užduotys svarbos tvarka rikiuojasi taip: paieškos ir gelbėjimo operacijos, svarbiausia – Baltijos jūroje; karių ir krovinių gabenimas į misijas užsienyje; lakūnų bei sausumos pajėgų priešakinių aviacijos vadovų rengimas. Kovinio lėktuvo ar dviejų reikia tik pastarajai užduočiai, kad žemėje esantys vadovai matytų, ar sugebėjo jų užvestas lėktuvas pataikyti į nurodytą taikinį, ar ne. Mokyti galimus būsimus tikrų kovos lėktuvų pilotus ar imituoti oro erdvės pažeidėjus, kad sąjungininkų oro pajėgų naikintuvai galėtų treniruotis, galima ir neginkluotais reaktyviniais lėktuvais. Tokie “Albatrosai” Amerikos rinkoje dabar eina po 200–300 tūkst. dolerių už vieną.
    Kompleksuoti dėl to neverta. Šiais laikais, kai netgi vieno visaverčio kovos lėktuvo, jo išlaikymo bei, kas itin svarbu, jo ginkluotės kainos skaičiuojamos šimtais milijonų litų, turėti tikrą kovinę aviaciją gali tik pačios turtingiausios valstybės. Netgi NATO tokios skaičiuojamos vienos rankos pirštais. Pro specialistų akis neprasprūdo faktas, kad pradėjusios palyginti mažo intensyvumo oro operaciją Libijoje, NATO valstybės netrukus ėmė kaulyti viena iš kitos raketų ir valdomų bombų, mat taikos meto atsargos netruko pasibaigti. O be pradinės Amerikos aviacijos paramos taikinių žvalgyba ir oro eismo valdymu europiečiai apskritai nebūtų sugebėję rengti šiuolaikinio puolimo iš oro. Per brangu.
    Tad Lietuva, nors ir atrodanti skurdžiai, vis dėlto iš principo savąja karo aviacijos negalia nedaug skiriasi nuo kitų Europos mažųjų valstybių, su baime laukiančių, ką reikės daryti tuomet, kai pasibaigs dar šaltojo karo laikais prisipirktų ir nuo to laiko tik modernizuojamų karo lėktuvų atsargos. Pirkti naujus, ką tik amerikiečių į seriją paleistus F-35, kišenė nelabai traukia. O leisti pinigus praeitos kartos lėktuvams nėra protinga. Nors politikai dar priešinasi, profesionalai vis garsiau kalba, kad Europos karo aviacijos ateitis – kooperacija, daug glaudesnė, nei dabar bendradarbiaujama NATO ribose. Priešingu atveju vos po keliolika ar kelias dešimtis modernių kovos lėktuvų teįpirkti galinčios Europos valstybės turės ne oro pajėgas, o skraidančią butaforiją.
    Štai į tokias tendencijas atsižvelgus Lietuvai ir reikia svarstyti savo kovinės aviacijos ateitį. Kaip visuomet, pradedant nuo užduočių, mūsų konkrečiu atveju – Baltijos valstybių oro erdvės patruliavimo, kurį iki 2018-ųjų vykdo NATO oro policijos misija. Žinoma, galima tikėtis, jog ji bus pratęsta dar kartą, tačiau reikia suvokti, kad visuotinio pinigų stygiaus sąlygomis kitų Aljanso šalių gynybos planuotojams vis labiau kyla klausimas: o kodėl turėtume savo sąskaita patruliuoti oro erdvę šalyse, kurios piktybiškai nenori leisti pinigų savo gynybai?
    Tad dilema paprasta – arba Lietuva, Latvija ir Estija lieka be oro policijos, arba jau dabar sėda tartis ir susimeta keturiems–šešiems tikriems karo lėktuvams. Tokią eskadrilę, kurios techninį aptarnavimą būtų galima vykdyti Lenkijoje arba Čekijoje (žiūrint, kokius lėktuvus pirksi), trys valstybės kartu turėtų įpirkti. Bet tam, kad toks sprendimas įveiktų visus politinius, finansinius ir, svarbiausia, valstybinių ambicijų barjerus, dirbti reikia pradėti jau dabar. Priešingu atveju po šešerių metų galime pamatyti virš Lietuvos įžūliai ir demonstratyviai skrendančias rusiškas “suškes”, kaip tai jau ne kartą yra nutikę “ikinatiniais” laikais.

    veidas.lt Audrius Bačiulis 2011 Rugsėjo 09
  • Landsbergis: Walęsa buvo suklaidintas


                                                  Prezidentė jaučiasi spaudžiama dėl šilumos ūkio pertvarkos

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė trečiadienį pareiškė, kad dėl šilumos ūkio pertvarkos jos komanda iš lobistinių grupių patirianti spaudimą, naujienų agentūrą "Elta" cituoja lrytas.lt.
    "Iš tiesų procesas atrodo kiek įtartinai. Iš šono žiūrint atrodo, kad buvo sąmoningai vilkinama pavasarį ir atidedama į rudenį. Tas spaudimas, kurį patiriame, ir mano taip pat komanda patiria, iš kai kurių lobistinių grupių, kad šis įstatymas nebūtų priimtas, galiu patvirtinti viešai. Yra interesas, kad šilumos ūkio pataisos nejudėtų, kad monopolistai, kurie ir gamino šilumą, ir tiekė, ir administravo, išliktų nepaliesti", - žurnalistams po susitikimo su Seimo valdyba parlamente kalbėjo šalies vadovė.
    Prezidentūra pavasarį pasiūlė Šilumos ūkio įstatymo pataisas, kurios neleistų bendrovėms, valdančioms ir prižiūrinčioms miesto šilumos ūkį, kartu būti ir daugiabučių namų administratorėmis.
    Visa portale verslozinios.lt esanti medžiaga priklauso UAB „Verslo žinios“, jeigu nenurodyta kitaip. Draudžiama ją platinti kitose žiniasklaidos priemonėse, internetiniuose tinklalapiuose be išankstinio UAB „Verslo žinios” sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į verslozinios.lt kaip informacijos šaltinį

    www.vz.lt 2011.09.07


                              .Reding M.Golovatovo paleidimo precedentą prašo išnagrinėti ES lygiu

    Europos Komisarė Viviane Reding Europos Tarybos pirmininkui Krzysztofui Kwiatkowskiui adresuotame laiške paprašė ES lygiu išnagrinėti ir įvertinti, ar šiuo metu esamas Europos valstybių bendradarbiavimo mechanizmas, leidžiantis užkirsti kelią bei pritaikyti atsakomybę asmenims, padariusiems karo nusikaltimus ar nusikaltimus žmoniškumui, yra pakankamai efektyvus.
    Kaip informuoja Teisingumo ministerija, šis laiškas žiniai taip pat buvo persiųstas ir Lietuvos bei Austrijos teisingumo ministrams.
    Šiuos klausimus V. Reding prašo svarstyti kitą mėnesį vyksiančiame Europos Tarybos posėdyje. Jų nagrinėjimui neišvengiamai bus svarbios ir dvišalės Austrijos bei Lietuvos darbo grupės išvados.
    „Turime tinkamai įvertinti visus šios situacijos aspektus, tiek teisinius, tiek politinius, kad nusikaltimais įtariami asmenys neturėtų jokių galimybių slėptis nuo teisingumo vieningos Europos erdvėje. Atitinkamai turi būti sprendžiamas klausimas ir dėl ES teisėje numatytos išlygos netaikyti Europos arešto orderio nusikaltimams, padarytiems iki 2002 metų, tinkamumo“, - savo ruožtu pranešime spaudai teigia teisingumo ministras R. Šimašius.
    Kaip informuoja TM, ketvirtadienį Vienoje įvyks antrasis dvišalės Lietuvos ir Austrijos darbo grupės susitikimas. Jo metu bus siekiama galutinai išsiaiškinti Michailo Golovatovo sulaikymo ir sprendimo neperduoti Lietuvai priėmimo faktines aplinkybes bei pateikti šio incidento teisinius įvertinimus.
    Rugpjūčio pradžioje vykusio pirmojo darbo grupės susitikimo metu suspėta aptarti tik dalį visų aplinkybių, be to austrai atsakė ne į visus lietuvių pateiktus klausimus, todėl darbas yra tęsiamas.
    Šioje grupė dirba Lietuvos ir Austrijos Prokuratūros bei Teisingumo ministerijų atstovai, Europos Komisijos bei Europos Tarybos atstovai.

    www.DELFI.lt 2011 rugsėjo 8 d.


                                                                       Landsbergis: Walęsa buvo suklaidintas

    Pirmasis pokomunistinės Lenkijos prezidentas Lechas Walęsa, nusprendęs atsisakyti Lietuvos valstybinio apdovanojimo, buvo suklaidintas dėl tariamai blogėjančios Lietuvos lenkų mažumų padėties, o jo pateikti argumentai negali išlaikyti jokios kritikos. Tuo įsitikinęs europarlamentaras Vytautas Landsbergis, diplomatinių santykių su Lenkija atkūrimo laikotarpiu ėjęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko pareigas.
    Europos Parlamento (EP) narys prisiminė turėjęs ne vieną progą pabendrauti su L. Walęsa tuo metu, kai šis dar buvo Lenkijos vadovas.
    „Atsimenu jo džiaugsmingą skambutį, kad siunčia į Vilnių savo paskirtą ambasadorių, arba pakvietimą Helsinkyje į ložę kartu išgerti šampano, kai 1992 metais laimėjome (Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje – red. pastaba) viršūnių konferencijos sprendimą išvesti Rusijos kariuomenę iš Baltijos valstybių „greitai, visiškai ir tvarkingai“. Kai jis laimėjo Boriso Jelcino „leidimą“ stoti į NATO, tai buvo svarbu ir mums“, – pasakojo V. Landsbergis.
    Tiesa, jis pabrėžė turėjęs duomenų ir apie tai, kad L. Walęsos aplinkos žmonės bandė jį nuteikti prieš nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pareigūnus.
    WALĘSA, PROTESTUODAMAS DĖL LENKŲ PADĖTIES, ATSISAKO LIETUVOS VALSTYBĖS ORDINO
    GRYBAUSKAITĖ: WALĘSOS TEISĖ ATSISAKYTI APDOVANOJIMO
    „Bendrų tikslų sampratos ilgam nesudrumsdavo nė prezidento aplinka, rodos, aiškindavusi, kad Lietuvos veiksmai tramdyti pučistines autonomininkų savivaldybes esą nukreipti „prieš lenkus“. Neatsakydavome arogantiškai, ir tai pasiteisino“, – tvirtino V. Landsbergis.
    Paklaustas, ar Lietuvos pareigūnai ne per daug rizikavo, būtent šiuo įtemptų dvišalių santykių laikotarpiu pasirinkę rekomenduoti L. Walęsą valstybiniam apdovanojimui, europarlamentaras užtikrino, kad proga apdovanoti buvusį Lenkijos prezidentą buvo tinkama – ir to visiškai užtenka.
    „Dvidešimt metų, kai atkūrėme diplomatinius santykius, – visai tinkama proga pagerbti nuopelnus. Keistenybė yra atsisakyti tų nuopelnų pripažinimo“, – sakė V. Landsbergis.
    EP narys pabrėžė, kad per pastaruosius 20 metų dvišaliai santykiai žengė „toli pirmyn“, todėl apmaudu, kad juos dabar temdo iš lenkų politikų pusės patiriamas spaudimas.
    „Praeities neteisybių stengdavomės nepriminti, džiaugdavomės geru sutarimu ir bendrais pasiekimais. Tai iš Lenkijos nūnai važiuoja instruktoriai, spausdinami reikiami tekstai, kaip Lietuva okupavo arba aneksavo savo istorinę ir dvasinę sostinę. Matyt, gauta aukštesnė instrukcija“, – sakė V. Landsbergis.
    Jo teigimu, pareiškimai, kad Lietuvos lenkų mažumos nepasitenkinimas kyla dėl prastėjančios švietimo padėties, yra visiškai nepagrįsti. Lietuvos lenkų mažumos protegavimas esą net pasiekė tokį lygį, kad nuo to kentėjo patys mokiniai, kuriuos iki šiol „valstybės kalbos moko patys nemokantys“.
    „Autonomininkų idėjos atgimsta ne dėl švietimo“, – teigė V. Landsbergis.
    Europarlamentaro nuomone, šiuo metu „vietiniai veikėjai“ aktyviai bando paversti Lenkijos vyriausybę savo įkaite, tačiau kaip jiems seksis ateityje, dar nėra visiškai aišku.

    Alfa.lt 2011-09-07



           A.Kubilius palaiko siūlymą juridiniams asmenims uždrausti finansuoti partijas

    Premjeras, didžiausios valdančiosios partijos - Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų partijos - pirmininkas Andrius Kubilius sako palaikąs prezidentės iniciatyvą uždrausti juridiniams asmenims finansuoti partijas.
    "Mano nuomonė yra tokia pat, kokia buvo prieš trejus metus. Prieš gerus trejus metus paraginau Seimą priimti sprendimą ir uždrausti juridiniams asmenims finansuoti partijas, ir tuo metu Seimas manęs nepaklausė", - trečiadienį po Vyriausybės posėdžio klausiamas, kaip vertina šį siūlymą, sakė Ministras Pirmininkas.
    Prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyva parengtos ir Seime registruojamos Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pataisos, kuriomis siūloma uždrausti partijas finansuoti juridiniams asmenims, sumažinti maksimalią fizinių asmenų aukos sumą ir supaprastinti smulkių aukų partijoms priėmimo tvarką.
    Griežtinti partijų finansavimo tvarką buvo bandoma keletą kartų, tačiau, pasak Prezidentės, Lietuvos politinė sistema taip ir liko viena neskaidriausių regione. Kaimyninės šalys - Lenkija, Latvija ir Estija, jau yra atsisakiusios juridinių asmenų paramos partijoms.
    Politinės korupcijos užkardymą šalies vadovė įvardijo trečiųjų savo kadencijos metų prioritetu. Šios įstatymo pataisos, pasak Prezidentės, yra žingsnis siekiant skaidresnės politinės sistemos.
    D. Grybauskaitė siūlo uždrausti juridiniams asmenims remti partijas, o fiziniams asmenims perpus - nuo 20 iki 10 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių - sumažinti maksimalios aukos sumą.

    www.delfi.lt 2011 rugsėjo 7 d.


                            Aptartas Vytauto Didžiojo paminklo įkurdinimas Trakuose

    Rugpjūčio 25 dieną Trakų rajono savivaldybės salėje įvyko diskusija „Statykime paminklą Vytautui Didžiajam Trakuose kartu“. Prie apvaliojo stalo buvo aptariami paminklo Lietuvos valdovui Trakuose įkurdinimo aspektai.
    Vytauto Didžiojo įamžinimu Karaimų saloje rūpinasi Vytauto Didžiojo sąjunga, Trakų rajono savivaldybė ir Trakų istorijos muziejus, šių metų liepos 6-ąją, Valstybės dieną, pasirašę bendradarbiavimo sutartį. Paminklą Vytautui sukūrė Gediminas Karalius, projekto architektas – Algis Vyšniūnas.
    Šiai diskusijai vadovavo archeologas, Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto dekanas, profesorius, Valdovų rūmų paramos fondo steigėjas ir valdybos narys, Lietuvos mokslo premijos laureatas Eugenijus Jovaiša. Forume dalyvavo Trakų rajono savivaldybės meras Vincas Kapočius, mero pavaduotoja Teresa Solovjova, savivaldybės administracijos direktorė Asta Kandratavičienė, Seimo narė Dangutė Mikutienė, saivaldybės specialistai, tarybos nariai, Trakų visuomenės atstovai.
    Pranešimą apie Vytautą Didįjį skaitė Trakų istorijos muziejaus direktorius, Lietuvos muziejų asociacijos valdybos ir Baltijos regiono Pilių ir muziejų asociacijos komiteto narys, Tarptautinės muziejų tarybos Lietuvos komiteto pirmininkas Virgilijus Poviliūnas.
    Įgyjančią vis didesnį pagreitį iniciatyvą „Statykime paminklą Vytautui Didžiajam kartu“ pristatė Birutė Valionytė – Vytauto Didžiojo sąjungos pirmininkė, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė. Apie Vytautą Didįjį ir šiuolaikinius Trakus savo mintimis dalijosi Trakų rajono savivaldybės meras Vincas Kapočius.
    Įdomų pranešimą „Principinės nuostatos istoriniams ženklams ir paminklams Trakuose – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sostinėje“ pateikė Rytų Europos kultūrinių kraštovaizdžių nominacijai į Pasaulio paveldo paminklų sąrašą nepriklausomas ekspertas, Lietuvos mokslo premijos laureatas, Kauno technologijos universiteto Kraštotvarkos centro direktorius architektas profesorius hab.dr. Jurgis Bučas. Vytauto Didžiojo įamžinimo Trakuose idėją nagrinėjo Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius, Lietuvos architektų sąjungos narys Algis Vyšniūnas.
    Diskusijoje dalyvavo žinomi šalies kultūros atstovai. Lietuvos diplomatė, vertėja, žurnalistė, humanitarinių mokslų daktarė, ambasadorė Halina Kobeckaitė išsamiai nagrinėjo Vytauto įvaizdį karaimistikoje. Tarp diskusijos dalyvių buvo ir Lietuvos totorių bendruomenės sąjungos pirmininko pavaduotojas Motiejus Jakubauskas, kurio iniciatyva pernai iškilo Vytauto Didžiojo paminklas Alytaus rajone, Raižiuose.
    Pateiktame vaizdo įraše savo mintimis dalijosi Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, skulptorius Stanislovas Kuzma. Jis pabrėžė tą liūdną faktą, kad per 20 nepriklausomybės metų nebuvo įgyvendinta reikšmingų meno projektų ir pritarė iniciatyvai statyti paminklą Vytautui Didžiajam Trakuose. Vieno žymiausių Lietuvos skulptorių nuomonei pritarė Lietuvos nusipelnęs architektas profesorius Vytautas Brėdikis, skulptorius, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas profesorius Antanas Kmieliauskas, atsargos pulkininkas leitenantas dr. Gintautas Surgailis ir kiti.
    Diskusijoje pasisakė žurnalistas, leidėjas Juozas Vercinkevičius, profesorius Vytautas Januškevičius, Trakų bendruomenės "Santalka" pirmininkė Nijolė Dočkuvienė. Apvalaus stalo diskusiją apibendrindamas užbaigė vienas iš paminklo Vytautui Didžiajam Trakuose statybos iniciatorių trakietis Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Romualdas Rudzys.
    Diskusija „Statykime paminklą Vytautui Didžiajam Trakuose kartu“ buvo tiesiogiai transliuojama internetu, jos įrašą galite rasti www.trakai.lt, paspaudę nuorodą “Elektroninė demokratija visiems”.

    www.trakai.lt Sigita Nemeikaitė 2011-09-01


                                                             Ar matysime Radžį Seime?

    Po metų - Seimo rinkimai. Tai reiškia, kad šiuo metu kai kas jau sėdi ir įtemptai galvoja, kaip suvilioti tuos žmones, kurie nebalsuos nė už vieną iš valdžioje esančių partijų. Dalį tų apmąstymų rezultatų jau žinome: Vilniaus centre šarvuotis sutraiškė automobilį (genialu!) ir pasirodė pirmosios žinios apie naujus politinius darinius. Iš to, kaip jie kuriami ir kas tai daro, galima spręsti apie požiūrį į rinkėją.
    Štai Artūras Zuokas daug metų vienvaldiškai vadovavo žinomai partijai. Tačiau ir jis dabar kuria kitą. Ta partija bus ankstesniosios klonas, nes jai vadovaus tas pats A.Zuokas, be to, tie patys, matyt, bus ir pinigų šaltiniai. Nepaisant šito partija pristatoma kaip nauja. Dar suprasčiau, jeigu A.Zuokas su Liberalų ir centro sąjunga būtų išsiskyręs dėl principinių ideologinių ar vertybinių nesutarimų, bet apie tai neteko girdėti. Kaip galima spręsti, jo buvusiems bendražygiams tiesiog įgriso paskui lyderį nuolat besivelkantis bylų ir įtarimų šleifas, kuris galiausiai ėmė visus skandinti. Gal dar jo vienvaldystė, štai ir viskas.
    Tačiau tai nereiškia, kad ta nauja partija nesulauks žmonių paramos. Kitas pavadinimas ir veržlaus jauno lyderio įvaizdis bus būtent tai, ko reikia valdžios abejingumo išvargintai Lietuvai. Kad tyrėjų dėmesio vis dar laukia „Rubicon“ padovanoto 600 mln. litų vertės sklypo istorija, daugeliui bus nė motais.
    Dar įdomesnis reiškinys - išties nauji politiniai dariniai. Atrodytų, kiek jau sykių buvo progų įsitikinti, kad tie dariniai Lietuvoje kuriami tik tam, kad jų atstovai paskui Seime prisiplaktų prie „tradicinių“ partijų, tačiau vis tiek už juos kaskart balsuojama kaip už naują jėgą, kuri gali pakeisti kraštą. Saldu gyventi iliuzijomis. Pastarąjį sykį tos „naujos“ jėgos lyderis Arūnas Valinskas su kitais nugalėtojais Seime surengė tokį postų turgų, kad tai užtruko iki kitų metų rudens. Net sunku buvo stebėti, kaip jo komanda tuo metu, kai visi Lietuvoje kentė nuo krizės, mėnesių mėnesius virkavo, kad per mažai gavo. Seime šnekama, jog jie „besitargavodami“ taip įgudo, kad dabar Lietuvoje net ir girininko ar urėdo pareigų taip paprastai negausi. Bet jei Specialiųjų tyrimų tarnyba tyli, vadinasi, to nėra.

    Įdomu, kokia „žvaigždžių“ komanda bus suburta šį sykį? Jei būtų mano valia, įsteigčiau Kalinių partiją. Audrius Butkevičius kadaise suskaičiavo, kad iš visų kada nors kalėjusiųjų (ne už politiką), įskaičiavus jų šeimų narius, svainius, uošves ir pusbrolius, per visą Lietuvą susidaro labai įspūdingas skaičius, galintis ne vienam „rezistentui“ atverti vartus į Seimą. O ką? Visai įmanoma, ir anąsyk niekas netikėjo, kad humoristams bus taip masiškai patikėta valdyti valstybę.
    O jei rimtai, darosi gaila ir apmaudu dėl mūsų rinkėjų, į kuriuos žvelgiama kaip į mulkius. Ir nėra jėgos, kuri įstengtų tai sustabdyti. Viltis, kad žmonės pasimokys iš savo klaidų ir bėgant laikui patys padarys išvadas, pasirodė perdėm optimistiška. Ateina rinkimai, ir jei ne Viktoras Uspaskichas, tada - A.Valinskas. Dabar į šią eilę iš anksto stojo dar ir Kristina Brazauskienė. Tiesą sakant, kai internete perskaičiau, kad ji irgi su savo ką tik įsteigta partija rengiasi ginti „paprastą žmogų“, net nepatikėjau, jog tai ne pokštas. Paskui pasvarsčiau ir pagalvojau: o kodėl ne? Viešbutis - „prichvatizuotas“, prie jo A.Zuokui padedant suformuotas auksinis sklypas statyboms, dabar šiek tiek galima ir paprastus žmogelius ginti. Pateks ponia Kristina į Seimą, sudarys su ponu Artūru koaliciją ir galės ginti. Gindama, žiūrėk, dar ir padvigubins tai, ką turi.
    Ką reikėtų padaryti, kad žmonės pagaliau suprastų, jog tokius asmenis nuo valstybės valdymo reikalų derėtų laikyti per patrankos šūvį? Pradėk aiškinti ir kelti panašius klausimus, žiūrėk, ne vienas dar ir įsižeis. Sakys, koks „mandras“, matai, jis vienas viską supranta, o mes - mulkiai.
    Tikrai šitaip nemanau. Tiesiog konstatuoju neginčijamą faktą, kad labai svari mūsų visuomenės dalis nuolat leidžiasi apgaunama. Ir paskui išsijuosusi keikia pačios išsirinktą valdžią - tarsi tie, kurie ją rinko, būtų nieko dėti. Dėti, ir dar kaip, nes nė vienas abejotinos reputacijos veikėjas ar klounas neatsidūrė Seime be lemiamo rinkėjų palaikymo. Taigi visa, kuo esate nepatenkinti valstybėje, visų pirma yra jūsų apsisprendimo vaisius. Jūs galite atiduoti pirmenybę kvalifikuotiems ir sąžiningiems žmonėms, kurie savo darbais įrodė, kad yra atsidavę Lietuvai. Tačiau ir vėl balsuojate už tuos, kurie sumaniai maivosi iš ekranų ar, turėdami milijonus, nemoka valstybei mokesčių. Viskas prasideda ten, rinkimų apylinkėje, o tai, kas toliau, - tik pasekmė.
    Pasakysiu daugiau. Žmonės, kurie nori Lietuvoje gyventi kitaip, tampa šio jūsų pasirinkimo įkaitais. Taigi jūs traukiate į dugną ne tik save, savo šeimas, bet ir kitus.
    Bet apie ką čia kalbu? Štai sumanys Radžis balotiruotis - rezultatas iš anksto žinomas. Nors šiaip jis tikrai šaunus ir simpatiškas vaikinas.

    Alfa.lt Vytautas Matulevičius 2011-09-08


                                                 Lenkijos valdžia nutraukė lietuviškų laidų transliaciją

    Nuo pirmadienio, 2011 m. rugsėjo 5 dienos, Lenkijos Balstogės televizija nutraukė lietuviškų laidų („Lietuviškos panoramos“) transliavimą.
    Protestuodami prieš tokį sprendimą Lenkijos lietuviai, rugpjūčio 18 dieną išsiuntė raštą Lenkijos radiofonijos ir televizijos tarybos pirmininkui Janui Dvorakui (Jan Dworak).
    Raštą pasirašiusieji Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė Irena Gasperavičiūtė, Lenkijos lietuvių draugijos pirmininkas Algirdas Vaicekauskas, Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos valdybos pirmininkė Aldona Vaicekauskienė prašo Jano Dvorako nepritarti Balstogės televizijos sprendimui diskriminuojančiam lietuvių bendruomenės interesus ir laužančiam pagrindines Lenkijos Radiofonijos ir televizijos įstatymo nuostatas. Prašoma imtis „atitinkamų veiksmų, kad lietuvių tautinė mažuma Lenkijos televizijoje turėtų laidas gimtąja kalba, ne trumpesnes negu iki šiol bei prieinamas visiems bendruomenės nariams.“
    Skelbiame visą Lenkijos lietuvių raštą:
    „Lenkijos lietuvių bendruomenė gavo informaciją, kad nuo š. m. rugsėjo 5 dienos bus panaikinta lietuviška televizijos laida „Lietuvių panorama”, kurią iki šiol transliavo Balstogės regioninė televizija. Tai vienintelė 7 minučių televizijos laida lietuvių kalba. Lietuvių tautinė mažuma absoliučiai nesutinka su šiuo sprendimu. Kreipiamės į Jus, gerb. Pirmininke, klausdami, kaip bus įgyvendinamas 1992 m. gruodžio 29 d. radiofonijos ir televizijos įstatymo 4 skyriaus 21 straipsnio 1 a pastraipos 8 a punkto įrašas: „Visuomeninės radiofonijos ir televizijos uždavinys, vykdant misiją, apie kurią kalbama 1 pastraipoje, yra ypač:
    atsižvelgti į tautinių ir etninių mažumų bei bendruomenių, vartojančių regioninę kalbą, poreikius, tarp kitko, transliuoti informacines laidas tautinių ir etninių mažumų bei regioninėmis kalbomis“?
    Viliamės, kad Balstogės televizijos vadovybės priimtas sprendimas bus pakeistas ir lietuvių tautinė mažuma turės visuomeninėje televizijoje laidas gimtąja kalba.
    Dabartinė padėtis yra gėdinga ir dėl to, kad nuo š. m. sausio 3 dienos „Lietuvių panorama“ iš Lenkijos televizijos antrosios programos skirtinės dažnių juostos buvo perkelta į Balstogės regioninę televiziją. O šios televizijos transliavimo ruožas neapima teritorijos, kurioje gyvena dauguma lietuvių tautinės mažumos atstovų. Tuomet protestavome prieš tokį sprendimą, bet mūsų paprašyta būti pakantiems, kadangi artimiausioje ateityje planuojama įvesti skaitmeninę televiziją, tad problema bus išspręsta. Šiuo metu tuo, jog lietuvių mažumos laida buvo perkelta į regioninę televiziją, argumentuojamas sprendimas laidą panaikinti! Jaučiamės apgauti.
    Neramina mus taip pat atmosfera, kuri jau ilgesnį laiką kuriama visuomeninėje žiniasklaidoje kalbant apie lenkų mažumos Lietuvoje teises ir padėtį. Ši tema pastaruoju metu yra labai gyva. Tuo tarpu, kaip matome, tautinių mažumų Lenkijoje, ypač lietuvių mažumos, tema visuomeninėje žiniasklaidoje gvildenama retai, o nuo š. m. rugsėjo Lenkijos lietuviai visiškai netenka galimybės turėti savo televizijos laidas.
    Todėl kyla klausimas, ar įgyvendinus tokį sprendimą nebus absoliučiai paneigti demokratija ir pliuralizmas Lenkijos televizijoje? Ar mes, Lenkijos lietuviai, netampame įkaitais savoje valstybėje?
    Gerbiamas Pirmininke,
    viliamės, kad neparemsite Balstogės televizijos sprendimo, akivaizdžiai diskriminuojančio mūsų bendruomenę, laužančio pagrindinius Radiofonijos ir televizijos įstatymo nuostatus, bei imsitės atitinkamų veiksmų, kad lietuvių tautinė mažuma Lenkijos televizijoje turėtų laidas gimtąja kalba, ne trumpesnes negu iki šiol bei prieinamas visiems bendruomenės nariams.“

    www.alkas.lt Data: 2011-09-07

                                          B.Komorowskis: „lietuviška ožka“ pas jokį vežimą neateis

    Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis pareiškė esąs nusivylęs Lietuvos politika lenkų tautinės mažumos atžvilgiu. Pasak jo, Lenkija per ilgai laukė geros valios iš Vilniaus ir tai buvo klaida.
    „Žinau viena: tikėjimasis iš lietuvių, kad „ateis ožka pas vežimą“, nepasiteisins. „Lietuviška ožka“ pas jokį vežimą neateis“, - Mahometo ir kalno aforizmą radijo stotyje TOK FM savaip pateikė Lenkijos prezidentas.
    Jis taip pat pažymėjo, kad Lenkijai gerokai anksčiau reikėjo prispausti Lietuvą dėl lenkų tautinės mažumos.
    „Lenkijos klaida per pastaruosius 20 metų buvo nesiėmimas spręsti, kaip pasirodė, neregėtai lenkams svarbaus lenkų tautinės mažumos klausimo“, - tęsė B. Komorowskis, pats turintis lietuviškas šaknis ir ne sykį reiškęs simpatijas Lietuvai.
    Pažymėjęs, kad pats turi „gabalėlį širdies“ iš Lietuvos, jis taip pat užsiminė, kad Vilnius turėtų nepraleisti pro ausis signalų iš Varšuvos.
    „Politine prasme, Lenkija be Lietuvos galėtų egzistuoti, Lietuvai be Lenkijos būtų sunkiau“, - sakė B. Komorowskis, pridurdamas, kad lenkų mažumos klausimus forsuoti reikėjo gerokai anksčiau, kai Lietuvai buvo reikalinga stipri Varšuvos parama tarptautinėje arenoje.

     www.DELFI.lt 2011 - 09 - 08 


                      Lietuvos mokslininkai pradeda ilgalaikius tyrimus maisto ir žemės ūkio sektoriuje

    Lietuvos mokslo taryba įvertino pirmajam nacionalinės mokslo programos (NMP) „Saugus ir sveikas maistas“ konkursui pateiktas paraiškas. Šiais metais bus pradėti devyni 3–4 metų trukmės projektai, jiems iki metų pabaigos skirta 2 mln. litų. Šią NMP patvirtino Švietimo ir mokslo ministerija, ji skirta kompleksiniams moksliniams tyrimams maisto pramonės ir žemės ūkio sektoriuje.
    NMP rengėjų teigimu, maisto pramonė ir žemės ūkis yra vienas iš perspektyviausių, stipriai įtakojančių šalies ekonomiką sektorių. Tačiau maistas nėra tik „dar viena ūkio šaka“ – jis tiesiogiai veikia kasdienę visuomenės gyvenimo kokybę ir sveikatą, skelbiama pranešime spaudai.
    „Kompleksiniai maisto žaliavos, perdirbimo technologijų, saugojimo ir transportavimo procesų tyrimai turėtų tapti pagrindu gerinant biologinę maisto vertę, kuriant naujus saugaus ir sveiko maisto produktus bei didinant jų pasiūlą. Tyrimų tematika apima labai įvairias mokslo kryptis – tai biologija, agronomija, chemijos inžinerija bei veterinarinė medicina. Yra daug kelių ir būdų pagerinti mūsų maistą ir, akivaizdu, kad tam turi būti pastelkiamas mokslas ir geriausios Lietuvos mokslininkų grupės, kurias tikslingai apjungia ši nacionalinė mokslo programa“, – teigia programos vykdymo grupės vadovė prof. Izolda Pašakinskienė.
    Pirmiesiems mokslinių tyrimų projektams 2011–2014 m. finansuoti iš viso numatyta beveik 8 mln. litų. Juos įgyvendins 5 universitetuose ir 4 mokslinių tyrimų centruose suburtos mokslininkų grupės, kuriose – nuo 4 iki 18 tyrėjų, atstovaujančių įvairioms Lietuvos mokslo ir studijų institucijoms. Iš viso konkursui buvo pateiktos 20 paraiškų.
    Penki projektai parengti įgyvendinti pirmajam programos uždaviniui, kuriuo siekiama ištirti ir nustatyti biologiškai vertingų ir kenksmingų medžiagų pokyčius auginant augalus ir gyvūnus maistui, laikant ir apdorojant žemės ūkio maisto žaliavas, kurti maisto žaliavų kokybę ir saugą didinančių technologijų prototipus. Kiti 4 projektai skirti antrajam uždaviniui – ištirti ir įvertinti maisto komponentus cheminiu, biologiniu, toksikologiniu požiūriais, kuriant padidintos biologinės vertės ir saugesnius maisto produktus.
    Pagal NMP „Sveikas ir saugus maistas“ paraleliai surengtas dar vienas konkursas moksliniams tyrimams iki 2015 metų įgyvendinti. Žemės ūkio ministerijos iniciatyva šiems projektams skirta 2,5 mln. litų. Projektai orientuoti į taikomojo pobūdžio tyrimus, todėl projekto vykdytojai sukurs konkrečius produktus ar technologijas (ar jų prototipus) ir turės viešai paskelbti mokslinius rezultatus.
    NMP „Sveikas ir saugus maistas“ tikslas yra susisteminti naujas mokslo žinias, reikalingas metodams kurti ir pritaikyti biomedžiagas naujiems saugiems, aukštesnės kokybės ir padidintos biologinės vertės maisto produktams, kurie atitiktų sveikos mitybos principus ir būtų konkurencingi vidaus ir užsienio rinkose. Ja taip pat siekiama parengti teorinius pagrindus funkcionaliųjų maisto produktų gamybos technologijoms ruošti, racionaliai naudojant vietines žaliavas ir saugiai pateikiant produktus vartotojams.

    www.DELFI.lt 2011 rugsėjo 6 d. 14:21


                                             Kęstutis Kemzūra: "Manau, kad žaidėme gerą krepšinį"

    Lietuvos rinktinė 37-ojo Europos vyrų krepšinio čempionato ("Eurobasket 2011") antrojo etapo rungtynėse E grupėje Vilniaus "Siemens" arenoje trečiadienį 100:90 nugalėjo Serbijos komandą.
    "Labai džiaugiuosi, kad iškovojome pergalę. Nugalėjome labai stiprią ir gerai parengtą komandą. Manau, kad žaidėme gerą krepšinį. Mano nuomone, labiausiai laimėti padėjo tai, kad visas dėmesys buvos skirtas tik žaidimui. To pasimokėme iš rungtynių su ispanais", - spaudos konferencijoje sakė Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Kęstutis Kemzūra.
    Treneris pažymėjo, kad buvo sunku stabdyti varžovus. "Nežaidėme puikiai gynyboje, nes varžovai pelnė 90 taškų. Kita vertus, komandą, kuri gerai žaidžia baudos aikštelėje, turi daug gerų metikų ir yra gerai pasirengusi taktiškai, sunku sulaikyti. Turėjome nemažai problemų su Nenadu Krstičiumi, bet, baigiantis rungtynėms, didžiulį darbą, stabdant jį, atliko Robertas Javtokas. Jam nebereikėjo didelės pagalbos", - sakė K. Kemzūra.
    Lietuvos rinktinės pasidžiaugė, kad komanda žaidė savo ritmu, puikiai pataikė ir po krepšiais laimėjo mūšį dėl kamuolių. Anot K. Kemzūros, visų žaidėjų indėlis į pergalę buvo svarus.
    "Rungtynės buvo sunkios. Visus keturis kėlinius žaidėme iš širdies. Labai dėkingas sirgaliams, sukūrusiems puikią atmosferą. Jie buvo lyg šeštas žaidėjas aikštelėje. Manau, kad du svarbiausi dalykai, lėmęs pergalę, buvo 25 rezultatyvūs perdavimai ir net 55 procentų tritaškių taiklumas", - teigė 18 taškų per 20 minučių surinkęs Lietuvos rinktinės vidurio puolėjas Jonas Valančiūnas.
    "Sveikinu lietuvius. Jie nusipelnė pergalės. Pirmiausia, Lietuvos komanda puikiai pataikė. Neradome vaistų prieš jų vadinamąjį pikenrolą. Jie žaidė labai gerai, - sakė serbų žaidėjas Milenko Tepičius (Milenko Tepič). - Turime stengtis gerinti savo žaidimą ir išlaikyti pakeltas galvas. Mūsų pozicijos lieka geros ir galime kovoti su kiekviena komanda".
    "Lietuvos komanda žaidė geriau ir nusipelnė pergalės. O mums buvo bloga diena. Turime pasimokyti iš šių rungtynių, reikia rimtos analizės, kad gerai pasirengtumėme rungtynėms su ispanais", - kalbėjo Serbijos rinktinės vyriausiasis treneris Dušanas Ivkovičius.

    www.ve.lt 2011-09-08
  • Lenkijos lietuvius J.Kaczynskis nemaloniai nustebino

                                                     Prezidentė ragina Seimą pritarti šildymo kainų mažinimui

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė tikisi, kad rudens sesijoje Seimas priims įstatymus dėl šilumos ūkio demonopolizavimo, kas padėtų sumažinti šildymo kainas.
    Kalbėdama apie savo dar pavasarį pateiktus pasiūlymus dėl šilumos ūkio valstybės vadovė apgailestavo, kad jie nebuvo tuomet priimti ir atidėti neribotam laikui. „Noriu įspėti, kad politikų negebėjimas priimti sprendimų dėl šilumos ūkio, kurie galėtų padėti sumažinti šildymo kainas, tiesiogiai atsilieps mūsų gyventojams“, - trečiadienį po susitikimo su Seimo valdybos nariais pabrėžė Prezidentė. Susitikimas surengtas prieš šeštadienį prasidedančią Seimo rudens sesiją.
    D.Grybauskaitė atkreipė dėmesį, kad ji, jos patarėjai ir kiti politikai patiria šilumos monopolininkų spaudimą nepritarti siūlomoms pataisoms. „Galiu patvirtinti viešai, kad patiriame spaudimą iš kai kurių lobistinių grupių, monopolistų. Todėl svarbu tam spaudimui nepasiduoti“, - sakė Prezidentė.
    Seimo pirmininkė Irena Degutienė informavo, kad valstybės vadovės siūlomas įstatymo projektas dėl šilumos ūkio demonopolizavimo „įstrigo“ Seimo Ekonomikos komitete. „Kiek žinau, vasaros metu jame buvo pradėti klausymai, bet sprendimas iki šiol nepriimtas. Komitetą paragintas kuo sparčiau tą projektą apsvarstyti, nes šilumos sezonas prasideda netrukus ir reikia sprendimus priiminėti“, - sakė Seimo vadovė.
    Ji informavo, kad Seimo sekretoriate yra įregistruota nemažai pataisų, kurios iš esmės paneigia Prezidentės pasiūlymus dėl šilumos ūkio demonopolizavimo. „Matome, kaip dirba lobistai, stumia tas pataisas. Mes tikrai reikalausime, kad kuo greičiau būtų apsvarstyta ir priimta ta pataisa“, - teigė I.Degutienė.
    „Jeigu komitetas sąmoningai blokuos tą pataisą ir jos nepriims, mes galėsime visiems Lietuvos žmonėms pasakyti tiesiai šviesiai, kas stabdo šilumos kainų mažinimą“, - pridūrė D.Grybauskaitė .
    I.Degutienė pastebėjo, kad iš 141 Seimo nario visada gali atsirasti vienas kitas, kuris užsiims „tokia destrukcija“ kaip siūlomų pataisų nepriėmimas.

    www.diena.lt Stasys Gudavičius 2011 – 09 – 07
     
                                  J.Widackis: švietime lenkai nediskriminuojami

    Janas Widackis, 1992-1996 metais vadovavęs Lenkijos ambasadai Vilniuje, sako, kad naujasis Lietuvos Švietimo įstatymas nediskriminuoja lenkų tautinės mažumos, tačiau problemų kyla dėl gyvo dialogo trūkumo.
    Opozicinei Lenkijos demokratinei kairiųjų sąjungos frakcijai Lenkijos Seime priklausantis buvęs diplomatas interviu BNS taip pat pabrėžė, kad šiuo atveju nereikia ieškoti kaltų, o taisytis turėtų stengtis abi pusės.
    Naujasis Lietuvos Švietimo įstatymas nustato lygiai tokias pačias taisykles tautinėms mažumoms, kurios daugelį metų galioja Lenkijoje ir kitose Europos šalyse. Ar matote priežastis tokiems stipriems Varšuvos protestams?
    Aš nematau jokių protestų iš Varšuvos pusės. Lenkijos Vyriausybė sureagavo ne į įstatymą, o į lenkų bendruomenės reakciją į šį įstatymą. Jeigu žmonės protestuoja, reiškia, jie turi kažkokią priežastį. Mano įsitikinimu, šis įstatymas nėra diskriminuojantis. Ir iš tikrųjų
    Lenkijoje kai kuriose tautinių mažumų mokyklose yra labai panašiai, kadangi tie patys dalykai dėstomi lenkų kalba. O kai kuriose, pavyzdžiui, vokiečių arba baltarusių tautinių mažumų mokyklose visi dalykai dėstomi lenkiškai, o yra praplėsta tik gimtosios kalbos programa. Tačiau tos mažumos nereikalauja pakeisti programą, vadinasi, pritaria jai.
    O tiesa tokia, kad iki šiol Lietuvos lenkų mokyklose visi dalykai buvo dėstomi lenkų kalba, todėl kažkas atimama. Jeigu kažkas atimama, žmonės paprastai protestuoja. Kaip ir įvairių privilegijų atėmimas, kurias turėjo įvairios profesinės grupės. Jeigu tos privilegijos atimamos, iš karto gimsta protestai, tai yra normalus reiškinys.
    Nežinau tos situacijos tiksliai, bet galbūt Lietuvos valdžia prastai parengė tą bendruomenė priimti tai, galbūt per mažai informavo, kokie bus pokyčiai. Gal per mažai informavo, kad tai yra standartas. Jei žmonės protestuoja, reiškia turi kažkokią priežastį tam, o išaiškinti tą priežastį yra Lietuvos valdžios problema.
    Lietuvių tautinė mažuma Lenkijoje teigia, kad vis dar turi mažiau teisių švietimo srityje negu lenkai Lietuvoje. Ar manote, kad Lenkijos Vyriausybė tinkamai reaguoja į tai?
    Aš nežinau tų nuogąstavimų. Lietuvių mažuma Lenkijoje yra labai neskaitlinga palyginus su lenkų mažuma Lietuvoje. O jei lyginti su su visu gyventojų skaičiumi, tai yra galbūt keliolika tūkstančių iš 38 mln., tai yra labai nedidelis kiekis. Taigi suprantama, kad tokia mažuma, kuri sudaro tokį menką procentą, nėra taip smarkiai atstovaujama politikoje.
    Pas mus po valstybės reformos dauguma problemų sprendžiama savivaldybių lygmenyje, ir ta savivalda puikiai pasitvirtina. Ir toje teritorijoje, Punsko, Seinų regione, savivalda yra lietuvių rankose.
    O lenkų mažuma skaitlinga ir absoliučiais skaičiais, ir palyginus su gyventojų skaičiumi, todėl turi savo politinių ambicijų. Kadangi jų yra daug, jie turi yra savo politinį atstovavimą. Todėl Lietuvos Seime yra narių iš lenkų mažumos, o Lenkijos seime nėra narių iš lietuvių mažumos, nes jų tiesiog yra per mažai, kad galėtų išsirinkti savo Seimo narį.
    Lenkų mažuma Lietuvoje kalba apie kelias problemas, kurios nebuvo sprendžiamos metų metus. Tarp jų yra pavardžių ir vietovardžių rašyba, nuosavybės atstatymas, o pastaruoju metu - švietimas. Kurias iš jų jūs laikote tikromis, sukeliančiomis tikrus sunkumus žmonėms, kurias reikėtų spręsti pasitelkiant politinę valią?
    Aš gerai nežinau dabartinės situacijos. Stebint iš toli, kas čia vyksta, galima susidaryti įspūdį, kad yra įvairių tam tikru metu madingų problemų. Kelis metus aš girdėjau, kad svarbiausia problema yra pavardžių rašyba. Dabar pavardžių rašyba nustojo būti didžiule problema, atsirado problema su švietimu. Gali atsirasti įtarimas, kad yra kažkokių budinčių problemų - jei tos problemos nėra, rasime kitų.
    Galbūt esmingiausia problema yra nuosavybės grąžino problema, kadangi tai yra kažkas tokio, kad turi užtikrinti žmonių buitį. Aš suprantu, kad žemės grąžinimas nėra lengvas klausimas, kad žemės nuosavybės grąžinimas aplink didmiestį irgi yra nelengvas dalykas. Kažkada problemos su žemės grąžinimu aplink Kauną buvo labai panašios į tas aplink Vilnių todėl, kad miestai per keliasdešimt metų išsiplėtė. Tačiau konfliktas aplink Kauną neturėjo tautinio pobūdžio, o čia natūraliai turi tokį pobūdį.
    Kiekviena valstybė turi parengti sau komunikavimo su savo visuomene mechanizmą, nes lenkai Lietuvoje ar Lietuvos lenkai yra Lietuvos piliečiai. Lietuvos Vyriausybė turi rasti komunikavimo būdą su jais. Jeigu yra protestų, reiškia, kad tuose komunikacijos kanaluose kažkas nepavyko.
    Dar vienas dalykas - apie lenkų bendruomenę kalbame kaip apie tam tikrą monolitą. Bet juk netgi sociologiškai žiūrint tai yra labai įvairūs žmonės, įvairios grupės. Klausimas, kokiam lenkų skaičiui atstovauja tos politinės organizacijos.
    Kokia jūsų nuomonė, apie tai, kad lenkų kilmės Lietuvos politikai lenkų mažumą ir minėtas problemas naudoja kaip įrankį, politinį instrumentą, atnešantį balsus?
    Prastai žinau dabartinę Lietuvos politinę areną. Bet žinau, kad lenkai užima įvairius aukštus postus Lietuvos administracijoje. Juk neseniai užsienio reikalų viceministras buvo lenkas, gynybos viceministras buvo lenkas. Aš neturiu abejonių, kad tie žmonės yra dori Lietuvos piliečiai ir tai irgi yra Lietuvos lenkai.
    Analogiškas klausimas apie Lenkiją - ar Lenkijos politikai naudoja Lietuvos lenkų mažumą kaip politinį instrumentą?
    Manau, kad kai kurie - taip. Tai tikriausiai irgi suprantama.
    Ar manote, kad Radoslawo Sikorskio užsienio politika Lietuvos atžvilgiu yra tinkama?
    Aš nevertinsiu to Lietuvoje. Aš esu opozicijos Seimo narys, aš kritikuoju Lenkijos Vyriausybę, bet nereikalaukite, kad aš tai daryčiau Vilniuje.
    Ar manote, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai pablogėjo per pastaruosius metus, kokios priežastys tai nulėmė?
    Aš manau, kad faktai tie patys, pakito tiktai vertinimai. Kas šiandien realiai yra kitaip negu prieš penkerius metus? Švietimo įstatymas yra naujas, o šiaip viskas tas pats. Problema yra tame, kad trūksta gyvo dialogo visuose lygmenyse. Galbūt didžiausią aktyvumą čia rodo prezidentai.
    Prezidentė važiuoja į įvairius minėjimus Lenkijoje, B.Komorowskis irgi atvyksta vizitų į Lietuvą. Premjerų lygmenyje tie kontaktai buvo žymiai blogesni, galbūt dabar pradedant sekmadieniu pasikeis. Užsienio reikalų ministrų lygmenyje tų kontaktų išvis nėra. Iš esmės priežastis yra dialogo nebuvimas. Bet nelaukite, kad aš parodyčiau, kas yra kaltas. Visi konfliktai gimsta iš kaltųjų ieškojimo, visi turėtų savo pusėje ieškoti tų kaltųjų ir taisytis savo pusėje.
    Ar galite išvardyti kelis instrumentus ar svertus, kuriuos galima pasitelkti santykiams pataisyti?
    Pirmiausia reikia dialogo visuose lygmenyse. Visuomeninė opinija yra žurnalistai. Klausausi, ką sako Lenkijos žurnalistai, skaitau, ką jie rašo ir neįtariu, kad kažkas ten turi blogų ketinimų. Bet tai ką jie sako, tik parodo, kad jie visiškai nežino tos padėties, nežino realijų ir kalba lozungų lygmenyje.
    Būdamas Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos vietoje aš pakviesčiau rimtus Lenkijos žurnalistus ir organizuočiau jiems ekskursiją po lenkų mokyklas. O Lenkijos Užsienio reikalų ministerija turėtų pasikviesti Lietuvos žurnalistus ir nuvežti juos į ekskursiją po Sileziją, po Opolės krašą, ten, kur gyvena vokiečių mažuma, kur yra dvikalbės lentelės, ir Lenkija nuo to nežlunga, nepraranda savo suverenumo. Tai yra natūralu, o mes prieš 30 metų irgi to bijojome.
    Kokia jūsų nuomonė apie tai, kad buvęs Lenkijos prezidentas Lechas Walesa atsisakė priimti Lietuvos valstybės apdovanojimą?
    Jerzy Giedroycas nepriėmė iš L.Walesos Baltojo erelio ordino, aukščiausio Lenkijos apdovanojimo. Taigi, kartais tie didieji turi tokių fanaberijų.
    Ačiū už interviu.

    www.diena.lt 2011 – 09 – 07 
     
                                                 Gera žinia - kaip mes jos ilgimės

    Nors Ispanijai ir pralaimėjome, galima konstatuoti - Lietuva gerai žaidžia krepšinį. Taip gerai, jog atvažiavę į Vilnių iš Panevėžio mūsų krepšininkai jau šiandien parodys, kad gali dar geriau. Tai tik viena iš pageidaujamų gerų naujienų.
    Kalbame apie gėrį
    "Šiemet mūsų užpraeito penkmečio planas viršijo tą, kuris numatytas patvirtinti dar ateinančiame partijos suvažiavime. Besišypsančios melžėjos, sveikas sovietinis ožys, galintis, reikalui esant, tapti garvežiu, o Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Komunistų partijos generalinis sekretorius nukirps juostelę ties ferma, kur patys didžiausi pasaulio tešmenys išlydo daugiausia pasaulyje plieno. Mūsų šalis išlydo daugiausia plieno pasaulyje."
    Tai buvo ne citata, o tiesiog sisteminio idiotizmo citatų loginis rezultatas. Citata apie Sistemą, kurioje teko garbė 19 metų gyventi ir kartu su velione močiute laukti visokių dalykų, panašių į mėsos atvežimą į kiemo kulinarijos "knaipę". Jų atveždavo, ir tarybinės liaudies tam tikrai daliai "ragu" arba "kauliukų" užtekdavo. Prekių ženklas SSRS. Per Naujuosius metus, "piervamajų", "didžiojo spalio" ir panašias sukaktis netgi pasiekdavo žalieji žirneliai, majonezas ir šprotai.
    Piramidėmis sudėlioti trilitriniai stiklainiai su neva beržo sula ir neva šprotais arba "kilkėmis" - irgi labai įstrigęs prisiminimas, kartu su rūškanais aprėkiamų "pardavėjų", neturinčių ką parduoti, veidais. Šiais laikais dar pasitaiko idiotų, kurie perka "tarybinę vytintą dešrą", net nesuvokdami, kad rūkyta ar vytinta dešra Leonido Brežnevo ir Petro Griškevičiaus laikais buvo prieinama nebent per "pajokus" arba antras duris.
    Užtat sovietinės liaudies gerovės augimo trubadūrai nušviesdavo viską taip, kad deficitas tapdavo pertekliumi, nebuvo ne tik buržuazinio supuvimo, bet net ir sekso, o ir narkologinis dispanseris, iš kurio pro langus į gretimą vaikų darželį skraidė "troinoj odekolon" buteliukai, oficialai neegzistavo. Komiškiausia tai, jog net tie, kurie sako, esą "buvo geriau", pripažįsta, kad geriau buvo "pro antras duris", t. y. - vagiant.
    Svarbu ne tai, ką prisimename, o kas yra pasakojama. Jei nacionalinis transliuotojas, užuot pardavinėjęs reklamą, būtų įpareigotas bent kartą per mėnesį per Antrąjį kanalą pakartoti nesąmones, kurias mums 1982-aisiais vogravo televizija, debilumo ir siauraprotystės mastas gal kiek ir mažėtų. Ypač man būtų smagu pasišaipyti iš vieno itin svarbaus mito, neva tada per televizorių nerodė nei smurto, nei nepūkuotų "multikų". Tiesiog užmušti baltagvardietį ar vokietį reiškė pūkuotumą ir gėrį, o rusiškas vilkas labiau nusipelnė neapykantos nei amerikietiškas katinas. Bet "Panorama" visada kalbėjo apie pozityvą, gėrį ir didėjančius primilžius.
    Persūdyta sriuba
    Šiandien vis pasiskaitau apie tokių pozityvių žinių ilgesį ir bandau apsiverkti. Kartais neišeina. Tiesa, šprotų, apelsinų, kiaulienos ir majonezo arba kavos vitrinose nesiilgiu, tačiau nelabai suprantu, kodėl turėčiau giedoti už tai ditirambus "Maximos" ar IKI verslininkui arba kokiam politikui?
    Jei krepšininkai laimi, tai ar aš turiu dėkoti už tai šalia jų nusifotografavusiai prezidentei? Pasitaiko, kad miške randu baravykų, tai turbūt turiu rašyti odę nepažįstamam eiguliui, o dar geriau kokiam politikuojančiam elniui, kuris to grybo nesuvartojo savo reikmėms? Juk SSRS irgi gyrėsi, kad išlydo daugiausia pasaulyje plieno, o mes tik pasakojame (650 litų į rankas minimalios algos šalyje), kad pas mus geriausias internetas. Galėčiau ir aš taip pasakoti, bet nenoriu.
    Lygiai taip pat, kaip nenoriu ir nesirengiu dėkoti už tai, kad man į sriubos kaušelį nepripylė kibiro druskos arba nepradūrė automobilio padangų. Taip - Lietuvoje yra daugybė gerų dalykų. Daug gerų žmonių, daug gerų krepšininkų, mokančių įmesti, daug medikų, kurie neima kyšių, daug kunigų, kurie nerenka jokių duoklių ir neištvirkauja. Daug gražių moterų ir t. t. Yra daugybė paslaugių, nuoširdžių ir nekorumpuotų tarnautojų bei politikų.
    Viskam tam pagirti egzistuoja žmonių tautosaka ir viešųjų ryšių agentūros. Visiems, kam nepatinka "negatyvą liejanti" žiniasklaida, siūlau sukurti galimybę keletą mėnesių pagyventi oficialių, valdžios sukurtų pranešimų spaudai erdvėje. Ten sriuba niekada nebūna persūdyta. Maždaug prieš dvi dešimtis metų druskos trūkumą išmokome pastebėti, tačiau daliai kolegų vis dar atrodo, kad tai nemandagu. Nemandagu pastebėti, kad karininkai ne visada patys šokinėja pro langus Baltarusijoje. Nemandagu ir nepozityvu galvoti, kad keturi lavonai vienoje tęstinėje byloje yra daugoka. Nemandagu abejoti, ar tikrai viena mergina norėjo susprogdinti kažką kažkur, kai visi įrodymai telpa kiaurame rėtyje. Sriubą reikia valgyti ir, pasak kai kurių kolegų, šieptis gardžiuojantis.

    "Lietuvos žinios" Tomas ČYVAS 2011-09-07


                                                       Lenkijos lietuvius J.Kaczynskis nemaloniai nustebino

    Lenkijoje gyvenančius lietuvius nustebino konservatyvios opozicijos vadovas Jaroslawas Kaczynskis, kai atvykęs į Punską daugiausia dėmesio skyrė ne vietos lietuvių problemoms, o kalboms apie Lietuvos lenkus.
    Kaip sakė Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Irena Gasperavičiūtė, buvęs premjeras, konservatyviai "Teisės ir teisingumo" partijai vadovaujantis J.Kaczynskis antradienį Punske spaudos konferenciją surengė dar prieš susitikimą su vietos lietuviais ir joje kalbėjo apie esą Lietuvoje skriaudžiamus lenkus.
    "J.Kaczynskis vėlavo daugiau kaip valandą ir pirmiausia padarė spaudos konferenciją prieš susitikimą. Spaudos konferencijoje jis kalbėjo apie Lietuvos lenkų reikalus ir aiškino, kaip jie Lietuvoje diskriminuojami, kalbėjo, kad jei jo partija laimės rinkimus, neleis, kad lenkai Lietuvoje būtų skriaudžiami", - sakė I.Gasperavičiūtė.
    "Susitikime atkreipėme dėmesį, kad keistai jaučiamės, kai atvažiuoja pas Lenkijos lietuvius ir kalba apie Lietuvos lenkus, kad tikėjomės, jog kalbėsime mūsų klausimais", - kalbėjo Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė.
    I.Gasperavičiūtės teigimu, J.Kaczynskis taip pat nustebino pareikšdamas, kad išpuoliai, kai buvo užteplioti lietuviški užrašai Punsko valsčiuje, tebuvęs "nereikšmingas incidentas, kai užtepliojo gal vienas žmogus dažus nuspirkęs".
    Lenkijos lietuviai, anot jos, atkreipė dėmesį, kad nacionalistinių išpuolių sulaukė ir kitos Lenkijos tautinės mažumos.
    "Jo kalbėjimas apie Lietuvos lenkus atvažiavus į Punską liudija, kad mes, Lenkijos lietuviai, tapome įkaitais Lietuvos ir Lenkijos santykių. J.Kaczynskis pats išsakė mintį, kad tautinės mažumos teisės iš dalies priklausys, kaip bus paisoma lenkų tautinės mažumos teisių Lietuvoje", - sakė I.Gasperavičiūtė.
    Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė sakė esanti nustebusi Lenkijoje vyraujančio įsitikinimo, kad Lietuvos lenkai yra diskriminuojami, nors Varšuvos kritikuojamas naujasis Švietimo įstatymas yra visiškai analogiškas Lenkijos įstatymui.
    "Visi Lenkijoje įsivaizduoja, kad Lietuvoje lenkai diskriminuojami, ir taškas. Tai kaip tikėjimo dogma, nereikalingi jokie argumentai. Jie įsivaizduoja, kad Švietimo įstatymas Lietuvoje yra baisus, nors jis yra lygiai toks pats kaip ir Lenkijos. Bet kalba, kad Lietuvoje yra baisi diskriminacija. O tai, kad per paskutinį dešimtmetį Lenkijoje uždaryta pusė lietuviškų mokyklų, tai nieko tokio...", - sakė I.Gasperavičiūtė.
    Per pastaruosius dešimt metų buvo uždaryta pusė lietuviškų mokyklų. Krasnagrūdos ir Krasnavo mokyklose panaikintos lietuviškos klasės, uždarytos Agradnykų, Klevų, Ramoniškių, Vaitakiemio mokyklos, rengiamasi uždaryti Pristavonių ir Vidugirių mokyklas. Lenkijos lietuvių moksleiviams taip pat labai trūksta vadovėlių lietuvių kalba, nerimą kelia ir perėjimas prie elektroninių vadovėlių.
    Lenkijoje parlamento rinkimai vyks spalio 9 dieną.
    Ambasados duomenimis, šiaurės rytų Lenkijoje gyvena apie 15 tūkst. lietuvių kilmės žmonių.

    www.delfi.lt 2011 rugsėjo 6 d.



                                                                     A.Lukašenkos diktatūros laukia griūtis

    Į protestus prieš Baltarusijos prezidentą A.Lukašenką renkasi jau ne vien opozicija, bet ir anksčiau jį garbinę rinkėjai: baltarusiai tūžta dėl griūvančios šalies ekonomikos, kylančių kainų ir tuščių valdžios pažadų.
    “Pone Lukašenka, anksčiau ar vėliau jūs būsite priverstas bėgti nuo savo liaudies ir ieškoti prieglobsčio užsienyje”, – dar vasarį viešai pareiškė Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis.
    Atrodo, kad tas “anksčiau ar vėliau” – nebe tolimos ateities klausimas: galima nebeabejoti, kad Aleksandro Lukašenkos režimas, bent jau toks, koks yra dabar, gyvuoja paskutinius mėnesius.
    Tačiau vien tai, kad “visuotinės gerovės šalyje” gyventojai nebeturi už ką nusipirkti būtiniausių prekių, jau yra rimtas signalas, kad rožiniai akiniai, per kuriuos baltarusiai buvo įpratę žvelgti į savo prezidentą, ima keisti spalvą.
    Paskutinės iliuzijos turėtų išsisklaidyti rudenį, kai pabrangs šildymas, karštas vanduo, dujos ir išaugs mokesčiai. Kad ir koks būtų mylimas vadovas, pakėlęs mokesčius, jis visuomet verčiamas iš sosto ir dažniausiai krinta kniūbsčias. Taip nutiko, pavyzdžiui, 1991-aisiais, kai Vyriausybė, kuriai vadovavo Kazimiera Prunskienė, ėmėsi didinti maisto kainas, – jau po mėnesio premjeru tapo Gediminas Vagnorius.
    Galima pasižvalgyti ir toliau: šiemet lyg domino prasidėjusi Šiaurės Afrikos režimų griūtis irgi buvo nulemta kainų, ypač maisto, didėjimo.
    Dabar svarstoma, kada eilė ateis Baltarusijos diktatoriui, juk kaimyninėje šalyje brangsta viskas, kas valgoma ir nevalgoma, pradedant cukrumi ir mėsa, baigiant degalais.
    Tai, kas vyksta Baltarusijoje, “Financial Times” vadina viena didžiausių hiperinfliacijų pasaulyje per pastarąjį dešimtmetį.
    Valdžia virs, jei protestuoti išeis darbininkai
    Nenuostabu, kad A.Lukašenka ir visa jo svita sulaukia vis daugiau gyventojų kritikos. Ir ne tik, kaip įprasta, iš opozicijos, bet ir iš anksčiau A.Lukašenką karštai mylėjusių rinkėjų. Pasak Vokietijos Bertelsmano fondo analitiko Korneliaus Ohmano, tai ir yra didžiausia grėsmė A.Lukašenkos režimui.
    Svarbiausia, kad nepatenkintųjų daugėja ir Minske, ir kituose miestuose. “Jei Minske susidarys nepatenkintųjų režimu kritinė masė, A.Lukašenkos režimas gali neišlaikyti spaudimo”, – konstatuoja Baltarusijos sociologijos profesorius Olegas Manajevas. Tai labai panašu į tiesą, nes šiandien trys iš keturių šalies gyventojų yra patyrę materialinių nuostolių, o pusė jų mano, kad toliau bus tik dar blogiau.
    Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Lauras Bielinis tai įvardija kaip “A.Lukašenkos režimo atstūmimo brendimą”. Pasak politologo, žmonės jau nebetiki, kad vadovybė gali pagerinti šalies ekonominę padėtį, taip pat jie nėra tikri ir tuo, kad rytoj nepraras darbo.
    Profesorius O.Manajevas primena, kad panaši situacija Baltarusijoje buvo 2002 m. pavasarį, kai po rinkimų A.Lukašenkos reitingas smuko iki 26 proc. Tačiau Baltarusijos vadovybei Rusijos dotacijomis tuomet pavyko stabilizuoti šalies ekonomiką ir nuraminti gyventojų nepasitenkinimą.
    Dabar nuraminti visuomenę gali būti kur kas sudėtingiau. Juolab kad burnoti prieš A.Lukašenką ima ne tik jaunimas, bet ir vidurinės klasės atstovai, kurių gyvenimo lygis prieš finansų krizę kilo.
    Pirmoji protesto akcija dėl ekonominės padėties iniciatyvinių grupių buvo surengta per socialinius tinklus “V kontakte” bei “Facebook” ir įvyko birželio 1 d. Tiesa, teisėtvarkos organų ji net nebuvo pastebėta, nes tokiomis formomis šalyje protestuoti iki šiol nebuvo įprasta. Vėlesnės akcijos vyko jau “gyvai” – visą mėnesį kiekvieną trečiadienį 19 val. didžiuosiuose Baltarusijos miestuose žmonės rinkosi į pagrindines miestų aikštes ar gatves ir plodavo.
    Birželio 29 d. 19 val. Minske, Spalio aikštėje, į tokią protesto akciją susirinko net 1,5 tūkst. žmonių, ir valdžia ėmė nerimauti. Į plojančiųjų protestą A.Lukašenka netgi sumanė ne ką mažiau originalų atsaką – surengė jaunimo diskoteką miesto centrinėje aikštėje. Tačiau griežtesnių sankcijų netikėtai užkluptas A.Lukašenka dar nesiryžo imtis.
    Vis dėlto protestų toliau daugėja, jie patraukia vis daugiau baltarusių, tad valdžia prieš juos jau imasi tų pačių priemonių, kokios anksčiau buvo taikomos tik opozicijai, – ašarinių dujų, guminių lazdų ir areštų.
    Tarkime, protestuotojai paploti A.Lukašenkai buvo gausiai susirinkę Nepriklausomybės dieną – liepos 3-iąją. Tada ploti kalbas sakančiam A.Lukašenkai mėginę protestuotojai pirmą kartą buvo raminami ašarinėmis dujomis, neįleidžiami į aikštę, dalis jų sulaikyta.
    Aktyvistai savo ruožtu teigia, kad tai tik pradžia, o žmonių protestuoti ateis vis daugiau. Viačeslavas Dianovas, interneto bendrijos “Revoliucija per socialinius tinklus” administratorius, teigia, kad svarbiausia – į protesto akcijas įtraukti darbininkus, nes jie sudaro visuomenės pamatą. Pasak jo, darbininkai išeis į gatves, kai baigsis pinigai, ir tada prasidės aktyviausia akcijų fazė, o tai prognozuojama jau šį rudenį.
    Tiesa, Baltarusijos strateginių tyrimų instituto analitikas Denisas Meljancovas mano, kad darbininkų kantrybės taurė dar neperpildyta, o kol kas nuo protestų atokiau juos laikytis skatina ir nemenkas baimės jausmas. Tačiau tai gali būti laikina baimė, kuri tęsis tik iki rugsėjo pabaigos ar spalio pradžios, kai prasidės šildymo sezonas, o dar labiau suplonėjusi piniginė privers eiti reikalauti teisybės.
    Griūtis neišvengiama?
    Kad Baltarusijos režimui artėja neišvengiamas galas, įsitikinę ne tik Baltarusijos protestuotojai.
    Neišvengiamą A.Lukašenkos režimo griūtį artimiausiu metu prognozuoja ir britų dienraštis “The Guardian”, kurio analitikų nuomone, tik laiko klausimas, kada Baltarusijos lyderis visiškai neteks visuomenės paramos. O taip nutiks, kai gyventojai pagaliau suvoks, kad nebėra svarbiausios priežasties, dėl kurios jie toleravo savo diktatorių nuo pat 1994-ųjų: nuo to laiko diktatūra esą rėmėsi pažadu apsaugoti gyventojus nuo laukinio kapitalizmo pavojų – infliacijos, valiutos nuvertėjimo, valstybinio turto praradimo. Dabar šios negandos siaučia visu galingumu, o išeities, regis, nėra jokios.
    Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas skolose skendinčios Baltarusijos gelbėti nenusiteikę. Jei ir ryžtųsi, tam greičiausiai nepritartų JAV ir Europos Sąjunga.
    Rusija pagalbą teikia, bet labai menką ir labai didele kaina. Per penkerius praėjusius metus Rusijos subsidijos sumažėjo nuo 20 proc. iki viso labo 7 proc. bendrojo vidaus produkto. Užtat mainais Rusija reikalauja labai daug. Jos finansų ministras Aleksejus Kudrinas pareiškė, kad sutiktų suteikti pagalbą tik tuo atveju, jeigu Baltarusija privatizuotų 7,5 mlrd. dolerių vertės turto. O ilgainiui ekonominėmis priemonėmis Rusija tikisi apskritai paversti Baltarusijos lyderį savo vasalu sąjunginėje Baltarusijos ir Rusijos valstybėje.
    Kas gi belieka į kampą speičiamam Baltarusijos lyderiui? Jis imasi visų įmanomų priemonių – nuo, atrodytų, smulkmenų iki grandiozinių sumanymų. Tarkime, trūkstamų lėšų užsienio valiuta bandoma gauti net verčiant užsieniečius doleriais arba eurais atsiskaityti už į automobilio baką pilamus degalus. Tuo pat metu daug didesnes sumas tikimasi gauti privatizuojant valstybinius objektus: padedant Austrijos vyriausybei bei Pasaulio bankui, Baltarusija yra pasiryžusi parduoti 140 valstybinių įmonių, bet, kaip skelbia “Financial Times”, susidomėjimo jomis užsienyje beveik nėra.
    A.Lukašenka šio bei to tikisi ir iš Vakarų. Jiems jis pataikauja žadėdamas dramatiškas ekonomikos reformas ar paleisdamas iš įkalinimo vietų kai kuriuos opozicijos veikėjus. Tačiau finansinės naudos iš to vargu ar sulauks.
    Užtat visai tikėtina, kad spaudžiamas (arba remiamas) Vakarų A.Lukašenka suminkštins savo režimą: jam tai vis tiek parankiau, nei apskritai prarasti valdžią.
    Savo ruožtu Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir Vakarų Europai, bent jau Maskvos politikos mokslų instituto vadovo Sergejaus Markovo nuomone, priimtinesnis Baltarusijos diktatūros švelnėjimas, o ne sąjunginė Baltarusijos ir Rusijos valstybė.

    veidas.lt 2011 Rugsėjo 06
  • Rugsėjo 6-ąją – 20-ties metų Čečėnijos Respublikos Ičkerija Nepriklausomybės paskelbimo sukaktisšitą

    Rugsėjo 6-ąją – 20-ties metų Čečėnijos Respublikos Ičkerija Nepriklausomybės paskelbimo sukaktisšitą

     

    Milžiniško Kaukazo masyvo šiaurės rytuose plyti Čečėnija, nedidelė teritorija – vainachų šalis. Išvertus iš čečėnų kalbos vainach reiškia mūsų tauta, taip save vadino čečėnai, kad atskirtų saviškius nuo kitų Kaukazo tautų. Žodis vainach vienija čečėnus ir ingušus, turinčius giminingas kalbas ir kultūras, tačiau ir vieni, ir kiti turi dar savą pavadinimą: čečėnai – tai nochči, o ingušai – galgai. Čečėnų kraštas apipintas legendomis, čia kiekvienas akmuo liudija vainachų kultūros ir senovės istorijos, spalvingos, gausiai aplaistytos krauju, didybę. Daugybė užkariautojų, žinomų ir nežinomų istorijai, ateidavo čia kariauti, palikdami paskui save pelenus. Čečėnu tautos charakteris ir mentalitetas grūdinosi rūsčiomis sąlygomis, o laisvė ir nepriklausomybė būdavo pagrindinė egzistavimo sąlyga. Žvelgiant į tragiškus Čečėnijos ir Rusijos tarpusavio santykių puslapius, galima tvirtinti, kad ištisus keletą pastarųjų šimtmečių carinė Rusija, o vėliau tarybinės Rusijos kolonijinė valstybė, kurios estafetę perėmė dabartinė „demokratinė“ imperija, čečėnų tautos atžvilgiu vykdo žmonijos istorijoje neregėtai ilgai trunkančią ir žiaurią genocido politiką. Lygiai taip pat istorijoje pavyzdžio neturintis faktas buvo ir yra atkaklus čečėnų priešinimasis per visą epochą kovojant prieš kolonizatorius rusus. Čečėnija – tai šalis, kuri prievarta aneksuota ir iš kurios atimtas politinis bei ekonominis savarankiškumas. Pagrindinių valstybių nūdienos politikai linkę nutylėti apie kolonijinį Čečėnijos statusą. Apsimeta, kad jos niekada nebuvo ir dabar nėra. Vienintelis žymus veikėjas, paminėjęs apie tai oficialiai,buvo Jonas Paulius II, Vatikano ir Romos katalikų bažnyčios galva. To fakto, kad Maskva prievarta pavergė Kaukazą, politinis pripažinimas nuskambėjo jo garsiojoje kalboje JTO Generalinės Asamblėjos jubiliejinėje sesijoje 1995 metų spalio 5 dieną Niujorke, kur Romos popiežius gynė engiamų tautų politines teises ir teisėtus siekius. 1991 metais čečėnų tauta atkūrė savo valstybinį suverenitetą. Amžina tautos svajonė – išsivaduot iš kolonijinio Rusijos jungo – tapo realybe. 2011 metų rugsėjo 6-ąją sukanka 20 metų Čečėnijos Respublikos Ičkerija Nepriklausomybei. Nueitas laikotarpis kupinas sunkiausių išbandymų, užgriuvusių čečėnų Tautą ir Valstybę. Tokių išbandymų, kurie būtų galėję sunaikinti daugelį valstybių, turinčių šimtmetines istorines šaknis, didžiules geografinesteritorijas, gausiusžmoniųirekonominiusresursus.

    1992 m. kovo mėn.12 d. Čečėnija priėmė savo Konstituciją.

     

    Varpas“ Aminat Saijeva, ČRI atstovė Baltijos šalyse

     

     

    R.Vilpišauskas: D.Tusko vizitą paskatino artėjantys Lenkijos parlamento rinkimai

     

    Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) direktorius Ramūnas Vilpišauskas mano, kad netikėtą Lenkijos premjero Donaldo Tusko vizitą į Lietuvą labiau lėmė ne lenkų mažumos švietimo reikalai, o vidaus politinė situacija Lenkijoje, kurioje rengiamasi spalį vyksiantiems parlamento rinkimams.

    "Vidaus politikos kontekstas įtakos turėjo. Tuo sunku būtų abejoti. (...) Manau, daugiau priežasčių reikia ieškoti Lenkijos vidaus politikoje, o ne tame, kas vyksta Lietuvoje", - BNS pirmadienį sakė R.Vilpišauskas/

    TSPMI direktorius įžvelgė ir dvilypumą Lenkijos premjero pasisakymuose po susitikimo su Lietuvos ministru pirmininku Andriumi Kubiliumi Palangoje ir kalbant bažnyčioje Vilniuje susirinkusiems tautiečiams. Po susitikimo su premjeru Andriumi Kubiliumi D.Tuskas ragino nepolitizuoti Lietuvos lenkų švietimo klausimų, o Šv.Teresės bažnyčioje teigė, kad Lenkijos santykiai su Lietuva priklausys nuo Lietuvos valdžios santykių su lenkų mažuma.

    "Manau, jog tam tikro dvilypumo čia yra. Manau, kad jis kyla iš to, kad bandoma vienu metu taikyti į kelias skirtingas auditorijas. Siekiama ir vidaus politikos tikslų , ir tuo pačiu norima išlaikyti konstruktyvų, geranorišką toną bendraujant su kolega Lietuvos premjeru. Bet kai mėginama siekti iš karto kelių tikslų ir taikoma į skirtingas auditorijas, yra sudėtinga išlikti visiškai nuosekliam", - teigė R.Vilpišauskas.

    Jis vylėsi, kad aistros aprims po rinkimų Lenkijoje.

    "Reikia tikėtis, kad visgi po rinkimų tas dialogas bus konstruktyvesnis tarp abiejų pusių, ir interpretacijos, kurios dabar neretai išsiskiria vertinant tuos pačius sprendimus, kurie yra Lietuvoje ar Lenkijoje, supanašės. Kartais atrodo, jog ne tik vidaus politika veikia, bet tiesiog dėl informacijos trūkumo kyla gana skirtingos interpretacijos abiejose pusėse. Ir Lietuvoje, ir Lenkijoje tie patys dalykai, atrodo, yra suprantami gana skirtingai. Kad tas supratimas supanašėtų reikalingas normalus, konstruktyvus dialogas", - sakė TSPMI vadovas.

    Po praėjusį penktadienį Vilniuje įvykusio lenkų politikų mitingo bei paskelbtų ketinimų masiškai nelankyti pamokų į Lietuvą sekmadienį aiškintis situacijos netikėtai atvyko Lenkijos premjeras.

    Lenkų kilmės politikai Lietuvoje kritikuoja naująjį Švietimo įstatymą, kuriuo plečiamas dalykų dėstymas lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose ir 2013 metais ketinama suvienodinti lietuvių kalbos egzaminą lietuviams ir tautinėms mažumoms. Iki šiol lenkai beveik visus dalykus Lietuvoje galėjo mokytis gimtąja kalba ir laikydavo lengvesnį lietuvių kalbos egzaminą.

    Anot Lietuvos pareigūnų, naujasis Švietimo įstatymas yra iš esmės analogiškas galiojančiam Lenkijoje - Lenkijos lietuviai jau daug metų dalį dalykų mokosi lenkų kalba ir laiko vienodą lenkų kalbos egzaminą su etniniais lenkais.

    Lietuvos valdžia sako, kad įstatymu artėjama prie Europos standartų ir siekiama, jog lenkai geriau išmoktų valstybinę lietuvių kalbą.

     

    www.delfi.lt 2011 rugsėjo 5 d.


     

    E.Gentvilas susikibo su teisėsaugininkais

     

    Neginami valstybės interesai”, – taip Klaipėdos jūrų uosto direkcijos vadovas Eugenijus Gentvilas įvertino teisėsaugininkų sprendimą nutraukti kelis ikiteisminius tyrimus.

    Kaip rašo „Lietuvos rytas”, E.Gentvilo vadovaujamai Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (KVJU) direkcijai prieš dvejus metus sukėlė įtarimų keli su ankstesnės vadovybės tarnybine veikla susiję ir jos kontroliuoti apie 35 mln. litų vertės uosto įrenginių statybos ir tobulinimo projektai.

    Įžvelgus viešųjų pirkimų įstatymų pažeidimų skelbiant uosto gilinimo, valymo, rangovų parinkimo konkursus kreiptasi į Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT).

    STT nutraukė keturis pradėtus ikiteisminius tyrimus neįžvelgusi jokių nusikalstamos veiklos požymių.

    STT pradėtus tyrimus nutraukė liūdnai pagarsėjęs Klaipėdos apygardos organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Sigitas Jasevičius, kuris buvo užkluptas darbo metu bare geriantis degtinę.

    KVJU direkcijos vadovybė ketina skųsti Klaipėdos apygardos prokuratūros ir STT sprendimus nutraukti ikiteisminius tyrimus.

     

    www.DELFI.lt 2011 rugsėjo 6 d.

     

     

                Tarėjų instituto įteisinimo klausimas - jau šioje Seimo rudens sesijoje

    Seimo rudens sesijoje Prezidentė Dalia Grybauskaitė pateiks įstatymų projektus dėl tarėjų instituto įteisinimo teismuose.
    Antradienio rytą interviu "Žinių radijui" vyriausioji Prezidentės patarėja teisės klausimais Solveiga Cirtautienė sakė, kad vienas pagrindinių šalies vadovės prioritetų išlieka teismų sistemos tobulinimas ir skaidrinimas.
    "Teismų veiklos sričiai Prezidentė skyrė ir skirs didelį dėmesį visą savo kadencijos laikotarpį, ko gero, pasitikėjimo teismais didinimo srityje turime didžiulį neišnaudotą rezervą", - sakė ji.
    Kalbėdama apie artimiausias Seimo rudens sesijos iniciatyvas, S. Cirtautienė paminėjo platesnį visuomenės atstovų įtraukimą į teismų veiklą.
    "Arba kitaip vadinamą visuomenės teisėjų, tarėjų idėjos realizavimą. Prezidentė iš tiesų jau šį rudenį, tai yra artimiausiu metu, pateiks konkrečius pasiūlymus įstatymų projektų pavidalu dėl visuomenės teisėjų ar tarėjų įtraukimo į teismų veiklą", - dėstė šalies vadovės atstovė.
    Įstatymo projektai dėl tarėjų instituto įteisinimo buvo rengti kartu su Teisingumo ministerija.
    "Manome, kad diskusijų šiuo klausimu, kadangi iš tiesų jis yra jautrus, bus nemažai. Bus daug, ko gero, ir emocingų diskusijų tiek iš idėjos priešininkų, tiek ir iš tų taip save vadinančių šalininkų, kurie, ko gero, daugybę metų daugiau kalbėjo apie tai, negu realiai ką nors padarė. Bet vienaip ar kitaip tikimės, kad šis teikiamas projektas bus tikrai profesionalus ir bus tas realus pagrindas, nuo kurio bus galima pagaliau prieiti nuo kalbų prie realių darbų", - sakė S. Cirtautienė.
    ELTA primena, kad praėjusios kadencijos Seimas po pateikimo yra pritaręs Konstitucijos pataisai dėl tarėjų instituto įvedimo, tačiau ji dar nepriimta.
    Prezidentė D. Grybauskaitė anksčiau yra pareiškusi, jog pritartų, kad teismuose nagrinėjant kai kurias bylas būtų tarėjai.
    Palankiai tarėjų atsiradimą teismuose vertina ir Premjeras Andrius Kubilius.
    Teisingumo ministras Remigijus Šimašius taip pat mano, kad kai kuriose bylose tarėjų dalyvavimas būtų tikslingas. Pasak jo, nors kai kurie teisininkai yra teigę, kad nelabai mato, kaip būtų galimą įteisinti prisiekusiųjų ar tarėjų dalyvavimą teismų sistemoje, vis dėlto kai kuriais atvejais tarėjų dalyvavimas būtų prasmingas.
    Apklausų duomenimis, teismų sistema Lietuvoje nepasitiki apie 65-70 proc. piliečių.

    www.delfi.lt Solveiga Cirtautienė 2011 rugsėjo 6 d.


              D.Grybauskaitė siūlo uždrausti partijas finansuoti juridiniams asmenims

    (Prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyva parengtos ir Seime registruojamos Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pataisos, kuriomis siūloma uždrausti partijas finansuoti juridiniams asmenims, sumažinti maksimalią fizinių asmenų aukos sumą ir supaprastinti smulkių aukų partijoms priėmimo tvarką.
    Šimtais tūkstančių litų Lietuvos ir užsienio kapitalo įmonių ir organizacijų finansuojamos šalies politinės partijos, pasak prezidentės, tampa savo rėmėjų įkaitėmis ir yra priverstos dirbti ne visų šalies gyventojų, o jas remiančių grupių interesams. Todėl siūloma uždrausti juridiniams asmenims remti partijas, o fiziniams asmenims perpus - nuo 20 iki 10 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių (VMDU) - sumažinti maksimalios aukos sumą.
    Kaip informuoja Prezidentės spaudos tarnyba, griežtinti partijų finansavimo tvarką buvo bandoma keletą kartų, tačiau Lietuvos politinė sistema taip ir liko viena neskaidriausių regione. Kaimyninės šalys - Lenkija, Latvija ir Estija - jau yra atsisakiusios juridinių asmenų paramos partijoms.
    Šios įstatymo pataisos, pasak prezidentės, yra žingsnis siekiant skaidresnės politinės sistemos. „Rinkimuose turi varžytis politikai ir jų idėjos, o ne už jų stovinčių interesų grupių pinigai. Šiuo metu Lietuvos politiniame gyvenime dominuoja konkurencija pinigais, tai jau ne tik politinės korupcijos, bet ir pavojaus demokratijai ir valstybės saugumui klausimas", - Prezidentūros pranešime spaudai pabrėžia prezidentė.
    Taip pat D.Grybauskaitė siūlo supaprastinti nedidelės paramos partijoms skyrimo tvarką. Siūloma, kad fiziniams asmenims, aukojantiems nedidelę sumą, nereikėtų deklaruoti metinių pajamų ir nurodyti asmens kodo pildant aukų lapus. Užtikrinus aiškesnę partijų finansavimo tvarką, prezidentės įsitikinimu, skaidresnė taps ne tik partinė, bet ir viešųjų pirkimų sistema, taip pat sumažės ir užsienio valstybių įtaka Lietuvos politiniam gyvenimui.

    www.DELFI.lt 2011 rugsėjo 6 d.


        Lenkijos ambasadorius: lenkai nepažada dalyvauti Visagino AE projekteatnaujinta

    Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Januszas Skolimowskis užsimena, jog Lenkija yra nusivylusi užsitęsusiu Lietuvos atominės elektrinės (AE) projekto vykdymu. Pasak jo, kol kas lenkai Visagino AE nesako nei „taip“, nei „ne“.
    Tokiomis įžvalgomis Lenkijos diplomatas pasidalijo antradienį vykusiame Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) konsultaciniame posėdyje.
    Renginiui einant į pabaigą, Lenkijos diplomatai paprašyti pakomentuoti, kaip regi Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimą energetikos sektoriuje. J. Skolimowskis nedviprasmiškai užsiminė nesąs patenkintas tuo, jog Lietuvos AE projektas taip užsitęsė.
    „Pastaruosius 5-6 metus buvome labai suinteresuoti jūsų AE“, - kalbėjo ambasadorius. Pasak jo, šiuo metu Lenkijos atstovai su lietuviais derasi dėl dalyvavimo Visagino AE projekte, ir kol kas joks sprendimas nėra priimtas. Esą lenkai bus suinteresuoti dalyvavimu, jei derybose pasieks trokštamų rezultatų.
    Sykiu LPK nariams ambasadorius pažymėjo, kad Lenkija yra suinteresuota bendradarbiauti su Lietuva dujų sektoriuje. Esą lenkai iki 2014 m. baigs statyti didžiulį dujų terminalą pajūrio ruože, kurio viena iš atšakų bus Gdansko uoste. „O nuo Gdansko iki jūsų sienos – jau netoli“, - pabrėžė diplomatas.
    Pasak jo, lenkų ir lietuvių kompanijos jau derasi dėl bendradarbiavimo sujungiant abiejų šalių dujų rinkas. Esą ketinama kreiptis į Briuselį dėl paramos tokiam projektui – pradžiai, norima gauti finansavimą galimybių studijai, o Europos Komisija į tokią perspektyvą esą žiūri palankiai.
    Bendrai vertindamas Lietuvos ir Lenkijos ekonominį bendradarbiavimą, J. Skolimowskis nė žodžiu neužsiminė apie kokius nors neigiamus įtampos dvišaliuose santykiuose padarinius. „Bus gerai ir dar geriau“, - reziumavo Lenkijos ambasadorius.
    Lietuviai per mažai dėmesio skiria smulkiam ir vidutiniam verslui ir per mažai investuoja Lenkijoje
    Lenkijos ekonomikos atašė Ryszardas Kowalskis LPK atstovams pateikė trumpą Lietuvos-Lenkijos ekonominių santykių apžvalgą. Jis išreiškė viltį, kad galbūt jau netrukus – galbūt jau šiemet – šalių prekybos apyvarta sugrįš į prieškrizinį lygį.
    Anot R. Kowalskio, Lietuvos ir Lenkijos verslininkų bendradarbiavimas klostosi labai sėkmingai. Esą lenkų investuotojai iš Lietuvos nesitraukia, jų pamažu gausėja. Be abejo, didžiausia Lenkijos investicija - „PKN Orlen“ valdoma Mažeikių naftos perdirbimo gamykla – kiek užgožia kitus lenkiškus verslo projektus, tačiau diplomatas pažymėjo, kad lenkų investuotojų skaičius Lietuvos rinkoje auga, o tai nuteikia optimistiškai.
    Tuo tarpu lietuvių investicijos Lenkijoje gerokai kuklesnės. „Lietuvių investicijų mažoka. Reikia kalbėti apie tai, kad Lietuvos verslininkai daugiau investuotų Lenkijoje“, - ragino R. Kowalskis.
    Lygindamas abiejų valstybių ūkio tendencijas, Lenkijos ekonomikos atašė pastebėjo, kad Lietuvoje, palyginti su Lenkija, labai menką ūkio dalį užima smulkus ir vidutinis verslas. Tuo tarpu Lenkijoje ant jo laikosi labai didelė dalis ekonomikos.
    Lenkai pradeda skalūninių dujų gavybą
    Toliau plėtodamas energetikos klausimus, R. Kowalskis pasakė, kad Lenkijoje jau pradedami pirmieji skalūninių dujų gavybos projektai. Esą lenkų verslininkai jau pradeda šių dujų telkinių eksploataciją Vakarų Lenkijoje.
    Tiesa, tai kol kas tik bandomieji projektai, diplomato žodžiais – „tik perspektyva“. Vis dėlto lenkams ši perspektyva atrodo labai patraukli. Šaliai, kurios energetika liūto dalimi priklausoma nuo anglies, verkiant reikia alternatyvių išteklių. R. Kowalskis pažymėjo, kad plėtojant skalūninių dujų gavybą, lenkai stengsis bendradarbiauti ir su Lietuva.

    www.delfi.lt Šarūnas Černiauskas, 2011 – 09 – 06 

  • A.Ažubalis. Bunda jau Baltoskandija

    A.Ažubalis. Bunda jau Baltoskandija

     

    Baltoskandija – tai „dieviškai subalansuotas regionas“. Ateityje čia turi įsitvirtinti glaudi Baltijos ir Skandinavijos tautų politinė, ekonominė ir kultūrinė sąjunga. Tai būtų „savo kalbą, kultūrą ir papročius puoselėjančių [...] nedidelių valstybių konfederacija“, kurios narių saugumą ir klestėjimą užtikrintų „milžiniškas Baltoskandijos gyventojų energijos ir gebėjimų potencialas“.

    Čia pacituotos idėjos gimė ne šiandien, o kur kas anksčiau. Tai mintys, kurias jau tarpukariu plėtojo Lietuvos geopolitikos tėvas Kazys Pakštas. Jis teisingai pažymėjo, jog sunku pasaulyje surasti kitą tokį regioną, kuriame tiek daug nedidelių viena šalia kitos įsikūrusių valstybių tarpusavyje taip gerai sutartų. Jau anuomet visose Baltijos ir Šiaurės šalyse bendros sąjungos idėja buvo plačiai palaikoma. Antrasis pasaulinis karas ir totalitarizmo iššūkiai žymaus geografo lūkesčius išvysti Lietuvą „pažangiausių Šiaurės valstybių gretose“ pavertė niekiniais. Tačiau Baltoskandijos svajonė niekada nebuvo galutinai užmiršta.

    Griūvant Sovietų Sąjungai, Šiaurės šalys tapo bene pagrindinės Baltijos šalių suvereniteto rėmėjos. Islandija, Švedija, Danija, Norvegija ir Suomija buvo vienos iš pirmųjų valstybių, pripažinusių atkurtą Lietuvos nepriklausomybę ir atnaujinusių diplomatinius santykius. Nuo pat nepriklausomybės atgavimo jos palaikė Lietuvos narystės Europos Sąjungoje ir NATO siekius bei teikė (ir teikia iki pat šių dienų) žymią politinę, finansinę ir administracinę paramą.

    Baltijos-Šiaurės šalių partnerystė Lietuvos ūkiui naudinga ir platesniu požiūriu. Telkdamiesi su pažangumu garsėjančiomis socialinės gerovės valstybėmis, tampame pasauliui patrauklaus bendro Baltijos-Šiaurės valstybių „prekinio ženklo“ dalininkais.

    Audronius Ažubalis

    Šiemet minime diplomatinių santykių atkūrimo su Skandinavijos šalimis dvidešimtmetį. Naudodamasis šia proga, Švedijos premjeras atsiprašė dėl nevisiškai sąžiningo savo valstybės elgesio su okupuotomis Baltijos tautomis Šaltojo karo metais. Tai dar kartą įrodo ypatingus - atvirumu ir pasitikėjimu grįstus - Baltijos ir Skandinavijos tautų saitus, kurie paskutiniuoju metu labai sutvirtėjo.

    Sutvirtėjo ne tik žodingose sveikinimų kalbose. Glaudesnės sąjungos su Šiaurės šalimis užmojai šiandien tampa konkrečiais ir praktiškai įgyvendinamais darbais. Nuo 2010 m. pradėjome realizuoti ambicingą ES strategiją Baltijos jūros regionui. Naują kokybinį lygmenį pastaruoju metu įgauna ir Baltijos-Šiaurės šalių ministrų pirmininkų, užsienio reikalų ministrų ir kitų ministrų bei žinybų susitikimai, kuriuose yra derinami svarbiausi šalių bendradarbiavimo klausimai.

    Lietuvos ir Latvijos iniciatyva buvo įkurta NB8 (Šiaurės-Baltijos šalių aštuoneto) ekspertų grupė. Ji parengė Baltijos ir Šiaurės šalių regioninio bendradarbiavimo ataskaitą ir labai konkrečias rekomendacijas su 38 uždaviniais. Šių uždavinių įgyvendinimas turėtų paskatinti glaudesnį šalių bendradarbiavimą daugelyje sričių, įskaitant karinio, energetinio ir kibernetinio saugumo, aplinkosaugos, diplomatinio atstovavimo, verslo ryšių plėtros ir bendro Baltijos-Šiaurės šalių regiono įvaizdžio kūrimo klausimus.

    Lietuvos vaidmuo gilinant regiono integraciją tampa išskirtinis. 2012 m. pirmininkausime Baltijos Ministrų tarybai. Tais pačiais metais iš Suomijos perimame ir NB8 veiklos koordinatoriaus vaidmenį. Šios patikėtos funkcijos - tai mūsų svertas, padėsiantis pakreipti ir sustiprinti Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimą Lietuvos nacionaliniams interesams palankiausiomis kryptimis.

    1. Ekonominių ryšių stiprinimas

    Šiaurės šalys yra vienos iš svarbiausių Baltijos šalių prekybos partnerių. Pavyzdžiui, Švedija yra trečia didžiausia investuotoja į Lietuvos ūkį ir svarbi partnerė tiesiant mūsų šalies energetiniam saugumui gyvybiškai svarbų elektros tiltą „Nord Balt“. O Danija, su kurios kronprincu Frederiku rugpjūčio 28 d. susitikau aptarti šiandienines bendradarbiavimo aktualijas, pagal tiesiogines investicijas į mūsų šalies ūkį yra ketvirtoje vietoje. Remdamiesi šiais sektinais pavyzdžiais, turime gilinti verslo ryšius ir su Suomija, Norvegija, Islandija bei, žinoma, niekad nepamiršti pačių artimiausių kaimynų – Latvijos ir Estijos.

    Tačiau Baltijos-Šiaurės šalių partnerystė Lietuvos ūkiui naudinga ir platesniu požiūriu. Telkdamiesi su pažangumu garsėjančiomis socialinės gerovės valstybėmis, tampame pasauliui patrauklaus bendro Baltijos-Šiaurės valstybių „prekinio ženklo“ dalininkais. Tai kokybės ženklas, žymintis regiono vertybes ir pažangumą. Nėra jokių abejonių, kad tai didžiulis Lietuvos koziris derantis dėl investicijų ir plėtojant verslo ryšius su pirmaujančios ekonomikos valstybėmis iš viso pasaulio.

    Vienas iš labai konkrečių jo išnaudojimo būdų yra sustiprinti bendradarbiavimą su skirtingose pasaulio šalyse Skandinavijos valstybėms atstovaujančiais prekybos rūmais ir verslo asociacijomis. Inicijavau ir, Lietuvai koordinuojant NB8 darbotvarkę, sieksiu galutinio sutarimo, kad minėtieji verslo atstovybių tinklai pristatytų ir atstovautų ne tik Šiaurės šalių, bet ir Baltijos valstybių verslininkų interesams. Šiuo būdu Lietuvos verslininkams bus atvertos galimybės užmegzti ryšius su naujais partneriais, pritraukti investicijų bei įsitvirtinti naujose rinkose.

    Kaip kadaise rašė K. Pakštas, „energingi [...] Baltoskandijos gyventojai yra sutverti verslui ir prekybai“. Mūsų - politikų ir diplomatų - darbas yra sudaryti kuo palankesnes sąlygas, kad veiklių Lietuvos žmonių gabumai būtų tinkamai išnaudoti.

    2. Transatlantinės partnerystės stiprinimas

    Nuo mūsų gebėjimo kuo geriau išnaudoti Šiaurės šalių paramą tiesiogiai priklausys ir Lietuvos Rytų politikos sėkmingumas. Šiaurinė ir rytinė užsienio politikos kryptys viena kitą papildo ir žymiai sustiprina.

    Audronius Ažubalis

    Jau tarpukariu minėtasis K. Pakštas tinkamiausiais „Baltoskandijos“ sąjungininkais buvo įvardinęs JAV ir Didžiąją Britaniją. Šiaurės šalys, kaip ir Lietuva, yra suinteresuotos JAV saugumo garantijomis ir NATO plėtra, kuria įtvirtinamas stabilumas ir taika mūsų regione ir kaimynystėje. Šiuo metu aktyviai siekiame NATO gynybos planų praktinio užtikrinimo, garantijų Lietuvai dėl vieningos ir efektyvios NATO priešraketinės gynybos sistemos ir ilgalaikio sprendimo dėl nuolatinio patruliavimo saugant Baltijos šalių oro erdvę. Visais šiais aspektais mums itin pravarti Šiaurės šalių politinė parama, todėl pasiekėme, kad ateinančiais metais Lietuva pirmininkautų Sustiprintos partnerystės Šiaurės Europoje (E-PINE) susitikimams, skirtiems gilinti bendradarbiavimą tarp NB8 valstybių ir JAV.

    Lietuvai aktuali ir Baltijos-Šiaurės šalių partnerystė su Didžiąja Britanija. Šiemet Londone vyko pirmasis NB8 ir Didžiosios Britanijos ministrų pirmininkų susitikimas, kuriame buvo aptarti konkurencingumo didinimo, socialinės politikos, mokslo ir verslo bendradarbiavimo klausimai. Pasitikdami politinius ir ekonominius naujojo amžiaus iššūkius, turime telktis ir veikti išvien su pavyzdinės demokratijos ir tvarios ekonomikos šalimis. Didžioji Britanija yra viena iš jų, todėl Lietuva visokeriopai rems jos suartėjimą su Baltijos-Šiaurės šalimis.

    3. Veiksminga rytų politika

    Lietuvos dėmesys glaudesnei Baltijos-Šiaurės valstybių integracijai anaiptol nereiškia, jog nusisukame nuo savo partnerių Vidurio Europoje ar išsižadame savo ilgalaikės Rytų politikos. Tai visiškai klaidingas ir melagingas mitas, kurį dar tais laikais paneigė ir pats „Baltoskandijos“ idėjos architektas K. Pakštas. Jis yra pasakęs, kad Baltijos-Šiaurės valstybių sąjunga turi labai palankias sąlygas bendradarbiauti su Lenkijos ir tuometinės Čekoslovakijos telktu Vidurio Europos regionu, ir išreiškė lūkestį, kad „nedidelių valstybių laisvės ir demokratinio gyvenimo, puoselėjant savo istorines, kultūrines ir religines tradicijas, troškimai pasirodys patrauklūs ir rusams“. Galiausiai, anot Pakšto, Šiaurės regiono integracija būtų padėjusi sumažinti ir anuometinę įtampą tarp Lietuvos ir Lenkijos.

    Nors praeities vertinimai gali skirtis, šiandieninė situacija yra visiškai aiški: esminiai Baltijos-Šiaurės ir Vidurio Europos valstybių politiniai interesai sutampa. Vienas iš esminių Lietuvos užsienio politikos tikslų yra skatinti demokratinius procesus, stabilumą ir plėtrą mūsų kaimyninėse Rytų Europos šalyse. Šiuo atžvilgiu Lietuvą visiškai palaiko ne tik strateginė partnerė Lenkija, bet ir bendraminčiai iš Skandinavijos (pavyzdžiui, Švedija buvo viena iš Europos Sąjungos Rytų partnerystės programos iniciatorių). Pabrėžiu: nuo mūsų gebėjimo kuo geriau išnaudoti Šiaurės šalių paramą tiesiogiai priklausys ir Lietuvos Rytų politikos sėkmingumas. Šiaurinė ir rytinė užsienio politikos kryptys viena kitą papildo ir žymiai sustiprina.

    Paskutinėmis rugpjūčio dienomis dalyvavau Helsinkyje vykusiame kasmetiniame Baltijos-Šiaurės valstybių užsienio reikalų ministrų susitikime. Jame aptarėme svarbiausias šiandienos bendradarbiavimo Baltijos regione aktualijas, partnerystės gilinimo įrankius ir tolimesnių veiksmų gaires.

    Primindamas nemalonų sausio 13-osios įtariamojo M.Golovatovo atvejį Austrijoje, papildomai akcentavau didesnio šalių solidarumo poreikį vertinant praeities totalitarinių režimų nusikaltimus ir užtikrinant sąžiningą Europos arešto orderio procedūrų įgyvendinimą. Taip pat pabrėžiau būtinybę stiprinti europinę Šengeno zonos saugojimo sistemą, kuri, kaip parodė pastarieji vizų išdavimo nepageidaujamiems asmenims nesusipratimai keliose Europos Sąjungos šalyse (deja, įskaitant ir Lietuvą), turi rimtų spragų. Mano pastabos sulaukė Baltijos ir Šiaurės šalių pritarimo.

    Be kitų pasiekimų, Helsinkyje pasirašėme susitarimą dėl ateities galimybės Baltijos-Šiaurės regiono šalims deleguoti diplomatus darbui viena kitos atstovybėse trečiose šalyse. Lietuvai tai leis žymiai sustiprinti savo atstovavimą visuose pasaulio regionuose. Su kolegomis ministrais taip pat aptarėme ir planus aktyviai formuoti bendrą informacinio-kultūrinio Baltijos-Šiaurės šalių dialogo erdvę.

    Šią vasarą Lietuvoje vykęs Skandinaviškų filmų festivalis „Sidabrinė gervė“ tėra tik užuomazga kur kas platesnio masto švietimo ir kultūrinių projektų. Jau artimiausiu metu, Lietuvai tapus NB8 koordinatore, pasirūpinsime dėl pažintinio pobūdžio televizijos/radijo laidų transliavimo: Lietuvoje - apie kitas Baltijos ir Šiaurės šalis, o šiose – apie Lietuvą. Mano įsitikinimu, reikėtų aktyviai remti ir „Baltoskandijos“ akademijos Lietuvoje atgaivinimo iniciatyvą. Baltijos-Šiaurės šalių studijų centrų sistemingai koordinuojama veikla galėtų tapti puikus mokslinis-edukacinis ramstis stiprinant tautų ryšius ir regiono integraciją.

    Helsinkio ministrų susitikimo renginius vainikavo atviras seminaras, kuriame bandėme atsakyti į klausimą, kiek perspektyvus yra Šiaurės valstybių socialinio modelio ir Baltijos valstybių dinamiškumo derinys. Bemaž visi diskusijos dalyviai neslėpė savo optimizmo ir apie regiono ateitį kalbėjo viltingai. Neabejoju, kad matydamas, kaip pildosi jo sena pranašystė, džiaugtųsi ir didysis Lietuvos geopolitikas Kazys Pakštas. Š.m. rugsėjo 11 d. kaip tik sukanka jo mirties 51-osios metinės. Šia proga prisiminkime jo žodžius, galiojančius ir šiandien: „Gyvename neramiais, tačiau įdomiais laikais [...]. Prieš savo akis verčiame patį svarbiausią Baltijos istorijos puslapį“. Bunda jau Baltoskandija.

     

    www.delfi.lt 2011 rugsėjo 5 d.

     

     

    Bręsta dar vienas partijų susitarimas

     

    Baiminantis, kad dabartinės valdžios sudėliotas Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai (ES) planas po būsimų Seimo rinkimų nenueitų perniek, mūsų krašto partijoms siūloma susitarti dėl svarbiausių vadovavimo Bendrijai principų.

    Prie ES vairo Lietuva stos 2013 metų viduryje, praėjus kiek daugiau nei pusmečiui po Seimo rinkimų. Siekiant, kad pirmininkavimas Bendrijai praeitų sklandžiai ir jam įtakos neturėtų krašte galintys padvelkti nauji politiniai vėjai, parlamentinės partijos bus raginamos susitarti dėl bendrų darbų.

    Seime jau parengtas atitinkamas veiksmų planas. Jį netrukus ketinama pristatyti parlamentinių frakcijų seniūnams ir komitetų pirmininkams. Vėliau šio dokumento pagrindu partijoms būtų siūloma pasirašyti susitarimą. Tačiau ne visos politinės jėgos mato būtinybę tokiu lygiu palaiminti dokumentą.

    Būtinas tęstinumas

    Pirmininkavimo ES planą, kuriame numatyti parengiamieji darbai, tikslai, prioritetai, vyksiantys renginiai ir biudžetas, parengė Seimo Europos reikalų komitetas (ERK) ir parlamento kanceliarija. Pasak ERK vadovaujančio Seimo vicepirmininko konservatoriaus Česlovo Stankevičiaus, jau šią savaitę šis dokumentas bus pristatytas frakcijų ir komitetų vadovams. Vėliau parlamentinėms partijoms ketinama siūlyti pasirašyti susitarimą dėl pirmininkavimo ES. "Lietuvos pirmininkavimo Bendrijai metu dirbs jau kitos kadencijos Seimas. Todėl politinėms jėgoms siūlysime sutarti, kad būtų užtikrintas dabar suplanuotų darbų tęstinumas, o priimtų sprendimų būtų laikomasi", - LŽ aiškino Č.Stankevičius.

    Seimo pirmininkė Irena Degutienė, pasak jos atstovo spaudai Juozo Ruzgio, pritaria, kad politinėms jėgoms būtinas sutarimas dėl pirmininkavimo ES. Esą taip būtų užtikrinta, kad vadovavimas Bendrijai praeis sklandžiai.

    Išvengs pigaus politikavimo

    Seimo ERK pirmininko pavaduotojas socialdemokratas Vytenis Andriukaitis buvo vienas politinio susitarimo dėl pirmininkavimo ES iniciatorių. Pasirašytas susitarimas, anot jo, taptų aiškiu įsipareigojimu. Esą negalima leisti, kad Lietuvos pirmininkavimas Bendrijai virstų pigia politikavimo forma. Be to, V.Andriukaitis pabrėžė, kad politinių susitarimų praktika Lietuvoje jau yra davusi apčiuopiamos naudos. Jis prisiminė partijų pasirašytus susitarimus dėl narystės NATO ir ES.

    Pasak V.Andriukaičio, svarbiausius uždavinius ir kylančias problemas būtų galima aptarti specialiai sušauktame Seimo pasitarime. Tada savo nuomonę galėtų pareikšti ne tik politinės partijos, bet ir pavieniai parlamentarai. Taip pat, anot Seimo nario, į diskusiją dėl vadovavimo Bendrijai reikėtų įtraukti ekspertus, žiniasklaidą ir visą visuomenę. "Pirmą kartą Lietuvos istorijoje pirmininkausime ES. Pasiruošti tam kur kas sudėtingiau nei Europos vyrų krepšinio čempionatui", - pažymėjo V.Andriukaitis.

    Pakaktų Seimo sprendimo

    Seimo ERK pirmininko pavaduotojas liberalas Petras Auštrevičius abejoja būtinybe parlamentinėms partijoms pasirašyti susitarimą dėl pirmininkavimo ES. Esą dėl siūlomo veiksmų plano užtektų Seimo sprendimo.

    P.Auštrevičius nemato grėsmės, kad po Seimo rinkimų Lietuvoje pasikeitus valdžiai gali būti revizuoti šios parlamento kadencijos politikų sudėlioti darbai ir veiksmai. "Būsima valdžia turės teisę šį tą keisti, tačiau neabejoju, kad mūsų nacionalinis įsipareigojimas išliks nepakitęs", - įsitikinęs Liberalų sąjūdžio atstovas.

    P.Auštrevičiaus teigimu, dabar siūlomas veiksmų planas iki 2012 metų greičiausiai turės būti keičiamas. Gali atsirasti naujų iššūkių, kisti prioritetai. "Turime numatę savo prioritetus, tačiau ES jie surikiuojami ir pagal prieš tai pirmininkavusių valstybių laimėjimus bei ambicijas", - pažymėjo Seimo narys.

    Eliminuotų staigmenas

    Seimo ERK pirmininko pavaduotojas "darbietis" Vydas Gedvilas teigiamai vertina iniciatyvą pasirašyti partijų susitarimą. Anot jo, toks dokumentas taptų strateginis, jo keičiantis valdžiai būtų laikomasi. Tačiau "darbietis" nemano, kad po Seimo rinkimų kiltų grėsmė dabar dėliojamų darbų tęstinumui. "Kad ir kokia valdžia būtų, pasirengimas pirmininkauti ES vyks sklandžiai", - pažymėjo V.Gedvilas.

    Seimo ERK taip pat priklausantis "tvarkietis" Andrius Mazuronis taip pat palaikytų parlamentinių partijų susitarimo dėl pirmininkavimo ES idėją. Esą visiems susitarus dėl pirmininkavimo gairių būtų eliminuotos tam tikrų rinkimams būdingų staigmenų galimybės. "Kitaip po Seimo rinkimų, nuo 2013 metų vidurio, ES gali būti apskritai nepirmininkaujama", - pabrėžė jis.

     

    "Lietuvos žinios" Roberta TRACEVIČIŪTĖ 2011 – 09 – 06

     

     

     

     

    Krepšinis yra pirmoji meilė, o ne antroji religija

     

    Pagaliau senas išmintingas žmogus, akademikas Antanas Kudzys, mums priminė, kad prieškaryje krepšinis buvo įvardijamas kaip pirmoji meilė. Išties prakutusiai, apsieuropinusiai panelei Lietuvai, devyniolikmetei, patiko ir smagus elegantiškasis Pingpongas, ir kiek mažiau mitrus ir greitas Beisbolas, imponavo neprilygstamasis Futbolas (visai nepatiko šiurkštus jo amerikietiškasis pusbrolis). Bet čia pasirodė jis - aukštas, išlakus atletiškas gražuolis Basketbolas. Svarbiausia - aukštas, prakilniai lėtokas, bet užtat švelnesnis ir glaudesnis už anuos mažaūgius agresyvius vijurkus, kurių nei suvaikysi, nei suvaldysi... Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.

    Gaila, kad Kaune, Vytauto kalne, nebeliko pirmosios Lietuvoje krepšinio aikštelės, kurioje visų šitų naujųjų mandrybių pramaniūgas, jaunas lakūnas Stepas Darius ir sutiko savo pirmąją meilę, gražuolę Jaunutę Škėmaitę. Taip asmeninės istorijos susipina su tautos mitais. Toliau viskas vyko pagal pirmosios meilės kanonus - prašmatnios Tautos ir Krepšinio sužadėtuvės, paskui vestuvės su vestuvine dovana - Sporto Hale, linkėjimai, sveikinimai ir taip be galo, ir beliktų pasakyti, kaip ir visose stebuklinėse pasakose - alų midų gėriau, per barzdą varvėjo...

    Bet svaigulingas medaus mėnuo greit baigėsi - viską nutraukė nelaukta netikėta neganda - "iš negandingų vakarų, o ir rytų, lingavo debesų laivai, audrų perkūnijų prikrauti, tada graži graži buvai, lyg eidama linelių rauti..."

    *

    Pokaryje Berijos žmogšuniai suprato, kad vien krauju ir prievarta tautos neužlauši. Buvo pasitelktas menas ir kultūra, visokie ten dainų ir pliaskų ansambliai. Neužmirštas ir sportas - vėl aikštynuose pradėjo bumbsėti krepšinio kamuoliai, aidėti teisėjų švilpukai. Jauni vyrai, išlikę nuo sibirų, vėl pradėjo varinėti kamuolį. Laisvės alėjoje pasirodė vežimėliai su skėčiais, o storos pardavėjos maloningai įšnypštindavo į stiklinę su rausvu sirupu nepaprastai skanaus, su burbuliukais gėrimo. Parkuose pridygo gipsinių statulų - kūningų irkluotojų su irklu, kuris netrukdavo aptrupėti, futbolininkų su milžiniškais "trusikais" ir užrašais ant gipsinių krūtinių "Spartak". Sovietai sportui ir jo propagandai pinigų ir pastangų negailėjo, suvokdami, kad tik šitaip galima nustumti į pasąmonės užkaborius žinojimą, kas vyksta tuo pat metu Lietuvos giriose ir kiek būsimų krepšininkų yra išguldyta, pamesta provincijos miesteliuose ant grindinio.

    Įdomu, kad iš prieškario, dar visai netolimo - juk praėjo tik keletas metų - naujajai valdžiai netiko ir sportininkai. Iš prieškario Lietuvos žymesnių krepšininkų tik vienas kitas vėl grįžo į aikštelę, nes dauguma jų atsidūrė ten, kur ir jų bendraamžiai, - DP stovyklose, norilskuose ar čikagose. Vieną jų prisimenu - Stasį Šačkų, tvirtą atletišką vyrą raudonu nušalusiu veidu - mat, prieš grįždamas į aikštelę, praėjo užpoliarės "treniruočių stovyklas".

    Mūsų krepšinio istorikai dar skolingi dviejose srityse - apie krepšinį DP stovyklose ir sovietų Gulage. Mat kiek atlyžus po Stalino mirties režimo gniaužtams, kai partizanų kontingentą pradėjo keisti gimnazistai-vėliavininkai, buvo leista susiorganizuoti krepšinio komandoms. Keista dabar žiūrėti į tas lagerines jaunų vyrų su trumpa apranga nuotraukas - kad tai kaliniai, išduoda tik palaikė avalynė, visai nepanaši į adidasus. Bet ir čia krepšinis atliko savo konsoliduojantį ir žvalinantį vaidmenį, neleisdamas pamiršti pirmosios meilės, o kartu ir Lietuvos.

    *

    Santykinai daug yra prirašyta (ir prigirta) apie sovietinės Lietuvos krepšinį, todėl galima sau leisti pabūti "velnio advokatu". Taip, CASK-"Žalgiris", pilna halė, savotiškai legalizuotas ir dozuotas patriotizmas ne be alaus kvapelio, žinia... Prisimena viena istorija - septintajame dešimtmetyje į MA aspirantų bendrabutį, į kambarį pas tris būsimus signatarus įkeliamas prašalaitis vyrukas. Nesudėtingai patikrinus, paaiškėja, kad jis landžioja po stalčius - vadinasi, kaip ir reikėjo laukti, yra pasiųstas iš "mušamųjų fakulteto", kaip tuomet vilniečiai vadino KGB pastatą, stovėjusį šalia konservatorijos. Po tam tikro laiko gerai įmetęs palūžta, prisipažįsta bei papasakoja, kaip įkliuvo - buvo "Žalgirio" sirgalius, po geros alaus dozės rėkė "Rusai lauk!", buvo supakuotas ir užverbuotas. Tokia pabaiga laukdavo daugelio "alinio patriotizmo" adeptų. Toks pseudopatriotizmas valdžiai būdavo nekenksmingas ir netgi naudingas, nes niekais nuleisdavo garą: "Sovietinės sistemos polittechnologai arba, kaip pasakytų Milanas Kundera, imagologai, sukūrusieji puikią terpę sociokultūrinei šizofrenijai reikštis, vis dėlto suvokė, kad užgniaužtos, slopinamos žmonių aistros ir emocijos kada nors vis tiek isteriškai prasiverš, todėl sumaniai pasirūpindavo vadinamaisiais saugikliais - egzistavo šiokios tokios laisvės iliuziją teikiančios simbolinės erdvės. Bene svarbiausias vaidmuo čia teko sportui. Futbolo aikštės ir krepšinio salės, kur būdavo apstu ne tik uniformuotų milicininkų, bet ir civilių drabužiais vilkinčių saugumiečių, ypač tiko masiniam ideologiniam veiksmui atlikti, t. y. susikaupusius natūralius tautinio orumo ir patriotizmo jausmus redukuoti iki psichologiškai saugios ir valdomos kolektyvinės iškrovos. Iki užkimimo parėkavę, nepabūgę viešai šūktelėti ir vieno kito patriotinio (sovietų valdžios supratimu - "nacionalistinio") šūkio, masinės socialinės terapijos seansų dalyviai kuriam laikui jausdavosi užganėdinti, apsvaigę nuo tariamos savo pačių drąsos." (A.Samalavičius, "Dvidešimt metų po didžiojo lūžio ir kas toliau", ("lrytas.lt")

    Patys krepšininkai čia niekuo dėti, tarp jų šalia daug sau galvos nesukančių vyrukų netrūko ir tokių taurių asmenybių kaip Vladas Garastas ir tokių sportininko-patrioto etalonų kaip Arvydas Sabonis. Beje, sporto istorikai yra skolingi ir dar vienoje srityje - tai gatvės krepšinis, tikroji, ne institucinė talentų kalvė. Kas galėtų suskaičiuoti, pvz., kiek būsimų žvaigždžių išaugo kietose grumtynėse, kurios vykdavo laukinėje, niekam nepriklausančioje, bet pačių tvarkomoje Panemunės paplūdimio aikštelėje, kiek davė futbolui Aleksoto pakraščių pievos...

    *

    Ir štai naujieji laikai, atgautoji Nepriklausomybė. Čia krepšinis vėl su tauta, nors netrūksta ir "liaudiškų" recidyvų. Vienas atkariausių ir bukiausių - "krepšinis - tai antroji religija". Ši banalybė, virtusi žurnalistiniu štampu, erzina visus - tikinčius ir netikinčius, bet ypač tautos žmones. Tikinčius - nes žeidžia jų religinius jausmus, netenkina ir tikrų, įsitikinusių ateistų. Masei - runkelinei, alaus prisisprogusiai ji tinka, nes tarsi pakelia jų zoologinį statusą į aukštesnį, jų supratimu, lygį. Akademiko priminimas - beje, jis ir pats yra buvęs neblogas krepšininkas - kaip niekada laiku. Taip, krepšinis yra pirmoji jaunamartės Lietuvos meilė. Tik tiek, kad dabar tai - jau tik pirmosios meilės reminescencija su visais iš to išplaukiančiais pliusais ir minusais. Pliusai - suvienyta, tegul laikinai, tautos-liaudies energetika, atsvara bei atspirtis prieš vėl iš Rytų (o ir Vakarų) atlinguojančius negandų debesis. Minusai - geriau jų neįvardys niekas, kaip tulžingas Rimvydo Valatkos talentas, radęs čia, kur pasiautėti, tad belieka tik pacituoti: "Lietuvoje po poros dienų prasidės ne Europos krepšinio čempionatas, o mažų mažiausiai antrasis Kristaus atėjimas. Lūkesčių tiek, kad atrodo, jog dauguma lietuvių per tą pusę mėnesio ne juokais yra nusiteikę išspręsti visas savo socialines, ekonomines, pilietines, politines, istorines ir net lytines ar religines problemas, spaudžiančias mus nuo trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795-aisiais (...). Šiaulių centre iškilo cinkuotas 8,5 metro karstas, atsiprašau, krepšininkas. Vilniuje A.Zuokas taip pat pigiuoju būdu Gedimino prospektą pavertė Krepšinio alėja. Kaune seilę varvinti privers Oranžinis valgiaraštis. Panevėžyje visos šiukšliadėžės - su krepšinio kamuoliais. Gerai dar, kad visų Lietuvos pisuarų nepadabino taikikliais - 24 valstybių dalyvių vėliavėlėmis."

    Nepaisant šitų perversijų, tegyvuoja pirmoji meilė, tegyvuoja krepšinis! Todėl belieka kreiptis į vyrus to paties R.Valatkos žodžiais - "...nors krepšinis yra tik žaidimas, jau geriau jūs, vyrai, laimėkit. Neaišku kaip, neaišku kuo, bet vardan tos Lietuvos..." O nuo savęs galiu pridurti - laimėti yra svarbu, bet dar svarbiau yra nepasiduoti. Niekur ir niekada, nes "laimėti" priklauso dar ir nuo tokio slidaus dalyko kaip laimė, tačiau nepasiduoti - vien žmogaus prerogatyva.

    P. S. Pabaigoje - nedidelis kultūrologinis etiudas-klausimėlis "Kas yra bendro tarp krepšinio ir lyrinės dainos?

    Žinia, lyrika, lyrinės dainos yra pasaulio matymas iš moteriškojo, visada subjektyvaus taško ("...linelius roviau ne viena"). Vyriškasis žanras yra epas, objektyvus pasakojimas apie tai, kas buvo, kas vyko. Lietuviškoji menta bei tautosaka - kiaurai lyrinės, moteriškos pasaulėjautos pagimdytos. O kas yra krepšinis, kuo jis skiriasi nuo daugybės kitų žaidimų su kamuoliu? Visų pirma, jame yra mažai agresijos arba, tiksliau, mažiau jos nei kituose komandiniuose žaidimuose. Tas atsispindi ir leksikoje - pvz., vienintelis krepšinis turi metimą, visur kitur - futbole, tinklinyje ir t. t. yra smūgis, spyris. Antra, jame yra trečiasis - aukščio, ūgio matmuo. Ūgis nemaišo, svarbus yra ir kituose žaidimuose, bet krepšinyje jo vaidmuo principinis. Šie du dalykai - neagresyvumas ir trečiasis matmuo, polinkis į aukštį-gylį rodytų moteriškosios, lyriškosios, švelnesnės ir esmiškesnės, vertikaliai orientuotos pasaulėjautos link.

    Todėl ir prigijo jis prie lietuviškos dūšios, todėl beveik pusę žiūrovų salės ir užpildo "jos". Kitas dalykas, ką jos ten įžiūri - antai yra linksmas pasakojimas apie tai, kaip vienas toks vyriškis, neprigirdintis ir blogai matantis, klausia savo prisiegos, ar tikrai valančiūnas ar kitoks krepšinio karaliūnas įmetė baudą, tačiau toji prisipažįsta, kad žiūrėjusi tuo metu į karaliūną, bet ne į kamuolį...

     

    "Lietuvos žinios" ALGIRDAS PATACKAS 2011 - 09 – 06

     

     


    Gazeta Wyborcza“: švietimo įstatymas nediskriminuoja lenkų

     

    Naujasis Lietuvos švietimo įstatymas nediskriminuoja tautinių mažumų, rašo Lenkijos laikraščio "Gazeta Wyborcza" apžvalgininkas Romanas Iwielskis.

    Dienraščio interneto svetainėje paskelbtame komentare pripažįstama, kad nors naujasis įstatymas apriboja dėstomų dalykų skaičių tautinių mažumų kalba, taip tik priartina prie tokių sąlygų, kuriose tautinės mažumos mokosi Europos Sąjungos (ES) šalyse.

    Komentaro autoriaus teigimu, tautinės mažumos Lietuvoje už savo privilegijas turi būti dėkingos Sovietų Sąjungai, tačiau sovietų valdžia tokiu būdu bandė supriešinti vieną tautą su kita ir gana sėkmingai tai darė Lietuvoje, dauguma kurios gyventojų niekada nesusitaikė su sovietų okupacija.

    R.Iwielskis teigiamai vertina Lenkijos premjero Donaldo Tusko vizitą į Lietuvą. Jo manymu, vizito tikslas buvo parodyti, kad Lenkija tiesia ranką ir aiškina, jog nenori eilinio ginčo, o tik pokalbio, kaip spręsti konfliktines situacijas.

    Apžvalgininko nuomone, Lietuva ir Lenkija gali dalykiškai išspręsti švietimo problemą, o Varšuva turi surasti pinigų lenkų kalbai remti, pavyzdžiui, papildomų užsiėmimų forma, tuo tarpu Lietuva neturėtų trukdyti tokiai paramai.

    Autoriaus nuomone, tai galėtų būti pirmasis žingsnis siekiant išspręsti ir kitas labai svarbias lenkų mažumai problemas: kompensacijas už prarastą 1945 metais turtą, kurį, sugriuvus SSRS , perėmė Lietuvos valdžia, taip pat klausimus dėl dvikalbių vietovių, gatvių ir administracijos užrašų, tokių kaip vietinės valdžios organų pavadinimas.

    "Tie klausimai įgriso Lietuvos lenkams ir stiprina jų įsitikinimą, kad didžiausia Lietuvoje tautinė mažuma (...) yra nesuprantamai diskriminuojama ir priverstinai asimiliuojama", - rašoma komentare.

    Tuo tarpu TVN24 cituoja žinomą lenkų sociologę profesorę Jadwygą Staniszkis, kuri sako, kad Lietuvos lenkų problemos turi gilesnes šaknis nei vien tik ginčas dėl naujojo Lietuvos švietimo įstatymo. Pasak mokslininkės, maža Lietuva atidžiai stebėdama Silezijos autonomijos judėjimą mato tokių iniciatyvų pavojų, nes Vilniaus kraštas gali siekti didesnio suartėjimo su Lenkija.

    Sociologės Karolinos Wiguros nuomone, lenkų politikai turi labai atsargiai demonstruoti "savo raumenų stangrumą", nes tai gali padaryti daugiau žalos negu naudos.

    Ji teigia, kad dalis kaltės santykiuose su Lietuva tenka ir Lenkijai, kuri supaprastina iškilusias problemas. Sociologės nuomone, Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio žodžiai, jog Lenkija 20 metų Lietuvai rodo draugiškus gestus, o Lietuva – jokių, yra pavojingas supaprastinimas.

    "Tautų suartėjimas yra sudėtingas procesas, nes besikeičiančios vyriausybės tai suartėja, tai nutolsta, todėl svarbiausias uždavinys dabar - europietiško pilietiškumo ugdymas” – teigia K.Wigura.

     

    www.delfi.lt 2011 rugsėjo 5 d.


     

     

    K.Girnius: „Skubiam D.Tusko vizitui nėra pagrindo“

     

    Politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius sako, kad Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas, skubantis į Lietuvą paremti neva skriaudžiamos lenkų tautinės mažumos, peržengia diplomatijos ribas.

    Po penktadienį Vilniuje įvykusio lenkų tautinės mažumos mitingo prieš naująjį Švietimo įstatymą D.Tuskas paskelbė planuojantis sekmadienį atvykti į Lietuvą.

    "Tai mane labai stebina, ir ne tik stebina, bet nuvilia, nes tikrai atrodo, kad jau peržengiamos diplomatijos ribos. Faktiškai D.Tuskas tarsi atskuba - nors tai oficialiai nepasakyta - paremti skriaudžiamą lenkų tautinę mažumą, nors ji nėra skriaudžiama. Jeigu anksčiau tik užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis vadovavo šitam kryžiaus karui prie Lietuvą, tai D.Tusko kelionė lyg rodo, kad ir pati Vyriausybė mažiau ar daugiau tam pritaria", - BNS šeštadienį sakė K.Girnius.

    "Tokiai staigiai D.Tusko kelionei šiuo metu nėra jokio pagrindo", - pridūrė jis.

    Politologas "absoliučiai perdėtais" pavadino Lenkijos užsienių reikalų ministerijos pareiškimus apie lenkų asimiliaciją prieš jų valią. Penktadienį Lenkijos Užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad dėl naujojo Švietimo įstatymo sunku atsispirti įspūdžiui, kad Lietuvos lenkai asimiliuojami prieš jų valią.

    Liepos 1-ąją įsigaliojus naujam Švietimo įstatymui, nuo šių mokslo metų pradinėse ir pagrindinėse mokyklose tautinės mažumos kalba stipriau bus mokoma lietuvių kalbos kaip dalyko. Taip pat visų Lietuvos mokyklų vienuoliktokai mokysis pagal tą pačią lietuvių kalbos ir literatūros bendrąją programą. Lietuviškai bus dėstomos ir Lietuvos istorijos bei geografijos temos iš istorijos ir geografijos ugdymo programų bei pilietiškumo pagrindai. Visos kitos pamokos, kaip ir anksčiau, vyks gimtosiomis lenkų, rusų, baltarusių ir kitomis tautinių mažumų kalbomis, nebent tėvai ir vaikai pageidautų kai kurių dalykų mokyti lietuviškai.

    "Aš manau, kad reaguojama absoliučiai perdėtai. Bet kokios kalbos apie galimą lenkų asimiliaciją yra prasimanymai. Reikia žiūrėti į tą (Švietimo - BNS) įstatymą - jis nedraudžia, pavyzdžiui, mokyti lenkų kalba, neuždaro lenkiškų mokyklų, nenutraukia valstybės finansavimo, tik faktiškai įveda Europos Sąjungos standartus, kad tautinių mažumų mokyklose 60 proc. programos yra dėstoma tautinės mažumos kalba. Tai kaip galima kalbėti apie asimiliaciją?", - svarstė K.Girnius.

    Jis pažymėjo, kad tarp Lietuvos lenkų net ir įgyvendinus naują Švietimo įstatymą liks vyrauti jų kalba.

    "Lenkai vis tiek gyvens lenkiškuose rajonuose, galės žiūrėti lenkų televizijos tiek, kiek nori, o mokyklose vis tiek dominuojanti bus lenkų kalba tiek pamokose, tiek turbūt ir moksleiviams bendraujant. Niekas to nedraus", - pabrėžė politologas.

    Jo vertinimu, Lietuvai gali būti priekaištaujama nebent dėl to, kad tautinės mažumos anksčiau nepradėtos stipriau mokyti lietuvių kalbos. Politologas atmeta Lenkijos URM priekaištus Lietuvai, kad ši esą nediskutuoja su tautinėmis mažumomis jų pasiūlymų.

    "Aš manau, kad jie interpretuoja dialogą kaip Švietimo įstatymo įvedimo įšaldymą. Aš manau, kad Lietuva šito nedarys, ji neturėtų daryti. Galima diskutuoti, galima dar šį tą pakoreguoti. Gal dar kokius vienerius metus būtų galima atidėti tų (lietuvių kalbos) egzaminų suvienodinimą. Bet jei aiškina švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius, kad gavus tuos pačius pažymius lietuviui ir lenkui, skaičiuosis daugiau lenkui, tai reikėtų žiūrėti į smulkmenas. Aš iš principo nesu prieš kompromisus ir nuolaidas, bet įstatymas turi būti įgyvendinamas dabar, o ne įšaldomas. Ir kad jis būtinas, man nėra jokių abejonių", - sakė politologas.

     

    www.bernardinai.lt 2011-09-03

     

     

    Darbo partijos byloje laukiama psichiatrinės ekspertizės išvadų

     

    Vilniaus apygardos teismas (VAT) pirmadienį vėl buvo priverstas atidėti vadinamosios Darbo partijos (DP) bylos nagrinėjimą.

    Toks sprendimas buvo priimtas, nes dar nėra gauti psichiatrinės ekspertizės, kurią nuspręsta skirti vienai iš teisiamųjų Vitalijai Vonžutaitei, rezultatai, BNS patvirtino byloje teismo kolegijai pirmininkaujanti teisėja.

    "Posėdis buvo atidėtas, nes dar nėra gauti ekspertizės dokumentai", - sakė teisėja Daiva Pranytė-Zalieckienė.

    Sprendimas skirti ekspertizę buvo priimtas balandžio pabaigoje. Ekspertams teismas pateikė klausimus apie moters sveikatos būklę ir galimybę dalyvauti teismo procese. Ekspertizę pavesta atlikti Teismo psichiatrijos instituto Kauno skyriui.

    VAT jau apie metus po to, kai buvo panaikintas kito teisiamojo DP lyderio europarlamentaro Viktoro Uspaskicho teisinis imunitetas, negali pradėti nagrinėti bylos iš esmės.

    Baltijos ir Amerikos klinikos medikai teismui anksčiau yra pranešę, kad V.Vonžutaitės gydymas gali trukti apie metus. Senatis Darbo partijos byloje sueis 2014-aisiais.

    DP byla VAT vyksta su itin ilgomis pertraukomis. Po daugiau nei metų pertraukos ji į teismo salę grįžo pernai spalį, tačiau tuomet posėdis atidėtas, nes neatvyko Darbo partijos pirmininko V.Uspaskicho advokatas Vytautas Sviderskis ir V.Vonžutaitės gynėjas Arūnas Petrauskas. Posėdžiai taip pat buvo atidėdami dėl to, kad tai dėl nėstumo, tai dėl sveikatos problemų neatvykdavo minėtoji V.Vonžutaitė

    Prieš tai šios bylos teismas nenagrinėjo daugiau kaip metus, nes tapęs Europos Parlamento nariu V.Uspaskichas buvo įgijęs teisinę neliečiamybę. Praėjusių metų rugsėjo pradžioje Europos Parlamentas panaikino jo teisinę neliečiamybę.

    Baudžiamojoje byloje kaltinimai pateikti buvusioms partijos darbuotojams V.Vonžutaitei, Marinai Liutkevičienei, V.Uspaskichui bei Darbo partijos frakcijos Seime seniūnui Vytautui Gapšiui. Šio teisinį imunitetą Seimas yra panaikinęs anksčiau. Kaltinimai taip pat pateikti juridiniam asmeniui - Darbo partijai.

    "Darbiečių" lyderis 2006 metų rugpjūtį pripažinus jį įtariamuoju daugiau nei metus nuo Lietuvos teisėsaugos slapstėsi Rusijoje.

    Darbo partija įtariama neįtraukusi į buhalterinę apskaitą daugiau kaip 24 mln. litų pajamų ir apie 23 mln. išlaidų bei nesumokėjusi apie 4 mln. litų mokesčių.

     

    www.delfi.lt 2011 rugsėjo 5 d.

  • Lenkų geto mentalitetas

    V.Landsbergis: jei lenkai nori lenkiškų pavardžių pasuose, gal jie nori būt traktuojami kaip svetimi

     

    Vardų ir pavardžių rašyba asmens dokumentuose ir Lietuvoje gali tapti tarptautinė, tačiau tokiu atveju Lietuvos lenkai atrodytų traktuojami kaip svetimtaučiai, kaip ir mūsų šalyje gyvenantys vokiečiai ar prancūzai. Tokios nuomonę interviu DELFI išsakė europarlamentaras, pirmasis faktinis valstybės vadovas Vytautas Landsbergis, rugsėjo 1-ąją apsilankęs pietryčių Lietuvoje ir dalyvavęs dvikalbėse mišiose.

    Be abejo, pavardžių rašyba būna tarptautinė, ir užsieniečiams jų pavardės galėtų būti rašomos taip, kaip jų kilmės valstybėje. Tada viską reikia ir sustatyti į tą vietą, tokių pasiūlymų buvo – įvesti svetimtaučių pavardžių rašybos taisykles. Tokiu atveju norvegas ar vokietis rašys pavardę su neregėta raide arba umliautu ir bus patenkintas. Ir lenkai tuomet bus traktuojami kaip anie svetimtaučiai. Lenkiškai tai būtų pisownia nazwisk obcych. Ar jie nori atrodyti svetimi Lietuvoje?“, – teigė V. Landsbergis.

    Visuotinai sutariama, kad Lietuvos lenkų politikai eskaluoja konfliktą tarp lietuvių ir lenkų, tačiau, jūsų nuomone, ar iš lietuvių pusės nesama irgi tam tikro karingumo, suteikiančio pretekstą uždaro rato sindromui?

    Pirmiausia aš noriu pakoreguoti apibrėžimą – „lenkų politikai“ arba labai dažnai tiesiog „lenkai“: antai lenkai reikalauja, lenkai lipa ant galvos, lenkai šmeižia ir taip toliau. Tai ir neteisinga, ir negerai. Nes išeina naudai tų, kurie siekia kiršinimo, kad visi lenkai būtų puolami atgalios. Iš tikrųjų taip visai nėra. Tenka girdėti ir kiti žmonės pasakoja, kad jų pažįstamiems lenkams (ne tik Vilniuje, bet ir kitur) yra labai nemalonu, kad Valdemaro Tomaševskio kompanija arba partija kalba tartum visų lenkų vardu, ir kai ji elgiasi brutaliai, negražiai, provokatyviai, tai užrašoma visų Lietuvos lenkų sąskaita.

    Čia aš matau problemą, kad tokie žmonės nėra niekaip organizuoti – jie galėtų pasakyti „Atsiprašau, pone V. Tomaševski, jūs kalbėkite apie Lenkų rinkimų akciją kaip politinę partiją, o ne apie lenkus Lietuvoje“. Bet, sakysim, šūkauja kokie keli kurstytojai arba triukšmadariai, o net ir mūsų pačių žiniasklaida vadina juos Lietuvos lenkų mažumos „atstovais“. Ar juos kas nors išrinko būti tais atstovais? Gal išrinko ką į savivaldybę, kadangi ten savaip „gerai“ organizuojami rinkimai, bet turbūt nėra pagrindo manyti, kad šitie yra atstovai, o kurie galvoja kitaip – tai jau ne atstovai.

    Pirmiausia norėčiau, kad mes vengtume kalbėti apie „lenkų politikus“ Lietuvoje; galų gale, didelė lenkų tauta yra visai kitur, o čia jie nėra atsiųsti iš Lenkijos. Nemaža sovietų laikais persikėlė iš Baltarusijos. Kita vertus, Lenkijoje taip pat yra agresyvių organizacijų, sakysim, „Kresy“, kuri platina klaikius tekstus. Bet to irgi nereiktų prirašyti visai Lenkijai ar lenkų tautai apskritai.

    Antai užvakar buvau Turgeliuose, pasveikinau lietuviškos mokyklos mokytojus ir mokinius, ypač pirmokėlius. Bet prieš tai Turgelių bažnyčioje išklausiau šv. Mišių, į kurias kunigas klebonas pakvietė abiejų mokyklų, lenkiškos ir lietuviškos, mokinius, jų tėvelius ir mokytojus. Mišias aukojo abiem kalbom, mergaitės gražiai giedojo lietuviškai ir lenkiškai. Viskas vyko tikrai krikščioniška vienijimo ir artimo meilės dvasia, ir niekam nepristigo „rinkimų akcijos“ piketų.

    Dabar klausimas, ar tie kol kas scenos priešakyje dominuojantys ir save lenkų atstovais vadinantys žmonės ko nors pasiekia? Nors, tiesą sakant, jiems padeda ir kai kas iš pačios Lenkijos – konkrečiai užsienio reikalų ministras (Radoslawas Sikorskis – DELFI), matyt, sunkaus ir agresyvaus charakterio žmogus. Arba gal turintis kokių nors politinių planų ir manantis, kad jis tokiu agresyvumu prieš Lietuvą laimi taškų, bet čia atskiras klausimas.

    Tačiau ar jiems pasiseka gauti atsakomąjį lietuvių pyktį prieš lenkus? Vargu. Vis dėlto reikia būti labai atsargiems: nepadėti jiems, nevartoti to žodyno, kurį jie vartoja, ir neatsikirtinėti į neva „lenkų kaltinimus“, „lenkų priekaištus“, „lenkų melą“ ar panašiai. Galų gale, jie yra to darbo profesionalai, gauna algas, sėdi tarybose, Seime. Veikiančius konflikto labui reiktų vadinti Lenkų rinkimų akcija. Aš galiu juos pavadinti vietiniais nacionalistais, gal nacionalistinės pakraipos lenkų politine partija, bet tik tiek. Dirba rinkimams, toks net pavadinimas.

    Tai ar Lietuvos lenkų rinkimų akcijai pasisekė sukelti lietuvių politikų pyktį Lietuvos lenkų atžvilgiu?

    Na, mūsų politikai turi pakankamai proto. Vienas kitas kategoriškesnis, aršesnis gali padaryti šio pobūdžio klaidų – pradėti atsikirtinėti „lenkams“ apskritai, ko nereiktų daryti. Reikia sakyti arba pavardėmis, arba politinės partijos adresu – ką daro ta politinė partija Lietuvoje, ko ji siekia ir kokie jos veiklos rezultatai. Nematau, kad lietuvių politikai būtų pakliuvę ant pageidaujamo populistinio puldinėjimo prieš lenkus apskritai.

    Ar nemanote, kad minimas konfliktas itin suaktyvėjo, kai Tėvynės sąjungai susijungus su tautininkais į parlamentą pateko du Seimo nariai – Kazimieras Uoka ir Gintaras Songaila – kurių nepavadinsi taikos balandžiais ir kurie rudenį kurs atskirą frakciją?

    Jie negalėtų to sukelti. Ne, politika pasikeitė iš Lenkijos pusės per Užsienio reikalų ministeriją, be to, labai suaktyvėjo tokios organizacijos, kaip „Kresai“; lenkų kalba leidžiama spauda irgi spausdina gana daug nekorektiškų dalykų, lyg būtų ne Lietuvos spauda, o puldinėjanti iš pašalio. Tad įtampa suaktyvėjo pirmiausia iš tos pusės pirmiausia. Galbūt kas nors davė komandą arba atsivėrė galimybės vietiniams lenkų politikams įsitvirtinti pratinant savo elektoratą prie to, kad neva šitie žmonės yra „mūsų gynėjai nuo skriaudėjų“ ir todėl renkame gynėjus, nors ne visai aišku, nuo ko čia reikia ginti ir kas taip baisiai skriaudžia. Bet vis tiek įtikinėja, kiek daug skriaudų. Pavyzdžiui, mokant jaunimą valstybinės kalbos. Daug melo yra toje propagandoje, kaip ir aiškinant, kad mes nesilaikome Lietuvos ir Lenkijos sutarties.

    Pirmiausia, jos nesilaiko, deja, Lenkijos pusė – nuo paties 1-ojo straipsnio. Tas 1-asis straipsnis sako, kad tautinės mažumos, gyvenančios vienoje ir kitoje šalyje, yra lojalios savo valstybei. Tada kaimyninė valstybė neturi kurstyti nelojalumo. Tuo tarpu įstatymų nesilaikymas yra pirmas nelojalumo požymis, net jeigu įstatymas nepatinka arba kas nors mano, kad įstatymas turėtų būti geresnis. Tačiau tol, kol jis nepakeistas, jį ignoruoti ar skelbti, kad čia ne mums, tai didžiausias nelojalumo kurstymas. Lietuva tikrai nieko panašaus nedaro, kad Seinų krašto lietuviai maištautų prieš Lenkijos Respubliką.

    Kalbėdamas netiesiogiai palietėte vietovardžių rašybos klausimą tautinių mažumų gyvenamose teritorijose. Tačiau ar nemanote, jog yra nelogiška gausiai tautinės mažumos gyvenamoje teritorijoje neleisti rašyti vietovardžių tos mažumos kalba?

    Vėl vartokime preciziškai tikslų žodyną. Tie, kurie Lietuvą kaltina, būtent sako – neleidžia, draudžia, antai draudžia pasuose rašyti asmenvardžius norimomis raidėmis. Kai žmogus ko nors prašo, tačiau nėra galimybės, tai nereiškia, kad jam uždrausta. Nėra uždrausta, tiesiog yra tam tikra įstatyminė tvarka.

    Taip, tačiau ši įstatyminė tvarka vis tiek nesudaro galimybių, tad neleidžia rašyti asmenvardžių originalo kalba asmens dokumentuose.

    Aš manau, kad nereikia vartoti žodžio „neleidžia“. Yra nustatyta, kad tam tikru būdu rašomos ir vokiečių, ir latvių, ir kitų asmenų pavardės – net ir tų, kurių abėcėlė nelotyniška. Kitaip išeitų, kad „neleidžia“ rašyti vokiečiams, neleidžia latviams, neleidžia prancūzams. Tarsi būtume siaubinga šalis, kuri visiems kažko neleidžia. Bet juk yra ne taip. Nėra išleista draudimų prieš visus. Yra įstatyminė tvarka, ir tuomet savaime išeina, kad nėra savavališkų dalykų.

    Pavyzdžiui, norvegas pareikalautų, kad rašytume jo pavardę taip, kaip Norvegijoje, o jei ne, tai jis skųsis Europos institucijoms, kokia baisi šalis Lietuva. Jau į tuos klausimus Strasbūre atsakyta: Lietuva turi teisę į savo tvarką, ir nepuldinėkit be prasmės.

    Be abejo, pavardžių rašyba būna tarptautinė, ir užsieniečiams jų pavardės galėtų būti rašomos taip, kaip jų kilmės valstybėje. Tada viską reikia ir sustatyti į tą vietą, tokių pasiūlymų buvo – įvesti svetimtaučių pavardžių rašybos taisykles. Tokiu atveju norvegas ar vokietis rašys pavardę su neregėta raide arba umliautu ir bus patenkintas. Ir lenkai tuomet bus traktuojami kaip anie svetimtaučiai. Lenkiškai tai būtų pisownia nazwisk obcych. Ar jie nori atrodyti svetimi Lietuvoje?

    Tai jų, ne vien vadų reikalas. Gal kurie norėtų būti labiau atsiskyrę, stovėti nuošalyje, ir kad pase būtų iš karto matyti, tartum asmuo iš užsienio. Galbūt. Manau, kad segregacionistai, kurie nori atskirti ne tik mažumą kaip žmones, bet ir su tam tikra specialia teritorija išskirti iš Lietuvos teritorijos, tai jie tikriausiai būtų už tai.

    Grįžkime prie vietovardžių rašybos gausiai mažumų gyvenamose teritorijose…

    Dėl vietovardžių rašybos tai tie, kurie labai triukšmauja, kodėl nerašoma dviem kalbomis, galėtų suprasti, kad, viena vertus, lietuviški vietovardžiai labai dažnai yra iškreipti vietinių gyventojų – sugudėjusių tuteišių arba dar nuo caro laikų perversti į slaviškas formas. Pavyzdžiui, autentiškas lietuviškas pavadinimas „Šalčininkai“ ir suslavintas, iškreiptas „Solečniki“.

    Matote, būtų daug džiunglių imant visus istorinius lietuviškų vietovardžių rašymus kitomis kalbomis ir dabar tvirtinant, kad jie yra tradiciniai, nes kitos valdžiusios tautos vadino savaip. Bet po penkiasdešimties metų, kai visur kabėjo kirilica – sovietinio okupanto primestas rusiškas raidynas – mums būtų psichologinė problema dabar matyti kirilica surašytus gatvių arba miestelių pavadinimus.

    Kodėl kirilica? Juk lenkai užsirašytų lotynišku raidynu.

    Taip, bet yra ne tik lenkai. Galėjote pastebėti, kad tie, kurie pradėjo kovą dėl neva skriaudžiamų mokyklų, pradėjo kovoti už „mažumų“ mokyklas – mažumų daugiskaita. Tuomet kyla klausimas – aš ir pats esu klausęs – ar juos įgaliojo visos mažumos?

    Ir ką jums atsakydavo?

    Nieko, nutylėdavo, nukreipdavo kalbą, neišgirsdavo. Labai lengvas būdas neišgirsti klausimo – ar, pavyzdžiui, rusai arba Latvių gatvė staiga įgaliojo V. Tomaševskį kovoti už rusų mokyklas? Jo pagrindinis patarėjas rusas ir KGB majoras (Viktoras Balakinas buvo KGB inžinierius, oficialiai jis nebepatarinėja V. Tomaševskiui – DELFI). Tai gal čia yra bendras interesas, bet pirmiau iškišant aršiuosius lenkus, kaip gyvąjį skydą kovoje. O paskui, jeigu jie bus pamaloninti kokiais nors užrašais, tada atsiras kita mažuma ir sakys, o kodėl mes diskriminuojami? Lenkai galėtų suprasti šią aplinkybę, ne vien konstitucinę valstybinės kalbos problemą.

    Bet rusų tautinė mažuma negyvena kompaktiškai.

    Kai kur gyvena – pavyzdžiui, Visaginas visas buvo apgyvendintas atvežtiniais žmonėmis. Gali dar kur nors pritaikyti. Paskui atsiranda skaičiavimai procentais – nebūtinai turi gyventi kompaktiškai didelis procentas tautinės mažumos atstovų; reikalavimui gal užtenka 10-20 proc.

    Dažnai minimas senas tradicinis dalykas, siekiantis carų laikus, kai Rusija perėmė Suomiją iš Švedijos. Aišku, švedai nebegalėjo atlaikyti, tačiau atiduodami Suomiją kai ko išsiderėjo: nuo tada Suomija turėjo Rusijoj tam tikrą autonomiją ir buvo pareikalauta, kad būtų gerbiama švedų kalba viešose vietose; nors dabar ten gyvenančių švedų procentas labai nedidelis, bet rašoma ir švedų kalba.

    Bet šiandien nei Prancūzijoje, nei Anglijoje, nei kur nors kitur niekas nerašo gatvių arabų kalba. Tai susitarimo dalykai.

    Tačiau arabai nėra vadinamieji autochtonai, arba vietiniai Prancūzijos ar Anglijos gyventojai.

    O kiek kartų turi pragyventi, kad būtum autochtonas? Čia vėl arba susitarimo dalykas, arba visiško liberalizmo – kam trukdyti, jei žmonės jaučiasi, kad yra čia savi nuo pat atvykimo, tegul susiveža, tarkime, pakistaniečiai savo šeimas ir visi bus europiečiai. O jie, pasirodo, nesidaro europiečiais, tai jau viešai pripažįstama. Net ir tie, kurie turėjo iliuzijų integruoti turkus, arabus, pakistaniečius į Vokietijos, Prancūzijos ar Didžiosios Britanijos visuomenes, suprato, kad taip lengvai neišeina. Tai tie, kurie priešinasi lenkų integracijai į Lietuvos visuomenę, nebent nori apsunkinti gyvenimą.

    Lietuvoje irgi ne visi Lietuvos lenkai kilę iš lenkų, bet kai kurių seneliai ar proseneliai perėjo į lenkų kalbą dėl vienos ar kitos priežasties. Nebūtina ginčyti, kad jie ne lenkai. Jeigu jie mano, kad jie lenkai, tai tegu. Vokietijoje pilna vokiečių su lenkiškomis pavardėmis arba net lietuviškomis. Berlyno meras yra Voveraitis, na, ir kas. Mūsų labai geras draugas iš Prancūzijos Asamblėjos, didelis Lietuvos rėmėjas buvo mesjė Kaspereit – Kasperaitis. Mes paaiškinome, kad jis yra Kasperaitis, galbūt jo kokie nors proseneliai iš Mažosios Lietuvos. Buvo patenkintas, nė kiek nepyko. Tokių pavardžių tarp menininkų pilna.

    Kyla papildomas klausimas, kaip nustatinėti, kas yra autochtonas, o kas ne. Kas kaip pasirinko, tai tokia tautybė ir yra, būtų paprasta. . Kita vertus, Europoje svarbiau – kad ir sporte – priklausomybė šaliai. Jonas Paulius Antrasis aiškino lenkams Vilniuje – esate lenkų kilmės lietuviai… Tai europietiška. O jiems kiša „lenko kortas“.

    Senieji tikrieji šito krašto gyventojai, kurie nesvarbu, kuo save laiko – gudais ar kuo nors kitu, labai ilgai save vadino tuteišiais arba tiesiog vietiniais. Kaip Klaipėdos krašte – šišioniškiais. Kas nors gal sakydavo lietuvninkas, bet patys tarpusavyje jie buvo šišioniškiai, o štai kiti – atvažiavę. Kunigaikščių Radvilų palikuonys, dalyvavę iškilmėse Dubingiuose, patys pasidžiaugė, kad yra tuteišiai. Ir J. Pilsudskis kadaise pavadindavo save tuteišiu. Tokia regiono tikrovė. Ir jiems, taip pat visiems Vilniaus krašto žydams, Lietuvos Respublika 1939-1940 m. iš karto pripažino Lietuvos pilietybę.

     

    www.delfi.lt Eglė Samoškaitė,, 2011 09 03



    Gruzinų meilė Lietuvai atveria kelius

     

    Profesorius iš Gruzijos Gulaberas Ananiašvilis įsitikinęs, kad gruzinų simpatijos lietuvių tautai galėtų tapti stimulu stiprinant dvišalius ekonominius ir prekybinius ryšius.

     

    Iš Tbilisio į Vilniaus universitete praėjusią savaitę surengtą konferenciją, skirtą Rusijos ir Gruzijos karinio konflikto trečiosioms metinėms paminėti, atvykęs lietuviškai kalbantis G.Ananiašvilis pabrėžia, kad gruzinai Lietuvai jaučia didžiulę pagarbą. Tačiau jis tikina pasigendantis aktyvesnio dvišalio bendradarbiavimo, mat šiuo metu ekonominiai ir prekybiniai saitai mus sieja labai mažai.

    Apie gruzinų meilę mūsų kraštui, Rusijos ir Gruzijos karą bei jo pasekmes ir net apie Europos vyrų krepšinio čempionatą - LŽ interviu su Gulaberu Ananiašviliu.

    Pats nustebo

    - Teko girdėti, kad lietuvių kalbos išmokote bendraudamas su lietuviais. Papasakokite, kaip tai nutiko.

    - Man niekada į galvą nebūtų šovę, kad kada nors kalbėsiu lietuviškai. Jaunystėje teko sutikti latvių, estų, tačiau lietuvių - ne. Kai įstojau į aspirantūrą Maskvoje, universiteto akademiniame miestelyje viename kambaryje buvau apgyvendintas su garsiu jūsų literatūros kritiku Ričardu Pakalniškiu. Bendrabutyje glaudėsi daugiau kaip 800 žmonių, tačiau R.Pakalniškio dėka įsiliejau būtent į lietuvių gretas. Universitete tuo metu buvo susibūręs lietuvių studentų būrelis "Baltica", jo veikloje leista dalyvauti ir man. Lietuviškai pradėjau kalbėti tik po ketverių metų, jau baigęs aspirantūros studijas. Nors ir darydavau klaidų, tuomet kalbėjau gana laisvai. Jeigu kada nors manęs paklaustų, kuo mane nustebino gyvenimas, vienas atsakymų būtų tai, kad išmokau lietuvių kalbą. Lietuvoje gyvena daug rusų, lenkų, kurie nesistengia išmokti ir nekalba lietuviškai. Tačiau nemanau, kad tai įmanoma pasiekti be didžiulės meilės jūsų kraštui ir žmonėms.

    Gruzija neatleis

    - Šįkart Vilniuje dalyvavote konferencijoje, skirtoje trečiosioms Rusijos ir Gruzijos karinio konflikto metinėms paminėti. Ar gruzinų per karą patirti išgyvenimai ir nuoskaudos vis dar audrina krašto visuomenę?

    - Esu įsitikinęs, kad Gruzija niekada Rusijai neatleis už karinę invaziją 2008 metais. Karas mūsų kraštui padarė milžiniškos žalos, per jį žuvo 500 žmonių, daugiau kaip 200 iš jų - civiliai gyventojai. Gruzijos žmonės buvo niekuo dėti, kalta buvo politika ir demagogija. Be žuvusiųjų, karas iš Gruzijos atėmė dar daugiau kaip 400 tūkst. gyventojų. Jie dabar turi pabėgėlių statusą. Ar tokius išgyvenimus galime pamiršti? Niekada. Panašu, kad Rusijai stovime kaip kaulas gerklėje.

    Dabar Gruzijoje vyksta didelės permainos. Kraštas didžiuliais žingsniais žengia į priekį, nors opozicija priešinasi dabartiniam prezidentui Michailui Saakašviliui. Ir aš turiu jam priekaištų - dėl to, kad valstybės vadovas neskiria pakankamo dėmesio gruzinų kultūrai išsaugoti. Tačiau jis padarė labai daug. Rusija mus blokuoja iš šiaurės, tačiau langą į pasaulį mums prakirto Turkija, tad turime visas galimybes sėkmingai progresuoti.

    - Kaip Jūs pats pergyvenote karą ir patyrėte jo pasekmes?

    - Karas - žiaurus dalykas. Rusijos tankams artėjant prie Gruzijos sostinės sulaukiau skambučio iš Lietuvos ir sužinojau, kad tą naktį rengiamasi bombarduoti Tbilisį. Buvo 22 valanda vakaro ir bėgti nebuvo kur. Turiu penkis anūkus. Išėję į lauką stovėjome ir žiūrėjome į dangų. Laukėme, kas nutiks, bet patys nieko nebegalėjome padaryti.

    Gruzijoje rusų kareiviai siaubė ir plėšė gyventojų namus. Jų žvėriškas elgesys parodė, kad tai buvo ne armija, o tiesiog banditų gauja. Į Gruziją tuomet žengė visa griaunanti, su niekuo nesiskaitanti galinga karo mašina. Vakarų Europa paliko Gruziją vieną atsilaikyti prieš įsiutusį žvėrį.

    - Ar Gruzijoje vis dar tikima, kad jai pavyks susigrąžinti po karo atsiskyrusias Pietų Osetijos ir Abchazijos teritorijas, kurių nepriklausomybę pripažino vos kelios pasaulio valstybės?

    - Bent jau ankstesnis požiūris į jas tikrai nepasikeitė. Tai yra Gruzijos teritorijos dalis. Pažiūrėkite, kas pripažino jų nepriklausomybę. Karinę agresiją pademonstravusi Rusija, Venesuela su Hugo Chavesu priešakyje, Nikaragva bei Nauru ir Vanuatu salos -valstybės Ramiajame vandenyne. Toks palaikymas - dėl Rusijos turimų gamtinių ir finansinių resursų.

    - Ar Gruzijoje nesibaiminama, kad ateityje tokie konfliktai taip pat gali būti neišvengiami?

    - Pavojus iš Rusijos, vis dar norinčios atkurti imperiją, tikrai nėra atslūgęs. Kaltė dėl to dabar verčiama buvusiam prezidentui Borisui Jelcinui. Tačiau tokių imperijų laikas jau praėjęs, jų pasaulyje nebeturėtų egzistuoti.

    Tačiau šalia mūsų kaip tvirtovė stovi Lietuva. Per jus mus gali išgirsti ir Vakarų Europa. Didžiulę finansinę paramą gauname iš Turkijos. Gruzijoje, kaip ir visame likusiame pasaulyje, nerasite žmonių, kurie būtų visiškai patenkinti savo valstybe. Pas mus opozicija rėkia dar garsiau nei Lietuvoje. Darosi pikta, kai tai užgožia šalyje vykstantį progresą. Restauruojami pastatai, kviečiami Vakarų Europos architektai. Nors vis dar išlieka darbo užmokesčio problemų, finansinė padėtis pamažu gerėja. Gruzijoje prekių deficitas jau praeitis. Kai pirmą kartą lankiausi Lietuvoje 2005 metais, žiūrėjau į jūsų didžiules parduotuves ir kilo baltas pavydas. Dabar tokio atotrūkio nebeliko. Jei turi pinigų, gali nusipirkti viską.

    Pasigenda glaudesnių ryšių

    - Ar šiuo metu Lietuvos santykiuose su Jūsų šalimi pastebite atšalimą? Galbūt yra priešingai?

    - Sunku vienareikšmiškai pasakyti, ar santykiai atšilo, ar atšalo. Akivaizdaus poslinkio į vieną ar į kitą pusę nematyti. Prezidentė Dalia Grybauskaitė galbūt nenori tęsti prezidento Valdo Adamkaus brėžtos užsienio politikos linijos, o turėti savą. Tačiau didelio skirtumo tarp prezidentų politikos nejuntame. Asmenines simpatijas, didžiulę pagarbą lietuvių tautai - taip. Kol kas tarp Lietuvos ir Gruzijos nėra glaudžių ekonominių ryšių. Lietuva galėtų aktyviau investuoti į Gruzijos pramonę ir prekybą. Jūsų valstybė kadaise driekėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Gruzija pasiryžusi atverti Lietuvai naujų galimybių. Mūsų šalis didžiausias perspektyvas sieja su turistais, kurių šįmet laukiama iki dviejų milijonų. Skaičiuojama, kad kiekvienas jų Gruzijoje išleis apie 200 dolerių. Tačiau pramonė ir prekyba yra beveik nepaliestos ir gali tapti puikia perspektyva.

    - Mūsų kraštą kamuoja emigracija, nedarbas, daug kas skundžiasi sunkiai besiverčiantys. Kiek tokios bėdos aktualios Gruzijai ir kaip jas sprendžia valdžia?

    - Ir šįkart susidomėjęs vaikščiojau po parduotuves Lietuvoje, kad palyginčiau kainas. Nustebau. Kainos čia beveik tokios pačios kaip Gruzijoje. Tačiau, pavyzdžiui, avalynė ir drabužiai pas jus brangesni.

    Emigracija mums taip pat buvo didžiulė problema. Gruzinai emigravo į Turkiją ir Graikiją. Žmonės visada bėgs ten, kur geriau. Į išvažiavusiųjų vietas ėmė plūsti imigrantai iš Kinijos. Tačiau dabar, kai šalyje vyksta permainos, prasidėjo atvirkštinis procesas. Žmonės grįžta, nes yra kuriamos naujos darbo vietos.

    Užvirė emocijos

    - Lietuvoje šiuo metu vykstantis "EuroBasket 2011" suteikė galimybę Gruzijos rinktinei pirmą kartą varžytis su stipriausiomis Europos rinktinėmis. Ar tai nelieka nepastebėta Jūsų krašte? Kokios emocijos verda?

    - Oficialus pranešimas, kad Gruzija žais Europos vyrų krepšinio čempionate Lietuvoje, buvo sutiktas kaip sprogimas. Visame krašte kunkuliavo emocijos, visi ėmė nekantriai laukti artėjančių pirmenybių. Ažiotažą stiprino ir tai, kad čempionatas vyksta jūsų valstybėje. Gruzinai į čempionatą pateko lietuvių iniciatyva. Iki šiol tokios galimybės nebuvo, jūs mums ją suteikėte. Net neabejoju, kad visa Gruzija žiūri krepšinį ir, be savo rinktinės, palaiko Lietuvos komandą.

     

    "Lietuvos žinios" TADAS VALANČIUS 2011 – 09 – 5

     

     

     

     

     

    Švedijos ambasadorė: investuotojus Lietuvoje labiausiai atbaido korupcija

     

    Investuotojus Lietuvoje labiausiai atbaido korupcija, sako darbą Vilniuje baigianti Švedijos ambasadorė Ulrika Cronenberg-Mossber.

    "Korupcija. Korupcija. Ir dar kartą korupcija. Žinoma, ji egzistuoja visur, tačiau Lietuvoje jos lygis pernelyg aukštas", - interviu žurnalui "Valstybė" sakė diplomatė.

    "Švedijos bendrovės stengiasi tame nedalyvauti, todėl kai kurios jų aplenkia ir Lietuvą", - teigė ambasadorė.

    U.Cronenberg-Mossber taip pat pabrėžė, kad apie tokią gerovę kaip Švedijoje svajojantys lietuviai turi sąžiningai mokėti mokesčius.

    "Jeigu norite gyventi taip, kaip Švedijoje, kiekvienas turi sumokėti savo dalį. Žinoma, daug žmonių Švedijoje taip pat skundžiasi per dideliais mokesčiais, tačiau apskritai galėčiau pasakyti, kad žmonės mokesčius moka noriai", - sakė Švedijos diplomatinės misijos vadovė.

    Kita vertus, interviu žurnalui U.Cronenberg-Mossber teigė, kad lietuviai ir švedai yra daug artimesni nei jai atrodė atvykstant 2008-aisiais.

    "Tai skamba kaip diplomatinė formuluotė, tačiau prieš atvykdama čia daug ko nesuvokiau, pavyzdžiui, kokie mes artimi, kad panašūs mūsų tikslai ir charakteriai", - sakė ambasadorė.

     

    www.delfi.lt 2011 rugsėjo 3 d.

     

     

     

    Keturios arenos iššūkius atlaikė

     

    Šiandien keturiuose mūsų krašto miestuose vyks paskutinės "EuroBasket 2011" grupių rungtynės. Arenų šeimininkai jau padarė pirmąsias išvadas, kaip joms pavyko laikyti svarbų egzaminą.

    Alytaus, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių arenose šiandien dar vyks kovos, po kurių jos atsisveikins su Europos vyrų krepšinio čempionato rinktinėmis ir sirgaliais.

    Sukosi itin greitai

    Panevėžio "Cido" arenos, per čempionatą tapusios Panevėžio arena, direktorius Dainius Visackas jos pasirengimą didžiausiam per visą jos gyvavimą renginiui vertina devynetu. Dideliu laimėjimu jis vadino tai, kad "EuroBasket 2011" į Panevėžį pritraukė tiek daug užsieniečių, kiek jų vienu metu Aukštaitijos sostinėje dar nėra buvę.

    "Mus čempionatas privertė būti itin greitus, žaibiškai daryti vieną ar kitą darbą", - sakė arenos vadovas. Jis pabrėžė, kad labai greitai atlikti savo paslaugas privalėjo tvarkdariai. "Pirmoje dienos pusėje arenoje vyksta treniruotės, po jų - varžybos. Tad per trumpas pertraukas visos patalpos turi būti skubiai sutvarkytos ir paruoštos vis kitoms komandoms", - pasakojo D.Visackas. Anot jo, daugiausia šventiškumo ir apskritai gyvumo čempionatui dovanojo užsienio sirgaliai. "Atkreipėme dėmesį į turkus, kurie triukšmingesni už visus kitus, bet triukšmauja kultūringai. Ispanai pasižymi artistiškumu. Žavėjo šėlstantys jų vyrai, pasipuošę moteriškais tautiniais drabužiais", - šypsojosi direktorius. Jis tikino, kad sirgaliai nesukėlė jokių incidentų ir elgėsi be priekaištų.

    Bilietai į dieną vykstančias čempionato rungtynes, anot D.Visacko, buvo išpirkti toli gražu ne visi, tačiau tai kompensavo vakarinės varžybos, kuriose rungdavosi Lietuvos rinktinė. Tuomet arenai tekdavo atlaikyti didžiulį žiūrovų antplūdį. "Ir sportininkai, ir žiūrovai mums tvirtina, kad ir per varžybas, ir po jų jaučiasi saugiai", - sakė D.Visackas. Jis teigė, kad pasibaigus varžyboms šurmulys apie Panevėžio areną nurimsta tik apie pirmą ar antrą valandą nakties.

    Pardavė beveik visus bilietus

    LŽ kalbintas Šiaulių arenos direktorius Gintaras Radavičius džiaugėsi, kad Saulės miestui pasisekė dėl to, jog rungtis čia suvažiavo stiprios rinktinės. "Drąsiai galiu tvirtinti, kad į krepšinio varžybas mūsų arenoje parduota 90 proc. bilietų. Sulaukėme šimtų žiūrovų iš Latvijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos", - aiškino G.Radavičius. Direktoriui didelį įspūdį padarė tai, kad prieš varžybas savo šalies himną traukia ne tik sportininkai, bet ir sirgaliai.

    Anot G.Radavičiaus, ketverius metus veikianti Šiaulių arena jau anksčiau yra sulaukusi itin daug žiūrovų. Kitaip tariant, ji yra tinkamai išbandyta, tad didelių netikėtumų per Europos vyrų krepšinio čempionatą grupių varžybas nekilo, juoba kad jam ruoštasi visus metus. Prieš čempionatą įsigyta nauja kiliminė grindų danga ir nauji rungtynių laiką fiksuojantys laikrodžiai. "Tai ir mūsų investicija į ateitį", - sakė direktorius.

    Jis tik stebėjosi tuo, kad krepšinio federacijos atstovai privertė pakeisti arenos spalvinį sprendimą. "Prieš įrengiant arenas jų dizainą dailininkai kuria atsižvelgdami į visumą. Tad mūsų arenai buvo sukurti juodi krepšių stovai. Tačiau krepšinio federacijos atstovai pareikalavo, kad per šį čempionatą stovai būtų ne juodi, o mėlyni. Teko pirkti dažus, dažyti stovus mėlynai, o pasibaigus čempionatui vėl teks juos perdažyti įprastine juoda spalva. Man toks reikalavimas pasirodė kiek keistokas", - neslėpė G.Radavičius.

    Šiaulių arenos vadybininkas Mantas Radavičius LŽ teigė, kad organizacinį arenos valdytojų darbą gerokai palengvino 150 savanorių. Anot jo, per visas iki šiol vykusias varžybas nebūta nė vieno incidento, tad manoma, kad čempionatui pasirengta išties gerai.

    Akis badė akmenys

    Uostamiesčio puošmena tapusią areną jau išbandė ir "EuroBasket 2011" D grupės komandos, ir Lietuvos nacionalinė vyrų rinktinė, čia žaidusi dvejas draugiškas rungtynes, ir net roko dinozaurai grupė "Smokie". Visi jie, taip pat ir žiūrovai, liko patenkinti dailiu ir jaukiu statiniu.

    Tačiau tinkama naudoti Klaipėdos arena buvo pripažinta tik rugpjūčio 21-ąją, tą pačią dieną, kai joje prasidėjo čempionato rungtynės. Net tris dienas arenoje dirbusi komisija didelių priekaištų statybininkams neturėjo.

    Užtat arenos valdytojams iki šiol skauda galvą dėl nekokybiškos garso sistemos. "Nežinau, kieno čia kaltė, projektuotojų ar rangovų. Jie dabar tarpusavyje aiškinasi. Arenai statybininkai yra suteikę garantiją, todėl per tą laiką jie turėtų ištaisyti šį trūkumą", - sakė UAB Klaipėdos arenos direktorė Jolita Krickė.

    Kitų trūkumų ji teigė nepastebėjusi. "Žiūrovai lengvai rasdavo savo vietas, be didesnių problemų palikdavo salę renginiams pasibaigus. Net automobilių spūsčių po renginių nebuvo. Visi žiūrovai išvažiavo per keliolika minučių", - vardijo J.Krickė. Klaipėdos arenoje, priklausomai nuo renginio tipo, gali tilpti nuo 1,8 tūkst. iki 7 tūkst. žiūrovų.

    Susisiekimui su arena pagerinti buvo rekonstruotos dvi ir dar dvi nutiestos naujos gatvės. Tad žiūrovai prie šio statinio patekti ar išvažiuoti gali net penkiomis kryptimis.

    Tačiau tai, ko nepastebėjo statinį tinkamu naudoti pripažinusi komisija, užkliuvo paprastiems žiūrovams ir "FIBA Europe" atstovams. Prie pat arenos riogso suversti akmenys. Arenos užsakovės, Klaipėdos miesto savivaldybės, atstovai teisinosi, esą šis estetinis akcentas - projektuotojų sumanymas. Tačiau projektą rengę architektai kiekvieną smulkmeną derino ir su valdininkais, o šiems tada niekas nekliuvo.

    Minėtas trūkumas, "FIBA Europe" reikalavimu, turėjo būti pašalintas. Klaipėdos savivaldybė nusprendė akmenis uždengti metaliniu tinklu, kad jie netaptų sirgalių ginklais, jei kiltų riaušės. Šiuos darbus teko finansuoti iš miesto biudžeto ir jie kainavo 15 tūkst. litų. Vien per pirmąsias dvi čempionato dienas "Švyturio" arenoje apsilankė 11,3 tūkst. žiūrovų.

     

    Lėmė objektyvios priežastys

    Dar gerokai prieš Europos vyrų krepšinio čempionatą pasklidusi sporto autoritetų nuomonė, kad Alytuje vyksiančios grupės varžybos nesulauks didelio susidomėjimo ir nesutrauks būrių sirgalių, pasitvirtino iš dalies. Pirmosiomis čempionato dienomis erdvi Alytaus sporto arena, kurioje telpa apie 5,5 tūkst. žiūrovų, per vienas rungtynes sulaukdavo vidutiniškai 400-700 sporto aistruolių, panorusių stebėti pajėgiausių Senojo žemyno krepšinio rinktinių dvikovas. Netruko pasigirsti kalbų, kad Alytus esą mirštantis miestas, kuriame nevertėjo statyti aukščiausius reikalavimus atitinkančio sporto centro. Tačiau praėjusį šeštadienį liūdnas nuotaikas pakeitė netikėtas džiaugsmas. Stebėti varžybų prisirinko beveik pilna salė sirgalių. Savo komandos palaikyti atvyko šimtai aistruolių iš Suomijos. Smagu buvo stebėti suomes su vos pradėjusiais vaikščioti savo vaikais, kurių veidus puošė ant jų išpieštos Suomijos vėliavos, entuziastingai palaikančias krepšininkus. Iš kitų sirgalių gausumu ir ryškia raudona apranga išsiskyrė makedonai. Jie ne tik emocingai palaikė savą komandą, bet ir parodė didelę pagarbą čempionato šeimininkams - išskleidę mūsų šalies vėliavą skandavo žodį Lietuva.

    "Kodėl pirmosiomis dienomis nesulaukta tiek žiūrovų, kiek tikėtasi, lėmė daug priežasčių, - LŽ teigė viešosios įstaigos Alytaus sporto ir rekreacijos centro direktoriaus pavaduotojas Egidijus Mensevičius. Anot jo, visuose čempionatuose grupių varžybos nekelia didesnio susidomėjimo. Kita ne mažiau svarbi priežastis - Alytuje besirungusios komandos yra iš valstybių, kurias kamuoja ekonominiai sunkumai. Išimtis - Suomija, tačiau suomių sirgaliai tik likus vos savaitei iki "EuroBasket 2011" pradžios sužinojo, kad rinktinė pateko į čempionatą.

    Dalį pačių alytiškių atsisakyti apsilankyti arenoje privertė palyginti aukštos bilietų kainos. Alytuje bilietai kainavo nuo 89 iki 209 litų. Daugeliui dzūkų tai pasirodė prabanga, nors jie ir norėjo tiesiogiai stebėti varžybas. Net užsieniečiai pirmiausia stengėsi pirkti pigiausius bilietus.

    Anot E.Mensevičiaus, per čempionatą išryškėjo svarbus trūkumas - Alytuje būtinai reikia sporto viešbučio-bendrabučio. Daugelis sirgalių dėl didelių kainų įprastuose miesto viešbučiuose verčiau rinkosi apsistoti Druskininkuose ir Birštone.

    Alytuje neišvengta nedidelių incidentų. Šeštadienį buvo sulaikyti trys neblaivūs jaunuoliai, bandę patekti į sirgalių zoną prie sporto centro. Jie stumdė apsaugos darbuotojus, juos įžeidinėjo, todėl pateko į policijos komisariatą.

    Ar Alytui reikėjo naujos sporto arenos? Paprasti alytiškiai į šį klausimą vienareikšmiškai atsako "taip". "Jeigu būtų prieinamos kainos ir žaistų mėgstamos komandos, šioje arenoje vargu ar galėtų tilpti visi norintieji", - neabejojo Romas Lenkevičius.

     

    "Lietuvos žinios“ 2011 – 09 – 05

  • Lietuųviai laimeujo prieš lenkus

    Lygtis su vienu nežinomuoju

     

    Mokslo ir žinių dieną tikriausiai išgirdome gausybę gražių ir prasmingų minčių, pagerbiančių mokslą ir išmintį. Ta proga norėtųsi viešai paklausti, ar dar liko iš ko mokytis? Ar dar turime pavyzdžių, į kuriuos norėtų lygiuotis ir jaunas, ir senas? Neabejoju, kad tokių pavyzdžių tikrai yra. Tik dauguma gražių darbų daroma tylomis.

    Viešumoje dažniau išgirsi cinišką juoką, viešųjų patyčių kultūra lengvai pakeičia draugišką šypseną, nebesugebame mokytis net iš savo pačių klaidų ar pastebėti tikruosius mūsų mokytojus.

    Drauge su mokslo metais prasidėjęs Europos krepšinio čempionatas, o dar labiau prisiminimai apie pernykštes pergales, žadina viltį, kad krepšininkas, savotiškas modernus kovotojas už tautos ir valstybės garbę, gali daug kam tapti sektinu pavyzdžiu. Deja, krepšininkais mes džiaugiamės tik tuomet, kai jie laimi. Pergalės būna mūsų visų, o pralaimėjimai – tik jų vienų.

    Galbūt kaip tik toks – nepastovių sėkmės vėjų blaškomas – autoritetas labiausiai ir tinka šiandienos mūsų kultūrai? Nors krepšininkai yra ne kartą mus gražiai pamokę ne tik lipdami ant nugalėtojų pakylos. Prisiminkime, kai pernai už pasaulio čempionato bronzą Vyriausybė krepšinio rinktinei paskyrė įstatymų numatytą gana kuklią piniginę premiją, daug kas šūkavo: „Gėda“. Linas Kleiza tuomet labai gražiai priminė kovojęs ne dėl pinigų ir savą premijos dalį paaukojo jauniesiems krepšinio talentams.

    Tikrus autoritetus kuria ne pinigai ir net ne labai dideli pinigai. Gal todėl viešojoje erdvėje mes su tokiu entuziazmu siekiame naikinti autoritetus. Nes jie nepriklausomi ir pavojingi. Ar ne todėl mūsų žiniasklaida vienodai pagiežingai šaiposi ir iš aukščiausius, ir iš žemiausius reitingus turinčių politikų. Nes jie nėra vidutinybės.

    Kovą su visuomenei svarbiais autoritetais galima pridengti kuo įvairiausiais būdais. Kritinis mąstymas, vadavimasis iš praeities prietarų, laisvos minties pergalė... Šiais ir kitais net iš sovietmečio pasiskolintais argumentais galima grįsti pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis didėjantį norą griauti vieną pastoviausių Lietuvos autoritetų – gerą katalikų Bažnyčios vardą. Pernykštė Algirdo Brazausko laidotuvių istorija gal kam ir paliko nuosėdų, bet gražiai pamokė, kaip dera atskirti valstybę ir bažnyčią, kaip nemaišyti amžinųjų dalykų su kasdienybe.

    Už šiandieninių bandymų viešai šmeižti ir žeminti aukščiausius Lietuvos dvasininkus slepiasi nors ir milijonais įkainoti, bet smulkūs interesai. Daug ką erzina aktyvus Bažnyčios įsijungimas į blaivybės sąjūdį. Viltis panaikinti netrukus turinčius įsigalioti alkoholio reklamos draudimus miršta paskutinė. Tokioje kovoje nebaisios jokios priemonės, nes alkoholio gamintojų pelnai milijoniniai, o trisdešimt sidabrinių nubyra ir reklamai.

    Jeigu šiandien būtų gyvas Motiejus Valančius, ant jo taip pat piltų pykčio laviną. Nepamirškime, kad didysis Žemaičių vyskupas XIX amžiaus viduryje per kelerius metus sugebėjo aštuonis kartus sumažinti degtinės gamybą. Viešai su tautos blaivintojais nepakovosi. Todėl vienintelė viltis – autoritetų mindymas. Apie tai ir pagalvokime, kai skaitysime dar vieną paskvilį apie arkivyskupą Sigitą Tamkevičių.

    Autoritetą reiktų sieti su profesionalumu, kurio šiandien nesugebame tinkamai įvertinti. Būtent tokiame kontekste ir norėtųsi pažvelgti į lyg sensaciją pateikiamą Premjero Andriaus Kubiliaus nušvilpimą Kauno arenoje. Išpūsdami šį įvykį, mes griauname ne Andriaus Kubiliaus, bet Premjero institucijos autoritetą, kurį norės taisyti dabar tą autoritetą griaunantys. Jeigu tik patys ateis į valdžią. Nors saugant politiko profesinę garbę, gal reiktų atsilaikyti pagundai ir sporto renginiuose sau palikti ne daugiau kaip simbolinį vaidmenį. Rungtynių laukianti sirgalių minia nušvilps bet kokią ilgesnę kalbą, ne tik Premjero.

    Teisybės dėlei reiktų pripažinti, kad autoritetus žudo ne tik mūsų viešoji erdvė. Kartais autoritetais laikyti asmenys patys save negailestingai naikina. Prisiminkime vos prieš pusmetį perspektyviausiu laikytą prancūzų politiką Dominique`ą Strauss-Kahną. Savaip savo autoriteto naikinimą tęsia kovon už rentų didinimą pakilę Nepriklausomybės akto signatarai ar kadenciją baigęs Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, viešai prabilęs apie tikrą ar tariamą šantažą, kai noras vėl pabūti viešumoje užgožė atsakomybės jausmą.

    Dabar buvusių, esamų ir būsimų Lietuvos vadovų autoritetą galėsime pamatuoti klausimu: „Ar įmanoma įsivaizduoti, kad X prezidentas ar prezidentė faksu gautų nurodymus, kaip privalu pasielgti?“ O dabar vietoj X įrašykime konkrečias pavardes...

     

    Komentaras skambėjo per Lietuvos radiją 2011 – 09 – 01

     

     

     

    Eurobasket 2011Lietuvos rinktinė sutriuškino Lenkiją

     

    Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė 37-ojo Europos vyrų krepšinio čempionato ("Eurobasket 2011") antrojo turo rungtynėse A grupėje Panevėžyje ketvirtadienį be vargo 97:77 (25:20, 28:18, 23:14, 21:25) nugalėjo Lenkijos krepšininkus ir iškovojo antrąją pergalę.

    Apylygė kova vyko tik pirmojo kėlinio pirmojoje pusėje, tačiau vėliau trenerio Kęstučio Kemzūros auklėtiniai ėmė tolti ir nepaliko varžovams vilčių net pagalvoti apie pergalę.

    Lietuvos rinktinėje rezultatyviausiai žaidė Mantas Kalnietis. Jis per 26 min. pelnė 19 taškų (dvitaškiai 6/6, tritaškiai 2/2, baudos 1/2), atkovojo 6 kamuolius ir atliko 6 rezultatyvius perdavimus. Darius Songaila surinko 14, Rimantas Kaukėnas - 11, o Martynas Pocius - 10 taškų. Kšištofas Lavrinovičius po krepšiais sugriebė 9 kamuolius.

    Antrąją nesėkmę patyrusiai Lenkijos komandai 16 taškų pelnė Tomas Kelatis (Thomas Kelati), po 10 - Dardanas Berisha ir Šimonas Ševčikas (Szymon Szewczyk).

    Rungtynes Lietuvos rinktinė pradėjo labai nervingai. Lietuvių žaidime buvo daug klaidų, o kiekvieną teisėjo švilpuką lydėjo diskusijų lavina. Pirmasis iš lietuvių ledus pralaužė M. Kalnietis. Jis per pirmąjį kėlinį surinko 10 taškų. Kėlinio pabaigoje lietuviai spurtavo 9:0 ir pirmąjį ketvirtį laimėjo 25:20.

    Antrame kėlinyje Lietuvos rinktinės lyderio vaidmens ėmėsi D. Songaila. Lietuvis vieną po kito siuntė kamuolius į lenkų krepšį ir iš viso per antrąjį ketvirtį surinko 10 taškų. Sužaidus 4 min. antrame kėlinyje, Lietuvos rinktinė jau pirmavo 35:24, o dar po 3 min. skirtumas išaugo iki 15 taškų lietuvių naudai.

    Trečiasis kėlinys prasidėjo lenkų spurtu 7:0, tačiau lietuviai neišsigando ir iš karto atsakė tuo pačiu. Tritaškį įmetė M. Pocius, du taškus pridėjo Šarūnas Jasikevičius. Atlaikę lenkų spurtą Lietuvos rinktinės žaidėjai visiškai atsipalaidavo, o persvara ėmė augti kaip ant mielių. Po trečiojo kėlinio lietuviai pirmavo jau 24 taškais.

    Ketvirtame kėlinyje skirtumas beveik nesikeitė. Sužaidus 5 min. abi komandos gavo po nesportinę pražangą, o rungtynių tempas sulėtėjo. Lietuviai visiškai atsipalaidavo, tačiau saugų skirtumą išlaikė - 97:77.

    Lietuvos krepšininkai pataikė 29 dvitaškius iš 37 (78,4 proc.), 7 tritaškius iš 15 (46,7proc.) ir laimėjo kovą dėl atšokusių kamuolių net 41-19.

    Mačą Panevėžio "Cido" arenoje stebėjo Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius.

    Kitas "Eurobasket 2011" rungtynes Lietuvos rinktinė žais penktadienį 21 val. su taip pat dvi pergales turinčia pasaulio vicečempione Turkijos komanda.

    Žymos: eurobasket 2011

     

    www.ve.lt 2011-09-01

     

     

    V.Pileckas. Marijampolėje atsiras galimybės pritraukti naujų investicijų

     

    Valdas Pileckas, Marijampolės savivaldybės tarybos narys, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnas

    2011 rugsėjo 1 d. 11:27

    Paskutiniame Marijampolės savivaldybės tarybos posėdyje žengtas ypatingai svarbus žingsnis: nuspręsta priimti Ūkio ministerijos pasiūlymą Marijampolės pramoninio parko teritorijoje steigti Marijampolės laisvąją ekonominę zoną (Marijampolės LEZ).

    Taip pat taryba nustatė, kokie konkretūs žemės sklypai ir kokiomis sąlygomis bus 49-eriems metams išnuomoti Marijampolės LEZ valdymo bendrovei. Remiantis Laisvųjų ekonominių zonų įstatymu, šiai bendrovei atrinkti Vyriausybės įgaliota institucija skelbs tarptautinį konkursą.

    Tai yra svarbus šių metų Marijampolės savivaldybės tarybos sprendimas, atveriantis rimtas galimybes ateityje Marijampolėje išvysti naujų, modernių verslo įmonių, kurios čia sukurtų ne vieną šimtą naujų, aukštos kvalifikacijos reikalaujančių darbo vietų. Tokio pasitikėjimo įkvepia būtent tai, jog didžiumą atsakomybės už Marijampolės LEZ sėkmę prisiima Vyriausybė, o privataus kapitalo valdytojas turės rimtų paskatų dėti pastangas, kad ši LEZ būtų gyvybinga ir patraukli investuotojams.

    Investicijos į savivaldybę neateina savaime, nepritraukiamos, paprasčiausiai pasiūlant žemės sklypą patogioje, tačiau investicijoms nepritaikytoje vietoje. Būtent patrauklumo pramonės parkui, kurio dalyje dėl sugedusių melioracijos įrenginių pavasarį plyti nemenka bala, labai trūko.

    Valdas Pileckas

    Daugelio tarybos narių požiūris šiuo klausimu buvo sveikas bei racionalus. Tiesa, klausimą svarstant kolegijoje ir komitetuose jautėsi valdančiosios daugumos nepasitikėjimas. Argumentas, kad Marijampolės LEZ valdys privati bendrovė, kurią tarptautinio konkurso būdu atrinks Vyriausybės įgaliota institucija, net ir sprendimo aiškinamajame rašte buvo pateiktas kaip neigiama šio projekto pasekmė.

    Verta priminti, kad jau visą dešimtmetį Marijampolėje veikia Marijampolės pramoninis parkas. Bet nė viena įmonė per tą dešimtmetį parke neįsikūrė. Savivaldybė pramoniniam parkui kurti žemės sklypus išpirko, pasiskolinusi 4 mln. litų, ir tai turėjo atsipirkti, sulaukus plyno lauko investicijų. Deja, dabar jau akivaizdu, kad tai buvo naivi svajonė.

    Investicijos į savivaldybę neateina savaime, nepritraukiamos, paprasčiausiai pasiūlant žemės sklypą patogioje, tačiau investicijoms nepritaikytoje vietoje. Tiesa, šiuo metu du sklypus jau yra išsinuomojusios dvi įmonės: vienas vietos verslininkas ketina steigti gamyklą ir chemijos laboratoriją, o su „Icor“ (buvusiu „Rubikonu“) susijusi kompanija taip pat nori įsikurti būtent šioje teritorijoje. Visgi tai nėra dideli pasiekimas vertinant 4 savivaldybės investuotus milijonus ir laikotarpį, kurį veikia šis pramoninės parkas.

    Investicijoms į Marijampolę pritraukti reikia žymiai daugiau pastangų, nei buvo daroma iki šiol. Reikia pripažinti, kad Marijampolei naujų investicijų, naujų įmonių ir darbo vietų reikia tarsi gryno oro. Galima buvo jas pritraukti anksčiau, savo jėgomis. Tam reikėjo ne tik paskirti žemės sklypus, kuriuose būtų galima kurtis įmonės, bet tuose sklypuose nutiesti visas komunikacijas (vandentiekį, elektros tinklus, interneto ryšį ir t. t.), sukurti tinkamą infrastruktūrą. Tokia infrastruktūra užtikrina, kad įmonėms būtų patogu steigtis, o mūsų pramonės parkas (dabar jau LEZ) atrodytų patraukliai.

    Būtent patrauklumo pramonės parkui, kurio dalyje dėl sugedusių melioracijos įrenginių pavasarį plyti nemenka bala, labai trūko. Pirmines investicijas į šio parko infrastruktūrą savivaldybė galėjo atlikti racionaliau paskirsčiusi iš Europos Sąjungos fondų gautas lėšas. Dalis dabar įgyvendinamų projektų tikrai galėjo būti nukreiptos į šį investicinį projektą. Tai būtų atsipirkę ir gal būt Marijampolės pramonės parkas būtų pagarsėjęs kaip sėkmingas mūsų savivaldybės projektas. Tačiau taip neįvyko ir reikalingas kitas kelias - juo ir žengiame.

    Marijampolės savivaldybės tarybai priėmus pasiūlymą dėl Marijampolės LEZ steigimo, Ūkio ministerija įsipareigoja iš 2014–2020 metų ES paramos lėšų investuoti į Marijampolės LEZ infrastruktūros kūrimą. Kadangi Marijampolės LEZ valdytojas bus privati įmonė, atrinkta skelbiant viešą ir skaidrų tarptautinį konkursą, kuriame galės dalyvauti ir mūsų savivaldybės įmonės, todėl galime tikėtis žymiai aktyvesnės investicijų medžioklės.

    Tikėtina, kad per Marijampolės LEZ į mūsų savivaldybę bus nukreipta dalis Vyriausybės pritraukiamų tiesioginių investicijų. Prisiminkime, kad vien per pastarąjį pusmetį Vyriausybė į Lietuvą pritraukė 19 tiesioginių investicijų projektų, o kur dar vietos įmonių investicijos. Ateityje dalis šio investicijų srauto gali būti nukreipta būtent į Marijampolės laisvąją ekonominę zoną, nes ji dėl savo išskirtinumų, kuriuos dar reikia išryškinti, gali būti labai patraukli užsienio investuotojams.

    Marijampolė yra nemenkas transporto mazgas, kuriame susikerta magistraliniai ir tarptautiniai keliai bei labai svarbi geležinkelio linija. Ji taps dar didesniu Marijampolės privalumu kai bus užbaigtas „Rail Baltica“ projektas. Priminsiu, kad analogiškose Kauno ir Klaipėdos laisvosiose ekonominėse zonose įmonės yra šešeriems metams atleidžiamos nuo pelno mokesčio, o dar dešimtmečiui pelno mokestis sumažinimas 50 procentų ir taikomos kitos mokestinės lengvatos. Taigi, kartu su patraukliomis mokesčių lengvatomis, patogia geografine vieta ir išvystyta infrastruktūra Marijampolės LEZ gali tapti svarbiu regiono investicijų centru. Marijampolės savivaldybė iš to neabejotinai išloš:

    · Marijampolė bus glaudžiau susieta su Vyriausybės vykdomomis investicijų pritraukimo programomis, todėl mūsų savivaldybėje ateityje matysime naujų, modernių ir perspektyvių kompanijų, kurios kurs ne vieną šimtą naujų darbo vietų;

    · nenaudojant savivaldybės biudžeto lėšų bus sukurta moderni Marijampolės LEZ infrastruktūra;

    · vietos verslininkai turės patrauklią teritoriją su išvystyta infrastruktūra, kurioje galės įgyvendinti naujus investicinius projektus;

    · sumažinsime savivaldybės įsiskolinimus (šiuo metu yra pasiskolinta 4 mln. litų pramonės parko žemei išpirkti, šie pinigai sugrįš žemę išnuomojus privačiam valdytojui).

    Taigi, akivaizdu, kad šis Marijampolės savivaldybės taryboje priimtas sprendimas, kuris iš pradžių buvo sutiktas skeptiškai, atveria puikias galimybes Marijampolės savivaldybės ekonominei, ūkinei ir socialinei plėtrai, tobulėjimui. Kartu tikiuosi, kad tai bus ženklas vietos politikams palankiau žiūrėti į sąžiningą ir atsakingą verslą, kad skatins nebijoti atsiverti modernumui ir konkurencijai.

    Taip pat tai neleis Marijampolės valdantiesiems skųstis Vyriausybės dėmesio stoka, nes šalia smulkesnių, visą Lietuvą apimančių, projektų, kuriais ši Vyriausybė prisideda prie gerovės kūrimo Marijampolėje, turėsime dar vieną labai aiškų Vyriausybės įsipareigojimą tiesiogiai Marijampolės savivaldybei ir jos žmonėms.

     

    Www.delfi.lt 2011 – 09 – 01

     

     

     

    Įsigalioja nauja Karo prievolės įstatymo redakcija

     

    Rugsėjo 1 d. įsigalioja nauja Karo prievolės įstatymo redakcija, kuri numato tris privalomosios karinės tarnybos atlikimo būdus - trijų mėnesių trukmės bazinius karinius mokymus, devynių mėnesių nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą ir jaunesniųjų karininkų vadų mokymus.

    Į bazinius karinius mokymus ir nuolatinę privalomąją karo tarnybą bus šaukiami karo prievolininkai nuo 19 iki 26 metų ir savanoriai nuo 18 iki 38 metų. Į jaunesniųjų karininkų vadų mokymus bus šaukiami norą raštu pareiškę 18-32 m. amžiaus karo prievolininkai, studijuojantys aukštosiose mokyklose arba jas baigę.

    Privalomąją pradinę karo tarnybą galės atlikti ir moterys, galimybė atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą išliks.

    Į privalomąją pradinę karo tarnybą jaunuoliai visų pirma bus kviečiami savanoriškumo pagrindais. Noro nepareiškę prievolininkai bus šaukiami atsitiktine tvarka tik pritrūkus norinčiųjų į privalomąją pradinę karo tarnybą eiti savanoriškai.

    Atlikusiems privalomąją pradinę karo tarnybą naujoje įstatymo redakcijoje numatytos įvairios skatinamosios priemonės, tokios kaip dalies sumokėtos studijų kainos kompensavimas, pirmenybė darbinantis į valstybės tarnybą, pirmenybė į valstybės finansuojamas studijų vietas, darbo ir įdarbinimo subsidijavimas.

    Privalomąją karinę tarnybą atliekančių karių metinį ribinį skaičių kasmet nustatys Seimas. Taip pat Seimas tvirtins būdą, kuriuo bus atliekama privalomoji pradinė karo tarnyba. Taip įtvirtinama lanksti privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo sistema, kuomet Seimas galės kasmet koreguoti kariuomenės komplektavimą atsižvelgdamas į politinę ir saugumo situaciją.

    Naujasis įstatymas numato privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo atidėjimą aukštųjų mokyklų studentams, tačiau studijavusiems aukštosiose mokyklose šaukimas bus pratęsiamas iki 38 metų amžiaus. Tarnyba taip pat gali būti atidėta ir kai kuriais kitais pagrindais - jei karo prievolininkas vienas augina nepilnametį vaiką, yra paskirtas neįgalaus asmens globėju, yra įtariamasis baudžiamajame procese arba atlieka bausmę ir kt.

    Privalomąją karo tarnybą sudaro ne tik privalomoji pradinė karo tarnyba, bet ir tarnyba rezerve bei tarnyba mobilizacijos atveju. Karo prievolininkai, atlikę privalomąją pradinę karo tarnybą, toliau galės tarnybą tęsti aktyviojo rezervo arba parengtojo rezervo kariniuose vienetuose.

    Į aktyviojo rezervo karinius vienetus bus skiriami tik norą pareiškę karo prievolininkai. Jie kasmet su savo kariniu daliniu dalyvaus mokymuose ir pratybose, galės vykti į tarptautines misijas.

    Į parengtojo rezervo karinius vienetus privalomąją pradinę karo tarnybą atlikę karo prievolininkai bus skiriami privaloma tvarka arba jiems pareiškus norą. Šie asmenys bus šaukiami atlikti užduotis tik ekstremalių situacijų atvejais.

    Karo prievolės įstatymo nuostatos buvo peržiūrėtos dėl 2008 m. sprendimo sustabdyti šaukimą atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą ir Konstitucinio Teismo išaiškinimo dėl teisės aktų, susijusių su kariuomenės pertvarka, konstitucingumo. Nutarimas konstatavo būtinybę nustatyti teisinį reguliavimą, kuris numatytų kitokias nei privalomoji pradinė karo tarnyba priemones, užtikrinančias tinkamą piliečių parengimą ginti valstybę.

     

    Www.delfi.lt 2011 rugsėjo 1 d.

     

     

     

    Baltarusija pasiūlymus ES nesėkmingai bandė perduoti per Lietuvą

     

    Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka vėl bando pagerinti santykius su Europos Sąjunga (ES), žadėdamas paleisti politinius kalinius ir siūlydamas derybas dėl politinės ateities, rodo "Reuters" cituojamas Bulgarijos užsienio reikalų ministro laiškas, parengtas po jo susitikimo su A.Lukašenka.

    Teigiama, kad Baltarusija žinią per Bulgariją nusprendė pasiųsti po to, kai Lietuva ir Italija atsisakė būti tarpininkais.

    "Baltarusija bando žaisti tą patį žaidimą kaip visada, bet šįkart tai nesuveiks. Minskas bandė įsitraukti per tradicinius kanalus Italijoje ir Lietuvoje, bet sulaukė griežto atsako, ir tada Bulgarija nusprendė įsiterpti", - ketvirtadienį "Reuters" sakė neįvardijamas diplomatinis šaltinis.

    Anot "Reuters", Bulgarijos užsienio reikalų ministras Nikolajus Mladenovas su A.Lukašenka susitiko Minske praeitą savaitę ir surašė pasiūlymus laiške ES užsienio politikos vadovei Catherine Ashton bei bloko užsienio reikalų ministrams. Anot laiško, A.Lukašenka sutiko paleisti bent keturis politinius kalinius iki šios savaitės pabaigos ir panaikinti kaltinimus dar dviems. Visi kiti politiniai aktyvistai turėtų būti paleisti iki spalio pradžios, teigia naujienų agentūra.

    Minskui paleidus keletą opozicijos aktyvistų, Lietuvos ir Lenkijos užsienio reikalų ministrai šią savaitę pareiškė, kad Baltarusijos režimas turi ne tik paleisti, bet ir reabilituoti politinius kalinius.

    "Atidaryti kalėjimo duris ir išleisti yra nepakankama. Mano įsitikinimu, politiniai kaliniai turi būti reabilituoti ir tik tada galima pradėti kažką kalbėti. Kada žmogus nereabilituotas, pasikeitus situacijai jis vėl gali būti apkaltintas", - BNS trečiadienį sakė Lietuvos diplomatijos vadovas Audronius Ažubalis.

    "Jei A.Lukašenka rimtai kalba apie apskritąjį stalą, skubus visų politinių kalinių paleidimas ir reabilitavimas yra būtina sąlyga", - socialiniame tinkle "Twitter" parašė Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis.

    Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pastaruoju metu Baltarusijos režimo išsakytą kvietimą kalbėtis ir švelnėjančią poziciją politinių kalinių atžvilgiu pavadino nieko naujo nerodančiu kaimyninės šalies politiniu ciklu.

    "Kaip ir minėjau anksčiau, mes matome ketvirtą rinkimų ir porinkiminės situacijos Baltarusijoje ciklą. Jau daugiau kaip 16 metų labai panašią elgseną - po rinkimų konfliktas, atitolimas su Europos Sąjunga, politiniai kaliniai, po to palaipsnis jų paleidimas ir mėginimas suartėti arba žaisti žaidimą tiek su Vakarais, tiek su Rytais. Matome tą patį procesą, jis gana dėsningas, sistemingas ir tikrai nieko nestebina", - ketvirtadienį Molėtuose žurnalistams sakė Lietuvos vadovė.

     

    www.delfi.lt 2011 rugsėjo 1 d.

     

     

     

    Išgyvenimo drama lietuvybės saloje

     

    JAV Rytų pakrantę siaubęs uraganas "Irene" Amerikos lietuvių vestuves pavertė Holivudo vertu įtempto veiksmo trileriu. Dramatiška istorija sulaukė išskirtinio didžiausių JAV ir Kanados dienraščių bei televizijos kanalų dėmesio.

    Beveik 50 žmonių gyvybių pareikalavęs ir daugiau kaip 7 mlrd. dolerių nuostolių atnešęs Niujorko, Vermonto, Naujojo Džersio ir kitų valstijų miestus talžęs uraganas "Irene" neaplenkė ir ten gyvenančių mūsų tautiečių. Tačiau tik kai kurie jų tapo tikros išgyvenimo dramos herojais.

    Vestuvių data praėjusį šeštadienį pasirinkę JAV lietuviai Austė Kuolaitė ir Jonas Didžbalis nenutuokė, kad įsimintiniausia jų gyvenimo diena gali virsti košmaru jiems patiems ir daugiau kaip šimtui artimiausių draugų ir giminaičių. Stichijos gniaužtai juos tris dienas laikė atkirstus nuo pasaulio ne kur kitur, o lietuvybės oazėje - vasaros stovykloje "Neringa".

    Meldėsi ir meditavo

    Į Vermonto valstijoje, Bratleboro miesto apylinkėje, esančią lietuvybei ir krikščioniškosioms vertybėms puoselėti JAV lietuvių įsteigtą vasaros stovyklą "Neringa" suplūdo didelis būrys svečių. Po saulėtu rugpjūčio dangumi susituokę A.Kuolaitė ir J.Didžbalis ankstyvą kitos dienos rytą išvydo priešingą vaizdą. Salą, kurioje įsikūrusi "Neringa", supantis upelis dėl uragano neregėtai patvino, o stiprūs vėjo gūsiai ir smarki upelio srovė nuplovė vienintelį salą su išoriniu pasauliu jungusį tiltelį. 105 tuo metu stovyklavietėje buvę žmonės buvo atkirsti nuo pasaulio. "Trijų metrų skersmens drenažo vamzdžiai pro šalį lėkė kaip alaus skardinės. Visą dieną čia vyko tikrai pamišėliški dalykai. Iš tilto liko turėklų nuotrupos", - saloje patirtais išgyvenimais internete dalijosi ten buvęs Aidas Kupčinskas.

    Apylinkes užtvindęs vanduo nuplovė ir didžiąją pro stovyklavietę ėjusio kelio dalį. Saloje įstrigę žmonės žinojo, kad bent keletą dienų gelbėtojams juos pasiekti bus neįmanoma. "Žmonės pranešė esantys geros nuotaikos, atstato sugriautas stovyklos dalis ir meldžiasi. Jie turi nuo vestuvių likusių maisto atsargų, atsarginis generatorius juos aprūpina elektra", - rašoma Amerikos lietuvių bendruomenės nariams antradienį išplatintame laiške.

    "Užsiiminėjome jogos pratimais. Susiorganizavome meno ir masažo pamokėlių. Žmonės neprarado optimizmo", - internete rašė saloje buvęs Almis Kuolas.

    Išvadavo tautiečiai

    Tik išnykus paskutiniams "Irene" pėdsakams stovykloje užstrigusius žmones aplankė JAV karinių oro pajėgų sraigtasparnis. Pilotai buvo atsiųsti pasiteirauti apie galimą medicinos ar kitą būtiniausią pagalbą. Šis vizitas stichijos įkaitams paliko neišdildomą įspūdį. Vėliau atsiradus galimybei pasiekti salą ir nuslūgus vandeniui, vietos lietuvių bendruomenė suorganizavo transporto karavaną. Jis iš salos sėkmingai evakavo visus žmones.

    "Ačiū! Ačiū! Ačiū! Mes visi sveiki, saugūs ir pagaliau galima tik pasijuokti iš šio išbandymo. Tai tik dar labiau suartino mūsų lietuvišką bendruomenę ir norime padėkoti visiems", - po neregėto išbandymo socialiniame tinkle parašė neįprastas vestuves atšokusi A.Kuolaitė.

    Buvo nepasirengę

    Kaip LŽ vakar pasakojo Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) pirmininkė Regina Narušienė, ši drama įvyko dėl to, kad JAV Rytų pakrantės valstijos yra nepasirengusios tokioms gamtos stichijoms. "Šioje vietovėje nieko panašaus nebuvo nutikę bent 30 metų. Ją nusiaubė 112 kilometrų per valandą siekiantys vėjo gūsiai ir stiprios liūtys. Gyventojai šiose valstijose neturi įsirengę tinkamų slėptuvių, tad reti uraganai čia padaro itin daug žalos", - teigė ji.

    R.Narušienės tvirtinimu, nuniokota "Neringos" stovykla dėl itin didelės jos reikšmės Amerikos lietuviams turėtų būti atstatyta. Tačiau esą didžiausių problemų kils dėl tiltelio atstatymo, kurio remontas gali brangiai atsieiti. "Amerikoje ši istorija buvo nušviesta itin plačiai, tačiau Lietuvoje ji nesulaukė jokio dėmesio, nors įvykiai vyko lietuvybės saloje. Čia savo vaikams diegiame lietuviškumą, jie bendrauja tarpusavyje ir stiprina savo saitus su Lietuva", - pabrėžė PLB pirmininkė.

    Atsidūrė dėmesio centre

    Aktyviausiai "Neringos" istorija domėjosi JAV televizijos kompanija NBC, tiesiogiai sekusi įvykius saloje. "Šeštadienį oras buvo fantastiškas. Tačiau sekmadienio rytą viskas subjuro, prasidėjo smarkios ir viską nuplovusios liūtys. Žmonėms gresia būti atskirtiems nuo pasaulio keletą dienų", - antradienį pranešė NBC.

    Vienas didžiausių JAV žurnalų "Inside edition" taip pat plačiai nušvietė šią istoriją. "Tai buvo svajonių vestuvės vasaros stovykloje, surengtos nuotakos pasirinktoje vietoje dėl geriausių jos vaikystės atsiminimų. Tačiau uragano "Irene" atneštas potvynis žmones paliko įkalintus be galimybės evakuotis", - dramatiškai rašoma žurnale.

    Didžiausias Kanados naujienų portalas "The Star" paskelbė publikaciją pavadinimu "Uraganas "Irene" santuokai suteikė audringą pradžią". "Nekviestas svečias pribloškė A.Kuolas ir J.Didžbalis didžiąją jų vestuvių dieną", - rašyta portale.

     

    Lietuvos žinios TADAS VALANČIUS 2011 – 09 - 02

  • Prezidente

    "Esame išlikimo kryžkelėje"

     

    Jokia betautė ir beveidė visuomenė, jokios finansinės Europos Sąjungos injekcijos nepadės Lietuvai atsistoti ant kojų, kol neatgims svarbiausias dalykas - suvokimas, kad esame atsakingi už tą žemės lopinėlį, kuriame gyvename, taip pat - atsakingi už savo pačių ateitį. Visais laikais buvome darbštūs, kūrybiški, išradingi žmonės. Turime savo kultūrą, sugebame sėkmingai dirbti daugelyje sričių. Tikrai nesame nevykėliai, tačiau tam, kad išliktų tauta ir valstybė, to nepakanka. “, - konstatuoja filosofas Vytautas RADŽVILAS.

    Lietuva pardavinėjama „po truputėlį"

    Pirkite butą arba namą ir jums atsivers visas Šengenas. Pirkite, nes nusipirkti „truputį Lietuvos“ ypač paprasta. Tokiais žodžiais į Druskininkus atvykstančius pinigingus rusus ir baltarusius vilioja kurorto verslininkai. Jeigu reikia, padės nusipirkti ir žemės. Legaliai.

    Tautinė trintis sutrukdė verslui

    Kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ teigia turėjusi uždaryti vieną iš savo filialų Vilniaus krašte tik dėl to, kad bendrovė yra lietuviško kapitalo įmonė. Anot unijos vadovų, neva lenkų interesus ginančių politikų skatinami vietos gyventojai akivaizdžiai ignoravo lietuvišką filialą. Tuo tarpu lenkų valdoma kasa Rytų Lietuvoje sėkmingai veikia.

    Iš didelių vilčių - didelis šnipštas

    Per Europos krepšinio čempionatą apgyvendinimo paslaugas siūlę verslininkai ir privatūs asmenys susierzinę - sprogo išpūstas burbulas, kad didžiuosius šalies miestus, kur vyksta krepšininkų kovos, užplūs tūkstančiai krepšinio aistruolių ir siūlančiuosius nakvynę apipils pinigais.

    Lenkai - ant menčių

    Vakar Europos krepšinio čempionate Lietuvos ekipa pasiekė antrą pergalę įveikusi lenkus įtikinamu rezultatu 97:77. Mūsiškiai su kaupu atsirevanšavo kaimynams už skaudų pralaimėjimą Vroclave prieš dvejus metus. Šiandien lietuvių varžovai bus turkai. Vakarykščių rungtynių rezulatai ir vertinimai - priede „Sporto žmonės“.

    Daugiau numeryje: "Renovacijos kabliukas su nauju jauku", "Kodėl Punsko lietuviai neverkšlena", "Sirgaliams paklotos lovos tebestovi nepaliestos", "Aiškėja CŽV kalinių kankinimų istorija" ir kt.

     

    www.respublika.lt 2011 rugsėjo mėn. 02 d.



    Prezidentė: kitų metų prioritetas yra pensijų, o ne signatarų rentų atstatymas

     

    Kitų metų prioritetas turėtų būti pensijų, o ne signatarų rentų atstatymas, ketvirtadienį sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė.

    Manyčiau, kad vis tik prioritetas yra mėginti padėti tiems žmonėms, kam yra sunkiausia, t. y. mūsų pensininkams, kurie gauna labai neženklias pensijas. O rentos, norėčiau tik priminti, yra daugiau kaip 2 tūkst. litų rentos. Tai, ko gero, prioritetą skirčiau tiems, kuriems yra sunkiau“, – žurnalistams sakė prezidentė.

    Pasak D. Grybauskaitės, būtina įvertinti pasaulyje besiklostančią ekonominę situaciją ir jos poveikį Lietuvai.

    Kalbėjau ir su premjeru, ir su finansų ministre ir puikiai suprantu mūsų biudžetinę situaciją. Puikiai matome perspektyvas kitąmet ir turime matyti, kas vyksta aplink Lietuvą. Tai yra tikėtinos ekonominės problemos ir antros sunkmečio bangos įtaka mūsų ekonomikai“, – teigė šalies vadovė.

    Premjeras Andrius Kubilius trečiadienį taip pat pareiškė, jog Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo Akto signatarams skirtos rentos – ne pensijos, tad ir jų grąžinti į prieškrizinį lygį neplanuojama.Tuo tarpu tokiems planams pritarta parlamento valdyboje, trečiadienį patvirtino Seimo pirmininkė Irena Degutienė.

     

    Alfa.lt 2011 - 09 – 01

     

     

    Landsbergis: Rugsėjo 1-oji – laisvės diena

     

    Europos parlamento narys Vytautas Landsbergis rugsėjo 1-ąja dieną prisiminė, kad rugsėjo pirmoji buvo įrašyta įstatyme kaip atmintina Laisvės diena.

    Kažkuriais palankesniais laikais rugsėjo pirmoji buvo įrašyta įstatyme kaip atmintina Laisvės diena. Minėjom ne tik mokslo metų pradžios šventę, bet ir pirmąją dieną – skaičiuojant nuo 1993 metų, - kai mūsų šalį apleido buvusi sovietų okupacinė, o tada jau draugiškesnės Rusijos kariuomenė. Nuo 1944-ųjų vasaros ji užsibuvo išties ilgokai.

    Ką gi, laikai greit vėl tapo nepalankesni tokia dvigubai šventės sampratai, ir grįžusi kairioji Seimo dauguma, berods, paties Č. Juršėno apgalvotu pasiūlymu išstūmė atmintiną Laisvės dieną į kalendoriaus užribį – rugpjūčio 31-ąją. Formalus pataisos pretekstas buvo ta mažytė aplinkybė, kad paskutinis svetimos kariuomenės ešelonas kirto sieną kelios minutės prieš vidurnaktį. Pagal tai galėtume minėti rugpjūčio 31-osios – rugsėjo 1-osios laisvės naktį, bet rytas ir diena be neprašytų svečių išaušo jau rugsėjo 1-ąją... Tiek to, kairieji manevrai dėl Laisvės dienos liko gana aiškūs.

    Rezultatas tas, kad niekas jos jau ir nebeprisimena. Čia kalti visi mūsų viešojo gyvenimo viršininkai. Bet aš dabar nors iš kito užribio sveikinu visus Laisvės dienos proga. Norėčiau, kad ir moksleiviai, mokytojams paaiškinus, ją suvoktų.

    Panašiai turiu dar kiek apgailestauti, kad rugpjūčio 23-ąją kaip Europos Sąjungos oficialią nacių ir bolševikų diktatūrų aukų pagerbimo dieną prisiminėme tik prie A. Mickevičiaus paminklo. Lenkijos valstybė ir visuomenė ją ką tik paminėjo ypač iškilmingai. Mums nebereiktų laukti, bet augti dar teks.“

     

    Alfa.lt 2011-09-01

     

     

     

    Prezidentė: Lietuva sudaro geras švietimo sąlygas tautinėms mažumoms

     

    Prezidentė: mokykla ir mokytojai suteikia gyvenime progą

    Premjeras: Lietuvai reikalingi kūrybingi ir dinamiški jaunuoliai

    Vilniuje Mokslo dieną nuobodu nebus

    Beveik odė Mokytojui

    Lietuva sudaro vienas iš geriausių sąlygų pasaulyje tautinėms mažumoms mokytis gimtąja kalba, ketvirtadienį sakė šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė.

    Kalbėdama su žurnalistais Molėtuose šalies vadovė pabrėžė, kad Lietuvoje yra daugiau kaip 80 lenkų mažumai skirtų mokyklų, kur galima pradėti ir baigti mokslus lenkų kalba. Tuo tarpu likusioje Europoje tokių mokyklų yra 40, o Jungtinėse Valstijose, kur gyvena daugiau kaip 1 mln. lenkų, nėra nė vienos tokios mokyklos, sakė prezidentė.

    Galiu tik dar kartą pasakyti labai tiesiai, kad Lietuva pasižymi viena iš geriausių savo švietimo sistema tautinėms mažumoms padėčių. Aš norėčiau palinkėti ir kitoms valstybėms, ir kitoms tautinėms mažumoms turėti tokias sąlygas kaip Lietuvoje“, - apsilankiusi Molėtų pradinėje mokykloje sakė šalies vadovė, paprašyta pakomentuoti penktadienį lenkų mažumos rengiamą mitingą prie Prezidentūros.

    Nekalbėkime apie nuolaidas, o kalbėkime apie tai, kad kiekvienas turėtume išmokti tas kalbas, kuriomis kalba mūsų piliečiai. Ir aš kalbu praktiškai visomis mūsų tautinių mažumų kalbomis ir tuo didžiuojuosi. Manau, kad tai yra ir pagarba mūsų tautinėms mažumoms“, - sakė D.Grybauskaitė.

    Lietuvos lenkų politikai kritikuoja naujas Švietimo įstatymo nuostatas, kuriomis plečiamas dalykų dėstymas lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose ir ketinama suvienodinti lietuvių kalbos egzaminą visiems moksleiviams, po dvejų metų atsisakant palengvinto egzamino tautinių mažumų atstovams. Dėl to pentkadienį organizuojamas mitingas, kalbama ir apie streikų galimybę.

    Lietuva valdžia sako, kad taip artėjama prie Europos standartų ir siekiama sudaryti geresnes sąlygas tautinėms mažumoms geriau išmokti valstybinę lietuvių kalbą, taip pagerinant jų galimybes konkuruoti darbo rinkoje ateityje.

     

    www.alfa.lt Paskelbta 2011-09-01

  • Lietuvos verslo vadovų portretas

    Visuomeninės organizacijos sveikina rugsėjo 1-osios proga ir smerkia Lenkų rinkimų akcijos veiksmus

     

    Rugsėjo 1-osios proga keturios visuomeninės organizacijos išplatino bendrą pareiškimą-sveikinimą su mokslo metų pradžia:

    SVEIKINAME SU NAUJŲ MOKSLO METŲ PRADŽIA.

    Mokslo metų pradžia visiems yra didelė šventė.

    Sveikiname visus, ypač pietryčių Lietuvos mokytojus, mokinius, tėvus ir linkime kuo geriausios sėkmės

    MOKYTIS, DIRBTI SAVO IR TĖVYNĖS LABUI.

    Didelis Lietuvos Respublikos laimėjimas yra atnaujintas Švietimo įstatymas. Jis sudaro galimybę gerai išmokti valstybinę kalbą, išsamiau ir objektyviau susipažinti su savo Tėvynės istorija, geografija, pilietiniu ugdymu. Visi abiturientai nepriklausomai nuo tautybės ir gimtosios kalbos galės vienodai konkuruoti darbo rinkoje ir nepatirti nepatogumų.

    Apgailestaujame, kad Lenkų rinkimų akcija dėl savanaudiškų politinių tikslų drumsčia šventinę nuotaiką streikų organizavimu bei raginimu nevykdyti Švietimo įstatymo. Švietimo ir mokslo ministras teisingai pastebėjo, kad tokie Lietuvos lenkų politikų veiksmai yra mėginimas supriešinti Lietuvoje gyvenančius skirtingų tautybių žmones.

    Lietuvos visuomeninės organizacijos smerkia prieškonstitucines akcijas, kviečia gerbti Lietuvos valstybės įstatymus ir nedalyvauti rugsėjo 2 d. mitinge bei streikuose.

    Kuo geriausios sėkmės dirbant tautos ir valstybės gerovei.

    Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas

    „Vilnijos“ draugijos pirmininkas Kazimieras Garšva

    Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis

    Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos pirmininkas Jonas Burokas

     

    www.alkas.lt 2011 09 01 09:04



    Atkeliavo Rugsėjo 1-ojiatnaujinta

     

     

    Duotas startas naujų mokslo metų pradžiai – atėjo Rugsėjo 1-oji. Nešini kardelių, astrų ir kitais įvairiausiais žiedais, šiemet į 1317 bendrojo lavinimo mokyklas susirinks apie 400 tūkstančių mokinių, aukštųjų mokyklų auditorijas užplūs per 31 tūkst. pirmakursių.

    Klasėse laukiama apie 31 tūkstančio pirmokų. Tai - daugiau negu pernai. Baigiamiesiems brandos egzaminams šiais mokslo metais rengsis apie 37 000 abiturientų vidurinėse mokyklose ir gimnazijose bei 9400 antrakursių profesinėse mokyklose.

    „Rugsėjo 1-osios proga nuoširdžiai sveikinu visus, pasirinkusius mokslo ir žinių kelią. Tegul jis būna sėkmingas ir juo einantiems, ir juo vedantiems. Mokykla - ne tik savęs ir pasaulio pažinimo, bet ir valstybės kūrimo pradžia. Esame išsilavinusi, kūrybinga ir darbšti tauta. Kartu kurkime pažangią, veržlią ir atvirą pasauliui Lietuvą“, - sveikinime sako prezidentė Dalia Grybauskaitė.

    Prezidentė linki, kad šie mokslo metai kiekvienam taptų tobulėjimo ir atradimų metais.

    Seimo pirmininkė Irena Degutienė Rugsėjo 1-osios proga sveikindama Lietuvos dėstytojus ir mokytojus, studentus ir moksleivius pabrėžia, kad kiekvieni nauji mokslo metai atveria jaunimui naujas galimybes ir ragina tinkamai pasinaudoti mokytojų bei dėstytojų sukauptais išminties lobiais.

    „Kiekviena nauja pradžia, kaip ir kiekvieni nauji mokslo metai, kviečia visus žmones tikėti ateitimi ir tikėtis viso ko geresnio. Taip pat ir Rugsėjo 1-ąją visuomet pasitinkame ne tik mintimis apie naujus darbus, bet ir džiugių bei smagių akimirkų viltimi“, – sako I. Degutienė.

    „Nuoširdžiai sveikinu su Rugsėjo 1-ąja – naujų mokslo metų pradžia. Šiandien esame laisvi kurti, džiaugtis gyvenimu, siekti pačių didžiausių tikslų. Todėl šia proga linkiu visiems geriausios kloties, žingeidumo, didelių ambicijų, gebėjimo siekti pergalės, taip kaip to paties mes tikimės iš Lietuvos krepšininkų“, - sako premjeras Andrius Kubilius.

    Pasak premjero, žinios šiandieniniame pasaulyje - pats svarbiausias pagrindas visiems mums siekti savo asmeninės sėkmės ir siekti sėkmės savo šaliai.

    „Sveikinu su Rugsėjo 1-ąja – ypatinga metų diena, kuri mūsų visų gyvenime ženklina mokslo ir žinių pradžios etapą“, - teigia švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius.

    Pasak G. Steponavičiaus, mokykla yra kiekvienos tautos ir valstybės gyvavimo, klestėjimo pagrindas.

     

    www.DELFI.lt 2011 rugsėjo 1

     

     

     

     

    V.Dombrovskis: Latviją galėjo ištikti Baltarusijos likimas

     

    Antra nacionalinės valiutos devalvacija ir dabartinė ekonominė situacija Baltarusijoje rodo, kokioje padėtyje galėjo atsidurti Latvija, jeigu šalies vyriausybė ir centrinis bankas būtų nusprendę devalvuoti latą, interviu vietos televizijai sakė Latvijos ministras pirmininkas Valdis Dombrovskis.

    "Šalies gyventojų perkamoji galia žymiai sumažėjo, o Baltarusijos valdžiai labai sunkiai sekasi sutvirtinti biudžetą. Dabar jie ir vėl devalvuoja nacionalinę valiutą", - teigė V. Dombrovskis.

    Latvijos premjeras taip pat pridūrė, kad situacija Baltarusijoje kol kas neturėjo įtakos Latvijai, taigi priežasčių nerimauti nėra.

    "Nepaisant to, kitas klausimas yra, ar Aliaksandro Lukašenkos režimas išgyvens šį procesą", - teigė V. Dombrovskis.

    2011 m. gegužę Baltarusijos valdžia ryžosi devalvuoti rublį, tačiau tai nedavė laukiamo efekto: valiutų rinka neatsigavo. Galiausiai rugpjūčio 30 d. A. Lukašenka paskelbė, kad nuo rugsėjo vidurio Baltarusijoje įvedamas laisvas rublio kursas. Tai reiškia, kad greičiausiai vietos valiuta bus devalvuota dar pusantro ar du kartus. Dabar oficialus JAV dolerio kursas Baltarusijoje sudaro apie 5000 vietos rublių, tačiau juodojoje rinkoje už dolerį siūloma 8000-9000 rublių.

    Liepą, palyginus su tuo pačiu praėjusių metų mėnesiu, infliacija Baltarusijoje išaugo 41 proc., o Baltarusijos centrinis bankas šį mėnesį padidino bazinę palūkanų normą iki 22 proc. ir taip stengiasi pažaboti augančias vartotojų kainas.

     

    www.delfi.lt 2011 rugpjūčio 31 d.

     

     

    A.Kubilius: nematau priežasčių galvoti, kad turėtų didėti rentos

     

    Premjeras Andrius Kubilius nemato priežasčių, dėl kurių turėtų didėti sumažintos signatarų rentos. Tuo metu Seimo valdyba yra pritarusi siūlymui šias rentas sugrąžinti į buvusį lygį.

    „Noriu priminti, kad signatarų rentos yra susietos su Seimo narių atlyginimais, kurie kaip ir Vyriausybės narių, premjero atlyginimai yra sumažinti ir tikrai nesiruošiama jų didinti. Nematau priežasčių galvoti, kad turi didėti rentos. Mūsų planuose tokių dalykų nėra. Rentos nėra pensijos, mes kalbame apie tas pensijas, kurios yra svarbios dėl amžiaus esantiems pensijoje“, – trečiadienį po Vyriausybės posėdžio žurnalistams sakė premjeras.

    Seimo finansininkai yra paskaičiavę, kad rentų atstatymui kitąmet reikėtų maždaug 640 tūkst. Lt.

    „Mes buvom valdyboje susitikę ir su Signatarų klubu, ir buvo apie tai diskutuota, ir remiantis tuo, kad atstatomos pensijos, renta dažniausiai signatarams ir yra kaip pensija, jei neturi pajamų, valdyba svarstydama šį klausimą, kai kanceliarija pristatė biudžeto projektą, pritarė, kad išties reikėtų atstatyti“, – žurnalistams trečiadienį Seime sakė I.Degutienė.

    Nuo 2010 m. signatarų rentos yra sumažintos 20 proc. Joms šiemet skirta kiek daugiau nei 2 mln. Lt.

    Šiuo metu signataro renta yra 2764 Lt.

    Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, signatarų rentas gauna 69 žmonės, signataro našlių ir našlaičių – 10 žmonių.

     

    www.DELFI.lt Rasa Lukaitytė,2011 rugpjūčio 31 d.

     

     

     

    Lietuvos verslo vadovų portretas

     

    Statistinis Lietuvos vadovas – gerokai jaunesnis negu Vakarų šalyse ir lankstesnis bei entuziastingesnis negu kitose Baltijos valstybėse.

    Vidutinis Lietuvos vadovas: 42–43 metų vyras, įmonei vadovaujantis šešerius metus, savo rankose laikantis prekybos ar paslaugų bendrovės vairą ir diriguojantis vidutiniam 12 žmonių kolektyvui. Jis ambicingas, lankstus, įgijęs ar siekiantis antro diplomo, tačiau besiorientuojantis į trumpalaikius įmonės veiklos rezultatus. Tokį Lietuvos vadovo portretą nupiešė savaitraštis “Veidas”, konsultuodamasis su vadovų atrankos specialistais ir išnagrinėjęs įvairius tyrimus.

    Lietuvos vadovai – tarp jauniausių

    Lietuvos įmonių vadovų amžiaus vidurkis – 42–43 metai. Tai atskleidė ir “Veido” prašymu kreditų biuro “Creditinfo” atlikta 70 tūkst. įmonių analizė, ir “Consulteam Baltics” vykdytas tyrimas.

    Lietuvos įmonių generaliniai direktoriai atsiduria tarp jauniausių pasaulyje. Už kolegas JAV mūsų vadovai jaunesni visu dešimtmečiu: tyrimų bendrovės “Spencer Stuart” duomenimis, generalinių direktorių, vadovaujančių 500 pirmaujančių JAV kompanijų, amžiaus vidurkis – 55 metai. O tyrimų bendrovės “Booz and Co” tyrimas rodo, kad Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Japonijoje vidutinis naujų generalinių direktorių amžius 2009 m. siekė 53 metus. Vaizdą Europoje papildo tarptautinės konsultacijų bendrovės “Hay group” tyrimas, parodęs, kad Belgijoje vidutinis vadovų amžius siekia 46, Lenkijoje – 45, o Baltijos šalyse – vos 42 metus.

    Kreditų biuro “Creditinfo” kredito rizikos vadovė Alina Buemann mano, kad Lietuvos vadovai vieni jauniausių dėl to, kad ir mūsų įmonės jaunos. O “Hay group” atlygio informacinių paslaugų vadovas Baltijos šalims Eligijus Kajieta pabrėžia, kad būtent jaunesnės kartos vadovai, išsilavinimą įgiję nepriklausomybės laikais, rinkoje paklausesni – jų atlyginimai didesni negu vyresnių kolegų.

    “Daugiausiai mokama vadovams, kurių amžius 35–39 metai. Iki šios amžiaus grupės atlyginimas nuosekliai kyla, o nuo šios amžiaus grupės – po truputį mažėja. Galime sakyti, kad šie vadovai rinkoje geidžiamiausi. Ką tai reiškia? Matoma takoskyra tarp vadovų, baigusių sovietinę mokyklą, ir tarp jaunesnės kartos. Sovietinę mokyklą baigusių vadovų rinkoje stipriai mažėja. Tai tiesiogiai susiję su neatitikimu tarp turimų ir rinkoje reikalingų įgūdžių – kalbos, išsilavinimo, specialybės, darbo kompiuteriu ir t.t.”, – išvadas iš 700 didžiausių įmonių Baltijos šalyse tyrimo daro E.Kajieta.

    Beje, Lietuvos vadovai savo išsilavinimui skiria nemažą dėmesį. Atkūrus nepriklausomybę verslo ėmėsi ir vadovauti pradėjo įvairias studijas baigę žmonės – buvo nemažai istorikų, fizikų, medikų. Per du dešimtmečius, kaip pastebi vadovų atrankos specialistai, didelė dalis Lietuvos vadovų kryptingai mokėsi ir įgijo antrą diplomą – dažniausiai iš verslo srities.

    Ir vadovai ieško darbo

    Karjeros kelias įmonėje – ilgas ir sudėtingas, todėl vadovų darbo stažo vidurkis toje pačioje įmonėje ilgesnis negu kitų darbuotojų. Pasaulinei konsultacijų įmonei “Mercer” Baltijos šalyse atstovaujančios personalo valdymo paslaugų įmonės “Consulteam Baltics” tyrimų vadovė Baltijos šalims Jurga Blinstrubaitė atskleidė, kad Lietuvos generalinių direktorių bendras darbo stažas šiuo metu vadovaujamoje bendrovėje siekia vidutiniškai 10 metų.

    “Aukščiausio lygio vadovai toje pačioje darbovietėje dirba ilgiau nei statistinis Lietuvos darbuotojas ir nėra linkę dažnai keisti darbdavius. Palyginkime: į tą patį tyrimą įtrauktų specialistų darbo stažo įmonėje, kurioje dirba šiuo metu, vidurkis – šešeri metai”, – pabrėžia J.Blinstrubaitė.

    Ekspertė priduria, kad europiečiai darbą keičia vidutiniškai kas septynerius metus. O Lietuvoje darbuotojų kaita gana smarkiai priklauso nuo ekonominės padėties. 2007 m. darbo skelbimų portalo naujasdarbas.lt atlikta gyvenimo aprašymų duomenų bazės analizė atskleidė, kad lietuviai darbą keičia kas trejus metus, tačiau krizė darbuotojų kaitą labai sumažino. “Mercer” tyrimų duomenimis, savanoriška darbuotojų kaita Lietuvos įmonėse pasiekė piką 2008 m. ir sudarė 16 proc., 2009 m. sumažėjo iki 9 proc., o 2010 m. – iki 5 proc.

    Beje, nors vidutinis Lietuvos vadovas toje pačioje įmonėje dirba dešimtmetį, “Creditinfo” analizė rodo, kad direktorius įmonei vadovauja vidutiniškai šešerius metus. Iki trejų metų vadovauja trečdalis įmonių direktorių, o 20 ir daugiau metų įmonės vairą laiko tik 2 proc. vadovų.

    “Vadovavimo periodas susijęs su įmonės dydžiu – mažesnių bendrovių vadovai savo pareigas eina trumpiau nei didesnių. Daugiau nei pusė Lietuvos įmonių turi iki penkių darbuotojų ir pusės tokių bendrovių apyvarta praėjusiais metais neviršijo 3 mln. Lt. Minėtų įmonių vadovai vadovauja vidutiniškai trejus metus”, – Lietuvos vadovo portretą naujais bruožais pildo A.Buemann.

    Personalo atrankos įmonės “Indigroup” vadovas Karolis Blaževičius pastebi, kad vadovai dabar linkę dažniau keisti darbo vietą nei prieš penkerius metus. Jei įmonės generalinis direktorius mato, kad “užaugo” kartu su įmone ir nebeturi galimybių tobulėti, jis linkęs pats ieškoti naujos darbo vietos. Prieš penkerius ar dešimt metų vadovai iniciatyvos nerodydavo.

    Moterys valdo mažesnes įmones

    Nors moterys darbo rinkoje dalyvauja ne mažiau aktyviai nei vyrai, tapti vadovėmis joms pavyksta gerokai rečiau. Kreditų biuro “Creditinfo” atlikta įmonių analizė atskleidė, kad daugiau nei 70 proc. Lietuvos įmonių vadovų yra vyrai. Moterys daugiausia vadovauja mažesnėms įmonėms, kurių apyvarta nesiekia 3 mln. Lt. Didėjant įmonės apyvartai, mažėja moterų, užimančių vadovo poziciją, procentinė dalis. Mažesnėse įmonėse moterys vadovės sudaro 30 proc. visų vadovų, o didžiosiose (apyvarta didesnė nei 30 mln. Lt) – tik 10 proc.

    “Vyrai daugiausia vadovauja pramonės, komunalinių paslaugų, statybos, transporto ir žemės ūkio bendrovėms. Nekilnojamojo turto veikla užsiimančiose įmonėse vadovų santykis tarp vyrų ir moterų yra vienodas, o prekybos, finansų, paslaugų, viešbučių ir maitinimo veikla užsiimančioms įmonėms vadovauja daugiausia moterys”, – teigia A.Buemann.

    Kita vertus, “Hay Group” generalinė direktorė Baltijos šalims Neda Songinaitė pabrėžia, kad didžiosiose įmonėse karjerą padariusių ir aukščiausio lygio vadovėmis tapusių moterų atlyginimas būna netgi didesnis negu vyrų. “Manau, kad moterų vadovių mažiau, ir tos, kurios “prasimuša” (o tai būna sunkus ir ilgas darbas), stipriai jaučiasi savo pozicijoje, todėl gali išsiderėti didelį atlyginimą”, – komentuoja N.Songinaitė.

    Entuziastingi, bet orientuoti į trumpalaikius rezultatus

    Galbūt sudėtingiausia apskaičiuoti vidutinį Lietuvos vadovo atlyginimą, nes jie smarkiai skiriasi ir priklauso nuo įmonės dydžio, sektoriaus, vadovo patirties bei įvairių priedų. Skirtingų personalo paieškos ir vadovų atrankos įmonių vertinimu, vidutinis bazinis Vilniuje dirbančios įmonės vadovo atlyginimas neatskaičius mokesčių (be priedų) gali siekti 5–10 tūkst. Lt per mėnesį.

    Tačiau atlyginimų žirklės didžiulės. “Consulteam Baltics” 2010 m. atlikto “Mercer” darbo užmokesčio tyrimo Lietuvoje duomenimis, ketvirtadalis įmonių generalinių direktorių uždirba mažiau nei 123 tūkst. Lt bazinio atlyginimo per metus (neatskaičius mokesčių), tačiau kitoje atlyginimų skalės pusėje – 25 proc. vadovų, kurių metinis bazinis atlyginimas be priedų yra didesnis daugiau nei dvigubai.

    A.Kajieta pastebi, kad lyginant Lietuvos ir Vakarų Europos įmonių vadovus skiriasi ne tik amžius, bet ir atlyginimo mokėjimo būdai. Atlyginimas susideda iš trijų dalių – bazinis, priedai ir premijos už pasiektus rezultatus per vienus metus bei ilgalaikis skatinimas už rezultatus, pasiektus per ilgesnį nei vienų metų laikotarpį. “Vakarų Europoje ilgalaikis skatinimas gali sudaryti iki 50 proc. atlyginimo. Tai reiškia, kad ilgalaikiai tikslai labai svarbūs vadovui ir pagal tai sudarytas jo atlyginimo paketas. Lietuvoje iš vadovų tikimasi trumpalaikių tikslų, todėl ilgalaikis skatinimas beveik neegzistuoja”, – aiškina E.Kajieta.

    “Mūsų atliktas tyrimas parodė, kad vadovai Lietuvoje daugiausia vertinami pagal pasiektus rezultatus, profesinę kompetenciją, gebėjimą efektyviai priimti sprendimus. Tačiau kai kalbama apie santykius su darbuotojais, gebėjimą bendrauti, išklausyti kitus, tinkamai suteikti įgaliojimus, skatinti ir ugdyti darbuotojus – šie įgūdžiai neretai vertinami mažiau”, – “Talentor Lietuva” ir “Profiles International” 2008 m. atliktą tyrimą komentuoja “Talentor Lietuva” direktorė Aušra Grybauskienė.

    Sugebėjimo auginti kolektyvą, skirstyti užduotis, būti lyderiu, vedančiu į tikslą, tarp Lietuvos vadovų pasigenda ir tarptautinės vadovų paieškos kompanijos “Pedersen & Partners” partnerė ir Lietuvos biuro vadovė Kristina Vaivadaitė. Palyginti su kitų šalių vadovais, mūsų direktoriams taip pat trūksta gebėjimo suprasti verslą tarptautiniame kontekste – dėl mažos rinkos mūsų vadovai dažnai mąsto pernelyg lokaliai. Kita vertus, lietuvių vadovai, palyginti su vakariečiais kolegomis, turi kur kas mažiau tarptautinės patirties. “Consulteam Baltics” duomenimis, 84 proc. aukščiausių vadovų yra atsakingi už Lietuvoje veikiančio verslo sėkmę ir tik 16 proc. – už įmonės bei padalinių veiklą keliose šalyse ar regione.

    Vis dėlto, nepaisant tam tikrų kompetencijų trūkumo dėl rinkos ribotumo ir trumpos privataus verslo istorijos, mūsų vadovai kai kuriomis savybėmis gerokai lenkia kolegas iš kaimyninių šalių. Tarptautinės vadovų paieškos kompanijos “Amrop” Vilniaus biuro partnerio Audriaus Šošo nuomone, lietuviai vadovai yra drąsūs, ryžtingi, ambicingi ir sugebantys priimti argumentuotus, nors ir nepopuliarius sprendimus – tai parodė įtemptas pastarųjų dvejų metų laikotarpis.

    Jam pritaria ir K.Vaivadaitė: “Lietuviai vadovai turi daug entuziazmo, aktyvumo, lankstumo, gebėjimo greičiau prisitaikyti, noro mokytis ir judėti į priekį. Palyginti su kitų Baltijos šalių vadovais, lietuviai kur kas verslesni.”

     

    veidas.lt 2011 – 09 – 01

     

     

    Negaliu dovanoti Tomaševskiui

     

    Negaliu dovanoti Valdemarui Tomaševskiui. Gal jis, ant neapykantos kurstymo arkliuko išjojęs į plačiąją Europą, ir jaučiasi laimingas, tačiau tas jo arkliukas pabalnotas raguotojo.

    Kas yra „tuteišiai“, žinau ne iš kitų žmonių pasakojimų - mano vaikystė prabėgo netoli nuo Vilniaus. Pakviestas savo draugo veislininkystės stoties direktoriaus Leono Zamalio, kuriam reikėjo kvalifikuoto zootechniko, mano tėtis atvyko iš Lietuvos gilumos į Vilniaus kraštą ir įsikurti gavo dalį medinio namo Sakiškių kaime. Jame, be mūsų, gyveno tik viena lietuvių šeima. Ir dar - vietos Laurų mokykloje mokytojaujančios dvi jaunos pedagogės, kurios nuomojosi kambarius. Visi kiti - lenkai ir neseniai atsikėlusi baltarusių šeima. Tačiau bene artimiausiu mano tėvo, kilme nuo Punsko, bičiuliu netrukus tapo labiausiai išprusęs kaimo gyventojas lenkas Germanovičius. Mano vaikystės draugu - jauniausias už sienos gyvenusios baltarusių šeimos narys Janekas. Tuomet ir pramokau lenkų kalbos, kuri ateityje labai pravertė. Įstojęs į universitetą, pradėjau skaitinėti Lenkijos leidinius, kurie buvo gerokai laisvesni už lietuvių, kartais pavykdavo gauti net garsiąją Jerzy Giedroyc'io Paryžiuje leidžiamą „Kultūrą“, nežinia kaip patenkančią į Lietuvą. Tarp gerų bičiulių Vilniuje tarsi savaime radosi ir studentų lenkų, tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute studijavusių polonistiką. O jei visai atvirai, tai vienu metu net buvau neabejingas žaviai studentei lenkaitei, kurią ligi šiol prisimenu. Beje, ji kalbėjo puikia lietuvių kalba, bet, kaip suprantate, šiuo atveju ne tai buvo svarbiausia.

    Taigi V.Tomaševskis savo užgauliais pareiškimais sugebėjo visiškai netikėtai prasibrauti net ir prie šių mano prisiminimų, kuriuose, atrodytų, jau nieko nebepakeisi. Pasirodo, įmanoma.

    Staiga pradėjau vis dažniau prisiminti ir kitką. Tarkime, kaip tais vaikystės laikais mano tėtį po daugelio metų pertraukos (atrodo, po Sibiro) susirado jaunystės laikų draugas, buvęs Lietuvos karininkas Pajaujis. Kitą dieną po ištisą naktį užtrukusio juodviejų bendravimo jie vėl sėdi prie stalo, ir staiga užsuka kaimynas lenkas. Tėtis su juo pasišneka, pavaišina taurele, o jam išėjus Pajaujis ir klausia:

    - Juozai, kaip tu gali šitaip bendrauti su lenku? Ir dar lenkiškai?

    - Bet jis - toks pats žmogus, kaip ir mes, - atsako tėtis.

    - Man - ne! - nukirto jaunystės draugas. - Tu nežinai, ką jų karininkai išdarinėjo su manimi, kai jiems pakliuvau į nelaisvę.

    Pasakojimas apie kankinimus ir patyčias buvo šiurpus - jį ligi šiol prisimenu.

    Tačiau tėtis netrukus mirė, o į jo laidotuves susirinko daugybė lenkų iš tų visų Vilniaus krašto ūkių, kuriuos jis kaip zootechnikas aptarnavo. Tiek daug gerų žodžių apie savo tėvą dar nebuvau girdėjęs.

    V.Tomaševskis, nors ir netiesiogiai, sugebėjo išniekinti ir tai.

    Jo dėka dar prisiminiau, kaip paskui kentėjo mano mama našlė. Kad būtų lengviau su keliais vaikais, ji persikėlė arčiau savo sesers Gražinos, gyvenusios prie pat Vilniaus, bet vietoj lauktojo palengvėjimo ji tapo juodadarbe tarybinio ūkio verge. Lyg to būtų maža, mama, taip ir ligi galo neišmokusi „tuteišių“ kalbos, darbe atsidūrė jų apsuptyje - ko tik ji per tuos metus neišgirdo! Pasiūlymas nešdintis atgal į Lietuvą buvo tas pats, kaip „labas“. Ir išsvajotas geresnis butas (tame, kuriame gyvenome, man žiemą suledėdavo ir nebeatsiversdavo knygų puslapiai) vis atitekdavo ne jai, o tiems, kurie buvo ką tik atvykę, bet kalbėjo nelietuviškai. Nepaisant to, mama nepersisėmė priešiškumu. Ji visuomet sakydavo, kad tarp vietinių yra ir daug gerų žmonių, kurie ne tik ją užjaučia, bet ir padeda nuveikti sunkesnius ūkio darbus. Ir paskui, jau po daugelio metų, iš jos vis išgirsdavau, kad štai mirė tokia Janina Rusakievic ar Teresė Stankievic - geros ir atjaučiančios buvo moterys.

    Mums, vaikams, tai nepraėjo be pėdsakų. Gerų bičiulių (ir žmonos giminių!) Lenkijoje nuo seno turi brolis Algimantas, o sesutei Nijolei Lenkija - tai apskritai ypatinga šalis. Ir ne tik todėl, kad dėl darbo reikalų joje nuolat lankosi ir mato, jos įsitikinimu, visai kitokį lenkų požiūrį į savo valstybę. Sesuo dar ir reguliariai aplanko Lomžos vienuolyną, kuriame prieš karą kapucinų brolijos nariu buvo mūsų tėtis. Net sunku patikėti - jei ne sveikata, sugadinta dėl itin griežtos regulos, būtų davęs amžinuosius įžadus, ir mūsų, komunistų, tiesiog nebūtų buvę.

    Kas dar mane verčia taip jautriai ir gal net šališkai reaguoti į V.Tomaševskio pastangas?

    Minėtos mano mamos sesers Gražinos vyras buvo Mykolas Gudėnas - žinomas prieškario pedagogas ir atkaklus lietuvybės puoselėtojas lenkų okupuotame Vilniaus krašte, už šią veiklą jų administracijos ne kartą teistas ir net kalintas. Skaitydamas knygas apie tą laikotarpį, sykį vienoje iš jų net aptikau kelias jo nuotraukas, kurias nuo seno turime ir mūsų šeimos albumuose. Įdomu ir tai, kad būtent su M.Gudėnu, kuris buvo vienas iš Birželio sukilimo Vilniuje vadų, aktyvus antisovietinio ir antinacinio pogrindžio dalyvis, toje pačioje Lukiškių kameroje kalėjo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas - prieš ilgą juodviejų kelionę į Sibirą. Gal prieš kokį dešimtmetį, sužinojęs apie tai iš K.Vasiliausko interviu, pasikviečiau monsinjorą į svečius ir suvedžiau su savo teta - ir dabar matau jų veidus. O Mikas Gudėnas, gavęs 25 metus lagerio, į Lietuvą grįžo po 12 metų, jau mirtinai sirgdamas. Mano pusseserei Jorūnei įsiminė, kad per tą trumpą laiką, kurį ji praleido su tėvu, jis nuolat jos prašydavo skambinti pianinu.

    Ką noriu tuo pasakyti? Kad V.Tomaševskis galbūt net neįsivaizduoja, kiek daug žmonių ir kiek šeimų Lietuvoje jis paniekino bei užgavo, ir kokias pasekmes turės jo pastangos. Blogiausia tai, kad jis savo veiksmais ir žodžiais nuo lenkų atstumia ne tik lietuvių nacionalistus, bet ir tą lietuviškosios visuomenės dalį, kuri ligi šiol žvelgė į lenkus su pakantumu ar net simpatija.

    Akivaizdu, kad mes vieni šito mazgo nebeišrišime. Savo žodį turėtų tarti ir patys lenkai. Nes tol, kol jie tyli, į galvą nenorom braunasi mintis, kad galbūt ir daugelis iš jų galvoja taip pat, kaip V.Tomaševskis.

    Nejaugi mes su jumis jau tikrai esame priešai?

    Niekuomet tuo nepatikėsiu. Nėra tokių problemų mūsų santykiuose, kurių nebūtų įmanoma išspręsti, tik nenaikinkime to, kas mus dar sieja. Ir neleiskime, kad ir toliau mūsų požiūrį vienas į kitą lemtų tie, kuriems santarvė ir krikščioniška meilė savo artimui - iš principo nepriimtinos vertybės.

     

    Alfa.lt Vytautas Matulevičius 2011-09-01

     

     

     

    Trigubas mirtininkų smūgis

     

    Maskva skelbia laimėjusi karą Čečėnijoje, bet klausimas, ar tikrai taip? Kovotojai tebesipriešina, tik kitu būdu.

    Per tris sprogdinimus, nugriaudėjusius Čečėnijos sostinėje Grozne antradienį, žuvo 9 žmonės, 23 sužeisti. Devintoji auka - sužeistas policininkas - mirė vakar rytą. Iš viso tarp žuvusiųjų 7 policininkai, tarp sužeistųjų - 18.

    Teroro aktai neramumų draskomoje Kaukazo respublikoje įvykdyti švenčiant ramadano pabaigą. Pirmas sprogimas nugriaudėjo policijai sustabdžius įtartiną žmogų ir pareikalavus dokumentų. Į sprogimo vietą atskubėjo daugiau policininkų, susirinko praeiviai. Tada driokstelėjo dar du sprogimai. Viskas įvyko judriame Grozno rajone, vos už 50 metrų nuo vietos parlamento pastato.

    Čečėnijai geležiniu kumščiu vadovaujantis Ramzanas Kadyrovas sakė, kad užpuolikai apjuodino musulmonų šventę, ir tai įrodo, jog kova su jais turi būti negailestinga. Jis taip pat nurodė, kad vienas kovotojų, susisprogdinusių Grozno Lenino rajone, yra vyro, prieš metus įvykdžiusio teroro aktą prie teatro ir koncertų salės Grozne, brolis. Jo tapatybė nustatyta. "Tai, pasirodo, buvo teroristų šeimynėlė", - sakė R.Kadyrovas. Jis pridūrė: "Vos tik pradedame kalbėti apie švelnumą, nuolaidumą neteisėtų ginkluotų formuočių dalyviams, jie, priešingai, pradeda lieti nekaltų piliečių kraują. Aš dar kartą tvirtai įsitikinau, kad tik griežtos ir be kompromisų priemonės gali išrauti su šaknimis šį blogį."

    Rusijos tyrimų komitetas pranešė, kad du mirtininkai buvo Urus Martano rajone 1989 metais gimęs Magomedas Dašajevas ir Staryje Atagų gyvenvietėje 1990 metais gimęs Naftos instituto studentas Adlanas Chamidovas.

    Kremlius kovoja su Šiaurės Kaukazo sukilėliais nuo 1991 metų, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Pirmasis karas su Čečėnijos separatistais vyko 1994-1996 metais. 1999-aisiais prasidėjus antrajam Čečėnijos karui sukilėliai vis labiau krypo į radikalų islamą, siekė įkurti islamo valstybę. Nors karas baigėsi 2000-aisiais, sukilėliai ėmėsi kruvino partizaninio karo taktikos, o neramumai išplito ir į kitas Šiaurės Kaukazo respublikas.

     

    "Lietuvos žinios“ 2011 – 08 – 31

  • Kurianti žiniasklaida taptų demokratijos garantija

    G. Steponavičius: Lietuvos lenkų politikai užsiima bauginimais ir spaudimu

     

    Rugsėjo 2-ąją planuojamos lenkų streikų akcijos – Lietuvos lenkų politikų rankose, sakė ministras G. Steponavičius.

    Pasak jo, Lietuvos lenkų politikai bauginimais ir spaudimu mokyklų vadovams ar mokytojams mėgina supriešinti Lietuvoje gyvenančius skirtingų tautybių žmones.

    Kaip DELFI jau skelbė, rugsėjo 2-ąją prie Prezidentūros ruošiamasi mitingui – čia Lietuvos lenkų mokyklų tėvų forumas ketina protestuoti prieš rugsėjo 1-ą įsigaliojantį Švietimo įstatymą. Kartu ruošiamasi streikui – nuo rugsėjo 2 d. raginama neiti į pamokas.

    Šiandien noriu pasakyti, kad planuojamos streikų akcijos yra Lietuvos lenkų politikų rankose. Šiandieniai organizuojami veiksmai ir raginimai nevesti savo vaikų į pamokas yra neadekvatūs“, – DELFI interneto konferencijoje teigė švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius.

    Pasak ministro, lietuvių kalbos mokymosi stiprinimas yra ir išliks vienas iš ministerijos veiklos prioritetų. Papildomų lietuvių kalbos pamokų įvedimą jis įvardijo siekiu padėti mūsų šalies jauniems piliečiams kuo geriau pasiruošti tolesniam gyvenimui.

    Jautriai žiūrėdami į šias naujoves, suteikiame visą reikiamą pagalbą tautinių mažumų mokykloms. Tai ir tiksliniai mokymai pedagogams, nauji vadovėliai lietuvių kalba, papildomos tam skiriamos lėšos. Tai rodo Lietuvos valstybės norą ne tik reikalauti, bet ir padėti. Tačiau mokinių lavinimosi įvėlimas į politiką yra neatsakingas veiksmas“, – teigė ministras.

    Jo teigimu, dangstantis tėvais ar mokiniais, Lietuvos lenkų politikai bauginimais ir spaudimu mokyklų vadovams ar mokytojams mėgina supriešinti Lietuvoje gyvenančius skirtingų tautybių žmones. „Aš tikiuosi, kad su šia valstybe savo ateitį siejantys tėvai ir moksleiviai neužkibs ant šio politikų surežisuoto kabliuko“, – kalbėjo G. Steponavičius.

    Ministras sakė asmeniškai laišku kreipęsis į visų tautinių mažumų mokyklas lankančių vaikų tėvus. Jiems paaiškinti naujo Švietimo įstatymo reikalavimai bei priemonės, kurias Vyriausybė įgyvendina siekdama padėti kiekvienam mokiniui ir mokytojui.

     

    Www.delfi.lt Mindaugas Jackevičius 2011 08 31

     

     

    Kurianti žiniasklaida taptų demokratijos garantija

     

    Baigiantis vasarai kelios svarbios Lietuvos žiniasklaidos priemonės paskelbė, kad nuo šiol jos ieškos šviesių gyvenimo vietų ir stengsis išryškinti pozityvius reiškinius. Reikia tikėtis, jog toks siekis pasiteisins. Negalima neigti kritinio mąstymo ir laisvo žodžio reikšmės, tačiau perdėtas dėmesys negatyviems reiškiniams daugiau griauna negu kuria. O šitokia išties buvo vyraujanti viešosios erdvės tendencija. Sveiko proto ribos, stengiantis bet kokiomis priemonėmis įrodyti, kad Lietuvoje viskas „blogiausia iš blogiausių“, jau senokai peržengtos. Tai, jog panašią poziciją paskelbė tuo pat metu kelios žiniasklaidos priemonės, liudija, kad čia nėra atsitiktinumas. Matyt, pradėjo veikti tas pats dėsnis kaip ir kituose socialiniuose procesuose: pasiekus dugną pamažu imama kilti aukštyn.

    Nemanau, jog būtų prasminga ką nors konkrečiai kaltinti dėl to, kad Lietuvos žiniasklaida neretai peržengia tą nematomą ribą, kai konstruktyvų kritišką mąstymą ir kūrybą pakeičia beprasmis ardymas ir griovimas. Paradoksalu, tačiau tai susiję su palyginti didele žodžio laisve, kuri yra įtvirtinta Lietuvoje.

    Pagal vienos autoritetingiausių žiniasklaidos laisvės vertintojų organizacijos „Freedom House“ 2010 metų reitingą, Lietuva tarp 196 valstybių užima 32-ąją vietą kartu su Austrija ir Japonija. Lietuvos žiniasklaidos laisvė įvertinta geriau nei tokių valstybių kaip Australija, Prancūzija, Lenkija, Ispanija, o ką jau kalbėti apie Italiją. Dar aukščiau Lietuvą savo vertinime pakėlė garsi organizacija „Reporteriai be sienų“. Jos sąrašas atspindi konkrečius žiniasklaidos suvaržymus per vienus prabėgusius metus. Čia 2010-aisiais Lietuva tarp 178 valstybių užėmė 11-ąją vietą kartu su Danija ir Japonija, pralenkė Belgiją, Vokietiją, Jungtinę Karalystę, JAV ir daugelį kitų valstybių. Turbūt nėra kito pasaulinio reitingo, kuriame Lietuva būtų taip aukštai.

    Žinoma, apie tokį vertinimą negalime kalbėti be tam tikrų išlygų. Minėtos organizacijos vertina žiniasklaidos laisvę, o ne jos kokybę. Aukšta Lietuvos vieta neliudija to, kad žiniasklaida mūsų krašte nesusiduria su problemomis, tačiau atskleidžia, jog žiniasklaidos laisvės įtvirtinimas daug kur pasaulyje, net vadinamosios brandžios demokratijos valstybėse, yra nelengvas uždavinys. Iš šio vertinimo negalima daryti išvados, kad kiekviena atskirai paimta Lietuvos žiniasklaidos priemonė yra nepriklausoma ir netendencinga. Vis dėlto daugumai Lietuvos žiniasklaidos priemonių tiesiogiai nedaro įtakos nei Vyriausybė, nei valdančiosios partijos, valdžios struktūros nepersekioja žurnalistų už laisvą žodį.

    Svarbiausias klausimas - kaip Lietuvoje naudojamasi žiniasklaidos laisve? Čia norėčiau išdėstyti vieną galbūt prieštaringą prielaidą, hipotezę. Kartais atsitinka, kad žiniasklaidos laisvė tampa priešingai proporcinga žiniasklaidos kokybei. Iš vyriausybių rankų valgančios žiniasklaidos priemonės (kalbu apie pasaulinę tendenciją) paprastai pasižymi „solidumu“, nuosaikiu tonu ir nesivaiko pigių sensacijų. Už lojalumą jos sulaukia tam tikro atlygio (nebūtinai pinigais, bet ir galimybe gauti papildomos informacijos, turėti korespondentų užsienyje ir pan.), o tai leidžia kelti profesionalumo lygį. Deja, kai kurie šių teiginių bent iš dalies tinka ir stambiausioms tarptautinėms žiniasklaidos korporacijoms. Jos turi labai aiškias, nors ir niekur nerašytas, savų vyriausybių kritikos ribas. Pastarasis Jungtinėje Karalystėje kilęs žiniasklaidos skandalas atskleidė, kad šios šalies vyriausybė palaikė glaudžius ryšius net su bulvarine žiniasklaida.

    Žiniasklaidos priemonėms, kurios priverstos pačios, be savanaudiškos vyriausybės globos, kovoti už savo vietą po saule, kyla pagunda grumtis dėl populiarumo, balansuojant ties etikos riba. Dažnai kalbama apie tai, kad Lietuvoje yra mažai intelektualių informacijos vartotojų, todėl žiniasklaidos priemonei komerciškai perspektyviau orientuotis į siauresnės pasaulėžiūros žmones, į lėkštesnį skonį. Su tuo tenka sutikti - taip populiarumas užtikrinamas greičiau. Ir ne vien Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų valstybių. Tačiau ar nėra taip, kad šitokiu būdu žiniasklaida kerta šaką, ant kurios pati sėdi? Negatyvios vienpusiškos informacijos persotinti žmonės galų gale nusivilia viskuo, nebemato pačios informacijos prasmės. Tas nusivylimas, matyt, skatina juos net išvykti iš šalies. Galų gale ateina nauja karta, jaunimas, kuriam tokios žiniasklaidos priemonės išvis nereikalingos. Taigi vienadienis požiūris siaurina ateities perspektyvas.

    Kilni siela jaučia pagarbą sau“, - sakė Friedrichas Nietzsche. Galbūt iš tikrųjų tas matas, kuriuo galėtume matuoti žiniasklaidos reikšmę ir kokybę, turėtų būti orumas, pagarba sau ir kitiems. Nemanau, kad kuri nors žiniasklaidos priemonė dėl pozityvumo atsisakys Vyriausybės kritikos, tačiau, tikiuosi, visai įmanoma atsisakyti šiuo metu paplitusios praktikos, kai išryškinamos ir paskui komentuojamos neesminės detalės, sukeliant skandalo, „daromos skriaudos“ ir visiško absurdo įspūdį, o tikrąjį faktą ir įvykį pateikiant tik tarp eilučių. Žodžio laisvės sąlygomis tokiai praktikai niekas negali užkirsti kelio. Bet jei žodžio laisvė pačių žurnalistų ir nuomonės reiškėjų apsisprendimu bus naudojama pozityviems kūrybiniams tikslams pačia plačiausia prasme, tai taps didžiausia demokratijos ir pažangos garantija. Toks dalykas nenugalimas.

    Specialiai ieškoti „pozityvo“ gal ir nėra tinkamiausias receptas - tai gali būti pateisinama nebent dabartinėje padėtyje, kai lazda perlenkta į priešingą pusę. Pakaktų būti konstruktyviems, nepamesti sveiko proto ir laikytis oriai.

     

    Alfa.lt Saulius Spurga 2011-08-31

     

     

    A.Ažubalis: su A.Lukašenka Europa prie bendro stalo nesės, kol bus politinių kalinių

     

    Baltijos ir Šiaurės šalys laikosi nuomonės, kad Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos viešus siūlymus sėsti prie bendro stalo būtų galima svarstyti tik po to, kai režimas paleis visus politinius kalinius, antradienį sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis po ministrų susitikimo Helsinkyje.

    "Mūsų nuomonė, kad prie stalo niekas nesisės, kol nebus paleisti politiniai kaliniai", - telefonu iš Helsinkio sakė ministras.

    A.Ažubalio teigimu, bendrą aštuonių valstybių poziciją oficialiai išsakė koordinuojančios valstybės Suomijos užsienio reikalų ministras, kuris paskelbė pareiškimą, raginantį Baltarusijos vadovybę nedelsiant paleisti visus politinius kalinius.

    Autoritariniu Vakaruose vadinamas Baltarusijos prezidentas A.Lukašenka pirmadienį viešai kreipėsi į visų politinių stovyklų atstovus, kviesdamas parengti bendrą priemonių planą, padėsiantį pagerinti padėtį šalyje.

    "Aš, kaip valstybės vadovas, siūlau visiems blaiviai mąstantiems ir mylintiems savo šalį žmonėms, nesvarbu, kokiai politinei stovyklai jie priklausytų, susėsti prie bendro stalo, pažiūrėti vienas kitam į akis ir realiai įvertinti, kas ko vertas ir ką galima padaryti, kad padėtis šalyje efektyviai pagerėtų", - sakė A.Lukašenka.

    Be to, A.Lukašenka pasiūlė savo atstovus atsiųsti Europos Sąjungai, kitoms Europos ir tarptautinėms struktūroms, Rusijai, pranešė naujienų agentūra "Interfax".

    Metiniame susitikime Helsinkyje be Lietuvos ir Suomijos užsienio reikalų ministrų taip pat dalyvavo Švedijos, Latvijos, Islandijos ir Estijos užsienio reikalų ministrai, Danijos ir Norvegijos pareigūnai.

    Baltarusijos režimas Vakaruose sulaukė kritikos dėl griežtų veiksmų prieš opoziciją po gruodį vykusių prezidento rinkimų. Rugpjūtį Lietuva ir kitos Europos šalys pasmerkė Minsko sprendimą suimti žinomą žmogaus teisių aktyvistą Alesį Beliackį.

     

    www.delfi.ltt 2011 rugpjūčio 30 d.

     

     

    A.Anušauskas: kad palengvinto judėjimo sistema veiktų, dar reikia tobulinti infrastruktūrą

     

    Siekiant, kad realiai pradėtų veikti palengvintas judėjimas Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, dar reikia įrengti tinkamą infrastruktūrą, sako Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas.

    Komiteto nariai pirmadienį lankėsi Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės vietinio eismo pasienio kontrolės punktuose domėdamiesi, kaip vyksta pasiruošimas įgyvendinti Seimo ratifikuotą susitarimą su Baltarusija dėl pasienio gyventojų kelionių tvarkos.

    "Kad susitarimas veiktų, Lietuva dar turi įrengti tinkamus kontrolės postus, nes tokios infrastruktūros dar nėra. Reikia, kad būtų internetas, kad būtų galimybė tinkamai kontroliuoti judėjimą. Prieita prie bendros išvados, kad iš pradžių reikia sutvarkyti postus, kuriuose intensyviausias vietos gyventojų judėjimas. Kitiems postams, kuriuose šis judėjimas mažas, ir pagal susitarimą jie veiks tik savaitgaliais bei švenčių dienomis, galbūt pakaks mobilių kontrolės priemonių", - sakė A.Anušauskas.

    Komiteto pirmininko teigimu, reikiamus pakeitimus būtų įmanoma įdiegti iki vėlyvo rudens.

    Kaip pranešė Seimo Ryšių su visuomene skyrius, vizito metu NSGK nariai aplankė Šumsko, Krakūnų, Urelių ir Norviliškių pasienio kontrolės punktus.

    Seimas Lietuvos ir Baltarusijos susitarimą, kuriuo palengvinamas judėjimas pasienio gyventojams, ratifkavo birželį. Susitarimas leis gyventojams, kurie gyvena pasienio teritorijoje ne trumpiau kaip vienus metus, kirsti sieną be vizų ir su specialiais leidimais būti 50 kilometrų pločio Baltarusijos pasienio teritorijoje iki 90 dienų per pusmetį. Leidimai nesuteiks teisės dirbti kaimyninėje valstybėje.

    Taip pat Seimas nustatė baudas pažeidėjams, nesilaikysiantiems nustatyto lankymosi režimo. Seimo NSGK vadovas sakė nemanantis, jog pažeidėjų būtų daug, nes išvykdami už nurodytos teritorijos ribų pasienio gyventojai netektų leidimo, o daugiausiai baltarusių lankomas Vilnius visas patenka į palengvinto judėjimo zoną.

    Į tokius leidimus teoriškai pretenduoti gali apie 800 tūkst. Lietuvos gyventojų ir 600 tūkst. baltarusių. Į sutartas teritorijas Lietuvos pusėje patenka Vilnius, Ignalina Varėna, Druskininkai, Baltarusijos - Gardinas, Lyda, Ašmena.

    Lietuva ir Baltarusija susitarimą, kuris leistų paprasčiau kirsti sieną pasienio gyventojams, pasirašė pernai spalį.

     

    www.delfi.ltt 2011 – 08 – 29

     

    Pavymui gandrams

    I

    Kai kas nors išskrenda, palieka vietos kam nors kitam. Bulvėms. Malkoms. Dainoms. Šią žiemą jų, regis, prireiks kaip niekad.

    Anykščiuose pasibaigė „Purpurinis vakaras“ skirtas V. Kernagio šešiasdešimtmečiui. Pilnutėlis Dainuvos slėnis byloja, kad žanras tampa vis savesnis. Ryškiausi lyderiai – Eglė Sirvydytė, „Saulės broliai“ ir „Stipriai kitaip“. Kaip visada stabilus ir aukštos „prabos“ G.Storpirščio orkestrėlis. O kur dar nutrūktgalvis A.Kulikauskas ar saldžiabalsis A.Kaniava...

    Bene didžiausias netikėtumas – jaunieji M.Zemleckas ir K.Gudmonaitė, antrosios dienos koncertą pradėję galingais šamaniškais folk‘pakerėjimais. Jeigu jau tokia tat karta ateina, tai galima ramiai pasvajot apie užtarnautą obuolį, nukritusį ant pievos.

    Ir dar vienas nueinančios vasaros džiugesėlis – B. Mar ir A.Kazanavičiaus spektaklis „Jis ir Ji“, sukurtas pagal J.Biliūno ir jo žmonos Julijos laiškus bei atsiminimus, parodytas tuoj po vidurnakčio Anykščių koplyčioje. Tikra, nuoširdu, paprasta ir gilu. Gaila, kad šio spektaklio nesimato naujajame nacionalinio dramos teatro repertuare... Gal p. A.Liuga nemėgsta Biliūno ar šiaip ko nors? O juk užsidėtų nacionalinį pliusą (nemokamai) ir galėtų toliau sau daryti tai, kas patinka.

    II

    Rudenėjant sulauksime ir partizaniško kino premjeros „Nematomas frontas“, kurią sukūrė ne Lietuvoje gyvenantis šviesios atminties ambasadoriaus Aniceto Simučio anūkas Vincas Sruoginis ir Lietuvoje gyvenantis nelietuvis (švedas) Jonas Oman. Visgi džiugu, kad nepaisant Kultūros ministerijos ekspertų susidomėjimo kitomis ne mažiau svarbiomis temomis, atsiranda nebrangaus istorinio kino pavyzdžių. Partizanai – juk irgi buvo savotiškas avangardas: bunkeriai, apkasai, vienui vieni ir t.t. Tad ir filmai apie juos kuriami panašiomis sąlygomis.

    III

    Keistas žmogus tas švedas Jonas Oman – atvažiuoja sau į Lietuvą, į švedų kalbą išverčia Daumanto „partizanus“, kuria filmus apie partizanus, o paskui dar ir Daumanto palaikų ieško, girdydamas stribus bei kasinėdamas pakaunės šiukšlynus. Mes patys savo didvyrių kaulų jau seniai nebeieškome... Gal mūsų didvyriai kiti, negu švedo J.Oman‘o?

    Iš to paties J.Oman‘o interviu „Delfi‘ui:

    Jus žemyn tempia ir tai, kad į aukščiausios valdžios lygą - Seimą einama tiesiai iš gatvės, na, arba iš televizijos ekrano. Čia jau tikrai nieko naujo, sakau, bet, patikėkite, kai žiūri „siužetukus“ iš Seimo gyvenimo, tikrai susidaro įspūdis, kad Lietuvoje dabar klounų, aferistų ir oportunistų klondaiko metas. Šalis, kur žodžiai „Seimo narys“ jau pamažu tampa keiksmažodžiu, turi atkreipti dėmesį į valstybingumo sąvoką.

    Valstybingumo vertinimo kriterijus jūs esate praradę ir simbolikoje. Mane stebina, kad iki šiol viena Vilniaus gimnazija vadinasi Salomėjos Nėries vardu. Ji buvo talentinga poetė (tuo niekas neabejoja), bet ir valstybingumo išdavikė. Tai ko jūs norite – šnekate apie „bojeviką“ M. Golovatovą, kuris pašaudė ir išvažiavo, jei valstybingumo išdavikės vardu iki šiol vadinama mokykla? Ką vaikai turi suprasti? „Būkite geri mokiniai, o jei reikia, eilėmis šlovinkite prisitaikymą“.

    Pirmiausia pažiūrėkite į save, tada kritikuokite kitus. Kai ant atminimo lentų A. Brazauskui rašote, kad jis buvo Nepriklausomos Lietuvos Prezidentas, kodėl neparašote, kas jis buvo prieš tai? Smerkiate Rusiją dėl istorijos klastojimo ir nutylėjimo, o kaip elgiatės patys? Todėl siūlyčiau ant A. Brazausko atminimo lentos teksto pridurti, kad jis dešimtmečiais buvo Maskvos diriguojamos komunistų partijos vadas.

    O dėl Salomėjos Nėries, siūlyčiau iš viso tą pavadinimą pakeisti, tarkime, į Stefanijos Ladigienės, šviesuolės, visuomenės veikėjos, ateitininkės, tremtinės, vardo gimnaziją. Tai tikrai žmogus, kuris įkūnija visą Lietuvos valstybingumo siekį savo charakteriu ir darbais. O ir visa jos šeimos istorija itin glaudžiai susijusi su Lietuvos nepriklausomybės kovom moderniais laikais.“

    Manau, kad Jonas Oman galėtų žymiai drąsiau nei koks V.Adamkus kandidatuoti į Lietuvos prezidentus, nes jam, regisi, daug kas regisi žymiai aiškiau, negu mums, kitąsyk murksantiems iki kaklo.

    IV

    Dažnai kalbama, kad p. A.Gelūnas – pats geriausias kultūros ministeris, kokį tik esame turėję. Tačiau kartais kvailos fantazijos visgi ima lįsti galvon – kaži, o kaip p. A.Gelūnas pasielgtų, jeigu tarkim koks nors iš televizijų prisikėlęs p.Valinskas lieptų jam nurėžti pusę Anykščių Kultūros sostinės biudžeto ir atiduoti kokiems nors Pagėgiams, kuriuose koks nors p.Valinskas ateityje žada vienmandačiuotis.

    Pasiklausius ministro interviu per radiją apie steigiamą kultūros tarybą susidaro nuomonė, jog jis nė už nepasiduotų politikų reikalavimams, jei tokių ir būtų. Tokie ir turi būti tikri ministrai!

    Antraip reiktų ministerijas privatizuoti – ir galėtų, tarkim, aplinkosaugininkai užsiimti šiukšlių verslu. Juk reikia rinkimams užsidirbti... O šiukšlėse landų – kiek tik nori! Išmanantys šį verslą pasakoja, jog tai tikra aukso kasykla: niekas nesuskaičiuos, kiek atvežei. Kiek surūšiavai, o kiek liko nerūšiuota... Bet paėmei kaip už surūšiuota… Gali ir vandens pilną konteinerį pasverti kaip šiukšles – gyventojai susimokės. Atvežei išpylei, susigėrė, nebeliko, o pinigai už išvežimą liko… Vis į ūkį, ne iš ūkio, kaip sakoma.

    V

    Anądien teko kalbėtis su skulptorius Gediminu Karalium, kuris jau kelinti metai kantriai stengiasi padovanoti Lietuvai Vytauto Didžiojo skulptūrą, bet jam vis nesiseka. Jau ir Žalgirio metinėms siūlė, lyg ir palanki proga buvo, bet... Vilniaus valdžia nerado kur ją pastatyti. Tada Gediminą Karalių pasikvietė Trakų savivaldybė ir pasiūlė Vytautą karalių pastatyti saloje, pakeliui į Trakų pilį. Bet staiga pasirodė, jog savivaldybė apsižioplino, nes ten jau stovi medinis Užkurnio išdrožtas Vytautas... Ir prasidėjo debatai – statyt nestatyt... Atsirado daugybė reikalo žinovų, kurie sako - Gediminai, gal varyk tu žinai kur... į Senuosius Trakus ir pasistatyk ten savo Vytautą, jei neturi jo kur dėt.

    O žmogus tenori padovanot Valstybei Vytautą Didįjį... Jeigu rimtai – valdžios nepajėgumas slypi visiškam nebematyme reikalo atsiliepti į paskutiniųjų Lietuvos profesionalių patriotų iniciatyvas. Vamzdis Neryje lyg ir arčiau širdies.

     

    Alfa.lt Vytautas V. Landsbergis 2011-08-31

     

  • Jasulionis

     

     

    Ridas Jasiulionis. Nieko slapta, kas neišeitų aikštėn

     

    Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metus sklandžiai ir skaudžiai papildė jokios valstybės institucijos į programą neįrašytas pirmasis Vytauto Pociūno žūties jubiliejus. Jau penktą kartą žmonės rinkosi į S. Daukanto aikštę tylomis paliudyti vieni kitiems ir sustiprinti tikėjimą tiesos pergale jų kuriamoje valstybėje. Valstybėje, kurios vieni prokurorai nutraukia aukšto rango žvalgybininko žūties tyrimą išsamiai jo nė neatlikę, nesutinka atnaujinti tyrimo našlės prašymu, skundžia teismo nutartį, įpareigojančią tyrimą pratęsti, o kiti perkvalifikuoja bylą iš nelaimingo atsitikimo į nužudymą ir toliau tiria tai, ką kolegos iš to paties departamento mėgino ciniškai paskandinti užmaršties vandenyse. Valstybėje, kurios suverenitetą saugoti turinti kontora taip ir neatliko vidinio tyrimo dėl nepriekaištingos reputacijos karininko tremties ir žūties priešiškoje valstybėje. Valstybėje, kurios saugumo tarnybai trūksta išdidumo pačiai nustatyti savo pareigūno žūties sąsajas su jo pareigomis, – įpareigota teismo tai padaryti, ji prašo atsakymo iš kitos institucijos...

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė šiemet, kitaip nei prieš metus, neprisidėjo prie sambūrio, tikinčio, kad tiesa paaiškės ir Daukanto aikštėje. Gal nebenorėjo sutikti atkaklaus protestuotojo, kuriam pernai pažadėjo inicijuoti Kontržvalgybos įstatymą, o gal nebemanė, kad tiesos ieškantiems prokurorams reikia paramos ženklo. Tuo tarpu prezidentės ir valdančiosios koalicijos išsikeltą strateginį valstybės tikslą – specialiųjų tarnybų priežiūrą, teismų ir teisėsaugos sutvarkymą – ir toliau sėkmingai žlugdo farsas, kurio eilinė serija Vilniaus 1-ajame apylinkės teisme vyko tuo pat metu, kai prie Prezidentūros skambėjo muzika be kalbų.

    Prokuroras J. Laucius, pamėginęs per tris mėnesius numarinti V. Pociūno žūties bylą, sukūręs faktinių aplinkybių neatitinkančią nelaimingo atsitikimo versiją, skundėsi teismui nukentėjęs nuo paslaptingos sms žinutės. Generalinis prokuroras Darius Valys pries metus nušalino J. Laucių nuo Eglės Kusaitės bylos, kurioje teismas turi nustatyti, ar nebaustini ketinimai ir sumanymai perėjo į rengimosi padaryti nusikaltimą stadiją. Kitaip sakant, ar mergina ką nors konkrečiai neleistino darė? Tačiau J. Laucius neatlyžo ir prievartinių pasimatymų teismo salėje atsisakyti neketina. Prokurorui, nesuvokiančiam, jog jis manipuliuodamas teisės normomis ir jų taikymu nepaiso žmogaus teisių, neužteko atskirti nuo E. Kusaitės bylos Rusijos piliečių Magmadovų veiklos tyrimo, už Lietuvos mokesčių mokėtojų lėšas jis noriai talkino FSB.

    Visą teisinę sistemą prieš jau dukart neteisėtai Lukiškėse kalintą merginą J. Laucius naudoja, nes esą jį gąsdina sms žinutė bei merginos replikos teismo koridoriuje. Nepriklausomos Lietuvos žmonėms tarnauti turinčios institucijos tęsia antpuolį ne tik pries E. Kusaitę ir jos artimuosius, bet ir pries žymius laisvės kovotojus, sovietinės okupacijos laikų disidentus. Pastarieji negali patikėti, kad laisvoje Lietuvoje prieš žmogų būtų taikomos tokios represijos.

    Kurį laiką E. Kusaitės bylos architektams su bulvarinio leidinio, iki šiol neatsiprašiusio už V. Pociūno šmeižtą, pagalba daugiau mažiau sekasi vaizduoti budrius kovotojus su lietuviškojo terorizmo pradmenimis. Tačiau prieš metus Apeliacinis teismas galutine ir neskundžiama nutartimi teismo salėje paleido E. Kusaitę į laisvę, nes esą suėmimas tokioje situacijojejai visiškai neargumentuotas ir nepagrįstas. Šio teismo teisėjas Viktoras Kažys, susipažinęs su byla, paskelbė, kad realiai jokios itin pavojingos veiklos E. Kusaitė nepadarė, jos veiksmai buvo kontroliuojami VSD pareigūnų.

    Lyg teisės pirmakursiams E. Kusaitę kaltinusiems prokurorams ir jų pagalbininkams teisėjas V. Kažys priminė, kad religiniai, rasiniai ar kitokie įsitikinimai, mintys, pažiūros, ketinimai, sumanymai, kad ir kokie jie kraštutiniai, ar agresyvūs būtų, net jeigu jų realizavimas būtų labai pavojingas, negali būti baudžiami, kol asmuo nieko konkretaus neapadaro. Apie nusikaltimą galima kalbėti tik tuo atveju, jei egzistuoja nusikalstama veika.

    Tačiau J. Laucius ir jo bendrai arba nemoka pralaimėti bylų arba negali sau to leisti. Todėl ir prasidėjo vis naujų kaltinimų karuselė, kuri neleidžia patikėti, kad teismai siekia tiesos, o ne tarnauja stipresniųjų interesams.

    Štai vieną iš bylų pries E. Kusaitę iš nušalinto J. Lauciaus perėmė prokūroras M. Dūda, kuris pratęsė kolegos pradėtą merginos teisinį persekiojimą. Jis Apeliaciniame teisme pareiškė, kad E. Kusaitę reikia palikti už grotų, nes esą pagal Baudžiamąjį kodeksą jai gresia laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Nežinia, ar jis pats tiki tuo, ką sako, o gal jis paprasčiausiai neperskaitė Baudžiamajame kodekse, kad apie tokią bausmę galima kalbėti tik tuomet, kai nusikalstama veika realiai padaryta?

    Nei pastangos numarinti V. Pociūno žūties bylą, nei tarptautiniu mastu užfiksuotas per ankstyvas CŽV kalėjimų Lietuvoje veiklos tyrimo nutraukimas, nei lietuviškojo terorizmo grėsmės kurpimas niekaip neatsiliepė Generalinės prokuratūros (GP) Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorų karjerai. Po pastarųjų Generalinio prokuroro D. Valio pertvarkymų GP išnyko Informacinio saugumo ir operatyvinės veiklos kontrolės skyrius. Jo prokurorai būtų turėję imtis tirti, kodėl VSD nepareiškė oficialaus įspėjimo savo kontroliuojamai E. Kusaitei, atsiradus pagrindui manyti, kad ji gali daryti teisės pažeidimus, kaip to reikalauja įstatymas, o vietoj to be GP žinios apie jos kontaktus informavo Rusijos Federacijos Federalinę Saugumo Tarnybą. Nuo šių metų balandžio operatyvinius tyrimus vertina ir jų teisėtumą bei pagrįstumą nustato GP Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorai, taigi – ir J. Laucius bei M. Dūda, kuriems, matyt, ne tik kad tokie klausimai nekyla, bet ir jų kėlimas atrodo nusikalstamas.

    Operatyvinę veiklą, žinoma, turėtų kontroliuoti ir išrinktieji politikai, pvz., Seime tam egzistuoja Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisija. Tik štai jau treti metai dėl įvairių priežasčių ji nefunkcionuoja. Gal ir dėl to Seimo pirmininkei, viešai paskelbusiai, kad laukia VSD atsakymų dėl galimo bendradarbiavimo su Rusijos FST ir kitų galimai neteisėtų E. Kusaitės bylos aplinkybių, Lietuvos suverenitetą ir konstitucinę santvarką saugoti turinti institucija drįsta niekaip viešai neatsakyti.

    Lieka tik klausti, kodėl prezidentė, sugebėjusi ryžtingai pasinaudoti savo konstituciniais įgaliojimais ir instituciniu autoritetu, kai apsisprendė atstatydinti Seimo pirmininką ar du ministro pirmininko saugotus ministrus, niekaip nereaguoja į tebesitęsiantį Lietuvos teisėsaugos diskreditavimą, brėžiantį paraleles su žmogaus teises ir laisves pamynusia sovietų režimo represine sekimo sistema? Ar ši laikysena susijusi su prezidentės replika apie Lietuvos slaptųjų tarnybų nepavaldumo tautos rinktai valdžiai simboliu tapusių 12 VSD pažymų išslaptinimą: „Informacija jose gerokai pasenusi“? Ar vėliau sekęs naujojo VSD generalinio direktoriaus sprendimas pažymų neišslaptinti, o tik „sumažinti“ jų slaptumą jau sumažino šios tarnybos „piktnaudžiavimo įstatymo suteiktais įgaliojimais galimybę“, apie kurią, skirdama į pareigas G. Griną, perspėjo prezidentė?

    Sukurti žmonėms pasitikėjimą keliančią, politikų kontroliuojamą slaptąją tarnybą demokratinėje valstybėje gali būti ne mažiau svarbu, nei perimti vadovavimą energetikos sektoriui, linkusiam užvaldyti valstybę. Tai yra istorinis uždavinys – jau 1929 m. Kriminalinės policijos valdybos direktorius A. Survila įsakyme politinio sekimo ir kontržvalgybos valdininkams rašė: „Mes neturim būti žmonių akyse baubais“ (A. Anušauskas, „Lietuvos slaptosios tarnybos 1918–1940“, psl. 140). Jo įgyvendinimas priklausys ir nuo atsakymų į V. Pociūno našlės klausimus Lietuvos Respublikos prokurorams, ir į E. Kusaitės tetos šauksmą mums visiems komisariate, vykdančiame eilinę prokuroro J. Lauciaus manipuliaciją: „Kas gali tai sustabdyti?“

    Jau dabar, nelaukiant kol koks lietuviškasis „Wikileaks“ padarys žinomas 12 pažymų ar visą VSD ir FSB susirašinėjimą, būtina stiprinti būsimųjų teisininkų išsilavinimo artes liberales būtinąją dalį. Nekreipiant dėmesio į teisės studentų vertybinių nuostatų ugdymą, akcentuojant tik manipuliavimą teisės normomis ir jų taikymu, gali susiformuoti nihilistinis, ciniškas jų požiūris į teisinę sistemą ir visuomenę. O pirmąsias vietas nepriklausomos Lietuvos būsimųjų teisininkų privalomųjų skaitinių sąraše turi užimti sesers Nijolės Sadūnaitės knygos apie vienos drąsios merginos pergalę prieš visą slaptųjų pajėgų kariauną.

    .

    Bernardinai.lt Ridas Jasiulionis 2011-08-29

  • A.Lapinskas. Ko iš Lietuvos prašoma lenkų tautinės mažumos vardu?


    A.Lapinskas. Ko iš Lietuvos prašoma lenkų tautinės mažumos vardu?

     

    Lietuvos lenkų tautinės mažumos veikėjai dažnai aiškina, kad lenkų padėtis Lietuvoje pablogėjo po to, kai mūsų šalis įstojo į Europos Sąjungą, t.y. nuo 2004 metų. Nemanyčiau, kad tie metai kažkuo išsiskyrė Lietuvos valstybės santykių su jos lenkų mažuma plotmėje.

    Šie santykiai ėmė krikti gerokai anksčiau, vos atkūrus šalies nepriklausomybę, kai pasipylė Lietuvos lenkų „europiniai skundai“, pirmieji iš jų buvo adresuoti Danijos ir Švedijos Helsinkio komitetams dar 1991 metais. Tarp tų skundų buvo ir tokie „šedevrai“: „Lietuvos Vyriausybė siekia iškelti ir išbarstyti po visą šalį tradiciniame lenkų regione gyvenančius lenkus“...

    1995 metų pavasarį Lietuvoje apsilankęs Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos narys Gheorge Frunda gavo naują porciją skundų, pvz., kad „rengiant mokytojus lenkų mokykloms yra naudojama lietuvių kalba“... Tačiau po poros metų skundų jau neliko ir 1997 m. rudenį Parlamentinė Asamblėja priėmė Rekomendaciją Nr. 1339, kur pažymėta, kad Lietuvoje visos tautinių mažumų problemos išspręstos. Asamblėja pasveikino Lietuvą, įtvirtinusią teisinę valstybę ir gerus santykius su kaimyninėmis šalimis. Atrodė, kad pagaliau baigsis ir Lietuvos lenkų veikėjų skundai Europai. Deja! Jie ir toliau netilo, o pastaraisiais metais įgijo ir naują kvėpavimą.

    Kuo gi dabar skundžiasi Lietuvos tautinių mažumų organizacijos? Imkime ir atsakykime nors į minimalų tų skundų kiekį – vienuolika, nors kai kuriuose sąrašuose jų skaičius siekia keliasdešimt.

    1. Lietuvoje nėra Tautinių mažumų įstatymo. Taip, iš tiesų, 1989 m. lapkričio 23 d. priimtas ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo 1991 m. sausio 29 d. papildytas ir pakeistas Tautinių mažumų įstatymas nustojo galioti nuo šių metų pradžios. Tačiau šį įstatymą Lietuvoje visiškai atstoja tiesiogiai taikoma Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos rėminė konvencija - ji dar griežtesnė už buvusį įstatymą, Lietuvos be išlygų ratifikuota 2000 metais, o Lenkijos - 2001 m., bet dėl jos griežtumo ten priimta tik su išlygomis. Drąsiai galima teigti, kad Lietuvoje yra vykdomos visos europinės tautinių mažumų apsaugos nuostatos ir reikalavimai.

    2. Lietuvoje tautinių mažumų kalba neturi „pagalbinės“ kalbos statuso mažumų gyvenamose vietovėse. Šis reikalavimas gimė nusižiūrėjus į Lenkijos tautinių mažumų įstatymą, kuriame įteisinta „pagalbinė kalba“. Šio įstatymo 9 straipsnyje sakoma, kad tautinių mažumų vietovėse „asmenys, priklausantys mažumai... turi teisę kreiptis į savivaldybės organus pagalbine kalba raštiška arba žodine forma; gauti, aiškiai pareikalavus, atsakymą taip pat pagalbine kalba raštiška arba žodine forma“; bet „apeliacinė procedūra vyksta tik oficialia kalba; „niekas negali nepaisyti teisiškai pagrįsto nurodymo arba sprendimo, išleisto oficialia kalba, atlikimo, jeigu aplinkybės reikalauja skubaus jo atlikimo, kad galėtų pasiekti savo tikslą; abejonės yra sprendžiamos dokumento, sudaryto oficialia kalba, pagrindu“.

    Galima sakyti, kad Lenkijoje toji „pagalbinė kalba“ tėra tik politinė dekoracija, nes atsakymą į užklausimą „pagalbine“ kalba galima gauti tik „aiškiai pareikalavus“, bet tą aiškumą juk nustato valdininkas. Be to, visa tolesnė su dokumentu susijusi procedūra vyksta jau oficialia kalba. Realybė tokia: viršaičio Vytauto Liškausko žodžiais, lietuviškame Punske, greičiausiai, ir visoje Lenkijoje, dar nebuvo nė vieno atvejo, kad gyventojas raštiškai į valdžią kreiptųsi „pagalbine“ kalba, o jeigu toks kada nors būtų, atsakymas būtų tik oficialia kalba. Beje, lygiai taip pat yra ir Lietuvoje, pvz., Šalčininkuose, pasak rajono vadovų, čia lenkiško kreipimosi į savivaldybę irgi niekas neprisimena, o atsakymas taip pat būtų tik oficialia kalba. Vietos gyventojai tuo nesipiktina.

    3. Dėl Lietuvos lenkų skundo - originalios vardų ir pavardžių rašybos jau atsakė Europos Sąjungos Teisingumo teismas, pripažinęs, kad „nedraudžiama kompetentingoms valstybės narės valdžios institucijoms taikant nacionalinės teisės aktus... atsisakyti pakeisti gimimo ir santuokos liudijimuose vieno iš savo piliečių vardą ir pavardę pagal kitos valstybės narės rašybos taisykles“. Kalbant paprasčiau, Europa pripažino, kad Lietuva, kaip suvereni valstybė, turi teisę lenkų tautybės Lietuvos piliečiams taikyti lietuviškus pavardžių rašybos principus.

    Beje, pagal lietuviškus moteriškų pavardžių darybos normatyvus, už kitataučių ištekančių moterų pavardės gali būti sudaromos arba pagal lietuvių kalbos taisykles, arba pagal kalbos, iš kurios atsinešama pavardė, taisykles, taigi Lietuvoje gali būti moteriška pavardė Tomaševska ar Krasovskaja. Lietuvoje tokių atvejų yra daug, o Lenkijoje analogiškų kitos kalbos pavyzdžių nėra.

    4. Dėl vietovių dvikalbių pavadinimų greta visų kitų kovotojų, neseniai šia tema prabilo Lietuvos lenkų sąjungos sekretorius Edvardas Trusevičius: „Lietuvos parlamentas be išlygų 2000 m. ratifikavo Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją... Konvencija nustato, kad Lietuvos valstybė „gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengiasi daryti taip pat ir mažumos kalba“. Kaip tą įvykdyt? Telieka keisti nacionalinę teisę Ne itin malonių incidentų su gatvių pavadinimais Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose matomai nebūtų, jei Seimas ratifikavęs Konvenciją dar 2000 m., nebedelstų įvykdyti Tarptautinių sutarčių įstatymo prievolę“.

    Ar tikrai taip? Pirmiausia, minėtam veikėjui reikėtų tiksliai cituoti konvenciją, joje sakoma, kad „Šalys sieks pagal savo teisines sistemas viešai naudoti tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius ženklus ir mažumos kalba“. Taigi Lietuva, imdamasi problemą reguliuoti „pagal savo teisinę sistemą“ yra visiškai teisi. Be to, konvencijos žodžiai „tradicinius pavadinimus“ reiškia, kad pavadinimai mažumos kalba galimi tik turint tvirtus buvusių oficialių pavadinimų mažumos kalba įrodymus. Tačiau kurį pavadinimą reikėtų rinktis, jeigu jų buvo ne vienas? Štai Vilniaus Gedimino prospektas vadinosi taip: Lenino, Stalino, A.Mickevičiaus, Laisvės, A.Mickiewicza, Sw. Jerska, Кончевский, Георгиевский prospektų, taip pat 1 и 2 Кафедральная gatvių pavadinimus. Kuris iš jų būtų istoriškai pateisintas? Atsakysiu iš karto – nė vienas.

    Lietuvai pavyzdžiu rodomame Lenkijos Tautinių mažumų įstatyme pažymėta, kad vietovėms ir gatvėms gali būti „papildomai vartojami tradiciniai (vėlgi tik tradiciniai, istoriškai pateisinti!) pavadinimai mažumų kalbomis“. Tačiau šie pavadinimai „negali būti siejami su Vokietijos Trečiojo Reicho ar SSRS valdžios 1933-1945 metų laikotarpiu suteiktais pavadinimais“. Lygiai tokį patį principą galima būtų taikyti ir Lietuvoje, t.y. eliminuoti Rusijos (iki 1914), Vokietijos (I ir II pasaulinių karų metais), Lenkijos (1920-1939 okupuotame Vilniaus krašte) ir Sovietų Sąjungos (1940-1941 ir 1945-1990) okupacijų laikotarpiais suteiktus pavadinimus. Bet jeigu jų nelieka, tai ir nieko tradicinio nelieka.

    Oficialiame konvencijos komentare dar sakoma, kad „Šalys privalo deramai atsižvelgti į savo specifines sąlygas“. Tos sąlygos Lietuvoje, skirtingai nuo Lenkijos, yra ypatingos: pusę amžiaus Lietuvoje buvo okupacinė dvikalbystė, viskas buvo dubliuojama rusų kalba: gatvių pavadinimai, transporto maršrutai, įstaigų pavadinimai. Todėl sugrįžimas į dvikalbes gatvių lenteles taptų naujos okupacijos simboliu. Tokios metamorfozės Lietuvos gyventojai tikrai nepriimtų.

    Yra dar vienas lentelių bylos „argumentas“. Tai Lenkijos Punsko apylinkėse iškabinti dvikalbiai kaimų pavadinimai. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad suverenioje Lietuvoje, kuriai Europos institucijos neturi jokių priekaištų dėl tautinių mažumų politikos, irgi turi būti taip pat, t.y. galioti kitos valstybės - Lenkijos tvarka. Beje, Rytų Lietuvoje prie savivaldybių yra šių įstaigų pavadinimų lenkiški atitikmenys, ant kiekvieno jų kabineto taip pat. Punske tokių lietuviškų užrašų nėra. Betgi pripažinkime, kad skaičiuoti tokias lenteles ir jų pagrindu formuoti valstybės užsienio politiką yra visiška kvailystė. Matyt, ateis laikas, kai ir Lenkija supras tokios politikos absurdiškumą.

    5. Nuolat yra skleidžiama Lietuvos lenkų veikėjų propaganda apie esą draudimą lenkams vartoti gimtąją kalbą viešajame gyvenime. Tektų priminti, kad visi pastarojo meto lenkų mitingai prieš lietuvių kalbos mokymo stiprinimą vyko lenkų kalba ir su lenkiškais transparantais pačiame Vilniaus centre ir net prie Seimo. Lenkų kalba skamba per Lietuvos valstybinį radiją ir televiziją, lenkiškai mokoma nuo darželio iki universiteto, funkcionuoja lenkų spauda, per 70-yje Lietuvos bažnyčių taip pat meldžiamasi lenkiškai. Tai kokio dar didesnio viešumo lenkų kalbai dar reikia?

    6. Reikalavimą lenkiškoms švietimo įstaigoms suteikti tautinių mažumų įstaigų statusą teikia „Macierz Szkolna“ – lenkiškų mokyklų mokytojų susivienijimas. Jo esmė: netaikyti Lietuvos lenkų mokykloms Lietuvos švietimo įstatymo nuostatų, nes tai esą likviduos lenkiškas mokyklas, apribos lenkiškai dėstomų dalykų skaičių ir performuos mokyklas lenkų dėstomąja kalba į dvikalbes mokyklas. Šis reikalavimas grindžiamas esą teisiniu pagrindu: Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių sutarties 14 ir 15 straipsniais bei Tautinių mažumų apsaugos konvencija, kur minima teisė mokytis mažumos kalba. Tokia teisė Lietuvoje įgyvendinama su kaupu – be Lenkijos čia yra geriausia lenkų švietimo padėtis pasaulyje, o lenkiškai galima mokytis netgi universitete! Aiškinimai, kad naujasis Švietimo įstatymas likviduos lenkiškas mokyklas iš viso yra absurdiškas. Žinoma, jei nebus norinčių mokytis tokiose mokyklose, tai ir tokių mokyklų nebus. Pavyzdžiui, neatsiradant norinčių universitete mokytis polonistikos, taigi nesant studentų, nebus ir studijų.

    7. Tvirtinimas, kad Lietuvoje tautinių mažumų mokyklų finansavimas yra per mažas ir atsilieka nuo Lenkijos, neatitinka tikrovės. Abiejose šalyse iš esmės skiriasi mokinio krepšelio skaičiavimo metodika. Lietuvoje krepšelis skaičiuojamas konkrečiai mokyklai ir jeigu joje apie 60 mokinių, ji gauna visą sumą, kad užtektų mokytojų atlyginimams, vadovėliams ir pan. Jei tai tautinės mažumos mokykla, pridedama dar 20 procentų. Lenkijoje krepšelis skaičiuojamas abstrakčiai mokyklai. Krepšelio užtektų, jeigu klasėse būtų ne mažiau kaip 18 mokinių pagrindinėse mokyklose ir 24 mokiniai gimnazijose.

    Todėl to garsinamo 150 proc. finansavimo neužtenka net mokytojų atlyginimams. Ir Punsko, ir Seinų „Žiburio“ mokyklos finansuojamos ne 150 proc., o tik 60 proc., o likusius 40 proc. mokyklos biudžetui priversta skirti Punsko savivaldybė ir Lietuvos valstybė. Tokiu būdu Lietuva tautinių mažumų mokyklas finansuoja 120 proc., o Lenkija tik 60 proc. Negi Lietuvos lenkams būtų geriau, jei pas mus būtų pritaikytas Lenkijos mokyklų finansavimo modelis?

    8. Reikalavimas, kad Lietuvoje būtų įvestas privalomas tautinės mažumos gimtosios kalbos abitūros egzaminas tėra tik politinė propaganda, nes iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tokio egzamino iš viso nėra. Pagal Lietuvos Respublikos ministerijos nustatytą tvarką, galiojančią visoms šalies mokykloms, abiturientai šalia vienintelio privalomo lietuvių kalbos egzamino patys renkasi kitus norimus laikyti egzaminus, tame tarpe gimtųjų – baltarusių, lenkų, rusų, vokiečių kalbų egzaminą. Jokių problemų dėl lenkų kalbos egzamino pasirinkimo nėra. Dviejų privalomų egzaminų įvedimas tautinių mažumų mokyklose diskriminuotų šių mokyklų abiturientus ir gal net atvestų prie teisinių kolizijų, jiems laikant daugiau egzaminų negu lietuviškose mokyklose.

    9. Reikalavimas finansuoti tautinių mažumų žiniasklaidą prasilenkia su mūsų įstatymais. Pagal visuomenės informavimo įstatymą valstybė negali teikti finansinės paramos viešosios informacijos rengėjams. Galima parama tik kultūriniams ir šviečiamiesiems projektams, taip pat regioninei žiniasklaidai per Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą. Lygiai tokios pačios tautinių mažumų spaudos rėmimo politikos laikosi ir Lenkija. Pernai ir šiemet Lietuvoje buvo paremtas ketvirtinis leidinys „Znad Wilii“ projektui „Lietuva – daugiakultūrinė valstybė, praeitis ir dabartis“, šiemet interneto portalas „Pogon.lt“ projektui „Lietuvos dabartis ir istorija“. Fondas taip pat remia laikraščių ir žurnalų pristatymą prenumeratoriams į kaimo vietoves. Pernai ir šiemet tokia parama buvo suteikta laikraščiui „Kurier Wilenski“. Pastaroji priemonė realizuoja Lietuvos ir Lenkijos sutarties punktą, kad „tautinėms mažumoms būtų prieinamos viešosios masinės informacijos priemonės“.

    10. Rinkimų nuolaidos tautinių mažumų partijoms buvo panaikintos dar 1996 metais, nes Lietuvos sąlygomis vadinamoji pozityvi vienos tautos diskriminacija neišvengiamai virto kitos tautos neigiama diskriminacija. Apsiskelbimas, kad kokia nors tautinės mažumos partija gina visus tos mažumos žmones yra tik akių dūmimas. Lengvatiniu keliu patenkant į Seimą, tai būtų ne rinkimai, bet – atsarginė landa į valdžią. Lietuvos sąlygomis, kai pagrindinės tautinės mažumos sudaro šimtatūkstantines gyventojų grupes, galima tik viena – lygi, o ne deformuota rinkimų teisė.

    Ją pateisina Lietuvos ir Lenkijos sutartis, kur rašoma, kad „tautinės mažumos turi teisę dalyvauti viešajame gyvenime per laisvai išrinktus atstovus valstybės ir vietinės valdžios lygyje... lygiateisiškai su kitais piliečiais. Beje, Lenkijos teisinė bazė sutvarkyta taip, kad joks lietuvis neturi absoliučiai jokių šansų patekti į Lenkijos Seimą, o Lietuvoje Lenkų rinkimų akcijai atstovaujama ir Vilniaus miesto taryboje, ir šalies Seime, ir net Europarlamente.

    11. Žemės grąžinimo problema vietovėse, kur gyvena tautinė mažuma iš tiesų iki galo dar neišspręsta, tačiau kaltinti Lietuvą, kad ji specialiai neatiduota žemės tik lenkams, būtų visiškas nesusipratimas ir dirbančių žemės tarnybose žmonių įžeidimas. Pavyzdžiui, Šalčininkų žemėtvarkos skyriaus vadovas lenkas Slavomiras Sinkevičius apstulbo, išgirdęs apie esą lenkų diskriminavimą grąžinant žemę - tai visiška nesąmonė, sakė jis. Kokia žemės reformos padėtis yra šiuo metu?

    Visiems žinoma, kad Rytų Lietuvoje nuosavybės teisių atkūrimas į žemę iš pradžių vyko lėčiau dėl archyvinių dokumentų trūkumo, nepakankamo pačių piliečių aktyvumo, teisminių ginčų dėl pretendentų nesutarimų, valstybės išperkamos žemės ir buvusių rėžinių kaimų gausos. Nepaisant to, 2011 m. liepos 1 d. Šalčininkų rajone atkurta nuosavybės teisių į 97 proc. nuo prašymuose nurodyto ploto, Švenčionių raj. – 96 proc., Trakų raj. ir Elektrėnų savivaldybėje – 98 proc., Širvintų raj. – 98 proc. Taigi, dauguma Rytų Lietuvos rajonų siekia ir viršija Lietuvos vidurkį – 96 proc., bet išskyrus Vilniaus rajoną, kurio rodiklis – tik 85 proc.

    Gana keista, kad panašiomis sąlygomis kaip Šalčininkuose ar Širvintose, Vilniaus rajonas gerokai atsiliko žemės grąžinimo srityje. Tuo labiau, kad rajono savivaldybė jokių priekaištų dėl žemės grąžinimo visą dešimtmetį nereiškė Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojui lenkui Zbignevui Balcevičiui, kuris tvarkė žemės grąžinimo reikalus, o Vilniaus rajone žemės grąžinimo projektus tvirtino vėlgi lenkas Stefanas Svetlikovskis. Tai kas gi trukdė žemės grąžinimui Vilniaus rajone?

    Kyla įtarimas, kad patys šio rajono valdininkai lenkai, juo labiau, kad iki 1996 metų pati savivaldybė sprendė žemės grąžinimo reikalus. Tai įrodo ir faktas, kad Vilniaus rajono valdžia buvo vienintelė Lietuvoje, nepatvirtinusi upių ir ežerų pakrančių rezervavimo vietos gyventojų poreikiams ir palikusi jas, matyt, „reikalingiems žmonėms“. Čia daugelį metų buvo vilkinamas generalinio plėtros plano patvirtinimas ir vietos gyventojai negalėjo pasinaudoti gera žemės kainų konjunktūra. Žemės grąžinimui trukdė ir bendras rajono valdžios abejingumas savo žmonėms.

    * * *

    Kaip įrodyti mūsų valstybės piliečiams lenkams, kad jų priekaištai Lietuvai neturi nei juridinio, nei moralinio, nei jokio kito pagrindo? Tai nėra lengva, nes Lietuvos lenkų rinkimų akcija į savo rankas perėmė visą regiono administracinį resursą, uzurpavo informacinį lauką ir apribojo vietos žmonių pasirinkimo galimybę: ar gyventi nuolatinio konflikto būsenoje su tituline tauta, ar siekti tarpnacionalinės santarvės, naudojantis Lietuvos lenkų mažumai suteiktomis tiesiog unikaliomis tautinės saviraiškos galimybėmis. Tikėkimės, kad kuo toliau, tuo labiau Lietuvos lenkų visuomenė palinks į antrąją šios alternatyvos pusę.

    Pranešimas skaitytas konferencijoje ,,Istorinių stereotipų įveikimas kaip priemonė etninėms įtampoms neutralizuoti ".

     

    www.DELFI.lt2011 Anatolijus Lapinskas,rugpjūčio 30 d. 08:21

     

     

     

    Priklausomybių nuo Rusijos daugėja

     

    Estai perspėja, kad Baltijos valstybės ateityje gali patekti į tokią pačią priklausomybę nuo rusiškos elektros, kaip dabar yra priklausomos nuo rusiškų dujų.

    Estijos elektros energijos perdavimo tinklų operatorės "Elering" valdybos pirmininkas Taavis Veskimagis mano, kad Baltijos valstybėse padidėjęs elektros energijos trūkumas, viršūnę pasiekęs šių metų liepos mėnesį, yra bloga lemiantis ženklas. Be to, jam kelia nerimą Baltijos kaimynių susitaikymas su priklausomybe nuo didėjančio elektros energijos, importuotos iš Rusijos, kiekio.

    Gausėja Rusijos tiekėjų gretos

    Kaip jau rašė LŽ, Rusijos energetikos milžinės "Inter RAO JES" atstovė Baltijos šalyse bendrovė "INER RAO Lietuva" 2010 metais į Baltijos valstybes importavo 5,4 teravatvalandžių (TWh) elektros energijos. Tai beveik septynis kartus daugiau nei 2009-aisiais, kai Lietuvoje dar veikė Ignalinos atominė elektrinė. Šiemet bendrovė apsukų nemažina ir planuoja Baltijos šalyse parduoti ne mažiau arba netgi šiek tiek daugiau elektros energijos nei pernai.

    Liepos pabaigoje Baltijos valstybių elektros rinkoje nusprendė dalyvauti ir vieno didžiausių Europos energetikos koncernų E.ON (Vokietija) antrinė įmonė "E.ON Rossija". "Jos sprendimas pradėti tiekti Rusijos pagamintą elektros energiją į Baltijos valstybes rodo stiprėjančią tendenciją naudoti už Europos Sąjungos ribų pagamintą elektrą. Klimato kaitos politika ir kiti veiksniai lemia, kad atominė energija nebesulaukia politinės paramos, o geriausiu politiniu sprendimu laikomas vis didėjantis importas iš Rusijos ir kitų trečiųjų šalių, kur elektra ir toliau gaminama remiantis žemesniais saugumo standartais. Tai mažina galimybes statyti elektros generacijos jėgaines šalia trečiųjų šalių, šiuo atveju Rusijos ir Baltarusijos sienos, be valstybės subsidijų. Todėl ateityje mes galime patekti į tokią pačią priklausomybę nuo Rusijoje gaminamos elektros, kaip dabar priklausome nuo rusiškų dujų", - perspėjo "Elering" valdybos pirmininkas T.Veskimagis.

    Vienintelė eksportuoja - Estija

    Susidariusią padėtį Baltijos valstybių elektros rinkoje, kai liepos mėnesį Latvijoje ir Lietuvoje padidėjo elektros energijos stygius, LŽ komentavo Estijos elektros energijos perdavimo tinklų operatorės "Elering" Elektros rinkų departamento vadovė Ingrida ARUS.

    - Kiek pastaruoju metu padidėjo elektros energijos kaina Estijoje? Kokia ji yra šiuo metu?

    - Dėl elektros vartojimo sumažėjimo vidutinė kaina Estijos zonoje liepos mėnesį krito 4,5 euro - iki 42,95 euro už megavatvalandę (EUR/MWh). Vasarą labai padidėjęs mūsų pietinių kaimynų elektros poreikis lėmė, kad kainos Estijos zonoje buvo šiek tiek aukštesnės nei "Nord Pool Spot" Suomijos zonoje, kur jos siekė 42,20 EUR/MWh. Dėl to, kad Estijos zonoje elektros energija kainavo brangiau nei Suomijos zonoje, per "EstLink" kabelį iš Suomijos elektros energijos importas padidėjo dešimt kartų - iki 92,80 gigavatvalandžių (GWh), taip pat išaugo eksportas į Latviją. Vidutinė elektros energijos kaina "BaltPool" elektros biržoje buvo 44,97 EUR/MWh.

    - Kokios priežastys lėmė šiuos pokyčius?

    - Vasarą elektros energijos kainoms Estijos zonoje įtaką daro ne tiek vartojimas pačioje Estijoje, kiek tai, kas vyksta gretimose valstybėse, o labiausiai - didžiulis generacijos pajėgumų trūkumas Latvijoje ir Lietuvoje, taip pat įvykiai pas mūsų kaimynus šiaurėje. Suomijos poveikį jaučiame tik per tiekiamą elektros energiją jūra nutiestu "EstLink" kabeliu. Tuo metu Latvijos ir Lietuvos poveikis priklauso nuo elektros energijos kiekio, kuris pasiekia rinką Estijos ir Latvijos pasienyje. Tai reiškia, kad didžiausias veiksnys, dabar turintis įtakos elektros energijos kainai, yra didžiulis jos poreikis Latvijoje ir Lietuvoje. Elektros energijos vartojimas Baltijos regione liepos mėnesį padidino elektros gamybą 30 procentų. Estija yra vienintelė elektrą eksportuojanti valstybė tarp Baltijos kaimynių, mes liepos mėnesį elektros energijos pagaminome 46 proc. daugiau nei patys suvartojome.

    - "Baltpool" analitikų vertinimu, elektros kainos mažėjimui Lietuvoje liepos mėnesį, kaip ir birželį, daugiausia įtakos turėjo kritusios kainos "Nord Pool" biržoje. Beveik visą liepos mėnesį kainos Lietuvos elektros biržoje formavosi aukštesnės nei "Nord Pool" Estijos kainų zonoje, todėl atsirado rinkos dalyvių, kurie pirko elektros energiją Estijoje, tikėdamiesi ją parduoti Lietuvoje. Taip padidėjusi pasiūla sumažino kainas ir Lietuvos elektros biržoje. Galbūt įžvelgiate kitų skirtingų kainų Baltijos šalyse priežasčių?

    - Norėtume tik vieno dalyko: lygiaverčių santykių tarp visų Baltijos valstybių. Tai padėtų sukurti didesnį skaidrumą bei vienodas galimybes visiems rinkos žaidėjams, o vartotojai labiau pasitikėtų laisvosios rinkos pranašumais.

    - Teigiama, kad padidėjusios kainos kenkia Estijos bendrovėms, perkančioms elektros energiją fiksuotomis kainomis, nes derybos dėl kitų metų grindžiamos ankstesnių metų vidutine kaina?

    - Tai logiška pasekmė. Šiuo metu Estija yra vienintelė eksportuojanti sistema regione. Mūsų kaimynių sistemos elektros energijos trūkumą nori padengti pirkdamos kiek įmanoma daugiau elektros iš šiaurės. Tačiau kuo labiau didėja poreikis, tuo labiau kyla elektros kainos. Šiandien Estijoje gaminamos elektros energijos kiekis 40 proc. viršija jos suvartojimą vietoje.

    - "Elering" valdybos pirmininkas T.Veskimagis teigia, kad, nors "Baltijos jūros valstybių premjerų ir Europos Komisijos prezidento lygiu buvo sutarta, jog "Nord Pool Spot" elektros birža apims ir Latviją bei Lietuvą, tos valstybės neturi politinės valios to padaryti". Pasak jo, Estijos laisvosios rinkos dalyviai iš esmės turi konkuruoti su Latvijos ir Lietuvos vartotojais, tačiau tai nėra tikra konkurencija, nes tokie Estijos vartotojai negali gauti Latvijos ir Lietuvos elektros gamintojų pasiūlymų.

    - Estijos rinkos dalyviai yra įpareigoti teikti pasiūlymus tik rinkoje, kadangi "Nord Pool Spot" sistema turi labai tiksliai apibrėžtas taisykles ir rinkos priežiūra yra labai griežta. Latvijos ir Lietuvos rinkos dalyviai tokių prievolių neturi, ir tai reiškia, kad Estijos vartotojai šiuo metu negali lygiomis sąlygomis pasinaudoti pardavimų pasiūlymais šiose sistemose.

    - Kokių problemų įžvelgiate dėl to, kad Estija prie Šiaurės šalių elektros energijos biržos "Nord Pool Spot" prisijungė 2010 metų balandį, o Lietuvoje nuo 2010-ųjų pradžios veikia vietinė birža "Baltpool", bendradarbiaujanti su "Nord Pool Spot"?

    - Pagrindinės problemos yra skirtingi reikalavimai rinkos dalyviams arba nelygiavertė rinkos dalyvių iš skirtingų sistemų padėtis. Be to, "Nord Pool Spot" ir "Baltpool" elektros biržose veikia pagal skirtingus prekybos principus.

    - Kokią įtaką elektros kainai Estijoje turi iš Rusijos perkamų gamtinių dujų kaina? Ar ši problema yra tokia pat aštri kaip Lietuvoje, kur iš vienintelio dujų tiekėjo perkamų dujų kaina vien per šiuos metus padidėjo 30 procentų?

    - Šiuo metu gamtinių dujų kaina nedaro didelio poveikio Estijos elektros energijos gamybos savikainai, nes tik 4 proc. Estijoje generuojamos elektros pagaminama naudojant gamtines dujas. Tačiau padėtis nėra normali, nes gamtines dujas tiekia vienintelis monopolininkas. Visiškai aišku, kad galimybė turėti gamtinių dujų rinką su daugeliu tiekėjų ir konkurencija yra nepaprastai svarbi. Tai užtikrintų Baltijos valstybių elektros rinkos saugumą ateityje.

    Bendra rinka - po dvejų metų

    Lietuvos elektros rinkos operatoriaus duomenimis, liepos mėnesį vidutinė elektros kaina "Nord Pool" Estijos kainų zonoje buvo 14,83 ct/kWh, arba 4,45 proc. didesnė nei Lietuvoje. Liepos mėnesio vidutinė elektros kaina Lietuvos biržoje buvo 15,52 ct/kWh. Dėl elektros kainų skirtumų Baltijos šalyse išaugo prekybininkų aktyvumas, todėl šių metų liepą per "Nord Pool Spot" biržą Estijoje nupirkta rekordinis kiekis - 539 GWh - elektros energijos. 56 proc. šio kiekio teko Latvijos, 41 proc. - Estijos, o 4 proc. - Lietuvos elektros energiją tiekiančioms bendrovėms.

    Kaip LŽ informavo "Baltpool" generalinė direktorė Lina Skrabutėnaitė, 2009 metais parengtas detalus Baltijos jūros regiono valstybių elektros rinkų integracijos planas (Baltic Energy Market Interconnection Plan, BEMIP) numato bendrą Baltijos šalių elektros rinką sukurti iki 2013 metų. L.Skrabutėnaitės teigimu, Lietuva yra visiškai pasirengusi savo įsipareigojimus įvykdyti laiku. 2010 metų gruodį buvo pasirašytas "Litgrid", "Baltpool" ir "Nord Pool Spot" bendradarbiavimo susitarimas, kuriame numatyti konkretūs veiksmai.

    "Baltpool" vadovės nuomone, Estijos elektros rinkai didžiausią įtaką daro ne elektros energijos trūkumas Latvijoje ir Lietuvoje, o didelė Suomijos elektros rinka ir Estijos elektros gamintojai. "Ir ankstesni, ir pastarųjų savaičių prekybos rezultatai Suomijoje bei Estijoje patvirtina, kad elektros kainų augimą Estijoje lemia didmeninė elektros kaina Suomijoje", - LŽ teigė L.Skrabutėnaitė.

     

    Lietuvos žinios ARVYDAS JOCKUS 2011 – 08 – 30

     

     

     

    D.Cameroną verbavo KGB?

     

    Apie vieną mįslingiausių epizodų Davido Camerono jaunystėje parašė britų dienraštis "The Daily Mail". Britų premjeras teigia, kad kai jam buvo 19 metų KGB "aiškiai bandė" jį užverbuoti. Tačiau buvęs sovietų šnipas tai vadina nesąmone.

    Apie D.Camerono jaunystės nuotykius britų dienraštis parašė artėjant jo vizitui į Maskvą, kuris numatytas rugsėjo mėnesį. Tai bus pirmoji britų vyriausybės vadovo kelionė į Rusiją, nes pastaruoju metu abiejų valstybių santykiai ne per geriausi.

    "The Daily Mail" rašo, kad apie bandymą jį verbuoti D.Cameronas papasakojo britų slaptosios tarnybos MI-5 darbuotojams dar tuomet, kai jis siekė savo pirmojo darbo vyriausybėje, ir saugumo tarnybos turėjo jį visapusiškai patikrinti. Tuomet D.Cameronas norėjo tapti Finansų ministerijos kanclerio, garsaus konservatorių partijos politiko Normano Lamonto patarėju ekonomikos klausimais.

    MI-5 jis papasakojo, kad 1985 metais, kai baigė prestižinę Itono mokyklą, prieš stodamas į Oksfordo universitetą, nutarė padaryti metų pertrauką ir šiek tiek pakeliauti po pasaulį. Maskvoje D.Cameronas sutiko savo mokyklos laikų draugą Anthony Griffithą ir jie abu nuvažiavo į Jaltą, kurortą prie Juodosios jūros. Vaikinams besikaitinant saulėje, juos užkalbino du "puikiai angliškai kalbantys" rusai ir pakvietė "vakarienės su juodaisiais ikrais". "Jie mus klausinėjo, tiesa, labai draugiškai, apie gyvenimą Anglijoje ir politiką. Žinoma, buvome labai atsargūs ir galvojome, ką kalbame. Kai pradėjau mokytis universitete, mano auklėtojas pasakė, kad tai buvo akivaizdus bandymas mus užverbuoti", - vėliau pasakojo D.Cameronas.

    Apie tai išgirdo ir Londone dirbęs buvęs sovietų šnipas 58 metų Michailas Bogdanovas. Laikraščiui jis pasakė: "Manau, ponas Cameronas nori pats save sureikšminti, teigdamas, kad jis galėjo tapti Sovietų Sąjungos stebėjimo auka. Iš tiesų, jis auka įsitikinimo, kad anksčiau visur knibždėjo SSRS, o dabar visur knibžda Rusijos šnipai, todėl mano, kad galingasis KGB norėjo jį užverbuoti.

    Manau, ponas Cameronas atvyko į Sovietų Sąjungą gerai įsiklausęs į jam duotus patarimus, ko jis gali tikėtis, todėl, be abejonės, buvo kiek išsigandęs ir įsitikinęs, kad jį stebi slaptosios tarnybos."

    Tačiau kitas sovietų šnipas veteranas nėra toks skeptiškas. Į pensiją išėjęs 74 metų KGB pulkininkas Igoris Prelinas sakė: "Nebūtinai tai vadinčiau verbavimu, tai galėjo būti tiesiog bandymas susidraugauti. Mes turėjome labai gerą duomenų bazę. Pakakdavo surinkti vardą ir buvo galima gauti pritrenkiančių rezultatų."

    Tačiau šioje istorijoje yra iš tiesų keistas elementas. Tais laikais tokia D.Camerono kelionė į Sovietų Sąjungą buvo labai neįprasta, nes užsieniečiai, ypač jauni savarankiški keliautojai, labai sunkiai galėdavo patekti į Sovietų imperiją.

     

    Lietuvos žinios 2011 – 08 – 31

     

     

    Į Lietuvą stebėti krepšinio rungtynių atvyksta Gruzijos, Juodkalnijos, Latvijos vadovai

     

     

    Stebėti Europos vyrų krepšinio čempionato rungtynių į Lietuvą atvyksta Gruzijos, Juodkalnijos, Latvijos vadovai, aukšti Rusijos pareigūnai, trečiadienį patvirtino diplomatai.

    Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis į Lietuvą atskris trečiadienį ir kartu su Lietuvos užsienio reikalų ministru Audroniumi Ažubaliu Klaipėdoje stebės rungtynes tarp Gruzijos ir Belgijos rinktinių, BNS informavo URM Spaudos ir viešųjų ryšių skyrius. Tikėtina, kad Gruzijos vadovas Lietuvoje liks ir ketvirtadienį, kada gruzinai žais principines rungtynes su Rusijos komanda. Lietuvoje iki rugsėjo 5 dienos taip pat turėtų viešėti Gruzijos premjeras Nikolozas Gilauris.

    Stebėti Rusijos-Gruzijos rungtynes Klaipėdoje turėtų atvykti ir Rusijos Karaliaučiaus srities gubernatorius Nikolajus Cukanovas.

    Lietuvoje taip pat laukiamas Juodkalnijos premjeras Igoras Lukšičius, kuris šalyje turėtų viešėti iki rugsėjo 5-osios.

    Trečiadienį rungtynes tarp Latvijos ir Prancūzijos turėtų stebėti Latvijos Seimo pirmininkė Solvita Аbuoltinia, BNS trečiadienį patvirtino jos biuras. Seimo pirmininkė atvyks į Šiaulius vienam vakarui ir po rungtynių iš karto išvyks į Latviją.

    Trečiadienį keturiuose Lietuvos miestuose prasideda 2011 metų Senojo žemyno vyrų krepšinio pirmenybės, kuriose pirmą kartą dėl medalių bei dviejų kelialapių į 2012 metų Londono vasaros olimpines žaidynes varžysis 24 Europos šalių rinktinės.

    Čempionatas tęsis iki rugsėjo 18 dienos.

      

    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/67973 2011 – 08 – 31

     

     

     

    R.Vaitkus. Kas slypi už Laisvosios rinkos instituto „ekspertų“ siūlymų?

     

     

    Laisvosios rinkos instituto, ginančio verslo interesus, „ekspertų“ nusišnekėjimai seniai nieko nestebina. Suprantama. Už instituto išlaikymą reikia „atidirbti“ stambiajam verslui. Tačiau pastaruoju metu per radiją išsakytas „ekspertės“ Rūtos Vainienės komentaras apie tai, kad senelių aprūpinimą reikia palikti jų vaikams, sugriaunant „Sodrą“, privertė suabejoti autorės sveiku protu.

    Rinkos apologetų socialinis modelis

    Ekspertės“ nuomone visos bėdos dėl to kad yra problemų su „Sodra“, švietimu, sveikatos apsauga kyla todėl, kad tose srityse per mažai rinkos. Va, atimkime pensijas, palikime senelių priežiūrą vaikams (ar giminaičiams), ir viskas savaime susitvarkys. O kaip su neįgaliaisiais? O kaip su bevaikiais? Kaip su tais tėvais, kurių vaikai nuėjo klystkeliais, padarė nusikaltimą? Atsisakę valstybinės socialinės paramos sistemos greitai paverstume Lietuvą vienu dideliu Didžiasaliu, iš kurio bėgtume patys, o užsieniečiai tokią šalį aplenktų iš tolo.

    Nesunku suprasti, kad tokiu būdu laisvosios rinkos apologetai siekia, kad verslas gautų dar didesnį pelną, o išlaidos būtų siejamos tik tiek, kiek reikia paties verslininko aplinkai. Va, jis turtingas, jis išlaikys tėvus. Sugebės išmokslinti savo vaikus. O štai koks nevykėlis skurdžius galės prašyti pono verslininko labdaros – jei bus geras, jis ją suteiks. Kokį valstybės modelį mums siūlo vadinamieji „ekspertai“? Net Afrikos šalyje Ugandoje, kurioje dar neseniai buvo karinė diktatūra, ir kurioje net pusė gyventojų yra beraščiai, prieš kelis metus įvestas nemokamas (t.y. išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų) pradinis mokslas. Lietuvoje nemokamas pradinis mokslas įvestas prieš 90 metų. O mes grįžtame atgalios – įvedame laisvai nešiojamą „moksleivio krepšelį“, naikiname skirtumus tarp privačių ir valstybinių (ar savivaldybės) mokyklų.

    Šalia turtingų ir išpuoselėtų Indijos radžų namų patvoriuose renčiamos skurdžių lūšnos ar ištisi lūšnynų kvartalai. Nuo skurdžių turčiai ten ginasi paprastai – apsitveria aukšta tvora ir nusamdo apsaugą. Svazilande mačiau nuo sausros sunykusį šeimos kukurūzų lauką, kuris pranašavo badą. Šalia žaliavo cukrašvendrių plantacija, ji laistoma upės vandeniu. Cukrašvendrių lauką valdo turčius, kuris parduoda derlių ir išgali įsivesti elektrą, naudoti vandens siurblius. Ar tokį socialinį modelį mums siūlo ponia Vainienė?

    Kas moka mokesčius?

    Laisvosios rinkos institutas primygtinai bruka mintį, kad mokesčius moka tik verslas, o va štai tie, kurie gyvena iš biudžeto, yra tarsi veltėdžiai. Atseit, verslas nėra nužmogėjęs, anot R.Vainienės, ir su vartotoju bendrauja „iš tarnystės jam“ pozicijų. Žodžiu, jis susipras, kad kažkas negerai su nesolidaria visuomene. Ir atlyginimą samdomiesiems nustatys tokį, kad jis būtų orus. Tačiau tikrovėje viskas kitaip. Lentpjūvės darbininkas dirba už ketvirtį etato, gaudamas 200 Lt, dar 200 Lt „verslininkas“ moka vokelyje, tačiau dirbti reikia 12-14 valandų per dieną. Klausiate, kur tokia vergovė? Pas mus, Lietuvoje, pas „nenužmogėjusius“ verslininkus.

    Tačiau net ir tuos varganus kelis šimtus gaudamas darbininkas dalį lėšų skiria mokesčiams valstybei. Jis sumoka PVM pirkdamas duoną ar pieną sau ir savo vaikams. Pasakyk tokiam žmogui, kad reikia panaikinti socialinės paramos sistemą – gal jo darbdavys susimylės nupirkti jo vaikams pieštukus ir sąsiuvinius mokyklai.

    Peršama mintis, kad verslas sumoka pagrindinę mokesčių dalį, yra neteisinga. Dalį mūsų mokesčio moka verslininkas – „Sodrai“, sveikatos draudimui. Tačiau tai mūsų mokestis, nors mes jo ir nemokame tiesiogiai. Mokėdami už prekes ir paslaugas mes taip pat sumokame didelę mokesčių dalį. Netiesioginių mokesčių dalis dar padidėjo, atėjus į valdžią konservatoriams. Tuo tarpu dešinieji kaip velnias kryžiaus baidosi progresinių ir turto mokesčių idėjos. Tai nenaudinga turtingiesiems, nes ji tiesiogiai paliestų būtent juos ir įtvirtintų teisingesnį lėšų perskirstymą.

    Solidarios visuomenės paieškos

    Skandinavijos šalys pirmauja daugelyje sričių. Žinoma, visi atkreipia dėmesį į gana didelius tų šalių mokesčius. Tačiau jų žmonės gali pagrįstai didžiuotis solidariomis visuomenėmis. Neveltui šios šalys pagal socialinės gerovės indeksą pirmauja pasaulyje. Lietuva turi puikų orientyrą, ir jei ne pusšimtis okupacijos metų, mes neabejotinai būtume šių valstybių gretose.

    Tačiau tam, kad tokia vizija išsipildytų, mums reikia ne gręžiotis atgal ir bandyti sugriauti besikuriančią solidarumo pagrindais pagristą socialinės gerovės sistemą, o priešingai, ją visokeriopai stiprinti. Kartu mes turime išlaikyti aukštą mūsų šalies konkurencingumą, sukurti daug daugiau nacionalinio produkto, sumažinti nedarbą, susigrąžinti emigravusius, didinti gimstamumą. Mokesčių sistema turi būti taip subalansuota, kad visi pajustume, jog šalyje mažėja skurdas ir socialinė atskirtis, o verslas iš tikrųjų tampa solidarios visuomenės gynėju. Gal tada tokios Laisvosios rinkos institutų „ekspertų“ kliedesiai nebesusilauks palaikymo ir bus nušvilptos.

     

    www.delfi.lt Rimantas Vaitkus, LSDP prezidiumo narys 2011 rugpjūčio 29 d.

     

     

     

    Prokurorai - nusikaltėliai ar ne?

     

    "Čia išvis nesąmonių valstybė. Prokuroras, mano manymu, vykdo nusikaltimus (...) Kaip jie gali žudyti žmones? Tegu pasižiūri, ką jie daro su mano teta, su mano artimaisiais", - sakė įtariamoji Eglė Kusaitė po Vilniaus apygardos teismo posėdžio, vykusio šių metų kovo 24-ąją.

    Ką daro - matė visi. Seka, klausosi telefono pokalbių ir skaito susirašinėjimus su žmogaus teisių gynėjais, žurnalistais, buvusiais disidentais, kaupia vis storesnius bylos tomus ir imituoja audringą kovą su nusikalstamumu. E.Kusaitė tai pastebėjo ir sulaukė trečios baudžiamosios bylos. Mat Generalinės prokuratūros prokurorai Justas Laucius ir Mindaugas Dūda galėjo pasijusti įžeisti. Nekeista, kai prisimeni, kad J.Laucius jaučiasi dar ir nesaugus - skundžiasi, jog jo pastangomis sukurptoje ir cirku virtusioje byloje terorizmu kaltinama klaipėdietė neva grasina jį nužudysianti. Tiesa, į kai kuriuos daug riebesnius ir metodiškesnius žodžius reaguojama ne taip aktyviai.

    Prokurorai buvo gavę pasipiktinusio piliečio skundą, kad "internetinėje svetainėje www.ekspertai.eu šių metų kovo 29-ąją įdėtas straipsnis pavadinimu "Nusikaltėlių bendrininkai prokurorai - banditai", kuriame nedviprasmiškai sakoma, jog prokurorai yra nusikaltėlių bendrininkai, ir įvardijama konkreti Generalinės prokuratūros prokurorė Sigutė Malinauskienė, kaip prokurorė, vykdanti nusikalstamas veikas". Taip informavo budrus pilietis.

    "Teigiame, kad didelė dalis prokurorų, dalyvavusių rezonansinių bylų (Vytauto Pociūno, Tūkstantmečio VEKS, žudymų ir pedofilijos, Eglės Kusaitės) tyrime, yra nusikaltėliai, o išvertus į prokurorams suprantamą kalbą reiškia - yra banditai. Nes tik banditai gali dengti kitų banditų (žudikų, aferistų, falsifikatorių) nusikalstamas veikas", - pabrėžiama nurodytame minėtos svetainės straipsnyje.

    Panašius žodžius svetainės darbuotojas Audrius Nakas pakartojo LNK televizijos eteryje. Ir niekas neįsižeidė arba neteikė tiems įžeidimams daug reikšmės.

    "Lietuvos prokuratūra, užuot gynusi ir saugojusi teisingumą, bendradarbiauja su nusikalstamas veikas vykdančiais asmenimis", pasak piliečio signalą nagrinėjusių pareigūnų, nešmeižia ir nediskredituoja Lietuvos Respublikos prokuratūros, jokiu būdu nežemina jos vardo. "Kita vertus, pareiškime įvardijamas ir konkretus žmogus (prokurorė S.Malinauskienė), kuri galimai nukentėjo nuo šmeižto bei įžeidimo jos atžvilgiu. Tačiau, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą garbės ir orumo sąvoką, neturėtų kilti abejonių, kad daugeliu atvejų tik pats asmuo (šiuo atveju prokurorė S.Malinauskienė) gali tinkamai įvertinti, ar buvo pažeista jos garbė ir orumas", - sakoma prokuratūros išvadoje, kurią pasirašė Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Bekiš.

    Tiesa, kaip aiškina įžeidimų neradęs pareigūnas, prokurorė S.Malinauskienė, kuriai yra pranešta apie pareiškime nurodytą informaciją, paskleistą apie ją internetinėje svetainėje, pati galėtų tiesiogiai kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Pasiteiravau A.Nako, ar tai jau padaryta, ir gavau atsakymą: "Nu ne, po galais."

    Klaidų, nekompetencijos, piktybiškumo, siekio susidoroti, tuščiagarbystės ir banalaus žmogiško kvailumo marmalynėje, kurioje dabar skendi mūsų teisėsauga ir jėgos struktūros, jau nebeaišku, už ką ir kada galima įsižeisti. Pati Lietuvos valstybė klaidžioja tarp trijų pušų, spręsdama Michailo Golovatovo ir Alesio Beliackio galvosūkius, kaip tik todėl, kad savo pareigūnams bei biurokratams leidžia žaisti pagal jų pasirinktus arba nevykusiai surašytus ir selektyviai taikomus paragrafinius kriterijus.

    Peršasi išvada, kad prokuratūroje jautrumas ir uolumas būdingi ne visiems ir ne visada. Juolab ne kiekvieno tariamo "įžeidėjo" atžvilgiu. Ne kiekvienam mirtingajam norisi taip atkeršyti už sugriautą planą, turėjusį žaibiškai pelnyti kovotojų su terorizmu šlovę, valstybinius apdovanojimus ir premijas. Dabar jie niršta ne dėl žodžio "banditas" ir net ne dėl munduro garbės. Mano labai subjektyvia nuomone, virtinė bylų, iškeltų E.Kusaitei, yra itin smulkmeniškas, niekingas kerštas už tai, kad žmogus ėmė ir nesutiko, ir toliau nesutinka būti kažin kieno laipteliu (kurį galima mindžioti) karjeros kelyje. Žiūrint ne pagal kodeksus, o pagal elementarius bendražmogiškus kriterijus, tai, mano galva, tikrų tikriausias banditizmas, pasitelkiant tam grotų, antrankių, įgaliojimų arsenalą, kuris buvo duotas banditams išgaudyti. Jei esu neteisus, pats laikas švęsti, nes nusikalstamumo Lietuvoje iš esmės nebeliko. Priešingu atveju tokiam pykčiui vienos merginos atžvilgiu tiesiog neužtektų brangaus garbingų ir kilnių, tiesa, šiek tiek jautrokų prokurorų laiko.

     

    Lietuvos žinios Tomas ČYVAS 2011 – 08 – 30

  • Kas tas pučas

    Kas tas pučas

     

    Pučas, pučas - o kodėl?“ - klausia pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis, analizuodamas 1991-ųjų rugpjūčio 19-21 dienų pučo Maskvoje priežastis, kontekstą ir padarinius.

    Minim vis įvykius, neva tada ar tada įvyko. Bet jų šaknys ilgesnės, negu tik tada, ir šakos platesnės - ligi dabar.

    Sovietų vadovybės požiūris į Kovo 11-ąją nekėlė abejonių ir neteikė greitų vilčių.

    Jie matė Lietuvos parlamento sprendime tik išsišokimą, įžeidimą Kremliui ir nesirengė atsisakyti savo „istorinių“ strateginių užkariavimų. SSRS ekspansijoje į Vakarus (“Drang nach Westen“) Lietuva buvo pernelyg svarbi grandis, kad kokie nors teisingumo, teisėtumo ir panašūs požiūriai, tegu ir pabrėžti unikalioje SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo rezoliucijoje, turėtų realios reikšmės.

    Tačiau vadinamoji SSR „Sąjunga“ su vadinamąja proletariato, t. y. komunistų diktatūra iro, aižėjo, bankrutavo ir be Lietuvos nepriklausomybės problemos. Lietuvos veiksmai tik išryškino ir paspartino tą procesą. Neblogai prisidėjome, faktas.

    Imperijos gelbėjimo planas, vardu „perestroika“, leido viešai diskutuoti apie dabartį ir ateitį, projektuoti permainas. Įvairūs visuomenės sluoksniai, o ypač tautos, turėjo skirtingų požiūrių ir tikslų. Tačiau visi, kas gyvas, norėjo permainų. Tik zombiai valdžioje arba valdžiose bijojo permainų ir buvo teisūs. Tikros permainos būtų reiškusios viešą konstataciją, kad zombių vieta - kapuose.

    Michailą Gorbačiovą parinko ir paskyrė modernizuoti smunkančią zombių karalystę. Jis pats buvo užaugęs ir pradėjęs politinę bei vadovavimo veiklą komunizmo zombių aplinkoje. Todėl jo grupės projektuojamos permainos, nors ten darbavosi ir gyvų žmonių, tokių kaip Aleksandras Jakovlevas, turėjo brėžti ribotų reformų ratą. Štai keli jų bruožai.

    Gaivinti neproduktyvų ūkį perduodant kai kurias gamybos priemones į jaunesnės pozombinės generacijos rankas; tuo tikslu leisti viešus debatus ir įvairesnę spaudą; užtat išlaikyti centralizuotą valdžią atjauninto klano rankose ir išsaugoti tautų kalėjimą pamažu švelninant jo vidaus režimą. Kartu šios permainos būtų leidusios dar kartą apdumti naivias Vakarų demokratijas, kad jos, naudojantis didžiojo Lenino posakiu, apmokėtų virvę, ant kurios pačios bus pakartos.

    Tenykščiai naivuoliai Vakaruose džiaugėsi pažadu, kad nebus bombarduojami branduolinėmis raketomis - net iš Lietuvos šachtų! - ir būtų sutikę, manau, dar ilgai pratęsti rytinių pavergtųjų tautų būvį. Tik nesutiko pačios pavergtosios tautos.

    Anuometinės SSRS oficialiose geografinėse ribose (su visais 1939-1946 m. užkariavimais ir aneksijomis) nomenklatūrai kebliausia buvo Lietuva. Jai nepakako dalinių permainų, ribotos laisvės. Lietuva norėjo visos laisvės, atkurtos nepriklausomybės. Bet Kremliuje skelbiamo „naujojo mąstymo“ pamatas tebebuvo zombinis. Kam duoti laisvę, jeigu galima neduoti? Tad imperializmo ir demokratijos interesai kirtosi nesutaikomai, ir priešpriešos kulminacija tapo Lietuvos demokratiškai išrinkto parlamento 1990 m. kovo 11-ąją paskelbta nepriklausomybė.

    Senoji gvardija atsakė blokadomis ir psichologine agresija, išoriniais Lietuvos žlugdymais ir vidiniais ardymais. Užsimota šalį suskaldyti į supriešintus teritorinius darinius. Visuomenę - į trokštančiuosius laisvės ir sovietų simpatikus. 1991 m. sausį pritaikyta karinė intervencija, kuri tęsėsi lyg su pertrauka, atlaikius pirmąjį smūgį, ligi pat rugpjūčio pučo. Verta prisiminti, jog suvokėme ir nuolat laukėme, kad ateis lemtinga išmėginimo „diena x“. Ką suspėjame, reikia padaryti ligi jos. Tokia galėjo atrodyti Sausio 13-oji, pasibaigusi tarpine Lietuvos pergale. Tačiau iš sovietų vadovybės teroristinių ir kitų veiksmų buvo aišku, jog tikslo nėra atsisakyta, ir antroji, tikroji „diena x“ dar ateis. Todėl nenustebino nė rugpjūčio 19-oji.

    Lygiagrečiai - nuo Kovo 11-osios ligi Maskvos pučo - aukštoji sovietų nomenklatūra griebėsi ir politinių manevrų arba triukų, kaip išlaikyti kadaise uzurpatorių suręstą ir dar praplėstą „sąjungą“. Tautos mat, kurstomos Lietuvos pavyzdžiu ir jai simpatizuodamos, vis labiau norėjo atsipalaiduoti nuo varžančio ir išnaudojančio „centro“.

    Pačioje Rusijoje turėjome didelę inteligentų ir darbininkų paramą, savarankiškumo siekianti jos vadovybė aplink Borisą Jelciną jau buvo suvokusi, kad net visų resursų savininkė Rusija įžūliai traktuojama kaip didžiausia Kremliaus kolonija. Senosios prievartinės „sąjungos“ dienos buvo suskaičiuotos, ir čia, o ne svyruojančių Vakarų gestuose glūdėjo pagrindinė Lietuvos viltis. Stalino tvarinio griuvimas buvo tik laiko klausimas.

    Todėl M. Gorbačiovo aplinkoje buvo karštligiškai, be abejo, vėluojant rengiama politinė prevencija - vadinamoji naujoji Sąjungos sutartis, kurią visaip mėgino brukti šiek tiek pamalonintoms „respublikoms“ ir tvirtinti jau 1990 m. pabaigoje.

    Lietuva, Latvija ir Estija į tas užmačias visos kartu vieningai atsakė 1990 m. gruodžio 1 d. bendroje trijų parlamentų sesijoje Vilniuje: nesirašysime jokio SSRS sutarties varianto,kad ir ką siūlytų, kaip ir ligi šiol nesame pasirašę jokio legitimaus akto apie buvimą mūsų šalis užgrobusioje Sovietų Sąjungoje.

    Nors Latvijos ir Estijos vadovai ligi tol dar mandagiai dalyvaudavo sutarties projektų svarstymuose, Lietuva buvo padėjusi tašką jau Kovo 11-osios aktais. Mūsų atveju tai būtų buvęs ne dalyvavimas senoje kompanijoje, o stojimas į svetimą valstybę ir senosios okupacijos legitimizavimas. Gruodžio 1-ąją gavom Estiją ir Latviją vienoj gretoj su mumis. Tačiau projektus iš Maskvos siuntinėjo ir toliau. Gaila, kad pučų sumaištyje, slapstant dokumentus, jie su pastabomis galbūt yra dingę. Ir apskritai, ši linija istorikų bemaž visai netyrinėjama. Pučas, pučas - o kodėl?

    Lygiagrečiai Kremlius projektavo dar vieną apgaulingą manevrą - tariamą liaudies referendumą dėl būsimos pagerintos Sovietų Sąjungos „išsaugojimo“. Balsuokite, kad norite katės maiše arba kažko dar nesamo, pasirašykite baltą kortą, o Kremliaus gudručiai vėliau ten įrašys, ko jiems reikia.

    Pagal gudručių naująjį mąstymą toks inertiškosios „tarybinės liaudies“ pabalsavimas būtų davęs jiems stiprų įrankį spausti abejojančius respublikų vadovus arba jų vietinius parlamentus - ir net nepaisant to, kad Rusijos Aukščiausioji Taryba jau 1990 m. birželio 12 d. buvo nubalsavusi ir paskelbusi Rusijos Federacijos suverenitetą sovietijos užmačių atžvilgiu. Tačiau darbo grupės turėjo pavedimus ir dirbo, projektavo tuos prevencinius Kremliaus ar politbiuro manevrus.

    Abu projektai žlugo. Lietuva paskelbė ir įvykdė savo nacionalinį plebiscitą 1991 m. vasario 9 dieną didžiulei daliai rinkėjų patvirtinant pirmą rengiamos naujos Konstitucijos straipsnį, kad „Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika“.

    Mūsų pavyzdžiu sėkmingai pasekė Latvija ir Estija. Kai Kremlius galų gale kovo 17-ąją atrideno savo „visaliaudinį“ referendumą nelyginant pradurtą balioną, net Rusijos Federacijos rinkėjų vos 55 proc. tebalsavo už katę maiše.

    Sutarties projekto istorija buvo ilgesnė ir permaininga. Kiek prisimenu iš atsiunčiamos medžiagos ir gaunamos informacijos (iš Rusijos demokratų), tekstas vis kito, vis platėjant būsimoms respublikų, tad iš esmės Rusijos, kompetencijoms. Jau 1990 m. gruodį B.Jelcinas buvo išsikovojęs susitarimą, kad SSRS biudžetas bus atskirai derinamas su Rusija, be šios konsensuso netvirtinamas. Tad ir dabar jis neskubėjo, projektų variantuose didindamas Rusijos galias Kremliaus atžvilgiu. Galima sakyti, jau diktavo sąlygas M. Gorbačiovui ir net buvo pradėjęs kalbėti apie atskirą Rusijos kariuomenę!

    Maršalas Achromejevas tokį Jelciną būtų mielai sušaudęs.

    Ir vis dėlto neišvengiamai artėjo sutartoji naujos „Sovietinių“, o dabar jau Suverenių Socialistinių Respublikų Sąjungos sutarties pasirašymas. Gudručiai buvo sutikę net keisti valstybės pavadinimą, kad tik išliktų senoji santrumpa „SSRS“. Nesutinkantieji kreipė į SRS, be „socialistinių“. Toks SRS projektas 1991 m. birželio 4 d. buvo aprobuotas devynių respublikų su pačios SSRS vadovu.

    Kodėl devynių? Jau ne tik Baltijos valstybės, bet ir trys Pietų Kaukazo respublikos (iš jų Gruzija paskelbė nepriklausomybę 1991 m. balandį) apsisprendė nedalyvauti ir nieko nepasirašinėti. Beje, ir su Armėnijos vadovu L. Ter-Petrosianu jau buvom Vilniuje pasirašę dvišalių santykių sutartį, kuri vėliau kažkodėl paliko neratifikuota. Taip nuo svarbaus 1991 m. balandžio 23 d. pareiškimo ryškėjo būsima naujoji Sąjunga, kurią sudarys devynios narės! Jos deklaruotas principas dėl savanoriško dalyvavimo Sąjungoje reiškė, kad leidžiama ir nedalyvauti. Ir po visų žudynių mes liekam nuošalyje, draugiškai linkim sėkmės, normalizuojam santykius, ir daugiau jokio kraujo?!. Atrodė neįtikėtina. Nejaugi zombiai leis?

    Žinoma, Kremliuje pagrindinis politologas A. Lukjanovas dar kūrė kažkokią fantastinę schemą apie dviejų „Sąjungų“ - senosios ir naujosios - laikiną egzistavimą tuo pačiu metu. Tačiau niekas pasaulyje nebūtų žiūrėjęs į tai rimtai, vis vien beliktų karinė jėga.

    Dar viena prielaida, kurią pasvarstydavau pasisakymuose ar pokalbiuose su kitų šalių politikais, tai vieta ir vaidmuo, kurį kažkas gal pasiūlys Devynių sąjungos lėšomis samdomam prezidentui M. Gorbačiovui. O gal virtualiam prezidento vaidmeniui pakvies kitą asmenį? Vieno B.Jelcino valia tikriausiai būtų padaryta taip, bet jo iš anksto neklausiau. Nuščiuvę laukėme rugpjūčio 20-osios; išvakarėse, rugpjūčio 18-ąją, kalbėjau Lietuvos televizijai Vilniaus studijoje (juostas tekdavo vežti į Kauną) apie būsimą devynių pasirašymą ir to įvykio reikšmę; tad būčiau turėjęs paliesti visas, taip pat M. Gorbačiovo, perspektyvas. Gal kas atrastų tą juostą?

    Iš viso to aiškėja rugpjūčio 19-osios reikšmė: kodėl pučistai pasirinko šią dieną, o ne 21-ąją ar 22-ąją? Jie turėjo užbėgti įvykiams už akių. 19-ąją aštuonių respublikų vadovai jau būtų skridę į Maskvą, kad rytoj su devintuoju B. Jelcinu ir aukščiausiuoju prezidentu M. Gorbačiovu iškilmingai pasirašinėtų naujosios Suverenių Respublikų Sąjungos sutartį... Ukraina gal stebėtų, dar buvo išsiderėjusi laiko ligi spalio. Tačiau štai 6 val. ryto iš Maskvos transliuojama žinia apie perversmą, apie „susirgusio“ M. Gorbačiovo nušalinimą, ir toliau skamba „Gulbių ežeras“. Skristi nebereikia.

    Beje, M. Gorbačiovas nė nesirengė dalyvauti ceremonijoje, buvo išskridęs į Krymą atostogų. Išeitų, žinojo, kad nieko iš sutarties jau nebus. Ir žinojo, kas bus.

    Kol kas šį politinį filmą atpasakoju iš atminties; kiti turbūt patikrins detales, nes pats neturiu galimybės dirbti už visus istorikus.

    7 val. ryto gavau žinią telefonu; tuoj nuvykau į Aukščiausiąją Tarybą ir devintai sukviečiau Prezidiumą bei Laikinąjį gynybos komitetą. 9 val. per radiją pakviečiau visus deputatus rinktis į Aukščiausiąją Tarybą. O žmonėms paprastai: „esame su jumis ir būsime savo pareigos vietose ligi galo“. Buvo aišku, kad padėtis labai rimta, pavojingesnė net už sausį.

    Nepasakosiu atsiminimų, jų yra knygose, tik priminsiu Lietuvos Respublikos politinius ir teisinius veiksmus. Kitaip tarus, koks buvo Lietuvos atsakas?

    Jau tą pačią dieną atšauktas iš atostogų susirinko parlamentas. Posėdžio metu sužinojome, kad sovietų kariuomenė užėmė Vilniaus centrinę telefono stotį. Dalykai ėjo pirmyn. Rugpjūčio 19 d. datuotas mūsų Aukščiausiosios Tarybos pareiškimas (toliau jo ištraukos):

    Antikonstitucinė grupuotė bando grubia karine jėga užgrobti valdžią Tarybų Sąjungoje. (...) Nekyla jokių abejonių, kad veikia tos pačios jėgos, kurios 1991 metų sausio 13 dieną mėgino nuversti demokratiškai išrinktą Lietuvos valdžią, okupavo radijo-televizijos ir kitus objektus. (...) Šiandieną mes griežtai smerkiame nusikalstamą kėsinimąsi nuversti teisėtą, demokratiškai išrinktą Rusijos valdžią, įvesti karinės diktatūros režimą, kraujyje paskandinti demokratiją Rusijoje ir kitose Tarybų Sąjungos respublikose. (...) Mes solidarizuojamės su visomis Rusijos pažangiomis jėgomis ir tvirtai remiame jų civilines pasipriešinimo akcijas, visas pastangas apginti pagrindines žmonių teises ir laisves. Naujoji demokratinė Rusija - visų mūsų viltis!“

    Paskutinis sakinys skambėjo kaip mitingo šūkis, bet jame glūdėjo ano ir vėlesnio meto esmė.

    Sykiu tą pačią dieną ėjo kreipimasis į JTO ir kitas tarptautines organizacijas (teksto pabaiga: „Neleiskite, kad Budapešto ir Prahos tragedija pasikartotų prie atgimstančios Baltijos krantų“) ir į sovietų kariškius (mano rugpjūčio 19 d. kalboje per Lietuvos televiziją): „Kreipiuosi dabar, jeigu mane girdi kurie nors kariškiai tarnaujantys Lietuvoje, primindamas, kad kareivis turi ir sąžinę, visuomeninę pareigą, o ne tik prievolę aklai vykdyti įsakymą. Kariškiai gali prisiminti, kad jų kolegos buvo teisiami Niurnberge, nors jie taip pat vykdė aukštesnės valdžios įsakymus.“

    Vis dėlto svarbiausias politinis (ir istorinis) veiksmas buvo ką tik pasirašytos Rusijos ir Lietuvos tarpvalstybinių santykių pagrindų sutarties ratifikavimas.

    Vėlai vakare, prieš vidurnaktį, skambinau (nebe pirmą kartą tą dieną) į Maskvą B.Jelcinui:

    Mes ką tik ratifikavome sutartį su Rusija, tai ir pranešu telefonu, ir dabar ši informacija eina į pasaulį. (...) Kaip reaguoja darbininkai ir kaip streikas? (trys Rusijos Federacijos vadovai buvo pakvietę tautą į visuotinį streiką). Ar tie, kurie nepripažįsta „Komiteto“, streikuos? Mes visose įmonėse skelbiame rytoj mitingus Rusijai palaikyti. Jei naktį mus sunaikins, tai ir visos Lietuvos streikas taip pat bus. (...) Na, štai, jau yra Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo vertimas. (Toliau rusiškai perskaityta): „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nutaria: 1. Ratifikuoti sutartį tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų. 2. Šis nutarimas įsigalioja nuo jo priėmimo. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis.“ (...) Laikysimės. Jei poryt susirinks jūsų Aukščiausioji Taryba, gal ji bus nusiteikusi palaikyti Pabaltijį ir (panašiai) ratifikuoti Sutartį. (...) Gerai, Borisai Nikolajevičiau. Poryt jūsų Aukščiausiojoje Taryboje, „jei tik bus tinkamos sąlygos“. (...) Netgi jei mūsų ir nebus, ratifikuokite. Iki to išgyventi reikia. Gerai.“

    Išaušo grėsminga rugpjūčio 20-oji, ir priėmėme kitus svarbius Aukščiausiosios Tarybos teisinius aktus (nutarimus): apie kolaboravimo su pučistais prilyginimą valstybiniam nusikaltimui prieš Lietuvą ir dar kai ką, taip pat jau 21-ąją dieną - „Dėl teisinio persekiojimo už veiksmus prieš teisėtą Rusijos valdžią“. Šiandien galvoju, kažin, ar buvo nors viena kita valstybė, kuri taip iš karto ir besąlygiškai stojo greta B. Jelcino už Rusijos demokratiją. Jautėmės tikri sąjungininkai bendroje kovoje su imperijos agonija. Per visą rugpjūčio 20-ąją palaikiau ryšį su Estijos AT pirmininku A. Riuiteliu; gavom žinią, kad ir jis atmetė pučistų ultimatumą, skatinau, kad eitų į svarbiausiąjį balsavimą, ir galų gale džiaugsmingai atskambino: estų parlamentas ką tik vieningai balsavo už visišką Estijos nepriklausomybę!

    Rugpjūčio 21-ąją vietiniai „komitetininkai“ ir kariniai emisarai dar siuntė mums tolesnius ultimatumus (paskutinį 12 val.), o apie 13-14 valandą žinia iš Maskvos: chunta bėga! Periminėdavom kariškių telefonogramas, ir viena buvo iš Vnukovo aerodromo apie galimybę priimti lėktuvą Lietuvoje, berods, Šiauliuose. Tada paskelbiau (15 val.) savo asmeninį potvarkį - tokia galimybė buvo numatyta Laikinojoje Konstitucijoje, bet niekad nesinaudojau, kad nesuerzinčiau politinių mažutėlių. Taigi visų Lietuvos Respublikos teritorijoje esančių aerodromų viršininkams įsakiau: nepriimti jokio pučistų lėktuvo iš Maskvos, ir įspėjau, kad „nevykdžiusieji šio potvarkio viršininkai bus perduoti Rusijos SFSR teisėsaugos organams“.

    Praktiškų pasekmių tai negalėjo turėti, bet vėliau kažkur sakė, kad ir kariniuose aerodromuose būta susirūpinimo.

    Žinoma, nudžiugino jau ir Latvijos AT vieningai balsuotas visiškos arba „de facto“ nepriklausomybės aktas.

    Oficialiai, ypač Rusijoje, dabar teigiama, jog pučas tetrukęs tris dienas. Lietuvoje jis išties buvo Sausio 13-osios agresijos tęsinys, ir šių padarinių likvidavimas užtruko ilgiau. Jau rugpjūčio 21-ąją po pietų armijos generolas Moisejevas mane informavo davęs įsakymą, kad visi jam pavaldūs daliniai išeitų iš okupuotų pastatų. Tačiau buvo pilna kitokių pajėgų, o turėjom atsiimti vien Vilniuje radiją-televiziją, KGB rūmus su deginamais archyvais, karinius ir policijos pastatus, pučistų burokevičininkų „centro“ ar dar kokį komitetą, iškrapštyti B. Makutinovičiaus gaują... Čia pat artėjo iš anksto numatyti ir neatšaukti, atmetus pučistų reikalavimą, du dideli rugpjūčio 23-iosios renginiai: Sąjūdžio ir kaimynų „Liepsnojantis Baltijos kelias“, Tarptautinė parlamentarų konferencija „Baltijos laisvė ir naujoji Europa“. Pirmasis jų tęsė „Baltijos kelio“ ir „Europos kelio“ tradiciją pagal Stalino-Hitlerio 1939 m. sąmokslo ir Molotovo-Ribbentropo pakto datą. Laužai piliakalnių viršūnėse - juolab sena Lietuvos tradicija - buvo sumanyti kaip šalies gynėjų ugnies telegrafas „Priešas eina!“, o štai priešas jau bėga! Konferencija irgi pasirodė surengta pačiu laiku. Joje kalbėdamas anonsavau: „Atėjo laikas bolševizmo Niurnbergui. Aš siūlysiu, kad Lietuva inicijuotų tokį teismo procesą, analogišką nacių įtakos likvidavimui prieš 45 metus, ir mes kviestume tarptautinį tribunolą į Vilnių. Rytoj aš pasiūlysiu tą mintį mūsų parlamentui kaip nutarimo projektą. Jeigu ir jūs paremsite, tai tikriausiai mūsų Lietuva dar ką nors gera padarys visiems.“

    AT priėmė tą dokumentą ir turbūt išsiuntė demokratinių šalių parlamentams, bet atgarsių nesulaukėme. Anas pasaulis tebebuvo gausiai apgyvendintas komunizmo ir sovietijos simpatikų, kad paremtų tokią „nekorektišką“, maištingą idėją. Ir Vakarų išsivadavimo proga liko praleista. Suprantama, juolab Rusijos demokratija gan greit palaidota.

    Šių metų rugpjūčio 13-ąją per „Laisvės“ radiją apie aną pučą kalbėjo profesorius Jurijus Afanasjevas, vienas paskutinių Rusijos demokratų. Tema buvo tarsi pučo žlugimas ir demokratijos pergalė. O J. Afanasjevas tarė: „Po 20 metų negaliu pasakyti, kad Ypatingosios padėties komitetas pralaimėjo. (...) Atrodė, kad tas pučas kaip valstybės perversmo pamėginimas nepavyko. Tačiau tikrovė pasirodė sudėtingesnė. Mat ir be „komitetininkų“ (GKČP) jų triumfas tapo galimas.“

    Čia ir esminės J. Afanasjevo įžvalgos - labai rimtos.

    Atėjo ne laisvė, dėl kurios stengtasi, ne demokratija, kurią skelbė, bet kasdien didėjanti suirutė ir visų struktūrų, taip pat visuomeninių, degradacija. Įsiviešpatavo godulys, agresija ir siekis žūt būt ko nors įsigyti, praturtėti bet kuriomis priemonėmis. Būtent visa tai, kas būdinga žmonėms dar ligi moralės būvio, ligi suvokimo, kas gera ir bloga. Štai kas įsiviešpatavo, galų gale. Iš čia ir visuomenę apimanti apatija, joje augantis ir visiškas abejingumas, ir tai, kas vadinama eskapizmu. Tai yra, Jelcino, o paskui Putino valdžia savo veiksmais, kad tik išsilaikytų, visus Rusijos gyventojus suginė į tą eskapizmo būseną. (...) Gyventojai visai nebeturi valios, nėra net valios priešintis, kovoti. Noras nugriebti, praturtėti, dar ko nors įsigyti - tai yra. Bet juk tai gyvūnų noras, gyvuliškas instinktas, jau nebe žmogiškoji esmė.“

    Dar jis paminėjo, kad pagal Rusijos sociologijos instituto tyrimą daugiau nei pusė gyventojų norėtų iš Rusijos išvažiuoti, o jaunimo - ligi 70 procentų. „Man regis, štai tos valdžios, Putino valdžios pastangomis gyventojai įstumti į kraštutinės entropijos būvį“. Ar geriau sprogimas, ar išmirimas, J. Afanasjevas nesiryžo spėlioti.

    O mes - ar negirdim pažįstamų dalykų?

    Belieka pasiūlyti visiems Lietuvoje dar apie ją galvojantiems: apsidairykime, kiek mes patys tebesame zombizmo ir zombiukų okupuoti, o dar iš naujo tylomis okupuojami, pučui tęsiantis lėtine forma. Vienintelė mūsų pareiga bei viltis - ne bėgti (čia tas eskapizmas), o moraliai priešintis.

    Panaudota pranešimas konferencijoje Seime

    Maskvos pučo sąsajos su Lietuvos laisvės kova po Kovo 11-osios“, 2011-08-20

     

    Lietuvos žinios“ Vytautas Landsbergis 2011-08-28



     

    Premjerai: Baltijos šalys geriau pasirengusios įveikti antrąją krizės bangą

     

    Baltijos valstybės yra geriau pasirengusios galimai antrajai finansų krizės bangai, sekmadienį žurnalistams sakė Lietuvos, Latvijos ir Estijos premjerai.

    Latvijos ministras pirmininkas Valdis Dombrovskis teigė, kad neformalaus trijų šalių premjerų susitikimo metu buvo aptartos eurozonos problemos.

    Mes aptarėme tolimesnį eurozonos ekonominį vystymąsi ir sutarėme, kad kai kurios eurozonos šalys turi bėdų, tačiau tai neturėtų būti vertinama, kaip eurozonos krizė“, - sakė V.Dombrovskis.

    Estijos premjeras Andrus Ansipas teigė, kad Estija patenkinta įstojusi į eurozoną, ir kad šalies finansai yra geros būklės, todėl išgyventi galimus finansinius neramumus būtų lengviau. Jis tvirtino, kad aplinkybė, jog Estija įsivedė eurą, padidino užsienio investuotojų pasitikėjimą ne tik Estija, bet ir Baltijos šalimis.

    A.Ansipas tvirtino besitikintis, kad antrosios krizės bangos nebus, tačiau taip pat teigė, kad Baltijos šalys dabar yra daug geresnėje situacijoje, nei prieš pirmą krizę.

    Lietuvos premjeras Andrius Kubilius teigė, kad fiskalinė drausmė - svarbus aspektas įveikti krizę. Jis sakė, kad dabar Baltijos valstybės žino receptą, kaip tvarkytis su krize - tai esą yra aprašyta Latvijos premjero knygoje „Kaip Latvija įveikė krizę“.

     

    Alfa.lt 2011-08-28

     

     

    J.Kronkaitis traukiasi iš R.Juknevičienės patarėjų, ateina naujas viceministras

     

    Krašto apsaugos ministerijoje vyksta kadrų kaita: iš pareigų traukiasi krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės patarėjas bei buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Jonas Kronkaitis, o ministerija turės naują viceministrą 32-ejų metų amžiaus Mykolą Juozapavičių, kuris bus atsakingas už resursus ir finansus.

    Nebedirbsiu Krašto apsaugos ministerijoje kaip patarėjas. Kaip ir visi mano amžiaus žmonės, planuoju jau išeiti į pensiją. Ir pensijoje žmogus turi pagyventi truputį, nereikia visiškai nusidėvėti. Mano planai tokie – aš atsistatydinsiu iš patarėjo pareigų ir išvyksiu atgal į Ameriką, bet kasmet, manau, vėl atvyksiu į Lietuvą pabūti kiek laiko“, - DELFI pasakojo J. Kronkaitis.

    J. Kronkaitis jau yra sulaukęs 76-metų amžiaus. 1997-1999 m. jis ėjo krašto apsaugos viceministro pareigas, 1999-2004 m. buvo Lietuvos kariuomenės vadas.

    Krašto apsaugos ministerijoje J. Kronkaitis buvo laikomas itin įtakingu asmeniu, turinčiu didelės įtakos ministrei. Pastaruoju metu J. Kronkaitis reiškė didelį pasipiktinimą premjero Andriaus Kubiliaus planais savo patarėju paskirti socialdemokratą, buvusį krašto apsaugos ministrą Liną Linkevičių.

    Ministerija taip pat turės naują viceministrą M. Juozapavičių. Pareigas jis eiti pradės nuo rugsėjo 1 d. ir bus atsakingas už resursus ir finansus.

    M. Juozapavičius iki tol dirbo užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio patarėju, prieš tai yra talkinęs europarlamentarui Vytautui Landsbergiui.

    Šiuo metu ministrė yra paskyrusi tris viceministrus – Vytautą Umbrasą, Rimą Jonaitį ir Indę Pociūtę-Levickienę.

     

    www.delfi.lt Eglė Samoškaitė 2011 – 08 – 29

     

     

    Lenkijos lietuviai baiminasi išpuolių

     

    Lenkijoje gyvenantys lietuviai baiminasi, kad nacionalistai jų nepaliks ramybėje. Jie gali keršyti už tai, kad iš Vilniaus krašte gyvenančių lenkų reikalaujama nukabinti dvikalbes gatvių pavadinimų lenteles, rašo „Lietuvos rytas“.

    Punsko lietuviai mano, kad dažais išterlioti lietuviški užrašai – tik pradžia ir išpuoliai gali nesiliauti. Kad padėtis Punske įtempta, liudijo ir šio ketvirtadienio Lenkijos vidaus saugumo darbuotojų vizitas pas valsčiaus viršaitį Vytautą Liškauską. Pareigūnai elgėsi labai paslaptingai.

    Lenkijos vadovai atsiprašė Lietuvos už išpuolius Punske, Lietuvod konsulas Seinuose Liudvikas Milašius nurodė policijos pareigūnams paminklus ir vietas, į kurias dar gali būti pasikėsinta. Čia bus sustiprintas patruliavimas. Bet punskiečiams neramu – jei vandalai pasikėsino į užrašus, kitas jų veiksmas gali būti nukreiptas į lietuvius.

    Punsko valsčiuje yra 30 dvikalbių lenkiškų ir lietuviškų miestelių bei kaimų pavadinimų lentelių. Vandalai keturiolikoje vietovių naktį iš sekmadienio į pirmadienį dažais ištepliojo 28 ženklus. Taip pat nukentėjo du paminkliniai akmenys. Piktadariai važiavo pagrindiniu keliu, nevengdami užsukti ir į nuošalesnes vietoves. Tą naktį lijo, tad vietos policijai iš įkalčių pavyko rasti tik dvi nuorūkas.

    Ant visų lentelių lietuviški pavadinimai buvo užpurkšti Lenkijos valstybinės vėliavos spalvomis – balta ir raudona. Dažus niokotojai pasirinko itin aukštos kokybės – jų nuvalyti nepavyks.

    Ant paminklinio akmens Punske vandalai paliko radikalios dešiniosios lenkų nacionalistinės organizacijos „Falanga“ pavadinimą ir jos ženklą. Tai sukėlė daugiausia nerimo ne tik punskiečiams, bet ir įvykį tiriantiems pareigūnams. Punsko valsčius nurodė, kad patyrė 10 tūkst. zlotų (apie 8,5 tūkst. litų) nuostolį.

    Kiek kitaip suniokotas paminklinis akmuo lietuvių literatūros klasiko poeto Albino Žukausko tėviškėje Bubelių kaime. Nepagailėta jėgų daužant akmenyje iškaltą poeto sukurtą trieilį. Policijos pareigūnai prasitarė, kad šie niokotojai buvo kvailesni nei tie, kurie terliojo lietuviškus užrašus aplink Punską – prie sudaužyto akmens jie paliko dvi dažų skardines.

    Teisėtvarkininkai jau nustatė parduotuvę Seinuose, kurioje dažai buvo pirkti. Apklausta pardavėja prisiminė du vyrus, pirkusius tas skardines.

    Labiausiai širdį skauda dėl subjauroto paminklinio akmens Punske. Vandalams užkliuvo tai, kas mums šventa“, – kalbėjo V.Liškauskas ir neslėpė, kad išpuolių būta ir anksčiau.

    Ištepliotą akmenį gal ir pavyks nuvalyti, o dėl sugadintų lietuviškų užrašų punskiečiai kelia rankas į viršų.

    Žinoma, tarsimės taryboje, su lietuvių bendruomene. Bet ar verta kabinti lietuviškus pavadinimus, kad vėl juos niokotų? Kam vėl kurstyti kalbas, kad „kalakutasai“ Punske vietovardžius gali rašyti lietuviškai?“ – svarstė valsčiaus viršaitis.

    V.Liškauskas įsitikinęs, kad Punske siautėjo atvykėliai. Tuo neabejoja ir vietos lietuviai.

     

    Alfa.lt 2011-08-27

     

     

    Mokytojai verčiami tapti kontrabandininkaisJūratė Mičiulienė

     

    Karaliaučiaus kraštas padovanojo mums pirmąją lietuvišką knygą. Šiuo metu lietuviškas žodis čia sunkiai skinasi kelią. Lietuvybės daigus svetimi gnaibo, o savi, tai matydami, užsimerkia.

    Ne vienas mokytojas, iš Lietuvos važinėjęs į Karaliaučiaus kraštą (dabartinę Kaliningrado sritį) mokyti vaikų lietuvių kalbos, Rusijos valdžios paskelbtas persona non grata. Dėl persekiojimo prieš septynerius metus Karaliaučiaus kraštą turėjęs palikti lietuvių bendruomenės pirmininkas SIGITAS ŠAMBORSKIS interviu "Lietuvos žinioms" pabrėžė, kad skaudžiausia, jog Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM) į tai net nereaguoja.

    Izoliuotas kraštas

    - Kadaise šiame krašte gyvenę lietuviai buvo germanizuojami, dabar - rusifikuojami. Tačiau jie vis dar bando atsilaikyti. Ar visada taip sunkiai sekėsi kaip pastaruoju metu?

    - Nuo 1989 metų steigėme lietuvių kalbos būrelius prie rusiškų bendrojo lavinimo mokyklų, lietuvius būrėme į draugijas. Situacija pagerėjo į valdžią atėjus Borisui Jelcinui. Baigėsi KGB persekiojimai ir grasinimai. Deja, vietos lietuvių pajėgos buvo labai nusilpusios. Iki tol neturėję savų mokyklų ir draugijų mūsų tautiečiai buvo labai asimiliavęsi. Lietuvių dabar priskaičiuojama apie 14 tūkst., o 1960 metais jų buvo net 60 tūkstančių. Bendrija ėmėsi veiklos ir pasiekė nemažai: pradėjome rengti lietuvių kultūros šventes, susibūrėme 7 suaugusių ir 7 vaikų dainų ir šokių kolektyvus. Tačiau pastaruoju metu padėtis tik blogėja.

    - Kokios didžiausios lituanistinio švietimo problemos?

    - Pirmiausia - vis didėjantis šio krašto izoliuotumas. Jis atitvertas tarsi geležine siena. Kita problema - vis mažėjantis Lietuvos URM dėmesys (ministerija, panaikinus Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą prie Vyriausybės, dabar tiesiogiai kuruoja lituanistinį švietimą, kultūrą šiame krašte). Jaučiame abejingumą mūsų atžvilgiu, net, sakyčiau, nusikalstamą aplaidumą, nepagarbą mokytojų misionierių darbui.

    Persona non grata

    - Vadinasi, skriaudžia ne tik svetimi, bet ir savi?

    - URM negina mokytojų, kai jie vienas po kito paskelbiami persona non grata. Ministerijos pareigūnai nesivargina nei paklausimų kolegoms Rusijoje rašyti, nei kokią notą švystelti. O galėjo tai padaryti, ypač kai iš srities buvo išprašytas 20 metų Stalupėnuose (Nesterove) dirbęs mokytojas Arūnas Urbaitis. Jis buvo sulaikytas pasienyje ir neįleistas į šalį, nepateikus jokių kaltinimų.

    - Kaip motyvuojamos tokios sankcijos?

    - Jei kyla triukšmas, pasirodo koks nors straipsnis spaudoje. Pavyzdžiui, apie mokytoją A.Urbaitį rašyta, kad mokykloje, kurioje jis dirbo, rasta lietuviškų laikraščių, o viename jų - straipsnis, palaikantis Gruziją Rusijos ir Gruzijos kare. Tai spauda pateikė tarsi įrodymą, kad mokytojai užsiima antirusiška propaganda. Ir to pakako. Tokiais atvejais mūsų URM neturėtų tylėti.

    Panašiai buvo pasielgta su Ragainėje (Nemane) 15 metų mokytojavusiu ordino "Už nuopelnus Lietuvai" kavalieriumi Jonu Glinskiu. Jis Rusijos specialiųjų tarnybų pirmąkart buvo sulaikytas pernai vasarą. Asmeniškai informavau užsienio reikalų ministrą Audronių Ažubalį apie tai, kad mokytojas persekiojamas. URM deramai nesureagavo ir po keleto mėnesių J.Glinskis tapo persona non grata. URM toliau tyli.

    Karpomos algos

    - Mokytojus vadinate misionieriais. Ar tik dėl atsidavimo savo darbui, ar ir dėl veiklos sąlygų?

    - Iš vietos valdžios atlygį už darbą gauna tik tie lietuvių kalbos mokytojai, kurių kalbos pamokos yra įtrauktos į bendrojo lavinimo programą. Tokių mažuma - tik Karaliaučiaus 35-ame licėjuje, iš dalies Ragainės 2-oje vidurinėje mokykloje ir Tilžės vaikų darželio "Rodničiok" lietuvių grupėje. Visi kiti mokyklose lietuvių kalbą būreliuose ar fakultatyvuose dėstantys mokytojai yra paslaugų teikėjai, atlyginimą gaunantys iš Lietuvos URM. Didžiausiu mūsų krašto patriotų įžeidimu ir pažeminimu vadinčiau šiemet dirbtinai sumažintus darbo užmokesčio tarifus ir krūvius, o kartu ir atlyginimus. Pavyzdžiui, mokytojui Algirdui Karmilavičiui be jokių paaiškinimų vietoj buvusių 12 savaitinių darbo valandų paliktos tik 4. Atlyginimai pradėti mokėti tik kas 4-6 mėnesius, už atostogas visai nemokama.

    Mokytojams, kurie važinėjo iš Pagėgių į Ragainę, taip sumažino darbo valandas, kad jiems net kelionei tų pinigų neužtenka. Nejaugi jie dar turi verstis ir kontrabanda, kad važinėjimas nebūtų nuostolingas? Mūsų mokytojai kontrabanda neužsiima. Niekada nė vienam per daugiau kaip 20 metų nebuvo surašytas joks administracinės teisės pažeidimo aktas. Žinodami, kaip yra stebimi, jie nėra net gatvės neleistinoje vietoje perėję.

    Ir apskritai, parama lituanistinei veiklai keliolika kartų sumažėjusi. Dabar jau būreliai, mokyklėlės negali kaip anksčiau teikti jokių projektų.

    - O mokytojų netrūksta?

    - Trūksta. Nesuprantama, kodėl URM jau antrus metus neskelbia konkursų mokytojų darbo vietoms užimti Pilkalnio (Dobrovolsko) ir Stalupėnų (Nesterovo) mokyklose, nors ten daugiau kaip du dešimtmečius darbavosi mokytojai, o mokyklų direktoriai dabar yra parašę prašymus skirti tokius mokytojus. Vaikų, norinčių mokytis, ten yra. Nejaugi taip pasikeitė mūsų valstybės politika etninių žemių lietuvių atžvilgiu?

    Vokiečių bijo mažiau

    - Kokia oficiali Rusijos politika tautinių mažumų atžvilgiu? Jaučiate ją?

    - Ji yra parodomojo pobūdžio. Pavyzdžiui, Rusijos nepriklausomybės dieną į šventę pakviečiami tautinių mažumų kolektyvai - dainuoti, šokti, demonstruoti savo nacionalinių patiekalų, rankdarbių. Tam net skiriama šiek tiek pinigėlių. Bet tuo ir apsiribojama.

    - O kaip elgiamasi su kitomis tautinėmis mažumomis?

    - Vokiečių kultūrinės veiklos nežinia kodėl mažiau bijomasi nei lietuvių ir lenkų. Sakyčiau, vokiečiai net palaikomi, nes Rusijos ir Vokietijos santykiai labai geri. Labiausiai kenčia lietuviai ir lenkai. Prieš lenkų bendruomenę kovojama kitaip. Kadangi jos branduolį sudaro iš Lenkijos atvykę kunigai, jie retsykiais apkaltinami nebūtais dalykais - pedofilija ar dar kuo nors.

    Prieš lietuvius naudojama kitokia taktika. Pirmiausia nepageidaujamais asmenimis buvo paskelbti tie, kurie skleidė istorines žinias apie šį kraštą, pavyzdžiui, istorijos mokslų daktaras Algirdas Matulevičius, kraštotyrininkai Rimantas Matulis, Vytautas Šilas, net Vydūno draugijos pirmininkas Vaclovas Bagdonavičius.

    Maskvos Kremliaus ideologai taikliai pastebėjo, kad Lietuvos ir kitų Europos valstybių įtaka keičia paprastų kaliningradiečių mąstyseną. Dėl to mūsų ir prisibijo.

    Išregistruotos bendruomenės

    - O kaip jūs, paskelbtas persona non grata, dirbate emigracijoje?

    - Dar spėjau įregistruoti atstovybę, per ją šiek tiek telkiu, padedu organizuoti renginius, ieškau paramos. Krašto lietuvių bendruomenė šiuo metu yra atsidūrusi už juridinio statuso ribų. Prieš trejus metus Rusijoje priimtas naujas visuomeninių organizacijų įstatymas draudžia užsienio nevyriausybinių darinių filialus bei tiesioginį paramos gavimą iš užsienio. Rusijos specialiųjų tarnybų pastangomis Kaliningrado srities teisingumo ministerija išregistravo srities lietuvių bendruomenę. Teismai taip pasielgė ir su rajonuose veikiančiomis draugijomis. Viskas įvyko labai greitai, kas spėjo, dalyvavo teismo posėdžiuose, kas ne, uždarė banko sąskaitas, ir organizacijos nebeliko.

    Juridinės teisės buvo paliktos tik politizuotam dariniui - regioninei Kaliningrado srities lietuvių nacionalinei-kultūrinei autonomijai, kuri savitarpio pagalbos sutartimi susaistyta su Vladimiro Putino partija "Vieningoji Rusija".

    - Ką jums toks išregistravimas reiškia praktiškai?

    - Anksčiau visos miesteliuose buvusios draugijos veikė legaliai, galėjo kreiptis į valdžią dėl švenčių organizavimo. Dabar jie tarsi pogrindininkai. Nelegali organizacija negali niekur kreiptis.

    Gerai, kad nors į kalėjimus tų draugijų nariai nesodinami, nors tai padaryti nėra sunku. Mažoji Lietuva Rusijoje nėra pripažinta, viešas pasakojimas apie tai gali blogai baigtis.

    Aš pats Karaliaučiaus kraštą, iš kurio kilę mano protėviai, jau septintus metus lankau tik sapnuose. Apmaudu, kad kai mano kurtą lietuvių bendruomenę Kaliningrado valdžia prievarta išregistravo, Lietuvos institucijose išgirstu, esą lietuvių bendruomenės tame krašte nėra ir aš niekam neatstovauju.

    - Ar lietuvybę puoselėjantys žmonės jaučia Rusijos specialiųjų tarnybų persekiojimą?

    - Mokytojai jaučia. Fiksuojama, su kuo jie ir ką veikia. Kartais tarnybos imasi kokių nors veiksmų, pavyzdžiui, vilkina užsienio pasų išdavimą. Žmonės dėl to vėluoja į kokius nors renginius Lietuvoje.

    Kad ir kaip būtų, šis kraštas anksčiau ar vėliau turi būti atvertas Europai. Ir vietos rusai to nori. Per laisvą referendumą, manau, jie balsuotų už krašto integravimą į Europą. Rusų inteligentai tokią iniciatyvą palaiko. Tačiau laisvos žiniasklaidos nėra, tad opozicija negali viešinti savo idėjų.

     

    "Lietuvos žinios" 2011 – 08 – 29

     

     

    Pavojingos kiniškos prekės – ir restoranuose, ir parduotuvėse

     

    Nors Kinija jau pati susirūpino mirtį sėjančiais savo produktais, tačiau ir šiemet importo į Lietuvos sraute pasitaikė sveikatai pavojingų kiniškų prekių, kurioms buvo užtrenktos durys į mūsų krašto rinką.

    Nemažai nekokybiškų ir nesaugių produktų iš Kinijos sulaikoma ir Lietuvos, ir visos Europos Sąjungos pasienyje. Po tarptautinį atgarsį sukėlusių maisto saugos pažeidimų, Kinija išplatino oficialią informaciją apie tai, kokių priemonių buvo imtasi situacijai šalyje suvaldyti. Pranešama, kad Kinijos valdžios institucijos, sujungusios žemės ūkio, maisto pramonės, prekybos, maisto kokybės ir saugos bei viešąjį maitinimą kontroliuojančių institucijų pajėgas, patikrino beveik 6 mln. maisto gamintojų tvarkytojų visoje šalyje ir šios kampanijos metu sulaikė virš 2000 asmenų bei uždarė 4900 maisto tvarkymo įmonių.

    Visų šių priemonių imtasi po liūdnai pagarsėjusio skandalo, kai 2008 metais 6 vaikai mirė, o dar 300 tūkst. vaikų visame pasaulyje apsinuodijo falsifikuotais pieno mišiniais, kurių gamybai buvo naudojamas ir melaminas. Šiais metais pasaulio spaudoje pasirodė pranešimų apie atvejus, kai nuodingais chemikalais piktavališkai buvo dažoma mėsa. Be to, nuo nitratais užteršto pieno mirė 3 vaikai iki 2 metų, o 36 vaikai apsinuodijo. Daugeliu atvejų teršalai buvo dedami ar produktai falsifikuojami sąmoningai. Šiomis dienomis Kinijos spaudoje nauji pranešimai - nuo acto, užteršto antifrizu mirė 11 ir apsinuodijo 120 asmenų.

    Importą sustabdo

    Lietuvos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba šiais metais atliko daugiau kaip 130 įvairių kiniškų maisto produktų laboratorinių tyrimų, iš kurių tik 3 neatitiko kokybės ir saugos reikalavimų.

    Į Lietuvą nebuvo leista įvežti 25 002 kg Aliaskinės rudagalvės menkės filė, nes atlikus parazitologinį ir kadmio laboratorinius tyrimus, nustatytos mikrosporidijos raumenyse. Lietuvos rinkos durys buvo užtrenktos ir 9283 kg kiniškų saldainių, kuriuose buvo padidintas maisto priedų ir saldiklių kiekis bei 4103 kg skystų saldainių „Spray Candy“ su padidintu saldiklio kiekiu.

    Pasak Jurgitos Savickaitės, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Strateginio planavimo ir kokybės valdymo skyriaus vyriausiosios specialistės, minėti kiniški gaminiai į Lietuvos rinką nepateko, nes pažeidimai buvo nustatyti importo kontrolės metu.

    2011 metais VMVT gavo daugiau nei 1770 vartotojų skundų dėl nekokybiškų maisto produktų arba su maistu susijusių paslaugų, iš kurių 583 arba trečdalis pasitvirtino. „Registruojant vartotojų skundus ne visada nurodoma produkto kilmės šalis, todėl įvertinti, kiek iš jų būta Kinijos kilmės, neturime galimybių“, - sakė ji. Paklausta, ar Kinijos spaudoje aprašyto pavojingo acto galėjo patekti į Lietuvą, J.Savickaitė sakė, kad už Kinijos ribų nuodingas actas nebuvo išvežtas, taigi Lietuvos nepasiekė.

    Pažeidimai ir kavinėse

    Anot J.Savickaitės, VMVT nuolat tikrina viešojo maitinimo įmones, tarp jų ir kiniško maisto restoranus ar kitokio pobūdžio kiniško maisto viešojo maitinimo įmones. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 100 kiniškų maitinimo įstaigų.

    Tarnyba pastebi, kad kiniško maisto restoranuose labai dažnai naudojamas aromato ir skonio stipriklis mononatrio gliutamatas E 620, E621, todėl vykdant valstybinę kontrolę ypač kreipiamas dėmesys, ar neviršijamos jo leidžiamos normos. Restoranuose taip pat vykdomi vandens, patiekalų tyrimai. Pažeidimų pobūdis panašus kaip kitose viešojo maitinimo įmonėse: nustatoma savikontrolės procedūrų pažeidimų, patalpų, inventoriaus ar darbuotojų higienos, produktų laikymo temperatūrinių režimų pažeidimų, produktų su pasibaigusiu galiojimo terminu.

    Bėdų dar neturėjo

    Rimi“ ir IKI prekybos tinklai rimtų bėdų dėl pavojingų kiniškų gaminių neturėjo. „Daugelis kiniškų prekių, kuriomis prekiaujame, yra ne maisto produktai, o namų apyvokos daiktai. Nusiskundimų dėl jų kokybės praktiškai negauname“, - teigė Valdas Lopeta, IKI Komunikacijos skyriaus viršininkas.

    Rimi Lietuva“ rinkodaros ir viešųjų ryšių vadovas Robertas Liudvinavičius taip pat sakė, kad pirkėjų skundų dėl kiniškų produktų dar nepasitaikė, tad išimti jų iš prekybos kol kas neprireikė.

    VMVT liepos mėnesį pranešė, kad Lietuvos rinkoje išplatintos nesaugios kiniškos lėkštės sriubai, kurios gali kelti pavojų sveikatai dėl švino migracijos maistui liečiantis su lėkštėmis. Tarnyba nustatė, kad į Lietuvą 144 vnt. minėtų lėkščių įsivežė „Senukų“ prekybos centras Kaune.

    Prieš porą metų „Maxima LT“ kilo nemalonumų dėl importuotų Kinijos bendrovės „Brightman International Trading“ indų, tarp kurių rasta sveikatai pavojingų puodelių su melaminu. Paaiškėjo, kad juos naudojant, į vandeninį ir rūgštinį tirpalą išsiskiria per didelis kiekis melamino. Ši medžiaga naudojama poliuretano gamybai. Šia medžiaga pieno produktuose pernai ir apsinuodijo kūdikiai Kinijoje. Valstybinės ne maisto produktų inspekcija uždraudė prekiauti 61 pavadinimo kiniškomis prekėmis: puodeliais, dubenėliais, salotų, prieskonių rinkiniais, padėklais - iš viso 48 tipų 195,4 tūkst. vienetų kiniškų indų.

    Per šešis šių metų mėnesius Europos Komisija paskelbė 8 pranešimus dėl įvairių, nesaugių kiniškų su maistu besiliečiančių gaminių.

    Lietuvos valstybinė ne maisto produktų inspekcija šiemet nustatė, kad Vilniuje įsikūrusi bendrovė HL09 platino nesaugius iš Kinijos importuotus iki 7 metų vaikams skirtus sportinius kostiumėlius ir striukes ir už tai jai skyrė baudą.

     

    Lietuvos žinios“ Eglė Kijauskienė 2011-08-29

     

     

    Irena pasigailėjo Niujorko

     

    Sekmadienį Niujorkas išvengė katastrofos, nes viesulas Irena susilpnėjo iki tropinės audros. Niujorko meras Michaelis Bloombergas sakė, jog miestui „pavyko išvengti didelių nemalonumų“, praneša telegraph.co.uk.

    Garis Atlasas bėgiojo Coney Island paplūdimiu jau 1 435 rytus iš eilės ir nesiruošė praleisti 1 436-ojo dėl to, kad meras ir prezidentas liepė likti namuose.

    Neketinu sėdi namie dėl kažkokio viesulo“, - sakė 59 metų ponas G. Atlasas artėjant viesului.

    Vėliau vyriškis net išdrįso išsimaudyti Atlanto vandenyne.

    Galbūt jo sprendimas ir nebuvo per daug beprotiškas, nes ryte pabudę Niujorko gyventojai gatvėse išvydo balutes ir medžių lapus, o ne dangoraižių stiklus, kaip buvo gąsdinama.

    Tačiau ne visiems taip pasisekė. Savaitgalį viesului užgriuvus rytinę pakrantę, žuvo mažiausiai 19 žmonių, manoma, jog aukų skaičius dar padidės.

    11 metų berniukas žuvo, kai ant jo namo Šiaurės Karolinoje stogo užvirto medis. Moterį Merilande mirtinai prispaudė namo kaminas.

    Floridos valstijos Naujosios Smirnos paplūdimyje beveik 3 metrų bangos pasiglemžė banglentininką, ketinusi su jomis pasigalynėti, o Naujajame Džersyje moteris nuskendo savo automobilyje, įstrigusiame užtvindytame kelyje.

    Beveik 4 mln. namų ir įmonių, esančių stichijos niokojamame regione, nėra elektros energijos, nes 129 km/h vėjas nutraukė laidus.

    Kliuvo ir Naujosios Anglijos gyventojams, kuriuos audra pasiekė truputį vėliau. Vermonto valstijos policijos kapitonas Ray'us Keefe'as minėjo didžiulį potvynį, užtvindžiusį miestelius valstijos pietuose. Kanados valdžios pareigūnai buvo pasiruošę susiremti su stichija sekmadienį vakare, Kvebeko gyventojai tikėjosi potvynio.

    Naujojo Džersio gubernatorius Chrisas Christie'is sakė, jog viesulo padaryta žala pastatams ir infrastruktūrai siekia „milijardus, gal net dešimtis milijardų dolerių“.

    O Niujorką viesulas Irena pasiekė susilpnėjęs.

    97 km/h tropinė audra, pirmoji Niujorke nuo 1893 m., nenuniokojo Manhetano, kaip buvo nuogąstaujama.

    Niujorkiečiai, kurie buvo prikaupę maisto ir geriamojo vandens atsargų, 9 val. ryto vietos laiku jau vedžiojo šunis ir pirko laikraščius, 10 val. pro debesis pasirodė saulė.

     

    www.DELFI.lt 2011 rugpjūčio 29 d.

  • Lietuva negali leistis įveliama į rinkimų Lenkijoje kampaniją

    Lietuva negali leistis įveliama į rinkimų Lenkijoje kampaniją

     

    Reikia tikėtis, kad Lietuvos politikai ir diplomatai pasimokė iš žodžių karo su Rusija, vykusio 2004–2008 m., tad nesileis įtraukiami į analogišką apsižodžiavimą su Varšuva, į kurį stengiasi mus įvelti Lenkijos politikos “enfant terrible” Radoslawas Sikorskis.

    Mat pastarųjų savaičių Lenkijos užsienio reikalų ministro R.Sikorskio veiksmai tiksliai atkartoja Rusijos užsienio reikalų ministerijos taktiką vykstant žodžių karui su Lietuva. Tuomet Maskvos diplomatai savo ministerijos interneto svetainėje skelbdavo įvairius Lietuvos ir SSRS santykių istoriją iškraipančius rašinius, sukurtus formaliai su diplomatine žinyba nesusijusių autorių, taip siekdami išprovokuoti emocingą oficialų Vilniaus atsaką. Jį gavę, rusai nedelsdami išplatindavo kartu su savais tendencingais komentarais.

    Tokiomis priemonėmis Maskva siekė dviejų tikslų: parodyti Rusijos piliečiams, kad lietuviai yra “pribaltai fašistai”, kuriuos reikia dusinti; parodyti Europos Sąjungos šalims, kad Lietuva trukdo jų “konstruktyviam bendradarbiavimui” su Maskva, tad lietuvius reikia apeiti.

    Nacionalinės atminties instituto bendradarbio Piotro Niwinskio parengtas bukletas apie žudynes Paneriuose, atsiradęs, kaip ypač pabrėžiama, R.Sikorskio asmenine iniciatyva, prieš mėnesį pristatytas Lenkijos užsienio reikalų ministerijoje bei paskelbtas jos interneto svetainėje, akivaizdžiai turi tik vieną tikslą – sukelti kaip galima audringesnę Lietuvos reakciją. Moksliniu darbu šio keliolikos puslapių leidinio (iki 48 p. apimties jis išaugo tik dėl trikalbio teksto ir iliustracijų) tikrai nepavadinsi. Juolab ką dar nauja galima pasakyti apie Antrojo pasaulinio karo tragediją Paneriuose po 2008-aisiais to paties Nacionalinės atminties instituto išleistos kapitalinės 480 p. Monikos Tomkiewicz monografijos?

    Skaitydamas bukletą negali atsikratyti minties, kad jis labiau skirtas ne Panerių tragedijai atminti, bet trumpam Lietuvos ir Lenkijos tarpukario santykių aprašymui, šen bei ten prikaišiojant įvairių Lietuvą įžeidinėjančių frazių, kurios galėtų tapti tais kabliukais, ant kurių užkibtų Vilniaus politikai bei diplomatai.

    Tiesa, planas, regis, neišdegė – beveik mėnesį po bukleto pristatymo Varšuvoje apie tai Vilniuje niekas negirdėjo, o kai žinia vis dėlto pasiekė Lietuvos žiniasklaidą, buvo ilgojo Žolinės savaitgalio išvakarės ir ne tai visiems rūpėjo. Neradę, kas iš oficialių asmenų iškeiktų R.Sikorskį ir Lenkiją, lenkų žurnalistai tenkinosi “Delfi” komentatorių “perlų” atpasakojimais. Tai nesutrukdė Lenkijos spaudai pasidabinti antraštėmis: “Lietuva pasipiktinusi lenkiška brošiūra”, “Sikorskis vėl puolamas – dar vienas diplomatinis skandalas”, “Nacionalinės atminties instituto publikacija supykdė Vilnių. URM: Lietuva prasimano abejones”.

    Ko siekia R.Sikorskis, bandydamas atgaivinti įtampą tarp Vilniaus ir Varšuvos, kuri Lenkijos ir Lietuvos prezidentų bei premjerų pastangomis pastaruoju metu praktiškai išnyko? Pirmasis atsakymas prašosi savaime – spalį Lenkijoje vyks Seimo rinkimai ir R.Sikorskis mėgins pateikti save kaip nuoseklų “skriaudžiamų tautiečių užsienyje” interesų gynėją. Juoba jo atstovaujama partija daugiausiai balsų surenka tose Lenkijos vietovėse, kuriose didelę dalį sudaro persikėlėliai iš Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos. Apie tai, kad artėjant rinkimams Lietuva prisikentės nuo R.Sikorskio, mūsų diplomatai įspėjo politikus dar ankstyvą pavasarį.

    Tačiau įmanomas ir kitoks, daug nemalonesnis atsakymas – gali būti, kad R.Sikorskis žaidžia ne savo žaidimą. Nors Varšuvoje apie tai nepriimta garsiai šnekėti, visi žino, kad dėl stebėtinų savo biografijos vingių R.Sikorskis 1992–1995 m. buvo stebimas kariuomenės kontržvalgybos, o tuometis prezidentas Lechas Kaczynskis laikė jį Rusijos agentu. R.Sikorskio užsienio politika, turėjusi paversti Lenkiją viena lygiaverčių Europos politinių žaidėjų, privedė prie to, kad Varšuva, dar neseniai buvusi neginčytina visos Vidurio Europos lyderė, šiandien yra praktiškai viena tarp Berlyno ir Maskvos, kaip 1939-aisiais.

    Darydami tokią nemalonią prielaidą neturėtume stebėtis, kad, NATO svarstant Baltijos šalių gynybos planus, jiems labiausiai priešinosi Varšuva (kartu vertėtų prisiminti, jog šiuo požiūriu visiškai sutampa Varšuvos ir Lietuvos kraštutinių tautininkų požiūris: negalima, kad Lietuvą karo atveju gintų Lenkijos kariai). Taip pat nereikėtų stebėtis, kad bandymo rusiška maniera pateikti Lietuvą kaip Lenkijos priešę R.Sikorskis ėmėsi būtent tuomet, kai derybos dėl Visagino atominės elektrinės statybos eina į pabaigą ir vienintelis dalykas, kuris galėtų užkirsti tam kelią, būtų neigiama Varšuvos pozicija.

    Lygiai nereikėtų stebėtis, kad kuriant “priešų puolamo” R.Sikorskio įvaizdį į pagalbą atskubėjo Rusijos atstovas prie NATO Dmitrijus Rogozinas, prieš keletą savaičių staiga užsipuolęs Lenkijos užsienio reikalų ministrą dėl prieš du dešimtmečius parašytos knygos apie karą Afganistane.

    Dieve duok, kad šios prielaidos būtų klaidingos, tačiau bet kuriuo atveju Lietuvai nereikėtų netgi netiesiogiai veltis į Lenkijos rinkimų kampaniją.

    Įdomu, ko siekia R.Sikorskis, bandydamas atgaivinti įtampą tarp Vilniaus ir Varšuvos.

     

    veidas.lt Audrius Bačiulis2011 Rugpjūčio 25

     

     

     

    Premjeras atidarė aukštųjų medicinos technologijų centrą

     

    Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius Vilniuje, Visorių informacinių technologijų parke, dalyvavo bendrovės „Viltechmeda“ aukštųjų medicinos technologijų centro „Moog“ atidaryme. Aukštųjų medicinos technologijų centre veiks mokslo tiriamasis padalinys – laboratorija, moderni eksperimentinė gamykla, bei vienintelis Europoje įmonės „Moog Medical Devices Group“ prietaisų aptarnavimo centras.

     

    Premjeras A. Kubilius pažymėjo, kad vis dažniau tenka susitikti šioje Vilniaus vietoje, kur pildosi prieš daugelį metų puoselėtos svajonės. „Prieš dešimtį ir daugiau metų prasidėjusios svajonės apie aukštųjų technologijų verslo slėnius ir klasterius tampa realybe. Tos svajonės realizuojasi per konkrečius žmones ir jų atkaklumą. Smagu pažymėti, kad mūsų aukštųjų technologijų profesionalai, sujungę savo jėgas ir pastangas su geriausiomis tarptautinėmis bendrovėmis, pasiekia puikių rezultatų. O Vyriausybės pastangos padėti ateiti į Lietuvą tokioms pasaulinio lygio bendrovėms ir padėti mūsų profesionalams, yra nuoseklios, kryptingos ir rezultatyvios“, - sakė premjeras A. Kubilius.

    Į centro statybas per metus investuota 8,04 milijonų litų, iš jų 2,7 mln. litų sudaro Europos Sąjungos struktūrinės lėšos. Vykdant šį projektą per ateinančius trejus metus centre planuojama sukurti 50 darbo vietų.

    Medicinos technologijų centre bus plėtojama medicininių švirkštinių siurblių, skirtų tiksliam ir saugiam vaistų dozavimui, gamyba. Didžioji dalis medicininų prietaisų bus eksportuojama į NVS ir Europos šalis, taip pat tiekiama JAV, Azijos ir Afrikos rinkoms.

     

    Alfa.lt 2011-08-25

     

     

    Premjeras: reikia neleisti Lietuvos ir Lenkijos santykių paversti politikų kalbų įkaitais

     

    Lietuvos ir Lenkijos valdžia turi neleisti paversti dvišalių santykių atskirų politikų pasisakymų įkaitais, sako premjeras Andrius Kubilius.

     

     

    "Atsakingi politikai ir valdžios institucijos turi turėti labai aiškią poziciją ir ją realizuoti, neleisti santykių tarp dviejų valstybių paversti įkaitais atskirų politikų ar grupuočių emocingų pasisakymų ar neatsakingų veiksmų", - interviu Žinių radijui ketvirtadienį sakė A.Kubilius.

    Jis teigė nevertinantis dvišalių santykių kaip suprastėjusių. Daugelyje sričių, pavyzdžiui, atominės elektrinės statyba, elektros jungtys, anot A.Kubiliaus, bendradarbiaujama dalykiškai ir efektyviai. Tačiau, pasak jo, pasitaiko aštresnių atskirų politikų pasisakymų, kuriuos esą galėjo paskatinti sunkmečio nulemtas radikalizmo įsigalėjimas ar artėjantys Lenkijos parlamento rinkimai.

    Vyriausybės vadovas sakė nesiimantis vertinti Lenkijos lietuvių prašymo politikams vengti padėtį kaitinančių aštrių pareiškimų. A.Kubilius tautinės nesantaikos kurstymo pavyzdžiu pavadino incidentus, kai Lenkijoje buvo nuniokoti lietuviški paminklai.

    "Tikiu, kad Lenkijos valdžia ieškos būdų, kaip užkirsti kelią tokiam tautinės nesantaikos kurstymui. Aš kiekvieną panašų atvejį Lietuvoje vertinu labai neigiamai (...). Mūsų rūpestis tautinėmis mažumomis Lietuvoje yra pastovus ir išliks pastovus", - kalbėjo jis.

    Punsko valsčiuje pirmadienio naktį Lenkijos vėliavos spalvomis balta ir raudona buvo uždažyti lietuviški miestelių pavadinimai, nuniokotas lietuviškam teatrui skirtas paminklas. Kitą naktį vandalai nusiaubė ir lietuvių poetui skirtą paminklą gretimame Seinų valsčiuje. Prieš kelias dienas Lenkijos lietuviai taip pat pasipiktino, kad nuspręsta panaikinti lietuviškas laidas Balstogės televizijoje.

     

    www.delfi.lt 2011 rugpjūčio 25 d.

  • Lenkijos vadovai atsiprašė Lietuvos už vandalų išpuolius

    Lenkijos vadovai atsiprašė Lietuvos už vandalų išpuolius

     

    Lietuviškuose rajonuose Lenkijoje - išpuoliai prieš lietuviškus užrašus

    Lenkijoje viešėjusiam teisingumo ministrui Remigijui Šimašiui šios šalies teisingumo ministras Krzysztofas Kwiatkowskis perdavė atsiprašymą dėl vandalų išpuolių prieš lietuviškus užrašus, taip pat perdavė šalies premjero Donaldo Tusko apgailestavimą.

    Kaimyninės šalies vadovai teigia nepateisinantys tokių išpuolių prieš tautines mažumas ir žadėjo imtis visų priemonių šiam incidentui ištirti. Šiuo metu Lenkijoje vandalizmo veiksmus tiria prokuratūra.

    Teisingumo ministras Remigijus Šimašius ministerijos pranešime spaudai teigia, kad tokios situacijos iš tiesų verčia nerimauti dėl to, kad yra kuriama įtampos atmosfera ir bandoma supriešinti dviejų draugiškų valstybių piliečius.

    Džiaugiuosi, kad Lenkijos vadovai atsakingai vertina šiuos kuriamos nesantaikos signalus bei išreiškė aiškią poziciją netoleruosiantys tokių vandalizmo apraiškų. Atsakingi ir žmogaus teises ginantys politikai abiejose šalyse turi imtis atsakomybės, kad nesantaikos aistros nebūtų kurstomos, kad būtų gerbiamos žmogaus teisės“, - tvirtina R. Šimašius.

    Lietuvos teisingumo ministras padėkojo Lenkijos ministrui už paramą ir greitą reakciją.

    R. Šimašius Lenkijoje, šios šalies vadovų kvietimu, rugpjūčio 22-23 d. lankėsi Europos Totalitarinių režimų aukų atminimo dienos minėjimo renginiuose.

     

    www.DELFI.lt 2011 rugpjūčio 25 d.

     

     

    Lenkišką lentelę nuplėšęs E.Malūko sūnus atsakys teisme

     

    Lenkišką gatvės pavadinimo lentelę nuo namo Eišiškėse nuplėšęs realybės šou „Myliu Lietuvą“ dalyvis Mantas Malūkas atsakys teisme – už tai jam gresia administracinė atsakomybė. Žinomo rašytojo, buvusio Trakų rajono mero Edmundo Malūko sūnus nepripažįsta suniokojęs svetimą turtą ir tikisi, kad nebus nubaustas.

    kandalas dėl namo lentelės Eišiškėse kilo birželį, kai LNK realybės šou „Myliu Lietuvą“ dalyviai nukabino lentelę su lenkišku gatvės pavadinimu. Lenkijos aprangos kompanija„Reserved“ į tai sureagavo nutraukdama paramą realybės šou.

    Galiausiai LNK televizija dėl incidento, kuris papiktino Lenkijos žiniasklaidą bei realybės šou remiančias lenkų kompanijas, viešai atsiprašė.

    Istorija tuo nesibaigė – dėl turto suniokojimo į policiją kreipėsi Eišiškių seniūnas Tadeušas Ziminskis ir keletas vietinių gyventojų. Pradėta administracinio teisės pažeidimo byla.

    Bylos duomenimis, gegužės 24 dieną, apie 13val., M. Malūkas savavališkai nuo namo adresu Vytauto g. 2 nuėmė lentelę su gatvės pavadinimu lietuvių ir lenkų kalbomis. Paskui M. Malūkas lentelę perdavė kitam realybės šou dalyviui, kuris ją perlenkė ir pritvirtino atgal palikdamas užrašą tik lietuvių kalba. Tokiu būdu sužalotas svetimas turtas, kurio vertė – 40 Lt.

    Esu kaltinamas dėl savavališkų veiksmų. Ten jokių savavališkų veiksmų nebuvo – buvo gautas namo savininko sutikimas nuimti lentelę, paskui lentelė buvo prikabinta atgal. Mes tenorėjome parodyti, kad Lietuvoje daug vietų, kur kabinamos tokios lentelės, tam pasirinkome Eišiškes. Čia net ant pačios seniūnijos užrašai kabinami dvejomis kalbomis“, - DELFI sakė M. Malūkas.

    M. Malūko žiniomis, gatvių pavadinimų lentelių gaminimą finansuoja pati seniūnija. „Manau, tai daugiau politinį atspalvį turinti byla, nes žala tikrai minimali – sakyčiau, jos išvis nebuvo padaryta. Eišiškių seniūnija tiesiog nori parodyti, kad vis dėlto lietuviai ten geriau nesikištų – jie tvarkysis taip, kaip nori, toliau kalbės lenkiškai“, - kalbėjo pašnekovas, tvirtinantis, kad namo savininkas pretenzijų neturi.

    M. Malūkas tikisi, kad netaps atpirkimo ožiu ir nebus nubaustas.

    Gresia bauda

    Šalčininkų policija administracinio teisės pažeidimo bylą perdavė Šalčininkų rajono apylinkės teismui.

    Buvo gautas Eišiškių seniūno pranešimas, po to surinkta visa medžiaga, kuri šiandien išsiųsta į teismą. Mes tik surašėme protokolą, o nagrinės teismas. Teismas priims sprendimą, kaltas žmogus ar ne kaltas“, - teigė Šalčininkų rajono policijos komisariato viršininkas Jurijus Stanulevičius.

    Į policiją kreipęsis Eišiškių seniūnas T. Ziminskis DELFI teigė šiuo metu esantis užsienyje, tad situacijos komentuoti negali.

    M. Malūkui gresia bauda ir reikalavimas atlyginti padarytą žalą.

     

    www.DELFI.lt Mindaugas Jackevičius, 2011 rugpjūčio 25 d.

     

     

    Nauji politiniai mesijai netenka žavesio

     

    Artėjant Seimo rinkimams vėl daugėja politinių partijų. Kraštą nuo visokio plauko negerovių jau rengiasi gelbėti trys naujos jėgos. Tačiau, politologų vertinimu, didelio žmonių palankumo jiems pelnyti greičiausiai nepavyks.

    Ne pirmus metus artėjant rinkimams Lietuvoje randasi naujų politinių partijų, žarstančių dosnius pažadus ir piešiančių rožines ateities vizijas. Tarp tokių politologai mini 2000-aisiais į didžiąją politiką įžengusią Naująją sąjungą, Darbo ir Tautos prisikėlimo partijas.

    Dabar, likus metams iki Seimo rinkimų, ketinimus prasibrauti į politikos areną skelbia kelios jėgos. Prezidento Algirdo Brazausko našlė Kristina Brazauskienė ir marginalu vadinamas Vytautas Šustauskas jau įkūrė Lietuvos prezidento sąjungą (LPS). Apie naują partiją prabilo ir sėkmės savivaldos rinkimuose paakintas Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas. Dalyvauti 2012 metų Seimo rinkimuose rengiasi ir Drąsiaus Kedžio rėmėjai.

    Tradicinės politinės partijos tikina nesibaiminančios naujokų konkurencijos. LŽ kalbinti politologai jų taip pat nelaiko rimtais politiniais žaidėjais.

    Rasis trys naujos partijos

    Mažiau nei prieš mėnesį įkurta LPS veiklą pradėjo populiaria retorika. Partijos pirmininkė K.Brazauskienė pareiškė, kad naujosios politinės jėgos tikslas - ginti paprastų žmonių interesus. Esą bus siekiama mažinti valdžios privilegijas, kovoti, kad būtų užtikrintas pensijų neliečiamumas, kuriamos naujos darbo vietos.

    Skambių deklaracijų greičiausiai bus kupina ir A.Zuoko kuriama partija. „Norime permainų ir sudaryti galimybes jauniems, išsilavinusiems žmonėms įgyvendinti puikias idėjas“, - kodėl kuria naują partiją LŽ aiškino A.Zuokas.

    Seimo rinkimuose pasiryžę dalyvauti ir D.Kedžio rėmėjai. „Drąsos keliu“ pavadintą partiją jie steigia todėl, kad Lietuvoje esą įsigalėjo korupcinė oligarchinė santvarka. Naujos politinės jėgos steigėjai žada siekti permainų teisėtvarkoje, ekonomikoje, socialinių reikalų srityje.

    Siūlo pasirinkimo alternatyvą

    Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos (TS-LKD) pirmininko, premjero Andriaus Kubiliaus nestebina tai, kad prieš kiekvienus rinkimus atsiranda naujų politinių jėgų. Anot jo, Lietuva, kaip ir kitos Vidurio Rytų Europos valstybės, yra jauna demokratija, joms būdingas tam tikras chaotiškumas, blaškymasis ir susiskaldymas, kai steigiama daug naujų partijų, skyla arba išnyksta senos. „Šia prasme Lietuva - ne išimtis, žvilgtelėkime į kaimyninę Latviją“, - LŽ pažymėjo premjeras.

    Klausiamas, ar naujosios partijos - rimtos konkurentės TS-LKD, A.Kubilius teigė, kad konservatoriai nuo 2003 metų telkia dešiniąsias politines jėgas. „Tai yra kelias į vakarietišką modelį, kai kelios stiprios konsoliduotos partijos gali pasiūlyti rinkėjams labai aiškias pasirinkimo alternatyvas“, - teigė jis.

    Ar Seimo rinkimai bus sėkmingi naujosioms partijoms, A.Kubilius paliko spręsti rinkėjams. Į klausimą, kaip rimtas ar galinčias tokiomis tapti partijas atskirti nuo vienadienių politinės sėkmės ieškotojų, jis atsakė klausimu. „Kaip galima to klausti partijos lyderio? Juk privalau atsakyti, kad geriausia balsuoti už TS-LKD“, - šyptelėjo jis.

    Konkurencijos nesibaimina

    Kitos didžiosios politinės jėgos - Socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininko pavaduotojas Juozas Olekas mano, kad naujos partijos steigiamos vien iš noro patenkinti asmenines ambicijas. Esą jos nepateikia jokių rimtų programinių naujovių. Dažniausiai skamba populistiniai pasisakymai, jie, socialdemokrato vertinimu, yra pernelyg šykštūs - ne tokie, kokie derėtų rimtoms politinėms jėgoms. „Taip rinkėjai tik išbarsto savo balsus. Naujosios partijos paprastai neturi rimtos ir ilgalaikės įtakos“, - LŽ sakė J.Olekas.

    Jo nuomone, politikos naujokės tradicinėms partijoms didelės konkurencijos per 2012 metais numatytus Seimo rinkimus nesudarys. „Naujųjų partijų sėkmė per rinkimus po truputį mažėja. Prisiminkime, kad vos susikūrusi Darbo partija laimėjo daugiau mandatų nei Arūno Valinsko partija“, - pabrėžė J.Olekas.

    Sėkmės neprognozuoja

    Naujų partijų sėkmės pikas, politologo Algio Krupavičiaus teigimu, buvo per 2000 metų Seimo rinkimus. „Vėliau naujų partijų įtaka rinkėjams nuosekliai mažėjo. Kol kas mažiausiai rinkėjų paramos sulaukė Tautos prisikėlimo partija praėjusiuose Seimo rinkimuose. Jei tokia tendencija išsilaikys, būsimuose parlamento rinkimuose už naujas partijas balsuos dar mažiau žmonių. Tikėtina, kad net geriausiai pasirodžiusi partija balansuos ant patekimo į Seimą ribos“, - prognozavo jis.

    Tam, kad nauja partija būtų sėkminga, anot A.Krupavičiaus, reikia stiprių lyderių, gerų idėjų ir įdomios rinkimų kampanijos. Dabar politinę veiklą pradėjusios ar ketinančios tai daryti jėgos neturi nė vieno šių elementų. Politologas aiškina, kad už naujas partijas daugiausia balsuoja nusivylę esamais politikais ir taip protestą reiškiantys rinkėjai. Tačiau per būsimus rinkimus naujoms partijoms pelnyti jų simpatijas bus sunkiau. Pasak A.Krupavičiaus, norėdamos įtikinti rinkėjus balsuoti už jas, per galvą versis ir senosios opozicinės partijos.

    Partijų bumas neatsitiktinis

    Politologas Tomas Janeliūnas įsitikinęs, kad greičiausiai nė viena iš naujųjų partijų netaps didele sensacija ar įtakinga politine jėga. Sprendžiant iš to, kas yra šių jėgų lyderiai ar iš pirmųjų jų pareiškimų, tikėtina, kad naujokės Seimo rinkimuose bus labiau statistės. „Žinoma, vienas ar kitas šių partijų kandidatas gali laimėti vienmandatėje rinkimų apygardoje. Gali būti, kad šiek tiek geriau pasiseks A.Zuoko partijai ir ji perkops patekti į Seimą būtiną 5 proc. barjerą. Tačiau visos Lietuvos mastu tai nelabai tikėtina“, - pažymėjo politologas.

    Tai, kad prieš kiekvienus rinkimus randasi nuo įvairių blogybių kraštą pasirengusių traukti naujų „gelbėtojų“, yra natūralu. Tačiau, pasak T.Janeliūno, vargu ar politikoje nebuvę žmonės gali pasiūlyti stebuklingų receptų. Be to, nieko neįmanoma pakeisti be kompromisų ir derinimo su kitomis politinėmis jėgomis.

    Politologo teigimu, naujos partijos neatsitiktinai steigiamos iki rinkimų likus nedaug laiko, mat į veiklą Seime politikos naujokai žiūri kaip į galimybę. „Likus 1-1,5 metų iki rinkimų - pats laikas kurti partiją, nes po to gali būti per vėlu sukurti infrastruktūrą ir suburti rėmėjus“, - patikino T.Janeliūnas.

     

    Lietuvos žinios Roberta Tracevičiūtė 2011-08-26

     

     

    Rusija grįžta į "dėdės Lionios" laikus

     

    Taip sakė pirmasis ir vienintelis Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas, duodamas interviu Maskvoje leidžiamam žurnalui "The New Times". Šis interviu turėtų būti įdomus ir LŽ skaitytojams.

    - Visoje šioje istorijoje su GKČP (Valstybinis nepaprastosios padėties komitetas - red.) daug kas neaišku ir keista - kodėl iki šiol ši byla tebėra pažymėta grifu "Visiškai slaptai"?

    - Reikėtų užduoti ir kitą klausimą - kodėl buvo padaryti tokie natūriniai mainai - amnestuoti svarbiausius GKČP narius, o teismo procesą nutraukti tam, kad nebūtų išsiaiškintos parlamento apšaudymo 1993-iųjų rudenį priežastys ir aplinkybės. Aš skaičiau tyrimo medžiagą. O kodėl ji įslaptinta, reikėtų klausti jų.

    - Dar vienas klausimas: kodėl KGB pirmininkas Kriučkovas nesuėmė Jelcino jo "dačioje" prie Archangelsko ir leido jam atvykti į Maskvą, į "Baltuosius rūmus", nors KGB "specnazas" galėjo jį sustabdyti?

    - Esu įsitikinęs, kad tikėtasi susitarti. Sąmokslininkų delegacija (sudaryta iš Maskvos atstovų) buvo nuėjusi pas Borisą, bet jis į kalbas nesileido. Tačiau buvo susitikta su Jelcino žmonėmis. Janajevas susisiekė su Chazbulatovu, nes jie anksčiau buvo kartu dirbę ir jam pasakė: "Jums nepatinka Gorbačiovas. Jis ir mums nepatinka. Surenkime susitikimą su Borisu." Borisas atsisakė.

    - Kodėl Kriučkovas nedavė įsakymo šturmuoti "Baltuosius rūmus"?

    Ne Kriučkovas atsisakė, "Alfa".

    - Tačiau "Alfos" vadovai sako, kad jei būtų buvęs įsakymas, rūmai būtų buvę paimti.

    - Ne, atsisakė "Alfa". Ir Lebedžio desantininkai atsisakė.

    - 1991 metų rugpjūčio 5 dieną Kriučkovas surinko savo komandą - generolą Žižiną, pulkininką Jegorovą, kontržvalgybos viršininką Gruško, desantininkų vadą Pavelą Gračiovą...

    - Taip, jau kitą dieną, kai išskridau atostogų - išskridau rugpjūčio 4-ąją. O liepos 30 dieną buvome susėdę mes: aš, Jelcinas, Nazarbajevas. Mes susitarėme siekti, kad būtų pasirašyta nauja sutartis tarp respublikų, ir kad surengsime rinkimus. Buvo aišku, kad reikia rinkti ir sąjunginę vadovybę, ir respublikų vadovus. Buvo parengta labai išsami sutartis. Susitarėme, kad reikia aptarti kadrų klausimą. Jelcinas pasakė: "Jūs turite vadovauti SSRS. Aš - Rusijai." Vyriausybės vadovo postą nutarėme pasiūlyti Nazarbajevui, t. y. buvo nutarta pakeisti Pavlovą. Šalin Jazovą, šalin Kriučkovą ir dar kai ką. Pasirodė, mūsų buvo klausomasi. Jazovas juk nesutiko kurti GKČP, Kriučkovas ilgai jį įkalbinėjo. Tuomet jam davė pasiklausyti įrašo - ir jis sutiko. O paskui, kai pamatė, kas vyksta, rugpjūčio 21 dieną, sušaukė ministerijos kolegiją ir davė įsakymą: "Tuoj pat išvesti kariuomenę."

    - Ar nemanote, jog Kriučkovas sužinojo, kad generolas Gračiovas palaiko Jelciną ir tas gauna visą informaciją apie pučistų planus, todėl išsigando skilimo armijoje, bent jau generalitete, nes tai galėjo inspiruoti pilietinį karą?

    - Manau, jis suprato, kad armija traukiasi, ji nelinkusi visame tame dalyvauti.

    - Kodėl tik rugpjūtį nutarėte pakeisti Kriučkovą? Juk žinojote, kad jis dirba prieš jus, mažiausiai nuo 1989 metų?

    - Jei ne dar anksčiau, nuo pat pradžios... Tačiau jis 25 metus buvo išdirbęs su Andropovu, o mes su Jurijumi Vladimirovičiumi pasitikėjome vienas kitu. Matyt, reikėjo skirti KGB vadovu naują žmogų, jauną, tačiau... Jį būtų suvalgę.

    - Žlugus pučui, keistai ėmė mirti žmonės, susiję su partijos pinigais: SSKP CK reikalų tvarkytojas Nikolajus Kručinas, jo pirmtakas Pavlovas ir kiti...

    - Nikolajus buvo geras žmogus, seniai jį pažinojau... Jis nusižudė, tiesa, buvo kalbama, kad šalia kūno buvo rasta šūsnis surištų dokumentų... Šie žmonės pateko į savo pačių spąstus, tiksliau, buvo į juos nukreipti. Turite suprasti: partijos auksas - buvo visos šalies auksas... Paskui Jelcinui nurodžius visi ieškojo Gorbačiovo pinigų ir sąskaitų. Nieko nerado. Matyt, tik kai minėsime GKČP 30-metį, pagaliau viską sužinosime.

    - Ar nemanote, kad praėjus 20 metų po nepavykusio perversmo šiandien esame ten, kur buvome pučo išvakarėse? Šalį valdo KGB žmonės.

    - Jie visada yra valdžioje. Niekur nebuvo pasitraukę. Turi praeiti tam tikras laikas... Tik ar nestebina, kad visi jėgos struktūrų atstovai - multimilijonieriai? Man tai viskas aišku. Mano principas toks: demokratija, renkamumas ir valdžios kaita. Kiek anksčiau duodamas interviu (vokiečių žurnalui "Spiegel" ir anglų laikraščiui "The Daily Mail" - red.) jau sakiau: jei valdžia nesikeis - tai kelias į afrikietiško tipo valstybę... Ir pridūriau: Piterio projektas Rusijoje baigtas. Jis jau išsisėmė... Kodėl sugrįžome? Pirmiausia pašalino Gorbačiovą - ir pajudėjo... O dabar jau grįžtame į dėdės Lionios (t. y. Leonido Brežnevo - red.) laikus.

    Esate tikras, kad 2012 metais Putinas sugrįš į Kremlių?

    - Ne, nesu.

     

    Lietuvos žinios 2011 - 08 – 26

  • Valstybinis vizitas Islandijoje: dvišalių santykių 20-metis ir dėmesys alternatyviajai energetikai

    

    Valstybinis vizitas Islandijoje: dvišalių santykių 20-metis ir dėmesys alternatyviajai energetikai

     

     

    Ketvirtadienis, 2011 m. rugpjūčio 25 d. (Reikjavikas).

    Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, baigusi darbo vizitą Vokietijoje, išvyko trijų dienų valstybinio vizito į Islandiją, kurio metu susitiks su Islandijos Prezidentu Olafuru Ragnaru Grimssonu, Ministre Pirmininke Johanna Sigurdardottir ir Parlamento Pirmininke Asta R. Johannesdottir.

    Su Islandijos vadovais Prezidentė aptars dvišalius klausimus, Šiaurės ir Baltijos valstybių bendradarbiavimo stiprinimą, Islandijos eurointegracijos procesą, aktualius NATO klausimus.

    Lietuvos vadovė Islandijoje lankosi šios šalies Prezidento kvietimu paminėti diplomatinių santykių tarp abiejų valstybių atkūrimo dvidešimtmetį.

    Prieš dvidešimt metų Islandija pati pirmoji pripažino atkurtą laisvą ir demokratinę Lietuvos valstybę. Tai buvo drąsus ir tuo metu labai solidarus žingsnis. Islandija taip pat visada tvirtai rėmė Lietuvos narystę NATO. Džiaugiuosi, kad minint mūsų valstybių diplomatinių santykių dvidešimtmetį galiu atvykti į Reikjaviką ir padėkoti Islandijos žmonėms už jų tvirtą ir nuoširdžią paramą“, – sakė Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

    Rugpjūčio 26 d. Respublikos Prezidentė lankysis Lietuvai ir Islandijai simbolinėje vietoje Hofdi name, kur lygiai prieš dvidešimt metų buvo pasirašytos trijų Baltijos valstybių diplomatinių santykių su Islandija atkūrimo sutartys. Šalies vadovė įteiks Lietuvos valstybinį apdovanojimą mūsų šalies draugui, Lietuvos garbės konsului prof. Arnorui Hannibalsonui.

    Valstybinio vizito metu Lietuvos Prezidentė taip pat dalyvaus apskritojo stalo diskusijoje su Brifrost universiteto akademine bendruomene narystės ES tema, atidarys M. K. Čiurlionio darbų parodą ir žymios pianistės Mūzos Rubackytės koncertą.

    Prezidentė taip pat apsilankys dviejose Islandijos geoterminėse elektrinėse. Islandija puikiai išnaudoja savo gamtines sąlygas ir yra stipriai pažengusi vystant geoterminę energetiką. Progresyvios Šiaurės šalys, pasak šalies vadovės, kurios puikiai derina technologinę pažangą su atsakinga socialine ir aplinkosaugos politika, o modernias technologijas sėkmingai pritaiko plėtojant alternatyviąją energetiką, yra pavyzdys Lietuvai.

    Prezidentės spaudos tarnyba

     

    www.voruta.lt 2011 – 08 – 25

     

     

    Apdovanota už Europos vienijimą

     

     Vakar Vokietijos mieste Magdeburge Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvavo iškilmingoje ceremonijoje, per kurią Angelai Merkel buvo įteiktas apdovanojimas už pastangas vienijant Europą.

    Per dvišalį dviejų politikių susitikimų D.Grybauskaitė aptarė Europos ir Lietuvos ekonominę ir finansinę situaciją, taip pat dar kartą priminė apie Europai svarbių energetinių projektų įgyvendinimą. Anot Lietuvos prezidentės, sėkminga Europos Sąjungos (ES) Baltijos jūros regiono raida įmanoma tik užtikrinus Baltijos valstybių energetinį saugumą ir nepriklausomybę. Ją garantuotų dujų, elektros ir transporto jungtys su Europa. Susitikime taip pat kalbėta apie branduolinę saugą, ES pasirengimą galimai antrai ekonomikos krizės bangai.

    Vėliau iškilmingoje ceremonijoje Magdeburgo katedroje Vokietijos kanclerei buvo įteiktas Imperatoriaus Otono Didžiojo apdovanojimas. D.Grybauskaitė sakė pagrindinę sveikinimo kalbą Laudatio. Tokį sprendimą organizatoriai priėmė atsižvelgdami į intensyvius Lietuvos ir Vokietijos ryšius bei gerus prezidentės santykius su A.Merkel.

    Tuo metu, nors ir gavo garbingą apdovanojimą už pastangas vienyti Europą, A.Merkel išgirsta vis daugiau kraštiečių priekaištų dėl euro zonos politikos. Šią savaitę centrinis šalies bankas smarkiai sukritikavo antikrizinį paketą, dėl kurio euro zonos šalys susitarė praėjusį mėnesį, o vienas banko aukščiausių pareigūnų įspėjo, kad balsuos prieš pagrindines susitarimo dalis. Krikščionių demokratų sąjunga taip pat nepatenkinta lyderės veikla. Partijos nariai nusprendė, kad lapkritį vyksiančiame kongrese pagrindinė tema bus vyriausybės euro zonos politika. Likusioje Europos dalyje Vokietijos vadovė girdi, jog daro per mažai, kad išsaugotų vos 12 metus gyvuojantį bendros valiutos projektą. Jos kolegos Vokietijoje ir sąjungininkai užsienyje pradėjo abejoti jos sugebėjimais krizės metu, neva politikė elgiasi per daug pasyviai, mėgindama patenkinti skirtingas interesų grupes.

     

    Lietuvos žinios 2011 – 08 – 25

     

     

    Ministro Pirmininko tarnybos biudžetas bus dar mažesnis

     

    Formuodama kitų metų biudžetą, Vyriausybė ir toliau laikysis griežtos taupymo politikos.

    Siekiant taupyti biudžeto lėšas, priimtas politinis sprendimas mažinti kitų metų Ministro Pirmininko tarnybos (MPT) biudžetą iki 5 proc. Nuo 2008 metų MPT savo biudžetą jau yra sumažinusi 46 procentais.

    Jeigu 2008 metais Ministro Pirmininko tarnybos biudžetas sudarė 37 mln. litų, tai šiais metais jis buvo 20 mln. litų. Taip pat Ministro Pirmininko tarnyboje komandiruotėms išleidžiama suma sumažėjo penkis kartus lyginant su 2008 metais. Reprezentacinės išlaidos sumažintos keturis kartus. Tarnybos darbuotojų skaičius mažėjo 22 procentais.

    Bendrai ministerijose ir MPT nuo 2008 metų darbo užmokesčio fondas sumažintas 20,5 proc., valstybės tarnautojų darbo užmokestis 16,7 procento

     

    veidas.lt 2011 Rugpjūčio 24

     

     

    S. Tamkevičius: Bažnyčios politika – rodyti ne tik į Dievą, bet ir į žmogų

     

    Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius sako viliąsis, jog ateis laikas, kai galingosios Europos Sąjungos valstybės objektyviai įvertins savo klaidas. „Materialūs dalykai – dujos, nafta ir nenoras gadinti santykius su pasaulio galingaisiais dažnai lemia Europos Sąjungos valstybių vadovų sprendimus. Dar gerai, kad gebama blaiviai vertinti nacizmą ir komunizmą, tačiau save blaiviai įvertinti visuomet yra sunkiau“, – DELFI teigė Jo Ekscelencija.

    - Tarpukariu Lietuvos laisvė truko 22 metus. Šiandien prisimename, kaip prieš 22-ejus metus stovėjome Baltijos kelyje. 1940-aisias Lietuva nesipriešindama pasidavė SSRS okupacijai. Ar šiandien turime ryžto ir dvasinių jėgų saugoti savo laisvę?

    - Nėra abejonės, kad prieškarinė Lietuva dvasiškai buvo stipresnė už dabartinę. Šiek tiek žinantiems istoriją yra aišku, kas nulėmė, kad Lietuva nesipriešindama pasidavė SSSR okupacijai. Vienas garbingas Lietuvos kariuomenės karininkas, grįžęs po ilgo kalinimo gulage, pasakojo savo įspūdžius, ką išgyveno žemesnieji karininkai, išgirdę kariuomenės vado įsakymą draugiškai sutikti Raudonąją armiją: jie jautėsi išduoti.

    Karo ir pokario metais Lietuva patyrė milžiniškus nuostolius. Daugelis Lietuvą nuoširdžiai mylėjusių žmonių pasitraukė į Vakarus, daugybė likusiųjų žuvo miškuose, kovodami su okupantais, kiti buvo ištremti ar įkalinti. Bet okupacija neįstengė visiškai sunaikinti meilės Tėvynei, ir mes prieš 22 metus, stovėdami Baltijos kelyje, tai akivaizdžiai matėme.

    Tačiau Baltijos kelyje stovėjo tik dalis Lietuvos žmonių. Kiek daug okupacijos metais esame praradę, byloja dabartis: egoizmas, pinigai ir pramogos daugeliui atstoja Dievą, o tėvynė – mažiausiai rūpi. Būčiau laimingas, jei, taip sakydamas, klysčiau.

    - Egoizmas, pinigai ir pramogos – šių dienų ekonominės sistemos variklis. Kaip manote, ar Bažnyčia turėtų griežčiau pasisakyti prieš vadinamąjį „kapitalizmą“, laisvosios rinkos skatinamas savybes, tikslus ir gyvenseną?

    - Esu įsitikinęs, kad Europos politikai daro kapitalinę klaidą, atmesdami krikščionybę ir negindami normalios šeimos bei gyvybės. Tai mirties nuosprendis Europos ateičiai. Visa kita yra tik natūralūs ir labai kartūs vaisiai, kuriuos jau tenka valgyti.

    Taip, egoizmas, pinigai ir pramogos yra akivaizdūs šių dienų ekonominės sistemos varikliai. Tik šis traukinys rieda į niekur. Laisva rinka be pagarbos žmogui yra didžioji mūsų laikų bėda. Kaip tik prieš keletą dienų popiežius Benediktas XVI, skrisdamas į Pasaulio jaunimo dienas Madride, lėktuve surengtoje spaudos konferencijoje sakė:

    Pastaroji [ekonomikos] krizė tik dar kartą išryškino tai, ką jau ir ankstesnės krizės atskleidė, kad etika yra ne išorinė ekonomikos problemų dimensija, o neatsiejamai vidinė, ir netgi pamatinė jos dalis. Ekonomika veikia ne tik savireguliuojančioje rinkoje, bet jai būtinas ir etinis mąstymo būdas, idant ji veiktų dėl žmogaus. Nūdien ir vėl aktualu tai, ką dar Jonas Paulius II savo pirmojoje socialinėje enciklikoje teigė: žmogus turi būti ekonomikos centre ir ekonomika neturi būti matuojama tik pagal pasiekiamą pelną. Tikrasis ekonomikos matas yra tai, kiek ji pasitarnauja kiekvieno gerovei, įskaitant atsakomybės už kitus prisiėmimą. Ir tik tuomet ekonomika tikrai gerai funkcionuoja, jei ji veikia žmoniškai gerbdama kitus.“

    Žmogus, ypač silpnas žmogus, turi rūpėti visiems, kurie bent kiek gali matyti kitus. Bažnyčios misija – rodyti ne tik į Dievą, bet ir į žmogų, kuris yra Kristaus brolis ar sesuo. Ko gero, šie žodžiai kai kieno ausyse gali skambėti kaip politika, bet tai yra Bažnyčios politika.

    - Austrija kaip niekur nieko grąžina Rusijai nusikaltimais žmoniškumui kaltinamą KGB karininką, dalyvavusį Sausio 13-osios žudynėse. Prancūzija sutinka parduoti Rusijai puolamąją ginkluotę – „Mistral“ laivus. Ar palyginti su Molotovo-Ribentropo pakto laikais Europa yra moralesnė? Ar po viešu nacizmo ir komunizmo smerkimu neslypi vis ta pati Miuncheno dvasia ir politinis cinizmas?

    - Nesu politologas ir nesijaučiu turįs kompetencijos lyginti prieškarinę Europą su dabartine. Tačiau, akivaizdu, anuomet Hitleris tikrai neatstovavo Europai. O dabar matome labai liūdnus reiškinius: materialūs dalykai, pvz., dujos, nafta ar nenoras sugadinti santykius su pasaulio galingaisiais dažnai lemia Europos Sąjungos valstybių vadovų sprendimus. Dar gerai, kad gebama blaiviai vertinti nacizmą ir komunizmą, tačiau save blaiviai įvertinti visuomet yra sunkiau. Reikia viltis, kad ateis laikas ir dabarties klaidas objektyviau įvertins ne tik Europos mažieji, bet ir galingieji.

    Kai buvo svarstomas Konstitucijos Europai projektas, daug tikinčiųjų piktinosi tuo, kad jame neliko vietos krikščionybei. Kaip Bažnyčia įsivaizduoja savo vaidmenį ES politiniame gyvenime, jei ES – grynai sekuliarus projektas? Juk vien žodžių „krikščioniškosios vertybės“ kartojimas iš viešų tribūnų ar jų įrašymas svarbiuose dokumentuose esmės nekeičia.

    - Baltijos kelyje stovėjo tik dalis Lietuvos žmonių. Kiek daug okupacijos metais esame praradę, byloja dabartis: egoizmas, pinigai ir pramogos daugeliui atstoja Dievą, o tėvynė – mažiausiai rūpi. Būčiau laimingas, jei, taip sakydamas, klysčiau.

    Bažnyčia siekė, kad ES Konstitucijos projekte būtų įvardytos Europos šaknys, kurios tikrai yra krikščioniškos. Šito siekta, nes tai yra tiesa, o tiesa visuomet išlaisvina. Į Konstituciją įrašyta tiesa paliudytų, kad Europos valstybėms ne vis tiek, ant kokių pamatų kuriama jos ateitis. Sutinku, kad vien tik kalbos apie „krikščioniškas vertybes“ sekuliaraus žmogaus sąmonės nepakeis, tačiau kai nenorima net matyti, kas Europą užaugino, iškyla pavojus, kad ateityje galime valgyti labai karčius vaisius. Apie tai galėtų šį tą pasakyti ir pastarieji įvykiai Anglijoje.

    - Ar pritariate Europos politikams, sakantiems, kad multikultūrizmo projektas žlugo? Jei taip, tai kur link turėtų sukti Europa?

    - Esu įsitikinęs, kad Europos politikai daro kapitalinę klaidą, atmesdami krikščionybę ir negindami normalios šeimos bei gyvybės. Tai mirties nuosprendis Europos ateičiai. Visa kita yra tik natūralūs ir labai kartūs vaisiai, kuriuos jau tenka valgyti. Bet kokį statinį, taip pat ir multikultūrizmo projektą, reikia statyti ne ant smėlio, bet ant uolos, kurios daugelis Europos politikų, atrodo, nebeturi po kojomis.

    - Ne kartą esate sakęs, kad ES pernelyg pabrėžiamos žmogaus teisės. Ar šis priekaištas negriauna ES vertybinių pamatų? Juk tokios valstybės, kaip Kinija, Rusija ir Baltarusija, kuriose žmogaus teisės pažeidžiamos, irgi savaip ragina mažiau jų paisyti.

    - Apie žmogaus teises reikia nuolat kalbėti. Ydinga padėtis atsiranda tik tuomet, kai kalbama apie teises, bet beveik tylima apie pareigas; kai kalbama apie mažumų teises, o dauguma tik bejėgiškai stebi, kaip griaunamos jų sukurtos medžiaginės ir dvasinės vertybės. Manau, kad, kalbant apie žmogaus teises Europoje, nedera remtis Kinijos, Rusijos ar Baltarusijos pavyzdžiais.

    - Liberalai į tai atsakytų, kad pareigų ES juk niekas neneigia. Įsivaizduokime, kad Europos valstybės ims labiau už teises akcentuoti pareigas. Ar tokiu atveju išliks liberalioji demokratija? Juk pareigas aukščiau teisių paprastai iškelia nedemokratinės ir neliberalios valstybės.

    - Per maža, jei pareigų tik neneigiame. Reikia ginti žmogaus teises, kur jos nesikerta su prigimtiniu įstatymu, ir nuolatos priminti, kad šalia tavęs gyvena kiti, kuriuos reikia gerbti, o prireikus jiems padėti. Visuomenėje atsiranda bėdos tuomet, kai neišlaikoma pusiausvyra tarp teisių ir pareigų.

    - Ar Lietuvos Katalikų Bažnyčia šiandienėmis sąlygomis yra pajėgi padėti tėvams ir mokyklai ugdyti gerą žmogų ir gerą pilietį? O gal gero piliečio ugdymas apskritai – ne Bažnyčios reikalas?

    - Ugdant gerą žmogų ir pilietį Bažnyčia tėvams ir mokyklai gali labai padėti, tačiau su viena sąlyga, jei būtų pakankamai noro tą pagalbą priimti. Net ir pats Dievas negali žmogui padėti, jei žmogus to nenori, nes žmogų Viešpats sukūrė pagal savo paveikslą, t. y. laisvą. Čia yra žmogaus didybė, bet dažnai ir tragedija.

    - Žmogžudžiai, smurtautojai užteršia savyje tai, kas sukurta pagal Dievo paveikslą. Tačiau jiems, kaip Norvegijos žudikui A. Breivikui, už tai gresia tik keliolika metų kalėjimo geromis sąlygomis, „pagal europinį standartą“. Ar tai teisinga? Ar mirties bausmė nėra tam tikrais atvejais teisingesnė?

    - Kiekviena valstybė turi teisę už labai sunkius nusikaltimus paskirti adekvačią bausmę, tačiau prie mirties bausmės, manau, civilizuotas pasaulis niekuomet negrįš. Bausmė iki gyvos galvos yra labai sunki ir tai gali paliudyti kiekvienas nuteistasis. Geros kalėjimo sąlygos tą bausmę tik šiek tiek sušvelnina. Turėdamas asmeninę nelaisvės patirtį, rekomenduočiau, kad nuteistieji geresnes sąlygas kalėjime ar lageryje patys užsidirbtų. Tai mažiau kainuotų visuomenei ir būtų naudingiau patiems nuteistiesiems.

    - Tikinčiajam asmens orumo šaltinis yra nemirtinga siela. Šiandien Bažnyčia daug kalba apie kūniškus dalykus, politinę kasdienybę, buitį: girtavimą ir blaivybę, apvaisinimą ir abortus, pilnas ir nepilnas šeimas, gerus ir blogus įstatymus. Žinoma, visa tai neatsiejama nuo sielos. Bet ar Jums neatrodo, kad skiriama daugiau dėmesio žemiškiems reikalams nei tam, kas įprasmina mus ir mūsų gyvenimus amžinybės požiūriu – sub specie aeternitatis?

    - Sovietiniais laikais mums, Bažnyčios žmonėms, irgi buvo įtaigojama: jūs tik melskitės, o žmonių gyvenimus palikite mums. Evangelija yra raugas, norintis persmelkti visą žmogų, kurį negalima padalyti į kūną ir sielą. Jei Bažnyčiai nerūpėtų žmogaus bei visuomenės kasdieniai reikalai, tuomet ji neatliktų svarbiausios ir tiesioginės savo pareigos – į pasaulį nešti Evangeliją, Gerąją Naujieną, kad pats Dievas atėjo pas mus, buvo nužudytas ir prisikėlė tam, kad būtume išgelbėti ir mes visi, kurie atsigręšime į Jį, patikėsime bei gyvensime su Juo.

    K. Čachovskio nuotr.

     

    Voruta Data: 2011-08-24

     

     

    Ką nupjaus Putinas politologams, pasisakantiems už Kaukazo izoliavimą nuo Rusijos?

     

    Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas pasiūlė „kai ką nupjauti“ tiems šalies politikams ir politologams, kurie ragina izoliuoti nuo Rusijos Šiaurės Kaukazą.

    Tiems, kurie taip kalba, jiems patiems reikia kai ką nupjauti“, - sakė V.Putinas interviu Čečėnijos žiniasklaidos priemonėms, atsakydamas į prašymą pakomentuoti teiginius, kad Kaukazą reikia atkirsti nuo Rusijos.

    Jie nesupranta, ką kalba... Kai tik kokia nors šalis pradeda atstumti nuo savęs kokias nors problemines teritorijas - tai visos šalies pabaigos pradžia“, - pabrėžė ministras pirmininkas.

    Šiaurės Kaukazo respublikos negalės gyvuoti savarankiškai, nes faktiškai dvasiškai ir ekonomiškai jas okupuos „kokios nors jėgos iš tolimojo ar artimojo užsienio“, pažymėjo jis.

    Po to šios respublikos bus panaudotos kaip įrankiai „dar daugiau įsiūbuoti Rusiją“, pridūrė V.Putinas.

    Nieko gera, tik bėda ir tragedija“, - sakė vyriausybės vadovas.

    V.Putinas davė interviu Čečėnijos žiniasklaidai Achmado Kadyrovo gimimo 60-mečio proga, jį transliavo televizijos kanalas „Rossija 24“.


    Alfa.lt 2011-08-24



    Pensijas Vyriausybė siūlo atstatyti, o sumažintas teisėjų algas - palikti

     

    Pensininkai gali tikėtis, kad Seimas rudens sesijos metu svarstys dėl sumažintų pensijų atstatymo, o štai teisėjų sumažintų algų galiojimą planuojama pratęsti, rodo Vyriausybės siūlomi įstatymų projektai.

    Vyriausybė šių metų Seimo rudens sesijai teikia 276 įstatymų projektus (83 pagrindinius įstatymų projektus ir 193 lydimuosius teisės aktų projektus). Pagrindiniai Vyriausybės teikiami projektai skirstomi į šešias sritis - 2012 metų biudžeto tvirtinimas, sumažintų pensijų atstatymas, sumažintų valstybės politikų, pareigūnų, teisėjų algų galiojimo pratęsimas, valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos pertvarka, energetika ir teritorijų planavimas.

    Tarp svarbiausių Seimo rudens sesijai teikiamų Vyriausybės siūlymų - sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės, netekto darbingumo pensijų ir sumažintų valstybinių pensijų atstatymas bei su tuo susijusių teisės aktų priėmimas, pažymima Vyriausybės spaudos tarnybos pranešime.

    Taip pat Vyriausybė Seimui siūlys pratęsti laikinai sumažintų valstybės politikų ir valstybės pareigūnų, Konstitucinio Teismo teisėjų atlyginimų ir bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų pareiginės algos dydžių galiojimo laiką.

    Rudens sesijoje vienas svarbiausių klausimų bus 2012 metų valstybės biudžeto, savivaldybių, "Sodros", Privalomojo sveikatos draudimo fondo 2012 metų biudžetų svarstymas ir tvirtinimas. Seimą taip pat pasieks Valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos pertvarka ir su ja susiję teisės aktų projektai.

    Energetika ir toliau išlieka viena prioritetinių sričių, teigiama Vyriausybės spaudos tarnybos pranešime. Vyriausybė Seimui siūlys elektros energetikos įstatymo pakeitimo projektus, infrastruktūrų reguliavimo tarnybos įstatymo bei kitus projektus.

    Siekiant gerinti verslo sąlygas bus siūloma iš esmės supaprastinti teritorijų planavimo procesą ir valdymą sumažinant poreikį rengti detaliuosius planus.

     

     www.delfi.lt 2011 – 08 – 25

     

    Paslėpti vaikai

     

    Kinijos gyventojai kasmet paslepia apie tris milijonus vaikų, taip bandydami apeiti vieno vaiko šeimoje įstatymą.

    Rizikuodami mokėti milžinišką baudą ar net patekti į kalėjimą, milijonai kinų tėvų slepia nuo valdžios savo atžalas. Kai kuriems pavyksta tai padaryti taip gerai, kad jie užaugina penkis ar net septynis vaikus vietoj vieno leisto.

    Nuo 1978 metų, kai gyventojų pertekliaus problema ėmė rimtai kelti nerimą Kinijos vyriausybei, kiekvienai mieste gyvenančiai susituokusiai porai leidžiama turėti tik vieną vaiką. Tokiu būdu šaliai pavyko smarkiai apriboti gyventojų prieaugio didėjimą, tačiau kinai vis vien liko pačia gausiausia tauta pasaulyje.

    Valstiečių šeimoms suteikta "lengvata" - joms leidžiama turėti ir antrą vaiką, jeigu pirmasis - mergaitė. Dar leidžiama turėti porą atžalų ir tuomet, jeigu tėvai patys buvo vieninteliai vaikai savo šeimose. Be to, Kinijoje ima rastis vis daugiau pasiturinčių žmonių, kurie ryžtasi verčiau sumokėti didelę baudą už "atliekamą" vaiką, nei jo atsisakyti.

    Kad atsitiktinai nepastotų antrą kartą, kinės neretai ryžtasi sterilizacijai jau po pirmo vaiko gimimo. Tačiau dėl to dažnai kyla problemų, nes vaikas dėl kokių nors priežasčių gali žūti. Todėl išimties tvarka 2008 metais tėvams vaikų, žuvusių arba smarkiai sužeistų per didžiulį Sičuane vykusį žemės drebėjimą, buvo leista turėti dar vieną atžalą. Buvo suburtos net medikų komandos, pasiruošusios grąžinti vaisingumą sterilizuotoms poroms.

    2007 metais Kinijos valdžia susekė daugybę valdininkų ir valstybės tarnautojų, pažeidusių pagrindinį šeimos planavimo politikos principą "viena šeima - vienas vaikas". Nacionalinės šeimos planavimo komisijos duomenimis, vien tik Hunanio provincijoje 2000-2005 metais jo nesilaikė 1968 valdininkai. Jie turėjo daugiau vaikų, nors patys turėjo rodyti pavyzdį. Nuo tada šioje provincijoje įvestos pačios didžiausios baudos už demografinės politikos pažeidimą - tėvams gali tekti sumokėti iki 1 mln. juanių baudą (28 tūkst. litų).

    Tačiau valdžios vykdoma politika "viena šeima - vienas vaikas" ir tradicinis kinų troškimas būtinai turėti sūnų iškreipia demografinę padėtį. 2020 metais Kinijoje bus 30 mln. vyrų, kuriems truks žmonų. Todėl prognozuojama, kad visuomenėje pradės augti prostitucija ir pagausės moterų prievartavimo atvejų.

    Dar viena aktuali problema, susijusi su gimstamumo ribojimu, - gyventojų senėjimas. 2050-aisiais Kinijoje bus daugiau kaip 438 mln. vyresnių nei 60 metų žmonių ir per 100 mln., vyresnių kaip 80 metų. Šalyje liks tik 1,6 dirbančio žmogaus vienam vyresniam kaip 60 metų pensininkui - tai labai mažai, ypač lyginant su 1975-aisiais buvusiu santykiu 1 ir 7,7.

     

    "Lietuvos žinios" DANA KURMILAVIČIŪTĖ 2011 – 08 – 25



    Baltarusija neįsileido LTV žurnalistės, URM pareiškė griežtą protestąatnaujinta


    Trečiadienį Baltarusija atsisakė į šalį įsileisti Lietuvos televizijos (LTV) žurnalistę. „Panoramos“ žurnalistė Rūta Lankininkaitė pasienyje sužinojo, kad yra paskelbta nepageidaujama šalyje ir jai naikinama viza. Užsienio reikalų ministerija (URM) dėl to pasiaiškinti išsikvietė Baltarusijos ambasadorių Vilniuje Vladimirą Dražiną - jam ireikštas griežtas protestas.

    R. Lankininkaitė trečiadienį vyko į Gardiną domėtis, kaip, vykstant valiutos nuvertėjimui, gyvena baltarusiai. „Atvažiavus prie Raigardo pasienio punkto viskas buvo gerai, privažiavus prie Privalkos punkto pasienietis pasakė, kad aš, kaip žurnalistė, esu nepageidaujamas asmuo toje šalyje – persona non grata. Pasakė, kad mano viza naikinama, nors akreditacija iki šiol galiojanti. Aiškintis situaciją liepė su Minsku. Beliko apsisukti ir važiuoti atgal“, - DELFI teigė R. Lankininkaitė.

    Apie susidariusią situaciją R. Lankininkaitė informavo Lietuvos ambasadą Minske.

    Aš apgailestauju, kad Baltarusija visiškai izoliavosi, užsidarė sienas. Šiuo atveju nėra nė vieno žurnalisto, kuris turėtų veikiančią akreditaciją toje šalyje. Aleksandras Lukašenka savo režimu atsitvėrė nuo to, kad pasaulis ir Lietuva nesužinotų, kas vyksta toje šalyje“, - kalbėjo žurnalistė.

    R. Lankininkaitė pasakojo Baltarusijoje dirbanti beveik šešerius metus. Kasmet ji vienintelė su operatoriumi Jonu Griškoniu gaudavo tarnybines vizas ir metines akreditacijas lankytis kaimyninėje šalyje.

    Ko gero, vieninteliai realiai pranešinėjome, kas darosi toje šalyje. Ne vieną kartą buvome sulaikyti, ir mušami, grūdami, ir kamera buvo mūsų daužoma. Be abejo, paskutiniai mitingai, kuriuose dalyvavome, manau, buvo tas paskutinis lašas, perpildęs saugumo kantrybės taurę“, - sakė LTV žurnalistė.

    Premjero nenustebino

    Lietuvos URM 16 val. pasiaiškinti dėl incidento išsikvietė Baltarusijos ambasadorių Vilniuje V. Dražiną.

    Su ambasadoriumi susitikęs Lietuvos užsienio reikalų viceministras Evaldas Ignatavičius pareiškė griežtą protestą dėl anuliuotos žurnalistės vizos ir jos paskelbimo nepageidaujamu asmeniu Baltarusijoje.

    Be abejo, pareiškėme griežtą protestą prieš tokį Baltarusijos pusės veiksmą ir paprašėme paaiškinti priežastis, kodėl žurnalistė nebuvo įleista į Baltarusiją su galiojančia viza ir akreditacija“, - žurnalistams trečiadienį sakė užsienio reikalų viceministras Evaldas Ignatavičius. Jis teigė daugiau nežinantis atvejų, kad galiojančią vizą turintis žmogus būtų grąžintas nuo sienos.

    Aš nesu nustebęs. Tai galbūt galima vertinti ir kaip kažkokį atsakomąjį veiksmą (Lietuva atsisakė įsileisti Baltarusijos teisingumo viceministrę Allą Bodak – red.)“, - sakė premjeras Andrius Kubilius.

     

    www.DELFI.lt2011 Mindaugas Jackevičius, rugpjūčio 24 d.

  • T.Baranauskas. Istorinė tiesa – ne visiems lygiai maloni

    Provokacijos Seinų krašte

     

    Vakar televizija pranešė ir parodė atvirą lietuvybės persekiojimą Lenkijoje – Seinų krašto Punsko valsčiuje.

    Nepavykus didesnei provokacijai su brošiūra apie „lietuvių žiaurumus“ kažkieno okupuotame Vilniuje ir žydų, rusų, lenkų, lietuvių žudynes Panerių miške vokiečių įrengtoje karo belaisvių bei Reicho priešų stovykloje (apie brošiūros ir ministro R. Sikorskio tikslą gauti Lietuvos protestus ir viešą ginčą taikliai „Veide“ parašė A. Bačiulis), nedelsiant imtasi juolab primityvesnių priešrinkiminių veiksmų. „Patriotiškai“ lenkiškai užteplioti lietuviški kaimų ir miestelių pavadinimai (Seinų nė nebuvo), išniekintas kultūros atminties paminklas; pranešta, kad bus panaikinta lietuviška radijo valandėlė, uždarytos dar dvi lietuviukų mokyklos. Besmegeniai gal tikisi, kad Lietuvos radijas „atsakui“ nutrauks lenkiškas valandėles, o valdžia lieps uždaryti lenkiškas mokyklas. Panašiai buvo provokuojama įtampa prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai lenkiška administracija okupuotame Vilniaus krašte uždarinėjo ne tik visas lietuviškas mokyklas, bet ir kaimų skaityklas, o Varšuva šaukė apie lenkų skriaudas ir grasino pulti Kauną...

    Į tuos laikus niekas negrįš, bet blogų instinktų nei skatinti, nei demonstruoti nereikia.

    Ko gal reiktų, tai Seinuose ir Punsko krašte, lenkų policijai padedant, pasaugoti vyskupą Antaną Baranauską ir karių kapus Berznyke; o lenkiškom spalvom užtepliotų lentelių verčiau nė nevalyti. Tegul pabūna kaip naujųjų laikų paminklas. Ar jis tik fašistėlių, ar dabartinės lenkų nacionalinės kultūros ženklas, gal pasakys mums draugiškos tautos vyriausybė su užsienio reikalų ministru priešakyje.

    Tik šiukštu saugokim, kad tos pačios veislės provokatoriai Lietuvoje neištepliotų kokių nors lenkiškų paminklų. Tegu numatytas žaidimas žlunga.

     

    Alfa.lt Vytautas Landsbergis 2011-08-23

     

     

    T.Baranauskas. Istorinė tiesa – ne visiems lygiai maloni

     

    Rugpjūčio 23-oji – Juodojo kaspino diena – nėra paprasta atminties diena. Iki šiol dar daug kam ji skausminga. Jau vien dėl to, kad prastai dera su supaprastinta Antrojo pasaulinio karo istorijos versija. Ypač sunkiai ji suderinama su šiuolaikinės Rusijos tapatybei svarbiu Didžiojo Tėvynės karo mitu. Tai mito apie Gėrio kovą su Blogiu variantas. Blogis – „fašistinė“ Vokietija. Gėris – tie, kurie prieš ją kovojo, žinoma, visų pirma didžiausią vaidmenį šioje kovoje suvaidinusi Sovietų sąjunga ir jos Raudonoji armija – „armija išvaduotoja“.

    Blogis negali turėti nieko bendro su Gėriu. Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga (SSRS) negalėjo net turėti bendro ideologiją nusakančio žodžio su Adolfo Hitlerio Vokietijos nacionalsocialistine darbininkų partija, ir jeigu jis buvo, tai juo blogiau jam. Užuot minėjus hitlerininkų priklausomybę socialistinių partijų šeimai, dar ir šiandien mieliau kalbama apie „fašistus“ (kaip save vadino hitlerinės Vokietijos sąjungininkai Italijoje) ar bent „nacius“, „nacistus“ (o tai nėra tik paprastas žodžio „nacionalsocialistai“ trumpinys – jo funkcija yra maskuoti vieną iš šios ideologijos sudedamųjų dalių).

    Bet pavadinimas iš tiesų nėra pats reikšmingiausias šioje istorijoje – juk už to paties žodžio iš tiesų gali slėptis pakankamai skirtingi reiškiniai ir ideologijos. Tai, kas įvyko 1939 m. rugpjūčio 23 dieną, buvo kur kas rimčiau ir rodė ne tik kažkokio, galbūt labai tolimo, laipsnio ideologinę giminystę, bet ir konkretų šių ideologijų bendradarbiavimą, įveliant pasaulį į kruviną karą. Būtent todėl, kai rugpjūčio 23-oji 2008 m. Europos parlamente buvo paskelbta Europos stalinizmo ir nacizmo aukų atminimo diena, Rusijoje kilo nepasitenkinimo šurmulys. Rusijos politikai ir istorinės atminties konstruotojai suprato, pralaimėję svarbų mūšį dėl istorijos.

    Molotovo-Ribentropo pakto yla nuolat išlenda iš didvyriškos „kovos su fašizmu“ mitologijos maišo, ir tai anksčiau ar vėliau turėtų priversti susimąstyti, ar šiuolaikinės Rusijos nacionalinis mitas konstruojamas ant pakankamai tvirto pagrindo. Juk ir Rusijoje faktiškai pripažįstama, kad Josifo Stalino vidaus politika buvo kraugeriška. Bet į to paties J. Stalino užsienio politiką, ypač Antrojo pasaulinio karo metais, dažnai vis dar norima žiūrėti kaip į altruizmo ir aukštos moralės apraišką, ar bent jau pragmatišką, visoms normalioms valstybėms būdingą, politiką. Bet, ko gero, Rusijoje dar ilgai apie tai nebus rimtai mąstoma. Bent jau tol, kol bus populiarus imperinis revanšizmas ir idėjos apie tai, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo didžiausia geopolitinė katastrofa, žlugusios imperijos istoriniai mitai bus ginami visomis išgalėmis.

    1939 m. rugpjūčio 23 d. (faktiškai rugpjūčio 24 d., nes derybos baigėsi 1 valandą nakties) SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas ir Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas Ribentropas (Ribbentrop) pasirašė Sovietų Sąjungos – Vokietijos nepuolimo sutartį – vadinamąjį Molotovo-Ribentropo paktą. Prie jo pridėtas slaptasis protokolas padalino Vidurio Europos valstybes į Sovietų Sąjungos ir Vokietijos įtakos sferas.

    Šių sferų ribos vėliau dar buvo tikslinamos, taip pat persvarstytas ir Lietuvos likimas: pagal Molotovo-Ribentropo paktą turėjusi atitekti Vokietijai, pagal slaptąjį protokolą, pridėtą prie mėnesį vėliau pasirašytos Vokietijos-Sovietų Sąjungos sienos ir draugystės sutarties, didžioji Lietuvos dalis, išskyrus dalį Užnemunės, buvo pripažinta Sovietų Sąjungai. Vėliau, jau po Lietuvos okupacijos, buvo susitarta ir dėl šio ruožo išpirkimo Sovietų Sąjungos naudai.

    Svarbiausia šio suokalbio auka vis dėlto buvo Lenkija. Būtent jos puolimą ruošė Molotovo-Ribentropo paktas. Vos po savaitės nuo šio pakto pasirašymo į Lenkiją įsiveržė Vokietija, o dar po pustrečios savaitės – ir Sovietų Sąjunga. Lenkija buvo padalyta ir nušluota nuo Europos žemėlapio vos per kelias savaites, o jos gyventojų laukė kančios, pažeminimas ir mirtys – juk Antrojo pasaulinio karo metais žuvo kas penktas Lenkijos gyventojas. Du agresoriai – Vokietija ir Sovietų Sąjunga – Breste surengė bendrą pergalės paradą, o rugsėjo 28-ąją pasirašė sienos ir draugystės sutartį. Įvykiai, atrodytų, vienareikšmiai, ir Lenkija šioje istorijoje nusipelnytų tik užuojautos. Tačiau yra vienas „bet“.

    Molotovo-Ribentropo paktu per Lenkiją išvesta siena po kelių vėlesnių pataisymų vis dėlto išliko iki šių dienų, ir nuo Lenkijos atskirtų teritorijų gyventojai visai netrokšta, kad Lenkijos sienos būtų atkurtos ten, kur jos buvo 1939-aisiais. Iš tiesų to meto Lenkija buvo maža agresyvi imperija, kuriai kaip lygiateisei partnerei dalyvauti kruvinoje Antrojo pasaulinio karo puotoje sutrukdė tik jėgų stygius ir esminis interesų su pagrindiniais agresoriais nesutapimas.

    Beveik pusę ikikarinės Lenkijos teritorijos sudarė ne lenkų, o ukrainiečių, baltarusių ir lietuvių žemės, Lenkijos užgrobtos dar 1920 metais. Būtent į šias teritorijas ir nusitaikė J. Stalinas. Ne toks gudrus jo partneris A. Hitleris šito nesuprato. Jam atrodė, kad Lenkiją reikia tiesiog pasidalinti, o J. Stalinas, iš pradžių leidęs suprasti, kad žaidžia pagal šias taisykles, vėliau pirminio pasidalijimo linijas koregavo pagal etnines ribas. Iš pradžių sutikęs priglausti grynai lenkišką Liublino sritį, po faktinio Lenkijos žlugimo, sovietų diktatorius ją paslaugiai atidavė A. Hitleriui mainais į Lietuvą.

    Šiandien atrodo tragikomiškai lenkų šūkiai žygiuoti į Kauną 1938 m. kovą ar prisidėjimas prie Vokietijos agresijos Čekoslovakijoje tais pačiais 1938 metais, siekiant atsikąsti bent mažą žlungančios Čekoslovakijos teritorijos kąsnelį – bendrame Lenkijos žemėlapyje vos įžiūrimą Zaolzės teritoriją (Tešino srityje). Bet tokia ikikarinės Lenkijos politika akivaizdžiai rodo to meto jos valdančiojo elito ambicijas – jei likimas nebūtų šios valstybės pavertęs auka, ji mielai būtų tapusi agresore.

    To meto Lenkija kariniu požiūriu neprilygo nei Vokietijai, nei Sovietų Sąjungai, nors buvo itin militarizuota ir kai kuriais požiūriais galėjo su pastarosiomis bent jau lygintis. Tai Lenkijos valdančiajam elitui leido gyventi galios iliuzijomis, laikytis oriai, bet netoliaregiškai. Visa tai baigėsi tragedija pačiai lenkų tautai. Kita vertus, žinoma, sunku pasakyti, ar ji galėjo išvengti tos tragedijos, kai pats Lenkijos egzistavimas kėlė pagrindinių Antrojo pasaulinio karo sukėlėjų susierzinimą. Tačiau neabejotina, kad Lenkija galėjo šioje istorijoje atrodyti solidžiau ir garbingiau.

    Lietuva šiame kontekste pademonstravo visiškai priešingą elgesio modelį. Nors viso nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmečio užsienio politikos leitmotyvas buvo Lenkijos įvykdytos skriaudos – sostinės Vilniaus užgrobimo – likvidavimas, Lietuva nesusigundė priimti Lenkiją užpuolusios Vokietijos pasiūlymo jėga atsiimti Vilnių. Lietuva ne tik nesmogė smūgio į nugarą savo kraujuojančiam priešui, bet ir atvėrė savo sienas į Lietuvą bėgantiems sumuštos Lenkijos kariuomenės likučiams ir suteikė jiems prieglobstį.

    Molotovo-Ribentropo paktas atidarė Pandoros skrynią. Tai buvo kruviniausio žmonijos istorijoje karo pradžia. Šiuo karu ir jame pasiektomis pergalėmis vargu ar kas nors gali šiandien labai didžiuotis. Jame nebuvo aiškių ribų tarp gėrio ir blogio, bet dažnai iškildavo didesnio ar mažesnio blogio dilema. Šis karas lėmė ir Lenkijos, Lietuvos, Latvijos bei Estijos nepriklausomybių praradimą. Tačiau Lenkija ir Lietuva, kruviniausių to meto diktatorių stumiamos į nebūtį, elgėsi skirtingai: Lenkija bandė prasidedančioje suirutėje rasti nišą savo agresyviai politikai, o Lietuva ištiesė pagalbos ranką savo žlungančiam priešui.

    Tokius tad testamentus paliko Stalino ir Hitlerio suokalbio aukos. Ar šiandien, atsikūrus Lenkijos, Lietuvos ir kitoms valstybėms, juos verta priminti, iš jų mokytis, o gal geriau viską užmiršti, arba prisiminti supaprastintai? Gal istorinė tiesa ne visiems lygiai maloni ir gali būti net įžeidžianti? O gal istorija turi prasmę tik tada, kai matomos visos jos spalvos? Jas verta prisiminti ne tam, kad ieškotume šiandien kaltų, o tam, kad išmoktume sugyventi su savo istorija ir kurti ateitį, nekartodami senų klaidų.

     

    www.delfi.lt Tomas Baranauskas,2011 08 23

     

     

    "Swedbank": antrą krizės bangą Lietuva išgyventų lengviau

     

    Pasaulio ekonomikos lėtėjimas, besitęsianti euro zonos valstybių skolų krizė ir JAV kredito reitingo sumažinimas audringai nuvilnijo per pasaulines finansų rinkas, tačiau antros recesijos tikimybė yra maža, prognozuoja "Swedbank". Jei nuosmukis vis dėlto pasikartotų, Lietuva antrai recesijai yra pasiruošusi geriau nei 2008 metais.

    Einamoji sąskaita beveik subalansuota, namų ūkių ir įmonių finansiniai įsipareigojimai yra mažesni, o turtas didesnis, finansų sistemos likvidumas taip pat geresnis, o įmonių produktyvumas ir konkurencingumas paskutiniais metais augo sparčiau nei daugumos kaimyninių šalių. Tokius Lietuvos pranašumus, lyginant su padėtimi 2008 metais vardina Nerijus Mačiulis, "Swedbank" vyriausias ekonomistas.

    Pasak jo, tai užtikrina, kad net jei išsipildytų pesimistinės prognozės ir pasaulio ekonomiką supurtytų antra krizės banga, Lietuva antro tokio masto galėtų išvengti.

    "Blogiausiu atveju Lietuvos ekonomika galėtų susitraukti keliais procentais. Gali vykti trumpalaikiai svyravimai, nes dideliems svyravimams pagrindo nėra, net jei pasaulio ekonomiką apimtų tokie svyravimai, kokie buvo prieš trejus metus ", - spaudos konferencijoje sakė p. Mačiulis.

    Tačiau jis pažymi, kad antros recesijos tikimybė yra maža ir tikėtina, kad pasaulio ekonomikoms pavyks jos išvengti.

    Centrinių bankų reakcija į blogus makroekonomikos duomenis ir neramumus finansų rinkose buvo labai greita koordinuota ir kryptinga, pažadamos mažos palūkanos. Matome, kad yra labai didelis noras antrą recesiją suvaldyti, jos išvengti“, - optimizmą grindžia p. Mačiulis.

    Trys scenarijai

    Pasak p. Mačiulio, šiuo metu aptariami trys galimi pasaulio ekonomikos vystymosi scenarijai. Didžiausia tikimybė (60%), kad pasaulio ekonomika augs lėtai 3,5 – 4 % per metus. Išsivysčiusios valstybės ir toliau žada taupymą ir struktūrines reformas.

    Antrai recesijos bangai ekonomistas numato tik 30% tikimybę. Tokiu atveju, pasak jo, bendras pasaulio ekonomikos augimas, tikėtina, sulėtėtų iki 2%, išsivysčiusiose ekonomikose prasideda recesija, o euro zonos skolos krizė išplistų į didžiąsias šalis, grėstų kai kurių euro zonos šalių nemokumas.

    Dar mažesnė, tik 10% tikimybė, prognozuojama trečiam scenarijui – spartesniam ekonomikos augimui, kai šis vėl paauga iki 5%.

    "Tam reikėtų, kad politikai priimtų greitus, koordinuotus ir adekvačius sprendimus", - sako ekonomistas.

    Suveržtais diržais

    Lietuvos ekonomikoje "Swedbank" ekonomistai apskritai mato gerus ženklus. Anot p. Mačiulio, šiuo metu ūkis tik 10% atsilieka nuo aukščiausio taško prieš recesiją, BVP jau "susigrąžino" beveik pusę krizės metu prarastos vertės.

    "Swedbank" ekonomistai taip pat padidino šių metų BVP augimo prognozes iki 6,3%, kitąmet augimas kiek sulėtės iki 4,7%, daugiausia dėl eksporto, kuris didės mažesniais tempais.

    Dėl mažėjančių naftos ir kitų žaliavų kainų Lietuvoje prognozuojama ir mažesnė infliacija, kuri turėtų sumažėti nuo 4% šių metų pabaigoje iki 2,5% kitais metais. Anot p. Mačiulio, mažėjant infliacijai auga tikimybė, kad Lietuva galėtų atitikti Mastrichto kriterijus, kurie reikalingi norint įsivesti eurą. Tačiau nuo 2014 m. įsivesti eurą Lietuvai gali sutrukdyti kitas rodiklis - biudžeto deficitas.

    "Nepaisant pakankamai spartaus ateinančių dviejų metų augimo, ilgalaikis Lietuvos BVP išlieka žemiau potencialaus", - būtinybę neatleisti susiveržtų diržų pabrėžia p. Mačiulis.

    Jis vardina, kad šiais metais išlaidos 5 mlrd. Lt viršija pajamas, kitais metais – 3 mlrd. Lt, tad kalbėti apie bet kokį išlaidų didinimą dar yra per anksti, būtina tęsti biudžeto konsolidaciją. Taip pat, siekiant ilgalaikio augimo Lietuvai, anot ekonomisto, būtina vykdyto struktūrines reformas – tęsti sveikatos priežiūros, švietimo reformas, liberalizuoti darbo rinką, mažinti verslą reglamentuojančių įstatymų, optimizuoti ir reformuoti valstybės įmones.

    "Dabartinė ekonomika yra lūkesčių ekonomika ir labai daug nuo to priklauso. Kaip niekad svarbu dabar yra teigiami lūkesčiai, panašu, kad tai ir daro daugumoje valstybių centriniai bankai, pažadėdami mažesnes palūkanų normas", - sako p. Mačiulis.

     

    www.vz.lt 2011.08.23



    "Gazprom" įsiėdė jau ir vokiečiams

     

    Verslo sunkumų patiriantis vokiečių energetikos koncernas „E. On“ gali uždaryti savo antrinę įmonę – didžiausią AB „Lietuvos dujos“ (LD) akcininkę „E. On Ruhrgas International GmbH“ (38,9% LD akcijų).

    Vokietijos dienraštis „Handelsblatt“ pranešė, kad „E. On Ruhrgas“ šiemet gali patirti apie 1 mlrd. EUR nuostolių. „E. On“ paskelbė kuriantis milžiniško restruktūrizavimo planus, įspėjo apie numatomą kelių tūkstančių darbuotojų atleidimą ir ketina išparduoti nelikvidų turtą.

    Pagrindinė vokiečių koncerno paskutinius dvejus metus patiriamų sunkumų priežastis – nesutarimai su Rusijos dujų monopolija „Gazprom“. „E. On“ su „Gazprom“ saisto ilgalaikę dujų pirkimo sutartis, joje numatyta su naftos produktų krepšeliu susieta dujų kainodara. Brangstant naftai, o Vokietijos rinkoje atsiradus pigesnių dujų pasiūlai, „E. On“ nebeišlaiko konkurencijos – neatidėliotinų sandorių rinkoje liepą 1000 kubinių metrų dujų kainavo apie 80 USD pigiau, nei jas savo klientams galėjo pasiūlyti „E. On“.

    Nesutardamas dėl nuolaidų, vokiečių koncernas padavė ieškinį prieš „Gazprom“ Stokholmo arbitražui. Šią savaitę arbitražo bylą rusų monopolininkui pažadėjo ir pagrindinis „E. On“ konkurentas Vokietijoje – „RWE“, taip pat perkantis rusiškas dujas pagal ilgalaikes sutartis.

    E. On“ spaudos tarnyba VŽ atsisakė komentuoti temą. Tačiau į VŽ klausimus sutiko atsakyti vieno įtakingiausių tyrimų centrų – Vokietijos ekonomikos tyrimų instituto (DIW) grupės vadovė, Hertie aukštosios vadybos mokyklos profesorė Claudia Kemfert.

    Kokias ekonomines problemas šiandien patiria „E. On“? Ar iš tikrųjų jos tokios rimtos, kad koncernas skelbia apie turto išpardavimą?

    E. On“ – didelis ir turtingas energetikos milžinas. Dėl radikalių pokyčių Vokietijos gamtinių dujų rinkoje („E. On“ dalis joje – 24%), koncernui prireikė kapitalo investicijų siekiant sukurti naują, gyvybingą veiklos strategiją ir atsisakyti dabar galiojančių sutarčių su Rusijos „Gazprom“ sąlygų, kurios numato per dideles dujų kainas.

    Tačiau ar šias problemas padės išspręsti turto, akcijų ir antrinių bendrovių pardavimas, darbuotojų atleidimas?

    E. On“ neturi kitos išeities, kaip tik investuoti kapitalą į naujas rinkas. Todėl jau anksčiau planavo parduoti kai kurias vietos rinkose valdomas kompanijas, pavyzdžiui, skirstomuosius tinklus Jungtinėje Karalystėje. „E. On“ jau pardavė turėtas „Gazprom“ ir Italijos skirstomųjų tinklų bendrovių akcijas, kad sukauptų apyvartinio kapitalo. Išteklius ketinama investuoti kuriant efektyvesnę energetikos verslo strategiją.

    Ar „E. On“ turi kitų galimybių pagerinti savo rodiklius?

    Sunku pasakyti, vertinant padėtį žvilgsniu iš šalies. Tačiau manau, kad šiuo metu sąnaudų mažinimas ir investicijoms skirto kapitalo kaupimas yra neišvengiamos priemonės.

    Kodėl „E. On“ ryžosi paduoti ieškinį prieš „Gazprom“ Stokholmo arbitražui? Ar tai reakcija į „Gazprom“ apsisprendimą Vokietijoje strateginiu partneriu pasirinkti pagrindinį konkurentą – „RWE“?

    Manau, ieškinys arbitražui yra visiškai logiškas „E. On“ žingsnis. „Gazprom“ yra labai nelankstus, o rinkoje vyraujančios gamtinių dujų kainos yra gerokai žemesnės už tą, kurią turi „E. On“ turi mokėti „Gazprom“ pagal ilgalaikes sutartis. Ar „RWE“ pavyks pasirašyti sutartį su „Gazprom“ palankesnėmis nei „E. On“ sąlygomis – pamatysime.

    Kai kurie analitikai teigia, kad „Gazprom“ pozicija derybose su vokiečių energetikos koncernais tapo kietesnė, kai Vokietijos vyriausybė apsisprendė uždaryti branduolines elektros jėgaines. Ir atvirkščiai -– vokiečių pozicijos dėl to susilpnėjo. Ar jūs pritariate tokiam požiūriui?

    Trys „E. On“ valdomos branduolinės jėgainės turi būti uždarytos nedelsiant. Tam tikra prasme tai galima laikyti nenumatyta pajamų netektimi. Tačiau sprendimą uždaryti atomines elektrines iki 2022-ųjų buvo priėmusi dar Gerhardo Schroederio vadovaujama „raudonai žaliųjų“ vyriausybė. Taigi kompanija turėjo tam rengtis ir keisti verslo strategiją. Taip, pernai dabartinė Angelos Merkel vyriausybė buvo pratęsusi branduolinių jėgainių darbo laiką aštuoneriems metams. Tačiau, jeigu „E. On“ rimtai rengėsi 2022-ųjų slenksčiui, jie turėtų tiesiog sugrįžti prie tos strategijos darbotvarkės ir ją įgyvendinti sparčiau.

    Prieš kelias savaites italų energetikos kompanija „Edison“ paskelbė, kad po metus trukusio bylinėjimosi su „Gazprom“ Stokholmo arbitraže jai pavyko pasiekti rusų koncerno nuolaidų. O į sutartį įtrauktos pataisos pagerins „Edison“ finansinius rodiklius 200 mln. EUR. Jūsų požiūriu, „E. On“ arbitraže prieš „Gazprom“ gali tikėtis sėkmės?

    E. On“ galimybės arbitraže pakartoti „Edison“ sėkmę, mano nuomone, yra labai didelės. Jeigu jie dujas iš „Gazprom“ pirktų pigiau nei šiandien, jiems pavyktų reikšmingai sumažinti sąnaudas.

    Jūs sakote, kad viena iš „E. On“ dabar patiriamų sunkumų priežasčių yra ta, kad ilgametis jų partneris Rusijoje „Gazprom“ laikosi kietos pozicijos kainų klausimu. Ar tai reiškia, kad ligšiolinė „E. On“ strategija – turėti vieną „strateginį“ dujų tiekėją ir ignoruoti pigesnes dujas neatidėliotinų sandorių (angl. spot) rinkoje – buvo klaidinga?

    Dar prieš dvejus metus dujų rinka buvo visiškai kitokia. Šiandien aukštas ilgalaikių kontraktų kainas spaudžia pigesnės dujos neatidėliotinų sandorių rinkoje. Tai priežastis, dėl kurios „E. On“ savo klientams gali pasiūlyti tik brangias dujas. Dėl ilgalaikių „E. On“ ir „Gazprom“ sutartyse numatytų formulių, dujų kaina tampa nepagrįstai aukšta. „E. On“ būtų naudinga pakeisti kontraktuose numatytos dujų kainos priklausomybę nuo naftos produktų krepšelio.

    O „Gazprom“ vadybininkai tvirtina, kad dar iki š. m. pabaigos dujų kainos neatidėliotinų sandorių rinkoje neišvengiamai pakils ir prilygs „sutartinėms“. Todėl esą ir kainų skirtumo problema išsispręs savaime. Ar galime sutikti su tokia įžvalga?

    Tai būtų teisinga, jeigu galimybę nustatyti dujų kainas turėtų išimtinai „Gazprom“. Konkurencija reiškia rinkos kainas, kurias nustato prekės pasiūla ir paklausa. Kodėl „Gazprom“ ignoruoja pasiūlos ir paklausos veiksnį? Su naftos produktų krepšeliu susieta gamtinių dujų kaina naudinga tik „Gazprom“, o ne importuotojui.

    Gazprom“ vadovas Aleksejus Mileris yra sakęs, esą nežino teisingesnio būdo nustatyti gamtinių dujų kainą nei pritaikyti naftos produktų krepšelio formulę...

    Naftos ištekliai senka, naftos produktų kainos labai priklauso nuo svyravimų žaliavų ir finansų rinkose. Tačiau gamtinių dujų išteklių trūkumo nėra, be to, jų pasiūla didėja. Todėl dujų kainos turėtų būti nustatomos rinkos principu, įvertinant pasiūlą ir paklausą. Dujų kainų priklausomybė nuo naftos šiandien naudinga nebent eksportuotojams.

    Kaip jūs manote, ar diskutuodamas su rusų dujų monopolija „E. On“ ieškos užtarimo Vokietijos vyriausybėje? Kitaip tariant, ar bus mėginama „įjungti“ politinio spaudimo Rusijai priemones?

    Kanclerė Angela Merkel ir ūkio ministras Philippas Roessleris jau pareiškė nesikišią į vokiečių energetikos koncernų diskusijas su „Gazprom“ dėl kainodaros. Beje, p. Merkel visai neseniai turėjo tokią galimybę, kai pas ją lankėsi Rusijos prezidentas. Jeigu „Gazprom“ nenusileistų, aš patarčiau kanclerei įsikišti.

    Kaip „E. On“ ir „Gazprom“ ginčai gali paveikti jų strateginį bendradarbiavimą kitose Europos šalyse? Tarkime, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, kur „E. On“ su „Gazprom“ valdo didžiausias dujų įmones...

    Sunku pasakyti. Juolab kad ginčų pabaigą ir padarinius sunku nuspėti.

    Ar Lietuvos vyriausybė gali tikėtis, kad dabar „E. On“ palankiau vertins jos pastangas šalies rinkoje įgyvendinti III ES energetikos paketo nuostatas – iki šiol „E. On“ šiuo klausimu beveik be išlygų rėmė reformai prieštaravusį „Gazprom“?

    Visos šalys yra skirtingos, tačiau kiekvienai iš jų rekomenduočiau turėti dujų tiekėją. Suskystintų gamtinių dujų terminalo galimybė taip pat yra patraukli, nes priverčia dujų tiekėją taikyti lankstesnę kainodarą. Šiuo metu yra puikių galimybių pasinaudoti lanksčia dujų rinka ir pasiekti naudos, su sąlyga, kad nepriklausai nuo vienintelio arba vyraujančio rinkoje tiekėjo.



    www.vz.lt 2011.08.21



    Lietuvoje įsibėgėja elektrinių dviračių gamyba


    Šiaulių dviračių gamykla „Baltik vairas“ jau kitų metų pradžioje pradeda elektrinių dviračių gamybą. Pasak „Baltik vairo“ vadovo Dirko Cviko, naujasis dviračių gamybos sezonas įmonei bus ypatingas.

    Per vasaros atostogas investuota į polakinių lipdukų gamybos technologiją. To, anot įmonės vadovo, reikalauja brangesniais, aukščiausio lygio dviračiais prekiaujantys prekybos centrai.

    Gamykla persiorientuoja iš kiekybės į vertingesnius ir brangesnius dviračius. Nors dviračių parduodama mažiau, tačiau apyvarta didėja“, – sakė D. Cvikas.

    Po Naujųjų metų įmonė planuoja pradėti elektrinių „pedelec“ tipo dviračių gamybą.

    Paprastai elektriniai dviračiai skirstomi į du tipus: „e-bike“ ir „pedelec“.

    E-bike“ dviračiuose reikiama energija iš elektrinio variklio gaunama pasukus aksceleratoriaus rankenėlę ant vairo. Panašiai kaip mopede. Šis principas vadinamas „Power on Demand“.

    Kito tipo dviračiuose energija iš elektrinio variklio gaunama tik tuo atveju, kai minami pedalai. Norimą variklio pagalbos lygį pasirenka pats dviratininkas. Tai vadinamasis pedelec pricipas. Išjungus variklį, tokius dviračius galima naudoti kaip įprastus.

    Dažniausiai abiejų tipų elektriniai dviračiai vadinami tuo pačiu bendriniu pavadinimu „e-bike“, o lietuviškai „elektrinis dviratis“.

    Šiaulių dviračių gamykla „Baltik vairas“ šiemet švęs įmonės 60-metį. O šiandien rytą nuo firmos privatizavimo 1993-iaisiais metais, pagamintas jau penkiamilijonasis dviratis, rašo „Šiaulių kraštas“.

     

    www.technologijos.lt 2011 08 20

  • Po keletą metų trukusio pakrikimo “valstybininkai” ėmė atsigauti

    V.Landsbergis: užuot ieškojus tiesos dėl V.Pociūno žūties, buvo kuriamas falsifikatas

     

    Užuot ieškojus tiesos mįslingai žuvusio buvusio Vytauto Pociūno byloje, ilgą laiką buvo kuriamas falsifikatas, sako buvęs valstybės vadovas, dabartinis Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis.

    Antradienį interviu Lietuvos radijui politikas sakė, kad prokurorai buvo ilgą laiką neapklausę svarbių byloje žmonių.

    "Jiems buvo nepatogu ištirti ir ieškoti tiesos, buvo kuriamas falsifikatas", - sakė V.Landsbergis.

    "Matyt, svyla kieno nors padai, ir gana smarkiai svyla", - teigė politikas.

    "Labai daug kas žino ir nujaučia, tai būta žmonių, kurie turėjo labai didelę įtaką tada Lietuvoje be institucijų įgaliojimo", - kalbėjo konservatorius.

    Antradienį Lietuvoje minimos V.Pociūno penktosios žūties metinės.

    V.Pociūnas mįslingomis aplinkybėmis žuvo 2006-ųjų rugpjūčio 23-iosios naktį, iškritęs iš devinto aukšto viešbutyje Breste, Baltarusijoje. Generalinė prokuratūra dukart buvo pripažinusi, kad ši mirtis buvo nelaimingas atsitikimas, tačiau teismo nurodymu ikiteisminis tyrimas vėl atnaujintas. Dabar tarp kitų versijų tiriama ir nužudymo versija.

     

    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/67589 2011-08-23

     

     

     

    Po keletą metų trukusio pakrikimo “valstybininkai” ėmė atsigauti

     

     Skaitant šį straipsnį gali susidaryti įspūdis, kad tai sąmokslo teorija, tačiau “valstybininkų” metodai visada balansavo ties šia riba. Keista, bet tokia taktika jiems leido ilgam įsigalėti daugelyje svarbių valstybės institucijų.

    Pastarųjų savaičių įvykiai privertė prisiminti “valstybininkų” klaną, kadaise sukurtą buvusio visagalio Užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus, prezidento Valdo Adamkaus ir premjero Gedimino Kirkilo patarėjo Albino Januškos.

    Prisiminkime legendinę Vytauto Landsbergio frazę “kas galėtų paneigti” ir paklauskime: kas galėtų paneigti galimybę, kad pastarosiomis savaitėmis atakuojat teisingumo ministrą Remigijų Šimašių ir vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį nebuvo bandoma sukurti tuščios ministro vietos, į kurią galėtų pretenduoti, tarkime, senas “valstybininkų” bičiulis Arūnas Valinskas?

    Valstybininkai” siekė ministro posto?

    Puolimą prieš teisingumo ministrą R.Šimašių, reikalaudami jį atsistatydinti už tai, kad vykdydami teisinės pagalbos su Baltarusija sutartį jo pavaldiniai per klaidą perdavė opozicijos veikėjo Alesio Beliacko banko sąskaitų duomenis, visą laiką vykdė asmenys, vienaip ar kitaip susiję su “valstybininkų” klanu. Ministrą užstojo prezidentė, tad išversti iš posto jo nepavyko, tačiau rugpjūčio viduryje tapo aišku, kad analogiško puolimo tik per plauką išvengė kitas Vyriausybės narys – vidaus reikalų ministras R.Palaitis. Jeigu šiam pavaldžios Valstybinės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai nebūtų pamatę, kad į Lietuvą kaip valstybinės delegacijos narė bando įvažiuoti Baltarusijos teisingumo viceministrė Ala Bodak, esanti Europos Sąjungos nepageidautinų asmenų sąraše, šiandien jau iš visų pusių griaudėtų: “Palaitį lauk iš ministerijos! Jo pavaldiniai net patį Aleksandrą Lukašenką į Lietuvą įsileistų!”

    Tai, kad įvažiavusioji būtų iš Baltarusijos teisingumo ministerijos, papildomai paaštrintų situaciją ir leistų kartu su R.Palaičiu vėl pradėti linksniuoti R.Šimašių. Tai, kad vizą “persona non grata” statusą turinčiai Baltarusijos administracijos atstovei išdavė Lietuvos ambasada Minske, mažiausiai ką jaudintų – svarbu, kas į Lietuvą įleido. Juk ir dėl A.Beliacko kaltininkais tapo vykdytojų grandis, o ne tie, kuriems pagal pareigas priderėjo globoti ir saugoti baltarusių opozicijos atstovus.

    Manyti, kad abi provokacijos gali būti tarpusavyje susijusios, verčia faktas, jog tiek A.Beliackio, tiek A.Bodak atveju pirminė, nesuveikusi grandis buvo URM, kurios kadrų sąstatą pastarąjį dešimtmetį formavo A.Januška ir jo pavaldiniai, o Lietuvos ambasadorius Baltarusijoje, kurio pavaldiniai ir išdavė vizą, Edminas Bagdonas – vienas žymesnių “valstybininkų” grupuotės atstovų, kadaise po kotedžų Turniškėse pirkimo skandalo turėjęs palikti prezidento V.Adamkaus patarėjo postą ir išvažiuoti į Minską.

    Matant tokį vienu metu vykdomą išpuolį iš karto prieš du koalicijos ministrus, abu priklausančius liberalų stovyklai (tik R.Palaitis – liberalcentristas, o R.Šimašius – liberalsąjūdininkas), kyla mintis, ar tai nėra “valstybininkų” bandymas sukelti krizę jų nekenčiamoje Andriaus Kubilius Vyriausybėje, kartu siekiant išlaisvinti kurios nors ministerijos vadovo postą savam žmogui. Pavyzdžiui, A.Valinskui, kuris yra senas A.Januškos ir vieno kertinių “valstybininkų” – buvusio VSD direktoriaus pavaduotojo Dariaus Jurgelevičiaus bičiulis ir draugas dar nuo studijų Teisės fakultete laikų.

    Vienas valdančiosios koalicijos kūrėjų ir kertinių veikėjų, jau pretendavęs tapti kultūros ministru, formaliai tinka tiek į vienos, tiek į kitos ministerijos vadovus. Atsistatydinus R.Palaičiui A.Valinskas galėtų užimti jo vietą kone automatiškai, R.Šimašiui – liberalsąjūdininkai, pagal turimų Seime vietų skaičių turintys neproporcingai daug ministrų postų, galėtų ir pasislinkti. A.Valinsko nepalaiko prezidentė Dalia Grybauskaitė? Na, ir kas? Svarbu sukelti suirutę Vyriausybėje, o toliau, žinant A.Valinsko būdą, jeigu jis pradėtų siekti ministro posto, premjerui A.Kubiliui rudenį ne apie atominę elektrinę ir derybas su “Gazpromu” galvoti tektų, o apie koalicijos išsaugojimą.

    Prisiminkime, kad dar vienas kertinis “valstybininkas”, buvęs VSD direktoriaus pavaduotojas Dainius Dabašinskas neseniai tapo Liberalų ir centro sąjungos pirmininko bei Seimo vicepirmininko Algio Čapliko patarėju, ir galimo operacijos “Valinską – į ministrus” planuotojo nereikės toli ieškoti.

    Žinoma, tai panašu į sąmokslo teoriją, bet nereikia pamiršti, kad “valstybininkai” per savo kone neribotos valdžios laikotarpį 2004–2008 m. perėmė ne tik URM, bet ir visas esmines operatyvines bei jėgos struktūras.

    Kaip vyko valstybės užvaldymas

    Priminsime, kad “valstybininkų” įsigalėjimas vyko 2004-ųjų vasaros–rudens mėnesiais. Vėliau ne vienas tiesioginis Rolando Pakso apkaltos proceso dalyvis konfidencialiai pasakojo, kad tikrasis apkaltos finalas turėjęs būti kitoks: Seime balsuojant turėję pritrūkti kelių balsų, ir R.Paksas, tuo metu jau apsodintas A.Januškos parinktais patarėjais ir išsaugojęs prezidento postą, turėjo trenkti ilgai žadėtą kozirį – Seimo narių ir politinių partijų korupciją neva įrodančią medžiagą. Tą pačią, kurią vis tiek netrukus, prezidento rinkimų kampanijos įkarštyje, išmetė STT, sukeldama vadinamąjį Seimo korupcijos skandalą.

    Vis dėlto planas, tegu ir su išlygomis, suveikė – prezidentu buvo išrinktas V.Adamkus, per rinkimų kampaniją supančiotas Viktoro Uspaskicho įmonių darbininkų suneštais pinigais ir suteikta pilietybe kažkokiam Mansurui Sadekovui.

    Seimo korupcijos skandalas ilgam subjaurojo visas svarbiausias Seimo partijas ir pakirto tuo metu vienintelį savarankišką bei, kas itin svarbu, charizmatišką politiką – Artūrą Zuoką. Šis dėl savo organizacinių sugebėjimų, charizmos bei užimamo ketvirto pagal svarbą Lietuvoje posto ilgokai buvo antipaksinės koalicijos šerdis. Bet tik iki tol, kol į žaidimą neįsitraukė “valstybininkai”, kurie ilgam “nukenksmino” A.Zuoką.

    Toliau prasidėjo permainos operatyvinėse tarnybose. Tuometis VSD vadovas Mečys Laurinkus išvyko ambasadoriauti į Ispaniją. Menant tų mėnesių susitikimus su juo susidarė įspūdis, kad M.Laurinkus paprasčiausiai bėgo nuo to, kas, kaip jis, regis, suprato, turėjo prasidėti ir kam jis nebeturėjo jėgų (ar galimybių) pasipriešinti. Į jo vietą buvo paskirtas ligtolinis pavaduotojas Arvydas Pocius. Paskui jį, kaip vėliau sužinojome, vilkosi KGB rezervininko uodega, už kurios jį buvo galima tampyti. Jo priežiūrai iš URM į VSD direktoriaus pavaduotojus, pažeidžiant visas galiojančias taisykles, buvo paskirtas artimiausias A.Januškos bendražygis D.Jurgelevičius.

    Seimo korupcijos skandalą sėkmingai suorganizavęs Valentinas Junokas “valstybininkams” vis dėlto nebuvo savas, tad nelabai savo noru buvo išprašytas į pensiją. Vietoje jo STT vadovu buvo paskirtas Krašto apsaugos ministerijos sekretorius Povilas Malakauskas – kaip vėliau paaiškės, klusnus vykdytojas, apie kurį juokauta, kad jis STT vadovavo ne iš savojo, o iš priešingoje Lukiškių aikštės pusėje esančio A.Januškos kabineto. Vėliau, kai po Seimo atlikto VSD veiklos tyrimo A.Pocius buvo priverstas pasitraukti iš saugumo vadovų, P.Malakauskas buvo paskirtas į jo vietą, iš kurios buvo pašalintas tik 2009-aisiais, įkandin D.Dabašinsko ir D.Jurgelevičiaus.

    Svarbu tai, kad 2004-ųjų vasarą keistos permainos vyko ir kariuomenėje. Birželio mėnesį, pasibaigus kadencijai, kariuomenės vado postą apleido generolas Jonas Kronkaitis, vietoje jo buvo paskirtas krašto apsaugos ministro Lino Linkevičiaus protežė, ligtolinis Sausumos pajėgų vadas generolas Valdas Tutkus. Po dviejų savaičių buvo iš esmės sunaikintas didžiausias specialiųjų pajėgų dalinys – Kauno atskirasis jėgerių batalionas. Vadovybė ir pusantros dešimties profesionaliausių karių buvo išmėtyti po kitas tarnybos vietas, pats batalionas tapo pavaldus Specialiųjų operacijų junginiui. Šiam vadovauti buvo paskirtas narsus, ambicingas, bet pažeidžiamas karininkas, savaime suprantama, draugaujantis su “valstybininkais”.

    2004-aisiais žlugdančių reformų patyrė dar viena elitinė jėgos struktūra – policijos specialiųjų operacijų rinktinė “Aras”, kurios kovotojų kiekis buvo sumažintas kone dviem trečdaliais, ir pats dalinys, sumažėjus finansavimui ir išeinant profesionalams, pradėjo kone vegetuoti.

    Štai taip vyko procesai, kurie vėliau, Seimui tiriant VSD ir “valstybininkų” veiklą, buvo įvardyti valstybės užvaldymu. Ir kurių ilgalaikį poveikį, regis, vėl pajutome per pastarųjų savaičių įvykius.

     

    veidas.lt 2011 Rugpjūčio 23

  • V.Landsbergis: pučas Maskvoje buvo pavojingesnis už Sausio įvykius

    Baltarusija neįsileido LTV žurnalistų, pasiaiškinti kviečiamas ambasadoriusatnaujinta


    leisti Lietuvos televizijos (LTV) žurnalistų komandą. „Panoramos“ žurnalistė Rūta Lankininkaitė pasienyje sužinojo, kad yra paskelbta nepageidaujama šalyje ir jai naikinama viza. 15.30 val. į Užsienio reikalų ministeriją pasiaiškinti dėl incidento kviečiamas Baltarusijos ambasadorius Vilniuje.

    R. Lankininkaitė trečiadienį vyko į Gardiną domėtis, kaip, vykstant valiutos nuvertėjimui, gyvena baltarusiai. „Atvažiavus prie Raigardo pasienio punkto viskas buvo gerai, privažiavus prie Privalkos punkto pasienietis pasakė, kad aš, kaip žurnalistė, esu nepageidaujamas asmuo toje šalyje – persona non grata. Pasakė, kad mano viza naikinama, nors akreditacija iki šiol galiojanti. Aiškintis situaciją liepė su Minsku. Beliko apsisukti ir važiuoti atgal“, - DELFI teigė R. Lankininkaitė.

    Apie susidariusią situaciją R. Lankininkaitė informavo Lietuvos ambasadą Minske.

    Aš apgailestauju, kad Baltarusija visiškai izoliavosi, užsidarė sienas. Šiuo atveju nėra nė vieno žurnalisto, kuris turėtų veikiančią akreditaciją toje šalyje. Aleksandras Lukešenka savo režimu atsitvėrė nuo to, kad pasaulis ir Lietuva nesužinotų, kas vyksta toje šalyje“, - kalbėjo žurnalistė.

    R. Lankininkaitė pasakojo Baltarusijoje dirbanti beveik šešerius metus. Kasmet ji vienintelė su operatoriumi Jonu Griškoniu gaudavo tarnybines vizas ir metines akreditacijas lankytis kaimyninėje šalyje.

    Ko gero, vieninteliai realiai pranešinėjome, kas darosi toje šalyje. Ne vieną kartą buvome sulaikyti, ir mušami, grūdami, ir kamera buvo mūsų daužoma. Be abejo, paskutiniai mitingai, kuriuose dalyvavome, manau, buvo tas paskutinis lašas, perpildęs saugumo kantrybės taurę“, - sakė LTV žurnalistė.

    Lietuvos užsienio reikalų ministerijos (URM) Spaudos ir viešųjų ryšių skyriaus vedėjas Mindaugas Lašas DELFI teigė, kad 15:30 val. pasiaiškinti dėl incidento kviečiamas Baltarusijos ambasadorius Vilniuje Vladimiras Dražinas.

     

    www.delfi.lt 2011 – 08 – 24

     

     

    V.Landsbergis: pučas Maskvoje buvo pavojingesnis už Sausio įvykius

     

    1991 metų rugpjūčio pabaigoje Maskvoje vykęs pučas buvo pavojingesnis už Sausio įvykius Vilniuje, sakė buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, europarlamentaras Vytautas Landsbergis.

    Buvo aišku, kad padėtis labai rimta, pavojingesnė net už Sausį", - sekmadienį per minėjimą istorinėje Seimo Kovo 11-osios salėje sakė V.Landsbergis, prisimindamas dvidešimties metų įvykius.

    Jis teigė, jog ką tik nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovai suprato, kad Sovietų Sąjunga Sausio įvykiais, kai sovietų kariuomenė bandė jėga nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, neapsiribos.

    Suvokėme ir nuolat laukėme, kad ateis lemtingo išmėginimo diena „X". Tokia galėjo atrodyti Sausio 13-oji, pasibaigusi tarpine Lietuvos pergale, bet buvo aišku, kad tikslo dar nėra atsisakyta", - tvirtino tuometinis faktinis Lietuvos vadovas.

    Anot jo, tuo metu Maskva griebėsi kelių politinių manevrų, kuriais siekta išlaikyti 15 respublikų Sovietų Sąjungos sudėtyje. Tuo metu rengta nauja sąjunginė sutartis ir inicijuotas visaliaudinis referendumas dėl sąjungos išsaugojimo.

    V.Landsbergio teigimu, Lietuva, Latvija ir Estija į tokias užmačias reagavo surengdama bendrą trijų parlamentų sesiją Vilniuje, o prieš numatytą sąjungą 

     

    Lituvos žinios 2011 - 08 - 22

     

    Šmeižtas kaip įkaltis

     

    Kas užsakė rusų kalba išplatintą 2006 metų rugpjūčio 23-iosios naktį Breste per KGB kontroliuojamo viešbučio langą iškritusio pulkininko Vytauto Pociūno šmeižtą? O gal ši rašliava, kurios autorius yra "ekspertas" iš asociacijos "Kreml.org", gali tapti įkalčiu iki šiol nebaigtoje V.Pociūno byloje? Šiandien minime penktąsias V.Pociūno mirties metines.

    Pabaiga. Pradžia rugpjūčio 22 d.

    "Lietuviškas gambitas"

    2010 metų rugpjūčio 12-ąją, artėjant ketvirtosioms V.Pociūno žūties metinėms, internetiniame tinklalapyje "kompromatby" pasirodė rašinys "Lietuviškas gambitas". Autorius - toks Michailas Podoliakas. Kol kas jį apibūdinsime kaip žurnalistu prisistatantį Ukrainos pilietį.

    Nesigilindami į šio įmantriai supinto kliedesio detales, atkreipkime dėmesį tik į scenarijaus esmę. M.Podoliakas bando įpiršti mintį, neva V.Pociūnas buvo dvigubas agentas, dirbęs ne tik Lietuvai, bet ir Baltarusijos KGB, padėjęs jam perimti Vakarų specialiųjų tarnybų pinigus, skiriamus Aleksandro Lukašenkos opozicijai. Žuvęs Lietuvos karininkas vaizduojamas kaip "kurmis", kuris esą pardavinėjo kagėbistams informaciją, tačiau buvo demaskuotas, neišlaikė įtampos ir nusižudė. "Iš Pociūno daro herojų, bet iš tikrųjų jis dirbo kitai - baltarusių - pusei", - lyg ir piktinasi autorius.

    Kaip "kurmiai", tik dirbantys Rusijos specialiosioms tarnyboms, vaizduojami ir buvę Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnai Vytautas Damulis bei Vilmantas Bieliauskas, liudiję VSD veiklą tyrusiai Seimo komisijai.

    Tačiau M.Podoliako kūrinyje yra ir keli teigiami personažai. Jie pasirodo pačioje rašinio pabaigoje. Tai - buvęs VSD direktorius Arvydas Pocius ir "Dujotekanos" vadovas Rimandas Stonys. Abu pristatomi kaip aukos, nukentėjusios nuo Rusijos specialiosioms tarnyboms dirbančių "kurmių" intrigų.

    Nė vieno fakto, kuris pagrįstų tokį scenarijų, M.Podoliakas nepateikia. Tačiau rašinys gausiai inkrustuotas detalėmis, kurios leidžia spėti, kad autorius turi informacijos šaltinių ne tik Baltarusijos KGB, bet ir Lietuvoje.

    "Lietuvišką gambitą", supintą iš faktais nepagrįstų fantazijų, tenka vertinti kaip tipišką vadinamojo juodojo piaro produktą. Tačiau tokiu atveju kyla klausimas, kas jo užsakovas? Juk vargu ar toks dalykas buvo sukurptas vien tam, kad įžeistų žmones, kuriems brangus V.Pociūno atminimas. Koks šio rašinio tikslas?

    Ir kas yra M.Podoliakas? Kodėl šiam Ukrainoje gyvenančiam žurnalistui staiga, praėjus ketveriems metams po V.Pociūno žūties, prireikė "demaskuoti" Lietuvos karininką? Kas jį sieja su Lietuva?

    Galbūt šie klausimai taip būtų ir likę kyboti ore, jei M.Podoliakas neseniai nebūtų pasipasakojęs pats.

    Geriausias draugas, turintis ryšių Vilniuje

    "Jaroslavas yra mano draugas. Mano geriausias draugas. Pats geriausias. Jau beveik dvidešimt metų. Buvo, yra ir bus. Nepaisant nieko. Nepaisant jokių pasmerkimo žodžių", - rašo šmeižto ant V.Pociūno prieš metus papylęs M.Podoliakas.

    Žmogus, kuriam ukrainiečių žurnalistas taip aistringai išpažįsta draugystę, yra Jaroslavas Romančiukas - vienas Baltarusijos opozicijos kandidatų, dalyvavusių 2010 metų gruodį vykusiuose prezidento rinkimuose. Aplinkybės, kurios išprovokavo M.Podoliaką viešai pasiskelbti geriausiu šio opozicijos veikėjo bičiuliu, itin neordinarinės. Bet tai paaiškinsime vėliau.

    Tuo metu atkreipkime dėmesį, kad J.Romančiukas - gana dažnas svečias Vilniuje. Baltarusijoje įkurtas jo vadovaujamas "Mizeso" mokslinių tyrimų centras yra Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) bei Užsienio reikalų ministerijos 2006 metais įsteigto Rytų Europos studijų centro (RESC) partneris dar nuo tų laikų, kai TSPMI direktoriavo vienu iš "valstybininkų" įvardijamas Raimundas Lopata, o instituto globėjų tarybos sąrašuose puikavosi R.Stonio pavardė.

    Iki 2010-ųjų pabaigos J.Romančiukas bendradarbiavo ir su RESC globojamu Baltarusijos strateginių tyrimų institutu Vilniuje, kuriam vadovavo jo partijos bičiulis Vitalijus Silickis iš Jungtinės piliečių partijos (JPP). Pridurkime, kad partnerystė su RESC, kurio renginiuose yra dalyvavęs J.Romančiukas, Baltarusijos opozicijai reiškia ne tik moralinę, bet ir finansinę paramą, teikiamą per Demokratijos ir vystymo paramos fondą.

    J.Romančiukas su jo kandidatūrą per prezidento rinkimus iškėlusios JPP lyderiu Anatolijumi Lebedka lankėsi Vilniuje ir 2005 metais. Per susitikimą su JAV valstybės sekretore Condoleezza Rice, viešėjusia tuo metu Lietuvos sostinėje, Baltarusijos opozicijos atstovai aptarė JAV paramą demokratinėms jėgoms A.Lukašenkos valdomoje šalyje.

    Reikia pasakyti, kad J.Romančiukas yra judrus žmogus ir gana dažnai lankosi ne tik Lietuvoje ar JAV, bet ir Maskvoje. Šis opozicijos veikėjas mėgsta susitikimus su pareigūnais tų valstybių, kurios turi geopolitinių interesų Baltarusijoje.

    Tačiau dabar įdomesnis kitas dalykas.

    Interviu "Stonio laikraštyje"

    Senas M.Podoliako bičiulis ne vien svečiuojasi Vilniuje, jis dar ir dalija interviu Baltarusijos opozicijai skiriamų lėšų klausimu Lietuvos spaudai. Ir - koks sutapimas - kaip tik tam dienraščiui, kuris po V.Pociūno žūties skelbė šmeižtą apie šlapinimąsi pro langą ir, sprendžiant iš parlamentinio tyrimo medžiagos, už tas purvo pylimo paslaugas gavo pinigų iš R.Stonio. 2010 metų sausio 26-ąją šis laikraštis išspausdino interviu, kuriame J.Romančiukas piktinosi "gandais" apie pinigų srautus, srūvančius per Lietuvą Baltarusijos opozicijai, ir vadino tai Baltarusijos KGB propaganda.

    M.Podoliako bičiulis paminėjo ir V.Pociūną, tiesa, neištardamas pavardės. "Tas žmogus, kuris žuvo Baltarusijoje, ramiai susitikinėjo su amerikiečių diplomatinės misijos Minske vadovu, visiškai ramiai kalbėjosi. Ir mes su tais žmonėmis pažįstami, ne kartą bendravome ir jokių pretenzijų amerikiečiai neturėjo", - sakė jis.

    Sprendžiant iš interviu, kandidatą į Baltarusijos prezidentus nuoširdžiai gąsdino mintis, kad kas nors Lietuvoje imsis tirti baltarusiškų pinigų klausimą. "Kažkas atsitiko su Lietuvos politika, kad tokie propagandiniai dalykai, visiškas melas pradėti vertinti kaip informacija, kurią reikia patikrinti. Taip prieisite prie to, kad turėsite tikrinti Sąjūdžio žmones, pasiekusius Lietuvos nepriklausomybę. Galų gale visa tai prieis iki tokios situacijos, kai kažkas pasakys, kad gal mums apskritai reikėjo pasilikti Sovietų Sąjungoje. Štai iki ko toks absurdas gali privesti. Nes kai pradedama abejoti vertybėmis žmonių, kurie, mano akimis, yra tikri autoritetai Lietuvoje, tada mes pilame vandenį ant mūsų priešų malūno", - moralizavo M.Podoliako bičiulis. Kas tie Sąjūdžio žmonės ir "tikri autoritetai", kuriais abejoti, anot J.Romančiuko, beveik prilygsta Lietuvos interesų išdavystei, galima tik spėlioti.

    Tačiau įdomu, kad beveik tuo pat metu (skirtumas - pora savaičių) viename iš Lietuvos interneto portalų pasirodė ir buvusio Sąjūdžio veikėjo, Nepriklausomybės Akto signataro, o vėliau "valstybininkų smegenimis" vadinto Albino Januškos interviu. Tai, ką jis kalbėjo apie baltarusiškus pinigus, kaip du vandens lašai primena geriausio M.Podoliako draugo mintis. "Apie JAV skirtas lėšas Baltarusijai mes neturime ir negalime turėti jokio supratimo, nes jų Lietuva apskritai negalėjo matyti, nekontroliavo ir todėl jokiu žinomu būdu negalėjo pasisavinti. Tai JAV ir Baltarusijos nevyriausybinių organizacijų reikalas", - aiškino A.Januška.

     

    Pasak jo, tų pinigų vagystės tema yra šmeižikiška Baltarusijos KGB dezinformacija, o abejoti šia teze gali tik Lietuvos nepriklausomybės priešai: "Galime neabejoti, kad ir Lietuvoje jie turi savo "atstovų", kurie drąsiai platina dezinformaciją, siekdami sukompromituoti Baltarusijos opoziciją ir paramos donorus." Ir pagaliau - sieti V.Pociūno žūtį su opozicijai skirtų pinigų vagystėmis, anot A.Januškos, yra naudinga tik KBG emisarams.

    Taigi M.Podoliako bičiulis J.Romančiukas ir itin retai su žurnalistais bendraujantis A.Januška kaip susitarę vienu metu Lietuvos spaudoje išdėstė iš esmės identišką įvykių versiją. Abu interviu pasirodė likus suskaičiuotoms dienoms iki to laiko, kai V.Pociūno byla buvo perkvalifikuota į nužudymą. Ir, kaip galima numanyti, anksčiau prokurorams nerūpėjusi baltarusiškų pinigų tema tapo viena iš tiriamų versijų.

    Tačiau yra dalykų, keistesnių už šį sutapimą.

    Tik išdavikas ar KGB agentas?

    Tokį klausimą apie geriausią M.Podoliako draugą, turintį senų ryšių Vilniuje, kelia į kalėjimus po Baltarusijos prezidento rinkimų, vykusių 2010-ųjų pabaigoje, sukišti opozicijos atstovai. Šios reputacijos J.Romančiukas nusipelnė iškart po gruodžio 19-osios, kai A.Lukašenkos smogikai išvaikė 20 tūkst. žmonių minią, susirinkusią į protesto akciją Nepriklausomybės aikštėje prie vyriausybės rūmų. Tą naktį KGB areštavo apie 700 disidentų, tarp jų 7 opozicijos kandidatus į prezidento postą.

    J.Romančiukas suėmimo išvengė, kaip pats vėliau aiškino, - dėl laimingo atsitiktinumo. Jau kitą rytą po KGB pogromo jis padarė pareiškimą per A.Lukašenkos televiziją ir apkaltino kitus opozicijos kandidatus riaušių organizavimu. "Deja, Nikolajus Statkevičius, Andrejus Sanikovas ir Vitalijus Rymaševskis per mitingą pakvietė ir nuvedė žmones į Nepriklausomybės aikštę. Ten jie išprovokavo neramumus, bandydami užgrobti vyriausybės rūmus", - per valstybinę A.Lukašenkos televiziją aiškino J.Romančiukas apie KGB suimtus savo kolegas.

    Stipriausią opozicijos kandidatą A.Sanikovą savo pareiškimu jis tiesiog skandino: "A.Sanikovui, kurį kurstė jo žmona Irina Chalip, labai norėjosi sužlugdyti trapų dialogą, užmegztą tarp Baltarusijos ir tarptautinės visuomenės."

    "Pareiškimas, kurį jis skaitė iš popieriuko, buvo parašytas KGB. Tai išdavikas, apšmeižęs demokratinius lyderius. Dėl jo dabar tie žmonės sėdi kalėjime, - sakė Baltarusijos žurnalistė, opozicijos naujienų portalo "Chartija�97" redaktorė Natalija Radina ir pridėjo dar vieną štrichą šio TSPMI globotinio portretui: - Iš karto po gruodžio 19-osios J.Romančiukas išvažiavo slidinėti į kažkokį kalnų kurortą Vakarų Europoje. Tuo metu, kai mes visi sėdėjome kalėjimuose, ir aš taip pat. O svarbiausia - žmonės, kuriuos jis ten įkišo, t. y. A.Sanikovas su žmona žurnaliste I.Chalip.� Teismo salėje, anot N.Radinos, A.Sanikovas nusisuko nuo J.Romančiuko ir garsiai ištarė: "Niekšas."

    Ir būtent po šios išdavystės šmeižtą apie V.Pociūną sukurpęs M.Podoliakas pareiškė, kad J.Romančiukas - geriausias jo draugas. Bet kas yra šis ukrainiečių žurnalistas, vadinantis žuvusį Lietuvos karininką KGB agentu, o Baltarusijos disidentus ciniškai pardavusį TSPMI globotinį - savo bičiuliu?

    "Demaskuotojas"

    Iš pirmo žvilgsnio M.Podoliakas atrodo kaip auka, nukentėjusi nuo A.Lukašenkos režimo. 2005 metais Baltarusijos KGB paskelbė, kad jis deportuojamas iš šalies, nes savo leidžiamame laikraštyje "Vremia" kurstė "konsoliduotis radikaliąją opoziciją" ir nuversti A.Lukašenkos režimą. Taigi, jei spręstume iš KGB pranešimo, - disidentas.

    Tačiau įsižiūrėjus atidžiau portretas darosi sudėtingesnis. Kuo užsiima šis veikėjas, po "deportacijos" gyvenantis Ukrainoje? Ogi vadovauja laikraščiui "Obozrevatel", kuris priklauso ekscentrišku elgesiu garsėjančiam oligarchui, politikui Michailui Brodskiui, ir rašo labai keistus straipsnius interneto portale "kompromatby". Keistus todėl, kad šie rašiniai, diskredituojantys įvairius opozicijos veikėjus, skaldo vadinamąsias demokratines jėgas. Atrodo, M.Podoliakui praėjo bet koks noras ką nors "konsoliduoti", kaip skelbė Baltarusijos KGB.

    Stilius panašus į rašliavą apie V.Pociūną: faktų, pagrindžiančių versiją, nėra, bet patiekalas gausiai pabarstomas detalėmis, kurios sukuria ypač gerai informuoto autoriaus įvaizdį ir kelia mintis apie intymius jo santykius su specialiosiomis tarnybomis. M.Podoliako "demaskavimuose" nuolat plėtojama pagrindinė tema - pinigai, kuriuos Vakarai skiria Baltarusijos opozicijai.

    Kokie politiniai veikėjai buvo pagrindinis M.Podoliako taikinys prieš šiuos Baltarusijos prezidento rinkimus? Aleksandras Milinkevičius, 2006 metų rinkimuose opozicijos pasirinktas vieningu kandidatu ir pretendavęs juo tapti per pastaruosius rinkimus, bet staiga pasitraukęs prieš pat kampanijos startą. Ir A.Sanikovas, laikytas stipriausiu iš likusių opozicijos kandidatų, o po J.Romančiuko išdavystės nuteistas penkerius metus kalėti.

    Kad M.Podoliako nuožmiai puldinėtas A.Sanikovas kai kam labai trukdė, liudija žurnalisto, vieno pagrindinių opozicijos tinklalapių "Chartija�97" steigėjo ir redaktoriaus Olego Bebenino mirtis. 2010 metų spalio 3-iąją jis rastas negyvas savo namuose su virve ant kaklo. Tai įvyko netrukus, kai O.Bebeninas sutiko vadovauti A.Sanikovo rinkimų kampanijai.

    "Man nekyla abejonių, kad tai žmogžudystė, inscenizuota kaip savižudybė. Tai padaryta siekiant įbauginti "Chartiją" ir žmones iš A.Sanikovo komandos", - įsitikinusi N.Radina, po O.Bebenino nužudymo perėmusi vadovavimą opozicijos tinklalapiui.

    Ji, stebėdama geriausių bičiulių M.Podoliako ir J.Romančiuko veiksmus, susidarė apie šiuos veikėjus labai panašią nuomonę. "Tai keisti, neaiškūs žmonės, nežinia kam dirbantys. Dėl J.Romančiuko galiu pasakyti aiškiai - jis bailys ir niekšas. Kad KGB agentas, negaliu tvirtinti, nes nemačiau archyvų. Bet jį ir M.Podoliaką galima apibūdinti viena fraze: keistas elgesys ir straipsniai, kurie leidžia daryti prielaidas. Tikiu, kad žlugus A.Lukašenkos režimui bus atverti archyvai ir galėsime pasižiūrėti, kas kam dirbo", - sako Baltarusijos disidentė.

    Kremliaus ekspertai

    M.Podoliako pavardę galima rasti ir tinklalapyje "Kreml.org". Čia jis pristatomas kaip vienas šios organizacijos ekspertų ir "specialiųjų informacinių technologijų agentūros direktorius".

    "Kreml.org" yra asociacija, vienijanti kelis tūkstančius žurnalistų, politologų ir vadinamųjų "polittechnologų" iš Rusijos bei Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalių. Tinklalapyje nurodyta apie 50 jai priklausančių "centrų", kurie, be kita ko, dirba ir su Baltijos valstybių medžiaga. "Kreml.org" "ekspertai" atlieka politinio gyvenimo analizę ir, kaip patys skelbiasi, "veiksmingai bendradarbiauja" su valstybinėmis struktūromis.

    Šios organizacijos steigėjas - Efektyvios politikos fondas (EPF), kuriam vadovauja "žymiausiu Rusijos polittechnologu" vadinamas žurnalistas Glebas Pavlovskis. Tiek EPF, tiek asmeniškai G.Pavlovskio paslaugomis ilgą laiką naudojosi Kremliaus administracija. Dar visai neseniai jis buvo Rusijos prezidento administracijos patarėjas ir dalyvavo rengiant Vladimiro Putino rinkimų kampanijas bei kuriant Kremliaus politiką palaikantį agresyvaus stiliaus jaunimo judėjimą "Naši". Dmitrijus Medvedevas "polittechnologą" G.Pavlovskį apdovanojo ordinu "Už nuopelnus tėvynei".

    Šį Kremliui artimą veikėją itin iškalbingai apibūdino žymaus Rusijos disidento akademiko Andrejaus Sacharovo žmona Jelena Boner: "Tikrąją G.Pavlovskio vertę nusistačiau 1980-1981 metais, kai šis davė parodymus KGB apie Sergejaus Kovaliovo sūnų Ivaną Kovaliovą ir jo žmoną Tanią Osipovą. Aukščiau vertinti to žmogaus neketinu, jo vertė man tada paaiškėjo visiems laikams."

    Sovietmečiu prie disidentų prisišliejęs G.Pavlovskis du kartus išdavė savo draugus KGB. Pirmą sykį, kai 1974 metais buvo sulaikytas už Aleksandro Solženicyno "Gulago Archipelago" platinimą, nurodė "samizdato" leidėjus, todėl nebuvo areštuotas. Antrąkart - 1982-aisiais. Tada buvo sulaikytas dėl disidentų žurnalo "Poiski" ir savo parodymais skandino draugus, tarp jų I.Kovaliovą.

    Pridurkime, kad "polittechnologinės" paslaugos, kurias Kremliui teikia G.Pavlovskis - rinkimų strategijų kūrimas ir oponentų diskreditavimas, - brangiai mokamas produktas. Jo kolega "ekspertas" M.Podoliakas viename savo interviu šia tema nurodė labai aiškiai - viskas yra tik "pinigų klausimas".

    Tarp JAV paramos ir Kremliaus grasinimų

    Tačiau grįžkime į Baltarusiją ir padarykime prielaidą, kad prezidento rinkimų kulminacija - gruodžio 19-ąją surengtas pogromas prieš opoziciją - ne spontaniški įvykiai, o tam tikras "polittechnologinis" kūrinys. Ciniškai surežisuotas spektaklis. Kam šis barbariškas pogromas buvo naudingas?

    Prisiminkime, kaip Baltarusijoje - svarbiame geopolitiniame lauke - prieš rinkimus elgėsi dvi supervalstybės, JAV ir Rusija. JAV akivaizdžiai demonstravo neįprastą palankumą A.Lukašenkai, net aukojo dalį savo, kaip žmogaus teisių gynėjų, įvaizdžio. Artėjant rinkimų dienai šie palankumo gestai ypač suintensyvėjo.

    2010-ųjų gruodžio 1 dieną Astanoje Baltarusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Martynovas ir JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton pasirašė susitarimą, kuriuo Baltarusija įsipareigojo iki 2012 metų sunaikinti turimas prisodrinto urano atsargas. JAV savo ruožtu pažadėjo A.Lukašenkai technologinę ir finansinę pagalbą, taip pat pareiškė, kad pritaria atominės elektrinės statybai.

    Gruodžio 12 dieną, iki rinkimų likus vos savaitei, į Baltarusiją atvyko gausi delegacija iš garsiausių JAV analitinių centrų. Strateginių ir tarptautinių tyrimų centro, JAV Kongreso analitinės tarnybos, Karnegio fondo ir kitų panašių institucijų vadovai aplankė branduolinių tyrimų institutą "Sosny", Aukštųjų technologijų parką, Nacionalinę biblioteką. Be to, vyko susitikimai su A.Lukašenka ir jo valdininkais, kuruojančiais užsienio politikos bei gynybos klausimus.

    Šio vizito svarbą akimirksniu įvertino Kremliaus propagandininkas Nikolajus Radovas. Savo rašinyje jis piktai "demaskavo" minėtus centrus kaip kalvę, kurioje kuriamos JAV geopolitinės strategijos, ir išskaičiavo čia dirbančius žymiausius analitikus, pradedant Zbigniewu Brzezinskiu bei Henry Kissingeriu ir baigiant buvusiais Centrinės žvalgybos valdybos bendradarbiais. Aki- vaizdžiai susierzinęs N.Radovas konstatavo, kad JAV užsimena A.Lukašenkai apie galimą santykių atšilimą, t. y. siekia perimti iniciatyvą Baltarusijoje.

    Tuo metu Rusija elgėsi priešingai - agresyviai rėmė A.Lukašenką prie sienos kampanija prieš paskutinį Europos diktatorių. Vienas pagrindinių jos akcentų - žmogaus teisių pažeidimai.

    2010 metų liepos 21 dieną J.Romančiukas su jo kandidatūrą prezidento rinkimuose iškėlusios partijos lyderiu A.Lebedka lankėsi Maskvoje ir susitiko su Rusijos vicepremjeru Aleksejumi Kudrinu, Anatolijumi Čiubaisu bei keliais V.Putino vadovaujamos partijos "Vieningoji Rusija" atstovais Dūmoje.

    "Maskva gąsdina A.Lukašenką. Baltarusijai reikia permainų", - skelbė viena Rusijos informacijos agentūrų. Kremlius ieško pamainos A.Lukašenkai - įvertino šį vizitą politologai.

    Beveik tuo pat metu, kai opozicijos veikėjai, besiveržiantys į V.Putino favoritus prezidento rinkimuose, mynė Kremliaus slenksčius, Rusijos televizija NTV parodė sukrečiantį dviejų dalių dokumentinį filmą "Krestnyj batka", kuriame kalbama apie žmonių grobimus Baltarusijoje. Įžangoje sakoma, kad rodoma medžiaga saugota Baltarusijos KGB seifuose. Vienas iš filme kalbančių asmenų - M.Podoliakas.

    Ir staiga šio Kremliaus spaudimo fone prieš pat rinkimus JAV atvirai pasiūlė A.Lukašenkai bendradarbiavimą bei finansinę paramą... Baltarusija ir jos dujotiekiai tiesiog akyse slydo Kremliui iš rankų.

    Gruodžio 19-oji: į Kremliaus glėbį

    Rusijai buvo reikalingas labai stiprus ėjimas, kad Baracko Obamos pasiuntiniai ir A.Lukašenka nustotų vieni kitiems šypsotis. Ir tai įvyko. Lemiamo lūžio tašku šioje šachmatų partijoje tapo gruodžio 19-oji. Po KGB smurto bakchanalijos prieš beginklius žmones JAV ir A.Lukašenkos santykiai, švelniai tariant, atvėso. Tada demokratinio Vakarų pasaulio pasmerktam režimui kaip niekada plačiai buvo atvertas meškos glėbys.

    Kalbama, jog gruodžio 19-osios vaizdai iš Nepriklausomybės aikštės buvo tiesiogiai transliuojami A.Lukašenkai į kabinetą. Kai kas žinojo, kur pastatyti kameras, kad vaizdas būtų įkvepiantis imtis veiksmo. Ir A.Lukašenka patikėjo - už lango jau beveik vyksta oranžinė revoliucija...

    Psichopatinių polinkių turintis diktatorius buvo techniškai panaudotas pagal instrukciją. Tą patį, deja, galima pasakyti apie opoziciją.

    Nenukentėjęs liko tik J.Romančiukas. Kai kiti disidentai sėdėjo kalėjime, šis žmogus išvyko paslidinėti į kurortą.

    Atkreipkime dėmesį į dar vieną detalę. A.Sanikovo teisme advokatas paklausė J.Romančiuko, kodėl, pats išėjęs iš aikštės, paliko joje savo rėmėjus - tuos žmones, kurie už jį balsavo rinkimuose. Į šį klausimą geriausias M.Podoliako bičiulis rišliai negalėjo atsakyti...

    Kad ir kas būtų šis personažas - KGB provokatorius ar tiesiog bailys, apmaudu, jog jį globoja ir remia Vilniaus TSPMI.

    Keli klausimai

    Turėdami šią gruodžio 19-osios įvykių - kaip gerai surežisuoto spektaklio - versiją, užduokime sau kelis klausimus.

    Kam buvo naudinga gąsdinti A.Lukašenką perversmo importu iš Vakarų pagal Oranžinės revoliucijos scenarijų? Kam reikėjo nuolat priminti apie Vakarų specialiųjų tarnybų pinigus, skirtus Baltarusijos opozicijai?

    O juk būtent tai - įskaitant ir "Lietuvišką gambitą" - pagrindinė "demaskuojančių" M.Podoliako rašinių ašis. Ar tai nebuvo Kremliaus spaudimas, skirtas psichopatui A.Lukašenkai, kuris pagal gerai apskaičiuotą scenarijų pratrūko gruodžio 19-osios naktį?

    Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad geriausias Vilniaus TSPMI globotinio, baltarusių disidentų išdaviko J.Romančiuko draugas M.Podoliakas turėtų žinoti atsakymą į klausimą, kas užsakė žuvusio Lietuvos karininko V.Pociūno šmeižtą.

    Dar kartą - V.Pociūno akiniai

    O dabar grįžkime prie klausimo, kodėl VSD, praėjus penkeriems metams po V.Pociūno žūties, iki šiol neįstengė atsiprašyti už šmeižtą žmonių, kuriems brangus žuvusio Lietuvos karininko atminimas?

    Juk pocių-dabašinskų-jurgelevičių departamente nebėra. Tai jie grasino "nesiknaisioti po tuos kaulus" ir organizavo šmeižto kampaniją. Ir pasakė - nesikiškite, kai pulkininkas Algirdas Grublys žūties dieną paskam- binęs paklausė: kur buvo rasti V.Pociūno akiniai?

    Tie akiniai aptikti ant grindų viešbučio kambaryje, kojelėmis į viršų. Ne lauke, ne iškritę kartu su kūnu. Juos V.Pociūnas buvo įsigijęs už premiją, kurią gavo kartu su bendražygiais atskleidęs branduolinio kuro kasetės vagystę iš Ignalinos atominės elektrinės. Ir labai, kaip pasakoja artimieji, brangino.

    Jo ankstesni akiniai buvo masyvūs, storais stiklais, bet geresnių pirkti neskubėjo, nes niekada neturėjo pinigų pertekliaus. O šitie - lengvučiai, iš specialaus metalo, lankstūs, nedūžtantys. Labai juos saugojo, neskubėdamas sulankstydavo ir dėdavo stiklais į viršų ant staliuko prie lovos. Tai buvo automatiškas įprotis. Vos pabudęs V.Pociūnas iškart ranka siekdavo tų akinių.

    O virš "Inturist" viešbučio kambario, pažymėto 909 numeriu, kuriame paskutinę savo gyvenimo naktį praleido V.Pociūnas, buvo keista patalpa. Jos durys užklijuotos popieriumi, ant jo antspaudas ir užrašas - "Upravlenije KGB Brestkoi oblasti" (Bresto srities KGB).

    Toje patalpoje buvo du pereinami kambariai. Viename stovėjo sofa-lova, mėtėsi tuščias plastikinis butelis nuo vandens. Antrame - keista aparatūra. Kokia jos paskirtis, du kartus bylą nutraukę Generalinės prokuratūros (GP) prokurorai nepasirūpino išsiaiškinti. Tačiau tokia įranga, skirta slapta sekti, buvo visuose KGB kontroliuojamuose "Inturist" agentūros viešbučiuose.

    Dar viena detalė - nuo rugpjūčio 22 dienos 15 val. 37 min. iki 23-iosios 6 val. ryto viešbutyje buvo išsijungusios visos vaizdo įrašymo kameros. Taip teigė Baltarusija.

    "Jeigu akiniai buvo rasti viduje - Vytas grūmėsi", - neabejoja pulkininkas A.Grublys. Tačiau VSD net netyrė karininko žūties. "Pasakė - jūs nesikiškit. Visus mus, senus draugus, kovos bičiulius, kurie norėjo imtis to tyrimo, nušalino. Mes galėtume išsiaiškinti, bet nieko nereikia. O patys fabrikavo kaip nori", - tvirtina A.Grublys.

    Šuns mirtį policija tiria labiau, negu VSD per KGB kontroliuojamo viešbučio langą iškritusio Lietuvos karininko žūtį. Vienintelis dalykas, kurį įstengė V.Pociūno atminimui padaryti valstybė, - 2007 metų birželio 14-ąją po mirties apdovanoti jį Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.

    Bet juk tų, kurie liepė "nesiknaisioti po tuos kaulus", departamente jau nebėra. Kas pasikeitė?

    Išsižadėjimas

    Vieną tyrimą dabartinio direktoriaus Gedimino Grinos vadovaujamas VSD vis dėlto atliko - kai žuvusio Lietuvos karininko našlė Liudvika Pociūnienė paprašė pasakyti, ar jos vyro žūtis Baltarusijoje buvo susijusi su VSD užduotimis. "Negalime nustatyti", - atsakė 2011 metų liepą G.Grinos sudaryta komisija, atlikusi "tyrimą" per dvi savaites.

    "Viskas, ką jie tyrė - tik dvi dienos prieš žūtį ir dvi dienos po", - sako L.Pociūnienė.

    Pavarčiusi popierius, susijusius su kelių dienų laikotarpiu, G.Grinos komisija darbą baigė. Esą neįmanoma nustatyti, ar yra priežastinis ryšys tarp V.Pociūno žūties ir jo pareigų VSD, kol GP neištyrė, ar pulkininko mirtis - smurtinė.

    "Jie galėtų daug padaryti, kad tyrimas pasistūmėtų į priekį. Bet, matyt, ten likę nemažai galvų, kurios to nenori", - svarsto L.Pociūnienė.

    "Vytas buvo normalus saugumo karininkas, kuris, kaip priimta visame pasaulyje, dirbo užsienio valstybėje po priedanga. Kodėl dabar reikia apsimetinėti? Visame pasaulyje viskas aišku, tik mes apsimetame, kad buvo ne taip", - sako A.Grublys.

    Kodėl VSD, net jau du kartus pasikeitus jo vadovams, iki šiol išsižada žuvusio karininko?

    VSD ant melo kojų

    "Vyto žūtis atskleidė - žiūrėkite, departamento, kuris nuoširdžiai tarnautų valstybei, nebėra. Yra interesų departamentas. Viskas buvo užglaistyta melu, pažeminimais. Ir dabar apsimetama, kad jau viskas gerai. Tačiau tos pačios melo kojos departamente tebelikusios, tik galva kita uždėta, o kūno nėra. Nes nebėra žmonių, norinčių tarnauti valstybei. Liko tie, kurie turi interesų", - kalba A.Grublys.

    Ir priduria - mes buvome Sąjūdžio žmonės. Sausio 13-osios naktį V.Pociūnas buvo tarp tų, kurie liko parlamente, pasiruošę mirti, kad apsaugotų jį nuo svetimųjų puolimo.

    Pats A.Grublys buvo Klaipėdos Sąjūdžio tarybos pirmininkas, o 1991-aisiais - slaptas VSD karininkas, kita pavarde vadovavęs pogrindiniam Klaipėdos gynybos štabui ir rengęs planą, kaip atremti numanomą sovietų puolimą.

    Prisiminkime, kad Darius Jurgelevičius, liepęs žurnalistams "nesiknaisioti po tuos kaulus", 1987-aisiais "Komjaunimo tiesoje" pasmerkė garsiųjį disidentų mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo.

    "Kai Mečys Laurinkus antrą kartą tapo VSD direktoriumi, į departamentą atėjo visa grupė žmonių, kuriuos pavadinčiau karjeristais ar verslininkais. Jie atėjo ne tarnauti valstybei, o ieškoti naudos sau - dėl karjeros, dėl pinigų. Neatmetu ir tokios galimybės", - sako A.Grublys.

    Šiam departamentui, anot pulkininko, nereikėjo valstybei dirbančių žmonių - tokių kaip V.Pociūnas. Jo bendražygiams teko išeiti. Vieni buvo išėsti "savo noru", kaip A.Grublys, kiti - tiesiog išmesti į gatvę.

    "Eik lauk, nes to, ką tu darai, mums nereikia. Esi mums nesavas. Vytas buvo pastatytas prieš tokį patį pasirinkimą. Negalėjo tokio žmogaus išmesti - išsiuntė į Baltarusiją. Mes būtume viską ištyrę, bet mus atstūmė. Aš juokiuosi - kaip sunku gyventi tokioje tremtyje, kuri yra vidinė tremtis", - api- bendrina A.Grublys procesą, po kurio VSD liko be kūno. Tik iškamša.

    "Tikimės, kad tiesa sugrįš. Anksčiau ar vėliau ji sugrįžta. Pamenate tą istoriją, kai saviškiai 1993 metais nužudė mūsų departamento pareigūną Vilmantą Stončių, dirbusį Telšių apygardoje? Mes dešimt metų kapstėmės, bet ištyrėme. Suradome, atkasėme. Jeigu užsispiriame ką nors padaryti - visada padarome", - patikina pulkininkas.

     

    Lietuvos žinios RASA KALINAUSKAITĖ 2011 – 08 – 23

     

     

    A.Bilotaitė. Kiek mumyse idealizmo?

     

    Rugpjūčio 23-ioji mums leidžia dar kartą apmąstyti ne tik Lietuvos istorinę patirtį, bet ir jos piliečių pasirinkimus.

    Lietuva XX amžiuje patyrė ne vieną išbandymą, kada jos piliečiams reikėjo pasirinkti: su kuo jie? Su savo tauta ir jos sukurta valstybe - ar su ją niekinusiais žmonėmis, kurie pavertė savo tautiečius svetimos politikos įkaitais? Tokio apsisprendimo ir takoskyros laikotarpiais tvyrojusi moralinė įtampa, anot Algirdo Juliaus Greimo, „gimdė dvasinio ir fizinio pasipriešinimo sąjūdžius” bei rezistentų „fundamentalią laikyseną prieš gyvenimą ir mirtį”.

    Patriotizmas, savigarba, idealizmas šiems žmonėms nebuvo tušti žodžiai. Iš laisvės kovotojų memuarų matyti, jog dauguma jų buvo visai jauni. Dvidešimtmečiai ir trisdešimtmečiai sudarė ir pokarinio rezistencinio sąjūdžio branduolį. Šie jaunuoliai net pačiomis tragiškiausiomis jų gyvenimo akimirkomis stengėsi išsaugoti savigarbą ir nieku gyvu nepasiduoti. Jų sukurta rezistencinė karinė valdžia buvo vienintelė teisėta valdžia Lietuvoje, kuri bandė priešintis neteisėtai valdžiai.

    Kartais šie lemiamus sprendimus darę žmonės kaltinami realizmo stoka, tačiau tarp laisvės kovotojų dominavo idealistai, kurie mažiausiai galvojo apie asmeninį saugumą. Jie jautėsi galintys kurti naują Lietuvos valstybę. Jauniesiems laisvės kovotojams nebuvo svetimos ne tik tautos laisvės, bet ir socialinio teisingumo idėjos. Iš istorijos žinome, kad tie jauni žmonės įgyvendino Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tikslą - paruošti tautą demokratinės, socialiai teisingos santvarkos sukūrimui bei socialinių, ekonominių, kultūrinių reformų įgyvendinimui, atkūrus nepriklausomybę”.

    Istoriniai pavyzdžiai gali padėti, bet nepakeis mūsų pačių pasirinkimo ir suvokimo, kad tikslams pasiekti reikia ilgo ir sunkaus darbo. O nuolatinė idealizmo ir pragmatizmo dvikova atsispindi ir toliau atsispindės mūsų veiksmuose, mūsų kasdieniame gyvenime, mūsų pasirinkimuose.

    A.Bilotaitė

    Kokia turėjo būti ant idealizmo pagrindų pastatyta valstybė, dabar galima tik spėlioti. Anot pačių laisvės kovotojų, „Kiekvienas kovotojas (...), kol jis dirba pogrindyje, ligi Tėvynės išlaisvinimo meto gyvena ne sau, o Tėvynei. Jis kaip vienuolis atsisako visko vien užsibrėžęs - arba žūti, arba iškovoti savo tautai laisvę” (iš leidinio „Partizanas“. 1950 metai).

    Ir jų likimas buvo tragiškas – vertybių ir savo atsakomybės suvokimas šimtus laisvės kovotojų pavertė kankiniais. Bet liko jų politinės programos, atsakomybės suvokimą liudijantys tekstai, straipsniai, knygos. Visa tai jaunimui gali padėti atsakyti į klausimą: ar idealizmas jau gali būti pamirštas? Ar visi turime vadovautis tik pliku politiniu pragmatizmu, net ir žinodami, kad nemenka bendrapiliečių dalis gali susivilioti apgaulingų „lengvų ir greitų sprendimų“ magija?

    Manau, kad jaunimui kaip vakar, taip ir šiandien negali nerūpėti savos valstybės ateitis, jos likimas. Savos šalies niekinimas, kuris persmelkia dalį visuomenės ir politikų, permaininga ir sunki kova su korupcija, ekonominės krizės metu vykęs nelengvas valstybės prisikėlimas po atsakomybės stokojusio valdymo – visa tai nelengva suvokti ir suprasti jaunam žmogui.

    Atrama gali būti tas idealizmas, kuris degė laisvės kovotojų širdyse. Istoriniai pavyzdžiai gali padėti, bet nepakeis mūsų pačių pasirinkimo ir suvokimo, kad tikslams pasiekti reikia ilgo ir sunkaus darbo. O nuolatinė idealizmo ir pragmatizmo dvikova atsispindi ir toliau atsispindės mūsų veiksmuose, mūsų kasdieniame gyvenime, mūsų pasirinkimuose.

     

    www.delfi.lt Agnė Bilotaitė2011 rugpjūčio mėn. 19 d.

  • A.Anušauskas. Baltarusijos pėdsakai

    A.Anušauskas. Baltarusijos pėdsakai


    Dėl skandalingo ir gėdingo Baltarusijos disidentų sąskaitų atskleidimo Lietuvoje ir Lenkijoje, atrodo, pasisakė jau visi politikai. Galima būtų patikėti kai kurių opozicijos veikėjų nuoširdumu, jeigu pamiršti tai, kas atsitiko 2010 metų gruodžio mėn. po įvykių Baltarusijoje svarstant Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų frakcijos narių iniciatyva parengtos Seimo rezoliucijos „Dėl 2010 m. gruodžio 19 d. Prezidento rinkimų Baltarusijoje“ projektą.

    Viskas prasidėjo socialdemokratų bandymais kuo skubiau baigti darbą, kad ši rezoliucija išvis nepasirodytų arba pasirodytų kada nors, bet kitokia, be konkretaus turinio, smerkiančio susidorojimą su kandidatais į prezidentus. O baigėsi kelių opozicinių partijų atstovų pasisakymais, kurie nereikalauja komentarų. „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos atstovas E.Klumbys be didelių užuolankų pasakė, kad „Baltarusijos opozicija buvo ir yra maitinama Jungtinių Amerikos Valstijų pinigais, o šiame procese dalyvauja ir Lietuvos Respublikos valstybės institucijos, ir atskiri piliečiai. O pinigų davimas opozicinėms organizacijoms tai yra kišimasis į valstybės vidaus reikalus“. Ir svarbiausia: „Baltarusijos valdžia reagavo greitai ir efektyviai, neleisdama valstybėje sukelti chaoso, kuris taip reikalingas tiems, kurie duoda pinigų Baltarusijos opozicinėms jėgoms“. Nei daugiau, nei mažiau!

    Darbo partijai taip pat vertėtų prisiminti ir savo apie savo atstovus, kurie kalbėjo apie Baltarusijos žmonių entuziazmą ir nepastebėjo „kokių nors suvaržymų, apribojimų ir visa kita“, be to, teigė, „kad žmonių aktyvumas buvo didelis ir jie išreiškė savo nuomonę“. Galima būtų ir daugiau pacituoti, bet norintys susipažinti patys su visais pasisakymais gali atsiversti gruodžio 23 d. Seimo posėdžio stenogramą internete. Žinoma, dabar daug kas norėtų atsiriboti nuo savo žodžių ir patikėti savo dabartiniu „nuoširdumu“, bet ...

    Dabar apie „nežinojimą“ to, kas vyko ar vyksta Baltarusijoje. 2010 m. gruodžio 20 d. A.Lukašenka nurodė Baltarusijos KGB perduoti valdžios kontroliuojamai žiniasklaidai analitinę ir operatyvinę saugumo struktūrų parengtą informaciją apie opozicijos finansavimo iš užsienio schemas. Laikraštis „Sovietskaja Belarusija“ per internetinį portalą „SB-Belarus Segodnia“ tai ir padarė šių metų sausio 14-15 d. Viską suvesdami į tariamą Vokietijos ir Lenkijos slaptųjų tarnybų įtaką per Pilietinę kampaniją „Sakyk tiesą“, paskelbė duomenis apie internetinės svetainės „Chartija-97“ ir jos remiamo kandidato į prezidentus A. Sanikovo finansavimą: iš JAV Helsinkio grupės gauti 211 tūkst. dolerių, iš Norvegijos Helsinkio komiteto 98 tūkst. dolerių ir t.t. Pateikta iš suvestinės, kurios, matyt, guldavo ant A.Lukašenko stalo, apie filologo A.Fedutos ir tyrimų laboratorijos „Novak“ direktoriaus, sociologo A.Vardomackio pokalbį, kuriame buvo aptariamas Pilietinės kampanijos „Sakyk tiesą“ finansavimas.

    Galima būtų patikėti kai kurių opozicijos veikėjų nuoširdumu, jeigu pamiršti tai, kas atsitiko 2010 metų gruodžio mėn. po įvykių Baltarusijoje svarstant Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų frakcijos narių iniciatyva parengtos Seimo rezoliucijos „Dėl 2010 m. gruodžio 19 d. Prezidento rinkimų Baltarusijoje“ projektą.

    A.Anušauskas

    Šios pilietinės kampanijos dalyvis S.Vozniakas (kandidato į prezidentus poeto V. Nekliajevo patikėtinis) teigė, kad jis į Baltarusiją perveždavo A.Fedutos ir A.Dmitrijevo (V.Nekliajevo rinkimų štabo atstovo) užsienyje gautus pinigus, kai sponsoriumi buvo Lenkijos užsienio reikalų ministerija. Tariamai 2010 m. vasarą Vilniuje gavo daugiau kaip 700 tūkst. dolerių grynais.

    KGB fiksavo, kad Pilietinės kampanijos „Sakyk tiesą“ koordinatorius S.Vozniakas iškviesdavo į Vilnių, kur gautus pinigus palikdavo Vilniaus geležinkelio stoties saugojimo kamerose arba bankų seifuose. Paskui per „skype“ koordinatoriams pranešdavo numerius, kodus ir laiką, kada pasiimti pinigus. Visai nenuostabu, kad KGB S.Vozniako kurjeriais nurodė Vilniuje veikiančio Europos humanitarinio universiteto studentus, kurie jau ne kartą buvo Baltarusijos specialiųjų tarnybų taikiniais. KGB analitikai nurodė, kad pinigus kurjeriai pasiimdavo iš Lietuvos, Lenkijos, Estijos ir Latvijos bankų, kur seifuose pinigus palikdavo Lenkijos Užsienio reikalų ministerijos atstovai.

    KGB net nurodė keturis pinigų persiuntimo ir legalizavimo variantus, kuriems suteikė kodinius pavadinimus: „Kurjeris“, „Seifas“, „Partneris“, „Draugas“. Persiuntimo kanalais baltarusių saugumiečiai nurodė „Master Card“ banko korteles, bendravimą su nevyriausybinėmis organizacijomis iš kaimyninių valstybių.

    Net ilgalaikių vizų išdavimas baltarusių opozicionieriams ir jų dalyvavimas seminaruose už Baltarusijos ribų buvo įvardintas kaip pasirengimas „revoliucijos“ organizavimui.

    Gruodžio 19 d. sulaikytam mitingo dalyviui Nikitai Lichovidui buvo inkriminuojama, jog jis buvo Birštone vykusiame seminare „Lyderystė-jaunimo įtaka“, kurį rėmė Švedijos fondas. Kaip didžiausią sensaciją Baltarusijos KGB pateikė Tarptautinės žmogaus teisių federacijos viceprezidento A.Beliackio ir Varšuvos fondo „Laisvė ir demokratija“ atstovo susirašinėjimą „skype“. O pokalbis buvo apie 200 tūkst. zlotų finansinę paramą represuotiems baltarusiams... Visa KGB informacija „kovojančio su buržuazija“ kairuolių Lefto atstovo buvo išversta į lietuvių kalbą ir dar šių metų vasario18 d. paskelbta („Baltarusijos opozicijai pinigai buvo saugojami ir Vilniaus geležinkelio stoties bagažo saugojimo kamerose“) viename internetiniame portale. Skleisti savo dezinformacijai Baltarusijos KGB mielai naudojasi lietuvišku marginalų paslaugomis.

    Kuo viskas baigėsi KGB medžiagoje paminėtiems baltarusiams? S. Feduta buvo kalintas 2010 m. gruodžio 20 - 2011 balandžio mėn., V.Nekliajevas kalintas ir nuteistas dvejų metų laisvės atėmimu dvejiems metams atidedant bausmės vykdymą, A. Dmitrijevas – nuteistas dvejų metų laisvės atėmimu lygtinai su dvejų metų bandomuoju laikotarpiu, A. Sanikovas nuteistas penkerius metus kalėti. Š.m. gegužės 18 d. atliktos kratos Lietuvoje paskaitas skaitančių Europos humanitarinio universiteto dėstytojų ir sąjūdžio „Sakyk tiesą“ (apkaltintų tuo, kad esą „skleidžia melagingą informaciją apie prekes ir paslaugas“) dalyvių butuose (tarp jų A.Vardomackio) bei persekioti keli buvę EHU studentai. Galiausiai buvo suimtas ir A.Beliackis.

    Kaip matome, viskas, kas Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos valstybės buvo ir yra legalu, Baltarusijos specialiųjų tarnybų yra traktuojama kaip nusikalstama ar priešiška veikla. Bet to neužteko... Kriminalizavimui tiko visos priemonės, todėl paskelbta, jog iš vienos Azijos valstybių į Minską prieš prezidento rinkimus planavo atvykti sprogdintojai, o gruodžio 19 d. Lietuvos pasienyje sulaikytas I.Semeniako su 7 tūkst. narkotikų dozių, kurios buvo skirtos protesto akcijų Minske dalyviams...

    Bet kokiu atveju, tikrai reikia permąstyti oficialaus bendravimo su šiuo režimu mastus ir galimybes, juo labiau, kad oficialusis Minskas suteikė tam pretekstą, suimdamas A.Beliackį už paramą režimo represuotiems baltarusiams bei dar mėgindamas tai kriminalizuoti. KGB pomėgis kriminalizuoti bylas nėra nei naujas, nei nežinomas. Kažkada išmoktas pamokas geriau pasikartoti, negu rodyti nesugebėjimą mokytis.


    www.delfi.lt Arvydas Anušauskas 2011 rugpjūčio mėn. 18 d.


                  Lietuviškuose rajonuose Lenkijoje – išpuoliai prieš lietuviškus užrašus 

    Lenkijos Punsko savivaldybėje, kur gausu lietuvių gyventojų, pirmadienio naktį raudonos ir baltos spalvos dažais užtepti lietuviški miestelių ir kaimų pavadinimai, išpaišyti lenkų nacionalistų organizacijos ženklai, pranešė miestelio vadovas.
    „Šįryt pastebėjome, kad bent 12 vietovių lietuviški užrašai užtepti raudona ir balta spalvomis ir nupieštas ženklas - pakelta ranka su kalaviju“, - BNS sakė miestelio viršaitis Vytautas Liškauskas.
    Nuniokotas ir Punske esantis paminklas, skirtas pirmojo lietuviško vaidinimo šimtmečiui. Ant jo esantis užrašas taip pat užpaišytas balta ir raudona spalvomis, parašytas žodis „Falanga“. Taip vadinosi anksčiau veikusi radikali dešinioji lenkų nacionalistinė organizacija. Kalaviją laikanti ranka - šios organizacijos simbolis.
    „Čia buvo suplanuota, organizuota akcija. Pavienių vandalizmų atveju būta ir anksčiau, bet čia organizuoti veiksmai - važiuota po savivaldybę ir dažyta“, - kalbėjo V.Liškauskas.
    Apie incidentus bendruomenė pranešė policijai.
    Remiantis Lenkijos tautinių mažumų įstatymu, Punsko savivaldybėje 2009 metais pakabinti ženklai, kuriuose miestelių pavadinimai parašyti ir lenkiškai, ir lietuviškai.
    Lietuvos ambasados Lenkijoje interneto svetainėje rašoma, kad Lenkijoje šiuo metu yra apie 15 tūkst. lietuvių kilmės gyventojų. Netoli Lietuvos sienos esančioje Punsko savivaldybėje lietuviai sudaro apie 80 proc. gyventojų.

    Alfa.lt 2011-08-22

     

    Achilo sausgyslė pradėta operuoti endoskopiniu būdu


    Dažną profesionalų sportininką varginantis susirgimas – Achilo sausgyslės uždegimas – Kauno klinikose jau antri metai gydomas pažangiu būdu – taikoma endoskopinė operacija, kuri yra mažiau traumuojanti bei palankesnė pacientui už įprastinę.

    Achilo sausgyslės lėtiniai uždegimai, neretai pasibaigiantys sausgyslės plyšimu yra problema, varginanti dažną sportininką, ypač profesionalų. Įvykus sausgyslės plyšimui neretai tenka praleisti visą sezoną. Pasak Kauno klinikų ortopedijos traumatologijos skyriaus gydytojo ir Sporto traumų ir artroskopijų sektoriaus vadovo prof. Rimtauto Gudo, Achilo sausgyslės plyšimai yra didelė trauma sportininkui, ir todėl, kad šito būtų išvengta, taikoma keletas gydymo metodų – visų pirma neoperaciniai metodai.

    Pirmiausia šaliname Achilo sausgyslės uždegimo priežastis. Jų yra labai daug – labai dažnai uždegimai atsiranda dėl kulno anatomijos savybių. Nuo to priklauso, kaip sausgyslė juda pėdos lenkimo ir tiesimo metu. Kadangi sportininkai pradeda sportuoti labai anksti, todėl dar vaikystėje įvyksta Achilo sausgyslės perkrova ir šiek tiek kitaip susiformuoja kulnas, atsiranda kulno išauga, kuri vėliau suaugus ir didėjant krūviams neretai išprovokuoja lėtinį Achilo sausgyslės uždegimą, kuris ir gali baigtis plyšimu“, – sako prof. R. Gudas.

    Tačiau gydant tokius dėl kulno anomalijų sukeltus Achilo sausgyslės uždegimus įvairiomis reabilitacinėmis priemonėmis efekto dažniausiai negaunama, todėl vienintelis pasirinkimas, norint išsaugoti Achilo sausgyslę ir tęsti savo sportinę karjerą, yra operacija.

    Pasak prof. R.Gudo, įprastinis chirurginis Achilo sausgyslės gydymo būdas yra atviroji operacija, kurios metu atliekamas didelis pjūvis, sausgyslė apžiūrima ir pašalinama po ja esanti kulno atauga, sudarant sąlygas Achilo sausgyslei laisvai judėti. Tačiau Achilo sausgyslės kraujotaka yra labai jautri – toje vietoje odos pjūviai nepageidautini, neretai vien dėl šio pjūvio įvyksta audinių nekrozė ir tenka persodinti odą.

    Kauno klinikose jau taikomas naujoviškas Achilo sausgyslės gydymo būdas – endoskopinė operacija, kurios metu pjūviai nenaudojami, o visa operacija atliekama per du mažus pjūvelius su specialia endoskopine aparatūra. Instrumentai ir optinė sistema įvedama per mažus odos pjūvelius ir operacija atliekama vaizdą stebint ekrane.

    Metodo privalumas, kad operuojant šiuo būdu chirurgo matomas vaizdas yra 10 kartų didesnis nei realus. Dėl to operacija ir visos operacinės manipuliacijos atliekamos itin saugiai, o stebint su optikos prietaisais visada galima surasti greta esančias patologijas, kurių atvirų operacijų metu pastebėti nėra galimybės.

    Jau kitą dieną po operacijų pacientams leidžiama laisvai judėti, vaikščioti ir remtis operuota koja, reabilitacija prasideda jau pirmą pooperacinę parą, o sportuoti grįžtama maždaug po 8–10 savaičių.

    Tokių operacijų Kauno klinikų Ortopedijos traumatologijos skyriuje jau yra atlikta apie 10.



    www.alkas.lt 2011 08 21




    V.Landsbergis. Mes turime problemų, tačiau pas mus geriau negu Rusijoje


    Pavasarį Lietuva jau 21-sius metus minėjo Nepriklausomybės dieną. Šiemet – pirmą kartą be vieno iš Lietuvos politikos patriarchų Algirdo Brazausko. Kitas žinomiausias Lietuvos politikas – Vytautas Landsbergis – susitiko su „Sobesiednik“ korespondente Elena Skvorcova ir pamėgino apibendrinti: kokie yra pliusai, ko šalis pasiekė per praėjusius metus.

    - Pats didžiausias pliusas – sugrąžinta laisvė mūsų valstybei, kuriai dabar sukako daug daugiau negu 20 metų, ir tai, kad visus pastaruosius metus Lietuva pati sprendžia savo problemas, be nurodymų ir leidimų iš viršaus. Juk anksčiau mes apskritai beveik nieko nespręsdavome, tik prašydavome leidimo ar vykdydavome tai, kas buvo nusprendžiama kažkurioje kitoje vietoje – ką būtent mes turime daryti, kaip mes turime gyventi, ką būtent mes gaminsime ir kas mums galima, o ko negalima. Tai buvo susiję ir su kultūra, ir su švietimu. Ar mes galime turėti du universitetus? O dvi konservatorijas? Ne, neleidžiama. O kas tas „leidžiantis“? Kita šalis, kuri 1940 metais atėjo ir jėga mus užgrobė. Vakaruose net buvo vartojamas toks terminas – pavergtos tautos (angl. captive).

    Tačiau nelaisvėje laikomas visada svajoja apie laisvę. Kartais stengiasi pabėgti, o kartais, kaip tai nutiko mūsų atveju, paprasčiausiai nueina nuo šeimininko. Mes sulaukėme to, kad susilpnėjus Sovietų Sąjungos diktatūrai devintojo dešimtmečio pabaigoje pradėjome kelti Lietuvai gyvybiškai svarbius klausimus. Iš pradžių pavienės nevyriausybinės grupės, o vėliau iš esmės tai darė Sąjūdis.

    Viso to rezultatas - mes paskelbėme apie atkurtą šalies nepriklausomybę, neprašydami tam jokio leidimo. Net iš Vakarų. Net iš tarptautinių organizacijų. Problemą mes sukūrėme ne tik Gorbačiovui – sukūrėme visiems. Tačiau kito kelio nebuvo.

    - Profesoriau, kaip jūs, su muzika susijęs žmogus, atėjote į politiką? Kodėl staiga?

    - Visas mūsų gyvenimas valdant sovietams buvo persmelktas politikos. Šalintis politikos buvo net neleistina: žmogus, kuris šalinosi oficialiosios politikos, valdžiai atrodė įtartinas. Tačiau politika, kuri buvo leidžiama – tai tik valdžią savo rankose turinčiųjų garbinimas.

    Visi rateliuose vykę debatai prasidėjus perestrojkai iš karto išsiveržė į paviršių. Ir pirmoji partija, atsiradusi Lietuvoje, nepaisant sovietinių įstatymų normos, kad šalyje negali būti jokios kitos partijos, tik SSKP, buvo Žaliųjų partija. Tokią partiją uždrausti buvo sunkiau iš esmės... Toliau dar daugiau: pradėtos kelti švietimo reformos, paminklų apsaugos, istorinės tiesos, gamtosauginės programos ir taip toliau...O svarbiausia tai, kad šios programos nebuvo „nuleidžiamos“ iš viršaus, o kilo iš apačios. Gyvenimas kažkaip keitėsi pats, tiesiog akyse, bet Sąjūdis labai stipriai skatino permainas.

    Mes stovėjome tose pačiose, tačiau nelabai glaudžiose barikadose. Ir kai kas stovėjo pirmose eilėse, o kai kas – gale.

    Vytautas Landsbergis

    Beje, kurį laiką mes taip pat naudojome „perestrojkos“ terminą. Tačiau suvokėme jį savaip. Maždaug 1989 metais aš tai suformulavau taip: mes už pertvarką iki galo. Tai yra, mes nenorime dalinių permainų, kad kai kur bus pataisyta ir tegul ši išklerusi mašina, kurios vardas SSRS, važiuoja toliau. „Perestrojka iki galo“ taip pat reiškė ir tautų laisvę galvoti apie valstybingumo formą, apie gyvenimą be SSRS. Juk mums, trims Baltijos valstybėms, čia glūdėjo dar viena prasmė: ligi 1940-ųjų metų mes buvome pasaulyje pripažintos valstybės, Tautų Sąjungos ir visų tarptautinių organizacijų narės. O po to, kai Europą pasidalijo Hitleris ir Stalinas, mus paprasčiausiai pasiėmė jėga ir prisiskyrė SSRS...

    Beje, pirmoji nuo SSRS „atsiskyrė“ Kompozitorių sąjunga. 1989 metais savo kompozitorių sąjungoje mes priėmėme naują statusą ir tapome Lietuvos kompozitorių sąjunga, o su SSRS Kompozitorių sąjunga paprasčiausiai buvo numatyta bendradarbiauti pagal sutartį.

    - Kodėl 1991-ųjų metų sausio mėnesį Gorbačiovas į Lietuvą įvedė kariuomenę – juk buvo jau visiškai aišku, kad ką nors pakeisti vėlu: respublika pasitraukė iš SSRS sudėties, gal formaliai dar ne, bet faktiškai jau...

    - Paskelbta nepriklausomybė nebuvo „neformalumas“. Mes iš tikrųjų kūrėme valstybę. O jis, aš manau, jau neturėjo visos valdžios savo rankose. Po Vilniuje įvykusio susidorojimo telefonu aš jo paklausiau tiesiai: kas pas jus valdžioje? Jis nieko neatsakė... O ką čia pasakysi? Tiesos pasakyti jis negalėjo, o prisiimti visą atsakomybę už žmonių mirtis... Man atrodo, kad 1985-aisiais metais Gorbačiovą paprasčiausiai išrinko, be viso kito, norėdami sužaisti su Vakarais kažkiek atnaujintos politikos korta bei gauti atitinkamus kreditus.

    O atsakymą į klausimą, kodėl jis įvedė kariuomenę, galima rasti jo buvusio patarėjo, profesoriaus Andrejaus Gračiovo parašytoje Gorbačiovo biografijoje. Vieną skyrių Gračiovas pašventė būtent šio klausimo nagrinėjimui – jis apklausinėjo ir artimus Generaliniam sekretoriui – prezidentui, ir jėgos struktūrose valdžią turinčius žmones... Ir paveikslas tapo visiškai aiškus. Jėgos struktūrų žmonės spaudė Gorbačiovą, kad jis leistų jiems susidoroti su Lietuva, esą, reikalai „nuėjo pernelyg toli“. Išties, mus jau pradėjo pripažinti Vakaruose.... Jis iš pradžių nesutiko panaudoti karinės jėgos, nors jį tikino: Lietuvoje viskas parengta, žmonės nepatenkinti naująja valdžia, reikia tik stuktelėti ir ten viskas sugrius, visi sveikins sovietinės valdžios sugrįžimą... Galų gale Gorbačiovas jiems pasakė: gerai jau, bandykite. Ir vaikinai puolė vykdyti.

    Gerai, kad buvo pralieta nedaug kraujo. Aš manau, kad tai Jelcino nuopelnas – kad SSRS tautos išsiskirstė be didelio kraujo praliejimo.

    - Kodėl Jūs visą gyvenimą nesutarėte su Brazausku – juk Jūs abu buvote nepriklausomos Lietuvos lyderiai?

    - Mes priklausėme skirtingiems senojo elito, galite tai vadinti nomenklatūra, tarpsluoksniams. Kalbant konkrečiai, omenyje aš turiu komunistų administraciją. Vietinėje Komunistų partijoje įvyko skilimas, tačiau ne Brazausko iniciatyva, jis kaip tik norėjo to išvengti. O jį spaudė – jau daug komunistų bendradarbiavo su Sąjūdžiu. Visi jau apsisprendė dėl savarankiškumo. 1989 m. rudenį net Lietuvos komjaunimas paskelbė apie savarankiškumą. O Brazausko vadovaujama partija vis galvojo... Jie jau atrodė juokingai. Tačiau jie nepanoro būti išmesti į šiukšlyną, todėl patį nepriklausomybės principą palaikė. Tai nereiškė, kad Brazausko grupė buvo pasiruošusi kovoti už Lietuvos nepriklausomybę. Manau, jeigu būtų nugalėjusi Gorbačiovo kariuomenė, jie lengvai būtų prisitaikę prie senojo režimo sugrįžimo tikėdamiesi, kad Lietuvai visgi suteiks kokią nors autonomiją su šiek tiek didesnėmis, negu buvo, teisėmis. Save jie įsivaizdavo „realistais“.

    - Vadinasi, Jūs nestovėjote tose pačiose barikadose?

    - Mes stovėjome tose pačiose, tačiau nelabai glaudžiose barikadose. Ir kai kas stovėjo pirmose eilėse, o kai kas – gale.

    Kuo skyrėsi mūsų požiūriai? Pavyzdžiui, kitą dieną po to, kai mes Vilniuje priėmėme sprendimą apie nepriklausomybės atkūrimą (penkis aktus), jis išskrido į Maskvą. Oro uoste jį užkalbino Amerikos korespondentas Billas Kelleris. Brazauskas jam atsakinėjo ( šis interviu yra išspausdintas) nuoširdžiai – jis pasakė, kad vakar buvo priimtas blogas sprendimas, sukelsiantis mums daug sunkumų ar nelaimių... Žurnalistas jo paklausė – betgi Jūs taip pat balsavote už šį neteisingą sprendimą? Brazauskas atsakė: „O mums nebuvo kur dėtis“. Suprantate, jo ir mano smegenyse buvo skirtingos matricos. Jam suprantamiau buvo likti Sovietų Sąjungoje. Galbūt gavus kažkokią autonomiją. Tačiau - sovietinės konfederacijos sudėtyje. Vėliau jie jau atvirai kalbėjo apie konfederaciją.

    Be to, Brazauskas buvo SSRS Aukščiausiosios Tarybos (SSRS AT) ir Liaudies deputatų suvažiavimo deputatas. Pagal idėją jis galėjo Trečiajam suvažiavimui pranešti mūsų nepriklausomybės deklaracijų esmę, tačiau tai padarė kiti. Jo, tikriausiai, apskritai nebuvo Suvažiavime (greičiausiai, jis ten klaidžiojo po partinius kabinetus).

    Maskvoje tuo metu buvo trys mūsų paskirti atstovai, vienas jų pasiekė, kad jam suteiktų žodį ir perskaitė mūsų deklaraciją.

    - Tačiau Jūs abu laikomi Lietuvos nepriklausomybės simboliais... Ar Jūs nesusitaikėte prieš Brazausko mirtį? Kodėl prieš metus Jūs nedalyvavote jo laidotuvėse?

    - Tą dieną aš buvau darbe (aut. – Europos Parlamente), Briuselyje. Man būtų reikėję viską mesti ir skristi į laidotuves, kur šiaip jau niekas manęs nenorėjo matyti... Turiu omeny velionio artimuosius. Aš pasirinkau labai ramų variantą: dėl jo mirties pasisakiau spaudoje bei apie tai, kaip mes atsiminsime Brazauską. O kitą dieną po laidotuvių aš tiesiai iš lėktuvo nuvykau į kapines ir ant jo kapo padėjau vainiką su savo vardu.

    - Kokius dabartinio Lietuvos gyvenimo pliusus Jūs galite išvardinti? Su kokiais sunkumais susiduriate ir su kuo tai susiję?

    Brazausko ir mano smegenyse buvo skirtingos matricos. Jam suprantamiau buvo likti Sovietų Sąjungoje. Galbūt gavus kažkokią autonomiją. Tačiau - sovietinės konfederacijos sudėtyje. Vėliau jie jau atvirai kalbėjo apie konfederaciją.

    Vytautas Landsbergis

    - Dabar, pasibaigus krizei, mums labai nelengva. Pavyzdžiui, teko sumažinti pensijas. Tačiau apie visus šiuos dalykus yra diskutuojama, aiškinama liaudžiai. Kodėl reikėjo taip su pensijomis padaryti? Dėl finansų krizės. Iš esmės žmonės suprato: juk ir gerokai turtingesnės šalys dabar griūva. Tad jeigu mūsų valdžia sąžiningai ir atvirai aiškina, kodėl mažinami atlyginimai (sau taip pat juos sumažino), žmonės kažkaip stengiasi tai suprasti.

    Svarbiausia, kad Lietuva susitvarko su krizės apraiškomis. Mes juk savo ekonomiką iš karto po nepriklausomybės paskelbimo pradėjome grįsti privačios nuosavybės principais, verslo laisve. Rusijai iki to dar buvo labai toli, ir ji iki šiol mums tyčia kuria sunkumų.

    - Įvairiuose komentaruose skaičiau, kad Lietuvoje klesti korupcija. O po to, pavyzdžiui, sužinau, kad vienas jūsų deputatas, užuot dalyvavęs posėdžiuose, buvo Tailande, net ir interneto svetainėje ten kažką demonstravo, o vietoj jo kažkas prabalsavo 13 kartų. Na, ir jis neteko deputato mandato. Jūs tai vadinate korupcija?

    - Taip. Tačiau pas mus yra ir kyšininkavimo, ir „otkatų“. Šis blogis atsirado tada , kai dar valdė buvusieji komunistai, kurie pernelyg jo nepersekiojo. Štai ir išsikerojo. Šiandien su šiuo reiškiniu yra kovojama, tačiau išgyvendinti sunku. Tačiau galima pasidžiaugti, kad per dvejus paskutinius metus Lietuvos pasaulinis kovos su korupcija indeksas padidėjo. O kyšininkaujanti Rusija krenta. Taigi pasaulis viską mato ir vertina.

    Mes be baimės žiūrim į visas opias problemas. Pagal galimybes stengiamės pataisyti. Kai ką pavyksta padaryti. Einame pirmyn, link geresnės visuomenės sistemos. Ir šiame kelyje mes nužingsniavome toliau negu Rusija. Gruzija kovodama su korupcija – dar toliau.

    - Praėjo jau 21 metai, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Tačiau Jūs iki šiol išliekate aštriausiai Rusijos atžvilgiu pasisakantis politikas. Kodėl?

    - Aštriai aš pasisakau ne tik Rusijos atžvilgiu, aš dažnai kritikuoju ir Europos Sąjungą... Stengiuosi būti objektyvus. Aš ne antirusiškas politikas, aš – prieš imperiją. Ir jei Rusija išsaugo imperinius užmojus, aš tai kritikuoju.

    - Kokių imperinių užmojų Rusija turi Lietuvos atžvilgiu? Ar Jūs turite omenyje „Gazprom“ sprendimą padidinti jūsų šaliai dujų kainą?

    - Šitai taip pat. Mums netgi leido atvirai suprasti: mes jus baudžiame už tai, kad jūs laikotės savo nepriklausomos politikos. Kaimynai turi būti paklusnūs, turi tapti satelitais...

    - Kiek man yra žinoma, esmė kitokia: „Gazprom“ nesupranta Jūsų siekio nacionalizuoti vamzdyną, kurio Lietuvai priklauso tik 17 proc. (didžioji jo dalis priklauso „Gazprom“, o antroji žymi vamzdyno dalis – vokiečiams – aut.). Ir todėl nedaro Lietuvai nuolaidų. O Estijai ir Latvijai tokias nuolaidas padarė. Ar ne taip?

    - Tai dar Brazausko laikais vamzdynas buvo parduotas už grašius. Tačiau klausimo apie vadinamąją nacionalizaciją visa esmė yra tai, kad egzistuoja trečiasis ES energetikos direktyvos paketas, kurį Lietuva taip pat pasirašė. O jei pasirašė – pradėjo įgyvendinti. Tai reiškia, kad nusprendė atskirti tranzitą nuo žaliavas pardavinėjančio savininko. Tada žaliavas mes galėsime gauti iš skirtingų šaltinių. Taip pat produktus. Viso to rezultatas – atsiranda energetinė rinka. O rinka - jau ne tai, kad yra vienas pardavėjas ir vienas pirkėjas, mokantis tiek, kiek iš jo pareikalaujama, todėl, kad neturi kur dėtis.

    - Ginčytinas klausimas – jeigu egzistuoja privačios nuosavybės institutas, tai bandymas ką nors nacionalizuoti atrodo labai jau bolševikiškai. O kodėl sustabdėte Ignalinos AES (beje, dar gerokai iki Fukušimos)? Juk dabar Lietuva, atrodo, turi rimtų problemų su energetika...

    - Na, taip tiktai kalba. ES – ne bolševikai. Žinoma, Rusija siūlė – parduokite mums Ignaliną ir neturėsite galvos skausmo. O jie šeimininkautų visoje mūsų energetikos sistemoje... ir pamirškite apie ES. Tačiau reikalas yra štai koks. Ignalinos AES paprasčiausiai paseno technologiškai – artėjo laikas ją uždaryti. Tai turėjo būti padaryta keleriais metais vėliau. Tačiau taip jau sutapo, kad mes įstojome į Europos Sąjungą, o pagal sutartį su ES, mes privalėjome neturėti tokių grėsmių, kaip veikianti Černobylio tipo AES. Taigi stotis bet kokiu atveju turėjo būti uždaryta. Aš taip pat dalyvavau aptariant, kokiomis sąlygomis tai turi būti padaryta. Žinoma, mes savo lėšomis negalėjome uždaryti Ignalinos AES. Mes neturime tokių išteklių. Ir tada aš komisarui pasakiau: „Nejaugi jūs norite priimti mus į ES kaip visiškai neturtingą šalį, prasiskolinusią visiems šimtui metų į priekį? Be to, prasiskolinusią išimtinai vien tik todėl, kad neturėdama tam pinigų, buvo priversta uždaryti AES? Jūs norite tokios mūsų narystės, taip?“ Tada mums pasakė – mes jums padėsim. Mes sudarėme sutartis, kuriose aiškiai parašyta – kiek ES subsidijuoja tiesiogiai, kiek duos donorų fondas...

    - Tai jums užtenka savos elektros energijos?

    - Ne, mes perkame. Aš pamenu vieną 1990 metais įvykusį pokalbį Maskvoje. Nikolajus Ryžkovas, SSRS ministras pirmininkas, manęs paklausė: „Jūs gi neturite energetikos, iš kur jūs gausite kuro, kaip jūs be mūsų galėsite gyventi?“ Aš jam atsakiau: „Yra daug šalių, neturinčių ko nors savo ir nesančių Sovietų Sąjungos sudėtyje. Tačiau jos užsidirba kažkuo kitu ir perka tai, ko joms reikia. Tikriausiai, ir mes sugebėsime taip gyventi“.

    Šiandien mes gyvename pereinamuoju laikotarpiu. Lietuva pasitraukė iš pūvančios sistemos ir iš visų jėgų stengiasi pasveikti. Mūsų ekonomika pradeda atsigauti. Per krizę iš šalies išvažiavo daug žmonių. Tai tiesa. Tačiau ne visi jie ten yra laimingi... Jie stebi, kaip Lietuvoje susiklostys situacija, ir ne vien ekonominė situacija. Jiems svarbu, kad šalyje viskas būtų gerai su žmogaus teisėmis, kad teismai priiminės teisingus nuosprendžius. Taip, mes turime problemų. Tačiau šiandien pas mus geriau negu Rusijoje – ir tai mūsų skirtumas. Deja, ne visada toks principinis skirtumas, kaip mums norėtųsi. Pavyzdžiui, pas jus nėra rinkimų. O pas mus yra. Galų gale, čia ne visada iš anksto žinoma, kaip jie baigsis. Tačiau ir pas mus, deja, būna, kad perka balsus ir spaudą, gąsdina liudininkus...

    Neseniai aš prisiminiau velionio Lietuvos kardinolo Vincento Sladkevičiaus žodžius. 1989 metų pradžioje, prasidėjus „perestrojkai“, atsirado viltis iš esmės atsinaujinti, o iš Maskvos pasigirdo lozungai „Į Europą eikime kartu!“ ir panašiai. Jis tada pasakė labai paprastai: „- Tegul Gorbačiovas eina savo keliu. O Lietuva eis savuoju.“

    - Ir Lietuva nuėjo savo keliu...

    - Kas galėtų paprieštarauti.

    Sobesednik.ru“, 2011 birželio 30 d.

     

    www.DELFI.lt 2011 rugpjūčio mėn. 20 d.

  • del A Sakalausko paminejimo

    Vilniuje ir Alytuje minimos 20-osios savanorio A.Sakalausko žūties metinės

     

    Šios savaitės pabaigoje Lietuvoje vyksta paskutine Lietuvos okupacijos auka vadinamo savanorio Artūro Sakalausko 20-osioms žūties metinėms skirti renginiai.

    A.Sakalauskas 1991-ųjų rugpjūčio 21 dieną žuvo gindamas Aukščiausiosios Tarybos rūmus.

    Penktadienį popiet Alytaus Šv. angelų sargų bažnyčioje bus aukojamos Šv. mišios, vyks pagerbimo ceremonija prie A.Sakaulausko kapo bei prisiminimų popietė Alytaus miesto teatro mažojoje salėje.

    Vilniuje šiam minėjimui skirti renginiai numatomi sekmadienį.

    Jie prasidės Šv. mišiomis Lietuvos kariuomenės Šv. Ignoto bažnyčioje, vėliau Seimo parodų galerijoje bus atidaryta paroda "Lietuvos laisvės gynimas 1991 m. rugpjūtį".

    15 val. Seimo Kovo 11-osios salėje rengiamas iškilmingas minėjimas-diskusija "1991 metų rugpjūčio pučas ir jo žlugimas Maskvoje, prisidėjęs prie atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimo", o vakare - iškilminga rikiuotė ir A.Sakalausko pagerbimo ceremonija žūties vietoje, prie paminklinio akmens.

    A.Sakalauskas 1991 metų sausį, kai Sovietų Sąjunga karine jėga bandė nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, prisiekė Lietuvos Respublikai ir tapo kariu savanoriu. Jis žuvo 1991 metų rugpjūčio 21 dieną gindamas Aukščiausiosios Tarybos rūmus.

    Tą dieną sovietų armijos provokacijos metu Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmų prieigose įvyko Lietuvos savanorių susirėmimas su sovietų armijos specialiosios paskirties dalinio kariais, kurie automobiliu įsiveržė į karių savanorių saugomą teritoriją prie pirmojo posto A.Goštauto gatvėje. Besippriešindami dar du Alytaus rinktinės savanoriai buvo sužeisti.

    Po mirties A.Sakalauskas buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu, Vyčio Kryžiaus ordino žvaigžde, Sausio 13-osios atminimo ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos nario ženklu.

    Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo neleidžiama.

     

    Www.bernardinai.lt 2011 – 08 – 19

     

     

    Gintaras Aleknonis. Demokratija nėra verslas

     

    Skaudžioje baltarusių žmogaus teisių gynėjų duomenų paviešinimo istorijoje mes kaip visada darome tą pačią klaidą – kažkodėl įsivaizduojame, kad atsidūrėme pasaulio dėmesio centre, ir lyg jaunamartė jaudinamės, ką apie mus pasakys pasaulis.

    Suvokti save tarptautiniame kontekste iš tikrųjų svarbu, bet nėra gerai, kai tariama užsienio nuomonė tampa svarbiausiu ir kone vieninteliu vertinimo kriterijumi. Iš klaidų turėtų pasimokyti ne tik biurokratinė sistema. Reiktų paklausti, kaip ta sistema tarnauja Lietuvai ir jos žmonių interesams.

    Tiesą sakant, duomenų perdavimo Minskui byla yra logiška šio dešimtmečio mūsų politinės raidos išdava. Per pastaruosius kelerius metus tik pradėjome gydyti įsisenėjusias visuomenės negalias, bet ne visur ir ne visada spėjame. Šiandien reiktų atkreipti dėmesį bent į keturis svarbius dalykus.

    Pirma, Lietuva per du nepriklausomybės dešimtmečius taip ir neišmoko būti lygiavertė bendradarbė. Už gyvybiškai svarbią pergalę narystės NATO ir Europos Sąjungos lenktynėse mums dažnai teko mokėti savo orumu. Tai buvo neišvengiama auka, bet, ko gera, labiausiai mūsų savivokai pakenkė vadinamoji lyderystės politika, kuri ne tik iš užsienio politikos, bet ir apskritai visuomeninio gyvenimo išstūmė lygiaverčio bendravimo principą.

    Mes neišmokome kalbėti ir elgtis oriai – sugebame bendrauti tik arba nusižemindami, arba keikdami ir žemindami kitus. Skaudu pripažinti, bet CŽV kalėjimų istorija ir duomenų perdavimas Minkui yra skirtingos tos pačios monetos pusės. Sukūrę valstybės valstybėje sistemą iki šiol nesugebame suprasti tikrosios kardinolo Richelieu posakio „Tikslas pateisina priemones“ prasmės.

    Antra, neturime pamiršti, kad kaimynų nesirenkame, daryti įtaką jų padorumui ir demokratiškumui beveik negalime, todėl turime elgtis pragmatiškai, bet principingai. Su Baltarusija mūsų teisinis bendradarbiavimas iki šiol vyko rusų kalba. Kodėl mes taip savo noru nedemokratiniam partneriui suteikiame pranašumą? Iki šiol Baltarusijos (ar Rusijos) pareigūnai siųsdami mums teisinės pagalbos prašymus daug negalvodavo – koks skirtumas į ką kreiptis: Polocką, Smolenską ar Vilnių. Pereidami prie anglų kalbos labai daug laimėtume. Įgytume praktikos, ir kitą kartą arešto orderio kokiam nors Golovatovui vertimas būtų rutina, o ne stresas. Atsivertų platesnės karjeros galimybės Vakarų kalbas ir kultūrą pažinusiam jaunimui, o svarbiausia – vaduotumėmės iš mažojo brolio komplekso. Bendradarbiavimo kalba nėra smulkmena, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Kai Šaltojo karo metais Sovietų Sąjunga ir Jungtinės Valstijos pradėjo bendradarbiauti kosmoso tyrimuose, buvo sutarta, kad amerikiečių astronautai kalbės rusiškai, o rusai – angliškai. Taip buvo ne tik sukurta politinio korektiškumo iliuzija, bet ir sumažinta nesusipratimų tikimybė.

    Trečiasis skaudus šios istorijos paskatintas praregėjimas – mūsų teismai dar netapo teisingumo saugikliu. Turime pasidžiaugti, kad vienas Lietuvos bankas elgėsi principingai ir A. Beliackio duomenis išdavė tik teismo sprendimu. Būtent Lietuvos teisme, o ne Teisingumo ministerijoje turėjo prasidėti ir baigtis baltarusių žmogaus teisių gynėjo duomenų paviešinimo byla.

    O viskas vyko kaip toje garsiojoje Drąsiaus Kedžio dukrelės atėmimo iš Neringos Venckienės istorijoje. Tuomet aklam įstatymo (o gal užsakymo) vykdymui pasipriešino Garliavoje susirinkusi minia. A. Beliackio nuo Lietuvos teismo sprendimo niekas neapgynė. Ir tie, kurie vakar niekino violetinę minią bei reikalavo aklai vykdyti teismo sprendimą, šiandien lygiai taip pat, kaip tie iš visos Lietuvos į Garliavą susirinkę žmonės, gina baltarusių aktyvistą nuo Lietuvos teismo sprendimo.

    Ketvirtoji baltarusių kovos pamoka – pinigai. Irakas ir Afganistanas tik dar kartą patvirtino seną tiesą, jog demokratijos negalima atnešti durtuvais ar tankais. Bet demokratijos negalima ir nupirkti ar parduoti. Nežinia kiek demokratijos plėtrai padeda, o kiek ją kompromituoja per Lietuvos-Baltarusijos sieną nelegaliai plaukiantys ir su kontrabanda besimaišantys dešimtys ir šimtai tūkstančių ar milijonai ir milijardai – priklausomai nuo to, kokia valiuta skaičiuosi.

    Naivus šiandienos moksleivio klausimas, o kiek kainavo bilietas į Sąjūdžio mitingus, kiekvienam, stovėjusiam Baltijos kelyje, kelia liūdną šypseną. Nejaugi per dvidešimt metų pamiršome, kad kova už demokratiją nėra pelningas verslas?

    Neseniai vieno sovietmečio laikų disidento paklausiau: „O iš kur jūs gaudavote pinigų savo veiklai?“ Andrejaus Sacharovo ir Jelenos Bonner bendražygis nustebo – mes apie pinigus nekalbėdavome, mes kalbėjome apie idėjas, apie laisvę.

     

    www.bernardinai.lt 2011 – 08 – 18



     

    D.Radzevičius. Lenkiški gatvių pavadinimai ir abipusė pagarba. Kaip šauksi, taip ir atsilieps

     

    Šiandien (rugpjūčio 16 d. – Alkas.lt pastaba) teko lankytis ligoninėje. Vos per pusę valandos Santariškių ligoninėje priėmimo skyriuje apsilankė bent keletas žmonių, kurie prie langelio kreipėsi informacijos ne valstybine lietuvių kalba. Rusiškai ir rusiškai/lenkiškai. Panašu, kad visi jie buvo nuolatiniai Lietuvos gyventojai. Greičiausiai, net mūsų šalies piliečiai. Kai kuriuos atsakymus lietuvių kalba jie puikiai suprato, tačiau vis tiek toliau kalbėjo ne valstybine kalba. Kodėl?

    Į šį klausimą bandžiau sau atsakyti gana ilgai. Juk jei supranti lietuvių kalbą, gyveni Lietuvoje, esi jos pilietis, tuomet turėtum žinoti, kad mūsų Konstitucija ir kiti įstatymai aiškiai nurodo, kad valstybinė kalba – lietuvių? Dar daugiau, įstatymai įpareigoja valstybės piliečius gerbti ir saugoti SAVO valstybinę kalbą. Nebūtina jos mylėti. To gal būtų ir per daug. Bet gerbti – tai yra minimumas, kurio kiekvienas šalies pilietis privalo laikytis. Kitaip kyla paprastas klausimas – ar valstybės simbolių ir Konstitucijos negerbiantis pilietis apskritai gerbia valstybę ir ar jis nusipelno būti tos valstybės piliečiu?

    Šis klausimas ir toks pasamprotavimas man ne šiaip sau ėmė lįsti į galvą. Savaitgalį teko žiūrėti keletą filmų. Vienas jų apie tai, kaip tampama JAV piliečiu, jei esi atvykėlis ir laimėjai, tarkime, „žalią kortą”. Neįsivaizduojamas toks procesas, jei žmogus net elementariai nekalbėtų angliškai ir nesuvoktų, kas parašyta JAV Konstitucijoje. Teko žiūrėti ir filmą apie Prancūziją. Mačiau, kokia brangi ši kalba šios šalies piliečiams. Net ir atvykusiems iš kitų šalių, kur žmonės kalba visai kitomis kalbomis

     

    Savaitgalį taip pat teko bendrauti su dviem emigrantais iš Lietuvos ir Latvijos. Abu jie gyvena Anglijoje. Ten ir dirba. Ir anglų kalba kalba. Jie pasakojo, kad kartu su jais fabrike dirba ir nemažai kitų atvykėlių iš Rytų Europos. Dauguma jų susikalba anglų ir/ar rusų kalbomis. Tačiau darbe paprastai jiems tenka bendrauti ne anglų kalba, o… lenkų. Mat, keli vyresnieji vadybininkai/prižiūrėtojai yra kilę iš Lenkijos ir jie „pasirūpino”, kad pavaldiniai vis dažniau kalbėtų lenkiškai. Net užrašai ant sienų, kurie numato fabrike kai kurias pareigas darbininkams, parašyti dvejomis kalbomis – lenkų ir anglų. Lietuviškų užrašų nėra, nors lietuvių dirba ir nemažai. Latviškų – taip pat.

    O tuomet ir vėl prisiminiau savo gimtąją lietuvių kalbą. Ir jos vaidmenį MŪSŲ šalies gyvenime. Ko čia norėti iš užsienio šalių? Juk jie turi savo kalbas ir savo įstatymus. Ir tegul jie rūpinasi savo kalba.

    Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalis nustato, jog Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybinė kalba – lietuvių kalba. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarime pabrėžtas lietuvių kalbos kaip konstitucinės vertybės statusas ir svarba, taip pat privalomas lietuvių kalbos vartojimas viešajame Lietuvos gyvenime.

    Tačiau Vilniaus rajono valdžia bando skųstis, kad jos žmonės jų neklauso ir nenori nuimti iškabų lenkų ar rusų kalbomis. Vilniaus apygardos administracinis teismas dar 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu įpareigojo Vilniaus rajono administracijos direktorių per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pakeisti gatvių pavadinimų lenteles Vilniaus rajono savivaldybėje. Deja…

    Vyriausybės atstovo tarnyba yra atlikusi tyrimą Vilniaus rajono savivaldybėje. Ji nustatė, kad Vilniaus rajono savivaldybėje Pikeliškėse – Paberžės gatvėje, Maišiagaloje – Jogailos, Paberžės, Mokyklos, Naujojoje, Kooperatyvinėje, Algirdo ir Vilniaus gatvėse, Sudervėje – Kernavės ir Vilniaus gatvėse, Ažulaukėje – Nemenčinės gatvėje, Nemenčinėje – Švenčionių ir Kardinolo H. R.Gulbinovičiaus gatvėse, Buivydžiuose – Šv. Jurgio ir Bažnyčios gatvėse, Mostiškėse – Laisvės, Mokyklos, Linksmojoje, Naujojoje, Sodų, Baltarusijos ir Medaus gatvėse, Lavoriškėse – Liepos gatvėje gatvių pavadinimų lentelės yra iškabintos ne tik lietuvių, bet ir rusų, lenkų kalbomis. Žinoma, tai prieštarauja Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsniui.

    Tačiau tai, kad kai kurie Vilniaus rajono savivaldybės gyventojai kategoriškai atsisako keisti gatvių pavadinimų lenteles, net ir teismo nuomone, nėra pagrindas netenkinti Vyriausybės atstovo prašymo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Teismas net nurodė, kad savivaldybė, nustačiusi, jog kai kurie asmenys sudaro kliūtis gatvių pavadinimų lentelių keitimui, turi teisę spręsti dėl atitinkamų teisinių poveikio priemonių jiems taikymo pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą ir kitus teisės aktus, kreiptis pagalbos į kitas kompetentingas institucijas.

    Tačiau tikėtis, kad Vilniaus rajono valdžia nuoširdžiai dirbtų visuomenei ir vadovautųsi Lietuvos įstatymais bei gerbtų Lietuvos teismų sprendimus – naivu. Paaiškinsiu, kodėl taip manau.

    Keletą kartų šiandien skaičiau Vilniaus rajono savivaldybės pranešimą spaudai „Lietuviškoji Temidė ir lenkiški užrašai„. Vėl ir vėl skaitydamas šį pavadinimą vis labiau bandžiau suprasti, kodėl Vilniaus rajono valdžios sukurptame lietuviškame tekste priešpastatoma LIETUVIŠKOJI temidė, LENKIŠKIEMS užrašams? Juk ir Temidė, ir užrašai – Lietuvoje. Ir jie turi tarnauti Lietuvai ir jos piliečiams. Žmonėms, kurių valstybinė kalba – lietuvių. Ir tekste randu vieną mano dėmesį sukausčiusią pastraipą:

    Viešosios tvarkos skyriaus darbuotojai nuvyko į rajone esantį Mostiškių kaimą, kurio dalis gyventojų ant savo privačių namų turi – šalia lietuviško – lenkų kalba parašytą gatvės pavadinimą. Darbuotojai informavo gyventojus apie teismo priimtą nutartį bei apie būtinybę nukabinti užrašus lenkų kalba. Nė vienas gyventojas nesutiko pašalinti užrašo lenkų kalba. Tiek Vilniaus rajono savivaldybė, tiek gyventojai mano, kad teisę į dvikalbius gatvių pavadinimus tautinėms mažumoms užtikrina Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija, kurioje įtvirtinta, jog šalys (…) visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengiasi daryti taip pat ir mažumos kalba“.

    Mane šokiravo Vilniaus rajono savivaldybės pozicija, kurią jie reiškia VISŲ rajono gyventojų ir VISOS rajono savivaldybės vardu. Ir jie teigia, kad jie palaiko ir gina dvikalbius užrašus. Ne tuos, kurie užrašyti valstybine lietuvių kalba ir kuriuos įpareigoja gerbti įstatymas bei teismas. O tuos, kuriuos „mano” esant geresnius už lietuviškus.

    Ar iš tiesų visi rajono gyventojai, ir visi savivaldybės tarybos nariai mano taip pat? Tikrai žinau, kad taip nėra. Ne vienas Vilniaus rajono gyventojas man yra pasakęs priešingą poziciją. O kai kas dėl t

    Dar daugiau, skaitydamas pranešimą randu dar vieną dalyką. Rašoma, kad Vilniaus rajono „merė vis tik tiki, kad dvikalbių užrašų klausimas bus išspręstas tautinių mažumų naudai”.

    Anksčiau ir aš tikėjau. Dabar jau vis mažiau tikiu. Nes tikrai žinau, kad negaliu aš gerbti to žmogaus vertybių, kuris negerbia manųjų. jei Vilniaus rajono merei iš esmės yra nusispjauti į Lietuvos Konstituciją ir įstatymus, kurie saugo ir gina mūsų šalies vertybę – lietuvių kalbą, tai kaip aš ir kiti Lietuvos piliečiai gali gerbti užrašus kitų šalių ir tautų kalbomis Lietuvoje?

    O jei lenkų kilmės Lietuvos pilietis negerbia valstybinės lietuvių kalbos, atsakykite man, Vilniaus rajono mere, kaip gali būti gerbiama tokio piliečio teisė Lietuvoje viešajame gyvenime kabinti gatvių užrašus lenkų kalba? Kaip galima užsitarnauti žmogaus pagarbą, negerbiant to žmogaus? Aš tokio atsakymo nežinau. Ir kol manęs neįtikinsite, kad tai įmanoma, nesileisiu ir neleisiu, kad būtų trypiama ir mindoma MŪSŲ Lietuvos valstybinė lietuvių kalba.

    O jei Vilniaus rajono valdžios dalis atstovų bando bet kokia kaina vengti atsakomybės už Lietuvos įstatymų pažeidimus ir atvirai demonstruojama nepagarbą lietuvių kalbai ir piliečiams Lietuvoje, tai nepykite, Vilniaus rajono valdžiažmogiai, tai kalbėti apie kokias nors insinuacijas „dėl dvikalbių užrašų klausimas bus išspręstas tautinių mažumų naudai” – gerokai per anksti. Jūs (tikrai ne visi), deja, Lietuvos valstybinės kalbos negerbiate. Kai išmoksite gerbti ją, tada sulauksite ir mano pagarbos lenkų ar kuriai kitai užsienio kalbai, kuri yra artima tautinėms mažumoms Lietuvoje.

    Ir jei jau visai atvirai, tai turėdamas daug bičiulių ir gerų pažįstamų, kurių gimtoji kalba yra lenkų, rusų ar anglų, tvirtai žinau, kad šie žmonės nusipelno didelės mano pagarbos, todėl niekada nereikalauju iš jų kalbėti lietuviškai, o visuomet kalbu jų gimtąja kalba. Ir tai darau todėl, kad dauguma jų mūsų pažinties dieną yra man pasakę, kad, deja, jie nemoka lietuvių kalbos ir labai man pavydi, kad aš moku daugiau kalbų už juos. Visuomet gerbiau ir gerbsiu žmones, kurie pagarbą užsitarnauja paprastu būdu – be jokių jėgos pozicijų.

    Todėl su malonumu galiu lenkų kalba pacituoti mano gerbiamą Lietuvos pilietį Ryšardą Maceikianecą:

    Nam wszystkim bez wyjątku – mówiącym po litewsku, polsku, rosyjsku, jidysz, białorusku i w innych językach obywatelom – dziś i w przyszłości Litwa powinna być najważniejsza. Bo to nasza Ojczyzna, bo to kraj naszego obywatelstwa.

    Litwa ma dziś niełatwy okres i jest w potrzebie. Ma więc prawo oczekiwać od nas – jako obywateli, jako swoich dzieci – wszechstronnego wsparcia, promocji oraz pracy na jej rzecz, a tym bardziej życzliwego słowa. Powyższe winno być dziś na planie pierwszym naszego myślenia i działania.

    Jako ludzie i obywatele nie mamy też prawa obojętnie obserwować jak w atmosferze nieżyczliwości wobec Litwy, dwulicowości, krętactwa i cwaniactwa dorastają nam młodzi litewscy Polacy, gdy za przywódców i moralne wzory im się narzuca osobników pozbawionych jakichkolwiek zasad i skrupułów.”

    Specialiai neversiu šio teksto iš lenkų kalbos. Interneto dienoraštyje to daryti nebūtina.

    O štai užsikabinti Lietuvoje gatvių pavadinimus užsienio kalba spjaunant į šalies piliečius ir jų vertybę – lietuvių kalbą ir vėliau dar reikalauti „įteisinti” tokią savivalę – mažų mažiausiai negarbinga.

     

    www.alkas.lt 2011 08 19



     

    Teismas: pavardės dokumentuose turi būti rašomos lietuviškais rašmenimis

     

    Pavardės dokumentuose turi būti rašomos lietuviškais rašmenimis, nusprendė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, ir atmetė Malgožatos Runevič-Vardyn (Malgorzata Runiewicz-Wardyn) ir Aukašo Pavelo Vardyno (Aukasz Pawel Wardyn) ieškinį dėl įpareigojimo pakeisti civilinės būklės aktų įrašus.

    Pareiškėjai prašė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyrių pakeisti įrašą pareiškėjos gimimo liudijime ir vietoj nurodyto vardo ir pavardės "Malgožata Runevič" įrašyti "Malgorzata Runiewicz", atitinkamai išduoti naują gimimo liudijimą, pakeisti įrašą išduotame santuokos liudijime, vietoj pareiškėjos vardo ir pavardės iki santuokos sudarymo "Malgožata Runevič" įrašyti "Malgorzata Runiewicz". Pareiškėja taip pat pageidavo vietoj pavardės po santuokos sudarymo "Runevič-Vardyn" įrašyti "Runiewicz-Wardyn" bei išduoti naują santuokos liudijimą.

    Pareiškėjai teigė Belgijoje patiriantys nepatogumų, kadangi sutuoktinių pavardės nurodomos skirtingai, kyla problemų atsiimant korespondenciją, tvarkant banko sąskaitas, užsisakant viešbučius.

    Nagrinėdamas šią bylą, teismas buvo kreipęsis ir į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą su prašymu priimti preliminarų nutarimą, ar pavardžių rašymas lietuviškais rašmenimis neprieštarauja Europos Bendrijos Sutarties normoms.

    Šis teismas išaiškino, kad nedraudžiama atsisakyti pakeisti bendrą Sąjungos piliečių sutuoktinių pavardę, kuri įrašyta vieno iš šių piliečių kilmės valstybės narės išduotuose civilinės būklės aktų liudijimuose, laikantis tos valstybės rašybos taisyklių su sąlyga, jei atsisakymas šiems Sąjungos piliečiams nesukelia rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų, o tai turi nustatyti teismas, pateikęs prašymą priimti preliminarų sprendimą. Jei atsisakymas sukelia tokių nepatogumų, prašymą priimti preliminarų sprendimą pateikęs teismas taip pat turi patikrinti, ar toks atsisakymas yra būtinas siekiant apsaugoti nacionalinės teisės aktais ginamus interesus ir yra proporcingas teisėtai siekiamam tikslui.

    Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas pripažino, kad skirtingas pareiškėjos vardo ir pavardės rašymas įvairiuose dokumentuose kelia pareiškėjai tam tikrą nepatogumą, susijusį su asmens tapatybės įrodymu. Tačiau teismas pabrėžė, kad nepatogumus dėl to, kad pareiškėjos gimimo liudijime jos vardas ir pavardė nurodyti lietuviškais rašmenimis, o mokslinėje bendruomenėje ji yra atpažįstama lenkiškais rašmenimis užrašytu vardu ir pavarde, pareiškėja sau susikūrė pati, nes, turėdama jos tapatybę patvirtinantį dokumentą su lietuviškais rašmenimis užrašytu vardu ir pavarde, ji pati pasikeitė Lenkijoje savo gimimo liudijimą ir mokslo įstaigose nurodydavo savo vardą ir pavardę lenkiškais rašmenimis.

    "Po santuokos sudarymo pareiškėjai kylantys nepatogumai yra objektyvaus pobūdžio, nepriklausantys nuo jos valios. Tačiau šiuo atveju sunkumai, kylantys pareiškėjams bendrai registruojantis į konferencijas, užsisakant viešbutį, rezervuojant lėktuvo bilietus, atidarant bendras banko sąskaitas, sudarant teisines sutartis, atsiimant pašto korespondenciją už kitą sutuoktinį, atliekant kitus veiksmus sutuoktinio pavedimu arba registruojant vaiką į darželį ar mokyklą, išsprendžiami pateikiant papildomus dokumentus: Lietuvoje išduotą santuokos liudijimą ir jo vertimą į atitinkamą kalbą", - konstatavo teismas.

    Teismas nesutiko su pareiškėjų prašymu šiuo atveju atsisakyti taikyti nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašybą, nuostatas, kaip prieštaraujančias ES teisei. Esą darytina išvada, kad šiuo atveju nacionalinės teisės reglamentavimas neprieštarauja ES teisės reglamentavimo sričiai ir pareiškėjams nėra sukeliami rimti administraciniai, profesiniai ir asmeniniai nepatogumai.

     

    www.ve.lt 2011-08-18



     

    Žalgirio“ arenos atidarymo mače lietuviai nepaliko vilčių ispanams

     

    Antrąją pergalę draugiškų rungtynių cikle iškovojo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė, kuri „Žalgirio“ arenoje 86:76 nugalėjo Ispanijos krepšininkus.

    Dvitaškiu mačą pradėjo S. Jasaičio taiklios baudos į kurias M. Gasolis atsakė dėjimu (2:2), tačiau D. Songailos 4 taškai iš eilės leido mūsiškiams truktelėti į priekį – 6:2. Nors R. Fernandezas dar kartą sudrebino krepšį dėjimu (4:6), bet lietuviai laimėjo atkarpą 7:0 (13:4) ir privertė S. Scariolo šaukti minutės pertraukėlę.

    Po pasitarimo svečiai atsigavo. Kibiau gintis pradėję Europos čempionai per pusę sumažino deficitą – 14:19. Kėlinio pabaigą sėkmingiau sužaisti pavyko aikštelės šeimininkams, kurie po pirmųjų dešimties žaidimo minučių turėjo 6 taškų pranašumą – 25:19.

    Antrajame ketvirtyje sužaidus 4 minutes Lietuvos komandos persvara siekė 5 taškus (31:26), bet tuomet S. Jasaitis ir M. Kalnietis pataikė po tritaškį ir skirtumas tarp komandų pirmą kartą šį vakarą tapo dviženklis – 37:26.

    Po reklaminės minutės pertraukėlės P. Jankūnas pratęsė tolimų metimų krušą, o dvitaškį pridėjo M. Kalnietis – 42:26. Ispanai sugebėjo kiek pristabdyti mūsiškius ir sumažinti deficitą (31:42), o tai labai nepatiko K. Kemzūrai, kuris sušaukė pasitarimą.

    Gavę pylos nuo savo trenerio aikštelės šeimininkai įmetė 6 taškus be atsako (48:31) ir privertė jau S. Scariolo prašyti minutės pertraukėlės. Įpusėjus rungtynėms lietuviai pirmavo 50:33.

    Po didžiosios pertraukos aikštelėje toliau dominavo mūsiškiai. Sužaidus dvi minutes M. Kalniečio tritaškis skirtumą padidino jau iki 20 taškų – 55:35.

    Ataką baigiantį R. Javtoką pražangą sustabdė M. Gasolis. Rinktinės kapitonas skaudžiai nukrito ant aikštelės parketo ir ilgai nuo jo nesikėlė. Galiausiai atsistojęs aukštaūgis susiėmęs už kairės rankos patraukė į rūbinę.

    Praradę „centrą“ lietuviai kiek sutriko, o tuo pasinaudoję ispanai ėmė tirpdyti deficitą, kuris likus žaisti 3 minutes siekė jau tik 10 taškų – 49:59. Mūsiškių negelbėjo net ir minutės pertraukėlė, po kurios M. Gasolis įsūdė tritaškį, po kurio skirtumas tarp komandų sužaidus tris ketvirčius siekė 7 taškus – 58:65.

    Ketvirtajame kėlinyje ispanai toliau lipo ant kulnų šeimininkams. Svečiams buvo pavykę priartėti iki 5 taškų (62:67), bet spurtas 7:0, kurį vainikavo Š. Jasikevičiaus tritaškis, leido vėl susigrąžinti dviženklį pranašumą (74:62) ir privertė S. Scariolo šaukti pasitarimą.

    Nors Europos čempionai išsigelbėjimui dar turėjo 5 minutes, tačiau per jas nieko sukurti nesugebėjo ir pergalę pirmose rungtynėse „Žalgirio“ arenoje šventė lietuviai.

    Lietuva: Mantas Kalnietis 16 (6 rez. perd.), Simas Jasaitis 13, Jonas Valančiūnas 11, Šarūnas Jasikevičius 9 (5 rez. perd.), Marijonas Petravičius ir Robertas Javtokas po 8, Martynas Pocius 6, Paulius Jankūnas 5, Darius Songaila ir Darjušas Lavrinovičius po 4, Rimantas Kaukėnas ir Mindaugas Lukauskis po 2.

    Ispanija: Pau Gasolis 18 (12 atk. kam., 9 išprov. praž.), Marcas Gasolis 17 (8 atk. kam.), Rudy Fernandezas 10, Juanas Carlosas Navarro 9 , Ricky Rubio 8.

     

    Alfa.lt 2011-08-18

  • sikaltėlių įskaitą“. Baigęs Alytaus 5 ąją vidurinę mokyklą, A. Sakalauskas bandė stoti į Žemės ūk

    Už Lietuvos laisvę atidavęs gyvybę

     

    Skaičiuojame jau dvidešimtąjį rugpjūtį nuo neramiųjų 1991–ųjų. Dvidešimtąjį kartą minėsime Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo gynėjo, Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) Alytaus rinktinės kario savanorio Artūro Sakalausko žūtį. Jauno žmogaus, kuris laikydamasis priesaikos negailint jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę ir jos nepriklausomybę, 1991 m. rugpjūčio 21 d. buvo pakirstas klastingos okupanto kulkos.

    Šia proga norėčiau dar kartą priminti trumpo, bet ryškiai sušvitusio A. Sakalausko gyvenimo faktus. A. Sakalauskas gimė 1963 metų spalio 22 dieną Alytuje. Nuo vaikystės jis mėgo klausytis savo senelio, 1919 metų Lietuvos savanorio Antano Letkausko prisiminimų apie to laikotarpio Lietuvą, skaityti senelio bibliotekoje esančią sovietų uždraustą tarpukario Lietuvos literatūrą.

    Galbūt tai ir paskatino ryžtis dar paauglystėje išreikšti savo pilietinę poziciją. Artūro mama Genovaitė Sakalauskienė prisimena: „Besimokant šeštoje ar septintoje klasėje, į namus atėjo auklėtojas ir papasakojo, kad vasario 16-ąją, Artūras su dviem klasės draugais buvo pastebėtas mokykloje klijuojantis trispalves vėliavėles ir raštelius „už laisvą Lietuvą“ ant kabinetų durų. Mokyklos direktorius ponas Baublys, nenorėdamas rizikuoti savo karjera, „išpūtė“ tą įvykį ir apie mokinių poelgį žinias perdavė Alytaus milicijos vaikų kambario poskyriui. Artūras, aš ir vyras buvome iškviesti į miliciją.“ Po šio įvykio A. Sakalauskas, pagal tuometinę tvarką, buvo įtrauktas į „Nepilnamečių nusikaltėlių įskaitą“.

    Baigęs Alytaus 5 ąją vidurinę mokyklą, A. Sakalauskas bandė stoti į Žemės ūkio akademiją, tačiau pritrūko pusės stojamojo balo, tad metalo apdirbėjo–surinkėjo specialybę įgijo Alytaus 9-oje proftechninėje mokykloje. Iš pradžių dirbo šaltkalviu – surinkėju, vėliau – statybininku.

    Sovietinė imperija ėmė silpnėti. 1991 m. sausį Artūras važiuodavo budėti į Vilnių, Kauną, Juragius, Sitkūnus. Po Sausio 13 osios Alytuje pradėjo kurtis Alytaus savanorių rinktinė (dabar – Krašto Apsaugos Savanorių Pajėgų Dainavos 1-oji rinktinė). A. Sakalauskas aktyviai įsitraukė į rinktinės darbą. Vienas jo draugų prisimena, kad paklaustas kodėl stoja į savanorius, Artūras atsakė, jog taip nurodė širdis. Jis su dideliu užsidegimu lankė SKAT užsiėmimus, treniruotes, uoliai vykdė užduotis.

    Rugpjūčio 19 d. trumpam aplankęs tuo metu ligoninėje gulėjusią mamą, A. Sakalauskas išvyko į Vilnių. Kaip prisimena Artūro mokyklos laikų draugas, savanoris Igoris Kvederavičius, tuo metu kartu budėjęs Vilniuje, pavojaus niekas nenujautė: „1991 m. rugpjūčio 21 d. budėjimą baigėme apie 18 valandą. Nuėjome pasistiprinti ir grįžome prie Aukščiausios Tarybos rūmų. Buvo tylus gražus vakaras, ir niekas net nenujautė gresiančios nelaimės. Artūras tada pasiūlė nueiti į 1-ą postą. Mes nuėjome. Ten šnekėjomės su tuo metu budėjusiais kariais. Buvo apie pusė vienuolikos vakaro. Pakėlę užtvarą kariai praleido kažkurio deputato automobilį, o paskui jį dideliu greičiu pravažiavo milicijos „uazikai“. Iš pradžių nieko nė nesupratom. Tik paskui pamatėm, kad jis nudažytas geltona spalva su mėlynom juostom. Ant jo šonų buvo užrašas „MILICIJA“. Kažkuris riktelėjo, kad tai „omonas“ ir nuleido užtvarą. Tada mes su Artūru perbėgom į kitą užtvaros pusę ir pradėjom ridenti ant kelio ežius suvirintus iš storos armatūros ir geležinkelio bėgių. Tada aš Artūrui pasakiau: „Eime, jau baigėme“, o jis atsakė, „Tuoj eisime“. Aš nuėjau į mūsų pusę padėti ten buvusiems. Tada pasirodė tas „Uazikas“. Mes jį sustabdėme ir pareikalavome, kad jo keleiviai išliptų lauk. Ten buvusieji mums nepakluso ir mes pabandėme jėga juos iš ten iškrapštyti. Jie bandė priešintis ir tada prasidėjo susišaudymas.“ Viena šių kulkų su savimi nusinešė A. Sakalausko gyvybę…

    Bėgantis laikas negali užgydyti netekties skausmo artimųjų širdyse. Kiekvienas rugpjūtis Artūrą Sakalauską pažinojusiųjų mintis sugrąžina į gražiausias kartu praleistas akimirkas. Mūsų Tautos istorijoje paskutinės Lietuvos okupacijos aukos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo gynėjo kario savanorio Artūro Sakalausko kaip ir kitų, už Lietuvos laisvę atidavusių gyvybes didvyrių, pavardė amžiams liudys Lietuvos nepriklausomybės siekį.

    Šie metai paskelbti Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių metais. Minėdami mūsų Tautai skaudžių įvykių sukaktis, prisimindami Lietuvos Laisvės gynėjus ir jų paaukotas gyvybes, ne tik pagerbkime šių didvyrių atminimą, bet ir nukreipkime žvilgsnius į savo Tautos ateitį. Kurkime Lietuvą, vadovaudamiesi tikrosiomis vertybėmis, kad dabarties ir ateities kartos mokėtų gerbti ir vertinti iškovotą nepriklausomybę, kad valstybė, už kurios laisvę sumokėta žmonių gyvybėmis, būtų saugi, teisinga, ori.

    Auksutė Ramanauskaitė – Skokauskienė yra LR Seimo narė, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13–osios brolijos pirmininkė

     

    www.alkas.lt Auksutė Ramanauskaitė – Skokauskienė, 2011 08 17

     

     

     

    Žolynai ant ragų

     

    I

    Mažos tautos negali egzistuoti taip pat palaidai, kaip didelės. Mūsų per mažai, kad galėtume gyventi atsipūtę it kokie rusai. Ir spjaudytis bei gaudytis... Tokia jau Lietuvos geopolitinė ir demografinė situacija. Be abejo, norėtųsi gyventi atsipūtus, gurkšnoti pigią degtinėlę ir valdžią keiksnoti, bet...

    Bet kitąsyk pavojai išmoko tvarkytis ūkiškiau ir pragmatiškiau. Ypač estus... Juolab, kai nelabai yra į ką remtis, iš ko tikėtis paramos - vien sprendžiant iš p.Golovatovo atvejo. Taip pat sprendžiant ir iš Lenkijos užsienio reikalų ministro remiamų knygų apie tai, kaip lietuviai okupavo Vilniaus kraštą.

    Kažkaip neįsivaizduočiau A.Ažubalio finansuojamos knygos apie lenką, išskerdusį lietuvius Draučių kaime. Trim kalbom.

    Beje, neseniai Tėvynės Sąjungos Kauno Kalniečių skyrius kreipėsi į generalinį prokurorą su klausimu: „Su nerimu stebime, kaip Draučių kaimo tragedijos tyrimas krypsta į žudiko L. Zavistonovičiaus pripažinimą psichikos ligoniu. Kaip tam ruošiama visuomenė. Ar bent įsivaizduojama, kas dabar dėtųsi Europoje, jei lietuvis būtų iššaudęs lenkų kaimą?“

    II

    Kartais mažos tautos gali parodyti ir didesnėms kaip tvarkytis savo namuose. Kaip ginti savo interesus. Kaip konsoliduotis.

    Pavyzdžiui Izraelis. Privaloma karinė tarnyba – nepaisant rango ir turtų, kasmetinės pratybos, kai visus planus, verslus atidedi šonan ir eini kariauti arba mokytis tai daryti. Kai visa valstybė yra tarsi viena didelė kariuomenė – tik taip jie ir tegali išlikti tokioje apsupty.

    Kita vertus, tai labai sustiprina tautos pilietiškumą, bendruomeniškumą – netgi tai, kad kariuomenėje tau gali vadovauti žymiai jaunesnis karininkas, kurį paskui pasikviesi dirbti į savo firmą, pamatęs kaip gerai jis tvarkėsi mūšio lauke.

    Įdomu, kokia būtų Izraelio reakcija, jei netoli Tel Avivo kokia nors svetima valstybė imtų statytis atominę elektrinę. Tikėtina, kad statinys būtų nušluotas nuo žemės paviršiaus dar nepastatytas, nes tai kelia pavojų Izraelio nacionaliniam saugumui.

    III

    Vairuodamas mėgstu klausytis bliuzų per „Relax FM“, tik išjungiu, kai prasideda žinios, nes dažniausiai tai būna atvira putinizmo reklama. Jaučiuosi it klausyčiausi a.a. Tarybų Lietuvos radiją. „Relax FM“ laidas remia Spaudos, TV ir Radijo rėmimo fondas. Regisi šią radijo stotį remia ir rusai, ir mes. Vėlgi bandau įsivaizduoti Irano valstybės politiką reklamuojančias žinias per kurį nors Izraelio radiją... Manau, kad jų tarnybos truputį geriau rūpinasi savo piliečių smegenų būsena.

    Pasigirdo užuominos, kad ir vienas padoriausių nacionalinių žurnalų „Veidas“ gali būti parduotas

    Gazpromui. Nejaugi grįžtame? Nejaugi nebėra Valstybėje sąmonės ir svertų???

    IV

    Kažkada parašiau esė apie mažam miestely siautėjančią jaunų narkomanų gaują, terorizuojančią vietos gyventojus. Vienas siūlymų buvo – imtis tvarkytis patiems, nelaukiant, kol nedrąsi vietos policija atliks savo pareigą. Kodėl negalėtume elgtis panašiai kaip britai, kurie išėjo į gatves ginti savo miestų nuo riaušininkų.

    Komentatorius pravarde „Esavičius“ tąkart parašė liūdną ir simptomatišką komentarą:

    Mūsų sovietinė teisėsauga teisia tuos, ką lengviausia nuteisti. Man buvo panaši situacija, kuomet iš kalėjimo išėjęs tris kartus teistas recidyvistas įrengė pasilinksminimų vietą netoli mano namų. Man jis nekliudė, bet kaimynai pradėjo skųstis būtent man, nes policija nieko negalėjo (nenorėjo) daryti. Nuėjau pakalbėti su išsišokėliu. Priėjau, ten jų buvo visa banda su mergom, labai mandagiai pasakiau, kad vyrukas trukdo kaimynams ir turėtų šiek tiek apsiraminti. Likau nesuprastas (nežinau, gal dėl mandagaus tono), buvau apsauktas ožiu, lochu ir pan. epitetais, vėliau jis pabandė mane nustumti nuo laiptų. Kadangi anksčiau buvau imtynininkas, perėmiau jo rankas ir užlaužęs pasodinau į vietą. Jis pašoko, įbėgo į namus ir išbėgo su peiliu, dūrė, bet padarė klaidą. Kai pamačiau savo kraują, labai supykau ir vyrukas pametė peilį (iškrito iš apmirusios rankos), o vėliau išskrido per balkoną iš antro aukšto. Po šio mandagaus pokalbio nuvykau į policiją ir parašiau pareiškimą. Kaip manai, ką suėmė? Be abejo - mane, nes jo draugės (laisvo elgesio merginos) nurodė, kad aš įsiveržiau ir sumušiau vargšą žmogų. Po to beveik du metus mane teisė, į teismą „nukentėjusįjį“ atveždavo su antrankiais (nes jis jau ketvirtą kartą į kalėjimą papuolė). Galų gale mane išteisino, bet noras ginti save ir savo kaimynus man prapuolė visam laikui.“

    Mažos valstybės teisėsauga turėtų itin atsakingai dirbti savo valstybei, tausoti savo žmones, ypač tuos, kuriems dar rūpi.

    V

    Prieš šešiolika metų, kurdamas dokumentinį filmą apie partizanų vadą Juozą Lukšą-Daumantą, susipažinau su Gotlande gyvenusiu Jonu Pajauju – unikaliu žmogum: Juozo Lukšos artimu bičiuliu, rezistentu, buvusiu Štuthofo koncentracijos stovyklos kaliniu, architektu. Filmavimo metu (o ir vėliau) daug laiko su Jonu (arba Jonikiu – toks jo partizaninis slapyvardis) praleisdavom kalbėdamiesi apie Lietuvą, apie jos ateitį. Tai buvo neeilinių gabumų strategas ir analitikas. Ir štai jau keleri metai, kaip Jono Pajaujo nebėra - iškeliavo pas Juozą Lukšą ir kitus bičiulius partizanus, iškeliavo ten, kur nebereiks kovoti. Tačiau daugelis idėjų, kuriomis Jonas sugebėjo “prifarširuoti” mano galvą, kvirba iki šiol. Viena jų labai paprasta – Jonas manė, kad Lietuva atsistos ant kojų tik tada, kai krašto valdymą perims jaunimas. Jis netgi mane agitavo steigti su bičiuliais Jaunimo partiją. Atsisakiau, motyvuodamas, kad partinis gyvenimas manęs apskritai nežavi, man labiau patiktų visuomeniniai sąjūdžiai, bendruomenės, geros valios ar sveikos gyvensenos žmonių junginiai. Tačiau Jonas primygtinai kartojo, kad progresyvus Lietuvos jaunimas turi kuo greičiau susivienyti, pasiimti valdžią ir susikurti modernią Lietuvą. Priežastis Jonikis nurodė gan elementarias, kad vyresnioji karta tebėra tvirtose ožių ant tilto pozicijose ir tai jiems svarbiau, negu bendrumos, vienybės pojūtis. Tai tarsi pokario aidas, stribų-partizanų kovos tąsa, kuri vyko, vyksta ir vyks, karas tęsis ir tęsis, o Lietuvai iš to stumdymosi nedaug tebus naudos.

    Vis galvojau apie tą Jonikio mintį, stebėdamas kaip randasi įvairios jaunųjų prisikėlėlių partijos ir jaučiau, kad ne tai Pajaujis turėjo galvoje.

    VI

    Tikėtina, jog rinkimus laimėtų ta partija, kuri pritrauktų daug jaunų, aktyvių ir visuomeniškų specialistų (teisininkų, vadybininkų etc.) į pirmus sąrašų dešimtukus, ypač jei susigražintų iš Vakarų jaunimą su valstybės valdymui tinkamomis specialybėmis. Turi ateiti susitarimo dvasią puoselėjantys. Gebantys bendrauti ir su paprastu žmogum, išgirsti jį, paaiškinti iš kur jam gauti pinigų kitą žiemą susimokėt už brangiausią Europoje šildymą.

    VII

    Yra toks senas anekdotas iš filosofijos istorijos: atėjo kartą pas Sokratą jo mokinys ir tarė:

    - Mokytojau, norėčiau Jums papasakoti vieną labai svarbų nutikimą.

    Sokratas jam atsakė:

    - Užduosiu tau tris klausimus. Ir jei į visus juos atsakysi teigiamai, tada galėsi man tą

    nutikimą pasakoti... Pirmas klausimas: ar tai, ką nori man papasakoti, esi pats asmeniškai patyręs, ar visa tai tik kas nors kitas tau papasakojo?

    - Ne, pats nepatyriau, - atsakė mokinys.

    - Antras klausimas: ar tame atsitikime yra pasakoma kas nors teigiamo apie tą žmogų, apie

    kurį rengiesi man papasakoti?

    - Ne, mokytojau, nėra, - atsakė mokinys.

    - Ir trečias klausimas: ar ta istorija yra man naudinga, ar praturtins ji mane dvasiškai?

    - Ne, mokytojau, - atsakė mokinys.

    - Tada aš tos istorijos nenoriu ir girdėti, - pokalbį užbaigė didysis filosofas Sokratas, kuris

    niekad taip ir nesužinojo, kad jo žmona turi įsitaisiusi meilužį – Aristotelį.

    P.S. Kodėl perpasakojau šį seną anekdotą - nė pats nežinau, juk jis visai ne į temą. Bet gi daug kas mūsų gyvenime yra ne į temą... Daugelis Seimo narių, ministrų... Ir nieko. Filosofas A.Šliogeris teigia, kad mes visi jau ne į temą. Tema jau baigėsi.

     

    Alfa.lt Vytautas V. Landsbergis 2011-08-17

     

     

    Meras sostinėje kuria savo įstatymus

     

    A. Zuoko galvoje sukasi idėja taip patobulinti viešojo pirkimo konkursus, kad juos laimėtų tik padorius atlyginimus mokančios bendrovės.

    Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT) stebisi tokiais užmojais ir tai vadina naujadaru.

    Su specialistais nesitarė

    Vilniaus meras Artūras Zuokas šiandien turėtų pristatyti naują savo idėją – „vykdydama viešuosius pirkimus, Vilniaus savivaldybė nuo šiol reikalaus, kad tiekėjai įsipareigotų darbuotojams mokėti vidutinį Vilniaus miesto darbo užmokestį“. Tokie mero planai nustebino VPT, kuriai apie juos nieko nebuvo pranešta.

    Viešųjų pirkimų įstatymas nenumato, kad tiekėjams būtų keliama sąlyga, susijusi darbuotojų atlyginimais“, – „Vilniaus dienai“ sakė VPT direktorius Žydrūnas Plytnikas. Apie A. Zuoko ketinimus jis tepasakė: „Čia kažkoks naujadaras.“

    Matyt, spontaniškai kažkas čia pasakyta“, – Vilniaus miesto savivaldybės užmojais stebėjosi Ž. Plytnikas. Anot jo, sostinės politikai prieš priimdami tokius sprendimus su VPT specialistais nesikonsultavo.

    Nukentės mažesnieji

    Savivaldybės opozicijos lyderio Raimundo Aleknos tokios naujienos nenustebino. „Tokiais klausimais pirmiausia reikėtų pasikonsultuoti su VPT, bet tikiu, kad jų niekas neklausė. Mano nuomone, čia daromas tam tikras spaudimas, tik klausimas, ar jis neperžengia įstatymų“, – svarstė buvęs Vilniaus meras ir tokią iniciatyvą vadino dar viena viešųjų ryšių kampanija.

    Juk svarbiausia, kad įmonė būtų kompetentinga, gebėtų atlikti reikalingus darbus, o ne sugebėtų išmokėti vidutinį atlyginimą. Kai tu gauni savivaldybės užsakymą, žinoma, kad gali sugebėti išmokėti tą atlyginimą, bet to nepakanka – turi būti ir kompetencija“, – kalbėjo jis.

    R. Alekna neatmetė galimybės, kad dėl tokių pakeitimų gali nukentėti mažesnės įmonės, kurios iki šiol bent teoriškai turėjo galimybę dalyvauti viešojo pirkimo konkursuose.

    Kartais kuklesnis žmogus įdeda daugiau širdies ir geriau padaro darbą, negu kitas, kuris leidžia sau galbūt šiek tiek daugiau, geriau laikosi ir būna arogantiškesnis nei tie pradedantys, kurie nori įeiti į rinką ir bando konkuruoti visais įmanomais būdais siekdami kokybės. Akivaizdu, kad pradedančios įmonės neturi sukaupusios didelio kapitalo, bet jei darbuotojai tiki įmonės sėkme, jie sutinka dirbti ir už šiek tiek mažesnį atlyginimą“ – savo nuomonę dėstė buvęs meras.

    Grįžta planinė ekonomika?

    Bendrovės „Grinda“ direktorius Algimantas Vilūnas sveikino pakeitimus.

    Labai džiaugiuosi, šitai reikėjo padaryti prieš dvidešimt metų, kai kūrėsi privataus kapitalo įmonės. Dabar tamsiais keliais prisiveisė visokių kiemo komandų, kurios bando konkuruoti, galbūt dabar situacija bus išgryninta“, – vylėsi jis ir pabrėžė, kad jo vadovaujamoje įmonėje atlyginimai gana dideli, vieši ir jų didinti nereikės.

    Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Adakras Šeštakauskas nenorėjo daryti skubotų išvadų neturėdamas tikslesnių skaičiavimų. Kita vertus, jis atkreipė dėmesį, kad mažiausia kaina viešojo pirkimo konkursuose neturėtų būti pagrindinis kriterijus: "Mažiausia kaina yra ydinga kaina – tai įrodyta daugybę kartų. Jei ima mažiausią kainą, vadinasi, naudoja prasčiausią medžiagą, jei dar žmogui mažiau moka, nei jis gali pragyventi, tai ir išeina viskas kreiva, šleiva ir neilgaamžiška. Turi būti ekonomiškai naudingiausia kaina.“

    Tuomet galbūt tokie pakeitimai gali būti naudingi ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje? „Jei ekonomiką pagal įpareigojimus tvarkysime, tai vėl bus planinė ekonomika, ar ji labai gera ar bloga, čia jau kitas klausimas“, – šypsojosi A. Šeštakauskas.

    Statistika

    Vidutinis mėnesio darbo užmokestis Vilniuje (bruto) 2011 m. pirmą ketvirtį – 2399,5 lito.

    Vidutinis mėnesio darbo užmokestis Lietuvoje (bruto) 2011 m. pirmą ketvirtį – 2071,6 lito.



    Diena.lt Jūratė Žuolytė 2011 08 18

     

     

    R.Sikorskis: gerai, kad Lietuvoje skaito brošiūrą apie Panerius

     

    Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis trečiadienį sureagavo į Lietuvos išsakytas pastabas dėl jo vadovaujamos ministerijos finansuoto leidinio apie Panerius, kuriame yra prieštaringų teiginių apie padėtį Vilniaus krašte prieš Antrąjį pasaulinį karą ir karo metu.

    "Gerai, kad Lietuvoje skaito IPN (Nacionalinės atminties instituto - BNS) brošiūrą apie Panerius. Kad ji inspiruotų šiandien gerbti mažumas", - socialiniame tinkle "Twitter" parašė R.Sikorskis.

    Lietuvoje kritiškai įvertinti kai kurie leidinyje paskelbti teiginiai. Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM) pranešė paklaususi Lenkijos URM, ar šios publikacijos teiginiai, įskaitant tezę apie "lietuvišką Vilniaus okupaciją", atitinka oficialią Lenkijos Vyriausybės poziciją.

    Lietuvos ir Lenkijos vertinimai dėl lenkų vykdytos Vilniaus krašto okupacijos 1920-1939 metais skiriasi iki šiol. Lietuvoje ypač priešiškai sutiktas minėtame leidinyje apie Panerius išsakytas apibūdinimas, kuriame 1941-1944 metų situacija Vilniaus krašte apibūdinami kaip "vokiečių - lietuvių okupacija".

    1920 metais lenkai žygį į Vilnių surengė spalio 7 dieną, praėjus vos dviem dienoms, kai Suvalkų sutartimi pripažino istorinę sostinę Lietuvai. Lietuva visą tarpukario laikotarpį neišsižadėjo miesto ir neužmezgė diplomatinių santykių su Lenkija. Lietuva Vilnių atgavo 1939 metų spalį, jau vykstant Antrajam pasauliniam karui.

     

    Www.dlefi.lt 2011 – 08 – 16

     

     

    Amžiaus projektas baigtas: "Žalgirio" arena atveria duris

     

    Šiandien "Žalgirio" arena priims tūkstančius svečių, kurie stebės įspūdingą atidarymo renginį, o pirmosios krepšinio rungtynės arenoje įvyko vakar. Tiesa, nugalėtojai į istorijos puslapius nebus įrašyti.

    Išlaikė visus testus

    Aplink arenos statybą augusį nerimo ir įtampos burbulą vakare susprogdins iškilmingas atidarymas.

    Arenos statybos pabaiga buvo ne kartą nukelta, didžiausi pesimistai atvirai postringavo apie tai, kad Lietuva ir Kaunas patirs tarptautinę gėdą, nes naujas pastatas iki čempionato pradžios nespės atverti durų. Visus testus išlaikiusi arena šiandien bus pilnut pilnutėlė. 19 val. prasidės mistikos, magijos ir muzikos prisodrinta pirmoji dalis. O vėliau – draugiškos Lietuvos ir Ispanijos vyrų krepšinio rinktinių krepšinio rungtynės.

    Tiesa, rinktinių krepšininkai nebus bandomieji triušiai, pirmieji išbandę lankus ir parketą. Vakar treniruočių pobūdžio rungtynes arenoje žaidė Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) naujam sezonui besirengianti "Žalgirio-Sabonio krepšinio centro" komanda. Rungtynių tikslas – realiomis varžybų sąlygomis patikrinti, kaip veikia sporto varžyboms naudojamos garso, vaizdo ir apšvietimo sistemos.

    Įspūdį paliko dydis

    Prieš rungtynes naujųjų arenos krepšių stiprumą dėjimu patikrino šiemet pasaulio čempionu su Lietuvos devyniolikmečių rinktine tapęs Žygimantas Skučas. Krepšys atlaikė.

    "Tai, kad mes sužaidėme čia pirmąsias rungtynes – labai malonu. Įspūdį daro šios arenos dydis", – teigė planetos čempionas.

    "Žaisti čia kad ir neoficialias rungtynes buvo tikrai malonu. Šaunu, kad mes pirmieji išbandėme arenos krepšius. "Žalgiriui" čia rungtyniauti tikrai bus labai smagu", – neabejojo vienas jaunosios krepšininkų kartos lyderių Tauras Jogėla.

    Generalinė repeticija prieš didžiąsias krepšinio batalijas praėjo be didesnių nesklandumų. Po jos arenos krepšių kietumą išbandė ir Kęstučio Kemzūros vadovaujama Lietuvos rinktinė. Čia ji surengė uždarą treniruotę.

    Nenusileidžia geriausioms arenoms

    "Žalgirio" klubas visuomet turėjo namus, tačiau dabar jie didesni, gražesni. Tokią istoriją turintis klubas kaip "Žalgiris" jau buvo vertas naujesnės arenos nei Kauno sporto halė. Apšildyti areną mums buvo didžiulė garbė – patikrinome krepšius, parketą. Aikštė tikrai puiki, jokių priekaištų neturime. Esu žaidęs daugybėje arenų, tačiau galiu drąsiai teigti, kad nuo šiol ir Lietuvoje turime areną, kuri absoliučiai niekuo nenusileidžia geriausiems Europos ar Jungtinių Amerikos Valstijų sporto rūmams", – kalbėjo "Žalgirio-Sabonio krepšinio centro" komandą treniruojantis Saulius Štombergas.

    "Gyvenu Kaune ir labai didžiuojuosi, kad šiame mieste iškilo toks statinys. Krepšininkams žaisti tokioje arenoje – vienas malonumas. Šiek tiek gaila, kad esu tokio amžiaus, kai jau negaliu profesionaliai žaisti. Tikiuosi, kad gal leis atsisėsti kur nors netoliese nuo aikštės", – šyptelėjo 2003-iųjų metų Europos čempionas.

    Rimantas Mikaitis, Kauno miesto meras

    Neverta dabar kalbėti apie tai, kas ką blogai padarė ir kas galėjo būti. Dabar reikia žiūrėti į priekį ir džiaugtis, kad turime tokį objektą. Visi supranta, kad tokios statybos nėra lengvos. Buvo daug kritinių momentų. Kai nutraukėme derybas su areną norėjusiais statyti prancūzais, net nežinojome, ar sugebėsime įtikinti Vyriausybę, kad Kaunas gali pasistatyti areną. Įtikinėjome pusę metų. Vilniuje jau buvo svarstoma skirti kelis milijonus litų halei rekonstruoti ir Kaune žaisti tik pirmojo etapo rungtynes. Keblumų buvo daug, o kapsulę įkasus jau pasidarė aišku, kad ta arena bus pastatyta.

    Arena skirta ne tik krepšiniui. Joje vyks labai įvairūs renginiai: koncertai, parodos. Manau, kad tai duos naują impulsą, paskatins kultūrinį ir sportinį turizmą, sulauksime dar daugiau svečių iš užsienio. Suaktyvės visas paslaugų sektorius, atsiras naujų galimybių. Tai – visiems į naudą.

    Manau, kad šiandien organizatoriams jaudulio nepavyks išvengti, bet visi atėjusieji į atidarymo šventę pasimėgaus nuostabiu reginiu.

    Vigimantas Abramavičius,

    Savivaldybės Statybos skyriaus vedėjas

    Kai pastatas buvo pripažintas tinkamu naudoti, nubraukiau ašarą, džiaugsmo ašarą. Sunkiausia buvo vertėjauti tarp lietuvio ir lietuvio, lietuvio ir žemaičio. Dirbo aštuonios kompanijos, reikėjo suderinti visų nuomones ir nuotaikas. Visas statybas lydėjo milžiniškas susidomėjimas, tačiau arenos architektūrai ir įvaizdžiui įtakos niekas nedarė. Nevienareikšmiškai vertinama arenos apdaila, jos detalės ir aplinka, bet mačiau arenos viduje buvusių tūkstančių žmonių emocijas. Jiems arena iš vidaus paliko milžinišką įspūdį.

    Rungtynės su ispanais parodys klaidas, jei tokių esame palikę. Dar teks baigti tvarkyti automobilių stovėjimo aikštelę, aplinką. Pastatas didelis, laukia nemažai veiklos, kol įsivažiuosime, bet iki čempionato visi svarbiausi dalykai bus padaryti.

    Andrius Kupčinskas, buvęs Kauno meras

    2008 m. rugsėjį kapsulę įkasėme visiškai tuščioje Nemuno saloje. Buvo daug nerimo. Perspektyva pastatyti areną per dvejus metus buvo miglota. Maža to, tuo metu niekas nenujautė apie pasaulinę ekonominę krizę, nebuvo aišku, ar bus skirta ES lėšų. Padėtis buvo labai sunki, pasklido kalbų, kad Kaunas nepasistatys arenos, negalės organizuoti Europos čempionato. Kauno garbė buvo apginta ir dabar belieka didžiuotis. Manau, kad rezultatas atperka visus nervus ir finansus. Prabėgs ne vieni meti, kol visi supras, koks tai yra didingas statinys.

    Eugenijus Miliūnas, architektas

    Esame pervargę, o pavyko ar nepavyko, paaiškės po daugelio metų. Kai kur išėjo net geriau, nei įsivaizdavau. Dar liko nedidelių, bet svarbių darbų. Mes norėjome turėti atvirą, neužbaigtą objektą, kurį dar galima plėtoti. Tokį ir turime.

    Sunkiausia proceso dalis – santykiai su žmonėmis, santykiai tarp žmonių, vienas kito supratimas. Visi, atskirai paėmus, esame puikūs, bet kartu dirbti ne visada išeina. Atrodytų lyg orkestro dirigentas jau bando diriguoti, o kiti muzikantai dar stumdosi, kad atsisėstų, ir bando suprasti natas arba išsiaiškinti, kaip koks instrumentas groja. Negalėčiau niekuo skųstis, nes tie, kurie buvo aplinkui, stengėsi iki galo. Man atrodo, kad viskas bus gerai. Šiuo metu nematau didelių problemų.

    Gali būti kokių nors nemalonių smulkmenų, nes, net ir įsėdus į visiškai naują automobilį, daugeliui reikia priprasti. Visiems tai bus nauja patirtis. Arena turėtų veikti gan ilgai, bet ar ji bus tokia svarbi kaip halė, parodys laikas.

    Mindaugas Špokas, Europos vyrų krepšinio čempionato organizacinio komiteto

    vykdomasis direktorius

    Šiandien bus atsakyta į visus klausimus, tačiau baimės nejaučiu. Panašias akimirkas išgyvenome ir Alytuje, ir Klaipėdoje. Tiesa, „Žalgirio“ arena už tas arenas didesnė kelis kartus, todėl ir įtampos turėtų būti kelis kartus daugiau, bet svarbiausia, kad arena jau pripažinta tinkama naudoti. Šiandienį išbandymą apsunkins tai, kad vienu metu vyks ir iškilmingas atidarymas, ir varžybos. Žinoma, žiūrovams bus įspūdingas vakaras, o mums – labai rimtų išbandymų metas.

    Man arena visada patiko. Daug gauname nepelnytai mums adresuotų priekaištų, kad išorėje langai nesudėti, bet išorinis pastato vaizdas yra projekto autoriaus sumanymas, o viduje viskas seniai baigta. Tai yra viena iš įspūdingiausių arenų, kokią esu matęs: 15 tūkst. vietų, erdvūs persirengimo kambariai, treniruočių salė, viskas idealu ir tvarkinga. O po šiandienio renginio galėsime įvertinti ir personalo darbą. Po to galėsime ištaisyti smulkius trūkumus. Tam laiko yra pakankamai. Erzina, kad aplinka iki galo nesutvarkyta. Bet esame užtikrinti, kad iki čempionato viskas bus padaryta.

    Vytautas Banys, bendrovės „Vėtrūna“ savininkas

    Man niekada nebuvo neramu dėl to, ar spėsime laiku. Ne kartą sakiau, kad viskas yra gerai. Padarėme labai didelį darbą ir ėjome koja kojon su architektais. Aš visiškai suprantu poną Eugenijų Miliūną. Jis nuoširdžiai stengėsi. Vienintelis jo interesas – pastatyti gerą pasaulinio lygio areną. Kai žmogus turi tokį tikslą, jis viską stengiasi padaryti labai gerai, o tam reikia laiko. Įgyvendinant šį projektą sunkiausia buvo pateisinti žmonių lūkesčius. Nelengva tokį statinį pastatyti gerai, kokybiškai ir laiku. Tai nėra nukopijuotas statinys. Tai naujas kūrinys, kokio niekas niekur nestatė. Esu patenkintas rezultatu. Šis kūrinys mane, kaip lietuvį, labai žavi.

    Viršutiniame aukšte mums dar reikės pritvirtinti specialų tinklą. Be to, kurį laiką stebėsime pastatą. Arena yra kaip gyvas organizmas, kurį reikia suderinti iki galo. Mūsų nuomone, viskas suderinta, bet dar nebuvo situacijos, kai arena pilna žmonių. Pavyzdžiui, gal pamatysime, kad reikia pareguliuoti vėdinimo sistemą, o gal ir nereikės. Vaikas gimė, bet jį dar į mokyklą reikia išleisti.

    Arenos statybos procesuose dalyvaujame nuo pačios pradžios – to momento, kai buvo nuspręsta statyti areną. Sėdome su miesto vadovais prie tuščio balto lapo ir pradėjome dėlioti rangos konkurso sąlygas.

    Procesas buvo ilgas ir sudėtingas – įtakos turėjo tiek ekonominė krizė, tiek architekto įvedamos projekto korekcijos, tiek įvairūs teisminiai ginčai. Teismuose teko pakovoti ir dėl rangos konkurso, ir dėl statybų kainos. Mus lydėjo sėkmė ir galutinis rezultatas buvo palankus – miestui sutaupėme apie 14 mln. litų.

    Statant areną prižiūrėjome visas sutartis ir susitarimus. Teko nemažai paplušėti, nes „Vėtrūna“ atėjo dirbti sąlygomis, kurias statybų eigoje teko keisti, nes architektas gana žymiai pakeitė projektą. Vėliau prasidėjo derybos dėl koncesijos. Jas apsunkino tai, kad tebuvo vienas pretendentas. Tokiu atveju tenka balansuoti ant pavojingos ribos. Perlenkus lazdą buvo galima likti prie suskilusios geldos. Derybų rezultatas, manau, yra gana geras. Miestui išsiderėjome, kad arenoje būtų organizuojami 75 renginiai per metus ir teisė mažinti koncesijos mokestį, jei šis reikalavimas nebus įvykdytas.

    Teko susidurti ir su žmonių nenoru padėti bei spręsti svarbius finansavimo klausimus. Daug kur teko įrodinėti, kad šiam objektui galima skirti ES paramą. Visas statybos procesas buvo itin sudėtingas, bet dabar šiuo sėkmingai pasibaigusiu projektu labai džiaugiamės su visais kauniečiais.

    Angelė Dementavičiūtė,

    "Žalgirio" areną valdysiančio operatoriaus atstovė, "Ūkio banko investicinės grupės" valdybos pirmininkė

    Kaip visada visi gyvename studentišką gyvenimą – kai ruošiesi egzaminui, trūksta vienos nakties. Tačiau viskas turi būti gerai. Vakare vyko intensyvus valymas, rinktinės treniruotė, savanorių ir personalo instruktažas, viskas verda. Nerimo netrūksta, visi pavargę, bet kol kas niekas nepratrūko.

    Šiandien laukia didelis egzaminas: milžiniškas renginys, labai daug svečių, ažiotažas nenusakomas žodžiais. Bet mums atrodo, kad viską padarėme. Gal kas nors ir nesuveiks, bet neįsivaizduoju kas, nes viską patikrinome, su visais pakalbėjome. Žinome, kad dar daug darbo laukia ateityje. Iki čempionato dar labai daug ką turėsime padaryti.

     

    www.diena.lt 2011 – 08 – 18

     

     

    A.Breivikas ruošė antrą, galingesnę bombą

     

    Norvegų teroristas Andersas Behringas Breivikas buvo paruošęs antrą bombą, didesnę už tą, kuri sprogo Osle, rašo „The Telegraph“.

    A. Breiviko nuomojamame ūkyje, esančiame už 140 km į šiaurę nuo Oslo, rasta 1,5 tonų svorio bomba, kuri buvo paruošta naudojimui, pranešė šaltiniai kariuomenėje.

    Norvegijos vadovybė šio pranešimo nekomentavo.

    Palyginimui, bomba, kurią jis padėjo šalia vyriausybės pastato Osle, svėrė 0,95 tonos. Jai sprogus žuvo 8 žmonės.

    Liepos 27 d. policija pranešė, kad rado ir sunaikino sprogmenis, saugomus atokiame ūkyje, tačiau nepateikė smulkesnių duomenų apie jų kiekį ir kokios jie buvo būklės.

    32 m. A. Breivikas padėjo bombą Osle, po to nuvyko į netoliese esančią Utojos salą ir sušaudė 69 žmones.

    Trečiadienį teisėjas atmetė A. Breiviko prašymą leisti jam penktadienį teisme pasirodyti su fraku.

     

    www.DELFI.lt2011 rugpjūčio mėn. 18 d.

  • Į Estiją su vizitu atvyko Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama

    Beliackio precedentas” – atsitiktinumas ar tyčia?

     

    Baltarusijos opozicijos veikėjus Lietuva globoja jau antrą dešimtmetį. Pradžia, matyt, reikėtų laikyti 1999-ųjų vasarą suteiktą prieglobstį Baltarusijos parlamento pirmininkui Semionui Šareckiui.

    Vėliau Lietuvos institucijų globa ir darbas su opoziciniais Aleksandrui Lukašenkai veikėjais plėtėsi, atsirado netgi Lauro Bielinio vadovaujamas Baltarusijos institutas. Jis, tiesa, veikė gana keistai – ne nuolat, o tik kai iš kur nors atsirasdavo pinigų projektams. Jau tuomet tai kėlė tam tikrą nuostabą, vėliau peraugusią į rimtus įtarimus, kad pagalbos Baltarusijos opozicijai teikimas kai kam tapo nemenku verslu. Ypač po 2004-ųjų, kai į demokratijos kūrimo Baltarusijoje procesą plačiai įsitraukė Jungtinės Valstijos, o jų Kongresas tam reikalui pradėjo seikėti dešimtis milijonų dolerių.

    Lietuvos paramos Baltarusijai kulminacija tikriausiai reikėtų laikyti 2006-uosius, kai Vilniuje įsikūrė iš Minsko pabėgęs Europos humanitarinis universitetas (EHU), prie kurio įteisinimo Lietuvoje itin daug prisidėjo tuometė Užsienio reikalų ministerijos (URM) vadovybė. Darbą su baltarusiais koordinuojančių diplomatų žmonos tapo ir EHU darbuotojomis.

    Tais pat metais Breste iki šiol neišaiškintomis aplinkybėmis žuvo konsulato Gardine ministras patarėjas, Valstybės saugumo departamento (VSD) pulkininkas Vytautas Pociūnas, kurio tyrimai smarkiai trukdė tuo metu valdžią Lietuvoje užgrobusiai “valstybininkų” grupuotei. Manoma, kad vienas tyrimų, kuriuos V.Pociūnas savo iniciatyva atliko dirbdamas Baltarusijoje, galėjo būti susijęs su opozicijai skiriamos finansinės paramos “nusodinimu” įvairių Lietuvos pareigūnų kišenėse. Toks procesas, jei vyko, negalėjo apsieiti be kai kurių opozicionierių ir, galimas dalykas, Baltarusijos valstybinių struktūrų, bendrininkavimo. Bet kuriuo atveju kai kurie vėliau iš VSD vadovybės ištrenkti pareigūnai gyveno akivaizdžiai ne pagal kišenę.

    Visa tai būtina žinoti, norint suvokti gilumines ištakas prieš savaitę kilusio skandalo dėl opozicijos veikėjo Alesio Beliackio bankų sąskaitų numerių perdavimo Baltarusijos teisėsaugai. Visų baltarusių opozicionierių veiklą Lietuvoje, finansinės paramos jiems teikimą, sąskaitas bankuose globojo ir prižiūrėjo trys institucijos: Seimo Užsienio reikalų komitetas (URK), URM ir VSD. Tai Seimo URK suteikdavo galimybę viešai pasisakyti baltarusių opozicionieriams. Tai URM turėjo ištisą padalinį demokratijai Baltarusijoje remti, kartu su VSD prižiūrėjo pinigų tranzitą į Baltarusiją ir gelbėdavo Lietuvos pasienyje įkliuvusius kurjerius. Tai VSD priedermė teikti kontržvalgybinę priedangą Lietuvos valstybės globojamiems ir remiamiems kaimyninės šalies opozicionieriams.

    Tačiau nei Emanuelio Zingerio vadovaujamas Seimo URK, nei Audroniaus Ažubalio vadovaujama URM, nei Gedimino Grinos vadovaujamas VSD iki pat šių metų birželio 21-osios (kai teisinė pagalba A.Beliacko byloje jau du mėnesiai, kai buvo suteikta) nė piršto nepajudino, kad apgintų savo globotinius. Nors nuo pernai gruodžio žinoma, kad Minsko valdžia ėmė daug griežčiau persekioti visus opozicijos veikėjus. Žinant, kad nemažai jų glaudžiasi ar laiko pinigus Lietuvoje, logiškai būtų atrodęs VSD perspėjimas Vyriausybei ir ministerijoms, koks pavojus gali kilti opozicionieriams dėl esamos Lietuvos ir Baltarusijos teisinės pagalbos sutarties, kurios pagrindu dar 2007-aisiais Minskas bandė išgauti iš Vilniaus opozicijos narį Aleksandrą Jankovskį.

    URM galėjo inicijuoti Vyriausybės nutarimą: “Atsižvelgiant, kad Minsko režimas gali naudoti kriminalines bylas politiniam opozicijos persekiojimui, visi teisinės pagalbos prašymai iš Baltarusijos privaloma tvarka siunčiami URM ir VSD įvertinti – ar nėra juose persekiojamų asmenų pavardžių.”

    Seimo URK galėjo inicijuoti įstatymo projektą dėl laikino teisinės pagalbos Baltarusijai sustabdymo ar ribojimo.

    Bet niekas nieko nepadarė. Toks įspūdis, jog tyčia sėdėjo ir laukė, kol kas nors nutiks, kad būtų galima sukelti triukšmingą skandalą ir aiškinti, esą tais laikais, kai ministerijas valdė sekretoriai, tokių dalykų nebūdavo. Arba dėstyti apie kadaise veikusias neformalias taisykles, pagal kurias visi viską turi derinti telefonu su URM. Visai kaip “valstybininkų” ir visagalio ministerijos sekretoriaus Albino Januškos laikais, kada Albinukas skambindavo Dariukui, šis – Gintarėliui, ir viskas būdavo tyliai, nepaliekant popierinių pėdsakų, sutvarkoma telefoninės teisės būdu.

    Atrodo, kad pasiremdami “Beliackio precedentu” senąją “januškinę” tvarką kai kas norėtų susigrąžinti. Žinant, kad realiai URM ir VSD tebesitvarko “valstybininkų” laikais parinkti kadrai, kurie į dabartinius savo vadovus žiūri tik kaip į laikinus uzurpatorius, tokia galimybė atrodo įtikinamai.

    Toks įspūdis, jog tyčia sėdėta ir laukta, kol kas nors su baltarusiais nutiks, kad pasiremiant “Beliackio precedentu” būtų galima susigrąžinti senąją, “valstybininkų” ir A.Januškos laikais sukurtą telefoninės teisės praktiką.

     

    Audrius Bačiulis 2011 Rugpjūčio 18

     

     

    R.Šimašiui lankantis pas prezidentę, A.Bernotienė įteikė prašymą atleisti iš darbo

     

    Ketvirtadienį savu noru iš pareigų nusprendė trauktis Teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamento vadovė Aušra Bernotienė. Jos prašymą atleisti iš darbo teisingumo ministras Remigijus Šimašius rado iš karto grįžęs po vizito pas prezidentę, praneša ministerija.

    Ministras iš karto patenkino A. Bernotienės prašymą. Jo teigimu, šis departamento vadovės žingsnis nereiškia, kad toliau nebus atliekamas tyrimas dėl visų šio incidento aplinkybių. Darbą tęs ministerijoje sudaryta darbo grupė, visas aplinkybes taip pat aiškinasi Ministro Pirmininko pavedimu sudaryta komisija.

    Gerbiu A.Bernotienės sprendimą ir manau, kad jis rodo atsakingą požiūrį į savo pareigas bei įvykusį nesusipratimą. Toliau šioje istorijoje svarbiausia, kad galėtume užtikrinti, jog ateityje neliktų jokių galimybių pasikartoti tokioms situacijoms. Tam, kad teisinės pagalbos įrankiai nebūtų naudojami politiniams tikslams, turime rasti efektyvų mechanizmą bei užtikrinti sklandų ir savalaikį visų atsakingų institucijų bendradarbiavimą“, - sako R. Šimašius.

    Šis atvejis parodė, kad beveik 20 metų be trūkumų funkcionavusi teisinės pagalbos teikimo sistema turi esminių spragų, kurių neidentifikavo nei viena valdžios institucija. Kaip juos eliminuoti, incidentą tirianti darbo grupė savo išvadose turėtų pasiūlyti artimiausiu metu. Joje dirba Teisingumo ministerijos, Užsienio reikalų ministerijos, Generalinės Prokuratūros, Valstybės saugumo departamento, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos, Vidaus reikalų ministerijos atstovai.

    Ministras primena, kad Lietuva visuomet rėmė ir rems demokratines vertybes bei jų gynimą tiek Lietuvoje, tiek užsienio valstybėse.

     

    www.delfi.lt 2011 – 08 – 18

     

     

    Mirtis atkeliauja iš Kinijos

     

    Policija vėl smogė narkotikų karteliui – Klaipėdos pareigūnai sulaikė net milijono eurų vertės kvaišalų krovinį. Tačiau neabejojama, kad netektis pogrindiniai magnatai suskubs pakeisti sintetiniais pakaitalais – jau plinta naujos kartos chemikalai, kurių poveikis – iki šiol visiškai neregėtas.

    Atnešė rudų miltelių

    Kaip ir kur policijai pavyko sulaikyti neregėto masto narkotikų siuntą, kokie tai yra kvaišalai, uostamiesčio pareigūnai dar nelinkę atskleisti.

    Džiugesį dėl sėkmingos operacijos išduoda tik kalbos apie netikėtai užgriuvusį skubų ir labai svarbų darbą.

    Kada policininkai oficialiai pasigirs apie sėkmę, kol kas nežinia.

    Pranešimų iš policijos apie kasdienes operacijas, susijusias su narkotikais, šios savaitės pradžioje taip pat būta.

    Naktį iš antradienio į trečiadienį į 1-ąjį policijos komisariatą atėjo policijai ir psichiatrinės ligoninės medikams gerai žinomas 36 metų klaipėdietis ir atnešė maišelį su ruda medžiaga.

    Vyras tikino antradienį priešpiet Rumpiškės ir Sausio 15-osios gatvių sankryžoje iš nepažįstamojo pirkęs rūkalų. O naktį maišelyje, į kurį pardavėjas įdėjo cigaretes, aptiko ir narkotikus primenančią medžiagą.

    Ar tai kvaišalai, tiria ekspertai.

    Antradienį pareigūnai sulaikė įtartiną asmenį, kurio automobilyje taip pat aptiko kažką panašaus į narkotikus.

    Savaitgalį Šventojoje jaunimo muzikos renginio metu pareigūnai sulaikė tris jaunus vilniečius. Pas juos rasta į hašišą ir marihuaną panašių medžiagų.

    Kategoriškai teigti, kad tai tikrai šie augalinės kilmės kvaišalai, policininkai nesiima, nes išorinis panašumas nereiškia, kad ekspertai neras iš kanapių pagamintuose narkotikuose sintetinių priemaišų.

    Lemia net savižudybes

    Vis dažniau lengvaisiais vadinamų narkotikų įsigyjantys jaunuoliai susiduria su natūralių kvaišalų sintetiniais pakaitalais.

    Dabar tai kvaišalų rinkoje jau kasdienybė – sintetinės kanapės, kokaino ar amfetamino pakaitalai, kuriuose nėra  jokios natūralios medžiagos.

    Specialistų tikinimu, sintetiniais priedais apipurkštos kanapės ypač aktyviai veikia smegenis. Juos vartojantys paaugliai kur kas dažniau kenčia nuo psichozių.

    Priklausomybės ligų centre dirbanti psichiatrė Banga Nastopkaitė tikino, kad naujieji kvaišalų priedai pažeidžia smegenis taip, kad liekamieji reiškiniai tampa nebepanaikinami. Jaunus žmones jie veda prie silpnaprotystės, depresijos, lemia mintis apie savižudybę, vystosi psichinės ligos.

    „Tas ligas sukelia galvos smegenų pažeidimas, išsivystęs dėl įvairių chemikalų vartojimo“, – tvirtino gydytoja.

    Medikams jau yra kasdienybė, kad 13 ar 14 metų vaikai pabando rūkyti „žolę“. Tie, kas po pirmojo karto tęsia šį įprotį, nuo 15 metų rūko intensyviai.

    B.Nastopkaitė neabejodama tikino, kad nemaža dalis „žolės“ rūkytojų tampa sunkesniųjų narkotikų vartotojais ir vis ieško naujų potyrių.

    Dabar, kai grynųjų narkotikų rinkoje lieka vis mažiau, netrukus bus pastebima, kaip greitai jauni žmonės nusirita į bedugnę.

    Įmaišo ir žiurknuodžių

    B.Nastopkaitė teigė, kad dar prieš porą metų paciento, kuris pasisakė vartojęs heroiną, testas rodydavo būtent heroiną.

    Šių dienų realybė tokia, kad prekeivio šio narkotiko prašęs žmogus gauna panašų poveikį sukeliančią medžiagą, tačiau realiai tai būna pogrindžio farmacininkų laboratorijoje susintetinti kvaišalai.

    Neretai į įprastus narkotikus įmaišoma daug sintetinių priemaišų, skirtų tipiškam poveikiui sustiprinti.

    Pavyzdžiui, heroino dozėje randama metamfetamino, oksikodono priedų.

    Maža to, aptinkama žiurkių nuodų, veterinarijoje naudojamų vaistų, kurie dirgina nervų sistemą ir sukelia kur kas didesnį apsvaigimą, nei įprasti narkotikai.

    „Nuo tokių mišinių apsvaigimas būna stipresnis, ilgiau trunka ir dažnai nuo jų išsivysto psichozės dėl itin stipraus nervų sistemos dirginimo. Gydyti tokius žmones būna žymiai sunkiau. Kai žmogus svaiginasi grynu heroinu, mažiname abstinencijos požymius, padedame greičiau prablaivėti. Kai žmogus yra paveiktas įvairių sintetinių medžiagų, tradiciniai gydymo būdai nebeveikia, receptoriai lieka užblokuoti ilgą laiką, ir mes neturime priešnuodžio šitoms medžiagoms“, – apie pražūtingą sintetinių priedų poveikį pasakojo B.Nastopkaitė.

    Paveikti įvairių priemaišų bei dirbtinai iš chemikalų sukurtų narkotikų žmonės kur kas greičiau degraduoja, jau po poros metų tampa visiškai neįgalūs ir greičiau miršta.

    Juos labai greitai ištinka sepsis, nes organizmas netoleruoja šių priemaišų.

    Pasekmės – ir po daug metų

    Netrukus teismo nuosprendžio sulauks du jauni klaipėdiečiai, kurie į stiprų alkoholinį gėrimą įmaišė sintetinių kvaišalų ir tokiu kokteiliu pavaišino drauges.

    Tada į I.Simonaitytės gatvę skubėjo ne vienas greitosios pagalbos ekipažas. Kelių paauglių gyvybėms buvo iškilusi reali grėsmė.

    Policininkai žino, kad ir po plačiai nuskambėjusio atvejo jauni žmonės tebebando maišyti sintetinius narkotikus su alkoholiu, o daugelis jų nė nenutuokia, kuo svaiginasi, nes cheminės kvaišalų sudėties nežino net juos parduodantys "dileriai".

    Dažniausiai jie sako, kad parduodamas kvaišalas veikia kaip amfetaminas, tačiau iš ko jis pagamintas ir kokį gali turėti poveikį sveikatai, nė neįtaria.

    „Tie žmonės eksperimentuoja su savo sveikata. Po kelių valandų tampa aiškus trumpalaikis jų poveikis, bet kas tam gali atsitikti žmogui net po vieno karto praėjus keletui metų, ko gero, nežino net tie, kas juos sukūrė“, – tikino Klaipėdos apskrities policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro viršininkas Valdas Narutavičius.

    Didžiausi gamintojai – kinai

    Po to, kai pareigūnai smogė legaliai veikusiems narkotikų pardavėjams, prekiavusiems po „Amsterdamo“ iškaba, legaliai sintetinių kvaišalų įsigyti Lietuvoje nebeįmanoma.

    Užtat juodoji rinka yra tokia plati, o pasiūla joje tokia įvairi, kad konstatuoti, ko ir kokiomis kainomis įmanoma įsigyti pas "dilerius" nesiima net didžiausi žinovai.

    Naujieji sintetiniai kvaišalai užplūdo visą Europą ir skverbiasi į Lietuvą. Didžioji jų masė gaminama Kinijoje. Iš šios šalies į senąjį žemyną patenka tonos siaubingą poveikį turinčių medžiagų.

    Tokių narkotikų keliai į mūsų šalį dar tebetiriami.

    Praėjusią savaitę Kaune sulaikytas 19-metis narkotikų prekeivis, platinęs naujus, labai stiprius kvaišalus. Teigiama, kad tai buvo sintetiniai kanabinoidai JWH-018, apie kurių platinimą Lietuvoje pranešta pirmą kartą.

    Vis dažniau sklinda žinios apie platinamus taip vadinamus rūkomuosius mišinius.

    Apie vadinamuosius „Spice“ mišinius internete galima rasti žinių, kad jie gaminami iš biologiškai aktyvų poveikį turinčių augalų.

    Tačiau laboratoriniai tyrimai parodė, kad „Spice“ ir panašių į juos mišinių aktyviąją medžiagą sudaro ne augalai, o įvairios cheminės medžiagos, imituojančios natūralių kanapių veikimą.

    Tokie narkotikai pareigūnų vadinami sintetiniais kanabinoidais. Amfetaminą pakeitė katinonai, kokainą – mefedronas.

    Naujieji kvaišalai taip stipriai paveikia smegenų centrus, atsakingus už malonumo pojūtį, kad priklausomybė nuo jų gali išsivystyti visam likusiam gyvenimui.

     

    Www.diena.lt Daiva Janauskaitė d.janauskaite@kl.lt 2011 – 08 – 18

     

     

    V.V.Landsbergis apie laukinių vaikų kartą Britanijoje ir Lietuvoje arba “Fucking and shoping” karta užaugo

     

    Po masinių riaušių Anglijoje britų žurnalistas Maksas Hastingsas viešai prabilo apie užaugusią laukinių vaikų kartą, kuri „neturi jokių įgūdžių, išsilavinimo, vertybių ir norų“.

    Rašytojas, kino režisierius, bardas, penkių vaikų tėvas Vytautas V. Landsbergis sako, kad laukinius vaikus neprofesionali tėvų karta užaugino ir Lietuvoje.

    Pavojingas virusas

    — „Į gatves šiomis dienomis išėję jaunuoliai nežino šalies, kurioje gyvena, praeities, nesidomi dabartimi ir nesirūpina ateitimi. Vienintelis dalykas, kuris jiems dar įdomus: kompiuteriniai žaidimai, gatvės muštynės, smulkūs, o vėliau stambesni nusikaltimai“, — rašo britų žurnalistas Maksas Hastingsas apie Anglijos riaušininkų kartą. Ar jis kalba ne apie Lietuvą?

     

    Važinėjant po Lietuvą net plika akimi galima pamatyti daug panašių reiškinių. Visai neseniai buvau pas bičiulį viename Lietuvos miestelyje. Kai septintą valandą vakaro kažkas pradėjo daužyti politechnikumo langus, man paaiškino, kad tai jauni vyrukai, kurie dažniausiai prisivalgo linksminančių tablečių ir smaginasi. Ir kad policija buvo kartą atvažiavusi, po to vieną policininką nuvežė į reanimaciją, tai dabar jie nebesikiša.

    Tai yra mažo miestelio virusas, į kurį įtraukti 12 metų vaikai, kvaišalų pardavėjai yra žinomi, bet bijoma juos liesti. Vakare visi bijo į gatvę išeiti. Ir tai egzistuoja mūsų pašonėje.

    Mes kartais užsimerkiame, žiūrime per televiziją „Dainų daineles“ ir mums atrodo, kad užaugo nuostabi originalių vaikų karta.

    Bet yra kita pusė — niekam nereikalingi vaikai, kurių tėvai airijose, galbūt išsiskyrę ar alkoholikai, arba iš viso neturi laiko, nes užsiėmę savimi. Anksčiau ar vėliau, ko gero, net labai greitai, visa tai pasireikš.

    Ar, jūsų manymu, kas nors daroma valstybės mastu, kad to nebūtų?

    Kol kas to nematau. Paprastai Lietuvoje gaisras gesinamas, kai namas yra sudegęs. Mūsų valstybėje apskritai nėra suvokimo, kas yra vaikas.

    Tai kažkokia prekė, krepšelis, daiktas, į kurį reikia integruoti kažkokias žinias pagal kažkokius standartus, vidurkius ir padaryti iš jo darbinį robotą. O kas yra su jo siela, kiek jis yra tautiškas, dvasiškai brandus, atsiveriantis aplinkai, kiek jis turi atjautos, niekam nerūpi.

    Karta užaugo

    Kiek svarbios vaikui tradicinės iki banalumo vertybės, kaip Tėvynė, tikėjimas, dora?

    Mes esame prisivirę labai neskanių barščių šia tema, nes Lietuvos kultūros politika buvo visiškai deromantizuota ir tarsi buvo nueita kitomis kryptimis: provokacijos, intrigos, pašaipos. Ir ta „fucking and shoping“ karta užaugo. Ką menininkai kitąsyk galbūt kuria, kaip kritiką, pasėjo madą, tai tapo gyvenimo būdu, pasidarė smagu eiti žiūrėti, kaip žmonės moka keiktis… Ir prasideda savęs naikinimo sindromas. Aš jo nesuprantu ir stengiuosi tame nedalyvauti.

    Jau nekalbu apie kompiuterinę erdvę, kuri yra iš viso niekaip netvarkoma. Juk norvegų žudikas treniravosi kompiuteriniais žaidimais.

    Vaikai virtualioje erdvėje pasidaro tarsi besieliai — štai kur esminė kompiuterinės technologijos bėda.

    Kalbant dvasiniais terminais, žmonės gimsta, kaip įsikūnijusios sielos, turinčios ryšį su dvasia, Dievu, protėviais ar gamta, su tuo, kas yra didinga ir kas mus sukūrė.

    Kompiuteris tai nukerta. Kai stebiu savo vaikus, kurie, deja, irgi mėgsta kompiuterius, matau, kad tas ryšys retsykiais sutrinka. Tada turi vežtis juos į gamtą, mokyti vėl iš naujo susikurti laužą, plaukti baidarėmis, važiuoti dviračiais. Tada kažkas vėl atsigauna, atsibunda, vaikas pradeda darytis žmogumi su siela.

    Tad sutrikimas yra visuotinis: ir Britanijoje, ir Lietuvoje.

    Apie herojų stoką

    Ar nėra problema, kad šiais laikais jauni žmonės tarsi nebeturi savo herojų ar idealų?

    Teko kalbėti su amžiną atilsį Algimantu Masiuliu prieš jo mirtį. Klausiau apie jo kartą. Jis pasakojo, kad, kai Lietuvoje buvo minimas Vytauto Didžiojo 500 metų jubiliejus, buvo toks kunigaikščių kultas, kad visi moksleiviukai ant sąsiuvinių paišė kęstučius, birutes, vytautus. Ta karta išėjo į diplomatus, profesorius, menininkus, vėliau — partizanus; jie stimuliavo sąmoningos valstybės raidą, kuri dabar baigia stipriai prigesti.

    Galvojant plačiau apie Lietuvą ir Kultūros ministerijos strategiją, man gėda, kad Lietuva per 21-erius metus nesukūrė nė vieno padoraus istorinio filmo, nė vieno filmo vaikams. Tai rodo, kad valstybė investuoja į vamzdžius ir kitokias „menines“ akcijas, bet jos neturi nieko bendro su vaiku gatvėje ar namie, kuris, jei neturės herojaus, didvyrio, tai ir nenorės būti į jį panašus. Mano supratimu — kultūra yra tai, ką galima rodyti ir vaikams, moksleiviams. Kas vienija, jungia. Ar daug tokio pobūdžio kūrybos?

    Prisimenu, kokią įtaką mums darė filmai apie indėnus: tai buvo laisvė, jėga, sveikas atrodymas, norėjosi treniruotis, iš lanko šaudyti, bėgioti, eiti į miškus — visa tai daro įtaką tavo gyvensenai. O kai žiūri per kompiuterį, kaip daugiau nušauti, tai irgi daro įtaką tavo gyvensenai ir mąstysenai.

    Atsiprašyti vaikų už jų tėvus

    Ar neteko susidurti su šios kartos noru apskritai išeiti iš šios sistemos, nebūti joje, nedirbti, nedalyvauti?

    Man kartais tenka matyti, kaip žmonės tokius vaikus išgydo. Vienas bičiulis surengė stovyklą alkoholikų vaikams ir jų atsiprašinėjo už jų tėvus. Visi išsiverkė, apsikabino, išsibučiavo, ir kažkas tuose vaikuose įvyko. Kitas bičiulis surengė vasaros stovyklą ir mokėsi su vaikais apsikabinti. To mažo judesio jau užtenka, kad išeitum iš savo vienatvės kiauto…

    Rengėme partizaninę stovyklą, kurioje buvo ir agresyvesnių vaikų. Neįtikėtina, kaip ta tema per žaidimą, naktinius žygius atidarė juose kažkokį kito lygio sąmoningumą, pilietinį, tautinį pasididžiavimą. Net per tokias nesudėtingas praktikas vaikai labai radikaliai pasikeičia.

    Gal iš tiesų mūsų karta turėtų atsiprašyti tų laukinių savo vaikų?

    Veikia labai paprasti fizikos dėsniai — jeigu pakrauni akumuliatorių, mašina važiuoja, nepakrauni — mašina užgęsta, pradeda stovėti, rūdyti ir pūva.

    Taip pat ir su vaikais — jei į juos vaikystėje neįdedama meilės, dėmesio, šilumos, jie netampa dalimi mūsų bendruomenės… Juos reikia sugrąžinti į bendruomenę. Ir kai kaimeliai, miesteliai pradės daryti bendrus renginius, šventes, kai tėvai su vaikais rinksis šokti, dainuoti, vakaroti, užuot sėdėję alubaryje, vaikus palikę prie kompo, kad „neknistų proto“, tada kažkas keisis.

    Užaugo neprofesionalių tėvų karta

    Tačiau, sakoma, tėvų nepasirinksi, daugumos ir neperauklėsi…

    Iš tiesų, labiausia serga tėvai. Užaugo neprofesionalių tėvų karta, kuri neturi laiko, yra pavargusi, užsiėmusi savimi ir vaikus nebent parodymui išveda į gatvę. Bet esminio rūpesčio, kad vaikas yra siela, kurią reikia nepažeidžiant atskleisti, nėra.

    Dvasinėse knygose parašyta, kad vaikai — tai mums siunčiami mūsų mokytojai. Vaikas dažnai yra aukštesnė siela negu tėvai: arba tu ją atveri, arba „užbukini“ ir padarai tokia primityvia, koks esi pats.

    Labai neviltingai skamba. Tačiau sakėte, kad įmanoma ir būtina „atitirpinti“ vaiką…

    Įmanoma. Kažkaip reikia implantuoti netikrus tėvus į visuomenę. Reikia, kad atsirastų žmonių, kurie prisiima dvasinę tėvystės ar motinystės pareigą ir dirba tokiame neformaliame lygmenyje susitikdami su vaikais ir mylėdami juos. Reikia išvažiuoti į tokias meilės stovyklas ir būti, dainuoti, apsikabinti.

    Tokiose stovyklose viena iš labiausiai jaudinančių patirčių yra ta, kai vakare vaikai apspinta ir nepasidalija, kuris bus arčiau tavęs, kad tik jį apsikabintum. Pasirodo, jiems to ir tereikia… Jokių aukštųjų matematikų… Tik apsikabinti, nes jie negavo šilumos.

    Kažkada britai padarė psichologinę studiją. Nagrinėdami itin žiaurių žmonių biografijas, rado bendrą vardiklį: visi jie, būdami vaikais, kelioms savaitėms buvo palikti svetimiems žmonėms.

    Tai simptomas, kokia karta Lietuvoje gali užaugti, nes tokių vaikų mūsų kartoje yra labai daug.

    Liaudies dainų terapija

    Jūs ypatingą dėmesį skiriate tautiniam vaikų ugdymui, liaudies dainoms. Ar tai taip svarbu?

    Vytautas V.Landsbergis

    Kai dirbau mokykloje, su vaikais pradėjome po pamokų vakare prie žvakių dainuoti liaudies dainas. Jau tada pastebėjau, kad liaudies daina pradėjo juos keisti. Kai dainuoji liaudies dainą ir po jos, negali keiktis, mergaitei sakyti nepagarbaus žodžio, tu tarsi iškrenti į kitą lygį.

    Aš jau kelintą kartą švietimo ir mokslo ministrui sakau: reikėtų, kad brandos atestate atsirastų nuostata, jog baigiantis mokyklą moksleivis turėtų atsiskaityti padainuodamas 50 lietuvių liaudies dainų — pamatytumėt, kaip greit pasikeistų Lietuva.

    Marijos Magdalenos dėsnis

    Ar nemanote, kad Lietuva tokia, kokie esame mes, ir kitaip būti negalėjo?

    Į praeitį nereiktų žvalgytis. Kartais pasvajoju… Yra toks vadinamas Marijos Magdalenos dėsnis, kai iš pačios akliniausios tamsos gimsta šviesa, iš prostitutės — šventoji.

    Lietuva, manau, yra netoli viešnamio lygio — tad yra šioks toks vilties momentas, kad greitai mes nebeapsikęsime ir imsime iniciatyvą į savo rankas, nieko nebesitikėdami iš valstybės.

    Kol esame pasyvūs, anemiški, verkšlenantys ir rašantys anoniminius komentarus, tamsiajai jėgai yra visos galimybės veikti.

    Žmonės turi susivienyti — valdžią reikia priversti dirbti. O atsakomybė tenka kiekvienam iš mūsų.

     

    www.skrastas.lt Nijolė Koskienė 2011 08 16

     

     

    Apie intelektualų vaidmenį: kokių reikia pranašų?

     

    Vis dar rusena apžvalgininko Kęstučio Girniaus įžiebta diskusija, koks turėtų būti intelektualų vaidmuo šių dienų visuomenėje ir konkrečiai Lietuvoje. Moraliniai autoritetai yra svarbūs visuomenei, kuri kuriama ant vertybinio pagrindo, taip pat svarbi aukštos prabos kultūra, kuri persilieja į tautos savimonę ir į aukštesnį lygmenį gali kilstelėti, regis, gerokai nutolusias sritis, tokias kaip mokslas ir ekonomika. Tai galų gale turi įtakos ir pačiai visuomenės sandarai. Kita vertus, demokratijos ir žinių visuomenės sąlygomis intelektualui negali būti garantuota kokių nors išskirtinių privilegijų. Juo labiau teisė į tiesos monopolį.

    Daugelyje pasaulio valstybių vis labiau įsigali technokratinis valdymas, jis plečia savo įtaką ne tik demokratijos, bet ir kultūros, suprantamos plačiąja prasme, sąskaita. Nedidelė valstybė, kokia yra Lietuva, neturėtų pasiduoti šiai dabar mūsų krašte tikrai ryškiai tendencijai, nes pasaulyje ir Europoje šalis niekada neturės svarbesnio ekonominio vaidmens. Ir mums patiems, ir pasauliui reikšminga Lietuvos kultūra, Lietuvos savitumas, unikalus istorijos paveldas ir gyvenimo būdas. Tai ne tušti žodžiai ir pagraudenimai - praradus savitumą bei išbarsčius vertybes, nublanks ir ekonomikos laimėjimai. Kas, jei ne intelektualai, turi nuolat tai priminti, kas, jei ne intelektualai, turi prisidėti prie atnaujintos lietuviškos tapatybės formavimo sudėtingomis globalizacijos sąlygomis?

    Įsigalėjus autoritarizmui intelektualams tenka svarbus vaidmuo, tačiau jį išryškina dramatiškas pasirinkimas. Intelektualas gali stoti prieš režimą (Vaclavas Havelas, Andrejus Sacharovas, Aleksandras Solženicynas, Tomas Venclova), ir tada jo požiūris kaip duona svarbus daugeliui žmonių, trokštančių permainų. Kita vertus, autoritarinis režimas suteikia privilegijų ir garantuoja didžiausią auditoriją, apsaugotą nuo natūralios konkurencijos, tiems, kurie jam daugiau ar mažiau priimtini. Kaip matome, abiem atvejais intelektualo vaidmuo autoritarizme yra išskirtinis. Tačiau viltys, kad intelektualas gali tapti žyniu, kuris esą vienintelis žino tiesą ir kurio idėjos būtų diegiamos beveik privalomai demokratinėje santvarkoje, neturi pagrindo. Žinoma, intelektualai gali tarti svarų žodį ir nulemti pasirinkimą krizinėmis situacijomis, ypač jei šių situacijų branduolys - visuomeninė moralinė dilema. Tokiu klasikiniu pavyzdžiu tapo Emile'io Zola pozicija Alfredo Dreyfuso byloje 1898-aisiais. Įvairiai vertinama daugelio Lietuvos intelektualų pozicija 1940 metais, vykstant Lietuvos okupacijai. 1988-aisiais prasidėjęs Sąjūdis garsus tuo, kad jis buvo intelektualų kūrinys, tobulai išreiškęs tautos valią.

    Tai, ką intelektualai nuveikė Sąjūdžio metais, bus prisimenama ilgai. Kita vertus, iki šiol esama savotiškos inercijos. Dalis intelektualų sąjūdininkų sunkokai suvokia, kad mūsų krašto padėtis jau gerokai pasikeitusi ir Sąjūdžio laikų veiklos metodai nieku gyvu negali atnešti trokštamų rezultatų. Sąjūdis buvo visos tautos judėjimas, kėlęs sau nors ir didelį, bet kartu paprastą, visiems suprantamą tikslą - pasiekti nepriklausomybę. Senąją sistemą reikėjo griauti iš pagrindų ir vietoj jos kurti naują. Tačiau dabar valstybės institucijų sistema yra susiformavusi ir labai sudėtinga, todėl vykdant bet kokią reformą būtina įvertinti daugybę vidaus bei išorės veiksnių. Sprendžiant įvairias problemas visuomenė nebus vieninga. To negali būti ir net nereikia.

    Demokratijoje užprogramuotas konfliktas: čia pripažįstama, kad visuomenė sudaryta iš įvairių grupių, kurios turi teisę demokratiniais būdais ginti savus interesus. Veiksminga demokratija yra pagrįsta ne mechaniška daugumos valia, bet išmintingu interesų derinimu. Be to, vadybiniai sprendimai turi būti kompetentingi, priimami tik išsamiai išanalizavus pasekmes ir įvertinus tarptautinę patirtį. Vis dėlto dalis sąjūdininkų, atrodo, vis dar puoselėja viltį, kad vien smerkiant bei piktinantis galima sukurti ką nors konstruktyvaus ir gero. Teberusena viltis, kad įmanoma atkurti vieningą tautos frontą, o žmonės susikibs rankomis ir vienu mostu sukurs tobulesnę sistemą.

    Tačiau yra priešingai - negatyvių nuotaikų kaitinimas iki isterinės būsenos tik talkina sistemai, nes didina žmonių nusivylimą, nepasitikėjimą viskuo bei visais ir kaip to rezultatą - pasyvumą bei susitaikymą. Blogiausia, kad dažnas Lietuvos intelektualas pats nelabai pasitiki demokratine sistema, nemato jos teikiamų galimybių, linkęs supaprastinti tikrovę ir desperatiškai ieškoti utopinių išeičių.

    Senais laikais žyniai tolydžio imdavo pranašauti pasaulio pabaigą. Tai buvo būdas atkreipti į save dėmesį, sustiprinti savo įtaką. Intelektualai irgi nebūtų intelektualai, jei nuolat neskelbtų apie besiartinantį žlugimą ir katastrofą. Tačiau šiuo atveju tai panašu į būdą susireikšminti bei sulaukti, tegul ir pigaus, dėmesio. Pasvarstykime, ar kartais negimė plejada naujų pranašų, kalbančių bulvarinių laikraščių antraštėmis bei turgaus frazėmis ir trokštančių, kad juos nuolat rodytų televizija. Tikrais moraliniais autoritetais tampama kitose vietose ir kitais būdais, o trivialios kalbos liks tik trivialiomis kalbomis, nors ir sklistų iš filosofo lūpų.

     

    "Lietuvos žinios" Saulius SPURGA 2011 – 08 – 15

     

     

    Prezidentė kviečiasi Šimašių dėl Beliackio duomenų perdavimo Baltarusijai

     

    Dėl Baltarusijos opozicijos atstovo Alesiaus Beliackio finansinių duomenų perdavimo Baltarusijai Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė rytoj, rugpjūčio 18 d. 11 val. kviečia Teisingumo ministrą Remigijų Šimašių.

    Alfa.lt primena, kad prieš porą savaičių Minske buvo sulaikytas vienas iš Baltarusijos žmogaus teisių gynimo organizacijos „Vesna“ lyderių A. Beliackis. Jis įtariamas mokesčių slėpimu. Baltarusijos pareigūnai teigia įtarimus pateikę remdamiesi iš Lietuvos teisingumo ministerijos gautais duomenimis apie A. Beliackio turimas banko sąskaitas ir įplaukas į jas.

    Teisingumo ministerija teigia dar kovą suteikusi tokią informaciją vykdydama teisinės pagalbos sutartį. Anot teisingumo viceministro Tomo Vaitkevičiaus, gavus užklausą nekilo įtarimų, kad informacija gali būti panaudota politiniam susidorojimui.

    Po arešto Lietuva praėjusią savaitę paskelbė stabdanti teisinės pagalbos teikimą Baltarusijai.

     

    Alfa.lt 2011-08-17

     

     

    A.Kubilius: grąžinsime pensijas, kitus laikinus sumažinimus paversime nuolatiniais

     

    Po atostogų grįžęs premjeras Andrius Kubilius teigė, kad artėjant laikinų taupymo priemonių termino pabaigai, didžioji dauguma jų virs nuolatinėmis, o nuo kitų metų bus atstatomos tik pensijos.

    Mums neblogai tvarkantis su finansiniais iššūkiais ir ekonomikai sparčiai atsigaunant. Tarptautinių finansinių rinkų tam tikros tendencijos mums kelia susirūpinimą ir be abejo, šalies finansinio stabilumo reikalai, mūsų siekis ir toliau mažinti deficitą, išlaikant stabilią valiutą ir ekonomikos augimo perspektyvą, galimybės dar sparčiau mažinti nedarbą bus pats svarbiausias rūpestis. (...) Mes planuojame atstatyti sumažintas pensijas, visus kitus laikinus sumažinus planuojame pratęsti ir paversti juos nuolatiniais sprendimais, tik tokiu atveju galime garantuoti ilgalaikį šalies finansų stabilumą“, - žurnalistams po vyriausybės posėdžio sakė Vyriausybės vadovas.

    Sunkmečiu taupant buvo mažinami valdininkų atlyginimai, įstaigų biudžetai, pensijos, keliami dalis mokesčų.

     

    www.DELFI.lt2011 Justina Juršytė, rugpjūčio mėn. 17 d.

     

     

    Šarvuočių gerbėjas iš Vorbio: "Vilnius pasisavino idėją"

     

    Kone visą pasaulį apkeliavo kadrai, kaip Vilniaus meras Artūras Zuokas šarvuočiu traiško Gedimino prospekte ant dviračių tako pastatytą automobilį. Šiuos kadrus pamatė ir Tiuringijos gyventojas Renato Pietschas, jis pareiškė, kad A.Zuokas pasinaudojo jo idėja.

    Apie tai galima pasiskaityti Vokietijos interneto portale Thueringer-allgemeine.de.

    R.Pietschas save vadina chaotiška asmenybe, svajotoju ir nutrūktgalviu. Eichsfeldo rajono Vorbio mieste gyvenantis vokietis turi du nurašytus šarvuočius ir su jais kartkartėmis taip pat pervažiuoja ne vietoje pastatytą automobilį. Būtent šiuo žygiu internete inscenizuotame vaizdo filme ir puikuojasi Vilniaus meras.

    R.Pietschui - 44 metai, kaip jis pats sako, tokio amžiaus pakanka bet kokiai beprotybei. O joms jis kartais pasiryžta, todėl ir trykšta savigarba. "Vilniaus meras idėją pervažiuoti ne vietoje pastatytą automobilį nusižiūrėjo nuo manęs", - tvirtina vokietis. Tačiau dėl to jis tikrai nesielvartauja. Atrodo, kad Vorbio gyventojas tuo net didžiuojasi.

    Turi jis ir savo žygius įamžinančių nuotraukų. Vienoje R.Pietschas nufotografuotas stovintis prie savo šarvuočio BMP-1. Kitoje - jis juo suploja automobilį "Ford Fiesta". Tai buvo R.Pietscho staigmena bernvakario proga.

    "Lietuvos sostinė ir Eichsfeldo miestelis nutolę vienas nuo kito apie 1300 kilometrų. Bet šis atstumas šiuo metu įveikiamas internete vos kelis kartus spragtelėjus pelę. Per kelias sekundes virtualioje erdvėje galima susirasti vaizdo filmą. Šiame filmuke matyti Vilniaus miesto galva, šauniai šalinantis ne vietoje pastatytas mašinas.

    Norėdamas nedviprasmiškai įspėti automobilių vairuotojus, kurie nesivaržydami užima dviračių takus, Vilniaus meras sumanė kai ką ypatinga: A.Zuokas suplojo šarvuočiu mersedesą. Vaizdo filmuką internete žiūrėjo jau daugiau nei 1,2 mln. žmonių. Tarp jų ir R.Pietschas, kuris tuomet pasijuto, tarsi kažkur tai jau būtų matęs", - rašoma portale Thuringer-allegemeine.de. Prieš kelerius metus šis Eichsfeldo gyventojas pirmą kartą pervažiavo, jo manymu, ne vietoje pastatytą automobilį. Anuomet jis dar vairavo galingą sunkvežimį "Tatra".

    Šiuo metu R.Pietschui labiau patinka traiškyti automobilius šarvuočiais. Pastarąjį jo pasirodymą buvo užsakę vestuvių svečiai, taip jie tikėjosi nudžiuginti su viengungio gyvenimu nusprendusį atsisveikinti vaikiną. R.Pietschas svajingai prisimena prieš tai kietai pripūtęs automobilio padangas: "Tuomet jos sprogsta labai garsiai." Šiaip automobilį pervažiuoti nėra taip paprasta. Svarbu kampas, kuriuo šarvuotis trenkiasi į automobilį. "Netinkamas kampas - ir automobilį tik stumsite prieš save", - aiškina šarvuočių gerbėjas.

    R.Pietschas kolekcionuoja ir nuomoja transporto priemones, bet labiausiai mėgsta šarvuočius. Iki šiol jis suremontavo du. Vieną, vadinamąjį BMP-1, vikšrinį ir kitą ratinį šarvuotį, tačiau jis nėra mūšių mėgėjas. "Karas - mėšlas, - teigia vyras. - Bet technika šauni." Pastaraisiais metais ja galėjo pasidžiaugti ir berlyniečiai. Per vieną satyrinę televizijos laidą R.Pietschas važiavo savo BMP-1 garsiausia Berlyno Kurfiurstendamo alėja. Tuomet buvo sukurtas tikras, ne vaizdo filmas.

     

    "Lietuvos žinios" Parengė RIMA KRUPENKAITĖ

  • Prezidento Antano Smetonos 137-ųjų gimimo metinių minėjimai

    Prezidento Antano Smetonos 137-ųjų gimimo metinių minėjimai

     

    2011 m. rugpjūčio 10 d. įvyko Prezidento Antano Smetonos 137-ųjų gimimo metinių paminėjimas istorinės Prezidentūros kiemelyje, kurį organizavo Lietuvos Sąjūdžio Kauno taryba bei Kovo 11-osios gatvės bendrija. Dalyvavo LR Seimo nariai A. Dumčius, R. Kupčinskas ir G. Songaila; Kauno m. savivaldybės tarybos nariai, Seniūnijų seniūnai, Kauno A. Smetonos gimnazijos bendruomenės atstovai, kauniečiai ir miesto svečiai. Minėjimo pradžioje sugiedotas Lietuvos valstybės himnas, padėtos gėlės prie A. Smetonos paminklo. Minėjimo dalyviai pasidalijo mintimis apie A. Smetonos veiklą. Lietuvos sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkas Raimundas Kaminskas savo kalboje paminėjo A. Smetonos politinės publicistikos reikšmę ateities kartoms ir teigė „kai A. Smetona buvo LR Prezidentu, valstybinės institucijos susidūrė su daugeliu problemų, o šiandien mes matome, kad jos susiduria su politinio pasitikėjimo deficitu“. Minėjimo dalyviai aplankė istorinės Prezidentūros muziejaus ekspoziciją. Prezidento A. Smetonos gimimo metinės Kaune minimos trečią kartą ir tampa tradicija.

    2011 m. rugpjūčio 14 d. Ukmergės rajono savivaldybė ir tautininkai organizavo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos gimtadienio paminėjimą (Smetonines) jo tėviškėje. Užugiryje prie Lėno ežero įvyko diskusinis susitikimas su politikais, visuomenininkais ir žurnalistais apie aktualiausias Lietuvos problemas, kurio moderatorius buvo LR Seimo narys Gintaras Songaila. Prezidento A. Smetonos atminimas buvo pagerbtas Šv. Mišiose Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje Lėne. Pamokslo metu kunigas paminėjo gražius A. Smetonos ir pal. arkv. J. Matulaičio santykius kuriant Lietuvos bažnytinę provinciją. Minėjimas, skirtas A. Smetonos gimimo metinėms, vyko Prezidento gimtojoje vietoje Užulėnio kaime. Jį vedė LR Seimo narys G. Songaila. Dalyvavo LR Kultūros ministerijos viceministras Deividas Staponkus, Ukmergės rajono meras A. Kopūstas, LR Seimo nariai L. Graužinienė ir G. Songaila, „XXI amžiaus“ redaktorius Edvardas Šiugžda su žmona Livija, Šaulių sąjungos atstovai ir kt. Dalyviai tarė sveikinimo žodžius. Lietuvos sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkas Raimundas Kaminskas, pasidžiaugdamas Prezidento A. Smetonos atminimo puoselėjimu ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje, atkreipė dėmesį į Prezidento darbų aktualumą šiandienai ir klausė „kokiais veiksmais ir idėjomis mes prisidėjome prie valstybinių institucijų stiprinimo bei pasitikėjimo jomis globalioje, vartotojiškoje visuomenėje?“.

    Renginio pabaigoje vyko ekskursija į Prezidento A. Smetonos Užugirio dvarą, kur buvo dokumentinių filmų apie prezidentą Antaną Smetoną peržiūra, teatralizuotas Prezidento Antano Smetonos sveikinimas, foto sesija su Prezidentu Antanu Smetona ir kt.

     

    Lietuvos sąjūdžio Kauno tarybos informacijos biuras 2011 m. rugpjūčio 16 d,

  • Didelis žaidimas , prastoki žaidėjai

    Didelis žaidimas , prastoki žaidėjai

     

    Baltarusiškai nuspalvintas KGB smūgis Lietuvos valdžiai trinktelėjo geriausiai pasirinku metu. Be abejo , jį galėjo paskatinti Rusijos valdžiai nepalanki M.Golovatovo paleidimo afera , kurios skandalui neutralizuoti paprastai įjungiamas kitas skandalas. - Turim antai nuo vasario pasidėję kortą prieš žioplą Lietuvos vyriausybę , tai kada išmetam ant stalo ? – dabar !

    Jei ne tai , galėjo tokią šaunią „ Gazpromo “ priešų kompromitaciją dar palaikyti.

    Susiklostė ir kitų palankių aplinkybių kaip antai atostogos , tik ne visiems. Kai kurie skaičiavo ir dirbo ir trinktelėjo ; kai kurie atostogavo ; dar treti puolė pešti sau vidinės politinės naudos .

    Jovalas , kuris žalingas valstybei , bet gali būti kai kuo net naudingas , jeigu ji norės tvarkytis .

    Vakarykštė V.Savukyno vedama diskusijos laida LT parodė ir priminė keletą reikšmingų dalykų.

    Politinio įžvalgumo stoką , pirmiausiai Teisingumo ministerijos pareigūnams , prikišinėjo ir garsiausiai kaltino tie , kurie metų metais rėkdavo prieš reikalų „politizavimą“. Nekiškit visur politikos , neieškokit nebūtų klastų ir sąmokslų , tegul valdininkai dirba kiekvienas savo darbą , tik šiukštu nepagadinkit tautai (t.y. mums ) svarbių ekonominių sandėrių ir panašiai - tie šauksmai aidėdavo vis iš kairės ir galėjo turėti poveikio net centro dešiniajai vyriausybei. O dabar tie patys kaltina – kodėl nematėt KGB politinių kėslų ! Kodėl elgėtės biurokratiškai , be politinės nuovokos ?

    Tokia pirmoji lietuviška įdomybė . Išvirstama tokiais , kokių kada reikia .

    Esu jau kalbėjęs , komentuodamas praėjusį šeštadienį - sekmadienį , kad bemaž visų demokratijų klaida yra traktuoti diktatūras kaip normalius partnerius , nors šioms abipusio bendradarbiavimo visai nereikia , tik išnaudoti ir įvelti.

    Mes , dėl savo istorinės patirties kai ką geriau suvokiantys , galėtume naudoti paprastą testą : norite pagalbos , tai septynioliktą kartą prašome padėti mums. Pavyzdžiui , kai reikalaujate padėti kurpti ligotos merginos „ teroristinę“ bylą. Pilna likę visokių Golovatovų , ponai draugai , ir Makutinovičių , ir kitų omonininkų , net kažkada nuteistasis , o jūsų priglaustas Rainių žudikas Petras Raslanas , net pabėgęs po teismo nuosprendžio Stanislavas Mickevičius , - tad seniai laukiam jūsų kilnios pagalbos . Tačiau taip bendrauti reikia orumo ir savarankiškumo , deja .

    O šiaipjau viskas tinka ir mūsų artimajam rytų kaimynui sėdinčiam tiesioginėje valstybės ir slaptųjų tarnybų sąjungoje su tuo dideliu.

    Baltarusijos represininkai, atseit, reikalavo jiems tokios reikalingos „pagalbos“. O ar jie suteikė nors kiek pagalbos Vytauto Pociūno žūties tyrimui, jeigu tas bent iš Lietuvos pusės būtų buvęs sąžiningas? Ne. Viską padarė, mūsų kairiesiems „ reikliesiems “ sutinkant , kad pulkininko galimo paaukojimo byla būtų numarinta ir palaidota ligi šiol. O joje prasisukę Baltarusijos opozicijos finansavimo klausimai dabar ataidi kaip dar viena patyčių interpretacija - kažkas jam vaidenosi ,- nors ne vienam širdy baugu , kad anoji KGB išmes dar ir tą kažką prieš visą Lietuvą.

    Beje, kairioji ir laikraštinė opozicija visai nevengia smerkti tiesiog Lietuvos, kuri jau visai susikompromitavusi, „ prie gėdos stulpo“ prikalta išdavikė ir kuo gražiau. Vaikeliai vaikeliai , pasakytų jinai : ar aš tai ne jūs patys? Gal susitarkite, kuo esate ir kuo norite būti, ne tik valdžiukėje.

    Dviguboji KGB gražiai išprovokavo daugelį tampomų subjektų , kurie dabar jau pripažino ( anksčiau neigę ) finansinę užsienio pagalbą opozicijai , kad Maskvos ir Minsko diktatūros populistiškai juolab aršiau niekintų tuos, kurie „ima pinigus“. Valdiškos spaudos ir TV monopolio praplautai liaudžiai daug nereikia. Kam tąsyk padedame?

    Na , ir vidinė atsakomybė už košytę. Manau, teisingumo ministrui derėjo tuoj pat grįžti iš atostogų, kad baigtųsi bejėgiškai formalūs pavaduojančio vaikino nušnekėjimai. Viceministru pabūti mat neužtenka priklausyti reikiamai partijai. Juolab, kai tenka kalbėti ir už „ministeriją“, kuri nieko netirs , o jei kas nori pasidžiaugti - ir už Vyriausybę, už Lietuvą. Politinio pasitikėjimo pareigūnas pasirodo visai ne politikas, tiesiog vienas iš masės valdininkų, kuriems atkakliai įkalinėta: nepolitikuokim, dirbkim savo darbą. Padirbo. Dabar čiužinės dėl M. Golovatovo.

    Kas asmeniškai pasirašė informacijos perdavimą - be abejo, atsako. Juk visą mėnesį svarstė , ar kreiptis į bankus. Vienam jų suabejojus, pasitelkta teismas. Dar trys mėnesiai, kol prasisunkė iki URM. Tas perspėjo, bet mes, klerkas , jau buvome pasirašę!

    Ar iš to nūnai seks posovietinė išvada - venk bet ką pasirašyti, tik stumk nuo savęs!- ar ji reikalaus iš pareigūnų pasirašinėti atsakingai, t.y. pasitariant? Su savo ministru, o per jį - su kitais ministrais ir Vyriausybės galva , jeigu tik junti politinę atsakomybę už veiklą ypač jautrioje demokratijos – nedemokratijos (režimų) santykių zonoje. Nebendradarbiausim!- visai negudrus viešas atsakymas užuot apsisprendus : galvosim , ką darom , su kuo riešutaujam. Kadaise buvo tokia samprata: „apolitiškumas“ su visai kita autoritarine prasme , tačiau štai demokratinėje struktūroje ji išlenda netikėtais šonais ir kisieliaus krantais.

    Ne visai aišku, kodėl p. A. Beliackis, Vilniuje sužinojęs, kas jam nelemtai prieš keletą mėnesių padaryta ir kas dabar gręsia, grįžo į Baltarusiją, kad ten jį suimtų . Kodėl Baltarusijos KGB laukė ištisą pusmetį, lengviau suprasti. Politikoje svarbu momentas, o čia politinė akcija. Bet pakankamai aišku, kad ir mūsų valstybės gyvenime yra netikęs bruožas, kuris turėjo neigiamos reikšmės. Tai Vyriausybės plūduriavimas fasadinės draugystės klube, valdžia be savo vadžių , koalicinis nekolektyvinis veikimas atskiruose partijų kiemuose dar su vidiniais šantažais - žiūrėk, išeisim. Negali nematyti, kad ir tai prisidėjo prie komunikacijos ir pasitarimo stokos štai tokiu skaudžiu klausimu.

    Kai ką ministrų bendrijos veikloje reikia keisti, o šitą stilių - pirmiausiai. Čia visa Vyriausybė turi būti darbo grupė.

    Pabaigai - dėl vakarykštės LT laidos žanro . Kadangi jau įsivyravo prasta pažiūra , neva politiniai svarstymai ekrane tolygūs boksui , ir kuo daugiau kraujo kam iš nosies – tuo įdomiau publikai , itin svarbus tampa neutralaus referi vaidmuo. Kai referi trukdo spaudžiamam ir besiginančiam , o dar ir pats jam užtvoja į sprandą , tai jau lietuviškas politinis boksas nacionalinės žiniasklaidos ringe . Normaliai būtų vengtina.

     

    Alfa.lt Vytautas Landsbergis 2011-08-13



     

    Pusantro karto suklupus...

     

    Lietuva pusantro karto suklupo santykiuose su Baltarusija. Apmaudžią nepateisinamą klaidą padarė Teisingumo ministerija, perduodama Minskui duomenis apie žmogaus teisių gynėjo Alesio Beliackio ir kitų disidentų banko sąskaitas. Penktadienį A.Beliackis Baltarusijoje buvo oficialiai apkaltintas pajamų slėpimu ypač dideliu mastu.

    Vėl suklupta, kai Lietuvos ambasada Baltarusijoje išdavė vizą Baltarusijos teisingumo viceministrei Allai Bodak, kuri yra įtraukta į Europos Sąjungos (ES) nepageidaujamų asmenų sąrašą. Padėtį iš dalies pataisė Lietuvos pasieniečiai, kurie anuliavo A.Bodak dokumentą ir jai neleido įvažiuoti į Lietuvos teritoriją.

    Lietuva nėra vienintelė valstybė, kurios žinybos dirba netinkamai. Paaiškėjo, kad Lenkija, kuri mėgsta save vaizduoti pagrindine baltarusių demokratų gynėja, pasielgė panašiai ir perdavė duomenis apie A.Beliackio finansus baltarusiams gegužės mėnesį. Būta pranešimų, kad ir Čekija perdavė duomenis apie A.Beliackio sąskaitas, bet Praha tai neigia.

    Lenkijos atvejis primena, kad nereikia per greitai pasiduoti saviplakai ir emocingiems teiginiams apie išskirtines lietuvių būdo ydas ir Lietuvos valstybės trūkumus. Lietuviai nėra tobuli, bet ir mūsų kaimynai nėra nepriekaištingi. Antra vertus, kaimyno nuodėmės manęs neišteisina. Abu incidentai parodė, kad atsakingos Lietuvos valstybės institucijos nedirba, kaip turėtų. Svarbu išaiškinti trūkumus, nustatyti, ar jie yra atsitiktiniai ar sisteminiai, juos pašalinti, ir reikalui esant atitinkamai nubausti atsakingus pareigūnus.

    Ir geriausiomis aplinkybėmis tai nėra tokia paprasta užduotis. Padėtį apsunkina klausimo politizavimas ir kai kurių politikų bei žinybų pastangos nusiplauti rankas ir primesti atsakomybę kitiems. Ypač blogą skonį paliko viešoji ir gana ilgai užtrukusi Teisingumo ir Užsienio reikalų ministerijų dvikova. Abi ministerijos užmiršo, kad jos priklauso tai pačiai Vyriausybei ir koalicijai.

    Prezidentė ir premjeras neįsitraukė į politines batalijas. Nors Dalia Grybauskaitė dažnai kaltinama už tariamą polinkį kapoti aukštų pareigūnų galvas, šį kartą ji reagavo švelniai. Valstybės vadovė nereikalavo asmeninės teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus atsakomybės. Jos pastabą, kad „dėl savo darbuotojų atsakomybės sprendimus turi priimti teisingumo ministras“, galima laikyti R.Šimašiaus išteisinimu, nurodant, kad žemesnio rango pareigūnai atsakingi už tai, ką prezidentė pavadino „apmaudžiu vienetiniu incidentu“.

    Jei incidentas atsitiktinis ar „vienetinis“, galima tik pritarti prezidentės siūlymui. Vizos išdavimus turbūt buvo toks. Užsienio reikalų ministro pavaduotoja Asta Skaisgirytė-Liauškienė pasakė, kad paaiškėjus, jog viza A.Bodak buvo išduota dėl „žmogiškosios klaidos, atitinkami sprendimai bus nedelsiant priimti“.

    Bet būtų didelė klaida abu incidentus taip lengvai nurašyti. Manau, kad yra sisteminių, pamatinių klaidų Lietuvos santykiuose su Rusija ir Baltarusija ir kad finansinių duomenų perdavimas Minskui yra tik viena nevykusios politikos išraiška. Per daug Lietuvos žinybų laiko Baltarusiją ir Rusiją visiškai normaliomis valstybėmis, su kuriomis galima bendrauti taip pat kaip su Skandinavijos kraštais. Užmirštama, kad abiejose šalyse teisingumas politizuotas, žmogaus teisių dažnai nepaisoma, o jėgos struktūros palenkia kitas ministerijas savo valiai. Bendraujant su šiomis valstybėmis, reikia įjungti ypatingus saugiklius. Deja, to nedaroma, nors įspėjimų būta daug.

    Reikia siekti kuo normalesnių ryšių su abiem kaimynėmis. Todėl sveikintinos prezidentės ir premjero pastangos sunormalinti santykius, išvengti nereikalingų trinčių, sušvelninti retoriką, stengtis dalykiškai spręsti dvišales problemas. Prekybos, investavimo, gamtosaugos, turizmo, švietimo, sveikatos apsaugos ir įvairiais kitais klausimais reikia normaliai bendradarbiauti su šiomis šalimis. Bet klausimai, susieti su teisingumu ir saugumu, turi būti traktuojami kitaip, visada turint omenyje specifiškas Rusijos ir Baltarusijos savybes.

    Dėl man nesuprantamų priežasčių Lietuvos saugumo ir teisingumo organai glaudžiai tebebendrauja su Rusija. Gal tai netinkamų kadrų, gal įsisenėjusio sovietinio mąstymo, gal institucinio orumo stokos rezultatas. Svarbiau tai, kad santykiai yra perdėm intymūs. Kauniečių Gatajevų šeimos ir klaipėdietės Eglės Kusaitės bylos parodė, kad prokuratūra ir Valstybės saugumo departamentas (VSD) peržengė padorumo ribas, stengdamiesi įtikti Maskvai. Į galvą beveik netelpa, kad Generalinė prokuratūra leido trims FSB pareigūnams apklausinėti E.Kusaitę ir itin nuolankiai bendrauja su Rusija, nors Maskva atsisako bendrauti su Lietuva dėl Petro Raslano, Medininkų, Sausio 13-osios bylos. Michailo Golovatovo atvejis parodė, kad prokuratūra netinkamai parengė arešto orderį ir nenumatė, kaip atkakliai ir kokiomis priemonėmis Maskva sieks išlaisvinti M.Golovatovą.

    Tad manau, kad A.Beliackio duomenų perdavimas buvo sisteminė klaida, o ne eilinio klerko nesusigaudymas. Problemos nebus išspręstos, papeikiant ar iš darbo atleidžiant kelis žemesnio rango tarnautojus. Atsakingiausi krašto vadovai turi peržiūrėti bendravimo su autoritariniais režimais gaires, saugumo ir teisingumo srityse įvesti saugiklius, kurie užtikrintų, jog Minsko ir Maskvos prašymai būtų nuodugniai ir skeptiškai vertinami.

    R.Šimašius nėra šių sisteminių klaidų autorius. Bet, kiek žinau, jis nesiėmė jokių ypatingesnių priemonių užtikrinti, kad jo ministerija itin atsargiai vertintų Baltarusijos prašymus. Jam tenka pakankamai atsakomybės už gėdingą klaidą, kad jis turėtų atsistatydinti. Juo labiau kad jis priklauso partijai ir kadaise vadovavo institucijai (Lietuvos laisvosios rinkos institutui), kurios itin pabrėžia žmogaus iniciatyvą ir atsakomybę už savo veiksmus. Jis galėtų duoti pavyzdį, kaip šie principai įgyvendinami.

     

    Alfa.lt Kęstutis Girnius 2011-08-16



     

    D.Cameronas: riaušės buvo raginimas visai šaliai nubusti

     

    Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Cameronas pirmadienį paragino peržiūrėti visą vyriausybės strategiją visomis kryptimis. Premjeras mano, kad tai skubu ir būtina turint galvoje Londoną ir kitus šalies miestus sukrėtusias kruvinas riaušes.

    Kaip rašo britų visuomeninio transliuotojo BBC naujienų svetainė, premjeras nurodė, jog bus visapusiškai peržiūrėtos ir apsvarstytos tokios visuomenės gyvenimo sritys, kaip švietimas, socialinė politika, tarpusavio santykiai šeimoje, įvairių priklausomybių gydymas, religinių ir etninių bendruomenių gyvenimas.

    D.Cameronas tikisi, kad rezultatai padės jo vyriausybei efektyviai „pataisyti sugedusią visuomenę“. Premjero nuomone, matyti, kad Britanijos visuomenėje iškreiptos žmogaus teisių sąvokos, o tai leidžia pavieniams žmonėms nepaisyti asmeninės atsakomybės už savo poelgius.

    Be to, pasak D.Camerono, susiklosčiusios Britanijoje asmeninio ir visuomenės saugumo taisyklės virto įkyria įdėja, kuri trukdo - visų pirma, policijai - elgtis pagal sveiką protą.

    Ministras pirmininkas įvardijo visą sąrašą priežasčių, kurios, jo nuomone, prisidėjo prie sprogimo visuomenėje, praėjusią savaitę nusiritusio per Britanijos miestus: tai, pasak jo, šeimos, kuriose vaikai auga be vieno iš tėvų, mokyklos, kuriose nėra drausmės, ir paliktos likimo valiai, niekieno nekontroliuojamos socialinės bei etninės bendruomenės.

    Socialinių problemų pūlinys, tvinkęs kelis dešimtmečius, trūko tiesiog mūsų akivaizdoje“, - taip situaciją apibūdino Britanijos vyriausybės vadovas.

    Pasak D.Camerono, Britanijos visuomenė turi duoti atkirtį „vangiam moraliniam puvimui“ įvairiuose šalies socialiniuose sluoksniuose.

    Riaušes, plėšikavimus ir padegimus, prasidėjusius Londone ir persimetusius į kitus miestus, vyriausybės vadovas vadina signalu nubusti visai šaliai.

    Lygiai taip pat, kaip žmonės norėjo šiurkščiai sutramdyti banditus mūsų miestų gatvėse, dabar jie nori, kad mes išsiaiškintume, kur yra blogio šaknys, ir padarytume tam galą, - sakė D.Cameronas. - Saugumo pajėgų atkirtį (riaušių iniciatoriams) turi paremti visuomenės atkirtis. Mes turime pasipriešinti pozicijoms ir išprotavimams, privedusiems mūsų visuomenę prie tokios šokiruojančiai apverktinos būklės“.

    "Pirma, ką aš, kaip valdančiosios partijos lyderis, turiu padaryti, - tai apsispręsti dėl prioritetų. Ir pirmiausia aš ketinu užtaisyti plyšius mūsų visuomenėje. Dabar šis siekis stiprus, kaip niekada", - pabrėžė Britanijos ministras pirmininkas.

     

    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/67274 2011-08-16



    Premjeras apgailestauja ir atsiprašo dėl A.Beliackio suėmimo

     

    Premjeras Andrius Kubilius situaciją, kai Lietuvos teisingumo ministerija perdavė Baltarusijos režimui šios šalies žmogaus teisių gynimo organizacijos „Vesna“ vadovo Alesio Beliackio bankinius duomenis, vadina nesusipratimu, dėl kurio tenka apgailestauti.

    Vertinimai duoti labai aiškūs - tenka apgailestauti dėl tokio nesusipratimo ir tenka atsiprašyti A.Beliackio ir jo šeimos narių“, - pirmadienį BNS telefonu sakė Švedijoje viešintis premjeras.

    Anot jo, nepaisant šio nesusipratimo, išlieka Lietuvos parama demokratinei Baltarusijos perspektyvai.

    Dėl to niekas neturėtų abejoti“, - teigė A.Kubilius.

    A.Beliackis prieš porą savaičių sulaikytas Minske, jis įtariamas mokesčių slėpimu. Pirmadienį pranešta, kad jo suėmimas pratęstas dar dviem mėnesiams.

    Šiuo metu A.Beliackis yra Minsko 1-ajame tardymo izoliatoriuje, jam gresia septynerių metų laisvės atėmimo bausmė.

    Lietuva ir Lenkija atsiprašė, kad perdavė Minskui duomenis apie A.Beliackio bankines sąskaitas. Abi šalys nurodė, kad informacija suteikta remiantis dvišalėmis sutartimis, neįtariant, kad teikiami duomenys gali būti panaudoti politinėms represijoms.

     

    www.delfi.lt 2011 rugpjūčio mėn. 15 d.

     


    Netolerancijos pasaulis

     

    Pasaulį ir Lietuvą pastaruoju metu sukrėtė keletas itin žiaurių įvykių, kuriuos, matyt, teisinga būtų įtraukti ne į kriminalistikos, bet į psichiatrijos vadovėlius.

    Norvegijoje “šiuolaikinis tamplierius” myriop pasiuntė niekuo dėtus vaikus, savo nelaimei poilsį pasirinkusius mirties saloje, bei tokius pačius nekaltus žmones Oslo vyriausybiniame rajone. Kraupi beprotiška žmogžudystė įvykdyta ir mūsų šalyje, kur dvi paauglės susidorojo su savo bendraamže. Abu įvykius vienija kažkoks nepaaiškinamas patologinis žiaurumas, kurį jau po kaulelį išnarstė ne tik žurnalistai, kriminalistai, bet ir psichologijos bei psichiatrijos ekspertai.

    Tokiame žiaurumo fone neretai ištirpsta menkesni įvykiai, kurie dažnai netikėčiausiu būdu susisieja su jau minėtais gerokai ryškesniais nutikimais. Vienoje pusėje – žmogžudystės ir žiaurumai, kitoje – tiesiog “eilinis”, dažnai tik žodinis, o ne fizinis, agresijos pasireiškimas. Ir vis dėlto tenka pripažinti, kad agresija visuomet yra agresija, nepriklausomai nuo to, ar fizinė jėga, ar tik žodiniai įžeidinėjimai panaudoti. Mat neretai šaknis, iš kurios toks skirtingų šakų medis išauga, yra ta pati.

    Štai tokios mintys į galvą atėjo, skaitant minėtų tragedijų aprašymus, ekspertų komentarus, stebint televizijos reportažus. Susimąstyti paskatino ir netikėtai nugirsta informacija apie kitą įvykį. Vieno televizijos kanalo reporterė papasakojo apie nutikimą Vilniaus rajone, kai “du čigonai laikė nelaisvėje žmogų, reikalaudami neva savo noru atsisakyti jam priklausančio žemės sklypo.” Žinutė, atrodo, neturinti nieko bendra su minėtomis žiaurybėmis, tačiau nevalingai privertusi suklusti ir pabandyti suprasti, kas gi vis dėlto vyksta.

    Gal kam nors tai atrodys keista, tačiau cituodamas žurnalistę, noriu atkreipti dėmesį visai ne į nusikaltimą, bet į jos žodžius: “du čigonai”. Bet pabandykime įsigilinti ir prisipažinkime, kad tekstas “du lietuviai laikė įkaitu žmogų” ar, pavyzdžiui, “du rusai atėmė laisvę vyrui” skambėtų tikrai keistai ir ne vienam keltų pasipiktinimą. Bet, pasirodo, kad kai kurių tautybių įvardijimas nekelia jokio pasipiktinimo ar nustebimo. Bent jau negirdėjau, kad kas nors dar būtų į šią per vieną svarbiausių televizijos kanalų paskelbtą informaciją atkreipęs net ir menkiausią dėmesį.

    Na, o kur tas mano minėtas ryšys tarp visų šių įvykių? O ryšys, mano manymu, slypi paprastame dalyke – tolerancijos stokoje. Liūdnai pagarsėjęs Norvegijos budelis savo elgesio priežastimi nurodo musulmonų (manyk, arabų kilmės žmonių) netoleravimą. Šiaulietės merginos žudikių psichologijos nuokrypiai dar laukia savo tyrimo, tačiau viena jų garsiai pranešė, kad nekenčia kitokių nei ji, o auka, deja, ir buvo tokia: rami, niekuo neišsiskirianti… Kad ir kaip būtų liūdna, pasirodo, kai kurie mūsų žiniasklaidos atstovai taip pat nepajėgia toleruoti romų tautybės žmonių. Sutinku, kad visi trys nutikimai gerokai skiriasi, tačiau tolerancijos stoka ir yra ta raudona gija, besidriekianti kaip jų visų jungtis.

    Nesiimu čia nagrinėti giliųjų psichikos paslapčių, tačiau aiškus vėl tas pats dėsningumas: tolerancija gimsta ne kur kitur, bet šeimoje. Sakysite, ir vėl prikišama vaikystė, bet bėda ta, kad nemažai daliai nusikaltėlių ar šiaip tolerancijos stokojančių žmonių pati jų vaikystė skamba kaip keiksmažodis ar prisimenama kaip niūrus sapnas. Kasdien savo kabinete matau žmones, kurie būtent dėl meilės ar tolerancijos jų pačių poreikiams vaikystėje stokos išgyvena šiandienos, jau suaugusiojo amžiuje juos užgriuvusias negandas. Ir patikėkite, priežasties šaknų ieškojimas vaikystėje jiems neatrodo kaip kvailystė ar nuobodulį varantis veiksmas.

    Pamenu, kai mokiausi psichoanalizės, keletą kartų būdavo cituojamas vakariečiams būdingas posakis: “Vaikai turi būti matomi, bet nebūtinai girdimi…” Manyčiau, kad mūsų visuomenė vien šiuo aspektu jau tampa vakarietiška. Ar yra bent vienas tarp mūsų, kuris pasakytų, kad visuomet išgirsta ir įsiklauso į tai, ką jiems sako jų atžalos? O jei dar vaikas visai mažas, tai didžiulis jo džiaugsmas ir noras pasididžiuoti savo net ir nedideliais pasiekimais mums atrodo toks menkniekis. Ir mes lyg musę nuo savęs nuvejame, sakydami jam: “Netrukdyk, juk matai, kad esu užsiėmęs!” Štai ir tolerancijos mažesniam ir silpnesniam pradžiamokslis…

    O dabar kitas aspektas. Visi žinome, koks svarbus vaikui fizinis kontaktas su savo tėvais, kaip svarbu, kad jis nuolat būtų imamas ant rankų, glaudžiamas, bučiuojamas ir myluojamas. Bet pasirodo, kad yra nemažai “išmintingųjų”, kurie rimtais veidais teigia, kad vaiko nereikia lepinti imant ant rankų, jis, mat, “paverks, paverks ir pats nusiramins…” Dievas žmogui davė protą, bet šaltas protas – išminties priešas. Ir tuomet gerokai išmintingesnė man atrodo katė, nuolat laižanti savo kačiukus, ar beždžionė, glostanti ir nurinkinėjanti nuo savo beždžioniukų kūno tegul ir parazitus. Šie gyvūnai neturi tokio galingo proto, tačiau žino, kad tik fiziniame kontakte gaminasi medžiagos, atsakančios už prieraišumą, globėjiškumą, žmogišką atjautą ir, matyt, tą pačią toleranciją. Ir gal šiandien tokie populiarūs paauglių apsikabinimai susitinkant ar atsisveikinant yra paprasčiausia kompensacija tam, ko nedavė tėvai: dar vieno paėmimo ant rankų, prisiglaudimo, apkabinimo ir pamylavimo.

    Vienos Šiaulių egzekucijos dalyvės mama pripažino, kad padarė klaidą, nes mažai bendravo su dukra, tik paklausdavo, kaip sekasi, kaip mokykloje ir panašiai. Matyt, apie apkabinimus ar kitokius fizinius kontaktus net klausti neverta, nes ta pati moteris pabrėžė, kad dukrą auklėjo griežtai. Norvegijos budelio vaikystę dar gaubia paslaptis, kaip ir neaiškus mamos vaidmuo jo gyvenime, nes į visus žurnalistų klausimus atsako tik tėvas. Tačiau vienas jo poelgis privertė suklusti. Tėvas viešai išsižadėjo savo sūnaus. Ir vėl užduosiu keistą klausimą: ar bent vienas iš mūsų išsižadėtų kad ir kaip baisiai pasielgusio savo vaiko? Ir dar vienas keistas klausimas: tai gal viešas savo sūnaus išsižadėjimas tėra išraiška to, kas šeimoje vyko ilgą laiką?

    Tolerancijos šeimoje stoka, mažųjų nuvertinimas, net ir menkas pažeminimas gimdo pyktį, kuris vėliau verčia ieškoti aukos, kad atkeršyti už tėvų klaidas, nuodėmes bei paties bejėgiškumą. O gal tai tik paskutinis nevilties kupinas ir kitų žmonių gyvybe įkainotas pagalbos šauksmas?

    Tolerancijos šeimoje stoka, mažųjų nuvertinimas gimdo pyktį, kuris vėliau verčia ieškoti aukos, kad atkeršyti už tėvų klaidas ir nuodėmes.


    veidas.lt Raimundas Milašiūnas 2011 Rugpjūčio 12

  • Landsbergio str

    Nepakanta ir neapykanta

     

     

    Pradžioje pora prisiminimų. Gūdžiuoju „laiminguoju“ sovietmečiu, būdami dar studentai, tardavome sykiais kolegoms, šlykščiai rusiškai nusikeikusiems: „Eik išsiplauk burną.“ Suprask, nuo nešvarumų, kurių esmė - keiksmas.

    O prieš keletą metų kažkam kilo iniciatyva pačiame dabarties valstybės ir Europos Sąjungos pakraštyje, prie Norviliškių, rengti vasaros festivalį, kurio decibelai sklistų ir į liūdnąją Gudiją. Tai muzika ir jums, broliai. Neatrodo, kad atėjusiam į tą šventę apylinkių gudui, tuteišui arba lenkui, neprabilusiam valstybiškai, būtų buvę grasinama išplauti burną ūkišku muilu. Toks nepakantus, net agresyvus požiūris nebūdingas lietuvių etninei ir kitokiai kultūrai, tad gal niekad neapsireiškia? O gal pasitaiko?

    Neatsargiai pasikliovus ūkišką muilą prirašiusia spauda, buvo galima susirūpinti dėl šios vasaros lietuvių ir latvių stovyklos Dieveniškėse. Kažin kodėl ne aname pasienyje. Bet nejau išties ten skatintas mums nebūdingas ksenofobiškas izoliacionizmas? Nejau demonstruota kažin kokių „našių“, tad iš esmės nelietuviška, nepakanta? O dar Dieveniškėse, kurių pats vardas liudija apie priešistorinį dieviškumą. Senovės žmonės kažką jautė, kai duodavo tokius vardus vietovei arba jos pradininkui Dieveniui.

    Manau, nepakantos nė dabar nebuvo. Gavau stovyklos programą. Mėgėjiška, nereali per kelias dienas ko nors išmokyti, nebent paskatinti. Kas gera, tegu skatina. Toliau. Jokio ūkiško muilo - tik paprastas, galbūt kvepiantis. Stovyklautojai patys buvo įsipareigoję po išsprūdusio „kieto“ keiksmo, nesvarbu, kokia kalba, atlikti viešą atgailą - išsiplauti burną. Savanoriška kova su blogais jaunimo papročiais. O išsiplauti galima ir rožių vandeniu, jei norite.

    Buvo draudžiama gerti alkoholį ir bet kokius svaigalus. Galėtų pagal tai dalyvauti valančiukai, skautai - kas čia bloga, nebent pykdo alkoholio reklamos draugus ir pastiprinto „bambalio“ verslą. Rekomenduota kalbėtis tik lietuviškai ir latviškai. (Būna mokomųjų stovyklų, kuriose kalbama tik angliškai.) Aišku, organizatoriai galėjo specialiai nenurodyti, kokių kalbų nepageidauja. Pakanka nurodyti pageidaujamas. Ir akcentuojant išskirtinį etninį „baltiškumą“ kai kuriose teritorijose reikėtų būti atsargesniems - neatstumti kitų, nesiūlyti priekabių. Priekvailis arba provokatorius visada gali išsitatuiruoti ant pilvo svastiką arba anglišką keiksmą - tokie tegu renkasi kitur. Arba turėtų naudoti viešam apsiplovimui itin daug rožių vandens.

    Dar dėl kalbų. Žinia, tebesilaiko nyki sovietinė „tapatybė“, kai lietuvis ir latvis net paribio žemėse bendrauja rusiškai. Tinginiai, nes mažumą pramokti „latviski rūnat - juokun darbs“. Šią idėją reikėtų ypač skatinti paribio mokyklose. Galų gale net ir be nepakantos kitai - trečiajai - kalbai. Pavyzdžiui, anglogermanų. Įdomu, kaip toje Dieveniškių stovykloje kitąmet būtų sutikta estų kalba. Pirmojoje Respublikoje gražiai mezgėsi trijų šalių studentų draugystė.

    Gera mokėti daugiau kalbų. Tad ir gudiškai. O priešiškumas tiesiog kalbai (“sobačij jazyk“, „poganski“ - dar prisimename?) pirmiausia yra negudrus dalykas. Blogiau ir blogiausia, kai jis virsta priešiškumu žmonėms. Čia jau demonų veiklos baras.

    Demonams - kad tik pretekstas. Pamišėlis norvegas šaudė jaunus tautiečius paprasčiausiai dėl to, kad jam kažkas Norvegijoje ir Europoje nepatiko. Ir dar iš specifinio tylaus pamišimo, pagal kurį nepatinkantys žmonės - jau nebe žmonės. Užuot protestuodamas nusišovęs, žudė paauglius, dar nespėjusius „nusikalsti“.

    Tai atvejis, kai nepakanta sau, nevykėliui, ir aplinkai virsta akla, nužmogėjusia neapykanta bendruomenei. Nepakanta artimui - esmingai antikrikščioniška ir neverta jokios reklamos. Juolab ilgesio - o, kad atsirastų neapykantos išpuolių Lietuvoje!

    Buvo, broliai. Turėjom ir Lietuvoj atvejį, kai pamišęs lenkas iššaudė lietuvišką Draučių kaimelį. Pabaigoj ir pats gavo į galvą savo šautuvo buože. Nebuvo teismų - nemokamų neapykantos reklamų, bet nematėm ir visuotinės nacionalinės užuojautos nekaltoms aukoms kaip Norvegijoje. Gal atrodė (ir man), kad žmogžudžiui ligoninėje mirus nereikia dar labiau aštrinti įvykio; sunku būtų kontroliuoti. Bet iš tikrųjų reikėjo rasti būdų ir nuoširdžiai pasikalbėti su Lietuvos lenkų organizacijomis, su Armijos Krajovos veteranais, Lietuvai lojaliomis ir nelojaliomis grupėmis. Juk vieno asmens aptemusioje sąmonėje tada nevisiškai atsitiktinai akumuliavosi paprastas, primityvus fašizmas - antilietuviškas šovinizmas. Ne vienus metus prieš tai Rytų Lietuvoje kartodavosi Trispalvės draskymai - valstybės vėliavos išniekinimas apylinkėse, žodinės ir vizualinės demonstracijos, revanšistinių tezių „čia Lenkija“, „Lenkija grįš“ ir panašios nuostatos. Laikraštėliai iki šiol parašo apie „Lietuvos aneksuotą“ Vilnių. Tas užkampio nacionalizmas ir šovinizmas (kaip Seinuose - „Litwę do gazu!“) turėjo ir tebeturi savo apaštalų, tik vis vengiam atvirai kalbėtis.

    Antai Lenkijoje bazuota organizacija „Kresy“, su kuria turime sutartį, kad nebus jokio mažumų kurstymo nelojalumui prieš jų valstybę, pavyzdžiui, nesilaikyti įstatymų. Tačiau „Kresy“ tiesiai kursto prieš „svetimą“ valstybinę kalbą, kurios tu, tautieti, juk nenori, o jos pagalba, tautieti, atsibastę „baltai“ platina tavo vaikams svetimą, nebe endekišką ideologiją. Laikraščiai, tokio turinio lapeliai, instruktoriai... Tai nėra nepavojinga. Savivaldybė antrina: taip, mums jau nuo 1990-1991 metų nepatinka kai kurie Lietuvos įstatymai, nesilaikykite. Dabar dar viena organizacija, „Lenkų švietimo motina“, ko gero, taip pat maitinama iš Lenkijos, skelbia pasipriešinimą jau ir švietimo įstatymui, kviečia mėtyti lietuviškus vadovėlius pro langus. Gal provokuos konfliktą kaip „Jedinstvos“ smogikų laikais, kad galėtų dar garsiau šauktis užsienio šalių pagalbos, melžti jų fondus.

    Tokiose situacijose reikia laikytis ramaus lietuviško tvirtumo; jei pavyksta, išsaugoti humoro jausmą ir nesivelti į peštynes šventoriuje. Nenorite atestatų - tai jūsų dalykas. Bet nedraskyti savavališkų, tyčia provokuojančių lentelių su iškreiptais arba išverstais pavadinimais (“kresiniai“ politikai to taip laukia!), nepriešinti nacionalizmo su nacionalizmu, nedemonstruoti nesamos pagonybės - „ačiū dievams“, - ypač kai tai maitins antilietuvišką propagandą. Atsiriboti nuo murzinų provokatorių, net pavienių, kurie pamatę filmavimo kamerą rėkia pasamdyti: „Juden raus!“ Vienijantis žmogiškumas tokiose mišriose vietovėse kaip Dieveniškių stovykla yra svarbesnis už skiriantį - suprask, nuo slavų - baltiškumą. Tegu anas vienija paribiuose su latviais.

    Lietuvybė turi būti protinga, broliai. Atsakinga ir draugiška visiems, taip pat truputį kitokiems, net klystantiems. Priešiškumas pražūtingas, palikime jį kvailiams.

    Žinoma, jei prieš metus ar kiek paskelbė programą kelti priešiškumą - santarvė buvo klaida! - tai ir kels. Antai pastarasis Mostiškių spektaklis. Išdalyti žmonėms lenteles, kad prisikaltų, o paskui veidmainiauti - čia ne mūsų darbas, - tai žinoma rinkimų akcijos stilistika, skirta kelti bangas „herbatos“ lėkštutėje. Noras, kad abiejų šalių riboti patriotai susierzintų ir bent viena lėkštutė sudužtų. Panašiai atrodo Lietuvos pareigūno uniforma su užrašu kitos valstybės ar autonomine kalba.

    Lauksime dar kirilicos, kaip ir gatvių pavadinimuose. Juk XIX a. viskas buvo kirilica, bendras paveldas. Ir slavai prieš „baltus“, o Latvių gatvė ir „Kresy“ trina rankas. Turėsime rodyti dar daugiau ištvermės, negu ligi šiol. Lietuvybė turės būti labai protinga, broliai, ir neatsiprašinėjanti, kur nereikia.

     

    Lietuvos žinios“ Vytautas Landsbergis 2011-08-12



     

    Lenkai Baltarusijos KGB taip pat paviešino Beliackio duomenis

     

    Duomenis apie šį mėnesį Minske sulaikyto žmogaus teisių aktyvisto Alesio Beliackio sąskaitas Baltarusijos režimui perdavė ne tik Lietuva, bet ir Lenkija bei Čekija, ketvirtadienį pranešė pareigūnai.

    Manoma, kad Baltarusijos režimo prašymą įvykdžiusių valstybių veiksmai padėjo Minsko pareigūnams rasti pretekstą mokesčių vengimu apkaltinti politinius kalinius ginančios organizacijos „Vesna“ vadovą.

    Pirmoji paviešinta Lietuva jau atsiprašė dėl savo poelgio, o Lenkijoje ir Čekijoje istorija dar netapo plačiai žinoma.

    Lenkijos generalinės pokuratūros atstovas Maciejus Kujawskis (Macejus Kuvaskis) naujienų agentūrai PAP ketvirtadienį sakė, kad prokuratūra įvykdė teisinės pagalbos prašymą dėl A.Beliackio, nes neturėta jokios informacijos, kad jis susijęs su opozicijos veikla.

    Prokurorai pateikė prašymą dėl teisinės pagalbos, susijusios su A.Beliackiu, tačiau jame nebuvo jokios informacijos, indikuojančios, kad tai liečia opozicijos aktyvistą ar jo opozicinę veiklą“, - teigė M.Kujawskis.

    Kaip PAP sakė Baltarusijos opozicijos atstovus remiančio Lenkijos organizacijos „Laisvė ir demokratija“ atstovas Michalas Dworczykas (Michalas Dvorčikas), Lenkijos prokurorai duomenis apie A.Beliackį baltarusiams pateikė gegužės mėnesį.

    Buvo priimtas teigiamas sprendimas, ir Lenkijos pusė suteikė A.Beliackio, taip pat ir kitų opozicijos atstovų sąskaitų duomenis“, - teigė jis.

    Dviejų Lietuvos institucijų pareigūnai BNS ketvirtadienį patvirtino turintys informacijos, kad duomenis apie Baltarusijos žmogaus teisių aktyvisto A.Beliackio sąskaitas Baltarusijai perdavė ir Čekija. Patvirtinimo Prahoje gauti kol kas nepavyko.

    Praėjusią savaitę paaiškėjo, kad informaciją apie Minske sulaikyto vieno iš organizacijos „Vesna“ vadovų A.Beliackio piniginių lėšų judėjimą Lietuvos bankuose Baltarusijai suteikė Lietuvos teisingumo ministerija. Minskui taip pat buvo perduota informacija apie kito organizacijos atstovo Valentino Stefanovičiaus duomenis.

    Teisingumo ministerija dėl to sulaukė daug kritikos ir atsiprašė, tačiau nuolat pabrėždavo, jog duomenys suteikti, nežinant, kuo užsiima A.Beliackis ir kokias politines pasekmes tai gali turėti.

     

    Alfa.lt 2011-08-11



     

    Kada mes būsime patenkinti valdžia?

     

    Politikai meluoja! Politikai vagia! Mums. Iš mūsų. Valdantieji gviešiasi jiems nepriklausančių pinigų. Opozicija tų pinigų pavydi. Tik dėl to ir kritikuoja poziciją. Tiksliau, loja. Aišku, neargumentuotai. Neprotingai. Nes visi politikai – kvaili ir nemąstantys. Neišmanantys savo reikalo.

    Savivalda už dyka nestato naujų namų, neatnaujina senųjų. Juk mes jiems sumokame tiek daug mokesčių. Kur jie tuos pinigus padeda? Matyt, vagia. Kitaip ir negali būti. Sako, anksčiau buvo geriau – viskuo buvo pasirūpinta, niekas nevogė. Blogis neegzistavo. Dabar neegzistuoja gėris.

    Tai žodžiai iš miestų troleibusų ir autobusų. Juose iš garsiakalbių seniai nebesklinda klasikinės muzikos kūriniai. Užtat vienas per kitą aidi seniai klasika tapęs politinių realijų aptarimas.

    Įplieksti nepasitenkinimo ugnį miestiečių kasdienybėje gali ir paprastas lipimo į viešąjį transportą taisyklių pakeitimas. Tada mažas akmenukas sukelia nepasitenkinimo laviną visais šalies politiniais sprendimais. Net ir jeigu patys nepatenkinti nesudalyvavo pasirenkant problemų sprendėjus.

    Tačiau, – norite geresnės valdžios, – prašom. Pasiimkite ją patys. Juk ją sau ir duodate. Eikite į rinkimus. Ne dėl pramogos, ne dėl noro pamatyti, kaip atrodo vaivorykštės spalvų politinė mišrainė. Ne dėl noro pamatyti cirką, už kurį dar ir labai brangiai mokama. Cirką, kuriame kasdien reikštųsi įvairūs pajacai ar net visos klounų trupės. Trupės, kurių pavadinimai ir programa kinta priklausomai nuo to, kiek "sezoninių abonementų" tai padėtų parduoti. Trupių, kuriose neretai svarbūs vaidmenys patikimi laisvai samdomiems artistams, o jų ir statistų perėjimų – daugiau negu Europos futbolo rinkoje. Ko vertos vertybės, kurios kinta priklausomai nuo metų laiko?

    Eikite balsuoti dėl savo dabarties, savo vaikų ateities, galų gale – dėl savo tėvų praeities. Juk buvo laikai, kai jie negalėjo rinktis. Jau seniai nereikia aiškinti, kad rinktis, kad ir parduotuvėje – ne prabanga, o būtinybė. O valgyti reikia. Valgant bet ką, arba leistis būti kitų maitinamiems bet kuo, – itin rizikinga. Nenorėkite tapti atletais iš karto, valgydami pusgaminius ir nepasijudindami iš vietos.

    Neiti balsuoti – taip pat politika. "Nėra už ką balsuoti..." Gerai, rinkitės geriausią variantą iš blogiausių. Pasirinkti nieko ir reiškia pasirinkti nieko. Dabar įstatymus leidžia žmonės, kurie atstovauja maždaug penktadaliui Lietuvos gyventojų. Geriausiu atveju. Juk į rinkimus neateina nė pusė balsavimo teisę turinčių piliečių. Daugiausia balsų surinkusi partija surenka, sakykim, pusę atėjusiųjų balsų. Taigi, taip ir išeina, kad valdančiųjų politinę ideologiją palaiko kas ketvirtas penktas šalies gyventojas. O įstatymai juk vienodai galioja visiems.

    Nesu praleidęs nė vienų rinkimų. Ir visiškai nesvarbu, kad partija, už kurią balsavau, gal ir nelaimės, gal net nepateks tarp tų, kurie priima sprendimus. Bet aš bent jau neatiduosiu savo balso nebalsuojantiems arba balsuojantiems už tuos, kurie, mano manymu, neturėtų patekti į valdžią. Tas, kas sako, kad jo vieno balsas nieko nelemia, paprasčiausiai nusišneka. Dabar Lietuvoje vienas balsas sveria net du ar tris balsus. Galų gale, "balso" pirminė reikšmė ir yra kalbėjimo išraiška. Jeigu jau nebalsuojate, vadinasi, tylite. Tad būkite malonūs, patylėkite ir po rinkimų, nes visiems ką tik pasakėte, kad kalbėti nenorite.

     

    www.diena.lt Kęstutis Neverauskas 2011-08-11

  • Valstybės piniginė bus priverta

    Darbo partija juodosios buhalterijos principus mėgina pritaikyti ir valstybės finansams?



    Kai nesi nuveikęs nieko gero, atrodyti geresniu galima juodinant kitus. Panašu, kad būtent tokios taktikos laikosi Seimo opozicijos atstovas darbietis Vytautas Gabšys.

    Matyt, siekdama atsikratyti juodosios buhalterijos skandalo šleifo Darbo partija nusprendė, kad gerai išmoktas aferistinio skaičiavimo pamokas galima pritaikyti ir skaičiuojant valstybės finansus.

    Svarbiausia yra „atrasti“ tinkamus skaičiukus, kur norisi pridėti, kur reikia atimti, kur galima pa(si)dalinti ir reikiamą rezultatą gražiai apiforminti.

    Pastarieji V. Gabšio svaičiojimai, esą valstybės skola daugiausia išaugo valdant Tėvynės Sąjungai–Lietuvos krikščionims demokratams, yra būtent tokio skaičiavimo pavyzdys.

    Taip, per pastaruosius kelerius metus Lietuvos skola išaugo. Tačiau pirmiausia ji išaugo dėl to, kad ankstesnė Vyriausybė, kurioje buvo ir pulkelis darbiečių, ištaškė visas perteklines lėšas, kurias buvo galima laikyti kaip rezervą tokiam sunkmečiui, kuris visą pasaulį ir Lietuvą supurtė 2008 m.

    Būtent dėl praėjusios Vyriausybės klaidų ir nesugebėjimo subalansuoti 2008-ųjų biudžetą Europos Komisija pradėjo prieš Lietuvą perviršio procedūrą. O dėl jos gerokai pabrango skolinimasis.

    Nepaisant didelių įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė ankstesnė Vyriausybė, dabartinė koalicija sugebėjo išvengti valstybės finansų griūties.

    Kaip pastebi autoritetingos užsienio institucijos ir ekonomikos ekspertai, dabartinės Vyriausybės veiksmai yra geras pavyzdys toms šalims, kurios šiuo metu susiduria su skolinimosi krize. O prieš kelias dienas įtakingas dienraštis „The Washington Post“ tiesiai pasiūlė skolos krizės kamuojamoms JAV mokytis iš Baltijos valstybių.

    Kad dabartinė koalicinė Vyriausybė sėkmingai susidorojo su prastu palikimu ir sėkmingai įveikė krizę, patvirtina ir 6 proc. viršijantis BVP augimas, penktadaliu padidėjusi mažmeninės prekybos apimtis, rekordinis eksportas ir žymiai išaugusios užsienio investicijos.

    To, beje, nepavyko pasiekti tuo metu, kai Ūkio ministeriją buvo uzurpavę darbiečių ministrai. Nepavyko dėl to, kad V. Gabšio kolegos, kaip ir jis pats, užsiiminėjo populizmu.

    Pavyzdžiui, pačiame krizės įkarštyje, kai buvo akivaizdu, jog nesiimant reikiamų veiksmų šalį ištiks katastrofa, Darbo partijos pirmininkas ragino visiškai nedidinti mokesčių ir dar labiau padidinti biudžeto išlaidas, tai yra, dar keliais milijardais litų padidinti valstybės skolą.

    Gerai, kad populistinių sprendimų pavyko išvengti. Gerai, nes pasižiūrėjus į visas Europos Sąjungos valstybes šiuo metu Lietuvos skola, sudaranti 34 proc. prognozuojamo BVP, yra viena iš mažiausių visoje bendrijoje.


    Veidas.lt Vitas Matuzas 2011 rugpjūčio 09

     

    Valstybės piniginė bus priverta



    Prieštaringos reputacijos buvusio Vyriausybės vadovo Alfonso Šleževičiaus viltys gauti valstybinę pensiją gali būti sužlugdytos. Valdantieji skubiai parengė įstatymo pataisas, numatančias galimybę apmalšinti norus kišti ranką į valstybės kišenę.

    Pataisų iniciatorius Seimo valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnas Jurgis Razma siūlo valstybinių pensijų skyrimą susieti ne su asmens draudžiamosiomis pajamomis, kaip yra dabar, o su visomis gaunamomis pajamomis. Tokiu atveju turtuoliai apie valstybines pensijas galėtų užmiršti. Net jei Vyriausybė šiais metais ir išpildytų A.Šleževičiaus norus, nuo kitų metų, įsigaliojus konservatoriaus parengtoms pataisoms, pensijos mokėjimo tvarka būtų pakoreguota pagal naujas taisykles.

    Skaičiuos visas pajamas

    J.Razma neslepia, kad taisyti įstatymą paskatino viešos diskusijos dėl valstybinių pensijų, jų mokėjimo pagrįstumo ir teisingumo. Be siūlymo minėtų pensijų skyrimą susieti su visomis asmens pajamomis, Vyriausybei būtų pavedama nustatyti pajamų dydį, kurį viršijus valstybinės pensijos nebūtų mokamos. "Jei žmogaus pajamos didelės, siekia Vyriausybės nustatytą ribą, nelogiška jam mokėti dar ir valstybės pensiją", - teigė J.Razma. Politiko nuomone, ta riba "galėtų būti artima vidutinėms statistinėms pajamoms".

    Valstybinių pensijų įstatyme teisė gauti pirmojo laipsnio valstybinę pensiją numatyta Lietuvos piliečiams, kurie bent dvejus metus ėjo Seimo vadovo, premjero, Aukščiausiojo ir Konstitucinio teismų pirmininkų pareigas. Šiems žmonėms pensija skiriama, kai jie sulaukia senatvės pensijos amžiaus arba yra pripažįstami nedarbingais ar iš dalies darbingais. Nuostatą dėl teismų pirmininkų J.Razma siūlo išbraukti, nes teisėjų pensijų klausimas reglamentuotas specialiu įstatymu.

    Frakcijos seniūnas viliasi, kad politinės diskusijos dėl valstybinių pensijų apsiribos rudeniu ir pataisos įsigalios nuo 2012-ųjų pradžios.

    Kita blogybė

    Paklaustas, kaip bus dėl A.Šleževičiaus prašymo skirti jam valstybinę pensiją, J.Razma atsakė, jog reikia "matyti dvi procedūras - pensijos skyrimą ir realų mokėjimą". "Teoriškai ta pensija gali būti skiriama, net jei asmuo gauna daug pajamų. Tačiau patvirtinus naujus mokėjimo principus, pensija galės ir nebūti mokama", - aiškino J.Razma.

    "Ne pareigos, o pajamos turi lemti, kam skirti valstybinę pensiją", - mano Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys socialdemokratas Algirdas Sysas. Jis įsitikinęs, kad atskaitos matas yra vienas: ar garbaus amžiaus sulaukęs asmuo, neturintis draudžiamųjų pajamų, gali pragyventi iš savo sukaupto turto ir pajamų. "Jei socialinio draudimo pensijos neužtenka, o žmogus buvo padorus, sąžiningai atliko savo pareigas, nesvarbu, kokios jos buvo, valstybinę pensiją galima ir mokėti", - kalbėjo A.Sysas. Tačiau jei asmuo gauna pajamų iš kitų šaltinių - nekilnojamojo turto, akcijų, prašyti išmokų tiesiog nepadoru. Vis dėlto didžiausia blogybė, anot socialdemokrato, yra Konstitucinio Teismo sukurtas precedentas, neleidžiantis įstatymų leidėjams reguliuoti teisėjams skiriamų valstybinių pensijų. Tai reiškia, kad jas gauna net tie teisėjai, kurie turi draudžiamųjų pajamų.

    Pražudė indėlis

    Prieš 15 metų skandalingai ministro pirmininko kėdę turėjęs palikti A.Šleževičius vasaros pradžioje kreipėsi į Vyriausybę ir paprašė jam skirti valstybinę pirmojo laipsnio pensiją, kurios dydis šiuo metu - 800 litų. Žinia, kad itin turtingu laikomas verslininkas siekia išmokos iš valstybės kišenės, sukėlė audrą diskusijų. Kol kas nutarimas dėl valstybinės pensijos skyrimo 63,5 metų sulaukusiam ir senatvės pensiją gaunančiam buvusiam premjerui dar nepriimtas. Ministro pirmininko pareigas A.Šleževičius ėjo trejus metus - 1993-1996 metais. "Ilgojo stabilizatoriaus", kaip buvo pramintas ekspremjeras, politinę karjerą sugriovė ne laiku iš banko atsiimtas 135 tūkst. litų indėlis.



    "Lietuvos žinios" Raimonda Ramelienė 2011 – 08 – 11




    Abu teisiamieji virto ligoniais

     

    Telšių medicinos įstaigos šiais metais tapo jaukia prieglauda teismo vengiantiems garsiosios UAB "Samanėlė" bylos teisiamiesiems - Stasei Jokšienei ir Algirdui Šilinui.

    Joniškio rajono apylinkės teismas vakar jau ketvirtą kartą nepradėjo nagrinėti juodosios buhalterijos bylos dėl vieno kaltinamųjų ligos. Šį kartą net trims mėnesiams apsirgo S.Jokšienė, UAB "Samanėlė" vyriausioji finansininkė ir buvusio generalinio prokuroro, dabar Vilniaus 2-ojo apylinkės teismo teisėjo Algimanto Valantino, sesuo.

    Teismas paprašė sudaryti komisiją

    Joniškio teismas tik likus ne visai parai iki numatyto posėdžio faksu gavo kaltinamosios pranešimą, kad jai nuo gegužės 12 iki rugpjūčio 18 dienos išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Tai reiškia, jog teismas negalės, kaip buvo numatęs anksčiau, keturias šio mėnesio dienas, įskaitant rugpjūčio 18-ąją, nagrinėti "Samanėlės" bylos.

    Teismo pirmininkas Vidmantas Gestautas, gavęs S.Jokšienės pranešimą, iškart kreipėsi į privačią medicinos įstaigą Telšių šeimos kliniką, išdavusią teisiamajai nedarbingumo pažymėjimą. Jis paprašė skubiai sudaryti gydytojų komisiją ir atsakyti į šiuos klausimus: ar S.Jokšienė dėl savo sveikatos būklės gali dalyvauti teismo posėdžiuose, jei negali, tada nurodyti, kokia jai nustatyta diagnozė, koks reikalingas gydymas, kiek jis užtruks, ar kaltinamoji dėl savo ligos galės dalyvauti posėdžiuose.

    Telšių šeimos klinika - nedidelė medicinos įstaiga, turinti tik septynis gydytojus, du iš jų - ginekologai. Klinikos vadovė Brigita Petkevičienė atsisakė įvardyti, kokia liga serga S.Jokšienė, tačiau paaiškino, kad žmogui, sergančiam tris mėnesiui, taikomos tam tikros procedūros, ir jos visos buvo atliktos. "Teismo pirmininko prašymą gavome, paskyrėme komisijos posėdį penktadienį, - sakė B.Petkevičienė. - Į posėdį pakviesta ir S.Jokšienė."

    Joniškio teismo pirmininkas jau antrą kartą šioje byloje dėl teisiamųjų ligų prašo sudaryti gydytojų komisiją. Šių metų gegužę tokį prašymą gavo Telšių rajono ligoninė, išdavusi nedarbingumo pažymėjimą A.Šilinui. Verslininkas ir Telšių politikas prieš prasidedant teismo posėdžiams sumanė pasidaryti planinę artroskopinę kelio operaciją ir dėl jos dviem mėnesiams tapo ligoniu.

    Kitas posėdis - rugsėjį

    Jau aišku, kad "Samanėlės" byla rugpjūtį taip ir nebus atversta, tačiau tikimasi ją pradėti nagrinėti rugsėjo 8 ir 9 dienomis, jeigu iki to laiko pasveiks teisiamoji.

    S.Jokšienė ir A.Šilinas suinteresuoti kuo ilgiau tempti posėdžių pradžią, nes pagal Baudžiamąjį kodeksą, galiojusį 2006-aisiais, kai buvo įvykdytas nusikaltimas, yra nustatyta penkerių metų senatis tais atvejais, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas. Šių metų gruodį sukaks penkerių metų senatis lengvesniam iš pateiktųjų kaltinimų.

    Kadangi byloje yra apie 100 liudytojų, vien jų apklausa užtruks kelias savaites. Didelė tikimybė, kad teismas nespės išnagrinėti bylos ir paskelbti nuosprendžio, kol sueis senatis vienam iš S.Jokšienės ir A.Šilino padarytų nusikaltimų.

    S.Jokšienė ir A.Šilinas kaltinami apgaulingai tvarkę buhalterinę apskaitą ir slėpę mokesčius. 2006 metais UAB "Samanėlė" tinkamai neįformino apskaitos dokumentų ir neįtraukė į buhalterinę apskaitą 341 tūkst. litų darbo užmokesčio, kitaip sakant, išmokėjo atlyginimus vokeliuose. Šioje byloje beveik 168 tūkst. litų dydžio civilinį ieškinį yra pateikusi "Sodra", ji reikalauja atlyginti valstybės patirtą žalą. S.Jokšienė ir A.Šilinas per ikiteisminį tyrimą savo kaltę neigė.

    "Samanėlės" byla pradėta narplioti 2006-ųjų gruodžio mėnesį, tačiau per penkerius metus tiek įtariamieji, tiek bylą tyrę Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Telšių skyrius ir Telšių rajono apylinkės prokuratūra dėjo nemažai pastangų, kad byla, kurioje gali būti nuteista tuomečio generalinio prokuroro sesuo ir įtakingas politikas, nepasiektų teismo. Jau pats "Samanėlės" bylos tyrimas seniai vertas atskiros bylos.


    "Lietuvos žinios"  Rūta SKATIKAITĖ 2011 – 08 – 11



    M.Gorbačiovo archyvas griauna mitus

     

    Prieš 20 metų po rugpjūčio pučo subyrėjo SSRS. Pirmasis sovietų prezidentas Michailas Gorbačiovas Vakaruose iki šių dienų laikomas didvyriu reformatoriumi, tačiau yra dokumentų, kurie parodo pirmąjį sovietų prezidentą visai kitokį.

    Vakaruose jis - komunistas reformatorius, kone "Rusijos demokratijos tėvas". Daugeliui rusų - nekenčiamas už tai, kad sugriovė Sovietų Sąjungą. Šiomis dienomis M.Gorbačiovą prisiminė daugelis leidinių, o "Der Spiegel" publikuoja dokumentus, kuriuos slapta nukopijavo iš asmeninio M.Gorbačiovo archyvo Londone gyvenantis jaunas rusų istorikas Pavlas Stroilovas. Remdamasis šiais dokumentais, vokiečių leidinys mėgina išsklaidyti M.Gorbačiovo, kaip reformatoriaus, įvaizdį, jam priskirtą vieno jo bendrakursio ir draugo Zdeneko Mlynaro. Juodu drauge mokėsi Maskvos Lomonosovo universiteto Teisės fakultete. Vėliau Z.Mlynaras išvyko į Čekoslovakiją ir buvo aktyvus Prahos pavasario dalyvis.

    Jis neturėjo jokių idėjų

    Pasak Z.Mlynaro, didelį poveikį būsimam gensekui padarė jo išbuožinto senelio areštas. Neva po šio įvykio M.Gorbačiovo galvoje ir radosi reformų sumanymų, jis iš esmės pertvarkė žemės ūkį gimtajame Stavropolyje.

    Visai kas kita sakoma Rojaus Medvedevo M.Gorbačiovo biografijoje. Joje rašoma, kad iki 1985 metų M.Gorbačiovo gyvenime nebuvo jokių reikšmingų įvykių, o jo kalbose neįmanoma aptikti "nė vienos originalios idėjos, kurią būtų galima pristatyti". M.Gorbačiovas buvo paslaugus sostinės komunistų elitui, kuris ilsėdavosi Kaukazo kurortuose; persikraustęs į Maskvą, kaip ir anksčiau, elgėsi atsargiai ir lojaliai. O generalinio sekretoriaus postą jam lėmė "amžius ir partijos sluoksniams visiškai nebūdinga iškalba".

    1986 metais M.Gorbačiovas, jau būdamas Komunistų partijos Centro komiteto generaliniu sekretoriumi, apsilankė Toljatyje. Ten jam prieš akis atsivėrė kraupaus nuosmukio ir deficito vaizdas. Jis asmeniškai pabendravo su piliečiais. Tai buvo nuo trečiojo dešimtmečio - Lenino laikų neregėtas dalykas.

    Tačiau M.Gorbačiovo iniciatyvos žlugo viena po kitos - nei antialkoholinė programa, nei kovos su "ne darbo pajamomis" kampanija nesulaukė sėkmės. Užuot skatinęs prekybą ir žemės ūkio plėtrą, pripildęs parduotuves prekių, kėlęs atlyginimus gydytojams ir mokytojams, Kremliaus šeimininkas propagavo tik "greitinimo" strategiją. Todėl SSRS sparčiai vyko milžiniškos komunistinės statybos, o didžioji dalis gyventojų skurdo.

    Prisitaikėlis iki kaulų smegenų

    Kalbant apie M.Gorbačiovo užsienio politikos sprendimus, dokumentai rodo, kad jis labiau orientavosi į vidaus padėtį ir negebėjo numatyti bent kelių žingsnių į priekį. Sovietų lyderis neįvertino visuomenės nuotaikų, manevravo, laviravo ir delsė. Prisitaikėlis iki kaulų smegenų, jis bijojo priimti nepopuliarius sprendimus, todėl sulaukdavo kritikos iš visų pusių. Jo patarėjas užsienio politikos klausimais Anatolijus Černiajevas tuo laiku rašė, kad M.Gorbačiovas "daro daugybę taktinių klaidų", "neįvertina moralinių opozicijos galimybių", "pradeda prarasti įtaką šalyje", "vaidina dvigubą vaidmenį: užsienyje jis vienoks, čia - kitoks; ten - vyrauja sveikas protas, čia - baimė".

    M.Gorbačiovas ir pats pradėjo jausti, kad jo kerai sklaidosi. KGB persiunčiamuose kaip įspėjimas "darbo žmonių" laiškuose jis vadinamas imperialistų tarnu. Jis buvo bailys - daug žodžių, mažai darbų. Kanceliarijos vadovas lygino M.Gorbačiovą su bengališkąja ugnimi: žiežirbos lekia, o ugnis dega bergždžiai.

    Trys lemtingos dienos

    Tai, kas vyko Foroso viloje Kryme 1991 metų rugpjūčio 18-21 dienomis, visiems laikams liko M.Gorbačiovo atmintyje. Tos trys dienos lėmė jo politinės karjeros pabaigą ir taip sukrėtė SSRS, kad po keturių mėnesių šalis liovėsi egzistavusi.

    M.Gorbačiovas prisimena, kad iki lemtingų atostogų jis jautė milžinišką spaudimą "imtis nepaprastųjų priemonių" ir daugiausia vilčių dėjo į naują sąjungos sutartį. "Mes galėjome iš naujo sukurti SSRS, ant naujo pamato", - įsitikinęs M.Gorbačiovas.

    Viskas prasidėjo sekmadienį, rugpjūčio 18 dieną. Pas M.Gorbačiovą atvyko grupė sovietų vadovų. Jis nenorėjo priimti lankytojų. M.Gorbačiovas pamėgino susisiekti su KGB vadovu Vladimiru Kriučkovu ir tada pamatė, kad neveikia telefonai, net strateginio ryšio linija.

    "Viską papasakojau Raisai Maksimovnai (M.Gorbačiovo žmona - red.). Rengėmės blogiausiam... Raisa pasakė, jog bus su manimi, kad ir ką nuspręsčiau. Po 40 minučių susitikau su grupe. Kalbėjo Baklanovas. Jis pasakė, jog sukurtas GKČP, bet kad šalis būtų išgelbėta aš privaląs pasirašyti įsakymą įvesti nepaprastąją padėtį. Ir pridūrė, kad Borisas Jelcinas areštuotas, nors paskui patikslino, jog bus areštuotas, kai tik grįš iš Almatos. Aš nepasidaviau šantažui ir nieko nepasirašiau."

    Nekentė B.Jelcino

    Buvęs SSRS užsienio reikalų ministras Eduardas Ševardnadė netiki, kad M.Gorbačiovas nieko nežinojo apie 1991 metų pučą. Po tų įvykių M.Gorbačiovas buvo iškart izoliuotas nuo viešo gyvenimo. B.Jelcinas savo pirmtakui visais įmanomais būdais "kliudė" - tarkime, nepaisydamas infliacijos nedidino jam skiriamų išlaikymo lėšų.

    M.Gorbačiovas irgi taip nekentė savo įpėdinio, kad net viešai palygino jį su Stalinu. Jis labiausiai nemėgo B.Jelcino bruožų, kurių pats neturėjo: drąsos rizikuoti, gebėjimo greitai priimti sprendimus, nekompromisinio būdo - viso to, dėl ko rusai pirmąjį Rusijos prezidentą laikė "mužiku".

    Didybės manija

    1996 metais vėl apsilankęs Stavropolyje, M.Gorbačiovas palygino savo kelią su Kristaus keliu į Golgotą. Beje, M.Gorbačiovo Pamaskvės vasarnamyje, kuriame yra lankęsi tik keli politiko draugai, kaba dailininko Andrejaus Miagkovo paveikslas, kuriame namų šeimininkas pavaizduotas kaip Kristaus šešėlis. Ant dešinės Išganytojo rankos - kraujuojanti įgimta M.Gorbačiovo dėmė.

    Dabar per interviu M.Gorbačiovas kalba, kad gailisi dėl SSRS subyrėjimo, pripažįsta, jog buvo per silpnas tuometei kovai. Apie neapykantą, kurią iki šiol jam jaučia tėvynainiai, M.Gorbačiovas "Der Spiegel" pasakė: "Kad apie mane pradėtų kalbėti gerai, pirmiausia turiu numirti."

    Tačiau yra žmonių, kurie, kaip ir Vakaruose, tiki, kad M.Gorbačiovas sukūrė "naują pasaulį", ir ne jo kaltė, kad rusai nemoka jame gyventi.

     

    "Lietuvos žinios"  2011 – 08 – 11



    Max Hastings: Didžiojoje Britanijoje užaugo „laukinių vaikų“ karta

     

    Vos prieš kelias savaites JAV miestas Detroitas minėjo 44-ąsias tragiškų riaušių, kurių metu žuvo 43 žmonės, metines. Apžiūrinėjant riaušių vietas ir kalbantis su vietos žurnalistais, manęs paklausė, ar tikrai tikiu, kad žmonės, kurie dalyvauja riaušėse, vėliau to gailisi. Suabejojau. Manau, kad tie, kurie žiniasklaidai taip sako, vienas kitam pasakoja apie „smagius gaisrus“.

    Tie, kurie vagia iš parduotuvių, degina pastatus ir pešasi šiomis dienomis Didžiosios Britanijos gatvėse, taip pat nesigaili to, ką daro. Netgi atvirkščiai – didžiuojasi, nes gaisrai, maištai ir vagystės praskaidrina jų nykią kasdienybę, o atsistojęs prieš BBC kamerą, kaip tai padarė viena juodaodė mergina, visai šaliai dar gali išrėkti, jog „turtuoliams ir policijai buvo parodyta, kad galime daryti tai, ką norime“.

    Dažniausiai tokie jaunuoliai, garsiai besididžiuojantys savo veiksmais, yra beraščiai, užaugę maigydami kompiuterinių žaidimų ir savo išmaniųjų telefonų mygtukus. Jie tarsi laukiniai gyvūnai – šį terminą naudoju ne veltui, nes jiems trūksta ne tik išsilavinimo, bet ir elementarios disciplinos, supratimo, kas gerai, o kas – ne. Tokie jaunuoliai siekia patenkinti tik savo pirminius – maisto, sekso, veiksmo – poreikius. Jų elgesys Londono ar Birmingemo gatvėse panašus į baltojo lokio, kuris vos prieš kelias dienas užpuolė norvegų turistą. Skirtumas tik tas, kad lokį medžiotojai nušovė, o jaunuolių, siaubiančių miestus, niekas neliečia.

    Vos prieš kelis metus Londono policijos vadovas kalbėjo apie „laukinių vaikų“ kartą, kuri auga priemiesčiuose, ir, manau, buvo labai įžvalgus. Liūdna, bet tenka pripažinti, jog žemesniuosiuose mūsų visuomenės sluoksniuose auga karta, kuri neturi jokių įgūdžių, išsilavinimo, vertybių ir norų. Jie net negyvena, o greičiau – egzistuoja.

    Tai tie, kurie nežiūri karališkųjų vestuvių, nesitapatina su jokia bendruomene, nesijaučia londoniečiais, birmingemiečiais, nesididžiuoja savo tautybe. Į gatves šiomis dienomis išėję jaunuoliai nežino šalies, kurioje gyvena, praeities, nesidomi dabartimi ir nesirūpina ateitimi. Vienintelis dalykas, kuris jiems dar įdomus: kompiuteriniai žaidimai, gatvės muštynės, smulkūs, o vėliau stambesni nusikaltimai.

    Jie nesvarsto, o gal net neįsivaizduoja, kad galima dirbti nuo 9 valandos ryto iki 5 valandos vakaro, gyventi šeimoje, valgyti šeimyninius pietus ir mokėti mokesčius už nekilnojamąjį turtą. Tai – toliau nei jų vaizduotė sugeba aprėpti.

    Reikia pripažinti, kad žemesnės socialinės klasės egzistavo visada. Visada buvo tokių, kurie gyvena geriau, ir tokių, kurie – ne. XIX amžiaus viduryje šis skirtumas buvo itin ryškus, o priešprieša – didžiulė. Tiesa, tada įstatymai buvo kur kas griežtesti, o už riaušes ir neramumų kėlimus ištisi miesto rajonai buvo verčiami važiuoti gyventi į kolonijas arba sodinami į belanges.

    Šiandieniniai riaušininkai ir vagys elgiasi ne ką geriau nei jų protėviai, bet į kolonijas jų niekas niekada netrems, o bausmė už nusikaltimus bus švelni. Tai – gerovės valstybės grimasos, dabar, skirtingai nei XIX amžiuje, net negalime kalbėti apie tikrą skurdą ar badą, kuris anuomet žvelgė žmonėms į akis. Skurdas, nepriteklius dabar – sąlyginiai terminai, kurie niekaip nepateisina riaušių ir vagysčių. Žmonės šiais laikais serga tingumu ir nenoru keisti situaciją, kurioje yra.

    Britai darbdaviai vos prieš kelis mėnesius buvo paraginti priimti į darbą daugiau savo tautiečių, bet tik skaniai pasijuokė iš tokio pasiūlymo. Visi žino, kad priėmus darbuotoją, atvykusį iš Rytų Europos, gausi darbštų, atsakingą ir dažnai – gerai išsilavinusį kolegą, na, o priėmęs į darbą britą gali gauti bet ką.

    Yra tokių, kurie sako, jog riaušės, dabar siaubiančios Britanijos miestus, kilo dėl to, kad vyriausybė ėmėsi taupymo programų, sumažino finansavimą socialiniams reikalams. Nenorėčiau sutikti su tokia nuomone, nors, žinoma, retas riaušininkas turi darbą, gyvena pilnoje šeimoje, reguliariai valgo pietus su namiškiais ar mokykloje išmoko kažko naudingo.

    Bet taip yra ne todėl, kad visuomenė juos atstūmė, o todėl, jog net norėdami padėti, mes jiems padėti nebegalime. Jaunuoliams, kurie plėšia parduotuves ir siaubia gatves, reikia griežtos disciplinos, o tai mūsų visuomenėje nėra priimtina. Šie vaikai yra tokie, kokie yra, nes niekas neverčia jų būti kitokiais, nemoko būti geresniais. Nuo pat mažumės jaunuoliai išmoksta būti nebaudžiami: jie užgaulioja kitus vaikus mokyklose, baugina praeivius gatvėse, griebiasi smulkių nusikaltimų savo rajone ir visada išsisuka nenubausti. Laisvės yra daugiau nei pareigų ar atsakomybės, todėl atsiranda nebaudžiamumo jausmas, o sudrausminti šiukšlinantį ar blogai besielgiantį jaunuolį jau tapo nebemadinga, galbūt net pavojinga.

    Taigi kyla natūralus klausimas, ką turėtume kaltinti dėl to, jog mūsų jaunuoliai, užuot sėdėję pamokose, renkasi gatvę, užuot skaitę knygas, renkasi kompiuterinius žaidimus ar kiemo gaują? Matyt, kaltę galime prisiimti visi, nes nepilnos šeimos mums tapo norma, pietūs kartu su šeimynykščiais – retenybe, o bedarbis tėvas namuose – kasdieniu vaizdu.

    Taip pat galime kaltinti mokyklą, bet tai – ne išeitis. Pirmiausiai turėtume pažvelgti į save, savo vyriausybės sprendimus, iš kurių matyti, kad šeima – nuvertinama, o savanaudiškumo kultūra, kai kažką gauni neduodamas nieko – aukštinama.

    Teisės vis dažniau iškeliamos aukščiau pareigų, o nusikaltę žmonės ginami daug aršiau nei jų aukos. Policija ėmė ignoruoti smulkius nusikaltimus, manydami, kad jie nedaro didelės žalos, o gal todėl, kad prarado viltį sugaudyti visus smulkius vagišius ir vandalus, siaučiančius miestuose.

    Negalime tikėtis, kad vaikai augs geresni, jei jų idealai yra tokie kaip keikūnas futbolininkas Waynas Rooney ar nenormine kalba kalbanti televizijos žvaigždė. Mokytojai mokyklose jaučiasi užguiti, jų autoritetas kasdien paminamas, o vaikų teisės – aukštinamos. Neretai mokytojai skundžiasi, kad negali bausti ar pasakyti griežtesnio žodžio vaikams, nes tuojau pat pasipila priekaištų pilni tėvų skambučiai arba dar blogiau – keiksmai pačioje klasėje. Vos prieš kelis dešimtmečius joks vaikas mokykloje nebūtų drįsęs atsikalbinėti prieš mokytoją. Pagarba, disciplina buvo vienos svarbiausių mokymo proceso sudedamųjų dalių, dabar tai nunykę, o aukščiau visko iškeltos „mokinio teisės“ kiša koją patiems mokiniams, visuomenei.

    Iš štai ką mes turime: didelę, amoralią ir brutalią britų jaunuolių subkultūrą, jiems stinga išsilavinimo, disciplinos ir gebėjimo dirbti. Darbuotis taip, kaip darbuojasi migrantai, jie nenori arba jau nebegali, o antivertybės juose taip įsigalėjusios, kad šie nesitiki būti nubausti už tai, ką blogo daro. Liberalai pasakytų, kad šie žmonės – visuomenės aukos, nes ši nesugebėjo jiems duoti to, ko jie verti, įžvelgti juose tam tikro potencialo.

    Bet aš nesutinku su tokiu vertinimu, priešingai, manau, kad jiems visuomenė davė per daug, per dažnai atleido jų nusižengimus, nevertė stengtis ir laikytis tvarkos. Štai kodėl jiems taip sunku išbristi iš tos socialinės pelkės, kurioje dabar gyvena.

    Manyčiau, tik išsilavinimas ir disciplina padėtų gatves siaubiantiems jaunuoliams grįžti į padorios visuomenės rėmus. Dabar šie jaunuoliai tėra kultūros, kuri duoda viską, bet neprašo nieko atgal, rezultatas. Kol nebus griežtesnio požiūrio į auklėjimą, didesnės atsakomybės reikalavimo iš jaunų žmonių, tol per televiziją galėsime stebėti gaisrus gatvėse ir du jaunuolius, vienas kitam sakančius „puikus gaisras, žmogau“.

    Pagal dailymail.co.uk informaciją parengė Jūratė Važgauskaitė

     

    Bernardinai.lt 2011-08-11

  • P A R E I Š K I M A SDĖL TEISINĖS PAGALBOS NEDEMOKRATIŠKOMS VALSTYBĖMS NUTRAUKIMO

    Lenkijos URM išleido brošiūrą apie lietuvių žudytus lenkus bei „lietuvių okupaciją“ Vilniaus krašte

     

    Lenkijos užsienio reikalų ministerija (URM) bei jos vadovas Radoslawas Sikorskis vėl kliūstelėjo žibalo į konflikto su Lietuva ugnį. Neseniai Lenkijoje išleista brošiūra, kurioje teigiama, kad Antrojo pasaulinio karo metais lietuviai okupavo Vilnių ir kartu su naciais vykdė lenkų žudynes etniniu pagrindu.

    Brošiūrą „Paneriai – „žmonių skerdynių“ vieta“ išleido Lenkijos Nacionalinės atminties institutas. Leidinys išspausdintas trim kalbomis: lenkų, lietuvių ir anglų.

    Lenkijos URM skelbia, kad leidinys, skirtas vienam tragiškiausių Vilniaus istorijos puslapių, išleistas ministro R. Sikorskio iniciatyva. Brošiūroje aprašomos nacių okupuotame Vilniuje vykusios kraupios žudynės – leidinio autoriai teigia, kad lietuviai uoliai talkino žudant tiek žydus, tiek lenkus.

    Vilnių okupavo lietuviai?

    Brošiūros pradžioje lenkai pateikia demografinę situaciją, kuri esą buvo Vilniuje ir Vilniaus krašte tarpukario metais. Esą Vilniaus krašte apie 70 proc. gyventojų sudarė lenkai, lietuviai – apie 18 proc. Dar mažiau lietuvių, anot leidinio, buvo pačiame Vilniuje – tik 0,7 proc.

    Tačiau toks Lenkijos šalies šių žemių etniškumo suvokimas –„Vilnijos lenkiškumas“ – kėlė užgimstančios lietuvių tautos ir valstybės pasipriešinimą“, - rašoma brošiūroje, aiškinant lietuvių priešiškumo lenkams šaknis.

    1939 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, anot leidinio, lietuviai pasinaudojo galimybe pradėti lenkų persekiojimą. Esą tam prielaidas sudarė Sovietų Sąjungos sprendimas grąžinti Vilniaus kraštą Lietuvai.

    Vilniaus ir dalies Vilnijos krašto lietuvių okupacija iš pradžių vyko švelniai. Lenkijos kariuomenės internuoti karininkai ir kariai nebuvo žiauriai represuojami, jiems nelabai buvo kliudoma bėgti iš izoliavimo vietų ir vykti į Prancūziją ar Angliją. Tačiau jau nuo 1939 metų lapkričio mėn. prasidėjo intensyvus ir lenkams skausmingas lituanizavimo procesas. Agresyvi bet kokių lenkiškumo apraiškų likvidavimo politika (įskaitant pamaldas, bibliotekas, švietimą) sukėlė priešiškumo tarp lenkų ir lietuvių pagilėjimą. Buvo priimtas naujas pilietybės įstatymas, pagal kurį Vilniuje iš 270 tūkst. gyventojų 150 tūkst. staiga tapo „užsieniečiais“ savo mieste, prarado teisę į pilietybę, dėl ko neteko darbo ir kitų pagrindinių teisių. Represijų intensyvumo atžvilgiu okupacija vis dar buvo švelni (nors anuo metu buvo suimta apie1500 lenkų)“, - remdamiesi lenkų istorikų duomenimis rašo brošiūros autoriai.

    1940 m. prasidėjusi sovietų okupacija esą vienodai engė abi tautas, tačiau lenkai ir lietuviai neva puoselėjo skirtingas laisvės vizijas.

    Lenkai, nuo pat karo pradžios kovojantys greta Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos, tikėjosi, kad įveikę Vokietiją ir privertę Sovietų Sąjungą atsisakyti neteisėtai aneksuotų žemių, išvaduos Lenkiją. Lietuviai viltis atgauti laisvę siejo su vokiečių – sovietų karu, kuriame galėtų tapti Trečiojo Reicho sąjungininkais“, - teigiama leidinyje. Jo autoriai čia pat priduria, kad „šios viltys pasiteisino tik iš dalies“, mat 1941 m. į Vilnių įžengę naciai neleido atkurti Lietuvos valstybės.

    Lenkijos URM: iš lenkiško požiūrio taško, Vilnius priklausė Lenkijai

    Lenkijos URM atstovo spaudai biuras DELFI teigė, kad su R. Sikorskio palaiminimu išleista brošiūra nėra „politinis dokumentas“.

    Brošiūra „Paneriai – „žmonių skerdynių“ vieta“ yra ne politinis dokumentas, o istorinė medžiaga, parašyta istorijos profesoriaus, besispecializuojančio Vilniaus krašto istorijoje Antrojo pasaulinio karo metais. Autorius nevertina lenkų-lietuvių santykių tarpukario laikotarpiu, apsiribodamas trumpu konflikto dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto pristatymu, nurodant abiejų šalių – tiek Lenkijos, tiek Lietuvos – jautrius taškus“, - rašoma DELFI atsiųstame Lenkijos URM komentare.

    Tačiau leidinį parengusio Gdansko universiteto mokslininko Piotro Niwinskio teiginiai apie „lietuvių okupaciją“ Vilniaus krašte lenkų diplomatams atrodo visiškai suprantami.

    Vilniaus katedra

    Jeigu abiejų valstybių sienų kaita nulėmė, kad tam tikra teritorija buvo tai vienoje, tai kitoje valstybėje, kiekviena iš jų gali atskirai vertinti tokių žemių priklausomumą. Iš lenkiško požiūrio taško, Vilnius kartu su dalimi Vilniaus krašto 1939 m. priklausė Lenkijai, o jo gyventojai buvo Lenkijos piliečiai, taigi akivaizdu, kad brošiūros autorius rašo: „Įgyvendindama savo ilgalaikius planus, 1939 metų spalį Sovietų Sąjunga mainais už karinių bazių įkūrimą Lietuvos teritorijoje perdavė jai Vilnių su Vilniaus krašto dalimi. Lietuviai tam pritarė, nes šie pokyčiai leido įgyvendinti ilgamečius politinius siekius. Gautos žemės oficialiai buvo inkorporuotos į Lietuvos Respubliką. Lenkams, gyvenantiems šiose žemėse, pasibaigė pirma, trumpa, tačiau brutali okupacija. Vilniaus ir dalies Vilnijos krašto lietuvių okupacija iš pradžių vyko švelniai“, - tvirtina Lenkijos URM.

    Antižydiška ir antilenkiška kampanija“

    Anot R. Sikorskio iniciatyva išleisto leidinio, nacių valdžia jau okupacijos pradžioje „pasinaudojo lietuvišku elementu, vykdydama antilenkišką ir antižydišką kampaniją“.

    Vokiečiai pripažino Lietuvos pilietinį komitetą, atstovaujantį lietuvių interesams (tačiau nepripažino nei vienos lenkų organizacijos). Vokiečių įkurta savivalda, kurioje daugelį pareigų ėjo lietuviai, diskriminavo lenkus, nušalindavo juos nuo visų atsakingų funkcijų vykdymo, vėl traktuodama lenkus kaip „užsieniečius“. Lietuvių kalba, greta vokiečių, tapo antra valstybine kalba. Vokiečių ir lietuvių bendrai vykdomos represijos prieš Katalikų bažnyčią taip pat turėjo prisidėti prie jos lituanizavimo. Buvo persekiojami lenkų inteligentai, jų tarpe Stepono Batoro universiteto mokslininkai. Paskelbus šaukimą priverstiniams darbams Vokietijoje, Vilniaus darbo birža siųsdavo ten daugiausia lenkų jaunimą. Naujai priimami administracinės teisės įstatymai taip pat teikė pirmenybę lietuvių interesams“, - rašoma dokumente.

    Šaulių sąjunga – antisemitai ir ne tik

    Lenkų institutas taip pat akcentuoja nacių atkurtą Lietuvos Saugumo policiją, kurioje esą nemažai svorio teko Šaulių sąjungos atstovams.

    Ypatingą vaidmenį šiose formacijose vaidino prieškarinės paramilitarinės organizacijos Lietuvos šaulių sąjungos, pasižymėjusios stipriu nacionalizmu, antisemitizmu ir antilenkiškumu, nariai. Dėlto lenkų savimonėje 1941–1944 metų Vilniaus krašto okupacija suvokiama kaip vokiečių – lietuvių okupacija“, - teigiama brošiūroje.

    Anot dokumento, šios okupacijos metais būtis Vilniaus krašte buvo „lygiai taip pat tragiška, kaip ir kitose Lenkijos teritorijose“.

    Dokumente taip pat aprašoma lietuvių esą vykdytų lenkų žudynių statistika bei lenkų kerštas už šiuos įvykius.

    Tragiškiausi įvykiai vyko 1942 metų gegužę Švenčionyse, kai Jono Maciulevičiaus vadovaujami Lietuvos policijos padaliniai sušaudė mažiausiai 450 lenkų. Panašūs įvykiai, nors ir mažesnio masto, pasikartojo keletą kartų, pvz. 1944 metų birželio 20 d. 258. bataliono Lietuvos policijos padalinys, vykdydamas akciją Glitiškių kaime, nužudė 39 žmonės, iš jų keturis 3–5 metų amžiaus vaikus ir keturis 63–84 metų amžiaus senuolius. Lenkų partizanų padaliniai įvykdė keršto akciją Dubingių kaime, iš kurio buvo kilusi dauguma Lietuvos policininkų – tuomet buvo nužudyti 27 žmonės“, - teigiama leidinyje.

    Be to, lenkai Vilniaus krašte esą baiminosi genocido, kurio vykdytojais turėjo tapti generolo Povilo Plechavičiaus vadovaujama Lietuvos vietinė rinktinė. „Formaliai šie padaliniai turėjo ginti Lietuvą nuo artėjančios Raudonosios Armijos, bet jų dislokavimas Vilniaus krašte pagrįstai kėlė Lenkijos pogrindžio vadovybei abejonių, kad jie bus panaudoti lenkų tautybės gyventojų genocidui“, - rašo leidinio autoriai.

    Už vieną lietuvį – 10 lenkų

    Aprašant skerdynes Paneriuose, brošiūros autoriai teigia, kad visos žudynių aukos buvo Lenkijos piliečiai. Lenkų tarp nužudytųjų esą galėjo būti iki 20 tūkst.

    Panerių memoriale Vilniuje vyko Lietuvos žydų genocido aukų atminimo pagerbimo ceremonija

    Paneriuose buvo sušaudyta nuo 2 tūkst. iki 20 tūkst. lenkų. Tačiau ne skaičiai yra tragiškiausias rodiklis, o nužudytųjų atranka. Jeigu žudant žydus stengtasi išnaikinti juos visus, tai lenkai buvo žudomi pagal iš anksto nustatytus kriterijus“, - rašoma brošiūroje.

    Anot dokumento, vokiečių ir lietuvių pajėgos skaudžiai keršijo lenkų pogrindininkams už pralietą kraują: „Okupantas taikė masinio keršto principą – už vieną nužudytą vokietį arba lietuvį nužudydavo mažiausiai dešimt lenkų“.

    A. Anušauskas: lenkai naudojasi KGB arsenalu

    Seimo Nacionalio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, istorikas Arvydas Anušauskas DELFI teigė, kad Lietuva nekvestionuoja nei Panerių žudynių, nei lietuvių dalyvavimo Holokauste. Tačiau Lenkijos URM palaimintoje brošiūroje nuolat kartojami teiginiai apie „lietuvių okupaciją“ negali nežeisti Lietuvos.

    Nemaloniai nustebino istorinio konteksto pateikimas, kuris tarsi nubraukia tai, ką lietuvių ir lenkų istorikai bendrai per šiuos du dešimtmečius nelengvai, bet vis dėlto buvo pasiekę. 1939 m. Vilniaus grįžimą į Lietuvos sudėtį prilyginus „lietuvių okupacijai“, komentarų lyg ir nebereikia. Tereikia bet kokius lietuvių nepriklausomybės siekius susieti su Trečiuoju Reichu. Tai metodas, kurį savo laiku taikė KGB kovodama su lietuvių nacionalistais nuolat reikalavusiais nepriklausomybės atkūrimo“, - kalbėjo A. Anušauskas.

    Pasak jo, absurdiški ir lenkų teiginiai apie Šaulių sąjungos „antisemitizmą ir antilenkiškumą“.

    Šaulių organizacija buvo išardyta 1940 metais, tūkstančiai jų represuoti ir savo veiklą nacių bei sovietų okupacijų metais mėginusi tęsti pogrindyje organizacija staiga tampa antisemitine? Matyt, (brošiūros - DELFI) sudarytojai net neįtarė, kad prie šios organizacijos ginklavimosi ketvirtajame dešimtmetyje prisidėjo ir Lietuvos žydai už savo lėšas pirkdami ginklus šauliams. Ir net nežino, kad Lietuvos žydų savanorių organizacija bendradarbiavo su šauliais. Matyt nežinoma, kad būtent lietuvių policija sustabdė Vilniuje lenkų sukeltą žydų pogromą 1939 m. Spalį“, - ironizavo A. Anušauskas.

    Galima tik apgailestauti, kad visiškai nutylėta lietuvių Vilniuje išgelbėjusių šimtus žydų veikla ir rašoma apie žydų gelbėjimą, kaip vien tik lenkų pastangas. Nors paminimi Dubingiai, kaip Armijos Krajovos keršto akcija, bet užmirštamos kitos lietuvių aukos, kurių buvo ne tik Dubingiuose“, - pridūrė politikas.

    Pašnekovas neatmetė galimybės, kad brošiūros turinys atspindi ir aukštų Lenkijos politikų požiūrį į Lietuvą.

    Šalia akivaizdžiai teisingų ir nepaneigiamų faktų apie Panerių tragediją, paslėptos kelios tezės iš sovietinių laikų ir KGB arsenalo tampa tuo deguto šaukštu, kuris tikrai neprisideda prie tautų tarpusavio supratimo. Lenkijos URM aprobuotos tezės apie „lietuvių okupaciją“ atsiduoda revanšizmu, kuris pasiruošęs sugriauti šalių tarpusavio pasitikėjimą“, - stebėjosi A. Anušauskas.

    Nemato reikalo atsiprašyti

    Lenkijos URM, atsakydama į klausimą, ar lenkų diplomatija nemato reikalo atsiprašyti už R. Sikorskio palaimintoje brošiūroje išsakytus teiginius apie Lietuvą ir lietuvius, teigė nenorinti dalyvauti diskusijose apie Lietuvos-Lenkijos santykius tarpukario laikotarpiu.

    URM tikslas – viešinti žinias apie tragiškus įvykius Paneriuose, o ne dalyvauti ginče dėl istorinės Lenkijos-Lietuvos santykių trečiajame ir ketvirtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje interpretacijos. Publikacijos autorius – nepriklausomas istorikas ir ekspertas. Jo iškeltos tezės ir panaudotos formuluotės gali būti vertinamos specialistų ir istorikų. Nemanome, kad ministerijai derėtų dalyvauti šiame ginče“, - reziumuoja Lenkijos URM.

    Apie Šaulių sąjungą diskutuoti nenori

    Lenkijos diplomatai taip pat nemato reikalo aiškintis dėl A.Anušauską papiktinusių teiginių apie antisemitinius ir antilenkiškus elementus Šaulių sąjungoje.

    Neketiname trauktis į polemiką, liečiančią lietuvių nuomonę dėl Lietuvos Šaulių sąjungos. Iš užduotų klausimų, o ir iš Lietuvos valdžios – įskaitant aukščiausius valstybės vadovus – pasisakymų akivaizdu, kad niekas neneigia paties Panerių žudynių fakto. Tad jeigu jas vykdė vokiečiai ir Lietuvos saugumo formacijos, lojalios vietinei vokiečių valdžiai, o šiose formacijose ypatingą rolę vaidino ikikarinės paramilitarinės organizacijos – Lietuvos Šaulių sąjungos – nariai, užrašai brošiūroje aprašo tiktai niūrią tikrovę“, - mano R. Sikorskio vadovaujama ministerija.

    Beje, Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis jau yra išsakęs savo požiūrį į Lietuvos sostinės istoriją. „Lietuva mano, kad mes tarpukariu okupavome Vilnių, o mes taip nemanome“, - televizijos laidoje 2009 m. pareiškė Lenkijos diplomatijos šefas. Nepaisant didžiulio pasipiktinimo iš Lietuvos pusės, oficialioji Varšuva tokių R. Sikorskio teiginių apie Vilniaus kraštą neišsižadėjo.

     

    www.DELFI.lt2011 Šarūnas Černiauskas rugpjūčio mėn. 11 d.

     

     

    Pagauti jaunuoliai, įtariami lazeriu akinę lėktuvų pilotus

     

    Vėlų ketvirtadienio vakarą buvo sulaikyti asmenys, kurie įtariami dar kartą akinę besileidžiančių lėktuvų pilotus. Buvo sulaikyti keturi įtariamieji.

    Policijos departamentas pranešė, kad 22 val. 38 min. gautas pranešimas, kad Subačiaus gatvėje grupė asmenų šviečia lazeriu į skrendančius lėktuvus.

    Buvo sulaikyti keturi neblaivūs jaunuoliai: A. B. ir E. L., gimę 1989 metais, ir vienais metais jaunesni R. B. ir A. B. Visi jaunuoliai yra Naujosios Vilnios gyventojai. Visiems jiems nustatytas girtumas.

    Vaikinai po apklausos buvo paleisti.

    VILNIUJE LAZERIU APAKINTAS LĖKTUVO PILOTAS

    Civilinės aviacijos administracijos direktoriaus pavaduotojas Alvydas Šumskas trečiadienį BNS sakė, kad Teisingumo ministerijai prieš porą savaičių pateiktos Administracinių teisės pažeidimų pataisos, kurios numato, kad lazerio spinduliais pilotus akinantys asmenys turi būti baudžiami pinigine bauda iki 3 tūkst. litų. Baudos dydis priklausytų nuo įvykio pasekmių.

     

    Alfa.lt 2011-08-12



    Lietuvos Respublikos Prezidentei

    Lietuvos Respublikos Seimui

    Lietuvos Respublikos Vyriausybei

     

    P A R E I Š K I M A S

    DĖL TEISINĖS PAGALBOS NEDEMOKRATIŠKOMS VALSTYBĖMS NUTRAUKIMO

     

    Vilnius

    2011 08 09

     

    Lietuvos Sąjūdis

    • Solidarizuodamasis su Baltarusijos demokratine opozicija;

    • Netoleruodamas susidariusios tarpvalstybinės situacijos, kai tarptautinės teisės instrumentai – teisinės pagalbos sutartys – yra naudojamos politinėms represijoms vykdyti;

    • Reikalaudamas nutraukti bet kokios teisinės pagalbos teikimą nedemokratiškam Lukašenkos režimui Baltarusijoje, o taip pat ir kitoms valstybėms, kurios pagal Europos Sąjungos, NATO ir kitų tarptautinių organizacijų, kurių narė yra Lietuva, dokumentus yra pripažįstamos kaip nedemokratiškos;

    • Apgailestaudamas dėl Lietuvos teisingumo ministerijos ir kitų institucijų veiksmų bei neveikimo, sukėlusių nepataisomos žalos ne tik Baltarusijos demokratinei opozicijai, bet ir Lietuvos, kaip demokratinės valstybės, įvaizdžiui.

    Pareiškia, kad

    1. Lietuvos užsienio reikalų ministerija turi kuo skubiau įteikti notą Baltarusijos valdžiai dėl netinkamo tarptautinės sutarties naudojimo politinei kovai su opozicija ir išnaudoti visas diplomatines bei teisines priemones dėl nedelsiamo ir be jokių išlygų visų politinių kalinių Baltarusijoje paleidimo;

    2. Lietuvos teisingumo ministerija privalo paviešinti visus „teisinės pagalbos“ teikimo Baltarusijos autoritariniam režimui atvejus ir užtikrinti administracinės bei politinės atsakomybės neišvengiamumą už bendrininkavimą žlugdant demokratinę opoziciją Baltarusijoje;

    3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė privalo užtikrinti visų Lietuvos valstybinių institucijų atsparumą nedemokratinių valstybių provokaciniams veiksmams;

    4. Lietuvos valdžia (Respublikos Prezidentė, Seimas ir Vyriausybė) ir politinės partijos turi užimti bendrą politinę poziciją dėl Lietuvos santykių su autoritariniu Lukašenkos režimu Baltarusijoje.

     

    Lietuvos Sąjūdžio vardu

    Pirmininkas Rytas Kupčinskas



     

    Paskutinės Lietuvos okupacijos aukos,


    Aukščiausiosios Tarybos-AtkuriamojoSeimo gynėjo, kario savanorio

    Artūro Sakalausko


    žūties 20-ųjų metinių minėjimo


    r e n g i n ys

    Renginiai Vilniuje
    Rugpjūčio 21 d., sekmadienis
    13.00 val. Šv. Mišios Lietuvos kariuomenės Šv. Ignoto bažnyčioje (Šv. Ignoto g. 6)
    14.40 val. Parodos „Lietuvos laisvės gynimas 1991 rugpjūtyje“ atidarymas Lietuvos Respublikos Seimo parodų galerijoje
    (Gedimino pr. 53) *
    15.00 val. Iškilmingas minėjimas-diskusija „1991 metų rugpjūčio pučas ir jo žlugimas Maskvoje, prisidėjęs prie atkurtos
    Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimo“ Lietuvos Respublikos Seime, Kovo 11-osios salėje (norinčių dalyvauti
    prašome iki rugpjūčio 17 d. registruotis tel.: (8 5) 239 6119, 239 6318, el. paštu istorija@lrs.lt) *
    18.30 val. Iškilminga rikiuotė ir kario savanorio Artūro Sakalausko pagerbimo ceremonija žūties vietoje, prie paminklinio
    akmens
    19.30 val. Prisiminimų vakaronė Lietuvos Respublikos Seimo I rūmuose *

     

     

  • Spartesnis ir skaidresnis bylų nagrinėjimas stiprins visuomenės pasitikėjimą teismais

    Spartesnis ir skaidresnis bylų nagrinėjimas stiprins visuomenės pasitikėjimą teismais


    Seimui teikiamos Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyva parengtos Administracinių bylų teisenos ir Konstitucinio Teismo įstatymų pataisos, kuriomis siekiama paspartinti bylų nagrinėjimą, padaryti teisminį procesą greitesnį, ekonomiškesnį ir paprastesnį.

    Būtina gerinti asmenų teisių apsaugą administraciniuose teismuose, sudaryti galimybes greičiau ir taupiau išspręsti ginčus su valstybinėmis ar vietos valdžios institucijomis. Tai užtikrins efektyvesnį administracinių teismų darbą, o kartu sustiprins visuomenės pasitikėjimą visa teismų sistema”, – teigia Prezidentė.

    Administracinių bylų teisenos įstatymo pataisomis siekiama pakeisti iki tol galiojusią žodinio bylų nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje tvarką, išplečiant galimybes administracines bylas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėti rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

    Be to, teikiamu projektu siūloma keisti šiuo metu galiojančią ydingą teisėjo nušalinimo klausimų sprendimo tvarką administraciniuose teismuose, kai nušalinimą pavedama spręsti pačiam teisėjui, kuriam nušalinimas yra pareikštas. Pataisomis siūloma nustatyti, kad teisėjo nušalinimo klausimą sprendžia teismo pirmininkas, pavaduotojas arba jų paskirtas teisėjas, o jei byla nagrinėjama kolegialiai, nušalinimo klausimą sprendžia teisėjai, kuriems nušalinimas nėra pareikštas.

    Pasak šalies vadovės, kreipimųsi į Konstitucinį Teismą ištirti, ar teisės aktai atitinka Konstituciją ir įstatymus padaugėjo dešimteriopai. Kai kurių Konstitucinio Teismo sprendimų tenka laukti daugiau nei vienerius metus. Todėl būtina spartinti tokių bylų nagrinėjimą, kad sprendimas būtų priimtas ir paskelbtas, kol klausimas visuomenei dar yra aktualus.

    Konstitucinio Teismo įstatymo pataisomis siekiama paspartinti konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimą – sudaryti galimybę bylas nagrinėti rašytinio proceso tvarka, vienu metu nagrinėti ne vieną, o kelias bylas, taip pat suteikti įgaliojimus Konstituciniam Teismui byloje gautus prašymus išskirti į atskiras bylas, jeigu prašoma ištirti kelių teisės aktų ar nuostatų atitiktį Konstitucijai ar įstatymams.

     

    veidas.lt 2011 Rugpjūčio 09



    Ekspertai: Lietuva naujai krizei yra geriau pasirengusi

     

    Sumažėjus Amerikos skolinimosi reitingui ir krentant akcijų kursams, augant euro zonos skoloms, šalies finansų analitikai baiminasi galimos naujos recesijos, tačiau sako, kad Lietuva galimą naują ūkio nuosmukį pasitiks daug geriau pasirengusi nei 2008 metų krizę, praneša „Panorama“.

    Nerimas pasaulio finansų rinkose kaupėsi pamažu. Euro zonos valstybių skolos krizė, daugelyje išsivysčiusių pasaulio šalių antrąjį metų ketvirtį sulėtėjęs bendrojo vidaus produkto augimas, kredito reitingo sumažinimas Jungtinėms Valstijoms ir po to sekęs akcijų rinkos nuosmukis beveik visų pasaulio šalių finansų rinkose stumia pasaulį į naują ekonomikos nuosmukį. Kaip pasaulio finansų krizė palies Lietuvą?

    Turbūt tikrai negalėsime dainuot dainos, kad „Lietuvoje ąžuolai žaliuos“. Taip tikrai nebus. Aš manau, kad skolinimosi išlaidos, skolinimosi kaštai turėtų kilti visuotinai, kadangi finansų rinkos bus nebepajėgios tokiomis sąlygomis kaip anksčiau pigiai kredituoti tiek ūkį, tiek kitas finansines įstaigas. Paprasčiausiai pakilus rizikos lygiui, kredito ištekliai automatiškai taps ir sunkiau prieinamesni, ir brangesni“, – teigia SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda.

    Analitikas pastebi, kad ūkio subjektai nebegali tikėtis didesnio eksporto augimo, kai prekybos rinkose dedasi tokie negeri dalykai.

    Visiškai neseniai gavome informaciją, kad Rusijos akcijų rinkos labai krenta, Rusijos rublis silpnėja. Vėlgi, Rusija yra kitoje pusėje, bet irgi labai svarbus Lietuvos prekybos partneris. Reiškia ir šitoje rinkos dalyje mūsų laukia nemalonios ir neguodžiančios žinios. Todėl būtų galima teigti, kad Lietuva tiek per realųjį ekonomikos sektorių, tiek per eksportą, tiek, deja, per finansinį sektorių patirs tam tikrų problemų“, – kalbėjo G. Nausėda.

    Su atsinaujinančios recesijos grėsme sietinas ir vienas teigiamas dalykas – pasaulyje pinga nafta.

    Naftos ir kitų gamtinių išteklių kainos dabartiniu metu labai smarkiai nukrito dėl to, kad abejojama dėl tų žaliavų paklausos ateityje. Jeigu prasidės pasaulio ekonomikoj recesija, tai šių žaliavų reikės mažiau. Ir dėl to jau dabar jų kaina krenta. Kol kas tai nėra realios paklausos ar realios pasiūlos pasikeitimai, o labiau finansų rinkų dalyvių prognozės, spėliojimai ir spekuliavimai“, – aiškino „Swedbank“ Ekonominių tyrimų departamento vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.

    Tačiau finansų analitikai pastebi, kad artėjantį ekonomikos nuosmukį Lietuva pasitiks daug geriau pasirengusi nei 2008 metų krizę.

    Tada buvo ir didžiulis einamosios sąskaitos deficitas, ir įmonių bei gyventojų skolos lygis buvo daug didesnis. Šiuo metu jie įsipareigojimus yra sumažinę, tad tikėtina, kad poveikis šalies ekonomikai būtų daug mažesnis. Gyventojai neturi tokio poreikio sumažinti vartojimo, kaip jie sumažino 2008 metais, nes šiuo metu tai, kiek šalies gyventojai vartoja, atspindi jų galimybes ir jų pajamas“, – sakė N. Mačiulis.

    Nesame priklausomi nuo eksporto ir mums ne tas pats, kas vyksta pasaulyje. Ir dėl to mes turime tą situaciją stebėti ir laiku imtis priemonių. Vienas iš Estijos privalumų buvo tai, kad ji į lėtėjančią ekonomiką pradėjo reaguoti dar 2007 metų pabaigoje. O mes reagavome tik galvotrūkčiais 2008 metais po Seimo rinkimų. Akivaizdu, kad pasekmės dėl to yra nevienodos“, – teigė finansų ministrė Ingrida Šimonytė.

    Konkrečiau, kaip į finansų rinkų nuosmukį ketina reaguoti Vyriausybė, ministrė nedetalizavo, tačiau finansų analitikai pataria tęsti tą taupymo politiką, kurią Vyriausybė vykdo jau dvejus metus.

    Dabar pagrindinis signalas Vyriausybei – likti šitame konsolidavimo kelyje ir prieš rinkimus nepradėti vėl nesaikingai didinti išlaidų. Išlaidų didinimui tikrai dar nėra pagrindo, nes šiuo metu dar yra pakankamai didelis biudžeto deficitas“, – sakė N. Mačiulis.

    Beje, antradienį Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje akcijos pigo šeštą dieną iš eilės. Toks smukimas – vienas greičiausių pasaulyje. Baltijos šalių rinkos mažos, todėl prekyba jose pasižymi staigiais kainų pokyčiais. Lietuvos akcijų rinka vertinama daugiau kaip 12 mlrd. litų.

     

    Alfa.lt 2011-08-09

     

     

    Britanijoje riaušių banga slūgsta

     

    Didžiosios Britanijos miestuos ketvirtadienį ryte buvo palyginti ramu po kelias dienas vykusių riaušių, dėl kurių į gatves buvo pasiųsti tūkstančiai policijos pareigūnų, o ministras pirmininkas Davidas Cameronas rūsčiai įspėjo, kad tvarkai atkurti bus panaudotos bet kokios priemonės.

    Nors rimtesnių incidentų nebuvo, miestuose toliau buvo juntama įtampa. Tuo tarpu premjeras sušaukė parlamentarus iš atostogų į vėliau ketvirtadienį numatytą skubų posėdį pastariesiems įvykiams aptarti. D.Cameronui teks susidurti su didėjančiu spaudimu persvarstyti numatytus policijos biudžeto apkarpymus, kurie, pasak kritikų, dar labiau suvaržys policijos pajėgumus.

    Praėjusią naktį daugelyje Londono rajonų tvyrojo baugi ramybė, o tvarką sostinėje prižiūrėjo gausios policijos pajėgos. Sostinės policija pranešė, kad Londono pietiniame Eltamo rajone grupė žmonių į pareigūnus ėmė mėtyti įvairius daiktus, tačiau incidentas buvo "suvaldytas", o jame dalyvavę asmenys išvaikyti.

    Kituose miestuose, kur anksčiau šią savaitę nevaldomai siautėjo plėšikautojai, naktį taip pat buvo palyginti ramu. Tačiau pirmą kartą nedideli neramumai buvo užfiksuoti Velse.

    Policija toliau vykdė areštus asmenų, prisidėjusių prie neramumų. Vien Londone sulaikytųjų skaičius pasiekė 820. Teismai dirbo be poilsio valandų, nagrinėdami įtariamų plėšikautojų, vandalų ir vagių, tarp kurių nemažai nepilnamečių, bylas.

    D.Camerono pažadai neleisti, kad šalį užvaldytų "baimės kultūra", neišsklaidė įtampos Birmingame, kur buvo pradėtas tyrimas dėl nužudymo, kai trys vyrai mirė partrenkti automobilio, pasprukusio iš incidento vietos.

    "Mums reikėjo atsakomojo smūgio, ir būtent toks kontrpuolimas dabar vyksta", - sakė D.Cameronas prie savo biuro Dauningo gatvėje. Šį niūrų jo kreipimąsi, perskaitytą po nacionalinio krizių komiteto posėdžio, transliavo televizija.

    Tarsi norėdamas parodyti savo ryžtą, premjeras pabrėžė, kad "svarstomos visos priemonės", įskaitant galimybę prireikus prieš smurtautojus panaudoti vandens patrankas. Jos paprastai buvo naudojamos slopinant neramumus Šiaurės Airijoje, tačiau dar nė karto nebuvo pasitelktos Britanijoje.

    Antrajame pagal dydį Birmingamo mieste policija ketvirtadienį toliau tyrė incidentą, per kurį automobilis mirtinai partrenkė tris vyrus, kurių jauniausiam buvo 21-eri, o vyriausiam - 31 metai. Šie trys azijiečiai kartu su kitais žmonėmis patruliavo savo gyvenamajame rajone, saugodami parduotuves nuo plėšikautojų.

    "Jie paaukojo savo gyvybes dėl kitų žmonių, dirbdami policijos pareigūnų darbą, - sakė nelaimės liudininkas 34 metų Mohammedas Shakielas. - Jie stovėjo ne prie mečetės, šventyklos, sinagogos ar bažnyčios - jie stovėjo prie parduotuvių, į kurias visi eina. Jie gynė savo bendruomenę".

    Tariqas Jahanas, netekęs savo 21 metų sūnaus Haroono, stovėjo Birmingamo gatvėje ir prašė kitų azijiečių bendruomenės narių nesiekti keršto automobiliu važiavusiems žmonėms, kaip pranešama, juodaodžiams.

    "Šiandien stovime čia ir maldaujame visų jaunuolių išlikti ramiais, kad mūsų bendruomenė būtų vieninga, - sakė sielvarto prislėgtas vyras. - Tai ne rasės problema. Mūsų šeima gavo daugybę užuojautos ir paramos žinučių iš įvairių bendruomenės narių - skirtingų rasių, skirtingų tikėjimų ir skirtingos kilmės".

    T.Jahanas gatvėje ginčijosi su įpykusiais jaunuoliais, ragindamas juos "suaugti" ir keliauti namo.

    Vakarų Vidurio Anglijos policijos viršininkas Chrisas Simsas sakė, kad dėl nužudymo sulaikytas vienas įtariamasis.

    "Šiuo metu mūsų turima informacija patvirtina mintį, kad automobilis buvo nukreiptas (į žmones) sąmoningai", - sakė jis ir paragino visuomenę laikytis rimties. - Man rūpi, kad šis pavienis incidentas neišprovokuotų kur kas didesnio masto nelaimių ir netgi smurto tarp skirtingų bendruomenių".

    Pastarųjų dienų smurtas vėl įžiebė debatus apie konservatorių vadovaujamos vyriausybės taupymo priemones, numatančias iki 2015-ųjų viešąsias išlaidas apkarpyti 80 mlrd. svarų sterlingų (130 mlrd. eurų), kad būtų sumažintas didžiulis biudžeto deficitas.

    Įgyvendindama numatytas priemones, D.Camerono vyriausybė jau apkarpė policijos biudžetą. Praėjusį mėnesį paskelbtoje ataskaitoje rašoma, kad dėl apkarpymų iki 2015 metų policininkų skaičius sumažės 16 tūkstančių.

    Londono meras Borisas Johnsonas, kuris, kaip ir D.Cameronas, yra konservatorius, pažėrė kritikos vyriausybei, pareiškęs, kad tokie lėšų karpymai yra neteisingi.

    "Dabar ne laikas galvoti apie žymius policininkų etatų mažinimus", - sakė jis BBC radijui.

    Nusiaubtų parduotuvių, sudegintų automobilų ir nuo dūmų pajuodusių pastatų vaizdai įbaugino ir papiktino britus, besirengiančius kitais metais jų šalyje vyksiančioms vasaros olimpinėms žaidynėms, todėl visuomenėje pasigirdo reikalavimų teisėsaugos institucijoms imtis griežtesnių priemonių prieš riaušininkus.

    Policija nuo savaitgalio visoje šalyje sulaikė beveik 1 200 asmenų, iš jų daugiau nei 800 buvo areštuoti sostinėje.

    Riaušės kilo šeštadienį, kai taikus protestas dėl incidento, per kurį policija Londono Totnamo rajone nušovė 29 metų vyrą, peraugo į smurto bangą, kuri užliejo ne tik Londoną, bet nusirito ir dar kelių kitų miestų gatvėmis.

    Jauni riaušininkai ne tik gvelbė viską, kas pasitaikė po ranka - naujus sportbačius, dviračius, elektros prekes ir odinius daiktus, bet ir padeginėjo parduotuves, veikiausiai tiesiog norėdami pasismaginti. Kelis rajonus jie nusiaubė praktiškai nesulaukę policijos atkirčio, kitur, atvykus pareigūnams, greitai pasprukdavo ir persigrupuodavo.

    Kai kurie gyventojai nusprendė patys saugoti savo rajonus nuo plėšikautojų.

    Šimtai sikhų, kurių dalis vilkėjo savo tradicinius drabužius, susirinko prie savo gurdvaros Londono vakariniame priemiestyje Sautole. Į gatves duoti atkirčio riaušininkams taip pat išėjo maždaug tūkstantis kraštutinių dešiniųjų pažiūrų jaunuolių.

     

    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/67141 2011-08-11

  • A.Lapinskas. Tautinės mažumos niekada neišmoks lietuviškai?

    Vilniaus teismas leido suimti tris besislapstančius įtariamuosius Medininkų byloje

     

    Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas antradienį patenkino Generalinės prokuratūros prašymą ir skyrė suėmimą už akių trims įtariamiesiems Medininkų žudynių byloje - Aleksandrui Ryžovui, Česlavui Mlynikui ir Andrejui Laktionovui.

    Dėl jų suėmimo į teismą kreipėsi Generalinė prokuratūra, perkvalifikavusi šiems asmenims įtarimus. Buvę Rygos OMON pareigūnai dabar įtariami nebe Lietuvos pareigūnų nužudymu einant pareigas, o nusikaltimais žmoniškumui.

    Teismai paskelbė, kad sulaikius šiuos tris Rusijos piliečius, prokuroras įpareigojamas ne vėliau per 48 valandas pristatyti juos ikiteismino tyrimui teisėjui apklausai dėl suėmimo pagrįstumo.

    Teismas nutartyse konstatavo, jog yra pagrįstas pagrindas manyti, kad šie įtariamieji bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo, kadangi jie įtariami labai sunkaus nusikaltimo padarymu, už kurį Baudžiamasis kodeksas numato labai griežtą laisvės atėmimo bausmę, taip pat laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, todėl suvokdami griežtos laisvės atėmimo bausmės paskyrimo realumą, įtariamieji gali siekti išvengti baudžiamosios atsakomybės neteisėtais būdais.

    "Be to, iš pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad jie turi ryšių užsienyje, o Lietuvos Respublikoje įtariamieji gyvenamosios ir darbo vietos neturi, taigi, Lietuvoje nėra saistomi jokių stiprių socialinių ryšių", - rašoma pranešime spaudai.

    Nutartys dėl suėmimo per 20 dienų gali būti skundžiamos aukštesnės instancijos teismui. Vieno iš įtariamųjų A.Ryžovo gynėjas advokatas Stasys Karvelis žurnalistams po posėdžio sakė kol kas nematąs prasmės skųsti jo klientui paskirtą suėmimą, tačiau, advokato manymu, veikos kvalifikacija neatitinka faktinių aplinkybių.

    Generalinės prokuratūros prokuroras Rolandas Stankevičius BNS yra sakęs, kad teismo prašoma tik skirti suėmimą, o jo trukmė bus nustatyta tuo atveju, jei įtariamieji bus sulaikyti ir atgabenti į Lietuvą.

    Teismui patenkinus prašymą dėl kardomojo suėmimo, bus išduodamas naujas Europos arešto orderis. Jį maždaug per savaitę turėtų išduoti generalinio prokuroro pavaduotojas.

    Prokuroras R.Stankevičius po posėdžio žurnalistams teigė, kad kol kas nematąs pagrindo dar kartą kreiptis į Rusiją dėl įtariamųjų išdavimo, tačiau šis klausimas bus dar svarstomas.

    Tris galimai Medininkų žudynėse dalyvavusius Rygos OMON pareigūnus Rusija atsisako išduoti Lietuvai.

    Liepos 31-ąją suėjo 20 metų, kai Rygos omonininkai Medininkų pasienyje nužudė septynis Lietuvos pareigūnus. Suėjus senaties terminui, šiuo metu besislapstantys įtariamieji galėjo išvengti bausmės. Tačiau dabar taip nenutiks - nusikaltimams žmoniškumui senaties terminas negalioja.

    Medininkų byloje kol kas nuteistas vienintelis buvęs Rygos omonininkas Konstantinas Michailovas (Nikulinas). Gegužės 11 dieną Vilniaus apygardos teismas pripažino jį kaltu dėl 1991 metų liepos 31 dieną Medininkų muitinės poste nužudytų Lietuvos pareigūnų šiems einant tarnybines pareigas. Generalinė prokuratūra siekia, kad jis taip pat būtų pripažintas kaltu dėl nusikaltimų žmoniškumui.

     

    www.bernardinai.lt 2011 – 08 – 09

     

     

    A.Lapinskas. Tautinės mažumos niekada neišmoks lietuviškai?

     

    Švietimo ir mokslo ministerijos internete rugpjūčio 2 dieną pasirodė ministerijos pranešimas dėl taikomų nuolaidų per valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą mokyklų tautinės mažumos kalba abiturientams. Jame aiškinama, kad 2011 – 2012 mokslo metais visų Lietuvos mokyklų, taigi ir tautinių mažumų, vienuoliktokai mokysis pagal tą pačią lietuvių kalbos ir literatūros bendrąją programą. Taip pat primenama, kad 2013 m. naują lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą laikys visų Lietuvos mokyklų abiturientai – dabartiniai vienuoliktokai.

    Tame pranešime cituojamas Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys aiškino, kad „brandos egzamino užduotis liks tokia pati – abiturientai rašys rašinį, tačiau keičiasi rašinio vertinimo dalių svoris, daugiau procentų skiriama turiniui ir argumentavimui“. Anot ministro, „ši naujovė yra palanki mokyklų tautinių mažumų kalba abiturientams, nes tyrimai rodo, kad jų pasiekimai yra aukštesni nei kitose mokyklose”.

    Sunku pasakyti, iš kur viceministras padarė tokią pasiekimų išvadą, nes vien jau lietuvių kalbos mokėjimo lygis tautinių mažumų mokyklose ligi šiol buvo apgailėtinas, juk dėl to ir imamasi ypatingų priemonių jam kelti. Todėl teigti, kad tautinių mažumų mokyklos garsėja pasiekimais, nors iki šiol reikiamai neišmokydavo valstybinės kalbos, švelniai tariant, yra gana keista.

    Įsivaizduokime, kad kurioje nors lietuviškoje mokykloje būtų išties ryškūs pasiekimai, tarkim, tiksliuosiuose moksluose, bet beviltiškai atsilikta lietuvių ar kurios nors užsienio kalbos mokyme. Teigti, kad tokia mokykla pirmauja, jokiu būdu negalėtume, o štai tautinių mažumų mokyklas su jų valstybinės kalbos neišmokymu viceministras rodo pavyzdžiu kitoms Lietuvos mokykloms...

    Tautinių mažumų mokyklų abiturientams dar ilgus metus bus leidžiama rašyti, kaip dabar sakytume, „nesuformatuotais“ sakiniais, bet jų brandos atestatas vis tiek nesiskirs nuo lietuviškų mokyklų atestatų.

    Anatolijus Lapinskas

    Kokios bus tos nuolaidos Lietuvos lenkams ir rusams? „Mokyklų tautinių mažumų kalba abiturientams viena valanda bus pailgintas egzaminas, jie galės naudotis norminamaisiais lietuvių kalbos žodynais, taip pat dvikalbiais žodynais, kad pasitikrintų sunkesnių žodžių rašybą. Rašydami rašinį, mokiniai galės remtis ne vien lietuvių, bet ir gimtosios kalbos, pavyzdžiui, lenkų, rusų, baltarusių autorių kūryba“.

    Tačiau tai tik formalioji pusė. Esminė nuolaida bus ta, kad jų abitūros rašiniai bus vertinami ne norminiu, bet „kriteriniu“ vertinimu. Kas tai yra? Anot viceministro, jis galėtų būti apibūdinamas taip: „vertindami orientuosimės į mokinio pasiekimus, o ne į klaidas“. Greičiausiai čia turima omenyje rašinio turinio pirmenybė prieš kalbos taisyklingumą ir teksto raišką, t.y. procentiniai šių vertinimo sričių dydžiai. Kalbant paprasčiau, tautinių mažumų mokyklų abiturientams dar ilgus metus bus leidžiama rašyti, kaip dabar sakytume, „nesuformatuotais“ sakiniais, bet jų brandos atestatas vis tiek nesiskirs nuo lietuviškų mokyklų atestatų.

    Pasak viceministro, 2012 m. pavasarį tautinių mažumų mokyklų vienuoliktokai rašys bandomąjį rašinį, kurį įvertinus, t.y. nustačius, kokių klaidų buvo padaryta daugiausia, bus pakoreguotos abitūros egzamino vertinimo normos. Vaizdžiai kalbant, abitūros lietuvių kalbos egzamino vertinimas bus taikomas prie tautinių mažumų lygio. Bet ar negalėtų būti atvirkščiai? Kažkada lenkų mokyklų atstovai kreipėsi į Vilniaus universiteto rektorių, prašydami nuleisti stojamųjų egzaminų lietuvių kalbos egzamino kartelę jų abiturientams. Bet rektorius jiems pasiūlė pakelti lietuvių kalbos mokymo kartelę jų mokyklose. Praėjo keliolika metų, kol šis siūlymas, kad ir gerokai girgždėdamas, pradedamas įgyvendinti.

    O dabar ministerijos pranešimo vinis: „Šios abitūros egzamino vertinimo išlygos mokyklų tautinės mažumos kalba abiturientams gali būti taikomos iki tol, kol dabartiniai priešmokyklinukai baigs mokyklas pagal naujas lietuvių kalbos programas, kurioms skiriamas didesnis pamokų skaičius“. Lengva suskaičiuoti, kad tik 2025 metais Lietuvos tautinių mažumų abiturientai pasieks reikiamą brandžiam gyvenimui lietuvių kalbos mokėjimo lygį. Tačiau žinant Lietuvos lenkų politikų veidmainystę, gali būti ir taip, kad 2025 metais jie pareikš, kad norint pasiekti tą lygį, reikėtų ir namie retkarčiais pabendrauti lietuviškai. Taigi, kai tėvai gerai mokės lietuviškai, tik tada bus galima reikalauti to paties iš vaikų. Tuo būdu galutinis terminas, matyt, nusikels iki 2040 metų. Čia jau būtų Guinesso rekordas – per 30 metų išmokyti tautines mažumas kalbėti valstybine kalba.

    Tautinių mažumų mokyklų pedagogai irgi nemoka lietuviškai ir jiems reikia pratęsti terminą valstybinei kalbai išmokti?.. Įdomu, kur tie pedagogai mokėsi, kokius diplomus jie turi, kad per 20 metų nepriklausomos, o prieš tai pusamžį priklausomos Lietuvos taip ir neišmoko lietuviškai kalbėti?

    Anatolijus Lapinskas

    Įgyvendinant naują Švietimo įstatymą, Vyriausybės nutarimu leista tautinių mažumų ir mišrių mokyklų mokiniams krepšelio lėšas dar padidinti 5 proc. – papildomoms lietuvių kalbos pamokoms, vadovėliams įsigyti, mokytojų kvalifikacijai kelti“. Nemažai lėšų bus skirta ir reikalingam mokytojų kvalifikacijos kėlimui, taip pat „iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pratęstas terminas įgyti pedagogams reikalingą trečią valstybinės lietuvių kalbos mokėjimo kategoriją“. Vadinasi, tautinių mažumų mokyklų pedagogai irgi nemoka lietuviškai, kad jiems reikia pratęsti terminą valstybinei kalbai išmokti. Įdomu, kur tie pedagogai mokėsi, kokius diplomus jie turi, kad per 20 metų nepriklausomos, o prieš tai pusamžį priklausomos Lietuvos taip ir neišmoko lietuviškai kalbėti?

    Pažvelkime, kaip į šias reikšmingas nuolaidas tautinėms mažumoms, reagavo patys Lietuvos lenkų veikėjai. Kaip ir galima buvo tikėtis - tik neigiamai. Štai Lietuvos lenkų lyderis Valdemaras Tomaševskis iš karto pareiškė, kad „sprendimas iš esmės netenkina“. Kodėl? Todėl, kad pats vienodo lietuvių kalbos egzamino principo įvedimas, anot jo, yra klaida. „Egzaminas objektyviai negali būt suvienodintas, nes gimta kalba, kuria žmogus mąsto, skiriasi“... Tuomet kiltų klausimas, kaip iš viso lenkai gali gyventi Lietuvoje, pvz., studijuoti aukštojoje mokykloje, dirbti teisininkais ar gydytojais, nes mąstymas, kaip žinome, yra neatsiejamas nuo žodžio ir kalbos, taigi mąstymas tik lenkiškai reikštų, kad lietuviškiems žodžiams ir kalbai jame nėra vietos. Kur tokia filosofija nuves?

    Dar griežtesnę nuomonę išdėstė žinoma lenkų radijo „Znad Wilii“ žurnalistė Renata Widtmann. Anot jos, valstybinis lietuvių kalbos egzaminas tautinių mažumų mokyklose yra labai svarbus, siekiant valstybės finansuojamų vietų aukštojoje mokykloje, ir jeigu pasirodys, kad jo pažymys pakenks, t.y. bus per mažas, lenkų abiturientams stojant į universitetus, tai bus „žmogaus teisių pažeidimas ir tokia byla galėtų būti Strasbūre“. Sunku būtų sugalvoti didesnį absurdą. Tuomet tektų galvoti, kad jau studijuojant universitete, bet kokio egzamino neišlaikymas galėtų Lietuvos ruso ar lenko taip pat būti traktuojamas kaip žmogaus teisių pažeidimas! Kur tokie absurdai nuves?

    Vilniaus pedagoginio universiteto docentas Romualdas Naruniecas, komentuodamas aktualiją, kad universitete neatsirado norinčių mokytis polonistikos, dėl šio fakto apkaltino „valstybės vykdomą politiką lenkų mažumos atžvilgiu“. „Visuotinis(!) lenkų persekiojimas(!), naujasis Švietimo įstatymas iš pagrindų naikina lenkų švietimą. Nebus polonistų – neliks ir lenkų mokyklos. Prie to mažais žingsneliais eina mūsų valdžia“. Be jokios abejonės, teiginius apie visuotinį persekiojimą docentas nuolat kartoja ir savo studentams, o gal ir lenkams abiturientams, piešdamas Lietuvos valstybės, kaip lenkų baubo vaizdus. Ko dar stebėtis, kad prigąsdinti tokių docento fantasmagorijų, lenkų jaunuoliai vengia polonistikos studijų Vilniuje.

    Kas be ko, Lietuvos lenkų „gelbėjimu“ rūpinamasi ir Lenkijoje. Viename iš paskutinių mitingų prie Lenkijos premjero kanceliarijos, skambėjo ir tokie prašymai Donaldui Tuskui: „imtis ryžtingų veiksmų, kurie užtikrintų normalų Lietuvos lenkų gyvenimą - ateitį po studijų Lenkijoje arba lenkų mokyklos baigimo be pasityčiojimo darbo rinkoje; sėkmingą lenkų mokyklų konkurencingumą Vilniaus krašte“. Taip išeitų, kad Lietuvos valdžia lenkų jaunuoliams, studijavusiems Lenkijoje, turėtų suteikti valdišką darbą ir ko gero butą – normaliam gyvenimui, visai kaip anais gerais laikais.

    Taip pat atsisakytų reikalavimo jiems mokėti lietuvių kalbą, nes jis būtų palaikytas pasityčiojimu. Tos pačios privilegijos turėtų būti taikomos ir lenkų mokyklų abiturientams. Suprantama, kad visiškai naivus reikalavimas ir užtikrinti lenkų mokyklų konkurencingumą, neišmokant jose valstybinės kalbos, nes tuomet jos beviltiškai pralaimės konkurencinę kovą su lietuvių mokyklomis.

    Ministerijos pranešime rašoma, kad „įgyvendinant naują Švietimo įstatymą... tautinių mažumų... mokyklos gaus 21 proc. didesnius krepšelius“. Tai labai gerai, tačiau vertėtų pasidomėti tais krepšeliais ir Lenkijos lietuvių mokyklose. Štai ką apie tai rašo Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Irena Gasperavičiūtė.

    Lietuvoje ir Lenkijoje iš esmės skiriasi mokinio krepšelio skaičiavimo metodika. Lietuvoje krepšelis skaičiuojamas konkrečiai (realiai) mokyklai, jeigu joje apie 60 mokinių, ji gauna visą sumą, kad užtektų mokytojų atlyginimams, vadovėliams ir pan. Jei tai tautinės mažumos mokykla, pridedama dar 20 procentų. Lenkijoje krepšelis skaičiuojamas abstrakčiai mokyklai. Krepšelio užtektų, jeigu klasėse būtų ne mažiau kaip 18 (pagrindinėse mokyklose) ir 24 (gimnazijose) mokiniai. Tiesa, mažoms tautinių mažumų mokykloms prie krepšelio pridedama 150 proc., tačiau kas iš to, jei ir tų pridėtų lėšų neužtenka net mokytojų atlyginimams? Taigi realiai, pvz., konkreti Seinų „Žiburio“ mokykla finansuojama ne 150 proc., o 60 proc. (40 proc. mokyklos biudžeto skiriama iš Lietuvos). Žodžiu, realiai Lietuva finansuoja 120 proc. tautinių mažumų mokyklas, o Lenkija apie 60 proc.“

    Bet čia jau medžiaga, kaip sakoma, pamąstymui. Šią tautinių mažumų švietimo aktualijų apžvalgą vertėtų baigti ministro Gintaro Steponavičiaus žodžiais, adresuotais Lietuvos lenkų visuomenei: „švietimo pagalba negalima siekti politinių tikslų“. Kol kas, deja, būtent taip ir vyksta. Kalbos apie būsimąjį – nuo rugsėjo 1 lenkų mokyklų streiką, protestuojant prieš Lietuvos švietimo įstatymą, cirkuliuoja jau nuo pavasario, nors net pats Lenkijos užsienio reikalų ministras neseniai pritarė, kad Lietuvos lenkų švietimo padėtis iš visų užsienio šalių – geriausia pasaulyje.

    Taigi visiškai nesuprantama, dėl ko reikėtų Lietuvos lenkų moksleiviams streikuoti, o lenkų veikėjams keikti ir dergti Lietuvą svarbiausiose Europos instancijose. Kas vis dėlto šios politinės suirutės režisierius? Į tai dabartinė Lenkijos valdžia neatsako, tikėkimės, kad gal atsakys naujoji, po spalį įvyksiančių parlamento rinkimų suformuota Lenkijos valdžia.

     

    www.delfi.lt Anatolijus Lapinskas 2011 – 08 – 09

     

     

    Lietuviams reikėtų apsitvarkyti ir baigti niurgzti

     

    Tu papuolei į pavydžios tautos gniaužtus. Labai (ne)sunku patikėti, jog vietiniai gyventojai vis rečiau rodo meilę savo tėvynei. Jeigu prieš gerą šimtmetį ar dvidešimtetį niekas nedrįso pagalvot apie „spjovimą į savą šulinį“, tai dabar netiesiogine prasme tai yra pakankamai dažnas reiškinys.

    Politikai blogi, valdžia niekam tikus, švietimo sistema verta gailesčio, kuriama socialinė gerovė juda net nežinia teigiama ar neigiama linkme ir t.t. ir t.t. Bet tai dar ne viskas. Viena didžiausių bėdų, jog daugelis jaunuomenės nusuka nugarą į juos supančią realybę, vykstantį gyvenimą, kuris dar jų neliečia, globalias problemas... ir visi tuo pat metu nori pakliūti į lyderiaujančių ES šalių sąrašą (na bent jau kiek aukščiau nei į viduriuką).

    Velniop tokį požiūrį. Velniop tokią savimonę. Diagnozė – ūminė „davatkiškų pokalbių apie kaimynus“ liga. Kitaip tariant, anksčiau minėtos problemos dažnai kyla ne dėl valdžios, piktos Dievo rankos ar vaikščiojimo padebesiais, o dėl paties žmogaus blogai sudėliotų vertybių.

    Jeigu pamėgintume pastebėti save iš šono, tikrai keistai pasijustume, supratę, kaip dažnai prie vakarienės stalo mes aptarinėjame kaimyno naują, netikėtai įsigytą automobilį ar bendradarbės egzotiškas atostogas. O po to vaikštome surūgę, nes to patys negalime sau leisti...

    Mintyse atsidūstame: „ech, kad man taip pasisektų“

    Tam tereikia ryžto, grįžus nepult prie televizoriaus ir prakiurksot visą vakarą žiūrint itin banalią publicistiką, gyvenimo būdo žurnalą, realybės šou ar dar kokį niekalą. Žinau, ką dauguma atsakys: „tai kad nėra jėgų ir PINIGŲ kažką veikti ir sau leisti“. Bet kada paskutinį kartą bandei pasivaikščioti miesto centre, senamiestyje, parke? Nepameni? Tėra viena išvada, nebemoki džiaugtis paprastais dalykais. Tampi niurzga, kurio didžiausia ir dažniausia išvyka – „pramoginė“ kelionė į Prekybos Centrą „Tu jau akcijų auka“.

    Kodėl daugelis, grįžę iš užsienio, mato tiek susiraukusių veidų? Atrodo, tėvynė, atrodo, pats grįžti labiau vertindamas, ką turi... O gatvėje privisę piktų veidų, su kuriais nėra ūpo dalintis savo šypsena. Tad pasilieki ją sau. Žodžiu, negandų muziejus su nemokamu bilietu. Tokioms personoms sunku parkristi parke ant pievelės, pasišnekučiuoti, galų gale pasidžiaugti geru oru.

    Neaukštinu nei svečių šalių, nei savų laukų. Tiek vieną, tiek kitą vertinu kaip man suteiktą galimybę pamatyti, pažinti, pajusti. Žmonės jau pavargo nuo temų apie krizę, apie problemas, apie skausmą.

    Didžioji dalis žiniasklaidos puikiai „retransliuoja“ susiklosčiusią situaciją. Atrodo, jog kurstoma lėtinė nesantaika tarp vienas kito. Vis dažniau į paviršių lenda radikalių pažiūrų atstovai, vis dažniau išgirstame šiurpinančias kriminalistines istorijas. Šioje vietoje darome labai didelę klaidą. Be abejo, apie tai reikia kalbėti, su tuo reikia kovoti.

    Bet kam reikia užimti visą programų tinklelį?! Džiaugtis irgi reikia. Su šypsena astrodome šiltesni ir svetingesni. Reiktų savyje surengti akciją „APSITVARKOM 20xx m.“ ir į savas lentynas susidėlioti prioritetus – ar džiaugtis tuo, ką turi, ar skęsti taip gerai eskaluojamų gandų, katastrofų, tragedijų verpete.

    Jeigu negaila savęs, tada prašom! Keik premjerą, keik niekuo dėtus užsieniečius, keik sistemą, aplinką, kurioje esi. Ir... toliau sėdėk prie televizoriaus.

     

    www.delfi.lt 2011 rugpjūčio mėn. 9 d.

     

     

    Lojalumas valstybei

     

    Atsivertę „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“, rasime, kad lojalus pilietis (ė) yra bent išoriškai ištikimas valdžiai, neperžiangiantis teisėtumo ribų. Toks apibrėžimas akivaizdžiai neatspindi žodžio „lojalumas“ esmės ir prasmės.

    Pastaruoju metu ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje šis žodis vis dažniau vartojamas kalbant tik apie verslą ir personalo vadybą, nes lojalus personalas tampa svarbiausiu įmonės pranašumu konkurencinėje kovoje. Tarkim Japonijoje, lojalumas savai firmai iškeltas į tokį lygį, kad atėję į darbą darbuotojai, gieda firmos himną. (Lietuvoje atliekamų darbuotojų lojalumo tyrimų rezultatai rodo, kad darbuotojų prisirišimo prie darbovietės indeksas yra vienas žemiausių Baltijos šalyse ir Europoje). Iš tikrųjų lojalumas turi platesnę ir gilesnę prasmę.

    Jei panagrinėsime lojalumo apibrėžimą kituose žodynuose, sužinosime, kad lojalumą galima apibūdinti kaip ištikimybę ir atsidavimą asmeniui, bendrai veiklai, institucijai ar organizacijai, šaliai. Lojalumas bendražmogiškiesiems, laisvės ir demokratijos principams, savai tautai ir valstybei yra esminiai pilietinės visuomenės, kuri ir sudaro demokratinę valstybę, dėmenys. Pagrindiniai lojalumo komponentai yra ištikimybė ir atsidavimas.

    Nors šios taip svarbios savybė neįrašytos į renkamųjų ar skiriamųjų asmenų į atsakingus postus reikalavimus, jokiais matais nematuojamos, jos netiriamos melo detektoriais, jų nenagrinėja teismai, tačiau priimant, renkant ar skiriant asmenis į atitinkamas struktūras, į jų lojalumą kitose šalyse atsižvelgiama itin rimtai.

    Pastarųjų dienų skandalingi mūsų valstybės struktūrų veiksmai, susiję su Baltarusijos visuomenės veikėjų išdavimu tos šalies diktatoriškam režimui, yra tų struktūrų lojalumo laisvės ir demokratijos principams stoka, esminė priežastis. Dabar galima ieškoti ir nerasti atsakingųjų už kokio įstatymo ar norminio akto pažeidimą, nors akivaizdu ir tikra, kad šiuo atveju suveikė lojalumo stoka laisvės ir demokratijos principui mūsų teisingumo struktūrose. Teisingumo ministras atsistatydinti neketina, Premjeras ir Prezidentė atsistatydinti nesiūlo, nes lojalumo reikalavimas ministrui nenumatytas. Deja, šis incidentas mūsų politinėje erdvėje nėra išimtis, nelojalumu tautai ir jos valstybei paženklinti kai kurie veiklūs politikai ir net partijos.

    Antai Europos Parlamente dirba rusas Viktoras Uspaskichas, kuris nuo Lietuvos teisėsaugos slapstėsi Rusijoje, ten net į politinį prieglobstį taikėsi, lenkiškos kilmės lietuvis su „lenko korta“ Valdemaras Tomaševskis, kuris ten Lietuvą dergia, kosmopolitas su Lietuvos ir Izraelio pilietybe Leonidas Donskis, kuris tik pamokslauti Lietuvai iš Briuselio sakyklos sugeba. Ar įmanoma tvirtinti, kad šie politikai, įvertinus jų veiksmus, yra lojalūs Lietuvai? O kas dedasi mūsų Seime? Į Lietuvos Seimą pakliūna Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų sąjungos atstovai. Juk šios partijos ne tik veiksmais, bet jau ir pačiais pavadinimais negali būti lojalios Lietuvos valstybei, nes jų ideologija nukreipta į lojalumą kitai valstybei, o iš lojalumo stokos randasi sąmokslai, išdavystės.

    Asmens veržimasis į valdžias, žinant savo nelojalumą ar lojalumo stoką valstybei, yra nesąžiningas, nedoras, smerktinas elgesys. Kita vertus, tokius asmenis renka visuomenė ar skiria atitinkamos valstybės institucijos, todėl tenka vertinti visuomenės bei institucijų lojalumą valstybei. Jų vertinimą gali atlikti tik išugdyta pilietinė visuomenė.

    Lojalių valstybei politikų, visuomenės veikėjų, Bažnyčios priedermė – ugdyti ir formuoti pilietinę visuomenę, demokratinės valstybės pagrindą ir turinį. Kaip parodė mūsų respublikos dvidešimtmetė patirtis, šis procesas vyksta vangiai, todėl reikalauja sutelktų visų institucijų pastangų.

     

    Algimantas Zolubas

     

     

    Lietuvoje prieglobsčio paprašiusi Baltarusijos žurnalistė: man gresia iki 15 m. nelaisvės

     

    Žurnalistė, Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos režimą kritikuojančio naujienų portalo charter97.org redaktorė Natalja Radina teigia Lietuvoje paprašiusi politinio prieglobsčio, nes Baltarusijoje jai gresia iki 15 metų nelaisvės už esą organizuotus masinius neramumus pernai gruodį Minske.

    "Aš 2010 metų gruodžio 19 dieną buvau suimta po protesto akcijos dėl falsifikuotų prezidento rinkimų rezultatų. Į mano biurą įsiveržė kaukėti specialiųjų pajėgų pareigūnai, kurie mane suėmė ir nuvežė į KGB kalėjimą. Ten aš išbuvau pusantro mėnesio, kur man buvo pateikti kaltinimai, kaip ir kandidatams į prezidento postą. Mane, žurnalistę, apkaltino organizavus vadinamuosius masinius neramumus gruodžio 19-ąją Minske ir man šiuo metu gresia iki 15 metų nelaisvės", - BNS pirmadienį sakė žurnalistė.

    Ji pasakojo kaltinimų sulaukusi ir dėl to, kad buvo kandidato į prezidentus Andrejaus Sanikovo komandos narė. Po apie pusantro mėnesio ji buvo paleista, išsiųsta į Kobriną, iš kur sugebėjo pabėgti į Maskvą. Ten, kaip pati teigia, padedant Jungtinių Tautų (JT) Aukščiausiojo Pabėgėlių komisariato valdybai jai pavyko susitvarkyti dokumentus, nes paso jai Baltarusijoje negrąžino.

    JT pripažino moterį pabėgele ir ją priėmė Nyderlandai, tačiau išbuvusi ten vos tris dienas N.Radina išvyko į Lietuvą.

    Pasak charter97.org redaktorės, ji prašymą suteikti politinį prieglobstį Lietuvoje pateikė rugpjūčio 4 dieną ir visas procesas tik prasidėjo. Moteris teigia, kad, nors formaliai suteikimas užtrunka apie tris mėnesius, ji tikisi, jog viskas bus sutvarkyta greičiau.

    N.Radina tvirtino, kad Lietuvoje politinio prieglobsčio paprašė, nes Vilniuje šiuo metu yra užregistruotas tinklalapis, ten vyks ta pagrindiniai darbai. Vilniuje dirba 5 charter97.org darbuotojai, kiti slapta dirba Baltarusijoje.

    "Interneto tinklalapis charter97.org po prezidento rinkimų Baltarusijoje buvo užregistruotas Lietuvos teritorijoje. Po mano suėmimo chartijos tinklalapio biuras buvo sunaikintas, buvo konfiskuoti visi kompiuteriai, dalis bendradarbių, kurie sugebėjo išvengti suėmimo, persikėlė į Vilnių, todėl nuo to laiko tinklalapis funkcionavo Lietuvos teritorijoje", - pasakojo tinklalapio redaktorė.

    Ji tvirtino, kad šiuo metu charter97.org yra populiariausias interneto tinklalapis Baltarusijoje, jį kasdien aplanko 150-200 tūkst. žmonių

    "Mes dabar esame pagrindinis šaltinis baltarusiams apie tai, kas vyksta šalyje, nes baltarusiai dabar neturi nepriklausomos televizijos, nepriklausomų laikraščių, ir internetas jiems yra vienintelė galimybė sužinoti tiesą apie tai, kas vyksta Baltarusijoje", - kalbėjo N.Radina.

    Moteris sakė dabar negalvojanti apie apie grįžimą į Baltarusiją.

    "Prie šios valdžios, prie Lukašenkos režimo man gresia kalėjimas. Kai tik įvyks šalyje demokratiniai pokyčiai, aš iš karto būsiu pasirengus grįžti", - kalbėjo N.Radina.

    Tarptautinė bendruomenė pasmerkė įvykius Baltarusijoje, kai gruodžio 19 dieną pasibaigus balsavimui prezidento rinkimuose jėgos struktūros išvaikė protesto akciją. Tuomet sumušti ir suimti šimtai protestuotojų, tarp jų - ir rinkimuose nugalėjusio autoritarinio Baltarusijos prezidento A.Lukašenkos varžovai prezidento rinkimuose.

     

    www.delfi.lt 2011 rugpjūčio mėn. 8 d.

     

     

    Rugpjūčio pagrybavimai

     

    Neseniai paskelbtam Lietuvos milijardierių sąraše įvyko šiokie tokie persistumdymai. Nūnai pirmajame penketuke jau lyderiauja p.Numavičius.

    Gerai, kad žmonės moka suktis ir sėkmės jiems. Vienok bemąstant apie jų sėkmę, norom nenorom iškyla išsilakstančios Lietuvos vaizdinys: jeigu tai ir yra šių milijardų kaina, tuomet - ne kažinkas.

    Ir ėmiau sau fantazuoti – o ką, jei p.Numavičius turėtų ne tris su puse milijardo, o tik du su puse? Nukristų į sąrašo trečią poziciją, bet užtat maxim‘ų darbuotojai jaustųsi žmonėmis, kurie ne tik už būstą gali susimokėti, bet ir vaikus išleisti į geresnius mokslus, paatostogauti, susitaupyti juodai dienai.

    Atsirado pojūtis, kad ir p.Numavičius geriau jaustųsi, jei Lietuvai būtų geriau. Jeigu prisidėtų prie labiau savimi pasitikinčios, save gerbiančios Lietuvos sukūrimo.

    II

    Gamtoje veikia dėsniai, kurie kitąsyk tiktų ir žmogui – mažai paimti, daug atiduoti. Medis paima nedaug vandens, o kiek deguonies prigamina! O kur dar baldai, medinių namų sienos, grindys, malkos.

    Nūnai Lietuvoje varžomasi, kas daugiau paims. Pagal tai vertinami žmonės ir jų žmonos. Pagal tai jie fotografuojami „Stiliaus“ atvartuose.

    Kai už lango pats vidurvasaris, kai perkaista galva, norom nenorom imi fantazuoti – o ką, jeigu Lietuvos milijardieriai imtų varžytis, kuris iš jų Lietuvai daugiau atiduos? Kuris pastatys daugiau mokyklų, įsteigs fondų ar stipendijų gabiesiems, parems kultūrą, knygų leidybą, prasmingus filmus, Lietuvos istorijos paminklų atstatymą... Sukurs darbo vietų ne vergams, o laisvos Lietuvos piliečiams.

    Ir vaizduotėje prasideda karštligiškos kovos miražai: Barštys iš paskutiniųjų stengiasi nurungti Uspaskichą, bet jį netikėtai aplenkia Romanovas; čia rungtyniaujančius prisiveja Numavičius su Lubiu, bet finišo tiesiojoj juos patiesia Kazickas.

    III

    Ką Lietuva per dvidešimt metų sukūrė tokio, kuo galėtume pasididžiuoti? Na maxim‘as, na dangoraižius, na... dar Valdovų rūmus vargais negalais atstatė su visais nešvariais skandaliukais... Ir sąrašas baigiasi.

    O ką tokio, išskirtinai lietuviško, baltiško, kas motyvuotų mus likti čia, elgtis kitaip? Orvidų sodybos ir tos išsaugoti nesugebėjom... Taip ir neatsirado nei vieno atsakingo, padoraus, tautinį pasididžiavimą puoselėjančio dienraščio, gebančio analizuoti ir mokinančio kurti, o ne kariauti. Nesukurta ir filmo, kuris veiktų mus taip, kaip veikė sovietmečiu sukurtieji „Herkus Mantas“, “Velnio nuotaka“ ar „Skrydis virš Atlanto“. Nejau išties esame tokie negabūs ar tiesiog į sistemą įsimetė pernelyg didelis egoizmo, godumo ir pagiežos virusas?

    Tam, kuris sukurs antivirusinę programą, reikėtų nacionalinę premiją!!! Mažų mažiausiai... Realūs pretendentai, mano galva būtų A.Guoga (ir Aurimas, ir Antanas – abu tinka) ir menotyrininkas Mantvidas Žalėnas, neseniai iniciavęs akciją – „Nevaryk ant Lietuvos“

    IV

    Darius Kuolys, prieš keletą metų samprotaudamas apie lietuvio tapatybės problemas, rašė: „Gal nujaučiame, kad tai, kas sudaro dabartinę mūsų savastį ar mūsų sąmoningumo kontūrus, yra per daug trapu, pažeidžiama, kad bet koks analitinis mūsų tapatybės lukštenimas paliktų mus pasaulyje apgailėtinai nuogus. Gal iki šiol tebėra taip, kaip “Sietynui” 1988 metais tikino Donatas Sauka: “mūsų savimonė dar vos vos formuojasi. O kol kas tik liejasi emocijos”. Gal teisus Sigitas Geda, dar 1990 metais tame pačiame “Sietyne” tvirtinęs, kad mūsų kultūra, mūsų kultūros perlai, sykiu ir mūsų tapatybė yra išauginti vergovės, kad mus iki šiol ženklina “ypatinga apleistis, prislėgtis, baimė, galop – į pačius kaulų čiulpus įsigėrusi melancholija, kaip galutinė visų šių savybių esencija”.(...) Štai 1991 ir 1992 metais tuometinio Filosofijos ir sociologijos instituto atlikti lietuvių istorinės sąmonės tyrimai išryškino pagrindinius tautos istorijos herojus. Vytautas Didysis ir Antanas Smetona pasirodo esą svarbiausi mūsų “tautinio tapatumo simboliai”: su jais mes siejome ne tik valstybės nepriklausomybę, bet ir pageidaujamą tvirtą tvarką. Įdomu tai, kad tautinių herojų sąraše Tarybų Lietuvos statytojas Antanas Sniečkus aplenkė Maironį – romantinio Lietuvos mito autorių.“

    V

     

    Neseniai teko sudalyvauti dideliame šeimų sambūryje ir stebėti keistai liūdną dalyką, kad atvykusiųjų vaikai nebenori (nebemoka?) šnekėtis ir bendrauti, jiems norisi kuo greičiau prie savo „nintendų“ arba namo prie gimtojo kompo. Virtuali erdvė artimesnė ir savesnė už gimines ar kitus žmones.

    Viena apokaliptinių pranašysčių skelbė, jog bus garbinama dėžė, o ne Dievas. Ir ta dėžė – reikia pripažint - stipri, paveiki, daug įdomesnė už gyvą bendravimą (gyvą Dievą).

    Tarp įvairių ore sklandančių ateities pranašysčių buvo ir tokia – keičiantis žemės magnetiniam poliui, gali dingti elektra. Ir liksime be kompų, nintendų, televizorių.... Ir ką? Eisime kalbėtis, žaisti futbolą, dainuoti, pasakoti istorijas. Vaikams prieš miegą vėl bus sekamos pasakos. Perspektyvi perspektyva, ne kitaip.

    VI

    Ir apskritai reiktų kuo rimčiau pradėti galvot apie grįžimą prie šaknų – prie karvių, vištų, malkų. Viešo nuplakimo, jei pagaunamas prisivogęs.

    Apie malkas: jei valstybė nesugeba pasirūpinti, kad žmonėms būtų palengvinta nuolat didinama rusiškų dujų kaina, gal derėtų patiems pirktis „buržuikas“, nusipjauti vamzdžius ir pasirūpinti malkomis. („Senukuose“ nebrangiai galima net ir labai elegantiškų „buržuikų“ nusipirkti – iškiši vamzdį per orlaidę ir kūreniesi.) Gruzijoj, Tbilisy per karą visi mikrorajonai tik taip ir išgyveno, nes nebuvo nei vandens, nei elektros, nei dujų.

    Ir vištas balkone, sako, iš bėdos galima laikyti. Tik karvę sunkiau į penktą aukštą užtempti...

     

    Alfa.lt Vytautas V. Landsbergis 2011-08-08

  • Ariogalos rezoliucijos

    Projektas

    Lietuvos partizanų, Laisvės kovų dalyvių – politinių kalinių ir tremtinių

     

    SĄSKRYDŽIO „SU LIETUVA ŠIRDY“

     

    R E Z O L I U C I J A

    Dėl teismų reformos“

     

    2011–08–06

    Ariogala

     

     

    Ariogalos sąskrydžio „Su Lietuva širdy“ dalyviai mano, kad visuomenei svarbi teisėtvarkos sistemos reforma vyksta per lėtai. Nepradėtas naujos redakcijos Teismų įstatymo projekto svarstymas Seime. Jame turėtų būti numatytas didesnis teismų atvirumas visuomenei ir visuomenės atstovų dalyvavimas kai kuriose teisminiuose procesuose.

    Laisvės kovų dalyvių – buvusių politinių kalinių ir tremtinių organizacijos jau ne kartą rezoliucijomis ir pareiškimais kreipėsi į visas aukščiausias LR valdžios institucijas, bandydamos atkreipti jų dėmesį į nederamą teismų praktiką, kai vilkinamos ir šališkai arba atsainiai sprendžiamos sovietinio genocido bylos. Visos tos institucijos pripažįsta, jog teismo tarėjų institutas ne tik teigiamai paveiktų teismų darbo kokybę, bet ir leistų visuomenei labiau pasitikėti jų sprendimais. Nepaisant to, teismų praktika nekinta.

    Sovietinių represijų vykdytojų ir jų pagalbininkų agentų – šnipų nebaudžiamumo praktika Lietuvos teisėsaugos institucijose egzistuoja, deja, nuo pat nepriklausomybės atstatymo. Mūsų nuomone, prokuratūros ir teismų šių bylų sprendimų argumentavimas nusikalstamos KGB duomenų pagrindu, reiškia KGB reabilitavimą ir jos legitimumo pripažinimą.

    Dėl to sovietinių okupantų represijų aukos po kiekvieno neteisingo teismo sprendimo pasijunta nuviltos, pažemintos ir įskaudintos atmestinu Lietuvos teismų požiūriu į sovietinių represijų vykdytojų ir jų pagalbininkų agentų – šnipų padarytus genocidinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui, žudant Lietuvos partizanus, jų rėmėjus ir neginkluoto pasipriešinimo dalyvius. Ypač nuvylė Vilniaus miesto prokuratūros sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl Algirdo Paleckio įžūlių šmeižtų.

    Suprantame, jog teismo tarėjų institucijos įvedimas reikš būtinybę naujai organizuoti teismų darbą bei pareikalaus papildomų valstybės lėšų. Teisingumas visada brangiai kainuoja, bet atsiperka. Reikės parengti lydinčių įstatymų pakeitimus, nuspręsti, kokias funkcijas kuriose bylose atliks tarėjai ir kokią įtaką jie turės teismų sprendimams. Tačiau dėl išvardintų priežasčių teismo tarėjų instituto įtvirtinimas negali būti neribotą laiką delsiamas. Juk diskutuojama jau dešimtmetį!

    Tikimės, kad artimiausiu metu bus rastas visuomenės poreikius atitinkantis sprendimas, o jo įgyvendinimas nebus atidėliojamas.

    Prašome Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimą ir Teisingumo ministrą, sparčiau svarstyti ir dar šioje Seimo rudens sesijoje priimti Teismų įstatymo pataisas, numatančias platesnį visuomenės atstovų dalyvavimą teismų procesuose - įteisinant teismų tarėjų instituciją.

    Reikalaujame nagrinėjant genocidines bylas suteikti reikšmingą vaidmenį pasipriešinimo organizacijoms.

    Laikome ne pilietiškais ir smerkiame visus Lietuvos teisėsaugos institucijų bandymus padėti sovietinio genocido vykdytojams ir jų pagalbininkams KGB šnipams - agentams

    išvengti atsakomybės už padarytus nusikaltimus žmoniškumui ir dabartiniams jų „advokatams“, šmeižiantiems Laisvės kovų dalyvius ir teisinantiems represijų vykdytojus.

     

    Projektas

    Lietuvos partizanų, Laisvės kovų dalyvių – politinių kalinių ir tremtinių

     

    SĄSKRYDŽIO „SU LIETUVA ŠIRDY“

     

    P A R E I Š K I M A S

    Dėl atminties išsaugojimo“

     

    2011 – 08 – 06

    Ariogala

     

    Laisvės gynimo ir Didžiųjų netekčių 70-mečio minėjmo proga Valstybės vadovai savo viešose kalbose pažymi, o Seimas priima rezoliucijas, jog istorinės atminties išsaugojimas yra svarbus Lietuvai, Europai ir pasauliui. Atmintis tarnauja kaip prevencija, kad nesikartotų XX amžiaus nusikaltimai žmonijai ir žmoniškumui. Tai suprasdami žmonės stato paminklus ir kryžius sovietinio genocido aukoms atminti, bet ne viską gali. Didelius, reikšmingus ir brangiai kainuojančius darbus privalo atlikti Valstybė.

    Ariogalos sąskrydžio dalyviai giliai apgailestauja ir pažymi, jog per 21 Nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvenimo metus neatsirado nei vienos vyriausybės, nei vieno Vilniaus miesto mero, kurie jaustų pagarbą ar dėkingumą Laisvės kovotojams, 1000 metų savo gyvybės kaina gynusiems Lietuvą nuo grobikų. Visiems sąmoningiems piliečiams gėda girdėti vien nesibaigiančią erzelynę dėl iškilaus paminklo Laisvės Kovotojams Lukiškių aikštėje projekto - konkretus projektavimas ir paminklo statyba skandinama konkursų spekuliacijose.

    2010 metų rudenį A.Kubiliaus vyriausybė įpareigojo Aplinkos ir Kultūros ministerijas iki metų pabaigos pravesti aikštės sutvarkymo ir monumento sukūrimo konkursus. Aplinkos ministerija šiaip taip užduotį įvykdė. Kultūros ministerija esą dėl lėšų stokos jau pusę metų delsia paskelbti konkursą - lyg konkursas kainuotų dešimtis milijonų litų. Laisvės kovų dalyviai nėra tikri dėl konkurso vertinimo komisijos sudarymo skaidrumo.

    Kitu svarbiausiu Atminties įamžinimo objektu laikome Lietuvos Laisvės kovų ir komunistinio genocido aukų atminties Memorialo steigimą buvusios KGB būstinės pastatų komplekse Vilniuje, adresu - Gedimino pr.40. Memorialo pradžia padaryta. 1991 metais LPKTS čia įkūrė Genocido aukų muziejų. Čia dirba ir LPKTS pastangomis išsaugotas Ypatingasis archyvas ir dar keletas LGGRTC padalinių.Tačiau iki šiolei nesukurta Memorialo koncepcija, neiškeliami į kitas patalpas čia dirbantys teismai.

    Dėl mums nežinomų priežasčių nestatomas paminklas Dainavos apygardos partizanams atminti. Nors kitoms partizanų apygardoms paminklai jau pastatyti. Yra ir daugiau pritvinkusių Atminties išsaugojimo sopulių.

    Pagirtinas darbas – Radviliškio rajono Mėnaičių kaimo Miknių sodyboje atlikta rekonstrukcija, kur atkurta Partizanų Vadų, čia pasirašiusių 1949 m. Vasario 16 d. Deklaraciją, slėptuvė, pastatytas paminklas, sutvarkyta aplinka. Dėkojame KAM ministrei R.Juknevičienei už jos iniciatyvą ir ryžtą. Bet savanorio Sajaus sodyba Balandiškių kaime, kurioje Partizanų Vadai pradėjo posėdžiauti ir rašyti Deklaraciją, visų akyse dėl aplaidumo sunyko.

    Kapinėse ir kitose viešose vietose vis dar randasi sovietinės okupacijos metais statytų paminklų su to meto užrašais, pagerbiančiais stribus ir čekistus, vykdžiusius represijas prieš partizanus ir taikius civilius gyventojus bei iškreipiančius istorinę tiesą, įžeidžiančius Lietuvos laisvės kovotojus. Yra bandymų statyti naujus paminklus sovietų kolaborantams ir Vilniaus krašto grobikams, įrengti amžintąją ugnį sovietinės armijos kareivių kapinėse, kur yra palaidotų stribų ir čekistų. Tokius bandymus laikome visiškai nepriimtinais ir įžeidžiančiais okupantų represijų aukas.

     

    Sąskrydžio dalyviai ragina Vyriausybę:

    - skirti lėšų monumento Lukiškių aikštėje sukūrimo konkursui ir įpareigoti Kultūros ministeriją nedelsiant skelbti šį konkursą;

    - įpareigoti LGGRTC per du mėnesius sukurti Lietuvos Laisvės kovų ir komunistinio genocido aukų atminties memorialo koncepciją ir iki metų pabaigos ją patvirtinti Vyriausybėje. Nuo 2012 metų pradėti teismų iškėlimą iš patalpų Gedimino pr.40 ir pradėti Memorialo plėtrą.

    - 2012 metų biudžete numatyti lėšas:

    - Lukiškių aikštės sutvarkymui ir monumento Laisvės kovotojams statybai;

    - paminklo Dainavos apygardos partizanams statybai;

    - savanorio Sajaus sodybos, esančios Radviliškio rajono Balandiškių kaime atstatymui;

    - aplinkos tvarkymo prie Partizanų Motinos paminklo Kauno senosiose kapinėse darbams užbaigti, įrengiant Partizanų Vadų atminties alėją.

    - priimti teisės aktą, nustatantį užrašų ant sovietinės okupacijos metais pastatytų paminklų stribams ir čekistams pakeitimo privalomą tvarką.



    Projektas

    Lietuvos partizanų, Laisvės kovų dalyvių – politinių kalinių ir tremtinių

     

    SĄSKRYDŽIO „SU LIETUVA ŠIRDY“

     

    R E Z O L I U C I J A

    Dėl jaunimo parengimo Tėvynės gynybai ir gynybos pajėgumų sustiprinimo“

     

    2011–08–06

    Ariogala

     

    Ariogalos sąskrydžio „Su Lietuva širdy“ dalyviai reiškia susirūpinimą dėl per lėtai įsibėgėjančio jaunimo karinio parengimo, kuris vadinamas baziniais kariniais mokymais.

    Džiaugiamės, jog Krašto apsaugos ministerija (KAM) pradeda jaunimą apmokymus, kaip naudoti ginklą ir elgtis kautynių lauke. Tačiau 600 ar 1000 jaunuolių apmokymas per metus yra per mažas. Nėra visuotino jaunimo karinio apmokymo privalomumo. Šis skaičius turėtų siekti 20 – 30 tūkst., nes kariuomenėje yra ženkli eilinių karių stoka.

    Šiemet KAM iniciavo ir Seimas priėmė keletą kariuomenei svarbių įstatymų. Jų tarpe Mobilizacijos ir priimančios šalies paramos įstatymą bei Lietuvos karo prievolės įstatymą, įteisinantį 3 mėn. trukmės bazinius karinius mokymus. Ministrė R.Juknevičienė pasirašė Piliečių rengimo valstybės gynybai strategiją.

    Pritardami kai kurių NATO partnerių nuomonei apie dabartinę skurdžią krašto apsaugos būklę, manome, jog į valstybės saugumą investuojama per mažai. Neskirdami kariuomenei lėšų dabar, atimame ateities saugumą iš savęs ir iš savo vaikų, nes saugumas per metus kitus nesukuriamas. Nors apklausų duomenimis apie 70 proc. gyventojų mano, kad visi piliečiai turėtų būti apmokyti ginti savo šalį, bet iki šiol, deja, nėra suformuota tautos savisaugos samprata. Šalies gynyba dar netapo kiekvieno piliečio interesu. Dar reikia daug šviečiamojo ugdymo darbo. Pradėti reikia nuo Lietuvos šaulių sąjungos ir Ateitininkų federacijos bei Lietuvos skautijos - jaunimo organizacijų veiklos stiprinimo, nes jos gali padėti tokį darbą atlikti.

    Kuo greičiau reikia pasiekti, kad kariuomenė gebėtų pati apsiginti, kol, reikalui esant, sulauktume NATO pagalbos. Šiam tikslui reikia stiprinti reguliarią kariuomenę ir jos rezervo sistemą. Reikia daugiau modernios ginkluotės. Nesirengdami gynybai patys paskatinsime potencialius agresorius jiems patogiu laiku mus užpulti.

     

    Mes, sąskrydžio dalyviai, raginame Vyriausybę ir Seimą:

    - 2012 metų biudžete Krašto apsaugos sistemai skirti sumą, ne mažesnę kaip 1,5 proc. šalies BVP;

    - laikyti pašauktinių jaunuolių karinį rengimą ir karo prievolę atlikusius atsarginius svarbiausiu rezervo pajėgų plėtros šaltiniu;

      • stiprinti LŠS organizaciją, mokyklose plėsti Ateitininkų federacijos ir Lietuvos skautijos organizacijas bei remti jų veiklą.

     

    Projektas

    Lietuvos partizanų, Laisvės kovų dalyvių – politinių kalinių ir tremtinių

    SĄSKRYDŽIO „SU LIETUVA ŠIRDY“

     

    R E Z O L I U C I J A

    Dėl jaunimo tautinio patriotinio ugdymo sustiprinimo“

     

    2011–08–06

    Ariogala

    Ariogalos sąskrydžio “Su Lietuva širdy” dalyviai pakartotinai atkreipia Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės dėmesį į būtinybę iš esmės sustiprinti jaunimo tautinį patriotinį ugdymą bendrojo lavinimo mokyklose ir mano, jog ugdymo ašimi turi tapti Laisvės kovų istorijos dėstymas.

    Lietuvos valdžia, švietimo sistema, visuomenė iki šiolei neteikė reikšmės tinkamam tautiniam patriotiniam ugdymui taip, kaip tai buvo suprantama tarpukario Lietuvoje. Tada buvo skatinama ir remiama moksleivių ir studentų organizacijų veikla. Ateitininkai, skautai, jaunieji šauliai savo organizacijose jungė aktyvų jaunimą ir nukreipdavo jų veiklą pozityvia kryptimi.

    Dabar daugumoje mokyklų tautinis patriotinis ugdymas yra apleistas. Niekas nepareikalauja šio ypatingai svarbaus darbo rezultatų ataskaitų ar atsakomybės. Pasitenkinama keliomis dešimtimis pavyzdingų mokyklų mokytojų entuziastinga veikla. Tačiau ir jie paskatų nesulaukia. Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) neskiria lėšų mokyklų ir kitų visuomeninių organizacijų tautinio patriotinio ugdymo programų vykdymui, Vyriausybė neremia moksleivių ir studentų organizacijų.

    Jau metai laiko, kai vyksta diskusijos ir susirašinėjimas tarp Laisvės kovų dalyvių – buvusių politinių kalinių ir tremtinių organizacijų ir ŠMM vadovybės šia tema, tačiau konkrečių rezultatų pasiekta mažai. Pasipriešinimo dalyvių organizacijos reikalauja, kad bendrojo lavinimo mokyklų 10-tose klasėse būtų nustatytas privalomas ne mažiau 18 val. trukmės Lietuvos laisvės kovų istorijos dėstymo kursas ir moksleivių įgytų žinių patikrinimas. ŠMM vadovybė, ilgai atsirašinėjusi, delsusi ir svarsčiusi, galiausiai pažadėjo iš dalies tenkinti Pasipriešinimo dalyvių reikalavimus. Nuo kitų mokslo metų pradžios mokymo programose numatomas pasirenkamas privalomas 17 val. Laisvės kovų istorijos mokymo kursas 9-se ir 10-se klasėse ir žinių patikrinimas per Socialinių mokslų pasiekimų bendrą egzaminą. Visoms mokykloms rekomenduojamas integruotas Laisvės kovų istorijos dėstymas istorijos ir pilietinio ugdymo pamokose. Išplėstas Lietuvos istorijos dėstymo kursas. Muziejų lankymas tampa būtinu.

    Pripažįstame, jog ŠMM priimti sprendimai yra geras žingsnis į priekį. Tačiau sprendimuose vis dar nėra visuotino privalomumo dėstyti Laisvės kovų istoriją. Ji bus privaloma tik tose mokyklose, kurių istorijos mokytojai pasirinks šią programą. Tuo tarpu yra žinoma, jog iš bendro arti 1,5 tūkst. mokyklų skaičiaus vos kelių dešimčių mokyklų moksleiviai aktyviai dalyvauja konkursuose ar viktorinose Laisvės kovų istorijos temomis. Tremties ir rezistencijos muziejai kitų mokyklų moksleivių nesulaukia.

    Mes, sąskrydžio dalyviai, raginame Vyriausybę, Švietimo ir mokslo ministeriją:

    - nustatyti, kad visų bendrojo lavinimo mokyklų 9-se ir 10-se klasėse privalomai būtų dėstoma ne mažiau 18 val. Laisvės kovų istorijos kursas;

    - tautinio patriotinio ugdymo nevykdantiems istorijos mokytojams taikyti neeilinę atestaciją;

    - bendrojo lavinimo mokyklų direktorius skirti ne ilgiau kaip dviem penkerių metų kadencijoms iš eilės;

    - 2012 metų biudžete numatyti ne mažiau 5 mln. Lt lėšų Ilgalaikės tautinio patriotinio ugdymo programos vykdymui. Programos terminą pratęsti dar penkeriems metams.

  • Nesunaikinamos vertybės – tautos išlikimo pagrindas

    Nesunaikinamos vertybės – tautos išlikimo pagrindas

     

    Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Ariogaloje lankėsi Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovos dalyvių sąskrydyje “Su Lietuva širdy”.

    Prezidentės teigimu, prieš 70 metų prasidėję masiniai trėmimai – vienas skaudžiausių šalies istorijos puslapių, kai tremtis palietė beveik kiekvieną šeimą, o per keliolika trėmimo metų Lietuva neteko ketvirčio milijono žmonių.

    Lietuvių tautos genocidas, pasak šalies vadovės, prasidėjo nuo pamatinių vertybių naikinimo – siekta pasityčioti iš žmogiškumo, palaužti tautos laisvės dvasią, sutrypti Lietuvos žmonių orumą.

    Jūs esate gyvas nesunaikinamo žmogiškumo ir drąsos liudijimas. Jūs esate tie, kurių dėka savo širdyje nešiojamės vis dar gyvą mūsų tautos istoriją. Jūs esate lietuvybės ir mūsų tautos vienybės simbolis”, – sakė Prezidentė D. Grybauskaitė.

    Šalies vadovė pažymėjo, kad tremtinių patirti išgyvenimai – žmogiškumo, vilties ir tikėjimo Tėvyne pamoka. Tylos minute valstybės Prezidentė ir sąskrydžio dalyviai pagerbė žuvusiuosius tremtyje, lageriuose bei Laisvės kovose.

     

    veidas.lt 2011 Rugpjūčio 06

     

     

    Kun. Robertas Grigas. „Ką man duosite, jeigu jį jums išduosiu?“

     

    Prieš tris dešimtmečius griūvančio kalėjimo propagandiniame rupore „Komjaunimo tiesa“ ir kitose „tiesose“, kurios pelnytai rašomos kabutėse, skaitėme apie Kybartų kleboną kun. Sigitą Tamkevičių, su rožančiaus vėzdu stojantį skersai kelio visų sovietinių žmonių šviesiai ateičiai. Budrių režimo žurnalistų bei kitų „kompetentingų organų“ pastangos neliko bergždžios ir netrukus Kybartų klebonas atsidūrė Permės srities konclageryje.

    Ratas apsisuko ir nepriklausomoje Lietuvoje komjaunuolių įdirbio perėmėjas „Lietuvos rytas“ ir jo žurnalistė Laima Lavaste, besispecializuojanti „šiurpių Bažnyčios užkulisių“ demaskavimuose, vėl atrado kliuvinį visų šalies katalikų laimingam, pažangiam bei dialogo su šiuolaikiniu pasauliu lydimam gyvenimui – tą patį Sigitą Tamkevičių, taikios lietuvių rezistencijos dalyvį ir buvusį politinį kalinį, Kauno arkivyskupą.

    Žurnalistė savo rašinį grindžia interviu su grupe anonimų, kurie sakosi esą Lietuvos katalikų kunigai. Kalbintų asmenų pakankamas orientavimasis Bažnyčios struktūros, teisės srityse ir Lietuvos aktualijose nesuteikia pagrindo tuo abejoti.

    Taigi grupė kunigų žurnalistei tvirtina, kad arkivyskupo S. Tamkevičiaus veikla griauna Lietuvos Katalikų Bažnyčią, arkivyskupas neklausąs Popiežiaus, pažeidinėjąs Bažnyčios kanonų teisę, jam neįtinkančius gerus ir kompetentingus kunigus nepagrįstai baudžiąs, o į svarbius postus Bažnyčioje skirstąs sovietmečiu susikompromitavusius senus ar savo proteguojamus jaunus kunigus, kuriais galįs manipuliuoti, apsistatęs giminėmis, kurie neteisėtai turtėjantys giminystės su arkivyskupu dėka, galimam nepasitenkinimui užgniaužti naudojąs ne tik savo „tarnybinę padėtį“ Bažnyčioje, bet ir draugiškus ryšius su dešiniųjų partijų valdžia, net slaptąsias tarnybas(!).

    Dano Browno „Da Vinčio kodas“ ir jo klaikusis hierarchų sąmokslų labirintas susidūrė su grėsmingais konkurentais mūsų brangioje šalelėje Lietuvoje.

    Bet ne apie tai. Į pagiežingus anonimų priekaištus arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui rimtai reaguoti gali nebent tie, kurie visiškai nepažįsta nei arkivyskupo, nei tikinčiųjų bendruomenės. Kunigo asmuo yra labai viešas: ilgai nenuslėpsi, jei užvaldo alkoholinė priklausomybė, sunkumai laikantis celibato, turto godulys ar troškimas piktai viešpatauti, užuot kukliai tarnavus. Visuomenė tai greitai pastebi.

    O kokį visuomenė mato ir pažįsta jau bene pusę amžiaus viešai veikiantį ganytoją Sigitą? Žmogus, kuris dėl ištikimybės Popiežiaus ir Bažnyčios įstatymams atvirai pasipriešino okupantų valdžios primestiems represiniams potvarkiams, dėl to sąmoningai ėjo į sovietų teismą, kalėjimą, tremtį (taip jis, pasak straipsnio, nepaklūstąs Popiežiui ir paminąs Bažnyčios teisę). Išmanantys istorinį kontekstą žino, kad tai buvo realus apsisprendimas atiduoti gyvybę už Kristų. Ne visi, kalėję drauge su kunigu Tamkevičiumi, sugrįžo iš anų vietų gyvi...

    Žmogus, kuris visą save atidavė Evangelijos mokymo skelbimui nieko nepasilikdamas sau – nei medžiaginių gėrybių, nei psichologinio komforto, kuriuo dažnai naudojasi su viskuo sutinkantys, visiems įtinkantys ir esminių tikėjimo principų neginantys kunigai („Juk Bažnyčia turi guosti žmones, o ne kelti jiems kažkokius moralinius reikalavimus“, – pasakė kartą vienas turtuolis socialdemokratas TV diskusijų laidoje).

    Žmogus, kurį daug kartų mačiau su stebėtina, tikrai tėviška kantrybe ieškantį dialogo ir sąlyčio taškų su įžūliai besielgiančiais, įžeidinėjančiais, nepamatuotomis ambicijomis save į dvasinius akligatvius varančiais kunigais. Atrodydavo, kad nėra jo paties asmens, jo emocijų, o tiktai pastanga išspręsti problemas su kuo didesne nauda Bažnyčiai ir atlaidumu tam susipainiojusiam bendradarbiui.

    Tai, ką čia rašau, galėtų labai konkrečiais liudijimais patvirtinti daugybė įvairių kartų, pažiūrų ir profesijų žmonių, pasauliečių ir dvasininkų, kurie ilgiau bendravo su kunigu, vėliau vyskupu Sigitu Tamkevičiumi. Ir jei bent dalis jų nuspręstų atsiliepti, netgi bedugnis internetas sunkiai sutalpintų komentarus. Gal šiuo atveju tai būtų visai adekvatus atsakas.

    Keletą ypač odiozinių L. Lavaste pašnekovų teiginių noriu aptarti. Vienas jų – kad arkivyskupas Tamkevičius nurodęs kunigui, kurio sugyventinė laukėsi, pasirūpinti abortu. Tai absurdiškas šmeižtas: tiems, kas bent apytikriai suvokia, kokia asmenybė yra Kauno arkivyskupas, yra visiškai aišku, kad jis, būdamas gyvybės gynėjas, nei morališkai, nei psichologiškai negalėjo nieko panašaus patarti.

    Kitas absurdas – kaltinti arkivyskupą Lietuvos Bažnyčios blokavimu ir izoliavimu nuo Vatikano. Net labai karštai to norėdamas, joks vyskupas neįstengtų tokio tikslo pasiekti, nes Apaštalų Sosto atstovybė, nunciatūra, linksmai tariant, Vatikano „akys ir ausys“ Vilniuje, atvira visiems norintiems užeiti. Absurdiškas yra ir tvirtinimas, kad „arkivyskupas susidorojo su [...] kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, kuris paskutines dienas leido šalia Kauno kurijos stebimas, alkanas, sušalęs“.

    Apie penkerius metus gyvenau tame pačiame name Valančiaus g. 6, už sienos buvo kardinolo Vincento butas, dažnai užeidavau jo aplankyti. Arkivyskupo S. Tamkevičiaus rūpesčiu prie sergančio kardinolo nuolat budėjo bent keturi žmonės: medikai, giminaitė, jo geras bičiulis, pasigėrėtino žmogiško jautrumo kunigas mons. Vincentas Jalinskas. Kiekvienam senyvo amžiaus sulaukusiam ligoniui galėtume tik palinkėti tokios globos, slaugos ir rūpesčio. Tačiau, pasirodo, įmanoma paneigti akivaizdžiausius dalykus, kuomet sveiką protą užlieja kerštingas pyktis, o pašnekovams ir žiniasklaidai trūks plyš reikia kuo blogesnės žinios...

    Liūdniausia šioje banalioje istorijoje yra faktų iškraipymas, melas ir šmeižtas: nesidrovima buvusiam politiniam kaliniui prikaišioti „zekų bendravimo kultūros“, be to, arkivyskupas Tamkevičius, pasirodo, esąs kaltas dėl pasaulinio sekuliarizacijos proceso, dėl kurio vietoj 200 žmonių 1991 m. dabar į Lietuvos seminarijas stoja apie 20...

    Visame ilgame rašinyje remiamasi apkalbomis ir nuogirdomis, kurių neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti: „yra pagrindo sklisti kalboms“, „yra kunigų, girdėjusių arkivyskupo žodžius „Sudorosiu juos (nepatenkintuosius) po vieną“ ir pan. – kalbėsenos modelis, kurio rūpestingas kunigas nuoširdžiai patartų vengti savo penitentams, primindamas atsakomybę už kito asmens gero vardo žeminimą.

    Liūdniausia yra tai, kad tie broliai kunigai, anonimiškai ateina į „Lietuvos rytą“, kuris neseniai skelbė nešvarias insinuacijas apie palaimintąjį Popiežių Joną Paulių II, kad jis galbūt sergąs sifiliu, ateina pas L. Lavastę, žinomą tendencingu nusiteikimu ieškoti Bažnyčioje blogio ten, kur jo su lupa neįžiūrėsi, ir skundžia jiems savo vyskupą, savo Bažnyčią, savo bendradarbius kunigus. Tai yra fronto linijos perėjimas į priešo pusę, nes objektyviai „Lietuvos ryte“ vyraujanti srovė propaguoja, diegia ir atstovauja materialistinę, vartojimo, sekuliarizmo ideologiją, ir kokie bebūtume tolerantiški, yra neginčijama gyvenimo aksioma, kad pasaulėžiūrų kova vyko, vyksta ir vyks ateityje. Taigi dėl asmeninių nuoskaudų, tikrų ar įsikalbėtų, einama bylinėtis į pagonių teismus, dėl kurių dar apaštalas Paulius savo meto krikščionis griežtai įspėdavo. Kažkaip nemaloniai prisimena Judo, vieno iš Dvylikos, klausimas, atėjus pas savo Mokytojo priešus: „Ką man duosite, jeigu jį aš jums išduosiu?“ (Mt 26, 15).

    Anonimus nuo jų puolamo arkivyskupo skiria nevyriškas bailumas, kurį, beje, ir p. Lavaste taikliai pastebėjo. Kunigas Sigitas Tamkevičius dėl savo suprastos tiesos ir išgyvenamos neteisybės rizikavo viskuo. „Lietuvos ryto“ pašnekovai negalį prisistatyti savaisiais vardais, nes „kunigai įbauginti“, arkivyskupas, esą, galįs (kažkaip) „sudoroti“. Vyrai, tiek ir teverta Jūsų teisybė, dėl kurios neišdrįstama bent teoriškai galimų nepatogumų nukęsti.

    Istorikai sako, vyskupo Valančiaus laikais buvę karjeristų kunigų, kurie iš savanaudiškų paskatų išduodavo savo ganytoją caro generalgubernatoriaus valdininkams. Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius jau yra ir liks Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijoje kaip liko vyskupas Valančius. O kas ir kur liksite Jūs, „Lietuvos ryto“ anonimai? Tepadeda gailestingasis Viešpats suprasti.

     

    Bernardinai.lt 2011-08-05

     

     

    Tomas Bakučionis. PR su linčo teismo prieskoniu arba tiesiog politikos primityvai

     

    Prieš išeidamas atostogų, Vilniaus meras savaitgalį (liepos 30-ą) sugalvojo pasismaginti sostinės centrinėje gatvėje: pastatė neleistinoje vietoje senutėlį Mersedesą (suprask - blogiečio turčiaus mašina) pervažiavo Mersedesą šarvuočiu (berods tokiu pačiu, kokie šiurpino Vilniečius 1991-ųjų sausio 13-ąją), atvarė vilkiką, kuris nutempė sutraiškytą Mersedesą, nusamdė kažkokį pilietį su bižuteriniu blizgučiu ant kaklo (suprask – naujasis lietuvis su „cepūcha“), kuris suvaidino Mersedeso savininką, pasižadėjusį daugiau nestatyti Mersedeso neleistinoje vietoje, pagaliau pats Meras paėmė didelį šepetį ir sušlavė Mersedeso likučius.

    Maždaug toks reklaminio klipo užkulisinis scenarijus susidėliojo peržiūrėjus Artūro Zuoko komandos išplatintą vaizdo medžiagą, kurioje nusifilmavęs Meras ne tik paskelbė, kad tai pilietinė akcija kovojant su Kelių eismo taisyklių pažeidėjais, bet dar ir Jono Meko fondo vėliava pamojavo, suprask – ir meninė akcija... Panašią versija sudėliojo ir internautai, „atkasę“, kad „prabangus“ Mersedesas tėra keletą tūkstančių kainuojanti butaforija. Tad dar vienas Mero šou, dar viena reklaminė ir grynai butaforinė akcija, nes A.Zuokas „pataupė“, pervažiavo ne kokį tikrą prabangų ir naują tikro oligarcho PORSCHE ar AUDI Q7, o senutėlį Mersedesą.

    Taigi, meras nusitaikė bent į kelis socialinius miestiečių tipus: į primityvų „svieto lygintoją“, nekenčiantį prabangiais automobiliais lakstančių turčių (o veikiau – jiems pavydintį), į įkyrią bobulytę, ausis policininkams išzyzusią dėl po jos langu pastatyto kaimyno automobilio, pagaliau į tam tikrą menininkų ratą, kuriems tariamai prabangaus automobilio sulaužymas ir per jį važiuojantis Gedimino prospekte šarvuotis sukelia estetinį katarsį...

    Ne vienas viešas komentatorius kalbėjo ir vis kalba apie A.Zuoko talentą viešiesiems ryšiams. Iki šio Mero pasivažinėjimo ir aš taip galvojau, bet vargu bau tokią akciją galima vadinti sėkminga. Per daug akivaizdu, kad A.Zuoko „piarininkai“ šįsyk perlenkė lazdą. Ar daužydamas automobilį Meras norėjo pasakyti, kad taip kovos su neleistinose vietose automobilius statančiais pažeidėjais? Tačiau juk problema jau sena kaip pasaulis. Kur Meras buvo savo pirmąją valdymo kadenciją iki 2007 metų? Kiek pamenu, politikais save įvardinančių personų (A.Zuoko ir į jį panašių) šnekas apie miesto transporto sutvarkymą, jau daugiau kaip dešimtmetį kalbama apie dviračių takų infrastruktūros plėtrą ir viešojo transporto vystymą. Kas buvo padaryta per tą pastarąjį dešimtmetį (taip pat ir ankstesnįjį A.Zuoko valdymą) realiai Vilniuje? Nutiestas vienintelis bent minimaliai europinius standartus atitinkantis dviračių takas nuo Žirmūnų iki miesto centro (maždaug 5 km ilgio) ir viešojo transporto parkai įsigijo žemagrindžių modernesnių autobusų bei troleibusų.

    Visa kita tik viešųjų ryšių akcijos - skelbiama apie įrengtus dviračių takus, kurie iš tikro neatitinka jokių minimalių standartų - jie yra paprasčiausiai per siauri ir nesaugūs, nes baltais dažais pažymėta duobėto šaligatvio dalis - toli gražu nėra dviračių takas. Kaip ir lemputėmis žybsintis tramvajaus maketas ar nemažus pinigus kainavusi greitojo tramvajaus galimybių studija tebuvo viešųjų ryšių akcija ir šėrykla už mokesčių mokėtojų pinigus A.Zuoko „politinio“ verslo aplinkai.

    Vargu bau automobilio viešą laužymą derėtų vadinti ir pilietine akcija. Juk toks spektaklis nukreiptas į žemiausias ir primityviausias minios aistras – linčo teismo ilgesį: pastatė kaimynas automobilį ant žolytės - priėjai ir išbubinai su plyta langą, kad žinotų! Graudžiai juokingai atrodo ir A.Zuoko komandos pastangos kuo plačiau „išpijarinti“ šią akciją. Antai portale alfa.lt rugpjūčio 3-iąją pasirodė žinutė įspūdingu, nors veikiau kuriozišku pavadinimu – „Zuoko sutraiškytam automobiliui – pasaulinė šlovė“. Kas galėtų paneigti, kad A.Zuoko „piarininkai“ minėtam portalui nesumokėjo apvalios sumelės kaip už politinę reklamą.

    Bet jeigu A.Zuoko komanda taip intensyviai dirba su viešaisiais ryšiais, tai kam reikėjo laužyti tą seną automobilį? Ar nepaisant minėtos žinutės alfa.lt A.Zuoko komanda nebus šįsyk prašovusi pro šalį? Štai jeigu Meras į liūties užtvindytas miesto gatves būtų atvažiavęs su priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos automobiliu ir pumpuotų iš gatvės vandenį, būtų laiku ir vietoje, bent tam kartui problemą išspręstų ir atrodytų tikrai solidžiau.

    Vis dėl to šiam barbarystės aktui teikiame per daug dėmesio, nes problema - ne A.Zuoko pasivažinėjimas šarvuočiu, o mūsų politikų (ar tokiais save laikančių) primityvėjimas. Ne išimtis ir A.Zuokas, kuris vis dar klaidingai įsivaizduoja, kad miesto visuomenę ir toliau, kaip prieš penkerius ar dešimt metų galima maitinti jokio racionalaus rezultato nepasiekiančiomis viešųjų ryšių akcijomis ir iš to gauti politinius dividendus.

    Drįsčiau teigti, kad miesto visuomenė yra sąmoningesnė ir labiau organizuota negu prieš penkerius metus ar dešimtmetį. Miesto piliečiai, besijungiantys į teritorines bendruomenes bei įvairias visuomenines organizacijas, daug aiškiau supranta savo teises ir politikų pareigas. Tokios tendencijos be abejo neatitinka pagal oligarchinį nomenklatūrinį modelį veikiančių politikų (tame tarpe ir A.Zuoko) ir jų aplinkos interesų.

    Kaip patvirtinimas tokio teiginio galėtų būti nūnai delfi.lt portale pasirodęs vieno žinomo LSDP veikėjo politinis komentaras, kuriame jis teigia, kad, esą, visuomeninės organizacijos neturi tokios patirties kaip partijos. Tokie aiškinimai (tiesa sakant, niekuo nepagrįsti!) akivaizdžiai iliustruoja dalies politikų santykį su visuomene ir jų atsainų požiūrį į visuomenines organizacijas. Be to ir mūsų įstatymai bei teismai sudaro prielaidas politikams veikti pagal minėtą oligarchinį modelį, kuomet politikai, užuot gynę ir atstovavę viešą interesą (kas yra jų konstitucinė pareiga) imasi atstovauti privatiems verslo interesams.

    Ryškiausias tokios politikų veiklos pavyzdys – su ICOR įmonių grupe siejamas atliekų deginimo gamyklos projektas ir Vilniaus šilumos tinklų nuomos istorija, gresianti vilniečiams tikra baudžiava. Deja, kol kas visuomenė praktiškai yra bejėgė pasipriešinti panašiems stambiems oligarchiniams projektams būtent dėl ydingos įstatyminės bazės ir dar ydingesnės teismų praktikos, nepaisančios nei tarptautinių konvencijų, nei Europos teisingumo teismo išaiškinimų.

    Kitas šviežiausias pavyzdys – A.Zuoko vadovaujamos Vilniaus m. savivaldybės civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo Kultūros paveldo departamentui (KPD). Priminsiu, kad Savivaldybė pareiškė milijoninį ieškinį KPD, teigdama, kad KPD, esą, vilkino detaliojo plano Rinktinės g. 2 esančiame sklype (siejamame su Raimundo Mieželio šeimos verslu) derinimą ir taip, esą, miestui padarė žalos bene už tris milijonus. Spaudoje buvo skelbta, kad sostinės savivaldybė dar prašė teismo uždrausti šiai valstybės institucijai vykdyti veiksmus pagal kompetenciją bei areštuoti visą KPD turtą.

    Neįsivaizduoju, koks marazmas turėtų apnikti teisininką, kuris susigalvotų tokio pobūdžio reikalavimus reikšti teisme valstybės institucijai, kuri savo turtą ir lėšas valdo tik patikėjimo teise. Nežinau, ar savivaldybės teisininkai suvokia šios bylos absurdiškumą, bet kad A.Zuokas šįsyk galutinai susipyko su teisine logika – akivaizdu, todėl teisingiausia šią bylą būtų vertinti kaip dar vieną A.Zuoko viešųjų ryšių akciją, tik šįsyk su politinio kriminalo ir teisinio idiotizmo doze. O gal viskas dar primityviau - A.Zuokas šiuo atveju uoliai tarnaudamas oligarchams, o ne miesto visuomenei, nepasidrovėjo pasirodyti absoliučiu teisiniu analfabetu, idant įtikti nepatenkintiems investuotojams – Mieželių šeimai? Bet juk pagal tą A.Zuoko logiką, kuria jis veikė traiškydamas seną Mersedesą, Mieželių šeimos projektą jis mažų mažiausiai turėjo apipilti raudonais dažais...

    Šioje istorijos dalyje užbėgant už akių galimiems oponentams, pasakysiu tik tiek, kad A.Zuoko aplinkos pasakaitės apie atkuriamą senosios elektrinės kaminą ir paramą technikos muziejui didesnės dalies visuomenės (sprendžiant iš komentarų) neįtikino. Kaip ten bebūtų, A.Zuokas lygiai taip pat kaip ir didelė dalis valdžiažmogių, veikia pagal žinomą dvigubų standartų principą - Quod licet Jovi, non licet bovi (kas leista Jupiteriui, neleista jaučiui), nepaisant deklaruotos kovos su parkavimo taisyklių pažeidėjais ir sulamdyto Mersedeso.

    Grįžtant prie išsakytos minties apie politikos ir politikų primityvėjimą, derėtų pridurti, kad šis procesas visų pirma vyksta būtent idėjų lygmenyje, nepaisant, kad manipuliavimui viešąja nuomone ir įvairioms PR akcijoms yra pasitelkiamas vis išradingesnis instrumentarijus, tačiau nuogas politikos karalius dėl to neatrodo labiau aprėdytas, nes politinių idėjų aruodas jau seniai tuščias ir mažai kas rodo pastangų jį pripildyti, o jei kas tai ir pamėgina, pasistengiama neišgirsti.

     

    Bernardinai.lt 2011-08-08 

  • Pareiškimas dęl patriotizmo

    V.Landsbergis Baltarusijos opozicionieriaus istorijoje įžvelgia Rusijos kėslus

     

    Vertindamas tai, kad Lietuvos Teisingumo ministerija Baltarusijai suteikė duomenų apie Žmogaus teisių centro "Vesna" atstovo, opozicionieriaus Alesiaus Beliackio sąskaitas Lietuvos bankuose ir gautas įplaukas, europarlamentaras Vytautas Landsbergis laikosi atsargios pozicijos.

    Profesorius daug metų remia Baltarusijos žmogaus teisių gynėjus ir kritikuoja Minsko režimą. Tačiau šįkart jis neatmeta, jog Minsko elgesiui įtakos turėjo ir kaimynė Rusija - po skandalo Austrijoje, kai spaudžiant Maskvai, Lietuvai nebuvo išduotas įtariamasis Sausio tryliktosios byloje Michailas Golovatovas.

    Aš įsivaizduoju, kad yra nemažai politinių jėgų, kurios norėtų ką nors padaryti (Teisingumo ministrui) Remigijui Šimašiui. Kadangi jis neblogai veda bylą dėl M.Golovatovo. Čia gali būti net netiesioginė gynyba“, - Lietuvos televizijos laidai „Savaitė“ sakė V.Landsbergis.

    Paklaustas ar tai Rusijos gynyba, profesorius atsakė: „Aš manau, kad A.Lukašenka mažiau suinteresuotas M.Golovatovu. Yra daug labiau suinteresuotų kolegų iš tos pačios institucijos.“

    Pasak europarlamentaro, M.Golovatovo ir A.Beliackio istorijos yra labai skirtingos.

    Koks nors valdininkas jeigu pasielgė netinkamai, tai nebūtinai reikia jau drabstyti visą Lietuvą. Išsiaaiškins, aš manau. Istorijos yra labai skirtingos. Ten yra tikrai nusikaltėlis (M.Golovatovas) ir paslauga padaryta didelei ir spaudžiančiai valstybei (Rusijai). O čia man sunku įsivaizduoti, kad Baltarusija galėtų būti tokia grėsminga ir taip išgąsdinti Lietuvos Respubliką“, - sakė V.Landsbergis.

    Dėl bendradarbiavimo tai yra labai gili ir esminė problema - demokratinių valstybių bendradarbiavimas su diktatūromis. Apsimetama, kad tai tokios pačios valstybės ir kad žodynas, kurį jos vartoja, reiškia tą patį. Iš tikrųjų nereiškia tą patį. Iš tikrųjų diktatūroms visai nereikia bendradarbiavimo. Joms reikia tiktai naudos", - duodamas interviu laidai „Savaitė“ pabrėžė profesorius.

    Lietuvos Užsienio reikalų ministerija (URM) teigia dar birželį įspėjusi kitas Lietuvos institucijas, prašydama neteikti Baltarusijai informacijos, kuri gali būti panaudota opozicijai persekioti.

    Anot URM, vienas iš tokio persekiojimo pavyzdžių yra Baltarusijos nevyriausybinės organizacijos "Vesna" vadovo Alesiaus Beliackio sulaikymas ir Baltarusijos institucijų veiksmai, nukreipti prieš jo vadovaujamą žmogaus teisių gynimo organizaciją.

    Lietuvos teisingumo ministerija penktadienį patvirtino suteikusi duomenis apie Žmogaus teisių centro "Vesna" atstovo A.Beliackio sąskaitas Lietuvos bankuose ir gautas įplaukas.

    A.Beliackis ketvirtadienį sulaikytas Minske, įtariant mokesčių slėpimu. Baltarusijos valdžia teigia, kad įtarimai pateikti remiantis iš Lietuvos teisingumo ministerijos gautais duomenimis.

     

    www.DELFI.lt 2011 rugpjūčio mėn. 8 d.

     

     

    Politiniai kaliniai ir tremtiniai: jaunimas netinkamai patriotiškai ugdomas ir ruošiamas šalies gynybai

     

    Šalies jaunimas yra nepakankamai patriotiškai ugdomas ir ruošiamas šalies gynybai, teigia Lietuvos tremtiniai, Laivės kovų dalyviai ir politiniai kaliniai. Šeštadienį Ariogaloje susirinkę sąskrydžio "Su Lietuva širdy" dalyviai priėmė rezoliucijas, kuriose išsakomas nepasitenkinimas dėl jaunimo karinio apmokymo ir bendrojo lavinimo.

    Pirmojoje rezoliucijoje yra teigiama, kad per mažai jaunuolių dalyvauja baziniuose kariniuose mokymuose, ir yra piktinamasi, kodėl nėra visuotino jaunimo karinio apmokymo privalomumo, esą per metus reikėtų apmokyti 20 – 30 tūkst. jaunuolių.

    "Pritardami kai kurių NATO partnerių nuomonei apie dabartinę skurdžią krašto apsaugos būklę, manome, jog į valstybės saugumą investuojama per mažai. Neskirdami kariuomenei lėšų dabar, atimame ateities saugumą iš savęs ir iš savo vaikų, nes saugumas per metus kitus nesukuriamas", - teigiama rezoliucijoje.

    Pasak tremtinių, šiuo metu nėra suformuota tautos savisaugos samprata. šalies gynyba nėra kiekvieno piliečio interesas. Todėl esą reikėtų šviesti jaunimą apie gynybos svarbą, stiprinti reguliarią kariuomenę ir jos rezervo sistemą, įsigyti daugiau modernios ginkluotės.

    Rezoliucijoje Seimas ir Vyriausybė yra raginami kitų metų biudžete Krašto apsaugos sistemai skirti sumą, ne mažesnę kaip 1,5 proc. šalies BVP, laikyti pašauktinių jaunuolių karinį rengimą ir karo prievolę atlikusius atsarginius svarbiausiu rezervo pajėgų plėtros šaltiniu, stiprinti Lietuvos šaulių sąjungos organizaciją, mokyklose plėsti Ateitininkų federacijos ir Lietuvos skautijos organizacijas bei remti jų veiklą.

    Kitoje rezoliucijoje yra tvirtinama, kad reikia iš esmės sustiprinti jaunimo tautinį patriotinį ugdymą bendrojo lavinimo mokyklose, o ugdymo ašimi turi tapti Laisvės kovų istorijos dėstymas.

    "Dabar daugumoje mokyklų tautinis patriotinis ugdymas yra apleistas. Niekas nepareikalauja šio ypatingai svarbaus darbo rezultatų ataskaitų ar atsakomybės. Pasitenkinama keliomis dešimtimis pavyzdingų mokyklų mokytojų entuziastinga veikla. Tačiau ir jie paskatų nesulaukia", - teigiama rezoliucijoje.

    Todėl Vyriausybė ir Švietimo ir mokslo ministerija yra raginamos nustatyti, kad visų bendrojo lavinimo mokyklų 9-se ir 10-se klasėse privalomai būtų dėstomas ne trumpesnis nei 18 val. Laisvės kovų istorijos kursas, tautinio patriotinio ugdymo nevykdantiems istorijos mokytojams būtų taikoma neeilinė atestacija, bendrojo lavinimo mokyklų direktoriai būtų skiriami skirti ne ilgiau kaip dviem penkerių metų kadencijoms iš eilės, o 2012 metų biudžete būtų numatyta ne mažiau kaip 5 mln. litų lėšų ilgalaikės tautinio patriotinio ugdymo programos vykdymui.

     

    www.delfi.lt 2011 rugpjūčio mėn. 7 d.

     

    ---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

    2011 08 05

    LR Prezidentei

    LR Seimo pirmininkei

    LR Ministrui pirmininkui

    LR Krašto apsaugos ministrei

    LR Kultūros ministrui

     

     

     

    DĖL PILIEČIŲ VIENINGO PATRIOTINIO AUKLĖJIMO

     

     

    Pastaruoju metu kai kuriose šalies žiniasklaidos priemonėse pasinaudojant tarptautinę visuomenę sujaudinusiais tragiškais įvykiais Norvegijoje mėginama skelbti idėjas smerkiančias tautiškumą, kurstančias neapykantą Lietuvos patriotinėms ir tautinėms (nacionalinėms) organizacijoms, apkaltinant jas radikalumu, ekstremizmu, klijuojant neonacių etiketes.

    Ypač papiktino skleidžiama melaginga žinia apie Dieveniškėse vykusią etnokultūrinę stovyklą Lietuvos ir Latvijos jaunimui. Dėl paskleistos melagingos informacijos žiniasklaidoje, kai kurie piliečiai ir net Vyriausybės vadovas jau interpretuoja, kad šaulių, savanorių, karių dalyvavimas Valstybinėse šventėse, partizanų minėjimuose, ar kultūrinėse stovyklose gali būti suprantamas kaip nusikalstama veikla, už kurią bus baudžiama.

    Vertinant susiklosčiusią bendrą situaciją galima teigti, kad vyksta sisteminis sąmoningas puolimas prieš tautines valstybes, siekiant susilpninti tų šalių demokratines nuostatas, visuomenės patriotinį ir pilietinį aktyvumą, sukurti baimės atmosferą stiprinant oligarchinių jėgų įsigalėjimą bei nepriklausomų valstybių užvaldymą. Nerimą kelia faktai, kad šiomis įtakojamos žiniasklaidos provokacijomis patiki ir atsakingi Vyriausybės asmenys savo pareiškimais klaidindami Lietuvos visuomenę, bei reikalavimais sankcijų prieš savo konstitucines pareigas vykdančius ir viešai savo meilę Tėvynei Lietuvai deklaruojančius valstybės pareigūnus bei piliečius

    Prašome Premjero atšaukti tiesos neatitinkančius pareiškimus ir stiprinti Lietuvos piliečių vieningą patriotinį auklėjimą bei karių ryšius su visuomene.

     

     

    Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas, Seimo narys Rytas Kupčinskas

     

    Vilnijos“ draugijos pirmininko pavaduotoja Nijolė Balčiūnienė

     

    Laisvės kovotojų sąjungos pirmininkas Jonas Burokas

     

     

     

    Lietuvių raštingumas gerokai suprastėjęs

     

    Žmonės nebemoka taisyklingai reikšti minčių nei raštu, nei žodžiu, tvirtina lietuvių kalbos specialistai. „Manau, galima konstatuoti – Lietuvoje raštingumo lygis yra gerokai smuktelėjęs“, – sako Lietuvių kalbos instituto direktorė. Ji taip pat pastebi, kad dalis vaikų neberašo nosinių raidžių. Tokioms mintims antrina mokytoja iš Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos sakydama, kad turime informuotus naujos kartos beraščius.

    Anot Lietuvių kalbos instituto direktorės Jolantos Zabarskaitės, galima išskirti dvi suprastėjusio raštingumo problemos puses. „Turbūt turėtume kalbėti ne tik apie raštingumą, ne tik apie kalbos vaizdingumą, taisyklingumą, bet ir apie jaunų žmonių nemokėjimą išreikšti savo mintis“, – mano J. Zabarskaitė.

    Pašnekovė sako, kad studentai lituanistai ateina studijuoti lietuvių kalbos ir nemoka kalbėti viešai. „Jiems trūksta, mano supratimu, elementarių retorikos priemonių, kuriomis galėtų naudotis kalbėdami. Kitas klausimas – ar jie turi tų minčių“, – teigia J. Zabarskaitė.

    Internetas keičia kalbą

    Lietuvių kalbos instituto direktorei pritaria ir Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja-ekspertė Dainora Eigminienė.

    Jeigu kalbėtume apie naujų laikų problemą, reikėtų turbūt pabrėžti, kad dažnas moka skaityti ir rašyti, bet labai mažai ką išmano giliau kultūrine ar istorine prasme. Informacinės technologijos kuria labai lengvai ir greitai pasiekiamos informacijos iliuziją, turime tarsi informuotą žmogų, bet naujos kartos beraštį. Ir tai nėra tik jaunuolio ar mokinio problema. Tai yra mūsų visuomenės problema“, – aiškina D. Eigminienė.

    Ieškodama suprastėjusio lietuvių raštingumo priežasčių, Lietuvių kalbos instituto direktorė J. Zabarskaitė pirmiausia įvardija informacinių technologijų įtaką. Anot jos, mūsų komunikacija vis labiau keičiasi ir iš virsta vizualine. „Žiūrėkit, kad ir mokslinės konferencijos – beveik nebebūna vien kalbinių pranešimų, kur žmogus vien tik pasakoja, dabar vis daugiau skaidrių, vaizdų, schemų“, – sako J. Zabarskaitė.

    Ji priduria, kad informacinės technologijos pirmiausia veikia jaunų žmonių kalbą: „Aš taip pat turbūt drįsiu teigti, kad trumposios žinutės, interneto kalba, trumpiniai veikia ir moksleivių kalbą. Ir kad yra tokių vaikų, kurie nosinių neberašo, nes jų nerašo rašydami žinutes mobiliaisiais telefonais“.

    Vaikai per mažai skaito

    Lietuvių kalbos instituto direktorė įvardija dar keletą priežasčių, lemiančių prastėjantį lietuvių kalbos išmanymo lygį.

    Kita priežastis, kurią aš matau, yra ta, kad jaunimas mažai skaito. Kita pusė – lietuvių kalbos mokymas, lietuvių kalbos pamokų skaičius. Mokant lituanistinių dalykų, turėtų keistis požiūris į tai, kaip patikrinamos žinios. Visi puola testus ir sako, kad čia testai, pliusiukai-minusiukai, kai žinios tikrinamos pažymint teisingą arba neteisingą atsakymą, yra didžiausias žalos šaltinis.

    Aš taip nesuabsoliutinčiau, aš manau, kad negalima taikyti vienodų priemonių įvairioms žinioms patikrinti. Kai kuriose srityse tie testai yra labai gerai. Bet, kai mes kalbam apie kalbą, tai tikrai reiktų pirmiausia mokyti kalbėti, po to skaityti, skatinti juos tai daryti, o jau paskui mokyti rašyti“, – problemos sprendimo būdą siūlo J. Zabarskaitė.

    Mokytoja D. Eigminienė sutinka, kad mokyklose, norint gerinti lietuvių kalbos mokymą, reiktų tam tikrų pokyčių, tačiau ji tvirtina, kad mokymo sistemoje jau dabar galima pastebėti pozityvių permainų.

    Jeigu kalbėtume apie Švietimo ir mokslo ministerijos įnašą, tai čia būtų labai daug sveikintinų dalykų. Tarkim, parengtos naujos mokymo programos, pirmiausia lietuvių kalbos ir literatūros mokymo programa. Buvo sutelktos išskirtinės lituanistų pajėgos ir parengta ta naujoji programa. Ji skatina grąžinti į mokyklas vientisą Lietuvos ir Europos literatūros vaizdą, pabrėžia ir vertybinį, ir idėjinį literatūros vaidmenį“, – teigia D. Eigminienė.

    Pasak mokytojos, keitėsi ir egzaminavimo sistema: „Naujasis egzaminas, kuris turėtų būti patvirtintas artimiausiais mėnesiais, reikalaus savito požiūrio, individualaus mokinio požiūrio, tarkime, vertinimo, laisvos minties raiškos. Tai iš karto skatina bendrą raštingumo kilimą“.

    Kalba – žmogaus vizitinė kortelė

    Lietuvių kalbos instituto direktorė pabrėžia, kad kalba gali labai daug pasakyti apie patį žmogų.

    Žmogaus kalba yra jo vizitinė kortelė. Tai yra žmogaus socialinio vaidmens išraiška, viena vertus. Kita vertus, jo – kaip asmenybės – raiška. Pradėjęs kalbėti su žmogumi labai greitai gali pasakyti apie jo išsilavinimą ir net jo socialinį statusą. Jei tavo pašnekovas daro daug klaidų, tavo sąmonėje norom nenorom atsiranda minusiukas tam žmogui.

    Dėl rašybos lygiai tas pats – tekstai su klaidomis verčia į žmogų pasižiūrėti truputėlį kitaip. Kalba apie žmogų pasako daugiau negu jo drabužiai arba elgesys“, – kalbos svarbą aiškina J. Zabarskaitė.

     

    www.delfi.lt Aušra Jakubonytė 2011 – 08 – 07

     

     

    Mirė rašytojas V.Kukulasatnaujinta

     

    Lietuvos Rašytojų sąjunga su liūdesiu praneša, kad Vilniuje, savo namuose, eidamas 53-uosius metus, mirė poetas, vienas žymiausių lietuvių literatūros kritikų, eseistų ir publicistų, rašytojų sąjungos narys Valdemaras Kukulas. Apžvalgininkas V. Kukulas taip pat rašydavo ir komentarus DELFI.

    1982 m. Vilniaus universitete baigęs žurnalistiką, dirbo "Komjaunimo tiesos", "Nemuno" ir "Pergalės" (nuo 1990 m. – “Metų”) žurnalų redakcijose, bendradarbiavo "Respublikoje", “Žinių radijuje”, internetinėje spaudoje, "Naujojoje Romuvoje", pastaraisiais metais buvo savaitraščio “Nemunas” bendradarbis.

    Jis išleido šešis poezijos rinkinius, eilėraščių vaikams bei eseistikos knygas: „Eilėraščio namai“ (1992), „Bailiojo drąsa gyventi“ (2001), „Didžiadvasių žodžių eros pabaiga“ (2004). 1999 m. už eilėraščių knygą „Aštuoni gėli vakarai“ apdovanotas Lietuvos rašytojų sąjungos premija. 2007 m. tapo penktuoju A. Miškinio literatūrinės premijos laureatu už aukštaitiškos dvasios puoselėjimą poezijoje. Tais pačiais metais buvo apdovanotas Kultūros ministerijos metų premija už nuopelnus kultūrai. 2009 metais jo eilėraščių rinktinė „Mūsų šitie dangūs“ buvo įvertinta Jotvingių premija.

    V. Kukulas debiutavo dainiškos lyrikos melodingais ketureiliais ir kaimo aplinkos vaizdiniais, poeziją suvokdamas kaip emocijos kulminacijų ir aukštumų ilgesio išraišką. Ilgainiui mažorinį toną pakeitė egzistencinio skausmo, nežinios ir grėsmės motyvais, reiškiamais aštriomis vaizdų dermėmis. Lietuvių kultūra neteko išmintingo publicisto, įžvalgaus kritiko, autentiško lyriko, sakoma Lietuvos rašytojų sąjungos nekrologe.

    Valdemaras Kukulas bus pašarvotas Lietuvos Rašytojų sąjungos patalpose Vilniuje, Sirvydo g. 6. Atsisveikinimas su poetu pirmadienį, rugpjūčio 8 d., nuo 16 iki 20 val., antradienį, rugpjūčio 9 d. – nuo 9 val. Karstas su velioniu išvežamas kremuoti antradienį, 14 val.

     

    www.delfi.lt 2001- 08 – 07 

  • Rugpjūčio 3-ioji: valstybės pabaiga

    Rugpjūčio 3-ioji: valstybės pabaiga


    1940 metų rugpjūtis visiems laikams įeis į istoriją kaip galutinio Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą pabaiga. Vos per septynias savaites - nuo Kremliaus ultimatumo iki liūdnai pagarsėjusios SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijos - nepriklausoma valstybė prarado viską, kas buvo entuziastingai kurta daugiau nei du dešimtmečius.

    "Išvykdami į šią kelionę mes, Liaudies Seimo atstovai, galime pasakyti: išvažiuojame parnešti naujajai Lietuvai Stalino konstitucijos saulės." Šie sovietų emisarų paskirto Lietuvos "prezidento", lietuviško kvislingo Nr. 1 Justo Paleckio žodžiai, ištarti Kauno geležinkelio stoties perone, pradėjo paskutinį politinio farso veiksmą.

    Per septynias savaites iki šios dienos sovietai ir jų kolaborantai, nesulaukdami jokio pasipriešinimo, veikė tiksliai pagal planą. Birželio 14 dieną, Lietuvos vyriausybei nutarus nesipriešinti, į kraštą įvesta sovietų kariuomenė. Po trijų dienų sudaryta Maskvai palanki "liaudies vyriausybė". Birželio 25 dieną legalizuota ligi tol pogrindyje veikusi Lietuvos komunistų partija (LKP). Liepos 14 dieną surengti rinkimai į vadinamąjį "liaudies seimą", kuriuose dalyvavo tik nežinia iš kur per vieną naktį išdygusios, o vėliau taip pat paslaptingai pradingusios Darbo sąjungos kandidatai. Dar po savaitės marionetinis parlamentas paskelbė Lietuvoje sovietų valdžią ir priėmė deklaraciją dėl stojimo į SSRS. Beliko paskutinis formalumas - įvykdyti okupantų paskirtų "liaudies atstovų" valią.

    Spektaklis Kremliuje

    Taigi liepos 30 dieną Kauno geležinkelio stotyje susirinko kompanija, kurios misija - nuvežti SSRS Aukščiausiajai Tarybai prašymą priimti Lietuvą į sovietinės imperijos sudėtį. Po mitingo stoties perone ir pompastiškų sutiktuvių Maskvoje dvidešimt Lietuvos "atstovų" rugpjūčio 3 dieną audringomis ovacijomis buvo pasveikinti Kremliaus suvažiavimų rūmuose.

    "Rugpjūčio trečioji diena - Lietuvos Liaudies didžioji šventė", - rėkia kitą rytą išėjusio dienraščio "Darbo Lietuva" antraštė. Kitokio požiūrio nėra ir būti negali: visa "buržuazinė" spauda sunaikinta jau po "liaudies seimo" rinkimų. Išsamiai nušviesdama posėdžio eigą, "Darbo Lietuva" rašo: "Posėdis buvo pradėtas paprastai, tačiau jau iš karto visi jautė, kad šioje salėje įvyksta kažkas nepaprasto, kad visi čia esantieji yra liudininkai istorinio įvykio, kad jie yra liudininkai, kurie mato Lietuvai užtekančią laisvės saulę. Pirmininkas paskelbia dienotvarkę ir praneša, kad bus svarstomas Lietuvos priėmimo Sovietų Sąjungą klausimas. Štai, pagaliau, pasirodo ir mūsų delegacija. Jos priešaky eina su vėliava drg. Zibertas. Vėliava raudono aksomo, jos kraštai apsiuvinėti auksiniais kutais, o joje raudona penkiakampė žvaigždė ir veidai tų didžiųjų žmonių, kurių vardais didžiuojasi visas pasaulis, kuriuos žino vaikai ir tėvai nuo Sibiro ligi San Francisko ir nuo karštosios Afrikos ligi šaltojo Ledinuotojo vandenyno. Tai Lenino ir Stalino veidai. Vėliavoje taip pat aukso raidėmis išsiūtas viso pasaulio proletariato šūkis "Visų šalių proletarai, vienykitės!" Paskui vėliavą eina draugas Karolis Šumauskas, kuris neša Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Liaudies Seimo deklaraciją - Lietuvos laisvės atgavimo dokumentą. Deklaracija parašyta raudonai, o ją puošia aukso rėmai ir baltas Stalino bareljefas."

    Pompastikos pilnas ne tik reportažas iš posėdžių salės, bet ir J.Paleckio kalba, kurią ištisai spausdina tas pats "Darbo Lietuvos" numeris. Vadinamasis sovietinės Lietuvos "prezidentas" negailėjo panegirikos J.Stalinui, vadindamas jį "viso pasaulio darbo žmonių vadu", "darbo klasės simboliu ir vėliava" bei panašiais trafaretiniais epitetais. Paklusdamas to meto ritualui, savo kalbą J.Paleckis užbaigė serija šūkių, kurių paskutinysis skambėjo taip: "Tegyvuoja išmintingasis vadas, darbo žmonių įkvėpėjas ir išvaduotojas, mūrų didysis draugas Stalinas." Suprantama, kad į tokį šūkį Aukščiausiosios Tarybos deputatai atsakė "audringomis, labai ilgomis ovacijomis".

    Su iškalbingojo tautos išdaviko J.Paleckio uolumu ir vaizdingumu labiausiai varžėsi kultūrbolševikų sąjūdžiui priklausę menininkai. "Mes, brangūs draugai, duodame žodį Maskvai, Lenino ir Stalino miestui, kad grįžę nesėdėsime sudėję rankų, kol galutinai nesudaužysime nors ir mažiausio dar užsilikusių buržuazinių šliužų pasipriešinimo. Mes atvešime mūsų šaliai, kaip liaudis reikalavo, didžiojo Stalino konstitucijos saulę", - iš SSRS Aukščiausiosios Tarybos tribūnos kalbėjo nuolatinis sovietų ambasados rengtų vakarėlių dalyvis "liaudies poetas" Liudas Gira.

    Tačiau bene ryškiausia posėdžio žvaigžde tapo poetė Salomėja Nėris, perskaičiusi Maskvos ypatingojo įgaliotinio Lietuvoje Vladimiro Dekanozovo užsakymu parašytą poemą, kurios žodžiai apie tai, kaip "galingi Stalino pečiai laužia vartus į saulę" sukėlė audringus aplodismentus.

    Suprantama, visas šis spektaklis vyko griežtai laikantis Kremliaus dramaturgų numatyto teksto bei pastabų ir baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis, - SSRS Aukščiausioji Taryba vienbalsiai nutarė priimti Lietuvą į SSRS sudėtį. "Vyriausioji Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos Taryba nusprendė patenkinti Lietuvos Liaudies Seimo įgaliotos delegacijos prašymą Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką priimti visateisiu nariu į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą", - rimtai ir ramiai skambėjo šitie žodžiai vakar pirmininkaujančio drg. Andrejevo lūpose. Dar kelios akimirkos, ir ištisas miškas rankų pakyla aukštyn. Paskui salėje nuaidi aplodismentai - sveikinimai naujajai Socialistinei Tarybų Respublikai ir linkėjimai kloties bendro socialistinio tikslo vardan." Taip Lietuvos valstybės pakasynas aprašo "Darbo Lietuva".

    Dabar veiksmas persikelia į Kauną ir kitus Lietuvos miestus. Kone visą savaitę spauda mirga nuotraukomis bei pranešimais apie visuotinį liaudies džiūgavimą ir entuziazmą. Visi šie gerai organizuoti mitingai ir vaikštynės turėjo sudaryti įspūdį, kad Lietuva į Sovietų Sąjungą įstojo savo žmonių valia. Tokiame fone buvo galima pradėti galutinį krašto sovietizavimą, pertvarkant visas jo gyvenimo sritis pagal sovietinius standartus. Tačiau šioje vietoje vertėtų trumpam sugrįžti atgal, į liepos mėnesį surengtus "liaudies seimo" rinkimus.

    Į sceną išeina komunistai

    Tai, kaip vyko šis rinkimų farsas, į šipulius sudaužė viltis, kad Lietuvoje esą nieko baisaus neįvyko, tik valdžia kiek pasislinkusi kairėn. Sovietų paskirtas Valstybės saugumo departamento direktorius Antanas Sniečkus jau buvo patvirtinęs "Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir vadovybės likvidavimo planą", tad rinkimuose nebuvo leista dalyvauti ne tik dešiniesiems, bet ir A.Smetonos režimui oponavusiems valstiečiams liaudininkams. Oficialiai kandidatus iškėlė per naktį sukurta Darbo sąjunga, o mėginusieji kelti nepriklausomus kandidatus už tai netrukus sumokėjo pačią didžiausią kainą. Nenuostabu, kad tokiomis sąlygomis į Seimą buvo "išrinkti" visi 79 kandidatai. Kai kuriose rinkimų apylinkėse už juos atiduoda daugiau balsų, nei buvo rinkėjų.

    Į pirmąjį posėdį paskubomis sulipdytas Liaudies Seimas susirinko jau po savaitės, liepos 21-ąją. Jis paskelbė Lietuvą socialistine sovietų respublika ir priėmė deklaraciją, kurioje prašoma priimti ją į SSRS sudėtį "sąjungine respublika tais pačiais pagrindais, kuriais įeina į SSRS Ukrainos, Baltarusijos ir kitos sąjunginės respublikos".

    Čia reikia pastebėti ir dar vieną svarbų momentą: apie stojimą į SSRS Darbo sąjungos rinkimų programoje nebuvo pasakyta nė žodžio. Taigi, pagal sovietų scenarijų liepos 21-osios nutarimai turėjo būti priimti vykdant mitinguose išsakytus "darbo žmonių" reikalavimus. Tokie sprendimų priėmimo metodai Sovietų Sąjungoje atsirado įsiviešpatavus J.Stalinui ir išliko iki pat Michailo Gorbačiovo "perestroikos". Suprantama, kad tiek už mistinės Darbo sąjungos, tiek už vadinamųjų "darbo žmonių" nugaros stovėjo negausi, bet Kremliaus vadovaujama ir remiama Lietuvos komunistų partija. Neatsitiktinai vienas svarbiausių Maskvos ir jos vietinių kolaborantų uždavinių buvo legalizuoti šią politinę jėgą, o vėliau dar ir priskirti jai vadovaujamą vaidmenį.

    Kaip jau minėta, komunistų partija Lietuvoje buvo legalizuota birželio 25 dieną. Nereikia nė sakyti, kad prieš priimant tokį sprendimą taip pat vyko "darbo žmonių" mitingai, kurių dalyviai reikalavo suteikti šiai atvirai antivalstybinei jėgai teisėtos veiklos galimybę.

    Lietuvos sovietizacija

    Dabar buvo galima žengti kitą žingsnį ir jis buvo žengtas. Liepos mėnesį komunistai jau sudarė daugumą vyriausybės narių, o svarbiausia - ėmė kontroliuoti tokią svarbią struktūrą kaip Vidaus reikalų ministerija (vadovauti Valstybės saugumo departamentui jau anksčiau buvo paskirtas Lietuvos komunistų vadovas Antanas Sniečkus). Tuo metu Vidaus reikalų ministerija, kuriai vadovavo komunistas Mečislovas Gedvilas, per trumpą laiką tapo visiškai bolševikine struktūra, nes buvusių jos valdininkų vietas užėmė iš kalėjimų išleisti komunistai. Be abejo, komunistų invazija vyko ir kitose valstybės įstaigose - kaip monografijoje "Lietuva 1940-1990" nurodo istorikė Nijolė Maslauskienė, iki liepos vidurio Lietuvos valdymo ir administracijos institucijose buvo įdarbinta beveik 400 komunistų.

    Ir pagaliau trečiasis, ko gero, svarbiausias Maskvos ėjimas buvo formalus LKP inkorporavimas į Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) VKP(b) struktūrą. Be abejo, Lietuvos komunistai ir iki tol vykdė Kremliaus instrukcijas, tačiau šiaip ar taip jie turėjo bent jau teorinę galimybę priimti savarankiškus sprendimus. Rugpjūčio 3-iąją SSRS Aukščiausiosios Tarybos priimtas nutarimas inkorporuoti Lietuvą į SSRS sudėtį išsprendė ir šią problemą. Nuo spalio mėnesio LKP tapo neatskiriama VKP(b) dalimi, o Kremlius galutinai įgijo galingą visų Lietuvos gyvenimo sričių valdymo svertą. Tokia padėtis išliko iki pat 1989 metų, kai dalis LKP nutarė atsiskirti nuo SSKP. Atsižvelgiant į LKP įtraukimo į VKP(b) istoriją, suprantama, kodėl toks žingsnis sukėlė isterišką Maskvos reakciją.

    Taigi, nuo 1940 metų rudens visą realią valdžią Lietuvoje turėjo ne Aukščiausiąja Taryba perkrikštytas Seimas ir ne Vyriausybė, o Maskvos kontroliuojamas LKP CK biuras. Pasinaudodama faktiškai įteisintu vadovaujančiu partijos vaidmeniu komunistų partija ėmėsi diegti sovietinį modelį visur - nuo valstybės valdymo ir ekonomikos iki dvasinio Lietuvos žmonių gyvenimo. Tačiau tam visų pirma reikėjo perimti ne tik valdžios institucijas, bet ir visą biurokratinį aparatą, diegiant Sovietų Sąjungoje įprastą nomenklatūros sistemą. Kitaip sakant, į visus vadovaujančius postus nuo šiol buvo skiriami tik komunistai. Nuo partijos legalizavimo iki 1940 metų pabaigos tokiuose postuose įsitvirtino beveik pusantro tūkstančio patikimų partijos narių (nekalbant apie pačias partines struktūras). Be abejo, palyginti su visu valdininkijos sluoksniu, tai buvo tik lašas jūroje, tačiau nedidelį nomenklatūrininkų skaičių visiškai atsvėrė milžiniški jų įgaliojimai ir įtaka.

    Taigi, jau rugpjūčio mėnesį, vykdydama Maskvos direktyvas, LKP vadovybė imasi galutinai sovietizuoti politinę krašto sistemą. LKP CK sekretoriaus Kazio Preikšo sudaryta komisija parengia naujos Lietuvos SSR Konstitucijos projektą, kurį Liaudies Seimas rugpjūčio 25 dieną priima kaip pagrindinį įstatymą be menkiausių pataisų. Tiesą sakant, K.Preikšo komisijai teko nesunkus darbas - Konstitucijos projektas buvo tiesiog nusirašytas nuo kitų SSRS respublikų pagrindinių įstatymų. Dabar Lietuva tapo griežtai centralizuotos valstybės dalimi - išlaikydama formalų "socialistinį valstybingumą" ir teorinę galimybę išstoti iš Sovietų Sąjungos, ji pripažino SSRS įstatymų viršenybę ir perdavė sąjunginei valdžiai visas svarbiausias savo gyvenimo sritis.

    Po rugpjūčio 25-osios Lietuvos valdymo sistema niekuo nebesiskyrė nuo sovietinės: buvo panaikinta prezidento institucija, kurią pakeitė Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, Liaudies Seimas tapo Aukščiausiąja Taryba, o ministrai - liaudies komisarais. Lapkričio mėnesį pagal sovietinius šablonus pertvarkyta krašto savivaldos ir teismų sistema. Spalio 28 dieną buvo galutinai likviduota ir Lietuvos kariuomenė.

    Kaip matome, rudeniop iš formalaus Lietuvos valstybingumo nebuvo likę akmens ant akmens. Taip buvo sutrypta ir daug kitų, kiekvieno lietuvio širdžiai artimų dalykų. Priėmus sovietinę konstituciją, už įstatymo ribų atsidūrė Trispalvė ir Tautiška giesmė, jas pakeitė pjautuvu ir kūju paženklintas raudonas audeklas bei "Internacionalas". Spalio mėnesį iš kalendoriaus dingo šv. Kalėdos, šv. Velykos, kitos religinės ir tautinės šventės. Nuo šiol lietuviai privalės švęsti Vladimiro Lenino minėjimo dieną, bolševikų perversmo Rusijoje metines, gegužės 1-ąją, Stalino konstitucijos dieną. Valdžia ėmėsi reglamentuoti net kasdienę žmonių kalbą: dar vasarą oficialiai uždraustą kreipinį "ponas" ar "ponia" pakeičiant keistai šiame kontekste skambančiu žodžiu "draugas". Visiškai neatsižvelgiant į geografiją, Lietuva buvo "permesta" ir į kitą laiko juostą: kad Vilniaus Arkikatedros bokšto varpo dūžiai sutaptų su Kremliaus kurantų skambesiu, laikrodžių rodyklės buvo pasuktos valanda į priekį.

    Smūgis po smūgio

    Lietuvos ūkis buvo pradėtas sovietizuoti gerokai iki rugpjūčio 3-iosios - stambioji pramonė buvo nacionalizuota dar liepos pabaigoje, tad kraštui formaliai tapus SSRS dalimi beliko tik atimti iš savininkų vidutines įmones (tuo pat metu ekonomiškai smaugiant mažų įmonėlių savininkus), suvalstybinti kooperaciją, paskelbti valstybės nuosavybe žemę, paverčiant buvusius jos savininkus valdytojais, turinčiais ribotas teises.

    Vėlų rudenį sovietai sudavė Lietuvai dar vieną nepaprastai skaudų ekonominį smūgį: lapkričio pabaigoje SSRS Liaudies Komisarų Tarybos nutarimu krašte greta lito buvo įvestas rublis. Keturis mėnesius abi valiutos cirkuliavo drauge - už litus buvo galima įsigyti prekių ir paslaugų, tačiau patekusi į bankų saugyklas lietuviška valiuta iš ten jau nebegrįždavo, o kovo pabaigoje litas buvo paskelbtas negaliojančiu. Tai buvo tikrų tikriausia vagystė: nors realiai litas buvo vertas 3-4 rublių, keičiant pinigus už jį buvo mokama vos 90 kapeikų. Tokia situacija buvo naudinga tik atėjūnams iš Rusijos, daugiausia Raudonosios armijos karininkams ir jų žmonoms, šluote šlavusiems parduotuvių lentynas, tuomet dar pilnas jiems neregėtų prekių. Kaip matome, litas išgyveno šiek tiek ilgiau nei rinkos ekonomika paremtas Lietuvos ūkis - centralizuotas planinis jo modelis buvo įvestas 1941 metų pradžioje.

    Okupantai gerai suprato, kad vien politinė ar ūkinė aneksija galutinai nepavergs valstybės, jei ši išliks žmonių širdyse. Taigi, tuoj po formalaus Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą lietuvį imtasi perdirbti į "tarybinį žmogų". Pirmuoju taikiniu tapo mokytojai. Juos perauklėti pradėta rugpjūčio 13 dieną Kaune sušauktame mokytojų suvažiavime. "Jei kas nepabudo, jei kas nenori suprasti, jei kas ir toliau leisis liaudies priešų, liaudies reikalų išdavikų klaidinamas, tam negali būti vietos garbingoje Sovietų Lietuvos mokytojų šeimoje", - gąsdino susirinkusius pedagogus J.Paleckis. Matyt, okupantų pastumdėlį ne juokais supykdė tai, kad pradėdami suvažiavimą vietoj "Internacionalo" mokytojai sugiedojo Tautišką giesmę. Kalbama, kad tuo metu Stalino saulę iš Maskvos parvežęs rašytojas Petras Cvirka iš išgąsčio net palindęs po stalu.

    Šiaip ar taip, prasidėjus mokslo metams pedagogai patyrė milžinišką spaudimą. Po darbo jie buvo verčiami studijuoti garsųjį "VKP(b) istorijos trumpąjį kursą", kiekvieno jų žodžio atidžiai klausėsi į vidurines ir aukštąsias mokyklas komandiruoti komsorgai (komjaunimo organizatoriai).

    Rugsėjo mėnesį buvo oficialiai įvesta ideologinė spaudos kontrolė ir cenzūra. Šias funkcijas vykdančiai Vyriausiajai literatūros valdybai, trumpai vadinamai Glavlitu, buvo pavesta atrinkti ir sunaikinti arba perkelti į vadinamuosius specialiuosius bibliotekų fondus visą "antikomunistinio, religinio ir abejotino turinio" literatūrą.

    Įdomiausia, kad išmetus iš bibliotekų Bernardo Brazdžionio, Antano Vienuolio, Maironio ir kitų lietuvių bei užsienio autorių kūrinius, naujų "socialistinio realizmo" šedevrų tais metais taip ir neatsirado. Nekūrė ir kitų sričių menininkai. Niekuo nepadėjo nei priekaištai, nei vilionės gerais butais ir dideliais honorarais. Sunku pasakyti, ar tai buvo tylus intelektualų protestas, ar menininkai tiesiog negalėjo persiorientuoti - senos temos uždraustos, o naujų nėra. Labiau tikėtina antroji versija, nes 1940 metų rudenį nutilo ir tokie nenuilstantys socializmo šaukliai kaip Petras Cvirka, Liudas Gira ar Antanas Venclova.

    Šiaip ar taip, per metus nuo okupacijos iki pirmųjų didžiųjų trėmimų sovietizacija vyko beveik nesulaukdama pasipriešinimo. Vienintelė išimtis buvo Lietuvos diplomatinis korpusas, aktyviai protestavęs prieš neteisėtus okupantų veiksmus. Tačiau būdami toli nuo tėvynės ir neturėdami tiesioginio ryšio su krašto visuomene, diplomatai nedaug ką galėjo padaryti. Kaip 1956 metais leidinyje "Į laisvę" pažymėjo Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjas Mykolas Riomeris, "Lietuva įkrito į Sovietų Sąjungos glėbį lengvai - be aktyvaus ir pasyvaus pasipriešinimo. Įkrito lengviau, nei bolševikai tikėjosi."

     Lietuvos žinios Aras LUKŠAS 2011 – 08 – 05



    Vieni atliko pareigą, kiti – ne

     

    JE Respublikos Prezidente, Prezidente Adamkau, aukštieji pareigūnai ir laisvi piliečiai!

    Šioje vietoje, tarsi Termopilų tarpeklyje, krito vyrai, kurie įvykdė įstatymą. Įvykdė pareigą savo valstybei ir širdies pareigą Tėvynei. Jie krito nuo nužmogėjusio priešo rankos, kurią valdė kitos valstybės viršininkai ir šovinistinė pačių žudikų neapykanta Lietuvai.

    Svetimieji nužudė septynis konkrečius žmones, žudė aštuntąjį, bet būtų nužudę ir visai kitus septynis vien todėl, kad tai Lietuvos pareigūnai. Teroras prieš Lietuvos valstybę tęsėsi tada jau ne vieną mėnesį. Medininkų žmogžudžiai - Sovietų Sąjungos pareigūnai - puolė Lietuvos valstybę.

    Ar mes tai suvokėme bent per 20 metų? Ar įvykdėme savo pareigą žuvusiesiems? Neįvykdėme. Čia nepakanka aukštųjų apdovanojimų po mirties, socialinių pašalpų artimiesiems ir memorialų. Dvidešimt metų neįvykdytas teisingumas, tai žiauri nepagarba žuvusiems už Lietuvą. Vangumas net siekti teisingumo - jau nusikalstama nepagarba, griaunanti valstybės pagrindus.

    Kai prokuroras prieš porą metų pasidžiaugė, kad jau nebedaug liko vargti - mat artėja senaties terminas, prokuroras turėjo būti pakeistas tą pačią dieną.

    Tačiau nebūtų buvę nė ko džiaugtis ir viltis, nusikaltimą jau seniai perkvalifikavus pagal visus faktinius parametrus į karo nusikaltimą. To kategoriškai nenorėjo Rusija, neigianti net karo nusikaltimą Katynėje - pavyzdys mūsiškiams, matyt, apsidairantiems į senąjį šeimininką. Galėjai daryti prielaidą iš faktų, kad Lietuvos generalinė prokuratūra paklusni kai kam iš šalies. Ji to nė nepaneigė. Tikslas nebuvo teisingumas, o senaties terminas. Kai kuriose kitose rezonansinėse bylose tikslas taip pat nėra teisingumas. Tokią tebeturime niekaip neišsivalančią instituciją.

    Finišo į senatį tiesiojoje buvo apsispręsta vieną įtariamąjį vis dėlto perduoti teismui ir nuteisti, džiaugsmingai skelbiant apie teisingumo pergalę. Vieną pasodinam, o visiems kitiems - ką, senatis?

    Taigi, sakoma, septynis Lietuvos pareigūnus nužudė ir aštuntą sunkiai sužeidė vienas pripažintas žudikas. Jeigu dabar, po paskutinio teisininkų manevro, iškels naujas bylas dar trims, tai turėsim lietuvišką teisėsaugos vaizdelį, kad galbūt žudė keturiese. Nekoks vaizdelis. Jokios logistikos, jokių talkininkų, jokių viršininkų, nors jie ne tik Vilniuje bei Rygoje, tačiau ir Kremliuje puikiai žinojo, ką sovietų teroristai išdarinėja Lietuvoje, ir nestabdė, o dar ginklavo.

    Todėl visa byla ir neperkvalifikuota į faktinę nusikaltimo sudėtį, kai Rusija, Baltarusija ar dar kas nors, pavyzdžiui, Austrija, dangsto karo nusikaltėlius.

    Kai kurie mūsų dangstytojai net neskiria (arba apsimeta, kad neskiria) nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų, nors TBT Romos statute tai atskiri septintas ir aštuntas skyriai.

    Naujas kaltinimas trims arba keturiems vykdytojams bus keliamas pagal tik vieną ir tyčia sugadintos redakcijos BK straipsnį: už civilių gyventojų žudymą. Kas čia ko tyčiojasi, ponai prisiekusieji? Ne už agresiją, ginklu veikiant įsibrovus į kitos šalies teritoriją, ne už terorizmą, ne už belaisvių arba ginklą sudėjusių pareigūnų egzekuciją? Tiesiog išlindo keturiese iš griovio ir nušovė septynis ūkininkus?

    Net plačiausiai tempiant dabar pasirinkto straipsnio tekstą apie "vykdymą ... valstybės politikos sistemingai užpuldinėti civilius", ir nepilnamečiui turėtų būti aišku, jog sukurta plati landa išsukti tuos, kurie užpuolė, nuginklavo ir nužudė mūsų šalies pareigūnus, tą naktį buvusius ir kariškių vietoje.

    Ne vienintelis atvejis, kai prokuroras tyčia įrašo klaidingą, netinkamą straipsnį, o teisėjai apsimeta, kad to nepastebi, ir nepataiso pagal įstatymo raidą ir dvasią. Labai galima, kad žaidimas būna suderintas, o teisingumo nė vieniems nereikia.

    Fantastinis rankų miklumas pasireiškė ir ištempiant netinkamą nusikaltimo perkvalifikavimą ligi pačios paskutinės senaties termino dienos!

    Ponia Prezidente, įveskime, galų gale, į mūsų nelaimingus sektantiškus teismus visuomenės atstovų tarėjų ir prisiekusiųjų institucijas.

    Prisiekime visi čia, šitoje ypatingoje vietoje, kad toks Medininkų bylos vedimas bus deramai nepriklausomai ištirtas, o stogdengiai - prasižengėliai sveikam protui ir teisingumo principui - neišvengs atsakomybės.

    Lietuvai kaip teisinei valstybei - jeigu ji tokia - didesnio išmėginimo dar nebuvo.

    Tiktai garbingai perėję šį išmėginimą būsime atlikę savo pareigą ir parodę tikrą pagarbą pareigūnams, kurių kraujas susigėręs į vagonėlio grindis visada bylos, kad jie savo priesaikos pareigą atliko.

    Kalba, minint Medininkų žudynių 20-ąsias metines, 2011 07 31

     

    www.lzinios.lt 2011- 08 – 03 Vytautas LANDSBERGIS

  • Baltarusijos rublis dar labiau smuko

    Brukalas – vaizdas į dangoraižius



    Parduodu butą su puikiu vaizdu į Vilniaus dangoraižius“. Tokio reklaminio skelbimo atsigaunančioje nekilnojamojo turto rinkoje dar neteko matyti. Ir vargu, ar teks. O štai vaizdas į Vilniaus senamiestį, į Gedimino pilį visada yra nemenkas privalumas, keliantis nekilnojamojo turto kainą.

    Manau, toks rinkos dėsniais grindžiamas palyginimas yra didžiausias komplimentas Lietuvos paveldosaugininkams, kurie, saugodami unikalų Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kitų mūsų miestų vaizdą, dažnai konfliktuodami su naujųjų statybų organizatoriais, šitaip kelia tų naujųjų statybų vertę.

    Optimistinis paaiškinimas, esą tikroji architektūros vertė išaiškėja bent po šimto metų ir tik ateities kartos galės įvertinti vadinamųjų Vilniaus dangoraižių grožį, kelia rimtų abejonių. Nesu ekspertas, bet atrodo, kad didžiausias naujai renčiamų aukštųjų pastatų privalumas – juos po kokių penkiasdešimties metų bus galima nesunkiai nugriauti ir toje vietoje statyti naujus namus. Taip ir nesulaukus tinkamo vertinimo.

    Toks naujųjų statybų laikinumas jokiu būdu nėra priekaištas architektams ar investuotojams. Tikrai geriau, kai iš anksto galvojama apie ateitį, būsimosioms kartoms nepaliekamos tokios uždelsto veikimo bombos, kaip blokiniai Žirmūnai ar Lazdynai. Naujosios architektūros pamatas yra mobilumas ir greitis, o ne pastovumas ir ilgaamžiškumas.

    Todėl ne veltui kovą už senojo paveldo išsaugojimą dažnai bandoma vaizduoti kaip naujo ir seno susidūrimą. Iš tikrųjų taip ir yra. Čia amžinosios vertybės susiduria su naujais sukčiavimo būdais. Bene naujausias „išradimas“ – kelti paveldosaugininkams bylas esą už sutrukdytas pritraukti investicijas. Būtent taip pasielgė Vilniaus savivaldybė, iškeldama bylą Kultūros paveldo departamentui. Neatrodo, kad tai vilniečių sumanymas – Klaipėdoje taip pat tokiu būdu gąsdinti paveldosaugininkai.

    Atrastas naujas universalus ginklas, kuriuo galima spekuliuoti be galo. Svarbu surasti tikrą ar tariamą investuotoją, kuris pradės kelti neįgyvendinamus reikalavimus, o paskui teismui skųsti visus, kurie išsaugojo atsakomybės jausmą. Vilniaus centre, Sereikiškių parke, investicijos baigėsi iškirtus medžius. O kaip įsisavintos Europos Sąjungos lėšos Lietuvos Venecija vadinamame Minės kaime?

    Širdies gilumoje mes visi puikiai suprantame, kas yra gera, o kas bloga. Net jeigu nedrįstame sau to prisipažinti. Ir čia dažnai sunku išvengti painaus klausimo: ar galima nedorais būdais siekti gerų tikslų?

    Savotišką atsakymą mums pateikė Vilniaus meras Artūras Zuokas, pasėdėjęs ant šarvuočio, kol šis Gedimino prospekte traiškė esą neteisėtai pastatytą automobilį. Šis vaizdo klipas tikrai plačiai nuskambėjo pasaulyje. Panašiai kaip Bogotos universiteto rektoriaus Antano Mockaus plikas užpakalis, kurį jis kažkada parodė studentams. O paskui pasiteisino: „Kai pritrūksta žodžių, naujoviškas elgesys gali būti naudingas“. Vilniaus mero dėka mes tikrai išgarsėjome ir atsistojome beveik į vieną gretą su Boratu. Dabar jau nebereiks skųstis, kai filmuose lietuviai bus vaizduojami valgantys arklieną ar turintys kitų keistų įpročių.

    O jeigu rimtai, nežinau, ar buvo galima surasti blogesnį laiką tokiai reklamai, kokią padarė A. Zuokas. Smurtą išaukštinusio norvegų nelaimėlio fone mes aiškinamės su Austrija dėl Lietuvai tokio skaudaus Michailo Golovatovo paleidimo. Ir Vienos biurokratams į rankas duodame tokį puikų argumentą: štai kaip lietuviai supranta teisingumą. Ar vardan vieno žmogaus nesuvaldomo noro išgarsėti mes neaukojame svarbiausių žmogiškųjų vertybių? Gal ne veltui Rusijos televizijos propagandinis kanalas „Russia Today“ su tokiu pasigardžiavimu garsina A. Zuoko klipą, pavadintą „Vilniaus vendeta: pamišęs meras šarvuočiu sutraiško stovintį automobilį“.

    Ši istorija dar kartą patvirtina A. Zuoko neeilinį verslininko ir viešųjų ryšių organizatoriaus talentą. Ir vis galvoji, o kodėl jis neina į privatų verslą? Kodėl jam labiau patinka savivaldybės verslas? Nejaugi jis toks pelningas? Gal į šį klausimą padėtų atsakyti Visvaldas Matijošaitis, kuris buvo pasirengęs aukotis Kauno mero pareigų labui? O gal Viktoras Uspaskichas, kalbėjęs apie Europos Parlamento nario mandato iškeitimą į Vilniaus mero kėdę?

    Nejau nieko neįpareigojančios galimybių studijos – metro, tramvajus, dviračių, Guggenheimo ar Ermitažo – yra tokios pelningos? Tiesa, už visus šiuos neįgyvendintus sumanymus dabar bus galima reikalauti kompensacijų. Tik neaišku, ar visada pavyks surasti kaltą departamentą. O gal savivaldybių verslas traukia tuo, kad čia nėra jokios verslo rizikos? Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Teko girdėti apie merą, kuris kažkada persigandęs skubiai pabėgo į Lenkiją. Bet, kaip rodo santykių su Austrija patirtis, išimtys Europos arešto orderiui taikomos tik iki 2002 m.

    Komentaras skambėjo per Lietuvos radiją.



    www.lrt.lt 2011 – 08 – 03



    Sekmokas: šilumos kainos nebus didesnės nei pernai


    remjerą pavaduojantis energetikos ministras žada, kad ateinančią žiemą vartotojai už centralizuotą šildymą mokės ne daugiau nei praėjusią arba šilumos kaina bus tik nežymiai didesnė. Arydas Sekmokas kol kas neatskleidžia, kaip konkrečiai tai bus padaryta.

    Mes sieksime, kad šilumos kaina nedidėtų, palyginti su praėjusiu šildymo sezonu. Šiuo metu atliekame skaičiavimus, kad augant dujų kainoms išlaikytume šilumos kainą neaugančią ar labai mažai augančią“, - interviu Žinių radijui ketvirtadienį sakė A.Sekmokas.

    Anot jo, yra sudaryta neformali darbo grupė, kurioje dirba įvarių institucijų atstovai ir kuri kiekvieną savaitę tariasi, kaip būtų galima kontroliuoti šildymo sąskaitas. Be to, A.Sekmokas neabejoja, kad Seimas priims įstatymų paketą, kuris leis sumažinti šilumos kainas, nes, anot jo, dabar smarkiai besiskiriančios šilumos kainos skirtingose savivaldybėse yra teisinė ir reguliacinė problema.

    Energetikos ministras taip pat tikisi, kad Europos Sąjungos Konkurencijos direktoratas padės Lietuvai išspręsti politinę Rusijos tiekiamų dujų kainos problemą. Tačiau A.Sekmokas jau nebekalba apie galimą susitarimą su Rusijos monopolininku „Gazprom“ dėl dujų kainos sumažinimo 15 proc. - anksčiau jis tikino iki rudens dėl to susitarsiąs su vieninteliu dujų tiekėju Lietuvai.

    Alfa.lt 2011-08-04



    KAM nerimauja dėl Karaliaučiaus militarizacijos


    Rusijos žiniasklaidai pranešant, kad Karaliaučiaus srityje iki metų pabaigos bus dislokuotos moderniausios rusiškos priešlėktuvinės, priešraketinės gynybos sistemos S-400, Lietuvos karšto apsaugos ministerija (KAM) teigia nerimaujanti dėl šio regiono militarizacijos ir pabrėžia, kad Lietuva turi skirti ypatingą dėmesį savo gynybai.

    Rusijos naujienų agentūra "Interfax", remdamasi neoficialiais šaltiniais Karaliaučiuje dislokuotame Baltijos laivyne, antradienį pranešė, kad šiame Rusijos eksklave bus dislokuotos dvi S-400 baterijos, kurios turėtų užtikrinti oro erdvės apsaugą pasienyje su Lenkija ir Lietuva.

    "BNS šiuo atveju remiasi neoficialia informacija, tačiau jeigu ji pasitvirtintų, kreiptumės į Rusiją oficialaus paaiškinimo. Prisiminkime, kad Lisabonos deklaracijoje NATO ir Rusija pabrėžė, kad viena kitos nemato priešininkėmis, nors Rusijos karinėje doktrinoje išlieka neigiamas NATO vertinimas", - BNS galimą ginkluotės dislokavimą komentavo KAM Euroatlantinio bendradarbiavimo departamento direktorius Vaidotas Urbelis.

    Pasak jo, Krašto apsaugos ministerija nerimauja dėl karinių pajėgų didinimo Karaliaučiaus srityje.

    "Tai aiškiai užfiksuota mūsų strateginiuose dokumentuose. Nedemokratinių kaimynų ginklavimasis šalia Lietuvos sienų parodo, kad mes turime skirti ypatingą dėmesį savo gynybai", - teigė ministerijos atstovas.

    Raketų sistema S-400 yra tinkama priešraketinei gynybai, o Rusija siekia didesnio vaidmens NATO kuriamoje priešraketinės gynybos sistemoje, pavyzdžiui, ji nori būti atsakinga už tam tikros teritorijos, galinčios apimti ir Baltijos šalis, apsaugą. Tačiau V.Urbelis pabrėžė, kad "jokia Rusijos sistema negins Lietuvos".

    "Lietuva ginsis pati ir kartu su sąjungininkais. Lietuva yra bendros NATO oro gynybos sistemos dalis, NATO oro policijos lėktuvai demonstruoja šios misijos gyvybingumą. Tas pats NATO saugumo nedalomumo principas taikomas ir priešraketinei gynybai - tik NATO gins NATO", - teigė V.Urbelis.

    Šiuo metu Rusijos Baltijos laivyno oro gynybos daliniai sausumoje disponuoja senesnės kartos raketų sistemomis S-300.

    S-400 gali būti aprūpinama įvairiomis raketomis, kurios gali sunaikinti taikinius esančius 2-400 kilometrų atstumu, o maksimalus jų greitis gali siekti iki 2,5 tūkst. metrų per sekundę.

     

    www.delfi.lt 2011 – 08 – 03



    A. Anušauskas: radikalai Lietuvoje galvų nekelia


    Lietuva, kaip ir bet kuri kita valstybė, neapsaugota nuo radikalų išpuolių. Tačiau, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko Arvydo Anušausko nuomone, didėjanti ekstremistų įtaka Lietuvoje pernelyg dramatizuojama.

    Išpuoliai galimi bet kur

    NSGK vadovas A. Anušauskas pripažįsta, kad ekstremistų išpuoliai galimi bet kurioje pasaulio vietoje, įskaitant ir iš pažiūros gana ramias valstybes. Prie tokių politikas priskiria ir Lietuvą.

    Mes galime, deja, sulaukti kokių nors pavienių ekstremizmo protrūkių. Bet kas nuo to gali būti apsaugotas? Lietuva juk nėra kokia nors izoliuota šalis. Todėl ir pas mus visko gali atsitikti“, – sakė jis komentuodamas nesenus įvykius Norvegijoje, kur radikalas šaltakraujiškai išžudė aštuonias dešimtis jaunuolių.

    Pasak NSGK vadovo, prevencinis darbas, siekiant užkirsti kelią panašiems išpuoliams, „neabejotinai turi būti dirbamas, o dabartinėmis sąlygomis ir suintensyvintas“.

    Situacija turi būti stebima ir analizuojama, kurstytojai turi būti išaiškinami ir baudžiami. Jokiu būdu nesakau, kad su tais neigiamais reiškiniais neturi būti kovojama ar neturi būti imtasi prevencinių priemonių. Žinoma, reikia tai daryti. Ir jų imamasi – informacija gaunama, ji analizuojama“, – kalbėjo A. Anušauskas.

    Siūlo naudoti teisines priemones

    Seimo komiteto vadovas atkreipė dėmesį, kad su ekstremizmu „pirmiausia reikia kovoti teisinėmis priemonėmis“. Anot jo, „valstybė tam galimybių tikrai turi“.

    Įstatyme labai aiškiai parašyta, kad griežtai baudžiamas kurstymas dėl tautybės, rasės, socialinės padėties ar kokių nors dalykų. Taigi, baudžiamas kurstymas. Pats ne kartą esu savo laiku rašęs ekspertines išvadas, ar tam tikri veiksmai yra kurstymas ar ne. Tad jeigu kurstymo atvejai išaiškinami, jeigu už juos baudžiama, vadinasi, su tomis negerovėmis kovojama“, – sakė A. Anušauskas.

    Kita vertus, nepasakyčiau, kad tų kurstymo atvejų būtų tiesiog gigantiškas skaičius. Teisinėmis priemonėmis nemažai dalykų galima prevenciškai sustabdyti, neutralizuoti ir sudaryti tokias sąlygas, kad neigiami reiškiniai galų gale nustotų egzistuoti“, – pridūrė politikas.

    Pritarė saugumo darbuotojų pozicijai

    NSGK pirmininkas pritarė netrukus po įvykių Norvegijoje išplatintam Valstybės saugumo departamento pareiškimui, kuriame, be kita ko, teigiama, kad Lietuvoje nepastebima ekstremistinių jėgų suaktyvėjimo.

    Nesakyčiau, kad radikalai Lietuvoje ima viršų. Taip tikrai nėra. Lietuviai yra gana atsargūs, šaltakraujiški, nuosaikūs žmonės. Atsargiai žiūri į bet kokius kraštutinumus. Tas lietuviškas bruožas mums padeda išvengti radikalizmo ar ekstremizmo kulminacijos, sprogimo, suaktyvėjimo, staigaus padidėjimo“, – kalbėjo A. Anušauskas.

    Jis pernelyg dideliu dramatizavimu vadino pareiškimus, kad radikalai Lietuvoje neva kelia galvas, nors ir pripažino, jog tam tikrų neigiamų požymių vis dėlto yra.

    Lietuvoje mes linkę viską labiau dramatizuoti“, – sakė NSGK vadovas.

    Bet politikas sutiko, kad kai kurie kartais pasigirstantys radikalūs šūkiai, taip pat kiti nerimą keliantys ženklai – kiaulės galvos numetimas ir svastikos užpaišymas prie sinagogos, dūminio užtaiso numetimas per antifašistinio filmo premjerą, viešas Hitlerio gimtadienio šventimas – vis dėlto Lietuvoje egzistuoja.

    Tik A. Anušauskas nelinkęs tam teikti daug reikšmės: „Be abejo, visa tai egzistuoja. Bet pažiūrėkime į tuos radikalus blaiviai, palyginkime jų struktūrą ir bendravimą kiekybiniu ir organizaciniu požiūriu. Pamatysime, kad organizuotumo beveik nėra.“

    Netoleruoja svastikų kariuomenėje

    Komentuodamas situaciją kariuomenėje, kur, antifašistinių judėjimų nuomone, pavojingai veši radikalumas, NSGK vadovas pripažino, kad netoleruotina, kai ginkluotosiose pajėgose pasitaiko ekstremistiškai nusiteikusių jaunuolių, nešiojančių nacių svastikas ar kitokius ženklus.

    Kiekvienas žino šių ženklų prasmę. Be abejonės, suaugę žmonės žino, ką tai reiškia, su kuo tai susiję, su kuo tai sieja kitos tautybės žmones. Aš žiūriu į tokius dalykus absoliučiai neigiamai be jokių išimčių. Man tas pats, koks ekstremizmas – dešinysis ar kairysis. Bet jo tam tikrose institucijose, tokiose kaip, pavyzdžiui, kariuomenė, tiesiog neturi būti“, – teigė jis.

    Tačiau A.Anušauskas pabrėžė, kad kariuomenėje, kaip ir kitose valstybės institucijose, yra įvairių žmonių. „Juk institucijos yra visos visuomenės atspindys. Sakyti, kad tam tikrų reiškinių, kurių yra visuomenėje, visiškai nėra tam tikrose institucijose, būtų paprasčiausiai neatsakinga“, – sakė jis.

    Mes linkę viską labai apibendrinti, dramatizuoti. Atrodo, kad ten, kariuomenėje, susirinko tik kažkokie nevaldomi ekstremistai. Bet juk taip toli gražu nėra. Lietuvoje yra normali kariuomenė, kurioje pasitaiko ir drausmės, ir teisės pažeidimų. Ir, be abejonės, gana skirtingi žmonės susirinkę“, – kalbėjo politikas.

    Bet tam yra taip pat teisinių priemonių. Jos gana efektyvios ir griežtos. Sakyčiau, netgi griežčiausios, kokios tik gali būti demokratinėje visuomenėje, nes kareiviai daug ko negali: negali dalyvauti politinėse organizacijose, negali profsąjungų kurti. Daug ko jie negali. Manau, kad teisinių, drausminių priemonių, iki pat atleidimo iš kariuomenės, tikrai turi pakakti“, – įsitikinęs Seimo NSGK pirmininkas.

    Www.lrt.lt 2011 – 08 – 04

  • Daugėja į Lietuvą iš užsienio grįžtančių tautiečių

    Stovyklos Dieveniškėse organizatoriai piktinasi žiniasklaidos ir premjero reakcija



    Tautinio jaunimo stovyklos organizatoriai kritikuoja žiniasklaidą, neva neteisingai nušvietusią sąjungos organizuotą stovyklą Dieveniškėse. Kritikos kliūva ir premjerui už neadekvačią reakciją.

    Organizatoriai tikina, kad stovykla buvo skirta baltų kultūrai pažinti, „išsiplauti muilu burną“ buvo siūloma ne už slaviškus ar germaniškus žodžius, o už keiksmažodžius bet kokia kalba. O pačioje stovykloje trečdalis dalyvių buvo kitakalbiai Lietuvos gyventojai.

    Iniciatyva svarbi ir reikalinga, o buvo apšaukti kažkokiais kenkėjais. Tai ne tik piliečių šmeižtas visam pasauliui, bet ir visos valstybės niekinimas, kad štai ir mes savo šalyje kažką suradome iš Breiviko (Norvegijoje galimai iš nacionalinių paskatų nužudžiusio per 70 žmonių – red.) pasekėjų, bet tai neturi nieko bendro, kaip ir neturi nieko bendro su kryžiuočiais“, - visuomenėje kilusia reakcija ir stovyklos sąsajomis dėl žudynėmis Norvegijoje piktinosi parlamentaras Gintaras Songaila.

    Liepos pabaigoje vykusioje stovykloje „Mūsų šaknys- baltai“ buvo mokoma lietuvių ir latvių kalbų, kultūros, istorijos, liaudies amatų, teigia stovyklos organizatorius, Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos pirmininkas Julius Panka.

    Viena stovyklos dalyvių Aušra Kudirkaitė pasakojo, kad dalyviai stovykloje kiekvieną dieną mokęsi latvių kalbos, keliavę po piliakalnius, žaidę liaudiškus žaidimus.

    Keliavome į žygį susipažinti su vietos apylinkėmis, kas ten yra. Kraštas iš tiesų yra turtingas. Tai pat buvo susipažinimas su lietuvių ir latvių kalbomis, lietuviams – su latvių, latviams – su lietuvių. Mes susipažinome su baltų kultūra“, - spaudos konferencijoje kalbėjo A. Kudirkaitė.

    Stovyklos taisyklėse, išdalintose žurnalistams, nurodoma, kad baltų kultūrai skirtoje stovykloje kalbama tik baltų kalbomis ir ženklais, o germanų ir slavų kalbos nepageidaujamos. Kitoje taisyklėje nurodyta, kad burną viešai muilu teks plautis po kiekvieno keiksmažodžio.

    Stovykloje dalyvavo ir trečdalis lenkakalbių žmonių, nebuvo jokių susikirtimų, visi bendravo. Nepaisant to, kad stovykla buvo skirta lietuvių ir latvių suartėjimui, bet pasitarnavo ir Lietuvos piliečių, kalbančių kitomis kalbomis, suartėjimui“, - spaudos konferencijoje sakė Nepriklausomybės Akto signataras Audrius Rudys.

    Jį ypač papiktino po stovyklos Ministro pirmininko tarnybos išplatintas pareiškimas, kuriame teigiama, kad „kaip tik tuo metu, kai Vyriausybė ėmėsi žingsnių išplėsti dialogą su Lietuvos lenkų bendruomene, pasiūlė paketą priemonių Vilniaus krašto socialinei ir ekonominei raidai skatinti, kažkas imasi veiksmų, kurie griauna tarpusavio pasitikėjimą ir skatina tautinę neapykantą“, – mažiau prieš savaitę išplatintame pranešimeapgailestavo Vyriausybės vadovas. A. Rudžio nuomone, premjero spaudos tarnyba sureagavo „nepatikrinusi faktų“, todėl Vyriausybės vadovo bus prašoma peržiūrėti savo pareiškimą.

    Pareiškimą, kuriame apgailestaujama dėl tiesos neatitinkančių valdžios institucijų pareiškimų, pasirašė dvylika nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus, koordinacinė taryba.

    Savo ruožtu G. Songaila tvirtina, kad jokių rūpesčių bendraujant su vietiniais žmonėmis nebuvo. J. Panka pažymėjo, kad dalį maisto stovyklos dalyviai paaukojo skurdžiau gyvenančioms vietos šeimoms.

    Dieveniškės – miestelis Šalčininkų rajono savivaldybėje, Baltarusijos pasienyje. Miestelyje vyrauja lenkų tautinė mažuma. Pastaruoju metu šis kraštas dažnai žiniasklaidoje linksniuojamas dėl atsisakymo nuo namų nuimti gatvių lenteles su nelietuviškai pavadinimais. J. Panka konferencijos metu teigė, kad šiame krašte stovykla organizuojama tradiciškai, taip pat dėl gerų santykių su vietos gyventojais.

     

    www.DELFI.lt Justina Juršytė 2011 rugpjūčio mėn. 4 d.



    Daugėja į Lietuvą iš užsienio grįžtančių tautiečių

     

     

    Statistikos duomenys rodo, kad iš užsienio sugrįžtančių tautiečių daugėja. Valdžia tai laiko valstybės ekonomikos atsigavimo ženklu. Tačiau ekspertai nemano, kad šis reiškinys gali būti ilgalaikis. Kol nebus sukurta ilgalaikė imigracijos strategija sunku tikėtis, jog ši tendencija išsilaikys praneša „Panorama“.

    Po dvejų metų praleistų Didžiojoje Britanijoje į Lietuvą sugrįžęs 26-erių metų Jokūbas Kunigėlis sako, kad užsienyje sunku susirasti darbą pagal specialybę dėl kultūrinių ir kalbos skirtumų. Dabar Lietuvoje sėkmingai dirbantis jaunuolis džiaugiasi nepabijojęs niūrios nedarbo statistikos ir grįžęs į gimtinę, kurioje jaučiasi laimingesnis.

    Tikriausiai pagrindinė priežastis ta, kad savoje šalyje jautiesi labiau savu negu bet kurioje kitoje šalyje“, – tvirtina vaikinas.

    Statistika rodo: į Lietuvą šiemet jau grįžo beveik 6 tūkstančiai emigrantų. Tai yra tiek, kiek pernai per visus metus. Valdininkai sako, kad tai – Lietuvos ūkio atsigavimo ženklas. Esą žmonės patikėjo, kad krizė jau praėjo.

    Manau, kad jauniems žmonėms visą laiką atsiras galimybių įsitvirtinti. Kartais tik mes patys per daug panikuojame, sutirštindami spalvas“, – mano Seimo Socialinių reikalų komiteto pirmininkas Rimantas Dagys.

    Tačiau ekspertai džiugesiu netrykšta. Jie primena rekordinį, per 17 proc. viršijantį nedarbą, o nežymiai gerėjantys ekonominiai rodikliai yra nepakankama priežastis sugrįžimui. Esą valdininkų įvardijamos padidėjusios imigracijos priežastys – tik iliuzija .

    Labai sunku vertinti, ar juda žmonės, ar juda popieriai, tai yra, ar tai nebus deklaracijos. Nes pernai ypač didelis emigracijos padidėjimas buvo popierių judėjimas. Žmonės buvo jau seniai išvykę, tiesiog tik dabar deklaravo savo išvykimą“, – aiškino Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė Aušra Sipavičienė.

    Ekonomikos ekspertai pabrėžia, kad išvykstančiųjų skaičius vis tiek penkis kartus didesnis už imigrantų. Tačiau visada atsiranda neprisitaikančių ir grįžtančių. Norint emigraciją sustabdyti, anot jų, reikia ilgalaikės valstybės strategijos. Pasak politikų, dėl finansinės krizės jos iki šiol taip ir nepavyko parengti. Todėl, neaišku, kiek ilgai Lietuvoje pasiliks sugrįžusieji.

    Mūsų pagrindinė užduotis – išlaikyti jaunus žmones Lietuvoje ir kad tie žmonės gyventų šeimoje. Emigracija ne tokia baisi būtų, jeigu pas mus šeimoje būtų 3–4 vaikai. Kadangi šiuo metu yra mažiau, tai ta emigracija yra baisi rykštė. Vieno žmogaus netektis Lietuvai kainuoja maždaug 10 tūkst. litų mokesčių per metus“, – skaičiavo R. Dagys.

    Ekonomistų teigimu, likti tėvynėje skatintų galimybė gauti gerai mokamą darbą ir geresnės ekonominės bei socialinės sąlygos.

    Nemažiau svarbus yra ir darbdavių bei šiaip žmonių požiūris vienas į kitą, nes labai dažnai užsienyje gyvenantys imigrantai dirba labai sunkiai, tikai ne lengviau nei Lietuvoje, ir pragyvena vos ne vos sudurdumi galą su galu. Tačiau su jais pabendravus paaiškėja vienas teiginys, būtent, kad su jais elgiamasi, kaip su žmonėm, yra daugiau to žmogiško orumo“, – teigia ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto lektorius Vincentas Vobolevičius.

    Iš Lietuvos per du dešimtmečius jau išvyko 230 tūkst. žmonių, atvyko tik 70 tūkstančių. Lietuva yra netekusi tiek žmonių, kiek dabar jų gyvena Klaipėdoje.

     

    www.alkas.lt 2011 07 24

     

    Europos Komisijai – europarlamentarės klausimai dėl M.Golovatovo

     

     

    Rusijos piliečio Michailo Golovatovo atvejo, kuomet įtariamasis Sausio 13-osios byloje dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui, 2011 m. liepos 14 d. pagal Lietuvos išduotą Europos arešto orderį buvo sulaikytas Vienos oro uoste (Austrija), tačiau nepraėjus 24 valandoms paleistas taip ir nepradėjus ekstradicijos procedūros.

    Pasak Europos Parlamento narės Radvilės Morkūnaitės, aktyvi Lietuvos institucijų reakcija, kitų valstybių palaikymas bei Lietuvos pusės keliami klausimai dėl sulaikymo fakto ir ES teisės aktais nustatytų įsipareigojimų laikymosi – labai svarbūs ir jiems turi būti skiriama pakankamai dėmesio ES lygiu.

    R.Morkūnaitės teigimu, sveikintina, kad buvo sudaryta dvišalė teisės institucijų darbo grupė kylantiems klausimams išsiaiškinti ir kad į jos veiklą įsitraukė Europos sąjungos institucijos.

    Būtina, kad šį atvejį išanalizuotų bei savo išvadas pateiktų Europos Komisija, nes kyla klausimas ar buvo tinkamai laikomasi ES teisės aktais nustatytų įsipareigojimų, ir ar nebuvo pažeistas abipusio teisminių institucijų sprendimų pripažinimo ir pasitikėjimo principas, kuriuo grindžiamas ES bendradarbiavimas teisėsaugos srityje”, - pateikdama klausimą Europos Komisijai teigia europarlamentarė.

    R.Morkūnaitė taip pat teiraujasi Europos Komisijos, kokių priemonių ji imsis, jei pasitvirtins informacija, kad įtariamasis M.Golovatovas keletą kartų lankėsi ES teritorijoje jau išdavus Europos arešto orderį, tačiau nebuvo sulaikytas.

    Europarlamentarė R.Morkūnaitė ragina Europos Komisiją įvardinti, kokios konkrečios priemonės, Europos Komisijos manymu, yra reikalingos, siekiant išvengti panašių atvejų ateityje ir užtikrinti veiksmingesnį bendradarbiavimą vykdant baudžiamąjį persekiojimą bylose dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui visoje ES.

     

    www.delfi.lt 2011 – 08 – 03

     

     

    Kauniečių mitingu dėl "Gazprom" susidomėjo japonai

     

    Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Kauno skyrių sueigos ir Kaune veikiančių visuomeninių organizacijų surengtu mitingu-piketu prie savivaldybės pastato susidomėjo ir japonų turistai. Į mitingą dėl "Gazprom" įsigalėjimo Kaune susirinko apie 400 kauniečių.

    Mitingas pradėtas 1940-ųjų dainomis. Pasak TS-LKD Kauno skyrių sueigos pirmininko, kadenciją baigusio Kauno mero Andriaus Kupčinsko, rugpjūčio 3-ioji mitingui pasirinkta, nes 1940 metų rugpjūčio 3-iąją keli veikėjai kaip tik išvyko į Maskvą parvežti Stalino saulės.

    Mitinguotojai laiko plakatus su šūkiais "Gazpromui - pelnas, Kaunui - vargai", "Meras Mikaitis - "Gazprom" saulės" nešėjas į Kauną", "Koalicija vienija priklausomybę "Gazpromui". Ant atsineštų raudonų radiatorių baltomis raidėmis užrašyta "Red gas go home".

    Mitinge protestuojama prieš pastaruosiuose miesto tarybos posėdžiuose priimtus esą kenksmingus Kaunui ir kauniečiams sprendimus.

    Organizatorių teigimu, būtinybę viešai protestuoti sukėlė liepos 14 d. priimtas Kauno miesto tarybos sprendimas - patvirtinti detalųjį planą žemės sklype Taikos pr. 147, Kaune, kuriuo atveriamas kelias 350 MW kogeneracinės dujomis kūrenamos naujos "Gazprom" elektrinės statybai.

    Šis sprendimo projektas praėjusią kadenciją buvo išbraukiamas iš Tarybos darbotvarkių, kelis kartus atmestas ir naujos kadencijos miesto taryboje.

    Pasak mitingo organizatorių, galiausiai, po lobistinių Kauno termofikacinės elektrinės (KTE) vadovų ir savininkų vizitų, sprendimas šių metų liepą buvo priimtas, nors projektas nebuvo tinkamai apsvarstytas visuose komitetuose, be to, neinformavus visuomenės bei negavus jos pritarimo. Už jį balsavo visos frakcijos, išskyrus opozicinės TS-LKD frakcijos narius.

    Anot A. Kupčinsko, "Gazprom" naudingas sprendimas taryboje "prastumtas kaip sviestu pateptas", nors birželio 16 dieną miesto taryba motyvuotai nepritarė ir atmetė parengtą detalųjį planą. Tarybos pirmininkas - meras ypač pasistengė suorganizuoti dar vieną "teisingesnį" balsavimą. Šaukdamas paskutinį prieš atostogas Tarybos posėdį meras asmeniniu rūpesčiu į darbotvarkę vėl įtraukė tą patį klausimą. Per tris mėnesius įvyko net keturi balsavimai šiuo klausimu, kol buvo priimtas "teisingas" sprendimas.

    "Tik po ilgalaikių prašymų iš sklypo savininkų pavyko gauti miglotus paaiškinimus, kas bus statoma tame sklype. Nuo visuomenės šis grandiozinis projektas, turėsiantis ilgalaikių pasekmių kauniečiams, buvo nuslėptas, išsami informacija viešai neskelbta", - teigė A. Kupčinskas.

    Lemiamas balsavimas, pasak A. Kupčinsko, parodo dabartinės valdančiosios daugumos abejingumą viešajam interesui ir nenorą pasimokyti iš istorijos, kai 2002 m. tuometinė Kauno miesto taryba pardavė "Gazprom" Kauno termofikacinę elektrinę bei iki 2018 m. įtvirtino Kaune energetinę monopoliją. Tuo pačiu tai - nusikalstamas miesto valdžios abejingumas visos Lietuvos siekiams iškovoti energetinę nepriklausomybę, atsikratyti monopolistinio diktato.

     

    www.ve.lt 2011-08-03

     

    Paveldo saugotojų atkirtis A.Zuokui

     

    Kultūros paveldo departamentas (KPD) siekia, kad būtų pakoreguotas žemės sklypo Rinktinės g. 2, Vilniuje, detalusis planas, nes esamas detalusis planas esą atveria kelią per aukštoms šiai Vilniaus vietai statyboms, pažeidžiant teisės aktus ir paveldosaugos reikalavimus.

    "Aukštas ilgas vagonas"

    Pasak KPD, sklypas Rinktinės g. 2 yra vizualinėje Vilniaus senamiesčio apsaugos zonoje, greta – Gedimino kalnas, Arkikatedra ir Vilniaus senamiestis. Be to, Rinktinės g. 2 stovi valstybės saugomas objektas – šiluminė elektrinė, kur veikia Energetikos ir technikos muziejus.

    "Dabartinis detalusis planas suteikia teisę prie jos lipdyti priestatą, nors blokuoti priestatus prie valstybės saugomų statinių draudžia Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas. Šalia muziejaus norima statyti pastatą, kuris savo dydžiu ir tūriu nustelbtų valstybės saugomą kultūros paveldo objektą, – teigiama KPD pranešime spaudai. – Įgyvendinus tokio tūrio ir aukščio projektą visai šalia Vilniaus senamiesčio atsirastų kažkas panašaus į aukštą ilgą vagoną arba kinų sieną."

    A.Zuokas vėl gina verslą

    KPD siūlė Vilniaus miesto savivaldybei pakoreguoti detalųjį planą taip, kad jame neliktų teisės aktų pažeidimų ir prieštaravimų reikalavimams, kurie taikomi kultūros paveldo teritorijose esantiems objektams. Tačiau savivaldybė esą nelinkusi leistis į kompromisus.

    "Užuot konstruktyviai prisijungusi prie šios problemos sprendimo, Vilniaus savivaldybė su sostinės meru A.Zuoku priešakyje stojo ginti ne didžiausio nacionalinio turto – kultūros paveldo, ne viešojo intereso, bet privataus verslo interesų", – pabrėžia KPD atstovai.

    Pasak paveldo saugotųjų, savivaldybė ne tik padavė valstybės instituciją KPD į teismą dėl menamos Vilniaus miestui padarytos žalos, bet ir bando suklaidinti žiniasklaidą bei visuomenę.

    "Viename iš laikraščių pasirodė dvi nuotraukos, kurių vienoje parodytas senas aptriušęs Rinktinės g. 2 pastatas, o kitoje – koks gražus jis būtų po "RVM Investmens" statybų. Tačiau toje gražioje nuotraukoje rodomas ne visas planuojamas kompleksas, bet tik tas jo fragmentas, kuriam KPD turėjo mažiausiai pastabų! Jei iš tiesų būtų statomas tik toks pastatas, paveldosaugininkai tuojau pat jam pritartų", – tikina KPD atstovai.

    UNESCO įspėjo

    Jie priduria, kad planuojamų statybų precedentas dešiniajame Neries krante būtų labai pavojingas. Neseniai vykusioje UNESCO pasaulio paveldo komiteto sesijoje ekspertai įspėjo dėl prie Vilniaus senamiesčio artėjančių aukštų pastatų, atkreipė dėmesį, kad reikia stebėti ne tik vizualinėje senamiesčio apsaugos zonoje, bet ir šalia jos vykdomas statybas.

    "Kodėl ES fondų lėšos nukreipiamos ne autentiškoms Vilniaus paveldo vertybėms gaivinti, tačiau beatodairiškai plėtrai, neretai paminančiai teisės aktus ir viešąjį interesą. Jeigu mums nepatinka griuvėsiai senamiestyje, tai prikelkime juos gyvenimui – tai būtų labai prasmingas ES pinigų investavimas, didinantis Vilniaus senamiesčio vertę", – teigiama KPD pranešime.

    Vilniaus savivaldybė teigia, kad KPD savo veiksmais dėl Rinktinės g. 2 detaliojo plano miestui neva padarė100 mln. litų nuostolį.

    "Ieškinyje teismui Vilniaus savivaldybės pateiktą (tiesa, teismo nepriimtą) prašymą areštuoti KPD turtą ir sustabdyti jam valstybės pagal kompetenciją pavestas vykdyti funkcijas departamentas vertina kaip neatsitiktinį reiškinį. Paralyžiavus KPD veiklą, socialiai neatsakingam privačiam verslui nebeliktų jokių kliūčių istoriniame Vilniaus centre realizuoti projektus, nesiskaitant nei su kultūros paveldu, nei su viešuoju interesu", – sakoma paveldo saugotojų pranešime.

     

    www.diena.lt 2011-08-03

  • Kai manipuliuojama mirtimi, žudymu, radikalumu ar abejingumu

    Visagino AE reikšmė - ne tik ekonominė


    Vyriausybinei komisijai strateginiu investuotoju į Visagino atominę elektrinę (AE) paskelbus Japonijos kompanijas "Hitachi" ir "Hitachi GE Nuclear Energy" naujosios AE statybų Lietuvoje jau negalima laikyti vien muilo burbulu ar oro pilimi. Tai turi pripažinti net ir skeptikai. 

    Be abejo, šis projektas gali būti vertinamas prieštaringai, nes prieštaringai pasaulyje vertinama pati atominė energetika. Jėgainė, jeigu ji iškils, nebus tik gėris. Tai atsakomybė, įvairi rizika.

    Rašyti apie atominę jėgainę sunku, nes šis klausimas didžiai politizuotas. Pasišovus statyti AE galbūt ir nebuvo iki galo apsvarstytos kitos alternatyvos, neįsiklausyta į specialistų energetikų nuomonę. Kita vertus, dauguma energetikų griežtai kritikuoja šį sumanymą. Tiek griežtai ir atkakliai, net agresyviai, kad kartais nejučiomis kyla klausimų, kieno nuomonė ir pozicija čia iš tikrųjų įgarsinama. Su specialistais ginčytis sunku, tačiau patikimumo dėstomiems jų argumentams nesuteikia tai, kad jie išsakomi itin piktai, nesivaržant smūgiuoti žemiau juostos. Pavyzdžiui, vienas akademikas AE projektą, kurį remia ministras pirmininkas Andrius Kubilius, pavadino "viso labo didele mažo žmogaus svajone". Tačiau net ir patys specialistai pripažįsta, kad dujomis kūrenamos Lietuvos elektrinės Elektrėnuose pagamintos elektros energijos savikaina šiuo metu yra 31 centas už kilovatvalandę, o maksimali AE kilovatvalandės savikaina - apie 30 centų.

    Bene svarbiausias ir neatremiamas specialistų argumentas iki šiol buvo tai, kad Vyriausybei jokiu būdu nepavyks rasti strateginio investuotojo, nes projektas esąs tiesiog kvailas, ekonomiškai nepagrįstas, gryna fantazija. Tai buvo įrodinėjama ir prieš Fukušimos jėgainės katastrofą, ir po jos. Dabar, kai projektu vis dėlto susidomėjo solidus investuotojas, ne tokie įtikinami atrodo ir kiti energetikų argumentai.

    Taip, užsienyje Lietuva elektros energijos gali nusipirkti ir po 19-20 centų už kilovatvalandę. Vis dėlto daugelis artimų ir tolimų valstybių, taip pat kaimynės Suomija, Lenkija, savo ateitį vis dėlto sieja būtent su atomine energetika. Ta pati Rusija, kuriai dujų nestinga, pasitvirtino strategiją mažinti gamtinių dujų sunaudojimą elektros energijos gamybai ir pasiekti, kad 2030 metais atominėse elektrinėse būtų pagaminama 25 proc. elektros energijos. Prie pat Lietuvos sienos planuojamos iškart dvi Rusijos AE, kurios turėtų eksportuoti elektros energiją į mūsų kraštą. Estija, Latvija ir Lenkija mato, kad Visagino AE projektas naudingas, perspektyvus, ir sutinka į jį investuoti. Tačiau pačiai Lietuvai (beje, turime ir infrastruktūrą, kuri atpigintų AE statybą), sekant mūsų energetikų logika, turėtų galioti kiti dėsniai.

    Ignalinos AE irgi kadaise duodavo elektros energijos Baltarusijai beveik veltui. Tačiau kažin ar įvairiomis geradarystėmis galima kliautis, rimtai planuojant ateitį. Politikai ir neslepia, viešai pabrėžia tai, kad sprendimas Lietuvoje statyti AE yra paremtas ne tik ekonominiais, bet ir politiniais motyvais. Pastaruoju metu tai aiškiai pasakė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji pabrėžė, kad Lietuva šiuo metu moka ne ekonominę, o politinę kainą už dujas - 30-40 proc. brangiau, nei dujos kainuoja tarptautinėje rinkoje, - todėl ir pati Lietuva turi imtis atitinkamų politinių sprendimų, siekdama užsitikrinti energetinę nepriklausomybę.

    Galų gale kalbėjimas skaičių kalba negali pateikti iki galo aiškaus vaizdo. Kas pasakys, kokiomis sąlygomis Lietuva gaus dujas po 5, 15, 25 metų? Lietuvos patirtis patvirtina, kad politinis sprendimas gali pasiteisinti. Tai galima pasakyti apie naftos terminalą Būtingėje. Kam reikėjo pradėti jį statyti 1996 metais, jei buvo aišku, kad jūra atgabenta nafta bus visada brangesnė nei tiekiama iš Rusijos naftotiekiu? Tačiau naftotiekis 2006 metais netikėtai buvo uždarytas, o Lietuva dėl terminalo turi veikiančią gamyklą ir gyvybingą miestą pačiame šalies pakraštyje.

    Taip, AE projektas rizikingas. Visų pirma reikės griežtai laikytis branduolinės saugos reikalavimų. Milžiniškas projektas yra ir didžiulis vadybinis iššūkis. Statant tokius didelius objektus dažnai susiduriama su nenumatytomis kliūtimis, jų baigimas vėluoja, o sąmatos išauga. Net menki sudarytos sutarties netikslumai gali nulemti ginčus su strateginiu investuotoju ir su partneriais.

    Kita vertus, sutinku su teigiančiaisiais, kad ilgus metus tik tuščiai kalbėjus apie energetinį saugumą atėjo laikas imtis ryžtingų ir konkrečių veiksmų. Tokio objekto statyba turėtų didelį poveikį visai Lietuvos ekonomikai, pakeltų į kitą lygį ir Lietuvos mokslą. XXI amžiaus technologijos realiai atvestų Lietuvą į XXI amžių. Lietuva taptų regioniniu energetikos centru, daugiau įgytų ir politinio svorio.

    Vis dar prasminga kelti klausimą, kaip jį kelia politikos ekspertas Vytis Jurkonis: kuo realesnis tampa Lietuvos projektas, tuo labiau gerėja Lietuvos derybinės pozicijos tiek dėl Astravo, tiek ir dėl Kaliningrado atominių jėgainių. Juk aišku, kad keturioms valstybėms pasistačius savą AE, šių dviejų elektrinių elektros energijos eksporto paklausa smarkiai sumažėtų. Tuo tarpu jų verslo planai buvo kuriami visų pirma turint omenyje nišą, atsiradusią uždarius Ignalinos AE. Galbūt Astravo AE statybos klausimas nėra išspręstas, nes projektui, kaip jis vaizduojamas, trūksta kai kurių elementų. Astravo AE statytų Rusija, tačiau ar jai būtų patrauklu skirti 7 mlrd. JAV dolerių paskolą valstybei, kuri nesugeba atsiskaityti su Rusija net už šiuo metu tiekiamą elektros energiją? Žinoma, viskas įmanoma, tačiau tiesa yra ir tai, kad Rusija susidūrė su rimtomis problemomis statydama atominį reaktorių "Kursk-5", dėl finansavimo trūkumo vėluoja reaktoriaus "Belojarsk-4" statybos. Buvo planuojama, kad ir Baltijos, ir Astravo AE didele dalimi bus finansuojamos užsienio kompanijų lėšomis, tačiau šie planai sužlugo.


    Lietuvos žinios Saulius SPURGA 2011 – 08 – 03




    Kai manipuliuojama mirtimi, žudymu, radikalumu ar abejingumu


    Vasaros metu žiniasklaidoje prasidėdavo kaip ir karštų žinių sausra, trūkumas, tačiau to tikrai nebuvo galima pasakyti apie vieną savaitę. Visos šios karštos naujienos ir aktualijos turėjo ir skirtingą, ir labai panašią spalvą: mirtis, žudymai, manipuliacijos, išdavystės: Austrijoje sausio 13 d. žudynių bylos įtariamojo paleidimas, žudynės Norvegijoje, nepilnametės mergaitės supjaustymas Šiauliuose, galiausiai 26 m. dainininkės Amy Winehouse Londone mirtis nuo alkoholio ir narkotikų. Tai atspindi Europos taip pat ir Lietuvos sergantį veidą.

    Kiek atitolus nuo daug emocijų, interpretacijų sukėlusių įvykių, verta atkreipti dėmesį į kai kuriuos svarbius niuansus susijusius su šiom naujienom, ypač jų komentarais. Beje, šias naujienas pranešant neapsieita ir be etikečių klijavimo, sąmoningo manipuliavimo siekiant egoistinių ekonominių ir ideologinių tikslų.

    Tai kas vyko Norvegijoje, anot prof. psichologo Albino Bagdono, „neįtelpa net į patologijos rėmus.“ Tačiau kažkokią iškreiptą logiką įžvelgė kai kurie komentatoriai. Juose ieškoma logikos ir paralelių ten, kur jų tikrai nėra.

    Kaip galima įvertinti, kad iš tokį viešą komentarą: „Dešinysis ekstremizmas ir religija, tai – Norvegija?“ Ar tai neatsiduoda religinės neapykantos kurstymu? „Nuolaidžiavimas fanatiškai nusiteikusiems Katalikų Bažnyčios dvasininkams, norintiems visuomenei primesti viduramžiškas su žmogaus teisėmis ir laisvėmis, moters teisėmis susikertančiomis klejonėmis, te šis kruvinas išpuolis tampa pamoka, virsta supratimu apie tai, kiek mažai tereikia, kad nuolaidžiavimas fanatizmui virstų kruvinomis skerdynėmis.“

    Savaime aišku, žvilgsnis krypsta į švietimą. Bet jau ne vienas mokytojas ir mokytoja yra pareiškę pasipiktinimą įžūliu Katalikų Bažnyčios kišimosi su savo nepakantumu kitokiems ir kitai, „nekrikščioniškai“, mąstysenai. Bet mokytojai tyli“, - rašo vienas komentaro autorių.

    Tylėti neturi nei vienas laisvas ir atsakingas šalies gyventojas. Taip pat, nei viena pusė neturi teisės reikalauti, kad jų požiūris būtų įtvirtintas be jokių diskusijų, o kitaip manantys tiesiog neturintys teisės savo požiūrio net išsakyti, o jei išsako – tai jau reiškia „religinio fanatizmo“, „talibano ideologijos“ skleidimą.

    Po tokių „solidžių“ komentarų visai nestebina ir viename socialiniame tinklapyje daug pritariančių balsų sulaukęs N.P. komentaras: „Norvegijos įvykiai tik dar labiau veda prie išvados jog religija yra visų blogybių pradžia. Jos vieta šiukšlyne (geriausiu atveju prie Taro kortų ir kavos tirščių), bet kam labai reikia - privalo likt namuose. Už kryžių ir mėnulį turi būti baudžiama dar griežčiau nei už pjautuvą su kūju ar svastiką. Negali būti jokios kalbos apie religinę laisvę, nes sąžinės laisvė yra pakankama sąlyga."

    Kas bent tiek giliau analizuoja elementarius faktus, akivaizdžiai supranta, kad Norvegijoje įvykiai visai nėra susiję su „krikščionišku fundamentalizmu“. Kad tokią frazę - „žinome tiek, kad jis yra dešinysis ir kad yra krikščionis fundamentalistas“ - paleido policijos pareigūnai per spaudo konferenciją - tai blogai, bet iš dalies ir suprantama: policininkai nėra religijotyros žinovai, bet kai šios frazės pagrindu daro išvadas ir apibendrinimus žinomi apžvalgininkai – tai jau rodo neprofesionalumo stoką ar sąmoningą melą.

    Kokia žudiko Norvegijoje tapatybė? Masonas, tamplierius, krikščionis fundamentalistas, žiaurių filmų mėgėjas...? Tarpe šių apibūdinimų, mažiausiai tinka „krikščionis fundamentalistas“. Pirmiausia žinome tai, kad jis visai nebuvo krikščionis, nes vertybinė skalė nėra krikščioniška, tai kiekvienas gali lengvai suvokti analizuodamas jo idėjines ir praktines sumaišytas platformas, kuri surandama internete. Jo frazė, kad „kol kas man nėra prireikę prašyti Dievo stiprybės“ ar prieš įvykdydamas savo „žygdarbį“ bandė pasisamdyti brangią prostitutę akivaizdžiai parodo, kad su krikščionybe čia tėra tiek bendra, kaip tarp Hitlerio - „Dievas su mumis“ ir autentiško religingumo. Juk akivaizdu, kad kryžiukai bamboje dar nerodo asmens krikščioniškumo ar bendrai religingumo.

    Visiems akivaizdu, kad kai kurios krikščionybė grupės tam tikrais istoriniais laikotarpiais jautė polinkį į brutalumą, agresiją, visai prasilenkdama su krikščionybės esme. Tačiau tai tikrai neleistina pačią krikščionybės esmę laikyti brutalia. Krikščionybės giluminė esmė yra būtent meilės, pakantumo kultūros skleidimas.

    Kitas straipsnis su pavadinimu: „Kada su bombomis ir ginklais į areną išeis lietuviškas A.B.Breivikas?“ sudaroma aliuzija, kad ir Lietuvoje net elementariai pilietiški žmonės (ko šiaip lietuviams labai trūksta) yra potencialūs analogiškų Norvegijoje žudynių vykdytojai: „Net blaivininkai, kovojantys už visišką vyno ir alaus reklamos uždraudimą, į kovą eina lyg kryžiuočiai, išsirengę atvaduoti Kristaus kapą iš musulmonų. Tarsi „Švyturyje“ ir „Kalnapilyje“ dirbtų ne tokie pat lietuviai, o kokie viduramžių turkų pašos ir sultonai.“

    Tokie komentarai parodo, kad norint apginti savo „tiesą“ yra leistini visi būdai, nesusijusios aliuzijos, manipuliacijos.

    Taip pat šia proga reikia atkreipti dėmesį į subkultūrose dalyvaujančio jaunimo automatišką stigmatizavimą ir paženklinimą bauginančia etikete, kuri santykius tik dar labiau apsunkina. Jei paaugliai įsitraukia į „egzotiškesnę“ grupę, jokiu būdu negalima žiūrėti kaip į savaime potencialius žudikus, kriminalinius elementus. Tačiau būtina kalbėti, suprasti ir įspėti, kokie pavojai tyko tokiuose susibūrimuose ar žavėjimesi mirtimi ir žudymais virtualioje erdvėje. Kad žavėjimasis kanibalizmu, mirtimi, vampyrais nėra vien žaidimas... Tai atskleidė ir įvykiai Šiauliuose.

    Tačiau gal ne mažesnę neigiamą įtaką žmonėms daro ir masiškai per populiarias Lietuvos TV rodomi smurtiniai filmai? Tame smurtiniame filmų gyvenime tiesiog maudomasi tarsi galvojant, kad tai žmogaus sąmonėje nepalieka jokio pėdsako. Kaip ir mėgstantys pažaisti įvairiais mirties, žudymo simboliais nebūtinai yra potencialūs žudikai, taip ir smurtinių filmų mėgėjai ne būtinai tai, ką mato, perkelia į realų gyvenimą, tačiau šis „maistas“ žmogaus vizijai tikrai turi įtakos ir persiduoda realiam gyvenimui.

    Ar populiarios dainininkės Amy Winehouse ir kitų „žvaigždžių“ propaguojamas gyvenimo būdas yra mažiau pavojingas jaunuomenei? Ar jis neatneša daugiau mirčių nei septyniolikmetės supjaustymas ar net dešimtys mirčių Norvegijoje. Juk akivaizdu, kad toks „žvaigždžių“ gyvenimo būdas tampa įprastas, todėl mažai bešokiruojantis... Ar tarp tokių „žvaigždžių“ populiariojoje žiniasklaidoje propaguojamo gyvenimo būdo ir įtariamojo paleidimo Austrijoje taip pat nėra esminės jungiančios šerdies? Viską daryti vardan praktiško egoistinio pelno...



    www.lrytas.lt Juozas Dapšauskas 2011-08-01

     

    K.Masiulis. Gal galime apsieiti be partijų?


    Iš visų visuomenės institutų partijų reitingai yra žemiausi. Vos 3 proc. gyventojų pasitiki partijomis. Tačiau tik nedaugelis argumentuotai gali atsakyti kodėl. Dažniausiai minima, kad partijos korumpuotos, tačiau vėl daugelis respondentų negali paaiškinti, kaip konkrečiai ta korupcija pasireiškia ir ar ji reali, ar tik menama. Taigi kur yra nepasitikėjimo priežastys?

    Kodėl partijos nepopuliarios?

    Lietuvoje terminas „partija“ turi neigiamą prasmę dar nuo tarpukario. Valstybės vadas Antanas Smetona neigiamai žiūrėjo į partijas, kol jos išvis buvo uždraustos ir turėjo veikti nelegaliai. A. Smetona formulavo taip vadinamos „organinės visuomenės” idėją, kuri reiškiasi per bendruomenes, draugijas, visuomenines organizacijas ir apsieina be partijų. Tuo laiku viešai pareikšti, kad esi, tarkim, krikščionių demokratų partijos narys buvo tolygu patekti valdžios nemalonėn ir grėsė netekti valdiško darbo.

    Neigiamas požiūris į partijas dar labiau sustiprėjo sovietmečiu. Tuomet viską kontroliavo vienintelė ir neklystanti Komunistų partija, kuri buvo visagalė, bet visuotinai nemėgstama. Į partijas ir tarpukariu, ir sovietmečiu žmonės vengė stoti, o jei dėl karjeros tai darydavo, tai tuo nelabai girdavosi ir didžiuodavosi.

    Visuomenės nuomonė greitai nekinta. Mūsų partijos ir dabar yra negausios. Pavyzdžiui, dabar Lietuvoje gausiausios partijos: Tėvynės sąjungos – krikščionių demokratų ir Socialdemokratų turi vos po 16 tūkst. narių. Taigi dažnas gyventojas išvis nėra paprastai - buitiškai bendravęs su eiliniu partijos nariu. Partijos nariai didelei žmonių daliai asocijuojasi su valdžios pareigūnais, nemaloniais karjeristais ir aktyviais politikais, kurie nėra labai gerbiami.

    Kita vertus, reikia aiškiai matyti ir tai, kad partijos pačios nesistengia dėl savo populiarumo, nesugebėdamos būti reiklios savo nariams. Pavyzdžiui, korupcija kaltinamas Evaldas Lementauskas lyg niekur nieko buvo Tvarkos ir teisingumo atsakinguoju sekretoriumi. Jis tik po ilgo laiko neteko narystės, bet net ir tada jis tapo Seimo nariu, o partija savo veiksmais neleido teismui svarstyti jo bylos. Panašiai visaip vilkinant yra nagrinėjama Darbo partijos juodosios buhalterijos byla.

    Tokie piktnaudžiavimo pareigomis atvejai, kurie aprašomi žiniasklaidoje yra bjaurūs ir neprisideda prie partijų populiarumo. Taip atskirų partijų nesprendžiamos problemos tampa visos partinės sistemos galvos skausmu.

    Ką veikia partijos?

    Ir vis dėlto nepaisant partijų nepopuliarumo jos yra būtinos ir reikalingos.

    Politinė partija yra vienintelis civilizacijos atrastas ir iki šiol nepakeičiamas įrankis mobilizuoti gyventojų paramą politiniams tikslams įgyvendinti, tačiau tuo pačiu ir būdas kontroliuoti ar valdantieji siekia tų tikslų.

    Kęstutis Masiulis

    Partijos veikia visose demokratinėse ir nedemokratinėse valstybėse, nes tai yra būdas sutraukti didelės gyventojų grupės palaikymą ilgalaikei politinei darbotvarkei. Kai kas pasakytų, kad tai gali daryti visuomeninės organizacijos, tačiau kai organizacija savo tikslams įgyvendinti siekia valdžios, ta organizacija iš esmės tampa partija. Todėl rinkimuose užsiregistravusios vadinamosios „nevyriausybinės organizacijos“ taip pat yra partijos, tik joms netaikomi kai kurie apribojimai, kurie taikomi partijoms pagal Partijų įstatymą.

    Politinė partija yra vienintelis civilizacijos atrastas ir iki šiol nepakeičiamas įrankis mobilizuoti gyventojų paramą politiniams tikslams įgyvendinti, tačiau tuo pačiu ir būdas kontroliuoti ar valdantieji siekia tų tikslų. Visuomenė seka valdžios veiksmus ir paskui per rinkimus arba valdančiuosius paremia, arba ne, tačiau partijos daug lanksčiau ir greičiau gali reaguoti į valdančiųjų žmonių veiksmus ir parinkti tinkamus instrumentus, kad visuomenė remtų būtent partijos palaikomus politikus.

    Partijos būna įvairios, nuo labai uždarų iki labai atvirų. Uždariausios partijos yra nedemokratiškose valstybėse, kur oficialios partijos nariu būti yra didelė privilegija, tačiau tokiose valstybėse partijos tampa net visuomenės priešu (SSRS). Labai demokratiškose valstybėse, tokiose kaip JAV ar Šveicarija, partijos narys turi tokias pat teises kaip ir ne narys. JAV partijų vidaus rinkimuose dėl partijos kandidato statuso balsuodami gali nuomonę pareikšti visi norintys. Tokiose valstybėse žmonės partijomis pasitiki. JAV vos apie 20 proc. rinkėjų yra neapsisprendę, ar jie Demokratų, ar Respublikonų rėmėjai.

    Ką daryti?

    Taigi partijos yra reikalingi šiuolaikiškos šalies instrumentai, tačiau apmaudu, kad Lietuvoje jos turi labai mažą pasitikėjimą visuomenėje. Jį būtų galima padidinti sprendžiant dvi aktualias problemas.

    Pirma, partijos turėtų gebėti greitai ir veiksmingai atsiriboti nuo netinkamo elgesio ar negarbingų narių. Dvi didžiausios Lietuvos partijos – Tėvynės sąjungos – krikščionių demokratų bei Socialdemokratų šią problemą sprendžia vis greičiau ir efektyviau. Tokiais pavyzdžiais galėtų būti buvusių partiečių Viliaus Navicko ar Andriaus Šedžiaus partinės narystės panaikinimas. Ir vienu, ir kitu atveju po skandalingo elgesio sekė sprendimai.

    Kitas reikšmingas dalykas, jeigu politikai nori, kad jais būtų pasitikima, ir būtų pasitikima politinėmis organizacijomis yra partijų atvirumas bei vidinė demokratija. Vieši vidiniai pirmininko rinkimai, visuotinis balsavimai esminiais klausimai, nuolatinis bendravimas su žiniasklaida, „atvirų durų“ renginiai, veikla internete: tinklalapiai, socialiniai tinklai, el. grupės – tai yra įrankiai, kurie padėtų pasiekti, kad gyventojai labiau suprastų ir dalyvautų partijų veikloje.

     

    www.delfi.lt 2011 rugpjūčio mėn. 1 d.

     

    Baltarusių NVO: Beliackis sulaikytas po Teisingumo ministerijos suteiktos informacijos

     

    Pagrindu sulaikyti Baltarusijos žmogaus teisių organizacijos vadovą Alesių Beliackį tapo Lietuvos Teisingumo ministerijos pagal Baltarusijos teisinės pagalbos prašymą suteikta informacija, sako Baltarusijos nevyriausybinės organizacijos „Vesna“ atstovai.

    Penktadienį per spaudos konferenciją Vilniuje „Vesna“ atstovas Valentinas Stefanovičius patvirtino, kad A.Beliackis sulaikytas pagal Baltarusijos baudžiamojo kodekso straipsnį dėl mokesčių slėpimo, ir jam gresia iki septynerių metų nelaisvės su turto konfiskavimu.

    V.Stefanovičius Lietuvos Teisingumo ministerijos veiksmus perduoti Baltarusijai finansinius duomenis pagal teisinės pagalbos prašymą sakė vertinantis kaip nesusipratimą ir koordinacijos tarp institucijų trūkumą.

    Mes žinome, kiek daug Lietuva daro dėl Baltarusijos demokratijos, ir tai vertinu kaip nesusipratimą. Deja, jis mums labai brangiai kainuos“, - per spaudos konferenciją sakė „Vesna“ atstovas.

    Baltarusijos Laisvojo teatro vadovas Nikolajus Chalezinas penktadienį interneto svetainėje „Cartija'97“ pranešė, kad Lietuva Baltarusijos valdžiai suteikė informaciją apie šios šalies nevyriausybinių organizacijų (NVO) Lietuvoje turimas bankų sąskaitas, todėl autoritarinis Minsko režimas sudavė smūgį vienai efektyviausiai dirbančių žmogaus teisių gynimo organizacijų Baltarusijoje „Vesna“.

    N.Chalezinas priminė, kad daugelis Baltarusijos visuomeninių organizacijų registruotos Lietuvoje, nes savo šalyje negali vykdyti ūkinės veiklos.

    Nežinia, kas tiksliai davė įsakymą, bet prieš mėnesį Lietuva suteikė visą bankinę baltarusių visuomeninių organizacijų, registruotų šioje šalyje, informaciją. (...) Baisiausia, kad prielaidas smogti „Vesnai“ sukūrė ne Finansinių tyrimų departamentas, o kaimyninės valstybės vadovai“, - teigė baltarusis.

    Jo tvirtinimu, Baltarusijos valdžiai tapo žinomi net asmeninių bankų sąskaitų numeriai ir daryti pervedimai.

    Baltarusijoje pastaruoju metu prezidento Aleksandro Lukašenkos vadovaujamas režimas labai nuosekliai bando užgniaužti bet kokias protesto formas į finansinę krizę įklimpusios šalies visuomenėje.

    ESBO pirmininkas smerkia besitęsiančius Baltarusijos veiksmus prieš pilietinę visuomenę

    Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) pirmininkas, Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis šiandien išreiškė didelį susirūpinimą toliau blogėjančia žmogaus teisių padėtimi Baltarusijoje, atkreipdamas dėmesį į Baltarusijos žmogaus teisių centro „Viasna“ vadovo Aliaksandro (Alesio) Beliackio suėmimą 2011 metų rugpjūčio 4 d. ir kratas šios nevyriausybinės organizacijos patalpose kaip į dar vieną persekiojimo pavyzdį.

    A.Ažubalis pasmerkė Baltarusijos vyriausybės veiksmus, nukreiptus prieš pilietinės visuomenės veikėjus, žmogaus teisių gynėjus ir politinę opoziciją.

    Gruodžio 19 d. demonstracijų dalyvių teismų procesai, sistemingas spaudos ir susirinkimų laisvės suvaržymas, besitęsiantis Baltarusijos opozicijos, nevyriausybinių organizacijų bei pilietinės visuomenės persekiojimas liudija apie vis blogėjančią žmogaus teisių padėtį Baltarusijoje,“ – sakė A.Ažubalis.

    Raginu Baltarusijos valdžią nedelsiant ir besąlygiškai išlaisvinti visus politinius kalinius ir pilietinės visuomenės aktyvistus bei vykdyti ESBO įsipareigojimus žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių srityje, dar kartą patvirtintus aukščiausiu lygiu 2010 metų gruodžio mėnesį ESBO valstybių vadovų susitikime Astanoje,” – sakė ESBO pirmininkas.

    A.Ažubalis kartu su ESBO institucijomis jau daug kartų ragino Baltarusijos vadovybę nutraukti politinį persekiojimą, susidorojimą su nepriklausoma žiniasklaida ir paleisti politinius kalinius. Jis taip pat keliskart kvietė Baltarusiją konstruktyviam dialogui bei leisti atnaujinti ESBO atstovybę Minske.

    uo pirmininkavimo ESBO 2011 metų sausį pradžios A.Ažubalis yra daug kartų susitikęs su Baltarusijos pilietinės visuomenės atstovais. Šių metų birželio mėnesį jis dalyvavo Vieningos Baltarusijos namų atidaryme Vilniuje. Ši įstaiga vienija Baltarusijos nevyriausybines organizacijas, akademikus ir intelektualus, kurie nori tęsti savo veiklą egzilyje.

     

    Alfa.lt 2011-08-05 

  • Z.Zinkevičius. Apie pavardžių rašymą lenkiškomis raidėmis

    Z.Zinkevičius. Apie pavardžių rašymą lenkiškomis raidėmis



    Reikalavimas rašyti lenkiškomis raidėmis aplenkintas lietuviškas Vilnijos lenkakalbių gyventojų pavardes yra nekorektiškas, siekiantis polonizacinių tikslų – galutinai nutautinti buvusią okupuotą Lietuvos dalį.

    Prisiminkime carinės Rusijos draudimą vartoti įprastines lietuvių raides, keisti jas rusiškomis. Tada carinis valstybės sekretorius N.Miliutinas rašė generalgubernatoriui M.Muravjovui: „Ką pradėjo kardas, tai dabar užbaigs raidės“. Akivaizdi analogija; gen. Želigovskis pradėjo kardu Vilniaus krašto pavergimą, dabartiniai lenkintojai nori jo darbą užbaigti raidėmis. Maža to, siekia, kad tai atliktų patys lietuviai.

    Vietoj pavardžių Vainavičius, Vainauskas parašius lenkiškai Wojnowicz, Wojnowski, jų lietuvišką kilmę pajėgs nustatyti tik vardyno specialistas. Šiaip jau visuomenei jos atrodys esančios lenkų kilmės (plg. lnk.wojna ‘karas’ – su šiuo žodžiu iš tikrųjų jos neturi visiškai nieko bendro), o tų pavardžių turėtojai – ‘tikri lenkai’. Arba imkime lenkakalbio Vilnijos gyventojo pavardę Kiškel, kuri dar primena lietuvišką originalą Kiškelis. Bet ją parašius lenkiškai Kiszkiello – jau visai kas kita: tikras lenkas! Plg. pavardes Gervelė (iš Gervė) ir Gierwiello, Vabalevičius (iš Vabalas) ir Wobolewicz, Žvirbliauskas (iš Žvirblis) ir Žwirblewski.

    Užsieniečių ir Lietuvos piliečių pavardės skirtingai traktuotinos. Užsieniečių, vartojančių lotynų abėcėlės pagrindu sudarytą rašybą, pavardes priimta rašyti originalo kalba. Taip daroma bemaž visame pasaulyje. Išimtis sudaro tik tam tikri atvejai: grožinė literatūra, ypač skirta vaikams, kai norima nurodyti apytikrį pavardės tarimą, ir kt. Tų atvejų parinkimas neretai sukelia ginčus, atsiranda kai kurių nesutarimų, kartais nelengvai pašalinamų. Tačiau visa tai nepaneigia paties principo: pateikti užsieniečių pavardes originalo rašmenimis.

    Lietuvos kitakalbių piliečių pavardes priimta rašyti lietuviškomis raidėmis pagal tarimą. Analogiškai daroma daugelyje pasaulio šalių, be kita ko, ir Lenkijoje. Reikalavimas daryti lenkakalbiams Lietuvos piliečiams išimtį smerktinas, juolab, kad tuo siekiama nešvarių tikslų.

    Lenkakalbių gyventojų pavardžių rašymas pagal tarimą neprieštarauja Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarčiai, kurioje yra numatyta teisė rašyti pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį. Tokį pavardžių rašymą 1999 m. spalio 21 d. aprobavo Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas. Jį pripažino nepažeidžiančiu Europos Sąjungos teisės aktų ir šios Sąjungos Teisingumo Teismas (2011 m. gegužės 12 d.). Priešingai elgdamiesi ir pataikaudami lenkams įžeistume kitas Lietuvos tautines mažumas, jas diskriminuotume. Tuo atveju jos irgi imtų reikalauti savo pavardžių rašybos keitimo. Tektų lietuvių abėcėlę papildyti daugybe svetimų raidžių (jų būtų daugiau negu lietuviškų), tą abėcėlę, kurią mūsų protėviai atkakliai gynė nuo okupantų užmačių ne vieną šimtmetį, nepabūgę net Sibiro. Ją gina Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri gali būti keičiama tik visos tautos referendumu, bet ne vieno kurio valdininko sumanymu. Daryti lenkakalbiams kokį nors išskirtinumą nėra jokio pagrindo, ypač turint omenyje lietuvišką jų pavardžių kilmę.

    Atkreiptinas dėmesys į tai, kad reikalaujama lenkiškomis raidėmis rašyti pavardes tų žmonių, kurie buvo gen. Želigovskio okupuoti. Jie vartoja iš esmės tas pačias pavardes, kurios turimos visoje Lietuvoje, tik okupanto labiau sulenkintos.

    Reikia neišleisti iš akių tų sunkumų, kurie neišvengiamai iškiltų nustatant, kurią pavardę reikia rašyti lenkiškai, kurią – lietuviškai. Remtis okupacinės valdžios išduotais dokumentais būtų neetiška, nes tos valdžios laikotarpiu visų okupuoto krašto gyventojų pavardės, nežiūrint jų tautybės, net pačios lietuviškiausios, buvo rašomos tik lenkiškomis raidėmis.

    Dar reikia atsižvelgti į lietuvių kalbos specifiką, reikalaujančią rišliame tekste vartoti pavardes su galūnėmis. Plg. frazę Oksztul nuskriaudė Brądul – neaišku, kas ką nuskriaudė: Bradulis Aukštulį ar atvirkščiai. Rašant lenkiškomis raidėmis be galūnių dviprasmybės būtų neišvengiamos. Kaip tuo atveju dirbs policija?

    Lenkų reikalavimas keliamas neetišku būdu, nevengiant net šantažo. Esą Lietuva yra įsipareigojusi savo piliečių lenkų pavardes rašyti lenkiškomis raidėmis. Tačiau iš tikrųjų tokio įsipareigojimo niekada nebuvo, nebent koks pareigūnas jį padarė savavališkai, niekieno neįgaliotas.

    Lenkai reikaluja sulenkintus lietuviškus gyvenviečių pavadinimus, kaip ir pavardes, laikyti oficialiais ir vartoti šalia lietuviškųjų. Pavyzdžiui, šalia Šalčininkai (pavadinimas nuo upės Šalčia) – dar ir Soleczniki, nors tai tėra lietuviško tarminio pavadinimo Salčnykai iškraipyta forma. Sunkiai lenkui tariamoje priebalsių samplaikoje lčn įspraudė balsį e; žodžio pradžios š- pakeitė s- pagal sanytkį lie. šienas: lnk. siano. visa tai atsispindi lenkų kalba rašytuose Lietuvos istoriniuose šaltiniuose. Pateikiama tariamai lenkiško vietovardžio chronologinė evoliucija: Šalčnyka i= Szolczniki ® Solczniki ® Seleczniki.

    Tokį reikalavimą lenkai pateisina tuo, kad esą jie Punsko lietuviams leidžia šalia lenkiškų pavadinimų vienur kitur iškabose įrašyti ir kaimo lietuvišką pavadinimą. Bet tai nevykęs pasiteisinimas. Juk tiek Vilnijoje, tiek ir Punsko apylinkėse lietuviški gyvenviečių pavadinimai yra pirmykščiai, tikrieji, o lenkiškieji – tai tik lietuviškų pavadinimų sulenkintos, taigi iškraipytos formos. Tai rodo kad ir šie keli pavyzdžiai: pavadinimus Antakalnis (plg. sen. lie. anta ‘ant’ + kalnas), Paneriai (pa- + Neris). Punsko apylinkių Vidugiriai (girios vidurys) pavertė niekuo nereiškiančiais ir lenkų kalboje vienišais pavadinimais Antokol, Ponary, Widugiery. Lenkakalbiai gyventojai yra pripratę prie sulenkintų pavadinimų ir net neįtaria juos esant pirmykščių originalių lietuviškų pavadinimų iškraipymais.

    Ką lenkai šiandien pasakytų, jeigu lietuviai praeityje būtų okupavę Lenkijos sostinę Krokuvą, ten sulietuvinę lenkiškus pavadinimus ir po to „kilniai“ sutiktų, kad lenkai vienur kitur iškabose įrašytų savuosius tikruosius pavadinimus?

    Lietuvių ir lenkų nesutarimai tęsiasi jau daugiau negu 600 metų, nuo pat karaliaus Jogailos laikų. Vadinamasis abiejų tautų „broliavimasis“ visais laikais reiškėsi tik tarp perėjusių prie lenkų kalbos ir ilgainiui sulenkėjusių lietuvių ir tikrųjų lenkų. Nesulenkėję lietuviai kiek įstengdami vengė tokio pražūtingo „broliavimosi“.

    Broliško“ sugyvenimo rezultatai aiškiai matomi: Lenkija pasiglemžė didžiąją Lietuvos senosios valstybės dalį, keleriopai padidino savąją valstybę, o Lietuva atitinkamai kaskart vis mažėjo. Kartu išaugo ir lenkų tauta, o lietuvių tauta visai sunyko. Tokiam „broliavimuisi“ galą padarė lietuvių tautinis atgimimas XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje ir tautinės lietuvių valstybės sukūrimas. Tačiau jų recidyvos abiejų tautų bei valstybių santykiuose prasiveržia ir mūsų dienomis.

    Siekdami polonizacinių tikslų Vilnijos lenkų pseudopatriotai griebiasi melo. Jie Vilnijos lenkakalbiams gyventojams dar neseniai tvirtino: tu žyli Polaki ot wiekow ‘čia nuo amžių gyveno lenkai’. Žinoma, tokiame tvirtinime yra ne daugiau tiesos, negu, sakysime, kvailuose samprotavimuose (jeigu tokių būtų), jog Krokuvoje autochtonai buvę lietuviai, o ne lenkai. Labiau išprusę lenkai greit įsitikino minėto tvirtinimo absurdiškumu. Tada imta įrodinėti, kaip tariami jų protėviai lenkai atsikėlė į Lietuvą: esą buvusi masinė jų migracija (tokios iš tikrųjų niekada nebuvo), savo protėvius ėmė kildinti iš belaisvių (maža garbė!), kurių iš tiesų daug parsivarydavo karingi senieji lietuviai. Žodžiu, iš kailio nėrėsi siekdami įrodyti savo lenkišką, bet ne lietuvišką (kuri iš tikrųjų yra akivaizdi) kilmę. Nenori būti palikuoniais tų garbingų žmonių, kurie sukūrė galingą valstybę, savo dydžiu kelis kartus pranokusią tuometinę Lenkiją, ir apgynė Europą nuo mongolų antplūdžio. Nesididžiuoja garbingu istoriniu paveldu, kaip darė Adomas Mickevičius ir keli lenkiškai rašę senosios Lietuvos valstybės piliečiai – Lietuvos patriotai.

    Dabartiniams psiaudopatriotams nė motais, kad Vilnius ir Vilnija per visą savo ilgaamžę istoriją Lenkijos dalimi tebuvo tik mažiau negu du dešimtmečius. To jiems užtenka šį kraštą paskelbti esantį lenkišku.

    Meluojama, kad dabar Lietuvoje slopinamas lenkiškas švietimas, nors iš tikrųjų jis niekur pasaulyje už Lenkijos ribų nėra pasiekęs tokio aukšto lygio kaip Lietuvoje: valstybės lėšomis išlaikoma 120 lenkiškų mokyklų (niekur taip pasaulyje nėra), veikia lenkiškas universitetas (!), labai gausi lenkiška spauda.

    Veidmainiškai nurodinėjama lietuviams kaip sektiną pavyzdį darnius suomių ir švedų santykius, „užmirštama“ tai, kad praeityje švedai dominavo Suomijoje (kaip lenkai Lietuvoje), bet suomiams subrandinus poreikį kurti savo nepriklausomą valstybę, švedai suomių siekius pozityviai įvertino, juos suprato ir visapusiškai rėmė, priešingai negu darė lenkai, kurie, atvirkščiai, pradėjo karą prieš Lietuvą ir okupavo jos sostinę su trečdaliu Lietuvos Respublikos teritorijos. Taigi turime dvi visiškai skirtingas santykių rūšis.

    Lenkai piktam išnaudoja lietuvių nepilnavertiškumo kompleksą, sukeltą žiaurios sovietinės okupacijos, kuris ryškus net valstybės vyrų elgesyje, kuomet šie, stipresniojo išbarti, tuoj puola atsiprašinėti. Jausdamiesi daug stipresni, lenkai verčia mūsų valstybės vyrus priimti sau palankius nutarimus, daryti neįvykdomus pažadus ir pan.

    Nežiūrint praeityje patirtų nuoskaudų šiandien lietuviai su lenkais turėtų gražiai sugyventi. Bet tai būtų įmanoma tik abiejų tautų santykius grindžiant tiesa, o ne melu. Todėl negalima nepritarti Lenkijos intelektualų minčiai, išreikštai laiške jų užsienio reikalų ministrui Radislawui Sikorskiui 2011 m. gegužės pabaigoje, kad lietuvių ir lenkų draugystę galima pasiekti remiantis tik tiesa. Deja, Vilnijos lenkų pseudopatriotai apie tiesą nenori nė girdėti, ją giliai slepia ir nuo savųjų bendrapiliečių.

    Gerbkime save lenkais laikančių Lietuvos piliečių tautinius jausmus, bet neslėpkime nuo jų tiesos. Tegu lenkakalbiai sužino, kas buvo jų protėviai. Nenormalu, kad Valstybės išlaikomose lenkiškose mokyklose klastojama Lietuvos istorija. Vyriausybei nutarus įvesti jos mokymą lietuviškai (Punsko lietuviškose mokyklose Lenkijos istorija visą laiką buvo dėstoma lenkiškai), keliamas vos ne pasaulinio masto triukšmas. Lenkakalbiai Vilnijos gyventojai, kaip ir visi kiti Lietuvos piliečiai, turi teisę susipažinti su tikrąja, o ne suklastota Lietuvos istorija, platinama per lenkišką Lietuvos spaudą. Kaip atsvara turėtų būti leidžiamas ir toks laikraštis lenkų kalba, kuris skleistų tiesą, o ne melą.

    Padėkime Vilnijos lenkakalbiams gyventojams ir apginkime juos nuo melo. Jie, kaip laisvos šalies piliečiai, turi teisę žinoti tiesą. Tada ir pavardžių rašymas lenkiškomis raidėmis savaime atkris.



    www.alkas.lt Zigmas Zinkevičius, 2011 07 25

     

    2011 Rugpjūčio 02



    Atominės elektrinės projekte išspręsta pirmoji iš keturių užduočių


    Vyriausybei nusprendus, kad Japonijos–JAV korporacija “Hitachi-General Electic Nuclear Energy” pateikė geriausią siūlymą dėl dalyvavimo Visagino atominės elektrinės statybose, Lietuva išsprendė tik pirmąją užduotį – dėl strateginio partnerio pasirinkimo.

    Kai Lietuva politiškai apsisprendė statyti naują atominę elektrinę, Vyriausybei reikia išspręsti keturias pagrindines užduotis, be kurių statybos neįmanomos:

    Atrinkti technologijų tiekėją – strateginį investuotoją;

    Suderėti su technologijų tiekėju – strateginiu investuotoju – dėl jo dalyvavimo projekte sąlygų;

    Suderinti su valstybėmis partnerėmis jų dalyvavimo Visagino AE statybose ir tolesnėje veikloje sąlygas;

    Pasirašyti penkiašalę Visagino AE statybos sutartį, kurios nebegalėtų paveikti poltinės permainos kurioje nors iš šalių dalyvių.

    Strateginis investuotojas rastas

    Kol kas Lietuva sėkmingai išsprendė tik pirmąją užduotį, tačiau ir tai galima vadinti ganėtinai rimtu laimėjimu, ypač menant, kokios pesimistinės nuotaikos dėl galimybės rasti strateginį partnerį sklido po to, kai pernai lapkritį Visagino AE projekte atsisakė dalyvauti konkurso laimėtoja Pietų Korėjos “Kepco”. Vyriausybė derybų detales su “Hitachi–GE” slepia už septynių užraktų, bet iš nutekėjusios informacijos galima daryti išvadas, kad ši tarptautinė kompanija yra ne ką mažiau suinteresuota Visagino atominės projekto sėkme, nei Lietuvos Vyriausybė.

    Viena, “Hitachi-GE” siūlo statyti naujausius, tik šiemet sertifikuotus, pažangiojo verdančio vandens reaktorius (ABWR). ABWR yra vienintelė šiuo metu pasaulyje eksploatuojama III kartos pagerinto saugos lygio reaktorių technologija, jos išplitimas už Japonijos ribų į ES valstybę sustiprintų “Hitachi-GE” konkurencinę padėtį rinkoje.

    Antra, vadinamojo atominio renesanso (trukusio iki avarijos Fukušimoje) metu, “Hitachi-GE” pralaimėdavo konkurencinę kovą dėl reaktorių tiekimo ir statybos tiek Prancūzijos “Arevai”, tiek Pietų Korėjos “Kepco”, tiek Rusijos “Atomstroiexportui”, tiek “Westinghouse’ui”. Tad kompanijos pergalė derybose dėl strateginio investuotojo Lietuvoje statuso rinkose vertinama kaip neabejotina sėkmė.

    Trečia, po avarijos Fukušimoje daliai didžiųjų valstybių pradėjus atsisakinėti atominių elektrinių, visos atominės energetikos technologijų tiekėjos yra gyvybiškai suinteresuotos šios verslo šakos plėtra.

    Nors visa tai nereiškia, kad tolesnės derybos su “Hitachi-GE” dėl koncesijos sutarties ir finansinių jos dalyvavimo sąlygų bus lengvos ar būtinai sėkmingos. Tuoj po Vyriausybės pranešimo apie strateginio partnerio pasirinkimą viešoje erdvėje buvo daug spekuliacijų, neva “Hitachi-GE” nori tik parduoti Lietuvai savo gamybos reaktorių ir sumontuoti jį Visagino AE, visiškai neketindama investuoti į projektą savo lėšų. Tačiau oficialiame kompanijos pranešime aiškiai nurodoma, kad “Hitachi” pasirinkta kaip strateginė investuotoja į naujos branduolinės jėgainės projektą Lietuvoje”, o “investuotojas” visuotinai suprantamas ne kaip prekės ar technologijos pardavėjas, o kaip tiesioginis projekto dalyvis, turintis jame savo dalį akcijų ir besidalijantis pelnu.

    Prasideda derybos dėl pinigų

    Visas klausimas – kokią dalį Visagino AE projekto, kuris preliminariai vertinamas 20 mlrd. Lt, prisiims “Hitachi-GE”? Ar jos indėlis bus tik reaktorius ir specialistų darbas (kaip, pavyzdžiui, savo dalyvavimą Astravos AE projekte įsivaizduoja “Rosatom”, nenorinti su baltarusiais dalytis piniginėmis išlaidomis), ar kompanija prisidės ir kredituojant statybas? Akivaizdu, kad šiuos ir kitus klausimus pastaruoju metu ir aptarinėja Vyriausybės derybininkai. Energetikos ministro pavaduotojas Romas Švedas neslepia, kad Lietuva norėtų, jog “Hitachi-GE” įsigytų 51 proc. Visagino AE akcijų. Tai reikštų, kad japoniškai amerikietiška korporacija prisiima sau maždaug 10 mlrd. Lt išlaidų dalį.

    Jei Vyriausybei pavyks išspręsti šią antrąją užduotį ir sutarti su strateginiu investuotoju, ateis eilė spręsti trečiąją dalį – išdalyti likusių 49 proc. akcijų paketą tarp kitų projekto dalyvių – Lenkijos, Latvijos ir Estijos. Atsižvelgiant į tai, kad pagal įstatymus tokioje įmonėje kaip Visagino atominė Lietuvos Vyriausybės dalis negali būti mažesnė nei 34 proc. (blokuojantis paketas, kurio preliminari vertė – apie 7 mlrd. Lt), galima bandyti prognozuoti, kaip likusius 15 proc. išsidalytų kitos šalys dalyvės. Paprasčiausia formulė būtų 8–3,3–3,5, pagal kurią Lenkijai atitektų didesnioji, 1,5–1,8 mlrd. Lt vertės dalis, o Latvija ir Estija įneša po 500–600 mln. Lt. Sumos gana didelės, tačiau visai priimtinos, ypač Lenkijai, kuriai projekte atstovautų energetinė grupė PGE ir kurios įstatinis kapitalas vertas maždaug 15 mlrd. Lt. Estiškosios projekto dalyvės – “Eesti energija” – metinės pajamos sudaro apie 2,4 mlrd. Lt, tad pasiskolinti reikiamus pinigus jai irgi vargu ar būtų sudėtinga.

    Bet sprendžiant iš signalų, kurie ateina tiek iš Latvijos, tiek iš Lenkijos, būsimosios atominės elektrinės akcijų ir produkcijos pasidalijimas bus daugiau nei labai sudėtingas. Štai naujasis Latvijos prezidentas Andris Berzinis, dar kojų poste apšilti nespėjęs, pareiškė, kad Latvija gali atsisakyti dalyvavimo Visagino AE projekte, nes, esą, neturinti pinigų. Po pokalbio su prezidente Dalia Grybauskaite jis apsigalvojo ir jau žadėjo “visapusiškai remti šį istorinį projektą”. Kartu pridėdamas, kad Latvija vis dėlto nelabai turinti tam pinigų, tad ją labiau domina tam tikros garantuotos elektros energijos kvotos pirkimas.

    Lenkija norės trečio pagal dydį paketo

    Pažymėtina, kad keliomis savaitėmis anksčiau kone tą patį kalbėjo ir Lenkijos partnerio – PGE grupės prezidentas Tomaszas Zadroga. “Lietuvos pusė vis keičia plano koncepciją, – sakė jis dienraščiui “Rzeczpospolita”. – Dabar girdime, kad lietuviai kalba su atominės technologijos tiekėjais, kaip su galimais verslo plano investuotojais. Tuo tarpu mus pirmiausia domina ne galimybė dalyvauti projekte su savu kapitalu, o galimybė importuoti į Lenkiją elektrinės gaminamą energiją. Be to, pirmiau tikėjomės, kad naujoji atominė elektrinė Lietuvoje bus paleista 2016 m. Tokiu atveju būtume galėję jo statybos metu mokytis ir vėliau panaudoti įgytą patirtį statydami ir eksploatuodami nuosavą elektrinę. Tačiau, kaip atrodo, projekto įgyvendinimo atidėliojimas atima tokią galimybę, nes Lietuva iki 2016-ųjų atominės pastatyti nespės, o 2020-aisiais jau planuojame turėti pasistatę nuosavą atominę elektrinę.”

    Tai gali būti tiek nuoširdus partnerių nusivylimas, tiek neoficiali derybų pradžia. Mat prieš dešimt dienų Lietuvos užsienio reikalų viceministrui Egidijui Meilūnui lankantis Varšuvoje ir kalbantis su lenkais apie energetinio projekto eigą ir investicijų dydį, Lenkijos žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, esą “lig šiol kalbėta, kad Lietuvai teks trečdalis akcijų, o jeigu tiek pat tektų ir strateginiam investuotojui, tai likusieji projekto dalyviai galėtų tikėtis gauti kiekvienas po 11 proc. akcijų”. Kaip matome iš ankstesnių skaičiavimų, jeigu “Hitachi-GE” gaus 51 proc, kaip siūlo Lietuva, išskirti iš likusio paketo 11 proc. akcijų Lenkijai tampa gana sudėtinga. O kadangi reikalas sukasi apie milijardus ir dešimtmečius truksiantį projektą, derybos bus labai karštos ir kietos.

    Vokietijos faktorius

    Vis dėlto dabar didžiausią pavojų Visagino AE projektui kelia ne tiek galimi dalyvių nesutarimai dėl akcijų ir pinigų, o Vokietijos sprendimas atsisakyti atominės energetikos. Tai reiškia, kad vokiečiams netrukus reikės rasti, kuo pakeisti daugiau nei ketvirtadalį šiuo metu jų suvartojamos elektros energijos. Nepaisant visų “žaliųjų” kalbų, akivaizdu, kad nei vėjo, nei saulės, nei bioenergijos technologijos negali atstoti atomo. Vadinasi, vokiečiams teks rinktis – statyti naujas Rusijos dujomis kūrenamas šilumines elektrines ar pirkti energiją iš užsienio. Šiomis aplinkybėmis naują kvėpavimą įgyja Kaliningrade planuojama “Baltijos AE”, kurios statytojus neseniai tie patys vokiečiai klausinėjo – kurgi jie ketiną dėti energiją, jei Lenkija ir Baltijos šalys pasistatys savo elektrinę Visagine? Prieš tris savaites duodamas interviu dienraščiui “Frankfurter Allgemeine Zeitung” “Rosatom” generalinio direktoriaus pavaduotojas Kirilas Komarovas tiesiai pasakė: “Mes esame pasirengę eksportuoti mūsų pagaminsimą elektros energiją į ES valstybes. Abu reaktorius Kaliningrade turėtume baigti statyti, atitinkamai, 2016 ir 2018 m. Kada pastatysime Baltarusijoje, pasakyti negaliu. Mes matome natūralų energijos poreikį aplink Kaliningrado eksklavą – Baltijos valstybėse, Lenkijoje ir Vokietijoje.”

    Nors kol kas vokiečiai žiūri į rusų pasiūlymą perdėm skeptiškai, o jų požiūrį į Kaliningrado atominės (ne)būtinumą akivaizdžiai formuoja Lietuvos Vyriausybės ir prezidentės Dalios Grybauskaitės pozicija, niekas nėra tikras, ar iki 2022-ųjų (kai Vokietija uždarys savo reaktorius) jų požiūris nepasikeis.


    www.veidas.lt 2011 – 08 – 02

  • E. Vareikis. Lietuva tarp galimybės patylėti ir pareigos netylėti

    Prezidentė: tikėjimas teisingumu mus telkia vienybei

     

    Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvavo Medininkų tragedijos 20-ųjų metinių minėjime. Prezidentė pabrėžė, jog žudynėmis Medininkuose ir Sausio 13 - ąją siekta įbauginti tautą, priversti suabejoti ir atsisakyti laisvės, tačiau tai dar labiau sutelkė ir užgrūdino Lietuvos žmones. „Laisvė nebuvo dovanota, ją apgynėme savo krauju", - sakė Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

    Prezidentės iniciatyva priimtos Baudžiamojo kodekso pataisos paskatino esminį postūmį Medininkų byloje - netaikyti senaties ir sudarė galimybę atlikti tyrimą „už akių".

    Šiandieninis tragedijos paminėjimas - tai kovos už laisvę ir teisingumą tąsa. Tikiu, kad teisingumas išsipildys. To reikia Lietuvos žmonėms ir visai pažangiai žmonijai, mylinčiai laisvę. Tegu šios tragedijos prisiminimas ir tikėjimas teisingumu kaip ir anuomet sutelkia mus vienybei", - kalbėjo šalies vadovė, atiduodama pagarbą beginklėms Medininkų tragedijos aukoms.

    Pasak Prezidentės, Medininkų ir Sausio 13 - osios tragedija, yra skaudi žaizda ne tik mums, bet ir visai laisvai Europai. Tą parodė ir nesenų įvykių atgarsiai Austrijoje, kai įtariamasis šiais nusikaltimais išvengė perdavimo Lietuvos teisėsaugai.

    Šalies vadovės teigimu, nors susidurta su apmaudžia kliūtimi, svarbiausia, kad per pastaruosius metus padaryta daug - vienoje byloje nuosprendis, nors ir negalutinis, jau priimtas, kitų atžvilgiu žengti svarbūs žingsniai bylų perdavimo teismui ir galutinių sprendimų link.

    Po minėjimo Medininkų tragedijos vietoje Prezidentė pagerbs žudynių aukas Antakalnio kapinėse.

     

    www.delfi.lt 2011 – 07 – 31

     

     

    V.Landsbergis. Rusija prarado demokratijos perspektyvą

     

    Rusija turėjo galimybę pasukti demokratijos keliu, bet ją prarado, sako pirmasis faktinis Lietuvos vadovas atkūrus nepriklausomybę, europarlamentaras Vytautas Landsbergis.

    "Pasaulis galėjo tapti kitoks, ir pati Rusija būtų kur kas laimingesnė, o kad taip neįvyko, kad Rusija prarado demokratijos perspektyvą ir liko pasaulio problema - didžiausia visų nelaimė", - penktadienį Lietuvos ir Rusijos tarpvalstybinės sutarties pasirašymo 20-mečiui skirtoje diskusijoje sakė V.Landsbergis.

    "Ne mano užduotis analizuoti priežastis, kodėl taip atsitiko, kodėl ten į oficialią politiką grįžo nedraugiškas revanšizmas kaimynų atžvilgiu, tačiau šviesi perspektyva ir geresnio pasaulio galimybė buvo. Tai įrodo įstabios brandos dokumentas, kurio dvidešimtmetį pažymime. Pernelyg daug buvo ir nenorėjusiųjų naujosios Rusijos, verkusiųjų dėl "deržavos", bet išsaugokime atsiminimą viso didelio įvykio, net su jo kol kas neįgyvendintomis galimybėmis", - kalbėjo buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas.

    Jis pabrėžė, kad taikus Lietuvos kelias į laisvę nusilpus agresyviai sovietų imperijai buvo unikalus reiškinys Europos tautų istorijoje.

    "O kad šis kelias buvo nueitas sėkmingai ir per tokį trumpą laiką, trejus metus, lėmė ne mažiau unikalūs poslinkiai Rusijos žmonių sąmonėje, ypatingu būdu susiklostančios aplinkybės ir galimybės jų šalies ateičiai. Nepaisant Vakarų demokratijų skelbiamų laisvės principų, taikstymasis su blogiu tebebuvo galinga inercijos jėga, ją galėjo įveikti tik moralinė revoliucija", - sakė V.Landsbergis.

    Jo žodžiais, Lietuvai su dainuojančios revoliucijos vėliava teko žengti "prieš mirtiną inerciją, tarptautinį sąstingį, kuris, kad ir vykstant pokyčiams satelitinėse komunistinėse valstybėse, galėjo sustoti ties Sovietų Sąjungos europine siena, tačiau Lietuva neleido, kad taip atsitiktų".

    Seime minint 1991 metų liepos 29 dieną Lietuvos Aukščiausios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio ir Rusijos prezidento Boriso Jelcino pasirašytą tarpvalstybinę sutartį surengta diskusija "Lietuvos ir Rusijos tarpvalstybinių santykių sutarties reikšmė 1991 metais ir šiandien".

    Prieš 20 metų pasirašyta sutartimi patvirtinta, kad ją pasirašančios šalys "pripažįsta viena kitą pilnateisiais tarptautinės teisės subjektais ir suvereniomis valstybėmis pagal jų valstybinį statusą, įtvirtintą pamatiniuose aktuose, priimtuose Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos 1990 metų birželio 12 dieną ir Lietuvos Respublikos 1990 metų kovo 11 dieną".

    "Kiekviena Aukštoji Susitariančioji Šalis pripažįsta kitos Aukštosios Susitariančiosios Šalies neatimamą teisę į valstybinę nepriklausomybę, visišką kitos Aukštosios Susitariančiosios Šalies įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios pilnumą jos teritorijoje", - rašoma sutartyje.

     

    Www.bernardinai.lt 2011 – 07 – 29

     

     

    E. Vareikis. Lietuva tarp galimybės patylėti ir pareigos netylėti

     

    Golovatovo skandalas, Medininkų tragedijos prisiminimai, Lietuvos ir Rusijos sutarties dvidešimtmetis, būsimoji dujų kaina. Toks šios vasaros politikos kontekstas. Svarbiausias ginčas, užviręs pastarosiomis dienomis vyksta tarp ginančių Lietuvos teisę garsiai kalbėti apie praeities nusikaltimus, apie kaltuosius ir abejinguosius bei siūlančių ir šį kartą nepraleisti progos patylėti, nes garsiai (tegu ir teisingai) kalbančius ne visi mėgsta. O ir dujos, garsiai (tegu ir teisingai) kalbant, mat turi tendenciją brangti.

    Visose minėtose srityse verda senamadiška diskusija apie tai, kas kaltas ir kas būtų, jeigu būtų. Kaip ten ta diskusija bepakryps, nepamirškime, kad postmoderno laikotarpiu, kuri išgyvename, svarbu ne kaip ten tikslai yra, kaip ten buvo, bet koks signalas išeina į viešąją erdvę, t.y. kokia viešoji nuomonė apie reiškinį susiformuoja. Nesunku pastebėti, kad viešoji publika Golovatovo bylą supranta vienareikšmiškai: įtariamasis turėjo kažkokią su klaida išduotą vizą, ramiai keliavo po Europą, austrai jį sulaikę, tačiau rusams pareikalavus, paleido. Detalės ne taip svarbios, ir kiekvienas jas komentuoja savaip. Tiksliau sakant komentuodamas rodo savo tikrąjį veidą, kieno pusėje yra – formaliosios teisės, sausio 13-sios aukų, Rusijos dujų, Europos solidarumo ar dar kokioje.

    Lietuvos pergalė

    Nors tebevyksta diskusija, kas kaltas, kas ką padarė teisingai, galiu drąsiai sakyti, kad Golovatovo byla krypta į triuškinančią Lietuvos pergalę.

    Prieš kelias savaites Rusijos pilietis Golovatovas buvo viso labo paieškomas sausio 13-sios įvykių įtariamasis, dabar gi tapo visos Europos politikos moralės lakmuso popierėliu.

    Europoje apie 1991 metus žino ne taip jau prastai, tačiau įvykių detalės gerokai primirštos ir Golovatovo suėmimas – be abejo teisėtas - tikriausiai būtų likęs tokiu foniniu teisiniu įvykiu eurokrizes krečiamai Europai. Būtu likęs gal tik Lietuvos vidaus reikalu. Šiandien gi Golovatovas žinomas visoje Europoje. Žinomas ne kaip per klaidą sulaikytas, o kaip gėdingai paleistas.

    Visuomenės nuomonė apie jį Europoje niekados nebus gera. Formaliai nekaltas, nes nenuteistas, bet jei slapstosi - tai kaltas, o jeigu jį slapsto aukštoji Rusijos valdžia, tai galima įtarti, kad labai nenori viešo teismo. Juk prakalbęs kokiame nors Hagos tribunole ar bent jau Vilniuje labai daug ką pasakytų. Bet kuriuo atveju, jei jis Rusijai toks savas, tai tokia ir Rusija. Jei Rusija labai nenori, kad Golovatovas kalbėtų, tai aišku, kokias gi vertybes ji gina. Tokia Rusija, kuri šiandien aiškina, kad prieš dvi dešimtis metų Jelcino Rusija, sudariusi su tarpvalstybinę sutartį, buvo ne visią tikra ir ne visai teisėta. Suprask, kad tikra būtų iš viso neleidusi Lietuvos nepriklausomybei atsirasti.

    Šuniui ant uodegos eina politika sakančių, kad Rusija šiandien visai be buvusi SSSR, o kažkokia nauja perspektyvi politinė vertybė. Tokią “vertybė” uoliai gina raginantys lietuviams patylėti ir Rusijos neerzinti. Ragina jau daugiau kaip dvidešimt metų, nors amžinai pralaimi – santykius su Rusija lemia ne baikštus tylėjimas, o ryžtinga pozicija, kokios šiame kontekste Lietuva nepabūgo pasakyti. Santykius su Rusija lemia Europos solidarumas, o ne atskirai paimtos šalies baikštumas.

    Paties Golovatovo likimas, regis, bus labai liūdnas, nežinia ar geresnis už pasėdėjimą matyt elitiniame Lietuvos kalėjime (kitaip Europa neleis). Dabar jis tampa niekingu įkaitu, kurį Rusija gali pasilaikyti sau, gali atiduoti, kaip konjunktūra lieps. Ne tai seniai teroristus “atidavė” Libija, nusikaltėliams nepavyko pasislėpti Balkanuose. Istorija rodo, kad visų tokių “besislapstančių” likimas panašus. Matyt, taip jiems ir reikia. Sužinosime, tik, kiek, kalambūriškai kalbant, Golovatovo galva verta.

    Lietuvos pergalė yra ir ta, kad Golovatovo byla konsolidavo visuomenės nuomonę. Mus junga ne tik alus ir krepšinis, turime ir nebailią politiką. Jei būtume “išmintingai” tylėję, gal tas Golovatovas ir iš viso būtų pamirštas… Ir kaip gerai, kad Lietuva patylėjimo politikos demagogijos, sausio 13-sios ir Medininkų tragedijos tikrai nepamiršo. Tai ir auka nebuvo beprasmė.

    Minkštosios galios negalia

    Europa parodė savą politinę aklavietę. Jos politika jau ne pirmi metai remiasi “minkštosios galios”: mitu. Tai įsitikinimas, kad visus klausimus galima spręsti “minkštai” – pasikalbant, pajuokaujant susitariant, panaudojant kokius nors prekybos svertus, juk teoriškai niekas nenori karo ir nesantaikos. Tad ir su diktatoriais kalbėsime švelniai, prekiausime su despotais, kad tik dujų ir kitų žaliavų kaina nekenktų vartojimui.

    Minkštosios galios doktrina pasirodė neteisinga. Tiksliau sakant, ji visai ne galia. Rusija, būdama keliskart mažesnė už Europos Sąjungą, jos minkštąją galią lengvai suskaldo į minkštus ką tik išsiritusius viščiukus. Šiuo kartu buvo “paspausta” nedidelė Austrija, kitą kartą bus spustelta kokia nors kita – Airija, Belgija, Čekija… Parašiau tiesiog abėcėlės tvarka, kad ko neįžeisčiau ir nepagirčiau. Paprasta. Žinoma, kad galima išsiteisinti, manipuliuojant orderių datomis, valdininkų kvailumu, kalbų nemokėjimu ir žmogaus teisėmis. Net sokratiškomis patyčiomis, kad kažkas ne iki galo aišku. Sokratas, neva, kažkada buvo leidęs sau pašmaikštauti, kad smeigiantis peilį į nugarą galvažudys yra ne galvažudys, kol neįrodyta, kad tai ne chirurgas.

    Lietuvis netylėdami elgėsi ne kaip minkštoji galia elgiasi su išgalvota Rusija, o kaip kruvinai nukentėjusi šalis, kuriai iš panosės paleido įtariamąjį. Ar gerai, kad taip smarkiai barėme Austriją, juk ji čia kalta tiek, kiek yra viso Europos minkštimo dalis. Niekas neabejoja, kad kitoje šalyje Rusijos spaudimui irgi nebūtų iš esmės pasipriešinta. Suprantu, kad Austrijai skaudu dėl to, kad atsirado sąmokslo teoretikų, garsiai teigiančių, kad austrai pasirašė Lietuvos išdavystę dar 1955 metais, kai Sovietai leido jiems gyvent neokupuotoje valstybėje. Skaudu jiems, kad yra kaltinami nedėkingumu už tai, kad Lietuvos Didysis kunigaikštis Jonas III Sobieskis išvadavo Vieną nuo musulmonų apgulties. Skaudu, kad kai kam jie jau amžini fašistai ir Rusijos vergai. Ką gi, kalbėti galima, juk Austrija santykinai toli ir biznio su ja nedaug. Manau, kad panašių sąmokslo prieš Lietuvą teorijų galima būtų sukurti apie bet kurią Europos šalį, tad ne visai estetiška jomis mėgautis, tačiau kaltajai šaliai visą ta verbalinį foną reikia atlaikyti, jei jau nori vadintis tikra Europos valstybe. Niekur nedingsi, pasirodo Golovatovo dengimo kaina kur kas didesnė, nei kokiems “minkštosios galios” valdininkams atrodė. Mokestis už bailumą ir abejingumą.

    Taigi, teisūs ne tie, kurie siūlo nepraleisti progos patylėti ir tikėtis, kad gal kažkaip su Rusija padarysime kokį sandėrį , gal prižadės Golovatovą kada nors išduoti, jei Lietuva prižadės per garsiai nesiskųsti, papigins dujas, o visokios ten švelniosios galios mus liūliuos. Čia jau geriau pasakyti per daug, nei gėdinga tylėti. Teisūs te, kurie kalbėjo garsiai aiškia ir net per garsiai. Kad tai būtų paskutinis kartas, suvokt, kad visi esame ir turime būti solidarūs. Austrija kalta dėl to, kad ji taip padarė, Europa kalta, kad toks gyvenimas, kad Rusija ta pati golovatoviška, o mes patys sau apie ją meluojam.

    Sausio 13 aukos dar kartą išgelbėjo Lietuvos garbę, tada parodė, kad laisve neprekiaujama, dabar kad garbė yra garbė ir jokia minkštoji galia jos neatstos. Net jei tai yra diplomatinių santykių kaina. Austrija niekur nedings, bet manieras reikia keisti visai Europos politikai, kurios įkaite šį sykį tapo miela Mocarto šalis.

    Post Scriptum arba truputis negarbės

    Pažvelkime į veidrodį.

    Kaip elgtųsi Lietuva, jeigu jai reikėtų sulaikyti kokį nors lietuviams mažai žinomus golovatovus. Patirtis, deja, ne tokia jau garbinga. Nežinia, kiek žmonių pražudė Al qaedos golovatovai, tačiau tikrai daugiau nei žuvo sausio 13-ją. Vien Niujorkas ko vertas… Sutikime, kad ir juos reikia persekioti ir sulaikyti, nepaisant kokių nors gąsdinimų ar spaudimų.

    Tačiau mūsų valstybė dar taip neseniai garsiai porino, kad jai būtų didelė gėda, jei Lietuvoje būtų atsiradęs koks sulaikymo centras ir ten butų bent vienas įtariamasis islamistas. Tai ne mūsų reikalas. Buvo kalbama, kad gali kilti įtarimų, jog bus pažeisto sulaikytojo žmogaus teisės, kad iš pykčio koks kitas islamistas paleis akmeniu į mūsų lietuvišką langą. Lietuva nepaleido nei vieno sulaikytojo. Pasakė, kad net nenori bandyti ko nors sulaikyti, neleis, kad atsirastų koks islamistų sulaikymo centras, nekalbant jau apie kokio nors įkalintojo palaikymą, kol amerikiečiai reorganizuos kalėjimą Guantaname. Tai irgi solidarumo dalis, deja garbės mums neatnešusi. O jei teisinsimės, kad čia ne tas atvejis, kad nebuvo orderio ar ko nežinojome, būsime labai panašūs į tuos austrus, kuriuos taip smagiai vanojame.

    Ir kaip čia pabaigai neprisiminus lenkų-amerikiečių istoriko Piotro Wandycziaus veikalo “Laisvės kaina”, iš kurio seka, jog laisvės kainą pradėjus pakeitinėti dujų kaina, greit neturėsime nei vieno nei kito. Atsiras visokios minkštosios galios ir tylintys seimai. Laimingesnis tas šunelis, kuris laksto be pavadėlio (tegu ir alkanas), nei tas, kuris neloja ir kurio laisvė matuojama pavadėlio ilgiu.

     

    www.delfi.lt Penktadienis, 2011-07-29

     

     

    K.Girnius. „Drąsa“ užsienio politikoje



    Beveik penkerius metus Lietuvos užsienio politika pasižymėjo savo kovinga retorika. Buvo metami iššūkiai ne tik Rusijai, bet ir savo sąjungininkams. Prezidento Adamkaus prezidentavimo metais daugiausia kliuvo Vakarų Europos valstybėmis, kurios buvo kritikuojamos už tariamą principų ir vertybių nepaisymą, o prezidentė Dalia Grybauskaitė kritikavo ne tiek konkrečius JAV veiksmus, kiek menamus ketinimus neginti Lietuvos interesų.

    Lietuvos pastangos apsigaubti teisuolio skraiste ir pasiskelbti Europos sąžine nesulaukė pritarimo. Daugelis kitų šalių buvo labiau linkusios pastebėti Lietuvos nenuoseklumus. Prieš kelias dienas Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis suabejojo, ar Lietuva iš tiesų baiminasi Maskvos, jeigu gynybai skiriama perpus mažiau negu reikalauja NATO standartai. Pasak Sikorskio, Lenkija supranta, kad ji yra NATO pasienio šalis, todėl gynybai skiria 1,95 proc. BVP, nors Lietuva tenkinasi 0,88 proc.

    Priešinimasis dujotiekiui „Nordstream“ yra kitas nenuoseklumo pavyzdys. Lietuva retoriškai klausė, ar Europa rinksis vertybes ar vamzdynus, bet Vilnius iš esmės nesipriešino vamzdynams, nes norėjo, kad nafta būtų tiekiama į Mažeikius per „Družbą“ , o „Nordstream“ būtų tiesiamas per Lietuvos teritoriją. Blogi buvo tik tie vamzdynai, kurie apėjo Lietuvos teritoriją. Tai neliko nepastebėta. Vokietijos aplinkos apsaugos ministras Jürgenas Trittinas laiške tuometiniam deputatui Audroniui Ažubaliui paklausė, kodėl Vokietijos gyventojai turėtų brangiau mokėti už dujas, kad Lietuva galėtų uždirbti pinigo dėl jų transportavimo per Lietuvą.

    Kilus Michailo Golovatavo incidentui, savaitraščio „Economist“ žurnalistas ir Lietuvos draugas Edwardas Lucasas klausė, „ar Lietuva dėl atsiskyrėliškos užsienio politikos nesumažino savo galimybių sėkmingai sukelti triukšmo Europos institucijose dėl šios problemos?“. Į savo paties klausimą žurnalistas neatsakė, nors vien klausimo iškėlimas suponuoja teigiamą atsakymą.

    Kartais kieti ir kovingi pasisakymai yra reikalingi. Bet ne kasdien. Neabejoju, kad Austrijos valdžia pastebėjo ir teigiamai įvertino prezidentės bei apskritai Lietuvos nuosaikų toną ir nutarimą neeskaluoti konflikto. Ir dėlto geriau galvos apie Lietuvą.

    M.Golovatovo atveju tiesa yra Lietuvos pusėje. Nepaisant nemažų arešto orderio trūkumų ir prokuratūros broko, Austrijos elgesys buvo nedraugiškas ir nesolidus. Teisės žinovai pažymėjo, kad paprastai duodama iki 48 valandų papildomiems dokumentams pateikti, o ne reikalaujama viską sutvarkyti per keturias valandas. Aktyvus Austrijos ižsienio reikalų ministerijos dalyvavimas diskusijose dėl Golovatovo likimo duoda tvirtą pagrindą manyti, kad teisėsaugos organams buvo daromas rimtas politinis spaudimas.

    Lietuva turi kuo skųstis. Austrija elgėsi nesolidariai, ko gero, pažeisdama savo skelbiamas vertybes. Išskyrus keletą kovingų pasisakymų incidento pradžioje, Lietuva reagavo santūriai. Toną nustatė prezidentė Dalia Grybauskaitė savo interviu su Austrijos žiniasklaida praeitą savaitę. Antradienį ji kalbėjo itin nuosaikiai, pabrėždama, kad „ne apie atsiprašymus eina kalba. Europa turi suprasti, kas vyksta, kas įvyko ir imtis visų priemonių, kad įtariamieji, padarę nusikaltimus, ypač žmoniškumui, ar jų atžvilgiu esant Europos arešto orderiui, negalėtų laisvai judėti Europoje“. Ne tik Austrija, bet ir daugelis Europos valstybių yra aplaidžiai tolerantiškos tokiems asmenims. „Todėl Lietuva sieks, kad tai būtų įvertinta europiniu lygiu, ir būtų imtasi priemonių, kad taip laisvai tokie žmonės negalėtų judėti.“

    Austrijos elgesys sukėlė pasipiktinimo bangą Lietuvoje. D. Grybauskaitė ir kiti politikai nepasidavė populizmui, nesistengė surinktų rinkėjų balų, vaizduodamiesi nepakeičiamais ir bebaimiais Lietuvos interesų gynėjais. Santūrumas pagirtinas dar ir dėl to, kad vis labiau įsisąmoninama, jog Austrija pasielgė negražiai.

    Net Europos teisingumo komisarė Viviane Reding, kuri iš pradžių pasakė, jog ES teisės požiūriu Austrija turėjusi teisę paleisti Golovatovą, antradienį aiškino esanti labai nusivylusi Austrijos elgesiu. Lietuva turbūt niekada neturėjo geresnės progos pliekti neva Rusijai pataikaujančias ir vertybes neigiančias Europos šalis.

    Ne visi bus patenkinti Lietuvos politikos santūrumu. Kai kurie apžvalgininkai aiškina, kad „drąsesnių“ vertinimų, „tvirtų“ pasisakymų ir „patriotinės retorikos“ oponentai yra bailiai ir pseudopatriotai. Atseit, reikia tvoti iš peties.

    Kiekvienas turi teisę į savo nuomonę, bet neturėtume savęs apgaudinėti. Nereikia jokios drąsos griežtai kritikuoti Rusiją, juolab Austriją ar ES senbuves, nes savo retorika politikai mažai kuo rizikuoja, tikrai nei savo gyvybe, nei areštu, nei darbo ar pragyvenimo šaltiniu. Tai dar labiau galioja žurnalistams ir apžvalgininkams, kurie savo „drąsa“ veikiau laimi skaitytojų pritarimą. Tikiu, jog praėjo arba greit praeis laikai, kai didžiausi rėksniai laikomi tauriausiais patriotais.

    Užsienio politikoje negalima atsisakyti principų ir vertybių, bet ne taip dažnai jiems metami iššūkiai. Kasdieninėje veikloje politikai ieško veiksmingiausių priemonių tikslui įgyvendinti, o kadangi kalbėjimas sudaro didelę diplomatijos dalį, ieškoma tinkamiausių žodžių. Nelengva juos rasti. Neabejoju, kad daugelis lenkų laiko Sikorskį drąsiu politiku, kuris Lietuvai tiesiai šviesiai pasakė liautis skriaudus lenkus. Bet lietuviai kitaip reaguoja į jo „drąsius“ žodžius. Sikorskio kovinga retorika nepagerino nei Lietuvos lenkų padėties, nei jo paties įvaizdžio, taigi ir efektyvumo ES diplomatų sluoksniuose.

    Visiems priimtinų formulavimų nėra. E. Lucasas mano, kad A. Ažubalis puikiai elgėsi, sutapatindamas Golovatovą su Serbijos generolu Radko Mladičiumi. Veikiausiai dėl to, kad tuo lyginimu visiems nurodoma Golovatovo reikšmė Lietuvai. Bet tarptautinį pripažinimą turintis austrų žmogaus teisių profesorius Manfredas Nowakas, kuris kritikavo Golovatovo paleidimą, mano, kad Lietuva sutirštino spalvas sutapatindama Golotovą su žmogumi, kuris kaltinamas užsakęs nužudyti 8 000 vyrų ir berniukų Srebrenicoje. Šiuo atveju pritarčiau E. Lucasui.

    Sunku rasti aukso vidurį. Kartais kieti ir kovingi pasisakymai yra reikalingi. Bet ne kasdien.

    Neabejoju, kad Austrijos valdžia pastebėjo ir teigiamai įvertino prezidentės bei apskritai Lietuvos nuosaikų toną ir nutarimą neeskaluoti konflikto. Ir dėl to geriau galvos apie Lietuvą.

     

    www.delfi.lt 2011 – 07 - 28

  • Pasaulis kyla į kovą su avarijomis

    Darbo birža: registruotas nedarbas Lietuvoje mažėja

     

    Nedarbas šalyje toliau nuosekliai mažėja, konstatuoja Lietuvos darbo birža, įvertinusi padėtį darbo rinkoje paskutinę liepos savaitę.

    Praėjusią savaitę - liepos 22-28 d. - į teritorines darbo biržas kreipėsi ir registravosi 5.200 darbo ieškančių žmonių - 12% mažiau nei ankstesnę savaitę.

    Lietuvos darbo birža (LDB) skelbia, jog liepos 28 d. jos duomenų bazėje iš viso buvo 226.400 įregistruotų bedarbių, arba 10,95% šalies darbingo amžiaus gyventojų. Ankstesnės savaitės pabaigoje, liepos 21 d. nedarbo lygis sudarė 11,07%.

    "Pernai vasaros pradžioje mažėjantį nedarbą gerokai paaugino besiregistruojančio jaunimo antplūdis, tačiau šiemet jaunimo ir absolventų registracija teritorinėse darbo biržose jau neturi tokios įtakos – nedarbas ir toliau nuosekliai mažėja, o tai yra akivaizdi aktyvėjančios darbo rinkos tendencija", - pastebi Mindaugas Petras Balašaitis, LDB direktorius.

    Anot LDB, liepos pabaigoje, palyginti su jos pradžia, naujai besiregistruojančio jaunimo iki 25 metų sumažėjo penktadaliu.

    Praėjusios savaitės duomenys rodo, kad per savaitę darbdaviai registravo 3.600 laisvų darbo vietų – 13,6% daugiau nei ankstesnę savaitę ir 32% daugiau nei 2010 m. liepos pabaigoje.

    Į aktyvios darbo rinkos politikos priemones praėjusią savaitę nusiųsta 2.100 žmonių. Daugiausia bedarbių (47%) pradėjo veiklą įsigiję verslo liudijimus.

     

    VZ.LT 2011.07.29

     

    Lietuvos oligarchų dešimtukas

     

    Šiandien, kai Latvija renkasi tarp prorusiškų ir oligarchinių partijų ir bando apsaugoti savo valstybingumą nuo pačios didžiausios „prichvatizacijos“, Lietuvoje tvyro visiška ramybė. Net prezidentės Dalios Grybauskaitės metiniame pranešime apie oligarchijos keliamą pavojų užsiminta nebuvo. Tarsi po dvejų D. Grybauskaitės prezidentavimo metų oligarchija, kaip reiškinys, būtų ėmusi ir išnykusi. Susitvarkė Dalia Grybauskaitė ir Andrius Kubilius su „Leo LT“, ir viskas – oligarchijai amen.

    Deja, toks požiūris labai klaidingas. Oligarchija jau yra Lietuvos gyvenimo dalis, todėl, saugant demokratinės valstybės pamatus, būtina stebėti su ja susijusius politikos, teisėtvarkos ir žiniasklaidos procesus, nes priešingu atveju po artėjančių Seimo rinkimų Lietuvą valdys prooligarchinė vyriausybė. Gelbės tik tai, kad Lietuvoje, kitaip nei Latvijoje, įtakingų verslininkų, kuriuos galima pavadinti oligarchais, yra kelis kartus daugiau, todėl konkurencija tarp jų apsunkina galimybes sėkmingai ir tyliai pasidalyti įtaką bei pinigus.

    Tačiau, pavykus suderinti trijų ar keturių lietuviškų oligarchų interesus, gali atsirasti jėga, kuri nulems esminius sprendimus. Tokiais vienijančiais tikslais gali tapti noras pasidalyti 2014–2020 m. Europos Sąjungos (ES) skiriamus milijardus arba atidirbti „motulei“ Rusijai, sabotuojant naujos lietuviškos atominės elektrinės ar suskystintųjų dujų terminalo statybas.

    Viktoras Uspaskichas

    Mūsų redakcijos nuomone, bene kokybiškiausia oligarchus vienijančia grandimi gali tapti žinomiausias Lietuvos „darbininkas“ Viktoras Uspaskichas, kurio vadovaujama partija artėjančiuose rinkimuose, be jokios abejonės, bus viena lyderių. Būtent dėl šios priežasties šis nuostabus žmogus – europarlamentaras, sportininkas, dainininkas ir puikus stepo šokėjas – mūsų dešimtuke yra pirmoje vietoje. Išaugus jo įtakai, naujos atominės elektrinės statybas galėtume užmiršti, o panaudojant ES lėšas pinigų užtektų ne tik Lemonui ir Danieliui, bet ir Ramūnui Karbauskiui.

    Ramūnas Karbauskis

    Taigi antroje vietoje – tylusis Naisių oligarchas Ramūnas Karbauskis, kurio sunkų žemdirbio gyvenimą praskaidrina vadovavimas Valstiečių partijai, televizijos projektai ir intelektualūs pokalbiai su žurnalistais. Viename tokių pokalbių su „Verslo žinių“ žurnalistu UAB „Agrokoncernas“ savininkas R. Karbauskis iš karto po naujienos, kad Pietų Korėjos bendrovė KEPCO atsiėmė įpareigojantį pasiūlymą dalyvauti Visagino atominės elektrinės statybose, atviravo: „Džiaugiuosi, kad nebus atominės elektrinės, nes būtų išplauta per daug Lietuvos žmonių pinigų.“

    Pašnekovas taip pat informavo apie savo viziją: po 10¬–15 metų technologijos atpigs, visi augins biomasę ir iš jo gamins elektrą. Su tokia gražia vizija R. Karbauskis visiškai atitinka jau pradėtos braižyti naujosios daugumos kriterijus – kaip nors šlykščiai pakalbėti prieš lietuvišką atominę elektrinę ir projektuoti savo asmeninio „žvakių fabrikėlio“ viziją.

    Manantiesiems, kad R. Karbauskis kalba nuoširdžiai ir tiesiog mėgsta žaliąją energetiką, vertėtų pasidomėti, kodėl šis įtakingas politikas, kurio valdomų įmonių metinė apyvarta viršija milijardą litų, visiškai nesijaudina dėl fakto, kad Lietuvoje šildymui daugiausia naudojamos rusiškos dujos, o ne R. Karbauskio koncerno šiaudai ar kitokia biomasė. O juk vienu metu iš biomasės gaminti elektrą ir šilumą daug efektyviau ir pelningiau.

    Kodėl galimybė sustabdžius Visagino atominės elektrinės statybą po 15 metų iš biomasės gaminti elektrą R. Karbauskiui rūpi, o galimybė jau šiandien, sumažinus „Gazprom“ apetitą, iš biomasės gaminti ir šilumą, ir elektrą – ne? Jei neturite logiško atsakymo, tai reiškia, kad šis puikus verslininkas grupinei oligarchijai tiks.

    © A.Didžgalvio nuotr.

    Trečioje Lietuvos oligarchų dešimtuko vietoje – Kauno inteligentijos atstovas Ramūnas Garbaravičius, sugebantis suderinti įtaką Konservatorių partijai ir patriotines nuostatas su savo šeimos narių veikla energetikoje bei žiniasklaidoje. Šiandien, kai Konservatorių partijos lyderiai vis dar stengiasi laimėti kovą dėl energetinio nepriklausomumo, R. Garbaravičiaus įtaka yra susilpnėjusi, tačiau jei po kitų Seimo rinkimų nepriklausomos energetikos vizija bus neutralizuota, partijai reikės išgyventi ir tada R. Garbaravičius, suteikdamas finansinę bei informacinę paramą, gali gerokai sustiprinti savo pozicijas partijoje ir daryti įtaką tam tikrų nuostatų kaitai.

    Tai, kad Garbaravičių šeimos įtaka neabejotinai augs, rodo faktas, jog pagrindinio jų šeimos pajamų šaltinio – prekybos rusiška elektra – pelningumas išaugo du kartus (2009 m. UAB „INTER RAO Lietuva“ grynasis pelnas siekė 14 mln. litų, 2010 m. – 60,7 mln. litų). Taigi apibendrinant galima teigti, kad ši „dešiniųjų“ šeimyna taip pat atitinka naujos koalicijos apibrėžtį – už draugystę su Rytų kaimynais ir už šeimos verslą.

    Bronislovas Lubys

    Bronislovas Lubys partijos neturi, jis vadovauja įtakingai Lietuvos pramonininkų konfederacijai, turi dienraštį, televiziją, daug radijo stočių ir taip pat domisi energetika. Toks domėjimasis susijęs ne tik su natūraliu poreikiu užsitikrinti gamtinių dujų tiekimą į „Achemą“ kuo mažesne kaina, tačiau ir su panašiu į R. Karbauskio domėjimusi ateities technologijomis. Būtent remdamasis naujausiais technologiniais laimėjimais, B. Lubys stengėsi pakreipti naujos atominės elektrinės statybas „išmintingesne“ kryptimi.

    Siekdamas šio tikslo, Druskininkuose suorganizavo konferenciją „Mažųjų branduolinių reaktorių ir atsinaujinančios energetikos perspektyvos Baltijos šalyse“, kurioje skambėjo giriamieji žodžiai mažiesiems branduoliniams reaktoriams, o ore tvyrojo klausimas – kam statyti didelius, kai galima statyti daug mažiukų. Taip elegantiškai išreikšdamas savo rūpinimąsi galbūt klaidingai pasirinktu keliu, Pramonininkų konfederacijos prezidentas pademonstravo savo potencialą dalyvauti formuojant naują technologiškai modernesnę valdančiąją daugumą.

    Darius Mockus

    MG Baltic“ prezidentui Dariui Mockui niekur dalyvauti nereikia, nes visi politinio ir ekonominio spektaklio dalyviai susirenka jo koncerno valdomos įtakingiausios televizijos LNK eteryje. Todėl jei po ateinančių Seimo rinkimų valdžią formuos oligarchai, tikėtina, kad D. Mockaus tarp jų nebus, tačiau į jo nuomonę bus atsižvelgiama. Stebint šio įtakingo verslo magnato veiklą, susidaro įspūdis, kad jis ramiai stebi, kas laimės ir ateis išklausyti jo nuomonės.

    Bent kol kas tokia strategija pasiteisindavo, nes tradiciškai partijų, formuojančių daugumą, yra daugiau nei nuomonę formuojančių televizijų. Per visą šio verslininko veiklos istoriją jis vienintelį kartą užėmė aiškią viešą poziciją – nepritarė „Leo LT“ projektui, tačiau kokia jo pozicija dabartinio lietuviškos atominės elektrinės projekto atžvilgiu, žino tik „tamsi naktis“...

    Nerijus Numavičius neturi televizijos, partijos ir net konfederacijos, tačiau jam skiriame šeštą vietą, nes jis savo veikla pademonstravo, kad tokį resursų stygių galima kompensuoti kooperuojantis. N. Numavičius – puikus šiuolaikinės oligarchijos pavyzdys, derinantis vizijas, polėkį ir puikų gebėjimą sukauptą įtaką paversti pinigais. Prieš daug metų N. Numavičius su bendražygių komanda prarijo pirmą kąsnį, kuris prisimenamas kaip cukraus fabrikų privatizavimo ir perpardavimo istorija.

    Šios istorijos rezultatas – daug daugiau milijonų, nei už akcijas gavo valstybė. Po šios istorijos kelerius metus buvo tyliai virškinamas uždirbtas pelnas, o tada išdygo pirmasis „Akropolis“. Šio objekto šlovės šešėlyje vyko procesas, apie kurį visuomenė sužinojo tik post factum.

    Pasirodo, yra teisinė galimybė įdarbinti neįgaliuosius ne tam, kad būtum socialiai atsakingas, o tam, kad per įmonę, kurioje dirba tam tikras procentas neįgaliųjų, „pervarius“ apyvartą būtų galima tikėtis mokesčių lengvatų. Tarkim, susigrąžinti 70 ar daugiau milijonų litų sumokėtų mokesčių. Aišku, kilo skandalas ir tie pinigai atsidūrė labdaros fonde, kuris visa savo veikla turėjo demonstruoti N. Numavičiaus nekaltumą. Bet praėjo dar penkeri metai ir gimė „Leo LT“. Projektas, kuris derino Lietuvai svarbų tikslą pastatyti naują atominę elektrinę ir galimybę padvigubinti N. Numavičiaus kapitalą.

    Kadangi tikinčių, jog „Leo LT“ pastatys naują atominę elektrinę, buvo gerokai mažiau nei besijaudinančiųjų, kad šiam oligarchui gali pavykti užsidirbti dar porą milijardų litų, „Leo LT“ žlugo. Dabar „pitonas“ investuoja Lietuvoje, Lenkijoje, ilsisi ir laukia. N. Numavičiaus pavyzdys demonstruoja vieną esminį faktą – norint būti oligarchu, nebūtina valdyti žiniasklaidos ar įkurti nuosavos partijos. Kartais sėkmingai oligarchijai užtenka, kaip kokiam Robinui Hudui, suburti bendraminčių politikų ir žiniasklaidos atstovų būrelį, nupilti valstybiniuose miškuose besiilsinti liūtą ir pasidalyti grobį.

    Vladimiras Romanovas

    Bankininkas Vladimiras Romanovas daugeliui asocijuojasi su sporto „išdykėliu“, kuriam teikia malonumą griežtas žaidėjų, trenerių ir konkurentų auklėjimas. Tačiau situacija pasikeitė, kai šio verslininko valdomas bankas nusprendė finansuoti žiniasklaidos grupės, valdančios įtakingus regioninius dienraščius „Kauno diena“, „Klaipėda“ ir „Vilniaus diena“, įsigijimą. Kadangi krizė spaudai kirto stipriausiai, finansavimo dar prireiks, o tai reiškia, kad net ir nenusipirkęs šių leidinių V. Romanovas galės daryti įtaką jų veiklai. Tik artėjant rinkimams bus galima spręsti, ar ekscentriškas bankininkas išdykaus oligarchijos laukuose, ar vis dėlto sugebės išlikti politiškai neutralus.

    Aštuntoje dešimtuko vietoje – Andrius Janukonis, kuris su N. Numavičiumi galėtų pasigalynėti dėl skrandžio dydžio, tačiau, vertinant objektyviai, verta paminėti, kad neatsižvelgiant į prarytų kąsnių dydį, šio verslininko ir jo partnerių įgyvendinti bei inicijuoti projektai dažnai buvo naudingesni visuomenei. N. Numavičius po cukraus fabrikų privatizavimo istorijos pastatė tik komercinį, nors ir labai įspūdingą objektą – Vilniaus „Akropolį“, o panaudodamas milžinišką sklypą Vilniuje A. Janukonis su partneriais pastatė ne tik prekybos centrą, bet ir sporto areną bei vandens pramogų parką.

    Net šiandien, kai su A. Janukoniu siejama „Vilniaus energija“, daugelį vilniečių ji nervina dažnai sunkiai suprantamomis sąskaitomis už šildymą ir noru pratęsti Vilniaus šilumos ūkio nuomos terminą. Taip pat siūloma modernizuoti Vilniaus šilumos ūkį ir vietoj rusiškų dujų pradėti deginti pigesnį lietuvišką biokurą, nes tai atpigintų šildymą ir sukurtų kelis tūkstančius naujų darbo vietų. Nors toks perėjimas labai svarbus, susidaro įspūdis, kad šiuo metu A. Janukonis vis dar renkasi: ar pratęsti sutartį ir modernizuoti šilumos ūkį, ar tik pratęsti sutartį ir palikti „Gazprom“ su jo dujomis ramybėje.

    Antanas Bosas

    Devintą vietą skiriame Antanui Bosui, Visvaldui Matijošaičiui ir kitiems stambiems verslininkams, kurie, žengdami į politiką, skatina tolesnį Lietuvos oligarchizavimą. Viešai demonstruodami, kad politika – tai tarsi sėkmingo verslo pavyzdžių įgyvendinimo vieta, jie dar labiau sumažina ideologijų, principų ir nacionalinių interesų reikšmę.

    Paskutinėje dešimtuko vietoje – ne konkretus žmogus, o žiniasklaidos grupė, kurios atsiradimas ir augimas neatsiejamas nuo politinių paskalų. Jau 2007 m. portale delfi.lt buvo paskelbtas straipsnis „Už naujųjų balsas.lt akcininkų – Darbo partijos ausys“, tačiau pavadinime nebuvo klaustuko. Kadangi mūsų redakcijoje nėra nė vieno ausų specialisto, mums sunku pasakyti, kuo, pavyzdžiui, skiriasi Darbo partijos, liberaldemokratų ar konservatorių ausys, tačiau teigti, kad į verslo grupę, šiuo metu besivadinančią epasas.lt, investuota tikrai labai daug pinigų, galime.

    Visvaldas Matijošaitis

    Ar tokios investicijos susijusios su politiniais tikslais, ar tik su visiškai skaidriu tikslu gauti pelno, sužinosime jau artimiausiu metu. Beje, verta paminėti, kad būtent šiai leidinių grupei priklausantis savaitraštis „Ekonomika.lt“ informavo apie tai, kad buvęs ūkio ministras Dainius Kreivys valdo 170 mln. litų vertės kapitalą, ir davė startą šio ministro „suvalgymo“ kampanijai, prie kurios paskubomis prisijungė dar kelių oligarchų tiesiogiai ar per tarpininkus kontroliuojamos žiniasklaidos priemonės.

    Įdomu tai, kad nors realus D. Kreivio turtas yra daug mažesnis, niekam tai nebuvo įdomu. Taigi akivaizdu, kad informaciniai ginklai rinkimams jau paruošti, o koviniai manevrai kodiniu pavadinimu „nukirskime gudrutį“, tai yra D. Kreivį, pavyko. Todėl, žvelgiant į artėjančius Seimo rinkimus, jau dabar galima prognozuoti, kad, „Aurorai“ iššovus pirmąją salvę, D. Kreivio istorija pasikartos, tačiau šį sykį ji bus nukreipta prieš visą Vyriausybę. Tai neišvengiama, tačiau kodėl ir kas iššaus pirmąją salvę bei kurių oligarchų kontroliuojamos žiniasklaidos priemonės pakils į Gedimino pr. 11 šturmą, galima tik spėlioti.

    Vietoj išvados

    Stambusis Lietuvos kapitalas, ypač susijęs su Rusija, vis drąsiau investuoja į žiniasklaidą ir politiką. Šiandien būtent tokios žiniasklaidos priemonės turi didžiausią įtaką Lietuvos visuomenei. Jų skleidžiama neigiama informacija apie Europos Sąjungą, JAV ir Lietuvą sistemingai ruošia rinkėjus protesto balsavimui, dėl kurio Viktoras Uspaskichas ir su juo susijusios partijos po artėjančių Seimo rinkimų galės nulemti būsimos Vyriausybės formavimą. Todėl jei per ateinančius metus prezidentė nepastebės ir neperspės visuomenės apie valdžios dalyboms besirengiančius oligarchus, situacija bus panaši kaip Latvijoje, kurią, prezidento Valdžio Zaltero nuomone, jau valdo oligarchai.

     

    www.delfi.lt 2011 liepos mėn. 31 d.

     

     

    Pasaulis kyla į kovą su avarijomis

     

    Sekmadienio eismo įvykiuose žuvo du žmonės, sužaloti - šeši

    Jungtinių Tautų organizacija pradeda įgyvendinti tarptautinę 10 metų veiksmų programą, kuria siekiama padidinti eismo saugumą keliuose visame pasaulyje.

    Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) ekspertų teigimu, jei nebus imtasi jokių koordinuotų veiksmų, iki 2020 m. avarijų aukų skaičius gali pasiekti 1,9 milijono, o iki 2030 m. - 2,3 mln. žmonių kasmet. Minėtos programos tikslas - per dešimtmetį išgelbėti 5 mln. gyvybių ir nuo traumų apsaugoti 50 mln. žmonių.

    Tarp numatomų veiksmų - saugesnės kelių infrastruktūros kūrimas, bazinių saugumo sistemų įdiegimas visuose automobiliuose, greičio mažinimo skatinimas ir nepakantumo alkoholiui prie vairo ugdymas.

    Dar vienas svarbus aspektas - trečiojo pasaulio šalių įstatymų bazės keitimas. Ekspertų teigimu, tik 15 procentų valstybių gali pasigirti gerais įstatymais eismo saugumo srityje. Pavyzdžiui, tik 40 proc. šalių teisės aktais dviračių ir triračių motorinių transporto priemonių vairuotojai yra įpareigojami naudotis šalmais.

    Be to, tik 20 proc. neišsivysčiusių šalių vaikus vežti automobiliais liepia naudojant specialias kėdutes. Tarp išsivysčiusių šalių šis skaičius siekia 90 proc.

    PSO atstovai teigia, jog surasti lėšų programai vykdyti nebūtų sunku - esą jei būtų įvestas 2 dolerių mokestis už parduodamą naują automobilį, visame pasaulyje kasmet būtų galima surinkti papildomus 140 mln. dolerių.

    "Eismo saugumas - ta visuomenės sveikatos apsaugos sritis, kuri finansuojama blogiausiai., nepaisant to, kad prevencinės priemonės yra labai efektyvios. Mūsų skaičiavimu, kiekvienas investuotas doleris duoda 25 dolerius grąžos", - teigia ekspertai.

     

    www.ve.lt 2011-08-01

     

     

    Nemokamas vanduo toks pat geras, kaip ir pirktinis

     

    Veido” užsakytas laboratorinis tyrimas atskleidžia, kad Lietuvoje lygiai toks pat geras yra tiek pirktinis, tiek iš čiaupo bėgantis vanduo, o patys geriausi parametrai – natūraliame šaltinio vandenyje. Abejonių kelia tik šulinių vandens kokybė.

    Kam mokėti pinigus, jei kone nemokamai – vandentiekio vanduo irgi kainuoja, bet jis yra net 200 kartų pigesnis, nei parduotuvėje parduodamas į plastikinius butelius supilstytas geriamasis vanduo – tokios pat kokybės vandens galime įsipilti iš čiaupo. Tokias išvadas galima daryti iš laboratorinių populiariausių Lietuvoje geriamojo vandens rūšių tyrimų.

    Žinoma, mūsų žurnalistinis kritiškumas būtų kur kas labiau papenėtas, jei kokių nors neleistinų dalykų laboratorijos tyrėjai būtų aptikę pirktiniame vandenyje. Vis dėlto geriau pagalvojus, ar tai ir nėra pati didžiausia ir geriausia naujiena – vandentiekio vanduo Lietuvoje yra tikrai geros kokybės ir jį gerti bei vartoti maistui taip pat saugu ir sveika, kaip ir tą, kurį perkame parduotuvėse. Tiesa, taip yra ne visur: kai kurie, ypač miestelių vandentiekiai, nesugeba užtikrinti tolygios vandens kokybės – kaip yra jūsų gyvenamojoje vietoje, reikia teirautis savivaldybėje.

    Taip pat nereikia painioti paprasčiausio geriamojo ir mineralų turtingo natūralaus, iš gilių šaltinių trykštančio vandens – jo sudėtis turtinga naudingų mineralų, jis ypač tyras ir švarus, o išgavimo ir patiekimo procese neleidžiama naudoti jokių cheminių medžiagų. Tačiau blaivus protas kužda, kad iš Prancūzijos Alpių atkeliavęs plastikiniuose buteliuose ilgai stovintis vanduo vargu ar yra išlaikęs savo prigimtinį šviežumą ir visus gamtos turtus. Gal verčiau užsukti prie lietuviškos šaltinio versmės – žinoma, jei tik esi tikras dėl jos bakterinio švarumo.

    Veidas” patikrino ir arba paneigė, arba patvirtino kelis gajausius Lietuvos mitus apie geriamąjį vandenį.

    Pirmas mitas

    Lietuvoje negalima vartoti nevirinto ir nefiltruoto vandentiekio vandens

    Visoje Lietuvoje tiekiamas tik giliųjų vandeningųjų horizontų vanduo, išskyrus vos kelias vandenvietes, kuriose vartojamas infiltracinis vanduo (kai požeminio vandens atsargos papildomos paviršiniu vandeniu). Giluminiam vandeniui įtakos neturi aplinkos tarša, jis natūraliai turtingas mineralų ir druskų, o mikrobiologinę švarą užtikrina savivaldybių valdomos vandens tiekimo bendrovės. Vanduo iš čiaupo Lietuvoje daug kur yra neišvaizdus dėl didelio geležies, mangano kiekio – bet jų koncentracija geriamajame vandenyje jokios įtakos sveikatai neturi, tačiau šių dviejų elementų junginiai nuosėdų pavidalu susikaupia vamzdžiuose, ant buities įrangos. Problemų yra tik kai kuriuose Šiaurės Vakarų Lietuvos miesteliuose, kur dėl gamtinių sąlygų fluoridų koncentracija vandenyje viršija leistiną normą.

    Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos (VVSPT) Leidimų ir licencijavimo skyriaus vedėja Ilona Drulytė sako, kad daug didesnė Lietuvos problema yra ta, kad net maždaug ketvirtadalis visų Lietuvos gyventojų apskritai neturi galimybės naudotis viešai tiekiamu vandeniu ir naudoja savo gręžinių ar šulinių vandenį, kurio kokybę savarankiškai tiria tik retas kuris.

    Antras mitas

    Parduotuvėje pirktas fasuotas vanduo yra sveikesnis už tiekiamą vandentiekiu

    Pirmiausia reikia žinoti, kad parduodamas vanduo yra skirstomas į tris kategorijas: geriamąjį, stalo ir mineralinį vandenį (ši informacija yra pateikiama pakuotėje gerai įžiūrimomis raidėmis). Pirmasis yra tas pats centrinių vandentiekių vanduo, kuriam keliami ir tie patys švarumo bei sudėties reikalavimai. Antroji kategorija – tai vėl tas pats vanduo iš čiaupo, tik jau privalomai papildytas dalimi natūralaus mineralinio vandens, taigi jis turi kiek daugiau mineralų ir druskų. Trečiasis, natūralus mineralinis vanduo – diskusijų objektas. Sovietmečiu išaukštintas kone iki vaisto kategorijos, dabar pagal ES standartus jis priskiriamas prie maisto kategorijos, taigi ir vartoti jį reikia saikingai, įvertinus, kokių ištirpusių mineralinių medžiagų jame yra ir kokių šiuo metu stinga jūsų organizmui.

    Be jokios abejonės, fasuotą geriamąjį vandenį reikia rinktis tada, kai nesate tikri, kad jūsų vanduo atitinka saugos reikalavimus. Jei vanduo jums tiekiamas centralizuotai, šią informaciją privalo viešai skelbti vandens tiekėjai, o turint nuosavą vandens gręžinį ar šulinį, jo kokybę laboratorijoje reikia pasitikrini bent kartą per metus.

    Trečias mitas

    Lietuvos šulinių vanduo yra užterštas

    VVSPT duomenimis, šulinių vandenį Lietuvoje vartoja net milijonas gyventojų, daugumai jų tai yra vienintelis geriamojo vandens šaltinis. Tačiau gerti šį negiliai išgaunamą gruntinį vandenį labai dažnai yra nesaugu. 2005–2010 m. atlikti tyrimai rodo, kad net 40 proc. tirtų Lietuvos šulinių rasta padidėjusi mikrobiologinė tarša, maždaug trečdalyje šulinių rasta per daug nitratų (šie ypač pavojingi nėščiosioms ir naujagimiams), miestų ir gyvenviečių šulinių užterštumas nitratais siekia net 90 proc.

    Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos gydytoja Aldona Cilcienė patvirtina: iš viso jų tiriamo vandens daugiausiai teršalų randama būtent šulinių vandenyje. “Neištyrus nepatarčiau jo gerti niekam”, – perspėja daktarė.

    Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Maisto rizikos vertinimo skyriaus vedėja Indrė Karpovienė paaiškina, kad šuliniai užsiteršia dėl to, kad jie dažniausiai kasami ten, kur ir gyvenama, be to, kasama nepakankamai giliai – o ten prasiskverbia ir žemės ūkyje naudojamos trąšos, ir buitinės atliekos, ir net srutos iš tvartų. Šuliniai ypač užsiteršia pavasarį, pagausėjus polaidžio vandenų, o užterštumo nitratais pats žmogus negali pastebėti – toks vanduo neturi jokio specifinio skonio ar kvapo.

    Ketvirtas mitas

    Šaltinių vanduo yra tobulas

    Giluminių šaltinių vanduo iš tiesų yra puikus – jame daug natūralių ištirpusių mineralų (šaltinių vanduo yra priskiriamas natūralaus mineralinio vandens kategorijai), jis išsiveržia iš žemės gelmių, todėl yra labai švarus. Be to, natūralūs šaltiniai paprastai trykšta kiek atokiau nuo tankiai apgyvendintų vietų, todėl jų nepasiekia žmogaus ūkinės veiklos tarša. Dar vienas neabejotinas tokio vandens pranašumas – jis netiekiamas centralizuotai, taigi jam netaikomos jokios bendrosios saugos normos ir jo niekas privalomai nedezinfekuoja. Atrodo, čia turėtų slypėti ir šaltinių vandens pavojai – kai jais naudojasi daugybė žmonių ir niekas neprižiūri, kaip laikomasi higienos reikalavimų, kyla abejonių dėl tokio vandens mikrobiologinės švaros. Tačiau visi iki šiol Lietuvoje atlikti šaltinių vandens tyrimai dar nė karto nenustatė jokių blogybių – tokios informacijos neturi nei Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas, nei Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija. Tačiau visada gali būti pirmas kartas, todėl prieš geriant nežinomo šaltinio vandenį, vertėtų pasitikrinti jį laboratorijoje tiek dėl taršos (pavyzdžiui, smėlingose vietovėse ūkinės veiklos pasekmės teoriškai gali pasiekti ir šaltinių gelmes), tiek dėl vandens cheminės sudėties.

    Penktas mitas

    Pernelyg kietas vanduo kenkia sveikatai, todėl jį reikia minkštinti

    Žinoma, jei turite laimę naudoti nuosavo giluminio gręžinio ištirtą vandenį ar susirandate gamtoje trykštantį šaltinį, telieka mėgautis tokiu paprastai minkštu vandeniu ir dėkoti už jį puikiai tai subalansavusiai gamtai. Tačiau jei susiruošėte dirbtinai minkštinti savo vartojamą vandenį, nes jis jums atrodo per kietas, pirma verčiau atlikite laboratorinius tyrimus ir tuo įsitikinkite. Visuomenės sveikatos ugdymo centro gydytojos Violetos Kiguolienės teigimu, vandens kietumo norma tegaliojo sovietmečiu, o ir tai ji buvo nustatyta ne dėl galimo poveikio sveikatai, bet dėl susidarančių nuosėdų žalos vamzdžiams ir buities įrangai. Dėl savo buities iš tiesų verta pasistengti ir specialių minkštinančių filtrų pagalba vandenį suminkštinti – toks nepalieka kalkių nuosėdų, lengviau plauna ir skalauja. Tačiau su sveikata yra priešingai: V.Kiguolienės teigimu, vartojančių kietą vandenį žmonių mirštamumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų yra 25 proc. mažesnis.

    VVSPT atstovė I.Drulytė pabrėžia, kad vandens kietumą lemia kalcio ir magnio druskos, o jos iš tiesų naudingos širdžiai ir kraujotakai. “Gelbėdami arbatinukus nuo kalkių nuosėdų net nesusimąstome, kad kenkiame savo sveikatai”, – perspėja specialistė.

    Šeštas mitas

    Plastikiniai buteliai išskiria pavojingą chemini junginį

    Pavieniai mokslininkai apie tai, kad plastikinė tara į joje laikomus skysčius išskiria cheminį junginį bisfenolį A, kuris trikdo gyvūnų reprodukcinės sistemos raidą ir yra siejamas su širdies ir kraujagyslių ligomis bei krūties vėžio atsiradimu, kalba jau gerą dešimtmetį. Tačiau tik dabar perspėjimai pasiekė išsamių mokslinių tyrimų ir išvadų lygį, todėl jau pradėjo tapti kūnu: kai kurios šalys jau uždraudė kūdikių maitinimui skirtų buteliukų gamybai naudoti bisfenolio A turinčią plastmasę. Tarp jų yra ir Lietuva: draudimas gaminti ir importuoti kūdikių buteliukus iš šio cheminio priedo turinčios plastmasės pas mus įsigaliojo nuo šių metų birželio 1 d.

    Tiesa, suaugusiųjų maisto tarai šis reikalavimas kol kas nėra taikomas, nes dar nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad bisfenolis A iš tiesų kenkia sveikatai. Įrodyta tik tai, kad jis migruoja iš plastikinės taros į gėrimus, tačiau kol kas oficiali daugelio šalių maisto saugos žinybų nuomonė yra tokia, kad bisfenolis A žmogaus organizme natūraliai suskaidomas į mažiau pavojingas medžiagas.

     

    www.veidas.lt 2011 Rugpjūčio 01 

  • Teismas leido perkvalifikuoti įtariamiesiems Medininkų byloje inkriminuojamus nusikaltimus

    Teismas leido perkvalifikuoti įtariamiesiems Medininkų byloje inkriminuojamus nusikaltimus



    Teismas tris buvusius Rygos OMON pareigūnus - Aleksandrą Ryžovą, Česlavą Mlyniką ir Andrejų Laktionovą - Medininkų žudynių byloje leido pripažinti įtariamaisiais dėl tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis, todėl šiai bylai senaties terminas nebus taikomas.

    Anksčiau šiems asmenims buvo pareikšti įtarimai dėl nužudymo.

    Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas patenkino Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro prašymą baudžiamojoje byloje dėl Medininkų muitinės posto darbuotojų nužudymo ir pripažino įtariamaisiais pagal Lietuvos baudžiamojo kodekso 100 straipsnio redakciją, įsigaliojusią 2011 metų kovo 31 dieną.

    Ši ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis yra neskundžiama, pranešė teismo atstovas spaudai.

    Baudžiamojo kodekso 100 straipsnis numato, kad tas, kas tyčia, vykdydamas ar remdamas valstybės ar organizacijos politiką dideliu mastu arba sistemingai užpuldinėti civilius, juos žudė arba sunkiai sutrikdė jų sveikatą; sudarė tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė žmonių žūtį, pavergė žmones; deportavo ar prievarta perkėlė gyventojus, neteisėtai įkalino ar kitaip apribojo fizinę žmonių laisvę pažeidžiant tarptautinės teisės normas (...) baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos.

    Lietuvos Baudžiamojo proceso kodeksas nustato, kad kai užsienio valstybės pilietis, įtariamas dėl nusikaltimo, už kurį numatyta atsakomybė Lietuvos tarptautinių sutarčių ir Baudžiamojo kodekso 7 straipsnio pagrindais, yra ne Lietuvos teritorijoje ir Lietuvos tarptautinių sutarčių numatytais atvejais negali būti išduotas ar perduotas Lietuvai, prokuroro prašymu jis įtariamuoju pripažįstamas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi.

    Generalinės prokuratūros prokuroras Raimondas Petrauskas BNS yra sakęs, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui patenkinus prašymą dėl įtarimų perkvalifikavimo, vėl bus kreiptasi dėl kardomojo suėmimo ir bus prašoma išduoti naują Europos arešto orderį.

    Pasak R.Petrausko, kadangi įtariamieji yra užsienio šalies piliečiai, turi būti išlaikytos tam tikros procedūros, todėl liepos 20 dieną kreiptasi į teismą dėl jų pripažinimo įtariamaisiais pagal naują Baudžiamojo kodekso straipsnį. Iki tol trys omonininkai buvo kaltinami tyčiniu Lietuvos pareigūnų nužudymu vykdant tarnybines pareigas.

    Asmenys yra Rusijos piliečiai, todėl juos pripažinti įtariamaisiais gali tik ikiteisminio tyrimo teisėjas priimdamas atitinkamą nutartį. Tokios nutartys bus perduotos kompetentingai Rusijos institucijai, kad ji įteiktų pranešimą apie įtarimus savo valstybės piliečiams. Tada bus laukiama atsakymo iš Rusijos.

    Tris galimai Medininkų žudynėse dalyvavusius Rygos OMON pareigūnus Rusija atsisako išduoti.

    Liepos 31-ąją sueis 20 metų, kai Rygos omonininkai Medininkų pasienyje nužudė septynis Lietuvos pareigūnus. Suėjus senaties terminui, šiuo metu besislapstantys įtariamieji galėjo išvengti bausmės. Tačiau dabar taip nenutiks - nusikaltimams žmoniškumui senaties terminas negalioja.

    Pernai Seimas priėmė Baudžiamojo proceso kodekso pataisas, kurios sudaro galimybę prokurorams atlikti tyrimą "už akių". Pagal pataisas, jeigu įtariamasis ar kaltinamasis yra užsienio valstybės pilietis ir gyvena ne Lietuvos teritorijoje, prokuroras turės siųsti įtarimą, pranešimą arba kaltinamojo akto nuorašą dėl nusikaltimo užsienio valstybėje numatytai centrinei teisėsaugos įstaigai. Tuomet jau šios atstovų uždavinys bus dokumentus įteikti įtariamajam ar kaltinamajam.

    Ši tvarka galioja tik tiriant tarptautinėse sutartyse numatytus nusikaltimus - tai yra nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, prekybą žmonėmis, netikrų pinigų ar vertybinių popierių pagaminimą, teroro aktą, orlaivio užgrobimą, žmogaus pagrobimą įkaitu, neteisėtą elgesį su radioaktyviosiomis medžiagomis.

    Dokumente taip pat numatyta galimybė, kad įtariamasis tokiose bylose gali būti neapklaustas, jeigu jis yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje ir tarptautinių sutarčių numatytais atvejais negali būti išduotas ar perduotas mūsų šaliai.

    Gegužės 11 dienos paskelbtu Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu buvęs Rygos omonininkas Konstantinas Michailovas (Nikulinas) buvo pripažintas kaltu dėl 1991 metų liepos 31 dieną Medininkų muitinės poste nužudytų Lietuvos pareigūnų šiems einant tarnybines pareigas. Generalinė prokuratūra siekia, kad jis taip pat būtų pripažintas kaltu dėl nusikaltimų žmoniškumui.



    Www.bernardinai.lt 2011 – 07 – 29



    V. Uschopčikas: vykti į Europos Sąjungą rizikinga

     

    Įtariamasis Sausio 13-osios byloje Vladimiras Uschopčikas mano, kad vykti į Europos Sąjungos šalis yra rizikinga.

    Tokią nuomonę jis išsakė Rusijos laikraščiui "Vzgliad", komentuodamas kito įtariamojo dėl tragiškų Sausio 13-osios įvykių Michailo Golovatovo sulaikymą ir greitą paleidimą Austrijoje.

    "Šis karininkas vykdė įsakymą, buvo ištikimas priesaikai. 1991 metais mes visi vykdėme įsakymą, kurį davė aukščiausiasis vadas. Aš žinau, kad jie įsakymą vykdė labai korektiškai, be šaudmenų. Šaudmenų niekam neišdavė. Tačiau šiandien Europoje įrodyti to neįmanoma, todėl lankytis ES šalyse pakankamai rizikinga", - teigė V.Uschopčikas.

    M.Golovatovas ir Baltarusijoje besislapstantis buvęs sovietų karininkas V.Uschopčikas yra du viešai įvardyti įtariamieji Sausio 13-osios byloje.

    Sausio 13-osios byloje 21 įtariamasis yra Rusijos, du - Baltarusijos piliečiai. Keturi įtariamieji mirė. Penkiolikos įtariamųjų atžvilgiu suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai. Šiuo metu vykdoma įtariamųjų tarptautinė paieška Europos Sąjungos erdvėje, jiems išduoti Europos arešto orderiai.

    1991 metų sausio 13 dieną per sovietų kariuomenės veiksmus Vilniuje, kai karine jėga mėginta nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, žuvo 14, nukentėjo daugiau kaip 1000 beginklių žmonių.



    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/66473 2011-07-28



    Identiteto politikos grimasos: darželiai, kur auga ne berniukai ir mergaitės, bet „jie“

     

    Kai kas šią idėja giria, kiti vadina beprotybe, tačiau Stokholme įsikūręs valstybinis „Egalia“ darželis oficialiai deklaruoja, kad jo tikslas – nuo pat mažens išlaisvinti vaikus nuo stereotipų ir socialinio spaudimo, siejamo su jų lytimi. Ir nors iš išorės ši mokyklėlė niekuo nesiskiria nuo kitų vaikų darželių, tačiau ilgai netrunka, kol supranti, kad tikrieji skirtumai - didžiuliai.

    Čia neišgirsite auklėtojų vartojamų įvardžių ar kreipinių, kurie tiesiogiai nurodytų vaiko lytį. Nesakoma „ji“ ar „jis“, vietoj to vartojami neutralūs žodžiai ar iš suomių kalbos pasiskolintas neutralus įvardis.

    Nėra čia ir daugelio kitų įprastiems darželiams būdingų dalykų. Vaikams pateikiamos knygos – kruopščiai atrinktos. Paliekamos tik tos, kuriose vengiama tradicinių lyčių vaidmenų pristatymo, vienareikšmiškai apibrėžiamų mamos ir tėčio pareigų šeimoje sampratų. Taigi vietoj pasakų apie Miegančiąją gražuolę ar Pelenę vaikai skaito knygas, pavyzdžiui, apie dvi žirafas, įsivaikinusias ir auginanačias krokodiliuką.

    Žaislai čia tokie pat, kaip ir kitose ugdymo įstaigose – lėlės, mašinėlės, konstruktoriai, kaladėlės... Tačiau sudėti jie visi greta, neatskiriant, kurie galėtų būti labiau „mergaitiški“, o kurie labiau tinkami berniukams. Pasak mokyklėlės vadovės Lottos Rajalin, taip vaikai neva skatinami žaisti su tais žaislais, kurie jiems iš tiesų įdomūs, o ne tais, su kuriais jiems „priklauso“ žaisti, ir drauge neribojami socialinių stereotipų.

    Vaikų darželyje netrūksta, norinčiuosius jį lankyti tenka įtraukti į ilgą laukiančiųjų sąrašą. Štai metalo dizainerė Pia Korpi ir jos vyras šokėjas bei choreografas Yukka, abu savo vaikus leidžia į šį darželį. Anot Pia, ir jos, ir jos vyro gyvenime buvo epizodų, kai jų pasirinkimai ir norai buvo kvestionuojami dėl jų lyties. Jie sunkiai turėjo įrodinėti, kodėl renkasi vienus ar kitus dalykus, nebuvo lengva ir jiems patiems apsispręsti, juos esą varžę stereotipai. Tad šį darželį jie pasirinko norėdami apsaugoti savo vaikus nuo tokių dalykų.

    Kita vertus, šis darželis – tai vos vienas elementas to, ką plačiąja prasme būtų galima vadinti identeto formavimo politika, Vakarų šalyse įgaunančia vis didesnį svorį. Kai kuriose šalyse ji apima vis daugiau sričių, kelia diskusijų ir debatų, tačiau labai dažnai daugiausia šurmulio sukelia tie atvejai, kai kalbama apie vaikus ar net kūdikius.

    Štai pernai viena švedų šeima išprovokavo viešus debatus, kai pareiškė, kad neatskleidė ir neatskleis savo dvejų su puse metų vaikelio lyties net patiems artimiausiems giminaičiams. Taip pat pasielgė ir trečiojo vaiko susilaukusi kanadiečių šeima, teigdama, kad neva kūdikio lytis aplinkiniams turėtų būti mažiausiai įdomi.

    Reaguodami į šiuos ir panašius atvejus, kai vaikams šeimoje ar ugdymo įstaigose leidžiama elgtis, rengtis ir kitaip save išreikšti, nepriklausomai nuo lyties stereotipų, dalis visuomenės, ekspertų ir psichologų sako, kad tai labiau žaloja vaikus nei juos išlaisvina.

    Teiginiai, kad taip nemėginama paveikti to, ko neįmanoma pakeisti, – biologinės vaiko lyties, – tačiau keičiama socialinė lyties samprata, pasak psichologų, skamba neįtikinamai. Anot psichologės Lindos Blair, vaikai ima save suvokti ir jų identitetas labai intensyviai formuojasi tarp trejų ir septynerių metų, o savo lyties suvokimas – stipri bendrojo identiteto dalis. Tad čia sukėlus sumaištį, o ne aiškumą vaikams taip pat gali kilti rimtų psichologinių problemų.

    Kiti psichologai savo ruožtu antrina sakydami, kad tai panašu į mėginimą pergudrauti patiems save. Anot jų, gana švediška manyti, kad, tam tikrus dalykus institucionalizavus, jie virs visuomenės norma, taps priimtini. Tačiau tokio tipo pokyčiai nevyksta greitai, juo labiau, kai didžioji visuomenės dalis abejoja jų būtinybe ir reikalingumu.

     

    Bernardinai.lt 2011 – 07 – 12

  • Stasys Bačkaitis, P.E. Skalūnų degamosios dujos: tarp energetinės palaimos ir galimos ekologinės ryk

    Stasys Bačkaitis, P.E. Skalūnų degamosios dujos: tarp energetinės palaimos ir galimos ekologinės rykštės

     

    Paskutiniuosius keletą metų pasaulio degamųjų dujų rinkose vyksta revoliucija. Dėl naujai išvystytos JAV technologijos, leidžiančios prieiti prie degamosiomis dujomis prisisunkusių skalūnų klodų ir juos suskaldyti, daugeliui pasaulio kraštų atsivėrė galimybė apsirūpinti savoje žemėje esančiais degamųjų dujų ištekliais. Naudojant šį procesą, JAV jau dabar išgauna daugiau nei 23 proc. viso savo vidinio degamųjų dujų poreikio, ir per ateinančius 5–6 metus jį padidins iki 40 proc. JAV sėkmė paskatino ir daugelį kitų valstybių pradėti ieškoti ir semti dujas iš savo žemėje esančių aruodų. Tai sąlygoja visoje pasaulinėje dujų rinkoje jaučiamą žymų kainų mažėjimą, nes suskystintų dujų ištekliai pasidarė tokie dideli, kad JAV, kuri anksčiau tas dujas pirkdavo, dabar pradėjo jas pati eksportuoti. Spėjama, jog dujų ištekliai pasauliniu mastu padidės bent 4 proc. per metus.

    Dujų išgavimas iš skalūnų klodų

    Geologai jau seniai žinojo apie žemės gelmėse, skalūnų uolose, glūdinčias dujas, bet technologija, leidžianti jas pasiekti ir ištraukti, buvo išvystyta tik prieš keletą metų. Norint dujas išgauti, gręžiama vertikaliai į kelių tūkstančių metrų gylį. Pasiekus norimą skalūnų sluoksnį, grąžtų galvos pasukamos ir toliau jau gręžiama horizontaliai net kelis kilometrus į šoną nuo vertikalės. Paruošus požemiuose išgręžtus taikinius, vamzdžiais iškloti latakai pripildomi labai aukšto spaudimo specialaus skysto mišinio, stumiamo galingomis pompomis. Suspaustas skiedinys lyg peilis į sviestą sminga į skalūnų uolienas ir jas virpesiniais smūgiais trupina. Į atsiradusius uolienose plyšius įšvirkščiamas smėlis, kuris neleidžia įtrūkiams vėl susiglausti. Uolienas suskaldžius, panaudotas suspaudimui skystis ištrykšta vamzdžiais į paviršių, o su juo iššauna išlaisvintos dujos – panašiai kaip šampanas iš atkimšto butelio. Jos specialiais prietaisais nukreipiamos į dujotiekius, vedančius į dujų kaupyklas.

    Specialus skystas mišinys, naudojamas šiame procese, yra milijonai kubinių pėdų vandens, sumaišyto su specialiu smėliu ir chemikalais, kurie yra būtini gręžiant. Nors chemikalai sudaro tik 1/2 procento viso įšvirkščiamo skysto mišinio, dauguma jų yra nuodingi ir pavojingi žmogaus sveikatai. Netikėtai trūkus nutiestai linijai po žeme arba išsiliejus skysčiui į paviršių, šie chemikalai gali užteršti geriamąjį vandenį, ir su tokiomis pasekmėmis būtų sunku susidoroti. Dujų gręžėjai yra spaudžiami aplinkosaugos, sveikatos apsaugos tarnybų bei visuomeninių organizacijų tobulinti savo metodus ir surasti pakaitalą šiuo metu naudojamiems nuodingiems chemikalams.

    Ištekliai Lietuvoje

    Jau kelinta savaitė, kai Lietuvos vyriausybė skleidžia žinias apie Lietuvoje esančius skalūninių dujų klodus. Nors apie skalūnus Lietuvoje buvo žinoma jau seniai, tačiau tik prieš keletą metų JAV išvystyta technologija suteikė ir Lietuvai vilties žiburėlį pradėti išgauti skalūnines dujas pramoniniu būdu. Galimybė apsirūpinti dujomis savo krašto ribose sukėlė didžiulį visuomenės dėmesį. Ši tema tapo kur kas aktualesnė po to, kai Washington, DC besilankančiam energetikos ministrui Arvydui Sekmokui JAV Energetinių išteklių informacijos agentūros vadovas Richard Newell pastebėjo, jog, pagal vėliausias tyrimų išvadas, pietvakarių Lietuvoje gali slypėti nemaži skalūnų klodai. Ministras Sekmokas mano, kad jų turėtų pakakti šalies poreikiams patenkinti 30–50 metų. Tai galėtų iš esmės pakeisti Lietuvos energetinę padėtį ir padėti pasiekti energetinį saugumą.

    Atrodo, kad kalbos apie skalūnų dujų išteklius Lietuvoje turi pagrindo. Šios srities žinovai, remdamiesi negalutiniais duomenimis, skaičiuoja, jog didžiausi Europoje skalūnų klodai, nusidriekę per visą šalį nuo šiaurinės pakrantės iki tolimų pietryčių, glūdi Lenkijoje. Čia galėtų slypėti per 5 trilijonus kubinių metrų skalūnų dujų. Dalis tokių klodų siekia pietvakarinę ir vakarų Lietuvą. Pagal pirminius duomenis, 1 kvadratinio km plote jų galėtų būti išgaunama apie 390 mln. kubinių metrų dujų. Kuriame Lietuvos plote bus galima rasti dujų, dar niekas tikrai nežino. Tinkamus įvertinimus leis padaryti tolimesni gręžiniai ir tyrimai.

    Energetinė palaima ir galimi žalingi ekologiniai pavojai

    Nors pirmieji duomenys yra džiuginantys, tačiau skalūninių dujų entuziastų euforijoje girdėti ir skeptiškų balsų, įspėjančių, kad puoselėjamos naujo ir pigaus kuro iliuzijos gali ir nepasiteisinti. Tas murmesys sklinda net ir iš Vakarų žinovų ir analitikų lūpų. Tam yra keletas rimtų priežasčių.

    JAV geologai yra išsamiai ištyrinėję tik JAV gelmes, o apie kitose pasaulio vietose glūdinčius skalūnų klodus jų spėliojimai greičiau yra teoriniai išvedžiojimai, pasirėmus tik gana ribotu skaičiumi gręžinių. Nors malonu girdėti apie galbūt egzistuojančius skalūnų klodus Lietuvoje, reikės laukti konkrečių duomenų iš šimtų gręžinių, kurie bus atliekami ateityje. Galimų būsimų išteklių įvertinimas gali užtrukti dvejus, trejus ar net ir ketverius metus. Tik tada bus galima tiksliau pasakyti, ar tikrai šios uolienos turi pakankamą dujų kiekį ir ar yra galimybių jas išgauti už protingą kainą. Reikia pažymėti, kad ne visos uolienos yra dujingos. Daugelyje skalūnų klodų, nors buvo padaryta dešimtys gręžinių, nebuvo išgauta nė viena kubinė pėda dujų. Gręžiant ne visada pataikoma į vadinamąją saldžiąją vietą, kur dujų susitelkimas yra pakankamas, arba net pataikoma į tuščias vietas. Be to, ne kiekvienas tiriamasis gręžinys, nors kainuojantis tarp 3 ir 8 mln. JAV dol., bus naudingas dujoms išgauti.

    Kol kas didžiausias pavojus yra galimas geriamojo vandens telkinių užteršimas arba net užnuodijimas. Rizika tam yra, jei gręžiantis link skalūnų sluoksnių, atsirastų kiti takai dujoms ir užnuodytam skysčiui ištekėti po uolienų sutrupinimo, sprogtų požemyje vamzdžiai arba iškiltų vamzdžių sujungimo trūkumai ar klaidos. Teoriškai galima išvengti su vandeniu atskiestų chemikalų mišinio patekimo į gruntinius vandenis, nes hidraulinis skalūnų klodų plėšimas, atliekamas kelių kilometrų gylyje, dažniausiai vyksta gerokai žemiau geriamojo vandens sluoksnių. Tačiau gręžimas ir dujų išgavimas nėra hermetiški procesai, o padarius klaidą galima sulaukti pavojingesnių pasekmių. Pagal JAV žiniasklaidą, ,,MARCELLUS’’ klodų gręžiniuose, apimančiuose Pennsylvania, Ohio ir West Virginia valstijas, gal daugiau nei 250,000 kv. km plote kai kuriose vietovėse jau susiduriama su chemikalais užterštais požeminiais bei upelių ir upių vandenimis. Žiniasklaida taip pat cituoja gyventojų nusiskundimus dėl daugėjančių, nelauktų ir keistų sveikatos sutrikimų gyvenvietėse, esančiose šalia atsiradusių gręžinių. Aplinkosaugos įstaigos teigia, kad dabartinės vandens valymo sistemos iki šiol sunkiai susidoroja su šiomis problemomis, o joms atsitikus, padėties ištaisymas numatomu laiku beveik neįmanomas. Remiantis aplinkosaugos agentūros tyrimais, Texas valstijoje iš 37 tirtų gręžinių 13oje jų buvo rasta leistinas ribas peržengtas užterštumo lygis. Dėl to keletas dujų šulinių Pennsylvania ir New York valstijose buvo uždaryti. Pittsburgh miestas, kuris yra skalūninių dujų gavimo zonoje, šį pavasarį net patarė savo gyventojams nenaudoti miesto tiekiamo vandens – jo negerti ir neruošti su juo maisto.

    JAV Energijos ministerija mano, jog Lenkijos skalūninių dujų ištekliai gali siekti apie 5.3 trilijonus kubinių metrų, galinčių net 300 metų patenkinti Lenkijos poreikius. Tačiau Lenkija neskuba jų greitai eksploatuoti. Ir tai, matyt, daro dėl kelių priežasčių.

    Pirmiausia – kaina. Europoje, pasak ,,The Wall Street Journal”, skalūnų klodai slypi daugiau nei pusantro karto giliau nei JAV. Tai skalūnų uolienų, turinčių dujų, paiešką ir išgavimą padaro ne tik sudėtingu, bet ir brangesniu. Oxford Institute duomenimis, 1,000 kubinių pėdų dujų išgavimas JAV kainuoja apie 3 JAV dol., kai išgavimo kaina Europoje iš gilesnių šaltinių atsieis daugiau nei 16 JAV dol. Tokiu atveju būtų neįmanoma varžytis su dabartine Rusijos dujų kaina, kuri šiandien Europoje iš vamzdžio siekia nuo 6 iki 8 JAV dol. už 1,000 kubinių pėdų. Tad Lenkijai kol kas yra naudingiau pirkti konkurencinėmis kainomis dujas iš Rusijos ir/arba jas skystas importuoti, nei siurbti iš savų klodų. Pakilus dujų kainoms, ji galės pradėti ir skalūninių dujų eksploataciją.

    Antras veiksnys yra technologijos tobulėjimas. Laikui bėgant, skalūninių dujų išgavimo technologija taps našesnė, pigesnė ir mažiau žalos aplinką. Bus surasti žmonių sveikatai nepavojingi, gręžimą palengvinantys chemikalai. Taip pat gręžimas pigs, nes po keliolikos metų tarp gręžėjų bus daug didesnė konkurencija.

    Trečias veiksnys. Lenkija, pasinaudojusi konkurencija dujas pasitelkiant iš kitų šaltinių, taps visiškai energetiškai nepriklausoma nuo Rusijos ir net galės Rusijai diktuoti perkamų dujų kainą. Tuo pačiu per kokius ateinančius dešimt metų lenkai galės pasinaudoti kitų patirtimi, žymiai geriau suprasti dujų išgavimo iš uolienų pasekmes ne tik aplinkai, bet ir gyventojams.

    Žingsniai link energetinio saugumo

    timeSkalūnų dujų išgavimas yra XXI a. revoliucija energetikoje. Galimas jų ekonomiškas išgavimas, šiuo metu vykdomas tik JAV, gerokai nusveria taršos ir gyventojų sveikatos riziką. Per keletą metų skalūninės dujos nutolino baimę pasaulyje kėlusį energijos badą gal net visam šimtmečiui, jeigu ne ilgiau. Šių dujų naudojimas oro taršą sumažina daugiau nei 50 proc., iki šiol energijos poreikiai daugiausia buvo patenkinami naudojant anglį ir naftą. Dėl labai palankių dujų kainų ateityje būsimame dešimtmetyje galima laukti gana didelių pasikeitimų ne tik elektros gamyboje, bet ir plačioje transporto srityje.

    Skalūninių dujų atsiradimas visame pasaulyje turės gana didelių ekonominių ir politinių pasekmių. Tai nekokia žinia Rusijai, kuri investavo milijardus dolerių į vamzdynus, tiekiančius dujas į Europą ir Kiniją. Rusija manė, jog nuolatinis dujų kainų kilimas bus vis didėjantis aukso aruodas. ,,Gazprom”, Rusijos dujų tiekėjas, kurį galingasis Kremlius naudoja kaip politinį ginklą, šiandien Europos dujų rinkoje patiria didžiausius nuostolius. Palyginti su 2008 metais, 2010 m. ,,Gazprom” prarado apie 22 mlrd. JAV dol. pajamų. Ši problema, mažėjant dujų kainoms ir atsiradus galimybei jas pirkti iš kitur, Rusijai tikrai sukels nemažų finansinių problemų.

    Skalūninių dujų gavybos revoliucija tiek Lietuvai, tiek ir kitiems Baltijos kraštams yra lyg 1990 metų politinio išsilaisvinimo iš Rusijos glėbio pasikartojimas, tik šį kartą energetine prasme. Atsirado proga per suskystintų dujų importą, o tolimesnėje ateityje – per galimą skalūninių dujų išgavimą iš savų žemės gelmių pagaliau atgauti energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos. Tikėkimės, jog atsiradusi proga bus išnaudota protingai ir nuosekliai.

     

    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/66340 2011-07-25

  • Bėgiojantis didvyris Golovatovas ir vargšė Austrija

    Bėgiojantis didvyris Golovatovas ir vargšė Austrija

     

    Iš pradžių šiek tiek apskritai.

    Tas, kuris užsimoja įžeisti ir pažeminti mėgaudamasis diktatoriaus jėga, labiausiai pažemina save.

    Be abejo, ir tuos išsigandusiuosius, atsiklaupusiuosius prieš neprognozuojamą smurtininką.

    Matėme visko. Sėjėjas sėjo baimę, o sudygo atmetąs pasibjaurėjimas juo pačiu. Galų gale amžių istorijoje iš tos bjaurasties ir vergų sukilimai.

    1991 metų sausį Lietuva neišsigando ir neatsiklaupė. Mes - ne vergai! Tūkstančiai tada stojo prieš pasibjaurėjimą keliančius smurtininkų tankus, ir tankai pralaimėjo.

    Net abu Michailai G., kartu sudėti, pasirodė besą menka jėga. Sutręšusi deržava griuvo. Lietuvos garbę atpirko Loretos ir brolių kraujas.

    Nejau dabar baisiau? Kodėl turėtų būti kitaip?

    Aišku, negalime Vilniuje kuo nors atpirkti vargšės Austrijos garbės. Tai jos pačios garbingų žmonių užduotis, kuri noks ligi rudens. O iš Zalcburgo jau matome kitokį brolišką gestą. Ir austrų viešoji nuomonė - pagal apklausas - ne savo vyriausybės pusėje.

    Smulkūs išsisukinėtojai, kurie kilnoja nuo Vienos šaligatvio vis kitas pasiteisinimų nuorūkas ir mėgina užsitraukti gaivaus dūmo, atrodys vis prasčiau. Mums nereikia nusigręžti nuo tų, kurie ieško garbingo kelio. Puoselėkime viltį, kad ras (ne dar kokių nuorūkų). Valdininkų negarbę savaime didina smurtininkų pusės džiūgavimai: „Austrijos teismas atmetė Lietuvos šturmą.“ „Mūsų URM'as laimėjo“ ir panašūs. Iš tikrųjų pataikavimo ir pavaldumo Rusijos URM'ui keliu nuėjo ne austrų teismas, o Austrijos teisingumo ministerijai priklausanti prokuratūra (vienas itin skubiai drąsus prokuroras).

    Visokie raitymai apie 2002 metų ribą, dėl kurios Austrija buvo prašiusi sau išimties, sudūžta į Europos Komisijos išaiškinimą, kad, net Austrijai leidus nevykdyti tarptautinio arešto orderio dėl anksčiau negu 2002 metais įvykdytų nusikaltimų, orderis tąsyk laikytinas oficialiu ekstradicijos prašymu ir vykdytinas pagal valstybių narių solidarumo ir abipusio pasitikėjimo principą. Nieko panašaus Austrijos vyriausybė nejuto ir neparodė. Plepėjimai apie „nepriklausomą“ sprendimą subliūkšta žinant, kad jis padarytas tą pačią naktį aktyviai įsitraukus Rusijai, o austrų teisėtvarkai dar nieko ilgokai nepranešant Lietuvai. Tai būtent priklausomos, tikriausiai šantažuojamos vyriausybės elgsena ir sprendimas. Anot šaltinio Rusijos URM'e (“Kommersant“): mes austrams išaiškinome, ir jie suprato. Esame patenkinti.

    Turėtume reikšti Austrijai daugiau užuojautos negu pasipiktinimo. Tik tie makaronai - atsiųskite per dvi valandas papildomų duomenų, mat esamo M.Golovatovo nusikalstamų veiksmų sąrašo (anglų kalba) nepakanka, nors klausėjas žino, kad paskui praneš, rusų ambasadoriui diktuojant, - „matote, mums ir toliau neaišku, o dvi valandos pasibaigė“ - nieko neprideda morališkai vertinant reikalą.

    Užtat kyla tolesnių klausimų dėl pačios Europos Sąjungos ir jos narės Austrijos struktūrų. Jeigu sieną kirstų asmuo, ieškomas dėl dalyvavimo nacių karo nusikaltimuose, ir sulaikęs prokuroras jį paleistų, nes tai buvo seniau negu 2002 metais, - turėtume gražaus triukšmo ne tik iš Izraelio. Bet teisinį precedentą Austrija jau sukūrė. Nacis galėtų skųstis, kad jį diskriminuoja.

    Antras mąstymas - iš Vladimiro Bukovskio tezės, kad Europos Sąjunga yra Rusijos projektas - kaip surinkti kapitalistines Europos tautas į vieną ūkinę sąjungą be jokių iš esmės vienijančių moralės ir teisės principų, o paskui užmesti valdymo tinklą visoms iš karto. Kas galėtų paneigti tokią projektavimo galimybę? Tikrai ne Kremlius.

    Jeigu rastųsi norinčiųjų susimąstyti gimtojoje Europoje, tai Austrijos pokštas vertas pamatinių konferencijų apie ES tapatybę. Lietuva galėtų ir turėtų jas inicijuoti? Mes, dar ne visai nusivylusieji Europos Sąjunga.

    Tema: Quo vadis, Europa?

    Gal yra aukštesnių tikslų už „Gazpromo“ sąjungą.

     

    Alfa.lt Vytautas Landsbergis 2011-07-24



     

    Koks Lietuvos oligarchijos laipsnis?

     

    Nors Lietuvoje daug kam kelia mįslių, iš tikrųjų oligarchijos apibrėžimas – paprastas: tai valstybės valdymo forma, kai visa valdžia yra sutelkta nedidelės grupės žmonių, kurie veikia apeidami demokratines institucijas ir tik savo asmeninei naudai, o ne visuomenės gerovei, rankose.

    Iš įvairių valstybės valdymo formų, kurias apibūdino senovės graikai, mums gali tikti dar keletas. Sakykim, gerontokratija, kai valstybę valdo senyvo amžiaus žmonės, kurie nebūtinai tam labiausiai tinka.

    Taip tikriausiai galima pasakyti ir apie valstybę, valdomą žmonių, kurie vadovaujasi pasenusiomis, sustabarėjusiomis nuostatomis ar yra sustabarėjusio mąstymo. Tiesa, minėta sąvoka dažniausiai vartojama ironiškai.

    Jos priešingybė – meritokratija, kai valdo daugiausia pasiekę ar didžiausius sugebėjimus turintys žmonės. Rečiau nei oligarchija Lietuvoje minima plutokratija, kai valdžia sutelkiama turtingiausiųjų rankose; kai kurie apžvalgininkai mano, kad pas mus vyrauja kaip tik ši valdymo forma. Technokratija – kai valdo mokslininkai ir techniniai ekspertai.

    Įdomu, kad oligarchija visai nesikerta su demokratija – ji atitinka klasikinius demokratijos kriterijus (egzistuoja teisė balsuoti, dalyvauti rinkimuose ir valdžioje), tačiau dėl tam tikrų priežasčių valdžia atitenka nedideliai grupelei žmonių, kurie diskredituoja pačią demokratijos idėją.

    Paprastai teigiama, kad oligarchija būdinga šalims

    , kuriose vyrauja didelė turtinė nelygybė: nėra natūraliai susiformavusio įtakingo elito, vidurinis sluoksnis – menkas, didžiąją dalį visuomenės sudaro nepasiturintys žmonės. Vis dėlto, ko gero, galėtume pasakyti, kad tokį paveikslą, kurį šiuo metu matome ir Lietuvoje, sukuria nelegalūs oligarchų žaidžiami galios žaidimai.

    Geroji ir blogoji oligarchija

    Oligarchijos terminą pirmieji įtvirtino senovės Graikijos filosofai Platonas ir Aristotelis: kai valdžia ėmė sprūsti iš ilgai valdžiusios aristokratijos rankų, ėmė rastis naujų valdymo formų. Tiesa, demokratiją jie laikė tik mažesne blogybe – ši Aristotelio mintis populiari iki šiol, ir iš tikrųjų nieko geresnio už demokratiją iki šiol nesugalvota.

    Beje, Aristotelis manė, kad neturtingi žmonės negali dirbti valdymo organuose – neturi tam laiko, nes turi rūpintis išgyvenimu. Kitaip sakant, valdyti gali apsirūpinę žmonės – beje, turto cenzas renkamiems politikams galiojo dar ilgai. Ši filosofų mintis rodo, kad tais laikais valdymas nebuvo samdomas darbas, nes priešingu atveju ir neturtingi žmonės galėtų jį dirbti ir jau nebesirūpinti pragyvenimu. Filosofų teigimu, galia ir turtas – neatsiejami: galia traukia turtus, turtai dar labiau didina galią.

    Beje, graikai nelaikė oligarchijos iš principo ydinga. Kai nuosavybė ir galia – ne per daug didelė ir telkiasi gana didelio skaičiaus žmonių, kurie visi gali dalyvauti valstybės valdyme, rankose, galia neišvengiamai koncentruojasi ne jų, o įstatymo pusėje. Kitaip sakant, be įstatymų jie valdžios neišlaikytų.

    Kitas oligarchijos tipas – kai galia telkiasi ganėtinai mažo skaičiaus žmonių rankose, bet ji yra pakankamai didelė, kad iš likusiųjų būtų išrinkti žmonės, kuriems leidžiama dalyvauti valdyme. Tačiau ir tokie oligarchai nėra tokie stiprūs, kad galėtų valdyti ignoruodami įstatymus.

    Padėtis tampa grėsminga, kai galia ir turtai koncentruojasi labai mažo skaičiaus žmonių rankose ir yra paveldimi. Tuomet, net ir mirus oligarchams, niekas nepasikeičia.

    Visuomenės valia

    Šiais laikais manoma, kad oligarchija, dar vadinama dirbtiniu elitu, formuojasi šalyse, kuriose smarkiai pasireiškia kitų šalių agentūros. Pavyzdžiui, sugriuvus SSRS, Lietuvoje pasiliko KGB asmenys. Pagal įtaką šie žmonės gali nepaklusti valstybės Konstitucijai ir įstatymams. Kai kurie režimai yra palaikomi dirbtinai, naudojant finansinius išteklius iš kitų šalių.

    Oligarchijai formuotis padeda ir natūrali visuomenės valia – ji atsiranda dėl visuomenės polinkio į asmenybės ir galios kultą, pagarbą galingiems ir turtingiems asmenims. Vienas iš šio sindromo apraiškų – žmonių balsavimas per rinkimus už turtingus asmenis.

    Nepaisant to, kad nemažai visuomenės turtuolių nemėgsta ir mano, kad jie yra turtingi būtent visuomenės sąskaita, neturtingi žmonės, jų „kolegos“, jiems pasitikėjimo nekelia. Visuomenės įsitikinimas, kad išrinkti galingi ir turtingi asmenys savo galią panaudos jų labui, nors neturi jokio pagrindo, yra labai gajus.

    Tokios mintys gali gimti tik turtinės nelygybės sužalotos visuomenės narių galvose, nes akivaizdu, turtingi ir galingi politikai veržiasi į valdžią ne dėl noro padėti visuomenei, o trokšdami visuomenės piramidėje pakilti dar aukščiau. Be to, taip gausinami ne tik turtai, bet ir galia, reikšmė, nes nebaudžiamai sukaupę turtus visuomenės užkulisiuose ir pajutę, kad galima eiti toliau, jie nebesitenkina pilka „koridorine“ įtaka. Maža to, taip užsitikrina ramybę, kad ateityje jų turtų niekas nejudins. Taigi yra daugybė priežasčių, kodėl turtingi žmonės skverbiasi į valdžią.

    Pagarba ponui

    Liūdina tai, kad mūsų visuomenė tokius galios žaidimus savotiškai palaiko. Vakaruose žmonės geba gerbti ir didžiuotis savimi, kad ir kas jie būtų – aukštos kvalifikacijos darbininkai, juodadarbiai. Net socialinių pašalpų gavėjai didžiuojasi, kad gali metų metus gyventi iš pašalpų ir net sukurti pašalpų gavėjų dinastijas.

    Pas mus nusipelno pagarbos tik tas, kuris yra kažko pasiekęs ir kažką įgijęs, todėl vaikai kone nuo vystyklų mokomi kažko siekti gyvenime, dažnai neatsižvelgiant nei į jų polinkius, nei į gabumus, nes tik tuomet gali pelnyti pagarbą visuomenės ir savo akyse. Atrodo, niekas nesijaučia laimingas, būdamas savo vietoje.

    Tačiau pagarba žmogui (apie ją kalba ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė) pirmiausia gimsta ne „iš aukščiau“, o iš paties žmogaus prigimtinės savigarbos, nepriklausančios nuo jokių aplinkybių – nei nuo namo dydžio, nei nuo automobilio markės, nei nuo socialinio statuso ar bet kokia kaina gauto aukštojo mokslo diplomo. Šios prigimtinės savigarbos nebuvimas verčia garbinti galingesnius asmenis ir gimdo oligarchijos monstrus.

     

    www.delfi.lt Teodora Rašimaitė 2011 liepos mėn. 24 d.



     

    Popiežiaus užuojauta Norvegijai

     

    Popiežius Benediktas XVI pareiškė užuojautą penktadienį įvykusios tragedijos sukrėstai Norvegijai, praneša Vatikano radijas. Norvegijos karaliui Haraldui V užuojautos telegramą pasiuntė Popiežiaus Valstybės sekretorius kardinolas Tarcisio Bertone.

     

    Labai nuliūdintas žinių apie daug gyvybių nusinešusius teroristinius aktus Osle ir Utoyoje, popiežius Benediktas XVI karštai meldžiasi už aukas ir jų šeimas, prašydamas Dievą suteikti amžiną ramybę mirusiems ir savąją paguoda visiems kenčiantiems. Šiuo visą tautą prislėgusio gedulo metu popiežius meldžiasi, kad visi norvegai būtų vieningos dvasios ir pasiryžę atmesti keršto bei nesantaikos kelius išvien darbuotųsi kurdami būsimosioms kartos taikų, solidarų ir laisvą rytojų, - rašoma popiežiaus vardu į Oslą šeštadienį pasiųstoje telegramoje.

    EPA nuotrauka

    Popiežius Benediktas XVI pareiškė užuojautą penktadienį įvykusios tragedijos sukrėstai Norvegijai, praneša Vatikano radijas. Norvegijos karaliui Haraldui V užuojautos telegramą pasiuntė Popiežiaus Valstybės sekretorius kardinolas Tarcisio Bertone.

    Labai nuliūdintas žinių apie daug gyvybių nusinešusius teroristinius aktus Osle ir Utoyoje, popiežius Benediktas XVI karštai meldžiasi už aukas ir jų šeimas, prašydamas Dievą suteikti amžiną ramybę mirusiems ir savąją paguoda visiems kenčiantiems. Šiuo visą tautą prislėgusio gedulo metu popiežius meldžiasi, kad visi norvegai būtų vieningos dvasios ir pasiryžę atmesti keršto bei nesantaikos kelius išvien darbuotųsi kurdami būsimosioms kartos taikų, solidarų ir laisvą rytojų, - rašoma popiežiaus vardu į Oslą šeštadienį pasiųstoje telegramoje.

     

    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/66278 2011-07-24

  • Landsbergis: ES virsta „Gazpromo Sąjunga“

    Landsbergis: ES virsta „Gazpromo Sąjunga“

     

    Austrijos sprendimas paleisti įtariamąjį Sausio 13-osios byloje rodo, kad Europos Sąjungai atėjo metas pasirinkti, ar ji labiau norėtų puoselėti vienybę ir solidarumą, ar galutinai pavirsti „Gazpromo Sąjunga“.

    Tuo įsitikinęs europarlamentaras Vytautas Landsbergis, sutikęs atsakyti į keletą klausimų apie Lietuvos santykį su ES ir Rusija.

    Austrijos pareigūnams nusprendus paleisti įtariamąjį Sausio 13-osios byloje Michailą Golovatovą, pareiškėte, jog „prielaida, kad Europos Sąjunga bus paversta „Gazpromo sąjunga“, virsta tikrove“. Tačiau Austrija ir anksčiau dažniausiai neslėpė siekianti gerų santykių su Rusija, o Vienos centre iki šiol stūkso monumentalus paminklas Raudonajai Armijai. Ar šis incidentas iš tiesų turėtų pakeisti tai, kaip mes vertiname ES?

    Austrija ir pastarasis incidentas, kertantis per ES valstybių narių solidarumą, – tai ilgesnio proceso simptomai, nukreipto į „Gazpromo sąjungos“ projekto įgyvendinimą. Tų simptomų vis daugiau, ir ne vien Austrijoje.

    Atsisakiusi branduolinės energetikos, Vokietija dar labiau pasijungs „Gazpromui“, su kuriuo jau ir fiziškai per Baltiją susieta prieš patį pinigų dievo altorių.

    Europos Sąjungą vertinkime ramiai ir atjausdami – ji duobėtoje kryžkelėje.

    Pastaruoju metu, ko gero, joks kitas žodis taip dažnai neminimas ES politikų, kaip „solidarumas“. Visi jo pasigenda, tačiau nepanašu, kad žinotų, kur jo ieškoti, gal tik išskyrus pirmininkavimą ES perėmusią Lenkiją, kuri taikosi atsiremti į „Solidarnosc“ vėliavą. Galbūt tikrai metas laidoti vieningos Europos projektą, jeigu nerandame būdų, kaip pasidalyti mums tenkančia našta?

    Nepanašu, kad niekas nežinotų, kur ieškoti solidarumo. Nebent didesnieji ponai jam dar nesubrendę, pagundų suvedžiojami, ir dar jį iškreipia graikiški kolūkiai, mielai užkraunantys bendrai kasai savo neatsakingą išlaidavimą.

    Kalbant apie Lenkiją, ji dabar turi progą parodyti, ar puoselėja ką iš „Solidarumo“, pavyzdžiui, su Rusijos žeminama Lietuva.

    Seimo pirmininkė Irena Degutienė kreipėsi į Europos Parlamento pirmininką ir visus europarlamentarus, prašydama politinės paramos. Ar rugsėjo mėnesį, kai Parlamentas sugrįš į plenarinę sesiją, nebus per vėlu iš naujo judinti šį klausimą?

    Paramos reikia Europos Sąjungai, ir ji galėtų šia proga parodyti vieningumą su savimi, o ne su „trečiąją šalimi“.

    Iki rugsėjo kaip tik bus laiko apsispręsti, ko vertos šalys narės ir jų bendras Parlamentas.

    Kaip Jūs vertintumėte, kokios nuotaikos santykių su Rusija klausimu šiuo metu vyrauja Europos Parlamente?

    Santykių su Rusija vyraujanti nuotaika yra slapta baimė be pagrindo ir iš to kylantis pataikavimas. Klausimai, kuriuose Rusija atrodo prastai, yra Europos Parlamente nepopuliarūs – neva vengtini kaip „neproduktyvūs“ arba „nenaudingi“ kokiems norimiems sandėriams.

    Baltijos šalių pozicija žinoma, ji yra konsoliduota ir teikia vilties. Bet pats Europos Parlamentas atostogauja, nėra net kam pasiūlyti kokią skubią darbotvarkę, tad ir pasibelsti į europarlamentarų sąžinę.

    Kas labiau trukdo Lietuvai bandant kelti santykių su Rusija klausimą – kitų ES valstybių supratingumo ar geros valios stoka?

    Lietuva nekelia jokio savo santykių su Rusija klausimo. Jie palyginti neblogi, o naujų pozityvių Rusijos Federacijos iniciatyvų kantriai laukiame.

    ES gerai žino, ko mes norėtume – teisingumo ir sugrąžinimo nors to, kas pavogta prieš pat nepriklausomybės atkūrimą, būtent žmonių ir įmonių indėlių į sovietų bankus. Tai konkretūs dalykai, kaip ir mūsų požiūris į dviejų didžiųjų XX amžiaus tironijų piktadarystes Lietuvos žemėje.

    Jie atitinka Europos Parlamento rezoliucijas, tad jeigu kas pyksta, tegul pyksta ant Europos Sąjungos. Žinoti reikia, tada ateina ir supratingumas, ir geroji valia.

    Ko reikėtų griebtis, kad mes, lietuviai, būtume geriau suprantami Europoje? Jeigu kliūtis – neišmoktos istorijos pamokos, ar galima tikėtis, kad šią problemą išspręs tų pačių tiesų kartojimas? Juk „mokiniai“ – ir didesni, ir vyresni už mus pačius...

    Turime suprantamai kalbėti. Ir konkrečiai, ir neįkyriai. Turime žinoti, kad į brolių europiečių sąmonę ilgiausiais metais piltos ir toliau pilamos šiukšlės. Tai kur kas blogiau negu pamokų stoka, o mes nė namų darbų deramai nesame atlikę.

    Pavyzdžiui, ar praėjo pasaulio ekranais koks nors veiksmo ir siaubo filmas Sausio 13-osios motyvais? Dabar nenaudėliai daug ko neišdrįstų nei daryti, nei meluoti...

    Jūsų kolega europarlamentaras Justas Paleckis interviu yra teigęs, kad jau „metas nusiimti priešiškumo Rusijai akinius“ ir verčiau skirti daugiau dėmesio tiems Rusijos elito atstovams, kurie laikosi provakarietiškų pažiūrų. Koks būtų Jūsų receptas, kaip spręsti demokratijos trūkumo Rusijoje problemą? Ar pritartumėte bevizio režimo įvedimui?

    Bet kurios kritikos apšaukimas „priešiškumu“ – tai labai senas smegenų plovimo metodas, kurio tikslas – diskredituoti ir pašalinti kritikos apraiškas, kad liktų tik Rusijos garbinimas ir pataikavimas.

    Negausiems Rusijos demokratams, kurie oponuoja naujajam autoritariniam vienpartizmui arba mutavusiam komunizmui, rodome daug dėmesio, taip pat teisingumo kovotojams, žūstantiems dėl žodžio laisvės; čia ponas Paleckis galėtų papeikti veikiau savo socialistus.

    Bevizis režimas ir laisvi demokratiniai rinkimai yra visai skirtingi dalykai. Europai natūralu nuosekliai pageidauti tikros parlamentinės demokratijos ir teisinės valstybės, tik po to atsiverti beviziam keliavimui. Rusijos valdančiojo elito siekis priešingas – antidemokratinis režimas viduje ir bevizis bastymasis po visą Europą.

     

    Alfa.lt Antanas Manstavčius 2011-07-21



     

    Donskis: austrorusiškas dujų kvapas – mirties nuosprendis ES

     

    Jeigu ES pradės užmigdyti dujų kvapas, tai bus mirties nuosprendis, kurį pati pasirašys.

    Anksčiau ar vėliau ES supras ar pajus, kad jos gerklę gniaužia plieninis kumštis. Ir arba užteks proto suprasti, kad išgelbėti gali tik solidarumas ir tam tikras vertybių paketas, sistema, arba Europa bus paprasčiausiai iškapota po vieną, mano Europos Parlamento narys Leonidas Donskis, kalbėdamas apie Lietuvą ir Baltijos šalis sukrėtusią Austrijos pareigūnų elgseną.

    Ne vieną kartą esate rašęs ir kalbėjęs apie Rusijos FSB (Federalinė saugumo tarnyba, Federalnaja služba bezopasnosti) daromą įtaką Valstybės saugumo departamentui. Paskutiniai pranešimai, liudijimai iš Austrijos rodo, kad šios valstybės pareigūnai patyrė akivaizdų ir, matyt, pakankamai stiprų Rusijos spaudimą.

    Ar tas FSB ar kitų tarnybų čiuptuvas yra visuotinis, kokias pasekmes tokie precedentai gali turėti ES ateičiai?

    Nežinant visų detalių, mano situacija yra kiek nepalanki, kadangi tenka šiek tiek spėlioti. Tačiau pirmoji prielaida, diktuojama iš sveiko proto pozicijų, yra ta, kad buvo padarytas didelis spaudimas, padarytas per Rusijos ambasadą, naudojant tam tikrą įtakos tinklą, kurį tokia didelė valstybė, kokia yra Rusija, turi Europos šalyse.

    Jei taip ir buvo, tenka tik su gailesčiu konstatuoti, kad vienintelė šalis, kuri atsispyrė tokio pobūdžio spaudimui ir šantažui, buvo Didžioji Britanija. Ji Aleksandro Litvinenkos bylos atveju tiesiog labai aiškiai atsispyrė ir išdidžiai stojo prieš Kremliaus spaudimą. Ir greičiausiai prieš FSB spaudimą, nes buvo kalbama apie FSB nužudytą žmogų.

    Austrija, deja, ne Jungtinė Karalystė. Tenka pripažinti, kad tai gerokai mažesnė ir ne tokia įtakinga valstybė, kuriai, matyt, sunku prieš tokį spaudimą atsispirti, tačiau gaila, kad šiuo metu nedirba Europos Parlamentas (EP), nes atostogauja. Priešingu atveju tektų skubiai reikalauti, kad posėdžiuose dalyvautų Europos Komisijos (EK) atstovai ir atsakytų į klausimą. Į klausimą, kaip tokie dalykai įmanomi ES? Kaip trečiai valstybei įsikišus yra išduodamas žmogus, įtariamas karo nusikaltimais? Tokių dalykų ES būti negali.

    Kai paminėjote atostogaujantį EP, tai Lietuvoje ne vienam kilo klausimas, kodėl tik 2 iš 12 Lietuvos europarlamentarų – Vytautas Landsbergis ir Radvilė Morkūnaitė – aktyviai protestavo prieš tokį Austrijos valdžios elgesį. Kodėl nebuvo vieningos, jei ne visų 12, tai bent daugumos EP narių pozicijos, turint galvoje šiuolaikines komunikacijų priemonių galimybes?

    Gaila, bet tikrai neturėjome pakankamai galimybių, skirtingai nuo tų atvejų, kai Lietuvos EP nariai pademonstravo savo vieningumą, oponuodami pono V. Tomaševskio organizuotoms akcijoms arba oponuodami Lenkijos užsienio reikalų ministro R. Sikorskio pareiškimams. Tada situacija buvo kita, nes buvo darbymetis, mes galėjome lengvai susirasti vieni kitus per savo biurus (Alfa.lt europarlamentaro L. Donskio ieškojo pusantros paros – aut. past.).

    Šiuo metu įvykis užklupo mus išsiskirsčiusius. Natūralu, kad prof. V. Landsbergis pirmasis ir sulaukė dėmesio, tokiais atvejais jis greičiausiai ir komentuoja. Tačiau net neabejoju, kad, esant palankesnei situacijai, mes galėtume nedelsdami reikalauti atvykti į EP Teisės, Užsienio reikalų ar Žmogaus teisių komitetą EK atstovus. Neabejoju, kad tokia galimybe mes būtume pasinaudoję. Šiuo metu mes pastatyti prieš faktą, kad neturime instrumentų, nėra posėdžių. Vasaros metu telieka rašyti laiškus, pareiškimus, kad būtų kuo daugiau viešumo. Reikia skubiai organizuoti susitikimus su EK, pareikalauti, kad būtų paaiškinta, kas įvyko.

    Dabar liepos mėnesio pabaiga, o jei šita istorija mus užkluptų rugpjūčio viduryje, tai apskritai niekas nedirbtų. Tada būtų dar liūdniau. Deja, deja, laikas toks, kai reikia skubiai galvoti apie kitas reagavimo formas. O reaguoti mums reikia. O EP rimta reakcija, o ne informacinė, deja, bus galima tik rugpjūčio pabaigoje.

    Europos komisarė teisingumo, pagrindinių teisių ir pilietybės reikalams Viviane Reding pareiškė, jog Austrijos valdžia formaliai turėjo teisę paleisti Vienoje sulaikytą buvusį KGB karininką M. Golovatovą. Pasak jos, vienas dalykas yra teisinė situacija, o kitas – politika, kadangi kiekvienos ES šalies pareiga – sąžiningai bendradarbiauti su kitomis organizacijos narėmis. Esą pritrūko dviejų ES valstybių solidarumo.

    Jūs savo interneto puslapyje skelbiate tokį aforizmą – „idealizmas yra į ateitį nukreiptas realizmas“. Ar tikite, kad to vieningumo ateityje ES rasis daugiau?

    Noriu būti optimistu, nes, jei nebus to minimo idealizmo, tai ES paprasčiausiai neturės ateities. Tik didelė idėja, tik solidarumas gali klijuoti, deja, po truputėlį dabar byrančią ES. Aš netikiu, kad politinis realizmas padėtų ES išlikti. Čia reikia vizijos, solidarumo, idėjos ir didelės sielos žmonių, didelės sielos politikų.

    Jei nebus stambaus formato asmenybių, Austrijoje tiesiog neatsiras žmonių, kurie suprastų Lietuvą. Lygiai taip pat ir mums kartais ims trūkti jautrumo ir įžvalgos, mėginant suprasti mūsų partnerius. Be abejo, čia pritrūko jautrumo ir supratimo, kad tai Lietuvos žaizda, kad Lietuvai skauda. Kalbama apie žmones, kurie dalyvavo žudant civilius gyventojus, kurie dalyvavo taikių žmonių žudynėse. O šitie žmonės viso labo prašė laisvės savo šaliai.

    Deja, deja, tenka apgailestauti, kad šį kartą vadinamoji „RealPolitik“ laimėjo, kad nebūtų įtemptų santykių su Maskva, pasakius standartinę frazę apie trūkstamus įrodymus. Esą todėl ir reikia paleisti žmogų.

    Jei kalbama apie žmogų, įtariamą karo nusikaltimais, žmogų, kurio vieta turėtų būti Hagos tribunole, kodėl nepritrūko drąsos atgabenti S. Miloševičių ar R. Mladičių. Ar drąsos pritrūko tik todėl, kad šis karo nusikaltėlis yra Rusijos pilietis, ši išimtis – tik dėl to?

    Niekada nieko nebus, jei nebus to, ką vadinate idealizmu. Tai dar galima vadinti moraliniu principingumu, sąžiningumu.

    Būdamas optimistu manote, kad dujų kvapas neužmigdys Europos?

    Jeigu mus pradės užmigdyti dujų kvapas, tai bus mirties nuosprendis, kurį mes parašysime ES. Šitoje vietoje, patikėkite, mano optimizmas kyla ne iš kvailumo ar naivumo, o supratimo, kad anksčiau ar vėliau ES supras ar pajus, jog jos gerklę gniaužia plieninis kumštis. Ir arba užteks proto suprasti, kad išgelbėti mus gali tik solidarumas ir tam tikras vertybių paketas, sistema, arba mes būsime paprasčiausiai iškapoti po vieną įtakingų žaidėjų. Tai gali būti Rusija, Kinija.

    Jei ES nesuklijuos iš naujo ES vertybėmis, nesuklijuos didele vizija, tai mūsų laukia labai liūdna ateitis. Noriu tikėti, kad tarp politikų, visuomenės veikėjų Europoje tiesiog užteks proto tam, kad šitai būtų suprasta.

    Manau, kad visa ši istorija tikrai neliks be atsako, nes nueita yra per daug toli, taip daryti, elgtis negalima. Manau, kad mūsų Vakarų partnerės suprato, kad su karo nusikaltėliais negalima šitaip elgtis, negalima jų paleidinėti. Ir suduoti šitokius smūgius partneriams, šiuo atveju Lietuvai.

     

    Alfa.lt Rimantas Varnauskas 2011-07-20

     

     

    Audronius Ažubalis: tik bendras Lietuvos ir Austrijos tyrimas nustatys, kas teisus dėl M. Golovatovo

     

    Tik bendras Lietuvos ir Austrijos tyrimas nustatys, kuri iš šalių yra teisi interpretuodama įtariamojo Sausio 13-osios byloje Michailo Golovatovo paleidimo aplinkybes, pabrėžė užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis.

    Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovas trečiadienį žurnalistams sakė, kad net ir eurokomisarė teisingumo reikalams Viviane Reding, kuri neįžvelgė Austrijos pažeidimų itin greit paleidžiant Vienoje sulaikytą M. Golovatovą, šiuo klausimu neturi tiesos monopolio.

    Tik bendras tyrimas nustatys, kieno pusėje yra tiesa, teisybė. Nė vienas, netgi gerbiamos Komisijos viceprezidentės pasisakymas neturi neginčijamo tiesos monopolio. Palaukime, ką pasakys mūsų teisininkai, ką pasakys tarptautinės bendruomenės teisininkai, ką pasakys sukurta bendra darbo grupė tarp dviejų valstybių Teisingumo ministerijų. Tada mes galėsime pasakyti“, – teigė A. Ažubalis.

    Dėl M. Golovatovo paleidimo nuo pirmadienio konsultacijoms į Vilnių atšauktas Lietuvos ambasadorius Austrijoje Giedrius Puodžiūnas Vilniuje vykstančiame diplomatinių atstovybių vadovų suvažiavime sakė, kad „tai nėra istorijos pabaiga“.

    Vyksta aiškinimasis, argumentų dėliojimas ir reikės, matyt, palaukti kol susidarys aiškesnis vaizdas“, – kalbėjo ambasadorius.

    Akivaizdu, kad mūsų pusę labiausiai jaudina klausimas, kodėl sprendimas buvo priimtas taip skubotai ir greit žinant, kokios tai svarbos klausimas. Pasirodo vis nauji argumentai, vis nauji faktai. Iš visos tos mozaikos, matyt, bus galima susidėlioti tam tikrą paveikslą“, – dėstė diplomatas.

    Vis dėlto, pasak jo, ypač svarbu yra tai, kad „šita pamoka būtų išmokta“, o Europos Sąjungoje būtų galima remtis teisingumu – „kad nebūtų galima ES kaip per kiaurą rėtį važinėti įvairiausiems piliečiams, kurie turi problemų su teisėsauga“.

    Pasakodamas apie Lietuvos ambasados vaidmenį sulaikius M. Golovatovą jis pažymėjo, jog vyko „tiesioginis bendradarbiavimas tarp teisingumo institucijų“. Ambasadorius taip pat pridūrė, jog neturi vienareikšmiško atsakymo, kur sulaikytas M. Golovatovas buvo laikomas.

    Austrija teigia, kad M. Golovatovą paleido Lietuvai laiku nepateikus sukonkretintos informacijos paie įtarimus Rusijos piliečiui. Lietuva teigia, kad nepaisant to, jog Austrija neprivalėjo buvusio KGB pulkininko sulaikyti pagal Europos arešto orderį, tačiau turėjo laikytis ekstradicijos procedūrų kuomet dėl asmens išdavimo kitai šaliai sprendžia teismas.

    Eurokomisarės V. Redding pareiškimą, kad „teisiniu požiūriu klausimas aiškus – Austrija neprivalėjo vykdyti Europos arešto orderio“, kai kurios žiniasklaidos priemonės įvertino kaip pripažinimą, kad Austrija elgėsi tinkamai pagal ES nustatytas taisykles.

    Lietuva ir kitos Baltijos šalys sukritikavo Austriją, kai praeitą savaitę nepraėjus nė parai po sulaikymo ji paleido nusikaltimais žmoniškumui įtariamą buvusį KGB karininką Michailą Golovatovą. Jis vadovavo KGB specialiojo dalinio „Alfa“ būriui, Sausio 13-ąją šturmavusiam Vilniaus televizijos bokštą. Tuomet dėl Sovietų Sąjungos pajėgų veiksmų žuvo 14 beginklių žmonių.

     

    www.bernardinai.lt 2011-07-20

     

     

    Kodėl jauni verslininkai bėga iš Rusijos?

     

    Korupcija ir biurokratija provokuoja didžiausią nuo Sovietų Sąjungos žlugimo laikų pabėgimą iš šalies: per pastaruosius trejus metus iš Rusijos emigravo 1,25 mln. žmonių, daugiausiai jauni verslininkai ir viduriniosios klasės atstovai.

    Tai ketvirčiu milijono daugiau, nei pirmaisiais metais po sovietų imperijos žlugimo, kai šalis atsidūrė apgailėtinoje padėtyje. Dabar šalyje stabilumas ir klestėjimas, bet panašu, kad smulkaus verslo savininkai jaučiasi atsidūrę didesniame pavojuje, nei kada anksčiau, rašo „Time“.

    Tiems, kas tik pradeda verslo veiklą, didžiausią pavojų kelia ne konkurencija arba bankrotas, o korumpuotų valdininkų, reikalaujančių kyšių arba „stogą“ už pinigus, vizitas.

    Ekonomikos ministerijos duomenimis, vien per 2010 m. Rusijoje už „saugumo užtikrinimą“ buvo sumokėta 581 mln. dolerių ( 1,4 mlrd. Lt) – 13 kartų daugiau nei 2005 m. Praktika rodo, kad verslininkų, kurie atsisako mokėti už „stogą“, laukia nesibaigiantys priešgaisrinės apsaugos inspektorių, mokesčių auditorių ir policininkių vizitai, o jų įmonės laukia baudos ir biurokratiškas vilkinimas.

    Jei ir tokiu atveju savininkas atsisako bendradarbiauti, jam gali būti iškelta smulki baudžiamoji byla: neilgo termino paprastai pakanka, kad būtų pasiektas tikslas. Labiausiai užsispyrusių verslininkų, kurių įmonės patiko gerų ryšių turintiems konkurentams, atžvilgiu, taikomas užpuolimo reidas arba „kaukių šou“. Ši taktika buvo taikoma bylose su politiniu atspalviu, konkrečiai, užgrobiant NTV ir vykdant „Jukos” žlugdymo kampaniją.

    Mažesnio masto „kaukių šou“ retai minimos žiniasklaidoje. Tačiau šios istorijos perduodamos iš lūpų į lūpas arba internetu, ir greitai išplinta verslo sferose. Vienos didžiausių Rusijos išteklių nuomos kompanijų „Agava“, kurioje vasario mėn. buvo įvykdytas policijos reidas, o po to uždaryti visi kompanijos serveriai, tapo pavojaus signalu daugeliui verslininkų. Kitos kompanijos, siekdamos rasti išeitį iš šios problemos, turi serverius užsienyje.

    Jei taip bus ir toliau, tas pats gali nutikti ir didesnei daliai Rusijos viduriniosios klasės“, – pažymi korespondentas Simonas Shusteris, pateikdamas VCIOM apklausos duomenis, kuriuose teigiama, kad 21 proc. Rusijos gyventojų nori išvykti iš šalies.

    Dauguma jų – jauni, išsilavinę žmonės, kurie laisvai naudojasi internetu, t. y., būtent tokie, kurių pagalbos tikisi prezidentas D. Medvedevas, siekdamas sukurti rusišką Silicio slėnio versiją“, – rašo laikraštis.

    Didžiausia inovacijų centro „Skolkovo“ problema – rasti pakankamą kiekį naujų aukštųjų technologijų kompanijų, kurios galėtų jame dirbti.

    Kol kas šį vakuumą užpildo didžiulės valstybinės korporacijos. Šiemet korporacijos atidarė savo atstovybę Kalifornijos Menlo parke, kad į „Skolkovo“ pritrauktų jaunus talentus ir aukštąsias technologijas, tačiau ši įmonė nebuvo sėkminga.

    Silicio slėnyje vykdančios veiklą rizikos įmonės konsultantės Alexandros Johnson teigimu, inovacijų palaikymui reikalinga visa verslo inkubatorių, verslininkystės, vadybininkų bei įstatymo viršenybės sistema. „Rusijoje kol kas nėra daugumos šios ekosistemos elementų“, – cituoja leidinys.

    Teoriškai, „Skolkovo“ turi sukurti tokią ekosistemą ir tapti „superstogu“ jauniems verslininkams, gindama juos nuo korumpuotų valdininkų reketo. „Ne paslaptis, kad policija Rusijoje dažnai kelia grėsmę, o ne apgina“, – laikraštis cituoja Aleksejaus Sitnikovo, kuris vadovauja „Skolkovo“ tarptautinio bendradarbiavimo fondo departamentui, žodžius. Todėl fondas kartu su Vidaus reikalų ministerija siekia sukurti „atskirą“ policiją bei sanitarijos inspekciją ir kitas biurokratines struktūras, kurios neateis ir nepareikalaus uždaryti įmonę.

    Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.

    Susiję straipsniai:

    Milijardierius M.Prochorovas nori vadovauti D.Medvedevą remiančiai partijai

    EŽTT: byla prieš M.Chodorkovskį nepolitizuota, bet Rusija turi sumokėti 10 tūkst. eurų

    Kaip turtingiausias žmogus Rusijoje tapo garsiausiu kaliniu

     

    www.DELFI.lt 2011 liepos mėn. 21 d.

  • Austrija

    Eurojuste Lietuvos atstovė įregistravo bylą prieš Austriją

     

    Lietuvos nacionalinė narė Eurojuste Laima Čekelienė antradienį Eurojusto kolegijos posėdžio metu įregistravo bylą prieš Austriją, siekiant išsiaiškinti nusikaltimais žmoniškumui įtariamo buvusio KGB karininko Michailo Golovatovo sulaikymo ir paleidimo šioje šalyje aplinkybes bei teisinius pagrindus.

    Eurojusto kolegijos posėdyje Lietuvos atstovė teigė, kad, Lietuvoje atliekamo ikiteisminio tyrimo duomenimis, 1991 metų sausio 11, 12 ir 13 dienomis M.Golovatovo vadovaujamas KGB specialiosios paskirties būrys „Alfa“, kurį sudarė Sovietų Sąjungos kariuomenės kariai, ginkluoti šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis, tankais, šarvuočiais, kariniais automobiliais, tyčia puolė Lietuvos valstybinę įmonę „Spauda“, Lietuvos radijo ir televizijos komitetą, Lietuvos radijo ir televizijos centrą – Televizijos bokštą. Ji dėstė, kad tuomet žuvo 14 žmonių, daugiau nei 600 buvo sužeisti.

    L. Čekelienė teigė, kad nors Austrijos, praėjusį ketvirtadienį 2010 metų spalio 18 dieną Lietuvoje išduoto Europos arešto orderio pagrindu sulaikiusios M.Golovatovą, teisingumo ministerijai per 24 valandas buvo nusiųsta visa prašoma informacija, liepos 15 dieną jis buvo paleistas.

    Atsižvelgdamos į įvykdytų nusikaltimų sunkumą ir šios bylos svarbą Lietuvos valstybei bei siekdamos išvengti panašių atvejų ateityje, Lietuvos institucijos kreipėsi į Eurojustą prašydamos padėti išsiaiškinti minėto sprendimo priežastis“, – Eurojusto kolegijos posėdžio metu sakė Lietuvos nacionalinė narė.

    Kai bus gauti Austrijos atsakymai į pateiktus klausimus, situaciją apibendrins Eurojusto teisės skyrius. Tuomet gautas apibendrinimas, jei to reikės, bus pateiktas Eurojusto kolegijai, kuri gali pateikti teisiškai neprivalomą nuomonę dėl šio atvejo, teigiama Generalinės prokuratūros pranešime.

     

    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/66052 2011-07-19

     

     

    Kalnų Karabachas: ar įšaldytas konfliktas gali įkaisti?

     

    Ar Kalnų Karabache gali vėl lietis kraujas? Azerbaidžanas yra įsitikinęs, kad taip. Apie naujo karo Kalnų Karabache, t. y. tarp Azerbaidžano ir Armėnijos, neišvengiamumą birželio pradžioje kalbėjo Azerbaidžano gynybos ministerijos spaudos tarnybos vadovas Eldaras Sabiroglu.

    Jis apkaltino Armėniją nuolat sabotuojant derybas dėl šio įsisenėjusio konflikto sureguliavimo. Tai, E. Sabiroglu manymu, veda prie vienintelio sprendimo – anksčiau ar vėliau konfliktas bus išspręstas jėga.

    Jerevanas nepaliko tokių pareiškimų be atsako. Armėnijos gynybos ministerijos atstovas spaudai Davidas Karapetianas pareiškė, kad viskas iš tikrųjų yra kitaip – tai Azerbaidžanas nuolat pažeidinėja paliaubas ir rengia išpuolius. „Armėnijos ginkluotosios pajėgos yra pajėgios atsakyti į visas Azerbaidžano provokacijas“, – pažymėjo D. Karapetianas.

    Apsikeitusios karingais pareiškimais abi konflikto pusės savotiškai nuleido garą ir kuriam laikui vėl nutilo. Tačiau toks – jau tradicinis – „nuomonių“ apsikeitimas rodo, kad naujo karo dėl Kalnų Karabacho idėja politikų ir kariškių protuose nėra prigesusi.

    Armėnija teigia, kad labiausiai naujo karo nori Azerbaidžanas. Ko gero, tai yra tiesa. Psichologiškai Baku jaučiasi esąs teisus – Azerbaidžanas siekia revanšo, nori susigrąžinti prarastų teritorijų kontrolę. Be to, sustiprėjęs ekonomiškai (šio sustiprėjimo pagrindas – naftos ir dujų eksportas) Azerbaidžanas jaučiasi pajėgus laimėti naują karą ir pasiekti užsibrėžtus tikslus.

    Armėniją kol kas tenkina esamas nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos statusas. Savo užnugaryje ji jaučia ir Rusijos palaikymą.

    Ko gero, „Rusijos faktorius“ yra labai svarbus veiksnys, kol kas saugantis ir Armėniją, ir Azerbaidžaną nuo rimtesnių neapgalvotų veiksmų. Šiuo atveju Rusijos nenuspėjamumas atlieka svarbų vaidmenį.

    Viena vertus, dar nėra pamiršta 2008 m. Rusijos ir Gruzijos karinio konflikto patirtis. Rusijos įsitraukimas į karinius veiksmus tapo svarbių precedentu, parodžiusiu, kad Maskva yra pasirengusi siekti savo geopolitinių interesų ne tik diplomatinėmis ar propagandinėmis, bet ir karinėmis priemonėmis.

    Kita vertus, Kalnų Karabacho situacija keliais aspektais skiriasi nuo Pietų Osetijos situacijos. Pabandykime panagrinėti šiuos skirtumus.

    Pirmas skirtumas – Rusijos santykiai ir su Armėnija, ir su Azerbaidžanu nėra blogi. Ko gero, Maskva yra artimesnė Jerevano partnerė, bet ir su Baku Kremlius neturi didesnių nesutarimų. Gruzija Rusijos valdžios ir didesnės visuomenės dalies akyse buvo akivaizdžiu priešu, įtampa Rusijos ir Gruzijos santykiuose augo jau seniai, todėl Rusijos kariniai veiksmai galėjo būti nuspėjami ir savotiškai logiški. Rusijos ir Azerbaidžano santykiai yra kitokio pobūdžio, Azerbaidžanas Rusijai nėra „akivaizdus priešas“.

    Antras skirtumas – Rusija nesiriboja su Kalnų Karabachu, o tai akivaizdžiai apsunkina karinio įsikišimo galimybę.

    Žinoma, Armėnijoje yra dislokuota Rusijos kariuomenė – Giumri mieste veikia 102-oji Rusijos karinė bazė. Jos kontingentą sudaro apie 5 tūkst. žmonių. Pagal patikslintą Rusijos ir Armėnijos susitarimą, pasirašytą praėjusių metų rugpjūčio mėnesį, Rusijos karinė bazė Armėnijos teritorijoje išliks iki 2044 metų, o jos uždavinys yra ne tik užtikrinti Rusijos interesus regione, bet ir garantuoti karinį Armėnijos saugumą [http://www.rus-obr.ru/days/7623]. Tačiau nežinia, kokią funkciją galėtų atlikti šios pajėgos naujo Kalnų Karabacho karo atveju.

    Paminėtą neaiškią Rusijos poziciją galima būtų laikyti trečiu skirtumu (nors ir Gruzija, ko gero, 2008 m. rugpjūčio mėnesį nesitikėjo, kad Rusijos pajėgos taip atvirai ir agresyviai dalyvaus kariniuose veiksmuose). Šios neaiškios pozicijos esmė – Azerbaidžanas negali būti tikras, kad Rusija neįsitrauks į karinius veiksmus Armėnijos pusėje, tačiau Armėnija lygiai taip pat negali būti tikra, jog Rusija tikrai suteiks jai realią karinę paramą.

    Nuojauta kužda, kad naujo konflikto dėl Kalnų Karabacho atveju Rusija laikytųsi neutralios pozicijos arba siektų vėl sustabdyti ir įšaldyti konfliktą. Ko gero, ji neprisiimtų aktyvios konflikto veikėjos vaidmens (tačiau tai yra tik nuojauta).

    Čia pat reikėtų paminėti ir dar vieną – ketvirtą – skirtumą: Kalnų Karabacho teritorijoje nėra taikdarių pajėgų, kurios galėtų veikti kaip konflikto pusė (kaip veikė Rusijos „taikdariai“ kare su Gruzija) ar bandytų stabdyti naujus karinius susirėmimus.

    Galimas taikdarių įvedimas į įšaldyto konflikto zoną yra ilga ir niekaip nesibaigianti istorija. Apie tai, kad taikdarių pajėgos, įvestos į Kalnų Karabachą, galėtų padėti sureguliuoti konfliktą, kalbama jau nebe pirmus metus. Nemažai buvo ginčų ir dėl to, kokios turėtų būti tos pajėgos – galimybės siųsti savo taikdarius į konflikto zoną neatmetė nei Rusija, nei kai kurios NATO šalys (Prancūzija, Turkija).

    Šių metų birželio pradžioje Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Elmaras Mamedjarovas pareiškė, kad tarptautiniu lygiu pasiektas istorinis susitarimas dėl taikdarių kontingento įvedimo į Kalnų Karabachą. Jis pažymėjo, jog taikdariai bus „ne iš kaimyninių šalių ir ne iš regiono“ (tai labiausiai atitinka Azerbaidžano interesus) [http://ann.az/?p=788].

    Tačiau taikdarių atsiradimui konflikto zonoje aršiai priešinosi pati nepripažintoji Kalnų Karabacho respublika. Reaguodamas į E. Mamedjarovo pareiškimą Kalnų Karabacho savigynos pajėgų vadas Arkadijus Karapetianas pareiškė, kad Kalnų Karabachas neįleis į savo teritoriją jokių taikdarių, ir neigiamai atsiliepė apie pačią taikos misijos idėją [http://www.yerkramas.org/2011/06/08/nagornomu-karabaxu-mirotvorcy-ne-nuzhny-ni-sejchas-ni-v-budushhem-ago/].

    Mažai vilčių teikia ir vis stringančios taikos proceso derybos. Netgi Rusija, kuri šiuo atveju norėtų pasaulio akyse būti tikra taikdarė (ir kiek pagerinti savo įvaizdį po karinio konflikto su Gruzija), buvo priversta pripažinti, kad neturi reikiamų įtakos mechanizmų. Birželio pabaigoje Azerbaidžanas ir Armėnija taip ir nepasirašė vadinamojo „Kelio žemėlapio“, kuriuo vadovaujantis būtų galima palengva judėti link konflikto išsprendimo (apie tai nuodugniai rašė Česlovas Iškauskas straipsnyje „Kodėl stringa Kalnų Karabacho derybos?“ [http://www.geopolitika.lt/?artc=4757]).

    Suprantama, kad kol konfliktas yra neišspręstas, jo atsinaujinimo grėsmė yra aktuali (kitaip sakant – įšaldytas konfliktas gali vėl įkaisti). Pasyvi Kalnų Karabacho konflikto stadija tęsiasi nuo 1994 metų. Kol kas neatrodo, kad kuri nors iš konflikto pusių būtų pasirengusi grįžti prie realių karinių veiksmų, tačiau situacija gali greitai pasikeisti.

    Kantrybė pirmiausia gali trūkti Azerbaidžanui, nors lygiai taip pat įmanoma, kad atitinkamiems veiksmams ryšis ir nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos pajėgos (palaikomos Armėnijos), jeigu į regioną bus bandoma įvesti „ne tuos“ taikdarius.

     

    www.bernardinmai.lt Viktor Denisenko 2011-07-19

  • Austrijos kapituliacija arba teisinis anšliusas

    Austrijos kapituliacija arba teisinis anšliusas

     

    Vilniaus žudynių dalyvio ir TV bokšto šturmo vado M. Golovatovo istorija ryškėja kaip Austrijos kapituliacija arba teisinis anšliusas, tik šį kartą kapituliacija Rusijai, ne Hitleriui.

    Ką rodo, ką reiškia toks neįtikėtinas poelgis – skubiai paleisti įtariamą žudiką? Reiškia tai, kad Rusijos telefoninė diplomatija dabarties Austrijai yra aukštesnė valdžia už įstatymo valdžią, už Europos teisę.

    2002 metų Europos Sąjungos teisinis aktas – Europos Tarybos Pamatinis sprendimas – nustatė, kas yra tarptautinis arešto orderis ir kaip elgiasi Europos Sąjungos valstybės narės, kai vienoje jų sulaikomas asmuo, kuriam yra išduotas kitos valstybės narės arešto orderis. Procedūra vykdoma pasitikėjimo ir solidarumo pagrindu; sulaikiusioji valstybė visai nesiima vertinti paties nusikaltimo.

    Golovatovo atveju, kai valdžia Vienoje per kelias valandas vertėsi kūliais, Austrijos Respublika nutarė, nieko nepranešdama Lietuvos Vyriausybei, kad nusikaltimas žmoniškumui Sausio 13-ąją nėra joks nusikaltimas, kadangi juo kaltinamasis yra Rusijos pilietis, o Rusija, galime neabejoti, pareikalavo jį tučtuojau paleisti.

    Slušajus, atsakė vargšė Austrija („klausau, sir“), jau pakabinta ant „Gazpromo“ kablio. Tačiau jeigu Sausio 13-oji, Austrijos požiūriu, nėra nusikaltimas, juolab nusikaltimas žmonijai, tąsyk Austrija nebėra visavertė valstybė, bent jau ES valstybė, o Rusijos satelitė. Prielaida, kad Europos Sąjunga bus paversta Gazpromo sąjunga, virsta tikrove.

    Laikas kažkam susivokti.

     

    Alfa.lt Vytautas Landsbergis 2011-07-18

     

     

    Dešimtys žmonių uždegė žvakutes prie Austrijos ambasados

     

    Pirmadienį vakare dešimtys žmonių, pasipiktinusių dėl Austrijos sprendimo paleisti Sausio 13-osios byloje įtariamą buvusį KGB karininką Michailą Golovatovą, uždegė žvakutes prie šios valstybės ambasados Vilniuje.

    Ši akcija skirta pagerbti žmones, kurie kovojo už Lietuvos laisvę ir priminti Lietuvos skolą Vakarams“, – BNS sakė akcijos organizatorius Žygimantas Zabiela.

    Akcijoje, prasidėjusioje apie 21 val., dalyvavo daugiau kaip pusė šimto asmenų.

    Labai pikta. Nuoskaudą jaučiu. Jaučiuosi kaip gavęs skuduru per veidą ir gavęs nuo tokios valstybės, kuri buvo šioks toks pavyzdys“, – sakė vilnietis Alfonsas, 1991-ųjų sausio 13-ąją budėjęs prie parlamento.

    Iš vienos pusės tai turbūt atsitiko todėl, kad Lietuva neturi politinio svorio, o iš kitos pusės tai yra pragmatiška politika. Gal kokias 5 centais dujų kaina nukris Austrijai ir joje bus šilčiau“, – piktinosi akcijos dalyvis.

    Apie 22 val. žmonių prie ambasados gerokai sumažėjo.

    Lietuvą papiktino Austrijos sprendimas nepraėjus nė parai po sulaikymo paleisti nusikaltimais žmoniškumui įtariamą M.Golovatovą, kuris vadovavo televizijos bokštą šturmavusiam „Alfa“ būriui. Dėl jo Lietuva yra išdavusi Europos arešto orderį.

    Dėl tokio austrų žingsnio pirmadienio vidurdienį prie Austrijos ambasados Vilniuje buvo surengta protesto akcija.

     

    www.bernardinai.lt 2011-07-18

     

     

    Karti piliulė V.Putinui

     

    Kilus didžiuliam skandalui dėl prestižinės premijos už pavyzdingą politinę veiklą paskyrimo Rusijos premjerui Vladimirui Putinui, Vokietijos organizacija, neatlaikiusi visuomenės spaudimo, atšaukė savo sprendimą. Atsisakyti apdovanojimo grasino ir 2009 metais jį pelnęs buvęs Čekoslovakijos prezidentas Vaclavas Havelas.

    Organizacija "Werkstatt Deutschland" nurodė, kad jos noras skirti V.Putinui "Quadrigos" apdovanojimą sulaukė "didžiulės kritikos iš žiniasklaidos ir politikos pasaulio". Organizatoriai atsiprašė visų, kuriems šis žingsnis sukėlė nepatogumų.

    "Quadrigos" apdovanojimas kasmet teikiamas nuo 2003-ųjų, spalio 3 dieną minint Vokietijos suvienijimo metines. Pasibaisėję sprendimu apdovanoti V.Putiną kritikai teigė, kad taip būtų sukompromituoti kiti laureatai, ką jau ir kalbėti apie visišką pasityčiojimą iš žmogaus teisių gynėjų.

    Būdamas Rusijos prezidentu nuo 2000 iki 2008 metų V.Putinas grąžino valstybei daugumos didžiųjų žiniasklaidos kanalų kontrolę, įvedė naujus suvaržymus žmogaus teisių organizacijoms ir ėmėsi griežtų veiksmų prieš oponentus.

    Atšaukus premiją V.Putino atstovas tik pareiškė, kad tai niekaip nepaveiks Rusijos ir Vokietijos santykių.

     

    Lietuvos žinios 2011 – 07 – 18

  • Lietuva įteikė notą Austrijai dėl Golovatovo

    Lietuva įteikė notą Austrijai dėl Golovatovo

     

    Dėl sprendimo skubiai paleisti Sausio 13-osios bylos įtariamąjį buvusį KGB karininką Michailą Golovatovą Austrijos laikinajam patikėtiniui Josefui Sigmundui pirmadienį Vilniuje įteikta nota.

    Į Užsienio reikalų ministeriją iškviestas Austrijos ambasados atstovas tikino, kad sprendimas paleisti įtariamąjį nebuvo politinis.

    Be abejo, tai nebuvo politinis sprendimas, tai buvo tik teisinis sprendimas“, - žurnalistams sakė J.Sigmundas.

    Diplomatui buvo įteikta ne tik nota, bet ir knyga apie Sausio 13-ąją „Lithuania. 1991.01.13“.

    J.Sigmundas sakė neturįs jokios papildomos informacijos ir žinantis tik tai, kad paskelbta Lietuvos ir Austrijos žiniasklaidoje.

    Lietuva atšaukia ambasadorių Vienoje konsultacijoms

    Lietuva nusprendė konsultacijoms atšaukti ambasadorių Vienoje, reaguodama į Austrijos sprendimą paleisti įtariamąjį Sausio 13-osios byloje Michailą Golovatovą.

    Ambasadorius artimiausiu metu bus atšauktas konsultacijoms“, - žurnalistams pirmadienį sakė užsienio reikalų viceministrė Aistė Skaisgirytė - Liauškienė po susitikimo su prezidente Dalia Grybauskaite.

    Prezidentė savo ruožtu Austrijos sprendimą skubiai paleisti buvusį KGB karininką pavadino „politiškai nepateisinamu veiksmu, kuris kompromituoja Europos Sąjungos šalių bendradarbiavimą teisėsaugos srityje“.

    Pasak D.Grybauskaitės patarėjos Daivos Ulbinaitės, prezidentė įpareigojo užsienio reikalų ir teisingumo ministrus, kurie pirmadienį Briuselyje dalyvauja ES ministrų susitikimuose, „apie šį precedento neturintį Austrijos žingsnį informuoti ES bendrųjų reikalų ir teisingumo tarybas“.

    Austrija reikalavo orderio vertimo į vokiečių kalbą

    Generalinis prokuroras Darius Valys po susitikimo su prezidente Dalia Grybauskaite pareiškė, jog kreipėsi į Austrijos teisingumo ministrą dėl įtariamojo Sausio 13-osios byloje Michailo Golovatovo paleidimo.

    Šiandien pasirašiau kreipimąsi į Austrijos teisingumo ministrą, klausdamas, kokių duomenų trūko sprendžiant M. Golovatovo laikino sulaikymo pratęsimo klausimą. Taip pat paklausiau, kodėl nebuvo kreiptąsi į Generalinę prokuratūrą dėl papildomų duomenų, kokiomis normomis vadovaujantis priimtas sprendimas paleistį M. Golovatovą ir kas tokį sprendimą priėmė“, – po susitikimo su prezidente kalbėjo D. Valys.

    Pasak D. Valio, Austrija reikalavo Europos arešto orderio vertimo į vokiečių kalbą.

    Gavome paklausimą, kuriame buvo rašoma, jog reikalingas Europos arešto orderio vertimas į vokiečių kalbą. Vėliau gavome dar vieną paklausimą, kad reikia sukonkretinti įtarimo turinį. Mes visa tai padarėme. Įtarimo santrauka dar buvo išversta į anglų kalbą“, – žurnalistams sakė generalinis prokuroras.

    Anot jo, tarptautinis arešto orderis dėl M. Golovatovo suėmimo buvo išduotas praėjusių metų spalio mėnesį. Paklaustas, kodėl tai buvo padaryta taip vėlai, D. Valys pasakė negalintis atsakyti už buvusio Generalinės prokuratūros vadovo veiklą.

    Perkvalifikavus įtariamųjų veikas pagal Baudžiamojo kodekso 100-ąjį straipsnį, buvo rengiami nauji kreipimaisi dėl įtariamųjų paieškos ir ruošiami arešto orderiai“, – tikino D. Valys.

    Kaip teigė D. Valys, šiuo metu Generalinė prokuratūra orientuojasi į tai, kad būtų suorganizuotas teisminis nagrinėjimas kaltinamiesiems nedalyvaujant.

    Austrija Golovatovą galėjo paleisti dėl politinių priežasčių

    Generalinis prokuroras pritarė, jog Austrija įtariamąjį Sausio 13-osios byloje M. Golovatovą galėjo paleisti ir dėl politinių motyvų, jausdama spaudimą.

    Lietuvos pareigūnai sako laukiantys Austrijos pasiaiškinimo, kodėl buvęs KGB karininkas M. Golovatovas buvo paleistas nepraėjus nė parai po sulaikymo Austrijos sostinėje Vienoje. Lietuva dėl jo yra išdavusi Europos arešto orderį.

    M. Golovatovas vadovavo „Alfa“ būriui, 1991 metais sausį šturmavusiam Lietuvos televizijos bokštą.

    Austrija teigia, kad įtariamasis paleistas tik dėl teisinių priežasčių ir neaiškaus arešto orderio, tačiau Lietuva įtaria, kad Viena pasidavė Rusijos spaudimui. Lietuvos Generalinė prokuratūra teigia, kad Austrija šiurkščiai pažeidė Europos Sąjungos teisės aktus.

    Rusijos pilietis M. Golovatovas įtariamas veikomis, kurios priskiriamos prie karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmogiškumui.

    Televizijos bokštą 1991 metų sausio 13-ąją šturmavusiam „Alfa“ būriui vadovavęs M. Golovatovas Austrijos sostinėje Vienoje buvo sulaikytas ketvirtadienį, tačiau paleistas jau kitą dieną. Austrų žiniasklaidos teigimu, apie tai, kad yra ieškomas, M. Golovatovas buvo informuotas Austrijos oro uoste, ir netrukus po to išvyko į Maskvą.



    Alfa.lt 2011 – 07 – 18



    Lietuva svarsto diplomatinių santykių su Austrija nutraukimo galimybęatnaujinta


    Lietuva svarsto diplomatinių santykių su Austrija nutraukimo galimybę. Tai žurnalistams pirmadienį patvirtino Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris.

    Anot E. Zingerio, svarstoma galimybė reikalauti tarptautinių sankcijų Austrijai. Pirmiausiai bus kreipiamasi į Lietuvos sąjungininkus ES ir NATO. Čia E. Zingeris pirmiausiai akcentavo JAV. Anot Užsienio reikalų komiteto vadovo, svarstoma galimybė siekti, kad Austrijai būtų apribotos galimybės dalyvauti ES valdymo organuose.

    E. Zingeris tikisi vienybės

    Tikimės, kad šis spjūvis Europai į veidą bus įvertintas mūsų ES ir NATO partnerių. (...) Turėdami jau pakankamai savo informacijos, siūlome svarstyti diplomatinių santykių su Austrija perspektyvas, iš pradžių pažeminant diplomatinių santykių lygį, atšaukiant Lietuvos atstovą konsultacijoms, o vėliau svarstyti diplomatinių santykių įšaldymo galimybes, atšaukiant Lietuvos diplomatinį atstovą. Ir netgi tuos santykius nutraukiant. Jeigu pasirodys, kad visas dalykas įvyko taip nepagrįstai ir pažeidžiant tarptautinę teisę taip, kaip yra (nušviečiama – DELFI) Lietuvos ir Austrijos žiniasklaidoje“, - kalbėjo E. Zingeris.

    Tokį Austrijos elgesį jis palygino su šiuo metu teisiamo Balkanų karo nusikaltėlio Ratko Mladičiaus istorija.

    Žudikas paleistas. Kas būtų, jeigu Ratko Mladičius būtų paleistas?“ - retoriškai klausė URK vadovas.

    Tikiuosi, kad tie žymieji Austrijos pareigūnai nebus nubausti“, - ironizavo E. Zingeris.

    URK sprendimo projekte siūloma reikalauti ir politinių sankcijų Austrijai „iki balso teisės Europos Taryboje suspendavimo“.

    Jis taip pat išreiškė viltį, kad visų Seimo partijų atstovai palaikys griežtą poziciją Austrijos atžvilgiu: „Tikiuosi, bus konsensusas“.

    Slaptoji diplomatija, aš numanyčiau, veikia ne tarp ES narių, bet už ES ribų, - piktinosi politikas. - Rusijoje atsirado, po ponios Chapman, naujas herojus. Labai liūdna, kad Rusija nuėjo ne Jelcino keliu. (...) Jeigu jie (A. Chapman ir M. Golovatovas - DELFI) yra saviškiai, (...) savi ir saugotini“.

    E. Zingeris liejo apmaudą ne tik dėl Austrijos, bet ir dėl Rusijos veiksmų M. Golovatovo istorijoje. „Tikėjomės, kad per 20 metų Rusijos valstybė pasikeis. Tai viskas buvo vaidyba“, - pridūrė jis.

    Anot E. Zingerio, bendra Užsienio reikalų komiteto pozicija turėtų būti paskelbta apie 12 val.

    Tikiuosi, kad toks Austrijos elgesys neleis radikalams, skustagalviams galimybės paneigti Europos esmę,“ - sakė E.Zingeris.

    URK taip pat prisiminta, kad liepos 16 dieną Austrija atsisveikino su Otto von Habsburgu - paskutiniojo Austrijos kaizerio sūnumi, kovotoju su totalitariniais režimais.

    Jis turėjo apsiversti savo karste“, - sakė Užsienio reikalų komiteto narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė.

    Džiaugiamės, kad Austrija atsigavo po 1938 m. anšliuso, bet liūdime, kad europinis solidarumas nesuveikė. Deja, Austrijos teisinė sistema pasirodė esanti priklausoma nuo išorės įtakų. O tai yra neįtikėtinas dalykas“, - reziumavo E. Zingeris.

    I. Degutienė Austriją apskundė Europarlamento vadovui

    Savo ruožtu Seimo pirmininkė Irena Degutienė planuoja dėl šio Austrijos žingsnio kreiptis į Europos Parlamento pirmininką Jerzy Buzeką dėl esą skirtingų teisės normų taikymo Austrijoje.

    Pirmadienį išplatintame pareiškime I. Degutienė Austrijos poelgį vadina „įžūliu akibrokštu“. J. Buzeko Seimo vadovė retoriškai klausia, ar po šio incidento Europą tebevienija bendra teisingumo samprata.

    Toks Austrijos veiksmas yra šiurkštus ES ir tarptautinės teisės pažeidimas. (...) Šituo veiksmu Austrija pademonstravo nepripažįstanti Lietuvos teisminių institucijų sprendimų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų bylose“, - rašome I. Degutienės pareiškime.

    Reaguodama į M. Golovatovo paleidimą, Lietuva atšaukė ambasadorių Austrijoje konsultacijoms, o Austrijos atstovas mūsų šalyje buvo iškviestas pasiaiškinti į Užsienio reikalų ministeriją.

    Pagal Lietuvoje išduotą Europos arešto orderį M. Golovatovas Austrijos sostinėje Vienoje buvo sulaikytas ketvirtadienį. Apie jo sulaikymą, neatskleisdama įtariamojo pavardės, penktadienį pranešė Generalinė prokuratūra.

    Tačiau džiugios žinios dėl Sausio 13-osios bylos tyrimo netruko virsti šoku. Šeštadienį Rusijos žiniasklaida jau trimitavo apie įtariamojo paleidimą. Vos apie parą sulaikytas išbuvęs M. Golovatovas savaitgalį ilsėjosi Maskvoje ir dalijo interviu apie neva niekuo nepagrįstą jo sulaikymą.

     

    www.delfi.lt 2011 – 07 – 18

  • akcija

    Akcija prie Austrijos ambasados



    Prie Austrijos ambasados Vilniuje pirmadienį rengiama protesto akcija prieš sprendimą paleisti į laisvę Sausio 13-osios byloje įtariamą buvusį KGB karininką Michailą Golovatovą.

    Mus šokiravo toks Austrijos sprendimas, tai išdavystė. Jau fakto nebepakeisime, bet galime tik parodyti savo nepasitenkinimą“, - BNS sekmadienį sakė vienas iš akcijos organizatorių Robertas Mažeika.

    Akcija priešais Austrijos ambasadą planuojama pirmadienio vidurdienį.

    Lietuviai nepasitenkinimą sekmadienį reiškė ir socialiniame tinkle „Facebook“, kur sukurta grupė „Gėda Austrijai“. Pasak žiniasklaidos, prie Austrijos ambasados Vilniuje taip pat uždegtos kelios žvakutės.

    Lietuvius papiktino austrų sprendimas nepraėjus nė parai po sulaikymo penktadienį paleisti Rusijos pilietį M.Golovatovą, kuris vadovavo „Alfa“ būriui, 1991 metais sausį šturmavusiam Lietuvos televizijos bokštą.

    Austrija teigia, kad įtariamasis paleistas tik dėl teisinių priežasčių, tačiau Lietuva įtaria, kad Viena pasidavė Rusijos spaudimui. M.Golavotvas įtariamas veikomis, kurios priskiriamos prie karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui, dėl jo yra išduotas Europos arešto orderis.

    Dėl tokio sprendimo pirmadienį Austrijos ambasadoriui bus įteikta nota. Austriją griežtai sukritikavo ir Lietuvos premjeras Andrius Kubilius, kuris pareiškė, kad Austrija nepaisė europinio solidarumo Lietuvai tokioje svarbioje byloje.

    reklama

    1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių, daugiau kaip tūkstantis buvo sužeisti.AKCIJA

  • Kultūros ministras pritarė bažnyčios statybai prie Kryžių kalno

    Kultūros ministras pritarė bažnyčios statybai prie Kryžių kalno

     

     

    Kultūros ministras Arūnas Gelūnas pritaria bažnyčios statybai prie Kryžių kalno Šiaulių rajone, pranešė Kultūros ministerija.

    Šią savaitę ministerijoje pristatytas bažnyčiai šalia Kryžių kalno planuojamos teritorijos detalusis planas.

    "Kultūros ministras ir kiti dalyvavę atsakingų institucijų atstovai pritarė, kad bažnyčia Popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo garbei prie Jurgaičių (Domantų) piliakalnio, vadinamo Kryžių kalnu (Šiaulių r.) pagal pateiktą planavimo dokumentą ir išpildžius paveldosauginius reikalavimus, gali būti statoma", - teigiama Kultūros ministerijos pranešime.

    Pabrėžta, kad prie Kryžių kalno ketinama statyti nedidelę, Jono Pauliaus II-ojo vardu pavadintą bažnyčią. Juoba kad Maldos namų statyba numatyta Vyriausybės patvirtintoje Jono Pauliaus II piligrimų kelio kūrimo ir jo objektų pritaikymo piligrimų ir turizmo reikmėms 2007-2013 metų programoje.

    Konkursą projektui parengti laimėjo bendrovė "Vakarinis fasadas".

    Projekto autoriai teigė, kad pastatas neužgoš Kryžių kalno. Be to, bažnyčią planuojama statyti ne kultūros paminklo teritorijoje, o jo vizualinės apsaugos zonoje, pakankamai dideliu atstumu (320-340 metrų) prieš šį istorinį piliakalnį, šalia jau pastatyto komplekso - turistų informacinio centro.

    Žadama besąlygiškai laikytis Kultūros paveldo departamento reikalavimų, kad bažnyčios tūris būtų nedidelis - joje tilptų iki 100 žmonių, o aukštis neviršytų aštuonių metrų, todėl dalį pastato numatoma įleisti į žemę.

    "Tokiu būtu, svarbiausias šio kraštovaizdžio objektas - Kryžių kalnas - vizualiai būtų neužgožtas, nes bažnyčia netaptų konkuruojančiu objektu šioje aplinkoje. Bažnyčios architektūrinę išraišką galutinai apspręstų atviro konkurso būdu laimėjęs architektūrinis projektas", - teigiama Kultūros ministerijos pranešime.

    Bažnyčios prie Kryžių kalno statybos iniciatorius Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis pabrėžė, kad bažnyčia būtų statoma ne iš valstybės, bet iš tikinčiųjų suaukotų lėšų. Be to, kadangi minėta bažnyčia nebus parapijinė, joje nebus atliekamos sutuoktuvių, krikštynų ar šarvojimo apeigos. Ji bus skirta atlaidų ir piligrimų pamaldoms.

    Anot pasitarimo dalyvių, būtina atsižvelgiant ir į tai, kad medinės koplyčios šalia Kryžių kalno, kurioje 1993 metais popiežius Jonas Paulius II aukojo Šv. mišias, būklė avarinė ir jau kelia pavojų Kryžių kalną lankantiems žmonėms. Yra priimtas sprendimas ją kuo skubiau demontuoti. Šiam darbui atlikti valstybė iš Privatizavimo fondo skyrė 15 tūkst. litų.

    Dar vienas pateiktas argumentas už bažnyčios statybą - atlikta nereprezentatyvi visuomenės nuomonės apklausa. 10 tūkst. tikinčiųjų pritarė maldos namų šalia Kryžių kalno statybai, nepritarė apie 800 žmonių.

    Jurgaičių ar Domantų piliakalniu vadinamas Kryžių kalnas yra Meškučių seniūnijoje, kairiajame Kulpės upelio krante. Kryžiai čia pradėti statyti XIX amžiaus viduryje.

    Šiuo metu ant piliakalnio yra milijonai kryžių, atvežtų ne tik iš įvairių Lietuvos vietų, bet ir iš užsienio. Krikščionių pasaulyje šį kalną išgarsino 1993-iaisiais čia apsilankęs popiežius Jonas Paulius II.

    Daugiau kaip 50 Kryžių kalne stovinčių kryžių įtraukti į kultūros vertybių registrą. Kryžių kalnas įtrauktas į Jono Pauliaus II piligrimų kelią.

     

    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/65850 2011-07-15

     

     

    Lietuvoje įspūdingai didėja turistų srautai

     

     

    Lietuvoje pirmąjį metų ketvirtį apsilankė 150 tūkstančių – 39,4 proc. – daugiau turistų nei pernai, skelbia Valstybinis turizmo departamentas.

    Apibendrinus apgyvendinimo Lietuvos komercinėse įstaigose statistiką, praėjusiais metais čia apsistojo 107 000, o per šių metų I ketvirtį – net 150 000 turistų. Valstybinio turizmo departamentas (VTD) taip pat praneša, kad didėja turistų srautai iš Lietuvai itin svarbių turizmo rinkų, o kai kurių šalių turistų rodikliai net muša rekordus.

    Turistų srautų iš Rusijos augimas per pirmą šių metų ketvirtį siekia 61 proc., iš Baltarusijos – 53, iš Lenkijos – 28, Vokietijos – 31, Estijos – 34, Didžiosios Britanijos – 21, Norvegijos – 57, Nyderlandų – 34, Belgijos – 31 proc., JAV – 68. Maloniai nustebino Suomijos rodiklis – 85 proc., taip pat ir Ispanijos – 71 proc. augimas. Neveltui Kaunas šioje šalyje sulaukė populiaraus leidinio „QTRAVEL“ apdovanojimo, nes ispanai mūsų laikinąją sostinę paskelbė patraukliausia 2010 metų turistine kryptimi.

    Anot Lietuvos TIC Barselonoje vadovo Raimundo Michnevičiaus, ispanai turistai pastaruoju metu itin suaktyvėję mūsų šalies atžvilgiu, domisi Lietuva ir trokšta ją pamatyti.

    Didžiausias turistų srautų augimo rekordas šių metų pirmąjį ketvirtį priklauso Ukrainai. Svečių iš šios šalies skaičiaus augimas siekia net 104 proc.

    Vietinio turizmo augimas, pasiekęs 7,6 proc., taip pat džiugina turizmo sektorių. 2010 metais šis rodiklis siekė vos 1 procentą. Šie skaičiai patvirtina pastebimą tendenciją, kad lietuviai vis dažniau renkasi poilsį savo šalyje, atranda joje naujų turizmo objektų ir paslaugų. VTD viliasi, kad tautiečiai šią vasarą dar dažniau rinksis poilsį savo krašte, tad atostogų sezonui pasibaigus, tikimąsi dar geresnių vietinio turizmo rodiklių.

    Tokios naujienos įpusėjus metus ne tik nuteikia optimistiškai, bet ir įkvepia tęsti pradėtus darbus. Puikūs rodikliai įrodo, kad einame teisingu keliu ir vaisius jau duoda tarpinstitucinis bendradarbiavimas su URM, Ūkio bei Susisiekimo ministerijomis, oro uostais, taip pat suaktyvinome rinkodarinę veiklą, kurią koordinuojame su savivaldybėmis, kurortais bei Turizmo informacijos centrais Lietuvoje ir užsienyje,“ – rezultatais džiaugiasi Valstybinio turizmo departamento (VTD) direktorė dr. Raimonda Balnienė.

     

    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/63878 2011 – 07 – 15

  • Pilietinė visuomenė sovietų Lietuvoje?

    Pilietinė visuomenė sovietų Lietuvoje?

     

     

    Klausti, ar sovietų Lietuvoje egzistavo pilietinė visuomenė, paskatino noras suprasti, iš kur 1988 m. radosi Sąjūdis. Socialinių sąjūdžių tyrinėtojai teigia, jog revoliucijos ir masiniai judėjimai neatsiranda vien tik iš nepasitenkinimo esama situacija. Revoliucija kyla tik ten ir tada, kai atsiranda palanki proga ir jau esama socialinių tinklų, leidžiančių greitai mobilizuotis. Masinis socialinis sąjūdis negali rastis „tuščioje erdvėje“, atomizuotoje visuomenėje. Socialinis sąjūdis po savęs palieka didelius socialinio kapitalo išteklius, tačiau ir pats turi remtis bent tam tikra jau esama šių išteklių baze.

    Iš pirmo žvilgsnio bandymas įrodinėti, jog totalitariniame režime egzistavo pilietinė visuomenė, gali pasirodyti keistai. Juk pilietinė visuomenė – tai laisvės sritis(1), o totalitarizmas apibrėžiamas kaip bet kokį savarankišką socialinį gyvenimą griaunanti ir bet kokius socialinius santykius „suvalstybinanti“ sistema(2). Taigi totalitarizmas, regis, yra pilietinės visuomenės priešybė. Kita vertus, būtent Solidarumo sąjūdis Lenkijoje, disidentinis pasipriešinimas Vengrijoje, Čekoslovakijoje ir kitose Vidurio ir Rytų Europos (VRE) šalyse sugrąžino pilietinės visuomenės sąvoką į Vakarų politinį diskursą(3). Visuotinai sutariama, jog 1989 m. revoliucijos VRE reiškia pilietinės visuomenės pergalę prieš komunistinį režimą.

    Netrūksta duomenų, jog VRE (post)totalitarinėse visuomenėse egzistavo tam tikros „laisvės salos“, kai kur įgavusios gana plataus „paralelinės visuomenės“ tinklo pobūdį, ir būtent šio tinklo išplitimas ir sutankėjimas nulėmęs komunistinio režimo griūtį(4). Tačiau sovietų Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, anot Baltijos šalių pilietinę visuomenę tyrinėjusio Anderso Uhlino, disidentų pajėgų būta tokių menkų ir fragmentuotų, jog kalbėti apie pilietinės ar „paralelinės“ visuomenės egzistavimą iki 1988 m. esą negalima(5).

    Šiame straipsnyje ir siekiama įrodyti, jog sovietų Lietuvoje dar gerokai iki Sąjūdžio susikūrimo būta ryškių pilietinės visuomenės apraiškų. Visų pirma apibrėžiama pilietinės visuomenės sąvoka taip, jog ją būtų galima taikyti nedemokratiniams (autoritariniams ar posttotalitariniams) režimams. Antra, išskiriami sovietų Lietuvoje iki 1988 m. egzistavusių formalių ir neformalių pilietinių organizacijų tipai. Jie iliustruojami konkrečiais pavydžiais, remiantis preliminariais tyrimo „Sąjūdžio fenomenas: pilietinio judėjimo tinklaveikos studija“ duomenimis, brėžiami pirminiai pilietinės visuomenės Lietuvoje raidos XX a. septintame-devintame dešimtmetyje kontūrai.

    Tačiau dar prieš tai aptartini du klausimai. Pirma, ar iš principo galima kalbėti apie pilietinę visuomenę sovietų politinio režimo sąlygomis? Antra, jeigu pilietinės visuomenės koncepcija teoriškai suderinama su (post)totalitarinio režimo sąvoka, tai ar pakanka faktų teigti, jog sovietų Lietuvoje būta gyvybingos pilietinės visuomenės? Į antrąjį klausimą šiame tekste nepretenduojama atsakyti galutinai, o teketinama pateikti metodologines gaires ateities tyrimams ir tam tikras empirines iliustracijas.

    Pilietinės visuomenės samprata ir jos pritaikymas nedemokratiniam režimui

    Pilietinė visuomenė paprastai suprantama kaip autonomiška, save reguliuojanti ir organizuojanti, nuo valstybės nepriklausoma viešoji sritis, įsiterpianti tarp privačiosios ir politinės sferų(6). Tobulame totalitariniame režime pilietinė visuomenė neįmanoma, nes totalitarinio režimo esmė, kaip jau minėta, – įsiskverbti į visas gyvenimo sritis ir politizuoti, pajungti savo valiai ir ideologijai ne tik viešąjį, bet ir privatųjį gyvenimą, sutraukyti bet kokius natūralius socialinius ryšius. Tačiau sovietų valdžia Lietuvoje, regis, niekada nebuvo pasiekusi vėberiškąja prasme idealaus modelio (ką reiškia jau vien partizaninio pasipriešinimo mastas ir trukmė), o po Stalino mirties, kaip pripažįsta politinių sistemų teoretikai, Sovietų Sąjungoje įsivyravo posttotalitarinis režimas, kuriam būdingas tam tikras socialinis pliuralizmas. Esminis skirtumas tarp totalitarizmo ir posttotalitarizmo, anot Juano J. Linzo ir Alfredo Stepano, esąs tas, jog posttotalitariniam režimui pasiekus brandą, susiklosto „antroji“ arba „paralelinė kultūra“, ir net jei jos lyderiai dažnai įkalinami, jie „gali suburti gana platų sekėjų ratą ir sukurti patvarias opozicines organizacijas pilietinėje visuomenėje“(7).

    Iš esmės klausimas apie pilietinę visuomenę yra klausimas apie laisvės mastą. Tokiu atveju svarbu, kaip suprantame laisvę. Jei ją apibrėšime taip, jog pilietinę visuomenę sudaro teisiškai laisvi individai, tai tuomet turėsime konstatuoti, jog sovietinėje sistemoje pilietinės visuomenės nebuvo ir negalėjo būti. Tačiau jei laisvę suprasime kaip gebėjimą savarankiškai veikti ne pagal valstybės nurodymus, bet išlaikant bent santykinę autonomiją, tuomet pilietinės visuomenės sąvoka yra lygiai prasminga kalbant ir apie nedemokratines valstybes. Skirtumas nuo demokratinių visuomenių būtų tik toks, jog laisvė čia ne suteikiama įstatymais, bet atsikovojama, įvairiais būdais „plečiant kalėjimo sienas“.

    Kita vertus, pilietinės visuomenės sąvokos negalima tapatinti su laisvės sąvoka – tuomet šis konceptas prarastų savarankišką reikšmę. Pilietinė visuomenė juk ne tik autonomiška, bet ir save organizuojanti; ji yra ne laisvų individų sankaupa, o tam tikras (savanoriškas) bendruomeninis darinys. Būtent šis matmuo, regis, ir yra svarbiausias šiuolaikinėje pilietinės visuomenės sampratoje. Esminė ypatybė čia yra gebėjimas įveikti kolektyvinio veiksmo dilemas, t. y. gebėjimas veikti dėl bendrojo gėrio savanoriškai susitariant ir susiorganizuojant be valstybės įsikišimo(8). Žvelgiant šiuo aspektu, pilietinės visuomenės priešybė yra atomizuota, neorganizuota, pasyvi arba „amoralaus šeimyniškumo“ ryšių apipinta visuomenė, gebanti veikti tik klientelinių arba giminystės ryšių siejamų grupių ribose.

    Kaip įtikinamai atskleidžia racionalaus pasirinkimo teorijos atstovai, gebėjimas veikti bendros naudos labui, kuriant grupines gėrybes, kurių negalima padalyti kiekvienam pagal indėlį, negali būti paaiškintas paprastu racionaliu individo interesu. Bet koks pilietinis veikimas, bet kurios organizacijos, net ir medžiotojų būrelio ar boulingo lygos gyvavimas priklauso nuo individualios atsakomybės grupei masto ir pasitikėjimo kitais, o tai, savo ruožtu, priklauso nuo grupės vidinių ryšių tankumo, normų ir sankcijų egzistavimo(9). Savanoriškų, iš apačios susikūrusių formalių ar neformalių grupių, organizacijų, draugijų, klubų, partijų, bent kiek tvaresnio neformalaus socialinio tinklo, taip pat nepriklausomos žiniasklaidos egzistavimas yra saviorganizacijos įrodymas, taigi visa tai galima laikyti pilietinės visuomenės apraiškomis ir išraiškomis(10).

    Pilietinės visuomenės paieškų sovietinėje sistemoje metodologinės problemos

    Tiriant pilietinę visuomenę demokratinėje sistemoje paprastai apsiribojama itin paprasta šios sąvokos operacionalizacija – pilietinė visuomenė matuojama pagal įregistruotų savanoriškų asociacijų skaičių arba pagal žmonių, dalyvaujančių tokiose asociacijose, procentą(11). Tokia elgsena, deja, visiškai netinkama tiriant (post)totalitarinę sistemą, kadangi daugelis visuomeninių organizacijų (partijos, profsąjungos, jaunimo, sporto organizacijos, saviveikliniai kolektyvai) tokiose sistemose esti sukurtos iš viršaus ir skirtos ideologiniams režimo tikslams įgyvendinti. Taigi jos negali būti laikomos pilietinės visuomenės apraiškomis, nes neatitinka nei autonomijos, nei saviorganizacijos reikalavimų. Pilietinės visuomenės organizacija neturi būti įkurta režimo iniciatyva, ji neturi priklausyti ideologiniam režimo planui, priešingai – ji turi atsirasti „iš apačios“, siekiant atsikovoti daugiau erdvės neideologiniam (nors nebūtinai antisisteminiam) veikimui.

    Esminis klausimas yra metodologinis – kaip atpažinti pilietinės visuomenės apraiškas sovietiniame režime, kai tos apraiškos abiejų pusių (ir režimo, ir pilietiškai sąmoningų veikėjų) buvo stropiai slepiamos. Siekiant išvengti represijų, bet kokios nepriklausomos iniciatyvos turėjo būti arba nepastebimos, neapčiuopiamos, nesusekamos („organizacija be organizacijos“), arba išmoningai maskuojamos po oficialių organizacijų „stogu“.

    Pirmojo tipo neformalios organizacijos – sąjūdžiai, subkultūros, neformalūs sambūriai, asmeniniai rateliai, salonai – nėra lengvai apčiuopiami tradiciniais istorikų metodais, kadangi jų veikla sąmoningai ir specialiai nebuvo dokumentuojama: nėra nei sąrašų, nei protokolų, nei paminėjimų oficialiojoje spaudoje. Neatsitiktinai turbūt istorikai, užsiimantys neformaliomis sovietų Lietuvos gyvenimo pusėmis, didžiausią dėmesį sutelkia į „daiktinę“ tokių sąjūdžių išraišką – pogrindinius samizdato leidinius(12), o pati tokių judėjimų veikla ištirta dar labai menkai.

    Antrojo tipo organizacijos apčiuopiamos lengviau: archyvuose, oficialiojoje spaudoje galima rasti jų egzistavimą ir veiklą dokumentuojančių įrodymų. Kai kurios jų pačios yra išleidusios gana išsamius atsiminimų rinkinius ar kitaip dokumentavę savo istoriją. Tačiau čia iškyla kita problema – kaip atpažinti tokias organizacijas, kaip atskirti jas nuo formaliųjų, iš viršaus sukurtų ir režimo visuomenės kontrolės planą įgyvendinančių organizacijų. Formalūs požymiai – pavadinimas, institucinė priklausomybė, oficialūs organizacijos nuostatai tegali labai menkai padėti net ir akyliems tyrėjams, kadangi nesisteminiai organizacijų tikslai buvo stropiai užmaskuoti, stengiantis juos paslėpti nuo dar akylesnių sovietinių represinių struktūrų.

    Idant organizaciją galėtume priskirti pilietinei visuomenei, ji turi būti: 1) įkurta „iš apačios“, nuo valdžios nepriklausoma iniciatyva, 2) jos veikla turi būti bent iš dalies savarankiška, ne valstybės surežisuota. Atpažinti tokias organizacijas sovietinėje sistemoje tyrėjams pirmiausia gali padėti išsiaiškinimas jų įkūrimo aplinkybių, remiantis pačių dalyvių atsiminimais apie tai, kokiais tikslais ir kokiomis aplinkybėmis buvo įkurta organizacija. Antras svarbus požymis – režimo represijų ir kontrolės mastas, įrodantis organizacijos veiklos „nesistemiškumą“: jis gali būti įvertinamas ir pasitelkiant dalyvių atsiminimus, ir archyvinius duomenis. Puikiai tam tikslui pasitarnauti gali žymusis generolo majoro Henriko Vaigausko vadovėlis praktikams Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja – jame „nacionalistiniams kenkėjams“ priskiriamos ne tik disidentinės, bažnytinės, žygeivių, kraštotyrininkų organizacijos, bet ir pankų, metalistų subkultūros, t. y. įvairaus pobūdžio organizacijos, neįtelpančios į tvarkingą sovietinę sistemą.

    Būdingas ir spalvingas organizacijos sukūrimo „iš apačios“ pavyzdys galėtų būti Indijos bičiulių draugijos, 1968 m. pradėjusios organizuoti Rasų šventimą Kernavėje ir išaugusios į kraštotyrinį ramuviečių sąjūdį, įkūrimas. Anot Jono Trinkūno, „mums Indijos bičiulių draugija tarnavo kaip priedanga – įteisinta organizacija, dar kažkokios tarybinės Ryšių su Indija draugijos sekcija“(13). Kaip pasakoja vienas iš organizacijos lyderių Antanas Gudelis: „Trinkūnas idėją pasiūlo ir Danielius Antanas, anglistas, sugalvojo būdą nuvažiuoti į Maskvą „apžaist situaciją“. Vietoj mūsų nieks nebūtų registravę. O be to, tuo metu Tarybų Sąjungos santykiai su Indija buvo visais lygiais plėtojami. Vienas dalykas, Tarybų Sąjunga buvo suinteresuota su Indija draugauti, ten įtampos su Kinija. O kitu lygiu – tai buvo toks proveržis daug daug dalykų. Faktiškai pradėjo eiti daug rusiškai literatūros apie induizmą, apie indiškąją mistiką, apie indų filosofiją. Tai buvo alternatyva ideologijai ir kartu savaip legali“(14).

    Tai, jog kraštotyrininkų sąjūdis yra pilietinės visuomenės apraiška, patvirtina ir neigiamas sistemos požiūris. Iš Indijos bičiulių draugijos kilusios vilniškės Ramuvos veikla po kelių metų buvo uždrausta, o jos darbą atsargesnėmis formomis tęsusi Vilniaus universiteto kraštotyrininkų Ramuva – akylai prižiūrima. Kaip liudija ilgametis VU Ramuvos vadovas Venantas Mačiekus, „šių eilučių autorius KGB įgaliotinio universitetui retkarčiais (dažniau iki 1979 metų (iš viso apie 12 kartų) buvo apklausinėjamas. [...] Jam rimtai buvo paaiškinta, jog Sovietų sąjungoje yra tokia nuostata, kad visi, kurie veikia kultūros srityje, ypač tie, kurie, kaip mūsų ramuviečiai, veikia savo iniciatyva, turi būti „po gaubtuku“ (pasakė rusiškai – „pod kolpačkom“), atseit turi būti prižiūrimi“(15).

    Pilietinės visuomenės organizacijų sovietų Lietuvoje tipai ir pavyzdžiai

    Iš aptartųjų metodologinių problemų matyti, jog atskleisti visą pilietinės visuomenės sovietinėje sistemoje vaizdą bus itin sudėtinga. Tačiau iš preliminarių duomenų galima bandyti brėžti bendrus kontūrus ir pasirinkus keletą taškų pailiustruoti realiais pavyzdžiais. Visą formalių ir neformalių organizacijų įvairovę prasminga dalyti į kelis sluoksnius: pogrindinę erdvę, neformalią nesisteminę erdvę ir legalią nesisteminę erdvę. Kiekviename šių sluoksnių dar galima rasti po keletą tipų organizacijų.

    Pogrindinėje erdvėje veikė kelių tipų socialiniai tinklai: politinės organizacijos, nepolitinės organizacijos ir pogrindinės spaudos platinimo tinklai. Visiems jiems būdinga atvirai antisisteminė veikla, aukštas organizuotumo ir konspiracijos lygis. Prie politinių organizacijų, kaip antai Lietuvos laisvės lygos ar Helsinkio grupės galima priskirti ir nemažai mažesnių, trumpai gyvavusių organizacijų, tokių kaip Vidmanto Povilionio ir Šarūno Žukausko įkurta „Jaunoji Lietuva“. Jų tikslai buvo politiniai, atvirai antisisteminiai, vienas svarbiausių veiklos metodų – įvairų tekstų ir atsišaukimų platinimas. Šių organizacijų dydį įvertinti labai sunku, nes jo nežinojo nė patys vadai: „Mūsų organizacija buvo tokia – reiškia, trejetukais mes dirbom. [...] Kiekvienas trejetukas [veikia kartu] ir vienas žmogus išeina į kitą trejetuką. Trejetukais, trejetukais, trejetukais (vardija). Kad nebūtų, kad negalėtų nurodyt, kas, kiek ir ko. Jeigu aš pavedu kažkokį darbą, jis žino, kokie yra žmonės. Jis paveda tam, ten nueina ir kažkur kažkas kažką padaro. Ir ne mano reikalas. Kuo mažiau žinosi, tuo geriau“(16).

    Kaip nepolitinę pogrindinę organizacija galima nurodyti Eucharistijos bičiulių sąjūdį, įkurtą apie 1969 m. ir veikusį iki pat 1989 m. Jo nariai rengdavo reguliarius susitikimus, religinio turinio vaidinimus, rekolekcijas. Sąjūdžiui buvo būdinga tokia pati konspiracinė taktika – veikti grupelėmis, nežinoti vienas kito vardų ir pavardžių, neturėti sąrašų(17). Būdama religinio pobūdžio organizacija, ji kartu veikė kaip svarbus „paralelinės kultūros“ tinklas, puoselėjantis savo socialines normas, priešingas dominuojančiai kultūrai. Kaip teigia viena judėjimo aktyvių narių Ramunė Butkevičiūtė-Jurkuvienė, didelę dalį Eucharistijos bičiulių sudarė buvę politiniai kaliniai, disidentai ar jų šeimų nariai, kuriems dalyvavimas šioje veikloje buvo svarbus kaip būdas surasti bendraminčių, palaikyti vieniems kitus, padėti atlaikyti represijas ir spaudimą(18).

    Pogrindinių leidinių leidybos ir platinimo tinklai yra ypač svarbi pilietinės visuomenės raiškos forma. Žymiausias, žinoma, yra Katalikų Bažnyčios kronikos (KBK) tinklas, kurio įspūdingą mastą galima tik įsivaizduoti. Be tiesioginių KBK bendradarbių į šį tinklą įsijungė ir Eucharistijos bičiuliai, žygeiviai, kraštotyrininkai, kitų tinklų atstovai. Svarbūs pilietinės visuomenės židiniai buvo ir kultūriniai leidiniai, kaip antai 1978–1981 m. leista Pastogė ar jau vėlesniais laikais ėjęs Sietynas, kurių lyderiai 1988–1990 m. atėjo į politiką.Neformaliai nesisteminei erdvei priskirčiau jaunimo subkultūras ir neformalius asmeninius ratelius, salonus. Anot Lietuvos subkultūrų tyrinėtojos Egidijos Ramanauskaitės, sovietų Lietuvoje galima išskirti dvi stilistiškai priešingas subkultūrų grupes: 1) etnokultūrinį judėjimą, išplitusį po 1960 m. per žygeivių, ramuviečių, jaunimo folklorinių ansamblių veiklą ir 2) vakarietiškas subkultūras – bigbyto grupes, hipius, vėliau metalistus, pankus(19). Ypač stiprus ir gausus etnokultūrinis žygeivių ir kraštotyrininkų sąjūdis buvo glaudžiai susijęs su disidentine veikla. Kaip minėtame vadove rašo Vaigauskas, „Dabartiniu metu respublikos KGB organai tiria eilę nacionalistiškai nusiteikusių asmenų, kurie bando veikti jaunimą per kraštotyros ir turistinius klubus. Jų tikslas – nukreipti kraštotyrininkų ir turistų dėmesį Lietuvos istorijos tyrimui, kurią tarsi iškraipo tarybiniai istorikai“(20).

    Kaip teigia Povilionis, žygeiviška veikla buvo pasipriešinimo režimui tąsa: „Po 1956-ųjų daug žmonių grįžo iš lagerių, suprato, kad ginklu toliau kovoti nebegalima – vis tiek ištaškys, ir pradėjo kitokią lietuvišką veiklą. Alpinistai eidavo į kalnus, pavadindavo viršūnes lietuviškais vardais“(21). Visi žygeivių principai buvo skirti kovai su grubia prievartine sovietine modernizacija ir moraliniu visuomenės žlugdymu: domėjimasis Lietuvos istorija ir kultūra, papročių ir tradicijų saugojimas, paminklosauga, gamtos saugojimas, blaivybės propagavimas. Žygeiviškoje veikloje dalyvavo daugelis žinomų disidentų, vėlesniais laikais tapusių Sąjūdžio veikėjais (Vidmantas Povilionis, Algirdas Patackas, Gediminas Ilgūnas, Vytenis Andriukaitis, Aloyzas Sakalas), žaliųjų lyderiais (Saulius Gricius, Saulius Pikšrys ir kt.).

    Žygeivių sąjūdis buvo glaudžiai susipynęs su kraštotyrininkų, ramuviečių sąjūdžiu. Ir vieni, ir kiti kaip vieną svarbiausių akcentų savo istorijoje mini Rasų šventimą Kernavėje ir kitose Lietuvos vietose, kuriose dalyvaudavo šimtai žmonių iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių ir kitų Lietuvos vietų. Rasos buvo unikalus reiškinys sovietmečio Lietuvoje – masinis valdžios nesankcionuotas renginys, tarsi simbolinė „paralelinės visuomenės“ susitikimo vieta, nejučiom įtraukdavusi į šią subkultūrą daugybę žmonių. Savo pirmuosius įspūdžius iš Rasų šventimo pasakoja folkloristas fotografas Vytautas Daraškevičius: „Aš tada dar su tikru folkloru nebuvau susisiejęs, dirbau Vilniaus konstravimo biure. […] Sužinojau, kad ten kažkas įdomaus vyksta, ir važiavom su bendradarbiais – mums tokį sunkvežimį skyrė kelionei. Visi jie buvo „žali“, visi pirmą kartą, ir labai nustebo, kad tokie įdomūs dalykai dedasi. […] Tos mistiškos nuotaikos įspūdis – ji buvo kitokia nei šventėse, kurias buvau matęs“(22). Anot vieno pagrindinių Rasų švenčių organizatoriaus Antano Gudelio, „Rasos šventė vis tiek buvo likiminis dalykas daugeliu prasmių: sutelkdavo, surinkdavo į vieną. Rasa buvo ta visumos manifestacija, labai reikšminga“(23).

    Kitas reikšmingas pilietinis organizavimosi būdas sovietinėje sistemoje buvo neformalūs asmeniniai rateliai, reguliariai besirenkantys pas ką nors namuose. Tokiais pusiau uždarais traukos centras tapo daugelio žymių inteligentų, vėliau Sąjūdžio veikėjų – Meilės Lukšienės, Broniaus Genzelio ir kitų namai. Kaune ypač reikšmingą vaidmenį atliko gydytojo Povilo Butkevičiaus ratas. Algirdo Patacko teigimu, Seime arba tarp signatarų yra 6–8 jo mokiniai(24). Gana tankus ir persidengiantis tokių asmeninių ratų, „arbatos klubų“ tinklas buvo svarbi diskusijų erdvė, informacijos judėjimo, alternatyvių socialinių normų konstravimo mechanizmas.

    Galiausiai trečiasis pilietinės visuomenės sluoksnis, kurio rekonstrukcija reikalauja atsargesnio tyrimo, yra legali nesisteminė erdvė (sąmoningai vartoju sąvoką „nesisteminė“, o ne „antisisteminė“), kuriai priskirčiau įvairius klubus, draugijas bei diskusijų klubus, seminarus, kurių ypač daug atsirado 1987 m., prieš pat Sąjūdžio susikūrimą. Į klubinę veiklą sovietų valdžia žiūrėjo įtariai, tačiau kai kurie klubai egzistavo legaliai ir beveik netrukdomi valdžios. Pavyzdžiui, vienas žymiausių ir stipriausių Vilniaus akademinių klubų „Po Zodiaku“, įkurtas 1968 m. Vilniaus universiteto ir Lietuvos komjaunimo centro komiteto, išgyveno iki pat Sąjūdžio. Iš apačios atsiradusių klubų, į kuriuos būrėsi laisvesnių diskusijų siekiantys žmonės, būta ir provincijoje. Pavyzdžiui, Plungėje nuo 1984 m. veikė Simono Daukanto bibliofilų klubas, kaip teigiama oficialioje klubo istorijoje, susikūręs stichiškai, veikęs „nuo nieko nepriklausomai pagal klubo nuostatus“ ir „pasiryžęs tęsti knygnešystės tradiciją sovietiniais laikais“(25). Ukmergėje veikė kino klubas „Disputas“, organizavęs retų ar net tuo metu draudžiamų filmų peržiūras ir diskusijas. Kaip rodo atsiminimai, klubo įkūrimas buvo saviorganizuojantis veiksmas: „Ukmergės inteligentija niekada nebuvo apsnūdus, o kadangi nelabai turėjo kur nueiti (nei spektaklių, nei gerų koncertų, televizijos ir kino ekranuose – sovietinė ideologinė programa), ėmė ieškoti alternatyvos. Susibūrė, pasitarė ir nusprendė rasti patalpas bei aparatūrą: patys sau demonstruosią filmus. Ir ne kokį nors indišką šlamštą“(26).

    Apie 1987 m. įvairių klubų bumas ženklina tikrą pilietinės visuomenės ir viešosios erdvės suklestėjimą. Vilniuje prie Žinijos draugijos veikė vadinamasis „filosofų klubas“, „Kultūros barų“ klubas, įsikūrė Vilnijos draugija, žaliųjų klubas Žemyna“, paminklosauginis klubas „Talka“, Kaune veikė Kauno architektų diskusijų klubas, žaliųjų klubas „Atgaja“, Rumšiškėse rengtas iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos žmones pritraukdavęs „Rumšiškių seminaras“ (Lietuvių kultūros tyrimo bendrija)(27), Nidoje – Tomo Mano seminaras ir kt.

    Į šių organizacijų gretą norėtųsi įjungti ir rašytojų, dailininkų sąjungas, chorus ir kitus saviveiklinius kolektyvus, atlikusius itin svarbų vaidmenį Sąjūdžio išvakarėse: juk didelę dalį Sąjūdžio iniciatyvinės grupės sudarė menininkų draugijų nariai, o trispalvę daugelis pamatė per Baltijos studentų dainų šventę „Gaudeamus“. Vis dėlto žiūrint griežtai metodologiškai, sąjūdinio potencialo nereikėtų tapatinti su pilietine visuomene. Šios organizacijos neabejotinai kūrė socialinį kapitalą, kuriuo pasinaudojo Sąjūdis, tačiau jų veikiausiai negalima vadinti pilietinės visuomenės organizacijomis (nors reiktų nagrinėti kiekvieną konkretų atvejį), kadangi jos buvo sukurtos režimo ideologiniam planui įgyvendinti. Tokias organizacijas būčiau linkusi įvardyti kaip legaliąją „nepaklusniąją“ zoną, į kurią patektų tie legalūs socialiniai tinklai, kurie, tegul įkurti „iš viršaus“, pagal planą, savo veikla tą planą keitė ar jam nepakluso.

    Ši trumpa apžvalga nepretenduoja į išsamų pilietinių socialinių tinklų sovietų Lietuvoje pristatymą, tačiau, tikiuosi, leidžia bent pajusti to meto sąlygomis gyvavusios savarankiškos visuomenės mastą ir padeda sudėstyti klausimus tolesniems tyrimams. Viena vertus, reikėtų toliau gilintis į pačią pilietinės visuomenės struktūrą, funkcionavimo mechanizmus ir kilmę, po truputį rekonstruoti visą paveikslą sovietų Lietuvoje, o po to imtis lyginamojo socialistinių šalių tyrimo. Kita vertus, žvelgiant į šį fenomeną sociologo akimis, norisi klausti – o kas iš to? Kas toliau? Kokia pilietinės visuomenės reikšmė Sąjūdžio atsiradimui, o žvelgiant dar toliau – ir dabartinės visuomenės sąrangai ar veikimo praktikoms?

    Šie klausimai kelia naujas metodologines problemas. Kaip įrodyti priežastinius ryšius tarp reiškinių, neapsiribojant chronologiniu įvykių aprašymu (tarsi tai savaime įrodytų priežasties ir pasekmės ryšį) ir asmenine nuojauta, jog ryšys egzistuoja? Ar reikia ir užtenka parodyti sąsajas individų lygmenyje (pavyzdžiui, jei tas pats žmogus dalyvauja abiejose organizacijose ar veiklose, ar tarp jų jau galima fiksuoti ryšį?), ar reikia atskleisti pasikartojančius veikimo modelius, istoriškai susiformavusių socialinių normų įtaką vėlesnėms socialinėms praktikoms ar pan.? Ligšiolinės Sąjūdžio analizės, deja, tokių metodologinių gairių nepateikia. Pavyzdžiui, gana įprasta Lietuvoje Sąjūdį sieti su partizaniniu pasipriešinimu, tačiau to ryšio net nebandoma kaip nors įrodyti, jis pateikiamas kaip savaime suprantamas faktas(28). Toks istorinis pasakojimas galbūt ir pasitarnauja politiniams istorinės atminties ir tapatybės konstravimo tikslams, tačiau nieko nepaaiškina ir neduoda aiškių gairių paprastam praktiniam klausimui – kaip istoriją panaudoti dabarties praktikų keitimui. Kaip tik toks klausimas ir skatina žvelgti į sovietų ir Sąjūdžio Lietuvą kitaip, pasitelkiant naujus metodus ir laikantis aiškiai deklaruojamų tyrimo principų.

     

    Ainė Ramonaitė

  • Tomas Viluckas. A. Zuokas, liberalizmas ir krikščioniškos vertybės

    Tomas Viluckas. A. Zuokas, liberalizmas ir krikščioniškos vertybės

     

     

    Neseniai pasklido žinia, kad odiozinis Vilniaus meras Artūras Zuokas kurs naują partiją. „Kas čia tokio?“ – gali paklausti, prie „vardinių“ partijų, kurios atsiranda dėl vieno lyderio ambicijų, kūrimo įpratęs pilietis. Be to, vos A.Zuokas įsteigė savo visuomeninį judėjimą TAIP (Tėvynės atgimimas ir perspektyva) politologai neabejojo, kad šis taps nauja partija. Atrodytų nieko ypatingo, kas verstų suklusti.

    Tačiau nacionalinio transliuotojo eteryje šią žinią paskelbęs Vilniaus meras patikslino: „Per tam tikrą laiką mes informuosime visuomenę apie naujos politinės jėgos atsiradimą, kuri vienys centro dešinės pakraipos politikus, kuriems bus nesvetima atsakingo liberalizmo idėja ir krikščioniškosios vertybės.“ Pastaroji siekiamybė ir verčia klausti bei stebėtis.

    Visų pirma svarbu pabrėžti, kad krikščioniškos vertybės nėra jokios partijos nuosavybė. Juk krikščionis gali būti įvairių politinių srovių – konservatorius, liberalas ar socialistas. Kiekvienoje šių ideologijų krikščionis gali rasti sau artimų dalykų, kurie atitinka Evangelijos žinią. Net krikščionys demokratai, kurie gimė įkvėpti popiežiaus Leono XIII enciklikos Rerum Novarum, dėl katalikiškos platformos besiremiančios Bažnyčios socialiniu mokymu negali aprėpti viso krikščioniško spektro.

    Tad krikščioniškas liberalizmas nėra kažkoks antagonizmas. Juk liberalizmo klasikas Friedrichas Augustas Hayekas teigė: „Tikrasis liberalizmas nesipyksta su religija". Pagrindiniai liberalizmo postulatai – individo laisvė ir orumas, pagarba nuosavybei, žmogaus sąžinei ir teisėms yra krikščioniškos kilmės ir sietini su bibline pasaulėžiūra bei pasaulėjauta. Kitas dalykas, kad šios liberalizmo idėjos yra tapusios visuotinai priimtinomis ir paplitusiomis, tad jos nebėra tik liberalizmo ginamomis vertybėmis.

    Atrodytų, kad krikščioniškojo liberalizmo atsiradimas lietuviškoje politinėje padangėje yra sveikintinas reiškinys. Tačiau problema kyla, kad iki šiol politikų deklaracijos apie krikščioniškas vertybes buvo viešųjų ryšių triukai grįsti politiniu pragmatizmu. Vos atsiradusi krikščionių demokratų partija balansavo tarp klerikalizmo ir deklaratyvaus krikščioniškumo kraštinių, taip ir neišdrįsusi sukurti Katalikų Bažnyčios socialiniu mokymu grįstos veiksmų programos, kol įsiliejusi į konservatorių gretas prarado savarankiškumą.

    Krikdemų bestuburiškumas tapo blogu pavyzdžiu politikams daug postringauti apie krikščioniškas vertybes, bet mažai šia linkme nuveikti. Lietuvoje jau buvo Modernieji krikščionys demokratai, Krikščionių demokratų sąjunga, Krikščionių konservatorių socialinė sąjunga, kol atsirado Krikščionių partija, savo įžūliu pavadinimu papiktinusi visas šalies Bažnyčias. Krikščioniškas vertybes linksniavo „kunigaikštienės“ Kazimiros Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga, Viktoro Uspaskicho Darbo partija, Rolandas Paksas su savo „ereliais“, o apogėjumi tapo Arūno Valinsko cirkininkų „programa“, sudaryta iš „dekalogo“.

    Galima lažintis, kad naujasis A.Zuoko darinys eis tuo pačiu keliu, kaip ir kiti, skambiomis kalbomis apie krikščioniškas vertybes pagarsėję politikai. Tai pastebima jau dabar. Pavyzdžiui, Vilniaus mero sutuoktinė ir bendražygė, parlamentarė Agnė Zuokienė yra puiki iliustracija, kaip politiko sprendimai kertasi su krikščioniškomis vertybėmis. Debatų dėl dirbtinio apvaisinimo įstatymo projekto pradžioje, Seimo narė siūlė keisti terminus (tam tikrame raidos etape „embrioną“ pavadinti „conceptus“) ir taip „griauti mitus“, drąsindama žmones nemanyti, kad legalizavus dirbtinį apvaisinimą bus daroma kažkas bloga. Vėliau A.Zuokienė žurnalistams teigė, kad Katalikų Bažnyčia gina... farmacininkų interesus. Belieka priminti, kad Lietuvos krikščionių (ne tik katalikų!) Bažnyčių vadovai pareiškė nepritariantys gyvybės pradėjimui mėgintuvėliuose. Tad kalbama apie šalies krikščionių, ne vien katalikų, poziciją.

    Esminis dalykas, kuris, deja, netapo Lietuvos politikų norma, kad deklaracijos negali skirtis nuo darbų. Juokinga skelbtis krikščioniškų pažiūrų politiku, o balsuoti už gyvybę, žmogaus fizinę ir dvasinę sveikatą neigiančius įstatymus, savo sprendimais bloginti vargstančiųjų padėtį.

    Liberalai mėgsta teigti, kad valdžia negali nurodinėti, kaip žmogui tvarkytis. Čia norisi prisiminti, kad filosofas Alvydas Jokūbaitis yra nurodęs silpnąsias liberalizmo politinės filosofijos ypatybes. Jis kalba, kad liberalizme egzistuoja „nemokėjimas statyti užtvarų piliečių moralinės sąmonės nuosmukiui, problemos su dorybių etikos ugdymu ir moralinio tobulėjimo idėjos nuvertinimas... Šiuolaikinių liberalų mąstymas dažnai yra grindžiamas iš ekonomikos atkeliavusia idėja, kad moraliniai reikalai gali susitvarkyti savaime, panašiai kaip spontaniška rinkos tvarka. Ši mintis taip pat griauna moralios politikos idėją. Pripažinus, kad moralė yra spontaniškas dalykas, tiesiogiai ir netiesiogiai nuvertinama piliečių moralinio ugdymosi reikšmė." (A. Jokūbaitis „Kodėl liberalai negali suderinti moralės ir politikos?")

    Tad šioje, mūsų, lietuviškoje, perspektyvoje A.Zuoko kalbos apie krikščioniškas vertybes nuteikia skeptiškai, kad susiduriame su eiliniu bandymu manipuliuoti tiesa.

     

    Bernardinai.lt 2011-07-12



     

    V.Valentinavičius. Lietuvos kariškiai atkovojo prestižą savo profesijai (138)

     

    Premjero ir krašto apsaugos ministrės delegacijoje vykstant į Afganistaną, puoselėjau teisėtus lūkesčius atrasti egzotišką kraštą. Taip ir atsitiko, bet netikėtai įvyko svarbesnis atradimas: pažintis su kažkuo, kas tarytum šalia, bet įsižiūrėti pavyko tik svetur – pažintis su Lietuvos kariuomene.

    Lietuvių karius teko matyti Kabule, Provincijos Atkūrimo Grupėje (PAG) Goro provincijos sostinėje Čagčarane ir Kandaharo oro uosto karinėje bazėje. Pripažinsiu: likau sužavėtas Lietuvos kariais.Visur jie stebino profesionalumu, kompetencija ir pasišventimu nelengvai pareigai.

    Didžiausias mūsų karių būrys yra Čagčarane. Čia būta rimtų karinių incidentų, tačiau jie santykinai reti, o budrumą reikia palaikyti nuolat. Visi lietuvių karių veiksmai sustyguoti taip, kad naujas incidentas gali įvykti bet kada. Sargybos, patruliavimai ir būtinybė nuolat sutelkti visą dėmesį į saugumą yra nemenka našta ir didelė įtampa. Lietuvių kariai tai pakelia ramiai ir dalykiškai.

    Kaip geroje tarptautinėje bendrovėje visuose pasitarimuose vadai ir karininkai be išimties naudoja „Power Point“ prezentacijas ir lengvai pereina į anglų kalbą paaiškėjus, kad auditorijoje yra nesuprantančių lietuviškai. Kariškiams deranti drausmė, punktualumas – savaime aiškios geros kariuomenės savybės, mūsų kariams Afganistane tai – gyvenimo būdas.

    Ar mes pakankamai gerai žinom, kokią šaunią kariuomenę turim? Ar ją palaikom? Kodėl Čagčarane aukšto rango vadas priverstas raginti savo kareivius nekreipti dėmesio į piktybinius komentarus internete (rašomus greičiausia tų, kuriems apmaudu dėl SSSR pralaimėjimo Afganistane ir kurie linki pralaimėjimo ISAF‘ui)?

    Virgis Valentinavičius

    Bet yra kažkas daugiau, negu grynai kariški dalykai – pavyzdžiui, netikėtai dažnai pasikartojanti kalba apie vertybes, kurias reikia ginti ir labai aiškus ir sąmoningas suvokimas, ką Lietuva veikia toje žemėje, kurioje per pastaruosius dešimtmečius pralieta tiek kraujo.

    Kariai neblogai gaudosi geopolitinėje Afganistano ir Lietuvos situacijoje, laisvai svarsto padėties Graikijoje pasekmes Lietuvos ekonomikai (ir biudžetui) ir kartais tai daro kompetetingiau už kai kuriuos Seimo opozicijos narius, kurie lig šiol įsitikinę, kad krizė ištiko tik Lietuvą, ir net gali nurodyti konkretų sukėlėją.

    Žinoma, visada reikia daryti pataisą „demonstraciniam efektui“ - lankantis aukšto rango delegacijai, kariuomenė, kaip bet kuri viešoji įstaiga ar savivaldybė, pasistengia parodyti geriausias savo puses. Tačiau dažna viešoji įstaiga Lietuvoje neatrodo taip pat gerai net ir norėdama, o būna, kad ir nenori.

    PAG‘e lengvai ir veiksmingai įgyvendinamas sausas įstatymas, kurio bene vienintelis pažeidimas – premjero atvežtas ir kariams dovanotas alus atšvęsti karaliaus Mindaugo dienai (tik su specialiu PAG vado leidimu).

    Mūsų kariškiai – stačiai įdomūs pašnekovai. Patikėkite: temos neapsiriboja vien karyba ir Afganistanu ir siekia nuo literatūros iki sodininkystės. Tačiau civiliui įdomiausia – ginklai, karo technika – kamantinėjant karius, kas yra tas ar kitas aparatas, didelį įspūdį daro savo profesijos išmanymas.

    Kariai analizuoja ir samprotauja kaip pasaulio matę žmonės – o pasaulio matę žmonės skiriasi platesniu akiračiu ir sugebėjimu matyti toliau savo bažnyčios. Lietuvos kariai Afganistane beveik be išimčių tarnauja mišrioje draugijoje. Dažniausi partneriai amerikiečiai, konkrečiose misijose artimiausi partneriai – danai, latviai ir belgai, tačiau šiaip čia visas „svietas“: britai, prancūzai, australai, rumunai, ukrainiečiai, azerai, gruzinai ir kas tik ne. NATO ir prijaučiančių solidarumas matosi kiekviename žingsnyje.

    ISAF(International Security Assistance Forces) pajėgos Afganistane – daugiatautės ir labai įvairios savo karius atsiuntusių kraštų išsivystymo laipsniu, bet veikia kaip laikrodis. Po Kabulą Lietuvos delegaciją vežiojo JAV kareiviai, Kandaharo bazės viešbutį prižiūrėjo rumunai, Čagčarane šarvuočius vairavo lietuviai ir nacionaliniai gvardiečiai iš Pensilvanijos, sargybą ėjo ukrainiečiai, ligoninėje budėjo karo medikas gruzinas. Vėlgi, šio įvairiataučio solidarumo patirtis platina kario horizontą.

    Krenta į akis, kad Lietuvos karininkai – jauni. Trisdešimtmečiu majoru nieko nenustebinsi, dauguma baigę karo mokslus West Pointe ar geriausiose britų ar vokiečių karo akademijose ir jau ten gavę tarptautinės vakarietiškos darbo ir vadybos kultūros įkrovą.

    Tačiau lietuvių kariai brangina ir „savo bažnyčią“. Vieno specializuoto būrio vado prezentacijoje (dar vienas „Power Point“) brėžiama tiesioginė sąsaja su pokario partizanais. Tada „miškiniai“ naudojo mažų mobilių būrių taktiką, dabar mūsų kariai su pasididžiavimu sako, kad Afganistane prieš talibus ta pati partizaniška taktika veikia lygiai gerai. Žinoma, dabartiniai specialiųjų pajėgų būriai apsirūpinę naujausiais ginklais, karine technika ir stebukladariškomis technologijomis, kartu nuostabą kelia tai, kad ultrašiuolaikinę karinę kompiuteriją ir palydovinius ryšius lengvai valdantis, kombinuoto puolimo sausuma ir oru subtilybes perkandęs būrys jaučia poreikį neprarasti istorinio ir moralinio ryšio su „žaliukais“.

    Norint tapti tikru patriotu, reikia nukakti į Afganistaną? Tikriausiai ne. Atrodo, kad lietuvių kariai jau atvyksta su atitinkamu užtaisu. Kažkaip nepastebėjome kada ir kaip, bet Lietuvos kariuomenė ir savanoriai tyliai įveikė tarybiniais laikais susiformavusius stipriai neigiamus kariškių stereotipus (tada kariuomenė ne be pagrindo buvo asocijuojama su netvarka, bukumu, smurtu ir visišku neveiksmingumu, kurio pabaiga buvo Raudonosios armijos katastrofa Afganistane).

    Laisvos Lietuvos kariškiai atkovojo prestižą kariškio profesijai - jie nebekompleksuoja ir tarnauja Tėvynei su pasididžiavimu.

    Virgis Valentinavičius

    Laisvos Lietuvos kariškiai atkovojo prestižą kariškio profesijai - jie nebekompleksuoja ir tarnauja Tėvynei su pasididžiavimu. Kai socialdemokratų krašto apsaugos ministras Juozas Olekas naikino šauktinių kariuomenę, galėjo pagalvoti, kad be privalomos karinės tarnybos mažiau sklinda Tėvynės meilė, kad mažiau jaunuolių praeina padorumo ir aiškios moralės mokyklą – bet matyt nepagalvojo (negi pagalvojo ir nusprendė, kad to padorumo užkrato per daug?).

    Ne vienas eilinis ar karininkas Čagčarane kartojo: reikia, kad čia apsilankytų kiekvienas lietuvis – pamatę šitą žemę, gal mažiau dejuos, gal supras, kad Lietuvoje gyvenimas stačiai nuostabus palyginus su Afganistanu.

    Išties, prie žalumos, prie upės, ežero vandens, prie jūros pratusiai lietuvio akiai Afganistane – mėnulio peizažas. Medžių ir žolės beveik nėra, dominuoja plika žemė, pilka spalva, o dulkių veik kaip Arthur‘o Clarke‘o „Mėnulio jūroje“ („A Fall of Moondust“), kur astronautai specialiais laivais plauko dulkių okeanuose. Kandahare 40-45 laipsnių karštį tenka kęsti beveik prieblandoje, nes saulę blyškiu mėnuliu danguje paverčia dulkės. Tačiau už peizažą ir klimatą baisesnis skurdas ir vargas, kuris matosi kiekviename žingsnyje.

    Čagčarane didžiausia prabanga atrodo pirmas kilometras centrinės gatvės asfalto, atsiradęs PAG dėka. Liūdniausia patirtis iš viso vizito – apsilankymas Goro provincijos ligoninėje. Nesileidžiant į šokiruojančias detales pasakysiu tik tiek – kukliausia ambulatorija labiausiai Dievo užmirštame kampe Lietuvoje atrodo kaip Kremliaus ligoninė palyginti su sąlygomis, kurias matėme Čagčarane. Džiugu, kad tarptautinėmis pastangomis, finansuojant Japonijai, Graikijai ir Lietuvai, vienas iš PAG darbų bus iš pagrindų atnaujinti ir modernizuoti provincijos ligoninę.

    NATO pajėgos, įskaitant mūsų karius, Afganistane jau pasiekė kur kas daugiau, negu kitados SSSR kariuomenė: santykiai su vietiniais žmonėmis neblogi, įgyvendinami realūs pagalbos ir labdaros projektai. Karine prasme ISAF pajėgos išvalė kai kurias teritorijas, į kurias SSSR net nebandė įeiti. Kita vertus, klausimas, kada bus pasiektas negrįžtamas persilaužimas, lieka atviras ir priklauso nuo politinės valios – ne tik Lietuvos – nes dėl karių valios abejonių nėra.

    Liūdniausia patirtis iš viso vizito – apsilankymas Goro provincijos ligoninėje. Nesileidžiant į šokiruojančias detales pasakysiu tik tiek – kukliausia ambulatorija labiausiai Dievo užmirštame kampe Lietuvoje atrodo kaip Kremliaus ligoninė palyginti su sąlygomis, kurias matėme Čagčarane.

    Virgis Valentinavičius

    Lietuvių karius buvo su kuo palyginti. Kandaharo karo bazėje delegacija susitiko su ISAF pietų grupės vadu, teksasiečiu generolu James‘u Terry, kalbančiu visai kaip prezidentas George‘as W. Bushas; ISAF vadas ir būsimas Centrinės Žvalgybos Valdybos vadovas, legendinis generolas Davidas Petraeus priėmė savo būstinėje Kabule. Tai buvo du ganėtinai rafinuoti, civilizuoti vadai, puikiai jaučiantys ribą, kur baigiasi kario darbas ir prasideda politika (pastarąją diskretiškai paliekantys civiliams ir jų kontrolei).

    Mūsiškiai vadai - ne prastesni, bent jau filosofine prasme aiškiai priklauso Vakarų mokyklai, kurioje vadas privalo ne tik išmanyti karo meną, bet ir gerai kalbėti, mokėti bendrauti su spauda ir, plačiąja prasme, sąmoningai tarnauti visuomenei. Mūsiškiai seniai nutolę nuo tarybinio karininko tipo, kurio kokybę apibrėždavo gerklės stiprumas – gėrimo ir rėkimo ant kareivių prasme.

    Eiliniai kariai taip pat atrodo lygiai šauniai, kaip, pavyzdžiui, elitinė amerikiečių dešimtoji „Kalnų“ divizija, kurios karius teko matyti Kandahare. Tos pačios šarvuotos liemenės, automatai, pasitempusi laikysena ir visa povyza „blogiukams“ siunčiama žinia „su mumis geriau neprasidėti“.

    Dabar dažnas Lietuvos visuomenėje pasigenda moralinių lyderių. Gal per aukštai ieško – štai jie, visai šalia, dorai atliekantys pareigą vyrai ir moterys Lietuvos kariuomenėje. Jei vyktų įsivaizduojamas moralinės lyderystės konkursas, manau, kad Lietuvos karių paraiška būtų prie brandžiausių.

    Ar mes pakankamai gerai žinom, kokią šaunią kariuomenę turim? Ar ją palaikom? Kodėl Čagčarane aukšto rango vadas priverstas raginti savo kareivius nekreipti dėmesio į piktybinius komentarus internete (rašomus greičiausia tų, kuriems apmaudu dėl SSSR pralaimėjimo Afganistane ir kurie linki pralaimėjimo ISAF‘ui)?

    Vienas lietuvių karininkas papasakojo gavęs laišką iš aštuonmetės amerikietės Mage, kuriame ji reiškė susižavėjimą būtent lietuvių karių drąsa ir pasiaukojimu. Kodėl lietuvių kariai negalėtų gauti laiškų iš Lietuvos vaikų? Ar neatsiranda mokytojų, kurie pagalvotų, kad mūsų kariams Afganistane reikia paramos?

    Dar bus diskusijų dėl misijos Afganistane ateities, kiek pajėgų atitraukti ir kiek palikti. Reikės ir Lietuvai spręsti, ką daryti, tačiau aišku viena – ką beįsakytų Lietuva savo kariams, jie profesionaliai ir moraliai yra pasiruošę vykdyti bet kokį Tėvynės įsakymą. Būtų gerai, kad tie įsakymai būtų formuluojami ne populistiškai, bet atsakingai ir strategiškai prasmingai - bet tai jau ne karių problema.

    Pabaigai – Lietuvos karių įvertinimas, mestas Vilniaus kavinėje per neformalų viešnagės Afganistane aptarimą. Mano dukros amžiaus mergina, jau pastudijavusi užsienyje intelektualė ir visokių aukštų menų mylėtoja, išklausiusi pasakojimus apie Lietuvos karius, apibendrino paprastai: „Velnias, noriu ištekėti už karininko“.

     

    www.delfi.lt 2011 liepos mėn. 13 d.

  • Dėl Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metų programos darbų

    Dėl Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metų programos darbų

     

     

    Visuomeninė taryba prie Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos 2011-06-28 paskelbė rezoliuciją „Dėl Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metųprogramos darbų ir renginių vykdymo eigos“, pasirašytą Tarybos pirmininko P.Jakučionio. Visuomeninė taryba, apsvarsčiusi Programos vykdymo eigą, pažymi: „- Visos valstybinės ir savivaldybių įstaigos ir įmonės bei visuomeninės Laisvės kovų dalyvių ir tremtinių visuomeninės asociacijos Programoje joms skirtus darbus iš esmės sėkmingai vykdo ir renginius organizuoja Programoje nurodytais terminais. Tačiau esama aplaidumo tvarkant Partizanų Motinos paminkloaplinką Kauno Ramybės parke. - Pabrėžia, jog visuomeninės asociacijos, nepaisant ženkliai mažesnio nei valstybinėms ar savivaldybių įstaigoms ir įmonėms finansavimo, savo įsipareigojimus Jubiliejinei programai šiai dienai

    įvykdė pilnutinai. - Apgailestauja, kad iškilminguose 1941 m. birželio 23d. Sukilimo 70-mečio minėjimo renginiuose nedalyvavo nei vienas iš trijų aukščiausių valstybės pareigūnų. Manome, jog Lietuvos visuomenėje ir tarptautinėje opinijoje toks vadovų poelgis gali būti suprastas kaip pritarimas sovietinės propagandos suformuotai nuomonei, esą sukilimas buvęs nacių inspiruotas ir pasitarnavo tik jų tikslams. - Primena Alytaus rajono ir Trakų rajono savivaldybių merams, kad Miroslavo miestelio kapinėse ir prie plento Rūdiškės- Onuškis dar sovietinės okupacijos metais kovose su Lietuvos partizanais žuvusiems stribams ir čekistams pastatytuose paminkluose tebėra tuometiniai užrašai „žuvusiems nuo buržuazinių nacionalistų rankos“ neatitinka istorinės tiesos ir žeidžia partizanus ir Laisvės kovų dalyvius. Raginame nedelsiant šiuos užrašus pakeisti į naujus, atitinkančius partizanų Laisvės kovų dvasią. Esame šokiruoti nacionalinės Lietuvos televizijos vadovybės akibrokštu partizanams ir Laisvės kovų dalyviams. Prieš pat Gedulo ir Vilties dienos minėjimo valstybines iškilmes, birželio 11d., prieš panoramos laidą LTV rodė sovietinės propagandos „šedevrą“ V.Žalakevičiaus filmą „Niekas nenorėjo mirti“, kuriame nepamatysi nei čekistų, nei Sovietinės armijos kareivių. Tik vieno kaimo vyrai kariauja tarpusavyje. Vieni už „buožes“, kiti už „liaudį“. Tikras „pilietinis karas“. Šis filmas buvo pastatytas partizanų kovos diskreditacijos tikslais. Kreipiamės į Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetą ir Radijo ir televizijos tarybą, prašydami kontroliuoti nacionalinį transliuotoją, jog bent jau prieš Laisvės kovų ir tremčių atmintinas dienas nebūtų transliuojamos partizanų kovas ar tremtinių kančias žeminančios laidos“. Pasibaigus jau antrajam Daugiabučių namų pavyzdingos tvarkos konkursui likau maloniai nustebintas Baltijos rinkimų apygardos Klaipėdoje žmonių darbštumu ir išradingumu. Tiek praėjusių, tiek šių metų konkurso dalyviams gyvenamosios aplinkos

    tvarkymas tapo ne prievole, o malonia kasdienybe. Gyventojai nebelaukia, kol kažkas kitas kieme nukas sniegą, nupjaus

    žolę, prižiūrės gėlynus ar išvalys bendrojo naudojimo patalpas. Šie žmonės neburnoja, o susitelkia ir imasi iniciatyvos.

    Neatsitiktinai šiais metais didžiausią dėmesį skyrėme namo gyventojų bendruomeniškumui. Juk kuo daugiau darbščių

    rankų, tuo didesni ir atlikti darbai. Domėjomės, ar name yra įkurta saugios kaimynystės grupė, ar rengiamos gyventojų talkos, ar yra susiformavusios daugiabučio gyventojų bendravimo tradicijos: ar rengiami susirinkimai, ar organizuojamos šventės. Taip pat buvo vertinama balkonų išvaizda, tvarka ir švara namo bendrojo naudojimo patalpose bei

     

    WWW.tsajungoszinios.lt 2011 – 07 – 14

  • Birželio sukilimo 70-mečio minėjimo aidai

    Birželio sukilimo 70-mečio minėjimo aidai

     

     

    Sukilimo minėjimo renginiai, kaip ir pats sukilimas, nuvilnijo per visą Lietuvą. Iškilmingiausiai paminėta Kaune, kur buvo pašventintas Sukilėlių Memorialas ir vyko turininga konferencija Kauno karininkų ramovėje.

    Vilniuje istorinė konferencija įvyko Mokslų akademijos salėje, buvo padėtos gėlės prie sukilimo išvakarėse bolševikų sunaikinto Vilniaus sukilimo štabo atminimo lentos Gedimino prospekte ir pagerbti žuvę sukilėliai Rasų kapinėse. Nors konferencija Vilniuje sulaukė Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus sveikinimo žodžių, tačiau nei vienas iš trijų aukščiausių valstybės pareigūnų Sukilimo minėjimuose nedalyvavo. Gal buvo baimintasi Kremliaus ar Simono Vyzentalio centro propagandistų eilinio išpuolio prieš Lietuvą ir nenorėta suteikti jiems preteksto? Jei taip, tai vertėjo pagalvoti ar toks atsargus elgesys nesustiprins tų pačių propagandistų melo poveikio Europos visuomenei. Esą Lietuvos valstybės vadovai pripažįsta sukilėlių padarytus nusikaltimus žmoniškumui. Kad sukilėliai dar prieš vermachtui įžengiat į Kauną pradėję žydų naikinimo akcijas. Nors tos akcijos iš tikro buvo nacių zonderkomandų provokacijos. Nors galimas daiktas, jog tose komandose buvo ir lietuvių nacių kolaborantų. Iš tikro saujelė nusikaltėlių neturi teršti dešimčių tūkstančių jaunų sukilėlių pasišventimo kovai už išsilaisvinimą iš pavergėjų.

    Šiomis dienomis žiniasklaidoje vyko istorikų, politikų ir visuomenės veikėjų diskusijos. Kalbėjo ir Sukilimo dalyviai. Nuomonių būta įvairių ir atiduodančių deramą pagarbą tautos sukilimo dalyviams, ir Sukilimą kritikuojančių, kaip nieko gero tik nuostolius tedavusį, savo tikslų nepasiekusį. Kita vertus istorijoje retas sukilimas prieš pavergėjus savo tikslą pasiekė. Ne išimtis ir 1831 ar 1863 metų sukilimai. Ir ne sukilėlių kaltė, jog jėgos buvo per daug nelygios ar priešas šėtoniškai klastingas ir žiaurus.

    Diskusijose istorikas dr. Algimantas Kasparavičius ir dar kai kurie Sukilimą piešė vien juodomis spalvomis. Jie Sukilimo paruošimą ir organizavimą priskyrė vien nacių Vokietijai ir tik nacių tikslams pasitarnavusį. Tuo tarpu iš tikrųjų buvo ne taip. Ir tą mena dar gyvi Sukilimo dalyviai ir liudytojai. Sukilimo idėja Lietuvoje brendo nuo pat pirmųjų sovietinės okupacijos mėnesių, nuo represijų pradžios. Sovietams panaikinus Lietuvos kariuomenę dauguma karininkų ir puskarininkių neperėjo į raudonosios armijos tarnybą, bet išėjo į atsargą. Likvidavus Lietuvos šaulių sąjungą, šaulių bendruomenės nesuiro. Ne visi atidavė ginklus. Sovietams uždraudus studentų ir kitas jaunimo organizacijas, jos veikė ne legaliai. Nariai telkėsi į būrelius, keitėsi informacija, diskutavo, tarėsi. Iš už Vokietijos sienos pradėjo sklisti žinios, jog SSRS ir Vokietijos karas neišvengiamas. Ir jis greitai prasidėsiąs. Tokios žinios kėlė pavergtųjų dvasią ir viltį, pasinaudojus dviejų grobuonių tarpusavio kova, atkurti Lietuvos nepriklausomybę. 1941m. birželio mėn. sovietų pradėtos masinės represijos ir teroras, areštai ir trėmimai tik sustiprino ryžtą sukilti. Reikėjo ginklų. Jų buvo galima gauti tik iš raudonarmiečių sandėlių. Nei Vokietija, nei tuo labiau Antantės valstybės ginklų nežadėjo ir nedavė.

    Sovietų persekiojami Lietuvos kariškiai, buvę valstybės tarnautojai, uždraustų visuomeninių organizacijų vadovai ir aktyvistai, slėpdamiesi nuo areštų, slapta pereidavo Vokietijos sieną. Iki 1940 m. lapkričio, kai buvo įkurta LAF-o organizacija, tokių pabėgėlių buvo apie 1 000. Tai jie, bet ne naciai kūrė LAF-o sukilimo centrą egzilyje. Sukilimo centrai Vilniuje ir Kaune kūrėsi vėliau vietinių kariškių ir akademinio jaunimo iniciatyva. Vietose konspiracijos tikslais sukilėliai būrėsi mažomis grupelėmis vadinamais „penketukais“. Jų ryšiai su štabais buvo minimalūs. Siekta išvengti grupinių areštų. [Antrosios sovietų okupacijos laikais panašiu principu kūrėsi ir veikė neginkluoto pasipriešinimo organizacijos].

    Pasipriešinimo, sukilimų organizacinių centrų įsikūrimai užsieniuose nėra naujiena ar retenybė ir vien dėl to įsikūrusį Berlyne LAF-ą nereikėtų laikyti nacių dariniu. Kur daugiau tuo metu galėjo toks centras įsikurti ir būti saugus? Naciai, ruošdamiesi karui su SSRS, laikinai toleravo sukilimo idėją, bet ir kėlė nepriimtinus reikalavimus paklusti. Pulk. Kazys Škirpa dar prieš karo pradžią įspėjo štabus Lietuvoje – vokiečiais nepasitikėti. Tolimesni įvykiai tuos spėjimus patvirtino. Sukilėliai liko „vienų vieni“. Pulk. K. Škirpa nacių vadovybės pritarimo sukilti negavo. Jis ir kiti štabo nariai karo pradžioje iš Berlyno nebuvo išleisti, liko lyg namų arešte. Reicho vadovybė draudė lietuviams sukilti, sudaryti Lietuvos Laikinąją Vyriausybę ir skelbti Nepriklausomybės atkūrimo Deklaraciją. [Ar skaitytojui toks elgesys neprimena didžiųjų valstybių vadovų elgesio 1990 metų pradžioje?] Berlynas draudė vermachtui turėti bet kokius kontaktus su sukilėliais, kaip su Lietuvos valdžios atstovais. Jie jautėsi tokie stiprūs, jog jokia sukilėlių parama nepageidautina. Toks buvo realus „bendradarbiavimas“.

    Pirmosiomis karo dienomis Berlynas ne tik draudė lietuviams sukilti, bet ir bandė jiems kenkti. Ne reti buvo atvejai, kai vokiečiai sukilėlius sušaudydavo. Mano gimtajame kaime antrąją sukilimo dieną vokiečių žvalgybos būrys išėjusius juos pasveikinti 8 sukilėlius suguldė į pakelės griovį ir sušaudė. Prieš tai sukilėliai, ginkluoti tik pistoletais, buvo atėmę iš raudonarmiečių tanketę, jos įgulą nuginklavę paleido, parodę kelią į rytus. Tokia buvo sukilėlių moralė. Tą pačią dieną vokiečiai Alytuje sušaudė 42 sukilėlius. Panašių įvykių, tada vadintų „nesusipratimais“ buvo Žemaitijoje ir kitose vietose. Ar vermachto delsimas įžengti į Kauną nebuvo tyčinis? Gal jie laukė, kol gestapo zonderkomandos padarys savo kruvinas provokacijas? Ar norėta, kad sukilėliai turėtų daugiau nuostolių nuo besitraukiančių raudonarmiečių, panašiai, kaip sovietinė armija delsė forsuoti Vyslą Varšuvos sukilimo metu 1944-ųjų žiemą? Štai koks buvo realus „bendradarbiavimas“ su naciais.

    Faktiškai Sukilimas visoje Lietuvoje vyko spontaniškai. Tik signalą sukilti davė LLV Deklaracijos paskelbimas per Kauno radiofoną. Sukilimo štabas Vilniuje buvo bolševikų sunaikintas, organizatorių iš Berlyno vokiečiai neišleido. Kauno štabas veiksmams vadovavo tik Kaune ir jo apylinkėse. Kitose vietovėse sukilėliai telkėsi, ginklavosi ir veikė kaip patys išmanė.

    Tokiems Sukilimo kritikams, kaip istorikas dr. A. Kasperavičius [LII] ar prof. Saulius Sužiedėlis [JAV], sukilėlių veikloje nematantiems nieko gero tik tarnystę naciams, dar kartą reikia priminti konkrečius sukilėlių darbus; jei jie tautos sukilimo prieš pavergėjus savaime nelaiko vertybe. Sukilėliai iš NKVD kalėjimų išlaisvino daugiau kaip 3 000 politinių kalinių, kuriems grėsė sušaudymas arba mirtis nuo išsekimo. Gaila, jog jie nespėjo laiku išlaisvinti visų politinių kalinių. Tuomet nebūtų buvę Rainių, Pravieniškių, Červenės ir kitų žudynių. Jie išlaisvino daug bolševikų nespėtų išvežti į Sibirą tremtinių. Ar tūkstančiams žmonių išgelbėtos gyvybės nėra vertybė? Sukilėliai saugojo nuo sunaikinimo visiems gyventojams svarbius objektus – elektrines, tiltus, geležinkelio stotis, pašto ir kitas įstaigas. Nereikia būti neregiais ar daltonikais ir matyti vien juodą spalvą – žydų Holokausto pradžią.

    Žydų Holokaustas Lietuvoje yra skaudus ir tragiškas mūsų istorijos faktas. Tik priskirti jį sukilėliams yra nedora. Sukilimo eigoje, kai vermachtas jau kontroliavo miestus ir svarbius kelius, o raudonosios armijos likučiai netvarkingai miškų bei kaimų keliukais bėgo iš Lietuvos, prie sukilėlių prisiplakė nemažai atsitiktinių pakeleivių, tarp jų ir iš kriminalinio pasaulio. Kas norėjo, tas ir užsirišo baltą raištį ant rankovės, o gestapas tuo naudojosi. Šie prisiplakėliai daugiausiai ir prisidėjo prie gestapo organizuoto žydų naikinimo. Visi jie arba žuvo karo veiksmuose, arba buvo sušaudyti antrosios sovietinės okupacijos metais. Niekas Lietuvoje tų žmogžudžių negailėjo ir dabar nepasigenda.

    Baigdamas straipsnį norėčiau pasakyti keletą karčių žodžių apie birželio 29-30 dienomis vykusią tarptautinę mokslinę konferenciją „SSRS ir Vokietijos karo pradžią Baltijos šalyse 1941 metais“. Nevykusiai parinkti pranešėjai tendencingai traktuodami Sukilimo tikslus ir sukilėlių veiksmus, priskirdami jiems gestapo bei kriminalinių pakeleivių padarytus nusikaltimus, brutaliai šmeižė ir skaudino salėje buvusius sukilimo dalyvius bei jų artimuosius. Tomis dienomis, kada dar vyko Sukilimo pagerbimo renginiai, valstybės pripažinti kariais savanoriais sukilėliai čia buvo pažeminti ir apšmeižti. Ar tam jie buvo kviečiami į šią konferenciją? Ar konferencijos rengėjai pagalvojo apie žmonių, kurie šventai tikėjo, jog kovoja tik už Lietuvos išlaisvinimą, dvasinę būseną po patirto purvino melo dušo?

     

    Dr. Povilas JAKUČIONIS, Vilnius

  • Paslilymas Sąjūdžiui

    Gerb. Profesoriau,

     

    Kreipiuosi su pasiūlymu, nes nežinau Lietuvoje kito žmogaus, kuris turėtų tiek supratimo, iniciatyvos, organizuotumo, noro padaryti Lietuvai daug gražaus, gero. Reikalas štai kame. Baltijos kelio įamžinimas. Pasirodo, „Siena“ tėra tik trumpalaikis, nepatvarus statinys. Siūlau: Dar kartą visas tris Baltijos šalis pakviesti išeiti į Baltijos Laisvės kelią pasodinant medžių eilę, kurie būdėtų, butų pastebimi skrendančio, važiuojančio, ar einančio pro šalį. Augtų šimtmečius susikabinę šakomis, puoseliajami visų, kurie tada ten buvo, kurie norėjo būti, kurie supranta ir supras įdėjos prasmę ir reikšmę. Gal ir nebūtina, kad tai būtų vien ąžuolai, Ten stovėjo ir „šermukšnėlė“, ir vaisius nešanti „obelis“ . Gal žemdirbys per kurio sklypą eis „Kelias“ pageidaus pasisodinti vyšnių eilę. Tegu. Manau, šiam reikalui žemės išpirkinėti nereikės. Čia svarbiausia Šauklys, kuriuo turėtumete būti Jūs. Per merijas, per mokyklas, žiniasklaidą, žmonių jausmus ir sąžinę. Kaip tai padaryti, Jūs žinote geriau nei aš. Veikti tol, kol tada įvykęs faktas, pastebėtas pasaulyje, taptų trijų Baltijos šalių XXI amžiaus Bastionu.

    Pagarbiai dr. Lilija Genytė

  • Gyvenimas pagal netikusią laiko ir vietos samplaiką Algimantas Zolubas 2011 – 07 – 11

    Gyvenimas pagal netikusią laiko ir vietos samplaiką

     

     

     

    Junginio „čia ir dabar“ neužtiksime senesnėje bendrinėje kalboje, grožinėje ar kitokioje literatūroje. Tačiau dabar junginį jau vartoja dažnas kalbėtojas, vartoja kur visiškai jo nereikia, kur netinka, kur jis neturi jokios prasmės. Junginys jau tapo parazitine samplaika. Ją vartoja nežinantys ką nori pasakyti liberalieji filosofai, nesusivokiantys filosofų mėgdžiotojai, politikai, vartoja valstybės vadovai. Jei kalbėtojai netikusį darinį vartoja kaip kalbos stiliaus įmantrybę, jis dėl didelio išplitimo jau neoriginalus, banalus.

    Junginio „čia ir dabar“ sureikšminimas, juolab siekis gyventi pagal jį, pirmučiausia, yra bedieviškas, nes pripažindamas tik momentą ir ribotą vietą, neigia Pradžią ir Amžinybę. Deja ne vien bedieviai ir vienadieniai drugeliai gyvena ir naudojasi momentu, maža laiko atkarpėle. Juo, darkydami žemės ir visuomenės veidą, pasaulyje naudojasi daugelis galiūnus vaizduojančių Žemės dulkių.

    Laiko ir vietos, kurie matuojami skirtingais matais, samplaika – ne tik nelogiška, bet nuolat vartojama tarsi tvirtina, kad viskas, kas buvo ir bus, kas vyko ir vyksta kitur, – nereikšminga, o svarbu ir reikšminga, kas vyksta čia, kas vyksta dabar. Panašu, kad peršamas egocentrizmas, požiūris į gyvenimą, kai pirmenybė teikiama savo paties, o ne visų idealams ar interesams. Gyvenant ir veikiant vardan „čia ir dabar“ altruizmui vietos nelieka. Iš tikrųjų tokį vaizdą Lietuvoje ir matome: vieni gyvena pilims ar rūmams prilygstančiuose būstuose, kiti – statybininkų vagonėliuose ar šiluminiuose mazguose, vieni šimtus tūkstančių litų švaisto savo hedonistiniams poreikiams tenkinti, kitiems trūksta centų maistui ar vaistui. Ir tik dėl to, kad pirmųjų dvasios struktūra grynai buržuazinė, kad jie gyvena pagal formulę „čia ir dabar“. Buržuazinė dvasia buvo puoselėjama diegiant marksistinę ideologiją; su buržuazija buvo kovojama kaip su luomu, siekiant atimti iš jos turtus, gi komunizmo siekis buvo grynai buržuazinis: „iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius“. Komunistinė ideologija tarsi sunyko, o siekis liko.

    Žmogus tapo prievartautoju. Jis reikalauja: duok čia, duok dabar, duok kuo daugiau, jis pamiršo žodžius „gana“, „pakanka“. Žmogus kaip trandis graužiasi į Žemės gelmes, negalvodamas apie pasekmes, grobia jos išteklius, besaikiškai vartoja, o Žemei grąžina taršalus, nuodija dirvą, vandenį, orą. Neseka gamtos pavyzdžiu gaminti ir vartoti be kenksmingų atliekų, o gamina ir nesuvartotą produktą meta į atliekas, kurios jau netelpa sąvartynuose, grėsmingai atsigręžia prieš gamintoją ir vartotoją – žmogų. Vieną iš „čia ir dabar“ pavyzdžių, apstulbinusių vilniečius, verta pateikti.

    Liepos 7 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas įpareigojo panaikinti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento sprendimą ir priimti naują sprendimą, patvirtinant planuojamos ūkinės veiklos – Regioninės komunalinių atliekų deginimo gamyklos statybų Jočionių g. 13 Vilniuje poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą. Nežiūrint į tai, kad Vilniaus visuomenės atstovai, ypač Lazdynų bendruomenė, jau ilgą laiką kovoja už savo teises ir kategoriškai nepritaria planuojamos Vilniaus atliekų deginimo gamyklos statyboms, Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai priėmė sprendimą visuomenės nenaudai. Kadangi, remiantis moksliniais tyrimais ir įrodymais, komunalinių atliekų deginimo gamyklos, deginančios atliekas žemose temperatūrose, kokia yra ir numatytoji statydinti, daro neigiamą poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai, siūlyta komunalines atliekas Lietuvoje rūšiuoti (steigti rūšiavimo gamyklas),jas perdirbti, siekti antrinio ir kitokio panaudojimo, tačiau nedeginti. Taip pat siūlyta pakuočių gamintojus įpareigoti gaminti tik tokias pakuotes, kurias būtų galima perdirbti. Tačiau, pelno siekdama, „rubikoninė“ statybininkų technika traiško specialistų išvadas ir visuomenės pasipriešinimą, o teismai (kas gali paneigti, kad jie ne pelno siekiančios organizacijos?), labai panašu, jai talkina. Jau dabar keli Vilniaus mikrorajonai kenčia nuo „Vilniaus vandenų“ kaupiamų fekalijų tvaiko, o netolimoj ateityje orą gali „praskiesti“ nuodingi dioksinai, furani ir chloro junginiai.

    Dėl nemeilės Žemei, pastaroji nebeatlaiko to „čia ir dabar“, uraganais, žemės drebėjimais, cunamiais kratosi žmogaus, kuris iš Dievo paveikslo ir panašumo virto Žemės parazitu. Tokiu virto iš gyvensenos šalindamas konservatyvųjį pradą, tvirtinantį laikų ryšį, vienodai vertinantį dabartį, praeitį ir ateitį.

    Konservatyvusis pradas numato ne tik dabartinės kartos teises, jis pripažįsta balsą ir teises buvusių ir būsimųjų kartų, jis pripažįsta nenutrūkstamą ryšį tarp kartų, jo dėka išlieka gyvas paveldas, tradicijos, papročiai. Jis saugo tautas nuo nutautėjimo. Šis pradas nėra vien praeities sergėtojas, jis nukreiptas ir į ateitį, jis ne tik nesipriešina kūrybai, bet ją skatina, neardydamas senojo pasaulio, užtikrina kūrybos tęstinumą.

    Dūsaujam dėl mažo gimstamumo, dėl tautos išsivaikščiojimo, dėl šeimų netvarumo. Priežastis – konservatyviojo prado sunykimas, gyvensena pagal nuostatą „čia ir dabar“. Jau mada tapo gyventi nesusituokus; ne ištikimosios gulbės, o kosmopolitinio žvirblelio pavyzdžiu seka jaunimas.

    Metas sustoti, susimąstyti, neatidėliojant daryti išvadas. Sustoti čia, Lietuvoje. Veikti dabar, nes vėliau gali būti per vėlu. Šioje vietoje žodžių derinys „čia ir dabar“ turi prasmę.

     

    Algimantas Zolubas 2011 – 07 – 11

  • Kernavėje atgijo senoji archeologija ir amatai

    Kernavėje atgijo senoji archeologija ir amatai

     

     

    Įspūdinga viduramžių žynių, karių, budelių eisena atvėrė vartus į Kernavės piliakalniuose įsikūrusią gyvenvietę. Taip senoji Lietuvos sostinė šiandien jau tryliktą kartą tarptautiniu eksperimentinės archeologijos festivaliu „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“ pažymi Mindaugo karūnavimo dieną. Festivalis vyksta autentiškame žmogaus ir gamtos sukurtame kraštovaizdyje, išsaugojusiame 11 tūkstančių metų šiame regione egzistavusių kultūrų pėdsakus.

     

    Pilies kalno piliakalnyje ir Pajautos slėnyje įsikūrė Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos, Rusijos, Vokietijos, Vengrijos eksperimentinės archeologijos meistrai. Jie rodo, kaip buvo gaminami titnaginiai, kauliniai ir geležiniai įrankiai, kalami ginklai, lipdomi, žiedžiami ir degami puodai, statomi būstai, gaminamas maistas. Svečiai galės patys pabandyti senoviniu būdu užkurti ugnį, nulipdyti puodą, paskanauti archajiškų valgių ar iššauti iš lanko.

    Pasak renginio organizatorių, akmens amžiaus gyvenvietėje gyvosios archeologijos meistrai, vilkintys rekonstruotais Narvos ir Pamarių kultūrų ir ankstyvojo bronzos amžiaus kostiumais, atkurs akmens amžiaus žmonių aplinką. Neolitiniame būste audžiami ir pinami drabužiai, lipdomi ir dekoruojami moliniai indai. Darbuojasi ir akmens amžiaus medžiotojai, akmeninių ir titnaginių įrankių, lankų gamintojai, o greta jų įsikūrę ir ankstyvųjų viduramžių gyventojai, kurie rodo to laikotarpio amatus bei kasdieninį nelengvą gyvenimą.

    Šiemet pirmą kartą bus demonstruojama pelenų muilo gamyba, veliama vilna, archajiškais metodais gaminamas popierius. Svečiai iš Vengrijos rodys senovės klajoklių gyvenseną – amatus, maisto gamybą, karybą ir muziką. Juvelyrai iš Sankt Peterburgo pirmą kartą pristatys Šiaurės Vakarų Rusijos bei Skandinavijos kraštų juvelyrinius dirbinius, kostiumo dekoravimą, medžio apdirbimą. Klubas iš Latvijos „Senzeme“ taip pat pirmą kartą demonstruos senovės latgalių, žiemgalių ir lyvių kostiumus. Vyks legendinių Lietuvos žirgų - žemaitukų parodomoji programa, šaudymo iš lankų varžybos.

    Kaip teigė Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos ryšių su visuomene skyriaus vedėjas Jonas Vitkūnas, gyvosios archeologijos dienos neįsivaizduojamos be ginklų žvangesio ir archajiškos muzikos garsų. Riterių kovose savo narsą demonstruos lietuvių, rusų, lenkų karybos klubai, o senosios muzikos gerbėjus pirmą kartą pradžiugins populiarus ansamblis iš Latvijos „Auli“ bei atlikėjai iš Lietuvos - „Žalvarinis“ ir „Marga muzika“. Renginio metu bus demonstruojama ir senovės muzikos instrumentų gamyba, aidės būgnų, dūdmaišių, ragų, kanklių, dambrelių bei kitų archajiškų muzikos instrumentų garsai.

    Viduramžių miesto aikštė tris dienas vilios įprastiniu tam laikotarpiui šurmuliu. Čia bus galima sutikti klajojančius muzikantus, iš svetur atvykusius pirklius, valkatas ir klajūnus. Aikštėje vyks viduramžių teismai, darbuosis budeliai, lankytojai galės dalyvauti įvairiose archajiškose rungtyse ir žaidimuose. Ilgametis senosios Kernavės tyrinėtojas archeologas dr. Aleksiejus Luchtanas papasakos apie viduramžių Kernavės miesto istoriją, kasdienį miestiečių gyvenimą, pristatys to laikotarpio moters kostiumą. Vaikams bus rengiami edukaciniai konkursai. „Lektoriume“, kareiviško tipo palapinėje, bus skaitomos paskaitos bei demonstruojami video filmai apie Kernavės kultūrinį paveldą.

    Festivalio svečiai turės galimybę pabendrauti ir su Pilies kalno prieigose archeologinius tyrinėjimus atliekančiais Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos archeologais, artimiau susipažinti su archeologinio darbo procesu, nes profesionalūs archeologiniai tyrinėjimai Kernavėje vykdomi nuo 1979 m.

    Visoje Kernavėje suvažiavę daug verslininkų, prekiaujančių papuošalais, gardėsiais, suvenyrais. Mėgėjai gali paragauti iš įvairių Lietuvos regionų atvežtu alumi, gira, nusipirkti naminės duonos ar medaus.

    Tačiau, deja, netrūksta ir visiško „kičo“ – pigių blizgučių ir bižuterijos. Mindaugo karūnavimo dienai skirtoje šventėje ypač jaukiai žiūrisi ir parduodami viso pasaulio proletariato vado – Lenino – skulptūriniai bareljefai.

    Šios nevykusios „smulkmenos“, esant geram orui, bendros šventinės nuotaikos negadina.

     

    Alfa.lt Rimantas Varnauskas 2011-07-08

     

     

     

    Jankauskas: kaimynai į mus žiūri su pavydu

     

     

    Matau Lietuvą tokią, į kurią baltu, geru pavydu žiūri kitos ES narės. Žiūri kaip į sėkmės pavyzdį“, - Alfa.lt teigia Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas, primindamas, kaip šalyje bus gera mamoms tėčiams, kaip ilgai ir sočiai gyvens pensininkai.

     

    Premjerui netikėtai nuvykus į Afganistaną, pasirodė komentarai, kad galėtų jis ir negrįžti keletą metų. Tokio pobūdžio komentarai rodo, kad daliai visuomenės valdžia gerokai įkyrėjusi. Socialinė sritis buvo viena labiausiai paveikta krizės, su kokiais nuostoliais ar netektimis išeinama į pokrizinį laikotarpį?

    Socialinės apsaugos sistema yra lyg tinklas, kuris turi pagauti kiekvieną, kuris krenta į skurdo zoną. Valstybės prievolė yra užtikrinti bent jau minimalią socialinę pagalbą. Ir tai ne vien pinigais matuojami dalykai – kaip socialinės pašalpos ar nedarbo draudimo išmokos, tautosakoje vadinama bedarbio pašalpa, nemokamas maitinimas mažas pajamas gaunančių šeimų vaikams mokyklose. Neišvardinsiu čia visų paramos formų, tačiau vykdome plačią pagalbos politiką piliečiams, kuriems ji reikalinga.

    O tokie sunkmečiai, kurie laikas nuo laiko pasikartoja, iš kurio išeidinėjame, tikėdamiesi, kad nebus jokių netikėtumų, tikiuosi ves į geresnę ekonominę situaciją, kuri kiekvienam žmogui leis pasijusti labiau socialiai apsaugotam. O dirbančiam žmogui leis taip pat oriau gyventi iš gaunamų pajamų.

    Laikmetis patikrino, kiek ta Lietuvos socialinės apsaugos sistema yra pajėgi atlaikyti tokius smūgius. Ir, aišku, apnuogino silpnąsias vietas arba tokius įsipareigojimus, kuriuos valstybė prisiimdama gerovės laikais, neapskaičiavo, kad nesugebės jų vykdyti, pakelti. Sunkmečiui atskleidus silpnąsias vietas, teko daryti ir nepopuliarių sprendimų. Žiūrint į poros praėjusių metų perspektyvą, galima lengviau atsidusus sakyti, kad savalaikis socialinių išmokų mokėjimas buvo užtikrintas ir tų nepopuliarių sprendimų dėka. Kartais tenka viešojoje erdvėje pasiskaityti kritikos, kad skolintis daug proto nereikia. Tačiau suvokiant, kaip viso pasaulio ar Europos situacija atrodė 2009-2010 metais, kai daugelyje finansinių institucijų buvo keliamas ne kiek ir už kokią kainą skolinti, o ar aplamai verta skolinti, ar konkreti valstybė bus pajėgi grąžinti skolą, galima teigti, kad pajėgėme susitvarkyti. Juk matome, kas šiuo metu vyksta Graikijoje.

    Suprantu klausimo ironiją. Dažnai girdime ir tai, kad, pavyzdžiui, verslas sako, kad jam valdžia netrukdytų, o jis jau pats visas problemas susitvarkys. Bet jei valstybė suvokiame, kaip visus čia, Lietuvoje gyvenančius, tai turime suprasti, kad iš bendrųjų mokesčių yra užtikrinamas viešasis gyvenimas, o tai ir medicina, ir policija, ir gaisrininkai. O socialinio draudimo įmokos užtikrina galimybę mokėti išmokas ligos ar nedarbingumo atveju. Galiausiai tą pačią senatvės pensiją.

    Krizinė situacija leido pradėti įgyvendinti pertvarkas, kurių politikai nesiryžo imtis net ir ekonomiškai gerais laikais.

    Nemaža dalis visuomenės su nostalgija prisimena „brandaus socializmo“ laikų socialinės apsaugos sistemą, kai atseit visais buvo pasirūpinta. Būta ir daug iliuzinių vilčių, kad paskelbę nepriklausomybę labai greitai gyvensime beveik kaip švedai, su jų „socializmu“. Kokioje situacijoje yra lietuviškoji socialinė sistema?

    Žmogui 20 metų jau yra geros brandos laikas, kai jau pradeda susiformuoti pasaulėžiūra. Ir valstybei toks laikas, kai kuriantis visoms struktūroms, naujai sistemai, gyvenimas daug ką tikrina. Po kurio laiko šis dvidešimtmetis atrodys kaip laikas, kad buvo kuriama ir tikrinama praktikoje atskiros sistemos. Lyginti sovietmetį ir šią mūsų sistemą būtų labai primityvu. Pavyzdžiui, ir šiandien pasigirsta siūlymų administraciniais būdais uždrausti išvažiuoti į užsienį jaunimui. Esą jei valstybė padėjo įgyti aukštąjį mokslą, tai tegu išvažiuoja tik tada, kai atidirbs valstybei. Natūralus kitas klausimas, kaip padaryti, kad Lietuva būtų konkurencinga valstybė pasaulyje, kad jauni žmonės matytų perspektyvas ir norėtų dirbti, gyventi bei pridėtinę vertę kurti čia. Turint šalyje tokias technologiškai aukštas darbo vietas, kurios leistų jaunimui save realizuoti, leistų gerai uždirbti, būnant konkuruojančiu pasaulyje, tokia pačia paverčiant ir visą valstybę.

    Sovietmečiu sienos buvo uždarytos „geležine uždanga“ ir tokia problema lyg ir neegzistavo. Nebuvo emigracijos, visais buvo pasirūpinta, bet „pasirūpinta“ vienodai. Iš visų surinkti ir visiems po lygiai padalinti. Jau nekalbu apie deficitus, „blatus“ ir kitokius sovietmečio reliktus, kurių dabartinis jaunimas jau net nesuvokia. Ir tuo tik džiaugiuosi.

    Gyvename remdamiesi visai kitais principais. Žmogaus laisvas pasirinkimas, valstybės prievolė, bet su ta sąlyga, kad valstybė tai yra visi piliečiai, o ne tik valdžia. Per dvidešimt metų nuėjome tokį kelią, kad daugelis kaimynų žiūri į mus su geru pavydu. Nesakau, kad nebuvo galima padaryti dar daugiau gerų darbų.

    Užsiminus apie kaimynų pavydą, verta prisiminti prezidentės D. Grybauskaitės metinio pranešimo vietas, kurios skirtos socialinei politikai. Prezidentė padėtį įvardijo kaip „valstybės nužmogėjimą“, o konkrečiau prabilo apie tai, kad „socialinė sistema laukia realių reformų, o ne popierinių koncepcijų ar gairių“.

    Bendrai kalbant apie socialinio draudimo ir pensijų sistemos pertvarką, tai prezidentės metiniame pranešime pasakyta daug tiesos, kadangi ta popierinė dalis koncepcijų dalis yra neišvengiama. Juk kaip atrodytų, jei pultume įgyvendinti kažkokias reformas be jokio plano. Seime po ilgų diskusijų patvirtintoje pertvarkos koncepcijoje projektuojama keliems dešimtmečiams į priekį. Tam reikia plataus politinio spektro sutarimo tam, kad, pavyzdžiui, pensijų sistemos pertvarka nebūtų po eilinių rinkimų vėl keičiama. Su naujomis popierinėmis koncepcijomis ir strategijomis.

    Nevienareikšmiškai buvo priimtas pensinio amžiaus ilginimas, daug įtampos sukėlė pensijų kaupimo modeliai, kurių priėmimas net atidėtas rudeniui. Tačiau tai jau ne „popieriai“, o realūs darbai. Reali yra ir Sodros pertvarka. Gal jau pamiršome, kad nuo pernai nedarbingumo pažymėjimus galima gauti elektroniniu pavidalu. Tai yra viskas vyksta greičiau, paprasčiau ir skaidriau. Tai irgi svarbu, nes jau neliko galimybės atbuline data nusipirkti vienokį ar kitokį pažymėjimą. Taigi yra padaryta daug lyg ir mažų, bet konkrečių dalykų.

    Kai kalbame apie konceptualius dalykus, kad ir pensijų sistemos reformą, tai reikia pasakyti, kad ji, prasidėsianti nuo kitų metų, bus įgyvendinta per kelis dešimtmečius. Ji baigsis tada, kai šiandien besimokantis jaunas žmogus, kuris ateis į darbo rinką ir pradės kaupti savo būsimai pensijai, pradės gauti tą savo pensiją.

    Vienas pagrindinių tos reformos tikslų yra tas, kad ateities krizės, cikliški smūgiai būtų lengviau pakeliami ir nereikėtų imtis tokių, kokių teko, deja, imtis per šią krizę. Kad ir laikinai mažinti išmokas, kad visi jas gautų laiku.

    Iki 65-erių metų pailgintas pensinis amžius nemažai žmonių, kurie tikėjosi lyg kokie japonai keliauti po pasaulį, nuvylė. Turint galvoje, kad Lietuvos amžiaus vidurkis yra mažesnis už europinė, ar ne per greitai ir ne per lengvai pasiduoda ES institucijų reikalavimui ilginti pensinį amžių, nebuvo galima išsireikalauti ilgesnio pereinamojo laikotarpio?

    Kol karas keliuose buvo gerokai agresyvesnis, tai žinoma, kad žymi dalis lietuvių nesulaukdavo pensinio amžiaus, nes žuvo. Anksčiau sakėte, kad lietuvių norėta gyventi kaip Skandinavijoje, tačiau dažniausiai nutylima, kad ten natūralu yra mokėti visus mokesčius, o tai reiškia ir geresnes viešąsias paslaugas, didesnę paramą iš valstybės pusės.

    Kalbant apie pensinį amžių buvo du pasirinkimai. Keliauti ir turėti orią pensiją, kad nereikėtų skolintis vaistams ar maistui. Visi atsakytų, kad to ir norėtų. Į klausimą, kaip tai užtikrinti, atsakyti jau nebūtų taip lengva.

    Bendra su ES direktyvomis yra tai, kad panašias problemas sprendžia visos šalys narės. O sprendimo kelių tikrai nėra daug, todėl mes sprendimo būdus projektuojame pagal individualią Lietuvos situaciją, remdamiesi statistikos prognozėmis. Jos rodo, kad būtent pensinis amžius bei papildomas privatus kaupimas leis ateityje gauti oresnę pensiją.

    Jei kalbame ne apie vidutinę, o apie vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę, sulaukus 65-erių metų, tai statistika sako, kad Lietuvoje tikėtina gyvenimo trukmė vyrams yra 13, o moterų - 18 metų. Prognozės taip pat sako, kad gerėjant mokslo pasiekimams, sveikatos apsaugai, sveikiau gyvenant, tikėtina, kad gyvenimo trukmė ilgės. Lietuvoje – taip pat.

    Kitaip sakant, norime to ar nenorime, turime skaičiuoti ir matyti, kas suneš būsimas pensijas tiems žmonėms, kurie ateityje bus pensijoje. Demografinė problema perspektyvoje yra pakankamas iššūkis ir Lietuvai. Sodra per keletą metų susitvarkys savo finansinius balansus, bet atsakingai žiūrint kelis dešimtmečius į priekį natūralu, kad sprendimai turi ir yra daromi jau dabar.

    Priminsiu, kad dar 2005 metais tuometinė vyriausybė matė būtent tokį kelią, kokį pasirinkome mes, tačiau politinės valios trūkumas, esant gerai ekonominei situacijai, neleido priimti nepopuliaraus sprendimo. Krizė kartu su iššūkiais sudarė galimybę priimti šiuos būtinus sprendimus.

    Labai norėtųsi priminti, kad pensinio amžiaus ilginimo procesas vyks labai ilgai ir nuosekliai – iki 2026 metų. Skirtingai nei Graikijoje, kuri buvo priversta ilginti vienu ypu, staiga. Lygiai tuo pačiu metu Lietuvos pensijų sistemoje turės būti įtvirtinta lankstaus išėjimo į pensiją galimybė, t.y. kiekvienas žmogus, matydamas, kiek yra sukaupęs Sodroje ar antroje bei trečioje pakopose, galės apsispręsti ir pasirinkti įvairius variantus. Išeiti anksčiau, derinti dalinį darbą su daliniu pensijos gavimu ir panašiai. O gal padirbėti metais ilgiau, kad pasaulį būtų galima pamatyti su didesne pensija.

    Tas pensijas turėtų sunešti potencialiai gimsiantys Lietuvos piliečiai. Ministerija šiomis dienomis išplatino pranešimus apie pasikeitusią motinystės ir tėvystės išmokų tvarką. Ar ši tvarka, dėl kurios būta daug ginčų, piketų ir ašarų, ženkliai kilsterės gimstamumą Lietuvoje?

    Duok Dieve, kad vaikai gimtų iš meilės, o ne iš išskaičiavimo. O jeigu rimtai, tai Lietuvos situacija yra tokia, kad ši sistema po liepos 1 dienos yra viena dosniausių ES. Tačiau šis atsakymas būtų nepilnas, jei nekalbėtume apie visas paslaugas, kurias valstybė suteikia jauniems tėvams. Pradedant dar nepakankamai išvystytu vaikų darželių tinklu, galimybėmis derinti vaiko auginimą su darbo santykiais, baigiant priemonėmis, kurios jau šiems užaugusiems vaikams suteiktų galimybę dirbti ir gyventi Lietuvoje.

    Vertinga yra tai, kad Lietuvoje, nepaisant sunkmečio, ir toliau išlieka vienos palankiausių auginti vaikus, eiti vaiko priežiūros atostogų, lyginant su kitomis valstybėmis. Mūsų šalyje šios atostogos yra vienos ilgiausių - iš viso galima eiti trejiems metams vaiko priežiūros atostogų: pirmus dvejus yra mokama pašalpa, o trečiaisiais - nebe, tačiau tokios galimybės yra sudarytos.

     

    Tačiau vien kylantis gimstamumas, vargu ar išspręs visas sudėtingas demografines problemas. Tikrai nesakau, kad sistema pasiekė tobulumą, bet nesakyčiau, kad būtų gerai, jei, dvigubai padidinus išmokas, gimtų dvigubai daugiau vaikų. Ne duok Dieve, jei tai būtų skaičiuojama Lietuva.

    Nedarbas, nepaisant pareiškimų apie įvairias jo mažinimo, verslo skatinimo priemones, išlieka aukštas. 2011 metų I ketvirtį jis siekė 277 tūkstančius arba 17, 2 proc. Kokios jo priežastys – žmones tenkina nedidelės pašalpos, jie triūsia šešėlyje? Kalbama, kad tie keli procentai nukritusiu nedarbo didžia dalimi atsirado dėl emigrantų?

    Bandote įteigti, kad vyriausybė nieko nedaro? Norint gražaus atsakymo, galima būtų sakyti, kad per metus laiko registruotas nedarbas sumažėjo trečdaliu, visu 100 tūkstančių. Sakyčiau, kad ne vien emigracija, bet ir darbo vietų legalizavimas, dar neregėtas eksporto kilimas. Per pirmus penkis šių metų mėnesius, pagal Sodros duomenis, priimtų į darbą žmonių skaičius padidėjo 46 tūkst. Jie neemigravo, o oficialiai dirba ir yra apdrausti nuo visokių netikėtumų.

    Kitas dalykas – darbo biržų sistema pradėjo dirbti gerokai lanksčiau. Visas priemonių pradėjo spręsti problemą, bet tai vyksta ne taip staiga, kaip norėtųsi. Iki metų pabaigos turėtume pamatyti, kaip atsigaunant ekonomikai, darant skaidresnę nedarbo draudimo išmokų tvarką, nedarbo lygis turėtų slinkti žemyn.

    Seimui pateikti nelegalaus darbo užkardymo įstatymo projektas, ieškome priemonių, kaip socialiai labiau apsaugoti žmones, nes ne vien darbdaviai piktnaudžiauja, versdami dirbti be darbo sutarčių, su atlyginimais vokeliuose. Tenka susidurti su atvejais, kai patys žmonės siūlo tokius „atsiskaitymo būdus“, svarstydami, kad geriau šiandien didesnis atlygis nei kažkokios menamos socialinės garantijos ateityje. O jos menamos tol, kol neatsitinka nelaimė ar neateina senatvė.

    Užimtumas ir nedarbas – vienas vyriausybės prioritetų, bet naivu tikėtis, kad, iki galo neatsigavus ekonomikai, išsispręstų ir nedarbo reikalai. Tačiau tendencijos yra aiškios, lengviname galimybes pradėti smulkų ir vidutinį verslą, atsikratome biurokratinės naštos. Iki kitos vasaros matysime ženklius palengvinimus žmonėms, norintiems verslininkauti ir legaliai uždirbti pajamas, nesibijant dirbtinos kontrolės, dėl kurios kai kam kildavo noras bėgti iš Lietuvos.

    Pramonininkų vadovas B. Lubys netikėtai pranešė, kad laikas didinti minimalią algą. Tam tikriausiai nesipriešins ir profesinės sąjungos. Paskutinis žodis vyriausybei, kuri į tai žvelgia gana skeptiškai?

    Tokio dalyko, kaip minimali mėnesinė alga, daugelis Europos valstybių apskritai neturi. Mūsų teisinė sistema numato, kad Trišalės tarybos teikimu vyriausybė nustato MMA. Tačiau darbdavių atstovai iki šiol nesutarė, nors pramonininkai už jos didinimą, o smulkieji ir vidutiniai verslininkai, kurie ne tik badauja prieš kasos aparatus – prieš. Esą jie būtų priversti bankrutuoti ar eiti į „šešėlį“. Vyriausybė negali imtis jokių veiksmų, kol nėra sutarimo. Jei ji didintų MMA, tai gal ir būtų tas „paskutinis žodis“, bet tuo pačiu ir esamos sistemos neigimas. Norime eiti susitarimų, o ne kažkokių valinių sprendimų keliu.

    Vyriausybės iniciatyva sukurta valstybės vizija 2030 metams. Kokia Lietuvos viziją matytumėte Jūs?

    Matau Lietuvą tokią, į kurią baltu, geru pavydu žiūri kitos ES narės. Žiūri kaip į sėkmės pavyzdį.

     

    Alfa.lt Rimantas Varnauskas 2011-07-08

     

     

    Gruzijoje už šnipinėjimą Rusijai nuteista grupė asmenų

     

     

    Batumio miesto teisme nuteisti devyni asmenys, šnipinėję Rusijos naudai, pranešė teismo pareigūnai.

    Pasak jų, kaltė šnipinėjimu pripažinta keturiems Rusijos piliečiams ir penkiems Gruzijos.

    Jie nuteisti kalėti nuo 11 iki 14 metų.

    Griežčiausia bausmė, 14 metų kalėjimo, teko Rusijos piliečiui Jurijui Skrylnikovui, kuris, anot Gruzijos specialiųjų tarnybų, buvo susijęs su Rusijos armijos generalinio štabo Vyriausiąja žvalgybos valdyba (VŽV), taip pat su VŽV rezidentūra Gruzijoje.

    Tyrimo medžiaga rodo, kad Rusijos agentūra, kurioje buvo ir keli Gruzijos karinių oro pajėgų lakūnai, kelerius metus perdavinėjo karinio pobūdžio informaciją, taip pat ir karo veiksmų 2008-ųjų rugpjūtį metu.

    2010 metų spalio 29 dieną Gruzijos vidaus reikalų ministerija (VRM) pranešė apie baigtą operaciją „Enver“ Adžarijoje; jos metu buvo sulaikyta 13 asmenų, įtartų šnipinėjimu Rusijai. Keturi jų – Rusijos piliečiai.

    Gruzijos VRM departamento vicedirektorius Otaras Ordžonikidzė tada sakė, kad Gruzijos VRM Kontržvalgybos departamentas atliko operaciją, kurios metu buvo išaiškintas su Rusijos VŽV susijusių asmenų tinklas. Šnipų išaiškinimas truko apie ketverius metus – nuo 2006-ųjų.

    Minėtų 13 asmenų teismas prasidėjo balandžio 15 dieną, o nuo birželio 29 dienos vyko uždaras teismo procesas, kuriame nagrinėta devynių asmenų byla; pastarieji neprisipažino šnipinėję Rusijai.

     

    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/65529 2011-07-07

     

     

    Kernavėje atgijo senoji archeologija ir amatai

     

     

    Įspūdinga viduramžių žynių, karių, budelių eisena atvėrė vartus į Kernavės piliakalniuose įsikūrusią gyvenvietę. Taip senoji Lietuvos sostinė šiandien jau tryliktą kartą tarptautiniu eksperimentinės archeologijos festivaliu „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“ pažymi Mindaugo karūnavimo dieną. Festivalis vyksta autentiškame žmogaus ir gamtos sukurtame kraštovaizdyje, išsaugojusiame 11 tūkstančių metų šiame regione egzistavusių kultūrų pėdsakus.

     

    Pilies kalno piliakalnyje ir Pajautos slėnyje įsikūrė Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos, Rusijos, Vokietijos, Vengrijos eksperimentinės archeologijos meistrai. Jie rodo, kaip buvo gaminami titnaginiai, kauliniai ir geležiniai įrankiai, kalami ginklai, lipdomi, žiedžiami ir degami puodai, statomi būstai, gaminamas maistas. Svečiai galės patys pabandyti senoviniu būdu užkurti ugnį, nulipdyti puodą, paskanauti archajiškų valgių ar iššauti iš lanko.

    Pasak renginio organizatorių, akmens amžiaus gyvenvietėje gyvosios archeologijos meistrai, vilkintys rekonstruotais Narvos ir Pamarių kultūrų ir ankstyvojo bronzos amžiaus kostiumais, atkurs akmens amžiaus žmonių aplinką. Neolitiniame būste audžiami ir pinami drabužiai, lipdomi ir dekoruojami moliniai indai. Darbuojasi ir akmens amžiaus medžiotojai, akmeninių ir titnaginių įrankių, lankų gamintojai, o greta jų įsikūrę ir ankstyvųjų viduramžių gyventojai, kurie rodo to laikotarpio amatus bei kasdieninį nelengvą gyvenimą.

    Šiemet pirmą kartą bus demonstruojama pelenų muilo gamyba, veliama vilna, archajiškais metodais gaminamas popierius. Svečiai iš Vengrijos rodys senovės klajoklių gyvenseną – amatus, maisto gamybą, karybą ir muziką. Juvelyrai iš Sankt Peterburgo pirmą kartą pristatys Šiaurės Vakarų Rusijos bei Skandinavijos kraštų juvelyrinius dirbinius, kostiumo dekoravimą, medžio apdirbimą. Klubas iš Latvijos „Senzeme“ taip pat pirmą kartą demonstruos senovės latgalių, žiemgalių ir lyvių kostiumus. Vyks legendinių Lietuvos žirgų - žemaitukų parodomoji programa, šaudymo iš lankų varžybos.

    Kaip teigė Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos ryšių su visuomene skyriaus vedėjas Jonas Vitkūnas, gyvosios archeologijos dienos neįsivaizduojamos be ginklų žvangesio ir archajiškos muzikos garsų. Riterių kovose savo narsą demonstruos lietuvių, rusų, lenkų karybos klubai, o senosios muzikos gerbėjus pirmą kartą pradžiugins populiarus ansamblis iš Latvijos „Auli“ bei atlikėjai iš Lietuvos - „Žalvarinis“ ir „Marga muzika“. Renginio metu bus demonstruojama ir senovės muzikos instrumentų gamyba, aidės būgnų, dūdmaišių, ragų, kanklių, dambrelių bei kitų archajiškų muzikos instrumentų garsai.

    Viduramžių miesto aikštė tris dienas vilios įprastiniu tam laikotarpiui šurmuliu. Čia bus galima sutikti klajojančius muzikantus, iš svetur atvykusius pirklius, valkatas ir klajūnus. Aikštėje vyks viduramžių teismai, darbuosis budeliai, lankytojai galės dalyvauti įvairiose archajiškose rungtyse ir žaidimuose. Ilgametis senosios Kernavės tyrinėtojas archeologas dr. Aleksiejus Luchtanas papasakos apie viduramžių Kernavės miesto istoriją, kasdienį miestiečių gyvenimą, pristatys to laikotarpio moters kostiumą. Vaikams bus rengiami edukaciniai konkursai. „Lektoriume“, kareiviško tipo palapinėje, bus skaitomos paskaitos bei demonstruojami video filmai apie Kernavės kultūrinį paveldą.

    Festivalio svečiai turės galimybę pabendrauti ir su Pilies kalno prieigose archeologinius tyrinėjimus atliekančiais Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos archeologais, artimiau susipažinti su archeologinio darbo procesu, nes profesionalūs archeologiniai tyrinėjimai Kernavėje vykdomi nuo 1979 m.

    Visoje Kernavėje suvažiavę daug verslininkų, prekiaujančių papuošalais, gardėsiais, suvenyrais. Mėgėjai gali paragauti iš įvairių Lietuvos regionų atvežtu alumi, gira, nusipirkti naminės duonos ar medaus.

    Tačiau, deja, netrūksta ir visiško „kičo“ – pigių blizgučių ir bižuterijos. Mindaugo karūnavimo dienai skirtoje šventėje ypač jaukiai žiūrisi ir parduodami viso pasaulio proletariato vado – Lenino – skulptūriniai bareljefai.

    Šios nevykusios „smulkmenos“, esant geram orui, bendros šventinės nuotaikos negadina.

     

    Alfa.lt Rimantas Varnauskas 2011-07-08

     

     

     

    Jankauskas: kaimynai į mus žiūri su pavydu

     

     

    Matau Lietuvą tokią, į kurią baltu, geru pavydu žiūri kitos ES narės. Žiūri kaip į sėkmės pavyzdį“, - Alfa.lt teigia Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas, primindamas, kaip šalyje bus gera mamoms tėčiams, kaip ilgai ir sočiai gyvens pensininkai.

     

    Premjerui netikėtai nuvykus į Afganistaną, pasirodė komentarai, kad galėtų jis ir negrįžti keletą metų. Tokio pobūdžio komentarai rodo, kad daliai visuomenės valdžia gerokai įkyrėjusi. Socialinė sritis buvo viena labiausiai paveikta krizės, su kokiais nuostoliais ar netektimis išeinama į pokrizinį laikotarpį?

    Socialinės apsaugos sistema yra lyg tinklas, kuris turi pagauti kiekvieną, kuris krenta į skurdo zoną. Valstybės prievolė yra užtikrinti bent jau minimalią socialinę pagalbą. Ir tai ne vien pinigais matuojami dalykai – kaip socialinės pašalpos ar nedarbo draudimo išmokos, tautosakoje vadinama bedarbio pašalpa, nemokamas maitinimas mažas pajamas gaunančių šeimų vaikams mokyklose. Neišvardinsiu čia visų paramos formų, tačiau vykdome plačią pagalbos politiką piliečiams, kuriems ji reikalinga.

    O tokie sunkmečiai, kurie laikas nuo laiko pasikartoja, iš kurio išeidinėjame, tikėdamiesi, kad nebus jokių netikėtumų, tikiuosi ves į geresnę ekonominę situaciją, kuri kiekvienam žmogui leis pasijusti labiau socialiai apsaugotam. O dirbančiam žmogui leis taip pat oriau gyventi iš gaunamų pajamų.

    Laikmetis patikrino, kiek ta Lietuvos socialinės apsaugos sistema yra pajėgi atlaikyti tokius smūgius. Ir, aišku, apnuogino silpnąsias vietas arba tokius įsipareigojimus, kuriuos valstybė prisiimdama gerovės laikais, neapskaičiavo, kad nesugebės jų vykdyti, pakelti. Sunkmečiui atskleidus silpnąsias vietas, teko daryti ir nepopuliarių sprendimų. Žiūrint į poros praėjusių metų perspektyvą, galima lengviau atsidusus sakyti, kad savalaikis socialinių išmokų mokėjimas buvo užtikrintas ir tų nepopuliarių sprendimų dėka. Kartais tenka viešojoje erdvėje pasiskaityti kritikos, kad skolintis daug proto nereikia. Tačiau suvokiant, kaip viso pasaulio ar Europos situacija atrodė 2009-2010 metais, kai daugelyje finansinių institucijų buvo keliamas ne kiek ir už kokią kainą skolinti, o ar aplamai verta skolinti, ar konkreti valstybė bus pajėgi grąžinti skolą, galima teigti, kad pajėgėme susitvarkyti. Juk matome, kas šiuo metu vyksta Graikijoje.

    Suprantu klausimo ironiją. Dažnai girdime ir tai, kad, pavyzdžiui, verslas sako, kad jam valdžia netrukdytų, o jis jau pats visas problemas susitvarkys. Bet jei valstybė suvokiame, kaip visus čia, Lietuvoje gyvenančius, tai turime suprasti, kad iš bendrųjų mokesčių yra užtikrinamas viešasis gyvenimas, o tai ir medicina, ir policija, ir gaisrininkai. O socialinio draudimo įmokos užtikrina galimybę mokėti išmokas ligos ar nedarbingumo atveju. Galiausiai tą pačią senatvės pensiją.

    Krizinė situacija leido pradėti įgyvendinti pertvarkas, kurių politikai nesiryžo imtis net ir ekonomiškai gerais laikais.

    Nemaža dalis visuomenės su nostalgija prisimena „brandaus socializmo“ laikų socialinės apsaugos sistemą, kai atseit visais buvo pasirūpinta. Būta ir daug iliuzinių vilčių, kad paskelbę nepriklausomybę labai greitai gyvensime beveik kaip švedai, su jų „socializmu“. Kokioje situacijoje yra lietuviškoji socialinė sistema?

    Žmogui 20 metų jau yra geros brandos laikas, kai jau pradeda susiformuoti pasaulėžiūra. Ir valstybei toks laikas, kai kuriantis visoms struktūroms, naujai sistemai, gyvenimas daug ką tikrina. Po kurio laiko šis dvidešimtmetis atrodys kaip laikas, kad buvo kuriama ir tikrinama praktikoje atskiros sistemos. Lyginti sovietmetį ir šią mūsų sistemą būtų labai primityvu. Pavyzdžiui, ir šiandien pasigirsta siūlymų administraciniais būdais uždrausti išvažiuoti į užsienį jaunimui. Esą jei valstybė padėjo įgyti aukštąjį mokslą, tai tegu išvažiuoja tik tada, kai atidirbs valstybei. Natūralus kitas klausimas, kaip padaryti, kad Lietuva būtų konkurencinga valstybė pasaulyje, kad jauni žmonės matytų perspektyvas ir norėtų dirbti, gyventi bei pridėtinę vertę kurti čia. Turint šalyje tokias technologiškai aukštas darbo vietas, kurios leistų jaunimui save realizuoti, leistų gerai uždirbti, būnant konkuruojančiu pasaulyje, tokia pačia paverčiant ir visą valstybę.

    Sovietmečiu sienos buvo uždarytos „geležine uždanga“ ir tokia problema lyg ir neegzistavo. Nebuvo emigracijos, visais buvo pasirūpinta, bet „pasirūpinta“ vienodai. Iš visų surinkti ir visiems po lygiai padalinti. Jau nekalbu apie deficitus, „blatus“ ir kitokius sovietmečio reliktus, kurių dabartinis jaunimas jau net nesuvokia. Ir tuo tik džiaugiuosi.

    Gyvename remdamiesi visai kitais principais. Žmogaus laisvas pasirinkimas, valstybės prievolė, bet su ta sąlyga, kad valstybė tai yra visi piliečiai, o ne tik valdžia. Per dvidešimt metų nuėjome tokį kelią, kad daugelis kaimynų žiūri į mus su geru pavydu. Nesakau, kad nebuvo galima padaryti dar daugiau gerų darbų.

    Užsiminus apie kaimynų pavydą, verta prisiminti prezidentės D. Grybauskaitės metinio pranešimo vietas, kurios skirtos socialinei politikai. Prezidentė padėtį įvardijo kaip „valstybės nužmogėjimą“, o konkrečiau prabilo apie tai, kad „socialinė sistema laukia realių reformų, o ne popierinių koncepcijų ar gairių“.

    Bendrai kalbant apie socialinio draudimo ir pensijų sistemos pertvarką, tai prezidentės metiniame pranešime pasakyta daug tiesos, kadangi ta popierinė dalis koncepcijų dalis yra neišvengiama. Juk kaip atrodytų, jei pultume įgyvendinti kažkokias reformas be jokio plano. Seime po ilgų diskusijų patvirtintoje pertvarkos koncepcijoje projektuojama keliems dešimtmečiams į priekį. Tam reikia plataus politinio spektro sutarimo tam, kad, pavyzdžiui, pensijų sistemos pertvarka nebūtų po eilinių rinkimų vėl keičiama. Su naujomis popierinėmis koncepcijomis ir strategijomis.

    Nevienareikšmiškai buvo priimtas pensinio amžiaus ilginimas, daug įtampos sukėlė pensijų kaupimo modeliai, kurių priėmimas net atidėtas rudeniui. Tačiau tai jau ne „popieriai“, o realūs darbai. Reali yra ir Sodros pertvarka. Gal jau pamiršome, kad nuo pernai nedarbingumo pažymėjimus galima gauti elektroniniu pavidalu. Tai yra viskas vyksta greičiau, paprasčiau ir skaidriau. Tai irgi svarbu, nes jau neliko galimybės atbuline data nusipirkti vienokį ar kitokį pažymėjimą. Taigi yra padaryta daug lyg ir mažų, bet konkrečių dalykų.

    Kai kalbame apie konceptualius dalykus, kad ir pensijų sistemos reformą, tai reikia pasakyti, kad ji, prasidėsianti nuo kitų metų, bus įgyvendinta per kelis dešimtmečius. Ji baigsis tada, kai šiandien besimokantis jaunas žmogus, kuris ateis į darbo rinką ir pradės kaupti savo būsimai pensijai, pradės gauti tą savo pensiją.

    Vienas pagrindinių tos reformos tikslų yra tas, kad ateities krizės, cikliški smūgiai būtų lengviau pakeliami ir nereikėtų imtis tokių, kokių teko, deja, imtis per šią krizę. Kad ir laikinai mažinti išmokas, kad visi jas gautų laiku.

    Iki 65-erių metų pailgintas pensinis amžius nemažai žmonių, kurie tikėjosi lyg kokie japonai keliauti po pasaulį, nuvylė. Turint galvoje, kad Lietuvos amžiaus vidurkis yra mažesnis už europinė, ar ne per greitai ir ne per lengvai pasiduoda ES institucijų reikalavimui ilginti pensinį amžių, nebuvo galima išsireikalauti ilgesnio pereinamojo laikotarpio?

    Kol karas keliuose buvo gerokai agresyvesnis, tai žinoma, kad žymi dalis lietuvių nesulaukdavo pensinio amžiaus, nes žuvo. Anksčiau sakėte, kad lietuvių norėta gyventi kaip Skandinavijoje, tačiau dažniausiai nutylima, kad ten natūralu yra mokėti visus mokesčius, o tai reiškia ir geresnes viešąsias paslaugas, didesnę paramą iš valstybės pusės.

    Kalbant apie pensinį amžių buvo du pasirinkimai. Keliauti ir turėti orią pensiją, kad nereikėtų skolintis vaistams ar maistui. Visi atsakytų, kad to ir norėtų. Į klausimą, kaip tai užtikrinti, atsakyti jau nebūtų taip lengva.

    Bendra su ES direktyvomis yra tai, kad panašias problemas sprendžia visos šalys narės. O sprendimo kelių tikrai nėra daug, todėl mes sprendimo būdus projektuojame pagal individualią Lietuvos situaciją, remdamiesi statistikos prognozėmis. Jos rodo, kad būtent pensinis amžius bei papildomas privatus kaupimas leis ateityje gauti oresnę pensiją.

    Jei kalbame ne apie vidutinę, o apie vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę, sulaukus 65-erių metų, tai statistika sako, kad Lietuvoje tikėtina gyvenimo trukmė vyrams yra 13, o moterų - 18 metų. Prognozės taip pat sako, kad gerėjant mokslo pasiekimams, sveikatos apsaugai, sveikiau gyvenant, tikėtina, kad gyvenimo trukmė ilgės. Lietuvoje – taip pat.

    Kitaip sakant, norime to ar nenorime, turime skaičiuoti ir matyti, kas suneš būsimas pensijas tiems žmonėms, kurie ateityje bus pensijoje. Demografinė problema perspektyvoje yra pakankamas iššūkis ir Lietuvai. Sodra per keletą metų susitvarkys savo finansinius balansus, bet atsakingai žiūrint kelis dešimtmečius į priekį natūralu, kad sprendimai turi ir yra daromi jau dabar.

    Priminsiu, kad dar 2005 metais tuometinė vyriausybė matė būtent tokį kelią, kokį pasirinkome mes, tačiau politinės valios trūkumas, esant gerai ekonominei situacijai, neleido priimti nepopuliaraus sprendimo. Krizė kartu su iššūkiais sudarė galimybę priimti šiuos būtinus sprendimus.

    Labai norėtųsi priminti, kad pensinio amžiaus ilginimo procesas vyks labai ilgai ir nuosekliai – iki 2026 metų. Skirtingai nei Graikijoje, kuri buvo priversta ilginti vienu ypu, staiga. Lygiai tuo pačiu metu Lietuvos pensijų sistemoje turės būti įtvirtinta lankstaus išėjimo į pensiją galimybė, t.y. kiekvienas žmogus, matydamas, kiek yra sukaupęs Sodroje ar antroje bei trečioje pakopose, galės apsispręsti ir pasirinkti įvairius variantus. Išeiti anksčiau, derinti dalinį darbą su daliniu pensijos gavimu ir panašiai. O gal padirbėti metais ilgiau, kad pasaulį būtų galima pamatyti su didesne pensija.

    Tas pensijas turėtų sunešti potencialiai gimsiantys Lietuvos piliečiai. Ministerija šiomis dienomis išplatino pranešimus apie pasikeitusią motinystės ir tėvystės išmokų tvarką. Ar ši tvarka, dėl kurios būta daug ginčų, piketų ir ašarų, ženkliai kilsterės gimstamumą Lietuvoje?

    Duok Dieve, kad vaikai gimtų iš meilės, o ne iš išskaičiavimo. O jeigu rimtai, tai Lietuvos situacija yra tokia, kad ši sistema po liepos 1 dienos yra viena dosniausių ES. Tačiau šis atsakymas būtų nepilnas, jei nekalbėtume apie visas paslaugas, kurias valstybė suteikia jauniems tėvams. Pradedant dar nepakankamai išvystytu vaikų darželių tinklu, galimybėmis derinti vaiko auginimą su darbo santykiais, baigiant priemonėmis, kurios jau šiems užaugusiems vaikams suteiktų galimybę dirbti ir gyventi Lietuvoje.

    Vertinga yra tai, kad Lietuvoje, nepaisant sunkmečio, ir toliau išlieka vienos palankiausių auginti vaikus, eiti vaiko priežiūros atostogų, lyginant su kitomis valstybėmis. Mūsų šalyje šios atostogos yra vienos ilgiausių - iš viso galima eiti trejiems metams vaiko priežiūros atostogų: pirmus dvejus yra mokama pašalpa, o trečiaisiais - nebe, tačiau tokios galimybės yra sudarytos.

     

    Tačiau vien kylantis gimstamumas, vargu ar išspręs visas sudėtingas demografines problemas. Tikrai nesakau, kad sistema pasiekė tobulumą, bet nesakyčiau, kad būtų gerai, jei, dvigubai padidinus išmokas, gimtų dvigubai daugiau vaikų. Ne duok Dieve, jei tai būtų skaičiuojama Lietuva.

    Nedarbas, nepaisant pareiškimų apie įvairias jo mažinimo, verslo skatinimo priemones, išlieka aukštas. 2011 metų I ketvirtį jis siekė 277 tūkstančius arba 17, 2 proc. Kokios jo priežastys – žmones tenkina nedidelės pašalpos, jie triūsia šešėlyje? Kalbama, kad tie keli procentai nukritusiu nedarbo didžia dalimi atsirado dėl emigrantų?

    Bandote įteigti, kad vyriausybė nieko nedaro? Norint gražaus atsakymo, galima būtų sakyti, kad per metus laiko registruotas nedarbas sumažėjo trečdaliu, visu 100 tūkstančių. Sakyčiau, kad ne vien emigracija, bet ir darbo vietų legalizavimas, dar neregėtas eksporto kilimas. Per pirmus penkis šių metų mėnesius, pagal Sodros duomenis, priimtų į darbą žmonių skaičius padidėjo 46 tūkst. Jie neemigravo, o oficialiai dirba ir yra apdrausti nuo visokių netikėtumų.

    Kitas dalykas – darbo biržų sistema pradėjo dirbti gerokai lanksčiau. Visas priemonių pradėjo spręsti problemą, bet tai vyksta ne taip staiga, kaip norėtųsi. Iki metų pabaigos turėtume pamatyti, kaip atsigaunant ekonomikai, darant skaidresnę nedarbo draudimo išmokų tvarką, nedarbo lygis turėtų slinkti žemyn.

    Seimui pateikti nelegalaus darbo užkardymo įstatymo projektas, ieškome priemonių, kaip socialiai labiau apsaugoti žmones, nes ne vien darbdaviai piktnaudžiauja, versdami dirbti be darbo sutarčių, su atlyginimais vokeliuose. Tenka susidurti su atvejais, kai patys žmonės siūlo tokius „atsiskaitymo būdus“, svarstydami, kad geriau šiandien didesnis atlygis nei kažkokios menamos socialinės garantijos ateityje. O jos menamos tol, kol neatsitinka nelaimė ar neateina senatvė.

    Užimtumas ir nedarbas – vienas vyriausybės prioritetų, bet naivu tikėtis, kad, iki galo neatsigavus ekonomikai, išsispręstų ir nedarbo reikalai. Tačiau tendencijos yra aiškios, lengviname galimybes pradėti smulkų ir vidutinį verslą, atsikratome biurokratinės naštos. Iki kitos vasaros matysime ženklius palengvinimus žmonėms, norintiems verslininkauti ir legaliai uždirbti pajamas, nesibijant dirbtinos kontrolės, dėl kurios kai kam kildavo noras bėgti iš Lietuvos.

    Pramonininkų vadovas B. Lubys netikėtai pranešė, kad laikas didinti minimalią algą. Tam tikriausiai nesipriešins ir profesinės sąjungos. Paskutinis žodis vyriausybei, kuri į tai žvelgia gana skeptiškai?

    Tokio dalyko, kaip minimali mėnesinė alga, daugelis Europos valstybių apskritai neturi. Mūsų teisinė sistema numato, kad Trišalės tarybos teikimu vyriausybė nustato MMA. Tačiau darbdavių atstovai iki šiol nesutarė, nors pramonininkai už jos didinimą, o smulkieji ir vidutiniai verslininkai, kurie ne tik badauja prieš kasos aparatus – prieš. Esą jie būtų priversti bankrutuoti ar eiti į „šešėlį“. Vyriausybė negali imtis jokių veiksmų, kol nėra sutarimo. Jei ji didintų MMA, tai gal ir būtų tas „paskutinis žodis“, bet tuo pačiu ir esamos sistemos neigimas. Norime eiti susitarimų, o ne kažkokių valinių sprendimų keliu.

    Vyriausybės iniciatyva sukurta valstybės vizija 2030 metams. Kokia Lietuvos viziją matytumėte Jūs?

    Matau Lietuvą tokią, į kurią baltu, geru pavydu žiūri kitos ES narės. Žiūri kaip į sėkmės pavyzdį.

     

    Alfa.lt Rimantas Varnauskas 2011-07-08

     

     

    Gruzijoje už šnipinėjimą Rusijai nuteista grupė asmenų

     

     

    Batumio miesto teisme nuteisti devyni asmenys, šnipinėję Rusijos naudai, pranešė teismo pareigūnai.

    Pasak jų, kaltė šnipinėjimu pripažinta keturiems Rusijos piliečiams ir penkiems Gruzijos.

    Jie nuteisti kalėti nuo 11 iki 14 metų.

    Griežčiausia bausmė, 14 metų kalėjimo, teko Rusijos piliečiui Jurijui Skrylnikovui, kuris, anot Gruzijos specialiųjų tarnybų, buvo susijęs su Rusijos armijos generalinio štabo Vyriausiąja žvalgybos valdyba (VŽV), taip pat su VŽV rezidentūra Gruzijoje.

    Tyrimo medžiaga rodo, kad Rusijos agentūra, kurioje buvo ir keli Gruzijos karinių oro pajėgų lakūnai, kelerius metus perdavinėjo karinio pobūdžio informaciją, taip pat ir karo veiksmų 2008-ųjų rugpjūtį metu.

    2010 metų spalio 29 dieną Gruzijos vidaus reikalų ministerija (VRM) pranešė apie baigtą operaciją „Enver“ Adžarijoje; jos metu buvo sulaikyta 13 asmenų, įtartų šnipinėjimu Rusijai. Keturi jų – Rusijos piliečiai.

    Gruzijos VRM departamento vicedirektorius Otaras Ordžonikidzė tada sakė, kad Gruzijos VRM Kontržvalgybos departamentas atliko operaciją, kurios metu buvo išaiškintas su Rusijos VŽV susijusių asmenų tinklas. Šnipų išaiškinimas truko apie ketverius metus – nuo 2006-ųjų.

    Minėtų 13 asmenų teismas prasidėjo balandžio 15 dieną, o nuo birželio 29 dienos vyko uždaras teismo procesas, kuriame nagrinėta devynių asmenų byla; pastarieji neprisipažino šnipinėję Rusijai.

     

    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/65529 2011-07-07

  • Tautiška giesmė apėmė visą pasaulį

    Tautiška giesmė apėmė visą pasaulį

     

    Jau tradicija tapusi akcija – Valstybės dienos proga (liepos 6 d.) viso pasaulio lietuviams kartu tuo pačiu laiku giedoti Lietuvos himną – vėl pasiekė Lietuvą. Lygiai devintą valandą vakare namuose, gatvėje, prekybos centruose ar bet kuriame pasaulio krašte esantys lietuviai kartu sugiedojo V. Kudirkos Tautišką giesmę.

    Dalis tautiečių giedoti himno rinkosi į miesto aikštes. Vilniuje himnas buvo giedamas prie šv. Kotrynos bažnyčios esančioje aikštelėje. Čia susirinkusiuosius pasveikino buvęs Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus ir palinkėjo kartu kurti valstybę taip, kaip kovojome už jos laisvę. Akcijos dalyvius didžiuliame ekrane pasveikino ir šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji palinkėjo daugiau pilietiškumo, vienybės, nepamiršti protėvių sukurtų ir mums paliktų vertybių.

    Į aikštę susirinko nemažas būrys lietuvių su tautinėmis ir istorinėmis LDK vėliavomis, kartu sugiedoję Lietuvos himną išsiskirstė.

     

    www.alkas.lt Miglė Nargėlaitė, liepos 6, 2011



     

    Mindaugo karūna ir Lietuvos valstybė

     

    Mindaugo karūna tapo valstybės simboliu. Ir pati tauta, sukūrusi valstybę, tarsi užsideda karūną, kuri kartu reiškia ir kitą atsakomybės lygmenį. Ne kiekvienai tautai lemta sukurti valstybę. Europoje yra garbingų tautų, neturinčių savos valstybės - katalonai, baskai, škotai. Lietuvių tautos laimėjimas - valstybė, esanti ES narė, t. y. priklausanti pasauliniam elito klubui, kur jos balsas yra girdimas. Tereikia suvokti šią atsakomybę ir ja išmintingai naudotis.

    Lietuvių tauta išgyvena tapatybės krizę, kuri susijusi su itin sparčiu atsivėrimu pasauliui po ilgų okupacijos ir sąstingio metų. Kita vertus, lietuviai vis dar ne iki galo įsisąmonino, kad esame valstybės tauta, visiškai atsakinga už valstybę, už šią žemę. Vis dar plevena jausmas, kad kas nors kitas turi imtis atsakomybės, kad kas nors kitas turi spręsti už mus. Ir tikrai čia problema ne ES - ji palieka pakankamai laisvės, tik reikia ja pasinaudoti.

    Lietuvių nacionalinė savimonė ilgai buvo siejama, net tapatinama iš esmės tik su tautiškumu. XIX a. pabaigoje tai lėmė objektyvios sąlygos - visų pirma reikėjo pažadinti tautą. Kita vertus, nesutikčiau, kad Lietuvos Respublika 1918-aisiais buvo įkurta „atsitiktinai“, vien tik dėl susiklosčiusių aplinkybių. Tokio masto dalykai neįvyksta atsitiktinai, juo labiau kad už kuriamą valstybę buvo liejamas kraujas. Panašioje situacijoje kaip lietuviai 1918 metais atsidūrę baltarusiai nesugebėjo pakilti iki valstybės tautos lygio.

    Tačiau susimąstyti verčia 1940 metų įvykiai. Tuo metu Lietuvos padėtis buvo iš esmės beviltiška. Galima pripažinti argumentą, kad įsilieti į Tarybų Sąjungą buvo mažesnė blogybė, nei atsiduoti nacistinei Vokietijai, kad bendradarbiaujant su komunistais buvo amortizuojama Lietuvai daroma žala ir laukiama, ką atneš neišvengiamai artėjantis karas. Tačiau sunku nepastebėti, kad tarp dalies žymiausių lietuvių inteligentų buvo ne tik išskaičiavimo renkantis iš blogybių, bet ir naivaus džiūgavimo. Jį galima vadinti visišku padėties nesuvokimu arba išdavyste - tai jau vertinimo reikalas. Sunku suvokti tų žmonių, šitiek nuveikusių lietuvių kultūrai, užimtą poziciją. Kaip ją galima paaiškinti? Šie inteligentai nuoširdžiai mylėjo Lietuvą, tačiau manė, kad aukščiausia vertybė yra tauta. Stalino pažadėta kultūrinė autonomija jiems atrodė puiki išeitis esant tokiai sudėtingai situacijai, o Lietuvos valstybės, kurią jiems simbolizavo Antano Smetonos režimas, jie iš tikrųjų nelabai gailėjosi. Tai galima pavadinti tam tikra savimonės yda.

    Šitokia savimonė rado palankią dirvą Tarybų Lietuvoje. Tauta išliko ir atėjo į Sąjūdį, tačiau valstybinės savimonės buvo stokojama, juolab nuo sovietinių laikų daugelis žmonių tapo alergiški viskam, kas susiję su valstybe. Lietuvos ėjimas į Europos Sąjungą (ES) buvo savotiška Sąjūdžio tąsa, pažymėta ir tam tikro entuziazmo. Tačiau įstojus į ES, kai reikia kurti valstybę pagal savarankiškai nusistatytą planą, valstybinio mąstymo stoka itin išryškėjo. Politikai nesugeba iškelti idėjų ir suformuluoti strategijos, galinčios patraukti daugelį žmonių ir suteikti prasmę rimtam valstybės kūrimui, kuris yra nuolatinis procesas.

    Lietuvos piliečių santykis su valstybe taip pat sudėtingas. Viena vertus, visuomenėje gajos ekstremaliai liberalios pažiūros. Bet koks valstybės įsikišimas ir reguliavimas a priori laikomas blogiu. Kita vertus, su valstybe siejami didžiuliai lūkesčiai. Valstybė turėtų viskuo aprūpinti, viskuo pasirūpinti, įskaitant verslo sėkmę ir šeimos laimę. Iš pirmo žvilgsnio šie požiūriai nesuderinami. Tačiau apsidairykime ir pamatysime, kaip jie susilydę ir kaip nuolat kelia nusivylimą, frustraciją. Valstybė braškėdama mėgina kurti socialinės gerovės sistemą, nors Lietuva per nacionalinį biudžetą perskirsto vos 29 proc. BVP. ES vidurkis - per 50 proc., o kai kurių valstybių viršija ir 60 procentų. Mokesčius mokėti nepopuliaru, todėl esamomis sąlygomis tenka tik stebėtis, kad valstybės institucijos, teikdamos viešąsias paslaugas, funkcionuoja ir dar ne taip jau prastai.

    Lemtinga yda, dar vienas frustracijos šaltinis yra tai, kad Lietuvos gyventojai valstybę tapatina su valdžia. Ar dėl to kalta toji pati valdžia, išsikerojęs biurokratizmas ir kitos negerovės? Iš dalies - taip, tačiau iš esmės tai skirtingo lygmens problemos. Maža kur įvairiose pasaulio valstybėse yra negerovių, skurdo, korupcijos, demokratijos pažeidimų, tačiau paprastai tai beveik neturi ryšio su žmonių savigarba, jų giliuoju požiūriu į savą valstybę ir jos praeitį.

    Padėtis keičiasi į gera, nors ne taip sparčiai, kaip lauktume. Čia reikėtų daug ką permąstyti - pradedant nuo bendrojo lavinimo mokyklos. Neapleidžia mintis, kad esama kažin kokių barjerų ir kompleksų jaunimui perduodant žinią apie mūsų valstybę. Gal įsivaizduojama, kad moderniau, šiuolaikiškiau, „europietiškiau“ tiesiog kalbėti apie žmogaus teises ir pilietinę visuomenę kaip abstrakčią siekiamybę. Tačiau „abstrakčių“ piliečių negali būti, pilietis apibrėžiamas tik per santykį su konkrečia valstybe. Todėl mokykloje perduodamos žinios dažnai būna atitolusios nuo realaus gyvenimo, neugdo poreikio aktyviai tvarkyti ir kurti savo aplinką, jaustis atsakingam už savo valstybę.

    Rūpintis tik tautiškumu šiuo metu nepakanka. Pirmenybę teikčiau piliečiui, kuris sąmoningai įsipareigoja Lietuvos valstybei. Ar dėl to nenukentėtų tautos interesai? Tikrai ne, nes, kaip skelbiama Konstitucijoje, Lietuvos valstybė yra tautinė: „Lietuvos valstybę kuria Tauta.“

     

    Alfa.lt Saulius Spurga 2011-07-05

     

     

    Lietuvoje lankysis Pietų Korėjos parlamento pirmininkas su delegacija

     

    Oficialaus vizito į Lietuvą ketvirtadienį atvyksta Pietų Korėjos parlamento vadovas Parkas Hee-Tae su delegacija.

    Pietų Korėjos Nacionalinės Asamblėjos delegacija Lietuvoje viešės liepos 7-10 dienomis, pranešė Seimo Ryšių su visuomene skyrius.

    Penktadienį Pietų Korėjos parlamento vadovas susitiks su Seimo pirmininke Irena Degutiene, krašto apsaugos ministre Rasa Juknevičiene.

    Vizito programoje taip pat numatyti susitikimai su prezidente Dalia Grybauskaite ir ministru pirmininku Andriumi Kubiliumi, Vilniaus universiteto rektoriumi Benediktu Juodka.

    Šeštadienį svečių delegacija lankysis Trakuose ir Kaune.

     

     

    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/65496 2011-07-07

  • Nauji mokesčiai nebus įvedami

    Nauji mokesčiai nebus įvedami

     

     

    Nekilnojamojo turto ir automobilių savininkų mokesčių oponentai gali atsipūsti, nes įvesti šiuos mokesčius kitąmet politinės valios nepadaugėjo.

    Užtat kapitalo apmokestinimo naujovių bus – Finansų ministerija rengia teisės aktus, pagal kuriuos bus apmokestinamos tik galutiniam vartojimui iš finansų rinkos paimamos lėšos, pirmadienį rašo “Verslo žinios”.

    Turint minty, kad 2012 metais vyks Seimo rinkimai, tai bus kitos politinės daugumos valia. Jie spręs, ką toliau su šiais mokesčiais (nekilnojamojo turto ir automobilių savininkų – BNS) daryti. Šiai Vyriausybei kitiems metams užsibrėžtų tikslų nėra neįmanoma pasiekti ir be tų mokesčių,”- interviu dienraščiui sakė I.Šimonytė.

    Pasak jos, automobilių, nekilnojamojo turto mokesčiai yra teisingi, reikalingi dėl daugelio priežasčių, bet jeigu dabar nėra susitarimo, jeigu žmonėms dar atrodo, kad išlaidos gali būti finansuojamos iš kosmoso, tai labai sunku paskutiniais kadencijos metais įrodyti, kad yra ne taip.

    Taip pat turėtų eiti tam tikri kapitalo pajamų apmokestinimo pakeitimai: vertybinių popierių pardavimo, dalyvavimo investiciniuose fonduose ir t. t. Vyksta plati diskusija su rinkos dalyviais, kaip galima būtų tą sistemą pakeisti, kad, viena vertus, žmones labiau skatintume kaupti ilgam laikui, investuoti į ilgalaikes priemones, o, kita vertus, nebūtų galimybių manipuliuoti šitomis pajamomis, nemokant jokių mokesčių”, – sakė I.Šimonytė.

    Su kitų metų biudžetu, anot I.Šimonytės tikriausiai eis pridėtinės vertės registracijos ribos padidinimo nuo dabar galiojančių 100 tūkst. iki 150 tūkst. litų projektas.

    2012-aisiais nebus mažinamos skolos valdymo išlaidos, kurios kitąmet padidės dar maždaug 180 mln. litų.

    Įmokos į ES biudžetą taip pat šiek tiek ūgtelės ir sieks apie 1 mlrd. Litų.

     

    veidas.lt 2011 Liepos 04

     

     

    Šalčininkų 700-metis minėtas lietuviškai

     

    Šiandien Šalčininkuose pagerbtas šio miesto vietovardžio paminėjimo 700-ųjų metų jubiliejus. Ši šventė buvo baigiamasis renginys vystomojo bendradarbiavimo projekto „Šalčininkai – kaip Šalčia“, kurį organizavo Dieveniškių technologijų ir verslo mokykla.

    Šventinėje eisenoje, kurios metu buvo nešama pati ilgiausia – 202 metrų ilgio Lietuvos vėliava žygiavo: Lietuvos šaulių sąjungos atstovai, Šalčininkų rajono lietuviškų mokyklų bendruomenės, mokiniai, Poškonių bendruomenės, kitų visuomeninių organizacijų atstovai. Šalčininkų jubiliejaus proga buvo stengtasi pabrėžti ir miesto lietuviškumą. Kad ši išskirti dydžio trispalvė atkeliautų iki Šalčininkų, pasistengė Anykščių rajono savivaldybė bei Šalčininkų rajono „Vilnijos“ draugijos pirmininkas Vidmantas Žilius.

    Tautinėmis vėliavomis ir prie šventės rengimo prisidėjusių organizacijų simbolika nešini šventės dalyviai pajudėjo nuo prie įvažiavimo į Šalčininkus esančio koplytstulpio iki miesto savivaldybės. Eisenos priekyje žygiavo vietinė šaulių rinktinė, paskui juos žengė Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos nariai, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos atstovai, Varėnos rajono kultūros centro folkloro ansamblio merginos pasipuošusios tautiniais rūbais, liaudies dainų klubas „Raskila“, ansamblis „Giedra“ iš Vilniaus. Žygiui vadovavo Vilniaus apskrities Karaliaus Mindaugo šaulių rinktinės Šalčininkų 11 kuopos jaunųjų šaulių vadas Eimantas Tamulynas. Ilgiausios Lietuvos vėliavos nešti susirinko vietiniai lietuviai, taip pat svečiai iš kitų miestų ir aplinkinių kaimų. Eisenoje dalyvavo Seimo nariai Rytas Kupčinskas ir Kazimieras Uoka, Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas Vidmantas Žilius, „Vilnijos“ draugijos pirmininkas Kazimieras Garšva, „Ryto“ draugijos pirmininkas Algimantas Masaitis, gausi Kauno miesto delegacija, kitų organizacijų vadovai.

    Šventės metu nepamiršta pagerbti ir senosios krašto praeities. Eisenoje nešta senoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliava su Vytimi, ilgus šimtmečius baltams reiškusi protėvių Vėlių apsaugą. Folkloro ansambliai dainavo dainas apie baltų pergales, lietuvių kovas su priešais.

    Po eisenos Šalčininkų kultūros centre įvyko konferencija ir šventinis koncertas. Konferenciją pradėjo šio projekto sumanytoja Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktorė Ilona Šedienė. Ji pristatė Šalčininkų krašto svarbą Lietuvos valstybėje, vykdomo projekto tikslus, stovyklos „Šalčininkai kaip Šalčia“ dalyvius, perskaitė Užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio sveikinimą. Šalčininkų miesto šventės bei konferencijos dalyvius sveikino LR Seimo nariai R. Kupčinskas, K. Uoka, Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos direktorius Vidmantas Žilius, atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius, Šalčininkų rajono vicemeras Andžej Andriuškevič, Kauno miesto savivaldybės tarybos narys Gediminas Žukauskas. Vydžių (Baltarusija) profesinio technikos koledžo direktorius Michail Smirnov prisiminė bendrą dviejų tautų indėlį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, apie šiandienos bendradarbiavimą. Lietuvybės tvirtėjimo regione viltį išreiškė LTJS vadas Julius Panka. „Vilnijos“ draugijos pirmininko pavaduotoja Nijolė Balčiūnienė pristatė šią savaitę vienu metu vykusias net dvi etnokultūrines stovyklas. Dieveniškių technologijų ir verslo mokykloje vyko tarptautinė stovykla „Šalčininkai kaip Šalčia“ (projekto koordinatorė I. Šedienė), kurioje kartu su rajono moksleiviais dalyvavo jaunimas iš Baltarusijos: Lydos bei Vydžių profesinio technikos koledžo. Poškonių pagrindinėje mokykloje vyko asociacijos „Matrūnėlė“ lietuvių tradicinės kultūros stovykla „Pažink Save“ (projekto koordinatorė N. Balčiūnienė), kurioje dalyvavo Poškonių pagrindinės, Dieveniškių „Ryto“, technologijų ir verslo mokyklų, Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos moksleiviai. Tautines tradicijas puoselėjančiose stovyklose vaikams buvo primenama baltiška krašto praeitis, vaikai mokėsi tradicinių amatų, keliavo, dainavo, muzikavo, skudučiavo, šventė senovinę Rasos šventę. Stovyklautojams talkino puikus folkloro ansamblis iš Vilniaus „Laukis“ (vadovė Lijana Šarkaitė Vilums) ir Varėnos kultūros centro folkloro ansamblis (vadovė Lina Būdienė).

    Hum. m.dr. kalbininkas Kazimieras Garšva kalbėjo apie Šalčios žemės kalbos turtus, apie unikalią Dieveniškių šnektą, apie baltišką vietovardžių kilmę. Istorko Tomo Baranausko ir Seimo nario Gintaro Songailos pranešimus organizatoriai perskaitė lietuvių ir baltarusių kalbomis. Vertimus atlikti talkino Lietuvių kalbos instituto doktorantas Aleksandras Adamkavičius. Vaizdžiai apie Šalčios krašto seniausias istorines žinias kalbėjo istorikas Romas Batūra. Jis priminė, kad Šalčininkai pirmą kartą paminėti Petro Dusburgiečio kronikoje aprašant teutonų riterių įsiveržimą į šiuos kraštus XIV amžiuje. Tuo metu Šalčininkai buvo vienas iš svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės regionų, įsikūręs netoli valstybės širdies.

    Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktorė I. Šedienė įteikė konkurso „Upytėlė teka – upytėlė plaukia“ dalyviams ir nugalėtojams diplomus, dovanas.

    Konferencijos dalyviams nuotaikingą koncertą dovanojo folkloro ansamblis „Laukis“, Varėnos kultūros centro merginų ansamblis, Vilniaus Gabijos gimnazijos pirmokės. Lietuvių tradicinės kultūros stovyklos „Pažink save“ moksleiviai grojo pačių pasigamintais skudučiais, dainavo tradicines Šalčios krašto dainas.

     

    www.alkas.lt, Miglė Nargėlaitė, Nijolė Balčiūnienė, 2011 – 07 – 02



    Dveji Dalios Grybauskaitės metai

     

    Baigiasi antri prezidentės Dalios Grybauskaitės prezidentavimo metai. Lig šiol Lietuvos vadovės laimėjimai yra reikšmingesni negu nesėkmės. Bet jos neatsargios, kartais neatsakingos kalbos užsienio ir saugumo politikos klausimais gali pakenkti Lietuvos santykiams su sąjungininkais.

    D.Grybauskaitė tapo prezidente neturėdama didesnės politinės patirties. Nors niekas neabejojo jos protu ir technokratine kompetencija, nebuvo aišku, ar ji gebės rasti kelią Lietuvos politikos labirintuose ir veiksmingai veikti šalies politinius procesus, taigi tapti politike. Kandidatuodama į prezidentus D.Grybauskaitė pabrėžė savo nepriklausomumą ir tai, kad jos nekaustė jokie įsipareigojimai verslo klanams ar politinėms partijoms. Ji žadėjo nepūsti miglos į akis, o daryti tai, kas reikia, net jei tas atvirumas kenktų jos populiarumui.

    D.Grybauskaitė valdo gana veiksmingai. Prezidentė išvengė rimtesnių konfrontacijų su Seimu ir gebėjo jį paveikti svarbesniais atvejais. Per pastaruosius metus valstybės vadovė vetavo dvylika įstatymų, ir Seimas kas kartą nusileido, neatmetė jos veto. Ji tai padarė neatsisakydama veikimo laisvės. D.Grybauskaitė liko nepriklausoma, nepriartėjo nė prie vienos partijos, nebandė telkti savo rėmėjų į kokį nors politinį sambūrį. Prezidentė kritikavo visas politines partijas, bet daugiausia priekaištų sulaukė valdančioji koalicija. Taip ir turi būti, nes koalicija nustato krašto politinę darbotvarkę. Santykiai su Vyriausybe kartais buvo gerokai įtempti, pavyzdžiui, kai D.Grybauskaitė pareikalavo ūkio ministro Dainiaus Kreivio atsistatydinimo. Kita vertus, ji greitai įsisąmonino, kad dabartinė Vyriausybė yra veiksmingesnė už galimas alternatyvas. Tad svarbiais klausimais prezidentė rėmė Vyriausybę ir ministrus, kuriuos laikė kompetentingais.

    Nors D.Grybauskaitė pati ėjo finansų ministrės ir Europos Sąjungos (ES) komisarės biudžetui pareigas, ji leidžia Vyriausybei tvarkyti ūkį ir finansus. Tai protingas sprendimas, nes prezidento įgaliojimai šiose srityse yra riboti. Kartais D.Grybauskaitė flirtavo su ekonominiu populizmu, bet tvirtai palaikė Andriaus Kubiliaus pastangas suvaldyti biudžeto deficitą.

    Valstybės vadovė skyrė pirmenybę toms sritims, kurias valdyti Konstitucija suteikia jai ypatingus įgaliojimus. Tai užsienio ir saugumo politika bei teisėtvarka. Pastaruoju metu ji skiria vis daugiau dėmesio teisėtvarkai, silpniausiai Lietuvos valdymo grandžiai. Ir specialiosios tarnybos, ir prokurorai, ir teisėjai dirba prastai. Rezonansinės bylos nebaigiamos tirti laiku, kova su kyšininkavimu, kontrabanda ir korupcija vyksta vangiai. Metiniame pranešime ji pažymėjo, kad prieš dvejus metus buvo pradėta per septynis šimtus ikiteisminių tyrimų dėl kyšininkavimo, bet nė vienas žmogus nenuteistas laisvės atėmimu. Per pastaruosius metus vėl pradėta daugiau kaip septyni šimtai ikiteisminių tyrimų, tačiau už veikas, susijusias su kyšininkavimu, laisvės neteko tik 18 nusikaltėlių. Tai pažanga, bet labai menka, ir rodo, kiek dar reikia daryti.

    Prezidentė laimėjo Seimo pritarimą įstatymams, kurie turėtų palengvinti kovą su korupcija - pailginti senaties terminai, taikomi finansiniams nusikaltimams, padidintos baudos už ekonominius nusikaltimus, valstybei suteikta teisė domėtis nepaaiškinamų turtų kilme, įtvirtinta teisė konfiskuoti visą neteisėtai sukauptą turtą, įskaitant ir tą, kuris slepiamas kitų vardu. Tai svarbūs ir reikšmingi žingsniai. Stebina, kad jų nebuvo imtasi anksčiau.

    Pritarta prezidentės siūlymui įvesti teisėtvarkos institucijų aukščiausių padalinių ir vadovų rotaciją. Ji stengiasi pertvarkyti teismus, kovoti su profesiniu degradavimu, supaprastinti teisminio proceso procedūras, įteisinti platesnį visuomenės atstovavimą.

    Daug kas priklausys nuo prezidentės gebėjimo rasti tinkamus vadovus. Teigiamai vertinamas naujojo Valstybės saugumo departamento (VSD) generalinio direktoriaus Gedimino Grinos darbas. Jis atleido nemažai netinkamų darbuotojų, sustiprino vidaus drausmę, sėkmingai kovojo su slaptos medžiagos nutekinimu. VSD vadovas, skirtingai nei jo pirmtakai, nesiveržia į radijo ir televizijos laidas. Kita vertus, generalinis prokuroras Darius Valys neskatina pasitikėjimo. Yra pagrindo abejoti, ar tai tas žmogus, kuris deramai sutvarkys prokuratūros darbą. Neaišku, kaip prezidentei pasiseks užtikrinti, kad kompetentingiausi ir sąžiningiausi teisėjai eitų svarbiausias pareigas.

    Kuklūs kovos su kyšininkavimu rezultatai rodo, jog nebus lengva pašalinti per dešimtmečius susikaupusias problemas. Galime tik linkėti prezidentei ryžto ir ištvermės kovojant su didžiausia Lietuvos problema. Kiti metai turėtų būti palyginti ramūs, tad ji šiam siekiui galės skirti itin daug dėmesio.

    Per pirmuosius dvejus metus prezidentė gerokai pakoregavo savo pirmtako užsienio politiką, atsisakė pretenzijų vaizduotis regiono lydere ar dorovės politikos įsikūnijimu, pabrėžė ES ir ypač Skandinavijos šalių svarbą Lietuvai, pagerino ryšius su Rusija, atsiribojo nuo Gruzijos. Ji atkakliai reikalavo, kad NATO parengtų Baltijos valstybių gynybos planus ir užtikrintų, jog priešraketinės gynybos sistemos valdyme Rusija neturėtų svaresnio žodžio. Visa tai buvo į gera.

    D.Grybauskaitė perdėm atkakliai stengėsi įrodyti savo nepriklausomumą ir tai, kad nešoks pagal Vašingtono dūdelę. Pernai pavasarį ji atsisakė susitikti su JAV prezidentu Baracku Obama, ne kartą viešai darė užuominų, jog Vašingtono ir Kremliaus susitarimai gali nepaisyti Lietuvos interesų. Tai iš pradžių stebino JAV, vėliau gerokai supykdė. Sąjungininkai paprastai santykius aiškinasi privačiai.

    Amerika - ne vienintelė sąjungininkė, kurią prezidentė viešai pamokė. Duodama interviu Austrijos dienraščiui „Die Presse“ ji pasakė, kad NATO veiksmai Libijoje yra nesuderinami su Jungtinių Tautų rezoliucija. D.Grybauskaitės pastabos taip supykdė Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vyriausybes, kad jos nurodė savo ambasadoriams Lietuvoje išreikšti nepasitenkinimą dėl prezidentės žodžių.

    Tačiau D.Grybauskaitė nesiliauja. Neseniai prezidentė pareiškė, jog NATO šalių sutarimas skirti gynybai bent 2 proc. bendrojo vidaus produkto yra neoficialus, o tai reiškia, kad jo nėra. Toks atsainus požiūris į įsipareigojimus NATO sukuria neatsakingos narės įvaizdį, silpnina Lietuvos balsą.

     

    Alfa.lt Kęstutis Girnius 2011-07-04

  • Didysis V.Janukovičiaus lošimas

    Didysis V.Janukovičiaus lošimas

     

     

    Politizuotas Julijos Tymošenko teismas, milžiniškos finansinės aferos, sunkiai suprantama užsienio politika - charakteringi prezidento Viktoro Janukovičiaus valdymo reiškiniai. Ukrainos vadovas tempia šalį į poros dešimtmečių praeitį - Leonido Kučmos laikus.

    Princesės teismas

    Buvusi Ukrainos premjerė J.Tymošenko buvo tituluojama Dujų princese, tačiau netrukus gali labiau pagarsėti kaip "teisiamųjų suolo karalienė". Kaltinimai korupcija ir teismai - toli gražu ne naujiena jos politinėje biografijoje. Iki šiol J.Tymošenko visada pavykdavo išsisukti, todėl labai įdomu, kaip baigsis pastarasis procesas. Jos atžvilgiu šiandien vyksta net trys tyrimai: dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi derantis su "Gazprom", neskaidrūs valstybiniai pirkimai bei biudžetinių lėšų panaudojimas ne pagal paskirtį.

    Už visa tai (žinoma, jei taip nuspręs teismas) jai gresia apie 10 metų kalėjimo. Beje, ji būtų jau ne pirma nuteista Ukrainos premjerė. Jos buvęs sąjungininkas ir buvęs premjeras Pavlo Lazarenka JAV teismo buvo nuteistas už sukčiavimą, pinigų plovimą ir kitus nusikaltimus. Tačiau J.Tymošenko laikosi stoiškai ir nenuilsdama tvirtina, kad jos teismas - politinio susidorojimo aktas.

    Susidorojimas ar teisingumas?

    Kiekvieną kartą atvykusi į teismą J.Tymošenko surengia tikrą spektaklį. Kaip sakė Ukrainos Rados narė Ina Boguslavskaja, "Tymošenko ir jos šalininkų elgesys teisme taip pat tolimi nuo demokratijos, kaip Mauglis nuo senovinės bajorų giminės atstovo". Tačiau tokia yra J.Tymošenko gynybos taktika - tvirtinti, kad teismas tėra politinis spektaklis.

    Panaši nuomonė gana dažnai skamba ir iš JAV bei Europos Sąjungos (ES) atstovų lūpų, tačiau atvirai kaltinti V.Janukovičiaus teismo proceso režisavimu niekas nesiima. Pavyzdžiui, pirmame pastarojo proceso posėdyje dalyvavęs ES delegacijos Ukrainoje vadovas pasakė tik tiek, kad "sąlygos teisme yra nežmoniškos". Tačiau jis turėjo galvoje ne teismo šališkumą, o prastą patalpų ventiliaciją.

    Kodėl tokia kukli reakcija? Todėl, kad tiek europiečiai, tiek amerikiečiai puikiai žino Ukrainos politikos ypatumus. Kalbant tiesiai šviesiai - ir teismo procesas politizuotas, ir kaltinimai J.Tymošenko greičiausiai ne iš piršto laužti.

    Abu labu tokiu

    Gal pačiam V.Janukovičiui ir atrodo, kad šiuo teismu jis kuriasi sau kovotojo su korupcija įvaizdį, tačiau kiekvienas bent kiek besidomintis Ukrainos politika žmogus puikiai žino legenda tapusį tokių sąvokų kaip Ukrainos valdžia ir korupcija sugretinimą.

    Štai pats V.Janukovičius palaimino naftos sandėrį, dėl kurio Ukraina prarado apie 150 mln. JAV dolerių. Apie tai visi žino, o pasekmių - nulis. Nerūpi teisėsaugai ir tai, kad prezidentas "nudžiovė" milijonus kainuojančią vyriausybės žemę šalia Kijevo.

    Ką ten sklypai, visa valstybės ekonominė politika - lovys V.Janukovičiui ir jo aplinkai. Komunikacijų bendrovė "Ukrtelekom" parduota be jokių konkursų. Užsakymai, susiję su 2012 metų Europos futbolo čempionatu, taip pat be jokių konkursų išdalyti "chebrai". Net grūdų eksportui V.Janukovičius uždėjo kvotas, kurias, žinoma, gavo tik jam artimi verslininkai. Rezultatas - nuosmukis visoje Ukrainos maisto pramonėje. Viešoji erdvė tiesiog mirga nuo tokių pranešimų.

    Bet V.Janukovičiui visa tai nė motais. Jis nė nemato reikalo aiškintis net dėl to, kad jo turto deklaracija neatitinka tikrovės. Situaciją puikiai pailiustravo dabartinis premjeras Nikolajus Azarovas. Paklaustas, iš kur kraunasi turtus, jis kukliai paaiškino: "Aš kažkaip net nepastebėdamas vis atidėdavau į banko sąskaitą dalį algos ir sukaupiau beveik milijoną grivinų."

    Negailestinga konkurencija

    Neverta stebėtis tuo, kokia yra V.Janukovičiaus Ukraina. Lygiai tas pats dėjosi, kai prezidentavo Leonidas Kučma. Taip pat buvo smaugiama opozicija, tokiais pat milžiniškais kiekiais vagiamas valstybės turtas. Nereikia bijoti žodžių "milžiniškais kiekiais" - legendos apie Ukrainos korupciją sklando net Rusijoje.

    Tokiomis sąlygomis konkurencija Ukrainos politikoje yra žiauri ir negailestinga. Kaip kadaise L.Kučma, taip dabar ir V.Janukovičius teismais mėgina palaužti politinius oponentus ir užsitikrinti pergalę artėjančiuose Rados rinkimuose. Beje, dabartinis prezidentas net inicijavo tyrimus prieš patį L.Kučmą, ilgą laiką besąlygiškai jį rėmusį.

    UAB "Ukraina"

    Kita svarbi pamoka, kurią V.Janukovičius išmoko iš L.Kučmos, - avantiūristinė užsienio politika. L.Kučma metų metais žaidė ir su Rusija, ir su Vakarais, šantažuodamas abi puses tai stojimu į NATO, tai vos ne unija su Maskva. Tą patį dabar mėgina daryti ir V.Janukovičius. Iš karto po rinkimų jis padarė keletą svarbių reveransų Maskvai: pratęsė karinio laivyno bazavimosi sutartį, gynė rusakalbių interesus. Tačiau kai tik pradedama kalbėti apie tai, ko Maskvai iš tiesų reikia - prisijungimo prie Muitų sąjungos ir dujų infrastruktūros perleidimo bendrovei "Gazprom", - draugystė baigiasi.

    Maža to, neseniai prezidentas pareiškė, kad Ukraina turi integruotis į ES ekonominę erdvę. Tiesiog spjūvis Maskvai į veidą. O juk Rusija taip rėmė "savo" kandidatą, tiek pinigų į jį sukišo, kad tik jis nugalėtų "oranžinį marą"...

    V.Janukovičius niekada negalvojo atiduoti Ukrainos Maskvai. Jo šalis - tai jo UAB "Ukraina", iš kurios lobti turi ne Rusija, o tik jis pats. O jei dar galima pelnytis žaidžiant su ES - juo geriau.

    Bėda tik ta, kad V.Janukovičius gudrumu ir proto aštrumu nusileidžia L.Kučmai. Visas pasaulis jau seniai perprato ukrainietiško lošimo taisykles. Vargu ar ES reikalinga V.Janukovičiaus UAB "Ukraina". Tokių dovanėlių Europai nereikia. O ir Rusiją visai ne kvailiai valdo. Va, tuoj tvirčiau paims Baltarusiją, nesustabdomai slystančią iš Aleksandro Lukašenkos rankų, - bus galima tuomet rimtai užsiimti ir didžiuoju Ukrainos lošėju.

     

    Lietuvos žinios Aidanas PRALEIKA 2011 – 07 – 04

  • Girnius: prezidentės pastabos apie gynybos finansavimą siunčia blogą signalą

    Girnius: prezidentės pastabos apie gynybos finansavimą siunčia blogą signalą

     

     

    Prezidentės Dalios Grybauskaitės trečiadienį išsakytos pastabos, esą nėra įsipareigojimų didinti gynybos finansavimą, pasiųs dar vieną blogą signalą užsienio partneriams, sako politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius.

    Čia blogas signalas ir įsijungia į eilę tekstų, kur, manau, prezidentė pabrėždama savo nepriklausomumą labai neatsargiai renka žodžius“, - BNS sakė K.Girnius.

    Politologas BNS komentavo šalies vadovės užuominą, jog įsipareigojimas gynybos išlaidoms skirti 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) iš esmės neegizstuoja.

    Matote, kai nerašytos taisyklės, reiškia jų ir nėra“, - žurnalistams trečiadienį sakė D.Grybauskaitė, paklausta, ar nerašyta taisyklė siekti 2 proc. nuo BVP išlaidų gynybai jau nebeaktuali.

    K.Girniaus teigimu, NATO viduje neabejojama, kad toks įsipareigojimas yra rimtas.

    Manau, kad labai mažai NATO šalių abejoja, kad iš jų tikimasi, jog reikia gynybai skirti 2 proc. Taisyklė rašyta ar nerašyta - įsipareigojimas yra, to tikimasi ir niekas dėl to abejonių nekelia“, - sakė politologas.

    Jis pabrėžė, kad daugelyje sričių nerašytos taisyklės yra rimtos taisyklės.

    K.Girniaus nuomone, Lietuvos prezidentės pastabos gynybai daug daugiau išleidžiantiems partneriams NATO turbūt nepatiks.

    Paprastai, kai aiškinami tokie dalykai, minima, kad yra sudėtinga ūkio padėtis, kad nėra pinigų. Bet kai tiesiai šviesiai sakoma, kad mes nemanome, jog turime tokį įsipareigojimą, yra pasakoma, kad mes labai abejingai žiūrime į savo įsipareigojimus. Manau, kad tai mūsų partneriams nelabai patiks. Kyla klausimas, kodėl turi kai kurios šalys daug pinigų aukoti, kad kitos galėtų netiesiogiai veltėdžiauti“, - kalbėjo K.Girnius.

    Lietuva šiuo metu gynybai neskiria nė 1 proc. BVP.

    Kai šalis duoda mažiau nei pusę, ko tikimasi, kad ir kaip gerai tu tuos pinigus vartoji, vis tiek tai neatsvers. Čia būtų tas pats, jei darbdavys sakytų darbuotojams: „aš perpus sumažinu jūsų atlyginimą, bet jei protingai su likusiais pinigais tvarkysitės, tai viskas bus gerai“. Nemanau, kad darbuotojai tai priimtų. Taip pat nemanau, kad NATO partneriai irgi priimtų vien pasakymą, kad mes protingai naudosime, esą jūs neprotingai naudojate“, - BNS kalbėjo K.Girnius.

    D.Grybauskaitė trečiadienį apie gynybos finansavimą pastabas išsakė lankydamasi tarptautinėse karinėse pratybose „Gintarinė viltis 2011“. Pasak jos, ginkluotųjų pajėgų kokybė priklauso ne nuo pinigų kiekio, o nuo to, kaip jie išleidžiami.

    Pirmiausia priminsiu, kad buvau finansų ministrė ir atsakysiu būtent taip, kad ne nuo kiekio pinigų priklauso kokybė, o nuo to, kam išleidžiame ir kaip sugebame pasinaudoti tuo, kur išleidžiame. Taigi nuo išlaidų kokybės priklauso, o ne nuo kiekio“, - sakė šalies vadovė.

    Prezidentė, kuri pagal Konstituciją yra vyriausioji ginkluotųjų pajėgų vadė, sakė, kad Lietuva ateityje gynybai skirs tiek lėšų, kiek bus pajėgi.

    Kaip matėte dabar, iš tiesų ne nuo kiekio priklauso, o nuo kokybės. Mes tokią inovaciją jau sugebame daryti. Lietuvos indėlis bus tikrai ne mašinomis ir ne tankų kiekiais, o būtent kvalifikacija ir inovacija, ir į NATO mėginsime įdėti savo indėlį būtent inovacijos srityje“, - teigė D.Grybauskaitė.

    Nors gynybai neskiria nė 1 proc., prezidentės manymu, „Lietuva vis labiau taps ta teritorija, kur bus interesas ir noras dalyvauti pratybose“.

    Į pastabą, esą amerikiečiai sako, kad pirmiausia reikia skirti pakankamai pinigų, o tada kalbėti apie kokybišką jų leidimą, D.Grybauskaitė atsakė, jog „didelei šaliai tai yra lengva šnekėti, kai galima imti kiekiu - Lietuva visada ims kokybe“.

    Pareigas paliekantis Jungtinių Valstijų gynybos sekretorius Robertas Gatesas (Robertas Geitsas) Briuselyje šį mėnesį nedviprasmiškai paragino NATO šalis Europoje labiau rūpintis savo pačių saugumu, skirti daugiau lėšų gynybai finansuoti, nes priešingu atveju Aljansas rizikuoja prarasti savo karinę reikšmę.

    Jis pabrėžė, kad JAV prezidentui Barackui Obamai (Barakui Obamai) bandant susidoroti su 1,4 trln. dolerių siekiančiu JAV biudžeto deficitu, Amerikos įstatymų leidėjai gali imti abejoti, ar 75 proc. Vašingtono dalis bendrame NATO gynybos biudžete yra tinkama.

    Šiurkšti realybė yra tokia, kad ims mažėti JAV Kongreso užmojis ir kantrybė leisti brangias lėšas šalims, kurios akivaizdžiai nenori skirti būtinų resursų ar siekti būtinų pokyčių, tapti rimtais ir pajėgiais partneriais“, - prognozavo R.Gatesas.

    Pagal neformalų susitarimą, NATO šalys turi pasiekti ir stengtis išlaikyti 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) siekiantį finansavimą gynybos sričiai. Lietuvos pastangos, pavertus jas skaičiais, siekia mažiau nei 1 proc. BVP. Tai yra beveik prasčiausias rezultatas NATO.

    Šiuo metu tik penkios NATO šalys iš 28 gynybai skiria 2 proc. ir daugiau BVP. Estija šį kriterijų ketina pasiekti 2012 metais.

    Alfa.lt 2011-06-22



    Vilniuje susirinko moterys lyderės iš 40-ties pasaulio valstybių

     

    Birželio 30 d. prasidėjo tarptautinė moterų konferencija „Moterys demokratijos stiprintojos: gerosios praktikos pavydžiai“, kurioje laukiama Suomijos, Kirgizijos, Kosovo prezidenčių, Mongolijos vadovo, Albanijos ir Latvijos parlamento pirmininkių, Slovakijos premjerės, Jungtinių Valstijų valstybės sekretorės Hillari Clinton.

    Konferencija vyksta Prezidentūroje. Ji surengta baigiant dvejus metus trukusį Lietuvos pirmininkavimą Demokratijų bendrijai Prezidentės D.Grybauskaitės iniciatyva, bendradarbiaujant su Suomijos prezidente Tarja Halonen, Moterų pasaulio lyderių taryba ir Europos lygių galimybių institutu.

    Į forumą susirinko moterys lyderės iš 40-ties pasaulio valstybių. Tarp dalyvių – Jungtinių Tautų specialioji atstovė kovos su smurtu prieš moteris klausimais Margot Wallstrom, Danijos užsienio reikalų ministrė Lene Espersen, Latvijos Saeimos vadovė Solvita Aboltine, Švedijos ūkio ir energetikos ministrė Maud Elisabeth Olofsson, Albanijos parlamento vadovė Jozefina Coba Topalli, Slovakijos premjerė Iveta Radičova, kitos aukštos viešnios.

    Pasaulio lyderės aptars, kaip skatinti moterų dalyvavimą politiniame, verslo ir visuomeniniame gyvenime bei kaip užtikrinti lygias saviraiškos ir karjeros galimybes, kokiomis priemonėmis stabdyti smurtą ir prekybą žmonėmis.

    Atidarydama konferenciją Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė, kad demokratiją sunku įsivaizduoti be moterų dalyvavimo politiniame, visuomeniniame, verslo gyvenime.

    Visuomenės gyvenime dalyvauja vis daugiau moterų, tačiau noras tapti lyderėmis joms kainuoja dvigubai daugiau pastangų nei vyrams. Moterims vis dar tenka kovoti už elementarias savo teises, nes prieš nusistovėjusias nuostatas dažnai bejėgiai net įstatymai. Vienas iš būdų tai pakeisti – rodyti asmeninį pavyzdį”, – teigė prezidentė.

    Moterys, pasak D.Grybauskaitės, visame pasaulyje – tiek besivystančiose šalyse, tiek stipriose demokratinėse bendruomenėse – susiduria su panašiomis problemomis.

    Viena opiausių problemų šalies vadovė įvardijo moterų diskriminaciją darbo rinkoje. Pasak jos, Lietuvoje verslo įmonių vadovės moterys sudaro 17 proc., o uždirba 20 proc. mažiau nei tą patį darbą dirbantys vyrai. Prezidentės teigimu, tai ne tik diskriminacija, bet ir ekonomiką stabdantis veiksnys. D.Grybauskaitės teigimu, tyrimai rodo, kad panaikinus atlyginimų diskriminaciją BVP galėtų išaugti 30 procentų.

    Skaudžiausiu ir dažniausiu moters teisių pažeidimu prezidentė įvardijo moterų patiriamą fizinį ir psichologinį smurtą. Lietuvoje neseniai pradėjusį veikti Apsaugos nuo smurto privačioje erdvėje įstatymą šalies vadovė pavadino didžiuliu žingsniu kuriant visuomenę be baimės.

    Aukšto lygio susitikimas rengiamas bendradarbiaujant su Moterų pasaulio lyderių taryba, Demokratijų bendrijomis, Europos lygių galimybių institutu ir kitomis tarptautinėmis organizacijomis.

    Tarp konferencijos svarbiausiųjų dalyvių yra ir vienas vyras – pirmininkavimą Demokratijų bendrijai iš Lietuvos perimančios Mongolijos prezidentas Tsakhia Elbegdorj.


    www.alkas.ltl iepos 1, 2011 00:06

  • Lietuvos lenkų pedagogai raginami nepaisyti naujojo Švietimo įstatymo

    Kviečiame

     

    2011-07-02 pagerbiant Šalčininkų vietovardžio paminėjimo rašytinuose šaltiniuose 700-metį dalyvauti baigiamajame vystomojo bendradarbiavimo projekto „Šalčininkai – kaip Šalčia!“ renginyje.

    11:00 – eitynės su didžiausia Lietuvos Respublikos valstybine vėliava Vilniaus gatve nuo koplytstulpio iki Kultūros centro

    12:00-15:00 – konferencija ir folklorinis koncertas Kultūros centre (Dalyvauja Vilniaus etnografinis ansamblis „Laukis“, Varėnos kultūros centro folklorinis ansamblis)

    Pagarbiai

    Dieveniškių

    technologijų ir verslo

    mokyklos direktorė Ilona Šedienė

     

    Projektą finansuoja LR užsienio reikalų ministerija

    Projektą remia: , , , ,

    Informaciniai rėmėjai: „Voruta“, www.alkas.lt, www.salcininkai.lt, www.dieveniskes.info,

    Organizatoriai:

    Dalyviai: Šalčininkų rajono mokyklų, Valstybinis Vidžių profesinis-technikos koledžo ir visuomeninių organizacijų atstovai iš Baltarusijos Respublikos, Varėnos kultūros centro folklorinis ansamblis.

     



    S V E I K I N I M A S



    Sveikiname Lietuvos Sąjūdžio Tarybos pirmininko pavaduotoją Audrių Skaistį (Mykolo Romerio universitetas, Teisės fakultetas, Teisės filosofijos ir istorijos katedra) birželio 23 d. apsigynusį disertaciją „Teisinis priesaikos institutas ir jo socialinis vaidmuo" (Teisė, 01 S).

    Disertacijoje nagrinėjamas priesaikos teisinis institutas, jo kilmė, istorinė raida, svarba telkiant visuomenę skirtingomis istorinėmis epochomis, taip pat šio instituto ryšys su religija. Darbe nagrinėjamos įvairių rūšių priesaikos, atskleidžiamas jų socialinis vaidmuo. Disertaciniame tyrime nustatomi priesaikos procesiniai ir materialiniai požymiai, funkcijos ir rūšys, taip pat pabrėžiama priesaikos paskirtis (tikslas) arba jos misija. Atskirai nagrinėjamos istorinės (karių ir valdovų), ištikimybės (vasalinės), pareiginės, teisminės, santuokos ir aukščiausias pareigas einančių valstybės politikų ir savivaldybių tarybų narių priesaikos. Ypač daug dėmesio skirta šaulio priesaikai, tam tikrai kario priesaikos rūšiai, ir jos raidai nuo 1919 m. iki šių dienų.

    Disertacijoje iškeliamos aktualios problemos susijusios su prisiekusiojo statusu ir atsakomybe už priesaiką laužančią veiklą, sprendžiami sąsajų (priesaika ar pasižadėjimu) su užsienio valstybėmis, priesaikų konkurencijos, priesaikos ir laisvo Seimo nario mandato santykio klausimai.
    Tyrimo pabaigoje pateikiamos priesaikos teisinės apibrėžtys, autoriaus siūlymai institucinei priesaikos laikymosi priežiūros sistemai tobulinti ir sąsajoms tarp prisiekiančio asmens įsipareigojimų ir atsakomybės už galimą priesaikos pažeidimą nustatyti.

    Teisės mokslų daktarą A.Skaistį pasveikino viešame gynime dalyvavę Lietuvos Sąjūdžio Tarybos nariai.

     

    Genutė Vaišnorienė

     

     

     

    Seimas pritarė „Lietuvos dujų“ skaidymui

     

    Nepaisant audringų diskusijų ir opozicijoje esančių socialdemokratų grasinimų brangsiančiomis dujomis, Seimas ketvirtadienį patvirtino Vyriausybės parengtą Gamtinių dujų įstatymą. Jis numato gamtinių dujų tiekimą atskirti nuo perdavimo, taigi tai reiškia bendrovės „Lietuvos dujos“ išskaidymą. Už įstatymą balsavo 81 iš 111 Seimo narių.

    Šį įstatymą dar turės pasirašyti prezidentė Dalia Grybauskaitė.

    Energetikos ministerija, parengusi įstatymo projektą, remiasi trečiuoju Europos Sąjungos energetikos paketu. Ji pasirinko griežčiausią iš galimų trijų alternatyvų – visišką perdavimo sistemos ir perdavimo sistemos operatoriaus nuosavybės atskyrimą nuo gavybos ir tiekimo veiklą vykdančių gamtinių dujų įmonių.

    Tai reiškia, kad vykdant įstatymą išskaidžius „Lietuvos dujas“ turės pasikeisti ir akcininkų struktūra naujose įmonėse.

    Anksčiau energetikos ministras Arvydas Sekmokas sakė, kad valstybė siekia magistralinius dujotiekius susigrąžinti į savo rankas. Tikimasi, kad tai leistų užtikrinti konkurenciją dujų sektoriuje ir sumažinti kainas vartotojams.

    Tiesa, įstatyme numatyta išimtis gamtinių dujų įmonei, kuri įrengia stambią gamtinių dujų sistemą, pavyzdžiui, suskystintų gamtinių dujų terminalą. Tokiai įmonei ne ilgiau nei dešimt metų galima netaikyti veiklų atskyrimo reikalavimo.

    Priimtame įstatyme numatyta galimybė pirmiausiai patiems „Lietuvos dujų“ akcininkams susitarti dėl įmonės skaidymo, įstatymas turi būti įgyvendintas per mažiausiai dvejus metus nuo parengto veiklos atskyrimo plano.

    Skaidymas turėtų būti baigtas ne anksčiau nei 2013 m.

    Šiuo metu, „Lietuvos dujų“ pateikiamais duomenimis, 2009 m. pabaigoje 38,9 proc. jos akcijų valdė Vokietijos bendrovė „Ruhrgas International“, 37,1 proc. – Rusijos dujų milžinas „Gazprom“, 17,7 proc. – Valstybės turto fondas, 6,3 proc. – smulkieji akcininkai.

    Iš Lietuvos Vyriausybės šios bendrovės akcijų „Ruhrgas International“ nusipirko 2002 m., o „Gazprom“ – 2004 m.

     

    www.delfi.lt Rasa Lukaitytė, 2011 – 06 – 30

     

     

     

    Lietuvos lenkų pedagogai raginami nepaisyti naujojo Švietimo įstatymo

     

    Lietuvos lenkų mokyklų mokytojų draugija „Macierz Szkolna“ išplatino kreipimąsi, kuriuo lenkiškų mokyklų Lietuvoje pedagogai raginami nepaisyti Švietimo įstatymo nuostatų ir moksleivius auklėti pagal senąją tvarką.

    Kaip skelbia Lenkijos naujienų agentūra PAP, lenkų mokytojų draugija „kviečia tęsti mokymą pagal praktikoje jau patikrintas taisykles iš ankstesnio įstatymo“. „Macierz Szkolna“ taip pat ragina „konstruktyviai priešintis“ Švietimo įstatymui.

    Anot PAP, tokį kreipimąsi trečiadienį gavo lenkiškų Lietuvos mokyklų mokytojai bei direktoriai.

    Lenkus Švietimo įstatyme bene labiausiai piktina nuostata, įpareigojanti lenkiškose mokyklose Lietuvos istorijos ir Lietuvos geografijos pamokas vesti lietuvių kalba.

    Taip pat piktinamasi lietuvių kalbos brandos egzamino suvienodinimu lietuviškose ir lenkiškose mokyklose – teigiama, kad lenkų tautybės būsimieji abiturientai neturi pakankamai laiko prisivyti lietuvių tautybės bendraamžius.

    PAP cituojamas „Macierz Szkolną“ vadovas Juzefas Kvetkovskis teigia, kad Švietimo įstatymo nuostatos yra diskriminacinės, kelia grėsmę lenkų tautinės mažumos švietimui, riboja tėvų teisę auklėti savo atžalas gimtąja kalba ir pažeidžia vaikų teises.

    ŠMM: tai tas pats, kas nepaisyti kelio ženklų

    Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) teigia, kad įstatymo laikytis būtina – nepriklausomai nuo to, patinka jis lenkų pedagogams ar ne.

    „Nuomonę gali turėti bet kuri grupė, bet įstatymai turi būti vykdomi. Jeigu jie būtų pakeisti – būtų galima vykdyti taip, kaip pakeista. Bet kol įstatymas yra galiojantis, nepakeistas, reikia vykdyti įstatymo nuostatas. (...) Jeigu nepatinka įstatymas, galima inicijuoti įstatymo pakeitimą“, - DELFI sakė švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys.

    Raginimą ignoruoti Švietimo įstatymo nuostatas jis palygino su kvietimu nepaisyti Kelių eismo taisyklių.

    „Jeigu man nepatinka vienas ar kitas eismo apribojimas, tai dar nereiškia, kad aš turiu jo nesilaikyti“, - sakė V. Bacys.

    ŠMM pabrėžia, kad už įstatymo nepaisymą atsakomybė guls ant mokytojų bei mokyklų direktorių, o ne ant „Macierz Szkolna“ pečių.

    „Jie privalo vykdyti įstatymus. Organizacija („Macierz Szkolna“ – DELFI) yra visuomeninė. Teisininkai turėtų išaiškinti, ką reiškia raginimas nevykdyti šalies įstatymų. Nežinau, kokios čia pasekmės gali būti. Bet mokyklos, mokytojai – jie asmeniškai atsako. Sankcijos yra elementarios – iki nušalinimo nuo darbo“, - reziumavo viceministras.

    Švietimo įstatymas įsigalios jau liepos 1 d.

     

    www.DELFI.lt Š. Černiauskas, 2011 birželio mėn. 29 d.

     

     

    R. Morkūnaitė. Už dujas mokėsime brangiausiai pasaulyje, kol būsime „energetine sala“

     

     

    Pastarosiomis dienomis viešojoje erdvėje viena dažniausiai linksniuojamų temų tapo Lietuvos energetinė nepriklausomybė. Kad diskusija nėra tuščia rodo ir tai, jog į ją įsijungė ne tik Lietuvos politikai, verslo atstovai, bet ir jaunimo organizacijos. Dar daugiau – diskusija energetinės nepriklausomybės klausimu aršiai vyksta ir Europos Sąjungos institucijų koridoriuose.

    Nenorą užleisti pozicijas monopolistams iš Rytų demonstruoja garsiai nuskambėjęs ES trečiojo energetikos paketo priėmimas (atskiriantis dujų tiekimą nuo perdavimo) ir visai šviežias bei dėmesio vertas įvykis - Europos Komisijos sprendimas neduoti leidimo „Gazprom“ pirkti vienos didžiausių Europos dujų biržos – „Central European Gas Hub“ (CEGH).

    Šie veiksmai liudija, kad Europa labai realistiškai ir pragmatiškai vertina rizikas, susijusias su energetine nepriklausomybe ir jos praradimu. Reikia tikėtis, tokio mąstymo nepritrūks ir Lietuvos politikams, juolab jų laukia rimti išbandymai – dar šį mėnesį Seimas turėtų svarstyti Lietuvos Nacionalinės energetikos strategiją, Gamtinių dujų ir Elektros energetikos įstatymus.

    Šiame kontekste kiek keistai atrodo pamąstymai apie tai, kad energetinė nepriklausomybė esą negalima nei forma, nei turiniu. Taip, reikia sutikti, jog šiuolaikiniame pasaulyje jokia nepriklausomybė nebėra įmanoma grynuoju pavidalu. Tačiau kalbėdami apie Lietuvos energetinę nepriklausomybę, turime omeny galimybę patiems pasigaminti pakankamai energijos mažiausiomis kainomis, o trūkstamą kiekį importuoti iš kelių, bet ne iš vieno šaltinio. Štai ir visa esmė.

    Socialdemokratų valdymo metu to vieno šaltinio, šiuo atveju „Gazprom“, įtaka buvo tik sustiprinta, nes privatizuojant „Lietuvos dujas“ jam buvo atiduoti ir magistraliniai dujotiekiai. Iš dalinės priklausomybės perėjome į visišką priklausomybę, kuri reiškia didžiules kainas. Dabar metas tą priklausomybę, o tuo pačiu ir kainas mažinti. Tai ir daroma.

    Radvilė Morkūnaitė

    Socialdemokratų valdymo metu to vieno šaltinio, šiuo atveju „Gazprom“, įtaka buvo tik sustiprinta, nes privatizuojant „Lietuvos dujas“ jam buvo atiduoti ir magistraliniai dujotiekiai. Iš dalinės priklausomybės perėjome į visišką priklausomybę, kuri reiškia didžiules kainas. Dabar metas tą priklausomybę, o tuo pačiu ir kainas mažinti. Tai ir daroma.

    Energetinė priklausomybė – ne vienos Lietuvos bėda. Kitos šalys taip pat kreipia ypatingą dėmesį šiai problemai spręsti – juk ji tolygi politinei priklausomybei. Nenoras matyti šios problemos, jos neigimas ar bandymas prisidengti gerų kaimynystės santykių išsaugojimu gali būti paaiškinamas tik stipriu suinteresuotumu ir asmeninių interesų viršenybe prieš valstybės interesus.

    Nors 20 metų būdama nepriklausoma valstybė, Lietuva energetine prasme vis dar tebėra Sovietų Sąjungos dalis. Lietuvos situacija yra viena nepalankiausių ES – esame „energetinė sala“, neturinti jokių jungčių su kitomis ES valstybėmis. Būtent dėl to už dujas mokame brangiausiai pasaulyje, o su tuo susijusios šildymo ir elektros energijos kainos tampa nepakeliama našta daugeliui šalies gyventojų.

    Naujojoje Lietuvos nacionalinės energetikos strategijoje nurodoma ilgalaikė kryptis ir išdėstyti prioritetiniai projektai yra būtini, siekiant energetinės nepriklausomybės didinimo ir konkurencijos įvedimo. Neabejoju, kad ilgainiui jie teigiamai paveiks ir energijos kainas vartotojams. Europos Komisija remia Lietuvos pastangas, tą viešai ne kartą išsakė jos Pirmininkas J. M. Barroso. Vertinant trumpuoju laikotarpiu, suskystintų gamtinių dujų terminalas šiuo metu yra bene vienintelis ir greičiausias būdas Lietuvai sukurti galimybę diversifikuoti gamtinių dujų tiekimo šaltinius.

    Svarbu žinoti, kad Lietuvos prisijungimas prie ES sistemos yra reikalingas ne tik pačiai Lietuvai, jos žmonėms, bet ir visai Europos Sąjungai (ES). ES jau daug metų nuosekliai dirba kurdama bendrąją ES energetikos politiką ir bendrąją energijos rinką ir šalindama kliūtis jai susikurti.

    Europos Vadovų tarybos, vykusios 2011 m. vasario mėnesį, išvadose nustatytas tikslas, kad iki 2015 m. ES turi nebelikti energetikos salų. Šį tikslą, kaip vieną iš prioritetų, išskiria ir šiuo metu ES pirmininkaujanti Vengrija bei po jos pirmininkausianti Lenkija. Tai taip pat patvirtina Lietuvos išsikeltų uždavinių reikšmę visos ES lygiu. Tik pašalinę Lietuvą iš energetinių salų žemėlapių ir užtikrinę efektyvią konkurenciją energetikos sektoriuje, galėsime jaustis energetiškai nepriklausomi.

     

    www.delfi.lt 2011 birželio mėn. 29 d.

     

     

    Zuokas ir krikščioniška uodegėlė

     

    Įdomu, ar kol kas nepartinis, bet labai visuomeniškas Vilniaus meras Artūras Zuokas yra girdėjęs prieš rinkimus išsakytą nemažos dalies jo rinkėjų nuostatą, kuri gali tapti šio tik už gerus darbus teisto politiko šūkiu: „Na tai kas, kad vagia, bet ir miestui gero padaro!“

    Vagia, nevagia - ne mūsų, o atitinkamų tarnybų tyrimo reikalas. Kai jos to reikalo 2004-aisiais pabandė imtis, tuo metu taip pat meras A.Zuokas skubiai išspruko pasižmonėti į Lenkiją. Kol žmonėjosi, tarnybos gavo per galvą, ir daugiau perspektyviais žmonėmis nesidomi. Užtat meras turi laisvas rankas toliau planuoti gerus darbus. Ir pateikti juos taip, kad dalis rinkėjų - daugiausia legendinio kombinatoriaus Ostapo Benderio sekėjų tipažo - matytų jį kaip savo idėjinį ir visokį kitokį lyderį, vertą kilti politikos pakopomis vadovaujantis anksčiau minėtu šūkiu.

    Oi, ne veltui tikrasis lietuviškojo liberalizmo kūrėjas politologas Vytautas Radžvilas dar 2008-aisiais A.Zuoko (tuo metu vadovavusio Liberalų ir centro sąjungai - LiCS) aplinką trumpai drūtai apibūdino taip: tai karta, kuri nebeturi jokių moralinių stabdžių, o ją vienijanti bendra pasaulėžiūra yra principas, kad neverta vadovautis jokiais kitais principais, išskyrus grynai egoistinę šios akimirkos naudą.

    Tad ir peršasi mintis: buvo nauda - vadovavo LiCS, buvo nauda - iš jos išėjo (posto paveldėtojui Gintautui Babravičiui garsiai rėkiant apie išdavystę, ilgamečiam lyderiui paliekant skolų kupros slegiamą savo bandą). Buvo nauda - pasakė TAIP visuomenininkams pasivadinusiems sekėjams. Ir grįžo į mero postą.

    Dabar, regis, yra nauda kurti naują partiją. Ne ne, atsiprašau, nėra jokios naudos. Tik visiškai nuoširdus nusiteikimas, savo sugrįžimu pagerbus vilniečius, ateityje tokią malonę suteikti visam kraštui. Gal dar nepamiršote 2008-aisiais, partijoms pradedant mankštinti sparnelius prieš Seimo rinkimus, nuskambėjusios ištarmės: sieksiu visos Lietuvos mero (premjero) posto?

    Elementaru: tokiam siekiui įgyvendinti reikia partijos. Ir ne bet kokios - nesusitepusios valdžia, vedamos charizmatiško lyderio, subūrusios iki šiol politika mažai besidomėjusius rėmėjus. A.Zuokas - būtent A.Zuokas - akivaizdžiai nusitaikė į tokią, iki šiol beveik neišnaudotą, tikslinę auditoriją. Dar daugmaž jaunus, jau daugmaž prakutusius, cinikus, bet su kryželiu ant kaklo, - juk ir dori siciliečiai bučiuoja nukryžiuotąjį, prieš leisdamiesi į žygius. Tuos, kuriems, pasak V.Radžvilo, pagrindinis principas yra šios akimirkos nauda.

    A.Zuokas tokiai auditorijai pritraukti turi beveik viską - iškalbą, žavesį, kombinatoriaus legendą. Trūksta tik kryželio. Ir štai paklausykite, kaip apie savo būsimos partijos būsimus principus kalba A.Zuokas: „Tai bus partija, vienijanti centro dešinės pakraipos politikus, kuriems nesvetima atsakingo liberalizmo idėja ir kuriems taip pat (dėmesio!) svarbios krikščioniškosios vertybės.“ Nieko neprimena? Primena. Iš esmės tai Gedimino Vagnoriaus suburtos Krikščionių partijos programinės nuostatos.

    Visas veiksmas, žiūrint chronologiškai, susidėlioja taip. Dar 2008-aisiais, kai A.Zuokas pranašavo tapsiantis „visos Lietuvos meru“, visai šalia jo vadovautos LiCS pradėjo burtis nauju pasirinkimu piliečiams žadėjusi tapti politinė jėga - Tautos prisikėlimo partija (TPP). Ir nors didysis „šoumenas“ Arūnas Valinskas iki šiol tvirtina buvęs laisvas ir nepriklausomas telkdamas komandą, tikrosiomis naujos partijos smegenimis, kaip matyti, buvo būtent tuo metu iš LiCS pasitraukę A.Zuoko šalininkai: aktyvūs liberalcentristai Valdemaras Stančikas, Tadas Kelpšas, kartu su jais - politikoje nešmėžavęs Vytautas Kurpuvesas. Tiesa, kalbama, kad ateities gaires jiems braižė ne kas kitas, o vienas iškiliausių „valstybininkų“ vardu vadintos grupelės atstovų teisininkas Egidijus Kūris. Regis, suburtai TPP kelti keli tikslai. Vienas - užtikrinti tam tikrą užnugarį tuo metu ujamiems „valstybininkams“, kitas - paremti LiCS, karštą „valstybininkų“ vėliavos Valdo Adamkaus šalininkę, jei per Seimo rinkimus ši pasirodytų ne itin gerai, kaip, beje, ir įvyko.

    Viskas buvo gerai, A.Zuokas po Seimo rinkimų net prakalbo apie galimą LiCS ir TPP sujungimą, tik štai A.Valinskas ėmė įsivaizduoti esąs didis politikas, galintis žaisti savo žaidimą. Rezultatas buvo greitas - TPP skilimas. Jo iniciatoriais tapo tie patys partijos kūrėjai V.Stančikas, T.Kelpšas, V.Kurpuvesas. Įdomu, kad panašiu metu „sudiev“ LiCS, pradėjusiai burnoti prieš savo lyderį, pasakė ir A.Zuokas.

    Derybų būta įvairių. Pagaliau tie patys buvę liberalcentristai, paskui - „prisikėliečiai“ susikabinę rankutėmis pasuko pas G.Vagnorių. Per renginį, skirtą šiam susibičiuliavimui-susiliejimui, sveikinimo žodį tarė A.Zuokas. Draugystės saitai pradėjo megztis.

    Klausite, jei iš tiesų reikalai klostėsi būtent taip, kodėl abi jėgos nesukirto rankomis dar prieš savivaldos rinkimus? Atsakymai vėlgi yra keli. Per šių metų savivaldybių rinkimų kampaniją slaptasis ginklas vis dėlto buvo ne partijos, bet visuomeniniais pasivadinę judėjimai. Žinia, A.Zuokas puikiai išlaviravo su judėjimo „Taip“ pagrindu sutelktais bendraminčiais, V.Stančiko ir T.Kelpšo grupė bandė laimę su visuomeniniu susibūrimu „Mūsų reikalas“. O savąją Krikščionių partiją išpopuliarinti bandęs G.Vagnorius gavo progą akivaizdžiai įsitikinti, kad planų patekti į valdžią vienam įgyvendinti nepavyks. Net su visu „valstybininkų“ užnugariu - juk būtent šios partijos sąrašuose į Vilniaus savivaldybę bandė prasibrauti draugų būrelio rašytoju tapęs buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas ir nesėkmingas ambasadorius Mečys Laurinkus.

    Politologai būsimai A.Zuoko partijai pranašauja nedidelę sėkmę. Gali būti ir taip, jeigu nešiojamą kūdikį įsivaizduotumėme kaip dar vieną liberalų atšaką.

    Vis dėlto reikėtų atsižvelgti į kitas aplinkybes: į „valstybininkais“ ar kaip kitaip vadinamas asmenybes, šmėžuojančias už buriamo darinio pečių, iki šiol savo rankose išlaikiusias ir tam tikras galias, ir tam tikrus jas grindžiančius dokumentus. Ką ši jėga gali, buvo pademonstruota per praėjusius Seimo rinkimus, „prastumiant“ į valdžią A.Valinsko agitbrigadą. Jei šį kartą lemtinga korta krito ant A.Zuoko, jo vadovaujamas ir „draugų“ remiamas naujasis darinys gali pasiekti labai daug - juk principas veikti be principų dažnai garantuoja pergalę.

    Beje, o koks vaidmuo numatytas krikščioniui G.Vagnoriui? Gaila, bet greičiausiai - zuikio uodegėlės, pridengsiančios trumpam, kol užkris raselė, už jos pasislėpusį padarą.

     

    Alfa.lt Jurga Tvaskienė 2011-06-30 

  • P.Gylys. Ar Lenkija turi slaptą antilietuvišką strategiją?

    Lenkai iš A.Zuoko gavo tai, ko nenorėjo duoti konservatoriai

     

    Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) skelbiasi Vilniaus koalicijoje gavusi viską, ko pageidavo. Esą dar prieš porą mėnesių, kuomet sostinėje prasidėjo valdžios dalybos, niekas nenorėjo sutikti su tokiomis sąlygomis. Konservatoriai neslepia, kad jų derybas dėl koalicijos su lenkais sužlugdė konfliktas dėl Vilniaus švietimo sektoriaus kontrolės.

    LLRA savo oficialioje svetainėje skelbiasi į koaliciją įsitraukusi „labai palankiomis sąlygomis“ – ir tai ne tik vicemero bei administracijos direktoriaus pavaduotojos postai, kuriuos užėmė LLRA deleguoti Jaroslavas Kaminskis bei Edita Tamošiūnaitė.

    Remiantis (koalicijos išplėtimo – DELFI) susitarimu, be aukščiau minėtų postų užėmimo, LLRA atstovai kuruos socialinius, miesto plėtros ir švietimo klausimus. Prieš du mėnesius su tokiomis sąlygomis nesutiko nė viena partija“, - rašoma LLRA pareiškime.

    Nuopelnai už sėkmingas derybas dėl įsiliejimo į Vilniaus koaliciją pirmiausiai skiriami šios politinės jėgos lyderiui, europarlamentarui Valdemarui Tomaševskiui.

    Tai dar vienas LLRA ir jos lyderio, kuris (...) asmeniškai vadovavo deryboms dėl koalicinio susitarimo sąlygų, pasiekimas sostinės valdžioje“, - džiūgauja LLRA.

    Nenorėjo švietimo reikalų patikėti „užsiangažavusiems“ lenkams

    Buvęs Vilniaus meras, konservatorius Raimundas Alekna DELFI patvirtino, kad dabartiniai valdantieji iš tiesų patenkino visus LLRA pageidavimus. Pasak jo, konservatorių derybos su lenkais įstrigo dėl LLRA noro kontroliuoti švietimo sektorių.

    Mūsų sąlyga buvo, kad švietimas būtų Tėvynės sąjungos rankose – čia yra tiesa. Švietimo klausimas buvo esminis. Ne konfliktas – derybų objektas. Kas liečia miesto plėtrą, palaikėme jų teisėtus lūkesčius, kad būtų restitucija (kalbama apie žemės grąžinimą lenkams sostinėje – DELFI). Nemanau, kad tautinė mažuma, kuri aiškiai užsiangažavusi dėl kažkurių klausimų, turėtų visiškai perimti švietimo klausimus“, - kalbėjo R. Alekna.

    Pasak jo, tokią nuostatą palaikė ir kitos partijos, su kuriomis derėtasi dėl valdžios perėmimo iš mero Artūro Zuoko bloko. „Buvo akivaizdžiai subalansuotas variantas. Mūsų poziciją palaikė ir „Tvarka ir teisingumas“, ir Darbo partija. Matau užkonservuotą konfliktą, kuris anksčiau ar vėliau pasireikš“, - tęsė R. Alekna.

    Politikas tvirtino, kad švietimo kuravimas lenkams atiduotas siekiant žūtbūt išlaikyti valdančiąją koaliciją, kuri pradėjo eižėti po Darbo partijos pareiškimų apie galimą pasitraukimą.

    A. Vakarinas: mes nieko nepraradome

    A. Zuoko frakcijos „Taip“ atstovas Algimantas Vakarinas DELFI teigė nedramatizuojantis švietimo klausimų atidavimo lenkams.

    Kiek aš turiu informacijos, jie nori tiktai daugiau dėmesio skirti lenkiškoms mokykloms. O kas liečia lietuviškas mokyklas – buvo sutarta, kad spręsime konsensusu, visų frakcijų susiarimu“, - kalbėjo A. Vakarinas.

    Paklaustas, ar iš tiesų buvo išpildyti visi lenkų pageidavimai, politikas sakė, kad koalicijos praplėtimo rezultatai kiekvienai politinei jėgai skirtingi.

    Nežinau, kam geros, kam blogos. Šiandien gali būti geros, rytoj – blogos, - valdžios dalybų sąlygas komentavo A. Vakarinas. – Mums sąlygos geros, mes faktiškai nieko nepraradome.

    Darbiečiams“ turbūt sąlygos blogos, lenkams – geros. Toks ir vertinimas.“

    Pašnekovo žodžiais, LLRA įtraukimas į koaliciją kaip tik subalansavo visų politinių jėgų svorį.

    DELFI primena, kad į valdančiųjų gretas įsiliejus LLRA sostinės koaliciją sudaro 36 miesto tarybos nariai iš 51. Vis dėlto Darbo partijos sprendimas pasilikti koalicijoje dar nėra galutinis. Paskutinį žodį „darbiečiai“ turėtų tarti kitą savaitę vyksiančiame partijos sąskrydyje.

    www.DELFI.ltŠarūnas Černiauskas2011 liepos mėn. 1 d.

     

     

    P.Gylys. Ar Lenkija turi slaptą antilietuvišką strategiją?

     

     

    Buvo laikai, kai galėjome džiaugtis gerais santykiais su kaimyne Lenkija. Buvo laikai, kai man esant Lietuvos užsienio reikalų ministru nei vienas iš mano lenkiškos pusės partnerių diplomatijos šefų – Kšištofas Skubiševskis, Andžejus Olechovskis, Dariušas Rosatis, Vladyslavas Bartoševskis – nekėlė mums pretenzijų, nedemonstravo globėjiško elgesio iš viršaus, savo moralinio, intelektualinio ar kitokio pranašumo.

    Ano meto lenkiški kolegos, iš kurių tik vienas priklausė tai pačiai kaip ir aš politinei krypčiai, visada buvo pasiruošę pagelbėti, pakonsultuoti. Buvo laikai, kai mes buvome abipusiai geranoriški, tegu ir nevienodo svorio, europinės politikos dalyviai.

    Buvo laikai, kai mes nebijojome pridėti – esame strateginiai partneriai. Tada mes vos ne kartu - lenkai paprastai bent vienu žingsniu priekyje – sprendėme labai panašius valstybingumo atkūrimo, įsiliejimo į pasaulinę šalių bendruomenę klausimus. Tada buvome sutarę istorikams palikti mūsų sudėtingos, prieštaringai vertinamos, keletą šimtmečių trukusius bendro gyvenimo ir konfliktu pažymėtos tarpukario praeities klausimus. Tuo metu daugiausia orientavomės į bendro gyvenimo ATEITĮ.

    Taip buvo prieš keliolika metų. Dabar padėtis visiškai kitokia. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis, kalbėdamas apie Lenkijos - Lietuvos santykius, arogantiškai išbraukė iš savo leksikono terminą „strateginis partneris“, tuo demonstruodamas didžiavalstybiškas ambicijas. Šiandien Lenkijoje ir pasaulyje (lenkų propagandinė, norėjau pasakyti, informacinė, mašina žymiai galingesnė nei Lietuvos) skleidžiama žinia, kad Lietuva smarkiai nusižengia demokratijos ir žmogaus teisių standartams, smarkiai diskriminuodama vietinius lenkus, kad Lietuva nori prievarta asimiliuoti AUTOCHTONINĘ lenkų mažumą ir t.t.

    Mūsų šalies valdžia dėl jai būdingo nerangumo, nesugebėjimo artikuliuotai kalbėti, vietoj aiškios reakcijos į susidariusią situaciją tuo klausimu mykia, veblena. Dėl to net mums, Lietuvos lietuviams, nėra visiškai aišku, kas čia pas mus vyksta, ir kaip į vykstančius procesus reikia reaguoti - atsiprašyti lenkų, ar supykti.

    Povilas Gylys

    Galima drąsiai spėti, jog ši informacinė ataka, norisi pasakyti, karas, prieš Lietuvą davė apčiuopiamų rezultatų – jeigu kur nors Australijoje (kad ir vietos) lietuvis susidurs su lenku (kad ir vietiniu) pastarasis paklaus, ką tie lietuviai Lietuvoje daro su vargšais Lietuvos lenkais. Tikėtina, kad į tai lietuvis negalės ką nors apibrėžto atsakyti, nes mūsų šalies gyvenimo vingrybių nežino: pirma, Lietuvos globalinės informacinės galimybės yra nepalyginami menkesnės ir, antra, mūsų šalies valdžia dėl jai būdingo nerangumo, nesugebėjimo artikuliuotai kalbėti, vietoj aiškios reakcijos į susidariusią situaciją tuo klausimu mykia, veblena. Dėl to net mums, Lietuvos lietuviams, nėra visiškai aišku, kas čia pas mus vyksta, ir kaip į vykstančius procesus reikia reguoti - atsiprašyti lenkų, ar supykti. Taigi, net Lietuvos lietuvis ne visada pasiruošęs atsakyti, kas iš tiesų vyksta mūsų krašte. Ką ten bekalbėti apie lenkus Lenkijoje ar lenkus ir lietuvius kur nors Australijoje.

    Neva drastiškai blogėjanti lenkų padėtis Lietuvoje nėra svarbiausia pasaulinėje žiniasklaidoje cirkuliuojanti žinia, tačiau ji pasiekė tuos, kurie bent kiek politiškai ar ekonomiškai yra susiję su regionu, domisi šiuo regionu ar jame veikia.

    O tuo metu lenkų kaltinimai skamba vis garsiau ir, deja, pikčiau. Gi mūsų, atsiprašant, informacinių, žiniasklaidos ar dar kartą atsiprašant, valdžios moterų ir vyrų balsų praktiškai nesigirdi. Jie, spėju, ne vietoj ir ne laiku vadovaujasi šiaip jau teisinga patarle „Tyla - gera byla“. Tiesa pastarosiomis dienomis padėtis šiek tik pagerėjo - pasigirdo bent keletas, kad ir nelabai rišlių, reakcijų iš Lietuvos pusės. Tačiau pagrindiniai šalies politikai ir visuomenės veikėjai praktiškai tyli.

    Kai tai nėra daroma, į procesą tenka įsijungti mums, šalies piliečiams, matantiems, jog procesui progresuojant, galima susilaukti didelių bėdų. Savo pilietinę poziciją (nepretenduoju į absoliutų tikslumą) pradėčiau dėstyti ne nuo aiškinimosi, ką mes lietuviai vietinių lenkų atžvilgiu padarėm ne taip (prie to neišvengiamai teks grįžti), o nuo poros klausimų tiek Lietuvos, tiek Lenkijos valdiškoms oficialioms institucijoms.

    Pirmiausia, norėtųsi, kad abiejų šalių valstybinės institucijos, o taip pat nepriklausoma kaimyninių šalių žiniasklaida išnagrinėtų, klausimą, ar Lenkijoje neegzistuoja organizuotos jėgos, kurios inspiruoja nedraugiškus veiksmus Lietuvos atžvilgiu. Balansui palaikyti analogiškai reiktų ištirti, ar kita – Lenkijai priešiška – kryptimi neveikia organizuota jėga Lietuvoje. Man tokia mintis kyla stebint procesus mūsų šalyse. Pavyzdžiui man kartais kyla klausimas (jis gali būti ir nepagrįstas), ar „TV Polonija“ nevykdo antilietuviškos politikos, ar ji tarp Lietuvos lenkų neskatina separatistinių nuotaikų. Neturiu galimybių fiksuoti visų atvejų - esu menkus išteklius turintis privatus asmuo - tačiau tokių minčių kyla retsykiais žiūrint šį televizijos kanalą. Pavyzdžiui, mano atmintyje visam gyvenimui įstrigo atvejis, kai per priešpaskutinius vietos rinkimus Lietuvoje „TV Polonija“ transliavo reportažą iš Vilniaus krašto, kuriame vietinis lenkas kalbėjo ne apie savo žemės grąžinimą, bet apie lenkiškas žemes Lietuvoje. Mano manymu, šiame reportaže šiurpūs buvo du dalykai. Pirma, kaimyninės šalies televizija aktyviai dalyvauja kitos šalies politiniuose procesuose, palaikydama vieną iš partijų - Lenkų rinkimų akciją. Antra, sakant, kad reikia pakovoti už lenkų žemes, suponuojama, kad tos žemės nėra lietuviškos tiek istorine, tiek politine prasme. O tai yra neleistinas istorijos iškraipymas ir kėsinimasis į Lietuvos teritorinį vientisumą.

    Gal mūsų valstybės specialiosios tarnybos užfiksavo ir daugiau tokių prieš mūsų šalies teritorinį vientisumą nukreiptą reportažų ? Jeigu tokių atvejų buvo daug, vadinasi tai nėra atsitiktinumas, o agresyvus, amoralus ir neteisėtas kitos valstybės institucijų veikimas, laužantis tarptautinės teisės principus, garsiąją dvišalę Lenkijos-Lietuvos sutartį, kuria taip mėgsta mojuoti Valdemaras Tomaševskis ir R. Sikorskis. Į šiuos klausimus turėtų atsakyti abiejų šalių kompetentingos institucijos, o taip pat tarptautinės, pirmiausia Europos Sąjungos organizacijos. Čia jums ne pavardžių rašymas ar dvikalbiai gatvių pavadinimai, o fundamentiniai Lietuvos valstybingumo aspektai.

    Antra, norėčiau paklausti: jei Lenkijos žiniasklaidos ir kai kurių politikų remiamas V. Tomaševskis yra tikras kovotojas už demokratiją, žmogaus teises, lenkų reikalo gynėjas, bet kartu išlieka lojalus Lietuvos valstybei pilietis, kaip tie lenkų žurnalistai ir politikai vertina šio žmogaus atsisakymą prieš daugiau nei dešimtmetį iš, pabrėžiu, Lenkijos prezidento rankų priimti Lenkijos ordiną už lenkų ir lietuvių tautų santykių gerinimą viešai aiškinant, kad tokio apdovanojimo priėmimo nesuprastų jo rinkėjai, tautiečiai Lietuvoje. Išeitų, kad jau tuo metu V. Tomaševskis manė, jog santykių tarp lenkų ir lietuvių jokiu būdu gerinti nereikia ir kad Lietuvos lenkai jau tuo metu buvo nusiteikę arba nuteikti prieš lietuvius.

    V. Tomaševskis prieš daugiau nei dešimtmetį metų atsisakė priimti Lenkijos ordiną už lenkų ir lietuvių tautų santykių gerinimą, viešai aiškindamas, kad tokio apdovanojimo priėmimo nesuprastų jo rinkėjai, tautiečiai Lietuvoje. Išeitų, kad jau tuo metu V. Tomaševskis manė, jog santykių tarp lenkų ir lietuvių jokiu būdu gerinti nereikia ir kad Lietuvos lenkai jau tuo metu buvo nusiteikę arba nuteikti prieš lietuvius.

    Povilas Gylys

    Kaip tas V.Tomaševskio poelgis derinasi su tautų ir valstybių taikaus sugyvenimo, demokratijos principais? Lietuvos pilietis V.Tomaševskis turėtų žinoti, kad tautinės nesantaikos kurstymą draudžia mūsų Konstituciją (25 str.) ir europinės demokratijos principai. Tada mes, lietuviai, Varšuvoje analogiškus apdovanojimus priėmėme, nes manėme, jog esam kažką pozityvaus nuveikę dviejų šalių santykių gerinimo labui ir buvom linkę toliau juos plėtoti.

    Taigi klausimas yra toks: ar gali ekstremistiškai nusiteikęs žmogus, pasisakantis prieš dviejų tautų ir dviejų valstybių santykių gerinimą, būti tikru Lietuvos lenkų teisių gynėju? Ar galima juo pasikliauti, kai jis informuoja Varšuvą ir Briuselį apie santykių tarp lenkų ir lietuvių būseną mūsų šalyje? Ar Varšuva ir Briuselis nemano, kad žmogus, sakantis, jog Vilnių ir Klaipėdą po karo atstatė lenkai su rusais, o lietuviai prie to lyg ir neprisidėjo ir daugybę kitų pasisakymų, yra tautinės nesantaikos skleidėjas ir šovinistas, kurio veikla griauna tiek demokratijos, tiek Lietuvos valstybingumo pamatus.

    Jeigu Vilniuje, Varšuvoje ir Briuselyje dirbtų įžvalgūs politikai, tai jie suvoktų, kad vienos pusės šovinizmas gimdo šovinizmą kitoje, šiuo atveju jau lietuviškoje pusėje. Jie iš istorijos vadovėlių taip pat žinotų, kad etninėms bendruomenėms radikalizuojantis auga etninio – pradžioje smilkstančio, vėliau liepsnojančio – konflikto grėsmė. Nemanau, kad kas nors Vilniaus ar Briuselio valdžioje to norėtų. Tačiau neatmetu galimybės, kad Varšuvoje tokių žmonių, gal ir nedaug, esama. Mums, lietuviams, rodos, kad tie žmonės turi nedraugišką Lietuvos atžvilgiu strategiją. Gal Lietuvos politikai galėtų paklausti lenkų politikų, ar tikrai jie nepuoselėja Didžiosios Lenkijos planų siejamų ir Vilniaus kraštu? V. Tomaševskio veikla idealiai tinka šio plano, jei jis iš tiesų egzistuoja, schemai. Iš atsakymo tono ir aiškumo galėtume susidaryti tikslesnį vaizdą.

    Jeigu Lietuva turėtų pajėgius politinius lyderius, ji reaguotų į lietuvių, gyvenančių Vilniaus ir Šalčininkų rajone, nusiskundimus DĖL LIETUVIŲ kaip TAUTINĖS MAŽUMOS tuose rajonuose DISKRIMINACIJOS, dėl antilietuviškų lenkų (rinkimų akcijos) daugumą atstovaujančios valdžios veiksmų. Deja, nesant lyderių viskas paliekama savieigai, apsimetama, kad lietuviai Vilniaus krašte su diskriminacijos problema nesusiduria.

    Toks nereagavimas, pilkosios erdvės toleravimas yra padiktuotas noro neerzinti didžiosios kaimynės Lenkijos. Tačiau toks strutiškas mūsų valdžios elgesys lenkiškus radikalus Lenkijoje ir čia tik padrąsina. Todėl spaudimas Lietuvai tik stiprėja. O tai stiprina antilenkiškas nuotaikas tarp lietuvių – vis daugiau jų mano, kad mūsų kaimynė turi negerų, gal net imperialistinių, kėslų. Todėl V. Tomaševskį galima laikyti ne tik lenkiškų, bet ir lietuviškų šovinistų tėvu.

    Dėl susidariusios padėties dalį kaltės turi prisiimti ir mūsų humanitarinė inteligentija. Kažkada politikai sutarė, jog istoriją jie palieka tyrinėti istorikams (cituoju prezidento Lecho Valensos žodžius). Tačiau Lietuvos istorikai vangiai tiria ir dar vangiau pristato visuomenei savo, lietuvišką, Lenkijos–Lietuvos santykių istorijos versiją. Arba kaip lietuvišką pateikia versiją, kuri patinka vidutiniam ar elitiniam lenkui. Tačiau vidutinis lietuvis nepriima nuomonės, kad Lenkija ir Lietuva buvo visiškai lygiateisės tautos mūsų jungtinėje valstybėje, jog toje valstybėje egzistavo kultūrinė, kalbinė, lingvistinė lygybė. Istorinė vidutinio lietuvio atmintis jam sako, kad Lietuva keletą šimtmečių buvo polonizuojama ir kad per tą polonizaciją mūsų tauta prarado savo aristokratiją ir tapo valstiečių tauta, iš kurios tik kartas nuo karto iškildavo lietuviško rašto, lietuviškos literatūros, išminties kristalai.

    Mūsų nomenklatūriniai istorikai, kaip, beje, ir politologai bei žurnalistai, nedrįsta garsiau prasitarti apie agresyvią tiek psichologine, tiek fizine prasme polonizacijos politiką Vilniaus krašte tarpukario metais. Pats žinau faktų, kad paimti į kariuomenę lietuviai buvo pačių lenkų karininkų ar jų įsakymu kitų kareivių mušami, jei atsisakydavo savo tautybę iš lietuviškos pakeisti į lenkišką. Buvo naudojamos ir kitos „nulietuvinimo“ priemonės. Dar yra likę žmonių, sąžiningų lenkų ir lietuvių, kurie tai galėtų paliudyti šiuos ir kitus lietuvių prievartinės asimiliacijos faktus.

    Gal Lietuvos politikai galėtų paklausti lenkų politikų, ar tikrai jie nepuoselėja Didžiosios Lenkijos planų siejamų ir Vilniaus kraštu? V. Tomaševskio veikla idealiai tinka šio plano, jei jis iš tiesų egzistuoja, schemai.

    Povilas Gylys

    Ypač skaudu mums, lietuviams, girdėti, kai ponas V. Tomaševskis ima skelbti, kad esame atėjūnai, galima sakyti Vilniaus krašto kolonizatoriai, kad Vilnija esą yra istorinės lenkų žemės, kuriose gyvena AUTOCHTONINĖ čiabuvių lenkų mažuma. Tačiau retai išgirsi mūsų dvaro istorikų ar žurnalistų atsaką, kad istoriškai tai visada buvo baltų, o ne slavų genčių arealas. Tačiau per poniją ir Bažnyčią vykstant metodiškai polonizacijai paprasti žmonės pradėjo vis daugiau kalbėti nelietuviškai. Absoliuti jų dauguma buvo vietiniai, „tuteišai“. Tik nedidelė jų dalis, daugiausiai aukštesniųjų sluoksnių atstovai, buvo migrantai iš Lenkijos. Istorija žino ne vieną masinės migracijos atvejį, tačiau nesu skaitęs apie masinę etninių lenkų migraciją iš etninių lenkų žemių į Vilniaus kraštą. Jeigu tokia didelė lenkų migracinė banga į Vilniaus kraštą būtų buvusi per paskutinius šimtmečius buvusi, istoriniai šaltiniai tą rodytų, Dabar istorija liudija tik polonizaciją, bet ne masinę migraciją.

    Pasakyta nereiškia, kad Vilnijos žmonės negali savęs laikyti lenkais. Jei jie mano, kad yra lenkai, tai neturėtų ir negalėtų būti ginčijama. Kaip negali būti ginčijama teisė vadintis lenkais kažkada lietuviškame Seinų krašte gyvenantiems žmonėms arba Gardine gyvenantiems žmonėms. Tačiau niekas, net V.Tomaševskis, lietuvių gyvenančių Vilniaus krašte neturėtų laikyti atėjūnais. Be to, Vilnijos lenkai gali būti laikomi autochtonais, čiabuviais, tačiau tik tuo atveju, jei pripažįstamas jų „nulietuvinimo“ faktas.

    Tačiau vargu ar iš pono V.Tomaševskio ir jo globėjų galima tikėtis pripažinimo, kad dalis lietuvių autochtonų buvo polonizuoti. Jūsų, taip pat Lenkijos politikų ir analitikų dėmesiui siūlau charakteringą V.Tomaševskio pasisakymo pasažą:„Ne lenkai, o lietuviai turi integruotis Vilniaus krašte...Kur integruotis? Kur mes turime integruotis? Mes čia gyvenome visada. Tai jūs turite šiame krašte integruotis, nes jūs čia atvažiavote. Jūsų protėviai čia turi integruotis. O mes neturime integruotis. Čia mūsų žemė”. Taigi pagal LLRA lyderį lietuvis Vilniaus krašte tampa atėjūnu, svetimu žmogumi, kolonizatoriumi. Perskaičius tokį tekstą taip ir norisi sušukti; „Bijokite Dievo, pone V.Tomaševski“.

    Tai smarkiai provokaciniai pareiškimai, paliečiantys užgaunantys giliausius lietuvių jausmus, tačiau kurių, kaip nereikšmingų, „nepastebi“ tiek lietuviškas, tiek lenkiškas elitai.

    O juk po tokių pareiškimų Lietuvos pusė galėtų paklausti Lenkijos pusę, kodėl ji net po tokių pasisakymų palaiko veikėjus, kurie mūsų šalyje provokuoja susipriešinimą tarp lenkų ir lietuvių, ir taip esmingai pablogina saugumo situaciją mūsų šalyje. Negi mūsų kaimynė nepripažįsta po Antrojo pasaulinio karo susiformavusių valstybinių sienų, jeigu remia žmones, kurie mano, kad Vilnijos žemės nėra lietuviškos žemės tiek istorine, tiek teisine prasme. O tai juk dvelkia nelojalumu Lietuvos valstybei, nes abejojama jos teritoriniu vientisumu ir sienų neliečiamumu.

    Kai V.Tomaševskis sako „Čia mūsų žemė”, jis turi omenyje ne galbūt neteisingai mūsų biurokratijos išspręstą vietinio lenko privataus sklypo grąžinimo klausimą, o tai, kad Vilniaus krašto žemės nėra lietuviškos valstybine prasme. Valstybine prasme, turi susivokti, jos yra lenkiškos. Ar po tokių pareiškimų galima teigti, kad V. Tomaševskis ir jo vadovaujama partija yra lojali Lietuvos valstybei? Ar po tokių pareiškimų Lietuvos vadovai neturėtų paklausti Lenkijos vadovų, kodėl jie remia šią organizaciją. Kokie yra tokio rėmimo motyvai? Ar tai atitinka tarptautinės teisės principus ir bendro buvimo Europos Sąjungoje bei NATO raidei ir dvasiai. Pagaliau, ar tai atitinka prieš keliolika metų pasirašytos dvišalės sutarties, kuria taip mėgsta mojuoti Lenkijos pusė, turiniui.

    O dabar apie smulkesnius dalykus. Pirmiausia apie lenkiškų pavardžių rašymą, dėl kurio iš tiesų buvo susitarta 1994 metais pasirašant garsiąją dvišalę sutartį ir dėl to susitarimo tariamo nevykdymo iš Lietuvos pusės. Kad būtų aišku, apie ką kalbama, cituoju sutarties 14 straipsnio dalį, kurioje sakoma, kad tautinių mažumų atstovai susitariančiose šalyse turi teisę „vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos skambesį“. Pabrėžiu žodžius - PAGAL SKAMBESĮ. Taigi nėra jokio teisinio abipusio įsipareigojimo dėl, pavyzdžiui, lenkiškų RAŠMENŲ įvedimo rašant Lietuvos lenkų pavardes, ką akcentuoja ne tik V.Tomaševskis , bet ir jo įtakingi rėmėjai Varšuvoje. Ponui ministrui R. Sikorskiui siūlau dar kartą perskaityti sutartį, nes susidaro toks įspūdis, kad jis ją komentuoja neįsigilinęs į tekstą.

    Nereagavimas, pilkosios erdvės toleravimas yra padiktuotas noro neerzinti didžiosios kaimynės Lenkijos. Tačiau toks strutiškas mūsų valdžios elgesys lenkiškus radikalus Lenkijoje ir čia tik padrąsina. Todėl spaudimas Lietuvai tik stiprėja.

    Povilas Gylys

    Būtina su tekstu susipažinti ir Lietuvos, atsiprašant, elitui. Gal praeitų politinis mikčiojimas diskutuojant tuo reikalu su lenkišką puse. Susidaro toks įspūdis, kad ne tik lenkų, bet ir lietuvių pusė nėra gerai susipažinusi su sutartimi, apie kurią jiems tenka kalbėti derybose ir apskritai viešojoje erdvėje.

    Taigi, sutartis yra vykdoma - lenkai savo pavardes gali rašyti pagal skambesį ir be lietuviškų galūnių. Narkevič nebūtinai turi tapti Narkevičius. Politinis spaudimas eiti toliau ir įvesti Lietuvos lenkams lenkiško alfabeto bent kai kurias raides susiduria su fundamentaliomis kliūtimis. Pirma, alfabetas yra esminė tautinės kultūros, savasties dalis. Ir kiekviena tauta ją saugo. Vienos iš tautinių mažumų spaudimas į valstybinės kalbos alfabetą įtraukti tos mažumos alfabeto dalį yra, kiek žinau, neprecedentinis atvejis pasaulinėje praktikoje. Išorės valstybės kišimasis į šį reikalą taip pat, manau, yra neprecedentinis, nes reiškia kalbinio suvereniteto pažeidimą.

    Antra kliūtis susijusi su pavardžių rašyba yra daugiau techninė, tačiau taip pat nelengvai įveikiama. Arba įveikimas būtų brangiai kaštuojantis. Praplėtus alfabetą, reiktų keisti raštvedybą, kompiuterių programas, papildomai apmokyti valstybės tarnautojus ir privačių firmų darbuotojus visos šalies mastu. Juk lenkai gyvena visoje šalyje. Tai rodo ir situacija Lenkijoje. Nors formaliai Lenkijos lietuviams yra leidžiama savo pavardes lietuviškai, tačiau praktiškai tuo niekas nesinaudoja, nes lietuviškos pavardės išnyksta iš įvairių sąrašų, kompiuterinių bankų įrašų ir t.t.

    Taigi realiai pasinaudoti formaliai suteikta teise Lenkijos lietuviai negali. Tokia teise pasinaudojo tik keletas Seinų krašto lietuvių, tačiau praktiškai visi jie gyvena Lietuvoje. Lenkijoje jie su savo lietuviška pavarde išgyventi, realiai tvarkyti savo praktinių reikalų negalėtų. Vadinasi, Lenkija neturi pagrindo girtis, jog ji ten gyvenantiems lietuviams teisių pavardžių rašyme suteikia daugiau nei Lietuva vietiniams lenkams. Sistema sukonstruota taip, kad ja pasinaudoti Lenkijos lietuviui yra neįmanoma.

    Mokymo programos mokyklose yra dar vienas ginčytinas klausimas. Ir šiuo klausimu, V.Tomaševskis bei jo globėjai Lenkijoje užima karingą poziciją sakydami, kad lietuviškų mokymo disciplinų dalies išplėtimas lenkiškų disciplinų sąskaita iki maždaug 30 proc. yra lenkų mažumos padėties pabloginimas. Tai būtų tiesa, jei balansas tarp lenkiškai dėstomų disciplinų ir lietuviškai dėstomų disciplinų būtų pakeistas drastiškai. Vis dėlto lenkiškoji dalis mokymo programose išlieka dominuojanti. Lietuviškas mokymas neturėtų didelės prasmės tik tada, jei Vilniaus kraštas kada nors taptų didžios Lenkijos „od moža do moža“ dalis. Jeigu Vilniaus kraštas lieka Lietuvos dalis, vietos lenkams NAUDINGA gerai mokėti valstybinę kalbą.

    Jeigu išlaikomas balansas tarp galimybės mokytis gimtąja lenkų kalba ir naudos, kurią lenkiškų mokyklų mokiniai gauna dalį dalykų besimokydami valstybine kalba, nederėtų Briuseliui ir visam pasauliui skųstis dėl lenkų vaikų padėties piktavališko ir drastiško bloginimo. Juolab kad Lenkijos lietuviškų mokyklų padėtis yra panaši ar net blogesnė. Pavyzdžiui, pagal aprūpinimą vadovėliais.

    Tai, kas pasakyta, nereiškia, kad lenkų situacija Lietuvoje yra ideali. Yra ką toje situacijoje tobulinti. Tačiau, pirma, ta situacija nėra tokia dramatiška kaip bandoma pateikti, antra, ji nepagerės, jei problemoms spręsti ir toliau bus naudojamas ne dalykiško dialogo, o brutalaus spaudimo bei dezinformacinės propagandos metodai pagal principą might is right (angl. stipresnis yra teisesnis).

    Lenkų rinkimų akcija, siekdama mobilizuoti savo elektoratą šalia nacionalistinio, o tiksliau- šovinistinio, naudoja ir religinį argumentą. Įeidami į Vilniaus valdančią koaliciją, nori pradėti statyti naują katalikišką šventovę. Nebūdamas praktikuojantis katalikas, tačiau išpažindamas krikščioniškas vertybes, tokias kaip artimo meilė noriu pasakyti: Dievo Vilniuje ir Vilniaus krašte nebus daugiau, jei mes dėmesį ir išteklius sutelksime religinių mūrų statybai užmiršdami, kad žymiai svarbiau yra kad ir kukliomis materialinėmis sąlygomis prisidėti įkurdinant dieviškąjį pradą mūsų širdyse ir mūsų santykiuose. Priešų paieškos, netiesos sakymas apie savo artimą - net jei jis lietuvis - Dievo, kuris yra taikos, gėrio, harmonijos ir grožio Viešpats, valdų neišplės. Jei norime jas plėsti, pradėkime atvirai, garbingai, sąžiningai kalbėtis.

    Tada gali paaiškėti, kad ir lietuviai šioje situacijoje neišvengė klaidų ir kad jie yra pasiruošę klaidas taisyti. Bet tam reikia, kad vietiniai lenkų politikai ir jų globėjai Varšuvoje pripažintų, kad Lietuva yra suvereni valstybė, nėra Lenkijos protektoratas, kad Lietuvos lenkai, kaip ir lietuviai, turi laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei įstatymų ir, svarbiausia, kad lietuvis nėra amžinas lenko priešas ir su juo galima susitarti, gyventi taikoje.

     

    www.DELFI.lt Povilas Gylys2011 birželio mėn. 29 d.

  • V.Landsbergis: Vakaruose vis dar vyrauja sovietų-išvaduotojų legenda, be žudynių ir deportacijų

    V.Landsbergis: Vakaruose vis dar vyrauja sovietų-išvaduotojų legenda, be žudynių ir deportacijų

     

     

    Antrojo pasaulinio karo istorija Baltijos šalyse dar nėra tinkamai ištirta, o Vakarų valstybėse vis dar vyrauja sovietų-išvaduotojų legenda, tarsi Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje nebūtų buvę nei masinių žudynių, nei deportacijų. Tokios nuomonės laikosi konservatorių europarlamentaras, pirmasis faktinis Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis, Seime dalyvavęs konferencijoje apie SSRS ir Vokietijos karo pradžią Baltijos šalyse 1941 m.

    Visa ši 1941 m. karo Baltijos šalyse istorija dar nėra tinkamai ištirta. Juolab Vakarų šalyse ji žinoma veikiau iš sovietinių mitologinių interpretacijų. Tai senoji išvaduotojų legenda, be jokių masinių žudynių ir deportacijų. Maža to, tiesos paskleidimas dažniau keikiamas kaip mitų perrašymai tartum ideologinis Antrasis pasaulinis karas dar vis tęsiasi, o taikos sutarties viena šalis ypatingai nenori. Beje, ir Vokietija, vėl suartėjanti su Rusija, ligi šiol nėra oficialiai denonsavusi Molotovo-Ribbentropo pakto“, - apgailestavo politikas.

    Pasak V. Landsbergio, galima sakyti, kad naujas puslapis Antrojo pasaulinio karo istorijoje buvo atverstas tuomet, kai buvę sąjungininkai – Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija – kartu užgrobę ir pasidaliję Lenkiją, susikovė tarpusavyje. Politiko tvirtinimu, šis posūkis ne tik lėmė naują įvykių eigą, bet ir sudarė sąlygas daugeliui metų perbraižyti politinį Europos žemėlapį.

    Jo pasakojimu, apie draugišką politiką Vokietijos atžvilgiu sovietų diktatorius Josifas Stalinas prabilo 1939 m. kovą. Vokietijos atsakas buvo Klaipėdos krašto atplėšimas nuo Lietuvos kariniu ultimatumu. Vėliau diplomatiniai abiejų agresyvių imperijų suartėjimo kontaktai pasibaigė nevieša nepuolimo sutartimi, numatanti tarpusavio solidarumą karo su trečiąja valstybe atveju.

    Anot V. Landsbergio, akivaizdu, kad šiuo atveju kalbama apie Lenkiją, kurią Vokietija planavo pulti, o SSRS įsipareigojo jai nepadėti.

    Politiko pasakojimu, vokiečiai laukė, kol sovietai ratifikuos nepuolimo sutartį ir tik tuomet puolė Lenkiją. Savo ruožtu sovietai pasistengė sutartį ratifikuoti net vasaros atostogų metu ir net savaitgalį.

    Tuomet dar nebuvo aišku, kad nepuolimo sutartis tarp agresyvių imperijų turėjo ir slaptuosius protokolus.

    Vilniaus perdavimo byla praskleidė ir visą sovietų-vokiečių sandėrį. Kai J. Stalinas įsakė atnešti ir parodyti abstulbusiam Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui abiejų socialistinių sąjungininkų pasirašytą žemėlapį su naujomis sienomis. Tai buvo tariamai paskutinė 1939 m. rugsėjo 28-osios versija pagal antrąjį slaptąjį protokolą, dar gyvą Lietuva priskyrusi J. Stalinui, mainais į Vokietijai atiteksiančias Liublino ir Helmo vaivadijas ir net Seinų kraštą“, - kalbėjo politikas.

    Tris Baltijos valstybes – Lietuvą, Latviją ir Estiją – SSRS užpuolė 1940 m. birželio 15 d. Pirmiausia okupavo Lietuvą, nors kare prieš ketvirtąją – Suomiją – buvo jau nusilaužusi keletą dantų. Todėl šiandien bent nekalba apie Karelijos „savanorišką“ prisijungimą prie „išvaduotojos“ Sovietų Sąjungos“, - ironizavo V. Landsbergis.

    1941 m. Antrajame pasauliniame kare įvyko naujas posūkis – Vokietija nutarė pulti Sovietų Sąjungą, tad sovietų okupuota Lietuva perėjo nacių žinion. Vokiečiams okupuojant Lietuvą, prieš sovietų okupantus sukilo ir patys lietuviai.

    Tai galėjo baigtis kokiu nors valstybės protektoratu ir Vokietijos sąjungininkės statusu kaip Slovakijai ir Kroatijai. Tačiau naciams to nereikėjo. Jie buvo iš anksto uždraudę bet kuriuos lietuvių valstybingumo gestus ir tos nuostatos nepakeitė. Pasipūtę ir kvailai išdidūs dėl savo pergalės jie nepasinaudojo nė užimtų Baltarusijos, Ukrainos, Vakarų Rusijos žemių gyventojų pradiniu palankumu, kad baigėsi J. Stalino teroras“, - pasakojo politikas.

    Tačiau greitai paaiškėjo, kad ir naciai niekuo ne geresni už sovietus. Tačiau sovietų ir nacių tarpusavio kova atvertė naują puslapį karo ir visos Europos istorijoje.

    Prieš septyniasdešimt metų Antrojo pasaulinio karo istorijoje buvo atverstas naujas puslapis. Tai įvyko, kai buvę sąjungininkai Sovietų Sąjunga ir Vokietija, pagal slaptą susitarimą jau prieš metus pradėję naują Didįjį karą, užgrobę ir pasidaliję Lenkiją ir Baltijos valstybes, dabar susikovė tarpusavyje. Kaip ištyrė ir dokumentiškai parodė istorikas Markas Soloninas, sovietų diktatorius J. Stalinas buvo tam sukaupęs ir parengęs didžiulę jėgą, tačiau Vokietijos fiureris Adolfas Hitleris užpuolė pirmas. Šiandien tai vadintųsi prevenciniu smūgiu“, - reziumavo V. Landsbergis.

     

    www.DELFI.lt Eglė Samoškaitė, 2011 birželio mėn. 29 d.

     

     

    Aktualusis interviu su Audroniumi Ažubaliu

     

    VEIDAS: Ar tiesa, kad Jūsų vadovaujamai ministerijai ir Prezidentūrai šiuo metu nėra lengva rasti bendrą kalbą?

    A.Ž.: Žinoma, nuomonių skirtumų ir diskusijų būna – tai natūralu. Lygiai kaip tarp ministerijos ir Seimo komiteto ar Valstybės kontrolės. Juoba kad su Prezidentūra daugiausiai ir dirbame. Žinoma, visados galima padaryti daugiau, bet tą užsienio politiką, kurią dabar visi kartu darome, pavadinčiau tvarkinga.

    Kad per pastaruosius pusantrų metų pavyko gerokai sustiprinti Lietuvos ir JAV ryšius, yra didelis mūsų diplomatinės tarnybos nuopelnas.

    VEIDAS: Kuo tai pasireiškia?

    A.Ž.: Lietuva pastaruoju metu sulaukia išskirtinio JAV dėmesio. Per dvejus metus – du premjero, trys užsienio reikalų ministro vizitai, į Lietuvą atvyksta JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton, pirmą kartą ne į regioną, o konkrečiai į Lietuvą atvyksta JAV prekybos departamento organizuota misija. Gavome dalį ISAF tranzito krovinių. Sulaukėme didelės paramos užtikrindami Lietuvos energetinį saugumą, ir ne tik atominės elektrinės klausimu, bet pirmą kartą per 48 metus JAV išdavė vienai savo įmonių licenciją eksportuoti suskystintas dujas – į Lietuvą.

    Iš Lietuvos pusės irgi būta teigiamų žingsnių: Holokausto metų paskelbimas, įstatymo dėl kompensacijų žydų bendruomenei priėmimas – transatlantiniams santykiams tai irgi turi labai teigiamą įtaką.

    Visa tai sudėjęs suvoki, kad per dvejus metus įvyko didžiulių postūmių, nors kai kuriose žiniasklaidos priemonėse visą tą laiką vyravo negatyvus Lietuvos ir JAV santykių vertinimas. Manyčiau – sąmoningai.

    VEIDAS: Betgi iš “WikiLeaks” žinome, kad JAV ambasados darbuotojai aiškinosi, kiek prezidentė D.Grybauskaitė yra antiamerikietiška. Vadinasi, tokios nuotaikos buvo?

    A.Ž.: Bet kas tas nuotaikas kūrė? Jeigu skaitau laikraštyje, esą “Lietuvos vardas Vašingtone tapo keiksmažodžiu”, tai ką turiu galvoti? O ką turi galvoti mūsų partneriai? Manau, kai kas, atėjus naujai prezidentei ir naujai Vyriausybei, siekė sąmoningai įpūsti šaltuko į transatlantinius santykius. Ačiū Dievui, tas nepavyko – tą labai ramiai ir tvirtai sakau.

    VEIDAS: Prezidentės veiklos pradžioje buvo padaryta nedviprasmiškų gestų į didžiųjų Europos valstybių pusę, pasirašyta strateginės partnerystės sutartis su Prancūzija. Koks rezultatas? Per jėgą išprašytas Vokietijos kanclerės Angelos Merkel vizitas kelioms valandoms į Vilnių?

    A.Ž.: Patikslinu – du vizitai per vienus metus. Jeigu paklaustumėte A.Merkel užsienio politikos patartėjo Christopho Heusgeno, jis pasakytų, kad tai unikalus dalykas. Taip, trumpi, bet du kanclerės vizitai į Lietuvą, o ne pravažiuojant.

    Nepamirškime, kad šiais laikais Europa darosi vis pragmatiškesnė ir vis mažiau dėmesio skiria ceremonialams. Smagu būtų matyti A.Merkel pereinant visas protokolines procedūras, bet yra taip, kaip yra. Svarbiausia, kad ji atvažiavo ir pasakė: visos kalbos, kad kažkas ketina pirkti energiją iš galbūt Karaliaučiuje statomos atominės elektrinės, švelniai sakant, yra neteisybė.

    Dėl Prancūzijos. Kai prezidentė pasirašė su ja strateginio bendradarbiavimo sutartį, mes ministerijoje irgi manėme, kad tai labiau simbolinis dalykas. Bet visai neseniai buvau Paryžiuje, kur mudu su kolega Alainu Jupe pasirašėme konkrečių veiksmų planą. O pažiūrėkite, kas dedasi Šiaurėje, bendraujant nebe tik su Skandinavija, bet ir su Jungtine Karalyste formatu 8+1! Tikrai strateginiai postūmiai.

    VEIDAS: Užtai Rusijos kryptimi po kelių spekuliatyvių susitikimų ir pareiškimų jau metus tvyro keista tyla.

    A.Ž.: Tai kaimynų apsisprendimo reikalas. Po to, kai Lietuva gavo Rusijos prezidento D.Medvedevo kvietimą prezidentei D.Grybauskaitei atvykti į Maskvą jai patogiu metu, stojo tyla. Lietuva, turėdama didelę bendravimo su Rusija patirtį, niekuomet nesilaužia pro duris. Manau, kad valstybių vadovų susitikimai vyksta natūraliai, pageidaujant abiem pusėms. Mandagiai laukiame signalo. Laukėme 20 metų, palauksime dar. Gal dar ne laikas?

    Juolab ne paslaptis, kad pastaruoju metu vyksta rimtas Lietuvos ir Rusijos interesų susipriešinimas energetikos srityje. Mes pasiekėme esminį lūžį kelyje į energetinę nepriklausomybę, o mūsų kaimynai Rytuose ir toliau norėtų matyti regioną giliai integruotą į posovietinę dujų ir elektros energetikos sistemą.

    Tačiau einamieji reikalai su Rusija tvarkomi normaliai, netrukus bus eilinis Tarpvyriausybinės komisijos posėdis, bus pasirašytas visas paketas sutarčių. Taip, aukščiausio lygio vizitų nėra, bet manau, kad šitie dalykai išsispręs, kai Lietuva susitvarkys energetinės nepriklausomybės reikalus ir niekam dėl to nebeliks jokių iliuzijų.

    VEIDAS: Gal su Rusija stojo tyla, nes Maskva užsiėmusi Minsku? Nejau Lietuva sėdės sudėjusi rankas ir tylės, matydama, kaip ryjama jos artimiausia kaimynė?

    A.Ž.: Jeigu taip suformuluotumėte klausimą Europos Sąjungoje, jums iš karto atkirstų: ką – norite remti Lukašenką?

    VEIDAS: Kodėl gi ne? Šiandien jis – Baltarusijos nepriklausomybės garantas. Nepriklausoma Baltarusija anksčiau ar vėliau taps demokratiška europine šalimi, tačiau tapusi faktiniu Rusijos protektoratu demokratinė Baltarusija niekados nebus.

    A.Ž.: Mes kalbame apie tai, kalbame apie vienu metu Baltarusijoje vykstančius du procesus: autoritarinio režimo stiprėjimo ir tuo pačiu metu – realaus suvereniteto praradimo. Tačiau dar niekas nesugalvojo, ką reikia daryti, – nei Europa, nei Amerika. ES savo politikoje, kuri tampa vis labiau kolektyvinė, Baltarusijos atžvilgiu apsiribojo tuo, kuo apsiribojo. Gal tai ir patvirtina, kad dauguma mąsto panašiai kaip jūs?



    veidas.lt 2011 Birželio 29

     

     

    I.Degutienė: žaidimas pagal rusiškas taisykles reikštų tolesnę energetinę priklausomybę

     

    Seimo pirmininkė Irena Degutienė tikisi, kad Seimas priims Gamtinių dujų įstatymo pakeitimus, numatančius nuosavybės atskyrimą dujų sektoriuje. Antraip, anot Seimo vadovė, Lietuva "žaistų" pagal rusiškas taisykles ir liktų energetiškai priklausoma nuo Rusijos dujų milžinės "Gazprom".

    "Turbūt akivaizdu, kad prisirišimas prie rusiškų žaidimo taisyklių reikštų, kad Lietuvos energetinės nepriklausomybės mes neturėsime. Kaip sakoma, nemokamų pietų nėra ir tu turi mokėti, bet turi rinktis, kas yra perspektyvoje Lietuvai geriau, nežiūrint vien tik šiandieninės situacijos. Kitas dalykas, mes iš tikrųjų turime vilčių, kad ir ta trumpalaikė perspektyva bus žymiai efektyvesnė ir pigesnė negu kad šiandien yra", - interviu Žinių radijui trečiadienį sakė I.Degutienė.

    Anot jos, ji tikisi, kad Seimas Gamtinių dujų įstatymą priims ketvirtadienį: "Aš manau, kad sveikas protas nugalės ir ketvirtadienį Gamtinių dujų įstatymas bus priimtas".

    Jos vertinimu, viešai pasipylę gąsdinimai būsimu brangiu šildymo sezonu yra dalis viešųjų ryšių akcijos, nukreiptos prieš dujų sektoriaus pertvarką, atskiriant magistralinius vamzdynus ir dujų skirstymo bei tiekimo veiklą.

    "Nemanau, kad tikrai ne atsitiktinumas. Manau, kad viskas vyksta labai tendencingai. Tai yra tam tikra viešųjų ryšių akcija, kuri turbūt, galėčiau pasakyti, yra suinteresuotų žmonių gąsdinimas. be abejo, tas gąsdinimas palieka tam tikrus pėdsakus ir mūsų žmonių galvose. Jie išsigandę, kas čia bus rudenį, kokios bus šilumos kainos. Manau, kad tai yra išpūstas burbulas, kuris rudenį ir susprogs", - teigė I.Degutienė.

    Gamtinių dujų įstatymo pakeitimais Lietuva siekia įgyvendinti Europos Sąjungos (ES) trečiąjį energetikos paketą ir pertvarkyti dujų ūkį. Lietuva pasirinko griežčiausią pertvarkos būdą - Vyriausybė nori atskirti "Lietuvos dujų" tiekimo, skirstymo ir perdavimo veiklas ir įkurti atskiras įmones. Numatoma, kad perdavimo tinklus, arba magistralinius dujotiekius savo nuosavybėn perims valstybė, tačiau kol kas neskelbiama, kaip konkrečiai tai bus padaryta.

     

    www.bernardinai.lt 2011-06-29

  • “Gazpromui” – smūgiai iš Rytų ir Vakarų

    Gazpromui” – smūgiai iš Rytų ir Vakarų

     

    Gazpromas” tai planavo kaip trigubą pergalę – pasirašyti trilijono JAV dolerių vertės kontraktą su Kinija, pradėti dujotiekio “Altaj” iš vakarų Sibiro į Kiniją statybą ir, svarbiausia, parodyti pastaruoju metu pernelyg aikštingiems tapusiems europiečiams, kad Rusija dujas gali sėkmingai pardavinėti ne tik į Europos Sąjungos, bet ir į Kinijos rinką. Tačiau viskas išėjo lygiai atvirkščiai.

    Kinijos prezidentas Hu Jintao, atvykęs į Rusiją su valstybiniu vizitu, kurio metu ir planuotas iškilmingas dujų tiekimo sutarties 30-iai metų pasirašymas, išskrido palikęs rusus toliau galvoti dėl kainos. Mat “Gazpromas”, kuris įžanginį susitarimą su kinais pasirašė dar 2009-ųjų spalį, visą šį laiką spaudė ir reikalavo, kad Kinija dujas iš Rusijos pirktų tokia pačia kaina kaip ir Europa – vidutiniškai po 350 JAV dolerių už 1000 m3, su potencialia galimybe ateityje kainą pakelti iki 500 dolerių už 1000 m3.

    Šalia paprasčiausio noro daugiau uždirbti Rusija turėjo dar vieną, strateginį tikslą – ne tik priversti europiečius taikstytis su didelėmis dujų kainomis (Vladimiras Putinas dar 2008-ųjų pabaigoje pasakė, kad “mažas dujų kainas reikia pamiršti”), bet ir įsileisti “Gazpromą” į vidinę ES dujų tiekimo bei skirstymo sistemą. Mat tik tokiu atveju “Gazpromas” būtų garantavęs, kad dujos į Europą bus tiekiamos stabiliai ir pageidaujamais kiekiais, o ne pasuktos į Kiniją, kurios auganti ekonomika reikalauja vis didesnio energijos išteklių kiekio.

    Tačiau Kinijos tokie Rusijos planai visiškai nesužavėjo ir, “Reuters” šaltinių teigimu, daugiau kaip 250 dolerių už 1000 m3 kinai “Gazpromui” mokėti neketina. O kad Rusija nemanytų, jog Kinija be jos dujų apsieiti negali, susirado tiekėjų ten, kur dar visai neseniai “Gazpromas” buvo visiškas padėties viešpats – Centrinėje Azijoje. Tą pačią dieną, kai Hu Jintao lėktuvas leidosi Maskvoje, Kazachstano naftos ir dujų ministerija pranešė sutarusi su kinais 60 proc. padidinti dujų tiekimą dujotiekiu, kuriuo savo dujas į Kiniją, be kazachų, dar tiekia Turkmėnistanas ir Uzbekistanas.

    Čia reikia paaiškinti, kad anksčiau Centrinės Azijos valstybių dujas “Gazpromas”, turėjęs dujotiekių monopolį, supirkdavo savo padiktuota kaina, daug pigiau, nei pats pardavinėdavo rusiškas dujas į Europą, taip gaudamas viršpelnius. Dabar, kai vietos dujų rinkoje atsirado toks žaidėjas kaip Kinija, Centrinės Azijos valstybės, kurioms nuolatinis ilgametis Maskvos spaudimas įgriso iki gyvo kaulo, gerokai atsipūtė. Kartu jos pradėjo daug drąsiau dairytis ir į Europos Sąjungos Kaspijos dujų laukų link tiesiamą dujotiekį “Nabucco”, apie kurį joms anksčiau Maskva kone atvirai drausdavo netgi galvoti.

    Žinoma, gal tai visiškas sutapimas, bet praėjus vos porai dienų, kai Kinijos prezidentas paliko nieko nepešusią Rusiją, Europos Komisija blokavo “Gazpromo” sandorį su Austrijos naftos ir dujų kompanija OMV dėl 50 proc. Vidurio Europos dujų biržos CEGH įsigijimo. Sutartis, kurią “Gazpromas” ir OMV suderėjo dar 2008-aisiais, turėjo būti baigta 2009-aisiais, bet čia į žaidimą įsijungė Europos Komisijos antimonopolinės institucijos. Jos, kaip pripažino “Gazpromo” valdybos pirmininko pavaduotojas Aleksandras Medvedevas, iškėlė tokias sąlygas, kurios Rusijos monopolininkui pasirodė visiškai nepriimtinos.

    Nors į detales “Gazpromo” vadovai nesileidžia, bet akivaizdu, jog ES pareikalavo laikytis 3-iojo energetikos paketo reikalavimų, nustatančių, kad dujų pardavėjas negali kontroliuoti fizinio dujų tiekimo vamzdynais, į kuriuos be trukdžių turi būti įsileidžiami ir kiti dujų pardavėjai. Lygiai akivaizdu, kad “Gazpromas” siekė įsigyti CEGH akcijas ne vien todėl, kad tai viena trijų didžiausių dujų biržų Europoje, bet ir todėl, kad ši bendrovė kontroliuoja Baumgarteno dujų saugyklas ir paskirstymo mazgą Austrijos ir Slovakijos pasienyje, per kurį Rusijos dujos teka į Vakarų Europą. O būtent į Baumgarteną Europos Sąjunga ir tiesia “Nabucco”, turintį atvesti į Europą nuo “Gazpromo” nepriklausomas Kaspijos dujas, būtent į Baumgarteną ir Rusija nutaikė savo planuojamą dujotiekį “South Stream”, turintį blokuoti “Nabucco”.

    Nesunku suvokti, kad jeigu “Gazpromas” būtų uždėjęs savo leteną ant Baumgarteno dujų čiaupo, tai apie bet kokį Kaspijos dujų įsileidimą į Europą per šį dujų mazgą nebūtų buvę net kalbos. Tuo tarpu Europa visiškai nenusiteikusi leisti “Gazpromui” plėstis jos rinkose monopolininko teisėmis ir netgi “South Stresam” tiesimas galės būti pradėtas tik su sąlyga, jeigu jam galios 3-iojo energetikos paketo reikalavimai ir per jį dujas europiečiams galės laisvai tiekti ir kitos Rusijos dujų bendrovės, pavyzdžiui, “Novatek”.

    Tai prieš mėnesį “Gazpromo” vadovams, atvykusiems į Briuselį reklamuoti savojo dujotiekio, atvirai pasakė EK energetikos komisaras Guenteris Ettingeris.

    Matant šiuos įvykius nesunku suvokti, kad ta kova (ar derybos), kurią šiuo metu su “Gazpromu” veda Lietuvos Vyriausybė, nėra kokia nors asmeninė Andriaus Kubiliaus ar Arvydo Sekmoko užgaida, o sudėtinė bendros Europos Sąjungos energetikos politikos dalis.

     

    veidas.lt Audrius Bačiulis 2011 Birželio 28

     

     

    Partijos mirė! Tegyvuoja partijos!

     

    Dar visai neseniai, prieš savivaldybių rinkimus, viešoje erdvėje buvo daug diskutuojama apie partijų ir visuomeninių judėjimų teisių sulyginimą. TV, žurnaluose ir interneto portaluose autoritetingi apžvalgininkai prognozavo partijų įtakos sumažėjimą ir nepartinių judėjimų populiarėjimą. Buvo kritikuojamos partijų ydos, skelbiama, kad jas nukonkuruos visuomeniniai judėjimai. Buvo ir tokių kas patikėjo tokia perspektyva ir visa galva nėrė į visuomeninių judėjimų steigimą. Jeigu visas partijų galimybes turi nepartiniai judėjimai, tai kam tos partijos?

    Tačiau apie partijų „mirtį“ politikoje buvo per anksti paskelbta.

    Jau po savivaldybių tarybų rinkimų paaiškėjo, kad nepartiniai judėjimai neįgaus realaus svorio politikoje. Vos du reikšmingesni judėjimai sugebėjo rimčiau pasireikšti savivaldybių tarybose ir įnešti sumaišties – tai Artūro Zuoko „Taip“, bei Visvaldo Matijošaičio „Vieningas Kaunas“.

    Kauniečiai kol kas nieko ypatinga nenuveikė, tačiau savo elgesiu įrodė, kad niekuo nesiskiria nuo kitų Kauno politikų. Todėl jiems išlikti judėjimu bus sunku ir labiausiai tikėtinas scenarijus yra šio judėjimo išsivaikščiojimas po partijas. O Artūras Zuokas visa galva ir gana sėkmingai nėręs į „nepartinės“ politikos sūkurį galiausiai visgi pamatė tokio buvimo politikoje neperspektyvumą ir paskelbė, kad kuria partiją!

    Prieš rinkimus ponas A. Zuokas daug aiškino, kad yra nusivylęs partijomis, o politikoje reikia naujo vėjo, tačiau jau po kelių mėnesių kapituliavo. Visuomeninis judėjimas visgi pasirodė per silpnas organizacinis darinys, o mero postą kaip tribūną gavęs apsukrusis politikas nutarė nešvaistyti politinio kapitalo ir panaudoti jį per Seimo rinkimus. Nesunkiai galime nujausti, kad naujos partijos veiklą Seime galėtų koordinuoti merienė Agnė Zuokienė, o sėkmės porinkiminių derybų atveju mero postą į premjero iškeistų ir pats A. Zuokas.

    Taigi jau dabar galime daryti išvadą, kad „nepartinis kelias“ politikoje negali pakeisti partinio. Jis produktyvus tik siekiant trumpalaikių tikslų. Politikoje trumpos distancijos bėgikai nėra labai vertinami o ir patys politikai nelabai bertina trumpas politines distancijas.

    Taigi tai atrodo pabaiga istorijos, kurioje nepartiniai judėjimai turėjo pakeisti partijas, o Lietuva turėjo tapti unikalia bepartine politine sistema. Dviratis neišrastas.

     

    veidas.lt Kęstutis Masiulis 2011 Birželio 28

     

     

    Č.Iškauskas. Rainiai: raišas lietuviškas teisingumas...

     

    Tiesą sakant, gailiuosi, kad sutikau rašyti apie Rainių žudynes. Ne dėl to, kad tai ne mano tema, kad šioje tragedijoje daug nežinomųjų, kad kaltininkai neaiškūs iki šiol ar kad ši tragedija sunkiai pasiduoda apibendrinimams. Aš pakraupau. Tiesiog protui nesuvokiama: ar galima vadinti žmonėmis tuos, kurie šitaip išsityčiojo, Rainių miškelyje žudydami 76 Telšių apylinkių vyrus...

    Kai jiems svilo padai...

    Rainiai – šis tykus, miškelių apsuptas miestelis, dabar turintis kiek daugiau kaip 1000 gyventojų, - nuo žemaičių rajono centro į pietryčius nutolęs apie 5 km. Negilus Masčio ežeras, lėtas Masčio upelis lyg ir perša nuo žodžio „mąstyti“ kylančią asociaciją... Bet kalbininkai tvirtina, kad „mastis“ reiškia juostą, pynę. Sovietiniai okupantai į tą juostą įpynė negirdėtos tragedijos giją.

     

    1941 m. birželio 22-osios rytą per Lietuvą į Rytus įžengusi nacistinė kariuomenė pirmą karo dieną neužėmė net Kauno. Jau kitą rytą Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) paskelbė atsišaukimą dėl sukilimo prieš bolševikinę valdžią, ir netrukus jo būriai ėmė kontroliuoti laikinąją sostinę, tiesa, neilgai. Žemaitiją vokiečiai pasiekė dar vėliau. Birželio 24-ąją Telšiai dar buvo sovietų rankose, tačiau jų aktyvistai ir talkininkai skubėjo sprukti, nes frontas nesulaikomai artėjo.

    1940 m. Telšiuose, kaip ir visoje Lietuvoje, valdžią perėmė sovietai ir jų statytiniai. Pasipylė suėmimai, tardymai, trėmimai. Pačiame miesto centre dviaukščiame pastate buvo įkurtas kalėjimas, vadinamas sulaikymo įstaiga nr. 11. Dabar šis kraupius įvykius primenantis pastatas pažymėtas 53-uoju Respublikos gatvės numeriu. Pirmieji asmenys, apkaltinti antisovietine veikla, čia pateko 1940-ųjų liepos 12 d. Beveik per metus į jį sugrūsta (ankštose patalpose buvo 162 kaliniai) daug pasiturinčių ūkininkų, pedagogų, žurnalistų, partijų veikėjų, studentų ir net gimnazijos mokinukų.

    Karo kanonada dundėjo vis arčiau Telšių, ir sovietų karinei įgulai bei jų pagalbininkams svilo padai.

    Jie turėjo nešdintis. Dabar pagalvotume: bėgdami jie mestų viską, kad tik išgelbėtų savo kailį, krautų į sunkvežimius prisigrobtą turtą, savo archyvus ir kur nors pro Šiaulius, Bauskę ir Daugpilį nešdintųsi Sovietų Sąjungon...

    Bet ne: naktį iš birželio 24-osios į 25-ąją jie sugalvojo baisią egzekuciją, prieš kurią nublanksta visos panašios sovietinės piktadarybės. Stebina tai, kad, liudininkų parodymais, ją vykdė lietuvių kolaborantai, aišku, suderinę su sovietiniais kariškiais. Tą vakarą NKVD Telšių skyriaus viršininkas Petras Raslanas su Telšių vykdomojo komiteto pirmininku Domu Rociumi, pasiprašę sovietinės kariuomenės dalinio pagalbos, gavę keturis sunkvežimius, du tankus ir kelias dešimtis kastuvų, atvyko į kalėjimą. Iš jų pačių sudaryta komisija paskubomis peržiūrėjo 162 kalinių bylas, atskyrė 76 žmones, kuriuos jau paryčiais pro apsupto kalėjimo vartus sumetė į sunkvežimius ir nurūko Luokės plentu link Rainių miškelio.

    Tai ką birželio 28-ąją čia atsitiktinai aptiko vietos ugniagesys, ieškojęs dėl visa ko užkastų dalių tarnybos automobiliui, netelpa į jokias sveiko proto normas.

    Kas sukelia žvėriškumą?

    Birželio 26-ąją į Telšius įžengė vokiečiai, kuriems netrukus pranešė apie egzekuciją. Hitlerininkai sugavo būrį vietinių žydų, kuriems liepė atkasti nužudytųjų kūnus, po to pakvietė artimuosius atpažinimui. Rastas vaizdas buvo kraupus (o šios pastraipos siūlau neskaityti silpnų nervų žmonėms): nužudytieji, kurių dvejuose duobėse atkasta 76, gulėjo su baisiais kankinimo pėdsakais: sutraiškytos kaukolės, išbėgusios smegenys, nuplikytos ir nukapotos galūnės, vyrams nupjaustyti liežuviai, lytiniai organai, kai kuriems jie sukišti į burnas, į galvas prikalinėta vinių. Beveik visų nukankintųjų burnos perrištos virvėmis, skudurais ar viela...

    Žmonės iki šiol stebisi: juk kalinius pakako sušaudyti (tik vienuolikoje atkastų lavonų buvo rasta šautinių žaizdų), bet kam tyčiotis iš jų kūnų?

    Prieš keletą metų eseistas Zigmas Vitkus savo straipsnyje „Kūno išniekinimas. Rainiai“ bandė pagrįsti smurto vyksmą. „Vis dėlto bandau pažvelgti į Rainių tragediją iš žiaurumo, kuris dar yra ir simbolinis aktas, perspektyvos. Nupjauti vyro lyties organai yra sukišami jam į burną. Aukos burna užkišama suplėšytos maldaknygės lapais ar rožančiumi. Išpjaunami vaisiai iš nėščiųjų pilvų. Kas gi tai? Ruanda, Kolumbija, sovietų armijos įsiveržimas į Rytų Prūsiją, musulmonų ir hinduistų konfliktas 5-ajame dešimtmetyje Indijoje, Bosnija, Kongas... Tai visur kartojasi. Kartojasi būdas, kuriuo yra išniekinamas kito kūnas“.

    Ne, tai ne Ruanda, net ne Srebrenica. Tai buvusi Lietuva.

    Tiesa, šias žudynes naujieji okupantai panaudojo propagandai pagal klasikinį jų mentalitetą: žurnalistams parodę sudarkytų lavonų nuotraukas, papasakoję apie bolševikų bei NKVD žiaurumą, vokiečiai neužmiršo pakurstyti jų taip mėgtą antisemitinę isteriją. Jie neva išsiaiškinę, jog kankinimai žalojant lytinius organus - žydiškas pėdsakas, kurį palikti galėjo P. Raslano pavaduotojas Telšių NKVD operatyvinis įgaliotinis Nachmanas Dušanskis bei kiti žydai bolševikai. Pagal makiavelišką fašistų logiką už žydų komisarų neįrodytą piktadarybę turėjo atsakyti... kiti žydai. Tai buvo A.Hitlerio pasakėlės apie arijus ir jų mirtinus priešus išraiška...

    Nusikaltėliai vaikšto laisvi

    Kaip prieš pustrečių metų rašė „XXI amžius“, pristatydamas gydytojo istoriko Aleksandro Vitkaus knygą „Rainių žudynių budeliai…“, reikia atkreipti dėmesį, jog barbarų pogromams buvo ruoštasi su vadovaujančios komunistinės Lietuvos viršūnėlės žinia. Knygoje rašoma, kad 1940 m. birželio 22 d. NKVD tardymų skyriaus viršininkas E. Razauskas pasiūlė A. Sniečkui sušaudyti kas ketvirtą Kauno kalėjimo kalinį – iš viso apie 400 žmonių. Šis pasiūlymas, tiesa, ne Kaune, o kitose Lietuvos vietose, buvo įvykdytas su kaupu. Knygoje pateikiamas ir sąrašas vietovių, kuriose buvo žudomi žmonės. Tai Pravieniškės, Rokiškis, Panevėžys, Raseiniai, Zarasai, Šilalė. Vėliau P. Raslanas, priverstas paaiškinti nusikaltimo aplinkybes A.Sniečkui, teigė: „Aš esu įsitikinęs, jog ten nebuvo nė vieno nekalto“ (iš P. Raslano 1942 m. spalio 7 d. paaiškinimo LKP (b) CK sekretoriui A. Sniečkui).

    Sovietiniais laikais apie Rainių ir kitas tragedijas buvo draudžiama ir prasižioti. Tik po 60 metų, 2001 m. balandžio 5 d., Rainių tragedijos byla pasiekė Šiaulių apygardos teismą. Joje iki šiol yra daug nežinomųjų. Lietuvoje tai buvo bene vienintelės žudynės, po kurių neliko nė vieno gyvo liudytojo. D.Rocius žuvo fronte 1943 m. Tik vienas jų vykdytojų P. Raslanas, deja, už akių buvo nuteistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos, bausmę atliekant griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. O kol byla buvo vilkinama (kai kas įtaria, kad ją vedė su KGB susiję teisininkai), jis dar 1991 m. išvyko į Rusiją, kur ir dabar Pamaskvėje, Balašichoje, gyvena, slapstydamasis nuo teisingumo.

    Nors iš tikrųjų P.Raslanas niekada ir nesislapstė. Pasitraukęs į Rytus, 1942 m. jis mokėsi NKVD aukštojoje mokykloje, 1944 m. rugpjūtį grįžęs į Lietuvą buvo paskirtas Kauno NKVD viršininko pavaduotoju, po to ėjo aukštas KGB pareigas 2-N valdyboje, taip pat Klaipėdoje, Kaune, Panevėžyje.

    Tik paviešinus Rainių tragediją, jau Sąjūdžiui įsisiūbavus, 1988 m. spalį P.Raslanas buvo triskart apklaustas. 1991-ųjų vasarą, visiškai neslėpdamas, išsiregistravo iš savo buto Vilniuje, sutvarkė savo turtinius reikalus, nurodydamas, kad išvyksta gyventi į Rusiją, ir vieną gražų vakarą jis sėdo į traukinį ir išvažiavo į Maskvą. Prieš tai jis dėl šventos ramybės išsiskyrė su savo antrąja žmona Silvija. Tuo metu Rainių žudynių tyrimas nuo 1990 m. balandžio buvo jau sustabdytas, „nenustačius traukiamojo baudžiamojon atsakomybėn asmens“...

    Dėl N. Dušanskio, rašo A. Vitkus, taip pat belieka tik stebėtis. Prokuratūra nesugebėjo įrodyti, jog jis dalyvavo Rainių žudynėse, todėl ir nebuvo patrauktas atsakomybėn kaip įtariamasis šioje byloje. Tai jam leido laiku išvykti iš Lietuvos ir pasislėpti Izraelyje. 2008 m. vasario 28 d., sulaukęs 89-erių, bet nesulaukęs atpildo, jis mirė. „Tačiau dėti tašką šioje byloje per anksti, – rašo gydytojas istorikas A. Vitkus, – nes kol kas nė vienas Rainių budelis neatlieka bausmės.“

    Bedantis teisingumas

    Taip, tašką dėti per anksti. Tačiau vilčių nedaug. Lietuvos teisinė sistema viena koja raiša, ,ko gero, joje daugiausiai iš visų nepriklausomos valstybės gyvenimo sričių liko sovietinių (per švelniai pasakyta – stalininių) rudimentų, trukdančių pasiekti optimalų teisingumą. Visas pasaulis galop suranda karo nusikaltėlius ir diktatorius ir pareikalauja jų atsakomybės. Teisingumo neišvengė nei nacių vadeivos, nei Irako, nei buvusios Jugoslavijos, kitų Balkanų šalių kareivos, su pasimėgavimu naikinę priešininkus (R.Karadžičius, R.Mladičius), nekyla abejonių, kad jų likimas laukia kai kurių arabų šalių diktatorių.

    O Lietuvos teisingumas lyg supančiotas: sunkiai vyksta Medininkų žudynių tyrimas, per 20 metų nedaug pasistūmėjo Sausio 13-osios byla. Teisinamasi, kad Maskva ar Minskas neišduoda kaltinamųjų, ir kaip politinis motyvas skelbiama labai jau kai kam patogi tezė: esą grąžiodamiesi atgal, vertindami istoriją, ant praeities pamatų nepastatysime tvirto santykių su kaimynais rūmo, tad reikia žvelgti į ateitį...

    Man atrodo, kad šie veidmainiški žodžiai skamba iš Rainių „herojaus“ Petro Raslano lūpų...

     

    www.DELFI.lt Česlovas Iškauskas, 2011 birželio mėn. 24 d.

     

     

    Ką pasirinks A.Lukašenka: Rusiją, Vakarus ar M.Gaddafi?

     

    Atvirai svaidydamasi įžeidimais Rusijos vadovui Baltarusija rizikuoja likti be finansinės Maskvos pagalbos. Bet ką sugalvojo Aliaksandras Lukašenka, pažadėjęs krizę savo šalyje užbaigti per dvi arba tris savaites?

    Neranda tvirtos valiutos

    Baltarusijai neįvykdžius pažado iki antradienio ryto sumokėti Rusijai antrąją skolos už tiektą elektros energiją dalį, Rusijos elektros eksporto ir importo valdytoja "Inter RAO JES" antradienį vėl pagrasino nutraukti elektros tiekimą kaimynei.

    Anot šaltinių Baltarusijos vyriausybėje ir energijos monopolininkės "Belenergo" vadovybėje, atitinkamos žinybos neranda tvirtos valiutos sumokėti 1 mlrd. rublių (85 mln. litų) viršijančiai skolai. Kreiptasi į vieną Rusijos banką, turintį padalinį Baltarusijoje, dėl paskolos. Šis sutiko skolinti tik su Baltarusijos centrinio banko garantijomis, tačiau paraiška buvo atmesta.

    Finansiniai sunkumai Minską kamuoja jau ne pirmą mėnesį. Patirdama užsienio valiutos deficitą, valdžia netgi uždraudė vairuotojams iš kitų šalių mokėti už benziną Baltarusijos rubliais.

    Rusiška elektra sudaro 12 proc. Baltarusijos elektros energijos balanso, todėl, anot ekspertų, didelių sutrikimų valstybė nepatirs. Bet Maskvos ir Minsko santykiams ši padėtis nepagelbės, ypač dabar, kai dvi kaimynės vėl pradėjo televizinį karą.

    Konfliktas per metines

    Baltarusijos valstybinės televizijos sekmadienio vakare transliuota laida "Dėmesio centre" nagrinėjo, kodėl Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas atmetė Baltarusijos kolegos Aliaksandro Lukašenkos kvietimą birželio 22 d. atvykti į Brestą, kur vyko Didžiojo tėvynės karo pradžios 70-ųjų metinių minėjimas. Žinomas televizijos komentatorius Jurijus Prokopovas, kuris, beje, įtrauktas į sąrašą asmenų, kuriems uždrausta įvažiuoti į ES, pavadino kvailais Kremliaus paaiškinimus, kad D.Medvedevas, atvirkščiai, siūlė A.Lukašenkai paminėti šią abiem šalims svarbią datą Maskvoje.

    J.Prokopovas pateikė savo versiją: esą D.Medvedevas neatvyko dėl to, kad jam būtų buvę gėda žiūrėti į akis karo veteranams, kurie Rusijoje gyvena skurde, o žuvusiųjų karių kapų niekas neprižiūri.

    Nuo Baltarusijos valstybinės televizijos komentatoriaus kliuvo ir Rusijos žiniasklaidai, kuri esą ignoravo Breste vykusią ceremoniją, ir Rusijos oligarchams, kurie "ne pirmus metus vaikščioja aplink gardžius baltarusiškos nuosavybės kąsnelius, o A.Lukašenka nenori pusdykiai atiduoti to, kas priklauso visiems baltarusiams".

    Tarsi atsakydama į tai, Kremliaus valdoma televizija NTV pratęsė A.Lukašenką kompromituojančių laidų ciklą "Krikšto tėtušis". Nauja laida eteryje turi pasirodyti šiandien vėlai vakare, prieš pat žadėtą elektros tiekimo nutraukimą vidurnaktį.

    Signalas Rusijai ar Vakarams?

    Ekspertai nesupranta, kodėl Minskas, išgyvenantis gilią ekonominę krizę ir laukiantis pagalbos iš Maskvos, leidžia sau tokias provokacijas prieš D.Medvedevą. Bet niekas neabejoja, kad tai yra akivaizdus politinis užsakymas ir signalas didžiajai kaimynei.

    "Kreditas, gautas iš Kremliaus patronuojamos Eurazijos ekonominės bendrijos antikrizinio fondo (3 mlrd. JAV dolerių – red. past.), yra niekinamai mažas, kad išspręstų Baltarusijos problemas. Be to, jis skiriamas iškėlus Minskui nepriimtinas privatizacijos sąlygas, susijusias su realia grėsme Baltarusijai prarasti suverenumą", – sakė baltarusių ekonomistas Michailas Zaleskis.

    Politologas Aliaksandras Klaskovskis mano, kad provokuojami reportažai – tai pagalbos signalas Vakarams, irgi apeliuojant į grėsmę, kad iš Europos žemėlapio dings suvereni valstybė.

    Libijos auksas

    Bene egzotiškiausią versiją dar anksčiau buvo iškėlęs roko muzikantas Liavonas Volskis: "Sklando kalbos, kad Muammaras al Gaddafi (Libijos lyderis, kuriam išduotas Tarptautinio baudžiamojo teismo orderis – red. past.) atvyks pas mus ir atsiveš visas aukso atsargas."

    Skamba lyg pokštas, bet iš Libijos pabėgęs buvęs užsienio reikalų ministras Abdelas Rahmanas Shalgamas duodamas interviu Italijos dienraščiui "Corriere della Sera" pasakė beveik tą patį: kad M.al Gaddafi ruošiasi palikti Libiją ir išvykti į Baltarusiją.

    Baltarusijos analitikai po šio pareiškimo prisiminė nesenus A.Lukašenkos žodžius, kad ekonomikos krizė Baltarusijoje baigsis po dviejų arba trijų savaičių, o nuo liepos 1 d. šaliai išvis nebereikės jokių kreditų.

     

    www.diena.lt 2011-06-28

  • Jei lietuvis būtų iššaudęs lenkų kaimą?

    Jei lietuvis būtų iššaudęs lenkų kaimą?

     

    Istorija, kurią šį kartą norime jums papasakoti, iš tiesų šiurpi. Iššaudyti beveik visi nuošalaus Širvintų rajono kaimo gyventojai. Spauda šį įvykį iškart pavadino: "Žmonių medžioklė", "Skerdynės Draučiuose"... Ir tai atsitiko ne pokario metais, o 1998-ųjų vasario 15-ąją.

    Karas atrodo taip

    Tą dieną 58 metų ūkininkas Leonardas Zavistonovičius nušovė aštuonis žmones. Du sužeidė. Vienas jų po savaitės mirė ligoninėje. Gyvi liko tik du šio penkių vienkiemių kaimo gyventojai. 71 metų Antanas Raudeliūnas ir 82-ejų žudiko motina Juzefa Zavistonovič.

    Tragedija prasidėjo apie 16 valandą. Truko beveik pusvalandį. L.Zavistonovičius ėjo iš vienos sodybos į kitą ir iš savo legaliai turėtų ginklų - medžioklinio šautuvo bei čekiško karabino su optiniais taikikliais - šaudė į beginklius žmones.

    Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras Ramutis Jancevičius, atvažiavęs į Draučių kaimą praėjus keturioms valandoms po įvykio, mums pasakojo: "Mano karta apie karą ir žudynes žino tik iš tėvų pasakojimų ir kino filmų. Tai, ką tada išvydau, viršijo, ką buvau girdėjęs ir matęs. Manau, karas atrodo taip, ką aš tuomet mačiau Draučiuose. Visur kraujas. Visur lavonai. Tie, kurie gyvi, verkia. Ir panika."

    Iššaudė visus, buvusius kaime

    L.Zavistonovičius nušovė atokiausioje Draučių kaimo sodyboje gyvenusius keturiasdešimtmetį Joną Bareiką ir jo žmoną Marytę. Jonas nužudytas lovoje. Jo žmona tuo metu rišo šluotą. Pora vaikų neturėjo.

    Paskui nušovė kaimynystėje gyvenusį 56-erių Leoną Garbatavičių. Jo dukra Danutė Jankūnienė mums pasakojo: "Tėtis buvo lauke. Ėjo prie namo durų. Rakino spyną. Taip jį ir radome gulintį prie tų durų."

    Atėjęs į Vrubliauskų sodybą L.Zavistonovičius nušovė joje gyvenusį 38-erių Vytautą Vrubliauską. Peršovė jo 76 metų motiną Jadvygą ir 42-ejų seserį Zofiją, atvažiavusią į svečius iš Širvintų.

    Janina Valašinskienė, nužudyto V.Vrubliausko sesuo: "Neklauskit apie tai. Tie prabėgę metai nieko nepakeitė. Matau krauju aptaškytas sienas. Matau, kaip visi vaistai išmėtyti ant grindų. Gal peršauta mamytė ieškojo kokių vaistų... Matau kaimynų kieme gulinčią seserį. Ji bėgo pagalbos... Tada Draučiuose netekau mylimiausios sesers, brolio, mamytės. Trijų žmonių."

    Janinos seserį Zofiją žudikas peršovė kaimynų Raudeliūnų kieme. Sužeidimai buvo sunkūs. Zofija mirė tą pačią naktį. Širvintų ligoninėje, ant chirurgų stalo. Jadvyga Vrubliauskienė, Janinos mama, po savaitės mirė Vilniuje, Raudonojo Kryžiaus ligoninės reanimacijos palatoje.

    Užėjęs į Raudeliūnų namą L.Zavistonovičius nušovė 66-erių sodybos šeimininkę Vandą Raudeliūnienę ir jos 48-erių dukrą Dalią Kalibatienę - Krašto apsaugos ministerijos karininkę, gyvenusią Vilniuje. Dukra su šeima buvo atvykusi aplankyti Draučiuose gyvenusių tėvų, kurie prieš kelerius metus čia buvo nusipirkę sodybą.

    Ir visa tai ne karo metais, o dabar

    L.Zavistonovičius, iššaudęs visus kaime buvusius žmones, pasislėpė pasaloje prie artimiausio kaimyno Antano Raudeliūno namo. Už ten suritintų didelių akmenų. Kad nebūtų šalta gulėti ant žvarbios vasario mėnesio žemės, iš namų atsinešė čiužinį. Žudikas žinojo - miške dar keturi: po traumos su ramentais vaikščiojantis A.Raudeliūnas, jo 47 metų žentas Mindaugas ir du Mindaugo bei jau nušautos Dalios sūnūs - 17-metis Vilius (Vilniaus Vienuolio vidurinės mokyklos abiturientas - aut.) ir 21-erių Tadas (Kauno medicinos akademijos studentas - aut.).

     

    Vyrai, rinkę miške šakas ir išgirdę šūvius, liovėsi dirbti. Pasuko namų link. Buvo tikri, kad šaudo brakonieriai. Kaimą supantį mišką, kaip savo medžioklės plotą, buvo išsinuomojęs elitiškiausias Lietuvos medžiotojų klubas. Tas pats, kuriam priklausė Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas, Seimo narys Kazys Bobelis, ministrai, ligoninių vyriausieji gydytojai, įmonių vadovai. Tame miške dažnai šernus medžiodavo ir brakonieriai. Todėl šūvių garsai nei Draučių gyventojų, nei svečių nestebino.

    Sūnus bėgo padėti tėvui

    Tačiau tąkart A.Raudeliūnas, jo žentas ir du anūkai ėmė nerimauti, nes šūviai buvo girdėti iš kaimo. Išėję į pamiškę vyrai vėl juos išgirdo. Nematė, kas šaudo gulėdamas už akmenų. Bet suprato - taiko į juos. Mindaugo sūnus Vilius ėjo pirmas.

    "Baisiausias dalykas, kai matai, kaip sūnus krenta, - apie tą šiurpią dieną pasakojo vaikino tėvas M.Kalibatas. - Gal jo nebūtų nušovę, jei nebūtų pribėgęs prie manęs. Mane pirmą pašovė. Pataikė į širdies plotą, bet kulka kažkaip nuslydo. Išplėšė tik gabalą krūtinės. Aš surikau. Sūnus išgirdo, atsigręžė ir atbėgo. Tada jį... Prišliaužiau prie jo... Ir akis užmerkiau. Jis pasakė tik vieną žodį. Tas žodis buvo "tėte"..."

    "Už ką mane mušat?"

    "Kai sūnus krito, pamačiau L.Zavistonovičių su dviem šautuvais, - tęsė Mindaugas. - Jis ėjo manęs link. Turbūt pribaigti. Atsirado jėgų. Pašokau. Ant jo. Pašaukiau antrąjį sūnų. Jis atbėgo. Atėmėm šautuvus. Tada aš iš vienos pusės su buože. Sūnus - iš kitos... Kaip vožė, net buožė nulūžo. Tas nugriuvo. Rėkia: "Už ką mane mušat?"

    Sužeistas Mindaugas liepė sūnui Tadui bėgti į kaimą pakviesti namiškių. Pats peršauta krūtine liko klūpoti prie Viliaus. Dar manė, kad sūnų būtų galima išgelbėti nuvežus į ligoninę. Uošvis, su ramentais užgriuvęs užpuoliką, sudaužytą jo paties šautuvų buožėmis, neleido šiam atsikelti.

    Nušovė net kaimynų šunį

    Parbėgęs Tadas pasakė, kad kaime nebėra gyvų žmonių. Visi iššaudyti. Net senelių vilkšunis.

    Draučių kaime telefono tada niekas neturėjo, mobiliųjų - taip pat. Sužeistas Mindaugas pats, nors jau nebeatsimena kaip, tada nuvežė sūnų, paguldytą ant užpakalinės automobilio sėdynės, į Širvintų ligoninę, esančią už 15 kilometrų nuo Draučių.

    Iš ligoninės priimamojo buvo pranešta policijai. Pareigūnai ir medikai išskubėjo iškart. Netrukus ligoninei per radijo ryšį perdavė, kad iš Vrubliauskų namo atveža dvi dar gyvybės ženklų turinčias moteris, motiną ir dukrą.

    Kraują nešė kibirais

    Draučių kaime tą vasario 15-osios popietę buvo nužudyta dešimt žmonių. Devynios - L.Zavistonovičiaus aukos. Dešimta - jis pats, žudikas, naktį policijos surakintomis rankomis miręs Širvintų ligoninės priėmimo kambaryje. Jam taip ir nespėta suteikti medicininės pagalbos. Nes tie keli gydytojai, tą naktį budėję mažoje ligoninėje, pirmiausia gelbėjo aukas.

    Ona Garnienė, Širvintų ligoninės priimamojo sanitarė: "Buvo kraupu. Kraujas bėga. Žiūrėti sunku. Pranešė, kad vėl veža. Giminės susirinko. Visi rėkia, verkia. Visą naktį dirbom. Kraują tiesiog lauke pylėm kibirais."

    Baimintasi pogromų

    Kaimas, priminsime, išžudytas Vasario 16-osios išvakarėse. Tais metais Lietuva šventė 80-ąsias Nepriklausomybės paskelbimo metines. Visos aukos - lietuviai. Žudikas - lenkas. Kas tai? Sutapimas? Ar iš anksto kažin kieno suplanuotas teroro aktas prieš lietuvius ir jų atkurtą Nepriklausomybę?

    Nebuvo viešinta, bet tuomet prezidentūra ir Vyriausybė nuogąstavo, jog Lietuvoje gali prasidėti linčo teismai. Kad lietuviai, keršydami už Draučius, gali pradėti žudyti Lietuvos lenkus, kurių nemažai gyvena Rytų Lietuvoje. Ir tame pačiame Širvintų rajone.

    Labai jautriai į tai reagavo prezidentūra. Vasario 16-ąją prezidento A.Brazausko atstovas spaudai Jonas Rekešius kreipėsi į Lietuvos valstybinį radiją ir televiziją, kad būtų sulaikyta informacija apie skerdynes.

    Prašė neskelbti, kol neišvyks Lenkijos prezidentas

    Visi suprato, kad taip elgiamasi dėl to, jog Vasario 16-ąją pasveikinti Lietuvos prezidento ir visos šalies gyventojų 80-ųjų Nepriklausomybės metinių proga buvo atvykęs Lenkijos prezidentas

    Aleksanderas Kwasniewskis.

    Tačiau į prašymą sulaikyti informaciją neatsižvelgta. Visa Lietuva apie Draučių skerdynes pirmą kartą išgirdo per Lietuvos radiją Vasario 16-ąją.

    Kad situacija iš tiesų buvo įtempta, liudija ir tai, jog tą pačią Vasario 16-ąją - nedarbo dieną - premjeras Gediminas Vagnorius sudarė vyriausybinę komisiją ir įpareigojo ją ištirti tragiškus įvykius Širvintų rajone.

    Prokuroras R.Jancevičius, tos komisijos narys, pasakojo: "Mano žiniomis, tai vienintelė vyriausybinio lygio komisija, kuri kada nors buvo sudaryta. Jos užduotis - vienas klausimas: ar tai kriminalinio pobūdžio nusikaltimas, ar įvykis, švelniai tariant, turintis politinio atspalvio? Nes nusikaltimo įvykdymo data daugeliui kėlė visokių abejonių."

    Tąkart vėliavas ten iškėlė visi

    Vyriausybė pranešė, kad padengs visas tragiškai žuvusių žmonių laidojimo išlaidas. Tuometį vidaus reikalų ministrą Vidmantą Žiemelį premjeras nusiuntė Vyriausybės vardu pareikšti žuvusiųjų artimiesiems užuojautos. Buvęs ministras prisiminė: "Laidotuvėse buvo kalbama, kad čia lenkų tautybės žmogus, kad čia galėjo būti susidorojimas su lietuviais. Juk Vasario 16-osios išvakarės. Tokių kalbų iš tiesų buvo."

    Visi Lietuvos laikraščiai smulkiai aprašė nužudytųjų laidotuves. Vilniuje gyvenusi Krašto apsaugos ministerijos vyriausioji leitenantė D.Kalibatienė, jos septyniolikmetis sūnus Vilius ir motina palaidoti Salininkų kapinėse prie Vilniaus. Salininkuose šeima ir gyveno. Visų trijų karstai buvo uždengti Lietuvos trispalvėmis. Į kapines juos nešė garbės sargybos kuopos kariai. Laidotuvių dieną Salininkuose pačių gyventojų iniciatyva ant namų buvo iškeltos Lietuvos valstybės vėliavos su gedulo kaspinais. Įdomi detalė: tą dieną Salininkuose nebuvo matyti namo, prie kurio nebūtų buvusi iškelta Lietuvos trispalvė su juodu kaspinu. Tame Vilniaus priemiestyje gyvena daug lenkų ir rusakalbių. Ten, kaip pasakojo Salininkų gyventojai, net per valstybines šventes ne visur pakeliamos vėliavos.

    Ko verti politikų žodžiai?

    Laidotuvėse dalyvavo krašto apsaugos ministras Česlovas Stankevičius, daug kariškių, politikų, Seimo narių. Valdžios vyrai prie kapo duobės, kaip įprasta tokiais atvejais, sakė ugningas kalbas, vos tramdė ašaras. Tikino, kad bus išsiaiškinta, kodėl pralietas nekaltų žmonių kraujas. Žuvusiųjų artimiesiems prie kapo duobės politikai žadėjo valstybės ir asmeninę paramą. Štai ką apie tą tuomet "eglišakiais apkaišytą" paramą po dvylikos metų mums pasakė M.Kalibatas, tąkart laidojęs žmoną, jos mamą ir sūnų: "Buvo visokių užuojautų, pažadų. Vieną labai gerai prisimenu. Zingeris (Emanuelis Zingeris, dabartinis Seimo narys, Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, - aut.) priėjo, apsikabino. Sako, jei tau bus kas blogai, tu tik man paskambink, aš iš karto padėsiu. Atsimenu, po metų man buvo blogai. Ir darbo neturėjau. Ir gyventi neturėjau kur. Paskambinau. Galvojau, bent nuoširdų žodį išgirsiu. Tiesiog pasikalbėti norėjau. Tai... kaip čia pasakyti... ilgai turėjau aiškinti, kas esu toks ir kodėl paskambinau... Padėjau ragelį."

    Kitos žudynių aukos ilsisi Širvintų rajono Kernavės kapinėse. Laidotuvių dieną Širvintų rajone buvo paskelbtas gedulas.

    Tą pačią dieną Vilniaus rajono Dūkštų kapinėse palaidotas ir L.Zavistonovičius. Laidotuvėse dalyvavo tik jo dukra ir brolis. Karstas buvo atvežtas tiesiai iš morgo. Ir greitai užkastas.

    Aukų artimieji netikėjo prokurorų versija

    Dėl linčo teismų baimintasi be reikalo. Neramumai dėl Draučių iš tiesų prasidėjo Lietuvoje, bet jie reiškėsi per spaudą. Mat Vilniaus apygardos prokurorams prasitarus apie pagrindinę tiriamą versiją, šalyje kilo tikra diskusijų audra. Prokuratūra pranešė, kad iš surinktos pirminės medžiagos aiškėja, jog L.Zavistonovičius padarė tokį žiaurų nusikaltimą... dėl sutrikusios psichikos. Vyriausiasis apygardos prokuroras tikino žurnalistus, kad jų turimi duomenys šią versiją rimtai pagrindžia.

    Tačiau paviešintą versiją pradėjo neigti L.Zavistonovičių pažinoję nužudytų žmonių artimieji. Jie tvirtino, kad lenkų tautybės Draučių kaimo gyventojas net nebuvo panašus į ligonį.

    Česlava Roličienė, Širvintų rajono gyventoja, nužudyto J.Bareikos sesuo, pažinojusi L.Zavistonovičių: "Nesąmonė. Jis buvo pats protingiausias žmogus mūsų kaime. Kai mano tėvui buvo blogai, pirmas atskubėjo padėti, vežė jį į ligoninę. Vrubliauskų tėvą taip pat gelbėjo. Paskui sušaudė visus."

    D.Jankūnienė: "Man ir šiandien sunku tuo patikėti. Kadangi tas visas išdėstymas, kaip šaudė... Tu dabar liepk psichiniam ligoniui, jis nesusiorientuos. Aš nežinau, kaip pasakyti. Taip padaryti galėjo tik protaujantis žmogus."

    Širvintų psichiatrė pritarė aukų artimiesiems

    Prokurorų versiją tada paneigė ir Širvintų rajono poliklinikos psichiatrė Konstancija Urbonienė. Pas šią gydytoją L.Zavistonovičius, norėdamas prasitęsti leidimą medžiotojo ginklui laikyti, buvo lankęsis mažiau nei prieš metus. Medikė mums sakė: "Buvo toks žmogus atėjęs. Su skrybėle. Mandagus. Kalbėjom rusiškai. Ramus, švelnus žmogus pasirodė. Kaimynams jis toks pat atrodė."

    Paklausta, ar kilo įtarimas, kad tas ramus žmogus gali būti psichinis ligonis, gydytoja atsakė: "Jokio įtarimo nekilo. Jokio. Mano pažymoje parašyta, kad psichikos kabineto įskaitoje neįrašytas. Tada to užtekdavo."

    1998-aisiais, iškart po žudynių, medikė žurnalistams sakė, kad dabar iš L.Zavistonovičiaus bus padarytas psichinis ligonis, nes to reikalauja visuomenės opinija. Bet, kaip tikino psichiatrė, jis toks nebuvo. Anot gydytojos, išžudyti "Draučių kaimo gyventojus L.Zavistonovičių paskatino tautinė neapykanta. Paklauskit, ką visos Širvintos kalba", - tuomet medikę citavo laikraščiai.

    Ir po dvylikos metų, paklausta apie tą patį, psichiatrė tikino, kad tada L.Zavistonovičių reikėję "padaryti" psichiniu ligoniu. Mums ji kalbėjo: "Manau, jog dėl ramybės. Kad nebūtų dar daugiau eskaluojama nesantaika tarp vietinių lenkų ir lietuvių. Aš nekalbu apie Lenkiją." Dar kartą pasiteiravus, ar čia iš tiesų yra ta problema, gydytoja paaiškino: "Daug kas taip mano. Ir aš taip manau. Juk dar nieko nėra gero mūsų santykiuose. Vietinių lenkų ir lietuvių."

    Po mirties apie tą žmogų nutarta sužinoti viską

    Iš karto po laidotuvių buvo priimtas sprendimas atlikti L.Zavistonovičiaus pomirtinę kompleksinę teismo psichiatrinę, neurologinę, psichologinę ekspertizę. Nutarta apie šį žmogų išsiaiškinti viską. R.Jancevičius: "Buvo tikrinama viskas. Nuo kriminalinio pobūdžio priežasčių iki politinio pobūdžio pasekmių. Tada to asmens biografinius duomenis žinojau geriau negu savo."

    L.Zavistonovičiaus dosjė

    "Gimęs 1939 m. Širvintų rajone. Baigęs 7 klases, vairuotojų-traktorininkų kursus. Tarnavo tarybinėje armijoje. Dėl skrandžio ligos komisuotas anksčiau laiko. Dirbo vairuotoju. Ketverius metus Murmanske, vėliau - Vilniuje. Buvo tris kartus vedęs. Turi suaugusią dukrą iš pirmos santuokos. 1976 m., dirbdamas Vilniaus taksi parko vairuotoju, pateko į autoįvykį. Nuo 1976 m. iki 1995 m. dirbo Vilniaus civilinės aviacijos būryje mechaniku. Nuo 1983 m. pradėjo aktyviai rūpintis savo sveikata, nebesugebėjo dirbti, visais būdais siekė gauti 2-ąją invalidumo grupę, papildomą priemoką prie pensijos. Po kelis kartus per metus reikalaudavo jį nukreipti į medikų komisiją invalidumui nustatyti. Nuo 1975 m. buvo medžiotojas. Turėjo nuolat pratęsiamą leidimą ginklui laikyti. Kiekvieną kartą pratęsiant leidimą buvo tikrinamas psichiatrų. Medikai nenustatė nieko, kas keltų įtarimų."

    M.Kalibatas: "Netikiu, kad jis buvo ligonis. Netikiu. Kaip tuomet įmanoma turėti leidimą ginklams laikyti? Ir ne vienam, o dviem. Ir dar su optiniais taikikliais. Niekada nepatikėsiu."

    Konstantinas Daškevičius, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos direktorius, mokslų daktaras, ekspertų komisijos, tyrusios L.Zavistonovičių, narys: "Jis sugebėdavo apsimesti ir kontroliuoti savo elgesį. Emocijas. Susikoncentruodavo, kad gydytojai negalėtų pastebėti jo sutrikimų."

    Nustatyta, kad dar 1985-aisiais L.Zavistonovičius buvo nukreiptas į Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę ir joje tirtas. Iš Vilniaus grįžęs gyventi į Širvintų rajoną, savo gimtinę, ir eidamas į rajono polikliniką dėl leidimų ginklui turėti nesinešdavo ligonio kortelės, kurioje buvo surašytos neurologų ir psichiatrų išvados. Tada centralizuotos kompiuterinės sistemos dar nebuvo. Kilus įtarimų rajono gydytojai tai galėdavo patikrinti tik rašydami laiškus-paklausimus atitinkamoms gydymo įstaigoms. O L.Zavistonovičius įtarimų nekėlė.

    "Jam vaidenosi, kad nuo žmonos sklinda pelėsių kvapas"

    K.Daškevičius: "Išsiaiškinome, kad pirmąją žmoną jis tiesiog užkankino liguistu pavydu. Neleisdavo jai niekur eiti toliau iš namų. Kai žmona išsiruošdavo į parduotuvę, pro langą stebėdavo, į kurią pusę ji nuėjo. Grįžusią apuostydavo. Jam vaidenosi, kad nuo žmonos sklinda pelėsių kvapas. Tai buvo priežastis galvoti, jog ši kur nors rūsyje mylėjosi su kitais vyrais. Su antrąja žmona gyveno trumpai. Patologinis pavydas gadino santykius. Trečiajai žmonai net neleisdavo eiti į polikliniką, kai jai buvo lūžusi ranka."

    Vilniaus rajone, Kiemeliuose, aplankėme trečiąją L.Zavistonovičiaus žmoną Stanislavą. Kartu jie gyveno septynis mėnesius. Draučiuose. Nepakentusi, kaip pati tai vadino, keisto vyro elgesio, pabėgo iš jo namų. Iki Draučių žudynių buvo likę dešimt mėnesių. Pirmoji L.Zavistonovičiaus žmona, jo dukters motina, mirė. Antroji buvo atvykusi iš Baltarusijos. Po skyrybų grįžo atgal.

    Kiemeliuose Stanislava mums pasakojo: "Kai eidavom miegoti, jis šalia lovos pasidėdavo šautuvą. Kaip dėl to bijojau... Jei namuose kas atsitikdavo, kaltindavo kaimynus. Jiems apie tai nepasakojo. Ir su jais nesipyko."

    K.Daškevičius: "L.Zavistonovičius iš tiesų turėjo nemažai priešų. Tariamų priešų. Dažnai giminėms sakydavo, kad jį persekioja gestapas. Kad komunistų gaujos kenkia jo sveikatai, nuodija jo gyvulius, karvėms daro abortus ir panašiai. Kliedėjimo idėja jau buvo susiformavusi."

    "Ligonis tiek nužudyti negalėtų"

    Vos pranešus, kad L.Zavistonovičius iš tiesų galėjo sirgti rimta psichikos liga ir kad tam nustatyti bus skirta pomirtinė teismo medicinos ekspertizė, pasipylė vieši svarstymai.

    "Ligonis tiek žmonių nužudyti negalėtų", - taip "Respublikai" sakė Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos skyriaus vadovė. Mokslininkė teoretizavo ir, be kita ko, kalbėjo, kad vien iš žiniasklaidos pranešimų sunku spręsti, ar šis žmogus buvo sutrikusios psichikos, nes tai reikėtų išsamiai ištirti. Tačiau dauguma skaitytojų prisiminė tik tai, kas buvo parašyta laikraštyje, straipsnio pavadinime paryškintu šriftu: "Ligonis tiek nužudyti negalėtų".

    K.Daškevičius: "Jis du kartus gulėjo Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, Vasaros gatvėje. Be to, 1991-aisiais neurologai jam nustatė ryškius neurologinius sutrikimus. Žydinčią simptomatiką, kuri galėjo sukelti psichikos sutrikimus."

    "Armijos Krajovos braižas"

    To niekada nebuvo viešinta - kiek laiškų, kreipimųsi ir pareiškimų tada iš visos Lietuvos gavo prokuratūra. Jie rašyti generaliniam prokurorui, teisingumo ministrui, užsienio reikalų ministrui, Seimo nariams. Visi pridėti prie bylos.

    Iš Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos tarybos valdybos atvirojo laiško: "L.Zavistonovičiaus veiksmai žudymo metu nebuvo panašūs į staiga pamišusio. Veikiau į fanatiko maniako iš anksto suplanuotą ir apgalvotą teroro aktą. Būtų klaida, jei žudynių bylą tiriantys prokurorai apsiribotų vien pačiu L.Zavistonovičiumi ir leidimo laikyti ginklus išdavimo teisėtumu. Akivaizdu, kad žudikas veikė tautinės neapykantos apakintas. Tą neapykantą viskam, kas lietuviška, tarp lenkų kursto "autonomininkai", tapę Lietuvos lenkų sąjungos ir Lenkų rinkimų akcijos vadovais. Atkreipiame prokuratūros dėmesį į tai, kad žudynių Draučiuose braižas yra panašus į Armijos Krajovos vykdytas žudynes Dubingių apylinkėse ir Medininkų žudynes."

    Michalas Mackevičius, Lietuvos lenkų sąjungos pirmininkas, Seimo narys, išrinktas Širvintų rajone. Politikas tikino, kad tokius kaltinimus girdi dažnai. Jis pasakojo: "Jau nebestebina. Na ką, tokia mūsų dalia. Mes čia gimėme. Ir per daug mylime savo žemę, savo Tėvynę, kad galėtume kažkur važiuoti ar atsisakyti savo tautybės. Tokia Dievo valia. Esame lenkai, gimę Lietuvoje. Ir numirsime lenkais Lietuvoje. Kitaip būti negali."

    O jei lietuvis būtų iššaudęs lenkų kaimą?

    Iš Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) Kauno Kalniečių skyriaus visuotinio susirinkimo kreipimosi į generalinį prokurorą: "Su nerimu stebime, kaip Draučių kaimo tragedijos tyrimas krypsta į žudiko L.Zavistonovičiaus pripažinimą psichiniu ligoniu. Kaip tam ruošiama visuomenė. Ar bent įsivaizduojama, kas dabar dėtųsi Europoje, jei lietuvis būtų iššaudęs lenkų kaimą?"

    Dėl kiekvieno tokio laiško, pareiškimo ar susirinkimo kreipimosi apygardos prokurorai turėjo rašyti atsakymus Generalinei prokuratūrai. Visi jie panašūs: "Pranešame, kad pareikšti teiginiai, jog Širvintų rajono Draučių kaimo tragedijos metu "lenkų šovinistas L.Zavistonovič" (...) veikė tautinės neapykantos ir "autonomininkų" antilietuviškos propagandos įtakoje, yra nepagrįsti."

    Ekspertai kaltino jo gimines

    Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras ir šiandien aiškino savo institucijos poziciją. R.Jancevičius: "Prokuroras, net ir toje byloje, negali sau užduoti klausimo: tikėti ar netikėti? Jei prokuroras, tirdamas bylą, pasakytų, kad tiki tuo žmogumi arba netiki, toks prokuroras dar tą pačią dieną turėtų būti atleistas iš darbo be teisės grįžti į tarnybą. Jis turi vertinti vieną paprastą dalyką - surinktus įrodymus. Ir tų įrodymų pagrindu daryti išvadas."

    Ekspertai savo išvadoje parašė, kad "L.Zavistonovičius sirgo lėtine progresuojančia psichikos liga - organiniu kliedesiniu (panašiu į šizofreniją) sutrikimu. Dėl to negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti."

    K.Daškevičius: "Jeigu artimieji, kurie visi žinojo apie jo sutrikimus, būtų pranešę policijai ar gydytojui psichiatrui, būtų buvę galima išvengti tos tragedijos. Giminėms čia tenka daug kaltės. Jie nuo 1978-ųjų stebėjo rimtus psichikos sutrikimus. Bet apie tai nepranešdavo."

    "O ką aš galėjau?"

    Išgirdę tuos priekaištus susitikome su visais L.Zavistonovičiaus artimaisiais. Jo brolio šeima, vienintele dukra. Ilgai kalbėjomės, ar lengva pastebėjus keistą šeimos nario elgesį pranešti policijai, juo labiau psichiatrams. Jie pasakojo, kad dar pirmoji L.Zavistonovičiaus žmona, nepakentusi dažnų įtarinėjimų dėl jo išsigalvotos neištikimybės, kalbėjimo apie "pelėsių kvapą, sklindantį nuo jos", kartą kilus konfliktui buvo iškvietusi medikus. Kas iš to? Vyras ramiu balsu paaiškino, kad susipyko su žmona, o ši norinti jį "padaryti" bepročiu. Tai išklausęs felčeris išeidamas iš buto paplekšnojo Leonardui per petį: "Nepergyvenk. Mano žmona irgi tokia." Kaip paskui gali bandyti dar ką nors pasakoti? Kas nuo to pasikeis?

    Su L.Zavistonovičiaus dukra susitikome ne jos namuose. Ir ne darbo vietoje. 41 metų ištekėjusi medikė, auginanti dvi atžalas, tikino, kad nei bendradarbiai, nei vaikai nežino, ką 1998-aisiais padarė jos tėvas, vaikų senelis. Moteris kalbėjo: "Žinot, ta tragedija man yra kryžius ir skausmas visam likusiam gyvenimui. Labai skaudu, kad man artimas žmogus, kurį tebemyliu, tai padarė. Ir tokį skausmą sukėlė kitiems. Nesistebiu, jog jį pažinojusieji netiki, kad jis buvo toks. Kaip medikė galiu pasakyti: jis nebuvo panašus į klasikinį psichinį ligonį. Reikėjo su juo pagyventi, kad tai pastebėtum. Gal tie žmonės ir man dabar jaučia neapykantą, kad aš taip pat kažko nepadariau. O ką aš galėjau? Tėvui ne visada paūmėdavo. Jis mokėjo bendrauti. Mokėjo būti su svetimais malonus. Paskutiniais metais retai jį matydavau. Gyvenau su savo šeima."

    Auditas rajono gydytojus pateisino

    Gavus teismo medicinos ekspertų aktą apie L.Zavistonovičiaus sveikatos būklę, prokuratūroje buvo svarstoma, ar nereikėtų iškelti atskiros baudžiamosios bylos Širvintų rajono gydytojams, pasirašiusiems pažymą (ten yra net septynių medikų parašai), kad L.Zavistonovičius galėjo turėti ginklą? Bet Valstybinė medicininio audito inspekcija savo pažymoje parašė rajono gydytojus pateisinančią išvadą: "Širvintų rajono poliklinikos gydytojai neturėjo objektyvių duomenų, neturėjo medicininės dokumentacijos apie L.Zavistonovičiaus sveikatos būklę. Jo kliedesinio pobūdžio psichikos sutrikimai galėjo būti užslėpti ir neįmanomi pastebėti vienkartinės apžiūros metu. Gydytojai pasitikėjo pacientu, kuris nuolat neigė psichikos sveikatos sutrikimus."

    P.S. Po Draučių tragedijos sveikatos apsaugos ministro sprendimu Lietuvoje buvo sugriežtinta leidimų turėti ginklą išdavimo tvarka. Šis skaudus įvykis paspartino psichikos sveikatos centrų kūrimo procesą visoje šalyje.

    Apie visa tai, tik plačiau ir išsamiau - birželio 30 d. 19.10 val. žiūrėkite per LNK, žurnalistinių tyrimų ciklą "Įvykiai, sukrėtę Lietuvą" su Egidijumi Knispeliu.

     

    Lietuvos žinios EGIDIJUS KNISPELIS 2011 – 06 – 28

  • LR Seimo pirmininkei I. Degutienei LR Seimo nariams DĖL 53 LR SEIMO NARIŲ PASIRAŠYTO NUTARIMO

    Seimas dėl naujo Švietimo įstatymo į Konstitucinį Teismą nesikreips

     

    Seimas atmetė 53 parlamentarų siūlymą kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT) su prašymu ištirti, ar Seimo priimtas naujas Švietimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai.

    Už tai balsavo 54 Seimo nariai, 52 parlamentarai siūlė nutarimo projektą dėl kreipimosi į KT grąžinti iniciatoriams tobulinti. Šis Lietuvos lenkų rinkimų akcijai atstovaujančio Seimo nario Jaroslavo Narkevičiaus pateiktas nutarimo projektas nesulaukė Seimo palaikymo. Po pateikimo jį parėmė 46 Seimo nariai, 28 buvo prieš, 33 parlamentarai susilaikė.

    "Siūloma kreiptis į KT, kad jis atsakytų, ar tikrai yra Konstitucijos pažeidimas ar jo nėra. Tokia šito kreipimosi esmė", - pateikdamas nutarimo projektą sakė J. Narkevičius.

    Tuo tarpu Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys tvirtino, kad įstatyme nėra jokių teisinių kolizijų.

    Kreipimąsi inicijavę politikai norėjo išsiaiškinti, ar Švietimo įstatymo nuostata, kurioje nustatyta, jog "tradiciškai gausiai tautinių mažumų gyvenamuose rajonų centruose ir gyvenamosiose vietovėse, kuriose veikia kelios valstybine ir tautinių mažumų kalbomis mokymą vykdančios mokyklos arba viena valstybine ir tautinės mažumos kalba mokymą vykdanti mokykla, kuriose yra po vieną skirtingų mokymosi kalbų vienuoliktų klasių komplektą, jų savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, dalyvių susirinkimas (savininkas) turi užtikrinti, kad vidurinio ugdymo programa bent vienoje mokykloje (bent vienoje klasėje) būtų įgyvendinama valstybine kalba (išskyrus gimtąją kalbą)" neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai.

    Minėtas reglamentavimas įteisina, kad vietovėse, kuriose veikia tautinių mažumų mokyklos, valstybine kalba mokymą vykdanti mokykla (mokyklos) privalo užtikrinti, jog vidurinio ugdymo programa bent vienoje mokykloje (bent vienoje klasėje) būtų įgyvendinama valstybine kalba.

    "Tačiau įstatyme nenustatoma, kad vietovėse, kuriose veikia mokymą tautinės mažumos kalba vykdančios mokyklos, turi būti užtikrinta, kad vidurinio ugdymo programa bent vienoje mokykloje (bent vienoje klasėje) būtų įgyvendinama tautinių mažumų kalba. Todėl manytina, jog, nesant aukščiau minėtos nuostatos, įstatymu pažeidžiamas nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo bei konstitucinės asmenų lygybės principai, įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje", - sako kreipimosi į KT iniciatoriai.

    Jų nuomone, priimtu įstatymu tinkamai neužtikrinamas Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas, įstatyme skirtingai traktuojamos tautinių mažumų ir lietuvių tautybės asmenų teisės ir pareigos.

    Kreiptis į KT siūlanti parlamentarų grupė mano, kad galimai diskriminuojama asmenų grupė, turinti teisę įgyti vidurinį išsilavinimą savo gimtąja kalba netgi tose vietovėse, kuriose tautinės mažumos sudaro daugumą gyventojų.

    "Pabrėžtina ir tai, jog vidurinio ugdymo programos tiek tautinių mažumų kalba, tiek valstybine kalba yra identiškos, todėl tarp skirtingai įstatymo traktuojamų asmenų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, dėl kurių toks skirtingas traktavimas būtų pateisinamas ir laikomas pozityviąja diskriminacija", - sako parlamentarų grupė, siūlanti Seimui kreiptis į KT.

    Kreiptis į KT dėl naujos Švietimo įstatymo redakcijos siūlė 53 įvairioms Seimo frakcijoms atstovaujantys parlamentarai. Savo parašus po kreipimosi tekstu padėjo ne tik opozicijos atstovai, bet ir kai kurie valdančiųjų atstovai: Tautos prisikėlimo partijos lyderis Arūnas Valinskas, TS-LKD frakcijos nariai Vincė Vaidevutė Margevičienė, Mantas Adomėnas, Arimantas Dumčius, Liudvikas Sabutis.

    2011 m. kovo 17 d. Seimas priėmė naujos redakcijos Švietimo įstatymą, kuris sukėlė Lietuvoje gyvenančių lenkų tautinės mažumos nepasitenkinimą.

     

    www.delfi.lt 2011 birželio mėn. 28 d.

     

    LR Seimo pirmininkei I. Degutienei

    LR Seimo nariams

     

     

     

    DĖL 53 LR SEIMO NARIŲ PASIRAŠYTO NUTARIMO PROJEKTO

     

     

    Esame susirūpinę dėl 53-jų LR Seimo narių nutarimo projekto „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. kovo 17 d. priimto Švietimo įstatymo Nr. XI-1281 30 straipsnio 8 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio antrajai daliai“.

    Lenkų rinkimų akcijos Lietuvoje siūlymą palaikius 53 LR Seimo nariams, 2011 m. birželio 28 d. LR Seimas įtraukė į darbotvarkę minėto nutarimo priėmimą. 53 Seimo nariai suabejojo, ar neseniai priimto Švietimo įstatymo 30 str. 8 dalis neprieštarauja LR Konstitucijos 29 str. antrąjai daliai: „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegiją dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“. Šis Konstitucijos straipsnis Švietimo įstatymo visiškai neliečia , kadangi kalba ne apie žmogaus teises, o galimybę mokytis valstybine kalba, kurią garantuoja LR Konstitucijos 14 str. (Valstybinė kalba – lietuvių kalba), 10 str. (Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius), LR Valstybinės kalbos įstatymo 11 str. (Valstybė garantuoja Lietuvos Respublikos gyventojams teisę įgyti bendrąjį, profesinį, aukštesnįjį ir aukštąjį išsilavinimą valstybine kalba. Sąlygos įgyti bendrąjį išsilavinimą valstybine kalba garantuojamos visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje). Šis įstatymas nuo 1995 metų Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose yra pažeidžiamas: 50-tyje vietovių nėra galimybės mokytis valstybine kalba nuo darželio iki vidurinės mokyklos. Šį įstatymą pažeidžia kaip tik Lenkų rinkimų akcijos valdomi rajonai.

    Nutarimo projekto pristatytojai nutylėjo, kad Švietimo įstatymo 30 str. 8 dalis daro išlygą gimtąjai kalbai, kad to paties įstatymo 29 str. 7 dalis skelbia: „Vietovėse, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinė mažuma, jeigu bendruomenė prašo, savivaldybė laiduoja mokymąsi tautinės mažumos kalba arba tautinės mažumos kalbos“. Neabejojame, kad Lenkų rinkimų akcija laikysis savo programos ir šį Įstatymą įgyvendins pilnai, todėl nėra jokio pagrindo jo skųsti.

    Mes manome, kad pasirašę Seimo nariai dėl didelio darbo krūvio neturėjo galimybės įsigilinti į nutarimo projekto tekstą, kurio autoriai teigia, kad naujame Švietimo įstatyme „...galimai diskriminuojama asmenų grupė, turinti teisę įgyti vidurinį išsilavinimą savo gimtąja kalba...“ . Kadangi nutarimo projektas suformuluotas nepagrįstai, siūlome Seimo nariams savo parašus atsiimti ( iki 2011-06-28 dienos darbotvarkės patvirtinimo, o jei šis projektas vis tiek bus svarstomas, už jį nebalsuoti).

     

     

    „Vilnijos“ draugijos vardu pirmininkas Kazimieras Garšva

  • Prezidentė: Vilnius taps pasaulio moterų lyderių diskusijų centru

    Prezidentė: Vilnius taps pasaulio moterų lyderių diskusijų centru

     

     

    Lietuvoje šią savaitę vyksianti aukšto lygio konferencija pavers Vilnių pasaulio moterų lyderių diskusijų centru, sako prezidentė Dalia Grybauskaitė.

    Konferencija "Moterys demokratijos stiprintojos: gerosios praktikos pavydžiai" vyks ketvirtadienį Prezidentūroje. Kitą dieną Vilniuje vyks dar vienas su Lietuvos pirmininkavimu Demokratijų bendrijai susijęs renginys - ministrų konferencija.

    Prezidentės spaudos tarnyba pirmadienį pranešė, kad į Vilnių atvyks JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton, Suomijos, Kirgizijos, Kosovo, Mongolijos prezidentai, Albanijos, Latvijos parlamento pirmininkė, Slovakijos premjerė.

    Pasaulio lyderės aptars, kaip skatinti moterų dalyvavimą politiniame, verslo ir visuomeniniame gyvenime bei kaip užtikrinti lygias saviraiškos ir karjeros galimybes, kokiomis priemonėmis stabdyti smurtą ir prekybą žmonėmis.

    "Džiaugiuosi, kad į Lietuvą atvyksta daugybė išskirtinių moterų, kurių patirtis ir laimėjimai yra įkvepiantis pavyzdys visoms pasaulio moterims. Vilnius taps pasauliniu centru, kuriame bus keliami opiausi demokratijos ir lygių galimybių klausimai, o diskusijų rezultatai nurodys gaires, kaip stiprinti ir ginti moterų teises visame pasaulyje", - pranešime spaudai sakė D.Grybauskaitė.

    Aukšto lygio susitikimas rengiamas bendradarbiaujant su Moterų pasaulio lyderių taryba, Demokratijų bendrijomis, Europos lygių galimybių institutu ir kitomis tarptautinėmis organizacijomis.

     

    www.bernardinai.lt 2011-06-27

     

     

    Grupė Europos Parlamento narių paneigė šmeižtą dėl tariamo lenkų tautinės mažumos diskriminavimo Lietuvoje

     

     

    2011 m. birželio 25 d. Europos Parlamento nariai iš Lietuvos laišku kreipėsi į ES Tarybos pirmininką Hermaną von Rompuy, Europos Komisijos pirmininką José Manuelį Barroso bei ES pirmininkaujančios Vengrijos Ministrą Pirmininką Viktorą Orbaną dėl lenkų tautinės mažumos teisių apsaugos Lietuvoje. Šio laiško kopija išsiųsta taip pat ir Europos Parlamento pirmininkui prof. Jerzy Buzekui.

    Mes esame didžiai nusivylę, kad Europos lyderiai yra klaidinami, bandoma įžiebti neapykantą tarp žmonių, kurie dešimtmečius taikiai gyvena vieni šalia kitų, ir nubrėžti naujas skiriamąsias linijas tarp vietos bendruomenių“, – sakoma Lietuvos europarlamentarų laiške.

    Europos Parlamento narių laiške pateikiami išsamūs atsakymai į priekaištus ir kritiką Lietuvai, kuri buvo išsakyta Valdemaro Tomaševskio ir kitų 26 Europos Parlamento narių pasirašytame laiške, adresuotame Europos Sąjungos institucijų vadovams.

    Lietuvos europarlamentarai V. Landsbergis, Z. P. Balčytis, L. L. Andrikienė, V. Blinkevičiūtė, R. Morkūnaitė-Mikulėnienė, J. Imbrasas, A. Saudargas, R. Paksas, L. Donskis ir J. V. Paleckis savo laiške pateikė tikslias žinias apie lenkų tautinės mažumos padėtį Lietuvoje ir išsamiai paaiškino Lietuvos švietimo pertvarkos esmę, naująją Švietimo įstatymo redakciją, Valstybinės kalbos įstatymą ir jo taikymą bei kitus su tuo susijusius klausimus.

    Mes norime Jus patikinti, kad Lietuva nepažeidžia jokių tarptautinių sutarčių, gerbia ir gerbs joje gyvenančių mažumų teises. Mes, Europos Parlamento nariai iš Lietuvos, atstovaujantys skirtingoms politinėms partijoms, esame vieningi ir pasiryžę stabdyti bet kokius bandymus kurti naujas įtampas tarp Europos tautų“, – rašoma Lietuvos atstovų laiške.

    Skelbiame šį ES Parlamento narių laišką:

    Herman van Rompuy

    Europos Vadovų Tarybos pirmininkui

    José Manuel Barroso

    Europos Komisijos pirmininkui

    Victor Orbán

    Vengrijos Ministrui Pirmininkui ir ES Tarybos pirmininkui

     

    CC: Janusz Wojciechowski EPN (Lenkija), Marek Józef Gróbarczyk EPN (Lenkija), Mirosław Piotrowski EPN (Lenkija), Jolanta Emilia Hibner EPN (Lenkija), Jarosław Kalinowski EPN (Lenkija), Elżbieta Katarzyna Łukacijewska EPN (Lenkija), Małgorzata Handzlik EPN (Lenkija), Jan Kozłowski EPN (Lenkija), Filip Kaczmarek EPN (Lenkija), Bogdan Marcinkiewicz EPN (Lenkija), Paweł Zalewski EPN (Lenkija), Jarosław Leszek Wałęsa EPN (Lenkija), Piotr Borys EPN (Lenkija), Jan Olbrycht EPN (Lenkija), Jacek Saryusz-Wolski EPN (Lenkija), Artur Zasada EPN (Lenkija), Joanna Katarzyna Skrzydlewska EPN (Lenkija), Rafał Trzaskowski EPN (Lenkija), Zbigniew Ziobro EPN (Lenkija), Jacek Olgierd Kurski EPN (Lenkija), Konrad Szymański EPN (Lenkija), Alajos Mészáros EPN (Slovakija), Tadeusz Cymański EPN (Lenkija), Valdemar Tomaševski EPN (Lietuva), Csaba Sándor Tabajdi EPN (Vengrija), Marek Henryk Migalski EPN (Lenkija), Ryszard Antoni Legutko EPN (Lenkija)

     

    Briuselis, 2011 m. birželio 24 d.

    Dėl lenkų tautinės mažumos padėties Lietuvoje

    Gerbiamas Pirmininke Herman van Rompuy,

    Gerbiamas Pirmininke José Manuel Barroso,

    Gerbiamas Ministre Pirmininke Victor Orbán,

    leiskite kreiptis į Jus dėl šių metų gegužės mėnesio 12 d. Jums siųsto laiško, kurį pasirašė 27 Europos Parlamento nariai ir kuriame yra teigiama, kad Lietuvos valdžia jau daug metų diskriminuoja Lietuvoje gyvenančią lenkų tautinę mažumą.

    Didžioji dauguma, jei ne visi, laiške surašytų teiginių neatspindi tikrosios padėties ir yra klaidinantys. Todėl leiskite atkreipti Jūsų dėmesį į konkrečius to laiško teiginius ir pateikti šios klaidingos esamos padėties interpretacijos išaiškinimą.

    Lenkai yra didžiausia tautinė mažuma Lietuvoje, sudaranti 6,7 procento visų šalies gyventojų. Dėl to Lietuvos valdžia skiria daug dėmesio šios mažumos teisių ir poreikių užtikrinimui. Leiskite pastebėti, kad Lietuvoje yra daugybė teigiamai vertinamų, ir pačios Lenkijos pripažįstamų, aspektų. Pavyzdžiui, Lenkijos Švietimo ministerija yra pripažinusi, kad lenkų mažumos Lietuvoje švietimo sistema yra geriausia Europoje.

    Pagal 20-ąjį Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos (angl. Framework Convention for the Protection of National Minorities) straipsnį, „Tautinei mažumai priklausantis asmuo, naudodamasis šios pagrindų Konvencijos principų garantuojamomis teisėmis ir laisvėmis, privalo gerbti nacionalinius įstatymus ir kitų žmonių teises, visų pirma asmenų, kurie priklauso tautinei daugumai arba kitoms tautinėms mažumoms“. Mes tai norėtume matyti ir Lietuvoje.

    Jūs tikriausiai žinote, kad Lietuva turi ilgas ir gilias daugiakultūriškumo tradicijas, kurios tęsiasi jau daugelį šimtmečių. Per dvidešimt atkurto Lietuvos valstybingumo metų tautinių mažumų teisės buvo įgyvendintos, vadovaujantis aukščiausiais tarptautiniais standartais ir sutartimis, šis procesas buvo atidžiai stebimas ir teigiamai įvertintas įvairių tarptautinių institucijų.

    Dėl LR Švietimo įstatymo ir mokymosi gimtąja kalba

    Naujoji švietimo sistemos reforma ir naujasis Švietimo įstatymas, priimtas šių metų kovo 17 d. Lietuvos Seime, numato plačius švietimo sistemos pakeitimus. Vienas iš mokslo reformos tikslų yra švietimo sistemos optimizavimas ir racionalizavimas, efektyviai naudojant valstybės lėšas, kuris padėtų kelti visų Lietuvoje besimokančių ir studijuojančių asmenų švietimo ir studijų kokybės lygį, įskaitant moksleivius, kurie priklauso tautinėms mažumoms.

    Švietimo įstatymas nustato, kad nuo šių metų rugsėjo mėnesio lietuvių kalba mažumų mokyklose bus mokoma šių dalykų: Lietuvos istorijos, geografijos, pasaulio pažinimo ir pilietinio ugdymo.

    Taip pat verta pažymėti, kad dalykų, kurių tautinių mažumų mokyklose bus mokoma gimtąja kalba, skaičius bus žymiai didesnis nei numato tarptautiniai standartai, pagal kuriuos 60 proc. visų dalykų turėtų būti mokoma gimtąja kalba, o 40 proc. – valstybine kalba. Būtina pastebėti, kad naujosios įstatymo nuostatos buvo peržiūrėtos įvairių tarptautinių organizacijų, ir nė viena jų neįvertino, kad šis įstatymas būtų diskriminacinio pobūdžio.

    Siekiant užtikrinti, kad ši reforma nepablogintų tautinių mažumų švietimo padėties, Lietuvos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 746 „Dėl bendrojo lavinimo, specialiojo ugdymo, profesinio mokymo mokyklų, pagalbą mokiniui, mokytojui ir mokyklai teikiančių įstaigų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo ir pertvarkymo kriterijų sąrašo patvirtinimo“, kuris leis vietos valdžiai išsaugoti ne tik mažas pradines ir pagrindines mokyklas, bet ir vidurines mokyklas regionuose, kuriuose gyvena tautinės mažumos (pavyzdžiui, minimalus vaikų skaičius klasėje mažumų mokyklose buvo sumažintas nuo 15 iki 12 moksleivių).

    Siekiant įgyvendinti įstatymo nuostatas buvo parengtas detalus veiksmų planas, kuris apima ir mokytojų profesinį rengimą, ir mokymosi priemonių, įskaitant vadovėlius, tobulinimą. Švietimo ir mokslo ministerija imsis reikiamų priemonių tautinių mažumų mokyklose dirbantiems mokytojams parengti dėstyti lietuvių kalba. Šiam tikslui 2011-2012 m. papildomai bus skirti 5 milijonai litų (1.45 mln. eurų).

    Pastarojo vizito Lietuvoje metu Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Vyriausiasis komisaras tautinių mažumų klausimais Knut’as Vollebaek’as teigė, jog jis Lietuvoje nemato jokių problemų, susijusių su tautinių mažumų teisėmis. Jis pabrėžė, kad tautinių mažumų integracija yra tarsi dvipusio eismo gatvė. Viena vertus, yra pamatinės tautinių mažumų teisės, tokios kaip teisė į mokymąsi gimtąja kalba. Kita vertus, tautinėms mažumoms reikėtų priminti jų pareigas, tokias kaip valstybinės kalbos mokymasis, kuriuo jos pačios turėtų būti suinteresuotos tam, kad sėkmingai integruotųsi į visuomenę.

    Svarbu suprasti, kad lenkų tautinė mažuma Lietuvoje turi galimybę mokytis gimtąja kalba nuo darželio iki universiteto, ir tai yra unikalus atvejis Europos Sąjungoje. Bialystoko (Balstogės) universiteto skyrius Vilniuje yra apskritai vienintelis Lenkijos aukštųjų mokyklų padalinys, įsteigtas užsienyje. Taip pat reikėtų nepamiršti, kad už Lenkijos ribų gyvenantiems 10 milijonų lenkų iš viso yra įsteigtos 170 lenkiškų mokyklų, finansuojamų šalių, turinčių lenkų etnines diasporas, ir net 81 iš šių mokyklų veikia Lietuvoje, kur gyvena 230 tūkst. lenkų kilmės piliečių.

    Dėl vardų rašymo

    2009 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas sprendime dėl vardų ir pavardžių rašymo ne lietuviškais rašmenimis asmens dokumentuose konstatavo, kad: „Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos piliečio pasas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį, t. y. asmens pilietybę, kad pilietybės santykiai yra viešojo valstybės gyvenimo sritis, asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba.“

    Konstitucinis Teismas taip pat nustatė, kad yra galimybė rašyti asmens vardą nelietuviškais rašmenimis, bet tik toje paso dalyje, kuri yra skirta papildomiems įrašams. Svarbu pažymėti, jog šis Konstitucinio Teismo sprendimas buvo teigiamai įvertintas Europos Tarybos Žmogaus teisių komisaro Thomas Hammerberg’o.

    Norime atkreipti dėmesį ir į tai, kad Liuksemburge įsteigtas Europos Teisingumo Teismas 2011 m. gegužės 12 d. nustatė, kad nelietuviškų vardų ir pavardžių rašybos taisyklės, šiuo metu galiojančios Lietuvoje, nėra joks pažeidimas. Pasak Europos Teisingumo Teismo, taisyklės, nustatančios vardų ir pavardžių rašymą tik valstybinės kalbos rašmenimis, nevaržo asmens teisės į judėjimo laisvę. Šios taisyklės neprieštarauja Europos Sąjungos (ES) acquis communautaire, nes valstybė turi teisę pati nustatyti vardų ir pavardžių rašymo taisykles.

    Dėl gimtosios kalbos vartojimo valstybinėse institucijose

    Būtina pastebėti, kad 2010 m. spalio 20 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, jog susirašinėjimas tarp institucijų turi vykti valstybine kalba. Tačiau valstybės tarnautojai tarpusavyje gali bendrauti bet kokia jiems priimtina kalba. Jeigu suinteresuotas asmuo pageidauja, o valstybės tarnautojas geba, jie gali bendrauti ir tautinės mažumos kalba.

    Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 4 straipsnis nustato, kad vietinėse įstaigose bei teritorinių administracinių vienetų padaliniuose ten, kur koncentruotai gyvena kuri nors tautinė mažuma, šios mažumos kalba gali būti vartojama kartu su valstybine kalba.

    Praktikoje Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 4 straipsnio nuostatos yra įgyvendinamos tose teritorijose, kurios yra tankiausiai gyvenamos lenkų tautinės mažumos atstovų (Šalčininkų ir Vilniaus rajonų savivaldybės): jų vietos valdžios institucijose ir įstaigose bendravimas vyksta abiem pusėms, t. y. institucijos arba įstaigos darbuotojui ir lankytojui, priimtina kalba. Vis dėlto, remiantis LR valstybinės kalbos įstatymu, oficialūs raštai privalo būti rašomi valstybine kalba.

    Dėl „nuobaudų taikymo asmenims, verslo įmonėms ir vietos valdžios institucijoms už dvikalbių informacinių ženklų naudojimą vietovėse, kur lenkų tautinė mažuma sudaro gyventojų daugumą“

    Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas skelbia: turi būti „Visų Lietuvos Respublikoje veikiančių įmonių, įstaigų ir organizacijų pavadinimai daromi laikantis lietuvių kalbos normų ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų“ (16 str.). Tačiau yra tautinėms bendruomenėms galiojanti išimtis, kuri numato, kad „tautinių bendrijų organizacijų pavadinimai, jų informaciniai užrašai greta valstybinės kalbos gali būti pateikiami ir kitomis kalbomis“ (16 str.). Taigi, tautinių bendruomenių organizacijos gali naudoti dvikalbį ženklinimą („užrašų kitomis kalbomis formatas negali būti didesnis negu užrašų valstybine kalba“ – 18 str.).

    Buvo atvejų, kai nuobaudos buvo skiriamos už nelegalų lietuviškų ženklų nuėmimą, slėpimą arba sugadinimą, paliekant matomus ženklus tik užsienio ar tautinės mažumos kalba. Daugeliu atvejų tai buvo gatvių pavadinimų užrašai arba topografiniai ženklai, nepatenkantys į anksčiau minėtą kategoriją. Tokiais atvejais šie užrašai yra ne tik laikomi nelegaliais (kol įstatymas nenumato kitaip); jie kenkia ir viešųjų paslaugų kokybei. Pavyzdžiui, yra užfiksuotų atvejų, kai greitosios pagalbos automobiliai negalėjo rasti pacientų dėl šių pažeidimų.

    Dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininko sprendimo

    2011 m. gegužės 13 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas pripažino 2011 m. sausio 21 d. priimtą Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) pirmininko sprendimą negaliojančiu, nes šis sprendimas viršijo VTEK pirmininko kompetenciją. Todėl VTEK sprendimas nesukėlė jokių teisinių ar etinių baudžiamųjų pasekmių Valdemar‘ui Tomaševski‘ui.

    Mes taip pat norėtume pažymėti, kad Valdemar‘as Tomaševski‘s nėra „lenkų tautinės mažumos Lietuvoje lyderis“, kaip buvo teigiama Jums adresuotame laiške, kurį pasirašė 27 Europos Parlamento nariai. V. Tomaševski‘s yra politinės partijos „Lietuvos lenkų rinkimų akcija“ lyderis, kurios gretose yra ne tik lenkų tautinės mažumos atstovų. Visa lenkų tautinė mažuma Lietuvoje negali būti laikoma šios partijos nare. Taip pat reikia pastebėti, kad „Lietuvos lenkų rinkimų akcija“ šiuo metu turi savo atstovus Lietuvos Respublikos Seime ir priklauso Vilniaus miesto savivaldybės valdančiajai koalicijai.

    Dėl rinkimų į pirmininko pavaduotojų postus Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete

    Balsavimas dėl laisvų pirmininko pavaduotojų postų Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete vyko Lietuvos Respublikos Seime 2008 m. lapkričio 25 ir 27 dienomis. Seimo narys Jaroslav‘as Narkevič‘ius nebuvo išrinktas į minėtą postą, nes neturėjo pakankamos politinės paramos. Galimybės būti išrinktam į komiteto pirmininko pavaduotojų postus priklauso nuo politinių partijų atstovų skaičiaus Seime, kuris, savo ruožtu, priklauso nuo Seimo rinkimų rezultatų. Diskusijų, vykusių prieš balsavimą, protokolai rodo, jog sprendimas buvo pagrįstas ne kandidatų tautybe, bet atsižvelgiant į profesinius pasiekimus, būtinus šiam postui užimti.

    Dėl rasistinių, ksenofobinių ir antisemitinių pareiškimų

    Lietuvos valdžia griežtai smerkia bet kokios formos rasistinį, ksenofobinį ir antisemitinį elgesį. Šūkių ir simbolių, susijusių su šiomis diskriminacijos formomis, naudojimas laikomas žeminančiu Lietuvos visuomenę ir valstybę. Bet koks tokio pobūdžio elgesys yra neteisėtas ir baudžiamas pagal Lietuvos įstatymus.

    Gerbiami Pirmininkai, mes esame didžiai nusivylę, kad Europos lyderiai yra klaidinami, kad bandoma įžiebti neapykantą tarp žmonių, kurie dešimtmečius taikiai gyvena vieni šalia kitų, kad siekiama nubrėžti naujas skiriamąsias linijas tarp vietos bendruomenių ir kad žmonės savavališkai yra skirstomi, ar jie yra „autochtonai“ ir kiek laiko jie gyvena tose teritorijose. Mes esame įsitikinę, kad ši klaidinanti kampanija, nors ir bandanti įtraukti Europos institucijas, visų pirma yra skirta vietinei ir nacionalinei auditorijai, ir yra susijusi su artėjančiais rinkimais tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje.

    Mes norime Jus užtikrinti, kad Lietuva nepažeidžia jokių tarptautinių sutarčių, gerbia ir gerbs joje gyvenančių mažumų teises. Mes, Europos Parlamento nariai iš Lietuvos, atstovaujantys skirtingoms politinėms partijoms, esame vieningi ir pasiryžę stabdyti bet kokius bandymus kurti naujas įtampas tarp Europos tautų.

     

    Pagarbiai,

     

    Europos Parlamento nariai:

     

    Vytautas Landsbergis EPN (EPP)

    Zigmantas Balčytis EPN (S&D)

    Laima Liucija Andrikienė EPN (EPP)

    Vilija Blinkevičiūtė EPN (S&D)

    Algirdas Saudargas EPN (EPP)

    Juozas Imbrasas EPN (EFD)

    Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė EPN (EPP)

    Rolandas Paksas EPN (EFD

    Leonidas Donskis EPN (ALDE)

    Justas Vincas Paleckis EPN (S&D)

    Briuselis, 2011 m. birželio 24 d.

    www.alkas.lt 2011 – 06 – 24

     

     

    Vyriausybė sudėliojo naują pensijų kaupimo privačiuose fonduose modelį

     

    Vyriausybė pirmadienį sutarė dėl antros pakopos pensijų kaupimo ir teikia siūlymus Seimui. Nauja tvarka numato, kad žmogaus įmoka senatvės pensijai susidės iš trijų dalių – iš "Sodros" biudžeto pervedamos įmokos, asmens lėšomis mokamos įmokos bei valstybės mokamos skatinamosios įmokos už dalyvavimą privačiame kaupime. (nauja antra dalis)

    Ministrų kabinetas pritarė ir siūlymui leisti pereinamuoju laikotarpiu - nuo 2012 m. sausio 1 d. iki rugsėjo 1d. - dabar dalyvaujantiems pensijų kaupime fonduose leisti apsispręsti, ar jie tai nori daryti ir toliau, ar nori grįžti į pirmąją pensijų sistemos pakopą ir pensiją senatvei kaupti tik "Sodroje", teigiama Vyriausybės pranešime.

    "Vyriausybė apsisprendė siūlyti tokį modelį Seimui - pradedant 2013 m. būtų galimybė papildomai mokėti 1% pačiam dalyviui. Tokiu atveju valstybė primokėtų papildomą procentą nuo vidutinio darbo užmokesčio. Nuo 2016 m. yra siūlymas jau skirti 2% ir 2% papildomai mokėtų valstybė. Nuo 2020 m., kai "Sodra" jau atsiskaito su visom skolom, "Sodros" biudžetas yra subalansuotas ir pensijų dalyje jau yra galimybių kaupti rezervą, siūloma įstatyme įrašyti, kad atstatoma būtų iki 3,5% papildomų pervedimų iš "Sodros" į antrąją pakopą", - pirmadienį po Vyriausybės pasitarimo dėstė Donatas Jankaus, socialinės apsaugos ir darbo ministras.

    Skaityti toliaureklama:

    Jis aiškina, kad apsisprendus papildomai kaupti, iš valstybės pusės būtų primokama nuo vidutinio darbo užmokesčio (VDU), o pats žmogus mokėtų nuo savo darbo užmokesčio. Ministras neatskleidžia, kiek valstybei kasmet kainuotų toks modelis, nors tikina, kad viskas jau suskaičiuota.

    "2012-ieji būtų apsisprendimo laikotarpis. Pradedant 2012 m. sausio 1 d. ir baigiant 2012 m. rugsėjo 1 d. visi Lietuvos piliečiai, dalyvaujantys pensijų kaupimo sistemoje, turėtų galimybę apsispręsti ir pasirinkti, ar jie kaupia toliau savanoriškai antroje pakopoje, ar grįžta į "Sodrą", - kalbėjo p. Jankauskas.

    Ministro pirmininko tarnybos pranešime sakoma, jog žmogui sustabdžius dalyvavimą pensijų kaupime, nuo grįžimo dienos į "Sodrą" senatvės pensija dėl dalyvavimo pensijų kaupime toliau nebūtų mažinama.

    "Pensijų fonduose ir draudimo įmonėse sukauptos lėšos ir toliau ten liktų, kol žmogus sulauktų senatvės pensijos amžiaus ir jam būtų išmokėta sukaupta pensijos dalis. O žmogui grįžus į „Sodrą“, iš jos fondo mokama pensija būtų mažinama tik už tuos laikotarpius, kai buvo pervedamos įmokos, kol žmogus dalyvavo privačiame kaupime", - aiškinama pranešime.

    Be to, teigiama pranešime, pereinamuoju laikotarpiu pensijų fondų dalyviai galėtų kreiptis į bendrovę, kurioje kaupia lėšas būsimai pensijai, pateikdami atsisakymą mokėti papildomą įmoką savo lėšomis. Už šiuos asmenims, kaip ir iki šiol, būtų pervedama tik 2% dydžio kaupiamoji įmoka iš "Sodros".

    Nauji pensijų kaupimo dalyviai, kurie pensijų kaupimo sutartis pasirašys 2012 m. ir vėliau, iškart taps naujosios sistemos dalyviais. Esami pensijų kaupimo dalyviai, kurie iki 2012 m. rugsėjo 1 d. nepareikš atsisakymo dalyvauti naujojoje sistemoje arba mokėti papildomą įmoką, nuo 2013 metų automatiškai taps naujosios sistemos dalyviais, kurioje įmoka senatvės pensijai bus sudaryta iš trijų dalių.

    Jei minėtiems Vyriausybės sprendimams pritars Seimas, jie įsigaliotų nuo 2013 m. Ponas Jankauskas ne kartą yra pabrėžęs, jog papildomo kaupimo skatinimas leis užsitikrinti didesnę, "orią" pensiją.

    Statistikos departamento duomenimis, šiemet I ketv. mėnesinis VDU iki mokesčių šalies ūkyje, neįtraukiant individualiųjų įmonių, siekė beveik 2.072 Lt.

    Reforma nuvylė

    Pensijų kaupimo bendrovių atstovų vertinimu, pensijų kaupimo sistemos reforma nėra iki galo paruošta. Be to, anot jų, reformos pasekmės nėra prognozuojamos, nenumatyti įgyvendinimo mechanizmai.

    Vyriausybės siūloma Pensijų kaupimo sistemos reforma yra geranoriškas bandymas spręsti šios sistemos likimą, tačiau realybėje pokyčiai neveiks, nors milijonui būsimųjų pensininkų ir visai sistemai sukels didelį stresą“, tokios nuomonės laikosi pensijų kaupimo bendrovių atstovai.

    Deja, siūloma reforma nuvylė, nes atsisakoma minties atstatyti prieš pustrečių metų sumažintas įmokas, jau nekalbant apie sumažintų įmokų kompensaciją“, - įmonių pranešime cituojamas Artūras Bakšinskas, Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos (LGDĮA) prezidentas.

    Pono Bakšinsko vertinimu, leidimas pensijų fondų dalyviams grįžti į „Sodrą“ gali sugriauti sistemą, jeigu į „Sodrą“ sugrįš labai daug dirbančiųjų. Tokiu atveju, pasak LGDĮA prezidento, valstybė neišspręs ateityje gresiančio demografinio spaudimo „Sodrai“, o dirbantieji nesukaups papildomos pensijos.

    Siūlomo mechanizmo silpnoji vieta, pensijų kaupimo bendrovių atstovų nuomone, yra valstybės skatinamoji dalis.

    "Dabartinė Vyriausybės idėja skatina kaupti mažiau uždirbančius, kuriems dažniausiai ir taip trūksta pinigų, o aukštesnes pajamas uždirbantiems ši paskata nėra pakankama, kad jie sutiktų mokėti papildomai, tad jie greičiausiai papildomai nemokės arba rinksis kitas priemones", - dėsto p. Bakšinskas.

    Pensijų kaupimo bendrovių atstovų duomenimis, šiemet gegužės pabaigoje būsimųjų pensininkų turtas sudarė 4 mlrd. Lt. Iš viso per metus nuo 2010 m. gegužės pabaigos būsimų pensininkų turtas padidėjo 13,5%, arba 474,6 mln. Lt, iš kurių 361,2 mln. Lt sudarė nauji pavedimai į gyventojų sąskaitas, o 113,4 mln. Lt uždirbo investicijos. Pensijų kaupimo sistema Lietuvoje sukurta 2003 m.

    ***

    Siūlomas trijų dalių kaupiamosios įmokamos modelis:

    Pirmoji įmokos dalis. Siūloma, kad ir toliau išliktų galimybė žmonėms tęsti dalyvavimą pensijų kaupime dabartinėmis sąlygomis, kuomet į privačius pensijų fondus ir draudimo įmones iš „Sodros“ yra pervedama 2% dydžio įmoka nuo draudžiamųjų pajamų. Kitaip tariant, dabartinis įmokos dydis nesikeis ir bus privalomas visiems.

    Antroji įmokos dalis. Jei žmogus pats savo iniciatyva ir lėšomis apsispręstų kaupti didesnę pensijos dalį privačiuose fonduose ir mokėtų papildomą įmoką, sudaryti tokias sąlygas, kad jis galėtų tai daryti. Todėl siūloma, kad tokiu atveju žmogus nuo 2013 m. mokėtų 1%, o nuo 2016 m. – jau 2% dydžio įmoką nuo draudžiamųjų pajamų privačiam pensijų fondui.

    Trečioji įmokos dalis. Siekdama skatinti kaupimą privačiuose pensijų fonduose, valstybė finansiškai skatintų žmogų, kuris savo lėšomis nuspręstų papildomai pensiją kaupti privačiuose fonduose ir mokėtų papildomas įmokas į jį. Tokiu atveju į jo pensijų sąskaitą iš valstybės biudžeto būtų pervedama papildoma skatinamoji įmoka, kurios dydis nuo 2013 m. būtų 1%, o nuo 2016 m. – 2% VDU.

    Be to, siūloma nuo 2020 m. „Sodros“ pervedamą įmoką – pirmąją įmokos dalį – didinti iki 3,5%.

    Šaltinis: Ministro pirmininko tarnyba

     

    VZ.LT 2011.06.27

     

     

    Prezidentės susitikime su H. Klinton – saugumo ir energetikos temos

     

    Tarp klausimų, kurie bus aptarti Prezidentės Dalios Grybauskaitės dvišaliame susitikime su JAV valstybės sekretore Hilari Klinton (Hillary Clinton), išskiriami saugumo reikalai ir energetika.

    Su JAV visais klausimais svarbu palaikyti dialogą. JAV turi svertų, kokių mes neturime, ir kuo geresnis mūsų iššūkių suvokimas vėliau padeda pasiekti paramos ir reikiamų sprendimų. (…) Susitikime bus aptarti esminiai Lietuvos ir JAV santykių klausimai, pirmiausia, tai regioniniai saugumo klausimai, regioniniai energetinės politikos klausimai. JAV vaidina čia nemažą vaidmenį. JAV kompanijos pretenduoja tapti svarbių konkursų Lietuvoje laimėtojomis ir rodo susidomėjimą, rodo susidomėjimą ir JAV vadovybė”, – teigė Prezidentės vyriausiasis patarėjas užsienio politikos klausimais Darius Semaška.

    Šalies vadovės vyriausiasis patarėjas atkreipė dėmesį į tai, kad, Lietuvai pasistačius suskystintų dujų terminalą, konkurencija suskystintų dujų rinkoje mūsų šaliai bus tik į naudą.

    JAV administracija prieš mėnesį leido didelei JAV skalūninių dujų kompanijai eksportuoti dujas. Tai yra tam tikra revoliucija pasaulio dujų rinkoje, kadangi atsiranda naujas gamintojas, naujas žaidėjas, tikėtina, kad gali kristi kainos. Mums yra naudinga perspektyvoje, kai jau turėsime suskystintų dujų terminalą, turėti kuo daugiau konkurencijos tiekiant dujas į suskystintųjų dujų rinką, iš kurios mes galėtume pirkti geriausiomis kainomis”, – sakė D. Semaška.

    Vyriausybė siekia, kad suskystintų dujų terminalas būtų pradėtas statyti šiemet, o galutinai veikti jis turėtų pradėti 2014 metais. Iki tol ketinama įgyvendinti ir dujų sektoriaus pertvarką.

    Be to, japonų ir amerikiečių bendrovė “Westinghouse” yra pateikusi pasiūlymą statyti Visagino atominę elektrinę.

    JAV valstybės sekretorė H. Klinton birželio 30-liepos 1 dienomis lankysis Vilniuje, kur dalyvaus Demokratijų bendrijos renginiuose.

    Šeštasis Demokratijų bendrijos šalių užsienio reikalų ministrų susitikimas Vilniuje vyks birželio 30-liepos 1 dienomis. Tai didžiausias ir svarbiausias Lietuvos pirmininkavimo Demokratijų bendrijai renginys.

    Jo išvakarėse Vilniuje vyks aukšto lygio pasaulio moterų lyderių susitikimas, kuris rengiamas Lietuvos ir Suomijos Prezidenčių Dalios Grybauskaitės ir Tarjos Halonen (Tarja Halonen) iniciatyva. Tą pačią dieną Vilniuje taip pat bus surengti Demokratijų bendrijos parlamentinis, verslo ir jaunimo forumai.

    Lietuva daugiau kaip 100 valstybių vienijančiai Demokratijų bendrijai pirmininkauja nuo 2009 metų vidurio iki 2011 metų vidurio. Bendrija siekia skatinti ir stiprinti demokratiją ir demokratines institucijas visame pasaulyje.

    Daugiau šia tema:

     

    veidas.lt 2011 Birželio 28

     

     

    Gyvenimas po lietuviška saule

     

    Mes, lietuviai, turime be galo daug bėdų. Tai mūsų automobilis per senas, tai kaimynas per garsiai klausosi muzikos, tai džinsai prasitrynė, sportbačiai nemadingi, o marškinėliai primena praėjusio sezono Manto Petruškevičiaus laidas.

    O, Dieve, mes vis dar naudojamės samsungais, nokijomis ir visi svajojame apie aipadus.

    Mes gyvename sunkiai, nes kiekvieną dieną vis atsiliekame nuo kažkieno pumpuojamų madų. O kada visa tai prasidėjo? Man tai prasidėjo mokykloje, kai į rankas pateko pirmieji mobilieji telefonai dydžio sulig plyta. Jau tada pirmą kartą pajutau, ką reiškia bendraklasių konkurencija, – gerai besimokantį vertino tik mokytojai ir tėvai. Žinoma, vertino ir tie, kurie niekada neruošdavo namų darbų ir nuolat ieškodavo nuo ko nusirašyti.

    Tai tęsiasi iki šiol, tik mastas kitoks. Toks jau tas lietuvių gyvenimas. Suaugę žmonės patenka į kitą žaidimo lygį, kur svarbus automobilis, batai, džinsai, reprezentatyvi išvaizda... Ir, kad ir kaip baisiai tai skambėtų, – antroji pusė.

    "Ji visai gerai atrodytų šalia manęs", – ne kartą esame girdėję iš draugų ir kolegų. Tada visi kartu susėdę vyrai pradeda matuotis visas pikul, bui, valentaites, pareigytes. Esame atšokę nuo realybės ir tuo didžiuojamės. Kiekvieną dieną vis labiau į užmarštį paleidžiame savo tikruosius gyvenimus, veidus, kurie mus supa, tikras šypsenas, buitį. Pinigus skaičiuojame kitaip – žinome, kiek mums reikia, tačiau ne kiekvienas žinome, kaip tiek turėti.

    Populiariausią atsakymą į klausimą "kas kaltas?" irgi visi žinome. Kaltinimai premjerui Andriui Kubiliui jau tapo tradicija. Lojame ant valdžios, o patys svajojame ir išpučiame kiekvieną musės dydžio problemą. Neturime pinigų povestuvinėms kelionėms, skrydžiui oro balionu, benzinui.

    Tačiau pamirštame vieną pagrindinį dalyką – kol kas turime galimybę pavalgyti, bendrauti su kitais žmonėmis ir laisvę susidėlioti savo vertybes. Čia kyla daugiausia bėdų. Prisipažinsiu, kad ir pats nesu visko susidėliojęs tinkamai. Žinau, kad toks esu ne vienas.

    Tai padeda suprasti tik bendravimas ir akiračio plėtimas. Pasaulyje yra vietų, kur žmonės turi po dešimt vaikų, algos gauna mažiau nei mes, tačiau jie gyvena, nes tiki, kad yra galimybė, ir žino, kad jie išgyvens, nes išgyvena ir kiti. Tokiems žmonėms nerūpi prabanga, nors jie jos neatsisakytų. Jiems nerūpi, ką pagalvos kiti, jiems visiškai neįdomu, jei į gatvę išeisi vienu chalatu.

    Mes, lietuviai, nepriklausomybę atgavę vos prieš dvidešimt metų, stengiamės kiekvienas būti kitoks, išskirtinis, nes dar mokykloje mums pradeda kalti į galvą, kad privalome būti asmenybės. Deja, mes tai suprantame klaidingai. Nemanau, jog užsirišę ryškų salotinį šaliką ar užsivilkę paltą karštą vasaros dieną tampame asmenybėmis. To ir būti negali, nes mūsų protai vis dar yra priklausomi... Nuo materialinių gėrybių, kurios padeda "užkariauti" pasaulį. Ką vadinu pasauliu? Bijau, kad šiame kontekste – tai maža valstybė Europos rytuose.

    Mes sakome, kad ją mylime.

    Tačiau mylėti savo šalį reikia ne automobiliais, butais ar gražiai lenktu savo merginos užpakaliuku. Pirmiausia reikia suprasti, kad čia gyvename ir kuriame, čia siekiame garbės ne sau, o gimtinei. Nuolatinis zyzimas, kad viskas blogai, kad vonia užsikimšo, šuniukas loja, o kaimynas ir vėl girtas, nepadės sukurti nieko. Ypač šios valstybės ateities.

     

    www.diena.lt Gediminas Bartuška 2011-06-28

  • Ką pasakė ambasadorė?

    Ką pasakė ambasadorė?

     

    Ambasadorė pasakė, jei gerai prisimenu, kad būtų geriau, jei dalis Lietuvos piliečių elgtųsi savo šalies atžvilgiu ne mažiau lojaliai negu Lenkijos lietuviai anos šalies atžvilgiu.

    Ar tai nebūtų išties geriau? Ar geriau, kai truputėlį mažiau lojalūs? Manau - anaip geriau, kad ne mažiau; šia prasme pritariu.

    Apskritai čia mintis apie Lietuvos reikalus, į kuriuos dera atsiliepti kitų šalių, bet ne savam ambasadoriui. Tegul kišasi užsienis, tai įprasta. Vidaus reikalai neturi rūpėti savai Užsienio reikalų, o tik Vidaus reikalų ministerijai. Tegu ši žiūri ir lygina, kaip ten būna užsieny.

    Žiūrėkite, kaip suaršėjo Lenkijos lietuviai su savo nuolatiniais piketais į telekameras, raginimais nesilaikyti įstatymo, šauksmais per visą pasaulį, kad jų mokyklų jau dabar pusė uždaryta, o Lenkijos valstybė negimdo lietuviukų!

    Beje, nespausdina nė vadovėlių, nors tai normalu.

    Spėju, kad tuos lietuvių kilmės Lenkijos piliečius dar kursto ir Lietuvos politikai bei diplomatai. Antai yra paskelbę veiksmų programą, kad Lenkiją reikia pulti visais tarptautiniais lygmenimis, skųsti visur, kur tik yra proga, o ponas Audronius Ažubalis net važinėja po pasaulį aiškindamas, kokia Lenkija bloga, pažeidžianti visas elgesio normas. Ją vertėtų tiesiog išmesti iš padorios kompanijos, boikotuoti, pasmerkti. Negražu, ponas Ažubali. Užsienio reikalų ministras turėtų gerinti santykius, o jūs tiesiog remiat Lenkijos lietuvių ekstremistus.

    Bet ambasadorė nieko panašaus nepasakė nei apie savo įstaigą, nei apie kitos šalies piliečių arba kolegų elgesį. Ji tiesiog nori, kad būtų geriau, tik štai garsiai to sakyti negalima.

    O ką aš čia pasakiau, parašiau, tai galvojantiems galva, ne aklai cituojantiems.

    Tiek žinių.

     

    Lietuvos žinios Vytautas LANDSBERGIS 2011 – 06 – 28



     

    Islandija pradeda derybas dėl narystės ES

     

    Islandija pirmadienį oficialiai pradėjo derybas dėl narystės Europos Sąjungoje (ES), bet jas gali užtemdyti nesutarimai sprendžiant žvejybos klausimus ar nemažos dalies salos gyventojų nenoras jungtis prie Bendrijos.

    "Jaučiu, kad oficialiai pradėdama derybų procesą Islandija žengia istorinį žingsnį", - sakė Islandijos užsienio reikalų ministras Oessuras Skarphedinssonas(Esuras Skarpjedinsonas) per spaudos konferenciją.

    Islandija ir ES pradėjo derybas dėl keturių iš 35 derybų skyrių, privalomų narystėms ES siekiančioms šalims, nes pretendenčių politika, ekonomika, socialinė rūpyba ir teisinė sistema privalo atitikti Bendrijos standartus. Netrukus derybos dėl dviejų skyrių - švietimo ir mokslo - buvo baigtos.

    Tikėdamasis, kad derybos išsaugos pagreitį, O.Skarphedinssonas pareiškė, kad dar šiemet ketina pradėti derybas su Briuseliu dėl pusės visų skyrių, įskaitant, jo žodžiais, sunkiuosius skyrius dėl žemės ūkio ir žvejybos, o likusius - 2012 metais.

    Islandija pateikė prašymą tapti Bendrijos nare 2009 metų liepos 16 dieną, siaučiant finansų krizei, kuri nuniokojo salos bankininkystės sektorių. Tuo metu Reikjavikas nusprendė ieškoti ekonominio prieglobsčio Europos Sąjungoje ir galiausiai euro zonoje.

    Islandija, kuri jau dabar yra oficialiai susieta su ES ekonominiais ryšiais, gali tapti 29-ąja Bendrijos nare po Kroatijos, kuri, kaip penktadienį paskelbė ES lyderiai, 2013 metais pagaliau galės tapti Bendrijos nare, po šešerius metus užsitęsusių derybų. Manoma, kad gerai pasiruošusio Reikjaviko derybų dėl narystės kelias bus trumpesnis.

    Šiaurinėje Atlanto dalyje esanti sala ir 27 valstybių Bendrija nesutaria dėl žvejybos tiesių. Praėjusių metų pabaigoje, Reikjavikui vienašališkai padidinus savo žvejybos kvotas, tarp Briuselio ir Reikjaviko kilo vadinamasis "skumbrių karas".

    Manoma, kad derybose dėl narystės Briuselis reikalaus Islandijos visiškai atsisakyti banginių medžioklės, kuri yra sena islandų tradicija. Islandai taip pat susirūpinę, kad gali netekti išskirtinių teisių į žvejybos zonas, kuriose gausu atlantinių ir juodadėmių menkių. Taip pat baiminamasi dėl užsienio investicijų į žvejybos sektorių, sudarantį pusę Islandijos eksporto apyvartos.

    "Žinoma, šiandien žengtas nedidelis, lengvas žingsnis", - sakė O. Skarphedinssonas žurnalistams pridurdamas, kad šalies gyventojai dėl stojimo į ES dar pasisakys visuotiniame referendume.

    "Žvejyba bus tikrai labai sudėtingas klausimas, nes Europos Sąjunga primą kartą veda derybas su šalimi, kuriai žvejyba yra svarbus, esminis ir ypatingas reikalas", - sakė ministras.

    Ši valstybė jau priklauso Europos ekonominei erdvei (EEA), todėl yra prisiderinusi prie beveik dviejų trečdalių ES įstatymų, sakė ES plėtros komisaras Stefanas Fuele (Štefanas Fiulė).

    "Esant tokiam suderinamumui, nesitikima, jog bus einama trumpiausiu keliu, tačiau (derybų) procesas vyks greitai, remiantis jau esamais pasiekimais", - sakė S.Fuele.

    "Be abejo, mūsų laukia iššūkiai, tačiau norime juos įveikti drauge", - sakė jis.

    Sunkumų gali kilti ir dėl Britanijos bei Olandijos reikalavimo, kad Reikjavikas grąžintų indėlininkų sumokėtus 3,9 milijardo eurų, kurie buvo įšaldyti Islandijos banko "Icesave" sąskaitose per jo griūtį 2008 metais.

    Dviejuose referendumuose Islandijos piliečiai atmetė skolų grąžinimo planą, tačiau Europos Laisvosios prekybos asociacija grasina Islandijai teismu, o Britanija ir Nyderlandai leido suprasti, kad gali sutrukdyti šalies narystės ES siekiams.

    Įtampą kiek sumažino Islandijos pareiškimas, kad atgavusi žlugusio "Landsbanki" banko, motininės "Icesave" įmonės, turtą, ji galės iš esmės sumokėti Britanijos ir Nyderlandų indėlininkams, nesikėsindama į savo mokesčių mokėtojų pinigus.

    Pasak O.Skarphedinssono, dėl "Icesave" banko indėlininkų sąskaitų kilęs konfliktas nuteikė šalies gyventojus prieš stojimą į ES, tačiau dabar jie įdėmiai stebės derybas žvejybos klausimais.

    Naujausiais nuomonių apklausos duomenimis, prieš narystę ES pasisako 57,3 procento Islandijos gyventojų.

     

    www.diena.lt 2011-06-27

  • AE

    Degalinių tinklas mažina degalų kainas

     

    Vieną didžiausių šalies degalinių tinklų valdanti „Lietuva Statoil“ iki 6 ct/l sumažino benzino ir iki 4 ct/l – dyzelino kainas. Anot bendrovės atstovų, pasiūlyti pigesnių degalų leidžia smukęs Platt‘s indeksas.

    Matydami pasaulines tendencijas, mažėjančias žaliavinės naftos kainas, skubame sumažinti degalų kainas ir Lietuvos vairuotojams“, – sakė „Lietuva Statoil“ Pardavimų ir tiekimo departamento direktorius Giedrius Bandzevičius.

    Statoil“ degalinėse įprasto 95 markės benzino kainos vidutiniškai sumažėjo 6 centais, iki 4,61 Lt/l, o dyzelino – 4 centais, iki 4,31 Lt/l.

    Pasak G. Bandzevičiaus, per pastarąjį savaitę naftos kaina krito iki 6 proc. ir šiuo metu kainuoja 105 JAV dolerių už barelį. Tą lėmė keletas veiksnių, o visų pirma – tarptautinių ekonomikos organizacijų prognozės, numatančios naftos paklausos mažėjimą bei Kinijos ir Indijos ekonomikos augimo sulėtėjimą. Teigiama, kad pastarųjų šalių ekonomikos lėtės dėl griežtos šių Azijos šalių vykdomos monetarinės politikos, kuria siekiama pažaboti didėjančią infliaciją regione, bei dėl didelių pasaulinių naftos kainų, stabdančių ekonomikos plėtrą. Naftos kainą veikia ir išliekantis neaiškumas dėl Graikijos skolų krizės bei dėl to, ar šalis sulauks finansinės paramos iš Europos Sąjungos bei Tarptautinio valiutos fondo.

    Panašios tendencijos turėtų išlikti ir ateinančiomis dienomis, todėl jei ir toliau mažės naftos kainos bei Platt‘s indeksai, kainos degalinėse taip pat judės vartotojams palankia linkme“, – sakė G. Bandzevičius.

     

    Alfa.lt 2011-06-27

     

    Lietuvos ambasadorė nemano, kad lenkai jungsis prie Kaliningrado AE

     

    Lietuvos ambasadorė Lenkijoje Loreta Zakarevičienė tvirtina, kad kaimyninių šalių bendradarbiavimas energetikoje yra puikus, o lenkai yra labai suinteresuoti Visagino atomine elektrine (AE). Interviu BNS ji sakė nemananti, kad kaimynai jungsis prie Kaliningrado srityje planuojamos statyti AE.

    Kaip vystosi Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas energetikos srityje, įgyvendinant strateginius projektus?

    - Energetikoje bendradarbiavimas puikus. Ministrai gerai supranta vienas kitą, kai reikia - susiskambina, susitinka Briuselyje. Lenkai suinteresuoti Visagino atomine elektrine. Jie planuoja pietinėje dalyje patys statyti dvi elektrines, ir jiems tos patirties labai reikia.

    Elektros jungtis "LITPOL Link" puikiai juda į priekį, ir 2015 metais turi būti baigta. Dėl dujų jungties yra sutarimas, turi būti parengta galimybių studija. Energetikos projektai yra prioritetas tiek mums, tiek lenkams. Rengdamiesi pirmininkauti ES jie prioritetu paskelbė Europos saugumą. Po tuo patenka ir energetinis saugumas.

    - Ar realu, kad lenkai kokiu nors būdu jungtųsi prie Karaliaučiaus atominės elektrinės projekto?

    - Aš nemanau. Nors lenkai sako, kad jeigu Karaliaučiuje bus pastatyta elektrinė, jie skaičiuos, kas bus pigiau. Bet elektros perdavimo jungtis tarp Lietuvos ir Lenkijos yra statoma, o Karaliaučiuje pastačius elektrinę kibirais elektros juk nenešiosi. O jungtys yra brangus malonumas.

    - Ar išlieka reali galimybė, kad "Orlen" trauksis iš naftos perdirbimo gamyklos Mažeikiuose? Ar sulaukiama priekaištų, kad Lietuva pernelyg vangiai sprendžia logistikos problemas?

    - Manau, kad "Orlen" klausimas buvo eskaluojamas labai dirbtinai. Kažkam, matyt, reikėjo. Dabar bendrovės veikla yra pelninga. Neseniai girdėjau, kad rusai pareiškė, jog jie net neketina pirkti įmonės. O juk prieš metus Rusijos premjeras Vladimiras Putinas sakė mūsų premjerui, kad jau tuoj perka.

    Tarifus "Orlen" gavo visai neblogus. Manau, kad ir 19 kilometrų bėgių po truputį atsiras.

     

    www.delfi.lt 2011 – 06 – 1 9

  • Lietuvos europarlamentarų atsakas

    Lietuvos europarlamentarų atsakas

     

     

    Dauguma Europos Parlamento (EP) narių iš Lietuvos įsitraukė į netiesioginę kovą su europarlamentaru Valdemaru Tomaševskiu bei jo politiniais sąjungininkais.

    Lietuvoje išrinkti europarlamentarai Vytautas Landsbergis, Zigmantas Balčytis, Laima Liucija Andrikienė, Vilija Blinkevičiūtė, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Juozas Imbrasas, Algirdas Saudargas, Rolandas Paksas, Leonidas Donskis ir Justas Vincas Paleckis laišku kreipėsi į svarbiausių ES institucijų vadovus, siekdami informuoti juos apie lenkų tautinės mažumos teisių apsaugą Lietuvoje.

    Viešas laiškas pasiekė Europos Vadovų Tarybos pirmininką Hermaną von Rompuy, Europos Komisijos pirmininką Jose Manuelį Barroso bei ES pirmininkaujančios Vengrijos ministrą pirmininką Viktorą Orbaną. Šio laiško kopija išsiųsta ir EP pirmininkui Jerzy Buzekui.

    Mes esame didžiai nusivylę, kad Europos lyderiai yra klaidinami, bandoma įžiebti neapykantą tarp žmonių, kurie dešimtmečius taikiai gyvena vieni šalia kitų, ir nubrėžti naujas skiriamąsias linijas tarp vietos bendruomenių“, – sakoma Lietuvos europarlamentarų laiške.

    Europos Parlamento narių laiške pateikiami išsamūs atsakymai į priekaištus ir kritiką Lietuvai, kuri buvo išsakyta V. Tomaševskio ir kitų 26 Europos Parlamento narių pasirašytame laiške, adresuotame Europos Sąjungos institucijų vadovams.

    Lietuvos europarlamentarai savo laiške siekia pateikti informaciją apie lenkų tautinės mažumos padėtį Lietuvoje ir išsamiai paaiškina Lietuvos švietimo reformos esmę, naująją Švietimo įstatymo redakciją, Valstybinės kalbos įstatymą ir jo taikymą bei kitus klausimus.

    Mes norime Jus patikinti, kad Lietuva nepažeidžia jokių tarptautinių sutarčių, gerbia ir gerbs joje gyvenančių mažumų teises. Mes, Europos Parlamento nariai iš Lietuvos, atstovaujantys skirtingoms politinėms partijoms, esame vieningi ir pasiryžę stabdyti bet kokius bandymus kurti naujas įtampas tarp Europos tautų“, – rašo Lietuvos atstovai.



    Alfa.lt 2011-06-26

     

     

    Konservatoriai tautininkams pasitraukus

     

     

    Užpraėjusį sekmadienį per savo konferenciją tautininkai nusprendė trauktis iš valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) ir pranešė, kad ketina atkurti atskirą partiją. Nutarimas nebuvo vienbalsis. 55 delegatai balsavo už pasitraukimą iš TS-LKD, 17 - prieš, keturi susilaikė. Balsavimą pralaimėję tolesnio bendradarbiavimo šalininkai demonstratyviai paliko konferenciją.

    Gintaro Songailos ir jo šalininkų pasitraukimas yra naudingas TS-LKD. Nutarimas leisti tautininkams prisidėti prie konservatorių buvo didelė Andriaus Kubiliaus klaida. Bet mintis, kuria grįstas nutarimas, buvo teisinga - būtent, kad reikia stengtis į partiją įtraukti tautiškai, patriotiškai nusiteikusius piliečius ir kurti patrauklią alternatyvą šovinizmui bei dešiniųjų radikalams.

    Trečiadienį Mokslų akademijos rūmuose vyko mokslinė konferencija, skirta 1941 metų birželio sukilimo 70-mečiui paminėti. Korespondentai skambino premjero tarnybai ir teiravosi, ar jis ketina dalyvauti renginyje, kuriame bus Ričardas Čekutis ir panašiai mąstančių asmenų. Pats premjeras į konferenciją neatvyko, bet pasiuntė vieną savo patarėjų perskaityti sveikinimo žodį. Teisingai padaryta. Būtų tiesiog koktu, jei radikalams būtų leidžiama įgyti patriotinių renginių monopolį, kai kiti atsisako dalyvauti vien dėl to, kad ateis keli nacionalistai ar šovinistai. Tai suteiktų radikalams savotišką uzurpavimo teisę - kur mes, ten nebus valdžios, tad galima jai primesti savo darbotvarkę. Pravartu prisiminti, kad dėl valdžios nerangumo ir vaizduotės stokos Kovo 11-osios šventes netiesiogiai perėmė radikalai su savo eitynėmis.

    A.Kubilius ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė ragino santūresnius tautininkus likti partijoje. Toks nutarimas derinasi su TS-LKD tradicijomis. Konservatoriai laiko save patriotizmo tvirtove, partija, kuriai itin rūpi tautos ir valstybės klestėjimas. Bet pastarąjį penkmetį jie mažiau dėmesio skyrė tautiniams reikalams. Dėl puikiai suprantamų priežasčių Vyriausybė suteikė pirmenybę ūkio krizės valdymui ir biudžeto deficito mažinimui, ypatingesnio dėmesio sulaukė užsienio politika, energetika, kitos išorės grėsmės. Pats A.Kubilius parengė Rusijos sulaikymo strategiją. Vidaus grėsmės, tokios kaip didėjanti apatija ir abejingumas šalies bei tautos likimui, pateko į antrą planą.

    Maža tauta, ypač globalizacijos sąlygomis, privalo kaip nors įdiegti jaunimui meilę tautai, pasididžiavimą ja, sukelti norą susieti savo likimą su ja. Kai galima laisvai gyventi bet kur Europos Sąjungoje (ES), turi būti priežasčių likti Lietuvoje. Sovietmečiu tautinio auklėjimo išvis nebuvo. Pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo daug kas nuveikta. Bet susidaro įspūdis, kad procesas išsikvėpė, dabar dirbama formaliai ir be didesnio entuziazmo. Tad atsiranda terpė, kurią radikalai mėgina išnaudoti prisistatydami kaip tautos gynėjai, vieninteliai, kurie esą drįsta svarstyti opius tautos klausimus.

    Lietuvoje dėl įvairių priežasčių tautiškumas dažnai tapatinamas su nacionalizmu, todėl ir smerkiamas. Tai nesusipratimas. Filosofai seniai pabrėžė skirtumą tarp tautiškumo ir nacionalizmo. Nacionalizmas yra smerktinas, nes jis savąją tautą iškelia virš doros ir teisės, dažnai vykdo agresyvią užsienio politiką ir engia savo tautines mažumas. Tautiškumas vienodai vertina visas tautas ir leidžia jų nariams skirti sąlyginę pirmenybę savo tautai, nepažeidžiant visuotinės dorovės normų. Tautiškumas, įpareigojęs lygiai gerbti visas tautas, rūpinasi, kad sava tauta įsilietų į žmoniją kaip nepakeičiamas jos narys. Nereikia gėdytis tokio tautiškumo, nes jis puošia tautą.

    Jau kurį laiką reiškiamas susirūpinimas dėl radikalios dešinės įtakos didėjimo Europoje. Net pakantumu pasižyminčiose šalyse, tokiose kaip Olandija, Danija, Švedija, o ką jau kalbėti apie Prancūziją, stiprėja dešinieji. Suomijoje vadinamoji Tikrųjų suomių partija (Perussuomalaiset) pavasarį per parlamento rinkimus laimėjo net 19,1 proc. balsų ir tapo trečia stipriausia partija parlamente. Visos šios partijos yra griežtai nusiteikusios prieš imigrantus, ypač prieš musulmonus ir juodaodžius, bei ES, nes jų valstybės daugiau įmoka į bendrą biudžetą, negu gauna iš jo. Lietuvos padėtis skiriasi. Imigrantų beveik nėra. Kasmet į Lietuvą atvyksta apie 1300 nelegalių migrantų, bet dauguma jų siekia patekti į turtingesnius kraštus. ES dosniai dotuoja Lietuvą ir dar ilgai tai darys.

    Lietuvos dešinieji radikalai neturi didesnės visuomenės paramos. Per 2004 metų Seimo rinkimus G.Songailos tautininkus palaikė tik 2482 rinkėjai. Partijai "Jaunoji Lietuva" sekėsi neką geriau. 2008-aisiais už ją balsavo 1,75 proc. rinkėjų, nors tai gali būti ilgalaikio partijos vadovo Stanislovo Buškevičiaus nuopelnas. Pastaraisiais metais veiklą suaktyvino Lietuvių tautinis centras ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga. Manytina, kad abi organizacijos arba kels savo kandidatus, arba mėgins sutelkti panašiai mąstančiuosius į vieningesnį sambūrį.

    Nuogąstavimai dėl didėjančio radikalizmo yra gerokai perdėti. Tačiau tai nereiškia, kad per kitus rinkimus kokia nors nauja "tautinė" partija negalėtų sulaukti palaikymo. Kol kas naujai įkurtos ir per pirmuosius rinkimus gyventojų malonę pelniusios partijos buvo arba kairiosios, kaip Naujoji sąjunga ar Darbo partija, arba apolitinės, kaip Tautos prisikėlimo partija. 2012 metais valdžią keikiantys rinkėjai gali pamaloninti dešiniųjų radikalų naujadarą, nes jie balsuoja ne tiek už kurią nors partiją, kiek prieš visą politinį isteblišmentą.

    Konservatoriai, atsikratę G.Songailos, turėtų rimtai pagalvoti, kaip pritraukti dorą, tautiškai nusiteikusį jaunimą. Ir ne vien todėl, kad jie neužkibtų už radikalų meškerės, bet ir dėl to, kad būtų skatinami likti Lietuvoje.

     

    Lietuvos žinios Kęstutis GIRNIUS 2011 – 06 – 27



     

    Kiek šiemet kainuoja paparčio žiedas?

     

     

    Gal matėt kada, kaip Joninių rytą pardavinėja šviežius paparčių žiedus? Ką tik nuskintus, kvepiančius rasa ir tekančios saulės spinduliais. Brangiausi yra nemokami dalykai. Tai lyg ir universali tiesa, nesunkiai atlaikiusi staigius visuomenės gyvenimo virsmus bei laiko išbandymus.

    Sovietmečio kalambūras „Kai nemoki, tai ir gydyti nemoka“ ne tik pašiepė esą nemokamą ir visiems lygiai prieinamą mediciną, bet ir priminė, kad sveikatos už jokius pinigus nenusipirksi. Šiandien bene geriausias brangios nemokamos prekės pavyzdys būtų specialus pasiūlymas dažnoje krautuvėje – pirkti tai, ko jums dabar nereikia, ir dovanų gauti tai, ko tikrai niekada nereikės.

    Gyvename formulių ir algoritmų kultūroje, kuri viską bando įvertinti pinigais. Vulgariai aiškinama laisvoji rinka mus stumia į tokių skaičiavimų jūrą, iš kurios padoriam išplaukti darosi beveik neįmanoma. Vaikus, pasirodo, verta gimdyti ir auginti tik tuomet, kai tai daryti apsimoka. Neturtas tampa privilegija gauti pašalpą ir reikalauti nuolaidų. Ar kartais neatsiranda savotiškas vargo verslas?

    Ciniška taip kalbėti, žinant, kokia Lietuvoje socialinė atskirtis, kad daugiau nei ketvirtis milijono žmonių neturi darbo, o valstybės remiamos pajamos tesiekia pusketvirto šimto litų. Bet vargo verslą varo ne tie, kurie iš tikrųjų vargsta.

    Visuomenėje tvarką galima kurti dviem būdais: laikantis taisyklių bei įstatymų ir viliantis, kad ir kiti taip pat elgsis. Arba amžinai ieškoti būdų, kaip apeiti taisykles, tikintis, kad kiti nesugebės to padaryti. Su abiem šiais gyvenimo modeliais susiduriame kasdien ir vienodai dažnai visuose visuomenės lygmenyse. Štai Seimo vicepirmininkas Algis Kašėta, pažeidęs kelių eismo taisykles, garbingai prisipažįsta ir atsistatydina, o gerokai daugiau kartų įkliuvęs parlamentaras Petras Gražulis visokiais būdais kratosi kaltės.

    Kažkodėl Lietuvoje garsiau girdime P. Gražulio, o ne A. Kašėtos balsą. Kol kontrabandinės cigaretės dūmo dauguma mūsų nelaikys nuodėme, svajonės apie didesnes algas bus nepagrįstos, o reikalavimai mokėti normalias pensijas ir pašalpas – nesąžiningi. Sakysite, tokiu atveju jau geriau apskritai mesti rūkyti. Pritariu, iš alkoholio ir tabako gaunami akcizai nepadengia degtinės ir cigarečių sukeltų ligų gydymo kaštų.

    Nors nereiktų prarasti vilčių, kad taisyklių laikymasis po truputį skinasi kelią ir į Lietuvą. Sėkmingai baigėsi vadinamoji kasos aparatų byla. Kruopščiai paruošta ir neblogai suvaidinta vadinamųjų smulkiųjų prekeivių protesto akcija taip ir nesulaukė visuomenės pritarimo. Žmonės nesunkiai atskiria pilietiškumą ir jo vaidybą.

    Gražus pavyzdys būtų ir praėjusios savaitės susisiekimo darbuotojų streikas Čekijoje. Jo išvakarėse protestuotojams nepritariantys keliose Prahos metro stotyse bandė surengti vadinamuosius „hepeningus“ ir taip neleisti uždaryti požeminių stočių. O didžiųjų protestų dieną buvo ir kita demonstracija – su šūkiu „Netrukdykite mums dirbti“. Demokratijos dialogas gali būti ne tik karštas, bet ir pavojingas. Mes po truputį einame šiuo keliu. Nesvarbu, kiek tai bekainuotų.

    Bet grįžkim prie neįkainojamo paparčio žiedo. Geriausiai skirtumą tarp kainos ir vertės matai, skaitydamas žiniasklaidos pranešimus. Bloga žinia šiandien mums nieko nekainuoja. Gal todėl jų kasdien ir gauname su kaupu. O štai gera žinia – brangus malonumas, todėl ją esą reiktų pirkti. Tik kas mokės?

    Keista, bet didžiausias blogų žinių srautas – apie neva pašlijusius Lietuvos ir Lenkijos santykius, didėjančią visuomenės įtampą ir nepasitenkinimą – kyla investuotojų į Ignalinos jėgainę atvykimo išvakarėse. Tada Seime atsiranda ir solidarumo su Osama bin Ladenu rezoliucijų projektai, prisimenamos prieš pusantro dešimtmečio sukurtos ir niekur negirdėtos antisemitinės dainos. O tai jau blogos žinios, už kurias mums visiems gali tekti brangiai mokėti.

     

    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/64908 2011-06-23

  • Rainių tragedija

    Prezidentė vyksta į Vokietiją ir ES viršūnių susitikimą

     

     

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė ketvirtadienį Berlyne susitiks su Vokietijos prezidentu, o po to vyks į Europos Sąjungos (ES) viršūnių susitikimą Briuselyje.

    Su pernai vasarą išrinktu Vokietijos prezidentu Christianu Wulfu prezidentė žada aptarti dvišalius santykius, bendradarbiavimo stiprinimą energetikos, kultūros ir turizmo srityse, aktualius regiono, Europos Sąjungos ir NATO klausimus.

    Pasak šalies vadovės, Lietuva ir Vokietija suinteresuotos ne tik ekonominio, bet ir kultūrinio bendradarbiavimo stiprinimu, ypač atgaivinant kultūros paveldą Mažojoje Lietuvoje. Lietuvos ir Vokietijos prezidentai aptars bendras iniciatyvas – kaip šio regiono kultūrą plačiau atverti Europai, pristatyti čia kūrusių Kristijono Donelaičio, Vydūno ir Thomo Manno kūrybą pasaulio skaitytojams, sakoma prezidentės spaudos tarnybos pranešime.

    Ketvirtadienio popietę Briuselyje susirinkę ES valstybių vadovai svarstys ekonominės politikos koordinavimo ir paramos Graikijai klausimus, aptars priemones migracijos klausimams spręsti ir įvertins Kroatijos pažangą derybose dėl stojimo į Europos Sąjungą.

    Prieš Europos viršūnių susitikimą D. Grybauskaitė dalyvaus tradiciniame trijų Baltijos šalių, Švedijos, Suomijos bei Danijos valstybių ir vyriausybių vadovų susitikime (NB6), per jį Baltijos ir Šiaurės šalys suderins pozicijas svarbiausiais ES klausimais.

     

    www.bernardinai.lt 2011 – 06 – 23

     

     

    Lietuvoje minimas Rainių tragedijos ir 1941-ųjų birželio sukilimo 70-metis

     

    Rubrikose: Naujienos Politika » Lietuvos naujienos Visuomenė » Istorija ir atmintis

    Koplyčia Rainiuose

    Ketvirtadienį Telšiuose ir greta esančiuose Rainiuose bus pagerbtas prieš 70 metų čia nužudytų politinių kalinių atminimas, o Kaune bus atidengtas atnaujintas memorialas žuvusiems 1941 metų birželio sukilimo dalyviams.

    Pagerbiant Rainių miškelyje prieš 70 metų nužudytų politinių kalinių atminimą muziejuje „Alka“ Telšiuose rengiama istorinė konferencija, pristatoma paroda „Smurto kronika: Lietuva 1939–1941 metais“.

    Rainių kankiniai bus pagerbti Telšių senosiose kapinėse, taip pat prie buvusio Telšių kalėjimo. Jame kalėję 76 asmenys 1941 metų birželio 25-osios naktį traukiantis sovietų armijai jos karių ir vietos kolaborantų Rainių miškelyje žiauriai nukankinti. Minėjime prie buvusio Telšių kalėjimo kalbės Seimo pirmininkė Irena Degutienė, Telšių meras Vytautas Kleiva, prisiminimais dalysis Rainiuose nužudytųjų artimieji.

    Kankinių pagerbimo renginiai vyks ir Telšių katedroje bei Rainių miškelyje.

    Visą šią savaitę Lietuvoje vyksta renginiai, skirti 1941 metų birželio sukilimo ir žudynių Rainiuose, „Lietūkio" garažo kieme ir Pravieniškėse 70-osioms metinėms.

    Tarp ketvirtadienio renginių – ir 1941 metų birželio sukilimo paminėjimas ir atnaujinto memorialo žuvusiems sukilėliams atidarymas Kauno senosiose kapinėse Vytauto prospekte. Memorialą atidengs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis, krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, Kauno miesto savivaldybės meras Rimantas Mikaitis, Lietuvos 1941 metų birželio 22–28 dienų sukilėlių sąjungos tarybos pirmininkas Alfonsas Žaldokas.

    1941 metų birželio sukilimas – tai Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) surengtas sukilimas prieš okupacinį Sovietų Sąjungos režimą. Sukilimas buvo pradėtas pirmąją Vokietijos-Sovietų Sąjungos karo dieną – birželio 22-ąją ir vyko savaitę.

    Sukilėliai sudarė Lietuvos laikinąją vyriausybę, kuri 1941 metų birželio 23 dieną per Kauno radiją paskelbė Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją ir atsišaukimą į lietuvių tautą, taip pat buvo paskelbta Lietuvos laikinosios vyriausybės sudėtis.

     

    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/64885 2011-06-23

  • Gyvieji lietuviai

    Gyvieji lietuviai

     

     

    Lietuvai artėja didžiausiojo išbandymo laikotarpis. Nenuspėjama nei Rusijos, nei Europos ateitis, o abiem ji gali būti nekokia. Suprantama, tai atsilieps mūsų tėvynei. Bet Lietuva per savo istoriją, kad ir kokie sunkūs būtų buvę laikai, neprarasdavo valios pati brėžti savo likimą. Tam reikėdavo ir toliau reikės likti savimi.

    Jei nesi savimi, tai viską sprendžia kiti, o tu tik lauki virpėdamas kaip epušės lapas. Arba abejingas kaip vabalas, kuris tą lapą graužia. Jeigu nori ne vien graužti, o būti - tąsyk mąstai ir pasirenki.

    Negana rinktis žingsnelius iki pirmadienio ar net iki trečiadienio po dešimties metų. Tenka rinktis buvimo pagrindus. Čia gerų kopijavimo pavyzdžių nėra. Vakarų civilizacijos plaukia be vairo. Jos nesukuria naujos, įkvepiančios gyvenimo filosofijos, tik rūpinasi, kaip čia nesumažinus vartojimo. Iš to nesiras nė vartotojų gerovė, veikiau žlugs, o aštrės tariamų "gerovės valstybių" ir joms pavydinčiųjų tautų konfliktai.

    ------- x ------

    Socializmo ir liberalizmo doktrinos išsikvėpė. Buvusios svarbios apie porą šimtmečių, siūliusios žmonijai keletą utopijų, o tarp jų - kaip geriau dalytis produktus ir kaip laisviau gaminti, tad veikiau kaupti, griauti ir siausti be atsakomybės, - jos tartum laukia, kad kas ateitų ir nušluotų. Gal kokia nauja smurto filosofija, kuri malonės kirčiu duos išrišimą nusibaigiantiems, negyvybingiems, išmirštantiems kasdienybės geiduliuose, mažose paskutinių žmonių problemose.

    Mes norime, kad Lietuva gyventų, kad nemirtų. Jeigu ji to nori, jei turime idėjų ir vis dar jas skleidžiame, tai mąstykime susitelkę, rinkimės gyvenimo, bet ne išnykimo kelius. Kai džiaugiamės laimėjimais, tai gera ir teisinga. Savieiga gali būti pražūtinga. Prievarta tikrai pražūtinga. Reikalinga bendra kūrybos valia, bendro reikalo samprata. Tačiau tikras bendras reikalas, kuris vienintelis gali padėti, būtų perversmas lietuvių sielose. Gyventi - tad nenusikirtus šaknų gyventi Lietuvoje. Kitaip jos nebeliks. Turime dirbti su mintimis apie gyvenimą ne tik šiandien ir būtent apie tuos, kuriuos išauginsime; o su mumis tegu dirba visi, kuriems Lietuva - tėvynė. Nesipūskime ir nesipeškime, o ieškokime išeities kartu.

    ------- x ------

    Didysis Lietuvos uždavinys yra labai paprastas - išlikti. Neišliksime, jei neturėsime šeimų ir vaikų. O šeimų ir vaikų neturėsime, neužauginsim atžalynų, jei neturėsime meilės, kuri save dalija ir kitą glaudžia. Nepadės naujųjų pranašų propaguojama meilė sau, kuri tik skiria ir atitolina, grobia ir skriaudžia.

    Išlikome tūkstančius metų, nes buvome kitokie ir nenorėjom ištirpti, pavirsdami jokiais. Kad ir ką skelbtų vėl nauji išnykimo apaštalai, savitumas kultūroje yra itin brangintina vertybė. O kultūros dalis yra dorovė, tad ne grobuonies būdas gyventi.

    Ne vartojant gyvenimą, bet jį kuriant. Ugdomoji nedorovė, kuri naikina skiriamuosius ženklus tarp gėrio ir blogio, tai grobuonies gyvenimas, kelias į nieką, pilką kaip gyvulio taukai. Daugiau tos taukų gerovės valgydamas nebūsi tolydžio laimingesnis ir laimingesnis.

    Kultūra - tai žmonių ryšiai, ypač pamatiniai. Kad išliktų lietuviams brangi šalis Lietuva, pamatinis ryšys ir paveldėtas lobis yra kalba. Ji yra būdas pažinti ir susikalbėti, kur kas svarbesnis už susirašinėjimą tušinuku ar kompiuteriu. Juolab - paveikslėliai.

    Stabdykime kalbos eroziją, mokykimės lietuviškai ir prasmingai bendrauti. Taip draugaukime su savo vaikais, kuriems nepakanka keliolikos minučių dėmesio per dieną. Viskas eis niekais, jeigu šie papročiai nepasikeis. Tegu ir mokyklos moko lietuvių kalbos grožio, o ne kaip, kokiais būdais, nors ir svetimžodžiais keikiantis, prasimanyti pinigų. Jei mūsų kalba bus tvirta pastojus, kuo tikėjo Jonas Basanavičius, tai ir tarptautinė kokių žodžių arba vardų rašyba nekils į svarbiausią vietą. Kalbant vien burna, ne širdimi ir protu, išeina burnojimas. Jei rišli žmonių kalba atspindės rišlų galvojimą, kilsime iš dabartinių neva modernių dvasios pelkių.

    ------- x ------

    Būkim gyvieji lietuviai. Ši sąvoka tegu apima visus, kurie gyvena Lietuvoje, kurie nepriešiški jai ir nori gyventi. Kas yra bent dalies Lietuvos žmonių priešas, darosi Lietuvos priešu. Tenebūna tokių tarp mūsų. Ir negausinkim priešų puldami klystančiuosius.

    Kitas dalykas, kad egzistuoja didžiausias priešas, kuriam pralaimime. Tai girtuoklystė. Kaimai toliau išmiršta. Vyrai greičiau, dar jauni, bet ir moterys.

    Prieš atkurdami Nepriklausomybę buvom sukilę pasipriešinti. Tačiau prieš dainuojančią revoliuciją ir atgimimą sukilo kontrrevoliucija. Kontrabandininkai, pilstukininkai, kiti gyvybės kraugeriai. Ir pasipriešinimas užgeso.

    Palikta savieigai ir savibaigai. Mirties kultūra laimi, o vis tiek reikia priešintis. Norėkim gyventi. Lengva pasakyti, bet norėkim iš tikrųjų.

    ------- x ------

    Supraskime paprastus ir tiesioginius dalykus apie veiksmą ir pasekmes. Žmonių žudikai, ar jie būtų sadistai, kuriems malonu užspardyti arba padegti kitą, ar "paprasti" plėšikai, kurie tik nepalieka liudininkų, juolab samdyti tikrųjų žudikų valios vykdytojai, taip pat lyg nekruvini finansiniai sukčiai - santaupų ir vilties atėmėjai ne vieną pastūmėję negyventi, o dar žinomieji girti plentų pabaisos - visi jie yra ne tik artimo, bet ir Lietuvos žudikai. Gamtos teršėjai ir jos žudytojai yra godūs arba puskvailiai pačios Lietuvos žudytojai.

    Kurie agituoja lietuvius mesti šį neva "nepataisomą" kraštą visiems laikams ir į jį nebegrįžti - kitokiais būdais žudo Lietuvą. Ir savižudžiai, ir vaikžudžiai yra Lietuvos žudikai, atsiprašau silpnadvasių savižudžių. Ir girdytojai, ir nusigeriantys, kad jų nusmukęs į butelį gyvenimas greičiau pasibaigtų, ir pilstuko procentus imantys policininkai, ir mirties pardavėjai narkotikų platintojai, ir tinginystės bei pesimizmo skleidėjai, mirštančios motinos niekintojai, užuot ją gynę, gobšūs ir perkami valdininkai, korumpuoti teisėjai, kurie vis apstulbina, savanaudžiai gydytojai be atjautos, jeigu tokių yra, o aplink sėja neviltį ir nusiminimą, - visi yra vienoki ar kitoki Lietuvos žudikai.

    Suvokite, vyrai ir moterys, kad neleisdami gimti tam, kuris jau galėjo, dalyvaujate ir Lietuvos likime. Ši gentis pasibaigs. Tarp kitko, Seimas jau priima tokį įstatymą, kad pasirinktinai galima neleisti gimti. Jeigu galinčių gimti kūne būtų daugiau nei vienas, tai kitam - neleisti! O užaugęs ir sužinojęs gal paklaus: kur mano broliukas arba sesutė, kodėl jį pasmerkėt? Štai apie tokias psichologines moralines problemas niekas negalvoja.

    Kiekvienas tepažvelgia į save - ar jis prideda Lietuvai gyvybės, ar ją atima. Ar prideda vilties, ar ne, o gal ją pribloškia? Jei atimi ar pribloški, tada tu pats esi liga ir nelaimė, nebūk toks. Arba užleisk postelį, kaip sakydavom Sąjūdžio pakilimo laikais - užleisk, jeigu nuo tavęs plinta neviltis.

    Turėjom krizę ir nuosmukį. Dabar smarkus gamybos ir eksporto pakilimas, gausėja pajamų. Kur? Ar sėkmės džiaugsmas lieka tiktai kompanijų vadovų pasitarimuose, ar juo dalijamasi su darbininkais, ypač su tais ant skurdo ribos, vadovams informuojant ir aptariant, kada ir kokiais tarpsniais ims kilti ir anų atlyginimai? Juk čia būtų moralinio atsparumo ir gyvybės injekcija, kuriai tereikia platesnės atsakomybės pojūčio.

    Nuo kiekvieno veiksmų priklauso, ar Lietuva gyvens. Tai priklauso ir nuo pagrindinio požiūrio į gyvenimą.

    Atmeskim klaidingus mokymus apie laimę daugiau pirkti. Čia kalbu ne apie pagrindines reikmes, o apie begalines, dažnai tuščias komforto ir malonumų pagundas. Tikroji tavo laimė yra turėti daug artimųjų, kuriuos tu myli. Ir kraštą, kurį myli. Neapykanta yra visų priešas ir tautos savižudybės narkotikas. Lietuvos Sąjūdžio pakilimo laikais žiūrėdavom net į Lietuvos nekentėją kaip susirgusį, pažeistą ir klystantį, kuris gali pasitaisyti.

    ------- x ------

    Prieš dvi savaites kalbėjau Lietuvos Sąjūdžio suvažiavime (nepainiokim su liberalų organizacija, kuri pusiau pavogė tą vardą). Pasiūliau sąjūdininkams, galbūt ir utopiškai, kad imtųsi patys arba su kitais rengti per visą Lietuvą viešus pokalbius, diskusijas bei renginius "Neapleisk Lietuvos". Jaunimui ir susikrimstantiems tėvams, seneliams; bet svarbiausia - jaunimui. Mačiau, kad ir mūsų partijos jaunimas ketina eiti į visuomenę, visus kviesdamas tartis. Gal tegu paima šią svarbiausią temą "Neapleisk Lietuvos".

    Tad pagalvok, partija ir sąjunga, prie kurios gimimo esu prisidėjęs: ar eisi kartu ir telksi lyderystei, ar imsiesi ko nors panašaus, ar ko kito, ar nieko; ar ir toliau plauksi, kaip tave kažkas neša?

    Manau, tebesame atsakingi už tai, kas vyksta ir įvyks su Lietuva. Per mažai padarę, kad ji išliktų, Paskutiniame teisme neišsiteisinsime.

     

    Lietuvos žinios Iš kalbos TS-LKD XVII suvažiavime 2011 m. birželio 18 d.

     

     

    VSD atlieka tarnybinį tyrimą dėl V.Pociūno žūties

     

    Valstybės saugumo departamentas (VSD) nusprendė vykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį ir sudaryti komisiją, kuri iš naujo nagrinėtų Baltarusijoje žuvusio pareigūno Vytauto Pociūno našlės prašymą išmokėti kompensaciją už žuvusįjį.

    VSD atstovas spaudai Vytautas Makauskas trečiadienį BNS sakė, kad birželio 6 dieną paskelbta nutartis Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui neapskųsta.

    "Po teismo nutarties paskelbimo generalinio direktoriaus įsakymu buvo sudaryta tarnybinio tyrimo komisija, kuri ir vykdo teismo sprendimą. Ji turi priimti sprendimą, ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp tiesioginio pareigų atlikimo ir žūties", - BNS sakė V.Makauskas.

    Pasak jo, komisija šiuo metu susipažįsta su įvairiais dokumentais ir kita būtina medžiaga išvadai priimti.

    Kada komisija baigs savo darbą, nežinoma. Ji dabar reikalauja įvairių dokumentų ir medžiagų iš įvairių institucijų.

    Žuvusio pareigūno našlė Liudvika Pociūnienė per teismą siekė iš VSD gauti kompensaciją už vyro žūtį.

    Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė, kad tenkinti L.Pocūnienės reikalavimą dėl kompensacijos paskaičiavimo ir išmokėjimo nėra teisinio pagrindo, nes tokius skaičiavimus atlieka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (VSDFV) teritorinis skyrius, kai gauna tarnybinio tyrimo komisijos išvadą, patvirtinančią priežastinio ryšio buvimą.

    Nutartyje rašoma, kad pareiškėjos reikalavimas dėl kompensacijos skaičiavimo negali būti keliamas VSD, o toks skaičiavimas negalimas nesant tarnybinio tyrimo komisijos išvados.

    Teismo sprendime rašoma, jog VSD Statute nustatyta, kad aplinkybė, ar saugumo pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnyba, nustatoma VSD vadovo nustatyta tvarka atlikus tyrimą. VSDFV teritorinis skyrius nustato, ar nelaimingas atsitikimas laikomas draudiminiu įvykiu ir apskaičiuoja draudimo sumos dydį.

    Tarnybinis tyrimas dėl V.Pociūno žūties nebuvo atliktas, todėl teismas daro išvadą, kad VSD nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl kompensacijos mokėjimo. Pasak teismo, atsisakymas skirti kompensaciją vertintinas ne kaip atsisakymas tai daryti, o kaip sprendimas nepradėti tarnybinio tyrimo, siekiant nustatyti priežastinį ryšį tarp V.Pociūno tiesioginių pareigų vykdymo ir žūties patvirtinimo iki ikiteisminio tyrimo medžiagos gavimo.

    Teismas pareiškė negalintis perimti tarnybinio tyrimo komisijos funkcijos ir už šią komisiją įvertinti kompensacijos skyrimui reikšmingas aplinkybes, ar vietoj VSDFV teritorinio skyriaus pripažinti įvykio draudiminiu - teisė teismui veikti už kitas institucijas įstatymuose nėra numatyta.

    Teismas panaikino šiemet sausio 20 dieną priimtą sprendimą ir įpareigojo atsakovą pareiškėjos prašymą nagrinėti iš naujo.

    Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas

    Prieš beveik penkerius metus Breste žuvęs V.Pociūnas buvo VSD pareigūnas, kuris po Užsienio reikalų ministerijos (URM) priedanga Baltarusijoje vykdė užduotis, todėl VSD turi išmokėti kompensaciją jo našlei, įsitikinusi našlė.

    "Mes įrodinėjome, kad jis formaliai buvo URM darbuotojas, bet tuo pačiu ir VSD darbuotojas, vykdantis atskiras VSD užduotis Baltarusijos Respublikoje", - anksčiau yra sakęs L.Pociūnienės advokatas Jonas Butkus. Našlė prašė, kad teismas iš VSD jai priteistų dešimties metų vidutinį V.Pociūno atlyginimą. Moteris tvirtino nežinanti, kokia tai suma būtų.

    L.Pociūnienė žurnalistams anksčiau yra sakiusi, kad pinigai jai nėra svarbūs, ji tiesiog norėtų, kad būtų sutvarkyta įstatyminė bazė dėl panašių įvykių.

    Pareigūno našlei URM jau yra išmokėjusi 2,5 metų paskutinio tarnybinio atlyginimo dydžio kompensaciją. Bet, kaip posėdyje teigė advokatas, įstatymai leidžia L.Pociūnienei pasirinkti kompensaciją ir ją gavusi iš VSD, ministerijos skirtus pinigus moteris grąžintų.

    Tuo metu VSD atstovas Ramūnas Ramanauskas teisme yra sakęs, kad nėra duomenų, jog žūties metu V.Pociūnas vykdė kokias nors VSD užduotis.

    Pasak VSD atsakovo, 120 mėnesių darbo užmokesčio dydžio vienkartinė kompensacija išmokama, jei pareigūno žūtis yra susijusi su tarnyba VSD. Terminuotos diplomato tarnybos sutarties galiojimo metu įvykusi V.Pociūno žūtis yra sietina su tarnyba Užsienio reikalų ministerijoje, o ne Valstybės saugumo tarnyboje.

    Pasak VSD, ne tarnybos laiku įvykusi žūtis yra pripažintina draudiminiu įvykiu, susijusiu su tarnyba, tik teismo sprendimu ar ikiteisminio tyrimo išvada. Tokia išvada VSD nėra pateikta. Tik tuo atveju, jeigu ji būtų pateikta, VSD atstovo įsitikinimu, departamentas galėtų spręsti klausimą dėl kompensacijos skyrimo ir mokėjimo žuvusiojo šeimai

    V.Pociūnas mirė 2006-ųjų rugpjūčio 23-iosios naktį, iškritęs iš devinto aukšto viešbutyje Breste. Generalinė prokuratūra dukart buvo pripažinusi, kad ši mirtis buvo nelaimingas atsitikimas, tačiau teismo nurodymu ikiteisminis tyrimas vėl atnaujintas. Dabar tarp kitų versijų tiriama ir nužudymo versija.

    Našlė sakė, kad iš prokurorų gaunamų žinių ji negali skleisti. Tyrimo terminas baigiasi birželio 30 dieną ir jis, L.Pociūnienės žiniomis, tikrai bus tęsiamas.

     

    www.delfi.lt 2011 birželio mėn. 22 d.

     

     

    NATO tapo našta visoms jos narėms

     

     

    Amerikai įkyrėjo vienai vilkti finansinę NATO naštą, o Aljanso narėms Europoje – neišsenkantis JAV entuziazmas kiekviena proga žvanginti ginklais.

    Už misiją Libijoje kovo mėnesį balsavo visos NATO narės. Tačiau daugiau nei 20 šalių tai buvo vienintelis su misija susijęs piršto pakrutinimas. Kaip įprasta, iki pat šiol jos tik kiurkso ir laukia, kol dėdė Tomas už Atlanto viską sutvarkys pats, ir dar už savo pinigus”, – taip NATO virtuvę vaizduoja JAV strategai, kuriuos iš kantrybės baigia išvesti buvimas viename kariniame Aljanse su Europos šalimis.

    Europiečiai savo ruožtu niurna, kad Jungtinės Valstijos žvangindamos ginklais kišasi į visus įmanomus konfliktus ir siekia NATO paversti pasaulio policininke, už tai dar reikalaudamos iš kitų Aljanso narių pinigų, nors šioms JAV kariniai užmojai – nė motais.

    Tokias nuotaikas, bent jau iš JAV varpinės, tiesmukiškai perteikė net ir NATO generalinis sekretorius Robertas Gatesas, kuris, prieš pat palikdamas savo pareigas, išvadino NATO beviltiška organizacija. Paskutinės viešnagės Europoje metu jis negailėjo kritikos Aljansui, kuriam pastaruoju metu, kad ir ko imtųsi, niekas nesiseka. Ir viskas – dėl europiečių. Žinoma, jis tai pasakė diplomatiškai, bet labai aiškiai.

    Pavyzdžiui, kalbėdamas apie Afganistaną, R.Gatesas teigė, kad karinė operacija šioje šalyje įklimpo dėl “atskirų valstybių pozicijų, apribojusių europiečių galimybes”. Pavyzdžiui, Vokietija savo kariams uždraudė naudoti mirtiną jėgą, tai reiškia, kad koalicija nebegali jų pasitelkti kovoje su talibais. Nyderlandai apskritai pasitraukė iš Afganistano, kai pernai dėl šio konflikto buvo priversta atsistatydinti šalies vyriausybė.

    Pasak R.Gateso, 2 mln. karių, neskaičiuojant JAV kariuomenės, turintis Aljansas kartais “beviltiškai vargo” stengdamasis išlaikyti 25–40 tūkst. karių skaičių Afganistane ir nesugebėjo dislokuoti pakankamai karinės technikos, užtikrinti jos aptarnavimo bei žvalgybos ir sekimo funkcijų.

    Pasak jo, analogiški trūkumai išryškėjo ir pastarojoje misijoje Libijoje, kurią lyg ir palaikė visi Aljanso nariai, tačiau dalyvauti pasišovė mažiau nei pusė, o puolimo operacijose – mažiau nei trečdalis.

    Galingiausias per visą istoriją karinis aljansas vos vienuolika savaičių dalyvauja operacijoje prieš menkai ginkluotą režimą netankiai apgyvendintoje šalyje, tačiau daugeliui sąjungininkų jau pradeda trūkti amunicijos, o JAV dar kartą turi kompensuoti skirtumą”, – teigia R.Gatesas, išryškindamas per menką Europos indėlį.

    Europos įsitraukimas menksta

    Priminsime, kad pagal neformalų susitarimą NATO šalys turi pasiekti ir stengtis išlaikyti 2 proc. bendrojo vidaus produkto siekiantį gynybos finansavimą, iš kurio ir atseikėjama dalis į NATO katilą.

    Beje, NATO biudžetai yra trys – civilinis ir karinis, bei NATO saugumo investicijų programa NSIP. Visi trys biudžetai surenkami pagal individualias procentines kvotas iš kiekvienos šalies narės. Visų trijų NATO biudžetų suma yra lygi maždaug 0,1 proc. visų NATO šalių narių gynybos išlaidų. Taigi tai nėra didelė našta šalių biudžetams.

    Bet 2 proc. BVP siekiančiomis gynybos išlaidomis šiuo metu pasigirti gali tik penkios NATO šalys iš 28: Didžioji Britanija, Prancūzija, Graikija, Albanija ir, žinoma, JAV, gynybos finansavimui kasmet skiriančios 5 proc. BVP, o iš viso JAV lėšos sudaro iki pusės viso NATO biudžeto.

    Pavyzdžiui, pernai į jį JAV sumokėjo 711,8 mln. dolerių, iš jų 430,4 mln. – į svarbiausią, karinį biudžetą, kuriame JAV lėšos sudaro didžiausią dalį – 23 proc. Tiek civiliniame biudžete, tiek saugumo investicijų programoje JAV lėšos sudaro beveik po 22 proc.

    Tuo tarpu kitos šalys ne tik nemėgina pasiekti bent jau 2 proc. BVP gynybai, bet dar ir nuolat mažina gynybos, o kartu ir NATO biudžeto finansavimą. Pavyzdžiui, Lietuvos indėlis į NATO, pavertus jį skaičiais, mažėjo nuo pat įstojimo į NATO. 2004-aisiais Lietuvos krašto apsaugai skirtos lėšos siekė 1,4 proc. BVP, vėliau trejus metus po 1,2 proc., o dabar sudaro vos 0,88 proc. BVP ir yra vienos mažiausių Aljanse.

    Panašios gynybos biudžeto karpymo tendencijos matyti visoje Europoje. Ir pasiteisinimas sunkmečiu šiuo atveju visiškai nepagrįstas, nes išlaidos NATO yra tokios mažos, kad neprislėgtų net į sunkiausią padėtį patekusios šalies.

    Tad R.Gateso kritika – visiškai pagrįsta. Neteisus jis tik kalbėdamas apie tokios situacijos priežastis. “Atvirai kalbant, daugelis sąjungininkų taip daro ne todėl, kad nenori, bet paprasčiausiai todėl, kad negali. Paprasčiausiai nesama karinių pajėgumų”, – teigia R.Gatesas.

    Be abejonės, jei dabartinės Europos gynybos pajėgumų mažėjimo tendencijos nebus sustabdytos ir apsuktos, būsimieji JAV politiniai lyderiai – tie, kuriems šaltasis karas nebuvo pasaulėžiūrą formuojanti patirtis kaip man pačiam – gali manyti, kad grąža už Amerikos investicijas į NATO yra neverta tos kainos”, – grasina R.Gatesas, kartu atliepdamas nuolatinį Aljanso vadovybės raginimą didinti, o ne mažinti karinį finansavimą.

    Tačiau atrodo, kad NATO narės iš Europos labiau nenori, nei negali, kaip mano amerikiečiai. Štai Lietuvos ambasadorius NATO Linas Linkevičius pastebi, kad šalys kolektyviai deklaruoja pasirengimą vykdyti Aljanso kolektyvinės gynybos funkcijas, tačiau individualiai mažina tam skiriamą finansavimą.

    Mėgins taupyti

    Trūkstant lėšų, NATO vadovybė yra pasirengusi išmokti taupyti. Tiesa, tie 130 tūkst. karių, kurie jau nebe šiais, o greičiausiai tik kitais arba dar vėlesniais metais bus išvesti iš Afganistano, darbo nepraras: Aljansas diržus veržtis ketina bet kaip, tik ne karių skaičiaus sąskaita.

    NATO vartojamas “smart defence” terminas. Tai reiškia efektyviai naudoti tai, ką turime”, – teigia L.Linkevičius.

    Pavyzdžiui, NATO uždarys keturias iš vienuolikos didžiausių karinių bazių, taip pat Lisabonoje įsikūrusį vieną iš trijų Aljanso jungtinių pajėgų štabų ir pertvarkys Turkijoje esančią Izmiro oro pajėgų bazę į sausumos pajėgų vadavietę.

    Pasak Aljanso generalinio sekretoriaus Anderso Fogho Rasmusseno, įgyvendinęs šią programą 28 šalių karinis blokas taps “lieknesnis, lankstesnis”, taip pat “įperkamesnis”.

    Įvykdžius šią reformą, Aljanso štabuose dirbančių kariškių postų sumažės nuo 13 iki 8,8 tūkst.

    Karinių aljansų daugės

    Nepaisant to, svorio numesti užsimojusio Aljanso ateitis R.Gatesui vis tiek atrodo bent jau blausi, jei ne niūri. Tuo metu Aljanso narės su entuziazmu kalba apie naujų karinių blokų formavimą. Pavyzdžiui, gegužę Višegrado grupė, į kurią įeina Čekija, Slovakija, Lenkija ir Vengrija, artimiausiu metu ketina kurti bendrą karinį junginį, kuriam vadovaus Lenkija.

    Ši “kovinė grupė” bus baigta formuoti 2016 m. kaip nepriklausomas dalinys, nepavaldus NATO vadovybei. Centrinės Europos šalių karinis junginys bus iš dalies panašus į Šiaurės šalių (Švedijos Suomijos, Norvegijos, Estijos ir Airijos) bendras karines pajėgas.

    Neatmetama galimybė, kad prie Višegrado grupės vėliau prisijungs Ukraina, tačiau analitikai prognozuoja, jog šioje programoje galėtų dalyvauti ir Rumunija bei Bulgarija.

    Apie karinį bendradarbiavimą jau keletą metų kalba Šiaurės šalys, ypač Švedija, kurios politikai vis užsimena, kad bendra gynyba turėtų rūpintis kartu su Baltijos šalimis.

    Beje, nepriklausomai nuo narystės NATO, kariniais saitais su kitomis šalimis rūpinasi ir pačios JAV.

    Tai, kad JAV ir Didžiosios Britanijos kariniai interesai vis dažniau sutampa, bet skiriasi nuo kitų NATO narių, dar nereiškia, kad šios šalys ateityje galbūt taps dar artimesnės partnerės gynybos srityje ir šią santuoką įteisins, tačiau kartu jos uoliai gludina karinius santykius su grupe NATO nepriklausančių valstybių: Australija, Naująja Zelandija, Singapūru, Pietų Korėja ir Japonija. Beje, analitikai pastebi, kad Australija ir Japonija siekia suformuoti “Rytų frontą” prieš Rusiją ir Kiniją bei sukurti paralelinį NATO aljansą.

    Rusija savo ruožtu nemenką dėmesį skiria bendrai su Baltarusija sienų apsaugos infrastruktūrai kurti, o Kinija stiprina Korėjos karo metu užsimezgusį karinį aljansą su Šiaurės Korėja, niekaip nepasiduodančia JAV spaudimui grįžti į šešiašales derybas dėl branduolinio nusiginklavimo.

     

    veidas.lt 2011 Birželio 23 

  • Landsbergis: masiniai trėmimai prilygo lėtam genocidui

    Landsbergis: masiniai trėmimai prilygo lėtam genocidui

     

     

    Europarlamentaro Vytauto Landsbergio teigimu, Baltijos tautų tremtis, prasidėjusi prieš 70 metų, nebuvo paprasta tragedija, o iš anksto suplanuotas ir įvykdytas nusikaltimas, prilygstantis genocidui. Tremties minėjimui skirtame renginyje Europos Parlamentare Briuselyje Lietuvos politikas paragino Europos Komisiją užimti aiškesnę poziciją totalitarinių režimų vertinimo klausimu.

    Tai nebuvo gamtos nelaimė, kaip cunamis ar žemės drebėjimas. Ji kilo iš žmogiškųjų (nežmoniškų) veiksmų, taigi ir istorinio konteksto bei teisės pojūčio“, – antradienį atminimo vakaro dalyviams sakė V. Landsbergis.

    Lėtas genocidas

    Europarlamentaras pabrėžė, kad 1941 metų birželio 14 dieną Lietuvoje prasidėję masiniai trėmimai, jo nuomone, buvo dalis iš anksto šaltakraujiškai suplanuoto genocido.

    Pirmoji užduotis, kaip paskelbė sovietų maršalas Timošenka praėjus vos dviems dienoms nuo Lietuvos okupacijos, buvo skubi „sovietizacija“. Tam kliudė nepriklausomos šalies žmonės – tie, kurių protas dar buvo nepriklausomas ir nepavergtas“, – sakė V. Landsbergis.

    Jis nurodė, kad pagal sovietų planus, tremiant ne vien konkrečius „liaudies priešus“, bet ir visus jų šeimų narius, tokia lemtis grėsė apie 750 tūkst. Lietuvos gyventojų.

    Kai kurie kabinetiniai filosofai šiandien svarsto, kad sovietinis genocidas, pertrauktas karo, o vėliau, iki 6-ojo dešimtmečio pradžios, realių galimybių apribotas iki maždaug 150 tūkst. ištremtų, panašaus skaičiaus įkalintų bei dešimčių tūkstančių mirties bausme nubaustų asmenų, turėjo ribotus tikslus, ir todėl nenusipelno genocido pavadinimo“, – priminė Lietuvos politikas.

    Jis pabrėžė, kad pusei ištremtųjų 1941 metų birželį, prieš pat Vokietijos ir SSRS karo pradžią, šis veiksmas prilygo mirties bausmei – jie buvo pasmerkti žūti nuo bado ir išsekimo, o labiausiai kentėjo vaikai.

    V. Landsbergis tvirtino, kad Vokietijos nacionalsocialistai tebuvo „jaunesnieji sovietų komisocialistų mokiniai, ir mokėsi iš jų, labiau patyrusių, gerų naikinimo pramonės pavyzdžių“, bei priminė apie vokiečių SS ir slaptosios policijos Gestapo bendradarbiavimą su sovietų NKVD ir NKGB Antrojo pasaulinio karo pradžioje.

    Supratimo stygius

    Mūsų sesėms Sąjungoje – Vakarų šalims, kurios niekada nepatyrė tokios sovietų lėto genocido politikos, tai gali pasirodyti egzotiška ir neįtikinama. Tik tai, kartu su valstybės – SSRS tęsėjos baime, gali paaiškinti keistą manevravimą Europos Komisijos viduje, vykstantį pastaruosius trejus metus“, – sakė V. Landsbergis, pabrėžęs, kad iki šiol nebuvo imtasi reikalingų veiksmų, visoje Europoje pasmerkiant sovietinius karo nusikaltimus ir draudžiant sąmoningą jų neigimą ir menkinimą.

    Europarlamentaras nurodė, kad Komisija nesugebėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl savo rekomendacijose Ministrų Tarybai pareiškė, kad sunkių nusikaltimų žmoniškumui neigimas gali būti kriminalizuotas tik tuo atveju, jeigu remiamasi tarptautinėje teisėje pripažintu genocido apibrėžimu.

    Kodėl karo belaisvių ar vergų naikinimas mirties stovyklose, vykdytas remiantis kitais kriterijais, negu rasė, odos spalva ar religija, be paaiškinimo pranyksta iš didžiųjų nusikaltimų sąrašo, išlieka paprastam protui nesuvokiama mįslė“, – sakė V. Landsbergis.

    Europarlamentaras pabrėžė, kad Ministrų Tarybos formuluotė, kuria teigiama, kad komunistinio režimo nusikaltimų neigimas turėtų būti vertinamas pagal adekvačius standartus, taip pat nėra pakankamai aiški, tačiau išreiškė viltį, kad būsima Komijos ataskaita apie Europos totalitarinių režimų nusikaltimus padės išspręsti ligšiolinius nesutarimus – jeigu tik bus rimtai imtasi darbų.

    Stiprūs balsai Rusijoje, taip pat ir ateinantys iš Stačiatikių bažnyčios, kurie reikalauja destalinizacijos ir praeities nusikaltimų pripažinimo, taip pat gali pasirodyti naudingi“, – sakė V. Landsbergis.

    Ambasadorius: turime išmokti bendras pamokas

    Atminimo vakaro „Dabarties akistata su praeitimi“ dalyvius taip pat pasveikino jo organizatoriai – Europos Parlamento narys Algirdas Saudargas ir Lietuvos nuolatinis atstovas Europos Sąjungoje ambasadorius Raimundas Karoblis.

    Kurdami ateities Europą, turime išmokti mūsų bendros praeities pamokas ir tinkamai įvertinti totalitarinių režimų nusikaltimus“, – pažymėjo ambasadorius Raimundas Karoblis.

    Jis išskyrė Europos Parlamento pastangas šioje srityje ir atkreipė dėmesį į birželio 10 dieną ES Teisingumo ir vidaus reikalų Ministrų Taryboje priimtas išvadas dėl totalitarinių režimų padarytų nusikaltimų.

    EP pirmininko Jerzy Buzeko sveikinimą perskaitė jo patarėjas Arnoldas Pranckevičius. EP vadovas savo laiške pasmerkė sovietų padarytus nusikaltimus žmoniškumui. Kartu jis pabrėžė, kad Baltijos tautų patirtos kančios ir netektys nepalaužė jų valios atsilaikyti ir suteikė stiprybės atkurti nepriklausomybę ir sugrįžti į vieningą Europą.

    Animacinis filmas ir „Misija Sibiras“

    Europos Parlamento nariai, ES šalių narių diplomatai ir ES institucijų tarnautojai išvydo režisierės Giedrės Beinoriūtės 2007 metų dokumentinį-animacinį filmą „Gyveno senelis ir bobutė“, pasakojantį apie jos senelius, sovietmečiu ištremtus į Sibirą.

    Menotyrininkė Jurga Minčinauskienė kartu su autoriumi pristatė Kęstučio Grigaliūno knygą „Mirties dienoraščiai“, į kurią Kęstutis Grigaliūnas sudėjo Lietuvos ypatingojo archyvo KGB fonduose atrinktas sovietų represijas patyrusių Lietuvos piliečių nuotraukas.

    Emilija Liaukutė pasakojo apie jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo projektą „Misija Sibiras“.

    Apie Lietuvos piliečių gyvenimą tremtyje Europos Parlamento darbuotojai ir svečiai galės susipažinti Lietuvos genocido aukų muziejaus parengtoje parodoje „Po svetimu dangum: Lietuvos gyventojai sovietų lageriuose ir tremtyje 1940-1958 metais. Paroda Europos Parlamente kabės iki birželio 24 dienos.



    Alfa.lt 2011-06-22

     

    Ministrė: kitąmet į ikikrizinį lygį bus atstatytos tik pensijos

     

    Finansų ministrė I. Šimonytė sako, kad kitų metų finansinės galimybės leidžia į ikikrizinį lygį atstatayti tik pensijas dirbantiems ir nedirbantiems pensininkams.

    Ingrida Šimonytė sako, kad sumažintos ir negrąžinamos pensijos po Konstitucinio teismo sprendimo, didina skolą ateinančioms vyriausybėms.

    Jeigu ekonomika kaip ir padeda mums tuos viešuosius finansus tvarkyti, tai tiesiog neverta kaupti tos problemos ir perkelti į ateitį. Jeigu mes kalbam apie valstybės tarnybą arba apie kažkokius paslaugų sektorius, tikrai yra galimybės geriems darbuotojams mokėti didesnes algas neviršijant bendrų darbo užmokesčio išlaidų. Bet tam tiesiog reikia priimti sprendimą, kokia struktūra yra optimali“, – sako I. Šimonytė.

    Seimo biudžeto komitete finansų ministrė pateikė 2012 metų biudžeto projekcijas. Jeigu į prieškrizinį lygį būtų sugrąžintas darbo užmokestis ir kitos socialinės išmokos, tam papildomai reikėtų 2 mlrd. litų, penijoms atstatyti reikia 600 milijonų litų.

     

    www.diena.lt 2011-06-22

  • V.Landsbergis apie kreipimąsi į KT inicijuojančius Seimo narius: tegu pamąsto, po kuo pasirašinėja

    V.Landsbergis apie kreipimąsi į KT inicijuojančius Seimo narius: tegu pamąsto, po kuo pasirašinėja

     

     

    Konservatorių idėjinis lyderis, europarlamentaras Vytautas Landsbergis stebisi 53 Seimo narių siūlymu kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT) dėl lenkus papiktinusio Švietimo įstatymo. „Tegu pamąsto, po kuo pasirašinėja“, - taip V. Landsbergis vertina būrį parlamentarų, tarp kurių esama ir jo partijos bendražygių.

    Europarlamentaras neslepia nuostabos dėl Seimo narių iniciatyvos, kuria siekiama prašyti KT išaiškinimo dėl vieno Švietimo įstatymo straipsnio atitikties pagrindiniam šalies įstatymui.

    Atrodo, 53 Seimo nariai mano, jog Lietuvos centruose nebūtina turėti nors po vieną mokyklą su visa vidurinio mokslo programa valstybine kalba. Dar paprasčiau tarus: nors po vieną vidurinę mokyklą valstybine kalba. Tegu pamąsto, po kuo pasirašinėja“, - DELFI atsiųstame laiške ragina V. Landsbergis.

    Politiko manymu, parlamentarams abejonių sukėlusi įstatymo nuostata yra pakankamai paprasta ir aiški.

    Žinoma, įstatymo tekstas pernelyg išraitytas, pilnas visokių aplinkybių, kurios užtemdo esmę. Galima jį pataisyti kaip šios pastabos pradžioje: "Lietuvos rajonų centruose ir vietovėse, kur yra vidurinių mokyklų iki vienuoliktos klasės, būtina turėti bent vieną tokią mokyklą valstybine kalba". Verčiau būtų nesiblaškę, o įregistravę kiekvienam suprantamą įstatymo pataisą“, - reziumuoja V. Landsbergis.

    DELFI primena, kad į KT dėl Švietimo įstatymo kreiptis ragina trys Seimo lenkai – Jaroslavas Narkevičius, Leonardas Talmontas ir Michalas Mackevičius – bei dar 50 parlamentarų. Tarp jų – ne tik opozicinių partijų atstovai, bet ir dalis valdančiųjų. Tai ne tik Tautos prisikėlimo partijos lyderis Arūnas Valinskas, bet ir būrys konservatorių: Vincė Vaidevutė Margevičienė, Mantas Adomėnas, Arimantas Dumčius bei Liudvikas Sabutis.

    Nutarimo projekte teigiama, kad kai kurios Švietimo įstatymo nuostatos gali prieštarauti Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, nustatančiai, kad „žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“.

    Parlamentarams užkliuvo vienas konkretus neseniai prezidentės Dalios Grybauskaitės patvirtinto įstatymo punktas. Jis nustato, kad „tradiciškai gausiai tautinių mažumų gyvenamuose rajonų centruose ir gyvenamosiose vietovėse, kuriose veikia kelios valstybine ir tautinių mažumų kalbomis mokymą vykdančios mokyklos arba viena valstybine ir tautinės mažumos kalba mokymą vykdanti mokykla, kuriose yra po vieną skirtingų mokymosi kalbų vienuoliktų klasių komplektą, (...) turi užtikrinti, kad vidurinio ugdymo programa bent vienoje mokykloje (bent vienoje klasėje) būtų įgyvendinama valstybine kalba (išskyrus gimtąją kalbą)“.

    53 parlamentarai mano, kad tokia įstatymo nuostata pažeidžia visų asmenų lygybės įstatymui principą.

     

    www.DELFI.lt 2011 birželio mėn. 22 d.

     

     

    V.Matuzas. A.Zuoko viliotinis lenkams

     

    Patį vidurvasarį kaip perkūnas iš giedro dangaus nugriaudėjo Vilniaus savivaldybėje netikėta žinia: meras Artūras Zuokas į Vilniaus valdančiąją koaliciją nuolankiai pakvietė įsitraukti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) frakciją. Lenkai neatstūmė Zuoko ištiestos rankos. Darbo partijos frakcija, dar neseniai grasinusi pasitraukti iš valdančiųjų gretų, koalicijoje irgi vis dėlto lieka.

    Panašu, kad meras A. Zuokas pasirengė sušokti aistringą viliotinį ir su lenkais, kad tik išsilaikytų susvyravusioje valdžios kėdėje. Gal ir nereikėtų pernelyg stebėtis tokiais mero viražais. Kaip sakoma, kas gali paneigti, kad A. Zuokui vėl pasireiškė nepaaiškinama trauka lenkams? Atsimenate neseną istoriją, kai slėpdamasis nuo liūdnos šlovės „Rubikono“ juodosios buhalterijos tyrimo, po operatyvinių darbuotojų kratų, atliktų toje bendrovėje, Zuokas netikėtai keletui parų pabėgo kažkodėl... į Varšuvą.

    Tos didelės simpatijos lenkams nesugadino net skambiai žiniasklaidoje eskaluota tema apie klastingą lenkų išdavystę 2003-aisiais, kai šie, Vilniaus savivaldybėje dvejus metus dirbę su Artūru Zuoku, paskutinę dieną prieš naujojo Vilniaus vadovo rinkimus apsisprendė palaikyti socialdemokratų siūlomą Gediminą Paviržį... ir teko Zuokui vargti , kol vos iš ketvirto karto, po visų Drėmos „įkalbinėjimų“ pavyko užsėsti sostinės mero krėslą. Viso to pasekmės – teistumas už „gerus darbus“, amžiams prilipusi „Abonento“ pravardė... Ir vis per tuos lenkus.

    Po šių savivaldos rinkimų LLRA lyderiai vėlgi nedegė dideliu noru Zuoką Vilniaus meru regėti ir nebalsavo už jo kandidatūrą. Rodos, kitas į lenkų pusę net žiūrėti nebegalėtų, bet tik ne Zuokas...

    Nekeista, jei kai kam ir toks kyla klausimas – ką tokio pažadėjo Zuokas lenkams, jei jie kelis kartus išsižadėję vėl su Zuoku bendrą viliotinį pasiryžę šokti? Juk ir vaikui aišku, kad ieškoti čia politinės valios ar bendrų idėjinių vertybių tikrai neverta. Nors, gal kaip tik viena bendra vertybė – meilė sostinės žemėms – ir gali būti tuo jungiančiuoju varikliu.

    Apie Zuoko aistrą Vilniaus senamiesčio žemei daug kartų yra kalbėta. Didelių nuoskaudų dėl neatgautų žemės valdų kupinas ir LLRA lyderis, europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis.

    Mano senelis turėjo 10 ha žemės Lazdynuose, o realiai pažadėta grąžinti keturis arus... Man žemės negrąžinamos, o, sakysim „Litexpo“ stovi ant mūsų žemės ir savo valdas plečia“, – neseniai viešai guodėsi V.Tomaševskis, nukentėjęs nuo žemės reformos keistumų Vilniaus mieste.

    O juk Tomaševskių žemės plyti puikioje sostinės vietoje prie Neries, kitapus Vingio parko. Per patį nekilnojamojo turto burbulo išsipūtimą čia už arą mokėjo iki 150 tūkst. litų. Gal gudrusis Zuokas atrado lenkų lyderio „achilo kulną“, o gal istorinį teisingumą nutarė atstatyti? Kas čia žino, darbai parodys. Kol kas visokių pamąstymų kyla.

    Tik dėl vieno dalyko visiškai aišku: Vilniaus sostinės valdančioji dauguma su meru Zuoku priekyje pasiryžusi ne tik viliotinį sušokti, bet ir su velniu obuoliauti eiti, kad tik valdžioje dar kiek pabūtų.

     

    www.dlefi.lt Vitas Matuzas 2011 birželio mėn. 22 d.

     

     

    K.Girnius. 1941 m. sukilimas: nevienareikšmis, bet labai svarbus

     

    Nežinia vis dar gaubia daugelį 1941 m. birželio mėnesio sukilimo momentų. Žinome, kad antrą Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo dieną, birželio 23 d. apie pusę dešimtos ryto Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) vardu per Kauno radiofoną buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, paskelbta Lietuvos Laikinoji vyriausybės (LLV) sudėtis, sugiedotas Lietuvos himnas.

    Sukilėliai greitai užėmė Kauną, kitose Lietuvos dalyse pradėjo veikti partizanų būriai, kurie apšaudė besitraukiančius raudonarmiečius ir į savo rankas perėmė valdžią. Savaitės pabaigoje sovietų valdžios neliko nė kvapo, bet tai iš esmės - Vokietijos kariuomenės nuopelnas.

    Dėl daug ko nesutariama: pvz., kiek buvo sukilėlių, kiek jų žuvo, ar jie veikė vieningai ir taip toliau. Išeivijoje buvo teigiama, kad žuvo 4 000 vyrų, nors minimi įvairūs skaičiai. Dabar manoma, kad žuvo nuo 300 iki 500 sukilėlių. Kadaise buvo teigiama, jog sukilime dalyvavo šimtas tūkstančių vyrų ar net daugiau. Bet veikiausiai sukilėlių būta apie 10–15 tūkstančių.

    Kai kalbama ir rašoma apie sukilėlius, nėra visiškai aišku, ar partizanais buvo laikomi tik tie, kurie įsijungė į kovą vokiečiams dar neatvykus, ar ir tie, kurie vėliau užsirišo baltus raiščius. LAF stengėsi telkti sukilėlius ir jiems vadovauti, bet centralizuotas pogrindis tik kūrėsi, tad manytina, kad daugelis kovotojų, net ištisi būriai, stichiškai įsitraukė į sukilimą.

    Visada būta skeptikų, kurie sukilimą laikė beprasmiu. Esą vokiečiai vis tiek būtų išviję bolševikus, tad aukos buvo beprasmės ir bergždžios. Post factum visi esame gudrūs. Jei sukilimo tikslas buvo iškovoti nepriklausomybę arba protektorato statusą, tai sukilimas savo nepasiekė. Kai kurie LAF vadovai gana naiviai pasitikėjo nacių gera valia, kurios nebuvo. Bet nutarimą, ar sėdėti sudėjus rankas, ar sukilti ir kovoti reikėjo priimti karui dar neprasidėjus, o ne jam pasibaigus.

    Sukilimas yra reikšmingas momentas Lietuvos pasipriešinimo istorijoje, pirmasis ilgos kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės žingsnis, atskleidžiantis gyventojų politinį sąmoningumą bei ryžtą nesusitaikyti su Lietuvos okupacija. Bet nereikia užmiršti tamsiosios sukilimo pusės.

    Kęstutis Girnius

    Daugelis jautė gėdą dėl beginklės kapituliacijos 1940 m. bei pareigą ją nuplauti. Artėjant karui komunistų smurtas ir represijos įgijo pagreitį. Kai okupanto siautėjimas peržengia ribas, kai tikimasi, jog ateina pagalba ir išsilaisvinimas, arba kai dėl politinių priežasčių jaučiamas poreikis parodyti, kad tauta ir valstybė tebegyva, griebiamasi ginklo. Šiuo atžvilgiu 1941 m. lietuvių sukilimas ir 1944 m. Varšuvos sukilimas buvo gana panašūs.

    Nereikia užmiršti, kad dar nebuvo visiškai atsiskleidęs nacių bjaurumas. Lenkijos žydai buvo suvaryti į getus, bet nebuvo masiškai žudomi. Slovakija turėjo suverenumo požymių, Daniją didele dalimi valdė danai (vokiečių ir danų valdininkų santykis buvo 1:43 000). Buvo galima manyti, kad vokiečiai elgsis racionaliai, ieškos sąjungininkų kovoję su bolševikais, tad ir darys kai kurių nuolaidų. Bet to nebuvo.

    Sukilėliams ir LLV priekaištaujama, kad jie kolaboravo su naciais. Neginčytina, kad sukilimas buvo derinamas su Vokietija, kad LAF vadovybė bendravo su Abwehru, kalbėjosi ir su Gestapu. Reikėjo derinti sukilimą su karo pradžia, nes sukilėliai vieni negalėjo priešintis sovietų pajėgoms, juolab Raudonajai armijai.

    Nors sukilėliai bendradarbiavo su naciais, jie priešinosi vokiečių politiniams tikslams, atvirai ir atkakliai siekdami Lietuvos nepriklausomybės. Negalima LLV lyginti su Justo Paleckio vyriausybe. Justas Paleckis bendradarbiavo su sovietais, laidodamas Lietuvos nepriklausomybę, LLV bendravo su naciais, siekdama atkurti nepriklausomybę.

    Kazys Škirpa ne kartą atsakingiems Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos pareigūnams raštu ir žodžiu skelbė, kad Lietuva tikisi atgauti savo laisvę ir suverenumą. Tris dienas prieš karo pradžią jis perdavė memorandumą Ribbentropui, kuriame tarp kita ko rašoma, kad patys lietuviai turi spręsti savo vyriausybės sudėtį.

    Karui prasidėjus, K. Škirpai buvo paskelbtas namų areštas, jam nebuvo leista grįžti į Lietuvą. Vokiečiai įvairiausiais būdais trukdė LLV veiklai, skatino voldemarininkus surengti perversmą prieš ją. LLV atsisakė tapti vokiečių valdžios patikėtinių taryba ir po šešių savaičių nutraukė savo veikimą. Daugelis sukilimo vadovų įsitraukė į antinacinę rezistenciją, ne vienas buvo suimtas.

    LLV ir sukilėliai negalėjo paveikti vokiečių, bet ir nešoko pagal vokiečių dūdelę. Pats LLV sudarymas, pats vyriausybės pavadinimas buvo iššūkis vokiečiams. LLV pasisekė išsaugoti didesnę veikimo laisvę, bet saugumo policija ir savisaugos batalionai buvo tiesiogiai pavaldūs vokiečiams ir įtraukti į žudymo akcijas. Vietos savivaldybės irgi buvo verčiamos paklusti vokiečių galiai.

    Opiausias klausimas yra žydų žudymas. Žudynės Lietūkio garaže bei Vilijampolėje vyko pirmomis karo dienomis, ir jei vokiečiai skatino žudymus, lietuviai juos vykdė. LLV nepasmerkė jų viešai. Tad vieni stengiasi sukilimą vaizduoti nacių kolaborantų diriguojama uvertiūra masinėms žudynėms. Kitiems žudymai vyko bendrame sukilimo fone, bet nebuvo susieti vienas su kitu. Pirmuoju atveju sukilimas sutapatinamas su žudynėmis, kitu atveju žudynės laikomas nereikšmingu epifenomenu. Nei viena, nei kita interpretacija neįtikina.

     

    Nors jau vėlu, reikėtų mėginti detaliau atkurti sukilimo eigą, atkreipiant dėmesį į du momentus. Pirma, ištirti, kiek ir kokiomis sąlygomis įvyko išpuolių prieš žydus ir kiek būta susirėmimų su partiniu aktyvu, naciams dar neatvykus. Antra, reikia atsargiau vartoti sukilėlių, partizanų ir baltaraiščių sąvokas. Kartais visi sukilėliai sutapatinami su baltaraiščiais, o visi baltaraiščiai su žudikais. Sukilėlio ir žudiko sutapatinimas tiek pat ydingas, kaip žydų ir komunistų sutapatinimas antisemitų demonologijoje.

    Reikėtų vykdyti tyrimus, siekiant atskirti tris žmonių grupes - sukilėlius, kurie tik kovojo su okupantu, į žudynes įsitraukusius sukilėlius, ir pogromų vykdytojus, kurie išvis nekovojo su okupantu. Darbas nebūtų lengvas, bet gal ir nebergždžias, nes turime sukilėlių sąrašų. Būta daug nepriekaištingų kovotojų, nesusitepusių krauju ir vėliau įsitraukusių į antinacinę rezistencija kaip Pilypas Narutis. Tai vienas pagrindinių sukilimo organizatorių, kuris buvo suimtas 1943 m. ir išsiųstas į Stutthofo koncentracijos stovyklą.

    Negalima LLV lyginti su Justo Paleckio vyriausybe. Justas Paleckis bendradarbiavo su sovietais, laidodamas Lietuvos nepriklausomybę, LLV bendravo su naciais, siekdama atkurti nepriklausomybę.

    Kęstutis Girnius

    Bet Bronius Norkus, kuris iškėlė trispalvę ant Prisikėlimo bažnyčios bokšto, vadovavo karių būriui, kuris masiškai žudė žydus. Masinėse žudynėse labai aktyviai dalyvavo kitas sukilėlis Juozas Barzda. Sakoma, kad Algirdas Klimaitis, kuris vadovavo Vilijampolės pogromui, buvo sovietų įkalintas ir tik sukilėlių išlaisvintas. Jei tai tiesa, jis nebuvo sukilėlis, o paprastas žudikas.

    Verta prisiminti sukilėlių sudėtį. Didelį vaidmenį turėjo studentai, ypač ateitininkai, visuomenės veikėjai, jauni karininkai, universiteto dėstytojai, paprasti ūkininkai. Tai buvo lietuvių visuomenės skerspjūvis, o ne tik kariškių grupė.

    Kyla klausimas, į kokį pasakojimą reikia įkomponuoti sukilimą. Prestižiniame JAV istorijos žurnale „Kritika“ žinomas istorikas Alfredas J. Rieberis paskelbė straipsnį apie pilietinius karus Sovietijoje per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo. Jis teigia, kad sukilime dalyvavo nuo 100 iki 125 tūkst.žmonių, kad Kaunas buvo išvaduotas ir buvo sudaryta LLV (jis mini ir žudymus Kaune).

    Rieberis tvirtina, kad ir vėliau lietuviai pralenkė kitus Baltijos šalių gyventojus savo politiniu sąmoningumu ir organizuotumu, aktyviai dalyvavo partizanų pasipriešinime. Rieberis daro faktinių klaidų, kaip ir dar žinomesnis istorikas Timothy’is Snyderis savo „Bloodlands“, teigdamas, jog |K. Škirpa sugrįžo į Lietuvą su vokiečiais ir per radijo laidas skatino lietuvius žudyti žydus. (Tai, kad žurnalo ir knygos redaktoriai nepastebėjo klaidų, rodo, kiek mažai dar žinoma apie Lietuvą).

    Galima pratęsti Rieberio įžvalgas. Lietuviai vieninteliai iš Baltijos šalių sukilo ir sudarė Laikinąją vyriausybę. Antinacinė rezistencija buvo gerai organizuota ir sulaukė tautos pritarimo. 1943 m. lietuviai vieninteliai boikotavo SS legiono steigimą (nors policijos batalionai dalyvavo žudynėse ne tik Lietuvos teritorijoje, bet ir už jos). Rezistencijos raginami 1944 m. savanoriai entuziastingai stojo į Vietinę rinktinę, kuri turėjo būti Lietuvos kariuomenės užuomazga. Tik Ukrainoje partizaninis pasipriešinimas buvo atkaklesnis ir platesnio masto.

    Verta prisiminti, kad 1945 m. vasarą sugalvojus Lietuvos inkorporavimo į SSSR penkerių metinių proga siųsti Stalinui padėkos laišką su Lietuvos gyventojų parašais, įvyko spontaniškas, beveik visuotinis boikotas. Lavrentijui Berijai siųstame raporte tarp kita ko pažymima, kad vienoje Švenčionių valsčiaus apylinkės taryboje „iš 100 susirinkime dalyvavusių žmonių laišką drg. Stalinui pasirašė tik apylinkės pirmininkas“.

    Šiame kontekste sukilimas yra reikšmingas momentas Lietuvos pasipriešinimo istorijoje, pirmasis ilgos kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės žingsnis, atskleidžiantis gyventojų politinį sąmoningumą bei ryžtą nesusitaikyti su Lietuvos okupacija. Bet nereikia užmiršti tamsiosios sukilimo pusės.

     

    www.delfi.lt www.DELFI.lt 2011 birželio mėn. 22 d.

  • Grybauskaitė: Lietuva dar negali pasitikėti Rusija

    Grybauskaitė: Lietuva dar negali pasitikėti Rusija

     

    Lietuva dar negali visiškai pasitikėti Rusija, kuri siekia Baltijos valstybes išlaikyti priklausomas nuo jos energijos rinkos, Vokietijos dienraščiui „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ sakė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

    Vis dar esame kone 100 procentų priklausomi nuo energijos tiekėjų iš Rusijos. Dėl to žmonės jaučiasi nesaugūs. Nors santykiai su mūsų kaimyne tapo atviresni, o dialogas gilesnis, tačiau dar per anksti teigti, kad galime būti visiškai ramūs ir visiškai ja pasitikėti. Žinome, kad Rusija dažnai naudoja energijos šaltinius kaip politinio spaudimo priemonę“, - interviu kalbėjo šalies vadovė.

    Prezidentė pabrėžė, kad nauja planuojama atominė elektrinė yra viena iš galimybių stabilizuoti energijos tiekimą.

    Anot šalies vadovės, Rusijos spaudimą demonstruoja faktas, kad Lietuva už dujas moka 30-40 proc. daugiau nei Vokietija.

    Geriausias to pavyzdys - tai, kad už dujas mokame 30-40 proc. daugiau nei Vokietija. Tai politinis spaudimas, siekis dominuoti. Jis įmanomas tik todėl, kad neturime alternatyvių energijos šaltinių“, - sakė prezidentė.

    Rusija siekia, kad Baltijos valstybės ir Lietuva liktų priklausomos nuo Rusijos energijos rinkos, o ne nuo Europos. Tačiau to nebus. Siekiame paspartinti elektros jungties su Švedija statybą, statysime nuosavą suskystintų dujų“, - teigė D.Grybauskaitė.

    Interviu vertimas paskelbtas oficialioje prezidentės interneto svetainėje.

     

    Alfa.lt 2011-06-22



     

    Lenkai prisijungė prie Zuoko koalicijos, „darbiečiai“ nesitraukia

     

    Darbo partijos „maištas“ Vilniaus valdančiojoje koalicijoje vos nesibaigė pastarosios išmetimu iš koalicijos „4+“.

    Prie Artūro Zuoko visuomeninio judėjimo „TAIP“ prisijungė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos nariai (LLRA), Vilniaus savivaldybėje turintys 9 savo atstovus.

    Vilniaus meras Artūras Zuokas antradienį popietę sukvietęs žurnalistus į spaudos konferenciją savivaldybėje pranešė, kad Vilniaus miesto taryboje prie koalicijos prisijungė Lietuvos lenkų rinkimų akcija.

    Pasak A. Zuoko, sutartis jau pasirašyta. Artimiausiu metu bus perskirstytos vicemerų ir kitos pozicijos. Pagal patvirtintą struktūrą yra trys vicemerų vietos, iš kurių viena laisva, tad artimiausiame tarybos posėdyje turėtų būti išrinktas trečiasis vicemeras. Manoma, kad juo galėtų būti siūlomas LLRA atstovas Jaroslavas Kaminskis.

    Darbiečiai“ nesitrauks

    Po tokio žingsnio A. Zuokui, lenkams, socialdemokratams ir Rusų aljanso nariams pakanka mandatų sudaryti valdančiąją koaliciją be „darbiečių“, tačiau pastarieji neskuba skelbtis opozicija ir kalba apie koalicijos išplėtimą. Tai delfi.lt patvirtino Darbo partijos narys Jonas Pinskus, pasak kurio, „darbiečiai“ nenusiteikę trauktis.

    Praėjusią savaitę Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas pareiškė, kad jų partijos netenkina atsakomybės pasiskirstymas Vilniaus miesto savivaldybėje. Interviu Alfa.lt jis teigė, kad „darbiečius“ tenkintų trečdalis valdžios sostinės savivaldybės taryboje.

    Penktadienį po partijos prezidiumo posėdžio jis teigė, kad sprendimas dėl Darbo partijos ateities valdančiojoje koalicijoje „4+“ paaiškės šią savaitę. Jis taip pat tvirtino nematantis problemų padirbėti opozicijoje.

    Uspaskichui geriau opozicija

    Darbo partijos lyderis V. Uspaskichas Alfa.lt teigė, kad negali komentuoti galimo A. Zuoko bendradarbiavimo su lenkais. Anot jo, derėtis dėl Vilniaus miesto koalicijos yra pavesta partijos nariui Jonui Pinskui.

    Praėjusią savaitę partijos prezidiumas man pavedė kalbėtis dėl koalicijos, tačiau turėjau svarbių reikalų Briuselyje ir jau sekmadienį turėjau išskristi“, – sakė Europos Parlamente dirbantis V. Uspaskichas.

    Aš praėjusią savaitę pasakiau, kad tokioje situacijoje man geriau būtų dirbti opozicijoje“, – telefonu sakė V. Uspaskichas.

    Vis dėlto Darbo partijos lyderis svarstydamas darbo koalicijoje ateities perspektyvas kalbėjo ne tik apie galimą pasitraukimą į opoziciją, bet ir apie koalicijos sustiprinimą – išplėtimą. Tai yra tai, ką ir nusprendė „Darbo partijos“ derybininkai.

    Išplėtus koaliciją, taptų lengviau dirbti ir su A. Zuoku“, – svarstė V. Uspaskichas.

    Anot jo, jei koalicija plėstųsi, Darbo partija persvarstytų ir tai, kiek atsakomybės valdžioje jai turėtų tekti. V. Uspaskichas matematiškai svarstė, kad, padidėjus valdančiajai koalicijai vietoje pageidauto trečdalio valdžios, galbūt tektų tenkintis jau tik ketvirtadaliu.

    Oficialiai valdančiąją koaliciją Vilniuje iki šiol sudarė 12 visuomeninio judėjimo „TAIP“ atstovų, aštuoni „darbiečiai“, penki socialdemokratai ir du Rusų aljanso nariai.

    A. Zuokui susitarus su lenkais, o „darbiečiams“ pasitraukus, nauja valdančioji koalicija Vilniaus savivaldybės taryboje turėtų vienu mandatu daugiau, t. y. vietoje 26 mandatų jie turėtų 27 ir sustiprintų savo trapią daugumą. „Darbiečiams“ taip pat likus valdžioje, valdančioji koalicija išsiplėstų iki 35 mandatų.

    Šiuo metu opozicijoje esantys konservatoriai turi 10 mandatų, lenkai – 9, „Tvarka ir teisingumas“ – 5.

    Vilniaus miesto savivaldybės tarybą sudaro 51 narys.

     

    Alfa.lt 2011-06-21

     

     

    TATENA vadovas siūlo patikrinti kas dešimtą atominę elektrinę

     

    arptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) vadovas Yukiya Amano pasiūlė per ateinančius trejus metus atlikti saugumo patikrinimą kas dešimtoje atominėje elektrinėje.

    "Aš siūlau, kad šalys, kurios gamina branduolinę energiją, sutiktų atlikti TATENA patikrinimus", - teigė Y. Amano. - Kadangi neįmanoma patikrinti visų pasaulyje esančių 440 reaktorių, aš siūlau patikrinimus atlikti atrankos būdu".

    Y. Amano dėl neseniai Japonijoje įvykusios branduolinės katastrofos taip pat patarė per ateinančius 12 mėnesių peržiūrėti TATENA standartus.

    "Mes turime sistemiškai ir reguliariai tikrinti visų atominių elektrinių saugumą", - sakė Y. Amano.

    Japonijos Fukušimos branduolinė jėgainė patyrė katastrofą per kovo 11 dieną šalį sukrėtusius žemės drebėjimą ir cunamį. Nuo to laiko Fukušimos operatorė stengiasi stabilizuoti elektrinės būklę bei sustabdyti radioaktyviųjų medžiagų nutekėjimą iš sugadintų reaktorių. Kai kuriose Japonijos teritorijose radioaktyvieji elementai buvo užfiksuoti vandenyje, ore ir maisto produktuose.

     

    www.delfi.lt 2011 birželio mėn. 20 d.

  • V.Landsbergis. Laikykimės atrenkančio proto

    V.Landsbergis. Laikykimės atrenkančio proto



    Ponas Waldemras Tomaszewskis, Briuselyje besiskelbiąs visų Lietuvos lenkų vadu, vėl organizavo skundą europinėse organizacijose prieš savo tėvynę Lietuvą. Pagal turinį - kelios senos nesąmonės apie atimtą tėvų teisę pasirinkti jų vaikų mokymosi kalbą, neleistinas baudas už tyčinį įstatymo pažeidimą ir kitas išskirtinai baisias dalies gyventojų patiriamas skriaudas; antai kitataučių pavardžių rašybos oficialiuose dokumentuose problema atkakliai vadinama "draudimu", nors tai situacija, kurioje, kol įstatymas nepakeistas, jo tik laikomasi rašant kaip nustatyta. Šiaip jau tikslas atrodo politinis: iš distancijos padrumsti orą prieš svarbius valstybei renginius ir dar sykį patekti į neišrankią lietuvišką spaudą, tuo galimai suerzinti dar keletą negudrių lietuvių.

    Neatpažinę gausių provokacinių impulsų šaltinio būtent Latvių gatvėje, negudrūs lietuviai žiū ir pasikabins ant priešingo kablio, ant kokios idiotiškai piktos "Diktatorių" grupės dainelės prieš lenkus, rusus, žydus (tekste profesionaliai apsimestas mažaraštiškumas) arba filmuko, kuriame propaguojami neaiškios publikos fiziniai veiksmai prieš viešus užrašus svetima kalba. Vykdytojai - būrelis vyrukų su rasinėmis "baltų" mergomis lyg pagal "Kresų" užsakymą. Lietuviams tuoj priskirs ir eilinę kagėbinę svastiką ant sinagogos, o valstybė nė nesirūpins tų samdinių bei manipuliatorių prigriebti.

    Kur buvęs, kur nebuvęs, užsienio šalies užsienio reikalų ministras vėl iš aukštybių dėsto, kokie tie lietuviai netikę, kad nė nesupranta, jog Lenkija trylika kartų didesnė. Ligi šiol reaguodavom santūriai, tad oficialiame lygmeny reiktų to ir laikytis. Tokia laikysena laimime; nors yra nuostolių bendram abiejų šalių reikalui, bet ateis ir kaimynų šalyje susipratimas, netemdomas rinkiminių aistrų. Mes juk nieko staigaus nepadarėme, tiesa, kai ką vilkinome. Griausmai iš dangaus pasigirdo, kai tas dangus įpiečiau nuo mūsų ėmė keisti žvaigždynų kursą.

    Žinoma, griežtai nepriimtinas viso Lietuvos jaunimo kompromitavimas, kai būrelius telkia "Lietuvių tautinio centro" vadas, raginantis prieš mažumas naudoti napalmą ir eiti "už rasę". Blogiausia, kad tas asmuo dirba valstybinėje ir dar ideologiškai svarbioje institucijoje. Lyg tyčia pastatytas, kad Lietuvą puolantieji galėtų pirštu badyti. Tačiau mąstančio jaunimo valia bent jau netylėti, atsiriboti.

    Dar kurį laiką vilkinome užduotį pagerinti nelietuviškai kalbančio jaunimo galimybes įsisavinti valstybinę kalbą be diskriminacijos, tačiau ir tai padarėme. Atrasime ir eilutę pase, kur norintieji galės įsirašyti pavardę norvegiškai, latviškai ar lenkiškai. Niekas nešūkaus, kad jam draudžiama. Bus visokias gėrybas, tiktai reikia kuntrybas.

    Vis dėlto paprasti lietuviai ir lenkai Lietuvoje - yra juk dauguma normalių, lojalių piliečių - turėtų laikytis atrenkančio proto. Neleiskim siundyti, daryti Bosnijos.

     

    www.delfi.lt 2011 – 06 – 21



    A.Lapinskas. Šmeižikiškiems lenkų prasimanymams reikia padaryti galą

     

    Esu ne kartą rašęs apie kenkėjišką europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio veiklą prieš Lietuvą ir prognozavau, kad jis laikui bėgant imsis vis originalesnių, kaip dabar madinga sakyti, projektų. Pasirodo, buvau ne visiškai teisus.

    Jo veikla, prasidėjusi nuo individualių demaršų Europos Sąjungos ir Europarlamento vadovams, vėliau išaugusi iki tokios pačios neapykantos Lietuvai vienijamų savo vienakalbių choro, dar vėliau su skundais užgriuvusi Europos Tarybą IR VISUR NIEKO NEPEŠUSI, šį birželį vėl sugrįžo į Europarlamentą su to paties choro ir tos pačios pykčio tonacijos partitūra. Kaip italai sakytų – come prima...

    25 lenkų, taip pat vieno vengro ir vieno slovako (nežinia kokiais sumetimais prisiklijavusių prie tų nenaudėlių kompanijos, gal tais pačiais, kokiais Nauru sala pripažino Abchaziją?) pasirašytame laiške „Dėl autochtoninės lenkų mažumos teisių apsaugos Lietuvoje“ vėl rašomi šimtą kartų mano paneigti absurdai ir nesąmonės apie Lietuvą. Deja, jokios reakcijos po tų mano neigimų iš Lietuvos lenkų vadovų, taip pat iš Lenkijos laikraščio „Rzeczpospolita“, kuriai neseniai nusiunčiau atskirą laišką apie Lietuvos lenkų tikrąją padėtį, nesulaukiau. Ką daryti?

    Kaip tik šią susimąstymo valandėlę išgirdau vieną kuklų pareiškimą: į naujausią lenkų europarlamentarų paskvilį atsiliepė Lietuvos europarlamentarė Laima Andrikienė, pareiškusi, kad „mano giliu įsitikinimu, daugelis teiginių, kuriuos jie mini, yra netiesa". Labai gerai, kad iš Lietuvos atstovų pusės pasigirdo nors šie žodžiai, tačiau žymiai didesnį įspūdį ir svorį turėtų koordinuota Lietuvos europarlamentarų veikla bent jau analogiškais viešais pareiškimais Europos vadovams. Į šį mūsų būrį būtinai reikėtų pritraukti mums palankius kitų šalių europarlamentarus, pirmiausia Lenkijos atstovus, pvz., Krzysztofą Liseką, ir pavymui į Tomaševskio rašliavas pateikti argumentuotus kontrpareiškimus.

    Žinodamas begalinį mūsų europarlamentarų užimtumą siūlau tekstą (jame panaudojau to paties 27 europarlamentarų laiško stilistikos fragmentus), kurį galėtų mūsų atstovai nusiųsti tais pačiais adresais, kuriais buvo nusiųstas naujausias lenkų europarlamentarų šmeižtas apie Lietuvą.

    Europos Tarybos Pirmininkui Herman van Rompuy,

    Europos Komisijos Pirmininkui Jose Manuel Barroso,

    Vengrijos (pirmininkaujančios Europos Sąjungoje) premjerui Viktor Orban,

    Gerbiami ponai,

    Laiške šmeižikiškai teigiama, kad „nuo 2004 metų, lenkų tautinės mažumos situacija šioje šalyje drastiškai pablogėjo“. Tai visiška netiesa, kaip ir teiginiai, kad „Lietuvos valdžios veiksmai yra akivaizdžiai diskriminacinio pobūdžio, kurie prieštarauja Europos Sąjungoje galiojantiems aktams“.

    Minimame laiške išvardijami tie „pažeidimai“. Štai jie:

    2011 m. kovo 17 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė naują Švietimo įstatymą, kurį pasirašė Lietuvos prezidentė. Šis įstatymas iš tautinėms mažumoms priklausančių tėvų atima anksčiau jų turėtą teisę rinktis kalbą, kuria gali lavinti savo vaikus ir numato mokyklų tinklo „optimizavimą” mažose vietovėse uždarant tautinių mažumų mokyklas. O dėl to gali būti likviduota apie 50 proc. klasių, kuriose dėstoma tautinių mažumų kalbomis“. Kiekvienas šių teiginių yra visiškai nepagrįstas, todėl kviečiame gerbiamus ponus ar jų atstovus skubiai atvykti į Lietuvą ir tuo akivaizdžiai įsitikinti.

    Melagingi tvirtinimai, kad „prieš autochtoninę lenkų tautinę mažumą nukreipti minėti Lietuvos Respublikos valdžios veiksmai yra aiški ir tiesioginė diskriminavimo dėl etninės priklausomybės apraiška“, taip pat, kad „Lietuvos Respublika pažeidžia Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, o ypač - šios Chartijos 21 straipsnį, kuris draudžia bet kokį diskriminavimą dėl etninės kilmės ar tautinės priklausomybės“ taip pat yra įnirtingas tautinės nesantaikos kurstymas, nes absoliučiai jokio pagrindo tokiems tvirtinimams nėra.

    Anatolijus Lapinskas

    Lietuvos Respublikoje galioja draudimas naudoti dokumentuose savo vardą ir pavardę tautinių mažumų kalba, t. y. originalia forma“. Visai neseniai ES Teisingumo Teismas pripažino, kad Lietuva, kaip suvereni valstybė, turi teisę lenkų tautybės Lietuvos piliečiams taikyti lietuviškus pavardžių rašybos principus.

    Lietuvos Respublikoje taip pat galioja draudimas vartoti įstaigose kitą negu lietuvių kalbą“.

    Lietuvos Respublikos valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Lygiai, kaip Lenkijoje oficiali kalba yra lenkų kalba, Estijoje – estų, Latvijoje – latvių. Oficialios kalbos pasirinkimas yra kiekvienos suverenios valstybės vidaus reikalas.

    Lietuvos valstybinė kalbos inspekcija skiria baudas privatiems asmenims, verslininkams ir savivaldybininkams už dvikalbių informacinių užrašų naudojimą vietovėse, kur autochtoninė lenkų mažuma sudaro daugumą gyventojų“. ET tautinių mažumų apsaugos sisteminės konvencijos oficialiame komentare sakoma, kad „šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, remdamosi savo TEISINĖS SISTEMOS REIKALAVIMAIS... bei atsižvelgusios į KONKREČIAS SĄLYGAS, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius žymenis gali daryti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis“.

    Lietuvos teisinė sistema nenumato topografinių įrašų mažumų kalbomis. Lietuvos ir Lenkijos sutartyje apie gatvių pavadinimus taip pat nėra nė vieno žodžio. Konkrečios Lietuvos sąlygos šia prasme yra ypatingos: pusę amžiaus Lietuvoje buvo okupacinė dvikalbystė, viskas buvo dubliuojama rusų kalba: gatvių pavadinimai, transporto maršrutai, įstaigų pavadinimai. Todėl sugrįžimas į dvikalbes gatvių lenteles taptų naujos okupacijos simboliu. Tokios metamorfozės Lietuvos sostinės gyventojai tikrai nepriimtų. Be to, lenkiški gatvių pavadinimai Vilniuje buvo tik tarpukario dvidešimtmetį, o prieš tai 120 metų jų buvo rusiški vardai. Tai kuris būtų tas tikrasis tradicinis pavadinimas?

    2008 m. lapkričio 29 d. Lietuvos Respublikos Seimas į Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko pavaduotojo postą atsisakė patvirtinti Jaroslavą Narkevičių dėl jo lenkų tautybės, o postas iki šiol – praėjus dvejiems su puse metų nuo kadencijos pradžios – lieka laisvas“. Šie teiginiai neturi absoliučiai jokio pagrindo. Maža to, jie skatina tautinę nesantaiką ir už tai minimo laiško autoriai turėtų atsakyti teismine tvarka.

    Melagingi tvirtinimai, kad „prieš autochtoninę lenkų tautinę mažumą nukreipti minėti Lietuvos Respublikos valdžios veiksmai yra aiški ir tiesioginė diskriminavimo dėl etninės priklausomybės apraiška“, taip pat, kad „Lietuvos Respublika pažeidžia Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, o ypač - šios Chartijos 21 straipsnį, kuris draudžia bet kokį diskriminavimą dėl etninės kilmės ar tautinės priklausomybės“ taip pat yra įnirtingas tautinės nesantaikos kurstymas, nes absoliučiai jokio pagrindo tokiems tvirtinimams nėra.

    Gerbiami ponai, XXI amžiaus Europoje negali būti vietos viešam ir atviram tautinių konfliktų skatinimui. Europos Sąjungos vadovai privalo ryžtingai reaguoti į grupės Europarlamento narių vykdomą tautinės nesantaikos politiką. Mes, istorinės patirties pamokyti europiečiai, pernelyg gerai žinome, kuo baigiasi toks tautinių konfliktų eskalavimas. Mums neleistina kartoti praeities klaidų.

    Lietuva ir Lenkija šiuo požiūriu negali būti išimtis. Narystė Europos Sąjungoje įpareigoja visas šalis-nares, kartu ir europarlamentarus laikytis visuotinai pripažintų tautų sugyvenimo principų ir nekurstyti vienos Europos tautos prieš kitą.

    Kreipiamės į Jus su raginimu imtis visų įmanomų veiksmų siekiant, kad Europos erdvėje būtų nutrauktas dezinformacijos skleidimas ir tautinės neapykantos kurstymas. ES šūkis „Suvienijusi įvairovę“ negali funkcionuoti, kol bus skleidžiamos melagingos paskalos, neturinčios nieko bendro su tikrove.



    www.DELFI.lt Anatolijus Lapinskas, 2011 birželio mėn. 21 d.

  • A. Anušauskas: 90 proc. slapto klausymosi vyksta dėl kriminalinių nusikaltimų

    A. Anušauskas: 90 proc. slapto klausymosi vyksta dėl kriminalinių nusikaltimų

     

     

    Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas sako, jog 90 proc. slapto klausymosi vyksta dėl kriminalinių nusikaltimų.

    Tuo tarpu visuomenės įtarumas dėl slapto klausymosi pagrįstumo, pasak komiteto vadovo, trukdo pasiekti norimų rezultatų siekiant užtikrinti saugumą visuomenėje.

    Pasitikėjimo nebuvimas trukdo pasiekti rezultatų tuos rezultatus. Aš juos sieju su viešojo saugumo užtikrinimu, nes absoliučią daugumą operatyvinės veiklos metodų pritaiko žmonės, kurie kovoja su kriminaliniais nusikaltimais, Lietuvos mastu - apie 90 procentų“, - pirmadienį Seime surengtoje diskusijoje dėl slapto klausymosi kontrolės sakė A. Anušauskas.

    Diskusijos iniciatoriaus teigimu, pastaraisiais metais kilus daug diskusijų dėl slapto pasiklausymo pagrįstumo, reikia ieškoti, kokie kontrolės elementai leistų sukurti pasitikėjimą ir sutarimą, kad slaptosios tarnybos su savo specifiniais informacijos rinkimo metodais reikalingos užtikrinant nacionalinį saugumą.

    Į diskusiją aptarti specialiųjų tarnybų kontrolės klausimų pakviesti Mykolo Romerio universiteto mokslininkai, teisėsaugos institucijų atstovai, Seimo nariai, visuomenininkai, žmogaus teisių gynėjai, praneša Seimo Ryšių su visuomene skyrius.

    Seimas gegužę priėmė Operatyvinės veiklos įstatymo pataisas, kuriomis supaprastino galimybes prokurorams slapta klausyti įtariamųjų pokalbių. Įsigaliojus priimtoms įstatymo pataisoms, teisėjas leis slapta klausyti nebe konkretaus telefono numerio, o asmens.

    Tuo pačiu metu kai kurie politikai pasipiktino esą neadekvačiu operatyvinių priemonių naudojimu Europos Komisijai paskelbus, kad 2008 metais Lietuvos teisėsauga 85,3 tūkst. kartų kreipėsi į komunikacijos operatorius dėl duomenų pateikimo. Atsakingų institucijų atstovai paskelbė, jog tokie skaičiai - iškreipti dėl skaičiavimo metodikos, duomenys dubliuojami, nes dėl kiekvieno asmens reikia kreiptis į kelis operatorius.

     

    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/64728 2011-06-20



     

    A.Ažubalis: artimiausiu metu bus siūloma nustatyti sibolinį mokestį už vizas baltarusiams 

     

    Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis žada artimiausiu metu siūlyti Vyriausybei nustatyti tik simbolinį mokestį už nacionalines Lietuvos vizas Baltarusijos piliečiams, kad jie tokia galimybe galėtų pasinaudoti dar šią vasarą.

    Šiuo metu Baltarusijos piliečiams už vizas tenka mokėti 60 eurų.

    "Norėčiau, kad tai būtų labai simbolinis mokestis. Darysiu viską, kad sprendimas būtų priimtas kaip įmanoma greičiau. Norėčiau, kad dar vasaros metu Baltarusijos piliečiai galėtų pasinaudoti šia galimybe", - BNS pirmadienį sakė ministras.

    Tai ministras pareiškė praėjus kelioms valandoms po to, kai Seimas sudarė galimybes Vyriausybei lanksčiau nustatyti mokesčius už vizas. Anot Užsienio reikalų ministerijos, iniciatyvomis dėl vizų režimo eiliniams Baltarusijos piliečiams palengvinimo siekiama stiprinti pilietinę visuomenę šioje šalyje.

    Konsulinio mokesčio įstatymas pirmadienį papildytas nuostata, kad Vyriausybė gali sumažinti mokestį už vizas arba jo visai neimti ne tik pariteto pagrindais, bet ir kai tai būtina įgyvendinant užsienio politikos ar nacionalinio saugumo tikslus.

    Iki šiol pagal galiojusius įstatymus Lietuvos Vyriausybė 60 eurų konsulinį mokestį už nacionalines vizas galėjo panaikinti tik jeigu tokių pat priemonių imtųsi Baltarusija. Vis dėlto A.Ažubalis pirmadienį sakė tikįs, kad Baltarusija Lietuvai atsakys tuo pačiu ir sumažins vizų kainą lietuviams.

    "Tikiuosi, kad Baltarusija pasielgs analogiškai ir Lietuvos piliečių atžvilgiu", - BNS sakė ministras.

    Šiuo atveju kalbama apie galimybę neimti mokesčio už ilgalaikes nacionalines vizas, dar vadinamas D kategorijos vizomis. Jos išduodamos, jei asmuo šalyje nori būti ilgiau nei tris mėnesius per pusę metų. Turint tokią vizą, ribotą laiką galima lankytis ir kitose Šengeno erdvės šalyse. Šiuo metu tokia viza kainuoja 60 eurų.

    Mokesčių už nacionalines vizas Baltarusijai atsisakė Lenkija ir Latvija. Tokiomis priemonėmis siekiama paskatinti demokratėjimo procesus Baltarusijoje, sudarant galimybę jos gyventojams lengviau keliauti. Dėl mokesčio už populiariausias Šengeno vizas būtinas visos Europos Sąjungos (ES) sprendimas.

     

    www.delfi.lt Audronius Ažubalis 2011 birželio mėn. 20 d.



     

    K.Masiulis. Darbo partijos politinė prekyba: kas pasiūlys daugiau?!

     

    Dar prieš porą mėnesių vilniečiai visuomeninio transporto stotelėse galėjo matyti plakatus su besišypsančiais darbiečiais ir žodeliu „ačiū“. Iš tiesų naujai iškepti Vilniaus politikai turėjo už ką dėkoti rinkėjams. Juk nei vieno iš jų viešajame gyvenime beveik nesimatė, todėl pasitikėjimas ne pelnytas, bet suteiktas avansu. Tokiais atvejais rinkėjai iš politikų tikisi kažko kitokio.. kažko naujo.. na bet ar nesigaus kaip visada!

    Darbiečiai – aukso moneta

    Apie tai, kad savivaldoje esama korupcijos ir sudaromi slapti protokolai neverta daug rašyti, nes tai ne naujiena, o visiems gerai žinomi faktai, iliustruojami STT operacijomis.

    Rinkimai į savivaldybę ir jau minėti plakatai kainavo nemažai, todėl darbiečiai iškart pradėjo ieškoti kaip pelningiau parsiduoti. Darbo partija neturi jokios ideologijos, jie nei kairieji, nei dešinieji, todėl po rinkimų, aktyviai dalyvaujant partijos absoliutiniam monarchui Viktorui Uspaskichui, pradėjo derybas su dviem realiausiomis stovyklomis. Vienai vadovavo Artūras Zuokas, kitai Raimundas Alekna. Nugalėjo A. Zuokas - vienas apsukriausių politikų Lietuvoje, mokąs derėtis ir galintis pasiūlyti tai, ko tik kita pusė pageidauja. Prisimenant Vilmanto Drėmos „įtikinimo“, kitaip tariant jo „plukdymo Nerimi“ istoriją, galima teigti, kad jis sugeba panaudoti net tuos svertus, kurie kitiems politikams nepasiekiami. Be to A. Zuoką remia stambūs verslininkai, kurie randa savų būdų paveikti pragmatiškus savivaldos politikus.

    Todėl nenuostabu, kad varžybas dėl auksinių darbiečių balsų laimėjo A. Zuokas. Naivu manyti, kad susitarimams lemiami buvo pokalbiai apie vertybes. Naujoje koalicijoje labai įdomus parlamentaro Jono Pinskaus persikėlimas iš Seimo į Vilniaus miesto vicemero postą. Kaip galima paaiškinti paprastą dalyką, kad Seime ponas Pinskus gaudavo apie 6 tūkst. litų algą, o vicemero alga vos 3 tūkst. Juk jeigu žmogus gyvena iš algos, tai ar ne per didelis finansinis nuostolis? Matyt auksinių balsų turėtojams ne per didelis. O gal kompensuojamas?

    Norim dar!

    Ar ne keista, kad tą pačią dieną, kai buvo paskelbta neva apie darbiečių pasitraukimą iš A. Zuoko koalicijos, savivaldybėje vyko svarbūs politiniai balsavimai, kuriuose sprendėsi „Vilniaus energijos“ akcijų valdymas. Nei viename balsavime Darbo partija neparodė, kad norėtų trauktis. Atvirkščiai, ji kuo lojaliausiai balsavo pagal A. Zuoko scenarijų.

    Kęstutis Masiulis

    A. Zuokas išradingas derybininkas. Prieš mero rinkimus jis, matyt, visko prižadėjo visoms pusėms daugiau negu to gero yra. O kai darbiečiai pareikalavo pažadus tesėti, tai nebebuvo kaip, nes juk visiems kitiems, taip pat ir socialdemokratams, irgi viso ko prižadėta. Postai, savivaldybės įmonės, ES lėšos juk nėra be pabaigos.

    Nesunku įsivaizduoti, kad tokiomis „vertybėmis“ suklijuojama dauguma tampa trapi. Vos po mėnesio valdžioje V. Uspaskichas jau ėmė kelti ultimatumus, viešumoje sekdamas pasakas, neva darbiečiai negali deramai atstovauti rinkėjams. O iš tikro jie politiškai šantažuoja savo politinius partnerius, kad išeis, jeigu jiems nebus duota daugiau. Iš pat pradžių buvo aišku, kad niekur jie neis, o tai tėra būdas susireikšminti ir iškaulyti daugiau įtakos viešųjų pinigų srautams, įmonėms ir postams.

    Ar ne keista, kad tą pačią dieną, kai buvo paskelbta neva apie darbiečių pasitraukimą iš A. Zuoko koalicijos, savivaldybėje vyko svarbūs politiniai balsavimai, kuriuose sprendėsi „Vilniaus energijos“ akcijų valdymas. Nei viename balsavime Darbo partija neparodė, kad norėtų trauktis. Atvirkščiai, ji kuo lojaliausiai balsavo pagal A. Zuoko scenarijų.

    Kitas svarbus momentas yra tai, kad politikai, pagal partijų sąrašus patekę į tarybas, greit pamiršta politines pažiūras ir noriai keičia partijas bei rinkiminius sąrašus, kai kalba pradeda suktis apie postus ir įtaką. Vilniuje tokių perbėgimų gausu. Taigi nors teoriškai Darbo partija savivaldybės taryboje turi 8 vietas, nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad realiai kokie 3-4 nariai jau gali būti „lojalūs“ A. Zuokui.

    Todėl jeigu koalicija skiltų, tai dalis darbiečių galėtų palikti V. Uspaskichą. Be to, dabartinis meras apdairus ir turi kuo sugundyti dar vieną kitą opozicijoje dirbantį politiką, todėl nauja valdančioji koalicija galėtų ir nesusiformuoti. O V. Uspaskichas su J. Pinskum galėtų likti be nieko..

    Šioje situacijoje neišmintingai elgėsi miesto opozicija, kuri vos V. Uspaskichui pamojavus, viešai pareiškė susižavėjimą. Tai darbiečius sureikšmino ir įdavė papildomų kozirių reikalauti daugiau iš dabartinio mero.

    Įspėjimas prieš parlamento rinkimus

    Darbo partija stiprina pozicijas prieš parlamento rinkimus. Jie „suvalgė“ Naująją sąjungą, aktyviai užsiima populizmu, o dabar ėmė gausiai kritikuoti Tvarką ir teisingumą. Ši dar viena „vieno vado“ autokratiškai valdoma partija yra pagrindinis darbiečių konkurentas, nes abiejų partijų rinkėjai yra tie patys.

    Taigi jeigu neatsitiks jokių staigmenų ir išliks dabartinės rinkėjų politinės orientacijos, tai kitame parlamente 2012 m. galime turėti apylyges dvi stovyklas – kairiųjų (socialdemokratų) ir dešiniųjų (konservatorių, liberalų), o per vidurį jokios ideologijos neturinčią, tačiau su aiškiais interesais Darbo partiją. Labai tikėtina, kad jie nulems kokia bus suformuota Vyriausybė.

    Lietuvai tokia situacija nežada nieko gero. Stebėtume tą patį, ką ir Vilniuje. V. Uspaskichas derėtųsi su visais ir reikalautų postų, galios ir įtakos. Neabejoju, kad būtų pareikalauta ūkio, energetikos ir finansų ministerijų, o premjero postas gali būti net ne lemiamas. Jeigu darbiečiams pavyktų į valdžią prastumti neišmanėlius, tokius, kokie valdė finansų ministeriją iki 2008 m. pabaigos, pasekmes jaustume dar ilgai.

     

    www.delfi.lt Kęstutis Masiulis 2011 birželio mėn. 20 d.

     

     

    Zuokas meta „darbiečius“ per bortą, juos pakeis lenkai

     

     

    Darbo partijos „maištas“ Vilniaus valdančiojoje koalicijoje baigėsi pastarosios išmetimu iš koalicijos „4+“.

    Prie Artūro Zuoko visuomeninio judėjimo „TAIP“ vietoje „darbiečių“ planuoja prisijungti Lenkų rinkimų akcijos nariai, Vilniaus savivaldybėje turintys 9 mandatus.

    A. Zuoko vadovaujamo judėjimo „TAIP“ frakcija derasi su Lenkų rinkimų akcija, tai Alfa.lt patvirtino Vilniaus savivaldybės tarybos narė Rūta Vanagaitė.

    Nauja koalicijos sutartis dar nėra pasirašyta, tačiau kalbos jau yra prasidėjusios.

    Praėjusią savaitę Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas pareiškė, kad jų partijos netenkina atsakomybės pasiskirstymas Vilniaus miesto savivaldybėje. Interviu Alfa.lt jis teigė, kad „darbiečius“ tenkintų trečdalis valdžios sostinės savivaldybės taryboje.

    Penktadienį po partijos prezidiumo posėdžio jis teigė, kad sprendimas dėl Darbo partijos ateities valdančiojoje koalicijoje „4+“ paaiškės šią savaitę. Jis taip pat tvirtino nematantis problemų padirbėti opozicijoje.

    Oficialiai valdančiąją koaliciją Vilniuje sudaro 12 visuomeninio judėjimo „TAIP“ atstovų, aštuoni „darbiečiai“, penki socialdemokratai ir du Rusų aljanso nariai.

     

    Alfa.lt 2011-06-21 

  • V.Landsbergis įvardino, kas žudo Lietuvą

    V.Landsbergis įvardino, kas žudo Lietuvą

     

     

    Savižudžiai, vaikžudžiai, plėšikai, gamtos teršėjai, kelių pabaisos, korumpuoti teisėjai, raginantys emigruoti ir būrys kitų – šiuos asmenis Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Politikos komiteto pirmininkas, Europos Parlamento (EP) narys Vytautas Landsbergis įvardija kaip „Lietuvos žudikus“. Šeštadienį vykstančiame TS-LKD suvažiavime V. Landsbergis vardijo Lietuvos žmonių priešus ir kalbėjo apie didžiausią Lietuvos uždavinį – išlikti.

    Savo kalboje V. Landsbergis klausė, kokia lagaminus dedančio ir laimės kitur ieškančio jaunimo giesmė. Pasak V. Landsbergio, dvasios atsigavimas – gerokai sudėtingesnis nei ekonomikos, nes dvasios krizė kur kas gilesnė.

    Lietuvai artėja didžiausias išbandymas

    Lietuvai artėja didžiausio išbandymo laikotarpis – nenuspėjama nei Europos, nei Rusijos ateitis, o abiem ji gali būti ne kokia. Suprantama, tai atsilieps mūsų tėvynei, bet Lietuva istorijos bėgyje, kokie sunkus bebūtų buvę laikai, neprarasdavo valios pati brėžti savo likimą“, - kalbėjo V. Landsbergis.

    Jo teigimu, tam reikėdavo ir toliau reikės likti savimi.

    Pasak V. Landsbergio, turime dirbti su mintimi apie gyvenimą ne tik šiandien. „Didysis Lietuvos uždavinys labai paprastas - išlikti. Neišliksime, jei neturėsime šeimų ir vaikų. O šeimų ir vaikų neturėsime, neužauginsime atžalyno, jei neturėsime meilės, kuri save dalija ir kitą glaudžia“, - sakė politikas.

    Jo tvirtinimu, išlikome tūkstančius metų, nes buvome kitokie ir „nenorėjome ištirpti pavirsdami jokiais“.

    Kritikavo leidimą šaldyti embrionus

    TS-LKD patriarchas ragino suvokti, kad neleisdami gimti tam, kas jau galėjo gimti, dalyvaujame Lietuvos nykime. V. Landsbergis omenyje turėjo Seime svarstomą liberalų Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą.

    Ir tik Seimas priėmė nuostatą, kad jau galima neleisti gimti ir įstatymiškai, jeigu galinčių gimti yra daugiau negu vienas. Įdomu, kas tada parenka ir ką kada nors galvos tas, kuriam leido gimti, kad jo broliukui arba sesutei nebuvo leista“, - svarstė TS-LKD Politikos komiteto pirmininkas.

    Pasak jo, apie šiuos dvasinius psichologinius dalykus tikrai negalvojame.

    Kad išliktų Lietuva, V. Landsbergis ragino saugoti savitą kultūrą, kalbą, stabdyti kalbos eroziją, mokytis bendrauti lietuviškai ir prasmingai. „Jeigu mūsų kalba turės tvirtus pastolius, kuo tikėjo Jonas Basanavičius, tai tarptautinių žodžių arba vardų rašyba nekils į svarbiausią vietą. (...) Būkime gyvieji lietuviai. “, - ragino V. Landsbergis.

    Įvardijo būrį Lietuvos žudikų

    V.Landsbergis šeštadienį partiečiams įvardijo ir Lietuvos žudikus. Jais politikas laiko tuos, kurie yra bent dalies Lietuvos žmonių priešai.

    V. Landsbergio nuomone, didžiausias priešas, kuriam pralaimime – girtuoklystė. Esą kaimai toliau išmiršta, nuo alkoholio krenta tiek jauni vyrai, tiek moterys, laimi kontrabandininkai, pilstukininkai, mirties kultūra. Pasak V. Landsbergio, ši problema palikta savieigai ir savibaigai.

    EP narys Lietuvos žudikais laiko ir tikrus žudikus, ir paprastus plėšikus, finansinius sukčius, gamtos teršėjus, „girtus plentų pabaisas“. Visi jie, pasak V. Landsbergio, ne tik artimo, bet ir Lietuvos žudikai.

    Lietuvos žudikais konservatorių patriarchas laiko ir tuos, kurie agituoja visiems laikams palikti Lietuvą ir į ją niekada negrįžti.

    Ir savižudžiai, ir vaikžudžiai yra Lietuvos žudikai. Atsiprašau silpnadvasių savižudžių. Ir girdytojai, ir nusigeriantys, kad jų nusmukęs į butelį gyvenimas greičiau pasibaigtų, ir pilstuko procentus imantys policininkai, ir mirties pardavėjai – narkotikų platintojai, ir tinginystės bei pesimizmo skleidėjai, mirštančios motinos niekintojai, užuot ją gynę, gobšūs valdininkai, korumpuoti teisėjai, kurie vis dar stulbina, savanaudžiai gydytojai be atjautos, jei tokių yra - visi yra vienokie ar kitokie Lietuvos žudikai“, - teigė V. Landsbergis.

    EP narys ragino kiekvienam pažvelgti į save ir pažiūrėti, ar jis prideda Lietuvai gyvybės, vilties, ar ją atima. V. Landsbergio teigimu, per mažai padarę dėl Lietuvos išlikimo, Paskutiniame teisme neišsiteisinsime. „Nuo kiekvieno veiksmų priklauso, ar Lietuva gyvens“, - perspėjo jis.

     

    www.DELFI.lt Mindaugas Jackevičius, 2011 birželio mėn. 18 d.



     

    A.Šemeta: nežiūrėkime į Lietuvą kaip į nelaimės zoną

     

    Europos Komisijos (EK) narys Algirdas Šemeta konstatuoja, kad Lietuva iš esmės sėkmingai susitvarkė su pagrindinėmis krizės problemomis ir dėl to pretenduoja šįmet ir kitąmet pirmauti Europos Sąjungoje (ES) pagal ekonomikos augimą. Šeštadienį kalbėdamas Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) suvažiavime A. Šemeta ragino nežiūrėti į Lietuvą kaip į nelaimės zoną.

    TS-LKD partijai priklausantis A. Šemeta, EK atsakingas už mokesčius ir muitų sąjungą, auditą ir kovą su sukčiavimu, partiečiams kalbėjo apie tai, kaip Lietuva atrodo iš Briuselio kartu su savo Baltijos sesėmis Latvija ir Estija.

    Pasak A. Šemetos, Estija prie krizę puikiai tvarkėsi su savo viešaisiais finansais, tačiau turėjo problemų privačiame sektoriuje. Latvija ir Lietuva nelabai kaip tvarkėsi su savo viešaisiais finansais, turėjo problemų privačiame sektoriuje.

    EK nario teigimu, praėjo pora krizės metų, tačiau Europoje krizė tikrai dar nesibaigė - štai Graikija, Portugalija, Airija susiduria su didžiuliais sunkumais. „Man malonu pastebėti, kad Lietuva per tuos dvejus metus iš esmės sėkmingai susitvarkė su pagrindinėmis krizės problemomis“, - sakė A. Šemeta.

    A. Šemetos teigimu, statistika rodo, kad Lietuvoje ekonomikos nuosmukis truko trumpiausiai - 6 ketvirčius. Estijoje nuosmukis užsitęsė 8 ketvirčius, Latvijoje – 9. Lietuvos visuminis nuosmukis sudarė 17 proc. - tiek ekonomika smuko nuo krizės pradžios iki atsigavimo. Estijoje nuosmukis sudarė 19 procentų, Latvijoje – 25 proc.

    Kaip matome, nėra didelio skirtumo tarp Baltijos sesių – visos smuko gana smarkiai, tačiau nežiūrėkime į Lietuvą kaip į nelaimės zoną - Lietuva iš tikrųjų tokiomis aplinkybėmis su krize tvarkėsi pakankamai sėkmingai“, - teigė jis.

    Didžiausias nedarbas krizės metu Lietuvoje siekė 18,3 proc., Estijoje – 19,8 proc., o Latvijoje perkopė net 20 proc. Taigi, sako A. Šemeta, Baltijos sesių situacija panaši.

    Svarbu pažymėti, kad Lietuva nesusidūrė su turbūt sunkiausia problema - bankų krize. Daugelis Europos valstybių dar dabar sprendžia bankų krizės pasekmes. Mums ir estams to pavyko išvengti, deja, nepavyko mūsų kaimynams latviams“, - kalbėjo EK narys.

    Pasak A. Šemetos, reikia pripažinti, kad krizės metais valstybės skola išaugo gana stipriai. Tačiau skola išaugo beveik visose ES valstybėse. Lietuvos skola išaugo apie 20 proc. - vidutiniškai tiek pat, kiek ES.

    Viena klaida gali nutempti atgal

    A. Šemeta tikino, kad beprecedentis valstybės finansų konsolidavimas Baltijos šalyse laikomas pavyzdžiu Europoje. Visiškai neseniai Vokietijos kanclerės Angelos Merkel komandos nariai esą liko sužavėti tuo, ką pavyko padaryti Lietuvoje.

    Tai, kas padaryta, atvedė mus prie prognozuojamo aukščiausio augimo (ekonomikos - DELFI) ES šiais ir kitais metais. Mes atkūrėme ekonomikos konkurencingumą, eksportas pasiekė aukščiausią lygį nuo nepriklausomybės atkūrimo. Turiu pastebėti, kad, mano supratimu, ekonomika yra pastatyta ant teisingų bėgių – ekonomika plėtojasi vedina eksporto ir tai mūsų kelias į ateitį“, - kalbėjo A. Šemeta.

    Naujausiais „Eurostat” duomenimis, Lietuvos pirmojo ketvirčio ekonomikos augimas yra vienas sparčiausių ES. Per pirmąjį šių metų ketvirtį, lyginant su atitinkamu periodu pernai, Lietuvos ekonomika augo 6,8 proc. Didesnis augimas fiksuojamas tik Estijoje (8 proc.). Pagal EK prognozes, ES ekonomika šįmet augs 1, 75 proc. ir 2 proc. kitais.

    Tačiau, tvirtina jis, atsipalaiduoti negalime, nes viešieji finansai išlieka trapūs ir užtenka vienos nedidelės klaidos, kad pasiekimai atsisuktų atgal.

    Šiuo metu didžiule rykšte eurokomisaras vadino skurdą ir nedarbą. Partiečius jis ragino sutelkti visą dėmesį šioms problemoms spręsti, taip pat ragino užtikrinti sąžiningą konkurenciją prekyboje, energetikoje. Pasak eurokomisaro, tam nereikia pinigų - tam reikia geros teisinės bazės.

    Partijos kolegas A. Šemeta ragino būti savimi ir nepasiduoti populizmo pagundai.

    DELFI primena, kad iki gaudamas EK komisaro portfelį, A. Šemeta Andriaus Kubiliaus vadovaujamoje Vyriausybėje ėjo finansų ministro pareigas.

     

    www.DELFI.lt Mindaugas Jackevičius, 2011 birželio mėn. 18 d.

     

     

    L.Zakarevičienė: lietuviai Lenkijoje lojalūs valstybei, to norėtųsi iš lenkų Lietuvoje

     

    Lenkijoje gyvenantys lietuviai patiria sunkumų švietimo srityje, tačiau lieka lojalūs valstybei, kurioje gyvena, sako Lietuvos ambasadorė Lenkijoje Loreta Zakarevičienė.

    "Jie turi problemų, bando jas spręsti, kartais pyksta, bet neina prieš valstybę. Labai norėčiau, kad taip būtų ir Lietuvoje su Lietuvos lenkais", - interviu BNS teigė diplomatė.

    Ambasadorė pripažino, kad pernai rudenį jos darbo pradžia Varšuvoje dėl eskaluotos įtampos buvo sudėtinga, tačiau pabrėžė, kad dvišaliai santykiai nėra tokie blogi, kaip kartais apibūdina spauda.

    - Buvo pranešimų, kad dar nepradėjusi dirbti Lenkijoje sulaukėte akibrokšto - teko ilgai laukti skiriamųjų raštų įteikimo. Ar matote, kad pastaruoju metu pasikeitė Varšuvoje požiūris į Lietuvą?

    - Kai tik atvažiavau, tikrai buvo sunku. Tuo metu buvo didžiausia įtampa, pats pikas. Dabar yra pakankamai normali atmosfera darbui. Man dabar yra šiek tiek lengviau negu buvo spalio arba lapkričio mėnesiais.

    - Kas sukėlė tą įtampą?

    - Vertinti galima įvairiai. Galima vertinti kaip rinkimų kampanijos pradžią - šiemet spalį Lenkijoje vyks rinkimai. Bet geriausiai atsakytų patys lenkai.

    Tiesiog norėčiau pabrėžti, kad dvišaliai santykiai nėra tokie blogi, kaip jie kartais paišomi. Santykiai yra daugialypiai. Yra labai gražaus bendradarbiavimo - kultūros žmonės, istorikai, energetikos ministrai puikiai bendrauja, labai gera atmosfera regionuose, miestų ir regionų valdžios rodo didelį norą bendradarbiauti. Supaprastinti visą klausimą, kad santykiai labai geri arba labai blogi, yra nekorektiška.

    - Lenkijos politikai, užsienio reikalų ministras aiškina, kad požiūris pasikeitė, nes atsisakyta romantinio požiūrio į Lietuvą ir atėjo metas pareikalauti įvykdyti duotus pažadus, visų pirma dėl tautinių mažumų. Ar Lenkija objektyviai vertina lenkų kilmės Lietuvos piliečių padėtį?

    - Manau, kad iš to daroma šiek tiek politikos. Paties ministro R.Sikorskio pasakymų nenorėčiau komentuoti, tai nepriimtina diplomatinėje praktikoje.

    Viskas susiveda į 1994 metų sutartį. Tai buvo labai svarbus dokumentas, kuris davė startą santykiams plėtotis. Sutartis numatė principinius dalykus, bet detales nustatyti yra ekspertų, ne politikų darbas.

    Sutartis kalba apie tautinių mažumų padėtį. Tiek lenkai Lietuvoje, tiek lietuviai Lenkijoje iš esmės gali mokytis gimtąja kalba, gali plėtoti savo kultūrą. Problemų atsiranda, kai kyla klausimas, kaip tai daryti. Bet daug dalykų turi spręsti ekspertai, ne politikai - kiek reikia vadovėlių, kas juos turi leisti, kiek jie kainuoja.

    - Bet Jūsų minimos 1994 metų Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties nuostatas Vilnius ir Varšuva vertina skirtingai?

    - Taip. Lenkai sako, kad lietuviai sutarties nesilaiko.

    Problema ta - kad kai kurie aukšti mūsų valstybės pareigūnai neatsakingai dalijo pažadus. Yra klausimų, kuriuos reikia sutvarkyti. Gedimino Kirkilo Vyriausybė stengėsi, Andriaus Kubiliaus Vyriausybė padarė daug. Parengtas įstatymas dėl pavardžių rašybos, bet Seime pritrūko balsų.

    ES Liuksemburgo teismas dėl pavardžių pasakė savo nuomonę. Lenkai priekaištaudavo, kad nesilaikome europinių standartų, laužome europines normas. Bet buvo pasakyta labai aiškiai, kad europinių standartų nėra, o kiekviena valstybė rašybą reguliuoja pagal savo įstatymus. Dabar dėl šito pretenzijų negirdime.

    Bet iš principo aš, kaip moteris, manau, kad reikia sutvarkyti pavardes. Mūsų moterys teka už užsieniečių ir po to turi labai daug problemų. Man gaila tų moterų ir jų vaikų. Nekalbame apie lenkiškas pavardes - kalbame apskritai apie pavardes. Nuo 1990 metų labai daug kas pasikeitė - mes ES nariai, NATO nariai, Šengeno erdvės nariai. Bet dabar yra tokie galiojantys įstatymai ir jų reikia laikytis.

    Mums priekaištaujama dėl vietovardžių rašybos. Kol turėjome Tautinių mažumų įstatymą, juo remiantis buvo galima kai kur pakabinti lenkiškas lenteles. Kai nustojo įstatymas galioti, vietovardžių rašymą reglamentuoja Lietuvių kalbos įstatymas, ir yra kaip yra. Mes, kaip teisinė valstybė, turime gerbti savo įstatymus. Bet ateityje apie tai bus šnekama, bus ieškoma sprendimų.

    - Pakomentavote lenkų skundus, norėčiau paklausti apie lietuvių reikalus Lenkijoje. Užsienio reikalų viceministras Janas Borkowskis (Janas Borkovskis) neseniai pareiškė, kad lietuvių vaikams Lenkijoje tetrūksta tik "gulbės pieno". Tačiau patys lietuviai Punske ir Seinuose turi nusiskundimų - dėl vadovėlių, dėl mokyklų finansavimo. Ar turi lietuviai kaip tautinė mažuma Lenkijoje neišspręstų problemų?

    - Turi. Mažinamas mokyklų skaičius. Kita vertus, reikia pripažinti, kad mažėja vaikų, ir mokyklų optimizavimas vyksta tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje.

    Vadovėlių iš tiesų trūksta. Lietuvoje gyvenantys lenkai turi visus vadovėlius nuo pirmos iki 12 klasės lenkų kalba, ir Lietuva finansuoja tų vadovėlių leidybą. Lenkijoje yra problema. Lietuviai gauna tam tikrą sumą, už kurią vadovėlius leidžia leidykla "Aušra". Bet tų pinigų nepakanka. Tiražas nėra didelis, vadovėliai brangūs, ir vadovėlių tikrai trūksta.

    Mums ir lietuviams Lenkijoje kelia nerimą naujovė - kompiuteriniai vadovėliai. Neaišku, kaip tai atrodys. Be abejo, jei kiekvienas vaikas kompiuterinį vadovėlį turės ant stalo mokykloje ir namuose, kodėl gi ne. Bet aš labai abejoju, ar tai realu. Manyčiau, kad tai nėra situacijos gerinimas švietime, nors lenkai teigia, kad jie viską daro labai gerai.

    O šiaip ir Punske, ir Seinuose lietuviai yra lojalūs savo valstybei, kurioje gyvena. Jie turi problemų, bando jas spręsti, kartais pyksta, bet neina prieš valstybę. Labai norėčiau, kad taip būtų ir Lietuvoje su Lietuvos lenkais. Nes dabar man kartais susidaro įspūdis, kad jie kaip ne Lietuvos piliečiai. Turime rusų, baltarusių, žydų, bet jie labiau save laiko Lietuvos piliečiais negu mūsų lenkai.

    - Lenkija nuo liepos 1 dienos perima pirmininkavimą ES. Kas Lietuvai aktualiausia pristatomoje darbotvarkėje?

    - Lenkijos programa labai ambicinga. Iš visos širdies linkiu, kad pavyktų ją realizuoti. Tai, ką Lenkija užsibrėžusi pasiekti, mums yra aktualu. Jie didelį dėmesį skirs Rytų partnerystės klausimui, ta tema numatyti 22 įvairūs renginiai. Tikrai šiais klausimais remsime lenkus.

    Lenkai vienu iš prioritetų kelia Europos saugumo stiprinimą, ir energetinis saugumas patenka po šiuo skėčiu. Šiais klausimais Lietuvos ir Lenkijos pozicijos labai sutampa. Remsime kaimynus, kiek galėsime.

    www.delfi.lt Loreta Zakarevičienė 2011 birželio mėn. 19 d.





    Įspūdinga pergalė: lietuvės Europos čempionate nokautavo Rusiją A.Paulausko vadovaujama komanda iškovojo vieną gražiausių pergalių per pastaruosius kelis metus

     

     

    Lenkijoje tęsiasi 2011-ųjų metų Europos moterų krepšinio čempionato finalinis etapas. Antrąją varžybų dieną Lietuvos rinktinė susitiko su pagrindine čempionato favorite Rusijos ekipa.

    Mūsiškės padovanojo puikią pergalę ir nugalėjo savo varžoves 76:64. Po dviejų varžybų dienų mūsiškės yra A grupės lyderės, o rytoj paskutiniame mače susitiks su abu pralaimėjimus patyrusiomis slovakėmis.

    Šių rungtynių baigtis didelės reikšmės neturės. Po įspūdingos pergalės lietuvės užsitikrino A grupėje pirmąją vietą.

    Vakar abi komandos pirmenybes pradėjo pergalėmis. Algirdo Paulausko auklėtinės pirmosiose rungtynėse 64:58 įveikė turkes, o rusės tik po labai atkaklios kovos 68:66 palaužė Slovakiją.

    Šiandien vykusiose kitose grupės rungtynėse Turkija 76:60 įveikė Slovakiją.

    Lietuvės rungtynes pradėjo tokiu penketuku: M.Sauliūtė, A.Bimbaitė, S.Linkevičienė, A.Abromaitė ir G.Petronytė.

    Rusijos penketukas: O.Artiošina, I.Korstin, S.Abrasimova, T.Vidmer ir M.Stepanova.

    Dvikovą sėkmingiau pradėjo rusės. Po I.Korstin taiklaus metimo ir O.Artiošinos tritaškio - 5:0. Į tai Sandra Linkevičienė atsakė taikliu tolimu metimu, tačiau netrukus kitoje aikštės pusėje iš po keprio taikliai metė T.Vidmer - 7:3.

    Po keitimo aikštėje pasirodžiusi Eglė Šulčiūtė pelnė septynis taškus iš eilės ir išvedė lietuves į priekį - 10:9.

    Po pirmo kėlinio - lygi kova: 16:16.

    Antrąjį ketvirtį dviem taškais su pražanga pradėjo Aušra Bimbaitė, tačiau į tai M.Stepanova atsakė metimu iš po krepšio (19:18).

    Lietuvėms persvarą pavyko išsaugoti iki 18 minutės, kol taikliai iš vidutinio nuotolio atakavo Marina Kuzina. Rusės išsiveržė į priekį 32:28.

    Per pirmąją rungtynių pusę lietuvėms niekaip nepavyko sustabdyti varžovių komandos aukštaūgių. Rusės po lietuvių krepšiu atkovojo daugiau kamuolių nei po savuoju ir tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl mūsiškėms teko vytis savo priešininkes.

    Po pirmojo kėlinio rusės priekyje - 35:30.

    Pirmosios rungtynių pusės akcentai: rezultatyviausiai Lietuvos rinktinės gretose žaidė E.Šulčiūtė (11 taškų), A.Bimbaitė (10) ir S.Linkevičienė (9). Lietuvos komandoje taškus pelnė tik šios trys krepšininkės. Rusijos komandoje išsiskyrė M.Kuzina (8), M.Stepanova (7), O.Artiošina ir L.Sapova (po 5). Per pirmuosius du kėlinius po tris asmenines pražangas surinko A.Bimbaitė ir V.Sipavičiūtė. Rusijos aukštaūgė M.Stepanova jau iki pertraukos spėjo atkovoti 8 kamuolius. Rusės po lietuvių krepšiu iš viso sugriebė net 14 kamuolių.

    Trečiąjį kėlinį geriau pradėjo lietuvės. Po Giedrės Paugaitės ir Agnės Abromaitės reidų bei dviejų Rimos Valentienės tritaškių lietuvės išsiveržė į priekį 38:37.

    Po dviejų E.Šulčiūtės tritaškių lietuvės įgijo rekordinę persvarą 53:45.

    Trečią kėlinį lietuvės laimėjo 26:17 ir prieš paskutinį ketvirtį turėjo 4 taškų persvarą 56:52.

    Ketvirtajame kelinyje rusės vijosi lietuvaites, tačiau mūsiškės lemiamais epizodais žaidė šaltakraujiškai. Tuo tarpu Rusijos rinktinės žvaigždės atrodė blankiai ir labai pasimetę.

    Lietuvės nepabūgo autoritetingų priešininkių ir nokautavo šio Europos čempionato favoritę Rusiją 76:64.

    Rezultatyviausios žaidėjos:

    Lietuva: E.Šulčiūtė ir A.Bimbaitė - po 20 taškų, S.Linkevičienė 19, R.Valentienė 6, M.Solopova 4, A.Abromaitė 3, G.Petronytė ir G.Paugaitė po 2.

    Rusija: M.Stepanova 17, O.Artiošina 12, L.Sapova 10, M.Kuzina 8, T.Vidmer 6.

     

    www.deina.lt 2011-06-19

  • Ar verta ginti Lietuvą?

    Ar verta ginti Lietuvą?

     

     

    Praeitą savaitę Seimas ir Vyriausybė susirūpino Lietuvos gynyba, tiksliau tariant, gynybos išlaidomis. Seimo Užsienio reikalų komitetas priėmė dokumentą, pavadintą sprendimu, kuriame teigiama, jog Lietuva kaip NATO narė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus NATO ir pamažu didinti gynybai skirtas išlaidas mažiausiai iki 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Šiuo metu gynybos išlaidos siekia apie 0,85 proc. BVP. Tačiau komitetas konkrečiai nenurodė, kada ir kokiais tempais reikėtų tai daryti.

    Ministras pirmininkas Andrius Kubilius pažymėjo, kad krizė neleido tinkamai finansuoti daugelio sričių, tarp jų ir krašto apsaugos. Bet Vyriausybė turi labai aiškią politinę valią skirti pirmenybę šiai problemai, „kai tik bendra ekonominė ir finansinė situacija leis rasti tinkamą sprendimą“. Premjeras irgi vengė konkrečių įsipareigojimų.

    Susidomėjimas gynybos išlaidomis nėra atsitiktinis. Jis sietinas su JAV gynybos sekretoriaus Roberto Gateso, kuris traukiasi iš pareigų, kritiškomis pastabomis NATO. R.Gatesas piešė liūdną Aljanso ateitį. Daugelis sąjungininkių nedalyvauja NATO misijoje Libijoje, nes tiesiog neturi tam karinių lėšų. Jis nurodė, kad po 11 savaičių NATO kariams pritrūko šaudmenų, nors kovojama su silpnai ginkluotu režimu retai apgyvendintoje šalyje. R.Gatesas ragino partneres nepasitikėti vien JAV galybe ir skundėsi dėl nepakankamos politinės paramos.

    Nuo pat NATO įkūrimo Vašingtonas reiškia nepasitenkinimą savo partnerių taupumu. Pats R.Gatesas 2008 metais Miuncheno saugumo konferencijoje panašiais žodžiais barė Europą. Bet dabar padėtis keičiasi. Amerika turi milžinišką ir sunkiai suvaldomą biudžeto deficitą, jaunesni žmonės vos prisimena šaltąjį karą ir NATO indėlį į demokratijos pergalę. Vis daugiau amerikiečių klausia, kodėl Vašingtonas finansuoja Europos gynybą, o patys europiečiai to nedaro.

    Europos valstybės turi savo priekaištų Amerikai. 2008-aisiais prezidentas George'as W.Bushas pasakė, kad NATO negali būti santarve, siekiančia apsaugoti Europą nuo sovietų tankų antpuolio. NATO esą turi tapti ekspedicinę santarvę saugančia organizacija, kuri savo karius siunčia į visą pasaulį, kad užtikrintų laisvę ir taiką milijonams. Šis pasaulio policininko vaidmuo svetimas Vakarų Europos valstybėms, kurių siekiai yra minimalistiniai - Europos saugumo užtikrinimas. Tad JAV prašymams neskubama pritarti.

    Kita vertus, didžiausios intervencijos į Libiją šalininkės buvo Didžioji Britanija ir Prancūzija. JAV tenkinosi antrininko vaidmeniu ir greitai kitiems perdavė vadovavimą operacijai. Neramumai Šiaurės Afrikoje turi didesnį poveikį Europos, o ne JAV gyvybiniams interesams. Paaiškėjo, kad Europos šalys nėra pasirengusios net minimaliems iššūkiams.

    Lietuvos laikysena ganėtinai gėdinga. Jokia kita NATO šalis, išskyrus Liuksemburgą, taip menkai finansuoja krašto gynybą. Ir tai ne tik dėl finansų krizės. Net tada, kai ūkis klestėjo, Lietuva neproporcingai mažai skyrė lėšų gynybai. 2003-iaisiais, Lietuvai dar siekiant narystės NATO, Krašto apsaugos ministerijos asignavimai buvo 1,48 proc. BVP. 2006 metais jie nukrito iki 1,18 procento. Savo rinkimų programoje konservatoriai žadėjo per artimiausius penkerius metus padidinti gynybos išlaidas iki 1,5 proc. BVP, nors tai gerokai mažiau negu įsipareigota NATO. Lietuvos kaimynai elgiasi kitaip. Estija, Latvija ir Lenkija dosniau finansuoja šalies gynybą. Lenkija ir Estija skiria apie 1,8 proc. BVP.

    Lietuva nėra turtingas kraštas. Pensijos ir atlyginimai maži, kukliai finansuojamas mokslas ir švietimas, neatlikta daug svarbių darbų. Suprantamas noras skirti pirmenybę paprastų piliečių poreikiams, pavyzdžiui, pensijoms. Tačiau taip ilgai nesirūpinta krašto apsauga, kad bet kokios užuominos apie gynybos išlaidų didinimą kelia pasipiktinimą.

    Verta dar kartą priminti, kad ginkluotosios pajėgos neturi gynėjų ir lobistų, nes Lietuvoje nėra karinės pramonės. Kariai, skirtingai nei policininkai ar mokytojai, negali demonstruoti gatvėse ir reikalauti geresnių sąlygų. Kariuomenė neturi gilesnių šaknų dabartinėje visuomenėje, mažai kas joje tarnavo. Lietuvos elito vaikai sutartinai vengia karinės prievolės. Politinės partijos gana skeptiškai vertina kariuomenę. Tvyro abejingumas krašto apsaugai. Vieni mano, kad kilus konfliktui Lietuva vis tiek nepajėgs apsiginti; antri - kad NATO apgins Lietuvą; treti - kad Lietuvos niekas nepuls, tad kariuomenės išvis nereikia.

    Atsakomybė už susiklosčiusią padėtį tenka politikams. Jie ne tik pavertė krašto apsaugą valdžios našlaitėle, bet nedrįsta net atvirai kalbėti apie poreikį tinkamai finansuoti krašto gynybą. Progų būta tikrai daug, nes politikai dažnai kalba apie Rusijos keliamą grėsmę. Prezidentė Dalia Grybauskaitė tvirtai reikalavo, kad NATO parengtų Baltijos valstybių gynybos planą, atitinkamai atsižvelgtų į Lietuvos poreikius ir interesus, kad kuriamos NATO priešraketinės gynybos sistemos neribotų susitarimai su trečiosiomis šalimis, suprask, su Rusija. Politikai ragino pratęsti NATO oro policijos misiją, padaryti ją nuolatinę. Nors buvo minimi įvairūs poreikiai, jų finansavimą gaubė absoliuti tyla. Kas nors kaip nors už viską užmokės.

    Iki šiol JAV tai darė, bet kantrybės taurė perpildyta. JAV pareigūnai primena Lietuvai, kad ji neįgyvendina savo įsipareigojimų. O Lietuvai Aljansas svarbesnis negu Lietuva Aljansui.

    Nežinau, kiek politikų mano, kad Lietuvą verta ginti. Bet tie, kuriems rūpi krašto saugumas ir NATO ateitis, turi atvirai ir nuosekliai sakyti, jog veltėdžiavimas kitų šalių sąskaita yra nepriimtinas ir būtina didinti gynybos išlaidas. Toks kalbėjimas bus nepopuliarus, nes yra degančių problemų, kurios tiesiogiai ir kasdien veikia žmonių gyvenimą, pavyzdžiui, skurdas ir sumažintos pensijos. Būtų gerai, jei politikai vieningai kalbėtų šiuo klausimu, susitartų dėl išlaidų didinimo programos, stengtųsi paaiškinti žmonėms gynybos svarbą. Bet nesu optimistas, nes daugeliui valstybinis mąstymas svetimas.

     

    Alfa.lt Kęstutis Girnius 2011-06-20



     

    Laisvės šauklė nutilo amžiams

     

    Po ilgos ligos eidama 88 metus atgulė Sovietų Sąjungos disidentė, laisvės gynėja ir Lietuvos bičiulė Jelena Boner, Nobelio taikos premijos laureato Andrejaus Sacharovo našlė.

    J.Boner mirė Bostone, kur pastaraisiais metais daug laiko praleisdavo su šeima. „Su dideliu liūdesiu pranešame, kad mūsų mama Jelena Georgijevna Boner mirė šiandien, 2011 metų birželio 18 dieną 13 val. 55 min.“, - rašoma dukters Tatjanos Jankelevič pareiškime. 88 metų sovietų disidentė ligoninėje gulėjo nuo vasario pabaigos, jos būklė buvo kritinė.

    Jelena Georgijevna nugyveno kaip reta ryškų, kaip reta turiningą ir todėl, sakyčiau, laimingą gyvenimą. Ji buvo aistringas žmogus, tą aistrą jautė vienodai ir tie, kuriuos ji mylėjo, ir tie, kurių nemylėjo“, - sakė Rusijos draugijos „Memorial“ pirmininkas, disidentas ir politinis kalinys Sovietų Sąjungoje Sergejus Kovaliovas.

    Ištikima Lietuvos globėja

    Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis tvirtino prisimenantis J.Boner kaip vieną artimiausių Lietuvos laisvės puoselėtojų, artimą mūsų valstybės bičiulę ir autoritetingą laisvės gynėją. „Lietuva jai buvo itin svarbi šalis. J.Boner priklauso ir garsusis posakis: „Kovo 11-oji - tai Sovietų Sąjungos pabaiga.“ Nors dėl tuometinės žiniasklaidos kaltės jai vėliau buvo skaudu girdėti, kad Lietuva savo nepriklausomybei paskelbė moratoriumą. Dėl to J.Boner išreiškė nusivylimą, tačiau vėliau suvokė, jog taip nėra. Tokia įvykių seka tik dar kartą parodo, kaip ji pergyveno visa tai, kas vyksta Lietuvoje“, - LŽ vakar sakė V.Landsbergis.

    Pirmasis faktinis atkurtosios Lietuvos vadovas teigė, jog A.Sacharovo našlė ypač didelę simpatiją Lietuvai jautė dėl jos laisvės ir demokratijos siekio, nors buvo didžiulės rizikos ir netekčių. „Ji, kaip ir akademikas A.Sacharovas, rėmė Lietuvos žmones dėl jų skriaudų, rėmė disidentus, politinius kalinius, tremtinius, skatino, kad mūsų šalies ir kitų Baltijos valstybių inkorporacijos istorija būtų plačiai žinoma“, - tikino ne kartą asmeniškai su J.Boner bendravęs V.Landsbergis.

     

    Laisvės simbolis

     

    Kovo 11-osios Akto signataras Egidijus Bičkauskas, nuo nepriklausomybės atkūrimo iki 1993 metų dirbęs Lietuvos nuolatiniu atstovu Maskvoje ir diplomatinės misijos Rusijoje vadovu, 1992-aisiais perdavė J.Boner Lietuvos prezidento apdovanojimą - Sausio 13-osios atminimo medalį. „Jos vyras akademikas A.Sacharovas man neatsiejamas nuo J.Boner, kuri liko jo puoselėtų idėjų tęsėja, palaikytoja ir skatintoja. Jie abu išsakė bendras žmogiškąsias idėjas, susijusias tiek su Lietuva, tiek su visu pasauliu, ypač remdami mūsų nepriklausomybės siekį“, - LŽ vakar tvirtino E.Bičkauskas.

    Filosofas ir Nepriklausomybės Akto signataras prof. Bronislovas Genzelis anapilin išėjusią aktyvistę prisiminė kaip smerkiančią ne tik subyrėjusią Sovietų Sąjungą, bet ir dabartinę Rusijos valdžią, demonstruojančią tam tikrose srityse imperialistinius siekius. „J.Boner, S.Kovaliovas, Jurijus Afanasjevas - visi garsiai skelbė, kad visoms imperijoms ateina galas. Nors J.Boner dėl savo amžiaus ypač aktyvi jau nebegalėjo būti, jos vardas daug reiškė disidentiniam Rusijos judėjimui. Kai 1990 metais šimtatūkstantinė minia Maskvoje rėkė: „Šalin rankas nuo Lietuvos!“, kaip vienas garsiausių balsų šiame chore skambėjo ir J.Boner“, - LŽ pasakojo akademikas.

    Duetas nepasidavė

    Ryžtinga ir atkakli J.Boner bei santūrus, filosofiškai nusiteikęs fizikas A.Sacharovas susipažino per bendrą politinę veiklą. Jie susituokė 1972 metais, abiem tai buvo antroji santuoka. Aštuntąjį dešimtmetį teisių gynėja prisidėjo prie daugelio disidentų likimo, įsteigė pagalbos politinių kalinių vaikams fondą, pasirašė Maskvos Helsinkio grupės steigiamuosius dokumentus. Ankštas J.Boner ir A.Sacharovo trijų kambarių butas Maskvoje buvo neoficialus disidentų judėjimo štabas.

    J.Boner patyrė ne vieną asmeninį sovietų valdžios išpuolį. Ji ne kartą buvo išvadinta užsienio šnipe, kuri esą įbaugino, užvaldė ir kontroliavo sovietų atominės ir vandenilinės bombų kūrėją A.Sacharovą. Tačiau sutuoktiniai nesiliovė kovoti už Sovietų Sąjungos piliečių laisves. 1975 metais A.Sacharovas pelnė Nobelio taikos premiją, ir tai kuri užtikrino porai tarptautinį dėmesį. Beveik du dešimtmečius jie buvo žymiausi disidentai, kurie, nepaisydami jokių pasekmių, priešinosi sovietų režimui.

    Dėl viešų protestų prieš Sovietų Sąjungos invaziją į Afganistaną 1980 metais A.Sacharovas buvo ištremtas į Gorkio miestą (dabar Nižnij Novgorodas). J.Boner tapo bene vieninteliu vyro ryšiu su išoriniu pasauliu. Tačiau 1984-aisiais teismas nusprendė, kad moteris teršia gerą visuomenės ir valstybės vardą, ir 5 metams ištrėmė pas vyrą. Gorkyje jų butą dažnai aplankydavo kratos vykdytojai, įsilauždavo vagys. Iš milicijos būstinės, esančios priešais namus, kitoje gatvės pusėje, pora buvo nuolat stebima. Tremtyje praleistus metus J.Boner šmaikščiai ir su ironija aprašė knygoje „Vieni kartu“: „Kai tik pareigūnams kas nors nepatikdavo, nukentėdavo mūsų automobilis. Būdavo nuleidžiamos dvi padangos, sudaužomas arba klijais ištepamas langas. Taip sužinodavome, kad, jų vertinimu, padarėme kažką bloga.“ 1986-aisiais sutuoktiniams leista grįžti į Maskvą.

    1989 metų gruodį nuo širdies smūgio mirė A.Sacharovas. Po vyro mirties J.Boner toliau tęsė savo veiklą. „Kol komunistų partija neatiduos viso savo turto - visko iki paskutinio rublio - žmonėms, kurie jo nusipelnė, stalinizmas triumfuos, ir taip bus tol, kol neįsigalės suverenumo principas - kiekvienam žmogui, kiekvienai šeimai ir namams, kiekvienai etninei grupei ir valstybei“, - 1991 metais kalbėjo J.Boner.

    Liūdino dabartinė situacija

    Žlugus Sovietų Sąjungai J.Boner atvirai kritikavo pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino vyriausybę, smerkė įstrigusį Rusijos karą su Čečėnija ir žlungančią demokratiją. Pastaraisiais metais jos kritikos strėlės buvo nukreiptos į premjerą Vladimirą Putiną. Anot J.Boner, buvęs KGB agentas mėgino įvesti „modernų stalinistinį režimą“. „Tai net ne sovietinis valdymo modelis. Sovietų Sąjungoje tiek daug vogti vis dėlto buvo neleidžiama. Prieš mūsų akis - vagys, užsiimantys vagių „bankelio“ dalybomis, o likusieji 140 milijonų tėra laikomi bebalsiais galvijais“, - šiuolaikinę Rusiją prieš dvejus metus apibūdino A.Sacharovo našlė.

    Tačiau visuomenėje J.Boner būdavo matoma vis mažiau, nes smarkiai blogėjo sveikata. 1995 ir 1996 metais ji patyrė širdies infarktus. Bet nepaisydama savo sveikatos moteris suredagavo vyro atsiminimus. Jie pasirodė 1997 metais.

    Svariu disidentės balsu galėjo kliautis ir Rusijos opozicija. Pernai kovą J.Boner pirmoji pasirašė peticiją, kurioje V.Putinas raginamas atsistatydinti. Praėjusių metų pabaigoje ji sukūrė jaudinamą kalbą, kuri buvo perskaityta per opozicijos mitingą Maskvoje. „Manykite, kad atėjau vėl gelbėti tėvynės, nors kojos neina“, - tokiais žodžiais baigėsi A.Sacharovo našlės laiškas.

    Likimo smūgiai - kasdienė dalia

    Nuo pat gimimo 1923 metų vasario 15 dieną Merų mieste, Turkmėnistane, J.Boner lydėjo chaosas ir audros. Jos motinai su naujagime Jelena teko bėgti iš ligoninės, nes išpuoliu pagrasino priešiškai komunistams nusiteikę musulmonai. 1937 metais politinė suirutė vėl sukrėtė paauglės gyvenimą. Maskvoje buvo suimtas, o po metų sušaudytas jos armėnas tėvas, partijos elito narys. Jelenos motina, žydė ir sveikatos apsaugos specialistė, taip pat buvo suimta ir 17 metų praleido darbo stovyklose tremtyje. J.Boner tėvai reabilituoti 1954 metais, mirus Josifui Stalinui.

    Kai buvo areštuoti tėvai, Jelena su jaunesniuoju broliu Aleksejumi išvyko gyventi į Leningradą pas močiutę. Baigusi mokyklą būsima žmogaus teisių aktyvistė įsiliejo į Raudonosios armijos gretas, dirbo slauge. Nors tėvų likimas jai kėlė pyktį, mergina nutarė savanoriauti „iš pareigos širdyje“. 1941 metais fronte ji buvo smarkiai kontūzyta. Stiprūs galvos sužeidimai visam gyvenimui paliko rimtus regėjimo sutrikimus.

    Po karo J.Boner studijavo mediciną ir ištekėjo už savo kurso draugo Ivano Semionovo. Pora susilaukė dviejų vaikų - Tatjanos ir Aleksejaus. Tačiau 1965 metais vyrą ir žmoną išskyrė politinė veikla, į kurią J.Boner labai rimtai įsitraukė. Apylinkėje pediatre dirbusi J.Boner rašydavo į žurnalus, laikraščius, radijui. Jos draugų būrys - daugiausia Maskvos intelektualai - nuolat plėtėsi. Kai septintojo dešimtmečio pabaigoje kaip reikiant įsisiūbavo žmogaus teisių judėjimas, J.Boner jau buvo jo dalis. Moteris prisidėjo prie informacinio biuletenio „Dabartinių įvykių kronika“, kuriame buvo rašoma apie žmogaus teisių pažeidimus, leidimo.

    Jos veikla ypač nepatiko sovietų žurnalistui Nikolajui Jakovlevui. Šis vaizdavo J.Boner kaip sionistę, CŽV agentę, mėginančią sugriauti sovietų sistemą. Po N.Jakovlevo išpuolių disidentų šeima gaudavo tūkstančius piktų laiškų, kuriuose A.Sacharovui būdavo siūloma „atgailauti“, „skirtis su žyde“ ir „gyventi savo galva, o ne Bonerovskio“. Pyktis buvo nukreiptas į visą J.Boner šeimą, todėl praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje jos motina, sūnus, duktė ir du anūkai persikraustė į Bostoną.

    Pastaraisiais metais dažnai sirgusi J.Boner daug laiko praleisdavo JAV su savo šeima. Pagal paskutinę disidentės valią jos kūnas bus kremuotas ir palaidotas Maskvos Vostriakovo kapinėse, šalia motinos, brolio ir vyro. „Tikiuosi iki galo išlikti verta tos Rusijos kultūros, kurioje prabėgo mano, žydės ir armėnės, gyvenimas. Didžiuojuosi, kad mano toks sudėtingas ir laimingas likimas, kad buvau mokslininko Andrejaus Dmitrijevičiaus Sacharovo žmona ir draugė“, - autobiografijoje rašė J.Boner.

     

    Lietuvos žinios Gabrielė Patriubavičiūtė, Tadas Valančius 2011-06-20

     

     

     

    Kusaitės advokatas: Laucių įžeidžianti žinutė buvo išsiųsta jau paėmus jos telefoną

     

     

    Terorizmu kaltinama klaipėdietė Eglė Kusaitė dėl įžeidimo ir grasinimų susidoroti su prokuroru Justu Lauciumi pirmadienį stojo prieš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą.

    E. Kusaitės advokatas Juozas Šeškevičius teisme pasinaudojo galimybe daryti teismo posėdžių įrašą. Advokatas pateikė keletą prašymų, vienas jų – išreikalauti J. Lauciaus mobiliojo telefono numerio išklotinę 2011 m. vasario 18 d., nes dėl tą dieną gautos žinutės ir buvo iškelta byla dėl prokuroro įžeidimo ir grasinimų jam.

    Be to, anot advokato, teismui leidus atlikti kratą E. Kusaitės tetos Irenos Jeleniauskaitės namuose, paėmę telefoną, žinutes galėjo siuntinėti ne jo ginamoji, o operatyviniai darbuotojai. Vasario 18 d. užfiksuotas E. Kusaitės mamos ir I. Jeleniauskaitės trumpas pokalbis, kuriame apie 17 val. E. Kusaitės teta mamai pasakė, kad pas jas yra svečias. Prokuroras esą žinutę gavo tik apie 18 val.

    Anot advokato, E. Kusaitė ir jos artimieji buvo sekami, tačiau nieko neslėpė, nes esą specialisto išvadose nenustatyta jokio žinutės siuntimo.

    Anot advokato, vėliau prokurorė Ingrida Galiauskaitė nusiuntė raštą E. Kusaitei, kad ji turi atvykti atsiimti savo mobiliojo ryšio telefoną. Advokatas tvirtino, kad jam keista, kodėl byloje J. Lauciaus mobiliojo ryšio telefonas byloje kaip įkaltis nebuvo paliktas.

    J. Šeškevičius prašė atlikti tyrimą, ar prie bylos pridėtos telefono ir žinučių nuotraukos nėra klastotės.

    Nukentėjusiuoju byloje pripažintas J. Laucius sakė, kad tai, kas susiję su baudžiamąja byla, neturi būti siejama su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismu, nes neturi jokio ryšio, nors ištyrus telefoną E. Kusaitei buvo skirtas suėmimas už tai, kad bendravo su Magmadovais ir galėjo trukdyti dviejų bylų – Lietuvoje ir Maskvoje – tyrimui.

    Anot J. Lauciaus, jis yra pasižadėjęs savo tarnybiniame mobiliajame telefone išsaugoti žinutę, todėl galės ją pateikti teismui, kada tik reikės.

    Mano nuomone, pakankamai patikimai nustatyta, kad iš E. Kusaitės mobiliojo ryšio telefono buvo išsiųsta šita žinutė, ji siųsta per du kartus“, – sakė J. Laucius.

    Tačiau jis neprieštaravo, kad telekomunikacijos pateiktų duomenis, kada tiksliai žinutė buvo išsiųsta ir gauta.

    Ikiteisminio tyrimo metu E. Kusaitės teta I. Jeleniauskaitė parodymus duoti atsisakė, tačiau ją apklausti, anot J. Lauciaus, gal ir būtų naudinga. Tačiau jis tvirtino, kad E. Kusaitės motinos parodymai galbūt nebus vertingi.

    Prokuroras teisme neslėpė nuostabos, kad advokatas žodžiu pateikė teismo nutartį, kad „leidžiama pamėgdžioti“ ir už E. Kusaitę siųsti žinutes. Prokuroras paprašė, jei tokia nutartis iš tiesų yra, jis norėtų susipažinti.

    Teismas pagarsino, kad byloje yra nutartis „leisti atlikti šiuos [...] nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus atsiliepti, siųsti SMS žinutes“. Toks teismo leidimas buvo išduotas 2009 m.

    Teismas nusprendė, kad kitame teismo posėdyje liudyti bus kviečiamos E. Kusaitės teta, pas kurią ji pastaruoju metu gyvena, ir mama.

     

    Alfa.lt Rita Gečiūnaitė 2011-06-20

  • „Naujasis interfrontas prieš lietuvių kultūrą“

    Naujasis interfrontas prieš lietuvių kultūrą“

     

     

    Lietuvos sąjūdininkai,

    Visi čia susirinkę piliečiai,

    Kurie susigrąžinome savo valstybę!

     

    Pamėginkime žymiai atidžiau, tarsi pro lietuviškų sakmių stebulę, pažvelgti šiandien į ją, mūsų valstybę, į tą įsisukusią jos gyvenimo karuselę, į tą jos institucijų klampų darbą, kartais – tiesiog niekaip nesibaigiantį ir niekam nebenaudingą, kaip paslaptingųjų laumių audimas, o kartais, - su valdžios namais susidūrusiam piliečiui, - stebėtinai panašų į Kafkos procesą.

    Kaip pavyzdį galėčiau paminėti ir nuolat atsinaujinančias, vadinamąsias valstybės valdymo reformas, paviršutiniškus perstatinėjimus, perstumdymus, skaidymus, jungimus, prijungimus, ir net naikinimus, o paskui atkūrimus kita forma. Nesakau, kad tai visiškai beprasmiška, tačiau negerai, jei vienintelė šių reformų prasmė – tai tapti tikro darbo pakaitalu, vien tik užpildyti tą tuštumą, kuri susidaro iš pamiršimo dirbti savo tiesioginį darbą, atlikti kiekvienos tokios institucijos tiesioginę misiją, o kiekvieno tarnautojo ar pareigūno – savo pagrindines pareigas.

    Kitą pavyzdį noriu paminėti vakarykštį posėdį Seimo Europos reikalų komitete, kuriame buvo aptariamas ypatingos valstybinės svarbos projektas - „Rail Baltic“, kitaip tariant, Baltijos traukinių vėžės projektas, remiamas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų. Lietuviškoji šio regioninio projekto dalis sudaro apie keturis milijardus litų. Europos Sąjungos institucijos, kaip joms gana nebūdinga, šį kartą įspėjo, kad jei projekto įgyvendinimas vėluos, lėšos bus perskirstytos kitiems europiniams projektams.

    Ir ką jūs manote? Pradedant nuo Marijampolės savivaldybės, o jau laukiant eilėje visai jų grandinei, traukinių vėžės rekonstrukcijai atsiranda visokių formalių problemų. Šimtai priežasčių dėl kurių valstybė tikriausiai nesugebės įgyvendinti šio projekto, pažeisdama savo piliečių ilgalaikius interesus, pavesdama savo partnerius Estijoje ir Latvijoje, kurie, tiesa, taip pat kiek vėlokai, visgi jau pasišventė šio projekto įgyvendinimui.

    Kai pasiūliau pagalvoti ne tik apie teisinių sąlygų ypatingos reikšmės valstybinių projektų įgyvendinimui, bet taip pat ir apie sankcijas dėl nepagrįstų trukdymų, o tam pritarė ir opozicinių partijų, kurių nariai sėdi minėtose savivaldybėse, atstovai, komiteto pirmininkas vis tiek viską permetė Vyriausybei, kuri iki šiol net nesugebėjo pateikti Seimui teisės akto, pripažįstančio šiam projektui ypatingos reikšmės statusą.

    Visa tai yra, žinoma demokratija, šiuo atveju - šventoji savivaldos teisė, tačiau mūsų valstybė jau panėšėja į keistą darinį, kuris nebesugeba iki galo atlikti jokio valingesnio konkretaus veiksmo, kai kuriama neva visuotinių teisių aplinka, tačiau kadangi nekuriama pareigų, atsakomybės ir sveiko proto drausmės aplinka, tai ir tos teisės plaukioja drumstame vandenyje.

    Tuo pat metu iš Seimo, kuris turėtų būti svarbiausių valstybės sprendimų priėmimo vieta mėginama padaryti nesibaigiantį plepalą, nematantį gyvybiškai pavojingų dalykų, kurie vyksta valstybėje, tačiau tauškiantį apie didžiulę virtinę iš Vyriausybės atsiųstų antraeilių beprasmiškų aktų. Neskaitant naktinių posėdžių, kuriuose buvo priimta ir daug reikalingų, tačiau nemaža ir klaidingų sprendimų, kuriuos vėliau reikėjo taisyti, dabar jau artėjame prie momento, kai, atrodo, jau būsime praplepėję visą kadenciją. Ar daug tikrų, Lietuvos ateičiai svarbių darbų, pateisinančių mūsų buvimą Seime, būsime atlikę? Ir negalėsime pasiteisinti tuo, kad iš visų jėgų, labai nuoširdžiai ir neretai gana sėkmingai stabdėme visokias, kartais dar didesnes klaidas ir nesąmones, kurios galėjo būti padarytos.

    Kur šaknys šio vis ryškėjančio mūsų valstybės inertiškumo ar net bejėgiškumo?

    Šio susvetimėjimo savo piliečiams, šio susiskaldymo, šios kelio į nepasitikėjimą ar net savinaiką, kai kalbama viena, o daroma kita?

    Aš manau, kad taip klostosi dėl to, kad šiandien yra paminta tautinė idėja, kuri buvo savaime suprantama ir gyva Sąjūdyje, dvasia, kuri tuomet telkė tautą, ir šiandien mums yra vienintelis dvasinės atramos ir vienybės šaltinis, pats mūsų gyvybės stuburas, tai vertybės, kurias išpažįsta didžioji dauguma šios valstybės kūrėjų, šios valstybės šeimininkų, kurios įkvepia, dėl kurių aukojamasi.

    Lietuvybės pažeminimas, lietuviškosios kultūros niekinimas, - tai ne tik lietuviškojo tautinio orumo, bet ir pačios valstybės, ją vienijančio pagrindinio prado griovimas. Kai sakoma ar mėginama įteigti, kad Lietuva - jau nebe lietuvių valstybė, vien tuo pagrindu, kad ją lygiomis teisėmis kuria ir tie piliečiai, kurie savęs nelaiko lietuviais,

    aš manau, daroma didžiulė žala pačiai valstybei. Lietuva - tai vienintelė vieta, kur būtent lietuvių tauta gali kurti savo kultūrą, lietuviškąjį pasaulį, bendruomenę, įprasminančią savo būtį per lietuvišką žodį, papročius, doros supratimą, atpažįstančia ir atkuriančia save per kartas, kylančią į ateitį iš savo istorijos gelmių.

    Mėginimai naikinti lietuviškąjį orumą šiandien labai akivaizdūs, nuo netiesioginės paniekos ir pagiežos dabar jau pereita prie tiesioginių išpuolių prieš visą moderniąją lietuvių kultūrą, sukeliant įspūdį, kad lietuviškumas ir visa tautinės valstybės tradicija, - tai laikinas, praeinantis, jau pasenęs dalykas, neturintis tvirtų, patikimų, visuotinai išpažįstamų pamatų, nes juos smerkia esą pats tautos žiedas, vadinamieji intelektualai.

    Kuriamas įspūdis, kad lietuviškumas ir jį palaikančios valstybės konstitucinės nuostatos, kažkaip varžo liberalios dvasios polėkius, o bet koks reikalavimas laikytis įstatymų, tai jau kažin koks asmens laisvę ir kūrybą varžantis teroras. Kaip antai, Kristina Sabliauskaitė, gabi jauna rašytoja nuo esfalto, savo straipsniuose piktinasi valstybinės kalbos statusu, sankcijomis, kuriomis esą laisvai kūrybai, drąsiesiems leidėjams ir autoriams grasina ir taip tiesiog terorizuoja lietuvių kalbos prižiūrėtojai.

    Pasidomėjau per tris pastaruosius metus bent vienas leidėjas ar autorius buvo kaip nors nubaustas dėl bendrinės lietuvių kalbos normų pažeidimo. Pasirodo, per visą šį laiką tebuvo vienas mėginimas surašyti įspėjimo aktą vienam leidėjui, tačiau ir šis jaubuvo bankrutavęs bei emigravęs iš šalies. Kur čia matote būtent valstybinės kalbos terorą?

    Arba ponia Vaicekauskienė, Lietuvių kalbos instituto kalbos kultūros skyriaus vadovė, rašo jog reikia iš viso atsisakyti bendrinės kalbos, jos įpareigojančio norminimo, esą Lietuvai labiausiai tiktų Didžiosios Britanijos modelis. Šiai krypčiai pritaria visas būrelis apie “Naujojo židinio” žurnalą susispietusių intelektualų, keistai prigludusių prie tų vietų, kur priimami sprendimai dėl valstybės asignavimų kultūros ir švietimo projektams. Iš čia kyla nuolatinės atkaklios iniciatyvos naikinti Lietuvių kalbos institutą, kaip nors sujungti lituanistikos institutus į kažkokius humanitarinius centrus, kad ilgainiui nė užuominos apie lituanistiką nebeliktų.

    Labiausiai stebėtiną lygį pasiekė, daugelis, pabrėžiu jau daugelis Lietuvos istorikų, kurie jau nė kiek neprieštarauja pseudomoksliniams rašiniams, kad J.Basanavičius, V.Kudirka ir J.Jablonskis Lietuvą nuvedė klaidingais keliais, kad esą reikia grįžti prie vėlyvosios LDK tradicijų, pritaria Lenkijos kresų organizacijų teiginiui, kad ir vasario 16-oji, ir visa prieškarinės Lietuvos valstybės politika buvo klaida, kad J.Pilsudskis neokupavo Vilniaus, kad būtent mes sukėlėme antrąjį pasaulinį karą ir taip toliau.

    Viešojoje erdvėje vyksta žūtbūtinės kovos dėl to, ar vienos tautinės mažumos, o tiksliau, vienos politinės partijos jausmų neįžeidžia švietimo įstatymas, reikalaujantis Lietuvos geografijos ir istorijos bei pilietinių pagrindų mokytis valstybine kalba, nors taip ugdoma ir lietuvių tautinė mažuma, šiuo atžvilgiu didžiausią autoritetą turinčioje, savo valstybinę kalbą gerai prižiūrinčioje kaimyninėje valstybėje.

    Tos valstybės Senato maršalka džiaugiasi geromis žiniomis iš Lietuvos, kad pagaliau iš vienos partijos yra išmestas čia jums kalbantis niekingas veikėjas, kuris nesutiko, kad jo partijos būrelis, dėl valdžios eidamas į kompromisą net su KGB karininkais, nepaisydamas pagrindinių šios partijos nuostatų jos įstatuose ir programoje sudarytų Vilniuje koaliciją su naujosios jedinstvos bloku, šmeižiančiu Lietuvą, niekinančiu jos Konstituciją, atsisakančiu vykdyti Lietuvos įstatymus, teismų nutarimus.

    Bet sugrįžkime prie klausimo, kodėl Lietuvoje iš demokratinių valstybių labiausiai pasireiškia atžagarumas jos piliečiui, socialinė atskirtis, pragyvenimo lygio disproporcijos, kodėl pirmaujame savižudybių skaičiumi, kodėl nenustojame svaigintis, jau nekalbant apie masinę evakuaciją, o valstybės institucijos tik abejingai dėbso į šiuos procesus ar net sako, kad tai geras dalykas, ir t.t.

    Juk visa tai sociologijoje vadinama visuomenės anomija – kai laužomos jos tradicinės vertybės, kai ji praranda doros ir prasmės orientacijas. Šitas abejingumas gyvybiniams tautos poreikiams, ar jis nesutampa su “šaudymu sau į kojas”, kai atkakliai brukamas antikonstitucinis vardų ir pavardžių įstatymas, kai antiįstatymiškai naikinamas Migracijos departamentas, kai mėginama naikinti lietuvių etninės kultūros globą, esą dėl būtinybės jungti dvi skirtingas institucijas, tačiau po to dar išmušant joms kai kuriuos formaliai dar išlikusius dantis? Gal ir nieko baisaus, nes juk jokių lėšų etninės kultūros plėtros programai vis tiek neskirta... Kas tai, jei ne lietuviškasis sadomazochizmas? Greičiau etnosadizmas, sutampantis ir su socialiniu sadizmu, išnyrančiu iš kažkokio šešėlinio pasaulio, kai jokiu būdu negalima nustatyti minimalaus atlyginimo, kad jis bent pasiektų skurdo lygį.

    Taigi, mes, sąjūdiečiai susiduriame tarsi su nauju interfrontu, kuriame dalyvauja morališkai mirę politikai ir pareigūnai, nuosavi ir svetimi lietuviškosios kultūros niekintojai, o taip pat liberalūs, tačiau gobšūs ideologiniai valstybės griovėjai. Belieka telktis bendram darbui ir tikėtis, kad šis puolimas tik sustiprins lietuviškąjį orumą, o tuo pačiu žadins atsakomybės jausmą didžiajai daugumai Lietuvos piliečių,

    nepriklausomai nuo jų tautybės ar socialinės padėties.

    Sakysite, šis orumas – nėra tautinis orumas? O ką pasakysite tuomet, jei priminsiu, kad ir bet koks nelietuviškosios tautinės bendrijos atstovo pažeminimas Lietuvoje dėl to, kad jis priklauso kitai tautybei, žeidžia tikro lietuvio orumą? Sakau „tikro lietuvio“ ne dėl to, kad jis būtų kaip nors genetiškai tikras. Bet dėl to, kad jis doras žmogus, kad jis siekia tokiu būti, kad prisiima atsakomybę už Valstybę ir Tautą. Lietuva ir lietuvių tauta tik ir gyva tuo, jei kas nors už ją, už jos bendrą gėrį dar prisiima atsakomybę.

    Taigi, aš pasisakau už visų tikrųjų lietuvių vienybę! Dirbkime lietuvių tautos ateičiai,

    nes visų pirma kaip tik jai priklauso ši valstybė. Nes joje gyvena ir turi laimingai gyventi visi geros valios žmonės, kurie gerbia jos tvarką ir jos lietuviškąją kultūrą. Tiesa, ši valstybė priklauso net ir tiems, kurie jos negerbia, kaip jie negerbia ir patys savęs. Tuomet jie turi laikytis įstatymų reikalavimų ir joks liberalizmas juos taikant nėra priimtinas.

    Apginkime ir puoselėkime savo valstybę!

     

    G.Songailos kalba Lietuvos Sąjūdžio suvažiavime 2011-06-04

  • Prezidentės dėmesys buvusiems tremtiniams

    D.Kreivys. Socialdemokratams nemalonu kalbėti apie korupciją…

     

     

    Korupcijos Lietuvoje nėra, na gerai, jos beveik nėra ir, žinote, man apskritai nemalonu apie tai kalbėti ir net gi klausytis“, - mestelėjo garbingas socialdemokratas. Drąsiau, žvilgtelkite į savo kūrinį, gerbiami socializmo ir demokratijos kalviai, mūsų šalies politinės kultūros ir sistemos architektai, valdę šalį didžiąją dalį viso nepriklausomybės laikotarpio.

    Suprantu, kad mes kalbame skirtingomis kategorijomis ir atstovaujame skirtingą istorinę atmintį. Pagal rytietiškus standartus valdininko pamaloninimas nėra kyšis. Tai tik priemonė sužadinti draugiškus jausmus, pagaliau tai galinga inspiracija pastarajam nuveikti ką nors gero.

    Nesvarbu, kad to gėrio recipientas tokiais atvejais nėra valstybė ir jos piliečiai, bet žmogus, bičiulis, kuris pagal socialdemokratišką sampratą yra pirmiausia. Taigi viskas tik dėl jo ir jam – bičiuliui.

    Pagaliau, tūlas partietis iš kairės patikslintų, kad socialdemokratai mūsų valstybe rūpinosi jau nuo tų tolimųjų 1945-ųjų, tiesdami kelius, statydami viadukus ir elektrines, konstruodami dujotiekius. Todėl tik jie ir žinojo geriausiai, kaip reikia pasitarnauti žmogui privatizuojant tuos dujų vamzdžius, skirstomuosius tinklus ar vieną kitą alkoholio fabrikėlį, o korupcija čia nieko dėta, nes bičiulystė svarbiausia.

    Bičiulystė 14 metų buvo pagrindinis atskaitos taškas ir visko ko matas, todėl viskas kas vyksta Lietuvoje pastaruosius dvejus metus sistemos architektams labai nemalonu ir nepatinka.

    Dainius Kreivys

    Bičiulystė 14 metų buvo pagrindinis atskaitos taškas ir visko ko matas, todėl viskas kas vyksta Lietuvoje pastaruosius dvejus metus sistemos architektams labai nemalonu ir nepatinka.

    Štai viešieji pirkimai - kaip buvo puikiai tvarkytasi, nedidelė, klusni tarnyba, popierius viską iškenčia, nurodymas į kairę, į dešinę ir žiūrėk žmogus patenkintas, nes ne valstybė ir jos piliečiai, o žmogus svarbiausia. Mechanizmas iš tiesų puikiai veikė. Ne veltui visos tarnybos sienos nukabinėtos paveikslais su įžymių socialdemokratų dedikacijomis – už tarnystę ir atsidavimą.Dabar bičiuliams tikrai nemalonu stebėti ir girdėti kuomet „be priekaištų“ veikusi sistema yra demontuojama.

    Valstybinės įmonės - šiukštu prie jų net nesiartinkite, tik „specialistai“ geriausiai išmanė visas jų veikimo plonybės ir mechanizmus. Tik socialdemokratai ir jų paskirtieji žinojo, kaip jas valdyti ir tvarkyti , todėl prie vandenų, geležinkelių ar kitų medaus nešėjų ir šiandien negalima net artintis. Argi svarbu, kad valstybė ir jos piliečiai iš puikiųjų įmonių naudos gaudavo ir tebegauna kaip iš ožio pieno, svarbiausia, kad bičiuliai ir žmogus patenkintas.

    Pertvarkos energetikos sektoriuje - taip pat ne prie širdies, o be to ir draugai Rusijoje pyksta. Kam to viso reikia - pastatys už mus ir elektrinę, ir dujotiekius, o jeigu būsime geri gal ir net naftą per „Družbą“ paleis. Vokiečiai su prancūzais senai tą suprato, tik mes apie kažkokių europinių trečiųjų paketų įgyvendinimą tebesvaigstame.

    Žodžiu, nieko gero iš tų konservatorių, nemalonu nei kalbėti, nei klausytis, tikimės, kad nedaug jiems ir beliko, o sugrįžę viską ištaisysime, jeigu koks rėmėjas nuskriaustas, kompensuosime, žmogus dėl viešųjų pirkimų ašarą lieją , nušluostysime, o bičiulio energetikos specialisto tikrai nepamiršime.

     

    www.delfi.lt 2011 birželio mėn. 16 d.

     

    Kiek kainuoja politiko prestižas?

     

     

    Lietuvoje įsigali paprotys - žmogaus prestižą matuoti pinigais. Kuo žmogus jų daugiau turi, tuo jis vertesnis didesnės pagarbos, nesvarbu, kaip tie pinigai įgyti. Dar gražiau, kai jis iš TV ekranų demonstruoja savo prabangą. Tokius žmones reikia rinkti į Seimą. Jeigu pretendentas savo turtais dar negali pasigirti, jį išrinkus reikia mokėti tokį atlyginimą, kad jis taptų lietuviškos aukštuomenės nariu.

    Tiesiog smagu žvilgčioti į buvusį Konstitucinio Teismo (KT) teisėją Egidijų Kūrį, jis savo kalambūrais pralenkė ministrą Eligijų Masiulį, pareiškusį, kad tik bepročiai ar vagys gali dirbti už mažesnę negu penkių tūkstančių litų algą. Dabar Seimo nario atlyginimas gerokai didesnis už ministro nurodytą sumą. Tačiau E.Kūris mano, kad už tokius pinigus negali dirbti normalus žmogus (bet į Seimą norinčiųjų patekti ir dabar nestokoja). Ar mūsų teismai pradėjo geriau dirbti? Toliau E.Kūris postringauja, esą Seimo nariui nebūtina kompetencija (tam jis turi turėti gerai mokamus kvalifikuotus padėjėjus). Tad dėl ko žmogus stengiasi patekti į Seimą? Dėl gero atlyginimo? Mūsų terpėje nėra jis jau toks mažas.

    Politikui nebūtina turėti aukštojo mokslo diplomo, bet erudicija būtina. Į politiką vieni eina dėl galimybės įgyvendinti savo idėjas, kiti - dėl garbės (žinomumo), treti - dėl valdžios, o dėl pinigų siekiama įsitvirtinti versle.

    Demokratinės visuomenės garantas - daugpartinė sistema. Partijos atstovauja piliečių interesų grupėms. Deja, to nepajėgus suprasti buvęs KT pirmininkas. Kaip kitaip paaiškinsi E.Kūrio siekį depolitizuoti Seimą - neleisti Seimo narių padėjėjams užsiimti partine veikla. Priimti E.Kūrio pasiūlymus reikštų galutinai paversti Seimą marionečių žaidimo aikštele.

    Būdamas KT pirmininku E.Kūris siekė apriboti Seimo veiklą. Prisiminkime jo norą ištraukti iš Seimo kontrolės Valstybės saugumo departamentą. Atrodytų, pagrindinė KT veikla - kaip įmanoma išsaugoti teisėjų atlyginimų viršenybę kitų darbuotojų atžvilgiu. Taip KT tampa privilegijų įteisinimo institutu.

    Kaip buvęs Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo komisijos narys, kuriam nekilo nė menkiausios abejonės dėl KT reikalingumo, nemaniau, kad taip žemai galima kristi. Ir tai atsitiko KT pirmininkaujant E.Kūriui. Teisininkui turi rūpėti įstatymų raidė. Tuo metu E.Kūris, analizuodamas prezidento Rolando Pakso veiksmus, išrado naują terminą „konstitucijos dvasia“, pagal kurią R.Paksui iki gyvos galvos buvo atimta teisė dalyvauti rinkimuose. Norėčiau, kad išminčiai iš KT teismo nurodytų Konstitucijos straipsnį, kuriuo remiantis buvo priimtas šis sprendimas (ne dėl apkaltos, o dėl neterminuoto R.Pakso teisių suvaržymo). Pastarasis išaiškinimas - burbulų pūtimas.

    Paradoksas ar ne: R.Paksas gali atstovuti Lietuvai Europos Parlamente, o mūsų Seime - ne. Nekvestionuoju apkaltos pagrįstumo. Tačiau anksčiau niekada negirdėjau „įstatymo dvasios“ termino iš teisininkų lūpų (jis gali skambėti filosofų, poetų, rašytojų raštuose bei kalbose). Europos Žmogaus Teisių Teismas į tai atkreipė dėmesį. Negi ir toliau norime būti juokingi?

    Suklysti gali kiekvienas: garbingas žmogus taiso savo nuklydimus, negarbingas ir toliau skendi dūmuose. Tai turėtų padaryti ir KT, suradęs atitinkamą formuluotę: pavyzdžiui, paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Norėčiau iš E.Kūrio išgirsti: ar pasitaikė atvejų, kad teismai peržiūrėtų savo ankstesnę nutartį, nors ir buvo užrašyta „nuosprendis galutinis ir neskundžiamas“?

    Siūloma keisti Konstituciją. Kokį straipsnį? Gal 107-ąjį, pasakant, kad KT sprendimai nėra galutiniai? Yra kitas variantas: iš esmės peržvelgti visą VIII skirsnį „Konstitucinis Teismas“. Kito kelio nematau, nes dabar šis teismas aiškiai viršija savo įgaliojimus ir vėl siūlo įmurdyti Seimą į naują liūną? Kaip galima keisti, nežinant ką? Juk siūlytojai neteikia jokio konkretaus pasiūlymo, tik abstrakčiai gražbyliauja. Konstitucijos keitimas - ne juokų darbas. Net konservatorius Stasys Šedbaras pastebėjo, kad R.Pakso problema išsprendžiama ir nepakeitus Konstitucijos.

    Seimas ruošiasi svarstyti savo statuto pataisas. Siūlyčiau ir čia: ne išradinėti dviratį, o paimti bet kurios Skandinavijos šalies parlamento statutą ir tiesiog jį peržvelgti... Galima Vokietijos ar Austrijos.

     

    Alfa.lt Bronislovas Genzelis 2011-06-16

     

    Euroruregionas Nemunas

     

     

    Keistoka situacija, kai kuriami lyg Europos Sąjungos tarpvalstybiniai regionai, jungiantys erdves abipus vidinių sienų, tačiau dalyvaujant Rusijai.

    Politinės, teisinės kultūros požiūriu Rusija nėra Europa. Ji ligi šiol atmeta europietiškas teisinės valstybės, žmogaus teisių ir atstovaujamosios demokratijos normas, o savo ruožtu infiltruoja posovietinį moralinį reliatyvizmą, visų minėtų vertybių sąlygiškumą, jėgos ir pinigo kultą. Panašiau, jei dalykai tęsis kaip ligi šiol, kad ne ES su savo juokingomis keturiomis „bendromis erdvėmis“ sueuropins Rusiją, o priešingai – dabartinė mutavusio komunizmo Rusija posovietiškai surusins Europą.

    Šiame kelyje jai padės tariamai euro- , o iš tikrųjų euroruregionai kaip tas, kuris žada suartinti Rusiją ateinančią nuo aneksuoto Karaliaučiaus ir nuo preaneksinės Gudijos. Būsime vėl motinos glėbyje ar bent skreite. Tai moralinio korupcinio Lietuvos rusinimo geografinė išraiška.

    Rusinimą čia miniu nebe istorine prievartinės politikos prasme, o kaip įtaką skleidžiamą verslo (korupcinės) kultūros, politinės (korupcinės) kultūros bei meninės (popsinės) kultūros prasmėmis. Ir Vakaruose to suartėjimo kiek nori. Įtakos veikėjų knibžda. O mes plojame, kai atvažiavę popsininkai tyčiojasi iš Lietuvos ir priekvailių lietuvių prasčiausio skonio juokeliais, ir paskui darom tą patį labai patikusiomis blogo skonio, gatvės kultūros priemonėmis. Kai blogas skonis pereina į literatūrą, kažkas sako, kad tai šiuolaikiška, postmodernizmas. Bet pasipinigavimas net geografiškai liejantis su dabartine Rusija gali reikšti vien anų „sugrįžimą išėjus“. Mes išeinam iš savo žemių, o kiti „grįžta“ į ne savo.

    Savotiška išimtis šiame politikos paveikslėlyje būtų, jei Karaliaučiaus kraštą Europa traktuotų kaip tikrąją savo istorinę kultūrinę dalį. Kai ji skelbiama „Eurazija“, tai didesnio nesusipratimo, berods, nebūna. Nors ir ant kiekvieno kampo pastatytų carų paminklus. Jaunoji karta ir norėjo būti europiečiais, kol prieš dešimtį metų nepradėjo veikti geležinė ranka. Žmonės apskritai nori gyventi, jau antrą sykį reikalauja referendumo dėl branduolinės jėgainės prie Nemuno – negalima! Tauragės rajonas, patenkąs į grėsmės ir žlugdymo zoną, protestuoja – ar išgirs jį tenykštis maskvietiškas M. Kalinino miestas bei „euroruregionas“? Ar išgirs Vilnius? Veikiau atiduosim Tauragę tam regionui, ir ša.

    Europos Parlamento 1994 m. sausio 27 d. priimtame Pranešime apie Karaliaučiaus kraštą sakoma, kad jis esąs „Rusijos, gretimų regionui šalių ir Europos Sąjungos rūpesčio dalykas“. Teisiškai visiems žinoma, kad 1945 m. Potsdamo konferencijoje karo nugalėtojai nutarė, jog kraštas kol kas „atiduodamas valdyti SSR Sąjungai“. Ligi Taikos sutarties, kurios ir šiandien tebelaukiame. (Nėra nė su Japonija). Bet valdyti, tai ne aneksuoti. Ir niekur niekada nepasakyta, kad SSRS arba Rusija gali ten daryti ką nori su savo branduolinėmis raketomis bei jėgainėmis nepaisydama aplinkinių šalių ir aplinkinės Europos Sąjungos.

    Jeigu trys aplinkinės šalys ir visa ES pritartų, kad ši žemė kaip jų ypatingo rūpesčio dalykas gali, valdančiai RF sutinkant, įeiti į atskirą Europos, ne Rusijos, globojamą regioną, tai svarstytinas dalykas. Palieku jį Vilniaus dėmesiui, kai spindulingas Nemuno vanduo jau kils prie kaklo.

     

    Alfa.lt Vytautas Landsbergis 2011-06-15

     

    Akad. A. Tylos kalba iškilmingame Seimo minėjime, skirtame Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimui

     

     

    Akademiko istoriko Antano Tylos kalba, pasakyta 2011 m. birželio 14 d., iškilmingame Seimo minėjime, skirtame Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimui

    Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite, Prezidente Valdai Adamkau, Seimo Pirmininke Irena Degutiene, Lietuvos premjere Andriau Kubiliau, tremtiniai, politiniai kaliniai, laisvės kovotojai ir Lietuvos atkūrimo patriarchai ir visi susirinkę į šį iškilmingą paminėjimą!

    Šiandien mes prisimename prieš 70 metų – 1941 m. birželio 14 d. Sovietų Sąjungos pradėtą Lietuvos valstybės piliečių genocidą, prisimename Lietuvos gyventojų šeimų masinių trėmimų į sovietinės imperijos atšiaurias vietoves pradžią. Tai buvo tik šios formos genocido pradžia, nes sovietinę okupaciją ir aneksiją lydėjo daugiau kaip dešimtmetį besitęsę masiniai šeimų trėmimai. Tai buvo vienas iš Lietuvos piliečių valstybinio sąmoningumo naikinimo, jų išrovimo iš tautinės, socialinės ir tradicinės kultūrinės aplinkos būdų.

    Apie lietuvių sovietinę tremtį kiekvienas iš mūsų daugiau ar mažiau žinome, dalis čia dalyvaujančių patyrė tremties dalią.

    Mes turime gausią tremties istoriografiją, kurią dar okupacijos metais išplėtojo išeivijos lietuviai, o po Nepriklausomybės atkūrimo ir Lietuvos tyrinėtojai. Iš visų tremties tyrimų pirmiausia norėčiau išskirti fundamentalią ištikimo mokslui šviesios atminties kolegos dr. Eugenijaus Grunskio monografiją „Lietuvos gyventojų trėmimai 1940–1941, 1945–1953 metais“, taip pat istoriko Arvydo Anušausko studiją „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 metais“, taip pat lietuvių išeivijos studijas, Amerikos lietuvių organizuotoje „Lietuvos kovų ir kančių istorijos“ serijoje išleistą dokumentų rinkinį apie sovietinės valdžios trėmimų organizavimą ir vykdymą, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro parengtus fundamentalius tremtinių vardynus, šios institucijos, taip pat Lapteviečių bendrijos ir Politkalinių ir tremtinių bendrijos, Šiaulių universiteto parengtus bei savo iniciatyva išleistus, taip pat periodiniame leidinyje „Tremtinys“ skelbtus tremtinių prisiminimus. Su tremtimi mus susieja kasmetinės studentų ekspedicijos „Misija – Sibiras“ į tremties vietas apleistiems tremtinių kapams tvarkyti. Tik šia proga gaila. kad Lietuvos nacionaliniai teatrai tebesprendžia „Dėdės Vanios“, „Vyšnių sodo“ pergyvenimus, bet neranda laiko, vietos ir tematikos šiai mūsų dramai pavaizduoti dramaturgijoje ir scenoje.

    Prisimindami Birželio trėmimą ir jo aukas, dar kartą sau turime pakartoti ir atsakyti į klausimus – kas trėmė, kodėl trėmė, ką trėmė, kur trėmė, kaip trėmė, kokius tautinius, pilietinius, intelektualinius nuostolius Lietuva dėl to patyrė, ir kartu suvokti Lietuvos valstybės svarbą tautai išlikti.

    Dėl riboto laiko ne į visus tuos klausimus atsakysiu. Paliksiu patiems pamąstyti, nes bendriausi dalykai yra visiems žinomi, paminėtų autorių istoriografijoje ištyrinėti ir sutinkami viešojoje erdvėje. Tačiau ir žinomi muzikos kūriniai atliekami po šimto ir daugiau metų nuo jų sukūrimo ir vis tiek jų klausomasi. Lietuvos ir mūsų tautos istorija, kaip ir muzika, turi skambėti ir būti nuolatos girdima. Ji ugdo valstybinę savimonę, orientuoja politikus, jaunimą.

    Taigi, kas ir kodėl trėmė? Kai 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga savo grandiozinėmis karinėmis pajėgomis okupavo sutrikusią Lietuvą, po dviejų dienų, tai yra birželio 17 d., sovietinis gynybos liaudies komisaras maršalas Semionas Timošenko pasiūlė Sovietų Sąjungos vadams nedelsiant sovietizuoti Lietuvą ir kitas Pabaltijo valstybes. Iššifravus šį siūlymą į suprantamą kalbą, tai reiškė sunaikinti visus okupuotos Lietuvos valstybės suverenumo ženklus, sunaikinti Lietuvos valstybinę savimonę saugančius jos piliečius, juos nutautinti, surusinti ir sukurti kolaborantų administraciją, mankurtų tautą.

    Ši programa buvo vykdoma. Suverenumo institucijos jėga ir klasta nesunku buvo fiziškai sunaikinti. Daug sudėtingiau buvo sunaikinti tautos valstybinį turinį turintį patriotizmą, neapykantą okupantams ir sustabdyti antisovietinio pasipriešinimo Lietuvoje plėtrą. Tam be kitų represijų turėjo pasitarnauti masiniai lietuvių ir kitų Lietuvoje gyvenančių tautybių šeimų trėmimai. Jie, kaip minėta, prasidėjo 1941 m. birželio 14 d. ir tęsėsi iki 1951 m., o mažesniu mastu iki 1953 m.

    Dr. E. Grunskio duomenimis, tuo laikotarpiu Sovietų Sąjunga su marionetine administracija Lietuvoje surengė 35 trėmimo akcijas. Masiniai vienu metu visą Lietuvą apėmę buvo 5 trėmimai: tai jau minėtas 1941 m. birželio 14 d. trėmimas, kai buvo ištremta 5 728 šeimos, 17 485 gyventojai, tas skaičius yra varijuojantis, bet turbūt greitai nusistovės pastovus. Tremties laikas šiems tremtiniams buvo numatytas 20 metų. 1945 m. pavasarį ir liepos – rugpjūčio mėn. ištremtos 1 959 šeimos, 8 226 gyventojai; 1948 m. gegužės 22 d. per „Pavasariu“ užkoduotą trėmimą ištremta 11 365 šeimos ir 40 002 gyventojų; 1949 m. kovo 25 d. per „Bangų mūša“ kodu pavadintą trėmimą ištremtos 8 817 šeimų ir 29 180 gyventojų; per „Rudens“ kodu pavadintą 1951 m. spalio 2-3 d. trėmimą ištremtos 4 009 šeimos ir 16 150 gyventojų. Iš viso per tuos trėmimus buvo ištremta 44 tūkst. šeimų ir apie 130 tūkst. Lietuvos gyventojų.

    Tremtys iš esmės buvo Sovietų Sąjungos permanentinis karas prieš aneksuotą, bet vis dar gyvą Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir laisvės viltį tebenešiojančią ir kovojančią lietuvių tautą. Galima sakyti, kad kiekvienas masinis trėmimas buvo lyg naujas Sovietų Sąjungos karo prieš Lietuvą paskelbimas. Į kraštą buvo permetami papildomi kariniai daliniai. Kiekvienas trėmimas buvo lyg karo stovis, nors jis buvo panaikintas 1946 metais, nes į bėgančius tremiamuosius kareiviai ir kolaborantai šaudydavo.

    Grįžkime prie Birželio trėmimo. Ką trėmė? Tvirtinama, kad jau 1940 metų vasarą kolaborantai pradėjo kalbėti apie numatomus masinius trėmimus ir suėmimus. Maskvos nurodymu NKVD pradėjo sąmoningų Lietuvos valstybės piliečių, kuriuos okupantai pavadino sau geriau suprantamu terminu „kontrevoliuciniu ar socialiai svetimu, antisovietiniu elementu“, apskaitą. Suskirstė juos, tuos piliečius, į 11 kategorijų. 7 kategorijos apėmė su Lietuvos valstybės ir visuomeninių bei politinių organizacijų veikla susijusius Lietuvos piliečius ir jų šeimas: Lietuvos valstybės vadovus, politikus, vyriausybių narius, tarnautojus, policininkus, partijų vadovus ir aktyvistus, karininkus, šaulius, pedagogus, mokytojus, verslininkus, ūkininkus.

    Pasitelkus Lietuvos komunistus ir komjaunuolius iš Sovietų Sąjungos atsiųsti lietuviškai nemokantys čekistai rausėsi archyvuose ir išrinkinėjo duomenis, skirstė piliečius į kategorijas, sudarinėjo jiems bylas.

    1941 m. gegužės 12 d. Lietuvos NKGB pasiuntė į Maskvą pagal kategorijas sugrupuotus aktyviausius Lietuvos valstybės piliečius ir pasiūlė juos areštuoti ir prievarta ištremti iš Lietuvos. Į pasmerktųjų sąrašą buvo įtraukta 15 tūkst. 851 Lietuvos piliečių. Šis skaičius keitėsi. Kremlius nedelsė ir gegužės 16 d. Sovietų Sąjungos Kompartijos CK ir Liaudies komisarų taryba priėmė nutarimą pavadintą „Apie socialiai svetimo elemento ištrėmimą iš Baltijos respublikų, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldovos“. Gegužės 23 d. Lietuvos kompartijos Centro komitetas, pirmininkaujant Antanui Sniečkui, patvirtina Maskvoje priimtą sprendimą, pažadėjo, kad Lietuvos komunistai prisidės prie trėmimo, davė nurodymus apskričių partinėms organizacijoms uoliai dalyvauti organizuojant trėmimą ir jį vykdyti.

    Kaune buvo suformuotas operatyvinis trėmimo štabas, kurį sudarė čekistai: Piotras Gladkovas, Davidas Bykovas, Semionas Choleva, Ivanas Bakulinas, Jakovas Medvedevas, Piotras Popovas, Fiodoras Gerasimovičius, Aleksandras Ivanovas, Pavelas Guzajevas, Vladimiras Antonovas. Visame Pabaltijyje vykdomą trėmimą kontroliavo štabas Rygoje, kuriam vadovavo iš Maskvos atvykę čekistų vadovai Ivanas Serovas ir Viktoras Abakumovas. Maskvoje sėdėjo už tremtį atsakingi Laurentijus Berija ir Vasilijus Černyšovas. Po nutarimais ir instrukcijomis tremti matyti ir A. Sniečkaus, M. Gedvilo, J. Paleckio, Alfonso Gailevičiaus ir kt. kolaborantų parašai.

    Maskva, ragindama vietinius kolaborantus ir čekistus, mokė ir pabrėžė, cituoju: „Antisovietinių elementų iškeldinimas iš Baltijos Respublikų yra didelės politinės svarbos uždavinys“. Kartoju: „Didelės politinės svarbos uždavinys.“ Ar sėkmingai jis bus išspręstas, priklausys nuo to, kaip kruopščiai apskričių operatyviniai trejetai ir operatyviniai štabai gebės parengti operacijos vykdymo planą ir iš anksto numatyti visa, kas reikalinga. Čia svarbu, kad operacija vyktų be triukšmo“.

    Nusikaltėliai visad vengia triukšmo ir viešumo. Taigi ir čia buvo prisibijoma, kad trėmimas gali iššaukti pasipriešinimą. Pagal profesijas daugiausia buvo ištremta ūkininkų (20 proc.), tarnautojų (10 proc.) darbininkų (7 proc.) ir mokytojų (6 proc.%). Tarp ištremtųjų buvo 27 proc. vaikų ir paauglių iki 17 metų.

    Šeimos kaip medžiai buvo išraunamos su šaknimis iš Lietuvos žemės, kad jos nebeturėtų ryšių su savo Tėvyne. Kur trėmė? 58 proc. tremtinių buvo ištremta į Altajų, 27 proc. į Novosibirsko sritį. Iš Altajaus 2 785 lietuviai ir kiti Lietuvos piliečiai buvo antrą kartą ištremti į Lenos žiotis, prie Laptevų jūros, kur patyrė ypatingai baisaus pasityčiojimo, bado ir vargo likimą.

    Nuostoliai. Iš 1941 metų tremtinių iki 1953 metų išgyveno tik 5 400 arba pusė. Nuo Laptevų jūros ir Lenos žiočių grįžo mažiau negu pusė ten ištremtų lietuvių.

    Čekistų ir kolaborantų siautėjimas trėmimo metu, tremiamųjų sugrūdimas į gyvulinius vagonus iššaukė lietuvių teisėtą pasipriešinimą. Utenos, Rokiškio, Šiaulių, Marijampolės apskrityse susikūrė ginkluoto pasipriešinimo sovietiniam terorui būriai, kurie tapo ginkluoto Birželio sukilimo prieš sovietinius okupantus organizuota pirmine jėga.

    Prisimindami 1941 m. birželio trėmimą, mes solidarizuojamės su tą tragediją išgyvenusiais. Kartu mes turime jausti atsakomybę ir saugoti savo valstybę, kad jai ir jos piliečiams nekiltų toks pavojus, kokį patyrė sovietinės okupacijos metais. Dabar mus saugo ES ir NATO bendradarbiavimas. Tačiau kiekvienas iš mūsų turi būti įsisąmoninęs dorus ir garbingus įsipareigojimus Lietuvos valstybei saugoti ir ginti, net ir sunkiausiu jai ir tautai metu.

    Kartu, pagerbiant tremtinius, kyla klausimas – ar mūsų teisėsauga neprivalo tarti savo moralinį nuosprendį visiems pagrindiniams tų gyvulinių vagonų trėmimų organizatoriams ir vykdytojams?

     

    Voruta Data: 2011-06-14



    V.Landsbergis: kodėl užuot stoję kovoti dėl teisingumo, lietuviai bėga iš Lietuvos?


    Prieš septyniasdešimt metų į atokiausius svetimos valstybės regionus ištremti ir nežmoniškoms sąlygoms pasmerkti lietuviai tikėjo, kad teisingumas kada nors bus atkurtas, o grįžę tapo ištikimiausia atramine kovos už laisvę jėga, tuo tarpu dabartiniai tautiečiai padejavę dėl teisingumo stokos valstybėje iš jos bėga. Tokią nuomonę antradienį Lietuvos karo akademijoje išsakė europarlamentaras, pirmasis faktinis atkurtos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis. 

    Prieš valandą ar pusantros buvau Aukų gatvėje, ten buvo minėjimas prie centrinio paminklo. Prezidentė kalbėjo apie tremtinių ištvermę tikint, kad nors dalis jų vis tiek grįš į Lietuvą. Tai buvo tikėjimas teisingumu, kuris negali būti sunaikintas amžinai. Teisingumo nėra Sibire, bet tikėjimas nebuvo sunaikintas. Grįžo ir tapo naujos bangos į laisvę ištikimiausia atraminė jėga“, - skaitydamas pranešimą kalbėjo politikas.

    Jeigu tremtiniai tikėjo, kad tai yra smurto šalis, tačiau negali negrįžti teisingumas. Tai kodėl dabar tokių keistų nuostatų pilna – Lietuvoje nėra teisingumo, tai bėgam, bėgam iš Lietuvos užuot stoję į kovą“, - stebėjosi V. Landsbergis, tačiau pridūrė minėjime regėjęs daug jaunų žmonių, kurie balsu giedojo Lietuvos himną, tad galbūt esama mąstančiųjų ir kitaip.

    Ir dabar kartais atrodome okupuoti

    Lietuvos karo akademijoje V. Landsbergis skaitė pranešimą apie lietuvių pasipriešinimą sovietų okupacijai, tačiau politikas pabrėžė, kad kai kalbama apie okupaciją, tai reikia suvokti, jog ji gali būti ir teritorinė, ir mentalinė.

    Okupuojama ne vien teritorija. Dar blogiau, kai okupuojamos smegenys, žmogaus protas. Ir iš dalies mes kartais čia dar atrodom okupuoti, kai kalbame ne konkrečiai ir aiškiai, kaip kas čia buvo. Štai ir šiandien vienur kitur išgirsti minint tremtis, kad žmonės buvo tremiami į tolimus šalies rajonus. Ir norisi klausti: atsiprašau, į kokios šalies? Tai nors sakykit į svetimos šalies regionus. O tai fundamentalus dalykas“, - aiškino V. Landsbergis.

    Pasak politiko, jau 1918-1920 m. kovos reikalavo moralinio ideologinio apsisprendimo, tad apsisprendusiąją dalį galima vadinti tikrais piliečiais. Kaip žinoma, šiuo laikotarpiu Lietuva kovojo dėl nepriklausomybės su lenkais, bolševikais, bermontininkais.

    Takoskyra buvo labai aiški. Ar už savo nepriklausomą valstybę, ar už jungimąsi su revoliucija, komunistine Rusija, žengti kartu į pasaulinę revoliuciją? Stojantys už savo valstybę ir palaikantys tą siekį atmetė raudonosios ekspansijos ideologiją. O šiaip kėsinosi į Lenkiją, Vokietiją, Vengriją, nenorėjo paleisti Suomijos. Lietuva tada gynė save dideliame tarptautiniame fronte, bet gindama save ji gynė ir Europą kaip savo užnugarį. Nežinau, ar Europą tą suprato, ir ar šiandien supranta, bet iš esmės mūsų padėtis ir mūsų vaidmuo nelabai pasikeitė“, - pasakojo europarlamentaras.

    Politikas apgailestavo, kad dėl tarpukariu nepavyko sukurti vadinamosios Rytų Antantės, nes tam sutrukdė Lenkijos teritoriniai siekiai.

    Iš kelių kaimynų, vienas dar nesusitaikė su Lietuvos egzistavimu?

    Kalbėdamas apie nepriklausomybės kovas politikas vis tik pabrėžė, kad ir dabar esama Lietuvos kaimynų, kurie dar nesusitaikė su laisvos Lietuvos egzistavimu. Konkrečių valstybių pavadinimų jis neminėjo, bet užsiminė, kad šiam kaimynui mūsų nepriklausomybė, matyt, ir vėl atrodo laikina – kaip 1920-1940 m.

    Iš trijų didesniųjų kaimynų, kurie siekė, kad Lietuvos ir lietuvių apskritai neliktų, du galų gale per visas XX a. pamokas jau susitaikė, kad Lietuva egzistuoja. Daug kraujo reikėjo pralieti dėl to pripažinimo de facto. Galime gražiai bendradarbiauti. O trečiasis kaimynas dar nesusitaikė, jam tai netektis, matyt, ir vėl laikina kaip 1920-1940-ųjų metų laikotarpyje. Ta nuostata juntama, kartais net žodžiais išreiškiama“, - svarstė V. Landsbergis.

    Politikas nemažai dėmesio savo pranešime skyrė ir paskutinės tarpukario Lietuvos valdžios sprendimui nesipriešinti sovietų okupacijai. Pasak jo, Lietuva tuo laikotarpiu turėjo nemažai problemų su Vokietija ir Lenkija, tad ir nepasekėme Suomijos pavyzdžiu.

    Primenama, kad Suomija 1939-1940 m. per Žiemos karą pasipriešino Sovietų Sąjungai ir išlaikė nepriklausomybę, nors prarado dalį teritorijos.

    Anot V. Landsbergio, tuo metu tikrai buvo ryžto priešintis karių lygmenyje, tačiau visa vadovybė blaškėsi kaip muselė voratinklyje. Politikas teigia, kad priežasčių nesipriešinimui buvo tikrai daug – gal ir valios stoka, gal skaičiavimas, o gal papirkimas arba išdavystė. Pasak V. Landsbergio, prezidentas Antanas Smetona gal ir nebuvo išdavikas, bet priešinimosi klausimu liko mažumoje ir labai nesispyrė, nors galėjo imtis ryžtingų priemonių.

    Politikas taip pat papasakojo skaitęs vieną Stasio Lozoraičio, kuriuo jis atsiliepė į kažkieno pasakojimą. Rašoma, kad tuometis Lietuvos kariuomenės vadas po okupacijos vaikščiojo susiėmęs už galvos, kad sovietai esą apgavo – jie nesipriešino, o šie iškart ėmėsi drastiškų priemonių. „Lozoraitis pasakė labai aiškiai – tokiais atvejais generolas ne aimanuoja, o nusišauna“, - reziumavo V. Landsbergis S. Lozoraičio žodžiais, bet leido suprasti, kad jiems pritaria.

    www.DELFI.lt Eglė Samoškaitė, 2011 birželio mėn. 14 d.



    Kubilius: Lietuvos žiniasklaida turi problemų su skaidrumu

     

    Praėjusį savaitgalį Norvegijos dienraštis paskelbė, kad Lietuva patenka tarp labiausiai korumpuotą žiniasklaidą turinčių šalių pasaulyje. Ministras pirmininkas Andrius Kubilius pripažįsta, kad „ketvirtosios valdžios“ skaidrumo klausimas yra lygiai toks pat svarbus, kaip ir kova su korupcija teismuose ir teisėsaugos institucijose.

    Norvegijos dienraščio paskelbtame straipsnyje „Parsidavusi žurnalistika“ rašoma, kad Meksika, Filipinai, Bulgarija ir Lietuva pasaulyje garsėja labiausiai korumpuota žiniasklaida. Dienraštis remėsi skaičiais ir faktais, kuriuos surinko ir apibendrino JAV ambasados Vilniuje darbuotojai.

    A. Kubiliaus įsitikinimu, žiniasklaidos skaidrumo klausimas yra tikrai aktualus.

    Šiandienio prezidentės metinio pranešimo pagrindinių temų fone klausimas dėl žiniasklaidos skaidrumo ir kovos su korupcija joje yra tikrai aktualus“, – prisimindamas Dalios Grybauskaitės metinį pranešimą, kuriame valstybės vadovė akcentavo kovos su korupcija ir skaidrumo didinimo Lietuvoje klausimus, kalbėjo Vyriausybės vadovas.

    Ministras pirmininkas pripažino, jog visuomenės informavimo priemonių skaidrumo ir kovai su korupcija joje temoms iki šiol Lietuvoje nebuvo skirta pakankamai dėmesio.

    Iki šiol mes daugiausia dėmesio diskusijose, kaip įveikti korupciją Lietuvoje, kalbėdavome apie pirmąją ir antrąją šalies valdžias, t. y. apie įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžias, ir ieškodavome būdų, kaip šiose srityse sumažinti korupciją ir kyšininkavimą. Ketvirtosios valdžios skaidrumo ir kovos su korupcija joje, t. y. žiniasklaidoje, klausimas, deja, iki šiol Lietuvos viešojoje erdvėje sulaukė per mažai dėmesio“, – aiškino A. Kubilius.

    Premjero manymu, Norvegijos dienraščio iškelta problema negali būti ignoruojama.

    Tokie Norvegijos dienraščio pastebėjimai ir Jungtinių Amerikos Valstijų, kurios yra mūsų strateginiai partneriai, vertinimai yra labai svarbus signalas mums, kad ir šios bėdos palikti negalime“, – tikino Vyriausybės vadovas.

    Alfa.lt Gytis Pankūnas 2011 – 06 – 07

  • del tomasevskio

    Aistros dėl Lietuvos branduolinės energetikos ateities – ar tikrai grįstos faktais?

     

    Dr. Rimantas Vaitkus, Visagino AE Išorinių reikalų direktorius

    Pastaruoju metu šalies viešojoje erdvėje netrūksta įvairiausių nuomonių, pasisakymų, jog Lietuvai branduolinės energetikos planų apskritai vertėtų atsisakyti. Kaip pavyzdys rodomas Vokietijos Vyriausybės sprendimas ar net pasakoma, kad naujoji AE esą dėl kuro ypatumų didins Lietuvos energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Į faktus, visų pirma, ir norėčiau atkreipti dėmesį, kad, keliant nuomonių audrą branduolinės energetikos klausimais, būtų gilinamasi į kontekstą ir pasaulyje pripažintų organizacijų pateiktus faktus, o ne aktyviai „transliuojama“ iškreipta realybė ar tiesiog sakoma netiesa.

    Strateginiai investuotojai užtikrina branduolinio kuro tiekimą

    Dar šio mėnesio pradžioje paskelbta žinia apie tai, kad norą investuoti į naująją Visagino AE pareiškė du strateginiai investuotojai – Japonijos bendrovė „Hitachi - GE Nuclear Energy“ bei JAV bendrovė „Westinghouse Electric Company“, yra gera naujiena. Tai yra pasaulyje gerbiamos, didelę branduolinės energetikos valdymo patirtį bei modernias technologijas plėtojančios kompanijos, dėl kurių profesionalumo jokių abejonių nekyla.

    Taip pat pasaulinėje praktikoje yra įprasta, kad kiekvienas stambus reaktorių technologijų tiekėjas turi nuosavas branduolinio kuro gamyklas. Todėl yra nesvarbu, kuris iš dviejų minimų investuotojų įžengs į Lietuvos branduolinės energetikos rinką ir kokia reaktorių technologija bus pasirinkta. Abi šios kompanijos pačios ar per antrines įmones valdo net po kelias branduolinio kuro gamyklas JAV, Japonijoje, Europoje. Be to, visada egzistuoja ir galimybė branduolinį kurą gaminti trečiųjų šalių gamyklose tiek JAV, tiek ir Europoje.

    Nuomonės dėl Vokietijos sprendimo

    Vokietijos Vyriausybės sprendimas iki 2022 m. uždaryti visas šalyje veikiančias atomines elektrines (AE), anot įtakingų Vakarų leidinių, pavyzdžiui, „The Wall Street Journal“, mažai ką bendro turi su siekiu apsisaugoti nuo galimų nelaimių, kurios įvyko Japonijoje ar Ukrainoje.

    Šis leidinys pažymi, kad Vokietija nėra aktyvioje seisminėje zonoje, kad atsinaujinantys energijos šaltiniai (saulės ir vėjo), priklausantys nuo gamtos užgaidų, negalės išspręsti elektros energijos trūkumo, todėl padidins šalies priklausomybę nuo dujų, tiekiamų iš Rusijos, elektros energijos importo iš kaimyninių šalių – Čekijos ir Prancūzijos, kas neišvengiamai padidins ir elektros energijos kainas.

    Įdomu, kad Vokietijos sprendimą, kuris kai kurių Lietuvoje dažnai komentuojančiųjų yra aktyviai rodomas kaip branduolinės energetikos vystymo pavyzdžiu, kitos šalys sutiko santūriai. Kol kas nėra jokių ženklų, kad Prancūzija, Didžioji Britanija, Suomija, Švedija, JAV ar Kinija pasektų vokiečiais. Netrukus po kovo mėn. įvykių Japonijoje vykusiame Europos branduolinės energetikos forume, kuriame teko pristatyti ir Visagino AE projekto vystymą, Europos Komisijos Energetikos direktorato vadovas Ph. Lowe pranešė, kad dešimt iš keturiolikos branduolinę energetiką plėtojančių ES valstybių nekeičia savo energetinės politikos.

    Branduolinį kurą tiekia kelios šalys

    Dar vienas mitas, kurį bandoma įteigti lietuviams, – naujoji AE Lietuvoje nepadidins energetinio saugumo, nes vienintelis įmanomas urano žaliavos tiekėjas yra Rusija. Tai nėra tiesa. Vėlgi atsigręžkime į nenuginčijamus faktus.

    Rusija disponuoja tik 9 proc. urano rūdos atsargų, todėl niekaip negali pretenduoti į monopolinio urano žaliavos tiekėjo vaidmenį. Tiesa yra tai, kad didžiausi urano žaliavos išgavėjai ir tiekėjai yra Australija, Kazachstanas ir Kanada – šiai trijulei tenka 60 proc. pasaulyje išgaunamo urano žaliavos kiekio. Be to, Australija ir Kanada disponuoja ir didžiausiais pigiausios urano žaliavos resursais.

    O į dažnai eskaluojamą faktą, esą JAV yra priklausoma nuo Rusijos, nes perka iš jos sodrintą uraną, turėtų būti labiau pasigilinta. Mat JAV perka iš Rusijos ne sodrintą uraną, tinkamą AE poreikiams, bet iki karinėms reikmėms tinkamo laipsnio labai sodrintą uraną.

    Įdomumo dėlei galima pasigilinti ir į urano sodrinimo paslaugas. Šioje srityje Rusija turi pajėgumų perteklių, tačiau gamybiniai pajėgumai dar nereiškia vieninteliu urano sodrinimo tiekėjo buvimu. Europos Sąjungoje (ES) Rusija turi urano sodrinimo išskirtines teises tik savo gamybos VVER tipo reaktoriams, o likusioms AE ši šalis galėtų padengti tik iki 20 proc. urano sodrinimo paslaugų poreikio. Be to, pačioje ES Urenco ir Areva kompanijų urano sodrinimo pajėgumų visiškai pakanka vidiniams ES poreikiams.

    Taigi, šiuo metu pasaulio rinkoms uraną tiekia daugiau kaip 15 valstybių ir tai, kad yra iš ko rinktis perkant branduolinį kurą, yra dar vienas branduolinės energetikos privalumas. Šalys branduolinę energetiką renkasi dar ir dėl to, kad gali diversifikuoti ne tik savo šalies energijos gamybos būdus, bet ir pagal kuro tiekėjus. O diversifikacija yra viena pagrindinių sąlygų turėti stiprų ir efektyvų energetikos sektorių.

    Daugiau informacijos apie branduolinį kurą galima rasti

     

    Alfa.lt 2011-06-14

     

    K.Masiulis. Kasos aparatai – mažiau išimčių, daugiau solidarumo

     

    Dažnas priekaištas valdžiai ir apskritai visuomenei yra socialinio teisingumo trūkumas. Sociologai šį argumentą pateikia ir kaip vieną iš didelės lietuvių emigracijos priežasčių. Pasak statistikos, vidutiniškai lietuvis uždirba 1,6 tūkst. litų. Daugiau nei 10 tūkst. litų uždirba vos keli tūkstančiai gyventojų, tačiau rasti laisvą priėjimą prie gražesnio ežero sunku dėl tankiai sustatytų didžiulių vilų ir rezidencijų.

    Mokslininkai įrodė, kad laiminga visuomenė ne ta, kurioje aukštas BVP, bet ta, kurios nariai yra lygūs. Tai taip pat pasakytina ir apie turtą. Kuo visuomenės nariai tolygiau turtingi, tuo jie jaučiasi komfortiškiau ir saugiau, daugėja pagarbos bei pasitikėjimo. Tai žinojo jau senovės graikai, kurie pasiturimus bendruomenės narius įpareigodavo savo lėšomis atlikti liturgijas – viešą visuomenės gerovei skirtą darbą. Apie bendruomenių solidarumą kalbėjo ir didieji išminčiai Jėzus Kristus, Buda, Machomedas.

    Taigi politikai turėtų ieškoti sprendimų, kaip paskatinti didesnį visuomenės solidarumą. Komunistai turėjo savo metodų – atimti ir padalinti, tačiau žinom kuo tai baigėsi… XXI a. kelias yra siekti, kad kiekvienas visuomenės narys prisidėtų prie bendro gerbūvio tiek, kiek jis gali, tačiau nesužlugdant asmeninės iniciatyvos.

    Lengvatos ir išimtys

    Per 2000-2008 m. socialdemokratų valdymą visuomenės diferenciacija labai išaugo. Tuo laiku Vyriausybė prikūrė daugybę lengvatų ir išimčių. Kiekvienai problemai spręsti priėmė po įstatymą, parašė strategiją ir įkūrė departamentą. Tokiu chaosu ir lengvatomis pradėjo naudotis gudručiai. Jie vengė mokėti mokesčius, o jų sąskaita krovėsi sau kapitalą. Daugiabučius namus statė patentininkai, milijonines apyvartas turintys verslininkai dirbo pagal verslo liudijimus, šoumenai bei „žvaigždės“ šoko ir dainavo už autorinius atlyginimus, uždirbdami dešimtis tūkstančių, bet mokėdami minimalius mokesčius. O šių žmonių vaikus ir senelius išlaikė 1,6 tūkst. litų uždirbantys mokytojai bei gydytojai.

    Ši Vyriausybė sistemiškai pradėjo naikinti lengvatas ir išimtis. Kilo didžiulis pasipriešinimas. Buvo išdaužyti Seimo langai, parlamentarai apkaltinti mokesčių didinimu ir verslo žlugdymu, šalia Seimo atsirado badautojų vagonėlis. Paskutinis žingsnis naikinant išimtis buvo nuo gegužės 1 d. įvesti kasos aparatai maisto produktais prekiaujantiems turgaus verslininkams. Nors buvo grasinama, kad turgus žlugs, tačiau nieko panašaus neįvyko. Prekyba sėkmingai vyksta toliau.

    Ar reikia kasos aparatų ir Gariūnų turguje?

    Ministras Rimantas Žylius paskelbė, kad dar šiemet turgaus prekiautojai, pardavinėjantys ne maisto produktus, privalės įsigyti kasos aparatus. Aišku, toks ministro siekis papiktino Gariūnų verslininkus, kurie sakosi esantys sąžiningi, suprekiauja tik už 100 tūkst. litų ir sumokėti daugiau kaip 1 tūkst. per metus už verslo liudijimą, esą tikrai neišgali.

    Vien Gariūnų turguje šeštadienį apsilanko per 15 tūkst. pirkėjų, o tai trys „Akropoliai“! Dirba 3 tūkst. verslininkų, sudaromi net didmeniniai sandoriai, tačiau kokia turgaus apyvarta ir kokie sumokami mokesčiai nežino nei valstybinės, nei nevalstybinės institucijos. Spėjama, kad apyvarta yra nuo 300 mln. iki 1,5 mlrd. litų.

    Taigi turgus šiandien yra ta vieta, kur klesti šešėlinė ekonomika ir neapskaityti lieka milijonai. Turgus iškreipia laisvą rinką, todėl dalis žmonių gyvena privilegijuotai – jie nemoka dalies mokesčių, o iš to gali kurtis savo gerovę. Tačiau tai yra vienas iš socialinio neteisingumo šaltinių, nes kita visuomenės dalis prisiima ir privilegijuotosios įsipareigojimus dėl bendrojo gėrio.

    Galima tik pasidžiaugti, kad dauguma gyventojų palaikė idėją įvesti kasos aparatus turguje ir tikiuosi tai patvirtins, kai bus įgyvendinamas antrasis etapas. Visuomenės solidarumas ir supratingumas yra svarbus, kad galėtume kurti socialiai atsakingą Lietuvą. Gyventojų parama atgraso ir politikus užsiimti populizmu bei ieškoti palankumo minioje. Toliau sistemingai šalindami privilegijas, lengvatas ir išimtis galime pasiekti, kad piktnaudžiavimo būtų mažiau, o 2011 m. būtų paskutiniai, kai vos 15 proc. aktyvių darbo rinkos dalyvių sumoka daugiau nei du trečdalius GPM biudžeto.

    www.delfi.lt Kęstutis Masiulis 2011 birželio mėn. 14 d.




    L.Andrikienė: dėl Lietuvos lenkų padėties Europai pateikiama tendencinga informacija



    Dėl lenkų padėties Lietuvoje pateikiama tendencinga ir iškreipta informacija, sako europarlamentarė Laima Andrikienė.

    Pasak jos, atėjo laikas kaimynus lenkus pasikviesti į Lietuvą, kad jie patys pamatytų esamą situaciją, pateikti skaičius - kiek Lietuvoje yra lenkiškų mokyklų ir kitą statistinę informaciją.

    "Mano giliu įsitikinimu, daugelis teiginių, kuriuos jie mini, yra netiesa", - vertindama 27 europarlamentarų viešą laišką Europos Sąjungos (ES) vadovams, kuriuo reikalaujama spausti Lietuvą, kad ji liautųsi diskriminavusi lenkų tautinę mažumą, sakė L.Andrikienė.

    "Žmonėms yra pateikiama tendencinga informacija, ir galbūt mums atėjo laikas pakviesti lenkų parlamentarus atvažiuoti čia į Lietuvą, ir pažiūrėti, kokia padėtis yra iš tikrųjų", - kalbėjo europarlamentarė.

    Tačiau ji taip pat sakė, jog galbūt jau atėjo laikas ir Lietuvos pusei priimti tam tikrus sprendimus, dėl pavardžių, gatvių pavadinimų rašymo.

    "Ko labiausiai reikia, kad tie santykiai taptų normaliais – šalto proto, ramybės, diskusijos prie stalo, kad ir Seime ar Europos Parlamente. Ir jei yra kokių neaiškumų, visi pasiruošę kalbėtis apie tai. Galbūt reikia ir kai kurių Lietuvos Vyriausybės ir Seimo veiksmų, sprendimų, aš manau, kad jiems taip pat atėjo laikas", - žurnalistams penktadienį Seime sakė L.Andrikienė.

    "Manau, kad ta tokia nesvarumo būklė, kurioj mes esam, be aiškių sprendimų, dėl pavardžių rašymo, laikas sudėti taškus. Dėl gatvių pavadinimo rašymo, tokia savivalė, kokia toleruojama Lietuvoje, kai bet kas gali per naktį padaryti užrašą lenkų kalba, miestelio pavadinimą, man atrodo, yra nepriimtina, ir tai yra provokacijos, siekiama atoveiksmio, ir to mums visiškai nereikia", - kalbėjo politikė.

    27 europarlamentarai viešu laišku kreipėsi į Europos Sąjungos (ES) vadovus, reikalaudami spausti Lietuvą, kad ji liautųsi diskriminavusi lenkų tautinę mažumą, pranešė naujienų portalas delfi.lt.

    Laiške, kurį pasirašė europarlamentaras iš Lietuvos Valdemaras Tomaševskis, būrys Lenkijos europarlamentarų bei vienas vengras, kreipiamasi į Europos Tarybos pirmininką Hermaną van Rompuy (Hermaną van Rompėjų), Europos Komisijos vadovą Jose Manuelį Barroso (Žozė Manuelį Barosą) ir ES pirmininkaujančios Vengrijos premjerą Viktorą Orbaną.

    "Lietuvos Respublika yra daugiatautė valstybė, kai kuriuose rajonuose vietos kilmės lenkų mažuma sudaro daugumą gyventojų ir gyvena šiuose kraštuose jau 700 metų. Šalčininkų rajone gyvena 79 proc. lenkų, Vilniaus rajone - 61 proc., o sostinėje Vilniuje - 18,7 proc. Nuo Lietuvos įstojimo į ES, t.y. nuo 2004 metų, lenkų mažumos situacija šioje valstybėje drastiškai pablogėjo", - rašoma dokumente.

    Anot europarlamentarų, ES teisės aktų perkėlimas į Lietuvos teisinę sistemą turėtų gerinti mažumų padėtį, o realybė esą atrodo atvirkščiai.

    "Deja, Lietuvos Respublikoje yra priešingai, o Lietuvos valdžios veiksmai neabejotinai turi diskriminacinį pobūdį, nesuderinamą su ES galiojančiais teisės aktais", - tvirtina politikai.

    Europarlamentarai taip pat pateikia ilgą sąrašą Lietuvos valdžios sprendimų, kurie esą prastina lenkų tautinės mažumos padėtį. Minimas Švietimo įstatymas, lenkų kalbos naudojimo valstybinėse įstaigose apribojimai, dvikalbių užrašų draudimas, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimas, kuriame pabartas V.Tomaševskis. Tiesa, šį sprendimą Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) lyderis jau panaikino per teismą.

    Laiške tvirtinama, kad valdžios veiksmai lenkų atžvilgiu tiesiogiai prisideda prie šalyje augančio nacionalizmo.

    "Diskriminaciniai valdžios veiksmai veikia augantį rasistinių, ksenofobiškų bei antisemitiškų poelgių skaičių, (...) kurių pavyzdžiu buvo 2011 m. kovo 11 d. valstybės atkūrimo dienos eitynės su šūkiais "Lietuva lietuviams", "Už gimtąją Lietuvą, rasę ir tautą" bei užrašo "Juden raus" atsiradimas ant vienintelės Vilniaus sinagogos", - rašoma dokumente.

    Europos Komisijos, Europos Tarybos ir Vengrijos vadovų prašoma imtis griežtų veiksmų ginant Lietuvos lenkų teises, kad Lietuvoje liautųsi šios tautinės mažumos diskriminavimas.

     

    www.delfi.lt 2011 birželio mėn. 17 d.



    Lietuvos Sąjūdžio XIII suvažiavimo

    REZOLIUCIJA

    Vilnius, 2011 m. birželio 4 d.

    Dėl Rytų Lietuvos kultūros ir švietimo

    Lietuvos Sąjūdis, padėjęs atkurti Lietuvos Respubliką ir Valstybinės lietuvių kalbos įstatymą, palaiko Lietuvos Respublikos teritorijos vientisumą ir nedalomumą, Konstitucijos ir įstatymų įgyvendinimą, Valstybinės kalbos, Švietimo ir kitų įstatymų laikymąsi, autentiškų Lietuvos vietovardžių išsaugojimą ir jų rašymą bendrine valstybine kalba, gatvių pavadinimų, LR piliečių vardų ir pavardžių rašymą taisyklinga valstybine kalba, mokslą Lietuvos Respublikos mokyklose valstybine kalba ir tų mokyklų priklausomybę Švietimo ir mokslo ministerijai.

    Lietuvos Sąjūdis apgailestauja, kad Lenkų rinkimų akcija Lietuvoje su jai pavaldžiomis organizacijomis seka prieš dvidešimt metų bankrutavusių autonomininkų bei Jedinstvos veikėjų pėdomis ir nesilaiko LR Konstitucijos, įstatymų, kursto tautinę nesantaiką, rengia mitingus, skleidžia melagingą informaciją prieš valstybinę kalbą, Lietuvos Respublikos teritorijos vientisumą ir nedalomumą, gaivina okupacijų padarinius ir garbina Rytų Lietuvos okupaciją, neleidžia mokytis valstybine ir gimtąja gudų kalba, prieš 150 metų dėl okupacijų pakeitusius tautybę ir gimtąją kalbą gyventojus nepagrįstai vadina autochtonais, persekioja lojalius Lietuvos Respublikai piliečius ir kursto mokinius prieš savo Tėvynę.

    Siūlome:

    1. Įvertinti Lenkijos 1920 – 1939 m. įvykdytą Rytų Lietuvos okupaciją ir jos gyventojų nutautinimą.

    2. Prie LR Seimo patvirtinti Regioninių reikalų komisiją.

    3. Prie Kultūros ministerijos įsteigti Rytų Lietuvos kultūrinės veiklos centrą.

    4. Pareikalauti Vilniaus, Šalčininkų rajonų savivaldybes laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų ir nepersekioti gyventojų ir organizacijų, nesilaikančių Lenkų rinkimų akcijos programos.

    5. Sudaryti galimybes visose Vilniaus ir Šalčininkų rajonų seniūnijose mokytis Valstybine kalba ir gimtosios gudų kalbos kaip dalyko. Perimti švietimo įstaigas į Švietimo ir mokslo ministerijos priklausomybę.

    6. Parengti ir patvirtinti Rytų Lietuvos socialinės – ekonominės plėtros programą, numatant Paberžės, Pagirių, Baltosios Vokės, Maišiagalos, Ažulaukės, Veriškių ir kitų švietimo įstaigų dėstomąja valstybine kalba statybą arba renovaciją ir naujų steigimą.

    7. Steigti daugiafunkcinius švietimo - kultūros centrus netoli Vilniaus besiplečiančiose gyvenvietėse: Veliučionyse, Ažulaukėje, Avižieniuose, Sudervėje, Pagiriuose ir pan.

    8. Finansuoti laikraštį lenkų, gudų, rusų kalbomis, kuris objektyviai informuotų apie Lietuvą.

    9. Priimti teisės aktus numatančius griežtą atsakomybę savivaldybių darbuotojams už LR įstatymų nesilaikymą.

    10. Įvertinti mokyklų vadovų, mokytojų elgesį, kurie kursto tautinę nesantaiką.

    11. Panaikinti Lenkų rinkimų akcijos, kaip autonomininkų programos tęsėjos, veiklos teisėtumą.



    Suvažiavimo pirmininkai: Laimas Dieninis

    Audrius Skaistys

     

  • Lietuvos europarlamentarų žinia: Rusijos AE kelia grėsmę

    Valstybės paunksnėje

     

    Ką reiškia, kai Seimo vicepirmininkas paskiria siekiu užvaldyti valstybę faktiškai apkaltintą, svetimos, tegu ir oficialiai draugiškos šalies jėgos struktūroms kraštą išnuomoti bandžiusį asmenį savo patarėju, kuris, beje, ir turės patarti, kaip tą valstybę valdyti?

    Ačiū Dievui, gyvename nebe 2006-aisiais, kai toks sprendimas iš esmės būtų reiškęs dar vieną žingsnį į absoliutų klikos, vėliau pramintos "valstybininkų" vardu, įsigalėjimą. Šiuo metu ilgamečio liberalo, o prieš tai centristo Algio Čapliko sumanymas pravėdinti buvusio vieno iš "valstybininkų" lyderio Dainiaus Dabašinsko kailį Seimo erdvėse greičiau primena iškentėtą - išnešiotą viltį pagaliau tapti bent trumpam reikšmingam ir įtakingam. Na, kaip savo laiku buvo generalinis prokuroras - Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, per jo pilkuoju kardinolu vadintą jėgos struktūrų ir, anot gandų, jų sukauptų "kompromatų" valdytoją Alvydą Sadecką, ar įsivaizdavo esąs premjeru patapęs Gediminas Kirkilas, prisiplakęs prie įtakas valstybei besidalijusių veikėjų.

    Šiuo atveju A.Čapliko sprendimas iš tiesų labiau primena G.Kirkilo žingsnius. Ilgą laiką buvęs antrosios sudėties žaidėjas - nuo Centro sąjungos, vadovautos Romualdo Ozolo, laikų, ir vėliau, kai prie liberalams perleistos jungtinės organizacijos vairo stojo Rolandas Paksas, Artūras Zuokas ir net Gintaras Babravičius - A.Čaplikas vis dėlto neslėpė už save didesnių ambicijų. Kaip, tarkime, 2000-aisiais, kai turbūt vienintelis tuo metu prezidentinei (Valdui Adamkui dirbusiai ir netrukus kaip musei iš barščių išdrėbtai) Centro sąjungai pranašavo triuškinančią pergalę Seimo rinkimuose, o sau asmeniškai - mažų mažiausiai ministro postą. Ir net buvo subūręs visą komandą, turėjusią kartu užlipti ministerijos laiptais.

    Ta komanda, kaip ir visa Centro sąjunga (kas, kalbant apie partiją, esu iki šiol tikra, buvo viena didžiausių rinkėjų padarytų klaidų) liko už borto, o A.Čaplikui didžiavalstybines ambicijas teko pamiršti ketveriems metams. Ar, teisybės dėlei, aštuoneriems, nes po 2004-ųjų Seimo rinkimų jam toliau teko lindėti už platesnių pečių.

    Kažkada - prieš penkerius metus - taip pat dideles ambicijas puoselėjęs G.Kirkilas, nusprendęs ilgiau nebelaukti, stojo į atvirą kovą su savo partija. Ir laimėjo - pusantriems metams, kol buvo nušluotas galutinai. Jo užnugariu buvusi klika - vedžiojusi jį lyg marionetę, nors G.Kirkilas, regis, ilgai tikėjo, kad yra atvirkščiai - smūgį gavo tuo pat metu, kaip ir pačių sukurtas premjeras.

    Smūgio būta išties stipraus, ir, deja, ne iš tos pusės, kuri šiuo metu linkusi prisiimti nuopelnus. Būtent prezidentė Dalia Grybauskaitė, 2009-aisiais stojusi prie valstybės vairo, akivaizdžiai įvertinusi nesisteminio vadovo Rolando Pakso nuopuolio pamokas, pirmiausia ėmėsi tvarkyti tuos, kurie jautėsi tvarką viską. Kitaip nei R.Paksas, beje, pats pripažinęs, kad tai buvo viena didžiausių jo klaidų, D.Grybauskaitė pirmiausia pakeitė įtaka užsižaidusius Valstybės saugumo departamento vadovus - tarp jų ir D.Dabašinską. Vėliau smūgis buvo suduotas ambasadose užsieniuose įsitaisiusiems klano lyderiams, jau įpratusiems gyventi pagal principą: valstybė - tai mes.

    Daugiau kaip metų klanui prireikė suvokti, kad komentatorių amsėjimas, esą prezidentė nėra ta prezidentė, kuri gali vienyti tautą, nėra veiksmingas. Naudingiems veiksmams reikia postų, o jų kaip ir neliko. Atsistoti prie valdžios bandyta per Arūną Valinską - pamenate, tais laikais, kai, padėtas į Seimo pirmininko kėdę, jis patarėju valstybės klausimais įdarbino klano pėstininkėlį Petrą Vaitiekūną.

    Dabar, regis, pasirinktas kitas posto turėtojas: A.Čaplikas. Labiau sisteminis nei A.Valinskas, ir toks pat įtakos ištroškęs, kaip G.Kirkilas. Suburti grupelę jis - kodėl ne? - gali. Ir išbandyti žaidimą, prieš penkerius metus premjeru padariusį G.Kirkilą, taip pat gali.

    Tik D.Dabašinskas - vis dėlto ne Albinas Januška, subtilaus intelektualaus žaidimo virtuozas. Ir buvusio įtakingiausio saugumiečio palaikymo komanda veikia pernelyg šiurkščiai. Senais metodais, kurie jau lyg ir turėtų būti palaidoti KGB aukų muziejaus rūsiuose. Su stipriu puvėsių kvapu, jaučiamu kiekvienam, norinčiam gyventi valstybėje, o ne klano šešėlio paunksnėje.

    Taigi, regis, A.Čaplikui ir vėl nepasisekė - pasamdė iš turgaus einantį..

     

    Lietuvos žinios Jurga TVASKIENĖ 2011 – 06 – 15



     

    K. Girninius. Nesiliaujančios „išstumtųjų“ inteligentų raudos

     

    Dau daugiau negu 20 metų nemažai Lietuvos inteligentų skundžiasi savo dalia. Gerai žinome jų skundų turinį bei toną, bet ilgame DELFI išspausdintame interviu Krestencijus Stoškus juos išdėstė itin kategoriškai.

    Pasak filosofo, kadaise inteligentų darbas buvo vertinamas jei ne pinigais, tai bent dėmesiu. Dabar tie inteligentai, „kurių protinė veikla dar nėra atsiribojusi nuo moralinių gyvenimo nuostatų“, yra ciniškai nuginkluoti, išstumti iš viešojo gyvenimo, politinių ir pilietinių debatų, iš įtakingiausios ir viešiausios žiniasklaidos. Jie buvo per daug kritiški, principingi ir sąžiningi, kad būtų reikalingi. K. Stoškus nesikuklina, teigdamas, kad „galima garantuoti, jei tie žmonės būtų 20 metų turėję laisvą eterį, jei jie būtų galėję reguliariai bendrauti su savo tauta, Lietuvą būtume turėję daug brandesnę, daug protingesnę, daug sąžiningesnę, daug solidaresnę, daug atsakingesnę už savo likimą. Ir emigracijos tokios nebūtų buvę“.

    Verta pasvarstyti pagrindinius K. Stoškaus teiginius, nes ir kiti panašiai galvoja. Inteligentai esą turi ką nors ypatingo pasakyti žmonėms, bet jiems neleidžiama reikštis, tad nukenčia visa tauta. Visi trys teiginiai klaidingi.

    Nenoriu nuvertinti inteligentų, kurie gali nelauktu žvilgsniu apšviesti kurį nors klausimą. Bet ir gali aiškinti, kad patriotas yra idiotas, ir kad jie dūsta provincialioje Lietuvoje. Ir Vakarų inteligentai puikiai moka nusišnekėti. Reikia tik prisiminti, kiek ilgai buvo teisinami Stalino ir SSRS nusikaltimai.

    Kęstutis Girnius

    Eiliniams piliečiams labiausiai rūpi ūkio ir vidaus politikos klausimai - skurdūs atlyginimai, nedarbas, pensijų reforma, mokesčiai, migracija, vidaus politika. Kai kurie domisi užsienio politika, santykiais su Rusijos ir vietos lenkais, švietimu. Nesvetimi ir su vertybėmis susieti klausimai, pvz., Katalikų Bažnyčios ir valstybės santykiai, šeimos politika, dirbtinis apvaisinimas, socialinio teisingumo ir pakantumo skatinimas. Šiais svarbiausiais dienos klausimais K. Stoškaus vadinamieji inteligentai tiesiog negeba pasakyti ko nors reikšmingo.

    Kuklus jų įnašas neturėtų stebinti. Kodėl reiktų manyti, kad tapytojo, pianisto, ar aktoriaus išsilavinimas bei profesinė veikla jam suteikia ypatingų įžvalgų svarstant šitokius klausimus? Nesuvokiu, kaip poetų žodinis meistriškumas, gebėjimas rasti tinkamiausią žodį, sukurti ypatingą žodžių sąskambį leis jiems pasakyti ką nors naujo apie lenkų pavardžių rašymą ar dirbtinį apvaisinimą. Mus domina Antano A. Jonyno ir Alfonso Nykos-Niliūno eilės, o ne jų politinės pažiūros ar ekonominis išprusimas. Smagu skaityti Sigitą Parulskį, bet ne dėl jo nuostatų dėl emigracijos.

    Nenoriu nuvertinti inteligentų, kurie gali nelauktu žvilgsniu apšviesti kurį nors klausimą. Bet ir gali aiškinti, kad patriotas yra idiotas, ir kad jie dūsta provincialioje Lietuvoje. Ir Vakarų inteligentai puikiai moka nusišnekėti. Reikia tik prisiminti, kiek ilgai buvo teisinami Stalino ir SSRS nusikaltimai.

    Kai kurie humanitarai įgyja naudingą dalykinę kompetenciją. Filosofai turėtų geriau suprasti su vertybėmis susietus klausimus, ypač jei jie domisi etika ar politikos filosofija. Bet etikos teorijų pažinimas neužtikrina gilesnių įžvalgų, ypač jei etika sutapatinama su „dvasingumu“ ir tokiu moralizavimu, kuris buvo būdingas „Etikos etiudams“.

    Įsigilinę į Lietuvos ir Lenkijos istoriją, istorikai geba autoritetingiau kalbėti apie bendrą praeitį, atkreipti dėmesį į klaidingus teiginius, bet tai nereiškia, kad jų samprotavimai apie nūdienos lietuvių ir lenkų nesusipratimus yra vertingesni už eilinio apžvalgininko. Gilų istorijos supratimą gali lydėti nepaprastas naivumas ar piktumas.

    Sąjūdžio metais inteligentai dažnai buvo matomi ekrane. O žmonės buvo pasiryžę ištisas valandas žiūrėti į kalbančias galvas. Bet kai reikėjo planuoti konkrečius žingsnius nepriklausomybei įtvirtinti, o ne jausmingai kalbėti apie tėvynės meilę ir nepriklausomybės svarbą, smuko vadinamųjų inteligentų įtaka.

    Kęstutis Girnius

    Jei istorijos žinojimas leistų geriau suprasti ir spręsti dabarties problemas, istorikai būti skiriami ambasadoriais, kviečiami vadovauti Užsienio reikalų ministerijoms. To nedaroma ir tikrai ne dėlto, kad visose šalyse pavydūs klerkai kliudo istorikams užimti deramą vietą viešajame gyvenime.

    Sąjūdžio metais inteligentai dažnai buvo matomi ekrane. Bet tie metai buvo išimtis, ne norma. Tauta budo, kvėpavo laisve, pirmą kartą atvirai svarstė lig šiol draudžiamas temas. Reikėjo išjudinti tautą, įkvėpti jausmus, ugdyti pasididžiavimą, skatinti drąsą ir viltį, taigi reikėjo oratorių, rišlių kalbėtojų. O žmonės buvo pasiryžę ištisas valandas žiūrėti į kalbančias galvas. Tas laikotarpis tęsėsi kelerius metus. Bet kai reikėjo planuoti konkrečius žingsnius nepriklausomybei įtvirtinti, o ne jausmingai kalbėti apie tėvynės meilę ir nepriklausomybės svarbą, smuko vadinamųjų inteligentų įtaka.

    Verta prisiminti Sigitą Gedą. Nors išrinktas į SSSR Liaudies deputatų tarybą, jis nutarė nevykti į Maskvą 1989 m. pavasarį, bet keliauti po Lietuva kartu su besilankančiu Bernardu Brazdžioniu. Tai buvo genialus nutarimas, nes jis suprato, kad jis savo jau padarė, ir kad laikas poetams užleisti vietą kitiems. Ne visi gebėjo pripažinti kintančią tikrovę.

    Sovietmečiu inteligentai buvo labiau valdžios maloninami - stambesniais honorarais, kelialapiais, proga bendrauti su šalies grietinėle. Dažniau buvo kviečiami į radijo ir televizijos laidas. Bet nevalia užmiršta, kad tada nebuvo galima nei kritikuoti valdžios, nei atvirai kalbėti apie visuomenės problemas. Inteligentams buvo suteikiama tribūna, nes valdžia žinojo, kad jie kalbės gražiai, bet ne apie tai, kas svarbu ar žmonėms rūpi. Kai kurie net tapdavo kompartijos dvaro muzikantais.

    Netiesa, kad atgavus nepriklausomybę inteligentams nebuvo leista reikštis, kad jis buvo greitai išstumti iš viešojo gyvenimo. Partijos gana ilgai stengėsi juos pritraukti. 1992 m. LDDP sąraše į Seimą pateko rašytojai Juozas Nekrošius ir Vytautas Petkevičius, filosofai Bronislovas Genzelis ir Albinas Lozuraitis, iškilusis matematikas Jonas Kubilius. Jie uoliai lankydavo Seimo sesijas, bet retai prabildavo, nes įstatymų leidybai reikia teisininko ar verslininko, ne rašytojo ar mąstytojo įgūdžių. Susikūrė ir kairiąsias ir dešiniąsias politines jėgas palaikantys inteligentų sambūriai, kaip Ateities forumas ir Lietuvos piliečių chartija. Inteligentai buvo kviečiami ir tebėra kviečiami į radijo ir televizijos laidas. Bet ilgainiui daugeliui jų šnekėjimas nusibodo, kaip nusibosta kelintą kartą rodomas serialas.

    Šypseną sukelia teiginys, kad Lietuva būtų daug sąžiningesnė ir daug protingesnė, jei jis ir jo draugai būtų turėję laisvą. Nemanau, kad pats K. Stoškus tuo tiki.

    K. Stoškaus pasisakymuose jaučiamas kartėlis, nes „tikrojo“ Lietuvos elito vaidmenį esą uzurpavo mažiau vertingi žmones. Panaši gaida prasiveržia ir Ramūno Bogdano komentare, kai jis priekaištauja „pataikūniškiems žurnalistams“, kad jie naujai iškeptus turtuolius pavadino elitu ir kad Lietuvoje į elitą „nepatenka tie, kurie yra elitiniai savo išugdytomis savybėmis; nei protas, nei talentas nepatenka į naują lietuvišką žodžio „elitas“ reikšmę“.

    Neginčytina, kad visuomenės dėmesys glosto žmogaus savimeilę. Didesnė pinigų suma neapsunkintų gyvenimo, juk perteklių visada galima skirti vargingųjų šalpai. Bet kodėl pavydėti šoumenams, ar piktintis dėl naujo elito įsiviešpatavimo. Tarkime, kad tokie vadinamojo naujojo elito atstovai kaip Vytautas Šapranauskas ar Laimutis Pinkevičius puikiai uždirba ir neišeina iš televizoriaus. Bet ar inteligentai norėtų tapti šapranauskais, turėti jo intelektualinius interesus, gyventi jo dvasinį gyvenimą? Tikiu, kad atsakymas yra vienareikšmis „Ne“.

    Niekas neturi teisės į auditoriją ar viešą pripažinimą. JAV gyvena maždaug 30 ekonomikos Nobelio premijos laureatų bei šimtai potencialių laureatų, bet vos dešimt turi platesnį skaitytojų ratą net per dabartinę ūkio krizę. Iškiliausi filosofai nėra kviečiami į diskusijos laidas JAV ir daugelyje kitų šalių. Jų darbus skaito siauras specialistų ratas. K. Stoškaus tipo raudų nespausdintų nei laikraščiai, nei plačiau skaitomi tinklalapiai. Tuo požiūriu Lietuvos viešoji erdvė yra labai atvira. Ilgainiui žiniasklaida atsiveria visiems, kurie turi ką pasakyti. Taip pat ir tiems, kurie 15 metų kartoja tą patį.

     

    www.DELFI.lt Kęstutis Girnius, 2011 birželio mėn. 13 d.

  • Suvaziavimo rezoliucija

    Lietuvos Sąjūdžio XIII suvažiavimo

     

    P A R E I Š K I M A S

    Dėl referendumo sušaukimo teismų sistemos pertvarkos klausimu

     

    2009 m,”EUROBAROMETRO” tyrimai rodo, kad ES valstybių tarpe Lietuva atsidūrė paskutinėje vietoje pagal visuomenės pasitikėjimą teismais. Šiandien pasitiki teismais vos 15 %. Lietuvos gyventojų, nepasitiki per 78 %.

    Nepasitikėjimo teismais priežastys:

     

    1.Lietuvos teismai suformuoti buvusių sovietinių teisininkų, visiškai atsiribojant nuo visuomenės. Į teismų įstatymą jie įrašė nuostatas, kurių Konstitucijoje nėra, kad teisėjais privalo būti tik profesionalai. Tokios nuostatos nėra ir Europos Tarybos ministrų komiteto rekomendacijoje Nr. R(94)12. priimtoje 1994m. spalio 13 d., kurioje kalbama apie teisėjų nepriklausomumą. Kitaip tariant, tiek Konstitucijoje, tiek ir rekomendacijoje paliekama vietos ir neprofesionaliems teisėjams: prisiekusiųjų žiuri, taikos teisėjams bei tarėjams. Be to, mūsų teismai pasiskelbė savivaldą. Tokios nuostatos nėra Konstitucijoje ir Europos Tarybos rekomendacijoje. Savivalda gal būtų ir teigiamas reiškinys, bet tik tuo atveju, jeigu teismai būtų suformuoti laikantis demokratiškų principų. Dabartinė teismų savivalda tik pagilina jos izoliaciją nuo visuomenės, sudaro sąlygas plisti korupcijai. Lietuvos gyventojai teismus priskiria prie labiausiai korumpuotų institucijų. („Transparency International“: Lietuva – korupcijos pirmūnė 2010-12-09 www.alfa.lt/straipsnis/10429024/ ).

    2.Visuomenei nesuprantamas reiškinys, kai teismai, sankcionuojantys neribotą piliečių slaptą telefoninių pokalbių pasiklausymą, grubiausiai pažeidžia Lietuvos piliečių teises. Ryškus to pavyzdys 2011 metų balandžio 18-ąją Europos Parlamento (EP) komisijos ataskaita, kur teigiama, kad Lietuvoje per metus slaptai klausomasi 85 tūkst. privačių pokalbių. Gerokai daugiau gyventojų turinčiose Suomijoje ar Vokietijoje šie skaičiai siekia atitinkamai 4 tūkst. ir 12 tūkstančių.

    3.Teismai visiškai nusišalinę, o gal nušalinti nuo kovos su korupcija, todėl visa ką šioje srityje daro Seimas ir Vyriausybė, tai kova su vėjo malūnais.

    Visuomenei tokia padėtis aiškiai nepriimtina. Dėl šių priežasčių piliečiai praranda pasitikėjimą valstybe, vis labiau didėja emigracijos mastai. Savo nepasitikėjimą teismais visuomenė pradėjo reikšti teismų sprendimų nepaisymu. Tai jau aiškus teismų, o tuo pačiu ir valstybės projektas degradacijos požymis.

    Teismų reformos klausimai, siekiant juos demokratizuoti integruojant visuomenės atstovus į šią sistemą, buvo keliami nuo 2002 metų. Tačiau tam įnirtingai priešinosi Seimas, Vyriausybė, dalis teisėjų, Teisės instituto bei Teisės universiteto mokslininkai. Pagrindiniai jų motyvai: Lietuvos žmonės dar nesubrendę tokiai reformai, nes neturi dvasinės kultūros, Lietuva dar yra tik pereinamajame laikotarpyje į demokratiją, kad tarėjų institucija yra sovietinis palikimas, kad ši institucija nenumatyta Konstitucijoje. Vėliau prezidentės patarėjai “įrodė”, kad Lietuva per daug maža valstybė, neturi pakankamai lėšų, kad galėtų naudotis tokia privilegija.

    Platesnių diskusijų šiuo klausimu prezidentūroje, Seime ir Vyriausybėje buvo vengiama, nes sunku buvo pagrįsti diskriminacinį visuomenės atstovų pašalinimą iš Lietuvos teismų sistemos, kai demokratinėse valstybėse neįsivaizduojami teismai be visuomenės atstovų.

    2007 m. Lietuvos Sąjūdžio ir Lietuvos Žmogaus teisių gynimo asociacijos iniciatyva buvo paruoštas kai kurių Konstitucijos straipsnių pakeitimo bei papildymo įstatymo projektas, kurį priėmus būtų galima visuomenės atstovus – tarėjus įtraukti į Lietuvos teismų sistemą. Dar praėjusios kadencijos Seimas po pateikimo šiam projektui pritarė. Šiam projektui pritarė ir praėjusios kadencijos Vyriausybė. Tolesnė svarstymo eiga sustojo, nes baigėsi Seimo kadencija.

    Naujai išrinkto Seimo narių grupė (47 Seimo nariai), kaip to reikalauja 147 Konstitucijos str.,2009-10-22, pateikė Seimui svarstyti kai kurių Konstitucijos straipsnių pakeitimo bei papildymo įstatymo projektą (reg. Nr. XP - 2228(2) pakartotinai. Klausimo įrašymas į Seimo darbotvarkę buvo atidėliojamas, o 2010 m. lapkričio 24 d. Seimo Teisės ir teisėsaugos komitetas, ignoravęs Seimo narių konstitucinę teisę, bendru sutarimu nutarė klausimo svarstymą atidėti neribotam laikui.

    Rezultatų nedavė ir ankstesnis kreipimasis į Prezidentę. Gautame Prezidentės kanceliarijos atsakyme pabrėžiama, kad Konstitucijos keitimo iniciatyvos teisė Prezidentei nėra suteikta (raštas 2009-09-30 Nr.(8D-357)-2D-5587).

    Kaip matome, toliau tęsti konstruktyvią diskusiją apie teismų pertvarką neįmanoma, nes tai nepriimtina Seimo daugumai ( tik apie 60 Seimo narių palaiko nuostatą dėl visuomenės atstovų dalyvavimo teismų sistemoje), vyriausybei ir prezidentūrai. Telieka vienas, konstitucinis kelias problemos sprendimui - pačiai visuomenei imtis iniciatyvos demokratizuoti pagrindinę valdžios struktūrą – Teismą. Visuomenei tokią teisę suteikia 147 Konstitucijos str., t. y. referendumas.

    Piliečių referendumo iniciatyvos teisė įgyvendinama 300 tūkstančių turinčių rinkimų teisę piliečių reikalavimu. Pagal Referendumo įstatymo 10 str. 1 punktą pirmiausia sudaroma piliečių referendumo iniciatyvinė grupė, kurios uždavinys - paruošti sprendimo tekstą. Šiuo metu tokiai grupei formuoti priėmė nutarimus visuomeninės organizacijos: Lietuvos Sąjūdis, Lietuvos Žmogaus teisių gynimo asociacija, Lietuvos Žmogaus teisių asociacija, Lietuvos Laisvės kovotojų sąjunga. Minėtos organizacijos delegavo savo atstovus į iniciatyvinę grup Sprendžiant teismų problemą referendumu, apsiriboti vien tarėjų institucijos įteisinimu jau netikslinga, nes atstatyti demokratiją

    teismuose, o tuo pačiue ir valstybėje, vargu ar pavyktų. Tai būtų galima padaryti tik visuomenei sudarius galimybę išsirinkti Teismą. Šiuo metu pasirinkimo galimybė yra gana didelė. Į Konstitucijos pakeitimą bei papildymą numatoma įtraukti tokias nuostatas: renkami teisėjai, renkami tarėjai, renkamas Auksčiausiasis teismas, renkamas generalinis prokuroras.

    Šiuo metu ruošiamas Konstitucijos pataisų įstatymo projektas. Su paruoštu įstatymo projektu bus supažindinta visuomenė. Iniciatyvinės grupės koordinacinė taryba kreipiasi į Lietuvos visuomenę siūlydama organizuoti iniciatyvines grupes visoje Lietuvoje, kurių nariai dalyvautų parašų rinkime ir apie savo dalyvavimą informuotų centrinę iniciatyvinę grupę, lietsajudis@gmail.com nurodydami parašų rinkėjų kontaktinius duomenis

    Pastaba. Į centrinę iniciatyvinę grupę gali kreiptis ir pavieniai asmenys, sutinkantys rinkti parašus, nurodydami savo kontaktinius duomenis

    Tik užsiregistravus reikiamam parašų rinkėjų skaičiui (apie 10 tūkstančių) referendumo procedūra bus tęsiama toliau.

     

    Suvažiavimo pirmininkai: Laimas Dieninis

     

    Audrius Skaistys

     

    Vilnius

    2011 06 04

     

     

     

    Lietuvos Sąjūdžio XIII suvažiavimo


     

    R E Z O L I U C I J A

     

    Dėl atominių elektrinių, statomų Lietuvos pasienyje, keliamos grėsmės

     

    Lietuvos Sąjūdis

    1) gindamas Lietuvos gyventojų ir kraštiečių, gyvenančių Astravo, Ragainės (Nemano), Tilžės (Sovetsko) rajonuose, teisę gyventi saugioje aplinkoje;

    2) matydamas Rusijos užmačias mažinti Lietuvos narystės NATO ir ES teikiamas saugumo garantijas;

    3) susirūpinęs Rusijos atominių elektrinių Karaliaučiaus (Kaliningrado) srityje ir Astravo rajone netoli Vilniaus patikimumu, saugumu bei statyboms pasirinktos vietos pagrįstumu;

    4) reikalaudamas aiškumo, kaip Astravo, Ragainės rajonuose statomos elektrinės atsilieps tų kraštų etninių lietuvių bendruomenių likimui;

    5) suprasdamas, kad dviejų atominių elektrinių statyba prie pat Lietuvos sienų turi pagrindinį politinį tikslą – pakirsti Lietuvos valstybės nepriklausomybės ir gyvybingumo dvasią.

    Pareiškia, kad

    1) Lietuvai pateiktuose paaiškinimuose ir vienašališkoje Poveikio aplinkai įvertinimo ataskaitoje esanti informacija dėl eksperimentinių (praktikoje dar nenaudotų) reaktorių saugumo rodo šių elektrinių statytojų ypatingai cinišką požiūrį į Lietuvos keliamus aplinkosauginius bei statyboms pasirinktos vietos klausimus;

    2) Lietuvos valdžia (Respublikos Prezidentė, Seimas ir Vyriausybė) ir partijos turi užimti bendrą politinio pasipriešinimo poziciją dėl Lietuvos pasienyje – etninėse lietuvių žemėse – norimų statyti atominių elektrinių keliamos grėsmės sostinės, Kauno m. ir visos Lietuvos gyventojams;

    3) Lietuvos valdžia privalo išnaudoti visas diplomatines ir teisėtas priemones pasipriešindama Rusijos užmačioms pasmerkti Lietuvą nuolatinei radiacinei grėsmei, o katastrofos atveju – pražūčiai;

    4) visuomenėje ir valdžioje trūksta atsakingo požiūrio į būtinybę įgyvendinti visą Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją, ypatingą dėmesį skiriant atsinaujinantiems energijos ištekliams ir ES kontroliuojamai saugios atominės energetikos plėtrai bei energijos taupymui.

    Lietuvos Sąjūdis kviečia visus Lietuvos žmones nelikti abejingais savo pačių ir Tėvynės likimui, skelbti Europai ir pasauliui šį egzistencinį Lietuvai klausimą.

     

    Suvažiavimo pirmininkai: Laimas Dieninis

    Audrius Skaistys

     

    Vilnius

    2011 06 04

     

     

    Lietuvos Sąjūdžio XIII suvažiavimo

     

    R E Z O L I U C I J A

     

    Dėl valstybės saugumo ir krašto apsaugos bei gynybinių pajėgumų tvirtinimo

    Vilnius, 2011 m. birželio 4 d.

     

    Pastarieji metai Lietuvos istorijoje pasižymėjo džiaugsmingais ir tragiškais jubiliejais: šventėme Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose tūkstantmetį, Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejų, atkurtos Nepriklausomos Lietuvos 20-metį, paminėjome Lietuvos partizanų deklaracijos 60-metį, Sausio 13-osios 20-metį, tragišką sovietinės okupacijos 70-metį. Šį mėnesį minime tremčių ir 1941 m. birželio sukilimo 70-metį.

    Atkuriant Lietuvos nepriklausomybę nereikėjo dalyvauti mūšiuose, tačiau ypatinga grėsmė nepriklausomybei tvyrojo visos Lietuvos erdvėje, Aukščiausiajai Tarybai reikėjo išminties, ypatingos diplomatijos, visuomenei ir besikuriančioms karinėms struktūroms reikėjo susiklausymo, kryptingos veiklos. Lietuva pirmoji išsiveržė iš blogio imperijos gniaužtų, pati sovietinė sistema subyrėjo. Pusę amžiaus trukęs, didelėmis aukomis ir netektimis nužymėtas, Lietuvos kelias apsivainikavo laisvos ir nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimu. Lietuva tapo NATO ir Europos Sąjungos nare.

    Su pasididžiavimu galime teigti, kad šiame kelyje vedė ir Kovo 11-osios Lietuvos Respublikai pamatus grindė Lietuvos Sąjūdis (pradžioje vadintas Persitvarkymo sąjūdžiu).

    Kaip asmuo, taip tauta ir jos valstybė būdama saugi, savo jėgas gali skirti kūrybai, tvirtinti valstybę. Saugumą garantuoti gali patriotiškai išugdyta, gynybai paruošta ir materialiai aprūpinta pilietinė visuomenė.

    Deja, pasigendama tinkamo visuomenės pilietinio ir patriotinio ugdymo bei jos ruošimo valstybės gynybai. Atkreiptinas ypatingas dėmesys, kad Lietuvos gynybos finansavimas yra prasčiausias tarp NATO ir Europos Sąjungos narių. Be to, negalima ignoruoti ir išorinių grėsmių, kurios kyla ne tik dėl energetinės priklausomybės nuo nepalankių kaimynų, bet ir

    kaimyninių šalių karinės galios didėjimo.

    Suvažiavimas valstybės saugumo ir krašto apsaugos bei gynybinių pajėgumo tvirtinimui laiko būtinu:

     

    • iš pagrindų atnaujinti pilietinio, patriotinio, tautinio, dorovinio ugdymo programą ir patvirtinti tokį finansavimą, kad švietimo, mokymo ir mokslo įstaigos būtų suinteresuotos skirti krašto gynybai deramą dėmesį. Tam tikslui papildomai atlikti darbuotojų, kurie dirbs tą darbą, atranką ir atestaciją;

    • visos Seime esančios partijų frakcijos turi užtikrinti, kad būtų sustiprinta Lietuvos gynyba ir 2012 metais išlaidos nuo BVP būtų padidintos iki 1,4 proc.,finansavimą didinti ateityje didėjimo iki dviejų procentų.

    • numatyti mokestines priėmimo į valstybines aukštąsias mokyklas lengvatas ir priėmimo pirmenybę į statutinę tarnybą, numatyti būsto paskolų dalinį kompensavimą ir kitas motyvuotas priemones, skatinančias piliečius savanoriškai atlikti pareigą Tėvynei;

    • greta profesinės karo tarnybos lygiagrečiai vystyti aktyvias piliečių karinės tarnybos atlikimo formas (savanorių, šauktinę , alternatyviąją, tarnybą mobilizaciniame rezerve ), stiprinti šaulių organizacijas ir ugdyti jaunuosius šaulius, mokyklose plėsti skautų organizacijas, propaguoti dorovinį auklėjimą, steigti valančiukų organizacijas. Nelaukti užsitęsusių karo prievolės reformų pabaigos ir nedelsiant pradėti organizuoto mobilizacinio rezervo vienetų rengimą pagal galiojančius įstatymus. Vesti tikslią rezervo karių apskaitą ir vykdyti periodinį jų apmokymą;

    • griežtai priešintis pastaruoju metu ryškėjančioms sovietinės sistemos propagavimo apraiškoms, laisvės kovotojų-partizanų, rezistentų, tremtinių niekinimui įvairioje spaudoje, interneto svetainėse. Kviesti laivės kovotojus, savanorius pirmumo teise į visus renginius, valstybinių švenčių minėjimus;

    • 2012 metais Valstybės reprezentacinėje Lukiškių aikštėje pastatyti monumentą „Kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“.

    • Iš buvusių KGB rūmų iškeldinti teismus ir pagal Seimo nutarimą juose įkurdinti informacinį centrą. Teismams, kur buvo kalinami, kankinami, žudomi tūkstančiai Lietuvos patriotų – ne vieta;

    • nuolat tvarkyti ir prižiūrėti karių, savanorių, partizanų kapus, jų žūties vietas, jiems pastatytus paminklus, aiškintis nežinomas Lietuvos patriotų žūties vietas, jų atminimą įamžinti kenotafuose. Pareikalauti iš Rusijos, Kazachstano ir kitų valstybių, kad būtų išaiškintos mirusių, nukankintų Lietuvos patriotų, tremtinių masinės žūties vietos, kad būtų pastatyti paminklai ar kiti ženklai.

    • susitarus su Rusijos ambasada iš miestų centrų perkelti sovietinių karių palaikus į atitinkamas kapines;

    • šią rezoliuciją įteikti LR Prezidentei, Seimui, Vyriausybei, miestų ir rajonų savivaldybėms, žiniasklaidai.

     

     

    Suvažiavimo pirmininkai: Laimas Dieninis

     

    Audrius Skaistys

     

    Vilnius

    2011 06 04



    LIETUVOS SĄJŪDŽIO XIII SUVAŽIAVIMO

     

    R E Z O L I U C I J A

     

    Dėl miestų istorinių centrų niokojimo

     

    Besivaikant pelno istoriniuose miestų centruose siekiama statyti daugiaaukščius stiklinius pastatus. Priežastis paprasta: stikliniai pastatai, žmonių praminti “stiklainiais”, yra pigūs, pastatyti juos galima greitai, jų eksploatacija paprasta. Miesto centre pastatytas pastatas yra dvigubai brangesnis, negu toks pats pastatas, stovintis miesto pakraštyje. Tad suprantamas ir verslininkų veržimasis žūt būt savo “stiklainius” statyti istoriniuose miestų centruose.

     

    Suprantamas ir projektus derinančių bei priėmimo aktus pasirašančių institucijų „nesugebėjimas“ atsispirti pinigų spaudimui. Juk pastato savininkui atsiranda daug pagundų bandyti įtakoti projektą derinančių, statybos leidimą išduodančių, darbus priimančių institucijų darbuotojus, kad šie, pažeisdami įstatymus, leistų statyti “stiklainį” istoriniame miesto centre. Kas galėtų paneigti, jog tokiu atveju taip netikėtai pabrangusio “stiklainio” savininkas iš dangaus nukritusiais milijonais nepasidalina su dokumentais pasirašinėjančiais darbuotojais?

    Suinteresuotos visuomeninės organizacijos sąžiningiems darbuotojams galėtų padėti atsispirti pinigų spaudimui. Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė tai suprasdama išleido įsakymą, kuriuo buvo įsteigtos patariamosios visuomeninės komisijos. Tačiau Kultūros ministras Arūnas Gelūnas netrukus išleido įsakymą, kuriuo į tas komisijas pareikalauta įtraukti ne mažiau kaip pusę atestuotų specialistų. Taigi, visuomeninės komisijos bus, bet sprendimus jose priiminės ne visuomenės išrinkti atstovai, o Kultūros ministerijos deleguoti specialistai.

    O kai “gražiuoju” susitarti nepavyksta, galima griebtis bauginimo ir šantažo. Taip atsitiko su Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vadovu Nagliu Puteikiu, atsisakiusiu Klaipėdoje įteisinti “stiklainį”. Jis buvo apkaltintas žlugdantis verslą, trukdantis verslininkams gauti pelną ir dabar jam yra iškelta baudžiamoji byla, kurioje jis gali būti nuteistas kalėti iki ketverių metų.

    Tačiau jokios pretenzijos Kauno teritorinio padalinio vedėjai Irenai Vaškelienei, kuriai pritariant ir ignoruojant gyventojų apklausų rezultatus, Lietuvos bei tarptautinius teisės aktus, buvo pastatytas naujadaras ant Kauno pilies ir “stiklainiai” Kauno istoriniame centre.

    Tokia prokuratūros pozicija, kai pažeidinėjantys įstatymus ir leidžiantys darkyti senamiesčius yra dangstomi, o besiremiantys įstatymais ir ginantys senamiesčius nuo niokojimo yra teisiami, kelia nuostabą. “Stiklainių” veržimasis į istorinius miestų centrus kelia grėsmę šimtmečius išstovėjusiam mūsų architektūros paveldui. Kultūros paveldo niokotojai aiškina, jog jų veikla nekenkia senamiesčiams, nes jie neliečia istorinių pastatų, o tik nugriauna nevertingus bei užstato kelis papildomus stiklinius aukštus tik ant nevertingų pastatų arba apskritai stato stiklinius pastatus tuščiose vietose. Tačiau yra akivaizdu, jog šitaip vertingi istoriniai pastatai paskęsta beverčių “stiklainių” jūroje. Sunaikinamas bendras miesto vaizdas. Saviti, nepaprastai vertingi mūsų istoriniai centrai tampa nei savų piliečių, nei užsienio turistų nedominančiais beverčiais „stiklamiesčiais“, kokių pilna visame pasaulyje. Tokiu būdu yra padaroma ir milžiniška finansinė žala valstybei

    Manome, jog tik LR Prezidentės, Seimo, Vyriausybės, Generalinės prokuratūros įsikišimas galėtų sustabdyti įsibėgėjusį mūsų istorinių miestų centrų niokojimą, todėl prašome Jus imtis priemonių.

     

    Suvažiavimo pirmininkai: Laimas Dieninis

     

    Audrius Skaistys

     

    Vilnius

    2011 06 04

  • Lenkų intelektualai R.Sikorskį ragina neužmerkti akių prieš blogį Lietuvoje

    Europos Parlamente prisiminti Baltijos tautų trėmimai

     

     

    Strasbūre pradėdamas Europos Parlamento (EP) plenarinę sesiją, jo pirmininkas Jerzy Buzek prisiminė Sovietų Sąjungos okupuotose Baltijos šalyse įvykdytų trėmimų 70-ąsias metines ir pasmerkė sovietų režimo nusikaltimus, skelbia EP spaudos tarnyba.

    Priminęs, jog pagrindinis trėmimų tikslas buvo sunaikinti Estijos, Latvijos ir Lietuvos visuomeninį bei politinį elitą, EP pirmininkas teigė, jog mūsų visų pareiga yra branginti šimtų tūkstančių sovietinio režimo aukų Baltijos šalyse atminimą.

    Parlamento vadovas taip pat pažymėjo, jog Baltijos tautų kančios suteikė joms ryžto ir jėgų po pusšimčio metų atsikovoti savo nepriklausomybę ir sugrįžti į suvienytą Europos tautų šeimą.

    Iškart po šio pareiškimo sesijoje surengti debatai, skirti trėmimų metinėms.

    Kalbant šiuolaikiniais terminais, šie veiksmai prilygo nusikaltimams žmonijai“, – pažymėjo Europos liaudies partijos atstovas Tunne Kelamas (Estija). Jis pridūrė: „Baltijos šalyse vykdytų trėmimų atminimas dabar, po 70 metų, suteikia progą suprasti, jog jūsų praeitis yra ir mūsų praeitis, bei atvirkščiai. Išsamios žinios apie 1941 metų nusikaltimus žmonijai turi tapti integralia bendros mūsų Europos istorijos dalimi.“

    Reikalaujame aiškaus Sovietų istorijos, o ypač – stalinizmo žiaurumų įvertinimo“,– sakė vienas Socialistų ir demokratų lyderių Hannesas Swoboda (Austrija).

    Jis pridūrė, jog šiandieninė Rusija turi tai priimti ne kaip politinį puolimą, o kaip paramą siekiui įvertinti savo istoriją, kurioje, kaip ir kitų Europos šalių istorijoje, būta šviesių ir tamsių pusių.

    EP narys ragino nepamiršti ir kitų masinio žiaurumo atvejų – tokių kaip Armėnijoje XX a. pradžioje ar buvusioje Jugoslavijoje to paties amžiaus pabaigoje. Kalbėtojo įsitikinimu, Europos vienijimasis – geriausias būdas užtikrinti, kad tokie žiaurumai nepasikartotų.

    Tuo tarpu Leonido Donskio (Liberalų ir demokratų aljansas) nuomone, nors Baltijos šalių izoliacija baigėsi 1991 metais, tiktai Baltijos šalių įstojimas į ES 2004-aisiais „iš tikrųjų žymėjo ir užbaigė Europos padalijimą“, o tai, kad mes šiandien pripažįstame bei minime nekaltų Baltijos šalių žmonių trėmimo faktą, „sugrąžina Europai jos orumą, solidarumą ir konsoliduotą mūsų politinę atmintį“.

    Sesijos pradžioje J. Buzekas dar priminė pirmųjų iš dalies laisvų Lenkijos Seimo rinkimų bei Pekino Tiananmenio aikštės žudynių 22-ąsias metines. Jis taip pat pasveikino į Parlamentą oficialaus vizito atvykusį Tadžikistano prezidentą Emomali Rahmoną.

    Alfa.lt 2011-06-07

     

     

    Medininkų bylos įtariamasis A.Ryžovas Rusijoje nuteistas 15 metų nelaisvės

     

     

    Sankt Peterburge, Rusijoje, nuteistas buvęs sovietų omonininkas Andrejus Ryžovas, kuris įtariamas dalyvavęs 1991 metų liepą Lietuvos pareigūnų žudynėse Medininkų pasienio poste.

    Rusijoje A.Ryžovas nuteistas 15 metų laisvės atėmimo už nusikalstamos gaujos organizavimą, ginkluotus plėšimus, pranešė Rusijos naujienų svetainė lenta.ru, remdamasi šalies Generaline prokuratūra.

    Kartu su A.Ryžovu nuteisti ir vadinamosios Ryžovo gaujos nariai. Jie skirta nuo 4,5 metų lygtinai iki 14 metų realaus laisvės atėmimo.

    Gaujos nariai pripažinti kaltais 2005 metų rugpjūtį pagrobę automobilį su vairuotoju ir panaudoję mašiną užgrobiant inkasatorių automobilį su 33 mln. rublių. Du inkasatoriai per užpuolimą buvo sužeisti. 2006 metų kovą nusikaltėliai vėl užpuolė automobilį, bet vietoj didelės sumos jie terado rankinę su pietumis.

    A.Ryžovas su bendrais taip pat buvo pagrobę sutuoktinių porą, reikalaudami 1 mln. dolerių išpirkos, pinigų gauti jie mėgino melagingai pranešę apie buitinės technikos iš vilkiko vagystę, vienas gaujos narys pripažintas kaltu nušovęs kitos grupuotės atstovą.

    Lietuva savo ruožtu yra prašiusi Rusijos išduoti A.Ryžovą dėl įtarimų dalyvavus Medininkų žudynėse.

    Šioje baudžiamojoje byloje kol kas nuteistas vienintelis buvęs sovietų omonininkas Konstantinas Michailovas (buvęs Nikulinas). Jam Vilniaus apygardos teismas gegužės 11 dieną skyrė kalėjimą iki gyvos galvos.

    Prokurorų teigimu, tyrimas dėl kitų įtariamųjų - taip pat buvusių omonininkų - būrio vado Česlavo Mlyniko ir šio būrio milicininkų Andrejaus Laktionovo bei Aleksandro Ryžovo - atskirtas ir tęsiamas toliau. Juos Rusija išduoti atsisako.

    1991-ųjų liepos 31-osios rytą per žiaurų omonininkų išpuolį Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje nužudyti Medininkų kelio poste budėję muitininkai Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius, "Aro" pareigūnai Algimantas Juozakas, Mindaugas Balavakas, kelių policijos darbuotojai Juozas Janonis ir Algirdas Kazlauskas. Rugpjūčio 2 dieną ligoninėje mirė sunkiai sužeistas policininkas Ričardas Rabavičius. Gyvas liko tik sunkiai sužeistas buvęs muitininkas Tomas Šernas.

    Anot Lietuvos prokurorų, šį nusikaltimą padarė buvusios Sovietų sąjungos ypatingosios paskirties milicijos būrio (OMON) smogikai iš Rygos.

     

    www.delfi.lt 2011 – 06 – 09

     

    Mirė buvęs LMA prezidentas Z.R.Rudzikas

     

     

    Trečiadienį mirė fizikas, buvęs Lietuvos mokslų akademijos (LMA) prezidentas akademikas Zenonas Rokus Rudzikas. Tai DELFI patvirtino dabartinis LMA prezidentas akademikas Valdemaras Razumas.

    Pasak V. Razumo, Z. R. Rudzikas buvo vienas žymiausių Lietuvos fizikų teoretikų, atominės spektroskopijos specialistas. Iki mirties Z. R. Rudzikas dirbo Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos institute vyriausiuoju mokslo darbuotoju. Prieš tai jis daug metų vadovavo institutui.

    Nuo 2006 m. Z. R. Rudzikas aktyviai atstovavo Lietuvai Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitete.

    „Tai didelė netektis Lietuvai“, - sakė V. Razumas.

    Ketvirtadienį velionis bus pašarvotas laidojimo namuose Olandų gatvėje, laidotuvės numatytos šeštadienį, 14 val., Antkalnio kapinėse.

    Užuojautas dėl akademiko mirties pareiškė aukščiausi šalies vadovai.

    „Akademinė visuomenė neteko itin iškilaus mokslininko, teorinės fizikos specialisto, savo svariais darbais praturtinusio fizikos ir astrofizikos mokslą, o jo visuomeninė ir darbinė veikla ilgam išliks jį pažinojusiųjų atmintyje“, - teigiama prezidentės Dalios Grybauskaitės užuojautoje.

    Habilituotas fizinių mokslų daktaras, profesorius, akademikas Z. R. Rudzikas gimė 1940 m. rugpjūčio 16 d. Gulbiniškėje, Lazdijų rajone.

    1957 m. jis aukso medaliu baigė vidurinę mokyklą Asine (Rusijos Tomsko sritis). 1962 m. Z. R. Rudzikas su pagyrimu baigė Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą, po keleto metų čia apgynė daktaro disertaciją.

    1994 m. Z. R. Rudzikas tapo tikruoju LMA nariu, 2003-2009 m. buvo LMA prezidentas.

    2001 m. jis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi. 1998 m. Z. R. Rudzikas įvertintas Lietuvos mokslo premija, 2005 m. jam paskirta LMA vardinė Adolfo Jucio premija.

    www.delfi.lt Mindaugas Jackevičius 2011 – 06 – 09

     

     

    Nuomonė. Kaip ponia Vėsaitė statė Klaipėdos uostą

     

     

    Vienas garsiausių visų laikų filosofų F. Nyčė yra pasakęs: „Mintys tėra emocijų šėšėliai.“ Pirmiausia noriu pasakyti, kad paprastam eiliniam žmogui, nėra taip lengva domėtis viskuo, kas dedasi mūsų valstybėje. Net ir profesionalūs žurnalistai padaro klaidų, žiniasklaida ne visada būna objektyvi. Labai dažnas atvejis, kada yra apeliuojama tiesiogiai į žmogaus emocijas. Tokie straipsniai, dokumentiniai filmai turi kur kas didesnį itaigumą, kadangi veikia žmogų keliais psichologiniais lygmenimis. Bet aš rašau su prašymu, visiem skaitytojams ir visiem Lietuvos piliečiams, pasistengti tapti objektyvesniais.

    Visai neseniai DELFI pasirodęs A. Bužinsko trumpas straipsnis, informuojantis apie Jaunimo Sąjudžio iniciatyva pradėtus rinktis parašus peticijai dėl Lietuvos energetinės nepriklausomybės, sukėlė šiokį tokį atgarsį. Visų pirma, norėčiau išreikšti pagarbą, kad jauni žmonės yra pilietiški ir rūpinasi mūsų šalies gerove bei stengiasi padėti žmonėm. Būtent į juos ir turėtume atsigręžti, tačiau netikėtai buvo sulaukta ir B.Vėsaitės atsakymo. Atsakymas, kupinas įniršio ir tiesiog perpildytas emocijų – lyg parašytas paskubom, tad nieko keisto, kad ten tiek daug išgalvotų faktų, kuriais ponia Vėsaitė neva argumentuoja savo nuomonę.

    Prieš pataisydamas ponios Vėsaitės „faktus“, norėčiau, kad pirma atkreiptumėte dėmesį į jos rašymo pobūdį. Pirmiausia pats kreipinys į Adomą Bužinską „Tu, Jaunasis žmogau“, kuris, beje, per visą straipsnį išlieka nepakitęs. Norima pabrėžti žmogaus jauną amžių ir neva išminties bei žinių stygių. Pats straipsnis yra ganėtinai agresyvus ir man vis dar sunku patikėti, kad mums atstovaujanti Seime persona, į pilietišką savo tautietį pabrėžtinai kreipiasi „Tu, jaunas žmogau“. Bet kol kas atidėkime agresyvų ponios Vėsaitės toną ir paanalizuokime jos išdėstytus „faktus“:

    1. „Ar žinai, jaunasis žmogau, kad tokios sąvokos, kaip energetinė nepriklausomybė, apskritai nėra. Nė viena valstybė jos neturi.“ Ar tikrai tokios sąvokos nėra? Net jei tokios sąvokos ir nebūtų, ar kiekvienas žmogus nesuprastų, ką ji reiškia? Galiu paaiškinti poniai Vėsaitei ir kitiem nesupratusiem. Energetinė nepriklausomybė – tai valstybės gebėjimas patenkinti vidinę elektros energijos paklausą valstybėje sukuriant energetinę rinką, kai valstybė nėra priklausoma nuo vieno tiekėjo – monopolio arba galimybė patenkinti energetikos sektoriaus poreikius vidiniais savo ištekliais.

    Dar vienas dalykas, tai kad šis „terminas“ nebuvo išrastas Adomo Bužinsko. Kitaip nei gali pasirodyti, ši sąvoka yra gana populiari pasaulyje. Štai, pavyzdžiui, visai neseniai Švedijos ambasadorius Ukrainoje pareiškė, kad Švedijai pavyko sumažinti naftos importą daugiau nei perpus ir Švedija yra pasiryžusi padėti Ukrainai tapti energetiškai nepriklausoma šalimi. Dar vienas pavyzdys būtų Izraelio energetinės nepriklausomybės planas, kuris turėtų būti įgyvendintas iki 2020 metų. Jis taip ir vadinasi – „energetinės nepriklausomybės planas“.

    2. „Esu už suskystintų dujų terminalą Klaipėdoje. Ir jį, tą terminalą, jaunasis konservatoriau, jau šiandien mes galėjome turėti. Nes dar G.Kirkilo Vyriausybės laikais buvo įkurta bendrovė šio terminalo statybai.“ Taip, ponia Vėsaitė nemeluoja. Tokia bendrovė tikrai buvo įkurta. Kur problemos? Nebuvo parengtas absoliučiai joks energetikos planas, tačiau buvo norima išskirti biudžeto lėšų šitai mistinei bendrovei. Kitaip sakant, nebuvo jokio plano, nei investuotojų, nei kitų įmonių, kurios tiektų tas suskystintas dujas. Beje, kalbos apie šitus socialdemokratų planus kažkodėl stebuklingai užtilo, kur dingo visa ta iniciatyva? Tuoj paaiškinsiu.

    3. „Apskritai aš kartais suabejoju, kiek yra nuoširdžios konservatorių deklaracijos apie energetiką ir ar jos nesipjauna su konkrečiais veiksmais.“ Nesu konservatorių didelis gerbėjas, tačiau ir ežiukui aišku, kad pirmą kartą nuo visų LEO LT skandalų pradžios, buvo imtasi realių veiksmų. Arvydas Sekmokas ėmėsi to, ko per dvidešimt metų nepadarė kiti. Sukūrė strategiją, pristatė KONKREČIUS planus ir jei jie būtų buvę efektyviai ir sklandžiai įgyvendinti, nuo 2013 metų. Lietuvoje atsirastų ir dujų rinka, ir suskystintų dujų terminalas, ir dėl to „Gazprom“ praras monopolį bei milžinišką įtaką.

    Dėl opozicijos pasirpiešinimo sumažinti Lietuvos gyventojų mokesčius už elektrą ir dujas, šis terminas greičiausiai atitolo, bet jis vis vien bus įgyvendintas. Viskas atrodytų kaip ir gerai? Tai kur problemos? Problemos yra štai čia: opozicija įnicijavo interpeliaciją energetikos ministrui Arvydui Sekmokui. Tuomet panagrinėkime, prieš ką būtent buvo nusiteikus mūsų opozicija, taip pat ir ponia Vėsaitė: Lietuvai viena tona dujų kainuoja 320 dolerių. Tas pats „Gazpromas“ toną dujų Vokietijai parduoda 230 dolerių už toną. Rezultatas yra toks: kiekvienam Lietuvos piliečiui elektra kainuoja ~23 proc. brangiau nei galėtų, šiluma apie 17 proc. Ir gali ponia Vėsaitė peikti Adomą, mane, konservatorius, prezidentę ar ką tik nori, tačiau paties fakto tai nepakeičia, kad socialdemokratų pozicija yra tendencingai nusiteikusi prieš elektros kainos mažinimą ir prieš pirmą kartą parengtus realius ir sąlyginai nesunkiai įgyvendinamus planus.

    4. „Štai ir suskystintų dujų terminalo vieta - Kiaulės nugara. Tik ežiukui turi būti neaišku, kad laivui su suskystintom dujom įplaukus į uostą, viso uosto darbas suparalyžiuojamas bent porai parų. O juk Klaipėdos uostas - tai žąsis, dedanti aukso kiaušinius Lietuvos ekonomikai. Yra ir kitų vietų Klaipėdos uosto krantinėje, tačiau apie jas ši Vyriausybė nutyli ir pasirenka patį netinkamiausią variantą.“ Nežinau, ką ponia Vėsaitė išmano apie laivų ir uostų statybą, bet iš tokių jos pareiškimų yra sunku pasitikėti jos žiniomis. Likimo ironija, bet man kaip tik teko rengti prezentaciją prieš keletą metų apie „Baltijos laivų statyklą“ ir atitinkamai gana nemažai pasidomėti šitais klausimais.

    Matot, krovininiai laivai įplaukai į patį uostą. Ir tiesa, kad prireikus perpilti dujas, uosto darbas sustotų. Todėl čia yra uosto direkcijų kompetencijoje, surasti efektyvią alternatyvą. Ponios Vėsaitės netikėtumui, tyrimai jau seniausiai buvo atlikti ir alternatyva rasta. Alternatyva, kuri ne tik, kad nesutrukdys dabartinio uosto darbo, bet net ir neabejotinai pagerins dabartinių uosto funkcijų efektyvumą. Galima juos ir pacituoti: „Vadovaujantis Japonijos tarptautinio bendradarbiavimo agentūros (JICA) atlikta Uosto plėtros projekto Lietuvos Respublikoje studija, naujasis giliavandenis uostas galėtų turėti 6 terminalus: naftos, dujų, birių krovinių, generalinių krovinių ir 2 konteinerių terminalus. Naftos ir dujų terminalai būtų statomi bei pradėtų veikti pirmieji.“

    Pabrėžiu - „naujasis giliavandenis uostas“. Kitaip sakant, tai nauja uosto dalis, kuri būtų šiek tiek atokiau nuo dabartinių kroviniams naudojamų uosto terminalų ir įtakos laivų krovimui/iškrovimui, bent jau tokiam, koks vyksta dabar – neturėtų absoliučiai jokios. Tiesą pasakius, kaip paminėta išvadose, jis netgi galėtų turėti papildomą atskirą terminalą kroviniams. O kokia to nauda? Nauda yra milžiniška vien dėl to, kad uostas jau turi savo infrastruktūrą, t.y. ne tik laivų iškrovimo/pakrovimo, tačiau ir produktų atgabenimo/išgabenimo iki uosto. Taigi, šis ponios Vėsaitės komentaras yra netgi labai smarkiai klaidinantis, ypatingai žmonėms, kurie nėra su tuo susidūrę.

    5. „Rašai, kad socialdemokratų vyriausybė pardavė Lietuvą „Gazpromui“, tačiau užmiršti paminėti, kad dar didesnis „Lietuvos dujų“ akcininkas yra vokiečių EONAS. Vokiečių akcininkai yra pašiurpę, kaip dabartinė konservatorių Vyriausybė elgiasi su „Lietuvos dujų“ akcininkais.“ Kas yra „EON“ (ne „EONAS“) ? Visų pirmiausia, tai reiktų pradėti, kad tai yra pats svarbiausias strateginis „Gazprom“ partneris. „Gazprom“ turi nemažai „EON“ grupės akcijų. Negana to, šios dvi korporacijos oficialiai pasirašė partnerystės sutartį „Nord Stream“ dujotekio tiesime. Šis dujotekis yra itin svarbus Lietuvai ir visom pabalčio valstybėm, kadangi jis yra viena iš sudėtinio plano kaip tapti nepriklausomiem nuo „Gazprom“ dalių. Iš esmės „EON“ perka dujas iš „Gazprom“ ir tiekia kitom valstybėm – tai tokie pareiškimai, kaip kad „EON“ yra pašiurpus“ yra absoliučiai nieko verti, nes tarp „EON“ ir „Gazprom“ galima kone dėti lygybės ženklą.

    Beje, jei mūsų valstybės tarnautojai, valdomi socialdemokratų flango, nebūtų atidavę Lietuvos dujų ūkio Rusijai absoliučiai veltui arba dar geriau, jei būtų pasilikę kontrolinį akcijų paketą, tai mus galėjo ištikti Ukrainos likimas, kuri, nors yra tokioje padėtyje kaip mes, tik finansiškai šitame sektoriuje jai dar sunkiau – būtume galbūt sulaukę tokios pagalbos iš Skandinavijos, kokios sulaukė Ukraina. Mūsų gerb. Prezidentė Dalia Grybauskaitė dar kadencijos pradžioje buvo pasakius, kad mums reikia gręžtis į Skandinaviją ir ieškoti strateginių partnerių būtent ten.

    Pabaigai, norėčiau palinkėti visiems ateityje stengtis į viską žiūrėti objektyviai. Ir nepamirškite mūsų jaunimo – jis yra raktas į gražesnę ateitį, nesekime ponios Vėsaitės pavyzdžiu ir nemaitinkime mūsų jaunimo pykčiu ir panieka, o greičiau padėkime jiems mokytis. Kaip sako mūsų liaudies patarlė – lenk medį kol jaunas.

     

    www.delfi.lt Giedrius Alasevičius 2011 birželio mėn. 8 d.

  • D. Grybauskaitės pranešimas

    D.Grybauskaitė: laisvėje kyšininkų tebėra daugiau nei už grotų

     

     

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė teigia, kad tauta turi pažinti ne tik savo didvyrius, bet ir įvairius niekdarius, nemokšas, o ypač parsidavėlius, nes korupcija yra skaudžiausia, giliausiai įsišaknijusi ir sunkiausiai gydoma mūsų valstybės negalia. Šalies vadovė sako reginti tam tikrų padėties gerėjimo požymių, tačiau pabrėžia, kad laisvėje kyšininkų vis dar yra daugiau nei už grotų.

    Gerbiu nekaltumo prezumpciją ir vis dėlto drįstu teigti: laisvėje kyšininkų tebėra daugiau negu už grotų. Tą rodo ir specialiųjų tarnybų atlikti tyrimai, ir žmonių, su kuriais dažnai bendrauju, patirtis“, - skaitydama metinį pranešimą Seime sakė šalies vadovė.

    Sakoma: tauta turi pažinti savo didvyrius. Tačiau būtina pažinti ir savo niekdarius, nemokšas, o ypač - parsidavėlius. To reikia, kad apvalytume valstybės tarnybą, kad išguitume iš jos tuos, kurie atėjo ne tarnauti, o prekiauti įstatymais, leidimais, sprendimais ir nuosprendžiais. O baisiausia - žmonių pasitikėjimu valstybe. Taip, vėl kalbu apie korupciją“, - sakė D. Grybauskaitė.

    Žadėjo vetuoti kiekvieną kvailybe dvelkiantį įstatymą

    Valstybės prezidentė pažymėjo, kad per šiuos metus turėjo vetuoti net dvylika teisės aktų, mat privalėjo, pavyzdžiui, užkardyti alkoholio lobistų iniciatyvą, kuria siekta valstybės biudžeto sąskaita alkoholio industrijos magnatų kišenes papildyti 100 mln. Lt.

    Lygiai tiek milijonų būtume praradę mes - visuomenė ir valstybė“, - teigė D. Grybauskaitė.

    Prezidentė taip pat vardijo grąžinusi Seimui svarstyti Žemės ir Žemės reformos įstatymus, nes negalėjo rizikuoti Lietuvos gyventojų turtu. Vetuoti jai teko ir Miškų įstatymo pataisas, nes jos galėjo lemti nevaldomą miškų urbanizaciją.

    Darau išvadą: parodžius broką, pateikus paruoštus jo ištaisymo būdus, Seimo nariai išgirdo argumentus. Tai reiškia, kad bendradarbiavimas įmanomas ir buvo vaisingas, nors ne visada lengvas ir greitas“, - teigė šalies vadovė.

    D. Grybauskaitė pareiškė vetuosianti bet kurį įstatymą, kuris jai kels abejonių. Maža to, prezidentė sako, jog kiekvienu atveju ji domėsis tokio teisės akto kilme bei interesų grupių siekiais.

    Ir kiekvieną kartą, kai man bus pateiktas koks nors atskiros grupelės užsakytas, korupcija ar tiesiog kvailybe dvelkiantis įstatymas, asmeniškai domėsiuos jo kilmės istorija. Asmeniškai aiškinsiuos, kurioje teisėkūros grandyje atsirado tokių įtarimų keliančios nuostatos“, - sakė prezidentė.

    Kyšininkai nesulaukia realių laisvės atėmimo bausmių

    D. Grybauskaitė teigia dar prieš metus kalbėjusi apie nebaudžiamumo atmosferą, tačiau, jos teigimu, situacija šioje srityje nelabai pasikeitė. Už korupcines veikas, anot D. Grybauskaitės, pradėta tiek pat ikiteisminių tyrimų, tačiau už veikas, susijusias su kyšininkavimu, realiai laisvės neteko jau 18 nusikaltėlių: 6 - už kyšio ėmimą, 12 - už papirkimą.

    Ar tai laimėjimas? Tikrai ne“, - reziumavo šalies vadovė.

    Gerbiu nekaltumo prezumpciją ir vis dėlto drįstu teigti: laisvėje kyšininkų tebėra daugiau negu už grotų. Tą rodo ir specialiųjų tarnybų atlikti tyrimai, ir žmonių, su kuriais dažnai bendrauju, patirtis“, - teigė D. Grybauskaitė.

    Tačiau šalies prezidentė pažymėjo, kad siekdami ne kuo daugiau žmonių sodinti į kalėjimą, o atgrasinti nuo nusikaltimų pasistūmėjome pirmyn. D. Grybauskaitė padėkojo Seimui už priimtas jos pasiūlytas kai kurių teisės aktų pataisas, kuriomis, neva buvo stiprinama kova su korupcija. Prezidentė priminė pasiūliusi pailginti senaties terminus, padidinti baudas už ekonominius nusikaltimus, įteisinti atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą.

    Šiomis pataisomis atsisakėme trumparegiškos doktrinos „nepagautas - ne vagis". Sargų negebėjimas pagauti vagies teisuoliu nepadaro. Todėl suteikėme valstybei teisę pasidomėti nepaaiškinamų turtų kilme“, - sakė prezidentė bei pridūrė, kad ypatingas dėmesys bus skirtas ir pačių kovotojų su korupcija kompetencijai bei profesionalumui.

    D. Grybauskaitė, be kita ko, dėkojo parlamentui ir už tai, kad parėmė jos iniciatyvą nustatyti pareigūnų kadencijas. „Tikiu, kad tai krestelės sistemą“, - džiaugėsi šalies vadovė.

    Teisėjų korpusas lėtai valosi

    Skaitydama metinį pranešimą prezidentė grįžo ir į praėjusių metų išsakytas pastabas bei prisiminė kalbėjusi apie teismų sistemos sustabarėjimą, profesinį degradavimą bei aroganciją.

    Žinau, pastarojo meto skandalų kontekste toks šiandieninis mano vertinimas nuskambės gal ir netikėtai. Tačiau, peržvelgusi praėjusių metų įvykius ir darbus, pasakysiu: ledai pajudėjo“, - sakė šalies vadovė.

    Jos teigimu, pakeistas Teismų įstatymas sukūrė prielaidas įtraukti visuomenę į teismų ir teisėjų administracinės veiklos kontrolę, bereikia, kad šią įstatyme įtvirtintą nuostatą pradėtume taikyti realiame gyvenime.

    D. Grybauskaitė taip pat pažymėjo atskiru dekretu patvirtinusi naują teisėjų atrankos tvarką. „Domėjausi ir žinau: ji jau paspartino atrankos procesą, papildė jų komandą naujais geros reputacijos žmonėmis ir sumažino teisėjų darbo krūvį“, - aiškino valstybė svadovė.

    Pastaruoju metu pratrūkę teisėjų elgesio skandalai yra gėdingi. Tačiau jie neturi mūsų varyti į neviltį. Nes tai - senos šunvotės, ilgai dangstytos klano paslapties šydu, pagaliau pratrūkusios į išorę. Ir tai reiškia - valomės. Tas teikia svarumo mūsų, o ne sistemos uždarumo šalininkų argumentams“, - svarstė prezidentė.

    Krizę suvaldėme geriau nei kai kurios ES senbuvės

    Prezidentė D. Grybauskaitė savo metiniame pranešime teigė, kad Lietuvai su sunkmečiu pavyko susidoroti geriau nei kai kurioms Europos Sąjungos senbuvėms ar euro zonos šalims narėms. Atsigaunantį verslą šalies vadovė siūlo ramstyti biurokratinės naštos mažinimu, nes nei finansinės paramos, nei mokestinių lengvatų Lietuva šiuo metu pasiūlyti negali.

    Jau kuris laikas ramiau atsikvėpę džiaugiamės, kad pavyko išvengti finansų griūties. Krizę suvaldėme. Ir dargi daug geriau nei kai kurios Europos senbuvės, euro zonos narės. Tai - gera žinia“, - kalbėdama Seime sakė šalies vadovė. Anot jos, 7 proc. augimo tempą pasiekęs šalies ūkis daugiausia stiebėsi dėl eksporto, dabar daugiau optimizmo pastebima ir vidaus rinkoje.

    Tačiau atsigaunančiame ūkyje intensyviau turi dirbti konkurencijos rinkoje prižiūrėtojai, kad kuo mažiau dėl augančių kainų nukentėtų skurdžiausieji. Pasak prezidentės, būtina pagalba verslui, tačiau jis kol kas gali būti remiamas tik biurokratinės naštos mažinimu ir verslo skatinimo priemonėmis.

    Žinau, finansinės paramos ar didelių mokesčių lengvatų pasiūlyti negalime. Tačiau padarykime tą, ką galime. Prisiminkime savo pačių sumanymus - beprasmių suvaržymų ir biurokratinės naštos palengvinimo idėją, verslo skatinimo priemones. Deja, senokai nieko negirdėjome apie biurokratijos saulėlydžio ir verslo saulėtekio iniciatorių laimėjimus ar bent pasiūlymus. Ne 2020-aisiais ar 2030-aisiais, o būtent dabar, kai ekonomika įgauna potencijos, jai būtinas realus palaikymas. Todėl raginu visas ministerijas, tarnybas ir žinybas inventorizuoti savo darbus, planus, gaires ir strategijas bei rimtai susikaupti šiam darbui“, - kalbėjo D. Grybauskaitė.

    Savo pranešime ji pabrėžė būtinybę reguliuoti Šilumos ūkį, skaidrinti viešuosius pirkimus, peržiūrėti minimalios algos klausimą, imtis „Sodros“ reformos.

    Siūlo rimtai svarstyti minimalios algos klausimą

    Pagyrusi už ekonominės krizės suvaldymą, D. Grybauskaitė priminė, kad šiuo metu pats laikas pagalvoti ir apie solidarumą su skurdžiausiais visuomenės nariais, todėl šalies vadovė siūlo pagalvoti apie minimalios algos dydį.

    Pastaruoju metu profesinės sąjungos reikalauja, kad minimali mėnesio alga iki mokesčių būtų padidinta nuo 800 Lt iki 1000 Lt, tačiau tam priešinasi smulkieji verslininkai, o Vyriausybė teigia, kad susitarti turi darbdaviai ir darbuotojai.

    Rimtai svarstykime minimalaus darbo užmokesčio klausimą. Dėl jo turime būti apdairūs, tačiau negalime būti užsispyrę. Tesėkime pažadą atkurti pensijas. Socialinė sistema laukia realių reformų, o ne popierinių koncepcijų ar gairių“, - sakė prezidentė.

    Politikė pasiūlė atkreipti dėmesį ir į produktų kainas, kurie yra kukliausio vartotojo krepšelyje. Anot D. Grybauskaitės, reikia aiškintis šių produktų brangimo priežastis.

    Džiaugėsi, kad NATO turime gynybos planus

    Vietos savo metiniame pranešime D. Grybauskaitė skyrė ir Lietuvos užsienio politikai, tačiau ši dalis apsiribojo labiau džiaugsmu, kad Lietuva tapo visateise euroatlantinės bendrijos dalimi, bei šiais metais pirmininkauja dviems tarptautinėms organizacijoms – Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO) bei Demokratijų bendrijai.

    Džiaugiuosi, kad aktyvi Lietuvos pozicija, kurią tvirtai gyniau, kuriant naująją NATO strategiją, atnešė dar daugiau ir konkretesnių saugumo garantijų mūsų šalies žmonėms ir visam Baltijos šalių regionui. Po septynerių narystės NATO metų turime Baltijos valstybių gynimo planus“, - sakė D. Grybauskaitė.

    Pasak jos, nuosekliomis Lietuvos pastangomis neva pavyko pasiekti, kad priešraketinės gynybos srityje Lietuvos interesai nebus pažeisti, o esą Europa nebus dalijama į geografinius sektorius.

    Pagrindinis praėjusio laikotarpio pasiekimas, anot prezidentės, yra tas, kad nuo 2015-ųjų metų Baltijos šalys esą nebebus energetiškai izoliuotos nuo likusios Europos, tačiau tam reikia dar pastatyti elektros tiltus su Lenkija ir Švedija bei suskystintų dujų terminalą.

    Prezidentė užsiminė ir apie Lietuvos kaimynystėje esą planuojamas statyti atomines elektrines, kurios, pasak jos, Lietuvos pastangomis turės atitikti tarptautinius standartus. Anot prezidentės, tokį tikslą iškėlus Lietuvai, jam pritarė ir Europos Sąjungos valstybės.

    Kalbėdama apie geopolitinę aplinką, D. Grybauskaitė pabrėžė būtinybę stiprinti Baltijos jūros šalių regioną, bendradarbiauti su Šiaurės Europos šalimis, įgyvendinti strateginius projektus su Lenkija, užtikrinti ir stiprinti Baltarusijos nepriklausomybę.

     

    www.delfi.lt Eglė Samoškaitė; Justina Juršytė 2011 – 06 – 06 2011 birželio mėn. 7 d.



     

    Neaišku, kas sumokėjo už Lenkų rinkimų akcijos linksmybes

     

     

    Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) sėkmingus rinkimų rezultatus paminėjo išvyka prie ežero. Tačiau iki šiol neaišku, kas renginį organizavo ir kas už jį mokėjo – partija ar rajono savivaldybė, rašo „Vilniaus diena“.

    Į Vilniaus r. Bieliškių kaime stūksančią sodybą ant Asvejos ežero kranto rinkosi 3 tūkst. partijos narių ir jiems per rinkimus talkinusių pagalbininkų. Kaip dienraščiui teigė Vilniaus rajono merė Marija Rekst, šis renginys yra tradicinė padėka partijos nariams ir visiems remiantiems LLRA. Tačiau nemaža dalis renginio svečių į Bieliškes atvažiavo mokykliniais savivaldybės autobusiukais, o teritoriją saugojo rajono savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnai.

    Vilniaus rajono merė apie pareigūnų įtraukimą į partijos narių renginį kalbėti nepanoro. "Aš asmeniškai nedaviau nurodymo, kad atvyktų pareigūnai. To reikėtų klausti savivaldybės administracijos direktoriaus. Puikiai suprantu, kad pareigūnai tokiame renginyje neturėtų dirbti. Tačiau kaip jie ten atsirado, aš nežinau", – tikino merė.

    Vilniaus LLRA vadovas Juzefas Kaminskis "Vilniaus dieną" patikino, kad interesų partijos sueigą organizavę politikai nepažeidė. Jis mano, kad renginys buvo svarbus viso Vilniaus rajono mastu. "Tai dabar Viešosios tvarkos skyriaus darbas tame suvažiavime yra didžiausia problema? Na, buvo tie darbuotojai, dalyvavo. Vyko didelis renginys, todėl savivaldybės pareiga buvo užtikrinti tvarką ir saugumą", – aiškino miesto politikas.

    Po savaitgalio išvykos LLRA oponentai pradėjo svarstyti, iš kur partija turi pinigų sumokėti už tokio didelio žmonių būrio poilsį. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys Gintaras Karosas "Vilniaus dienai" sakė, kad niekas nepastebėtų net ir tuomet, kai miesto pinigus vienvaldė partija naudotų savo reikmėms, nors jis neturi duomenų, kad taip būtų daryta. Jam antrino ir Darbo partijos narys Marijonas Griškevičius. Politikas įsitikinęs, kad valdančioji partija ir dažniau niekieno nedrausminama naudojasi tarnybine padėtimi. "Ši partija rajone daro viską, ko tik užsigeidžia. Čia jie – vienvaldžiai. Lenkai laisvai naudojasi ir visomis savivaldybei priklausančiomis patalpomis, kuriose organizuoja ir visokias rinkimų akcijas, ir šventes, suvažiavimus. Bet juk visi vieni kitus dengia", – tvirtino M.Griškevičius.

     

    www.DELFI.lt 2011 birželio mėn. 7 d.



     

     

    Paleckis teisme neišsižadėjo įžeidimų sausio 13-osios aukoms

     

     

    Į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą Socialinio liaudies fronto partijos lyderį Algirdą Paleckį atlydėjo jį palaikanti minia. Jo neigiami pasisakymai apie sausio tryliktosios įvykius, esą „saviškiai šaudė į savus“, nuskambėjo praėjusiais metais vienoje „Žinių“ radijo laidoje.

    Teismui perduotoje byloje A. Paleckis 1991 m. sausio 11–13 dienų žudynes neigė kaip sovietinę agresiją. Anot prokuroro Egidijaus Šleinio, tokiu neigimu ir tyčiniais provokuojančiais bei įžeidžiančiais pasisakymais A. Paleckis įžeidė už Lietuvos laisvę žuvusiųjų atminimą bei jų artimuosius.

    Pats A. Paleckis teigė, kad jis kaltinimą suprato tik iš dalies, ir tvirtino, kad jis tik išsakė pamąstymus, o kalba iš pradžių esą buvo apie Garliavos įvykius, pilietiškumą, migraciją. Esą laidos metu Alvydas Medalinskas ėmė jį provokuoti. A. Paleckis teigė, kad A. Medalinskas pradėjo girti „Sąjūdį“, „frontininkas“ užprotestavo ir ėmė tvirtinti, kad ne viskas buvo gerai.

    Žinių radijo“ politiniuose debatuose dalyvavęs A. Paleckis tvirtino, kad „sausio 13-ąją „Sąjūdis“ žmones naudojo kaip instrumentą“. Po tokių žodžių A. Paleckis prisipažino, kad jį pašnekovai ėmė tildyti.

    Aš jau norėjau sakyti, kokiais šaltiniais rėmiausi [...], bet negavau progos kalbėti“, – aiškino A. Paleckis.

    Esą Audrius Butkevičius jam praktiškai prisipažino, kad organizavo sausio 13-osios žudynes. A. Paleckis aiškino, kad esą prie kruvinų įvykių prisidėjo ir Vytautas Lansbergis. Esą faktus A. Paleckis rinko iš sovietinės spaudos „Obzor“, taip pat rėmėsi Vytauto Petkevičiaus liudijimais, kuriuos jis aprašė „Durnių laive“. Esą autorius net parašė, kad „ant Vytauto Lansbergio ir Audriaus Butkevičiaus sąžinės gula“ sausio 13-osios naktį specialiai tam atvežti pasieniečiai. Neva po to jiems buvo grasinta ginklu, kad niekam apie žudynes neprasitartų.

    A. Paleckis atkakliai tvirtino, kad jis istorijos neiškraipo, o kalba, ką žino. Pats kaltinamasis toliau aiškino, kad sausio 13-ąją buvo šaudoma medžiokliniais ginklais.

    Norėjau, kad klausytojai, kurie klauso vieną propagandą, išklausytų, kad sąjūdis nėra „rožinis“, o sausio 13-oji buvo viena iš iliustracijų“, – aiškino A. Paleckis.

    Esą Vilniuje, netoli Televizijos bokšto, jis rado ir liudytoją, Danguolę Raugalienę, kuri jam pasakojo apie nuo devynaukščio ir penkiaaukščio lėkusias kulkas ir šaudymą. Neva tai patvirtina ir Mykolo Burokevičiaus byloje surinkta medžiaga, esą ekspertizės nepaneigia jo žodžių.

    A. Paleckis atkakliai tvirtino, kad šaudė „ne tik tarybiniai“ kariai.

    Fronto lyderis teisme tvirtino, kad „saviškiais“, kurie šaudė, jis pavadino žmones, buvusius ant pastatų stogų.

    Aš jų pavardžių nežinau. Aš turėjau omenyje žmones, kurie buvo bokšte ir ant stogų“, – aiškino A. Paleckis.

    Esą „savi“ – tai žmonės, kurie stovėjo prie bokšto.

    Pats „Fronto“ partijos lyderis teigė, kad nesupranta, ką jis įžeidė, esą nebuvo minima nė viena pavardė.

    Kaltės nepripažįstu, tačiau žinodamas, kokioje valstybėje mes gyvename, iš dalies suprantu, kodėl esu kaltinamas, – dėstė A. Paleckis – Aš, kaip ir visi geros valios žmonės, gedžiu dėl tos nakties įvykių.“

    Byla sudomino ir kelis Rusijos piliečius. Aleksandras Semenovičius, kaip prisistatė, Visuomeninės organizacijos narys, tvirtino, kad A. Paleckis daro „gerą darbą“, tačiau dėl A. Paleckio į prokuratūrą kreipęsis Kęstutis Masiulis tvirtino, kad „Fronto“ lyderis tiesiog darosi pigų populiarumą.

     

    Alfa.lt Rita Gečiūnaitė 2011-06-07

     

     

    Baltarusijoje degalai pabrango trečdaliu, ribojamas pardavimas

     

     

    Nuo birželio 7 d. automobilių degalai Baltarusijoje brangsta vidutiniškai 31 proc., informuoja tut.by. Apie tai rašoma oficialioje koncerno „Belneftechim“ interneto svetainėje. Vairuotojai visą naktį stovėjo degalinėse, kad įsipiltų pigesnių degalų

    Kaip rašo „Komersant”, lengviesiems automobiliams numatytas 25 litrų degalų apribojimas, sunkvežimiams – 100 litrų. „Belneftechim“ aiškina, kad šiuo sprendimu „išsaugos pusiausvyrą aprūpinant gyventojus benzinu ir dyzelinu esant ažiotažui”.

    Koncernas pripažino, kad naftos produktų atsargos yra „labai nedidelės”.

    Siekiant apsaugoti vidaus rinką nuo nesankcionuoto naftos produktų išvežimo, sumažinti degalų kainų skirtumą Baltarusijoje ir kaimyninėse valstybėse bei efektyviai aprūpinti darbu naftos perdirbimo gamyklas, nuo 2011 m. birželio 7 d. didinamos mažmeninės degalinėse realizuojamų naftos produktų kainos“, – rašoma „Belneftechim“ pranešime.

    95 markės benzino litras pabrangs 1 450 rublių (0,7 Lt) iki 5 800 rublių (2,73 Lt), 92 markės benzino litras kainuos 5 100 (2,4 Lt) (+1 150 rublių, arba 0,53 Lt), 80 benzinas – 4 950 rublių (2,3 Lt) (+1 100 rublių, arba 0,5 Lt), dyzelinas – 5 100 rublių (2,4 Lt) (+1 200 rublių, arba 0,56 Lt).

    Koncernas „Belneftechim“ pabrėžia, jog remiantis naftos produktų realizavimo koncerno degalinėse stebėsena, 2011 m. gegužę, lyginant su tuo pačiu pernai mėnesiu, degalų realizavimas koncerno degalinėse padidėjo 1,5 karto, o pasienio degalinėse – 2,3 karto.

    Tai ketvirtas automobilių degalų kainų padidėjimas Baltarusijoje 2011 m. Prieš tai koncernas „Belneftechim“ didino naftos produktų kainas gegužės 24 d. (16 – 24 proc.). Kovo 31 d. kainos vidutiniškai padidėjo 10 proc., kovo 3 d. – 4,5 – 10,5 proc.

     

    www.DELFI.lt 2011 birželio mėn. 7 d.

  • Egle Kusaite

    R. Bogdanas. Įspėjantis skambutis iš Rygos

     

     

     

    Skambutis buvo maždaug prieš savaitę. Bebaigiantis kadenciją Latvijos Prezidentas Valdis Zatleras pasinaudojo savo konstitucine teise ir paskelbė referendumą dėl Saeimos paleidimo. Laimėjus referendumui, nauji rinkimai turi būti surengti per keturis mėnesius nuo prezidento pareiškimo. Centrinė rinkimų komisija jau paskelbė referendumo datą – liepos 23d.

    Vargu ar 10 proc. visuomenės palaikymo turinti Saeima išliks, tad iki rugsėjo pabaigos Latvijoje įvyks nauji rinkimai. Kas nutiko, kad valstybės galva ryžosi tokiam politiniam žingsniui, kuris, jo paties pareiškimo žodžiais, perbraukė prezidento šansus būti perrinktam antrai kadencijai?

    Kažkada Latvija sumanė tapti bankų šalimi, antrąja Šveicarija. Iškasenų nėra, žmonių nedaug, kvalifikacijų pakanka – kodėl gi ne? Į šalį plūstelėjo neaiškios kilmės kapitalas. Naujarusiai taip pamėgo latviškas sąskaitas, kad net Rusijos Dūma svarstė šį klausimą ir priėmė pareiškimą dėl masinio valiutos nutekėjimo į Latviją. Rusijai antrino JAV, ragindama latvius netapti tarptautine pinigų plovykla. Skaidrumo iš latvių bankų reikalavo ir Europos komisija. Tačiau tokia veikla jau buvo tapusi svaria valstybės ekonomikos dalimi.

    Pinigai nekvepia tik iš pat pradžių. Po to jie kristalizuojasi ne tik apčiuopiamose įmonėse ar pastatuose, bet ir įvairių lygių sprendimuose, o jei jų pakankamai daug – tai ir valstybės valdyme. Krizės apimtoje Latvijoje neseniai priimtas įstatymas dėl prekybos leidimais gyventi užsieniečiams, kurie pirks nekilnojamą turtą ir taip gaivins Latviją. Tokie leidimai aktualūs tik kaimynams Rytuose. Natūrali raida: įsileidus pinigus, dabar reikia įsileisti ir jų savininkus.

    Pinigai nekvepia tik iš pat pradžių. Po to jie kristalizuojasi ne tik apčiuopiamose įmonėse ar pastatuose, bet ir įvairių lygių sprendimuose, o jei jų pakankamai daug – tai ir valstybės valdyme.

    Ramūnas Bogdanas

    Ventspilis yra uostas, kuris specializuojasi naftos produktų krovoje. Nuo 1988 m. miesto meras yra Aivaras Lembergas. Jis yra ir uosto valdybos pirmininkas. Apie 50 000 gyventojų turintis uostamiestis yra išpuoselėtas ir išblizgintas, o gyventojai žavisi milijonieriumi meru lygiai kaip kėdainiškiai dujų tarpininku Viktoru Uspaskich. Juk niekam nė galvoje, kiek pinigų nutekėjo pro šalį. Svarbiausia, kad nepamiršo apgriaužto kaulo numesti. Vaizdingiausiai tokį idilišką sugyvenimą yra pademonstravęs V.Uspaskich, iš malūnsparnio barstydamas ledus susižavėjusių kėdainiškių miniai.

    Politikoje A.Lembergas į pirmas gretas nelenda, tačiau laikomas vienu įtakingiausių oligarchų Latvijoje. Buvęs Latvijos generalinis prokuroras Janis Maizitis prisimena didžiulį spaudimą 2005 m., kada buvo rengiamos bylos, susiję su Ventspilio įmonėmis. Tuo metu Latvijos susisiekimo ministru buvo kitas šių dienų herojus milijonierius deputatas Ainaras Šleseris. Vienas jo darbų – Rygos uosto valdybos pirmininkas. Trečiasis veikėjas yra tokio pat lygio turtuolis, dukart buvęs premjeru deputatas Andris Škelė, įsipainiojęs į keletą garsių korupcijos skandalų, bet iš visur išlindęs sausas. Štai ta trijulė, prieš kurią stojo Valdis Zatleras.

    Latvijos Korupcijos prevencijos ir kovos su korupcija biuras (mūsų STT atitikmuo) dabar tiria didžiulę kyšininkavimo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir pinigų plovimo bylą, kuri vadinama „oligarchų byla“. Jau atliktos 42 kratos, paimta daugybė dokumentų. Nustatytas A.Šleserio dalyvavimas aferose su „Air Baltic“. Būdamas ministru, jis kuravo ir rusų planuojamą suskystintų dujų terminalo projektą Rygos uoste. „Sava“ susisiekimo ministerija pernai numatė investuoti į Ventspilio uostą 50 mln. eurų iš ES. A.Lembergas įtariamas pastangomis parduoti Ventspilio naftos vamzdynus eksportuotojams iš Rusijos. Modernizuota prekė, ir dar už ne savus, daug patrauklesnė.

    Ne tik Lietuva ruošiasi statyti suskystintų dujų terminalą. Latvijoje terminalui Rygos uoste žemės sklypą jau rezervavusi dujų kompanija „Itera Latvija“, antrinė Rusijos bendrovė, kuri drauge su „Gazprom“ ir „E.On Ruhrgas“ valdo „Latvijos dujas“. „Itera Lietuva“ irgi dirba panašia linkme: ji yra įsigijusi lietuvišką AB „Suskystintos dujos“. Drauge su pagarsėjusia „Dujotekana“ jos užima apie 60 proc. Lietuvos dujų ūkio. Jas abi kontroliuoja Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija, kurios valdybos pirmininkas yra romantiškas žydraakis Afrikos gyvūnų žudikas Antanas Bosas, buvęs seimūnas.

    Tačiau Latvija, skirtingai nuo Lietuvos, atidėjo trečiosios ES direktyvos įgyvendinimą. Pastatytas terminalas Latvijoje priklausytų nuo „Latvijos dujų“, kurių didesnis interesas būtų eksportuoti suskystintas „Gazprom“ dujas nei įsileisti pigesnį konkurentą. Sunkus kelias į alternatyvą rusiškų dujų monopoliui baigtųsi tuo pačiu dar labiau įsitvirtinusiu monopoliu. Net nupirkus pigesnių dujų, vamzdyno savininkas galėtų jų kainą padaryti nekonkurencinga per mokestį už transportavimą dujotiekiu ar laikymą saugykloje.

    Bronislovas Lubys pasakoja spaudai pažįstąs žmones, dirbančius prie latviško terminalo projekto ir neatmeta galimybės pats ten dalyvauti kaip dalininkas. Mat Lietuvoje dujų terminalo statybą į savo rankas paėmė valstybė. Įgyvendinusi trečiąją direktyvą, Lietuva atgaus AMB pusvelčiui parduotus dujotiekius ir turės visą alternatyvių dujų tiekimo sistemą. Natūralu, kad dėl to „Gazprom“ mus pjauna kainomis, nes slystame iš rankų.

    Kol A. Lembergas su A. Šleseriu dėstosi galimybes statyti terminalą Rygoje ar Ventspilyje, dabartinis premjeras Valdis Dombrovskis pavedė valstybinei įmonei „Latenergo“ ištirti galimybę pasirinkti Skultės uostelį, esantį arčiausia Inčukalnio dujų saugyklos (tačiau ši priklauso „Latvijos dujoms“). V.Zatleras vasario mėnesį patikino mūsų prezidentę, kad dujų terminalas Latvijoje bus kontroliuojamas valstybės. Valstybė rimtai susirėmė su oligarchais. A.Lembergas pripažino, kad per kratą pas jį Kovos su korupcija biuras paėmė dokumentus, susijusius su dujų terminalo statyba.

    Dabartinis susisiekimo ministras Uldis Augulis, kurio kompetencijoje ir uostai, atstovauja Žaliųjų ir valstiečių sąjungą (ŽVS), kuri koalicijoje su politiniu susivienijimu „Vienybė“ sudaro V.Dombrovskio vyriausybę. Kelios dienos po V.Zatlero pareiškimo kolegos iš latvių DELFI nužiūrėjo, kad ministras po vieno partinio susirinkimo užsidarė kabinete su A.Lembergu ir Rygos uosto valdybos pirmininko pavaduotoju Viesturu Silemieksu ir kažką ilgai svarstė. Būtent A.Lembergas yra ŽVS lėlininkas, veikiantis per savo statytinius. Ši partija Saeimoje turi 22 mandatus.

    Drauge su „Santarvės centru“, atstovaujančiu daugiausiai rusakalbius ir turinčiu 29 mandatus, jie sudaro minimalią 51 balso daugumą ir gali sudaryti vyriausybę. Europarlamentarė Tatjana Ždanok sako, kad „Santarvės centras“ visų pirma yra susijęs su „Gazprom“. Atrodytų, kad „Vienybės“ koalicija su ŽVS dėl tokių teisėsaugos veiksmų nebegalės ilgai tverti, tačiau didelio pasirinkimo nėra. A.Lembergas spaudoje paskelbė rašinį „Manęs nepalaušite, pone Zatlerai!“, kur prezidento šalininkus išvadino „sorosoidais“, turėdamas omenyje, kad jie veikia pagal JAV milijardieriaus ir filantropo Džordžo Soroso duodamas instrukcijas. Vėliau dar pridūrė, jog V.Zalteras gavęs lagaminą pinigų iš Dž.Soroso ir yra jo liokajus. Štai toks lygis.

    Savanaudis oligarchų viešpatavimas pavertė Latviją tuo, kuo ji dabar yra – bankrutavusia valstybe su skolų kilpa. Dailusis Ventspilis tėra parodomasis Potiomkino kaimas. Šalį valdo lėlininkai be valstybinio mąstymo ir be teisinių įgaliojimų. Jiems Latvija tėra laukas, iš kurio reikia kuo daugiau sau prisišienauti. Tuo tarpu valstybės ir verslo tikslai nėra tapatūs. Tas neatitikimas galiausiai suvarė Latviją į ragą.

    Savanaudis oligarchų viešpatavimas pavertė Latviją tuo, kuo ji dabar yra – bankrutavusia valstybe su skolų kilpa. Dailusis Ventspilis tėra parodomasis Potiomkino kaimas. Šalį valdo lėlininkai be valstybinio mąstymo ir be teisinių įgaliojimų.

    Ramūnas Bogdanas

    Gegužės 25d. prezidentas išsakė nuomonę, kad „Santarvės centrui“ reikia pavesti atsakomybę už konkrečią sritį valstybės valdyme. Tai buvo lyg kvietimas naujai koalicijai. Mat „Vienybė“ turi 33 mandatus, o prie jų dar jungiasi 8 latvių Nacionalinis susivienijimas. Pridėjus 29, irgi išeina dauguma iš 100 Saeimos narių.

    Gegužės 26d. Saeima balsavo dėl neliečiamybės deputatui iš „Už geresnę Latviją“ (8 mandatai) A. Šleseriui pagal Kovos su korupcija biuro prašymą atlikti kratą jo namuose. Pasirodė, kad „oligarchų byloje“ oligarchai iš Saeimos gali jaustis ramūs. Prašymą palaikė tik „Vienybė“ ir Nacionalinis susivienijimas. „Santarvės centro“ lyderis Janis Urbanovičius generalinio prokuroro palaikytą prašymą pavadino „tiesioginiu kišimusi į politinę situaciją“. Jo kolega Andrejus Klementjevas aiškino, jog frakcijai rūpėjo neseniai pagimdžiusios A.Šleserio žmonos sveikata dėl galimo streso kratos metu, todėl frakcija balsavime nedalyvavusi. Kaip graudžiai tai primena Valentino Mazuronio teisinimąsi jo frakcijai nebalsavus dėl kyšininkavimu įtariamo Evaldo Lementausko neliečiamybės: esą, draugas, buvęs bendražygis, tai kaip čia.

    Aišku, kad vargu ar ką galima rasti namuose, iš anksto pranešus įtariamajam apie būsimą kratą. Tai buvo principinis klausimas Saeimai, ar ji yra teisingumo pusėje. Atsakymas neigiamu balsavimu reiškė pritarimą egzistuojančiai korupcinei tvarkai.

    Tą pačią gegužės 26d. Tarptautinis Valiutos Fondas paskyrė Latvijai naują 171 mln. JAV dolerių paskolą, nes, TVF svetainės teigimu, ryžtingi politikos veiksmai leido atkurti pasitikėjimą ir paskatino ekonomikos atsigavimą. Pasaulio bankas irgi gegužės 26d. patvirtino Latvijai 143 mln. JAV dolerių paskolą.

    Gegužės 27d. V.Zatleras išvyko Varšuvon į susitikimą su Baracku Obama. Spaudos pranešime sakoma, jog V.Zatleras padėkojęs JAV už paramą stiprinant Latvijos saugumą. Tą pačią dieną apie 13 val. prezidento kanceliarija paskelbė apie kitą dieną ruošiamą kreipimąsi.

    Gegužės 28d. prezidentas kreipėsi į tautą per radiją ir televiziją. Jis kalbėjo apie rimtą konfliktą tarp įstatymų leidžiamosios ir teisminės valdžios. Drauge su vykdomąja valdžia tai yra trys valstybės valdymo ramsčiai. Prezidento žodžiais, „mūsų šalyje artėja demokratijos privatizacija“. Baigdamas prezidentas paskelbė potvarkį dėl referendumo Saeimos klausimu. Jo kadencija baigiasi liepos 7 d., o naujo prezidento rinkimai jau buvo numatyti birželio 2d. Taigi, po penkių dienų prezidento ateitį turėjo spręsti tie, kuriuos jis pasiūlė išvaikyti.

    Antrasis kandidatas į prezidentus milijonierius Andris Berzinis iš Saeimos ŽVS frakcijos laikomas A. Lembergo žmogumi. Tai sovietinės pramoninės nomenklatūros atstovas, buvęs įmonės „Elektronas“ direktorius, vėliau – Latvijos TSR buitinių paslaugų ministras. Nuo 1993 m. vadovavo privatizavimo fondui prie Latvijos banko, vėliau dirbo „Unibanko“ valdybos pirmininku (aukščiau minėjau, kuo pasižymėjo latvių bankai), „Latenergo“ valdybos pirmininku. Šiandien jis yra didžiausią pensiją Latvijoje užsitarnavęs žmogus. Panaudojęs savo namo statybai 170 000 latų iš ES fondų, prigriebtas išsiteisino, jog kaimo turizmo verslą teko uždaryti dėl krizės.

    Ko verta Seimo antikorupcinė komisija, kurios didžioji dauguma su pirmininku Kęstu Komskiu nedalyvauja balsavime dėl E.Lementausko neliečiamybės ir, sugriovę kvorumą, suteikia įtariamajam „stogą“? Štai kur tylėjimo šaknys: per daug panašumo. Tad geriau patylėti, nei pasakyti, ką galvoja apie sukilusį prieš klaną Latvijos prezidentą.

    Ramūnas Bogdanas

    Birželio 2d. per antrą balsavimą Andris Berzinis išrinktas Latvijos Prezidentu. TV3 užfiksavo keistus jo pokalbius parlamento salėje rinkimų metu, kurie kelia įtarimą dėl kažkokių susitarimų. Europarlamentarė Inesa Vaiderė rinkimus įvertino taip: „Kodėl iš pradžių už Berzinį buvo 50 balsų, o paskui atsirado 53? Labai sunku pasakyti, ar tai buvo sąžiningas pasirinkimas, ar ten buvo rinkos elementas“. A.Lembergas į klausimą po rinkimų, ar jis tarėsi su „Santarvės centru“, atsakė nuduodamas kvailelį: „Ką aš galiu tartis? Tuo klausimu esu visiškai nekompetentingas“.

    Pripažinti, jog su laimėtais prezidento rinkimais oligarchai galutinai įsitvirtino Latvijos valdžios struktūrose, reikštų pripažinti V.Zatlerą sužaidus vieno ėjimo partiją. Panašiau, kad po ketverių metų valstybės galvos poste taip nežaidžiama. Kaip matome iš įvykių chronologijos, laikas pareiškimui parinktas tiksliai ir atsakingai: po išbandymo balsavimu, po vizito į Varšuvą ir po naujų paskolų patvirtinimo.

    Premjero V. Dombrovskio veiklą kritikuoja oligarchinės Saeimos partijos, ir jų tuščia retorika labai primena lietuviškos opozicijos kalbas apie Andriaus Kubiliaus vyriausybę, baigiančią sužlugdyti Lietuvą. Po Latvijos prezidento pareiškimo Seimo opozicijos lyderis Vytautas Gapšys, kurį puošia juodos buhalterijos byla, ėmė garsiai samprotauti, jog valdantieji dabar turi siūlyti paleisti Seimą, nes „nesugeba išvesti Lietuvos iš krizės“. Tuo tarpu finansiniai donorai, kurie moka skaičiuoti, kam duoda ir už ką duoda – nes kalba eina apie pinigėlių milijonus – veiksmais remia V.Dombrovskio vyriausybę ir teigiamai vertina Lietuvos vyriausybės pasiektus rezultatus.

    Jau po rinkimų ŽVS frakcijos lyderis pareiškė nematąs reikalo keisti valdančią koaliciją. Viena yra pašūkauti, o kita – atsakingai valdyti. Kitais metais Latvija turės grąžinti tarptautinių paskolų už 1,4 mlrd. eurų. Tad Vyriausybė turbūt išlieka iki Saeimos rinkimų rugsėjį. Oligarchai yra spaudžiami teisėsaugos ir jų rankos bus gerokai suvaržytos finansuoti savo partijas. Kovotojai prieš viešpataujančius klanus visada yra populiarūs. Tokią aureolę dabar turi V.Zatleras. Jam yra ir galimas postas: dešiniųjų susivienijimas „Vienybė“, pernai metų rinkimuose laimėjęs trečdalį balsų, prieš naujus rinkimus gali susitelkti į partiją su pirmininku iš šalies – V.Zatleru. Arba jis gali užimti vietą susivienijime greta V.Dombrovskio.

    Estijos Prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas jau kitą pirmadienį po V.Zatlero šeštadieninio kreipimosi pareiškė, kad „supranta, kodėl Latvijos valstybės galva priėmė tokį stebinantį sprendimą“. T.H.Ilvesas minėjo korupciją, šešėlinį sprendimų priėmimą ir negarbingą elgesį politikoje bei ekonomikoje. Estų parlamento Riigikogu ES reikalų komiteto pirmininkas Marko Michelsonas V.Zatlero sprendimą pavadino „vieninteliu įmanomu“. Įdomu, kaip estų politikai žiūri į Lietuvos seimūnus, dangstančius Gražulį, Uoką, Sacharuką ar Lementauską?

    Skirtingai nei estams, Lietuvos ambasadoriui Rygoje Antanui Valioniui ryžtingas V. Zatlero stojimas prieš oligarchinį valdymą pasirodė neskanaus kvapo. Taip, ir dar kiek daugiau pareiškė daug metų diplomatinį darbą dirbantis ir net užsienio reikalų ministru buvęs žmogus. Ar tai nėra akivaizdus ženklas, kokio lygio yra lietuvių diplomatinė tarnyba? Kada paskyrimus ir postus nulemia ne dalykinės savybės, o gebėjimai žaisti kuluarinius žaidimus, nereikia stebėtis, jog valstybę atstovauja žmonės, kuriems nėra susiformavęs valstybinis mąstymas.

    Dalis reakcijų Lietuvoje į V.Zatlero pareiškimą atrodė lyg „vagies kepurė dega“. Tuoj imta aiškinti, jog pas mus daug geriau, nes suvaržytos prezidentės galios paleisti Seimą, seimūnas Saulius Pečeliūnas V.Zatlero žingsnį vadino „visiškai neprotingu“, užsienio politikos senbuvis Emanuelis Zingeris prakalbo apie „stabilumą“ – su šiuo žodžiu galima laidoti visas permainas. Absoliuti dauguma politikų nutylėjo šį įvykį be jokių komentarų, turbūt nesąmoningai vengdami palyginimų tarp lietuviško nesyk susimovusio Seimo ir išvaikytos Saeimos.

    Ko verta Seimo antikorupcinė komisija, kurios didžioji dauguma su pirmininku Kęstu Komskiu nedalyvauja balsavime dėl E.Lementausko neliečiamybės ir, sugriovę kvorumą, suteikia įtariamajam „stogą“? Štai kur tylėjimo šaknys: per daug panašumo. Tad geriau patylėti, nei pasakyti, ką galvoja apie sukilusį prieš klaną Latvijos prezidentą. Štai vienas Rygoje pasisakė, kad ir švelniau, nei mintyse tūlas dėlioja, ir buvo negailestingai atleistas.

    Ryžtingas, greitas Audronio Ažubalio ir prezidentės sprendimas atšaukti A.Valionį iš Rygos vertintinas kaip netiesioginis Latvijos prezidento sprendimo palaikymas. Norėtųsi atkreipti dėmesį, jog Dalia Grybauskaitė matėsi su V.Zatleru jo kreipimosi išvakarėse Varšuvoje ir galbūt žino šį tą daugiau nei mes.

    Tačiau ir mes galime matyti, jog įvykiai Latvijoje yra ne stumdymasis dėl kėdės, o kova už demokratiškai valdomą skaidrią valstybę. Oligarchinis valdymas veda į žmonių skurdinimą ir galiausiai taip sudarko valstybę, jog ir ji tampa nemoki. Šįkart mes išsisukome nuo tokios duobės kaip Latvija, tačiau V.Zatlero kalbos reiktų klausytis kaip įspėjančio skambučio. Per daug paralelių su „braliukais“ mūsų gyvenime, todėl jų pavyzdys yra kai kurių Lietuvos tendencijų niūri perspektyva. Būtų geriau, jei šitie lietuviški pumpurėliai nevirstų visą šalį padengiančiais žiedais.

     

    www.DELFI.lt Ramūnas Bogdanas, 2011 birželio mėn. 6 d.

     

    E.Kusaitės motinai - kliūtys liudijant

     

     

    Tarsi vėduokle mojuodama dokumentais, Vilniaus apygardos teismo (VAT) teisėja Virginija Švedienė penktadienio posėdyje nuolat nutraukdavo terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės motiną Virginiją Kusienę, kuri buvo apklausiama kaip liudytoja.

    Teisėjų kolegijos pirmininkė reikalavo, kad V.Kusienė nekalbėtų apie Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnų ir agentų provokacijas jos dukros atžvilgiu. "Tai skandalinga. Teismas trukdė liudytojai atskleisti jai žinomas aplinkybes", - po posėdžio sakė buvęs Generalinės prokuratūros ypatingai svarbių bylų tardytojas Kęstutis Milkeraitis. Anot jo, tai rodo, kad ši kolegija iš anksto nusiteikusi prieš E.Kusaitę.

    Apie VSD girdėti nenorėjo

    Per teismo posėdį V.Kusienė pasakojo apie Arnu prisistačiusį asmenį, kurį mano buvus VSD agentu, "globojusiu" jos dukrą nuo 2003 metų iki 2007-ųjų pabaigos. V.Kusienė apie jo egzistavimą teigė sužinojusi iš čečėno Ali Saidulajevo, su kuriuo jos dukterį siejo vaikiška draugystė, atsisveikinimo laiško. Jame rašyta, kad Ali išvykstąs kariauti į Čečėniją, o žinias apie save siųsiąs per Arną. Ali esą žuvus, Arnas piršo E.Kusaitei mintis apie islamą, suklastojo pasą Aiset Žulcharnijevos vardu, mokė šaudyti į žmogaus pavidalo taikinius. Jis internetu supažindino paauglę klaipėdietę su Vokietijoje gyvenančia Aiša Batašjeva, o E.Kusaitei sulaukus pilnametystės davė pinigų kelionei pas šią 40 metų musulmonę.

    "Teismui neįdomu apie Arną. Pasakokite, kaip Eglė išvažiavo į Vokietiją." - nutraukė V.Kusienę teisėjų kolegijos pirmininkė. "Bet aš privalau apie jį papasakoti, nes būtent jis išsiuntė Eglę į Vokietiją", - V.Švedienę mėgino įtikinėti kaltinamosios motina. "Ačiū, nereikia. Arno asmenybė teismo nedomina. Ar supratote mano pastabą?" - nukirto teisėja.

    "Teismas geriau žino"

    V.Švedienė trukdė V.Kusienei nuosekliai liudyti ir apie VSD vaidmenį "terorizmo" istorijoje. Anot V.Kusienės, ji dvejus metus iki dukters suėmimo bendravo su VSD Klaipėdos apygardos pareigūnu Dainiumi Noreika. Jis esą neieškojo Arno, nors 2007 metų pabaigoje V.Kusienė nurodė šio asmens telefono numerį ir galimas gyvenamąsias vietas. Pareigūnas atsisakė įspėti iš Vokietijos grįžusią E.Kusaitę ir pareiškė turįs "kitų planų". D.Noreika pasiūlė merginos mamai ir tetai pačioms tapti musulmonėmis, kad galėtų artimiau bendrauti su E.Kusaite. Pusmetį mergina buvo apgyvendinta tarp "musulmonų", kurių daugumą sudarė VSD pareigūnai ir agentai, ir išlaikoma VSD agento Abdulo Hafizo. Anot V.Kusienės, suklastojęs E.Kusaitei pasą šis asmuo ragino ją vykti į Azerbaidžaną ar Egiptą vykdyti teroro akto. "Kai jam tai nepavyko, buvo labai piktas ir ragino važiuoti į Maskvą", - pasakojo kaltinamosios motina.

    "Nereikia apie pokalbius su D.Noreika", "Liudytoją įspėju - apie Noreiką nereikia pasakoti", "Teismas geriau žino, kas susiję su byla", - liudytoją kaskart tildė V.Švedienė.

    Nutartys - su klaidomis

    Penktadienį E.Kusaitė pareiškė nušalinimą bylą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai, kurią, be pirmininkės V.Švedienės, sudaro Jūratė Damanskienė ir Artūras Pažarskis, pakeitęs teismo rūmuose girtavusį Zenoną Birštoną.

    Vienas nušalinimo motyvų - šiurkščios klaidos VAT nutartyse. Teisėja V.Švedienė atgaline data net dukart taisė 2011 metų balandžio 21 dieną priimtą nutartį, kuria buvo leista teismo salėje suimti E.Kusaitę. Nutartyje buvo nurodytas itin trumpas jos apskundimo laikas - 7 dienos, nors tokius skundus galima teikti per 20 dienų. Tik balandžio 28-ąją V.Švedienė ištaisė šią klaidą. Be to, suimant E.Kusaitę nebuvo nurodytas suėmimo terminas. Jį V.Švedienė įrašė į nutartį jau po teismo posėdžio.

    Klaidą VAT teisėjų kolegija padarė ir 2011 sausio 14 dienos nutartyje įrašydama, kad ją galima skųsti Lietuvos apeliaciniam teismui. Šis teismas konstatavo, kad minėta nutartis priklauso neskundžiamųjų kategorijai. E.Kusaitė įsitikinusi, jog tokios klaidos ir tendencingas bylos nagrinėjimas varžo jos teisę į gynybą ir nešališką bei teisingą teismą. Ar prašymas nušalinti teisėjų kolegiją bus patenkintas, VAT skelbs rugpjūčio 17 dieną.

     

    Lietuvos žinios RASA KALINAUSKAITĖ 2011 – 06 – 06

     

     

    Kaune atidengtas paminklas Jonui Pauliui II

     

     

    Santakos parke atidengtas ir pašventintas palaimintojo Jono Pauliaus II paminklas.

    Popiežius Jonas Paulius buvo didelis viso pasaulio laivės ištroškusiųjų lyderis. Jis buvo lenkas ir labai gerai suprato kokiomis bėdomis mes turėjome rūpintis tik išsivadavę ir tapę laisvi “, - žvelgdamas į aikštę, kurioje 1993-iaisiais lankėsi palaimintasis, kalbėjo premjeras Andrius Kubilius. Jam antrino ir apaštalinis nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi: „Jis buvo didelis Lietuvos bičiulis.“

    Paminklo pamatuose įkasęs atidengimo aktą, Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius kvietė bendrai maldai ir susikaupimui. Netrukus po to, pasigirdo Lietuvos kariuomenės garbės kuopos karių iššautos salvės: Tėvynei, Bažnyčiai ir Jonui Pauliui II.

    Vėliau buvo aukojamos Padėkos už beatifikaciją Mišios, susirinkusiuosius sugrąžinusios į pirmąjį gegužės sekmadienį, kai sulaikę kvapą daugelis Lietuvoje, drauge su milijonais žmonių pasaulyje, prie televizorių ekranų laukė Jono Pauliaus II beatifikacijos.

    Jono Pauliaus II beatifikacija tapo įmanoma Vatikanui po ne vienus metus trukusio tyrimo patvirtinus šio popiežiaus užtarimui priskiriamą stebuklą - prancūzų vienuolės sesers Marie Simone-Pierre (Mari Simon-Pjer) išgijimą nuo Parkinsono ligos.

    Jonas Paulius II popiežiumi tapo 1978 metais. Jis buvo pirmasis popiežius ne italas per daugiau kaip keturis šimtmečius. Jis pagarsėjo gausiais užsienio vizitais ir suteikė naujos jėgos Bažnyčiai, kol liga nepakirto jo sveikatos.

    Jis mirė 2005 metų balandžio 2-ąją, kentėdamas nuo sunkios Parkinsono ligos.

     

    www.kaunodiena.lt 2011-06-04 

     

     

    Kasos aparatai turguje prigyja

     

    Prabėgus mėnesiui nuo dienos, kai maisto produktais prekiaujančiuose turgaviečių paviljonuose turėjo atsirasti kasos aparatai, beveik visi prekeiviai Vilniaus turgavietėse jau dalija pirkėjams kasos kvitus.

    Sostinės Halės turgus apie 11 val. apytuštis. „Prekybos šiandien nėra, žmonės laukia atlyginimo dienos - tada pirks mėsą. Tik inspektorių kasdien netrūksta“, - apibendrina prekybą su kasos aparatu mėsa prekiaujanti pardavėja.

    Mėsa prekiaujantis ūkininkas Vytas kalba, kad jam nėra jokio skirtumo - ar prekiauti su kasos aparatu, ar be jo. Aparatas kainavo 1000 litų ir jis jokių nuostolių nepatyrė, nes visą šią sumą jam kompensavo valstybė. „Turguje dauguma žmonių dirba su kasos aparatais - juk tai privaloma. Šiandien, pavyzdžiui, mus jau tikrino mokesčių inspekcija. Visiems, kurie neturėjo aparatų, surašė aktus. Aš mąstau taip: jeigu yra Vyriausybės nurodymas, tai privaloma jį vykdyti“, - pritariamai dėstė ūkininkas. Paklaustas, ar pirkėjai derasi dėl kainų, kurios mirga vitrinoje, jis sako, kad kasos aparatas tam netrukdo: „Čia juk - turgus, visaip būna, kai kurie derasi.“

    Greta jo dirbanti kita pardavėja iš kasos aparato traukia kvitus ir siūlo pirkėjams, bet jeigu kuris pirkėjas jo nepaima, ji bamba: „Niekam tų „čekių“ nereikia.“

    Apėjus Halės turgų paaiškėjo, kad iš maždaug 20 pardavėjų, prekiaujančių mėsos paviljone, tik 3 dirbo be kasos aparatų.

    Aparatų laukia savaitę

    „Šiandien turguje mus tikrino mokesčių inspektoriai ir užfiksavo, kad prekiauju be kasos aparato. Tačiau aš jiems atsakiau, kad aparatą esu nusipirkusi, tik jis dar keliauja pas mane. Nueisiu pas inspektorę su kasos aparato įsigijimo kvitu, žmoniškai paaiškinsiu, kad už aparatą jau sumokėta, gal nenubaus“, - vylėsi tikrintojams įkliuvusi mėsos pardavėja.

    „Mes šį pirmadienį pristatėme kasos aparatą mokesčių inspekcijai, nes jį reikia užregistruoti ir užprogramuoti. Šiandien ketvirtadienis, o jo prekybos vietoje dar neturime. Tikimės gauti pirmadienį“, - skundėsi viena pardavėja kitai.

    „Aš irgi laukiu kasos aparato iš inspekcijos, tikriausiai inspekcijoje jų prisirinko labai daug, kad visą savaitę registruoja“, - įkliuvusi tikrintojams aiškinasi trečioji pardavėja.

    Visi prekeiviai, kuriems mokesčių inspektoriai surašė protokolus, tikisi išvengti baudų, kai parodys kasos aparatų pirkimo kvitus - neva tai juos pateisins.

    Tikrintojai - dažni svečiai

    Mažesniame sostinės Karoliniškių turgelyje paklausus kioskelyje dirbančios kiaušinių pardavėjos, ar ir ji turinti kasos aparatą, ši atsakė: „Turiu, kaip neturėsi, taigi tikrina. Štai vakar mūsų turguje lankėsi mokesčių inspektoriai. Aparatas man kainavo 1000 litų, o valstybė grąžino 50 proc. sumos.“

    Kol kas pirkėjams sunku susigaudyti, kodėl vieni pardavėjai turguje privalo naudotis kasos aparatais, o kiti - ne, nors visi prekiauja ne savo pagamintomis prekėmis ar užaugintais produktais ir visų prekės - dengtuose paviljonuose ar turgavietėse. Antai pirkėjai, perkančiai mineralinį vandenį, padėtą ant stalelio po skėčiu greta kioskelio, pasidomėjus, kodėl jai neduodama kasos kvito, pardavėja aiškina, kad tai neva esanti lauko prekyba, o tam kasos aparatų nereikia.

    O kioskelyje parduodamos vyšnios. Pardavėja jų pirkėjai įteikia kasos kvitą, tačiau parduotų vaisių svoris jame nenurodytas - tik galutinė pirkėjo mokama suma. Ir perkant dešrą įteiktame kasos kvite produkto svorio taip pat nematyti - nurodyta tik pinigų suma, visai neaišku, už ką mokėta. „Taigi svarstyklės rodo svorį“, - atkerta Karoliniškių turgelio pardavėja.

    Beje, pakeliui į turgų ir iš jo mažiau sąžiningi už turgaus prekiautojus pasirodė sostinės mikroautobusų vairuotojai - nė vienas nedavė bilieto.

    Žada bausti griežtai

    Kaip jau rašė LŽ, nuo gegužės įsigaliojo Vyriausybės nutarimas dengtuose turgaus paviljonuose maisto produktais prekiauti tik su kasos aparatais. Dėl to Vilniaus turgaviečių šviežios mėsos pardavėjai buvo surengę protesto akciją prieš kasos aparatus. Prie jų nelabai organizuotai bandė prisidėti Kauno ir Klaipėdos prekeiviai. Porą savaičių pasiblaškę dauguma turgaus pardavėjų sugrįžo į darbo vietas jau su kasos aparatais, kurių dalį įsigijimo kainos kompensuoja valstybė.

    Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) duomenimis, iki gegužės pabaigos fiziniai asmenys užregistravo 3360 kasos aparatų prekybai turgavietėse. Beje, anksčiau turguje buvo daugiausia asmenų, dirbančių su verslo liudijimais, o šiuo metu daugėja tokių, kurie prekiauja čia, įdarbinti stambių įmonių.

    VMI viršininko pavaduotoja Vilma Vildžiūnaitė primena, kad pagal Vyriausybės nutarimą, įsigaliojusį nuo gegužės 1 dienos, kasos aparatus privalo naudoti asmenys, kurie prekiauja maistu pastatuose ar patalpose, kioskuose, vagonėliuose, kilnojamuosiuose nameliuose, autoparduotuvėse.

    Visą gegužės mėnesį VMI stebėjo turgų ir teikė pagalbą smulkiesiems verslininkams, o dar iki nutarimui įsigaliojant parengė išsamią informaciją apie kasos aparatų naudojimą. Taigi dabar esą verslininkams jau atėjo laikas laikytis reikalavimų nesitikint nuolaidų.

    Kasos aparatų įrengimą, techninę priežiūrą, remontą ir utilizavimą atlieka tik sertifikuotos kasos aparatų priežiūros įmonės. „Kai kasos aparatus prižiūrinti įmonė kreipiasi į teritorinę VMI ir pateikia prašymą dėl kasos aparato įregistravimo bei techninį pasą, VMI specialistai kasos aparatą užregistruoja iš karto, todėl kliento aptarnavimo trukmė priklauso nuo kasos aparatus prižiūrinčios įmonės, o ne nuo VMI“, - sako viršininko pavaduotoja.

    Pasak jos, turguje vis dar pasitaiko tokių verslininkų, kurie Vyriausybės nutarimus ignoruoja, reikalavimų nepaiso. „Taigi tokie smulkieji verslininkai VMI bus vertinami principingai ir baudžiami“, - nuolaidų nežadėjo V.Vildžiūnaitė.

    Skaičiuoja pažeidimus

    Praėjusią savaitę Vilniaus apskrities VMI specialistai apskrities turgavietėse atliko 58 operatyvius patikrinimus, per kuriuos surašyti 27 administracinių teisės pažeidimų protokolai už prekybą neturint kasos aparato ir neišduotus kvitus.

    „Pirmomis gegužės dienomis inspekcijos specialistai turgavietėse stebėjo, kaip laikomasi Vyriausybės nutarimo. Po savaitės jau beveik per pusę padaugėjo smulkiųjų verslininkų, įsigijusių kasos aparatus“, - pasakoja VAVMI viršininko pavaduotojas Marius Žemgulis.

    „Nors daugelis prekybininkų kasos aparatus jau yra įsigiję, tačiau pasitaiko tokių atvejų, kai prekybininkai neišduoda kasos kvitų. Be to, atsiranda smulkiųjų verslininkų, kurie bando gudrauti: pavyzdžiui, duonos gaminių prekiautojai imituoja lauko prekybą - duona prekiauja šalia savo kioskų. Arba turgavietėje vos pasirodžius inspekcijos darbuotojams sausainių pardavėjai iš viso skubiai uždarė savo kioskus“, - bandymus išsisukti vardija M.Žemgulis.

    Anot jo, praėjusią savaitę turgavietes tikrino ir kitų apskričių VMI. Kai kurie smulkieji verslininkai, nors įsigiję kasos aparatus, Alytuje neišdavė kvitų, Panevėžyje - neapskaitė pajamų. Utenos, Klaipėdos, Šiaulių ir kitų apskričių VMI nustatė tuos pačius pažeidimus - neišduodami kasos kvitai ir neapskaitomos pajamos. Už nustatytus pažeidimus surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai. Už prekybą be kasos aparato fiziniams asmenims numatyta piniginė bauda nuo 500 iki 1000 litų, už kasos aparato kvito neišdavimą - įspėjimas arba bauda nuo 100 iki 200 litų, o už gautų pajamų neapskaitymą - nuo 200 iki 500 litų bauda.

     

    Alfa.lt Eglė Kijauskienė 2011-06-06

  • A.Kubilius: svarbiausia Vilniaus regiono problema - ekonominis ir socialinis atsilikimas

    A.Kubilius: svarbiausia Vilniaus regiono problema - ekonominis ir socialinis atsilikimas

     

     

    Didžiausia Vilniaus krašto problema yra ekonominis ir socialinis atsilikimas, sako premjeras Andrius Kubilius. Jo teigimu, regiono vadovai užuot tai sprendę koncentruojasi į kalbos klausimus.

    "Vilniaus regiono problema - visų pirma socialinė ekonominė problema. Ne kokia nors kitokia. Nedovanotina, kad regionas, esantis šalia sostinės, ir pagal visus standartinius parametrus vien dėl to, kad yra šalia sostinės, turėtų būti ekonomiškai ir socialiai vienas labiausiai išsivysčiusių regionų Lietuvoje, o yra vienas labiausiai atsiliekančių", - penktadienį radijo stočiai "Znad Wilii" sakė Vyriausybės vadovas.

    Jis tvirtino turįs priekaištų vietos savivaldybių vadovams, kurie esą prioritetą teikia ne ekonominėms, socialinėms problemoms spręsti, o su lietuvių kalbos naudojimu susijiems klausimams.

    "Galėčiau išsakyti priekaištų ir tai pačiai vietos bendruomenei, ir jai atstovaujantiems politikams, nes yra klausimas, kiek intensyviai tokiems dalykams, kaip socialinis, ekonominis vystymasis, dėmesio skiria vietos bendruomenė ir jos lyderiai, - kalbėjo A.Kubilius. - Negirdėjau niekada, kad jie sakytų: "žiūrėkite, mes turime labai svarbių investicinių projektų, mums reikia pagalbos, mums reikia paramos, padėkite, ar dėl europinių pinigų įsisavinimo, ar dėl dar ko nors". Apie ką mes girdime? Apie gatvių pavadinimus, apie pavardes, žinomas problemas, bet jos nesprendžia socialinių ekonominių klausimų. Nesakau, kad jos nesvarbios, bet jos nėra tos šių dienų gyvenimo ir viso regiono plėtros problemos."

    "Kodėl tas pats Visagino miestas, kur 85 proc. yra nelietuviai, kodėl jie, kai su jais susitinki, kalba tik apie socialinius ir ekonominius projektus? Kodėl jie balsuoja už pačias įvairiausias partijas?" - klausė premjeras.

    Vyriausybės vadovas pranešė, kad jo kancleris Deividas Matulionis su darbo grupe penktadienį kaip tik lankosi Šalčininkų rajone, kur nagrinėja labai konkrečius socialinius ekonominius projektus.

    Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybėms daugelį metų vadovauja Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovai. Daugumą gyventojų šiuose rajonuose taip pat sudaro lenkų tautybės asmenys.

     

    www.delfi.lt 2011 birželio mėn. 3 d.

     

     

    Premjeras: didžioji dalis žemės bus grąžinta iki 2012-ųjų pabaigos

     

     

    Premjeras Andrius Kubilius tikina, jog žemės grąžinimas "juda į priekį" - didžioji jos dalis bus grąžinta iki 2012-ųjų pabaigos, įskaitant ir labiausiai problematišką Vilniaus rajoną.

    "Mes skaičiuojame, kad turime visas galimybes baigti kitais metais, pabaigoje kitų metų. 2012 metais gal dar liks kokios nors nedidelės uodegos, bet didžioji dalis darbų bus padaryta", - interviu "Znad Willi" penktadienį sakė A.Kubilius.

    "Mes labai aiškiai pasakėme, kiek dar yra Vilniaus ir Šalčininkų rajone likę pareiškimų, kuriuos reikia patenkinti ir, kaip ir sakėme, šiais metais ir kitais metais didžioji dalis visų darbų bus baigta", - kalbėjo premjeras.

    Pasak jo, daugiausia gyventojų prašo sugrąžinti žemę Vilniaus rajone - iki praėjusių metų pabaigos sulaukta 31 tūkst. pareiškėjų - dukart daugiau nei kituose rajonuose: "Iš tikrųjų Vilniaus rajonas yra specifinis. Vilniaus rajone yra priimta 24 tūkst. sprendimų, tuo tarpu kituose rajonuose - 17 tūkst. sprendimų".

    Jis pripažino, jog žemės Vilniaus rajone gali pritrūkti.

    2011 metais visam žemės grąžinimo procesui numatyta skirti 25 mln. litų. Nacionalinės žemės tarnyba yra numačiusi, jog per 2011 metus žemė Vilniaus krašte grąžinama čia ją turėjusiems savininkams, o per 2012 metus - ją atsikeliantiems iš kitų Vilniaus rajono arba kitų šalies vietų.

    Vyriausybė pernai rudenį suskaičiavo, kad 2011 metais savininkams grąžintos žemės Vilniaus krašte dalis turėtų padidėti nuo 84 iki 91 proc., 2012-aisiais - iki 98-99 proc., o iki 2013-ųjų visoje Lietuvoje turėtų likti negrąžinta tik ta žemė, kurios grąžinimas nuo valstybės nebepriklauso - dėl kurios bylinėjamasi, kurios savininkai patys aktyviai nedalyvauja ją atsiimant.

    Visoje Lietuvoje, be Vilniaus ir Kauno miestų, dėl žemės grąžinimo, pernai spalį jau buvo priimta 98 proc. Sprendimų.

     

    www.diena.lt 2011-06-03

     

     

    Ar ne laikas didinti Seimo narių skaičių

     

     Statistikos departamentui pranešus, kad, pradiniais gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje liko tik kiek daugiau nei trys milijonai žmonių, populistai netruko pasireikšti ir sušukti: “Mažinkime Seimo narių skaičių!” Esą prieš du dešimtmečius, Konstitucijoje nustatant 141 nario Seimą, jo dydis skaičiuotas 3,5 milijono gyventojų turinčiai Lietuvai. O dabar, gyventojų sumažėjus, reikėtų ir Seimo narių sumažinti.

    Kai kurie pensininkų atstovai netgi siūlo iš karto rėžti Seimą per pusė – esą po to daugiau pinigų pensijoms liksią. Apie tai, kad visam Seimui išlaikyti šiemet skirta 82 mln. Lt, o, kaip teigia prieš kelis mėnesius pasirodęs leidinys “Socialinė apsauga 2009″, visos Lietuvos socialinės išlaidos 2009-aisiais sudarė 19,5 mlrd. Lt, dauguma populistų veikiausiai net negirdėjo. O tie, kurie girdėjo, garsiai nešneka, mat labai jau kvailai atrodytų. Nes jei jau ką mažinti, atsižvelgiant į sumažėjusį šalies gyventojų kiekį, tai tuos, kurie mus tiesiogiai aptarnauja ir brangiausiai kainuoja. Pasaulio bankas dar užpernai pastebėjo, kad Lietuvoje gyventojams ligoninių tenka dvigubai daugiau nei vidutiniškai Europoje, o gyventojų sveikata tik blogėja. Tas pats ir su švietimu – vienas mokytojas Lietuvoje moko daugiau kaip dvigubai mažiau mokinių nei jo kolega Vokietijoje.

    Tačiau pagalvoti apie Seimo narių skaičiaus pokyčius tikrai vertėtų. Tik į priešingą pusę, nei pas mus viešumoje priimta šnekėti. Tikriausiai niekas nesiginčys, kad viena didžiausių Lietuvos bėdų yra valstybės valdymo kokybė, kurios pagrindas – Seimo priimami įstatymai. Lygiai vargu ar atsiras ginčijančių, kad Estijoje valstybės valdymo kokybė tikrai geresnė. Vien faktas, kad į krizę socdemai atvedė Lietuvą prasiskolinusią, o Estija atėjo su pinigų rezervu, viską pasako. Įstatymus dėl pinigų atidėjimo juodai dienai priėmė Riikogu – taip estai vadina savo parlamentą.

    Kodėl toks skirtingas Lietuvos ir Estijos parlamentarų požiūris į pinigų skirstymo politiką? Gal todėl, kad 1,34 milijono gyventojų turinti Estija į Riikogu renka 101 narį, tai yra vienas parlamentaras tenai atstovauja 13 tūkst. rinkėjų. O 3 mln. gyventojų turinčioje Lietuvoje – vos 141 Seimo narys, tai yra vienas mūsų parlamentaras atstovauja 21 tūkst. piliečių, arba kone dvigubai daugiau nei estas.

    Atstovaujamų piliečių skaičius – ne smulkmena. Tai, kad vienas Estijos parlamentaras atstovauja kone dvigubai mažesniam būriui piliečių nei jo kolega Lietuvoje, reiškia, kad estų politikas gali skirti bendravimui su rinkėjais dvigubai daugiau laiko nei lietuvis. Savo ruožtu tai reiškia, kad Estijoje ryšys tarp piliečių ir jiems atstovaujančiųjų politikų dvigubai glaudesnis, jie dvigubai geriau išmano savo rinkėjų poreikius ir, kaip matome iš Estijos pranašumo prieš Lietuvą kone visose srityse, bent dvigubai geriau dirba.

    Korupcijos lygis Estijoje irgi neatsitiktinai visus du dešimtmečius mažesnis nei Lietuvoje. Kuo didesnis santykinis politikų skaičius, tuo daugiau reikia rasti tarp jų korumpuotų. O tai ne taip jau paprasta ir neabejotinai – brangu.

     

    veidas.lt Audrius Bačiulis 2011 Birželio 02

  • Andris Berzinis - naujasis Latvijos prezidentas

    Andris Berzinis - naujasis Latvijos prezidentas

     

     

     

    Vakar Latvijos parlamentas per antrąjį balsavimą naujuoju šalies prezidentu išrinko buvusį bankininką Andrį Berzinį. Už jį balsavo 53 Saeimos nariai, už dabartinį valstybės vadovą Valdį Zatlerą - tik 41. Balsavime dalyvavo 99 iš 100 Latvijos Saeimos narių.

    Antras slaptas balsavimas buvo sėkmingas A.Berziniui. Taip Latvijos parlamentarai atkeršijo V.Zatlerui, kuris praėjusį šeštadienį pasirašė dekretą paleisti Saeimą, pradėjusią dirbti vos prieš 7 mėnesius, nes įstatymų leidėjai blokavo antikorupcinį tyrimą.

    Visuotinis referendumas bus surengtas liepos mėnesį, o liepos 7-ąją baigsis V.Zatlero kadencija ir valstybės vairą perims gana nevienareikšmiškai vertinamas A.Berzinis.

    66 metų A.Berzinis yra milijonierius ir partijos "Latvijos kelias" narys. Nors šis politikas pristatomas kaip buvęs bankininkas, jis yra ėjęs darbo ir gerovės ministro pareigas, o 1994-1995 metais, kai Latvijos vyriausybei vadovavo Andris Škelė, buvo premjero pavaduotojas. Trejus metus A.Berzinis dirbo ir Rygos meru.

    Nors Latvijos parlamentarai teikė pirmenybę A.Berziniui, šalies gyventojų nuomonė buvo kitokia. Dauguma latvių labiau palaikė V.Zatlerą, nes jiems patiko šeštadienį prezidento žengtas drąsus ir precedento neturintis žingsnis - paleisti susikompromitavusį parlamentą. Taip jis praktiškai užkirto sau kelią būti išrinktam antrai kadencijai.

    Latvijos prezidento rinkimai vyko tvyrant didelei politinei įtampai.

    Nuo pat ryto prie Latvijos parlamento vyko piketas, kurį organizavo Visuomenė už atvirumą "Delna". Susirinko maždaug tūkstantis žmonių, jie laikė plakatus su užrašais: "Šalin oligarchų valdžią!", "Aš už stiprų kovos su korupcija biurą!", "Panaikinti deputatų neliečiamybę!" Raudonais marškinėliais apsirengę aktyvistai iškėlė didelį transparantą, kuriame parlamentarai buvo suskirstyti į dvi grupes: vienoje pavardės tų, kurie balsavo už leidimą padaryti kratą deputato Ainaro Šleserio namuose, kitoje tų, kurie tam pasipriešino. "Delna" kvietė žmones prie parlamento prezidento rinkimų dieną, kad pareikštų paramą kovai už teisinę valstybę bei stotų prieš oligarchų valdžią. Į Saeimą atvykęs prezidentas V.Zatleras buvo sutiktas karštais plojimais. Žmonės reiškė jam pasitikėjimą ir skandavo remiančius šūkius.

    Latvijos oligarchas ir parlamento narys A.Šleseris, dėl kurio prezidentas ir inicijavo Saeimos paleidimą, buvo vienas tų, kurie parlamente pasakė labai V.Zatlerą kritikuojančią kalbą. Jis ragino balsuoti už A.Berzinį, o V.Zatlerui patarė sukurti savo partiją ir būti šalies premjeru - kad neliktų jokios "Vienybės". Pasak turtuolio, A.Berzinio ir V.Zatlero tandemas būtų geras Latvijai.

    Trys Saeimos frakcijos nesusitarė dėl bendros pozicijos, kurį kandidatą palaikyti. Laisvai balsavo Žaliųjų ir valstiečių sąjunga, turinti 22 deputatus, Santarvės centro, kurį remia daugiausia rusakalbiai gyventojai, 29 deputatai ir 8 parlamentarai iš susivienijimo "Už geresnę Latviją". Pastarajam vadovauja turtingi ir intrigų nevengiantys politikai Andris Škelė ir A.Šleseris, į kuriuos ir nukreiptas V.Zatlero vajus prieš oligarchus. Savo paramą V.Zatlerui atsiėmė Liaudies partija, iš pradžių norėjusi jį paremti, kad esant sunkiai ekonomikos padėčiai būtų išsaugotas stabilumas. Tačiau savo pozicijos už V.Zatlerą nepakeitė premjero Valdžio Dombrovskio centro dešiniųjų "Vienybė", turinti 33 deputatus. V.Dombrovskis parlamento tribūnoje sakė, kad ryžtinga V.Zatlero pozicija dėl oligarchų "sudarė naują galimybę kokybiškai pagerinti Latvijos politinę kultūrą ir sustiprinti demokratiją".

     

    Lietuvos žinios 2011 – 06 – 03

     

     

    Ekspertai: Rusijos ekonomika grįžta į sovietinius laikus

     

     

    Kasmetinėje Rusijos Gaidaro ekonomikos instituto rašoma, kad paaštrėjusi padėtis dėl biudžeto – esminė ekonominės politikos problema, praneša newsru.com.

    Po 1998 m. defolto vyriausybei daugeliu atveju pavykdavo subalansuoti biudžetą dėl didėjančių naftos kainų, jėgos, kurios vertė didinti biudžeto išlaidas, neturėjo politinės įtakos.

    Dabar situacija pasikeitė – elitas suprato, kad gali gauti daug daugiau lėšų, negu gaunama didėjant darbo našumui ir palankiai vidinei ekonominei konjunktūrai. Galiausiai situacija tapo paradoksali – susidarė biudžeto deficitas, naftai kainuojant beveik 80 dolerių už barelį ir daugiau, nors dar prieš kelerius metus, esant 30-ies dolerių kainai federalinis biudžetas netgi turėdavo perviršį.

    Formaliai viskas gerai – valstybės skola tebėra žema, šalis turi daug galimybių skolintis – tiek rubliais, tiek valiuta, palyginus su išsivysčiusiomis šalimis, deficitas nėra didelis – tik 3,5 – 4 proc. BVP. Tačiau atmetus apmokestinimą už naftos išteklių naudojimą, paaiškėja, kad biudžeto deficitas – 13 proc. BVP, rašoma apžvalgoje. Tai reiškia, kad valstybė yra stipriai priklausoma nuo energijos išteklių kainų svyravimo pasaulyje.

    Apžvalgoje pabrėžiama, kad padėtis panaši kaip 1980 m. Tada tarybinė sistema atrodė pastovi, ekonomika, nors ir lėtai, augo (po 2 – 3 proc. per metus), valstybės skola buvo nedidelė. Lėšos už parduotus energijos išteklius buvo leidžiamos kasdienėms biudžeto reikmėms. Daugiausiai būdavo skiriamos karinėms išlaidoms, maisto produktams ir prekėms, taip pat – įrangai naftos sektoriaus plėtrai.

    Atrodė, kad toks modelis egzistuos ilgai, o gal ir visada. Sovietų valdžia, remdamasi istorine patirtimi, buvo įsitikinusi, kad naftos kainos gali tik kilti. O kai jos sumažėjo 6 kartais, per penkerius metus įvyko finansinė katastrofa. Tokia rizika visiškai reali ir mūsų laikais, rašoma apžvalgoje.

     

    www.DELFI.lt 2011 birželio mėn. 3 d.

  • Iš Briuselio

    Iš Briuselio

     

     

    Susitikome – būrys parlamentarų ir patarėjų – su JAV Maršalo fondo Vokietijoje naujuoju programų direktorium p. Marku Fišeriu. Jo įžanginėse pastabose ir išsiplėtojusioje diskusijoje buvo įdomių dalykų, kaip regis, būdingų nūdienių Vakarų politinėms nuostatoms.

    Paklausiau, ar neapsirikau išgirdęs, kad „Ukrainai ir Gruzijai – labai toli iki integracijos“. Kada ir kas nustatė tokią kartojamą aksiomą, ir kam ji naudinga?

    Pasirodė, tokia esanti bendroji NATO nuostata. (Tikėkimės, nebūtinai Europos Sąjungos, kuri atsargiai juda pirmyn.) Tačiau politikai linkę būti nepriklausomi, turėti savo požiūrius ir juos reikšti, ne vien tai, ką nuleidžia organizacijos vadovai.

    O kai šloviname „Strateginius santykius su Rusija“, dažnas galėtų suabejoti: ar su bet kokia Rusija? Ar vienodai ir su ta, kuri slysta į karingą nacionalizmą ir ksenofobišką „našių“ fašizmą? Ir su ta, kuri talkina Vakarams prieš kai kuriuos teroristus, o tuo pat metu talkina kitiems teroristams prieš Vakarus?

    Sakoma, turime vesti derybas ir su nesikeičiančia Rusija – kurios negalime pakeisti į geresnę. Taip, tačiau derybinė laikysena gali būti skirtinga. Arba ori ir dalykiška, arba pataikaujanti ir sužavėta, lyg tautos būtų naivios mergaitės, paveiktos, kad tas šiurkštus bernas taip įžūliai meluoja!

    Smiling and lying. Vis dėlto, verčiau draugauti su mažiau besišypsančiu ir mažiau meluojančiu.

    Sakoma, Rusija stengiasi atrodyti geriau, todėl ji nūnai šypsosi – tai tikrai geriau, negu agresija ir „supuvusių Vakarų“ kolionės. Bet ir Stalinas daug šypsodavosi, mintyse niekindamas ir nekęsdamas savo laikinų partnerių. Todėl tikras elgesys yra kur kas svarbesnis už kaukę. Šiemet artėja svarbi data: dvidešimt metų, kai Sovietų Sąjunga liovėsi egzistavusi. Ar sutiksime tai kaip taikos ir demokratijos pergalę, atsivėrusią laisvės erdvę buvusioms pavergtoms tautoms ir pasaulinį palengvėjimą, kad toks pokytis įvyko, – ar priešingai, kaip V. Putino apverktą „pasaulinę tragediją“?

    Demokratijoms ir jų susivienijimams kaip antai Europos Sąjungai iškils alternatyva: arba pasidžiaugti ir švęsti atsivėrusios laisvės pergalę Rytų Europoje, arba „politiškai korektiškai“ nutylėti, kadangi tai nepatiktų dideliam ir irzliam mūsų laisvų (?) smegenų prispaudėjui.

    Nuo čia prasideda žmogus ir tėvynė. Kuo esame, kur esame.

     

    Alfa.lt Vytautas Landsbergis 2011-06-02



     

    Diskusija Krokuvoje su draugais

     

     

    Prieš 20 metų tuometinio Lenkijos premjero Tadeuszo Mazowieckio iniciatyva Krokuvoje buvo įkurtas Tarptautinis kultūros tyrimo centras, tyrinėjantis Rytų ir Vidurio Europos tautų kultūras. Šių metų gegužės 27-ąją centras, švęsdamas veiklos 20-metį, lenkų ir anglų kalbomis išleido savo darbą reprezentuojantį stambų veikalą ir surengė apskritojo stalo diskusiją. Joje dalyvavo dauguma knygos autorių. Šį kartą jų diapazonas buvo labai platus: 50 svečių nuo Lietuvos iki Kinijos. Man, kaip vienam autorių, drauge su čekais, slovakais, vokiečiais, rumunais, prancūzais irgi teko garbė dalyvauti šiame renginyje.

    Pradėdamas diskusiją centro direktorius prof. Jacekas Purchla papasakojo apie problemas, su kuriomis susidūrė centras. Viena jų: Sovietų Sąjungos bandymas sutrukdyti Lietuvos delegacijai atvykti į pirmuosius centro renginius (SSRS kultūros ministras asmeniškai skambino ir reikalavo neleisti man kalbėti posėdyje). Pasak profesoriaus, šiandien tai skamba kaip anekdotas, tačiau tada atrodė kitaip. Buvo labai malonu susitikti su senais pažįstamais iš „Solidarumo“.

    Prie apskritojo stalo vykęs pokalbis ypač aktualus šiandienos Lietuvos ir Lenkijos santykių kontekste. Manyčiau, prezidentė Dalia Grybauskaitė teisi sakydama, kad turime ne pasiduoti atskirų politikų insinuacijoms, o mąstyti apie ateitį. Šią koncepciją per diskusiją plėtojo Austrijos politikas, buvęs vicekancleris (1991-1995 metais) Echardas Busekas ir kiti disputantai. Visi apskritojo stato dalyviai adekvačiai suprato tautinę tapatybę, savastį. Todėl neleistina vienai valstybei nurodinėti, kaip dėstyti jos mokyklose.

    Neaptarinėsiu, ką kuris dalyvis pasakė. Svarbi pati pokalbio dvasia, noras suprasti opias problemas. Be abejo, dėmesio centre buvo Pietryčių ir Vidurio Europos tautų kultūrų savasties ir identiteto išlikimas šiame globaliame amžiuje.

    Nors daugelis kalbėjusiųjų vienaip ar kitaip yra dalyvavę (ar dalyvauja) politikoje, jie pripažino, kad niekas kitas kaip politikas, vaikydamasis rinkėjų balsų ir jiems pataikaudamas, taip nepakenkia santykiams su kaimynais. Per diskusiją buvo paklausta, kaip lenkai jaustųsi, jeigu vokiečiai jų krašte steigtų autonomiją. Šiuo aspektu vertinti ir siekiai primesti savo rašybą ar miestų pavadinimus kitiems.

    Susirinkusieji nekonkretizavo santykių tarp atskirų tautų ar valstybių, neaptarė ir kylančių problemų, santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos, kaip ir tarp kitų kaimynų. Buvo apsiribota mano straipsnio knygoje išspausdinimu (jame išdėsčiau idėjas, kurias ne kartą esu pareiškęs ir „Lietuvos žiniose“). Niekas man neoponavo.

    Per kelias savo viešnagės Krokuvoje dienas įsitikinau, kad dominuoja ne ministro Radoslawo Sikorskio ar kitų lenkų imperialistų pozicijos, nors jos ir plačiai skamba. Ypač malonu prisiminti T.Mazowieckį ir jo laikyseną kritiniu Lietuvai metu (dabar jis yra Lenkijos prezidento patarėjas). Kalbėdami apie kai kurių užsienio šalių ideologų norą pagal savo pageidavimus vertinti mūsų istoriją, turime matyti tą įtaką, kurią daro kai kurie mūsų naujieji „istorikai“, bandantys suformuoti negatyvų požiūrį į savo tautos praeitį ir taip atkreipti dėmesį į savo egzistenciją. Šios nuotaikos smelkiasi ir į Lietuvos nacionalinio transliuotojo laidas. Neteko girdėti, kad mūsų kaimynai turėtų panašių istorikų, kurių pagrindinis tikslas - nacionalizmo apraiškų savo tautoje paieškos.

    Kiekviena tauta gyva visų pirma savo kultūra. Paprastai vyriausybės ja rūpinasi, remia knygų leidybą, suvokia, kad tai - valstybės reikalas. Tačiau mūsų Vyriausybė mąsto kitaip: ji žiūri į kultūrą komersanto akimis. Dėl to Lietuvoje yra didžiausi PVM, taikomi knygoms, spaudai... Spausdintas žodis tampa prabangos dalyku (Lenkijoje knygos kelis kartus pigesnės negu pas mus), o ne būtina tautos gyvasties dalimi. Jeigu tauta atsisako savasties, ji tampa lengvu grobiu bet kam, o Lietuvoje toks požiūris į savo praeitį maitina įvairias lenkų nacionalistines organizacijas.

    Jeigu Vyriausybė ir toliau į tautos praeitį žiūrės Alfredo Bumblausko, Neringos Putinaitės, Šarūno Liekio, Nerijaus Šepečio ir panašių veikėjų akimis, nieko kito nebeliks, tik laukti kitos Vyriausybės, nors ir neaišku, kokia ji bus. Gerinti santykius su Lenkija ne vien mūsų Užsienio reikalų ministerijos problema (kol kas ji dar atstovauja Lietuvos interesams), o pačios visuomenės. Negalime tapatinti visos Lenkijos visuomenės su kai kuriais dabartiniais jos politikais, kaip ir Lietuvos lenkų - su Voldemaru Tomaševskiu. Aiškinkimės, kas maitina panašią pasaulėžiūrą.

    Tarp Lenkijos kultūros žmonių yra nemažai asmenybių, mąstančių kaip mes: suprantančių, kad imperializmo laikai - praeitis, kad viena tauta negali primesti savo norų kitai, kad R.Sikorskio politika pražūtinga ir pačiai Lenkijai. Krokuvoje surengta diskusija aiškiai byloja apie tai.

    Politikai ateina ir nueina. Kultūrinės vertybės lieka. Galima atsiriboti nuo politikų, bet ne nuo kultūros. Todėl kultūriniai kontaktai - ilgalaikiai. Sutarėme su prof. J.Purchla bendradarbiauti. Kaip? Tai tema, verta rimto pokalbio ir platesnės auditorijos.

     

    Alfa.lt Bronislovas Genzelis 2011-06-02

     

     

     

    Arvydas Anušauskas.Nuogąstavimai dėl totalaus sekimo suprantami, bet tokio reiškinio Lietuvoje nėra

     

     

    Prezidentė praėjusią savaitę pasirašė Seimo priimtas Operatyvinės veiklos įstatymo pataisas, apie kurias buvo kalbama, kaip apie galinčias sukelti „totalinį sekimą“.

    Kalbiname Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką Arvydą Anušauską.

    Prieš dvejus metus pateikėte įstatymo pataisas dėl KGB kadrinių darbuotojų paviešinimo ir sulaukėte aštrių interpretacijų. Dabar Seimas priėmė Operatyvinės veiklos įstatymo pataisas ir vėl kilo tam tikra sumaištis viešoje erdvėje. Kartojais scenarijus?

    Prieš dvejus metus, kai buvo kalbama apie KGB karininkų paviešinimą, dar galvota, kad liustracijos procesui mūsų koalicijos sąjungininkai pritars ir mes turėsime naują Liustracijos įstatymą, kai Liustracijos komisija bus valstybinė ir ji tą procesą sugebės išvystyti ir užbaigti. Buvo pasiūlyta paviešinti KGB karininkų sąrašus. Bet kadangi Seime naujai parengtas Liustracijos įstatymas nebuvo priimtas, pasukome kitu keliu. Palikome galioti senąjį, tačiau buvo priimtos pataisos, kurios įgalino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą nuo šių metų gegužės pradėti KGB dokumentų viešinimą. Visų, ne tik KGB karininkų, bet apskritai visų svarbiausių KGB dokumentų viešinimą.

    Kalbant apie Operatyvinės veiklos įstatymo pataisas, tai prieš dvejus metus buvo žinoma, kad teismai ir prokuratūra nevykdo savo funkcijos kontroliuoti teisėtumą taip, kaip reikalauja įstatymas. Tai yra, jeigu kreipiamasi dėl įtariamo asmens telefono pasiklausymo, teisėjai ir prokurorai teigia, kad jiems per mažai laiko lieka įsigilinti į bylos turinį, nes jie „užkrauti“ tokiu darbu, kaip vis naujas sankcionavimas tam pačiam asmeniui keičiant SIM korteles ir telefono aparatus. Kadangi sankcija liečia žmogų, buvo pasiūlyta sankcionuoti įtariamo asmens sekimą, o po teisėjo sankcijos, jeigu įtariamasis keis technines priemones, tereikės apie tai informuoti prokurorą. Taip sumažės „popierių“ skaičius, o teisėjai ir prokurorai įgaus galimybę ir laiko detaliau susipažinti su byla, jos turiniu.

    Masiškas, totalus duomenų rinkimas valstybėje – taip paskutiniuoju metu buvo apibūdinamos kovos su nusikalstamumu teisinės priemonės.

    Aš esu prieš tokius reiškinius, kaip „totalinis sekimas“. Pirmiausia todėl, kad daug metų tyrinėju KGB istoriją ir esu prieš bet kokios privačios informacijos neteisėtą rinkimą, ir juo labiau viešinimą tos, kuri gauta operatyviniu būdu. Tai prieštarauja mano principams. Kaip tyręs KBG istoriją labai gerai žinau, kur nuveda tokios informacijos rinkimo nekontroliavimas, kur gali atvesti piktnaudžiavimas nekontroliuojamomis galimybėmis – ar būtų kalbama apie teisėsaugininkus, ar apie politikus.

    Todėl ir sakau, kad reikia daryti tai, kas sugrąžintų žmonėms pasitikėjimą teisėsauga, kad mes kalbėtume ne apie tariamą totalinį pasiklausymą, o apie tai, kaip sustiprinti žmogaus teisių ir laisvių, privatumo apsaugą, net jeigu jis ir tapo įtariamuoju. Ir, suprantama, sustiprinti vidinę kontrolę tose institucijose, kurios vykdo operatyvinę veiklą.

    Nes Seimas, deja, iki galo nesutvarkęs parlamentinės kontrolės mechanizmo šioje srityje, vykdydamas savo kontrolės funkcijas tikrai nepakeis tų šimtų pareigūnų , kurie atsakingi už informacijos teisėtą rinkimą ir teisėtą panaudojimą. Ir, be abejonės, viso šio proceso vidinės institucinės kontrolės.

    Kam naudinga skleisti informaciją apie vadinamąjį totalinį sekimą?

    Atkreipsiu dėmesį – per du dešimtmečius Lietuvoje dėl įvairių nusikaltimų už grotų atsidūrė beveik dešimtadalis Lietuvos piliečių. Tokia realybė. Nusikalstamumo lygis Lietuvoje yra tikrai didelis. Ir priemonės kovojant su nusikalstamumu, šiuo atveju tos slaptos, ne viešos priemonės, turi būti adekvačios.

    Bet tai nereiškia, kad teisėsaugininkai yra atleisti nuo įsipareigojimo preciziškai vykdyti įstatymo reikalavimus tiriant nusikaltimus. Kai kalbam apie duomenų rinkimą, tai, dar kartą noriu pabrėžti tai, ką patvirtino ir Kriminalinės policijos biuras, 70 proc. prašymų yra dėl anonimiškų SIM kortelių, kai reikia nustatyti , kuris mobilaus ryšio operatorius jas aptarnauja ir kokiam žmogui tai gali priklausyti. Tik Lietuvoje ir dar keliose Rytų Europos valstybėse yra naudojamos anonimiškos SIM kortelės. Tad pateiktus skaičius (85 tūkst.), sukėlusius totalaus sekimo baimę, policijos duomenis reikia dalinti mažiausiai iš keturių. Deja, per dvejus metus skaičiavimo metodika niekaip nepasikeitė. Informacijos rinkimo statistika yra iškreipta, klaidinanti.

    Klausiate, kam naudinga skleisti informaciją apie totalinį sekimą? Pasitikėjimas teisėsauga nėra toks tvirtas, nes nuo 1989 metų teisėsauga pergyveno ne vieną laikotarpį, kai tarp darbuotojų buvo visokių žmonių – ir piktnaudžiavusių tarnybine padėtim, ir teikusių informaciją kriminalinėms grupuotėms. Dar nuo sovietinių laikų velkasi tas šleifas. Šitoje visuotinio nepasitikėjimo atmosferoje sukūrus tariamą totalinio sekimo iliuziją galima atsidurti tokioje situacijoje, tai jau yra buvę, kai Seime svarstant teisėsaugos institucijų biudžetus lėšos operatyvinei veiklai arba nedidinamos, arba yra minimalios, arba ignoruojami institucijų prašymai. Nes yra „totalinis sekimas“, ir taip visi viską žino. Pateiksiu pavyzdį: Sienos apsaugos tarnybos Pagėgių rinktinei prieš dvejus metus operatyvinei veiklai buvo skiriama vos pora tūkstančių litų... metams! Žinojome, kad pagrindinis kontrabandos srautas tuo metu ėjo būtent per Pagėgių rinktinės teritoriją. Ką su tokiu „biudžetu“ pasieniečiai galėjo padaryti? Kokią operatyvinę veiklą, kokį totalinį sekimą jie ten galėjo organizuoti? Tuos sunkumus pridengus kuriamu mitu, mes galime stipriai pakirsti ne tik pasitikėjimą teisėsaugos veiksmais , bet ir galimybes ištirti tūkstančius nusikaltimų.

    Praktiškai Operatyvinės veiklos įstatymas buvo tobulinamas, o teoriškai aiškinama, kad įvyko atvirkščiai. Kas tai: piktybiški įstatymų kūrėjai, jų interpretuotojai ar tiesiog demokratiška diskusija?

    Turiu pasakyti, kai kelis kartus pakartojau, kad Operatyvinės veiklos įstatymo pataisos neleidžia ir neleis sekti žmogaus be teisėjo sankcijos, tai atsivertęs spaudos puslapius perskaičiau priešingai - „jos leis sekti žmogų netgi be teisėjo sankcijos“. .. Šiuo atveju peržengiamos kai kurios ribos, kai tiesiog norimą matyti dalyką parodoma kaip esamą. Pataisos neleido ir neleis be teismo sankcijos vykdyti jokios operatyvinės veiklos.

    Visgi norėčiau pastebėti, kad nei dabartinė padėtis, nei kuriama nauja tvarka nepanaikins labai svarbaus žmogiškojo faktoriaus įtakos. Įstatymus vykdo žmonės. Nuo jų sąžiningumo priklausė ir seno, priklausys ir naujo įstatymo nuostatų vykdymas. Kai yra noras piktnaudžiauti, tuomet atsiranda ir tokie atvejai. Jeigu bus sukurtas veiksmingas vidinis kontrolės mechanizmas, tai tokių piktnaudžiavimų galimybės bus sumažintos iki minimumo.

    Pastebima, kad tam tikrais momentais suaštrėja kritika vienų ar kitų valstybės institucijų atžvilgiu, po to ji nuslūgsta. Kodėl tiek daug negatyvizmo šiuo metu skleidžiama apie Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto darbą?

    Panašu, kad buvo tiražuojama viena nuomonė. Bet tai žiniasklaidos teisė pasirinkti, kokią nuomonę skleisti, ir ką padaryti savo herojais – ar susikompromitavusį prokurorą, ar susikompromitavusį politiką, ar dar ką nors. Visiška pasirinkimo laisvė. Manau, kad daug netiesos skleidžiama būtent dėl to, jog komitete dirba tokie nariai, kurių negalima papirkti. Padaryti jiems įtaką galbūt stengiamasi iš šalies, skleidžiant klaidinančią informaciją apie jų veiklą. Tai rodo, kad mes, siekdami teisėtumo ir įstatymo viršenybės nuostatos įgyvendinimo, einame teisingu keliu. Nes, priešingu atveju, visi suinteresuotieji tiesiog tylėtų.

    Aiškinama, kad NSGK pirmininkas priešinasi operatyvinės veiklos kontrolei, abejoja Operatyvinės veiklos parlamentinės komisijos reikalingumu. Priešinotės?

    Ne tik kad nesipriešinu, bet ir siūlau Operatyvinės veiklos kontrolę stiprinti! Pasiūlymą įkurti NSGK Žvalgybos arba saugumo pakomitetį įregistravome beveik visi komiteto nariai. Tikimės, kad ši idėja bus įgyvendinta. Operatyvinės veiklos komisija turi būti formuojama naujais pagrindais ir tai jau yra numatyta svarstyti Seime, nes dabartiniai komisijos sudarymo principai ir įgaliojimai daugiau kontrolės neprideda. Kalbu apie praktinius žingsnius stiprinant kontrolę, nekalbu apie norus. Nes netgi tos institucijos, kurios teikia komitetui savo ataskaitas apie veiklą, per tuos dvejus metus pajuto pokyčius: mes nereikalaujame formalių ataskaitų, mes reikalaujame naujų papildomų duomenų apie operatyvinės veiklos kontrolę.

    NSGK nekartą teko aiškintis tai, kas susiję su rezonansinėm bylom. Be abejonės, daugelis dalykų nėra viešai skelbiami, nes tuo pat metu vyksta tyrimai. Man keletas žurnalistų yra išsakę priekaištų – sako, jeigu jūs tai darėte ir darote, tai atsistokite ant „bačkos“ ir garsiai šaukite. Laikausi nuostatos, kad geriau realūs darbai, negu garsios kalbos iš tribūnos jų nedarant.

    Ar negeriau ir visuomenei, ir teisėsaugai daugiau žinoti apie tuos, kurie pretenduoja ar pretenduos užimti postus valdžioje?

    Tiems, kurie korumpuoti ar susijęs su korupciniais nusikaltimais, paskutiniais metais sunkiau gyventi. Per dvejus metus nuo pareigų nušalinta ne viena dešimtis, o daugiau nei šimtas pareigūnų dėl tam tikrų sąsajų su korupciniais nusikaltimais, dėl kontrabandos ar kitų tarnybinių nusižengimų. Be abejonės, buvo priimtos labai svarbios įstatymo nuostatos. Pavyzdžiui, buvo sukonkretintas asmenų ratas, apie kuriuose Specialiųjų tyrimų tarnyba teiks informaciją skiriant juos į atsakingas pareigas.

    O gal kalbos apie totalinius sekimus ir panašūs procesai tėra užsakymas iš kitur, atsiradę dėl konkrečių interesų?

    Esu tolimas nuo minties, kad viskas ateina iš svetur. Pas mus jau to daryti nereikia. Suprantama, kad nepasitikėjimo sėkla savo valstybe ir institucijomis niekur neišnyko, kam tai reikalinga - ją ugdo ir puoselėja. Kai kas iš to valgo duoną su sviestu, ir labai riebiai tepamą, nes iš to labai neblogai užsidirba. Tačiau logiška yra tai, kad nemažai žmonių negali būti patenkinti efektyvesniu teisėsaugos darbu. Nes jie negalės susitarti su pareigūnu, su prokuroru, su teisėju ir už kyšį atsipirkti, tai tokia padėtis jų gal ir netenkina. Beje, korupcijos lygis, kyšių davimas Lietuvoje kol kas tenkina daug ką. Apklausų duomenimis, 68 proc. gyventojų sako, kad jiems korupcija priimtina ta prasme, kad padeda spręsti problemas. Bet tuo pat metu ta pati ir dar didesnė žmonių dalis reikalauja , kad teisėsauga, teismai ir prokuratūra būtų nekorumpuoti. Korupcijos toleravimas yra aukšto lygio. Tad siekiant pakeisti tokią padėtį, mes susidūrėme ir susidursime su nemenku pasipriešinimu ir nepasitenkinimu.

    Dorai gyvenantis ir dirbantis demokratinėje valstybėje žmogus neturėtų baimintis, kad yra sekamas. Kažkas perdėtai to bijo? O gal paprasčiausiai – vagie, kepurė dega?

    Ne visai taip. Manyčiau, kad piliečiai turi teisę išsakyti savo abejones ir nuogąstavimus, jog institucijų, kurios įpareigotos vykdyti svarbius darbus kovojant su nusikalstamumu, kai kurie pareigūnai gali piktnaudžiauti suteiktomis teisėmis. Politikų tikslas ne nuraminti nuogąstavimus, bet sukurti tokią aplinką, tokius įstatymus, kad iš tiesų panašūs nuogąstavimai neturėtų pagrindo. Kol kas mes esame tik tos tvarkos kūrimo kelyje.

    Visuomenės nuostatos ir baimės negali išnykti per labai trumpą laiką. Gal šimtmečio ir nereikia, bet penkiasdešimtmečio – prireiks. Galiu pateikti Vakarų Europos šalių pavyzdį. Vakarų Vokietijoje po nacistinio totalitarinio režimo valdymo gyventojams reikėjo išsivaduoti, sakyčiau, gero penkiasdešimtmečio. Gi nemaža dalis Rytų Vokietijos gyventojų iki šiol kamuojami tų pačių baimių, kurios kamuoja ir Lietuvos žmones.

    Kalbėjosi Loreta Jastramskienė

     

    Bernardinai.lt 2011-06-01

     

     

    Garantuoja AE projekto skaidrumą

     

     

    Tai, kad Visagino atominės elektrinės statyba yra regioninis projektas savaime garantuoja didesnį jo skaidrumą, nei tai būtų Lietuvai vienai statant tokį objektą, sako premjeras Andrius Kubilius.

    Abi kompanijos yra pasaulinio lygio kompanijos, jos jau pačios sau taiko labai aukštus skaidrumo ir sąžiningumo standartus. Antras dalykas – pats projektas yra ne tik Lietuvos reikalas, o regioninis projektas, todėl turime regioninius partnerius – estus, latvius ir lenkus, kurie taip pat labai atidžiai žiūri, kad projektas būtų ir saugus, ir ekonomiškai naudingas, ir skaidrus”, – ketvirtadienį Žinių radijui sakė A. Kubilius.

    Tai jau savaime garantuoja tikrai gerokai didesnį skaidrumą negu kokio nors vietinio projekto realizavimas”, – kalbėjo ministras pirmininkas.

    Pasak jo, natūralu, kad žmonėms iš karto norisi sužinoti daugiau detalių, bet tokio pobūdžio derybos paprastai vyksta laikantis “tam tikrų tarptautinių konfidencialumo taisyklių”. Vyriausybės vadovas taip pat pabrėžė, kad projektas labai gaudžiai derinamas su Europos Sąjunga.

    Bet galutinis rezultatas bus visiškai aiškus ir skaidrus. Per artimiausią mėnesį, pusantro mes tikimės, kad iš tų dviejų kompanijų mes atrinksime analizuodami jų pasiūlymus vieną, su kuria toliau tęsime derybas. Iki metų pabaigos tikimės tas derybas užbaigti. Be abejo, darybų rezultatus turės patvirtinti Seimas”, – sakė premjeras.

    Trečiadienį energetikos ministras Arvydas Sekmokas pranešė, kad pasiūlymus investuoti į Visagino AE pateikė Japonijos ir JAV konsorciumas “Hitachi GE Nuclear Energy” bei JAV-Japonijos kompanija “Westinghouse Electric Company”.

    Energetikos ministro teigimu, parengiamieji naujos AE darbai turėtų prasidėti 2012 metais, realios statybos – 2014 metais. Siekiama, kad nauja AE Visagine pradėtų veikti 2020 metais.

    Lietuva, pasak A. Sekmoko, turi valdyti ne mažiau kaip 34 proc. akcijų būsimoje jėgainėje.

    Naują atominę jėgainę Lietuva kartu su Latvija, Estija ir Lenkija ketina statyti šalia nebeveikiančios Ignalinos atominės elektrinės šiaurės rytų Lietuvoje – ji galutinai uždaryta 2009-ųjų pabaigoje.

     

    www.veidas.lt 2011 Birželio 02 

  • Advokato nužudymas – kerštas ar politinių sąskaitų suvedinėjimas?

    Advokato nužudymas – kerštas ar politinių sąskaitų suvedinėjimas?

     

     

    Trečiadienį dienos metu Vilniuje įvykdyta brutali advokato Sergejaus Novikovo žmogžudystė sukrėtė ne tik miestą, bet ir visą Lietuvą. Po šio įvykio iškelta ne viena prieštaringos reputacijos advokato mirties aplinkybių versija. Spėjama, kad šis susidorojimas galėjo būti nusikaltėlių kerštas arba politinių sąskaitų suvedinėjimas, kadangi S. Novikovas buvo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys. Neatmetama ir tiesiog apiplėšimo versija, tačiau pirminiai įkalčiai netiesiogiai rodo, kad S. Novikovo nužudymui buvo pasiruošta iš anksto.

    Uspaskichas: su Novikovu šnekėjome tik apie partijos reikalus

    Anot Viktoro Uspaskicho, apie S. Novikovo sąsajas su „Vilniaus brigada“ jis mažai žinojo, esą jį vertino kaip asmenį. Anot Darbo partijos lyderio, nužudytas advokatas buvo mažai kalbus, jie daugiausia bendravo tik partijos reikalais.

    Jis prieš savivaldybių rinkimus pasirodė mūsų komandoje, pateikė savo idėjas gana rimtai, bet todėl, kad jis nebuvo mūsų partijos narys, mes jį įrašėme į antrą dešimtuką, bet labai malonu, kad jis papuolė iš antro dešimtuko net į šeštą ar aštuntą vietą, rinkėjai išreitingavo. Kaip tik aš pirmadienį buvau sukvietęs visą Darbo partijos tarybą, kiekvienas atskirai pristatė savo kompetenciją, patikėtą savivaldybėje, tarp jų ir Sergejus (Novikovas – Alfa.lt).

    Su juo net turėjome atskirą pokalbį, jis norėjo tapti komiteto pirmininku, užvakar jam dar skambinau ir pasakiau, tu pagalvok, jei norėsi tapti Darbo partijos nariu, tada mes svarstysime šį klausimą“, – sakė V. Uspaskichas.

    Ieškojo su kinologais

    S. Novikovas buvo nužudytas, kai išėjo iš banko. R. Jancevičiaus teigimu, jame advokatas greičiausiai teikė teisines paslaugas. Manoma, kad susidoroti su S. Novikovu buvo ruošiamasi iš anksto, mat peiliu buvo pradurtas vienas užpakalinis advokato automobilio ratas. Matyt, taip buvo siekiama auką užlaikyti prie automobilio.

    Peiliu paprastai naudojasi keršydami į laisvę išėję kriminaliniai nusikaltėliai. R. Jancevičiaus teigimu, pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio antrąją dalį. Joje numatoma už žmogžudystę dėl savanaudiškų arba chuliganiškų paskatų, dėl nukentėjusiojo asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo arba siekiant nuslėpti nusikaltimą kaltinamajam skirti maksimalią bausmę – kalėjimą iki gyvos galvos.

    Maždaug po valandos į įvykio vietą buvo iškviesti policijos kinologai. Pėdsakai kurį laiką vedė žemyn K. Kalinausko gatve. Manoma, kad ten spruko vienas ar keli užpuolikai. Trečiadienį vakare policija ieškojo balto motorolerio, kuriuo galėjo nuvažiuoti nusikaltėliai. Pareigūnai turi vilčių, kad užpuolimą užfiksavo banke įrengtos vaizdo stebėjimo kameros.

    Vilniaus brigados“ šešėlis

    Garsios „Vilniaus brigados“ laikais S. Novikovas buvo šios nusikalstamos grupuotės advokatas ir gindavo į teisėsaugos akiratį patekusius gaujos narius. S Novikovo tapimas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariu nepatiko buvusiems „brigadininkams“ arba bent jau prisistatantiems jais.

    Praėjusią savaitę „Kauno diena“ gavo anoniminį laišką, kuriame žurnalistės paprašyta pasidomėti šio advokato praeitimi. „Teko mums susitikti tais laikais, bet mes nebuvo draugai, pasisveikindavome susitikę, ir tiek. Net nežinojau, gindavo jis ar ne „Vilniaus brigados“ narius. Juk advokato darbas yra ginti žmones, ne nusikaltimas ginti ir „Vilniaus brigados“ narius“, – trečiadienį dienraščiui sakė buvęs prokuroras ir advokatas Jurgis Jurkevičius. Pasak jo, šis nusikaltimas vidury dienos pačiame miesto centre jį sukrėtė.

    Ieško liudininkų

    Vilniaus policija išplatino pranešimą, kuriuo prašo atsiliepti liudininkus, mačiusius trečiadienio pavakarę įvykdytą advokato Sergejaus Novikovo žmogžudystę.

    Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Kęstutis Lančinskas BNS ketvirtadienį sakė, kad šiam nusikaltimui tirti mestos labai didelės policijos pajėgos, tačiau labai tikimasi visuomenės pagalbos.

    Labai norėtume, kad kreiptųsi tie praeiviai, kurie ėjo pro šalį ir ką nors matė“, - sakė K.Lančinskas. Esant reikalui gali būti svarstoma ir dėl apsaugos skyrimo svarbiam liudytojui.

    Anot sostinės policijos vadovo, „tam tikrų rezultatų“ davė ir netoli įvykio vietos įrengtos vaizdo stebėjimo kameros.

    Įvykį mačiusius ar kitos tyrimui naudingos informacijos apie jį turinčius prašome bet kuriuo paros metu kreiptis į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyrių telefonu (8 5) 271 6007.

     

    Alfa.lt 2011-06-02

     

     

    ES aukščiausiu lygiu įsipareigoja ginti religijos laisvę

     

     

    Gegužės 31 d. Briuselyje susitiko Europos Sąjungos institucijų ir religinių bendrijų, veikiančių 27 ES valstybėse narėse, atstovai.

    Kaip paneša naujienų agentūra „Sir“, kolokviume dalyvavo apie dvidešimt bendruomenių lyderių, atstovaujančių krikščionybei, islamui, judaizmui ir budizmui.

    Diskutuota apie taikos įtvirtinimą, demokratiją ir vystymąsi tiek ES narėse, tiek šalyse, besirengiančiose tokiomis tapti.

    Kaip sakė kardinolas Reinhardas Marxas, Miuncheno (Vokietija) arkivyskupas ir Europos bendrijos episkopatų komisijos viceprezidentas (Comece), susitikime prisiminta, kad „demokratija yra tikra ir išties veikia tik tada, jei yra pripažįstama bei gerbiama ir religijos laisvė“.

    Mus neramina religinių mažumų situacija arabų kraštuose, – pridūrė kardinolas Marxas, – ypač dabartinių įvykių Šiaurės Afrikoje ir Vidurio Rytuose kontekste. Kyla klausimas, ar šios šalys išties žengia link pilnutinės demokratijos ir pagarbos žmogaus teisėms bei mažumoms“.

    Vokiečių kardinolui pritarė José Manuelis Barrosas, Europos Komisijos pirmininkas: „Mūsų uždavinys ir siekis – stengtis plėtoti demokratiją, pliuralizmą, teisinę valstybę, žmogaus teisių ir socialinio teisingumo įtvirtinimą ne vien Europoje, bet ir kaimyninėse šalyse. Esu tvirtai įsitikinęs, – pabrėžė EK vadovas, – kad šio iššūkio negalėtume pilnai priimti, nepasinaudodami religinių bendruomenių įnašu“.

    Šiandienos diskusija, – pastebėjo Barosso, – patvirtino mūsų bendrą įsipareigojimą stiprinti laisvę ir demokratines teises, taigi, ir religijos laisvę“.

    Europarlamento vadovas Jerzy Buzekas patvirtino, kad „religinės bendrijos yra be galo svarbios Europos Sąjungos šalių visuomenės audiniui. Tai galioja, – aiškino jis, – kalbant ir apie dinaminius pokyčius, vykstančius Sąjungos pašonėje“. Politikas priminė, kad „Europos parlamentas visada pabrėžė, kad religijos ar tikėjimo laisvė yra viena iš neliečiamų žmogaus teisių“.

    Norėdama plėtoti veiksmingą kaimyninių šalių politiką, ES – anot Buzeko – privalo bendradarbiauti šioje srityje su religinėmis grupėmis, pradedant tokimis temomis kaip išsilavinimas ar medicininės paslaugos, baigiant socialinio audinio atkūrimu“.

    Vienas islamo atstovų – Mustafa Ceric, didysis Bosnijos muftis, – pateikė savo asmeninį liudijimą papasakodamas apie tai, kaip jo tautos žmonės kentėjo karo metais ir kad dabar visi džiaugiasi faktu, kad „Mladič perduotas į teisingumo rankas“. „Mes, Europoje gyvenantys musulmonai, – aiškino jis, – puoselėjame didelius lūkesčius ES atžvilgiu. Dedame viltis, kad bus pasiekta pagarba kiekvienam tikėjimui visame pasaulyje, taigi ir pagarba Egipto koptų mažumai. Beje, – teigė Mustafa Ceric, – islamas moko gerbti gyvybę, taiką, kulto laisvę, kiekvieno asmens orumą. Ten, kur musulmonai sudaro daugumą, privalo gerbti šiuos principus“.

    Susitikime įvairūs religijų atstovai pabrėžė pozityvią abipusės pagarbos ir įsiklausymo atmosferą, užsimezgusią tarp aukščiausio lygio ES institucijų bei tikėjimo atstovų.

    Pinchas Goldschmidtas, Europos rabinų konferencijos lyderis, pabrėžė, kad prasidėjęs arabų pavasaris yra „geras ženklas“. „Tikėkimės, – linkėjo jis, – kad sulauksime ir vasaros, tai yra šviesos, laisvės ir teisių laikotarpio. Per daug dažnai mūsų vaikai bijo tradiciniu papročiu apsigobti galvas: taip nebeturi būti jokioje pasaulio vietoje. Siekime religijų santarvės vardan taikos kiekvienam krašte“.

    Tuo tarpu Comece prezidentas vyskupas Adrianus van Luyn iš Roterdamo (Olandija) atvirai kalbėjo apie faktą, jog „Vidurio Rytuose bei Šiaurės Afrikoje gyvuojančiomis skirtingomis religinėmis bendruomenėmis neretai manipuliuojama, siekiant jas supriešinti tarpusavyje“.

    Vyskupas Van Luyn detaliau pristatė domininkonų ordino projektą įsteigti laisvąjį universitetą Bagdade. Pasak vyskupo, krikščionių bendruomenės Vidurio Rytuose ir Šiaurės Afrikoje inicijuoja „analogiškus projektus edukacijos, tarpkultūrinio dialogo ir pilietiškumo srityse“, kviesdamas Europos komisiją šias iniciatyvas palaikyti.

    Spaudos konferencijoje, kurioje buvo pristatyti susitikimo rezultatai, ne kartą buvo prisimintas Jonas Paulius II, „didis Europos reikalo rėmėjas“, „taikos ir dialogo tarp religijų žmogus“.

    Pagal Radio vaticana parengė S. Ž.

     

    Bernardinai.lt 2011 – 06 – 02

     

     

    Gruzija atsikrato sovietinių reliktų

     

     

    Gruzija užkerta kelią į valdžią buvusiems partijos bosams ir saugumo agentams. Šalis nori atsikratyti ir sovietinių laikų ideologinių monstrų.

    Gruzijos parlamentas visais balsais priėmė Laisvės chartiją, numatančią liustraciją ir sovietinės simbolikos draudimą. Už dokumentą balsavo 81 deputatas, prieš jį nebuvo nė vieno.

    Laisvės chartija turi išvaduoti Gruziją nuo sovietinio palikimo. Liustracijos procesas skirs apribojimus buvusiems Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų agentams, aukštas pareigas Komunistų partijoje ir komjaunime ėjusiems asmenims. Bus draudžiama skleisti komunistinę ir fašistinę ideologiją, net architektūroje bei toponimikoje. Laisvės chartija sujungia du įstatymų projektus: "Dėl liustracijos" ir "Patriotinį aktą". Šio dokumento autorius - opozicinės frakcijos "Stipri Gruzija" vadovas Gija Tortladzė. Jis įsitikinęs, kad Laisvės chartija susilpnins išorės pavojų Gruzijai. G.Tortladzės manymu, gruzinai laukė tokio įstatymo 20 metų.

    Laisvės chartija numato sukurti specialią komisiją, kuriai vadovautų Vidaus reikalų ministerija. Ji bus atsakinga už sovietinės simbolikos topografiniuose pavadinimuose ir architektūriniuose statiniuose pakeitimą bei išmontavimą.

    Įstatymas taip pat draudžia buvusiems KGB darbuotojams arba partijos bosams eiti aukštas valstybines pareigas Gruzijoje. Šitaip siekiama su šaknimis išrauti užmačias kėsintis į šalies saugumą, nusikalsti valstybei.

    "Patriotinis aktas" numato saugoti strategiškai svarbius objektus ir statinius, stebėti sienas, į Gruziją gabenamus krovinius, stambius finansinius pervedimus. Į Vidaus reikalų ministerijos bendrą duomenų bazę bus įtraukti visi svarbūs objektai: oro uostai, uostai, metro, žmonių susitelkimo vietos.

    Daugelis sovietinių paminklų Gruzijoje jau išmontuoti, o po Sovietų Sąjungos žlugimo buvo pakeisti ir rajonų centrų bei gatvių pavadinimai. Pernai Gruzijos valdžia išardė Josifo Stalino paminklą, daugiau kaip pusę amžiaus stūksojusį jo gimtajame mieste. Toje vietoje ketinama pastatyti paminklą Rusijos agresijos ir Stalino represijų aukoms. Prieš kelis mėnesius antrame didžiausiame Gruzijos mieste Kutaisyje buvo išmontuotas pergalės Antrajame pasauliniame kare memorialas - tai labai papiktino Rusiją. Pernai Tbilisyje atidengtas paminklas už Gruzijos nepriklausomybę žuvusiems kariams atminti.

     

    Lietuvos žinios 2011 – 06 – 02

  • Gauti du pasiūlymai investuoti į Visagino atominę

    S.Šuškevičius: viena kvailystė Baltarusijos atominėje nušluotų Lietuvą nuo žemės paviršiaus

     

     

    Nobelio taikos premijos kandidatas, buvęs Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Stanislavas Šuškevičius teigia, kad Baltarusijos atominė elektrinė (AE) kelia didelį pavojų tiek Baltarusijos, tiek Lietuvos žmonėms. Baltarusių energetikos ekspertas Jurijus Voronežcevas ragina priešintis ne tik Astravo ,bet ir Visagino AE statyboms.

    Seime vykstančioje konferencijoje baltarusiai, tiesa, ne valdžios atstovai, vieningai smerkė Aliaksandro Lukašenkos režimo planus Astrave, prie pat Lietuvos sienos, statyti AE. Pabrėžiama, kad Astravas gali tapti antruoju Černobyliu arba antrąja Fukušima.

    AE statybos – tarsi terorizmas

    Esu atominės energetikos šalininkas. Bet tai nereiškia, kad esu šalininkas to, kas vyksta Baltarusijoje“, - Seime kalbėjo S. Šuškevičius.

    Jis pabrėžė, esą A. Lukašenkos režimas AE projekto imasi nepaisydamas nieko – nei visuomenės, nei aplinkos, nei tarptautinių interesų.

    Valdžia pas mus vykdo valstybinio terorizmo politiką. Elgiasi kaip teroristas, ima įkaitus, nori jais prekiauti. Dabar nori pakilti į aukštesnį valstybinio terorizmo lygį“, - aštrių žodžių negailėjo baltarusių politikas.

    Pasak jo, avarija Astravo AE avarija būtų pragaištinga tiek Baltarusijai, tiek Lietuvai. „Jeigu kam nors šaus į galvą kokia nors kvailystė, bus galima nušluoti Lietuvą nuo žemės paviršiaus“, - sakė S. Šuškevičius.

    Jis akcentavo, kad geriausi baltarusių specialistai esą net nedalyvavo parenkant vietą Astravo AE.

    Ragina atsisakyti Visagino AE

    Tuo tarpu energetikos ekspertas J. Voronežcevas teigė, esą AE statyti nereikia ne tik Astrave, bet ir Visagine.

    Visagino AE, manau, lygiai taip pat nereikia statyti. Nes tai bus blogai. (...) Būkite atsargūs priimdami sprendimą dėl savo AE. Gerų reaktorių nebūna. Būna blogi ir labai blogi“, - kalbėjo ekspertas.

    Kaip ir S. Šuškevičius, jis pabrėžė, kad atominės energetikos saugos srityje Baltarusija netoli tepažengė nuo Černobylio katastrofos laikų.

    Baltarusija – šalis, kur gali įvykti tas pats, kas įvyko Tarybų Sąjungoje. Jūs apie tai sužinosite ne iš oficialių Baltarusijos šaltinių. Jūs esate NATO, jums pasakys, kad reikia evakuotis. O mums kas pasakys?“, - nuogąstavo J. Voronežcevas, sykiu pabrėždamas, kad Astrave numatoma statyti dar niekur neišbandytus naujo tipo reaktorius.

    Jis taip pat pažymėjo, kad informacijos apie Astravo AE statybas toli gražu nėra pakankamai, o ta, kuri pateikiama viešai, esą prasilenkia su sveiku protu.

    Kaip to pavyzdį, J. Voronežcevas pateikė oficialiai teikiamus skaičiavimus, esą avarijos Astravo AE atveju, būtų užteršta vos 4 kvadratiniai kilometrai Lietuvos teritorijos. Be to, projekto autoriai esą net nenumato, kas nutiks, jei sugrius reaktoriaus korpusas. „Net avarijos atveju nenumatytas korpuso griuvimas. Kodėl negrius? Sako, negrius, nes storas“, - ironizavo ekspertas.

    Jis taip pat pastebėjo, kad vis dar neaišku, kaip bus tvarkomasi su Astravo AE branduolinėmis atliekomis. Esą jau būtų avarijų su branduolinėmis atliekomis, kurių metu į aplinką pateko didžiuliai kiekiai radioaktyvių teršalų.

    Tikiuosi, kad bendromis pastangomis pajėgsime sustabdyti šio projekto įgyvendinimą“, - reziumavo J. Voronežcevas.

     

    www.DELFI.lt Šarūnas Černiauskas, 2011 birželio mėn. 1 d

     

     

     

    Gauti du pasiūlymai investuoti į Visagino atominę

     

    Energetikos ministerija patvirtino, kad yra gauti pasiūlymai investuoti į Visagino atominę elektrinę (AE). Juos pateikė JAV ir Japonijos įmonių konsorciumas „Hitachi GE Nuclear Energy” ir JAV bendrovė„Westinghouse Electric Company”.

    Gauti pasiūlymai iš tarptautinių, pripažintų branduolinės energetikos bendrovių yra ne tik svarbus žingsnis link Visagino AE statybos, bet taip pat ir patvirtinimas, kad visam Baltijos regionui aktualus projektas yra gerai parengtas“, – sakė energetikos ministras Arvydas Sekmokas.

    Anot Energetikos ministro, gautus dokumentus Koncesijos komisija vertins kartu su Visagino AE projekto regioninių partnerių – Estijos, Latvijos ir Lenkijos atstovais, bus vykdomos konsultacijos su Europos Komisija, dar šį mėnesį bendrovių atstovai tiesiogiai pristatys pasiūlymus.

    Įvertinus gautus dokumentus, dar šią vasarą planuojama atrinkti geriausią pasiūlymą pateikusį dalyvį. Toliau bus rengiama ir su juo derinama koncesijos sutartis,“ – pranešė A.Sekmokas.

    Interesą dalyvauti Visagino AE projekte taip pat išreiškė ir kitos kompanijos, turinčios patirtį branduolinės energetikos srityje.

    DELFI primena, kad prie tiesioginių derybų pereita po to, kai žlugo viešas AE investuotojo konkursas, kai iš jo pasitraukė vienintelis dalyvis Pietų Korėjos bendrovė „Korea Electric Power Corp.“ („Kepco“).

    Lietuva kartu su Lenkija, Latvija ir Estija naują AE tikisi pastatyti 2018-2020 m. Prieš keletą savaičių Lietuvos premjeras Andrius Kubilius sakė, kad realūs statybos darbai prasidės 2014 m.

    Strateginiam investuotojui planuojama atiduoti bent 51 proc. naujos jėgainės akcijų.

     

    www.DELFI.lt 2011 birželio mėn. 1 d.

  • R.Bogdanas. Mes esame kalba

    R.Bogdanas. Mes esame kalba

     

     

    Vakarų pasaulį labiausiai stebiname ne savo moderniais pasiekimais, o savo pagarba tradicijai, kuri leido išsaugoti archaiškiausią indoeuropietišką kalbą. Tiesa, tai nėra plačiai žinomas dalykas, tačiau tie lietuviai, kurie bent viena ausimi yra girdėję, kad jų kalba yra seniausia, visada mėgsta apie tai pasigirti sutiktam užsieniečiui.

    Dažniausiai jie sako, kad mūsų kalba yra seniausia pasaulyje. Ne visai taip. Ji tiesiog išlaikė senas formas ir liko artimesnė prokalbei nei kitos mūsų šeimos kalbos, kurias vartoja beveik visa Europa.

    Prieraišumas tradicijai kalboje byloja apie tautos mąstysenos ypatumus. Be to, esame labai sėslūs: nuo tada, kai į šią žemę atkeliavo mūsų raiti protėviai, taip ir likome čia per tūkstantmečius, kol virtome tauta. Mus retino kariuomenės iš vakarų ir iš rytų, šienavo marai, geriausius trėmė 19 ir 20 a., tačiau neišsibėgiojome iš šitos kryžkelės į ramesnius laukus, išsaugojome ir kalbą, ir raštą, kurį buvo uždraudę atėjūnai. Tiesą sakant, nuo išsibėgiojimo saugojo ir kitokios sąlygos: nebuvo nei laisvo darbo jėgos judėjimo, nei pigių skrydžių bendrovių.

    Vos tapę nepriklausomi, vos per 20 metų – o tai yra mirksnis tautos gyvenime – sugebėjome atsistoti ant savižudiškų bėgių ir riedame nuokalnėn, kurios apačioje guli išnykusių tautų knyga. Tokiais tempais, kaip dabar, ilgai laukti nereikės, kad papuoštume ją nauju įrašu. Nesuprantama, kodėl reikėjo gelbėtis nuo išnykimo ruso glėbyje, jei tauta nebenori išlikti būdama laisva? Dėl paties žemės lopinėlio išgyventi nereikia: dykviete jis netaps, visada atsiras norinčių čia gyventi. Išsipildys TSKP ideologo Michailo Suslovo svajonė: „Gerai Lietuvoje, tik lietuvių per daug“.

    Vakarai švietė kaip visa ko idealas, ir JAV lietuvių moterų pavardės, kurias šios vartojo kitos kalbos terpėje, patraukė ne vienos naujai iškeptos poniutės akį. Ėmė dygti visokios ponios bosas.

    Ramūnas Bogdanas

    Kalba yra ašis, aplink kurią yra susikūrusi šiuolaikinės lietuvybės samprata. Taip nebuvo LDK, tačiau kalba tapo lietuvių tautą subūrusiu moliu 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje ir juo yra išlikusi 21a. pradžioje – iš esmės esame Vinco Kudirkos kartos įpėdiniai (ne veltui giedame jo sukurtą himną). Todėl kalbos pokyčiai labai aiškiai rodo, kaip save suvokiame ir kurlink einame.

    Senosios prasmės pasimiršta, bet lieka įamžintos žodžiuose, kurie leidžia pažvelgti į išnykusį mūsų protėvių pasaulį. Pvz., žodis „vėliava“ turi tą pačią šaknį kaip „vėlė“; išnykęs „ašvienis“ (arklys) turi atitikmenį senojoje indų kalboje sanskrite, kur su žirgais siejami dievai dvyniai Ašvinai (plg. du žirgelius ant lietuviškų sodybų kraigų).

    Tačiau kalba, kaip ir viskas pasaulyje, kinta. Nors mūsų raštui dar nėra 500 metų, jau nebeturime keturių vietininko linksnių, kuriuos vartojo lietuvių raštijos pradininkai.

    Eisiu namopi“ dar suprantama, bet suvokiama jau ne kaip viena iš vietininko formų. Užrašas ant prieškarinių pašto ženklų „du litu“ liudija, kad dar mažiau nei prieš šimtmetį turėjome ne tik vienaskaitą ir daugiskaitą, bet ir dviskaitą. Jos nebėra. Įsivaizduojantis save pragmatiku sakys, jog taip ir reikia - atsikratykime visų tų įmantrybių, bus paprasčiau kalbėti. Jam turbūt užtektų ir vienos rūšies paukščio danguje, vieno grobuonio sanitarijos sumetimais miške, o uodus jis uždraustų, nes paukščiai galėtų pasitenkinti musėmis. Tačiau kalba kinta ne pagal užgaidas.

    Ir gamta, ir kalba išeina už pavienės sąmonės ribų, ir jos egzistuoja kaip save palaikančios sistemos. Kada dėl nežinojimo nueinama prieš jų dėsnius, padariniai tiesiogiai paveikia arba mūsų gyvenamą aplinką, arba mūsų mąstymą. Kuo skurdesnė kalba – tuo skurdesnis mąstymas. Akyse nyksta, pvz., dauginiai skaitvardžiai: net viešoje erdvėje nuolat besireiškiantys kalbėtojai susipaprastina iki „keturi metai“ vietoj „ketverių metų“. Sąryšis yra abipusis: kuo skurdesnis mąstymas, tuo primityviau jį galima išreikšti. Todėl neturintys ką pasakyti kalba beasmenėmis ir bereikšmėmis klišėmis; nesuvokiantys, kad egzistuoja aukštieji tikslai, žarstosi pastebėjimais apie „motyvacijas“; o tie, kurie turėtų tiesiog mąstyti ir pasverti galimas sprendimų pasekmes, išmoko dangstyti savo nesugebėjimus tuščiomis kalbomis apie “neatliktus namų darbus“. Beje, mokykloje kažkada tai įvertindavo blogu pažymiu, - dabar nieko nedaryti yra nebaudžiama.

    Su Nepriklausomybe atėjusi asmenybės laisvė panaikino daugybės draudimų užtvaras. Pasijutus ne totalitarinės santvarkos varžteliu, natūraliai kilo priešingas jausmas, kad visas pasaulis turi tarnauti man. Net kalbą galima pasitelkti savo psichologinėms problemoms spręsti. Begaliniam norui išsiskirti, kuris prasilenkia su vidiniu savo eiliniškumo, vidutiniškumo suvokimu, pasitelkta kalba.

    Vakarai švietė kaip visa ko idealas, ir JAV lietuvių moterų pavardės, kurias šios vartojo kitos kalbos terpėje, patraukė ne vienos naujai iškeptos poniutės akį. Ėmė dygti visokios ponios bosas. Tos pavardės niekaip neįsipaišo lietuvių kalbos aplinkoje, nes kalbėdami mes naudojame linksnius (anglai teišsaugoję vardininką ir kilmininką: John, John‘s). Kad poniutės to nesuvokia, manęs nestebina, nes jos žvelgia globaliai: giliai širdyje ji svajoja ne apie nuotrauką „Žmonėse“, o apie interviu kokiam nors „Vanity Fair“ (liet. „tuštybės mugė“). Šitie kalbiniai kaprizai nėra juokingi, nes, kaip nurodo žymus kalbininkas prof. Vincas Urbutis, jie griauna lietuvių kalbą kaip sistemą.

    Kita dalis keičiančių kalbą pagal savo poreikius yra pasivadinusios įvairiomis butkėmis. Jas esą žemina mergautinės ar ištekėjusios moters pavardės priesaga. Tai tėra nesuvokimas, jog ne pavardė daro žmogų, o žmogus daro pavardę. Mūsų prezidentei pavardė su priesaga netrukdė tapti ES komisare. Psichologinės problemos nėra spręstinos kalbos sąskaita. Juk kitam riebus keiksmas padeda atsikratyti įtampos, bet mes to netoleruojame.

    Noras pasirodyti kitokiai, nei visos, nuveda labai netoli, tik iki mūsų šiaurinių kaimynų. Vadinamą „neutralią“ pavardės formą pasirenkančios moterys iš tikrųjų pasirenka latviškas pavardes. Latvių dainininkė Laima Vaikulė, Vaikulio duktė, Lietuvoje būtų Vaikulytė. Mat latviai prie vyro pavardės kamieno prideda galūnę –ė, ir gauna moterišką pavardę. Kaip rašė Kazimieras Būga, latvių kalba yra lietuvių kalba po 800 metų. Jų galūnės nutrumpėję, kirtis tapęs fiksuotas ant pirmojo skiemens. Drąsuolės skardinės zvonkės, pačios to nesuvokdamos, šoka šimtmečius į priekį, paniekindamos savo vyrų giminės moteris, o šie aviniškai nuolankiai su tuo sutinka. Juk pats žodis „Tėvynė“ reiškia „tėvų žemę“ ir sujungia čia gyvenusias kartas su dabartine. Kada praeitis nustoja rūpėti, gyvenamoji vieta tampa tik teritorija egzistavimui.

    Lietuvoje į elitą nepatenka tie, kurie yra elitiniai savo išugdytomis savybėmis; nei protas, nei talentas nepatenka į naują lietuvišką žodžio „elitas“ reikšmę. Į jį daug tiesesnis kelias padlaižiams, kurie turi ir naują, gražesnį pavadinimą „lojalūs“.

    Ramūnas Bogdanas

    Didžioji dalis tų, kurie buvo kovingi, krito pokario miškuose, didžioji dalis ūkiškų, verslingų lietuvių atgulė Sibire. Daugiausia išliko mokėjusių nusileisti arba pataikauti. Gerai gyveno mokantys pavogti: tokiam prasigyvenimui pridengti atsirado žodžiai „sukombinuoti, gauti, prieiti“. Valstiečiui buvo nepatogu prašyti sandėlininko: „Pavok man pašarų“. Jis sakė: „Ar gali man gauti kombikormos? Atsilyginsiu.“ Nėra žodžio – nėra ir nuodėmės. Vaikai ir namie, ir mokykloje mokėsi, kad svarbu vartoti tinkamus žodžius, o tikrovė gali su jais prasilenkti. Netikrų prasmių ir tuščių klišių pasaulis galiausiai neatlaikė realybės spaudimo, - imperija subyrėjo.

    Dalis dabartinių verslininkų tiesiog pasinaudojo savo buvusiais nomenklatūriniais ryšiais, dalis prasikūrė rizikingais ar net pavojingais verslais, tačiau laikams aprimus daugeliui pakilo noras nušviesti, pagarsinti savo padėtį kitų atžvilgiu. Kažkaip net keista, kaip nė vienam jų nekilo noras susitrumpinti pavardės, kad liktų be galūnės. Palikę kalbą ramybėje, jie puolė dabintis vardiniais rūbais, statytis nejaukias pilis ir puikuotis kuo brangesniais automobiliais. Paslaugūs žurnalistai jiems padarė langelius, pro kuriuos juos galima apžiūrinėti, ir tos apžiūros virto labai paplitusiu užsiėmimu: didžiausią tiražą turi žurnalas „Žmonės“, itin žiūrimos laidos apie jų naujus baldus, arba kas dabar su kuo.

    Visais laikais prasčiokėliai mėgdavo spoksoti pro tvoros plyšį į pono parką. Pataikūniški žurnalistai padovanojo ir vardą naujai iškeptiems turtuoliams – elitas. Šis tarptautinis žodis reiškia geriausią dalį. Už pinigus nei išsilavinimo, nei išsiauklėjimo nenusipirksi, tačiau, pasirodo, yra išeitis – galima nusipirkti tai reiškiantį pavadinimą. Lietuvoje į elitą nepatenka tie, kurie yra elitiniai savo išugdytomis savybėmis; nei protas, nei talentas nepatenka į naują lietuvišką žodžio „elitas“ reikšmę. Į jį daug tiesesnis kelias padlaižiams, kurie turi ir naują, gražesnį pavadinimą „lojalūs“. Mokytojai, mokslininkai, kūrėjai gali tik pasitarnauti kaip to pseudoelito inkrustacija.

    Yra toks dailus žodis „bomondas“, iš prancūzų „beau monde“ (gražus pasaulis), apibūdinantis nevaisingą, savimi besimaitinantį blizgučių ir vakarėlių gyvenimą. Vietoje to, kad tiesiog būtų viena iš įvairiaspalvio visuomenės paveikslo dalių, mūsų bomondas, peršokęs iš „Raudonojo Spalio“ batų į „Baldini“, su žiniasklaidos pagalba vis labiau įsitaiso kaip labiausiai siektinas pavyzdys, – nekenčiamas tų, kurie jau supranta, jog nebepateks į piešiamą rojų, ir dievinamas tų, kurie bet kokia kaina, parsidavę ar kitą pardavę, dar siekia atsidurti išrinktųjų šou.

    Iš viso šito lyg ir nekaltai iškreipto žodžio „elitas“ randasi pražūtingi bet kokiai visuomenei padariniai: vertinamos tuščios garsiai skambančios puodynės, o pamirštama, jog jėgų augti suteikia tik turinys, kuris šiandien yra paniekinamai pastumtas į gyvenimo šventės pakraštį. Ne savo vietą uzurpavęs bomondas gali tik bejėgiškai stebėti, kaip link Vokietijos išvyksta dar vienas autobusas laimės ieškotojų: šokių aikštelė nėra ta vieta, kur išmokstama atsakingai valdyti valstybę.

    Kada kalboje įsivyrauja žodžiai be turinio arba iškreiptomis prasmėmis, veiklos rezultatai vis labiau ima skirtis nuo tikrovės poreikių.

    Ramūnas Bogdanas

    LTSR buvo darbininkai, kolūkiečiai ir tarnautojai. Pastarųjų gretose tarybinei tėvynei tarnavo ir partinė nomenklatūra. Tų laikų kalba buvo ypatingai iškraipyta pagal valdžios reikmes: žodis „draugas“ reiškė „ponas“, kada kreipiamasi į viršesnį, arba rodė sausą, griežtą viršesnio požiūrį į pavaldinį. Partiniai darbuotojai nuolat „kėlė liaudies masių sąmoningumą“, nors niekas nebūtų paaiškinęs, ką tai reiškia. Visi puikiai suprato, kad to net klausti negalima. Ir dabar turime valstybės tarnautojų, kurie nežinia kam tarnauja. Pasidaro aiškiau, kada juos vadina valdininkais: sėdėdami krėsluose, iš kurių galima šį bei tą valdyti, jie ponauja. Norinčių ponauti visada daugiau, nei norinčių dirbti, todėl tų krėslų neužtenka.

    Pastebėta labai savotiška tendencija: nuolat mažėjant gyventojų skaičiui Lietuvoje, tarnautojų skaičius didėja. Saulėlydžio komisija turėjo paskirtį, moderniškai tariant, optimizuoti valstybės valdymą. Pavadinimas komisijai suteiktas toks, kad, žiūrėk, tuoj ims ir nusileis toji Lietuvą baigianti išdeginti beširdė valdininkijos saulė. Kad žodis netaptų kūnu, komisija negavo jokio sverto tai saulei nuleisti, o jos rekomendacijos buvo išvartytos taip, kad užderėjo naujų valdininkiškų krėslų, kėdžių ir taburečių.

    Kada kalboje įsivyrauja žodžiai be turinio arba iškreiptomis prasmėmis, veiklos rezultatai vis labiau ima skirtis nuo tikrovės poreikių. Pertvarka, reorganizacija telieka burtažodžiai ataskaitose, milijonus kainavusi apskričių reforma tampa persirikiavimu neįveikiamoje kohortoje. Krenta nebent valytojos ar vairuotojai ir nepakankamai įsipaišę į glaudžias gretas.

    Kalbos galią rodo ir laisvės apyaušrio laikai. Kada Sąjūdis aiškiai išsakė Nepriklausomybės siekį, Algirdo Brazausko vadovaujama Komunistų partija, kalbėjusi vien apie šviesią Lietuvos ateitį kažkokioje jiems vieniems težinomoje pakeistoje TSRS, pasibalnojo žodį „suverenitetas“. Nežinau, ar čia tuometinis komunistų ideologas Justas Paleckis jį sugalvojo, ar koks partijos CK instruktorius Gediminas Kirkilas, bet jis puikiai iliustruoja, iš kur ateina tuščiažodžių versmė. Jie – lankstūs vyrai: kada jų puoselėta suvereniteto idėja negrįžtamai nugrimzdo į šiukšlyną, visa kompanija persėdo į pro šalį plaukiantį Nepriklausomybės laivą.

    Iki“ parduotuvių tinklas įdarbino kažkokį Šmikį savo reklamoje, kurio vardas lietuvių kalboje vartojamas paniekinančia reikšme. Dažnai šiuo žodžiu lietuvių kalboje keičiamas riebesnis žodelis netikėliui pavadinti, lygiai kaip medikai pasitelkia žodį „varpa“ pokalbyje su pacientu.

    Ramūnas Bogdanas

    Apgaulinga prasme vartojamas žodis dengia ir Valdovų rūmų statybą. Kaip amžiną akmenį po biudžeto kaklu, kaip dilemą tarp teisėtumo viršenybės ir pragmatiško naudingumo paliko ją visiems srėbti tautos numylėtas didysis statytojas.

    Visas šakėmis ant vandens sukurtas projektas pavadintas rūmų Atkūrimu, ir daugelis ant to burtažodžio kabliuko pasimovė. Rūmai, kurių brėžinių nėra, kur niekas nežino vidaus išplanavimo, nei kaip buvo įrengtos salės bei kitos patalpos, statomi, nes taip sugalvojo vienas žmogus, kuris save laikė dideliu statybų žinovu. Taip statomi Europos paminklų muliažai pagal arabų ar JAV milijardierių užgaidas, tik jie nevadinami Atstatytais rūmais ir užgaidos tenkinamos asmeninėmis lėšomis. Las Vegase pastatyta Paryžiaus Dievo motinos katedros kopija būtų tikslesnis originalo atkartojimas nei iš kelių akvarelių statomi rūmai. Tačiau, pasitelkus žodžio galią, iki šiol statybos šalia Vilniaus katedros tebevadinamos rūmų Atkūrimu. Šis žodis lyg skydas turi uždengti ir nesuprantamai išpūstas sąskaitas, ir blaivą požiūrį į visą sumanymą.

    Tokie žodžių prasmės iškraipymai labai konkrečiai pasireiškia ir kasdieniame gyvenime. Leidžiama „atstatyti“ sodybas nacionaliniuose parkuose pagal kelis riogsančius galbūt pamato akmenis. Tada leidžiama apsitverti miško gabalą aplink namą, pavadinus tai aptvaru gyvūnams. Leidžiama tiesiai ant kranto statyti elingus, nes pavadinus lietuvišku žodžiu „valtinė“ per daug akivaizdus skirtumas tarp valčių pašiūrės ir triaukščio namo, kurį surentė buvęs Trakų meras, berods, mamos vardu. Visiems, išskyrus atsakingus asmenis, plika akimi matosi, jog masiškai vykdomos privačių namų „rekonstrukcijos“ iš esmės yra naujų pastatų statyba.

    Kaip privačiame pasaulyje, taip ir viešame. Paskelbiama, kad vyksta Gedimino prospekto „rekonstrukcija“, ir po žodžio priedanga išmetamos senovinės beveik šimtmetį be įtrūkimų atlaikiusios grindinio trinkelės, o jos pakeičiamos poros žiemų neatlaikančia kiniška preke. „Čia tik dešimt milijonų kainavo,“ - atsainiai meta kitas rinkėjų numylėtinis Artūras Zuokas.

    Pradėjus painiotis kalboje, išlenda ir graudžiai juokingų dalykų. Viešai su šypsena reklamuojama „Jomajo“, nors šis žodis tėra rusiškas keiksmas, pridengtas lengvu šydeliu, kaip „jabitute“. Ir visiems labai smagu miglotai suvokti tą ryšį su nešvankybe ir nuduoti, kad jo nėra.

    Vienas jau žilstantis, bet savęs tebeieškantis žvaigždūnas iš bomondo karalystės garsiai dainuoja: „bliamba, tave myliu“. Primena mokinukus, kurie sudrausminti taip nusikeikę varto akis ir artistiškai piktinasi, jog tai ne keiksmas, nes keiksmas yra tik pirmas skiemuo. O iš kur tai žinote, mielieji? Gal paaiškinsite ir žvaigždūnui, iš kur tas pirmas skiemuo? „Cool“ požiūris į meilę, tiesiai iš įkalinimo vietų. Kalba ir nustato ribas, ir jas gali ištrinti.

    Iki“ parduotuvių tinklas įdarbino kažkokį Šmikį savo reklamoje, kurio vardas lietuvių kalboje vartojamas paniekinančia reikšme. Dažnai šiuo žodžiu lietuvių kalboje keičiamas riebesnis žodelis netikėliui pavadinti, lygiai kaip medikai pasitelkia žodį „varpa“ pokalbyje su pacientu. Dabar toks personažas kviečia mus apsipirkti.

    Žodžiai ir jų vartojimas dažnai pasako apie mus daugiau, negu mes jais norime pasakyti. Kadangi kalba yra tautos aruodas, joje galima rasti mūsų neįsisąmonintą pasaulio vertinimą ir per jos prizmę pažvelgti, kuo virstame. Kokia kalba, tokie ir mes. Kuo mažiau mūsų, tuo mažiau jai vietos. O benamė ji tiesiog numiršta. Dar nemirštame, bet akivaizdžiai apšlubome, ir atsakymas, kas darosi, slypi mūsų žodžiuose – tereikia į jus įsiklausyti. Kaip kalbame, tokie esame.

     

    www.DELFI.lt Ramūnas Bogdanas 2011 gegužės mėn. 30 d.

     

     

    K.Masiulis. Skalūninės dujos: „Gazprom“ slypi detalėse

     

     

    Praeitą savaitę Vyriausybė atkreipė visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį į Lietuvoje esančius skalūninių dujų klodus. Jeigu mokslininkai patvirtintų tuos dujų kiekius, kurie teoriškai turėtų būti Pietvakarių Lietuvoje, tai galėtų iš esmės pakeisti Lietuvos energetinę situaciją.

    Skalūninės dujos – pigesnė alternatyva

    Apie skalūnus Lietuvoje buvo žinoma jau seniai (tai tas pats sluoksnis, kuris Estijoje išeina į paviršių ir deginamas elektrinėse), tačiau tik prieš kelis metus JAV buvo atrasta technologija, kuri leido skalūnines dujas išgauti pramoniniu būdu ir tiekti vartotojams. JAV dabar šiomis dujomis patenkinama 10 proc. poreikio, tačiau B. Obamos administracija planuoja po 10 metų išgavimą padidinti iki 40 proc.

    JAV sėkmė paskatino ir kitas valstybes atkreipti dėmesį į šį išradimą. 2010 m. rugpjūtį Kinija įsteigė Tyrimo centrą, kuris ieško ir tiria skalūninių dujų telkinius. JAV Kinijai pažadėjo perduoti technologijas, mainais į galimybę JAV kompanijoms investuoti. Tokios pačios tendencijos Indijoje, Australijoje ir Europoje.

    Lietuvoje skalūninių dujų galėtų būti tiek, kad artimiausius dešimtmečius galėtume apsirūpinti patys ir dar eksportuoti. Tačiau Lietuva neturi technologijų dujoms išgauti, todėl reikėtų kviestis investuotojus, tikėtina, kad amerikiečius. Tam reikalingos sąlygos, kaip ne tik dujas išgauti, bet ir pelningai parduoti.

    Kokia situacija Lietuvos dujų sektoriuje dabar?

    76 proc. „Lietuvos dujų“ valdo „Gazprom“ su partneriais vokiečiais. Rusai į Lietuvą tiekia brangias rusiškas dujas, lobsta iš mūsų mokesčių mokėtojų, o iš pelno dar „remia“ politikus, žiniasklaidą ir įvairias organizacijas. Taip pat nereikia pamiršti, kad per „Gazprom“ Kremlius vykdo savo politiką. Kai reikia užsuka kranelius, tiesia „Nord Stream“ ir „South Stream“, kaitalioja kainas kaip nori. Paskutinė „Gazprom“ auka - Baltarusija, kuri neturi valiutos sumokėti už dujas. Taigi rusai reikalauja jos įmonių akcijų, pirmiausia, „Beltransgaz“, arba užsuks žiemą kranelį ir sušalę pikti žmonės A. Lukašenką šakėmis išneš iš jo rūmų...

    Lietuvoje „Gazprom“ valdo visus tinklus ir, aišku, nieko nedaro, kad Lietuva turėtų alternatyvą rusiškoms dujoms. Nestatė dujų terminalo, nesujungė Lietuvos ir Lenkijos tinklų, maža to nepastatė linijos tarp Jurbarko ir Klaipėdos, nors buvo įsipareigoję, o investicijas kreipė tik į Lietuvai neaktualų Kaliningrado dujų koridoriaus vystymą.

    Lietuvos dujų sektorius yra pritaikytas rusiškoms dujoms perduoti ir pardavinėti, bet nepritaikytas suskystintoms dujoms tiekti iš Klaipėdos arba ir skalūninių dujų tiekimui iš Pamario krašto.

    Taigi kaip galime pakviesti investuoti į skalūninių dujų gavybą, kai tų dujų negalima bus tiekti Lietuvos vartotojams, nes visi tinklai priklauso „Gazprom“, kuris visai nesirūpina dujas atpiginti. Tų dujų negalima ir eksportuoti, nes nėra nei saugyklų, nei dujų eksporto terminalo. Todėl Lietuvai būtina kuo skubiau įgyvendinti dujų rinkos libralizaciją. Atskirti dujų tiekėjus nuo tinklų ir leisti jais naudotis visiems, kurie nori ir gali. Vartotojai iš to laimėtų mažesnes kainas, o „Gazprom“ prarastų pelną.

    Kova dėl dujų vamzdžio

    Lietuva liberalizuoja dujų ūkį pirmoji visoje Europos Sąjungoje. Lygiai taip, kaip 1990 m. M. Garbačiovui buvo svarbu neišleisti Lietuvos iš Sovietų Sąjungos, nes mūsų šalis buvo flagmanas, rodantis pavyzdį kitiems, dabar taip pat. Jeigu pasiseks Lietuvai, ja paseks būrys šalių, taip pat priklausomų nuo rusiškų dujų.

    Gazprom“ nepaleis savo grobio – „Lietuvos dujų“, kurį 2004 metais jiems pusvelčiui perledo A. Brazausko vyriausybė. Kremlius pradeda suprasti, kad skalūninės dujos ir suskystintų dujų terminalas yra labai pavojingos alternatyvos, kurios gali susilpninti jos ekonominę ir geopolitinę įtaką, todėl darys viską, kad sustabdytų šiuos procesus. Rusai tikrai stengsis visaip sabotuoti Trečiosios dujų direktyvos įgyvendinimą, kuris leistų dujų vamzdžiais naudotis visiems, ne tik „Gazprom“, ir taip atsirasti konkurencijai dujų rinkoje. Trukdys ir dujų terminalo statybas, kurį atidaryti Vyriausybė siekia 2014 m.

    Tikėtina, kad bus pasitelktos visos įmanomos priemonės, tad turime laukti ir tikėtis visko, kas padėtų išsaugoti monopolį. Gali būti pasitelkta „žaliųjų“ propaganda, pasirodyti pseudoekspertų komentarų, tikėtini teisminiai ginčai. Ne naujiena būtų ir įsikišimas į rinkimus, finansuojant tuos politikus, kurie pažadėtų sužlugdyti energetinės nepriklausomybės planus.

    Jeigu monopolį pavyktų išsaugoti, tai Lietuvai tektų ir toliau nepagrįstai brangiai mokėti už dujas ir taip mes patys savo pinigais finansuotumėm dar ir papildomas Kremliaus „sąnaudas“ monopoliui išlaikyti.

     

    www.delfi.lt Kęstutis Masiulis 2011 gegužės mėn. 30 d.

     

     

    Estai nušluostė nosį kaimynamsPaulius Ugianskis

     

     

    Lietuviai netrukus su pavydu galės žiūrėti į vairuotojus Estijoje - jau šiemet jiems bus sudarytos galimybės elektromobilius įsigyti su didele valstybes parama. Pernelyg nesireklamavę ir be skambių šūkių estai kryptingai juda pažadėtos elektromobilizacijos link.

    Estijos vyriausybė senokai kalba apie ketinimus realiomis priemonėmis skatinti gyventojus rinktis mažiau aplinką teršiančias transporto priemones. Tačiau praėjusią savaitę estų viltys persėsti į žaliuosius automobilius dar labiau sustiprėjo - krašto valdžia nutarė parduoti japonų korporacijai "Mitsubishi" 10 mln. vienetų taršos leidimų, o už tai gautomis lėšomis remti elektromobilių įsigijimą.

    Solidi parama

    Estijos ekonomikos ir komunikacijos ministerijos Technologijų ir inovacijų tarnybos viršininko Jano Tauso teigimu, valdžios subsidijas galės gauti tik tie gyventojai, kurie pirks naujus elektra varomus agregatus. Jis pabrėžė, kad parama nebus skiriama mašinoms, turinčioms kombinuotą benzininį ir elektrinį variklį. Vadinasi, į šią kategoriją nepaklius populiarūs hibridiniai automobiliai, kuriuos dabar gamina "Toyota" ar "Honda".

    Estų portalas DzD.ee skelbia, kad įsigyjamas elektromobilis turės būti gana galingas ir tinkamas eksploatuoti ne tik miestuose, bet ir magistraliniuose keliuose. Maksimalus tokios transporto priemonės greitis - ne mažesnis nei 60 kilometrų per valandą. Didžiausia parama, kurią bus galima gauti, - maždaug 62 tūkst. litų. Tiesa, subsidija negalės viršyti 50 proc. elektromobilio vertės.

    Norintieji pasinaudoti valstybės suteikiama parama jau nuo šios vasaros galės teikti paraiškas elektromobiliams pirkti. Tiesa, prieš tai jie turės susisiekti su tokias mašinas parduodančiomis įmonėmis ir gauti iš jų oficialų pasiūlymą, kuriame būtų nurodyta transporto priemonės kaina. Ši skatinimo programa truks daugiau nei metus ir baigsis 2012 metų pabaigoje.

    Nėra skatinimo programos

    Lietuva sekti estų pavyzdžiu artimiausiu metu neketina, tad valdžios postringavimai, kaip svarbu persodinti lietuvius į ekonomiškesnes ir aplinkai nekenksmingas elektra varomas transporto priemones, labiau primena tik skambius pareiškimus. Mūsų krašte nei elektromobilių gamyba, nei valstybės parama tokių mašinų šeimininkams nėra numatyta jokiais teisės aktais. Tai didžiąja dalimi ir lemia, kad Lietuvoje priskaičiuojama vos kelios dešimtys elektra varomų agregatų ir apie 200 hibridinių automobilių.

    Lietuvos autoverslininkų asociacijos (LAA) generalinis direktorius Mindaugas Beišys LŽ tvirtino, kad atsakingų valdžios institucijų kalbos apie staigų elektromobilių proveržį tėra mitas, o gyventojai neskatinami persėsti į švaresnes elektrines transporto priemones. "Gyventojai nėra suinteresuoti pirkti nepigiai kainuojančių žaliųjų mašinų, nes valstybė jiems negali pasiūlyti jokių nuolaidų ar privilegijų. Tačiau vienokia ar kitokia valstybės parama būtina, kad žmonės suprastų, jog vairuoti elektromobilius ne tik madinga, bet ir finansiškai naudinga. Tai galėtų būti vienkartinė subsidija ar PVM lengvata, galimybė nemokamai statyti mašiną miesto centre bei senamiestyje ir panašiai. Žinoma, turi būti išplėtota ir elektromobilių įkrovimo bei aptarnavimo infrastruktūra. Tik tada atsiras vilčių, kad Lietuva pasirengusi visuotinei elektromobilizacijai", - aiškino LAA vadovas.

    Valdininkus - į elektromobilius

    Skirtingai nei Lietuvoje, Estijoje ketinama ne tik finansiškai skatinti gyventojus pirkti elektromobilius, bet ir persodinti į juos valdiškų institucijų darbuotojus. Vyriausybė dar kovo mėnesį sutarė, kad įvairioms socialinėms tarnyboms nupirks 507 elektra varomus "Mitsubishi iMiEV" automobilius.

    Panašiu keliu bando eiti ir kaimynai latviai. Šį pavasarį Latvijos municipalinė bendrovė "Rigas energetikas agentūra" viešai pareiškė, kad krašto valdininkai turėtų persėsti į elektromobilius. Be to, ji užsimojo sukurti visą reikiamą elektrinių transporto priemonių infrastruktūrą. Šis projektas jau buvo svarstomas Rygos dūmoje. Tiesa, tokia žalioji iniciatyva oficialiai kol kas nepatvirtinta.

     

    Lietuvos žinios 2011 - 06 - 01 

  • Ką ošia Gudų gojus, ką mena Raganytė

    Skandalą Latvijoje sukėlęs Valionis atsistatydino

     

     

    Tarptautinį skandalą sukėlęs Lietuvos ambasadorius Latvijoje Antanas Valionis antradienį iškviestas pasiaiškinti prezidentei Daliai Grybauskaitei pareiškė atsistatydinąs. Jo atšaukimo iš pareigų procedūra bus pradėta nedelsiant.

    Po maždaug penkiolika minučių trukusio pokalbio su prezidente A. Valionis žurnalistams pareiškė nusprendęs atsistatydinti.

    „Apgailestauju, kad įvyko šis incidentas, atsiprašau prezidentės ir Latvijos prezidento, kurį aš įžeidžiau“, – sakė V. Valionis.

    Prezidentė palaikė jo apsisprendimą.

    Pirmadienį Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM) išplatino pareiškimą, kuriame sakoma, jog „užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis gegužės 30 dieną įspėjo Lietuvos ambasadorių Latvijoje A. Valionį, kad Lietuvos diplomatai nors ir disponuoja teise komentuoti vienus ar kitus klausimus, jų pareiga daryti tai korektiškai, su pagarba kitos valstybės suverenumui ir jos politikams“.

    KUBILIUS: VALIONIO ŽODŽIAI APIE SITUACIJĄ LATVIJOJE NELABAI ATSARGŪS

    URM Generalinė inspekcija artimiausiu metu dėl A. Valionio pasisakymo atliks tyrimą, o pats ambasadorius antradienį iškviestas „konsultacijoms“ į Lietuvą.

    Lietuvos ambasadorius Latvijoje, buvęs užsienio reikalų ministras A. Valionis, komentuodamas Latvijos prezidento Valdžio Zatlero siūlymą paleisti parlamentą, sakė, esą Latvijos prezidento „intencijos kvepia nelabai gražiai“, o pats prezidentas pasirodė esąs „menkesnis žmogus nei derėtų prezidentui“.

    Latvijos ir Lietuvos užsienio reikalų ministrams A. Valionis aiškino, kad jį netiksliai pacitavo žurnalistai.

    A. Valionis į Prezidentūrą pateko per vidinį kiemą, tad prieš susitikimą išvengė žurnalistų klausimų.

     

    Alfa.lt Mindaugas Linkaitis 2011-05-31

     

    Ką ošia Gudų gojus, ką mena Raganytė

     

     

    Kažkada labai seniai, kai gyveno milžinai, fašistai ant mūsų labai niršo, kodėl per Lietuvą važiuojant reikia rodyti pasą ir palengvintą vizą. Tada buvo ir ypač piktų veiksmų (peiliu prieš traukinio palydovę), ir nemažiau piktų žodžių. Šių specialistas, savaip garsus Rusijos politikas Vladimiras Žirinovskis, viešai pagrasė: pastatysim lietuviams ant sienos jėgainių, kur vėjas pučia į vakarus, ir taip juos, bjaurybes, išnuodysim!

    Ką gi, atėjo laikas, kai nebe Vladimiras Iljičius, ne Vladimiras Volfovičius, o Vladimiras Vladimirovičius imasi įgyvendinti žadėtąjį kerštą. Į Lietuvą ir pūs, ir upėmis plukdys tai, nuo ko nenorėtume raudonais vėžiais išmirti.

    Pasaulis ką tik prisiminė Černobylį. Ta proga privačiai išleistas ukrainiečių dokumentinis filmas priminė (specialisto sargo pasakojime), kad niekas nežino, kas toliau vyksta ne visai užgesinto reaktoriaus gelmėse, kaip ir gretimuose veikiančiuose reaktoriuose. Kas ir kur sunkiasi? Tai tiesiog netiriama. Gamta pati paskelbs išvadas.

    O Rusija tuo tarpu užsimojo statyti net dvi jėgaines ant Lietuvos sienų. Ims kaip į reples. Astrave ir Ragainėje (Ragainė prieš kryžiuočiams ateinant buvo Raganytė). Černobylio fone paleido mūsų vaikų darželiui pasaką: čia bus kitokia sistema, nauja, dar nemėginta. Pamatysit, kokia saugi. - Ačiū, kad bus pirmąsyk mėginami eksperimentiniai reaktoriai (kodėl ne Sibire?), ir lietuviai kaip jūrų kiaulytės. Jeigu išeis kaip geriau, galės mus tyrinėti. Jeigu kaip paprastai - iš Kuršių marių liks tiktai kormoranai. O jeigu kas nors ne taip nuskils Astrave, teks apgailestaujant evakuoti gretimą Vilniaus miestelį su puse milijono gyventojų. Lenkus pribaigs ne baisieji lietuviai, o kagėbiniai bičiuliai rusai. Lietuvos piliečiai Vilniaus rusai taip pat nesidžiaugs, bet jiems bus pasiūlyta keikti baltarusius.

    Jau girdžiu žvalius agentūros balsus: ė, ko jis čia gąsdina, gal nieko ir neatsitiks! Juk „partneris“ žada...

    Atsitiks, broliai, mažų mažiausia, kad niekas nebenorės investuoti Vilniuje ir Rytų Lietuvoje. Miškų ir ežerų rekreacinė erdvė? - baikit juokus. Europa savaime trauksis nuo savo spindulingos rytinės sienos. Vietiniai gudai ir lenkai patirs psichologinį spaudimą ilgai nelaukiant sprukti iš pasienio į saugesnę Lenkiją. Vladimiras Volfovičius ir ne jis vienas trins rankas žiūrėdami, kaip blaškosi pabudę lietuviai.

    Beje, Astravo elektrinė bus aušinama vandeniu iš Neries baseino, o vandenį teks pumpuoti tolokai ir dešimtis metrų aukštyn. (Čia jums ne Drūkšių ežeras). Panaudotas jis grįš tyras kaip Lukašenkos ašara, toliau migruos Nemunu per Lietuvą, kol kelio pabaigoje jo lauks Raganytės giljotina. Plekšne, marių tu žuvie, plauksi mutavusiu pilvu į viršų.

    Bet Fukušimos jėgainę Japonijoje parbloškė ne Černobylio tipo chaltūra, o pumpavimo-aušinimo nepajėgumas ypatingomis aplinkybėmis. Tik įsivaizduokime būsimosios Astravo jėgainės galimus pompų sutrikimus, gresiantį reaktoriaus perkaitimą. Iš kurios jūros malūnsparniai pils vandenį? Galų gale pakaks vien SMS žinutės, kad šis tas ten stringa, kad gali kilti pavojus... Kokia atsakomybė užgrius galimą Vilniaus merą Artūrą Zuoką arba Viktorą su visa Lietuvos Vyriausybe? Ar jau skelbti aliarmą gyventojams, ar dar ne? Černobylio atveju ilgai neskelbė, ir tai buvo valdžios nusikaltimas. Užsienio šalių atstovybės Vilniuje turės galvoti greitai, tad gal tegul galvoja jau dabar.

    Čia tik truputis perspektyvų, kurias Lietuvai žada V.Putino replės. Ar galime ką nors daryti?

    Girdžiu kapituliantų ir agentūros balsus, kad nieko negalime. Netiesa, galime.

    Pirmiausia Lietuvos valdžia ir visuomenė turi apsispręsti, kad jos kategoriškai prieš. Sakyti, kad mums nepatinka, esame susirūpinę - tai nulis, „slabin?“ Esame prieš ir reikalaujame labai konkrečių dalykų. Ar Europos Sąjunga atsakingai svarstė ir sutinka mus pakišti? (Klausimas Tarybai). Ar Rusija turi teisę bet ką mirtina daryti Europos širdyje, Stalino vienašališkai aneksuotoje Karaliaučiaus žemėje? Kur apgautųjų Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų JAV, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, kur Europos balsas? Ar Baltarusijos valdžia normaliai paaiškins gerbiamai Europos Sąjungai, kodėl iš kelių galimų jėgainės vietų (Mogiliovo srityje ekspertų siūlyta kur kas geresnė, neprobleminė) pasirinkta gražiausioji ežerų ir pušynų gamta - velniop ją - ir ranka pasiekiama Lietuvos sostinės kaimynystė? Jeigu Vladimiras įsakė, tai dar ne viskas. Reikalaukim persvarstyti.

    Suvokim, kad giname savo gyvybę. Tada suvoksime, kad Vyriausybė su prezidente dar neišsijudino, kaip reikėtų. A.Lukašenkos mestelėjimas - patraukit savo Ignaliną - turi paprastą atsakymą: statykit savo daiktą tokiu atstumu nuo Vilniaus, kaip Ignalinos AE pastatyta nuo Minsko. Turim ir kitų priemonių, kaip antai kontrabandinės 50 km zonos per branduolinę sieną suspendavimas. Kodėl mus tvarko lygioj vietoj?

    Tačiau svarbu ne diplomatų apsišaudymas, o konsoliduoti apkasai - jeigu norim gyventi. Jeigu prezidentūra ir Vyriausybė emigruos paskutinės, tai dar galim ir ilgiau padelsti. Manau, reikia neatidėliojant, galbūt prezidentės dekretu, sudaryti Lietuvos branduolinės-politinės gynybos komitetą iš neabejingų tėvynei mokslininkų ir politikų. Nuo pašaipų užsidėkim šarvą, kurio vardas atsakomybė. Žinia, šarvą ir ginklą pakels tik tvirtas stuburas. Valstybės viršūnėje tokį stuburą tarsi turime, o pilvo lygmeny?

     

    Alfa.lt Vytautas Landsbergis 2011-05-31

     

     

    D.Ivanišvili. Protestai Tbilisio gatvėse – nauja Rusijos karo prieš Gruziją fronto linija?

     

     

    Bauginantys vaizdai iš Tbilisio gatvių praėjusią savaitę turėjo išgąsdinti ne vieną padorų europietį. Kraujas, kančios perkreipti civilių veidai, grėsminga specialiųjų policijos padalinių ekipiruotė... Atrodytų, kad Rusijos karinį smūgį ką tik atlaikiusi šalis vėl skęsta politinėje suirutėje.

    Tačiau gyvenančiam Tbilisyje tokie apibendrinimai pasirodytų mažų mažiausiai netikslūs – pirmiausia todėl, kad Nino Burdžanadzės ir jos rėmėjų protestai visuomenei jau seniai nebėra įdomūs. N.Burdžanadzė laikoma marginaline politine figūra, kuri iš politikos nesitraukia tik dėl to, kad ja iš inercijos žavisi Vakarų politikai bei diplomatai.

    Juo labiau N.Burdžanadzės organizuojami protestai neatspindi nei visuomenės nuotaikų, nei TV ekranuose pateikiamo mastelio. Todėl labai svarbu, kad darydami išvadas ir apibendrinimus nepasiduotume kai kurių šalių žiniasklaidos priemonių kurstomiems stereotipams ir išliktume maksimaliai objektyvūs.

    Tad kas gi iš tiesų nutiko Tbilisio gatvėse praėjusią savaitę?

    Protesto akcijos, prasidėjusios gegužės 21 dieną, buvo nukreiptos prieš vyriausybę ir asmeniškai prieš prezidentą Micheilį Saakašvilį. Buvo reikalaujama prezidento atsistatydinimo ir priešlaikinių rinkimų. Pažymėtina, kad Gruzijos valdžia išdavė leidimą protesto mitingams iki gegužės 25 dienos imtinai ir nekliudė protestuotojams susirinkti į numatytą akcijos vietą Tbilisio centre.

    Būtina išaiškinti šios politinės akcijos tikruosius užsakovus ir rėmėjus. Nenuoseklūs N.Burdžanadzės veiksmai daro ją labiau panašią į marionetę svetimose rankose, nei į savarankišką, atsakingą politikę.

    Daiva Ivanišvili

    Tačiau pirmąją akcijos dieną į mitingą susirinko vos 6 tūkstančiai rėmėjų, o vėliau jų skaičius sparčiai mažėjo. Buvo dienų, kai prie visuomeninio transliuotojo būriuodavosi gal 100 protestuotojų. Palyginimui: per 2009 metų protestus į gatves pirmąją dieną išėjo apie 50 tūkst., 2007 metais – iki 100 tūkst. gyventojų.

    Nepaisant negausaus dalyvavimo, mitingo organizatoriai nė neketino kviesti žmones skirstytis. Greičiau priešingai: buvo užimta viena iš pagrindinių miesto gatvių prie visuomeninės televizijos, nutrauktas eismas. Klausimas pamąstymui: ar sąžininga tęsti mitingus, laikyti uždarytas miesto gatves ir trikdyti normalų miestiečių gyvenimą, jei tavo reikalavimai neturi realaus palaikymo? Ir kam šitaip ištęsti protesto akcijas, jei tavo tikslai yra taikūs, neprovokaciniai?

    Gegužės 26 dienos išvakarėse protestuotojų reikalavimai staiga pasikeitė. Atvirai paskelbta, kad bus siekiama sutrukdyti Nepriklausomybės dienos proga surengti Tbilisyje karinį paradą. Kam? Kodėl? Kaip tai susiję su ankstesniais reikalavimais? Šito paaiškinti N.Burdžanadzė ir jos rėmėjai pernelyg nesivargino.

    Gegužės 25 dieną protestuotojai užėmė Parlamento aikštę ir blokavo Rustavelio prospektą. Pažymėtina, kad prospektas buvo užtvertas ne žmonių kolonomis, o savadarbiais skydais. Ir nors Gruzijos įstatymai šiais veiksmais buvo pažeisti mažiausiai kelis kartus, policija jokių atsakomųjų veiksmų nesiėmė.

    Gegužės 25 dienos vakare protestuotojai buvo įspėti, kad leidimas mitinguoti netrukus nustos galios, ir paprašyti persikelti į kitas miesto aikštes. Protestuotojai atsisakė paklusti.

    Kelios minutės iki vidurnakčio miesto valdžia dar sykį įspėjo, kad metas skirstytis. Tačiau šio reikalavimo protestuotojai ir vėl „neišgirdo“.

    Kas įvyko vėliau, užfiksuota kadruose, kuriuos pamatė visas pasaulis. Be abejo, jie yra dramatiški. Ir, be abejo, sukelia klausimų, ar tikrai policija aukščiausiu balu išlaikė pilietiškumo egzaminą.

    Bet jei kraujo ir smurto buvo galima išvengti, kodėl protesto akcijų organizatoriai neliepė savo rėmėjams išsiskirstyti? Ir ar šie kruvini kadrai, apskrieję visą pasaulį, nebuvo jų pagrindinis, svarbiausias tikslas?

    Šiandien kai kurios Vakarų šalys ima raginti Gruzijos valdžią „ištirti įvykius“ ir „neproporcingą jėgos naudojimą“. Prieš porą savaičių Atėnuose policija ašarinėmis dujomis išvaikė kur kas didesnį mitingą, kurio metu sužeisti 2 policininkai, bet niekas nieko tirti neragino. Matyt, Gruzijai taikomi kiti standartai, ir su šia tikrove teks skaitytis.

    Tačiau detaliai ištirti įvykius būtina dėl kelių priežasčių. Pirma, kaip užfiksuota vaizdo kamerų, sprukdama iš mitingo vietos N.Burdžanadzė automobiliu parbloškė ir mirtinai sužalojo 2 žmones. Vienas iš jų – policijos pareigūnas. Būtina maksimaliai viešai ištirti šį incidentą, kad vėliau, kai N.Burdžanadzei ir jos rėmėjams bus pateikti kaltinimai, nebūtų spekuliuojama „politinio susidorojimo“ argumentais.

    Pasaulį apkeliavę vaizdai iš Gruzijos turėjo išgąsdinti ne vieną potencialų užsienio investuotoją ar turistą, kurių šiuo metu ypač reikia iš sąstingio bundančiai Gruzijos ekonomikai. Jei paaiškėtų, kad šie vaizdai iš tiesų kokių „geradarių“ buvo užsakyti, į šiuos skandalingus faktus tarptautinė bendruomenė turėtų reaguoti ir pareikalauti atlyginti patirtus nuostolius.

    Antra, būtina išaiškinti šios politinės akcijos tikruosius užsakovus ir rėmėjus. Nenuoseklūs N.Burdžanadzės veiksmai daro ją labiau panašią į marionetę svetimose rankose, nei į savarankišką, atsakingą politikę. Iki galo neaiškus ir buvusio gynybos ministro, Paryžiuje gyvenančio Iraklio Okruašvilio vaidmuo. Protestų įkarštyje jis viešai pažadėjo gegužės 25 dieną „triumfališkai grįžti“ į Gruziją, tuo suteikdamas naują impulsą vykstančiam politiniam spektakliui, bet vėliau išsižadėjo savo žodžių. Juo labiau nesuprantamas minios akivaizdoje įvykęs kitų radikaliosios opozicijos atstovų (L.Gačečiladzės, E.Kitsmarišvilio) demonstratyvus „susitaikymas“ su N.Burdžanadze ir vėliau – netikėtas pasitraukimas iš protesto akcijos.

    Visų šių veikėjų finansinės ir politinės gijos vienaip ar kitaip veda į Maskvą. „Už paramą“ Rusijai dėkingumo neslėpė ir N.Burdžanadzės bendražygė, pasaulio moterų šachmatų čempionė N.Gaprindašvili. Ar gali būti, kad pasimetusių moterų rankomis Kremlius žarstė politines žarijas kaimyninėje šalyje, siekdamas joje įžiebti politinius neramumus?

    Trečia, pasaulį apkeliavę vaizdai iš Gruzijos turėjo išgąsdinti ne vieną potencialų užsienio investuotoją ar turistą, kurių šiuo metu ypač reikia iš sąstingio bundančiai Gruzijos ekonomikai. Jei paaiškėtų, kad šie vaizdai iš tiesų kokių „geradarių“ buvo užsakyti, į šiuos skandalingus faktus tarptautinė bendruomenė turėtų reaguoti ir pareikalauti atlyginti patirtus nuostolius. Negalima leisti, kad kas nors iš šalies žaistų pažeidžiamos ekonomikos silpnumu ir tuo pačiu – keturių milijonų niekuo dėtų žmonių socialine bei ekonomine gerove.

    Ketvirta, būtina ištirti, ar Rusijos veiksmai protesto akcijų metu nebuvo atviras kišimasis į Gruzijos vidaus reikalus. Rusija atvirai palaikė protestuotojus (ta proga paskelbė net du oficialius pareiškimus), o Rusijos žiniasklaida taip operatyviai skleidė pasauliui „tragiškus“ vaizdus iš Tbilisio gatvių, kad nekyla abejonių, jog buvo siekiama primesti tarptautinei bendruomenei savą įvykių interpretaciją.

    Jei tai tiesa, susiduriame su dar vienu įrodymu, kad 2008 metais sustabdytas Rusijos karas prieš Gruziją nesibaigė. Fronto linija atsinaujina pačiose netikėčiausiose erdvėse, ir labai apmaudu, kad šio karo aukomis, kaip ir anksčiau, tampa paprasti žmonės. Leisti konfliktui ir vėl „įsišaldyti“ būtų didžiausia klaida.

     

    www.DELFI.lt Daiva Ivanišvili, 2011 gegužės mėn. 29 d.

     

     

    R.Paksui veriamos durys į politikos olimpą

     

    Vakar įregistruotos įstatymo pataisos, kurios suteiktų teisę nušalintajam prezidentui Rolandui Paksui dalyvauti Seimo rinkimuose. Palaiminus jas, dabar į aukščiausius postus kandidatuoti negalintis politikas taip pat galėtų siekti valstybės vadovo kėdės.

    Premjero Andriaus Kubiliaus sudaryta darbo grupė iki gegužės 31 dienos Vyriausybei turėjo pateikti siūlymus, kaip įgyvendinti Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimą ir suteikti galimybę R.Paksui kandidatuoti į Seimą. Kol nepateiktos ministrų kabinetui, siūlomos alternatyvos nekomentuojamos.

    Specialią teisininkų darbo grupę tam buvo sudariusi ir partija "Tvarka ir teisingumas". Joje dirbusių teisės ekspertų nuomone, teisė R.Paksui būti renkamam į Seimą gali būti įgyvendinta pakeitus Seimo rinkimų įstatymą. Už Lietuvos ir užsienio teisininkų konsultacijas partija sumokėjo apie 90 tūkst. litų.

    Teisė spręsti - rinkėjams

    Pasamdytų teisininkų grupė pasiūlė, kad būtų naikinama Seimo rinkimų įstatymo nuostata, nurodanti, kad į parlamentą negali būti renkamas asmuo, kuris iš posto buvo pašalintas apkaltos būdu. Vakar R.Pakso partijos bendražygis Seimo frakcijos "Tvarka ir teisingumas" seniūnas Valentinas Mazuronis įregistravo tai numatančias įstatymo pataisas.

    Priėmus jas, per apkaltą iš pareigų pašalintas asmuo galėtų kandidatuoti ateinančiuose Seimo rinkimuose. Taip, anot V.Mazuronio, teisė priimti sprendimus būtų perduota rinkėjams. Jie turėtų nuspręsti, išrinkti per apkaltą nušalintą politiką ar ne. "Jokie paskirti teisėjai, nors ir bendraujantys su konstitucinėmis dvasiomis, jokie politikai nepriims teisingesnio sprendimo negu visi Lietuvos piliečiai. Toks įstatymas galiojo iki R.Pakso nušalinimo iš prezidento pareigų. Jis atitinka protingumo principą ir EŽTT sprendimą", - pažymėjo V.Mazuronis.

    Pritaikytos dvi sankcijos

    "Tvarkiečių" suburtoje darbo grupėje dirbęs Mykolo Romerio universiteto profesorius Alfonsas Vaišvila aiškino, kad Konstitucijoje nustatyta sankcija priesaiką sulaužiusiam ar svarbiausią krašto įstatymą pažeidusiam asmeniui - jis gali būti nušalinamas nuo pareigų. Iš prezidento posto nušalintam R.Paksui buvo pritaikyta ir dar viena sankcija - draudimas dalyvauti Seimo rinkimuose. "Ar parlamentas gali įtvirtinti tokį apribojimą? Konstitucija nieko nesako apie papildomas sankcijas ir apie tai, kad Seimas įstatymais gali jas nustatyti, - teigė A.Vaišvila. - Asmenims suteikiami politiniai įgaliojimai demokratinėse visuomenėse priklauso tautai. Jei asmens teisės kandidatuoti į mums žinomas pareigybes yra apribojamos, išeitų, kad įstatymas apriboja ne tik šio asmens, bet mūsų visų teises rinkti tai, ką mes galime rinkti laisvų rinkimų pagrindu."

    Galės kandidatuoti į prezidentus

    A.Vaišvilos teigimu, asmuo, įgijęs teisę būti renkamas Seimo nariu, gali būti renkamas ir prezidentu. Konstitucija nustato, kad valstybės vadovu "gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip 40 metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu."

    R.Paksas neskubėjo tuo džiaugtis. Jo teigimu, pirmiausia reikia pažiūrėti, kaip Seimas reaguos į V.Mazuronio pateiktas pataisas. Tačiau partijos "Tvarka ir teisingumas" lyderis vylėsi, kad jis jau kitąmet galės dalyvauti Seimo rinkimuose.

     

    Lietuvos žinios Roberta TRACEVIČIŪTĖ 2011 – 05 – 31

  • Lazdijų degalinėje – užrašai vien užsienio kalbomis

    Lazdijų degalinėje – užrašai vien užsienio kalbomis

     

     

    Lenkiški užrašai plinta ne tik lenkų tautinės mažumos gausiai apgyvendintame Vilniaus krašte. Štai prie pat Lazdijų pasienio posto įsikūrusios degalinės švieslentėje lietuviškam tekstui vietos apskritai neliko.

    Tokį vaizdą galima pamatyti „Emsi“ tinklo degalinėje, esančioje visai šalia Lazdijų pasienio punkto. Degalinė mielai kviečia lenkus užrašu „kanapki, kawa“ (bandelės, kava – lenk.). Nepamiršti ir kitomis kalbomis kalbantys vairuotojai – jiems skirtas užrašas „shop open 24 hours“ (parduotuvė veikia 24 valandas per parą – angl.).

    Tačiau lietuviškam užrašui „Emsi“ švieslentėje vietos nebeliko – nei kava, nei bandelės, nei kiaurą parą dirbanti parduotuvė lietuvių kalba nereklamuojama.

    Kalbos inspekcija: taip būti negali

    Valstybinės kalbos įstatymo prievaizdai griežtai baudžia už dvikalbius užrašus, dar griežčiau – už lietuvių kalbos nenaudojimą. Tai ypač akivaizdu Vilniaus krašte, kur už įstatymo normų nesilaikymą skirtas baudas lenkai jau tąso po teismus. Tačiau „nutautėjusi“ degalinė Lazdijuose bent jau kol kas niekam neužkliuvo. Kaip DELFI teigė Valstybinės kalbos inspekcijos viršininko pavaduotojas Arūnas Dambrauskas, iškaba Lazdijuose bus traktuojama taip pat, kaip ir visos kitos.

    Tik lenkų kalba, ir visa tai yra Lietuvos teritorijoje? – stebėjosi A. Dambrauskas. – Pagal Valstybinės kalbos įstatymą, visi viešieji užrašai turi būti valstybine kalba. Šitoje vietoje turėtų būti užrašai lietuvių kalba. Jei taip yra, čia akivaizdus įstatymo pažeidimas. Pasienio zonoje jokių išimčių nėra.“

    Vadina verslo eksperimentu

    Tuo tarpu „Emsi“ lenkišką iškabą aiškina mėginimu privilioti valstybės sieną dažnai kertančius lenkų vairuotojus. Degalinių tinklo direktorius Gintautas Uždavinys DELFI teigė, esą lenkišką iškabą jau pasiruošta pakeisti lietuviška.

    Aišku, tą iškabą pakeisime. Pradžioje buvo tokia, kad pritraukti klientus. Šiai dienai yra pagaminta nauja, ir bus pakeista. Reaguojame į visus signalus“, - sakė G. Uždavinys.

    Verslininkas tikino, esą „Emsi“ poelgis buvo visiškai nepiktybiškas, ir iškaba bus pakeista jau kitą savaitę. Paklaustas, ar lenkiška iškaba pagausino degalinės klientų gretas, degalinių tinklo vadovas teigė itin gerų rezultatų nepastebėjęs.

    Bent jau nesumažėjo. Kas dabar gali pasakyti, kad klientų daugėja? Apskritai vartojimas mažėja. Aišku, (užrašas – DELFI) įtakos turėjo mažai“, - reziumavo G. Uždavinys.

     

    www.DELFI.lt Šarūnas Černiauskas, 2011 gegužės mėn. 31 d.



     

    A.Lukašenka - Maskvos kišenėje

     

    Rusijos įmonės it maitvanagiai tyko pusvelčiui įgyti Baltarusijos valstybines įmones, o labiausiai gviešiasi gardžiausiojo kąsnelio - dujotiekio.

    Paskutiniu Europos diktatoriumi vadinamas Aleksandras Lukašenka galutinai parklupdė savo krašto ekonomiką. Baltarusijos sostinėje Minske gyventojai šluoja nuo lentynų viską, kas tik ten yra, nuo konservų iki miltų, kad tik išleistų nuolat nuvertėjančius baltarusiškus rublius. Kiti stovi eilėse prie valiutos keityklų tikėdamiesi nusipirkti dolerių ir eurų. Bet kokiu kursu, kad tik turėtų pinigų, kurie kitą dieną nevirs tualetiniu popieriumi. Tačiau Baltarusijos centrinio banko filialai turi tik rublių. Net nelegaliose keityklose konvertuojamos valiutos nebeliko. Nes A.Lukašenkos valstybė priėjo liepto galą. Prezidentas su visu savo KGB, kolchozais ir valstybinėmis įmonėmis nebegali tesėti pažado, kurį davė baltarusiams: jokių laisvių ir jokių Vakarų, tačiau patikimos algos, valstybinės išmokos, taika ir ramybė.

    Ant Maskvos virvutės

    Pensijų ir algų pakėlimą prieš rinkimus gruodį nubraukė infliacija. O ir ramybės jokios taip pat nėra: balandžio 11 dieną Minsko metropoliteno stotyje nugriaudėjo siaubingas sprogimas; represijos prieš disidentus paakino Europos Sąjungą bei JAV imtis naujų sankcijų prieš Baltarusiją. Valstybės skola siekia jau 8 mlrd. dolerių, valiutos atsargos išsemtos. Pastarosiomis valandomis "batka" mėgina gelbėti tai, ką dar galima išgelbėti. Pirmiausia jis vėl pradėjo draugauti su Rusija. Jis mėgina gauti 3 mlrd. dolerių kreditą ypatingomis sąlygomis, bet Maskva sutiko šiemet suteikti tik 1,2 milijardus. Be to, tik mainais į didelio masto privatizavimo programą - valstybė turi parduoti įmonių už bendrą 2,5 mlrd. dolerių sumą per metus. O Rusijos kompanijos labiausiai gviešiasi gardžiausiojo kąsnelio - kontroliuoti dujotiekio tinklą, kuriuo Rusijos metanas tiesiogiai pasiekia Vakarų Europą.

    Ant karo bėgių

    Šiomis dienomis svarbiausi produktai - mėsa, duona, daržovės, vaisiai, kruopos - Baltarusijoje toliau brango. Ekonomikos ministerija pabrangino ir alkoholį. Didėjo transporto bei kuro kainos.

    Ekspertai spėja, kad metinė infliacija Baltarusijoje sudarys 34-40 procentų. Manoma, kad metų pabaigoje oficialių skurdžių, kuriems reikia pašalpų, krašte padaugės nuo dabartinių 2,5 proc. iki 10 procentų.

    Bendras Baltarusijos vaizdas - be jokios prošvaistės. Šalyje visiškai apmirė ir verslo aktyvumas. Kompanijos tiesiog užsidaro nebežinodamos, "kokiame pasaulyje jos gyvena ir kaip nustatyti kainą". Vien pastaruoju metu darbo neteko 600 tūkst. baltarusių. Tiesa, apie tai paskelbusį Nacionalinės statistikos komiteto vadovą Vladimirą Zinovskį Baltarusijos premjeras Michailas Miasnikovičius apkaltino gandų skleidimu: negali būti šitiek bedarbių, kai visi ekonomiškai aktyvūs valstybės gyventojai sudaro vos 4,3 milijono.

    A.Lukašenka jau pareikalavo "pastatyti šalį ant karinių bėgių". Per posėdį, skirtą Baltarusijos ekonomikos krizei, jis pareiškė, kad krizę sukėlė išorės veiksniai - "pasiutusi Rusijos žiniasklaida". Jis taip pat pareiškė, kad "jokio banditiško šalies išpardavimo nebus", nesąmone vadino ir Rusijos reikalaujamą 7,5 mlrd. dolerių sumą už likvidžių įmonių aktyvus per trejus metus. "Aš net vieno aktyvo už tokią kainą neparduosiu", - rėžė A.Lukašenka.

    Komentuodamas šį A.Lukašenkos pareiškimą Rusijos finansų ministras Aleksejus Kudrinas priminė, jog atsisakymas privatizuoti valstybės nuosavybę sutrukdys pervesti kreditą - pirmi 800 mln. dolerių turėtų pasiekti Baltarusiją birželio 12-13 dienomis.

    Lauk panikos skleidėjus!

    Ieškodamas atpirkimo ožio A.Lukašenka apkaltino Rusijos žiniasklaidą panikos skleidimu. Jis pasiūlė išvyti rusų ir apskritai visus užsienio žurnalistus iš šalies, o pats per televiziją ragino piliečius nepasiduoti panikai ir neversti savo butų, garažų bei rūsių produktų sandėliais. "Nusiraminkite, kainoms nebėra kur augti, jos ir taip peržengė visas ribas", - kažkaip neužtikrintai tikino valstybės galva. Ir pridūrė: jei pensininkams ar studentams ko nors pritrūks, valstybė jiems būtinai padės.

     

    Lietuvos žinios 2011 – 05 – 31

  • Jie Bijo Jonas Puodžius

    Jie Bijo

     

     

    2011-ji paskelbti Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių 70-sioms metinėms paminėti. Tad, žingsniuodamas Aukų gatve Vilniuje, sustok prie rausvos spalvos granito kolonos. Ji mena 1941 m. birželio 13–14 dienų netektis, masinių trėmimų pradžią kai buvo išskiriamos šeimos: vyrai siunčiami į kalėjimus, motinos su vaikais į Sibiro platybes. Lietuva neteko per 18 tūkstančių šviesiausios tautos dalies; mokytojų, diplomatų, kariškių, ūkininkų ir kitų. Jakutų, lietuvių rusų ir anglų kalbomis įrašas Lietuvos tremtiniams kentėjusiems ir žuvusiems 1942–1956 metais Jakutijoje. Šriftas iškaltas aplink piloną nenutrūkstamai; viena kalba iškaltą tekstą keičia kita kalba po kelis kartus pasikartojantį telegrafo juostos principu. Teksto bendras ilgis 26 metrai. Ar nekyla klausimų kodėl minimi 1942-ji metai, kai Lietuvą valdė vokiečių okupantai, kodėl pirmieji žodžiai parašyti Lietuvoje mažai kam suprantama kalba? Jei taip, būk kantrus skaityti toliau. Dalis 1941-jų metų tremtinių po metų patyrė antrąją tremtį. Iš Altajaus krašto per 3000 žmonių 1942 metais ištremta į Jakutijos (dabar Respublika Sacha) Užpoliarę, Lenos ir Janos upių žiotis. Dalis tremtinių jau pirmaisiais metais atgulė amžino įšalo žemėje. Apie tai mena 1989 m. pirmųjų ekspedicijų dalyvių Bykove, Muostache, Tit-Ary, Trofimovske pastatyti paminklai su Justino Marcinkevičiaus žodžiais: Prievarta nuo savo žemės atplėšti, nukankinti, bet neužmiršti. Paminklų kopiją šių metų birželio mėn. bus galima pamatyti Rumšiškėse Lietuvių liaudies buities muziejuje minint tremties 70-asias metines. Išlikę gyvieji kėlėsi į Jakutsko miestą. Tremtis Jakutijoje tęsėsi iki 1956 metų. Dalis sugrįžo į Lietuvą, kiti liko ten. 1995 m. Jakutske įkurta lietuvių bendrija ,,Gintaras“.

    Jakutsko mieste jokio ženklo, menančio Letuvos žmonių tremtis, nėra. Todėl ,,Gintaro“ bendrijai ir ,,Lapteviečių“ brolijai kilo mintis Jakutske pastatyti paminklą. 2003 metais Jakutsko meras I. Michalčiuk pritarė iniciatyvai ir garantavo vietą mieste paminklo statybai, Jakutijos Tautybių departamento direktorius A. Migalkin pažadėjo visokeriopą paramą. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro skulptorius Jonas Jagėla pasiūlė du paminklo projektus. Palūžusio kryžiaus projektas nepatiko Ja Jiekutijos valdžiai, jie pasirinko kitą variantą. Lietuvos vyriausybės ir aukotojų lėšomis paminklas buvo pagamintasir parengtas išsiuntimui į Jakutską. Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie LRV informavo Lietuvos ambasadą Maskvoje, ambasada perdavė notą Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministerijai dėl paminklo gabenimo. Alytuje sukurtą ir išsiuntimui parengtą paminklą pašventino kunigas Arūnas Užupis, ,,Lietuvos geležinkeliai“ savo lėšomis sutiko nugabenti į tolimiausią geležinkelio stotį iš kurios kelionė turėjo būti tęsiama autotransportu arba Lenos upe laivu. Mums liko nurodyti krovinio gavėjo adresą. Architektas prof. A Vyšniūnas buvo nuvykęs į Jakutską paminklo pastatymo projekto derinimui ir pajuto miesto aukščiausios valdžios vadovų abejingumą. Vėliau išaiškėjo priežastis. Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovas Jakutuke N. Djakonov 2005 m. rugpjūčio 21 d. laišku Nr. 233 informavo Jakutsko merą, kad paminklo statybos klausimą svarstė Rusijos Prezidento administracija ir patarė Jakutijos merui neįsileisti paminklo, nes Lietuva iš anksto nesuderino paminklo pastatymo klausimo su Rusija. Melas ir baimė... Melas, nes Jakutijos meras 2003 metais garantavo vietą paminklui ir apie tai 2005 metais Rusijos užsienio reikalų ministerija oficialiaisdiplomatiniaiskanalaisbuvoinformuota.Čia tinka B. Brazdžionio žodži: jie bijo istorinės tiesos, jie bijo pripažinti komunistinius nusikaltimus. Paminklas projektuotas Jakutsko miestui liko Lietuvoje. Jis tapo Genocido aukų muziejaus eksponatu po atviru dangumi, liudijančiu apie Lietuvos netektis sovietų okupacijos metais. Paminklo šventinimas

     

    Varpas“ Jonas Puodžius 2011 birželis

  • Č.Iškauskas. Masiniai trėmimai: nusikalstama J.Stalino taktika

    Č.Iškauskas. Masiniai trėmimai: nusikalstama J.Stalino taktika


    Artėjant vadinamojo Didžiojo Tėvynės karo 70-osioms metinėms, dar kartą verta prisiminti nusikalstamas to meto diktatorių J.Stalino ir A.Hitlerio užgaidas. Ir vienas, ir kitas dar ir šiandien tam tikrų gyventojų sluoksnių yra šlovinamas bei turi nemažai pasekėjų. Nusikaltėliai prieš žmoniją ir žmoniškumą gavo, ko nusipelnė, tiesa, SSRS diktatorius mirė lyg ir savo mirtimi, nors ne tokią pabaigą jis užsitarnavo... 

    Trėmimai vyko etapais

    Ko gero, didžiausias jo nusikaltimas – masinis gyventojų trėmimas į atokius SSRS rajonus, o su juo susijusios mirtys, netektys, ligos, t. y. visa tai, ką mes dažniausiai vadiname genocidu. Bet jis buvo nukreiptas toli gražu ne vien prieš lietuvių tautą.

    Kaip rašoma portale Genocid.lt, 1941-ųjų gegužės-birželio mėnesiais buvo vykdomas dar vienas – jau ketvirtasis – masinis gyventojų trėmimas iš Sovietų Sąjungos užimtų teritorijų. Pirmieji trys vyko 1940-aisiais iš ikikarinės Lenkijos teritorijos, o šį kartą į trėmimų zoną įtraukiamos Estija, Latvija, Lietuva, vakarinės Baltarusijos bei Ukrainos dalys, taip pat Besarabija su Šiaurės Bukovina.

    IV-asis etapas skyrėsi nuo pirmųjų trijų įvairesnių gyventojų kategorijų trėmimu. Per pirmuosius buvo tremiami perkeltieji pabėgėliai, belaisviai, apgyvendintieji specialiose NKVD stovyklose (būtent iš jų buvo suformuota ir Katynės miške sunaikinta beveik 22 tūkst. lenkų karininkų ir kareivių kolona), represuoti jų šeimų nariai apgyvendinti „enkavedistų“ prižiūrimose zonose Kazachstano kolūkiuose, darbininkų gyvenvietėse.

    Gi 1941-ųjų tremtiniai buvo įvairesni ir pagal tautybę, ir pagal socialinį statusą: vadinamų nacionalistinių organizacijų nariai, policininkai, karininkai, ūkininkai, valstybės tarnautojai (atskira kategorija – prostitutės, kurių, pavyzdžiui, jau prasidėjus karui iš Baltijos šalių buvo išsiųsta 488). Ši vadinamoji „A grupė“ buvo siunčiama į keturis NKVD lagerius – Kozelske, Putilske, Starobelske, Juchnove. Jai priskirti ir repatriantai iš Vokietijos arba užsiregistravę, tačiau nespėję išvykti į ją. Gi „B grupei“ priklausė visi „kontrrevoliuciniai elementai“, ir jie buvo siunčiami į atokiausius Sibiro, Tolimųjų Rytų rajonus, Kazachstaną. Visoms šioms represuotųjų kategorijoms bendra buvo tai, kad niekas iš tremtinių nebuvo formaliai nuteistas.

    Trėmimo motyvai ne visai aiškūs

    Anksčiausiai IV-ojo etapo operacijos prasidėjo dabartinės Moldovos teritorijoje kartu su Ukrainos Černovcų bei Izmailo sritimis. Daugelis NKVD trėmimo dokumentų įslaptinti arba nerasti iki šiol, bet štai bendrame VKP(b) ir SSRS liaudies komisarų tarybos 1941 05 14 nutarime Nr. 1299-526ss „Dėl kontrrevoliucinių organizacijų likvidavimo vakarinės Ukrainos SSR srityse“ sakoma, kad, likviduojant „Ukrainos nacionalistų organizaciją“ (OUN), būtina jos narius ir jų šeimų narius tremti į tolimus SSRS rajonus 20-čiai metų, konfiskuojant jų turtą.

    Istorikas, žmogaus teisių gynimo organizacijos "Memorial" lenkų programos koordinatorius Aleksandras Gurjanovas tvirtina, kad tiesioginio nurodymo pradėti vykdyti trėmimus iš visos 1939 08 23 pasirašyto Molotovo ir Ribbentropo pakto zonos kol kas nerasta. Bet faktas, kad jis buvo.

    Kiti klausimai, susiję su trėmimais, štai kokie: kodėl iš Besarabijos ir jos ukrainietiškų sričių į karo belaisvių lagerius buvo tremiamos „šeimos galvos“, o „šeimos nariai“ – į tolimas trėmimo vietas? Kodėl iš USSR vakarinių sričių buvo išsiunčiami tik „šeimos nariai“, o iš Baltarusijos SSR vakarinių rajonų – „šeimos nariai“ su „šeimos galvomis“? Kodėl buvo atskiriamos šeimos ir jos išdraskomos? Kodėl konvojuojant į ešelonų telkimo vietas ne visos tremtinių grupės buvo apieškomos ir tikrinamos?

    Pagaliau taktinis klausimas: ar šių paslaptingų instrukcijų buvo laikomasi turint galvoje, jog prie SSRS sienų jau bruzdėjo grasinanti vermachto kariauna? O gal J.Stalinas aklai tikėjo sutarčių su A.Hitleriu nepažeidžiamumu? Tad kodėl nuo pirmojo iki ketvirtojo trėmimo etapo praėjo beveik 5 mėnesiai? Kodėl trėmimai iš Baltijos šalių, likus savaitei iki karo pradžios, įgavo tokį skubotą ir masinį pobūdį?

    Siekta pakirsti tautinę gyvastį

    Memorialo“ istorinių rinkinių“ pirmame leidime teigiama, kad, nepaisant skirtingų ir dažnai taisytų duomenų, 1941 m. gegužės-birželio mėn. bendras ištremtųjų skaičius gali siekti 110 tūkstančių žmonių. Iš Lietuvos prieš pat karą buvo išsiųsta 17 ešelonų – daugiausiai į Altajaus kraštą, mažiau – į Novosibirsko sritį, Kazachstaną ir Komijos ASSR. Ištremti 12 832 žmonės (nustatytas 12331 likimas), tačiau bendras „ešeloninis“ represuotųjų skaičius – 17 500 žmonių. Tarp tremtinių buvo 11 991 lietuvis, 2045 žydai, 1576 lenkai bei 5060 vaikų iki 16 m. amžiaus. Tiesa, rugpjūčio-rugsėjo mėn. iš įkalinimo ir tremties vietų buvo paleisti buvę Lenkijos piliečiai, daugiausiai lenkai ir žydai.

    Šiuo aspektu istorikai nelinkę spekuliuoti. Jie tik primena, jog visi keturi ikikarinio trėmimo etapai iš buvusių SSRS vakarinių rajonų buvo iš anksto apgalvoti, siekiant pakirsti pasipriešinimą sovietinei okupacijai, išrauti nepasitenkinimo okupantu šaknis, naikinti šeimas, jų sukauptą materialiąją ir dvasinę patirtį, socialinius ir kultūrinius ryšius, visuomeninę-kultūrinę įtaką bei tarptautinį prestižą.

    Trėmimai palietė visas tautines grupes, visus buvusios SSRS kraštus, bet proporcingai gyventojų skaičiui labiausiai nukentėjo žydų bendruomenė (Lietuvoje jų ištremta apie 1 proc., lietuvių – 0,5 proc.). Taip J.Stalinas su savo parankiniai tikėjosi paruošti dirvą okupacinei valdžiai bei sustiprinti pozicijas galimam susidūrimui su A.Hitleriu (reikia atmesti jo naivų pasitikėjimą kitu diktatoriumi).

    Kaip rašo laikraštis „Die Welt“, Vokietijoje išėjo istoriko Rolfo Dieterio Mullerio knyga „Priešas Rytuose. Slapti Hitlerio karo su SSRS planai 1939 m.“ (pristatoma kultūros žurnalo portale http://www.perlentaucher.de/ ). Dar 1938 m. savo vermachto vadovybei jis iškėlė uždavinį: „Iš pradžių mes veiksime Rytuose. Paskui aš jums duodu 3-4 metus, ir mes parklupdysime Vakarus“. Ši A.Hitlerio tezė buvo žinoma plačiai, taip pat ir J.Stalinui.

    Taigi, klausimas akivaizdus: Ar Kremliaus diktatoriaus slaptas ir klastingas pasirengimas karui ne kraupesnis tautinio genocido aktas negu visa atvira nacistinė agresija?

     

    www.iskauskas.lt Česlovas Iškauskas, 2011 gegužės mėn. 28 d.

     

     

    Lietuvą gins – NATO



    Vidurio Europos lyderių susitikime Varšuvoje Lietuvos vadovė D. Grybauskaitė susitiko su JAV prezidentu B. Obama. Šalių lyderiai aptarė vieną svarbiausių Lietuvai klausimų – NATO poziciją gynybos klausimais.

    Varšuvoje B. Obama pasižadėjo ginti Lietuvą“ skelbia „Respublika“. Dienraštyje teigiama, kad „Prezidentė Dalia Grybauskaitė išgirdo Jungtinių Valstijų vadovo Barako Obamos (Barack Obama) patikinimą dėl NATO pasirengimo ginti savo nares, nesidalijant šios atsakomybės su Rusija.

    Šalies vadovė Varšuvoje priminė NATO viršūnių susitikime Lisabonoje išsakytą JAV poziciją, kad NATO yra atvira ir turi būti pasitikėjimas ir bendradarbiavimas keičiantis informacija tarp aljanso ir Rusijos, tačiau NATO gins savo nares. „O Rusija gins save ir kitokių variantų būti negali“, – teigė D. Grybauskaitė.

    Lietuvos valstybės vadovė pabrėžė, kad Baltijos šalims labai svarbi JAV nuosekli pozicija nusiginklavimo, europinio saugumo, priešraketinės gynybos klausimais.“

    Vilniaus diena“ priduria, kad Lietuvą saugos tik NATO. Dienraštis skelbia – „Buvo labai svarbu sužinoti, ar tikrai išlieka nuosekli, ta pati JAV pozicija, kokia buvo išsakyta Lisabonoje, kad NATO dengs ir gins NATO šalis, ir to nedarys niekas kitas jokiu kitokiu bendradarbiavimo variantu“, – kalbėjo Prezidentė.

    B. Obama dar kartą patvirtino, kad apie tai buvo kalbėta su ponu D. Medvedevu Prancūzijoje per G 8 susitikimą“, – pasakojo Lietuvos vadovė.

    Ji pridūrė neseniai gavusi Rusijos prezidento laišką, kuriame kalbama būtent apie PRG, bendradarbiavimo su NATO perspektyvas ir Lietuvos poziciją šiuo klausimu.

    Į tą laišką aš atsakiau. Laiškas buvo kviečiantis ir primenantis apie tai, kad Lisabonoje NATO ir Rusija nutarė bendradarbiauti PRG srityje, keistis informacija, kurti pasitikėjimo priemones“, – kalbėjo D. Grybauskaitė.

    Labai mandagiai atsakiau, kad šis susitarimas išlieka. Lygiai kaip ir Rusijos prezidento laiške – gana bendrai, kad mes atviri ir norėtume, kad galėtume pasitikėti Rusija, ir Rusija galėtų pasitikėti NATO“, – sakė Prezidentė.“

    Lietuvos žinios“ rašo, kad D. Grybauskaitė šalių susitikime pasinaudojo proga ir pakvietė JAV vadovą į Lietuvoje vyksiantį Europos krepšinio čempionatą. Dienraštyje rašoma: „Asmeniškai kalbėjau su JAV prezidentu. Prisiminėme NATO viršūnių susitikimą Lisabonoje ir esminį B. Obamos indėlį priimant Lietuvai palankius sprendimus dėl priešraketinės gynybos tvirtinant Aljanso strategiją. Pakviečiau atvykti ir į Europos krepšinio čempionato finalą, jei tik turės laiko, nes JAV prezidentas prisipažino esąs didelis šio sporto aistruolis”, – teigė D. Grybauskaitė.“

    Tačiau „Lietuvos rytas” teigia, kad Varšuvoje buvo ne tik šypsenų, mat pirmasis pokomunistinės Lenkijos prezidentas ir Nobelio Taikos premijos laureatas Lechas Walęsa atsisakė susitikti su B. Obama.

    Dienraštis teigia, kad „L. Walęsa buvo kviečiamas dalyvauti B. Obamos pokalbyje su Lenkijos politinių partijų lyderiais bei demokratinių permainų pradininkais. Tačiau politikas atmetė šį pasiūlymą ir pareiškė, kad jo „nedomina pozavimas bendroms nuotraukoms”, ir išvyko į susitikimą Italijoje.

    Vietos apžvalgininkai tokį L. Walęsos sprendimą aiškino garbės troškimu. Jie priminė, kad B. Obamos pirmtakai per vizitus Lenkijoje su šiuo politiku susitikdavo asmeniškai.”

    Lietuvos rytas“ priduria, kad „Nors ir nesulaukęs L. Walęsos, B. Obama Varšuvoje negalėjo skųstis dėmesiu. Lenkai netgi juokauja, kad JAV prezidento viešnagė padėjo užglaistyti bene didžiausią vietos politinį konfliktą. Mat į B. Obamos susitikimą su politinių partijų lyderiais atvyko opozicijos lyderis Jaroslawas Kaczynskis.

    Lietuvos žinios“ praneša, kad „JAV prezidentas pagyrė Lenkijos ekonomikos augimą ir paramą demokratiniams judėjimams Šiaurės Afrikoje bei Artimuosiuose Rytuose. Tačiau kur kas svarbesnė lenkams buvo jo pozicija dėl JAV priešraketinės gynybos skydo dislokavimo Lenkijoje ir santykių su Rusija. B. Obama pareiškė, kad padėdamas į lentyną pirmtako planą dislokuoti Lenkijoje šio skydo elementus jis nepastato į pavojų Lenkijos ir viso regiono.

    Per bendrą spaudos konferenciją su premjeru Donaldu Tusku B. Obama vadino Lenkiją “viena artimiausių ir stipriausių mūsų sąjungininkių bei lyderių Europoje” ir “gyvu pavyzdžiu, ką įmanoma nuveikti, kai šalys rimtai imasi reformų”.

    Tačiau „Lietuvos rytas“ teigia, kad „B. Obamos vizitą Lenkijos apžvalgininkai vertina dviprasmiškai. Esą B. Obama apsiribojo pagyromis Lenkijos demokratinėms permainoms ir sugebėjimui atsilaikyti prieš ekonominę krizę bei pažadais plėtoti politinį, karinį ir ekonominį bendradarbiavimą. Tačiau jis neatvežė jokių konkrečių sutarčių.

    Tiesa, B. Obamai baigus vizitą Lenkijoje, Baltieji rūmai paskelbė, kad Jungtinės Amerikos Valstijos 2013 metais planuoja šioje šalyje dislokuoti naikintuvų F-16 arba karinio transporto C-130 lėktuvų dalinį. Bet šie planai vis dar nekonkretūs. Be to, tai – jau ir nebe naujiena.”

     

    veidas.lt 2011 Gegužės 30




    Paskutinį žodį taria meilė RAMUNĖ LAPAS Specialiai LŽ iš Čikagos (JAV)



    Beveik tuo pačiu metu dvi Amerikos lietuvaitės panoro papasakoti pasauliui apie mūsų tautą ištikusią dramą - karą, okupaciją, atskirtį nuo tėvynės, sunkią kovą už būtį.

    Pirmoji knyga - LŽ puslapiuose (2011-ųjų balandžio 14-ąją) jau pristatytas Rūtos Šepetys romanas "Between Shades of Grey" ("Tarp pilkų debesų"). Kita knyga, pasirodžiusi sausį, - Irenos Praitis "One Woman's Life" ("Vienos moters gyvenimas"). Abiejų autorių - lietuvių imigrantų Amerikoje gimusių panašaus amžiaus dukrų - inspiracijos ir intencijos buvo tos pačios, abi rėmėsi savo šeimos narių išgyvenimais, tačiau knygos labai skirtingos.

    Nekart prarado viską

    I.Praitis pasakoja neįtikimą savo močiutės gyvenimo istoriją pirmuoju asmeniu: tarsi tai darytų ji pati - Ona Kartanas. Gyvenimo epizodai keičia vienas kitą tarsi nedidelės dokumentinės vinjetės. Stilius - stenografinis, šykštus, netgi rūstus - kaip rūstus šiai moteriai buvo ir jos likimas.

    Onutė gimė 1916 metais. Tėvas žuvo, jai dar neišvydus pasaulio, mama mirė, kai mergaitei tebuvo septyneri. Augo pas turtingus bevaikius ūkininkus, nemylima ir verčiama sunkiai dirbti. Paauglė pabėgo į Kauną. Ten įgijo kirpėjos profesiją, vėliau ištekėjo už vyresnio už ją karininko Juozo Kartano, tolimo Antano Smetonos giminaičio pagal prezidento motinos Julijonos Kartanaitės liniją. Ne kartą praradę darbus ir namus, persekiojami, iš Lietuvos pasitraukė su trimis vaikais, dar du gimė Vokietijoje. Po karo šeima kurį laiką gyveno pabėgėlių stovykloje, paskui imigravo į Kolumbiją, o 1959 metais - į JAV. Omahoje, Nebraskoje, O.Kartanas tebegyvena iki šiol. Jai - 95-eri.

    "Mano močiutės gyvenimas buvo ypač sunkus. Ji ne kartą prarado viską, ką turėjo. Nepaisydama to, ji maloni, dosni ir stipri asmenybė. Norėjau papasakoti jos istoriją, nes manau, kad labai lengva susidūrus su sunkumais pasiduoti cinizmui ir kandumui. Jos tvirta dvasia, gebėjimas išgyventi įkvėpė mane ir norėjau tuo pasidalyti su kitais", - apie knygos rašymo motyvus sakė I.Praitis.

    Literatūros profesorė

    Knygos autorė I.Praitis gimė 1967 metais Omahoje, Nebraskoje. Jos mama - Danutė, trečias O.Kartanienės vaikas, gimęs per bombardavimą Jonavos ligoninėje 1943 metais (dramatiška gimdymo scena aprašyta knygoje - aut.). Tėvas - Algis Praitis, gimęs Tauragėje, taip pat pasitraukęs į Vokietiją II pasaulinio karo metais. Su mama ir seserimi jis imigravo į Omahą. Ten ir sutiko Danutę.

    Irena turi dvi seseris ir brolį. Vyriausioji sesuo yra teisininkė, brolis - kompiuterių specialistas, kita sesuo - molekulinės biologijos specialistė. Irena šeimoje jauniausia. Ji gyvena Fulertone, yra Kalifornijos valstijos universiteto literatūros ir kūrybinio rašymo profesorė (čia dėsto nuo 2001 metų). Studijas pradėjusi Minesotoje ir Misūryje, menų magistro ir daktaro laipsnius ji įgijo Arizonos valstijos universitete. Augina dar nė metukų neturintį sūnų Ishaaną.

    Irena yra išleidusi dvi poezijos knygas, taip pat verčia poeziją. Iš lietuvių autorių kol kas daugiausia yra išvertusi Sonatos Paliulytės, Stasės Lygutaitės-Bucevičienės ir Vytauto Skripkos eilėraščių. "Pradedu domėtis Salomėja Nėrimi, - sako Amerikos lietuvė. - Ji apsupta kontroversijų, kaip tik todėl, manau, svarbu papasakoti jos istoriją ir išversti eilėraščių."

    Pažintis su Lietuva

    2005 metais kaip Fulbrighto stipendininkė I.Praitis penkis mėnesius dirbo Lietuvoje - Vilniaus pedagoginiame universitete dėstė amerikiečių literatūrą. Tai buvo antroji jos viešnagė tėvų žemėje. Pirmąkart su šeimos nariais, tarp jų ir močiute, atvyko 1994-aisiais. Tada lankėsi įvairiose vietovėse, ir kiekvienoje jų O.Kartanas pasakojo, kas ir kur jai nutikę. Nors vaikystėje Irena buvo girdėjusi įvairių šeimos praeities istorijų, daugelį dalykų tuomet išgirdo pirmą sykį. Ir suprato, kad visa tai būtinai reikia užrašyti. Sumanymą įgyvendino po dešimtmečio - 2004 metais. O.Kartanas pasakojo lietuviškai, mama Danutė vertė į anglų kalbą, tėvas Algis filmavo, o Irena spausdino tekstą savo glėbinuku, kad vėliau galėtų atkurti ir paversti knyga. Po metų nuvykusi į Lietuvą, ji galėjo dar kartą aplankyti su močiutės gyvenimu susijusias vietas, įsijausti į aplinką. Tačiau rašyti knygos nepradėjo iki pat 2008-ųjų.

    "Nebuvau tikra dėl formos, - sakė autorė. - Ar tai bus eilėraščiai, ar romanas, ar įprasta biografija. Kai atsidėjau rašyti, pasakojimas savaime įgavo tokią formą, kokia jis pasirodė, - nedidelių "fotokadrų" prozos."

    Dokumentinį žanrą lėmė ir O.Kartanas pasakojimo stilius - tiesiog dėstant faktus, tiesiai ir dalykiškai. "Norėjau, kad mano parinktuose žodžiuose būtų girdimas jos balsas, - kalbėjo vaikaitė. - Močiutė dar gyva, ir norėjau, kad ji skaitytų savo gyvenimo istoriją, tik parašytą angliškai - o ne iš dalies savo."

    Dar sykį Irena lankėsi Lietuvoje 2008 metais, jau pradėjusi rašyti knygą. Ir vėl - kartu su Kaune gyvenančia giminaite Sigita Smetonaite-Petrauskiene (prezidento A.Smetonos brolio Motiejaus vaikaite) - apvažiavo vietas, kurias savo pasakojime mini močiutė. "Norėjau rasti kaimą, kuriame likusi našlaitė gyveno mano močiutė su savo "dėde" ir "teta", - pasakojo I.Praitis. - To Adamkiškės kaimo jau nebėra. Tik laukai ir negrįstas kelias. Mane tai sukrėtė. Labai susijaudinau ir apsilankiusi Palemono geležinkelio stotyje. Iš čia Sigita buvo išvežta į Sibirą. Kai kurie stoties pastatai atrodė gana seni ir tikrai galėjo stovėti ten dar per karą. Svarsčiau, kiek daug liūdesio juos supo, net galėjau justi jį, tvyrantį aplinkui. Namas Kaune, kuriame gyveno seneliai, taip pat nugriautas. Buvau užėjusi į uždarą kiemą, kuriame jis kažkada stovėjo."

    Dovana visai šeimai

    Kaipgi knygą priėmė jos "kaltininkė" O.Kartanas? Irena sako, jog močiutė buvo labai pamaloninta, kad užrašyta jos gyvenimo istorija. "Palengvėjo, kai išgirdau, kad knyga jai patiko, - prisipažino autorė. - Kiti šeimos nariai pasijuto priblokšti, kai sužinojo, kaip sunkiai ji gyveno. Buvo girdėję nuotrupų, bet čia galėjo perskaityti iš karto viso gyvenimo istoriją. Neįtikima ir drauge liūdna, kiek visko jai teko patirti." I.Praitis būtų itin malonu, jei knyga pasirodytų lietuviškai.

    Vienija motyvai

    Vis dėlto ne tik atspirties taškas ir motyvai sieja pirmiau minėtą R.Šepetys romaną ir I.Praitis dokumentinę istoriją. Abiejų knygų herojės - paauglė Lina ir penkių vaikų motina O.Kartanas - praranda viską, bet ne dvasios stiprybę, nes jų gyvenimo varomoji jėga yra meilė. Kaip vaizdžiai viename iš nedaugelio savo filosofinių, o ne rūsčius gyvenimo faktus atskleidžiančių monologų pasakoja O.Kartanas, net pragare, pačiame jo viduryje, pačiame žemiausiame taške, yra ne velniai, o meilė - būtent ji tave paspiria ir tu, jau pasiekęs dugną, vėl kyli aukštyn. "Skausmas prabyla pirmiausia, jis yra stipriausias ir ilgiausias - bet ne paskutinis. Paskutinį žodį taria meilė."


    Lietuvos žinios 2011 – 05 – 30

  • Kultūros ministras: Valdovų rūmai bus baigti kiek įmanoma greičiau

    Kultūros ministras: Valdovų rūmai bus baigti kiek įmanoma greičiau



    Kultūros ministras Arūnas Gelūnas sako, kad Valdovų rūmai Vilniuje palaipsniui bus baigti kiek įmanoma greičiau ir nenusižengiant įstatymams.

    Tikrai sutelktos visos jėgos, šiuo metu daroma viskas, kad šitas klausimas būtų išspręstas kiek įmanoma racionaliau. Sutarties nutraukimo su PST (Panevėžio statybos trestu – BNS) išvengti tikrai nepavyks, nes to neleidžia juridinė bazė, bet nutraukimo mechanizmas ir tų darbų, kuriuos būtina baigti, sąrašas yra derinamas“, – ketvirtadienį per Vyriausybės valandą sakė A. Gelūnas.

    Jo tvirtinimu, pasitelkti visi statybos specialistai, istorikai, architektai.

    Tikrai matome situaciją kompleksiškai. Visa kita palaipsniui pabaigsime, bet padarysime tą skaidriai ir nenusižengdami įstatymas, ir kuo greičiau“, – pabrėžė ministras.

    Seimo narė konservatorė Vida Marija Čigriejienė ketvirtadienį per Vyriausybės valandą Seime piktinosi, jog statyti įpusėti Valdovų rūmai, sustabdžius statybos darbus, jau pradėjo pelyti, ir teiravosi, kada planuojama baigti statybas, ir ar, joms sustojus, bus nepadaryta žalos.

    Darbai Valdovų rūmuose sustabdyti, kai Viešųjų pirkimų tarnyba sutartyje su rangovu PST aptiko daug pažeidimų ir pareikalavo sutartį nutraukti. Valdovų rūmų atstatymo kaina per dešimtmetį pabrango daugiau nei tris kartus – nuo 114 iki 367 mln. litų. Dėl galimų įstatymų pažeidimų kreiptasi į Generalinę prokuratūrą.

    Šiuo metu kultūros ministro A. Gelūno sudaryta darbo grupė su PST derasi dėl sutarties nutraukimo šalių sutarimu.

     

    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/63473 2011-05-26




    Latvijos prezidentas pareikalavo paleisti parlamentą



    Latvijos prezidentas Valdis Zatleris, šeštadienį vakare tiesiogiai kreipdamasis į tautą, pareikalavo paleisti šalies parlamentą, kurio nariai iškėlė save virš įstatymo.

    Priėmiau sprendimą veikti radikaliai. Toks sprendimas šalies prezidento rinkimų išvakarėse yra sunkus man asmeniškai, taip pat sudėtingas konstituciškai. Aiškiai suvokiu, kad savo sprendimu galiu perbraukti galimybę būti perrinktas prezidentu. Bet aš daviau prezidento priesaiką skirti savo pastangas Latvijai. Mano pareiga – veikti ne savo, o valstybės labui”, – per televiziją ir radiją sakė V.Zatleris, kurio mandatas baigiasi liepos 7 dieną.

    Šiuo sprendimu noriu suteikti galimybę visiems žmonėms vieną kartą padėti tašką nedidelės žmonių grupės savavaliavimui. Vieną kartą padėti tašką tam, kad visas mūsų sunku darbu uždirbtas turtas yra ofšorinių firmų sąskaitose, padėti tašką tam, kad atskiri regionai mūsų šalyje turi išskirtines teises”, – sakė jis.

    Mums būtina padėti tašką tokiam požiūriui į mūsų žmones, į mūsų tautą, į mūsų valstybę”, – aiškino savo sprendimą prezidentas.

    Todėl noriu pasakyti jums, kad pasirašiau Latvijos prezidento dekretą dėl (parlamento) paleidimo ir pateikiau jį Konstituciniam teismui”, – sakė jis savo emocingame kreipimesi.

    V.Zatlerio žingsnis yra beprecedentis, nes nuo 1918 metų, kai Latvija tapo nepriklausoma šalimi, nei vienas prezidentas dar nebuvo pasinaudojęs galia paleisti Seimą.

    Pasak prezidento, paskutinis lašas, perpildęs jo kantrybės taurę, buvo įstatymų leidėjų sprendimas neatšaukti parlamentinio imuniteto opozicijos atstovui Ainarui Šleseriui, kuris yra laikomas vienu iš trijų Latvijos oligarchų.

    Latvijos kovos su korupcija biuras siekia ištirti, ar A.Šleseris, kuris yra centro dešinės pakraipos susivienijimo “Už geresnę Latviją” lyderis, nėra įsivėlęs į neva nešvarius jam priklausančios bendrovės sandėrius.

    Balsavimas Seime ketvirtadienį, deja, tapo tarsi sirena, įspėjančia apie rimtą konfliktą tarp įstatymų leidžiamosios ir teisminės valdžios. Tarp dviejų iš trijų valdžių, kuriomis remiasi mūsų valstybė”, – sakė V.Zatleris.

    Pagrindinis 10-ojo šaukimo Seimo uždavinys buvo atmesti tuos kaprizus ir fokusus, dėl kurių buvo pakirstas pasitikėjimas tarp visuomenės ir 9-ojo šaukimo Seimo. Išrauti tą blogio šaknį, kuri skiria valdžią ir visuomenę… Bet Seimas parodė nepagarbą ir nepasitikėjimą teisminės valdžios kompetencija”, – sakė prezidentas.

    Deja, tai įvyko ne pirmą kartą. Dar 9-ojo šaukimo Seime teisių leidėjai nepatvirtino į postą teisėjo, kurio profesionalumo atitikimą buvo įvertinusi teisminė valdžia. Įstatymų leidėjai nepatvirtino į postą generalinio prokuroro, kurį iškėlė aukščiausias teisminės valdžios pareigūnas – Aukščiausiojo teismo pirmininkas. Ir šiame Seime jau buvo signalų, kad jis, deja, perėmė šias ydas”, – aiškino jis savo sprendimą.

    A.Šleserio padėjėjas Girtas Dripė sakė, kad frakcijos “Už geresnę Latviją” lyderis V.Zatlerio istorinį sprendimą pakomentuos pirmadienį.

    Prezidentas savo kalboje sakė, kad “paveldėta ir kitų ydų”.

    Mes matėme derėtuves dėl postų, aršią kovą dėl postų, užuot galvojus apie valstybę. Postai atiteko saviems, tai jau įprasta. Seimas ne kartą parodė, kad jis gina pirmiausia kurios nors siauros grupės ar konkretaus žmogaus interesus, o ne valstybės interesus. Ką daryti?, – sakė jis. – Deja, susidaro įspūdis, kad naujas Seimas patogiai jaučiasi politinių schemų, melo ir įstatymų nepaisymo atmosferoje. Deja, tai mato ir rinkėjai“.

    Mes taip pat matome, kad vyriausybė, kuri turėjo sugebėti priimti sprendimus dėl Latvijos ateities, dėl tų uždavinių kurie stiprintų Latviją ir keltų jos gerovę, daugiau klauso, ką kalba koks nors žmogus už Seimo ribų. Nors turi būti tokia situacija, kad vyriausybei vadovauja ministras pirmininkas, ir ji yra atsakinga Seimui. Mes galime matyti dar ir dar”, – sakė V.Zatleris.

    Pažymėjęs, kad Latvija per “trejus metus stebėtinai įveikė ekonomikos krizę”, prezidentas pridūrė, kad ją įveikti padėjo sąžiningi žmonės.

    Kyla klausimas – vardan ko? Ar dėl to, kad padidėtų oligarchų pelnas, kad būtų leista grobti iš valstybės, ar dėl to, kad teisė būtų ne itin svarbus šūkis? Mes visi – ir jūs, ir aš, kaip šalies prezidentas, pernelyg atlaidžiai žiūrėjome į įvairių žmonių grupių interesų pasireiškimus”, – sakė jis.

    Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis pareiškė nuogąstavimų dėl to, kokią įtaką prezidento sprendimas turės sugrįžimui į tarptautines finansų rinkas ir Latvijos paskolų palūkanų programos užbaigimui, bet sakė manąs, jog svarbu nuosekliai dirbti, kad mažėtų oligarchų įtaka.

    Tai ir “Vienybės” vertybės, už kurias “Vienybė” balsavo ketvirtadienį Seimo posėdyje, paremdama teisėsaugos institucijų sprendimą padaryti kratą Ainaro Šleserio gyvenamojoje vietoje. Bet dabar, nepaisant politinės įtampos, būtina toliau stabilizuoti Latvijos ekonomiką ir kelti gyventojų gerovę”, – sakė jis.

    Seimo pirmininkė Solvita Abuoltinia irgi pareiškė abejonių, “ar šis emociškai žengtas žingsnis bus rezultatyvus visuomenei ir atneš pasitikėjimą valstybe?”.

    Emociniu požiūriu visuomenė patenkinta, bet ar tai racionalus sprendimas…”, – sakė S.Abuoltinia ir pridūrė, kad naujo Seimo rinkimai pareikalaus laiko, o šalies ekonominis stabilumas netvirtas.

    Parlamentarų nuomonės išsiskyrė: centro kairiosios pakraipos politinių partijų susivienijimo “Santarvės centras” (SC), kurį remia daugiausia rusakalbiai rinkėjai, lyderis Janis Urbanovičius kol kas atsisakė vertinti šį sprendimą, apsiribojęs pastaba, kad “šalyje prasidėjo naujas politinis ciklas, kuris bus kitoks nei tas, “kuris buvo “šiandien iki 21 valandos”.

    Žaliųjų ir valstiečių sąjunga (ŽVS) taip pat nepanoro komentuoti siūlymo paleisti Seimą.

    Tuo tarpu Nacionalinio susivienijimo “Viskas Latvijai”-”Tėvynei ir laisvei” ir Judėjimo už Latvijos nacionalinę nepriklausomybę” vadovas Einaras Cilinskis sakė, kad nesunku prognozuoti referendumo rezultatą.

    Koks gali būti balsavimas dėl Seimo, kuriuo pasitiki 10 proc. žmonių. Manau, tai rodiklis, dėl kurio nėra intrigos, – sakė jis.

    Pagal Latvijos konstituciją tam, kad prezidento dekretas įsigaliotų ir būtų paskelbti pirmalaikiai visuotiniai rinkimai, tokiam šalies vadovo žingsniui referendume, kuris turi būti sušauktas per du mėnesius, dar turi pritarti šalies piliečiai.

    Latvijos rinkimų komisijos pirmininkas Arnis Cimdaras sakė, kad referendumas galėtų būti surengtas liepos 30 dieną.

    Jei rinkėjai pritartų Seimo paleidimui, pirmalaikiai visuotiniai rinkimai turėtų būti surengti per du mėnesius.



    www.veidas.lkt 2011 Gegužės 29

  • Lietuvių–lenkų santykių atomazga ar perkrovimas?

    Lietuvių–lenkų santykių atomazga ar perkrovimas?

     

     

    Du lietuvių autorių (politiko Gintaro Songailos ir žurnalisto Eldorado Butrimo) straipsniai dienraštyje „Rzeczpospolita“ (Žečpospolita) apie nesusikalbėjimo priežastis buvo unisoninės Lenkijos žiniasklaidos (ir ne tik) kaltinimų Lietuvai ciklo baigties (reikia viltis) ženklas.

    Be atgarsio neliko ir Lietuvos inteligentijos balsas paskelbus du kolektyvinius pareiškimus lietuvių–lenkų santykių reikalu.

    Kaip ten bebūtų, pagrindinis inteligentų šūkis buvo toks: kai politikai susitarti nesugeba, mes „išvaduosim pasaulį“, aišku, pirmiausia sugriausim „lietuviškus mitus“, ištiesim kaimynui ranką ir problemos bus išspręstos be politikų. Tiesa sakant, tai irgi yra „politinis ėjimas“.

    Kad iš Lenkijos pusės Lietuvos „mokymo“ era slūgsta, patvirtintų politiko ir buvusio ambasadoriaus Lietuvoje Jano Widackio (Jano Vidackio) mūsų santykių vertinimai bei diplomatiški signalai išsakyti dienraštyje Gazeta Wyborcza (Gazeta Vyborča). Taip pat lenkų inteligentų grupės kreipimasis (Lietuvos žinios, www.lzinios.lt, 2001 m. gegužės 26 d.) į savos valdžios atstovus, ypač ministrą Radosławą Sikorskį, dėl santykių su Lietuva plėtojimo pagarbos ir supratimo dvasioje.

    Smolensko katastrofoje, tarp kitų Lenkijos elito atstovų, žuvus Prezidentui Lechui Kačynskiui (Lechui Kačynskiui), netekome atviros Lenkijos „kresinės“ politikos amortizatoriaus.

    Valdančiosios (kartu su liaudininkais) Pilietinės Platformos nesėkmės, artėjantys rinkimai bei santykių „perkrovos“ su Maskva vilionė leido tradiciškai „paspausti“ Lietuvą. Dešiniųjų tai „tradicinė“ kryptis. Dabar jiems teko(teks?) tarpusavy palenktyniauti, kurie suras Lietuvoje daugiau blogiukų lietuvių.

    Blogiausia yra tai, kad tas „paspaudimas“ buvo nutaikytas į tas Lietuvos vidaus politikos sritis, kurios nebuvo dvišalėmis sutartimis sureguliuotos ir nebe lietuvių politikų neatidumo, tapo ne tarpvalstybinių derybų dėl „standartinio“ modelio nustatymo, o inertišku stipresniosios kaimynės propagandinio ir ekonominio spaudimo objektu. Pirmiausia turiu galvoje Lietuvos lenkų asmenvardžių rašymo oficialiuose dokumentuose originalia forma, bei tos pačios piliečių grupės švietimo gimtąja kalba klausimus.

    Paradoksalu, kad Lietuvos lenkų švietimo padėtis yra nepasiekiamas kitų valstybių lenkų mažumoms standartas. Tad Lenkijos kaltinimai Lietuvai šiuo klausimu išsakomi nepagrįstai, nepadoriai ir ksenofobiškai lietuviškumo atžvilgiu (suprask, valstybinio kalbinio standarto švietimo sistemoje funkcionavimui). Lietuvoje, bet ir Europos Sąjungoje, tokie fobiški lenkų priekaištai negalėjo būti ir nebuvo suprasti taigi ir paremti. Tiesa, aš įžvelgiu tarp savo tautiečių fobijų, tačiau ne tokių, kurias mums inkriminuoja, beje, ir p. J. Vidackis. Ir tai nėra lietuvių „fobijų“ ir lenkų „išdidumo“ klausimas, veikiau įvairių grėsmių suvokimas bei bejėgiškumas jas įveikti ir, būtent išdidumo gerąja prasme stoka.

    Kita sritis, kur Lenkija jautėsi pajėgi „pareguliuoti“ Lietuvos konstitucines nuostatas, yra aukščiau minėtų piliečių asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose klausimas. Reikalas, vėlgi, pirmiausiai buvo ne tik Lenkijoje, bet ir Europai pristatomas neetišku būdu, nevengiant net šantažo. Nors buvo, o ir toliau (pvz., p. J. Vidackio svarstymų išvadoje), operuojama „argumentu“, jog Lietuva pažeidžia „europinis standartus“, nevykdydama dalies Lietuvos piliečių pageidavimų, tos pačios Europos Sąjungos teisingumo teismas aiškiai pareiškė, kad minėta problema yra ES narės vidaus reikalas, atsižvelgiant į poreikius ir galimybes. Ponas J. Vidackis buvo malonus pateikti padrąsinančių pavyzdžiu iš vokiečių-prancūzų, austrų-italų ir net rumunų-ukrainiečių pasienių apie tautinių santykių reguliavimą, bet neaptarė lenkų tautinės mažumos statuso tose šalyse, ypač švietimo būklės. Kodėl? Juk Punsko lietuvių statusas Lenkijos valstybės mastu nelygintinas su sostinės Vilniaus aplinkos lenkų statusu, apie ką sarkastiškai primindavo Jacekas Kuronis, vienas iš iškiliausių laisvos Lenkijos politikų. Vienokias problemas lenkams sudaro Lenkijos lietuviai, kitokias Lietuvos lenkai. Šitai lietuviai sveria racionaliai, pagal patirtis ir grėsmes šalies integralumui, taip pat atsižvelgdami į abiem pusėms žinomus ES standartus, taip pat ir lenkų bendrijos gyvybingus poreikius.

    Lenkija inkriminavo Lietuvai nepagarbų elgesį (kažką jau neva pažeidžiantį) dėl tautinių bendrijų gausiai apgyvendintų vietovių vietovardžių ir gatvių užrašų pageidaujama kalba.

    Dar daugiau, Lenkija, jos viešoji nuomonė, mielai į Lietuvą nurodo, kad ši sektų švedų ir suomių santykių pavyzdžiu. Taip, iš tikro taip būti galėtų, ir net privalėtų. Tačiau lenkai nesugeba pažvelgti į Lietuvą per švedišką atsakomybės prizmę, todėl savo lūkesčius išsako, kaip visų konfliktinių lūžių su Lietuva metu: diktatu, egoizmu, susitvardymo ir abišalių interesų ignoravimu. Tuo nenoriu pasakyti, kad Lietuva yra išgyvendinusi savo egoizmą, tačiau jisai racionaliau negu lenkuose pagrindžiamas valstybės ir tautos išlikimo, taigi ginties motyvais.

    Mes, lietuviai, vertiname ir turime stiprinti tuos savitarpio pasitikėjimo ir supratimo darbus, privalome vadovautis gerąja atmintimi. Bet tai privalo daryti ir Lenkija, kuri draugystės vardan privalo atsakingiau pasverti savo interesus ir prisiminti, kokius resursus naudojo bei naudoja „stiprindama“ mūsų, lietuvių pasitikėjimą ja, ir viduje tegul išanalizuoja, kodėl iki šiol, o ypač per pastaruosius metus, to pasitikėjimo vieni kitais nepasiekėme. Vėl smarkiai nutolome nuo, rodos, abiejų pusių racionaliai pageidaujamo švedų–suomių susipratimo lygmens.

    Priminsiu tiems skaitytojams, kurie nežino problemos esmės. Suomius istorijos bėgyje dominavę švedai, šiems subrandinus poreikį kurti savo nepriklausomą valstybę, jų siekius pozityviai įvertino, suprato ir visapusiškai rėmė.

    Lenkų kalba sukurta lietuviškoji aukštoji kultūra yra ir dabar mūsų valstybėje lietuviškai jau kuriamos aukštos kultūros sudedamoji dalis. Kai švedai rėmė suomiško universiteto kūrimą, Lenkija paimdama Lietuvos sostinę, Vilniaus universiteto pastogėje nematė reikalo leisti net lietuvių kalbos lektorato. Czesławas Miłoszas (Česlovas Milošas) yra mums vienas iš Tėvynės ir patriotizmo sampratos ieškančių herojų. Jis puikiai išmanė lietuvių išlikimo dilemas, kritikavo mūsuose nepasitikėjimo savimi apraiškas, bet jų nesmerkė ir ultimatumų netaikė. Mes, man regis, jaučiame ir studijuojame savas klaidas, bet ir galimybes išlikti. Negi lenkai to nemato?

    Lietuvos lenkai turi teisę ir net pareigą įsitvirtinti, kultūriškai atgimti, kaip ir lietuviai po okupacijų nelaimių ir pasimetimo. Lietuviai, tai suprasdami, pagal savo išgales sudarė jiems sąlygas įvairių lygių mokyklose bei universitetuose kurti geresnę savo ir Lietuvos ateitį. Ir tai nėra vienos dienos, o kartos ar net kelių kartų darbas. Lietuva dirba ramų, bet labai nedėkingą valstybės pamatų ir piliečių gerovės stiprinimo darbą, žino ir supranta įsipareigojimus ES, pirmiausiai savo istorinės sąjungininkės, o dabar kaimynės Lenkijos atžvilgiu. Bet tą darbą dirba atsižvelgdama į visas aplinkybes, istorinę patirtį, dabartinius sunkumus ir trukdžius. Tad džiugu, kad ambasadorius J. Vidackis atkreipė dėmesį į žeminačius Lietuvos diplomatų orumą (buvusio Lietuvos ambasadoriaus Lenkijoje Egidijaus Meilūno ir dabartinės ambasadorės Loretos Zakarevičienės) „atsisveikinimo“ ir „pasveikinimo“ Lenkijos URM procedūras.

     

    Sveikintini p. J. Vidackio signalai, duodantys suprasti, kad ligšiolinė, labiau Maskvos nei Lietuvos interesus atitinkanti kaimynės Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu patiria fiasko, ir Lenkijai perimant vadovavimą ES, su Lietuva galbūt bus elgiamasi pagal ES galiojančius standartus. O juos, beje, ligi šiol Lenkija interpretavo labai laisvai, ir kelių istorinių vietovardžių sugrąžinimas originalo kalba Punsko valsčiuje, kaip pajutome iš tolesnių jos žingsnių, tebuvo tik savireklamos iškaba, o ne geru abipusiu supratimu grindžiamų santykių tvirtinimas (užtenka pažvelgti į rimtas Lenkijos lietuvių švietimo problemas, lietuvių kultūrinio ir materialinio paveldo nepripažinimą ir t. t.). Bet Lenkija turi teisę pati pasirinkti, pagal savo potencialą ir galimybes tuos standartus, kuriuos vienaip ar kitaip įgyvendina.

    Taigi džiaugiamės, kad dirbsime ramiai, atsakingai, pagal ES standartus, kurie reikalingi abiems valstybėms, ir kad tame darbe talkins, stiprinant politikų darbą, ta Lenkijos bei Lietuvos inteligentijos ir visuomenės dalis, kuriai rūpi savos bei kaimyninių valstybių saugumas, integralumas ir geri bei visaverčiai santykiai.

    Linkiu geros kloties stiprinant tarpusavio supratimą ir bendrų interesų gynimą be piktnaudžiavimo ES šūkius, kuriuos juk galime kartu padėti stiprinti bei modeliuoti, atsižvelgdami į savo kraštų specifiką ir galimybes.

     

    www.voruta.lt Jurgis GIRDZIJAUSKAS 2011 – 05 – 27

     

     

     

     

    Dviejų greičių Europoje Lietuva – tarp lyderių

     

     

     

    Analitikai skelbia, kad Europa pagal ūkio augimą pasidalijo į dvi dalis - silpnesnius Pietus ir dinamišką Šiaurę. Šį kartą Lietuva atsidūrė tarp lyderių.

    Prognozuojama, kad šiais metais visos Europos Sąjungos (ES) ūkis augs 1,75 proc., o 2012-aisiais - 2 procentais. Tačiau ši bendra prognozė slepia didelius skirtumus. Pavyzdžiui, šiais metais Lietuvos ūkis augs net 5 proc., o Graikijos - susitrauks 3,5 procento. Smuks ir Portugalija, tuo tarpu Airija, Ispanija, Latvija ir Rumunija pasieks teigiamų rezultatų. Kitos ES narės iš krizės išbrido jau praėjusiais metais.

     

    Paskelbti duomenys rodo, kokia skirtinga yra Europos šalių ekonomika. Ryžtinga ir daug dinamiškesnė yra žemyno Šiaurė, išskyrus Airiją, tuo metu Pietuose, pavyzdžiui, Italijoje, ūkis atsigauna daug lėčiau, labai lėtai brenda iš krizės Ispanijos ekonomika, o Portugalijai ir Graikijai net tenka galvoti, kaip išvengti bankroto. Taip pat jau aišku, kad svarbiausiu Europos varikliu vėl tapo Vokietija.

    Pirmąjį šių metų ketvirtį Vokietijos bendrasis vidaus produktas (BVP) išaugo 1,5 proc., palyginti su paskutiniu 2010 metų ketvirčiu. Ekspertai teigia, kad tai daugiau nei prognozuota ir šie geri rezultatai teigiamai paveiks visos ES ekonomiką.

    Pastebimas didesnio masto augimas. Žinoma, Vokietijos ūkis nesugebės išlaikyti fantastiško dabartinio plėtros tempo, tačiau jos perspektyvos vis vien labai geros“, - sako Dekabanko ekonomistas Andreas Scheuerle.

    Prancūzija taip pat paskelbė savo ūkio atsigavimo duomenis ir jie yra geresni nei prognozavo ekspertai. Pirmąjį šių metų ketvirtį jos BVP padidėjo 1 procentu. Teigiama informacija gaunama iš Nyderlandų, Belgijos, ir Austrijos. Taigi, paskutinio pusmečio duomenys rodo, kad pagerėjimas jaučiamas visoje Bendrijoje. Blogesnė padėtis tik Jungtinėje Karalystėje, kur nefiksuojamas joks ūkio atsigavimas.

    Tarp dinamiškų ES valstybių yra ir Lenkija, nors ją ir lenkia Lietuva, Estija bei Švedija. Šiais metais Lenkijos BVP turi padidėti 4 proc., o kitais - kiek mažiau - 3,7 procento. Lenkijos augimą prognozuoti sunkiausia, nes tai vienintelė ES valstybė, nepatyrusi recesijos. Daug geriau sekasi Lietuvai ir Estijai, tačiau šios šalys buvo patyrusios didžiulį nuosmukį ir dabar tik atsispiria nuo dugno.

    ES šalių finansų ministrai jau patvirtino 78 mlrd. eurų paramos paketą Portugalijai. Prieš metus 110 mlrd. eurų gavo Graikija, tačiau ji niekaip nesugeba susitvarkyti ir labiau artėja prie bankroto nei nuo jo tolsta. Europos Komisijos (EK), Europos centrinio banko atstovai - nuolatiniai svečiai Atėnuose, nes nuolat tikrina, kaip Graikija vykdo numatytų reformų planą. Šį birželį, o vėliausiai liepą ES spręs, ką toliau daryti su Graikija - apriboti skolinimą, palengvinti sąlygas ar suteikti dar vieną paskolą.

    Nors Europos ūkio atsigavimo prognozės optimistinės, jos gali skirtis nuo tikrovės. Tačiau vis vien manoma, kad ES ūkis augs sparčiau nei viso pasaulio ekonomika. Tad ES narės daugiau eksportuos ir, žinoma, sulauks daugiau investicijų. Pavojų gali kelti viešųjų finansų konsolidavimas. Tai gali pabloginti nuotaikas rinkoje, o dėl to padidės verslo finansavimo išlaidos. Be to, EK prognozuoja tik labai nedidelį nedarbo mažėjimą - vos 1,1 proc. šiais metais ir 1 proc. - kitais. Tačiau 2012 metais visoje ES darbo neturės jau tik 8,8 proc. gyventojų.

     

    Alfa.lt 2011-05-27

  • Kelių ereliai – adrenalino aukos ar psichiniai ligoniai?

    Kelių ereliai – adrenalino aukos ar psichiniai ligoniai?

     

     

    Nepaisant VRM ministro Raimundo Palaičio teiginių, kad avaringumas Lietuvoje tebemažėja, pastaruoju metu per visuomenę nusirito pasipiktinimo skaudžiomis avarijomis banga. Žmonių gyvybes Vilniuje nusinešė beprotišku greičiu lėkusio R. Balkūno automobilis. Kiek anksčiau dvi gyvybės užgeso irgi beprotišku greičiu kūlversčiais nuo kelio nuskridusio šiauliečio prabangus „Mercedes Benz“. Du skirtingi automobiliai – įprastas ir prabangus, du skirtingi žmonės – piktybinis KET pažeidėjas ir niekuo neišsiskiriantis vaikinas, rezultatas tas pats – pražudyti niekuo dėti pašaliečiai.

    Nekenčia taisyklių

    Vilniaus policijos psichologų grupės vyriausioji specialistė Anna Vinkovskienė išskiria dvi leistiną greitį viršijančių žmonių grupes. Pirmieji, kurie taisykles pažeidžia dėl racionalių priežasčių.

    Paprastai tokie pažeidėjai teisinasi konkrečiomis priežastimis – reikėjo paimti vaiką iš darželio, viršininkas liepė greitai pristatyti dokumentus ir panašiai“, – sakė psichologė.

    Kitos grupės akceleratoriaus spaudimas pagrįstas emocijomis. Tokie vairuotojai dažnai teisinasi, kad jiems paprasčiausiai patinka greitai važinėti, lėtai važiuoti nuobodu, ypač kai važiuojama greitkeliais ar tuščiomis gatvėmis.

    Dalis vairuotojų KET pažeidžia ir nukreipę dėmesį į papildomus dalykus – kalba telefonu, garsiai klauso muzikos, bendrauja su pakeleiviais. Taip dažnai atsitinka vairuojantiems apynaujus automobilius, kuriuose nejaučiamas greitis.

    Yra dar viena kategorija vairuotojų, kurie yra piktybiniai KET pažeidėjai. Tai susiję su jų charakteriu. Visuotinai priimtas taisykles jie pažeidinėja ne tik kelyje, bet visur savo gyvenime“, – tikino specialistė.

    Piktybinių pažeidėjų ikona galėtų būti galimai Eržvilko tragediją sukėlęs vairuotojas.

    Gegužės 19 d. Jurbarko rajono apylinkės teismas leido septynioms paroms suimti vieną iš Eržvilko tragedijos dalyvių – trisdešimtmetį Šiaulių miesto gyventoją R. A. Įtariama, kad neblaivus vairuodamas savo sesers vardu registruotą automobilį vyriškis sukėlė avariją, pražudžiusią du jaunus žmones. Maža to, pasirodo, kad R. A. – piktybinis kelių chuliganas, kuris nesibodi sėsti prie vairo girtas.

    Net tragedijos išvakarėse Eržvilko žiede R. A. važinėjo prieš eismą, neįleisdamas į sankryžą kitų eismo dalyvių, tačiau nesutramdomo kelių chuligano įbauginti eržvilkiškiai apie tai nepranešė pareigūnams.

    Dar daugiau, paskutinį kartą Jurbarko rajono policijos komisariato pareigūnai prabangųjį „Mercedes Benz CLS320“ buvo sustabdę, likus trims dienoms iki avarijos. R. A. prie vairo sėdėjo neblaivus ir, žinoma, neturėjo vairuotojo pažymėjimo. Teisė vairuoti buvo atimta.

    Pasak A. Vinkovskienės, tyrimais nustatyta ir įdomių dalykų: tarkime, skubėdami darbo reikalais vairuotojai greitį viršija daugiau nei lėkdami dėl asmeninių priežasčių.

    Priversti eksperimentuoti

    VGTU studentus saugaus eismo tiesų mokantis dr. Vigilijus Sadauskas problemą įžiūri vairavimo mokyklose ir bendroje vairuotojų socialinėje patirtyje.

    Jei žmogus kelyje atsiduria, nežinodamas, kaip ten elgtis, tai dažnai baigiasi tragedija. Neturėdami tinkamo patyrimo vairuotojai eksperimentuoja. Bėda ta, kad vairavimo mokyklos dažnai paruošia tik egzaminui išlaikyti, bet ne socialiai atsakingus vairuotojus“, – kalbėjo V. Sadauskas.

    Pasak specialisto, saugiau naujokai vairuoja tik pirmus metus, kol pripranta prie eismo ir automobilio. Vėliau prasideda eksperimentai – greičio viršijimai, nesaugūs manevrai, neatsakingas vairavimas.

    Kaltas adrenalinas?

    Žmogaus smegenyse yra liauka, kuri reguliuoja adrenalino kiekį. Vyrai jo gauna daugiau nei moterys, todėl ir vairavimas atitinkamai yra kitoks“, – neslėpė vairavimo mokyklos „Arvaira“ savininkas Arturas Gailius.

    Tačiau ne vienerius metus ne tik įprastus, bet ir ekstremalaus vairavimo mokymus rengiantis vyras tikino, kad adrenalinas nėra vienintelė priežastis spausti akceleratorių iki dugno. Daug nelaimių sukelia paprasčiausios atsakomybės trūkumas.

    Jei nėra mąstymo apie tai, kas vairuotoją supa, atsakomybės už esančius šalia, nepadės niekas. Kita didelė problema ta, kad ką tik vairuotojo pažymėjimus gavęs jaunimas save įsivaizduoja šumacheriais. Apskritai, šioje situacijoje reikia suprasti, kad žmogų nuo galvijo skiria protas“, – kalbėjo A. Gailius.

    Kartu specialistas nesutinka, kad dažniausiai it akis išdegę laksto prabangių automobilių vairuotojai.

    Prabangūs automobiliai tiesiog labai pastebimi. Žinoma, pinigų turintys žmonės paprastai turi ir daugybę verslo reikalų, kurie dažnai verčia skubėti. Tačiau situacija su senais golfiukais, fordukais, chuligankėmis tikrai kelia daugiau bėdų. Jų vairuotojai dažnai spaudžia iki dugno“, – tikino A. Gailius.

     

    Alfa.lt Lukas Pileckas 2011-05-26

     

     

     

    Sesers lūpomis išsakyta brolio viltis

     

     

    "Kas abejoja, kas nedrįsta - tiems parašyta ši knyga", - taip šeštadienį Garliavos (Kauno raj.) kultūros rūmuose buvo pristatyta teisėjos Neringos Venckienės parengta, lygiai prieš metus žuvusio brolio atminimui ir jo siekiui apginti pedofilų išnaudotą dukrelę skirta knyga "Drąsiaus viltis - išgelbėti mergaitę".

    N.Venckienei šeštadienį rengiantis į broliui atminti skirtos knygos pristatymą visuomenei, dabar jau septynmetė Drąsiaus Kedžio dukrelė zujo po kiemą dviračiu, laukdama, kol globėja, mažosios vis dažniau pavadinama "mama Neringa", prieš renginį ją palydės į draugės gimtadienį. "Jau! Jau apsauga atvažiavo!" - nerimo mergaitė. Kiekvieną jos, o kartu ir ją globojančios N.Venckienės šeimos žingsnį lydinčią apsaugą per daugiau kaip dvejus metus ji įprato suvokti kaip privalomą savo vaikystės atributą.

    "Su didžiausiu siaubu šiandien tenka pripažinti, jog Lietuvos valstybė ant kortos yra pastačiusi mažos mergaitės likimą. Pasibaisėtinai abejingai, nežmoniškai, beširdiškai. Visiškai neatsakingai. Su tokiais dalykais jokiu būdu negalima susitaikyti. Apie tai turime galvoti, kalbėti, galbūt net rėkti. Apie tai turi žinoti visas pasaulis!.." - taip savo knygoje mažosios brolio dukrelės likimą apibūdina ją globojanti N.Venckienė.

    Spalvingi rėmėjai

    Į Garliavos kultūros rūmuose vykusį N.Venckienės knygos, skirtos lygiai prieš metus tragiškai žuvusiam broliui atminti, pristatymą susirinkę žmonės vos tilpo erdvioje salėje. Per keliasdešimt minučių iki renginio pradžios jį organizuoti padėję visuomeninio judėjimo "Drąsiaus kelias" aktyvistai pardavė beveik šimtą naujosios knygos, maždaug 5 tūkst. tiražu išleistos N.Venckienės lėšomis, egzempliorių.

    Tarp gausiai susirinkusių garliaviškių, nuo pat tragiškos pedofilijos bylos pradžios palaikančių Kedžių ir Venckų šeimas, šmėsčiojo ir žinomi veidai. Su keliais šalininkais atvykęs nacionalistas Mindaugas Murza, garliaviškių teigimu, miestelyje pirmąkart pasirodė praėjusių metų gegužę, Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjui Broniui Varsackiui priėmus daugelį apstulbinusį sprendimą nedelsiant grąžinti žuvusio D.Kedžio dukrelę galbūt pedofilams ją pardavinėjusiai motinai Laimutei Stankūnaitei.

    "Jis (M.Murza - red.) atvažiavo ir mergaitę saugojo, neleido išvežti biologinei motinai. O va į knygos pristatymą atėję Vytautas Šustauskas (buvęs parlamentaras ir Kauno meras) ir Ramutė Daktarienė (šiuo metu kalinamo Kauno nusikalstamo pasaulio vadeivos Henriko Daktaro žmona - red.) taip greičiausiai nori pasireklamuoti", - atvykusius žinomus asmenis renginyje aptarinėjo vietos gyventojai.

     

    Žuvusiojo D.Kedžio artimiesiems jau ne pirmą kartą tenka aiškintis dėl juos remiančių žmonių būryje įsimaišančių prieštaringai vertinamų veikėjų. "Žmonių rinkosi ir renkasi visokių. Kai kurie, atrodo, lyg tyčia ateina, kitus skaido, kad kaip tik vienybės nebūtų", - atsargiai rinkdama žodžius, LŽ apie tokias tendencijas kalbėjo N.Venckienė.

     

    Paaukojo šventes

     

    Knygą "Drąsiaus viltis - išgelbėti mergaitę" N.Venckienė pasakojo parašiusi vos per 10 dienų - tam moteris paaukojo Kalėdų ir Naujųjų metų šventes. Brolio ir šeimos nuotraukomis iliustruotame 327 puslapių leidinyje chronologiškai sudėta didžioji dalis vadinamosios Kauno pedofilijos bylos medžiagos. Tarp jos - ir iki šiol neskelbti mažosios D.Kedžio dukrelės apklausų duomenys, vieninteliu įtariamuoju pedofilijos byloje likusio pernai žuvusio Andriaus Ūso patikrinimo melo detektoriumi medžiaga, įtariamųjų pokalbių telefonu išklotinės, kita oficiali informacija.

    "Aš - ne rašytoja. Bet norėjau, kad žmonės suprastų, kaip viskas vyko. Iš teisėsaugos jau nieko nebesitikiu. Todėl dabar viešinsiu viską. Viešinsiu, kad žmonės matytų, suprastų, kas šioje situacijoje teisus: aš ar jie. Kas man padeda eiti į priekį? Tiesa. Aš žinau, kas padaryta mergaitei ir Drąsiui. Aš žinau, kad mes esame teisūs. Ta tiesa vieną kartą vis tiek iškils į paviršių. Praeis penkeri, dešimt metų - ir jūs pamatysite, tiesa vis tiek išaiškės. Manau, kad ir Drąsiaus žudikai taps žinomi. O aš nenusileisiu. Man bijoti nėra ko", - apie pačios parašytą knygą LŽ sakė N.Venckienė.

    Tuo, kad knyga pasirodė pačiu laiku, kad ji reikalinga išsiaiškinti tiesą trokštantiems žmonėms, tvirtino ir judėjimo "Drąsiaus kelias" viena iniciatorių N.Venckienės teta Audronė Skučienė. "Manau, žmonėms, kuriems ši istorija iki šiol buvo dar neaiški, knyga yra kaip abėcėlė, kurioje sudėta viskas nuo A iki Z. Viskas pateikta vaizdžiai, pagrįsta dokumentais - paskiri įvykiai juk pasimiršta, o dabar viskas sudėta iš eilės", - kalbėjo ji.

    Tikslas - tiesa

    "Niekada nemaniau, kad man teks patirti tokį didelį skausmą - laidoti pačiame jėgų žydėjime nužudytą brolį Drąsių. Kad man teks kovoti už nužudyto brolio dukrelės laimingą vaikystę, jos ramų gyvenimą. Skausmas, kurį aš patyriau, nenusakomas ir neišmatuojamas. Galbūt - ne kiekvienam pakeliamas. Viena, kas mane palaiko ir verčia kovoti - tai TIESA.

    Tiesa, kurią mažametė mano brolio dukrelė pasakojo apie patirtą šlykščiausią seksualinę prievartą. Tiesa, kurią mergytė pasakojo apie asmenis, nevertus žmogaus vardo. Tiesa, jog mano brolis, gindamas dukrelės interesus ir siekdamas, kad iškrypėliai būtų nubausti, už tai buvo nužudytas. Tiesa, kad Lietuvoje egzistuoja pedofilų tinklas, kurį sudaro įtakingi ir aukštas pareigas einantys asmenys. Asmenys, gyvenantys dvigubą gyvenimą, tai yra tie, kurie, nusimetę kostiumus ir kaklaraiščius, prievartauja bejėgius vaikus. Tiesa, kad Lietuvos valdžia yra korumpuota ir nenori girdėti šių faktų. Galų gale tiesa, kad tokioje Lietuvoje gyventi darosi jau nebeįmanoma", - rašoma N.Venckienės knygos pradžios žodyje.

    Apie tiesą ir ją užgniaužti bandančius klanus, apie jiems besipriešinančią, iš abejingumo kylančią Lietuvą kalbėjo ir knygos pristatyme dalyvavę žinomi žmonės - vieni iš nedaugelio, dar išdrįstantys bendrauti su politikų ir teisės žinovų "violetine minia" pakrikštytais savo krašto piliečiais.

    "Mane jaudina tikrasis žmogiškumas. O jo čia yra daug, - kalbėdamas su LŽ po N.Venckienės knygos pristatymo sakė bendrauti su žmonėmis nesibaidantis kunigas Jonas Varkala. - Sulig šios knygos atsiradimu kyla viltis, kad daugiau žmonių sužinos, kas vyko, daugiau žmonių nueis drąsos keliu, daugiau žmonių supras, kad jie nėra kaustomi baimės, kad yra gimę laisvei."

    Parlamentaras Saulius Stoma svarstė, kad iki šiol neišaiškinama vadinamoji Kauno pedofilijos byla yra įvykis, kuris jaudina žmones. "Ir paprastus žmones jis kažkodėl jaudina labiau nei tuos, sėdinčius aukštybėje. Manau, kad ir naują darbo savaitę, sužinoję, jog dalyvavau šiame renginyje, kai kas iš kolegų Seimo narių gali pasišaipyti ar net pabarti. Stebiuosi tokiu požiūriu į situaciją, kuri yra visiškai nestandartinė ir reikalauja aukščiausių valstybės žmonių sprendimų ir įsikišimų. Matyt, skilimas Lietuvoje labai gilus, ir tikrai viršūnėlės yra tiek atitrūkusios, kad nesupranta, dėl ko jaudinasi didžioji visuomenės dalis", - tvirtino jis.

     

    Lietuvos žinios Jurga TVASKIENĖ 2011 – 05 – 27



     

    Milinkevičius: ES parama baltarusių disidentus turi pasiekti pačioje Baltarusijoje

     

     

    Baltarusijos diktatoriui Aleksandrui Lukašenka siekiant suversti opozicijai kaltę dėl balandžio 11 dienos teroristinio išpuolio Minsko metro, žymus baltarusių disidentas, Sacharovo premijos laureatas Aleksandras Milinkevičius ragina ES toliau remti opoziciją – ir daryti tai kryptingai.

    Interviu interneto leidiniui „EurActiv“ A. Milinkevičius paragino ES neapsiriboti seminarų ir konferencijų organizavimu už Baltarusijos ribų, bet ir skirti lėšų aktyviai veiklai šalies viduje.

    Po bombos sprogimo Minske A. Lukašenka nurodė, kad kalta opozicija. Kokių tai turėjo pasekmių?

    Kai prezidentas liepė savo žmonėms ieškoti sprogimo kaltininkų opozicijos gretose, tai nuskambėjo absurdiškai. Nuo perestroikos laikų aš buvau aktyvus opozicijos narys, todėl žinau, kad nėra vienos tokios jėgos, kuri būtų pajėgi suorganizuoti tokį nusikaltimą. Opozicija kovoja su diktatūra civilizuotomis priemonėmis.

    Jau vykstant demonstracijoms po gruodžio mėnesio rinkimų, opozicija buvo tapusi sustiprintų represijų taikiniu.

    Buvo suimta beveik 30 disidentų, daugelis nevyriausybinių organizacijų susidūrė su įvairiomis problemomis. Paskyręs prezidento rinkimų kandidatams dideles kalėjimo bausmes, režimas siekia įbauginti politinius aktyvistus. Be to, rengiami parodomieji teismai, panašūs į tuos, kuriais liūdnai pagarsėjo Stalinas. Jų metu bandoma parodyti, kad disidentai yra kraujo ištroškę Vakarų šnipai.

    Ar šių politinių kalinių laukia toks pat likimas, kaip ir tų, kurie buvo suimti po 2006 metų rinkimų? Ar jie taps įrankiu derybose su ES?

    Tikslas yra išlaikyti ir sustiprinti šalies kontrolę. Vis dėlto vėliau, kai jau bus gauta finansinės paramos, neatmesčiau galimybės, kad bus bandoma atlikti mainus.

    Prieš keletą mėnesių Varšuvoje Vakarų šalys sutarė remti Baltarusijos pilietinę visuomenę. Ar ši parama jau turi kokį nors poveikį?

    Politiniai kaliniai arba tie asmenys, kurie po protestų neteko darbo ar galimybės studijuoti, sulaukė paramos. Vis dėlto, jeigu Briuselis nori efektyvaus ir ilgalaikio poveikio, jis turi pakeisti naudojamas procedūras – priešingu atveju idėja nepasiteisins. Norint suteikti pagalbą autoritarinėje aplinkoje, reikia kitokių mechanizmų, negu tie, kurie naudojami demokratijoje.

    Blogiausia būtų, jeigu tos nemenkos pinigų sumos būtų išleistos už Baltarusijos ribų – seminarams, konferencijoms, asmenų mokymams ir įvairiems susitikimams – o ne iš tiesų padedant Baltarusijai. Darbai vietoje – visų svarbiausia!

    Opozicija negali užsiimti vien tik straipsnių rašymu ir šūkių platinimu internetu ar per palydovinę „Belsat“ televiziją – ji turi tiesiogiai pasiekti žmones.

    Provincijoje mes galime žmonėms skirti tik labai nedaug dėmesio ir laiko. Kad susitikimas duotų ilgalaikių rezultatų, turime jiems padėti susiorganizuoti ir išspręsti vietines problemas. Ši misija turi būti matoma kaip mūsų investicija į ateitį. Mums reikia ilgalaikio, sistemingo darbo su visuomene.

    Ar jūsų socialinis judėjimas „Už laisvę“ padės tai pasiekti?

    Už laisvę“ turėtų mobilizuoti ne tik mūsų narius, bet ir visą visuomenę. „Europos žmonių universitetas“ organizuoja seminarus, susitikimus ir pažintines keliones į naująsias ES šalis – tam, kad būsimi vadovai galėtų stebėti jų transformaciją savomis akimis. Išėję tokį parengimą, aktyvistai gali patekti į vietos valdžios institucijas, kur vėliau, žlugus Lukašenkos režimui, inicijuos reformas.

    Bet A. Lukašenka neleis susikurti tokiam „Žmonių universitetui“…

    Čia yra būtina pogrindinė struktūra ar prieiga, panaši į tai, kas buvo Lenkijoje vokiečių okupacijos metais. Mes jau steigiame „Europos klubus“, kurie platins informaciją apie Europos Sąjungą. Mes kviesime svečius iš Europos ir vietos ekspertus, kad šie diskutuotų apie Baltarusijos ateitį. Norėtume paremti Baltarusiją, kad ši taptų europietiškesnė.

     

    Alfa.lt 2011-05-26

  • Prieš žygį į Vilnių

    Prieš žygį į Vilnių

     

     

    "Nereikėtų eksperimentuoti santykiuose su Lietuva, kaina Lenkijai gali pasirodyti per didelė", - dienraštyje "Rzeczpospolita" teigia konservatyvaus judėjimo "Lenkija - svarbiausia" politikas, Europos Parlamento narys, buvęs užsienio reikalų viceministras Pawelas Kowalis.

    Laikas baigti kartoti istoriją, nes geriausiu atveju tai gali baigtis farsu. Gintaras Songaila padovanojo mums papildomą XIX amžiaus pamoką - lenkų ir lietuvių nuoskaudas galima vardyti be galo. Lenkai net susidarė įspūdį, kad netrukus bus paskelbtas 1938 metų ultimatumas ir surengta demonstracija su šūkiu "Vade, vesk mus...". Tik šį kartą ne į Kauną.

    Su garsiu lietuviu Vytautu Landsbergiu galima kalbėti apie Europos politiką, padėtį Rusijoje, Gruzijoje ir Ukrainoje. Kažkas pasakė, kad jis - geopolitinė Europos Sąjungos (ES) sąžinė. Su juo galima sutikti beveik dėl visko: pradedant energetika ir baigiant literatūriniu skoniu. Pradėjus kalbėti lenkų Lietuvoje tema, šis Czeslawą Miloszą mintinai cituojantis lietuvių vadas virsta šaltakrauju Lietuvos Konstitucinio Teismo sprendimo, kad lenkų pavardes reikia rašyti lietuviškomis raidėmis, gynėju. Įkyrios mintys dėl kalbos - tai lietuvių identiteto, susiformavusio ne be lenkų ir rusų įtakos, dalis. "Žinau, kad Lietuvos lenkai kalba apie lenkišką w, o galvoja apie autonomiją", - sako kitas žinomas lietuvis, buvęs ambasadorius Lenkijoje Egidijus Meilūnas. Jo nuomone, lenkų kalbos mokymas ribojamas Lietuvos lenkų naudai.

    Nesėkmių sankaupa

    Dalis stebėtojų atsainiai stebi užtrukusią diskusiją dėl kalbos. Ji nejuokinga tik mažumoms ir sąmoningiems abiejų šalių lietuviams ir lenkams. Šie debatai rodo, kaip per keliolika mėnesių galima suardyti lenkų ir lietuvių santykius, kas dar visai neseniai atrodė sunkiai sunaikinama. Dabartinis mažumų reikalų perdėliojimas - Lietuvos politikos po 1994 metų, kai su lenkais buvo pasirašyta tarpvalstybinė sutartis, rezultatas - nė vienai Lenkijos vyriausybei nepavyko išspręsti vieno ar kelių ginčytinų klausimų. Todėl daryti išvadą, kad kalti tik lenkai, skubota. Bet kokią kritiką lietuviai laiko Maskvos ranka ir savo kaltės neįžvelgia.

    Varšuvos salonuose girdėti: "Lietuviai prarado nuovoką." Toliau -klausimas: "Kaip turėtume reaguoti?" Atsakymai du. Galima pripažinti, kad padarėme viską, kas įmanoma, tačiau vis vien nesuprantame, ko nori mūsų kaimynai. "Apsigalvos, kiti laimės rinkimus, atsiprašysime, o politiškai ramios dienos ar greičiau jau metai nepakenks." Toks gana teisingas sprendimas leidžia Varšuvos vyriausybei parodyti savo "kietumą". Bėda ta, kad ji elgiasi selektyviai, nes Vokietijoje ir Baltarusijoje gyvenančios lenkų mažumos Lenkijos valdžia taip ryžtingai negina, nors problemų ten dar daugiau.

    Kita galimybė - vadovautis principu, kad mažumų problemos neturi temdyti valstybių tarpusavio santykių. Šiuo atveju jos netrukdytų "svarbiausių" derybų "svarbiomis" temomis. Tačiau toks konflikto sprendimo būdas netinka, nes šių dalykų atskirti negalima, diplomatijoje skaitomasi su vadinamąja atmosfera, kuri nebus palanki, nepripažinus lenkų teisių Lietuvoje. Juolab Lietuvos lenkų reikalai negali būti pamiršti artėjant rinkimams Lenkijoje, nes opozicija vėl imtų kalbėti, kad Donaldo Tusko vyriausybė šią Lietuvos mažumą, kaip ir lenkus Baltarusijoje, paliko likimo valiai.

    Didžiausia problema - įsitikinimas, kad netikslinga nepaisyti mažumos reikalų, tad ir kitais praktiškais klausimais bendradarbiavimas nesiklosto sėkmingai. Lietuviai išardė geležinkelio bėgius į Latviją, kuriais eksportuoti naftos produktus iš Mažeikių buvo pigiau, todėl nukentėjo bendrovės "Orlen" strateginės investicijos, o naudos gavo Rusijos verslas. Lenkija taip pat ne šventoji - 2008-ųjų rudenį paliko Lietuvą vieną ES vetuoti derybas su Maskva dėl naujos ES ir Rusijos sutarties. Be to, jei tikėtume "WikiLeaks", Lenkija nebuvo lojali Lietuvai, kai NATO planavo gynybą nuo netikėtos atakos. Tokių dalykų lietuviai nepamiršta.

    Krizė kilo ne tik dėl Lietuvos politikos mažumų klausimu. Susikaupė bendradarbiavimo kitose srityse nesėkmės, liko neįveiktas istoriškai susiklostęs abiejų tautų nepasitikėjimas viena kita. Santykiuose su Lietuva trūksta didelio projekto. Jei, pavyzdžiui, kartu statytume naują jėgainę Ignalinoje, sunkumų proporcijos būtų kitokios, ir abi šalys nerizikuotų didinti įtampos dėl problemų, kurias galima spręsti kitaip.

    Santūrumo šarvas

    Lenkijai trūksta strateginės kantrybės ramiai dirbti gerinant santykius su kaimynais. Mūsų regione kantrus tik Kremlius - rūpindamasis savo nauda, sugeba išlaukti net kelis dešimtmečius. Problema: kas galima dideliam? Ar Lenkija gali įtempti raumenis ir ignoruoti mažesnę Lietuvą? Ar ne dėl to dalis lenkų kaltina vokiečius?

    Gal priešingai, kaip didesnio svorio partneris, Lenkija turėtų imtis atsakomybės už susidariusią padėtį, sukąsti dantis ir išlaukti. Apšalę santykiai su Lietuva lenkams nenaudingi, todėl reikėtų žygiuoti į Vilnių ne apsiginklavus pagrįstomis pretenzijomis, o santūrumo šarvu. Tam tikru atžvilgiu išeitis iš susidariusios padėties parodys tiek Lenkijos, tiek Lietuvos svorį Europoje. Viena aišku: mažumų klausimai negali būti atidėliojami. Lenkijoje klaidžioja tiek istorijos šmėklų, kad baisu ir pagalvoti, jog bus grįžta dar ir prie ginčų dėl mažumų. Nors trūksta nedaug. Nes daug politikų, nors viešai to ir nepripažįsta, supranta tik simetrijos principą - kaip lietuviai elgiasi su lenkais Lietuvoje, taip lenkai su lietuviais Lenkijoje.

    Lechas Kaczynskis pasiekė rekordą: iš 116 užsienio vizitų 16 kartų lankėsi Lietuvoje. Nepaisant to labai palankaus lenkų ir lietuvių santykiams laikotarpio, trukusio vos kelerius metus, jis įstengė tik sustabdyti teisinius aktus Lietuvos lenkų klausimu: tikėjosi, kad laikas padės išspręsti tam tikras problemas ir kad bendradarbiavimas kitose srityse parodys lietuviams, kokia beprasmiška jų politika mažumos atžvilgiu. L.Kaczynskis suvokė, kad lenkų teisėmis gali imti manipuliuoti kiti - prie Salininkų susitikęs su lenkais paklausė, kodėl jie neturi Lietuvos vėliavos, o tik Lenkijos.

    Politikai reikia ne tik strateginės kantrybės, bet ir vaizduotės. Prieš padėdami kryželį ant Lietuvos, pamėginkime įsivaizduoti, kad Lenkijoje prie Varšuvos gyvenanti (proporcingai) dviejų milijonų mažuma laimi rinkimus Mazovijoje ir sostinės meru išrenka, tarkime, rusų mažumos atstovą. Negalime pritarti Lietuvos politikai lenkų mažumos atžvilgiu, bet ši paprasta analogija leidžia suprasti, kaip ji atsiranda.

    Lenkai Lietuvoje - nebūdinga mažuma. Tokia organizuota lenkų bendruomenė egzistuoja gal dar tik Čikagoje. Lietuvos lenkai, kaip tik ir gyvenantys aplink Lietuvos sostinę, turi savo kultūrinį gyvenimą, parduotuves, bažnyčias, kepyklas. Jie nekalti, kad čia gimė, ir neturėtų už tai mokėti papildomai. Juolab kad istorija jų nepasigailėjo. Dėl daugelio priežasčių jie turi teisę jausti kartėlį ne tik dėl Lietuvos, bet ir dėl Lenkijos, kuri turėtų nuosekliai siekti, kad būtų gerbiamos mažumos teisės, politikos. Šiuo metu jų lyderiai - rimti politikai ir veikėjai, gebantys laimėti rinkimus didele persvara, todėl turėtų skambėti ir jų balsas. Bet nors jie nėra atsakingi už istorijos tėkmę, privalo atsakyti į politinius klausimus. Kad ir dėl aljanso su Rusų sąjunga. Mes neturime teisės spausti lenkų veikėjų, kad nesudarytų koalicijos su rusų mažuma, Baltijos šalyse vaidinančia ypatingą vaidmenį ir, priešingai nei lenkai, atsiradusia Lietuvoje neseniai ir nemaloniomis aplinkybėmis. Tačiau jei Lietuvos lenkai daro tokius sprendimus, tai turi skaitytis ir su politinėmis pasekmėmis - tiek teigiamomis, tiek neigiamomis. Ir tai jau neturėtų būti Lenkijos valstybės, kurios piliečiams tokio aljanso pasekmės nėra naudingos ir nebūtinai atitinka Lenkijos užsienio politiką, interesų reikalas.

    Nors sunku, reikia skirti ryžtingą kovą dėl mažumos teisių nuo statymo tik už vieną Lietuvos partiją, nors ją ir sudaro lenkai. Todėl kyla klausimas, kaip Lietuvos lenkų elitas supranta ir pateikia lietuviams savo grynai politinį planą. To už savo tautiečius Lietuvoje Lenkija negali padaryti, net kalbėti apie tai negali. Į šiuos klausimus neatsakys nei ES, nei Europos Taryba. Tad laikas lenkams Lietuvoje pasakyti, kad šios pamokos jie dar neišmoko. Gali būti, kad dar nepasijuto turintys politinės jėgos, kurią gali naudoti įvairiai ir su įvairiomis pasekmėmis. Jų sėkmė pastaruosiuose rinkimuose Lietuvoje (6,5 proc. šalies mastu, bet Vilniaus krašte - net 19 mandatų iš 27) iš dalies susijusi su sugriežtėjusia Lietuvos valdžios politika jų atžvilgiu.

    Santykių su Lietuva plėtra bus stebima nuo Talino iki Kišiniovo per Lenkijos pozicijos vertinimo prizmę. Per didelis Varšuvos emocionalumas gali būti suprastas kaip silpnumas arba reakcija į kitur patiriamą nesėkmę. L.Kaczynskiui pavyko įtvirtinti Lenkiją tarp regiono valstybių: neatsitiktinai jo garbei pavadintos gatvės ir aikštės Lietuvoje, Moldovoje, Gruzijoje ir Ukrainoje.

    D.Tusko vyriausybė į tą politiką atsakė alternatyvia kryptimi prijungdama Lenkiją prie ašies Paryžius-Berlynas-Varšuva-Maskva. Požiūriai, kiek tai veiksminga, skiriasi. Kad ir kaip ten būtų, kuluaruose kalbėdamiesi rusų ir vokiečių politikai pripažįsta, kad šiuo metu Lenkija per silpna vaidinti šioje struktūroje naujosios vokiečių ir rusų sandraugos padorumo garanto vaidmenį. Lenkija silpnesnė viskuo - ekonomika, blogai parašyta Konstitucija, polinkiu į konfrontaciją, partine sistema, o užsienio politikos fone - ir nesėkmingais santykiais su artimais kaimynais. Strategija "tarp Vokietijos ir Rusijos" būtų efektyvi tik laikantis Jerzy Giedroyco linijos - kad ir kaip lietuviai erzintų Lenkiją, kad ir kiek mažesnė Lietuva už Lenkiją, Lietuva visada bus jai reikalinga Vidurio Europos strategijos dėlionėje.

    Vos pamėginusi derėtis už kaimynų nugaros, nespėjusi nė apsidairyti Lenkija turės mokėti dideles sąskaitas už megalomanišką politiką. Lenkija ir taip stokoja svarbaus partnerio prie Baltijos energetikos projektuose, kaimynystės politikoje, ypač Baltarusijoje. Kad ir kaip ji mėgintų kombinuoti, be darnių santykių su regiono partneriais negali būti kalbos apie jokius rimtesnius Veimaro trikampius ar keturkampius. Be gerų santykių su Lietuva Lenkija gali pamiršti savo interesus ES Rytų kaimynystės politikoje, ypač Ukrainoje ir Baltarusijoje. Kas, jei ne Lietuva, ryžtingai parems Lenkijos nuomonę?

    Reikia naujų idėjų

    Per du dešimtmečius Lenkija nesugebėjo įkurti bent vieno lenkų ir lietuvių centro, kuris siūlytų stipendijas, leistų spaudinius, rengtų stovyklas studentams. Kiek lenkų mokyklų į mokymo programą įtraukia privalomą ekskursiją į Lietuvą? Tuo tarpu yra įsteigtas Lenkijos ir Rusijos dialogo centras, veikia lenkų ir vokiečių institucijos. Dauguma Lenkijos politikų, galėdami rinktis tarp vizito į Lietuvą, Čekiją, Maskvą ar Berlyną, paprastai į Vilnių siunčia tik pavaduotojus.

    Lenkija, kurdama grandiozinius planus, pamiršta mažą Lietuvą. Taip galima prarasti daug. Todėl vyriausybė dar kartą turėtų pasukti galvą dėl lenkų ginčo su lietuviais, gal pasitelkti Bažnyčios, mokslo atstovus, gal buvusius prezidentus Valdą Adamkų ir Aleksandrą Kwasniewskį, kuris veiksmingai įsitraukęs į Lenkijos ir Ukrainos politiką.

    Bendradarbiavimas politikoje neįmanomas be pasitikėjimo, kad energetikoje Lietuva nesidairys į Rytus, o Lenkija nepaliks lietuvių siekdama dalyvauti stambesniame žaidime. Pasitikėjimo nebus ir negerbiant lenkų mažumos Lietuvoje teisių. Nors tai gali užtrukti, santykiuose su Lietuva nereikėtų eksperimentuoti, nes kaina gali būti strategiškai per didelė. Ramios dienos gali virsti tvariu nepakantumu. Nesutarimų eskalavimas ne tik apsunkins santykius su Lietuva, bet ir paralyžiuos Lenkijos politiką visame regione. Gal verčiau susilaikykime nuo mentalinio žygio į Vilnių.

     

    "Lietuvos žinios" Vertė RIMA KRUPENKAITĖ 2011 - 05 - 26  

  • J.Survila. A.Kubilius laimėjo sustiprėjusią partiją (atsakymas V.Laučiui)

    J.Survila. A.Kubilius laimėjo sustiprėjusią partiją (atsakymas V.Laučiui)

     

     

    Visada įdomu skaityti apžvalgininko Vladimiro Laučiaus tekstus. Tačiau skaitytojams ir visiems akylesniems politikos stebėtojams, kurie atidžiai domisi politika, TS-LKD partijos vidiniu gyvenimu, o ypač ką tik pasibaigusia šaunia TS-LKD vidinės demokratijos švente – vieninteliais Lietuvoje tikrai demokratiškais, visuotiniais partijos pirmininko rinkimais - sprendžiantiems apie TS-LKD tik iš p. Laučiaus tekstų, gali susidaryti iškreiptas ir realybės neatspindintis vaizdas.

    Nežinau, ar tai daroma specialiai ir sąmoningai paskleidžiant gandus, kad „prieš Degutienę ir jos rėmėjus buvo naudojami gandai“ ir po to pačiam su jais kovojant ir tokiu būdu prikuriant netikrų chimerų ar, moderniau kalbant, „simuliakrų“, po to pradedančių gyventi savo netikrą gyvenimą. O gal taip elgiamasi tiesiog dėl autentiškos informacijos trūkumo?

    Per šį mėnesį teko garbė ir atsakomybė vadovauti kandidato į TS-LKD pirmininkus A.Kubiliaus rinkimų štabui, daug agituoti ir diskutuoti susitikimuose su partiečiais įvairiausiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, dalyvauti garbinguose debatuose su oponentų štabo atstovais.

    Todėl galiu labai atsakingai užtikrinti, kad A.Kubilius ir jo komanda nenaudojo jokių V.Laučiaus prisigalvotų „gandų“ ar tariamų „sąmokslo teorijų“ prieš savo oponentus. Dar daugiau, A. Kubiliaus štabas nepasakė nei vieno blogo žodžio apie konkurentę Ireną Degutienę. Mes kalbėjome ne apie konkurento savybes, o apie darbus ir grumtynes su oligarchais energetikoje bei ekonomikoje ir koks svarbus partijos narių mandatas šių darbų tęstinumui. Mes kalbėjome ir pristatinėjome kandidato A.Kubiliaus programą, kaip konkrečiai sustiprinti partijos skyrius ir organizacinę struktūra, kaip pagyvinti vidinę demokratiją ir kuo plačiau į sprendimų priėmimą pritraukti visus partijos narius.

    A. Kubiliaus štabas nepasakė nei vieno blogo žodžio apie konkurentę Ireną Degutienę. Mes kalbėjome ne apie konkurento savybes, o apie darbus ir grumtynes su oligarchais energetikoje bei ekonomikoje ir koks svarbus partijos narių mandatas šių darbų tęstinumui. Mes kalbėjome ir pristatinėjome kandidato A.Kubiliaus programą, kaip konkrečiai sustiprinti partijos skyrius ir organizacinę struktūra, kaip pagyvinti vidinę demokratiją ir kuo plačiau į sprendimų priėmimą pritraukti visus partijos narius. J.Survila

    A.Kubiliaus rinkimų štabe dirbo tik partijos nariai (jame nebuvo nei partijoje narystę sustabdžiusių, nei jai nepriklausančių žmonių – nes tai partijos vidaus reikalas), štabas ne tik Kaune, bet ir visoj Lietuvoje nedalino ir neplatino konkurentus kritikuojančių tekstų, neatakavo oponentų žiniasklaidos pagalba, štabo nariai nebijojo kalbėti atvirai ir su visa atsakomybe, štabo nariai nesiekė jokios siauros grupinės ar frakcinės naudos, o stengėsi galvoti ir rūpintis bendru didelės, įvairios, bet dėl to tik stipresnės, partijos reikalu.

    Todėl netiesa ir tai, kad 46 proc. partijos narių, balsavusių už I.Degutienę „neremia premjero ir nori kitokios politikos“. Išskyrus kelių tautininkų pasisakymus, neteko per debatus su atstovais iš Degutienės štabo girdėti, kad Kubiliaus politika būtų netinkama ar ją ruošiamasi keisti. Priešingai, buvo aiškiai ir nuosekliai kartojama (P.Saudargo, K. Masiulio, S.Šedbaro), kad Degutienė kandidatuoja tam, kad Kubilius galėtų tęsti savo politiką bei būtų premjeru ir po kitų Seimo rinkimų, nes Seimo pirmininkės populiarumas padėtų juos laimėti.

    Šioje vietoje nesinori vėl grįžti į debatus ir išsamiai parodyti, kad tai pernelyg rizikinga ir Vyriausybės stabilumą galinti sugriauti strategija, kai artėja esminiai energetinės nepriklausomybės sprendimai, o Seime nėra monolitinės daugumos. Tą pakankamai gerai argumentavo Vilija Aleknaitė. Tačiau būtina aiškiai įvardyti, kad būtų didelė klaida galvoti, kad didžioji mažumos dalis (t.y. tų, kurie balsavo už I.Degutienę) yra neva prieš Kubilių. Taip tikrai nėra ir tie, kam teko stebėti diskusijas skyriuose gali tą paliudyti.

    TS-LKD neturi jokių dviejų flangų. Taip, TS-LKD didelė ir jungtinė partija, apjungusi ir konsolidavusi centro dešinę, bet mūsų bendruomenė gerokai įvairesnė ir, paradoksalu, bet vieningesnė. TS-LKD yra bendrijos ir bendruomenės, bet tikrai ne „liberalų“ ir „klerikalų“, o politinių kalinių ir tremtinių, jaunimo, moterų, senjorų, krikščionių demokratų, tautininkų, o daugiausia tiesiog „konservatorių“, nepriklausančių jokiai bendrijai ar frakcijai, bet priklausančių nuo Sąjūdžio laikų išlikusiai moralinei bendruomenei. Reikšmingų ir ryškių vertybinių nuostatų skirtumų tarp TS-LKD narių iš esmės nėra.

    Todėl sunkiai suprantamas ir Kubiliaus šalininkų priskyrimas „liberalams“. Ar politinių kalinių ir tremtinių bendrijos lyderiai rėmę Kubilių yra „liberalai“? Ar didžioji dalis Kauno ir Vilniaus konservatorių dalis yra „liberalai“? Tikrai, ne.

    Beje, sakyčiau priešingai, bene vienintelis nuosekliai „liberalus konservatorius“ K.Masiulis šiuo atveju dirbo ne A.Kubiliaus komandoje.

    I.Degutienę labiau rėmę Lietuvos krikščionių demokratų bendrijai priklausantys partiečiai, p. Laučiaus pagiežingai įvardijami kaip „keli rūgščios povyzos krikdemai“ bei skleidžiantys „klerikalines nuotaikas“, yra lygiai vertingi partijos nariai, praturtinantys bendrą jungtinę partiją ir jos tapatybę, ir lygiai taip pat aktyviai besidarbavę Lietuvos nepriklausomybės ir jos įtvirtinimo labui Sąjūdžio laikais.

    Todėl šiuo atveju kalbant apie tariamai skirtingus TS-LKD flangus ar vertybes, labai rekomenduočiau paskaityti politologės doc. dr. Ainės Ramonaitės analizę apie Lietuvos partijų vertybinį žemėlapį.

    Kai vadovaujamasi empiriniais faktais ir nuodugniais tyrimais, tada paaiškėja, kad „[...]bene vienintelė vertybiškai vieninga ir nuosekli Lietuvos parlamentinė partija yra Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai. Ši partija aiškiai orientuojasi į europinę krikščionių demokratų tradiciją, laikydamasi konservatyvių nuostatų moralinėje srityje ir propaguodama bendruomeniškumo ir patriotizmo vertybes. Be to, tęsdama Sąjūdžio vertybinę linija, ji yra griežtai antikomunistinių ir antirusiškų pažiūrų. [...] partija sąmoningai formuoja tokią tapatybę ir siekia ideologinio vieningumo. Galbūt partijai galima būtų prikišti nuomonių išsiskyrimą ekonominės politikos klausimais, tačiau reikia pripažinti, kad panaši dviprasmiška pozicija ekonominės kairės – dešinės skalėje būdinga krikščioniškosios demokratijos atstovams ir Vakaruose.“ („Partinės demokratijos pabaiga? Politinis atstovavimas ir ideologijos“ A.Ramonaitė, Vilnius 2010).

    Taigi TS-LKD partija sėkmingai išlaikė vidinės demokratijos egzaminą ir iš jos išėjo stipresne ir gyvybingesne, labiau subrendusia ir aukštai politinės kultūros kartelę kitoms partijoms iškėlusia organizacija.

    TS-LKD partija sėkmingai išlaikė vidinės demokratijos egzaminą ir iš jos išėjo stipresne ir gyvybingesne, labiau subrendusia ir aukštai politinės kultūros kartelę kitoms partijoms iškėlusia organizacija.

    Taip, kaip ir ilgametes demokratijos tradicijas turinčiose JAV elgėsi Demokratų partija, kai Hillary Clinton varžėsi su dabartiniu JAV prezidentu Baracku Obama vidiniuose partijos lyderio rinkimuose, o pralaimėjusi, garbingai ir šauniai prisijungė prie Baracko Obamos vadovaujamos komandos, o pati partija nesiskaldė į kažkokius tariamai skirtingus flangus.

    Šią demokratinę tradiciją reikėtų suprasti ir kai kuriems apžvalgininkams, kurie užsikrėtė politikos advokatavimo, o ne analizavimo aistra.

     

    Adresas http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=45869623 2011 gegužės mėn. 24 d. 15:57

     

     

    KGB pažyma: žvalgyba 1984-aisiais Lietuvoje turėjo šimtus bendradarbių

     

     

    Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) paviešinta pažyma rodo, kad 1984-aisiais vien KGB padalinio Lietuvoje Antroji valdyba turėjo per 400 slaptųjų bendradarbių.

    KGB Antrosios (kontržvalgybos) valdybos viršininko pavaduotojo sovietų saugumo pulkininko Stasio Jankūno pažymoje „Apie valdybos agentūrinį aparatą“, parašytoje 1984 metų liepos 15 dieną, nurodoma, kad KGB kontržvalgybininkai visoje Lietuvoje turėjo 379 slaptus agentus, 2 rezidentus ir 47 konspiracinių butų prižiūrėtojus, rašo „Vilniaus diena“.

    Skaičiuojama, kad tuo metu, tai yra 1984-aisiais, kiti KGB skyriai ir valdybos turėjo panašiai tiek pat slaptųjų agentų. Be to, saugumo struktūroje žinyboje dirbo dar keli šimtai operatyvinių ir etatinių darbuotojų, pažymi dienraštis.

    Kontržvalgybininkų viršininko pavaduotojas pranešė, kad „9 agentai užverbuoti iš negatyvios sferos“. Tai reiškia, kad tiek KGB bendradarbių buvo tose pogrindinėse ar nelegaliose organizacijose, kurios kovojo už žmogaus teises, demokratijos vertybes ar tai, kad būtų atkurta nepriklausoma Lietuva. Tarp tokių organizacijų buvo Helsinkio grupė, Lietuvos laisvės lyga, leidinys „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Tačiau S.Jankūno pažymoje nedetalizuojama, su kokiomis organizacijomis dirba tie, kurie buvo infiltruoti į „negatyvią sferą“.

    Dokumente pateikiami apibendrinamieji statistiniai duomenys: iš visų slaptųjų agentų 293 buvo vyrai ir 86 - moterys. 160 agentų bendradarbiavo su KGB iki 5 metų, 84 – nuo 5 iki 10 metų, 64 – nuo 10 iki 15 metų, likę – daugiau kaip 15 metų. Be to, 16 agentų tapo tikrais bendradarbiavimo su KGB veteranais – dirbo su šia saugumo struktūra daugiau kaip tris dešimtis metų.

    Jaunų žmonių KGB, regis, neverbavo, nes nei vienam iš agentų nebuvo mažiau kaip 20 metų, teigia dienraštis. Didžioji dauguma užverbuotųjų – nuo 30 iki 40 metų amžiaus.

    276 agentai turėjo aukštąjį išsilavinimą, likę buvo be jo. Su KGB Lietuvoje bendradarbiavo 2 mokslų daktarai ir 26 mokslų kandidatai.

    Absoliuti dauguma agentų 1984 metais buvo lietuviai – 284. Taip pat buvo 48 rusai, 16 lenkų, 15 žydų tautybės asmenų.

    Pagal profesinę veiklą slaptieji KGB bendradarbiai pasiskirstė taip: gydytojų – 12, inžinierių – 58, aukštųjų mokyklų dėstytojų – 32, žurnalistų – 14, mokslo tyrimo institutų darbuotojų – 52, dailininkų ir fotografų – 12, artistų ir muzikantų – 7, teisininkų, architektų, rašytojų, studentų ir mokytojų – po 2, sportininkų trenerių – 3, tarnautojų – 46, užsieniečių priėmimo ir aptarnavimo sferos darbuotojų – 93, darbininkų – 12.

    119 tuomečių KGB agentų mokėjo anglų kalbą, 74 – vokiečių, 44 – lenkų, 26 – prancūzų, 8 – ispanų, po 3 – hebrajų ir portugalų. Taip pat buvo po vieną, susikalbantį itališkai, rumuniškai ir esperanto kalba.

    Pažymoje nurodoma, kad 5 slaptieji bendradarbiai užmezgė ryšius užsienyje pagal KGB užduotį.

    Dokumente atskleidžiama, kur ir kaip buvo panaudojama slaptoji KGB agentūra. „Su operatyvinės įskaitos bylomis dirbo 41 agentas, aktyviuose renginiuose – 8, su atvykusiais užsieniečiais – 153, su išvykstančiais į užsienį – 38, izraelietiška linija – 15, ieškant valstybinių nusikaltėlių – 22“, – rašoma dokumente.

    S.Jankūnas giriasi, kad „pastaruoju metu atliktas didelis darbas gausinant agentūrinį tinklą ir efektyvinant jo veiklą“.

    „Tai padėjo gerokai pagerinti agentūrinio aparato darbą, be kita ko, laiku išaiškinant ir užkardant tėvynės išdavimą pabėgant į užsienį ar negrįžtant iš jo“, – rašoma pažymoje.

    KGB agentų sąrašai nedetalizuojami. Tačiau pateikiami kai kurie slaptųjų saugumo bendradarbių slapyvardžiai: Patologas, Avantiūristas, Kelneris, Kentauras, Nida, Mantas. Leidžiama suprasti, kad pastarieji du ir dar keli yra užsienyje gyvenantys lietuviai, sėkmingai užverbuoti sovietų saugumo.

    Be to, pažymoje minima, kad pradėtos operatyvinio sekimo bylos tokių užsienio valstybių piliečių, kurie, matyt, neretai lankydavosi sovietų laikų Lietuvoje, kaip Frantas, Adamsas, Lapė, Poliglotas, Alisa ir kiti.

    Vingį, Žalgirį, Rivą, Joną ir kai kuriuos kitus KGB vadovai vadino perspektyviais ta prasme, kad šie bendradarbiai galėjo būti konspiratyviai pasiūlyti užsienio žvalgyboms kaip galimi dvigubi agentai.

    „Mūsų agentūrai padedant buvo užfiksuota priešiška Vilniuje buvusio švedų žurnalisto Teste veikla, dėl kurios jis buvo išprašytas iš SSRS. Be to, per pastaruosius dvejus metus už priešiškos veiklos vykdymą respublikoje iš jos buvo išprašyti 4 turistai iš Australijos – seserys Prasmutas ir Pavlovičius“, – nurodoma dokumente.

    LGGRTC generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė paaiškino, kad KGB Antroji valdyba buvo viena svarbiausių saugume, nes užsiėmė įvairių krašto gyvenimo sričių sekimu, teikė ataskaitas apie jas.

    „Jos veiklos laukas buvo labai platus. Šios valdybos darbuotojai stebėjo visų mūsų gyvenimą, įvairius procesus visuomenėje ir teikė ataskaitas apie tai. Nes buvo manoma, kad užsiimant kontržvalgyba, reikėjo stebėti visus, visur ir visada. Tik taip esą galėjai nustatyti, kas yra sistemos priešas“, – tvirtino centro direktorė.

    T.B.Burauskaitė tikino, kad viešinant sovietų saugumo dokumentus nenumatoma skelbti buvusių KGB agentų sąrašų. Tačiau klausiama, ar paskelbtuose dokumentuose bus paliktos kokios nors pavardės, ji atsakė teigiamai.

    „Kai kurios pavardės liks. Be toli gražu ne visos. Pagal įstatymą turime apsaugoti konfidencialumą tų asmenų, kurie nustatytu laiku buvo atėję prisipažinti į Liustracijos komisiją dėl savo buvusio bendradarbiavimo su sovietų saugumo žinybomis. Valstybė yra įsipareigojusi prisipažinusiems, kad jų duomenys nebus paskelbti. Būtent todėl ir reikalingas gana kruopštus darbas dar ir dar kartą peržiūrint numatytus skelbti dokumentus, kad juose neliktų jokių nuorodų į tuos asmenis, kurių duomenis mes saugome“, - sakė ji.

    Liustracijos komisijai prisipažinusių apie bendradarbiavimą su KGB yra maždaug 1,5 tūkst. Tačiau spėjama, kad dar 2–3 tūkst. žmonių neprisipažino.

    Skelbti KGB dokumentus LGGRTC įpareigoja šiuo metu veikiantis įstatymas.

    Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) specialiame interneto puslapyje prieš savaitę pradėjo skelbti Ypatingajame archyve laikomus sovietų saugumo struktūros KGB dokumentus. Kol kas jų paskelbta tik kiek daugiau nei šimtas. Tai įvairių metų KGB padalinio sovietų Lietuvoje skyrių ataskaitos, įsakymai ir pažymos.


    Alfa.lt 2011-05-21

  • A. Kubilius: Paneriai – tai mūsų visų moralinis įsipareigojimas aukoms ir jų atminimui

    Lenkų intelektualai ragina atsitokėti ir ieškoti dialogo su Lietuva

     

     

    Šiandien Lenkijos spaudoje paskelbtas viešas lenkų intelektualų, profesūros laiškas Lenkijos valdžiai, kuriame raginama šios šalies valdžios institucijas, ypač aršųjį užsienio reikalų ministrą R. Sikorskį, žadėjusį nekelti kojos į Lietuvą, kol ši nedarys nepagrįstų nuolaidų, atsitokėti ir pradėti ieškoti dialogo.

    LENKŲ INTELEKTUALŲ VIEŠAS LAIŠKAS VALDŽIAI

    Būdami giliai susirūpinę dėl informacijos, liudijančios drastišką lenkų ir lietuvių santykių regresą, norime išreikšti apgailestavimą dėl pastaraisiais metais nuolat blogėjančių santykių tarp Lenkijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos. Ieškodami taip susiklosčiusios situacijos priežasčių, kreipiamės ir į konstitucinius Lenkijos Respublikos valdžios organus, visų pirma - į užsienio reikalų ministrą poną Radoslawą Sikorskį, ir prašome pradėti veiksmingą tarpusavio dialogą, paremtą supratimo ir pagarbos dvasia, pagrįstą ilgaamže abiejų šalių bendradarbiavimo ir raidos tradicija.

    Visi veiksmai, vedantys šio tikslo link, turi būti grindžiami tais darbais, kuriuos lietuvių ir lenkų kartos nuveikė kartu, per pastaruosius keletą šimtmečių petys petin kurdamos bendrą istoriją. Vis dėlto turėtume atsižvelgti į šiuolaikinės Lietuvos visuomenės politinį jautrumą bei jos daugiau nei šimto metų pastangas, kuriomis pagrįsta lietuvių nacionalinio atgimimo idėja.

    Pasitikėjimo nebuvimas mūsų santykiuose nėra mums naudingas ir neatitinka lietuvių ir lenkų nacionalinių interesų. Atrodo, kad vienintelė galimybė sustabdyti giliausią nuo 1989 metų diplomatinių santykių tarp mūsų šalių nuopuolį yra atviro, nuoširdaus dialogo užmezgimas, kuris padėtų išsiaiškinti nesusipratimus ir įveikti abipusį nepasitikėjimą.

    Mes tikime, kad, pasiekę tokią tarpusavio santykių formą, galėsime ir toliau plėtoti veiksmingą bendradarbiavimą tarp Lenkijos ir Lietuvos, tarp šalių, kurios kadaise Abiejų Tautų Respublikoje sudarė lygiateisę sąjungą, o dabar yra tos pačios Europos Sąjungos narės.

    Laišką pasirašė - prof. habil. dr. Dariusz Szpoper (Teisės ir administracijos fakultetas, Abiejų tautų premijos laureatas), prof. habil. dr. Krzysztof Buchowski (Istorijos ir politinių mokslų institutas, Balstogės universitetas), prof. habil. dr. Bohdan Szlachta (Krokuvos Jogailos universitetas), prof. habil. dr. Maria Piotrowska (Matematikos ekonomikos padalinio vadovė, Vroclavo ekonomikos universitetas), prof. habil. dr. Andrzej Zakrzewski (Teisės ir administracijos fakultetas, Varšuvos universitetas), dr. Przemyslaw Dąbrowski (Teisės ir administracijos fakultetas, Gdansko universitetas), prof. habil. dr. Andrzej Gasparowicz (Vroclavo ekonomikos universitetas), prof. habil. dr. Leszek Zasztowt (Lenkijos mokslo akademijos Ludwiko ir Aleksandros Birkenmajerų mokslo istorijos institutas, Rytų Europos institutas, Varšuvos universitetas), prof. habil. dr.Jan Jurkiewicz (Istorijos institutas, Poznanės universitetas), Krzysztof Czyzewski („Menų, kultūrų, tautų pasienio“ centro direktorius), prof. habil. dr. Maciej Marszal (Teisės, administracijos ir ekonomikos fakultetas, Vroclavo universitetas), prof. habil. dr. Roman Jurkowski (Istorijos ir tarptautinių santykių institutas, Varmijos ir Mozūrijos universitetas Olštine), prof. habil. dr. Andrzej Romanowski (Lenkijos mokslo akademijos Lenkijos istorijos institutas, Krokuvos Jogailos universitetas), MKU prof. habil. dr.Ewa Baginska (Teisės ir administracijos fakultetas, Torūnės Mikalojaus Koperniko universitetas), prof. habil. dr. Krzysztof Amielanczyk (Teisės ir administracijos fakultetas, Liublino Marijos Curie Sklodowskos universitetas), prof. habil. dr.Krzysztof Pietkiewicz (Rytų institutas, Poznanės Adomo Mickevičiaus universitetas), prof. habil. dr. Tadeusz Bujnicki (Krokuvos Jogailos universitetas), dr. Michal Galedek (Teisės ir administracijos fakultetas, Gdansko universitetas), prof. habil. dr.Miroslaw Nesterowicz (Teisės ir administracijos fakultetas, Torūnės Mikalojaus Koperniko universitetas), prof. habil. dr. Leonard Etel (Teisės ir administracijos fakultetas, Balstogės universitetas), kun. dr. Witold Dorsz (Teologijos fakultetas, Torūnės Mikalojaus Koperniko universitetas), prof. habil. dr.Michal Korwin-Kossakowski (Olštino vidaus vandenų žuvininkystės institutas).

     

    Alfa.lt 2011-05-25 

     

     

    A. Kubilius: Paneriai – tai mūsų visų moralinis įsipareigojimas aukoms ir jų atminimui

     

     

    2011 m. gegužės 24 d. Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius pasveikino tarptautinio seminaro „Panerių pelenai: pagarba Holokausto aukoms. Idėjos memorialo rekonstrukcijai“ dalyvius.

    Į seminarą susirinko didžiųjų memorialinių Holokausto istorijos muziejų Lenkijoje, Vašingtone ir Jeruzalėje vadovai, Lietuvos ir užsienio šalių paveldosaugininkai, muziejininkai, istorikai ir politikai. Renginio tikslas – pristatyti Panerių memorialo rekonstrukcijos idėjas, aptarti dabartinę Panerių būklę, pasikeisti nuomonėmis dėl naujos Panerių memorialo koncepcijos.

    Mums labai svarbu pasinaudoti geriausiais pasaulio pavyzdžiais ir atkurti Panerių memorialą. Lietuva siekia susigrąžinti ir įspūdingą litvakų paveldą – kultūrą, meną, istoriją, visa tai, kuo buvo turtingas Vilnius ir Lietuva prieš Antrąjį pasaulinį karą. Paneriai – tai mūsų visų moralinis įsipareigojimas prieš čia nužudytas aukas, už jų atminimą, labai svarbus ir reikšmingas istorinės atminties pavyzdys ateities kartoms“, – kalbėjo Ministras Pirmininkas.

    1944 m. rugpjūčio mėn. Paneriuose dirbusi Ypatingoji valstybinė komisija nustatė, kad Paneriuose buvo nužudyta daugiau kaip 100 000 žmonių. Manoma, kad žydų kilmės aukų skaičius galėjo siekti apie 70 000. Kitos aukos – Lietuvos vietinės rinktinės kariai, romų tautybės žmonės, lenkų pasipriešinimo judėjimo dalyviai, komunistams priskirti asmenys, sovietiniai karo belaisviai. Panerių memorialui, nacių pasirinktai masinių žudynių vietai, reikalingas naujas memorialinis kompleksas, tinkamai pagerbiantis visus žuvusiuosius ir atitinkantis šiuolaikinės visuomenės poreikius.

    Vakare, 19 val., Ministras Pirmininkas A. Kubilius priims Panerių memorialo rekonstrukcijos koncepcijos ekspertus Vyriausybės rūmų Baltojoje salėje.



    Voruta Data: 2011-05-24

  • Žurnalistai civiliniais drabužiais

    Žurnalistai civiliniais drabužiais 

     

    Perlenkta lazda dažniausiai lūžta. Panašiai paveikia visi perlenkimai, pertempimai, perspaudimai ir žmogiškuosius reikalus - įvyksta lūžis, sprogimas. Atrodo, toks lūžis prinoko ir Lietuvos žiniasklaidoje - praėjusią savaitę buvo užsipultas didžiausią šalies televizijos žiūrovų auditoriją surenkantis kanalas TV3, jam prikergta neetiškos žiniasklaidos priemonės etiketė. Peržengtos visos leistinos ribos - trauktis nebėra kur.

    Antpuoliai prieš laisvą žodį ir mintį rengiami visame pasaulyje. Taip pat ir Lietuvoje. Kriminalinis pasaulis nužudė „Respublikos“ vyr. redaktoriaus pavaduotoją Vitą Lingį, anoniminės jėgos susprogdino „Lietuvos ryto“ redakciją - tai buvo gerai apgalvoti bandymai įbauginti visus žurnalistus, parklupdyti žiniasklaidą. Mes neišsigandome. Dar daugiau - po šių teroro aktų nuolat besikartojantys valdžios išpuoliai prieš nekenčiamą žiniasklaidą atrodė tik kaip švelnus kutenimas.

    Kita vertus, ir patiems žurnalistams vargiai pavyktų apsimesti romiais balandžiais ar pasaulio teisuoliais. O jie ir neapsimeta - pirmiausia todėl, kad yra kaip niekad įvairūs ir skirtingi. Nuo pulkininko Vytauto Pociūno žūties, o gal nuo dar anksčiau - nuo teisėjų klano sąmokslo prieš buvusį Aukščiausiojo Teismo pirmininką Vytautą Greičių - prasidėjo Lietuvos žiniasklaidos diferenciacija. Viena jos dalis, kur kas galingesnė ir įtakingesnė, palaikanti oficialią Lietuvos valdžios ir teisėsaugos poziciją. Ir jai oponuojanti, nesutinkanti su aprobuotomis versijomis ir priimtais sprendimais. Būdama negausi, ji vis dėlto įrodė „silpnųjų jėgą“ - iš jau nebeleidžiamo kuklaus savaitinio žurnalo „Ekstra“ publikacijų įsiplieskė didysis V.Pociūno skandalas. Drąsius Kedys veltui beldėsi šimtus kartų į prokurorų, Seimo narių duris, kol kraupią istoriją apie dėdėms pardavinėjamą ir šių pedofilų prievartaujamą mažą mergaitę išgirdo žurnalistai. Kauno saugumiečiai ir prokurorai su čečėnų Gatajevų šeima darė, ką norėjo, kol žmogaus teisių gynėjai jų tema sudomino Lietuvos ir tarptautinę žiniasklaidą bei kino kūrėjus. Eglė Kusaitė devynis mėnesius be teismo sėdėjo Lukiškėse, kol jos tetą geri žmonės paprotino kreiptis į žurnalistus. Dėl to ne kartą ši žiniasklaidos mažuma buvo pajuokta, kad ji imasi spręsti, kas teisus, o kas ne, kas budelis, o kas auka, o juk teisingumą vykdo tik teismai. Be mažiausios abejonės, kad ne žurnalistai. Tačiau žurnalistai gali ir privalo atpažinti melą ir neteisingumą, žadinti teisingumo troškimą, ginti negalinčiuosius apsiginti.

    Už tai žurnalistai, nepaklausę buvusio V.Pociūno viršininko Dariaus Jurgelevičiaus protingo patarimo „nesiknaisioti po senus kaulus“, iki šiol turi nuolatinius savo telefonų pokalbių klausytojus iš Valstybės saugumo departamento (VSD) ir buvo porą metų tampomi po teismus. Tačiau net grėsmingiausia žiniasklaidai išorinė galia, kokia yra VSD, vis dėlto yra tramdoma įstatymų ir teismų, „Ekstros“ žurnalistų pergalė visų instancijų teismuose prieš buvusį VSD generalinio direktoriaus pavaduotoją D.Jurgelevičių jų pačių suvokta kaip savaime suprantamas dalykas. Tačiau tai buvo principinis laimėjimas, parodęs, kad Lietuvoje žiniasklaida gali būti nepriklausoma net nuo visagalio VSD spaudimo. Vėlesni Generalinės prokuratūros (GP) ir Specialiųjų tyrimų tarnybos kai kurių pareigūnų pagrūmojimai buvo stačiai juokingi.

    Todėl buvo smogta iš vidaus. Kas galėjo pamanyti, kad savotiška „Vilniaus brigada“, medžiojanti pačius geriausius, kovingiausius žurnalistus, bus suburta žiniasklaidos viduje. Kaip pavyko į žurnalistų stovyklą įridenti šį Trojos arklį? Juk jeigu TV3 ir jos laidų kūrėjams apynasrį būtų pabandę uždėti politikai, valdžia, GP ar net teismas, būtų kilęs tarptautinis triukšmas. Kieno ta TV3 gerklę gniaužianti ledinė ranka, kuri nėra nei dešiniųjų, nei kairiųjų, juo labiau - liberalų, kuri nepriklauso nei valdančiajai daugumai, nei opozicijai?

    Iš teisybės žinia apie TV3 priskyrimą profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai nebuvo kaip perkūnas iš giedro dangaus - šiam susidorojimui buvo ruošiamasi iš anksto.

    Jau sprendimo išvakarėse vienas veikėjas pranašavo, kad toks „etikos sargų sprendimas yra svarbus precedentas ir teisės srityje - ar bus pripažinta, kad populiarumas (reiškia, ir pinigai), kuris uždirbtas neetiškai, gali būti baudžiamas ir pripažįstamas nesąžiningai įgytu dalyku“. Sunku suvokti autoriaus minties vingius (kuo čia dėta „teisės sritis“ ir populiarumas, kuris „gali būti baudžiamas ir pripažįstamas nesąžiningai įgytu dalyku“), tačiau jis buvo gerai informuotas - iš anksto žinojo sprendimą ir jo motyvus: „Kaip matome, iš esmės kanalui gresia pati griežčiausia sankcija už vos dviejų laidų rengėjų darbus - tai Kristupas Krivickas ir Rūta Janutienė.“ Tačiau net pranašams reikia patikimų informacijos kanalų: apie priimtą „sprendimą vakar sužinojau iš naujienų portalo Delfi.lt, kurie sureagavo į šią išskirtinę žiniasklaidos rinkos naujieną ir paskambinę paprašė komentaro“. Jis neabejoja, kad TV3 atėjo sunkūs laikai: „Kadangi toks beprecedentis sprendimas turi pakankamai rimtas pasekmes populiariausiam kanalui (pvz., jis negalės pretenduoti į Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo paramą, realiai bus apribota galimybė dalyvauti valstybinių institucijų skelbiamuose viešinimo konkursuose), todėl visiškai suprantamas jų nepasitenkinimas sprendimu ir viešas grasinimas bylinėtis teisme.“ Ir priduria: „TV3 sprendimą vadina „neteisėtu� ir dar kaltina (manau, kad visiškai nepagrįstai) komisiją neva noru susidoroti su žemo lygio laidas gaminančiu Kristupu Krivicku ir R.Grinevičiūte. Juokingi argumentai. Ir tuo pačiu labai liūdna.“

    Kas šis žmogus, sunkiai nuslepiantis pasitenkinimą dėl šio sprendimo, norintis iš televizijos ir žurnalistų atimti populiarumą kaip nesąžiningai įgytą daiktą (tai yra - pavogtą), atvirai siūlantis valdininkams finansiškai bausti žiniasklaidą, įvedant papildomus suvaržymus viešinimo konkurso sąlygose, koneveikiantis talentingiausius žurnalistus, vadinantis juos „gaminančiais žemo lygio laidas“? Laisvo žodžio priešas, žurnalistų nekentėjas, jų demaskuotas valdininkas ar sukompromituotas politikas? Ar jų į viešumą ištemptas kriminalinis nusikaltėlis? Ne, tai Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičius.

    Ne didesnio LŽS pirmininko palankumo nusipelnė ir nacionalinis dienraštis „Lietuvos žinios“ su visa koncerno „Achemos grupė“ „nemaža medijos imperija, kuri akivaizdžiai dirba ne viešajam interesui, o tik bando tenkinti savo boso užgaidas“. Šįkart dienraštis nusipelnė D.Radzevičiaus rūstybės už paskelbtą informaciją, kad „JAV viešintis energetikos ministras... net ten mėgaujasi spaudos atstovo... draugija“. Atrodytų, skaitytum žiniasklaidos teksto interpretacijos parodiją: „Žurnalistas akivaizdžiai neobjektyviai vartoja sąvoką „net ten mėgaujasi“. Visų pirma, niekas neįrodė ir nėra faktas, kad ministras apskritai mėgaujasi savo spaudos atstovu spaudai bent jau Lietuvoje“, - gina D.Radzevičius ministrą ir jo spaudos atstovą. Atsiprašau, bet už tokią gynybą tikri vyrai duoda į snukį: viena yra mėgautis spaudos atstovo draugyste (arba jo darbu) ir visai kas kita - mėgautis pačiu spaudos atstovu.

    D.Radzevičius yra aiškiai talento aplenktas žmogus - gal jis pats tai anksti suprato ir jau nuo antro kurso įsitvirtino Vyriausybės kanceliarijoje, po to - Teismų departamente ir Teisingumo ministerijoje (iš čia viena ausimi nugirsti tie „precedentai“, „teisės sritys“ ir svajos apie bausmes), nėra etatiniu žurnalistu dirbęs nė viename solidesniame laikraštyje ar televizijoje. Gal iš čia neapykanta talentingiems TV laidų kūrėjams ir žurnalistams, kuriuos šmeižia (“akivaizdžiai dirba ne viešajam interesui, o tik bando tenkinti savo boso interesus“) ar net netiesiogiai siūlo TV3 vadovybei juos atleisti (“kanalui gresia pati griežčiausia sankcija už vos dviejų laidų rengėjų darbus...“). Sovietmečiu aštrialiežuviai kolegos Maskvos teatro kritikai mane iki ašarų linksmindavo sunkiai išverčiamu ir užsieniečiams dar sunkiau suprantamu kalambūru „isskustvoved v štatskom“ - menotyrininkas civiliniais drabužiais. Suprask: KGB ar GRU karininkas. Bet nebūtinai - gali būti žmogus, apsimetantis tuo, kuo nėra. Tarkim, valdininkas, apsimetantis meno kritiku. Arba žurnalistu. Ar ne toks ir LŽS pirmininkas? Kam jis atstovauja? O kam atstovauja LŽS? Nepažįstu nė vieno įtakingesnio žurnalisto, kuris būtų LŽS narys. O gal LŽS ir sudaro vieni žurnalistai civiliniais drabužiais?

    Todėl viskas Lietuvoje apsivertę aukštyn kojomis - žurnalistus nuo Žurnalistų sąjungos pirmininko turi ginti televizijų ir laikraščių savininkai, kuriuos jis ir jo draugai mėgsta pravardžiuoti oligarchais. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų savivalda visiškai išsigimė.

    Su žiniasklaidos savivaldos išsigimimu „Lietuvos žinios“ pirmą kartą susidūrė, kai Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (LŽLEK) 2009 metų sausio mėnesį neetiška pripažino vienos sąžiningiausios ir drąsiausios Lietuvos žurnalistės Rūtos Skatikaitės publikaciją „Greitoji vaiką paliko speige“. Nors visi faktai pasitvirtino (kontūzytą vaiką medikai iš tikrųjų paliko speige), komisija pasmerkė „Lietuvos žinių“ žurnalistę dėl formalios priežasties - apklausė ne tą mažylio tetą. Simboliška, sprendimą, ginantį ne speige paliktą vaiką, o greitosios pagalbos stoties valdininkes, pasirašė tuometė komisijos pirmininkė, būsimoji Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.

    Po to LŽLEK sprendimų prieš „Lietuvos žinias“ konvejeris sukosi nesustodamas. Kadangi tuomet dienraštis polemizavo su Lietuvos radiju ir televizija (LRT), kuri išlaikoma mokesčių mokėtojų pinigais, nacionalinio transliuotojo vienas vadovų Rimvydas Paleckis po kiekvieno mūsų straipsnio kreipdavosi į LŽLEK. Nors vaikai ir anūkai neatsako už savo tėvus ar senelius, tačiau man buvo juokinga, kad Lietuvos kvislingo Nr. 1 vaikaitis mus moko etikos. Ar Lietuvoje jau nebėra kam kalbėti apie garbingą žiniasklaidą? Ypač pikantiška, kad Justas Paleckis yra parsiduodančios, meluojančios Lietuvos žurnalistikos pradininkas, jo žurnaliūkščiai „Naujas žodis“, „Laiko žodis“, „Mūsų jaunimas“ nuodijo ištisos kartos sąmone, o knygos „SSRS mūsų akimis“ ar „Mintys apie vyresnįjį brolį“ buvo pusinės ar visiškos melagystės. J.Paleckiui žurnalistika tebuvo priedanga ir priemonė kitiems tikslams pasiekti, todėl galima laikyti žurnalistu civiliniais drabužiais Nr. 1, nes jis tik apsimetė žurnalistu ir rašytoju. Ir vis dėlto E.Žiobienės vadovaujama LŽLEK patikėjo R.Paleckiu, o ne „Lietuvos žiniomis“. Mes tuo didžiuojamės.

    Tik vėliau „Lietuvos žinių“ žurnalistai išsiaiškino, kad E.Žiobienės mokslinių darbų vadovė ir bendraautorė buvo Konstitucinio Teismo teisėja profesorė Tamara Birmontienė. Ta pati T.Birmontienė, apie kurios disertaciją, šlovinančią NKVD ir stribų siautėjimą pokario Lietuvoje, ne kartą rašė „Ekstros“, „Lietuvos žinių“ (o dabar Alfa.lt) žurnalistas Rimantas Varnauskas, taip pat nemažai dėmesio skyręs ir T.Birmontienės tėvo, Dzūkijos stribo Alfonso Mockevičiaus žygiams (akademikas Antanas Kudzys, kilęs iš Seirijų, mokytojavęs Dzūkijoje pokario metais, man pasakojo, kad A.Mockevičiumi tėvai gąsdino vaikus - paminėjus šio Veisiejų stribo pavardę, vaikai puldavo slėptis). Dabar ypač atidaus LŽLEK dėmesio sulaukdavo R.Varnausko rašiniai. Manau, „Lietuvos žinių“ etikos įvertinimas buvo vienas iš E.Žiobienės veiklos testų, kurį ji sėkmingai išlaikė. Ne mažiau svarbus nei kai ji, dar būdama Žmogaus teisių centro vadovė, gynė ir apgynė KGB rezervininkų Arvydo Pociaus ir Antano Valionio teises. Visi mes iš V.Pociūno bylos - draugai ir nedraugai.

    Tokias pat gilias politines šaknis turi ir LŽLEK (bei Lietuvos žurnalistų sąjungos) bandymas susidoroti su TV3. Etika, o ypač žurnalistų, čia tikrai niekuo dėta. Galima spėti, kad į TV3 buvo nusitaikyta dar tada, kai kanalas atsisakė Jolantos Butkevičienės paslaugų - LŽS pirmininkas D.Radzevičius net teismuose rėmė J.Butkevičienės nesėkmingus bandymus susigrąžinti TV3 žinių tarnybos vadovo postą. Ir tų jėgų kantrybės taurę TV3 vadovai visiškai perpildė, kai nesutiko nutildyti savo žurnalistų K.Krivicko ir R.Janutienės-Grinevičiūtės. Kaip rašo TV3 savo pareiškime, tos jėgos „negali susitaikyti su mintimi, kad TV3 nepaklūsta jų politiniam ir ekonominiam spaudimui“. „Lietuvos žinios“ tas neįvardytas jėgas trumpai drūtai vadina neokomunistinėmis jėgomis, kurios užėmusios pozicijas kairėje ir dešinėje, valdančioje daugumoje ir opozicijoje. Nors Vaiko teisių apsaugos kontrolierė E.Žiobienė narsinasi, kad ji nieko nebijanti, net sužvėrėjusios „violetinės minios“, tačiau reikalauja asmens sargybinių, kurie ją apsaugotų nuo žmonių. Taip pat kreipėsi į teismą, kad jis uždraustų K.Krivicko TV laidas apie jos žiurkių apgraužtą tolimą giminaitę. Atrodytų, teisininkė E.Žiobienė turėtų pasitikėti teismu, kuris apgins jos garbę ir orumą (byla dar nagrinėjama). Tačiau ji santykių aiškinimąsi su TV3 perkelia ir LŽEK. Žinau, kodėl, nes aš ten irgi buvau pakliuvęs. Taip pat žinau, kodėl ten kviečiami žurnalistai eidavo kaip į dujų kamerą, o grįždavo nekalbūs, apšleikštinta širdimi.

    Jeigu jūsų bylą iš viešo teismo perkeltų į neaiškų užkiemį, būtų lygiai tas pats. Okupacijos metais buvau svarstomas komjaunimo ir partijos susirinkimuose, bet niekad nesėdėjau prieš keturiolika nedraugiškai nusiteikusių asmenų, kurie panėšėjo net ne į žurnalistus civiliniais drabužiais, o veikiau į karo veteranus. Nesupratau, nei kas jie, nei kam atstovauja, nors jie kalbėjo mūsų vardu. Teisingai TV3 ir Alfa.lt žurnalistai nusprendė daugiau kojos nebekelti į įtartiną žiniasklaidos užkiemį ir leisti šio užkiemio gyventojams kalbėti visų Lietuvos žurnalistų vardu. „Lietuvos žinių“ žurnalistai taip pat nebekels ir nebeleis.

     

    Alfa.lt Valdas Vasiliauskas 2011-05-24

     

     

    Baltarusijai prognozuoja Moldovos likimą



    Baltarusijos rublis oficialiai devalvuotas, benzinas pabrango 20 procentų. Verslas nenumaldomai sminga žemyn, o valstybė artėja bankroto link, rašo „Lietuvos žinios”.

    Prieš savaitę iki pirmosios rublio devalvacijos visų valstybinių visuomenės informavimo priemonių vadovai (Baltarusijoje vien valstybinių laikraščių yra 400) buvo pakviesti į vyriausybės pastatą ir paraginti susilaikyti nuo ekonominių problemų nušvietimo. Tas pats atsitiko ir per antrą rublio devalvaciją. Nors pirmadienį jau visi žinojo, kad nuo gegužės 24-osios rublis bus devalvuotas, Baltarusijos nacionalinis bankas atsisakė patvirtinti arba paneigti šią informaciją.

    Nebuvo paskelbta, jog nuo antradienio ir benzinas pabrangs 20 procentų. Nenuostabu, kad Baltarusijos miestų gatvėse kilo panika, o užvakar prie degalinių nusidriekė milžiniškos eilės.

    Kas baltarusiško rublio laukia ateityje? "Valiutos, kuria doleris kainuos 4930 rublių, keitimo punktuose nebus kaip ir anksčiau, todėl ji vis labiau nuvertės", - įsitikinęs analitinio centro "Strategija" vadovas Leonidas Zaika.

    Jo kolega Jevgenijus Preigermanas sako, kad dolerio kursas tebekils, bet jau pamažu. Tai vyks iki tol, kol bankai "užčiuops" realią baltarusiškų pinigų vertę. Jo nuomone, nacionalinis bankas negali visiškai "paleisti" rublio, nes gyventojų atlyginimai, skaičiuojant doleriais, nuvertėtų daugiau nei perpus, t. y. iki Moldovos, kuri laikoma skurdžiausia Europos šalimi, lygio.

    Finansų ekspertai teigia, jog šalyje daugėja "blogų" kreditų, nes vyriausybė juos lengvatinėmis sąlygomis teikdavo valstybinėms įmonėms. Pats prezidentas Aleksandras Lukašenka neseniai skundėsi, kad kreditai "pravalgyti", o gamyba taip ir nemodernizuota. Valstybės kontrolės komitetas, pagrindinė baudžiamoji ekonomikos institucija, jau ėmėsi tikrinti visas įmones, kurios gavo paramą iš valstybės. Ne vienai jų gresia teismas už valstybinių lėšų iššvaistymą.



    www.DELFI.lt 2011 gegužės mėn. 25 d.



  • Kubilius: „Sodros“ pertvarka leistų sumažinti emigraciją

    Kubilius: „Sodros“ pertvarka leistų sumažinti emigraciją

     

     

    Ministro pirmininko teigimu, Seime svarstomos valstybės socialinio draudimo (“Sodros“) ir pensijų sistemos pertvarkos gairės leistų sumažinti emigraciją, nes šiuo metu Lietuvoje dirbantys ir apie išvykimą iš šalies galvojantys asmenys įgyvendinus reformas galėtų tikėti, kad jų senatvė bus saugi.

    Mes siekiame brėžti ilgalaikę, patikimą pensijų sistemos perspektyvą, kad šiandieniniai dirbantieji – 40-mečiai, 30-mečiai – taip pat turėtų labai aiškų matymą, kad jie tikėtų, jog ateity jų pensijos taip pat yra garantuotos, kad jie nepultų ieškoti ramesnės senatvės vietos britanijose ar airijose, o galėtų drąsiai dirbti ir likti Lietuvoje“, – interviu Lietuvos radijui sakė A. Kubilius.

    Pasak Vyriausybės vadovo, vienas svarbiausių minėtos reformos aspektų yra garantas, kad dirbantys žmonės iš „Sodros“ gaus užtarnautą pensiją. Premjeras tikino, kad labai svarbus yra dirbančiųjų ir pensininkų santykis valstybėje.

    Iš statistikos matome, kad gyventojų skaičius, dirbančiųjų skaičius mažėja. Tai reiškia, kad mažesniam skaičiui dirbančiųjų reikia mokėti didesniam skaičiui pensininkų pensijas“, – tendencijas apibendrino A. Kubilius.

    Premjeras, kalbėdamas apie pensijų sistemos pertvarką, pabrėžė, jog būtina sutvarkyti privataus pensijų kaupimo galimybes, jų alternatyvas.

    Privatus kaupimas leidžia kiekvienam pasirūpinti savo geresne pensija, tačiau pensijų sistemos pertvarkos gairėse patys svarbiausi dalykai yra susiję su antros pakopos valstybinio fondo, kaip vieno iš alternatyvų privačiam kaupimui, teikimu“, – aiškino A. Kubilius.

    Ministras pirmininkas tikina, kad antros pakopos pensijų kaupimo fondai leistų žmonėms investuoti į vertybinius popierius ir tokiu būdu ženkliai padidinti savo pensiją.

    Antros pakopos fondai dirba ne kaip kasa, o kaip fondai, kurie sukauptus pinigus investuoja į vertybinius popierius, įmonių akcijas iš to uždirbdami pelno ir leisdami žmogui sukaupti didesnę pensiją ateityje negu jis gautų iš „Sodros“, – pertvarkų naudingumą pagrindžia premjeras.



    Alfa.lt 2011-05-24

  • Ž.Plytnikas: neskaidrūs viešieji pirkimai gali turėti stiprų politinį užnugarį

    Vilniaus opozicija A.Zuoką skundžia prokurorams

     

     

    Opozicinės Vilniaus tarybos frakcijos kreipiasi į Generalinę prokuratūrą dėl planuojamo „Vilniaus energijos“ akcijų perleidimo dukterinei koncerno „Dalkia“ bendrovei „Societe Valmy Defense 22“. Anot politikų, šiam sandoriui uždegti žalią šviesą ypač spaudžia koncerno „Icor“ (buvęs pavadinimas – „Rubicon Group“) akcininkai. Prokurorams apskųstas pats Vilniaus meras Artūras Zuokas.

    Politikai įtaria, kad A. Zuokas gali veikti neteisėtai, savivaldybės taryboje siūlydamas pritarti „Vilniaus energijos“ akcijų perleidimui.

    Tai DELFI patvirtino sostinės tarybos narys, konservatorius Vidas Urbonavičius. Pasak jo, „Vilniaus energijos“ akcijų perleidimas kelia daug abejonių – esą sunku įžvelgti kokią nors naudą iš šio sandorio, o ir žadamos Pasaulio banko grupės kompanijos „International Finance Corporation“ (IFC) atrodo tolimos. Tuo tarpu IFC oficialiai patvirtina ketinimus investuoti į „Societe Valmy Defense 22“, tačiau pabrėžia neturinti jokių investicinių planų, susijusių tiesiogiai su „Vilniaus energija“.

    Šitas klausimas bandomas „prastumti“ per savaitę“, - žurnalistams antradienį sakė V. Urbonavičius. Jam antrindamas, buvęs sostinės meras Raimundas Alekna pabrėžė, esą „Vilniaus energijos“ akcijų perleidimą kuruoja savivaldybės komitetas, vadovaujamas A. Zuoko bendražygio Kęstučio Nėniaus, kuris pats dirba Vilniaus šilumos tinklų direktoriaus pavaduotoju ir esą gali kilti interesų konfliktas. „Galutiniame rezultate, Vilniaus šilumos ūkis gali būti privatizuotas“, - pridūrė R. Alekna.

    Matome, kad paminamas viešasis interesas. Per vieną savaitę bandoma „prastumti“, su bičiulio komiteto pagalba. Kyla daug klausimų, ar nebus padaroma finansinė žala Vilniaus miestui ar Vilniaus miesto turtui“, - aiškindamas motyvus prokurorams skųsti patį A. Zuoką kalbėjo V. Urbonavičius.

    V. Urbonavičiaus teigimu, jeigu sandoris įvyks, „Vilniaus energija“ taps savotiška įkaite – esą ją be didesnio vargo perimti galės, pavyzdžiui, Rusija.

    Vidas Urbonavičius

    Įtaria neteisėtu praturtėjimu

    V. Urbonavičius jau paruošė kreipimąsi į prokurorus. Jis įtaria, kad manipuliuojant „Vilniaus energijos“ akcijomis galėjo būti pažeisti Baudžiamojo kodekso straipsniai.

    Matosi, kad juos konsultavo tikrai puikūs baudžiamosios teisės specialistai. Jie laviruoja tarp dviejų Baudžiamojo kodekso straipsnių, nepapuldami į jų ribas. Visų pirma, tai neteisėtas turto užvaldymas, antra – neteisėtas praturtėjimas“, - DELFI sakė V. Urbonavičius.

    Anot, prokurorų bus prašoma ne tik ištirti galimą neteisėto praturtėjimo ir neteisėto turto užvaldymo atvejį, bet ir apginti viešąjį interesą bei užkirsti kelią „Vilniaus energijos“ akcijų perleidimui į „Societe Valmy Defense 22“.

    Vilniaus energija“ gali būti perimta?

    Anot konservatoriaus, „Vilniaus energijos“ akcijos „Dalkia“ dukterinei bendrovei pirmiausiai reikalingos tam, kad gautų finansavimą investicijoms Rusijoje. O šios investicijos, politiko manymu, gali baigtis labai liūdnai.

     

    Man dabar jau visiškai aiškūs tikrieji jų tikslai. Jie „Vilniaus energijos“ akcijas deda į tą naująją įmonę vien tam, kad gautų finansavimą iš IFC ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (ERPB) ir galėtų vystyti savo verslą Rusijoje. Jeigu visų šildymo kompanijų akcijos nebūtų sudėtos į tą įmonę, nei ERPB, nei IFC neskolintų pinigų. Kokia iš to nauda Vilniui? - retoriškai klausė V. Urbonavičius. – O jeigu tas verslas Rusijoje subyra ir kreditoriniai išieškojimai nueina į akcijas? Kas tada? Jeigu Rusija, pavyzdžiui, nacionalizuoja šitą įmonę? Jie tiesiai šviesiai sako, kad investuos į centrinio šildymo sistemas, o Rusijoje tai labai politizuota sritis. Michailo Chodorkovskio atvejis tai puikiai parodo. Bet kada gali nacionalizuoti. Tada turėsime tokį faktą, kad „Vilniaus energijos“ akcijos priklauso Rusijai ar kažkokiems kreditoriams – prieš mūsų valią ir be mūsų sutikimo. O mes turėsime ilgą ir brangų bylinėjimąsi su „Dalkia“, kuri sakys, kad nepasisekė verslas, o mes patys sutikome su akcijų perleidimu. Nepasisekus verslui, „Vilniaus energijos“ akcijos gali būti perimtos bet kurios šalies – nebūtinai Rusijos. Valstybės ar kreditoriaus.“

    Anot pašnekovo, „Vilniaus energijos“ akcijų perleidimas nuimtų verslo riziką nuo „Dalkios“ grupės pečių ir ją tiesiogiai užkrautų Vilniui ir vilniečiams.

    Politikas taip pat pastebėjo, kad siūlant perleisti „Vilniaus energijos“ akcijas keičiama ir teisinė Vilniaus savivaldybės ir „Dalkios“ santykių formuluotė. Lig šiol buvo įtvirtinta, kad „Dalkia“ yra Vilniaus šilumos tinklų nuomos sutarties garantas, o dabar žodį „garantas“ siekiama pakeisti terminu „laiduotojas“. V. Urbonavičiaus teigimu, toks vieno žodžio pakeitimas galėtų turėti labai skaudžias pasekmes.

    Skirtumas didžiulis. Nes garantas įprastai nusirašomas ne ginčo arba supaprastinta tvarka. Jeigu įvyko force majeure, garantas niekur neišnyksta. O laiduotojas gali nuo savo laidavimo išsisukti. Padidės tikimybė, kad atsakomybės gali būti išvengta“, - teisines subtilybes aiškino pašnekovas.

    Juto „Icor“ spaudimą

    V. Urbonavičiaus teigimu, pirmadienį vykusiame sostinės tarybos frakcijų seniūnų susirinkime pasirodė netikėtas svečias – koncerno „Icor“ akcininkas bei „Vilniaus energijos“ prezidentas Linas Samuolis. Jį esą atsivedė meras A. Zuokas.

    A. Zuokas pakvietė į frakcijų seniūnų sueigą asmenį, nieko bendra neturintį su frakcijų seniūnais. Kad tai spaudimas – tai faktas. Bet kaip mes į jį reaguosime – dar nežinau. Dar tarsimės, kaip vertinti liūdnai pagarsėjusių „Icor“ veikėjų dalyvavimą šiame procese“, - sakė konservatorius.

    Pasak jo, L. Samuolis patvirtino, kad nei IFC, nei ERPB, nei „Societe Valmy Defense 22“ neketina investuoti tiesiogiai į „Vilniaus energiją“.

    IFC akcentuoja investicijas Rusijoje

    IFC spaudos biuras DELFI patvirtino ketinimus investuoti į būsimą „Vilniaus energijos“ šeimininkę, kurios įstatinis kapitalas, anot politikų, tesudaro 37 eurus.

    Societe Valmy Defense 22“ šiuo metu keičia pavadinimą į „Dalkia Eastern Europe“. Nuo 2009 m., kai kompanija buvo tik ką įsteigta, jos turtas augo ir tebeauga: „Dalkia“ ketina jai perleisti visas šildymo sektoriaus akcijas Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje ir Rytų Europoje, taip pat netrukus perleis ir „Vilniaus energiją“. Nauji aktyvai Rusijoje ir kitose šio regiono valstybėse taip pat bus perleisti „Dalkia Eastern Europe“, - rašoma IFC atsakyme DELFI.

    Tiesa, IFC teigia neturinti jokių planų, susijusių su „Vilniaus energija“.

    Taip, IFC ketina tapti „Dalkia Eastern Europe“ mažumos akcijų paketo savininku . šioje investicijoje įžvelgiame galimybes pasisemti žinių ir patirties, sukauptos „Dalkia International“ (dabartinės „Vilniaus energijos“ savininkės – DELFI) Vilniuje ir Taline. Kartu su kapitalu iš naujų investuotojų – IFC ir ERPB – (tikimasi – DELFI) modernizuoti centrinio šildymo sistemas Rusijoje ir kitose šalyse, kad būtų tausojama energija ir klimatas. Tačiau „Dalkia Eastern Europe“ kontrolė išliks „Dalkia“ rankose, - aiškina IFC. – Atsakant į paskutinį klausimą, tiesiogiai į „Vilniaus energiją“ mes neinvestuosime.“

    Dalkia“ su prašymu perleisti „Vilniaus energijos“ akcijas į „Societe Valmy Defense 22“ rankas į sostinės savivaldybę kreipėsi pernai, kuomet miestui dar vadovavo susikompromitavęs konservatorių deleguotas meras Vilius Navickas. Tuomet taryboje šis sandoris nebuvo palaimintas, mat tam pasipriešino tiek opozicija, tiek dalis valdančiųjų konservatorių.

    Savivaldybė: opozicijos nuogąstavimai nepagrįsti

    © DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

    Meras A. Zuokas trečiadienį savivaldybėje susirinkusiems žurnalistams laiko nerado. Tačiau sostinės savivaldybė išplatino pranešimą, kuriame ginamas „Vilniaus energijos“ akcijų perleidimo sandoris.

    Dalies Vilniaus savivaldybės tarybos narių nuogąstavimai, kad tokių akcijų perleidimas – abejotinas, yra nepagrįsti – akcijų perleidimas nedaro jokios įtakos įsipareigojimams pagal 2002 metais pasirašytą sostinės šilumos ūkio nuomos sutartį – sutarties laiduotoja lieka „Dalkia“. Be to, tarybai neleidus perleisti akcijų, Vilnius pakenktų savo įvaizdžiui tarp tarptautinių investuotojų“, - rašoma savivaldybės pranešime.

    Pabrėžiama, esą po šio sandorio prie „Vilniaus energijos“ valdymo netiesiogiai galės prisidėti ir Lietuvos Vyriausybė.

    Lietuva, atstovaujama Vyriausybės atstovų ir turėdama balso teisę Pasaulio banko ir Europos Rekonstrukcijos ir Plėtros banko valdyme, balsavo už sprendimus investuoti į „Dalkia“ grupės įmones. Taip, šių tarptautinių institucijų investicijų dėka, „Vilniaus energijos“ akcininkų veikloje netiesiogiai dalyvaus ir Lietuos Vyriausybė“, - skelbia savivaldybė.

    Anot pranešimo, IFC ir ERPB į „Societe Valmy Defense 22“ ketina investuoti po beveik 100 mln. eurų. „Pasaulio banko ir Europos Rekonstrukcijos ir Plėtros banko ketinimai investuoti į „Dalkia“ įmones yra geras ženklas, nes šie investuotojai nuodugniai ištiria visus kompanijų vykdomus projektus, o jų realūs planai investuoti patvirtina įmonių vykdomos veiklos ir įgyvendinamų projektų kokybę. Pasaulio banko dalyvavimas kompanijos veikloje padidins galimybes Vilniuje įgyvendinti šilumos ūkio modernizavimo projektus ir atsinaujinančiais energijos šaltiniais pakeisti šiuo metu šilumai gaminti naudojamas dujas. Šių institucijų dalyvavimas užtikrins dar didesnį skaidrumą ir procesų efektyvumą kompanijoje, valdančioje „Vilniaus energiją“, - teigiama pranešime.

    Šiuo metu „Vilniaus energijos“ akcijas valdo „Dalkia“ grupės įmonė „Dalkia International“, kuriai akcijos buvo perleistos Vilniaus miesto tarybos sprendimu 2003 metais. Vilniaus miesto taryba trečiadienio posėdyje svarstys klausimą dėl leidimo „Vilniaus energijos“ akcijas perleisti SVD22. Dėl leidimo perleisti šias akcijas „Dalkia“ į Vilniaus miesto tarybą kreipėsi dar 2010 m. spalį.

     

    www.DELFI.lt Šarūnas Černiauskas, 2011 gegužės mėn. 24 d.

     

     

    Ž.Plytnikas: neskaidrūs viešieji pirkimai gali turėti stiprų politinį užnugarį

     

     

    Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovas Žydrūnas Plytnikas teigia, kad neskaidrūs viešieji pirkimai veikia kaip galingos rankos sustyguota sistema. Esą pirmiausiai tai matyti žvelgiant į viešinimo paslaugų pirkimus, tačiau panašūs mechanizmai, kai dar iki konkurso paskelbimo jau aiškūs jo laimėtojai, veikia kone visuose sektoriuose.

    Tokiomis įžvalgomis VPT direktorius pasidalijo išskirtiniame interviu DELFI. Ž. Plytnikas teigia nenustebsiąs, jei netrukus neteks kėdės – esą tuo suinteresuoti tiek verslininkai, tiek iš jų kišenių galimai mintantys politikai.

    Kiekvienoje srityje yra savos struktūros. Savas mechanizmas ir savi nugalėtojai. Galiu drąsiai pasakyti, kad visose struktūrose per šitiek metų yra sugalvotos schemos, kuriose veikia tie patys žaidėjai. Ir statybos, ir informacinių technologijų sistemos, ir maitinimas, ir šildymas – visur yra savos struktūros. Pinigai visagaliai“, – teigė Ž. Plytnikas.

    Kol kas daugiausiai keistenybių VPT randa viešinimo konkursuose. Ž. Plytnikas pastebi, kad dešimtis milijonų litų tarpusavy dalijasi kelios stambios viešųjų ryšių kompanijos, o ministerijos ir kitos lėšas skirstančios įstaigos smulkesnių žuvų prie viešinimo pinigų beveik neprileidžia.

    Esate minėjęs, kad labiausiai viešųjų pirkimų viešinimo konkursų srityje „pasižymi“ Žemės ūkio ministerija (ŽŪM), jai pavaldi Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) bei Aplinkos ministerija. Kiek neskaidrių viešųjų pirkimų jos galėjo įvykdyti?

    Mes neskaidrių pirkimų procentais neskaičiavome, žiūrėjome, kokios buvo sumos ir tikrinome procedūras. Pavyzdžiui, pamatėme, kad 2010 ir 2011 m. ŽŪM įvykdė devynis viešinimo konkursus – ir visi jie buvo įvykdyti neteisėtai, su pažeidimais. Pažeistas pagrindinis lygiateisiškumo principas.

    Kiek viešinimo paslaugų pirkimų su pažeidimais įvykdė ŽŪM, NMA ir Aplinkos ministerija?

    Vertinant viešinimo konkursus, nustatyta, kad ŽŪM su pažeidimais įvykdė 9 tokius pirkimus. Jų bendra vertė – daugiau kaip 4,2 mln. litų. Daugelis sutarčių jau įvykdyta, bet kelias, sudarytas neskelbiamų derybų būdu, VPT reikalauja nutraukti – jų bendra vertė siekia beveik 3,6 mln. litų.

    NMA vykdė vieną stambų viešinimo konkursą. Jo eigoje VPT nustatė pažeidimų ir įpareigojo NMA patikslinti konkurso sąlygas. Vėliau sudarytos trys sutartys, kurių bendra vertė – 16 mln. litų.

    Garsiausiais Aplinkos ministerijos konkursas – 9 mln. litų vertės renovacijos viešinimo programa. Be šio konkurso, su pažeidimais įvykdyti dar du konkursai už 900 tūkst. ir 120 tūkst. litų. Pirmu atveju, VPT pareikalavo nutraukti dar vykusią pirkimo procedūrą, antru – nutraukti sutartį.

    Ar gali būti, kad konkretūs žmonės ministerijose proteguoja tam tikras įmones?

    Mums kyla tokių įtarimų. Bet negalime kištis – čia jau Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT), Generalinės prokuratūros reikalas. Jie turėtų tuos tyrimus vykdyti , tikrinti, kaip naudojamos valstybės lėšos.

    Teigiate, kad viešinimo paslaugų pirkimuose liūto dalį pinigų dalijasi trys įmonės: „Publicum“ grupė, „VRP | Hill & Knowlton“ bei „VIP Viešosios informacijos partneriai“. Galbūt įtariate, kad šios kompanijos yra sudariusios kartelinį susitarimą viešiesiems pirkimams? Jei taip – galbūt jau kreipėtės į Konkurencijos tarybą.

    Teisingai pastebėjote, kad kartelinius susitarimus turėtų tirti Konkurencijos taryba. Kalbant bendrai apie viešinimo konkursus, mums įtarimai dėl išankstinių ribojančių konkurenciją susitarimų kyla tada, kai daugelyje konkursų tam tikros įmonės laimi pakaitomis, nuolat dalyvauja vieno pirkimo skirtingose pirkimo dalyse ir jas laimi, konkurso sąlygos yra pritaikytos vienam iš rinkos dalyvių. Įvardijau pavadinimus tų įmonių, kurios dažniausiai laimi stambius konkursus, o atsakymą apie galimus kartelinius susitarimus turėtų duoti Konkurencijos taryba.

    Taip pat esate minėjęs, kad yra ir neskaidraus „viešinimo“ lyderis tarp leidinių.

    Matome daug ir gana stambių žiniasklaidos priemonių.

    O konkrečius pavadinimus galite pasakyti?

    Žinau aš juos, ir labai gerai, kaip ir jūs (juokiasi).

    Kodėl tiek daug svorio viešinimo procese turi tarpininkai?

    Turbūt taip patogiau viską susitvarkyti. Kito paaiškinimo nežinau.

    Kaip būtent ribojama konkurencija viešinimo paslaugų pirkimuose?

    Pasiskirstoma ir laimima per viešinimo sąlygas. Žaidžiama ir su apyvarta, keliami konkretūs reikalavimai įvykdytoms sutartims. Sudedami tokie saugikliai, kad konkursų sąlygas praeitų tik patys stambiausi rykliai, o smulkieji – ne. Susitariama ir suteikiant norimiems laimėtojams daugiau informacijos, kurios kainų lentelės dalys svarbiausios. Tą tendenciją matome – visi saugikliai sudedami per viešųjų pirkimų sąlygas. Galiausiai veikiama ir per vertinimo komisijas, kuri favoritams skiria gerokai aukštesnius balus.

    Matome, spragas, kurias reikia lopyti. Bandysime tas spragas užlopyti, kad tokio žaidimo nebebūtų. Ūkio ministerija yra Seimui pateikusi projektą, kuris neetiškoms žiniasklaidos priemonėms metams užkirstų kelią dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Tai turėtų sutramdyti tą visą procesą.

    O šios trys kompanijos jums nedaro spaudimo po viešų pasisakymų?

    Kol kas ne. Aš nekaltinu nieko, bet taip nebūna, kad vieni protingi, o kiti – kvaili. Ir jie patys žino, kad situacija yra nenormali. Aš pasakiau „A“. Jeigu reikės, ateis laikas – pasakysiu ir „B“.

    O kodėl lig šiol nepasakėte „B“?

    Daugeliu atvejų – dėl STT tyrimo. Palauksiu, kol baigsis.

    Kokia buvo ŽŪM reakcija? Vis dėlto viešai sakote, kad ši ministerija pirkimus vykdo neskaidriai.

    Aišku, nepatenkinti. Niekas nenorėtų būti taip įvardintas. Kadangi Viešųjų pirkimų tarnyba būtent šios ministerijos viešinimo pirkimus tikrino, ji ir buvo įvardinta viena iš tų, kuri daugiausiai pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymą.

    Ministras nebarė?

    Ne, nemačiau jo labai seniai.

    O Aplinkos ministerija?

    Su ja apskritai nėra jokio kontakto po to, kai sausio mėnesį sustabdėme renovacijos viešinimo konkursą už 9 mln. litų. Šis konkursas dabar teisme. Kiek žinau, yra bylinėjamasi.

    Minėjote, kad daugelio pirkimų atveju reikėtų teisėsaugos įsikišimo. Galbūt jau kreipėtės į prokurorus?

    Su prokuratūra aš ir dabar bendrauju. Mes perduodame medžiagą teisėsaugai. Kaip jie toliau vykdo vieną ar kitą tyrimą – mes nežinome, nes tai operatyvinės veiklos objektas.

    Kol kas ypač daug kalbate apie viešinimo paslaugas. Ar tas pats vyksta ir kituose viešuosiuose pirkimuose?

    Tiek, kiek aš stebiu, kiekvienoje srityje yra savos struktūros. Savas mechanizmas ir savi nugalėtojai. Galiu drąsiai pasakyti, kad visose struktūrose per šitiek metų yra sugalvotos schemos, kuriose veikia tie patys žaidėjai. Ir statybos, ir informacinių technologijų sistemos, ir maitinimas, ir šildymas – visur yra savos struktūros. Pinigai visagaliai.

    Tikitės ką nors pasiekti artimiausiu metu?

    Be abejo. Šiuo metu VPT rengia rizikos valdymo sistemą, kuri iš anksto nustatys perkančiosios organizacijos riziką, galimus pažeidimus, netyčines klaidas. Tikimės sutvarkyti ir viešųjų pirkimų kontrolės sritį, kad perkančiose organizacijose būtų sukurta efektyviai veikianti vidinės kontrolės sistema.

    Viename interviu už gerą darbą viešųjų pirkimų srityje gyrėte Seimo pirmininkę, Valstybės kontrolę, Prezidentūrą. O premjeras ir Ministro pirmininko tarnyba?

    Na, Prezidentūrą, Valstybės kontrolę ir Seimo pirmininkę paminėjau dėl to, kad man su šiomis institucijomis bendrauti tenka dažniausiai. Aišku, premjeras irgi rūpinasi viešaisiais pirkimais. Tačiau premjero užimtumas toks, kad rečiau su juo bendrauju. Daugiau bendrauju su jo patarėjais. Jis iš tikrųjų nori sutvarkyti pirkimus ir sutaupyti lėšas.

     

    - Ar manote, kad neskaidrūs viešieji pirkimai turi stiprų politinį užnugarį?

    - Gali būti. Yra tam tikrų požymių. Bet čia jau STT reikalas.

    Ar vis dar jaučiate politikų spaudimą?

    Jaučiu nepasitenkinimą, kai VPT teikia išvadas. Kai jos būna neigiamos, matau reakciją. Taip, yra ir palaikančių. Yra, aišku, ir tokių, kurie nenori, kad VPT geriau dirbtų. Nes kuo efektyviau VPT dirbs, tuo blogiau bus tiems, kurie bando apeiti įstatymą.

    Gal būna skambučių, nurodymų ar grasinimų?

    Anksčiau būdavo, iki to skandalo (kuomet Ž. Plytnikas viešai prabilo apie politikų spaudimą – DELFI). Ir skambindavo, ir grasindavo: tau bus blogai, tu čia nedirbsi, tave greitai „nuims“. Žinau netgi atvejus, kai dėl manęs su 60 tūkst. litų buvo nueita į vieną leidinį, kad išspausdintų apie mane neigiamą straipsnį. Buvo taip su viena televizija ir su kita žiniasklaidos priemone. Tiksliai žinau, kad buvo vaikščiota su pinigais.

    O dabar ar nejaučiate, kad jūsų kėdė siūbuoja?

    Iš pat pradžių sakiau: visą laiką siekiau, kad viešieji pirkimai susitvarkytų, nežiūrint į jokias partijas ar politinius debatus. Jeigu ateis kitas žmogus ir stengsis dirbti, kaip dabar tarnyba dirba, tikrai džiaugsiuosi. O jeigu reikia mane patraukti – patrauks, jei norės. Nieko nėra amžino.

    Buvusio ūkio ministro Dainiaus Kreivio vadinamojoje pažymoje jūs minimas ne kartą. Ar viskas, kas ten parašyta, yra tiesa?

    Ateis diena ir išaiškės visa tiesa. Pastaruoju metu besišaipančiųjų iš Viešųjų pirkimų tarnybos sumažėjo.

     

    Ar vis dar bendradarbiaujate su STT?

    • Taip, bendradarbiaujame su įvairiomis tarnybomis, įvairiais lygiais.

    www.DELFI.lt Šarūnas Černiauskas, 2011 gegužės mėn. 24 d.

  • G.Schroederis tarp "Gazprom" vadovų?

    G.Schroederis tarp "Gazprom" vadovų?

     

     

    Buvęs Vokietijos kancleris socialdemokratas Gerhardas Schroederis gali tapti "Gazprom" direktorių tarybos nariu, o jo draugas Vladimiras Putinas jau apsisprendė siekti prezidento posto.

    Iki birželio pabaigos Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo liepimu iš "Gazprom" direktorių tarybos privalo pasitraukti energetikos ministras Sergejus Šmatko ir ekonomikos ministrė Elvira Nabiulina, o iki rugsėjo - jai vadovaujantis vicepremjeras Viktoras Zubkovas. Įtakingiausio Rusijos koncerno akcininkų susirinkimas numatytas birželio 30 dieną. Šalies laikraštis "Vedomosti", turintis patikimą šaltinį pačiame "Gazprom" ir Rusijos vyriausybėje, teigia, kad vadovo įpėdinio kol kas nerasta, tačiau abiejų ministrų vietas direktorių taryboje turėtų užimti užsieniečiai. Vienas jų - 67 metų G.Schroederis.

    "Tai idealus kandidatas. Buvęs kancleris jau nuo pat pradžių dirba prie "Nord Stream" projekto ir puikiai orientuojasi "Gazprom" užsienio reikaluose", - cituoja "Vedomosti" savo šaltinį. Tiesa, priduriama, kad Rusijos premjeras V.Putinas dar nepatvirtino G.Schroederio kandidatūros. Savo palaiminimo kol kas nesuteikė ir Kremlius.

    Vokietijos vyriausybei G.Schroederis vadovavo 1998-2005 metais. Iš karto, kai 2005-ųjų rudenį pralaimėjo rinkimus, jis priėmė V.Putino pasiūlymą ir stojo kompanijos "Nord Stream" priešakyje. Dujotiekį, kuris turi sujungti Rusiją ir Vokietiją, kartu su "Gazprom" Baltijos jūros dugnu tiesia ir Vokietijos koncernai BASF bei E.ON, taip pat prisideda Nyderlandų "Gasunie" ir Prancūzijos "GDF Suez". Tačiau buvusio sacialdemokratų kanclerio sprendimą priimti Rusijos pasiūlymą tuomet sukritikavo daugybė Vokietijos politikų bei valstybės veikėjų. G.Schroederis atkirto, kad jam tai - garbės reikalas, nes jis nuo pat pradžių rodė politinį palaikymą projektui "Nord Stream".

    Nuo 2000 metų "Gazprom" direktorių tarybai priklauso buvęs E.ON prezidentas Burckhardas Bergmannas, bet jo kadencija birželio 30-ąją baigiasi. Kovo 30 dieną, kai Magnitogorske buvo surengtas pasitarimas, skirtas Rusijos ekonomikos modernizavimo ir investicijų klimato gerinimo klausimams aptarti, D.Medvedevas liepė vyriausybei iki birželio pabaigos pašalinti vicepremjerus ir ministrus iš valstybės kontroliuojamų koncernų direktorių tarybų bei pakeisti juos nepriklausomais direktoriais. Prezidentas pabrėžė, kad "reikia baigti praktiką, kai vyriausybės nariai, atsakingi už konkrečių ūkio šakų reguliavimą, posėdžiauja koncernų, kurie funkcionuoja konkurencijos sąlygomis, direktorių tarybose".

    Bėda ta, kad koncernų ir bankų, kuriuose dominuoja valstybės kapitalas, direktorių taryboms priklauso dauguma V.Putino ministrų kabineto narių, tarp jų ir pats premjeras, bei gauna už tai labai solidžius atlyginimus. V.Putinas yra tokio milžino kaip "Vnešekonombank", visu 100 proc. valdomo valstybės, direktorių tarybos pirmininkas.

    Rusijos žiniasklaida teigia, jog šis D.Medvedevo paliepimas pirmiausia nukreiptas į vicepremjerą Igorį Sečiną, vieną svarbiausių V.Putino patikėtinių ir jo energetikos politikos architektą. Šis buvęs KGB karininkas - vienas įtakingiausių Rusijos žmonių. Būtent jo rankose sutelktas naftos ir dujų sektorius. I.Sečinas laikomas visų Kremliaus vanagų lyderiu.

    Nors nebuvo pranešta, kaip į šį D.Medvedevo nurodymą reagavo premjeras ir vyriausybė, neatmetama, kad kaip tik tai paskatino V.Putiną galutinai apsispręsti vėl tapti Rusijos vadovu, nes prezidento nurodymą jis priėmė kaip asmeninį įžeidimą. Sekmadienį britų laikraštis "The Sunday Times", remdamasis savo šaltiniais, paskelbė, kad V.Putinas apsisprendė vėl siekti prezidento posto. Esą D.Medvedevas ėmė elgtis pernelyg įžūliai, todėl jam ir bus mestas iššūkis. Anksčiau premjeras nea

    Britų laikraštis rašo, kad V.Putinas jau priėmė sprendimą, tačiau jam tapus prezidentu D.Medvedevas tikrai nebus paskirtas Rusijos premjeru. Šis postas numatytas dabartiniam finansų ministrui Aleksejui Kudrinui.

     

    Lietuvos žinios 2011 – 05 – 24

     

     

    Lazdų revoliucija prieš M.Saakašvilį

     

     

    Protestuotojai Gruzijoje skelbia revoliuciją. Nors jos nepalaiko net pati opozicija, tačiau yra gera proga susipliekti lazdomis. Vandenys Gruzijoje gali būti drumsčiami už Rusijos pinigus.

    Savaitgalį Tbilisyje ir Batumyje vyko opozicijos organizuoti protestai, kuriuos Rusijos žiniasklaida su pasigardžiavimu vadino didžiausiais per pastaruosius porą metų Gruzijoje. Jie nepraėjo taikiai: sostinėje lazdomis ginkluoti protestuotojai susirėmė su policija. Ši panaudojo prieš protestuotojus gumines kulkas ir ašarines dujas.

    Opoziciją į gatves išvedusi buvusi Gruzijos parlamento pirmininkė Nino Burdžanadzė paskelbė, kad Gruzijoje prasidėjo revoliucija, kuri jau rytoj, t. y. gegužės 25 dieną, nuvers prezidentą Michailą Saakašvilį. Per savaitgalio protestus jo nebuvo šalyje. Šalies vadovas viešėjo su vizitu Vengrijoje ir nematė reikalo jo nutraukti bei grįžti namo.

    N.Burdžanadzė, kadaise buvusi M.Saakašvilio sąjungininkė, tvirtino, kad protestai truks tol, kol M.Saakašvilis bus nuverstas, ir tai esanti taiki revoliucija. Lazdomis ir akmenimis ginkluotus protestuotojus, kurie buvo girti ir puolė policininkus, opozicija pavadino specialiai pasamdytais provokatoriais.

    "Deja, mano tėvynėje dabar mažiau demokratijos, nei buvo 2003 metais, iki demokratinės revoliucijos", - sakė N.Burdžanadzė.

    Nenuves niekur

    Tbilisyje buvo nuo 6 iki 10 tūkst. protestuojančių žmonių, Batumyje - apie tūkstantis. Juos valdžia apkaltino radikalizmu, ryšiais su Maskva ir mėginimu pasukti šalį pilietinio karo keliu. N.Burdžanadzės judėjimo "Liaudies susirinkimas" akciją palaikė tik vienos opozicinės partijos lyderis, buvęs Gruzijos gynybos ministras Iraklijus Okruašvilis, gavęs politinį prieglobstį Prancūzijoje. Jis pažadėjo trečiadienį, kai bus nuverstas M.Saakašvilis, grįžti į Gruziją. Jei taip nutiks, jis bus tuojau pat suimtas dėl kaltinimo korupcija. Tokia buvo Gruzijos vidaus reikalų ministerijos vadovo Vano Merabišvili reakcija. Ministras taip pat pareiškė, kad protestuotojų pajėgos tokios silpnos, kad valstybei nekelia jokios grėsmės.

    Opozicinės parlamento frakcijos "Stipri Gruzija" pirmininkas Gija Tortladzė pasakė, kad opozicijos veiksmus finansuoja Rusija.

    Rusijos analitikai teigia, kad M.Saakašvilis seniai įgriso gruzinams, bet ir opozicija mažai kuo no jo skiriasi. O tikrąją šalies politiką lemia Vakarų valstybės. Jie netiki, kad revoliucija prieš M.Saakašvilį įmanoma: opozicija susiskaldžiusi, neturi plano. Todėl pastarųjų dienų įvykiai Gruzijoje neduos jokių rezultatų.

    M.Saakašvilis, kurį opozicija kaltina pamynus žadėtas vakarietiškas reformas, populiarus Gruzijos kaimuose, tarp valstybės tarnautojų ir pareigūnų, jį remia ir jėgos struktūros. Opozicijai simpatizuoja kai kurie didesnių miestų - Tbilisio, Kutaisio - gyventojai. Daugiausia žmonės nepatenkinti dėl skurdo ir nedarbo.

    Pradeda liustraciją

    Gruzijai siekiant apsivalyti nuo sovietinio palikimo ir atsikratyti okupacijos padarinių, daug kam svyla padai. Kaip tik šiuo metu Gruzijoje planuojama priimti liustracijos įstatymą. Jis palies buvusios SSRS komunistų partijos, komjaunimo narius ir sovietinių specialiųjų tarnybų agentus. Bus apribotos tokių asmenų darbo galimybės - jie negalės užimti renkamų ir vykdomosios valdžios postų, dirbti gynybos taryboje, ministrų kabinete, prezidento administracijoje, parlamento aparate, vyriausybės kanceliarijoje ir pan., negalės būti teisėjai, vadovauti aukštosioms mokykloms, dirbti visuomeninėje televizijoje. Gruzijos parlamento gynybos ir saugumo komiteto pirmininkas Givi Targamadzė taip pat siūlo pripažinti, kad Rusijos imperija vykdė Šiaurės Kaukazo tautų genocidą, kaip tai jau pripažinta dėl čerkesų.

     

    Lietuvos žinios 2011 – 05 – 24d

     

     

     

    Baltarusijoje deficitu tampa ir druska, ir tualetinis popierius

     

     

    Baltarusijoje deficitu jau tampa ne tik eurai ar JAV doleriai: šios šalies gyventojai iš parduotuvių iššlavė šaldytuvus, druską ir netgi tualetinį popierių, rašo „Lietuvos rytas”.

    Savaitgalį eilės nusidriekė parduotuvėse. Po to, kai doleris ir euras juodojoje rinkoje pabrango daugiau negu du kartus, žmonės ėmėsi lengva ranka leisti baltarusiškus rublius.

    Iki sekmadienio pietų Minsko valstybinėje universalinėje parduotuvėje buvo likę tiktai keturi Baltarusijoje pagaminti šaldytuvai, nors vietos gamyklos „Atlant” prekėms skirtas kone ketvirtadalis didžiulio Baltarusijos sostinės centre esančio prekybos centro.

    Kam baltarusiams reikia tiek šaldytuvų, tampa aišku užsukus į maisto prekių parduotuves. Praėjusią savaitę buvo išpirkti visi produktai, kuriuos galima bent kiek ilgiau laikyti.

    Viename Minsko miegamųjų rajonų esančiame prekybos centre sekmadienį tuštutėlės buvo lentynos, kur anksčiau buvo druska. Liko tiktai keturi maži bulgariškos jūrų druskos indeliai. Mat šeštadienį pirkėjai ėmė mažiausiai po penkis pakelius druskos.

    Tuščios buvo dantų pastos, tualetinio popieriaus, makaronų ir baltarusiškų saldumynų – zefyrų, saldainių lentynos. Jų kainos nepakilo, o importiniai šokoladukai pabrango du kartus.

     

    www.DELFI.lt 2011 gegužės mėn. 24 d.

  • Š.Gustainis. Platūs Vilniaus mero užmojai, abejotini sprendimai

    Š.Gustainis. Platūs Vilniaus mero užmojai, abejotini sprendimai

     

     

    Vilniaus mero kėdėje vėl įsitaisęs Artūras Zuokas žeria vieną radikalų pasiūlymą po kito. Tačiau kol kas tai labiau panašu į žvirblių šaudymą iš patrankos ir skambų viešųjų ryšių paradą. Ponas meras anksti kelia ir vėlai gula, siūlo naikinti, keisti, griauti – kad tik vilniečiams būtų geriau, apdairiai palikdamas šešėlyje skaudžiausias miesto problemas – šildymą, miesto skolas ir pan.

    Dabartinių mero pasiūlymų realumas ir nauda miestui galėtų būti rimtos diskusijos objektas. Bet ar yra kam diskutuoti? O gal visus jau užbūrė energingi pono mero mostai?

    Išskirtinio miesto vadovo dėmesio sulaukė viešojo transporto sistema. A. Zuokas pradėjo nuo paprastų ir suprantamų sprendimų – panaikinti priekinių durų taisyklę, neseniai įsigaliojusią sostinės viešojo transporto sistemoje. O štai dabar Vilniaus savivaldybėje ruošiama giljotina nepriklausomiems vežėjams, gabenantiems keleivius mikroautobusais. Nors jų paslaugos miestiečiams labai reikalingos – tą rodo didžiulis gyventojų pasipiktinimas, išgirdus savivaldybės planus branginti mikroautobusų bilietus ir net visai atimti teisę privačioms firmoms gabenti keleivius įprastais maršrutais.

    Tačiau šį kartą ne apie tai. Ponas meras pasiūlė iš esmės keisti Vilniaus miesto keleivinio transporto sistemos valdymą – sujungti sostinės autobusų ir troleibusų parkus. Sostinės taryba tam pritarė.

    Esą taip bus lengviau spręsti maršrutų planavimo ir finansines įmonių problemas. Gal net pavyks išgelbėti įmones nuo bankroto. Iš pirmo žvilgsnio, deklaruojamas tikslas kilnus ir teisingas. Bet ar tikrai toks sprendimas duos laukiamų rezultatų? Gal priešingai?

    Reikia sutikti su tuo, kad sostinėje keleivinio transporto sistema nėra efektyvi ir turi daug neišspręstų problemų. Jos gula ant visų mūsų pečių – tie, kurie važinėja autobusais ir troleibusais, pajunta visas negeroves tiesiogiai, tie, kurie šiomis paslaugomis nesinaudoja, tampa sistemos įkaitais ta prasme, kad neefektyvaus valdymo užaugintos skolos slegia miestą, taigi, ir visus gyventojus.

    Tačiau atkreipkime dėmesį: ponas Zuokas yra prasitaręs, kad jo siūlymas sujungti autobusų ir troleibusų parkus padiktuotas ne taupymo sumetimų. Taigi taupyti ponas meras neketina. Tai net labai suprantama – juk pats savaime įmonių sujungimas dar nereiškia, kad bus sutaupyta lėšų. Gali nutikti ir atvirkščiai, nes didesnę įmonę valdyti sudėtingiau.

     

    Tai ko gi siekta siekiant sujungti Vilniaus autobusų ir troleibusų parkus?

     

    Kad nesidubliuotų UAB „Vilniaus autobusai“, UAB „Vilniaus troleibusai“ ir SĮ „Susisiekimo paslaugos“ funkcijos? Maršrutų priežiūros ir kontrolės funkcijos nesidubliuoja ir dabar, o techninių tarnybų sujungimas nerealus vien dėl skirtingų transporto rūšių naudojimo bei būtinybės išskirstyti parką geografiškai (tokio didelio skaičiaus mašinų išleidimas į miestą iš vienos bazės visiškai neįmanomas).

    Sumažinti aukščiausiųjų vadovų? Greičiau jau priešingai – dėl veiklos specifikos bendro direktorato įsteigti nepavyks arba jame bus tiek narių, kiek dabar atskirų įmonių direktoratuose, tačiau virš jų atsiras jungtinio koncerno direktoriai.

    Išsiderėti geriausias sąlygas iš tiekėjų? Kas trukdo tai padaryti dabar, juk tiek UAB „Vilniaus autobusai“, tiek UAB „Vilniaus troleibusai“ yra vieni didžiausių vežėjų Lietuvoje ir vienos stambiausių Vilniaus įmonių?

    Tai gal bent profesinės sąjungos išaugs ir taps labiau atsakingos, prisidės prie darbo drausmės gerinimo, taupaus resursų naudojimo, veiklos optimizavimo ir paslaugų kokybės? Tuo patikėti taip sunku, kaip ir visuotinės gerovės pažadais, žarstytais prieš rinkimus.

    Viena aišku, tai bus dar viena monopolija Vilniaus mieste. Sukurta politikų, todėl nuo jų priklausoma. Kas iš to laimės – nesunku nuspėti.

    Apie tai, kas šiandien trukdo Vilniaus viešojo transporto sistemai funkcionuoti efektyviai, kažkodėl nekalbama. Nutylima, kad konkurencijos potencialas neišnaudojamas, o einama visiškai priešingu – monopolizacijos keliu. Keista, kad tokias idėjas skelbia politikas, besivadinantis liberalu.

    Taigi kodėl Vilniaus viešojo transporto sistema nėra efektyvi?

    Pirmiausia, tenka pripažinti, kad, nepaisant privačių keleivių vežimo įmonių atsiradimo, Vilniaus viešasis transportas yra valdomas pagal dar sovietmečiu nusistovėjusius principus. Miesto savivaldybė sudaro maršrutus ir finansuoja dominuojančius vežėjus (UAB „Vilniaus autobusai“ ir UAB „Vilniaus troleibusai“), kurie priklauso pačiai savivaldybei.

    Vežėjai neturi jokios paskatos dirbti bent jau ne nuostolingai, nes dominuojančių vežėjų finansiniai rezultatai visiškai priklauso nuo Savivaldybės finansinių galimybių bei politikų sutarimo. Jei autobusų ir troleibusų parkai dirba nuostolingai – jiems kompensuojama (bent jau teoriškai) iš Savivaldybės biudžeto, o jei įvyktų stebuklas ir jie gautų pelno – viską, ką uždirbo, turėtų atiduoti Savivaldybei.

    Akivaizdu, kad esant tokiai „tvarkai“ viešojo transporto įmonių vadovams verta investuoti ne į darbo efektyvinimą, sistemos tobulinimą, o tik į gerus santykius su politikais ir funkcionieriais.

    Žinoma, absoliučia monopolija Vilniaus miesto keleivinio transporto sistemos pavadinti negalima, nes egzistuoja ir privatūs vežėjai, nors juos jau akivaizdžiai norima išstumti iš rinkos.

    Kadangi nėra jokios motyvacijos dirbti efektyviai, sostinės viešasis transportas tik augina skolas – nesumokėtų mokesčių, neatsiskaitymo su kreditoriais ar pravalgytų amortizacijos fondų pavidalu. Kenčia ir eiliniai įmonės darbuotojai.

    Ar yra protingas būdas pakeisti miesto transporto valdymą į pažangesnį?

    Dar 1998-1999 metais grupė mokslininkų ir keleivinio transporto specialistų sukūrė beprecedentį Lietuvoje projektą – savivaldybės įmonę „Susisiekimo paslaugos“, taip padėdami pamatus esminiam progresyviam Vilniaus miesto komunalinio transporto sistemos valdymo pertvarkymui. Pagal planą, SĮ „Susisiekimo paslaugos“ turėjo tapti klasikine miesto keleivinio transporto valdyba, tokia savivaldybės įmone, kuri planuoja, organizuoja ir kontroliuoja vežėjų darbą.

    Apmaudu, kad nuo pat pirmų dienų šios įmonės vadovai susidūrė su neįtikėtinu kai kurių politikų ir funkcionierių pasipriešinimu. Didžiąja dalimi dėl šios priežasties nebuvo žengtas kitas žingsnis – nesulygintos vežėjų teisės, nepradėti skelbti konkursai dėl keleivių vežimo paslaugų pirkimo, todėl neatsirado konkurso būdu renkamų rangovų, su kuriais būtų sudaromos maršrutų aptarnavimo sutartys.

    Taip buvo sužlugdyta Vilniaus visuomeninio transporto rinkos liberalizavimo idėja, o SĮ „Susisiekimo paslaugos“ tapo tik tos struktūros, kokia turėjo tapti, šešėliu.

    Nesupraskite neteisingai, gerbiu šioje įmonėje dirbančius žmones, kurių dauguma yra atsidavę savo darbui, dabartinė situacija – ne jų, o politikų kaltė. Tačiau dabar SĮ „Susisiekimo paslaugos“ atlieka tik dalį funkcijų, kurias turėtų vykdyti, o visa sistema liko labai panaši į ta, kuri veikė sovietmečiu. Ar turime stebėtis, kad tokia sistema neveikia?

    Jei anuomet būtų drąsiai žengta liberalių reformų keliu, jau daugiau kaip 10 metų Vilnius galėtų turėti konkurencingą visuomeninio transporto rinką, efektyviai veikiančius vežėjus, geresnės kokybės paslaugas ir puikias viešojo transporto perspektyvas. Nes tokių reformų praktika rodo, kad jau po 5-8 metų maršrutų aptarnavimo kaina tampa mažesnė už sąnaudas, kurias savivaldybės patiria finansuodamos jų „kišeninius“ vežėjus.

    Tad gal verta prisiminti tas geras idėjas, kurios buvo keliamos siekiant liberalizuoti sostinės viešojo transporto sistemą, priartinti ją prie vakarietiško modelio? Juo labiau, kad liberalios idėjos randa atgarsį visuomenėje.

    Tačiau dabartinis miesto vadovas verčiau linkęs išradinėti dar vieną oranžinį dviratį ar net grįžti prie absoliučiai sovietinio modelio – sujungti, centralizuoti ir monopolizuoti!

    Kai kam gal pono mero užmojai viską suimti į vieną geležinį kumštį atrodo patraukliai. Tik ši dainelė jau kažkur girdėta. Ar verta dar kartą jos klausyti?



    Šarūnas Gustainis, 2011 gegužės mėn. 23 d.



     

     

    A.Sekmokas apie investuotojus į naują AE: turėsime daugiau nei vieną pasiūlymą

     

     

    Energetikos ministras Arvydas Sekmokas artimiausiu metu žada „gerų žinių“ ir mano, kad bus daugiau nei vienas norintis statyti atominę elektrinę (AE) Lietuvoje.

    Manau, kad artimiausiu laiku turėsime gerų žinių. Žinau, kad Visagino atominė elektrinė dirba su potencialiais strateginiais investuotojais, manau, kad turėsime daugiau nei vieną pasiūlymą“, – pirmadienį po Vyriausybės pasitarimo žurnalistams sakė ministras.

    Šiuo metu Energetikos ministerija veda tiesiogines derybas su galimais investuotojais. Apie jų rezultatus žadama paskelbti iki liepos vidurio.

    DELFI primena, kad prie tiesioginių derybų pereita po to, kai žlugo viešas AE investuotojo konkursas, kai iš jo pasitraukė vienintelis dalyvis Pietų Korėjos bendrovė „Korea Electric Power Corp.“ („Kepco“).

    Lietuva kartu su Lenkija, Latvija ir Estija naują AE tikisi pastatyti 2018-2020 m. Prieš keletą savaičių Lietuvos premjeras Andrius Kubilius sakė, kad realūs statybos darbai prasidės 2014 m.

    Strateginiam investuotojui planuojama atiduoti bent 51 proc. naujos jėgainės akcijų.

     

    www.DELFI.lt Rasa Lukaitytė, 2011 gegužės mėn. 23 d.

  • Pasaulyje pripažinta kryždirbystė yra daugiau nei tradicinis amatas

    Demokratijos galimybės Lietuvoje

     

     

    Įvykę TS/LKD pirmininko rinkimai yra nemažos politinės reikšmės įvykis. Pirmiausia todėl, kad tai buvo tikri rinkimai, o ne senoji schema: štai kandidatas. Kas prieš?

    Lietuvoje sunku įsivaizduoti, kad kuri nors kita partija išdrįstų ir pasiryžtų tokiam savęs išmėginimui. Tarkim, R.Pakso – V.Mazuronio varžybos jų organizacijos mastu? Arba Lenkų rinkimų akcijoje? Kitaip matantis uždavinius būtų baisus „išdavikas“. Kuo baigėsi dviejų Viktorų pasigalynėjimas Darbo partijoje, visi matėme. Atskalūno sutriuškinimu, nes diktatūrose kitaip nebūna. Nykstanti Naujoji sąjunga „nie sostojalas“ (nepateisino vilčių) ir lyderis su likusiu būreliu buvo nukreiptas įsilieti į DP. Turbūt ne tam, kad plovyklos bylai pajudėjus perimtų vairą iš europarlamentaro. Bylos veikiausiai nebus, tad prieglauda. Apie marginalines RF-KGB partijėles turbūt nėra ko kalbėti. Viena ponia, vienas berniukas, ir tiek žinių. Tikrų vidinių rinkimų negalėtų sau leisti nė socialdemokratai. Įsivaizduokim trijų varžybas tarp A.Butkevičiaus, Z.Balčyčio ir J.Oleko... Rezultatas būtų esamų vidinių partijų išsiryškinimas ir susipriešinimas pražūtingoje kovoje dėl A.Brazausko karūnos. Gal išvengs, tačiau tam ir tėra senoji balsavimo schema: kas prieš?

    TS/LKD parodė demokratinę brandą ir ne vien Lietuvos mastu. Tai pasipriešinimas manipuliuojamai demokratijai ir autoritarizmui, kurie skverbte skverbiasi daug kur. Europoje, taip. Lietuvoje tokia vadyba būtų pražūtinga. Iš Rytų eina globalaus papirkimo cunamis, tad atsilaikysime tol, kol priešinsimės vertindami šiokį tokį padorumą ir mąstančią demokratiją. TS/LKD dar vertina.

     

    Alfa.lt Vytautas Landsbergis 2011-05-23

     

     

    Pasaulyje pripažinta kryždirbystė yra daugiau nei tradicinis amatas

     

    2011 m. gegužės 18 d. sukanka 10 metų, kai Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) Kryždirbystę ir kryžių simboliką Lietuvoje pripažino unikalia žmonijos nematerialaus kultūros paveldo vertybe.

    Kryždirbystės sąvoka yra platesnė nei vien tradicinio amato samprata, apsiribojanti kryžiaus sukūrimu. Lietuviškoji kryždirbystė yra sinkretinis liaudies kultūros reiškinys, kurio sampratoje telpa visa tradicinio medinio paminklo istorija nuo pradžios iki pabaigos: jo idėja, vietos ir meistro parinkimas, visas kūrybos procesas, kryžiaus pastatymas, pašventinimas, lankymas ir bendravimas, sunykusio kryžiaus sudeginimas ir jo pakeitimas nauju. Formų įvairove pasižymintys lietuviški kryžiai, koplytstulpiai, koplytėlės, jose apgyvendintos šventųjų statulėlės tarsi peržengia mažosios architektūros paminklų statusą, įgydami gyvybės per žmonių tikėjimus, su jais susijusias apeigas bei papročius.

    Dėl savo gyvybingumo ir gajumo, meninės brandos ir tos ypatingos vietos, kurią kryždirbystė užima atskiro žmogaus bei bendruomenės gyvenime 2001 m. Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje buvo paskelbta vienu iš pirmųjų 19-os Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų, o 2008 m. pabaigoje įtraukta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

    Tarptautinio tradicijos įvertinimo dešimtmečio proga sostinės gatves papuošė Vilniaus dailės akademijos Grafinio dizaino katedros studentų sukurti plakatai, raginantys pastebėti unikalią gyvąją tradiciją, įvertintą pasaulyje, tačiau mums patiems nedaug pažįstamą. Bendro kūrybinio projekto autoriai kviečia visuomenę apie kryždirbystę sužinoti daugiau, regint ją plačiau nei UNESCO pripažintą tradicinį amatą, prisiminti su šia tradicija susijusius papročius, kryžiams patikėtas gyvenimo istorijas bei viltis. Iniciatyvos kūrėjai tiki, jog norint išlaikyti tradicijos gyvybę, vien tarptautinių konvencijų, raginančių saugoti paveldą nepakaks – būtina, kad tai rūpėtų patiems žmonėms, kad jie su tradicija turėtų asmeninį santykį. Savo asmeninio santykio su kryždirbystės tradicija paieškai skirtą renginių ciklą ženklins naujai sukurta jubiliejinė emblema.

    Liepos mėnesį bus surengtos atviros kūrybinės kryždirbystės interpretacijų dirbtuvės visiems norintiems pajusti šios tradicijos turinį. Dirbtuvių dalyvių įkvėpimui bus pristatyta paroda „Gyvybės medis. Lietuvių kryždirbystė ir kryžių simbolika“, kuri 2008 m. buvo eksponuota Paryžiuje (Prancūzijoje), tačiau dar nerodyta Lietuvoje.

    Reprezentatyviajame žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąraše šiuo metu yra 213 pasaulinės vertės reiškinių. Greta Kryždirbystės ir kryžių simbolikos, su Lietuvos vardu jame taip pat siejama Dainų ir šokių švenčių tradicija Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. 2010 m. sąrašą papildė lietuvių polifoninės dainos „Sutartinės“.

    Kryždirbystės ir kryžių simbolikos Lietuvoje nominaciją tarptautiniam UNESCO įvertinimui rengė Lietuvių liaudies kultūros centras, Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija bei Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija.



    Voruta 2011-05-17

     


    2011 Gegužės 21Mirė visuomenės veikėjas K.Čilinskas BFL Mirė advokatas, žmogaus teisių gynėjas, Nepartinio demokratinio judėjimo steigėjas ir Tarybos narys Kęstutis Čilinskas. Judėjimas pranešė, kad 65-erių K.Čilinskas mirė penktadienio vakarą. Jis yra dirbęs Vyriausybės kancleriu, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nariu, Seimo Žmogaus teisių komiteto patarėju. 2007 metų spalį pagal konservatorių sąrašą Alytaus rajone vykusiuose rinkimuose jis pateko į Seimą, aplenkęs Darbo partijos narį Viktorą Uspaskichą. Parlamento nariu jis buvo iki 2008-ųjų lapkričio 17 dienos. “Vedui” jis yra parašęs ne vieną komentarą

     

     

     

    Airijoje „Poezijos pavasaryje“ skambėjo lietuviškas žodis

     

     

    Dublino lietuvių susitikime su festivalyje „Poezijos pavasaris“ Airijoje dalyvaujančiais poetais Lietuvos ambasadorius Airijoje Vidmantas Purlys sakė, kad gyvas lietuviškos poezijos žodis yra ypač skambus tiems, kurie yra nutolę nuo Tėvynės, tačiau nori išlikti Lietuvos kultūrinėje erdvėje, šiuo metu gerokai peržengiančioje jos geografines sienas.

    Lietuvos ambasadoje Airijoje gegužės 20 dieną vykusiame renginyje ambasadorius pažymėjo, kad „Poezijos pavasaris“ jau tapo tradiciniu, vienu reikšmingiausių kultūros renginių Airijoje.

    Vakaro metu Nacionalinės premijos laureatas Aidas Marčėnas, poetas ir eseistas Gintaras Grajauskas, poetė ir vertėja Erika Drungytė bei poetas, dainų autorius ir atlikėjas Domantas Razauskas susirinkusiems skaitė savo kūrybos eiles, R.Razauskas atliko savo autorines dainas.

    Vėliau vyko diskusija kūrybos, kultūros, emigracijos ir kitomis temomis.

    Airijos lietuvių bendruomenės (ALB) pirmininkas Arūnas Teišerskis poetams įteikė simbolinius bendruomenės marškinėlius.

    Poezijos festivalio renginiai gegužės 19-22 dienomis vyko keturiuose Airijos miestuose.

    Festivalį surengė Lietuvos rašytojų sąjunga ir Airijos lietuvių bendruomenė. Festivalio partnerė – Lietuvos ambasada Airijoje, rėmėja – Lietuvos užsienio reikalų ministerija.

     

    Alfa.lt 2011-05-23

     

  • Emigracija ir bėdų litanija

    Emigracija ir bėdų litanija



    Praeitą savaitę paskelbus gyventojų surašymo duomenis, pasipylė straipsnių, aiškinančių, kaip mes patekome į tokią nepavydėtiną padėtį, srautas. Daugelio straipsnių tonas buvo aimanuojantis ir apokaliptinis. Kone visi minėjo sunkią ūkio būklę, bet skubėjo pabrėžti ir kitus emigraciją sukėlusius veiksnius. Bėdų litanijose buvo nurodomi įvairūs "blogdariai", visuomenės trūkumai, lietuvių ydos. Būta ir pasiūlymų kaip pagerinti padėtį, nors jie dažnai prieštaravo vieni kitiems.

    Padėtis prasta, nes esą nuo nepriklausomybės laikų Lietuvą valdo arba arogantiški, beširdžiai liberalai, arba komunistai ir kitokie Maskvos statytiniai. Naudinga į nenaudėlių sąrašus įtraukti ir dešiniuosius, ir kairiuosius, nes tai leidžia kiekvienam rasti "tikruosius" nusikaltėlius pagal savo ideologines nuostatas ar partinę priklausomybę.

    Nenuostabu, kad buvo minima korupcija - "iš praeities jau viskas išsemta (privatizuota, subankrutuota, perpirkta, perparduota)." Bet daugiau privatizuota, perparduota ar tiesiog pavogta tais laikais, kai lietuviai dar neskubėjo trauktis į Vakarus. Antra vertus, tuo metu Europos Sąjunga dar nebuvo atvėrusi durų mūsų tautiečiams.

    Pasak vieno valdininko, emigraciją skatina bendras psichologinis klimatas, karjeros galimybių ribojimas jaunimui dėl nepotizmo įsigalėjimo. Kita diagnozė - dėl bendro nepakantumo Lietuva nėra visuomenė, kurioje gera gyventi. Sunku vertinti tokias globalines diagnozes, kurios tokios plačios, kad jų negalima nei paneigti, nei patvirtinti. Bet paprastai tai, kas vienus atbaido, kitus patraukia.

    Žinomas ekonomistas nurodė moralinį ir politinį valstybės klimatą - socialinį neteisingumą, korupciją, dvejopus standartus "išrinktiesiems" ir paprastiems mirtingiesiems. Su jam būdingu kuklumu šis ekonomistas kaip visada apgailestavo, kad valdžios žmonės neišklausė jo patarimų ir jų neįgyvendino. Galime bent guostis tuo, kad kai valdžia pagaliau susipras ir įvykdys jo nurodymus, mes gyvensime kur kas geriau, o gal net pasiseks išspręsti visas problemas.

    Būta įvairiausių siūlymų padėčiai gerinti: vieni kuklūs, kiti ambicingesni. Kuklus pasiūlymas - gerinti sąlygas smulkiajam šeimos verslui. Esą žmogus, būdamas savo gyvenimo šeimininkas, liktų Lietuvoje net ir sunkesnėmis sąlygoms. Gal. Jei neklystu, JAV apie 90 proc. šeimos verslų bankrutuoja. Jei Lietuvoje pasisektų sukurti dvigubai palankesnes sąlygas, didžioji dauguma vis tiek bankrutuotų ir, ko gero, įsilietų į emigrantų laviną.

    Neišvengiamai kalbėta apie ūkio ir socialinę politiką apskritai. Kartojami jau ne kartą pateikti argumentai. Vieniems atrodo, kad per daug pataikaujama turčiams, tad socialinio teisingumo stoka skatina žmones emigruoti. Su tokiu pat ar net didesniu įsitikinimu aiškinama, kad nepalengvinus sąlygų verslui ir nepritraukus daugiau investicijų nebus kuriamos naujos darbo vietos, kurios skatintų lietuvaičius pasilikti Lietuvoje. Negaliu perdėm piktintis dėl įsisenėjusių ir pasikartojančių argumentų, nes pats esu parašęs ne vieną straipsnelį, raginantį įvesti progresinius mokesčius ir suteikti daugiau paramos ne tokiems pasiturintiesiems.

    Yra naujų, nestandartinių teiginių. Vieno banko vyriausiasis ekonomistas pareiškė, kad stiprios profsąjungos stabdytų Lietuvos plėtrą. Koktu manyti, kad darbininkai tiek suįžūlės, jog pradės manyti turintys tokią pačią teisę gerai gyventi, kaip jų darbdaviai ir juos aptarnaujantys biurokratai. Ekonomisto nuomonei veikiausiai pritartų Konstitucinis Teismas, kuris pernai balandžio mėnesį paskelbtame nutarime teigė, jog neleistina, kad "atliekančio sudėtingą darbą aukšto kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo dydis būtų priartintas prie mažiau sudėtingą darbą dirbančio žemesnės kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo."

    Reikia tik laukti, kad kuris kitas banko finansininkas pareikštų, jog siekdama pritraukti daugiau užsienio investicijų ir sustiprinti ūkį, Lietuva turėtų grąžinti baudžiavą ir įsipareigoti kumetynų prievaizdų neapmokestinti progresiniais pajamų ir nekilnojamojo turto mokesčiais.

    Penktadienį pranešta, kad Valstybės pažangos taryba iš esmės sutarė dėl valstybės pažangos strategijos "Lietuva 2030". Premjeras Andrius Kubilius pareiškė, kad dabartinėmis netikėjimo savo ateitimi sąlygomis tokia strategija yra reikalinga visai mūsų visuomenei. Viena strategijos rengėja išreiškė vilti, kad ji gali padėti žmonėms atsikratyti nerimo. Gal. Bet daug ką apie Lietuvos nuotaikas pasako tai, jog prieš kokį mėnesį rengėjai jautė reikalą pabrėžti, kad strategiją sukūrė ne A.Kubilius ar konservatoriai, o per penkiasdešimt įvairių sričių ekspertų.

    Strategijos kūrėjai teisingai pastebėjo, kad kritikuoti kur kas lengviau, nei savo indėliu prisidėti prie bendro reikalo. Prisėdęs prie kompiuterio ketinau nurodyti keletą lig šiol neminėtų krizės priežasčių, tad ir pasakyti ką nors teigiamo. Bet perskaitęs kolegų diagnozes nutariau, kad tyla - gera byla. Bent savaitę.



    Alfa.lt Kęstutis GIRNIUS 2011 – 05 – 23

     



    L.Pečeliūnienė. Ko draskomės dėl emigracijos



    Ta isterija, kilusi po gyventojų surašymo išankstinių duomenų paskelbimo, iš dalies paaiškina ir tokius didelius lietuviškos emigracijos skaičius.

    Išmirštanti ir išsivaikščiojanti tauta, tragedija Nr1, katastrofa – rėkė visi norintys pasirodyti tautos gelbėtojais. Ir siūlė visokius būdus: tuoj pat šaukti Valstybės gynimo tarybą, sukurti tautos išsaugojimo planą, numatyti konkrečias lėšas ir plano vykdymo terminus.

    Kairieji ekonomistai, žinoma, tuoj pat pareiškė būtinybę keisti ekonominę ir socialinę politiką. Visi šaukėsi teisingumo ir nepraleido progos eilinį kartą apspjauti politikus, ypač Andrių Kubilių, kurio premjeravimo metu ir gimstamumas sumažėjo, ir emigracija padidėjo.

    Panašiai mūsų intelektuali visuomenė elgiasi dėl kiekvienos valstybėje kilusios problemos. Rėkia: supuvusi sistema, valdančios gaujos, reikalauja viską keisti ir tuoj pat išspręsti, o jei ne, vėl rėkia apie tragediją. Kai šitaip nupiešiama šalis, tai iš jos ir norisi tuoj pat bėgti.

    Kodėl čia dabar mus taip įaudrino tas paskelbtas skaičiukas, kad Lietuvoje surašyta tik 3 mln. 54 tūkst. gyventojų? Juk ir iki šiol žinojome apie emigracijos mastus. Žinojome ir tai, kad vaikų per mažai gimdome. Gal tikrai dabar išsigandome tik dėl to, kad Marijono Mikutavičiaus dainos nebegalėsime dainuoti? Galėsime, net jei patikslinti duomenys neberodys 3 milijonų gyvenančių Lietuvoje. Dainos žodžiai juk tokie: „nors esam pasauly tik trys milijonai“. Pasaulyje lietuvių tikrai daug daugiau, tai drąsiai be jokio melo dar šimtmetį galėsime traukti tą mielą melodiją.

    O dabar svarstykime ramiai kaip kokie estai (ar ne dėl tos ramybės jiems labiau ir sekasi?). Emigraciją vienu ypu sustabdytų tik valdžios planas uždaryti sienas.

    Kai rėki apie konkrečias lėšas emigrantams prisivilioti, tai reiki galvoti ne apie kažkokius valdžios pinigus. Reikia galvoti, kiek tu pats savo pinigų skirtum, kad tie pargrįžę geriau įsikurtų, gautų būstą. O gal tu pats atsisakytum savo darbo manydamas, kad tas sugrįžęs jį dirbtų geriau? Juk mėgsti rėkti apie būtinas sugrįžimo sąlygas.

    Tie, kurie nuolat rėkia apie socialinį teisingumą, turėtų galvoti: kas vienai grupei atrodo teisinga, kitai – labai neteisinga. Socialinis teisingumas gimsta ne tada, kai koks nors Vitas Matuzas arba Julius Veselka sugalvoja „teisingus“ mokesčius. Jis gimsta tada, kai visa visuomenė susitaria: aš atsisakysiu dalies savo gėrio, kad neįgaliajam mano broliui būtų lengviau gyventi.

    L.Pečeliūnienė

    Tie, kurie nuolat rėkia apie socialinį teisingumą, turėtų galvoti: kas vienai grupei atrodo teisinga, kitai – labai neteisinga. Socialinis teisingumas gimsta ne tada, kai koks nors Vitas Matuzas arba Julius Veselka sugalvoja „teisingus“ mokesčius. Jis gimsta tada, kai visa visuomenė susitaria: aš atsisakysiu dalies savo gėrio, kad neįgaliajam mano broliui būtų lengviau gyventi.

    Deja, nėra net bandymų taip tartis. Progresinių mokesčių reikalauja tik tie, kurie mano, kad iš jų atlyginimų nieko neatims. Tik iš tų nekenčiamų valdininkų ir verslininkų, ne iš „paprastų“ žmonių. Deja, toks mąstymas Lietuvoje vyraujantis. Ir priešprieša jam kaip koks šaltas dušas buvo labai geras vieno anoniminio komentatoriaus pastebėjimas: tikrasis socialinis teisingumas yra tik kalėjime, kai iš vieno puodo visiems po lygiai pasemia po samtį.

    Laisvėje niekada ir nieko nebus padalinta visiems po lygiai: nei turto, nei gabumų, nei sveikatos.

    Kita interneto komentatorė jauna mama drebia: padarykite gyvenimo sąlygas kaip Vokietijoje, niekas nebėgs (su tokiu požiūriu auga ir jos vaikai). O kas tą gali padaryti? Tik mes visi po kruopelytę per kokius 50 metų. Ne A.Kubilius. Jis tikrai nieko nepadarė, išskyrus tai, kad ištraukė Lietuvą iš bankroto. Žiūrint į Graikiją, Airiją ir Portugaliją, tai gali atrodyti ir labai daug. Vienas emigrantas pasididžiavo, kad išvažiavęs bent jau nemokės A.Kubiliaus pridarytų skolų. Tuomet mokės Airijos ar JAV skolas, kurios daug didesnės, viršijančios visą bendrąjį vidaus produktą.

    Vienas emigrantas pasididžiavo, kad išvažiavęs bent jau nemokės A.Kubiliaus pridarytų skolų. Tuomet mokės Airijos ar JAV skolas, kurios daug didesnės, viršijančios visą bendrąjį vidaus produktą.

    L.Pečeliūnienė

    Svarstydamas masinės emigracijos priežastis, prie tiesos, man atrodo, labiausiai priartėja Povilas Gylys: Tėvynės jausmas išmuštas, įtvirtintas priešiškumas savo valstybei ir net noras jai atkeršyti. To ir pasiekiame kasdien skandalizuodami tikrovę ir, žinoma, surasdami kaltus: tą baisiąją valdžią, viską suėdančią ir nieko mums neduodančią.

    P.Gylys išdrįsta pasakyti net labai nepopuliarią tiesą: pilietis privalo finansuoti savo valdžią, kitaip teks išlaikyti svetimą. Tik be reikalo ima pliekti Laisvosios rinkos institutą ir kitus liberalus – neva valstybės priešus, skiepijančius individualizmą, o ne visuomenės bendrumo jausmą.

    Savininkiškumo ir įsipareigojimo valstybei nereikia supriešinti. Man atrodo, labiau patriotiški būtų tie miškų savininkai legaliai pasistatę gražias trobeles savo miške negu tie nieko neleidžiantys kovotojai už gamtą ir tie, kurie korupciniais būdais kovotojus apeina. Tuomet jie priversti nuo visuomenės keršto aukštomis tvoromis užsitverti. Tuomet dauginasi priešprieša ir pyktis.

    Aušra Maldeikienė mano, kad reikia priversti darbdavius teisingus atlyginimus mokėti. Kažin, ar padės prievarta. Kažin, ar padės valdžios pakeltas minimalus atlyginimas. Verslininkai turi rūpintis savo konkurencingumu. Kai kurie iš jų sako, kad mokėtų didesnius atlyginimus, bet nėra kam, darbuotojai blogai dirba.

    Bet jie blogai dirba todėl, kad yra niekinami ir nevertinami. Pasaulyje seniai žinoma tiesa, kad vergų darbas nenašus. Mūsų verslininkai, deja, dar menkai supranta, kad yra naudinga investuoti į darbuotoją, jį auginti, su juo tartis. Tapę lojalūs įmonei jie nebėgs į užsienius net tada, kai krizei užpuolus imsi atlyginimus mažinti. Emigrantai neretai pabrėžia, kad svečioj šaly juos bent žmonėmis laiko. Yra daug neartų dirvonų Lietuvoje paprasčiausiam žmogiškumui – susitarimui.

    Juokingi atrodo arogantiški ir „genialūs planai“ viską greitai pakeisti. Naujasis Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis piktinasi, kad politikai neįgyvendino jo renovacijos plano, nors tikrai žino, kad jo planas būtų dar gerokai padidinęs fiskalinį deficitą, taigi ir riziką valstybei tapti nemokia. Mano kaimynė Ariogaloje piktinasi, kam išvis valstybė turi padėti renovuoti daugiabučius, jei jų gyventojai to nenori. Kam jiems reikia kompensuoti šildymo išlaidas? Kodėl mums, renovuojantiems savo individualius namus, niekas neprimoka, klausia ji. Jos toks teisingumas.

    Nekilnojamo turto plėtros asociacijos prezidentas Robertas Dargis irgi pasišiurpinęs gyventojų surašymo skaičiukais „Veido“ žurnalui pasako: „Teks ne renovuoti, o griauti daugiabučius, nes nebus kam juose gyventi“. Komercinio banko analitikas Gitanas Nausėda pamąsto, kad teks mažinti valdininkų skaičių, jeigu jau gyventojų šitaip sumažėjo.

    R.Kuodis galėtų sunerimti. Juk Lietuvos bankas – smarkiausiai išsipūtęs didesnis net už Šveicarijos centrinį banką, o reguliuoti komercinių bankų negali, „nes privatus finansų sektorius visada sugalvos, kaip apeiti suvaržymus“ (R.Kuodis, „Veidas“, 2011, gegužės 16). Čia gal irgi mūsų, lietuvių, bėda: kai savo kiemo susitvarkyti nesugebi, imi piktintis visais, tik ne savim.

    Skiriamoji linija eina kitaip: tarp tų, kuriems Lietuvos valstybė – vertybė, ir tų, kuriems namai ten, kur geriau maitina. Įsipareigojusių Lietuvos valstybei yra ir Lietuvoje, ir užsienyje, neįsipareigojusių – irgi visur. Reikia kiekvienam stengtis auginti daugiau sąmoningų piliečių. O jeigu neužteks jėgų, ką gi...

    L.Pečeliūnienė

    Geriausia būtų išvis nespekuliuoti emigracija, net neskirstyti mūsų piliečių į gyvenančius Lietuvoje ir užsienyje. Skiriamoji linija eina kitaip: tarp tų, kuriems Lietuvos valstybė – vertybė, ir tų, kuriems namai ten, kur geriau maitina. Įsipareigojusių Lietuvos valstybei yra ir Lietuvoje, ir užsienyje, neįsipareigojusių – irgi visur. Reikia kiekvienam stengtis auginti daugiau sąmoningų piliečių. O jeigu neužteks jėgų, ką gi...

    Aš visai gražiai įsivaizduoju kokį nors juodaodį vaiką, giedantį ne tik „Tris milijonus“, bet ir „Lietuva, Tėvyne, mūsų“. Gera vieta tuščia nebūna, geri piliečiai tampa ne tik tie „pagal kilmę“, bet ir natūralizacijos būdu. Žinoma, taip gimsta dar didesnių problemų, negu turime jų dabar. Bet man baisesnė kitokia ateitis.

    Baisiau, jei mano provaikaičiai savo istorijos vadovėliuose skaitytų: „lietuviai narsiai atkūrė savo valstybę, bet pavargo ja rūpintis ir prarado“. Skaitytų ir nebežinotų, kad jie ir yra tie lietuviai.

     

    www.DELFI.lt Lina Pečeliūnienė, 2011 gegužės mėn. 20 d.

  • Buvę KGB taikiniai – popiežius ir Walęsa

    Islandijoje pabudo Grimsviotno ugnikalnis, uždarytas oro uostas

     

    Šeštadienį pabudo Grimsviotno ugnikalnis, esantis pietinėje šalies dalyje.

    Ugnikalnis išmetė 11-15 km aukščio dūmų ir vulkaninių pelenų debesis. Kaip praneša Islandijos televizija, daugiau nei 200 km spinduliu nuo ugnikalnio paskelbta neskraidymo zona.

    Tačiau meteorologai tvirtina, kad Grimviotno išsiveržimas nesukels rimtų problemų tarptautiniam oro transporto susisiekimui, kaip tai įvyko praėjusiais metais, kai išsiveržė Eijafjalajokudlio ugnikalnis.

    Grimsviotno ugnikalnis laikomas aktyviausiu ugnikalniu šalyje. Per pastaruosius šimtą metų užregistruota per 20 ryškesnių šio ugnikalnio išsiveržimų, paskutinis buvo užfiksuotas 2004 metais. Tuomet dėl ugnikalnio išsiveržimo kelias savaites buvo paralyžiuotas oro transporto susisiekimas su tarptautiniais šalies oro uostais.

    Įspūdinguose vaizduose matyti, kaip ugnikalnis išmeta pelenus į kelių kilometrų aukštį.

    Naujausiais duomenimis Islandijos valdžia nutarė uždaryti pagrindinį tarptautinį oro uostą šalies sostinėje pabudus aktyviausiam Islandijos Grimsviotno ugnikalniui, pranešė oro uosto spaudos sekretorius.

    Ugnikalnis išmetė dūmų ir vulkaninių pelenų debesis, kurie pakilo jau į 20 km aukštį.

    Grimsviotno ugnikalnis laikomas aktyviausiu ugnikalniu šalyje. Per pastaruosius šimtą metų užregistruota per 20 ryškesnių šio ugnikalnio išsiveržimų, paskutinis buvo užfiksuotas 2004 metais.



    Alfa.lt 2011-05-22



    Buvę KGB taikiniai – popiežius ir Walęsa



    KGB buvo nusprendusi fiziškai sunaikinti ne tik Joną Paulių II, bet ir Lechą Walęsą. Taip teigiama šiomis dienomis Italijoje turinčioje pasirodyti knygoje „Pasikėsinimas į popiežių“. Šią parašė į pensiją išėjęs teisėjas Ferdinando Imposimato ir žurnalistas Sandro Provvisionato. Knyga skirta 30-osioms pasikėsinimo į Romos popiežių metinėms paminėti.

    Knygos autoriai teigia, kad 1981 metų gegužės 13 dieną Vatikano Šv. Petro aikštėje Mehmeto Ali Agcos paleisti šūviai į Joną Paulių II - ne vienišo ekstremisto ar bepročio poelgis, o KGB sugalvotas ir Bulgarijoje parengtas planas. Į jį buvo įtraukta Turkijos mafija ir Rytų bloko specialiosios tarnybos. Knygoje nagrinėjamos ne tik šio pasikėsinimo aplinkybės. Joje taip pat rašoma, kad buvo suplanuota nužudyti „Solidarumo“ lyderį L.Walęsą, kai jis 1981 metų sausio mėnesį atvyks į Romą, kad buvo parengtas ir 1983-iųjų birželį įvykdytas Vatikano darbuotojo dukters Emanuele Orlandi pagrobimo planas - nors vis dar neaišku, kodėl tai padaryta.

    Knygoje visas skyrius skiriamas vicekapralo Cedrico Tornay 1998 metais įvykdytam pasikėsinimui į Šveicarų gvardijos vadovą Aloisą Estermanną ir jo žmoną. F.Imposimato mano, kad visi šie pasikėsinimai vienas su kitu susiję ir juos suplanavo Rytų bloko specialiosios tarnybos pagal KGB ir Rusijos karinės žvalgybos GRU nurodymus. Surengtų šveicarų gvardiečių žudynių tikslas buvo pašalinti per daug žinojusį šnipą. F.Imposimato teigia, kad A.Estermanną buvo užverbavusi VDR slaptoji policija „Stasi“.

    Teisėjas F.Imposimato, kuris pats apklausė M.A.Agcą, visas hipotezes, neigiančias KGB dalyvavimą sąmoksle, vadina absurdu. Jis jau daug metų kalba apie tai, kad turkas, nurodęs tardytojams bulgarų pėdsakus ir papasakojęs apie savo kelionę į Sofiją, būdamas Romos kalėjime „Rebibbia“ sulaukė bulgarų agentų grasinimų. Tuomet M.A.Agca nustojo kalbėti apie bulgarų specialiųjų tarnybų indėlį. Dėl to sustojo ir tyrimas. Romoje dirbęs Bulgarijos oro linijų darbuotojas Sergejus Antonovas buvo paleistas, nes pritrūkta įkalčių.

    Italijos teisėjas meta rimtus kaltinimus ir Italijos žvalgybai. Ši jau pirmomis dienomis po pasikėsinimo į Joną Paulių II iškėlė klaidingą hipotezę, kad M.A.Agca veikė vienas. Tuomet liko daug neištirtų pasikėsinimo į popiežių aplinkybių, nes Italijos žvalgyba pasuko ne į tą pusę. Taip pražiopsojus bulgarų pėdsaką visas tyrimas nuėjo šuniui ant uodegos.

    Prie to prisidėjo ir tuometė Italijos vyriausybė, stojusi Bulgarijos pusėn, nes nenorėjo sugadinti santykių su Maksva ir pakenkti tada į keblią padėtį patekusiam Rytų ir Vakarų dialogui. Kalbėdamas apie E.Orlandi pagrobimą, F.Imposimato primena, kad mergina pagrobta 1983 metų birželį, tai yra tuomet, kai Jonas Paulius II buvo išvykęs į gimtąją Lenkiją.

    Knygoje rašoma, kad Bulgarijos ambasados Romoje funkcionierius Vasiljevas 1980 metų lapkritį įkalbinėjo M.A.Agcą prisidėti ir prie sąmokslo, kurio tikslas - nužudyti L.Walęsą, kai jis atvyks į Amžinąjį miestą. Būtent Vasiljevas turėjo pristatyti turkui svarbiausią to sąmokslo dalyvį - žvalgybos rezidentą Bulgarijos ambasadoje Ivaną Dončevą. Kai L.Walęsa atvyko į Romą, jis stengėsi išpešti iš vieno šio vizito rengėjo, Italijos profesinės sąjungos UIL veikėjo Luigi Scricciolo, kokia yra svečio iš Gdansko vizito programa ir koks jo atvykimo tikslas. Tačiau L.Scricciolo nesutiko apie tai kalbėti. Galų gale bulgarų agentai atsisakė sumanymo nužudyti L.Walęsą, nes Italijos profesinės sąjungos atstovai nebuvo linkę teikti apie vizitą jokios informacijos.

    F.Imposimato ir S.Provvisionato „Pasikėsinimas į popiežių“ jau antra knyga, pasirodžiusi šiais metais, kai minimos 30-osios pasikėsinimo į Joną Paulių II metinės. Balandį išleista Italijos dienraščio „Le Repubblica“ žurnalisto Marco Ansaldo ir Turkijos žurnalistės Yasemin Taskin knyga tokiu pačiu pavadinimu. Joje rašoma, kad kraštinių dešiniųjų turkų organizacija „Pilkieji vilkai“, kuriai priklausė ir M.A.Agca, buvo įpareigota įvykdyti pasikėsinimą į popiežių, o Bulgarijos pėdsaką čia aptiko JAV Centrinės žvalgybos valdyba.

     

    Alfa.lt 2011-05-22

  • V.Matuzas. Balsuoju už tobulos komandos veiklos tęstinumą

    V.Matuzas. Balsuoju už tobulos komandos veiklos tęstinumą

     

     

    Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininko rinkimai artėja prie finišo tiesiosios. Tikra demokratijos šventė, nes tiek partijos kolegos, tiek politiniai oponentai pasinaudojo galimybe išsakyti savo nuomonę apie abu kandidatus. Kaip nepasiklysti retorikos džiunglėse?

    Diskusijos verda apie abu neabejotinai stiprius kandidatus: Premjerą Andrių Kubilių ir Seimo pirmininkę Ireną Degutienę. Vardijami jų privalumai, trūkumai, stipriosios ir silpnosios pusės. Tarsi tai būtų pagrindų pagrindas, esmių esmė. Ir mažokai diskutuojama apie atsakomybę už partijos, valstybės ateitį, pradėtų darbų nuoseklų tęstinumą.

    Koncentracija vien tik į asmenybes – nėra toliaregiško brandaus politinio požiūrio ženklas. Kalbėkime apie tai, ką atsakysime žmonėms, klausiantiems už ką nubaudėme A.Kubilių, neišrinkę jo partijos pirmininku. Krizė ir ją lydintys iššūkiai mums visiems tapo labai gera mokykla. Nejaugi išmokome ne visas pamokas? O turėjome suprasti tai, ką savo pavyzdžiu šiuo valstybei nelengvu laikotarpiu mums demonstravo A.Kubilius: negalime žaisti žmonių pasitikėjimu, negalime dirbti neva tai geram savo įvaizdžiui, negalime imituoti problemų sprendimo ar jų paslėpti gražių žodžių tiradose. Galima daug kalbėt apie vandenį, bet troškulio tuo nenumalšinsi. Per krizę šio posakio teisingumą savo kailiu pajutome kiekvienas. Premjeras visas pastangas sutelkė vandens paieškoms, o ne postringavimams apie visus mus kankinantį troškulį.

    Kalbėkime apie tai, ką atsakysime žmonėms, klausiantiems už ką nubaudėme A.Kubilių, neišrinkę jo partijos pirmininku. Krizė ir ją lydintys iššūkiai mums visiems tapo labai gera mokykla. Nejaugi išmokome ne visas pamokas? O turėjome suprasti tai, ką savo pavyzdžiu šiuo valstybei nelengvu laikotarpiu mums demonstravo A.Kubilius: negalime žaisti žmonių pasitikėjimu, negalime dirbti neva tai geram savo įvaizdžiui, negalime imituoti problemų sprendimo ar jų paslėpti gražių žodžių tiradose.

    A.Matuzas

    Pas mus esą sėkmingo vadovo paveikslas piešiamas taip: gražbyliavimo pradmenys (būtini), aukšti reitingai, daug straipsnių žiniasklaidoje (nesvarbu, kad užsakyti). Esą geram vadovui privaloma nuolat dėvėti tautos gelbėtojo kaukę ir nešiotis maišą pažadų visiems gyvenimo atvejams. Na, nemoka A.Kubilius gražbyliauti, neturi įpročio vaidinti dirbantį, nesiverčia per galvą dėl savo reitingų, o didžiausia jo „bėda“, kad nieko nežada (per du dešimtmečius pažadai tapo mūsų duona kasdienine, vis dar jaučiamės alkani jų negavę pusryčiams, pietums ir vakarienei).

    Buvo momentų kai ir aš pats nesutikau su premjero A.Kubiliaus nuomone, ginčijausi ir abejojau dėl vieno ar kito sprendimo būtinumo. Tačiau šiandien ramia sąžine galiu pasakyti – aš balsuosiu už A.Kubilių. Jis kalbėjo mažai, bet padarė išties daug. Nežinau, ar situacijoje, kurioje Lietuva buvo atsidūrusi, įmanoma padaryti daugiau, nei sugebėjo jis. Ir nežinau politinės partijos, kuri savo vadovą keistų už tai, kad jis – per geras, nes geba prisiimti atsakomybę ir sugeba suvaldyti rodos jau nesuvaldomą situaciją. Ir ne tik suvaldyti.

    Juk niekam ne paslaptis – daugelis politinių oponentų rinkimus į savivaldą laikė TS-LKD sutriuškinimo švente. Šventė atėjo. Tik šventėme mes, o ne laukusieji mūsų partijos politinių laidotuvių. Jiems beliko tikėtis dar vienos progos. Ji - jau čia pat.

    TS-LKD pirmininko rinkimai gali tapti švente mums, jei suvoksime visą savo atsakomybę ne tik už šiandienos, bet ir už rytdienos sprendimus. Jei atsakomybės pritrūks – švęs politiniai varžovai. Juk viskas paprasta – kodėl Vyriausybei turi vadovaut žmogus, kuriuo net sava partija nepasitiki? Senovės kinų išmintis sako: „Jeigu abejoji žmogum – neduok jam darbo, o jei davei darbą – pasitikėk“.

    Šiandien esame išskirtinai stipri partija, nes dabartinis premjero A.Kubiliaus ir Seimo pirmininkės I.Degutienės tandemas dirba tarsi ideliai suderintas laikrodžio mechanizmas. Keisti, ardyti ir perdaryti tai, kas tobula, nematau prasmės.

     

    www.delfi.lt 2011 gegužės mėn. 19 d.

  • Pociūno našlė padavė VSD į teismą

    Pociūno našlė padavė VSD į teismą

     

    Pagrindinis mano tikslas – pasiekti, kad į panašias situacijas nepakliūtų kas nors kitas“, – teigė žuvusio saugumo karininko Vytauto Pociūno našlė Liudvika Pociūnienė, kuri padavė į teismą Valstybės saugumo departamentą (VSD), prašydama, kad saugumas išmokėtų vidutinį V. Pociūno atlyginimą už 10 metų.

    Alfa.lt moteris sakė, kad piniginės kompensacijos siekis yra tiesiogiai susijęs su šiuo metu trečią kartą tiriama jos velionio vyro byla. „Vien jau tai, kad byla perkvalifikuota į nužudymą, daug sako. Byla tiek pasistūmėjo, kad mano advokatas mato svarų pagrindą reikalauti pinigų. Prisipažinsiu, aš daug vilčių neturiu, tačiau teismas spręs, kaip turi būti. Gaila, iš pradžių mano vyro mirties tyrime buvo išankstinis nusistatymas, daug laiko prarasta, tačiau dabar dirba profesionalai. Negaliu atskleisti bylos detalių, bet daug kas pajudėjo į priekį“, – sakė moteris.

    Pirminiais paskaičiavimais, reikalaujama suma gali siekti apie pusę milijono litų. Pasak L. Pociūnienės, tokiam žingsniui jai padėjo apsispręsti advokatas, nes VSD dirbantys pareigūnai lygiai taip pat kaip jos vyras nėra apsaugoti nuo panašios istorijos. Anot L. Pociūnienės, per ilgus vyro žūties tyrimo metus ji ir pavargo, ir susitaikė, tačiau mirties priežasties išaiškinimas jai labai svarbus.

    Alfa.lt primena, kad po vyro žūties L. Pociūnienei buvo išmokėta apie 100 tūkst. litų dydžio kompensacija. Tuomet pinigus skyrė Užsienio reikalų ministerija (URM), nes V. Pociūnas formaliai dirbo diplomatinėje tarnyboje. Tačiau jau ir anksčiau būta pagrįstų spėjimų, kad V. Pociūno šeimai kompensacija priklauso ir iš VSD, nes jis galimai yra vykdęs specialias užduotis po diplomatine priedanga.

    Skundą Vilniaus apygardos teismui L. Pociūnienė ir jos advokatas pateikė kovo 17-ąją. Kitą savaitę teismas pradės nagrinėti jo pagrįstumą. „Žiūriu į teismo sprendimą ambivalentiškai, jei kompensacija priklauso, tai gerai, jei nepriklauso, tai irgi nebus blogai“, – tvirtino L. Pociūnienė.

    Skunde nurodoma, kad VSD įstatymas numato V. Pociūno šeimai teisę gauti kompensaciją, nes žūties Breste metu saugumo karininkas buvo susijęs su VSD, o byloje nėra jokių dokumentų, patvirtinančių, jog V. Pociūnas būtų buvęs atleistas iš tarnybos VSD.

    Su L. Pociūnienės pozicija nesutinka VSD teisininkai. Jie teismui nurodė, kad V. Pociūnas iš VSD buvo perkeltas į diplomatinę tarnybą, o jo darbdavys buvo URM. Todėl būtent URM privalėjo užtikrinti visas socialines garantijas ir išmokėti su žūtimi susijusias išmokas šeimai.

    Prašydami atmesti skundą VSD teisininkai teismui taip pat nurodė, kad kompensacijos skyrimo klausimas šiuo metu nebūtų objektyvus, nes pirmiausia reikia sulaukti ikiteisminio tyrimo ar teisminio proceso pabaigos.

    V. Pociūnas žuvo 2006-ųjų rugpjūčio 23-iosios naktį, neaiškiomis aplinkybėmis jis iškrito iš Breste esančio „Inturist“ viešbučio devintojo aukšto. L. Pociūnienė neslepia, kad, jos manymu, vyras žuvo ne atsitiktinai.

     

    Alfa.lt 2011-05-19

     



    Mes prieš totalinį sekimą, bet už veiksmingas kovos su nusikalstamumu priemones“

     

    Pastaruoju metu pasirodžius viešai Europos Komisijos informacijai, kad 2008 metais teisėsauga 85 315 kartus kreipėsi į komunikacijos operatorius dėl duomenų pateikimo, skubama Lietuvą apskelbti totalaus gyventojų sekimo valstybe, klaidinančiai interpretuojant Europos Komisijos ataskaitos duomenimis. Tad kaip yra iš tikrųjų?

    Europine duomenų saugojimo direktyva valstybėms ES narėms nustatytas reikalavimas nuo 2007-2009 m. įpareigoti elektroninių ryšių operatorius saugoti srauto ir vietos nustatymo duomenis nuo šešių mėnesių iki dvejų metų sunkių nusikaltimų tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo tikslu. Direktyva taikoma fiksuotai ir mobiliai telefonijai, interneto prieigai, elektroniniam paštui. Ir gali būti saugomi tik tie duomenys, kurių reikia, norint nustatyti ryšio šaltinį, vietą, datą, laiką ir trukmę, taip pat ryšio tipą ir įrangą bei mobilaus ryšio įrangos buvimo vietą. Taigi, nieko bendro su turinio (pvz., telefoninių pokalbių turinio) kontrole pateikiama statistika neturi. Būtent naudojantis saugomais duomenimis yra įmanoma lengviau išaiškinti nusikaltimu įtariamus asmenis, netaikant kitų stebėjimo metodų, su kuriais įsikišama į privatų gyvenimą (tokių kaip pokalbių pasiklausymas ar kratos).

    Net dvidešimt viena valstybė perkėlė duomenų saugojimo direktyvą į nacionalinius teisės aktus ir kitoms valstybėms, o Lietuva priklauso toms valstybėms, kuriose duomenys saugomi trumpiausiai – 6 mėnesius (kaip ir Kipre bei Liuksemburge). Dauguma valstybių numatė vienerių metų ir ilgesnius laikotarpius: Lenkija turi dvejų metų saugojimo laikotarpį, Latvija – pusantrų metų. Lietuvoje prašant prieigos prie saugomų duomenų reikia gauti teismo sankciją (nors keliose valstybėse tereikia gauti prokuroro leidimą). Kol kas tik devynios valstybės (tarp jų ir Lietuva) Europos Komisijai sugebėjo pateikti visus 2008-2009 m. statistinius duomenis. Pasirodė, kad duomenis pateikusiose ES valstybėse kasmet pateikiama per 2,6 mln. prašymų suteikti prieigą prie elektroninio ryšio duomenų, tačiau skirtingose valstybėse narėse jų skaičius labai nevienodas. Pvz., nuo mažiau nei 100 per metus Kipre iki 0,3 mln. Belgijoje ar Čekijoje, ar daugiau kaip 1 mln. Lenkijoje.

    Tam tikrus nusikaltimus tirti galima tik naudojantis saugomais duomenimis. Pavyzdžiui, telefoninių nusikaltimų atveju, kai nusikaltėliai skambina pagyvenusiems žmonėms ir prašo sumokėti už giminaičių tariamai padarytus eismo įvykius ir pan. Duomenų saugojimas – nepakeičiama priemonė norint sėkmingai atlikti baudžiamąjį tyrimą internetu skleidžiamos seksualinės prievartos prieš vaikus atveju. Vykdant projektą „P2P veiklos prieš pedofilinį turinį vertinimas ir analizė“, gauta tikslios informacijos apie pedofilų veiklą kompiuterių tinklo sistemoje „eDonkey“ ir nustatyta net 178 000 šio tinklo naudotojų (iš patikrintų 89 mln. naudotojų), kurie prašė pedofilinio turinio. Čekija pranešė, kad neturint prieigos prie saugomų su internetu susijusių duomenų būtų buvę neįmanoma pradėti tyrimų vykdant operaciją „Vilma“, siekiant išaiškinti vaikų pornografijos naudotojų ir platintojų tinklą. Taip pat saugomais duomenimis naudojamasi tiriant tautinės ir rasinės nesantaikos kurstymo atvejus internetinėje erdvėje.

    Tačiau Lietuvoje, kaip ir dar keliose Rytų Europos valstybėse, institucijos tą patį duomenų pateikimo prašymą turėjo pateikti kiekvienam šalyje veikiančiam mobilaus ryšio operatoriui. Jei pateikiamos užklausos dėl vieno žmogaus 4 operatoriams, tai statistikoje bus 4 užklausos. Jei pateikiamos užklausos dėl vieno žmogaus kitiems paslaugų teikėjams (jų yra virš 100), tai statistikoje bus toks užklausų skaičius, kiek prašymų buvo išsiųsta. Reali statistika skaičiuojant pagal užklausų skaičių konkretiems asmenims, dėl kurių kreiptasi, gali būti iki 15-20 kartų mažesnė. Toks dubliavimas kol kas neišspręstas, nors tuo ir rūpinasi Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija.

    Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A. Anušauskas sako, kad „būtų geriausia, jog statistika neklaidintų ar neduotų iškreipto vaizdo: „Bet kol kas kiekviena šalis savarankiškai sprendžia klausimą, kokią statistiką pateikti – ar dėl užklausų apie asmenį, ar apie telekomunikacijos įvykį, kai užklausos yra tiražuojamos operatoriams.“ Pavyzdžiui, kai 2010 metais vienoje valstybių buvo pagrobta apie 5 000 mobiliųjų telefonų, Lietuvoje buvo gautas užsienio valstybės prašymas pasitikrinti dėl elektroninių ryšių atvejų, naudojant pagrobtus telefonus. Tai atitinkamai sudarė apie 15 000 paklausimų mobilaus telefoninio ryšio operatoriams ir tai buvo įtraukta į Lietuvos ataskaitą.

    Kol kas oficiali, nors ir keliolika kartų dubliuota statistika yra tokia: Lietuvoje 2008 m. buvo 85 315 duomenų užklausų (iš kurių apie 6 tūkst. apie 6-12 mėn. senumo duomenis), o 2009 m. buvo 51 573 (6 237 nebuvo galima patenkinti) užklausų apie mobilaus ryšio vartotojų duomenis ir 19 579 užklausų buvo susiję su internetu. Patenkinta 45 336 užklausų (bet užklausų apie 6-12 mėn. senumo duomenis sumažėjo iki 28). Pagal tokią dviprasmišką statistiką gali būti gaunamos klaidinančios išvados, kad „Lietuvos visuomenė yra kriminalinė, nes tiriama daug sunkių nusikaltimų“ arba „Lietuva yra policinė valstybė, nes elektroninio ryšio duomenis be apribojimų naudoja teisėsaugos institucijos“ ir pan.

    NSGK pirmininko A Anušausko nuomone, saugant bet kokius duomenis neišvengiamai kyla ryšių konfidencialumo ir saviraiškos laisvės pažeidimų rizika, nors būtent jais naudojantis buvo ir išteisinti nekalti asmenys ir atskleisti minėti telefoninių sukčių, tautinės ar rasinės nesantaikos kurstytojų nusikaltimai, demaskuoti tarptautiniai pedofiliniai ir vaikų pornografijos platinimo tinklai.

    Taigi, duomenų saugojimas yra veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė, bet nuolat turi būti taikomi aukšto lygio privatumo užtikrinimo ir asmens duomenų apsaugos standartai. „Mes prieš totalinį sekimą. Bet siekiant sumažinti privatumo pažeidimų riziką ir išlaikyti piliečių pasitikėjimą yra daug darbo. Svarbiausia to siekti nemeluojant ir nemanipuliuojant viešąja nuomone politiniams ar asmeniniams tikslams pasiekti“, – teigia A. Anušauskas.

     

    veidas.lt Arvydas Anušauskas 2011 Gegužės 19

  • A.Sekmokas: prie V.Ševaldino IAE buvo didžiulis neefektyvumas ir lėšų švaistymas

    A.Sekmokas: prie V.Ševaldino IAE buvo didžiulis neefektyvumas ir lėšų švaistymas

     

     

    Energetikos ministras Arvydas Sekmokas teigia, kad sąmoningai ar nesąmoningai Ignalinos atominėje elektrinėje (IAE) prie ilgamečio jos vadovo Viktoro Ševaldino ir kitų darbuotojų vyravo didžiulė korupcija bei lėšų švaistymas. Taip ministras atsakė į „tvarkiečio“ Algimanto Dumbravos klausimą, kodėl likus keliems mėnesiams iki V. Ševaldinui sukaks pensinis amžius, su juo buvo taip negražiai pasielgta – tai yra ilgametis elektrinės vadovas buvo atleistas šalių susitarimu.

    IAE buvo didžiulė korupcija, buvo didžiulis neefektyvumas, buvo lėšų švaistymas ir visą tą dabar bandoma išgyvendinti. Visa tai IAE vyko sąmoningai ar nesąmoningai prie pono V. Ševaldino ir daugelio kitų darbuotojų. Iš tikro tie įpročiai yra ganėtinai gajūs ir tie žmonės, kurie nesąžiningai vykdė savo darbą, nemanau, kad ten turėtų dirbti. Tie, kurie dirbo sąžiningai, jie yra labai vertinami, branginami ir jiems sakoma, kad jais pasitikima“, - Vyriausybės valandoje teigė A. Sekmokas.

    Ministras taip pat sakė, kad IAE yra vertinami visi sąžiningi ir darbo specifiką įvaldę darbuotojai.

    Noriu pasakyti, kokia žinia yra paskelbta iš IAE darbuotojams ir Visagino miesto gyventojams: česnomu čeloveku bojatsa na Ignalinskovo stanciji nečevo“, - pridūrė A. Sekmokas.

    Primenama, kad V. Ševaldinas iš IAE atleistas nuo gegužės 4 d. IAE jis dirbo 28 metus, iš kurių maždaug 20 metų jai vadovavo, kai pernai jį pakeitė Osvaldas Čiukšys. Iš pradžių V. Ševaldinas buvo paskirtas O.Čiukšio patarėju. Praėjusią savaitę elektrinei vadovauti paskirtas Žilvinas Jurkšus.

    V. Ševaldinui iki pensijos liko pora mėnesių. Vyrai Lietuvoje į pensiją išeina sulaukę 62,5 metų.

    DELFI primena, kad kovo pabaigoje IAE administracija kreipėsi į Visagino miesto apylinkės prokuratūrą dėl IAE vadovybės ir kitų darbuotojų veiksmų.

    Administracija prašė prokurorų išsiaiškinti atominės elektrinės uždarymo projekto vėlavimo ir brangimo aplinkybes.

    Šiuo metu IAE elektros nebegamina. Ją uždaryti Lietuva įsipareigojo stodama į Europos Sąjungą. Pirmasis blokas uždarytas 2003 m. pabaigoje, o antrasis – 2009 m. gruodžio 31 d.

     

    www.DELFI.lt Eglė Samoškaitė, 2011 gegužės mėn. 19 d.

     

     

     

    Samanėlės“ byla baigia apsamanoti

     

     

    Joniškio rajono apylinkės teismui vis nepavyksta pradėti nagrinėti UAB „Samanėlė“ bylą, kurios kaltinamieji - bendrovės direktorius, įtakingas Telšių politikas ir verslininkas Algirdas Šilinas, ir finansininkė, buvusio generalinio prokuroro, dabar - vilniškio teisėjo Algimanto Valantino sesuo Stasė Jokšienė.

    Bylos nagrinėjimas vėl atidėtas, šį kartą rugpjūčiui, kadangi 56-erių A.Šiliną apniko ligos. Vasarį, kovą ir balandį turėję vykti teismo posėdžiai atidėti dėl A.Šilino ligos, gauta ir pažyma iš ligoninės, kad jis gydomas ir į teismą negalės atvykti.

    Sugalvojo operuotis

    Joniškio teisme iš anksto buvo sudarytas „Samanėlės“ šešių teismo posėdžių tvarkaraštis gegužei ir birželio pradžiai, pirmasis turėjo prasidėti gegužės 11-ąją. O likus vienai dienai iki posėdžio teismas gavo A.Šilino pareiškimą, kad gydomas ligoninėje ir negalės atvykti.

    Teismo pirmininkas Vidmantas Gestautas kreipėsi į Telšių rajono ligoninę, prašydamas sudaryti gydytojų komisiją, kad ji nustatytų, ar A.Šilinas gali dalyvauti teismo posėdžiuose, nurodyti diagnozę, koks reikalingas gydymas ir iki kurio laiko.

    Telšių ligoninės gydytojų konsultacinės komisijos pirmininkas informavo teismą, kad A.Šilinui padaryta operacija, po jos reikalinga reabilitacija, nedarbingumo laikotarpis 1-2 mėnesiai.

    LŽ išsiaiškino, kad A.Šilinui atlikta artroskopinė kelio operacija, priskiriama prie planinių operacijų.

    Advokatas atostogaus

    Liepą A.Šilinas jau būtų galėjęs atvykti į posėdžius, tačiau kaip tik tą mėnesį nusprendė paatostogauti jo advokatas. „Samanėlės“ bylą planuojama atversti rugpjūčio 10-ąją, numatytos šešių artimiausių posėdžių datos.

    Joniškio teismas yra numatęs galimybę rengti išvažiuojamuosius teismo posėdžius Telšiuose, kadangi byloje yra apie 100 liudytojų, dauguma - Telšių gyventojai.

    Laukia senaties?

    Jau greit metai, kai Šiaulių apygardos prokuratūra perdavė teismui UAB „Samanėlė“ baudžiamąją bylą, kuri iš pradžių įstrigo Telšių teisme, kur nuo jos nagrinėjimo nusišalino visas teismas, o dabar stringa dėl teisiamojo ligų. Šių metų pabaigoje turėtų sukakti senatis pagal vieną iš švelnesnių kaltinimų. Ar ne senaties laukdamas A.Šilinas pamėgo ligonines?

    S.Jokšienė ir A.Šilinas yra apkaltinti apgaulingai tvarkę buhalterinę apskaitą ir slėpę mokesčius. 2006 metais UAB „Samanėlė“ tinkamai neįformino apskaitos dokumentų ir neįtraukė į buhalterinę apskaitą 341 tūkst. litų darbo užmokesčio, beveik 168 tūkst. litų dydžio civilinį ieškinį yra pateikusi „Sodra“, reikalaujanti atlyginti valstybės patirtą žalą. S.Jokšienė ir A.Šilinas ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę neigė.

    2006-ųjų gruodį pradėta tirti „Samanėlės“ byla iš karto pradėjo strigti, o 2009 metų rugpjūtį ji netgi buvo be pagrindo nutraukta. Byla atnaujinta tuomečio generalinio prokuroro pavaduotojo Vytauto Barkausko sprendimu ir toliau tirta Šiauliuose.

    Pagal 2006 metais galiojusį Baudžiamąjį kodeksą nustatyta penkerių metų senatis tais atvejais, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas ir aštuoneri metai apysunkiam nusikaltimui.

    Šių metų gruodį sukaks penkerių metų senatis lengvesniam iš pateiktųjų kaltinimų. O sunkesnio kaltinimo teismas gali ir neįrodyti. Tokiu atveju abu kaltinamieji išvengtų teistumo, to ir buvo siekiama nuo tos akimirkos, kai Telšių pareigūnai suvokė, jog mokesčių inspekcija juodąją buhalteriją aptiko paties tuomečio generalinio prokuroro A.Valantino sesers darbo kabinete. Ir nors A.Valantinas jau seniai nebe generalinis prokuroras, Lietuvos teisingumo vykdytojai to niekaip nebegali užmiršti.

     

    Alfa.lt Rūta Skatikaitė 2011-05-20

  • Liustracijos komisija savo darbą padarė

    Šemeta: Lietuvos laukia didžiausias augimas ES

     

    Lietuva įveikė pagrindinius krizės sunkumus ir įžengė į ekonominio augumo stadiją, tačiau deficito problema išlieka, ketvirtadienį sakė Europos Komisijos narys Algirdas Šemeta.

    Per vizitą Vilniuje už mokesčius ES atsakingas eurokomisaras atkreipė dėmesį, kad Lietuvai šiemet prognozuojamas 5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas yra didžiausias Europos Sąjungoje.

    Lietuvoje prognozuojamas didžiausias ES augimas šiais metais ir kitais metais. Galima konstatuoti, kad turbūt pagrindiniai krizės sunkumai yra įveikti, ir Lietuva žengia į ekonominio augumo stadiją“, – žurnalistams Vilniuje sakė A. Šemeta.

    Be abejo, deficito problema išlieka“, – kalbėjo eurokomisaras.

    Tarp kitų iššūkių Lietuvos ekonomikai A. Šemeta minėjo infliacijos ir mokėjimo balanso einamosios sąskaitos rodiklius.

     

    Alfa.lt 2011-05-19



    Europos Komisija ir toliau remia Lietuvą



    Europos Komisijos (EK) prezidentas Jose Manuelis Barroso (Žozė Manuelis Barozas) dar kartą pareiškė tvirtą EK paramą Lietuvai, įgyvendinant nuosavybės atskyrimą dujų sektoriuje. Premjeras Andrius Kubilius gavo oficialų EK vadovo laišką, pranešė Ministro pirmininko spaudos tarnyba.

    Galite būti tikri, kad EK ir toliau rems procesus, susijusius su Lietuvos pozicija, įgyvendinant trečiojo energetikos paketo reikalavimus”, – rašoma J. M. Barroso laiške.

    EK vadovas taip pat patikino Lietuvos premjerą, kad EK narys Guentheris Oettingeris (Giunteris Otingeris), atsakingas už energetikos politiką, “visus vykstančius procesus seka labai atidžiai”.

    Mes žinome, kad ieškant abiem pusėms priimtinų sprendimų, įgyvendinant nuosavybės atskyrimo dujų sektoriuje klausimus, reikės visų susijusių šalių pastangų. Komisija ir toliau tvirtai rems Lietuvos pasirinktą kelią”, – teigė J. M. Barroso.

    Seimas šią savaitę pradėjo svarstyti Gamtinių dujų įstatymo pataisas, į Lietuvos teisę perkeliančias trečiojo energetikos paketo nuostatas dėl dujų perdavimo sistemos operatorių nuosavybės atskyrimo. Vyriausybė teigia, kad pataisos yra labai svarbios, šaliai siekiant turėti alternatyvų dujų tiekimą bei atpiginti dujas bei šilumos energiją vartotojams.

    Būsima dujų ūko pertvarka dujų ūkyje, atskiriant magistralinių, skirstomųjų vamzdynų valdymą bei dujų tiekimą, ypač piktinasi “Gazprom”, kuris yra vienintelis dujų tiekėjas Lietuvai ir valdo dalį bendrovės “Lietuvos dujos” akcijų, taip pat kitas įmonės akcininkas – Vokietijos koncernas “E. ON Ruhrgas”.

    Lietuva nori perimti į savo rankas magistralinius vamzdynus, dabartiniams “Lietuvos dujų” akcininkams paliekant valdyti skirstomuosius tinklus ir dujų tiekimą. Tam būtų būtų įkurtos trys atskiros įmonės.

    Premjeras Andrius Kubilius sako, kad santykiai su “Gazprom” šiuo metu yra įtempti, nors abi pusės pradėjo derybas dėl Lietuvos reikalaujamos “teisingos” dujų kainos ir “Lietuvos dujų” pertvarkos.

    Lietuva direktyvos nuostatas į šalies teisės aktus privalėjo perkelti iki kovo 3 dienos, o pačią pertvarką įgyvendinti iki kitų metų pavasario.



    www.delfi.lt 2011 Gegužės 19

     

     

    Liustracijos komisija savo darbą padarė

     

     

    Vadinamajai Liustracijos komisijai apsvarsčius paskutines dvi bylas, ji savo darbą baigs. Visuomeniniais pagrindais dirbantys komisijos nariai rinksis tik tuo atveju, kai bus gauta naujų dokumentų apie slaptą asmens bendradarbiavimą su sovietų represinėmis institucijomis.

    Komisijos ataskaitą trečiadienį svarsčiusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas sakė, kad komisija savo užduotį atlikto.

    Pasiteisino (komisijos veikla – BNS). Pusę tūkstančio peržiūrėtų bylų nėra mažai. Bent galime pasakyti, kad archyvuose, kiek galėjome, tiek radome duomenų, – sakė jis žurnalistams. – (…) Archyvas nėra begalinis, visi dokumentai, kur dar buvo galima ką nors surasti, peržiūrėti įvairiais kampais.”

    A. Anušauskas prisiminė, kad dar 1998 metais Seimui svarstant Liustracijos įstatymą, jis buvo pateikęs ekspertinę nuomonę, kad gali būti sužinota apie 2 tūkst. asmenų bendradarbiavimą su KGB.

    Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo komisijos (vadinamosios Liustracijos komisijos) duomenimis, 1999 metais bendradarbiavę su KGB prisipažino 1589 žmonės. Jų pavardės neskelbiamos, tokią apsaugą jiems garantuoja įstatymas.

    Nuo 2000-ųjų iki 2010-ųjų komisija apsvarstė 449 bylas.

    NSGK pirmininkas pabrėžė, kad realiai darbas padarytas per pastarąjį penkmetį.

    2000-2004 metais tas klausimas buvo visai ignoruojamas, tada, jeigu neklystu, du žmonės apsvarstyti. Nuo 2005 metų apsvarstytos 449 bylos, iš jų 307 – 2010 metais”, – vardijo A. Anušauskas.

    Slapta bendradarbiavę su KGB ir to neprisipažinę nustatyti 57 asmenys. 20 jų Liustracijos komisijos sprendimus apskundė teismams, 12 teismai panaikino.

    Dar liko porą bylų baigti svarstyti. Įstatyme nėra numatyta, kad Liustracijos komisija baigia savo funkcionavimą. Jeigu atsiras naujų duomenų, kartais atsiranda archyvai, ji gali vėl pradėti veikti”, – sakė A. Anušauskas.

    Tačiau dabar liustracijos procesas pereina į kitą etapą – KGB dokumentų viešinimą.

    A. Anušauskas pabrėžė, kad nuo viešumo bus apsaugoti tik patys prisipažinusieji – kitų, net tų, kuriuos svarstė Liustracijos komisija ir kurių nepripažino bendradarbiavusiaisiais, pavardės bus paviešintos.

    KGB dokumentai turi būti skelbiami be kokių nors išlygų, kurios nenumatytos įstatyme, be jokio subjektyvumo”, – sakė NSGK vadovas.

    Skaičiuojama, kad 1940-1991 metais su sovietų KGB ir kitomis represinėmis struktūromis slapta bendradarbiavo apie 118 tūkst. asmenų. Iki 1990-ųjų balandžio buvo sunaikintos 36 237 agentų asmens ir darbo bylos, iš Lietuvos 8539 tokios bylos.

     

    www.veidas.lt 2011 Gegužės 18

  • Pirmoji Konstitucija Europoje ir Abiejų Tautų datos

    Pirmoji Konstitucija Europoje ir Abiejų Tautų datos

     

     

    Šiemet įvairiai minima Abiejų Tautų Respublikos - tai Lenkijos ir Lietuvos sandrauga arba atvirkščiai - 1791 metų gegužės 3-iosios ir spalio 20-osios Konstitucijos 220 metų sukaktis. Pavadinimai būna politiškai netikslūs, kai kam gal ir neaiškūs, todėl šį tą pasiaiškinkime.

    Abiejų Tautų Respublika - kodėl ši konstitucinė monarchija, jau nuo 1529 metų turėjusi reguliuojantį Lietuvos Statutą didesnei bendros teritorijos daliai - vadinosi Respublika? Todėl, kad monarchas, bendras Lietuvai ir Lenkijai, buvo renkamas.

    Jau nuo Gediminaičių ir Jogailaičių laikų XV a. vidury valdovą rinko ir kvietėsi pilietinė tauta - bajorai, tad vienoje arba kitoje šalyje sušaukiamas Seimas ar panašiai. Kazimieras ir Žygimantas Augustas, paskutinis dinastijoje, abu buvo anksčiau išrinkti Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais, negu Lenkijos karaliais. Aleksandrą, realų Lietuvos valdovą, panašiai buvo pasikvietusi LDK Ponų taryba, o lenkams siūlė rinktis jo brolį. Valdovo galias jau nuo Pirmojo Lietuvos Statuto apibrėžė, tuo būdu ir ribojo, įstatymas. Statutą priėmė Seimas Vilniuje, tą pačią dieną karūnuojant Žygimantą Augustą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Nuo čia, per Antrąjį ir Trečiąjį Statutus, per tobulinamą teismų sistemą, eina lietuviškasis tęstinumas į 1791 metų Konstituciją.

    Ši buvo dviejų svarbiausių neišskiriamų dalių, nors pirmoji priimta gegužės 3-iąją, o antroji kiek vėliau - spalio 20-ąją. Tai iškiliausieji vadinamojo Ketverių metų seimo darbai. Garsus lenkų istorikas Juliuszas Bardachas aiškino mums andai Vilniuje, kad Lietuvos bajorai nesutikę balsuoti tik už pirmąją, todėl iš anksto sutarta ir dėl antrosios dalies, ir karalius žodį ištesėjo. Kodėl ji tokia svarbi Lietuvai, tuoj pamatysime.

    Dokumentų pavadinimuose nebuvo dabartinio žodžio Konstitucija. Pirmasis vadinosi Valdžios (arba Valdymo) įstatymas, o antrasis - Abiejų Tautų tarpusavio įžadas, taipgi įstatymas (iš oficialios publikacijos titulinio lapo: "Įstatymas spalio 20 d. 1791 metų priimtas", šių laikų publikacijose nežinia kodėl praleidžiama). Valdžios įstatymas lietuviškai netrukus išverstas kaip Pastanawims rondaus. (Rondus - rząd, valdžia arba vyriausybė). Jis nustatė valdymo struktūrų - įskaitant įstatymų leidimą ir teismus - galias ir atribojimus, taip pat visuomenės luomų, miestų, jų piliečių ir savivaldos teises. Įstatymų leidžiamoji (Seimas pirmoje vietoje!), vykdomoji (su karalium) ir teisminė valdžios klasiškai atskirtos. Pačiame tekste, be abejo, daug kartų ir įsipareigojamai kalbama apie Konstituciją, pats karalius turėjo jai prisiekti; minimas kitų šio Seimo priimsimų įstatymų derinimas arba įtraukimas į Konstituciją. Valstiečiai žemdirbiai išaukštinami ir pavedami įstatymo bei šalies valdžios globai, nebe žemvaldžių savivalei. Taigi Konstitucinių įstatymų visumoje - didžiulis pažangos virsmas. Vos dveji metai po Didžiosios prancūzų revoliucijos ir be jokių giljotinų, be aristokratų ir miestelėnų konflikto, be karaliaus nukirsdinimo ir pilietinio karo.

    Laikotarpio bruožas buvo Konstitucijoje įrašytas sprendimas, kad po bevaikio Stanislovo Augusto mirties naują Respublikos karalių dinastiją pradėtų Saksonijos kurfiurstų palikuonis arba palikuonė. To Jekaterina Didžioji, atvirai nekentusi pašonėje prasidėjusios "revoliucijos", jau tikrai neketino laukti.

    Abiejų Tautų tarpusavio įžadas (zaręczenie - galėtų būti bemaž "susižadėjimas", abipusis pasižadėjimas) iš tiesų buvo įstatymas apie kariuomenę ir iždą - karo ir iždo komisijas, jų sudėtį, proporcijas (po lygiai iš Abiejų Tautų!) ir vadovavimą, be to, Lietuvos pajamų, skirtų iždui, palikimą ir teisminį tvarkymą Lietuvoje. Įžadas nustatė Lietuvos ir Lenkijos pareigūnų prerogatyvas visose valdymo institucijose lygiomis proporcijomis, be diskriminacijos ar lenkų viršenybės. Anot J.Bardacho, Lietuvos diplomatija tada pasiekė didelio dalyko - Liublino unijos nelygiateisiškumų ATR valdžioje ištaisymo.

    Kaip buvo priimtas Abiejų Tautų tarpusavio įžadas, tuo įstatyminiu žingsniu įtvirtinant ir užbaigiant dvinarės šalies dviejų svarbiausių dalių Konstituciją? Jis priimtas tame pačiame "revoliuciniame" Ketverių metų seime kaip balansuojanti kompensacija Lietuvos pusei, kuriai vadovavo Kazimieras Sapiega. Jau gegužės 3-iosios Valdžios įstatyme buvo trumputis III straipsnis, kuriuo į Konstituciją įtrauktas ankstesnis balandžio 21 dienos įstatymas "Mūsų karališkieji laisvieji miestai Respublikos valstybėse". Kiek vėliau jis pervardytas taip: "Respublikos laisvųjų miestų vidaus tvarkos sureguliavimas Karūnoje ir Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje". Netiesiogiai įtrauktas - patvirtintas - kovo 24 dienos Seimelių įstatymas; aiškinamąją reikšmę turinti svarbi Surinktųjų atstovybių deklaracija (Absakims stonų surinktųjų) apie tai, kurie ankstesni įstatymai naikinami, o kurių dalys inkorporuojamos į Konstituciją, pasirodė iškart gegužės 5-ąją. Šiame akte rūsčiai smerkiami maištavimai, kaip antai didikų konfederacijos; jų dalyviai iš anksto skelbiami tėvynės priešais ir išdavikais, kuriuos "Seimo teismas baus sunkiausiomis bausmėmis". (Tai neatgrasė būsimų Targovicos konfederatų, kurie kreipėsi į Jekateriną, kad įvestų Rusijos kariuomenę "laisvėms ginti". Amžiais tas pat! Konstitucija panaikino ir tokią piktžaizdę kaip bajorų balsavimo liberum veto. Tačiau esminis funkcinis dalykas buvo finansai, iždo valdymas; be šio įstatymo valdžia negalėjo veikti; ir čia lietuviai buvo kategoriški. Taip gautas iškilmingai pavadintas, Respublikos dvinarystę pabrėžiąs, Abiejų Tautų tarpusavio įžadas.

    Štai nuo tada, nuo spalio 20-osios ir turime visą 1791 metų Konstituciją. Pirmąją Europoje! Net prancūzai dar neturėjo, tik Jungtinės Valstijos.

    Lenkų istoriografijoje vėliau įsitvirtino tendencingų dalykų. Gražus ir iškilmingas apibūdinimas Konstitucija taikytas tik Valdžios įstatymui ir tvirtai susietas tik su Gegužės trečiosios data. Tai Lenkijos valstybės šventė. Abiejų Tautų tarpusavio įžadas, raiškiai kalbantis apie dvi esamybes - Lenkiją ir Lietuvą - liko tarsi pamirštas. Tik Adolfas Šapoka jį pirmasis iškėlė vos 1940 metais (lietuvių istoriko pirmenybę gražiai pabrėžė J.Bardachas). Vėlokai, bet ir mokslo darbininkų daug neturėjome. Tikriausiai todėl senoji lenkiškoji interpretacija prislėgė ir tarpukario lietuvių sąmonę, net istoriografiją. Susiklostė nuomonė (prisimenu dėdės Konstantino Jablonskio mintis), kad Gegužės trečiosios Konstitucija - tai Lietuvos kapo lenta, nes Lietuvos vardas toje valdymo tvarkoje neminimas. Iš tikrųjų jis minimas į Konstituciją inkorporuotuose įstatymuose ir Respublikos "valstybių" daugiskaitoje. O subalansuojąs Abiejų Tautų, būtent dvišalis Įžadas tūnojo pamirštas. Riboto žinojimo sąlygota atmetimo reakcija juntama Lietuvoje ligi šiol. Lenkų aneksuotame Vilniuje ligi 1939 metais buvusią Gegužės 3-osios gatvę pervadinom į Vasario 16-osios. Ta Lietuvos valstybė - neabejotina!

    Istorinę bei istoriografinę mūsų sąmonę veikė ir kiti tarpukario bei vėlesnės lenkų istoriografijos šališkumai.

    Antai ATR atkakliai vadindami tik Lenkija, o XVII-XVIII a. meno istorijos veikaluose net anachronistiškai brėždami virtualią XX a. demarkacinę liniją tarp Vilniaus ir Kauno, kaimynai po Pirmojo pasaulinio karo atkurtą Lenkijos valstybę patys ėmė vadinti "Antrąja Respublika" (dabar - Trečioji, satelitinę komunistinę išmetė). Taip lenkų visuomenės sąmonėj atgaline tvarka net Abiejų Tautų Respublika buvo perrašoma į "vienos tautos" valstybę. Iš tikrųjų Abiejų Tautų Respublikoje galėtų būti įžvelgiama - pagal būsimą ukrainiečių ir baltarusių savimonės brandą XIX amžiuje - ir keturių tautų valstybė.

    Jau lenkų istorikas Pavelas Jasienica apgailestavo, kad ATR nespėjusi transformuotis, atsižvelgiant į ukrainiečių siekius ir potencialą, į Trijų Tautų Respubliką... Gal ji būtų išvengusi padalijimų.

    Atkurtoje Kovo 11-osios Lietuvoje lyg pagal dėsnį "akis už akį" pasigirsdavo siūlymų vadintis "Trečiąja Respublika" (Vasario 16-osios Lietuva būtų neva antroji). Vis dėlto įsileistume į nerimtas varžybas. ATR nebuvo nei vienos Lenkijos Respublika, nei Lietuvos Respublika, o Abiejų, tad bent mes neturėtume verstis pokštais. Kaip broliai lenkai išsipainios iš savo istorinių hegemonijų, kaip susireguliuos raštus pagal buvusią ir esamą tikrovę - tiesiog stebėsime. Žinoma, draugiškai.

    Dar lieka aptarti Spalio 20-ąją.

    Darbo pabaiga ne mažiau svarbi už jo pradžią, nors pradžioje būtų ir daugiau trimitų. Konstituciją kūrė Abiejų Tautų šviesuomenė, ir šis Europos paveldas pagrįstai nebepaliekamas vien lenkų nuopelnui. Turėtume drąsiau, kartu su pabūgstančiais kai kuriais lenkais (keistokai atrodė vos užuomina apie sukaktį Europos Parlamente), minėti Gegužės 3-iąją, bet nepamiršti ir Spalio 20-osios.

    Surenkime šiemet konferenciją tai dienai, o savo istorijoje, jau vadovėliuose, minėkim pirmąją Europos rašytinę Konstituciją kaip 1791 metų gegužės 3 - spalio 20 dienos laikotarpio konstitucinių aktų visumą. Galų gale tai bus tik teisinga.

     

    Lietuvos žinios Vytautas LANDSBERGIS 2011 – 05 – 19

     

     

    Radvilė Morkūnaitė. Dar kartą apie kaltinimus „diskriminacija“

     

     

    Prabėgo dar viena plenarinė sesija Strasbūre, kurioje daugiau nei 700 europarlamentarų, atstovaudami savo valstybėms ir piliečių interesams, ieškojo sprendimų ir diskutavo daugeliu klausimų – pradedant naftos kainomis ir žuvininkystės krize, aptariant biudžeto, maisto kokybės, aplinkosaugos ir branduolinės saugos klausimus ir baigiant kultūros bei švietimo situacija ES.

    Pastarasis klausimas, o tiksliau - jo dalis apie ankstyvąjį švietimą ir vieno iš Lietuvoje rinktų europarlamentarų - pono Tomaševskio retorika ir išsakyta pozicija dėl lenkų tautinės mažumos “diskriminacijos” Lietuvoje, kurios ašis šįkart – pasipiktinimas tuo, kad, esą ribojamos lenkų tautybės vaikų galimybės nuo mažens mokytis gimtąja lenkų kalba ir “nepriimtina, kai autochtoninėse tautinių mažumų mokyklose jau nuo pirmosios ar antrosios klasės įvedamas kai kurių dalykų mokymas ne gimtąja kalba”, yra šio mano atviro laiško objektas.

    Nors, atvirai pasakysiu, tą pačią valstybę atstovaujančių parlamentarų viešas nuomonių susikirtimas nėra itin malonus, šįkart Europos Parlamento plenarinėje sesijoje, kurioje, europarlamentarams ir Švietimo komisarei girdint Lietuvai vėl klijuota žmogaus teises diskriminuojančios, tautinių mažumų gerove nesirūpinančios ir piliečius engiančios valstybės etiketė, negalėjau nutylėti nesureaguodama atsakomuoju pasisakymu. Taip pat vis dar dabar, grįžus į Lietuvą, man kirba klausimas, kodėl Lietuvoje išrinktasis parlamentaras nuosekliai bando kurstyti savo tautiečių pasipiktinimą valstybe, kurioje jie gyvena. Dėl diskriminacinių sąlygų švietimo srityje? Kokių?

    Juk faktai ir skaičiai, iliustruojantys tautinių mažumų situaciją, kalbant apie švietimą, yra aiškūs ir paprasti. Ir, bent jau mano subjektyvia nuomone, kalbėti apie diskriminaciją, erdvės čia nėra. Pažvelkime: Lietuvoje gyvena apie 230 tūkstančių lenkų kilmės Lietuvos piliečių, veikia 75 mokyklos, vykdančios ugdymą tik lenkų kalba ir 34 mokyklos su lenkiškomis klasėmis. Tuo tarpu taip pat Lenkijos kaimynėje Vokietijoje, ES valstybėje, kur taip pat kompaktiškai gyvena istorinė lenkų tautinė mažuma (2 mln. lenkų), valstybinių lenkiškų mokyklų apskritai nėra. Galime sakyti – vienas pavyzdys nieko nelemia. Pasidairykime toliau: Latvijoje, kur kompaktiškai gyvena 60 tūkst. lenkų – tėra 5 mokyklos, Baltarusijoje (kur gyvena mažiausiai 400 tūkst. lenkų) – 2 mokyklos lenkų dėstoma kalba, Ukrainoje (mažiausiai 300 tūkst. lenkų) – 2 mokyklos. Tiek skaičiais pasakytina apie ankstyvąjį mokymą ir mokymąsi mokykloje. Tačiau kalbant apie faktus, nederėtų pamiršti, jog tik Lietuvoje lenkų tautybės piliečiai gali gauti išsilavinimą lenkų kalba nuo darželio iki universiteto – tai unikalus pasaulyje atvejis: būtent Lietuvoje veikia vienintelis Lenkijos univesiteto padalinys užsienyje – Bialystoko univesiteto filialas.

    Štai po tokių pastebėjimų - vėl laikas grįžti prie to, nuo ko pradėjau, prie retorikos ir plačiai mano kolegos europarlamentaro vartojamos sąvokos “diskriminacija”, kai kalbama apie švietimo reikalus ir lenkų tautinės mažumos situaciją Lietuvoje.

    Kalbant apie etnines mokyklas, Lenkijoje veikiančiose, vidutiniškai 40 proc. pamokų vyksta lenkiškai, o 60 proc. – ne lenkų kalba. Tokiose pat mokyklose Lietuvoje - 95 proc. dalykų dėstomi lenkų kalba ir tik 5 proc. – lietuvių. Pagal Lietuvos Respublikos Seimo priimtą Švietimo įstatymą, kurio “ribojimus” kaip diskriminaciją ir akcentuoja p. Tomaševskis, tautinių mažumų mokyklose Lietuvoje pamokos lietuvių kalba turės vykti, kai bus dėstomos temos iš Lietuvos istorijos, geografijos, pasaulio pažinimo bei mokoma pilietiškumo pagrindų.

    Tad eskaluojama "diskriminacija" čia ne visai pritinkanti sąvoka, nes tai labai rimtas kaltinimas valstybei. O Lietuvos lenkams sudaromos švietimo sąlygos nebus blogesnės nei lietuviams Lenkijoje, kita vertus - jos padės Lietuvoje gyvenantiems lenkams geriau išmokti valstybinę kalbą, o tai reiškia - įgyvendinti jų teisėtus lūkesčius lengviau integruotis į darbo rinką ir viešajame gyvenime.

    Žinant, kad Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo pataisos yra parengtos vadovaujantis lenkiškojo švietimo įstatymo modeliu, nesusilaikiau EP plenarinėje sesijoje nepaklaususi, ar p. Tomaševskis mano, jog ir Lenkijoje diskriminuojamos tautinės mažumos?

    Baigdama tenoriu pasakyti, kad mane stebina p. Tomaševskio užimta politinė pozicija ir žodynas, kuris niekam, nei Lietuvoje nei Lenkijoje nėra naudingas ir nepritinka nariui institucijos, esančios žmogaus teisių ir demokratijos gynybos avangarde, nes grindžiamas klaidinančia informacija ir savo esme tikrai neprisideda prie tautinės santaikos puoselėjimo.

     

    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/62783 2011-05-13

     

  • Dėl nepagrįstų kaltinimų Lietuvos ambasadorė atsisakė susitikimo su Lenkijos parlamentarais

    Opozicija A.Zuoką kaltina apgaule patvirtinus Vilniaus tarybos sprendimą

     

     

    Trečiadienio Vilniaus tarybos posėdis neapsiėjo be skandalo. Opozicija merą Artūrą Zuoką kaltina balsavimo sufabrikavimu.

    Triukšmas kilo dėl miesto tarybos reglamento pakeitimo. Pakeitimais siūlyta įtvirtinti nuostatą, kad sostinės tarybos komitetų posėdžiuose kvorumas susidaro tokiu atveju, jei dalyvauja bent pusė komitetų narių. A. Zuokas šį klausimą siūlė svarstyti skubos tvarka ir paskelbė balsavimą.

    Dauguma tarybos narių pasisakė už, o meras paskelbė, kad reglamento pakeitimams pritarta.

    Tuomet opozicija suskubo reikalauti pakartotinio balsavimo – esą jie balsavo už klausimo svarstymą skubos tvarka, bet ne už patį reglamento pakeitimą. Tačiau A. Zuokas į šiuos argumentus nereagavo ir pakartotinio balsavimo nepaskelbė.

    Buvęs sostinės meras, konservatorius Raimundas Alekna DELFI teigė, esą A. Zuokas reglamento pakeitimus patvirtino apgaule. Anot R. Aleknos, tokie pakeitimai leis sprendimus sostinės tarybos komitetuose tvirtinti absurdiška tvarka, mat bus atvejų, kai sprendimo priėmimui pakaks ir vieno balso.

    Tarkim, du iš keturių komiteto narių posėdyje negali dalyvauti. Yra tiktai du komiteto nariai, ir jų nuomonės nesutampa. Sprendimas priimamas vieno komiteto nario – komiteto pirmininko – balsu, nes jo balsas yra lemiamas. Tai nusižengia bet kokiems demokratijos principams“, - stebėjosi R. Alekna.

    Anot jo, tokiu būdu į tarybą keliaus sprendimai, kurie komitetuose bus patvirtinti dirbtinai.

    Kelią tokiems veiksmams ketinama mėginti užkirsti per Seimą. „Sutarėme, kad kreipsimės į Seimą, kad padarytų įstatymo pataisą. Kad būtų imperatyvi nuostata, jog kvorumas susidaro tuomet, kai posėdyje dalyvauja daugiau negu pusė komiteto narių“, - sakė R. Alekna.

    Apie galimybę skųsti tokiu būdu priimtą tarybos sprendimą teismui konservatoriai kol kas nekalba.

     

    www.DELFI.lt Šarūnas Černiauskas, 2011 gegužės mėn. 18 d.

     

     

     

    Dėl nepagrįstų kaltinimų Lietuvos ambasadorė atsisakė susitikimo su Lenkijos parlamentarais

     

     

    Dėl nepagrįstų viešai išsakytų kaltinimų Lietuvai Varšuvoje reziduojanti ambasadorė Loreta Zakarevičienė trečiadienį pranešė atsisakiusi dalyvauti diskusijoje su Lenkijos parlamentarais apie tautines mažumas Lietuvoje.

    Diplomatė sako, kad kai buvo pakviesta susitikti su Lenkijos Seimo narių grupe pasikalbėti apie tautines mažumas Lietuvoje, tikėjosi nuoširdžios, dalykinės diskusijos bei atviro dialogo, tačiau spaudoje paskelbtas rašinys ją nemaloniai nustebino.

    "Nustebino tai, kad ketinama pakviesti suverenios valstybės ambasadorę aiškintis dėl nebūtų dalykų. Nustebino tai, kad mano atstovaujamai valstybei viešoje erdvėje metami kaltinimai visiškai neatitinkantys tikrovės. Tai nėra teigiamas fonas diskusijai ir norui susikalbėti", - pareiškė ambasadorė laiške vienam iš diskusijos organizatorių Arturui Gorskiui.

    "Gerbiamas pone Gorski, atsiimdama savo sutikimą dalyvauti diskusijoje, aš pasisakau už atvirą ir sąžiningą dialogą", - sakoma laiške, kurio kopiją gavo BNS.

    "Ir baigdama, noriu dar kartą pabrėžti, jog Lietuva niekur ir niekuomet nepažeidė tarptautinės teisės. Lietuva gerbė ir gerbs savo piliečių, priklausančių įvairioms nacionalinėms mažumoms, teises", - rašo ambasadorė.

    Ultradešiniųjų pažiūrų ir katalikiškumą deklaruojantis laikraštis "Nasz Dziennik" trečiadienį pranešė, kad kitą savaitę Lenkijos Seimo Geros kaimynystės su Rytų šalimis parlamentinės grupės nariai kviečiasi Lietuvos ambasadorę Lenkijoje L.Zakarevičienę su prašymu paaiškinti, kodėl Lietuvoje esą nuolat blogėja lenkų tautinės mažumos padėtis.

    Laikraštis rašė, esą Lietuvoje likviduojamos lenkiškos mokyklos, o Lietuvos prokurorų veikla nukreipta prieš Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininką Valdemarą Tomaševskį. Jau skelbta, kad dėl jo žodžių, galimai kurstančių tautinę nesantaiką, prokurorai buvo pradėję ikiteisminį tyrimą, bet vėliau jį nutraukė.

    Kai kurie Lenkijos politikai pastaruoju metu kritikavo naująjį Švietimo įstatymą, kuriuo plečiamas dalykų dėstymas lietuvių kalba lenkiškose mokyklose ir ketinama suvienodinti valstybinio lietuvių kalbos egzamino užduotis lietuviams bei tautinėms mažumoms. Lietuvos pareigūnai sako, kad šios pataisos padės lenkams geriau išmokti lietuvių kalbą ir pabrėžia, jog lenkams sudaromos sąlygos nebus blogesnės negu lietuviams Lenkijoje.

    Tačiau susitikimą su ambasadore inicijavęs ekspremjero Jaroslawo Kaczynskio (Jaroslavo Kačynskio) "Įstatymo ir teisingumo" partijos frakcijos narys A.Gorskis dienraščiui kalbėjo, kad lietuviai perėmė baltarusių patyrimą ir diskriminuoja lenkų mažumą. Kaip pavyzdį jis nurodė Lenko kortą, kurios savininkus lietuviai laiko nelojaliais Lietuvai ir siekia, kad šį nelojalumą įrodytų teismai.

    Jo nuomone, dabartinė Lenkijos premjero Donaldo Tusko vyriausybė de facto nieko nedaro lenkų situacijai Lietuvoje gerinti.

    Lietuvos pareigūnai atmeta Lenkijos priekaištus dėl prastos lenkų tautinės mažumos padėties Lietuvoje.

    "Niekas iki šiol nepaneigė fakto, kad lenkai Lietuvoje turi geriausias sąlygas pasaulyje, žinoma, išskyrus Lenkiją, mokytis gimtąja kalba", - šį mėnesį sakė užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis.

     

    www.delfi.lt Loreta Zakarevičienė 2011 gegužės mėn. 18 d.

  • A.Vidžiūnas. Apie gausius A.Kubiliaus „trūkumus“

    A.Medalinskas. „Abonentas“ pradeda darbą

     

     

    Nepraėjo nė mėnuo nuo Artūro Zuoko išrinkimo Vilniaus meru ir net už ji balsavę sostinės savivaldybės tarybos nariai pašiurpo nuo tokių jo veiklos metodų bei mastų. Jau šiandien reikia ieškoti atsakymo į klausimą, kas gali sustabdyti A. Zuoką, jeigu tokia jo veikla, galimai aptarnaujant savo ir grupės draugų interesus, įgaus pagreitį.

    Teisėsauga iki šiol A. Zuokui buvo gailestinga: jis buvo nuteistas tik už vieną mažytį ,,abonento“ veiklos epizodą, bet dabar gal ir jos akys atsimerks.

    Ką blogo padarė A. Zuokas? Juk pradėjo taip gražiai: paskelbė, kad įjungs šviesas Vilniaus gatvėse, kur ankstesnis meras Vilius Navickas buvo įvedęs taupymo režimą. Žadėjo išvalyti visas gatves ir net pozavo kartu su kiemsargiu, rodydamas rūpestį jo darbo sąlygomis. Iškabino sostinės namų laiptinėse skelbimus, ragindamas gaudyti rūkalius kiemuose ir net pareiškė, kad važiuos į Astravo miestą Baltarusijoje įkalbėti vietinio mero nestatyti ten atominės elektrinės, nors meras tokių dalykų nesprendžia.

    Tačiau ko nepadarysi vardan viešųjų ryšių, kuriuos A. Zuokas yra įvaldęs puikiai. Kaip ir pažadų meną. Pavyzdžiui, kiekvienam Vilniaus gyventojui duoti 6,5 tūkst. litų atlyginimą, nors ne nuo mero tai priklauso. Jis taip pat pažadėjo, kad nuo jo darbo dienos pradžios žmonių patogumui savivaldybės pareigūnai darbuosis iki 20 val. vakaro, taip ir nepaaiškinęs, iš kokių lėšų bankrutuojanti Vilniaus savivaldybė mokės už jų viršvalandžius. O gal šie pareigūnai pasiryžę iki vėlaus vakaro dirbti savo iniciatyva ir entuziazmu?

    Praėjo nedaug laiko ir kai kurie A. Zuoko pažadai ėmė bliūkšti kaip muilo burbulai. Visų pirma DELFI išsiaiškino, kad jokie sostinės pareigūnai iki 20 val. nedirba. Antra, po garsių pareiškimų apie tai, kad sieks įkalbėti Astravo merą nestatyti atominės elektrinės Vilniaus miesto pašonėje, šios kelionės A. Zuokas atsisakė. Bet tyliai. Kad neišgirstų tie, kurie girdėjo jo pažadą rūpintis Vilniaus gyventojais dėl atominės elektrinės keliamo pavojaus. Ir visiškai neaišku, kada naujasis Vilniaus meras tęsės pažadą visiems sostinės gyventojams duoti 6,5 tūkst litų algą bei pigesnę energiją.

    Nemažai apie nusiteikimą darbui savivaldybėje gali pasakyti ir tai, kad vicemeru tapęs Darbo partijos atstovas Jonas Pinskus, atsisakė Seimo nario mandato ir kelis kartus didesnės algos. Kas jis: idealistas ar žmogus, kuriam vicemero alga tik arbatpinigiai, kaip, matyt, ir merui?

    Alvydas Medalinskas

    Bet paskutiniuose pažaduose slypėjo tai, nuo ko A. Zuokas pradėjo savo tikruosius darbus sostinės mero kėdėje ir kurie visiems parodė, kad ,,abonentas“ niekur nedingo. Jis tik pradeda veiklą, rengdamas placdarmą savo darbams. Šiuose darbuose pažadai ,,Rubikonui“ turbūt svarbiau už pažadus rinkėjams. Bet visko jis negalės nudirbti vienas be paklusnios, gerai apmokamos komandos. Todėl, sulaukęs pirmųjų savivaldybės tarybos posėdžių, nuo to ir pradėjo.

    Visų pirma, paskyrė į labai atsakingas sostinės administracijos direktoriaus pareigas arba, tiksliau pasakius, savo dešiniąja ranka, seną bendražygį iš ankstesnio darbo Vilniaus valdžioje, kartu sukurto judėjimo ,,Taip“ aktyvistą Valdą Klimantavičių. Tą patį V. Klimantavičių, kuris kartu su A. Zuoku jau ir anksčiau dirbo administracijos direktoriumi. Ant jų abiejų sąžinės turėtų gulti tamsūs darbai, tada valdant sostinės savivaldybę. Šis asmuo taip pat vadovavo ir sostinės savivaldybės viešųjų pirkimų komisijai.

    Taip buvo suformuota valdžios Vilniuje piramidė, į kurią dar anksčiau įsijungė ir vicemerai, iš kurių vienas, matyt, gali būti laikomas ,,Rubikono“ žmogumi. Nemažai apie nusiteikimą darbui savivaldybėje gali pasakyti ir tai, kad vicemeru tapęs Darbo partijos atstovas Jonas Pinskus, atsisakė Seimo nario mandato ir kelis kartus didesnės algos. Kas jis: idealistas ar žmogus, kuriam vicemero alga tik arbatpinigiai, kaip, matyt, ir merui?

    Šią savaitę į valdžios piramidę įsiliejo ir kitas buvęs sostinės savivaldybės pareigūnas Gintaras Tamošiūnas. Jam A. Zuokas suteikė iš karto žadėtą visiems vilniečiams 6,5 tūkst. litų atlyginimą kartu su priedais. Ir tokius žingsnius žengė savivaldybės valdžia, kurios biudžetas yra ant bankroto ribos. Gal tuo norėta parodyti, kad saviems A. Zuokas linkęs tęsėti pažadus. O gal, kad jam yra nusispjauti į viešąją nuomonę, kuriai šis savivaldybės sprendimas pasirodė skandalingas ir labiau besivadovaujantis lovio draugų principu nei visų vilniečių interesais.

    Bet ir tai dar buvo tik pati pradžia. Jau pirmųjų balsavimų metu sostinės taryboje A. Zuokas ir jo komandos nariai apgavo kitus politikus ir taip prastūmė ne mažiau skandalingą nuostatą, kad dabar į savivaldybės tarybą galės keliauti ir sprendimai, patvirtinti tik vieno komiteto pirmininko balsu. Iš tikrųjų, kam reikalingi kitų savivaldybės narių balsai, jeigu pakanka tik ištikimo A. Zuokui kurio nors savivaldybės komiteto pirmininko teikimo.

    Pagaliau išaušo lemiamų sprendimų valanda. Galima ginčytis, ar A. Zuokas atėjo tik atidirbti ,,Rubikono“ interesams, ar jis turi ir dar kitų toli siekiančių planų, pavyzdžiui įbesti kuoliukus Gugenheimo muziejaus statybai, kurio net ir statyti nereikėtų. Svarbu tik, kad valstybė ar Vilniaus savivaldybė iš savo kišenės sumokėtų pinigus, kad būtent tame sklype būtų galima statyti šį muziejų. O pinigai tada, matyt, nukeliautų A. Zuokui žinomiems asmenims.

    Galbūt naujasis Vilniaus meras turi ir ypatingų interesų Gedimino kalno papėdėje, kur buvo trumpam įtikinęs net Kultūros ministerijos vadovus keisti šios teritorijos statusą, kad galėtų pradėti statybas kol kas dar tik išsinuomotame plote. Kas žino, kokie dar planai verda ,,abonento“ galvoje, bet, matyt, neatsitiktinai pirmieji rimti žingsniai padaryti ,,Rubikono“ naudai ir atsiskleidė naujosios Vilniaus valdžios įžūlumo mastai bei apetitas.

    Stojant į Europos Sąjungą, kažkas iš Baudžiamojo kodekso rengėjų pasinaudojo Briuselio raginimais liberalizuoti bausmių politiką ir taip sutvarkė šį mūsų įstatymą, kad dabar praktiškai nėra galimybių „baltąsias apykakles“ pasodinti už grotų.

    Alvydas Medalinskas

    Kaip vakar rašė DELFI, „Vilniaus Energiją“ pasiūlyta atiduoti dukterinei „Dalkia“ įmonei, kurios kapitalas yra tik 37 eurai. Pradžioje šiam sprendimui savivaldybės taryba pasipriešino, tačiau paskelbus pakartotinį balsavimą, pavyko rasti papildomus du balsus ir sprendimas buvo priimtas. Kaip šie balsai atsirado per tokį trumpą laiką, tai jau, matyt, turėtų išsiaiškinti STT. Kaip ir tai, kokia yra tų persigalvojusių savivaldybės deputatų balsų kaina.

    Kyla klausimas, ką turėtų tokiu atveju daryti valstybė ir jos piliečiai, matydami, kad sostinės savivaldybės vairas pakliuvo į rankas asmenims, kurių veikla jau šiandien primena greičiau nusikalstamos grupuotės veiklą nei valdžios darbą piliečių labui. Žinoma, kad bet kuri valstybė turi rasti būdų tokią veiklą sustabdyti, o jos organizatorius įvertinti įstatymo tvarka. Juk negali būti taip, kad į valdžią išrinkti asmenys dirbtų be jokios atsakomybės.

    Bet problema yra tokia, kad įstatymai leidžia asmenis, pakliuvusius už įvairius blogus darbus, būnant valdžioje tik pabarti. Taip, kaip jau ir nutiko A. Zuokui bei kitiems ,,Drėmos operacijos“ dalyviams iš ,,Rubikono“. Už savo veiklą jie gavo lygtinai ir jų teistumas pasibaigė, todėl, jei vėl pakliūtų jie ir vėl greičiausiai būtų tik pabarti.

    Stojant į Europos Sąjungą, kažkas iš Baudžiamojo kodekso rengėjų pasinaudojo Briuselio raginimais liberalizuoti bausmių politiką ir taip sutvarkė šį mūsų įstatymą, kad dabar praktiškai nėra galimybių ,,baltąsias apykakles“ pasodinti už grotų. Seime sukurta darbo grupė, rengianti naują Baudžiamojo kodekso redakciją, bet jos priėmimas gali gerokai užsitęsti.

    Visko A.Zuokas negalės nudirbti vienas be paklusnios, gerai apmokamos komandos. Todėl, sulaukęs pirmųjų savivaldybės tarybos posėdžių, nuo to ir pradėjo.

    Alvydas Medalinskas

    Būtina priimti Seime bent tas šio teisinio akto pataisas, kurios leistų atimti laisvę ir iš aukšto rango pareigūnų, politikų, padariusių sunkius ekonominius nusikaltimus, įvykdžiusius tamsius sandėrius, grubiai pažeidusius viešųjų pirkimų įstatymą. Ir tai reikėtų padaryti nedelsiant. Ne taip svarbu, prieš kurį suįžūlėjusį nuo nebaudžiamumo pareigūną ar politiką toks įstatymas atsisuks, tačiau tai būtų tikrai veiksminga prevencinė priemonė. Ir aišku, būtų labai svarbu, kad valstybės tarnybos įvertintų, ar pakliuvusieji į savivaldybių valdžią politikai, jų šeimos nariai gyvena pagal pajamas.

    Be to, mūsų valstybėje veikia įstatymas, leidžiantis įvesti laikiną tiesioginį valdymą savivaldybėse, jeigu jos šiurkščiai pažeidžia Konstituciją ir įstatymus. Suprantama, kad šis įstatymas buvo priimtas visų pirma siekiant apsisaugoti nuo autonomijų kūrimo Lietuvos teritorijoje. Bet kyla klausimas, ar galimai neteisėti savivaldybės vadovybės veiksmai taip pat turėtų būti laikomi šiurkščiais Konstitucijos ir įstatymų pažeidimais, ypač, kai žmonės supranta, kad dėl to gali būti neteisėtai išdalintas mūsų visų turtas bei pasipelnyti šioje operacijoje dalyvaujantys asmenys. Galbūt reikėtų išnagrinėti šio įstatymo taikymo praktiką tokių šalies savivaldybių atžvilgiu, kurių valdžia elgiasi kaip organizuotos nusikaltėlių grupės ir rūpinasi tik savo asmeniniais bei grupiniais, o ne visų piliečių teisėtais interesais.

    Tačiau, kad visa tai įvyktų reikia imti ir pasakyti: gaudyk vagį. Būtent šituo šūksniu senais laikais miestų gatvėse buvo gaudomi tie, kas kėsinosi į kitų turtą, kaip dabar galimai kėsinasi į mūsų turtą sostinės valdžios atstovai. Išgirdę tą šūksnį, vagį imdavo gaudyti visi ir nenurimdavo tol, kol jį sučiupdavo.

    Žvelgiant į pastaruosius Vilniaus valdžios veiksmus, galbūt jau reikia pratintis prie minties, kad netrukus ir čia reikės gaudyti vagį, o tam turi būti parengtos visos valstybėje esamos priemonės ir pastangos. Kas žino, gal reikės ir mums visiems susirinkti prie sostinės savivaldybės pastato ir padėti išprašyti iš ten tik savo naudos siekiančius asmenis. Turime visi suprasti, kad teisinės demokratinės valstybės kūrimas nėra tik valstybės institucijų reikalas. Tokią valstybę turėsime, kai parodysime nepakantumą tiems, kam tokios valstybės nereikia ir vieningai sieksime užsibrėžto tikslo.

     

    www.DELFI.lt Alvydas Medalinskas 2011 gegužės mėn. 19 d.

     

     

    A.Vidžiūnas. Apie gausius A.Kubiliaus „trūkumus“

     

     

    Kandidatų į mūsų partijos pirmininkus rinkimų kampanija jau finišuoja, šalia ramių viešųjų varžybų po truputį pasivaržoma ir užkulisiuose.

    Turbūt taip ir reikia. Aš nesu didelis partizaninio veikimo tarp bendražygių šalininkas, todėl savo nuomonę rašau atvirai. Juo labiau, kad šiandien neužimu didelių partinių postų (kaip Seimo narys esu ir TS-LKD Tarybos narys, taip pat frakcijos Seime seniūno pavaduotojas), o juk ir abu kandidatai vis pareiškia, kad kiekvieno partijos nario pozicija bei galimybė ją išreikšti yra didelė vertybė.

    Žinot, juo daugiau opozicija, spauda, o dabar – ir ne vienas partijos kolega randa A.Kubiliaus trūkumų ir „trūkumų“, juo labiau aš linkstu jį paremti!

    Na, žiūrėkim. Kai visi visų partijų lyderiai išmoko nepralošiamo veikimo – visoms socialinėms grupėms kalbėti tai, ko jos laukia išgirsti, kad ir visiškai priešingus dalykus, kai rinkimuose į žmogų žvelgiama kaip į nelabai subrendusį: balsuokit už mane, ir visi jau rytoj būsit turtingi ir laimingi, A.Kubilius mėgina piliečiams ir politinei bendruomenei pardavinėti protą! Visi siūlo jausmus, o jis, keistuolis, proto argumentus. Jis kalba su žmonėmis kaip su lygiais, kaip su pajėgiais žvelgti ir pilietiškai, ir intelektualiai plačiai. Jis nežadina greitos televizinės laimės iliuzijų, o kaip geras suvalkietis skaičiuoja valstybės pinigus, atvirai kalba apie šalies, jos ekonomikos, finansų ir valdžios trūkumus, apie perdėtas ambicijas turėti ir dalyti, bet per mažas – kurti. Ir telkia renčiančius pamatus rytojaus sėkmei.

    Aišku, tada jis tampa „nematančiu paprasto žmogaus“, „nesuprantančiu turgaus verslininko“ ir net „paminančiu partijos vertybes“. Baisu! Bet čia jau, kolegos, renkamės kaip tarp dviejų daktarų: vienas glosto baisiai sergantį ligonį, slepia nuo jo tikrąją diagnozę, liūliuoja jį optimistinėmis išgijimo vizijomis, o kitas atvirai žmogui sako: bičiuli, tu labai sergi, bet mano išmanymas ir vaistai, tavo valia, tavo artimųjų meilė ir šeimos palaikymas ligą įveiks ir tu pagysi! Aš rinkčiausi antrąjį daktarą. Tokį valstybės gijimo modelį siūlo ir A.Kubilius. Ar čia jo trūkumas? Ir ar V.Blinkevičiūtės ar kokio G.Kirkilo glostomieji ir švaistomieji metodai gėris?

    A.Kubilius kalba su žmonėmis kaip su lygiais, kaip su pajėgiais žvelgti ir pilietiškai, ir intelektualiai plačiai. Jis nežadina greitos televizinės laimės iliuzijų, o kaip geras suvalkietis skaičiuoja valstybės pinigus, atvirai kalba apie šalies, jos ekonomikos, finansų ir valdžios trūkumus, apie perdėtas ambicijas turėti ir dalyti, bet per mažas – kurti. Ir telkia renčiančius pamatus rytojaus sėkmei.

    A.Vidžiūnas

    Kita A.Kubiliaus bėda – jis skaito! Grožines knygas ir šviežiausius pasaulio finansų ir ekonomikos leidinius. Daugumai šiandieninių Lietuvos politikų knygos yra ne jų gyvenimas. Esu politikoje nuo 1996m. ir, rodos, galiu teigti, kad iš sprendusių ir sprendžiančių lyderių tik du – V.Landsbergis ir A.Kubilius – patys iki pastarojo laiko rašosi savo kalbas, pranešimus ir straipsnius. O jūs mėginkite įsivaizduoti tai darantį kokį R.Paksą ar A.Paulauską? Pavyko? Atsiprašau, man niekaip.

    Visi „normalūs“ lyderiai Lietuvoje ir artimajame užsienyje valdo tvirta ranka, o A.Kubilius, mano akimis, – net perdėtas demokratas. Man, beje, niekada nėra tekę girdėti jo šaukiant ant kolegos ar pavaldinio.Net kai balsuojant Seime nesilaikoma frakcijos susitarimų. Nepaisant to, vertindami jį pagal savo veikimo stilistiką, kai kas galime primesti jam kokio Č.Okinčico pasakytą kokią nesąmonę ar įžvelgti baisią jo ranką Priežiūros komiteto sprendimuose. Toks jau tas gyvenimas: kokie esam, tokie ir mūsų vertinimai.

    O baisiausia -A.Kubilius neturi reitingo! Tai gyvenimas, perfrazuojant vieną linksmo liežuvio žmogų, - be reitingo šiandien nė pas panas nenueisi! Aišku, žmonių palaikymo niekada nebus per daug, reikėtų jo palinkėti ir Andriui. Tik būkim atviri: su reitingu gali laimėti rinkimus, bet tas reitingas būtinų darbų nedaro. Ir čia prisimenu savo politinės jaunystės tikėjimus: kaip R.Paksas, su reitingu, išrinktas Tėvynės Sąjungos valdybos pirmininku ir tapęs Ministru Pirmininku, savo partijai, be reitingo tada, didelės naudos duos ir aukštyn patemps. Patempė! Mūsų partijoje taip jau yra: lyderiai būna be reitingo, bet svarbiausius, būtiniausius, reikalingiausius valstybei darbus kaip tik jie padaro. Trūkumas? Gal. Bet prasmingas trūkumas.

    Na, ar protinga ministrui pirmininkui nusibraukti visus savo reklamai ir viešiesiems ryšiams skirtus Vyriausybės kanceliarijos pinigus? Visus iki cento. Ir dar bravūriškai pareikšti: tegul vertina mūsų darbus, o ne užsakomuosius straipsnius. Ar rasim nors vieną tokį nors vienoje Europos valstybėje? A.Kubilius tai padarė. Protinga? Ne. Padoru? Taip.

    O apyrimčiai kalbant, A.Kubilius vertas perrinkti bent dėl dviejų dalykų – vieno politinio ir vieno su mūsų bendruomenės garbe susijusio.

    Su smagumu vis prisimenu rytą Seime po pastarųjų savivaldos rinkimų: tokių rūškanų opozicijos veidų buvau seniai nematęs, tiek pareiškimų apie tragišką mūsų pralaimėjimą, pasirašytų iš anksto, bet paskui išmestų, sako, Seimo šiukšlinės nėra mačiusios. Nes mes, visų jūsų pastangomis, nepralaimėjome taip, kaip daug kas tikėjosi. Bičiuliai, ir mūsų partijos pirmininko rinkimų rezultatai neturi įduoti opozicijai naujo vėzdo: šalin koaliciją, šalin A.Kubilių, juo nepasitiki net gimtoji partija! Geriau kaip K.Girnius šia tema neparašysi.

    Ir antra. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų bendruomenė pasiuntė savo lyderį mėžti pasaulio krizės prineštų ir socialdemokratų pristovėtų Augijo arklidžių. Padėjom visi, bet daugiausia plušėjo Vyriausybė. Beje, ne visi į tą Vyriausybę ir kviečiami ėjo. Šiandien iškuopta, aptvarkyta. Nežinau, kaip jums, o manmūsų pasikeitimų skatintojųpastangos šiandien nelabai kokios: tie, kurie dirbo, dabar prasčiau atrodo, taigidabar mes obuolmušius balnosim, šlovės ir tikrųjų vertybių parnešti josim!

    Nesutinku, kad dabar geriausia proga dirbantį keisti. Jam tiesiog reikia visos mūsų bendruomenės paramos. Ir pirmiausia mūsų valstybės labui.

    Taigi mano balsas už A.Kubiliaus trūkumus. O gal jūs ir kokių privalumų rastumėt?

     

    www.delfi.lt Arvydas Vidžiūnas 2011 gegužės mėn. 17 d.

     

     

    Seimo pirmininkė ragina E.Lementauską trauktis iš parlamento

     

     

    Seimo pirmininkė Irena Degutienė trečiadienį paragino iš Seimo trauktis dėl papirkimo kaltinamą Evaldą Lementauską, kuris, išsaugojęs parlamentaro teisinę neliečiamybę, bent kol kas išvengė tolesnio teismo proceso.

    "Raginčiau poną Lementauską, jeigu jis yra garbingas ir sąžiningas žmogus, pačiam trauktis iš Seimo ir taip išgelbėti ir savo, ir savo buvusių partijos žmonių ir viso Seimo reputaciją ir garbę", - Žinių radijui sakė konservatorė I.Degutienė.

    Parlamento pirmininkė sakė mananti, kad Seimo sprendimas palikti teisinį imunitetą E.Lementauskui kenkia Lietuvos politinei sistemai ir skatina šalies piliečių nusivylimą teisingumu.

    Šį mėnesį panaikinti E.Lementausko neliečiamybę pritrūko balsų. Taip atsitiko, nes balsavime nedalyvavo opozicinių partijų frakcijos - parlamentarai iš Darbo partijos, "Tvarkos ir teisingumo" bei Krikščionių partijos frakcijų.

    Į Seimą po savivaldos rinkimų vietoj “tvarkiečio” Remigijaus Ačo atėjęs E.Lementauskas teisiamas dėl papirkimo. Pasak prokurorų, būdamas sostinės vicemeru E.Lementauskas kitam savivaldybės politikui iš viso siūlė 0,5 mln. litų kyšių. Konservatoriaus Vidui Urbonavičiaus už pinigus neva prašyta nebalsuoti už interpeliaciją tuometiniam merui Juozui Imbrasui, vicemerui E. Lementauskui, palaikyti kitus valdančiosios daugumos sprendimus.

    Pats E.Lementauskas savo kaltę neigia ir tikina tapęs provokacijos auka.

     

    www.delfi.lt 2011 gegužės mėn. 18 d.

  • I. Degutienė: grėsmingiausias iššūkis šalių saugumui – galimi slapti ar atviri didžiųjų valstybių su

    Vyriausybės ir Bažnyčios atstovų posėdyje – dėmesys sakraliniam kultūros paveldui, darbo santykių specifikai, teologijos studijoms

     

     

    2011 m. gegužės 16 d. Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius pirmininkavo dvišalės mišrios komisijos tarptautinių sutarčių su Šventuoju Sostu nuostatoms vykdyti komisijos posėdžiui.

    Pasitarimo metu buvo aptartos galimybės skirti 2007-2013 metų Europos Sąjungos (ES) struktūrinę paramą, taip pat numatomą 2014-2020 metų ES struktūrinę paramą Lietuvos sakralinių kultūros paveldo objektų tvarkybos darbams atlikti ir kitiems Bažnyčios vykdomiems projektams. Kaip informavo Ūkio viceministras Daumantas Lapinskas, iš 2007-2013 metų ES paramos 5 bažnytiniams projektams, skirtiems pritaikyti sakralinį paveldą turizmui, jau yra skirta beveik 40 milijonų litų. Šiuo metu į likusią ES paramos sumą (beveik 67 milijonus litų) papildomai pateikti dar 47 projektai, iš jų 8 susiję su sakraliniais objektais. Komisija rekomendavo Ūkio ministerijai atkreipti dėmesį į sakralinių objektų projektus. Taip pat pritarta nuostatai, kad svarstant 2014-2020 metų finansinės perspektyvos gaires ir esminius kriterijus, bus atkreiptas dėmesys į valstybės ir Bažnyčios dialogo stiprinimą.

    Vyskupų Konferencijos pirmininkas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius prašo Vyriausybės rasti būdų užtikrinti, kad Lietuvoje unikaliai katalikų teologijos bakalauro studijų programai Vytauto Didžiojo universitete tektų ne mažiau kaip 12 valstybės finansuojamų vietų.

    Teologijos studijos yra tradicinė klasikinio Europos universiteto struktūros dalis, jų tęstinumas Lietuvoje būtinas ne tik Bažnyčiai ir visuomenei svarbiems specialistams rengti, bet ir humanitarinių bei socialinių mokslų susiklosčiusiai tarpusavio sąveikai, tarpdiscipliniškumui užtikrinti“, – rašoma prašyme. Švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė informavo, kad yra galimybių skirti 12 valstybės stipendijų šiai konkrečiai studijų programai visiškai padengiant studijų kaštus.

    Aptarta religinių bendrijų specifika darbo santykiuose. Pasitarimo dalyviai nutarė, kad Vyskupų konferencija drauge su socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistais sudarys darbo grupę, kuri išanalizavusi pateiks bendrą projektą su konkrečiais siūlymais dėl darbo santykių specifikos religinėse bendruomenėse.

    Premjeras A. Kubilius posėdžio pradžioje Vyriausybės vardu pasveikino Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininką arkivyskupą S. Tamkevičių jo vyskupystės 20-mečio ir Kauno Arkivyskupo metropolito 15-os metų tarnystės sukakčių progomis.

    Simboliška, kad 1991-aisiais, laisvės gynimo metais, tapote Vyskupu. Lemtingomis Tėvynei dienomis stiprinote žmonių tikėjimą ir viltį, pasiryžimą atsikuriančios Lietuvos gyvenimą grįsti krikščioniškomis vertybėmis“, – palinkėjo arkivyskupui visokeriopos sėkmės vedant Lietuvos tikinčiuosius tikėjimo ir doros keliu Premjeras A. Kubilius.

     

    Voruta 201

     

     

    Landsbergis: Lietuvos kelią į ES ir NATO temdė SSRS respublikos etiketė



     

    Buvusio Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio teigimu, XX amžiaus pabaigoje Rusija, turėdama vilčių vėl prijungti Lietuvą į savo sudėtį, dėjo visas pastangas, kad Lietuva nebūtų priimta į Europos Sąjungą (ES) ir NATO. Tarptautinėje Europos erdvėje vis dar buvo gaji nuomonė, jog Baltijos šalys nėra pilnavertės kontinento valstybės, nes yra posovietinės respublikos.

    Anot europarlamentaro V. Landsbergio, XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje Lietuva, siekdama išvengti Rusijos įtakos ir įsitraukti į tarptautinę šalių politiką, didžiausią dėmesį skyrė narystei ES ir NATO.

    1992–1993 m. Lietuvos vyriausybė ruošė reikiamus dokumentus Europos bendrijai. Abi kryptys – į ES ir į NATO – tapo politikos dominantėmis. Abiejose trasose buvo kliūčių, trukdymų, abejonių. Politiškai Rusija labai spaudė, nors Jelcinas buvo draugiškas, tačiau Rusijos vyriausybėje buvo tokių žmonių, kurie norėjo atkurti rusų įtaką“, – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute skaitydamas paskaitą kalbėjo V. Landsbergis.

    Kaip teigia profesorius, Lietuvai ES ir NATO narystė buvo vienodai svarbi ir reikalinga.

    Tarp Rusijos politologų populiari nuomonė, kad Lietuvai nereikėtų leisti stoti į ES, ypač į NATO. Rusijos politikai suprato, kad, Baltijos valstybėms įstojus į NATO, teks užmiršti pretenzijas į jas ir viltis jas dar kartą aneksuoti. Mes ES ir NATO laikėme lygiaverčiais“, – pasakojo V. Landsbergis.

    Šiuo metu Europos Parlamente Lietuvai atstovaujantis V. Landsbergis tikina, kad labiausiai įstoti į ES ir NATO Lietuvai trukdė populiari nuomonė, kad ji yra posovietinė respublika.

    Tarptautiniuose forumuose buvo teigiama, kad Baltijos šalys yra buvusios Sovietų Sąjungos respublikos, Baltijos šalys – posovietinės valstybės. Ši nuomonė buvo stiprus propagandos įrankis. Teigta, kad būtent dėl to Lietuva, Latvija ir Estija negali būti priimtos į NATO. Turėjome dirbti kontrapriemonėmis, kad pakeistume šią nuostatą. Kaip ir Sąjūdžio laikais, mes turėjome apginti savo teisę“, – teigia buvęs Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos pirmininkas.

    Tai, kad mes buvome okupuoti, buvo tikra propaganda. Juk mes nekariavome, mus prijungė, aneksavo“, – pridūrė V. Landsbergis.

    Pasak politiko, Rusija, siekdama, kad Lietuva neįstotų į ES ir NATO, ne tik elgėsi nekorektiškai, bet ir pažeidinėjo dvišalius įsipareigojimus.

    1991 metų liepos 29 dieną pasirašytoje sutartyje tarp Lietuvos Respublikos ir RTFSR dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų Rusija raštiškai sutiko, kad Lietuva gali dalyvauti tarptautinėje Europos politikoje ir siekti narystės jos sąjungose. Nepaisydama to, Maskva skleidė propagandą, dėjo visas pastangas, kad Lietuvai nepavyktų įstoti į NATO ir ES“, – aiškino V. Landsbergis.

    V. Landsbergis pabrėžia, jog didelės pagalbos siekiant narystės NATO Lietuva sulaukė iš Lenkijos.

    Lenkija palaikė Lietuvos siekį įstoti į NATO ir laikė ją strategine partnere. 1997 m., dar prieš įstojant Lietuvai į NATO, buvo įsteigta Lietuvos ir Lenkijos parlamentinio bendradarbiavimo asamblėja. Lenkai ne kartą pasisakė, kad abi valstybės – ir Lietuva, ir Lenkija – turi teisę būti visavertėmis tarptautinių sąjungų narėmis. Tai atsispindėjo ir jų darbuose“, – akcentuoja europarlamentaras.

    Alfa.lt Gytis Pankūnas 2011-05-17 

     

     

    I. Degutienė: grėsmingiausias iššūkis šalių saugumui – galimi slapti ar atviri didžiųjų valstybių susitarimai

     

     

    Regioninis bendradarbiavimas gynybos srityje mažosioms valstybėms leidžia nelikti didžiųjų valstybių vykdomos politikos nuošalyje, sakė Seimo pirmininkė Irena Degutienė Vilniuje vykstančiame Baltijos, Lenkijos ir Švedijos parlamentų gynybos komitetų narių susitikime Seime.

    "Toks glaudus regioninis bendradarbiavimas saugumo ir gynybos srityje sudaro sąlygas ne pačioms didžiausioms ir ne įtakingiausioms Europos saugumo sistemos dalyvėms nelikti didžiųjų valstybių politikos periferijoje. Nes ir mažos valstybės privalo turėti savo balsą ir savo požiūrį didžiosios politikos procesuose", - pirmadienį sakė Lietuvos parlamento vadovė.

    Jos žodžiais, geriausių rezultatų bus galima tikėtis tuomet, kai regiono atstovai derybose ar susitikimuose, kuriuose priimami strateginiai Europos saugumą lemiantys sprendimai, kalbės vienu balsu, siūlydami optimaliausius sprendimus.

    Parlamento vadovė sakė, jog būtų idealu, jei Baltijos jūros regiono valstybių bendradarbiavimas saugumu ir gynybos srityje taptų impulsu kurtis Šiaurės ir Baltijos jūros regiono saugumo bendruomenei, vienijamai bendros saugumo sampratos.

    Seimo pirmininkė kalbėdama susitikime taip pat pasidalino mintimis, kokie konkretūs iššūkiai šiuo metu kelia daugiausiai nerimo Europos saugumo sistemai.

    "Ko gero, grėsmingiausias iššūkis - tai galimi slapti ar atviri didžiųjų valstybių susitarimai, kurie silpnintų tarptautinių organizacijų - tokių, kaip NATO, užtikrinančių Europos saugumą - pozicijas . Labai svarbu, kad į Europą nebegrįžtų kai kada ciniškos ir antivertybinės realpolitik tendencijos", - sakė I.Degutienė.

    Kita problema, pasak I.Degutienės, kaip į bendrus gynybos projektus įtraukti valstybes, kurios laikosi kitokios saugumo ir nacionalinių interesų sampratos, ir kartu "neleisti tokioms valstybėms kontroliuoti Europos saugumo procesų ar įgyti jiems neproporcingai didelę įtaką".

    "Manau, jog būtent šis klausimas iškyla, kai NATO ieško galimybių bendradarbiauti su Rusija kuriant priešraketinės gynybos sistemą", - sakė parlamento vadovė.

    Lietuvai ypač svarbus - energetinio saugumo klausimas, sakė I.Degutienė. "Esame izoliuota nuo Europos Sąjungos energetinė sala, be to, įgyvendindami dujų sektoriaus pertvarką, mokame vieną didžiausių kainų Europoje už dujas. Todėl Lietuva jau suprato, kad be energetinės nepriklausomybės nebus ir politinio savarankiškumo, tačiau tai - norėtume tikėti – nėra vien tik Lietuvos problema", - kalbėjo parlamento pirmininkė.

    Pirmadienį Vilniuje parlamente vyksta Baltijos valstybių, Lenkijos ir Švedijos parlamentų gynybos komitetų narių susitikimas, kuriame aptariamos regioninio bendradarbiavimo perspektyvos gynybos srityje.

    Kasmetiniai Lietuvos, Latvijos ir Estijos parlamentų gynybos komitetų susitikimai kasmet rengiami nuo 2005 metų. 2010-aisiais nuspręsta praplėsti bendradarbiavimo formatą į susitikimus kviečiant dalyvauti Šiaurės šalių bei Lenkijos gynybos komitetų atstovus.

     

    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/62841 2011-05-16

      

     

    Prezidentė tikisi skaidraus susitarimo

     

     

    Lietuvos prezidentė tikisi, kad sutartis su būsimu strateginiu investuotoju į naują atominę elektrinę Lietuvoje bus skaidrus, o jo sąlygos naudingos Lietuvai ir jos partnerėms – Lenkijai, Latvijai ir Estijai. Dalios Grybauskaitės patarėjas ekonomikos klausimais Nerijus Udrėnas sako, jog derybas Lietuvos kaimynės ir partnerės vertina kaip labai profesionalias.

    Prezidentė savo pastaba (apie Lietuvai nenaudingą sutartį su JAV bendrove “Williams” – BNS) pažymėjo, kad sutartis dėl naujos Visagino atominės elektrinės turi būti ekonomiškai priimtina Lietuvai, prisidėtų prie bendrosios Europos Sąjungos energetikos rinkos plėtros, ir dokumentai bus tikrai atidžiai, kruopščiai nagrinėjami, kad nekiltų nereikalingų abejonių”, – interviu Žinių radijui antradienį sakė N. Udrėnas.

    Pasak jo, šiuo metu vykstančios tiesioginės derybos su potencialiais strateginiais investuotojais į naują atominę elektrinę yra susaistytos didelio konfidencialumo įsipareigojimų, o apie konkrečius rezultatus bus galima kalbėti, kai bus pasirašyti atitinkaimi susitarimai.

    Tačiau šis prezidentės pasakymas liudija, kad Lietuva derėsis tikrai pragmatiškai ir bus žiūrima, kad tas susitarimas būtų abipusiškai naudingas. Kitas labai svarbus aspektas, kad Visagino atominės elektrinės projektas yra remiamas ne tik Lietuvos, bet ir Europos Komisijos, taip pat regioninių partnerių -Estijos, Latvijos, Lenkijos – tiek politiškai, tiek energetikos įmonės dalyvauja šiame procese ir gauna labai detalią informaciją apie projekto eigą, vertina šį procesą kaip vykstantį labai profesionaliai, – tai yra garantas, kad šitie visi partneriai tikrai skaitys tuos dokumentus labai atidžiai, tam bus skirtas pakankamas dėmesys tiek Lietuvoje, tiek iš partnerių pusės, kad susitarimas būtų pragmatiškas, skaidrus ir naudingas visoms dalyvaujančioms pusėms”, – kalbėjo N. Udrėnas.

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė praėjusią savaitę pareiškė nenorinti, kad pritraukiant strateginį investuotoją Visagino atominės elektrinės (AE) statybai pasikartotų Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos pardavimo JAV kompanijai “Williams” istorija 1999 metais. Sandoris buvo vertinamas kaip ypač nepalankus Lietuvai, nes valstybė iš jo negavo pinigų, o tik didelius įsipareigojimus, kurių dalis dar galioja iki 2025 metų.

    Tačiau premjeras Andrius Kubilius teigė nematantis jokio pagrindo investuotojo į Visagino atominę elektrinę paieškas lyginti su “Williams” istorija.

    Energetikos ministras Arvydas Sekmokas praėjusią savaitę JAV susitiko su potencialiais investuotojais į naują atominę elektrinę.

    A. Kubilius anksčiau teigė, kad realūs naujos atominės elektrinės statybos darbai turi prasidėti 2014 metais, 2020 metais jėgainė jau galėtų gaminti elektrą, o investuotojas į atominę elektrinę paaiškės netrukus.

     

    www.veidas.lt 2011 Gegužės 17

     

  • Del Tautos girdymo

    Jo Eminencijai Lietuvos Vyskupų konferencijos pirmininkui Arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui

    Jos Ekscelencijai LR Prezidentei Daliai Grybauskaitei

    LR Seimo Pirmininkei Irenai Degutienei

    LR Ministrui Pirmininkui Andriui Kubiliui

    LR Seimo nariams

    LIETUVOS ŽMONĖMS

     

     

    1. Vilniaus miesto Sąjūdžio tarybos

    K R E I P I M A S I S

     

    Kovokime prieš Lietuvos girdymą alkoholiu

     

    Vilnius 2011 05 17

     

    1. METAIS SEIMAS PRIĖMĖ VALSTYBĖS ALKOHOLIO KONTROLĖS PROGRAMĄ

     

    Lietuva vangiai vykdo 1998 metais priimtos Valstybės alkoholio kontrolės programos uždavinius. Dėl alkoholio vartojimo valstybė kasmet praranda apie 4,5 milijardų litų, dėl alkoholio vartojimo pasekmių išleidžia 5 kartus daugiau lėšų, nei surenka iš prekybos šiais gėrimais. Lietuva tapo pirmaujančia ES šalimi pagal alkoholio prieinamumą - per 6 metus vaikų apsinuodijimų alkoholiu skaičius išaugo 17 kartų, o vienam gyventojui tenkančio absoliutaus alkoholio kiekis pasiekė 20 litrų per metus. Tuo tarpu Pasaulio sveikatos organizacija saugiu įvardina ne didesnį kaip 6-7 litrų kiekį. Alus ir sidras taip pat yra alkoholiniai gėrimai, todėl naudojantys juos vaikai ir jaunimas greičiau tampa potencialiais girtuokliais.

    Pasaulyje 2/3 žmonijos visiškai nevartoja alkoholio. 2001 metais 15 senųjų ES šalių pajamos iš alkoholio mokesčių siekė apie 25 mlrd. eurų, o materialūs ir nematerialūs alkoholio nuostoliai siekė apie 295 mlrd. eurų. Rusijos Federacijos mokslininkai aiškina, kad per 50 metų alkoholio pagalba nužudyta daugybė žmonių, padaryta žala ekonomikai atnešė nepataisomų bėdų daugiau, nei Hitlerio okupacija; kiekvienas surinktas rublis iš alkoholio į biudžetą davė 10 rublių žalos.

    Vilniaus sąjūdininkai savo raštais „Ką pasakytų Vyskupas Motiejus Valančius“ (2009 12 02), „Alkoholizmui – NE !“ (2010 01 06), „Gelbėkime Lietuvą nuo alkoholizmo“ (2010 11 17), „Seimas žudo Lietuvą“ (2010 12 06), „Seimas įstatymu žudys Lietuvą“ (2010 12 18), „Dar kartą apie alkoholio žalą“ (2010 12 20) aiškino apie alkoholizmo žalą ir keliamas grėsmes tautai. Šie dokumentai patalpinti Vilniaus Sąjūdžio tarybos internetinėje svetainėje www.sajudis.com Jie buvo įteikti kiekvienam Seimo nariui.

    Alkoholio prieinamumo didinimas ir jo naudojimo skatinimas reiškia žmonių nuodijimo didinimą. 20 litrų gryno alkoholio vienam Lietuvos gyventojui per 25 metus sunaikins 50% genofondo.

    2011 03 30 didelė grupė įvairių organizacijų atstovų ( L. Blaževičiūtė – Lietuvos radijo ir televizijos asociacijos prezidentė, E. Jakilaitis – Lietuvos skaitmeninės televizijos asociacijos atstovas, A. Žilinskienė – Interneto žiniasklaidos asociacijos pirmininkė, R. Šimukauskaitė – Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos pirmininkė, D. Radzevičius – Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas, R. Šukys – Periodinės spaudos leidėjų asociacijos prezidentas, G. Šeputis – Lietuvos komunikacijos agentūrų asociacijos valdybos pirmininkas, Ž. Fomova – Lauko reklamos asociacijos valdybos pirmininkė, M. Giržadas – Lietuvos reklamos biuro valdybos pirmininkas, S. Galadauskas – Lietuvos aludarių gildijos prezidentas, L. Vilimas – Alkoholiniais gėrimais prekiaujančių įmonių asociacijos prezidentas, R. Skyrienė – Investuotojų forumo vykdančioji direktorė, V. Sutkus – Verslo konfederacijos ICC Lietuva prezidentas, D. Arlauskas – Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius, G. Rainys – Lietuvos pramoninkų konfederacijos generalinis direktorius) kreipėsi į Seimo vadovybę ir į Seimo narius prašydami panaikinti 2008 04 18 priimtą alkoholio reklamos draudimą , kuris įsigalios nuo 2012 01 01.

    2011 05 10 Seimo nariai V. Matuzas, K. Kuzminskas, J. Razma, A. Bilotaitė, S. Stoma, V. Mazuronis, P. Luomanas, K. Masiulis, E. Tamašauskas, S. Pečeliūnas, A. Butkevičius, A. Melianas, K. Daukšys, V. Bacevičius įregistravo LR Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio projektą, kuriuo siekiama atšaukti 2012 metų sausio 1 dieną turintį įsigalioti alkoholinių gėrimų reklamos draudimą. Dalis šių parlamentarų yra krikščioniškosios partijos atstovai. Šie parlamentarai, išskyrus P. Luomaną, kuris pažadėjo nepritarti nė viename įstatymo pataisų pateikimo, svarstymo ir priėmimo etape, išdavė kovos prieš alkoholį deklaruotus principus.

    Propaguojantys, gyvenantys ir lobstantys iš alkoholizmo, iš žmonių nelaimių turi būti viešai pasmerkti. Kovai prieš alkoholizmą turi būti naudojamos visos įmanomos priemonės.

    Kreipiamės į visus tėvus, mamas, pilnamečius Lietuvos piliečius: Jūs, būdami suaugę, vartodami ir reklamuodami alkoholį, apkrečiate vaikus ir jaunuolius neišgydoma alkoholizmo bacila.

    Nevartokite, nepropaguokite ir neskiepykite vaikams ir jaunuoliams alkoholio vartojimo įpročių, nes mažai kam pavyko išsikapstyti iš alkoholizmo liūno, o valstybė ir visuomenė patiria milžiniškus nuostolius.

    Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus m. taryba pritaria 1998 metais priimtos Valstybės alkoholio kontrolės programai ir 2008 04 18 priimtam alkoholio reklamos draudimui, kuris turi įsigalioti 2012 01 01. Tikimės, kad Lietuvos Seime sveikas protas ir blaivios Lietuvos idealas nugalės.

     

     
    Tarybos pirmininkas L. Kerosierius

     

     

    Atsakingasis sekretorius A. Budriūnas

     

       

    Pasiteiravimui: A.Budriūnas, Sąjūdis, Gedimino pr. 1, Vilnius, + 370 673 95837,

    L. Kerosierius + 370 5 231 81 11, P. Rutkauskas + 370 699 37691,

    El. paštas vilnius@sajudis.com

    Interneto svetainė www.sajudis.com

  • Seimo narys: lenkų protus užvaldė Tomaševskio politinė grupuotė

    R. Morkūnaitė. Europos Teisingumo Teismo sprendimas dėl pavardžių rašymo – priimtas, tačiau pačią problemą dar teks išspręsti

     

     

    Praėjusios savaitės pabaigoje Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą, kad Lietuvos apsisprendimas rašyti pavardes tik lietuviškais rašmenimis ir atsisakymas savo piliečių pasuose rašyti raides, kurių nėra lietuvių kalbos abėcėlėje, ir diakritinius ženklus, nepažeidžia ES teisės.

    Europos Teisingumo Teismui klausimus dėl pavardžių rašybos pateikė Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas, į kurį kreipėsi Lietuvos pilietė, ištekėjusi už užsieniečio ir teigusi, jog patiria sunkumų dėl to, kad jos ir jos sutuoktinio pavardės dokumentuose rašomos skirtingai: Lietuvos pilietės – lietuviškais rašmenimis, o jos vyro, Lenkijos piliečio – su diakritiniais ženklais ir raide „w“.

    Liuksemburgo teismas taip pat priėmė sprendimą nesikišti į vidinius kiekvienos valstybės ES narės dalykus, kuriais užtikrinama Lietuvos valstybinės kalbos, tradicijų bei asmens ir šeimos gyvenimo gerbimo pusiausvyra. Tai gali spręsti tik Lietuvos teismas.

    Europos Teisingumo Teismo sprendimas suprantamas, nes viena vertus, jis susijęs su kultūriniais dalykais ir tradicijomis, o kita vertus, jei lenkiškais rašmenimis imtume rašyti lenkiškas pavardes, tuomet taip pat derėtų vokiečių rašyti vokiškai, norvegų – norvegiškai ir panašiai. Tad tektų papildomai išmokti dar keletą alfabetų, kad jokiai tautai nebūtų daroma išimčių. Taip pat derėtų mokėti ir teisingai perskaityti, kai rašoma originalo kalba.

    Labai svarbus ir dar vienas aspektas, kalbant apie ETT priimtą sprendimą: kartu su juo subliuško dar vienas skambus, bet tuščias kaltinimas Lietuvos valstybei, jog ji esą pažeidžia tarptautines normas ir diskriminuoja savo lenkų kilmės piliečius. Čia verta priminti, jog Lietuvoje visoms tautinėms mažumoms suteiktos ypač plačios kultūrinės autonomijos teisės. O lenkų tautinei mažumai sudarytos dar ir išskirtinės švietimo jų gimtąja kalba sąlygos. Sakyčiau, kad jos yra pavyzdinės. Tą pastebi ir Lenkijos lietuviai iš Punsko ir Seinų, lygindami savo ir Lietuvos lenkų padėtį.

    Minėtasis ES Teisingumo teismo sprendimas privers išgirsti nuosekliai Lietuvos kartojamą poziciją, kad Lietuva nepažeidžia jokių tarptautinių konvencijų ar dvišalių sutarčių. Tikiu, kad šis Teisingumo Teismo sprendimas paskatins nuoširdžiai savo tautiečių užsienyje padėtimi besirūpinančius Lenkijos politikus ir Europos Parlamento narius dar atsargiau vertinti Lietuvai primetamus kaltinimus.

    Grįždama prie priimtojo nutarimo, manau, kad Lietuvos institucijų sprendimas šią bylą perduoti tarptautinei teisingumo institucijai – sveikintinas žingsnis. Jos išvados yra reikšmingos ir, tikiu, paskatins nebedelsti priimant atitinkamus sprendimus, kurių nepadarė ligšiolinės Vyriausybės, nes iš tiesų sutuoktinių pavardžių vienodo rašymo problema, jei vienas iš sutuoktinių – užsienietis, iki šiol neišspręsta ir, neabejoju, išties kelia tam tikrų sunkumų kasdieniame gyvenime.

    Pasisakau už taip vadinamą latvišką pavardžių įrašymo asmens pase modelį, kai lotyniško pagrindo rašmenimis būtų įrašoma originali pavardė prie kitų paso įrašų.

    Šis modelis jau buvo teigiamai įvertintas visų tarptautinių institucijų ir nesulaukė kitų valstybių, tarp jų ir Lenkijos, prieštaravimo. Toks sprendimas atitiktų ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo išaiškinimus. Šis sprendimas susijęs ne tiek su kuria nors viena tautine mažuma, kiek su tais Lietuvos piliečiais, kurie pakeitė pavardes po santuokos su užsienio piliečiais, nes pirmiausiai jie susiduria su problemomis įrodinėdami savo tapatybę. Valstybė turėtų greičiau reaguoti į socialinius visuomenės pokyčius ir padėti savo piliečiams išvengti keblumų kasdieniniame gyvenime.

    Tikiuosi, kad Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė netruks parengti poįstatyminius aktus, jog Lietuvos Konstitucinio Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimai būtų nedelsiant įgyvendinti.

     

    Voruta Europos Parlamento narė Radvilė MORKŪNAITĖ 2011-05-16

     

     

    Seimo narys: lenkų protus užvaldė Tomaševskio politinė grupuotė

     

     

    Dvi kadencijas Seime dirbęs Ryšardas Maceikianecas įsitikinęs, kad Lietuvos lenkų protus užvaldžiusi viena politinė grupuotė.

    Balta varna, kurios kalbos ir poelgiai nervina tiek savus, tiek svetimus. Tokia etiketė puikiai limpa R.Maceikianecui, labdaros ir paramos fondo „Vilniaus klodai“ vadovui bei ką tik įsteigtos draugijos „Pogon“ (“Vytis“) nariui. Buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, vienas iš šešių lenkų tautybės politikų, susilaikiusių balsuojant dėl Nepriklausomybės Atkūrimo Akto. Ir vienintelis, kuris vėliau pripažino suklydęs, nesupratęs istorinio balsavimo svarbos. Daugeliu klausimų savitą požiūrį į lenkų tautinės mažumos problemas mūsų krašte turintis Ryšardas MACEIKIANECAS sutiko atsakyti į „Lietuvos žinių“ klausimus.

    Pavojingas monopolis

    - Įvairiuose šaltiniuose nurodyti skirtingi jūsų pavardės ir vardo rašymo variantai. Kaip norėtumėte, kad juos rašytų „Lietuvos žinios“?

    - Taip, kaip įrašyta mano pase, o ten nėra junginio „sz“ (Ryszard).

    - Eina 21-ieji nepriklausomybės metai. Ir lygiai tiek pat laiko, jei ne daugiau, Lietuvos lenkai dėl kažko kovoja - Vilniaus krašto autonomijos, švietimo, žemės grąžinimo. Ar iš tiesų Lietuvos lenkams taip blogai čia gyventi?

    - Lietuvos lenkai gyvena savo tėvynėje, todėl savaime aišku, kad niekur mums geriau nebus. Niekur kitur kaip bendrašeimininkiai mes neturėsime teisės į istorinį valstybės paveldą, vien tik Lietuvai būdingą jos lenkų kultūrą. Matau, kaip gyvena pasaulis, kaip kitų valstybių piliečiai per olimpiadą ar kitus tarptautinius renginius, neatsižvelgdami į kalbą, odos spalvą, vieningai demonstruoja didžiulę meilę savo gimtajam kraštui, norą, kad apie jų tėvynę išliktų kuo geresnė nuomonė. Todėl man labai liūdna, kad didelė dalis Lietuvos lenkų yra vedami išsivysčiusiai pilietinei visuomenei nebūdingu keliu. O kad mes patys suvoktume, kas esame ir su kuo reikėtų sieti savo ateitį, reikia laiko.

    - Kaip nutiko, kad „tiesos monopolį“ pasisavino vienintelė lenkų politinė partija - Lenkų rinkimų akcija (LRA)? Ar visiems krašto lenkams priimtinos jos skelbiamos tiesos?

    - Jau 1997-1999 metais Lietuvos lenkų visuomenė puikiai suprato, koks gali kilti pavojus, kai politinę valdžią regione gauna viena partija, vadovaujama nestabilių emocijų lyderio ir jo pavojingos aplinkos. LRA palikus tuometiniams Lietuvos lenkų sąjungos (LLS, visuomeninė lenkų organizacija, jos pirmininkas buvo R.Maceikianecas - aut.) vadovams, prasidėjo įnirtingas pastarųjų bei visos organizacijos puolimas, nevengta net fizinio smurto. LLS, naujai sukomplektuota iš Vilniaus ir Šalčininkų rajonų valdininkų, deja, buvo paversta visai kitokia organizacija.

    Teisiniai ginčai dėl jos truko iki 2007 metų. Jie buvo beprasmiški, nes politinę grupuotę pradėjo remti aukščiausio lygio valstybės pareigūnai ir vadovai, LRA lyderis Valdemaras Tomaševskis ir jo apsuptis buvo pristatomi apdovanojimams neva už Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimą.

    Šiandien renkame tų veiksmų liūdną derlių. Be to, padedama Lenkijos LRA Vilniaus regione įgijo informacinį monopolį, kuris turi visus informacinio teroro požymius. Kuo toliau, tuo sunkiau bus kalbėtis su žmonėmis, kurie valdomi vidinės okupacijos pagrindu, kur neegzistuoja žodis „laisvė“. Vis dėlto pamažu žmonės pradeda suprasti, kad juos apgaudinėja.

    - Ar teisingai supratau, kad oficialioji Lenkija, o gal Europa, mūsų krašte gyvenančių lenkų padėtį daugiausia mato LRA ir jos lyderio europarlamentaro V.Tomaševskio akimis?

    - Praktiškai taip. Atrodo, kad ir mūsų valstybės valdžia nenori girdėti kitos nuomonės. Lietuvos vadovai retai išsako savo poziciją, o gal jos net neturi, dėl kai kurių aktualių dalykų, pavyzdžiui, dėl vadinamosios lenko kortos. Nesakau, kad reikia grasinti šalia esančiai valstybei, bet būtina aiškiai ir garsiai pasakyti, kad tokie dalykai skaldo ir kiršina mūsų visuomenę.

    - Tačiau gal taip yra dėl to, kad lenkų bendruomenė neturi kitų lyderių?

    - Esant tokiai padėčiai jų ir negali atsirasti, nes senieji lyderiai to neleistų.

    Klausimas nėra paprastas

    Audringos reakcijos sulaukė praėjusį ketvirtadienį paskelbtas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas, kad asmenvardžių rašymas lietuvių kalba nepažeidžia jokių europinių normų.

    Nenurimsime, kol neatgausime savo pavardžių“, - skambėjo šūkiai net Seime. Gal Lietuvoje gyvenantiems lenkams leidus pavardes rašyti originalo kalba būtų išspręstos ir kitos problemos?

    - Tai siauras požiūris, o reikia matyti visumą. Kad ir vykdomą provokaciją pasinaudojant lenko korta. Kas bus Vilniuje ir aplink jį, kai čia gyvens 200 tūkst. žmonių, deklaruojančių ištikimybę Lenkijai?

    Ar nenutiks taip, kad dėl tos kortos Lenkijos politikai įgis teisę mūsų krašto lenkams atstovauti Lenkijos Seime? Deja, mūsų valdžios vyrai, gyvenantys nuo kadencijos iki kadencijos, tyli.

    Veikiausiai visi jau pamiršo, kaip kovojome, kad būtume pripažinti Lietuvos lenkais. Dabar iš mūsų bandoma padaryti Lenkijos lenkus.

    Vis dėlto klausimas dėl pavardžių nėra paprastas. Paminėsiu tik vieną aspektą, jis, asmenvardžius leidus rašyti kaip nori, mano nuomone, būtų nenaudingas čia gyvenantiems lenkams. Jei vardus ir pavardes rašytume kaip Lenkijos lenkai, prarastume savo identitetą, emociškai ir formaliai toltume nuo Lietuvos, netektume teisių į savo istorinį paveldą.

    Lenkijoje mes vis tiek būtume vadinami „ruskie ze Wschodu“ (rusais iš Rytų). Dabar su savo slaviškomis pavardėmis, užrašytomis lietuviškai, kai kurių istorikų nuomone, galime būti vadinami senalietuviais. Ar verta to atsisakyti, ką mes gausime ir ką prarasime? Ar tokie praradimai gali būti naudingi mums ir Lietuvai?

    Be to, negali būti politinių kampanijų, turinčių bendrą partinį šūkį - visi lenkai keičia pavardes! Tai turi būti asmens apsisprendimo reikalas, turi būti sukurtas teisinis mechanizmas. Jeigu lenko kortą gavęs žmogus jaučia neturįs nieko bendra su Lietuva, suteikime jam galimybę pavardę rašyti taip, kaip rašoma Lenkijoje.

    Kalbos mokytis būtina

    Kovo mėnesį Seimas priėmė lygiai metus tobulintą ir svarstytą, peticijomis bei diplomatinėmis notomis „paženklintą“ naujos redakcijos Švietimo įstatymą, kurio atsiradimą akylai stebėjo kaimynė Lenkija.

    - Gegužės pradžioje Rytų Europos studijų centre vyko diskusija apie Lietuvos ir Lenkijos santykius. Jos metu premjero visuomeninis patarėjas Česlovas Okinčicas suabejojo, ar lietuvių kalbos iš viso reikia mokyti mokyklose, jeigu jos mokytis nenorima.

    Tačiau žmogus, gyvenantis iš savo darbo, nuo jaunystės turi galvoti apie gerą startą. Tie, kurie važiuoja dirbti į Vakarus, puikiai suvokia, kad ten karjerą galės padaryti tik žmogus, pažįstantis tos valstybės kultūrą ir mokantis kalbą. Kad galėtų oriai konkuruoti darbo rinkoje, Lietuvos lenkai turi puikiai mokėti lietuvių kalbą, pažinti krašto kultūrą ir istoriją.

    Apklausos duomenys rodo, kad Lietuvos lenkai tai supranta. Tačiau kai partija pasako, kad lietuvių kalbos tobulinti nereikia, liaudis atsako - „jest“!

    Kita vertus, be individualaus noro ir intereso, yra dar ir valstybės interesas - visi piliečiai turi būti intelektualiai subrendę. Taigi pastangas tobulinti valstybinės kalbos dėstymą vertinu teigiamai. Kritiškesnė nuomonė dėl gimtosios - lenkų - kalbos ir literatūros programų. Atrodo, žengtas dar vienas žingsnis atgal. Apmaudu, kad visas literatūros mokymas siejamas tik su Lenkijos autoriais. Tačiau Lietuvoje gimė, gyveno ir kūrė daug iškilių rašytojų, rašiusių lenkų kalba. Jų kūrybos pakaktų ne vienai programai. Vis dėto gimtoji kalba dabar siejama su Lenkija, o lietuvių - su Lietuva. Kurios kalbos įtaka bus didesnė? Aišku, kad gimtosios. Ir vėl bus formuojama dvilypė asmenybė. Nežinau, kodėl Švietimo ir mokslo ministerijos valdininkai elgiasi taip neapgalvotai.

    Tai, kad Lietuvoje priimamus įstatymus Lenkija palydi notomis, - visiškas nesusipratimas. Mes juk nesame ir nebuvome Lenkijos piliečiai, neemigravome iš tos valstybės. Niekas nesuteikė įgaliojimų Lenkijai kalbėti mūsų vardu. Valdžios vyrams patarčiau paskaityti Mykolo Romerio 1933 metais parašytą straipsnį apie tai, kas yra Lietuvos lenkai. Diskusijų ir emocijų tuomet kiltų gerokai mažiau.

     

    Alfa.lt Raimonda Ramelienė 2011-05-17

     

    A.Lapinskas. Išeitis: kalbėtis su Lenkijos visuomene

     

     

    Rytų Europos studijų centro parengtoje apžvalgoje „Lietuvos ir Lenkijos santykiai: užstrigusi dvišalių santykių darbotvarkė ar tuščia strateginė partnerystė“ arčiausiai dabarties problemų yra trečioji dalis „Lietuvos ir Lenkijos dvišalių santykių turinys – darbotvarkės perkonstravimas?“.

    Žodis „perkonstravimas“, matyt, pasigautas iš angliško „reset“, o gal rusiško „perezagruzka“, pagarsėjusio per vieną Amerikos ir Rusijos užsienio reikalų ministrų susitikimą. Tame susitikime, jei kas atsimena, buvo nemažai abipusių šypsenų ir šiltų žodžių. Būtent abipusių. Todėl ir mūsų abiejų istoriškai ir geografiškai labai artimų šalių santykių perkonstravimas irgi turėtų būti tik abipusis procesas. Vienpusė proceso eiga tokiam perkonstruotam mūsų santykių statiniui, deja, stabilumo nesuteiktų.

    Norint pasiekti abipusio mūsų šalių pasitikėjimo, kitaip tariant – tikėjimo kaimynų šalies žodžiais ir darbais, būtina žymiai intensyviau skleisti teisingą informaciją apie kiekvienoje šalyje veikiančius įstatymus, realų, o ne tendencingai iškreiptą politinį, ekonominį, kultūrinį ir socialinį šalies gyvenimą. Aišku, kad turiu mintyje, pirmiausia, lietuviškosios informacijos iš Lietuvos į Lenkiją kryptį. Karti patirtis rodo, kad tokios informacijos trūkumas arba akivaizdus jos iškraipymas gimdo ir matyt gimdys nesusipratimus, įtarimus, o kartais ir konfliktus, ačiū Dievui, kol kas taikius..

    Gausi Lietuvos lenkų žiniasklaida yra visiškai Lenkų rinkimų akcijos rankose, todėl komunikacija su paprastais Lietuvos lenkų žmonėmis, pripažinkime, tiesiog nevyksta.

    Anatolijus Lapinskas

    Ką siūlo apžvalga, skatinant abipusį pasitikėjimą? Ji siūlo kiek kitokius vektorius: „Būtina stiprinti Lietuvos komunikaciją dviejomis kryptimis – orientuotą į išorę (diplomatinį korpusą, euroatlantines struktūras ir ypač nepriklausomus tarptautinius ekspertus/analitikus) bei į Lietuvos lenkų bendruomenę – akcentuojant pozityvias permainas bei pateikiant paraleles su Lenkijos diasporos pavyzdžiais kitose valstybėse. Faktinę informaciją bei statistiką būtų galima perduoti Europos bei JAV tyrimų centrams“.

    Norėčiau pabrėžti, kad komunikacija Lietuvos lenkų bendruomenės kryptimi iš pirmo žvilgsnio atrodytų lengviausias uždavinys: ji čia pat, ne už sienų, beveik nėra kalbos barjero, dauguma Lietuvos lenkų juk moka skaityti lietuviškai. Deja, paradoksas: iš esmės nėra su kuo kalbėtis.

    Politinė Lietuvos lenkų organizacija „Lietuvos lenkų rinkimų akcija“ savo programoje nenutolsta nuo demokratinių nuostatų, bet realiame gyvenime veikia kaip... anų laikų komunistų partija kurioje nors „buržuazinėje“ šalyje. Tokiose partijose nebūdavo jokių vidinių diskusijų, jokių abejonių lyderio teisumu, draudžiami kontaktai su šalies valdžia, tačiau nuolat garsiai šaukiama apie buržuazijos engiamus ir diskriminuojamus darbo žmones, rengiami mitingai ir demonstracijos jiems apginti.

    Ar nepanaši tapo ir Lenkų rinkimų akcija, tik vietoje buržuazijos ji mini Lietuvos valdžią, o vietoje engiamų darbo žmonių – Lietuvos lenkų mažumą. Aiškinti šiai mažumai apie pozityvias permainas ar pateikti paraleles su Lenkijos diaspora kitose valstybėse yra visiškai neperspektyvu, nes tokios „priešiškos“ propagandos, tarsi anais laikais „Amerikos balso“, eiliniams lenkų partijos nariams, ko gero, tiesiog uždrausta klausytis. Be to, gausi Lietuvos lenkų žiniasklaida yra visiškai Lenkų rinkimų akcijos rankose, todėl komunikacija su paprastais Lietuvos lenkų žmonėmis, pripažinkime, tiesiog nevyksta.

    Kita apžvalgos siūloma kryptis: diplomatinis korpusas, euroatlantinės struktūros, nepriklausomi tarptautiniai ekspertai, galima dar būtų pridėti – Vakarų intelektualai, deja, irgi yra mažai kuo gali padėti. Priminsiu, kad tarptautinės organizacijos jokių priekaištų Lietuvai dėl tautinių mažumų padėties neturi. Dar 1997 metais Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja priėmė Rekomendaciją Nr. 1339 dėl Lietuvos, kurioje pažymėjo, kad „įvairios administravimo reformos vykdomos pagal Europos Tarybos programas, teisė vartoti tautinių mažumų kalbas yra juridiškai apsaugota pagal Europos regionų, arba mažumų, kalbų chartijos principus; mažumų klausimai sprendžiami laikantis abipusio kompromiso“.

    Asamblėja tuomet pasveikino Lietuvą, įtvirtinusią teisinę valstybę ir gerus santykius su kaimyninėmis valstybėmis. Taigi nėra jokio pagrindo diplomatiniam korpusui ar tarptautiniams ekspertams teikti kokią nors papildomą informaciją. Tuo labiau, kad Lietuva 2000 m. besąlygiškai (Lenkija su papildomomis sąlygomis) ratifikavo Europos tautinių mažumų apsaugos rėminę konvenciją, dėl kurios vykdymo pretenzijų iš Europos institucijų taip pat nesigirdi.

    Atsakomieji straipsniai, įtikinamai paneigiantys Lenkijos žiniasklaidoje spausdinamą dezinformaciją, galbūt priverstų keistis ne tik kaimynų valstybės žiniasklaidą, bet ir visą jos politiką mūsų krašto atžvilgiu.

    Anatolijus Lapinskas

    Kita vertus, tenka pripažinti, kad palankūs Europos institucijų vertinimai arba, pvz., pasaulio lenkų mokytojų suvažiavimo pripažinimas Lietuvą esant geriausiu lenkų švietimo kraštu už Lenkijos ribų, taip pat pasaulio intelektualų pareiškimai (pvz., „The Economist“ apžvalgininko Edwardo Lucaso teigiama nuomonė dėl naujojo Lietuvos švietimo įstatymo), deja, dabartinės Lenkijos politikos, o dar labiau Lietuvos lenkų politinės pozicijos nė kiek nepakeitė.

    Dar vieną apžvalgos siūlymą, šįkart nukreiptą į aktyvesnius kontaktus su Lenkijos valdžios struktūromis: „būtina skatinti pozityvią retoriką prezidentų lygmeniu“, „aukštesnio lygio koordinacija galėtų vykti ministrų pirmininkų lygiu“ vis dėlto vertinčiau skeptiškai. Juk netgi apžvalga rašo, kad kontaktuoti reikėtų „išvengiant tam tikrų problemų sureikšminimų ar net informacijos iškraipymų Lenkijos užsienio reikalų ministerijos lygiu“. Nereikėtų manyti, kad Lenkijos prezidentas ar premjeras vyktų į susitikimą su Lietuvos kolegomis negavęs iškraipytos informacijos iš Lenkijos URM. Pagaliau, net jeigu toji informacija nebūtų klaidinga, pvz., apie Lietuvos lenkų švietimą nuo darželio iki aukštosios mokyklos, ją galima sėkmingai praleisti pro ausis ir vėl trimituoti apie Lietuvos lenkų tragediją.

     

    Būtent taip visai neseniai kalbėjo Lenkijos Vyriausybės atstovas Pawełas Graśas. Priverstas paminėti, kad Lietuvos vyriausybė padidino finansavimą lenkiškoms mokykloms („užmiršęs“ paminėti, kad tiek jų nėra niekur pasaulyje) ir kad Vilniuje atsirado Balstogės universiteto filialas, jis tuojau tą faktą „nukirto“: „Na, labai gerai, deja, paėmus visą balansą, nėra gerai“. Taip pat pridėjo, kad „ministras Sikorskis daro viską, kad santykiai su Lietuva būtų normalūs ir atviri“. Tačiau apžvalga juk piešia visai kitokį Lenkijos užsienio reikalų ministro portretą, kaip vieną pagrindinių Lietuvos ir Lenkijos dvišalių santykių atšalimo kaltininkų. Taigi, lenkams Sikorskis yra puikus ministras, lietuviams – atvirkščiai.

    Ar yra dar kokia nors terpė, kurioje Lietuvos pastangos pasauliui perduoti teisingą informaciją apie savo tautinių mažumų padėtį susilauktų bent kokio nors pozityvaus rezonanso? Manyčiau, kad paskutinė viltis yra Lenkijos visuomenė, nes jos lietuviškos tikrovės vaizdas praktiškai nepasiekia. Lenkijos žiniasklaidoje, turiu mintyje svarbiausius šalies laikraščius, spausdinami straipsniai iš esmės nesiskiria nuo įprastinio žinių apie Lietuvą srauto, dominuoja diskriminuojamų Lietuvos lenkų ir Lenkijos pasipiktinimo tokia padėtimi temos. Lietuvos atstovai – valdžios pareigūnai, visuomenės veikėjai, žurnalistai turėtų operatyviai atsakyti į tokias insinuacijas.

    Manyčiau, kad tokie atsakomieji straipsniai, įtikinamai paneigiantys Lenkijos žiniasklaidoje spausdinamą dezinformaciją, galbūt priverstų keistis ne tik kaimynų valstybės žiniasklaidą, bet ir visą jos politiką mūsų krašto atžvilgiu.

    Galiu pateikti pavyzdį, kaip įsivaizduočiau tokį atsakymą, pvz., į visai neseniai (2011 04 27) Lenkijos dienraštyje „Rzeczpospolita“ išspausdintą žymaus Lenkijos politiko, buvusio premjero Jaroslawo Kaczynskio straipsnį „Baltiškasis Tusko Waterloo“ („Bałtyckie Waterloo Tuska“):

    Gerbiamas pone redaktoriau Pawelai Lisicki, su didele nuostaba perskaičiau 2011 m. balandžio 27 d. dienraštyje „Rzeczpospolita“ išspausdintą Jaroslawo Kaczynskio straipsnį „Bałtyckie Waterloo Tuska“. Jame rašoma, kad naujasis Lietuvos švietimo įstatymas sudavė „skaudų kirtį lenkų švietimui šiame krašte“... tai stipriausias smūgis lenkams per keliasdešimt metų... net sovietų okupacijos laikais švietimo nuostatos buvo lenkams palankesnės nei dabar... švietimo įstatymo reikalas tai gerų lenkų ir lietuvių santykių griovimo viršūnė“.

    Visos tekste minimos nelaimės – tai tik gerbiamo politiko fantazija, nieko bendro neturinčios su realybe. Lietuvių kalbos mokymo sustiprinimas ir baigiamojo egzamino sulyginimas su visų šalies mokyklų reikalavimais – tai ilgai lauktas ir nepaprastai reikalingas Lietuvos lenkų bendruomenei žingsnis, prilyginantis valstybinės kalbos mokymą Lietuvos tautinių mažumų mokyklose prie visame pasaulyje, taip pat ir Lenkijoje, įprastos tvarkos. Valstybinės kalbos susilpnintas mokymas, kaip kad buvo iki šiol, kasė duobę ne tik Lietuvos lenkų jaunimo karjeros kelyje, bet ir diskreditavo lenkų švietimą, suteikdamas jam antrarūšio reikšmę.

    Pavyzdžiui, Baltarusijos Gardino lenkų mokyklos direktorė Danuta Surmacz, sužinojusi apie susilpnintą valstybinės kalbos dėstymą Lietuvos lenkų mokyklose, pasakė, kad panaši padėtis Baltarusijos lenkų mokyklose turėtų katastrofiškų pasekmių – niekas neitų į tokias mokyklas. Vienintelėje Čekijos lenkų vidurinėje mokykloje lenkų kalbos abitūros egzaminas taip pat niekuo nesiskiria nuo kitų šios šalies mokyklų. Jei sektume J.Kaczynskio aiškinimu, antros užsienio kalbos įvedimą Lietuvos mokyklose, tarp jų ir lenkiškose, taip pat galima būtų vadinti smūgiu lenkiškam švietimui, nes per šias pamokas taip pat yra daugiau kalbama ne lenkiškai.

    Visiškai įžeidus yra J.Kaczynskio tvirtinimas, kad sovietmečiu lenkams buvo geriau. Negi aklinai uždaryta Lietuvos Lenkijos siena buvo toks gėris? O kai dėl geresnio anuometinio lenkų švietimo su sovietinėmis doktrinomis, visą ugdymo procesą sukant kuo geresnio rusų kalbos mokėjimo link, tai panašios švietimo nuostatos juk buvo ir liaudies Lenkijoje, negi tuomet čia irgi buvo geresnis gyvenimas nei dabar?

    Lietuvių ir lenkų santykiai turi unikalų istorinį pagrindą ir jų puoselėjimas vieningoje Europoje turėtų tapti vienu iš abiejų šalių užsienio politikos prioritetų. Būtų ypač gerai, jeigu kalbėdami apie Lietuvą, Lenkijos politikai, visuomenės veikėjai, žurnalistai remtųsi objektyvia realybe, o ne priešiškų mūsų šalių ir tautų sugyvenimui jėgų inspiruota dezinformacija ir prasimanymais.

    Pagarbiai, ...“

    Štai toks mielas laiškelis galėtų būti nusiųstas „Rzeczpospolitos“ redaktoriui. Ar jis būtų išspausdintas, ar jis turėtų kokią nors įtaką Lenkijos žiniasklaidos straipsnių apie Lietuvą tonacijai, pagaliau kaimynų valstybės politikai – tai jau kitas klausimas. Tačiau jeigu tokie laiškai atsidurtų ant redaktoriaus stalo po kiekvieno lenkų žiniasklaidos akibrokšto, galbūt kada nors mūsų tiesioginiuose ar netiesioginiuose susitikimuose atsirastų ir abipusės šypsenos, ir šilti žodžiai. Kokie tai būtų puikūs laikai!

    Ši kalba buvo skaityta Rytų Europos studijų centro surengtoje diskusijoje „Lietuvos užsienio politika: Lietuvos – Lenkijos santykių vertinimai“.

     

    www.DELFI.lt Anatolijus Lapinskas,2011 gegužės mėn. 6 d.

  • kviestiniai i kariuomene

    Kitais metais į karinius mokymus ketinama kviesti daugiau jaunuolių

     

     

    Kitąmet į bazinius karinius mokymus ketinama kviesti daugiau jaunuolių, o esminių pokyčių kariuomenėje, jos struktūroje nenumatoma, teigė Valstybės gynimo tarybos (VGT) sekretorius, Prezidentės vyriausiasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jonas Markevičius.

    Pasak J. Markevičiaus, į karinius mokymus kviečiamų jaunuolių skaičius turėtų padidėti nuo 750 iki 1000.

    VGT trečiadienį eiliniame posėdyje pritarė įstatymui, susijusiam su 2012 metų krašto apsaugos sistemos ribiniais skaičiais ir principine struktūra, ir perspektyvinei kariuomenės struktūrai iki 2017 metų.

    "Ribiniai skaičiai iš esmės nesikeičia. Yra numatytas augimas jaunuolių, kurie sutinka dalyvauti kariniuose mokymuose, taip pat yra struktūrinių pasikeitimų, jie nėra esminiai", - sakė J. Markevičius.

    Pasak VGT sekretoriaus, posėdyje taip pat svarstyta Vyriausybės pateikta atnaujinta Nacionalinio saugumo strategija, kurią dar turės tvirtinti ir Seimas. VGT iš esmės pritarė Vyriausybės nurodomoms grėsmėms nacionaliniam saugumui.

    "Grėsmės yra nuolat kintantis dalykas, kuris priklauso nuo geopolitinės aplinkos, gali būti įvairūs faktoriai, kurie tai lemia, - ir išoriniai, ir vidiniai. NATO strateginėje koncepcijoje yra įvardinta tokia naujo pobūdžio grėsmė - informacinis, kibernetinis saugumas. Tam turi būti skiriamas tinkamas dėmesys. Energetinis saugumas irgi yra šios dienos rutininis klausimas", - sakė J. Markevičius.

    VGT nariai apsvarstė ir Valstybės ginkluotos gynybos koncepciją.

    "Tai yra vienas iš svarbiausių gynybos strateginių dokumentų, susijęs su gynybos principais. Jo turinys yra įslaptintas, bet kalbama apie Lietuvos gebėjimus gintis nuo išorinių grėsmių, naudojantis gynybos pajėgumais", - sakė J. Markevičius.

    VGT taip pat apsvarstė žvalgybos informacijos poreikius ateinantiems metams, nustatančius žvalgybos tarnyboms aiškius reikalavimus, užduotis ir darbo kryptis. Konkrečias užduotis žvalgybos tarnyboms VGT pradėjo formuluoti pernai, Prezidentės iniciatyva patvirtinus naują Žvalgybos koncepciją.

     

    www.delfi.lt Jonas Markevičius 2011 – 05 – 18

  • Parlamentarai aiškinasi, kodėl Sausio 13-osios byloje nebuvo tirti darbuotojų veiksmai

    Parlamentarai aiškinasi, kodėl Sausio 13-osios byloje nebuvo tirti darbuotojų veiksmai

     

     

    Parlamentarai aiškinasi, kodėl narpliojant sausio 13-osios bylą nebuvo tirti kai kurių tuometinio nacionalinio transliuotojo darbuotojų veiksmai. Esą dirbę Lietuvai kai kurie televizijos ir radijo komiteto darbuotojai užėmus pastatą iškart perėjo į užpuolikų pusę. Prokurorai tyrimo nekomentuoja, praneša LNK žinios.

    Sausio 13-osios tyrimą nagrinėjantis parlamentinis teisės ir teisėtvarkos komitetas aptiko, kad narpliojant šią bylą nenagrinėti kai kurių įtarimų keliančių buvusio radijo ir televizijos komiteto darbuotojų veiksmai. Pasak Stasio Šedbaro, tyrime buvo susikoncentruota į Viktorą Uschopčiką, Stanislavą Jonienę, tačiau kai kurie radijo ir televizijos komitete dirbę asmenys, tarp jų ir buvęs vadovas Gintautas Steigvila, palikti nuošaly. Neaptikęs tokio tyrimo komiteto pirmininkas kreipėsi į generalinę prokuratūrą.

    Ar buvo kas nors tiriama dėl buvusių nacionalinio transliuotojo darbuotojų, kurie iš karto po bokšto užėmimo ir po televizijos ir radijo komiteto, taip tuo metu vadinosi, užėmimo, prieš tai dirbę lyg ir Lietuvai, staiga jie perėjo į užpuolikų pusę. Ėmėsi labai aktyviai vadovauti. Tai buvo ir tuometiniai vadovai ne tik atsiųsti iš Rusijos bet ir čia iš Lietuvos parinkti. Tai, koks jų veiksmų įvertinimas?“ - klausia Stasys Šedbaras.

    Negaliu komentuot. Tyrimo etapai ir asmenys, kurie gali figūruoti byloje yra, ir aš tikrai nenoriu to komentuoti,“ - teigė prokuroras Simonas Slapšinskas.

    Pasak prokuroro, dabar yra tik tarpinis etapas, tad komentuoti tyrimo jis negali.

    Domėtis Sausio 13-osios tyrimu parlamentinis komitetas pradėjo kai generalinio prokuroro atsakymai apie tyrimą netenkino parlamentarų.

     

    Alfa.lt 2011-05-13

     

     

    A.Bilotaitė. Tvirčiausias skydas nuo teisingumo – Seimo nario statusas?

     

    Lietuvos Seimas be pagrindinės įstatymų leidėjo paskirties yra įgavęs ir dar vieną, oficialiai neįteisintą, tačiau veikiančią funkciją – tarnauti kaip patikima priebėga nuo teisingumo.

    Pastarieji keleri metai įrodė, jog mūsų šalyje pelnytos bausmės už nusižengimą ar net nusikaltimą kai kas gali gana nesunkiai išvengti. Tereikia turėti laimingą bilietą – Seimo nario mandatą.

    Viktoras Uspaskichas, Petras Gražulis, Kazimieras Uoka, galiausiai naujausias pavyzdys ir dar vienas, tapęs „politinės provokacijos“ auka, – Seimo naujokas Evaldas Lementauskas. Tikslas - saugiai pasėdėti Seimo kėdėje, kol sueis senaties terminas, o tada ramiai sau gyventi toliau, atsikračius kaltinimų papirkimu ir už tai grėsusios bausmės. Planas įvykdytas, tautai belieka bejėgiškai skėsčioti rankomis.

    Taigi nusikaltimų šleifą paskui save velkantys veikėjai ir toliau būriuosis po Seimo stogu, nes Lietuvos Respublikos Konstitucijos 62 straipsnio 2 dalis ir Seimo statuto 22 straipsnio 3 dalis nustato, kad Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė.

    Teisinės neliečiamybės paskirtis – apsaugoti politikus nuo susidorojimo dėl jų vykdomos politinės veiklos. Tačiau E.Lementauskas yra kaltinamas korupcine veika, kuri galimai buvo padaryta iki jam tampant Seimo nariu ir neturi nieko bendro su jo kaip parlamento nario veikla.

    Pagal Konstituciją, teisingumą Lietuvoje vykdo teismai, o ne Seimas. Tačiau pastarieji pavyzdžiai rodo, jog Seimo nariai jau seniai tapo teisėjais. Štai Seimo narys Rokas Žilinskas sutiko netekti neliečiamybės, tačiau dėl to vis tiek balsuojama. Greitį viršijęs Vincas Babilius taip pat sutiko būti baudžiamas kaip eilinis pilietis, tačiau Seime vis tiek buvo surengtas balsavimas. Ta pati istorija kartojosi ir su P.Gražulio bei K.Uokos duetu.

    Gal jau laikas būtų pakeisti tokia tvarką, vedančią į galutinį nusivylimą politine valdžia ir teisėtvarka?

    Manau, jog turėtume suteikti teisę Seimo nariui pačiam atsisakyti imuniteto, kaip yra Jungtinėje Karalystėje. Taip parlamentaras neprarastų galimybės apginti savo gerą vardą (jeigu jį apskritai turi), reabilituotis visuomenės ir rinkėjų akyse.



    Manau, jog turėtume suteikti teisę Seimo nariui pačiam atsisakyti imuniteto, kaip yra Jungtinėje Karalystėje. Taip parlamentaras neprarastų galimybės apginti savo gerą vardą (jeigu jį apskritai turi), reabilituotis visuomenės ir rinkėjų akyse.

    A.Bilotaitė

    Šią savaitę Seimo narių grupė „Už piliečių talką, kuriant Lietuvą be korupcijos“ kartu su konstitucinės teisės ekspertais spręs, kaip patobulinti parlamentarų teisinės neliečiamybės institutą, kad ateityje būt galima išvengti absurdiškų situacijų.

    Gal dabartinis reguliavimas būtų pakankamas, bet esant tokiai Seimo sudėčiai, akivaizdu, kad būtina koreguoti teisinės neliečiamybės institutą Lietuvoje, pasinaudojant kitų ES šalių patirtimi.

    Parlamentarai neturi turėti imuniteto nuo baudžiamojo ir administracinio persekiojimo bei civilinių ieškinių. Jiems, su kai kuriomis išimtimis, turi būti taikoma ta pati tvarka, kaip ir kitiems piliečiams. Tačiau jie negali būti traukiami atsakomybėn už tai, kaip balsuoja ir išsako nuomones, vykdydami savo įgaliojimus.

    Europos Sąjungos šalių požiūris į Parlamento narių teisinį imunitetą skiriasi.

    Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Maltoje, Švedijoje, Suomijoje, Danijoje, taip pat Nyderlanduose, Italijoje, Prancūzijoje, Portugalijoje, Slovėnijoje, Austrijoje deputatai neturi imuniteto nuo baudžiamojo ir administracinio persekiojimo bei civilinių ieškinių, ir jiems, su kai kuriomis išimtimis, taikoma iš esmės ta pati tvarka kaip ir kitiems piliečiams.

    Štai Nyderlandų deputatai neturi jokios neliečiamybės dėl veiksmų, nesusijusių su jų, kaip parlamentarų, įgaliojimais. Tai vienintelė ES valstybė, kurioje parlamentarai traukiami atsakomybėn lygiai taip pat, kaip ir visi kiti piliečiai, ir neturi neliečiamybės.

    Jungtinėje Karalystėje Parlamento nariai neturi imuniteto nuo persekiojimo už veiksmus, nesusijusius su jų, kaip parlamentarų, statusu, ir traktuojami taip pat, kaip ir visi piliečiai.

    Austrijoje ir Airijoje baudžiamojon atsakomybėn parlamentarai gali būti traukiami tik tuomet, jei nusikalstama veika akivaizdžiai nėra susijusi su politine veikla.

    Kita ES valstybių grupė - tai dauguma naujųjų narių (Lietuva, Estija, Latvija, Lenkija, Slovakija, Čekija, Vengrija), taip pat Graikija ir Ispanija. Jose deputatų baudžiamasis, kai kur ir administracinis persekiojimas su nedidelėmis išimtimis gali būti pradėtas tik Parlamentui sutikus.

    Akivaizdu, kad per didelė Seimo galia, surišanti rankas teisingumą vykdančioms institucijoms, veda į aklavietę. Tik ar išdrįs dabartiniai parlamentarai atsisakyti pagalvėlės, kurią pasidėjus daug patogiau sėdėti?



    www.delfi.lt Agnė Bilotaitė2011 gegužės mėn. 17 d.



  • Bruverio rytas

    Bruverio rytas

     

     

    ELTA leidinėja žinutes apie G. Songailos pašalinimą iš TS/LKD partijos toliau kraipydama V. Bruverio dezinformuojančius iškraipymus dėl šios partijos politikos komiteto rekomendacijų. PPK 2011-05-06 posėdžio protokole rašoma: „pasiūlyti partijos Tarybai kad pavestų Priežiūros komitetui svarstyti dalyką dar kartą“. Precedentas buvo ankstesnis toks pats Tarybos pavedimas dėl V. Navicko. Bet čia nė žodžio nėra apie laikraštinės opozicijos trokštamą susipriešinimą su partijos vadovybe.

    Kyla klausimas, kuo pagrįstas korespondento V. Bruverio tapatinimasis su „Lietuvos rytu“. Iš piršto galima laužti ką nori, bet teiginys neva „dauguma posėdžiavusių politikos komiteto narių, pasak dienraščio [V. Bruveris cituoja savo dienraštį?!], aštriai kritikavo partijos vadovybę“ darosi fantazijų „dienraščio“ informacija nebent po to, kai jo pavedimu taip rašo korespondentas.

    Smulkių suktybių tame V. Bruverio 2011-05-12 tekste yra daugiau. PPK nesvarstė piktindamasis – ir vėl kažkur atrastu „“Lietuvos ryto“ teigimu“ – buvusio mero R. Aleknos balsavimo dėl G. Songailos. Ir šis vaizdelis yra iš V. Bruverio rytinių sapnų. Gal pagal tai didėja honoraras?

     

    Alfa.lt Vytautas Landsbergis 2011-05-12

     

     

     

    Kongresmenai ragina Clinton paremti jėgainės statybą Lietuvoje

     

     

    Septyni JAV Kongreso nariai paragino valstybės sekretorę Hillary Clinton (Hilari Klinton) atšaukti pernai gruodį paskelbtą pareiškimą, kuriuo išsakyta parama Baltarusijos atominei elektrinei, ir paremti Baltijos šalių planuojamą jėgainę Lietuvoje.

    Raginame jus atšaukti gruodžio mėnesio pareiškimą, kuris palankus Baltarusijos elektrinei, ir vietoj to aktyviai dirbti su Baltijos šalių vyriausybėmis paremiant atominę elektrinę jų teritorijoje“, - rašoma laiške, kurio kopiją gavo BNS.

    Kongresmenai reiškia susirūpinimą, kad atominės elektrinės Rusijos Karaliaučiaus srityje ir Baltarusijoje planuojama prie sienos su Lietuva, o vystant šiuos projektus nėra tinkamai bendradarbiaujama su Baltijos šalimis.

    Nors mes palaikome branduolinės energijos naudojimą, kai tai daroma visiškai atitinkant TATENA saugumo reikalavimus, atrodo, kad Rusijos motyvas yra ne elektros energijos gamyba, o siekis išlaikyti energijos išteklių Europai kontrolę“, - teigiama laiške.

    JAV atstovai pažymi matę pranešimus žiniasklaidoje, kad Rusija visaip stengėsi įtikinti Pietų Korėjo ir Italijos kompanijas pasitraukti iš branduolinio reaktoriaus Baltijos šalyse statybos projekto.

    Tokius pranešimus, jei tai tiesa, turėtų garsiai pasmerkti administracija. (...) Esame tikri, kad jūs sutiksite, jog JAV interesas yra mažinti Europos priklausomybę nuo Rusijos energetinio eksporto ir vystyti glaudesnius ryšius tarp JAV ir Baltijos šalių“, - teigia Kongreso nariai.

    Gegužės 9 dieną laišką pasirašė keturi JAV senatoriai Jonas Kylas, Mike Crapo (Maikas Krapo), Jeffas Sesssionsas (Džefas Sešnsas), Ronas Johnsonas (Ronas Džonsonas), ir trys Atstovų rūmų nariai - Johnas M.Shimkus (Džonas Šimkus), Danas Burtonas (Denas Bartonas) ir Jeffas Fortenberry (Džefas Fortenberis).

    Šis laiškas buvo įteiktas ir Jungtinėse Valstijose viešinčiam Lietuvos energetikos ministrui Arvydui Sekmokui.


    Alfa.lt 2011-05-1

     

     

    Krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė Paryžiuje išgirdo prancūzų pažadą paremti NATO oro policijos misijos pratęsimą

     

     

    2011 m. gegužės 12 d. krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė Paryžiuje susitiko su Prancūzijos gynybos ministru Gerardu Longuet‘u (Gerard Longuet).

    Ministrė susitikime kalbėjo apie Baltijos šalių regiono projektus. „Mes, kaip regionas, norėtume būti stiprūs – Baltijos šalys vykdo bendrus projektus tokius, kaip NATO oro policijos misija, taip pat Estijoje veikia Baltijos gynybos koledžas. Lietuva norėtų, kad oro policijos misija būtų nuolatinė ir pratęsta po 2014 metų“, – sakė ministrė. Savo ruožtu Prancūzijos gynybos ministras pažadėjo paramą šios misijos pratęsimui. Šiuo metu Šiauliuose dislokuoti keturi prancūzų naikintuvai „Mirage 2000” dalyvauja oro policijos misijoje Baltijos šalyse.

    Susitikime taip pat kalbėta tarptautinės operacijos Afganistane ir atsakomybės perdavimo proceso šioje šalyje tema. Prancūzijos gynybos ministras detaliai papasakojo apie NATO pajėgų vykdomas operacijas Libijoje.

    Taip pat Lietuvos ir Prancūzijos ministrai aptarė saugumo situaciją regione ir Prancūzijos karinių laivų „Mistral“ pardavimą Rusijai. Prancūzijos gynybos ministras pažadėjo taip pat ir ateityje konsultuotis su Lietuva šiuo ir kitais Lietuvai aktualiais saugumo klausimais.

    Susitikime pasirašytas ketinimų protokolas, kuriuo įtvirtinamas siekis ateityje pasirašyti tarpvyriausybinę dvišalę bendradarbiavimo sutartį. Planuojama, kad ministras G. Longuet’as galėtų apsilankyti Lietuvoje jau šių metų rugsėjo mėnesį.

    Prancūzijos gynybos ministras G. Longuet’as domėjosi kariuomenės transformacija Lietuvoje ir domėjosi, ar ir toliau bus atsisakoma šauktinių. R. Juknevičienės teigimu, Lietuva neketina grįžti prie šauktinių kariuomenės, tačiau šiuo metu aptariamas naujas Karo prievolės įstatymo projektas, kuris turėtų suartinti kariuomenę ir visuomenę. „Vietoje šauktinių mes norėtume kitokios karinės tarnybos, kuri būtų pagrįsta savanoriškumo pagrindu, o tarnavę jaunuoliai galėtų sudaryti rezervą“, – teigė ji. Šiam požiūriui pritarė ir Prancūzijos gynybos ministras.

    Taip pat buvo aptarta ir energetinio saugumo tema. R. Juknevičienė susitikime kalbėjo apie LR Vyriausybės planus, siekiant išsivaduoti iš monopolio dujų sektoriuje, apie elektros tiltų ir suskystintų dujų terminalo, atominės elektrinės statybas.

    Ministrai aptarė NATO reformą, ES ir NATO bendradarbiavimą. Pasak R. Juknevičienės, ES ir NATO turi bendradarbiauti kibernetinio saugumo, energetinio saugumo srityse. Ji pabrėžė transatlantinio ryšio svarbą ir paprašė Prancūzijos paramos energetinio saugumo centrui Lietuvoje.

    Ministrė su delegacija taip pat lankėsi Karinių oro operacijų centre, kuriame skaitė paskaitą Nacionaliniame gynybos institute tema „Saugumo problemos Rytų Europos kaimynystėje“.

     

    Voruta Data: 2011-05-13 

  • Patriotiškas palikimas Algimantas Zolubas

    Patriotiškas palikimas

     

     

    Iškilaus politikos analitiko, publicisto, aktyvaus visuomenės veikėjo Viliaus Bražėno, 2010 m. išėjusio į amžinybę, nematerialus palikimas atspindėtas jo knygose, gausybėje straipsnių spaudoje, filmuotoje medžiagoje. Šiam palikimui jis skyrė visą gyvenimą, todėl, net gyvendamas turtingoje JAV, nesukaupė milijonų dolerių, kaip kai kurie kiti tautiečiai. Kai grįžo jau į nepriklausomą Lietuvą, žurnalistų paklaustas apie santaupas Amerikoje, Vilius pajuokavo: „Pirmo milijono sukaupti nepasisekė, todėl bandau pradėti kaupti antrąjį“. Pastebėsime, kad ir antrojo sukaupti nepavyko, nes, eidamas gyvenimo devyniasdešimt aštuntuosius metus, baigė savo žemišką kelią. Tačiau greta visuomeninės veiklos velionis turėjo dirbti ir konkretų darbą, kad galėtų pats išsilaikyti ir šeimą išlaikyti. Dirbo ir uždirbdavo, ne šykštumu, o taupumo geriems tikslams dorybe pasižymintis, velionis sugebėjo sukaupti tiek santaupų, kad, žinodamas artimųjų neblogą materialią padėtį bei jų pritarimą, gyvenimo saulėlydyje nusprendė santaupas palikti bendražygiams, dirbantiems Tėvynės labui. Tie bendražygiai buvo įvairios Lietuvos patriotinės organizacijos, kurių veikloje pats veiksmingai dalyvavo, sukaupta gyvenimo patirtimi su jomis dalinosi. Iš turimų santaupų dažnai paremdavo patriotines iniciatyvas, patriotinę spaudą.

    Po V. Bražėno mirties (2010-10-03) sužinota, kad velionis paliko testamentą, kuriame jo sąskaitose turimus pinigus per testamento vykdytoją teisininką Egidijų Baranauską po keliolika tūkst. litų paveldėjo šios organizacijos: Lietuvos laisvės kovos sąjūdis, Lietuvos Sąjūdis, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolija, Lietuvių fronto bičiulių sąjūdis,

    Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Viešoji įstaiga „Naujasis amžius“, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija, Lietuvos moterų lyga, Lietuvos politinių kalinių sąjunga, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Lietuvai pagražinti draugija, Paramos ir labdaros fondas „Vaiko tėviškės namai“, Lietuvos laisvės kovų - Miško brolių – draugija.

    Testamento vykdytojas, suderinęs su testamento paveldėtojais taip pat padalino šioms organizacijoms ir likusį velionio materialųjį turtą.

    V. Bražėnas, paskyręs atitinkamą sumą pinigų, iš anksto padengė ir savo laidotuvių išlaidas.

    Paskutiniųjų velionio gyvenimo metų veiklos spaudai bei buičiai talkininkė buvo aktyvi visuomenininkė Albina Baranauskienė. Jinai buvo V. Bražėno ranka rašytų tekstų tvarkytoja bei platintoja el. paštu žiniasklaidai, jinai velioniui surasdavo internetiniuose portaluose skelbiamą ir jį dominančią informaciją, su dukra Jūrate parengė spaudai priešpaskutinę knygą „Priminimai bendražygiams“ taip pat rengė spaudai paskutinę velionio knygą. Jinai, kaip artimiausias su V. Bražėnu bendraujantis žmogus, nuolat buvo prie velionio, padėjo jį ištikusių traumų metu, budėjo prie jo gulint ligoninėje ir iki jam išeinant į amžinybę.

    Iškilmingai, su aukštos pagarbos ženklais Viliaus Bražėno palaikai buvo palaidoti greta jo žmonos Vilniaus Sudervės kapinėse, prie antkapinio paminklo, kurį velionis žmonai ir sau pastatydino. Tačiau, netikėtai nutrūkus jo žemiškai kelionei, liko nebaigta ruošti spaudai, kaip jis sakė, paskutinioji jo knyga.

    Gavusių palikimą organizacijų garbės reikalas yra ruoštos V. Bražėno (dalis medžiagos yra A. Baranauskienės iš rankraščių perspausdinta kompiuteryje, dalis dar laikoma ruošiniuose) knygos išleidimas, bei jo finansavimas. Tai ir būtų nors neženklus atsiteisimas už taurų, patriotišku palikimu išreikštą, velionio poelgį, jo žemiškojo pėdsako Tėvynės labui pratęsimas.

     

    Algimantas Zolubas 2011 m. gegužės 12 d.

  • Gintaras Aleknonis. Nuobuodžio pasakos

    Gintaras Aleknonis. Nuobuodžio pasakos

     

     

    Savaitgalį eismas Gedimino prospektu ribojamas, šurmuliuoja Europos dienos“, – vairuotojus perspėjo Vilniaus gatvėse stovinčios švieslentės. Bet juk eismas Gedimino prospektu draudžiamas kiekvieną savaitgalį... Daug ko nesuprantame, o gal paprasčiausiai nežinome.

    Štai Jonas Pinskus prieš atsisakydamas Seimo nario mandato nežinojo, kokia vicemero alga – vos trys tūkstančiai. O gal darbietis lengvabūdiškai patikėjo Artūro Zuoko priešrinkiminiais pažadais, kad jau greitai greitai vidutinė vilniečio alga prašoks šešis tūkstančius. Graudu, bet ir paties mero atlyginimas šiandien mažesnė už jo pažadus.

    Dabar bene geriausias laikas prisiminti, ką žadėjo politikai prieš savivaldybių rinkimus. Paskui bus vėlu, nes prasidės naujų pažadų dalijimo metas – Seimo rinkimų vajus. Tada bus nepatogu klausinėti.

    O dabar gera proga pasiteirauti Viktoro Uspaskicho, kodėl jis nekandidatavo į Vilniaus merus. Juk buvo žadėjęs, jeigu tik vilniečiai rinkimuose jį parems. Parėmė taip, kad Darbo partija sostinės savivaldybėje tapo ta jėga, nuo kurios priklausė mero paskyrimas.

    Tačiau V. Uspaskichas nusprendė leisti rinkimų pažadus vykdyti kitiems. Laiku prisiminė į Darbo partijos gretas ateinančių socialliberalų patirtį, kai jų ministrai į pralaimėtus Seimo rinkimus ėjo su šūkiu „Priversime valdžią dirbti“. Kol kas geriau tegul savo pažadus vykdo A. Zuokas: kuria oro susisiekimo bendrovę „Air Vilnius“, kasa metro arba tiesia tramvajų. Galimybių studijos dabar pelningesnės už pačius darbus.

    Metas, kai pamirštame duotus pažadus, bet dar negirdime naujų, bene geriausias laikas pasirūpinti buvusiaisiais. Gal todėl Romos Žakaitienės vadovaujama Savivaldybių asociacija pasiūlė kadenciją baigusiems merams skirti rentas. Problema, kad Vyriausybė dar neišsprendė prezidentienės rentos rebuso, palikdama jį Konstituciniam Teismui. Todėl ir merams teks palaukti. O kodėl buvusiam merui nepajusti, ką reiškia gyventi iš bedarbio pašalpos? Kodėl visą gyvenimą sąžiningai gatvę šlavęs ar mokykloje mokytojavęs yra prastesnis už blogai mero pareigas vykdžiusį?

    Nors mes ir daug ką žinome, bet vis tiek nesuprantame.

    Šiemet lietuviškiems „Oskarams“ – „Sidabrinėms gervėms“ pilnametražių filmų kategorijoje nominuoti du filmai. O kodėl ne visi trys? Praleidome progą išgarsėtume pasaulyje, kaip geriausius filmus kurianti tauta. Bet mums, atrodo, svarbiau turėti kino apdovanojimus, o ne kiną. Čia panašiai kaip su valstybės simboliu norimais paversti Valdovų rūmais. Pamirštame, kad vargas tai šaliai, kurios simboliu tapo betono luitas.

    Vokiečių kalbos egzaminu prasidėjusi valstybinių brandos egzaminų sesija turėjo nuraminti tuos, kurie panikuoja, esą visa Lietuva susiruošė išvažiuoti į Vokietiją. Jeigu egzaminą pasirinko laikyti tik 616 kandidatų, tai yra maždaug tik 1,5 nuošimčio abiturientų, reiškia ne visi emigruos. O išvykstantiems pravartu prisiminti, kad svetimos šalies kalbą reikia ne žinoti, o mokėti. Čia ne taip, kaip šiųmetėse Europos dienose Vilniuje, kur atrodo, jog visa Europa tik kepa šašlykus ir geria alų. O gal tai lietuviškai suprastos kulinarinės globalizacijos pavyzdys?

    Pernai atliktos visuomenės apklausos rodo, kad įstatymų leidėjais pasitiki tik 12 proc. gyventojų, o nepasitiki – 81 proc. Sakote, skaičiai nelabai tikslūs, bet čia kalbu ne apie Lietuvą, o Kaliforniją. Pasirodo yra sričių, kur galime sėkmingai rungtyniauti su amerikiečiais.

    Pasaulio diplomatines paslaptis atskleidžianti „WikiLeaks“ jau darosi įdomi tik tarptautininkams. Tačiau malonu sužinoti, kaip amerikiečių diplomatai stebėjo mūsų veiklą UNESCO ir prognozavo, kad Lietuvos kandidatė Ina Marčiulionytė šios organizacijos vadovo rinkimuose surinks vienaženklį balsų skaičių. Jai esą trūksta charizmos. Amerikiečių prognozės buvo tikslios. O mūsų diplomatai to nematė ar nenorėjo matyti? Skaudu siaučiant krizei investuoti į iš anksto pralaimėtą rinkimų vajų.

    Savų, o ne svetimų archyvų studijos paskatino bulgarus iš Vilniaus atšaukti savo ambasadorių, kuris, kaip įtariama, dirbo komunistų slaptajai tarnybai. Nežinau, ar mūsų diplomatinei tarnybai reikia taip pat apsivalyti, bet atrodo, kad žengėme svarbų žingsnį tiesos link.

    Ką tik pradėjusi veikti interneto svetainė www.kgbveikla.lt žada tapti lietuviškuoju „WikiLeaks‘u“. Tiesa, valstybės finansuojamu. Sakoma, kad ten skelbiamų dokumentų kiekis ir periodiškumas priklausys nuo šiam darbui skirto finansavimo.

    Dabar ne tik galėsime matyti savo praeities skaudulius, bet ir turėsime aiškų atskaitos tašką, kuris liudys, kiek esantiems valdžioje rūpi tiesos sakymas.

     

    www.bernardinai.lt 2011 – 05 – 12

     

     

    JAV ekspertai: Lietuva turi skalūninių dujų išteklius, kurių pakaktų 30-50 metų

     

     

    Lietuva turi skalūninių dujų išteklius, kurių pakaktų mūsų šalies poreikius patenkinti 30-50 metų. Tokias naujausias tyrimų išvadas Vašingtone viešinčiam energetikos ministrui Arvydui Sekmokui pristatė JAV Energetinių išteklių informacijos agentūros vadovas Richardas Newellas, informuoja Energetikos ministerija.

    Galimi skalūninių dujų klodai glūdi pietvakarių Lietuvoje, driekiasi iki Kaliningrado srities ir Lenkijos, kur šių dujų telkiniai yra itin gausūs.

    Vizito JAV metu gavau daug naujos informacijos, dar kartą patvirtinančios, kaip esmingai skalūninės dujos keičia situaciją pasaulio dujų rinkoje. Grįžęs į Lietuvą, siūlysiu Vyriausybei imtis neatidėliotinų žingsnių, kad skalūninių dujų išgavimas Lietuvoje taptų realybė“, - ministerijos pranešime spaudai cituojamas A.Sekmokas.

    Galimybes vystyti bendrus skalūninių dujų išgavimo projektus, pasinaudoti JAV Pasaulinės Skalūninių dujų Iniciatyvos teikiamais privalumais A.Sekmokas aptarė su JAV Valstybės sekretorės Hillary Clinton pasekretoriumi energetikos, prekybos ir žemės ūkio klausimais Robertas Hormatsas bei JAV Energetikos sekretoriaus pavaduotoju Danielis Ponemonas.

    Neabejoju, kad turime puikių galimybių sustiprinti Lietuvos bendradarbiavimą su JAV skalūninių dujų srityje ir pasinaudoti JAV administracijos teikiama parama“, - sakė energetikos ministras.

    Skalūninių dujų išgavimą ir būtiną šiam verslui vystyti reguliacinę aplinką A.Sekmokas jį lydinti delegacija aptarė ir su JAV dujų ir naftos gavybos kompanijomis.

     

    www.DELFI.lt 2011 gegužės mėn. 13 d.

     

     

     

    Pataria JAV sekti Baltijos šalių pavyzdžiu

     

     

    Mokesčių politikos ekspertas Danielas Mitchellas, kurio straipsnis apie Baltijos valstybių ekonominio taupymo rezultatus išspausdintas viename įtakingiausių JAV verslo žurnalų „Forbes“, ragina JAV politikus pasimokyti iš Baltijos valstybių patirties, kaip kovoti su rimta ekonomine krize. Anot straipsnio autoriaus, tiek JAV, tiek ir Baltijos valstybėse susiklostė fiskalinės krizės situacija, kurią lėmė nepamatuotas išlaidavimas ir nekilnojamojo turto kainų burbulas.

    Patyrusios ekonominį nuosmukį, Lietuva, Latvija ir Estija, skirtingai nei Jungtinės Valstijos, nesivadovavo Keinso išlaidų didinimo politika. Teisės aktų leidėjai Baltijos valstybėse nusprendė, kad „negalima išlaidauti bandant pakilti iš nuosmukio ir skolintis atiduodant skolą.” Baltijos valstybės pasiryžo realiai sumažinti išlaidas ir tokią politiką taikė ne vieneriems metams. Pasak mokesčių politikos eksperto, griežta fiskalinė politika, regis, labai pasitvirtino Baltijos valstybėse. Patyrusi didžiulį nuosmukį, šių šalių ekonomika vėl atsigavo.

    Danielas J. Mitchellas yra mokesčių reformos ir pajamų mokesčių politikos ekspertas. Prieš tapdamas „Cato“ nariu, Mitchellas buvo „Heritage Foundation“ vyresnysis mokslinis bendradarbis, taip pat senatoriaus Bobo Packwoodo ir Senato finansų komiteto ekonominis konsultantas. 1988 m. dirbo Bušo komandoje ir buvo atsakingas už Sveikos ekonomikos mokesčių ir biudžeto politikos rengimą. Jo straipsnių galima rasti tokiuose leidiniuose kaip „Wall Street Journal“, „ The New York Times“, „Investor’s Business Daily ” ir „Washington Times “. Jis yra dažnas svečias radijo ir televizijos laidose ir įvairiuose debatuose. Mitchellas turi Džordžijos universiteto ekonomikos bakalauro ir magistro laipsnius, o daktaro laipsnį apsigynė George Masono universitete.

     

    veidas.lt 2011 Gegužės 13 

  • Paviešinti KGB archyvai

    A. Sekmokas: „Cheniere“ siūlomos gamtinės dujos yra trečdaliu pigesnės už rusiškas

     

     

    JAV energetikos bendrovės "Cheniere", su kuria valstybės valdoma bendrovė "Klaipėdos nafta" pasirašė ketinimų protokolą dėl gamtinių dujų pirkimo ir tiekimo sąlygų, dujas tiektų pastebimai pigiau nei Rusijos koncernas "Gazprom", tvirtina energetikos ministras Arvydas Sekmokas.

    "Amerikiečių siūlomos dujos yra trečdaliu pigesnės negu tos, kurias šiandien gauname iš "Gazprom", - dienraščiui "Lietuvos rytas" sakė šiuo metu JAV besilankantis A.Sekmokas.

    "Cheniere" prezidentas Charigas Soui teigė, kad bendrovė planuoja skystinti ir eksportuoti skalūnines dujas.

    "Reikėtų atsižvelgti į tai, kad skalūninės dujos JAV rinkoje sumažino kainas. Tačiau mes žiūrime ir į kitus galimus tiekėjus", - teigė A.Sekmokas.

    Jis neabejoja, kad po trejų metų pradės veikti Klaipėdos jūrų uoste įrengtas su magistraliniais dujotiekiais sujungtas suskystintųjų dujų terminalas.

    "Negalima leisti pastatyti terminalą ir tik tada pradėti dairytis, iš kur, kokias dujas, už kokią kainą gausime", - teigė energetikos ministras.

    Jis nepaneigė, kad JAV sostinėje susitiko ir su galimais privačiais investuotojais į naujos atominės elektrinės Lietuvoje statybą.

     

    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/62667 2011-05-12

     

     

    Teismas: reikalavimas pavardes rašyti lietuviškais rašmenimis ES teisės nepažeidžia

     

     

    Europos Sąjungos (ES) Teisingumo teismas nenustatė pažeidimo dėl Lietuvoje galiojančios tvarkos, kuri reikalauja vardus ir pavardes dokumentuose rašyti lietuviškais rašmenimis.

    Ketvirtadienį išvadoje Liuksemburge įsikūręs teismas pažymėjo, kad tvarka, jog piliečio vardas ir pavardė gali būti užrašyti tik valstybinės kalbos rašmenimis, neriboja laisvo asmenų judėjimo.

    "Tokios teisės nebuvimas negali atgrasinti Sąjungos piliečio nuo noro pasinaudoti Sutartimi pripažįstamomis judėjimo teisėmis ir tai šiuo atžvilgiu nelaikytina ribojimu", - rašoma BNS atsiųstame teismo pranešime spaudai.

    Tačiau nagrinėdamas moters prašymą pakeisti jos pavardę santuokos liudijime, ir įrašyti formą su raide w - Wardyn, teismas paskelbė, kad ES pripažįstamos laisvės gali būti netinkamai apribotos, jei atsisakymas pakeisti pavardę gali sukelti "rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų". Anot ES teismo, tai turi nustatyti nacionalinis teismas.

    "Nacionalinis teismas (...) turi nustatyti, ar tokiu atsisakymu yra užtikrinama interesų – viena vertus, sutuoktinių teisės į jų asmeninio ir šeimos gyvenimo gerbimą ir, kita vertus, teisėtos atitinkamos valstybės narės valstybinės kalbos ir jos tradicijų apsaugos – pusiausvyra", - nurodė Liuksemburgo teismas.

     

    www.delfi.lt 2011 gegužės mėn. 12 d.

     

     

    Šimonytė: „šešėlis“ sumažėjo bent 170 mln. litų

     

     

    Per pirmąjį ketvirtį iš "šešėlinio" verslo galėjo būti ištraukta apie 170-180 mln. litų, teigia Finansų ministerija.

    "Pajamų planas yra vykdomas, pirmą ketvirtį pajamų surinkta daugiau nei pernai, klausimas, kiek ir dėl ko. Apie 170-180 mln. litų mes negalime paaiškinti makroekonominiu scenarijumi", - Seimo Biudžeto ir finansų komiteto posėdyje trečiadienį kalbėjo finansų ministrė Ingrida Šimonytė, rašo naujienų portalas vz.lt.

    Akaičiuojama, kad pridėtinės vertės mokesčio sausį-kovą buvo surinkta apie 400 mln. litų daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu pernai, iš jų apie 150 mln. litų, anot I.Šimonytės, gauta dėl geresnio mokesčių administravimo. Akcizų surinkta apie 45 mln. litų daugiau, iš jų apie 20 mln. litų esą taip pat galima priskirti geresniam administravimui.

    "Vertinant pardavimus, nepaisant tarifo didinimo, cigarečių ir dyzelino realizacija yra gerokai aukštesnė, nei turėtų būti pagal makroekonominį scenarijų. Tačiau turime problemų su benzino realizacija", - sakė ministrė. Anot jos, kiek daugiau nei planuota išaugo dyzelino pardavimai.

    Vyriausybė užsibrėžusi šiemet iš "šešėlio" ištraukti 1 mlrd. litų.

    "Skaičiuojant aritmetiškai, kol kas trūksta. Tačiau turint omenyje, kad kai kurios priemonės vis dėlto neduoda efekto labai greitai, aš vis dar tikiuosi, kad užduotį pavyks įvykdyti labai didele dalimi", - sakė I.Šimonytė.

     

    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/62645 2011-05-11

     

     

    Siūloma netaikyti teisinės neliečiamybės Seimo nariams

     

     

    Parlamentinės grupės "Už piliečių talką kuriant Lietuvą be korupcijos" nariai mano, kad Seimas, neleidęs baigti teisminio proceso dėl kaltinimų parlamentarui Evaldui Lementauskui, grubiai pažeidė teisingumo principus.

    Parlamentinės grupės pirmininkė Agnė Bilotaitė sako, kad "Seimas nėra ta institucija, kuri sprendžia, kas padarė nusikaltimą, o kas ne. Tai - teismo funkcija".

    Todėl grupė siūlys pataisas, numatančias politikams netaikyti teisinės neliečiamybės, esant kaltinimams korupcija ir kitais sunkiais nusikaltimais.

    Parlamentarų grupės nuomone, balsavimas dėl teisinės neliečiamybės panaikinimo E. Lementauskui parodė, kurios politinės partijos nuosekliai pasisako už realią kovą su korupcija, o kurioms tai yra tik jų viešųjų ryšių akcijų dalis.

    "Tai, kad balsavime nedalyvavo beveik visi "Tvarkos ir teisingumo" ir Darbo partijų atstovai, yra skandalingas faktas, nepridengiamas jokiais pasiteisinimais. Jų argumentai, kad klausydamiesi E. Lementausko kalbos Seime ėmė abejoti dėl teisėsaugos veiksmų korektiškumo, skamba labai keistai. Net ir kilus tokių abejonių, visų bendras interesas turi būti sužinoti tiesą, o ne užkirsti kelią galutiniam išsiaiškinimui", - mano parlamentinės grupės "Už piliečių talką kuriant Lietuvą be korupcijos" nariai A. Bilotaitė, Arvydas Anušauskas, Artūras Melianas, Rima Baškienė ir Saulius Stoma.

    M.Varaška: tokius klausimus privalo spręsti bent 2/3 Seimo

    Tuo tarpu konservatorių frakcijos narys Mantas Varaška mato problemą, kad antradienį balsuojant dėl neliečiamybės Seimo posėdyje dalyvavo vos 78 Seimo nariai. "Kadangi Seimo nario teisinei neliečiamybei panaikinti reikalinga bent 71 Seimo nariai, 78 Seimo narių, dalyvavusių Seimo posėdyje, yra akivaizdžiai per mažai", - pastebi parlamentaras ir siūlo Statute nustatyti, jog balsuojant dėl Seimo nario ar kito asmens teisinės neliečiamybės atėmimo klausimo, balsavime privalėtų dalyvauti bent 2/3 visų Seimo narių.

    "Tokia sąlyga galėtų padėti Seimui išvengti nereikalingų klaidų svarstant konkrečių asmenų teisinės neliečiamybės panaikinimo klausimus", - pranešime teigia politikas.

     

    www.delfi.lt 2011 gegužės mėn. 11 d.

     

     

    Paviešinti KGB archyvai

     

     Trečiadienį Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse paskelbti KGB veiklos dokumentai. Šia proga Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) atidarė specialią interneto svetainę, kurioje nuo ketvirtadienio pradedami viešinti originalūs direktyviniai okupacijos laikotarpio KGB padalinių, veikusių Baltijos valstybėse, dokumentai.

    LGGRTC direktorė Teresė Birutė Burauskaitė džiaugiasi, jog KGB archyviniai dokumentai pagaliau bus viešai prieinami visuomenei, tačiau pripažįsta, jog tai turėjo būti padaryta anksčiau.

    SVETAINĖ, KURIOJE YRA KGB ARCHYVINIAI DOKUMENTAI

    Šitas darbas turėjo būti atliktas anksčiau, bet jau geriau vėliau negu niekada. Tai, jog laisvoje ir nepriklausomoje valstybėje iki šiol buvo paisomas ant KGB dokumentų matomas užrašas „visiškai slapta“, yra nenormalu. Manau, kad visi archyviniai dokumentai turi būti vienokia ar kitokia forma laisvai prieinami visuomenei“, – kalbėjo LGGRTC vadovė.

    Anot susitikime su LGGRTC vadovais dalyvavusio premjero Andriaus Kubiliaus, originalių archyvinių okupacijos KGB dokumentų paviešinimas yra įsimintina istorinė akimirka Lietuvai.

    Tai yra vienas svarbiausių Lietuvai momentų. Istorinė tiesa, kuri kartais kam nors gali būti ir nemaloni, bus laisvai prieinama Lietuvos žmonėms. Tikiu, kad laisvės bus daugiau, nes ji bus grindžiama absoliučia istorine tiesa“, – KGB dokumentų paviešinimo svarbą akcentavo ministras pirmininkas.

    A. Kubilius tikino, kad taip pat archyvinių dokumentų viešinimu bus pagerbti žmonės, kurie okupacijos metu nukentėjo nuo KGB ir kitų sovietinių saugumo struktūrų.

    Tiesos paviešinimas yra pagarbos ženklas tiems, kurie labai skaudžiai nukentėjo nuo KGB ir kitų panašių okupacinės jėgos struktūrų, kurios taip negailestingai triuškino ir laužė daugelio žmonių likimus“, – kalbėjo Vyriausybės vadovas.

    Premjeras taip pat pritarė LGGRTC direktorės B. Burauskaitės minčiai, jog KGB dokumentai turėjo būti paviešinti anksčiau.

    Pati mintis, jog reikia atskleisti ir paviešinti KGB dokumentus, mums buvo suvokiama ir suprantama dar iki 2008 m. Labai aiškiai matome, jog liustracijos procesas turi baigtis loginiu rezultatu“, – aiškino A. Kubilius.

    Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas tikino, kad KGB dokumentai išanalizuoti buvo ne iš karto.

    Viešinimo klausimas visą laiką buvo aktualus nuo pat KGB archyvų perėmimo. Prisimenu, kad dalis mūsų tyrinėtojų nežinojo, kaip elgtis su tais dokumentais, ką jie reiškia, nežinojo jų turinio prasmės. Po dviejų dešimtmečių dokumentai buvo išanalizuoti“, – pasakojo A. Anušauskas.

    NSGK pirmininkas teigė, jog KGB archyvų ir su šios struktūros veikla susijusių asmenų paviešinimo jau seniai norėjo ir Lietuvos žmonės.

    Prieš penketą metų, kilus KGB rezervistų skandalui, buvo apklausiami Lietuvos gyventojai, ką jie mano apie archyvų ir tam tikrų pavardžių viešinimą. Turiu pasakyti, kad daugiau nei trys ketvirtadaliai žmonių pasisakė už KGB archyvų atvirumą ir konkrečių pavardžių viešinimą“, – prisiminimais dalijosi A. Anušauskas.

    Tai yra svarbu tai visuomenės daliai, didelei visuomenės daliai, kuri patyrė persekiojimus, ir jiems visai ne tas pats, ar įvardyti tie žmonės viešai, kurie stovėjo už nugarų tų agentų, tų įvairiais būdais palaužiamų žmonių, ar nebus jie įvardyti“, – sakė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas A. Anušauskas.

    Interneto svetainė yra pasiekiama adresu www.kgbveikla.lt . Šiuo metu joje yra pateikta apie 150 įvairių dokumentų. Šis skaičius, anot rengėjų, yra labai mažas, lyginant su tuo, kas turima archyvuose. A. Anušausko teigimu, Lietuvoje galėtų būti apie 10–15 mln. lapų KGB dokumentų, o iš jų apie 100 tūkst. lapų būtų svarbūs, nes atskleistų institucijos veiklą.

    Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro vadovė Birutė Burauskaitė sakė, kad interneto svetainėje nebus pateikiama privataus gyvenimo informacija, ypač apie tokius asmenis, kurie buvo sekami, bei tų asmenų, kurie prisipažino, kad dirbo KGB. Tai pat nebus viešinama informacija, kuri tuo metu diskredituodavo disidentus.

    Svarbiausia yra eliminuoti tą informaciją, kuri yra susijusi su atėjusiais prisipažinti, kad negalima būtų ne tik pavardžių matyti, bet ir identifikuoti pagal kokius nors šalutinius požymius. Čia mes labai griežtai žiūrėsime“, – sakė B. Burauskaitė.

    Mes neskelbiame nei agentų, nei sąrašų, nei jų veiklos. Mes skelbiame KGB kaip institucijos veikalą, ir jeigu tuose dokumentuose figūruos vienas kitas asmuo, kuris neturi jokios įstatymu apibrėžtos apsaugos, jis ir matysis svetainėje“, – sakė Centro vadovė.

    B. Burauskaitė tvirtino, kad pirmiausia bus viešinami dokumentai, susiję su 1960–1980-aisiais KGB vykdyta veikla.

     

    Alfa.lt Gytis Pankūnas 2011-05-11

  • Madininku byla ir jos baigtis

    V.Landsbergis: svarbu, kad Medininkų byla nebūtų tik nuraminimas, nes tai tik menkas rezultatas

     

     

    Medininkų byla lieka ir liks daugiaprasmė, ir kyla pavojus, kad ji bus naudojama tik nuraminimui, trečiadienį sakė buvęs valstybės vadovas Vytautas Landsbergis, netrukus po to, kai teismas paskelbė nuosprendį vieninteliam prieš teismą stojusiam kaltinamajam Konstantinui Michailovui.

    "Ta byla lieka ir liks daugiaprasmė ir nepuošianti Lietuvos teisėtvarkos", - BNS sakė V.Landsbergis.

    "Tas nuosprendis gali būti apgaulingas. Pamatysime, ar jis nebus naudojamas nuraminimui ir nusiraminimui - štai vis dėlto nors vieną nuteisė ir jau kažko mes per 20 metų pasiekėme. Tai labai menkas rezultatas", - sakė V.Landsbergis.

    V.Landsbergis pabrėžė esąs įsitikinęs, kad Medininkų žudynės turėjo būti traktuojamas kaip karo nusikaltimas, o ne kaip nužudymas.

     

    www.delfi.lt 2011 gegužės mėn. 11 d.

     

     

     

    T.Šernas: jei K.Michailovas kaltas, jam skirta bausmė atitinka jo nusikaltimą

     

     

    Vienintelis Medininkų žudynes išgyvenęs Tomas Šernas teigia manantis, kad buvusiam sovietų ypatingos paskirties milicijos būrio OMON pareigūnui Konstantinui Michailovui (buvusiam Nikulinui) teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė iki gyvos galvos atitinka jo padarytą nusikaltimą.

    Per Medininkų žudynes sunkiai sužeistas tuometinis muitininkas sakė manantis, kad teismo procesas yra žingsnis istorinio teisingumo link.

    "Mano manymu, jeigu jis yra kaltas, tai atitinka jo nusikaltimo lygį, bet nuosprendis bus apskųstas ir įsigalios turbūt vėliau", - BNS trečiadienį sakė T.Šernas.

    Vilniaus apygardos teismas trečiadienį patenkino prokurorų prašymą ir skyrė K.Michailovui maksimalią bausmę dėl Lietuvos valstybės sieną saugojusių pareigūnų nužudymo 1991 metais.

    "Aš esu patenkintas ne dėl to, kad yra bausmė, ne dėl to, kad jam ta bausmė, o dėl to, kad Lietuvos teisėtvarka ir Lietuvos politinė valdžia sugeba padaryti tinkamus sprendimus, kad teisybė vis tiek anksčiau ar vėliau įsigaliotų ar įsigalioja. Tai dėl to aš patenkintas", - kalbėjo T.Šernas.

    Tuomet sunkiai sužeistas buvęs muitininkas abejojo, ar pavyks teisti kitus Medininkų žudynių bylos dalyvius - tiek tuos, kurie įvykdė šį nusikaltimą, tiek ir liepusius jį įvykdyti.

    "Neramu dėl kitų asmenų, kurie laisvėje, ir neramu, kad mūsų santykiai su Rusija nelabai geri, negalime susišnekėti dėl praeities įvykių vertinimo" - sakė T.Šernas.

    "Aš manau, kad čia Rusijos viršūnės yra padariusios politinį sprendimą. Aš manau, kad taip turbūt neįvyks. Čia ne tik tie, kurie buvo vykdytojai, o ir tie, kur suplanavo, už to stovinčios politinės jėgos. Aš abejoju, kad jie (Rusija - BNS) tam pasiryš", - sakė nukentėjusysis.

    Vis dėlto, pasak T.Šerno, Vilniaus apygardos teismo sprendimas galėtų sudaryti galimybę prašyti kompensacijos iš Rusijos.

    Jis sakė, kad teisingumas Medininkų žudynių byloje nėra iki galo atstatytas, tačiau žingsnis į priekį jau žengtas.

    "Svarbu, kad buvo teismas, kad jis yra. Tai nėra paprasta byla. Nors ji teisiškai vertinama vos ne kaip buitinė žmogžudystė, tai yra politinė byla ir politinis nusikaltimas, kurio dėl Lietuvos priimtų įstatymų mes negalima taip kvalifikuoti ", - sakė T.Šernas.

    "Vis tiek manau, kad Lietuvos teisėsauga ir Lietuvos politinės jėgos negali visiškai nusisukti nuo mūsų praeities ir yra teigiama, kad dalinai teisybė bent paskelbta yra. Neatstatytas teisingumas, bet žengtas rimtas žingsnis į tą pusę", - tvirtino T.Šernas.

     

    www.delfi.lt 2011 gegužės mėn. 11

  • Naujos atominės elektrinės statybą problemišką padarė pati Lietuva

    V.Radžvilas: parodykite normalią valstybę, kur mažuma atsisakytų mokytis valstybinės kalbos

     

     

    Kai kalbame apie lietuvių tautiškumą bei savimonę, mūsų šalyje vyrauja dvi stovyklos – pasauliui atvirų intelektualų bei siaurų nacionalistų. Tačiau filosofo Vytauto Radžvilo nuomone, tiek vienų, tiek kitų mąstymas pagrįstas vergiška laikysena, o gelbstint tautą reiktų tiesiog išeiti iš XIX amžiaus ir jaustis laisviems bei lygiems su kitomis tautomis.

    Kai kalbu apie šiandienines abi stovyklas, tai noriu pasakyti, kad abiejų stovyklų atstovai yra XIX amžiaus žmonės, nes tame amžiuje buvo tik dvi strategijos, bet abi jos buvo vergo strategijos. Vieni, vakarykščiai baudžiauninkai ir vergai, norėjo skubiai nusiplauti savo vadinamąją dėmę ir puolė į kitų kultūrų glėbį, arba lenkėjo. Kiti mėgino lietuvybę išgelbėti rezervate“, - pasakojo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius, dalyvavęs diskusijoje „Lietuviškasis ir/ar europietiškasis tapatumas: neatsakyti klausimai“.

    Intelektualai irgi kamuojami vergo sindromo?

    Pasak mokslininko, pastaruoju metu kaip tik kartojasi Vinco Kudirkos laikų istorija, kai dalis žmonių tiesiog savą tautą laiko tamsia, o kita dalis fanatiškai siekia ją atkurti, bet daro tai šūkčiodami Gedimino prospekte per Kovo 11-osios eisenas ir panašius renginius. Beje, kaip teigia V. Radžvilas, pats V. Kudirka yra rašęs, jog kol dar nebuvo „atsivertęs į lietuvybę“, aplankyti atvažiavusius tėvus vesdavosi į gamtą, kad bendramoksliai nesuprastų, jog jie kalbasi lietuviškai.

    Šiandien mes turime tą pačią situaciją, kai vieni iš karto vadovaujasi nuostata, kad esame žemesni. Kaip galima tiek nereflektuoti situacijos, kad nesuprastum, jog kai sakoma, esą mes tamsūs, atsilikę ir panašiai, tai mes faktiškai kartojame sovietų paradigmą. Juk sovietai iš karto atėjo mūsų perauklėti“, - piktinosi filosofas.

    Didelė dalis mūsų vadinamosios šviesuomenės intelektualų patys to nereflektuodami iš esmės turi tą pačią vergo mąstymo struktūrą, kurios baisiausia išraiška yra kai kurių inteligentų elgesys lenkų klausimu. Šiuo atveju aš esu tolerantiškas žmogus ir jokiu būdu nesu iš tų, kurie mano, kad lenkus reikia sulietuvinti, bet kai kalbama apie atsiprašymus, tai viskas aišku, kas yra kas“, - pridūrė mokslininkas.

    Kitas kraštutinumas, pasak filosofo, yra siauras nacionalizmas, kai dalis žmonių įsivaizduoja, jog nuo Europos įtakos pabėgti ir tautą išgelbėti galima pašūkavus Gedimino prospekte. Tačiau, anot V. Radžvilo, iš tikrųjų tautos atkūrimas reiškia aukščiausią tautos organizavimosi lygmenį, remiantis pasauliniais standartais, drauge sugebant siekti savo interesų.

    LLRA – autonomininkų mutacija

    Pasak V. Radžvilo, lenkų klausimu reikia aiškiai suvokti, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcija yra autonomininkų, svarsčiusių nepriklausomybės priešaušryje paskelbti autonomiją SSRS sudėtyje, mutacija.

    DELFI primena, kad 1989–1991 metais Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose Lietuvos lenkų tautinė mažuma planavo paskelbti autonomiją SSRS sudėtyje.

    Tuometė Lenkijos vyriausybė oficialiai pasmerkė „autonomininkų“ planus, tačiau kai 1991-ųjų rugsėjį Lietuvos vyriausybė paleido Vilniaus ir Šalčininkų tarybas bei įvedė šiuose rajonuose tiesioginį valdymą, Lenkija šias priemones sukritikavo kaip lenkų tautinės mažumos politinių teisių pažeidimą.

    Lietuvos lenkų rinkimų akcija de facto yra autonomininkų mutacija, kuri sąmoningai kursto konfliktą, todėl kad jos vadovybėje net veikia tie patys žmonės, kurie išvengė teismo 1991 m. dėl mūsų atlaidumo. Tuo tarpu mūsų intelektualai, kurie nemoka mąstyti valstybinėmis kategorijomis, užmiršo net dvidešimties metų senumo patirtį. Ką reiškia, pavyzdžiui, įžūlus pasakymas, kad mes nesimokysime valstybinės kalbos? Kodėl aš sakau, kad mes elgiamės kaip baudžiauninkai? Jūs man parodykite normalią, save gerbiančią Europos valstybę, kur galėtum taip pasakyti?“, - piktinosi V. Radžvilas.

    DELFI primena, kad pastaruoju metu Lietuvoje kilo įtampų dėl lenkų tautinės padėties Vilnijos regione. Lietuvos lenkų politikai pasipiktino naujuoju Švietimo įstatymu, kuriuo tautinių mažumų mokyklose, be lietuvių kalbos, lietuviškai bus mokoma pilietinio ugdymo bei temų, susijusių su Lietuvos istorija ir geografija.

    Į ginčą įsijungė ir Lenkijos politikai, ypač šios šalies užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis, tad pašlijo ir abiejų valstybių santykiai, o lenkai vardija nepasitenkinimą ir dėl nelietuviškų pavardžių rašybos asmens dokumentuose, topografinių ženklų, žemės grąžinimo.

    Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.

     

    www.DELFI.lt Eglė Samoškaitė, 2011 gegužės mėn. 12 d.

     

     

     

    Lietuvos ir Lenkijos parlamentarai siūlo atkurti broliškus tautų santykius

     

     

    2011 m. gegužės 10 d. Strasbūre vykstančio Lietuvos Respublikos Seimo, Lenkijos Respublikos Seimo ir Senato ir Ukrainos Aukščiausiosios Rados narių asamblėjos prezidiumo posėdžio, globojamo Europos Parlamento pirmininko Jerzy Buzeko, metu Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris ir Lenkijos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Andrzejus Halickis pasirašė bendrą pareiškimą dėl Lenkijos ir Lietuvos santykių.

    Komentuodamas šį pareiškimą, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas E. Zingeris pažymėjo, jog „giliai gerbiant ir skatinant vienas kito kultūros palikimą ir tautinių mažumų teises, Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykiuose reikėtų vengti perdėto etninio angažavimosi, kuris gali virsti karikatūriniais „liliputų karais“, primenančiais anglų literatūros klasiko Džonatano Svifto kūrybos epizodus“.

    Mūsų visuomenės privalo vadovautis ne etniniais nesutarimais, o laisvės ir žmogaus teisių idealais stiprindamos Vyšegrado, Baltijos ir Skandinavijos šalių bendradarbiavimą Europos Sąjungoje“, – rašoma bendrame pareiškime.

    Komunistinei Maskvai pavaldūs istorikai siekė sukiršinti lenkų ir lietuvių tautas. Tad dabar mūsų politikai ir intelektualai privalo daryti viską, kad atkurtų glaudžius mūsų broliškų tautų santykius“, – primenama pareiškime.

    Taip pat pabrėžiama, kad „diplomatinių santykių tarp mūsų valstybių atnaujinimo 20-jų metinių išvakarėse turime dėti visas pastangas, kad sukilėlių pralietas kraujas, Gegužės 3-osios Konstitucija ir Abiejų Tautų tarpusavio įžadas taptų garbingo požiūrio pavyzdžiu kitoms tautoms, kuriančioms XXI amžiaus Europą.“

     

    Alfa.lt 2011-05-10

     

     

    Kontora nestygsta

     

     

    Ko gera, ketinimai sukiršinti vietinius lenkus prieš Lietuvos Respubliką nesusiklostė pagal planą. Daug šviesių ir lojalių Lietuvos lenkų pasidygėję Valdemaro Tomaševskio grupuotės (tautinės provincinės partijos, kuri vadinasi rinkimų akcija) politika. Gerokai paveikta Lenkijos Respublikos spauda, kai kurie kaimynų politikai vis mėgina transliuoti pasauliui "lenkų skriaudas", smulkiai kerštaujama diplomatinių santykių lygmeniu, bet kontora norėjo didesnio ir abipusio politinio konflikto. Jo nepasiekus, Lietuvai neatsakius jokiais puolimais prieš Lenkiją, įtampa ėmė slūgti, gali net išsivadėti blaivaus proto dialoguose. Juk "žūstančių", nors Lietuvos išlaikomų, lenkiškų mokyklų niekas neuždarinėja. Tolesnio "kresų" organizacijų, neva atstovaujančių "Lenkijos pakraščiams", rasistinio kurstymo prieš "baltus" Vilniaus krašte gali nebepakakti. O nemažai investuota...

    Tada kontora išeina su naujom žvėriškom priemonėm. Štai plakatėlis, kurį galima bet kur klijuoti, kuriuo neva "lietuviai" (lietuviškai!) ragina nušauti V.Tomaševskį ir apskritai pakarti Vilniaus krašto lenkus. Grynas KGB braižas. Tačiau toliau gali būti ir koks nors imituotas pasikėsinimas į Lenkų rinkimų akcijos lyderį, raginimai ginkluotis ir panašūs nuprotinimo politikos perlai. Kontoros arsenalas platus, o lenkai - lyg vaikai, nesuvokiantys, kaip jais lošiama.

    Fone darbuojasi "Kurier Wilenski", dėstąs turbūt Lenkijai apie Lietuvoj nuolat rengiamas nacių eitynes su šūkiais "Juden raus!" - praeity vienąkart yra buvusi tokia provokacija - ir neva apie lenkų bei rusų varymą iš Lietuvos - iš tikrųjų šiemet kvailai šūkauta prieš raudonus ir čigonus. Čia dalyvavę net keli valdančiosios partijos deputatai, tad savaiminė pastaba ir šūkautojams, ir negudriems dalyvautojams, nes ir jais lošiama. O lenkų ir rusų kaip Lietuvoj skriaudžiamų mažumų konsolidavimas bendriems veiksmams, pavyzdžiui, lenkų balsais atvedant į Vilniaus tarybą KGB majorą - dar vienas kontoros programinės veiklos baras.

    Kol nežinome, ar mūsų Valstybės saugumo departamentas pajėgus dar kam nors, ne tik kooperacijai su Rusijos tarnybomis prieš vienui vieną klaipėdiškę merginą, belieka perspėti visus besidominčius visai atvirai.

     

    Lietuvos žinios Vytautas LANDSBERGIS 2011 – 05 – 11

  • Naujas R.Pakso triukas: tiesioginė demokratija Prezidentas Rolandas Paksas pasigamino dar vien

    Rūta Staliliūnaitė atguls vaikystės žemėje

     

     

    Rūta Staliliūnaitė, viena iš ryškiausių visų laikų lietuviškojo teatro žvaigždžių, šiandien visam laikui sugrįžta į žalumoje skendintį Pašušvio kaimelį Radviliškio rajone. Čia ją visi vadina Rūtele. Čia ji visada verždavosi įkvėpti gryno oro. Teatro legenda žinojo: kai nusileis jos gyvenimo saulė, kūnas tikrąją ramybę ras tik Pašušvyje, tėvų ir senelių žemėje.

    Namai

    Rūta Staliliūnaitė Lietuvos teatrą garsino daugybe ryškių savo vaidmenų: Barbora Juozo Grušo dramoje "Barbora Radvilaitė" Henriko Ibseno Nora, Alfredo Jarry - Ūbienė, kitais. Nors teatrui pašventė visą savo gyvenimą, ji nebuvo linkusi teatro vadinti savo namais.

    Aktorė sakė, kad teatras yra jos didžioji meilė, o tikrieji namai - tai jos tvirtovė, į kurią žiūrovams bilietai neparduodami.

    Ir vis dėlto kai kurie "žiūrovai" į Rūtos Staliliūnaitės gyvenimo tvirtovę būdavo įleidžiami. Jų prisiminimai apie aktorę iš didžiosios raidės dabar turi ypatingą reikšmę.

    "Nepaprastai paprasta"

    Pašušvyje gyvenančioms Romaldai Šiurnienei ir Albinai Šurnienei su R. Staliliūnaite teko laimė ilgus metus gyventi tame pačiame keturbutyje, į kurį po kelis kartus per metus aktorė grįždavo pailsėti.

    "Nepaprastai paprasta" - tai, pasak abiejų moterų, žodžiai, labiausiai tinkantys apibūdinti, kokia iš tiesų buvo talentingoji aktorė.

    Pašušvys, kuriame gyveno R. Staliliūnaitės tėvai ir seneliai, kuriame augo ji pati ir į kurį vėliau visada taip norėjo grįžti, tarsi nušvisdavo kitomis spalvomis kaskart, kai aktorė atvykdavo.

    Tarsi trokšdama pasisemti kuo daugiau atgaivos sielai bendraudama su savo krašto žmonėmis, aktorė pirmoji skubėdavo su jais sveikintis, teirautis apie sveikatą, klausti, ar nereikia jos pagalbos.

    Gyveno kaimu

    Aktorė, užsirišusi prijuostę, blizgindavo savo buto langus ir atsisakydavo kaimynių siūlomos pagalbos, ravėdavo įvairiaspalvių gėlių darželį kieme, vejos viduryje. Jai būdavo svarbu, kad ravint nenukentėtų jokia savaime pasisėjusi ir užaugusi gėlelė, nes tai - gamtos dovana.

    Pašušviečiams R. Staliliūnaitė yra sakiusi, kad neįsivaizduoja gyvenimo be Pašušvio. Net ir vėliau, gyvendama Kaune, ji su savo mama, matydamos kylančią saulę, įsivaizduodavo ją kylančią virš Klerijono kalvos Pašušvyje, o besileidžiančią - ties Pašušvio dvaru.

    "Man atrodo, kad nebūtų užtekę jėgų teatre ištverti neapsakomai sudėtingą ir sunkų repertuarą, jeigu nebūčiau galėjusi pasiganyti Pašušvio lankose kiekvieną vasarą grėbdama, kraudama šieną, ravėdama daržus, melždama karves, šerdama gyvulius, skalbdama...", - viename interviu yra sakiusi R. Staliliūnaitė.

    Gerumo erdvės

    Kai aktorė melžė karves ir grėbė šieną, dar buvo gyvi jos tėvai ir seneliai.

    R. Staliliūnaitė sakydavo visada žinojusi, jog artimiesiems reikia padėti, kad ir kur bebūtum.

    Glaudų ryšį su Mama, su Babūne (taip vadino mamos mamą) ir su Tėvu (šiuos tris žodžius ji visada rašydavo iš didžiosios raidės) išliko ir jiems atgulus į Pašušvio kapinaites. Galbūt todėl brangi tapo kiekviena Pašušvio žemės pėda, prie kurios praeityje buvo prisilietę patys svarbiausi aktorės gyvenimo žmonės, toks neapsakomai brangus tapo Pašušvio kraštas, ir kiekvienas čia gyvenantis - nuo vyriausio iki jauniausio.

    Pašušvio vaikus aktorė mėgdavo suburti prasmingiems darbams: tvarkyti kaimo aplinką, prižiūrėti kapus.

    Tylios pamokos

    R. Staliliūnaitė, pirmoji palinkusi tvarkyti kaimo buvusio girtuoklėlio kapą, pasakojo kiek apstulbusiems vaikams, kaip svarbu yra gerbti atminimą kiekvieno žmogaus, kad ir kokį gyvenimą jis būtų nugyvenęs. O šis žmogus, praeityje pagarsėjęs žalingu pomėgiu, iš tiesų juk turėjo auksines rankas, yra talkinęs ne vienai kaimo šeimai, palikęs ir gerų prisiminimų.

    Diena, kai Rūta Staliliūnaitė, susikvietusi kaimo vaikus, švarino pamiškes ir pagriovius, taip pat virto švelnia, neįkyria pamoka, kaip reikia mylėti savo kraštą, kiekvieną augalėlį ar gyvūnėlį, kaip plėsti gerumo erdves.

    Aktorės įtaka Pašušvio vaikams buvo neabejotina: dabar jie neberaginami apibėga tas vietas, kuriose vaikštinėjo su R. Staliliūnaite, ir surenka šiukšles, patys savo noru eina į kapinaites ir aptvarko kapus, kuriuos prižiūrėti nebėra kam.

    Atgal į namus

    Pati labai kukliai gyvenusi Rūta Staliliūnaitė, vos tik gavusi atliekamą pinigą, imdavo svarstyti, kam paramos reikia labiausiai.

    Pašušviečiai prisimena, kad gautą Nacionalinę premiją ji taip pat išdalino. Dalį skyrė giminaitei, nes troško, kad ji mokytųsi, kitą dalį - giminaičiui, kuris buvo pasukęs šunkeliais ir niekaip negalėjo pats vienas išsikapanoti. R. Staliliūnaitė pasirūpino, kad šis jau pasiligojęs giminaitis iki gyvenimo pabaigos turėtų vietą gyventi ir žmonių, kurie juo rūpintųsi.

    Iki pati išeidama ji spėjo iš esmės sutvarkyti ir visų Pašušvyje palaidotų savo artimųjų kapus. Ten ji šiandien sugrįžta ir pati.

    "Būsiu rami..."

    Pati R. Staliliūnaitė, nors sunki liga ją jau kamavo ne vienerius metus, nors chemoterapija jau buvo pasiglemžusi visus plaukus, neprarado vilties. Atvykusi į Pašušvį, ji juokavo: "Nebeturiu plaukučių, bet užtat turiu gražią kepuraitę".

    Buvo laikotarpis, kai ryškioji Lietuvos teatro aktorė tikėjo jau nugalėjusi ligą ir dėl to labai džiūgavo. Deja, liga sugrįžo.

    Kai pašušviečiai prieš šiemetes Velykas paskambino savo Rūtelei pasveikinti, aktorė pasakė gulinti ligoninėje. Jau silpnu balsu ji kalbėjo, kaip labai norėtų grįžti į Pašušvį, vėl pamatyti Klerijono kalvą, basa pabraidyti po pievas, pamatyti kylančią saulę.

    VAIKYSTĖ: Šiame buvusiame tėvų namelyje, stovinčiame prie Žadikės iš Šušvės upių sankirtos, prabėgo Rūtos Staliliūnaitės vaikystė.

    "Žinau, parvažiuosiu į savo namus, tik gaila, kad pašušviečių jau nebematysiu", - savo sielai artimiems žmonėms sakė Rūta Staliliūnaitė ir tuojau pat paprašė nesijaudinti. "Būsiu rami, kad esu Pašušvyje, kur visada labiausiai troškau būti."

    Tai buvo paskutiniai ryškiosios Lietuvos teatro žvaigždės žodžiai jos mielojo Pašušvio žmonėms.

     

    www.ve.lt Jadvyga BUIVYDIENĖ 2011-05-12

  • Vilnijos draugijos veikla

    Vilnijos“ draugija telkia ir telkiasi naujiems iššūkiams

     

    Daug svarbių, neatidėliotinų darbų dėl valstybinės kalbos, švietimo, socialinių problemų – šias gaires aptarė ir nutiesė į ateitį Vilniuje vykęs „Vilnijos“ draugijos suvažiavimas. Jo dalyviai konstatavo, kad per dvidešimt nepriklausomos valstybės metų Vilnijos krašte šių darbų ne mažėja, o atvirkščiai – tik daugėja. „Vilnijos“ draugija telkia ir telkiasi naujiems iššūkiams

    Kalbos draudimas tebegalioja?

    Prieš 107 metus panaikintas lietuviškos spaudos ir kalbos draudimas, deja, Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose iš dalies tebegalioja“, – šiais žodžiais į suvažiavimo dalyvius kreipėsi žinomas kalbininkas dr. Kazimieras Garšva, „Vilnijos“ draugijos pirmininkas. Šis palyginimas nuskambėjo neatsitiktinai, nes suvažiavimas Vilniuje, Mokytojų namuose, surengtas 2011 m. gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.

    K. Garšva apžvelgė švietimo padėtį Vilnijos krašte, akcentuodamas, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose lietuviškos mokyklos lig šiol jaučiasi nelygiavertės su lenkiškosiomis. Daugelis pastarųjų mokyklų yra modernizuojamos, o tuo tarpu lietuviški darželiai ir mokyklos apleisti, vis dar laukia savo eilės. K. Garšva pastebėjo, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcijos valdomuose rajonuose neretai susidorojama su neįtikusiais švietimo įstaigų darbuotojais – jie atleidžiami iš darbo, mažinamas pamokų skaičius. Šiame regione yra iškilusi uždarymo grėsmė ne vienai lietuviškai švietimo įstaigai.

    Kaltina ir Seimo pirmininkę

    Vilnijos“ draugijos pirmininkas tvirtino, kad Lietuvos spaudoje lenkų kalba netrūksta išpuolių dėl lenkų ir lietuvių santykių, jie nušviečiami tendencingai, išpučiami konfliktai ir kurstoma abiejų tautų nesantaika.

    K. Garšvai kėlė nusistebėjimą ir tai, kad viešoje erdvėje pasirodė teiginių esą ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė nusiteikusi antilenkiškai. Pranešėjas pastebėjo, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose ignoruojamas Valstybinės kalbos įstatymas – čia kabinami gatvių, kitų iškabų pavadinimai lenkų kalba, be to, daromas didelis spaudimas Lietuvai dėl lenkiškų pavardžių rašymo lenkiškos abėcėlės rašmenimis.

    Kalbėdamas apie „Vilnijos“ draugijos iniciatyva suruoštus įsimintinus renginius, pranešėjas paminėjo ne vienerius metus rengiamą lietuviškų mokyklų festivalį „Šalčios aleliumai“ Šalčininkuose, istorinio Širvintų ir Giedraičių mūšio 90-ųjų metinių minėjimą, kuris sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo.

    Dar kartą apie lenkiškumą

    Pratęsdamas mintis apie lietuvių kalbos problemas Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose, žymus kalbininkas akademikas Zigmas Zinkevičius kalbėjo apie savo naujausius pavardžių kilmės mokslinius tyrimus

    Mokslininkas šiai temai yra pasišventęs daugelį metų, o pastaruoju metu vėl prie jos sugrįžo. Akademiko žodžiais, tyrimai rodo, kad nuėmus lenkiškus „apvalkalus“, lieka gražios lietuviškos pavardės, atspindinčios praeities Lietuvos didybę. Esmė ta, kad šiame krašte pavardės ne kartą buvo lenkinamos ir atlietuvintos bei atvirkščiai. Akademikas tvirtino, kad parengtas darbas jau beveik sugulė į knygą, tik kol kas nėra leidybos finansavimo šaltinio.

    Stengiasi išlaikyti lietuvybę

    Vilnijos“ draugijos pirmininko pavaduotoja Nijolė Balčiūnienė supažindino su veikla, kuri gaivina etninėse žemėse gyvenančių lietuvių gyvenimą, padeda išlaikyti lietuvybę.

    Nuoširdžiai talkinant Seimo nariams Gintarui Songailai, Rytui Kupčinskui, pagalbos reikalai juda“, – sakė N. Balčiūnienė. Pranešėja pastebėjo, kad iškilo nemažai trikdžių, panaikinus Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą. Jo funkcijos buvo perskirstytos Užsienio reikalų, Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijoms, o tuo tarpu etninių žemių lietuvių padėtis liko apleista. N. Balčiūnienė vylėsi, kad situacija pasikeis, kai Kultūros ministerija priims nutarimą dėl etninių žemių lietuvių reikalų įgyvendinimo ir bus galima plėtoti projektinę veiklą.

    Nuoširdžiai talkina bendraminčiai

    Pirmininko pavaduotoja pažymėjo, kad kelia susirūpinimą Vilnijos krašto lietuviškų mokyklų problemos, pradedant klasių komplektavimu ir baigiant remontais. Ji pastebėjo, kad šiame regione besiplečianti bendruomenių veikla padeda šviesti ir burti žmones, nemažai nuveikta etnokultūros srityje.

    N. Balčiūnienė pasidžiaugė, kad su „Vilnijos“ draugija nuoširdžiai bendradarbiauja lietuvių švietimo draugija „Rytas“, Švenčionių krašto, Vilniaus ainių klubai, folklorinis „Raskilos“ ansamblis, talkina išeivijos atstovas Bronius Saplys ir kiti.

    Bendraminčiai mums padeda sutelkti jėgas“, – sakė draugijos pirmininko pavaduotoja.

    Politikai ir visuomenė ėmė girdėti

    Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“, – priminė seną posakį Seimo narys Gintaras Songaila, pastebėjęs, kad ilgą laiką nebuvo paisoma lenkų bei kitų tautinių mažumų integravimosi ir švietimo problemų Lietuvoje.

    Niekas to nenorėjo girdėti. Dabar dauguma politikų ir visuomenė jau suprato, kad tai yra valstybinio masto problema“, – tvirtino žinomas politikas, neseniai pašalintas iš Tėvynės sąjungos- Lietuvos krikščionių demokratų partijos. Partijos Priežiūros komietas priėmė tokį sprendimą dėl to, kad G. Songaila padavė ieškinį teismui dėl TS-LKD sudarytos koalicijos su Valdemaro Tomaševskio bloku Vilniaus savivaldybės rinkimuose. Nepaisant to, kad Seimo narys savo ieškinį atsisėmė, iš partijos buvo išbrauktas. Šis sprendimas buvo sutiktas labai prieštaringai ir sukėlė klausimų, ar veikia demokratijos principai partijos viduje, o Seimo pirmininkė I. Degutienė šį veiksmą pavadino neadekvačiu..

    Geriausia – braliukų latvių patirtis

    G. Songaila tvirtino, kad šiomis dienomis Lietuvos laukia nemažas išbandymas dėl valstybinės kalbos nuostatų. Gegužės 12 d. Liuksemburgo teisingumo teisme bus nagrinėjamas Lietuvos pilietės byla, kurioje ji reikalauja leisti vartoti pavardę lenkiškos abėcėlės rašmenimis. Todėl teismo sprendimas turės atgarsį ir Lietuvoje.

    G. Songailos nuomone, vartojant kitakalbių asmenvardžius, Lietuva turėtų perimti vadinamąjį latviškąjį variantą. Jau ne vienerius metus latviškuose asmens dokumentuose kitataučių pavardės atskirame lape rašomos ir jų gimtąją kalba.

    Seimo narys pastebėjo, kad „Vilnijos“ draugija įžengė į naują veiklos etapą, sustiprinusi savo galimybes ginti savo tikslus ir siekius.

    Kiekvienas politikas, kuris numos ranka į „Vilnijos“ siūlymus, įvardytinas kaip aplaidus ir nesirūpinantis valstybės reikalais lengvabūdis“, – įsitikinęs G. Songaila.

    Pasveikino ir V. Landsbergis

    Savo mintimis su „Vilnijos“ suvažiavimo dalyviais pasidalijo ir istorikas profesorius Antanas Tyla.

    Pasiūliau keisti geopolitinę kryptį iš pietų į šiaurę. Su pietų kaimynu santykiai braška jau 300 metų“, – tvirtino profesorius, neseniai susitikęs su premjeru Andriumi Kubiliumi ir jam pateikęs šias savo įžvalgas. A. Tylai pastarojo meto Lietuvos ir Lenkijos santykiai primena savotišką kelią atgal, į buvusios imperijos įtaką. Pasak istoriko, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos mentalitetas, pastarojo meto retorika yra „rusiški“ ir net primena Stalino braižą. Pavyzdžiui, tonas, kuriuo Česlovas Okinčyas viešoje erdvėje ragina atsisakyti antilenkiškų nuotaikų. Profesoriaus nuomone, pastaruoju metu elgiamasi kaip sovietmečiu – siekiama pažeminti, sudirbti. A. Tyla ragino atsigręžti į Skandinavijos šalis ir spartinti aktyvią veiklą, bendradarbiavimą. „Lietuva yra viena ir nedaloma“, – tvirtino profesorius A. Tyla, linkėdamas „Vilnijos“ draugijai ištvermės.

    Vilnijos“ draugija gina lietuvių kalbą, švietimą Vilniaus k rašte, rūpinasi ir padeda etninių žemių lietuviams. Jai padedant judame pirmyn“, – džiaugėsi Seimo narys, Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas. Jis suvažiavimo dalyviams perskaitė europarlamentaro profesoriaus Vytauto Landsbergio sveikinimo laišką.

    Vilnija“ dirbs ne mažiau uoliai

    Bene daugiausia suvažiavimo dalyviai pasisakė švietimo, lietuvių kalbos, taip pat socialinio gyvenimo klausimais, kalbėjo apie Lietuvos ir Lenkijos santykių problemas. Daug lietuvybės išlikimo ir įsitvirtinimo Vilniaus krašte bei kitų aktualių reikalų palietė Algis Masaitis, lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas, Vidmantas Žilius, „Vilnijos“ draugijos Šalčininkų skyriaus pirmininkas, Alfonsas Petrukevičius, draugijos Kauno skyriaus atstovas, Ilona Šedienė, Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktorė, Laima Markauskienė, Švenčionių rajono Pabradės „Ryto“ vidurinės mokyklos direktorė, Ričardas Garuolis, TS-LKD partijos Tautininkų frakcijos narys, istorikas doc. Romas Batūra ir kiti. Pasisakiusiųjų nuomone, „Vilnijai“ šiuo metu – labai daug darbų ir spręstinų problemų.

    Suvažiavimas draugijos pirmininku vėl išrinko K. Garšvą, pavaduotoja – N. Balčiūnienę. Buvo priimtos rezoliucijos dėl „Kurier Wilenski“ ir Vilniaus krašto savaitraščio skelbiamos informacijos vertinimo, Pietryčių Lietuvos socialinio-ekonominio vystymo ir dėl TS-LKD Priežiūros komiteto sprendimo pašalinti iš partijos G. Songailą. Nutarta pastaruoju klausimu kreiptis į TS-LKD valdymo organus ir įvertinti tokio sprendimo pagrįstumą.


    www.Voruta.lt Sigita NEMEIKAITĖ 2011 – 05 – 11

  • A.Kubilius: Svarbu, kad ginčai neatidėtų "Rail Baltica" statybos

    A.Kubilius: Svarbu, kad ginčai neatidėtų "Rail Baltica" statybos

     

    Premjeras Andrius Kubilius ragina, kad ginčai neatidėtų europinės vėžės geležinkelio "Rail Baltica" tiesimo.

    "Rail Baltica" – tai ne tik moderni geležinkelio vėžė, bet ir solidžios europinės investicijos, kokybiškos, naujos darbo vietos marijampoliečiams, jau esamos geležinkelio struktūros išplėtojimas. Ir mes padarysime viską, kad vietos bendruomenės interesai nenukentėtų", - sakė pirmadienį Marijampolėje apsilankęs A.Kubilius.

    Vyriausybė siūlo Marijampolėje naują geležinkelio vėžę tiesti ant senosios, kuri eina per miestą ir kaip yra numatyta patvirtintame projekte. Pasak Vyriausybės vadovo, taip būtų daug greičiau ir efektyviau.

    Be to, premjero manymu, lygiagrečiai turėtų vykti paruošiamieji aplinkkelio projektavimo darbai, o politikai turėtų susitarti, kokią konkrečią ribą krovinių pervežimams pasiekus, jie privalėtų būti nukreipiami per aplinkkelį, rašoma Vyriausybės pranešime.

    Premjero dėmesio šimtais milijonų litų vertinamas projektas susilaukė po to, kai Marijampolės politikai pareiškė norintys pakeisti " Rail Baltica" maršrutą, kad jis eitų ne per Marijampolę.

    Susisiekimo ministras Eligijus Masiulis neseniai pareiškė, kad tai susijęs su žemės savininkų noru užsidirbti - tiesiant geležinkelio vėžę šalia Marijampolės, reikėtų išpirkti apie 500 privačių sklypų, o tai reiškia, kad projekto įgyvendinimas užtruktų ilgiau ir kainuotų brangiau. E.Masiulis anksčiau teigė, jog jį stebina ir tai, kodėl

    Marijampolės politikai tik dabar sugalvojo reikšti pretenzijas dėl pernai Vyriausybės priimto sprendimo, pagal kurį "Rail Baltica" trasai buvo parinktas dabartinis geležinkelis.

    Marijampolės politikai reikalauja, kad "Rail Baltica" vėžė neitų dabartinio geležinkelio trasa, o aplenktų miestą - per jį eitų tik keleiviniai geležinkelio maršrutai.

    Premjeras pirmadienį susitiko su Marijampolės miesto savivaldybės vadovais ir tarybos nariais, kartu su specialistais ir savivaldybės vadovais apžiūrėjo Marijampolės geležinkelį.

    Vyriausybė pernai patvirtino planą, kad europinė geležinkelio vėžė Kauną turi pasiekti iki 2013 metų.


    www.kaunodiena.lt 2011-05-09



    V.Urbonavičius. Kur aš jį mačiau…

     

    Jau beveik du mėnesiai, kai baigėsi rinkimai į savivaldybių tarybas, jau išrinkti visi merai. Naujasis Vilniaus vadovas Artūras Zuokas savo priešrinkiminės reklaminės knygelės 26 puslapyje žadėjo: „Vilniuje bus pigiau gyventi: 20 proc. sumažinsime šilumos kainą“.

    Tačiau A. Zuokui trečią kartą tapus meru kažkodėl „Vilniaus energija“ paskelbė ir pakėlė šilumos bei karšto vandens kainas.

    Gal nepasisekė naujam, tačiau patyrusiam merui? Gal jis nuo ryto iki gilios nakties derėjosi su UAB „Vilniaus energijos“ (tos pačios, su kuria jis asmeniškai pasirašė nuomos sutartį) atstovais? Viltis – kvailių motina... Ne, paprasčiausiai naujam merui tai nėra svarbiausias dalykas.

    Meras turėjo laiko įsitikinti, kad nuo paskutinio jo buvimo meru laikotarpio šluotų rišimo technologijų revoliucija neįvyko. Turėjo laiko paskelbti perversmą darbo teisėje – grąžinti darbuotojus į laukinio kapitalizmo laikus – dirbsite 12 val., o mokėsime už 8. Net rado laiko aplankyti kelis renginius, kur merui nėra ką veikti, tačiau deryboms su „Vilniaus energija“ laiko ir neliko...

    Kaip ir kiekvienas žmogus, taip ir meras turi savo galimybių ribas. Opozicijai pasiūlius baigti neteisėtos sutarties su AB „City Service“ nutraukimo procedūras, pasirodo, jog šio klausimo svarstymui laiko vėl pritrūko.

    Panašu, kad ten kur kyšo ICOR (buv. „Rubicon“) ausys, merui darbotvarkėje laiko neliks.

    Kur aš jį mačiau...

     

    www.delfi.lt 2011 – 05 – 09

  • Duju terminalas

    Dujų terminalą ketinama pradėti statyti šiemet



    "Aš manau, kad bus rasti tinkami sprendimai", - balandžio 15 d. teigė premjeras, VE.lt paklaustas, kaip vertina naujojo Klaipėdos mero žodžius, kad už suskystintų gamtinių dujų terminalo kaimynystę "miestui ir miestiečiams turi būti adekvačiai kompensuota".
    Prieš dujų terminalą Kiaulės nugaroje stoja seimūnai
    Suskystintų dujų terminalą ketinama pradėti statyti šiemet, o galutinai veikti jis turėtų pradėti 2014 metais, iki tol ketinama įgyvendinti ir dujų sektoriaus pertvarką. Siekdama šių tikslų pirmadienį Vyriausybė pasitarime nusprendė sudaryti Suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimo komisiją.
    "Planai lieka, kad pirmieji darbai jau būtų pradėti daryti šiais metais, bet visiškai terminalas veiktų 2014 metais. Tam, kad jis pilnai veiktų, reikia ne tik pastatyti patį terminalą, dujotiekį nuo Jurbarko iki Klaipėdos, bet ir įgyvendinti visą dujų sektoriaus pertvarką, vadinamąją Trečią direktyvą", - pirmadienį po Vyriausybės pasitarimo sakė Premjeras Andrius Kubilius.
    Pasak Vyriausybės vadovo, šį mėnesį ketinama išrinkti konsultantą, kuris, žinodamas tokių terminalų veiklos pasaulinę praktiką, padėtų realizuoti projektą.
    Ketinama statyti plaukiojantį suskystintų dujų terminalą - prie krantinės laikant prišvartavus tam skirtą specialų tanklaivį, o kitu tanklaiviu atsigabenant suskystintų dujų.
    "Jų pasiūla pasaulio rinkose šiuo metu yra tikrai labai nebloga. Ir pasiūla yra tokia, kad suskystintų dujų kaina yra mažesnė negu mes perkame vamzdžiais gaunamas "Gazprom" dujas", - dėstė A. Kubilius.
    Ateityje, pasak Premjero, gali būti sprendžiama ir dėl dujų saugyklos reikalingumo. Šį klausimą Vyriausybės vadovas vadino ne pirmos svarbos dalyku.
    Suskystintų dujų terminalo statybos metu reikalingus finansus norima sutelkti valstybės rankose ir tik jau pradėjus veikti terminalui svarstoma tartis ir su regiono partneriais dėl jų prisidėjimo prie terminalo veiklos.
    Siekdama užtikrinti sėkmingą ir spartų suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimą, Vyriausybė nutarė sudaryti suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimo komisiją.
    Ji turės paspartinti su teritorijų planavimu susijusių klausimų sprendimą, pateikti pasiūlymus Vyriausybei dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto pripažinimo valstybei svarbiu ekonominiu projektu ir terminalo projekto veiksmų plano bei nagrinėti kitus terminalo projekto plėtrai svarbius klausimus.
    Komisijos pirmininko pareigas eis Premjeras, jo pavaduotojais paskirti energetikos ir susisiekimo ministrai. Į komisiją taip pat įeina žemės ūkio ir užsienio reikalų ministrai, AB "Klaipėdos nafta" generalinis direktorius, Klaipėdos miesto savivaldybės meras, Ministro Pirmininko kancleris, du Ministro Pirmininko patarėjai, Nacionalinės žemės tarnybos direktorius ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius. Esant reikalui, komisija gali pasitelkti nepriklausomus ekspertus, valstybės institucijų, įstaigų ir organizacijų atstovus.
    "Komisija rezultatus turėtų duoti labai greitai, nes yra dalykų, kuriuos reikia labai greitai spręsti, tai, sakyme, ir kai kurių žemės sklypų priskyrimas uosto teritorijai, susitarti dėl darbų, kurie turi būti padaryti uostui, susitarti su miesto savivaldybe dėl jų lūkesčių ir jiems kylančių klausimų", - vardino A. Kubilius.Duju termionalas

     

    www.ve.lt 2011 – 05 – 10

     

     

    Iš Lietuvos ateities kūrėjų kartos

     

     

    Lietuvos ateitininkų sąjungos pirmininkas antropologijos profesorius kunigas Arvydas Petras Žygas mirė gegužės 7-ąją San Luise (JAV) po ilgos ir sunkios ligos.

    Dar neseniai, artėjant XVI ateitininkų kongresui, A.Žygas su užsidegimu kėlė esminius egzistencijos ir katalikybės klausimus. Kunigas skubėjo eiti kartu su gyvenimu, pareikalavusiu iš jo daug dvasinių jėgų ir energijos.

    Artimas A.Žygo bičiulis, Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Patackas, per šv. Mišias išgirdęs, kad tarp mūsų jau nėra visų mylimo, daugeliui tiesiog Arvydo, buvo sukrėstas. "Negaliu patikėti, kad šis didelės dvasios žmogus taip anksti mus paliko", - sakė jis ir pridūrė, jog Ateitininkų sąjūdžio puoselėtojo netektis yra skaudi visiems, kurie nors kiek su juo bendravo.

    Idealizavo Tėvynę

    A.Patackas prisipažino, kad jį visada stulbino nepaprastas A.Žygo idealizmas ir neapsakomai didelė meilė laisvai Lietuvai, nors jis gimė ir užaugo JAV. Ten, už Atlanto, jis buvo toks kupinas lietuviškumo, kad mums, esantiems čia, iš jo reikėjo semtis idealizmo. "Tai labiausiai įsirėžė man į atmintį po pirmojo mūsų susitikimo. A.Žygas buvo apdovanotas šventumo dvasia. Nuo jo dvelkė toks gėris, kad esantiems greta buvo nevalia būti kitokiems. Kartais pats nejaukiai pasijusdavau, kai Arvydas manęs klausdavo, kas vyksta Lietuvoje. Man buvo sunku jam paaiškinti, kad tokių idealistų, kaip jis, mūsų gimtajame karšte labai mažai belikę", - susitikimus su A.Žygu prisiminė A.Patackas. Esą A.Žygas nesuprato, jog taip gali būti. Jis nustebo ir apstulbo išgirdęs, kad Lietuvoje esti ir kitokių žmonių.

    Paveldėta iš tėvų

    "Manau, tokios asmenybės, kaip Arvydas, negali ilgai ištverti šioje Žemėje. Jie mus palieka anksčiau, nei mes to norime", - atsiduso kunigo bičiulis. Kovo 11-osios akto signataras prisipažino paskutinį kartą Arvydą matęs senokai, gal prieš metus. Jo teigimu, kai kunigas išvažiavo į Ameriką, jų bendravimas prislopo.

    A.Patackas prisiminė jo bendravimą su ateitininkų jaunimu. Aplink jį visada būrėsi pažangi jaunoji karta. Ji sėmėsi iš jo idealistinės dvasios. A.Žygo lietuviškumas buvo religinio pobūdžio ir ta dvasia persidavė visiems jo darbams. "Kartais pagalvodavau, kaip toks žmogus, kupinas meilės Lietuvai, galėjo gimti Amerikoje? Kas jam padėjo svetimoje valstybėje tapti tokiu krašto patriotu?" - vakar retoriškai klausė A.Patackas. Tačiau, pasak jo, atsakymas taip pat aiškus - tai paveldėta iš tėvų, juos A.Žygas vadino mažybiniais vardais. Pagarba ir meilė jiems virto brandžia didžia meile idealistinei Lietuvai, o šios jis taip ilgėjosi.

    Į Lietuvą sugrįžo per Punską

    Iki atgaunant Lietuvos nepriklausomybę, A.Žygas gyveno JAV Ilinojaus valstijoje. Aktyvaus pasaulio lietuvių kongresų dalyviui į Lietuvą sovietmečiu nebuvo leidžiama atvykti. Jis dažnai lankydavosi tik Punsko krašte: bendravo su lietuviais, užrašinėjo liaudies dainas, fotografavo to krašto žmones.

    Lietuvai atgavus nepriklausomybę jis iškart atvyko į Tėvynę. A.Žygo stiprus tikėjimas atvedė jį į Kauno kunigų seminariją. Vėliau kunigavo Kauno katedroje, skaitė paskaitas Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Net ir nepriklausomos Lietuvos aukštojoje mokykloje iškiliam idealistui sunkiai sekėsi prisitaikyti. A.Žygas niekada nenorėjo išvykti iš Lietuvos. Tačiau kaip kunigas 2006-aisiais jis buvo paskirtas į JAV. Dirbo Čikagos Šv. Mergelės Marijos gimimo parapijoje vikaru ir kitose JAV lietuvių bendruomenės parapijose.

    A.Žygas apdovanotas filosofo Stasio Šalkauskio premija. Vilniaus Vadybos ir psichologijos institute įkurta profesoriaus A.Žygo biblioteka, joje yra daugiau kaip 1 100 įvairių mokslinių knygų.

     

    Lietuvos žinios Nijolė STORYK 2011 – 05 – 10

  • Gimtosios kalbos, lietuviškos knygos ir spaudos ateitis bus aptariama Prezidentūroje

    "Nabucco" rodo gyvybės ženklus

     

     

    Kova dėl Europos aprūpinimo dujomis tęsiasi: Rusija nori bet kokia kaina laikyti savo leteną ant dujų čiaupo, bet Europa sėkmingai stumia projektą, kuris padės jai atsikratyti priklausomybės nuo Rusijos.

    Pernai balandį pradėtas tiesti dujotiekis Baltijos jūra. Nuo to laiko jūros dugnu jau nutiesta daugiau kaip 1050 km vamzdžių. Kitą žiemą jais jau tekės dujos iš Rusijos į Vakarų Europą, aplenkdamos įprastas tranzitines šalis.

    Tačiau dujotiekis "Šiaurės srautas" nelabai pagerins Vakarų Europos aprūpinimą dujomis, be to, europiečių širdyse neišnyko baimė dėl galimo politinio Rusijos spaudimo. Tą baimę dar sustiprino Dūmos pirmininko pavaduotojas ir Rusijos dujininkų draugijos vadovas Valerijus Jazevas. Jis pareiškė, jog antros dujotiekio atšakos tiesimas pristabdytas. Mat Rusija nepatenkinta Europos Sąjungos (ES) tinklų priežiūros taisyklėmis.

    Galbūt priežastis ne tik ta, bet ir sėkmingas Europos Komisijos (EK) "Nabucco" projekto įgyvendinimas. Šis dujotiekis bus nuo Rusijos nepriklausomas dujų tiekimo kanalas iš Kaspijos jūros regiono. Bet iki to laiko, kai 3300 km ilgio dujotiekiu kasmet iš Turkijos per Balkanus Austrijos link, apeinant Rusiją, tekės po 31 mlrd. kubinių metrų dujų, dar teks įveikti daugelį techninių ir politinių kliūčių. Ir ne tik pasipriešinimą Rusijos, kuri ir pati būtų ne prieš imtis Kaspijos dujų rezervų realizuojant "Pietų srauto" projektą. Taip pat ir Kinijos, kuri taikosi į Turkmėnistano išteklius.

    Kol kas EK neturi raštiškų sutarčių su Azerbaidžano, Turkmėnistano ir Bagdado valdžia dėl patikimo tiekimo Europai. Nėra ir būtinos sutarties su Turkija. Dar reikia išsiaiškinti ir dujų paklausos mastą Europos rinkoje. Siekiant įgyvendinti šį projektą, kuris atsieis ne vieną dešimtį milijardų, prireiks ir ryžto, ir šalto proto. "Šiaurės srautas" laikomas ir techniškai, ir politiškai sudėtingu projektu, dar labiau tokie apibūdinimai tinka "Nabucco". Tačiau įdėti pastangas verta - turėdama "Nabucco" Europa galėtų būti garantuota dėl dujų tiekimo.

    EK svarstomas dar vienas planas - sujungti du dujotiekius: "Nabucco" ir ITGL. Šis turi driektis per Turkiją, Graikiją ir Italiją. Projektų operatoriai žino, kad toks susijungimas įmanomas, bet konkrečios derybos dar nevyksta. Kol kas tokią galimybę aptaria politikai.

    ITGI statybą investuotojai vertina 3,4 mlrd., "Nabucco" - 10,7 mlrd. dolerių. Abu projektai turi strateginę reikšmę ES. Jei juos pavyktų sujungti, tuomet statyba vyktų dviem etapais: pirmiausia būtų nutiesta pirma pietinio koridoriaus dalis, kuria dujos pasiektų Graikiją ir Italiją, o tada dujotiekis būtų pratęstas iki Austrijos.

    Būta ir siūlymų sujungti "Gazprom" "Pietų srutą" su "Nabucco", bet Rusija sumanymą atmetė sakydama, kad jos projektas stipresnis.

    Svarbiausias klausimas - kas tieks dujas į "Nabucco". Rusija vis dar superka kone visą Vidurinės Azijos respublikų dujų eksportą. Tikimasi, kad "Nabucco" tiekėju bus Azerbaidžanas, pastaraisiais metais labai padidinęs dujų gavybą. "Gazprom" ir čia norėjo užbėgti už akių - siūlėsi pirkti visas Azerbaidžano eksportines dujas. Tačiau Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas sausį pasirašė susitarimą dėl ilgalaikių tiekimų Europai.

     

    Lietuvos žinios 2011 – 05 – 09

     

    V.Landsbergis: Gegužės 9-oji – tai J.Stalino išradimas, esą sovietai išvadavo Europą

     

     

    Gegužės 9-osios šventė – tai Sovietų Sąjungos diktatoriaus Josifo Stalino išradimas, kuriuo siekta atskirti sovietų pergalę nuo demokratinių sąjungininkų laimėjimo ir sukurti iliuziją, kad Europa turi būti dėkinga sovietams už išvadavimą. Tokios nuomonės apie Gegužės 9-osios prasmę laikosi pirmasis faktinis Lietuvos vadovas, europarlamentaras Vytautas Landsbergis.

    Šita diena yra dirbtinis J. Stalino išradimas atskirti Sovietų Sąjungos pergalę, kaip lemiamą ir visuotinę, nuo demokratinių sąjungininkų pergalės. Jiems karas pasibaigė 8 d., faktiškai net 7 d., bet J. Stalinas pareikalavo dar papildomo pasirašymo. Tai yra istorinė data, visam pasauliui aiški, o J. Stalinas padarė sau atskirą šventę. Aš nemanau, kad mes turime taikytis prie stalinizmo“, - DELFI teigė politikas.

    Pasak V. Landsbergio, su šia data susijusi ir sovietų propaguota išvadavimo mitologija – esą Sovietų Sąjunga išvadavo Europą nuo nacių ir Adolfo Hitlerio.

    Draugas J. Stalinas iš tiesų ketino eiti toliau, tik paskui jau jam sustojo reikalai, jis iš tikrųjų ketino „išvaduoti“ Europą iki pat Lamanšo“, - ironijos nestokojo europarlamentaras.

    Pasiteiravus, ar vis tik nederėtų šios dienos įtvirtinti kaip šventės, nes nemaža dalis Lietuvos piliečių ją mini, V. Landsbergis teigia, jog tai labiau susiję su asmeniniais žmonių prisiminimais, kaip jie dalyvavo kare, nors nebūtinai tai darė savo valia.

    Kažkiek Lietuvos piliečių galbūt ir dalyvavo kare SSRS pusėje, nors net nebūtinai savo valia, nes buvo paimti į kariuomenę. Ir po to jie buvo pagerbti bei iki šiol prisimena tą pagerbimą ir kad tai buvo jų dalyvauta pergalė. Tai negali jiems uždrausti prisiminimų ir pergalės pojūčio“, - svarstė V. Landsbergis, nors pabrėžė, jog pats faktas, kad SSRS pripažįstama nugalėtoja, o ne agresore, yra politinis.

    Kaip žinoma, Antrąjį pasaulinį karą Vokietija pradėjo būdama SSRS sąjungininke tik tik 1941 m. birželį A. Hitleris užpuolė sovietus.

    Tai buvo demokratijų, kurios, deja, turėjo eiti į sąjungą su A. Hitlerio analogu, buvusiu A. Hitlerio sąjungininku, pergalė. Jie (sovietai ir vokiečiai – DELFI) karą pradėjo kaip sąjungininkai, britai paskelbė karą A. Hitleriui, bet nepaskelbė J. Stalinui, nors jis taip pat užpuolė ir Lenkiją, ir Suomiją. Tai tokie politiniai dalykai karo pradžioje buvo dvilypiai ir iš to yra daromas politinės spekuliacijos. Bet kai aš kalbu apie išvadavimo mitologiją, tai ją kaip tik norėjo atgaivinti Vladimiras Putinas, kad visa Europa jaustųsi dėkinga ir švęstų išvadavimą nuo A. Hitlerio“, - teigė V. Landsbergis.

    DELFI primena, kad minėti Gegužės 9-osios į Maskvą per įvairias jubiliejines sukaktis nevyko nei kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, nei dabartinė šalies vadovė Dalia Grybauskaitė.

    Dauguma Lietuvos politikų ir istorikų laikosi požiūrio, kad karinių veiksmų pabaiga Europoje mūsų šaliai reiškė antrąją Sovietų Sąjungos okupaciją, todėl nė viena šių datų mūsų šalyje nėra šventė.

    Remiantis Lietuvos teisės aktais, Antrojo pasaulinio karo aukos pagerbiamos gegužės 8-ąją, ši data laikoma atmintina diena.

     

    www.delfi.lt Eglė Samoškaitė,2011 gegužės mėn. 9 d.

     

     

     

    Gimtosios kalbos, lietuviškos knygos ir spaudos ateitis bus aptariama Prezidentūroje

     

     

    Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino visus, kurie prisideda prie gimtosios kalbos ir lietuviškos knygos puoselėjimo bei spaudos laisvės ir garbingos žurnalistikos stiprinimo.

    Šalies vadovės teigimu, minėdami istorinę datą, kai 1904 m. gegužės 7 d. buvo panaikintas spaudos lietuviškais rašmenimis draudimas, ir prisimindami tuos, kurių sutelktomis pastangomis 40 metų draustas lietuviškas žodis liko gyvas, turime galvoti, kaip įveikti naujus kalbai ir spausdintam žodžiui kylančius iššūkius.

    Modernėjančiame pasaulyje gimtajai kalbai ir spausdintam žodžiui kyla kitų pavojų ir jiems įveikti vėl reikia sutelktų dabarties knygnešių pastangų. Visi esame atsakingi už gimtosios kalbos, lietuviškos knygos ir spaudos bei tautos identiteto išsaugojimą“, – pabrėžė Prezidentė.

    Gegužės 9 d. 13 val. Prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyva pirmą kartą per atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga aptarti gimtosios kalbos, lietuviškos knygos ir spaudos ateities ir reikšmės valstybės gyvenimui Prezidentūroje susirinks visų už gimtosios kalbos ir spausdinto žodžio likimą atsakingų profesijų atstovai – leidėjai, rašytojai, spaustuvininkai, žurnalistai, mokslininkai, bibliotekininkai, kalbininkai, muziejininkai, studentai bei visuomeninių organizacijų atstovai.

    Renginyje taip pat dalyvaus dviejų kino premjerų – rež. Jono Trukano vaidybinio filmo „Knygnešys“ ir airių rež. Jeremiah Cullinane dokumentinio filmo „Knygnešiai“ kūrėjai, veiks bibliofilo ir kolekcininko Vidmanto Staniulio Spaudos draudimo metų spaudinių ir vienetinių ir gražiausių šio meto knygų parodos, taip pat bus pristatomi fotomenininko Juozo Valiušaičio fotodarbai „Paminklai Lietuvos knygnešiams ir daraktoriams“.

    Renginio dalyvius sveikins Prezidentė. Tiesioginę renginio transliaciją bus galima stebėti internetu www.prezidente.lt

    Gegužės 9 d., pirmadienio, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos, programa:

    M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai sugiedos tautinę giesmę

    Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimo žodis

    VU Knygotyros ir dokumentotyros instituto direktoriaus prof. Domo Kauno pranešimas

    Ištrauka iš rež. Jono Trukano trumpametražio vaidybinio filmo „Knygnešys“. Filmo prodiuserio Justino Piliponio pasisakymas.

    Spaustuvininkų asociacijos prezidentės dr. Erikos Furman pranešimas

    Leidėjų asociacijos prezidentės Lolitos Varanavičienės pranešimas

    Bibliotekininkų draugijos pirmininkės Alinos Jaskūnienės pranešimas

    Ištrauka iš airių rež. Jeremiah Cullinane dokumentinio k. f „Knygnešiai“. Filmo prodiuserės Rasos Miškinytės pasisakymas.

    Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės doc. Irenos Smetonienės pranešimas

    Leidybos magistro studijų programos pirmojo kurso studento Manto Bražiūno pranešimas

    Žurnalų „Verslo klasė“ ir „Iliustruotasis mokslas“ redaktoriaus Aurelijaus Katkevičiaus pranešimas

    Rašytojų sąjungos pirmininko Antano A. Jonyno pranešimas

    Bibliofilo ir kolekcininko Vidmanto Staniulio Spaudos draudimo metų spaudinių bei vienetinių ir gražiausių šio meto knygų parodų apžiūrėjimas

     

    www.Voruta.lt Data: 2011-05-08

  • Ragino patirtį ir žinias skirti Lietuvai Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis

    Kontora nestygsta

     

     

    Ko gera, ketinimai sukiršinti vietinius lenkus prieš Lietuvos Respubliką nesusiklostė pagal planą.

    Daug šviesių ir lojalių Lietuvos lenkų pasidygėję V. Tomaševskio grupuotės (tautinės provincinės partijos, kuri vadinasi rinkimų akcija) politika. Gerokai paveikta Lenkijos Respublikos spauda, kai kurie kaimynų politikai vis mėgina transliuoti pasauliui „lenkų skriaudas“, smulkiai kerštaujama diplomatinių santykių lygmeny, bet kontora norėjo didesnio ir abipusio politinio konflikto. Jo nepasiekus, Lietuvai neatsakius jokiais puolimais prieš Lenkiją, įtampa ėmė slūgti, gali net išsivadėti blaivaus proto dialoguose. Juk „žūstančių“, nors Lietuvos išlaikomų, lenkiškų mokyklų niekas neuždarinėja. Tolesnio „kresų“ organizacijų, neva atstovaujančių „Lenkijos pakraščiams“, rasistinio kurstymo prieš „baltus“ Vilniaus krašte gali nebepakakti. O nemaža investuota...

    Tada kontora išeina su naujom žvėriškom priemonėm. Štai plakatėlis, kurį galima bet kur klijuoti, kuriuo neva „lietuviai“ (lietuviškai!) ragina nušauti V. Tomaševskį ir apskritai pakarti Vilniaus krašto lenkus. Grynas KGB braižas. Tačiau toliau gali sekti ir koks nors imituotas pasikėsinimas į Lenkų rinkimų akcijos lyderį, raginimai ginkluotis ir panašūs nuprotinimo politikos perlai. Kontoros arsenalas platus, o lenkai – lyg vaikai, nesuvokiantys kaip jais lošiama.

    Fone darbuojasi „Kurjer wilenski“, dėstąs turbūt Lenkijai apie Lietuvoj nuolat rengiamas nacių eitynes su šūkiais „Juden raus!“ – praeity vienąkart yra buvusi tokia provokacija – ir neva apie lenkų bei rusų varymą iš Lietuvos – iš tikrųjų šiemet kvailai šūkauta prieš raudonus ir čigonus. Čia dalyvavę net keli valdančiosios partijos deputatai, tad savaiminė pastaba ir šūkautojams, ir negudriems dalyvautojams, nes ir jais lošiama. O lenkų ir rusų kaip Lietuvoj skriaudžiamų mažumų konsolidavimas bendriems veiksmams, pavyzdžiui, lenkų balsais atvedant į Vilniaus tarybą KGB majorą – dar vienas kontoros programinės veiklos baras.

    Kol nežinome, ar mūsų Valstybės saugumo departamentas pajėgus dar kam nors, ne tik kooperacijai su Rusijos tarnybomis prieš vienui vieną klaipėdiškę merginą, belieka perspėti visus besidominčius visai atvirai.



    Alfa.lt Vytautas Landsbergis 2011 – 05 – 09

     

    Ragino patirtį ir žinias skirti Lietuvai

     

     

    Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis sekmadienį sveikindamas Jungtinės Karalystės lietuvių jaunimo sąjungą paragino Britanijos lietuvius savo patirtį ir žinias skirti Lietuvai.

    Sveikinime sąjungos suvažiavimo dalyviams ministras pabrėžė, kad tai yra viena dinamiškiausių ir sparčiausiai augančių lietuviškų organizacijų pasaulyje, padedanti Jungtinėje Karalystėje gyvenančiam lietuvių jaunimui neatitrūkti nuo savo Tėvynės, pranešė Užsienio reikalų ministerija.

    Pasak ministro, penkerių metų veiklos metines mininti JKLJS skatina jaunuolius dalyvauti bendroje lietuviškoje veikloje ir įsitraukti į ateities Lietuvos kūrimą. Organizacijai jis palinkėjo susitelkti ir prisidėti prie Lietuvos kūrimo.

    Kviečiu neprarasti tarpusavio pasitikėjimo, solidarumo ir savikritiškumo. Branginkite ir puoselėkite vertybes, vienijančias jūsų organizaciją ir pasaulio lietuvių šeimą, savo patirtį ir žinias skirkite Lietuvai, nes jai to labai reikia”, – rašoma ministro sveikinime.

    Metinis JKLJS suvažiavimas vyko gegužės 7-8 dienomis lietuvių sodyboje “Headley Park” Hempšyro grafystėje.

    Jungtinės Karalystės lietuvių jaunimo sąjungos tikslai yra vienyti šioje valstybėje gyvenančius jaunus lietuvius, puoselėti tautinį tapatumą, kalbą ir kultūrą, plėtoti visuomeninę lietuvių jaunimo veiklą. Organizacijos veikloje dalyvauja apie 3 tūkst. Jungtinėje Karalystėje studijuojančių ir dirbančių jaunuolių. Sąjunga yra įkūrusi 11 skyrių įvairiuose Jungtinės Karalystės miestuose.

     

    www.veidas.lt 2011 Gegužės 09

     

     

     

    Nijolė Sadūnaitė. Svarbiausia – tiesa

     

     

    Šiandien retas mūsų aukojame savo jėgas ar gyvenimą Tėvynei Lietuvai. Tiesa, kiekvieną vasario 16-ąją giedame himną, per televiziją stebime iškilmingus minėjimo renginius, kai kas netgi dalyvauja trispalvės pakėlimo ceremonijoje ar rengiamose eisenose. Tačiau pasibaigus iškilmėms mūsų patriotizmas tarytum išnyksta. Būtent todėl įdomu kalbinti žmogų, kuris visą gyvenimą paskyrė Dievo garbei ir Tėvynės laisvei – tai sesuo Nijolė Sadūnaitė, aktyviai kovojusi su sovietine valdžia net sunkiausios komunizmo priespaudos laikais. Tai disidentė, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos bendradarbė, Lietuvos Laisvės Lygos bei Lietuvos Helsinkio grupės aktyvi narė ir tiesiog nuoširdžiai Lietuvą mylinti kovotoja.

    Ar visuomet buvote kovotoja? Kas tai lėmė?

    Augau Anykščių priemiesty. Nuolatos laiką leisdavau tarp berniukų. Turėjome tam tikrą komanda – trylika berniukų ir aš. Toje komandoje buvau su broliuku, nors jis už mane daugiau nei trejais metais vyresnis. Dienas leisdavome pušyne, ant Šventosios upės kranto. Žaisdavome tinklinį, krepšinį, net teniso stalą miške buvome pasidarę. Galbūt kaip tik tai iš dalies lėmė mano smarkumą. Buvau ir tebesu energinga. Žinoma, svarbus ir mano sangviniškas temperamentas. Galima sakyti, mano charakteriui, energingumui išsiskleisti puikios sąlygos buvo jau vaikystėje. O ir vėliau aktyviai sportavau.

    Esate vienuolė, tad tikėjimas Jūsų gyvenime be galo svarbus. Kaip atradote Dievą?

    Tikra Dievo dovana man buvo tai, kad turėjau labai religingus tėvus. Nuo pat mažų dienų kas sekmadienį eidavome į bažnyčią, nors iki jos pėsčiomis būdavo keletas kilometrų. Vaikai įsidėmi visa, ką tėvai daro. Tėvai manyje pažadino tiesos troškimą, jie puikiai parodė, kas gera, o kas bloga. Be to, pati mačiau išniekintus partizanų kūnus, gulinčius aikštėse po keletą savaičių. Buvome verčiame į juos žiūrėti ir nerodyti gailesčio, nes nubrauktos ašaros užtekdavo įtarimams ir tardymams pradėti. Vis dėlto nuolatinio lankymosi Dievo namuose niekada neapleidau. Atsimenu draugus sportininkus, kurie sekmadieniais nuolat mane kviesdavo drauge sportuoti. Tačiau niekada nepaaukojau mišių dėl darbų ar pramogų, tad mano draugai ištvermingai laukdavo, kol mišios baigsis. Visuomet persižegnodavau prieš valgydama, ir ne tik namie, o ir kavinėje ar restorane. Ne todėl, kad norėčiau pasirodyti, bet todėl, kad taip elgdavausi ir namie.

    Kokiu principu vadovaujatės gyvenime?

    Svarbu kovoti su neteisingumu, blogiu, visai nesvarbu, kas žmogus bebūtų: prezidentas, ministras ar paprastas darbininkas. Svarbiausia – tiesa.

    Tačiau ne kartą esate sakiusi, kad kovojančiųjų dėl teisybės ir gėrio kelias labai sunkus, tokius žmones dažnai bandoma sutrypti.

    Be abejo, bet juk mirtis už tiesą veda tiesiai į dangų! Man kagebistai ne kartą grasino, sakydami: „Tu mūsų rankose, dar šiąnakt galime pasamdyti kelis vyrus ir neliks tavęs, ir nukankins.“ Tuomet jiems atsakydavau: „Būsiu be galo jums dėkinga, labai noriu kuo greičiau į dangų!“ Po tokių mano žodžių jie pradėdavo šaukti: „Nedarysim iš tavęs kankinės!“ Jie niekada nedaro to, ko žmogus nori, o aš dar kartą ramiai atsakydavau: „Nieko, palauksiu, aš juk pareiškimo nerašau, turiu laiko.“ Tiesa, tokios situacijos nuolat kartodavosi. Po kiek laiko tardytojai vėl rėkdavo, jog esu jų rankose. Stengdavausi juos mylėti Dieve, todėl bandydavau paaiškinti jiems tiesą, sakydama: „Broliai, jūsų milijonas prieš Dievo valią yra nulis, visiškas niekas. Mes Dievo rankose ir bus taip, kaip Jis duos.“

    Iš kur sunkiomis akimirkomis semdavotės stiprybės, kaip sugebėdavote nenusiminti, turėti viltį?

    Visas mano, tik vidurinę mokyklą baigusios, menkai išsilavinusios, gyvenimas liudija beribį Dievo gailestingumą. Džiaugiuosi, jog būtent Dievo gailestingumo metus šiemet Lietuvoje švenčiame. Ir tikrai, esu liudytoja, kad be Dievo valios ir plaukas nuo žmogaus galvos nenukrinta. Taigi be bažnyčios ir ligonių nieko nežinojau, Baužiamojo kodekso nebuvau nė rankose turėjusi, o 1974–1975 m. „nusipelnę“ čekistai mane tardė dešimt mėnesių. Eidama kalėjimo koridoriais melsdavausi: „Dieve, sakei, kad negalvotume ką pasakyti, nes mums bus duota, tad padėk ir man nieko svarbaus neišduoti, o į klausimus visada mokėti teisingai atsakyti.“ Ir tikrai, labai jausdavau Dievo pagalbą. Iki dabar esu įsitikinusi, jog, žinodama tuos klausimus iš anksto, nebūčiau pasiruošusi dar geriau atsakyti, nei tuomet pavykdavo nesiruošus.

    Kaip prisijungėte prie Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos veiklos?

    1956 metais, būdama aštuoniolikos metų, Panevėžyje įstojau į vienuolyną. Pašaukimą pajutau labai stiprų. Tai didžiulė Dievo dovana, nes kol Jis neduoda, sunku atrasti savo kelią. Į bažnyčią ir anksčiau eidavau, kunigus ir vienuoles visuomet gerbiau, tačiau apie vienuolystę iki tol nebuvau net pagalvojusi. Tačiau galiausiai ne aš ir išsirinkau, Jis mane pasirinko. Taigi su seserimis vienuolėmis prie Panevėžio būdavome rekolekcijose, į kurias atvažiuodavo ir kunigas Juozas Zdebskis. Dažniausiai jis rekolekcijas ir vesdavo. Kartą Juozas man pasiūlė: „Nijole, ar tu nenorėtum bendradarbiauti su Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika? Bet negausi nieko, išskyrus kalėjimą.“ Atsakiau jam: „Žinoma, noriu! Būtų visai įdomu pamatyti, kaip ten yra tame kalėjime.“

    Kai aš ėmiau bendradarbiauti, redaktorius buvo dabartinis arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. Kronikos bendradarbiai buvo monsinjoras Alfonsas Svarinskas, vyskupas Jonas Kauneckas, kunigas Juozas Zdebskis ir daugelis kitų kunigų bei vienuolių. Tačiau kai pradėjau dirbti, nei pavardžių, nei adresų ar numerių, nei daugelio žmonių vardų nežinojau. Tiesiog taip buvo lengviau, nes niekuomet negalėjai žinoti, kokių tardymo priemonių griebsis kagebistai, jei tardys.

    Vėliau, 1987 m. balandžio 1 d., kai mane tardė dėl Kronikos, viskas vyko taip: visų pirma visus tardytojus pasveikinau su jų švente. Jie susidomėję paklausė, kokia šventė. Atsakiau: „Juk melagių diena yra pati didžiausia jūsų šventė! “ ir juokiuos, o jie sėdi susiraukę ir klausia: „O ko tu taip džiaugies?“ Atsakau: „Jau penkerius metus jūsų nemačiau, broliai, gi pasiilgau.“ Po šių žodžių jie klausia: „Tai kodėl neatėjai anksčiau?“ Sakau: „Aš kukli, nedrįsau, laukiau, kol pakviesit.“ Tokie būdavo mūsų pokalbiai. Mane jie laikė pavojingiausiu priešu, ir vien dėlto, kad jų nebijojau, o kai nebijai, jie neturi jokių priemonių su tavim susidoroti. Jie žmogų gali pavergti tik tol, kol jis bijo. Mano minėto pokalbio metu jie klausė, kas Kronikos redaktorius. Atsakiau: „Tai galiu pasakyt. Tai jūs esate redaktoriai.“ Juos užplūdusią viltį greit pakeitė pasipiktinimas: „Kaip tai mes?“ Tada sakau: „Nepersekiokit tikinčiųjų, nepažeidinėkit savo konstitucijos įstatymų – jūs duodat faktus, o mes juos registruojam. Mes – sekretoriai, o redaktoriai esate jūs.“

    Savo “Gynimosi kalboje”, pasakytoje Jūsų teismo proceso metu, sakėte, jog visus savo budelius mylite kaip brolius, seseris ir jeigu reikėtų, nesvyruodama už kiekvieną atiduotumėte savo gyvybę. Sunku įsivaizduoti meilę savo budeliams. Ir vis dėlto – tai įmanoma?

    Tą patį galiu pasakyti ir šiandien. Juk visi mes esame Dievo vaikai. Jeigu Dievas tapo žmogumi ir mirė už kiekvieną, kokia tad begalinė Jo meilė. Kaip aš galiu nemylėti žmonių, kuriuos taip myli Visagalis Dievas. Reikia suprasti, jog jie negavo malonės ir yra nelaimingi, jie – nuodėmės vergai. O vergo reikia gailėti. Jokiu būdu negalima pateisinti jų darbų, tačiau reikia už juos melstis. Jiems taip reikalingos mūsų maldos. Deja, dažnai mes linkę malda apgaubti tik savo artimus. Mano budeliai, tardytojai yra ta paklydusi avelė, dėl kurios Jėzus palieka likusias devyniasdešimt devynias, kad tik surastų paklydėlę.

    Kaip prisijungėte prie 1987 metų Molotovo–Ribentropo pakto minėjimo dalyvių būrio? Kaip viskas vyko?

    Mes visi iš anksto buvome iškviesti prokuroro ir perspėti, kad nedrįstume dalyvauti tame mitinge. Kai mane supažindino su numatoma bausme – netgi filmavo. Toks perspėjimas buvo išspausdintas ir laikraštyje „Tiesa“. Ten buvo parašyta, jog minimali bausmė už dalyvavimą mitinge bus dešimt metų kalėjimo.

    Tariantis iš anksto Antanas Terleckas man pasakė, jog minėjime nekalbėsime, tik pagerbsime Stalino ir Hitlerio aukas tylos minute. Tada aš pasakiau, kad dauguma tuo metu žuvusių Lietuvos žmonių buvo tikintys, todėl būtų gerai sukalbėti „Viešpaties angelą“. Antanas sutiko.

    Mitingo dienos rytą visi dalyvavome Šv. Mikalojaus bažnytėlėje vykusiose Mišiose. Dar priėjau išpažinties. Pamaniau sau: „Dešimt metų daug, būtų smagu gauti kunigo palaiminimą.“ Atėjusi prie Mickevičiaus paminklo pamačiau, kad brolių kagebistų – kaip skruzdėlių ir visi jie su įrašymo aparatūra, diktofonais. Prie paminklo taip pat buvo keletas senučių. Pastebėjusi, kad filmuoja, sakau Antanui: „Antanai, iš mūsų mitingo susuks kino komediją, sakys, kad nieko čia nebuvo, tik fikcija. Reikia kalbėti“. Jis atsakė: „Gerai, kalbėk.“ Sutikau matydama, kad niekas nesiryžta. Tai suprantama, visi turėjo šeimas. Taigi užlipusi ant pakylos pradėjau: „Šiandien mes visi čia susirinkome paminėti Molotovo–Ribentropo pakto aukų ir aš be galo dėkinga broliams kagebistams, kurių čia labai daug, kad jie pranešė man, jog bus toks renginys. Žmonės skaito tarp eilučių, nes savo spaudos mes neturime. Taigi laisvė yra didžiausia Dievo dovana ir niekas negali jos atimti. Tad laisvė Lietuvai, Latvijai, Estijai! Žmogui tai neįmanoma, bet Dievui nėra neįmanomų dalykų.“ Tiesa, dar sugiedojome Viešpaties angelą, o baigdama sakau: „Sugiedokime Lietuvos himną, labai seniai jau begiedojom.“ Sugiedojus dar pridūriau: „Na, nelabai darniai, bet giedojome pirmą kartą po ilgo laiko, tačiau tikiu, kad ne paskutinį.“ Bijodama, kad nebūtų provokatorių, pasakiau: „Tai, ką norėjome, mes pasakėme. Už tuos, kas kalbės vėliau, organizatoriai neatsako.“

    Vis dažniau iš buvusių kovotojų dėl Lietuvos laisvės tenka išgirsti, jog ne už tokią Lietuvą kovojome. Ką, Jūsų nuomone, norima pasakyti tokiais žodžiais?

    Manau, taip sakydami žmonės turi galvoje tai, jog nenorėjome, kad ir toliau mus valdytų buvę kagebistai ir bolševikinė nomenklatūra, kad jie tyčiotųsi iš tų, kurie už Lietuvą kentėjo. Dar ir dabar kai kuriuose teismuose partizanai atvirai vadinami „banditais“, o stribai – „laisvės gynėjais“. Partizanus kaltina baisiais nusikaltimais, kurių dauguma padaryti stribų, persirengusių partizanų uniformomis. Žinau ne vieną konkretų pavyzdį, kaip buvo gyvi sudeginti vaikai ir seneliai, o vietiniai žmonės tarp persirengusių partizanais ir padegusių namus vyrų atpažindavo vietinius stribus. Taip stribai siautėjo, o žmonės, kurie jų nematė, bet rado raštelį su parašu „partizanai“, jaučia baisią neapykantą.

    Yra žinoma, jog partizanai duodavo priesaiką, kad be karo lauko teismo jie negalėjo pakelti rankos prieš žmogų, nes už neteisingą bausmę jiems patiems grėsė mirtis. Partizanai mirties nuosprendį kolaborantams vykdydavo tik po trečio perspėjimo, kai pirmus du kartus kolaborantas išdavikas nenustodavo daręs Lietuvos laisvei kenksmingų darbų. Kalėjimų tuomet nebuvo, buvo karo teisė. Ir partizanų veiksmai buvo kiek tik įmanoma labiau reglamentuoti.

    Kaip, Jūsų nuomone, turėtų gyventi jauni žmonės ir kaip kovoti su šių dienų negerovėmis?

    Svarbiausia – pasitikėti Dievu ir laikytis tiesos. Jei Dievas su mumis, kas gi prieš mus? Tai labai teisinga! Savaime aišku, jog provokuoti blogio nereikia, reikia elgtis išmintingai. Juk sakoma, kad nėra dorybės, kur nėra išminties.Taip pat labai svarbu atsiminti, jog Dievas mirė ant kryžiaus ne tik už mane, bet ir už mano kankintojus ir budelius. Visus Jis be galo mylėjo.

    Dėkoju už pokalbį.

     

    www.bernardinai.lt Kalbino Vytautas Raškauskas 2011-05-09

  • Vilniaus krašto palikimas

    Vilniaus krašto palikimas

     

     

    Lenkai geriausiai gyvena Vokietijoje, o blogiausiai - Baltarusijoje. Taip pareiškė Lenkijos Senato maršalka Bogdanas Borusewiczius kalbėdamas Šventosios Polonijos ir lenkų dienos proga.

    Lenkijoje minint šią dieną Senato vadovas daug kalbėjo apie tarptautinį bendradarbiavimą įvariose šalyse gyvenančių mažumų klausimais, taip pat apie Lietuvoje gyvenančių lenkų problemas.

    B.Borusewicziaus nuomone, šiuo metu Europos valstybėse už Lenkijos ribų gyvena apie 15 mln. jo tautiečių. Lenkai ypač gerai jaučiasi Vokietijoje, kur neturi jokių sunkumų norėdami mokytis lenkų kalbos, tačiau Baltarusijoje lenkų padėtis bloga, nes ten jie beveik neturi jokių galimybių puoselėti savo tautiškumą. Komentuodamas Lenkijos ir Lietuvos santykius, kurie pastaruoju metu pašlijo dėl "blogo lenkų traktavimo Lietuvoje", B.Borusewiczius pabrėžė, kad jo tautiečių padėtis Lietuvoje vis prastėja. Jo nuomone, įtampą tarp abiejų valstybių kelia dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje įsivyravusi antilenkiška ideologija, susiformavusi dėl skirtingo požiūrio į Vilniaus kraštą. Tačiau Senato maršalka sakė, kad pastaruoju metu iš Lietuvos ateina ir gerų žinių, nes iš konservatorių partijos buvo pašalintas žmogus, labai priešiškai nusiteikęs lenkų mažumos atžvilgiu, taip pat Lietuvoje įkurtas Lietuvių ir lenkų forumas, kuris siekia, kad abi tautos geriau suprastų viena kitą.

    Lenkų politikas įspėjo, kad jokiu būdu negalima paversti tautinių mažumų tarptautinių santykių įkaitu ir jokiu būdu negalima pabloginti tų mažumų padėties, nes tokių veiksmų pasekmės gali būti toli siekiančios. Tai ne pariteto ir ne tokio paties traktavimo problema. Tautinė mažuma negali būti įkaitė ir negalima su ja elgtis vadovaujantis principu "darysiu tau tą, ką tu darai man". "Man aišku, kad Lietuva, pakeitusi Švietimo įstatymą, pablogino mūsų mažumos padėtį, nors ji, palyginti su kitais, ypač jei kalbama apie mokymą, ir yra gera", - sakė B.Borusewiczius.

     

    Lietuvos žinios 2011 – 05 – 09

     

     

    Bin Ladeno žūtis – doroviniai aspektai

     

     

    Dorovės klausimai vaidina svarbų vaidmenį politikoje ir kare. Net vadinamieji realistai neneigia dorovinio momento, tik mano, kad nevalia jo pervertinti. Įkarštyje dorovės principai dažnai pažeidžiami ar užmirštami. Bet ilgainiui į juos atkreipiamas dėmesys ar atgailaujama, kai jų buvo perdėm nepaisoma. Pvz., po Antrojo pasaulinio karo pabaigos Didžioji Britanija atsiribojo nuo savo strateginių oro pajėgų vado generolo Arthuro „Bomber“ Harriso, kuris per Vokietijos miestų bombardavimą sąmoningai siekė nužudyti kuo daugiau civilių gyventojų, manydamas, kad tai palauš žmonių moralę ir privers Vokietiją greičiau pasiduoti.

    Kyla klausimų, ar visus JAV veiksmus, nužudant Osamą bin Ladeną, galima pateisinti doroviniu požiūriu. Kurį laiką svarstyta galimybė bombomis sunaikinti namą, kuriame įtarta, kad slapstosi O.bin Ladenas. Namas būtų buvęs visiškai sunaikintas, o visi gyventojai, kurių aiškią daugumą sudarė maži vaikai ir moterys, būtų buvę nužudyti. Prezidentas Barackas Obama pasirinko rizikingesnį kursą, pasiųsdamas desantininkus. Viskas baigėsi gerai, nors nebuvo garantijų. Mėginimas išvaduoti amerikiečius įkaitus Teherane 1980 metais baigėsi fiasko. B.Obama padarė teisingą sprendimą. Jo nutarimui įtakos turėjo ir pragmatiniai skaičiavimai - subombardavus pastatą nebūtų buvę galima nedviprasmiškai nustatyti, kad O.bin Ladenas iš tiesų žuvo. Gal ir pagalvota apie pasipiktinimą, kuris būtų kilęs po nepateisinamo nekaltų žmonių žudymo.

    Lėtai, bet vis dėlto įsisąmoninama, kad, siekiant nužudyti net svarbų priešą, privalu atsižvelgti į antpuolio pasekmes, ar nužudomi nekalti žmonės. 2003 metais Izraelio naikintuvas numetė didžiulę vienos tonos bombą ant daugiabučio namo, kuriame gyveno įtakingas „Hamas“ vadovas Shala Shehade ir jo šeima. Žuvo Sh.Shehade, bet ir dar 14 žmonių, dauguma vaikų. Izraelio valdžia gynė antpuolį, išteisino karinio oro pajėgų vadą Halutzą. Bet tokių nusikaltėliškai neatsakingų antpuolių daugiau nebūta.

    Kontroversijų sukėlė JAV nutarimas jūroje palaidoti O.bin Ladeną. Kai kurie, nors ne visi, musulmonų dvasininkai sakė, kad tai prieštaravo islamo tradicijoms. Bet yra ir kitas klausimas. Net jei valstybė gali nuteisti žmogų myriop, ji neturi teisės bausti po mirties, pvz., atsisakant atiduoti palaikus šeimai palaidoti. 1995 metais paskutinė mirties bausmė Lietuvoje buvo įvykdyta Borisui Dekanidzei. Jis buvo kažkur išvežtas ir sušaudytas, sūnaus palaikai nebuvo tėvams perduoti. Šis gėdingas Lietuvos valdžios elgesys buvo grindžiamas čekistiniu įsitikinimu, kad kaip ir gyvenime, taip ir po mirties žmogus priklauso valstybei.

    Kinijos valdžia dar pasityčiodavo, šeimai nusiųsdama sąskaitą už kulką, kuri paleidžiama nuteistajam į pakaušį. Verta prisiminti, kad prieš tris su puse tūkstančių metų „Iliadoje“ aprašoma, kaip Achilas patenkino Trojos karaliaus Priamo prašymą ir atidavė jam nukauto sūnaus Hektoro palaikus, kad būtų galima jį garbingai palaidoti.

    Kita vertus, O.bin Ladenas nėra paprastas mirtingasis. Sovietai kurį laiką slėpė iš dalies sudegintus Hitlerio palaikus, o 1970 metais juos visiškai sudegino ir išbarstė pelenus Biederitzo upėje. Buvo siekiama laiduoti, kad Hitlerio kapas netaptų šventove jo gerbėjams. Panaši logika įkvėpė Vašingtoną. Abiem atvejais nutarimas yra pateisinamas, nes siekiama užkirsti kelią blogio garbinimui ar jo kurstymui.

    JAV kariai nušovė O.bin Ladeną, nors jis neturėjo ginklo savo rankose. Kritikai sako, kad reikėjo jį suimti ir nuteisti, o ne nužudyti. Izraelis ir pastaruoju metu JAV įvairiais būdais žudo įtariamus teroristus dažniausiai iš lėktuvų paleistomis raketomis. Kyla klausimas, ar teroristas yra nusikaltėlis, ar karys. Jei teroristas nusikaltėlis, negalima neįspėjus jo gatvėje nužudyti. Privalu jį sulaikyti, įrodyti jo kaltę teisme. Jei jis karys, leistina jį nužudyti iš pasalų, miegantį ir t. t. Bet, sulaikius karį, negalima jo tardyti, neleistina jo teisti (išskyrus dėl karo nusikaltimų) ir privaloma jį paleisti karui pasibaigus.

    Izraelis bei JAV dažnai traktuoja teroristus ir kaip karius, ir kaip nusikaltėlius. Juos žudo, lyg jie būtų kariai, bet juos sulaikę elgiasi, lyg jie būtų eiliniai nusikaltėliai, juos tardo, kartais žiauriai. Kritikai teigia, kad valdžia turi suteikti teroristams aiškų statusą ir atitinkamai elgtis. Negalima pasilikti laisvės rinktis, kuris statusas kuriuo nors momentu yra patogesnis. Esą negalima teroristų žudyti, lyg jie būtų kariai, o reikia tardyti ir įkalinti, lyg būtų nusikaltėliai.

    Teroristai nedėvi uniformų ir slapstosi tarp civilių gyventojų. Šiuo požiūriu jie skiriasi nuo karių. Argumentuojama, jog valdžiai aiškiai nustačius, kad žmogus yra aktyvus teroristinės organizacijos narys, jam suteikiama kario tapatybė ir su juo galima elgtis, lyg jis būtų uniformą dėvintis karys. Tokiu atveju leistina nukauti O.bin Ladeną, net jei jis rankose neturėjo ginklo. Ne vienas karys žuvo tokiomis aplinkybėmis.

    Man visada buvo aišku, kad O.bin Ladenas nebus suimtas. Jį sulaikius, jo sekėjai būtų mėginę jį išvaduoti, įkaitais paimdami paprastus žmones ir juos žudydami, jei O.bin Ladenas nebūtų paleistas. JAV nenorėjo tuo rizikuoti.

     

    Alfa.lt Kęstutis Girnius 2011-05-09

  • SAJUDZIO PRANRESIMAS

    Š. m. gegužės 05 d. Lietuvos Sąjūdžio taryba Vyriausybės rūmuose susitiko su premjeru A. Kubiliumi aptarti svarbias dabartines Lietuvos problemas.

    Apie Visagino elektrinės perspektyvas premjeras kalbėjo optimistiškai. Rytų Lietuvos problemas kėlė Sąjūdžio tarybos pirmininkas V. Žilius, prof. K. Garšva ir N. Balčiūnienė. Teismų problemos aptarinėjo prof. V. Vilimas, žemės ūkio perspektyvas – V. Čeginskas.

    Sąjūdžio pirmininkas R. Kupčinskas pakvietė premjerą susitikti Lietuvos Sąjūdyje.


     

     

    Lietuvos žiniasklaidos savininkai nardo šešėlyje

     

     

    Visuomenė žiniasklaidos priemonėse veltui ieško informacijos apie jų savininkus ir jų interesus – tokios informacijos paieškos prilygsta tyrimui

    Nors formaliai jau visos Lietuvos žiniasklaidos priemonės deklaruoja savo akcininkų pavardes, tikrieji pretendentai formuoti tautos nuomonę neretais atvejais visomis išgalėmis stengiasi likti šešėlyje.

    Vis dėlto pažanga akivaizdi: dar prieš keletą metų galėjai prarasti viltį, mėgindamas išsiaiškinti, kas yra Lietuvos žiniasklaidos priemonių savininkai, o dabar ši informacija – viešai prieinama už visuomenės informavimo politiką atsakingos Kultūros ministerijos (leidiniai ir interneto portalai) arba transliuotojo licencijas išduodančios Radijo ir televizijos komisijos (radijo ir televizijos stotys) tinklalapiuose.

    Tačiau oficialūs žiniasklaidos savininkai Lietuvoje nebūtinai yra tie, kurie iš tiesų formuoja jos turinį. Paradoksalu, bet aiškiausia situacija dėl tos žiniasklaidos, kurią valdo didieji Lietuvos verslo magnatai: visiems suprantama, kodėl Bronislovo Lubio “Achemai” priklausanti žiniasklaida taip nemėgsta dabartinių Lietuvos energetikos politikų, o Dariaus Mockaus “MG Baltic” žiniasklaidos grupė nuožmiai kritikuoja alkoholio akcizus ir vis nepraleidžia progos įgelti Artūrui Zuokui.

    Užtat aplink kai kurias kitas žiniasklaidos priemones, kurios formaliai nėra susijusios su verslo ar politikos grupėmis, tvyro tokia tiršta migla, kad kalbėti apie jų objektyvumą iš viso nesiverčia liežuvis. Įdomu, ar Lietuvoje yra bent vienas naivuolis, tikintis, kad didžiulį “Balso” žiniasklaidos tinklą savo lėšomis kuria vienintelis akcininkas Rimantas Miknius, o kone pusę “Dienos” grupės akcijų pernai įsigijo niekam nežinomas Vytis Gudavičius, vadovaujantis audito ir buhalterinių paslaugų bendrovei, kurios metinis pelnas tesiekia kelis tūkstančius litų?

    Migla aplink “Balsą” ir “Dieną”

    Tiesą sakant, susigaudyti, kas – bent formaliai – vadovauja dabar labiausiai augančiai Lietuvos žiniasklaidos grupei “Balsas.lt leidiniai”, taip pat nėra paprasta. Oficialiai jos vieninteliu akcininku pristatomas R.Miknius, nors, Registrų centro duomenimis, šios bendrovės vienintelė savininkė nuo pernai metų lapkričio yra Liudmila Ivleva. Matyt, tarp akcininkų jau susipainiojo ir pati “Balso” grupė – pernai gruodį, kai ji iš Gedimino Žiemelio įsigijo “Valstiečių laikraštį”, šį sandorį interneto portale balsas.lt komentavo vieninteliu akcininku pristatomas R.Miknius.

    Beje, “Balso” žiniasklaidos priemonėse dirbantys žurnalistai šio savo vadovo nė akyse nėra matę: pasakojama, kad gamybiniuose pasitarimuose visuomet dalyvauja tik jo sūnus Arūnas Miknius, labai aiškiai įvardijantis, kas yra šios leidinių grupės draugai, o kas – priešai. Draugas Nr. 1 – “ŽIA valda” vadovas Gediminas Žiemelis, apie kurio nepaprastą sėkmę aviacijos versle rašyti privalu, o apie aferas suskaldant “FlyLAL” – šiukštu draudžiama.

    Kitas herojus irgi Gediminas – iš pelenų mėginantis pakilti politikas Vagnorius, savo partijoje priglaudęs verslininko tėvą Vidmantą Žiemelį, kuris “Balso” žiniasklaidoje dosniai dalija patarimus, kaip teisingai būtų galima valdyti Lietuvą.

    Be jo, tą puikiai sugebėtų daryti ir Viktoras Uspaskichas, kurio formalių ryšių su šia grupe nėra, bet visi dar prisimena, kaip steigiant grupę čia iš peties darbavosi dabartinis Darbo partijos frakcijos Seime seniūnas Vytautas Gapšys bei kiti “darbiečiai”, ir bent jau čia dirbantys žurnalistai manė, kad šios žiniasklaidos priemonės savininkas yra V.Uspaskichas.

    Beje, simpatijų V.Uspaskichui neslepia ir kiti “Balso” leidiniai: štai naujausiame grupei priklausančiame žurnale “Ieva” jis – “nuodėmingasis lyderis”.

    “Balso” priešai taip pat akivaizdūs – tai premjeras Andrius Kubilius ir visa dabartinė Lietuvos Vyriausybė.

    Buvęs ūkio ministras Dainius Kreivys savo garsiojoje pažymoje mini, kad G.Žiemelis su A.Mikniumi pernai gruodį įsigijo didelę dalį UAB “Diena Media Group” akcijų. Tačiau ir šios grupės atveju formalių G.Žiemelio sąsajų su žiniasklaida – jokių. Suprantama, jos nederėtų su viešais verslininko pareiškimas, esą jis pardavė valdytas žiniasklaidos priemones dėl to, kad nuo šiol koncentruosis į tarptautinį aviacijos verslą. Taigi oficialiai 40 proc. “Vilniaus dieną”, “Kauno dieną”, “Klaipėdą” valdančios bendrovės akcijų įsigijo vos prieš porą metų Kaune įregistruota įmonė “Stornas”, kuri iki tol teikė audito ir buhalterines paslaugas ir kurios 2009 m. pelnas tesiekė 9,3 tūkst. Lt.

    Akcininkų slapukavimas – šioje leidinių grupėje ne naujiena. Vienas Ūkio banko savininkų Vladimiras Romanovas iki šiol nėra prisipažinęs dėl savo sąsajų su pernai kontrolinį “Dienos” grupės akcijų paketą (50,15 proc.) įsigijusia bendrove “Baltijos įmonių finansai”.

    Slaptumas griauna pasitikėjimą

    Korupcijos prevencijos tarptautinės organizacijos “Transparency International” Lietuvos biuro vadovas Sergejus Muravjovas sako, kad žiniasklaidos priemonių skaidrumas visų pirma ir prasideda nuo viešo savininkų pristatymo.

    “Visame versle savininkai diktuoja taisykles. Žiniasklaida – ypač jautrus, visuomenei reikšmingas verslas, tad čia skaidrumo taisyklės tiesiog būtinos”, – tvirtina jis.

    Deja, pasak S.Muravjovo, Lietuvoje šių taisyklių visiškai nesilaikoma: net ir tos nesugadintos reputacijos žiniasklaidos priemonės, kurioms nėra ko slėpti, nepateikia informacijos apie savininkus savo tinklalapiuose. Prieš dvejus metus buvo atliktas Lietuvos, Latvijos ir Estijos dienraščių palyginimas pagal šį parametrą, ir padėtis Lietuvoje buvo blogiausia.

    Apžvalgininkas Romas Sakadolskis, daug metų dirbęs žurnalistu JAV, tvirtina, kad demokratiniuose Vakaruose aiškiai įvardyti žiniasklaidos priemonių savininkus – nekvestionuojama norma. “Niekada nebūna taip, kad savininkai neturėtų jokių interesų. Bet kai jie viešai atskleisti ir deklaruoti, visuomenė yra saugesnė – ji žino, kas stovi vienos ar kitos žiniasklaidos priemones užnugaryje”, – pabrėžia pašnekovas.

    Žiniasklaidos etikos problemas daug metų nagrinėjanti socialinių mokslų daktarė Audronė Nugaraitė teigia, kad Visuomenės informavimo įstatyme trūksta nuostatos, kuri įpareigotų žiniasklaidos savininkus deklaruoti ne tik santykius su kitomis žiniasklaidos priemonėmis, bet ir su kitais ūkio subjektais.

    Tai, kad Lietuvoje žiniasklaidos savininkai nenori parodyti savo valdomos priemonės priklausomybės nuo vienos ar kitos įmonės ar organizacijos, ji vadina nematoma žiniasklaidos rinkos ledkalnio dalimi. “Tai gali būti susiję su labai skirtingais dalykais: organizacijos reputacijos saugojimu, nenoru deklaruoti savo pažiūrų, monopolio įgijimu, kurį draudžia įstatymas”, – galimas priežastis vardija A.Nugaraitė.

     

    veidas.lt 2011 Gegužės 06

  • Arkivyskupo S. Tamkevičiaus kreipimasis į Seimo narius

    Arkivyskupo S. Tamkevičiaus kreipimasis į Seimo narius

     

     

    Seime yra svarstomi Dirbtinio apvaisinimo įstatymo (D. Mikutienė, V. Gapšys) bei Pagalbinio apvaisinimo įstatymo (A. Čaplikas) projektai, visuomenėje sukėlę nevienareikšmiškas diskusijas.

    Dažnai šiose diskusijose yra klaidingai aiškinamas Katalikų Bažnyčios mokymas apie žmogaus gyvybės atsiradimą ir dirbtinį gyvybės pradėjimą. Pagal Bažnyčios mokymą nuo apvaisinimo momento (zigotos susidarymo) Dievas įkvepia sielą.

    Atsižvelgdami į nevaisingumo problemą, norime pareikšti, kad solidarizuojamės su nevaisingais sutuoktiniais. Vis dėlto kviečiame visus išsaugoti ištikimybę krikščioniškosios etikos tiesoms.

    Bažnyčios mokymas dėl gyvybės pradėjimo nesikeičia: žmogaus asmens orumas reikalauja, kad žmogaus gyvybė būtų perduodama asmenišku ir sąmoningu veiksmu.

    Toks asmeniškas veiksmas yra tik intymus sutuoktinių susivienijimas meilėje, kai jie, tapdami dovana vienas kitam, pradeda naują gyvybę. Visos priemonės ir intervencijos prokreacijos srityje įmanomos tik kaip pagalba, kad santuokinis aktas pasiektų savo tikslą (pradėtų naują gyvybę), bet ne kaip santuokinio akto pakaitalas.

    Todėl Bažnyčia niekada nepritars gyvybės pradėjimui mėgintuvėlyje (in vitro), juo labiau kad in vitro procesas dažnai susijęs su lytinių ląstelių „donoryste“, atimant prigimtinę vaiko teisę žinoti biologinius savo tėvus, bei su sąmoningu embrionų naikinimu. Embrionų šaldymas taip pat nesuderinamas su pagarba žmogaus embrionams, nes didesnė dalis embrionų žūsta juos atšildant.

    Perteklinių“ embrionų kūrimas lemia, kad daugiau embrionų, negu įsodinama moteriai į gimdą, yra nepanaudojami ir lieka „našlaičiais“.

    Visose šalyse, kuriose taikomas apvaisinimas in vitro, yra tūkstančiai užšaldytų embrionų, kuriuos paliko jų tėvai. Toks neatsakingas elgesys su embrionais prieštarauja Bažnyčios mokymui, nuolatos skelbiančiam kiekvienos žmogaus gyvybės šventumą nuo jos prasidėjimo iki natūralios mirties.

    Mes jaučiame ganytojišką pareigą priminti tikintiesiems Bažnyčios nariams Seime ypatingos svarbos įstatyminę normą, kuri yra susijusi su perteklinių embrionų sąmoningų sunaikinimu, nes Bažnyčios mokymas prilygina abortui naujausias poveikio žmogaus embrionui formas, tegu ir vykdomas savaime dorais tikslais, tačiau neišvengiamai nulemiančias embrionų sunaikinimą (pal. Jono Pauliaus II enciklika Evangelium Vitae, 63: „Nekaltų žmonių žudymas, tegu ir vykdomas siekiant pagelbėti kitiems, yra absoliučiai nepriimtinas veiksmas“).

    Kanonų teisė skelbia, kad asmuo, faktiškai įvykdęs negimusios gyvybės sunaikinimą, užsitraukia ekskomuniką (Kan. 1398). Ekskomunika apima visus, kurie padarė šį nusikaltimą, žinodami apie jiems paskirtą bausmę.

    Ji apima ir tuos bendrininkus, be kurių pagalbos nusikaltimas nebūtų įvykdytas. Bendrininkavimo, kuris užtraukia bažnytines bausmes, sąvoka apima ir politikus, kurie savo sprendimu įgalintų sąmoningą negimusios gyvybės žudymą dirbtinio apvaisinimo metu (Kan. 1329).

    Sąžinės problema atsiranda, kai įstatymų leidėjo balsas galėtų būti lemiamas, priimant griežtesnį įstatymą, skirtą apriboti moraliniam blogiui, kylančiam iš dirbtinio apvaisinimo.

    Tokiu atveju, išrinktas valdžios atstovas, nors ir iš esmės nepritartų dirbtiniam apvaisinimui mėgintuvėlyje, gali teisėtai remti pasiūlymus, skirtus tokio įstatymo daromai žalai apriboti ir neigiamiems jo padariniams sumažinti. Tai nereiškia bendrininkavimo su neteisingu įstatymu, o greičiau teisėtą ir deramą bandymą apriboti bloguosius jo aspektus (EV,73).

    Todėl vertindami du skirtingus Seime pateiktus dirbtinio (D. Mikutienė, V. Gapšys) bei pagalbinio (A. Čaplikas) apvaisinimo įstatymo projektus, turime konstatuoti, kad embriono apsauga ir gimsiančio vaiko teisės labiau užtikrinamos Seimo Sveikatos reikalų komitete tolesniam svarstymui pasirinktame Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projekte.

    Raginame ir tolesniuose svarstymuose išlaikyti pagarbą žmogaus gyvybei, ribojant sukuriamų embrionų skaičių, taip išvengiant perteklinių embrionų šaldymo ir jų sunaikinimo pasibaigus „galiojimo terminui“, taip pat atsižvelgti į gimsiančio vaiko prigimtinę teisę žinoti savo biologinius tėvus.

    Viliamės, jog išsakyti argumentai paskatins jus giliai permąstyti svarstomą klausimą, ir jūsų sprendimas, kuris turės ilgalaikius padarinius kultūrai bei viešajai moralei, padės išlaikyti pagarbą didžiausioms vertybėms – žmogaus orumui, gyvybei ir šeimai.

     

    Bernardinai.lt Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius 2011 – 05 – 07

  • Galingiausios pasaulio damos rinksis Vilniuje

    Galingiausios pasaulio damos rinksis Vilniuje

     

     

    Į mūsų sostinę birželį pakviestos įtakingiausios pasaulio moterys - esamos ir buvusios prezidentės, parlamentų vadovės, premjerės, ministrės, taip pat mokslininkės, žmogaus teisių gynėjos, nevyriausybinių organizacijų ir verslo atstovės.

    Pasaulio lyderės moterys suvažiuos į birželio 30 dieną rengiamą aukšto lygio konferenciją „Moterys - demokratijos stiprintojos: geriausioji praktika“. Jau išsiųsta apie 200 kvietimų į šį renginį. Tačiau konferencija nebus vien moteriška - į ją kviečiami ir vyrai, savo vykdoma politika ar nevyriausybinėmis iniciatyvomis prisidedantys prie moterų lyderystės skatinimo.

    Kviečiamas politikos žvaigždynas

    Kvietimai į aukšto lygio renginį, pasirašyti Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės ir Pasaulio moterų lyderių tarybai pirmininkaujančios Suomijos vadovės Tarjos Halonen, išsiųsti daugiau nei 40 Pasaulio moterų lyderių tarybai priklausančių damų. Tarp jų - Argentinos ir Liberijos prezidentėms Christinai Fernandez de Kirchner ir Ellen Johnson Sirleaf, Šveicarijos vadovei Micheline Calmy-Rey, taip pat Airijai ir Kosta Rikai vadovaujančioms Mary McAleese bei Laurai Chinchillai.

    Renginyje laukiamos ir įvairių kraštų vyriausybėms vadovaujančios moterys. Kvietimai išsiųsti Vokietijos kanclerei Angelai Merkel, Australijos premjerei Juliai Gillard, Bangladešo vyriausybės vadovei Sheikh Hasinai, Slovakijos premjerei Ivetai Radičovai, Islandijos ministrų kabineto galvai Johannai Sigurdardottir. Dalyvauti renginyje taip pat pakviestos Suomijos premjerė Mari Kiviniemi, Kroatijos bei Trinidado ir Tobago vyriausybių vadovės Jadranka Kosor ir Kamla Persad-Bissessar.

    H.Clinton rengiasi į Lietuvą

    Į renginį taip pat kviečiamos buvusios valstybių vadovės. Kvietimai išsiųsti kadenciją baigusioms Latvijos, Islandijos ir Čilės prezidentėms Vairai Vykei-Freibergai, Vigdis Finnbogadottir bei Michelle Bachelet. Vilniuje laukiamos ir buvusios Panamos, Šri Lankos bei Filipinų vadovės Mireya Moscoso, Chandrika Kumaratunga bei Gloria Macapagal-Arroyo ir kt. Į renginį pakviestos ir buvusios premjerės: Ukrainos vyriausybei vadovavusi Julia Tymošenko, pirmosios Lietuvos Vyriausybės vadovė Kazimiera Prunskienė, Mozambiko ministrų kabineto galva Luisa Dias Diogo ir kt.

    Atvykti į aukšto lygio renginį D.Grybauskaitė ir T.Halonen taip pat pakvietė Pasaulio moterų lyderių tarybai nepriklausančias koleges: Kirgizijos prezidentę Rozą Otunbajevą, Brazilijos vadovę Dilmą Rousseff, Indijos prezidentę Pratibhą Patil ir šios valstybės parlamento žemųjų rūmų pirmininkę Meirą Kumar.

    Jau žinoma, kad renginyje dalyvaus Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) valstybės sekretorė Hillary Clinton. Kitų, jau sutikusių dalyvauti renginyje, pavardės neatskleidžiamos, nes esą šiuo metu vyksta įvairių protokolinių detalių derinimas.

    D.Grybauskaitė pristatys laimėjimus

    Aukšto lygio konferencija rengiama kartu su Pasaulio moterų lyderių taryba ir jos vadove T.Halonen. Tai bus antrasis toks renginys. Pernai rugsėjį panašus įvyko Niujorke.

    Konferencija vyks Lietuvai užbaigiant pirmininkavimą Demokratijų bendrijos organizacijoje, kurioje mūsų kraštas kartu su JAV vadovauja lygių galimybių darbo grupei. Per renginį ketinama aptarti moterų vaidmenį ir lyderystę stiprinant demokratiją, taip pat moterų ekonominę laisvę ir smurtą prieš jas. „Renginio kitoniškumas grįstas tuo, kad visų moterų lyderių - tiek vadovių, tiek nevyriausybinių organizacijų atstovių - bus prašoma kalbėti gerosios praktikos pavyzdžiais: pristatyti vykdytą politiką, programas ar projektus, kurie tikrai pasirodė esantys veiksmingi ir galėtų būti pritaikyti kitose valstybėse. D.Grybauskaitė taip pat pristatys mūsų valstybės laimėjimus šioje srityje“, - LŽ sakė Prezidento spaudos tarnybos atstovai.

    Mėgausis šokio spektakliu

    Užsienio reikalų ministerijos (URM) Informacijos ir viešųjų ryšių departamento Spaudos ir viešųjų ryšių skyriaus vedėjo Mindaugo Lašo teigimu, kiek kainuos šis renginys, dar neaišku, nes nežinoma, kiek tiksliai į jį atvyks svečių. Tačiau sąmata esą bus nedidelė, nes renginys vyks prezidentūros rūmuose, o dalyvės pačios apsimokės savo kelionės išlaidas.

    Aukšto rango svečių apgyvendinimu pasirūpins URM, apsauga - Vadovybės apsaugos departamentas. Konferencijos svečiams jau parengta ir kultūrinė programa. Po įtemptos dienos darbo jie bus pakviesti į Nacionalinį dramos teatrą pasižiūrėti choreografės Andželikos Cholinos šokio spektaklio „Vyrai ir moterys“.

     

    Alfa.lt Roberta Tracevičiūtė 2011-05-06



    Premjeras: „Western Union“ investicijos Lietuvoje – ne tik naujos darbo vietos, bet ir geriausia tarptautine praktika paremtos žinios



    Premjeras Andrius Kubilius, 2011 m. gegužės 5 d., dalyvavo „Western Union“ EUROC centro Vilniuje atidaryme. Pasauliniame operacijų centre planuojama įdarbinti apie 200 žmonių. Pernai birželį ši kompanija Lietuvoje įkūrė pirmąjį savo paslaugų centrą, kuriame šiuo metu jau darbuojasi 460 žmonių.

    Pasak Ministro Pirmininko, „Western Union“ investuodama Lietuvoje jau sukūrė 400 naujų darbo vietų ir – dar svarbiau – su mūsų šalies specialistais dalijasi geriausia tarptautine praktika paremtomis žiniomis. „Kadangi ši kompanija dirba daugiau nei 200 šalių visame pasaulyje, patyrusiems profesionalams ir ką tik studijas baigusiam jaunimui tai suteikia dideles galimybes augti tiek profesine, tiek asmenine prasme“, – sakė Premjeras.

    Western Union“ yra tarptautinė finansinių paslaugų kompanija, užimanti lyderio pozicijas pinigų pervedimo paslaugų teikimo srityje visame pasaulyje. Lietuvoje kompanija teikia apskaitos, atsiskaitymų, kontrolės, IT aptarnavimo, personalo atrankų ir valdymo, rinkodaros, klientų aptarnavimo bei kitas administravimo paslaugas.


    Voruta Data: 2011-05-05

  • Landsbergis del uzsenio politikos

    Dar dėl užsienio politikos

     

     

    Įvykiai pasaulyje galėtų būti pamokantys, jei rastųsi norinčių mokytis. Ar dar kas prisimena, kaip Rusijos lyderiai skelbė juos įžeidusį, nepaklusnų Gruzijos prezidentą (viešai išvarė šnipus, priešinosi invazijai) tiesiog kariniu nusikaltėliu, kurį reikią teisti ir sunaikinti? Tai buvo vos prieš pustrečių metų. Žadėjo pakarti ypatingu būdu. Užtat pulkininkui Muammarui Gaddafi prieš savaitę ištiesta užtarimo formulė: dešimtmečius trukęs totalitarinis ir teroristinis Libijos režimas nesąs toks blogas, kad būtų teisėta nušalinti arba sunaikinti jo vadovą. Kodėl nenaikinami visi panašūs režimai tuo pat metu ir vienodu būdu? Kas nuteisė M.Gaddafi?

    Šiandien iš tų pačių Kremliaus lūpų galėjo skambėti panašus priekaištas: o kas ir kada nuteisė ir leido nužudyti švento bepročių karo įkvėpėją Osamą bin Ladeną? Juk jis daugiausia kenkė Amerikai, tad nebuvo visuotinai blogas. Bet nuspręsta pažvelgti kitaip, savo politikos Čečėnijoje naudai.

     Gruzijos problemai spręsti „būtų pakakę vienos kulkos“ (Kremliaus patarėjo G.Pavlovskio pastaba). Kiek anksčiau Jono Pauliaus II problemai kulkos nepakako; jis liko gyvas ir kenkė diktatoriams toliau. Vidurio Europa toliau budo ir nerimo, atėjo ir mūsų laikas. Londone gyvenusio Maskvos priešo ir žmogžudžių išdaviko „problemai“, deja, pakako vienos piliulės. Kas nuteisė Aleksandrą Litvinenką, nekyla net klausimas. Todėl ir Danijoje viešėjusio Vladimiro Putino niekas nepaklausė; žurnalistai dar prisimena, kad jiems panašiais atvejais siūloma profesionalus apipjaustymas Maskvoje.

    Štai tokioje pasaulinėje smurto, cinizmo ir veidmainystės puotoje kiekvienam linkėtina išsaugoti atmintį ir puoselėti žodžio atsargumą. Net Kęstutis Girnius (žr. „Lietuvos žinios“, 2011-05-02), kurio nepriklausomą protą verta gerbti, kai kada atrodo pasidavęs tarptautinės žiniasklaidos bangoms. Ar tikrai Vokietijos balsavimas JTO dėl veiksmų Libijoje, kai Vokietijos vyriausybė stojo į vieną gretą su Rusija ir Kinija, buvo toks „dramatiškas“, ar veikiau miuncheniškas? Netrukus pati susigėdo.

    K.Girniaus valia skelbti įsitikinimą, „kad intervencija Libijoje yra didelė klaida“, tuo pranokstant net jo kritikuojamą Lietuvos prezidentę, bet iš visų pusių žvelgia tiek genocidinių alternatyvų!.. Ar „režimai“ Bahreine, Sirijoje, Čečėnijoje turi teisę naikinti piliečius gyventojus? O sukilusiame Libijos mieste? Visur, kur žmonės išeina į gatves reikalaudami kitokio režimo? Tada naikins ir Maskvoje, ir Minske. Taip manymas, kad Lietuva neturi Libijoje intereso, tegul pulkininkas juos tratina, nėra žavus.

    Nemanau, kad nereikėtų ginti vertybių ar kad Lietuva paskutiniais prezidento Valdo Adamkaus kadencijos metais tuščiai švaistėsi „grasinimais vetuoti bendrus nutarimus“ NATO ar ES lygmeniu (K.Girnius). Būna ir pasiekimų, tik patys jų nenubraukime, neišmeskime, o plėtokime. Matau Briuselyje iš arti, kaip kitų nutarimai lengvai virsta „bendrais“ nutarimais, o iš mažesniųjų sąjungininkų pageidaujama visai kitokio solidarumo, negu iš „Mistralių“ pardavėjų. Tik nepradėkim patys garbinti rusiškos atominės ir dujų kilpos ant savo kaklo. Prieš dvidešimt metų pradėjom normalizuoti santykius, ir tai dar nebaigta. Kol senasis Karaliaučiaus kraštas nedemilitarizuojamas, o atomizuojamas, kažin kam labiau reikia strateginio tilto Klaipėdos kryptimi. Atitinkamai netikslinga peikti NATO, kad Libijoje ir kitur išvis ką nors daro ir nori rezultato. Stotume politiškai Rusijos pusėn. Šiaip ar taip, Miloševičiaus, Huseino ir bin Ladeno nebėra, ir pasaulis nuo to nepablogėjo. Drausmės elementas, kada ne viskas leidžiama. Masiškai prievartauja musulmones Bosnijoje, išvaro milijoną kosoviečių - na, ir kas? Juk norėta tokio požiūrio. Tad susivienijusių demokratijų Šiaurės Atlanto organizacija, kurioje ir mes dalyvaujame, - vienintelė dar šį tą galinti. „Tipo“, ne tik stovėti ir žiūrėti. Jei kokios, ten ir mūsų atrama.

     

    Alfa.lt Vytautas Landsbergis 2011-05-05

     

     

    Ažubalis: nėra garantijų, kad tarp Lietuvos diplomatų nėra šnipų

     

      Už Lietuvos deleguoto diplomato nepriekaištingą reputaciją garantuoti negali niekas. Tad ambasadoriaus kėdėje patogiai įsitaisęs krašto pasiuntinys vis dar gali slėpti ryšius su buvusiomis komunistinėmis struktūromis.

    Vakar paaiškėjo, kad Bulgarija dėl ryšių su buvusiomis komunistų slaptosiomis tarnybomis iš Lietuvos oficialiai konsultacijoms į Sofiją išsikvietė ambasadorių Ivaną Dančevą. Pranešama, kad trejus metus Lietuvoje rezidavęs Bulgarijos pasiuntinys patenka į sąrašą 90 diplomatų, kurie dirbo slaptajai policijai ir ėjo atsakingas pareigas šios valstybės Užsienio reikalų ministerijoje. I.Dančevas, pripažinęs šį faktą, atsistatydinimo pareiškimą parašė dar balandžio 7-ąją, tačiau kol kas iš tarnybos jis atšauktas laikinai.

    Prie mūsų valstybės vairo stovintys politikai tikina beprecedenčio atvejo susiklosčiusioje situacijoje neįžvelgiantys. Tačiau jie pripažįsta, kad apsaugoti nuo tokių asmenų atsakingus postus yra beveik neįmanoma.

    Skirdami paklausia

    Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, vakar LŽ paklaustas, ar Bulgarijos ambasadorių besivejantis komunistinių slaptųjų tarnybų šešėlis jo nestebina, ministras teigė didelės sensacijos tame neįžvelgiantis. „Tokių atvejų, kai atšaukiami užsienio valstybių deleguoti diplomatai, Lietuvos istorijoje tikrai buvo. Tik jie nebūtinai buvo viešinami“, - pažymėjo A.Ažubalis.

    Pasauliui stebint Bulgarijos diplomatinio korpuso vadinamąjį apsivalymą, nejučia kyla klausimų ir apie Lietuvos diplomatų parinkimą atsakingoms pareigoms eiti. Pasak ministro, deleguojant asmenį atstovauti Lietuvai užsienio valstybėje, jo tinkamumą eiti šias pareigas tikrina Valstybės saugumo departamentas (VSD). Kandidatūrą prezidentui teikianti Vyriausybė remiasi jo pateikta medžiaga. „Tačiau niekas už nieką visiškai garantuoti negali. Tad prieš skirdami bet kurį diplomatą apie tai kalbamės ir su juo pačiu“, - teigė A.Ažubalis.

    Trukdo informacijos stoka

    Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas atkreipė dėmesį, kad Bulgarijos ir Lietuvos situacijos neadekvačios. Tačiau parlamentaras pripažino, kad nuo buvusių SSRS saugumiečių įsiskverbimo į Lietuvos diplomatines tarnybas visiškai apsisaugoti gana sudėtinga. „Garantijų duoti negali niekas. Žinant, kad daugelis agentūrinių bylų buvo sunaikintos, archyvuose išliko tik fragmentiška informacija, galima nebent spekuliuoti buvusių KGB agentų skaičiumi diplomatinėje tarnyboje“, - LŽ sakė A.Anušauskas.

    Seimo NSGK pirmininkas priminė dar 2000-aisiais įsigaliojusį ir iki šiol prieštaringai vertinamą Liustracijos įstatymą. Juo vadovaudamiesi valstybės tarnautojo pareigas ėję asmenys per pusmetį galėjo savanoriškai prisipažinti apie savo ryšius su KGB struktūromis. „Prieš penkerius metus dėl keleto asmenų dar kartą buvo keltas klausimas. Tačiau pagal Lietuvos teisinį reglamentavimą galima tik spėlioti, ar visi jie prisipažino, nors valstybei lojalumą įrodžiusių asmenų anonimiškumas yra saugomas“, - aiškino A.Anušauskas. Seimo NSGK pirmininkas skubėjo patikinti, kad ambasadorių pareigų šie asmenys dabar tikrai nebeeina.

    Antro šanso nesuteiks

    1999-aisiais priimtas ir jau kitais metais įsigaliojęs Liustracijos įstatymas įpareigojo su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis bendradarbiavusius asmenis atvykti registruotis ir atskleisti visą jiems žinomą informaciją apie šių tarnybų veiklą.

    Naujai įsteigtai Liustracijos komisijai per pusmetį prisipažino per 1,5 tūkst. buvusių KGB agentų ir darbuotojų. Savanoriškai neprisistačiusių kolaborantų praeities narpliojimas paliktas tai pačiai komisijai, kuri per dešimtmetį išaiškino dar iki 100 asmenų, praeityje bendradarbiavusių su SSRS slaptosiomis tarnybomis. Prisipažinusiųjų duomenys buvo įslaptinti, o nuslėpusiųjų savo praeitį laukė paviešinimas ir apribojimai eiti atsakingas pareigas.

    Nors vėliau ne kartą mėginta pratęsti terminą, per kurį buvusiems agentams būtų suteiktas antras šansas prisipažinti, šie siūlymai parlamentarų palaikymo nesulaukė.

     

    Alfa.lt Tadas Valančius 2011-05-05

     

    Lenkai sprendžia, ką reikia pašalinti iš konservatorių gretų

     

     Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) bando šokdinti konservatorius. Ji išvardijo politikus, kuriuos reikėtų pašalinti iš valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos, kad situacija pasikeistų „į gera“, rašo „Kauno diena“.

    LLRA tinklalapyje trečiadienį paskelbtame pranešime pabrėžiama, kad iš TS-LKD partijos jau pašalintas Gintaras Songaila. Tačiau to lenkams negana. Jų tvirtinimu, „nėra priežasčių džiaugtis“, mat esą reiktų iš TS-LKD gretų pašalinti dar kelis narius. Pasak LLRA interneto svetainės, „konservatorių gretose vis dar liko gana gausus būrys politikų, turinčių panašias radikaliai nacionalistines pažiūras“. Lenkų tvirtinimu, konservatoriai nepasikeis, kol partijos nepaliks Vida Marija Čigriejienė, neva norėjusi išnaikinti visus lenkus Vilniaus krašte, ir Rytas Kupčinskas, parašęs skundą Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio veiksmų.

    Tuo tarpu TS-LKD frakcijos Seime seniūnas Jurgis Razma neteikė reikšmės šiai informacijai, be to, jis darsyk pabrėžė, jog G. Songailos pašalinimas iš partijos niekaip nebuvo susijęs su neigiamu LLRA požiūriu į šį asmenį.

     

    Alfa.lt 2011-05-05

  • Lietuvos diplomatija nuo KGB šmėklos neapsaugota

    Lietuvos diplomatija nuo KGB šmėklos neapsaugota

     

     

    Už Lietuvos deleguoto diplomato nepriekaištingą reputaciją garantuoti negali niekas. Tad ambasadoriaus kėdėje patogiai įsitaisęs krašto pasiuntinys vis dar gali slėpti ryšius su buvusiomis komunistinėmis struktūromis, rašo „Lietuvos žinios“.

    Trečiadienį paaiškėjo, kad Bulgarija dėl ryšių su buvusiomis komunistų slaptosiomis tarnybomis iš Lietuvos oficialiai konsultacijoms į Sofiją išsikvietė ambasadorių Ivaną Dančevą. Pranešama, kad trejus metus Lietuvoje rezidavęs Bulgarijos pasiuntinys patenka į sąrašą 90 diplomatų, kurie dirbo slaptajai policijai ir ėjo atsakingas pareigas šios valstybės Užsienio reikalų ministerijoje.

    Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, vakar „Lietuvos žinių“ paklaustas, ar Bulgarijos ambasadorių besivejantis komunistinių slaptųjų tarnybų šešėlis jo nestebina, ministras teigė didelės sensacijos tame neįžvelgiantis. "Tokių atvejų, kai atšaukiami užsienio valstybių deleguoti diplomatai, Lietuvos istorijoje tikrai buvo. Tik jie nebūtinai buvo viešinami", - pažymėjo A.Ažubalis. Pasak ministro, deleguojant asmenį atstovauti Lietuvai užsienio valstybėje, jo tinkamumą eiti šias pareigas tikrina Valstybės saugumo departamentas (VSD). Kandidatūrą prezidentui teikianti Vyriausybė remiasi jo pateikta medžiaga. "Tačiau niekas už nieką visiškai garantuoti negali. Tad prieš skirdami bet kurį diplomatą apie tai kalbamės ir su juo pačiu", - teigė A.Ažubalis.

    Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas atkreipė dėmesį, kad Bulgarijos ir Lietuvos situacijos neadekvačios. Tačiau parlamentaras pripažino, kad nuo buvusių SSRS saugumiečių įsiskverbimo į Lietuvos diplomatines tarnybas visiškai apsisaugoti gana sudėtinga. "Garantijų duoti negali niekas. Žinant, kad daugelis agentūrinių bylų buvo sunaikintos, archyvuose išliko tik fragmentiška informacija, galima nebent spekuliuoti buvusių KGB agentų skaičiumi diplomatinėje tarnyboje", - LŽ sakė A.Anušauskas.

     

    www.DELFI.lt 2011 gegužės mėn. 5 d.24

     

     

     

    R.Juknevičienė: privalomai į karinius mokymus kviesim, jei pritrūks savanorių

     

     

    Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė ramina, kad naujos redakcijos Karo prievolės įstatymo projektu nesiekiama grąžinti privalomosios karo tarnybos – šaukimo į kariuomenę. Pasak R. Juknevičienės, privalomai į karinius mokymus turėtų būti kviečiama tik tada, jei pritrūks savanorių.

    Tai R. Juknevičienė kalbėjo trečiadienį Seime surengtame Karo prievolės įstatymo pataisų klausymuose.

    Kaip DELFI jau ne kartą rašė, Krašto apsaugos ministerija (KAM) rengti piliečius savo šalies gynybai siūlo savanoriškumo principu. Karo prievolininkai bus kviečiami savanoriškai atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą dalyvaujant devynių savaičių trukmės baziniuose kariniuose mokymuose. Tuo atveju, jei reikiamas skaičius savanorių neatsirastų, į mokymus bus šaukiama privalomai.

    Mes tikimės, kad gal netgi rasis ir daugiau norinčių, nei mes galėsime priimti. Tuomet situacija būtų panaši kaip Danijoje, kur jauni žmonės net burtus traukia, kad galėtų atlikti karo tarnybą. Ten tai patrauklu, yra prestižinis dalykas, be to, veikia tam tikra skatinimo sistema“, - kalbėjo R. Juknevičienė.

    Pasak ministrės, net kai kurie Seimo nariai viešojoje erdvėje buvo suklaidinti, jog grįžtama prie privalomo šaukimo į kariuomenę. „Iš tikrųjų mes tik įgyvendiname Konstitucijos nuostatą – labiau patraukliais, šiuolaikiškais būdais siekiame, kad nenutrūktų rezervo rengimas - šaltinis iš naujai augančios kartos, ir nors po truputį, po nedaug, kiek leis finansai, galėtume atnaujinti jaunos kartos rengimą krašto gynimui“, - aiškino R. Juknevičienė.

    Ką kviesti, parinktų kompiuteris

    Į savanoriškus bazinius karinius mokymus ketinama vilioti pasitelkus skatinimo sistemą. Įstatymo pataisose numatyta, kad pareigą tėvynei savanoriškai atlikusiam studentui gali būti kompensuota dalis studijų kainos, į aukštąją mokyklą stojantis vidurinės mokyklos absolventas galės gauti papildomą balą, numatomos subsidijos darbdaviams, įdarbinusiems karo tarnybą atlikusius prievolininkus.

    Žadama, kad atranka į karinius mokymus būtų maksimaliai skaidri: ką kviesti į tarnybą, atsitiktine tvarka parinktų kompiuteris, procesą prižiūrėtų nepriklausomi stebėtojai. Šaukiamųjų pavardės būtų skelbiamos internete. Viešai būtų matoma, kuriam šauktiniui dėl vienų ar kitų priežasčių šaukimas atidėtas.

    Toks principas užtikrintų viešumą, žmogiškojo faktoriaus eliminavimą ir korupcinių apraiškų kažkokį pasireiškimą“, - sakė KAM kancleris Leonardas Bakaitis.

    R. Juknevičienės manymu, labai maža tikimybė, kad privalomo šaukimo į karinę tarnybą procesą pradėti reikės. Esą šios atrankos nereiks, jei gerai veiks skatinimo sistema, viliojanti kariniuose mokymuose dalyvauti savanoriškai.

    O jei šaukimas iškris kokiam mokslus bebaigiančiam daktarui?“, - teiravosi buvęs krašto apsaugos ministras, parlamentaras Juozas Olekas. R. Juknevičienė tikino, kad asmeniui, studijuojančiam nepertraukiamose studijose, tarnyba būtų atidėta.

    Skaičius, kiek asmenų į mokymus būtų šaukiama, kasmet turėtų tvirtinti Seimas. Numatoma, kad privalomai į bazinius karinius mokymus gali būti šaukiami 19-26 metų jaunuoliai, o savanoriškai šią pareigą galėtų atlikti 18-38 metų amžiaus asmenys.

    KAM tvirtinimu, Karo prievolės įstatymo peržiūrą paskatino 2008 m. sustabdytas šaukimas į privalomąją pradinę karo tarnybą ir poreikis rasti alternatyvius būdus, kaip parengti pakankamą skaičių tinkamai krašto gynybai parengtų piliečių.

     

    www.DELFI.lt Mindaugas Jackevičius, 2011 gegužės mėn. 4 d.

     

     

     

    V.Sirutavičius: jei įstatymai neleidžia rašyti „w“, tai galima juos pakeisti

     

     

    Aiškinimai, jog nelietuviškų pavardžių rašyba asmens dokumentuose visais lotyniško pagrindo rašmenimis neįmanoma dėl egzistuojančių teisės aktų, yra nerimti, nes paprastai Dievas nenusileidžia iš dangaus ir nepriima teisės aktų pataisų – pataisas rengia ir jas priima atsakingos valstybės institucijos. Tokią nuomonę, pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo, humanitarinių mokslų daktaro Vlado Sirutavičiaus, dažnai išsako užsienio kolegos, kai jiems aiškini, jog ponas Okińczyc Lietuvoje tampa Okinčicu dėl Konstitucijoje įtvirtintų nuostatų

    Mokslininkas trečiadienį dalyvavo Rytų Europos studijų centro surengtoje diskusijoje apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, kurios metu buvo pristatyta jo recenzuota analitinė apžvalga. Joje, be kitų rekomendacijų, ekspertai pataria ryžtingai spręsti lietuvių kalbos mokymo klausimus tautinių mažumų mokyklose, tačiau siūlo padaryti reveransą dėl asmenvardžių rašybos ir galbūt topografinių ženklų gausiai lenkų gyvenamose teritorijose.

    Visą laiką pas mus aiškinama, kad yra surašyti tokie įstatymai ir mes, atleiskite, negalime to išspręsti. Bet tai yra nerimta. Aš tą sakau dėl to, kad tiesą sakant bandžiau taip aiškinti situaciją kolegoms iš užsienio. Tai pakeiskite, sako, tuo įstatymus, juk apie žmones kalbame, o ne apie kažką kito. Peržiūrėkite, sureguliuokite, nes nenusileis Dievas iš kažkur ir už jus nepadarys darbo, kurį tik jūs galite padaryti“, - diskusijoje kalbėjo V. Sirutavičius.

    Kaip žinoma, Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos piliečio pase asmenvardžiai privalo būti rašomi sulietuvinta forma, tačiau originalo kalba parašytas vardas ir pavardė gali figūruoti kitų įrašų puslapyje.

    Dvigubi gatvių pavadinimai nacionaliniam saugumui nekenkia

    V. Sirutavičius teigia, kad žvelgiant apskritai rašybos klausimai, ypač vietovardžių, nacionaliniam saugumui ir nacionaliniam identitetui nekenkia. Pasak jo, pagrindinė problema ta, kad sprendimo priėmėjų gretose nėra bendro sutarimo, todėl klausimas tampa labai sudėtingas. Mokslininkas teigia sutinkąs su užsienio reikalų ministru Audroniumi Ažubaliu, kad jau tada geriau kolegoms iš Lenkijos tiesiai sakyti – nėra sutarimo, sprendimas nebus priimtas, o ne ką nors žadėti.

    Prieš politologą kalbėjęs A. Ažubalis pabrėžė, kad dalis Lietuvos politikų anksčiau lengva ranka žarstė Lenkijos kolegoms pažadus, kad asmenvardžių rašybos klausimas dokumentuose bus išspręstas. Iniciatyvos šiuo klausimu ėmėsi ir dabartinė Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, kuri pateikė Seimui įstatymo projektą, liberalizuojantį nelietuviškų pavardžių rašybą.

    Seimui svarstant teisės aktą, į Vilnių susitikti su prezidente Dalia Grybauskaite atvyko a.a. Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis, tačiau jam teko nusivilti, nes parlamentas pavardžių rašybos liberalizavmui nepritarė.

    Tie klausimai dėl rašybos, ypač vietovardžių, tai žinote, ar taip žiūrėsime, ar kitaip – nacionaliniam saugumui, kuris man atrodo yra didžiausia problema, negresia. Ar jis gresia nacionaliniam identitetui, kuris formavosi su Vasario 16-ąja ir Kovo 11-ąja? Irgi negresia. Tai gal galima tikrai tuos klausimus spręsti. Tik, aišku, procesas sudėtingas, mes matome, kad netgi tarp tų, nuo kurių turėtų priklausyti tas sprendimas, nėra konsensuso. Tai gal iš tikrųjų, sutikčiau, kaip sakė ministras, sakykime taip, kaip yra – mes tokie, nesugebame dabar to padaryti, bet tai nereiškia, kad iš principo esame užsispyrę, nenusileisime ir panašiai“, - svarstė V. Sirutavičius.

    Mokslininkas, be kita ko, pabrėžė, kad apskritai santykiai su Lenkija buvo blogi ir 1990-1992 m., tačiau ilgainiui nusvėrė pragmatinis interesas turėti gerus santykius su kaimynais.

    Šalčininkuose gatvės būtų vadinamos lietuviškai ir lenkiškai, Visagine – lietuviškai ir rusiškai?

    Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, verslininkas Czesławas Okińczycas taip pat aiškino manąs, kad nesant sutarimo Seime, asmenvardžių rašybos klausimas persvarstytas nebus, tad geriausia būtų šio klausimo iš viso neeskaluoti. Tačiau jis nesutiko su analitinės apžvalgos autorių nuomone, kad asmenvardžių rašybos asmens dokumentuose liberalizavimas ir leidimas gatves vadinti lietuviškai ir lenkiškai būtų tarsi koks reversansas ar nuolaida – jo nuomone, tokia yra europinė norma.

    Aš manau, kad tikrai čia jokia nuolaida, čia normalus sprendimas šiandieninėje demokratinėje Lietuvoje, kuri yra Europos erdvėje. Čia jokia nuolaida, čia natūralus dalykas – atiduoti žmogui jo vardą ir pavardę, leisti rašyti vietovardžius ne vien lietuvių, bet lenkų kalba bei rusų kalba tame tarpe, pavyzdžiui, kokiame Visagine. Ir nereikia to bijoti“, - teigė C. Okińczycas.

    Verslininkas pasipiktino ir Seimo priimtu Švietimo įstatymu, kuriuo bus sulyginamas lietuvių kalbos brandos egzaminas lietuviškų ir tautinių mažumų mokyklų absolventams, o pamokose, be lietuvių kalbos, lietuviškai bus dėstomos ir temos, susijusios su Lietuvos istorija, geografija, taip pat pilietinis ugdymas.

    Jo nuomone, nereikia lietuvių kalbos grūsti per prievartą, nes įsitvirtinti Lietuvoje norintys žmonės ir taip supranta, kad jiems būtina mokėti valstybinę kalbą. Kita vertus, anot jo, jei asmuo planuoja būti gatvių šlavėju, galbūt jam nebūtina puikiai mokėti lietuviškai.

    Jeigu kas nors nori užimti tam tikrą postą valstybėje, tai kalbą mokėti yra natūralu. Bet mes esame demokratinė valstybė, nėra prasmės per prievartą grūsti tą lietuvių kalbą. Jeigu kas nors nori būti šlavėju, tai gal jam nebūtinai reikia mokėti kalbą? Mes demokratinė valstybė, leiskime žmonėms pasirinkti, sudarykime galimybes, tegul pats žmogus pasirenka“, - piktinosi C. Okińczycas.

    Pasak signataro, neteisinga ir tai, kad tautinių mažumų mokyklų absolventai valstybiniam pasunkintam lietuvių kalbos egzaminui turės pasiruošti per dvejus metus – tai, jo nuomone, reiškia, kad egzaminą vaikai laikys nevienodomis sąlygomis su lietuviais, kurie visus dvylika metų dirbo pagal kitokią programą.

    Viceministras: pavardžių rašybos pakeitimų reikia ne Lenkijai, o mūsų piliečiams

    Kalbėdamas apie Lietuvos ir Lenkijos santykių nesusipratimus, tarp kurių labiausiai pastebimas susikirtimas dėl tautinių mažumų, užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas pabrėžia, kad daug ką išsiaiškinti reikia patiems lietuviams. Tarkime, Rytų Europos studijų centro analitinėje apžvalgoje apie Lietuvos ir Lenkijos santykius nuolaidos dėl pavardžių ir topografinių ženklų rašybos siūlomos kaip galimybė Varšuvai ir Lietuvos lenkams parodyti gerą valią.

    Tačiau E. Meilūnas sako, kad to reikia ne Lenkijai, o Lietuvos piliečiams. „Tai ar čia Varšuvos interesas, kad mūsų piliečiai turėtų vienokią ar kitokią teisę. Čia mūsų piliečiams pirmiausia reikia“, - sakė viceministras.

    Bet jis sutiko, kad teisiškai išspręsti susidariusią situaciją dėl nelietuviškų pavardžių rašybos asmens dokumentuose yra sudėtinga.

    E. Meilūnas, be kita ko, pabrėžė, kad Lenkijos dėmesys savo tautinėmis mažumomis yra pavyzdinis, tačiau kai kuriais atvejais spaudimas jau perlenkė lazdą.

    Varšuva, aišku, verta pagarbos, jos rūpinimasis lenkų mažuma užsienyje yra pavyzdinis. Mes kuriame globalias Lietuvas, tai gerai, bet yra ko pasimokyti, kaip rūpintis savo tautiečiais. Bet kita vertus, būkime biedni, bet teisingi, tas spaudimas pastaraisiais mėnesiais iš oficialiosios Varšuvos pusės peržengė diplomatinio bendradarbiavimo rėmus. Jeigu pamenate, tai net Donaldas Tuskas prieš keletą mėnesių viešai pasakė, kad brutualaus spaudimo prieš Lietuvą nebus. Tai reiškia, kad jis buvo“, - kalbėjo viceministras.

     

    www.DELFI.lt Eglė Samoškaitė, 2011 gegužės mėn. 4 d.

  • Lietuviškas teisingumas – už uždarų durų

    A.Sekmokas: ES turi rūpintis Baltarusijos ir Kaliningrado atominių jėgainių saugumu

     

     

    Energetikos ministras Arvydas Sekmokas teigia, kad Europos Sąjunga (ES) turi rūpintis Baltarusijos ir Kaliningrado atominių jėgainių saugumu - šis klausimas turi tapti jos prioritetu.

    "Šį rudenį prasidėsiančiose diskusijose dėl ES išorinės energetikos politikos išskirtinis dėmesys turi būti skiriamas energijos tiekimui iš trečiųjų valstybių ir ES kaimyninėse valstybėse planuojamų atominių elektrinių saugumo klausimams", - antradienį Budapešte vykusios neformalios ES energetikos tarybos metu pabrėžė A.Sekmokas.

    Anot energetikos ministro, Lietuva kartu su kitomis Baltijos valstybėmis vis dar priklauso Rusijos energetikos sistemai, todėl ES turėtų imtis lyderės vaidmens, kad Baltijos valstybės sinchroniškai prisijungtų prie kontinentinės Europos tinklų.

    A.Sekmoko teigimu, svarbu, kad šis klausimas atsirastų ES išorės energetikos politikos darbotvarkėje.

    Lietuvos premjeras anksčiau sakė, kad Baltijos šalių energetikos rinkoje žadama taikyti specifines taisykles, prekiaujant su trečiosiomis šalimis. Andrius Kubilius teigė, kad tokie apribojimai reikalingi, siekiant apsaugoti Lietuvos rinką nuo nesaugiai gaminamos branduolinės energijos.

    Konkretūs sprendimai dėl energetikos rinkos bus rengiami Baltijos šalių jungtinėje darbo grupėje, kuri sudaroma Europos Komisijos pirmininko iniciatyva.

    Vienoje dirbantis Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) ir kitų tarptautinių šios srities organizacijų konsultantas branduolinės energetikos saugumo klausimais Povilas Vaišnys spaudai sakė nemanantis, kad ES valstybės susitartų nepirkti elektros energijos, pagamintos nesaugiose atominėse elektrinėse. Jo teigimu, Rusijos atominiai reaktoriai nėra patys blogiausi.

    Pasak jo, Kaliningrado Baltijos atominės elektrinės statyba labai pasistūmėjusi ir yra 80 proc. tikimybės, kad ji bus pastatyta, o Baltarusijos jėgainės statybą lems trys aspektai techninis, politinis ir finansinis, tačiau, jo nuomone, esama 50 proc. tikimybės, kad ji taip pat bus pastatyta.

    Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB “BNS” sutikimo draudžiama.

     

    www.diena.lt 2011 – 05 – 04

     

     

    Vilniuje atidarytas „Western Union“ centras su 460 darbo vietų

     

     

    Vilniuje ketvirtadienį atidarytas pasaulinės pinigų perlaidų lyderės „Western Union“ regiono operacijų centras, kuriame jau sukurta 460 naujų darbo vietų. Premjeras Andrius Kubilius tikisi, kad tokios investicijos padės išlaikyti ir atvilios į Lietuvą atgal kvalifikuotą darbo jėgą. Prie investicijų prisidėjo ir lietuvių kilmės darbuotojai amerikiečių įmonėje.

    Pasaulinė pinigų perlaidų lyderė „Western Union“ ketvirtadienį Vilniuje oficialiai atidarė Europos regiono operacijų centrą.

    Naujajame centre „Centre of Excellence“ (EUROC) jau dirba 460 pinigų plovimo prevencijos, operacijų, klientų aptarnavimo ir kitų profesinių sričių darbuotojų, kurie aptarnauja „Western Union“ agentus (partnerių centrus) ir klientus Europoje, NVS, Šiaurės Amerikoje, Vidurio Rytuose ir Afrikoje.

    Western Union” Centrinės ir Rytų Europos regiono vadovas Konradas Olszanieckis spaudos konferencijoje teigė, kad Lietuvą įmonė pasirinko dėl stabilumo ir kvalifikuotų darbuotojų.

    Stabilus politinis klimatas, ekonomika, išsilavinę darbuotojai, gera infrastruktūra, verslo aplinka (...) Mes jau dabar investavome daugiau nei planavome“, - vardijo K. Olszanieckis.

    Įmonė jau dabar yra sukūrusi 460 darbo vietų. Ūkio ministras Rimantas Žylius įsitikinęs, kad tokios investicijos stabdo kvalifikuotą darbo jėgą nuo emigracijos ir skatina grįžti jau išvykusius, nes darbo užmokestis smarkiai viršija šalies vidurkį.

    Šios tarptautinės kompanijos ne visada randa Lietuvoje tų kompetencijų, kurių jiems reikia, ir traukia tautiečius grįžti, sukuria darbo vietas tiems, kurie išvažiavę ir įgiję kompetenciją už Lietuvos ribų“, - spaudos konferencijoje sakė ministras.

    Western Union“ atnešė tai, ko labiausiai siekiam – daug gerai apmokamų darbo vietų, kur atlyginimas daug geresnis nei šalies vidurkis. Sukurtos darbo vietos aukštos pridėtinės vertės. Geras signalas kitoms kompanijoms, kad į Lietuvą ateiti verta, tokios kompanijos kaip „Western Union“ renkasi visada tarp kelių šalių“, - sakė ir „Invest in Lithuania“ vadovas Mantas Nocius. Anot jo, šis investicijų pritraukimo procesas buvo pavyzdinis – konsulato Čikagoje darbuotoja surado lietuvių kilmės aukštas pareigas „Western Union“ darbuotoją, kurį sudomino galimybėmis investuoti Lietuvoje.

    Ji jam pripasakojo, kad kaip lietuvis patriotas jis privalo įtikinėti savo vadovus. (...) Jis paskambino man, sutarėme, kad pasiūlysime įmonei paketą“, - pasakojo M. Nocius. Jis atskleidė, kad įmonei buvo suteikta „kelių milijonų litų“ pagalba, tačiau ji atsipirks per artimiausius mėnesius per „Western Union“ sumokamus mokesčius į šalies biudžetą.

    Be finansinės paramos nerealu (prisivilioti kompaniją). Tai puikiai išleisti pinigai. Per keletą mėnesių sumokės daugiau mokesčių, nei gaus tuos per penkerius metus“, - sakė M. Nocius.

    Premjeras Andrius Kubilius dalyvaudamas atidarymo ceremonijoje dėkojo amerikiečiams už investicijas, kurios leis sumažinti nedarbą ir „neleis emigruoti mūsų darbuotojams į Vokietiją“.

    EUROC biuras buvo atidarytas oficialios ceremonijos metu simbolinę juostelę perkirpus „Western Union” vykdančiajai viceprezidentei (operacijos ir IT) Robinai Heller, premjerui A. Kubiliui, ūkio ministrui R.Žyliui, JAV ambasadorei Annei Derse, „Western Union” Centrinės ir Rytų Europos regiono vadovui K.Olszaniecki ir EUROC centro vadovui Cortui Normanui.

    Western Union“ Fondo vadovė Luella Chavez D’Angelo pabrėžė, kad EUROC taps vienu iš didžiausią skaičių darbuotojų turinčių „Western Union“ centrų. „Mes esame įsipareigoję paremti bendruomenes, kuriose mūsų darbuotojai gyvena ir dirba. Tikiu, kad ExCEL programa leis jauniems lietuviams atsivežti naujų ir idėjų, ir patirties“, – sakė ji.

     

    www.DELFI.lt Justina Juršytė, 2011 gegužės mėn. 5 d.

    9

  • tikelijmas ilgina gyvenima

    Tikėjimas prailgina gyvenimą 14 metų

     

    Aktyvus kokios nors religijos, pavyzdžiui, krikščionybės, išpažinimas, naudingas sveikatai, parodė paskutiniai tyrimai, praneša Meddaily.ru.

    Tikintys žmonės būna laimingesni ir labiau optimistiški, tikėjimas suteikia gerovės pojūtį, sumažina depresiją, vienatvės jausmą bei potraukį kvaišalams ir alkoholiui, tvirtina gydytojai, kurie išanalizavo daugiau nei 1200 su šia tema susijusių tyrimų ir 400 atsiliepimų, rašo portalas delfi.

    Vienas tyrimas įrodė, kad žmonės, kurie reguliariai lankosi bažnyčioje, gyvena iki 14 metų ilgiau nei tie, kurie pamaldose nesilanko, rašo „The Telegraph“.

    Beje, ne kartą buvo įrodytas teigiamas geros nuotaikos poveikis ligonio būklei. Toks nusiteikimas gali dukart padidinti vaistų veiksmingumą. O neigiamas nusiteikimas terapijos efektą gali visiškai anuliuoti.

    http://sveikata.diena.lt/lt/naujienos/

     

     

    Baltarusijos valdžia uždraudė žiniasklaidai rašyti apie krizę

     

     

    Baltarusijos valdžia uždraudė valstybinei žiniasklaidai rašyti apie ekonominę krizę šalyje. Laikraštis „Komersant“ tvirtina, kad žurnalistams draudžiama rašyti apie situaciją, susijusią su valiuta, augančiomis kainomis, nedarbu.

    Laikraštis tvirtina, kad Baltarusijos prezidento administracija surengė specialų ideologinį seminarą valstybinių leidinių vyriausiesiems redaktoriams. Seminare žurnalistams buvo rekomenduojama nerašyti apie valiutos kursą, jos apimtis keityklose ir augančias kainas.

    Seminaras buvo surengtas iškart po to, kai valstybinėje žiniasklaidoje pasirodė Baltarusijos statistikos komiteto vadovo Vladimiro Zinovskio pranešimo publikacija. Jame teigiama, kad dėl valiutų krizės apie 600 tūkst. žmonių, daugiausia privatūs verslininkai, pristabdė savo darbinę veiklą: dėl valiutos trūkumo sutriko būtiniausios produkcijos ir detalių tiekimas į šalį.

    Valiutų krizė Baltarusijoje, prasidėjusi 2011 m. pradžioje, kilo dėl to, kad gyventojai, sunerimę dėl vietos valiutos devalvacijos, ėmė masiškai supirkinėti valiutą. Siekiant prislopinti užsienio valiutos paklausą, Baltarusijos valdžiai teko panaudoti didelę dalį šalies rezervų.

    Baltarusija tikisi, kad situacija valiutų rinkoje stabilizuosis, kai bus gauta 3 mlrd. JAV dolerių paskola iš Rusijos, derybos dėl šios paskolos vyksta nuo kovo mėnesio.

     

    Alfa.lt 2011-05-04

  • Lietuviškosios Antigonės. Kai netiesa keičia tiesą (I)

    R.Baškienė. A.Zuoko misija – vėl be konkurso atiduoti šilumos ūkį savo bičiuliams

     

     

     

    Kritikuoti naująją Vilniaus miesto valdžią iš mano pusės būtų lyg ir nepadoru – kojų dar sušilti nespėjo, be to, yra ir nerašyta taisyklė, jog valdžios negalima griežtai vertinti bent 100 pirmų jos darbo dienų.

    Sutinku. Tačiau negaliu tylėti matydama, kad naujasis miesto meras, atrodo, apsvaigo, pametė galvą ir, užlipęs ant viešųjų ryšių žirgo, šuoliuoja iš Vilniaus nežinoma kryptimi.

    Pirmiausia buvęs liberalas pasiūlė atkurti „Gosplano“ komitetą ir nupirkti pigiai dujų. Gerbiamas Artūrai, norim ir ir pigesnio pieno bei grikių – gal Vyriausybė irgi galėtų užpirkti šių produktų. Gražiai, baltarusiškai skamba šis pasiūlymas, ar ne?

    Kitą dieną naujasis meras liepė visiems savivaldybės darbuotojams dirbti iki 20 val. Puiku. Lai dirba tinginiai. Šaunus mūsų meras.

    Ir keliasi anksti. Žiū iš pat ryto su žurnalistais dairosi, kaip tvarkomas miestas. Kodėl su žurnalistais? Kad visi matytų, kaip kiemsargio šluotą A.Zuokas kilnoja. Tikras, drąsus, nuo realybės neatitrūkęs politikas.

    Girdžiu, kitą dieną jis jau naują atominę su baltarusiais stato. Aukštai pakilo Vilniaus meras. Bet gal nusileiskime ant žemės.

    Gerbiamas mere, nejodinėkite po svetimus laukus. Grįžkite į Vilnių ir pasakykite, kaip jūs spręsite Vilniaus šilumos ūkio problemas ir įvykdysite savo pažadą šilumos kainą sumažinti 20 proc. Kol jūs su kiemsargio šluota pozavote prieš fotoobjektyvus, pranešta, kad šiluma ir karštas vanduo mieste pabrangs 10 proc. Ką siūlote?

    Vieno Jūsų pasiūlymo – išnuomoti Vilniaus šilumos tinklus – vaisiais jau springsta visas miestas. Ir tos problemos toliau kaupiasi: naujų karšto vandens skaitiklių niekas neįrenginėja, nuostoliai dėl pradingusio karšto vandens ir toliau kažkur nusėda - turbūt į šildymo sąskaitas. O šią žiemą gyventojai gavo itin įžūlų antausį – „Vilniaus energija“ nusprendė už pačius gyventojus reguliuoti temperatūrą jų butuose.

    Siūlau pirmą žingsnį, kaip išeiti iš šios padėties - surengti vilniečių referendumą, kas turi valdyti miesto šilumos ūkį. Kai žinosime vilniečių nuomonę, tuomet ir darysime taip, kaip nori gyventojai, o ne 26 tarybos nariai ir ant viešųjų ryšių žirgo svaigstantis A.Zuokas.

    R.Baškienė

    Esu įsitikinusi, kad Jūs, gerbiamas mere, nieko naujo nesugalvosite - tik pasiūlysite tarybai pratęsti sutartį su dėl šilumos ūkio nuomos. Esą dėl to, kad jie galėtų įrengti biokuro katilus. Tai ir yra pagrindinė Jūsų misija – dar kartą be konkurso atiduoti Vilniaus šilumos ūkį į savo bičiulių rankas. Ir galimybė yra – tik Jums žinomais būdais pamaloninti abejojančius, kad būtų Jūsų mėgstamas skaičius – 26.

    Bet reikėtų priminti, kad šilumos ūkio nuomos sutartis galioja iki 2017 metų. Ar tai reiškia, kad nuomininkai dar šešerius metus nieko neinvestuos, o vilniečiai ir toliau mokės nepakeliamas sąskaitas? Ar tai reiškia, kad jie šantažuos miestą, keldami sąlygą „Jeigu norite pigesnės šilumos, pratęskite sutartį“?

    Tai klausimai Jums, mere. O aš manau, kad visas Vilnius tapo vienos verslo grupės įkaitu, o A.Zuokas neturi jokios valios šios padėties ištaisyti.

    Todėl aš siūlau pirmą žingsnį, kaip išeiti iš šios padėties - surengti vilniečių referendumą, kas turi valdyti miesto šilumos ūkį. Kai žinosime vilniečių nuomonę, tuomet ir darysime taip, kaip nori gyventojai, o ne 26 tarybos nariai ir ant viešųjų ryšių žirgo svaigstantis A.Zuokas.

     

    www.delfi.lt Rasa Baškienė 2011 gegužės mėn. 2 d.

     

    Prezidentė pasirašė dekretą, kuriuo atsisakė atleisti N.Venckienę iš pareigų


    Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė dekretą, kuriuo atsisakė atleisti Kauno apygardos teismo teisėją Neringą Venckienę iš teisėjos pareigų. 

    Kaip informuoja Prezidentūros spaudos tarnyba, susipažinusi su Teisėjų garbės teismo sprendimu, kuriuo siūloma atleisti teisėją Neringą Venckienę iš pareigų dėl viešų pasisakymų apie kolegas, taip pat įvertinusi gautą drausmės bylos medžiagą, prezidentė nusprendė, kad Garbės teismo siūloma bausmė teisėjai yra neadekvati padarytam nusižengimui.

    Prezidentės teigimu, teisėjos vieši pasisakymai nekorektiški, neatitinka mandagumo reikalavimų ir teisėjos vardui garbės nedaro, tačiau būtina įvertinti aplinkybes, kuriomis jie buvo išsakyti.

    Griežčiausia sankcija - atleidimas iš pareigų, pasak D.Grybauskaitės, Teisėjų garbės teismo nebuvo taikyta už kur kas sunkesnius prasižengimus.

    Pagal Teismų įstatymą prezidentui atsisakius atleisti teisėją iš darbo, Teisėjų garbės teismas privalo nagrinėti bylą iš naujo.

    Balandžio 18-ąją paskelbtą Teisėjų garbės teismo sprendimą N. Venckienė žadėjo apskųsti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui (LAT).

    www.DELFI.lt 2011 gegužės mėn. 2 d.

     

  • Gyventojų nuomone, EP geriausiai dirba V.Landsbergis

    Gyventojų nuomone, EP geriausiai dirba V.Landsbergis

     

    Naujoje apklausoje iš Lietuvoje išrinktų Europos Parlamento narių geriausiai buvo įvertintas Vytautas Landsbergis.

    Paklausus, kuris Europos Parlamento narys geriausiai eina jam patikėtas pareigas, 21,4 proc. nurodė buvusį valstybės vadovą konservatorių V.Landsbergį. Antroje vietoje liko socialdemokratė Vilija Blinkevičiūtė, kurią išskyrė 16,8 proc. apklaustųjų, skelbia savaitraštis "Veidas".

    Bendrovės "Prime consulting" atlikto tyrimo metu 15 proc. pasirinko atsakymą "nė vienas", 13,2 proc. sakė nežinantys atsakymo.

    Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovę Laimą Andrikienę įvardijo 11 proc. apklaustųjų, Darbo partijos lyderį Viktorą Uspaskichą - 10,6 proc.

    Tyrimo rezultatai taip pat parodė, kad gyventojams trūksta informacijos apie europarlamentarus - 56,2 proc. sakė neturintys pakankamai informacijos apie europarlamentarų veiklą ir laimėjimus.

    www.dlefi.lt 2011 gegužės mėn. 2 d.



    Girtas teisingumas ir dvi savižudės teroristės


    Simbolinis virsmo laikas - Didžioji savaitė posovietiniam Lietuvos teisingumui skėlė kelis lemtingus smūgius. Tiesą sakant, pati sistema, tarsi Erodo ir Poncijaus Piloto diriguojama, apnuogino visas savo praėjusių laikų grožybes. Šie šlykštūs traukuliai teikia ir prisikėlimo vilties.

    Pirmasis uždaros ir korumpuotos sistemos smūgis sau - Eglės Kusaitės grąžinimas į Lukiškes. Kas gali būti iškalbingiau? Ir kas gali labiau papiktinti savo protu mąstančią visuomenės dalį? Juk tai, ką mums visiems - ir Seimo nariams, žmogaus teisių gynėjams - pavyko ištirti šioje keistoje istorijoje, verčia rėkti visu balsu. Jaunutė mergina tapo dar viena sistemos auka.

    Sistema turėjo pakankamai laiko paneigti gynybos versiją, kad maištinga paauglė buvo mūsų (!?) Valstybės saugumo departamento (VSD) provokuojama tapti radikalia islamiste. Nepaneigė. Net nepasistengė to padaryti.

    Atvirkščiai. Tarsi ir bandantis atsitiesti VSD, pagal neviešus ir nepatikrintus šaltinius, atleido kelis neteisėtame ir amoraliame jautrios psichikos merginos provokavimo procese dalyvavusius pareigūnus(?). Tačiau, remiantis kitais šaltiniais, tai tebuvo saugumo dezinformacija garui nuleisti. Iš tikrųjų nė vienas saugumietis nėra nubaustas - bausti dar kartą nuspręsta ne iniciatorius, o jų auką. Mat pastaroji DRĮSO ne nuolankiai laukti švelnesnės baigties, o nuolat kelti triukšmą. Juk tikra teroristė, ar ne? Ji drįso terorizuoti pačią sistemą!

    O kaip su tokiais teroristais elgiasi iškrypusi savanaudė sistema, geriausiai atskleidė dažnai tą pusę palaikantis nacionalinis dienraštis. Matyt, gerasis prisikėlimo Dievulis švenčių proga nusprendė pajuokauti. Per Kauno pedofilijos istoriją nelemtai išgarsėjusi žurnalistė pateikė sukrečiantį interviu su vienu teisėju. Tokio atvirumo mes dar nebuvome regėję. Be to, visus teiginius sutvirtino tai, kur ir kieno jie buvo paskelbti. Cituoju:

    Teisėjai geria ir girti vykdo teisingumą.“ Kodėl? „Dėl milžiniško darbo krūvio, įtempto darbo, terminų. Ta priežastis yra visiems žinoma. Bet yra ir kita priežastis, apie kurią garsiai nekalbama. Dar sunkiau tiems teisėjams, kurie yra „pakabinti“. Jie yra įsipareigoję tam tikroms struktūroms. Sakykim - saugumui, prokuratūrai. Ir jiems daromas baisus spaudimas priimti reikalingus nuosprendžius.“

    Prokuratūra, saugumas visokiais būdais bando rasti pažeidžiamą teisėjo vietą. Mainais už galimybę ramiai dirbti teisėjas tampa jų parankiniu. Tai reiškia, kad tos bylos, kuriose reikia priimti atitinkamus nuosprendžius, duodamos tiems „pakabintiems“ teisėjams.“

    Viskas idealiai sutampa! Juk ir E.Kusaitės bylą turėjo spręsti išvakarėse girta TV žvaigžde tapęs teisėjas Zenonas Birštonas. Žmogus nebeatlaikė. Apie prokurorus, kurie nuolat „dirba“ su VSD bylomis, taip pat jau esame pakankamai girdėję.

    Tačiau tęskime iškalbingas teisėjo citatas: „Kaip sakiau, teisėjai būna pačiumpami už jų pažeidžiamų vietų. Ir jų pačių nuodėmės, ir šeima, artimieji. Teisėjas dėl savo priimtų sprendimų, kurie šokiruoja visuomenę, negali pasiaiškinti - esu „pakabintas“, vykdau nurodymus. Jis suvokia, kad atskleisdamas tikrąsias priežastis pažeis visą sistemą. Jam to niekada neatleis. Jis praras darbą, algą, pensiją, jo paties laukia ilgi teismai įrodinėjant tiesą. Sistema jam nedovanos.“

    Čia jau galime pereiti prie antros sistemos „teroristės“, kurią taip pat bandoma padaryti auka, - Neringos Venckienės. Nors cituojamos publikacijos pradžioje ir kritikuojama prezidentė, atsisakiusi tenkinti sistemos norus atleisti iš pareigų maištaujančią teisėją, pats tekstas ir pateikiami faktai įrodo jos teisumą.

    Juk už ką norėta atleisti N.Venckienę? Ji pasakė tą pačią tiesą! Sistema korumpuota ir iškrypusi. Įvairiausios jos sraigtelių ydos susipynusios į galingą tinklą, kuris visų pirma saugo save.

    Taigi visas Lietuvos „teisingumas“ lengvai valdomas iš tamsių užkulisių!

    Dar viena smulki detalė šeimyniniam portretui interjere. Tą pačią savaitę buvo pagaliau viešai paskelbta, kad ir Generalinės prokuratūros rengiami viešieji pirkimai dvigubai viršija rinkos kainą! Kas dar galėtų geriau paaiškinti, kodėl prokurorai tokie abejingi tirdami skandalingas viešųjų pirkimų bylas?

    Taigi, ydų ratas užsidaro pats savyje ir tampa neprieinamas visuomenės kontrolei. Ir žinoma - tikram teisingumui.

    Kas dabar galėtų išvalyti šias Augijo arklides? Prezidentė bando. Jai reikia pagalbos. Viešumas čia - pats geriausias ginklas.

    Visuomenė, neabejingi jos atstovai turi dabar apginti ir sulaužyto likimo merginą - E.Kusaitę, savadarbę VSD teroristę. Merginos kaltumo laipsnis čia jau visai nesvarbus. Juk akivaizdu - savanaudė sistema pasinaudojo sutrikusiu jaunu žmogumi. Pasinaudojo šlykščiai. Dėl pinigų, dosniai skiriamų kovai su terorizmu. Dėl papildomų etatų, priemokų ir sunkiai apskaitomų sumų operatyvinei veiklai finansuoti.

    Ir niekas man neuždraus sakyti, kad taip baisiai kitų likimus traiškantys veikėjai ir yra tikrieji nusikaltėliai. Be sąžinės ir paprasčiausio žmogiškumo. Be atsakomybės.

    Jie daro, ką nori, nes visuomenė nesugeba jų kontroliuoti. Tad tegul dabar jie bent jau pradeda bijoti.

    Teisingumas Lietuvoje turi prisikelti.

     

    Alfa.lt Saulius Stoma 2011-04-26

     

     

    Savo testamente O.bin Ladenas prašo savo vaikų nestoti į „al Qaedą“


    Pirmadienį nukautas teroristų lyderis Osama Bin Ladenas testamente savo vaikų prašo neprisijungti prie teroristinės „al Qaedos“ organizacijos, kuriai pats vadovavo iki pat mirties, informuoja „The Guardian“. 

    Kaip skelbia šaltinis, garsiausio pasaulio teroristo testamento tekstą paskelbė Kuveito dienraštis „Al-Anbaa“. Anot žurnalistų, testamentas parašytas dar 2001 metų gruodžio 14 dieną – neilgai trukus po Rugsėjo 11 dienos teroro aktų JAV. Būtent tada JAV specialiosios tarnybos ir pradėjo O. bin Ladeno medžioklę.

    Testamente teroristų vadas išreiškė apmaudą, kad labai mažai laiko skyrė savo vaikams ir visą save aukojo šventajam karui. Tekste jo žmonoms taip pat nurodoma daugiau nebetekėti.

    Testamente „al Qaedos“ lyderis vardija teroro aktus, kurios įvykdė jo vadovaujama teroristinė organizacija. Konkrečiai kalbama apie išpuolį prieš JAV karius Libane 1983 metais, 19 Jungtinių Tautų taikos palaikymo karių nužudymą Somalyje 1993 metais ir sprogimą JAV ambasadoje Nairobyje 1998 metais.

    Keturis puslapius užimančiame testamente, kurio tekstas surinktas kompiuteriu, O. bin Ladenas spėja, jog bus nužudytas, kai jį išduos jo aplinkos žmonės.

     

    www.delfi.lt 2011 gegužės mėn. 4 d.

  • Užsienio politikos paieškos

    Užsienio politikos paieškos

     

     

    Prieš kelias savaites vizito į Austriją proga Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė davė trumpą interviu Austrijos dienraščiui „Die Presse“. Ji neslėpė savo nepasitenkinimo karinėmis operacijomis Libijoje. Pasak prezidentės, nors Lietuva pritarė Jungtinių tautų organizacijos (JTO) rezoliucijai įvesti neskraidymo zoną ir apsaugoti civilius gyventojus Libijoje, Vakarų šalių kariniai veiksmai akivaizdžiai peržengė JT mandatą. Ji klausė, kodėl prireikė karinių veiksmų Libijoje, kai panašios priemonės nėra taikomos įvairiems smurtu pasikliaujantiems diktatoriams Afrikos pietuose.

    Karinės operacijos Libijoje yra kontroversiškos. Rusija ir Kinija nutarė nevetuoti JTO rezoliucijos, bet beveik nuo pirmųjų dienų kritikavo operacijų apimtį ir darė užuominų, kad tai priedanga Vakarų siekiui toliau valdyti visą pasaulį. Praeitą savaitę Danijoje viešėjęs Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas pareiškė, kad Libijos režimo netobulumai nesuteikia užsienio valstybėms teisės kištis į šios šalies vidaus reikalus, juolab preteksto susidoroti su jos vadovu Muammaru Gaddafi. V.Putinas retoriškai klausė, ar M.Gaddafi buvo teisiamas, kas prisiėmė teisę nužudyti žmogų, kad ir kas jis būtų. V.Putinas kritikavo Libijos infrastruktūros naikinimą ir kaip D.Grybauskaitė nurodė, kad pasaulyje yra daug iškreiptų režimų, kurie nėra puolami ar bombarduojami.

    Ne visi NATO nariai pritarė intervencijai. Vokietija dramatiškai susilaikė per JTO balsavimą ir atsisakė dalyvauti kariniuose veiksmuose. Iš pradžių intervenciją griežtai kritikavo kita NATO narė Turkija. Tačiau solidarumas ilgainiui suveikė. Turkija tapo viena iš septynių NATO narių, kurių laivai įtvirtina ginklų embargą Libijai, o Vokietija pareiškė, kad ji pasiryžusi dalyvauti Europos Sąjungos (ES) vadovaujamai misijai teikti humanitarinę paramą Libijos gyventojams, net jeigu reikėtų siųsti sausumos pajėgas.

    D.Grybauskaitė ne pirmą kartą kritikuoja NATO partnerius. Kartais jos kritika taikli, pavyzdžiui, kai ji viešai reikalavo, kad NATO parengtų detalius Baltijos valstybių gynybos planus. NATO nenoras tai daryti siekiant nesuerzinti Rusijos buvo nesusipratimas. Juk norint atgrasyti antpuolį, svarbu pranešti apie gynybos planų egzistavimą, kad galimas agresorius žinotų, jog jis sulauks atkirčio. Kai NATO pagaliau parengė planus, Rusija nereagavo, nes nebuvo kaip reaguoti.

    Kitais atvejais prezidentės veiksmai sunkiau pateisinami, kad ir jos atsisakymas vykti į Prahą susitikti su JAV prezidentu Baracku Obama. Nelabai įtikimai skambėjo ne kartą išreikšti priekaištai, kad siekdamas gerinti santykius su Rusija Vašingtonas ketina imtis veiksmų, kurie kenktų Lietuvos interesams. Prezidentūra aiškino, kad ryžtingi prezidentės veiksmai neutralizavo pavojų. Veikiau jokio išdavystės pavojaus nebuvo.

    Lietuva yra visateisė NATO ir ES narė, kuri gali dalyvauti diskusijose ir reikšti savo nuomonę svarbiausiais dienos klausimais. Antra vertus, Lietuva turi solidarizuotis su savo partneriais bei laikytis NATO ir ES bendradarbiavimo principų, nesišvaistyti grasinimais vetuoti bendrus nutarimus, kaip buvo daroma paskutiniais prezidento Valdo Adamkaus kadencijos metais. Ir neskubėti kritikuoti sąjungininkų. Vieša partnerių kritika paprastai yra neveiksminga, ji tik skatina nepasitenkinimą. Reikia prisiminti, kaip jautriai į kritiką reaguoja Lietuva.

    Kyla klausimas, ko prezidentė siekė savo pastabomis apie NATO intervenciją Libijoje. Ji nieko naujesnio ar ypatingesnio nepasakė. Rusija ir kitos šalys seniai kritikavo karinių antpuolių apimtį. Humanitarinės intervencijos vykdytojai visada kaltinami nenuoseklumu, gal net veidmainyste, nes jie nutaria imtis veiksmų prieš vieną represijas vykdančią šalį, o ne kitas. Tikiu, kad per NATO susitikimą D.Grybauskaitė išreiškė savo kritišką požiūrį į intervenciją. Tai kodėl reikia kritiką viešai bei abstrakčiai pakartoti, juolab pabrėžiant, kad intervencija akivaizdžiai peržengė JTO mandatą? Be to, prezidentės pastabos nebuvo susietos su konkrečiu įvykiu. Pavyzdžiui, jei pasitvirtintų žinia, kad per NATO puolimą žuvo M.Gaddafi nepilnamečiai vaikaičiai, kritika būtų labiau suprantama. Juk tie vaikai taip pat civiliai, kuriuos reikia ginti.

    Prezidentei rūpi sukurti įvaizdį ryžtingos, Lietuvos interesus ginančios vadovės, kurios nepašokdins nei Rusija, nei Amerika. Ji esą nepataikaus nei Maskvai, nei Vašingtonui. Toks sąjungininko ir potencialaus priešo netiesioginis sutapatinimas nėra visiems priimtinas. Tačiau D.Grybauskaitės priekaištai dėl karinių veiksmų Libijoje skirti ne vien Vašingtonui. Didžiausios intervencijos šalininkės buvo Didžioji Britanija ir Prancūzija. JAV tenkinosi antrininkės vaidmeniu. Nors prezidentė ne kartą pabrėžė ypatingą ES reikšmę Lietuvai, smerkdama intervenciją, ji labiausiai kritikavo šias ES valstybes. Prezidentės pastabos labiausiai jas ir užgaus.

    Nelenga būti maža valstybe, juolab kad kartais manoma, jog mažas kraštas kaip ir mažas vaikas turi tylėti, kai kalba suaugusieji arba galingesnieji. Tokios nuostatos įžeidžia. Bet niekas nedraudžia protingai kalbėti. Arba protingai tylėti. Reikia atkakliai ir viešai ginti svarbius Lietuvos interesus, tokius kaip NATO gynybinių planų rengimą, net jei tai užgautų įtakingus sąjungininkus. Manau, kad intervencija Libijoje yra didelė klaida. Tačiau įvykiai šioje valstybėje neliečia Lietuvos interesų, mūsų kraštas nedalyvauja ir nedalyvaus kariniuose veiksmuose, o jo siunčiama humanitarinė pagalba labai ribota. Lietuva yra įvykių stebėtoja. V.Adamkus įsijautė į vertybių gynėjo vaidmenį, kritikavo Lietuvos sąjungininkus, kurie neva negerbė šių vertybių ar jas pažeidė. Šis Lietuvos užsienio politikos braižas nežavėjo daugelio partnerių. Prezidentė D.Grybauskaitė pagrįstai kritiškai vertina savo pirmtako užsienio politiką. Būtų gaila, jei ji pradėtų sekti jo pavyzdžiu.

     

    Alfa.lt Kęstutis Girnius 2011-05-02

  • Sektinas pavyzdys

    Žaidimas Lenkijos istorijos korta

     

     

    Kai kurie naujieji mūsų istorikai pamėgo žaisti Lenkijos istorijos korta, nes lenkai už tai dosniai atsilygina ordinais, kryžiais ir dar nežinia kuo. Kai kam iš jų norėtųsi švęsti Lenkijos 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos dieną labiau, nei Lietuvos istorijos reikšmingas datas.

    Kiekviena valstybė, tauta tegu švenčia savas reikšmingas jų istorijos datas. Tai jų patriotinė priedermė. Mes turime savų reikšmingų istorinių įvykių, datų. Paskutinis Liublino uniją ženklinantis ryšys buvo nutrauktas tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kai Popiežius Jonas Paulius II 1991 m. gruodžio 24 d. Lietuvos teritorijoje įkūrė dvi bažnytines provincijas – Vilniaus ir Kauno arkivyskupijas su sufraganinėmis vyskupijomis. Lygiagrečiai buvo pertvarkytos ir kaimyninių Lenkijos bei Baltarusijos vyskupijos. Simboliška, kad iš Lenkijos kilęs popiežius, šiais aktais įtvirtino Vilniaus arkivyskupijos priklausomybę Lietuvai, atskyręs priklausomybę nuo Lomžos.

    Istorikų nusikalbėjimai apie lenkiškos konstitucijos svarbą mūsų valstybei – akivaizdūs. Juk toje konstitucijoje apie Lietuvą nėra nė žodžio. Tai Lenkijos konstitucija, ir tas tvarinys skirtas norint šiek tiek apriboti lenkų bajorų privilegijas, jų amžiną lėbavimą, vedusį į valstybės merdėjimą bei visišką jos praradimą. Vėliau tą vadinamą Žečpospolitą Austrija, Prūsija ir Rusija be jokios užkandos sėkmingai suvalgė. Taip baigėsi „Baroko kelias“. Konstitucijoje apie Lietuvą, net kaip sąjunginę ar autonominę Žečpospolitos dalį ten išvis nekalbama. Ta konstitucija iš esmės naikino tik paskutines Lietuvos valstybingumo liekanas. Minimoje Lenkijos konstitucijoje panaudoti tekstai, paimti iš 1789 m. Prancūzijoje paskelbtos Žmogaus ir piliečių teisių deklaracijos. Prolenkiški mūsų istorikai tą konstituciją garbina tarsi ji galėtų būti pavyzdžiu mūsų teisini sistemai. O juk mes, lietuviai, į pasaulį išleidome net tris Lietuvos Statutus ir tų statutų nuorašai rankraščių pavidalu surandami Londono, Paryžiaus ir kitų valstybių bibliotekose, rusai jais naudojosi kurdami savo teisynus.

    Mūsų istorikams ir teisininkams verčiau vertėtų susirūpinti dabartine mūsų teisine sistema, kuri, nusižengdama demokratijos nuostatoms, leidžia skaldyti valstybę tautiniu pagrindu, leidžia veikti tautiniu pagrindu kurpiamoms partijoms (Lenkų rinkimų akcija, Lietuvos rusų sąjunga). Jau nekartą įsitikinta, kad šios partijos nėra lojalios Lietuvos valstybei, kad vykdo valstybingumui kenksmingą politiką. Kitos tautinės mažumos stengiasi integruotis į Lietuvos valstybinį gyvenimą ir pagal savo įsitikinimus renkasi sau artimas partijas bei neužsiima antivalstybine veikla. Juk gyvename tautinėje valstybėje, kur pagal įstatymus visi turime mokėti valstybinę kalbą, mokėti rašyti, taigi visi turime baigti lietuviškas mokyklas. Juk čia yra mūsų etninės žemės, o lenkai, rusai, susitelkę į partijas, šeimininkauja ne Lietuvos valstybės labui, steigia net savo aukštąsias mokyklas. Panašu, kad turime įteisintą „penktąją koloną“.

    Visos tautinės mažumos turi integruotis į mūsų tautos gyvenimą ir tam pagrindas turi būti geras lietuvių kalbos mokėjimas. Juk turkai Vokietijoje net nekelia klausimo dėl turkų mokyklų, o jų ten yra apie penkis milijonus. Lenkų diasporą JAV sudaro apie 10 mln. tos tautybės gyventojų, tačiau ten nėra nė vienos lenkiškos valstybinės mokyklos. Ir nepriekaištaujama, kad JAV politika ydinga. Iš tikrųjų ten nėra lietuviškų demokratijos grimasų, todėl nėra ir tautiniu pagrindu sukurptos kokios Lenkų rinkimų akcijos ar Rusų sąjungos.

    Nors mūsų valstybę kūrė ir sudaro lietuvių kamieninė tauta, tačiau mūsų valdžios tautinis stuburas susivienodina su karklo stuburu. Antai pasigirdo, kad Ispanijoje atidaromas Lietuvos ir Lenkijos kultūros centras. O kodėl ne Lietuvos, Latvijos ir Estijos kultūros centras? Juk į mus žiūri pasaulis kaip į Baltijos seseris. Ką apie tai galvoja Baltijos valstybių vadovai? Juk kasmet šių šalių vadovai susitinka pasitarti vis kitoje valstybėje! Iš kur atsiranda Lenkija? Su Latvija mus sieja ir giminystės ryšiai – visgi esame baltai. O ir estų liuteroniškas praktiškumas mums nepakenktų. Iš kur tas siekis slaviškėti?

    Bežaisdami Lenkijos istorijos korta, nesusimąstome, kad vyksta „integracija“ Lenkijos ir Rusijos kryptimis.

    Metas liautis.

     

     

    Antanas Rimantas Šakalys 2011 – 05 – 02

     

     

    Sektinas pavyzdys


    Įvairios visuomeninės organizacijos (tarp jų ir Lietuvos Sąjūdžio (LS) Vilniaus miesto Lazdynų klubas) ne kartą kreipėsi į Švietimo ir mokslo ministeriją dėl apleisto pilietinio bei tautinio patriotinio ugdymo mokyklose, dėl pasipriešinimo okupacijoms istorijos pamokų įvedimo į programas, prie ministerijos dėl to net buvo piketuojama.

    Mokykla pagal priimtas programas suteikia žinias, tačiau dora ir sveika gyvensena, bendruomeniškumas, patriotiškumas, pilietiškumas programose mažai tekliečiami. Moksleiviai nenusimano apie valstybę, jos saugumą, savarankiškumo būtinybę, apie patriotizmą ir valstybės gynimo būtinybę. Labai skaudu, kad jaunuoliai mokykloje ir už mokyklos ribų dėl neugdomo bendruomeniškumo yra susvetimėję, nuolat patiria patyčias, neatsparūs žalingiems poveikiams (tabakui, alkoholiui, kas skaudžiausia – mirtinam narkotikų poveikiui). Valstybėje yra sudaromos įvairios prevencinės programos, pajungta daug organizacijų, švaistomos lėšos, bet nesusivokiama, kad be auklėjimo, be mokinių sąmoningumo ugdymo, jų pačių įsijungimo į veiklą, pastangos neveiksmingos.

    Švietimo ir mokslo ministras, Vilniaus miesto Lazdynų rinkiminėje apygardoje išrinktas Seimo narys Gintaras Steponavičius, šioje apygardoje turi gražų pavyzdį, kurį galėtų įsakmiai siūlyti mokykloms.

    Jau penkiolikti metai iš eilės Vilniaus Lazdynų, Panerių ir Trakų Vokės lietuviškose, rusiškose ir lenkiškose mokyklose LS Lazdynų klubas valstybinių ir tautinių dienų proga organizuoja rašinių bei piešinių patriotine tematika ir tautinių liaudies dainų konkursus. LS Lazdynų klubo entuziasto, įvairių visuomeninių organizacijų atstovo, aktyviausio konkursų organizatoriaus Rimanto Skaisčio pastangomis iš rėmėjų gautomis lėšomis kasmet konkursų prizininkams bei aktyviems jų mokytojams samdomu autobusu organizuojama 3–4 dienų kelionė į Lietuvos pajūrį, kelionės metu dar organizuojamos įvairios pažintinės ekskursijos.

    Šiemet, balandžio 28 d. Motinos dienos proga Lazdynų vidurinės mokyklos salėje vyko tautinių liaudies dainų konkursas. Lazdynų klubui konkursą parengti padėjo Lazdynų vidurinė mokykla, Lazdynų bendruomenės savivaldija, seniūnija, TS-LKD ir Liberalų sąjūdžio Lazdynų skyriai. Konkurse dalyvavo šešių mokyklų moksleiviai. Renginį sveikino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, buvęs Lazdynų seniūnas Algis Strelčiūnas, jis, kaip ir kasmet, konkurso dalyvius pavaišino saldumynais. Vertinimo komisija (Alfredas Guščius, dainininkas, poetas, Bronislovas Jankauskas, choro dirigentas, kompozitorius, Petras Žiupsnys, choro vadovas, muzikantas, Aloyzas Gureckas, muzikos mokytojas, dainininkas, Rita Balčiūnienė, mokytoja, Seimo nario padėjėja) išklausė konkursines dainas, jas įvertino, paskirstė vietas.

    Beveik dvi valandas trukusį įspūdingą koncertą salė priėmė labai šiltai, atliktas lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis dainas lydėjo gausūs plojimai.

    Turėdama patirtį iš buvusių konkursų, vertinimo komisija netruko paskirstyti vietas, paskelbti nugalėtojus. Tarp pirmų–ketvirtų klasių ansamblių grupėje pirma vieta skirta Sausio 13-osios vidurinei mokyklai (vadovė Ilona Baltušnikienė), antra vieta – „Svajos“ pradinei mokyklai (vadovė Aleksandra Nebolsina) ir trečioji vieta Lazdynų vidurinei mokyklai (vadovė Svetlana Zapolska). Tarp 5–11 klasų ansamblių grupėje pirmoji vieta skirta „Minties“ gimnazijai(vadovė Irena Stanevičienė), antroji – Lazdynų vidurinei mokyklai(vadovė Svetlana Zapolska) ir trečioji – Trakų Vokės vidurinei mokyklai (vadovė Janina Siurplytė). Tarp 5–11 klasių solistų pirmoji vieta atiteko Lazdynų vidurinės mokyklos moksleivėms Evelinai Novikovai ir Karolinai Fediuchinai (vadovė Svetlana Zapolska), antros vietos „Versmės“ vidurinės mokyklos moksleiviams Elžbietai Guščiūtei ir Emiliui Korickiui (vadovė Alfreda Cechanovič), trečioji vieta – Lazdynų vidurinės mokyklos moksleivei Monikai Rinkevič (vadovė Diana Boguško).

    Už motinų garbei iš širdžių ir lūpų skambėjusias dainas nuoširdžiai dėkojo Rimantas Skaistis, visiems konkurso dalyviams buvo įteikti meniški dalyvio pažymėjimai, nugalėtojams diplomai ir padėkos mokytojams bei kvietimas į poilsinę pažintinę kelionę bus įteikti netrukus. Renginyje dalyvavęs Seimo narys signataras Kazimieras Uoka pakvietė dainų atlikėjus pasisvečiuoti Seime, surengti ten koncertą.

    Panašūs konkursai, puoselėjantys tautines liaudies kultūros vertybes bei patriotinius jausmus Tėvynei, galėtų būti sektinu pavyzdžiu visoms Lietuvos mokykloms.

     

    Algimantas Zolubas 2011 – 05 – 02

     

    Aleksandro Lukašenkos stebuklų laukas



    Baltarusiška fantasmagorija: šalies gyventojai, laukdami dar vieno oficialaus nacionalinių pinigų nuvertinimo, blaškosi tarp uždarytų bankų keityklų langelių siekdami savo baltarusiškus rublius pakeisti į dolerius ar eurus, kad išsaugotų savo pajamas (kažkas panašaus Lietuvoje vyko 1992-1993 metais).

    O štai valdiška Minsko statistika tuo pat metu skelbia apie neįtikėtiną šalies ūkio augimą pirmą šių metų ketvirtį - 10,9 proc. Aleksandro Lukašenkos režimui lojali žiniasklaida praneša apie šalies vystymąsi "pagreitintais tempais".

    Atrodo, kad komandinės ekonomikos principais paremtos "unikalios ūkinės sistemos" rezervatas (kėlęs sovietmetį atmenančių žmonių pavydą kone visoje posovietinėje erdvėje - Lietuva šiuo požiūriu nebuvo išimtis) baigia savo 16 metų trukusią istoriją. Po šiandien patiriamų finansinių-ekonominių sunkumų Baltarusija privalės transformuotis ir jau bus neabejotinai kitokia. Keisis arba politinis režimas, arba jos ūkis. O gal ir viena, ir kita.

    1994 m. laisvuose rinkimuose išrinkto prezidento Lukašenkos sumanytas Baltarusijos vystymosi būdas rėmėsi išskirtine šalies geopolitine padėtimi ir dar praėjusiojo amžiaus pabaigoje paaštrėjusia Rusijos ir Vakarų konkurencija Rytų Europoje. Unikaliais politinės ekvilibristikos gebėjimais pasižymėjęs "tėtušis" (rus. "Batka") Lukašenka šiais geopolitiniais prieštaravimais pasinaudojo su kaupu. Baltarusija energetikos išteklius ir pramonei reikalingas žaliavas Rusijoje pirko šios šalies vidaus arba joms artimomis kainomis, o perdirbtą produkciją parduodavo Vakaruose (suprantama, rinkos kainomis) arba Rusijoje, nemokėdama jokių muitų. Rusijos lyderiai tvirtina, kad tokiu būdu Baltarusijos ūkį subsidijuodavo 3-4 mlrd. USD kasmet.

    Tačiau neefektyviai Baltarusijos ekonomikai tokių lengvatų nebeužteko. Paskutinius penkerius metus ėmė trūkčioti šalies finansų sistema. Kai kurių finansų ekspertų požiūriu, siekiančiam išlaikyti neefektyvų ūkį ir gremėzdišką socialinę sistemą Minskui trūko dar 1,5-2,5 mlrd. USD per metus. Kreditų A. Lukašenka deklaruodamas "brolybės" lygio lojalumą gaudavo Maskvoje, arba Vakaruose, kur žadėjo "palaipsniui" liberalizuoti politinį režimą. Blogiausiu atveju - kaip 2009-ųjų sausio 1 d. - penktadaliu nuvertino nacionalinę valiutą.

    Kol įvairaus politikos plauko lengvatikiai kaimyninėse šalyse spėjo patikėti A. Lukašenkos genialumu (Lietuvoje taip pat), pernai "paskutinė Europos diktatūra" patyrė rimčiausias problemas. Maskvai akivaizdžiai nusibodo įgrisusios Baltarusijos lyderio kalbos apie brolybę: Rusijos elitas norėjo daug daugiau - nuosavybės teisių į dujų vamzdynus (A. Lukašenka, skirtingai nuo Algirdo Brazausko, iki šiol sugebėjo jų neparduoti), ir į tą pramonės dalį, kuri išliko bent jau galimai konkurencinga. Tuo tarpu Vakarai reikalavo tikro, o ne žodinio šalies politinės ir ūkio sistemų liberalizavimo.

    Antrąjį 2010-ųjų pusmetį "batka", rodydamas nepadorius politinius gestus, užsikosėdamas lojo Maskvos pusėn. Kad net Kremliaus kontroliuojama Rusijos televizija paskubom turėjo susukti keletą filmukų apie A. Lukašenkos nuodėmes: nuo žmogžudysčių iki meilužių beigi nesantuokinių vaikų. Trumpai tariant, tų filmukų tematika iš principo nesiskyrė nuo leksikos, kurią vartoja Baltarusijos lyderio niekinama vidaus opozicija. Tuo metu "batka" reveransais lankstėsi Vakarams. Dar gruodžio 3 d. Vokietijos ir Lenkijos diplomatijos žinybų vadovai Minske jam rodė 3 mlrd. USD vertės finansinės paramos vekselį Europos Sąjungos vardu, kuris, ko gero, būtų buvęs pasirašytas, jeigu ne gruodžio 19 d. įvykiai Minske. Praradęs savitvardą A. Lukašenka tos dienos vakare išvaikė centrinėje sostinės gatvėje susirinkusius demonstrantus, kurie protestavo prieš prezidento rinkimų rezultatų klastojimą. Klastojimą, manding, ES šiaip ne taip būtų prarijusi, tačiau ne kruviną specialiųjų milicijos dalinių surengtą puotą, po kurios ne tik keli šimtai demonstrantų, bet ir visi "batkos" konkurentai rinkimuose atsidūrė už grotų.

    Baltarusijos lyderis šiandien lankstytis gali tik į vieną pusę - Maskvai. Žinia, vien reveransų šioje pusėje neužtenka. Jei tik nori, Maskva virsta daug ciniškesniu derybininku už visus europiečius kartu sudėjus. Net A. Lukašenkai lojalūs analitikai pažymi: šį kartą Rusija, pasinaudodama ne tik ribotomis "batkos" galimybėmis žongliruoti geopolitikos korta, bet ir iki šiol nebūtais finansų sunkumais, pasistengs gauti visas nuolaidas, kurių siekė paskutiniuosius 15 metų - likvidaus Baltarusijos ūkio kontrolės. "Rusai kelia tokias sąlygas, kokių nekėlė net prieš porą metų paskolą suteikęs Tarptautinis valiutos fondas", - neseniai man sakė vienas Minsko politologas.

    Viena vertus, dabartinė Baltarusijos padėtis - šiek tiek hiperbolizuotas pavyzdys tiems Lietuvoje, kurie vis dar norėtų palyginti, kokių alternatyvų galėjo būti, jeigu ne "tas prakeiktas Kubilius". Lietuvoje po diržų veržimosi - pakankamai spartus ūkio augimas (6,9 proc. I ketv.) ir tvirti nacionaliniai pinigai. Baltarusijoje - dar spartesnis ūkio prieaugis, tačiau kartu ir "juodoji" konvertuojamos valiutos rinka. Rasis sakančių, esą kaimyninėje šalyje žmoniškesnė socialinės apsaugos sistema. Štai artimiausiu metu ir pamatysime, ko ji verta, neturint tvirtų pinigų.


    www.ve.lt Rytas STASELIS 2011-04-30

  • Aštuonioms Lietuvos savivaldybėms vadovauja milijonieriai, turtingiausias - A.Zuokas

    Aštuonioms Lietuvos savivaldybėms vadovauja milijonieriai, turtingiausias - A.Zuokas

     

     

    Aštuonioms Lietuvos savivaldybėms vadovauja milijonieriai. Kaip rodo Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) pateiktos merais išrinktų politikų turto ir pajamų deklaracijos, turtingiausio mero titulas galėtų atitekti Vilniaus miesto vadovui Artūrui Zuokui.

    Prieš savivaldos rinkimus jis deklaravo turįs turto ir piniginių lėšų už 5,5 mln. litų. Be to, A.Zuokas yra suteikęs 1,4 mln. litų paskolą, ir pats pasiskolinęs 1,5 mln. litų.

    Nedaug nuo jo atsilieka Palangos vadovas Šarūnas Vaitkus. Pagal deklaraciją, jo turtas ir piniginės lėšos įvertintos 5 mln. litų. Jis taip pat turi skolų ir pats yra paskolinę pinigų. Š.Vaitkus prieš rinkimus deklaravo paskolinęs 1,5 mln. litų, o gavęs 400 tūkst. litų paskolos.

    Į turtingiausių šalies merų trejetuką patenka ir Varėnos meras Elvinas Jankevičius. Jo bendras turtas sudaro 3,6 mln. litų.

    Po to eina Druskininkų vadovas Ričardas Malinauskas su 3,35 mln. litų. Per 2 mln. litų turtą yra deklaravęs Molėtų rajono meras Statys Žvinys.

    Milijonieriais taip pat gali vadintis Mažeikių rajono vadovas Antanas Tenys (1,6 mln. litų), Raseinių rajono meras Remigijus Ačas (1,1 mln. litų) ir Tauragės rajono galva Pranas Petrošius (1,1 mln. litų).

    Vos septynių merų turtas ir piniginės lėšos viršija pusę milijono. Maždaug trečdalio Lietuvos savivaldybių vadovai deklaravo turintys turto ir piniginių lėšų už 200-350 tūkst. litų.

    Kukliausiai atrodo Telšių rajono vadovo Vytauto Kleivos deklaracija. Jis teigia turįs privalomo registruoti turto už 2000 litų ir 6500 litų santaupų.

    Jį aplenkė net jauniausias Lietuvos meras Jonavos rajonui vadovaujantis Mindaugas Sinkevičius. Jo deklaracijoje - 15 tūkst. litų.

    Iš viso Lietuvoje yra 60 savivaldybių. Po vasarį įvykusių savivaldos rinkimų tik keturios moterys išrinktos vadovauti savivaldybėms.

    Birštono vadovės postą išsaugojo Nijolė Dirginčienė, Vilniaus rajono - Marija Rekst. Biržų rajono mere išrinkta Irutė Varzienė, Visagino - Dalia Štraupaitė.

    Dauguma savivaldybių vadovų turi aukštąjį išsilavinimą, pora tėra baigę vidurinę mokyklą. Tik keturi nėra susituokę.

    Visi anketose VRK nurodė mokantys rusų kalbą. 21 teigė dar kalbantis angliškai, 15 - vokiškai, 11 - lenkiškai.

    Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas tvirtina mokantis latvių kalbą, Anykščių vadovas Sigutis Obelevičius - lotynų.

    Populiariausia profesija tarp merų - inžinierius. Keturiolikos savivaldybių vadovai turi įvairių sričių inžinierių išsilavinimą. Dvylikai savivaldybių vadovauja pedagogai, šešioms - agronomai, trims veterinarijos gydytojai. Tarp merų esama ir orkestro vadovo, ir žurnalisto, ir kūno kultūros specialisto išsilavinimą turinčių asmenų.

    Kaip rodo VRK pateiktų anketų duomenys, maždaug trečdalis merų laisvalaikiu domisi sportu, šeštadaliui patinka medžioti ir žvejoti, keliauti.

    Panevėžio miesto meras Povilas Vadopolas tarp mėgstamų laisvalaikio užsiėmimų nurodė video filmų kūrimą, Rokiškio meras Vidmantas Kanopa - namų tvarkymą ir interjerą, Raseinių galva R.Ačas - gėlių ir kaktusų auginimą, pistoletų bei revolverių kolekcionavimą.

    Praėjusią savaitę visose 60 Lietuvos savivaldybių baigti rinkti nauji merai.

     

    www.delfi.lt 2011 gegužės mėn. 2 d.



     

    Socialdemokratai ir „darbiečiai“ mintyse jau dalinasi vyriausybės kėdes?

     

     

    Sostinėje šeštadienį vykusiame pagrindinės opozicinės jėgos – Socialdemokratų partijos – suvažiavime 52 metų A.Butkevičiaus kandidatūra į pirmininkus buvo vienintelė. Niekas nedrįso mesti jam iššūkio net, kaip sakoma, demokratijos vardan. Taip kairieji elgėsi ne tik todėl, kad jų gretose ir toliau nematyti už A.Butkevičių stipresnių politikų. Partija labiausiai nuogąstauja, kad net menkiausios vidaus rietenos ir nesutarimai gali pakenkti per kitus Seimo rinkimus grįžti į valdžią, rašo „Lietuvos rytas“.

    Kairieji neabejoja, kad laimės būsimuosius Seimo rinkimus, tačiau supranta, kad greičiausiai negalės vieni sudaryti Vyriausybės ir turės formuoti koaliciją.

    Kad artimiausi būsimosios koalicijos partneriai yra kita opozicinė jėga - Darbo partija, atvirai kalbėjo ir patys socialdemokratai, ir suvažiavime apsilankęs "darbiečių" lyderis europarlamentaras Viktoras Uspaskichas.

    Tiesa, derybos dėl valdžios pasidalijimo gali būti nelengvos.

    "Lietuvos ryto" žiniomis, V. Uspaskichas po rinkimų planuoja palikti partijos vadovo postą ir kaip pagrindinį savo įpėdinį regi dabartinį Seimo opozicijos lyderį Vytautą Gapšį.

    Tačiau tai nereiškia, kad "darbiečių" vedlys trauksis į pensiją - neoficialiais duomenimis, jis nusitaikė į premjero postą.

    Premjeru ketina būti ir A. Butkevičius, tad arši konkurencija tarp abiejų partijų greičiausiai prasidės dar prieš rinkimus.

     

    www.delfi.lt 2011 gegužės mėn. 2 d.

     

  • Tomas Bakučionis. Artūro Zuoko sugrįžimas: įbrido į kitą upę...

    Tomas Bakučionis. Artūro Zuoko sugrįžimas: įbrido į kitą upę...

     

     

    Artūro Zuoko sugrįžimą balandžio 19-ąją į Vilniaus valdžią politologai nemažai narpliojo ir narplios, kalbėdami apie šio politiko fenomeną, uoslę, nuojautą ir panašius dalykus. Nepaneigiant to, reikėtų pridurti kitką ir kalbėti ne tik apie A.Zuoko fenomeną, bet ir apie Vilniaus rinkėjo ir apskritai Lietuvos rinkėjo fenomeną.

    Tad koks gi yra A.Zuoko rinkėjo ar simpatiko portretas? Turint omeny, kad absoliuti Vilniaus rinkėjų dauguma gyvena daugiabučiuose ir už centralizuotai gaunamą šilumą moka velniškus pinigus (palyginti su civilizuotomis šalimis), turint omeny, jog už tai jie turėtų būti dėkingi būtent Artūrui Zuokui ir 2002-aisiais su juo Vilnių valdžiusiai komandai, galima sakyti, kad jo rinkėjas veikiausiai yra jaunas žmogus, gyvenantis su tėvais ir net nežinantis, kiek iš tiesų Vilniuje jų tėvai moka už šilumą.

    Kitas tipažas – rinkėjas (tiek jaunas, tiek vyresnis), kuriam imponuoja blizgančios akropolio grindys, išlaižytas „brodvėjus“ (nors jau ir su trupančiom trinkelėm) bei „vasiukiškos“ tramvajų ir guggenheimų vizijos.

    Pagaliau trečias tipas rinkėjų – „susirgusieji“ politine amnezija, kas yra išties realu visos Lietuvos mastu, o pastarajam tipui gali būti priskirti ir pirmieji du. Tenka pripažinti, kad šias aplinkybes politikas labai išradingai ir kryptingai išnaudojo. Prie to dar galima pridėti oranžinių dviračių istoriją. Nors oranžinių dviračių akcija kadaise sulaukusi daug neigiamų komentarų, tačiau savivaldos rinkimų išvakarėse Vilniaus centre vėl stovėjo oranžiniai dviračiai, tiesa, apsnigti ir tvirtai prirakinti....

    Be rinkėjų fenomeno, A.Zuoko pergalę akivaizdžiai lėmė ir politinė dėlionė prieš rinkimus. Tą pačią dieną jau spaudoje pasirodė informacija apie Viktoro Uspaskicho deklaruotą paramą A.Zuokui. Dar prieš miesto Tarybos posėdį salėje pasirodęs V.Uspaskichas visa savo entuziastinga povyza tiesiog šviete švietė – tai jis tikrasis posėdžių salės šeimininkas ir auksinių 8 „darbiečių“ balsų savininkas. Balsų skaičiavimas šią dėlionę ir patvirtino. Priminsiu, kad būtent darbietės L.Graužininenės vadovaujama parlamentinė komisija 2005-ųjų gruodį A.Zuoką su Seimo pritarimu viešai įvardijo „abonentu“.

    Tačiau kas suartino buvusius politinius priešininkus dabar, turėtų būti aišku ir be didelių spėlionių, tai būsimieji europinių pinigų srautai Vilniuje. V. Uspaskichas – Briuselyje, A. Zuokas, R. Adomavičius ir J. Pinskus – Vilniuje – tiesiog tobulas tandemas, o visokie vieši paplepėjimai apie suderintas rinkimų programas (čia taip V. Uspackichas tvirtino) pasaka lengvatikiams, kuria tie patys lengvatikiai niekada netikėjo ir nesidomėjo.

    Dar vienas A. Zuoko sėkmės veiksnys – opozicinių balsų pasidalijimas. Tai galima įvardyti ir kaip dar vieną konservatorių pralaimėjimą bei visišką V.Tomaševskio bloko, visų pirma Lenkų rinkimų akcijos (LLRA) politinę silpnaprotystę, o gal ir neįgalumą. Ir viena, ir kita yra dėsninga.

    Apie LLRA politinę organizaciją ir jos vaidmenį mero rinkimuose verta pašnekėti atskirai. Nežinau, kokia musė jiems įkando, o gal įspūdį padarė naktinių Kauno koalicijos dėlionių pavyzdys? Kad ir kaip ten būtų, LLRA atstovė V. Kravčionok, prieš iškeldama kandidatu į mero postą Jaroslavą Kaminskį, triukšmingai pasmerkė oligarchus (suprask – Rubikoną) ir taip pat triukšmingai išbarė konservatorius kaip tautinių mažumų engėjus bei atsiribojo nuo jų. Net mokinukui turėjo būti aišku, kad J. Kaminskis neturi net teorinių šansų tapti meru (nepaisant Kauno pavyzdžio). Susidarė įspūdis, kad lenkai tiesiog... blefuoja, kad jiems politinės valdžios apskritai nereikia. O juk LLRA turėjo bent matematinį šansą dalyvauti formuojant valdančiąją koaliciją, tačiau jų atstovės pareiškimas politinės „išminties“ prasme tik pratęsė jų lyderio V. Tomaševskio formuojamą tradiciją: rėksmingi priekaištai į visas barikadų puses, visiškai nekonstruktyvus atsiribojimas nuo visų ir kartu visiškas nesupratimas, ką reikės daryti su valdžia, ją gavus.

    Tai akivaizdžiai pademonstravo J. Kaminskio prisistatymas – kalbos apie Dievą (Dievo gailestingumo miestą) bei mokinių pavežėjimo problemas (nors tai aktualiau kaimui), kitaip tariant – nei sostinės didmiesčio vertų idėjų, nei strategijos. Net ir garsiai rėkdami prieš oligarchus, LLRA „nesureguliavo“ jų blokui priklausiusių dviejų rusų aljanso balsų, kurie tapo tais dviem deimantiniais Artūro Zuoko pergalės balsais...

    Už savo pergalę A. Zuokas turėtų būti dėkingas ir konservatoriams, visų pirma buvusiam konservatorių merui Viliui Navickui, kuris savo iki absurdo įžūliais akibrokštais per konservatorių populiarumo reitingus smarkiai kirto. Nežinau, ką mąstė tąsyk Andrius Kubilius, kai beatodairiškai, nepaisydamas kilusio skandalo, rėmė V. Navicką, bet pasekmės akivaizdžios...

    Atskirai verta pakalbėti ir apie LSDP vaidmenį A. Zuoko pergalėje, nes kas žino, kaip būtų pakrypusi dėlionė, jei LSDP Vilniaus skyrius būtų sugebėjęs nuversti kontroversiškąjį Romą Adomavičių, kuris pagal savo realius darbus ankstesnėje kadencijoje (jau nekalbant apie pasivažinėjimus valdiškais automobiliais), neaišku, ką apskritai turi bendro su socialdemokratija. Todėl dėsninga, kad LSDP frakcija su R. Adomavičiumi priešaky gavusi vienu mandatu mažiau nei praėjusioje kadencijoje (vietoje šešių mandatų – penki), tapo tik A. Zuoko verslo-politikos plano priedėliu.

    Atskirai paminėtinas ir kandidatų prisistatymas. Jau paminėjau J. Kaminskio „dieviškąjį“ benefisą. Tiesa, ne ką labiau gilesnėmis įžvalgomis galėjo pasigirti ir kiti kandidatai, o antai kai kurie ir paties A. Zuoko teiginiai tiesiog kėlė šypseną, ypač apie verslininkams į biurus nešiojamas licencijas ir žadamas kurti darbo vietas. Nežinau, ar taip A. Zuokas įsivaizduoja investicinės aplinkos gerinimą ir verslo skatinimą, ar jis mano, kad visi verslininkai vis dar vaikiškai naivūs ir neišprusę? Tačiau investicinė aplinka (visų pirma mokesčių politika), toli gražu ne savivaldybės, o centrinės valdžios institucijų prerogatyva, tad ši tema yra Seimo rinkimų tema. Nors A. Zuokas savo programos pristatymui pasitelkė ir kompiuterines projekcijas, nuo to aiškiau nebuvo. Kandidatas su įkvėpimu citavo sociologinių tyrimų rezultatus, pagal kuriuos 55 proc. vilniečių teigė, kad Vilniuje jiems gyventi yra blogai, nes blogai dirba miesto valdžia. Kyla klausimas, kam šį priekaištą adresavo A. Zuokas? Gal sau ir komandai, kuri 2002-aisiais užleido ant miesto monopolinį džiną? Suprantama, p. Artūras to niekada ir jokiomis aplinkybėmis nepripažins, apie ką byloja ir jo tiesmukas viešas pareiškimas, jog „su Rubikonu nedraugaus“... Deja, deja, liaudies išmintis tokiu atveju sako: kad ir kiek šertum vilką, jis vis viena į mišką žiūri...

    Liaudies išmintis taip pat sako, kad į tą pačią upę dukart neįbrisi, nes 2011-aisiais Vilnius ir jo gyventojai yra jau kitokie, negu 2000-aisiais. Sakydamas tai, turiu omeny per dešimtmetį gerokai suaktyvėjusias atskirų Vilniaus rajonų bendruomenes, kurios vis drąsiau kovoja su ydingais miesto valdžių sprendimais ar jų pasekmėmis. Prieš 6–7 metus bene dažniausiai girdėdavome apie Žvėryno bendruomenę, kuri viena pirmųjų Vilniuje ėmėsi ginti savo rajonų gyventojų teises nuo beatodairiškų ir ydingų plėtros planų, o dabar žvėryniečių pavyzdžiu seka ir lazdyniečiai, ir antakalniečiai, ir kitų miesto rajonų bendruomenės. Tebeišlieka aktualūs skaudžiausi klausimai: miesto komunalinio ir šilumos ūkių valdymas bei šių paslaugų kainos gyventojams, miesto plėtra, kuri tiesiogiai veikia ne tik kiekybinę, bet ir kokybinę gyventojų aplinkos kaitą, deja, dažnai – į blogąją pusę.

    Vienoje iš paskutinių televizijos laidų „Karštas vakaras" (BTV) A. Zuokas kaltino praėjusios kadencijos sostinės valdžią dėl menko steigiamų daugiabučių namų bendrijų skaičiaus bei pažadėjo atvirumą ir gyventojų įtraukimą priimant sprendimus sostinėje. Tačiau ar jis žino, su kokiomis problemomis susiduria kad ir dabar esančios bendrijos. Kovodamos už savo narių teises jos priverstos minti ir teismų slenksčius, nes šilumos ūkio ir pastatų administravimo monopolininkas šį riebų kąsnį atiduoda tik per kraują. Naujausias toks pavyzdys, apie ką vos prieš kelias dienas skelbė dienraštis „Vilniaus diena“, kelių Pašilaičių mikrorajono namų bendrijų kova dėl teisės pasirinkti norimą jų namų administratorių, o jų norams visais įmanomais būdais priešinasi įmonė „Pašilaita“.

    Panašių problemų dėl daugiabučių administratorių galima rasti ir kituose sostinės rajonuose. Deja, visos ligšiolinės miesto valdžios tik su labai retomis išimtimis imdavosi talkinti gyventojams šioje nelygioje kovoje. Šie pavyzdžiai yra pasekmės, tačiau priežastys glūdi būtent dešimtmečio senumo įvykiuose, kai su A. Zuoko ir jo komandos pagalba Vilniuje įsitvirtino „Rubikon group“ monopolininkas (dabar „ICOR“). Todėl dabar A. Zuokui ir dabartinei jo komandai teks gerokai paplušėti, kad darbais, o ne žodžiais įrodytų miesto bendruomenėms savo pažadų apie gyventojų įtraukimą priimant sprendimus realumą.

     

    Bernardinai.lt 2011-04-27

     

     

    Gintaras Aleknonis. Rodyti, atrodyti ir pasirodyti

     

     

    Lietuvos politinėje padangėje galime stebėti sunkiai paaiškinamą reiškinį. Pustrečių metų būdama valdžioje Tėvynės sąjunga viešojoje erdvėje negirdėjo gero žodžio, o dabar staiga pajuto neįtikėtiną kilniaširdiško žiniasklaidos dėmesio protrūkį.

    Dar vakar su žemėmis konservatorius maišę apžvalgininkai šiandien susirūpino partijos ateitimi, jos perspektyvomis kitų metų Seimo rinkimuose. Artėjant Tėvynės sąjungos suvažiavimui, dėmesio centre atsidūrė partijos vadovas, kone vieningai siūlomas stebuklingas konservatorių populiarumo gelbėjimo receptas – tereikia pakeisti partijos pirmininką Andrių Kubilių.

    Nežinia, ar tokių patarimų nuoširdumu tiki patys konservatoriai, tačiau dėmesio sutelkimas į vieną – vadovo – klausimą, liudija skaudžią tiesą – visiems kilniems patarėjams nerūpi idėjos, ideologijos, konkretūs veiksmų planai ar programos. Svarbu surasti naują pavidalą opozicijos pradėtam interpeliacijų maratonui. Kažkam net galėjo sužibti viltis: ko Seime nesugebėjo padaryti socialdemokratai, gal savo suvažiavime padarys patys konservatoriai.

    Viešojoje erdvėje visais būdais stengiamasi supriešinti Seimo Pirmininkės Irenos Degutienės ir Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus įvaizdžius. Technokratas fizikas ir švelni gydytoja, griežtai savo nuostatų besilaikantis Premjeras ir kompromisų bei santarvės ieškanti Seimo Pirmininkė...

    Nesiliaujama tikinti, kad populiarumo lentelių viršūnėse esanti I. Degutienė tikrai pakeltų konservatorių autoritetą, o štai paskutinę sąrašo vietą užimantis A. Kubilius neišvengiamai partiją temps žemyn. Kažkam atrodo, kad populiarumą būtų galima perduoti kaip palikimą.

    Bet prisiminkime Vytautą Šerėną ir Gediminą Kirkilą, Kazimirą Prunskienę ir Vytautą Grigaravičių... Vos prieš kelerius metus šie žmonės puikavosi pirmajame reitinguojamųjų visuomenės veikėjų penketuke. Jau nekalbu apie tokius reitingų numylėtinius kaip Kazimierą Motieką ar Egidijų Bičkauską. Žiniasklaida dažniausiai siekia politiką paversti žirgų lenktynėmis. Taip tyliems ir sudėtingiems procesams suteikiama tariamo veržlumo, o rimtos diskusijos pakeičiamos šūkiais „Greičiau, greičiau“.

    Konservatorių ryžtas partijos suvažiavime rengti konkurencinius pirmininko rinkimus yra toliaregiškas žingsnis. Taip patraukiamas viešosios erdvės dėmesys, mezgama lengva intriga, galima net sulaukti vieno kito teigiamo vertinimo. Tiesa, kol kas neaišku, kas ant kieno kabliuko pakliuvo: ar konservatoriai naiviai pasičiupo jiems pasiūlytą arklių keitimo perkėloje idėją, ar žiniasklaida, pastebėjusi ant atsarginių suolelio sėdinčius kelis politikus, patikėjo, kad varžybos jau prasidėjo.

    Reiktų pripažinti, kad iki šiol užkulisiniai žaidimai nebuvo Tėvynės sąjungos stiprybė. Tai gerai atsiskleidė 2006 m. vasarą, kai iniciatyvą sudarant Lietuvos vyriausybę perėmė Gediminas Kirkilas. Tą patį liudytų ir ką tik pasibaigęs merų rinkimų maratonas. Žinoma, nesugebėjimą susitarti su vakarykščiais oponentais galima bandyti pateikti kaip ištikimybę vertybėms. Nors apie ištikimybę sprendžiame ne tik iš derybų rezultatų. Svarbu ir pats procesas, o tariantis dėl koalicijų savivaldybėse derybininkų vertybes ne visada buvo įmanoma pastebėti.

    Žiniasklaidos skelbiamas politikų reitingų karas šiandien įgijo dar vieną įdomų bruožą. Viešojoje erdvėje ne tik siekiama supriešinti A. Kubilių bei I. Degutienę, kaip du vienas kitam priešingus populiarumo polius. Seimo Pirmininkė vis dažniau siejama su Prezidente Dalia Grybauskaite, pabrėžiant kad jos populiariausios politikės, o drauge lyg tarp kitko pakurstomos aistros – Seimo Pirmininkė vis dažniau pristatoma kaip galima kandidatė į prezidentus. Ar taip tikimasi išprovokuoti dar vienas lenktynes, sąmoningai pamirštant, kad pirmąją ir antrąją vietas Lietuvos politikų reitingo lentelėje skiria ne paklaidos ribose esantys keli nuošimčiai, bet dešimtys procentų.

    Kasdienis susižavėjimas reitingų lentelėmis tik rodo mūsų tradicinės viešosios erdvės neįgalumą ir nepasotinamą jos veikėjų norą manipuliuoti. Populiariausi politikai kaltinami populizmu, o dėmesio į populiarumą nekreipiantys – abejingumu. Taip tik atveriame kelią vidutinybėms.

    Visuomenės pasitikėjimas dažniausiai tėra sunkiai išmatuojama politinė iliuzija, kuria, panašiai kaip ir orų prognozėmis, dauguma būna nepatenkinta. Pabandžiau pasidairyti po interneto socialinio tinklo „Facebook“ erdves ir paskaičiuoti, kiek kuris Lietuvos politikas čia įgijo draugų. Pasirodo, Prezidentė D. Grybauskaitė „Facebook‘e“ turi daugiau gerbėjų, negu visi kiti reitinguojami Lietuvos politikai drauge sudėjus. Keičiant skaičiavimo metodiką ne visada pavyksta pakeisti rezultatą, arba kaip tautos išmintis moko, kas pirštu į saulę rodo – išsiduria akis.

     

    www.bernardinai.lt 2011-04-28

  • Didžiausia pensija Lietuvoje - 13 tūkst., daugiausia pensininkai gauna iki 1 tūkst. litų

    Didžiausia pensija Lietuvoje - 13 tūkst., daugiausia pensininkai gauna iki 1 tūkst. litų

     

     

    Didžiausia mokama pensija šiuo metu yra kadenciją baigusiam prezidentui, ji šiek tiek viršija 13 tūkst. litų, tačiau didžioji dauguma pensininkų gauna pensijas nuo 500 iki 1000 litų.

    Kaip informavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, iš valstybės biudžeto mokamos pensijos negali viršyti 1,3 vidutinio darbo užmokesčio (VDU), kuris skaičiuojamas pagal priešpaskutinį ketvirtį. Šis ribojimas netaikomas valstybinėms rentoms. Iš valstybės biudžeto ir „Sodros” mokamos pensijos sumuojamos ir negali viršyti nustatytos ribos.

    Statistikos departamento duomenimis, šiuo metu VDU yra 2121,5 lito, tai reiškia, kad didžiausia mokama pensija negali viršyti 2757 litų, tačiau ši riba svyruoja kas kelis mėnesius.

    Visuomenėje pasipiktinimą sukėlė Seimo narys Algirdas Sysas vienoje televizijos laidų pareiškęs, kad kai kurių teisėjų pensijos siekia 8 tūkst. litų, vėliau šiuos žodžius parlamentaras atsiėmė.

    Dalis pensijų Lietuvoje mokama iš „Sodros“, dalis – iš valstybės biudžeto. Iš pirmojo per 43 tūkst. pensininkų gauna pensijas, kurios nesiekia 500 litų. Didžioji dauguma – beveik pusė milijono pensininkų gauna nuo 500 iki 1000 senatvės pensijos. 1000 -2000 litų pensija mokama 57 tūkst. gavėjų, dar 87 žmonės gauna pensiją tarp dviejų ir trijų tūkstančių litų. „Sodra“ išmoka valstybines socialinio draudimo pensijas, mokslininkų, nukentėjusių asmenų, I ir II laipsnio valstybines pensijas.

    Iš valstybės biudžeto išmokas gauna per 110 tūkstančių asmenų, didžiausia pensija yra skirta signatarams, vidutiniškai siekianti 2764 litus, ją gauna 62 žmonės. 105 buvę sportininkai gauna 2295 litus siekiančias rentas. 84 tūkstančiai gavėjų gauna nukentėjusių asmenų pensiją – 151 litą. Teisėjų valstybinės pensijos, kurias gauna 78 asmenys, siekia 910 litų.

     

    www.DELFI.lt Justina Juršytė,2011 balandžio mėn. 29 d.

     

     

     

    V.Mitė. Demografinė krizė, arba Europos sutemos

     

     

    Iš pirmo žvilgsnio ES viskas gerai. Europos bendra valiuta euras - daug stipresnė už dolerį, skandinaviškas socialdemokratiškas valdymo būdas su didelėmis socialinėmis garantijomis atrodo tobulumo pavyzdys. Europoje, sukėlusioje net du pasaulinius karus, jau daugiau nei puse amžiaus vyrauja taika, o karus buvusioje Jugoslavijoje galima laikyti tik nukrypimu nuo taisyklės. Be to šiuo metu ir buvusios Jugoslavijos respublikos veržiasi į ES, o Slovėnija yra ne tik ES, bet ir elitinio euro klubo narė.

    Tiesa, Graikijos bei Portugalijos ūkinės krizės nėra išspręstos, bet vis tiek sprendžiamos. Problemų yra, bet kurioje pasaulio dalyje jų nėra? Todėl galima būtų sakyti, jog ES laukia šviesi ateitis, jeigu ne demografija ir bendros vienijančios idėjos neturėjimas.

    Būtent šie du faktoriai gali būti svarbiausi ES ateityje ir daug kas nurodo, jog jie gali lemti ne tik ES, bet ir Europos, ilgą laiką buvusios pasaulio varomąja jėga, dekadansą ar net žlugimą. Artimiausiu laiku šie juodi Europos pabaigos scenarijai vargu ar gresia, bet ateitis neatrodo labai šviesi. Nesinori būti priskirtam Europos mirtį pranašaujančių gretoms, bet užmerkti akis prieš šias problemas būtų naivu.

    Sprendimas yra vienas – europiečiai, norėdami išlikti, turi paprasčiausiai auginti daugiau vaikų. Tačiau prie patogaus, vaikais neapsunkinto gyvenimo, europiečiai nebėra įpratę, o ir šeima kaip institucija yra gilioje krizėje.

    Valentinas Mitė

    Pradėkime nuo statistikos. Šiuo metu 27 ES valstybėse gyvena apie 501 mln. žmonių. Gimstamumas ES šeimose yra vidutiniškai 1,6 vaiko. Taigi, gyventojų, ypač jaunų ir darbingų, skaičius mažės ir jau mažėja. Tuo tarpu gyvenimo trukmė per paskutinius 50 metų pailgėjo net dešimčia metu. Tai tik vidutiniškai - išsivysčiusiose senosiose ES narėse tas skaičius yra daug didesnis. Esant vis mažiau darbingų žmonių, ateityje ore pakibs visos ES socialinės programos, sveikatos apsauga, pensinės sistemos ir europietiškas rojus gali tapti neįgyvendinama svajone. Paprasčiausiai nebus pinigų.

    Yra keletas sprendimų, tačiau jie turi ne tik pliusų, bet ir minusų. Pirma išeitis – imigracija iš šalių, esančių už ES ribų. Tačiau į ES atvykstantys imigrantai atsineša su savimi svetimą kultūrą, dažnai islamišką, o musulmonų integracijos problemų Europa jau dabar nepajėgi išspręsti. Ilgą laiką buvęs populiarus multikultūriškumo šūkis neatvedė prie integracijos: tiek Paryžiuje, tiek Londone yra ištisi rajonai-getai, kuriuose gyvena imigrantai, nieko bendro neturintys ir nenorintys turėti nei su Prancūzija, nei su Didžiąja Britanija. Dar daugiau, po Rugsėjo 11-osios teroristinių išpuolių JAV, Madrido geležinkelio stotyje ir Londono metro į musulmonus pradėta žiūrėti su vis didėjančiu įtarumu.

    Tai rodo ir dešiniųjų antiimigracinių partijų populiarumo augimas (paskutinis pavyzdys - rinkimai Suomijoje), tai rodo ir sociologinės apklausos. Be to, net ir neradikalios vadžioje esančios partijos imasi visuomenėje populiarių veiksmų prieš tai, kas anksčiau būtų buvę laikyta multikultūriškumo apraiškomis. Štai Prancūzija uždraudė moterims nešioti musulmoniškus veidą dengiančius galvos apdangalus, šveicarai referendume balsavo pieš mečečių statybą ir taip toliau.

     

    Tačiau faktas lieka faktu: šiuo metu Europoje gyvena apie 16 milijonų musulmonų, dauguma jų atvykėliai iš už ES ribų. Dabar vykstantys neramumai Artimuosiuose Rytuose siunčia naujas bangas pabėgėlių į ES. Italija jau visu balsu šaukia, jog nepajėgi susidoroti su plūstančiais žmonių srautais, o Prancūzija stabdo traukinius ir neleidžia pabėgėliams atvykti į Prancūziją, nors daug jų yra iš buvusių Prancūzijos kolonijų ir puikiai kalba prancūziškai.

    Krizėje yra ne tik šeima, bet ir visa Europos Sąjungos dvasinių vertybių sistema. Žmonės nežino, dėl ko gyvena, bei neturi tokių vertybių, vardan kurių būtų pasiryžę mirti.

    Valentinas Mitė

    Žinoma, ES norėdama gali uždaryti sienas ir tapti sunkiai pasiekiama tvirtove, pavadinimu „Europa“, bet neramumai Artimuosiuose Rytuose anksčiau ar vėliau baigsis. ES vėl bus priversta grįžti prie senos problemos – kas dirbs, kai toks mažas gimstamumas, ilga gyvenimo trukmė ir didelis noras išėjus į pensiją naudotis visomis žadėtomis socialinėmis garantijomis. Turbūt ši realybė vėl privers keisti požiūrį į kitų kultūrų žmones, taip pat ir į musulmonus. Vidinė emigracija, sakykim, iš Lietuvos ar Lenkijos, į turtingas ES šalis nieko nepakeis. Visose ES šalyse vaikų gimsta mažiau nei reikia išlaikyti dabartiniam ES gyvenimo lygiui. Nepadėtų net sienų su Rusija, Baltarusija ar Ukraina atvėrimas. Šiose šalyse gyventojų skaičius taip pat mažėja ir migrantai iš didžiųjų slaviškų Rytų valstybių būtų labai laikinas vaistas.

    Kol kas ES bando gelbėtis kitomis priemonėmis. Viena jų - pensinio amžiaus didinimas. Bet šie žingsniai, švelniai tariant, yra nepopuliarūs: tai aiškiai parodė Prancūzijos pavyzdys. Be to, jie taip pat yra tik laikinas problemos sprendimas - didinat pensinio amžiaus kartelę, gyventojų skaičius ES nepadidės. Taip pat vargu ar ką pakeis ir vis didesnis moterų dalyvavimas darbo rinkoje. Sprendimas yra vienas – europiečiai, norėdami išlikti, turi paprasčiausiai auginti daugiau vaikų. Tačiau prie patogaus, vaikais neapsunkinto gyvenimo, europiečiai nebėra įpratę, o ir šeima kaip institucija yra gilioje krizėje.

    Krizėje yra ne tik šeima, bet ir visa Europos Sąjungos dvasinių vertybių sistema. Skirtingai nei JAV, ES nėra tikinčių visuomenė. Formaliai Europa yra katalikiška, bet, sakykim, tokiose ES valstybėse kaip Čekija ar Estija dauguma gyventojų nepriskiria savęs jokiai religijai. ES vis labiau tampa sekuliari arba ateistinė. Žmonės nežino, dėl ko gyvena, bei neturi tokių vertybių, vardan kurių būtų pasiryžę mirti. Šią fundamentalią Vakarų silpnybę islamo radikalai jau seniai įvardino kaip vieną iš esminių sąlygų, darančių jų pergale ateityje neišvengiama. Al-Qaeda yra ne kartą pareiškusi, jog nesvarbu, kokius modernius ginklus ar technologijas turėtų Vakarai, jie yra bejėgiai kovoti prieš tikėjimą bei gyvenimo prasmę matančius, nors ir daug blogiau ginkluotus, islamo „karius“.

    Ką tai turi bendro su demografija? Ogi labai daug. Jeigu žmogus nemato savo gyvenimo prasmės, jam sunku įžvelgti prasmę gimdyti panašius į save. Valstybinės programos, skatinančios didesnes šeimas, galėtų daug ką pakeisti, bet nepakeis svarbiausio dalyko - nesuteiks ES to savo istorinės misijos jausmo, kuris darė Europą stipria ir nenugalima. Todėl vėl tenka klausti – ar atėjo Vakarų sutemos? Jei atėjo, ar dar galima jas išblaškyti.

    Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.

    Susiję straipsniai:

     

    www.DELFI.lt Valentinas Mitė, Laisvosios Europos radijo žurnalistas, 2011 balandžio mėn. 29 d.

  • ENERGETINĖ NEPRIKLAUSOMYBĖ AR POLITIKOS VINGRYBĖS Arimantas Dragūnevičius

    ENERGETINĖ NEPRIKLAUSOMYBĖ AR POLITIKOS VINGRYBĖS

     

     

    Energetikos klausimai nedingsta iš spaudos puslapių ir politikų kalbų, žmonės nepatenkinti kylančiomis energijos kainomis. Negi viskas tik blogai, ką reikėtų daryti, kad būtų geriau. Pasikeitimams reikia laiko ir nemažų pastangų.

    Atkūrus nepriklausomybę reikėjo beveik dešimties metų naftos sektoriui energetikoje sutvarkyti ir Kruonio hidroakumuliacinei elektrinei savo jėgomis užbaigti. Sunkiau sekėsi dujų ir elektros gamybos srityje, nes ten pasireiškė grėsminga tarptautinės korupcijos įtaka. Ankstesnės vyriausybės energetikos plėtrą daugiausiai siejo su Rytų kaimynais, laukė pinigų iš Vakarų, bet laiku nepasiruošė Ignalinos AE uždarymo pasekmėms sušvelninti, sistemos efektyvumui padidinti. Kai pastaroji Vyriausybė ėmėsi ryžtingesnių veiksmų padėčiai pataisyti, sukilo opozicijos politinės jėgos ir vadinama laisvoji spauda su vienu šūkiu – nuversti, bet ne Lietuvos naudai išspręsti.

    Po Fukušimos atominės elektrinės avarijos Japonijoje šių metų kovo mėnesį mūsų spauda kiek pritilo kaldama premjerą Andrių Kubilių prie atsakomybės kryžiaus už atseit žlugusį naujosios Visagino atominės elektrinės konkursinį projektą. Gal tai įtakojo nepavykusios Energetikos ir Aplinkos ministrų interpeliacijos ar pavėlavusios instrukcijos veikti. Tačiau toje spaudoje vergiškai nutylimi Rusijos koncerno „Gazprom“ žaidimėliai keliant dujų kainas arba nesilaikant ankstesnių susitarimų ir investicijų plano Kauno šiluminės elektrinės atveju.

    Sovietų valdymo laikotarpiu vietinė Lietuvos administracija savo teritorijoje energetikos nevaldė, nelabai susigaudė, ką iš tikrųjų gamina Ignalinos atominė elektrinė. Su tokiu dalinai įslaptintu paveldu atsitokėjome ir tik po pučo Maskvoje 1991 metų pabaigoje pamatėme, kokį sudėtingą energetikos ūkį turime. Ignalinos AE tapo Lietuvos energetikos plėtros stabdžiu, - kaimynai statė modernias elektrines, o mes murkdėmės su savąja atomine, parduodami elektrą į Rytus žemiau savikainos, ir nesugebėjome įsisavinti Vakarų pinigus jos uždarymui.

    Atrodo, kad Europos Sąjungai spaudžiant jau pradedame susivokti, nors dar nesugebame išaiškinti visuomenei, kad energetika nėra vien malkų sandėlis, šiukšles deginančios katilinės ar vėjo jėgainės, kitas lengvas versliukas, bet sudėtingas, laike kintantis procesas, reikalaujantis išminties ir patirties jį įsisavinant, ir kuriame didelę reikšmę turi valdymo klausimai, parametrų reguliavimas, ypač elektros dažnis. Energetika turi būti ne pelno siekianti ūkio šaka, todėl valstybės dėmesys energetikai negali atslūgti, kad vėl nepasikartotų LEO. LT aferos reiškiniai, tuo labiau, kad mūsų Rytų kaimynai seniai naudoja energetiką politiniam spaudimui.

    Elektros dažnis – priklausomybės veiksnys

    Baltijos valstybės (Lietuva, Latvija, Estija) –Europos Sąjungos narės ir Šiaurės Atlanto sąjungos dalyvės – iki šiol yra Rusijos energetinės kolonijos, kurias, ypač Lietuvą, galima bausti už nepaklusnumą dujų tiekėjui – Europos Sąjungos direktyvų diegimą, mažesnį dujų naudojimą ir kita. Kaip toj pasakėčioj – tu kaltas jau vien tuo, kad mane ėsti spiria. Kita vertus nutylima, kad Baltijos valstybių ir Lietuvos energetiniai pajėgumai jau dvidešimt metų panaudojami Rusijos elektros energetinės sistemos darbo režimams gerinti, už tai neatsilyginant.

    Baltijos valstybėse iki šiol naudojamas Rusijos elektros dažnis, reguliuojamas centralizuotai iš Volgos upės hidroelektrinių. Europinio elektros dažnio standartas – lankstesnis ir veiksmingesnis, nes reguliuojama decentralizuotai, - kiekvienoje elektrinėje. Todėl Baltijos valstybėms prisijungti prie Europinių (tame tarpe Lenkijos) elektros tinklų galima tik per specialius dažnio keitiklius, kurių kaina yra kelių šimtų milijonų dolerių (USD) eilės.

    Tenka priminti, kad Vidurio Europos valstybės (Čekija, Slovakija, Vengrija, Lenkija, buvusi Rytų Vokietija) irgi priklausė elektros energetinei sistemai „Mir“ su dispečeriniu centru Prahoje ir rusišku dažnio standartu. Atgavusios pilną nepriklausomybę po 1989-1991 metų politinių pasikeitimų tos šalys per 5 metus perėjo prie Europinių dažnio standartų, kurie leidžia efektyviau valdyti elektros energetinį ūkį. Europos elektros tiekimo ir koordinavimo sąjunga (UCPTE) išdavė minėtoms valstybėms technines sąlygas, kaip prisijungti prie Europos elektros tinklų, sutvarkius elektros gamybos įrangą ir dažnio reguliavimą.

    Baltijos valstybių elektros energijos specialistai jau prieš gerą dešimtmetį yra paskaičiavę, kad elektrinių įrangos papildymui ir decentralizuoto dažnio reguliavimui įdiegti reikėtų apie 45 milijonų USD. Tai palyginti nedidelė suma visoms trims valstybėms , nes vien numatomam elektros tinklų sujungimui su Lenkija reikės dažnio keitiklio, kainuosiančio 4-5 kartus brangiau. Dėl to pabrangs elektros energijos savikaina, ji būtų mažiau konkurencinga rinkoje.

    Perėjus prie Europinių dažnio standartų, sustiprėtų mūsų politinė nepriklausomybė, o Rusijai tektų investuoti nemažas lėšas, pertvarkant savo elektros tinklus, įtampos reguliavimo įrangą ir kita. Rusijos ir Baltarusijos ketinimai apjuosti Lietuvą tariamai ypač saugiu atominių elektrinių žiedu turėtų sumažėti įvertinus tai, kad ir dažnio keitiklių kaina būtų jų galvos skausmas, įtakojantis jų gaminsimos elektros energijos savikainą brangimo link. Atominės didvalstybės ambicijos – gražu, bet, anot rusų patarlės, pinigai mėgsta skaičiavimą.

    Elektros dažnis Baltijos valstybėms tampa nepriklausomybės stiprinimo veiksniu. Reikalingas politinis sprendimas, kad būtų galima kreiptis į Europos perdavimo tinklų sistemos operatorių (ENTSO) gauti elektros tinklų prijungimo sąlygas.

    Kai kurių Lietuvos valdžios žmonių pastangos įtikinti Briuselio biurokratus, kad nepirktų elektros energijos iš būsimų nesaugių Rusijos AE, švelniai tariant yra naivios. Tai patvirtino balsavimas Europarlamente balandžio 7 d. Pasiūlymai privalo būti pagrįsti ir orūs.

    Atominės jėgainės ateitis

    Nors Ignalinos AE buvo karinis objektas, būtent Lietuvos specialistai nulėmė, kad ji atsirastų Lietuvos teritorijoje, nes tada nežinojo apie RBMK reaktorių pavojingumą. Akademikas Sacharovas savo laiku siūlė tuos reaktorius statyti giliai po žeme, bet Sovietų sąjungos karinis kompleksas buvo kitos nuomonės. Stojant Lietuvai į Europos Sąjungą iškelta sąlyga uždaryti IAE, kaip ypač pavojingą objektą. Nebuvo išnaudotos ES suteiktos galimybės pertvarkyti Lietuvos energetiką, kad nebūtų sunkumų uždarius Ignalinos AE. Tai patvirtina korupcijos byla dėl uždarymo skaidrumo, nagrinėjama šiuo metu.

    Pasaulinė ekonomikos krizė turėjo skaudžių pasekmių Lietuvai. Beveik trys šimtai tūkstančių bedarbių ir, manykim, laikinai išvykęs į turtingesnes šalis jaunimas ragina kurti darbo vietas, aprūpintas ne kauptukais ar žvakėmis, bet šilta patalpa, apšvietimu, staklėmis. Visur reikalinga energija ir įranga jai gaminti. Net besibaigiančios krizės sąlygomis Lietuvos poreikis elektros energijai viršija 10 milijardų kilovatvalandžių, o maksimali galia yra beveik 2000 megavatų. Reikėtų 25 Kauno hidroelektrinių, o kad dirbtų Kruonio HAE, jos užkrovimui reikia beveik 1,5 karto daugiau energijos nei ji pagamina. Neužteks šiukšlių, medžio atliekų ar po visą Lietuvą išdėstytų vėjo jėgainių, kad išsiverstume be gamtinių dujų, kito iškastinio kuro, urano, neužteks ir stogų ploto saulės baterijoms pastatyti. Net Europos Sąjunga, kur alternatyvioji energetika mums sukelia pavydą ir yra pavyzdys, siekia turėti 20 procentų alternatyvos nuo bendro energijos kiekio.

    Lietuvos ekonomika irgi neišsivers be modernios atominės elektrinės, gal net IV kartos. Iki to laiko bus įvertintos Fukusimos AE avarijos pamokos, nurims aistros Europoje prieš atominę energetiką, nes atsiras saugesnės sistemos. Iškyla labai svarbus klausimas dėl Visagino AE galios ir agregatų dydžio. Kiek žinoma iš neoficialių šaltinių Energetikos ministerijos konkursinėje užduotyje naujai AE statyti numatyta galia ir agregatų dydis netarnauja Lietuvos nacionaliniams interesams, nes 2,6 gigavato arba 2600 megavatų AE galia atitinka buvusias IAE galias ir kelia įtarimą, kad ji būtų reikalinga daugiau Rusijai, kur jau keleri metai yra aštrus energijos deficitas centrinėje dalyje ir apie jų sostinę. Didelis vienetinių blokų galingumas yra pigesnis, bet sunkiai būtų reguliuojamas Baltijos valstybių sąlygomis.

    Žaidimai su turtingu investuotoju, tikintis, kad esamos infrastruktūros Visagine panaudojimas garantuos Lietuvai svarią įtaką neįdėjus savų kelių milijardų, skamba labai idealistiškai ir neįtikinamai. Ekonominės krizės pasekmės, didelės skolos bankams ir mokėjimų balanso deficitas, už Ignalinos AE uždarymą savo laiku negauta kompensacija suvaržo valstybės galimybę finansuoti naują Visagino AE.

    Kadangi būsimoji Visagino AE nėra kokio mažo miestelio projektas, o tarpvalstybinis objektas, jį vykdant reikia gerokai pasistiebti, kad pamatytum, kas darosi aplinkui ir ne tik už 100 km. Lietuvos energetikos problemos spręstinos Europos Sąjungos, o ne tik strateginių partnerių rėmuose. Reikėtų blaiviai pasverti Rytų kaimynų ambicijas, pamodeliuoti tikruosius jų siekius ir galimybes. Rusijoje nuo senų laikų, ypač sovietų valdymo metais ir šiais laikais sudėtingos problemos, tame tarpe strateginiai klausimai, energetikos plėtra sprendžiama Mokslų akademijos institutuose. Tas nereiškia, kad apseinama be valdžios įsikišimo, bet kaip taisyklė nulemia protas. 2010 metų duomenimis, patvirtintais žinomų rusų specialistų, iki 2030 metų statyti naujas atomines elektrines Rusijos vakarinėje dalyje ir Baltarusijoje nebuvo numatyta. Jeigu 2011 metais politikai skelbia apie šias statybas, galima įtarti apie kitokio pobūdžio darbus, gal net naujų karinių objektų atsiradimą. Sunku patikėti, kad norima prikelti daugiau nei keturių dešimčių metų senumo projektą statyti atominę elektrinę Karaliaučiaus srityje ir tiekti elektrą superaukštos įtampos linija į Rytų Vokietiją.

    Jeigu Karaliaučiaus AE prie Ragainės nėra karinis objektas, bet skirta elektros energijai gaminti, jos atsiradimas išeliminuotų Lenkiją iš Visagino AE partnerių. Prieš keletą metų Karaliaučiuje pastatyta nauja moderni koogeneracinė elektrinė gauna gamtines dujas per Lietuvą. Antra jos eilė turėtų gauti dujas iš Baltijos jūroje tiesiamo dujotiekio per atsišakojimą jūroje.

    Kai kurie užsienio specialistai Rusijos aktyvumą AE statyboje bando sieti su Lietuvos neveiklumu, atsilikimu laike ir mažu finansiniu patrauklumu užsienio bankams. Bet tai tik nuomonė.

    Turėkim kantrybės išsiaiškinti, suburkime specialistus veiklai.

    Baigiamosios pastabos

    Europinio elektros energijos dažnio standarto įdiegimas Baltijos valstybėse turėtų būti pagrindinis energetikos strateginis tikslas.

    Naujos AE statyba lieka valstybės energetikos strategijos dalimi, bet jos galia ir blokų dydis reikalauja gilesnės analizės.

    Energijos tausojimas, alternatyvių energijos išteklių naudojimas ir modernių technologijų diegimas, - pagrindiniai tikslai energetikos plėtros politikoje.

    Lietuvos ketinimai pastatyti galingą AE šalia uždarytos Ignalinos AE faktiškai atkartoja seną sovietinę elektros energetinę sistemą, tik ši kartą gerokai modernesnę ir ne už rusiškas investicijas.

    Finansinis krūvis Lietuvos visuomenei per elektros energijos kainą gali būti sunkiai pakeliamas, o energetinė nepriklausomybė bus iliuzija, nes visi elektros parametrai lieka tie patys – rusiški.

    Suskystintų dujų terminalas, kurio istorija tęsiasi nuo 1992 metų vidurio, kai vyko konfidencialios derybos su Alžyro kompanijomis, reiškė energetinės nepriklausomybės įtvirtinimo siekius. Šiuo metu yra galimybė tartis su Norvegija dėl tokių dujų tiekimo.

    Politikos vingrybės, sumaniai naudojantis technikos pasiekimais, gali duoti nemažai ekonominių pranašumų.

     

    Arimantas Dragūnevičius 2011-01-12

  • A.Ažubalis baltarusiams: eksperimentuokite dykvietėje, o ne šalia mūsų

    A.Ažubalis baltarusiams: eksperimentuokite dykvietėje, o ne šalia mūsų


    Lietuva nesipriešina Baltarusijos ir Kaliningrado srities planams plėtoti branduolinę energetiką, tačiau nesutinka, kad atominės elektrinės (AE) būtų statomos šalia gausiai apgyvendintų mūsų šalies vietų ir nesilaikant saugumo reikalavimų, interviu DELFI tvirtina Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis.

    Jo teigimu, šių AE iniciatoriams žmonės nerūpi, o jas planuojant laužomi tarptautiniai saugumo standartai.

    Nepaisant Rusijos energetikos bendrovės „Rosatom“ įsitikinimo, kad pavyks priversti lietuvius persigalvoti ir palaikyti jų planus, A. Ažubalis tvirtino, jog Lietuva nesutiks į Kaliningrado srities projektą žiūrėti pro pirštus.

    – Kaip vertinate Baltarusijos valdžios planus statyti branduolinę jėgainę 30 km nuo Lietuvos sienos?

    – Didžiausią susirūpinimą kelia tai, kad Baltarusijos AE planuojama tik 50 km nuo Lietuvos sostinės. Taigi nelaimės atveju gali būti paralyžiuota visa Lietuva. Tiesa, Europoje esama pavyzdžių, kai AE yra greta sostinių, tačiau dėl šių projektų sutarė visos šalys. Tai esminis skirtumas.

    Mūsų esminė nuostata – Lietuva nėra prieš kaimyninių valstybių siekius išnaudoti atominę energiją, puikiai žinome, kad ir pati Lietuva plėtoja branduolinę energetiką. Tačiau ne tik gerosios kaimynystės tradicijos, bet ir tarptautiniai susitarimai įpareigoja pasirūpinti, kad valstybės ambicijos būtų suderintos su saugumo reikalavimais ir atsakomybe prieš savo ir pasaulio bendruomenę.

    Tiek Baltarusijos, tiek Rusijos projektai, vykdomi greta Lietuvos, ES, NATO sienų, yra vykdomi grubiai pažeidžiant Espoo ir Branduolinės saugos konvencijas.

    Į esminius, teisėtus Lietuvos klausimus dėl poveikio aplinkai vertinimo arba neatsakoma, arba atsakoma nevisiškai. Tai gryniausia imitacija, puoselėjama dar ir propagandine informacine kampanija, neva Lietuvai į visus klausimus atsakyta ir Lietuvą tenkina atsakymai. Daug dirbame tam, kad šis neskaidrumas būtų nušviestas ne tik regione, bet ir visame pasaulyje.

    Iškalbingas dar ir faktas, kad statybose bus naudojami eksperimentiniai atominiai reaktoriai. Niekas, jokie ekspertai, manęs kaip piliečio neįtikins, kad tai „didesnės saugos reaktoriai“.

    Kol nėra išbandyta praktikoje – tai tik popierinė teorija. Parinkta aikštelė Astrave neįvertinta TATENA (Tarptautinės atominės energijos agentūros – DELFI) ekspertų, ir, nors vertinimo procesas nebaigtas, jau pradėti statybos darbai, ko neleidžia Espoo konvencija. Todėl tik norisi pasakyti – mieli ponai, eksperimentuokite dykvietėje, negyvenamoje teritorijoje, o ne šalia miestų, ne šalia mūsų sostinės.

    Kai girdžiu nuolat kartojamus Baltarusijos pusės argumentus apie tai, kad esą jų planuojamas projektas saugus, man kyla vienas esminis klausimas – jei viskas išties saugu – kam tada slėpti informaciją, atsisakyti priimti ekspertus, pasinaudoti siūloma pagalba? Tai pagrindinis rodiklis, kad ne viskas yra gerai ir kad esame dideliame pavojuje.

    – Baltarusiai jau beveik užsitikrino finansavimą naujai AE. Tuo metu pastaruosius porą metų Lietuvos Vyriausybė laikėsi pozicijos, kad kaimynų planai nerimti ir jie mus tik gąsdina. Kaip manote, ar tokia laikysena nebuvo klaida? Ką Lietuva galėjo padaryti, kad pakeistų Baltarusijos sprendimą bent jau dėl jėgainės vietos?

    – Čia noriu pasakyti aiškiai – mes negalime uždrausti kaimynams apskritai statyti branduolinių jėgainių. Ir daryti to nenorime. Nuo pat to momento, kai jie paskelbė apie savo ketinimus statyti SE, visą laiką kėlėme tinkamos aikštelės parinkimo, branduolinės saugos pagal tarptautinius standartus klausimus, siūlėme savo pagalbą. Tikėjome baltarusių pusės geranoriškumu ir atsakingumu.

    Tačiau jau poveikio aplinkai vertinimo procese iškilo pagrįstų abejonių, o pastaruoju metu, kaip ir minėjau, matome visišką tarptautinių teisės aktų ignoravimą. Todėl keliame šį klausimą visais lygiais – ir ES, ir TATENA, kitose organizacijose ir forumuose.

    –Kokios Lietuvos ar tarptautinės priemonės dabar galėtų pakeisti Baltarusijos nuomonę dėl jėgainės statybų?

    – Pirmiausiai, tai nėra vien Lietuvos rūpestis, nes atominė energetika nepripažįsta kompromisų ir juolab valstybių sienų. Lietuvos pastangomis šis klausimas tapo bendru ES klausimu, 2011 m. kovo mėn. Europos viršūnių taryboje ES valstybių vadovai tai sutartinai patvirtino: sustiprinti ES reikalavimai, vadinamieji „Stress testai“ bus taikomi ES ir to pareikalauta iš kaimyninių valstybių.

    Balandžio 4-14 d. Vienoje vykusioje Branduolinės saugos konvencijos peržiūros susitikime buvo atkreiptas dėmesys į būtinybę suteikti visapusišką informaciją dėl atominių elektrinių, adekvačiai įvertinti jų poveikį gyventojams ir aplinkai, atsižvelgti į galimą poveikį, peržengiantį valstybių sienas, sustiprinti branduolinės saugos standartus.

    Prie visų šių įvykių prisidėjo Lietuvos diplomatai. Ir tai ne pabaiga. Imamės ir imsimės visų teisinių priemonių, kad užkirstume kelią nesaugiems projektams.

    Tikiu, kad tarptautinės bendruomenės balso tiek Baltarusija, tiek Rusija negali negirdėti, klausimas tik, ar jos ryšis šį balsą ignoruoti.

    – Ne taip seniai JAV išreiškė paramą Baltarusijos AE. Kad ir kokie buvo to sprendimo motyvai, mūsų planams ir mūsų šalies saugumui tai nebuvo palankus sprendimas. Ar tai lėmė kokios nors mūsų užsienio politikos klaidos, netinkama strategija ar nepalankiai susiklosčiusios geopolitinės aplinkybės?

    - Jau ne kartą yra kartota, kad nei JAV, nei Lietuva neprieštarauja atominės energetikos plėtojimui kaimyninėse šalyse iš principo. Tai, kokį energetinį balansą ji pasirenka, yra kiekvienos valstybės apsisprendimo reikalas.

    JAV remia ir Lietuvos energetinės strategijos įgyvendinimą ir Visagino atominės elektrinės (VAE) projekto vystymą. Tai JAV valstybės departamento buvo patvirtinta oficialiu pareiškimu po vasarį Vašingtone vykusio mano susitikimo su valstybės sekretore H. Clinton ir jos pavaduotoju D. Steinbergu.

    Kartu tiek JAV, tiek Lietuva reikalauja, kad būtų laikomasi aukščiausių tarptautinių branduolinės saugos ir aplinkosaugos standartų.

    – Kaip manote, ar Rusijos ir Baltarusijos AE projektai mūsų kaimynystėje – tai konkurencijos ar susitarimo padarinys?

    – Neįžvelgiame jokios ekonominės logikos ir poreikio Kaliningrado sričiai statyti tokį objektą, kai jau šiuo metu yra elektros energijos gamybos perteklius ir be AE, nėra jungčių su kitomis šalimis, išskyrus Lietuvą, nėra reikalingų galios rezervavimo pajėgumų, realizacijos rinkos.

    Taip pat kol kas neteko girdėti, kad pasaulyje pripažinta, gerą reputaciją turinti kompanija būtų pareiškusi norą investuoti Baltarusijos ar Rusijos AE projektuose, nors žinome, kad tokių investuotojų karštligiškai ieškoma. Viena to priežasčių, mano nuomone, yra neatsakyti klausimai dėl objektų saugos ir ekonominio pagrįstumo.

    Be to, negalime nepastebėti ir to, kad viešojoje erdvėje gerokai daugiau diskusijų skiriama Baltarusijos planuojamai AE, o pamirštama, kad Kaliningrade AE planuojama taip pat neskaidriai ir nesilaikant tarptautinių reikalavimų.

    – Kaip Baltarusijos AE statybos gali paveikti Lietuvos siekius turėti savo branduolinę jėgainę ir rasti jai tarptautinį investuotoją?

    – Skirtingai nuo Baltarusijos ir Kaliningrado AE projektų, planuojama Visagino elektrinė yra, kaip ekspertai sako, geriausiai šiuo metu Europoje parengtas branduolinės jėgainės projektas. Jis įgyvendinamas laikantis aukščiausių saugos reikalavimų, teigiamai įvertintas TATENA ir kitų ekspertų

    Visagino atominė elektrinė yra ne vien Lietuvos, tai regioninis projektas, kuriame dalyvauja Latvija, Estija ir Lenkija. Tam yra sutelkta visa politinė parama, statomos reikalingos elektros jungtys su Švedija ir Lenkija, užtikrinamos rezervinės galios, garantuota paklausa regione. Tai yra europinės svarbos projektas ir jo įgyvendinimui negali daryti įtakos kitos šalies planai vystyti atominę energetiką.

    Lietuva Visagino projektą įgyvendina atsakingai, pagal aukščiausius atominės saugos reikalavimus, su niekuo nelenktyniauja ir dėl skubos kompromisinių sprendimų nedaro.

    – Ko ketinama imtis Lietuvos gyventojams apsaugoti, jei Baltarusijos jėgainė bus pastatyta. Pavyzdžiui, kur bus evakuojamas Vilnius?

    – Žinoma, turime galvoti ir įvertinti visus scenarijus, taip pat ir pačius blogiausius, jeigu neduok Dieve, nugalėtų kaimynų neatsakingumas.

    Rengiant AE projektus visuomet rengiami ir evakuacijos planai, sudaromi atitinkami dvišaliai susitarimai. Tačiau kol nesame gavę iš Baltarusijos pusės išsamios informacijos apie galimas grėsmes ir rizikas, negalime parengti atitinkamų sprendimų.

    Tenka tik apgailestauti, kad kaimyninių projektų iniciatoriams žmonės, švelniai tariant, nerūpi. Juk kalbama ne tik apie Lietuvą, bet ir apie Baltarusijos, Rusijos piliečius. Diskusija visuomenėje apie galimus pavojus yra slopinama, netgi Astravo vietovės gyventojams neleidžiama išreikšti savo nuomonės.

    – Lietuva nesutiktų mainais į baltarusių planų pakeitimą atsisakyti savo AE projekto, kurį baltarusiai prikiša kaip panašų atvejį, kai kaimyninės šalies elektrinė statoma šalia sienos?

    – Visagino atominė elektrinė ir Baltarusijos atominė elektrinė yra nelygintini, absoliučiai skirtingi atvejai.

    Visagino AE yra statoma senoje, laiko ir tyrimų išbandytoje vietoje – pakeičiant Ignalinos AE. Lietuva atliko papildomus seisminius tyrimus, aikštelės tinkamumą yra pripažinusi TATENA misija. Mes viską atliekame skaidriai ir atsakingai prieš visuomenę, mes statome ne tik sau, bet ir visam Baltijos regionui.

    Kalbėdamiesi su Baltarusija, mes pabrėžiame ne artumą prie sienos, o prie tankiai apgyvendintų vietovių, prie Lietuvos sostinės, kur sutelktos visos valdžios institucijos, kur gyvena šimtai tūkstančių žmonių. Tad kyla klausimas – ką mes lyginame?

    Pabaigoje norėčiau grįžti prie kaimynų laikysenos.

    Praėjusią savaitę mus pasiekė Rusijos kompanijos „Rosatom“ atstovų pareiškimai, esą jie, padedant TATENAI, „privers“ Lietuvą „susitarti“.

    Norisi paklausti – „susitarti“ dėl ko? Dėl to, kad pro pirštus žiūrėtume į neskaidriai vystomus atominės energetikos projektus? Tikrai nepavyks.

    Aš tikiuosi, kad greičiau jau mums, padedant tarptautinei bendruomenei, pavyks juos , nenoriu vartoti žodžio „priversti“, sakau įtikinti, kad visada verta laikytis tarptautinių susitarimų ir įsipareigojimų. Ir pirmiausiai, dėl savo piliečių saugumo.

     

    www.DELFI.lt Rasa Lukaitytė 2011 balandžio mėn. 28 d.



    Tylos, caras kalba


    Rusijos premjero Vladimiro Putino kalba Valstybės Dūmoje - visada laukiamas šou. Šiemet iš jos dar tikėtasi ir užuominų, kas bus kitas Rusijos prezidentas, tačiau iš premjero kalbos jokių išvadų daryti neišeina. Užtat V.Putinas aiškiai pasakė, kad Rusija dar ištisus dešimtmečius turi likti „stabili“ - tokia, kokia yra dabar.

    5 valandos apie nieką

    Premjero kalba Dūmoje formaliai vadinama vyriausybės ataskaita parlamentui. Girdėdami ir matydami tokią ataskaitą, nagus iš pavydo turėtų graužtis daugelio valstybių premjerai. V.Putino kalba greičiau buvo panaši į šventą apsireiškimą, kuriuo parlamentarai turi besąlygiškai tikėti ir vadovautis visus ateinančius metus. Bet kuriuo atveju tai - puikus sovietinio stiliaus šou, kokį šiais laikais gali pamatyti nebent Irane ar Venesueloje.

    Kalba ir po jos vykęs klausimų-atsakymų farsas truko bemaž 5 valandas. V.Putinas stoiškai atlaikė šį maratoną stabtelėjęs tik vieną kartą - kai jam atnešė arbatos. Na, dar jam padėjo supratingi Dūmos deputatai, kas 10 minučių nutraukdavę kalbą audringais plojimais.

    V.Putino kalba buvo tokia ilga, taip perkrauta nereikalingomis statistikos detalėmis ir tokia beprasmiška, kad tiesiog nėra prasmės ją rimtai analizuoti. Bet vis tiek buvo linksma ir paklausyti, ir pažiūrėti.

    Geriau nebūna

    Pasiklausius V.Putino, darosi visiškai aišku, kad Rusijos vyriausybė - geriausia vyriausybė pasaulyje. Per visus pastaruosius metus ji nepadarė nė vienos klaidos. Priešingai, ji dirbo taip efektyviai, kad tik premjero ir jo komandos dėka Rusija išvengė pasaulinės krizės. V.Putinas labai taikliai pastebėjo, kad Rusija nepatyrė nieko panašaus į tuos sunkumus, kokius išgyvena tokios Europos Sąjungos šalys kaip Graikija, Airija ir Portugalija. O palyginti su JAV, Rusijos ekonomika - tikras etalonas. „Pažiūrėkite į jų (JAV) prekybos balansą, biudžeto deficitą ir valstybės skolą. Pas mus taip nėra“, - džiūgavo V.Putinas. Pasisekė rusams turėti tokį premjerą - jie gyvena aiškiai geriau už kokius nors ten airius ar amerikiečius.

    Naujieji Vasiukai

    Tačiau jau pasiekti vyriausybės laimėjimai tėra juokas, palyginti su tuo, kokį rojų ji sukurs rusams artimiausioje ateityje. Bus didinami atlyginimai darbininkams ir biudžetinių įstaigų darbuotojams, o pensijos kils tiesiog kaip ant mielių. Demografinių problemų nebeliks, nes vyriausybė dosniai finansuos gimstamumo didinimo programas. Atlyginimai bus gerokai pakelti net muziejininkams (vienas Dievas žino, kodėl V.Putinas pabrėžė būtent šią profesiją).

    Žemdirbiai vien 2011 metais gaus 160 mlrd. rublių (apie 16 mlrd. litų), o armijai aprūpinti ir perginkluoti vyriausybė skirs net 20 trln. rublių (apie 2 trln. litų). Visi bus pamaitinti ir patikimai apsaugoti.

    Apskritai jau kitais metais Rusija pasieks ikikrizinį bendrojo vidaus produkto augimo lygį, o 2020-aisiais įeis į didžiausių pasaulio ekonomikų penketuką. Klasikos herojus Ostapas Benderis, kurdamas kosminę Naujųjų Vasiukų viziją, visai nedaug lenkė V.Putiną.

    Stabilumo dešimtmečiai

    Nežinia, ar jaustis neįvertintiems, ar kaip tik džiaugtis, bet užsienio politikai V.Putinas visiškai neskyrė dėmesio. Pažymėjo tik tiek, kad Rusija bus apsaugota nuo visų jai blogo linkinčių svetimšalių nevidonų, o tiems geros valios užsieniečiams, kurie atvyks į Rusiją nešdamiesi dolerių ar eurų maišus, vyriausybė sukurs tiesiog tropiškai malonų investicinį klimatą.

    Vidaus politikoje permainų nematyti, nes, pasak V.Putino, staigios permainos yra blogis, kurį neša „liberalizmas ir socialinė demagogija“. Žodžiu, jei sistemos pertvarkymų ir nusimato, jie truks dešimtmečius. Būtent tiek laiko, premjero nuomone, Rusijai reikia išlaikyti „stabilumą“.

    Tai yra, bent tiek laiko V.Putinas ir likę čekistai dar žada valdyti Rusiją ir siurbti jos išteklius.

    Ir demokratija, ir žodžio laisvė Rusijoje toliau klestės, nes V.Putinas garantavo, kad saugumiečiai neuždraus Rusijoje nei „Google. mail“, nei skaipo. Valio! Jokios interneto cenzūros. Taigi, visi gali būti ramūs: Stalino laikai negrįš, nes, pasak V.Putino, „1937 metais interneto dar nebuvo“.

    Beprasmės spėlionės

    Vos V.Putinas baigė savo epinę kalbą, viso pasaulio žiniasklaida ėmė svarstyti, ar tai buvo rinkimų kalba. Suprask, kalbėjo taip pakiliai, kad kitais metais greičiausiai grįš į sostą. Sunku sutikti. Nė žodžio apie tai nepasakė, o ir tokios „rinkimų“ kalbos trukmė atbaidytų bet kokį rinkėją. Tiesiog per anksti apie tai spėlioti. Ir ieškoti susipriešinimo tarp prezidento ir premjero taip pat neverta. Tai toks rusiškas žaidimas: tu būk geras tiems, o aš būsiu geras aniems. Visi spėlios, kas bus prezidentas, o mes tyliai kikensim ir visus nustebinsim paskutinę minutę.

    Nuo kada oficialios kalbos tapo atspindžiu to, ką iš tiesų ketina daryti Rusijos vadovai? Imkime kad ir šią premjero kalbą - nebuvo pasakyta nė žodžio, kokiais būdais V.Putinas žada kurti savo pažadėtuosius Vasiukus. Tai suprantama, nes niekas tos utopijos kurti nesiruošia. Premjeras, kalbėdamas apie vyriausybės laimėjimus, taktiškai nutylėjo, kiek jo prietelių tapo naujais milijardieriais. Nors būtent tai ir yra svarbiausias tikslas - rūpintis savais. Tas pats vyko, kai V.Putinas buvo prezidentas, tas pats vyksta ir dabar, kai jis yra premjeras. Tad negi yra koks nors skirtumas, kuo jis bus 2012 metais? Savų nenuskriaus, o paprasti rusai vėl kasmet išgirs naujieną, kad gyvena geriau už europiečius.



    Alfa.lt Aidanas Praleika 2011-04-28

  • Trijų savivaldybių merais tapo teisti asmenys

    Trijų savivaldybių merais tapo teisti asmenys

     

    Trijų Lietuvos savivaldybių merais išrinkti anksčiau teisti asmenys.

    Kaip rodo Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenys, teismų sprendimais kaltais pripažinti politikai vadovauja Vilniaus ir Panevėžio miestų bei Klaipėdos rajono savivaldybėms.

    Sostinės merą Artūrą Zuoką Vilniaus apygardos teismas 2009 metų kovą nuteisė dėl kėsinimosi papirkti buvusį sostinės tarybos narį Vilmantą Drėmą. Jam skirta 12,5 tūkst. litų dydžio bauda.

    Kandidato anketoje, kurioje teigiamai atsakė į klausimą dėl teistumo, A.Zuokas yra pridėjęs pastabą, jog „teistumas buvo panaikintas Vilniaus trečiojo teismo sprendimu 2009 m. lapkričio 9 d.“.

    Panevėžio miesto meru išrinktas socialdemokratas Povilas Vadopolas sovietmečiu teistas už finansinius nusikaltimus.

    Pats politikas VRK pateiktoje anketoje nurodė, kad byla jam buvo sufabrikuota ir 10 metų kalėjimo skirta nepagrįstai.

    „1974 m. tarybinės valdžios jėgos struktūroms sužinojus apie planuojamą mano išvyką į užsienį ir norą ten pasilikti, buvau areštuotas ir pagal sufabrikuotą baudžiamąją bylą Leningrado srities teismo nuteistas 10 metų“, - tvirtino panevėžietis.

    Klaipėdos rajono meras „tvarkietis“ Sigitas Karbauskas teismo nuosprendžio nurodė sulaukęs dėl darbo saugos pažeidimus jo įmonėje.

    „Esu gal pats pirmas po nepriklausomybės nuteistas už darbų saugos reikalavimų nesilaikymą. Įmonėje dirbęs darbininkas neteko keturių pirštų. Tris pavyko prisiūti, o vieno taip ir nerado. Už nelaimingą atsitikimą įmonėje teko atsakyti vadovui“, - S.Karbausko paaiškinimus citavo dienraštis „Klaipėda“.

    Praėjusią savaitę visose 60 Lietuvos savivaldybių baigti rinkti nauji merai. Savivaldos rinkimai Lietuvoje vyko vasario pabaigoje. Juose dalyvavo apie 300 teistų asmenų.

     

    Alfa.lt 2011-04-28



    Tibetiečiai išsirinko naują lyderį


    Tremtyje veikianti tibetiečių bendruomenė išsirinko naują vyriausybės vadovą - Harvardo teisės mokyklos absolventas perima pareigas, kurias vykdė Dalai Lama.

    Naujuoju Tibeto vyriausybės tremtyje vadovu išrinktas 43 metų Lobsangas Sangay. Jo laukia nelengva užduotis perimti politines pareigas iš Tibeto dvasinio vadovo Dalai Lamos. Šis neseniai pareiškė, kad traukiasi iš politikos, bet ir toliau liks Tibeto budistų dvasiniu lyderiu.

    Tradiciškai 300 metų tibetiečių vyriausybei vadovavo vyriausiasis vienuolis. Tačiau Nobelio taikos premijos laureatas Dalai Lama mano, kad XXI amžiuje politikai turi būti renkami. Be to, 75 metų tibetiečių dvasinis lyderis tikisi, jog derybos su Pekinu gali būti lengvesnės išrinkus naują vadovą.

    Tarptautinės teisės ekspertas L.Sangay lengvai įveikė kitus du kandidatus per rinkimus į premjero postą gavęs 55 proc. balsų. Tibeto vyriausybė tremtyje ir Dalai Lama jau daugiau kaip 50 metų įsikūrę šiauriniame Indijos Dharamsalos mieste.

    L.Sangay gimė 1968 metais Indijos šiaurės rytų regione, garsėjančiame arbatos gamyba, Tibete niekada negyveno ir nesilankė. Jis ne kartą yra sakęs: "Indija - mano antrieji namai. Aš niekada nesu buvęs savo pirmuosiuose namuose - Tibete." L.Sangay tėvas pabėgo iš Tibeto 1959 metais kartu su Dalai Lama.

    "Jo Šventenybės institucija gyvuoja jau per 400 metų, - sakė L.Sangay praeitą mėnesį duodamas interviu užsienio žiniasklaidai Dharamsaloje. - Jo niekas negali pakeisti arba atstoti. Bet kuriam politiniam įpėdiniui tektų didelis iššūkis - užsitikrinti reputaciją ir pasitikėjimą." Tačiau jis pridūrė, kad Tibeto išeiviai trokšta matyti, kaip vadovavimą perima jaunesnė karta.

    L.Sangay leido suprasti, kad visiškai palaiko Dalai Lamos siūlomą "trečiąjį kelią" - reikalauti Tibetui "reikšmingos autonomijos", tačiau nesiekti visiškos nepriklausomybės nuo Kinijos.

    Indijoje ir kitose šalyse gyvena apie 83,4 tūkst. tibetiečių, kurie turėjo teisę balsuoti per tremtyje veikiančios vyriausybės vadovo rinkimus. Šia teise pasinaudojo daugiau nei 49 tūkst. žmonių.

    Dalai Lamos sumanymas padalyti valdžią atspindi nerimą dėl tolesnės kovos už tibetiečių teises. Nerimaujama, kad mirus tarptautinį pripažinimą pelniusiam dvasiniam lyderiui Tibeto kova gali nugrimzti į užmarštį. Manoma, kad veiksmingu atsaku į šią problemą gali tapti politinės valdžios perdavimas renkamam veikėjui. Tačiau šis kelias turi nemažai kitokių kliūčių. Tibeto vyriausybės tremtyje nėra oficialiai pripažinusi jokia šalis. Kinija taip pat griežtai atsisako ją pripažinti.

    Egzilinė vyriausybė deklaruoja siekianti reabilituoti tibetiečius pabėgėlius bei atkurti "laisvę ir laimę" Tibete. Ši vyriausybė labai priklausoma nuo Dalai Lamos pozicijos sprendžiant svarbiausius politikos klausimus. Ji daugiausia rūpinasi Tibeto išeivių bendruomenės Indijoje gerove, vadovauja mokykloms, sveikatos tarnyboms ir kultūrinei veiklai.

    Pasak ekspertų, naujojo premjero problema, jog jis, palyginti su Dalai Lama, bus menkai žinomas pasaulyje, išskyrus specializuotus tibetiečių sluoksnius. Tai pakeisti bus sudėtinga.

    Kinija okupavo Tibetą 1950 metais ir tvirtina, kad jokio Tibeto nėra, tik šimtmečius Kinijai priklausanti teritorija. Tibetiečiai lingvistiškai ir etniškai labai skiriasi nuo kinų.

    Lietuvos žinios 2011 – 04 – 28

  • Parašus už Vilniaus krašto autonomiją renka vaikai

    Rinkimai Baltarusijoje ir Vilniaus krašte yra panašūs, sako Baltarusijos lietuvių atstovas

     

     

    Rinkimai Baltarusijoje ir Vilniaus krašte yra panašūs politikų naudojamomis technologijomis, mano pasienyje su Lietuva esančio Baltarusijos Gervėčių krašto lietuvių bendruomenės garbės pirmininkas Alfonsas Augulis.

    "Net rinkimai panašūs kaip ten, taip ir čia, Vilniaus regione. Nes tokios pačios idėjos, tokios pačios politikų technologijos. Kartais man įdomu, kas iš ko mokosi", - žurnalistams Vilniuje sakė A.Augulis.

    Kai kuriose Vilniaus krašto savivaldybėse per rinkimus tradiciškai absoliučią daugumą balsų gauna Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovai. Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicija Valdemaro Tomaševskio blokas per paskutinius savivaldos rinkimus vasarį Šalčininkų rajone gavo 70 proc., Vilniaus rajone - 65 proc. balsų.

    Lietuvos lenkų rinkimų akcija daugiausia pabrėžia tautinių mažumų padėtį, sakydama, kad vietos lenkų teisės yra pažeidžiamos.

    A.Augulis sukritikavo vietos politikų kalbas apie tautinių mažumų problemas ir atkreipė dėmesį, kad daug vietos gyventojų į Vilniaus kraštą atsikėlė iš Baltarusijos.

    "75 proc. Naujosios Vilnios gyventojų, kurie dabar turi butus yra atsikėlę iš Baltarusijos, iš anų kraštų", - trečiadienį Vilniaus savivaldybėje žurnalistams sakė A.Augulis.

    Jis sakė nesuprantantis šio krašto gyventojų kalbų apie negrąžintą žemę ar švietimą lenkų kalba.

    "Kai dabar šneka kai kurie, kad ten negrąžinta žemės ar jie turi mokytis kita kalba - tai aš šiandien nesuprantu, nes bet kuriame kaime gali susikalbėti ir baltarusiškai. Paprasta baltarusių kalba, o ne lenkiškai", - kalbėjo Baltarusijos lietuvių atstovas.

    Istorikas Algimantas Kasparavičius BNS sakė, kad A.Augulio pasakyme apie Naujosios Vilnios gyventojus iš Baltarusijos "galbūt šiek tiek tiesos ir yra".

    Pasak jo, remiantis 1989 metų surašymo duomenimis, galima teigti, kad Kovo 11-osios išvakarėse Lietuvoje gyveno apie 32-33 tūkstančius lenkų gimusių ne Lietuvoje, o tik vėliau atsikėlusių į Lietuvą.

    "Konkretūs skaičiai maždaug tokie: gimę Baltarusijoje ir atsikėlę į Lietuvą 26,3 tūkstančio; gimę Rusijoje - apie 2000; gimę Liaudies Lenkijoje - apie 1300; gimę Latvijoje - apie 600. Ir dar maždaug apie tūkstantį gimusių kituose kraštuose ir persikrausčiusių į LTSR. Kaip matyti iš surašymo duomenų, daugiausia jų "nusėdo" Vilniaus rajone, Šalčininkuose, Eišiškėse, Naujojoje Vilnioje", - sakė istorikas.

    Anot jo, į Lietuvą daugiausia kėlėsi jauni žmonės, kurių amžiaus vidurkis buvo iki 30 metų. Istoriko nuomone, Lietuva juos traukė dėl ekonominio pajėgumo, liberalesnės aplinkos, taip pat žmones veikė ir "Vilniaus mitas", jo kultūriniai klodai ir galimybės pasiekti daugiau nei kur provincijoje.

    Be to, Naujojoje Vilnioje veikė aukštesnioji Pedagoginė mokykla, kuri turėjo tvirtas lenkiškumo tradicijas, o dauguma jos studentų, pirmiausia studenčių, buvo lenkų kilmės. Stipri lenkų kalbos katedra su nusistovėjusiomis lenkiško patriotizmo tradicijomis veikė ir Vilniaus pedagoginiame universitete, Slavistikos fakultete, sakė istorikas.

    "Jeigu turėsime galvoje, kad dauguma žmonių atsikeliančių į LTSR iš kitų kraštų iki 1989 metų buvo jauni žmonės, kurie čia vedė ar ištekėjo ir susilaukė vaikų (Lietuvos lenkų šeimose vidutiniškai gimstamumas LTSR laikais buvo kiek didesnis nei lietuvių), tai galėsime daryti prielaidą, kad šiandien Lietuvoje iš tiesų gyvena nemažas skaičius Lietuvos piliečių lenkų (su jau Lietuvoje gimusiais vaikais ir anūkais), kurių gimtinė yra ne Lietuvoje. Manau, kad tas skaičius kažkur galėtų balansuoti nuo 60 iki 80 tūkstančių", - sakė A.Kasparavičius.

     

    www.delfi.lt 201

    1 – 04 – 28


    Parašus už Vilniaus krašto autonomiją renka vaikai


    Iššūkis: Vilniaus krašto autonomija – sena Lietuvos lenkų svajonė.

    Vilniaus krašto autonomija – tai ne šiaip kai kurių Lietuvos lenkų svajonė ar pokštas svetainėje "Facebook". Justiniškėse jau renkami gyventojų parašai, siekiant šią mintį paversti kūnu.

    Netikėtas vizitas

    Nuogąstavimų, kad lenkų politikams pasiekus svarią pergalę Vilniaus regione pamažu gali atgimti ir Vilniaus krašto autonomijos idėja, viešojoje erdvėje buvo girdėti, tačiau vargu ar kas tikėjo, kad jie netrukus gali tapti iš tikrųjų pagrįsti.

    Tvirtėjančias lenkų pozicijas ir plačius jų užmojus, saugant savo tautiškumą, vilnietė Jurga (moteris nenorėjo, kad minėtume jos pavardę) iš pradžių taip pat vertino skeptiškai. "Buvau tikra, kad tai – tik politiniai žaidimai", – kalbėjo Justiniškėse gyvenanti moteris. Tačiau jos nuomonė pasikeitė Velykų išvakarėse, kai prie savo buto Taikos gatvėje durų išvydo dviejų maždaug dvylikos metų vaikų veidus.

    "Žiūriu, stovi berniukas ir mergaitė. Mandagiai pasisveikino – lenkiškai. Ir padavė lapą su parašais. Negalėjau savo akimis patikėti – už Vilniaus krašto autonomiją! Klausiau, kas tuos vaikus atsiuntė. Iš atsakymo nesupratau, ar Lietuvos lenkų rinkimų akcija, ar Lietuvos lenkų sąjunga – kažkoks politinis darinys. Įsivaizduojate, vaikus į tokius dalykus įtraukti! Tačiau viskas man aišku: ateitų suaugusysis, už tokių parašų rinkimą garantuotai į nosį gautų, o vaikų juk niekas neskriaus..." – svarstė Jurga.

    Vadina absurdu

    Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) atsakingoji sekretorė Vanda Kravčonok informaciją apie neva LLRA renkamus gyventojų parašus pavadino provokacija. Dar labiau ją nustebino žodžiai apie galimą Vilniaus krašto autonomiją.

    "Žmonės, tvirtinantys, kad LLRA rinko kokius nors parašus, turėtų pasidomėti, ką tiksliai pasirašo. Mes jokių parašų nerinkome. Juolab parašų, susijusių su autonomija. Pastarąjį kartą parašai buvo renkami prieš lenkams nepalankias Švietimo įstatymo pataisas, tačiau tai buvo daroma viešai. Skelbėme apie tai spaudoje. Nieko nedarėme slapta", – tvirtino V.Kravčonok.

    Fondo "Vilniaus klodai" pirmininkas Ryšardas Maceikianecas, laikomas pagrindiniu LLRA oponentu, tikino taip pat negalįs nieko plačiau pakomentuoti parašų rinkimo klausimu.

    "Pirmąkart girdžiu. Nei mes, nei niekas iš man žinomų žmonių jokių parašų nerinko. Abejoju, ar tai galėtų daryti ir žmonės iš LLRA. Juk šiuo metu eskaluoti 20 metų senumo autonomijos problemą tiesiog absurdas", – kalbėjo R.Maceikianecas.

    Klausimas: ne "ar", o "kada"

    "Vilnijos" draugijos pirmininkas Kazimieras Garšva ne kartą viešai yra išreiškęs nerimą dėl LLRA vykdomos esą antikonstitucinės veiklos, diskriminuojant švietimą lietuvių kalba, kurstant tautinę nesantaiką ir kuriant autonomiją.

    "Skundų dėl parašų rinkimo autonomijos klausimu dar nesulaukėme, bet pasidomėsiu tuo išsamiau. Teisybę sakant, nenustebčiau – visiškai tikiu, kad tokie dalykai vyksta. Juk žinome, kad svetainėje "Facebook" lenkų tautybės piliečiai raginami reikalauti Vilniaus krašto autonomijos. Skaitau lenkiškai: "Kurier Wileński" interneto svetainėje esu matęs dar kitaip formuluojamą klausimą: ne ar bus Vilniaus krašto autonomija, bet kada ji bus", – pasakojo K.Garšva ir atkreipė dėmesį, kad Taikos gatvės kaimynystėje, Rygos gatvėje, veikia Vilniaus Jono Pauliaus II pagrindinė mokykla. Girdi, kas galėtų paneigti, kad, renkant parašus prieš lenkams esą nepalankias Švietimo įstatymo pataisas, tuo pačiu prašoma palaikyti ir Vilniaus krašto autonomijos idėją.

    Reikalavimų neatsisakė?

    K.Garšva priminė palyginti neseną praeitį, kai 1990–1992 m. rytinėje Lietuvos dalyje iš tikrųjų buvo kuriama vadinamoji Lenkų autonomija.

    "Personalijas įvardyti nesunku – jos veikia ir šiandien. Pavyzdžiui, už Vilniaus krašto autonomiją anuomet pasisakė Stanislavas Peško, kuris šiandien yra Lietuvos lenkų sąjungos pirmininko pavaduotojas, Gabrielius Janas Mincevičius, šiuo metu einantis Vilniaus rajono mero pavaduotojo pareigas. Daug seniūnų, mokytojų. Valdemaro Tomaševskio tėvo pavardė yra sąraše Vilniaus krašto teritorinei autonomijai įkurti. Visi šie žmonės savo tuomečių reikalavimų nėra atsisakę. Tik dabar jie dar aktyviau eksperimentuoja su lenkiškais užrašais: pagamina gatvių lenteles su lenkiškais pavadinimais ir duoda žmonėms užkabinti arba patys užkabina", – kalbėjo K.Garšva.

    Lenkų sumanymą 1990–1992 m. kurti autonomiją pasmerkė Šventasis Tėvas Jonas Paulius II ir tuometė aukščiausioji Lenkijos valdžia su prezidentu Lechu Wałęsa. Anuomet buvo paleistos Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių tarybos.

    Romualdas Ozolas

    Nepriklausomybės Akto signataras

    Lenkų periodiškai keliama Vilniaus krašto autonomijos idėja jokiu būdu nėra nauja problema. Vos pradėjo byrėti Tarybų Sąjunga, tuoj lenkai Vilniaus krašte ėmė kelti galvas. Kadangi minčių apie prolenkišką orientaciją tuo metu negalėjo būti, buvo promaskvietiška orientacija. Lenkai pasisakė už autonomiją Tarybų Sąjungos sudėtyje!

    Vargo su tuo turėjome ir Sąjūdžio, ir pirmaisiais nepriklausomybės metais, kol buvo pasirašyta tam tikra Lietuvos ir Lenkijos paliaubų sutartis. Lietuvos lenkams buvo atleista, kad jie galvojo apie vienijimąsi su Maskva, kad Aukščiausiojoje taryboje susilaikė balsuojant dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo.

    Tačiau Lenkija jau kurį laiką neslepia interesų kažkada nuo didžiosios Lenkijos nubyrėjusiuose savo pakraščiuose: Vakarų Ukrainoje, Vakarų Baltarusijoje ir Pietryčių Lietuvoje. Reiškę pretenzijas Baltarusijoje lenkai labai greitai gavo Batkos atkirtį. Užtat labai nerimsta ir per bažnyčią aktyviai veikia Vakarų Ukrainoje, ir apskritai Ukrainoje. Lietuvoje lenkai turi savo įgaliotinį, tam tikrą ambasadorių V.Tomaševskį. Lenko korta yra akivaizdžiausias įrodymas to, kad šiame žaidime dalyvauja ir Varšuva, nes lenko kortos nuostatose aiškiai surašyti įsipareigojimai Lenkijos valstybei.

    Norint užkirsti kelią lenkų veiksmams dėl autonomijos, pasisakau už labai griežtų teisinių normų įgyvendinimą.

    Pradėjo tyrimą

    Prokurorai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl lenkų ir lietuvių nesantaikos skatinimo. Tyrimas pradėtas balandžio 12 d. žiniasklaidoje pasirodžius informacijai, kad socialiniame tinkle "Facebook" lenkų tautybės piliečiai raginami reikalauti Vilniaus krašto autonomijos.

    Iki šiol veikiančiame profilyje "Autonomia dla Wileńszczyzny" lenkų tautybės piliečiai atvirai raginami reikalauti Vilniaus krašto autonomijos. Esą tai vienintelis būdas užkirsti kelią persekioti lenkų etnines žemes ir lenkiškas mokyklas. Teigiama, kad tik autonomija gali užtikrinti lenkų teises. "Tai demokratiškiausia tautų draugystės vienoje valstybėje forma, kuri sušvelnina egzistuojančius konfliktus ir neleidžia valstybei iširti", – aiškinama svetainėje "Facebook".

    Už Lietuvos autonomiją raginančios socialinio tinklo "Facebook" grupės veikėjai skelbia ir išgalvotus faktus, žmogaus garbę ir orumą žeminančias melagystes apie aukščiausius Lietuvos vadovus. Prezidentė Dalia Grybauskaitė vadinama Lukašenka, tik su sijonu.

    Valstybė okupuotoje valstybėje

    Pirmas mėginimas Lietuvoje įkurti lenkišką autonomiją įvyko 1920 m. spalio 7 d. pasirašius Suvalkų sutartį. Lenkija pasiliko Suvalkų kraštą, o į Lietuvai perduotas pietines žemes su Vilniumi pasiuntė Lucjano Żeligowskio rinktinę.

    Lenkų kariuomenės užimtoje teritorijoje L.Żeligowskis tuomečio Lenkijos vadovo Józefo Piłsudskio nurodymu įkūrė Vidurio Lietuvos (lenk. – Litwa Srodkova) valstybę, 1922 m. sausio 8 d. "išsirinko" Vidurio Lietuvos seimą ir jis paprašė tą valstybę prijungti prie Lenkijos, o Lenkijos seimas tokį prašymą kovo 24-ąją patenkino. Taip atsirado terminas "Vilniaus kraštas" arba "Wilenszcyzna", kuris pamažu virto taip ir nerealizuota Lenkų autonomijos Lietuvoje idėja.

    Netrukus kraštas įėjo į Vilniaus administracinę apygardą, o siekiant suvienodinti pagal Lenkijos administracinį suskirstymą, jos seimas 1925 m. gruodžio 22 d. įsteigė Vilniaus vaivadiją. Visas kraštas su Vakarų Baltarusijos dalimi padalytas į Vilniaus, Naugarduko ir Baltstogės vaivadijas

     

     www.diena.lt 2011 – 04 – 27

  • Kubilius: ruošiamasi apsaugoti rinką nuo nesaugios branduolinės energijos

    Kubilius: ruošiamasi apsaugoti rinką nuo nesaugios branduolinės energijos

     

     

    Lietuvos premjeras sako, kad Baltijos šalių energetikos rinkoje žadama taikyti specifines taisykles, prekiaujant su trečiosiomis šalimis. Andrius Kubilius teigia, kad tokie apribojimai reikalingi, siekiant apsaugoti Lietuvos rinką nuo nesaugiai gaminamos branduolinės elektros energijos.

    „Tokie apribojimai galės būti taikomi, siejant juos su nesaugiai gaminama elektros energija trečiose šalyse. Naujai plėtojami atominių elektrinių projektai tiek Kaliningrade, tiek Baltarusijoje, mūsų įsitikinimu, yra plėtojami nesilaikant tarptautinių branduolinės saugos konvencijų. Tokie apribojimai gali būti taikomi ir tuo atveju, jeigu trečiojoje šalyje nėra laikomasi klimato kaitos tarptautinių konvencijų ir tuo atveju, kai mums tenka atsakomybė apsaugoti savo rinkoje statomus svarbius elektros energijos gamybos pajėgumus nuo nesąžiningos konkurencijos, kai mums reikia apsaugoti savo energetinę nepriklausomybę“, - interviu Lietuvos radijui antradienį sakė A.Kubilius.

    Anot jo, konkretūs sprendimai dėl energetikos rinkos bus rengiami Baltijos šalių jungtinėje darbo grupėje, kuri sudaroma Europos Komisijos pirmininko iniciatyva.

    „Tokie apribojimai mums bus reikalingi tada, kai turėsime patys savo atominę elektrinę. Tie, kas investuotų į trečiųjų šalių įvairius branduolinių jėgainių projektus, kurie planuojami statyti ir šalia Lietuvos, tai jie turi suvokti, kad tokiose elektrinėse pagaminta elektra, siekiant ją parduoti Baltijos šalyse, arba parduoti kitose Europos Sąjungos rinkose, gali susidurti su atitinkamom problemom“, - kalbėjo Lietuvos Vyriausybės vadovas.

    A.Kubilius yra ne kartą sakęs, kad Baltijos valstybės priims teisės aktus, kuriuose bus numatyta, kad jos nepirks elektros ir nesaugių atominių elektrinių.



    Alfa.lt 2011-04-26



    WikiLeaks: Putinas kategoriškai neneigia Baltijos šalių okupacijos

     

    Rusijos vadovas Vladimiras Putinas kategoriškai neneigia, kad Baltijos šalys buvo okupuotos Sovietų Sąjungos, rodo paviešintas JAV diplomatinio susirašinėjimo dokumentas.

    2004 metų gruodį pasakodamas apie tuometinio Rusijos prezidento ir Suomijos vadovės Tarjos Halonen susitikimą jos patarėjas Jarmo Viinanenas sakė, kad suomiams liko neaišku, ar V.Putinas ketina pripažinti, jog okupacija iš tiesų buvo.

    „V.Putinas galbūt norėjo suabejoti „okupacijos“ apibrėžimu ar pagrįstumu taikyti jį šiuo atveju. Bet kokiu atveju, sakė J.Viinanenas, „jis kategoriškai nesakė, kad tai nebuvo okupacija“, - rašoma WikiLeaks dokumente, kurį parengė amerikiečių diplomatai Helsinkyje.

    Pastarosiomis dienomis paviešintas dokumentas taip pat parodė, kad V.Putinas siejo Latvijos ir Estijos vadovų sprendimą dėl dalyvavimo Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjime Maskvoje su sienos sutarčių pasirašymu.

    Rusija 1991 metais dvišalėje sutartyje pripažino, kad 1940 metais Sovietų Sąjunga įvykdė Lietuvos suverenitetą pažeidžiančią aneksiją, tačiau vėliau šalies pareigūnai ėmė kalbėti, kad netikslu sakyti, jog Lietuva ir kitos Baltijos šalys buvo okupuotos Sovietų Sąjungos.

    Šiemet, BNS paklaustas, ar Rusija pripažins, kad Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas atsakė: „Vertinimai yra seniai padaryti ir paskutiniais Sovietų Sąjungos metais, ir naujosios Rusijos vadovų“.

     

    Alfa.lt 2011-04-26

     

     

    Ar prezidentė išgirs E.Kusaitės gynėjus?

     

     

    Kelios visuomeninės organizacijos prie prezidentūros vakar surengta pilietine akcija reagavo į Eglės Kusaitės suėmimą teismo salėje Velykų išvakarėse.

    Piketo dalyviai ragino prezidentę Dalią Grybauskaitę pareikšti poziciją dėl terorizmu kaltinamos E.Kusaitės bylos ir atsakyti į viešai keliamus klausimus dėl galbūt nusikalstamų Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FSB) ir Lietuvos valstybės saugumo departamento veiksmų.

    Įžvelgia grėsmę valstybingumui

    Pasak akcijos dalyvių, E.Kusaitės byla, liudijanti apie nevaržomą Rusijos specialiųjų tarnybų šeimininkavimą Lietuvoje, kelia klausimą dėl Lietuvos valstybingumo. "Vien faktas, kad E.Kusaitę tardė FSB darbuotojai, yra nusikalstamas. Ar galite įsivaizduoti mūsų prokurorus, Maskvoje tardančius nuo Lietuvos teisėsaugos pabėgusį Viktorą Uspaskichą? Arba Sausio 13-osios bylos įtariamuosius? Rusija to nebūtų leidusi. Tačiau į Lietuvą atvažiuoja svetimos valstybės specialiųjų tarnybų pareigūnai ir tardo mūsų valstybės pilietę. Juk to daryti negalima pagal tarptautinius susitarimus!" - piktinosi Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas.

    Jis priminė, kad Lietuvos teisėsaugininkai niekaip nereagavo į prieš kelias savaites paviešintą skandalingą diplomatinio susirašinėjimo dokumentą. Dar 2006-aisiais rašytoje Vilniuje dirbusių amerikiečių diplomatų ataskaitoje teigiama, kad buvęs įtakingas Užsienio reikalų ministerijos pareigūnas Albinas Januška jiems yra sakęs, esą Vyriausybė prisidėjo prie V.Uspaskicho išsiuntimo iš Lietuvos dėl jo ryšių su Rusijos išorės žvalgybos tarnyba (SVR). "Prokurorai turėtų aiškintis šią baisią informaciją, kuri parodo, kad Lietuva pradeda prarasti valstybingumą, tačiau į tai nereaguota. Kyla klausimas, kam dirba mūsų teisėsauga? Šitie žmonės dengia rimtus tarptautinius nusikaltėlius, bet leidžia Rusijos specialiosioms tarnyboms tardyti mūsų pilietę", - sakė A.Matulevičius.

    Piketas prie prezidentūros, anot jo rengėjų, turėtų tapti įžanga į nuolatinį pilietinį pasipriešinimą. "Manau, kad būtina kreiptis į tarptautines organizacijas, kelti klausimą Europos Parlamente", - sakė piketo dalyvis Audrius Nakas.

    Smurtas nesibaigia?

    Nuo praėjusio ketvirtadienio, kai netikėtai buvo suimta E.Kusaitė, jos artimuosius slegia nežinia ir nerimas dėl merginos gyvybės. Šiuos nuogąstavimus vakar dar sustiprino tai, kad ji nebuvo atvežta į Vilniaus apygardos teismo posėdį. Vakar jame turėjo būti nagrinėjami merginos skundai dėl teismo išduotų sankcijų klausytis jos pokalbių bei tetos namuose atlikti kratą. Anot E.Kusaitės advokato Rolando Tamašausko, Lukiškėse įkalinta mergina sakė norinti pati dalyvauti teismo posėdyje. "Kodėl nėra Eglės - gal ji vėl sumušta, gal nuodijama?" - klausė E.Kusaitės mama Virginija Kusienė. Moteris priminė, kad dukters skundai dėl ikiteisminio tyrimo metu patirto smurto taip ir liko neištirti.

    Vilniaus apygardos teismas vakar nepradėjo nagrinėti E.Kusaitės skundų, nes jai atstovaujantis advokatas R.Tamašauskas paprašė nušalinti Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorą Justą Laucių. Anot advokato, J.Laucius yra pripažintas nukentėjusiuoju E.Kusaitei iškeltoje naujoje byloje dėl grasinimo nužudyti, todėl jo dalyvavimas skundų nagrinėjime būtų suinteresuotas.

    Pats J.Laucius tikino nematantis pagrindo nusišalinti. "Kiek reikės šioje byloje, tiek dalyvausiu", - vakar pareiškė prokuroras. Ar J.Laucius bus nušalintas, Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vladislavas Lenčikas paskelbs penktadienį.

     

    Lietuvos žinios RASA KALINAUSKAITĖ 2011 – 04 – 27

  • Prezidentė Venckienės iš pareigų neatleido

    Pavadinimas „Trakai“ kalbos istoriko požiūriu



    Mokslininkai neabejotinai įrodė baltų kilmės hidronimijos (upių ir ežerų pavadinimų) išplitimą dideliuose plotuose į rytus, pietus ir vakarus nuo Lietuvos ir Latvijos, Rytų Europos miškų zonoje. Lietuviai gyveno tų plotų viduryje, kitų baltų genčių apsuptyje. Su lenkais jie tada nesisiekė, skyrė vakarų baltai jotvingiai.

    Tiesioginis kontaktas tarp lietuvių ir lenkų atsirado vėliau, kai kryžiuočiai pavergė jotvingius ir juos išnaikino. Lenkų kalba Lietuvoje yra atneštinė, kitaip sakant, išmoktinė. Jos išplitimą nulėmė tragiški Lietuvos įvykiai XIV a. antrojoje pusėje. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Jogailos vainikavimas Lenkijos karaliumi davė impulsą Lietuvos polonizacijai, kuri tolydžiai vis stiprėjo. Dėl to dar ir dabar lenkų kalba sudaro tam tikras salas lietuvių kalbos plote, kurios nesiekia Lenkų teritorijos.

    Girios seniesiems lietuviams labai daug reiškė. Jos gynė nuo priešų, lietuviai jose įsitvirtino, klampynėse ir pelkėse įsitaisė slaptus praėjimus, vadinamas kūlgrindas. Girios padėjo sulaikyti totorių (mongolų) invaziją į Europą, nes šie buvo pratę kovoti stepėse. Lietuviai giriose jiems buvo neįveikiami.

    Girios lietuvius maitino. Ne veltui sakoma, kad į girią lietuvis išvyksta raitas, o grįžta – važiuotas. Iškirtus miškuose skynimus ar išdeginus tam tikrus plotus, juose žmonės galėdavo įsikurti. Tokias vietas vadino trakais. Lietuvoje išliko daugybė gyvenviečių pavadinimų, padarytų iš šio žodžio: Trakai – net 24 gyvenvietės, bemaž visuose rajonuose, Trakiai – 2 gyvenvietės, Trakas (Traka) – 8, Trakeliai – 6, Trakinė (Trakinės, Trakiniai) – 9, Trakėnai – 2, Trakininkai – 5, Trakiškiai (Trakiškė, Trakiškis) – 8, Trakučiai – 2, Traksėdis (Traksėdžiai) – 4, Trakogalis, Traklaukis, Trakupiai – po 1 gyvenvietę, Patrakė (Patrakiai) – 8, Patrakinė, Patrakiemis – po 1. Iš viso net 83 gyvenvietės! O kur dar negyvenamų vietų pavadinimai, kurių priskaičiuotume mažiausiai antra tiek. Plg. upių ir upelių pavadinimus: Trakai – 1, Trakelis – 3, Trakravis – 1, Trako ravas – 1, Trakupis (Trakupys) – 4, Trako upelis – 1. Tokios kilmės pavadinimus išlaikė ir dabartiniai slavakalbiai gyventojai Gudijoje, pvz., Trakeli – kelios gyvenvietės Astravo, Varanavo ir kituose rajonuose, Trokeniki – Astravo r., Trakiški – Breslaujos r. ir kt.

    Ne visi minėti pavadinimai yra vienodos kilmės, nes jų daliai galėjo duoti pradžią būdvardis trakas – pašėlęs, padūkęs, plg. patrakęs, ypač tie pavadinimai, kurie kilo iš asmenvardžių, tokių kaip Trakys, Trakelis, Trakiškis, Trakenis ir kt. Tačiau visų jų lietuviška kilmė nekelia nė mažiausių abejonių.

    Su kalbos mokslu nesusipažinę žmonėsbuvo pradėję aiškinti, kad Trakų kilmės esanti pavardė Trakymas, bet tai nesąmonė, nes Trakymas kilo iš gudų Trachim, o šis – iš krikštavardžio Trofim. Su Trakais tokie „kalbininkai“ buvo pradėję giminiuoti net senovės Balkanų gentį trakai, bet tai dar didesnė nesąmonė, nes tos genties pavadinimas kilo iš visai kitokio paleobalkanų kalbos žodžio, bet ilgainiui pakitusio ir sutapusio su lietuvišku žodžiu.

    Slavai, perimdami lietuviškus gyvenviečių ir asmenų pavadinimus, balsį a keitė savuoju o (abu iš seno buvo trumpi balsiai), todėl iš Trakai pasidarė Troki. Neturėdami dvibalsių jie lietuvių au pavertė garsų junginiu ov, pvz., iš Kaunas padarė Kovno. Kai kuriuos pavadinimus dar labiau iškraipė. Pavyzdžiui, lenkai, sunkiai ištardami Šalčininkų miesto pavadinimą, kuris vietos lietuvių tarmėje skambėjo Šalčnykai, su net trijų priebalsių samplaika lčn, joje įspraudė balsį e ir ėmė tarti Šolečniki (taip yra senuose lenkų šaltiniuose), vėliau pagal šienas: siano santykį pavertė Solečniki ir žodžio pradžią Sulėmė sieti su lenkų žodžiu sol (druska). Sako, dėl to net buvo pradėję Šalčininkų apylinkėse ieškoti druskos, kurios ten, žinoma, nėra ir niekuomet nebuvo. Analogiškai pavadinime Medininkai (iš medininkas – miško gyventojas, miškininkas), vietos lietuvių tarme Mednykai, lenkai „įžiūrėjo“ savo žodį miedź (varis), nors šio metalo mūsų krašte nėra ir niekuomet nebuvo. Lietuviškuose pavadinimuose lenkakalbiai žmonės vis ieško lenkiškos kilmės žodžių, visai užsimerkia matydami akivaizdžią tų pavadinimų lietuvišką kilmę, pvz., pavadinime Vilnius, kilusiame iš upėvardžio Vilnia (dab. Vilnelė), nemato akivaizdžios sąsajos su lietuvišku žodžiu vilnis (tarmiškai vilnia), reiškiančio banga, plg. upelės sraunią, banguotą tėkmę per akmenis.

    Sulenkintas Trakų miesto pavadinimas Troki (ir iš jo padaryta pavardė Trockis) lenkų kalbos vardyne yra vienišas, neturintis giminiškų atitikmenų. Tačiau lenkakalbiai Vilnijos gyventojai prie jo, iš esmės verstinio pavadinimo, yra pripratę. Tačiau oficiali tokio pavadinimo vartosena Vilnijos lenkakalbiams gyventojams nedaro garbės, bet rodo jų neišprusimą ir prastą savo gimtojo krašto istorijos žinojimą, netgi nepagarbą tam kraštui, jo išdavystę.

    Perskaitęs Trakų informacijos centro leidinio Kviečia Trakai pavadinimo vertimą į kitas kalbas, susimąstai: angliškas vertimas Trakai invites, vokiškas – Willkommen in Trakai, rusiškas – Тракай приглашает negali niekam kliūti. Atkreiptinas dėmesys į rusišką vertimą. Juk rusams pavadinimo Troki (Троки) vartosena turi labai senas tradicijas, senesnes negu lenkams, tačiau pokario metais jie pasielgė korektiškai ir tos vartosenos atsisakė. Lenkai, savo gėdai, to nesugebėjo padaryti. Dar daugiau, jie iškreiptą senąjį lietuvišką miesto pavadinimą, savotišką jo „vertinį“, Troki ne tik oficialiai tebevartoja – leidinyje rašoma Witamy w Trokach, bet dar tokią vartoseną supolitino, siekdami nešvarių tikslų ir užmiršdami tai, kad be vardyną reguliuojančių įstatymų yra dar moralės nuostatos, reikalaujančios rodyti bent elementarią pagarbą tautai, kurios žemėje gyvenama.


    Voruta. – 2011, bal. 23, nr. 8 (722), p. 1, 4. Akad. prof. habil. dr. Zigmas ZINKEVIČIUS,

     

     

    Prezidentės patarėjas: griežčiausias bausmes reikia taikyti teisėjams, nusižengiantiems tiesioginiame darbe



    Prezidentei Daliai Grybauskaitei nusprendus neatleisti Kauno apygardos teismo teisėjos Neringos Venckienės, šalies vadovės patarėjas Linas Balsys teigia, kad griežčiausiomis bausmėmis turėtų būti baudžiami tiesioginiame darbe nusižengiantys ir žalą valstybei darantys teisėjai.

    Pasak L.Balsio toks prezidentės sprendimas buvo gerai apgalvotas ir "šis atvejis jokiu būdu nereiškia, kad sušvelnėjo aukšti moralės keliami standartai arba teisėjo etikos standartai".

    "Tiesiog prezidentė norėjo atkreipti dėmesį, kad Teisėjų garbės teismas iš tikrųjų turėtų adekvačiai vertinti situaciją ir pačias griežčiausias priemones visų pirma taikyti tiems teisėjams, kurie padaro prasižengimus savo tiesioginiame darbe, ir tie prasižengimai turi didžiulės žalos žmonėms ir valstybei", - antradienį Žinių radijui sakė L.Balsys.

    Anot jo, šalies vadovė "nei teisina, nei palaiko" prieš kolegas nukreiptus N.Venckienės pasisakymus, kurie yra neetiški ir nedaro garbės teismų sistemai.

    "Teisėjų garbės teismas, jei pažiūrėtume, visą jų priimtų sprendimų istoriją, tai čia buvo pirmas atvejis kai pats garbės teismas pasiūlė pačią griežčiausią bausmę. O juk tų bausmių yra visa gradacija: nuo papeikimo, griežto papeikimo, įspėjimas, paskui yra tiktai paskutinė sankcija, tai yra atleidimas iš teisėjo pareigų", - vardijo patarėjas.

    Kartu L.Balsys minėjo darbe girtaujančius, dokumentus klastojančius ir bylas vilkinančius teisėjus

    "Tai yra nusižengimai kurie niekaip nesuderinami profesine prasme su teisėjo darbu ir tiesiogiai daro žalą visiems Lietuvos gyventojams. Prezidentės nuomone teisėjos N.Venckienės atveju Teisėjų garbės teismo siūlymas atleisti tiesiog buvo neadekvati sankcija tam prasižengimui, kurį teisėja yra padariusi", - teigė L.Balsys.

    Praėjusią savaitę buvo pranešta, jog D.Grybauskaitė nusprendė neatleisti N.Venckienės iš Kauno apygardos teismo teisėjos pareigų.

    Šalies vadovės nuomone, Teisėjų garbės teismo pasiūlyta sankcija dėl viešų N.Venckienės pasisakymų apie pedofilijos bylą tyrusius teisėjus yra neadekvati teisėjos prasižengimui.

    Teisėjų garbės teismas praėjusį pirmadienį nusprendė pasiūlyti prezidentei atleisti N.Venckienę iš Kauno apygardos teismo teisėjos pareigų dėl jos viešų pasisakymų apie vadinamąją pedofilijos bylą nagrinėjusius teisėjus.

    Sprendimas priimtas konstatavus, kad teisėja N.Venckienė šiurkščiai pažeidė Teisėjų etikos kodekso reikalavimus, pažemino teisėjo vardą ir padarė žalos teismų autoritetui visuomenėje. Garbės teismo nuomone, toks teisėjos elgesys nesuderinamas su teisėjo pareigomis.

    N.Venckienė Panevėžio apylinkės teismui nutraukus vadinamąją pedofilijos bylą žurnalistams teigė, kad tai padarę teisėjai yra "korumpuoti kyšininkai", kurie neva dengia "iškrypėlių klaną". Kitame interviu "Kauno dienai" N.Venckienė sakė: "Labai gaila, kad per išgamas, iškrypėlius teko palaidoti brolį, tačiau aš tikiu likimu ir tikiu, kad viskas sugrįš gyvenime".

     

    www.delfi.lt 2011 balandžio mėn. 26 d.

  • Eksmeras į darbo biržą nesidairo

    (Ne)garbės žodis

     

     

    Autorius yra buvęs Kauno meras, TS-LKD Kauno sueigos pirmininkas, Kauno miesto tarybos TS-LKD frakcijos seniūnas

    Nuo įsimintinų įvykių miesto Taryboje praėjus savaitei, jau galima ramiau atsigręžti, įvertinti. Kaip sakė naujasis meras, emocijoms nurimus bus galima pasikalbėti, bet suprantu, jog sulaužius garbės žodį jam emocijos dar nenurimo.

    O tada būta taip: balandžio 14-oji, ketvirtadienio rytas, aštunta valanda. Sutartoje vietoje, mero kabinete, aptarinėjame paskutines naujienas ir lūkuriuojame su mūsų frakcijos kolegomis, jaunalietuviais ir koalicijos partneriais „tvarkiečiais“. Dar valandėlė iki pirmojo naujos kadencijos miesto Tarybos posėdžio. Renkamės tam, kad aptartume būsimo posėdžio eigą, darbotvarkę, sutartume galutinai dėl artimiausių veiksmų.

    Artinasi devynios – vieno iš planuojamos koalicijos partnerio Rimanto Mikaičio ir jo frakcijos vis nėra. Skambinu – ragelio nekelia. Dar kartą – atsiliepia, sakau, ar ateisite, kažką numykia, kad užtrunka frakcijoje... Kaip paprastai su rytiniais pasitarimais, niekada laiku... Mano kolega Marijus Panceris visiems praneša girdėjęs anksti, kad Mikaitis apsisprendė eiti su kita puse ir priėmė pasiūlymą dėl mero. Visi sumojome, vyksta išdavystė, koalicijos nebėra...

    Prieš devintą tarybos posėdžių salėje pasirodęs Mikaitis suka akis į šoną, klausiamas tyli, užjaučia... Tautiška giesmė, priesaikos ceremonija, kandidatų kėlimas į merus. Iššoka „libsąjūdietė“ Onutė Balžekienė, pasiūlo Mikaičio kandidatūrą. Marijus reaguoja ir pareiškia, kad jei koalicija suardyta, parašai garbės žodžio šalininkams nieko nereiškia, keliame savo lyderio kandidatūrą.

    Toliau jau įvykiai vystosi pagal neplanuotą (tiksliau, anoje pusėje suplanuotą ir parengtą) scenarijų. „Tvarkietė“ Aušra Ručienė slaptame balsavime gauna 4 balsus, aš – 12 savo komandos narių (ir subliūkšta erezijos, esą frakcija nepalaikė mano kandidatūros, nors nė vienas nefotografavo balsavimo kabinose savo mobiliaisiais kaip „darbiečiai“), Mikaitis surenka 25 ir tampa Kauno meru. Pasiekė savo „sveiko“ proto ir „garbės“ žodžio pastangomis!.. Kai kurie sako: šis mažesnis blogis. Jei renkamės tik tarp blogio!

    Sako, saugokis draugų, nes priešus ir taip žinai. Nukrypti į kraštutinius vertinimus lengva, bet nesinori. Partneris, kuris nedrįsta atvirai pasakyti, kad sulaužė rašytinį ilgai lipdytą kompromisinį susitarimą ir priėmė kitą naktinį pasiūlymą, pats vertas užuojautos.

    Pirmadienį rinkomės Kauno sueigos taryboje – tai keliasdešimties Kauno TS-LKD partinei veiklai neabejingų bičiulių būrys, visas jėgas skiriantis telkti per 1700 žmonių siekiančią mūsų Kauno partinės organizaciją. Griežčiausi sakė: anas – „judošius“! Kiti liūdnai konstatavo: „strateginiai partneriai išdavė“.

    Su abiem nuomonėmis negaliu ramiai sutikti. Ne judošius. Man labiau norėtųsi kitą Naujojo Testamento epizodą prisiminti – tą su laiminga pabaiga. Apie sūnaus palaidūno sugrįžimą. „Palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį...“ Reputacija – tikrai lobis, ypač politiko. Ar nebus taip, kad „5 milijardų oligarchinei koalicijai“ miestą pavaldžius, atskleidus tikrą veidą, „palaidūnams“ teks ieškotis dar vieno kelio?

    Turbūt žinote, kad keli turtingiausi Kauno tarybos nariai skaičiuoja, jog jų valdomų verslų apyvarta, kartu sudėjus, daugiau kaip 5 milijardai per metus? Kauno miesto biudžetas, priminsiu, siekia 730 milijonų. Kokį žaidimą jie žais su jų „prastumtu“ politiku, kokiems interesams tarnaus?

    Ko imsimės mes? Esame politinė jėga, kuri pelnė arti trečdalio mandatų miesto Taryboje. Regis, dabar nebūsime atstovaujami Kauno valdančioje daugumoje. Keistoka, bet nestebėtina, nes tokia mūsų politinė kultūra, toks išprusimas, ir kol kas tikėtis daugiau sunku. Vienas politologas pasakė – demokratijos parodija, kai su trim mandatais, vos perlipus 4 proc. barjerą, tampi meru. Vilniuje situacija klostėsi panašiai, bet vis dėlto yra esminis skirtumas: Vilniaus meru galbūt natūraliai tapo daugiausiai mandatų iškovojusios jėgos lyderis.

    Principai. Jais remiasi politiko reputacijos rūmas. Romėnai mokė: „Sutarčių reikia laikytis“. Pažeisk šį principą – ir sužinosi, kokios pasekmės. Tam pažeidusiajam kitą sutartį pasirašant reikės dvigubai įtikinėti partnerį: „Na, aną kartą sulaužiau, bet jau šį kartą tai tikrai taip nebepasielgsiu.“ Gal patikės. Tuo tarpu nurijus ne pirmą ir ne antrą piliulę sakau: palaukime, pažiūrėkime, kaip naujam šešių partnerių dariniui seksis. Ar patys galime atleisti dėl to, kas įvyko? Be abejo: kam varginti save dėl kitų negarbingų poelgių?

    Smerkti poelgį, bet nepasmerkti visam laikui žmogaus. To dar reikės išmokti ne vienam esamam ar buvusiam bendražygiui. Ir baigdamas priminsiu, ką žinomas klasikas J. Erlickas sakė: „Jei jums kely nuleido padangą, jokiu būdu nenuleiskite rankų.“ Šviesių ir saulėtų Jums Šventų Velykų!

     

    Bernardinai.lt Andrius Kupčinskas. 2011 – 04 – 26

  • Premjeras nekalba apie kompensacijas už dujų terminalo kaimynystę

    Premjeras nekalba apie kompensacijas už dujų terminalo kaimynystę

     

     

    Pirmą kartą suskystinų dujų terminalo projektą įgyvendinančioje AB „Klaipėdos nafta“ penktadienį apsilankęs Premjeras Andrius Kubilius nekalba apie kompensacijas už dujų terminalo kaimynystę.

    „Vakarų ekspreso“ paklaustas, kaip vertina naujojo Klaipėdos mero Vytauto Grubliausko žodžius, kad už suskystintų gamtinių dujų terminalo kaimynystę „miestui ir miestiečiams turi būti adekvačiai kompensuota“, A. Kubilius nuo konkretaus atsakymo susilaikė.

    „Klaipėdos naftos“ vadovai galėtų detaliau pasakyti. Aš manau, kad bus rasti tinkami sprendimai“, - teigė Premjeras.

    Savo ruožtu AB „Klaipėdos naftos“ generalinis direktorius Rokas Masiulis tvirtino, kad susitikime su Premjeru dalyvavęs V. Grubliauskas buvo nusiteikęs pozityviai.

    „Sutarėme, kad turime dirbti kartu - tiek uostas, tiek savivaldybė, tiek visos ministerijos. Uostas šiuo metu dirba ties Kiaulės Nugaros, kuri yra preliminari vieta įkurdinti plaukiojantį terminalą, bet tai dar turės patvirtinti išrinktas projekto konsultantas, įteisinimo klausimais“, - sakė R. Masiulis.

    Lietuva sieks pastatyti plaukiojantį maždaug 2 mlrd. kub. metrų dujų metinio pajėgumo terminalą, nes toks variantas esą yra greitesnis ir pigesnis. Preliminariais skaičiavimais, jis galėtų kainuoti apie 200-300 mln. eurų. Paprastai tokių laivų statyba trunka nuo 8 iki 13 mėnesių.

    Premjeras pareiškė esąs įsitikinęs, kad realūs investiciniai darbai bus pradėti jau kitąmet ir šis projektas jau nebus stabdomas net pasikeitus valdžiai, kaip kad nutiko su jo pirmtakų iniciatyvomis.

    Žinia, teisme nagrinėjama byla, kurioje trys buvę ir dabartiniai Ūkio ministerijos pareigūnai įtariami galėję piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, kai steigiant suskystintų dujų importo terminalo valdymo įmonę Gamtinių dujų terminalas galimai protegavo milijonieriaus Bronislovo Lubio valdomą koncerną „Achema“ (ji šioje įmonėje turėjo 20 proc. akcijų). A. Kubiliaus Vyriausybė nusprendė suskystinų dujų terminalo projektą pavesti vykdyti Energetikos ministerijos valdomai AB „Klaipėdos nafta“.

    „Džiaugiuosi matydamas „Klaipėdos naftos“ sukurtą jauną energingą komandą, plėtojančia šį projektą. Planavimo stadija, mano manymu, eina gerai į priekį. Tikimės, kad jau kitais metais realūs investiciniai darbai bus pradėti įgyvendinti. Dabar pasirengimas šiam projektui yra visiškai kitokio lygmens nei buvo daroma iki šiol. 2014 metais jau turėtume turėti veikiantį saugų, modernų ir patikimą terminalą, sujungtą su magistraliniais dujotiekiais, kurie įgyvendinant Europos Sąjungos direktyvas iki to laiko turėtų būti išvaduoti iš monopolinių tiekėjų priklausomybės“, - teigė A. Kubilius.

    Anot jo, diskusijos dėl vieno terminalo Baltijos šalims gali užsitęsti ilgai, o Lietuva mano, kad reikia statyti greitai, jog būtų galima kuo greičiau išsivaduoti iš „Gazprom“ gniaužtų. O paskui toks terminalas jau gali būti naudojamas kaip regiono reikmėms.

    „Visgi suskystintos dujos vis plačiau naudojamos kaip alternatyva. Jų kainos palankesnės nei mes dabar mokame už dujas „Gazprom“. Tad nereikia galvoti, kad ateityje čia bus tik vienintelis terminalas Baltijos šalims“, - sakė ministras pirmininkas.

    „Šiuo metu vyksta planavimo stadija. Samdomės konsultantus, jų pasiūlymus gausime kitą antradienį. Per mėnesį pasirinksime geriausią iš likusių šešių, pasirašyti sutartį ketiname dar po mėnesio. Jo užduotis bus mus konsultuoti iki pat terminalo paleidimo dėl gamtosauginių, planavimo, inžinerinių, finansavimo ir visų kitų darbų“, - sakė R. Masiulis.

    Pasak „Klaipėdos naftos“ suskystintų gamtinių dujų terminalo direktoriaus Rolando Zuko, šiuo metu jau pradedamos rengti studijos, reikalingos pradėti terminalo poveikio aplinkai vertinimo, teritorijų planavimo darbus, vyksta inžinerinė žvalgyba, kur nutiesti dujotiekį, sujungiantį terminalą su magistraliniu dujotiekiu. Po kelių mėnesių planuojame turėti 7 darbuotojų komandą, kuri dirbs kartu su konsultantais“, - apie dabar vykdomus darbus sakė R. Zukas.

     

    Alfa.lt 2011-04-15

     

     

    Ar būtina šokti pagal V.Tomaševskio dūdelę?

     

     

    Svarstant, kokios politikos toliau laikytis Lietuvos lenkų sąjungos pirmininko Valdemaro Tomaševskio atžvilgiu, privalu atminti, kad savo skandalingąjį pareiškimą, jog lietuviai turi integruotis Vilniaus krašte, o ne lenkai Lietuvoje, jis padarė artėjant mūšiui dėl sostinės mero posto.

    Pagal tos dienos, kai V.Tomaševskis davė savo skandalingąjį interviu, dėlionę, valdančiosios koalicijos sostinėje pagrindu turėjo tapti antrą ir trečią vietą rinkimuose iškovojusios lenkų ir konservatorių frakcijos. Galimas dalykas, tuo metu V.Tomaševskis dėl vienų ar kitų priežasčių jau gailėjosi sutaręs imti valdžią sostinėje kartu su konservatoriais, bet nebeturėjo formalių priežasčių atsimesti nuo mero Raimundo Aleknos formuojamos koalicijos. Tad karštligiškai ieškojo kokio nors preteksto, kad patys konservatoriai jį atstumtų.

    Tokius įtarimus stiprina ir netikėta V.Tomaševskio užgaida, kad susitarimą dėl koalicijos Vilniuje pasirašytų ne savivaldybės, o nacionalinio lygmens politikai – partijų pirmininkai. Tada konservatorių lyderio Andriaus Kubiliaus parašas atsidurtų ant vieno popieriaus lapo net tik su V.Tomaševskio, bet ir su Rolando Pakso bei Viktoro Uspaskicho parašais. Nemenkai daliai konservatorių toks dalykas pasirodytų dar didesnė partijos principų išdavystė, nei koalicija su lenkais. Tačiau šiai gudrybei nesuveikus (A.Kubilius neįžvelgė toje sąlygoje nieko jam atgrasaus), V.Tomaševskiui teliko mesti paskutinę kortą – nacionalinę ir žiebti pareiškimą, kuris net lenkų žurnalistams pasirodė “sąmoningai piktinantis lietuvius”.

    Konservatoriai ir Vyriausybė (nes savo pareiškimu, iš esmės ginčijančiu Lietuvos suverenitetą Vilnijoje, V.Tomaševskis klausimą perkėlė iš savivaldybės į valstybinį lygmenį) pakliuvo į sudėtingą padėtį. Iš vienos pusės – galimas koalicijos partneris, demonstratyviai įžeidinėjantis valstybę, ir tuo pasipiktinusių partijos “talibų” grupė, reikalaujanti nutraukti bet kokias derybas su lenkais. Iš kitos – akivaizdus suvokimas, kad būtent šitokios konservatorių reakcijos ir siekia tiek V.Tomaševskis, tiek tos Lietuvai nedraugiškai nusiteikusios jėgos, kurioms bet koks lietuvių ir lenkų santykių paaštrėjimas – kaip dangiškoji mana.

    Sveikas protas pataria, kad patekus į tokią padėtį svarbiausia nepasiduoti emocijoms ir nedaryti to, ko iš tavęs tikisi ir link ko stumia tavo priešai. Jeigu V.Tomaševskis ir jo numanomi partneriai bei užkulisiniai vedliai siekia bet kokiais būdais priversti konservatorius padaryti kokį nors veiksmą ar pareiškimą, kurį būtų galima išversti kaip antilenkišką, vadinasi, reikia elgtis atvirkščiai. Sunku nepraradus gero vardo atstumti draugiškai ištiestą ranką, ir netgi su V.Tomaševskio reputacija nėra lengva kaskart formuojant valdančiąsias koalicijas Vilniuje paskutinę sekundę išduoti partnerius. Ypač jeigu tam nėra jokio preteksto, išskyrus partijos pirmininko ambicijas, kurios, galimas dalykas, ima nusibosti ir kai kuriems jo pavaldiniams. Nes valdyti sostinę daug patogiau su Vyriausybės remiamu meru, nei su jai oponuojančiu.

     

    veidas.lt Audrius Bačiulis 2011 Balandžio 15

  • Tyčiotis iš žuvusiųjų – tai Rusijos tradicija

    G. Songaila pateikė Seimo narių reikalavimus

     

     

    2011 m. balandžio 15 d. Seimo narys Gintaras Songaila įteikė sekretoriatui 55 Seimo narių parašus dėl dviejų klausimų privalomo įtraukimo į balandžio 19 d.(antradienio) Seimo darbotvarkę.

    Vienas iš klausimų – tai iš naujo pateiktas nutarimo dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą projektas (XIP-3111), kuriam priimti maždaug prieš metus pritrūko kelių Seimo narių balsų. Tai vadinamasis „lenko kortos“ klausimas. Kreipimesi prašoma, kad Konstitucinis teismas išaiškintų, ar „lenko kortos“ turėjimas yra suderinamas su Seimo nario priesaika būti ištikimam tik Lietuvos valstybei. Kaip žinia, „lenko kortas“ be Lietuvos Respublikos sutikimo dalina Lenkijos Respublikos diplomatai ir kurios jos turėtojams suteikia įvairias privilegijas Lenkijoje, lyginant su kitais Lietuvos Respublikos piliečiais. Lenkijos Respublikos konsulo tarnyba Lietuvoje gali tokią kortą iš asmens net ir atimti, jei jis nelojalus Lenkijos Respublikai.

    Kitas klausimas, tai „Seimo kreipimosi į Europos Sąjungos Tarybą, Europos Parlamentą ir Europos Komisiją dėl politikų etikos standartų Europos Sąjungoje ir valstybėse narėse“ projekto (XIP-2508(2) pateikimas. Kreipimosi projekte siūloma Europos Sąjungos Tarybai, Europos Parlamentui ir Europos Komisijai „išsamiai apsvarstyti būdus, kaip galėtų būti kontroliuojama Europos Sąjungos imunitetus ir privilegijas turinčių politikų etika, aiškiau nustatant santykį su politikų etiką kontroliuojančių institucijų kompetencija Europos Sąjungos valstybėse narėse, atsižvelgiant į tai, kad jų veikla kiekvienoje šalyje yra konstituciškai apibrėžtos viešojo administravimo ir teisingumo sistemos dalis“, ir nurodoma, kad „kaip kiekvienas Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, tuo pačiu tapdamas ir Europos Sąjungos piliečiu, nėra niekaip atribotas nuo savo šalies konstitucinių vertybių bei viešosios moralės, taip ir Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, kurie tampa Europos Sąjungos institucijų politikais ir(arba) pareigūnais, nėra niekaip nušalinti nei nuo jų statuso įgyvendinimo valstybėje narėje, nei tuo pačiu ir nuo toje šalyje galiojančių politinės etikos standartų.“

    Kreipimosi projekte primenamas 2010 m. liepos 6 d. Europos Parlamento sprendimas dėl prašymo ginti Valdemaro Tomaševskio imunitetą ir privilegijas (2010/2047(IMM), kuriuo Europos Parlamentas prašo Europos Komisijos kreiptis į Lietuvos valdžios institucijas, siekiant įgyvendinti Europos Sąjungos teisę, ir prireikus pradėti Sąjungos teisės pažeidimo procedūrą, nes šiam Europos Parlamento nariui nepriklausoma politikų elgesį vertinanti institucija – Lietuvos Respublikos Vyriausioji tarnybinės etikos komisija – savo 2010 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. KS-4 pritaikė Valstybės politikų etikos kodekso nuostatas, konstatuodama, kad jo, kaip Lietuvos parlamentinės partijos pirmininko, „viešas elgesys ir pasirinkta veiklos forma nerodo pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumui, nedidina pasitikėjimo valstybe ir jos institucijomis.“

    Seimo narys Gintaras Songaila, kaip ir kiti šio projekto autoriai, yra įsitikinęs, kad turi būti nustatytos aiškios taisyklės dėl Europos Parlamento narių etikos. Nei Europos Parlamento vidaus teisės aktuose nei Europos teisėje ši sritis nėra reglamentuota (pvz. nėra ES politikų ir pareigūnų etikos kodekso), todėl Lietuvos Respublikos VTEK sprendimas dėl Europos Parlamento V. Tomaševskio elgesio įvertinimo buvo teisėtas. Atsižvelgiant į besikartojančius šio politiko pareiškimus, kuriais siekiama žeminti ir šmeižti Lietuvos valstybę, šis VTEK sprendimas buvo būtinas ir šiandien yra labai aktualus, siekiant puoselėti politikų etiką.



    Voruta Data: 2011-04-15

     

    Tyčiotis iš žuvusiųjų – tai Rusijos tradicija



    Kokia Jūsų reakcija į Tarpvalstybinio aviacijos komiteto (MAK) raportą dėl Smolensko katastrofos? Ar šis verdiktas Jus nustebino?

    Jame nieko nauja. Net patyčios iš žuvusiųjų yra tradicinės. Melas, apgaulės, manipuliacijos Rusijoje įsitvirtino kaip tam tikra tradicija.

    Net tokia, atrodytų, smulki detalė kaip MAK pavadinime pabrėžiamas tariamai tarptautinis pobūdis. Juk iš tikrųjų tai rusų institucija, kurią tik papildo satelitinių (NVS) šalių atstovai.

    Stiprūs žodžiai. Ryškėja žiaurus konstatavimas - rusų požiūris į katastrofos priežasčių tyrimą ne techninis, o politinis.

    Viskas, kas daroma Rusijoje, yra politika. Katastrofos priežasčių tyrimo būdas yra veiksminga politika. Ketinta suniekinti Lenkiją jos pačios akyse ir galutinai suskaldyti jos visuomenę. Rusijai tai pavyko.

    Ar Lenkijos valdžia galėjo kitaip sureaguoti į katastrofą nei reagavo?

    Negaliu vertinti, ar Lenkija padarė viską, ką galėjo. Ypač tada, iš karto po įvykio. Tačiau gana greitai pasirodė signalų, kad aukas apvogė rusų valstybės pareigūnai.

    Tikriausiai tada buvo galima pareikalauti nedelsiant grąžinti kūnus ir juodąsias dėžes į Lenkiją, po kurio laiko ir sudužusį lėktuvą. Nes juk sunku esant tokiai situacijai pasitikėti Rusija. Gaila, ponai draugai, bet jau nebegalime besąlygiškai pasitikėti.

    Katastrofoje žuvo didelės Europos šalies prezidentas, taigi kyla klausimas dėl tarptautinių katastrofos pasekmių. Kaip Jūs atsakytumėte į šį klausimą?

    Įvykio priežastys mums nežinomos. Belieka tik plėtoti prielaidas šiuo klausimu, ko jokiais būdais nenorėčiau daryti. Bet yra tam tikrų pasekmių.

    Katastrofa buvo naudinga Rusijai, nors dabar dėl savo arogancijos ji gali kai ką ir prarasti. Vis dėlto kas nors galėtų sakyti: buvo kliūtis, nėra kliūties.

    Kaip čia neprisiminus garsiųjų Stalino žodžių: „Nėra žmogaus - nėra problemos?“ Lechas Kaczynskis vykdė savo politiką, kuri nepataikavo Putino Rusijai. Lietuvoje šiuo ir kitais atžvilgiais jis buvo nuoširdžiai gerbiamas.

    Užsiminėte apie Rusijos aroganciją. Kaip matyti iš Smolensko tyrimų, ta šalis deda visas pastangas, kad jos įvaizdis nebūtų sugadintas.

    Nematau tokių pastangų. Prisiminkime Gruziją. Rusija su niekuo nesiskaito. O pasaulis nesipriešina. Ar pakankamai buvo informuojama pasaulio žiniasklaidoje, kad katastrofos aukos buvo apvogtos, vėliau apie tai, kaip MAK raporte šaipomasi iš žuvusiųjų, be kita ko, labai aukšto rango valstybės tarnautojų?

    Tačiau faktas ir tai, jog rusai bijo, kad jų paslaptys nebūtų atskleistos. Prisiminkime povandeninio laivo „Kursk“ katastrofą 2000 metais.

    Rusai baiminosi, kad kas nors ko nepastebėtų, pavyzdžiui, norvegai, vykdydami gelbėjimo akciją. Ir dėl to leido mirti savo jūreiviams. Čia vėl galima kalbėti apie tradiciją. Žmogus nieko nereiškia. Kaip jiems dabar prisipažinti, kad oro uostas buvo niekam tikęs? Kad kažkas ten pasakinėjo dispečeriui?

    Iš to galima daryti išvadą, kad šalis, kuri nesirūpina savo piliečių gyvybe, juolab nesirūpina kitų šalių piliečiais.

    Tai Jūsų žodžiai.

    Jūsų nuomonė akivaizdžiai skiriasi nuo Europos politikų, kurie kritiškai žiūri į Rusiją...

    Iš Lietuvos kilęs Czeslawas Miloszas parašė puikią knygą „Pavergtas protas“. Ji vėl tampa aktuali. Sakyti tai, ką iš tikrųjų manai, kas yra tiesa - politiškai nekorektiška. Bet Vakarų Europos politinė klasė šiandien suvokia Rusijos politikos ekspansinę tendenciją geriau nei vakar. Svaigulys nuo biznio su „Gazprom“ praeina. Išblaivino Rusijos konfliktai: ginkluotas su Gruzija, energetinis su Ukraina. Neįmanoma buvo nepasidaryti išvadų. Bet reikalavimas tesėti žodį - tai jau būtų nemandagu.

    Tai, ką Jūs sakote, reiškia, kad Rusija jau 20 metų - nuo SSRS ir galutinio komunizmo žlugimo - iš esmės nepasikeitė.

    Nedaug tepasikeitė. Politikos metodai panašūs į sovietinius. Net valdžios žmonių mentalitetas yra toks pat kaip prieš du dešimtmečius. Komunizmas kaip tikėjimas prievarta ten nežlugo, tik mutavo.

    Kaip Jūs apibūdintumėte Rusijos užsienio politikos dinamiką tokių šalių kaip Lenkija ar Lietuva atžvilgiu per pastaruosius 20 metų?

    Tais laikais, kai Rusijos prezidentas buvo Borisas Jelcinas, atrodė, kad tarp Rusijos ir kaimynių šalių vyks nuoširdus bendradarbiavimas.

    Bent jau bendradarbiavimas be Rusijos viršenybės. Bet V.Putinas nutraukė šią tendenciją. „Mūsų žemė, mūsų valia.“ Ar Dmitrijus Medvedevas čia ką nors pakeis, dar paaiškės.

    Pamatysime, kaip V.Putinas atsakys į prezidentinės Žmogaus teisių ir pilietinės visuomenės plėtros tarybos nuostatas. Kalbu apie destalinizacijos ir istorinės tiesos reikalavimus, visiškai pasmerkiant visus Sovietų Sąjungos nusikaltimus. Ta nuostata prieštarauja V.Putino politikai.

    Bet ar prezidentas D.Medvedevas bus šiuo klausimu nuoseklus?

    Kamuolys dabar yra Rusijos premjero pusėje. Šis tarybos projektas yra labai svarbus. Jame glūdi siūlymas išsamiai pakeisti politinę filosofiją.

    Komunizmas nagrinėjamas kaip tragiško tautos skilimo šaltinis, kurio šaknys siekia pilietinį karą. Dabar svarbu, ar pavyks nutraukti šį karą. Jei rusai su tuo susidoros, tada tikriausiai pasikeis ir jų santykiai su kaimynais.

    Tai reiškia, kad Rusijos užsienio politikos pasikeitimas priklauso nuo Rusijos istorinės politikos pokyčių?

    Taip. Anksčiau ar vėliau tai turi įvykti, nes ir šiaip jau prarasta daug laiko. Pagelbėtų ryžtas atsikratyti pokolonijinio komplekso. Tai labai skausminga.

    Ir praeityje buvo skausminga net tokioms nedidelėms šalims kaip Belgija ar Olandija. Didelėms - juolab sunkiau. Bet Vakarų šalys tai įveikė ir joms nepasirodė taip jau baisu. O Rusija vis dar kankinasi. Ji neįstengia pamiršti to, kokioje didelėje erdvėje viešpatavo. Nuo Kurilų iki Berlyno!

    Tačiau tokiu atveju Rusijos problema yra ne tik komunizmo paveldas, bet ir gerokai senesnis kelių šimtų metų imperijos paveldas.

    Taigi. Bet kam eiti taip toli? Galima prisiminti, kas buvo prieš kelerius metus, kad įsitikintume, kaip kai kurie politikai vertina Versalio traktatą.

    Mūsų naujosios valstybės - Lenkija ir Lietuva - atgimė didžia dalimi dėl šio traktato. Jei jis keikiamas, ar tai reiškia, kad mūsų šalys yra atsitiktinės?

    Į Molotovo žodžius apie Lenkiją kaip apie „Versalio pavainikį“ vis dar reikia žiūrėti rimtai. Neteisėtas vaikas. Tai giliai įsitvirtinę Rusijos politikų sąmonėje.

    Premjeras V.Putinas smerkė Versalio traktatą, jis sakė, kad tai Antrojo pasaulinio karo priežastis. Hitleris irgi taip sakė. Bet gal mąstysena pasikeis dar prieš trečiąjį Rusijos žlugimą.

    Ką turite omenyje?

    Gali įvykti dar vienas žlugimas, jei Rusija nesugebės pasikeisti, kad išvengtų žlugimo, kuris ją ištiko jau dukart: pirmąsyk po Pirmojo pasaulinio karo, paskui po Šaltojo karo.

    Negebėjimas atsiskaityti su nusikalstama praeitimi liudija apie valstybės kondiciją. Ją vargina didelės vidaus problemos, kurios gali lemti jos dezintegraciją.

    Jie vis dar nagrinėja tą aplinkybę, kad Rusija nedalyvavo Versalio konferencijoje. Mat po Pirmojo pasaulinio karo taika jai buvo „priverstinė“.

    Taip ji iki šiol gali jaustis Vakarų nuskriausta ir dėl to vis dar siekti revanšo. Jei taip tęsis, pavojus gresia ir pačiai Rusijai, ir jos kaimynams.

    Bet gal šią klaidingą liniją pavyks pakeisti. Tą ir siūlo prezidento D.Medvedevo šalininkai. Tarp jų ir draugijos „Memorialas“ valdybos atstovas Sergejus Krivenka, žmogaus teisių gynėjos Liudmila Aleksejeva, Svetlana Ganuškina, ekspertas Sergejus Karaganovas... Jie kritikuoja Rusijos politinį status quo.

    Nėra politinės opozicijos, kuri, kaip ir D.Medvedevas, tikriausiai nenori, kad prezidento tarybos projektas atrodytų kaip jų iniciatyva. Taigi tegul tai daro nevyriausybinės organizacijos, neįsipainiojusios į einamąją politiką, bet turinčios atsakomybės jausmą savo šaliai.

    Vis dėlto esama rizikos, kad rusų politinis elitas priims savo atsiskaitymą su praeitimi instrumentiškai. Pavyzdžiui, Lenkijos lūkesčių dėl Katynės tyrimo kaina Rusija gali siekti geopolitinių ar ekonominių interesų. Juk tikintis didelės naudos galima padaryti ir kilnių gestų.

    Dviveidiškumo būta ir praeityje. Kartais tam tikras elgesys gali atrodyti net nuoširdus, bet paskui pasirodo bereikšmis. Taip nutiko Nikitos Chruščiovo atlydžio laikais, kai buvo atskleisti Stalino nusikaltimai.

    Vėliau paaiškėjo, kad šalies vadovybės mentalitetas nepasikeitė. Juk į Stalino nusikaltimus buvo žiūrima kaip į „klaidas ir nukrypimus“.

    Tačiau nebuvo įvardyta blogio esmė, jo šaltinis imperiniame mąstyme, padaugintame iš komunizmo, taigi ideologijos, kuri prievartą laiko leistina ir teigiama pažangos priemone.

    Rezultatas - asmenys ir ištisos tautos buvo laikomos medžiaga naujam, geresniam pasauliui kurti. Panašus mechanizmas suveikė vėliau, „perestroikos“ laikais.

    Nuolat buvo kalbama apie „socialistinio teisingumo pažeidimus“. Tereikėjo, atseit, tuos pažeidimus pašalinti ir viskas būtų buvę gerai.

    O juk problemą kėlė pamatinė vertybių sistema, kuria rėmėsi elito galvosena ir valstybės politika. Rusija nepajėgė jos pakeisti, tęsė žudynes Tbilisyje, Baku ir Vilniuje, vėliau Čečėnijoje. Taigi neįveikė tokios didelės užduoties. Dabar galbūt ji turi paskutinę progą sėkmingai tai atlikti.

    Grįžkime dar prie Smolensko katastrofos. Ar per metus, kaip tik sueina metai nuo šio įvykio, pasikeitė Lenkijos ir Lietuvos santykiai ir apskritai padėtis mūsų regione? Galbūt tai yra taip pat rimta katastrofos pasekmė?

    Kai tai įvyko, visus tikriausiai apėmė didelė baimė. Tačiau Lietuvoje užuojauta Lenkijai buvo stipresnė nei Rusijos baimė, tos Rusijos, apie kurią galima tradiciškai visaip galvoti.

    Kodėl baimė?

    Matote, kas nors galėjo daryti prielaidų, kad katastrofa nebuvo atsitiktinė. Vien jau tokios prielaidos daugeliui kėlė pernelyg didelę baimę, kad galima būtų apie tai samprotauti. Bet net jei taip ir būtų atsitikę, ko mums bijoti? Juk nieko naujo apie Rusiją nesužinojome. Tačiau man pasirodė, kad Lenkijos elitas yra išsigandęs. Taip pat negalėjau suprasti, kodėl Smolensko katastrofa, užuot suvienijus lenkus, juos suskaldė.

    Ar dabar įmanomas mūsų Europos dalies šalių solidarumas kaip prieš trejus metus, vykstant karui Gruzijoje?

    Visada turime būti solidarūs, ne tik esant tokioms situacijoms. Prieš aną karą buvome solidaresni nei esame šiandien. Todėl toks kelių šalių bendradarbiavimas buvo galimas.

    Dabar esame ne tokie solidarūs ir todėl silpnesni. Taigi sunku nuspėti, kaip reaguotume į naujas agresijas. O čia dar viena istorinė digresija... Tarpukario laikotarpiu Lenkijos ir Lietuvos santykiai buvo tikrai blogi, nulemti konflikto dėl Vilniaus. Bet vokiečiams užpuolus Lenkiją priešiškumas jai virto užuojauta. Mažai kuris lietuvis džiaugėsi dėl Lenkijos nelaimės.

    Bet Lenkijos ir Lietuvos santykių sunkumai šiandien yra faktas?

    Užuojauta dėl Smolensko katastrofos galėjo tapti rimtu pagrindu naujiems broliškiems Lenkijos ir Lietuvos santykiams, kuriems negresia marginalijų intrigos ir kivirčai.

    Mat nėra paprasta pakeisti Lietuvos Konstituciją, kaip Lenkijoje kai kuriems atrodo. Vienas vietinis veikėjas tada paskelbė, kad lenkai ir rusai turi vienytis.

    Keista, kad nepasakė, prieš ką. Ir štai vienijimasis mažoje politinėje teritorijoje įvyko. Žinoma, neilgam. O tautos tragedijos jausmas buvo sėkmingai patrauktas į antrą planą.

    Lietuvos lenkai laiko Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pataisas diskriminuojančiomis lenkų švietimą.

    Pelkėje nieko nepastatysi. Kai kurie lenkų politikai ir dalis lenkų spaudos stato pelkėje. Kas čia bloga, kad Lietuvos lenkų vaikai išmoks geriau kalbėti lietuviškai? Kas slypi už to triukšmo? Turbūt prieštaravimas tam, kad Lietuva vykdo savo politiką. Iš tikrųjų erzina ne įstatymas, o Lietuvos nepaklusnumas. Bet tai praeis. Nes šis didžponių pyktis ant Lietuvos neturi pagrindo, kad ilgai tęstųsi.

    Nebūtinai. Antai Lietuvos lenkai palaikė Lietuvos nepriklausomybę 90-aisiais. O dabar Lietuvos valstybės politika lenkia juos vienytis su vietiniais rusais. Natūralu, kad mažumos, kurios jaučiasi diskriminuojamos, susiglaudžia. O tai juk neatitinka pačios Lietuvos interesų.

    Yra didelis skirtumas, ar grupė tikrai diskriminuojama, ar jai tai tik įkalbinėjama. Lietuvoje tai įkalbinėjama siekiant sukurti mažą politinį interesiuką.

    O kodėl Švietimo įstatymo pataisos (novelizacija) įsigalioja dabar? Ar lenkai pastaruoju metu kuo nors nusikalto?

    Čia nekalbama vien apie lenkus. Nors iš Lenkijos atėjo „novelizacija“, reiškianti, kad bloginama diplomatinė ir populistinė spaudos leksika, nors dar jokių pakeitimų Lietuvoje nebuvo daroma.

    Dabar švietimas. Norime, kad tautinės mažumos jaustųsi ir elgtųsi Lietuvoje kaip savo namuose, kai bendrauja valstybine kalba. Gal kas nors mano, kad tai nereikalinga.

    Girdėjau tokių balsų televizijoje. Kažkokie jauni Lietuvos lenkai arogantiškai klausė, kam jiems lietuvių kalba, juk vis tiek visi jie išvyksta į Lenkiją.

    Tai vienetiniai atvejai, negalima jų traktuoti reprezentatyviai.

    Tačiau tokie požiūriai kenkia visumai. Kai kuriems vietiniams veikėjams rūpi kurti uždarus, susvetimėjusius lenkakalbius getus, atgręžusius nugarą Lietuvai ir besiganančius neigiamuose jos atžvilgiu jausmuose. Ir dar tegul Lenkija už tai moka.

    Bet juk niekas, kas bus priešiškai nusiteikęs Lietuvos atžvilgiu, nenorės gyventi jos teritorijoje. Išvyks į Lenkiją. Tai kur problema?

    Kurstomas priešiškumas - štai kur problema. Mūsų nuolat klausinėja, ar bijome lenkų. Ne, nebijome, mums jų tik gaila, kad kai kada pasiduoda tokiai prastai užkampio endekų įtakai. Jei jie nori būti europietiškesni, tegul tai daro su Lietuva, o ne prieš ją. Juk jie yra jos piliečiai.

     

    Alfa.lt Vytautas Landsbergis 2011-04-17

  • E.Kusaitė: aš niekada nebuvau VSD agentė

    E.Kusaitė: aš niekada nebuvau VSD agentė

     

    Terorizmu kaltinama klaipėdietė Eglė Kusaitė teismo prašo panaikinti prokurorams išduotą sankciją klausytis jos telefoninių pokalbių bei tetos namuose atlikti kratą. Būtent po šios kratos iš E. Kusaitės buvo paimtas mobilusis telefonas, iš kurio, įtariama, buvo išsiųsta grasinančio pobūdžio SMS žinutė prokurorui Justui Lauciui.

    Du E. Kusaitės skundus dėl ikiteisminio tyrimo teisėjo išduotų nutarčių pirmadienį atvertė Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vladislavas Lenčikas. Į posėdį atvyko net du prokurorai – J. Laucius ir Ingrida Galiauskaitė, atliekantys atskirus ikiteisminius tyrimus.

    Teismas E. Kusaitės skundų negalėjo išnagrinėti, nes į posėdį iš Šiaulių negalėjo atvykti jos advokatas Rolandas Tamašauskas. „Manau, kad norint užtikrinti normalią gynybą teismas privalo posėdį atidėti, – sakė E. Kusaitė. – Teisėje aš nesu kompetentinga ir be advokato negalėsiu tinkamai apsiginti“.

    Prokurorai teigė, kad galima E. Kusaitės skundus nagrinėti ir be pareiškėjos advokato, tačiau teisėjas vis dėlto nusprendė sudaryti galimybę jam dalyvauti posėdyje. Skundų nagrinėjimą teismas atidėjo iki balandžio 26-osios. Kartą teismas jau buvo atidėjęs E. Kusaitės skundų nagrinėjimą, nes tąkart į posėdį neatvyko nei pareiškėja, nei jos advokatas.

    Po posėdžio E. Kusaitė aiškino, kad prieš savaitę žiniasklaidoje paviešinta informacija, jog ji esą buvo VSD agentė, neatitinka tikrovės. „Aš niekada nebuvau VSD agentė, o kad mane supantys žmonės yra iš VSD, sužinojau tik tada, kai mane sulaikė“, – aiškino E. Kusaitė.

    Jos santykius su VSD pareigūnais teismas turėtų aiškintis vadinamojoje terorizmo byloje – ją artimiausiu metu nagrinės Vilniaus apygardos teismas.

    Prokuratūros kaltinamajame akte teigiama, jog E. Kusaitė ketino susisprogdinti Rusijos strateginės reikšmės objekte – karinėse bazėse, kuriose buvo laikomi asmenys, kariavę Čečėnijoje, siekdama sunkių padarinių – tai yra, nužudyti kuo daugiau žmonių, sukelti paniką ir išgąstį.

    E. Kusaitė sulaikyta 2009 metų spalio 24 dieną, kai rengėsi išvykti į Rusiją. Ji esą yra priėmusi islamą ir internetu nuolat bendravo su čečėnų tautybės asmenimis.

    Pati mergina savo kaltės nepripažįsta, o savo liudijimuose teismuose tvirtino, kad ją radikaliems veiksmams esą skatino Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnai arba su jais susiję asmenys. Ji yra teigusi, kad tuomet, kai buvo suimta, jai teko patirti tiek Lietuvos, tiek Rusijos pareigūnų fizinį ir psichologinį smurtą.

     

    www.DELFI.lt Dainius Sinkevičius,2011 balandžio mėn. 18 d.

  • Politikos ir demokratijos parodija

    Politikos ir demokratijos parodija

     

     

    Kauno miesto mero rinkimai, kai tarybos posėdyje naujuoju laikinosios sostinės meru buvo išrinktas Liberalų sąjūdžio atstovas Rimantas Mikaitis, virto parodijų teatro spektakliu. Vieniems jis baigėsi itin netikėtai, kitiems - košmariškai, tretiems - triumfatoriškai.

    Buvęs Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas šiuos įvykius, kai paskutinę naktį subyrėjo jo suręsta koalicija, pavadino išdavyste. Chrestomatinė taisyklė, kad politikoje nėra draugų, o tik amžini interesai, šiuo atveju pasitvirtino su kaupu. Liūdna, bet mokėjimas žaibiškai paaukoti partnerį, kad jis netaptų kliūtimi siekiant didesnės galios, Lietuvos politinėje arenoje veikiau yra dorybė nei yda.

    Kol Kaune vyko koalicinės dėlionės, žmonės nuolat buvo bauginami „krabu“ ir „banditų advokate“. Valdžion einantys politikai bodėjosi stagnacine miesto valdžia, bet susiklosčius aplinkybėms patys parėmė vieną impozantiškiausių tos valdžios atstovų - „auksinio tualeto“ prie Kauno pilies, mokesčių mokėtojams kainavusio pusę milijono litų, globėjo, garsaus savo vojažais į Kanus veikėjo kandidatūrą.

    Juk užtenka pažvelkti į šias mintis, pasirodžiusias prieš dvejus metus tinklalapyje Skusk.lt: „Aplodismentai už stagnaciją ir monotoniją, vicemere Mikaiti. (...)

    Gal nuvargęs po sunkios darbo dienos aštuonias valandas geriant kavą, valgant sausainius su riešutais ir skaitant penktą dienraščių puslapį sėdint odinėje kėdėje supranta, kad „genialūs“ projektai gimsta prie kortų stalo ar ruletės? Mano nuomone, yra visa eilė nusikalstamų minėto asmens darbų ir iniciatyvų.“

    Taip dabartinį Kauno merą apibūdino ne kas kitas, o už jį balsavęs per mero rinkimus socialdemokratas Kęstutis Kriščiūnas. Tokio balso kaina - K.Kriščiūnas tapo Kauno vicemeru.

    Dabar opuso „Kauno m. vicemero R.Mikaičio „darbeliai“ autorius, viešai tvirtinęs, kad naujas Kauno meras yra atlikęs „nusikalstamų darbų“, darbuosis su juo petys petin...

    Ko gero, kiekvienas kaunietis po šių rinkimų supranta, kad niekas Kaune nepasikeitė, nors suknelė ir nauja, bet mergelė ta pati. Galėtume sakyti, kad Kauno mero rinkimų peripetijos yra tos savivaldybės reikalas, nes nuo to, kas vadovaus laikinajai sostinei, niekas per daug nesikeis kokioje Žemaitijoje. Juk iš Kauno Lietuva tikisi tik vieno - kad nesugadintų Europos krepšinio čempionato organizavimo darbų.

    Tačiau Kauno mero rinkimai dar kartą atskleidė chroniškas mūsų politinės sąrangos ligas. Juk buvo patvirtinta „auksinės akcijos“ taisyklė, kai esant fragmentiškam balsų išsidėstymui viską lemia mažiausiai balsų turinti grupė. Taip iškraipoma demokratijos esmė, nes politinė galia pasiskirsto ne pagal piliečių pasitikėjimą, bet pagal įtaką.

    Akivaizdu, kad Kauno rinkėjai liko, švelniai tariant, išdurti. Kiek reikia turėti fantazijos sumąstyti pateisinimą, kaip įmanoma gauti mero kėdę partijai turint taryboje vos 3 mandatus iš 41? Pasirodo, tokie dalykai įmanomi, kai politinis gyvenimas paverčiamas užkulisiniais sandėriais.

    Todėl teisus A.Kupčinskas, kai apimtas kartėlio žiniasklaidai kalbėjo: „Manau, kad viską geriausiai būtų išsprendę tiesioginiai mero rinkimai.

    Seimas ir Seimo nariai po rinkimų įvertins visas porinkimines pamokas, spalvingiausių koalicijų dėliones ir panašiai. Šie rinkimai tikrai parodė, kad jeigu saugojomės nuo atitinkamų oligarchų, kad jie tikrai nepatektų, tai buvo deklaruojama aukščiausiuose valstybės sluoksniuose.

    Tačiau po rinkimų įstatymo pakeitimo buvo sudarytos tokios sąlygos, kad būtent taip ir nutiktų.“ Tikrai neįtikima, kad po tiesioginių mero rinkimų Kaune (ir ne tik) būtų tokia situacija kaip dabar.

    Kauno mero rinkimai virto politikos ir demokratijos parodija. Vis dėlto tokių spektaklių jau buvo ne vienas, bet išvadų - jokių. Sunku jų tikėtis ir dabar.

     

    Alfa.lt Tomas Viluckas 2011-04-17

  • akad. Z. Zinkevičius; V. Tomaševskis nėra susipažinęs su gimtojo krašto istorija arba jis meluoja

    Akad. Z. Zinkevičius: V. Tomaševskis nėra susipažinęs su gimtojo krašto istorija arba jis meluoja

     

    2011 balandžio mėn. 14 d.

    Akademikas Zigmas Zinkevičius mano, kad europarlamentaras, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovas Valdemaras Tomaševskis, sukėlęs skandalą, kad lietuviai, o ne lenkai turi integruotis Lietuvoje, nėra susipažinęs su savo gimtojo krašto istorija.

     

    "Priešingu atveju - jis sąmoningai ar nesąmoningai meluoja. Juk Vilnijos "lenkai" - tai Pilsudskio ir Želigovskio įvykdyto Lietuvos sostinės Vilniaus atplėšimo nuo Lietuvos padarinys. To neįmanoma paneigti. Turime gerbti žmonių tautinius jausmus, bet nevalia jiems meluoti", - sako Z. Zinkevičius.

     

    Daug diskusijų sukėlė dienraščio "Respublika" publikacija, kurioje europarlamentaras V. Tomaševskis, paklaustas, kaip lenkų tautinės mažumos atstovai turėtų integruotis į Lietuvos visuomenę, prastai mokėdami lietuviškai, tvirtino, kad lenkai Lietuvoje gyveno visada, o būtent lietuviai turėtų integruotis. "Tai jūs turite šitame krašte integruotis, nes jūs čia atvažiavote. Jūsų protėviai čia turi integruotis. O mes neturime integruotis. Čia mūsų žemė", - "Respublikai" sakė V. Tomaševskis. Pasak akademiko Z. Zinkevičiaus, mokslininkai neabejotinai įrodė baltų kilmės hidronimijos (upių ir ežerų pavadinimų) išplitimą dideliuose plotuose į rytus, pietus ir vakarus nuo Lietuvos ir Latvijos. Lietuviai gyveno tų plotų viduryje, kitų baltų genčių apsuptyje. Todėl jie išlaikė labai daug senosios indoeuropiečių kalbos elementų. Su lenkais jie tada nesisiekė, skyrė vakarų baltai jotvingiai. Tiesioginis kontaktas tarp lietuvių ir lenkų atsirado vėliau, kai kryžiuočiai pavergė jotvingius ir juos išnaikino.

     

    "Lenkų kalba Lietuvoje yra atneštinė, kitaip sakant, išmoktinė. Jos paplitimą nulėmė tragiški Lietuvos įvykiai XIV amžiaus antrojoje pusėje. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Jogailos vainikavimas Lenkijos karaliumi davė impulsą Lietuvos polonizacijai, kuri po to visą laiką stiprėjo. Todėl ir dabar lenkų kalba sudaro salas lietuvių kalbos plote, kurios nesiekia lenkų teritorijos.

     

    Sulenkinti lietuviai paliko ryškius pėdsakus Šiaurės Rytų Lenkijoje - vietinėje lenkų kalbos tarmėje ir vardyne. Tai ištyrė lenkų kalbininkai. Man parūpo ištirti lietuvių kalbos elementus to krašto dabartinių gyventojų pavardėse. Tai buvo padaryta ir rezultatai išdėstyti dviejose nedidelėse knygose: vienoje - Suvalkų ir Augustavo krašto pavardėse (išleista 2010 m.), antroje - buvusios Balstogės vaivadijos (panaikintos 1998 m.) pavardėse (išleista 2011 m.).

     

    Dabar tiriamos vietinių (ne atvykėlių) Vilnijos gyventojų pavardės. Tų gyventojų sulenkinimo procesą aprašė lenkų kalbininkė Halina Turska. Nuėmus pavardžių lenkišką apvalkalą (fonetiką ir slaviškas priesagas) lieka gražūs seni lietuviški asmenvardžiai, iš kurių tos pavardės padarytos. Pavyzdžiu tebūnie asmenvardžiai, kuriems pradžią davė vilkas. Vilko vardą turėjusio žmogaus sūnų lietuviai vadindavo Vilkaitis. Toks pavadinimas išliko dabartinėse lenkiškai kalbančių žmonių pavardėse Vilkoit ir Vilkoic. Sūnaus pavadinimai būdavo daromi dar su priesaga -onis, taigi Vilkonis, išlikęs sulenkintoje pavardėje Vilkanec (priesaga -onis buvo sistemingai keičiama į -anec). Vardo Vilkas mažybinė forma Vilkelis išliko sulenkintoje pavardėje Vilkel. Dar plg. Vilkin - iš lietuvių Vilkinis ar Vilkynas (reiškė irgi Vilko sūnų), Vilkiš - iš Vilkišius ir kt.

     

    Tokių pavardžių galima nurodyti labai daug, tiesiog šimtus. Kokia nesąmonė būtų lietuviškas, tik sulenkintas, pavardes rašyti lenkiškomis raidėmis, kaip reikalauja lenkai, juolab kad asmenvardžiai, iš kurių padarytos sulenkintos pavardės, atspindi didingą Lietuvos senovę. Tie asmenvardžiai labai įdomūs ir daug pasakantys apie krašto praeitį.

     

    Šypseną kelia V. Tomaševskio siūlymas nueiti Vilniuje į senas kapines, esą ten vien lenkiškos pavardės. Betgi jos niekuo nesiskiria nuo aptartų "vilkinių" pavardžių. Paminklų užrašuose skaitome: Malwina Adomajcis, Janina Awižen, Franciszka Burblis, Helena Giedrys, Janina Gražul, Wincenty Jodagalwis, Adolf Mazgel, Dominik Pumpu... Išimtį sudaro atvykusių iš senųjų Lenkijos žemių (ne vėliau sulenkintųjų) pavardės. Jos visai kitokios. Beje, taip senose kapinėse yra ne tik Vilnijoje, bet ir kitur Lietuvoje. Negi V. Tomaševskis nežino, kad iki 1918 m. lietuvių pavardės buvo rašomos lenkiškai?" - retoriškai klausia akademikas Z. Zinkevičius.

     

    Respublika

     

  • Dėl Tomaševskio pareiškimo kreipiamasi į prokuratūrą

    Dėl Tomaševskio pareiškimo kreipiamasi į prokuratūrą

     

     

    Lietuvos centro partija kreipėsi į prokuratūrą dėl Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininko europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio pareiškimo, kad Vilniaus krašte integruotis turi ne lenkai, o lietuviai.

    TOMAŠEVSKIS: VILNIAUS KRAŠTE TURI INTEGRUOTIS LIETUVIAI, O NE LENKAI

    Neparlamentinė Lietuvos centro partija pranešė, kad kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą, prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą dėl V.Tomaševskio „įvykdytos vienos svarbiausių Lietuvos Konstitucijos nuostatų pažeidimo“ - nacionalinės nesantaikos kurstymo.

    „Reikšdama viltį, kad šis precedento neturintis atvejis Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje susilauks kuo rimčiausio dėmesio ir kruopščiausio tyrimo, Lietuvos centro partija apgailestauja, kad V.Tomaševskio veiksmai nesusilaukė adekvataus politinio vertinimo nei Seime, nei Vyriausybėje“, - teigiama pirmadienį išplatintame partijos pareiškime.

    Praėjusią savaitę V.Tomaševskis, dienraščiui „Respublika“ komentuodamas prezidentės pasirašytą Švietimo įstatymą, pareiškė, kad Vilniaus krašte nuo seno gyveno lenkų tautybės žmonės, todėl ne jie, o lietuviai turi prisitaikyti.

    „Kur integruotis? Kur mes turime integruotis? Mes čia gyvename visada. Tai jūs turite šitame krašte integruotis, nes jūs čia atvažiavote. Jūsų protėviai turi čia integruotis. O mes neturime integruotis. Čia mūsų žemė. Nueikite Vilniuje į senas kapines - vien lenkiškos pavardės“, - sakė jis.

    Pagal Lietuvos Seimo priimtą Švietimo įstatymą, tautinių mažumų mokyklose Lietuvoje pamokos lietuvių kalba turės vykti, kai bus dėstomos temos iš Lietuvos istorijos ir geografijos, pasaulio pažinimo, mokoma pilietiškumo pagrindų. Be to, nutarta nuo 2013 metų suvienodinti valstybinės kalbos brandos egzamino užduotis lietuvių ir tautinių mažumų mokyklų moksleiviams.

     

    Alfa.lt 2011-04-11

     

     

     

    Mažumoms Lenkijoje – nesaldu

     

     

    Eldoradas BUTRIMAS, specialiai LR, Varšuva

    Dėl lenkų tautinės mažumos tariamo diskriminavimo Lietuvą šiuo metu vis labiau kaltinanti Lenkija verčiau apsidairytų savo kieme. Tai net ne Lenkijos lietuvių, o kitų šalies tautinių mažumų nuomonė.

    Lenkų kilmės Lietuvos europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis šią savaitę sukėlė skandalą arogantiškai pareiškęs, kad ne lenkams Lietuvoje reikėtų integruotis, o lietuviams Vilniaus krašte. Nes čia esą visuomet buvo „lenkų žemė“.

    Toks politiko pareiškimas sukėlė didelį atgarsį, tačiau iš esmės nesulaukė jokio rimtesnio Lietuvos valdžios atsako. V. Tomaševskio niekas neapkaltino nelojalumu valstybei.

    Tuo tarpu Lenkijoje neseniai kilo visiškai priešingas skandalas. Opozicinės Teisės ir teisingumo partijos (TTP) lyderis Jaroslawas Kaczynskis net sileziečių tautiškumo propagavimą sulygino su valstybės išsižadėjimu, o šią tautinę mažumą pavadino užsimaskavusiais vokiečiais.

    Tiesa, opozicijos lyderio išsišokimą sutartinai pasmerkė kitų Seimo partijų vadovai.

    Bet sileziečių lyderiai pareiškė paduosiantys J. Kaczynskį į teismą dėl tautinio kiršinimo ir jų mažumos žeminimo.

    Tad kokia gi tautinių mažumų padėtis pačioje Lenkijoje? Juo labiau kad pats Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis, ragindamas Lietuvą atsisakyti tariamai lenkų padėtį Lietuvoje bloginančių sprendimų, siūlė Lietuvos pareigūnams nuvykti į Lenkiją ir pasigėrėti, kokiomis puikiomis sąlygomis čia gyvena tautinių mažumų atstovai.

    Kariauja informacinį karą?

    „Lietuvos rytas” nusprendė paklausti trijų didžiausių tautinių mažumų atstovų apie gyvenimą ir problemas Lenkijoje. Pokalbyje dalyvavo Ukrainiečių sąjungos pirmininkas Piotras Tyma bei vietos vokiečiams ir baltarusiams atstovaujantys šalies parlamentarai Ryszardas Galla ir Eugeniuszas Czykwinas.

    P. Tyma pareiškė senokai pastebėjęs, jog Varšuva vykdo tikslingą dezinformacijos kampaniją prieš tautines mažumas, o nuo to ypač kenčia lietuviai ir ukrainiečiai.

    2010 metų gruodį Ukrainiečių sąjunga tarptautinėms organizacijoms išsiuntinėjo pranešimą, kuriame apkaltino Varšuvą kuriant neigiamą Ukrainos ir Lenkijos ukrainiečių įvaizdį.

    Šį pranešimą Ukrainiečių sąjungai padėjo parengti Helsinkio žmogaus teisių gynimo organizacija, o dokumente buvo akcentuota, kad antiukrainietiškas žinias dažnai skleidžia valstybinė Lenkijos televizija ir radijas.

    P. Tymos nuomone, pastaruoju metu labiausiai ukrainiečiai šmeižiami internete – Lenkijos Senato lėšomis išlaikomuose portaluose, skirtuose užsienyje gyvenantiems tautiečiams.

    Ukrainiečių sąjunga buvo pateikusi net oficialų protestą, kad portalo „Kresy24“ komentaruose tyčiojamasi iš tautinių mažumų, nors jis skelbiasi, kad komentarus cenzūruoja.

    Lenkijo Senatas kasmet skiria 75 mln. zlotų tautiečių organizacijoms užsienyje, dar papildomai pinigų prideda Užsienio reikalų ministerija ir privatūs rėmėjai.

    Anot P. Tymos, nemažai pinigų skiriama informaciniam karui, kurį Vilnius ir Kijevas akivaizdžiai pralaimi, nes neskiria tam pakankamai dėmesio ir lėšų.

    Svarbu neprovokuoti daugumos

    Lenkijos vokiečių lyderis R. Galla pritaria, kad Varšuva per daug dėmesio skiria savo tautiečiams kitose šalyse ir per mažai paramos suteikia mažumoms Lenkijoje.

    Tačiau šis Lenkijos parlamentaras primena ir tai, kad pasaulinė praktika liudija, jog kiekviena tautinė mažuma visada yra pralaimėjusiojo pozicijoje.

    Tad esą geriau nekiršinti daugumos, siekti kompromiso ir nemojuoti patriotizmo kardu.

    Tokiu principu Lenkijoje ir vadovaujasi vokiečių tautinė mažuma, nusprendusi neprovokuoti lenkų ir nereikalauti skubėti rašyti dvikalbių gatvių pavadinimų.

    Nors įstatymai tai leidžia, vokiečiai pamatė, kad vietos gyventojams tokie pakeitimai nepatinka ir jie užteplioja dvikalbius užrašus dažais. Tad nuspręsta užrašus keisti palengva, pradedant nuo tų vietų, kur niekas neprieštarauja.

    Mažumoms – aukštas barjeras

    Tuo tarpu ukrainiečiai apskritai negali džiaugtis dvikalbiais gatvių pavadinimais. Mat prieš šešerius metus Lenkijoje priimtas tautinių mažumų įstatymas leidžia dvikalbius vietovių, gatvių ir įstaigų pavadinimus tiktai tose vietose, kur tautinės mažumos sudaro ne mažiau kaip 20 procentų gyventojų.

    P. Tyma teigia, jog ši sąlyga neleidžia ukrainiečiams atgaivinti senųjų pavadinimų, nes per akciją „Wisla“ 1946 metais jie prievarta buvo išskaidyti po visą Lenkiją nedidelėmis grupėmis.

    Nors daugelyje Vakarų šalių mažumos gali naudotis privilegijomis ten, kur jų gyvena nors dešimt procentų, Lenkijos Seimas ignoruoja tokį ukrainiečių prašymą.

    Skirtingi Varšuvos principai

    2010 metų gruodį Europos Tarybai pateiktame alternatyviame raporte dėl konvencijos apie tautinių mažumų apsaugą Lenkijoje ukrainiečiai pažėrė ir daugiau skundų.

    Raporte kritikuojamas Varšuvos nenoras prisiimti teisinės ir materialinės atsakomybės už akciją „Wisla“ ir atlyginti žalos nukentėjusiesiems, teigiama, jog šalyje niokojami ukrainietiški paminklai, o teisėsauga kaltininkų neranda.

    Ukrainiečiai skundžiasi, kad mokyklose trūksta vadovėlių, kad net keturiasdešimt procentų vaikų negali lankyti tautinės mokyklos, nes ši yra per toli.

    Beje, P. Tyma ironiškai primena dabartinius Varšuvos priekaištus Vilniui, kad šis nori taikyti veidrodinį tautinių mažumų teisių principą – mat Lenkija ukrainiečių padėties gerinimą savo šalyje tiesiogiai sieja su lenkų mažumos padėties gerinimu Ukrainoje.

    Diskriminuojami ir stačiatikiai?

    Lenkijos baltarusių lyderis E. Czykwinas kritikuoja Lenkijos valdžią ir dėl to, kad ji neskiria lėšų vienintelei stačiatikių aukštajai mokyklai šalyje, nors išlaiko tris katalikiškuosius universitetus ir tris kunigų seminarijas.

    Visam katalikiškajam mokymui Varšuva per metus skiria daugiau nei 100 mln. zlotų, o baltarusių dvasininkų rengimui nesutinka duoti ir 400 tūkstančių zlotų.

    Kad Varšuva skirtingai vertina lenkus ir tautines mažumas, esą liudija ir faktas, kad čia buvo priimti skirtingi įstatymai dėl valstybės santykių su Bažnyčia.

    Vietoj vieno bendro įstatymo buvo priimti skirtingi kiekvienai religijai, o daugiausia privilegijų buvo suteikta Katalikų bažnyčiai.

    Aistros – ir dėl praeities

    Ypač dviveidiškais P. Tyma, R. Galla ir E. Czykwinas pavadino Varšuvos priekaištus Vilniui dėl lenkams negrąžinamų žemių. Jie primena, kad Lenkijoje reprivatizavimo įstatymas išvis nėra priimtas.

    Todėl čia žemės ir pastatų negali atgauti nei mažumų organizacijos, nei privatūs asmenys.

    R. Galla ir J. Tyma pasakojo, kad istorinis palikimas kelia ir daugiau aistrų.

    Pasak jų, Lenkijoje beveik neįmanoma gauti leidimo atstatyti jų valdytų žemių istorinę praeitį menančius paminklus. Taip būna net ir tada, jei to prašo vietos lenkai, norintys tokiu būdu privilioti turistų.

    Vokiečiams ir ukrainiečiams ne visur leidžiama atkurti senuosius vietovardžių pavadinimus – lenkai siūlo pasitenkinti naujų pavadinimų vokišku ar ukrainietišku vertimu.

    Dar didesnių sunkumų mažumos patiria norėdamos pagerbti aukas, žuvusias nuo lenkų rankos.

    Štai ukrainiečiams ant paminklo, skirto pagerbti lenkų partizanų sušaudytiems Pavlokomos kaimo žmonėms, buvo leista tik užrašyti, kad jie tragiškai žuvo. Tuo tarpu priešais netrukus išdygo Varšuvos sumanytas paminklas su užrašu, kad yra skirtas ukrainiečių žiauriai nužudytiems lenkams atminti.

    Istorinės žaizdos negyja?

    Ukrainiečius bei baltarusius pykdo ir Varšuvos sprendimas reabilituoti lenkų partizanus, žudžiusius taikius stačiatikius.

    Taip, pavyzdžiui, buvo pasielgta dėl Romualdo Raiso, pravarde Bury, kurio grupuotė vykdė stačiatikių genocidą. Partizanai trijuose kaimuose atskyrė stačiatikius ir sušaudė, tačiau R. Raiso palikuonims Lenkijos Seimas neseniai skyrė piniginę kompensaciją.

    Lenkijos moksleiviams rengiamos kelionės partizanų vado Lupaszkos keliais, nors jis vadovavo taikių lietuvių ir baltarusių žudynėms.

    Tuo tarpu Lenkijos Seimas atmetė E. Czykwino pasiūlymą pinigines kompensacijas skirti partizanų aukų palikuonims ir finansuoti Balstogėje paminklą 1938–1956 m. nužudytiems stačiatikiams.

    Tautines mažumas pykdo ir tai, kad Lenkija idealizuoja tarpukarį, nors tada buvo vykdoma intensyvi nutautinimo politika, dėl kurios stačiatikiai negalėjo siekti karjeros kariuomenėje ir kitose valstybinėse institucijose.

    Baltarusiai apskritai buvo laikomi antros kategorijos žmonėmis, todėl dauguma ėmė vaikams duoti lenkiškus ir vakarietiškus vardus, kad mokykloje jų niekas nepravardžiuotų.

    Siekdama nutautinti baltarusius ir ukrainiečius 1938 m. Lenkijos kariuomenė kartu su policija per vieną naktį nugriovė 140 stačiatikių cerkvių.

    Pokariu nuo lenkų partizanų rankos žuvo šimtai nekaltų stačiatikių ir tokio likimo išsigandę į SSRS gyventi persikėlė 60 tūkstančių baltarusių.

    Dar daugiau nuo partizanų žuvo ukrainiečių, net 150 tūkst. jų 1946 metais buvo iškeldinta į Lenkijos gilumą per akciją „Wisla“.

    Visa tai neabejotinai vis dar turi įtakos tautinių mažumų požiūriui. Tačiau E. Czykwinas, P. Tyma ir R. Galla yra įsitikinę, kad tautinės mažumos savo teisių turi siekti gerbdamos vietos konstituciją ir vengdamos konfliktų.

    Pašnekovai neslepia, kad šiuo atžvilgiu Punsko lietuviai jiems yra geresnis pavyzdys negu Vilniaus krašto lenkai ir ypač jų lyderis V. Tomaševskis.

    Nerimui pagrindo netrūksta

    Lenkijos tautinių mažumų atstovai šią savaitę viešai pareiškė esantys sunerimę ir dėl visuotinio gyventojų surašymo, kuris šalyje prasidėjo balandžio 1 dieną.

    Kaip pranešama, sutrumpintose internetinėse surašymo anketose nėra galimybės nurodyti priklausomybę tautinei mažumai arba etninei grupei. Be to, kyla abejonių, ar gyventojai pateiks teisingus atsakymus.

    Nerimauti verčia ir ankstesnio visuotinio surašymo, kuris Lenkijoje vyko 2002 metais, rezultatai. Mat per tuometį gyventojų surašymą tik 1,2 procento piliečių prisipažino esantys ne lenkų tautybės, nors prieš Antrąjį pasaulinį karą kitataučiai Lenkijoje sudarė net trečdalį gyventojų.

    Oficialiai dabar Lenkijoje gyvena 150 tūkstančių vokiečių, 48 tūkstančiai baltarusių ir 31 tūkstantis ukrainiečių, nors šie teigia, jog jų atstovų yra bent tris kartus daugiau.

    Tautinių mažumų organizacijos tvirtina, jog kitų tautybių žmonės per surašymą neretai slepia savo tikrąją tautybę bijodami, jog tai gali pakenkti jų ar vaikų karjerai.

    Be to, senesni žmonės prisimena, jog per ankstesnius surašymus toks prisipažinimas lemdavo represijas. Tą ypač skaudžiai patyrė žmonės, kurie per 1946 metų surašymą prisipažino esantys ukrainiečiai: netrukus visi jie buvo iškeldinti iš protėvių žemės į Lenkijos gilumą. Jie privalėjo sulenkinti pavardes ir visą dešimtmetį negalėjo burti kultūrinių organizacijų, mokyti vaikų ukrainiečių kalba.

    Sovietmečiu ukrainiečiams buvo leista įkurti tik vieną mokyklą, į kurią vaikus patriotiški tėvai vežė iš visos šalies ir apgyvendindavo bendrabutyje. Dabar yra penkios ukrainietiškos mokyklos ir keliolika savaitgalio mokyklų.

    Labiausiai sulenkinti jaučiasi baltarusiai, kurie Lenkijoje neturi nė vienos savo mokyklos ir yra įkūrę tik vieną privatų baltarusišką vaikų darželį. Baltarusiai čia kalba tarme, kurioje yra daugybė ukrainietiškų žodžių, todėl Minske juos dažnai painioja su ukrainiečiais.

    Politinė situacija Minske kenkia ir Lenkijos baltarusiams. Mat šie bijo prašyti finansinės paramos iš Minsko, kad lenkai neapkaltintų diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos rėmimu ir jo idėjų propagavimu.

    Tuo tarpu vokiškai besimokančių vaikų Lenkijoje daugėja, nes šios kalbos mokytis neretai savo atžalas skatina ir lenkai, norintys, jog jų palikuonys darbo ieškotų Vokietijoje.

    Berlynas skiria ne tik nemažai lėšų tautiečiams Lenkijoje. Nemaža dalis pinigų skiriama ir bendriems infrastruktūros projektams. Už Berlyno pinigus senosiose vokiečių žemėse taisomi kaimų keliai, vedama kanalizacija. Tuo siekiama pagerinti visų žmonių gyvenimo sąlygas ir sumažinti emigraciją į Vokietiją.

    Tačiau didžiausią Varšuvos ir Berlyno trintį kelia sileziečių mažumos, kalbančios vokiečių, lenkų ir čekų kalbų mišiniu, problema. Per 2002 metų gyventojų surašymą sileziečiais pasivadino net 173 tūkstančiai lenkų – daugiau nei prisipažino esantys vokiečiai.

    Sileziečiai pokariu patyrė panašių represijų, kaip ir vokiečių tautybę deklaravę asmenys, bet demokratiją atkūrusi Lenkija atsisako sileziečiams suteikti net tautinės mažumos statusą.

    Varšuva baiminasi, kad sileziečiai vėliau nepareikalautų prieš karą turėtų išskirtinių autonominių teisių bei nesugalvotų prisijungti prie Vokietijos.

     

    Voruta Data: 2011-04-14

  • pradėtas tyrimas dėl nesantaikos tarp lenkų ir lietuvių skstinimo

     

     

    Pradėtas tyrimas dėl nesantaikos tarp lenkų ir lietuvių skatinimo

     

    2011 balandžio mėn. 13 d.

     

    Trečiadienį Vilniaus apygardos prokuratūroje pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nesantaikos skatinimo tarp lenkų ir lietuvių tautybės žmonių (Baudžiamojo kodekso 170 str. 2 d).

    Tyrimas pradėtas antradienį viename dienraštyje pasirodžius informacijai, kad interneto socialiniame tinkle „Facebook“ lenkų tautybės piliečiai raginami reikalauti Vilniaus krašto autonomijos.

    DELFI primena, kad. kovo 10 d. Generalinėje prokuratūroje taip pat buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl viešo raginimo smurtu pažeisti Lietuvos suverenitetą pagal Baudžiamojo kodekso 122 straipsnį. Tiriama tam tikroje Lenkijos interneto svetainėje patalpintų videoklipų medžiaga, kurios turinys siejasi su teritorinėmis pretenzijomis į vadinamuosius prieškarinės Lenkijos rytinius pakraščius. Tyrimas atliekamas Lietuvos kriminalinės policijos biure, jam vadovauja Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras Alvydas Valiukevičius.

    Įstatymas už viešą kurstymą, skatinimą neapykantos ar kurstymą diskriminuoti žmonių grupes dėl jų tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, įsitikinimų ar pažiūrų numato baudą arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų.

     

    Delfi.lt

  • kubilius:planas iš šešėlio "ištraukti" 1 mlrd. Lt-viršytas

    Kubilius: planas iš šešėlio „ištraukti“ 1 mlrd. Lt – viršytas

     

    2011-04-13 12:20

    ELTA

     

    Kova su kontrabanda ir šešėline ekonomika duoda rezultatų. Per pirmąjį šių metų ketvirtį pastebimos padidėjusios mokestinės pajamos – surinkta daugiau nei planuota pridėtinės vertės mokesčio (PVM), išaugo akcizo surinkimas bei legali prekyba cigaretėmis. Vyriausybė yra deklaravusi siekį šiais metais iš šešėlinės ekonomikos „ištraukti“ 1 mlrd. litų.

    Mokestinėse pajamose pastebimos neblogos tendencijos, PVM per pirmąjį ketvirtį surinkta 86 mln. litų daugiau, akcizų prieaugis – 7 proc., legali prekyba cigaretėmis išaugo 9 proc., trečiadienį po susitikimo, kuriame buvo aptarti kontrabandos ir šešėlinės ekonomikos klausimai su teisėsaugos institucijų vadovais, teigė premjeras Andrius Kubilius.

    Pagal šiuos rodiklius, anot A. Kubiliaus, jau viršijamas planas šiais metais iš šešėlinės ekonomikos „ištraukti“ 1 mlrd. litų.

    „Mūsų planas jau yra su milijardu, įkalkuliuotu į visą mokesčių surinkimo planą, ir tas planas yra viršytas. Milijardas iš kontrabandos yra „įdėtas“ į metinį biudžeto planą ir jis pagal atskiras eilutes, kuriose ypač galime pamatyti kovos su kontrabanda ir šešėliu sėkmę, yra viršytas“, – teigė A. Kubilius ir patikino, kad šių metų valstybės biudžeto peržiūrėti neketinama.

    Kita vertus, ministras pirmininkas A. Kubilius pažymėjo, kad nors ir auga legali prekyba, ji Lietuvoje dar nepasiekė prieškrizinio lygio. Didesnis dėmesys turi būti valstybės tarnautojų turto vertinimui bei vadinamajai „pasatinei“ kontrabandai. Muitininkų skaičiavimais, vienas „Volkswagen Passat“ markės automobilis per metus gali pervežti tiek kontrabandos, kiek vilkikas per kartą.

    „Žinant, kiek pasatai yra populiarūs pastaruoju metu, tai turime suvokti, kad ir čia reikia atitinkamų pastangų. O tam reikia ir specialios techninės įrangos, ir kitų darbų, tam skirsime daug dėmesio“, – sakė A. Kubilius.

     

    Alfa.lt

  • I. degutienė; nesantaiką tarp lietuvių ir lenkų kursto V. Tomaševskis

     

     

    I.Degutienė: nesantaiką tarp lietuvių ir lenkų kursto V.Tomaševskis

     

    2011 balandžio mėn. 13 d. 08:54

     

    Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) pirmininkas europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis kursto nesantaiką tarp lietuvių ir Lietuvoje gyvenančių lenkų, sako Seimo pirmininkė Irena Degutienė.

    "V.Tomaševskis pats kurso šitą nesantaiką tarp lietuvių ir lenkų, kurios niekada nebuvo ir šiandieną nėra, ir turbūt eilinis Lietuvos pilietis lietuvis puikiai bendrauja su Lietuvos piliečiu lenku", - interviu Žinių radijui trečiadienį sakė ji.

    "Tie patys lenkai, kurie nepriklauso ar nėra lojalūs ir priklausomi nuo V.Tomaševskio kaip politiko, jie turi visiškai kitokią nuomonę ir jie tikrai nepritaria tokiam V.Tomaševskio elgesiui. Pati asmeniškai turiu ir draugų lenkų, su kuriais bendrauju, ir šeimomis bendraujame, ir jie tikrai nesupranta, kam to reikia. Čia turėtų turbūt pats V.Tomaševskis turi atsakyti į šį klausimą, kodėl jis taip elgiasi ir kieno jis nuostatas vykdo", - pridūrė parlamento vadovė.

    Anot jos, toks nesantaikos kurstymas reikalingas palaikyti tautiniu pagrindu sukurtai partijai - LLRA.

    "Tai, kokia kurstoma - būtent kurstoma - nesantaika tarp dviejų tautų, kurios iš esmės nėra, bet tai kažkam labai reikalinga, tai yra politikavimas, netgi, sakyčiau, primityvus politikavimas, ir tie žm

    "Europos valstybėse tokių partijų, kurios sukurtos tautiniu pagrindu, nėra, todėl, kad ir lenkai vieni daugiau dešinių pažiūrų ar daugiau kairių pažiūrų, rusai - lygiai taip pat, ir jie įsijungia arba integruojasi į tas nacionalines partijas, kurios labiau kairiosios ar dešiniosios. Sukūrus tautiniu pagrindu partiją, tam, kad ją išlaikytum, tu turi nuolat kurstyti vienintelį argumentą - tautinę nesantaiką, maždaug "lenkai vienykitės, nes lietuviai mus muša". Absoliučiai nesuprantama, ir tai visiškai ne europietiškos valstybės pavyzdys", - tvirtino ji.

    Anot I.Degutienės, kurstant nesantaiką, bloginami ir dvišaliai Lietuvos ir Lenkijos santykiai.

    "Kviesčiau visus Lietuvoje gyvenančius lenkus gerai susimąstyti ir pagalvoti, kam to reikia, ar yra iš tiesų tokia įtampa tarp lietuvių ir lenkų Lietuvoje. Manau, kad jos tikrai nėra", - teigė Seimo pirmininkė.

    Praėjusią savaitę V.Tomaševskis sukėlė pasipiktinimą, kai dienraščiui "Respublika" komentuodamas prezidentės pasirašytą Švietimo įstatymą, pareiškė, kad Vilniaus krašte lietuviai turi prisitaikyti prie lenkų.

    "Kur integruotis? Kur mes turime integruotis? Mes čia gyvename visada. Tai jūs turite šitame krašte integruotis, nes jūs čia atvažiavote. Jūsų protėviai turi čia integruotis. O mes neturime integruotis. Čia mūsų žemė. Nueikite Vilniuje į senas kapines - vien lenkiškos pavardės", - sakė jis.

    Pagal Lietuvos Seimo priimtą Švietimo įstatymą, tautinių mažumų mokyklose Lietuvoje pamokos lietuvių kalba turės vykti, kai bus dėstomos temos iš Lietuvos istorijos ir geografijos, pasaulio pažinimo, mokoma pilietiškumo pagrindų. Be to, nutarta nuo 2013 metų suvienodinti valstybinės kalbos brandos egzamino užduotis lietuvių ir tautinių mažumų mokyklų moksleiviams.

    Lietuvos pareigūnai sako, kad lenkams sudaromos švietimo sąlygos nebus blogesnės nei lietuviams Lenkijoje, o padės geriau išmokti valstybinę kalbą

  • Šalčininkuose lietuviai teigia besijaučią ne Lietuvoje

    ticle.php?id=44338119

    Šalčininkuose lietuviai teigia besijaučią ne Lietuvoje
    Eglė Samoškaitė, www.DELFI.lt
    2011 balandžio mėn. 13 d. 00:02
    P.Saudargo nuotr.
    Lietuvos lenkams aktyviai piktinantis dėl Seime priimto naujo Švietimo įstatymo, kuriuo tautinių mažumų mokyklose, be privalomų lietuvių kalbos pamokų, lietuviškai būtų dėstomos Lietuvos istorijos, geografijos ir pasaulio pažinimo temos, Vilnijos lietuviai teigia savo gyvenamose vietovėse besijaučią kaip emigrantai iš Lietuvos.

    „Mes čia jaučiamės kaip išeivijos lietuviai. Mano penkerių metų vaikas sako: „Mama, važiuojame į Lietuvą, nes čia ne Lietuva“. Šiame regione vyrauja didelis nenoras mokytis lietuvių kalbos, tačiau kuo paremtas tas pasipriešinimas, aš nežinau. Aš nežinau, kodėl mūsų valdžios vyrai neįžvelgia kitų valstybių jėgų. Nes niekur, turbūt nė vienoje šalyje, nesudarytos tokios sąlygos tautinėms mažumoms taip perdėtai puoselėti savo kalbą. Ir dar kad valstybė tai išlaikytų“, - teigia Šalčininkų rajono Turgelių vidurinės mokyklos direktorė Aušra Voverienė.

    Mokiniai ir mokytojai – ne mokykloje, o rekolekcijose

    A. Voverienė, kuri vadovauja lietuviškai mokyklai, pirmadienį dalyvavo Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos išvažiuojamajame posėdyje į Šalčininkų rajono mokyklas. Komisijos atstovai apsilankė lietuviškame Poškonių vaikų darželyje bei Poškonių pagrindinėje mokykloje, kurie pavaldūs Šalčininkų rajono savivaldybei, taip pat lenkiškoje Jano Sniadeckio gimnazijoje bei Švietimo ir mokslo ministerijai pavaldžioje Šalčininkų Tūkstantmečio gimnazijoje.

    Išvyka buvo siekta supažindinti išeivijos lietuvius su problemomis, kurios kamuoja Vilniaus krašte gyvenančius lietuvius, nors Lietuvos lenkai taip pat išsakė savo rūpesčius, kurių šiuo metu pagrindinis – nuo kitų metų ketinamas sulyginti valstybinis lietuvių kalbos egzaminas lietuviškų ir tautinių mažumų mokyklų abiturientams.

    Pavyzdžiui, Jano Sniadeckio gimnazijos pavaduotoja Beata Mockienė aiškino, kad mokiniai negalės tinkamai pasiruošti lietuvių kalbos abitūros egzaminams, nes iki šiol mokėsi pagal lengvesnę programą, todėl jiems dabar per dvejus metus teks perskaityti daugybę kūrinių lietuvių kalba. Ji priminė, kad valstybės vadovams buvo įteiktas prašymas su 60 tūkst. Vilniaus krašto gyventojų parašų, kuriuo reikalauta ilgesnio pereinamojo laikotarpio sulyginant valstybinio lietuvių kalbos egzamino vertinimą.

    „60 tūkst. Lietuvos piliečių iš 3 mln. pareiškė savo nuomonę, bet į tą nuomonę nebuvo atsižvelgta. Juk sakėme, gerai, mes laikysime suvienodintą egzaminą, tik norime ilgesnio laiko tarpo, kad tam egzaminui pasiruoštume. Kad nebūtų jokios politikos, kad nežaistume politinių žaidimų mūsų mokinių sąskaita, nes dabar dešimtokai patiria didžiulį stresą, jie bus kaip bandomieji triušiai“, - piktinosi B. Mockienė.

    Tos pačios gimnazijos pavaduotojas Aleksandras Žukas aiškino, kad pereinamasis laikotarpis, jo nuomone, galėtų trukti 10 metų, nes tik per tokį laikotarpį lenkiškų šeimų vaikai tinkamai gebės išmokti lietuvių kalbos subtilybių. Pačių mokinių nuomonės pasiklausti buvo neįmanoma, nes mokiniai ir mokytojai pagal vietos kunigo paliepimą tris dienas dalyvauja rekolekcijose.

    Rekolekcijos – tai dvasinės pratybos, intensyvūs maldos, susikaupimo renginiai. Pasak mokyklos pavaduotojos B. Mockienės, jos vyksta tris dienas dukart per mokslo metus.

    Lietuviai geriau žino, kokia kalba lenkams gimtoji?

    Tarp mokyklos pavaduotojų bei užsienio lietuvius atlydėjusių Vilnijos draugijos atstovų, kurių tarpe buvo Seimo nario Gintaro Songailos padėjėja bei kalbininkas Kazimieras Garšva, net kilo ginčas, kas iš kur atvyko ir kokia kalba Lietuvos lenkams yra gimtoji.

    B. Mockienė pasiteiravo užsienio lietuvių, ar lietuvių kalba jiems yra svarbi. Jai buvo atsakyta, kad svarbi, tačiau svečiai svarstė, jog angliškai jie kalba kur kas geriau nei lietuviškai, nors lietuvių kalba ir yra gimtoji. Panašiai svarstė ir Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė Irena Gasaparavičiūtė, kurios teigimu, Lenkijoje niekas sau neleidžia nemokėti lenkiškai, nes be valstybinės kalbos neįmanoma žengti nė žingsnio.

    Į tai sureagavo G. Songailos padėjėja Nijolė Balčiūnienė pareiškusi, kad Lenkijos lietuvių sąmoningumo lygis daug aukštesnis nei Lietuvos lenkų. Kiek vėliau Jano Sniadeckio gimnazijos pavaduotoja išsakė savo nuomonę, jog esama skirtumų tarp JAV ir Lietuvos, mat į JAV suvažiavo įvairiausių tautybių žmonės, tuo tarpu esą lenkai Vilniaus krašte gyveno šimtmečius.

    „Aš kalbu, kad mes iš niekur neatvažiavome“, - teigė B. Mockienė, tačiau sakinio ji nebaigė, nes K. Garšva ėmė aiškinti, kad Lietuvos lenkai atvyko iš Baltarusijos ir prieš maždaug šimtą metų iš lietuvių kalbos perėjo į gudų kalbą – tad esą gimtoji Lietuvos lenkų kalba yra ne lenkų, o gudų.

    I.Gasparavičiūtė: Lenkijoje niekas sau neleidžia nemokėti lenkiškai

    Nurimus ginčui Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė I. Gasparavičiūtė pasakojo, kad, pavyzdžiui, Lenkijoje išgyventi be lenkų kalbos neįmanoma. Pasak jos, net jeigu rytoj Lenkijoje kas nors išleistų įstatymą, suteikiantį teisę nesimokyti lenkų kalbos, nė vienas tautinės mažumos atstovas tokia išimtimi nepasinaudotų.

    „Jeigu pas mus ministras ar Seimas sakytų – nuo šiandien lenkų kalbos jūs galite nesimokyti arba nuo šiandien jūs galite mažiau mokytis lenkų kalbos – tai žinokite, mūsų tėvai neleistų vaikų į lietuviškas mokyklas. Garbės žodis, nes jie nori ne prasčiau mokėti lenkiškai, nes tuomet jiems surištos rankos, uždarytos visos durys gyventi Lenkijoje kaip pilnaverčiams žmonėms“, - pasakojo I. Gasparavičiūtė.

    Anot jos, Lenkijoje niekas neleidžia sau nemokėti lenkiškai, angliškai bei lietuviškai, jei priklauso tautinei lietuvių mažumai šioje šalyje.

    Lenkų darželiai augina „hitlerjugendą“?

    Vėliau diskusijos persikėlė į lietuvišką Tūkstantmečio gimnaziją, kuriai vadovauja Vilnijos draugijos Šalčininkų skyriaus pirmininkas bei Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Šalčininkų skyriaus pirmininkas Vidmantas Žilius.

    Diskusijoje kalbėjęs buvęs ilgametis lietuviškos Eišiškių S. Rapolionio gimnazijos direktorius Vytautas Dailydka pasakojo, kad Vilniaus krašte, kaip anksčiau yra minėjęs Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovas Valdemaras Tomaševkis, išties integruotis turi lietuviai, nes rajone vyrauja vien tik lenkų kalba, o lietuviukams esą kartais net nėra pasirinkimo, į kurį darželį eiti, nes vietų būna tik lenkiškuose.

    „Šiandien pasirinkimo vaikams nėra mūsų vietovėje, yra viena kalba – šešiasdešimt metų buvo rusų, dabar kita, bet mes turime integruotis į tą kitakalbę aplinką, nes žmonėms pasirinkimo nėra. Netgi sovietmečiu buvo pasirinkimas: buvo lenkiška, rusiška lietuviška – trikalbių mokyklų buvo nemažai“, - pasakojo V. Dailydka.

    Jis taip pat išsakė savo nuomonę, kad lenkiškuose darželiuose yra auginamas „hitlerjugendas“, arba nieko apie Lietuvą nežinantys vaikai. Hitlerjugendas buvo Vokietijos nacionalsocialistinei darbininkų partijai priklausanti jaunimo organizacija, kurioje jaunimas buvo auklėjamas pagal Adolfo Hitlerio principus.

    „Ten šiandien auginamas „hitlerjugendas“, faktiškai vaikai nuo darželio nemoka kalbos, nežino apie šitą šalį, apie Lietuvą, nieko, nors čia gimė ir augo. Aš prieškario vaikas, mane kartais šiurpas nukrečia, kai susimąstau apie šito Lietuvos krašto ateitį“, - piktinosi buvęs mokyklos direktorius.

    Jam antrino ir Turgelių vidurinės mokyklos direktorė A. Voverienė, kuri, be kita ko, dar patarė šiame krašte vykstančiais įvykiais pasidomėti ir Valstybės saugumo departamentui (VSD). Pasak jos, jeigu jau mažam vaikui aišku, kad Šalčininkų rajone Lietuvos nėra, tai esą turėtų būti aišku ir politikams bei kitiems sprendimų priėmėjams.

    „Mes nebeturėsime šito krašto. Jeigu mažam vaikui aišku, kad čia nebe Lietuva, nes tik mama tėtis kalba lietuviškai, o aplinkui daugiau niekas“, - teigė A. Voverienė.

    Istorikas: lenkų mokiniai ant stalų rašo „Tegyvuoja Lenkija“

    Tūkstantmečio gimnazijoje dėstantis istorikas Artūras Andriušaitis pasakojo neseniai iš arti susipažinęs su vadinamųjų lenkiškų mokyklų mokiniais. Pasak jo, į minimą gimnaziją vienai dienai pagal mainų programą atvyko mokiniai iš lenkiškos mokyklos, o Tūkstantmečio gimnazijos moksleiviai tądien mokėsi kitoje mokykloje. Mokytojas sako vedęs pilietinio ugdymo pamoką apie Lietuvos įstatymų, Konstitucijos bei teismų sprendimų laikymąsi visoje šalies teritorijoje.

    „Aš jų paklausiau, ar pritariate, kad yra kabinami dvikalbiai užrašai? Pritariame. Ar jūs žinote, kad teismų sprendimai yra įsigalioję ir nevykdomi? Visiškai pritariame. Ar jūs pritariate neteisėtai akcijos veiklai? Viskam pritariame. Naują įstatymą boikotuosime. Grynai kalba tai, ką juos moko toje mokykloje“, - pasakojo A. Andriušaitis.

    Pasak jo, pamokos gale šie mokiniai jam įteikė raštą, kuriame lenkiškai buvo užrašyta: „Lenkija – mūsų šalis, tegyvuoja Lenkija, Lenkija visiems laikams“. Mokiniai esą taip pat norėjo parašyti mokytojui dedikaciją, tačiau nemokėdami lietuviškai neva paprašė Tūkstantmečio gimnazijos mokinių.

    „Dar daugiau, biologijos mokytojas irgi vedė pamokas ir kokius užrašus jis rado ant suolų paliktus? „Užkonservuosime lietuvių galvas stiklainiuose“, „Lietuva – tai Lenkija“, „Tegyvuoja Lenkija“. Tokie buvo penki užrašai“, - pasakojo istorijos mokytojas.

    „Mes auginame (aš nevyniosiu į vatą) antivalstybinį gaivalą, tos mokyklos – antivalstybinio gaivalo peryklos ir penktosios kolonos veisyklos. Štai, kuo tapo šios (tautinių mažumų – DELFI) mokyklos“, - pridūrė A. Andriušaitis, kuris taip pat yra Vilnijos draugijos narys ir ketina įsilieti į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) gretas.

    P.Saudargas: atmosferą kaitina politikai

    Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos pirmininkas, parlamentaras Paulius Saudargas savo ruožtu teigia manąs, kad žmonių tarpusavio santykiai gausiai Lietuvos lenkų gyvenamuose regionuose yra normalūs, tačiau atmosferą daugiausia kaitina politikai – tarp kurių didžiausias indėlis tenka Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovui, europarlamentarui Valdemarui Tomaševskiui.

    „Kalbant apie tautinių mažumų švietimą ir apskritai lenkų ir lietuvių padėtį Vilniaus krašte, reikia pažymėti, kad politikų, pavyzdžiui, V. Tomaševkio, interesai ir veikimas aiškiai nesutampa su tautinių mažumų ir besimokančių vaikų interesais. Jauni žmonės, gerai mokėdami valstybinę lietuvių kalbą kaip tik galėtų geriau konkuruoti aukštojo mokslo ir darbo rinkoje, tačiau bandoma įtikinti kitaip. Tautų tarpusavio santykiai tame krašte yra normalūs, o atmosferą kaitina ir žmones kiršina kai kurie politikai“, - teigia parlamentaras.
  • renovaciją ketinama judinti didinant valstybės kompensuojamąją dalį

    Šis puslapis atspausdintas iš DELFI interneto vartų.
    Adresas http://verslas.delfi.lt/archive/article.php?id=44348969

    Renovaciją ketinama judinti didinant valstybės kompensuojamąją dalį
    ELTA
    2011 balandžio mėn. 13 d. 09:36
    © DELFI (R.Daukanto pieš.)
    Siekiant išjudinti stringančią būstų renovaciją pradėta svarstyti apie valstybės kompensuojamosios dalies didinimą, nors kiek bus didinamas procentas, kol kas dar neapsispręsta. Galutinį sprendimą Vyriausybė turėtų priimti iki gegužės 1 d.

    Trečiadienį Vyriausybėje tradicinio valdančiosios koalicijos partnerių susitikimo metu aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas pristatė naujai parengtą programą būstų renovacijai skatinti.

    Pasak Tautos prisikėlimo partijos (TPP) pirmininko Arūno Valinsko, ministras pristatė gana ambicingą programą, kuria bus siekiama kiek galima labiau aktyvinti stringantį renovacijos procesą, bei užsiminė, jog valstybės kompensuojamos dalies dydis, kuris šiuo metu siekia 15 proc., turėtų būti didinamas.

    "Kiek tai bus, dabar neaišku, dėl to mes dar neapsisprendėme, bet buvo pritarta, kad tai reikia daryti. Ir gegužės pradžioje tie įstatymai turi pasiekti Seimą, kol Vyriausybė per kelias savaites savo namų darbus pasidarys. Aišku, būtų gerai, kad žmonėms renovacija būtų kompensuojama iki 100 proc., bet, žinoma, tai riboja oficialiai turimos biudžeto lėšos ir, be jokios abejonės, mes stengsimės, kad tos lėšos, kurios dabar yra įšaldytos - 800 mln. litų, - būtų kaip skatinimo siekiamybė žmonėms, kad pagalvotų, ar jie spės pirmieji įšokti į tą renovacijos traukinį", - teigė A. Valinskas.

    TTP vadovo tikinimu, beveik milijardo litų suma, kuri turėtų būti skirta gyventojų būstų renovacijos skatinimui, šiuo metu yra įšaldyta banke kaip skatinimo fondas, o aplinkos ministro pristatyta programa ir yra paremta sprendimu, kaip tuos pinigus kuo efektyviau panaudoti.

    "Iki gegužės 1 d. teisinė bazė jau galėtų pasiekti Seimą, ir jau vasarą žmonės galės tais įstatymais naudodamiesi pateikti paraiškas ir pradėti renovaciją. Gera žinia yra ta, kad tie, kurie suspės, galės iki naujojo šildymo sezono ar bent iki sausio 1 d. gyventi šiltuose namuose. Tai yra visai nesunku. Vieno namo renovacija trunka pusę metų, ir jeigu dokumentai sutvarkyti, o jūs pradėsite liepos mėnesį, tai tikrai yra šansų", - tvirtino A. Valinskas.

    Tuo tarpu Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos Seime seniūnas Jurgis Razma buvo kiek atsargesnis, pabrėždamas, jog šiuo metu yra svarbiausia nusiteikimas, kuris bent jau leistų įsivaizduoti masinę gyventojų būstų renovaciją. "Apie konkrečius mechanizmus, kaip įsukti renovaciją, šiuo metu dar kalbėti būtų ankstoka, aišku, mes suprantame, kad procentą reikia didinti. Bet reikia palaukti Vyriausybės sprendimų, kurie turi būti suderinti su Europos investicijų banku ir su Finansų ministerija. (...) Tie pinigai - beveik milijardas litų, tai būtų gerai, kad jie būtų įsukti į procesą per metus ar pusantrų", - kalbėjo J. Razma.

    Be raštišk
  • V. landsbergis: svarbu , kad TS_LKD vadovo rinkimai nebūtų kaip V. Uspaskicho perrinkimas dėl vaizde

     

     

    V.Landsbergis: svarbu, kad TS-LKD vadovo rinkimai nebūtų kaip V.Uspaskicho perrinkimas dėl vaizdelio

     

    Eglė Samoškaitė, DELFI.lt

    2011 balandžio mėn.

    Buvęs ilgametis konservatorių lyderis, europarlamentaras Vytautas Landsbergis teigia neišskiriąs nė vieno kandidato į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkus, tačiau svarbiausia, kad partijos vadovo rinkimai nebūtų tokie, kokie vyksta Darbo partijoje ar „tvarkiečių“ gretose, kai Viktoras Uspaskichas arba Rolandas Paksas perrenkami iš vieno kandidato.

    „Pirmiausia, kaip buvo suformuluota partijos Politikos komitete, daug geriau, kad rinkimai būtų tikri rinkimai, kad būtų daugiau negu vienas kandidatas. Tai ir visas požiūris. Dabar iš tikrųjų yra ar ne septyni kandidatai iškelti, tai čia jau ne taip svarbu. Ir kaip ten bus toliau, taip pat nesvarbu. Pirmiausia principinis dalykas, kad nebūtų panašu į kokią nors tokią nerimtą, posovietinę situaciją, kaip yra kai kuriose kitose partijoje. Yra V. Uspaksichas, yra R. Paksas ir amžinai nėra jokio klausimo. Rinkimai yra daugiau dėl vaizdelio“, - DELFI sakė V. Landsbergis.

    Klausiamas, kas, jo nuomone, turi daugiau šansų – ligšiolinis TS-LKD vadovas, premjeras Andrius Kubilius ar Seimo pirmininkė Irena Degutienė – politikas teigė neturįs šiuo klausimu jokios nuomonės. „Tegul partijos nariai pasako nuomonę“, - teigė europarlamentaras.

    Jis taip pat neatskleidė nuomonės, ar partijai nebūtų naudingiau turėti visuomenėje populiaresnę lyderę, tai yra I. Degutienę, kuri, pagal „Vilmorus“ apklausą, yra antra patikimiausia politikė po prezidentės.

    Kovo mėnesio duomenimis, I. Degutienę palankiai vertina 65,3 proc. žmonių, tuo tarpu A. Kubilius lyderiauja pagal nepalankiausiai jį vertinančių gyventojų kiekį – nepalankumą jam išsakė 72,7 proc. respondentų.

    „Vienas turi savų privalumų, kitas turi savų“, - nedaugiažodžiavo V. Landsbergis.

    DELFI primena, kad iš viso kandidatais į TS-LKD pirmininkus buvo iškelti 7 kandidatai: dabartinis partijos vadovas A. Kubilius, Seimo vadovė I. Degutienė, parlamentaras Valentinas Stundys, taip pat Seimo narys Kęstutis Masiulis, jo kolega Mantas Adomėnas, tautininkų flango atstovas Gintaras Songaila ir Klaipėdos skyriaus pirmininkas Naglis Puteikis.

    V.Stundys, K.Masiulis ir M. Adomėnas dalyvauti partijos lyderio rinkimuose atsisakė.

    TS-LKD Priežiūros komitetas savo ruožtu nerekomendavo pirmininko rinkimuose dalyvauti N. Puteikiui ir G. Songailai, nors dėl jų sprendimą priims prezidiumas.

    Dabartinio partijos pirmininko premjero A. Kubiliaus dvejų metų kadencija TS-LKD vadovo poste baigiasi birželio mėnesio antroje pusėje. A. Kubilius partijai vadovauja nuo 2003-iųjų.

     

  • suimti įtariamieji dėl sprogdinimo Minsko metro

    Suimti įtariamieji dėl sprogdinimo Minsko metro

     

    2011-04-12 13:55

    Alfa.lt

     

    Baltarusijoje suimti keli asmenys, siejami su pirmadienio vakarą įvykdytu sprogdinimu vienoje sostinės Minsko metropoliteno stotyje, antradienį pranešė generalinio prokuroro pavaduotojas Andrejus Švedas.

    „Jau tiriami keli asmenys, jie sulaikyti“, - pažymėjo jis. Spaudos konferencijoje A.Švedas patikslino, kad teroro aktą įvykdė ne mirtininkės.

    „Neturimos omenyje mirtininkės, labai didelė radijo bangomis valdomo įtaiso tikimybė“, - sakė jis. Pirminiais duomenimis, sprogimo galingumas prilygo ne mažiau kaip 3 kg trotilo, sakė generalinio prokuroro pavaduotojas.

    „Į šį sprogdinimo įtaisą buvo pridėta įvairių žalojančių dalių - rutuliukų, strypelių, vinių“, - sakė A.Švedas. „Mes pirmą kartą matome tokią terorizmo apraišką“, - pareiškė jis.

    BUVO SUDARYTI ĮTARIAMŲJŲ FOTOROBOTAI

    MINSKO METRO NUGRIAUDĖJO SPROGIMAS

    LUKAŠENKA:SPROGIMU BANDOMA DESTABILIZUOTI PADĖTĮ ŠALYJE

    MINSKE VISUOMENINIS TRANSPORTAS PERPILDYTAS

    KGB IEŠKO, KAS PASKLEIDĖ GANDUS APIE NAUJĄ TERORO AKTĄ MINSKE

    Neigia gandus apie antrąjį teroro išpuolį

    Baltarusijos sostinei Minskui vis dar bandant atsigauti po pirmadienį vakare ją sukrėtusio teroro išpuolio metropoliteno stotyje, šalies teisėsaugos pareigūnams teko neigti gandus apie antrą teroro aktą, kuris neva įvykdytas maršrutiniame autobuse.

    Gandai apie susprogdintą autobusą, važinėjantį centrinėmis miesto gatvėmis, antradienį itin sparčiai paplito socialinės žiniasklaidos kanalais – per tinklaraščius ir socialinius tinklus. Patikėję jais žmonės spėliojo, kas jų laukia toliau, ir kokie galėtų būti teroristų tikslai.

    Baltarusijos nepaprastųjų situacijų ministerija informavo žiniasklaidą neturinti jokių duomenų apie naujus teroristinius išpuolius. Gandus apie naują sprogimą pareigūnai susiejo su „piliečių išgąsčiu“, skelbia „rian.ru“.

    Kai kurie Minsko gyventojai dieną nešė gėles prie metro stoties „Oktiabrskaja“, kurioje pirmadienį vakare sprogusi bomba užmušė 12 žmonių ir daugiau nei 150 sužeidė.

    Čia taip pat pasirodė įvairių visuomeninių organizacijų atstovai, žemyn, į sprogimo nuniokotą salę, nusileido Minsko meras Nikolajus Ladutka.

    Stotis iki šiol yra uždaryta, įėjimą saugo milicijos pareigūnai, šalia įėjimo padėta gėlių, dega žvakės. Artimiausiomis valandomis tyrėjai turėtų užbaigti nusikaltimo vietos apžiūrą.

    Kaip praneša agentūros „Interfax“ korespondentas, prie įėjimų į Minsko linijos stotis iškabinti skelbimai, kur minskiečiams siūloma pasinaudoti antžeminiu transportu. Iš viso Minske yra įrengtos dvi metropoliteno linijos.

    Siekdama užtikrinti keleivių pervežimą be pertrūkių, Minsko valdžia davė nurodymą atsiųsti autobusų, kurie važinėja lygiagrečiai su laikinai neveikiančia metropoliteno linija.

    Žada kompensacijas nukentėjusiųjų šeimoms

    Visuomeninė organizacija „Baltoji Rusia“ skelbia pasirengusi suteikti pagalbą žmonėms, nukentėjusiems per teroro aktą Minsko metro, tačiau nepatikslino, kokia tai bus pagalba.

    Minsko miesto vykdomasis komitetas atidarė specialią sąskaitą, skirtą žmonių piniginėms aukoms rinkti. Žadama, kad pinigai bus perduoti nukentėjusiems nuo teroristinio išpuolio ir jų šeimoms.

    N.Ladutko žada, kad žuvusiųjų artimieji gaus 10 tūkst. JAV dolerių kompensacijas.

    „Šiandien visų žuvusiųjų artimuosius aplankys socialinių tarnybų darbuotojai ir psichologai“, - sakė Minsko meras.

    Visoje šalyje iki savaitės galo atšaukti visi pasilinksminimo renginiai. Minske bus nukabinti papuošimai, skirti dalies mikrorajonų įkūrimo 60-osioms metinėms. Trečiadienis Minske paskelbtas gedulo diena.

  • A. paleckio meilė K. Marxsui sprogdina fromtininkus iš vidaus

     

    A.Paleckio meilė K.Marxui sprogdina frontininkus iš vidaus

    Eglė Samoškaitė, DELFI.lt

    2011 balandžio mėn. 12 d.

    Socialistinio liaudies fronto pirmininko Algirdo Paleckio polinkis į marksizmą, visuomenę papiktinę teiginiai, kad Sausio 13-ąją savi šaudė į savus, sprogdina partiją iš vidaus – neapsikentę vadovo komunistavimo iš partijos pasitraukė ištisi Kauno miesto ir Kauno rajono skyriai, teigiama, esą taip pat pasielgė ir dalis Kalvarijos, Raseinių, Jonavos skyrių narių.

    „Tiek pasidarė komunistėlis, kad mums tikrai ne pakeliui, todėl išėjo daug žmonių“, - DELFI pasakojo buvęs partijos Kauno rajono skyriaus vadovas Antanas Zalieckas, kurio teigimu, su juo pasitraukę skyriaus nariai ketina prisišlieti prie Lietuvos socialdemokratų sąjungos.

    „Po pralaimėtų savivaldos rinkimų, kuriuose mes praktiškai nieko nelaimėjome, išskyrus dvi vietas Jonavoje, bandžiau prezidiumą perkalbėti keisti partijos pavadinimą, pakoreguoti programą, išmesti visus tuos marksizmus, bet niekas manęs neklausė“, - teigė buvęs Lietuvos socialistinio liaudies fronto Kauno miesto skyriaus pirmininkas Vytautas Stančikas, kurio tvirtinimu, su juo pasitraukė ir apie šimtą skyriaus narių.

    Pats A. Paleckis teigia, jog partiją paliko ne tiek ir daug narių, jo skaičiavimais po keliolika iš skirtingų skyrių, o visi išėjusieji ar išmestieji prieštarauja terminui „socializmas“ bei tiesiog nesuvokia, kad marksizmas yra rimta politinė srovė, kuri studijuojama viso pasaulio universitetuose.

    A.Paleckis: partija marksizmą ketina plėtoti kūrybiškai

    Pasak frontininkų vadovo, Karlo Marxo mintys bei teiginiai yra aktualūs ir šiandien, juolab, kad partijos programoje aiškiai pasakyta, jog partija ketina plėtoti ne brėžnevinį marksizmą, o kūrybiškąjį.

    „Esmė ta, kad jie prieštarauja terminui „socializmas“, kuris yra partijos programoje. Vadinasi, jie prieštarauja partijos programai, kuri buvo priimta prieš daugiau nei metus. Tas prieštaravimas kaupėsi kaupėsi ir po rinkimų tie keli žmonės pratrūko. Bet socializmas nereiškia, kad mes žūtbūt turime grįžti į praeitį, atvirkščiai, socializmas yra ateities dalykas“, - aiškino A. Paleckis.

    „Daugybė K. Marxo teiginių dabar pasitvirtina: apie kapitalo išnaudojimą, apie turto kaupimąsi viename poliuje ir skurdo kaupimąsi kitame, apie tai, kad kapitalistai nesumoka visos algos, ką uždirba dirbantieji, ir apie tai, kad išeitis yra perimti dirbantiesiems ekonomikos kontrolę“, - pasakojo politikas.

    Anot jo, daugeliui nepatenkintųjų tai atrodo, kaip grįžimas į brėžnevinę praeitį, bet esą to tikrai nenorima.

    A. Paleckis taip pat sako, kad iš partijos buvo pašalintas ir vienas narys Vitalijus Balkus, kuris socialiniame tinklapyje „Facebook“ partiją ir partijos narius kaltino grįžimu prie stalinizmo bei panašiais dalykais, nors, pasak jo, tai nėra pagrįsta.

    Po teiginių apie Sausio 13-ąją žlugo rinkimų sąrašas Kaune

    Buvęs Kauno miesto skyriaus pirmininkas V. Stančikas teigia partiją palikęs dėl A. Paleckio teiginių apie Sausio 13-ąją, taip pat dėl to, kad nenorima atsisakyti idėjų, kurios atrodo tarsi iš praeities. „Su manimi išėjo beveik visas Kauno skyrius“, - teigė pašnekovas.

    Pasak jo, beveik visi išėjusieji turi minčių eiti į kitą politinę partiją, tačiau į kurią tiksliai, V. Stančikas kol kas atskleisti nenorėjo.

    Jo teigimu, iš viso Socialistinis liaudies frontas iš viso turėjo daugiau nei dvidešimt skyrių.

    „Taip negalima, čia ne XIX amžius, kad kalbėtume apie buržuaziją ir panašiai. Tokie žodžiai mėtosi... Man tai netinka“, - teigė V. Stančikas.

    „Mane paveikė ir tie pareiškimai dėl Sausio 13-osios, ir kiti dalykai. Mes turėjome Kaune dalyvauti rinkimuose, buvo sudarytas sąrašas, tačiau po šito A. Paleckio pareiškimo dalis žmonių pasitraukė ir mums pritrūko vieno žmogaus, nesudalyvavom“, - pridūrė pašnekovas.

    A.Paleckis nori būrelio marksizmui-leninizmui studijuoti?

    Minorinėmis gaidomis vaizdą Socialistinio liaudies fronto gretose piešė ir buvęs partijos Kauno rajono skyriaus pirmininkas A. Zalieckas. Jo teigimu, A. Paleckis visiškai nukrypo į komunizmą bei Sovietų Sąjungą ir neva net pasiūlė steigti būrelį marksizmo-leninizmo studijoms.

    „Galų gale posėdyje A. Paleckis pareiškė, kad reikia daryti būrelį ir nagrinėti marksizmą-leninizmą, studijuoti. Jūs jauna, jums juoką kelia, o mums, pagyvenusiems žmonėms, tai yra siaubas – nagrinėti, sudaryti kuopeles, visai kaip anksčiau buvo“, - pasakodamas šiurpo A. Zalieckas.

    Pašnekovas teigia, kad toks požiūris prives partiją prie byrėjimo. A. Zalieckas teigia pats išsimokslinimą gavęs gyvendamas Sovietų Sąjungoje, ši imperija esą taip pat galėjo pasigirti gerais dalykais, bet apsiriboti tuo esą neprotinga.

    „Kas teigiamo, paimkime iš to tariamo socializmo arba Tarybų Sąjungos, paimkime, kas gero, iš kapitalizmo, demokratijos, sudėkime ir viskas tvarkoje“, - svarstė A. Zalieckas.

    „Prie Tarybų Sąjungos buvo tokia kaip specialybė – zampolitas. Ir jiems buvo pasakyta, kad yra Vladimiras Leninas, yra partija ir nieko daugiau, viskas šventa, jokios privačios nuosavybės. Juos paruošdavo į kariuomenę ir jie būdavo kaip peliukai, turėdavo vykdyti nurodymus. Ir jeigu tik kuris truputį paprotaudavo „možet tak necharašo“, iškart lėkdavo laipsniai ir išmesdavo. Tai aš jam ir sakau: „Algirdai, atsipeikėkim, amžius ne tas, nebūkim zampolitais“, - pridūrė pašnekovas.

    Jo teigimu, A. Paleckiui buvo pasiūlyta sukviesti partijos suvažiavimą ir esą partijos nariai tegul apsisprendžia, kur suks partija, bet neva šis su tuo nesutikęs.

    „Aš juo labai tikėjau ir jis, tarp kitko, yra sąžiningas, padorus žmogus žiūrint verslo klausimais, jis padorus, neapgaus, mandagus, tvarkingas, išsilavinęs, bet kas link politikos, tai bukesnio nesutikau“, - nusivylimo neslėpė A. Zalieckas.

    DELFI primena, kad Socialistinis liaudies frontas susikūrė 2009-ųjų pabaigoje susijungus A. Paleckio „Frontui“ ir Lietuvos socialistų partijai. A. Paleckis anksčiau priklausė Lietuvos socialdemokratų partijai, tačiau buvo iš jos išmestas, nes ėmė kritikuoti partijos pirmininko ir premjero Gedimino Kirkilo vykdytą politiką bei nacionalinio investuotojo bendrovės „Leo LT“ kūrimą.

     

     

  • L.Pečeliūnienė. Politinis prieglobstis A. Paulauskui

    L.Pečeliūnienė. Politinis prieglobstis A.Paulauskui

     

    2011 balandžio mėn. 11 d. 17:29

    DELFI

    Partijų jungimasis – ne naujiena ir šiaip jau sveikintinas reiškinys, bet Artūro Paulausko Naujosios sąjungos prisiglaudimas po Viktoro Uspaskicho Darbo partijos sparnu vertas išskirtinio dėmesio. Gal čia net ypatingo cinizmo pavyzdys.

    A.Paulauską dabar galima tik užjausti. Šiemet jis su savo partija neperžengė net Vilniaus savivaldybės rinkimų slenksčio. O štai 1998-aisiais buvęs generalinis prokuroras politinę karjerą pradėjo svaiginančiu skrydžiu. Net pats tuometinis prezidentas Algirdas Brazauskas jį paskelbė savo įpėdiniu, ir vos per plauką A.Paulauskas netapo prezidentu. Pajutęs skrydžio svaigulį tuomet A.Paulauskas sukūrė savo partiją. Ir 2000-ųjų Seimo rinkimuose pretenzingai įsiveržė su naujosios politikos pažadu.

    Pats prezidentas Valdas Adamkus globojo tą naujosios politikos darinį iš trijų partijų (liberalų, centristų ir Naujosios sąjungos). Buvo žadama, kad ta naujoji politika viskuo bus pranašesnė už senąją (konservatorių ir socialdemokratų pirmtakų eldėdėpė). Bus sąžininga, ekonomiškai išmintinga, be rietenų.

    Kodėl V.Uspaskichas tą prieglobstį suteikė? Tikriausiai ne todėl, kad A.Paulauskas ieškodamas Naujajai sąjungai socialliberalumo pagrindo yra politinės literatūros prisiskaitęs. Labiau tikėtina bendros praeities su bendru kompromatu jungtis.

    Lina Pečeliūnienė

    Tiesa, po keleto metų, kai susiriejusi naujoji politika beviltiškai žlugo, tuometinis V.Adamkaus patarėjas Darius Kuolys bandė paaiškinti tikrąsias priežastis, kodėl V.Adamkus globojo A.Paulauską. Naujoji sąjunga jau buvo laimėjusi 1999-ųjų savivaldos rinkimus ir grasinosi įsiveržti į politikos viršūnes su populistiniais šūkiais: atimsime pinigus iš krašto apsaugos ir atiduosime mokytojams. Tokie pažadai grėsė Lietuvai likti už NATO slenksčio. V.Adamkus siekė A.Paulauską laikyti už pavadėlio ir nuvairuoti valstybinio mąstymo link.

    Kaip šią Seimo kadenciją Arūnas Valinskas, taip ir 2000-aisiais A.Paulauskas nieko neišmanydamas nei apie senąją, nei apie naująją politiką iškart tapo Seimo pirmininku. Iš pradžių prakaitavo nemokėdamas vesti posėdžių, bet uoliai mokėsi ir Seimo Statuto, ir anglų kalbos. Net populistinių rėkavimų atsisakė – siekė tapti rimtu atsakingu politiku. Bet krintant A.Paulausko populizmui, krito ir Naujosios sąjungos reitingai. A.Paulauskas pats atvedė į Seimą ir Viktorą Uspaskichą. Matyt, žiūrėjo į jį kaip neišsenkamą pinigų kapšą savo partijai. Todėl buvo nepatenkintas, kai tas pasiryžo kurti savo Darbo partiją.

    Krisdamas žemyn A.Paulauskas bandė kabintis į socdemus. Bet socdemai rankos neištiesė, nes ketindamas sujungti partijas A.Paulauskas dar tebesapnavo save A.Brazausko įpėdiniu. A.Paulausko politinės karjeros kulminacija buvo 2006-ieji, kai net 94 Seimo nariai balsavo už jo atstatydinimą iš Seimo pirmininko posto. Ypač pyko tada A.Paulauskas ant išdavikų koalicijos partnerių darbiečių, apkaltino V.Uspaskichą antivalstybine veikla. Pareiškė, kad Rolandas Paksas ir Viktoras Uspaskichas „veikia pagal vieną scenarijų, kuris galbūt parašytas ne Lietuvoje“.

    Vėliau, kai Seimas ėmėsi tirti VSD, paaiškėjo, kad po A.Paulausko nuvertimo saugumiečiams liepta per tris dienas parengti ir atiduoti prokuratūrai popierius dėl V.Uspakicho nelegalių 24 milijonų, nors tas tyrimas lyg tyčia prilaikomas seniai gulėjo VSD stalčiuose.

    A.Paulauskas tada drąsiai skelbė, kad V.Uspaskichas neturi gabumų tapti politiku, kad jo siekis – valdžios ėmimo projektas, pagrįstas verslo principais. Džiaugėsi, kad tas projektas žlunga.

    Nuo baudžiamosios bylos bėgęs ir pasiprašęs politinio prieglobsčio Rusijoje V.Uspaskichas tada irgi žiauriai nekentė A.Paulausko, žadėjo kompromatą, žadėjo demaskuoti Lietuvos politiką.

    Kas dabar pasikeitė, kad A.Paulauskas pasiprašė V.Uspaskicho politinio prieglobsčio? Gal tikisi tapti V.Uspaskicho įpėdiniu, kaip anuomet A.Brazausko? Juk Darbo partijos byla dar nebaigta, V.Uspaskichas tebėra teisiamasis. Tiesa, kol kas jis pats Europos Parlamente, jo partija Seime, o A.Paulauskas su savo partija – gatvėje. Kodėl V.Uspaskichas tą prieglobstį suteikė? Tikriausiai ne todėl, kad A.Paulauskas ieškodamas Naujajai sąjungai socialliberalumo pagrindo yra politinės literatūros prisiskaitęs. Labiau tikėtina bendros praeities su bendru kompromatu jungtis.

    Panašiai viens kito nekentę susivienijo Gediminas Vagnorius su Vidmantu Žiemeliu jaunojo Žiemelio verslo projekte - Krikščionių partijoje. Dabar tokia „naujoji politika“ madinga. Madingas verslininkų siekis tapti oligarchais – užsigrobti valdžią plečiant savos žiniasklaidos valdas, beveik atvirai ir demonstratyviai perkant balsus rinkimuose, prievarta pajungiant žmones į savo partijas savivaldybėse.

    Tiesa, Krikščionių partijai savivaldos rinkimai, kaip repeticija prieš Seimo rinkimus, buvo tokie nesėkmingi, kad į didžiąją sceną geriau visai nebelipti. Bet žiniasklaidos projektuose Darbo partija su „krikščionimis“ turi bendrų interesų. Gal Darbo partija taps prieglauda ne vien A.Paulauskui?

    Vis dėlto A.Paulausko gaila. Jis turėjo galimybių tapti geru politiku. Matyt, skrydis buvo per staigus, per didelės ambicijos išsiskleidė. Natūralu, kad tada su pagreičiu krenti žemyn galvodamas ne apie kokias vertybes, o tik apie vietą Seime.

     

     

  • Japonijos krizė prilygstaČernobilio avarijai

    Japonijos krizė prilyginta Černobylio avarijai

     

    2011-04-12 08:16

     

    6,2 balo pagal Richterio skalę žemės drebėjimas antradienį supurtė rytinę didžiausios Japonijos Honšiū salos dalį, teigė JAV geologinių tyrimų tarnyba, pranešė „RIA Novosti“.

    Požeminiai smūgiai užfiksuoti naktį iš pirmadienio į antradienį už 77 kilometrų nuo Tokijo. Žemės drebėjimo epicentras nustatytas daugiau nei 13 kilometrų gylyje.

    Kol kas negauta informacijos apie galimas žemės drebėjimo aukas ar padarytus nuostolius, taip pat nepaskelbtas perspėjimas dėl cunamio.

    Japonija nukentėjo nuo pražūtingo žemės drebėjimo ir po jo kilusio cunamio kovo 11 dieną. Per šias stichines nelaimės žuvo ar yra dingę be žinios daugiau nei 27 tūkst. žmonių. Po šio žemės drebėjimo šalį sukrėtė ne vienas stiprus pakartotinis smūgis.

    Pirmadienį per 6,6 balo žemės drebėjimą šiaurės rytinėje Japonijos dalyje vienas žmogus žuvo ir keturi buvo sužeisti.

    Japonijos branduolinė krizė pagal pavojingumą prilyginta Černobylio elektrinės avarijai

    Japonija savo dabartinės branduolinės krizės keliamą grėsmę antradienį įvertino aukščiausiu balu, prilygindama ją iki šiol buvusiai didžiausiai 1986 metų Černobylio atominės elektrinės avarijai.

    Žemės drebėjimo nuniokotą šiaurės rytinę šalies dalį sukrėtus dar vienam stipriam pakartotiniam smūgiui, Fukušimos 1-ojoje jėgainėje kilo gaisras, nors inžinieriams jį vėliau tikriausiai pavyko užgesinti.

    Pastarųjų dienų įvykiai perša mintį, jog pažeistos elektrinės operatoriams nepavyksta sutaisyti aušinimo sistemų, kurios yra gyvybiškai svarbios, siekiant sumažinti perkaitusių branduolinių strypų temperatūrą.

    Vienas Japonijos branduolinės ir pramonės saugos agentūros (NISA) atstovas sakė, kad pagal bendrą radioaktyvios taršos Fukušimos jėgainės avarija įvertinta septyniais balais – aukščiausiu lygiu pagal tarptautinę branduolinių incidentų vertinimo skalę.

    Anksčiau ši avarija buvo vertinama penkiais balais ir pagal pavojingumą buvo prilyginama 1979 metais JAV Trijų Mylių salos atominėje jėgainėje įvykusį incidentą.

    Branduolinis incidentas vertinamas 7 balais, kai į aplinką pasklinda daug radioaktyvių teršalų, galinčių sukelti didelį pavojų žmonių sveikatai ir ekosistemoms.

    Tuo tarpu penkiais balais būtų įvertinta krizė, kurios metu į aplinką patenka ribotas kiekis radioaktyvių medžiagų ir žūsta keli žmonės, nurodo Tarptautinė atominės energetikos agentūra (TATENA).

    Japonijos energetikos bendrovė „Tokyo Electric Power Co.“ (TEPCO) pranešė nurodžiusi evakuoti darbininkus ir inžinierius ir Fukušimos 1-osios ir 2-osios atominių elektrinių po naujo žemės drebėjimo, antradienį supurčiusio šalies šiaurės rytų regioną.

    Bendrovė tikrina abiejų elektrinių būklę, tačiau rezultatai dar nėra aiškūs, sakė vienas TEPCO atstovas.

    Fukušimos 1-ojoje jėgainėje, kurią smarkiai nuniokojo kovo 11 dieną įvykęs stiprus žemės drebėjimas ir cunamis, padėtį mėgina suvaldyti šimtai darbininkų ir inžinierių.

    Tuo tarpu bendrovė „Japan Atomic Power Co.“ pranešė, kad jos valdomoje Tokijo 2-ojoje atominėje elektrinėje, esančioje Ibarakio prefektūroje, po pastarųjų požeminių smūgių sutrikimų neužfiksuota.

    Bendrovė „Tohoku Electric Power Co.“ taip pat paskelbė neužfiksavusi jokių gedimų savo eksploatuojamoje Onagavos atominėje elektrinėje, esančioje šalies šiaurės rytuose.

    Dėl naujo žemės drebėjimo Fukušimos AE vandens siurblių darbas nesutriko

    Japonijos šiaurės rytų regioną antradienį supurtęs 6,3 balo žemės drebėjimas nepaveikė siurblių, kurie tiekia vandenį į avarijos ištiktos Fukušimos 1-osios jėgainės 1-ąjį, 2-ąjį ir 3-ąjį reaktorius, pranešė elektrinės operatoriai.

    Tačiau bendrovė „Tokyo Electric Power Co.“ (TEPCO) atnaujino nurodymą evakuoti iš jėgainės darbininkus ir inžinierius, kol bus atlikti papildomi patikrinimai. Anksčiau evakuacija buvo atšaukta, kai nepasitvirtino naujo cunamio prognozė.

     

     

  • Dėl Tamaševskio pareiškimo kreipiamasi į prokuratūrą

    Dėl Tomaševskio pareiškimo kreipiamasi į prokuratūrą

     

    2011-04-11

    Lietuvos centro partija kreipėsi į prokuratūrą dėl Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininko europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio pareiškimo, kad Vilniaus krašte integruotis turi ne lenkai, o lietuviai.

    TOMAŠEVSKIS: VILNIAUS KRAŠTE TURI INTEGRUOTIS LIETUVIAI, O NE LENKAI

    Neparlamentinė Lietuvos centro partija pranešė, kad kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą, prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą dėl V.Tomaševskio „įvykdytos vienos svarbiausių Lietuvos Konstitucijos nuostatų pažeidimo“ - nacionalinės nesantaikos kurstymo.

    „Reikšdama viltį, kad šis precedento neturintis atvejis Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje susilauks kuo rimčiausio dėmesio ir kruopščiausio tyrimo, Lietuvos centro partija apgailestauja, kad V.Tomaševskio veiksmai nesusilaukė adekvataus politinio vertinimo nei Seime, nei Vyriausybėje“, - teigiama pirmadienį išplatintame partijos pareiškime.

    Praėjusią savaitę V.Tomaševskis, dienraščiui „Respublika“ komentuodamas prezidentės pasirašytą Švietimo įstatymą, pareiškė, kad Vilniaus krašte nuo seno gyveno lenkų tautybės žmonės, todėl ne jie, o lietuviai turi prisitaikyti.

    „Kur integruotis? Kur mes turime integruotis? Mes čia gyvename visada. Tai jūs turite šitame krašte integruotis, nes jūs čia atvažiavote. Jūsų protėviai turi čia integruotis. O mes neturime integruotis. Čia mūsų žemė. Nueikite Vilniuje į senas kapines - vien lenkiškos pavardės“, - sakė jis.

    Pagal Lietuvos Seimo priimtą Švietimo įstatymą, tautinių mažumų mokyklose Lietuvoje pamokos lietuvių kalba turės vykti, kai bus dėstomos temos iš Lietuvos istorijos ir geografijos, pasaulio pažinimo, mokoma pilietiškumo pagrindų. Be to, nutarta nuo 2013 metų suvienodinti valstybinės kalbos brandos egzamino užduotis lietuvių ir tautinių mažumų mokyklų moksleiviams.

     

    Alfa.lt

  • Dėl kibernetinių atakų peržiūrėjimo

    Iš naujo vardijant grėsmes Lietuvai įvertintos ir kibernetinės atakos

     

    2011-04-11

    Vyriausybės sudaryta darbo grupė parengė naujos Nacionalinio saugumo strategijos projektą, kurį teiks tvirtinti Valstybės gynimo tarybai, o po to ir Seimui.

    Projektas parengtas atsižvelgiant į tai, kad praėjusių metų rudenį NATO priėmė naują strateginę koncepciją.

    Pasak krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės, be kitų naujovių joje įvardytos ir tokios grėsmės nacionaliniam saugumui, kaip kibernetinės atakos, išplėsta energetinio saugumo dalis.

    Lietuvai didžiausią išorės grėsmę kelia ekonominė ir energetinė priklausomybė, o vidaus - netolygi socialinė ir ekonominė raida.

    Dokumento projekte pabrėžiama, kad kitų valstybių ūkio subjektų dominavimas nacionaliniam saugumui strategiškai svarbiuose energetikos, transporto, finansų ir kredito sektoriuose „didina šių sektorių atvirumą neigiamai išorės įtakai“.

    Ekonominė ir energetinė priklausomybė išskirta pirmuoju punktu, antruoju punktu nurodoma kitų valstybių veikla prieš Lietuvą. Trečiu ir ketvirtu punktu išskiriamos informacinės ir kibernetinės ata

    Šiuo metu galioja 2005 m. priimta nacionalinio saugumo strategija.

     

    Alfa.lt

  • Ponui Lukašui Mariai Abgarovičiui, lenkijos Respublikos senatui

    Ponui Lukašui Mariai Abgarovičiui, Lenkijos Respublikos senatoriui

     

    Žiniai: Lenkijos Respublikos Senatui ir kitiems

     

    Pone senatoriau, žiūrint 2011 m. kovo 3 d. televizijos „TV Polonia“ laidą apie Lietuvos savivaldybių rinkimų rezultatus, kurioje Jūs dalyvavote, mus nemaloniai nustebino Jūsų kandžios pastabos Lietuvai, taip pat, kad Jums ryškiai stokojo temos suvokimo ir atsakomybės už savo žodžius pojūčio. Nes Jūs privalote žinoti, kad Rinkimų akcija varžėsi rinkimuose, sudariusi koaliciją su Rusų aljansu. Ir, kad tie rusai, kurie buvo išrinkti pagal Tomaševskio bloko sąrašą – tai pirmiausia Viktoras Balakinas, Maskvos algą gaunantis KGB profesionalus majoro laipsnio karininkas, kuris kartu yra nuolatinis Valdemaro Tomaševskio patarėjas, kuris iškart atvirai dėstė Delfi korespondentei, kad jeigu jie, KGB darbuotojai, kaip „specialistai“, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, iš karto perimtų valdžią – tai čia jau seniai būtų tvarka – ir, ko gero, … mirtina tyla.

    Ir Olga Gorškova, daugelį kartų apdovanota Rusijos valdžios už veiklą jos labui. Dalyvavę laidoje korespondentai ir Jūs, tikriausiai dėl užmaršumo, neinformavo viso pasaulio lenkų, kad aukščiau paminėto bloko Rusijos ir Lenkijos ambasadų atstovų išvien saugomas priešrinkiminis partinis susitikimas preliminariai iškėlė Rinkimų akcijos stiprinimo, prijungiant prie jos vis naujas organizuotas promaskvietiškai nusiteikusių Lietuvos rusų grupes, temą. Ir, kad būtent tose, Jūsų ir televizijos „TV Polonia“ korespondentų nutylėtose, detalėse slypi tikras „Rinkimų akcijos ir visų Lietuvos lenkų laimėjimas“.

    Jei būtumėt turėjęs nors kiek geros valios, turėtumėte taip pat pastebėti, kad už Lietuvos lenkų rinkimų akcijos gaują balsuoja žymiai mažiau nei pusė Lietuvos lenkų. Aritmetika labai paprasta – jeigu iš lenkų gyventojų skaičiaus mes atimsime jaunesnių nei 18 metų gyventojų skaičių, įsitikinsime, kad Vilniaus rajone už Akciją balsuoja 51 proc. Lietuvos lenkų, Šalčininkų rajone – 47 proc. Trakų rajone – 40 proc., Širvintų ir Švenčionių rajonuose – po 18 proc., Vilniuje, kur lenkų daugiausia, – tik 21 proc. Tiesa, kai dabar Akcija veikė išvien bloke su Rusų aljansu – šiuose skaičiavimuose galėtų būti kai kurių netikslumų. Tad aiškiausiai nėra jokio pagrindo triukšmingiems reportažams apie užsienio lenkus Jums dalyvaujant, juolab, kad „koloso molinėmis kojomis“ veidą išsaugoti, kad ir laikinai, gali tik atviras rėmimasis promaskvietiškais Lietuvos rusais ir posovietinėmis struktūromis bei veikla naujose teritorijose, kuriose Akcijos veiksmų žala dar nežinoma.

    Prieštaraujant Lenkijos Respublikos Konstitucijai Senato iš Lenkijos biudžeto finansuojami leidiniai propaguoja iš esmės ne visą tiesą ir skleidžia neapykantą ne tik viskam, kas lietuviška, bet ir bet kokiam sveikam Lietuvos lenkų bendruomenės refleksui, siekiant normalumo ir pagarbos žmogaus orumui; Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje remia ir skatina vis naujas avantiūras; Lenkijos politikai, panašiai kaip ir Jūs, mano, kad Tomaševskis su šeima ir posovietine aplinka sudaro pavyzdingą, sektiną „lenkiškumo“ etaloną; užsienio lenkų lyderiai, trokštantys „lenkiškumo gynėjų“ aureolės, siunčia pasipiktinimo laiškus Lietuvos valdžiai, reikalaudami palikti esamą posovietinę tvarką…

    Kaipgi tuomet, tokioje padėtyje, Jūsų manymu, ypač kaimo vietovėse, visiškai kontroliuojamose buvusių kolūkinių „karaliukų“, gali vykti teigiami Lietuvos lenkų savimonės ir veiksmų pokyčiai savo valstybės ir savo aplinkos, normalumo ir europietiškumo labui? Ar Jūs nesijaučiate irgi atsakingas už tokią padėtį? Ir kas Jus įgaliojo kalbėti Lietuvos lenkų vardu ir priskirti juos nenoromis prie tos gaujos, priešiškai nusiteikusios prieš savo Tėvynę? Kaip jaustumėtės Jūs, jeigu, pavyzdžiui, Silezijoje, Bidgoščiuje, Ščecine ir Gdanske rinkimų rezultatus komentuotų ten atvykęs iš Vokietijos Bundestago narys ir šmeižtų Lenkijos valdžią?

    Kadangi, Jums norint sąžiningai pažinti tikrą Rinkimų akcijos veiksmų vaizdą, pakaktų nuvykti į gretimą Vilniaus rajoną, kuriame 17 metų nuolatinės ir nekontroliuojamos valdžios vyrauja miniatiūrinė šešto dešimtmečio stalinizmo atmosfera. O kiekvienam, kas drįsta viešai pareikšti savo nuomonę, nesutampančią su „lyderio“, jo šeimos ir posovietinės aplinkos „linija“, reikia tikėtis persekiojimo. Vykdomo, beje, labai rafinuotai patyrusių sovietinės eros „karaliukų“, kurie neatsisako net ir fizinio susidorojimo bandymų. Tiesa, kol kas tai daugiausiai liečia gyventojus lenkus, nes lietuvių jie arba negali pasiekti, arba prisibijo pasekmių. O visa tai tarnauja rajono bendruomenės skaidymui į izoliuotas, viena kitai priešiškas tautines grupes, juk tai visuomet rūpi tokios pakraipos veikėjams. Šiandien imamasi ypatingų pastangų, kad panaši atmosfera „įsigaliotų“ ir Vilniuje – kaip Želigovskiados, kai pradėta mėginti draugiškus ir abipusiškai palankius vilniečius jėga paversti lenkais ir nelenkais.

    Jūs turėtumėte suprasti, kad šie nusikalstami veiksmai meta šešėlį ir ant lenkų mokyklų, ant kiekvieno Lietuvos lenko ir ant jų visų, formuojantis aplink juos, taip pat ir Jūsų dėka, išprovokuotai jiems nepalankiai priešiškai atmosferai. Net ir ant tų, kurie niekados neturėjo ir nenorėjo turėti nieko bendro su aukščiau aprašyta V. Tomaševskio, jo giminės ir posovietinės aplinkos veikla.

    Ar Jūs kartais nesusimąstote, kodėl daugelį metų egzistuoja būtent tokia, o ne kitokia Rinkimų akcijos sistema, o šiandien būtent Tomaševskio blokas, neva „lenkų“, dalyvaujant KGB majorui; ir kodėl Varšuvos „Bendrijos“ nurodymu paskirtas ir daugelį metų Lietuvos lenkų sąjungos „prezidento“ pareigose išsilaiko Maskvos politikos akademijos prie TSKP CK auklėtinis, užtikrinantis „socialinį“ užnugarį Rinkimų akcijai; ir ar tai atsitiktinumas, kad Lenkijai Lietuvoje ir toliau atstovauja ambasadorius, parengtas Sovietinės diplomatijos institute Maskvoje, nors amžiną atilsį prezidentas Lechas Kačinskis jau prieš daugelį metų reikalavo jį atšaukti dėl jo ryšių su tariamu komisaro Papalos žudiku; ir kodėl tiek daug metų vienintelį Vilniaus rajone Nemenčinės miestą valdo asmuo, esantis Senato maršalkos B. Borusevičiaus giminaitis, kuris sovietiniais laikais daugelį metų dirbo komandoje Vakarų radijo stotims trukdyti, o lemtingu 1991 m. vasario laikotarpiu buvo posovietinio referendumo iniciatorius ir organizatorius? Tai ką Jūs norite pasiekti, remdamas tokią sistemą? Išsaugoti sovietinį skanseną prie Vilniaus? Gal visgi vertėtų, pone senatoriau, apsidairyti ir pradėti tvarkytis savo darželį Lenkijoje?

    Ar yra pažeidžiamos Lietuvos lenkų teisės? Žinoma, bet tų savivaldybių teritorijoje, kur valdo Rinkimų akcija ir kur gyventojai neturi galimybės naudotis pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis – žodžio, rinkimų, vienijimosi ir keitimosi informacija bei kitomis laisvėmis. Beje, net ir teisės visapusiškai išmokti valstybinę kalbą, o tai neleidžia Lietuvos lenkams konkuruoti darbo rinkoje. Mūsų valstybės valdžia, bijodama aukščiau aprašytos gaujos propagandinio triukšmo, dalyvaujant Lenkijos politikams ir Jums, skriausdama ten gyvenančius lenkus, užmerkia akis į tokią padėtį, kuri jau daugelį metų žeidžia žmogaus orumą.

    Ar lietuviai nemėgsta lenkų? Lietuviai, kaip ir bet kuri kita tauta, gerbia tuos, kas pagarbiai elgiasi su jais pačiais, ir nemėgsta tų, kurie organizuoja provokacijas prieš Lietuvą, šmeižia šią šalį ir skleidžia sąmoningai suklastotą informaciją.

    Jūs privalote suvokti didžiojo vilniečio, visų laikų puikiausio rašytojo Juzefo Mackievičiaus žodžius, kad ne tik lenkai yra žmonės.

    Stebint tiesiogiai iš Vilniaus visus reiškinius ir procesus, reikia sąžiningai prisipažinti, kad Lietuvos valdžios pakantumas, nuolat pažeidžiant įstatymus ir Konstituciją ir nesibaigiant provokacijoms, tikrai pernelyg didelis.

     

    ***

     

    Tarpukario laikotarpiu Totoriškėse prie Vilniaus gyveno šeima Adamo Abgarovičiaus, kuris buvo Karolio Vedziagolskio, vėliau garsiųjų „Dienoraščių“ autoriaus, dvarų valdytojas. Gal tai buvo Jūsų artimesnė ar tolimesnė giminė, nes pavardė yra reta. Kaip seka iš prisiminimų – tai buvo nepaprastai padorūs žmonės, kurie tikrai nesudarytų jokių sandėrių su tokiais asmenimis, kurių politiniai bičiuliai buvę KGB darbuotojai. Juolab, kad kaip tik dėl tų tarnybų grėsmės jiems visam laikui paskubomis teko palikti Lietuvą. Nes jie žinojo, koks likimas jų laukia savo artimiausio kaimyno – generolo Bronislavo Vedziagolskio, susirgusio vežant jį per pirmąją sovietų okupaciją į Katynę, tad tiesiog išmesto į pakelės griovį, kur jis ir baigė savo gyvenimą, pavyzdžiu…

    Mes suprantame, kad Jums, kaip ir daugeliui kitų Lenkijos politikų, rūpi pigi reklama prieš ateinančius rinkimus. O veikimas su „lenkų Rytuose gynėjų“ aureole ir Lietuvos šmeižimas prieš tam jau paruoštą ir mąstančią kaip banda visuomenę – leis Jums tikriausiai surinkti papildomų paramos balsų.

    Bet ar tokia gyvenimo prasmė, pone senatoriau Abgarovičiau, bet kokia kaina siekti valdžios, titulų ir garbės? Pasirinkimas Jūsų rankose.

     

    Ryšardas MACEIKIANECAS, fondo „Vilniaus klodai“ pirmininkas

     

    Voruta. – 201104 11

     

     

  • Libijos liderissutiko su AfrikosSąjungos pasiūlytu taikos planu

    2011 balandžio 11

    Libijos lyderis sutiko su Afrikos Sąjungos pasiūlytu taikos planu

     

    Libijos lyderio Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) režimas sutiko su Afrikos Sąjungos (AS) pasiūlytu taikos planu, kuriuo siekiama užbaigti dabartinį konfliktą, sekmadienį Tripolyje pareiškė Pietų Afrikos Respublikos (PAR) prezidentas Jacobas Zuma (Džeikobas Zuma).

     

    “Brolio lyderio delegacija sutiko su mūsų pristatytomis gairėmis”, – sakė J.Zuma trumpame pareiškime žurnalistams, kurį perskaitė M.Kadhafi Bab Azizijos rezidencijoje.

     

    Pasiūlyto taikos plano detalės bus išdėstytos atskirame komunikate, pridūrė PAR prezidentas, tačiau nenurodė, kad jis bus paskelbtas.

     

    “Tame komunikate taip pat raginsime NATO nutraukti bombardavimą, kad būtų suteikta galimybė taikai”, – sakė J.Zuma.

     

    Pasak PAR vadovo, dėl kitų savo įsipareigojimų sekmadienį vakare jis turės išvykti iš Libijos, tačiau kiti AS delegacijos nariai naktį praleis Tripolyje, o kitą dieną keliaus į rytuose esantį Bengazio miestą, kurį kontroliuoja sukilėliai.

     

    Čia jie opozicijos lyderiams pristatys AS taikos planą, kuriame, be kita ko, numatyta nedelsiant skelbti ugnies nutraukimą.

     

    Iki šiol sukilimo lyderiai griežtai atsisakė pritarti bet kokiam paliaubų susitarimui, kuriame būtų numatyta galimybė likti valdžioje M.Kadhafi ar kuriam nors iš jo sūnų.

     

    Be J.Zumos, AS delegacijoje taip pat yra Malio vadovas Amadou Toumani Toure (Amadus Tumanis Turė), Mauritanijos lyderis Mohamedas Ouldas Abdel Azizas (Mohamedas Uldas Abdel Azizas) ir Kongo prezidentas Denis Sassou Nguesso (Denis Sasu Ngesas), taip pat Ugandos užsienio reikalų ministras Henry Oryemas Okello (Henris Orjemas Okelas), kuris atstovauja prezidentui Yoweri Museveni (Joveriui Museveniui).

     

    Kiek anksčiau sekmadienį AS tarpininkai kartu su M.Kadhafi pozavo bendrai nuotraukai prie jo beduiniškos palapinės sostinėje esančiame prezidento Bab Azizijos komplekse.

     

    Šeštadienį per susitikimą Mauritanijos sostinėje Nuakšote tarpininkai patvirtino savo misijos Libijoje tikslus: skubus karo veiksmų nutraukimas, humanitarinės pagalbos pristatymas bei dialogo tarp režimo ir sukilėlių pradžia.

    Veidas.lt

     

  • Gorbio mitas

    Gorbio mitas

    Vytautas Landsbergis

     

    Pirmojo ir vienintelio SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo 80 metų jubiliejus Rusijoje praėjo gana nežymiai, o Vakaruose - labai iškilmingai. Būtent Londone, kur jį aukštino kaip žmogų, pakeitusį pasaulio istoriją.

    Pasirodė giriamųjų publikacijų ir Lietuvoje, nors niekas nesusimąstė, kodėl M.Gorbačiovas negali atvažiuoti nei į Lietuvą, nei į Gruziją, nei į Azerbaidžaną. Paprasčiausiai susidurtų su prokuratūra. Šių šalių sostinėse, jam esant SSRS politiniu lyderiu, jo kariuomenė žiauriai ir negailestingai žudė civilius gyventojus. Nusikaltimai žmoniškumui, jei netaikoma dvejopų standartų.

    Tai nereiškia, kad M.Gorbačiovas neturi tikrų ir teigiamų istorinių nuopelnų. Su jo vardu siejamos 1985-1991 metų permainos tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Tokia buvo pažangesniojo sovietų komunistų elito valia ir planai, kuriems įgyvendinti, kad būtų išvengta SSRS žlugimo uždarume ir izoliacijoje, parinktas jaunesnės kartos energingas bei iškalbingas vadovas. Kiek tose permainose (valdymo pertvarka, atsivėrimas pasauliui, laisvė diskutuoti) buvo jo paties iniciatyvų ir valios, kiek - jo aplinkos (Aleksandro Jakovlevo, Eduardo Ševardnadzės ir kitų), pačiam M.Gorbačiovui scenoje įgarsinant naujoves ir projektus, dar atsakys kada nors istorikų tyrimai. Vaidmuo - rodyti Vakarams tarsi naują Sovietų Sąjungos veidą, nutolstančią branduolinės konfrontacijos perspektyvą ir net projektuoti nusiginklavimą įprastinių priemonių arsenaluose, žadėti teisės laikymąsi ir ūkinį bendradarbiavimą - tai jam sekėsi neblogai ir padėjo formuotis mitui, neva čia yra būtent to lyderio, skelbiančio "naująjį mąstymą", politinis kursas į šiaip ar taip geresnę, saugesnę bendrą ateitį.

    Naujas žmogus, kaip jį norėjo matyti Vakarai, džiaugsmingai šūkaujantys "Gorbi!", "Gorbi!", iš tikrųjų nebuvo labai naujas, tik lankstesnis. Kažkas tuose Vakaruose ir neblogai įžvelgė: šypsosi gražiai, o dantys plieniniai. Tikrieji mąstymo ir charakterio bruožai atsiskleisdavo ne scenoje, o lemtingų sprendimų akimirkomis bei vertinimuose - senajame uždarume.

    1989-ieji buvo pažymėti Tbilisio skerdynėmis ir DDR atidavimu pačioj sėkmingiausioj režisūroj. Baku "klaida" (per 120 demonstrantų užmušta ir apie 700 sužeista) - jau 1990 metų sausį. Savais keliais buvo leista eiti Lenkijai, Čekoslovakijai, manipuliuota Rumunija. Įsiutino Baltijos kelias (M.Gorbačiovo neva CK ar Politbiuras prapliupo viešais grasinimais), bet leista Liaudies deputatų suvažiavime pasmerkti Molotovo-Ribbentropo paktą. Ir po to jau Baku žudynės, dėl kurių Azerbaidžanas vis dar tikisi pamatyti M.Gorbačiovą teisme.

    Tartum tolėliau nuo Maskvos įvyko Tiananmenio aikštės žudynės, bet sovietų vadai puikiai suvokė, kad tai ir jų dalia. Apie įvykį Politbiurui 1989 metų spalio 4 dieną referavo Anatolijus Lukjanovas. Aukų skaičius - 3 000... Slaptame archyve išliko protokoluota M.Gorbačiovo reakcija:

    - Privalome būti realistai. Jie, kaip ir mes, turi gintis. Trys tūkstančiai... Na, ir kas?

    Apie Nikolajaus Čiaušesku ir jo žmonos egzekuciją Liaudies deputatų suvažiavimui pranešė uždarame posėdyje pats M.Gorbačiovas. Ramiai, nelyginant apie kokį planuotą įvykį, kuris tą pačią dieną - jau praeitis.

    Suvažiavime daug dėmesio skirta, daug karštų debatų būta dėl Tbilisio žudynių 1989 metų balandžio 9-osios naktį. KGB parengė net savo "informacinį" filmą, bet norintiesiems buvo leista peržiūrėti ir pačių gruzinų juostą. Du pasauliai. Tačiau niekas neperteikė M.Gorbačiovo aiškinimo Berlyne vos dviem dienoms praėjus po giedančių ir besimeldžiančių demonstrantų kapojimo kastuvėliais ir nuodijimo dujomis. M.Gorbačiovas dėstė Vokietijos socialdemokratų pirmininkui Hansui Joachimui Vogeliui taip:

    - Yra destruktyvių elementų, ekstremistų ir net antisovietinių grupių, mėginančių pažeisti "glasnost" ir demokratizaciją savų antisocialistinių siekių labui. Bet mes ginsime savo interesus, socializmo ir liaudies interesus. Mes ginsimės (=ginsim save). Jūs girdėjote apie įvykius Gruzijoje. Ten buvo organizuotas žinomų antitarybininkų mitingas, o jiems vadovauja toks Gamsachurdija. Jie griauna demokratinį procesą, kaitina įtampą, kelia provokacinius šūkius, net pareikalavo atsiųsti į respubliką NATO pajėgas. Tad mes turėjom parodyti jiems jų vietą, ryžtingai stoti prieš politinius avantiūristus, ginti "perestroiką" - mūsų revoliuciją...

     

    Matai, skaitytojau miels, kas tatai yra naujasis mąstymas ir plieniniai dantys. O abi citatos - iš britų žurnalo "The Spectator", 2011 m. kovo 26 d.

    Visa cituota būtų tikę ir Sąjūdžiui triuškinti, jei ne tas Baltijos kelio saujelės ekstremistų renginio mastas... Arba Sąjūdžio laimimiems rinkimams ir skelbiamai Nepriklausomybei, jei ne kitą dieną prasidedąs Trečiasis liaudies deputatų suvažiavimas (jau be lietuvių), kuriame M.Gorbačiovą turėjo rinkti prezidentu... Gal dėl šios aplinkybės iš Kremliaus į Vilnių neatėjo nė sankcija nušluoti valdžią perėmusius Sąjūdžio ekstremistus ir nacionalistus pagal Lietuvos KGB 1990 metų kovo 12 dienos depešą. Kokios pozicijos laikėsi Algirdas Brazauskas, tą pačią kovo 12-ąją nuvykęs į Maskvą, deja, neparašė nė vienuose savo atsiminimų. Taigi sankcijos kovo mėnesį nebuvo, ją M.Gorbačiovas davė tik 1991 metų sausiui.

    Iškilmę Londone nūnai lydėjo viena ypatinga aplinkybė. Jungtinėje Karalystėje gyvenąs buvęs garsus disidentas Vladimiras Bukovskis, giliai įsitikinęs antikomunistas ir "antitarybininkas", neapsikentė veidmainystės ir įteikė Kembridžo magistrato teismui, o galų gale Londono Vestminsterio magistrato teismui, išsamiai su teisininkais parengtą ieškinį, kad M.Gorbačiovui, įtariamam Tbilisio, Baku ir Vilniaus žudynių kaltininkui, būtų išrašytas tarptautinis arešto orderis.

    Pagal dabartines naujosios cenzūros normas tai buvo itin nekorektiškas elgesys. (V.Bukovskis: "politinis korektiškumas - blogiau už leninizmą".) Žiūrėkit, gerasis "Gorbis", branduolinės taikos apaštalas, sovietų imperijos reformatorius, Vokietijos suvienytojas, Europos "bendrų namų" ir "Naujosios pasaulio tvarkos" architektas, kitaip tariant, nesuprastas kilnių siekių politikas - ir arešto orderis?!! Išties, reikėtų turėti nuovokos. Kas tie užmušti gruzinai, azerai, lietuviai... Nebent ekstremalas Bukovskis galėjo taip netinkamai išsišokti.

    Vis dėlto kai ką priminė. O magistrato teismas atsakė, kad M.Gorbačiovas atvyko su specialia misija, matysiąs premjerą Davidą Cameroną, todėl turįs diplomato imunitetą. V.Bukovskis patikrinęs nerado jokių diplomatinės misijos pėdsakų, tad apskundė teismui patį teismą arba teisingumą suklaidinusią Užsienio reikalų ministeriją. Ten mat demokratija. Taip M.Gorbačiovas ir toliau dalyvauja pasaulio pertvarkoj. Dieve padėk.

     

    © Visos teisės priklauso UAB "Lietuvos žinios"

  • Rusijaiįteikta nota dėl atominės elektrinės Kaliningrade

     

     

    Rusijai įteikta nota dėl atominės elektrinės Kaliningrade

    DELFI.lt

    2011 balandžio mėn. 8 d. 09:00

     

    Lietuva trečiadienį įteikė Rusijai notą, kuria atsakė į Rusijos pateiktą Kaliningrado srityje planuojamos statyti Baltijos atominės elektrinės poveikio aplinkai vertinimo (PAV) ataskaitą ir išreiškė susirūpinimą dėl tarptautinių standartų nesilaikymo, skaidrumo ir bendradarbiavimo vystant tokio masto projektą stokos.

    Lietuva neigiamai vertina planuojamos Baltijos atominės elektrinės PAV ataskaitą, nes joje nėra atsakyta į Lietuvos iškeltus klausimus, pateikta informacija yra tik konstatuojamojo pobūdžio daugeliu atvejų nepateikiant pagrįstų mokslinių skaičiavimų ir argumentų, skelbia Užsienio reikalų ministerija.

    Ataskaitoje nėra pateikta būtina išsami informacija, per daug neadekvačiai vertinami tokie svarbūs tarptautinio poveikio aspektai, kaip avarinė parengtis ir civilinė sauga, Lietuvos artumas ir jos gyventojų tankumas objekto stebėjimo zonoje, galima Nemuno ir Baltijos jūros radiacinė tarša, taip pat nenumatytos dvišalės avarinės apsaugos priemonės.

    Lietuvai nepateikti aikštelės Baltijos atominei elektrinei parinkimo kriterijai, be to joje planuojamos praktikoje neišbandytos atominės elektrinės technologijos.

    Kadangi Lietuva yra viena iš didžiausią galimą žalingą poveikį aplinkai patirsiančių šalių, neturėdama išsamios informacijos apie projekto atitikimą aukščiausiems tarptautiniams branduolinės saugos standartams, negali sutikti su poveikio aplinkai vertinimo dokumentu.

    Notoje prašoma išsamiai atsakyti į Lietuvos pateiktus klausimus, pateikti Lietuvos visuomenei pagrindinius poveikio aplinkai vertinimo dokumentus lietuvių kalba ir skirti pakankamai laiko su jais susipažinti, pagal Jungtinių Tautų konvenciją dėl poveikio aplinkai vertinimo tarpvalstybiniame kontekste (Espo konvencija) organizuoti viešuosius svarstymus Lietuvos teritorijoje ir surengti dvišales konsultacijas.

    Rusija yra pasirašiusi Espo konvenciją ir nors jos dar neratifikavusi, tačiau yra deklaravusi pasirengimą laikytis jos nuostatų, pagal kurias turi būti tinkamai atliktos poveikio aplinkai vertinimo procedūros ir su jomis išsamiai supažindinamos galimą žalingą poveikį patirsiančios šalys.

    Lietuvos užsienio reikalų ministerija jau nuo 2009 metų kartu su kitomis žinybomis, atsakingomis už atominę ir radiacinę saugą bei aplinkosaugos aspektus, siekia, kad būtų užtikrintas Kaliningrado srityje planuojamos atominės elektrinės projekto saugumas. Tam buvo panaudotos ir toliau bus naudojamos visos įmanomos tarptautinės priemonės, tarptautiniai forumai ir dvišaliai kontaktai. Lietuvai aktualūs klausimai pastarosiomis dienomis ypač detaliai aptariami Vienoje vykstančioje Branduolinės saugos konvencijos peržiūros konferencijoje, kur pristatomos šalių nacionalinės branduolinės saugos užtikrinimo ataskaitos.

     

  • Rezoliucija

    Rezoliucija dėl lietuvių kalbos padėties Rytų Lietuvos mokyklose

    Autorius: Voruta Data: 2011-04-07, 13:44
    Spausdinti


    Mes, Vilniaus, Šalčininkų, Trakų rajonų daugiau nei dvidešimties mokyklų atstovai, susirinkę į apvalaus stalo diskusiją „Lietuvių kalbos padėtis Rytų Lietuvos mokyklose“, organizuotą Rytų Lietuvos mokytojų sąjungos, bendradarbiaujant su ŠMM, tarėmės dėl lietuvių kalbos ugdymo kokybės konteksto Rytų Lietuvos švietimo įstaigose (lietuvių dėstomąja kalba).

    Mes pripažįstame, kad nūdienos iššūkiai (naujas Švietimo įstatymas, keičiamos vidurinio ugdymo programos, atnaujinama Lietuvių kalbos mokymo strategija) reikalauja dar daugiau dėmesio lietuvių kalbos ugdymui ne tik tautinių bendrijų, bet ir lietuvių mokymosi kalba Rytų Lietuvos mokyklose, kuriose daugėja vaikų iš kitakalbių ir mišrių šeimų, neturinčių netgi minimalaus kalbinio pasirengimo mokytis valstybine kalba, kuris laiduotų:

    * mokiniui – sąlygas gebėti vartoti lietuvių kalbą visose gyvenimo srityse ir situacijose, pasirengti tolesnėms studijoms ir darbui;

    * asmeniui – kūrybišką ir sėkmingą aktyvaus piliečio gyvenimą, lygias startines galimybes įsitvirtinti darbo rinkoje.

    Mes išsiaiškinome, kad siekiant daugiau dėmesio skirti lietuvių kalbos ugdymui Rytų Lietuvos švietimo įstaigose, ypatingas vaidmuo tenka vaikų pasirengimui mokytis valstybine kalba, mokytojo pasirengimui dirbti su skirtingų kalbinių poreikių mokiniais, klasių komplektavimo galimybėmis, ugdymo turiniui, patraukliems dėstymo metodams, palankios kalbinės aplinkos kūrimui. Mes pastebime, kad šiandien lietuvių mokymosi kalba Rytų Lietuvos švietimo įstaigose mokiniai iš kitakalbių ir mišrių šeimų vis dar turi atotrūkį ugdantis lietuvių (gimtosios) kalbos įgūdžius (pagrindinius gebėjimus), kurio rezultatai ryškėja valstybinio lietuvių (gimtosios) kalbos brandos egzamino metu, ir esame pasiryžę dirbti mažinant šį atotrūkį.

    Remdamiesi tuo, kad tradiciškai gausiai tautinių bendrijų gyvenamose vietovėse įvairių tautybių vaikai gausiai lanko (lietuvių mokymosi kalba mokyklose jų dalis siekia iki 80% visų vaikų) valstybine lietuvių kalba ugdymą teikiančias švietimo įstaigas, siekdami nediskriminuoti ir sudaryti lygias galimybes visiems tautinių bendrijų atstovams, siūlome ŠMM, LR Vyriausybei, kitoms valstybinėms institucijoms visuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose švietimo organizavimą, įteisinti ir įgyvendinti lygiateisiškumo principą visų tautinių bendrijų mokinių ugdymo sąlygoms, nepriklausomai nuo to, kokios mokymosi kalbos mokyklą jie pasirinko.

    Mes siūlome:

    * taikyti vienodą finansavimo koeficientą tautinių bendrijų mokiniams, pasirinkusiems mokytis mokyklose lietuvių mokymosi kalba, su tautinių bendrijų mokyklose taikomu koeficientu moksleivių krepšelio metodikoje;

    * kitakalbių ir mišrių kalbinių poreikių šeimų vaikams, atėjusiems iš nepalankios kalbinės aplinkos, kai namuose nekalbama lietuviškai, ir nepasiekusiems reikiamos kalbinės brandos lygio nuo pirmųjų mokymosi metų sudaryti galimybes intensyviai mokytis lietuvių dėstomąja kalba bendrojo lavinimo mokyklose: sudaryti išlyginamąsias klases, didinti lietuvių kalbos pamokų skaičių, skirstyti klases į grupes visose Rytų Lietuvos mokyklose.

    * Atlikus tikslius tyrimus, kiek kitataučių ateina į lietuvių mokymosi kalba mokyklas ir koks jų pasirengimas mokytis valstybine kalba, sukurti sistemą, leidžiančią anksti diagnozuoti pasirengimo mokytis valstybine kalba lygį, pripažįstant, kad tokiems mokiniams reikalinga speciali pedagoginė pagalba.

    * Taikyti vienodus mokinių skaičiaus kriterijus, taikomus tautinių bendrijų mokyklose komplektuojant klases.

    * Atsižvelgus į skirtingas mokinių kalbinės raiškos negimtąja kalba galimybes, pritaikant įvairių mokomųjų dalykų ugdymo turinį ir mokomąsias priemones, taikant tinkamus metodus reikalaujame, kad Rytų Lietuvos lietuvių mokamąja kalba mokyklų mokytojams būtų suteikta reikalinga metodinė pagalba, rengiamos metodinės rekomendacijos, vadovėliai ir mokymai.

    * Į numatomus Švietimo įstatymo įgyvendinimo priemonių plano renginius kartu su tautinių bendrijų atstovais kviesti lietuvių mokomąja kalba mokyklų mokytojus.

    * Pritarti valstybinės kalbos statuso įtvirtinimui naujame Švietimo įstatyme, vienodinamoms lietuvių kalbos programoms ir vienodam lietuvių kalbos brandos egzaminui bei jo vertinimui.

    * Pritarti Seimo nario Gintaro Songailos siūlymui dėl „Dėl Lietuvių kalbos dienos pripažinimo atmintina diena“.

    Rytų Lietuvos mokytojų sąjungos pirmininkė Danguolė Sabienė

    Rytų Lietuvos mokytojų sąjunga

    Mokyklos, mokytojai Rytų Lietuva
    Lietuvių kalba, Rezoliucija, Rytų Lietuvos mokyklos, Rytų Lietuvos mokytojų sąjunga, Rytų Lietuvos mokytojų sąjungos pirmininkė Danguolė Sabienė, Šalčininkai, Trakų rajonas, Vilniaus rajonas
  • Ar dėl baimės prieš lenkiją nesilaikome pariteto ir skriaudžiame Šalčininkų lietuviškas mokyklas?

    Ar dėl baimės prieš Lenkiją nesilaikome pariteto ir skriaudžiame Šalčininkų lietuviškas

    mokyklas?

     

    „Vilnijos“ draugija konstatuoja, kad „veidrodinio principas“ skirstant mokinio krepšelio lėšas šiuo metu yra toks, kad abiejose veidrodžio pusėse (Šalčininkuose ir Punske) faktiškai daugiau gauna lenkiškos mokyklos moksleivis.

    Punsko bendruomenės tarybos nario Klemenso Jurkūno rašte „Vspolnota Polska“ pirmininkui (išversta Lietuvos Seime) yra rašoma, kad Punsko valsčiuje vieno moksleivio mokymosi išlaidos mokyklose lietuvių dėstomąja kalba tokios: pagrindinėje mokykloje – 8 407 zlotai, gimnazijoje – 5 115 zlotų, o mokyklose lenkų dėstomąja kalba – tokios: pagrindinėje mokykloje – 13 930 zlotų, gimnazijoje – 9 175 zlotų, o Smalėnų pagrindinėje mokykloje lenkų dėstomąja kalba vieno moksleivio mokymosi išlaidos lygios 26 923 zlotai.

    Ši informacija yra skelbiama ir internete: http://www.voruta.lt/lenkijos-lietuviu-bendruomene/

    Taigi, nesunku paskaičiuoti, kad vieno moksleivio mokymosi išlaidos mokyklose lenkų dėstomąja kalba Punske yra 60 proc. didesnės negu vieno moksleivio mokymosi išlaidos mokyklose lietuvių dėstomąja kalba Punske. Reikia pastebėti, kad Lenkijoje į mokymosi išlaidas įskaitoma viskas, – tai yra pastato išlaikymas, mokytojų algos ir kt.

    Tuo tarpu Šalčininkų ar Vilniaus rajonuose vieno moksleivio mokinio krepšelis mokyklose lietuvių dėstomąja kalba yra tokio pat dydžio kaip moksleivio mokinio krepšelis mokyklose lenkų dėstomąja kalba, ir dar jis dažnai yra perskirstomas lietuviškos mokyklos nenaudai.

    Taikant „veidrodinį principą“ turėtų būti Šalčininkų lietuviškos mokyklos moksleivio mokinio krepšelis 60 proc. didesnis už lenkiškos mokyklos moksleivio mokinio krepšelį. Tuo tarpu yra atvirkščiai Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose mokinio krepšelio lėšos dažnai perskirstomos lenkiškų mokyklų naudai (tai nustatė ir valstybės kontrolė).

    Taigi, Punsko lenkas (lenkiškos klasės moksleivis) gauna 60 proc. didesnį mokinio krepšelį nei Punsko lietuvis (lietuviškos klasės moksleivis), o Šalčininkų lenkas gauna tiek pat arba didesnį mokinio krepšelį nei Šalčininkų lietuvis. Abiem atvejais FAKTIŠKAI skriaudžiamas lietuvis (lietuviškos klasės mokinys).

    Todėl „Vilnijos“ draugija sieks, kad būtų paritetas ir Šalčininkų bei Vilniaus rajonų lietuviškų mokyklų mokinių mokymosi išlaidos būtų 60 proc. didesnės nei lenkiškų mokyklų mokinių mokymosi išlaidos (taip kaip Punske lenkiškų mokyklų mokymosi išlaidos).

     

    „Vilnijos“ draugijos valdyba Voruta

     

  • Premjerui V. Tomaševskio pareiškimai primena mažo vaiko verkšlenimą

    Šis puslapis atspausdintas iš DELFI interneto vartų.
    Adresas http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=44106795

    Premjerui V.Tomaševskio pareiškimai primena mažo vaiko verkšlenimą
    ELTA
    2011 balandžio mėn. 7 d. 09:31
    Andrius Kubilius
    Europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio radikalius pareiškimus, kad lietuviai, o ne lenkai turi integruotis Vilniaus krašto regione, galima traktuoti kaip mažo vaiko, negaunančio pakankamai dėmesio, verkšlenimą ir dėl to imama kalbėti visiškas nesąmones, mano Premjeras Andrius Kubilius.

    "Tuos pareiškimus traktuočiau kaip šiek tiek pavargusio, besikarščiuojančio politiko pareiškimus, kurie kartais man kelia šypseną. Man atrodo, kad V. Tomaševskis elgiasi kaip mažas vaikas, kuris nuolat skundžiasi ir kalba visiškas nesąmones, galvodamas, kad į tai bus kreipiamas didelis dėmesys. Mažas vaikas visą laiką verkdamas ir skųsdamasis siekia dėmesio, bet tėvai tokiam vaikui šeimoje (matyt, visi mes tai praėję) pradeda pataikauti, kol galų gale supranta, kad geriausias būdas vaikui padėti, kai nebekreipiamas dėmesys į tokį zirzimą", - ketvirtadienį interviu "Žinių radijui" sakė A. Kubilius.

    Jo teigimu, vietiniai lenkų tautinės mažumos lyderiai bei jiems talkinantys kolegos Varšuvoje daro didžiulę klaidą visiškai neadekvačiai vertindami šios tautybės gyventojams sudarytas sąlygas Lietuvoje.

    "Šiuo atveju yra nuolat skundžiamasi ir nematoma to daugelio gerų dalykų, kurie Lietuvoje yra pasiekti rūpinantis lenkų tautinės mažumos švietimu. Prieš savaitę priėmėme sprendimą, sumažinantį reikalavimą klasių dydžiui šiame (Vilniaus krašto - ELTA) regione tiek lenkiškoms, tiek lietuviškoms mokykloms - nuo 15 iki 12 vaikų. Tas nuolatinis skundimasis galų gale sukuria tokią situaciją, kad pradedi į tai mažiau kreipti dėmesio ir darai, kas tau atrodo reikalinga", - pabrėžė Vyriausybės vadovas.

    ELTA primena, jog daug diskusijų sukėlė trečiadienio dienraščio "Respublika" publikacija, kurioje europarlamentaras V. Tomaševskis, paklaustas, kaip lenkų tautinės mažumos atstovai turėtų integruotis į Lietuvos visuomenę, prastai mokėdami lietuviškai, tvirtino, kad lenkai Lietuvoje gyveno visada, ir būtent lietuviai turėtų integruotis. "Tai jūs turite šitame krašte integruotis, nes jūs čia atvažiavote. Jūsų protėviai čia turi integruotis. O mes neturime integruotis. Čia mūsų žemė", - "Respublikai" sakė V. Tomaševskis.

    Kai kurie Lietuvos politikai ir politologai V. Tomaševskį paragino atsakingiau reikšti mintis.

    Be raštiš
  • Dėl elektrinių dabar laikas kalbėti

    R. Morkūnaitė: „Dabar tinkamiausias laikas kelti klausimus dėl atominių elektrinių statybų“
    2011-04-06
    Rubrikose: Naujienos Politika » Europos Sąjunga


    EPA nuotrauka

    Įvykiai Japonijoje ne tik sukrėtė visą pasaulį, įaudrino debatus apie branduolinę energetiką, jos saugumą ir reikalingumą, bet ir gerokai pakoregavo šalių, ypač ES valstybių, politinę darbotvarkę, įtraukdama į ją energetikos klausimus, itin didelį dėmesį skiriant branduolinei energetikai. Šią savaitę Strasbūre vykstančioje Europos Parlamento plenarinėje sesijoje šiems klausimams skiriama labai daug dėmesio.

    Europos Parlamento narė Radvilė Morkūnaitė per šią sesiją atkreipė Europos Komisijos pirmininko Jose Manuelio Barroso dėmesį į Lietuvai aktualias problemas, iškilusias dėl naujų Baltarusijos ir Kaliningrado srities atominių elektrinių statybos. Europarlamentarė taip pat teiravosi Komisijos pirmininko, kokių priemonių Europos Komisija ketina imtis, kad užkirstų kelią nesaugių atominių jėgainių plėtrai netoli ES išorės sienos.

    „Kovą Europos vadovų taryba patvirtino, kad Europos Sąjunga yra didžiausia atominių saugumo standartų pasaulyje ir ES kaimynystėje puoselėtoja“, – vakar Plenariniame posėdyje svarstant Europos Vadovų Tarybos išvadas komentavo R. Morkūnaitė. „Tuo tarpu, netoli ES išorės sienos planuojami dviejų naujų atominių elektrinių statybos projektai kelia rimtą susirūpinimą dėl nepakankamo skaidrumo ir veiksmų koordinavimo su kaimyninėmis šalimis, kaip to reikalauja tarptautinės konvencijos“, – pažymėjo ji.

    R. Morkūnaitė apgailestavo, kad, nepaisant to, jog kyla daugybė klausimų dėl aplinkos poveikio vertinimo, parengiamieji ar net statybos darbai abiejose vietose jau prasidėjo, nors pagal tarptautinę konvenciją tai draudžiama. „Viena nauja atominė elektrinė su eksperimentiniais reaktoriais statoma tarp dviejų valstybių narių, Kaliningrado srityje, o kita – tik už 23 km nuo rytinės ES sienos, Baltarusijoje", – dėstė europarlamentarė ir perspėjo, kad, kilus tikram ar klaidingam pavojui, jis grėstų nemažai daliai ES piliečių, įskaitant sostinių gyventojus.

    Prieš išvykdama į Strasbūrą, R. Morkūnaitė „Bernardinai.lt“ sakė, kad branduolinės energetikos klausimas tapo itin svarbia darbotvarkės dalimi, tačiau vargu ar kada nors bus galima kalbėti apie bendrą visos ES poziciją dėl branduolinės energetikos. Paprasčiausiai šalys narės šioje srityje turi gana didelę laisvę rinktis ir pačios formuoja savo energetikos politiką. Tačiau apie šiek tiek besikeičiančias nuotaikas branduolinės energetikos atžvilgiu Europos Parlamente tikrai galima kalbėti: „Žalieji Japonijos elektrinėje įvykusią nelaimę nuosekliai išnaudoja savo seniai skelbtoms nuostatoms sustiprinti, sako, kad tik to ir galima buvo tikėtis, todėl branduolinės energetikos politiką ES būtina peržiūrėti, o naujų planų statyti atomines elektrines iš viso reiktų atsisakyti. Socialistai, regis, linksta prie panašios pozicijos. Tuo tarpu EPP – blokas, kuriam ir aš atstovauju, laikosi atsargesnės pozicijos, vadovaujasi šaltesniu protu.“

    ES iš branduolinės energetikos pagaminama 34 proc. visos elektros energijos, tačiau šalys pagal šį rodiklį smarkiai skiriasi. Pavyzdžiui, Prancūzijoje šis skaičius viršija 75 proc., o, tarkime, Austrija nuolat pabrėžia, kad yra nebranduolinė šalis ir pati tokios elektros energijos negamina. Tačiau, pasak R. Morkūnaitės, apie visišką atominės energetikos atsisakymą kalbėti dar per anksti, nes kol kas nėra patikimų ir realių alternatyvų.

    Europarlamentarė taip pat pabrėžė, kad Lietuvai, kuriai branduolinės energetikos klausimai itin aktualūs, būtina atkreipti į save dėmesį, kol ES institucijose branduolinei energetikai ir šio sektoriaus problemoms skiriamas dėmesys smarkiai padidėjęs: „Manau, kad būtent dabar yra tinkamas metas Lietuvai prabilti apie savo nuogąstavimus dėl planų statyti dvi naujas atomines kaimyninėse šalyse – Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje. Todėl visi parlamentarai iš Lietuvos, nepriklausomai kuriam politiniam blokui atstovauja, planuoja parengti ir pateikti Europos Parlamentui rezoliucijos projektą šiuo klausimu. Viena vertus, tai bus puiki galimybė mums patiems įsitikinti, kaip sugebame dirbti kartu, kita vertus, tikiu, kad taip atkreipsime dėmesį į problemas prie mūsų sienų, o dalis nuostatų gal paklius ir į bendrą rezoliuciją.“

    Kalbėdama apie tai, kiek supratimo ir realios pagalbos Lietuva gali tikėtis iš ES institucijų, R. Morkūnaitė teigė, kad situacija išties komplikuota, nes kalbame apie naujas elektrines už ES ribų, kur vidiniai ES reikalavimai ir susitarimai negalioja: „ES branduolinės energetikos saugumo standartams teikia itin daug reikšmės, lygiuojasi net ne į bendrą vidurkį, bet kelia sau papildomus, aukštesnius reikalavimus. Tuo tarpu branduolinių elektrinių statymas prie Lietuvos sienos turėtų vykti pagal ESPOO konvenciją, ir organizacijos sekretoriatas jau yra pareiškęs nuogąstavimų dėl Baltarusijos planų ir ypač dėl to, kad jie nesidalija informacija ir netinkamai konsultuojasi. Kaliningrado atvejis kiek lengvesnis, nes jie bent jau formaliai konsultuojasi yra atlikę ir pateikę poveikio aplinkai vertinimą.“

    Europarlamentarės teigimu, kalbant apie energetiką visada būtina įvertinti ir susiklosčiusią tarptautinės politikos situaciją: „Būtina suprasti, kad ES energetikos politika vargiai gali būti teisingai suprasta, neatsižvelgiant į užsienio politikos prioritetus. Baltarusijos ir ES santykiai pastaruoju metu itin įtempti, taikytos sankcijos, visiškas santykių atšalimas atitolina bet kokį bendravimą taip pat ir energetikos srityje. Kaliningrado atvejis kiek kitoks, tačiau taip pat nepalankus Lietuvai. Kiek teko bendrauti su energetikos komisaru – tiek oficialiai teikiant paklausimus, tiek ir neformaliuose pokalbiuose – į planus statyti branduolinę elektrinę Kaliningrade žiūrima labai pragmatiškai ir dėl to gana palankiai. Rusija oficialiai yra ES partnerė, energijos poreikis Vakaruose taip pat didžiulis, ir jei ES perka iš Rusijos dujas, tai vargu ar įmanoma kaip nors atsisakyti pirkti elektrą. Augantis Vakarų šalių energijos poreikis čia gali tapti svarbiausiu ir lemiamu veiksniu, kurio nei idėjiniais, nei vertybiniais argumentais veikiausia nepavyktų palaužti, juo labiau kad tokių precedentų jau būta, ypač dujų sektoriuje.“

    Būtent todėl, kad energetikos klausimai taip glaudžiai susipynę su politine darbotvarke ir aktualijomis, tampa sudėtinga kalbėti apie alternatyvas ir galimas išeitis iš susiklosčiusios situacijos. Nors ES yra suformulavusi ambicingą strategiją, kurioje iki 2020 m. numatoma 20 proc. sumažinti išmetamo CO2 kiekį, plėtoti atsinaujinančių šaltinių panaudojimą, gerinti turimą infrastruktūrą bei investuoti į naujus strateginius energetikos infrastruktūros projektus, jos įgyvendinimas vis dar kelia nemažai klausimų: „Akivaizdu, kad tokie reikalai ir stambūs projektai nejuda taip greitai, kaip norėtųsi. Taigi pereinamasis laikotarpis – nuo tikslų ir alternatyvų suformulavimo iki jų įgyvendinimo – iš tiesų yra gana gausus iššūkių ir užduočių. Juk net jei ir pavyktų pasiekti, kad 20 proc. energijos būtų gaunama iš atsinaujinančių šaltinių, tai vis dėlto bus tik penktadalis visos reikalingos energijos, tuo tarpu likę keturi penktadaliai veikiausiai dar ilgokai bus gaunami jau dabar įprastais būdais, tarp jų ir iš atominių elektrinių.“

    Būtent tai, kad dabartinė energetikos sistema yra grįsta iškastinių išteklių, nors ir mažėjančių, bet vis dar pakankamų, panaudojimu, o energijos poreikis nemažėja, kyla klausimas, ar išsikelti tikslai pasiekiami: „Europiečiai yra įpratę gyventi šiltai, šviesiai ir patogiai, ir tikrai abejoju, ar sugebėtume lengvai šių civilizacijos malonumų atsisakyti. O pertvarkant energetikos struktūrą reikėtų radikaliai pakeisti visuomenės gyvenseną. Taip pat nedera pamiršti ir importuojamų išteklių, tokių kaip rusiškos dujos ar nafta. Negalima atmesti galimybės, kad persiorientavimas prie atsinaujinančių šaltinių Rusijai būtų ekonomiškai skausmingas ir reikštų eksporto, o kartu ir gaunamo pelno nuosmukį, todėl jis gali būti įvairiais būdais stabdomas. Tam tikras pogrindinis mūšis dėl kuo ilgesnio iškastinio kuro panaudojimo ir importo, manau, yra neišvengiamas“, – reziumavo R. Morkūnaitė.

    Lina Valantiejūtė

    Bernard
  • Beldžiasi į tylinčias valdžios duris

    Beldžiasi į tylinčios valdžios duris L Ž

    Europos Parlamento narys Leonidas Donskis, Pilietinės visuomenės instituto direktorius Darius Kuolys ir Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius vakar kreipėsi į Lietuvos Respublikos prezidentę Dalią Grybauskaitę ir Seimo pirmininkę Ireną Degutienę laišku, kuriame aukščiausių valstybės pareigūnių prašo atsakyti į klausimus, susijusius su Eglės Kusaitės byla.


    11 klausimų valstybės vadovėms žmogaus teisių gynėjai užduoda todėl, kad atsakymų į juos nebuvo sulaukta iš joms tiesiogiai atskaitingo pareigūno - Valstybės saugumo departamento (VSD) generalinio direktoriaus Gedimino Grinos.

    Dar pernai vasarą, 2010 metų birželio 11-ąją ir liepos 2 dieną L.Donskis, D.Kuolys ir H.Mickevičius kreipėsi į VSD generalinį direktorių G.Griną ir prašė pradėti tyrimą dėl galimų pavojų nacionaliniam saugumui ir žmogaus teisių pažeidimų vykdant operatyvinę veiklą bei ikiteisminį tyrimą lietuvos pilietės E.Kusaitės, kaltinamos kūrus bendrininkų grupę teroro aktui atlikti, byloje. Taip pat VSD generalinio direktoriaus buvo prašoma atsakyti į viešojoje erdvėje seniai iškeltus ir visuomenei rūpimus su šia byla susijusius klausimus. Tačiau nei informacijos apie atliktą tyrimą, nei atsakymų į rūpimus klausimus nebuvo sulaukta.

    "Šie klausimai nėra retoriniai. Jie iš esmės susiję su demokratijos ir žmogaus teisių būkle Lietuvos Respublikoje, su mūsų šalies nepriklausomybe. Valstybės pareigūnams sąžiningai į juos neatsakius, liks nepaneigti įtarimai, kad Lietuvos VSD, Generalinė prokuratūra ir uždari teismai piktnaudžiauja savo galiomis, pažeidžia šalies piliečių teises ir laisves, pamina Konstituciją ir įstatymus, teikia abejotinas paslaugas Rusijos slaptosioms tarnyboms, o Seimas ir prezidentė su tokiu elgesiu taikstosi", - laiške prezidentei ir Seimo pirmininkei rašo L.Donskis, D.Kuolys ir H.Mickevičius.

    Tarp 11 viešojoje erdvėje jau seniai iškeltų, bet vis dar neatsakytų klausimų yra ir šie: ar tiesa, kad E.Kusaitės motina Virginija Kusienė 2007 metų lapkritį kreipėsi į VSD Klaipėdos apygardos pareigūną Dainių Noreiką ir prašė padėti susigrąžinti savo dukrą iš Vokietijos į Lietuvą, ir kad nuo to laiko šis pareigūnas dvejus metus nuolat su ja palaikė ryšius; ar tiesa, kad 2007 metų gruodį iš Vokietijos grįžusi E.Kusaitė buvo apgyvendinta VSD išnuomotame bute Klaipėdoje, o VSD jai duodavo lėšų gyvenimo išlaidoms, apmokėdavo telefono sąskaitas; ar tiesa, kad E.Kusaitę dvejus metus "globojo" VSD paskirti asmenys, prisistatantys Klaipėdos musulmonais, o vienas jų, pasivadinęs Abdul Hafizu, ragino ją vykti į Egiptą vykdyti teroro akto ir supyko, kai E.Kusaitė atsisakė tai daryti. Ar tikrai dėl dukters ryšių su Klaipėdos "radikaliais musulmonais" daug kartų nuogąstavusią jos motiną V.Kusienę D.Noreika visą laiką ramino, esą "su Egle viskas gerai, ji niekur nesivelia", o ją pačią bei E.Kusaitės tetą Ireną Jeleniauskaitę įkalbinėjo tapti musulmonėmis. L.Donskis, D.Kuolys ir H.Mickevičius klausia, ar teisinga viešojoje erdvėje pasirodžiusi informacija, kad 2009 metų spalį E.Kusaitei Rusijos vizą padėjo gauti VSD pareigūnai, o įtariamoji netrukus po suėmimo 2009-ųjų spalio 24 dieną buvo trijų VSD pareigūnų tardyta be advokato, naudojant prieš ją psichologinę ir fizinę prievartą, ir ar 2010 metų balandį E.Kusaitė buvo tardyta be advokato iš Maskvos atvykusių trijų Rusijos pareigūnų, taip pat naudojant psichologinę ir fizinę prievartą. Teiraujamasi, ar VSD jau atliko tyrimą, kas ir kokių tikslų siekdamas perdavė klaidinančią informaciją dienraščiui "Lietuvos rytas", kurios pagrindu 2010 metų balandžio 17 dieną buvo paskelbtas žurnalisto Gedimino Pilaičio straipsnis, klaidingai teigiantis, jog "tarp mirtininkų, kovo 29 dieną susisprogdinusių Maskvos metro, turėjo būti ir jauna lietuvė". Taip pat prašoma visuomenei paaiškinti buvusio VSD Klaipėdos apygardos vadovo Algirdo Grublio Lietuvos televizijai pasakytus žodžius, kad jam gėda dėl savo buvusių kolegų veiksmų E.Kusaitės byloje.

    Laiško autoriai išreiškia savo pritarimą buvusių Lietuvos disidentų - sesers Nijolės Sadūnaitės, kunigo Roberto Grigo ir Algirdo Endriukaičio - išsakytam rūpesčiui dėl abejotinų VSD ir Generalinės prokuratūros veiksmų tiriant Lietuvos pilietės E.Kusaitės bylą.

    "Ši byla, nors nagrinėjama uždarame teismo posėdyje, vis aiškiau liudija, kad mūsų šalies VSD ir Generalinė prokuratūra, vykdydamos operacijas, nevengia manipuliuoti Lietuvos piliečiais, žaisti jų likimais, kad veikdamos prieš mūsų piliečius šios institucijos pernelyg glaudžiai bendradarbiauja su nedemokratiškų valstybių slaptosiomis tarnybomis", - rašoma laiške.

    © Visos teisės priklauso UAB
  • Norvegija remia lietuvos ir baltijos siekį išsivaduoti iš energinės izoliacijos

     

     

    Norvegija remia Lietuvos ir Baltijos šalių siekį išsivaduoti iš energetinės izoliacijos

     

    Veidas.lt

    Norvegijos premjeras Jensas Stoltenbergas patikino, jog jo šalis remia Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių siekį kuo greičiau išsivaduoti iš energetinės izoliacijos ir yra pasiryžusi aktyviai bendradarbiauti šių tikslų siekiant, teigia Norvegijoje viešinti Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

    D.Grybauskaitės susitikime su Norvegijos ministru pirmininku aptarti Lietuvos ir Norvegijos dvišaliai santykiai, bendradarbiavimas užsienio politikos ir saugumo, ekonomikos ir energetikos srityse bei Baltijos šalių energetinės izoliacijos panaikinimo klausimai, pranešė Prezidentūra.

    “Lietuva aktyviai kuria Baltijos šalių elektros rinką su tikslu įsijungti į Šiaurės Europos šalių elektros sistemą NordPool. Sėkmingai vyksta elektros jungčių su Šiaurės Europa projektai. Lietuva tvirtai apsisprendusi statyti suskystintų dujų terminalą. Visa tai atveria labai palankias perspektyvas bendradarbiauti su Norvegija, ypač energetikos srityje, įskaitant galimybę ateityje pirkti norvegiškas dujas”, – sakė D.Grybauskaitė.

    Po susitikimo Lietuvos prezidentės ir Norvegijos premjero vadovaujamų delegacijų ministrai pasirašė dvišalio susitarimo memorandumus dėl 2009-2014 metų Norvegijos ir Europos ekonominės erdvės (EEA) finansinių mechanizmų įgyvendinimo, kurie numato 84 milijonų eurų paramą Lietuvos projektams, ir dvišalę sutartį dėl asmenų, nuteistų laisvės atėmimu, perdavimo bausmei atlikti į nuteistojo šalį, kuri, pasak Lietuvos vadovės, padės abiems valstybėms geriau kovoti su nusikalstamumu.

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su Norvegijos karaliumi Haraldu V Akešhiuso tvirtovėje padėjo gėlių vainiką prie Nacionalinio paminklo. Lietuvos vadovė taip pat lankėsi Norvegijos parlamente Stortinge, kur su jo pirmininku Peru Kristianu Fossu (Peru Kristianu Fosu) aptarė dvišalio bendradarbiavimo klausimus, Stortingo vaidmenį ir paramą Lietuvai atkuriant nepriklausomybę.

    D.Grybauskaitė per iškilmingą priėmimą Norvegijoje taip pat sakė, kad jos valstybinis vizitas šioje šalyje – “išskirtinė galimybė sutvirtinti Norvegijos ir Lietuvos bendravimą.

    “Šiais metais Norvegija ir Lietuva mini diplomatinių santykių dvidešimtmetį. Tai yra ne tik atmintina diena mūsų bendro diplomatinio darbo kalendoriuje, tai – mūsų bendros istorijos dalis. Šiaurės Europos valstybės buvo pačios drąsiausios ir

    pirmosios suskubo pripažinti mūsų atsikūrusios valstybės nepriklausomybę”, – kalbėjo prezidentė.

    Anot jos, Lietuvos teatro režisierius Oskaras Koršunovas Norvegijoje “turbūt žinomas ne mažiau nei gimtojoje Lietuvoje, kaip ir Norvegijos choreografas Jū Striomgren puikiai pažįstamas lietuviams”.

    “Didžiuojamės matydami tokius gražius mūsų kultūrinio bendradarbiavimo vaisius”, – sakė Lietuvos vadovė.

     

     

  • V.Baltraitienė Triukšmą kelia tik V. Tomaševskis

     

     

    V.Baltraitienė: triukšmą kelia tik V.Tomaševskis

     

    2011 balandžio mėn. 6 d. 09:16

     

    Lenkų dominuojamų rajonų Vilniaus krašte valdžia daugiau dėmesio turėtų skirti ne politikavimui, o savo regiono vystymui, teigia Seimo vicepirmininkė Virginija Baltraitienė.

    Opozicinės Darbo partijos atstovė trečiadienį sakė mananti, kad Seimo neseniai priimto Švietimo įstatymo nuostatos plėsti dėstymą lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose yra pamatuotos ir pagrįstos.

    "Mes kažkodėl nuvažiavę kažkur kitur nereikalaujame, kad mums dėstytų kita kalba. (...) Čia triukšmą daugiau kelia politikai, o ne patys žmonės. Kažkaip iš lenkiškų mokyklų ar iš pačių žmonių, tėvų tokių dalykų nesigirdi. Tai yra politikų, konkrečiai - vieno politiko, Valdemaro Tomaševskio, keliamas triukšmas", - interviu Žinių radijui trečiadienį teigė V.Baltraitienė.

    Anot jos, V.Tomaševskio vadovaujama Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), įsitvirtinusi lenkų dominuojamų rajonų valdžioje, turėtų labiau pasirūpinti šios skurdžios srities vystymu.

    "Šitas regionas labai skurdus, ir tai priklauso labai daug nuo vietinės valdžios. (...) Matyt, nėra tiek specialistų, kurie galėtų ruošti projektus europiniam finansavimui gauti, teikti agentūroms įvairius projektus. Norint užgožti tą neefektingą valdymą, matyt, ir yra keliamas tas triukšmas, kad čia lygtai šis kraštas specialiai yra smukdomas", - kalbėjo Seimo vicepirmininkė.

    "Manau, jei dirbtų efektyviai ta valdžia, kuri yra išrinkta, ir teiktų tuos projektus, ir skirtų daugiau dėmesio ne politikavimui, o savo regiono vystymui ir žmonių gerovei gerinti, iš tikrųjų būtų daug naudingiau, ir daug daugiau pasiektų šis kraštas", - kalbėjo ji.

    Lenkija pastaruoju metu itin smarkiai kritikuoja neseniai priimto Švietimo įstatymo nuostatas, kuriomis plečiamas dėstymas lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose ir tautinių mažumų mokykloms planuojama suvienodinti lietuvių kalbos egzamino užduotis. Lenkijoje analogiškos nuostatos galioja jau ne vienus metus.

    Iki šiol 90 proc. dalykų lenkiškose mokyklose buvo dėstomos lenkų, o ne valstybine lietuvių kalba. Pasak Lietuvos politikų, tai lemia prastas lietuvių kalbos žinias tarp lenkų kilmės gyventojų, trukdo jiems integruotis į visuomenę ir rasti gerą darbą.

     

    Delfi.lt

  • Iš mūsų istorijos paraščių Kun. Petras Dumbliauskas

    Iš mūsų istorijos paraščių

     

     

    Mokykliniuose istorijos vadovėliuose, ugdymo programose tik apgraibomis, užuominomis kalbama apie lietuvių tautos patirtas kančias, kovas dėl laisvės ir nepriklausomybės, apie pasipriešinimo reiškinius, pasaulyje analogų neturinčius, nežinomus, negirdėtus. Tai knygnešystė, partizaninis karas šiapus ir anapus kalėjimų grotų, nuožmaus persekiojimo sąlygomis pogrindinės spaudos leidyba. Deja, minimi reiškiniai stumiami į pilietinio patriotinio ugdymo paraštes, stumiami į užmarštį. Iš tikrųjų okupacijų istorijos paraštėse lieka įsimintini, pamokantys dalykai, kurių pamiršti nevalia.

     

    Fas est ab hoste doceri (galima ir iš priešo pasimokyti (Ovidijus)

    Mūsų tautos, Tėvynės didžiausias priešas – sovietinis komunizmas, - iš kurio, pasirodo, tautai reikėjo pasimokyti. Mename laikus, kai sovietai, okupavę kokį kraštą, valstybę, pirmiausiai pašalina tos valstybės tarnautojus, viską rūpestingai „iššluoja“, sugrūda į kalėjimus, tremia, fiziškai sunaikina. Net sargus ir šlavėjus pašalina, nebent užverbuoja bendradarbiauti su čekistais, išdavinėti net draugus.

    Kunigo Krizanto Juknevičiaus brolis vokiečių okupacijos metais buvo tik seniūno pavaduotojas, tačiau už tai gavo 25 metus lagerio. O kur Nepriklausomos Lietuvos karininkai, savanoriai, valdininkai, ministrai? Nei vienas nebuvo be „dėmesio“ paliktas, vienokiu ar kitokiu būdu paliestas, kalintas, nužudytas. Nekalčiausios profesijos atstovai mokytojai vieni pirmųjų patyrė represijas.

    Tik pradžios mokykloje mane mokė trys mokytojai. Edvardas Juškevičius su tėvais buvo ištremtas 1941 m. ir negrįžo. Stasys Tumelis, sovietams okupavus Lietuvą, pabėgo į Vokietiją, tačiau vokiečiai jį grąžino; jo likimas nežinomas, bet aiškus – nužudytas. Mokytojas Zigmas Šerkšnas antros okupacijos metu buvo suimtas ir Lukiškių kalėjime nužudytas.

    Mes iš priešų komunistų nepasimokėme: atgavus Nepriklausomybę, mūsų tauta visus Maskvos kolaborantus ir genocido vykdytojus ne tik nebaudė, bet suteikė jiems aukštas vietas Prezidentūroje, Seime. Komunistų partijos centro komiteto pirmąjį sekretorių tauta išrinko prezidentu, užuot jį pasiuntus į Lukiškes. Visa Europa, o gal ir pasaulis stebėjosi mūsų pasirinkimu...

    Komunistai, tik įžengę į okupuojamą šalį, iškart pradėdavo ieškoti „liaudies priešų“ ir gausiai jų surasdavo: pradedant nuo kūdikio, ligonio ir žilagalvio senelio. Ir visiems paruošė kelionę į tremtį – badą, šaltį, mirtį. O mūsų tautos vadovai tik po 20 ties metų „rimtai“ pradėjo ieškoti KGB darbuotojų, mūsų tautos budelių, genocido vykdytojų, KGB agentų, išdavikų. O juos pasiekti sunku, nes sėdi Seime, Prezidentūroje, sugrobę Lietuvos turtą milijonieriai, dirba vadybininkais.

    Padėtis tragikomiška, nes nepasimokėme.

     

    Gimtoji nuodėmė

    Buvęs vienos gamyklos vadovas Pranas Stogušaitis kalbėjo: „Bažnyčia gimtąją nuodėmę atleidžia, o sovietinė valdžia – ne. Mano dėdė 1928 m. išvyko į Ameriką, o aš gimiau 1929 m. Kuomet KGB sužinojo, kad mano dėdė Amerikoje, mane iš vadovo pareigų atleido, nes turėjau „gimtąją nuodėmę“.

    Mūsų Nepriklausomoje Lietuvoj gimtoji nuodėmė išvis panaikinta: tėvai – buvę čekistai, pogrindininkai, kovoję prieš laisvą Lietuvą, o jų sūnūs, anūkai, broliai ir šiandien užima aukštas pareigas, vadovauja mokykloms, kariuomenei, įmonėms, nes „gimtoji nuodėmė“ panaikinta, lojalumas valstybei nevertinamas.

     

    Priesaika

    Sovietinėj kariuomenėj po priesaikos yra dar tokie žodžiai: „Jeigu aš sulaužysiu šią priesaiką, tegul mane baudžia griežčiausi tarybiniai įstatymai“. Ir, iš tiesų, sulaužius priesaiką, laukė griežta bausmė, areštas, kalėjimas. Taip buvo prie sovietų, taip nėra Nepriklausomoj Lietuvoj. Antai Seimo nariai Aleksandras Sacharukas ir Linas Karalius pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką, tačiau jų niekas nenubaudė; vienas iš Seimo narių pasitraukė, kitas taip Seimo nariu ir liko.

    Kai tuščia smegeninė

    Susirgo žvėrių karalius liūtas. Begemotas, medicinos mokslų daktaras, apžiūrėjęs ligonį, pasakė: „Liga nepavojinga, tik reikia suvalgyti asilo smegenis ir būsi sveikas“. Liūtas pasiuntė lapę, kad asilą pakviestų į liūto olą. Laputė kalbėjo: „Serga mūsų karalius, todėl visą valdžią nori perleisti tau, todėl eikime pas jį“. Vos tik asilas įžengė į olą, liūtas jį griebė, tačiau asilas išsisuko, paspruko. Lapė, dar kartą siunčiama, nėjusi pas liūtą, kalbėjo: „Tu įžeidei žvėrių karalių. Jis norėjo tave apkabinti, paslaptį tyliai į ausį pasakyti, o tu pabėgai. Grįžk atgal ir atsiprašyk!“ Dabar jau liūtas mokėjo su asilu susidoroti, tačiau pritykojusi, lapė pati surijo asilo smegenis. Kai liūtas paklausė, kur asilo smegenys, lapė atsakė: „Valdove, jei asilas, kartą ištrūkęs iš tavo nagų ir nasrų, vėl atėjo į olą, - jis neturėjo smegenų“. „Gal ir taip“ – nebeabejojo liūtas.

    Ir mūsų tauta, po penkiasdešimties metų vargo ir kruvinos kančios, ištrūko iš raudonojo liūto nagų ir nasrų, o vėl savo noru grįžo į to paties liūto olą. Ar ne tuščia smegeninė?..

     

    Ne tik nereikia, bet ir negalima kaltinti tautos, iš jos tyčiotis, kaip nekaltiname ligonio. Per okupacijas, per bolševikinės ideologijos priverstinį brukimą į tautos sąmonę, nuožmų persekiojimą, kankinimus tauta iš tikrųjų pasiligojo. Tačiau ji išliko gyva, tik jai reikia iš ligos patalo keltis, eiti prie amžinųjų vertybių šaltinio, atgauti dorovę, pilietinę patriotinę sveikatą, atsigręžti bei skaityti ne tik savo didingą istoriją, bet ir tai, kas yra jos paraštėse.

     

    Kun. Petras Dumbliauskas 2011 – 04 – 05

  • Valdininkai turi turto, kurio negali pagrįsti

    Premjeras: už progresinius svarbesnis NT mokestis

     

     

    Ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus nuomone, nekilnojamojo turto (NT) mokestis yra svarbesnis nei progresiniai pajamų mokesčiai. A. Kubilius interviu Lietuvos radijui antradienį teigė, kad jis visų pirma pasisako už teisingus mokesčius.

    „Ne vieną kartą esu sakęs, kad matau didelę teisingumo stoką mūsų mokesčių sistemoje. Ir šitas spragas reikia užpildyti tam, kad sistema taptų žymiai teisingesnė. O po to galime galvoti, ar mokesčiai turi būti tokie, ar kitokie. Mums atrodo, kad žymiai svarbesnis yra nekilnojamojo turto (NT) mokestis, dėl jo yra susitarta ir jis yra įtrauktas į Vyriausybės programą, ir tam skirsime daugiausia dėmesio. NT mokestis ir gyventojų pajamų mokesčio (GPM) teisingumas panaikinant lengvatas ir spragas yra mūsų šių metų prioritetai“, – sakė Premjeras.

    Jo teigimu, tai, kad liberalai nepritaria progresinių mokesčių įvedimui, o dalis konservatorių į juos žiūri palankiai, nesugriaus koalicijos:

    „Lygiai taip, kaip koalicija nesugriuvo, kai liberalai, nepaisant to, kad mes prieštaravom, pasisakė už mažesnius akcizo mokesčius alkoholiui praėjusių metų pabaigoje“.

    Koalicijai priklausančio Liberalų sąjūdžio vadovas Eligijus Masiulius yra pareiškęs, kad socialdemokratų siūlomi progresiniai mokesčiai atneš daugiau žalos nei naudos.

    Kaip jau buvo skelbta, Seimo Socialdemokratų partijos frakcija įregistravo Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pataisas, kurias priėmus Lietuvoje būtų įvesti progresiniai mokesčiai. Joms po pateikimo Seime buvo pritarta.

    Jei Seimas galutinai patvirtins šias pataisas, pajamos bus apmokestinamos tokiais tarifais: metinių pajamų dalis, neviršijanti 48 tūkst. litų, apmokestinama 15 proc. tarifu; metinių pajamų dalis, viršijanti 48 tūkst. litų, bet neviršijanti 120 tūkst. litų, apmokestinama 33 proc. tarifu; metinių pajamų dalis, viršijanti 120 tūkst. litų, apmokestinama 40 proc. tarifu.

    A. Kubilius anksčiau dar yra sakęs, kad socialdemokratų siūlymas dėl progresinių mokesčių kai kur stokoja racionalumo.

    „Socialdemokratų siūlymas ties 4 tūkst. litų gaunamų pajamų padaryti mokesčio šuolį nuo 15 iki 33 proc., mano įsitikinimu, nėra labai racionalus. Per didelis skirtumas susidaro“, – aiškino premjeras.

     

    www.lrt.lt Andrius Kubilius 2011 balandžio mėn. 5 d.

     

     

    Prezidentės patarėjas: Lietuva tikisi atsakomybę Afganistane perduoti 2013 m.

     

    2011 balandžio mėn. 5 d. 09:06

    Lietuva tikisi, kad atsakomybę vietos pareigūnams Afganistano Goro provincijoje bus galima perduoti 2013 metais, kai baigiasi šalies pajėgoms Seimo suteikti įgaliojimai dalyvauti tarptautinėse operacijose, sako prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas.

    "Sprendimas dėl tolesnio mūsų dalyvavimo NATO misijoje visų pirma remiasi galiojančiu Seimo mandatu mūsų kariams dalyvauti iki 2013 metų. Iki to laikotarpio iš tikrųjų mes tikimės, kad jau bus tinkamos sąlygos, bus galimybės su Afganistano vyriausybe kalbėti apie atsakomybės perdavimą", - antradienį Žinių radijui eteryje sakė Jonas Markevičius.

    Anot patarėjo nacionalinio saugumo klausimais, tolesnis Lietuvos dalyvavimas NATO vadovaujamoje operacijoje Afganistane bus susijęs su pažanga šioje šalyje. Jis pažymėjo, kad pažanga yra labai susijusi su civiline veikla, kuri iki šiol Gore buvo nepakankamai aktyvi.

    "Gaila, kad jis (civilinis komponentas - BNS) iki šiol buvo nepakankamai išnaudotas. Ta sritis šiandiena duoda didžiausią efektą, nes karinės kovinės misijos eina į pabaiga. Dabar kalba eina apie pačių gebėjimų vystymą", - kalbėjo J.Markevičius.

    Jis pridūrė, kad Afganistane Lietuvos pareigūnai jau moko vietos policininkus.

    Pagal galiojantį Seimo nutarimą, Lietuvos kariai į tarptautines operacijas Balkanų, Centrinės ir Pietų Azijos, Pietų Kaukazo bei Persijos įlankos regionuose gali būti siunčiami iki 2013 metų pabaigos.

    Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė anksčiau yra sakiusi, kad Lietuvoje linkstama bent jau dalį karių iš Afganistano Goro provincijos išvesti 2012 metų pabaigoje.

    Tikimasi, kad Lietuva pateks į antrąją šalių grupę, kurių vadovaujamose provincijose atsakomybė bus perduodama vietos valdžiai. Tai turėtų paaiškėti rudenį.

     

     

  • valdininkai turi turto,kurio negali pagrįsti

    K.Masiulis. Japonijos katastrofa Lietuvoje neįmanoma

     

     

    Kasdien pranešami vis nauji faktai apie cunamio sukeltus kraupius padarinius Japonijoje. Tai girdint galime pasidžiaugti, kad gyvename Lietuvoje, kurioje puiki, net palaiminga gamta. Mūsų klimato pranašumai yra ne tik saugumas, bet ir apčiuopiama finansinė bei ekonominė nauda.

    Idealus Lietuvos klimatas atšiauriame pasaulyje

    Pasaulio klimatologai pastebi, kad gamtinės stichijos kasmet tampa vis nuožmesnės, atneša vis daugiau nuostolių. Pasaulio gamtinė aplinka sparčiai kinta ir linksta į vis didesnius kraštutinumus. Kasmet tai vienoje, tai kitoje Žemės vietoje įvyksta dideli gamtiniai sukrėtimai, kurie nusineša žmonių gyvybes, sunaikina infrastruktūrą ir apsunkina gyvenimą. Naujausia katastrofa įvyko Japonijoje, kurią nusiaubė žemės drebėjimas ir cunamis.

    Pirminiais skaičiavimais žuvo apie 15 tūkst. žmonių, o nuostoliai siekia apie 250 milijardų dolerių. 2005 m. uraganas „Katrina” nusiaubė JAV pietryčius ir pridarė nuostolių už 81 mlrd. dolerių. 2004 m. žemės drebėjimas Haityje nusinešė per 316 tūkst. gyvybių, vietomis sugriaudamas 90 proc. statinių. Gamtos išpuolius būtų galima tęsti ugnikalnių išsiveržimais, kaitros ir speigo periodais, potvyniais ir t.t. Po kiekvienos nelaimės reikia skirti daug ekonominių pastangų, kad vėl būtų atkurta prieš tai buvusi gerovė, o niekas negali garantuoti, kad po kelių metų gamtos stichija nepasikartos.

    Lietuva yra nuostabus Žemės kampelis, kurį gamtos stichijos aplenkia. Didžiausia nelaimė - prieš 10 metų atūžęs uraganas Anatolijus - yra menkas vėjelis lyginant su kitose Žemės vietose siaučiančiais tornadais ir taifūnais. Geografai džiaugiasi sakydami, kad Lietuvoje nei per karšta, nei per šalta, nei per drėgna, nei per sausa. Švelnus Lietuvos klimatas ateityje bus vienas lemiamų veiksnių, laiduojančių gyvenimo ir verslo sėkmę.

    Gyvybės vanduo

    Jokia išsivysčiusi Žemės gyvybės forma negali egzistuoti be vandens. Žmogus taip pat yra priklausomas nuo gėlo vandens, o švaraus ir tinkamo gerti vandens atsargos Žemėje senka. Tirpsta kalnų ledynai, kurie girdo aplinkines šalis, plečiantis pramonei trečiojo pasaulio šalyse daug vandens telkinių užteršiama cheminėmis ir biologinėmis medžiagomis, dėl nesibaigiančių miškų naikinimo plečiasi dykumos. Tuo tarpu vandens poreikis auga, nes daugėja gyventojų ir jie dėl turtėjimo jo vartoja vis daugiau.

    Paradoksas, tačiau dabar sparčiausiai gyventojų daugėja Afrikos šalyse, kurios labiausiai ir kenčia dėl vandens stokos. Pasaulio Sveikatos Organizacijos (PSO) duomenimis dėl švaraus vandens trūkumo vien nuo viduriavimo kasmet miršta 1,5 mln. vaikų. Skaičiuojama, kad dabar švaraus vandens trūksta trečdaliui pasaulio bendruomenės, kurie gyvena 50 valstybių. Vis daugėja šalių, kurios priverstos importuoti vandenį, kuris kasmet brangsta ir tai ne tik tolimos valstybės, bet ir „turtingiausiųjų klubo“ narės – Izraelis, Kipras, Ispanija. Galima tik numanyti ką darys arabų šalys, kai baigsis naftos doleriai, už kuriuos perkamas vanduo ir maistas. Vandens trūkumas smarkiai apriboja ekonomikos plėtrą, o jam brangstant gali net pakirsti ne vienos valstybės ekonomiką.

    Galima tik džiaugtis, kad Lietuva yra viena turtingiausių pasaulio valstybių, turinti dideles gėlo vandens atsargas. Mūsų šalyje gausu ežerų, upių, dažnai lyja, o gyventojai mėgaujasi privilegija gerti tik požeminį vandenį. Lietuvos statistikos departamento duomenimis požeminis vanduo yra pagrindinė Lietuvos žemės gelmių vertybė ir sudaro apie 16 proc. viso nacionalinio valstybės turto. Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis vien požeminio vandens būtų galima išgauti 10 kartų daugiau negu jo išgaunama dabar, kai tuo tarpu 1,6 mlrd. planetos gyventojų kenčia vandens nepriteklių.

    Strateginė kryptis - žemės ūkis

    Šiaurės Amerikos indėnai sako: „kai bus iškirsti visi medžiai, žmonės supras, kad pinigai nevalgomi“. Ši patarlė puikiai iliustruoja dabarties aktualijas. Augant gyventojų skaičiui ir jiems vartojant vis gausesnį ir įvairesnį maistą, jo kaina kasmet auga. Dėl neatsakingos žemdirbystės, miestų, infrastruktūros plėtros ir gamtos kataklizmų mažėja žemdirbystei tinkamos žemės. Pavyzdžiui, 1950 m. vienam gyventojui teko 0,23 ha javų ploto, 2000 m. jau tik 0,11 ha, o 2050 m. prognozuojama 0,07 ha.

    Taigi pasaulyje, kaip ir Lietuvoje žmonės vis labiau piktinasi, kad prekybininkai pakelia tai vieno, tai kito produkto kainą. Kol turtingųjų šalių piliečiai, taip pat ir Lietuvos, gali išmesti kalnus maisto į šiukšlyną, rinktis dietinį, ekologišką, vegetarinį ar kitokį maistą, Jungtinių Tautų duomenimis 815 mln. Žemės gyventojų badauja. Nepaisant tarptautinių pastangų maisto trūkumas planetoje jaučiamas vis labiau. Politologai perspėja, kad ateityje maistas bus pagrindinė konfliktų, karų ir migracijos priežastis.

    Dėl palankaus klimato ir gausių vandens atsargų Lietuva yra žemės ūkio kraštas. Daugiau nei pusę šalies teritorijos (3,5 mln. hektarų) sudaro derlinga dirbama žemė. Šiandien mūsų šalies ūkininkai neišnaudoja visų galimybių ir pagamina vis mažiau produktų, nepaisant to, kad supirkimo kainos auga. 2010 m. lyginant su 2009 m. ūkininkų produkcijos supirkimo kainos šoktelėjo net 16 proc.

    Lietuva šiandien pagamina vos 40 proc. to, kas buvo pagaminama 1990 m., tačiau vis dar išlieka maisto eksportuotoja, tai reiškia, kad Lietuvos gyventojai daugiau maisto pagamina negu išgali jo suvalgyti. Pasak Ministro Kazimiero Starkevičiaus, žemės ūkio produkcijos galima būtų pagaminti penkis kartus daugiau negu dabar. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės organizacijos duomenimis Lietuva yra 4 valstybė pasaulyje pagal didžiausią žemės išteklių potencialą.

    Sėkmės garantas mūsų rankose

    Įvertinus Lietuvos gamtines – geografines sąlygas ir pasaulines tendencijas, ateityje Lietuva turi visas galimybes tapti viena turtingiausių Žemės vietų. Galime tvirtinti, kad mūsų ateities gerovė yra mūsų pačių rankose. Lietuviai visada pasižymėjo darbštumu, kantrumu, moka verslauti, nors yra kiek per daug pesimistiški. Publicistas Gintaras Beresnevičius gražiai pavadino lietuvius gerąja prasme „naujaisiais barbarais“, akcentuodamas charakterio savybę griauti standartus ir plėsti mąstymo bei veiklos horizontus. Sujungus gamtos turtus ir žmonių darbštumą turime puikias sąlygas kurti gerovės Lietuvą.

     

    Delfi.lt 2011 balandžio mėn. 4 d.

     

    Sabonis įtrauktas į NBA Šlovės muziejų

     

    Lietuvos krepšinio legenda Arvydas Sabonis susilaukė nuopelnų Nacionalinėje krepšinio asociacijoje (NBA). Geriausias visų laikų šalies krepšininkas šiais metais buvo įtrauktas į NBA Šlovės muziejų.

    Rugpjūčio 12 dieną vyksiančioje oficialioje priėmimo į Šlovės muziejų ceremonijoje taip pat bus pagerbtas Čikagos „Bulls“ žaidėjas Dennisas Rodmanas ir Oklendo „Warriors“ legenda Chrisas Mullenas.

    46 metų 220 cm ūgio „centras“ stipriausioje pasaulio lygoje rungtyniavo septynerius metus – 1995–2001 m. ir 2002–2003 m. Visą šį laikotarpį vilkėjo vienos komandos – Portlendo „Trail Blazers“ marškinėlius.

    Paskutines karjeros rungtynes A. Sabonis sužaidė 2004 metų gegužės 15 dieną, kuomet atstovaudamas Kauno „Žalgiriui“ paskutinėse Lietuvos krepšinio lygos (LKL) finalo rungtynėse pelnė 14 taškų ir atkovojo 13 kamuolių, taip padėdamas kauniečiams tapti šalies čempionais.

    Lietuvis, būdamas 40 metų, buvo pripažintas naudingiausiu 2003–2004 metų Eurolygos reguliaraus sezono žaidėju.

     

    Alfa 2011 – 04 – 05

     

    Valdininkai turi turto, kurio negali pagrįsti

     

     

    Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI) dėl pajamų ir turto neatitikimo įtarimų sukėlė 205 valstybės tarnautojai, dar pusantro šimto valdininkų įtarimų sukėlė, nes turi sutaupę šimtus tūkstančių litų grynųjų pinigų, pirmadienį pranešė Vyriausybės atstovai.

    Pasak Ministro pirmininko spaudos tarnybos pranešimo, mokesčių inspektoriais atlikus patikrinimą ir nustačius 177 valstybės tarnautojus, deklaravusius po daugiau kaip 300 tūkst. litų ne banke laikomų piniginių santaupų, peršasi išvada, kad tokios santaupos būna nepagrįstos realiais šaltiniais ir deklaruotos, tikintis ateityje pagrįsti turto įsigijimą.

    Teigiama, kad šie asmenys prarado galimybę ateityje minėtomis lėšomis grįsti turto įsigijimą. Jų atžvilgiu tęsiamas mokestinis tyrimas ir, surinkus pakankamai informacijos, visa medžiaga bus perduota prokuratūrai.

    “Po taikytų įvairių kontrolės procedūrų valstybės tarnautojai ir jų sutuoktiniai buvo priversti pripažinti, jog jie VMI pateiktose deklaracijose nepagrįstai deklaravo daugiau kaip 33 mln. litų tariamai turimų santaupų. Visi pažeidėjai pateikė patikslintas turto deklaracijas,” – pranešime spaudai sakė premjero patarėjas Mykolas Majauskas.

    Specialiųjų tarnybų duomenimis, aštuonims asmenims iš šio sąrašo jau yra pradėti ikiteisminiai tyrimai.

    Vertinant turto ir pajamų neatitikimą, įtarimų sukėlė 205 valstybės tarnautojai. Patikslinus deklaracijas šiuo metu vykdomi detalūs tyrimai siekiant įvertinti 86 valstybės tarnautojų ir jų sutuoktinių atžvilgiu nustatytas su galimu mokesčių vengimu susijusias grėsmes.

    “Yra atvejų, kai sutuoktiniai, remiantis 2008 metų turto deklaracijomis, santaupų neturėjo, 2009 metais jų turėjo tik kiek daugiau kaip 20 tūkst. litų, tuo metu, panaudodami banko suteiktą paskolą, įsigijo didesnės kaip 1 mln. litų vertės butą ir bankui sumokėjo daugiau kaip 200 tūkst. litų grynaisiais pinigais”, – teigė M.Majauskas.

    “Dar vienai valstybės tarnautojų šeimai, preliminariais vertinimais, turimam turtui pagrįsti gali pritrūkti apie 400 tūkst. litų. Kitaip tariant, įtariama, kad beveik 0,5 mln. litų gauti neskaidriai ir nuo jų nemokėti mokesčiai,” – vardino premjero patarėjas.

    Anot pranešimo, nustatytas ne vienas pajamų iš vertybinių popierių nedeklaravimo atvejis, toliau tiriami vertybinių popierių pardavimo-įsigijimo sandoriai su užsienio asmenimis. Gavusi informaciją iš užsienio valstybių, VMI nustatys, kiek, nuslėpus šiuos sandorius, bandyta nesumokėti mokesčių.

    Nuo 2010 metų pabaigos VMI jau patikrino daugiau nei 100 tūkst. valstybės tarnautojų ir jų sutuoktinių pateiktų gyventojų pajamų ir turto deklaracijų už 2008-2009 metus.

    Pernai lapkritį buvo pradėti tyrimai rizikingiausių mokesčių vengimo požiūriu asmenų atžvilgiu. Ypatingas dėmesys skiriamas Muitinės, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Valstybinės mokesčių inspekcijos bei kitų institucijų, kovojančių su šešėline ekonomika, kontrabanda, tarnautojų analizei.

    Pasak VMI tyrėjų, visais atvejais, kai valstybės tarnautojai ir jų sutuoktiniai teisėtai gautomis pajamomis nesugebės pagrįsti turimo turto įsigijimo, atsiras pagrindas jiems taikyti atsakomybę pagal Baudžiamąjį kodeksą už neteisėtą praturtėjimą.

     

    Veidas.lt 2011 – 04 – 05



  • Lapinskas Brežnevo dvasia atgimsta Varšuvoje

    Landsbergis: Europa turi įsisavinti Japonijos katastrofos pamokas

     

     

    Europos Parlamento rezoliucijos dėl branduolinio saugumo Europoje pamokų po Japonijos branduolinio įvykio projektas atsiranda pačiu laiku, kad pasimokytume iš Japonijos katastrofos, ir labai reikia, kad Europos Parlamentas jį priimtų, teigė europarlamentaras Vytautas Landsbergis EP liaudies partijos (ELP) frakcijos posėdyje 2011-03-30.

    Tačiau susipažinus su projekto tekstu, Lietuvos politikui nepasirodė, kad visos reikalingos pamokos jau suvoktos. „Kai kur rezoliucijos tekste yra pėdsakų, gal net lobistinių, palankių būtent branduolinėms pozicijoms, ir tai gali būti nesunkiai subalansuota“, – sakė jis per rezoliucijos projekto svarstymą frakcijoje.

    Posėdyje V. Landsbergis perskaitė savo pasiūlymus, kuriuos jau buvo pateikęs raštu. „Nuostatos, kad „Europa negali atsisakyti šio energijos šaltinio“ ar kad „branduolinė energija dabar nepamainoma“, turėtų būti suminkštintos išlygomis „kol kas“ bei „dar“ ir nesudaryti amžinos neišvengiamybės įvaizdžio. Tas pat dėl „verslo kaip įprasta“ scenarijų ligi 2030 metų – papildyti išlyga „jeigu jie nesikeis“, nes jau keičiasi!“ – pažymėjo jis.

    Dėl minimų „realistinių rizikos scenarijų“, anot V. Landsbergio, reikia juos matyti „ir aplink Europos Sąjungą“ bei papildyti, greta žemės drebėjimų, tokiais nesitikėtais įvykiais kaip „Černobylio pobūdžio nesaugi nuo kvailysčių (non fool-proof) vadyba“. Reikalaujant užtikrinti tvirtesnes tarptautines branduolinio saugumo taisykles, europarlamentaras pasiūlė įrašyti Europos Sąjungai „ypatingą institucinį pasirūpinimą jėgainėmis ant ES sienos“. „Tai, kad ne visos valstybės narės yra perkėlusios ES branduolinio saugumo direktyvą į nacionalinius įstatymus, – priminė V. Landsbergis, – silpnina ES pozicijas reikalauti tokios pačios branduolinės aplinkosaugos artimoje kaimynystėje.“

    Daugeliui parlamentarų pritarus V. Landsbergio nuomonei, rezoliucijos rengėjai tikino, kad atitinkamos nuostatos Rezoliucijos projekte (kol kas dar tik ELP frakcijos lygmenyje) jau įvedamos ir bus tobulinamos.

     

    Alfa.lt 2011-03-31

     

    A.Lapinskas. Brežnevo dvasia atgimė... Varšuvoje

     

    Anatolijus Lapinskas, www.DELFI.lt

    2011 balandžio mėn. 4 d. 10:10

    1968 metų lapkričio 13 dieną, praėjus vos keliems mėnesiams po socialistinio bloko šalių (tarp jų ir Lenkijos) invazijos į Čekoslovakiją, į Varšuvą dalyvauti Lenkijos jungtinės darbininkų partijos V suvažiavime atvyko sovietų lyderis Leonidas Brežnevas. Čia jis išdėstė vadinamąją „Brežnevo doktriną“: „Jei kurioje nors socialistinėje šalyje... priešiškos socializmui jėgos... bando pasukti kapitalizmo link – tai tampa jau ne vienos šalies problema, bet ir bendru visų socialistinių šalių rūpesčiu“.

    Tas rūpestis, kaip žinome, pasireiškė kariniu „Prahos pavasario“ numalšinimu. Apie tai, kas turi teisę nustatyti, kad kuri nors vadinamoji socialistinė šalis krypsta į kapitalizmo pusę, doktrinoje nepasakyta, nors visiems buvo aišku, kad vyriausias teisėjas sėdi Maskvoje. Įdomiausia, kad, pvz., Čekoslovakijoje buvo pamėginta kurti anaiptol ne kapitalizmą, bet „socializmą su žmogišku veidu“. Tačiau Maskva galvojo kitaip ir jos nuomonės užteko faktiškai paskelbti karą Čekoslovakijai.

    Dabartinėmis akimis žiūrint, toji doktrina buvo visiškas marazmas, nes tarpvalstybinių santykių būdas - vienai šaliai iš pradžių politinio šantažo, o po to ir karinės intervencijos būdu diktuoti kitai civilizuotai ir atitinkančiai visus tarptautinius normatyvus šaliai, kaip jai pritinka gyventi - turi kitokį pavadinimą: agresija.

    Būtent agresijos baimę išgyveno ir pati Lenkija 1980 metais, kai iki sovietų įsiveržimo į mūsų kaimynų žemę, sako, buvo likusios vos kelios dienos. Žygiui buvo pasirengusios 15 sovietų, 2 vokiečių ir viena Čekoslovakijos divizija. Lenkija vengdama „broliškų šalių“ okupacijos turėjo paskelbti karinę padėtį.

    Logiškai mąstant, Lenkijos ministro vizito turėtų nesulaukti ir Latvija, kur gyvena nemažas būrys lenkų, bet irgi nevartojami lenkiški ženklai, taip pat Baltarusija, Ukraina ar Rusija, kadangi jų šalyse gyvenančių lenkų pavardžių lotyniškos formos užsienio pasuose irgi neatitinka lenkiškos rašybos normų.

    Anatolijus Lapinskas

    Brežnevo doktriną panaikino atėjęs į valdžią Michailas Gorbačiovas. Nors jam vadovaujant karinė jėga „gelbstint socializmą“ vis dėlto dar kartą buvo panaudota Lietuvoje bei kitose sovietinės imperijos aneksuotose šalyse, tačiau tai jau buvo paskutinės socialistinės konvulsijos, po kurių vienai Europos valstybei diktuoti gyvenimą kitai europinio būvio normas atitinkančiai valstybei tapo tiesiog neįsivaizduojama.

    Deja, istorijos spiralė parodė, kad šiek tiek modifikuota Brežnevo doktrina vis dėlto atgimė, bet ne Rusijoje ir (ačiū Dievui!) ne karinės intervencijos forma, bet, sunku net patikėti, mūsų istorinėje ir geografinėje kaimynėje – Lenkijoje ir (vėlgi ačiū Dievui!) ne karinio, bet tik politinio šantažo, grubios propagandos ir sąmoningo tarpusavio santykių bloginimo forma.

    Šį kartą kaimyninės valstybės valdžia bei žiniasklaida pasisuko į Lietuvą ir čia atrado, suprantama, ne „priešiškas socializmui jėgas, bandančias pasukti šalį kapitalizmo link“, bet priešiškas Lenkijai jėgas ir šalį, bandančią eiti, Lenkijos manymu, netinkamu europietiško suvereniteto keliu. Aišku, kad tą Lietuvos priešiškumą Lenkijai, kaip ir netinkamą Lietuvos suverenitetą nustatė ta pati Lenkija, neklausydama Lietuvos ne kartą aiškiai deklaruoto noro gyventi draugiškai su savo kaimyne ir laikytis europietiškos vidaus gyvenimo tvarkos.

    Štai Lenkijos prezidentas Bronisławas Komorowskis dar gerokai prieš priimant Lietuvos švietimo įstatymą, pareiškė tikįs, kad Lietuva priims „drąsų sprendimą“, turėdamas mintyje palikimą senos tvarkos, kuri, kaip jau visuotinai pripažinta – reikiamai neišmoko lietuvių kalbos. Tą juk patvirtino ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros 2010 m. metraštis, kur apie Lietuvą pasakyta: „42 proc. tautinių mažumų tyrimo respondentų pažymėjo, kad jie turėjo problemų darbo rinkoje dėl menko lietuvių kalbos mokėjimo“.

    Viešėdamas Lietuvoje B.Komorowskis teigė, kad „10 metų negalime sulaukti Lietuvos ir Lenkijos 1994 metų sutarties vykdymo“. Taigi, suprask, Lietuva eina ne tuo keliu ir Lenkija norėtų ją atsukti į teisingą, matyt, lenkiško reguliavimo kelią. Tačiau Lenkijos kelias juk irgi, taip išeitų, neteisingas, nes čia veikianti suvienodinto valstybinės kalbos egzamino norma visoms krašto mokykloms, ją pritaikius Lietuvoje, čia būtų laikoma Žmogaus teisių pažeidimu (tai reikštų, kad Lenkijoje tokie pažeidinėjimai vyksta jau pusę šimtmečio!). Dar net neįvedus šios normos Lietuvoje, apie šį „pažeidimą“ lenkai jau trimitavo iš visų Europos tribūnų.

    Vienas iš Lenkijos politikos Lietuvos atžvilgiu koordinuotojų mūsiškis europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis neseniai mostelėjo, kad Lietuvos lenkų švietimo pavyzdžiu turėtų būti Čekija, tačiau čia abitūros (čekiškai - „maturita“) čekų kalbos ir literatūros egzaminas irgi yra vienodas visoms šalies mokykloms, tuo pačiu ir vienintelei lenkų vidurinei mokyklai Česky Tešin mieste. Tai kaip čia išeina, Žmogaus teises pažeidinėja dar ir Čekija, kodėl tyli Žmogaus teisių gynėjai?

    Grįžkime į Maišiagalą. Čia kalbėjęs Lenkijos prezidentas kilniaširdiškai pastebėjo, kad „tai [suvienodintas lietuvių kalbos egzaminas] negali būti santykių nutraukimo(!) priežastimi, bet yra tam tikro susirūpinimo ir nusivylimo šaltinis“. Na čia jau būtų pasaulio unikumas: nutraukti diplomatinius santykius dėl vidurinės mokyklos egzamino.

    Lenkijos prezidentas toje pačioje Maišiagaloje, o kiti Lenkijos vyriausybės nariai ir didesniuose Europos miestuose priekaištavo Lietuvai ir dėl lenkiškų pavardžių rašymo lietuviškuose dokumentuose. Pavyzdžiui, Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas, kalbėdamas Briuselyje, nevengė ir visiškai nediplomatinės leksikos: „Pavardžių problema – tai politinis klausimas. Nenorėtume šiuo klausimu nusileisti, kaip ir nenorėtume imtis pernelyg brutalių ir akiplėšiškų(!) spaudimo formų“. O Lenkijos užsienio reikalų ministras pareiškė iš viso nevažiuosiąs į Lietuvą, kol lietuviškuose pasuose nebus vartojami lenkiškos abėcėlės ženklai. Tai bent politika! Logiškai mąstant, tuomet Lenkijos ministro vizito turėtų nesulaukti ir Latvija, kur gyvena nemažas būrys lenkų, bet irgi nevartojami lenkiški ženklai, taip pat Baltarusija, Ukraina ar Rusija, kadangi jų šalyse gyvenančių lenkų pavardžių lotyniškos formos užsienio pasuose irgi neatitinka lenkiškos rašybos normų.

    Lenkijos prezidentas, nei kiti šios valstybės pareigūnai nė vienu žodžiu niekada neužsiminė apie „baisią“ Vokietijos pavardžių rašymo tvarką, tuo labiau nekaltino šios šalies tarptautinėse organizacijose.

    Anatolijus Lapinskas

    Betgi atšalkime nuo Lenkijos ministro karščio ir paklausykime, ką kalba Vokietijoje gyvenantys lenkai. Kaip žinome, pagal vokišką pavardžių tvarką žmona ar duktė gauna tokią pačią, nė kiek nepakeistą vyro ar tėvo pavardę. Tačiau lenkiškos moterų pavardės dažnai turi kitokią galūnę nei vyro, pvz., Komorowski – Komorowska, Czarnecki – Czarnecka.

    Pasirodo, kad Vokietijoje gyvenančios lenkės moterys su skirtinga (nors ir viena raide) nei vyro pavarde turi nemažai vargo, tvarkydamos juridinius, finansinius reikalus ar tiesiog įrodinėdamos, kad yra vyro žmona ar duktė. Todėl Vokietijos lenkės dabar masiškai keičia savo pavardes į vyriškas ir tampa, pvz., Wanda Czarnecki ar Alicja Tomaszewski (lietuviška analogija – Danutė Bieliauskas), nes taip Vokietijoje yra ir juridiškai geriau, ir šiaip gyventi patogiau. Tačiau nei Lenkijos prezidentas, nei kiti šios valstybės pareigūnai nė vienu žodžiu niekada neužsiminė apie „baisią“ Vokietijos pavardžių rašymo tvarką, tuo labiau nekaltino šios šalies tarptautinėse organizacijose.

    Tačiau Lietuva – kas kita. Nors lietuviškoje aplinkoje gyvenančiai lenkų mažumai, be abejo, yra patogiau, kai bet kuris valdininkas lenkišką pavardę lietuviškais rašmenimis gali užrašyti vien ją ištarus, o ne turi graibytis lenkiškų vieno ar kito garso raštiškų atitikmenų. Garantija, kad Lietuvos lenkui ištarus savo, pvz., Grzegorz Brzęczyszczykiewicz vardą ir pavardę, kažin ar kuriam nors Lietuvos valdininkui, gydytojui, policininkui pavyktų ją lenkiškai užrašyti, kad ir iš dešimto karto. O jei dar savo gimimo vietą tas lenkas įvardys, pvz., kaip Chrząszczyżewoszyce (jei ta vieta Lietuvoje taip vadintųsi lenkiškai), tai bet kuris lietuvis, lygiai kaip ir vokietis raštininkas kapituliuos.

    Esu tvirtai įsitikinęs, kad net ir įteisinus Lietuvoje lenkiškos rašybos pavardes, jas keisti tikrai nebus daug norinčių, nes kiekvienas tokios pavardės pateikimo atvejis taptų varginga rašybos pamoka. Tuo, beje, įsitikino ir Lenkijos vokiečiai, dažnai savo pavardes akivaizdžiai susilenkinę, pvz., Szefer nuo vokiškos Schäffer, Sziler nuo Schiller, Szulc nuo Schultz arba Lenkijos čekai: Nemeczek nuo Nemeček, Pospiszył nuo Pospišil. Beje ir Lenkijos lietuviai neskuba atsilietuvinti savo pavardžių grynai dėl gyvenimo realijų.

    Atvažiavęs į Maišiagalą Lenkijos prezidentas pasigedo sulenkintos šios vietovės pavadinimo įvažiuojant į miestą – Mejszagola. Dėl panašių lenkiška rašyba užrašytų pavadinimų nebuvimo triukšmą kelia ir kitos aukščiausios Lenkijos valdžios struktūros. Jų argumentai tokie: kadangi Lenkijoje Punsko krašte yra dvikalbės kaimų pavadinimų lentelės, tai, Lenkijos manymu, jos privalo būti ir Lietuvoje. Tačiau Lenkijos prezidentas nuo Maišiagalos lenkų mokyklos, ten vyko susitikimas, užmiršo paėjėti kelis žingsnius į šoną, kur būtų pamatęs, kad čia kabo dvikalbės gatvių pavadinimų lentelės (ul.Mokyklos, ul. Algirdo ir kt.). O Punske tokių nėra. Dar daugiau: prie seniūnijos, taip pat ant kiekvieno jos kabineto durų yra ir lietuviški, ir lenkiški užrašai. Punske tokių taip pat nėra.

    Jeigu suskaičiuotume visas tokias lenteles ir užrašus, pamatytume, kad lenkų kalbos Maišiagaloje yra žymiai daugiau nei Punske lietuvių. Tačiau Lenkijos valdžia vis tiek šaukia, kad Lietuvoje lenkiškumas yra smaugiamas, o lietuvybė Punske turi rojaus sąlygas. Kita vertus, pripažinkime, kad lyginti ir skaičiuoti, kas kur kiek turi lentelių, vis dėlto yra vaikų žaidimas. Kiekviena šalis tvarko tokius reikalus taip, kaip jai atrodo geriau. Reikalauti, kad kitoje šalyje būtinai būtų dvikalbės kaimų lentelės, bet seniūnijose tokių užrašų gali nebūti ir atvirkščiai, kad kitoje šalyje būtinai būtų dvikalbiai seniūnijų užrašai, bet tokie kaimų pavadinimai nebūtini, yra visiška kvailystė. Tai tas pats, kaip reikalauti, kad vienos valstybės tvarka būtinai galiotų kitoje suverenioje valstybėje.

    Brežnevo doktrina Maskvoje, kaip minėjome, jau seniai palaidota. Bet negi ji atgimė Varšuvoje, negi jai palaidoti reikės laukti lenkiško Gorbačiovo? Norėtųsi tikėti, kad taip ilgai laukti nereikės, nes jau vieną gražią, kad ir šio pavasario dieną prezidentas B.Komorowskis galėtų susišaukti savo aukščiausius pareigūnus ir pasakyti griežtu balsu: „Dosyć!“, lietuviškai tai reikštų „Gana!“.

    Gana nuodyti dviejų istoriškai broliškų šalių Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykius, išsigalvojant absurdiškus konflikto pretekstus dėl vidurinio mokslo egzamino, užrašo miestelyje ar pavardės raidės. Gana rašinėti skundus Europos institucijoms, nes Europa ne kartą pripažino, kad jokių pažeidimų Lietuvoje nėra. Atėjo laikas suprasti, kad Europos valstybių integracijos procesas, į kurį įnešti indėlį pagal 1994 m. Lietuvos ir Lenkijos sutartį įsipareigojo abi šalys, neįmanomas be „Susitariančiųjų Šalių... tarpusavio pagarbos, pasitikėjimo, lygiateisiškumo ir geros kaimynystės dvasios“. Metas sugrįžti į tų viltingų metų tarpusavio santykių darną.

  • Ketinama leisti teismuose dalyvauti visuomenės atstovams

    Šnipinėjimo kambarys

     

     

    "Viru" viešbutis Taline buvo garsus dar sovietiniais laikais. Vieša paslaptis bguvo tai, kad jo svečius seka KGB.

    Talino centre esančiame "Viru" viešbutyje, kurį dabar valdo suomiai, nuo sovietinių laikų palėpėje išliko slaptas kambarys, KGB naudotas šnipinėjimo tikslais. Jį slėpė metalinės durys, į kurias iš oficialiai "paskutinio" 22 aukšto vedė visuomet užrakinti laiptai.

    Šiandien šiame kambaryje viskas taip pat, kaip ir 1991 metais, kai KGB skubiai paliko pastatą: lova, ant kurios ilsėjosi agentas, sulaužyta radijo aparatūra, pageltusiu popieriumi uždengtas rašomasis stalas, nuorūkų pilna peleninė, du sugedę telefonai ir rašomoji mašinėlė. Viešbučio darbuotojai mano, kad kambarys buvo skirtas kontaktams su agentais Suomijoje palaikyti.

    Nuostabių atradimų naujieji savininkai aptiko ir kitose pastato dalyse: mikrofonų baro sienose ir specialiai pastorintose lėkštėse, "blakių" svečių telefonuose, šviestuvais užmaskuotų antenų.

    Ką daryti su šnipų kambariu, savininkai dar nenusprendė. Kol kas jį gali aplankyti specialios ekskursijos po Talino "sovietines vietas". Pabuvę buvusioje KGB būstinėje Talino senamiestyje ir pasivažinėję palei Suomių įlanką turistai "uždaromi į kalėjimą ir tardomi" - tame pačiame kambaryje "Viru" viešbutyje.

     

    Lietuvos žinios 2011 – 03 – 04

     

     

    Ketinama leisti teismuose dalyvauti visuomenės atstovams

     

     

    Ketinama leisti teismuose dalyvauti visuomenės atstovams (nuotr. Fotodiena.lt/Roberto Dačkaus)

    Kandidatas į Konstitucinio Teismo pirmininkus Romualdas Kęstutis Urbaitis teigiamai vertina galimybę teismuose dalyvauti visuomenės atstovams.

    Jau gerą dešimtmetį vyksta diskusijos dėl tarėjų institucijos įsteigimo. R. K. Urbaitis mano, kad norint įteisinti tarėjų dalyvavimą teismuose reikėtų keisti Konstituciją.

    Daugelyje valstybių teismuose dalyvauja visuomenės atstovai. Seimas pradėjo svarstyti prezidentės teikiamą R. K. Urbaičio kandidatūrą į Konstitucinio Teismo pirmininkus.

    69 metų R. K.Urbaitis šiuo metu laikinai eina KT pirmininko pareigas vietoj kadenciją baigusio KT pirmininko Kęstučio Lapinsko.

    Kovą baigėsi trijų KT teisėjų – K. Lapinsko, Armano Abramavičiaus ir Zenono Namavičiaus – kadencija. Juos pakeitė Egidijus Bieliūnas, Gediminas Mesonis ir Dainius Žalimas.

     

     

    http://www.balsas.lt/n 2011 – 04 – 02

  • K. Girnius. Dangus nesugrius

    Dangus nesugrius Kęstutis GIRNIUS

     

    Lietuvos žinios 2011 04 04

     

    Lietuvos elitas bijo progresinių mokesčių kaip velnias kryžiaus. Kiekviena užuomina apie jų įvedimą sukelia Lietuvos ūkio žlugimą pranašaujančių pasisakymų srautą. Daugeliui politikų ir analitikų vos išgirdus apie progresinius mokesčius padidėja kraujospūdis, sukeliantis košmariškus ūkio žlugimo, migracijos ir kitokius regėjimus. Net nuosaikesni oponentai instinktyviai perša įvairius iš piršto laužtus argumentus, kuriais siekiama apginti neteisingą, bet jiems palankią mokesčių sistemą.

    Socdemai prieš kelias savaites pasiūlė įvesti progresinius mokesčius. Panašiai prabilus kai kuriems konservatoriams, jų koalicijos partneris Liberalų sąjūdis (LS) reagavo griežtai, - pareiškė, kad tai kelia pavojų ne tik koalicijai, bet ir Lietuvos ūkiui.

    Kovo 24 dieną Delfi.lt paskelbtame straipsnyje LS pirmininkas Egidijus Masiulis neapsiėjo be demagogijos dozės. Esą progresinių mokesčių našta bus užkrauta ant žmonių, uždirbančių 2-3 tūkst. litų, nukentės jaunimas ir kūrybingi žmonės, pinigai bus atimti iš darbščiųjų ir padalyti tiems, kurie pripratę gyventi su ištiesta ranka, sumažės užsienio investicijos, padidės emigracija. Betrūko sakyti, kad moterys taps nevaisingos, vyrai impotentai.

    Daugelis E.Masiulio teiginių neatitinka tiesos. Socdemai siūlo didinti mokesčių tarifą tik tiems, kurie uždirba 4 tūkst. litų per mėnesį, o ne 2 ar 3 tūkstančius. Didžioji dalis mokės tiek pat, kiek anksčiau. Ne itin nukentės jaunimas ar kūrybingi žmonės. Pagal socdemų planą 4200 litų uždirbančiam Lietuvos gyventojui 33 proc. mokesčių tarifas bus taikomas tik 200 litų, o suma iki 4000 litų bus apmokestinama 15 proc. tarifu. Tai papildomai sudarys tik 36 litus. Jei žmogus uždirbtų 5000 litų, papildomai mokėtų 180 litų. Prisiminkime, kad visai neseniai visos pajamos buvo apmokestinamos 33 proc. tarifu.

    Anot E.Masiulio, atimsime pinigus iš darbščiųjų ir perduosime tiems, kuriems "patogiau gyventi su ištiesta ranka", atseit tinginiams ir veltėdžiams. Bet jei pinigus ar pašalpas gaunantieji iš valstybės įrikiuojami į ranką tiesiančiųjų gretas, tai beveik visi Lietuvos gyventojai patenka į šią kategoriją. Pats E.Masiulis gauna valdišką algą, kaip ir visi Susisiekimo ministerijos darbuotojai. Valstybė dotuoja jo vadovaujamą partiją, kuri neatsisakė šios paramos. Į ranką tiesiančiųjų gretas reikia įtraukti visus studentus, kurie nemoka už mokslą (jie nemoka, nes valstybė moka), visus mokinukus, visus, kurie skaito dotuojamus kultūros leidinius ir t. t. Ranką turbūt labiausiai ištiesia verslininkai, kurie reikalauja visokiausių lengvatų, pašalpų, išskirtinių sąlygų, priėjimo prie Europos Sąjungos (ES) pinigų, kurie varžosi dėl valdžios kontraktų. Dotacijos tinginiams sudaro labai mažą valstybės išlaidų dalį, tai puikiai žino pats E.Masiulis.

    Pasak E.Masiulio, įvedus progresinius mokesčius "protų ir darbo jėgos nutekėjimas taps nesustabdomas". Nežinau, kokiais duomenimis liberalų lyderis grindžia šį teiginį. Manau, kad emigrantų daugumą sudaro dvi grupės žmonių; tie, kurie uždirba labai mažai arba iš viso neturi darbo, ir tie, kurie užsienyje gaus keleriopai didesnį atlyginimą negu Lietuvoje. Pirmieji per mažai uždirba, kad būtų apmokestinami aukštesniu tarifu, antrieji veikiausiai vis tiek emigruos, nes atlyginimai Lietuvoje jiems yra per maži, kad ir koks būtų pajamų mokesčių tarifas.

    Finansų analitikas Gitanas Nausėda subtilesnis, bet ir jo argumentai nėra įtikinami. Anot G.Nausėdos, Lietuvai bus sunkiau pritraukti užsienio investuotojų, jei jie žinos, kad daugiau negu vidutiniškai uždirbantieji bus apmokestinami 40 proc. tarifu. Bet užsienio bendrovėms mokesčių progresyvumas nėra svarbiausias veiksnys. Paprastai bendrovės siunčia tik mažą tarnautojų skaičių vadovauti bendrovės darbui kitoje valstybėje. Jie yra kompensuojami, jei naujoje šalyje mokesčiai yra didesni. Visi kiti darbuotojai samdomi vietos sąlygomis, ir jie patys moka pajamų mokestį.

    Lietuvoje bendrasis valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas yra milžiniškas - apie 31 procentą. Jis galioja kiekvienam darbuotojui, nuo generalinio direktoriaus iki šlavėjo. Šios privalomos įmokos investuotojus atbaido labiau negu progresiniai pajamų mokesčiai, kuriuos moka patys darbuotojai.

     

    G.Nausėda pripažįsta, jog šiuo metu Lietuvoje mokesčiai nėra pakankamai progresiniai, bet mano, kad problemą galima išspręsti didinant neapmokestinamųjų pajamų dydį (NPD) ir įvedant nekilnojamojo turto mokestį. Neginčytina, kad NPD padidinimas padidintų mokesčių progresiškumą. Bet mokesčių progresiškumas nėra tikslas. Pagrindinis mokesčių tikslas nėra iki minimumo sumažinti vargingesniųjų mokesčius, tai faktiškai siūlo Nausėda. Progresiniai mokesčiai grindžiami įsitikinimu, kad labiau pasiturintieji gali ir privalo prisidėti prie valstybės išlaikymo pagal savo išgales. Tai nereiškia, jog daugiau uždirbantieji laikomi "turtuoliais", o tik tai, kad jie turėtų daugiau mokėti, nes jie ir turi iš ko mokėti.

    Socdemų planas nėra nepriekaištingas. Siūlomi tarifai yra perdėm dideli, be to, per mažai tarifų pakopų. Teisingai nurodoma, kad per ilgus savo valdžios metus socdemai nemėgino įvesti progresinių mokesčių, nes labiausiai rūpinosi nomenklatūros gerove. Bet progresinių mokesčių reikia. Viliuosi, kad ilgainiui ir konservatoriai juos palaikys.

     

  • A. Sagharuko pažadai paskelbti kompromatus tyliai bliuško

    .Sacharuko pažadai paskelbti kompromatus tyliai subliuško

     

    delfi.lt

    2011 balandžio mėn. 4 d. 08:38

    Seimo narys Aleksandras Sacharukas pripažįsta kalbėjęs pernelyg emocingai, kai pernai rudenį pažadėjo pateikti kompromituojančią informaciją apie visus jo skriaudikus, inicijavusius apkaltos procesą, rašo „Kauno diena“.

    "Aš padariau klaidą - iškart po apkaltos, jau tą pačią dieną, vadovaudamasis grynai savo emocijomis, pareiškiau garsiai, kad pateiksiu tokią medžiagą. bet buvo paskubėta priimti sprendimus, kurie mane atkirto nuo informacijos ir įrodymų surinkimo",- dienraščiui guodėsi A.Sacharukas.

    Jis priminė, kad netrukus po apkaltos jis buvo nušalintas nuo Seimo Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisijos vadovo pareigų. Vėliau Seimo pirmininkės Irenos Degutienės sprendimu iš A.Sacharuko buvo atimta teisė dirbti su slapta informacija ir jis neteko galimybės dirbti parlamentiniame Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete.

    "Iš manęs buvo atimtos visos priemonės, kurios būtų leidusios surinkti visus įrodymus, dokumentus ir kitą informaciją. Puikiai žinau apie kai kuriuos politikų nešvarius darbelius, tačiau pristigau įrodymų. Operatyviniai darbuotojai, kurie žadėjo liudyti, dabar jau to nebedarys, nes neturėdamas teisės dirbti su slapta informacija nebegaliu jų prikalbinti pateikti žinių apie korupciją ir visokias sąsajas su stambiu kapitalu ir oligarchija", – aiškino A.Sacharukas.

    Paklaustas, ar tai reiškia, kad teisė dirbti su slapta informacija atveria galimybę rinkti kompromituojančią medžiagą ir paskui ją paskelbti, Seimo narys nei paneigė to, nei patvirtino: "Spręskit patys. Viena, ką galiu pasakyti, – dabar neįmanoma man padaryti, ką buvau žadėjęs, kai emocingai pakalbėjau iškart po apkaltos."

     

     

     

  • Zattleris:mano pareiga Lietuvoje kalbas sakyti lietuviškai

    Zatleras: mano pareiga Lietuvoje kalbas sakyti lietuviškai

     

    2011-04-04 07:16

    Roberta Tracevičiūtė | „Lietuvos žinios“

     

    Latvijos prezidento Valdžio Zatlero teigimu, Baltijos valstybių vienybė išliko stipri. Esą iškilus grėsmei, prireiktų vos tūkstantosios sekundės dalies ir mūsų kraštai taptų vieningi it uola.

    Latvijos prezidento V.Zatlero manymu, Lietuvos ir Latvijos ekonominį bendradarbiavimą derėtų intensyvinti. Jo nuomone, ne konkuruodami, o bendradarbiaudami mūsų kraštai galėtų pasiekti gerokai daugiau.

    V.Zatleras dar kartą išreiškė tvirtą Latvijos paramą mūsų valstybės planams statyti naują atominę elektrinę. Kaimynai vertina tai, ką Lietuva jau nuveikė šioje srityje, tačiau Latvijos prezidentas prisipažino tikėjęsis, kad šis procesas bus gerokai spartesnis.

    Kalbėdamas apie Baltijos valstybių santykius su Rusija V.Zatleras pabrėžė, kad turime susidoroti su istorijos mums sukurta situacija. Jo nuomone, abi šalys turi dirbti, kad būtų atkurtas tarpusavio supratimas ir pasitikėjimas. „Tai nelengva, bet ar turime alternatyvą?“ - išskirtiniame interviu LŽ retoriškai klausė Latvijos prezidentas Valdis Zatleras.

    Pareiga kalbas sakyti lietuviškai

    - Pone prezidente, visada džiaugiamės renginiuose Lietuvoje girdėdami Jus kalbant lietuviškai.

    - Tam turiu labai daug priežasčių. Jūsų krašte visada turėjau kontaktų: nemažai mano draugų ir buvusių pacientų yra lietuviai. Su jais ir dabar palaikau draugiškus ryšius. Taip ir išmokau keletą lietuviškų žodžių.

    Mano pareiga Lietuvoje kalbas sakyti lietuviškai. Latviai ir lietuviai esame vieninteliai baltų kalbų grupės atstovai, tad turime gerbti savo ir mūsų kalbų šaknis.

    - Nuo to laiko, kai atgavome nepriklausomybę, praėjo daugiau kaip dvidešimt metų. Daug kas mano, kad Baltijos kelio vienybės tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos nebeliko. Esą valstybės žvelgia skirtingomis kryptimis, nevienodai plėtojamos. Kokia Jūsų nuomonė apie tai?

    - Visiškai nesutinku su nuomone, kad tarp Baltijos valstybių nebeliko į laisvę mus atvedusios vienybės. Šiuo metu mūsų vienybė kiek kitokia - esame vieningi Europos Sąjungos (ES) ir NATO nariai. Priklausome toms pačioms organizacijoms, puoselėjame tokias pačias vertybes ir idealus.

    Kai kurie žmonės mano, kad ekonominė konkurencija yra mažesnės Baltijos valstybių vienybės įrodymas. Tačiau taip nėra. Priešingai, konkurencija yra varomoji mūsų kraštų ekonomikų jėga, vedanti prie visuomenių gerovės.

    Jei Baltijos valstybėms iškiltų išorinių jėgų grėsmė, prireiktų vos tūkstantosios sekundės dalies, kad susivienytume ir drauge būtume stiprūs kaip uola. Širdyse juk esame labai vieningi. Tačiau, mano galva, turime mąstyti apie daug glaudesnį bendradarbiavimą verslo ir ekonomikos srityse.

    Kariaujame tik dainų karus

    - Daugeliu požiūrių Lietuva ir Latvija yra artimiausi kraštai. Vis dėlto tarp mūsų valstybių būta nemažų nesutarimų. Siautė vadinamieji kiaulių, pieno, oro linijų „karai“. Latvijos Saeima iki šiol neratifikavo Lietuvos ir Latvijos jūros sienos sutarties. Kiek broliški dviejų kaimynių santykiai?

    - Jokių „karų“ tarp mūsų valstybių neįžvelgiu. Nors, tiesa sakant, šiokį tokį „karą“ gal ir kariaujame - dainų karą. Lietuva, kaip ir Latvija, turi labai labai gražią dainų ir šokių švenčių tradiciją.

    Manau, nieko tokio, jei žodis „karas“ naudojamas taikiems renginiams apibūdinti. Tačiau kalbėdami apie ekonomikos klausimus, turėtume naudoti kitus vaizdingus posakius. Jei kyla kokių nors nesutarimų, pirmiausia turėtume susėsti ir apie tai pasikalbėti. Taip ir elgiamės jau daugiau nei 20 metų.

    - Mūsų krašto žmonės Latviją laiko viena draugiškiausių valstybių. Kaip Lietuva ir lietuviai vertinami jūsų krašte?

    - Apie Lietuvą ir lietuvius galvojame taip pat. Norėdami pajusti tą nuotaiką, turėtumėte apsilankyti lietuviškoje mokykloje Rygoje. Šią mokyklą lankantys lietuviai ir latviai geriau pažįsta vieni kitus. Ten supranti, ką reiškia būti ir lietuviu, ir latviu tuo pačiu metu. Tai tarsi dvigubas paveldas, siekiantis seniausius laikus ir visados mus lydėsiantis.

     

    Tačiau vieni kitiems esame artimi ne tik kultūros ar panašaus požiūrio prasmėmis. Daug lietuvių atvažiuoja į Latvijos paplūdimius, slidinėjimo trasas, lankosi Rygoje. Vieni greta kitų gyvendami pasienio teritorijose lietuviai ir latviai gražiai sutaria. Kalbant apie ekonominį bendradarbiavimą, Lietuva yra svarbiausia Latvijos importo partnerė ir antra valstybė pagal eksporto apimtį. Turime labai daug gražios dvišalės draugystės ir bendradarbiavimo pavyzdžių.

    - Latvija Lietuvai taip pat yra viena svarbiausių verslo partnerių. Tačiau nemažai ekspertų mano, kad dvišalis bendradarbiavimas šioje srityje galėtų būti dar intensyvesnis. Kokių veiksmų reikėtų imtis?

    - Per neseną savo vizitą Lietuvoje ne kartą pažymėjau, kad atėjo laikas bendradarbiauti gerokai glaudžiau. Drauge plėtodami bendrus projektus ir vykdydami investicijas taptume konkurencingesni ir ES, ir pasaulio mastu. Mano galva, tam tikrose srityse bendradarbiaudami, o ne konkuruodami, galėtume pasiekti gerokai daugiau.

    - Prieš pusantro mėnesio su valstybiniu vizitu lankėtės Lietuvoje. Tai buvo pirmasis aukščiausio lygio vizitas į mūsų kraštą per dešimt metų. Kaip vertinate savo viešnagę? Kokios įtakos vizitas turės dvišaliams santykiams?

    - Valstybinis vizitas yra simbolinė aukšto įvertinimo išraiška. Net glaudžiausius santykius puoselėjančios valstybės kartą per dešimt metų turi parodyti viena kitai ir pasauliui, kad yra artimiausios partnerės.

    Per ketverius mano kadencijos metus su Lietuvos vadovais palaikiau nuolatinius kontaktus. Jūsų krašte su darbo vizitais lankiausi dažnai - septynis kartus per trejus su puse metų.

    Valstybinis vizitas buvo puiki proga man ir mūsų delegacijos nariams aukščiausiu lygiu aptarti rūpimus ekonomikos, transporto, energetikos klausimus, dvišalį bendradarbiavimą saugumo, kovos su nusikalstamumu, kultūros ir švietimo srityse, taip pat latvių bendruomenei Lietuvoje aktualius reikalus.

    Vizito metu lankiausi Klaipėdoje. Šis miestas glaudžiai bendradarbiauja su pietvakarine Latvijos dalimi. Tad galėjau sužinoti daugiau apie galimybes intensyvinti tarpvalstybinį bendradarbiavimą.

    Garantuoja paramą

    - Lietuva drauge su Latvija, Estija ir Lenkija planuoja statyti atominę elektrinę. Tačiau Pietų Korėjos kompanijai atsisakius dalyvauti jėgainės statybos konkurse, strateginio investuotojo paieškos žlugo. Ar susiklosčius tokiai situacijai, taip pat po nelaimės Japonijoje, Latvija tebemato perspektyvą dalyvauti atominės elektrinės statybose Lietuvoje?

    - Latvija yra patikima partnerė. Tai reiškia, kad davę žodį nekeičiame nuomonės kas antrą dieną ar kas antrus metus. Sprendimas dalyvauti atominės elektrinės statybose buvo priimtas prieš penkerius metus. Trakuose Baltijos šalių premjerai pasirašė bendrą komunikatą.

    Vertiname viską, ką Lietuva padarė tam, kad atominė jėgainė galėtų būti pastatyta. Žinoma, tikėjomės, kad šis procesas bus gerokai greitesnis. Deja, atominės elektrinės projektas turi konkuruoti su kitais regione planuojamais projektais. Tai gerokai apsunkina padėtį.

    Šiandien visas pasaulis susirūpinęs dėl įvykių Fukušimos atominėje elektrinėje. Manau, turime peržiūrėti branduolinės saugos klausimus ir juos apibrėžiančias tarptautines sutartis. Matome, kad kai kurios valstybės jų negerbia, rengiasi statyti atomines elektrines greta kitų valstybių sienos. Tarptautiniu mastu turime diskutuoti apie branduolinės energetikos ateitį, jos vaidmenį visoje energetikos sistemoje.

    Turėtume stabtelėti. Tačiau ne tam, kad lauktume, o tam, kad sukurtume saugiausias sąlygas atominei energetikai plėtoti ir pelnytume žmonių pasitikėjimą.

    - Baltijos kraštai yra priklausomi nuo vienintelio dujų tiekėjo - rusų įmonės „Gazprom“. Lietuva už dujas moka brangiausiai Europoje. Latvija ir Estija neseniai susitarė su „Gazprom“ dėl mažesnių dujų kainų. Gal galėtumėte patarti, kaip tai padaryti Lietuvai?

    - Tokia situacija susiklostė dėl to, kad mūsų valstybės neturi laisvos dujų rinkos ir kainas mums nustato tiekėjas. Galime tik bandyti jam sakyti, kad norėtume dujas pirkti mažesne kaina. Rinkos sąlygomis turėtume galimybę rinktis geriausią kokybę už palankiausią kainą.

     

    Visiškai aišku, kad turime sukurti laisvą dujų rinką ir ieškoti alternatyvių tiekėjų. Pirmiausia turime bandyti panaudoti egzistuojančią dujų paskirstymo struktūrą ir stengtis ją sujungti su Suomija ir Lenkija. Apie tai kalbėjausi su prezidente Dalia Grybauskaite, premjeru Andriumi Kubiliumi, energetikos ministru Arvydu Sekmoku.

    Dėl to sutariame ir turime Lietuvos paramą. Juk Klaipėdoje planuojamas statyti nedidelio pajėgumo suskystintų dujų terminalas gali būti alternatyva tik mažai regiono daliai.

    Turime kuo greičiau imtis šio proceso. Lietuva, Latvija ir Estija atskirai negali išspręsti energetinės priklausomybės problemos ir sukurti savo laisvos dujų rinkos. Šio darbo turime imtis drauge, kaip ir integruojant Baltijos valstybes į elektros energijos biržos „Nord Pool“ sistemą.

    Rusija nori gerinti santykius

    - Baltijos valstybių santykiai su Rusija visada buvo šalti. Kodėl, jūsų nuomone, mūsų kraštams sunku rasti bendrą kalbą su didžiąja Rytų kaimyne?

    - Kiekviena tauta, kaip ir šeima, turi savo paveldą. Šis paveldas gali būti ir solidi banko sąskaita, ir skola.

    Baltijos valstybių ir Rusijos santykių istorinis paveldas yra sudėtingas. Tačiau žingsnis po žingsnio turime plėtoti bendradarbiavimą. Turime susidoroti su situacija, kurią mums sukūrė istorija. Tai priklauso tik nuo mūsų.

    Problemas sukelia ne viena pusė. 50 okupacijos metų, keli pastarieji dešimtmečiai sukūrė nemažai skirtumų ir sukėlė abipusių įtarimų. Dabar turime dirbti, kad atkurtume tarpusavio supratimą ir pasitikėjimą. Tai nelengvas darbas, bet ar turime alternatyvą?

    - Praėjusių metų pabaigoje su oficialiu vizitu lankėtės Maskvoje, susitikote su Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu. Ar Rusija nusiteikusi gerinti santykius su Baltijos valstybėmis?

    - Vizito į Rusiją metu įsitikinau, kad abi šalys yra suinteresuotos gerinti santykius, nori kalbėtis atvirai bei nuoširdžiai apie visus, net ir sunkiausius, klausimus. Tai labai didelis žingsnis į priekį tiek iš Latvijos, tiek iš Rusijos pusės. Vieni kitus vertiname su didele pagarba ir tai, manau, yra geras ženklas.

    Buvome įpratę prie situacijos, kai Baltijos regione buvo „vienas geras ir vienas blogas vaikinas“. Turime keisti tokį požiūrį. Iš prezidento D.Medvedevo išgirdau, kad jis nori gerinti santykius su visomis Baltijos valstybėmis.

     

     

  • E.Zingeris: JAV Kongrese žadama domėtis Lietuvos nuogąstavimais dėl Baltarusijos AE

    D.Kreivys. Kad Lietuva neišsivaikščiotų

     

     

    Besibaigiant devintai purvo vonių savaitei, berods, jau man oficialiai atsistatydinus, vienas iš mano komandos narių pasakė: „Žinai, kai kadencijos pradžioje mūsų darbą lyginai su tuo, ką darė tavo seneliai, kiti savanoriai bei partizanai, man buvo nesuprantama. Šiandien, po dvejų metų praleistų vykdomojoje valdžioje, aš tą labai gerai suprantu“.

    Nesu nei sentimentalus, nei išskirtinai azartiškas, tačiau užtenka bent šiek tiek mylėti savo šalį, kad matydamas, kas vyksta aplinkui, ir turėdamas galimybes keisti, su tuo taikstyčiausi.

    Šiandien galiu konstatuoti, kad valstybei, kurią kuriame štai jau 20 metų, reikalingos esminės permainos. Panašiai kaip laivui, kuris išplaukė iš uosto teisinga kryptimi, bet lėbaujančiam kapitonui ir jo komandai nuklydus nuo kurso ir papuolus į ne vieną audrą, reikalinga esminė kurso korekcija bei rimtas korpuso remontas.

    Kad laivas svyra į šoną, o per pažeistą korpusą veržiasi vanduo, rodo nenuginčijamas faktas – valstybės piliečiai palieka savo valstybę.

    Tai ne pirmas kartas, atsakys cinikas. Žmogus renkasi, jam paantrins racionalus liberalas. Taip, žmogus renkasi, taip, tai ne pirmas kartas mūsų istorijoje, tačiau žvelgiant iš tos pačios lietuviškos istorinės perspektyvos, galime konstatuoti, kad niekas nebėgo ir nebėga iš šalies, kada reikalai klostosi palankia kryptimi.

    Pasitikėjimas savo valstybe iš esmės susijęs su teisingumu. Ar valstybė yra teisinga, ar visi jos piliečiai yra lygūs prieš įstatymą, ar teisingumą lemia tik asmens piniginės storis ir užimamos pareigos. Teisingumas už pinigus, korupcija yra tas vėžys, kuris lėtai, lyg rūdys laivo korpusą ardo mūsų valstybę, mūsų ekonomiką ir santykius tarp žmonių.

    Dainius Kreivys

    Čia pat girdžiu tvirtą patikinimą, esą didėjanti emigracija turi ir labai šviesią pusę: tautiečiai įgis žinių ir įgūdžių, kuriuos galės panaudoti grįžę į Tėvynę, o jei negrįš, taip pat ne bėda - jie būtinai įsilies į globalų tautiečių tinklą, tapdami aktyviais Lietuvos pagalbininkais.

    Žinoma, tokia perspektyva neatmestina. Tokią galimybę rodo ir jau beveik kasmetiniais tapę Pasaulio lietuvių ekonomikos forumo renginiai. Tačiau tik galimybę, nes norint pakreipti tautiečių judėjimo kryptį, reikalingas kapitalinis valstybės rūmų remontas.

    Daugiau nei keistai man atrodo kritikai, įrodinėjantys, kad dėl emigracijos kalti neteisingi dabartinės valdžios sprendimai. Priešingai, ši Vyriausybė padarė viską, kad nemaža dalis laivo korpuso skylių - tiek ekonomikos, tiek korupcijos srityje - būtų efektyviai taisomos.

    Tačiau šio remonto neužtenka, laivui jau reikia kapitalinio remonto.

    Remonto, kurio esminiai tikslai būtų: grąžinti pasitikėjimą savo valstybe, suteikti galimybę žmogui gauti padorų atlygį nepaliekant krašto bei nuosekliai ugdyti meilę Tėvynei. Visi trys uždaviniai nelengvi.

    Pasitikėjimas savo valstybe iš esmės susijęs su teisingumu. Ar valstybė yra teisinga, ar visi jos piliečiai yra lygūs prieš įstatymą, ar teisingumą lemia tik asmens piniginės storis ir užimamos pareigos. Sakysite, moralizuoju? Ne, nes teisingumas už pinigus, korupcija yra tas vėžys, kuris lėtai, lyg rūdys laivo korpusą ardo mūsų valstybę, mūsų ekonomiką ir santykius tarp žmonių. Panašiai kaip tame kursą pametusiame laive, kurio kapitonas davė pilną elgesio laisvę tiems, kurie sugeba jam reikiamu metu pateikti reikiamą kiekį portveino. Taigi portveino tiekėjai, o ne kapitonas, realiai vadovauja laivui.

    Visi esame girdėję sakant, jog energetikai valdė valstybę, o ne valstybė šalies energetiką. Šiandien nebevaldo.

    Tokie pat procesai reikalingi daugelyje valstybės gyvenimo sričių, kurios tebėra užimtos klaninių arba oligarchinių struktūrų. Matau plačias, gudrias šypsenas - tai darbas, vertas Don Kichoto su aplinkui kojas bešmirinėjančiu Sanča Pansa. Don Kichotų, be abejo, reikia, bet dar labiau reikia sisteminių įrankių korupcijai įveikti arba, jei norite, vairui iš girto kapitono atimti.

    Kokie tai įrankiai? Pirmiausia, partijų finansavimo klausimo sprendimas bei efektyvi rinkimų išlaidų kontrolė, įskaitant pilną viešosios erdvės auditą, siekiant nustatyti realiai rinkimams išleistas lėšas. Partijos lėšas turėtų gauti tik iš valstybės bei nedidelę dalį iš fizinių asmenų, apribojant maksimalų jų aukos dydį iki 1,5 tūkst. litų. Jeigu valstybei per brangu finansuoti partijas, tos užduoties su dideliu malonumu imasi portveino tiekėjai.

    Ko gali kyšininkas tikėtis teisme? Lygtinės bausmės bei draudimo tam tikrą laiką dirbti valstybės tarnyboje, nes mūsų Baudžiamasis kodeksas korupciją traktuoja kaip itin lengvą nusikaltimą, kaip vagystę iš laikraščių dėžutės. Sakysite, taigi imkime ir pakeiskime, tačiau beatodairiško lėbavimo negalinti pamiršti įgula visai nenori atsidurti laivo daboklėje ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl minėtas įstatymų pataisas vis giliau į stalčių padeda kiekvienas naujos kadencijos Seimas.

    Valstybės tarnautojų ar pareigūnų susitikimų su interesų grupėmis deklaravimas būtų didelis žingsnis į priekį antikorupciniame fronte. Kiekvienas toks susitikimas privalėtų būti deklaruotas numatytiems įsteigti atitikties pareigūnams, kurie ne tik tikrintų šias deklaracijas, bet ir rinktų bei dalintųsi informacija apie interesų grupių veiklą. Teisėsaugos pareigūnams konstatavus, tarkime, keletą nedeklaruotų susitikimų, galėtų būti keliamas klausimas apie to tarnautojo galimybes toliau eiti savo pareigas.

    Viešieji pirkimai - pertvarkos traukinys juda į priekį, tačiau svarbiausias uždavinys šiems metams yra sukurti efektyvų rizikos vertinimo ir kontrolės institucijų bendradarbiavimo modelį, didžiausią dėmesį skiriant tokiems pirkimų sektoriams, kaip šildymas, vandens ūkis, keliai ir statybos. Naujai VPT funkcijai - viešųjų pirkimų sutarčių kontrolei iki darbų pabaigos - atlikti skubiai reikalingi tiek finansiniai, tiek žmogiškieji resursai. Efektyviai vykdydama šią funkciją VPT galėtų užtikrinti, kad tokie recidyvai, kaip Valdovų rūmuose, niekada nepasikartos.

    Šalies ekonomiką galėtume palyginti su laivo mašinų skyriaus darbu. Nuo to, kaip efektyviai dirbs šis skyrius, priklauso keleivių kelionės sėkmė. Tačiau neišsigaruojantis portveino tvaikas daro žalą ir čia. Juk valstybės užsakymus dažniausiai laimi portveino tiekėjai, kuriems girtų mašinistų kokybės reikalavimai jau nė motais.

    Pasitikėjimo kultūra, įstatymo viršenybė - tai modernios ekonomikos pamatas. Modernios ekonomikos kuriama aukšta pridėtinė vertė leidžia žmogui gauti padorų atlygį, o valstybei - efektyviai finansuoti šalies kultūrą ir reformų laukiančias sveikatos bei socialinės apsaugos sritis. Tačiau modernią ekonomiką palikime jau kitam blogo įrašui.

     

    Dainius Kreivys 2011 balandžio mėn. 1 d.

     

     

    E.Zingeris: JAV Kongrese žadama domėtis Lietuvos nuogąstavimais dėl Baltarusijos AE

     

     

    Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris vizito Vašingtone metu susitiko su JAV Kongreso atstovais – Senato ir Atstovų rūmų nariais – Senato Asignavimų komiteto pirmininko pavaduotoju Thad Cochran, Atstovų Rūmų Užsienio reikalų komiteto pirmininke Ileana Ros-Lehtinen, bei JAV Gynybos sekretoriaus pavaduotoju Alexander Vershbow.

    JAV Kongreso Atstovų Rūmų Užsienio reikalų komiteto pirmininkė Ileana Ros-Lehtinen ypač domėjosi Baltarusijos planais 30 km nuo Lietuvos sienos ir 50 km nuo Lietuvos sostinės Vilniaus statyti atominę elektrinę ir atitinkamais Baltarusijos ir Rusijos susitarimais šia tema.

    Užsienio reikalų komiteto pirmininkas E. Zingeris informavo, kad Lietuvos žmones itin neramina šie Baltarusijos ir Rusijos planai. E.Zingerio teigimu, Baltarusijai ketinant statyti atominę elektrinę, Lietuvą itin neramina tai, kad nėra laikomasi tarptautinių normų ir konvencijų, projektas plėtojamas neskaidriai ir, svarbiausia, galimas neigiamas būsimosios atominės elektrinės poveikis Lietuvos gyventojams ir aplinkai.

    „Lietuva daug kartų ragino ir kvietė Baltarusiją laikytis tarptautinių įsipareigojimų ir pateikti informaciją, kodėl statybos aikštelę būsimajai atominei elektrinei kaimyninė šalis pasirinko itin arti Lietuvos sostinės“, - sakė E. Zingeris. Užsienio reikalų komiteto pirmininkas pažymėjo, kad Lietuva kėlė ir kels šį klausimą pokalbiuose ir susitikimuose su Europos Sąjungos ir jos valstybių narių lyderiais bei toliau reikalaus, kad Baltarusija atsakytų į šiuos klausimus ir pateiktų išsamią informaciją, susijusią su galimu būsimosios atominės elektrinės poveikio aplinkai vertinimu, kaip tai numato galiojantys tarptautiniai susitarimai ir konvencijos.

    Kongreso Atstovų Rūmų Užsienio reikalų komiteto pirmininkė Ileana Ros-Lehtinen pažymėjo, jog jai kelia nuostabą Baltarusijos sprendimai, susiję su ketinimais statyti būsimąją atominę elektrinę. Ji pažadėjo detaliau susipažinti su situacija ir priimti domėn Lietuvos keliamas problemas.

    Susitikime JAV Gynybos sekretoriaus pavaduotoju Alexander Vershbow Užsienio reikalų komiteto pirmininkas E.Zingeris aptarė aktualius Lietuvos ir JAV bendradarbiavimo klausimus gynybos ir saugumo srityje. Buvo sutarta intensyvinti dvišales Lietuvos ir JAV konsultacijas regioninio saugumo klausimais. A.Vershbow padėkojo už Lietuvos indėlį užtikrinant saugumą Afganistane bei išreiškė viltį, kad atsigaunanti Lietuvos ekonomika leis atkurti tinkamą finansavimą krašto gynybos reikmėms.

    Susitikime su JAV Kongreso Senato Asignavimų komiteto pirmininko pavaduotoju Thad Cochran E.Zingeris pristatė padėtį Rytų Europoje pažymėdamas, jog būtina tęsti paramos demokratijai programas, ir ypač ES Rytų kaimynystėje – Baltarusijoje, Ukrainoje, Moldovoje bei Pietų Kaukazo šalyse.

    Užsienio reikalų komiteto pirmininkas E.Zingeris taip pat susitiko JAV nevyriausybinių organizacijų – Nacionalinio demokratinio instituto Prezidentu Ken Wollack ir Nacionalinio paramos demokratijai fondo Prezidentu Carl Gershman, su kuriais aptarė pasirengimą Demokratijų bendrijos Parlamentinio forumo susitikimams Briuselyje 2011 m. balandžio 11 d. kartu su Europos Parlamentu ir 2011 m. birželio 30 d. Vilniuje.

     

    www.diena.lt 2011-04-01

  • Trys parlamentarai įtaria "Gazprom" neteisėtu lobizmu

    Trys parlamentarai įtaria "Gazprom" neteisėtu lobizmu

     

     

    Trys Seimo nariai Jurgis Razma, Mantas Adomėnas, Arvydas Anušauskas kreipėsi į Vyriausiąja tarnybinės etikos komisiją dėl akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ akcininkų E.ON Ruhrgas International GmbH ir OAO „Gazprom“ atstovų veiksmų, kuriais buvo siekiama paveikti Seimo narius ir kuriais galimai buvo pažeista Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta lobistinės veiklos vykdymo tvarka.

    2011 m. kovo 15 d. Seimo nariams buvo išplatintas kreipimasis, kurį pasirašė p. V. Golubev, OAO „Gazprom“ valdybos pirmininko pavaduotojas bei akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valdybos pirmininkas, ir p. P. Frankenberg, E.ON Ruhrgas International GmbH valdybos narys bei akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valdybos pirmininko pavaduotojas.

    Šiame kreipimesi minėtieji asmenys aiškiai išreiškė siekį savo atstovaujamų bendrovių (akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“, OAO „Gazprom“ ir E.ON Ruhrgas International GmbH) interesais daryti įtaką parlamentarų sprendimams, susijusiems su Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo pakeitimo įstatymo projektu ir gamtinių dujų įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektu.

    Kreipimesi pateikiama vienpusiška Vyriausybės veiksmų ir priimamų sprendimų, taip pat Seimui pateiktų įstatymų projektų, susijusių gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių perkėlimu, kritika.

    Lietuvos Respublikos lobistinės veiklos įstatymas aiškiai apibrėžia lobistinės veiklos ribas ir tvarką, taigi, akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“, OAO „Gazprom“ ir E.ON Ruhrgas International GmbH bei jų atstovai privalo gerbti teisės aktus ir siekti savo tikslų tik teisėtomis priemonėmis, rašoma pranešime.

    Akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“, OAO „Gazprom“ ir E.ON Ruhrgas International GmbH atstovų tikslai, išreikšti pateiktame kreipimesi į Seimo narius – tai siekis, kad Vyriausybės pateikti teisės aktų projektai (t.y. Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo pakeitimo įstatymo projektu ir Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektu) nebūtų priimti. Vadovaujantis lobistinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, fizinio ar juridinio asmens veiksmai, kuriais siekiama daryti įtaką, kad lobistinės veiklos užsakovo interesais būtų nepriimami nauji teisės aktai. Lobistine veikla pagal įstatymą galu užsiimti tik tokią teisę turintys asmenys, nepažeisdami įstatyme įtvirtinto draudimo užsiimti neteisėta lobistine veikla.

    Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, manytina, kad akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“, OAO „Gazprom“ ir E.ON Ruhrgas International GmbH lobistinė veikla, t.y. kreipimosi siuntimas Seimo nariams, siekiant juos tyčia suklaidinti ir tyčiniai apgaulės veiksmai, pateikiant klaidingus faktus ir aplinkybes yra neteisėta lobistinė veikla dėl dviejų atskirų teisinių pagrindų

     

    www.diena.lt 2011-03-31

     

     

    Gintaras Aleknonis. Kas katei žaislas, tais pelei...

     

     

    Ar gali valdžia įveikti žiniasklaidą? Šį klausimą tikriausiai verta užduoti tik balandžio 1-ąją. Daugelį redaktorių ir žurnalistų, klausytojų ar skaitytojų tokios mintys tik prajuokins. O politikai ir valdžios vyrai liks ramūs bei rimti. Ir visai be reikalo.

    Paskyrusi solidžias pinigų sumas aplinkosaugos idėjas propaguojančiam serialui jokia ministerija nepažabos viešosios erdvės, veikiau sukels kitų filmų gamintojų pavydą.

    Kodėl Susisiekimo ministerija nepasitelkia serialų ir neskatina namų šeimininkių rūpintis eismo saugumu, Energetikos ministerija neragina taupyti elektros, o Finansų ministerija per serialus nemoko rūpestingai pildyti mokesčių deklaracijų...

    Kai pagalvoji, juk kiekviena ministerija galėtų sekti ministro Gedimino Kazlausko pavyzdžiu ir turėti nuosavą serialą, per kurį spręstų savo srities problemas. Galėtume gyventi valstybinių serialų pasaulyje. Didžiosios savivaldybės gal taip pat neliktų nuošalyje...

    Juokai juokais, bet prieš penkiolika metų, kai Vengrija siekė narystės NATO, o Santarvė nebuvo labai populiari šioje šalyje, Vengrijos gynybos ministerija labiausiai žiūrimame televizijos seriale „nusipirko“ naują veikėją – atsargos karininką, kuris vis palankiai kalbėdavo apie NATO. Po gero pusmečio visuomenės nuomonė išgyveno virsmą, vengrai savo šalies narystės Santarvėje prasme nebeabejojo.

    Žiniasklaida lengva ranka viešojoje erdvėje gali sunaikinti bet kokią idėją. Tereikia vieno – suabsoliutinti kad ir patį protingiausią sumanymą. Taip bet ką lengva paversti absurdu. Štai pareigūnų ar vadovų rotacija, kitaip sakant vienų pakeitimas kitais praėjus tam tikram laikui. Pati savaime rotacija nėra nei blogas, nei geras dalykas. Tai jokiu būdu ne vaistas nuo visų biurokratijos ligų, bet užsisėdėjusių pareigūnų pakeitimas dažnai turi prasmę, kurią visi labai gerai suvokėme prieš ketvirtį amžiaus, kai nukaršę kompartijos sekretoriai sakė tokias ilgas ir nuobodžias kalbas. Tuomet, regis žadėjome, kad valdžia turi keistis.

    Demokratijos švytuoklė natūraliai padeda laikytis tokių politinės kaitos dėsnių. Per du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius turėjome keturis prezidentus, penkiolikai vyriausybių vadovavo bent vienuolika premjerų, tuoj bus paskirtas penktasis Konstitucinio Teismo pirmininkas. Iš visų Lietuvos valdžių pastoviausia yra ketvirtoji. Demokratijos saugotojai kaitos dėsnius taiko tik kitiems, todėl nenuostabu, kad rotacijos sąvoka jiems nesuprantama ir nepriimtina, todėl absoliutinama bei siekiama paversti absurdu. Ne visada lengva atskirti pastovumą ir stagnaciją.

    Ispanijos rinktinei praloštos futbolo rungtynės paskatino žiniasklaidą suabsoliutinti stadiono idėją. Ne tik ispanų, bet ir mūsų futbolininkai turi teisę pykti, kad Lietuvoje nėra kur žaisti. Tačiau kodėl dėl to kalta valdžia? Nereiktų pamiršti, kad futbolas pirmiausia yra didžiulis verslas, skaičiuojantis milijardinius pelnus. Nejaugi vėl nežinia kelintą kartą už mokesčių mokėtojų pinigus reiks pradėti statyti Nacionalinį stadioną?

    Prie valdžios užsakymų prišašusį ir be valdžios paramos nemokantį ir kitaip nenorintį gyventi verslą vargu ar galima vadinti verslu. Bet dėl Nacionalinio stadiono mes jau apsisprendėme: pirma statysime Valdovų rūmus. Protingi mokosi iš svetimų klaidų, o mes mokysimės iš savų.

    Nors čia pateikti pavyzdžiai sako vieną, tačiau valdžia vis dėlto gali įveikti žiniasklaidą jos pačios žaidimo aikštelėje. Tereikia drąsos ir šiek tiek fantazijos. Tą gražiai pademonstravo Čekijos finansų ministras Miroslavas Kalousekas. Prieš keletą mėnesių įtakingiausių Prahos laikraščių redaktoriai surengė slaptą pasitarimą: svarstė, kaip kovoti su vyriausybės numatytu pridėtosios vertės ir kitų mokestinių lengvatų panaikinimu. Čekijos valdžia, truputį vėluodama, daro tą patį, ką ir mūsų.

    Jau kitą dieną po slapto posėdžio finansų ministras leido suprasti turįs to pokalbio įrašą ir žinąs, kokį informacinį puolimą prieš valdžią rengia vyriausieji redaktoriai. Žurnalistai griebėsi paskutinio ginklo – apkaltino ministrą neteisėtais veiksmais ir paskubėjo paskelbti slapto pasitarimo stenogramą. Paslapčių neliko. O finansų ministras viešai prisipažino pajuokavęs.

     

    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/60516 2011-04-01

  • Keli VSD pareigūnai buvo atleisti iš tarnybos dėl pažeidimų tiriant E.Kusaitės veiklą

    Sostinės teismas neleido A.Paleckiui vykti į JAV

     

     

    Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas neleido Socialistinio liaudies fronto pirmininkui Algirdui Paleckiui išvykti į Vašingtoną.

    Tokį sprendimą trečiadienį priėmęs teismas jį grindė A.Paleckiui skirta kardomąja priemone - pasižadėjimu neišvykti.

    A.Paleckis balandžio 3-10 dienomis norėjo dalyvauti JAV Nacionalinio spaudos klubo renginyje "Ataka prieš demokratiją, žodžio, spaudos ir susirinkimų laisvės pažeidimai iš Lietuvos Vyriausybės pusės pažeidžiant Algirdo Paleckio teises". Šiame renginyje, anot Socialistinio liaudies fronto pareiškimo, A.Paleckis buvo kviečiamas kaip pagrindinis pranešėjas.

    "Balandžio 12 dieną numatytas A.Paleckio teismo posėdis", - BNS informavo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo atstovas spaudai Audris Kutrevičius.

    Politikas skundėsi negavęs leidimo vykti ir į tarptautinę kairiųjų partijų konferenciją Briuselyje balandžio 11-12 dienomis.

    Šių metų sausį Vilniaus apygardos prokuratūra pateikė įtarimus A.Paleckiui ir jo vadovaujamam Socialistiniam liaudies frontui dėl viešo pritarimo tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimo ar šiurkštaus menkinimo.

    A.Paleckis yra viešai pareiškęs, per 1991 metų Sausio įvykius "savi šaudė į savus".

     

    www.diena.lt 2011-03-31

     

     

    Keli VSD pareigūnai buvo atleisti iš tarnybos dėl pažeidimų tiriant E.Kusaitės veiklą

     

     

    Neoficialiomis žiniomis, terorizmu įtariamos Eglės Kusaitės veiklos tyrimas sužlugdė kelių Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnų karjeras, pranešė LNK "Žinios".

    Neįvardytų šaltinių teigimu, kiek mažiau nei prieš metus atlikus patikrinimą VSD nustatyta, kad buvęs departamento vadovas keliems pareigūnams buvo suteikęs papildomų įgaliojimų tiesiogiai bendradarbiauti su Rusijos Federaline saugumo tarnyba.

    Nustačius, kad E.Kusaitės byla pažeidžiant taisykles dabartinis VSD vadovas Gediminas Grina kelis pareigūnus atleido.

    VSD vadovas LNK vidinių departamento reikalų nekomentavo ir sakė, kad šiuo metu Lietuvos saugumas su Rusijos kolegomis nebendradarbiauja.

    "Ne, nebendradarbiaujame. (...) Visa medžiaga yra prokuratūroje, prokuratūra su visomis bylomis yra susipažinusi. Tai tikrai nėra sudėtingas klausimas atsekti bylas, kas, kur, kam, ką rašė", - sakė G.Grina.

    Slapto susirašinėjimo dokumentai rodo, kad VSD pareigūnai informavo Rusijos kolegas apie teroro aktą galimai rengusius E.Kusaitės draugus.

    E.Kusaitė kaltinama drauge su Rusijoje kalinamais broliu ir seserimi Magmadovais planavusi teroristinį išpuolį Rusijos Federacijoje.

    Lietuvos pilietė buvo buvo sulaikyta 2009 metų spalį, kai rengėsi vykti į Maskvą pas Magmadovus. Baudžiamąją bylą dėl terorizmo nagrinėja Vilniaus apygardos teismas.

    Trys buvę sovietmečio disidentai, šiuo metu aktyviai remiantys E.Kusaitę, prezidentės, Seimo pirmininkės, generalinio prokuroro ir VSD generalinio direktoriaus paprašė ištirti VSD pareigūnų veiksmus E.Kusaitės byloje ir šios tarnybos ryšius su FSB.

     

    www.delfi.lt 2011-03-31

  • V.Aleknaitė-Abramikienė: visuomenė irgi turi prisiimti atsakomybę už politikos nemoralumą

    V.Aleknaitė-Abramikienė: visuomenė irgi turi prisiimti atsakomybę už politikos nemoralumą



    ir moralės neregi jokios sąsajos, o politikus kaltina veidmainyste bei moralės trūkumu, už tai taip pat turi prisiimti dalį atsakomybės, nes rinkimuose būtent ji apvainikuoja nesąžiningus politikus.

    Taip moralės trūkumą politikoje aiškina konservatorių-krikdemų Seimo narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė, pripažinusi, jog politinės kasdienybės virtuvėje politikai patiria daugybę išbandymų, yra priversti daryti begalę kompromisų ir rinktis tarp blogo bei blogesnio.

    „Negaliu nutylėti, jog ir visuomenė turėtų prisiimti dalį atsakomybės už politikos moralumą. Juk jeigu ji rinkimuose sėkme apvainikuoja akivaizdžiai nesąžiningus politikus, tai nėra jos klaida dėl nežinojimo, tai sąmoningas pasirinkimas“, - Seime įvykusioje konferencijoje apie Katalikų Bažnyčios socialinį mokymą kalbėjo parlamentarė.

    Politika ir moralė – kaip karvė ir balnas?

    Politikė teigia patyrusi, kad žmonės politiką ir moralę laiko nesuderinamais dalykais, panašiai kaip kad karvei netinka balnas. Ji pasakojo apie dieną prieš konferenciją jai paskambino vyriškis dėl straipsnio apie atominių elektrinių saugumą, bet išgirdęs, kad parlamentarė ruošiasi skaityti pranešimą apie politiką ir moralę, sukikeno ir trumpai pakomentavo: „Aha, tai maždaug kaip karvė ir balnas, linkiu sėkmės“.

    „Apie skambinusį vyriškį galiu pasakyti tik tiek, kad tai yra tipiškas lietuvis, jis gauna mažesnes už vidutines pajamas, išsiskiria labai tuo, jog balsuoja už Tėvynės sąjungą. Na, o jo skeptiško požiūrio į politikos ir moralės santykį aš originaliu tikrai nepavadinčiau. Tokiam požiūriui Lietuvoje pritaria daug kas, ir ne vien tik Lietuvoje. Pareikšdamas, kad moralė ir politika turi tiek pat bendro, kiek karvė ir balnas, vis dėl to šis pilietis populiariai apibendrino liberaliosios pakraipos mokslininkų požiūrį į politiką kaip autonomišką ir išankstinių vertybinių nuostatų nesaistomą sritį“, - pasakojo V. Aleknaitė-Abramikienė.

    Tačiau savo ruožtu ji pripažino, kad po rinkimų atėjus koalicijų formavimo laikotarpiui geriau nežinoti, „kaip daroma politika“, kaip kad kartais nesinori žinoti, iš ko gaminamos dešrelės. Anot V. Aleknaitės-Abramikienės, po kiekvienų rinkimų politikas patiria grėsmę sulaužyti „ištikimybę tiesai ir sąžinei“, nes derybose formuojant koalicijas „visada reikia būti pasirengus paaukoti dalį partijos programos“.

    Seimo narė nepaminėjo jokių konkrečių ištikimybės tiesai ar sąžinei sulaužymo pavyzdžių, tačiau primenama, kad Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) Vilniuje yra išreiškę intenciją formuoti valdančią daugumą su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicija, kuriai priklauso ir anksčiau KGB dirbęs inžinierius Viktoras Balakinas. TS-LKD savo ruožtu garsėja kaip nepakančiausia partija su buvusiu komunistiniu režimu kolaboravusiems žmonėms.

    „Ko gero, būtent ši politinio proceso dalis kažkieno palyginta su dešrelių gamyba. Sakoma, reikia nežinoti, kaip daroma politika ir dešrelės. Ir ką gali pasakyti? Tos dešrelės galop atsiduria ant jūsų stalo. Tačiau apskritai perdėtas dėmesys dešrelių gamybos estetikai verstų visai atsisakyti tų dešrelių, o perdėtas ideologinis purizmas ko gero pasmerktų mūsų valstybę likti be valdžios“, - svarstė parlamentarė.

    TS-LKD nuomonės išsiskiria ne kartais, o dažnai

    V. Aleknaitė-Abramikienė taip pat aiškino, jog moralinė teologija išskiria tris veiksmo moralumo kriterijus – veiksmo objektą, veiksmo aplinkybes bei intenciją arba tikslą. Tačiau politikė sako niekuomet negirdėjusi, jog kokia nors interesų grupė savo veiksmo objektą apibūdintų kaip amoralų, o savo tikslus vadintų netinkamais.

    „Net prostituciją kai kas bandė įteisinti įstatymu vardan bendrojo gėrio pasitelkę svarius medicininius ir ekonominius argumentus ir apeliuodamas į tikrovę, tai yra esamą dalykų padėtį. Kokia būtis, tokia ir veiksena, galėčiau pridurti, jei tik už tai nebūsiu atskirta nuo Bažnyčios“, - teigė parlamentarė.

    Pasak V. Aleknaitės-Abramikienės, apskritai kalbant būtina suvokti, kad kiekviena grupė iš prigimties yra ribota, todėl politika, kaip interesų derinimo menas, iš esmės suvaldo skirtingus siekius, o atskiros grupės papildo, kontroliuoja viena kitą, riboja viena kitos galias, kad nė viena jų neužimtų dominuojančios padėties.

    Tačiau aptardama politikų tykančius pavojus, Seimo narė pasakojo apie nuolatinius ir kartais tuščius tarpusavio ginčus, užsižaidimą debatais, poreikiu rinktis tarp blogo ir dar blogesnio sprendimo, susidūrimą su apsimetinėjimu, kai sakoma viena, galvojama kita, o daroma trečia.

    „Tikrieji politiko išbandymai prasideda ne skaitant knygas apie principus, bet tuomet, kai tos tiesos apie žmogų, apie pasaulį atsiduria politinės tikrovės kontekstuose arba, kaip rašoma enciklokoje, toje kryžkelėje, kur krikščioniškasis gyvenimas ir sąžinė susitinka su tikru pasaulio gyvenimu. Enciklikoje Mater et magistra rašoma, kai ateina metas paversti mokymą veiksmu, kartais net sąžiningų katalikų nuomonės išsiskiria. Kadangi aš atstovauju politinei partijai, kurios pavadinime yra sąvoka „krikščionys demokratai“, tai aš jums galiu paliudyti, kad nuomonės išsiskiria, ir ne tik kartais“, - iš dalies rimtai, iš dalies juokais kalbėjo Seimo narė.

     

    www.DELFI.lt Eglė Samoškaitė 2011 – 03 – 31





    Juknevičienė: vyriausybė dirba gerai, bet ne viskas pavyksta

     

    „Visagino AE, užtikrinsiančios krašto energetinį saugumą, gali ir nepavykti pastatyti, Valstybės saugumo departamento (VSD) nepavyko reformuoti, tačiau viskam reikia kantrybės ir atkaklaus darbo“, – mano krašto apsaugos ministrė, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininko pavaduotoja Rasa Juknevičienė.

    Grėsmės niekam nerūpėjo

    Jau septynerius metus būdami Aljanso nariais galėtume jaustis saugūs, jei nesusidurtume su energetinio (ne)saugumo problema. Panašu, kad šią problemą dar ne vienerius metus turėsime. Šiek tiek apmaudu, kad iš Vyriausybės pusės dažniausiai girdime tik bendro pobūdžio pasamprotavimus apie energetinį saugumą, argumentuojant, kad išsamesnė informacija yra komercinio pobūdžio paslaptis. Gal galėtumėte nubrėžti svarbiausius artimiausių metų šios srities darbus?

    Kaip žmogus ir ministrė, kuriai svarbi saugumo aplinka, galiu pasakyti, kad energetinis saugumas yra sudėtinė bendro mūsų saugumo dalis, besisiejanti su mūsų naryste NATO bei ES. Galima sakyti, kad šio, energetinio, saugumo srityje, kuris vadintinas net kertiniu akmeniu, iki šiol nedaug esame tepadarę. Dabar, po 20 metų, yra gana aiškus ir konkretus planas. Principinis dalykas – mažinti priklausomybę nuo vienos valstybės resursų, kadangi šiandien Lietuva yra klasikinis energetinio nesaugumo pavyzdys ir modelis. Vargu ar lengva būtų rasti kitą tokią valstybę, kaip Lietuva ir kitos dvi Baltijos šalys. Šimtaprocentinė priklausomybė nuo dujų, beveik tokia pati – tiekiant elektrą, su nafta situacija, kai turime Būtingės terminalą, šiek tiek geresnė, alternatyvių, atsinaujinančių šaltinių neišvystėme.

    Tad iš to ilgo grėsmių sąrašo išplaukia ir mūsų Vyriausybės tikslai ir strategija. Esu skaičiusi Vokietijos vyriausybės dokumentus, kur kalbama apie jų saugumo aplinką. Jiems keliasdešimt procentų energetinių išteklių tiekimas iš vieno šaltinio yra didelė grėsmė. Tai apie ką mums kalbėti, kai daugeliu atvejų ši priklausomybė visiška. Net ir galvojant, kad mūsų kaimynė eis demokratijos keliu, bet vis vien toks priklausymas nuo vieno šaltinio nėra geras.

    Todėl mūsų pagrindiniai darbai ir yra elektros tiltų tiesimas į Švediją bei Lenkiją (reikalai iš esmės pajudėjo tik šią kadenciją), siekiant sujungti Baltijos valstybių ir ES elektros tinklus. Norėčiau priminti, kad Baltijos šalys yra vienintelės ES narės, kurių elektros tinklų reguliavimas susijęs su Rusija. Kažkur ant Volgos krantų yra tie jungikliai, kurie reguliuoja visus dažnius, tinklo apkrovas ir panašiai. Akivaizdu, kad to nėra, todėl turime prisijungti prie europinių tinklų. Ir tą darome.

    Kitas dalykas, kaip apsirūpinti kitais energijos šaltiniais. Iš čia ir kyla mintis statyti AE. Tačiau čia susikirto dideli interesai. Dvi AE, apie kurias kalbama, kad bus statomos Karaliaučiaus krašte ir Astrave, Baltarusijoje, akivaizdu, jog yra tos pačios valstybės – Rusijos – interesas. Jos būtų kontroliuojamos tik Rusijos, bet vienas tų projektų tikslų – sustabdyti mūsų AE statybą, kad ji būtų kuo mažiau patraukli. Todėl šalia visai normalių rūpesčių, kaip pasistatyti jėgainę, turime kovoti propagandinį karą, kuris nuolatos vyksta ir aplink mus, ir mūsų valstybės viduje. Tikiuosi, kad mes kartu su kaimynais sugebėsime pasistatyti AE, bet gali nutikti ir taip, kad taip gerai, kaip yra tikimasi, nepavyks. Nes pasipriešinimas, kad turėtume savo AE, yra labai didžiulis.

    Propagandinę kovą pralaimite net ir savo frakcijos viduje, kai viešai skamba raginimai mainais į Baltarusijos atsisakymą statyti Astravo AE būtų atsisakyta statyti Visagino AE.

    Dėl vieno Sauliaus Stomos pasisakymo gal nereikėtų daryti plačių apibendrinimų, nes dėl energetinio saugumo mūsų partijoje yra visiškas sutarimas. Be to, šis parlamentaras, laisvas mąstyti, ką tik nori, nėra mūsų partijos narys. Galima būtų su tokia pozicija ginčytis, tačiau tai neturi nieko bendro su Tėvynės sąjungos nuostatomis.

    Ne mažiau svarbus mūsų energetinei nepriklausomybei yra ir sprendimas statyti suskystintų dujų terminalą, kuris leistų atsikratyti „Gazpromo“ monopolijos, bei „Lietuvos dujų“ demonopolizavimas, kur veikiame kartu su ES institucijomis.

    Tačiau Energetikos ministerija, kovodama su tokiu monstru, koks yra „Gazpromas“, net nesugeba tinkamai paruošti ieškinio teismui ir turi tą ieškinį atsiimti. Nelabai solidžiai atrodome ar nesugebame samdyti profesionalesnių teisininkų?

    Nežinau visų detalių, bet kartais reikia turėti daugiau kantrybės. Dažnai tai, kas yra viešoje erdvėje, nebūtinai yra tik tikslas informuoti. Kartais yra ir kitų tikslų tam, kad viena ar kita pusė galėtų naudoti tam tikrą taktiką. Tuo, ką dabar daro Energetikos ministerija, aš pasitikiu, nemanau, kad jie padarė kažkokių didelių klaidų.

    Reikia kantrybės ir visuomenės pagalbos visuose šiuose sudėtinguose baruose. Čia reikia net ir žiniasklaidos pagalbos, žinant, kokius propagandinius ginklus ir kokias galimybes turi tas pats „Gazpromas“. Žinau ir galiu atsakingai pasakyti, kad net specialiai samdomos viešųjų ryšių kompanijos, nors anokia čia paslaptis, tam, kad galėtų per mūsų žiniasklaidą veikti mūsų žmonių, piliečių požiūrį. O pinigų šiandien, deja, visiems reikia. Net ir žiniasklaidai.

    Dirbame gerai

    Jau kurį laiką, nepaisant nesėkmingų interpeliacijų ministrams, esama tam tikros valdančiosios daugumos ir opozicijos pusiausvyros. Ar ta būsena, kai žinoma, kad nepavyks išklibinti vyriausybės (kad ir nepopuliarios), suteikia jos veiklai stabilumo, užtikrintumo?

    Taip, nes iš dalies pripratome. Jeigu pamenate, tai nuo pirmų mūsų veiklos dienų buvome verčiami. Tiesiogiai, propagandiškai, gąsdinant, kad tuoj tuoj jau ir griūsime. Tačiau jau dvejus su puse metų atsakingai dirbame. Ir manau, kad dirbame visai neblogai. Juo labiau kad teko tokią sunkią krizės įveikimo naštą pakelti.

    Tačiau man, politikoje esančiai nuo 1990 metų, tai nieko naujo, nes, kiek pamenu, kai tik būdavome valdžioje, tai visada būdavome siaubingai daužomi. Tokie dalykai užgrūdina.

    Vienas skaudesnių Vyriausybės pralaimėjimų, kai gana netikėtai, ištarus žodį „nepasitikiu“, krito ūkio ministras D. Kreivys. Nesugebėjote suvaldyti situacijos?

    Prasidėjo viskas ne nuo to žodžio, o nuo žiaurios atakos straipsniais iš vienos žiniasklaidos grupės, kurių savininkai, galimas dalykas, turėjo tam tikrų interesų. Tai vėliau atsiskleidė D. Kreivio surašytame dokumente, kuriame matoma, kokį spaudimą jam teko patirti. Esu įsitikinusi, kad tie, kuriems buvo užtrenktos durys tokiais metodais, kokie buvo anksčiau – per kyšius, per neskaidrų bendravimą su politikais, per bandymus nupirkti, kai jiems buvo atsakyta, tai tada ir pradėtas šitas puolimas. Tai matyti plika akimi.

    Tik po to įsivėlė visa mašina ir buvo labai daug atsitiktinių, nelemtų dalykų, kurių galėjo ir nebūti. Į tą reikalą, nuo kalno riedantį kamuolį buvome galiausiai įvelti visi. Ir atsitiko taip, kaip atsitiko.

    VSD reforma neįvyko

    Kalbamės, kai šalia buvę disidentai susirinkę ginti terorizmu įtariamos E. Kusaitės, kurią VSD, kaip spėjama, padarė kažkokiu žaisliuku savo purvinuose operatyviniuose žaidimuose. Buvote viena iš tų parlamentarių, kuri prieš kelerius metus aktyviausiai stojo už susikompromitavusio VSD pertvarką. Ar manote, kad ji, pakeitus kai kuriuos vadovus, jau įvyko?

    Tai, kas vyko, ką kalbėjome apie VSD prieš trejus ketverius metus, buvo svarbu ir reikšminga. Ir turėjo teigiamų pasekmių. Ir mes gal nebeturime tokios situacijos, kokią turėjome tada.

    Tačiau negalėčiau ranką prie širdies pridėjusi pasakyti, kad viskas, apie ką kalbėta, jau praeityje. Daug sisteminių dalykų nėra pertvarkyta ar pakeista. Tam yra įvairių priežasčių – ir politinės valios ar nesutarimo, bendro požiūrio stoka, nes skirtingos partijos turi skirtingą viziją, galiausiai aukšti VSD pareigūnai turi dar kitokį požiūrį.

    Bet vadovui pasikeitus, esama ir teigiamų poslinkių. O minėta byla, į kurią galiu gilintis tik remdamasi vieša informacija, kiek suprantu, buvo pradėta buvusios VSD vadovybės. Dabar procesą valdo ir pagrindiniai žaidėjai yra prokurorai ir teismai, tad sunku pasakyti, kuo jis baigsis, bet šioje byloje man labai daug klaustukų. Manau, kad anksčiau ar vėliau Seimo Nacionalinio saugumo ir gnybos komitetas turės prie šio proceso prisiliesti ir išnagrinėti bent jau tuos dalykus, kurie susiję su elementariausia parlamentine kontrole.

    Išlaidauti dar ne laikas

    Šiomis dienomis valstybės vadovai prabilo, kad „krizė liko už nugaros“. Nors tai nėra Jūsų tiesioginio darbo sritis, bet gal atsakytumėte į paprastą ir žmonėms rūpimą klausimą: „Kada gyvenimas gerės?“

    Nelygu su kuo lyginsi. Teko būti JAV prieš pat prezidento rinkimus, kai žmonės labai emocingai, net susipriešinę balsavo už savo kandidatą, labai daug tikėjosi iš naujojo prezidento, sakydami, kad „gal pagaliau kažkas šioje valstybėje pasikeis, gal pagaliau pradėsime gyventi geriau“.

    Matydama jų gyvenimo lygį, lygindama su Lietuva, galvojau, kad mums tikrai būtų neblogai pasiekti tą lygį, kuriame gyvena amerikiečiai.

    Tačiau objektyvūs statistiniai rodikliai rodo, kad po buvusios 15 proc. recesijos nuo BVP, šiemet prognozuojamas 6 proc. augimas. Kodėl tuo nepasidžiaugus? Juk įveikėme krizę, padarėme, ne taip ilgai tas susispaudimas ir tetruko, tik porą metų. Reikia džiaugtis, bet ne per daug smarkiai, nes krizė iki galo dar neįveikta. Dirginančių faktorių su bankrutuojančiomis Europos valstybėmis, kurios nesugeba, kaip mes, greitai ir efektyviai susimažinti išlaidų, išlieka.

    Mums dar tiek daug reikia padaryti, tad tikrai negalime atsipalaiduoti. Pritariu premjerui, kad sunkiau gali būti išgyventi ne krizę, o atsigavimą ir vėl nepulti išlaidauti, kaip buvome įpratę.

     

    Alfa.lt Rimantas Varnauskas 2011-03-31

  • Dėl veiklos prieš Nepriklausomą Lietuvos valstybę stabdymo

    Lietuvos Respublikos Prezidentei D. Grybauskaitei

    Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkei I. Degutienei

    Lietuvos Respublikos ministrui pirmininkui Andriui Kubiliui



    Dėl veiklos prieš Nepriklausomą Lietuvos valstybę stabdymo

  • Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos laikymosi

    Lietuvos Respublikos ministrui pirmininkui Andriui Kubiliui



    Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos laikymosi

  • Istorinės sąmonės ir tautinės savimonės klausimu

    Istorinės sąmonės ir tautinės savimonės klausimu



    Kiekvienas žmogus yra ne apskritai visuomenės narys, bet savo šeimos, darbo kolektyvo, tautos, valstybės ir tik paskui žmonijos atstovas. Pagal Aristotelį, žmogus yra zoon politikon, tai yra visuomeninis gyvūnas, savo likimą siejantis su savo visuomene – Tėvyne, kuri ir yra vidiniais ryšiais bei tikslinga veikla susijęs žmonių gyvenimas.

    Tautos ir valstybės gyvenimo sutvarkymo lygis priklauso nuo geopolitinių, ekonominių aplinkybių bei sąlygų, tačiau bene labiausiai nuo tautos narių dvasingumo ir tautinio sąmoningumo lygmens. Anot prof. Stasio Šalkauskio, „tik patriotizmas, pakeltas į moralinių dorybių laipsnį, yra tikrai vertingas ir visiškai patikimas tautos ramstis. (…) Realizuotas masėse jis tampa tiek patiems patriotams, tiek patriotiškai mylimai tautai tobulėjimo ir kultūrinės pažangos veiksniu.“ Vadinasi, filosofijos profesorius S. Šalkauskis jau to (tarpukario) meto visuomenei iškėlė uždavinį pakelti patriotizmą į sąmoningos dorovės lygį. Kartu nurodė, kad nekęsti savo visuomenės narių blogybių, ypač nusikaltimų, yra pagrindinė patrioto pareiga, nes tik tokiu būdu patriotizmas gali būti kūrybinis.

    adinasi, tautinį sąmoningumą galima laikyti pačia svarbiausia tautos egzistencijos ir jos sėkmės sąlyga. Galima net teigti, kad tautos gyvybingumas, aktyvumas ir net kūrybiškumas yra tiesiogiai proporcingi tautiečių sąmoningumo lygiui ir pobūdžiui. Todėl neugdyti tautinės sąmonės yra tolygu savižudybei.

    Sąmonės dalis yra savimonė. Savimonė yra gebėjimas save pažinti, o tai jau aukščiausias sąmonės išsivystymo lygis. Mat savimonė kartu yra savo veiklos ir elgesio valdymo centras, taip pat kultūros atsakomybės sąmonė ir tautos sąžinė. Deja, XVIII–XIX amžiais, ypač spaudos draudimo metais, kai lietuvių savimonei augti nebuvo jokių galimybių, ji taip ir liko blanki.

    Formuojantis savimonei, žmogus ieško atsakymo į klausimą: kas aš esu? Tai lyg tautiškumo abėcėlė. Dažnai žmogaus apsisprendimas tada priklausė nuo jo psichologinio nusiteikimo, papročių, tradicijų (pvz., tos pačios religijos, tų pačių švenčių) ir skonio, tai yra daugiau ar menkiau nesąmoningai. Daugiausiai čia lemdavo valstybė ir pilietybė. Pvz., dar visai neseniai prieškarinė Lenkija, vykdžiusi nuoseklią lietuvių ir kitų tautų asimiliavimo politiką, vadovavosi J. Pilsudskio principu: „Valstybė sukuria tautą, bet ne tauta valstybę.“ Galbūt todėl iki šiol Lenkijoje visur fiksuojama tik pilietybė, o ne tautybė: gyveni Lenkijoje, tai ir esi (būsi) lenkas.

    Nors tiesiogiai tautinė savimonė nėra matoma, tačiau ji pasireiškia visoje įvairialypėje dvasinėje ir materialinėje veikloje. Todėl ją suprasti galima tik iš tos veiklos rezultatų (kam dirba), taip pat iš bendravimo, elgesio, istorijos įvykių analizės, liaudies ir profesionaliojo meno kūrybos.

    Neišsiaiškinus ir neperpratus tautinės savimonės specifikos apskritai, negalima suprasti tautinės kultūros kaip tautos produkto. Taip pat ir kelio, kurį tauta renkasi ir juo eina. To priežastis paprasta: žmoniją sudaro tautos, ir kiekviena jų pasaulį mato ir vertina per specifinę, istoriškai įgytą savosios tautos patirtį, būdą, psichologiją, interesus bei pasiektos tautinės brandos ir kitų faktorių prizmę (per tautinių spalvų spektrą). Todėl kiekviena tauta siekia išsiugdyti savo savimonę. Kitaip ji lieka nesubrendusi, o jos pačios istorijos faktai pakliūva į svetimų, daugiau ar mažiau tendencingų aiškinimų ir komentavimų akiratį. Todėl tokia tauta apie save ima mąstyti taip, kaip svetimieji norėtų.

    Tai visiškai aktualu tebėra ir mūsų tautai: amžiais kiti mokė, kad mes esame prasti, pagonys, nacionalistai, globoję ir gynę save pačius nuo kitų kaimynų.

    Žmogus gimsta kaip biologinė būtybė, tačiau socialine dar reikia tapti. Žinios, dora, tautinė sąmonė bei savimonė yra įgyjami šeimoje, ypač mokykloje. Nieko naujo čia nėra, tačiau lietuvių tauta ilgus amžius neturėjo savos valstybės, todėl neturėjo savos (ypač tautinės) mokyklos, kartu ir galimybės ugdyti savąjį sąmoningumą. Užtat šimtmečiais mūsų krašte (iki 1863 m.) buvo diegiama lenkiška savimonė per lenkiškas mokyklas, kurios veikė visoje be išimties dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Lietuvių kalba net pradžios mokyklose buvo labai retas dalykas, dažniausiai tik pagalbinė, kol mokiniai išmokdavo lenkiškai (o vėliau, carizmo laikais, – rusiškai).

    Susidariusį lietuvių tautinės sąmonės vakuumą per XVII–XIX a. užpildė lenkų ir gudų tautinė sąmonė, kartu pasikeitė ir pačių lietuvių tautinė ir kultūrinė orientacija bei pati tautybė. Dėl to etninės Lietuvos žemės tolydžio siaurėjo, etninei ribai traukiantis iš pietų bei rytų Baltijos link (o ten vyko panašus germanizavimo procesas). Pasiekta tai, kad pati Lietuvos sostinė tapo nebelietuviška. Lietuvos gyventojai jau lenkų kalba dėstomose mokyklose buvo mokomi melagingos istorijos, kurioje, pavyzdžiui, generolo Želigovskio agresija (klastingai sulaužius 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutartį) buvo vaizduojama vos ne kaip išvadavimas.

    Skaudu, bet tai nukryžiuotos Lietuvos realybė.

    Po 1863 m. sukilimo numalšinimo lenkiškos mokyklos buvo keičiamos į rusiškas, kurių lietuviai vengė, o spaudos draudimas vėl lietuvius pastūmėjo lenkystės pusėn (pirmiausia dėl pačios tikybos). Dėl to daugelis to meto lietuvių savo tautybę painiodavo ir net tapatindavo su katalikybe, nes taip mokė lenkiška, lenkakalbė (pavaldi Gniezdo bažnytinei provincijai) bažnyčia. Katalikybė vos ne visų buvo laikoma „polska wiara“ (lenkų tikyba). Todėl, aišku, ir tautybė turinti būti lenkų. O lietuvių kalba buvo laikoma netikėlių – pagonių kalba ir visuotinai gujama iš bažnyčių ir dvarų.

    Šią prievartinę asimiliaciją gerokai stiprino ir spartino tai, kad XVIII a. atsiradusiuose oficialiuose asmens dokumentuose lietuvių pavardės, kaip ir vietovardžiai, buvo rašomi lenkiškai, o carizmo laikais kartais buvo verčiami į rusų kalbą.

    Apie lietuvišką savimonę negalėjo būti nė kalbos. Tiesa, dalis dar ilgai prisimindavo savo lietuvišką kilmę ir lyg jos ilgėjosi. Bet negailestingas laikas ir čia padėjo tašką.

    Dėl masinio tautinės sąmonės ir savimonės išblėsimo lietuviai ėmė jaustis lyg nevisaverte, prastesne tauta, todėl ėmė gėdytis lietuvystės, patys dabar stengėsi gerai išmokti lenkiškai, slėpė savo tautinę priklausomybę, bijodami būti išjuokti nevykėliais „litvomanais“ (kaip sovietmečiu – nacionalistais). O lietuvių bajorija jau seniai ir atvirai laikėsi principo sum genete lithuanus, nation polonus (lietuvių kilmės, bet tautybė – lenkų). Dar vėliau beveik visi liko tik „polonus“. Keisčiausia, kad dabar patys uoliai lenkino savo pavaldinius ir aplinkinius.

    Tas pat vyko ir pajūryje (apie Mažąją Lietuvą jau nekalbu), kur lietuviai stengėsi išmokti ir tarpusavyje kalbėjo vokiškai. Daugelis vėliau save ėmė laikyti „memelenderiais“ (atseit klaipėdiškiais), kaip pietrytinėje Lietuvoje „tuteišiais“ (atseit vietiniais).

    Maža to, lietuvių tautinės sąmonės sunykimas paruošė dirvą carizmo laikais proteguojamai gudų („po prostu“) kalbai, kuri ilgainiui daug kam tapo gimtąja (beje, pačioje Baltarusijoje carizmas taip nesielgė, nes siekė ir ją asimiliuoti).

    Visa tai yra lyg ir suprantama. Nesant ne tik Lietuvos valstybės, bet ir jokios lietuviškos kultūrinės autonomijos, visur iš viešojo gyvenimo buvo stumiama lietuvių kalba, kol galiausiai ji buvo visiškai uždrausta kaip kenksminga (Didžiojoje Lietuvoje 1864 m., Mažojoje Vokietijos vyriausybės potvarkiais – 1871–1874 m.), kaip trukdanti vokiečių ir dabar jau ir rusų sąmonei bei kultūroms Lietuvoje plisti. Verta paminėti, kad visą XIX a. Lietuvoje tarp lenkų ir rusų vyko intensyvi kova dėl savo kalbinės-kultūrinės įtakos, o paskui ir politinių galimybių joje.

    Spaudos draudimas lietuviškos kultūros brendimui padarė beveik nepataisomą žalą. Pirmiausiai vėlavo lietuvių tautinis atgimimas, o pačios tautos raida buvo dirbtinai stabdoma ir todėl ji atsiliko nuo daugelio kaimynų. Šie nepelnytos negandos padariniai matomi ir šiandien. Pirmiausia tai ne tik suardė ir pakeitė daugelio lietuvių kultūrinę-tautinę orientaciją, bet ir siaurino lietuvių kalbinį plotą (arealą), o kitur tautinę etnografinę sudėtį padarė mišrią. Mat, nebematydami išeities, tada centrinės Lietuvos (šiandien ji mūsų pačių vadinama rytine) gyventojai patys rinkosi katalikiškas lenkų mokyklas, o ne stačiatikių.

    Atrodė, kad lietuvių tauta jau miršta.

    Turbūt taip ir būtų įvykę (būtų pasikartojęs prūsų likimas), jei būrelis dabar jau tolimų laikų inteligentų nebūtų pakilęs į kovą dėl savo tautos gyvybės ir savos garbės. Jie prikėlė tautą.

    Prasidėjo knygnešių epocha – unikalus reiškinys ano meto Europoje.

    „Aušra“ (1883 m.) ir „Varpas“ (1889 m.), nors ir leidžiami užsienyje, ėmėsi sunkaus tautinės sąmonės gaivinimo darbo. Jų pastangos atliko savo misiją, tauta ėmė busti, žinoma, išskyrus jau suslavėjusią pietryčių Lietuvos dalį.

    Čia ištisai tebeveikė vien lenkiškos ir rusiškos mokyklos. Jaunimas, be abejonės, nors ir išmokdavo rašto, tačiau ir stipriai nutautėdavo. Nustatyta, kad ne viena lenkiška sala Lietuvoje atsirasdavo ten, kur veikė lenkiška mokykla, kuriai dar nuo Žečpospolitos laikų (1795 m.) buvo iškeltas uždavinys sulieti lietuvių ir lenkų tautas į vieningą lenkų naciją. O tuo pat metu lietuviškos salos suslavėjusioje jūroje užsitraukdavo, paskęsdavo. Taip lietuviškas pasaulis nyko. Tereikia prisiminti šiandien baigiančias nykti Apso, Pelesos, Gervėčių ir kitas salas, nors dar ne taip seniai tai buvo ištisinė Lietuva, kaip Punskas ir Seinai.

    Nuolatinis lietuvių tautos gyvenimas nenormaliomis sąlygomis, o dar pačios sostinės aneksija šviesesnių lietuvių širdyse tegalėjo kelti vien nepelnytą skausmą, liūdesį ir depresiją. Neatsitiktinai S. Šalkauskis rašė, kad lietuviai „esame tauta, kuri niekados nėra buvusi tuo, kuo galėjo būti“.

    Taigi suprasti tautinę savimonę yra įmanoma tik per nekonjunktūrinę, teisingai parašytą ir išmoktą istoriją. Nemokėdami istorijos, negalime pajėgti suprasti ir iš jos atsiradusios dabarties, kaip ir surasti dorą sprendimą. Savo istorijos pažinimas gali mus mokyti, kaip gyventi ir dirbti bei prognozuoti ateitį. O juk to visiems labai trūksta, nes tai leidžia įspėti galimų įvykių seką ir išvengti daugelio klaidų. Realiai atsiradusį krašto žmonių susvetimėjimą įveikti darosi įmanoma, jeigu savimonė yra siejama su krašto istorija. Neiškreipta, nekonjunktūrinė istorinė atmintis stipriai koreguoja tautinę ir kultūrinę savimonę.

    Lietuvių tautos sąmonės augimas privedė prie nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 16 d. Tačiau jau 1940 m. birželio 15 d. nepriklausomybė vėl buvo prarasta. Prasidėjo sovietinė okupacija, kuri truko iki 1990 m. kovo 11 d. Per paskutinį 50-metį buvome atpratinti gyventi be tiesos, juo labiau tiesos sakymo, nuo būtinumo daiktus vadinti tikraisiais vardais. Mat reikėjo imperializmą išbaltinti bei visaip teisinti jo agresiją. Trėmimus, lagerius, sibirus, partizanų išžudymą, kolonizavimą, prievartinę kolektyvizaciją ir t. t. reikėjo vadinti kitaip, kaip vadovavo neklystančioji partija, tiksliau, partinė nomenklatūra, sudaranti didžiosios imperijos stuburą. Tiesa, jau vėliau, sumažėjus masiniams žudymams ir trėmimams, atvira dvasinė, kaip ir fizinė, prievarta buvo keičiama rafinuotu spaudimu. Kiekvieną spaudos ar asmeninį pranešimą, ypač istorijos ar pasaulėžiūros klausimais, būtinai reikėjo „derinti“ su partiniu biuru ar komitetu bei gauti jo laiminančią rezoliuciją. Ji būdavo privaloma visur, kitaip visada likdavai „politiškai nesubrendęs“, kas būdavo tolygu pavojaus signalui.

    Buvo sukurpta ir nuolatos vis „tobulinama“ nenusakomo masto bei įtaigumo teorija apie neišvengiamą komunizmo pergalę, o prieš tai apie neišvengiamą tautų „suartėjimą“, o per jį – „suklestėjimą“, tarsi pačioms tautoms „savanoriškai susiliejus į didžiąją tarybinę liaudį“, kur visi kalbės tik didžiojo vado Lenino kalba. Vieni pastarojo „mokslo“ srities humanitarai vis įtaigiau grindė šio smurto moksliškumą, o kiti – bent jau viešai privalėjo šio mokslo laikytis. Čia nieko nebuvo galima pakeisti, nors bandymų buvo.

    Visa tai paliko gilų randą mūsų sąmonėje, mūsų sielose. Todėl ir šiandien mes nepajėgiame teisingai sudėlioti vertybių. Susvetimėjus saviesiems ir savo krašte tarpusavyje šiandien sunku susikalbėti. Mūsų tautinė savimonė yra pairusi ir paliegusi. Mažos tautos privalėjo likti be tėvynės, jos atsisakyti.

    Tokia imperinė pažiūra vadinama kosmopolitizmu, nors SSRS viduje buvo vadinama „proletariniu internacionalizmu“.

    Tautinei sąmonei nebeliko vietos.

    Nacionalizmo formos:

    Didžiadvasis šovinizmas;

    Paprastasis, arba tiesiog nacionalizmas;

    Kosmopolitizmas.

    Šovinizmas yra kraštutinis nacionalizmas, didžiavalstybinis nacionalizmas, paprastai paplitęs didžiosiose tautose. Jam būdingas agresyvumas (puolantis nacionalizmas), siekiant primesti kitoms tautoms savąjį gyvenimo būdą, vertybių orientacijas, netgi kalbą, siekiant tautas asimiliuoti ir sunaikinti.

    Paprastasis, arba tiesiog nacionalizmas, – tai neprotinga savo tautos meilė, iškeliant tautybę aukščiau už dorą ir viską. Todėl yra nepaliaujamų konfliktų šaltinis.

    Kosmopolitizmas

    Kiekvienas žmogus turi miestą ar kaimą, kur gimė ir užaugo, pradėjo pažinti pasaulį. Kiekvieno žmogaus pasaulis ir pasaulėžiūra prasideda nuo gimtųjų namų, tėviškės. Nuo pat vaikystės žmoguje užgimsta ir meilės jausmas tėviškei. Augant ir bręstant šis jausmas plečiasi ir pamažu apima visą istorinę, kultūrinę ir kalbinę aplinką, vadinamą Tėvyne. Tai jo etnosas.

    Pažindamas Tėvynės sielą bei dvasią, žmogus susilieja su ja ir tampa socialine būtybe. Tai visai suprantama, natūralu. Tačiau imperinio mąstymo ideologai siūlo etnoso, kaip vertybės, atsisakyti (beje, siūlo tik kitoms tautoms), bandydami įpiršti kitokį požiūrį, pagal kurį esą žmogus su žmonija, su pasauliu yra susietas tiesioginiais ryšiais, apeinant tarpinę – tautos (etnoso) – grandį, t. y. žmogus be tėvynės.

    Tokia imperinė pažiūra ir vadinama kosmopolitizmu. Reakcinė jo esmė aiški: tautos (etnosas) visada kovoja su pavergėjais dėl savo laisvės ir nepriklausomybės. Ir tai tampa svarbiausia kliūtimi imperijoms plėstis. O plėstis jos gali tik sumaldamos ir asimiliuodamos kitas, mažesnes tautas.

    Todėl kosmopolitizmas ragina atsisakyti patriotinių jausmų veidmainišku lozungu: „Žmogus – pasaulio pilietis“; vienaip ar kitaip ragina atsisakyti nacionalinių tradicijų ir nacionalinės kultūros vardan „žmonių giminės vienybės“. Todėl savo esme yra išvirkščias šovinizmas.

    Dabar laikai pasikeitę. Lietuva yra ES ir NATO narė. Tačiau, kaip nuo istorinės sąmonės ir savimonės priklauso tautos likimas, yra būtina žinoti šiandien kiekvienam lietuviui, ypač jaunimui, nes istorijos paskirtis ir pareiga mus mokyti gyventi.

    Kažkas yra taikliai pasakęs, kad inteligentas pirmiausia tas, kuris yra nepriklausomybės saugiklis. Kitaip tautos istorija ir net gyvastis paliekami savieigai. Čia ir esmė.



    Voruta Vaclovas JONUŠKA 2011-03-30





    Lenkijos užsienio reikalų ministras nusivylė D.Grybauskaitės sprendimu pasirašyti Švietimo įstatymą



    Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis teigia esą nusivylęs Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimu pasirašyti Seimo priimtą Švietimo įstatymą.

    "Mes esame nusivylę, nes prašėme gerbti mažumų padėties nebloginimo principą", - R.Sikorskį cituoja Lenkijos naujienų agentūra PAP.

    "Lietuvos lenkų nuomone, dėl pataisos gali būti uždaromos lenkų mokyklos", - trečiadienį tvirtino Lenkijos užsienio reikalų ministras.

    Lenkijos opozicinės partijos "Įstatymas ir teisingumas" lyderis, buvęs premjeras Jaroslawas Kaczynskis, pasak pranešimo, kvietė Lenkijos Vyriausybę imtis priemonių, kad būtų sumažinta Lietuvos lenkams dėl minėto įstatymo daroma žala.

    Jis trečiadienį teigė, kad naujasis įstatymas neatitinka Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos, sutarties tarp Lietuvos ir Lenkijos ir Lenkijos ir Lietuvos parlamentinės asamblėjos deklaracijų.

    Lietuvos Seimas praėjusią savaitę priėmė įstatymo pataisas, kurios numato, kad nuo rugsėjo tautinių mažumų mokyklose Lietuvoje pamokos lietuvių kalba vyks, kai bus dėstomos temos iš Lietuvos istorijos ir geografijos, pasaulio pažinimo, mokoma pilietiškumo pagrindų.

    Lietuvoje apie 90 proc. dalykų mokoma gimtąją kalba, nors pagal tarptautines normas, gimtąja kalba paprastai mokoma apie 60 proc. dalykų, likusieji - valstybine kalba, pažymi Lietuvos pareigūnai.

    Oficialusis Vilnius taip pat teigia, kad naujosiomis nuostatomis lenkams nebus sudarytos blogesnės sąlygos nei turi lietuviai Lenkijoje.

    Tačiau Lietuvos lenkų sąjunga tikina, kad dešimtys tūkstančių lenkų Lietuvoje nepritaria permainoms, kurias ji pavadino "priverstiniu gyvenimo normų nustatymu".



    www.delfi.lt 2011 – 03 – 31

  • Kitą savaitę – šildymo sezono pabaiga

    Kitą savaitę – šildymo sezono pabaiga


    Kitą savaitę vilniečiai galės lengviau atsikvėpti – planuojama mieste užbaigti šildymo sezoną, kuris pasižymėjo ypač šaltu oru ir didelėmis sąskaitomis.

    Diena.lt praneša, kad šildymo sezonas baigiamas kaip dažniausiai planuojama – pirmąja balandžio savaitę. Šildymo sezonas užbaigiamas, kai vidutinė oro temperatūra būna ne žemesnė nei 8 laipsniai šilumos kelias dienas iš eilės.

    Gyventojai gali ir anksčiau paprašyti išjungti šildymą, jei bendru pareiškimu kreipsis į „Vilniaus energiją“. Tačiau tam turi pritarti absoliučiai visi namo gyventojai.

    Anot Vilniaus energijos atstovo, anksčiau baigti šildyti nėra galimybės, kadangi pagal sanitarines normas namuose turi būti ne šalčiau nei 18 laipsnių šilumos. Sinoptikai prognozuoja, kad savaitgalį šils iki daugiau nei 15 laipsnių šilumos.

     

    Alfa.lt 2011-03-31

     

     

    Nuo girtavimo atbaidytų nuotrauka su cirozės paveiktomis kepenimis ant butelio, teigia mokslininkai


    Daug labiau nei įspėjamieji užrašai apie alkoholio žalą veiktų nuotrauka su kepenų cirozės "suėstomis" kepenimis ar kita šokiruojanti iliustracija, be to, etiketėje turėtų būti pateikta informacija apie tai, kiek kalorijų turi gėrimas, yra įsitikinę ekspertai.

    Tyrimų duomenimis, didžioji europiečių dauguma nori būti informuoti apie alkoholio vartojimo pasekmes: 79 proc. palaiko įspėjimus apie pavojų sveikatai ant alkoholinių gėrimų taros, o 82 proc. pritartų, kad tokie įspėjimai atsirastų ir reklamose.

    Apie tai, ar vartotojai turi būti informuoti apie ingredientus, kalorijas, alergizuojančias medžiagas, nitratus ir panašias medžiagas esančias alkoholyje, diskutuojama Europos Parlamente.

    "Jauni žmonės mano, kad alkoholio žymėjimas etiketėmis yra reikalingas. Tačiau jie norėtų išvengti įspėjamųjų iliustracijų, pateikiančių negyvų žmonių, įvykių kelyje ar kepenų cirozės atvejus. Tai parodo, kad šokiruojamos ir smogiamosios žinutės išties veiksmingos ir įspėja vartotoją apie galimas pasekmes tinkamu laiku", - Lietuvos vartotojų federacijos atstovė Edita Petrauskaitė cituojama Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos pranešime spaudai.

    Ekspertai taip kalba remdamiesi projekto "Protect" duomenimis, kurio metu buvo atlikta 18-25 metų jaunuolių nuomonių apklausa apie įspėjimus sveikatai šešiose Europos valstybėse - Belgijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Lietuvoje, Ispanijoje ir Rumunijoje.

    Projektą koordinavęs mokslininkas iš belgų vartotojų organizacijos Patrikas Veilardas (Patrick Veillard) pridūrė, kad paliepimus maištingai sutinkantis jaunimas jautriai reaguoja į informaciją apie kalorijų kiekį.

    "Europos gyventojams atėjo laikas suvokti, kad alkoholiniai gėrimai yra nepaprastai kaloringi, o angliavandeniai ir kai kurie specifiniai priedai naudojami gamyboje gali sukelti alergiją ar netoleranciją", - teigė P. Veilardas.

    Kalbėti apie kovos su piktnaudžiavimu alkoholiu žalą specialistus įkvepia statistika, kuri rodo, kad Europa yra daugiausiai alkoholio suvartojantis žemynas pasaulyje, lėtinės ligos, kurias dažnai sukelia alkoholis, priklauso didžiausiam pasaulinės rizikos faktorių topui drauge su tokiomis grėsmėmis kaip mokesčių krizės.

    Alkoholis yra pagrindinė nelaimingų atsitikimų priežastis. Viena iš trijų visų kelių eismo mirčių yra sukeliamos alkoholio. Alkoholis Europos Sąjungoje sukelia beveik 195 tūkst. mirčių per metus. Viena iš keturių vyrų mirčių tarp 15-29 metų yra dėl alkoholio kaltės.



    www.delfi.lt 2011 – 03 – 30

  • Pritarta siūlymui neleisti genocido vykdytojams išvengti atsakomybės

    Pritarta siūlymui neleisti genocido vykdytojams išvengti atsakomybės


    Trečiadienį Vyriausybė pritarė siūlymui netaikyti senaties terminų, kuomet asmenys reikalauja atlyginti Sovietinės bei nacistinės okupacijos (1940-1991 m.) metu patirtą žalą.

    Šiuo metu įstatymuose nėra įtvirtinta, kad nuo sovietų ir nacių represijų nukentėję asmenys gali reikalauti atlyginti žalą iš kaltų asmenų nepaisant prabėgusio laiko. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad teisės aktuose nesant įtvirtinimo, jog tokiais nusikaltimais padarytai žalai jokie senaties terminai negalioja, atsiranda prieštaravimas Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės ir teisingumo principams.

    Atsižvelgiant į tai, buvo parengtos įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ pataisos įrašant, kad dėl genocido žalą patyręs asmuo turi teisę reikalauti iš kaltų asmenų atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą, o tai padaryti gali nevaržomas jokių senaties terminų.

    Panaikinus šią teisės spragą, pasak teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus, bus užtikrinta, kad genocido vykdytojai, nepriklausomai nuo to kiek laiko prabėgo, negalėtų išvengti atsakomybės, o nuo jų nukentėję asmenys galėtų bet kuriuo metu pareikalauti atlyginti patirtą žalą.

    Vyriausybei pritarus šiam projektui, artimiausiu metu jis bus svarstomas Seime. Išsamiau su projektu galima susipažinti internete.

     

    www.DELFI.lt 2011 kovo mėn. 30 d.

  • Į Lietuvos Žemės ūkio ministerijos 2011. 02. 08. Nr. 2D – 666 (10,2) raštą „Dėl Lietuvos žemės fondo

    LR Žemės ūkio ministrui Kazimierui Starkevičiui

    kopija: Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai

    Lietuvos Respublikos Seimo kaimo reikalų komitetui

    Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnybai

     

    Į Lietuvos Žemės ūkio ministerijos 2011. 02. 08. Nr. 2D – 666 (10,2) raštą

    Dėl Lietuvos žemės fondo naudojimo ir valdymo gerinimo“

  • A.Ažubalis: Švietimo įstatymas Lietuvos - Lenkijos santykiams nepakenks

    Prezidentė pasirašė Švietimo įstatymą

     

    Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė trečiadienį pranešė pasirašiusi Seimo priimtą Švietimo įstatymą, kurį dėl platesnio lietuvių kalbos vartojimo tautinių mažumų mokyklose kritikuoja Lenkija.

    Viešėdama Panevėžyje žurnalistams ji sakė, kad įstatymas padės tautinių mažumų atstovams tapti lygiaverčiais Lietuvos piliečiais.

    „Mano pagrindiniai motyvai yra tai, kad visoms tautinėms Lietuvos mažumoms būtina padėti tapti lygiaverčiais piliečiais, tai yra padėti jiems integruotis į Lietuvą, jaustis lygiaverčiais, būti gerbiamais, mokėti mūsų brangią kalbą“, – sakė prezidentė.

    D. Grybauskaitė sakė pati mokanti „beveik visas tautinių mažumų kalbas“.

    „(Galiu) kalbėti galiu beveik su visais lygiai kokybiškai jų kalba. Labai norėčiau, kad tokią pagarbą pademonstruotų ir tautinės mažumos – Lietuvos piliečiai, gyvenantys Lietuvoje“, – sakė šalies vadovė.

    Ji pabrėžė, kad sąlygos, kurias turi tautinės mažumos Lietuvoje, yra geriausios lyginant su kitomis Europos Sąjungos (ES) šalimis.

    „Visos kitos sąlygos yra geriausios, kokias turi mūsų mažumos Lietuvoje lyginant su kitomis ES šalimis. Taigi aš tik didžiuojuosi, kad Lietuva suteikia labai geras sąlygas mūsų visoms mažumoms mokytis, augti, kalbėti savo kalba ir gerbti tą šalį, kurioje gyvena“, – teigė D. Grybauskaitė.

    Lietuvos lenkų sąjunga ir kai kurie Lenkijos politikai piktinasi nuostatomis, kurios keičia ligšiolinę tvarką, kai apie 90 proc. dalykų tautinių mažumų mokyklose mokoma tautinės mažumos, o ne valstybine lietuvių kalba.

    Lietuvos Seimas praėjusią savaitę priėmė įstatymo pataisas, kurios numato, kad tautinių mažumų mokyklose Lietuvoje pamokos lietuvių kalba vyks, kai bus dėstomos temos iš Lietuvos istorijos ir geografijos, pasaulio pažinimo, mokoma pilietiškumo pagrindų.

    Lietuvos pareigūnai teigia, kad Lenkijos kritikuojamas Švietimo įstatymas jokiu būdu negriauna išskirtinai gero švietimo lenkų kalba, o tautinių mažumų atstovams atveria naujas galimybes.

    Pabrėžiama, kad lenkų tautinės mažumos atstovai Lietuvoje savo gimtąja kalba gali įgyti išsilavinimą nuo darželio iki aukštosios mokyklos. Tautinių mažumų švietimui Lietuvoje sudarytos daug geresnės sąlygos, negu numato visuotinai priimtos tarptautinės tautinių mažumų švietimo normos.

    Lietuvoje apie 90 proc. dalykų mokoma gimtąją kalba, nors pagal tarptautines normas, gimtąja kalba paprastai mokoma apie 60 proc. dalykų, likusieji – valstybine kalba, pažymi Lietuvos pareigūnai.

    Oficialusis Vilnius taip pat teigia, kad naujosiomis nuostatomis lenkams nebus sudarytos blogesnės sąlygos nei turi lietuviai Lenkijoje.

    Tačiau Lietuvos lenkų sąjunga tikina, kad dešimtys tūkstančių lenkų Lietuvoje nepritaria permainoms, kurias pavadino „priverstiniu gyvenimo normų nustatymu“.



    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/60399 2011-03-30

     

     

    A.Ažubalis: Švietimo įstatymas Lietuvos - Lenkijos santykiams nepakenks

     

    Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis nemano, kad naujasis Švietimo įstatymas, gausiai kritikuotas Lenkijos, gali pakenkti dvišaliams santykiams. „Ne, jeigu iš tikrųjų norima konstruoti remiantis objektyviais faktų ir tarptautinių konvencijų kalba“, - žurnalistams trečiadienį sakė ministras.

    „Tiesiogiai ne, netiesiogiai, žinoma, taip“, - paklaustas, ar lenkų diplomatai priekaištauja Lietuvos pusei dėl minėto įstatymo kalbėjo A. Ažubalis. Jis nepatikslino, ar lenkų priekaištai Lietuvai nepagrįsti, tik pabrėžė, kad bendraudama su Lenkija Lietuva remiasi „skaičiais, faktais ir tarptautiniais įsipareigojimais“.

    Lietuvos lenkų sąjunga ir kai kurie Lenkijos politikai piktinasi nuostatomis, kurios keičia ligšiolinę tvarką, kai apie 90 proc. dalykų tautinių mažumų mokyklose mokoma tautinės mažumos, o ne valstybine lietuvių kalba.

    Lietuvos Seimas praėjusią savaitę priėmė įstatymo pataisas, kurios numato, kad tautinių mažumų mokyklose Lietuvoje pamokos lietuvių kalba vyks, kai bus dėstomos temos iš Lietuvos istorijos ir geografijos, pasaulio pažinimo, mokoma pilietiškumo pagrindų.

    Lietuvos pareigūnai teigia, kad Lenkijos kritikuojamas Švietimo įstatymas jokiu būdu negriauna išskirtinai gero švietimo lenkų kalba, o tautinių mažumų atstovams atveria naujas galimybes.

    Pabrėžiama, kad lenkų tautinės mažumos atstovai Lietuvoje savo gimtąja kalba gali įgyti išsilavinimą nuo darželio iki aukštosios mokyklos. Pareigūnai sako, kad tautinių mažumų švietimui Lietuvoje sudarytos daug geresnės sąlygos negu numato visuotinai priimtos tarptautinės tautinių mažumų švietimo normos.



    Adresas http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=43801881 Justina Juršytė 2011 kovo mėn. 30 d.

     

     

    Lenkai sudarė specialią grupę Kaune siautėjusiems chuliganams sulaikyti

     

     

    Lenkijos policijos vyriausioje komendantūroje sudaryta speciali operatyvinė sekimo grupė, kuri bendradarbiaudama su prokuratūra, turi išaiškinti ir sulaikyti futbolo sirgalius, dalyvavusius muštynėse Kaune penktadienį per Lietuvos ir Lenkijos futbolo rinktinių susitikimą, pranešė Lenkijos naujienų agentūra PAP.

    Operatyvinėje grupėje dirba policijos vyriausiosios komendantūros kriminalistai, Centrinio sekimo biuro, Varšuvos policijos ir vaivadijų policijos komendantūrų, kuriose gyvena Kaune viešąją tvarką pažeidę, atstovai.

    Kaip sakė Lenkijos policijos vyriausiosios komendantūros atstovas spaudai Mariuszas Sokolowskis (Mariušas Sokolovskis), lenkų policija jau gavo iš Kauno sulaikytų lenkų chuliganų sąrašą.

    „Visų jau teistų už chuliganiškus išpuolius asmenų sąrašai bus persiųsti futbolo klubams su pasiūlymu uždrausti jiems lankytis stadionuose per futbolo rungtynes“, - sakė M.Sokolowskis.

    Lenkijos policijos vyriausiasis komendantas Andrzejus Matejukas (Andžejus Matejukas) sakė, kad kreipsis į šalies Generalinę prokuratūrą, prašydamas apsvarstyti galimybę drauge su Lietuvos prokuratūra atlikti riaušių Kaune tyrimą. Tai turėtų paspartinti bylos eigą.

    Lenkijos generalinis prokuroras Andrzejus Seremetas (Andžejus Seremetas) antradienį paskambino Lietuvos generaliniam prokurorui Dariui Valiui ir atsiprašė teisėsaugos pareigūnų bei visų Lietuvos žmonių dėl šio išpuolio ir pasiūlė Lietuvai visokeriopą teisinę pagalbą, praneša Lietuvos generalinė prokuratūra.

    Pasak Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovės Ramunės Tarandės, šiuo metu komisariate dėl Lenkijos sirgalių veiksmų atliekami šeši ikiteisminiai tyrimai, įtarimai šiuose tyrimuose pateikti devyniems Lenkijos piliečiams. Ikiteisminiai tyrimai pradėti dėl viešosios tvarkos pažeidimo, pasipriešinimo valstybės tarnautojui ir dėl riaušių.

    Per draugiškas Lietuvos ir Lenkijos futbolininkų rungtynes penktadienį Kauno S.Dariaus ir S.Girėno stadione buvo sulaikytos apie šešios dešimtys lenkų sirgalių, kurie siekė sukelti riaušes.

     

    Alfa.lt 2011-03-29

     

  • Atominė karštligė

    Atominė karštligė

     

     

    Visagino atominės elektrinės (AE) projektas šių metų kovo mėnesį įgijo visai naują kontekstą. Po kovo 11 dieną Japoniją nusiaubusio žemės drebėjimo ir cunamio, kai buvo pažeistos atominės elektrinės, pasaulis iš naujo pradėjo reikšti susirūpinimą šių elektrinių saugumu.

    Tačiau pasaulio reakcija, raginimai iš naujo peržiūrėti atominės energetikos plėtrą ir jėgainių saugumo reikalavimus nė kiek nesutrikdė Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos. Susitikę Minske kovo 16 dieną abu prezidentai sutarė, kad Rusija suteiks 6 mlrd. JAV dolerių paskolą Baltarusijoje, prie pat sienos su Lietuva, įgyvendinamam Astravo AE projektui.

    Dar vieną, Baltijos AE, projektą Rusija įgyvendina Kaliningrado srityje. Visuose trijuose regiono AE projektuose lieka daugybė neatsakytų klausimų. Šiandien niekas negalėtų tiksliai prognozuoti, kaip pasiseks juos įgyvendinti. Tačiau aišku viena: rusai stumia į priekį savus projektus visomis įmanomomis ir neįmanomomis priemonėmis.

    O ką galime pasakyti apie Lietuvos Vyriausybės ir jos energetikos politikai diriguojančios prezidentės Dalios Grybauskaitės veiksmus? Vyriausybės atstovai Baltijos ir Astravo AE projektus ilgai vadino kaimynų viešųjų ryšių akcija. Šiuo metu lyg ir pradėtas reikšti susirūpinimas, tačiau energetikos ministras Arvydas Sekmokas net ir dabar netiki, kad AE projektas Baltarusijoje bus rimtai įgyvendinamas. Ar Lietuvos vadovų veiksmai ir vertinimai yra

    adekvatūs? Ar nepasiduodama iliuzijoms, taip pat ir dėl savos AE statybos perspektyvos? Ar padėtis valdoma, ar numatomos strateginės alternatyvos, visais atvejais užtikrinančios Lietuvos energetinę nepriklausomybę?

    Energetikos ministras A.Sekmokas kalbėdamas Seime kovo 17-ąją reiškė įsitikinimą, kad Baltarusija savos AE nestatys. Argumentai - „nesugriaunami“: šalis neturi atominės energetikos patyrimo, reguliuojančios institucijos, atitinkamo įstatymo ir t. t. Tačiau po A.Lukašenkos ir V.Putino susitarimo akivaizdu, kad AE čia statytų ne Baltarusija, o Rusija, turinti didžiulę AE statybų patirtį. Apie įstatymo nebuvimą ar institucijos trūkumą tokioje valstybėje kaip Baltarusija nė neverta kalbėti: tai gali atsirasti per vieną naktį. Kovo 23 dieną A.Sekmoko pareikštos mintys, kad Lietuva gali užblokuoti Baltarusijos AE statybą priimdama savo nacionalinį įstatymą, kurio esmės ministras neatskleidė, panašios į fantazijas ar net kliedesius. Ne mažiau iliuzinė atrodo ir ministro minėta Europos Sąjungos (ES) direktyva, kuri esą sustabdytų Baltarusijos planus. Kol kas būtų sunku įsivaizduoti tokios direktyvos turinį ir tai, kad ją svarstytų ir jai pritartų dauguma ES valstybių.

    Kovo 25 dieną pranešta, kad Briuselyje posėdžiavusi Europos Vadovų Taryba pritarė Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės siūlymams, kuriais siekiama padidinti atominės energetikos saugumą ES kaimynystėje esančiose ir planuojamose statyti elektrinėse: ES iš kaimynių valstybių reikalaus atlikti tuos pačius patikimumo testus, kaip ir ES narėse. Prezidentė taip pat paragino ES valstybes prisidėti prie Lietuvos iniciatyvos nepirkti elektros energijos iš jėgainių, kurios neužtikrina aukščiausių saugumo standartų. Kol kas neaišku, ar pastaroji nuostata bus įrašyta į koncepciją, kuri turės apibrėžti, kaip ES branduolinės saugos reikalavimai turės būti taikomi gretimoms valstybėms. Tačiau grėsmė, kad elektra nebus perkama, gali kiek paveikti nebent AE Kaliningrado srityje statybą, nes energetiškai izoliuotame anklave didelė jėgainė neturėtų prasmės. Tuo metu Baltarusija, statydama jėgainę, gali suvartoti daug elektros energijos, be to, šios šalies AE būtų įtraukta į Rusijos energetinę sistemą. Iš tokios sistemos perkant elektros energiją nustatyti, kad elektros srovė atkeliauja iš konkrečios elektrinės, kaip žinoma, neįmanoma.

    Ministras pirmininkas A.Kubilius ir energetikos ministras A.Sekmokas demonstruoja entuziazmą, kalbėdami apie Visagino AE projektą, tačiau skeptikų balsai darosi vis garsesni. Rusija vykdo ir vis stiprina propagandinį karą. Pavyzdžiui, Pasaulio branduolinės energetikos asociacijos kovo mėnesio biuletenyje paskelbta, kad Lietuva jau sutiko importuoti didelį būsimos Baltijos AE pagamintos elektros energijos kiekį. Branduolinės energetikos specialisto Sauliaus Kuto teigimu, tai dar viena vinis į Visagino AE vizijos karstą. Galimas investuotojas tikrai susimąstys, ar verta investuoti į Lietuvos jėgainę, jei rinkai siūloma pigi šalia esančios valstybės elektros energija. Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas patvirtino turįs informacijos, kad Pietų Korėjos bendrovė „Kepco“ iš Visagino AE statybos konkurso pasitraukė dėl Rusijos spaudimo. Atitinkamai dirbama ir su kitomis bendrovėmis, kurios svarstė ar dar svarsto planus dalyvauti projekte. Po avarijų Japonijos AE Visagino jėgainės perspektyvos apsitraukė dar didesne migla, nes susvyravo pasitikėjimas visa atomine energetika. Tiesa, rusams tai - nė motais.

    Nelabai girdėti, kad trys kaimynų valstybės partnerės, kurios lyg ir kartu su Lietuva rengiasi statyti Visagino AE, reikštų didesnį susirūpinimą, jog Rusija šiam projektui skelbia šachą. Gal šiuo projektu nusivilta ir juo jau nebetikima, gal jis jau liko tik mūsų energetikos ministro svajose?

    Lietuvai nebūtų tragedijos, jei Visagino AE liktų nepastatyta. Tačiau užsitęsęs skendėjimas iliuzijose - rimta bėda: energija ir lėšos švaistomos ne ten, kur derėtų, apleidžiami alternatyvaus apsirūpinimo energija būdai, kurių tikrai esama.

     

    Alfa.lt Saulius Spurga 2011-03-30

     

     

    Japonijos žmonėms Lietuvoje surinkta per 790 tūkst. litų

     

     

    Stichijos nuniokotos Japonijos žmonėms aukas renkantys visuomenininkai pranešė iš Lietuvos gyventojų sulaukę per 793 tūkst. litų aukų.

    Visuomeninė organizacija "Gelbėkit vaikus" skelbia iki antradienio popietės surinkusi apie 452 tūkst. litų.

    Organizacijos paskelbtais trumpaisiais numeriais 1416 (auka 2 litai) ir 1417 (auka 5 litai) Lietuvos žmonės iš viso paaukojo per 438 tūkst. litų.

    Į organizacijos sąskaitas bankuose gyventojai pervedė 8,5 tūkst. litų, dar beveik 6 tūkst. litų surinkti sekmadienį menų fabrike "Loftas" vykusio labdaros koncerto metu.

    Aukas Japonijai taip pat renkanti Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija BNS pranešė sulaukusi beveik 328 tūkst. litų aukų.

    Dar 13 tūkst. litų surinko Lietuvos Caritas. Anot šios organizacijos, šis skaičius nėra galutinis, nes dar vyksta lėšų rinkimas parapijose.

    Nuo žemės drebėjimo ir cunamio kovo 11-ąją nukentėjusioje Japonijoje dėl stichijos avariją patyrė Fukušimos atominė elektrinė. Antradienį šalyje paskelbtas aukščiausias radiacijos pavojaus lygis.

    Manoma, kad stichijos smūgiai nusinešė apie 18 tūkst. žmonių gyvybių. Pastangas išsiaiškinti tikslų aukų skaičių komplikuoja tai, kad milžiniškos bangos veikiausiai nunešė daug kūnų į vandenyną.

     

    www.delfi.lt 2011 kovo mėn. 29 d.

  • V.Mitė. Pirmus žingsnius dėl geresnių santykių turi žengti Varšuva

    V.Mitė. Pirmus žingsnius dėl geresnių santykių turi žengti Varšuva

     

     

    Čekijoje gyvena apie 50 000 lenkų tautybės žmonių. Skirtingai nei Lietuvos lenkai, kurie telkiasi apie sostinę Vilnių, Čekijos lenkai gyvena pasienyje su Lenkija – Tešine, Karvinoje ir gretimuose pasienio miesteliuose bei rajonuose. Čekija, skirtingai nei Lietuva, neturi tokių glaudžių istorinių ryšių, kokie buvo bendros Lietuvos-Lenkijos valstybės laikotarpiu.

    Čekijos sostinės taip lenkai neokupavo, kaip Vilnių po I Pasaulinio karo, o tai vis dėlto iki šiol nuodija lietuvių ir lenkų santykius. Čekų problema buvo vokiečiai, kurių po II Pasaulinio karo iš Čekijos buvo deportuoti net keli milijonai. Tiesa, istoriškai žvelgiant, čekų–lenkų santykiai taip pat nėra be debesėlių. 1938 m. po tragiško Čekoslovakijos padalijimo, Lenkija taip pat atsiplėšė gabalėlį Čekoslovakijos – Tešiną. Lenkai nebuvo vieninteliai, metęsi prie draskomo Čekoslovakijos kūno – kitą gabalėlį tuo metu vienintelės Europoje demokratinės valstybės Čekijos atsiplėšė ir Vengrija.

    Išimties tvarka Vilnijos lenkams tos raidės gali būti leistos rašyti, tik neaišku, kaip bus su rusais – turbūt reikėtų leisti kirilicą. Juk visoms Lietuvos mažumoms turi būti suteiktos lygios teisės.

    Valentinas Mitė

    Yra dar vienas visai nesenos istorijos epizodas dar labiau apnuodijęs lietuvių-lenkų santykius. Tai Atgimimo pradžioje Maskvos inspiruotas Jedinstvos judėjimas, kuriame aktyviai dalyvavo kai kurie Vilnijos gyventojai nelietuviai. Tik protingos tuometinės Varšuvos valdžios dėka nebuvo sukurta kokia nors nepriklausoma Lietuvos socialistinė respublika, galėjusi užkirsti kelią Lietuvai tapti ir ES, ir NATO nare. Žinant šias istorines peripetijas bei tai, jog Vilnijos lenkai bendradarbiauja su ne visai lojaliomis Lietuvai rusų tautinėmis organizacijomis, suprantamas lietuvių nepasitikėjimas Lietuvos lenkų veiksmais. Galų gale Lietuva nėra Lenkijos „kresas“, bet savarankiška valstybė, o Valdemaras Tomaševskis yra prisiekęs ištikimybę Lietuvai, o ne Lenkijai. Yra labai politiškai, švelniai tariant, nekorektiška, kai jis, remdamasis svetima valstybe, spaudžia Lietuvą, kuri atrodo turėtų būti jo Tėvynė.

    Kol istorinės neapsitikėjimo dulkės nebus išsklaidytos - o prie to rimtai turi prisidėti ir Lietuvos pilietis bei Lietuvos valstybės pareigūnas Tomaševskis - nepasitikėjimas tarp dviejų istoriškai artimų tautų neišnyks pats savaime. Drumsti vandenį dėl kelių raidžių, nesančių Lietuvos raidyne, yra netoliaregiška. Išimties tvarka Vilnijos lenkams tos raidės gali būti leistos rašyti, tik neaišku, kaip bus su rusais – turbūt reikėtų leisti kirilicą. Juk visoms Lietuvos mažumoms turi būti suteiktos lygios teisės. Gal Tomaševskis paremtų ir šį pasiūlymą, juk su Rusija mus taip pat sieja artimi istoriniai ryšiai, o jų mažuma taip pat nėra maža. Kas bus daroma su baltarusiais, kurie gyvena Vilniaus krašte ir yra dažnai yra lenkinami?

    Bet grįžkime prie Čekijos. Čekija ir Lenkija yra pasirašiusi sutartis dėl tarpusavio bendradarbiavimo. Pamatinėje sutartyje apibrėžiamos lenkų teisės Čekijoje. Pabrėžiama, jog lenkai Čekijoje turi teisę į savivaldą, teisę saugoti ir vystyti savo kultūrą, kalbą, o bandymai prievarta asimiliuoti yra neleidžiamai. Leidžiama naudoti savo nacionalinę kalbą valstybinėse įstaigose, jei tai neprieštarauja įstatymams. Lenkai Čekijoje turi teisę gauti informacija savo gimta kalba, teisę mokytis gimta kalba, teisę kurti savo tautines ūkines, švietimo bendrijas.

    Čekų tolerancija bei Varšuvos pasitenkinimas esama lenkų padėtimi Čekijoje rodo, jog lenkai čekus vertina kitaip nei lietuvius ar Lietuvoje gyvenančius lenkus. Daliai Varšuvos politikų, matyt, Lietuva vis dar lieka „kresu“, nors Varšuva skaudžiai reaguoja, jei Vokietija kokia nors forma prabyla apie vokiečių kultūros išsaugojimą vakarinėse Lenkijos žemėse arba pavadinus Gdanska Dancingu, o Vroclavą - Breslau.

    Valentinas Mitė

    Pabrėžiama, jog savęs laikymas tautinės mažumos atstovu yra kiekvieno asmens apsprendimo klausimas. Prieš pereinant prie kitų klausimų ponui Tomaševskiui siūlyčiau atidžiai perskaityti šį sutarties straipsnį: „Priklausymas nacionalinei mažumai neatleidžia piliečio nuo būtinybės būti lojaliam savo valstybei (Čekijai), laikytis jos įstatymų ir naudotis savo teisėmis taip, jog tai atitiktų Čekijos įstatymus“. Kiek lojalus ponas Tomaševskis Lietuvos respublikai, tegul sprendžia skaitytojai.

    Anksčiau spaudoje Tomaševskis yra minėjęs, jog Čekijos lenkai turi tokias teises, kurių neturi Lietuvos lenkai. Taip, šiame tvirtinime yra daug tiesos. Tiesa, jog tuose Čekijos regionuose, kur tautinė mažuma sudaro dešimt procentų geografinius pavadinimus leidžiama rašyti dviem kalbomis. Lenkiškus užrašus čekų nacionalistai teplioja dažais, juos laužo bei vagia.

    Tačiau ne šis atskirų grupių elgesys šiuo metu kelia didžiausią Čekijos lenkų susirūpinimą. Pavojų kelia kaip tik šiomis dienomis Čekijoje vyksta gyventojų surašymas, nes Čekijos lenkai šią teisę gali prarasti. Jų skaičius Čekijoje, nesvarbu kaip jiems čia būtų gerai, mažėja. Atrodo, mažėja ir Lietuvoje, nes daug į Lenkiją išvykusių Vilnijos jaunuolių atgal nebegrįžtą.

    Čekijoje gyvenančių Lenkų skaičius mažėja nebe pirmi metai. 2001 m. vykusio surašymo metu buvo aiškiai pastebėtas lenkų tautybės mažumos skaičiaus kritimas lyginant su 1991 m. Jeigu šią tendenciją parodys ir dabartinis gyventojų surašymas, lenkų mažumai realiai gresia daugelio teisių praradimas. Šiuo metu Čekijos Tešine gyvena apie 16 procentų žmonių, laikančių save lenkais. Jeigu surašymo metu paaiškės, jog lenkų skaičius yra mažesnis nei 10 procentų, vietovardžius lenkų kalba teks pašalinti ir ne todėl jog su jais kovoja čekų nacionalistai, bet todėl, jog pagal įstatymą, lenkų mažuma praras į juos teisę. Čekijos lenkų bendruomenės vadovas Jozefas Sčimečekas neseniai surengė konferenciją, kurioje paragino tautiečius Čekijoje visomis jėgomis kovoti už lenkybės Čekijoje išsaugojimą. Sčimečekas pradėjo propagandinę kampaniją, kurios pavadinimas „Postaw na Polskość“. Juk ant svarstyklių - ir valstybinės dotacijos lenkų teatrams, mokykloms bei laikraščiams kurie didžiąja dalimi laikosi vien valstybės finansavimo dėka.

    Na o dėl lenkiškų pavardžių rašymo raidėmis, nesančiomis čekų raidyne, jokių ginčų bei isterijos negirdėti. Tiesa, išimtys atskirais atvejais suteikiamos, bet kaip tokios nei lenkų, nei kitos mažumos tokių teisių numatytų įstatymuose neturi.

    Čekų tolerancija bei Varšuvos pasitenkinimas esama lenkų padėtimi Čekijoje rodo, jog lenkai čekus vertina kitaip nei lietuvius ar Lietuvoje gyvenančius lenkus. Daliai Varšuvos politikų, matyt, Lietuva vis dar lieka „kresu“, nors Varšuva skaudžiai reaguoja, jei Vokietija kokia nors forma prabyla apie vokiečių kultūros išsaugojimą vakarinėse Lenkijos žemėse arba pavadinus Gdanska Dancingu, o Vroclavą - Breslau.

    Tačiau labai paprasta kelti reikalavimus mažytei Lietuvai. Deja, Varšuva ignoruoja faktą, jog šie reikalavimai labai parankūs Maskvai, o daug Vilnijos lenkų politikų vykdo ne tautinės mažumos, bet Kremliaus norus. Šis tas šia kryptimi jau pasiekta – gerokai sugadinti santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos. Galbūt atsakymas būtų Lietuvos–Lenkijos sutarties dėl nacionalinių mažumo pasirašymas bei Lenkijos atsiprašymas už Vilniaus okupaciją. Pirmus žingsnius vis dėlto turi žengti Varšuva, nes Lietuva paprasčiausiai nepajėgi lemti antros pagal dydį slavų valstybės politikos. Juk vis dėlto Lietuvos-Lenkijos santykiuose yra tiek daug bendro, jog sunku patikėti, jog juos gali apnuodyti raidė „W“.

     

    www.DELFI.lt 2011 kovo mėn. 29 d.

  • Vyriausybė inicijuos žalos už sovietų vykdytą genocidą išieškojimo pataisas

    Kitąmet pensijos bus grąžintos į prieškrizinį lygį

     

    Lietuvoje kas mėnesį 47 tūkst. žmonių gauna didesnes nei 1000 Lt socialinio draudimo pensijas (senatvės, netekto darbingumo, invalidumo), mokamas iš “Sodros” biudžeto. Beje, senatvės pensijos čia sudaro didžiausią dalį – didesnes nei 1000 Lt pensijas gauna 39,6 tūkst. žmonių.

    Socialinės apsaugos ir darbo ministro Donato Jankausko komentaras

    Sunkmečiu buvo priimtas Laikinasis įstatymas, kuriuo laikinai, dvejiems metams, buvo sumažintos iš “Sodros” biudžeto mokamos išmokos, tad gaunančių didesnes nei 1000 Lt pensijas žmonių Lietuvoje neišvengiamai sumažėjo.

    Nustojus galioti laikinajam įstatymui, nuo 2012 m. gaunančių didesnes nei 1000 Lt pensijas žmonių padaugės. Taip pat galiu patikinti, kad nuo kitų metų sausio 1 d. sumažintos pensijos bus grąžintos į prieškrizinį lygį ir žmonės gaus tokio pat dydžio pensijas, kokias gaudavo iki sunkmečio.



    www.veidas.lt 2011 – 03 – 25

     

     

    Vyriausybė inicijuos žalos už sovietų vykdytą genocidą išieškojimo pataisas

     

     

    Vyriausybė savo iniciatyva ketina pateikti išvadą Seimui, kuria pritartų pataisoms, numatančioms nuo Sovietų Sąjungos okupacinio režimo nukentėjusių asmenų teisę reikalauti iš nusikaltimus vykdžiusių fizinių asmenų padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimo, nevaržant šio reikalavimo jokiais terminais.

    Šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso straipsnis, numatantis ieškininės senaties netaikymo atvejus, nenumato jos netaikymo minėtais tarptautiniais nusikaltimais padarytos žalos atlyginimui.

    Žalos išieškojimui iš fizinių asmenų už minėtus nusikaltimus kelią užkerta ir Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas - jis nurodo, kad taisyklės dėl neturtinės žalos atlyginimo taikomos tik tiems santykiams, kurių faktinis pagrindas atsiranda įsigaliojus kodeksui. Tačiau visi sovietų okupacinio režimo nusikaltimai yra padaryti iki Civilinio kodekso įsigaliojimo.

    Konstitucinis Teismas (KT) pernai lapkritį išaiškino, kad įstatymas "Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą" prieštarauja Konstitucijai ta apimtimi, kuria jame nenustatyta, kad dėl genocido žalą patyrę asmenys nevaržomi jokių terminų turi teisę reikalauti, kad šį nusikaltimą padarę fiziniai asmenys atlygintų žalą.

    KT sukritikavo esantį teisinį reguliavimą, kuris numato tik asmenų, kurie buvo represuoti okupacinio režimo, pilietinių teisių atkūrimą, tačiau nenumato jų teisės prisiteisti materialinę ir moralinę žalą iš nusikaltimų vykdytojų.

    Po KT išaiškinimo parlamentarai Saulius Pečeliūnas ir Emanuelis Zingeris įregistravo atitinkamas įstatymų pataisas, kurioms numato pritarti ir Vyriausybė.

     

    www.bernarsinai.lt 2011-03-28

     

     

    Premjeras: K. Brazauskienės rentos klausimą Vyriausybė spręs po KT išaiškinimo

     

     

    Vyriausybė dėl rentos skyrimo velionio prezidento Algirdo Mykolo Brazausko našlei Kristinai Brazauskienei apsispręs po Konstitucinio Teismo išaiškinimo, pirmadienį pranešė premjeras Andrius Kubilius.

    „Apsitarėme, laikomės nuostatos, kad būtų gerai sulaukti Konstitucinio Teismo išvadų, kad nebūtų po to kokių nors nesusipratimų. Manau, kad tokia linkme šį klausimą toliau ir svarstysime“, – pirmadienį žurnalistams sakė Vyriausybės vadovas.

    Į pastabą, kad tai gali trukti ne vienus metus, A. Kubilius atsakė: „Manau, kad tai galima išspręsti ir žymiai greičiau.“

    Premjerui antrino socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas.

    „Sulaukus Konstitucinio Teismo sprendimo grynesnis ir aiškesnis tada jau ir Vyriausybės apsisprendimas“, – sakė jis.

    Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pirmadienį pasiūlė Vyriausybei nenagrinėti valstybinės našlės rentos skyrimo K. Brazauskienei, kol savo žodžio šiuo klausimu netars KT.

    Į KT dėl Prezidento valstybinės rentos įstatymo atitikimo Konstitucijai šių metų sausį kreipėsi grupė Seimo narių. Jiems kilo abejonių, ar valstybinė našlės renta gali būti skiriama neatsižvelgiant į prašančiojo amžių, gaunamas pensija ar nuolatines pensinio pobūdžio išmokas, ar neturi būti atsižvelgta į asmens turimą turtą, santuokos trukmę, nuopelnus valstybei ir kitas sąlygas.

    K. Brazauskienė prašymą skirti prezidento našlės rentą, kuri siekia apie 6 tūkst. litų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pateikė dar praėjusių metų vasarą.

    Ji teigia nuo praėjusių metų liepos 23 dienos neturinti draudžiamųjų pajamų, nes atsisakė turėto darbo. Tačiau abejonių rentos K. Brazauskienei kilo, nes ji valdo didelės vertės.

    Sprendimą dėl rentos skyrimo turi priimti Vyriausybė. Jei renta K. Brazauskienei būtų paskirta, ją, anot D. Jankausko, tektų mokėti skaičiuojant nuo 2010-ųjų liepos.

    Pirmasis tiesiogiai išrinktas Lietuvos prezidentas A. M. Brazauskas po sunkios ligos mirė praėjusių metų birželio 26 dieną Vilniuje.

     

    www.bernarsinai.lt 2011-03-28

  • Savo smurto prokurorai netirs

    Audronius Ažubalis: neutralumas – netinkamas kelias saugumui užsitikrinti

     

     

    Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis teigia, jog neutralumas ar bandymas pasitraukti nuo „didžiųjų susidūrimų vieškelio“ – netinkamas kelias Lietuvos saugumui užsitikrinti.

    Tokią poziciją ministras išsakė trečiadienį Užsienio reikalų ministerijoje (URM) minint septintąsias Lietuvos narystės Šiaurės Atlanto aljanse metines. Renginyje taip pat vyko diskusija „Lietuvos neutralitetas: geopolitinė iliuzija ar tikslas?“, kurios metu buvo pristatytos dvi naujos istorikų knygos šia tema, aptartas tarpukario Lietuvos bandymas išlikti paskelbiant neutralitetą.

    Tardamas sveikinimo žodį A. Ažubalis pabrėžė, kad „neutralitetas mums negresia“. Anot jo, ši doktrina neturi daug pasekėjų ir Europoje.

    „Mūsų valstybė, ši Vyriausybė ir prieš tai buvusios esame itin užsiangažavę, itin aljansiški ir, mano nuomone, tai gerai. (...) Retai žodis „neutralumas“ siejamas tik su pozityviais dalykais. Manoma, kad neutralumas reiškia išskirtinį savarankiškumą, nepriklausymą niekam ir nuo nieko, buvimą už dalyvaujančių šalių, kitaip sakant, saugioje nuošalėje“, – kalbėjo A. Ažubalis.

    Ministras iškėlė klausimą, ar ši „nuošalė“ pasitraukus nuo „didžiųjų susidūrimų vieškelio“ yra saugi.

    „Manau, kad ne. Už šį suvokimą prieš septynis dešimtmečius sumokėjome labai skausminga patirtimi – trys mūsų valstybės okupacijos per 40 metų ir su tuo susijusi valstybės ir Lietuvos gyventojų tragedija. Manau, kad tikrai negalime leisti sau dar kartą bandyti lipti ant to paties grėblio“, – kalbėjo URM vadovas.

    Pasak jo, neutralumo koncepcijoje slypi paradoksas, ar tokia laikysena reiškia ir atsiribojimą nuo pareigos ginti vertybes, žmogaus teises, tautų ir šalių apsisprendimo laisvę. Pasak A. Ažubalio, neutralumas globaliame pasaulyje yra „dar didesnė iliuzija“ nei 1939 metais.

    „Neutralumą galima aiškinti kaip nepriklausymą sektoriui. Vieni mūsų kaimynai itin pamėgo šį žodį, tačiau nebuvimas pirmame ar antrame sektoriuje reiškia, kad atsiduriama trečiame – pilkiausiame ir neaiškiausiame. Neutralumas – tai sektorius tarp NATO ir Rusijos, tarp Rytų ir Vakarų, tarp tikro ir tariamo buvimo Aljanse, tarp garantuoto ir pusinio saugumo, (...) kur nėra ir negali būti saugumo garantijų“, – svarstė ministras.

    Diskusijoje dalyvavęs istorikas Česlovas Laurinavičius pabrėžė, kad šiuo metu Lietuva yra „strategiškai teisingoje pozicijoje“. Jis sakė, kad tiesiogiai lyginti dabartinės ir tarpukario Lietuvos pozicijų negalima, tačiau pabrėžė, jog 1938 metais paskelbtas Lietuvos neutralitetas nepasiteisino ir tapo jai lemtingu žingsniu, kuriuo buvo atsiribota nuo kolektyvinio saugumo sistemos.

    „Tokiai valstybei kaip mūsų yra nepaprastai svarbios kolektyvinio saugumo sistemos. Leisiu sau pasakyti, jei Lietuva būtų užėmusi kitą poziciją, sovietizacija būtų neišvengiama, bet leisiu daryti tokią prielaidą, kad valstybingumą galėjome išsaugoti“, – kalbėjo Č. Laurinavičius.

    Knygą „Lietuva 1938-1939 m.: neutraliteto iliuzijos“ pristatęs Lietuvos istorijos instituto atstovas Algimantas Kasparavičius sakė, kad 1938 metais paskelbiant neutralitetą tuometiniai Lietuvos vadovai siekė sukurti „utopinę salą, kuri sugebės išlikti per gresiančias audras“.

    Vis dėlto, anot jo, iš anksto buvo aišku, kad Lietuva yra nepajėgi įgyvendinti šio užmojo, o jos diplomatijos vadovybė esą pati tuo netikėjo.

    Diskusijoje taip pat buvo pristatyta istoriko bei politologo Šarūno Liekio studija „1939 – metai, pakeitę viską Lietuvos istorijoje“. Š.Liekis diskusijoje sakė, kad tautinė valstybė yra vienintelis valstybės saugumo garantas.

    Lietuva į NATO įstojo 2004 metų kovo 29 dieną.

     

    www.bernardinai.lt 2011-03-28

     

     

    Savo smurto prokurorai netirs

     

     

    Šiandien Seime vyks spaudos konferencija, kurios dalyviai ketina kreiptis į prezidentę Dalią Grybauskaitę dėl žmogaus teisių ir Lietuvos nacionalinių interesų pažeidimų fabrikuojant Eglės Kusaitės „terorizmo“ bylą.

    Vakar Vilniaus apygardos teismo (VAT) teisėja Laureta Ulbienė neskundžiama nutartimi atmetė E.Kusaitės skundą ir įteisino Generalinės prokuratūros (GP) atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl psichologinio ir fizinio smurto, kurį mergina liudijo patyrusi ikiteisminio tyrimo metu.

    Ikiteisminis tyrimas dėl šių veiksmų net nebuvo pradėtas. Tai padaryti GP prokurorai atsisakė net du kartus. Neatlikę nė vieno procesinio veiksmo, jie nustatė, kad „nepadaryta veika, turinti nusikalstamo ar baudžiamojo nusižengimo požymių“.

    Chuliganai ir pareigūnai

    E.Kusaitės pareiškimą GP prokuroras Gintaras Jasaitis tyrė ne kaip įtariamosios skundą dėl ikiteisminio tyrimo metu patirtos prievartos, bet kaip privataus asmens skundą - tarsi kreiptųsi pilietė, kurią gatvėje sumušė atsitiktiniai chuliganai. Advokatas Kęstutis Stungys tai įvardijo kaip manipuliaciją, siekiant iškreipti skundo esmę ir numarinti tyrimą: „Lukiškėse kalinama E.Kusaitė kreipėsi ne kaip privatus asmuo, bet kaip įtariamoji, kuri buvo verčiama save apkalbėti. Šio smurto tikslas - prisipažink. Bet nei prokurorė Nijolė Frolova, nei G.Jasaitis šio aspekto sąmoningai netyrė. Įvardijus E.Kusaitę kaip privatų asmenį, atsirado galimybė imituoti tyrimą.“ Anot K.Stungio, skundas turėjo būti nagrinėjamas toje pačioje byloje, kurioje E.Kusaitė kaltinama terorizmu. Tačiau tada susvyruotų prokurorų surinkti terorizmo „įrodymai“. „Neatlikęs nė vieno procesinio veiksmo, prokuroras G.Jasaitis nustatė, kad smurto nebuvo“, - sakė K.Stungys.

    FSB desantas Vilniuje

    Prokurorai pasitenkino apklausę su smurtu galimai susijusius ir jo nuslėpimu suinteresuotus pareigūnus - Vilniaus areštinės, Lukiškių kalėjimo, Valstybės saugumo departamento ir GP darbuotojus. Suprantama, niekas iš jų smurto nepripažino. Oficialiuose dokumentuose prokurorai nerado užfiksuotos ir „apklausos“, kurioje E.Kusaitę mušė trys Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) pareigūnai. Atlikę šį „tyrimą“, prokurorai nustatė, kad smurto nebuvo. Jų visai nesudomino FSB delegacijos maršrutai Vilniuje.

    LŽ pakartoja žiniasklaidos paviešintą sąrašą FSB darbuotojų, kurių indėlis į galimą smurtą prieš Lietuvos pilietę prokurorams pasirodė nesvarbus. 2010-ųjų kovo 16 dieną GP, tenkindama FSB prašymą, leido penkiems Rusijos FSB pareigūnams dalyvauti ikiteisminiame tyrime Vilniuje: M.A.Savickij - Rusijos FSB Tardymo valdybos skyriaus viršininkui; J.V.Šatalov - Rusijos FSB operatyviniam darbuotojui; A.V.Fisiukov - Rusijos FSB Tardymo valdybos vyresniajam tardytojui; N.A.Ponomariov - Rusijos FSB tarptautinio bendradarbiavimo valdybos darbuotojui. Šie FSB darbuotojai turėjo penkių dienų vienkartines Šengeno vizas, gautas Lietuvos ambasadoje Maskvoje (2010 04 05-2010 04 09).

    Smurtas tyrimo metu

    Lukiškėse kalinta E.Kusaitė 2010 metų liepos 2 dieną paprašė ištirti prievartą, kurią „terorizmo“ bylos tyrimo metu prieš ją naudojo pareigūnai, siekdami sugniuždyti ir išgauti „prisipažinimą“. Ji teigė du kartus patyrusi ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą. Pirmą kartą - sulaikymo dieną, 2009 metų spalio 24-ąją, kai į areštinės kamerą Kosciuškos gatvėje, Vilniuje, atėję neprisistatę pareigūnai tyčiojosi, parvertė ant lovos, spyrė ir purtė suėmę už sprando. Antrą kartą - po garsiosios keturias valandas trukusios apklausos GP, kurioje, patenkindami Rusijos FSB prašymą, prokurorai leido dalyvauti FSB pareigūnams.

    Kitą dieną po šios apklausos, 2010 metų balandžio 8-ąją, belange kalinių pervežimo mašina ji buvo nuvežta į nežinomą patalpą, kurioje trys rusiškai kalbantys vyrai - vieną jų mergina atpažino kaip FSB pareigūną, išvakarėse apklausinėjusį ją GP - tyčiojosi ir reikalavo pasakoti apie Maskvoje kalinamus Apti ir Aišat Magmadovus. „Kai į jų klausimus neatsakinėjau, pradėjo mušti. Mušė iš nugaros pusės inkstų srityje, du kartus spyrė į šoną ir nugarą, trenkė per užpakalinę kaklo pusę, smarkiai bloškė į sieną. Po to sugriebė už plaukų ir bloškė ant žemės. Sekė patyčios. Kai atsistojau, smarkiai trenkė į pilvą. Manau, jog buvau praradusi sąmonę“, - teisme liudijo E.Kusaitė.

    Sunki diena

    Vakar E.Kusaitei teko atlaikyti dar vieną teismo posėdį ir apklausą GP. VAT nagrinėjo GP prokuroro Mindaugo Dūdos prašymą 3 mėnesiams sulaikyti E.Kusaitę. Teismas atidėjo sprendimą iki balandžio 4 dienos, nes teisiamoji paprašė laiko susipažinti su prokuroro argumentais. E.Kusaitė taip pat buvo apklausta GP, kur jai buvo pareikšti įtarimai dėl neva telefonu pasiųstos grasinamos žinutės prokurorui Justui Lauciui, anksčiau vadovavusiam jos bylos tyrimui. Pati E.Kusaitė neigia jam siuntusi žinutę ar skambinusi.

    Šiandien Seime Lietuvos žmogaus teisių gynėjai, visuomenės veikėjai rengia spaudos konferenciją, kuria sieks atkreipti prezidentės D.Grybauskaitės, Seimo, visuomenės dėmesį į fabrikuojamą E.Kusaitės bylą, nagrinėjant ją uždaruose posėdžiuose, pasislėpus nuo visuomenės, pažeidžiant žmogaus teises ir Lietuvos nacionalinius interesus.

    Sausio 13-osios išvakarėse prezidentė susitikime su žymiausiais disidentais pažadėjo dėti pastangas, kad E.Kusaitės byla būtų nagrinėjama viešuose teismo posėdžiuose.

     

    Alfa.lt Rasa Kalinauskaitė 2011-03-29

  • Teismas vėl varto E. Kusaitės bylą

    Netrukus internete – pirmieji dokumentai apie KGB vadovus



    Pirmąjį šūsnį KGB dokumentų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRC) šio mėnesio pabaigoje paskelbs internete, pirmadienį pranešė savaitraštis "Veidas".

    Centro vadovė Teresė Birutė Burauskaitė sakė, kad pirmieji publikuojami dokumentai bus apie KGB ir jos padalinių vadovus.

    Dalis pavardžių dokumentuose gali būti užtušuotos, mat skelbti prisipažinusių "kagėbistų" pavardes draudžia įstatymas.

    "Tikslas - kuo išsamiau pavaizduoti KGB įstaigos veiklą pagal tam tikras temas", - aiškino T.B.Burauskaitė.

     

    Adresas http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=43688997 2011 kovo mėn. 28 d.

     

     

     

    Č.Iškauskas. Totalitarinio režimo nusikaltimai: Rusija prisiima atsakomybę?

     

     

    Matyt, Kremliuje prabunda istorinė sąžinė. Ko gero, taip galima vertinti labai svarbų Maskvoje paskelbtą dokumentą, kuris dar susilauks prieštaringos reakcijos tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Turiu galvoje Žmogaus teisių ir pilietinės visuomenės tarybos prie Rusijos Federacijos prezidento pasiūlymą pripažinti SSRS atsakomybę už totalitarinio režimo nusikaltimus. Juos parengė ir prezidentui D.Medvedevui vasario 1 d. Jekaterinburge įteikė specialiai sudaryta istorinės atminties įamžinimo darbo grupė pagal programą „Dėl totalitarinio režimo aukų atminties įamžinimo ir dėl nacionalinio susitaikymo“.

    Atiduota duoklė B.Jelcinui

    Priminsiu, kad tuomet D.Medvedevas lankėsi pirmojo Rusijos prezidento B.Jelcino gimtajame mieste, kur, pažymint jo gimimo 80-metį, atidengė paminklą. Šalies vadovo kalbos šioje ceremonijoje daugelis klausėsi su viltimi, kad Kremlius pagaliau supranta, kas yra demokratija, vertina istoriją kaip prielaidą iš jos klaidų mokytis dabartinėms kartoms, nors visai neseniai, kai vėl buvo keliamas Baltijos šalių okupacijos ir žalos atlyginimo klausimas, buvo teigiama, esą istoriją reikia palikti istorikams ir jos nerevizuoti.

    „Šiuolaikinė Rusija turi būti dėkinga Borisui Jelcinui už jo atliktus pertvarkymus, - Sibire pareiškė D. Medvedevas, - kad pačiu sudėtingiausiu mūsų istorijos laikotarpiu nepasuko iš pokyčių kelio, įvykdė labai sudėtingus pertvarkymus ir šiandien eina į priekį. Jis mylėjo savo šalį, ir buvo šios šalies dalis, buvo labai drąsus ir ryžtingas žmogus, kuris niekada nėjo į kompromisą nereikšmingais, ir juo labiau reikšmingais klausimais".

    Prezidentas tarsi antrą kartą pakartojo ir pritarė tiems dar 1996 m. sakytiems B.Jelcino žodžius: „Totalitarizmas bandė kėsintis į rusiškąjį atvirumą, ir tai grėsė arba išskirtinumo manija, arba savęs pažeminimo kompleksu. Demokratija mus saugo nuo šio pavojaus. Saugodama laisvę ir atvirumą, ji užtikrina galimybę liaudžiai „būti savimi“. Tik pripažinę totalitarizmo pražūtingumą, galime sukurti pagrindą šalies ir visuomenės klestėjimui“. Beje, ši B.Jelcino citata yra minėto pasiūlymo preambulėje.

    Taigi, išdrįsti atiduoti seną duoklę B.Jelcinui, kuris Rusijoje iki šiol vertinamas prieštaringai, taip pat nebuvo paprastas D.Medvedevo žingsnis.

    Pozityvūs tikslai ir uždaviniai

    Programoje totalitarinio režimo aukų atminimo įamžinimui fiksuojami keturi tikslai. Pirmas ir pagrindinis – modernizuoti Rusijos visuomenės sąmonę (jos modernizavimo kryptį prezidentas D.Medvedevas paskelbė pernai), pripažįstant totalitarizmo sukeltą liaudies tragediją. Pagrindinis akcentas – ne kaltinant genocidą sukėlusius ir suardžiusius tikėjimą bei moralę sovietinius lyderius, o atiduodant pagarbą į įamžinant režimo aukų atminimą.

    Antra, šalies modernizavimo programą ketinama grįsti labiau išsilavinusios, aktyvios ir pažangios visuomenės pastangomis. Manoma, kad, padaugėjus paminklų ir monumentų totalitarizmo aukoms, sukūrus daugiau muziejų ir memorialinių kompleksų, pagerės šalies vadovybės moralinis politinis autoritetas.

    Trečia, būtina stiprinti vienijančias tendencijas buvusiose SSRS teritorijose, vadinamame „soclageryje“. Šiam procesui turi vadovauti pati Rusija, kaip labiausiai nukentėjusi nuo praeities režimo, teigiama projekte.

    Pagaliau, ketvirta, reikia stiprinti tarptautinį šalies autoritetą. Dokumento autoriai mano, kad kai kas jau padaryta: prezidentas pasmerkė totalitarinį režimą, premjeras nusilenkė Katynės aukoms, šalis atvėrė savo archyvus, ir tai jau šis tas.

    Vykdant šią programą, pabrėžia plano autoriai, jos trūkumus reikia kompensuoti masine obeliskų ir kitų atminimo ženklų statyba visose režimo aukų palaidojimo vietose, miestuose ir miesteliuose, net ten, kur tuos žmones represavo ir išvežė. Vėlgi pabrėžiama, kad plano vykdymas turi būti tarptautinio pobūdžio, nes programa turi apimti tiek visas NVS šalis, tiek Baltijos valstybes.

    Atkreipiamas dėmesys, kad į šį darbą turi įsijungti „intelektualusis rusų pozityvas“ – nuo Jekaterinos II laikų iki bolševikinės 1917 m. revoliucijos. Būtent: „Rusija ne Lenino ir Stalino šalis, o valstybė ir tauta tokių garsenybių kaip Puškinas, Pasternakas, Gogolis, Tolstojus, Suvorovas, Žukovas, Koroliovas, Solženycinas, Sacharovas, pagaliau Jekaterina II ir Aleksandras II, Stolypinas“...

    Paskui plane išdėstomi konkretūs uždaviniai šiems tikslams pasiekti. Raginama parengti Prezidento įsaką ar Dūmos įstatymą, kuris iki rajonų centro lygio įteisintų paminklų režimo aukoms statybą, kad būtų išleista Represijų aukų atminimo knyga, parengta vieninga duomenų bazė, o keistai skambančią Liaudies vienybės dieną reiktų pavadinti Pilietinio karo aukų atminimo ir nacionalinio susitaikymo diena. Juk 1612 m. buvo šios pilietinės depresijos pabaiga, tvirtina dokumento rengėjai.

    Rusija – SSRS atsakomybės paveldėtoja?

    Galima pastebėti, kad šioje programoje, o juo labiau – jos prieduose, žongliruojama skambiais terminais, rusiškosios savasties įprasminimu, vienybės ir susitelkimo šūkiais. Daug kur kartojasi vienas motyvas: Rusijoje ir užsienyje reikia statyti kuo daugiau paminklų režimo aukoms atminti, tarsi granito obeliskas kiekviename kaimelyje būtų geriausias jų paminėjimas.

    Visą laiką akcentuojama, kad programos vykdymas turi būti koordinuojamas su kitomis valstybėmis, ypač vadinamuoju „artimuoju užsieniu“. Dešimtame priede teigiama, kad vietinių bendrų programų iniciatore turi būti Rusija – SSRS politikos tęsėja ir labiausiai nukentėjusi nuo totalitarinio režimo represijų.

    Pasirinkęs miglotą Rusijos modernizavimo kursą, pernai, prieš Pergalės šventes, D.Medvedevas pats ryžosi pasmerkti totalitarizmą. Jis pareiškė, kad SSRS diktatoriaus Josifo Stalino nusikaltimams savo liaudžiai nėra atleidimo ir kad režimas, kuris susiklostė Sovietų Sąjungoje, buvo totalitarinis. „Sovietų Sąjunga buvo labai sudėtinga valstybė, ir, tiesą sakant, to režimo, kuris susiklostė Sovietų Sąjungoje iki žinomų įvykių pabaigos, kitaip nei totalitarizmu pavadinti negalima“, – teigė D.Medvedevas interviu laikraščiui „Izvestija“,

    „Deja, tai buvo režimas, kuriam esant buvo slopinamos pagrindinės teisės ir laisvės, ir ne tik savo žmonių, kurių dalis po karo, būdami nugalėtojai, buvo pervežti į lagerius“, – pažymėjo prezidentas. Po karo Sovietų Sąjungoje, pasak D.Medvedevo, „išliko labai griežta, iš esmės totalitarinė aplinka, kuri neleido plėtotis daugeliui ekonominių procesų, spaudė žmones; buvo ir aukų, ir visko, kas yra susiję su diktatūra“.

    Gal tai tik propagandinė retorika?

    Galima teigti, kad tiek minėtoji programa, tiek Rusijos vadovo žodžiai tėra tik lingvistinė retorika, kuria siekiama suvienyti išsibarsčiusią visuomenę, ir ji aidi prieš kitais metais vyksiančius prezidento rinkimus. Galima įtarti, kad taip suteikiama viltis Baltijos ir kitose šalyse gyvenantiems tėvynainiams tos vienybės neprarasti, kad ir kaip jose esą būtų diskriminuojami rusakalbiai.

    Bet akivaizdus faktas, kad šituo atkreipiamas dėmesys į totalitarinio režimo nusikaltimus ir dar kartą įvardijami jų vykdytojai, nors programoje ir prezidento kalbose jie skirtingi.

    Trūksta tik vieno: kol Maskva atvirai nepripažins okupacijos fakto (o tai leistų griežčiau kelti sovietinės okupacijos padarytos žalos atlyginimo klausimą), tol tokios programos bus eilinis švelnaus popieriaus gniužulėlis „vietiniam naudojimui“.

     

    www.DELFI.lt Česlovas Iškauskas 2011 kovo mėn. 26 d.

  • Sujudimas po lietuvių kalbos paniekinimo

    Lenkų „banditų“ pasirodymas Kaune – absoliuti gėda, pareiškė premjeras D.Tuskas

     

     

    Neramumus Kaune kėlusių Lenkijos futbolo rinktinės aistruolių elgesys buvo "absoliuti gėda", pareiškė Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas. Į Lietuvą atvykusius lenkų chuliganus jis pavadino banditais ir sakė ieškosiantis sąjungininkų su jais kovoti, rašo dienraštis "Gazeta Wyborcza". "Tai absoliuti gėda", - sakė D. Tuskas.

    "Tokio slegiančio vakaro nelaukiau - turiu galvoje ne futbolininkų žaidimą, o banditų elgesį", - kalbėjo Lenkijos premjeras.

    Pasak D. Tusko, Lenkijoje gana sėkmingai kovojama su futbolo chuliganais, tačiau ne pirmą kartą "banditai su nacionalinėmis ir klubų vėliavomis vyksta į užsienį".

    "Ieškosiu sąjungininkų žūtbūtinei kovai su su šiais banditais. Mano nuomone, tas, kuris eina į futbolo rungtynes su kirviu, yra potencialus žudikas, ir jo vieta kalėjime", - sakė Lenkijos premjeras.

    Lenkijos futbolo sąjungos pirmininkas Grzegorzas Lato sakė, kad visi Kaune policijos sulaikyti lenkų sirgaliai pateks į juodąjį sąrašą ir niekada nepateks į Lenkijos futbolo rinktinės rungtynes. Pasak jo, Lenkijos futbolo sąjunga padengs lenkų sirgalių padarytus nuostolius, kai tik bus suskaičiuota padaryta žala.

     

    http://sportas.delfi.lt/archive/article.php?id=43691375 2011 kovo mėn. 28 d.

     

     

     


    Mokslininkai: žemės drebėjimas Japonijoje – tik pradžia, stiprūs požeminiai smūgiai gresia ir Rusijai

     

     

    Žemės drebėjimas, kuris įvyko Japonijoje kovo 11 d. ir sukėlė cunamį – tik pradžia, mano Tolimųjų Rytų mokslininkai, kuriuos cituoja Newsru.com. Rusijos teritorijoje gali įvykti dar didesnė katastrofa, nei Japonijoje: namai Rusijos Tolimųjų Rytų regione statomi neatsižvelgiant į seisminį aktyvumą, todėl kilus žemės drebėjimui, gali sugriūti 90– 95proc. pastatų, įspėja ekspertai.

    „Požeminių smūgių vis daugės, nes stiprėja žemės gelmių seismotektoninis aktyvumas. Tai ciklinis reiškinys. Taip pat gali nubusti snaudžiantys ugnikalniai ir atsirasti naujų“, – leidiniui „Nezavisimaja gazeta“ pareiškė profesorius Valerijos Abramovas – Ramiojo vandenyno okeanologijos instituto regioninės geologijos ir tektonofizikos laboratorijos vedėjas bei geologijos ir mineralogijos mokslų daktaras.

    „Aš manau, kad seisminis aktyvumas nukentėjusioje vietovėje vėl padidės 2011 m. vasaros ir rudens pradžioje. Aktyvumas išaugs ir regionuose, esančiuose arčiau Primorės krašto, netoli vakarinės Japonijos pakrantės“, – pridūrė V. Abramovas.

    Mokslininkų vertinimu, Primorės kraštui gresia 8–9 balų žemės drebėjimai, Kamčiatkoje galimi dviem balais stipresni požeminiai smūgiai. Statiniai Primorėje neapsaugoti nuo seisminių pavojų, tad stipraus požeminio smūgio atvejų sugriūtų 90–95 proc. pastatų.

    „Esu tikras, kad tokio stipraus žemės drebėjimo, kaip Japonijoje, pas mus nebus, tačiau silpnesni kataklizmai tikėtini. Pavyzdžiui, žinoma, kad prieš 150 metų čia įvyko apie 100 juntamų žemės drebėjimų“, – tęsia profesorius V. Abramovas.

    Savo teoriją (tektonosferinių kraterių teoriją) Tolimųjų Rytų mokslininkai sukūrė prieš 14 metų ir jos pagrindu sudarė naujus Eurazijos ir Rusijos seisminio pavojaus žemėlapius. „Žemės gelmių struktūra gana sudėtinga. Kiekviename žemyne yra tektonosferinių kraterių, susiformavusių nuo planetos branduolio į viršų, o nuo Žemės plutos – į apačią. Šioje aplinkoje vyksta gamtinės, technogeninės ir antropogeninės katastrofos ir stresai. Mūsų teorija teigia, kad kylančio tipo krateriai (nukreipti nuo branduolio iki plutos) pumpuoja į mantiją ir Žemės plutą griaunančią energiją. Per kelis pastaruosius dešimtmečius šis procesas suaktyvėjo. Šį procesą vadiname naujo planetos suaktyvėjimo fenomenu“, – pasakė profesorius V. Abramovas.

    Dar 1997 m. mokslininkas paskelbė straipsnius, kuriuose prognozavo dabartinę Japonijos katastrofą.

    „Prognozė buvo atlikta pagal ZELUS metodiką, kurią mes sukūrėme. 2006 m. gegužės 3 d. Tokijuje įvyko žemės drebėjimas, kuris patvirtino apskaičiavimų tikslumą. Mes jį vertinome kaip išankstinį intensyvesnio streso, numatomo Kanto rajone, signalą. Žemės gelmės jau tuomet buvo pasiruošusios stipriai iškrovai“, – paaiškino ekspertas.

    Profesorius V. Abramovas mano, kad Japonijai gresia dar bent dvi žemės drebėjimų bangos, kurios sukels ir technogenines katastrofas – juk japonai pasistatė gana nemažai atominių elektrinių. Visus objektus Primorės krašte reikia statyti atsižvelgiant į 8 balų stiprumo žemės drebėjimų grėsmę, o tiltus – į 8,5 balų grėsmę, pasakė profesorius V. Abramovas leidiniui „Komsomolskaja pravda“.

     

    www.DELFI.lt 2011 kovo mėn. 26 d.

    n. 26 d.

  • Drunga Japonu pavyzdys

    Mykolas Drunga. Japonų pavyzdys kitiems

     

     

    „Gal galime šio to išmokti iš Japonijos, kur žemės drebėjimas, cunamis ir radiacija neišardė visuomenės siūlių, bet sujungė ir suvienijo ją dar tvirčiau“, – rašė Nicholas D. Kristofas „New York Times`e“ ir tęsė:

    „Šiomis dienomis Japonijoje pasireiškiančius nesavanaudiškumą, stoiškumą ir drausmę puikiai rodo Fukušimos Daiiči branduolinės jėgainės darbuotojai, kurie nesiskųsdami ir likdami nežinomi rizikuoja prisiimti didelę dozę radiacijos stropiai stengdamiesi užbėgti už akių visiškai katastrofai.

    Garsiausia statula Japonijoje tikriausiai yra ta, kuri pastatyta šuniuko Hačiko atminimui – šuniuko, įkūnijusio ištikimybę, ištvermę ir pareigingumą. Hačiko pasitikdavo savo šeimininką kiekvieną dieną traukinio stotyje, kai šis pargrįždavo iš darbo.

    Bet vieną dieną 1925-ais metais šeimininkas mirė darbovietėje ir niekada nebepargrįžo. Tačiau bent 10 metų Hačiko, kol pats nenumirė, kasdien po pietų bėgdavo į stotį, kad pasitiktų šeimininką, jeigu tas netikėtai sugrįžtų.

    Tikiuosi, kad vieną dieną Japonija pastatys kitą simbolį, išreiškiantį ištikimybę ir pasišventimą pareigai – pastatys paminklą Fukušimos Daiiči atominės elektrinės darbuotojams atminti, – rašė N. D. Kristofas ir tęsė:

    Gyvenau Japonijoje penkerius metus, dirbdamas „New York Times`o“ Tokijo biuro viršininku. Kartais mane laikydavo priešišku Japonijai, nes dažnai kritikuodavau Japonijos vyriausybės nekompetentingumą ir dviveidiškumą. Tačiau iš tiesų pradėjau vis labiau branginti Japonijos civilizuotumą, mandagumą, nesavanaudiškumą.

    Šalyje veikia tam tikras nacionalinis garbės kodeksas, pavyzdžiui, restoranas tau paskolins lietsargį, kai tave išeinantį užklumpa liūtis, nes iš tavęs paprasčiausia tikimasi, kad tu jį kitą dieną grąžinsi. O jei požeminiame traukinyje pameti piniginę, tai tu tikiesi, kad tau ją taip pat grąžins.

    Žemės drebėjimas šitą dichotomiją pirštu prikišamai parodė. Japonijos vyriausybė buvo pasimetusi, nežinojo, ką daryti. O Japonijos žmonės buvo šaunūs, iškęsdami neapsakomus sunkumus oriai ir gracingai“, – rašė N. D. Kristofas ir dar pridūrė, jog ir po 1995 m. Kobę sukrėtusio žemės drebėjimo nebuvo jokių plėšinėjimų iš sudaužytų parduotuvių.

    „Aišku, japonų nesiskundžiančios ištvermės etika – japoniškai vadinama „gaman“ – galbūt paaiškina, kodėl šalis pasitenkina trečiarūšiais vadovais. Be to, Japonijos glaudus socialinis audinys gali vesti prie nepritampančiųjų skriaudimo. Silpnesniųjų prievartavimas yra problema nuo pradžios mokyklos iki pat viršūnės, aukšto, kuriame dirba įmonės vadovai“, – teigė N. D. Kristofas, išvardijo daugiau Japonijos gyvenimo blogybių ir paskui rašė:

    „Taigi, Japonijos bendruomeniškumas turi savo neigiamą pusę, tačiau mes, amerikiečiai, galėtume bent vieną ar du žingsnius ta linkme pajudėti. Praraja tarp turčių ir vargšų Japonijoje yra mažesnė, ir Japonijos verslo magnatai paraustų iš gėdos pamatę, kokie ekstravagantiški atlyginimai ir priedai laikomi normaliais Amerikoje. Taip, mes amerikiečiai galime būti įžūlūs. Kartais į gyvenimą ir į biudžeto derybas žiūrime kaip į varžybas, kuriose silpniausiuosius galime nustumti į šalį. Vis dėlto norėčiau, kad šio to išmoktume ir iš japonų, kurie šiuo metu nesavanaudiškai atsisako savų interesų bendrojo gėrio labui“, – baigė savo straipsnį „New York Times`e“ apžvalgininkas N. D. Kristofas.

    Panašiai dienraštyje „Wall Street Journal“ pasisakė ir korporacijos „Sony“ vyriausiasis vadovas Howardas Stringeris.

    „Kaip velsietis pagal gimimą, amerikietis pagal pasirinkimą ir Japonijos gyventojas pagal profesinę karjerą, galiu iš asmeninės patirties pasakyti, kaip tautos charakteris formuoja jos likimą.

    Pasaulis gerai pažįsta čerčiliškąjį britų ryžtą, ypač gerai paliudytą per Antrąjį pasaulinį karą. Amerikiečiai yra garsūs kaip inovatyvi ir nepriklausomybę vertinanti tauta – tokios savybės padėjo jai pasiekti lyderių poziciją šiandieniniame pasaulyje.

    O japonams jų ryžtinga dvasia padės ištverti šį sunkų jų gyvenimo išbandymą. Šią dvasią gerai pagauna posakis „fukutsu no seishin“. Tai reiškia „niekados nepasiduok“ – japonų kultūroje šis raginimas girdimas dažnai. Nemažiau svarbus šiai dvasiai yra ir bendro tikslo pojūtis.

    Bendruomeniškumo gija sieja visus japonus. Ji juos įpareigoja vienas kitą ir visą savo bendruomenę gelbėti, o ne tik save pačius. Tai liudija daugelis šių dienų pasakojimų, kuriuose ataidi Japonijos žmonių dvasinė pusiausvyra, užsispyrimas ir artimo meilė.

    Tai, ką mes čia matėme, yra labai toli nuo abejingumo. Japonų charakterio stiprybės ir ryžtingumo dėka jie iš šio išbandymo ir baisios netekties išeis stipresni nei anksčiau buvo – ir su atgaivintu prasmės pojūčiu.

    Japonams labai svarbi mūsų parama, kaip ir mes galime daug išmokti iš jų pavyzdžio, – Niujorko verslo dienraštyje rašė Howardas Stringeris.

    Galop, dienraštyje „Washington Post“ apžvalgininkas Robertas Samuelsonas paskelbė nelinksmą straipsnį, pavadintą „Europos finansai gali pažeisti globaliąją ekonomiką labiau negu Japonijos tragedijos“.

    Jame jis rašo, kad naujienos iš Japonijos – širdį veriančios, tačiau skolų krizė Europoje gresia virsti daug didesne grėsme pasaulio ekonomikai. Japonija, labai galimas daiktas, atsigaus ir atsikurs palyginti greitai. Jos dalis pasaulio ekonomikoje – maždaug šeši procentai. Tuo tarpu Europos šalys sudaro apie 20 procentų visos tarptautinės prekybos.

    Konvulsijos, kurias sukėlė euras ir skolomis finansuojamos gerovės valstybės, grasina pasauliniu ūkio nuosmukiu. Ispanija ir Portugalija yra tolesnės kandidatės pagalbai susilaukti, tačiau dar vienos didelės ekonomikos gelbėjimas gali priversti visą sistemą subliūkšti, – rašo Robertas Samuelsonas „Washington Poste“.

    Taigi, jo nuomone, jei Japonijoje blogai, tai Europoje gali būti dar blogiau, bent ekonominiu požiūriu. Tikėkimės, kad Samuelsonas klysta.

     

    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/60177 2011-03-26

     

     

    Rytas Staselis. Įsivarę į kampą

     

     

    Į Lietuvą iš principo nevažiuojantis Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis kalbėdamas savo šalies Seime pastebėjo, kad lietuviško Švietimo įstatymo pataisos „bus lakmuso popierėlis, parodysiantis, kaip toli Lietuva pasiryžusi žengti, kad apsaugotų savo mažumų teises“. Sudėtinga formuluočių ekvilibristika, kurią gabus demagogas nesunkiai galėtų paversti bet kokia interpretacija. Net tokia, kad, Sikorskio požiūriu, į tautinių mažumų kalbomis dėstomose bendrojo lavinimo mokyklose didinamas lietuvių kalbos pamokų skaičius beigi planuojamas Lietuvos istorijos ir geografijos mokymas lietuvių kalba iš esmės yra teigiamas žingsnis.

    R. Sikorskis, reikia manyti, galvoje turėjo priešingą interpretaciją. Jo požiūrį labai tiksliai atkartoja Lenkų rinkimų akcijos (LLRA) atstovai: esą tautinių mažumų padėties „bloginimas“ dvišaliams santykiams yra nepriimtinas, be to „neatitinka ES taisyklių“. „Bloginimo“ sąvoką vienas LLRA atstovas Seime Jaroslavas Narkevičius aiškina paprastai: kadangi iki šiol tautinių mažumų atstovams Lietuvoje buvo sudaromos sąlygos įgyti išsilavinimą nuo vaikų darželio iki vidurinės mokyklos imtinai gimtąja kalba, Lietuvos istorijos ir geografijos dėstymas lietuvių kalba reiškia blogesnes sąlygas. Jam nepriimtinas net vadinamas „veidrodinis“ tautinių mažumų politikos švietimo variantas, nes, suprantama, iki veidrodžio, suteikus Lietuvos lenkams teisę į norimą pavardžių ir vietovardžių rašybą, švietimo galimybės gimtąja kalba turėtų būti susiaurintos iš esmės.

     

    Lietuvos švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius šiandien iš tikrųjų yra laimingiausias pasaulyje reformą inicijuojantis ministras. Todėl, kad godžiai ugningus Lenkijos politikų ir Lietuvos lenkų lyderių pareiškimus gaudanti Lietuvos žiniasklaida neturi jokio poreikio mėsinėti kiekvieną Švietimo įstatymo pataisų skaidulą. Prieš televizijos kameras reformos autoriai nagrinėja lietuvių ir lenkų interesų svarstykles, o ne šalies ateities pamatus klojančios reformos nuostatas. Geriau nė būti negali.

     

    LLRA, kaip ir Lenkijos politikai, atmeta argumentus apie tai, kad jokioje kitoje net ES šalyje gyvenantys lenkai, nekalbant apie Rusiją, Ukrainą ir Baltarusiją, tokios palankios terpės nacionaliniam savitumui kaip Lietuvoje net priėmus Švietimo įstatymo pataisas negalės net įsivaizduoti. Tačiau jų pasirinkta padėties „bloginimo“ interpretacija piketais, demonstracijomis ir peticijomis vilnija vos ne per visą pasaulį. Lietuvoje išrinktas Europos Parlamento narys Valdemaras Tomaševskis, kaip jis teigia, savo šalyje žada pakartoti „Šiaurės Afrikos patirtį“. Kol kas neįvardydamas, kokį tos patirties - Tuniso, Egipto ar Libijos – variantą pasirinktų.

     

    Dviejų tautų, kurios kažkada gyveno bendroje valstybėje, XX amžiuje atgavusios nepriklausomybę kūrė dvi atskiras, istorinės patirties klausimas visada bus aktualus. Turint galvoje, kad XX amžiaus pirmojoje pusėje tautinio identiteto pasirinkimas buvo itin svarbus. Dėl jo iš esmės net buvo kariaujama. Šio pasaulio galingiesiems ne kartą perstumdžius Lietuvos ir Lenkijos sienas, tautinių mažumų aspekto dvišaliuose santykiuose išvengti neįmanoma.

     

    Man rodos, kad Lietuvos lenkų lyderių politinė filosofija remiasi nesudėtinga paradigma: jūs, lietuviai, įsivaizduokite, kad Vilniaus kraštas yra dabartinė Lietuvos Respublika. Mes tuo tarpu apsimesime, kad šį postulatą pripažįstame. Tačiau tik ligi tol, kol jūs nesikišite į mūsų reikalus ir nepradėsite įkyriai domėtis, kaip mes interpretuojame Adomo Mickevičiaus - „Litwo! Ojczyzno moja!“ - turinį. Lietuvos lenkų požiūris esmingai nesiskiria nuo Lenkijos lietuvių. Punske ypačiai už vaišių stalo nejučiom prasitaręs, jog baliavoji Lenkijoje, gal ir negausi dūdon, tačiau būsi nužiūrėtas įkypai.

     

    Problema kita. Jeigu tuos tautinių mažumų argumentus perkelsi į oficialią dviejų šalių santykių darbotvarkę – greičiausiai juos sugadinsi. Kadangi Lenkijos vadovų ir Lietuvos lenkų lyderių argumentai paskutiniais metais iš esmės nesiskiria (gal dar tik nėra retorikos su variancijomis Šiaurės Afrikos patirties tema), man atrodo, kad Varšuvoje toks lygis yra pasiektas. Didžiausia dėl to kylanti mįslė yra tokia: ar R. Sikorskio politika Lietuvos atžvilgiu Lenkijos elito bus pripažinta klaidinga, kol ji nenusirito iki tiek, kad dvišalių santykių nebūtų įmanoma normalizuoti be Briuselio įsikišimo? O gal R. Sikorskio siūlomas Lietuvos ir Lenkijos santykių modelis yra labai sąmoningas elito mėginimas vykdyti „minkštą“ ekspansiją vienos konkrečios kaimyninės šalies atžvilgiu (nesigirdėjo, kad Lenkijos diplomatijos šefas iki boikotų kovotų „už savo tautiečių teises“ Ukrainoje, Baltarusijoje, Čekijoje, nekalbant apie Vokietiją)? Jeigu tikresnė antroji alternatyva – turėsime dar gilesnių problemų.

    Lenkijos užsienio reikalų ministrui ta proga galima pateikti labai svarbų klausimą, kuris politinio korektiškumo vardan nuo popiežiaus Jono Pauliaus II vizito į Lietuvą laikų buvo nutylimas. Prieš keletą metų buvęs Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas kalbėdamas apie šiuolaikinę Rusiją yra pasakęs: „Man atrodo, kad didžiausia Rusijos problema yra ta, kad ji niekaip negali apsispręsti, kur yra ji prasideda ir kur baigiasi.“ O Lenkija šiuo klausimu jau yra galutinai apsisprendusi?

     

    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/60081 2011-03-24

     

     

    Saviplakos proveržis

     

     

    Smarkiai didėja tikimybė, kad Lietuva bus apjuosta branduolinių jėgainių Karaliaučiaus srityje ir Baltarusijoje. Kovo mėnesį Rusija ir Baltarusija pasirašė tarpvyriausybinį susitarimą dėl bendradarbiavimo statant atominę jėgainę Astrave Baltarusijoje, maždaug 50 kilometrų nuo Vilniaus. 2,4 tūkst. megavatų galios dviejų reaktorių atominę elektrinę iki 2018 metų turėtų pastatyti Rusijos įmonė „Atomstrojeksport“.

    Sunku įsivaizduoti mažiau džiuginančių žinių, ypač šiomis dienomis, kai nelaimė Fukušimoje primena branduolinių jėgainių sukeliamus pavojus ir kad avarijos gali įvykti techniškai pažangiausiose šalyse. Tikrai yra pagrindo rūpintis.

    Padėties negerina saviplakos proveržis bei užuominos, kad Lietuvos valdžia netinkamai įvertino pavojų, savo neveiksmingumu kažkaip pražiopsojo progą sustabdyti reaktorių statybą. Prezidentei ir premjerui priekaištaujama, kad jie bandė apsimesti, neva nieko nevyksta, ir kad tas tikrovės neigimas rodė strateginio mąstymo stoką. Atseit Lietuvos valdžia sugadino reikalus savo nekompetentingumu. Šie priekaištai nėra pagrįsti.

    Baltarusija seniai skelbia ketinanti statyti jėgainę. Bet ketinimai - vienas dalykas, o jų įgyvendinimas - kitas. Tai puikiai žino Lietuva, kuri jau dešimt metų kalba apie naują atominę elektrinę, nors kol kas nepajudėta iš mirties taško. Iš esmės dėl lėšų stokos. Baltarusijos padėtis panaši. Ji neturi pakankamai pinigų pati statyti jėgainę, ir nebuvo aišku, iš kur gaus tiek pinigų. Mažai kas manė, jog Vakarų bendrovė investuos milijardus eurų į diktatūrą, o didėjantys Rusijos ir Baltarusijos nesutarimai leido manyti, kad Kremlius neskubės palaikyti Aleksandro Lukašenkos planų. Anksčiau nebuvo galima numatyti, kad Maskva išties pagalbos ranką, tačiau dabar keistokai skamba energetikos ministro Arvydo Sekmoko pastaba, kad „kalbėti apie realias statybas šiandien, matau, rimto pagrindo nėra“, nes leidimai statyti dar neišduoti. Pats Rusijos premjeras Vladimiras Putinas nuvyko į Baltarusiją pasirašyti sutarties, tad leidimo greit sulauksime.

    Kritikai neklysta nurodydami, kad Lietuvos valdžiai tenka šiek tiek atsakomybės už dabartinę padėtį. Bet didžioji klaida buvo padaryta prieš kokį dešimtmetį, kai dėl tuometinio prezidento ir Vyriausybės neveiksmingumo buvo praleistas tinkamiausias laikas statyti jėgainę. Tada būtų buvę lengviau rasti investuotoją. Be to, sakoma, kad Baltarusijos jėgainės užduotis - užkimšti po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo Rusijos energetiniame žiede atsiradusią skylę. Dėl to esą statoma Astrave, o ne kur nors arčiau Ukrainos, kur neišplėtotos elektros jungtys reikalautų dar daugiau investicijų. Jei tai tiesa, tai negebėjimas laiku pradėti naujos jėgainės statybos atvėrė duris planuojamai Astravo jėgainei.

    Būtų gerai, jei Lietuva turėtų stebuklingą lazdelę, kuri priverstų Maskvą ir Minską atsižvelgti į mūsų interesus. Deja, Lietuva neturi nei tokios lazdelės, nei jokių realių svertų Rytų kaimynams paveikti. Realių svertų neturi ir Europos Sąjunga (ES) bei JAV. Be to, kiekviena valstybė turi teisę nutarti, kaip ji tvarkys savo energetikos ūkį. Šią savaitę atsakingas Europos Komisijos atstovas Arturas Runge-Metzgeris priminė, kad „kiekviena šalis sprendžia pati, ir mes turime gerbti šį pasirinkimą. Vienos tiesia dujotakius, kitos stato atomines jėgainės, ir tai suprantama“. Būkime atviri. Lietuva neleistų Baltarusijai vetuoti savo branduolinės jėgainės statybos.

    Šalys kaimynės nėra visiškai bejėgės. Jos gali reikalauti, kad statoma nauja jėgainė atitiktų saugumo standartus, kad būtų parengta tinkama poveikio aplinkai vertinimo (PAV) ataskaita, kad statybos darbai būtų tinkamai prižiūrimi. Galima siūlyti ir kitų priežiūros priemonių. Premjeras Andrius Kubilius sveikino ES sprendimą atlikti „atsparumo testus“ (stress tests) visose ES veikiančiose elektrinėse ir ragino, kad testai būtų taikomi ir gretimose valstybėse planuojamoms statyti jėgainėms. Premjeras taip pat siūlys riboti prekybą elektros energija su trečiosiomis šalimis, kai šios šalys planuoja elektros energiją gaminti saugumo neužtikrinančiomis sąlygomis. Vienas užsienio ekspertas mano, kad ES galėtų net organizuoti prekybos boikotą, jeigu jėgainės Kaliningrade ir Rusijoje neatitiktų europietiškų standartų.

    Lietuva turi reikalauti, kad kaimynystėje statomos jėgainės būtų kuo saugesnės. Bet nėra abejonės, jog Rusijos ir Baltarusijos jėgainės patenkins tarptautinius standartus. Pasak įtakingo JAV dienraščio „New York Times“, naujausi Rusijos reaktoriai yra tiek pat saugūs kaip ir Vakarų. Tad nevisiškai tikslu eksperimentiniais vadinti naujausius modernizuotus reaktorius. Ko gero, tikslesnis pavadinimas būtų - naujos kartos modeliai. Rusija skelbia, kad ji stato 15 iš 60 šiuo metu statomų branduolinių jėgainių ir kad pasirašė susitarimus statyti dar 30.

    Modelis gali būti puikiausias, bet jėgainės statyba, jos eksploatavimas bei branduolinių atliekų apsaugojimas yra net svarbesni veiksniai. Čia kyla didžiausias rūpestis dėl to, kad nei statybos, nei eksploatavimo neprižiūrės kokia nors nepriklausoma organizacija, o Rusijos darbo kultūra labai menka. Tad broko, taigi ir katastrofos galimybė yra didelė ir kelianti nerimą. Lietuva turi visomis priemonėmis daryti spaudimą Rusijai ir Baltarusijai, kartu su gretimomis ES šalimis skatinti ES tartis dėl bendros statybos darbų priežiūros komisijos ir t. t. Bet nereikia ir savęs apgaudinėti. Nei Lietuva, nei ES negali nurodinėti Maskvai ir Minskui, ką jos turi daryti. Arba nereikia manyti, kad geresnė valdžia būtų gebėjusi rasti stebuklingą sprendimą.

     

    Alfa.lt Kęstutis Girnius 2011-03-28

     

  • A.Kubilius pasveikino Rusijoje nuskambėjusį siūlymą pripažinti atsakomybę už sovietų nusikaltimus

    A.Kubilius pasveikino Rusijoje nuskambėjusį siūlymą pripažinti atsakomybę už sovietų nusikaltimus

     

     

    Lietuvos premjeras Andrius Kubilius ketvirtadienį pasveikino Rusijos autoritetingos tarybos siūlymą pripažinti Sovietų Sąjungos atsakomybę už totalitarinio režimo nusikaltimus, pavadinęs jį "bandymu sąžiningai pažiūrėti į savo istoriją ir sąžinę".

    "Sveikintinas šis bandymas sąžiningai pažiūrėti į savo istoriją ir savo sąžinę, į savo istorinę atsakomybę. Rusija pradeda suprasti, kokią tragediją jie patys pergyveno", - pareiškė A.Kubilius, kurio komentarą BNS perdavė jo atstovė spaudai.

    Lietuvos Vyriausybės vadovas pabrėžė, kad "tiesa apie savo kančią yra ir tiesa apie kitus, kurie nuo to kentėjo".

    "Rusijai teks nueiti dar ilgą kelią, bet siekis užbaigti savo "pilietinį karą" su istorija yra vertas pagarbos", - sakė A.Kubilius. Tai jis pareiškė komentuodamas pasirodžiusią žinią, kad Žmogaus teisių ir pilietinės visuomenės vystymo taryba prie Rusijos prezidentūros pasiūlė pripažinti Sovietų Sąjungos atsakomybę už totalitarinio režimo nusikaltimus.

    Kaip praneša Rusijos naujienų portalas regnum.ru, tokius pasiūlymus Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui vasario 1 dieną taryba pateikė paskelbusi planą nacionalinės programos "Totalitarinio režimo aukų įamžinimo ir nacionalinio susitaikymo" kūrimui.

    "Tik pražūtingo totalitarizmo pripažinimas gali tapti pagrindu šalies ir visuomenės pakilimui", - rašoma pasiūlymuose, kurie pristatomi kaip pagrindas nacionalinės programos kūrimui.

    Dokumente teigiama, jog vienu svarbiausių būdų įveikti tautos ir elito susvetimėjimą yra "pilnas rusiškosios 20 amžiaus tragedijos, aukų ir totalitarinio režimo, valdžiusio SSRS teritorijoje didžiąją dalį 20 amžiaus, pasekmių pripažinimas".

    Kaip rašoma portalo regnum.ru paskelbtuose pasiūlymuose, Rusijos visuomenei nesuvokus tragiškos šalies patirties 20-ame amžiuje, neįmanoma jos modernizacija.

    "Istorinė patirtis parodo, jog modernizacija gali būti sėkminga tik tuo atveju, kai ir valstybės elitą, ir visuomenę vienys bendras pilietinės atsakomybės prieš istoriją jausmas", - rašoma dokumente.

    "O tas jausmas, atsakingo šalies šeimininko jausmas, leis gimti tiesai apie tai, ką mūsų tauta padarė pati su savimi 20 amžiuje. Tiesos apie praeitį slėpimas neleidžia atsirasti nacionalinei savigarbai, be kurios mes niekada nesukursime prielaidų tikrajam patriotizmui", - sakoma pasiūlymuose.

    Istoriniai klausimai, ypač atsakomybė už Sovietų Sąjungos įvykdytą okupaciją, lieka vieni iš svarbiausių dvišaliuose Lietuvos ir Rusijos santykiuose.

     

    www.delfi.lt 2011 – 03 – 24

     

     

    URM: lenkų situacija Lietuvoje vertinama neadekvačiai, o lietuvių švietimo padėtis Lenkijoje blogėja

     

     

    Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM) ketvirtadienį pareiškė, kad ją stebina "neadekvatus" Lietuvoje gyvenančios lenkų tautinės mažumos situacijos vertinimas, kurį pateikia Lenkijos pareigūnai.

    Komentare BNS naujienų agentūrai ministerijos Spaudos ir viešųjų ryšių skyrius pabrėžė, kad Lenkijos kritikuojamas Švietimo įstatymas jokiu būdu negriauna išskirtinai gero švietimo lenkų kalba, o tautinių mažumų atstovams atveria naujas galimybes.

    Lietuvos URM taip pat pareiškė, kad jai kelia nerimą kasmet blogėjanti lietuvių švietimo padėtis Lenkijoje.

    Taip Lietuvos pareigūnai reagavo į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos kaltinimą, esą praėjusią savaitę Lietuvos Seimo priimta nauja Švietimo įstatymo redakcija, kuria išplėstas dėstymas lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose, gali lemti prievartinę lenkų bendruomenės Lietuvoje asimiliaciją ir galimai pažeidžia dvišalę sutartį.

    "Gerbiame Lenkijos Vyriausybės nuolatinį ir išskirtinį rūpestį savo tautiečiais užsienyje, tačiau negali nestebinti toks neadekvatus Lietuvoje gyvenančios lenkų tautinės mažumos situacijos vertinimas ir kaltinimai Lietuvai dvišalių bei tarptautinių susitarimų nesilaikymu", - BNS nurodė Lietuvos URM.

    Ministerija pabrėžė, kad Lietuva visiškai užtikrina dvišalės Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties nuostatų vykdymą. Jose įtvirtinta galimybė "mokytis tautinės mažumos kalba ir tautinės mažumos kalbos".

    Lenkų tautinės mažumos atstovai Lietuvoje savo gimtąja kalba gali įgyti išsilavinimą nuo darželio iki aukštosios mokyklos. Tautinių mažumų švietimui Lietuvoje sudarytos daug geresnės sąlygos, negu numato visuotinai priimtos tarptautinės tautinių mažumų švietimo normos. Lietuvoje apie 90 proc. dalykų mokoma gimtąją kalba, nors pagal tarptautines normas, gimtąja kalba paprastai mokoma apie 60 proc. dalykų, likusieji - valstybine kalba, pabrėžia ministerija.

    Komentare teigiama, kad po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo lenkiškų mokyklų skaičius padaugėjo nuo 44 mokyklų 1991 metais iki 62 mokyklų 2010 metais. Įskaitant mišrias mokyklas, kuriose yra lenkiškų klasių, jų yra beveik 100.

    "Tai - absoliuti dauguma už Lenkijos ribų veikiančių mokyklų, kuriose mokoma lenkų kalba. Kad lenkų mažumos švietimo padėtis Lietuvoje yra geriausia pasaulyje, yra viešai pripažinę tiek Lenkijos užsienio reikalų, tiek Nacionalinio švietimo ministerijų atstovai", - teigia Lietuvos URM.

    "Lenkijoje puikiai žinoma, kad lenkiško švietimo sąlygos Lietuvoje yra išskirtinės, o priimtos Švietimo įstatymo pataisos jokiu būdu "negriauna" švietimo lenkų kalba Lietuvoje, ir juo labiau nesiekiama lenkų ar bet kurios kitos tautybės piliečių asimiliacijos", - nurodo Lietuvos pareigūnai.

    Komentare pabrėžiama, kad vienas iš naujojo įstatymo įtvirtinamų principų yra lygių galimybių principas - švietimo sistema yra socialiai teisinga, ji užtikrina žmonių teisių įgyvendinimą nepaisant jų tautybės.

    "Įstatymo pataisos tautinių mažumų atstovams atveria naujas galimybes, viena iš jų - įsitvirtinti darbo rinkoje", - teigia URM.

    Oficialusis Vilnius pabrėžia, kad tautinių mažumų švietimo situacija Lietuvoje visiškai atitinka visus Europos bei tarptautinius standartus, kurių nuostatose taip pat pabrėžiama būtinybė sudaryti visas galimybes tautinių mažumų atstovams gerai išmokti valstybinę kalbą.

    Lietuvos pareigūnai taip pat atkreipė dėmesį į ES vykdytą apklausą, kurioje 42 proc. Lietuvoje apklaustų tautinių mažumų atstovų nurodė, kad jie patiria sunkumų Lietuvos darbo rinkoje dėl prasto lietuvių kalbos mokėjimo.

    "Savo ruožtu mums kelia susirūpinimą lietuvių tautinės mažumos kaimyninėje šalyje švietimo reikalai, kurie Lenkijos teigimu, yra daug geresni, negu lenkų Lietuvoje. Deja, realybėje lietuvių švietimo padėtis Lenkijoje kasmet blogėja - per pastaruosius dešimt metų buvo uždaryta pusė lietuviškų mokyklų", - teigia Lietuvos URM.

    Krasnagrūdos ir Krasnavo mokyklose panaikintos lietuviškos klasės, uždarytos Agradnykų, Klevų, Ramoniškių, Vaitakiemio mokyklos, o nuo kitų metų rengiamasi uždaryti Pristavonių ir Vidugirių mokyklas.

    "Labai trūksta vadovėlių lietuvių kalba, o nuo šių metu planuojama "naujovė" - lietuviškoms mokykloms vadovėliai nebebus spausdinami, vietoj jų bus pereinama prie mokymosi iš elektroninių vadovėlių", - teigia URM.

    "Esame įsitikinę, kad visos valstybės turi skirti ypatingą dėmesį tautinių mažumų klausimams ir poreikiams, tad pasisakome ne už diskusijas tema "kas būtų jei būtų", bet už atvirą dialogą bei realius darbus valstybių piliečių labui", - sakoma BNS pateiktame URM komentare.

     

    www.delfi.lt 2011 kovo mėn. 24 d.

  • Ką reiškia tautybę stumti į pilietybės šešėlį Algimantas Zolubas

    Ką reiškia tautybę stumti į pilietybės šešėlį

     

     

    Demokratijos akiratyje nei tautos, nei tautybės nėra, demokratijos mechanizmas pripažįsta tik valstybę ir pilietybę. Neseniai, iš reikalo įvardyti valstybėje gyvenančius ir Lietuvos pilietybę turinčius kitų tautybių žmones, sugalvotas ir jau vartojamas terminas pilietinė tauta. Šis terminas demokratijos mechanizmui yra tinkamas ir nesunkiai apibrėžiamas: pilietinė tauta – konkrečios valstybės pilietinė visuomenė. Tačiau nei mūsų Konstitucijoje, nei kituose normatyviniuose dokumentuose terminas nėra įteisintas, todėl dėl jo esmės ir vartosenos keliamos abejonės ir net įtarimas, kad tautybė prilyginama pilietybei, o tokiu atveju tautybė tarsi ir nebevertinama. Kai ką, sekdami kitų demokratinių valstybių pavyzdžiu, jau ir esame padarę: Lietuvos Respublikos piliečio pase tautybė nebežymima. Kosmopolitų skatinami einame dar toliau: švenčių proga vangiai keliame Trispalvę, dėl menkaverčio mokymo kalbame lietuviška puskalbe, nebedainuojame lietuviškų dainų, tautinius rūbelius keičiame į džinsus... Gal pradedama pamiršti ir tai, kad Lietuvos Respubliką 1918 metais kūrė ir 1990 metais atkūrė lietuvių tauta, kad ši tauta yra kamieninė Lietuvos pilietinėje tautoje.

     

    Tauta

    Tauta iš esmės yra istorinė kategorija, ji yra žmonių bendruomenė, kurią jungia politinės ir ekonominės gyvenimo sąlygos, vienodi papročiai, tradicijos, dažnai tikėjimas. Tautos būtis neapibrėžiama nei rase, nei kalba, nei religija, nei teritorija, nei valstybiniu suverenitetu, nors visos šios savybės yra daugiau ar mažiau svarbios tautos būčiai. Teisiausiais reikia laikyti tuos, kurie pagrindiniu tautos bruožu laiko iš amžių glūdumos einančią istorinio likimo bendrystę. Istorinės bendrystės suvokimas tautoje ir yra tautinė sąmonė, tautos dvasia. Tautinė sąmonė, jos gimimas kartu su tautos gimimu skendi vieningos ir nepakartojamos tautos istorijos gelmėse. Išskirtiniu tautos bruožu reikia laikyti jos savitą kultūrą – patį didžiausią turtą, kuriuo ir skiriasi nuo kitų tautų. Kultūros plėtotei palankesnes sąlygas turi mažosios valstybės, nes didžiųjų siekiai užimti didesnes teritorijas, organizuoti ir išlaikyti stipresnę gynybai ar puolimui kariuomenę, sudaryti sudėtingą administracinį aparatą ir valdymą jiems nepalieka vietos rūpesčiui kultūra; besiplėsdamos plokštumoje, jos negali pakilti. Kas sukaupta Ermitaže, Britų muziejuje ar Luvre, labiau atspindi ne rusų, anglų ar prancūzų kultūrą, o mažųjų, iš kurių tie kūriniai buvo gauti, nupirkti ar pagrobti. Ne didieji, o mažieji pasižymi moksle, garsėja reikšmingais atradimais ir išradimais. Mažosios tautos savita kultūra įdomios pasauliui, todėl bergždi mūsų veikėjų kėslai sudominti pasaulį kokiais gugenheimais, nykštukiniais „dangoraižiais“, grandioziniais fejerverkais ar kerėpliškomis skulptūromis. Pasaulyje, būdamas lygiaverčiu žmogumi, lietuvis kitataučiui įdomus lietuviškumo išskirtinumu, tautinio charakterio savybėmis, savitos kultūros raiška.

    Tautybė – vertybė. Ji turi būti puoselėjama, tausojama, gerbiama. Tautiečių visuma – tauta, jos būstas – valstybė. Nutautinimas, pasidavimas kosmopolitiniam virsmui veda į tautos ir jos valstybės išnykimą.

     

    Pilietis

    Pilietybė yra formali kategorija, piliečiu tampama įgijus įstatymu numatytą cenzą ir davus valstybei pasižadėjimą ar priesaiką. Tautiečiu gimstama, tautietį ženklina istorinio likimo bendrystės ženklas. Čia gali kilti klausimas, kaip turime vertinti kitataučius, kurie jau šimtmečius čia gyvena, kurie savo likimą susiejo su Lietuva. Kitataučiai, šimtmečius gyvenę kartu su lietuviais, savo likimą susieję su Lietuva, yra pilietinės lietuvių tautos nariai, nors jų kilmė kitokia. Teisus buvo popiežius Jonas Paulius II, kai 1993 m. lankydamasis Lietuvoje, čionykščius lenkus vadino lenkiškos kilmės lietuviais. Šveicarijos vokiečius, italus, prancūzus ir retoromanus, kurie sudaro Šveicarijos valstybę, vadiname šveicarais, nors net tokios tautybės nėra.

    Imigrantus, okupantus bei jų palikuonis tautine priklausomybe dera vertinti išskirtinai. Ar gali atstovauti lietuvių tautos idealams ir interesams buvę sovietiniai okupantai bei jų palikuonys, kurie, formaliai tapę Lietuvos piliečiais, Lietuvoje steigia kitos šalies vardu politines organizacijas? Antai Lietuvoje įregistruotos ir veikia politinės organizacijos Rusų sąjunga, Lenkų rinkimų akcija, visuomeninė Lenkų Lietuvoje (Poliaki na Litve) organizacija; jei jie ne Lietuvos rusai, ne Lietuvos lenkai, o rusai ir lenkai Lietuvoje, aišku, nors jie yra Lietuvos piliečiai, Lietuvos tautiniams reikalams bus abejingi arba priešingi. O kaip tie piliečiai elgtųsi valstybei svarbiais tautiniais klausimais referendumuose, rinkimuose, iškilus grėsmei ar karinio konflikto atveju? Užtenka prisiminti, kaip balsavo 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nariai lenkai dėl Lietuvos nepriklausomybės arba kaip kėsinosi kurpti Lietuvoje lenkų autonominį darinį. Jie, būdami Lietuvos pilietinės tautos nariais, atstovauja kitoms valstybėms, taigi, neturėdami lojalumo Lietuvos valstybei, kamieninės tautos nariais negali būti. Per mūsų Teisingumo ministerijos ydingą partijų registravimą, tarp Lietuvos valstybės piliečių randasi piliečiai su kitataučių kortomis ar be jų, tačiau Lietuvai nelojalių.

     

    Valstybė

    Valstybė yra politinė bendruomenė, turinti savo aukščiausiąją valdžią, savo teritoriją, savo įstatymus, savo valstybinius simbolius (himną, herbą, vėliavą), savo kariuomenę bei kitas, nuo kitų valstybių nepriklausomas, valstybines institucijas. Valstybė yra tautos pilis, jos būstas. Optimali tautos būsena yra savoje nepriklausomoje valstybėje. Vargu ar rasime valstybę, kurią sudarytų vienos, kamieninės tautos žmonės. Tačiau savo likimą susieję su kamienine tauta kitų tautybių žmonės, tapę jos valstybės piliečiais, gyvena ir veikia pagal šios valstybės įstatymus, įsipareigoja jai, tvirtina valstybingumą, tampa kamieninės tautos nariais.

    Tautą sukurti savo valstybę skatina meilė laisvei, įgalinančiai turėti saugią vietą, leidžiančią netrukdomai vystytis pagal savo prigimtį. Laisvės troškimo pagimdyta toji valstybė ir tarnauja laisvei, užtikrina jos kūrėjų saugumą. Mažoji valstybė tik laisve ir gali kompensuoti didžiųjų pranašumą ir galią, todėl ją taip vertina, ją puoselėja, dėl jos gyvybę aukoja. Dėl laisvės į neišvengiamą žūtį ėjo tūkstančiai lietuvių, suomių, kitų nedidelių tautų, į tokią žūtį šiandien eina čečėnai. Kadangi fizinis tautos naikinimas jos dvasios, taigi ir laisvės troškimo, sunaikinti nepajėgus, tokia didžiųjų kova yra beprasmė, pelno visuotinį pasmerkimą.

     

    Nacionalizmas

    Lietuvoje tautinis ugdymas kaip sudedamoji pilietinio ugdymo dalis valstybiniu lygmeniu jau apeinamas arba apie jį kalbama vangiai. Žodis nacionalizmas, lygiavertis tautiškumui, jau oficialiai, kaip ir sovietmečiu, laikomas vos ne smerktinu reiškiniu. O juk Lietuvos valstybę pagal Konstituciją kuria lietuvių tauta, kamieninė tauta yra lietuviai, todėl nacionalistais pozityviąja žodžio prasme turime ir būti. Iš praeities einančios „tautų draugystės“ ir iš dabarties kosmopolitinės nuostatos tautinės savimonės pradus ne tik užgožia, bet kėsinasi juos visiškai ištrinti. Apstu ženklų, kad Lietuva, deramai nepuoselėdama savo kultūros bei tradicijų, labai lengvai susižavi primetamais užsienietiškais niekučiais (Valentino diena, helovynas, fejerverkai), pasiduoda globalizmo bei kosmopolitizmo kėslams. Ne tik iš kitataučių tenka išgirsti: „Lietuvėlė – valstybėlė“. Panašiai pasakoma ir apie kitas mažas valstybes. O didžiosios valstybės dar priekaištauja, kad mažosios tautos su savo miniatiūriškomis valstybėlėmis kelia pavojų taikai, kad jų kapitalai menki tarptautinei pramonei ir prekybai, kad jos trukdančios didžiosioms valstybėms racionaliai tvarkyti pasaulį. Remdamiesi tokiais argumentais didieji stengiasi prisijungti mažuosius ir tokio savo elgesio nevadina kolonializmu ar imperializmu, o integracija, laisvanorišku prisijungimu ar kova su terorizmu. Ar pamatuotas toks didžiųjų sureikšminimas ir mažųjų menkinimas?

     

    Didžiųjų silpnybė ir mažųjų galybė

    Šveicarijos sūnus, didis Lietuvos patriotas ir pilietis profesorius Juozas Eretas knygelėje „Išeivijos klausimu“ (Roma, LKMA, 1974) vaizdžiai parodė, kad tautų ir jų valstybių galia ir reikšmė žmonijos istorijoje nėra proporcinga jų dydžiui, kad didžiosios valstybės nėra tokios galingos ir reikšmingos kaip didelės, o mažosios nėra silpnos ir nereikšmingos kaip mažos. Visa Europa yra mažų erdvių žemynas ir jos yra pakankamai saugios, tikri kultūros ir civilizacijos židiniai. Po Pirmojo pasaulinio karo į vakarus nuo Maskvos Europoje buvo daugiau nei 35-ios valstybės, o į rytus iki Kinijos – tik viena, tačiau Europa iki šiol pasaulį veikia energingiau, negu visi kontinentai kartu, o kultūriniu atžvilgiu yra didinga, nors fiziškai nėra galinga. Ji yra mažųjų valstybių tėvynė. Europietis labiau rūpinasi kokybe, o ne kiekybe, individualumu. Jis, anot J. Ereto, mieliau nori būti liesu vienetu priekyje, negu storu nuliu po jo.

    Pagrindinis didžiųjų valstybių silpnumo požymis yra jų trapumas. Šią silpnybę parodo jų vengimas geografiškai tiesiogiai suartėti su kitomis didžiosiomis, tarp savęs ir konkurentės nori turėti saugos zonas – buferines valstybes (todėl Rusija taip priešinosi Baltijos valstybių jungimuisi į euroatlantines struktūras, dabar siekia daryti įtaką per ekonomiką). Sienos kivirčų, valstybinių konfliktų, pažeidžiamumo baimė lydi visas didžiąsias valstybes. Didžiųjų pastangos tapti galingomis neatitinka milžiniškų aukų, kurias patiria konkurentės. Trumpalaikiai bismarkinės ir hitlerinės Vokietijos, Japonijos, carinės Rusijos ir Sovietų Sąjungos iškilimai tik patvirtina minimą didžiųjų trapumą, laikinumą, netikrą spindesį savo kultūros ir ekonominių galių menkinimo sąskaita. J. Ereto žodžiais tariant, turint galvoje, kad didieji anksčiau ar vėliau bus išstumti iš savo jėgos pozicijų, jie turėtų dar „geruose laikuose“ susilaikyti nuo skriaudimo ir apstumdymo tų, į kurių tarpą jie neišvengiamai patys pateks. Toks įspėjimas šiandien tinka ir Kaukaze vykdančiai agresiją Rusijai, kuri jau dabar turėtų apverkti ne tik beprasmiškai žuvusius dešimtis tūkstančių savo karių, bet ir pragaištingą savo valstybės ateitį. Įsigilinę į J. Ereto pastebėjimus, matysime, kad mažųjų tautų buvimas įvairove ir grožiu praturtina pasaulį, todėl skriauda mažoms tautoms tampa skriauda visiems.

     

    Teisė į būtį

    Teisė tiek žmogui, tiek tautai yra esminė Kūrėjo suteikta dovana, todėl jos negali paneigti joks žemiškas valdovas. Ji negali būti siejama su tautos ir teritorijos didumu ar kitokiu didžiūno svoriu. Jei teisė nepripažįstama, žmogus ar tauta dėl jos kovoja, nes ji tvirtesnė ir už tvirčiausius teisės neigėjus. Jei kovojama atkakliai, teisė visuomet laimi, nes teisę žlugdanti jėga, kad ir kokia didelė būtų, yra trapi, o teisė – amžina. Jėgos prieš teisę pralaimėjimų istorija tai nuolat patvirtina.

    Pasaulis keičiasi, randasi naujos valstybės, kurios jungiasi arba išlieka nepriklausomos sąjungoms, besijungdamos dalį savo teisių ir įsipareigojimų saugumo vardan demokratiniu būdu perduoda sąjunginėms struktūroms, tačiau tautos teisė į savitą būtį laikytina šventa, nedaloma, bendryste paženklinta amžių glūdumoj, turi tokia išlikti ateičiai.

    Lietuvos visuomenė turi atmesti įvairių pamokslautojų (juolab ne kamieninės tautos atstovų) šūkavimus, apie tautų lygybę, (iš tikrųjų – asimiliavimą, kosmopolitinį suvienodinimą), o kamieninės lietuvių tautos reikalą tausoti ir ginti, užtikrinti teisę į vertą būtį. Džiugina ir sveikintina tai, kad nepaisant dešimtmečius trukusio nutautinimo bei dabarties globalistų, kosmopolitų bei liberalų pastangų tautiškumą niekinti Lietuvoje, ypač jaunojoje kartoje, randasi tautinio atgimimo ženklai.

     

    Algimantas Zolubas 2011 – 03 – 25

     

     

    Kova su “Gazprom” dėl pigesnių dujų bus nelengva

     

     

    Energetikos ministerijos ketvirtadienį paviešintoje dujų transportavimo ir tiekimo bendrovės “Lietuvos dujos” 34 proc. akcijų pardavimo Rusijos koncernui “Gazprom” neapibrėžta, kas yra teisinga dujų tiekimo kaina, todėl kova dėl pigesnių dujų bus nelengva, teigia teisininkai.

    “Sutartyje neapibrėžta, kas yra teisinga kaina. Jeigu paaiškės, kad mums taikoma 15 proc. didesnė kaina nei kaimynams, dar nereiškia, kad kaina neteisinga. Gal latviai perka daugiau ar pasirašo ilgalaikes sutartis. Viską lems tai, kokius argumentus pateiks “Gazprom”, – dienraščiui “Lietuvos rytas” sakė tarptautinės teisės specialistas Irmantas Norkus.

    Anot jo, jei kainos skirtumas būtų 60-70 proc., Lietuvai neteisingą kainą būtų lengviau įrodyti.

    Veido archyvas

    Energetikos ministras Arvydas Sekmokas neseniai apkaltino “Gazprom”, kad jis Lietuvai tiekia dujas neteisinga kaina – mat latviai ir estai jas gauna pigiau. Ministro teigimu, jei nepavyks gražiuoju sutarti su “Gazprom”, ginčas persikels į Stokholmo arbitražą.

    Pasak I.Norkaus, arbitražas gali išsiaiškinti, ar pagrįstos “Gazprom” gamybos, transportavimo ir skirstymo sąnaudos.

    “Gazprom” dabar priklauso 37,06 proc., Vokietijos koncernui “E.ON Ruhrgas International” – 38,9 proc., valstybei – 17,7 proc. “Lietuvos dujų” akcijų.

    “Lietuvos dujų” akcijos kotiruojamos “Nasdaq Omx” Vilniaus biržos Oficialiajame prekybos sąraše.

     

    www.veidas.lt 2011 Kovo 25

  • Krašto apsaugos ministerija ir Ateitininkų federacija sutarė ugdyti pilietišką jaunimą

    Krašto apsaugos ministerija ir Ateitininkų federacija sutarė ugdyti pilietišką jaunimą

     

     

    2011 m. kovo 23 d. krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė ir Lietuvos jaunimo organizacijos Ateitininkų federacijos pirmininkė Rozvita Vareikienė pasirašė bendradarbiavimo sutartį ugdant jaunimo pilietiškumą.

    Krašto apsaugos ministerijoje vykusioje sutarties pasirašymo ceremonijoje taip pat dalyvavo krašto apsaugos viceministrė Indrė Pociūtė-Levickienė, Lietuvos kariuomenės ordinaras Gintautas Grušas, Krašto apsaugos ministerijos, kariuomenės ir Ateitininkų federacijos atstovai.

    Pasirašoma sutartimi Krašto apsaugos ministerija ir Ateitininkų federacija įsipareigojo bendradarbiauti ugdant patriotiškai nusiteikusius, tautiškai sąmoningus, sąžiningus, drąsius jaunuolius, pasirengusius aktyviai ir atsakingai įsijungti į kultūrinę, intelektinę ir visuomeninę veiklą.

    Sutarties pasirašymo ceremonijoje ministrė R. Juknevičienė sakė, kad Krašto apsaugos ministerija ir kariuomenė siekia, kad ryšys su patriotizmą skatinančiomis organizacijomis būtų tvirtas ir nuoširdus, ir kad tokios organizacijos, kaip Ateitininkų federacija, yra pamatas ugdant patriotišką jaunimą. Ministrė paragino organizaciją būti arčiau krašto apsaugos sistemos ir tikėti tuo, ką daro.

    Pasak Ateitininkų federacijos pirmininkės R. Vareikienės, ateitininkų sąjūdis visuomet ypatingą dėmesį skyrė Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei. „Organizacijos nariai kovojo už laisvą Lietuvą tarnaudami Lietuvos kariuomenėje, dalyvaudami partizaninėje kovoje, skleisdami laisvą žodį, siekdami Lietuvos nepriklausomybės. Tikimės, kad šis bendradarbiavimas padės ir šiandienį jaunimą sudominti krašto apsauga, paskatins domėtis valstybės gynimo, aukojimosi savo šaliai klausimais, ugdys patriotiškus, sąmoningus piliečius, “– sakė Ateitininkų organizacijos pirmininkė.

    Bendradarbiaudama su Krašto apsaugos ministerija Ateitininkų organizacija supažindins jaunimą su Lietuvos kariuomenės istorija ir tradicijomis, skatins narius dalyvauti krašto apsaugos sistemos renginiuose, supažindins jaunimą su kario profesija, piliečių kariniu rengimu.

    Jau ir anksčiau ateitininkai dalyvaudavo krašto apsaugos sistemos organizuojamuose renginiuose, dalyvaudavo Kariuomenės ir visuomenės dienos šventėse, kariai padėdavo organizacijos nariams organizuoti renginiuose, vadovaudavo vaikų grupelėms stovyklose.

    Artimiausias Ateitininkų federacijos renginys – Moksleivių ateitininkų pavasario akademija – taip pat vyks bendradarbiaujant su kariuomene. Pirmą kartą Moksleivių akademija vyks Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke Rukloje (Jonavos r.). Tokias akademijas organizacija jau daugiau nei 20 metų per moksleivių atostogas rengia įvairiose Lietuvos vietose.

    Ateitininkai – tai katalikiška jaunimo ugdymo organizacija, kurios tikslas – ugdyti patriotiškai nusiteikusius jautrios širdies, tvirtos valios ir šviesaus proto jaunuolius, kurie aktyviai ir kūrybiškai įsijungtų į religinę, visuomeninę, kultūrinę, intelektualinę ir pilietinę veiklą.

    Šiuo metu Ateitininkų federacija vienija daugiau kaip tris tūkst. narių Lietuvoje. Dar tiek pat veikia išeivijoje – JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Belgijoje, kt. Pagrindinė ateitininkų veikla vyksta moksleiviškose kuopose, kurių apie 100 veikia net mažiausiose Lietuvos gyvenvietėse. Ateitininkai vadovaujasi tautiškumo, visuomeniškumo, inteligentiškumo, šeimyniškumo ir katalikiškumo principais.

    Ateitininkų organizacijai priklausė tokios iškilios asmenybės kaip Juozas Lukša Daumantas, Julijonas Būtėnas, Mykolas Krupavičius, Vladas Jurgutis, Antanas Maceina, Stefanija Ladigienė, Pranas Dovydaitis, Stasys Šalkauskis ir daugelis kitų.

     

    Voruta Data: 2011-03-24

     

     

    Seimas linkęs ardyti šilumos ūkio monopolį

     

     

    Seimas po pateikimo vienbalsiai pritarė prezidentūros teikiamoms įstatymo pataisoms, kurios suardytų šilumos ūkio monopolį. Už balsavo 86 Seimo nariai, balsavusių prieš ir susilaikiusių nebuvo.

    Pasak prezidentės patarėjo ekonomikos klausimais Nerijaus Udrėno, teikiamomis pataisomis siekiama riboti vertikalią integraciją komunalinių paslaugų sektoriuje.

    Siūloma daugiabučių namų administratorius atriboti nuo paslaugų daugiabučiams tiekėjų. Teikiamomis įstatymo pataisomis siekiama, kad „pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoju (eksploatuotoju) nebegalėtų būti šilumos tiekėjai ir su jais susiję asmenys“.

    Teikiamas pataisas, kuriomis siekiama užtikrinti komunalinių paslaugų vartotojų daugiabučiuose namuose interesų apsaugą ir sąžiningą konkurenciją komunalinių paslaugų sektoriuje, gyrė konservatorių-krikdemų frakcijos atstovai.

    TS-LKD frakcijos narė Danutė Bekintienė prezidentūros teikiamas pataisas pavadino „bomba šilumos monopoliui“.

    „Vilniaus mieste šilumos verslo koncentracija pasiekė labai pavojingas ribas. Šilumos tiekėjai perka biokurą iš antrinių įmonių, jie yra ir namų administratoriai, šiukšlių vežėjai, atlieka namų remonto darbus, skelbia konkursus savo antrinėms firmoms“, – kalbėjo parlamentarė.

    Teisės aktu siūloma keisti administratorių skyrimo tvarką ir numatyti, kad sprendimą dėl administratoriaus skyrimo priimtų butų ir kitų patalpų savininkai Civilinio kodekso K 4.85 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

    A. Dumčius teiravosi, ar nebus sudėtinga įgyvendinti šį įstatymą, kadangi į numatomas pareigybes reikės atrinkti tinkamus asmenis.

    „Įgyvendinimo sunkumai gali būti sudėtingi. Mažuose miesteliuose tų specialistų trūkumas gali būti labiau jaučiamas, kita vertus, ta profesija ir veikla nėra labai sudėtinga“, – tikino N. Udrėnas.

    Jei įstatymas būtų priimtas, tikimasi, kad, kai daugiabučio namo administratorius ir šildymo sistemos prižiūrėtojas bus nesusiję su komunalinių paslaugų teikėjais, jų priimami sprendimai bus objektyvesni, paslaugų kaina ir kokybė geriau atitiks konkretaus namo gyventojų poreikius.

    Įstatymą įgyvendinti norima jau nuo š. m. rugsėjo mėn.

    Pasak N. Udrėno, tai yra ambicingas tikslas, tačiau įgyvendinamas.

     

    Alfa.lt 2011-03-24

     

     

    Sovietai Kupiškyje įsitvirtino amžiams?

     

     

    Vos keliolika gatvių turinčiame Kupiškyje net trys jų iki šiol vadinamos sovietinių kolaborantų vardais.

    Stalino saulę į Lietuvą pargabenusio Liudo Giros, sovietų valdžią ginklu Aukštaitijoje diegusio stribo Petro Pajarskio ir bolševikų propagandininko Broniaus Žekonio pavardėmis vis dar puikuojasi Kupiškis. Iki šių dienų trys bene pagrindinės miestelio gatvės vadinamos jų vardais. Šiomis gatvėmis vaikštantys kupiškėnai LŽ prisipažino niekada nesusimąstę, kas buvo tie žmonės. Tačiau išeiviai iš šio nediduko miestelio teigia, kad Kupiškyje užsilikę sovietmečio reliktai jiems yra akibrokštas.

    Bolševikų šleifo neatsikrato

    Apie didžiulę gėdą Kupiškiui, savo gatvių pavadinimuose išlaikiusiam bolševikų vardus, prabilo Vilniaus kupiškėnų klubo nariai. Menininkas Romualdas Gudas LŽ teigė klausimą dėl apsčiai žalos kraštui padariusių tarpukario veikėjų kėlęs vos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. „Tačiau praėjo 20 metų, o Kupiškis bolševikinio šleifo nesugeba atsikratyti“, - apgailestavo R.Gudas. Jis drauge su kitais Vilniaus kupiškėnų klubo atstovais surašė ir Kupiškio rajono savivaldybės merui Jonui Jaručiui išsiuntė peticiją dėl šių gatvių pavadinimų keitimo. „Mero atsakymo vis nesulaukiame. Tačiau su meru kalbėjęs mūsų klubo narys teigė iš jo išgirdęs, kad sprendimui priimti reikia laiko. Be to, neva su sovietų kolaborantų vardais žmonės jau apsiprato, tad vargu ar norėtų kitokių pavadinimų“, - teigė R.Gudas.

    LŽ žurnalistei nuvykus į Kupiškį šiek tiek sunkiau buvo rasti atokią L.Giros gatvę. Tačiau P.Pajarskio ir B.Žekonio gatvės yra pačiame miesto centre, į jas patenkama iš Gedimino gatvės. Visas jas rasti nesunku, rodyklių pakanka. Praeiviai, paklausti apie asmenybes, kurių pavardėmis pavadintomis gatvėmis žengia, vieningai atsakė nė sykio nepasidomėję, ką jos nuveikė. Tik vienas P.Pajarskio gatvės gyventojas bandė spėti, kad tai - lyg ir rašytojas.

    Aiškinsis asmenybes

    Kupiškio etnografijos muziejus LŽ pateikė 1979-aisiais išleistą Henriko Paulausko knygą „Kupiškėnų kraštas“. Joje P.Pajarskis pristatomas kaip Lietuvos revoliucionierius, krašto komunistų partijos bei darbininkų profsąjungos kūrėjas, kovotojas už tarybų valdžią, žuvęs partizaninėje kovoje. Taip pat rašoma, kad jis sukūrė eilėraščių bei dramą. Muziejaus surinktoje medžiagoje apie B.Žekonį rašoma, kad tai - Kupiškio rajone gimęs revoliucinis dailininkas propagandininkas. Lietuvos tarybinė enciklopedija priduria, kad jis - hitlerininkų sušaudytas bolševikas. L.Gira su Kupiškiu, atrodytų, neturi nieko bendra. Kita vertus, turi labai daug. Nes būtent jis buvo vienas iš tų, kurie į Lietuvą (tad ir į Kupiškį) pakvietė sovietinius okupantus.

    Kupiškio rajono meras J.Jarutis LŽ patvirtino gavęs Vilniaus kupiškėnų klubo laišką. Jame prašoma pakeisti kai kurių Kupiškio gatvių pavadinimus. Tik iš šio laiško autorių meras tikino sužinojęs, kas tokie buvo P.Pajarskis ir B.Žekonis. Gimęs ir augęs Žemaitijoje, tik vėliau apsigyvenęs Kupiškyje J.Jarutis nesuko galvos dėl minėtų gatvių pavadinimų, jų netyrinėjo, nesidomėjo, kas buvo visi trys šie žmonės. Tik gavęs Vilniaus kupiškėnų kreipimąsi, meras tikino pavedęs šį reikalą išsiaiškinti istorikams. Jei paaiškės, kad asmenybės nėra to vertos, tikėtina, kad gatvių pavadinimai bus keičiami.

     

    Alfa.lt Daiva Baronienė 2011-03-25

     

  • Eurokomisaras: Baltarusija turėtų pati suprasti, kad jos atominė elektrinė turi būti saugi

    Eurokomisaras: Baltarusija turėtų pati suprasti, kad jos atominė elektrinė turi būti saugi

     

     

    Europos Sąjungos (ES) aplinkos komisaras Janezas Potočnikas teigia, kad statant naujas atomines elektrines aiškios taisyklės galioja Bendrijos narėms, tačiau pažymi, kad ir kitos šalys turi suvokti saugumo svarbą.

    Tokią poziciją J.Potočnikas išsakė ketvirtadienį Budapešte Lietuvos žurnalistų paklaustas, ar ES turi būdų pasirūpinti, kad atominė elektrinė Baltarusijoje netoli Lietuvos sienos būtų statoma pagal visus saugumo reikalavimus.

    "Iš esmės man atsakymas yra gana paprastas. Kiekviena šalis turi tai daryti dėl savo pačios piliečių, nes jos pačios interesas yra, kad kiemas būtų saugus", - sakė Europos Komisijos narys.

    "Dabar matome patį geriausią pavyzdį (Japonijoje - BNS), kuris suteikia daugiau nei pakankamai duomenų, kad saugumo reikalavimai poveikio aplinkai vertinimuose yra daugiau nei reikalingi, jei nori jaustis saugus savo paties šalyje su savo paties elektrinėmis", - kalbėjo J.Potočnikas.

    Pasak jo, ES narėms galioja aiškios taisyklės statant atomines elektrines ar panašius objektus ir visiems jiems yra būtino poveikio aplinkai vertinimo (PEV) studijos.

    "Žinoma ši aplinkosauginio vertinimo direktyva remiasi pasauline konvencija. Tiksliai nežinau kaip yra jūsų paminėtos šalies atveju, tačiau iš esmės, jei šalis yra pasirašiusi konvenciją, ji turi laikytis jos taisyklių", - dėstė eurokomisaras.

    Lietuvos Aplinkos ministerija Baltarusijai nusiuntė raštą, kad Minsko parengta poveikio aplinkai vertinimo ataskaita dėl šioje šalyje planuojamos statyti atominės elektrinės yra netinkama ir vertinama kritiškai.

    Baltarusijai išsiųstame rašte nurodoma, kad PAV ataskaitoje nėra nagrinėjami atominės elektrinės aikštelės pasirinkimo kriterijai ir alternatyvos.

    Be to, anot Aplinkos ministerijos, ataskaita nevertina ir neanalizuoja suminės radiacijos žalos masto galimų incidentų atveju. Ataskaitoje taip pat pasigendama išsamių duomenų apie geologines, seismologines ir seismo-tektonines pasirinktos aikštelės charakteristikas, nėra išnagrinėtas panaudoto kuro perdirbimo ir saugojimo klausimas.

    Pernai gegužę Lietuvos institucijos jau buvo pateikusios pastabas dėl nekokybiškos PAV ataskaitos, todėl pagal Jungtinių Tautų konvencijos nuostatas Baltarusija privalo surengti viešus svarstymus Lietuvoje ir dvišales konsultacijas.

    Rusija ir Baltarusija kovą pasirašė tarpvyriausybinį susitarimą dėl bendradarbiavimo, statant atominę jėgainę Baltarusijoje. Ją Baltarusija planuoja statyti maždaug už 50 kilometrų nuo Vilniaus. Teigiama, kad 2,4 tūkst. megavatų galios dviejų reaktorių atominę elektrinę Baltarusijoje iki 2018 metų turėtų statyti Rusijos įmonė "Atomstrojeksport".

     

    www.delfi.lt Janezas Potočnikas 2011 kovo mėn. 24 d.

     

     

     

    Baiminamasi upėmis galinčios atitekėti radiacinės taršos

     

     

    Aplinkosaugininkai jau yra išsakę susirūpinimą, kad Baltarusijai pastačius atominę elektrinę Astrave, ši bus aušinama Neries vandeniu, kuris toliau teka per Vilnių ir visą Lietuvą. Nuogąstaujama, kad upė bus teršiama ne tik termiškai (tai yra, iki 5 l. gali kilti jos temperatūra), bet ir chemiškai - į vandenį gali pakliūti radiacinė tarša.

    Tačiau ne ką mažesnį rūpestį Lietuvos ekspertams ir valdžiai kelia Kaliningrado srityje rusų statoma atominė elektrinė. Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos (VATESI) specialistai perspėja, kad jos branduolinius reaktorius ketinama taip pat aušinti upių vandeniu, kurios po to teka per Lietuvą. Esą vanduo aušinimui bus imamas iš Nemuno baseine esančių telkinių ir tarša pirmiausia gali pakliūti į Šešupę, o per ją – į Nemuną.

    Ar galima pasitikėti naujais Rusijos gaminamais reaktoriais? Ekspertai teigia, kad jų eksploatacijos patirties pasaulyje dar nėra, taigi kalbėti apie tai sunku: svarbiausia, kad jėgainė būtų saugiai eksploatuojama. O lietuviai, žinoma, turi būti pasirengę ir avarijai, jei tokia įvyktų.

    Tuo tarpu energetikos ministras Arvydas Sekmokas teigia, kad Lietuva dar neturi informacijos apie tai, kad Karaliaučiaus ir Baltarusijos atominių statyboms būtų duoti leidimai, taigi rimto pagrindo kalbėti apie šių atominių statybas, pasak ministro, nėra.

    Tuo tarpu Europos Vadovų Taryboje Briuselyje šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė kelia klausimą dėl branduolinių jėgainių Lietuvos pašonėje. D. Grybauskaitė kviečia Europos Sąjungos šalis prisijungti prie Lietuvos iniciatyvos nepirkti elektros energijos iš tų jėgainių, kurios neužtikrina aukščiausių saugumo standartų.

     

    www.delfi.lt 2011 – 03 – 24

  • Mažindama priklausomybę nuo iškastinio kuro ES žada atsižvelgti į Rytų europiečių mažesnes pajamas

    Mažindama priklausomybę nuo iškastinio kuro ES žada atsižvelgti į Rytų europiečių mažesnes pajamas



    Siekdama sumažinti Europos ekonomikos priklausomybę nuo iškastinio kuro, Europos Komisija žada ieškoti “protingų” finansavimo būdų, kad mažiau turtingi Rytų europiečiai nesijaustų nuskriausti.

    Tai Europos Komisijos Klimato kaitos (Climate Action) direktorato atstovas Arturas Runge-Metzgeris (Arturas Rungė-Mecgeris) sakė trečiadienį Budapešte žurnalistams pristatęs kovo pradžioje patvirtintą planą. Jis numato milijardus eurų siekiančias kasmetines investicijas, siekiant sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą Europos Sąjungoje (ES) ir Europos ekonomikos priklausomybę nuo iškastinio kuro.

    “Galima jį padalinti atskiroms šalims, tačiau galima padaryti klaidą sakant – “o dabar tai jau tos šalies atsakomybė mokėti už jį”. Jei taip padarysi, visos Vidurio ir Rytų Europos šalys sakys – “kokia nesamonė, mes esame neturtingi, ar tai įmanoma?”. Ko gero, mums reikės protingų būdų tam finansuoti”, – Lietuvos žurnalistams sakė A.Runge-Metzgeris.

    Pagal Europos Komisijos patvirtintą planą “siekti konkurencingos ir nuo iškastinio kuro mažai priklausomos ekonomikos”, šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas ES 2050 metais, lyginant su 1990-aisiais, turėtų būti sumažintas 80 proc. Komisijos skaičiavimais, norint tą pasiekti, kasmet reikės investuoti 270 mlrd. eurų į statybos, transporto ir energetikos sektorius.

    A.Runge-Metzgeris kol kas negalėjo įvardyti, kokia numatomų investicijų dalis dalis turėtų tekti konkrečioms ES šalims.

    “Atliksime tyrimą, kurį paskelbsime šių metų viduryje. Ten jau paeiliui pasižiūrėsime į kiekvienos šalies narės skaičius”, – Klimato kaitos (Climate Action) konferencijoje Vengrijos sostinėje sakė EK atstovas.

    “Pavyzdžiui, neturtingas žmogus Rumunijoje nori apšildyti savo namą, tačiau neturi pinigų, o jo mėnesinės pajamos negalėtų padengti paskolos. Turime ieškoti būdų, kaip padėti tokiems žmonėms protingomis kreditų programomis”, – kalbėjo A.Runge-Metzgeris.

    Jis pabrėžė, kad numatomas planas yra investicinis, nukreiptas į ateitį ir nereiškia finansinių praradimų. 75 mlrd. eurų siekiamų kasmetinių investicijų turėtų tekti statybų ir namų ūkių sektoriui, 150 mlrd. – transportui, pavyzdžiui, elektra varomų automobilių pirkimui, 30 mlrd. – energetikai.

    Komisijos atstovas pabrėžė, kad yra siekiama, jog per artimiausią šimtmetį klimato temperatūra nepakiltų daugiau kaip 2 laipsniais, tačiau taikant tik dabartines priemones temperatūros pakilimas siektų 3-5 laipsnius.

    Svarbūs faktoriai, anot jo, yra tai, kad iki 2050 metų žmonių skaičius planetos išaugs trečdaliu, jiems visiems reikės maisto ir šilumos, todėl naftos kainos augs ir išliks didelio masto miškų kirtimo pavojus.

    A.Runge-Metzgeris pažymėjo, kad Komisija nenurodo šalims, kokiai energetikai – atominei ar atsinaujinančių šaltinių – teikti pirmenybę nacionaliniu mastu, tačiau priminė, kad visoms šalims yra privaloma iki 2020 metų 20 proc. sumažinti šiltnamio dujų efektą sukeliančių dujų išmetimą į aplinką. EK direktorato atstovas sakė, kad šalys gali imtis skirtingų priemonių – teisinio reguliavimo ar subsidijų – kaip to pasiekti.

    Tuo metu konferencijoje dalyvaujantys ekspertai pabrėžė, kad šis planas yra grynai techninis – jį lydi daug prieštaravimų ir jame nesvarstoma, kokių elgesio pokyčių jis pareikalaus iš kiekvieno europiečio.

    Pasaulio gamtos fondo Pasaulinės energetikos politikos skyriaus vadovas Stephanas Singeris (Stefanas Singeris) pabrėžė, jog EK planus lydi keli prieštaravimai.

    Vienas iš jų, anot eksperto, yra tai, kad sumažinus naftos paklausą ji turėtų gerokai atpigti, taigi galėtų vėl tapti patraukliu energijos šalitniu. S.Singeris taip pat minėjo, kad, nors ir kalbama apie mažesnę priklausomybę nuo iškastinio kuro, pavzdžiui, dujų tiekimo infrastruktūra Europoje plečiasi, statomi nauji vamzdynai, dujų terminalai, plėtojamos naujos dujų gavybos technologijos.

    “Nabuko dujotiekis, Nord Stream dujotiekis, South Stream dujotiekis, suskystintųjų dujų terminalų statybą Viduržemio ir Atlanto uostuose. () Europoje yra gaminama daug dujų, ir aš neturiu jokio supratimo, kaip EK žiūri į šį perteklių, kuris, mano nuomone, visiškai prieštarauja bet kokiam išksatinio kuro atsisakymui”, – sakė S.Singeris.

    Nyderlandų Energetikos tyrimų centro atstovas Remko Ybema taip pat pabrėžė, kad Jungtinėse Valstijose sėkmingai pritaikius skalūninių dujų gavybos technologijas, šio energijos šaltinio kaina stipriai nukrito, todėl susidomėjimas atsinaujinančių šaltinių energetika kiek atslūgo.

    Šis ekspertas kritikavo EK planą, nes jame nėra kalbama apie būtinus interesų grupių, kompanijų ir paprastų europiečių elgesio bei vartojimo įpročių pokyčius, siekiant sumažinti aplinkos taršą naudojant iškastinį kurą. R.Ybema pabrėžė, kad paprastas europietis nesusimąsto, kas slepiasi už energetikos savokos, jam tiesiog rūpi, kad jo namai būtų šilti, ir kaina.



    www.veidas.lt 2011 – 0 3 – 24

  • Premjeras neatmeta progresinių mokesčių idėjos

    Premjeras neatmeta progresinių mokesčių idėjos

     

     

    Premjeras Andrius Kubilius neatmeta, kad ateityje gali būti įgyvendinta progresinių mokesčių idėja. Ketvirtadienį Seimo socialdemokratų partijos frakcija Seime registruoja Seimui Gyventojų pajamų progresinių mokesčių sistemos įstatymo projektą. Pasak socialdemokratų, į apmokestinamųjų pajamų bazę ketinama įtraukti ne tik darbo pajamas, bet ir daugiau pajamų rūšių, kurios iki šiol buvo neapmokestinamos.

    "Nesu besibaidantis progresinių mokesčių idėjos, yra ir pliusų, yra ir trūkumų. Manau, kad išties neatmetu, kad turtingesni žmonės turėtų šiek tiek daugiau prisidėti prie šalies finansinių reikalų tvarkymo, prie to, kiek visa valstybė, visuomenė gali turėti viešųjų lėšų. Todėl ne vieną kartą ir Vyriausybės programoje sutarta ir dėl nekilnojamo turto mokesčio, kitų dalykų, kurie gali būti sietini su prabanga. Tai tikrai svarstysime", - apie progresinių mokesčių perspektyvą Žinių radijuje kalbėjo ministras pirmininkas.

    A. Kubilius teigė dabartinėje mokesčių sistemoje matąs daug spragų. Kaip pavyzdį Vyriausybės vadovas pateikė savo ir Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskicho pavyzdį.

    "Mano darbo pajamos pernai buvo apie 150 tūkst. litų, kiek čia to atlyginimo gauname, o sumokėta mokesčių apie 20 tūkst. litų. Tuo tarpu V. Uspaskichas gavo pajamų apie 8,5 mln. litų, o sumokėjo (mokesčių - ELTA) 10 tūkst. litų", - dėstė A. Kubilius.

    Anot Premjero, dėl to panašiems mokesčių dalykams reikia skirti didesnį dėmesį.

    Paprašytas pakomentuoti, ar atsižvelgs į šeštadienį mitingavusių profsąjungų siūlymus mažinti pridėtinės vertės mokestį maisto produktams, komunalinėms paslaugoms, A. Kubilius teigė, kad valstybės biudžetas tebelieka labai įtemptas, todėl manyti, kad būtų galima atsipalaidavus imti į visas puses švaistytis mokesčių mažinimo, išlaidų didinimo pažadais, būtų neatsakinga.

    "Tikiuosi, kad ta atsakomybė, kurią pačiu įtempčiausiu krizės metu rodė visi socialiniai partneriai, nebus iššvaistyta. Krizė yra krizė, ji nėra gyvenimas kurorto sąlygomis. Turime suvokti objektyvias priežastis ir kad atsipalaidavimas šiandien reikštų, kad mes savo vaikams ir anūkams paliktume žymiai sunkesnę savo gero gyvenimo naštą", - kalbėjo Ministras Pirmininkas.

    Premjeras sukritikavo ir viešojoje erdvėje pasigirstančius siūlymus, jog mažai, iki 1 tūkst. litų, uždirbantys žmonės neturėtų mokėti mokesčių.

    "Čia galima visokių dalykų galvoti, ir aukštą neapmokestinamą pajamų dydį nustatyti. Bet turime visi suprasti, kad yra ir tokia sąvoka kaip solidarumas - tu gal ir nedaug uždirbi, bet vis tiek prisidedi prie tų viešųjų paslaugų finansavimo: vis tiek augini vaikus, leidi juos į mokyklą, tavo tėvai galbūt gauna pensiją, pats kartais lankaisi ligoninėje, visa tai kainuoja. Šiuo atžvilgiu galvoti, kad prie tokių viešųjų paslaugų solidariai neturėtų prisidėti maksimalus žmonių kiekis, būtų tam tikrų solidarumo principų pažeidimas", - sakė premjeras.

    "Visada pasisakiau prieš pačių įvairiausių išimčių egzistavimą ir buvimą ir todėl ir per krizę, ir prieš krizę ir dabar lieku tos pačios nuomonės, kad kiek galima mažiau išimčių visoje mūsų mokesčių sistemoje kaip tik ir paskatintų žmones patikėti, kad mokesčių sistema sąžininga ir remiasi būtent solidarumo principu", - apibendrino Vyriausybės vadovas.

    Be raštiško ELTA sutikimo šios naujienos tekstą kopijuoti draudžiama.

     

    www.delfi.lt 2011 – 03 – 24

     

     

    Japonijos katastrofa – iššūkis visam pasauliui

     

     

    Kovo 11 dieną įvykęs žemės drebėjimas, jo sukeltas cunamis ir sprogimai Fukušimos atominėje elektrinėje Japonijai kainuos 15-25 trln. jenų arba 185-308 mlrd. dolerių.

    Į šią fantastinę sumą įskaičiuoti nuostoliai dėl sunaikintų kelių ir sugriautų namų, uždarytų gamyklų ir nukentėjusios šalies infrastruktūros, taip pat dėl pramonės įmonių gamybos apimčių sumažėjimo dėl elektros energijos trūkumo po Fukušimos atominėje elektrinėje įvykusių sprogimų, gamybos pertraukų dėl laiku nepristatomų komplektavimo dalių iš kitų įmonių. Į nuostolius įtraukta ir pagalbos programų visiškai sugriautam šiaurės rytiniam šalies regionui sąnaudos bei biudžeto išlaidos nuniokotoms teritorijoms atstatyti. Ką jau kalbėti apie tai, kad ši katastrofa nusinešė beveik 10 tūkst. žmonių gyvybes, dar 14,7 tūkst. laikomi dingusiais be žinios, o tai iš tiesų reiškia, kad jie taip pat žuvo.

    Grandininė reakcija

    Ši triguba katastrofa - iššūkis ne tik Japonijai, bet ir visam pasauliui. Didėjančios naftos ir maisto kainos, silpstančios atsigaunančių šalių valiutos, sumažėjusi gamyba - tai pasekmės, kurias pajus visi.

    Japonijai tenka beveik 10 proc. pasaulio bendrojo vidaus produkto (BVP). Daugybė įmonių laukia iš jos gamyklų ir fabrikų pristatomos produkcijos, o jei šis pristatymas vyks su pertrūkiais, sulėtės ir kitų šalių ekonomikos augimas.

    Padėtis Japonijoje turi įtakos ir naftos kainoms. Nors šiuo metu jos labiausiai kyla dėl nestabilumo Artimuosiuose Rytuose, bet jei Japonija ilgam išjungs dalį atominių elektrinių (jau pranešta, kad Fukušimos elektrinė nebeveiks), jos gali dar labiau padidėti.

    Globaliu mastu Japonijos pramonės įmonių veiklos laikinas sustabdymas gali lemti sumažėjusį darbo užmokestį daugelyje bendrovių, ekonomikos augimo sulėtėjimą ir akcijų kurso kritimą. Kompanija „Toshiba“ pranešė, kad mėnesiui uždaro vieną savo gamyklų, nes tiek laiko prireiks jai suremontuoti. Ši gamykla gamina išmaniųjų telefonų displėjus ir kitas detales. Analitikas Damianas Thongas primena, kad dvi „Toshibos“ gamyklos, kurių viena šiuo metu neveikia, tiekia pasaulinei rinkai 5 proc. išmaniųjų telefonų detalių ir autonavigatorių. Žinant kaip smarkiai pasaulyje auga šių telefonų paklausa, tiekimo sutrikimai gali tapti problema daugeliui gamintojų. Bendrovė „Lenovo“, užimanti ketvirtą vietą pasaulyje personalinių kompiuterių srityje, ima nerimauti dėl akumuliatorinių baterijų tiekimo, nes jas gamina „Sony“, o ši buvo priversta uždaryti net 6 savo įmones. Japonija tiekia pasauliui 20 proc. puslaidininkių, ir jei gamybos sutrikimai užsitęs kelias savaites, visur gali pabrangti elektroniniai įrenginiai ir kelis mėnesius gali būti juntamas planšetinių kompiuterių trūkumas.

    Japonijos autoritetas

    Dabar iš karto po katastrofos kilusi panika pasaulio biržose jau ima rimti, nes investuotojai reaguoja ne tik į tai, kas įvyko, bet ir į tai, kas dar gali įvykti ir kaip nukentėjusi valstybė tvarkosi su ja ištikusia nelaime. Japonų drausmingumas, sąžiningumas ir pareigingumas, laikymasis nelaimės atveju priimamų visų vyriausybės nutarimų neleidžia abejoti, kad ši šalis vėl atsistos ant kojų ir stosis tokiais tempais, kurie neįkandami daugeliui kitų labai išsivysčiusių pasaulio valstybių.

    Analitikus nelabai gąsdina ir Japonijos skolos, nors ši šalis yra viena labiausiai prasiskolinusių pasaulio valstybių - Japonijos skola sudaro daugiau kaip 200 proc. šalies BVP. Turėdama didžiules kapitalo atsargas Japonija vis skolinosi užsienyje, todėl jos jena ne nusilpo, o priešingai - sustiprėjo. Tačiau vargu ar Japonija ims daugiau skolintis po ją ištikusios katastrofos. Skirtingai nei daugelio kitų valstybių piliečiai, japonai labiau pasitiki savo, o ne kitų šalių vyriausybėmis, todėl noriau investuoja į savo krašto valstybines obligacijas, nei, pavyzdžiui, į didesnį pelną nešančius Portugalijos ar Italijos vertybinius popierius. Be to, net jei Japonijos vyriausybė nuspręs pasiskolinti 100-200 mln. dolerių, tai nepadarys didelės įtakos jos finansų sistemai.

    Optimizmo suteikia ir tai, kad Japonijos nacionalinės pajamos sudaro 4-5 trln. dolerių per metus, o nacionalinis turtas vertinamas 15 trln. dolerių. Todėl net fantastine 300 mlrd. dolerių suma įvertinti nuostoliai nesugriaus Japonijos stabilumo, nors tragiška nelaimė gali paveikti šios šalies BVP, t. y. jis gali sumažėti 1 procentu. Dabar analitikai optimistai teigia, kad jei pavyks atkurti elektros energijos tiekimą, Japonijos BVP gali ir nemažėti.

    Japonijos ekonomika tebelaikoma antra pasaulyje, nors pernai ją ir aplenkė Kinija. Japonija turi milžiniškas finansines atsargas, taip pat milžinišką intelektinį ir technologinį kapitalą. Ši šalis garsėja inovacijomis ir gera valdymo kokybe, nors pastaruoju metu jai sunkiai sekasi išsivaduoti iš sąstingio. Tačiau dabar postūmiu gali tapti triguba katastrofa. Japonijos visuomenė nepaprastai organizuota ir drausminga ir, kaip sako ekspertai, „tokia šalis bet kokį kataklizmą gali įveikti palyginti lengvai“.

    Vienas garsiausių pasaulio investuotojų Worrenas Bufferas taip pat mano, kad nors atstatymo darbai užims nemažai laiko, tai nepaveiks Japonijos ateities ir nepadarys neigiamos įtakos šios valstybės ekonomikai. „Turėdamas Japonijos bendrovių akcijų, šiuo metu jų tikrai neparduočiau“, - pareiškė jis, nors žurnalas „Forbes“ teigia, kad W.Buffeto bendrovė „Berkshire Hathaway“ dėl žemės drebėjimo Japonijoje gali nukentėti labiausiai iš visų stambių investuotojų. Jau dabar aišku, kad W.Buffetas prarado 150 mln. dolerių.

     

    „Lietuvos žinios“ 2011-03-24

  • Nacionaliniai teroristų gamybos ypatumai

    Nacionaliniai teroristų gamybos ypatumai

     

     

    Lietuvos valstybės saugumo departamentas taiko „modelius“ net vaikams, provokuoja ir verbuoja nepilnamečius. To sau neleisdavo net KGB. Trylikmetė Eglė Kusaitė sulaukė pirmosios meilės, tačiau jos įkandin atsekė ir pirmasis agentas.

    34 metų vyras, paaugliams prisistatantis verslininku ir čečėnų globėju, prekiaujantis kokainu, intymiai bendraujantis su keliomis 14-15 metų mergaitėmis, vienos iš jų pornografines nuotraukas platinantis internete ir organizuojantis „pasimatymus“ už pinigus su vyresniais vyrais, viliojantis nepilnametes keliauti į „modelių atranką“ Airijoje ir parūpinantis joms padirbtus pasus, kaip „raminamuosius“ siūlantis narkotikus ir raginantis keršyti už nužudytą mylimąjį. Toks galėtų būti vieno įtariamųjų portretas vadinamojoje Eglės Kusaitės „terorizmo“ byloje.

    Pirmasis agentas

    Tačiau šis personažas, nuo kurio tvoskia prekyba narkotikais ir žmonėmis, nesudomino nei Valstybės saugumo departamento (VSD), nei prokurorų. Priešingai - iš bylos kruopščiai trinamos bet kokios užuominos apie šį asmenį, nors Eglės mama Virginija Kusienė dar 2007-ųjų pabaigoje kreipėsi į VSD, prašydama jį surasti ir apklausti. Tai verčia E.Kusaitę ir jos artimuosius manyti, kad šis žmogus buvo pirmasis VSD agentas, pradėjęs „globoti“ būsimąją „teroristę“ dar tada, kai jai buvo vos trylika.

    Arnoldas Baranauskas - tokia pavarde jis prisistatė trylikametei Eglei. Ji ir keli jos bendraamžiai, kurių likimams jis turėjo lemtingos įtakos, vadino jį Arnu. Būtent nuo jo, Eglės ir jos artimųjų įsitikinimu, turėtų prasidėti „terorizmo“ byla - ir gali būti, kad VSD joje pirmiausia turėtų tirti savo paties darbą. Bet Arno vardo byloje nėra.

    „Kai skaitau prokuroro Justo Lauciaus „skubiai sunaikinti“, tai man pirmiausia asocijuojasi su Arno SMS žinutėmis, nes būtent jas reikėjo kuo skubiausiai sunaikinti“, - komentuoja E.Kusaitė neseniai paaiškėjusį faktą, kad byloje, dėl kurios jai gresia įkalinimas iki gyvos galvos, yra sunaikinti kai kurie dokumentai.

    Nepilnamečių tvirkintojas

    Istorija prasidėjo 2003-iaisiais. Pora metų už Eglę vyresnė Gabrielė (mergaitės mokėsi toje pačioje „Versmės“ vidurinėje mokykloje) supažindino ją su keturiolikmete Toita ir jos broliu šešiolikmečiu Ali Saidulajevu - čečėnų paaugliais, kurie esą buvo be pasų įvežti į Lietuvą. Netrukus jų būrelyje atsirado gerokai už visus vyresnis Arnas, kurį Toita ir Ali vadino savo „globėju“ ir „dėde“. Arnas sakė, kad yra 34 metų verslininkas, rodė vizitinę kortelę su kažkokios įmonės pavadinimu, kurio mergaitė neįsiminė. Pasakojo, kad turi „čečėniško kraujo“, žavisi islamu ir norėtų pats šį tikėjimą priimti.

    Iš pradžių Eglė beveik nekreipė į jį dėmesio - buvo visa galva panirusi į pirmąją savo gyvenime meilę Ali. Neįprasta atrodė tik tai, kaip daugiau nei dvigubai vyresnis „globėjas“ ėmėsi šefuoti Gabrielę: „Kai mes draugavome su Ali, Gabrielė gyveno su Arnu kaip su vaikinu. Tuo metu jai buvo apie 15 metų.“

    Iš kalėjimo rašytuose laiškuose mamai ir tetai ji pasipasakojo, kaip „globėjas“ siekė užvaldyti paauglių būrelį: „Už kiekvieną „nemusulmonišką poelgį“ jis rėkdavo ant Sašos (taip vadino Ali - aut.) ir aiškindavo jam kaip koks tėvas, o kai sykį Saša paragavo alaus, buvo jo apspardytas. Arnas net buvo parinkęs jam „tėvą“, kuris turėjo pavaidinti jums, jei primygtinai reikalautumėt susipažinti su mano vaikino šeima. Jis norėjo kontroliuoti ne tik Sašą, bet ir mane, sakė, kad nepasakočiau nieko apie jį ir Sašą artimiesiems, nes jeigu pasirodysiu esanti „stukačė“ (skundikė - aut.), bus blogai ir man, ir Sašai.“ Anot Eglės, „globėjas“ draudė Ali ir Toitai bendrauti su kitais Klaipėdoje gyvenančiais čečėnais, neva šie yra parsidavėliai „kadyrovininkai“, su kuriais negalima turėti jokių reikalų.

    Netrukus Arnas įgijo galią jaunos mergaitės gyvenimą minkyti kaip molį. Lūžiu jų santykiuose tapo keistas Eglės mylimojo Ali dingimas. Praėjus maždaug metams nuo draugystės pradžios, vaikinas staiga „išvažiavo“, su ja net neatsisveikinęs. Arnas sukrėstai mergaitei paaiškino, esą Ali išvyko kariauti už Čečėnijos nepriklausomybę. Po šio pokalbio keturiolikmetė gavo atsisveikinimo laišką, kuriame Ali rašė apie meilę ir savo tautos kovą už laisvę. Ant voko nebuvo nei pašto spaudo, nei atgalinio adreso - laiškas, parašytas čečėnui neįprastai taisyklinga lietuvių kalba, buvo tiesiog įmestas į pašto dėžutę. Pabaigoje buvo įrašytas lemtingas sakinys - kad nuo šiol žinias apie save Ali perduos per Arną. Tas sakinys tvirtai pririšo Eglę prie „globėjo“.

    Prekeivis žmonėmis ir narkotikais

    Išvažiavus Ali, Arnas ėmėsi ypatingai „globoti“ jo seserį Toitą.

    - Supratau, kad jie gyveno kartu. O vėliau jis pradėjo Toitą pardavinėti.

    - Ką reiškia „pardavinėti“?

    - Ji pradėjo už pinigus bendrauti su gerokai už save vyresniais vyrais. Arnas sakydavo jai - nueik su tuo ir tuo į pasimatymą. Už tai ji gaudavo pinigų. Jis vertė ją prostitute, parūpindavo jai klientų. Toita gyrėsi, kad Arnas priėmė ją į kažkokią „modelių agentūrą“.

    - Kiek jai tuo metu buvo metų?

    - Apie keturiolika. Ji gyrėsi, kad fotografuojasi, bet nuotraukos buvo tikrai ne vaikiškos. Netgi suaugusi mergina taip neišdrįstų. Kai pamačiau tas nuotraukas ir supratau, kas vyksta, mano bendravimas su Toita nutrūko.

    - Matei tas nuotraukas?

    - Taip, internete.

    - Kokios jos buvo?

    - Na, dabar sakyčiau - pornografinės.

    - Kuria prasme?

    - Apsinuoginusios, įvairiom pozom, ir su kitom merginom, ir su vaikinais, ir viena. Nežinau, kaip dabar nupasakoti. Bet tai nebuvo vaiko nuotraukos. Jeigu tada būčiau parodžiusi jas teisėsaugininkams, būtų įvardiję kaip nepilnamečių pornografiją. Dabar aš jų turbūt jau nerasiu internete. O gal ir rasčiau, nežinau.

    - O kur paskui Toita dingo?

    - Sakė, kad išvažiavo į Angliją ar į Airiją. Ji ten važinėdavo neva kaip „modelis“. Dabar manau, kad Arnas pardavė ją kaip prostitutę. Galbūt ir mane būtų išvežęs. Jis buvo suorganizavęs kelionę į kažkokią, kaip sakė, „modelių atranką“. Tuo metu aš dar nebuvau mačiusi tų Toitos nuotraukų, maniau - ir aš kartu su ja. Man buvo apie keturiolika metų, priėmiau viską kaip pokštą, „prikolą“. Bet vėliau išsigandau. Kai Arnas parodė man suklastotą pasą, supratau, kad čia nešvarus reikalas.

    - Kokį pasą?

    - Ten buvo rusiškas pasas, Aset Žulcharnijevos pavarde. Parodė tarsi netyčia - va, sako, galėsi vykti į Čečėniją.

    - Į Čečėniją?

    - Taip, pas Ali... Tada man pasidarė baisu ir persigalvojau. Pagalvojau, kaip sureaguos mama. Viską tuo metu priėmiau kaip vaikas, dabar daug ką vertinčiau kitaip.

    Netrukus Arnas parodė Eglei siaubingai sudarkyto jos mylimojo nuotraukas ir pasiūlė narkotikų.

    - O su narkotikais tas Baranauskas irgi buvo susijęs?

    - Kiek žinau, jis prekiavo narkotikais. Kokainu.

    - O iš kur žinai?

    - Pasigyrė. Aš tuo metu dar per daug ir nesusigaudžiau, nei kas tie narkotikai, nei kokį poveikį turi...

    - O kaip jis pasakė, gal gali prisiminti?

    - Kažkaip išėjo iš kalbos, kad kažkam kažką pardavinėja, o paskui jau pamačiau, kad tikrai. Tai ir užklausiau - kas čia? Tai, sako, kokainas. Taip tiesiai ir pasakė. Bandė juos kišti ir man. Pirmą kartą - kai papasakojo, kad žuvo Ali. Dar nežinojau, kas yra narkotikai, o Arnas pasakė - raminamieji. Tuo metu man buvo keturiolika ar penkiolika metų. Kai parodė žuvusio Ali nuotraukas, mane ištiko šokas. Nes vaizdas buvo sunkiai nupasakojamas. Sako - baik tu čia panikuoti, ir davė.

    - Pauostyti tų miltelių?

    - Iš karto poreikis neišsivystė, bet po jų viskas tapo vienodai, nebeliko tokio siaubo ir šoko, kaip pamačius tas nuotraukas.

    - O kaip jis paaiškino, iš kur gavo tas nuotraukas?

    - Atseit iš Kaukazo modžahedų, per ryšius atsiuntė jam į telefoną, o jis iš telefono atsispausdino.

    - Kiek tų nuotraukų buvo?

    - Pora gal. Viena labai žiauri.

    - Ar ten buvo matoma kokia nors aplinka?

    - Vienoje tik kūnas, o kitoje Ali guli ant baltų grindų kažkokioje patalpoje.

    - Ar Arnas pasakojo, kaip jis žuvo?

    - Atseit mūšio metu buvo paimtas į nelaisvę, o paskui jį kankino. Bet abejoju, nes galvoje žiojėjo tokios skylės, kad žmogus turėtų numirti iš karto. Gerai neprisimenu, kaip aiškino Arnas - tuo metu man užteko vien nuotraukas pamatyti, klausytis nieko nebegalėjau.

    VSD „džihadas“

    Po Ali žūties Arnas pradėjo piršti Eglei mintis apie kerštą už nužudytą mylimąjį, kalbėti apie džihadą, nuosaikiuosius musulmonus vadinti „netikėliais“ ir sakyti, kad tikri musulmonai turi atsiriboti nuo kito tikėjimo žmonių, netgi artimųjų. Keliskart buvo nusivedęs penkiolikmetę į šaudyklą, kur mokė šaudyti iš pistoleto į taikinius - žmogaus siluetus. Neva savigynos tikslais rodė, kaip naudotis peiliu. Kadangi Eglė šiomis keistomis pratybomis nesusidomėjo, jos greitai baigėsi.

    Kai Eglei suėjo 16 metų, Arnas internetu supažindino ją su Vokietijoje gyvenančia Aišat Batašjeva - esą čečėne - ir įkalbinėjo bendrauti, liepdamas slėpti šiuos susirašinėjimus nuo artimųjų. Jai sulaukus aštuoniolikos, jau buvo suorganizavęs kelionę pas Aišat, neva kad galėtų pagyventi tikrų musulmonų, čečėnų šeimoje. Prieš išvažiuojant liepė sunaikinti Ali atsisveikinimo laišką ir pats palydėjo į stotį, pasiliko sau Eglės telefono kortelę. Kaip vėliau paaiškėjo, „tikra čečėnė“ Aišat turėjo du pasus - pagal vieną ji yra osetinė, gyvenanti Vokietijoje, o pagal kitą - lenkė, vardu Izabela. Ši keturiasdešimtmetė, internetu intensyviai bendravusi su paaugliais, Eglei buvo numačiusi kelionę į musulmonišką šalį, nes Vokietijoje musulmonai neva neturi tikros laisvės.

    Taip pamažu - truputis romantikos ir konspiracijos, kuri viliojo nesubrendusius paauglius paslapties intriga, ciniškas pasinaudojimas pirmuoju trylikametės meilės jausmu - ir Eglė, pačiai to nesuvokiant, tapo įrankiu kažkieno žaidime.

    Ši istorija, sukėlusi Eglės mamai V.Kusienei daug skausmo, paliko daug neatsakytų klausimų. Ar tikrai Ali ir Toita buvo čečėnai? Jeigu taip, tuomet kaip jie atsirado Lietuvoje ir sugebėjo kelerius metus niekieno nepastebėti gyventi be dokumentų? Kodėl apie Ali ir Toitą nieko nežino Lietuvoje gyvenančių čečėnų bendruomenė? Ar tikrai Ali žuvo Čečėnijoje? Kas už jį parašė atsisveikinimo laišką Eglei? Kokio žaidimo objektu Arnas siekė paversti Eglę, tikslingai ją „globodamas“ nuo trylikos metų?

    Kai visus šiuos klausimus V.Kusienė išsakė VSD, siūlydama visą įmanomą pagalbą, kad būtų galima surasi Arną, šis žmogus dingo. Ir padarė tai profesionaliai, nes „teroristės“ medžiokle ir čečėnų Gatajevų šeiminio konflikto narpliojimu išgarsėjęs VSD nepajėgė surasti nei jo, nei jį pažinojusių asmenų.

    VSD trina pėdsakus?

    Dar 2007 metų lapkritį, kai „terorizmo“ byla net nekvepėjo, V.Kusienė raštu kreipėsi į VSD, prašydama surasti ir apklausti Arną. VSD Klaipėdos apygardos pareigūnui Dainiui Noreikai ji ne tik siūlė paimti kompiuterį, kuriame buvo likęs dvejus metus trukęs Eglės susirašinėjimas su Arnu ir Aišat Batašjeva, bet ir davė Arno telefono numerį.

    Tačiau kompiuterio D.Noreikai neprireikė, o pasakojimą apie žmogų, užsiimantį trylikamečių edukacija islamo klausimais, jis nuleido negirdomis. „Susidarė įspūdis, kad Arną jis pažįsta, bet jam nenaudinga jį išviešinti“, - prisimena V.Kusienė.

    Kompiuterį D.Noreika paėmė kratos metu tik praėjus beveik dvejiems metams - 2009-ųjų spalio 24 dieną, jau po to, kai Eglė buvo sulaikyta ir apkaltinta terorizmu. Kodėl - vėl raštu klausė VSD generalinio direktoriaus Gedimino Grinos V.Kusienė - saugumui staiga prireikė kompiuterio, kuriuo Eglė nebesinaudojo nuo 2007-ųjų vasaros, jeigu terorizmas jai inkriminuojamas tik nuo 2009-ųjų birželio? Kodėl nereikėjo 2007 metais, kai būsimosios „teroristės“ mama siūlė ištirti galimai nusikalstamą Arno ir Batašjevų veiklą? Į šiuos klausimus VSD vadovas atsakė raštu padėkodamas V.Kusienei už norą daugiau sužinoti apie saugumo darbą.

    „Jie pasakė, kad kompiuteryje buvę duomenys esą sunaikinti, ištrinti, ir jų neįmanoma atkurti. Turbūt jie patys ir sunaikino. Ir visi telefonai, nuo paties pirmojo, taip pat buvo paimti. Su jais irgi ta pati istorija, neva neliko nė pėdsako iš mano susirašinėjimų su Arnu. Bet tikrai žinau, kad jo žinutės buvo likusios sename telefone, kurį kratos metu paėmė VSD“, - sako Eglė.

    Ji ir jos artimieji įsitikinę, kad kompiuterio istorija nėra paprastas VSD darbo brokas - iš bylos sąmoningai naikinama viskas, kas gali paliudyti apie Arno ir vėliau Eglę „globojusių“ saugumo pareigūnų bei agentų provokacijas.

    Anot Eglės, užčiaupti, prabilus apie Arną, ją stengėsi ir bylą tyręs prokuroras Justas Laucius. Arno paieškoms jis skyrė lygiai vieną parą, jau baigdamas ikiteisminį tyrimą: 2010 birželio 29 dieną išsiuntė užklausimą į Klaipėdos VSD, o birželio 30 dieną gavo atsakymą, kad tokio asmens rasti nepavyko.

    Taip pat „sėkmingai“ baigėsi ir VSD bandymas surasti Arną galėjusius pažinoti Ali ir Toitą. 2010 metų gegužės 24 dienos ir 2010 metų birželio 30 dienos Klaipėdos apygardos VSD pažymose nurodyta, kad šie asmenys nenustatyti.

    Surasti Gabrielę, galinčią paliudyti apie Arno, Toitos ir Ali egzistavimą, anot prokuroro, nėra prasmės, nes šie faktai neva nereikšmingi.

    Kaip „neturinčius reikšmės bylos tyrimui“ prokuroras J.Laucius 2010 metų liepos 16 dienos nutarimu nurodė skubiai sunaikinti dviejų E.Kusaitės telefono numerių slapto pasiklausymo įrašus. Vieną iš nutarime minimų telefono atminties kortelių Eglė naudojo nuo 2008-ųjų pradžios ją „globojusio“ VSD agento Abdul Hafizo nurodymu ir bendravo juo tik su šiuo asmeniu.

    Kaip paaiškėjo, užuot ieškojęs Arno, VSD suorganizavo Eglei Klaipėdoje „musulmonų“ bendruomenę, kurioje radikaliausiai nusiteikusią dalį sudarė paties saugumo pareigūnai ir agentai.

    Gal ir jūs galėtumėte tapti musulmonėmis?

    Maždaug taip tenka įsivaizduoti pasiūlymą, kurį V.Kusienė iš VSD pareigūno D.Noreikos išgirdo 2007-ųjų sausį, kai Eglė jau buvo sugrįžusi iš Vokietijos. Esą jeigu motina priimtų islamo tikėjimą, jos dukra nesijaustų tokia vieniša. Tokį patį pasiūlymą iš D.Noreikos lūpų teigia girdėjusi ir Eglės teta Irena Jeleniauskaitė. Kokiu tikslu D.Noreikai prireikė organizuoti konvertičių šeimą, lieka VSD paslaptis. Tačiau sprendžiant iš to, kaip vystėsi veiksmas, šiandien galėjome turėti užkietėjusių terorisčių trijulę.

    Dabar aiškėja, kad tuo pačiu metu, kai D.Noreika aiškinosi galimybes pakeisi V.Kusienės religines pažiūras, motinos pagalbos prašymas buvo „apiformintas“ kaip „operatyvinė informacija“, kurios pagrindu 2008 metų sausio mėnesį VSD Klaipėdos apygardos skyriaus Kovos su terorizmu skyrius pradėjo dukrai operatyvinę tyrimo bylą dėl terorizmo. Nutylėtas šioje „informacijoje“ buvo tik Arnas.

    Eglė buvo iškviesta į Klaipėdos VSD - esą registruojami konvertitai, priėmę islamo tikėjimą. Ji prisimena žilstelėjusį, su rusišku akcentu kalbantį vyrą, kuris atsainiai pasiteiravo apie pažiūras ir svečiavimąsi Vokietijoje. Eglė užsiminė apie Arną, Toitą ir Ali, bet pareigūno ši tema nesudomino. Ji negavo jokių įspėjimų ar nurodymų, nors tų pačių metų rudenį saugumas išgarsėjo „draugišku įspėjimu“ žurnalistui ir politikos apžvalgininkui Kęstučiui Girniui, kuris dėl savo straipsniuose reiškiamos kritikos neva gali būti verbuojamas nedraugiškos valstybės agentų.

    „Musulmonų“ provokacijos

    Netrukus kelione į Vokietiją „nusikaltusi“ devyniolikmetė tapo intensyvios saugumo operacijos taikiniu. Bylą ėmėsi šefuoti VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas Dainius Dabašinskas. 2008 metų vasario pradžioje jis parūpino VSD pareigūnams plačius įgaliojimus atlikti slaptus operatyvinius veiksmus - sekti Eglę, slapta patekti į gyvenamąsias patalpas ir jai nežinant paimti „tyrimui“ jos dokumentus bei daiktus. Tikslas - „surinkti pakankamai duomenų, kurie sudarytų sąlygas nustatyti E.Kusaitės vykdomų nusikaltimų požymius bei jos atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (LR BK) 250 straipsnį (teroro aktas)“.

    Vykdydami šią užduotį VSD pareigūnai su Egle ne tik meldėsi, bet ir gyveno. Būsimąją „teroristę“ apsupo toks gausus „musulmonų“ būrys, kad mergina buvo nustebusi dėl neįtikimo islamo populiarumo Klaipėdoje. Saugume ji tarsi netyčia susidūrė su Aiša - Jelena Baltrušyte - Koševaja, kuri pasisakė esanti konvertitė, turinti „čečėniško kraujo“, ir pasisiūlė parvežti namo. J.Koševaja supažindino su Andrejumi - A.Hafizu, gavusiu VSD užduotį „globoti“ Eglę. „Globėjas“ išnuomojo jai butą, mokėjo nuomos mokestį, apmokėdavo telefono sąskaitas ir leido naudotis kompiuteriu, prie kurio, be Eglės ir kelių saugumo agentų, prisėsdavo padirbėti net trys VSD pareigūnai. Į butą netrukus atsikraustė ir „čečėnė našlaitė“, prisistačiusi musulmonišku Sereen ir lietuvišku Linos vardu - VSD darbuotoja, gavusi įgaliojimus atlikti slaptus operatyvinius veiksmus.

    Saugumo pareigūnai Abdurachmanas - Vytautas Ugnius Stonys - ir Nerijus Daud - Sigitas Stasytis - dalyvaudavo maldų susirinkimuose, papildydami šiaip ne itin skaitlingą Klaipėdos musulmonų bendruomenę. Be islamo, visa ši slaptą užduotį gavusi kompanija praktikavo kalbas apie sprogdinimus, džihadą ir kitus dalykus, kuriems būtų galima pritaikyti vadovybės nurodytą LR BK 250 straipsnį.

    Nustebusi dėl tokios audringos, jos vertinimu, „radikalių musulmonų“ globos, V.Kusienė dar kartą kreipėsi į D.Noreiką. Vienas antiteroristinės operacijos vadovų nuramino, kad „su Egle viskas gerai, ji niekur nesivelia ir yra mūsų akiratyje“.

    Bet Eglė pasakoja, kad ji sulaukdavo dar keistesnių „musulmonų“ iniciatyvų, negu D.Noreikos pasiūlymas jos mamai priimti islamą. Saugumo agentas A.Hafizas, vaizdavęs itin radikalų islamistą, besimėgaujantį galvų pjaustymo vaizdais internete, sakė parūpinęs jai netikrą pasą ir ragino vykti į Egiptą ar Azerbaidžaną vykdyti teroro akto. Kai apie šį į savo vaidmenį įsijautusio „globėjo“ sumanymą Eglė pasipasakojo mamai, V.Kusienė vėl nuėjo pas D.Noreiką - šį kartą moteris gana griežtai pareikalavo, kad jos dukrą persekiojančių „nusikaltėlių lizdas“ būtų išardytas.

    Tas pats saugumo agentas A.Hafizas, kuriam Eglė jautėsi dėkinga už butą ir išlaikymą, paprašė internetu parsiųsti ir dvi elektronines knygas apie sprogmenis, kurias kaip įkaltį terorizmo bylai sėkmingai persirašė „čečėnė našlaitė“ iš VSD. „Našlaitė“ prašėsi pagyventi ir Eglės mamos namuose, bet V.Kusienė atsisakė ją įleisti, nes iš dukters pasakojimų pareigūnė Sereen ir kiti Klaipėdos „musulmonai“ jai atrodė įtartini.

    Kai buvo įrašyti „įkalčiai“, dalis „radikalių islamistų“ dingo, o Eglė, po atsisakymo vykti susisprogdinti į Egiptą susipykusi su A.Hafizu, grįžo į motinos namus ir pradėjo kabintis į įprastą gyvenimą. Per metus, kuriuos iki suėmimo gyveno V.Kusienės namuose, baigė vidurinę mokyklą, planavo tolesnes studijas Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje, ieškojosi darbo ir dalyvavo „Carito“ veikloje, lankydama Marijos Taikos Karalienės parapijos senelių globos namuose gyvenančius senelius.

    Paskutinis VSD kadrilis

    Kai 2009 metų spalio pabaigoje Eglė susiruošė į Maskvą aplankyti Aišos ir Apti Magmadovų, mama pati jai sukrovė daiktus - net būdama įtari ir gerai ištreniruota musulmoniškų VSD arabeskų, šioje draugystėje ji nieko blogo neįžvelgė.

    Tačiau likus keliems mėnesiams iki šios kelionės, aplink Eglę vėl prasidėjo VSD kadrilis, kurį ji prisimena su siaubu: „Jie nenorėjo manęs paleisti, nes aš per daug apie Hafizą žinau, apie jo nusikaltimus. Tik kol kas dar nenoriu visko pasakoti, nes gali ką nors padaryti ir man, ir artimiesiems. Jis yra baisus žmogus. Kai tai sužinojau, stengiausi su juo visiškai nutraukti ryšius. Bet jis nepaliko ramybėje, skambinėjo įkyriai, siųsdavo SMS, kviesdavo susitikti. Paskutinis susitikimas buvo prieš pat kelionę į Maskvą. Buvau namuose, parašė: „Staigiai išeini, reikia pasikalbėt.“ Ėmė siuntinėti SMS, galvoju, reikia išeiti, nes pradės čia durniuot. Ir aš išėjau prie namo. Pamačiau atvažiuojant jo mašiną, ėjau prie jos, o jis staiga padidino greitį. Jau galvojau trenksis - vos spėjau atšokti.“

    Sulaužytas likimas - bylai nereikšmingas faktas

    „Prašiau, kad prokuroras J.Laucius užrašytų, ką pasakoju apie saugumiečius. Jis niekados nerašė, neprotokolavo. Šaipėsi“, - sako Eglė. Saugumo provokacijų temą, kaip ir Arno istoriją, prokuroras traktavo kaip „bylai nereikšmingus“ faktus. A.Hafizas ir kiti VSD „musulmonai“ byloje yra įslaptinti liudytojai, kuriems taikomas anonimiškumas, o iš Eglei siųstų A.Hafizo žinučių paliktos vos kelios, neatspindinčios jo, kaip saugumo provokatoriaus, vaidmens.

    Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija (pirmininkė Virginija Švedienė, nariai Zenonas Birštonas ir Jūratė Damanskienė) uždaruose posėdžiuose urmu atmetinėja visus Eglės gynėjų prašymus: nagrinėti bylą viešuose posėdžiuose; surasti ir apklausti Arną ir jį pažinojusius asmenis; grąžinti ją prokurorui dėl esminių BK ir Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų - neteisėto Rusijos FSB dalyvavimo ikiteisminiame tyrime ir neištirto skundo dėl psichologinio ir fizinio smurto, kuriuo ikiteisminio tyrimo metu buvo siekiama išgauti Eglės „prisipažinimą“; sujungti į vieną bylą Eglės ir Apti bei Aišat Magmadovų bylas, kurios nepagrįstai išskirtos, nes jie kaltinami bendra teroristine veikla; prijungti prie bylos visas kompiuterines laikmenas ir išsamias telefoninių Eglės pokalbių bei SMS žinučių išklotines. Visi prašymai atmesti protokolinėmis nutartimis, nenurodant atmetimo motyvų.

    Praėjus dviem savaitėms po Eglės suėmimo, D.Noreika, siūlęs jos mamai ir tetai priimti islamą, buvo perkeltas į aukštesnes pareigas ir tapo Klaipėdos VSD Antiteroristinio skyriaus viršininku.

    2011 metų sausio 7 dieną V.Kusienė pateikė VSD vadovui G.Grinai prašymą atsakyti į kelis klausimus, tarp jų šiuos: „Ar mane klaidinęs ir man melavęs pareigūnas D.Noreika, sužlugdęs mano dukros Eglės Kusaitės gyvenimą ir sugadinęs sveikatą jai ir jos artimiesiems, tebedirba VSD sistemoje? Ar nubausti kiti VSD pareigūnai ir agentai, vykdę šantažą ir provokacijas mano dukters atžvilgiu?“

    VSD vadovas į šiuos „bylai nereikšmingus“ klausimus atsakė taip: „VSD nekomentuoja ir viešai neteikia informacijos apie VSD vykdytą ar vykdomą operatyvinę veiklą, taip pat VSD tarnaujančių ar tarnavusių saugumo pareigūnų atžvilgiu vykdytus ar vykdomus tarnybinius tyrimus.“

    Matant pajėgas, kurios metamos kurpiant Rusijos FSB malonias bylas čečėnų tematika (aplink Gatajevų šeimą dūzgė 8 VSD pareigūnai), ir apverktinai sužlugdytą Lietuvos energetinės nepriklausomybės idėją, kyla ir platesnę prasmę turintis klausimas: kaip atsitiko, kad mūsų valstybės saugumo interesai taip stebėtinai sutampa su interesais tarnybos, kuri tęsia nusikalstama organizacija Lietuvoje pripažintos KGB tradicijas? Tačiau pats VSD jau net pranoko KGB.

     

     

    Lietuvos žiniosRasa Kalinauskaitė 2011-03-24

  • Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įgyvendinimo

    Lietuvos Respublikos ministrui pirmininkui Andriui Kubiliui 2011 03 17

     

     

    Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įgyvendinimo

     

     

    Prasidėjęs Lenkijos, Vilniaus, Šalčininkų rajonų savivaldybių, Lenkų rinkimų akcijos propagandinis karas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1-5, 7-10, 12, 14, 17, 25, 28 straipsnius, kompromituoja Lietuvą Europos Sąjungoje ir pasaulyje. Išpuoliai prieš valstybinę kalbą ir valstybę yra išpuoliai prieš Lietuvos Respublikos saugumą, teritorijos vientisumą. Kuo ilgiau Lietuvos Respublikos Vyriausybė nesiims adekvačių veiksmų savo valstybės Konstitucijai įgyvendinti, tuo labiau įsistiprins vėl atkuriama Pietryčių Lietuvos teritorinė autonomija, okupacijų padariniai, tuo daugiau už mokesčių mokėtojų pinigus bus išauklėta Tėvynei nelojalių piliečių teritorinė autonomija ir tuo sunkiau ateityje bus tuos padarinius panaikinti.

    Prašome:

    1. Nedelsiant pertvarkyti Kultūros, Užsienio reikalų, Švietimo ir mokslo, Vidaus reikalų, Žemės ūkio ir kitų ministerijų , Saugumo departamento darbą taip, kad būtų objektyviai pateikiama informacija apie padėtį Lietuvos Respublikoje.

    1. Prie Vyriausybės patvirtinti Regioninių reikalų tarybą, į kurią įeitų minėtų ministerijų, Seimo, Lietuvos Sąjūdžio atstovai.

    2. Parengti Rytų Lietuvos socialinio – ekonominio vystymo programą, kadangi rytinė Lietuvos dalis buvo 20 metų ilgiau okupuota, atsiliko ekonomiškai ir yra mažiau integruota.

    3. Prie Lietuvos Respublikos Konstitucijos priderinti rengiamus Švietimo, Valstybinės kalbos, Vardų ir pavardžių rašybos, Tautinių bendrijų, Sostinės ir kitus įstatymus.

    4. Atsižvelgiant į švietimo problemas ir siekiant pagal Europos Sąjungos standartus mokyti Valstybinės kalbos, istorijos, geografijos ir visų kitų dalykų tautinių mažumų mokyklas pervesti į Švietimo ir mokslo ministerijos pavaldumą.

    5. Toliau vykdyti teritorinę reformą, sujungiat Vilniaus miestą ir rajoną, Kauno miestą ir rajoną, Klaipėdos miestą ir rajoną.

    6. Tiesiogiai finansuoti lituanistikos įstaigas, dirbančias pagal Vyriausybės patvirtintas kryptis. Finansuoti „Vorutos“ laikraščio vertimą į lenkų ir rusų kalbas.

     Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas

  • Dalai Lama XIV: „Remdami tiesą, laisvę ir demokratiją jūs parodėte neužmirštamą pavyzdį kitiems“

    Dalai Lama XIV: „Remdami tiesą, laisvę ir demokratiją jūs parodėte neužmirštamą pavyzdį kitiems“

     

     

    Kovo 10 d. dieną pasaulis prisimena 1959 metais įvykusį tibetiečių sukilimą prieš Kinijos agresiją, kai tūkstančiai taikių žmonių Tibeto sostinėje Lhasoje reikalavo, kad kinų ginkluotosios pajėgos pasitrauktų iš Tibeto regiono. Šis sukilimas buvo nuslopintas jėga, o po jo kinų ginkluotosios pajėgos ėmėsi brutalių veiksmų prieš tibetiečių tautą, jų kultūrą bei religiją. Nuo to laiko skaičiuojama daugiau nei vienas milijonas tibetiečių aukų. Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama bei tūkstančiai tibetiečių buvo priversti bėgti iš savo šalies.

    Minint šią dieną, taip pat jau daugiau nei šešiasdešimt metų besitęsiančią Tibeto okupaciją ir tibetiečių kovą dėl laisvės grindžiamą tiesa ir smurto nenaudojimu, skaitytojams pateikiame archyvinių kadrų iš prieš dvidešimt metų vykusio Tibeto dvasinio ir politinio vadovo Dalai Lamos XIV vizito Lietuvoje.

    Tibeto dvasinis ir politinis lyderis tremtyje, Nobelio taikos premijos laureatas (1989 m.) Dalai Lama XIV buvo vienas pirmųjų užsienio šalių vadovų 1990 metų balandį telegrama pasveikinęs Lietuvą atkūrus Nepriklausomybę.

    1991-aisiais, praėjus pusantrų metų po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo ir vos pusmečiui po kruvinųjų Sausio 13-osios dienos įvykių, Dalai Lama XIV atvyko į Lietuvą drauge su mumis pasidžiaugti taikiu būdu iškovota laisve. Tai buvo vienas pirmųjų oficialių užsienio šalies vadovų vizitas Lietuvoje.

    Tuo metu pasaulis mažai težinojo apie pusšimtį metų tautų kalėjime kankintą Lietuvą, o mes pro storą geležinę okupantų sieną negirdėjome Tibeto dejonių, nežinojome tiesos apie baigiamą sunaikinti tibetiečių tautą, religiją ir kultūrą.

    Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas taikiu būdu Dalai Lamai ir visai okupuotai Tibeto tautai buvo lyg ženklas, kad jų pačių pasirinktas nesmurtinis kovos būdas prieš komunistinį Kinijos režimą veda teisinga linkme, ir netrukus tibetiečių tauta taip pat taps laisva...

    Deja, Tibeto okupacija, tibetiečių tautos, religijos ir kultūros naikinimas tebesitęsia ir šiandien...

    Susitikimuose su Lietuvos žmonėmis Dalai Lamos išsakytos mintys buvo padrąsinimo ir vilties žodžiai mums, tik ką susigrąžinusiems laisvę ir Tibeto tautai, kuri ir tais 1991 m. ir dabar, 2011-aisiais, vis dar yra praradusi laisvo apsisprendimo teisę.

    Anuomet Lietuvos žmonėms Dalai Lama kalbėjo: „Aš sužavėtas tvirtu lietuvių liaudies, kuri penkiasdešimt metų kovojo už savo laisvę ir nepriklausomybę, pasiryžimu. Jūsų pastangos leido atkreipti viso pasaulio dėmesį į visų tautų apsisprendimo teisę. Didžiulį įspūdį man padarė nesmurtinės kovos, kurią jūs pasirinkote, kelias. Ir aš tvirtai tikiu nesmurtine kova moraliniais ir praktiniais sumetimais. Smurto panaudojimas prieš stiprią valstybę tolygus savižudybei. Vienintelė viltis išlikti tokioms šalims kaip mūsų – tai nesmurtinė kova besiremianti įstatymais, tiesa, ryžtingumu. Jūsų vaidmuo, kaip įkvepianti jėga, nesibaigs jums iškovojus laisvę

    Aš visada tikėjau, jog smurtas turi būti sunaikintas, kad pasaulyje turi viešpatauti stabilumas ir amžina taika. Aš tikiu, jog Lietuva supranta, kaip svarbu bendradarbiauti su kitų šalių vyriausybėmis, kad ateityje būtų politinio ir ekonominio saugumo garantija ir laisvai veikti pagal savus moralinius principus ir neišsižadėti jų dėl trumpalaikių savanaudiškų tikslų. Likdami ištikimi teisingiems principams, kurie jums labai pravertė praeityje, remdami tiesą, laisvę ir demokratiją jūs parodėte neužmirštamą pavyzdį kitiems.

    Aš labai laimingas dar ir todėl, kad jūsų pergalė, iškovota per teisumą, kantrumą, pasiaukojimą ir visų pirma – aukštos dvasinės kultūros dėka. Laimėjo tie principai, kuriais tikiu ir aš. Visas pasaulis džiaugiasi kartu su jumis.“

     

    www.bernardinai.lt 2011-03-10

     

     

     

    A. Šemeta: bendros ES pelno mokesčio taisykles palengvins verslininkų gyvenimą

     

     

    Visoms Europos Sąjungos (ES) šalims bendros pelno mokesčio apskaičiavimo taisyklės turėtų gerokai palengvinti verslininkų gyvenimą, ypač tų, kurie dirba keliose Europos šalyse, tvirtina taisykles parengęs už mokesčius, muitų sąjungą, auditą ir kovą su sukčiavimu atsakingas eurokomisaras Algirdas Šemeta.

    " Iš esmės siūlome įvesti bendras pelno apmokestinimo taisykles visoje Europoje. Jei įmonių grupė veikia keliose ES šalyse, ji turi prisitaikyti prie kiekvienos valstybės pelno mokesčio apskaičiavimo ypatumų. Norime, kad įmonės galėtų pasinaudoti vienu langeliu - skaičiuoti pelną pagal tas pačias taisykles, užpildyti ir pateikti vieną mokesčių deklaraciją vietoj 27", - interviu dienraščiui "Lietuvos rytas" sakė A.Šemeta.

    Anot jo, siūlomos taisyklės daugiausia naudos suteiktų bendrovės, kurios jau veikia keliose ES šalyse arba ketina plėstis į kitas valstybes, bet bijo naujų mokesčių labirintų - naujoji sistema mokesčių administravimo išlaidas sumažintų dviem trečdaliais.

    A.Šemetos teigimu, jei vienos grupės bendrovės pelningai dirba Lietuvoje ir Estijoje, bet nuostolingai - Lenkijoje, būtų galėtų sudėti pelną ir atimti nuostolius. Mokesčiai būtų mokami tik nuo bendro pelno, pakaktų ir vienos pelno mokesčio deklaracijos.

    Pasak eurokomisaro, siūlomos taisyklės būtų naudingos ne tik didelėms bendrovėms ir įmonių grupėms, bet ir smulkiesiems verslininkams, kurie dažnai net nesvarsto galimybių plėstis į kitas šalis dėl administracinių kliūčių.

    "Bendra konsoliduota pelno mokesčio bazė verslui būtų ne privaloma, o pasirenkama. Tie verslininkai, kurie neplanuoja plėstis į kitas ES šalis ar kuriems nacionalinės taisyklės atrodo geresnės, galėtų toliau dirbti pagal galiojančią sistemą", - sakė A.Šemeta.

    Tuo tarpu suvienodinti pelno mokesčių tarifų, anot A.Šemetos neketinama - jie ir toliau bus kiekvienos šalies reikalas.

     

    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/59958 2011-03-23

  • COMECE: Strasbūro teismo sprendimas patvirtino, kad Europoje galioja pliuralizmas

    COMECE: Strasbūro teismo sprendimas patvirtino, kad Europoje galioja pliuralizmas

     

     

    Europos Sąjungos Vyskupų konferencijų komisija (COMECE) paskelbė pareiškimą, kuriuo palankiai vertinamas Europos žmogaus teisių teismo Didžiosios kolegijos sprendimas dėl kryžiaus mokykloje. Pasak COMECE, teismo sprendimas patvirtina, jog krikščionybė turi teisę būti viešojoje erdvėje ir kad Europoje galioja kultūrinis pliuralizmas.

    Europos šalyse taikoma daug įvairių modelių, kurie reglamentuoja religinių simbolių naudojimą mokyklose ir bendrai viešame gyvenime. Įvairovę lemia skirtingos tradicijos, ne vienoda istorinė savivoka bei skirtingi Bažnyčios ir Valstybės santykių kontekstai.

    Dėl to teismas savo sprendime turėjo atsižvelgti į tai, jog Europoje nėra vieningos nuostatos dėl religinių simbolių naudojimo valstybinės mokyklose. Tad COMECE visiškai pritaria teismo sprendimui, pasak kurio, suderinamai su katalikišku subsidiarumo principu, šioms problemoms spręsti tinkamiausias yra nacionalinis lygmuo, nes valstybių viduje geriausiai matoma kas suderinama su jos tradicijomis.

    Kryžius simbolizuoja Jėzaus Kristaus nukryžiavimą ir prisikėlimą. Dėl to visų konfesijų krikščionys kryžiaus simbolyje mato beribę Dievo meilę visai žmonijai. Kitų religijų išpažinėjams ir netikintiesiems kryžius gali būti priešinimosi smurtui ir kerštui ženklas.

    Kryžiaus kabinimas viešoje vietoje visiems žmonėms primena būtinumą gerbti žmogaus orumą – principą, kuriuos remiasi visos pagrindinės teisės.

     

    www.bernardinbai.lt 2011-03-22

     

     

    Ažubalis: Lietuvos advokatai teikia teisinę pagalbą Baltarusijos kolegoms

     

     

    Lietuvos advokatai šiuo metu teikia teisinę pagalbą kolegoms Baltarusijoje, tačiau nuo šios šalies teismų ir vykdomosios valdžios požiūrio priklausys, ar Lietuvos teisininkai galės tiesiogiai suteikti pagalbą kaltinamiems opozicijos veikėjams, antradienį sakė užsienio reikalų ministras.

    „Šiuo metu Lietuvos advokatai teikia teisinę pagalbą Baltarusijos advokatams, vyksta konsultacijos, o tai, ar Lietuvos advokatai galės suteikti pagalbą kaltinamiems Baltarusijos piliečiams, priklausys nuo Baltarusijos teismų ir vykdomosios valdžios požiūrio“, - BNS sakė Audronius Ažubalis.

    Problemų ginti opoziciją, kuri kaltina Aleksandro Lukašenkos režimą susidorojimu, kilo, kai dalis Baltarusijos advokatų prarado teisę dirbti arba atsisakė ginti opozicijos veikėjus. Kai kurie teisininkai mano, kad dabartinė dvišalė teisinės pagalbos sutartis atveria kelią Lietuvos advokatams tapti Baltarusijos opozicionierių gynėjais.

    Lietuvos advokatūros tarybos pirmininkas Leonas Virginijus Papirtis BNS sakė negalįs dabar duoti griežto galutinio atsakymo dėl galimybės Lietuvos advokatams ginti Baltarusijos piliečius. Pasak teisininko, tai priklauso tiek nuo sutarties aiškinimo, tiek nuo Baltarusijos teismų požiūrio.

    „Jeigu būtų sudaryta advokato ir kliento sutartis ir nustatyta tvarka prasidėtų procesas, matytume, ar būtų rezultatas“, - sakė advokatų savivaldos institucijos vadovas.

    L.V.Papirtis BNS patvirtino, kad į Lietuvą konsultacijoms buvo atvykusių Baltarusijos teisininkų, tačiau nenorėjo detalizuoti.

    Ministras A.Ažubalis atkreipė dėmesį, kad baltarusių teisininkai rengiami ir per Vilniuje veikiančias nevyriausybines organizacijas.

    „Vilniuje yra įsikūrusios įvairios nevyriausybinės organizacijos taip pat įgyvendina projektus, pagal kuriuos vykdomi baltarusių teisininkų ir advokatų mokymo seminarai. Pavyzdžiui, projektus įgyvendina Vilniuje įsikūrę Žmogaus teisių namai, kurie turi tarptautinių rėmėjų, o mes irgi šiek tiek prisidedame“, - kalbėjo A.Ažubalis.

    Protestuodami prieš Baltarusijos valdžios susidorojimą su opozicija, Europos Sąjungos šalių užsienio reikalų ministrai šią savaitę išplėtė sankcijas, ir į sąrašą asmenų, kuriems draudžiama atvykti, įtraukė dar 19 pareigūnų.

    Baltarusija griežtų priemonių prieš opoziciją ėmėsi po gruodžio 19 dienos prezidento rinkimų, kuriems pasibaigus kilo demonstracijos. Bausmių gali sulaukti penki buvę kandidatai į prezidentus ir kelios dešimtys kitų aktyvistų. Keletas opozicijos veikėjų vasarį ir kovą jau sulaukė apkaltinamųjų nuosprendžių ir laisvės atėmimo bausmių.

     

    Alfa.lt 2011-03-22

  • Prezidentė: lietuvių kalba turi rūpintis kiekvienas pilietis

    Prezidentė: lietuvių kalba turi rūpintis kiekvienas pilietis

     

     

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė dar negavo Seimo priimtų Švietimo įstatymo pataisų, kuriose nustatyta, kad tautinių mažumų mokyklose valstybinės lietuvių kalbos mokymui bus skiriama ne mažiau laiko kaip gimtosios kalbos mokymui, ir neapsisprendė, ar šį įstatymą pasirašyti.

    Apie tai antradienio rytą kalbėdama „Žinių radijuje“ informavo šalies vadovės patarėja švietimo, mokslo, kultūros ir nevyriausybinių organizacijų klausimais Virginija Būdienė.

    „Prezidentė dar nėra gavusi šio įstatymo, ji dar tik gaus šią savaitę ir spręs, svarstys, ar jį pasirašyti“, - sakė V. Būdienė.

    Pasak jos, Prezidentės manymu, Švietimo įstatymo pataisos, numatančios, kad lietuvių kalba turėtų būti mokoma tik tų istorijos ir geografijos mokomojo dalyko dalių, kurios susijusios su Lietuva, padidins tautinių mažumų mokyklų patrauklumą, nes suteiks galimybę kiekvienam Lietuvos piliečiui gerai išmokti lietuvių kalbą. Tai esą ateityje padės geriau integruotis į darbo rinką, viešajame gyvenime.

    „Taigi lietuvių kalbos mokymasis yra svarbus kiekvienam Lietuvos piliečiui ir ne tik tautinių mažumų. Manyčiau, lietuvių kalbos - savo kalbos - kultūra kiekvienas Lietuvos pilietis turėtų daugiau rūpintis, nes tai yra, ką turime godoti, ką perėmėme iš savo protėvių ir dėl to tai - kiekvieno piliečio rūpestis. Kartais netgi stebina, kad mes patys Lietuvoje mažai rūpinamės kalbos kultūra, pačia kalba, ir kai kurių, netgi švietimo, politikų dalyvavimas viešosiose diskusijose, nukreiptose prieš kalbą ir kalbininkus, yra nesuprantamas. Kalbos kultūra valstybėje yra mūsų kultūros dalis ir ypač svarbu tausoti, gerbti, puoselėti ir daryti kalbą gyvą, kurti naujus terminus, nes su informacinėmis technologijomis tas poreikis yra labai didelis“, - kalbėjo Prezidentės patarėja švietimo, mokslo, kultūros ir nevyriausybinių organizacijų klausimais.

    ELTA primena, kad tautinių mažumų mokyklose pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoje lietuviškai bus dėstoma per tas pamokas, kai nagrinėjamos ugdymo programos temos iš Lietuvos istorijos ir geografijos, pasaulio pažinimo, mokoma pilietiškumo pagrindų. O pradinio ugdymo programoje lietuvių kalbos bus mokoma integruotai. Tokioms Švietimo įstatymo pataisoms ketvirtadienį pritarė Seimas.

    Priimtais pakeitimais nutarta nuo rugsėjo 1 dienos tautinių mažumų mokyklose nustatyti, kad valstybinės lietuvių kalbos mokymui skiriama ne mažiau laiko kaip gimtosios kalbos mokymui.

    Tokiose mokyklose priešmokyklinio ugdymo programoje ne mažiau kaip 4 valandos per savaitę bus skiriamos ugdymui lietuvių kalba, ikimokyklinio ugdymo programos dalis tėvų (globėjų, rūpintojų) pageidavimu galės būti vykdoma lietuvių kalba.

    Pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programos bus vykdomos dvikalbio ugdymo būdu: tautinės mažumos kalba ir lietuvių kalba. Lietuvių kalba pradinio ugdymo programoje mokoma integruotai, o pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoje - per tas pamokas, kai einamos ugdymo programos temos iš Lietuvos istorijos ir geografijos, pasaulio pažinimo, mokoma pilietiškumo pagrindų.

    Tėvų (globėjų, rūpintojų) pageidavimu kitų pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programos dalykų bus mokoma lietuvių kalba.

    Siekiant puoselėti lietuvių kalbą, pataisomis taip pat įtvirtinama, kad valstybė finansuos ar kitaip skatins užsienyje gyvenančių lietuvių veiklą švietimo srityje, lietuvių kilmės užsieniečius ir užsieniečius, besimokančius (studijuojančius) lietuvių kalbą ir kultūrą.

    Be to, nuspręsta teikti paramą mokykloms užsienyje, kuriose mokoma lietuvių kalbos ar lietuvių kalba, ir asmenims, vykstantiems dirbti mokytojais ir dėstytojais į švietimo įstaigas, lituanistikos centrus užsienyje.

     

    Alfa.lt 2011-03-22

     

     

    Debesėlis

     

     

    Aukštai aukštai virš Lietuvos plūduriavo skaidrus, beveik permatomas debesėlis. Jis kybojo gerokai aukščiau paprastų kamuolinių ar plunksninių debesų, tad ir įžiūrėti jį galėjo toli gražu ne kiekvienas. Juolab, kad ir į dangų spoksoti šiais laikais daugeliui jau darėsi nebeįdomu. O kam? Juk nepalyginamai įdomiau stebeilytis į televizorių, kompiuterio ekraną ar parduotuvių vitrinas.

    Bet nenukrypkim nuo debesėlio... Kas keisčiausia – tas virš Lietuvos kabantis debesis buvo tokios pat formos, kaip ir Lietuva. Širdies formos. Jame tilpo visų Lietuvos žmonių mintys apie Lietuvą. Ne tik dabar gyvenančių, bet ir anksčiau gyvenusių, ją gynusių, kūrusių, svajojusių, laiminusių... Jame buvo įrašytos visos lietuvių liaudies dainos ir sutartinės, mitai ir padavimai, maldos, užkalbėjimai, papročiai ir senieji gydymo būdai. Net ir patys to nežinodami, po šiuo debesėliu gyvenantys žmonės jautėsi gerai ir jų akys blizgėjo. Iš Lietuvos formos debesies jie sėmėsi stiprybės, o išvažiavę svetur, kur nesiekia protėvių dvasiomis knibždantis debesėlis, pasijusdavo gerokai prasčiau. Kartais nė patys nesuvokdavo, kas su jais vyksta... Ir iš kur jiems žinoti, kad niekas sapnuose nepripildo tiek galios, kaip tas paslaptingas Lietuvos debesis, kuris naktimis imdavo mirgėti, švytėti ir siųsti jėgos, meilės bei pasitikėjimo spindulius į žemę. Ir tada miegantys žmonės prisimindavo ne tik liaudies dainas, padavimus, bet ir kunigaikščio Gedimino laiškus, tarsi patys būtų juos parašę:

    „Didžiai prakilniam tėvui viešpačiui Jonui, Romos sosto aukščiausiajam kunigui, Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų ir t.t. karalius.

    Jau seniai esame girdėję, kad visi krikščionių tikėjimo išpažinėjai turi paklusti tavo valiai bei tėviškai globai ir kad pats katalikų tikėjimas yra tvarkomas Romos bažnyčios rūpesčiu. Tai ir yra priežastis, kad jūsų kilnybei šiuo laišku pareiškiame, jog mūsų pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo karalyste buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl brolių teutonų namo magistro daromų žiaurių nuoskaudų ir nesuskaičiuojamų išdavysčių jie visi nuo to tikėjimo atkrito; kaip tik dėl to ir mes, deja, ligi šios dienos esame priversti pasilikti senolių klaidoje.

    Iš tikrųjų daugelį kartų mūsų pirmtakai, norėdami sudaryti taiką, siuntė savo pasiuntinius ponams Rygos arkivyskupams, tačiau tie teutonų ordino broliai juos žiauriai nužudydavo, kaip tai matyti iš atvejo, buvusio pono Isarno metu, kai jis, kaip viešpaties Bonifacijaus atstovas, sudarė taiką bei paliaubas tarp mūsų ir teutonų namo brolių ir savo laišką mums atsiuntė; tačiau kai pasiuntiniai grįžo iš pono Isarno namo, pakeliui vienus jie užmušė, kitus pakorė arba privertė, kad jie patys pasiskandintų.

    Jie ir žemes paverčia tyrais, kaip tai matyti Žemgalijoje ir daugelyje kitų vietų. Tačiau jie sako, jog tai daro dėl to, kad nori apginti krikščionis.

    Šventasis ir garbingasis tėve, mes su krikščionimis kariaujame ne dėl to, kad sunaikintume katalikų tikėjimą, bet kad pasipriešintume mums daromoms skriaudoms kaip tai daro krikščionių karaliai bei valdovai; tai matyti iš to, kad mes pas save turime brolių iš pranciškonų ordino ir iš dominikonų ordino ir jiems davėme visišką laisvę krikštyti, sakyti pamokslus ir atlikinėti kitas šventąsias apeigas.

    Apaštališkąjį viešpatį aš norėčiau laikyti tėvu, nes jis yra vyresnis už mane, ir kitus tokius asmenis laikysiu tėvais; o tuos, kurie yra vienmečiai su manimi, laikysiu broliais, o kurie jaunesni už mane – sūnumis. Krikščionims leidžiu Dievą garbinti pagal savo papročius, rusams pagal savo apeigas. Lenkams pagal savo papročius, o mes garbiname dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną Dievą.“

    II

    Kartais, kai Lietuvon atslinkdavo sunkūs laikai ir čia gyvenusius žmones kas nors imdavo tremti, žudyti, debesėlis apsiniaukdavo, imdavo kibirkščiuoti ir tada savo naktinę stiprybę siųsdavo kelis kartus stipriau – kad ji pasiektų ir bunkeryje pasislėpusius, ir Sibiran ištremtuosius, ir iš tėvynės į svetimus kraštus pabėgusius...

    Tačiau vienas dalykas Lietuvos žmonėms buvo nežinomas. Jie nenutuokė, kad debesėlis nėra amžinas ir nebus amžinai toks galingas. Tam, kad jis galėtų saugoti Lietuvos žmones, į jį nuolat turi būti siunčiamos šviesios mintys. Lietuvos politikai, menininkai, visuomenininkai ir žurnalistai turi jį pakrauti gražios Lietuvos vaizdiniais ir tada visą gautąją energiją šimteriopai sustiprinęs jis gražins, tai apsaugodamas širdies formos valstybę ir jos gyventojus.

    III

    Ir štai kartą atsitiko debesėliui sunkiai suprantamas dalykas. Toks, kokio debesis nesitikėjo...

    Kai Lietuva po penkiasdešimties okupacijos metų galų gale atgavo nepriklausomybę, išvargęs debesėlis šyptelėjo:

    – Na, dabar tai mane pakraus, galų gale maniškiai laisvi.

    Bet atsitiko truputį kitaip – iš žemės į debesėlį ėmė sklisti neapykanta, vaidai, pagieža. Ir suprato debesėlis, kad jis tuoj tuoj gali ištirpti. Ir tada nei Lietuvoje, nei toliau nuo jos gyvenantiems žmonėms nebeliks jėgų būti šio krašto gyventojais... Tuomet užslinks koks nors stipresnis, žaibuojantis kaimynų debesėlis, o Lietuvoje gyvenusios gentys paprasčiausiai išsiskirstys, išsivaikščios, išgaruos.

    Taip niūriai dūmojo sparčiai tirpstantis debesėlis, vis dar tikėdamasis stebuklo. Vildamasis, kad Lietuvoje kas nors dar gali išgirsti jo maldas:

    - Tik neparduokit Lietuvos žemės, nes tai paskutinis siūlas, laikantis jus žmonėmis. Tik neužmirškit Lietuvos dainų, nes tai paskutiniai siūlai, leidžiantys jums neužmiršti protėvių dvasių. Nustokit keikti ir teisti vieni kitus, nes mano pajėgos jau baigiasi. Tuoj tuoj išgaruosiu ir tada jūsų laukia klajoklių kelias. Klajoklių – be tėvynės, be sąžinės ir atminties.

     

    Alfa.lt Vytautas V. Landsbergis 2011-03-21

     

     

     

  • Atoveiksmis į nutautinimą Algimantas Zolubas

    Atoveiksmis į nutautinimą

     

     

    Menam laikus, kai sovietiniai ideologai Lietuvą ketino paversti teritorija be lietuvių. Sovietų Sąjungoje tautybė, išskyrus „vyresniojo brolio“ tautybę, buvo ignoruojama arba žeminama, taip daug tautybių ir jų kalbų išnyko, o imperijos sudėtyje esančios visos tautos buvo vadinamos „sovetskij narod“ (tarybinė liaudis). Tačiau asmens dokumentuose priklausomybė nacijai (tautybė), tikėtina, buvo fiksuojama tik tam, kad matytųsi, jog esi „vyresnis brolis“ ar „mažesnis brolis“.

    Globalizmo – sąmokslo prieš žmoniją – siekis taip pat yra „ištirpdyti“ kosmopolitiniame katile visas tautas ir tautybes, kurios pagal vieno dirigento mostus vieną himną giedotų.

    Demokratijos mechanizmas, kuris savyje jokių vertybių neturi (vertybės yra arba jų nėra visuomenėje, kuri tuo mechanizmu naudojasi), tėra tik aritmetine dauguma paremtas valdymo būdas. Ir šio mechanizmo akiratyje nei tautos, nei tautybės nėra (!); tėra valstybė ir pilietybė. Taigi, naudojantis šiuo mechanizmu, globalizmo apaštalai sėkmingai gali naikinti tautas, jų savastį, paveldą. Natūralu, kad esant veiksmui, randasi atoveiksmis, nes dėsnis veikia gamtoje ir visuomenėje. Tik, jei gamtoje atoveiksmis kiekybiškai lygiavertis veiksmui, visuomenės gyvenime atoveiksmis gali būti net didesnis už veiksmą.

    Lietuva, ištrūkusi iš sovietinės vergijos, ištroškusi nepriklausomybės ir laisvės, demokratiją pasitiko kaip „šventąją karvę“, tarsi joje ir būtų įkūnyta nepriklausomybė ir laisvė. Iškart (gal beždžioniaujant Vakarams) iš asmens dokumentų dingo tautybė, įstojus į Europos Sąjungą, Lietuvos Trispalvė dingo net ant automobilių numerių, nekalbant apie šių vėliavų privalomą kėlimą valstybinių ar tautinių švenčių proga.

    Tautos gimimas yra istorijos gelmių slėpinys. Žinoma tik tai, kad tauta gimsta žmonių istorinio likimo bendrystėje; juos vienija bendras istorinis likimas. Taigi, istorinio likimo bendrystė ir yra kiekvienos tautos esminis bruožas. Istorinio likimo bendrystę puoselėja ir saugo konservatizmas, jis ir yra tikras tautos dvasios sergėtojas. Konservatizmo reiškinys nesipriešina dabarties ir ateities kūrybai, pažangai, tačiau jis pripažįsta vienodas teises praeities kūrybai, tradicijoms, paveldui, pripažįsta ne tik esamų ir būsimų, bet ir buvusių kartų teisę gyventi tautoje, jis priešinasi užmarščiai pasiglemžiančio laiko tėkmei. Žmonijai nepavaldus laikas veržiasi atiduoti pirmenybę šiandienai ir rytojui, tačiau per konservatyvųjį pradą turime daug materialaus bei dvasinio paveldo dalykų, kurių paveikti laikas nepajėgus. Grožimės senovinėmis šventyklomis, buvusių civilizacijų išlikusiu paveldu, tautų, tautybių kalbų įvairove veikiausiai todėl, kad visa tai ženklina tarsi nevaldomo laiko antspaudas – konservatyviojo prado sankcija tolimesniam gyvenimui.

    Lietuvių tautos kelias nužymėtas kovomis dėl išlikimo, dėl prarastos ar prarandamos laisvės, dėl teisės į tautos vertą būtį. Nuo seniausių laikų tautai ir jos valstybei iškylančių grėsmių akivaizdoje Lietuva sutelktai atitinkamu atoveiksmiu priešindavosi grobikams. Tačiau, būdama tarp Rytų ir Vakarų „ant vieškelio, ant kelio didžio“, patyrė teritorijos dalybas tarp grobikų, nešė okupantų uždėtą vergijos jungą. Praradusi valstybingumą, nesant vadovybės, tauta telkėsi į įvairius sambūrius, sąjūdžius sukilimams ar net partizaniniam karui. Konservatyviojo prado dėka ir dvasios galia vėl ir vėl rasdavosi galimybė išlikti, tautai vėl ištarti: „aš čia gyva“. Veiksmas pralaimėdavo, atoveiksmis laimėdavo.

    Pastarosiomis dienomis nenutyla šaukšte vandens sukelta „audra“ dėl tautinių eitynių š. m. kovo 11 d.: intelektualais pasivadinę kosmopolitų pasekėjai ir net Valstybės veikėjai eitynes smerkia, dalyvius įvardija įžeidžiančiais žodžiais. Iškart, sutartinai, tarsi pagal dirigento lazdelę. Labai panašu, kad ta lazdelė tikrai yra vieno europarlamentaro rankose. O gal reikėtų bent susimąstyti, kodėl vyksta tokios eitynės; juk tai – atoveikis į nutautinimą, natūraliai kylantis tautinio atgimimo reiškinys. Susimąstykite, intelektualai ir Valstybės veikėjai! Gal, norint išvengti atoveiksmių, veiksmai turėtų būti kitokie?

     

    Algimantas Zolubas 2011-03-19

  • V.Landsbergis: Vyriausybė turi kelti grėsmės dėl atominių elektrinių Lietuvos pasienyje klausimą ES

    V.Landsbergis: Vyriausybė turi kelti grėsmės dėl atominių elektrinių Lietuvos pasienyje klausimą ES institucijose

     

     

    Vyriausybė turi kelti grėsmės dėl Lietuvos pasienyje, Baltarusijoje ir Rusijos Kaliningrado srityje, planuojamų statyti atominių elektrinių, klausimą Europos Sąjungos (ES) institucijose, sako europarlamentaras Vytautas Landsbergis.

    Anot jo, tokių elektrinių statybos Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje yra grėsmingos Neries ir Nemuno baseinui su Kuršių mariomis, o katastrofos atveju - ir Lietuvos egzistavimui.

    "Mūsų partijos įtaka Vyriausybėje turi reikštis grėsmių iškėlimu į Europos Tarybos (ET) ir Europos Komisijos (EK) lygmenį ir nuolatiniu monitoringu sudarant ekspertų ir politikų grupę prie Vyriausybės. Kur pavojus Lietuvos valstybei, nieko nebus per daug", - kalbėjo jis.

    "Grėsmių iškėlimas į ET ir EK lygmenį - tegu Vyriausybė pamąsto ir apie šį elementą", - teigė europarlamentaras.

    Pasak V.Landsbergio, dėl naujų ekologinių praradimų ir grėsmių turi būti atsiklausta ir krašto gyventojų bei kaimynų.

    "Neleistinos tokios statybos be ES ar lygmeniu patvirtinto aplinkos apsaugos vertinimo, kurio dabar apskritai j

    Partijos taryba šeštadienį V.Landsbergio siūlymu pritarė Seimo rezoliucijai dėl naujų elektrinių statybos "gyvybinėse mūsų šaliai vietose".

    "Atrodo, kad sąmoningai mūsų kaimynai nesilaiko tarptautinių konvencijų, nesilaiko tarptautinių saugumo standartų, kurie po įvykių Japonijoje turėtų būti dar griežtesni. Šiuo atžvilgiu darysime viską, kad išnaudotume savo buvimą tiek Seime, tiek Vyriausybėje, tiek Europos Parlamente, kad šie klausimai būtų pakelti į tarptautinių organizacijų, įskaitant ir Europos Sąjungos, lygį", - žurnalistams sakė premjeras Andrius Kubilius.

    Trečiadienį Rusija ir Baltarusija pasirašė tarpvyriausybinį susitarimą dėl bendradarbiavimo, statant atominę jėgainę Baltarusijoje. Ją Baltarusija planuoja statyti maždaug už 50 kilometrų nuo Vilniaus.

    Rusija Baltijos atominę elektrinę stato su Lietuva besiribojančioje Kaliningrado srityje.

     

    www.delfi.lt 2011 kovo mėn. 19 d

     

     

     

    Politinio išganymo paieškos

     

     

    Lietuvos gyventojai nepatenkinti dabartinėmis politinėmis struktūromis. Seimo, Vyriausybės ir partijų reitingai stulbinamai žemi. Ir jų populiarumas greitai nepadidės.

    Ilgesingai laukiama išganymo iš viršaus ir apačios. Vieni mano, kad tik tvirta ranka gebėtų pažaboti korupciją, palaužti oligarchus ir monopolininkus, užtikrinti valdžios institucijų skaidrumą bei veiksmingumą. Pagrindinis kandidatas šiam vaidmeniui atlikti yra prezidentas, šiuo metu - Dalia Grybauskaitė. Praeitą savaitę tokias mintis per pokalbį reiškė Arvydas Juozaitis. Bet jis - ne vienintelis taip manantis. Paprastai raginimai didinti prezidento galias nėra itin konkretūs. Labiau reiškiami lūkesčiai, kad ryžtingas vadovas sugebės padaryti tai, ko negali kiti ne tokie sąžiningi ir veiksmingi politikai.

    Kiti laukia išganymo iš apačios. Reikia išjudinti, suburti ir suvienyti žmones. Reiškiama nostalgija Sąjūdžiui, raginama atkurti jį ar sukurti panašų plataus masto judėjimą, kuris sutelktų visą tautą bendram kūrybiniam darbui. Šis naujas pasiaukojantis judėjimas esą būtų priešprieša savo siaurus interesus ginančioms politinėms partijoms.

    Išganymo lūkesčiai - iš viršaus ir iš apačios - nėra nauji. Jie pasireiškė pirmaisiais nepriklausomybės metais. Jau 1992-aisiais stengtasi sukurti galingą prezidento instituciją, bet po ilgų ir karštų ginčų siūlymas atmestas. Nepasitikėjimas normalia kasdiene politika buvo reiškiamas ir anksčiau. 1990 metais kai kurie Sąjūdžio vadovai nekandidatavo į Aukščiausiąją Tarybą (AT) vildamiesi, kad Sąjūdis galės netiesiogiai prižiūrėti AT, stebėti ir kritikuoti jos veiklą, užtikrinti, jog AT liktų ištikima Sąjūdžio idealams. Tikslas gal buvo kilnus, bet visiškai nepraktiškas, nes AT tapo vieninteliu rimtu politikos forumu.

    Kitokios politikos ilgesys suprantamas. Tačiau jos nesukurs nei mesijas S.Daukanto rūmuose, nei naujas išganingas tautos judėjimas.

    Pasaulio patirtis su galingais prezidentais neskatina optimizmo. Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas keitė vyriausybes kaip pirštines, kol šalies ūkis žlugo, valstybės turtą pasisavino oligarchai, piliečiai tapo demoralizuoti. Vladimiras Putinas įvedė tvarką per vadinamąją valdžios vertikalę. Tačiau kaina buvo didelė. Susilpnėjo demokratija ir pagarba žmogaus teisėms. Kasdienis piliečių gyvenimas ne itin pagerėjo. Ūkis liko nepertvarkytas, o valstybės turtą dabar grobia ne oligarchai, bet valdžios pateptieji.

    Galingas Prancūzijos prezidentas turi teisę atleisti vyriausybę ir ministrus, tačiau dažnai tuo piktnaudžiauja, suversdamas ministrams atsakomybę už savo klaidas. O Prancūzija tikrai nėra geriausiai valdoma Europos valstybė.

    Lietuvos patirtis neskatina optimizmo. Nemanau, kad Algirdas Brazauskas ar Valdas Adamkus būtų buvę geresni prezidentai, jei būtų turėję daugiau įgaliojimų. Vargu ar A.Brazauskas būtų naudojęs didesnes prezidento galias kovai su korupcija ir neskaidriu privatizavimu, suteikęs pirmenybę teisėtvarkos gerinimo ar sąžiningesnės ir veiksmingesnės valstybės tarnybos kūrimo veiklai. Veikiau priešingai, kaip rodo jo premjeravimo metai. V.Adamkus būtų likęs įvykių stebėtoju, tad Lietuvos valdymas pačiu plačiausiu požiūriu būtų susilpnėjęs.

    D.Grybauskaitė yra energingesnė už savo pirmtakus. Ji uoliau mėgina pertvarkyti teisėsaugos sistemą ir jėgos struktūras, privertė atsistatydinti nemažai nevykusių vadovų. Bet per anksti spręsti, ar šie pokyčiai pagerino padėtį. Lengviau pašalinti nekompetentingą vadovą, negu rasti tinkamą, o dar sunkiau - užtikrinti žemesnių grandžių veiksmingumą. Turėdama Prancūzijos prezidento galias ji galėtų tiesiog atleisti premjerą ar ministrus. Kai kuriais atvejais tai būtų naudinga ir didintų prezidentės populiarumą, tačiau neišspręstų pagrindinių krašto ūkio ir valdymo problemų. Ir nebūtų kam priešintis neapgalvotiems sprendimams. Ne atsitiktinumas, kad geriausiai valdomos šalys turi stiprius parlamentus ir silpnus valstybės vadovus, dažnai reprezentacinius monarchus.

    Per iškilmingą minėjimą Seimo pirmininkė Irena Degutienė pasakė, kad „Lietuvai būtina susigrąžinti Kovo 11-osios dvasią“. Sąjūdžio ir Kovo 11-osios dvasia įkvėpė kovoti už Lietuvos nepriklausomybę, tą aiškų tikslą, kuriam beveik visi pritarė. Ji suvienijo Lietuvą ir po Sausio 13-osios. 1988-1991 metai iš tiesų buvo stebuklingi. Bet ir nepakartojami. Sunku įsivaizduoti, kaip Sąjūdžio dvasia, kad ir kokia ji būtų, padėtų spręsti sudėtingas šiandienos problemas.

    Prisiminkime: nesutarimai AT išryškėjo dar 1990 metų pavasarį, ir ne vien dėl to, kad kai kurie deputatai išdavė Sąjūdžio idealus. Labiausiai buvo ginčijamasi dėl derybų su Maskva sąlygų. Jei net

    esant apgulties padėčiai neišvengiamai kyla nesutarimų, juo labiau jų pasireiškia, kai gyvenimas sunormalėja. Nebuvo ir negali būti vienos nuomonės dėl mokesčių, „Sodros“ pertvarkymo, gamtos apsaugos, energetikos, ūkio ar švietimo strategijos.

    Vienas dalykas svarstyti šiuos klausimus tarp draugų ar net srities žinovų, visiškai kitas - priimti juos reguliuojančius įstatymus, kuriuos visi privalės vykdyti. Tada greitai išryškėja skirtumai, aštrėja nesutarimai, suklesti įtarimai. Ir Sąjūdyje tonas paaštrėdavo, kai būdavo svarstomos rezoliucijos ar kiti įpareigojantys dokumentai.

    Iniciatyvos iš apačios dažnai yra naudingos. Reikia sveikinti įvairias nevyriausybines organizacijas, stebinčias ir kritikuojančias Vyriausybės, teismų, kitų valdžios institucijų veiklą ar į viešumą keliančias svarbius klausimus, kurių valdžia nepaiso.

    Naivu manyti, kad naujas Sąjūdis ar koks nors judėjimas iš apačios galėtų iš esmės pakeisti Lietuvos politiką. Be organizacinių rėmų negalima įgyvendinti politinių siekių. Kad ir kiek naujas judėjimas stengtųsi būti kitoks, įžengęs į politikos areną jis greitai taptų panašus į tradicinę politinę partiją. Tai rodo Vokietijos žaliųjų likimas - radikali protesto organizacija virto dar viena partija. Judėjimas be organizacinio įkūnijimo pasmerktas likti bergždžias, o tapęs organizacija jis ima panašėti į tai, ką nori pakeisti.

     

    Alfa.lt Kęstutis Girnius 2011-03-21

  • TATENA teigiamai vertina Japonijos pastangas

    TATENA teigiamai vertina Japonijos pastangas

     

     

    Jungtinių Tautų atominės energijos agentūra (TATENA) teigiamai vertina Japonijos pastangas sprendžiant atominės jėgainės krizę, informuoja BBC.

    Anot TATENA pranešimo, iš perkaitusių po žemės drebėjimo apgadintos branduolinės Fukušimos jėgainės reaktorių kyla jau mažiau dūmų ir garų. Agentūra pripažįsta, kad padėtis jėgainėje, nepaisant pastangų krizę išspręsti, vis dar labai sudėtinga.

    Pirmadienį Japonijos pareigūnai informavo, kad žemės drebėjimo ir cunamio aukų skaičius šalyje šiuo metu oficialiai siekia 8 tūkst. 450, o be žinios dingusiais laikoma 12 tūkst. 931 asmuo.

    Jau atnaujintas elektros tiekimas į tris Fukušimos atominės jėgainės reaktorius - tai leido atnaujinti ir aušinimo sistemų darbą. Inžinieriai branduolinio kuro strypus purškia sūriu vandeniu - tokių priemonių imtasi norint strypus atšaldyti ir sustabdyti radiacijos nutekėjimą.

    Netoli Fukušimos jėgainės gyvenantiems žmonėms nurodyta negerti vandentiekio vandens, kuris gali būti užterštas radioaktyviuoju jodu.

    „Pastarąsias 24 valandas įvyko nemažai teigiamų pokyčių, tačiau iš esmės situacija išlieka labai sudėtinga“, - sakė TATENA atstovas Graham Andrew.

    „Manoma, kad šiuo metu situacija tokia, jog artėjame prie momento, kai padėtį imsime kontroliuoti“, - sakė Japonijos vyriausybės sekretoriaus pavaduotojas Tetsuro Fukuyama.

     

    Alfa.lt 2011-03-21

     

     

     

     

    Europiečiams gana atėjūnų iš svetur

     

     

    Imigrantai Europoje kelia rimtų problemų. Jie atsipyko daugeliui europiečių, kurie deklaruoja esą tolerantiški, bet daugiau neprašytų svečių nebenori.

    Europiečiai mėgsta manyti esą liberalūs ir tolerantiški, bet tuo pat metu priešinasi imigracijai, ypač iš šalių, nepriklausančių Europos Sąjungai (ES). Tai atskleidė tyrimas, atliktas Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir Ispanijoje.

    Dauguma apklaustų žmonių pasakė tikį ES atvirumo ir liberalumo vertybėmis bei pritarią žmonių teisei laisvai judėti po visą ES ieškant darbo. Tačiau jie reiškia didelį priešiškumą migracijai iš kitų kraštų, ne ES, ypač tokiu metu, kai pietinės ES narės, tokios kaip Ispanija bei Italija, patiria dar neregėtą migrantų iš Šiaurės Afrikos antplūdį. Net ketvirtadalis europiečių migraciją iš kitų kraštų įvardija kaip didžiausią arba vieną didžiausių grėsmių Europos ateičiai.

    Priešiškiausi migracijai - tiek vidinei, tiek iš kitų šalių - britai. Prieš imigrantus nusistatę 47 proc. jų. Šis rezultatas patvirtina ankstesnį tyrimą, kuris atskleidė, jog 48 proc. britų būtų linkę paremti naują antiimigracinę partiją. 52 proc. sutinka, kad "musulmonai kelia problemų Jungtinėje Karalystėje".

    Nusistatymas prieš migrantus iš šalių, nepriklausančių ES, didelis ir Prancūzijoje, Ispanijoje bei Vokietijoje. Tokiai migracijai nepritaria 39 proc. ispanų bei prancūzų ir 37 proc. vokiečių, o pritaria tik maždaug trečdalis.

    Vienintelė Lenkija iš apklaustųjų šalių buvo palankesnė imigracijai: jai pritaria 46 proc. lenkų, ketvirtadalis atmeta.

    Lietuva toli gražu ne taip aštriai susiduria su imigracijos problema kaip minėtos šalys. Į Lietuvą patenkantiems nelegaliems imigrantams mūsų kraštas tėra tranzitinis - visi jie nori galiausiai pakliūti į turtingesnes ES valstybes.

    "Esame gana šalta šalis, kurioje palyginti neaukštas gyvenimo lygis. Pagrindinis nelegalių imigrantų tikslas - susirasti kokią nors vietą po saule aukšto gyvenimo lygio šalyse, - sakė Lietuvos vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis. - Srautas per Lietuvą - 1300 nelegalių imigrantų per metus - nėra didelis, palyginti su pietinėmis ES valstybėmis (...) Lietuva kalbant apie migraciją yra nykštukė."

    Pernai į Užsieniečių registracijos centrą Pabradėje buvo pristatyta 430 asmenų, kurie neturėjo asmens dokumentų arba pasiprašė politinio prieglobsčio. Nelegalai šioje įstaigoje vidutiniškai išbūna apie 60 dienų. Per dieną vieno asmens išlaikymas kainuoja apie 60 litų. Kiti nelegalai iškart išsiunčiami iš Lietuvos.

    Dažniausiai į Lietuvą patenkama pasinaudojus suklastotais dokumentais, nelegaliai kirtus sieną, gavus vizą apgaulės būdu arba piktnaudžiaujant prieglobsčio teise.

    Lietuva turi ES išorinę sieną, todėl jai papildomai skiriama lėšų iš Europos grąžinimo fondo. 2007-2013 metais nelegaliems imigrantams išsiųsti ir su tuo susijusioms procedūroms atlikti iš Lietuvos biudžeto ir ES fondo kartu skiriama apie 3 mln. litų per metus. Tiek pat valstybei kainuoja Užsieniečių registracijos centro išlaikymas. Šiuo metu centre yra 72 užsieniečiai. Paprašę prieglobsčio nelegalūs imigrantai turi teisę palikti centrą. Didelė dalis pasinaudoja ta galimybe ir mėgina išvykti į kitas ES šalis.

     

    Lietuvos žinios 2011 – 03 – 21

  • Kubilius: pensijų sumažinimo įstatymas nebus pratęstas

    Kubilius: pensijų sumažinimo įstatymas nebus pratęstas

     

     

    Valdžia nuo 2012 metų žada vėl atstatyti sumažintas pensijas. Vyriausybė, pasak premjero, neketina pratęsti įstatymo, pagal kurį nuo 2010 metų pensijos buvo sumažintos, galiojimą.

    „Galiojantis laikinasis pensijų sumažinimo įstatymas, baigia galioti šių metų pabaigoje ir kol kas niekas nesirengia jo pratęsti“, - ketvirtadienį Seime per Vyriausybės valandą pareiškė premjeras Andrius Kubilius.

    Jis patikino, kad Vyriausybė nenumato papildomo pensijų mažinimo, net jeigu valstybei tektų dar susiveržti diržus ir susimažinti išlaidas.

    Prezidentė Dalia Grybauskatė vasario viduryje pareiškė, kad Vyriausybė jau kitąmet turėtų grąžinti pensijas į prieškrizinį lygį. Anot prezidentės, Vyriausybė turės rasti lėšų pensijas grąžinti į iki 2009 metais buvusį lygį. Pernai rudenį teigta, kad atstatyti pensijoms reikėtų apie 600 mln. litų.

    Pensijas sumažinęs įstatymas turėtų nustoti galioti 2012 metų pradžioje - tuomet pensijos ir kitos socialinės išmokos vėl grįš į iki 2009 metais buvusį lygį.

    Pernai liepą Vyriausybė patvirtino sumažintų pensijų kompensavimo tvarkos koncepciją ir pagal ją bus parengtas įstatymo projektas. Vyriausybė anksčiau žadėjo iki šių metų spalio pateikti Seimui įstatymų pataisas dėl sumažintų pensijų kompensavimo.

    2009-ųjų pabaigoje Seimas nusprendė, kad dėl krizės sumažintos pensijos ir kitos socialinės išmokos bus mokamos iki 2012-ųjų pradžios. Seimas jau atmetė visus siūlymus pensijas į 2009 metų lygį grąžinti anksčiau.

    Seime pernai rudenį svarstant, ar pensijas vėl grąžinti į buvusį lygį jau 2011 metais, Vyriausybė teigė, kad tam biudžete papildomai reikėtų 600 mln. litų.

     

    Alfa.lt 2011-03-17

     

     

     

    Tautinių mažumų mokyklose Lietuvos istoriją, geografiją dėstys lietuviškai

     

     

    Lietuvos lenkų bendruomenei aktyviai priešinantis, Seimas ketvirtadienį, 2011 m. kovo 17 d., vis dėlto priėmė Švietimo įstatymą. Juo nustatoma, jog nuo šių metų rugsėjo tautinių mažumų mokyklose, be privalomų lietuvių kalbos pamokų, lietuvių kalba vyktų ir tos pamokos, kai nagrinėjamos Lietuvos istorijos ir geografijos, pasaulio pažinimo temos, mokoma pilietiškumo pagrindų.

    Seime priimtame įstatyme taip pat numatyta, kad bent 4 valandas per savaitę lietuviškai mokytis turės ir ikimokyklinukai, o nuo 2013 m. taip pat ketinama suvienodinti valstybinės kalbos egzaminą lietuviškų ir tautinių mažumų mokyklų absolventams.

    Už šias nuostatas numatantį Švietimo įstatymą ketvirtadienį balsavo 76 Seimo nariai, 14 buvo prieš ir 29 tautos atstovai balsuodami susilaikė.

    Šiuo metu Lietuvoje tautinių mažumų mokyklose konkrečios tautinės mažumos kalba gali būti dėstomi visi dalykai, išskyrus lietuvių kalbą ir literatūrą. Kiti dalykai, pavyzdžiui, istorija, matematika ar geografija, taip pat gali būti dėstomi lietuvių kalba, tačiau tik esant tėvų pageidavimui.

    Anksčiau norėta, kad tautinių mažumų mokyklose 5-8 klasių mokiniai lietuviškai mokytųsi ne mažiau nei 2 dalykus, o 9-12 klasių mokiniai – ne mažiau nei 3 dalykus, bet šios idėjos atsisakyta.

    Priešinosi valstybinio egzamino suvienodinimui

    Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) parlamentarai iš esmės nepritarė minimoms Švietimo įstatymo nuostatoms, ypač jiems kliuvo siekis suvienodinti valstybinės lietuvių kalbos egzaminą tiek lietuviškų, tiek tautinių mažumų mokyklų absolventams.

    Teikdamas siūlymą atsisakyti nuostatos dėl lietuvių kalbos brandos egzamino suvienodinimo parlamentaras Jaroslavas Narkevičius savo pasiūlyme aiškino, jog gimtakalbių ir negimtakalbių lietuvių kalbos mokėjimo kokybė negali būti matuojama tais pačiais kriterijais, nes jų kalbiniai gebėjimai iš skiriasi.

    „Gimtakalbiai kalbą įsisavina natūraliu biologiniu procesu, o negimtakalbiai kalbą „įgyja“ formaliame procese, tai yra išmokstant mokykloje. Dėl menkesnio žodyno negimtakalbiams yra mažiau suprantamos tiek gramatikos žinios, tiek įvairios tematikos tekstai ir literatūros kūriniai.

    Kalbinių gebėjimų skirtumus didina ir nevienodas ugdymo turiniui skirtas mokymosi laikas pradinėse ir vidurinėse mokyklose, kadangi negimtakalbiams jo skirta gerokai mažiau“, – savo pasiūlyme aiškino J. Narkevičius ir konstatavo, kad, jo nuomone, dėl šių priežasčių lietuvių kalbos programos ir žinių vertinimas gimtakalbiams ir negimtakalbiams privalo būti skirtingas.

    Tačiau LLRA atstovo siūlymas nesulaukė Seimo narių paramos, todėl Seimo nariai dėl jo net nebalsavo.

    M. Mackevičius: kam keisti sistemą, jei visi giriasi jos gerumu

    LLRA atstovai Leonardas Talmontas bei Michalas Mackevičius taip pat pateikė dar vieną pataisą. Ja siekta išbraukti įstatymo nuostatą, jog vietovėse, kur gausiai gyvena tautinės mažumos ir kur yra kelios lietuvių bei tautinės mažumos kalba mokančios mokyklos arba yra viena mokykla, kurioje ugdymas vyksta ir lietuvių, ir tautinės mažumos kalba, turi būti garantuota, jog bent vienoje mokykloje ar klasėje vidurinio ugdymo programa būtų įgyvendinama lietuviškai.

    „Įstatymu turime nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad Lietuvos gyventojai galėtų išsilavinimą įgyti valstybine kalba ir tose savivaldybėse, kurios kartais tų garantijų nesuteikia“, – sprendimą nepritarti pasiūlymui argumentavo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys, mintyse tikriausiai turėdamas gausiai lenkų gyvenamus Vilniaus ir Šalčininkų rajonus.

    „Mūsų valdžios vyrai dažnai ir daug kur giriasi tautinių mažumų švietimo sistema, visur sako, kad yra labai gerai, kad niekur taip nėra, kaip Lietuvoje, o šiandien mes norime pradėti naikinti tą sistemą. Kam? Vardan Ko?“, – atsakydamas teigė M. Mackevičius, bet ši jo ir partijos kolegos L. Talmonto nuostata taip pat nesulaukė kitų Seimo narių palaikymo, tad dėl jos nebuvo balsuojama.

    Siekė įvesti tikybos privalomumą

    Lietuvos lenkų Seimo narys J. Narkevičius taip pat pateikė siūlymą įvesti privalomą tikybos mokymą pradinukams bei pagrindinėse mokyklose besimokantiems mokiniams, tačiau jis irgi nesusilaukė kolegų pritarimo.

    „Tinkamas religinis ugdymas gali daryti didelį poveikį ugdant žmogiškumą ir užkertant kelią vaikų bei jaunimo nusikalstamumui. Dabar galiojančiame įstatyme yra numatyta pasirinkimo teisė tarp tikybos ir etikos, o tai sudaro prielaidą skirtingam šių dalykų pasirinkimui (tai yra vienais metais renkantis tikybos, kitais – etikos pamokas) ir neužtikrina galimybių mokiniui susipažinti su tomis dvasinėmis vertybėmis, kurias teigia religija ir kurių reikia bręstančiai asmenybei“, – rašoma J. Narkevičiaus pasiūlyme.

    Parlamentaro nuomone, mokinių tėvų ar globėjų apsisprendimą tikėjimo atžvilgiu dažniau lemia asmeniniai motyvai bei išoriniai veiksmai, todėl esą būtų tikslinga įvesti privalomą tikybos dėstymą mokyklose vaikams iki 14 metų.

    „Manau, kad tikybos mokymasis nieko blogo nėra, šiaip tai teigiamas dalykas. Ypatingai dabartiniu metu, kai mūsų valstybėje dorovės idėjos yra labai skirtingai vertinamos, kai parenkamos neaiškios vaiko sąmonę iškreipiančios idėjos. Atsižvelgiant į tai, kad mokyklose ne visada pasirenkamas tikybos dalykas, o jis nepasirenkamas dėl informacijos trūkumo ir iškraipymų.

    Siūlau, kad tikybos pamoka, kaip dalykas, būtų privalomas. Kalbama ne vien apie krikščionių tikybą, kalbama ir apie bendruomenės arba namie išpažįstamos tikybas, kad iki keturiolikos metų vaikams tėvai turėtų teisę parinkti – arba vien tikybą, arba tikybą kartu su etika“, – sakė J. Narkevičius.

    Šiam siūlymui nepritarė ir Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, pastabų išsakė parlamento Teisės departamentas, pritarimo nesulaukta ir iš Seimo narių.

     

    Autorius: Voruta Eglė SAMOŠKAITĖ 2011-03-17

  • Prezidentė paskyrė R.Žylių ūkio ministru

    A.Paleckis išvyko į Latviją, nors buvo pasirašęs pasižadėjimą neišvykti



    Socialistinio liaudies fronto pirmininkas Algirdas Paleckis buvo išvykęs į Latvijos sostinę Rygą, kur kovo 16-ąją vyko Antrojo pasaulinio karo metais SS legione tarnavusių veteranų atminimo renginys. Tačiau Lietuvoje A.Paleckiui yra pateikti įtarimai dėl jo teiginių apie Sausio 13-osios įvykius, jam skirta kardomoji priemonė – pasižadėjimas neišvykti iš šalies, o teismo leidimo palikti šalį politikas nėra gavęs.

    „Praėjusios savaitės pabaigoje, likus kelioms dienoms iki šitos kelionės, ponas A. Paleckis skambino teisėjui Antanui Virbalui ir minėjo, kad nori išvykti į Rygą, į kažkokį susirinkimą ar suvažiavimą. Teisėjas pasakė, kad prašymą pateiktų raštu, nes reikia šaukti teismo posėdį ir prokurorą, kad šitas prašymas būtų apsvarstytas. A. Paleckis pasakė „gerai“ ir padėjo ragelį, bet jokio rašytinio prašymo iki šiol teismas taip ir negavo“, - DELFI teigė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo atstovas Audrius Kutrevičius.

    Kad A. Paleckis kovo 16-ąją buvo Rygoje DELFI netyčia patvirtino Latvijos antifašistinio komiteto pirmininkas Josifas Korenas, nors ėmus tikslintis šią informaciją paneigė.

    „Žinote, aš manau, kad jums geriau būtų kreiptis į A. Paleckį, nes aš papasakojau savo įspūdžius Lietuvoje (apie radikalų surengtas Kovo 11-osios eitynes - DELFI), o Algirdas buvo čia ir gal jis papasakos, ką jis mano apie tai“, - DELFI sakė J. Korenas.

    Pasitikslinus, ar A. Paleckis buvo Rygoje, J. Korenas buvo nekonkretus: „Na, sakykime taip – buvo jo žmonės“.

    Darkart paklausus, ar pats A. Paleckis tiktai neatvyko į Rygą, Latvijos antifašistinio komiteto pirmininkas priminė, jog A. Paleckiui draudžiama išvykti iš Lietuvos.

    Pats A. Paleckis atsakyti – ar jis lankėsi Rygoje, ar nesilankė – atsisakė. Į visus klausimus politikas atsakė nieko nekomentuosiąs.

    - Kaip suprantu, kovo 16-ąją, dalyvavote renginyje Rygoje? Ar taip?

    - Nu, aš nekomentuosiu šito.

    - Ta prasme? Tai jūs buvote ar nebuvote?

    - Nu, aš nekomentuosiu šito dalyko.

    - Kodėl?

    - Todėl, kad be komentarų.

    Tačiau aš nemanau, kad čia kas nors slapta, todėl man labai keista jūsų pozicija....

    - Na, sakau, nenorėčiau komentuoti.

    - Suprantu. Galbūt jūs nenorite komentuoti dėl to, kad neturėjote teismo leidimo išvykti iš šalies, nes jums skirta kardomoji priemonė – pasižadėjimas neišvykti?

    - Na, gerbiama, Egle, kaip minėjau, tiesiog nekomentuoju.

    Papasakoti, kas iš Socialistinio liaudies fronto lankėsi renginyje Rygoje, kur protestavo prieš renginį, skirtą Antrojo pasaulinio karo metais SS legione tarnavusių veteranų atminimui, atsisakė ir A. Paleckio bendražygiai.

    Socialistinio liaudies fronto būstinėje atsiliepęs žmogus teigė negalįs nieko papasakoti, nes nieko nežino, bei pasiūlė kreiptis „kitą kartą“. „Aš nieko prieš, bet nieko negaliu jums paaiškinti“, - teigė būstinėje atsiliepęs asmuo bei paaiškino, jog ryšius su visuomene kuruoja partijos pirmininkas.

    Antruoju numeriu į savivaldos tarybą kandidatavęs A.Paleckio kolega Michailas Bugakovas DELFI taip pat aiškino pats šiame renginyje nedalyvavęs ir pasiūlė kreiptis į A. Paleckį.

     

    www.DELFI.lt Eglė Samoškaitė,2011 kovo mėn. 18 d.

    647 2011-03-17

     

     

    Dėl tikybos pamokų privalomo dėstymo mokyklose

     

     

    Lietuvos Respublikos Seime svarstant naujos redakcijos Švietimo įstatymo projektą pasigirdo balsų ir raginimų į šį įstatymą įrašyti tikybos pamokų dėstymo privalomumą valstybinėse mokymo įstaigose. Tai sukėlė nemažą nuostabą ir visiškai nereikalingą pasipiktinimo bangą visuomenėje, neva Bažnyčia vėl kažko tikisi ar siekia.

    Reiškiame neigiamą nuomonę ir nepritariame tokiems siūlomiems įstatymo papildymams. Nuskambėję siūlymai nėra ir nebuvo derinami su Katalikų Bažnyčios vadovybe. Suprantame, kad privalomos tikybos pamokos turėtų būti tik privačiose katalikiškose mokymo įstaigose, bet ne valstybinėse mokymo įstaigose.

    Šiuo metu valstybinėse mokymo įstaigose esama dorinio ugdymo pamokų pasirinkimo ir jų įgyvendinimo praktika pilnai pasitarnauja visiems norintiems pasirinkti tikybos arba etikos pamokas bei nepažeidžia niekieno laisvės laisvai apsispręsti dėl savo dorinio ir/ar religinio ugdymo.

    Katalikų Bažnyčia gerbia žmogaus teisę laisvai pasirinkti, kokį dalyką mokytis mokykloje.

    Bažnyčia primena, kad iki vaiko pilnametystės tikintiems tėvams tenka pareiga, atsakomybė bei jų krikščioniškas pašaukimas pasirūpinti, kad jų vaikas įgytų reikiamų tikėjimo žinių, augtų ir formuotųsi katalikiško ugdymo dvasioje.

    Vyskupų Konferencijos Pirmininkas Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

    Lietuvos Vyskupų Konferencijos sekretoriatas

     

    Autorius: Voruta Data: 2011-03-18

  • V. Landsbergis dėl Libijos

    V.Landsbergis pasigenda ES institucijų konstruktyvaus požiūrio į situaciją Libijoje

     

     

    Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis antradienį vykusioje diskusijoje su Europos išorinių veiksmų tarnybos Generaliniu Sekretoriumi M. Popovskiu dėl situacijos Libijoje teigė pasigendąs ES institucijų rimto, konstruktyvaus požiūrio.

    "Kai aš peržiūrinėju pastaruosius Europos Parlamento, Europos Vadovų Tarybos ir Arabų šalių lygos dokumentus dėl situacijos Libijoje, aš matau labai daug kasdienių, tuščių ir prieštaraujančių vienas kitam pareiškimų", - dėstė V. Landsbergis Europos Parlamento Saugumo ir gynybos pakomitečio posėdyje ir prašė M. Popovskio paaiškinti skirtinguose ES dokumentuose išdėstytas sąvokas bei nuostatas.

    "Ką reiškia posakis "bet kuriomis priemonėmis" apsaugoti piliečius, kai tuo pačiu metu reikalaujama, jog tos priemonės atitiktų keletą politinių sąlygų? Tai reikštų "ne bet kuriomis priemonėmis" arba "jokiomis priemonėmis", jei kas nors nesutinka. Ką reiškia Tarybos nurodymas šalims narėms "pasirengti neskraidymo zonos įvedimui" (ne "įvesti neskraidymo zoną") Libijoje... jeigu tai leidžia Jungtinių Tautų Saugumo Taryba... Ką gi, lengva drąsiai šnekėti, kai mes žinome apie Rusijos ir Kinijos dvejones arba "skepticizmą" (taigi ir galimą veto!) dėl neskraidymo zonos", - pranešime spaudai cituojamas Lietuvos politikas.

    V. Landsbergis teiravosi: "Ką turi galvoje Europos Parlamentas, kai jis "stipriai remia" teisėtus Libijos žmonių siekius? Ar mes tikrai remiame, ar tik "stipriai" remiame... kartu su vien humanitarine pagalba, kuri bus tęsiama taip pat ir pulkininko režimui.

    Ar visi pasirinkimai yra ES svarstomi be jokių išlygų dėl jų būtino įgyvendinimo – ar tik kaip teoriniai pasirinkimai be politinės valios juos įgyvendinti?".

    V. Landsbergis pabrėžė, kad "Mažų mažiausiai mes bent jau turėtume nebekartoti šūkio "Daugiau niekada!" Srebrenica, Čečėnija... Ar mes dar sykį pakartosime tai, kai Ghaddafi užims Benghazi miestą "išvalydamas" jį nuo tūkstančių žmonių, kurie jo nemyli?".

    Tuo tarpu, europarlamentaro teigimu, "Vadovų Taryba pažymi, jog Laikinoji pereinamoji nacionalinė taryba Benghazi mieste yra politinis pašnekovas (interlocutor), kai tuo tarpu Ghaddafi režimas "nebėra pašnekovas Europos Sąjungai" – toks pareiškimas turėtų turėti teisines politines pasekmes. Iš jo atrodo, jog šiuo metu ES mato dvi valdžias, tarp kurių viena yra laikoma legitimia ir pripažįstama (Benghazi mieste), kai tuo tarpu ankstesnioji (Tripolyje) jau nebelegitimi ir nebepripažįstama, Vadovų Tarybos raginama pasitraukti."

    "Tuo pačiu metu Arabų šalių lygos taryba ragina išsaugoti "Libijos integralumą" ir Libijos žmonių nacionalinę vienybę Tripolyje ir Benghazi mieste, neapibrėždami, ar pilietis Khadafi yra ar nėra vienas tų Libijos žmonių, o galbūt visos tautos įsikūnijimas?", - pasiteiravo V. Landsbergis.

    "Arabų šalių lyga savo ruožtu ragina išsaugoti "pilietinę taiką"! Kyla klausimas, ar jie nerealistiškai suvokia tikrovę, ar Arabų šalių lyga mato pulkininką Khadafi kaip didįjį pacifikatorių–taikdarį, kuriam įvedus tvarką problemų nebebus", - komentavo jis.

    "Apsuptą Benghazi, jei taip įvyks, galėsime palyginti su Varšuva 1944 m. Sukilimas už laisvę ir demokratiją, okupacinė Vokietijos kariuomenė griauna ir naikina viską, o už Vyslos ramiai stovi Raudonoji armija ir stebi įvykius. Stebi kelias savaites, kol naciai pabaigs darbą. Ar mes taip pat stebėsime Benghazi likimą?", - prašė paaiškinti V. Landsbergis.

    M. Popovskis į V. Landsbergio klausimus lakoniškai teatsakė: "Turime dirbti ribose, kurias turime. Politika dažniausia reikalauja vieningumo. Saugumo Tarybos rezoliucija yra veiksmų raktas. Turime formuoti požiūrį."

     

    www.DELFI.lt Vytautas Landsbergis 2011 kovo mėn. 16 d.

     

     

    "Mistral" ėmė nešti audra

     

     

    Iškilę sunkumai per Prancūzijos ir Rusijos derybas dėl laivų "Mistral" pardavimo gali užbaigti šį sandorį ne taip, kaip tikėjosi abi šalys.

    Galutinis susitarimas dėl laivų pardavimo Rusijai turi būti pasirašytas balandžio 30 dieną, tačiau šiuo metu derybos beviltiškai įstrigusios dėl finansinių motyvų. Rusija pasirengusi už du "Mistral" klasės laivus sumokėti ne daugiau kaip 980 mln. eurų, o Prancūzija tikisi gauti mažiausiai 1,15 mlrd. eurų. Ir tai ne vienintelė didėjančių nesutarimų priežastis. "Rusija bando vis smarkiau tempti antklodę į savo pusę siekdama viršenybės padalijant darbus abiejų šalių laivų statykloms", - rašo Prancūzijos dienraštis "Le Figaro".

    Nuo tada, kai tarp abiejų šalių vyriausybių buvo pasirašyta išankstinė sutartis, Rusijos reikalavimai su kiekviena diena vis didėjo. Šiuo metu Prancūzija jau pasirengusi parduoti Rusijai beveik visas technologijas, kokias tik turi Prancūzijos laivyno perlu vadinamas "Mistral". Tačiau laive panaudotos ir technologijos, susijusios su NATO, todėl Maskva turi kreiptis leidimo į Šiaurės Aljansą, kuris, be jokių abejonių, užblokuos tų įrenginių pardavimą. Tačiau "Mistral" dar panaudotos ir technologijos, kurių nuosavybės teisė priklauso išskirtinai Prancūzijai ir Paryžius jau sutiko parduoti Rusijai ryšių bei valdymo sistemas kartu su visais kodais.

    Tai tapo įmanoma po manipuliacijų žodžiais ir susitarimais, po kurių Prancūzijos "dalyvavimas" technologijų perdavime virto technologijų perdavimo "garantija". Šis pataisymas į sutartį buvo įtrauktas paskutiniu momentu, tačiau Rusijai ir to neužteko - ji ėmė kelti naujus reikalavimus.

    Tačiau pastaruoju metu kilę sunkumai neapsiriboja tik technologijų pardavimu. "Mistral" dar sukėlė ir stiprias diplomatines bangas. Šį sandorį sukritikavo Jungtinės Valstijos ir Rusijos kaimynai, pirmiausia, Gruzija bei Baltijos šalys, bijančios, kad šis puikus laivas nebūtų panaudotas prieš jas. O paskui, kai į tai sureagavęs Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininkas generolas Nikolajus Makarovas užtikrino, jog du iš keturių "Mistral" laivų papildys Rusijos Tolimųjų Rytų laivyną, kad užtikrintų Kurilų salų saugumą, savo nepasitenkinimą ėmė reikšti ir Japonija.

    Paryžius ir Maskva dar turi kelias savaites kompromisui pasiekti. Tačiau Paryžiuje šis sandoris jau ėmė kelti nerimą ir patiems didžiausiems jo šalininkams. Prancūzams ima atrodyti, kad susitarimo kaina pernelyg didelė.

     

    Lietuvos žinios 2011 – 03 – 17

     

  • A. Butkus. Apie lenkiškas pasakas

    A. Butkus. Apie lenkiškas pasakas

     

     

    Lenkų rinkimų akcijos ideologai, išaiškėjus ankstesniems jų melams, desperatiškai griebiasi naujų melų savo skaldytojiškai ir etnoizoliacinei politikai pateisinti. Pavyzdžiui, prieš gerą pusmetį jie atkakliai melavo, jog Lenkijos lietuviai moksleiviai bei jų tėvai savo noru pasirenka Lenkijos istorijos ir geografijos dėstymą valstybine lenkų kalba, jog Punsko gatvių pavadinimai ir valsčiaus pastato iškaba ir informacija jame yra pateikiama lietuviškai ir t.t.

    Kai paaiškėjo, kad tai netiesa, šie ideologai sugalvojo kitą argumentą – esą, negalima bloginti lenkų dabartinių sąlygų, t.y. negalima Lietuvos lenkiškose mokyklose šalies istoriją ir geografiją dėstyti valstybine kalba. Esą šitaip žlugdomas lenkų švietimas Lietuvoje ir lituanizuojami bei asimiliuojami Lietuvos lenkai.

    Bet juk tokiais teiginiais įžeidžiama pati Lenkija, nes ji tokią tvarką savo tautinių mažumų mokyklose įvedė dar 2007 m.! Ar tai irgi reikia traktuoti, kaip Lenkijos tautinių mažumų švietimo bloginimą ir lietuviškų mokyklų žlugdymą? Ar dviejų dalykų dėstymas lenkiškai reiškia Lenkijos lietuvių polonizavimą ir asimiliaciją?

    Mažuma ar bendruomenė?

    Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) ideologai spekuliuoja tautinės mažumos terminu, juo vadindami ir lenkais save laikančių Lietuvos piliečių bendruomenę. Pasaulinėje praktikoje terminu „tautinė mažuma“ priimta vadinti tik tas tautas, kurios neturi savo valstybės. Tokie yra baskai Ispanijoje ir Prancūzijoje, kurdai Turkijoje ir Irake, lyviai Latvijoje, lapiai Švedijoje ir Suomijoje. Vadinasi, Lietuvoje ši sąvoka taikytina pirmiausia čigonams ir karaimams – visos kitos tautybės, tarp jų ir Lietuvos lenkai, sudaro bendruomenes. Todėl joms reikia taikyti tokius įstatymus, kokie numatyti tautinėms bendruomenėms, o ne tautinėms mažumoms.

    Už Lietuvos pinigus formuojamas regionas be jokio etninio savitumo, kaip kad Rusijos Kaliningrado sritis ar Lenkijos vakarinės vaivadijos. Skirtumas nebent tas, kad čia Lietuvos pinigais finansuojamas priešiškumas valstybei ir kaimyninės Lenkijos pilietiškumas.

    Alvydas Butkus

    Dar viena desperatiška Valdemaro Tomaševskio idėja, pateikta Lietuvoje viešėjusiems jo sukviestiems europarlamentarams, buvo siūlymas skirstyti šalių tautines mažumas ir bendruomenes į autochtonus ir neautochtonus, arba paprasčiau – į vietines („tuteišiškas“) ir nevietines. V. Tomaševskis drėbė be užuolankų – lenkų mažuma Lietuvoje yra vietinė, todėl ji turinti teisę turėti daugiau privilegijų, negu kitos tautybės. Žodžiu, „visi yra lygūs, bet lenkai lygesni“.

    Šį jo teiginį blaiviau mąstantys europarlamentarai kontrargumentavo, kad visi imigrantai po tam tikro laiko tampa autochtonais ir kad sunku nustatyti ribą, nuo kurios jie tokiais tampa. Nepavykus primesti šio segregacinio modelio, griebtasi naujo argumento, mušant visus obskurantizmo rekordus: lenkai nemato reikalo mokytis lietuvių kalbos, nes lietuvių kalba vartojama tik... 100 metų.

    Lietuviškas pagrindas

    Slavų etnoso naujumą Pietryčių Lietuvoje pirmiausia liudija vietovardžiai – dauguma jų yra lietuviškos kilmės, kad ir fonetiškai ar žemėlapiuose grafiškai apslavinti, plg. Turgiele, Dziewieniszki, Ejsziszki, Grigiszki, Ponary, Kariotiszki, Gierwiszki, Nowokiemie ir kt. Vadinasi, jie susiformavę dar lietuvių kalbos terpėje – jei dabartinių lenkų protėviai šiame krašte būtų buvę lenkai, jie nieku gyvu nebūtų davę savo gyvenvietėms lietuviškų pavadinimų! Dabartinėje suslavėjusioje Pietryčių Lietuvoje krinta į akis vietovardžių su priesaga -išk- gausa. Ši priesaga, kad ir kaip būtų užrašyta (-iszki, -ischken ar -ишки), savo lietuviškos kilmės nuo to nepraranda.

    Dalis asmenvardinės (pavardinės) kilmės lietuviškų šio regiono vietovardžių (Jackonys, Anuliškiai, Petroškai, Justiniškės, Širviai, Valčiūnai, Avižieniai ir kt.) galėjo kilti palyginti neseniai, nes lietuvių kaimiečių pavardės formavosi daugiausia XVII-XVIII a. Asmenvardinės kilmės vietovardžių lietuviškumą Vilniaus bei Šalčininkų apylinkėse patvirtina ir jų daryba – dalis jų sudaryti su lietuviškais patroniminiais formantais, nevartojamais nei baltarusių, nei lenkų kalbose.

    Vadinasi, slaviškasis, o ypač lenkiškasis etniškasis antsluoksnis kaimiškose Vilniaus ir Šalčininkų vietovėse yra dar naujesnis, siekiantis XIX-XX amžių. Dabartinių lenkų protėviai tose vietovėse neabejotinai buvę lietuviai, todėl senieji slavakalbiai tų vietovių gyventojai save autochtonais gali laikyti nebent biologiniu požiūriu. Etninė slaviškoji savimonė ten atsiradusi istoriškai neseniai, yra nauja, tad Lietuvos totoriai, karaimai, žydai ir čigonai Lietuvoje turi kur kas gilesnes šaknis negu lenkai.

    Senųjų lenkakalbių lietuvių etninės savimonės savinimasis ir jų vadinimas taip pat lenkais istoriškai nepagrįstas, nes takoskyra tarp lenkakalbių Lietuvos didikų ir bajorų bei Lenkijos lenkų išliko dar ilgai net po Liublino unijos. Čia būtų tas pat, kaip kad britų galimas teigimas po 100 ar 200 metų, jog XXI a. pradžioje Airijoje gyvenę vieni anglakalbiai anglai – airių ten nebūta.

    Kapinių užrašai

    Dar vienas šiaudas, už kurio griebiasi lenkiškų šaknų Lietuvoje kapstytojai, yra senieji kapinių užrašai – esą, visi jie lenkiški, o tai, girdi, rodo, kad lietuvių čia net nebuvo. Ciniškas teiginys, žinant, kad katalikų bažnyčia, registravusi gimimą, santuoką ir mirtį, Lietuvoje buvo lenkų rankose, o pati lenkų kalba buvo paskelbta oficialiąja dar nuo 1697 m. Šių dienų Lenkija yra išlaikiusi nelenkų pavardžių rašymo tradiciją, apie kurią jau buvo rašyta: lietuvio Liškausko pavardė lenkiškai oficialiai rašoma ne Liszkauskas, bet Liszkowski, ir niekuo nesiskiria nuo tokios pat lenko pavardės.

    Lietuvių kalba Vilniuje pradėta slopinti dar XVIII a. Lietuviškus pamokslus Šv. Jonų bažnyčioje nustota sakyti 1737 m., pati lietuvių kalba lenkų viešai vadinta „pagoniška“, „chamiška“, „prasčiokiška“, netinkama krikščionybei ir maldoms.

    Alvydas Butkus

    Tad iš lenkiško pavardės užrašymo antkapyje spręsti apie jos buvusio savininko tautybę neįmanoma. Iš pavardės galima spręsti tik apie jos pačios kilmę, bet ne apie žmogaus tautybę. Antkapio užrašas Jankowski, Chodkiewicz, Rodzina Maiszeliuw sako, kad pavardė yra lenkų, baltarusių ar lietuvių kilmės, tačiau kuo save laikė jos savininkas, lieka neaišku. Pietryčių Lietuvoje tautybė tapo pasirinkimo dalyku, ne kilmės.

    Be to, spekuliuoti antkapių užrašais ir jais įrodinėti etnoso senumą mažų mažiausiai nesolidu. Daugelio Latvijos senųjų kapinių užrašai yra padaryti gotikiniu šriftu, o asmenvardžiai turi vokiškas formas – ar tai reiškia, kad tose vietose visai nebūta latvių?

    Lietuvių kalba Vilniuje

    Yra dar viena pasaka, kurią lenkai nuolat seka savo „mažiemus“ ir žioplesniems aplinkiniams: Vilnių esą įkūrę lenkai, jie čia ir gyvenę nuo Gedimino laikų, o lietuviai pasirodę tik po Antrojo pasaulinio karo, o ypač po 1990 m. Visi Vilniaus lietuviai esą suvažiavę iš Žemaitijos. Ši pasaka sekama ir dėl to, kad ja patikėtų dar ir patys pasakoriai.

    Apie Vilniaus įkūrimą pasakoja ne tik legendos. Lenkų istorikas Janas Dlugošas (1415-1480), šiaip jau nemėgęs lietuvių, rašo trumpai drūtai: Lietuviai /.../ ten įkūrė pirmąjį miestą Vilnių, kuris ir šiandien yra svarbiausias to krašto miestas. Tas pats autorius niekur neužsimena, kad jo laikais Vilniuje būtų šnekėta lenkiškai. Lietuvių kalbą J. Dlugošas lygina su lotynų kalba, vadinasi, skiria nuo baltarusių ar lenkų. O juk tų laikų metraštininkai aprašinėjo ne valstiečius, bet diduomenę ir jos ypatumus, tarp jų ir kalbą.

    Lenkų kalbą į Vilnių užnešė Lenkijos dvasininkija, o XVI a. – ir Žygimanto Augusto dvaras. Vilnius lenkėjo pamažu, luomine piramide žemyn. Nemažą vaidmenį čia suvaidino lenkiškoji kontrreformacija, lenkų kalbą stengusis paversti ir konfesine kalba.

    Lietuvių kalba Vilniuje plačiai vartota ir XVII a., ir vėliau. Miesto apylinkės buvusios dar visai lietuviškos, ką rodo ir dabartinių lenkų vartojami lietuviški vietovardžiai Ponary (slavai Nerį visada vadinę Vilija), Sznipiszki, Kariotiszki, Żirmuny, Antokol, Turniszki, Bujwidziszki. Apie 1620 m. Vilniuje išeina Konstantino Sirvydo Lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodynas, skirtas lietuvių bajorų vaikams, studijuojantiems Vilniaus universitete, taip pat tiems nelietuviams, kurie turėjo pramokti lietuviškai tiek, kad galėtų sakyti pamokslus (pats K. Sirvydas lietuviškus pamokslus skaitė Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje).

    Šio žodyno išėjo net penki leidimai (paskutinis – 1713 m.), o tai rodo, kad lietuvių kalba Vilniuje buvo gyva ir reikalinga visą tą laiką. K. Sirvydas tiek žodyne, tiek pamokslų rinkinyje „Punktai sakymų“ vartojo vietinę Vilniaus lietuvių tarmę – rytų aukštaičių (dzūkų puntininkų), kuria dabar šnekama apie Švenčionis, Ignaliną, o Baltarusijoje – apie Gervėčius. Vadinasi, vilniečių lietuvių kalba buvo tokia pati, kaip ir miesto apylinkių.

    Lietuvių kalba Vilniuje pradėta slopinti dar XVIII a. Lietuviškus pamokslus Šv. Jonų bažnyčioje nustota sakyti 1737 m., pati lietuvių kalba lenkų viešai vadinta „pagoniška“, „chamiška“, „prasčiokiška“, netinkama krikščionybei ir maldoms. Tokia nuostata drauge su pačia lenkų kalba iš Vilniaus per dvarus ir bažnyčias pamažu plito ir po sostinės apylinkes, kur iš kalbų maišalynės ilgainiui susikūrė unikalus slavų kalbos variantas – „po prostu“, slavistų laikomas baltarusių kalbos tarme.

    Deja, tokia arogantiška šovinistinė XIX a. lenkų nuostata LLRA veikėjų atnaujinama ir šiais laikais, menkinant ne tik lietuvių kalbą, bet ir kultūrą bei Lietuvos valsybingumą apskritai. Dabartinis lenkų nenoras mokytis valstybinės lietuvių kalbos yra viena iš šio lenkiško šovinizmo apraiškų.

    Didesnė tauta – didesni ir kompleksai

    Antilietuviška lenkų arogancija išryškėjo jau nuo pat Krėvos unijos (1385) laikų ir ilgainiui tik stiprėjo. Ši arogancija turėjo nuslopinti lenkiškus kompleksus. Įsivaizduokite valstybę, neturinčią savų valdovų dinastijos ir nuolat skolinančią juos iš kaimynų. Valstybę, iš baimės vokiečiams pasiūliusią karaliaus sostą taip nekenčiamų pagonių lietuvių kunigaikščiui! Kiek pastangų reikėjo lenkų didikams, kad įveiktų savo principus ir pripažintų, jog nuo pražūties jų karalystę gali išgelbėti tik Lietuva!

    Šiems kompleksams nuslopinti ir buvo pasirinkta arogantiška misionieriška nuostata, esą tai Lenkija yra Lietuvos gelbėtoja ir globėja, todėl dėkingi lietuviai turį net krikščionybę perimti su visu lenkų kalbos įpakavimu. Iki XX a. lenkų neapykanta lietuviškumui buvo tiek sustiprėjusi, kad, nors ir būdami uolūs katalikai, jie nesibodėjo net bažnyčiose (!) sukelti muštynių dėl to, kad ten melstasi ar giedota lietuviškai. Lietuvių tautinis atgimimas XIX a. antrojoje pusėje sunkiai skynėsi kelią per dvi slaviškas užtvaras: rusiškąjį spaudos draudimą lietuviškame regione bei lenkiškąjį kalbos draudimą bažnyčioje.

    Pirmuoju atveju padėtį šiek tiek gelbėjo knygnešių veikla, antruoju – nesibaigiantys ir ne visada sėkmingi bylinėjimaisi su lenkais kunigais ir lenkiška katalikų bažnyčios hierarchija. Nenuostabu, kad šio slaviško spaudimo neatlaikė būtent aplink Vilnių gyvenę lietuviai valstiečiai – ten jis buvo stipriausias.

    Tuo tarpu vokiškuose kraštuose – Prūsijoje, Livonijoje – vokiečiai savo kalbos nepriešino vietinėms, netgi atvirkščiai – patys jų mokėsi ir leido knygas, kad jas savo namuose galėtų skaityti ir katekizuotis prūsai, latviai ir estai valstiečiai, taip pat Mažosios Lietuvos lietuviai. Protestantiškuose kraštuose vokiečiai nekompleksavo, kad bažnyčiose pamaldos vyksta, pavyzdžiui, ir latvių kalba.

    Dėl vokiško pragmatizmo bei protestantiškų nuostatų vietinių kalbų ir švietimo atžvilgiu latviai ir estai XIX a. jau buvo raštingos tautos – raštingumas ten siekė iki 90-95 proc.; lietuviškų gubernijų gyventojų raštingumas tesiekė 50 proc. ir mažiau. Latvių ir estų atgimimas, prasidėjęs keliasdešimčia metų anksčiau nei lietuvių, nebuvo priverstas kovoti dėl gimtosios kalbos konfesinėje srityje – visas dėmesys buvo sutelktas į tolesnį tautinės savimonės ugdymą. Todėl latvių bei estų tautinė savimonė susicementavo tvirtesnė už lietuvių.

    Nei latviai, nei estai nekompleksuoja nei dėl savo kalbos, nei dėl rašybos, nei dėl tautybės – net dabartinės Latvijos rusai, emigravę į Vakarus, linkę apsimesti latviais, nors kai kurie jų latviškai sunkokai kalba. Stipresnis latvių ir estų tautinis mentalitetas ryškus ir mūsų dienomis – Latvijos bei Estijos vidaus politikos sprendimai dabar yra ryžtingesni nei Lietuvos. Latvių ir estų politikai savo rinkėjams nesiteisina politinės valios stoka; vargu, ar jie apskritai tokį terminą žino.

    Vietoje išvadų

    Lenkų kalba Lietuvoje yra atneštinė, o plisdama slavėjant Vilniaus apylinkių kaimiečiams lietuviams ir lenkėjant į šį kraštą atsikėlusiems baltarusiams, virto tam tikru slavišku tarptautiniu žargonu – „po prostu“ kalba. Daugelyje kaimo vietovių ji paplito XIX-XX a. ir, suprantama, nėra jokios gretimos lenkų tarmės tęsinys. Antra vertus, kultūriniu ir lingvistiniu požiūriu „po prostu“ kalba dėl savo unikalumo yra daug vertesnė už tikrąją lenkų, tačiau jos nesistengiama išsaugoti, nes lenkiškose mokyklose mokoma lenkų bendrinės kalbos, tokiu būdu naikinant net dabartinį etninį krašto savitumą.

    Vadinasi, už Lietuvos pinigus formuojamas regionas be jokio etninio savitumo, kaip kad Rusijos Kaliningrado sritis ar Lenkijos vakarinės vaivadijos. Skirtumas nebent tas, kad čia Lietuvos pinigais finansuojamas priešiškumas valstybei ir kaimyninės Lenkijos pilietiškumas.

    Tiek pat istoriškai jauna ir kaimiečių lenkiškoji savimonė. Lenkų etnosas čia nėra autochtoniškas. Kad lietuvių kalbą ir savimonę valstiečiai iškeitė į lenkiškąją, nuo to jie bajorais netapo. Žinoma, pasirinkti tautybę yra jų teisė, tačiau teigti, jog Vilniaus ir Šalčininkų rajonų lenkais save laikantys gyventojai yra autochtonai, yra šventvagystė. Ten šnekama slaviškai, bet vaikštoma žeme, kurioje ilsisi jų protėvių lietuvių kaulai.

     

    www.DELFI.lt Alvydas Butkus2011 kovo mėn. 16 d.

  • KGB sostinės taryboje

    Seimas nusprendė, kad lenkai apie Lietuvą mokysis tik lietuviškai

     

     

    Seimas ketvirtadienį pastraipsniui balsuodamas dėl naujos redakcijos Švietimo įstatymo priėmimo pritarė siūlymui, kad tautinių mažumų mokyklose lietuvių kalba vyktų pamokos, kai dėstomos temos iš Lietuvos istorijos ir geografijos, pasaulio pažinimo, mokoma pilietiškumo pagrindų.

    Straipsniui dėl lietuvių kalbos mokymo tautinių mažumų mokyklose pritarė 87 parlamentarai, 4 buvo prieš, 5 susilaikė. Seimas dar turės balsuoti dėl viso įstatymo priėmimo.

    Priimdamias tokį pasiūlymą, Seimas atsisakė anksčiau numatytos nuostatos, sulaukusios tautinių mažumų pasipriešinimo, pagal kurią du–trys dalykai tautinių mažumų mokyklose, be privalomai dėstomos lietuvių kalbos, būtų dėstomi lietuvių kalba.

    Šiuo metu galiojantis Švietimo įstatymas numato, kad tautinių mažumų mokyklose visas ugdymo procesas gali vykti tautinės mažumos kalba, privalomai dėstoma tik valstybinė kalba.

    „Mano siūlymas susijęs su veidrodinio atspindžio principo taikymu reglamentuojant tautinių mažumų kalba numatytus mokymus“, - sakė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys.

    Paprašytas patikslinti, jis sakė, jog daug diskusijų sukėlusiu įstatymo straipsniu siekia, kad būtų plečiamos galimybės visiems gerai mokėti valstybinę kalbą.

    Jo žodžiais, tai esą susiję su žmogaus gyvenimo sėkme Lietuvoje.

    „Pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoje lietuviškai būtų mokoma tų dalykų, kurie susiję su Lietuvos istorija, geografija, kultūra, pilietiškumo pagrindais“, – aiškina V. Stundys, pridurdamas, kad įstatymas leistų Švietimo ir mokslo ministrui nustatyti tokią mokymo tvarką ir suvienodinti egzaminus lietuviškų ir tautinių mažumų mokyklose.

    Religijos privalomai nemokys

    Balsuodami už naujos redakcijos Švietimo įstatymą papunkčiui Seimo nariai pritarė siūlymui įteisinti naują švietimo įstaigos tipą – progimnaziją. Taip bendrojo ugdymo mokyklos sistemą, nuo įstatymo įsigaliojimo pradžios, sudarys pradinė mokykla, progimnazija, pagrindinė mokykla, vidurinė mokyklai ir gimnazija.

    Seimas šiandien nepalaikė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovo Jaroslavo Narkevičiaus siūlymui pradinio ir pagrindinio ugdymo mokyklose tikybos pamokas padaryti privalomas.

    Dabar moksleiviai renkasi vieną iš dorinio ugdymo dalykų – tradicinės religinės bendruomenės tikybą arba etiką.

     

    Alfa.lt 2011-03-17

     

     KBG sostinės taryboje



    Į naujos kadencijos Vilniaus savivaldybės tarybą nepateko nei vienas buvęs tremtinys ar politinis kalinys. Bet vilniečiai į tarybą išsirinko kadrinį KGB karininką majorą Viktorą Balakiną. Jį per Rusų aljansą atsivedė Voldemaro Tomaševskio blokas.

    V. Balakinas 2004 metais kandidatuodamas į Europos Parlamentą anketoje rašė, kad 1973-1991 m. dirbo LTSR saugumo komitete. Tiesiogiai, jog dirbo KGB nerašė. Gal gėdijosi, gal suprato, kad dėl to nepatiks daugumai rinkėjų. Į Europos Parlamentą vis tiek nebuvo išrinktas. Tad rinkimų į Vilniaus savivaldybės tarybą anketoje šio savo biografijos fakto jis jau apdairiai nedeklaravo. Gal dėl to ir laimėjo.

    Po rinkimų V. Balakinas suskubo didžiuotis šia savo „tarnyba“. Ten esą dirbę „geri ir kvalifikuoti žmonės, profesionalai“, kurie kovojo su kriminaliniais nusikaltėliais. Ideologiniais klausimais užsiiminėję tik nedaugelis iš jų. Jis pats operatyvinio darbo nedirbęs, buvęs inžinieriumi ir dirbęs tik su technika. Dabar esąs Lietuvos pilietis ir naudojasi visomis piliečio teisėmis. Žinoma be jokių skrupulų dėl savo 18-kos metų darbo Lietuvos Respublikos įstatymais pripažintoje nusikalstama KGB organizacijoje.

    Iš to kas pasakyta, visai neatrodo, kad V. Balakinas būtų atviras ir nuoširdus. Ir kyla pagrįstų abejonių dėl jo lojalumo Lietuvos Respublikai. Tačiau rinkėjai jį išrinko į Vilniaus tarybą. Vadinasi juo lyg ir pasitiki. Ir vėl: ar tikrai pasitiki? Juk dalį savo biografijos faktų jis nuo rinkėjų nuslėpė. Pirmiausia, 18-ka metų darbo nusikalstamoje KGB organizacijoje, kurioje, atvirkščiai nei teigia V. Balakinas, tik maža dalis dirbo kriminalistais. Antra, iš karto po Kovo 11-osios Akto paskelbimo tik maža jų dalis perėjo į Nepriklausomos Lietuvos tarnybą. Tarp jų V. Balakino nebuvo. Jis deklaruoja darbą KGB 1973−1991m. Vadinasi dirbo iki Maskvos pučo žlugimo, kai KGB struktūros Lietuvoje buvo likviduotos. Geros valios Lietuvos valstybės atžvilgiu tame lyg ir nebūta. Trečia, manau, darbui ne operatyvinėje srityje, bet „inžinieriaus su technika“ ir toje pačioje nusikalstamoje organizacijoje tiktų toks palyginimas: kai gauja vagių eina plėšti parduotuvę ar banką, tai su savimi būtinai vedasi seifų atrakinimo specialistą „inžinierių“, kitaip apiplėšimas neįmanomas. Tas meistras nevagia, tik atrakina. Bet ar jis nėra gaujos narys ir gal net svarbiausias?

    KGB operatyviniai darbuotojai žmones sekė ir suiminėjo, tardytojai suimtuosius kankino, o tokie kaip V. Balakinas reguliavo bei taisė sekimo ir kitokią aparatūrą, be kurios pats sekimas nebūtų efektyvus. Kuo tada jo darbo svarba skiriasi nuo minėto spynų atrakinimo meistro vagių gaujoje? Sutikime – niekuo.

    Dar dėl rinkėjų pasitikėjimo. Rinkėjai paprastai balsuoja už pasirinktų partijų vadovus ar kandidatų sąrašų lyderius, mažai kreipdami dėmesį į kitų kandidatų pavardes. Taigi ir šiuo atveju už netyčia išrinktą KGB kadrinį karininką atsakomybę turi prisiimti LLRA vadovas V. Tomaševskis. Jo pasiteisinimas − esą visų partijų sąrašuose yra visokių, netinkamas, nes kadrinių KGB karininkų rinkimų kandidatų sąrašuose dar nėra buvę. Jo pasigyrimas, jog LLRA deleguoti žmonės yra patys geriausi yra netiesa.

    Tenka apgailestauti dėl Vilniaus mero Raimundo Aleknos samprotavimų apie sugyvenimą su kagėbistais. Jų dar niekam nepavyko „prisijaukinti“. Buvusių kagėbistų nėra. Su tokiais anksčiau ar vėliau susidorojama. Ar jau pamiršome Aleksandro Litvinenkos tragediją? Kiek galima lipti vis ant to paties grėblio?

    Kita V. Tomaševskio bloko puošmena − Olga Gorškova − didžiuojasi savo rūpesčiu dėl rusų kultūros. Dėl to esą pelniusi keletą Rusijos ordinų ir oficialių pagyrimų. Bet rusų kultūrą nuo seno Lietuvoje puoselėja visuomeninė organizacija Rusų sąjunga. Kodėl nei vienas šios sąjungos narys negali pasigirti gausia Rusijos ordinų kolekcija? Ar Rusijos ambasada politinę veiklą Rusų aljanse vertina labiau už kultūrinę?

    Vis aštresne Lietuvos politinės sistemos problema tampa tautiniu pagrindu organizuotos mažumų politinės partijos. Tokios Europos Sąjungoje retai pasitaiko. Lietuvoje jos atstovauja ne vietos gyventojų, bet metropolijų interesams. Iš čia ir medalių bei ordinų gausa.

    Atrodo, jog laikinoji sostinė Kaunas stengiasi neatsilikti nuo Vilniaus ir sau meru renkasi jei jau ne KGB, tai bent buvusį sovietinės milicijos aukštą karininką. Beje, į Kauno savivaldybės tarybą, kaip ir Vilniuje, neišrinktas nei vienas buvęs tremtinys, nors kandidatų buvo. Tokios tokelės. Yra dėl ko susimąstyti.



    Voruta Povilas JAKUČIONISData: 2011-03-16

  • .Iškauskas. Ar bus Lietuvoje lenkų autonomija?

    Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo kėsinimosi smurtu pažeisti Lietuvos suverenitetą

     

     

    Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl internete patalpintos vaizdo medžiagos, kurios turinyje yra galimai įžvelgtini kėsinimosi smurtu pažeisti Lietuvos suverenitetą požymiai. Tyrimas pradėtas pagal Seimo nario Gintaro Songailos kreipimąsi.

    „Į Generalinę prokuratūrą kreipiausi susipažinęs su videoklipų produkcija, kuri yra prieinama ir platinama per buvusio Lenkijos “Kresų instituto” (“Instytut Kresowy”, o dabar – “Instytut Kresow Rzeczypospolitej”) tebeveikiančią interneto svetainę http://www.kresowy.pl. Šioje interneto svetainėje talpinamoje vaizdo medžiagoje didelė dalis klipų yra akivaizdžiai šovinistinio, agresyvaus revanšistinio ir net ekspansionistinio pobūdžio“, – sakoma G.Songailos pranešime spaudai.

    Pasak Seimo nario, daugelio videoklipų turinys siejasi su teritorinėmis pretenzijomis į vadinamuosius prieškarinės Lenkijos rytinius pakraščius („rytinių kresų“, „wschodnych kresow“, teritorijas) bei su „didžiosios Lenkijos“, kuri vėl esą užims šias ir net dar platesnes rytų Europos teritorijas, vizijomis. Vienuose videoklipuose šis Lenkijos teritorijos išplėtimas siejamas su Europos Sąjungos žlugimu arba išstojimui iš jos, kituose – su krize Baltarusijoje ir Ukrainoje, trečiuose – su nauju pasauliniu karu. Vienuose klipuose yra vaizduojamas artimiausiu metu esą įvyksiantis Lvovo, Gardino ir Vilniaus užėmimas, o kituose – prie šiandieninės Lenkijos Respublikos teritorijos „prijungiamos“ visos trys Baltijos šalys, visa Gudija ir Ukraina bei kai kurios vidurio Europos teritorijos.

    Kaip tvirtina G. Songaila, videoklipų autoriai išreiškia kėsinimąsi ne tik į Lietuvos, bet ir į kitų šalių – Gudijos, Ukrainos, Čekijos ir Slovakijos, o kai kuriais atvejais ir į Rusijos ir Vokietijos teritorijas.

    Generalinė prokuratūra pranešė, kad dėl medžiagos pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 122 str.

     

    www.DELFI.lt 2011 kovo mėn. 15 d.

     

     

     

    Ar bus Lietuvoje lenkų autonomija?

     

    Lenkijos ir Lietuvos santykiai visada buvo jautrūs. Kaip tame lakiame posakyje: nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis. Nuo 1569 m. pasirašytos Liublino unijos iki šių dienų tautinių santykių – štai tas ilgas ir prieštaringas mūsų valstybių sugyvenimo kelias, kuris kai kam pastaruoju metu vėl rodosi ne rožėmis klotas.

    Naujas diskusijas paskatino buvęs tautininkų lyderis Gintaras Songaila, kuris viename portale prisiminė 1990-1991 m. aplink Vilnių kurtą Lietuvai nepavaldžią „Tarybų socialistinę lenkų autonomiją“ ir įtarė esant tokios autonomijos atgaivinimo apraiškų šiandien, savivaldos rinkimuose sukūrus vadinamą „Valdemaro Tomaševskio bloką“ ir Lenkų rinkimų akcijai pasiekus nemažą pergalę Vilniaus regione. Jis taip pat manąs, kad su lenkais ranka rankos dirba ir kai kurie rusų veikėjai, netgi pati Maskva, kuri stengiasi įkalti pleištą santykiuose tarp Lenkijos ir Lietuvos.

    Galbūt tokie nuogąstavimai ne iš piršto laužti, bet padarykime trumpą ekskursą į istoriją, kuri mus nuolat šio to pamoko.

    Pirmas vienybės įrodymas

    Pirmas lenkų ir lietuvių vienybės pasireiškimas – 1410 07 15 vykęs Žalgirio mūšis, kurio 600-ąsias metines minėjome pernai. Suvienytos LDK ir Lenkijos Karalystės pajėgos visiems laikams nusimetė Teutonų ordino naštą. Bet jau tada viduramžių „madas“ diktavo stipresnis kaimynas.

    Pavyzdžiui, kaip tvirtina istorikai, mūšio vadas kunigaikštis Vytautas, tik gavęs politinio šio mūšio vadovo Lenkijos karaliaus Jogailos leidimą, į pagalbą galėjo pasikviesti čekų ir moravų karius. Tai lyg ir suprantama: iš visų 51 tūkstančių mūšyje su kryžiuočiais dalyvavusių karių 51 vėliava priklausė lenkų kariuomenei ir 40 – lietuvių. Šią disproporciją lenkai išnaudojo per visus ilgus šimtmečius, lietuvių sąmonėje palikdami antrarūšio sąjungos partnerio vaidmenį.

    Pernai jubiliejaus proga vienoje surengtoje diskusijoje istorikas Darius Staliūnas pastebėjo, kad Žalgirio mūšio mitas iki Antrojo pasaulinio karo lietuvio sąmonėje nefunkcionavo, tik sovietmečiu Žalgirio mūšis tapo vyraujančiu viduramžių istorijos įvykiu, nors, kita vertus, juo žmonėms bandyta įkalti vokiečių, kaip priešų, turinčių tiesioginį ryšį su viduramžių kryžiuočiais, įvaizdį.

    "Iki 1910 metų, kuriais Krokuvoje buvo iškilmingai švenčiamas Žalgirio mūšio 500 m. jubiliejus (iš Lietuvos kaip korespondentas buvo nusiųstas tik Juozas Tumas-Vaižgantas), ir po jų ši pergalė lietuvių sąmonėje beveik neegzistuoja iki Antrojo pasaulinio karo, nes tiek XIX a., tiek XX a. tarpukariu lietuviška istorinė savimonė yra antilenkiška, ir minėti įvykį, kur buvome draugai su lenkais, buvo sudėtinga“.

    „Visiškai kitaip yra su Vytautu, - tęsė istorikas Darius Staliūnas. - 1930 m. buvo Vytauto Didžiojo kulto apogėjus, aukščiausias valstybės tautinio pakilimo taškas. Sovietmečiu, atvirkščiai, buvo bandoma mažinti Vytauto reikšmę ir viską užgožti Žalgirio mūšiu“.

    Nelygiateisė unija

    Tikrasis susijungimas su Lenkija įvyko 1569 07 01 Liubline pasirašius LDK ir Lenkijos Karalystės sąjungos sutartį. Taip gimė Abiejų Tautų Respublika (ATR), kurią po trijų dienų aprobavo karalius Žygimantas Augustas, miręs po unijos sudarymo praėjus vos trejiems metams. Lietuvos istorikų Liublino unija dažnai vertinta neigiamai, nes kartu su ja Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė neteko didelės dalies teritorijos, kuri buvo perduota Lenkijos Karalystei.

    Unija numatė, kad LDK valdovu bus Lenkijos karalius, bus bendras seimas, kuriame LDK priklausė tik trečdalis vietų. LDK išliko atskiras valstybės titulas, teritorija, vykdomoji valdžia su iždu ir kariuomene. Krokuva sąjunga su lietuviais pasinaudojo gindama savo žemes Vakarų Ukrainoje, kariaudama su slavais ir totoriais. Prasidėjo masinis lietuvių bajorijos polonizavimas.

    Tiesa, istorikas L.N.Rasimas, neseniai rašęs apie senųjų ir naujųjų amžių Lietuvos ir Lenkijos santykius, mano, kad tada lietuviai išlaikė savo valstybingumą. Tik ATR sunkmečiu, siekdama panaikinti LDK, lenkai 1791 05 03 pabandė Konstitucijoje įtvirtinti, jog Lietuva yra Lenkijos provincija. Bet nespėjo: įvykus III-jam ATR padalijimui 1795 m., beveik visos jos teritorijos pateko į dar tvirtesnį carinės Rusijos glėbį. Istorikas pastebi, kad abejoms valstybėms atsidūrus šiame negailestingame glėbyje, lietuvių ir lenkų santykiai buvo geri tiek, kiek lietuviai nesiskyrė nuo lenkų, kalbėjo lenkiškai, didžiavosi abiejų valstybių istorija.

    Beje, XX a. pradžioje lietuvių iškelta iniciatyva įgyti autonomijos teises carinės imperijos sudėtyje Varšuvoje nebuvo palaikyta...

    Valstybė okupuotoje valstybėje

    Pirmas mėginimas Lietuvoje įkurti lenkišką autonomiją įvyko 1920 10 07 pasirašius Suvalkų sutartį. Lenkija pasiliko jai tekusį Suvalkų kraštą, o į Lietuvai perduotas pietines žemes su Vilniumi pasiuntė L. Zeligowskio rinktinę.

    Teisine prasme Lietuvai ši sutartis buvo reali, o Lenkijai – apsimestinė, tvirtina L.N.Rasimas. Lenkų kariuomenės užimtoje teritorijoje L. Zeligowskis tuometinio Lenkijos vadovo J.Pilsudskio nurodymu įkuria "Vidurio Lietuvos“ („Litwa Srodkova“) valstybę, 1922 01 08 "išsirenka“ Vidurio Lietuvos seimą, kuris paprašo tą valstybę prijungti prie Lenkijos, o Lenkijos seimas tokį prašymą kovo 24-ąją patenkina. Taip atsirado terminas "Vilniaus kraštas“ arba "Wilenszcyzna“, pamažu virtęs taip ir nerealizuota Lenkų autonomijos Lietuvoje idėja.

    Netrukus kraštas įėjo į sudarytą Vilniaus administracinę apygardą, o, vienodinant su Lenkijos administraciniu padalijimu, jos seimas 1925 12 22 įsteigė Vilniaus vaivadiją. Visas kraštas su Vakarų Baltarusijos dalimi padalintas į Vilniaus, Naugarduko ir Baltstogės vaivadijas. J.Pilsudskio svajonėse buvo atgaivinti ATR, bet...Vilniaus krašto okupacijos sąlygomis.

    Lenkų autonomija ant platformos

    Ar ne tokią autonomiją atkurti savo planus rezgė lenkų platformininkai 1990-1991 m.? Ar ne jie tuomet, balsuojant dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto, susilaikė? Personalijas įvardinti nesunku. Tarp susilaikiusių deputatų – vėliau už Vilniaus krašto autonomiją pasisakę lenkų radikalai Stanislavas Akanovičius, Leonas Jankelevičius, Ryšardas Maceikianiecas, Stanislavas Peško, Valentina Suboč, Edvardas Tomaševičius. L. Jankelevičius – buvęs LKP Šalčininkų rajono I sekretorius, vėliau atgailavęs už savo veiksmus ir 2000-aisiais pelnęs prezidento V.Adamkaus malonę.

    Kaip 2007 m. mokslininkų laikraščio „Mokslo Lietuva“ surengtoje diskusijoje sakė Vilnijos istorijos tyrinėtojas Kazimieras Garšva, 1990–1992 m. rytinėje Lietuvos dalyje iš tikrųjų buvo kuriama vadinamoji Lenkų autonomija. Šį sumanymą pasmerkė Šventasis Tėvas Jonas Paulius II ir tuometinė aukščiausioji Lenkijos valdžia su prezidentu Lechu Walensa. Buvo paleistos Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių tarybos.

    „Tačiau ką matome dabartinėje tų rajonų savivaldybių aukščiausioje valdžioje? - prieš 4 m., vasario 13 d., klausė Vilnijos draugijos pirmininkas? Vilniaus rajono savivaldybėje turime 7 autonomininkus su vicemeru priešakyje. Jų veikimo tikslai liko panašūs. Juk 35 asmenys, tarp jų - ir Lenkų rinkimų akcijos Lietuvoje pirmininko Valdemaro Tomaševskio tėvas Vladislavas, buvo autonomininkų koordinacinėje taryboje, ir apie tai galima pasiskaityti E. Ganusausko knygoje „Penktoji kolona“, – diskusijoje kalbėjo K.Garšva.

    Tiesa, kad tuomet Lenkijos valdžia oficialiai nepalaikė autonomijos iniciatorių. Prieš 11 metų, V.Adamkui viešint Varšuvoje, tuometinis Lenkijos premjeras Jerzy Buzekas sakė, kad Lenkija niekada nerėmė ir neremia 1990-1991 m. vykdytos autonomininkų veiklos. Ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ apdovanotas radikalios „Solidarumo“ dalies „Kovojantis Solidarumas“ („Solidarność Walcząca“) atstovas P.Hlebowiczius pernai nuoširdžiai vadino „kvailyste, jei lenkų mažuma Lietuvoje norėtų steigti kažkokią autonomiją ir net atsiskirti nuo Lietuvos“. Bet jis teigė, kad tame yra ir Lietuvos Vyriausybės kaltės, kuri nesudaro sąlygų Vilnijos lenkams integruotis į bendrą krašto gyvenimą...

    Po šių savivaldos rinkimų kol kas tik įvairių politikų svarstymuose gali išgirsti nuogąstavimų, kad keliantys galvas Vilniaus krašto lenkų politikai kartu su jiems pataikaujančiais kitų partijų atstovais ims svarstyti ir autonomijos perspektyvas. Primindamas, kad prieš 20 m. Vilniaus ir Šalčininkų rajonai norėjo jungtis prie Maskvos ir atplėšti kraštą nuo Lietuvos, Nepriklausomybės Akto signataras filosofas Romualdas Ozolas būgštauja, jog gali prireikti vėl čia įvesti tiesioginį valdymą, o steigti partijas tautiniu pagrindu galbūt uždrausti.

    Kaip sakoma, pagyvensim – pamatysim. Bet regą jau teks įtempti...

     

    www.DELFI.lt Česlovas Iškauskas 2011 kovo mėn. 13 d.

  • Už bandymą papirkti teisiamas E.Lementauskas gali tapti Seimo nariu

    Už bandymą papirkti teisiamas E.Lementauskas gali tapti Seimo nariu



    Už papirkinėjimą teisiamas "tvarkietis" Evaldas Lementauskas pretenduoja tapti Seimo nariu.

    Jei jo bendrapartietis Remigijus Ačas atsisakys parlamentaro mandato, šis turėtų atitekti E.Lementauskui, mat jis yra pirmasis partijos kandidatas rinkimų sąraše. Dėl to E.Lementauskas įgytų teisinę neliečiamybę, ir įstrigtų beveik dvejus teisme nagrinėjama jo baudžiamoji byla, pranešė TV3 Žinios.

    Antradienį Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme buvusio Vilniaus vicemero E.Lementausko baudžiamojoje byloje dalyvavo tik jo advokatai, mat politikas likus vos keliems posėdžiams iki bylos pabaigos netikėtai susirgo.

    Kitas teismo posėdis numatytas gegužės mėnesį. Tuomet jau bus aišku, ar R.Ačas iškeis parlamentaro mandato į Raseinių rajono mero kėdę.

    Neoficialiomis TV3 žiniomis, R.Ačui pavyko susitarti su kitomis partijomis ir suburti daugumą Raseinių savivaldybės taryboje.

    Seimo narys kol kas nekomentuoja, kurį mandatą rinksis.

    "Jokių komentarų, ateis savo laikas ir bus komentarai", - sakė jis.

    Naujų karjeros galimybių nekomentuoja ir E.Lementauskas.

    "Nieko negaliu komentuoti, apie tai kas gali kada nors įvykti (...) Kai bus aišku, tai bus aišku, o iki šios minutės tai tikrai jokių komentarų", - teigė jis.

    Jeigu partijos "Tvarka ir teisingumas" atsakingasis sekretorius E.Lementauskas taps Seimo nariu, jis įgis teisinę neliečiamybę, ir teismas be Seimo leidimo negalės toliau nagrinėti beveik dvejus trunkančios baudžiamosios bylos.

    "Jisai, kada prisiekia, įgyja imunitetą, patys teismų faktai nėra jam kliūtis tapti Seimo nariu, bet toliau, kad teismai vyktų, reikės kreiptis į Seimą dėl Seimo nario neliečiamumo panaikinimo, kaip Seimas nuspręs, taip toliau teismai ir vyks", - aiškino Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas.

    Trečiadienį "Tvarkos ir teisingumo" prezidiumas turėtų spręsti, ar rekomenduoti E.Lementauskui tapti parlamentaru.

    "Tvarkietis" kaltinamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariui konservatoriui Vidui Urbonavičiui siūlęs 300 tūkst. litų už tai, kad šis nepalaikytų interpeliacijos merui Juozui Imbrasui ir pačiam E.Lementauskui bei balsuotų už tuometinei koalicijai naudingus sprendimus.

    Www.delfi.lt 2011 kovo mėn. 15 d.





    Seimas sukomplektavo Konstitucinį Teismą

     

     

    Rytoj parlamente prisieks trys nauji Konstitucinio Teismo (KT) teisėjai. Jų kandidatūras Seimas palaimino be didesnių diskusijų.

    Dėl naujų KT teisėjų, skiriamų devynerių metų kadencijai, vakar parlamentarai balsavo slaptai. Didžiausio politikų palaikymo sulaukė vienas žymiausių konstitucinės teisės žinovų, Aukščiausiojo Teismo (AT) pirmininko Gintaro Kryževičiaus pasiūlytas kandidatas Gediminas Mesonis. Už jį balsavo 100 Seimo narių, prieš buvo 7, susilaikė 4 parlamentarai. Už prezidentės Dalios Grybauskaitės parinktą kandidatą AT teisėją Egidijų Bieliūną balsavo 92, prieš - 7, susilaikė 9 Seimo nariai. Daugiausia abejonių parlamentarams kilo dėl Seimo pirmininkės Irenos Degutienės teikto kandidato tarptautinės teisės žinovo Dainiaus Žalimo. Jį palaikė 76 politikai, prieš buvo 22, susilaikė 10 Seimo narių.

    Paskirtieji teisininkai pakeis kadenciją baigiančius tris savo kolegas - dabartinį KT pirmininką Kęstutį Lapinską, teisėjus Armaną Abramavičių ir Zenoną Namavičių.

    Skambėjo liaupsės

    Kad pasiūlyti teisininkai būtų paskirti KT teisėjais, vakar neprieštaravo nė viena Seimo frakcija, tam pritarė Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Kalbėjusieji vieningai pabrėžė aukštą kandidatų profesinį lygį bei turimą patirtį. Pasak Seimo vicepirmininko socialdemokrato Česlovo Juršėno, pradėjus dirbti naujokams, KT bus "keturi profesoriai ir trys docentai". "Tokio lygio, tokio išsilavinimo Konstitucinio Teismo sudėties dar nebuvo", - sakė Č.Juršėnas.

    Anot politiko, asmeninė pažintis leidžia teigti, kad naujieji teisėjai, nors ir turėdami kiekvienas savo poziciją, gali konstruktyviai dirbti didesniame kolektyve. "Tai labai svarbu, nes KT yra ne šiaip sau devynių teisėjų suma, o ypatingas kvalifikuotų, sąžiningų teisininkų kolektyvas", - pabrėžė Č.Juršėnas.

    Kilo abejonių

    "Tai žmonės, turintys įvairios darbo ir gyvenimo patirties, atstovaujantys skirtingoms teisės šakoms. Tikrai puikus derinys. Turbūt vienas iš tų atvejų, kai galima sakyti, kad teikimas yra visapusiškai pavykęs", - kalbėjo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Jurgis Razma. Pasak jo, per susitikimą su kandidatais buvo išreikštas pageidavimas, kad KT sprendimai būtų rašomi tokia kalba, kurią lengviau galėtų suprasti ne tik profesionalai, bet ir paprasti piliečiai.

    Neigiamų pastabų sulaukė vienintelis kandidatas į KT teisėjus D.Žalimas. Kai kurios jo traktuotės sukėlė abejonių dviem "Tvarkos ir teisingumo" frakcijos nariams. Egidijus Klumbys atvirai prisipažino balsuosiąs prieš D.Žalimo skyrimą.

    Griežti reikalavimai

    KT sudaro devyni teisėjai, skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai. Teisėjus skiria Seimas iš kandidatų, kuriuos pateikia prezidentas, Seimo ir AT pirmininkai. KT pirmininką iš šio teismo teisėjų skiria Seimas prezidento teikimu.

    KT teisėjais gali būti skiriami nepriekaištingos reputacijos Lietuvos piliečiai, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 10 metų teisinio ar mokslinio pedagoginio darbo pagal teisininko specialybę stažą. Teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepriklausomi nuo jokios valstybės institucijos, asmens ar organizacijos ir vadovaujasi tik Konstitucija. Teisėjams taikomi darbo ir politinės veiklos apribojimai: jie negali eiti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse, išskyrus pedagoginį ar kūrybinį darbą. Jie negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą. KT teisėjai negali dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje.

    E.Bieliūnas gimė 1950-aisiais. 1973 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, 1977 m. Maskvos universiteto teisės fakulteto aspirantūrą, po metų Maskvoje apsigynė teisės mokslų kandidato (kriminologija) disertaciją. 1994 m. tapo socialinių mokslų daktaru, docentu. Nuo 1999 m. E.Bieliūnas Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas, dėstytojauja Vilniaus universitete. Teisėjų garbės teismo narys. Yra kelių knygų bendraautoris, parašęs nemažai mokslinių straipsnių.

    G.Mesonis gimė 1968-aisiais. 1991 m. baigė Vilniaus pedagoginio instituto Fizikos fakultetą, 1996 m. įgijo teisės mokslų bakalauro, paskui magistro, vėliau - socialinių mokslų teisės krypties daktaro laipsnį. 2000 m. apsigynė disertaciją, nuo 2003 m. - docentas. Dabar - konstitucinės teisės profesorius. Kaip vizituojantis dėstytojas skaityti paskaitų G.Mesonis nuolat kviečiamas į Čekijos, Olandijos, Italijos, Vokietijos, Portugalijos universitetus. Jis yra kelių monografijų autorius ir bendraautoris, taip pat parašęs nemažai mokslinių publikacijų. Dirbo daugelyje Seimo, prezidentūros ir Vyriausybės sudarytų ekspertų darbo grupių.

    D.Žalimas gimė 1973-iaisiais. 1996 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą (specializacija - tarptautinė teisė) ir nuo tada dirba pedagoginį darbą. 2001 m. apgynė daktaro disertaciją, nuo 2005-ųjų - docentas. Šešių knygų ir monografijų, daugybės straipsnių autorius. Kaip ekspertas prisidėjo rengiant Lietuvos poziciją Europos Žmogaus Teisių Teismo bylose (pavyzdžiui, Kuolelis, Bartoševičius ir Burokevičius prieš Lietuvą, Paksas prieš Lietuvą ir kt.). Daugiau kaip dešimtmetį D.Žalimas yra krašto apsaugos ministrų patarėjas, pats parengė ir prisidėjo rengiant ne vieną teisės aktų projektą.

     

    Lietuvos žinios Raimonda Ramelienė 2011 – 03 – 17

  • Pavojus tapo tikras

    Pavojus tapo tikras

     

     

    Praėjus keturioms dienoms po 8,9 balo žemės drebėjimo ir cunamio Japonijos branduolinė krizė gresia virsti katastrofa, grasinančia visam pasauliui.

    Japonijos Fukušimos-Dajiči atominėje elektrinėje vakar rytą darbuotojams jūros vandeniu vėsinant pažeistus jėgainės reaktorius įvyko dar vienas sprogimas - trečiasis per keturias dienas. Šįkart neatlaikė 2-asis blokas, o ketvirtajame reaktoriuje kilo gaisras. Nors pastarasis reaktorius neveikia, manoma, kad jis tapo vienu iš padidėjusio radiacinio fono šaltinių, kai iš jo korpuso buvo išleidžiamos vandenilio dujos, kurios ir sukėlė gaisrą. Gamtos stichijų nuniokotoje atominėje jėgainėje įvyko radioaktyvių medžiagų nuotėkis. Vyriausybė meldė gyventojus išlikti ramius. Per nacionalinės televizijos transliuotą pranešimą premjeras Naoto Kanas sakė, kad radiacija pasklido iš keturių reaktorių Fukušimos 1-ojoje jėgainėje, o spinduliuotės "lygis tikriausiai yra labai didelis, taip pat tebėra labai didelė rizika, kad pasklis daugiau radiacijos". Iš elektrinės evakuoti 800 darbuotojų, apie 50 specialistų liko dirbti su keturiais pažeistais reaktoriais, juos vėsindami iš vandenyno pumpuojamu vandeniu. Pranešta, kad temperatūra jau pradėjo kilti ir likusiuose dviejuose reaktoriuose. Per gaisrus ir sprogimus reaktorių blokuose buvo sužeisti iš viso 15 darbuotojų ir kariškių, o iki 190 žmonių patyrė didesnį spinduliuotės poveikį.

    Kritinė būklė

    Trijų reaktorių būklė tebėra kritinė, mat cunamio banga nušlavė mazuto perdirbimo gamyklą ir ji nustojo tiekti elektros energiją atominei jėgainei. Dėl to sutriko aušinimo sistema ir gresia perkaitimas. Jėgainę valdanti bendrovė "Tokyo Electric Power" pranešė, kad po sprogimo 2-ajame bloke nukrito spaudimas reaktoriaus apačioje esančiame aušinimo baseine, kur garai, išeinantys iš turbinų, paverčiami vandeniu. Avarijų metu šiame baseine esantis vanduo automatiškai purškiamas į reaktorių, papildomai jį vėsindamas, be to, jis aklinai uždaro išėjimą iš reaktoriaus sistemos, kad į aplinką nepatektų radioaktyvios atliekos.

    Nukritus slėgiui aušinimo baseine radiacijos lygis aplink reaktorių smarkiai padidėjo. "Esame per plauką nuo katastrofos. Gresia blogiausias galimas scenarijus. Galima daryti prielaidą, kad reaktoriaus gaubtas pažeistas. Jei reaktoriaus viduje bus didžiulis radiacijos nuotėkis, be jokių abejonių į išorę išsiverš didelis radiacijos kiekis", - sakė branduolinės energetikos specialistas Hiroaki Koide.

    Elektrinės apylinkėse gyvenantiems žmonėms patarta neiti iš namų, kad išvengtų apšvitinimo. Dalis iš maždaug 70 tūkst. žmonių jau evakuoti iš 20 kilometrų zonos, o dar 140 tūkst. tebėra zonoje, kurioje pavojus paskelbtas iš naujo. Žmonėms patarta uždaryti langus, pasirūpinti namų sandarumu, nejungti ventiliatorių, o skalbinius džiovinti viduje.

    Ši branduolinė krizė Japonijoje yra pati didžiausia nuo Hirošimos ir Nagasakio atominių bombardavimų per Antrąjį pasaulinį karą. Tai pirmoji visam pasauliui pavojų kelianti branduolinė avarija nuo Ukrainoje esančios Černobylio atominės elektrinės sprogimo 1986 metais.

    Tokijas pranešė užfiksavęs nežymų radiacinio fono suintensyvėjimą, tačiau jis per mažas, kad keltų pavojų sveikatai. Nepaisant to, sostinės gyventojus apėmė panika. Tai vienas didžiausių ir tankiausiai apgyvendintų pasaulio didmiesčių - su priemiesčiais Tokijuje gyvena per 25 mln. žmonių. Panikos apimti gyventojai išpirko radijus, žibintuvėlius, žvakes, kuro bakus, miegmaišius. Kai kuriose parduotuvėse neliko ryžių. Užsienio ambasadų darbuotojams patarta išvykti iš miesto, turistams - nutraukti atostogas. Kai kurios tarptautinės kompanijos savo darbuotojams taip pat liepė kuriam laikui apleisti sostinę. Japonijoje įstrigęs Čekijos simfoninis orkestras skubiai išvyko į vakarinę krašto dalį.

    Vakar švelnus vėjelis nuo Fukušimos-Dajiči jėgainės pūtė tiesiai į Tokiją, esantį už 240 kilometrų. Tačiau meteorologai nuramino: įsidienojus vėjas pakeitė kryptį ir radioaktyviosios dalelės nuskriejo į Ramųjį vandenyną. Mokslininkai aiškino, kad toks radiacijos kiekis nepavojingas žmogaus organizmui, o radioaktyviosios dalelės išsisklaidys pakeliui, dar nepasiekusios Japonijos sostinės. Radiacijos lygis Saitamos mieste, kuris dažnai priskiriamas Tokijo pakraščiui, normą viršijo 40 kartų - žmogui toks lygis pavojaus nekelia, tačiau ultramoderniame Tokijuje ši žinia sukėlė šoką.

    Tarptautiniame Naritos oro uoste spaudėsi vis daugiau žmonių, norinčių išvykti. Į Japonijos sostinę užsienio avialinijų lėktuvai skrenda pustuščiai. Kol kas tik Kinijos nacionalinė avialinijų bendrovė "Air China" ir Taivano "EVA Airways" atšaukė visus skrydžius, kitos bendrovės tikino stebinčios situaciją.

    Žuvusiųjų daugėja

    Vakar smarkiai išaugo ir oficialus žemės drebėjimo bei cunamio aukų skaičius, tačiau šią informaciją užgožė nerimas dėl branduolinės jėgainės ir įvykusio dar vieno 6 balų stiprumo žemės drebėjimo. Policija patvirtino, kad rasta daugiau nei 3400 žuvusiųjų, tačiau baiminamasi, kad šis skaičius gali pasiekti dešimtį tūkstančių. Milijonai žmonių, prislėgtų sielvarto dėl draugų ir artimųjų bei namų netekties, ketvirtą naktį iš eilės praleido turėdami itin mažai maisto ir vandens, taip pat negalėdami susišildyti, tvyrant žvarbiems orams. Turtingiausia Azijos šalis tokių sunkumų nebuvo patyrusi nuo Antrojo pasaulinio karo. Manoma, kad daug žuvusiųjų kūnų galėjo nuplaukti į jūrą, kitos aukos tebėra užverstos nuolaužomis. Cunamio banga nušlavė ištisus kaimus ir miestelius, šiaurinėje krašto dalyje apie 850 tūkst. namų vakar dar neturėjo elektros, 1,5 mln. trūksta vandens. Tačiau aukų skaičius gali būti mažesni nei 2004 metais, kai smogęs cunamis Pietryčių Azijoje pražudė apie 230 tūkst. žmonių.

    Netektys ir išsigelbėjimai

    Mijagio prefektūros Išinomakio miesto gyventojas jau nesitikėjo pamatyti savo keturių mėnesių dukrelės. Tačiau mažylė stebuklingai išgyveno nuolaužose tris dienas be maisto ir vandens. Nuvežus ją į artimiausią ligoninę buvo patvirtinta, kad pavojus mergaitės gyvybei negresia. "Tai neįtikima. Ji, matyt, gimė su marškinėliais", - negalėjo atsidžiaugti tėvai.

    Pasisekė ir 60 metų Minamisomos miestelio gyventojui Himizu Shinkawai, kurį atslūgstanti cunamio banga nunešė į jūrą 15 kilometrų. Jis dvi paras tūnojo ant savo namo stogo nuolaužos bandydamas patraukti laivų ir sraigtasparnių pilotų dėmesį, tik niekas jo nepastebėjo toje nuolaužų košėje. Galų gale H.Shinkawą, viena ranka įsikabinusį į stogą, o kita - mojuojantį raudonos medžiagos skiaute, pamatė Japonijos karinių pajėgų laivas.

    Ėmus drebėti žemei H.Shinkawa su žmona išbėgo iš namo, tačiau paskui grįžo pasiimti daiktų. Tuomet ir smogė cunamis. Žmoną nuplovė banga, o jis sugebėjo užsikabaroti ant namo stogo ir buvo nuneštas į jūrą. "Maniau, tai paskutinė mano gyvenimo diena", - sakė japonas ir pratrūko raudoti, kai sužinojo, kad jo žmona iki šiol nerasta. Jis pats gyvas liko tik todėl, kad jūroje buvo štilis.

    Mijagio prefektūroje iš po griuvėsių buvo ištraukti 42 gyvi žmonės. Natorio mieste po sugriuvusiu namu gelbėtojai rado visiškai sveiką pagyvenusią moterį. Tačiau kitiems japonams pritrūko vos kelių minučių, kad liktų gyvi. Parduotuvės savininkė Harumi Watanabe, sužinojusi, kad artinasi cunamis, puolė namo, kad išvestų tėvą ir motiną. "Tačiau būdami solidaus amžiaus jie beveik negalėjo vaikščioti. Nespėjau jų pernešti į mašiną", - guodėsi H.Watanabe. Kai banga smogė į jų namo langus, Harumi griebė tėvus už rankos, tačiau nesugebėjo jų išlaikyti bangai užliejus. Šaukiančius, kad negali kvėpuoti, senukus nunešė vandens srautas. Pati Harumi išsilaikė. "Stovėjau ant stalo, o vanduo buvo pakilęs man iki kaklo. Tik prie lubų dar buvo likę oro. Maniau, kad mirsiu", - pasakojo H.Watanabe.

    Trys pagyvenę japonai buvo rasti gyvi sudaužytame automobilyje, kurį nunešė cunamis. Kita moteris sugebėjo įsitverti į medžio šaką, o paskui nušoko ant pro šalį plaukusios namo sienos. Ji laukė pagalbos visą naktį, tačiau iki šiol nežino, kas atsitiko jos dukrai.

    34 metų vilkiko vairuotojas išsigelbėjo nutaręs užsidaryti mašinoje. "Vanduo nešė pro mane mažesnius automobilius, o aš tik galėjau tūnoti savo vilkike", - sakė japonas.

    Baisumai dar priešaky

    JAV savaitraštis "Newsweek" rašo, kad žmonės gyvena Žemėje tik todėl, kad jiems tai leidžiama. Tačiau tas leidimas bet kada gali būti panaikintas. Praėjusį penktadienį šio leidimo per valandą neteko tūkstančiai japonų ir Japonijoje įvykusio žemės drebėjimo negalima traktuoti kaip atskiro reiškinio. Vasario 22 dieną Ramiajame vandenyne kitas žemės drebėjimas nuniokojo Naująją Zelandiją, beveik prieš metus stichija smogė Čilei. Visus šiuos drebėjimus lėmė tie patys tektoniniai lūžiai Ramiajame vandenyne. Paprastai po vieno stipraus žemės drebėjimo viename tektoninės plutos gale po kelių savaičių ar mėnesių būna kitas, priešingame krašte. Stichija smogė jau trijuose Ramiojo vandenyno kampuose - pernai pietryčių regione, vasarį - pietvakarių, o penktadienį - šiaurės vakarų. Liko nepaliestas tik vienas kampas - Šv.Andrejaus lūžis, ant kurio stovi San Franciskas. Geologai sunerimę, nes aišku, kad šioje vietoje anksčiau ar vėliau taip pat ims drebėti žemė. Paskutinį kartą tai buvo 1906-aisiais, todėl šiuo metu įtampa jau pasiekė epogėjų. Geologai įspėja, kad tragedijos Čilėje, Naujojoje Zelandijoje ir Japonijoje gali duoti postūmį žemės drebėjimui Kalifornijoje.

     

    Lietuvos žinios 2011 – 03 – 17

     

  • G.Paviržis. „Tvarkos ir teisingumo“ flirtą su LLRA įvertins rinkėjai

    Lietuva įteikė notą Baltarusijos ambasadoriui dėl pareiškimų apie AE



    Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje Baltarusijos ambasadoriui Lietuvoje pirmadienį buvo įteikta nota, kurioje priekaištaujama dėl Baltarusijos pareigūnų teiginių, esą Lietuva neturi prieštaravimų Baltarusijos atominei elektrinei, pranešė diplomatai.

    Notoje Lietuva teigia, kad tarptautinis Baltarusijos atominės elektrinės projekto poveikio aplinkai vertinimo (PAV) procesas nėra baigtas.

    Lietuva notoje pakartojo prieštaraujanti planams statyti jėgainę aikštelėje, esančioje 50 kilometrų nuo Vilniaus.

    „Baltarusija nėra atlikusi savo šalyje planuojamos statyti atominės elektrinės poveikio aplinkai vertinimo pagal visuotinai priimtas tarptautines teisines normas, nėra organizavusi šio projekto viešųjų svarstymų Lietuvoje ir dvišalių Lietuvos ir Baltarusijos konsultacijų, kaip to reikalauja Espo konvencija“, - rašoma notoje, kurios tekstą gavo BNS naujienų agentūra.

    „Pakartotinai prašome Baltarusijos Respubliką vadovautis tarptautinėmis konvencijomis ir atsakyti į visus Lietuvos keliamus klausimus dėl Baltarusijos atominės elektrinės projekto, organizuoti tinkamus viešuosius svarstymus Lietuvoje ir dvišales Lietuvos-Baltarusijos konsultacijas“, - teigiama dokumente.

    Notoje pabrėžiama, kad dar pernai gegužę Lietuva išsakė oficialią poziciją, kad ji „prieštarauja Baltarusijos atominės elektrinės statybai Astravo statybos aikštelėje“.

    Ambasadorius Vladimiras Dražinas po susitikimo su Lietuvos užsienio reikalų ministru Evaldu Ignatavičiumi žurnalistams notos turinio nekomentavo.

    „Aš ką tik gavau Užsienio reikalų ministerijos notą, ji šiandien bus perduota Baltarusijos užsienio reikalų ministerijai. Bus tęsiamas mūsų ministerijų ir žinybų, kurios yra atsakingos už šį klausimą, darbas. Baltarusijos pusėje šiuo klausimu rūpinasi Aplinkos ir gamtos išteklių ministerija. Gausime jų poziciją, tada galėsiu jums pakomentuoti. Dabar nieko daugiau negaliu pridurti“, - sakė V.Dražinas.

    Baltarusijos žiniasklaida neseniai citavo energetikos viceministrą Michailą Michadiuką, teigusį, jog Minskas atsakė į visas Vilniaus pastabas, susijusias su planuojamos AE poveikio aplinkai vertinimo procesu.

    Lietuvos URM notoje pakartojo, kad susirūpinimą dėl planuojamos Baltarusijos atominės elektrinės poveikio aplinkai vertinimo procedūrų yra pareiškęs ir Espo konvencijos sekretoriatas. Ministerija pažymėjo, kad Baltarusija privalo laikytis branduolinę energetiką reguliuojančių tarptautinių teisės aktų, prie kurių yra prisijungusi.

    „Užsienio reikalų ministerija primena, kad Baltarusijos Respublika yra Espo konvencijos narė, yra įsipareigojusi imtis visų reikiamų ir veiksmingų priemonių, kad būtų išvengta planuojamos veiklos esminio nepalankaus tarpvalstybinio poveikio aplinkai“, - sakoma Lietuvos diplomatiniame dokumente.

    Baltarusija yra ir 1994 metų Tarptautinės atominės energijos agentūros Branduolinės saugos konvencijos narė.

    Baltarusija atominę elektrinę ketina statyti Astravo rajone netoli Lietuvos sienos, už 50 kilometrų nuo Vilniaus. Tačiau kol kas nėra vieningos nuomonės, ar tokie Minsko planai virs tikrove, nes neaišku, kas finansuos atominės jėgainės statybą.



    Alfa.lt 2011-03-14

     

     

    Baltiškų asmenvardžių likimas

     

    Knygos Lietuvių asmenvardžiai ir Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse man jau yra praeitis. Dėl to tik trumpai apie jas papasakosiu. Didžiąją knygą Lietuvių asmenvardžiai baigiau rašyti ligoninėje. Apėmė baimė, kad jos nebaigsiu.

    O jai duomenis rinkau vos ne visą savo gyvenimą. Ir jei aš nebaigsiu, tai tikrai niekas kitas ir nebaigs, nes mano popieriuose niekas nesusigaudys. Todėl stengiausi kuo greičiau tą knygą pabaigti. O visus tuos klausimus, kuriais dar trūksta duomenų, reikia papildomų studijų, aš tiesiog praleidinėjau. Vienas iš tokių praleistų klausimų buvo toks: kas atsitiko su tais lietuviškos ir apskritai baltiškos kilmės asmenvardžiais, kurie yra už Lietuvos ribų, tose teritorijose, kur kažkada buvo kalbama baltų kalbomis. Ten išliko daug baltiškų vietovardžių, kurie yra intensyviai tyrinėjami. Man šovė į galvą mintis: juk žmonės tose teritorijose neišnyko. Jie savo asmenvardžius turėjo palikti ir kažkoks tų asmenvardžių pėdsakas turėjo išlikti. Bet tam išryškinti reikia daug papildomo darbo. Gudijos teritorijoje dabartinės pavardės jau yra surinktos. Tenykštis žymus mokslininkas Mikalojus Berila savo veikalo Beloruskaja antrapanimija antrajame tome surinko ir paskelbė labai daug medžiagos, kuri man labai reikalinga. Neturėdamas laiko kaip reikiant jos visos išanalizuoti, atlikau tik žvalgomojo pobūdžio analizę ir rezultatus išdėsčiau minėtos knygos Lietuvių asmenvardžiai paskutiniajame skyriuje.

    Pasirodo, baltiškų elementų dabartinėse baltarusių pavardėse yra išlikę labai daug. Bet man labiausiai rūpėjo šiaurinė Lenkija. Ypač Suvalkų ir Augustavo kraštas, kur dar mūsų akyse lenkėjimas vyko ir dabar tebevyksta. Reikėjo tenykščių pavardžių sąrašo, bet oficialiai paprašęs Lenkijos valdžios greičiausiai nieko nebūčiau gavęs. Kolega dr. Kazimieras Garšva man pakišo labai gerą, tiesiog išganingą mintį – panaudoti telefono abonentų knygas. Jose pavardžių yra labai daug, nes Šiaurės Lenkijoje beveik kiekviena šeima turi telefoną. Jis man parūpino Suvalkų ir Augustavo vo krašto telefono abonentų knygą. Joje esamų pavardžių analizės rezultatas – mano knygutė Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse. Ja susidomėjo Punsko lietuviai. Suprantama, nes jų pavardės maždaug tiek pat sulenkintos, kaip ir apie Augustavą, nors jie dar tebekalba lietuviškai. Punsko lietuviai man parūpino dar Balstogės vaivadijos telefono abonentų knygą. Ji mane labai sudomino. Balstogės vaivadija apima daug didesnį plotą negu Suvalkų ir Augustavo kraštas. Ten pavardžių yra dešimteriopai daugiau. Bet jų tyrimą apsunkina tai, kad Baltstogės vaivadijoje didelė dalis gyventojų namuose kalba baltarusiškai, o ne lenkiškai, nors ten oficiali kalba ir yra lenkų. Taigi, ten vyko lietuviškų pavardžių ne tik lenkinimas, bet ir baltarusinimas. Reikia ir jį ištirti. Greit paaiškėjo, kad Balstogės vaivadijos gyventojų pavardes sudaro net keturi skirtingi chronologiniai sluoksniai. Pats seniausias – jotvingiškas, nes tai yra senoji jotvingių žemė. Taigi, jau savaime galima tikėtis, kad ten turi būti išlikusių jotvingių asmenvardžių liekanų. Jų tyrimą apsunkina tai, kad tie jotvingiai ne sulenkėjo, bet iš pradžių sulietuvėjo. Kadangi lietuvių ir jotvingių kalbos yra labai artimos, tai jotvingių asmenvardžiai, kokie pasiekė mūsų laikus, yra stipriai lituanizuoti. Dažnai sunku atskirti, kur jotvingiškas, kur lietuviškas asmenvardis, juolab, kad mes nedaug žinome apie pačią jotvingių kalbą. Kiek galėjau, išskyriau tą seniausią jotvingišką sluoksnį.

    Antrasis chronologinis sluoksnis – lietuviškas. Balstogės krašte jotvingiai buvo sunaikinti, dalis išbėgiojo, nes kryžiuočiai ten viską naikino. Jie šalį pavertė beveik negyvenama dykyne. Po Torūnės taikos tas kraštas atiteko Lietuvos valstybei. Tada toji dykynė buvo pradėta apgyvendinti. Pirmiausiai sugrįžo išbėgę senieji jos gyventojai – jotvingiai. Iš pietų pusės krašte buvo apgyvendinti lenkai, vadinamieji mozūrai. Iš šiaurės pusės ten kėlėsi lietuviai, juolab, kad didelė dabartinės vaivadijos dalis priklausė lietuvių magnatams Radviloms ir kitiems. Ši aplinkybė, matyt, prisidėjo prie lietuvių apgyvendinimo buvusiose jotvingių žemėse. Maždaug iki Bugo upės ir dar anapus Bugo ir dabar aptinkame daug lietuviškų gyvenviečių pavadinimų, tarp jų ir kilusių iš asmenvardžių. Paaiškėjo, kad to krašto žmonių pavardėse lietuviškų elementų išlikę labai daug. Juose gali būti ir kai kurie jotvingiški asmenvardžiai, nes pastarieji buvo artimi lietuviškiems ir dabar nelengva juos atskirti. Daugiausia sprendžiame pagal jotvingiams artimą prūsų kalbą. O istorijos šaltiniuose prūsų asmenvardžių išliko daug daugiau negu jotvingiškų. Prūsų vardynas artimas lietuviškajam, taigi toks turėjo būti ir jotvingiškasis.

    Trečiasis ir ketvirtasis sluoksniai – slaviški. Aišku, kiek senesnis baltarusiškasis. Valstybės raštinių kalba Lietuvoje ilgą laiką buvo senoji slavų kanceliarinė kalba, artima baltarusių kalbai. Ši aplinkybė, matyt, ir prisidėjo prie lietuviškų ir jotvingiškų vardų slavinimo. Vėliau, kai tas kraštas atiteko Lenkijai, prasidėjo jo polonizacija. Taigi lenkiškasis asmenvardžių sluoksnis Balstogės vaivadijoje yra pats naujausias. Turint galvoje visus tuos keturis sluoksnius, tyrimas darosi labai sudėtingas. Intensyviai dirbu šiuo klausimu. Kokio dydžio bus mano naujoji knyga – nežinau. Kaip ją pavadinsiu, irgi dar nesugalvojau, bet greičiausiai tai bus Lietuviškas (baltiškas) paveldas Balstogės vaivadijos pavardėse. Slavizacijos apybraiža.

    Su šiais klausimais susijusi dar viena mano knygutė – Šventasis Brunonas ir Lietuva. Viską, kas yra susiję su šv. Brunono misija ir Lietuvos vardo paminėjimu Kvedlinburgo analuose, aš aiškinu kiek kitaip negu profesoriai Edvardas Gudavičius ir Alfredas Bumblauskas. Man atlikus kunigaikščių Netimero, Zabedeno, upės Alstra ir kitų šaltiniuose minimų tikrinių vardų analizę, paaiškėjo, kad jie nėra lietuviški. Juose esamų dvikamienių asmenvardžių dėmenų lietuvių vardyne neradau. Jie aiškiai jotvingiški. Nereikia manyti, kad juos galėjo turėti ir lietuviai, tik jie neišliko. Taip iš tikrųjų nebūna. Kokios nors liekanos visada išlieka. Pavyzdžiui, vardą Mindaugas sudaro kamienai Mind- ir Daug-. Abiejų lietuvių vardyne yra net po daugiau nei 30 pavyzdžių. Jei vardas Mindaugas būtų išnykęs, tie kamienai vis tiek išliktų. Tačiau mums rūpimų jotvingiškų asmenvardžių kamienų lietuvių vardyne nėra nė kvapo. Taigi jų ir nebuvo.

    Prierašas. Laikas greit bėga. Rodos, mano pokalbis su Vorutos vyriausiuoju redaktoriumi Juozu Vercinkevičiumi, kuris čia spausdinamas, buvo taip neseniai. Bet jį jau reikia nemažai papildyti. Minėtoji knygelė apie lietuvišką (baltišką) paveldą Balstogės vaivadijoje – jau parašyta ir greit pasirodys. Per tą laiką išėjo dar šios dvi mums rūpima tema mano knygelės: Krikščioniško vardyno kelionė į Lietuvą (išleido Lietuvių kalbos institutas) ir Lietuvos vardas: kilmė ir formų daryba (išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras). Neseniai pasirodė dar viena didesnė knyga – Lietuvos senosios valstybės 40 svarbiausių mįslių: Didžioji Lietuvos Kunigaikštija kalbotyros požiūriu (išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras). Su šia knyga turėtų susipažinti visi, kam rūpi Lietuvos santykiai su mūsų rytiniais kaimynais, ypač kurie tuos santykius tvarko. Dabar labai intensyviai tiriu senųjų Vilnijos gyventojų (ne atvykėlių) pavardžių kilmę. Prieiti rezultatai bus svarbūs tvarkant Vilnijos gyventojų pavardžių rašybą. Bus nemaža knyga, kurią baigsiu rašyti maždaug po pusmečio.

     

    Voruta. – 2011, kov. 12, nr. 5 (719), p. 1, 6. Voruta Akad. prof. Zigmas ZINKEVIČIUS, Vilnius 2011-03-10, 13:55

  • Teismai ne teismai

    Teismai ne teismai

     

     

    - Mums nereikalingi jokie dokumentiniai įrodymai.

    - Mūsų nedomina N kartų fiksuoti informatoriškų paslaugų teikimo faktai. Tiesiog nedomina KGB archyvai.

    - Mums nereikalingi ekspertų patvirtinti autentiški rašytiniai asmens įsipareigojimai nusikalstamai organizacijai.

    - Mes nė nežiūrėsime nufilmuoto agentės prisipažinimo. Tiesiog neimsime į bylą ir nereikės vertinti. Kas netinka, to nėra, nors ir kyšotų iš visų pusių.

    - Galų gale visa tai metame į krepšį, nes mūsų sprendimas padarytas iš anksto ir jo nekeisime.

    Kodėl? - Ne jūsų reikalas. Nedrįskit klausti apie tarifus. Turime teisę elgtis bet kaip, o aukštesnės instancijos Lietuvoje nėra.

    Visa tai vyksta teisinėje valstybėje - bent jau taip ji vadinama. Stebime suaktyvėjusią KGB paveldo savigyną panaudojant teismus, kurie nepristinga skalbimo miltelių, kad išplautų sistemos žmonių praeitį. Šių prisodinta ir pačioje teisėtvarkoje, ir daugelyje valstybės institucijų, tad įtakingieji ir nesąžiningieji pasitvarko be ypatingo vargo.

    Liūdniausiai atrodo teismai, nes ypatingais klausimais jie veikia ne kaip teismai, o kaip firminės skalbyklos. Tūlos skalbimo įmonės „nepriklausomybė“ nuo visuomenės ir kitų pašalinių, profesionaliai tenkinant galingų klientų pageidavimus, diskredituoja visą teismų sistemą.

    Ar galima ją gelbėti? Dar taip. Pirmiausia, atveriant teismus visuomenei per tarėjų instituciją, kuri varžytų bent įžūliausius skalbėjus(-as). Ir šiaip matytų bylų eigą, įtartinas nesąmones, žmonių skriaudas. Gal todėl tarėjų labiausiai nenorima. Kitas žingsnis būtų įstatymo pataisa, kad valstybės saugumo ir didelio viešojo intereso atvejais, kai byla turi neginčijamą politinį aspektą, neteisinga apsimesti, neva čia tik administraciniai dalykai. Tokios bylos neturėtų eiti į administracinį teismą, bent akivaizdžiai skalbiami jo sprendimai galėtų būti skundžiami tikram Aukščiausiajam Teismui.

    Liūdnoka skaityti spaudoje, kad Liustracijos komisija, patirianti beveik automatinius jos sprendimų naikinimus (jokio dėmesio pateiktiems dokumentams ir argumentams) ir palikta be valstybės paramos, nuleidžia rankas, tartum persiimdama pavestos veiklos beprasmybe.

    Nepatarčiau. Patarčiau dirbti teisingumo vardan, nors ir numatant, kad dar penki, dar dešimt sprendimų bus teismuose naikinami KGB bičiuliams juokiantis. Tegu sau. Kada nors užsikimš iki ribos užsiteršusi ir skalbimo mašina. Tėvynės labui.

     

    Alfa.lt Vytautas Landsbergis 2011-03-14

     

     

    Besiblaškanti opozicija

     

     

    Opozicija patyrė dar vieną nesėkmę - žlugo interpeliacija energetikos ministrui Arvydui Sekmokui. Nors interpeliacija buvo siekiama susilpninti Vyriausybę ir valdančiąją koaliciją, nepavykęs mėginimas tik sustiprino jas. Balsavimo dieną prezidentė Dalia Grybauskaitė ne tik palaikė A.Sekmoką, kuris, ko gero, yra jos mėgstamiausias ministras, bet ir tvirtai parėmė premjerą Andrių Kubilių bei Vyriausybę. Prezidentė sakė: „Aš tikrai pasitikiu premjeru ir manau, kad jis gali ir turi dirbti. Darbų dar yra daug, ekonominė situacija nėra tiek pagerėjusi, kad galėtume švaistytis ar radikaliai keisti vyriausybes. Yra labai daug darbų, kuriuos premjeras dar turi padaryti.“ Galima įvairiai interpretuoti D.Grybauskaitės žodžius, ir prezidentė dar gali pakeisti savo nuomonę, bet, atrodo, ji mano, jog A.Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė turėtų dirbti iki Seimo kadencijos pabaigos.

    Valstybės vadovės pasakymas įdomus ir dėl to, kad pastaruoju metu prezidentės ir premjero santykiai buvo įsitempę dėl skirtingų ūkio ministro D.Kreivio vertinimų. Kai prezidentė ištarė palaikymo žodžius ir A.Kubilius padėkojo jai už A.Sekmoko rėmimą, nesutarimai lyg ir buvo užglaistyti.

    Tačiau mėginimai drumsti santykius nesiliaus. Ketvirtadienį LNK „Žinios“ paskelbė, kad prezidentė jau dairosi pamainos premjerui A.Kubiliui ir kad, neoficialiomis žiniomis, ministro pirmininko kėdę esą siūlė A.Kubiliaus partijos bičiuliui Kęstučiui Masiuliui. D.Grybauskaitė paneigė žinią, K.Masiulis atsisakė ją komentuoti. K.Masiulis mėgsta šnekėti, yra nuolatinis TV diskusijų laidų dalyvis, bet prezidentė žino, kad premjerui reikia ir kitų savybių.

    Neapsieita ir be raginimų (nebūtinai geranoriškų) premjerui nenusileisti savavaliaujančiai prezidentei, priešintis jos pastangoms praplėsti savo galias, neįteikti jai Dainiaus Kreivio atsistatydinimo pareiškimo. Bet Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai priėjus prie išvados, kad D.Kreivys supainiojo viešuosius ir privačius interesus, toks premjero žingsnis tapo nebeįmanomas.

    Nesėkminga interpeliacija ne tik sušvelnino D.Grybauskaitės ir A.Kubiliaus nesusipratimus, bet ir konsolidavo koaliciją bei atskleidė opozicijos silpnumą. Tik 53 Seimo nariai balsavo už A.Sekmoko atstatydinimą, 9 susilaikė, o net 66 parlamentarai palaikė ministrą. Opozicijai pritrūko 18 balsų. Jei ir tie Seimo nariai, kurie susilaikė, būtų pasisakę už ministro atstatydinimą, nebūtų pakakę interpeliaciją palaikančiųjų balsų.

    Šis nesėkmingas mėginimas pašalinti dabartinės Vyriausybės narį - jau ketvirtas. 2010 metų gegužę interpeliaciją atlaikė susisiekimo ministras Eligijus Masiulis, 2009-ųjų rudenį - švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius, tą pavasarį - tuometis finansų ministras Algirdas Šemeta. Interpeliacijomis E.Masiuliui ir G.Steponavičiui buvo bandoma skaldyti valdančiąją koaliciją. Tai suprantamas politinis žingsnis. Sunku suvokti, ko tikėtasi siekiant pašalinti A.Sekmoką. Energetikos ministro vykdoma politika nėra jo privatus projektas. Jai 100 procentų pritaria A.Kubilius. Nuvertus A.Sekmoką būtų paskirtas kitas ministras. Jis vykdytų tą pačią politiką, kurią palaiko ir prezidentė.

    Opozicija ketina rengti interpeliacijas kitiems ministrams ir skelbti nepasitikėjimą visai Vyriausybei. Opozicijos lyderis Algirdas Butkevičius teigė, jog interpeliacijos skatina ministrus pasitempti, rimčiau dirbti savo darbą, priverčia juos argumentuotai ir be arogancijos atsakyti į opozicijos klausimus. Kovingiau kalbėjo partijos „Tvarka ir teisingumas“ frakcijos seniūnas Valentinas Mazuronis. Jis tvirtino, jog nevalia nuleisti rankų. Esą ši Vyriausybė negali valdyti Lietuvos valstybės, tad reikia išnaudoti visas Seimo statuto teikiamas galimybes, kad ji būtų nuversta.

    Neabejoju, kad opozicija supranta, jog dabartinėmis sąlygomis nėra pajėgi nuversti Vyriausybės ar net atskiro ministro. Ji ir nenori perimti valdžios. Opozicijos sulipdyta koalicija būtų marga ir neveiksminga. Ūkio padėtis gali dar pablogėti, o eiti į rinkimus kaip valdančiajai partijai yra beveik nesėkmės garantas. Spėčiau, kad bent jau socdemai atsisakytų valdžios, jei ši jiems būtų siūloma.

    Interpeliacijų bus daugiau, nes jos naudingos opozicijai. Interpeliacijos patraukia žiniasklaidos ir rinkėjų dėmesį, suteikia galimybę opozicijai nustatyti Seimo darbotvarkę ir kalbėti apie tikrus ar menamus Vyriausybės bei ministrų trūkumus, sukelia veiklos regimybę ir priverčia Vyriausybę užimti gynybos poziciją. Kita vertus, esama ir rizikos, kai pertempiama styga ar nusišnekama. Ne visi žavėjosi, kai dalis Seimo narių suskubo ginti „Gazprom“ nuo „blogos“ Lietuvos Vyriausybės puolimo.

    Manyčiau, kitas interpeliacijos taikinys bus aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas. Jis labiausiai pažeidžiamas. Abejojama šio ministro sąžiningumu, savo priešiškumo neslepia prezidentė. G.Kazlausko pašalinimas interpeliacijos tvarka sukeltų krizę, nes Arūnas Valinskas ir jam ištikimi Seimo nariai veikiausiai pasitrauktų iš valdančiosios koalicijos. Bet kaip tik dėl šios priežasties valdančioji dauguma laikysis solidariai.

    Interpeliacijų gausa rodo opozicijos vaizduotės stoką, negebėjimą rasti kūrybiškesnių priemonių mesti iššūkius valdančiajai daugumai ir prisidėti prie šalies valdymo. Antra vertus, nereikia perdėm griežtai smerkti interpeliacijų. Tai - politinis šou, kuris gaišina laiką ir nukreipia dėmesį nuo svarbesnių klausimų. Bet interpeliacijos nėra savaime kenksmingos.

    To negalima pasakyti apie dažnėjantį opozicijos polinkį kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT), kai jai nepasiseka užkirsti kelio kokiam nors įstatymui priimti. Opozicija įtraukia KT į politines kovas vildamasi, kad KT suteiks pergalę, kurios ji nepajėgė iškovoti nei Seime, nei per rinkimus. Tai grėsmingas poslinkis, nes kreipimaisi į KT dėl Konstitucijos gynimo griauna šalies konstitucinius pagrindus, pažeidžia ir iškreipia valdžių padalijimo principą. Šiuo požiūriu interpeliacijos yra mažesnis blogis.

     

    Alfa.lt Kęstutis Girnius 2011-03-14

  • R.Bogdanas. Ekonomika atsigauna – laikas versti Kubilių

    R.Bogdanas. Ekonomika atsigauna – laikas versti Kubilių

     

     

    Įdėmiau pasekus paskutinės interpeliacijos energetikos ministrui eigą, susidaro įspūdis, kad valstybės valdymas didelės dalies politikų suvokiamas kaip kova dėl kėdžių. Nieko stebėtino – nuolatinė kova kaip vienintelis teisingas gyvenimo būdas brukama į sąmonę nuo ryto iki vakaro kiekvienam Lietuvos gyventojui, ir politikai nėra išimtis.

    Kovojama dėl reitingų, kovojama dėl pergalės krepšinio aikštelėje, kovojama, kas greičiau pralėks miesto gatvėmis. Šokiai ir dainos darosi įdomios tik tada, kada paverčiamos kovos veiksmais. Net pats taikiausias junginys, ne atskiriantis, o suvienijantis pavienius balsus į darnų skambėjimą, tampa ginklu, ir akys įsisiurbia į ekraną, sekdamos „Chorų karus“.

    Kaip šiapus ekrano, taip ir anapus: štai šeštadienio žurnale antraštė: „Į TV laidą – tarsi į mūšį“. Kaip mokykloje, kur mokiniai lipa ant galvos mokytojams, taip ir valdžioje, kur pagrindinė išlikimo sąlyga – nuolat galąsti peilį. Daug neieškojęs pateikiu čia pat DELFI paskelbtą Gedimino Kirkilo viziją: „Konservatoriai apkasuose“. Kur bepasisuksi – visur karas. Nuo vaikų darželio iki Seimo. Nuolatinis kariavimas išsekina. Nieko keisto, kad tokioje būsenoje gyvenanti visuomenė nuvargsta nuo nuolatinės įtampos, smunka jos dvasia. Dalis apsišarvuoja abejingumu ir moja ranka: „visi jie vagys“, dalis pasitraukia iš mūšio lauko į kitas šalis, kur jie nebe dalyviai, o tik stebėtojai.

    Kova pasaulyje egzistuoja kaip vienas iš būdų pokyčiams pasiekti. Lygia greta dar yra prisitaikymas, susitarimas ir daug kitų variantų. Tačiau Lietuvoje įsivyravo visuotinis karas, ir kaip atpildą už tokį pačių pasirinkimą gauname visuomenę, kurioje daugumai nepatinka gyventi.

    Ramūnas Bogdanas

    Kova pasaulyje egzistuoja kaip vienas iš būdų pokyčiams pasiekti. Lygia greta dar yra prisitaikymas, susitarimas ir daug kitų variantų. Tačiau Lietuvoje įsivyravo visuotinis karas, ir kaip atpildą už tokį pačių pasirinkimą gauname visuomenę, kurioje daugumai nepatinka gyventi. Karas keliuose – viena tos visuotinės priešybės išraiškų. Tačiau jame labai greitai pasimatė, jog nugalėtojas tuoj pat gali virsti pralaimėjusiu, o kamščius greičiau įveiksime, atsižvelgdami į kitus, ir šis karas ėmė slūgti. Galbūt tai pirmas ryškesnis ženklas link atsitokėjimo?

    Tačiau politikoje iki atsitokėjimo dar labai toli. Toną užduoda prezidentė, vienu žodžiu pareiškianti nepasitikėjimą ministru Dainiumi Kreiviu, nors žino, kokį svorį turi jos žodis. Kiti žaidėjai, jį pasigavę, paverčia kirviu, ir ministro nebėr. Už tai, kad pasirašė ant paskyros pagal savivaldybės – ne jo ministerijos - rengto konkurso rezultatus. Jei reikia, kastuvas visada atsiras. Susikviečia Edmundas Jakilaitis opoziciją ir visi drauge kasa duobę D.Kreiviui. „Ponia Edma“, draugiškai pradeda išaiškinimą nuo teismo išsisukinėjantis Viktoras Uspaskich, ir žurnalistas vardan bendro tikslo tik šypsosi, pamiršęs, kad jo pašnekovas yra taip sėkmingai pasinaudojęs savo tarnybine padėtimi, kad žmonos kontroliuojamoms įmonėms atiteko 40 mln. litų SAPARD paramos.

    Atrodytų, kad ūkio ministrą verčia politikai, susirūpinę jo skaidrumu ir nesitvarkymu su darbu. Tačiau paradoksas – pats ministras surašo apie duotus nešvarius pasiūlymus, o besipiktinantys korupcija laiko juos nevertais dėmesio; iš ministro prižiūrimų verslo ir pramonės sričių prašoma skirti naują ministrą tokį patį, kaip nuverstasis. Kyla juokingas klausimas: kam versti tą, kurio nenupirko ir kuriuo patenkintos pagrindinės jo kuruojamos srities organizacijos? Lyg stovėtų virtinė paruoštų tinkamų kandidatų, nusiteikusių kišti savo šviesias galvas į mėsmalę, tik ką prarijusią jų pirmtaką. Kuo vardu tas buratinas, kuriam užmynus ant kurpaitės, prezidentė paverčiama keršto įrankiu, o politikos viršūnėlė – duobkasiais? Su kuo palyginti valstybę, kurioje tai vyksta?

    Marionetės kabo ant siūlų, kurie yra pakankamai tvirti, kad atlaikytų lėlių trūkčiojimą ir svorį, tačiau siūlai turi būti ir pakankamai ploni, kad jų nesimatytų ir atrodytų, jog lėlė juda pati. Kažin, ar lėlė galvoja pati atliekanti judesius?

    Patogiausias būdas ką nors pajudinti yra panaudoti to objekto judėjimo kryptį ar jo norą judėti ta kryptimi. Važiuodamas automobiliu tiesiai, negali iškart jungti atbulinio bėgio. Bet jei truputį patrauksime priekį nuo tiesės ir leisime užpakaliniams ratams slysti toliau ta pačia kryptimi, - apsisuksime vietoje. O jei norima ką nors nuversti, reikia pasidairyti kalnaverčių ir tinkamai pakreipti jų norus.

    Vargu ar tai vien sutapimas, kad jau kitą dieną po nepavykusios interpeliacijos Lenkijos ekonomikos ministras Waldemaras Pawlakas pasirašė susitarimą dėl ES lėšų skyrimo daliai elektros tilto į Lietuvą finansuoti. Tas parašas tarsi sako: patikimas partneris liko – dirbame toliau.

    Ramūnas Bogdanas

    Jei ūkio ministro D.Kreivio vertimas panašus į vietinės reikšmės cirko spektaklį, tai interpeliacija energetikos ministrui Arvydui Sekmokui yra daug didesnei auditorijai rūpintis renginys.

    Dėl visko kaltos ministro pastangos pagaliau suvaldyti energetikos ūkį ir paversti jį Lietuvos valstybės dalimi. Per dvejus metus jis padarė daugiau, negu buvo nuveikta iki jo per ankstesnius devyniolika metų. Išsivadavę politiškai, energetine prasme likome TSRS dalimi. Kaip politinė nepriklausomybė leidžia mums patiems tvarkytis savo namuose ir rinktis draugus bei partnerius, taip energetinė nepriklausomybė galiausiai suteiktų galimybę rinktis tiekėjus.

    Kiekvienam aišku, kad atsiradusi konkurencija tiesiogiai reikš mažesnes sąskaitas vartotojams, nes tada perkama iš to, kuris parduoda pigiau. Mažesnės išlaidos energijai reiškia ir mažesnę prekių savikainą. Pinga kasdienis vartojimas, didėja eksportuojamų prekių konkurencingumas.

    Energetika šiais laikais yra ir politika. „Gazprom“jau seniai tapęs Rusijos užsienio politikos ginklu. Pradėjus atsigauti Lietuvos ekonomikai, ją vėl galima smukdyti sukeliant dujų kainas ir taip didinant gamybos bei paslaugų savikainą. Apgailestaujantiems dėl Ignalinos AE uždarymo reikėtų pasižiūrėti, kur driekiasi iš jos išeinančios aukštos įtampos linijos, - į Rytus. Esame visiškai integruoti į Rusijos elektros sistemą.

    Per interpeliaciją Seime A.Sekmokas kaltintas ir elektros jungties su Lenkija žlugdymu. Vargu ar tai vien sutapimas, kad jau kitą dieną po nepavykusios interpeliacijos Lenkijos ekonomikos ministras Waldemaras Pawlakas pasirašė susitarimą dėl ES lėšų skyrimo daliai elektros tilto į Lietuvą finansuoti. Tas parašas tarsi sako: patikimas partneris liko – dirbame toliau. Be to, lenkai elektros linijos tiesimą tiesiogiai sieja su naujos AE pastatymu Lietuvoje. Vadinasi, ir šiuo klausimu jie nusiteikę optimistiškai.

    Pietų Korėjos investuotojo į AE atsitraukimą labai realiai galėjo nulemti rusų spaudimas tinkamai susiklosčius aplinkybėms. Kaip tik tomis dienomis buvo kilęs pavojingas konfliktas tarp Pietų ir Šiaurės Korėjų. Tarptautiniais tarpininkais šių šalių ginčuose yra trys valstybės. JAV, turinti nemažą karinį kontingentą Pietų Korėjoje, Kinija, esanti didžiausia Šiaurės Korėjos advokatė, ir Rusija, laviruojanti tarp abiejų su aukso vertės balsu. Tam, kad rusai palaikytų jų pusę, Pietų Korėjai vieno projekto atsisakymas neturėtų atrodyti per didelė kaina. Ten žmonės kitaip suvokia valstybingumą negu pas mus, ir prieš valstybės interesą kompanijos nedrįsta eiti.

    Mūsų politinio elito brandą rodo jo metamas kaltinimas Lietuvos energetikos ministrui dėl investuotojo atsitraukimo, net nesistengiant pagalvoti, kad nuo tokios stambios investicijos slenksčio atšaukti gali tik labai svarios priežastys, kurios matosi ne Lietuvos pusėje, o Korėjos pusiasalyje.

    Ramūnas Bogdanas

    Antra vertus, joms buvo pasiūlyta kompensacijos su kaupu perspektyva: tomis dienomis Rusija pasirašė susitarimą su Pietų Korėja dėl atominio bendradarbiavimo, o tai reiškia viltį tai pačiai Pietų Korėjos kompanijai gauti ne vieną AE projektą Rusijoje. Mūsų politinio elito brandą rodo jo metamas kaltinimas Lietuvos energetikos ministrui dėl investuotojo atsitraukimo, net nesistengiant pagalvoti, kad nuo tokios stambios investicijos slenksčio atšaukti gali tik labai svarios priežastys, kurios matosi ne Lietuvos pusėje, o Korėjos pusiasalyje. Mat Lietuvoje aplinkybės nė kiek nepasikeitė nuo tos dienos, kada viską pasvėrę korėjiečiai pateikė savo sąlygas konkursui. Išvada: aplinkybės pasikeitė kitame gale.

    Rusijai didelė rakštis yra ES trečiasis energetikos paketas, atskiriantis tiekimą nuo skirstymo. Neseniai pats Vladimiras Putinas pasirodė Briuselyje įtikinėdamas, koks negeras tas paketas, tačiau Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barosso patikino nepatenkintą Rusijos premjerą, kad paketas nėra diskriminuojantis ir bus įgyvendinamas. Tokiu būdu dabartinės Lietuvos vyriausybės veiksmai pertvarkant „Lietuvos dujas“ sulaukė viešo palaikymo iš aukščiausių ES sluoksnių, prieš kuriuos ir visagalis V.Putinas bejėgis.

    Opozicija vietoj pasidžiaugimo tokia parama toliau piktinasi A.Sekmoko veiksmais. Seime per interpeliaciją kalbėjusios socialdemokratės Birutės Vėsaitės kalba apie „eksproprijuojamą“ „Gazprom“ nuosavybę buvo V.Putino kalbų Briuselyje aidas. Dar lapkritį V.Putinas komentavo dujų vamzdynų atskyrimą Lietuvoje: „Na, kas tai yra? Tai plėšikavimas“. Versdama šį tekstą B.Vėsaitė panaudojo tarptautinį žodį. Gražus duetas lauko teniso gerbėjams: V.Putinas – B.Vėsaitė prieš J.M. Barosą – A.Sekmoką. Prizas – Lietuvos savarankiškumas.

    A.Sekmokas apkaltintas ir suskystintų dujų terminalo nepastatymu, nors darbai jau pajudėję į priekį. Iš jo tarsi reikalaujama atsakyti už AMB pusvelčiui parduotas „Gazprom“ „Lietuvos dujas“ su visu vamzdynu. Įdomu, kuo iš terminalo būtų pumpuojamos dujos vartotojams, jei vamzdžio dalininkas liktų „Gazprom“? Kam jam priimti į vamzdį pigesnes arabiškas dujas, jei gali prastumti savąsias? Tas pats ponas Golubevas sėdi ir „Gazprom“, ir „Lietuvos dujų“ valdyboje, ir kilus klausimui dėl nemotyvuotai aukštų pardavimo kainų rimtu veidu aiškina, kad niekas tuo klausimu iš „Lietuvos dujų“, kurios pagal sutartį derina kainas, į „Gazprom“ nesikreipė. Kitaip tariant, jis pats nesikreipė į save, - štai kur visa bėda.

    Opozicija vietoj pasidžiaugimo tokia ES parama toliau piktinasi A.Sekmoko veiksmais. Seime per interpeliaciją kalbėjusios socialdemokratės Birutės Vėsaitės kalba apie „eksproprijuojamą“ „Gazprom“ nuosavybę buvo V.Putino kalbų Briuselyje aidas.

    Ramūnas Bogdanas

    Vokiečių akcininkai „Lietuvos dujose“ savo interesus atstovauti yra patikėję „Gazprom“, ir tai tėra įmonės interesų atstovavimas. Tačiau A. Sekmoko duobkasiai jį kaltina ir santykių su Vokietija griovimu. Kitos nuomonės yra Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kuri pernai lankydamasi Vilniuje išsakė pritarimą Andriui Kubiliui dėl trečiojo paketo įgyvendinimo. Tai ar Valentinas Mazuronis, ar Angela Merkel geriau suvokia, kokie yra Vokietijos interesai?

    Tą patį interpeliacijos ketvirtadienį Vilniuje lankėsi Eurogrupei vadovaujantis Liuksemburgo premjeras Jeanas-Claude’as Junckeris. Jo teigimu, Lietuvos vyriausybė eina teisingu keliu. Kitos nuomonės yra Valentinas Mazuronis, tą pačią dieną pareiškiantis: „Po šito balsavimo tik padidėjo aiškumas, kad šita Vyriausybė negali valdyti Lietuvos valstybės. Sunku įžvelgti skirtumą tarp viešo neįgyvendintos svajonės skelbimo ir neadekvataus tikrovės suvokimo. Bendras jų vardiklis – valdžia bet kuria kaina.

    Tai yra normalus troškimas lyderystės dvasia auginamoje visuomenėje. Dėl pirmos vietos galima ir su velniu eiti obuoliauti. Bet nugalėtojas visada taps pralaimėjusiu, jei nespės iki to laiko numirti. Vieną čempioną visada pakeičia kitas, ir taip per amžių amžius. Tai gali būti išbalansuota tiktai bendrystės jausmu. Kada jo nėra, akiratis užsisklendžia ties interpeliacijomis.

    Ta pati karinga nuostata veikia iš abiejų pusių. Šiandienos lyderis jaučiasi esąs nugalėjęs kovoje, todėl aplinkiniai jam tėra pralaimėjusieji. Todėl prezidentei pakanka vieno žodžio, todėl premjeras nesiteikia vargti įtikinėdamas dėl savo veiksmų tikslingumo, todėl įmonės savininkas moka minimumą savo darbuotojams, o Europos kultūros sostinė virsta pasipinigavimo projektu.

    Per vienokį ar kitokį santykį su tokia visuomene galiausiai kenčia visi jos nariai, ir perdėtas kovingumas pamažėl turėtų darytis atgrasus ir užleisti vietą bendrystei. Tvarkingesnis vairavimas ir bendruomenių steigimas yra pirmieji daigai nualintame ir aptuštėjusiame mūšio lauke, kuriuo yra tapusi Lietuva.

    O tuo tarpu makroekonominiai rodikliai neginčijamai rodo, jog Lietuvos ūkis atsigauna, ir gana greitai tai pajus gyventojai. Tad pats laikas versti A.Kubiliaus vyriausybę, kuri, – patinka ar nepatinka, - pajėgė išvairuoti iš krizės. Ačiū ir viso gero, kaip sakoma. Pats laikas imti valdžią ir raškyti prinokstančius vaisius. Juk niekam nebebus įdomu, kas juos subrandino. Žmogus mato tik jį maitinančią ranką ir jai dėkoja. Karas būti ta ranka tęsiasi.

    Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.

     

    Ramūnas Bogdanas, www.DELFI.lt 2011 kovo mėn. 14 d. 00:10

     

     

    Nebegalima tikėti viešąja informacine erdve

     

     

    Šokas ir nepasitikėjimas. Taip būtų galima apibūdinti pačią pirmą reakciją į savivaldos rinkimų rezultatus. Jie buvo netikėti tiek valdantiesiems, tiek opozicijai, tiek komentatoriams. Nes niekas nieko panašaus nelaukė.

    Prieš rinkimus valdantieji buvo šventai įsitikinę, kad savivaldoje smarkiai gaus į kaulus ir rengė išankstinius pasiaiškinimus, pirmiausia savo partiečiams, kad svarbiausia – būsimieji Seimo rinkimai. Opozicija buvo lygiai taip pat šventai įsitikinusi, kad savivaldos rinkimai bus pradžia jos triumfo žygio į pergalę Seimo rinkimuose, o gal netgi į pirmalaikius rinkimus. Mat dažnas rimtai manė, kad planuojamo triuškinamo pralaimėjimo savivaldos rinkimuose konservatoriai neišlaikys. Nuo politikų neatsiliko ir politikos apžvalgininkai, rimtais veidais svarstę, kokiu laipsniu per savivaldos rinkimus bus sutriuškinti visiems iki gyvo kaulo įgrisę konservatoriai ir jų visiškai necharizmatiškas premjeras Andrius Kubilius.

    Žvelgiant atgal, nėra sunku paaiškinti šio politikų ir politologų paklydimo priežastis. Visus dvejus metus žiniasklaida, pirmiausia spausdinti dienraščiai ir interneto portalai, ypač – neva “skaitytojų” komentarai prie tuose portaluose publikuojamų straipsnių, šaukte šaukė: “Konservams – galas”, “Bubilius – kybys!”. Rašė apie “emigraciją, virstančią evakuacija”, apie nepakeliamą naktinę mokesčių reformą, apie kasos aparatų prispaustą dūstantį ir mirštantį smulkųjį verslą, apie nežmoniškas šilumos kainas.

    Galima apibendrinti, kad dvejus metus žiniasklaidoje vyravo absoliutaus pesimizmo nuotaikos, kurios tikrai būtų galėjusios nulemti valdančiųjų sutriuškinimą per rinkimus. Su viena sąlyga – jeigu būtų atspindėjusios tikrovę.

    Žiniasklaidininkai, jeigu turi nors kruopelę sveiko proto, turėtų bent patys sau prisipažinti, kad dvejus metus skleisdami nihilizmą jie atskleidė ne tiek visuomenės, kiek savo pačių nuotaikas. Taip, žiniasklaidai, ypač rimtajai, A.Kubiliaus mokesčių reformos smogė skaudžiai. Bet pasaulis ir Lietuva ties tuo nesibaigė. O viešosios erdvės viešpačiai to nepastebėjo. Dar blogiau, žiniasklaida netruko nuoširdžiai įtikėti, kad tai, ką ji publikuoja, ir yra tikroji visuomenės nuomonė.

    Lygiai ir politikai netruko įtikėti, kad viešoji nuomonė yra tai, ką jie perskaito atsivertę “Delfio” komentarus. Tarsi nežinotų, kad jau bene dešimtmetis ką nors dergiančių ar garbinančių komentarų rašymas internete yra visiškai legali viešųjų ryšių agentūrų paslauga. Ar nežinotų, kokią dalį biudžeto partijos sukiša į gerų santykių su kai kurių populiarių leidinių savininkais palaikymą. O paskui atsiverčia savo pačių apmokėtą oponentų kritiką ir nuoširdžiai mano, kad ta rašliava atskleidžia visuomenės nuomonę.

    Vieninteliai maniusieji kitaip buvo į savivaldos rinkimus atėję piliečiai. Matyt, neskaitę, kaip Lietuvoje gyventi bloga. Arba labiau pasitikėję tuo, ką patys jaučia, o ne tuo, kas rašoma.

    Taigi esminė pamoka, kurią po savivaldos rinkimų turėtų išmokti tiek politikai, tiek politikos apžvalgininkai, – Lietuvoje nebegalima pasitikėti viešąja informacine erdve.



    www.veidas.lt Audrius Bačiulis 2011 Kovo 11

    -14

  • Žemės drebėjimas sukėlė grėsmę visai Japonijos taikiai atominei programai?

    Ambasadorė Akashi: Japonija nėra vieniša





    Prie Japonijos ambasados pastato Vilniuje negęsta žvakutės, nešamos gėlės. Vakar prie įėjimo į ambasadą buvo pakabinta Japonijos ambasadorės Lietuvoje Miyoko Akashi padėka mūsų krašto gyventojams.

    „Jaučiame ir vertiname stiprų Lietuvos žmonių solidarumo jausmą su japonais“, - vakar Japonijos ambasadorė Lietuvoje M.Akashi sakė ir LŽ.

    Ponia M.Akashi tvirtino jaučianti Lietuvos palaikymą. Ji teigė, kad Japonijos ambasada Vilniuje sulaukia daug padrąsinančių žinučių, žmonės atneša gėlių, degina žvakutes. Vos pasirodžius informacijai apie nelaimę Japonijoje, nuoširdžias užuojautas pareiškė mūsų krašto vadovai. Ambasadorės žodžiais, Japonija vertina Lietuvos parodytą gerą valią ir siūlomą pagalbą.

    Dalijasi kiekvienu kąsniu

    M.Akashi pažymėjo, kad tokio masto nelaimės Japonijoje nesitikėta. Esą ir dabar jos šalyje kasdien jaučiami bent keli stiprūs požeminiai smūgiai. Izoliuotose teritorijose esantiems nukentėjusiesiems reikalinga informacija: kada atvyks gelbėtojai ir padės jiems pasiekti saugią vietą. Labiausiai nelaimės paliestuose šiauriniuose Japonijos regionuose šiuo metų laiku gana šalta. Tad nukentėjusiems gyventojams būtini šilti drabužiai ir pledai, taip pat geriamasis vanduo, maistas. „Dabar žmonės dalijasi net mažiausiu kąsneliu“, - pabrėžė ambasadorė.

    Nepraranda vilties sugrįžti

    Vakarykštės popietės duomenimis, žuvusiųjų skaičius Japonijoje pasiekė 2,6 tūkstančio. Daugiau nei 10 tūkst. žmonių paskelbti dingusiais. Anot M.Akashi, pagrindinis uždavinys dabar - išgelbėti likusius gyvuosius. Tam pasitelktos gausios pajėgos.

    Japonijos ambasadorė Lietuvoje pasakojo, kad jos šalyje gamtos nelaimės nėra retos. Bet šįsyk žemės drebėjimo sukeltas milžiniškas cunamis nuplovė kone viską, kas pasitaikė kelyje. „Žmonėms labai sunku susitaikyti su padariniais. Jie šokiruoti. Tačiau nemažai nelaimę išgyvenusių žmonių turi vilties, kad galės sugrįžti ir iš naujo pradėti gyvenimą nusiaubtose teritorijose. Žinoma, laukia labai daug atstatymo darbų“, - kalbėjo M.Akashi.

    Parems miestą partnerį

    Vakar prie Japonijos ambasados pastato Vilniuje gėlių padėjo ir žvakutę uždegė Seimo pirmininkė Irena Degutienė. Parlamento vadovė sakė, kad pastarųjų dienų įvykiai itin jaudina Lietuvą. „Visi solidarizuojamės ir užjaučiame japonų tautą ištikus tokiai baisiai nelaimei, prilygstančiai tik karo metais patirtoms netektims. Valstybė labai galinga ir turtinga, tad vaizdai, kuriuos matai per pasaulines televizijas, protu nesuvokiami. Susidaro įspūdis, jog reikia pradėti gyvenimą nuo nulio“, - teigė I.Degutienė.

    Vakar pranešta, kad finansinę pagalbą Japonijai rengiasi suteikti ir Klaipėda. Uostamiestis ketina paremti nuo žemės drebėjimo ir cunamio itin nukentėjusį Kudži miestą, su kuriuo yra pasirašęs partnerystės sutartį. Lėšų planuojama skirti iš savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo fondo. Kokio dydžio parama gali būti skirta, dar svarstoma. Uostamiesčio savivaldybė taip pat žada atidaryti banko sąskaitą aukoms Japonijai rinkti.

    Renkamos piniginės aukos

    Vakar lėšų rinkimo akciją nukentėjusiesiems Japonijoje paremti pradėjo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija. Aukas galima pervesti į

    specialias draugijos sąskaitas didžiuosiuose Lietuvos bankuose. Akcija nukentėjusiems japonams remti vyks iki balandžio 14 dienos.

    Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos generalinė sekretorė Gražina Jevgrafovienė LŽ minėjo, kad lietuviai linkę padėti ir aukoja pinigų įvairių nelaimių užkluptiems užsienio kraštams. „Tačiau labai priklauso nuo valstybės. Dabar renkame aukas ir Libijai, kurioje kilo pabėgėlių krizė. Nepasakyčiau, kad lietuviai aukoja labai gausiai“, - LŽ sakė G.Jevgrafovienė.

    Ji mano, jog nukentėjusiesiems nuo žemės drebėjimo ir cunamio Japonijoje bus aukojama aktyviau. Esą vos pasirodžius žinioms apie tragediją Tekančios saulės šalyje, Raudonojo Kryžiaus draugija sulaukė nemažai skambučių ir elektroninių laiškų, kuriuose klausiama, kaip galima paaukoti pinigų nukentėjusiems japonams.

    Gelbėtojų komanda pasiruošusi

    Į žemės drebėjimo ir cunamio nusiaubtas Japonijos vietoves Lietuva pasirengusi siųsti 32 gelbėtojų komandą. Ją sudaro 26 Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) atstovai, trys Valstybės sienos apsaugos tarnybos kinologai su paieškos šunimis, taip pat trys medikai. „Komanda turi visą reikiamą įrangą aptikti ir gelbėti griuvėsiuose įstrigusius žmones“, - aiškino PAGD Visuomenės informavimo ir analizės skyriaus atstovė Laura Valauskienė.

    Lietuvos atstovai savarankiškai pasirengę dirbti apie 10 dienų. „Pagalbos apimtis nėra didelė, todėl nuvykus į Japoniją mūsų komanda gali būti integruota į kitų valstybių tarptautinių komandų sudėtį“, - svarstė Lietuvos tarptautinės pagalbos teikimo komandos vadovo pavaduotojas Henrikas Bardauskas.

     

    Alfa.lt Roberta Tracevičiūtė 2011-03-15

  • K.Masiulis. A.Sekmoko interpeliacija yra kova už nepriklausomybę

    K.Masiulis. A.Sekmoko interpeliacija yra kova už nepriklausomybę



    Kovo 11-oji yra lemtinga Lietuvai diena. 1990 m. paskelbėme pasauliui, kad vėl esame laisvi. Tuometis SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas mūsų laisvę bandė palaužti įvedęs energetines ir ekonomines sankcijas. Praėjo 20 metų, o Lietuva vis dar kaunasi už savo laisvę – energetinę nepriklausomybę.

    Atrodytų šis tikslas yra strateginis ir visuomenė turėtų vienytis jo įgyvendinimui. Politikams nederėtų „žaisti“ pozicijos-opozicijos, o kartu ieškoti bendrų sprendimų Lietuvos labui. Tačiau ne visi politikai pasirengę pamiršti tuščią politikavimą ir mąstyti valstybiškai. Socialdemokratai 8 metus buvę valdžioje, energetinę nepriklausomybę suprato kaip Leo LT kūrimą, finansinę pagalbą Bronislovo Lubio sumanymams (kurie dabar narpliojami prokuratūroje) ir „Lietuvos dujų“ pardavimą pusvelčiui „Gazprom“. Tokiame kontekste visai nedera dabartinio ministro Arvydo Sekmoko veiksmai. Opozicijai principinis reikalas yra pašalinti ministrą, kuris per 2 metus sugebėjo padaryti daugiau nei kiti per dešimtmečius.

    Esame priklausomi nuo „Ivano dujų vamzdžio“

    Lietuvos gyventojai jau 20 metų yra priklausomi nuo „Ivano vamzdžio“ – ir ne tik nuo naftos, bet ir dujų. Nė viena iki šiol buvusi vyriausybė nesugebėjo nors truputį pasistūmėti strateginių projektų įgyvendinimo link. O tie projektai seniai žinomi – tai Lietuvos dujų tinklų sujungimas su Lenkijos tinklais ir alternatyvus suskystintų dujų terminalas Klaipėdoje. Jeigu abu projektai būtų įgyvendinti, Lietuvoje atsirastų dujų rinka ir pagaliau galėtume mokėti už dujas tiek, kiek jos realiai vertos.

    Dabar, kai „Gazprom“ turi dujų importo monopolį, jie tuo naudojasi ir Lietuvai dujas parduoda po 320 dolerių už 1000 kubinių metrų. Tai yra lygiai 100 dolerių brangiau, negu dujas perka Vokietija. Žmonėms tai atsiliepia 23 proc. brangesne elektra ir 17 proc. brangesne šiluma. Paprastai kalbant, Lietuvos žmonės savo sunkiai uždirbtais pinigais stato garsųjį „Nord Stream“.

    Arvydas Sekmokas – nepaperkamas žmogus. Jis ėmėsi to, ko per dvidešimt metų nepadarė kiti. Pristatė strategiją ir konkrečius planus, kad jau nuo 2014 m. Lietuvoje atsirastų ir dujų rinka, ir suskystintų dujų terminalas, ir, pertvarkius dujų ūkį, „Gazprom“ prarastų savo iki šiol nepamatuotai didelę įtaką.

    „Gazprom“ yra Kremliui artima kompanija ir, drįsčiau teigti, Rusijos tarpvalstybinės politikos įrankis. Atsiminkime dujų tiekimo sutrikimus Ukrainai, Baltarusijai. Taigi kompanijos pelnas yra nulemtas ne tik verslo, tačiau ir politinių dėsnių. O ką „Lietuvos dujos“ daro su pelnu, gautu iš Lietuvos žmonių, yra akcininkų reikalas. Beje, per praėjusius metus oficialiai „Lietuvos dujos“ gavo 90 mln. litų pelno.

    Kam dirba opozicija?

    Rusų dujininkai visais laikais dėjo pastangas, kad Lietuvos politikai nieko nekeistų. Todėl juos rimtai išgąsdino Energetikos ministerijos planai ir konkretūs veiksmai. O, kaip sakė Makiavelis, tikslas pateisina priemones. Kokios priemonės naudojamos dabar?

    Pirmiausia dujininkai pas ministrą siuntė emisarus su įvairiais pasiūlymais, kad ministras „protingai apsigalvotų“ ir permainos sustotų, tačiau A. Sekmokas, kiek teko girdėti, išvis nepriima jokių atstovų ir atsisako su jais net kalbėti. Tada dujininkai pradėjo grasinti tarptautiniais teismais ir arbitražais. Kai ir tai nepadarė jokio poveikė, pradėjo užsakinėti žiniasklaidoje straipsnius su tendencingais ir iškraipytais faktais, kuriuose su purvais maišoma ir Vyriausybė, ir Energetikos ministerija.

    Lietuvos energetikos politikoje įvyko proveržis. Pagaliau ne energetikai valdo valstybę, tačiau valstybė pradėjo kontroliuoti energetikus. O tai nepatinka suinteresuotoms grupėms Lietuvoje ir užsienyje, todėl bet kokios priemonės gali būti panaudotos, kad pertvarkos būtų sustabdytos. Elektros rinka, intensyvios derybos su investuotojais dėl atominės elektrinės statybos, pradėti elektros jungties su Švedija tiesimo darbai, elektros jungties ties Bitėnais pastatymas, dujų rinkos kūrimas – tai tik pirmieji rezultatai siekiant visiškos energetinės nepriklausomybės. A. Sekmokas jau parodė, kad jis gali pasiekti rezultatų, todėl neturime teisės jam trukdyti dirbti Lietuvos labui.


    http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=42974777 2011 kovo mėn. 10 d.

     

     

    Seimas A. Sekmoku išreiškė pasitikėjimą


    Energetikos ministras Arvydas Sekmokas įveikė interpeliacijos barjerą ir toliau lieka eiti ministro pareigas. Tai ketvirtasis Andriaus Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės narys, kuriam buvo bandoma pareikšti nepasitikėjimą.

    Seimas ketvirtadienį balsavo už redakcinė komisijos siūlymą pritarti ministro atsakymams į interpeliacijos ministrui iniciatorių pateiktus klausimus.

    Už atitinkamą Seimo nutarimą balsavo 66 Seimo nariai, prieš - 53 , o susilaikė 9 parlamentarai.

    6 redakcinės komisijos nariai siūlė pritarti ministro atsakymams į interpeliacijos iniciatorių pateiktus klausimus, prieš - 5 opozicijai priklausantys parlamentarai, kurie pateikė atskirąją nuomonę. Vienas komisijos narys - parlamentinės Atominės energetikos komisijos narys Rokas Žilinskas - atsisakė dalyvauti balsavime.

    Interpeliaciją A.Sekmokui, kurios iniciatorė - opozicinė "tvarkiečių" frakcija, savo parašais yra parėmę 70 parlamentarų, daugiausia iš opozicijos, bet pasirašė ir trys valdantieji.

    Seimo opozicija interpeliaciją ministrui inicijavo po to, kai nepavyko konkursas dėl naujos atominės elektrinės strateginio investuotojo.

    A.Sekmokas yra ketvirtas šios Vyriausybės narys, kuriam teko interpeliacijos išbandymas - 2010 metais gegužę interpeliaciją atlaikė susisiekimo ministras Eligijus Masiulis, 2009 metų rudenį - švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius, tų pačių metų pavasarį - tuometinis finansų ministras Algirdas Šemeta.



    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/59353 2011-03-10

     

  • A.Lapinskas. Antilietuviškos lenkų propagandos teatras Vilniuje

    

    A.Lapinskas. Antilietuviškos lenkų propagandos teatras Vilniuje

     

     

    Po kiekvieno ValdemaroTomaševskio akibrokšto Europos institucijose - turiu mintyje jo rengtus individualius ir grupinius pareiškimus, laiškus, peticijas – atrodė, kad minėtas europarlamentaras yra išmėginęs jau visas kovos su Lietuva formas. Pasirodo, ne.

    Pirmosiomis šio pavasario dienomis, į Vilnių sugužėjo įspūdingas Europos Parlamento desantas – apie 70 EP atstovų, tarp jų 30 europarlamentarų, jų patarėjų, ekspertų į „oficialų, ypatingą, išvažiuojamąjį“ EP Konservatorių ir reformuotojų frakcijos (jai priklauso ir V.Tomaševskis) posėdį. Gal kas nors nepaprasto atsitiko Lietuvoje, kad prisireikė tokio gausaus desanto?

    Ne, nieko neatsitiko, tik V.Tomaševskis ėmėsi bandyti dar vieną neišmėgintą ginklą: sukviesti į Lietuvą – „labiausiai lenkus persekiojančią Europos šalį“, visą savo frakciją ir su jos pajėgomis išlaisvinti Vilniaus krašto lenkus iš lietuvių priespaudos. Šio susiėjimo metu, be jokios abejonės, buvo siekta apkaltinti Lietuvą lenkų tautinės mažumos engimu (antrą dieną dar buvo svarstomi Bendrosios žemės ūkio politikos klausimai). Anot piktdžiugiškos Lietuvos lenkų spaudos, EP reformatoriai pripažino, kad „Lietuva akivaizdžiai atsilieka nuo Europos praktikos tautinių mažumų teisių apsaugos srityje“. Tuo galima būtų suabejoti, nes jokio dokumento šia tema nebuvo priimta, nepaisant pačio V.Tomaševskio ir dar kelių Lietuvos lenkų veikėjų ugningų kalbų. Ką jie prikalbėjo Vilniuje susirinkusiems europarlamentarams?

    Kažin, kaip su ta Lietuvos agresija prieš lenkus susiję Lietuvoje veikiančios 100 lenkų mokyklų ir 50 vaikų darželių, lenkų universitetas, pagaliau negi lenkaitė, Lietuvai atstovaujanti Eurovizijoje, irgi atsirado iš neapykantos lenkams?

    Anatolijus Lapinskas

    Pagrindiniame V. Tomaševskio pranešime buvo tvirtinama, kad „Europoje tautinių mažumų problemos iš esmės neegzistuoja“, o štai Lietuvoje 2009 m. pabaigoje jų skaičius esą ne tik nesumažėjo, bet „įvyko neigiamas poslinkis tautinių mažumų teisių srityje, įgytų dar XX amžiuje“. Vienas svarbiausių V.Tomaševskio išsakytų to poslinkio argumentų: „lenkų švietimo situacija, kad teisės bus apribotos“, o jeigu bus priimtas Švietimo įstatymas, tai bus pažeista ir Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos konvencija.

    Anot prelegento, konvencijos principas yra „negalima bloginti“, o priėmus įstatymą, padėtis „bus pabloginta“. V.Tomaševskis taip pat pridūrė, kad prie „buvusios koalicijos“ (socdemų valdymo metu?) „problemų nebuvo“. O dėl savivaldos rinkimų, tai LLRA lyderis atskleidė ir jų paslaptį: tai yra nuopelnas jo europarlamentinių kolegų, nes šis EP frakcijos susitikimas Vilniuje „buvo plačiai reklamuojamas“...

    Žodžiu, iš V.Tomaševskio lūpų sklido jau ne kartą girdėta daina, kad geresnis lietuvių kalbos mokėjimas pablogins Lietuvos lenkų gyvenimą, nors minėta konvencija aiškiai sako: „Mokymasis mažumos kalbos arba dėstymas šia kalba turi nepažeisti oficialios kalbos mokymosi arba dėstymo šia kalba. Iš tikrųjų oficialios kalbos mokėjimas yra visuomenės sanglaudos ir integracijos veiksnys“. Dabartinė padėtis kaip tik ir pažeidžia konvenciją, kartu ir visuomenės sanglaudos nuostatas, nes Lietuvos lenkų mokyklose oficialios, t.y. valstybinės lietuvių kalbos mokymas nepasiekia bendro Lietuvos mokyklų lygio.

    O kai Lietuva nori iš tikrųjų laikytis konvencijos nuostatų, t.y. mokyti valstybinę kalbą neadaptuojant jos savo tautinėms mažumoms, t.y. nesilpninant jos kurso tarsi atsilikėlių mokykloje, V.Tomaševskio iniciatyva Lietuva yra skundžiama Europos institucijoms. Atsakydamas kolegai Vengrijos europarlamentarui V.Tomaševskis išdavė ir savo slapčių slapčiausią troškimą, kad Lietuvos lenkai norėtų išlaikyti tai, „ką turėjo visada, išskyrus vokiečių ir rusų okupaciją“. Peržvelgus bent dviejų šimtų Lietuvos istoriją, nori nenori tektų manyti, kad tas „visada“ taikomas ne kokiam nors kitam, bet 1919 – 1939 metų laikotarpiui...

    V.Tomaševskis išdavė ir savo slapčių slapčiausią troškimą, kad Lietuvos lenkai norėtų išlaikyti tai, „ką turėjo visada, išskyrus vokiečių ir rusų okupaciją“. Peržvelgus bent dviejų šimtų Lietuvos istoriją, nori nenori tektų manyti, kad tas „visada“ taikomas ne kokiam nors kitam, bet 1919 – 1939 metų laikotarpiui...

    Anatolijus Lapinskas

    Posėdyje kalbėjęs Vilniaus rajono vicemeras Janas Mincevičius įnirtingai užsipuolė Lietuvą dėl to, kad nėra privalomo lenkų kalbos abitūros egzamino, nors jam turėtų būti žinoma, kad Lietuvoje yra tik vienas privalomas valstybinės kalbos egzaminas, likusių egzaminų sąrašą tvirtina mokyklų tarybos (dėl to niekas nesiskundžia, išskyrus lenkus). Jis taip pat paminėjo „beprecedentį“ dalyką – planuojamą kai kurių dalykų dėstymą lietuviškai, nors tokį dvikalbį mokymą numato Europos konvencija ir Lietuvos-Lenkijos sutartis.

    Lietuvos lenkų sąjungos atstovas Tadeušas Andžejevskis lygino Lenkijos lietuvių ir Lietuvos lenkų padėtį ir pripaistė visiškai nebūtų dalykų, pvz., kad Lenkijoje, ten, kur lietuviai sudaro bent 20 proc., lietuvių kalba raštu vartojama viešojo administravimo įstaigose bei gatvių ir įstaigų pavadinimuose. Visiškas blefas yra ir šio veikėjo tvirtinimas, kad „šiuo metu vykdoma agresyvi politika Lietuvos lenkų tautinės mažumos atžvilgiu“. Kažin, kaip su ta Lietuvos agresija prieš lenkus susiję Lietuvoje veikiančios 100 lenkų mokyklų ir 50 vaikų darželių, lenkų universitetas, pagaliau negi lenkaitė, Lietuvai atstovaujanti Eurovizijoje, irgi atsirado iš neapykantos lenkams?

    Tačiau originaliausias V.Tomaševskio mintis išgirdome po posėdžio įvykusioje spaudos konferencijoje, kurioje jis pamėgino, anot laikraščio „Kurier Wilenski“, atmesti „akivaizdžiai antilenkiškai nusiteikusių ir tuo pačiu laužančių profesinę etiką lietuvių žurnalistų siūlymus pripažinti lenkų švietimo padėtį geriausia pasaulyje, o tai neigtų priekaištus, kad Lietuvoje tautinės mažumos gali jaustis diskriminuojamos“.

    Įdomu, kad tuo „antilenkišku nusiteikimu“ buvo įvardytas klausimas, kuriame nebuvo nė vieno įžeidžiamo žodžio lenkų atžvilgiu, nes žurnalistas pasiūlė V.Tomaševskiui tiesiog pakartoti dar 1995 metais pasaulio „Polonijos“ suvažiavime Lenkijos Pultusko mieste išsakytą tvirtinimą, kad Lietuvos lenkų švietimo padėtis yra geriausia pasaulyje (šis faktas buvo pateiktas ir to meto Lietuvos lenkų spaudoje). Tik tiek.

    Deja, europarlamentaras išsisuko nuo atsakymo, pareiškęs, kad jis nežinąs, kas ten ką pasakė, bet dabar „geriausia lenkų švietimo padėtis pasaulyje esą yra Čekijoje. Ten gyvena 50 tūkst. lenkų, jie turi apie 60 mokyklų, ką čia lygint. Visi dalykai mokomi lenkų kalba, aišku – užsienio kalbos ir čekų kalba. Neseniai buvau Čekų Tešine [Čekijos-Lenkijos pasienio miestas], tai ten gyvena 16 proc. lenkų, tai ten visi užrašai ir gatvių pavadinimai dvigubi“.

    Aišku, kad V.Tomaševskis nenorėjo prisiminti Pultusko „išdavystės“, kur apie Lietuvą buvo atsiliepta pačiais geriausiais žodžiais, bet ir apie Čekiją jo teikiami faktai nėra teisingi. Nėra ten 60 lenkų mokyklų, tik 21 pradinė ir viena vidurinė, bendras mokinių skaičius nesiekia nė 2000. Lietuvoje – 97 lenkų mokyklos, tarp jų 40 vidurinių, o moksleivių - 14 tūkstančių. Palyginkime: viena vidurinė Čekijoje ir 40 Lietuvoje, nors lenkų skaičius skiriasi tik 4 kartus.

    O dėl nuostabaus lenkų gyvenimo Čekijoje, tai pačių lenkų žodžiais jis toks nesąs: vietovių dvigubų pavadinimų lentelių lenkiški užrašai dažnai būna užteplioti arba iš viso dvikalbių lentelių nėra, nuolat vyksta lenkų mokyklų likvidacijos procesas, kaip lavina didėja čekų neapykanta lenkams, todėl vietos lenkai stengiasi neišsiskirti iš čekų aplinkos ir nevartoja gimtosios kalbos, pagaliau per pastaruosius 90 metų lenkų skaičius Čekijoje sumažėjo nuo 150 tūkst. iki 36 tūkst. (dar keliasdešimt tūkstančių prisipažįsta turintys tik „lenkiškas šaknis“).

    Apie Lietuvą V.Tomaševskis prisivertė pasakyti, kad „pas mus yra mokyklų, tai situacija nėra prasčiausia“. Kaip sakoma, ačiū ir už tai, tačiau tolimesnė variacija tuojau pat sugriovė blykstelėjusį optimizmą. Pasirodo, kad „yra bandymai šitą mūsų teisę apriboti ir šiandien yra blogesni standartai negu buvo sovietmečiu. Jūs suprantat, aš šios sistemos neginu, tam tikra prasme aš su ja kovojau... Faktai yra faktai: sovietmečiais švietimas tautinių mažumų turėjo geresnes sąlygas ir standartus – buvo visi vadovėliai, jie nebuvo brangesni, galima buvo įstoti į aukštą mokyklą savo kalba - laikyti egzaminus, buvo privalomas gimtosios kalbos egzaminas, nebuvo kažkokių apribojimų klasę įkurti, dabar nėra vaikų ir klasės nėra“.

    Kyla natūralus klausimas: kodėl V.Tomaševskiui tuomet reikėjo „tam tikra prasme“ kovoti su sovietine - tokia nuostabia lenkų švietimui santvarka, galbūt jis dėl to, kad kovojo, širdyje jau gailisi? Tai palikime jo ir jo draugų, liejančių ašaras dėl Lietuvos lenkų engimo sąžinei.

    O dėl Europos Parlamento frakcijos susiėjimo Vilniuje, tai jokio lietuvių engėjų pasmerkimo čia nebuvo pasiekta. Tuomet kyla klausimas, kam iš viso reikėjo rengti antilietuvišką spektaklį Europos Parlamento frakcijai Vilniuje su aiškiai jame girdimomis sovietmečio ir net tarpukario Lenkijos nostalgijos gaidomis? Atsakymas kaip visada: Lietuvos lenkų veikėjams reikia ne ramaus ir etninę tapatybę užtikrinančio gyvenimo (tą Lietuva garantuoja 100 proc.), bet tik kovos azarto, kurstant tarpnacionalinės neapykantos ugnį. Gaila, kad dėl jos yra tampomos dešimtys europarlamentarų, kurie greičiausiai net ir nesuprato, ko jie čia atvažiavo.

     

    www.DELFI.lt Anatolijus Lapinskas, 2011 kovo mėn. 9 d.

  • Tomaševskis derybas dėl valdžios Vilniuje perkėlė į Strasbūrą

    Tomaševskis derybas dėl valdžios Vilniuje perkėlė į Strasbūrą

     

     

    „Valdemaro Tomaševskio bloko“ lyderis išskrido į Strasbūrą, kur žada derėtis su kitų partijų lyderiais dėl naujos koalicijos formavimo Vilniaus miesto savivaldybės taryboje. Joje gali nelikti nei Artūro Zuoko, nei konservatorių, pranešė LNK Žinios.

    Europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis žurnalistams teigė, kad jau lėktuve pradės kalbėtis dėl daugumos Vilniuje su „Tvarkos ir teisingumo“ lyderiu Rolandu Paksu bei socialdemokratų pirmininko pavaduotoju Zigmantu Balčyčiu, su kuriais kartu išskrido į Strasbūrą. Antradienį jų pėdomis turėtų pasekti ir Darbo partijos pirmininkas, europarlamentaras Viktoras Uspaskichas. Jeigu jiems pavyktų susitarti, naujajai koalicijai užtektų balsų daugumai Vilniuje sudaryti, o opozicijoje liktų daugiausiai mandatų gavusi Artūro Zuoko koalicija ir treti pagal mandatus – Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai.

    V. Tomaševskis tvirtino, kad jo blokas sieks mero posto, bet tai nėra galutinis tikslas. Mero posto žada siekti ir partija „Tvarka ir teisingumas“, nors ji sostinės taryboje su socialdemokratais turės mažiausiai – po 5 mandatus.

    „Realu turėti ir merą, jeigu palankiai susiklostys situacija. Man atrodo, kad didžiausia žmonijos problema, kad mes keliame sau neambicingus tikslus“, – aiškino „Tvarkos ir teisingumo“ lyderis R. Paksas.

    „Panoramai“ jis tvirtino sieksiąs Vilniuje įgyvendinti tiesioginės demokratijos principus, tačiau jų nedetalizavo.

    Artūras Zuokas LNK žurnalistams teigė nebijantis, kad po kitų partijų lyderių susitikimo Strasbūre gali likti be valdžios Vilniuje.

    „Vilniuje tartis yra pigiau, nes restoranų kainos daug mažesnės. Aš negaliu burti iš kavos tirščių. Aš žinau, dėl ko mes tariamės ir ką darome, o nagrinėti menamus variantus – jau ne mūsų, o politologų reikalas“, – sakė A. Zuokas.

    A. Zuokas tvirtina, kad jis šiuo metu tariasi su socialdemokratais, Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumu“, o kitoje barikadų pusėje sąjungininkų ieškosi konservatoriai bei V. Tomaševskio blokas. Panašu, kad konservatoriai šiuo metu turi bene mažiausiai galimybių patekti į naują valdančiąją koaliciją.

    „Mes nevedame derybų ir net neturėjome konsultacijų su konservatoriais“, – V. Tomaševskis teigė „Panoramai“.

    Konservatorius Vilniaus meras Raimundas Alekna pirmadienį, likus vos kiek daugiau nei mėnesiui iki naujo mero rinkimų, savo patarėju įdarbino Lenkų rinkimų akcijos atstovą Valdemarą Urbaną.

     

    Alfa.lt 2011-03-07

     

     

    V.Landsbergis: Rusija siekia supykdyti Lenkiją ir Lietuvą

     

     

    Europarlamentaras Vytautas Landsbergis sako, jog Rusija didina savo įtaką Lietuvoje ir siekia supykdyti Lietuvą ir Lenkiją.

    Interviu "Gazeta Polska" V.Landsbergis teigė besistebintis tuo, kad šiuo metu lenkų ir lietuvių santykiai nėra labai geri - anot jo, reikia vertinti draugystę po skaudžios Smolensko tragedijos, kurioje žuvo Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis.

    "Stebiuosi tuo. Nesuprantu kai kurių Lenkijos užsienio politikos momentų. Kodėl po tokio smūgio, esant tokiai sudėtingai politinei ir psichologinei situacijai, nevertinama draugystė. Draugus reikia vertinti, o ne spardyti koja", - sakė europarlamentaras interviu, kurį antradienį skelbia "Lietuvos žinios".

    Tačiau, anot V.Landsbergio, neįmanoma sugadinti santykių, jei viena šalis to nenori.

    "Ji tiesiog nusprendžia būti kantri ir laukti supratimo", - kalbėjo europarlamentaras.

    Paklaustas apie Lietuvos lenkų tautinės mažumos problemas, jis teigė, jog "neįmanoma įvesti tik lenkų rašybos visoms užsienio pavardėms".

    "Viena vertus, turime žiaurią Smolensko tragediją, kita vertus, - bandymus nustumti šią temą į paraštę, pridengti ginču dėl užsienietiškų pavardžių rašymo Lietuvoje. Lenkų politikai nesupranta, kad čia net nekalbama apie lenkų pavardes, bet apskritai apie užsienio šalių rašybą: vokiečių, latvių. Neįmanoma įvesti tik lenkų rašybos visoms užsienio pavardėms", - sakė V.Landsbergis.

    "Neseniai paklausiau lenkų žurnalisto ir komentatoriaus, ar lenkų padėtis Baltarusijoje arba Ukrainoje geresnė nei Lietuvoje? Jis atsakė "ne". Dar klausinėjau, kodėl taip puolama Lietuva. Nes ji maža?" - kalbėjo jis.

    "Geopolitinėje Rusijos programoje, Kremliaus ideologų knygose aiškiai parašyta, kad pagrindinis jų politikos tikslas yra supykdyti Lenkiją ir Lietuvą. Deja, būtent tai ir vyksta", - tikino europarlamentaras.

    Anot V.Landsbergio, L.Kaczynskio vardo gatvės Vilniuje kol kas nėra ir todėl, kad lenkai nenori lietuviškai užrašytos prezidento pavardės.

    "Kai kurie lenkai iš karto pradėjo kovoti dėl pavadinimo rašybos. Ir pasakė, kad jei "n" bus rašoma lietuviškai, jie to nenori. Štai toks požiūris. Galiausiai L.Kaczynskio (be brūkšnelio) arba net L.Kačynskio gatvės nėra", - sakė jis.

    V.Landsbergis tvirtina, jog šiuo metu Lietuvoje sustiprėjusi rusų įtaka, ir jie siekia susigrąžinti regiono kontrolę.

    "Stipresnė nei prieš dešimt metų. Žiniasklaida supirkta, galbūt ir žurnalistai, taip pat antraeiliai politikai. Įtaka jaučiama", - sakė europarlamentaras.

    "Pirmas žingsnis būtų susigrąžinti regiono kontrolę. Bet tai ne viskas. Rusija visada siekia valdyti Europą, valdyti pasaulį. (...) Ta šalis stipri savo agresija. Gebėjimu daryti psichologinį spaudimą, gąsdinti. Geriau išauklėti žmonės nenori ir nemoka tokiomis sąlygomis konkuruoti", - teigė jis.

    Pasak V.Landsbergio, Vidurio Rytų Europai atėjo kritinis metas - reikia ryžtingų žmonių, vieningos politikos, solidarumo.

    "Bet Rusija turi būdų, kaip išardyti šią vienybę, verslininkaudama su paskiromis Europos Sąjungos šalimis", - sakė jis.

     

    WWW.delfi.lt Vytautas Landsbergis 2011 kovo mėn. 8 d.

     

     

  • Gedimino pr. išgrįstas lietuviško šalčio nepakeliančiomis trinkelėmis

    Gintaras Songaila nuogąstauja – ar Lenkijos politika nėra Kremliaus rankose?

     

     

    2011 m. kovo 7 d., Artėjančios Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga, Seimo TS-LKD frakcijos narys Gintaras Songaila pasidalino mintimis su portalo Alkas.lt redaktoriumi Jonu Vaiškūnu.

    Prisimendamas Sovietų imperijos mėginimus sužlugdyti atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę bei aplink Vilnių kurtą Lietuvai nepavaldžią „tarybų socialistinę lenkų autonomiją“ G. Songaila anų laikų įvykius lygina su dabartinėmis Lietuvos-Lenkijos santykių realijomis.

    Seimo narys teigia:„Jeigu prieš dvidešimt metų Kremlius savo imperinę nepriklausomos Lietuvos silpninimo ir tautinių problemų eskalavimo politiką mėgino realizuoti, visų pirma, per vietinius autonomininkų bei kitų jedinstvininkų kadrus Lietuvoje, tai šiandien jis tokio pat pobūdžio politiką mėgina įgyvendinti daugiau netiesiogiai, visų pirma, per Varšuvą, išnaudodamas jos kompleksus“. Be to, prieš dvidešimt metų Lenkijos Respublika nerėmė autonomininkų siekių, tačiau šiuo metu padėtis jau kitokia. Seimo nario nuomone, Lenkija aktyviai kišasi į Lietuvos vidaus reikalus, pažeisdama prieš septyniolika metų pasirašytos Lietuvos ir Lenkijos sutarties 1 straipsnį.

    G. Songaila, komentuodamas dabartinės lenkų ir rusų koalicijos („Valdemaro Tomaševskio bloko“) savivaldos rinkimuose sudarymą ir jos sėkmę, be kita ko teigia, kad kokia nors valdančioji koalicija su „Tomaševskio bloku“ Vilniuje ne tik kompromituotų tokią koaliciją sudariusias partijas ir politikus, bet ir sudarytų klaidingą įspūdį, kad agresyvumas ir spaudimas yra geriausia politika Lietuvos atžvilgiu.

    Pasak G. Songailos, Lenkų rinkimų akcijos dalyvavimas rinkimuose viename sąraše ne tik su Rusijos ambasados puoselėjama jos tėvynainių partine organizacija, bet ir su daugelį metų Vilniuje dirbusiais KGB karininkais, daug ką atskleidžia. Ankstesni tvirtinimai, kad Lenkijos ir jos remiamų politinių jėgų kritika esą tarnauja Rusijos interesams, šiandien jau skamba, kaip graudus anekdotas. Seimo narys atkreipia dėmesį ir į kitus Lenkijos ir Rusijos strateginio bendradarbiavimo faktus ar jų prielaidas.

    Seimo narys nepritaria aiškinimams, kad koks nors nuolaidžiavimas „Tomaševskio bloko“ nepagrįstiems reikalavimams būtų turėjęs įtakos kitokiems rinkimų rezultatams. Jo žodžiais, jei nori mušti, lazdą visuomet surasi“. Švietimo įstatymo priėmimo atidėliojimas, spaudžiant Lenkijai, Seimo nario nuomone, taip pat neprisidėjo prie tautinės ramybės.

    G. Songaila nuogąstauja, kad jei didvalstybiškos tendencijos Lenkijos politikoje nesikeis, tai nuo šių metų vidurio, kai Lenkija pirmininkaus Europos Sąjungoje, ES politikos rytų Europoje projektavimas gali sulaukti papildomų komplikacijų.

    Seimo narys tikisi, kad gilesnė Lenkijos vykdomos kampanijos prieš Lietuvą analizė galėtų pasitarnauti nutraukiant įsivyraujančią konfrontacinę praktiką ir paskatintų Lenkiją vėl išgirsti autentišką savo kaimynės Lietuvos, kaip partnerio, balsą.

    ***

    LR Seimo TS-LKD frakcijos nario Gintaro Songailos interviu

    Gintaras Songaila: Ar Lenkijos politika jau Kremliaus rankose?

    Artėjančios Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga Alkas.lt portalo redaktorius Jonas Vaiškūnas kalbina Seimo narį Gintarą Songailą apie Lietuvos lenkų politikų veiklą bei Lietuvos – Lenkijos santykius po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir šiandien.

    Jonas Vaiškūnas: Artėja Kovo 11-oji. Prisiminkime tuos laikus, kai Lietuvos Sąjūdis Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime rūpinosi Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimu, telkė tautą atkuriamos valstybės gynimui, rūpinosi sovietinės kariuomenės išvedimu ir tuo pat metu turėjo kurti valstybės institucijas. Jūs tuo metu dirbote parlamente Piliečių teisių ir tautybių reikalų komiteto patarėju. Kartu buvote Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti atsakinguoju sekretoriumi. Su kokiomis grėsmėmis Nepriklausomybei tuomet teko susidurti ir kokius uždavinius reikėjo spręsti?

    Gintaras Songaila: Komunistinė Kremliaus valdžia, siekdama sužlugdyti atgimusios Lietuvos tikslus, mėgino Lietuvoje sukurti „lenkų tarybų socialistinę autonominę apygardą“, kurioje veiktų Sovietų Sąjungos konstitucija ir įstatymai. Taip jie mėgino atskelti Lietuvos dalį, Vilniaus miestą įstumiant į situaciją, kuri būtų kažkuo panaši į tuometinę Vakarų Berlyno padėtį sovietinėje apsuptyje… Panašų scenarijų Kremliui, deja, pavyko įgyvendinti Padnestrėje, kuri padedant sovietinei kariuomenei „liaudies valia“ atsiskyrė nuo nepriklausomybės siekiančios Moldovos. Tokiu būdu visa Moldova buvo išlaikyta sovietinėje erdvėje. Ji vėliau tapo „Nepriklausomų Valstybių Sąjungos“ (NVS), kurios nominali sostinė yra Minske, nare. Tačiau Kišiniovas liko Moldovos Respublikai. Mūsų padėtis galėjo tapti dar sudėtingesne…

    Kremlius tiesiogiai veikė per apylinkių ir rajonų sovietinėse tarybose tebeveikiančią komunistinę nomenklatūrą, kuri kategoriškai atsisakė dalyvauti nuo TSKP atsiskyrusioje Lietuvos komunistų partijoje ir pasiliko sovietinei sistemai lojalios, vadinamosios „komunistinės platformos“, dalimi. Be to, siekiant sukurti propagandinį lietuviškajam nacionalizmui besipriešinančios liaudies vaizdinį, prieš Lietuvos valstybę buvo veikiama per šios platformos sukonstruotą antisąjūdininkišką interfrontą, vadinamąjį „Jedinstvo“. Šis kvazijudėjimas skyrėsi nuo Latvijos ir Estijos interfrontų tuo, kad labai svarbų antilietuvišką elementą joje sudarė ir „sovietiniai lenkai“. Jedinstvo aktyviai rėmė sovietinių lenkiškųjų autonomijų kūrimą, pradedant nuo tokiomis pasiskelbusių sovietinių apylinkių, baigiant iš jų sudaryta Lietuvos Respublikos institucijoms nepaklūstančia autonomine apygarda, kurios pagrindiniai nuostatai (savotiška „konstitucija“) jau buvo paskelbti, ir sudaryta autonomijos kūrimo taryba.

    Du komunistinei platformai priklausantys sovietinių lenkų atstovai Liaudies deputatų suvažiavime Maskvoje agresyviai puolė Lietuvos nepriklausomybės sąjūdį. Jie veikė šiame suvažiavime, pripažindami tik sovietinę valdžią, net ir po Kovo 11, kai Lietuvos atstovai iš visų sovietinės valdžios struktūrų jau senokai buvo pasitraukę. Dabar kai kurių Europos parlamento narių, išrinktų Lietuvoje, veikla man primena anų dviejų deputatų stilių.

    Valstybinė komisija, kurios pirmininku buvo tuometinis Lietuvos Respublikos vicepremjeras Romualdas Ozolas, aktyviai veikė tiek tiesiogiai Rytų Lietuvoje, tiek ir per įvairias valstybės institucijas, siekdama išsaugoti atkurtos Lietuvos valstybės teritorinį vientisumą. Nepaisant įvairių trinčių tarp parlamento ir Vyriausybės, komisija turėjo ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko profesoriaus V.Landsbergio pilną pasitikėjimą.

    Aktyvi komisijos narių veikla, Lietuvai lojalių piliečių palaikymas ir sėkmingas svarbiausių valstybės institucijų bendradarbiavimas padėjo išvengti labai realių grėsmių. Kiek vėliau, iš karto po 1991m. rugpjūčio pučo, Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo teismo nutarimu, priimtu pagal specialų įstatymą, Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose buvo įvestas tiesioginis valdymas. Komisijai koordinuojant, komunistinės platformos valdžia pietryčių Lietuvoje buvo išardyta.

    J. V.: Ar Lenkijos Respublika ir ją atstovaujantys politikai bei pareigūnai tuo metu palaikė autonomininkus? Ar rėmė jų veiklą?

    G. S.: Ne, Lenkijos Respublikos atsakingi asmenys, išskyrus pavienes išimtis, autonomininkų nepalaikė. Lenkijos Respublika pagal savo galimybes aktyviai ir nuoširdžiai rėmė Lietuvos nepriklausomybę.

    Didelė Lenkijos visuomenės dalis ir tuomet sirgo Vilniaus savinimosi liga; tikrai ne mažesnė, nei šiandien. Tačiau tuomet buvo aiškiai suvokta, kad jedinstvos autonomininkų, siekiančių Rytų Lietuvą palikti sovietijos pusėje, tikslai neatitinka Lenkijos interesų. Lietuvos nepriklausomybės sužlugdymo siekiai taipogi visiškai neatitiko nei Lenkijos interesų, nei jos visuomenės solidarumo su Lietuva nuotaikų.

    Užtat sovietinės imperijos „vadovaujančios jėgos“ TSKP Centro komitetas per savo nomenklatūrinį aktyvą Vilniaus, Šalčininkų, iš dalies Trakų ir Švenčionių rajonuose, tiesiogiai rūpinosi Lietuvos Respublikos įstatymams nepaklūstančios autonomijos kūrimu.

    J. V.: Lenkų rinkimų akcijos, kuri šiandien įsigalėjo Vilniaus bei Šalčininkų rajonuose, atstovai pastaruoju metu nuolat kartoja, kad lenkai esą rėmė Lietuvos Nepriklausomybę. Taip jie mėgina pagrįsti įvairių privilegijų tautiniu pagrindu siekimą. Ar tokie argumentai turi kokį nors pagrindą?

    G. S.: Vietinę politinę valdžią turintys sluoksniai Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose nuosekliai ir kategoriškai priešinosi nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimui. Jau minėta autonomijos kūrimo taryba, kurios nariai vėliau buvo teisiami, koordinavo pasipriešinimo veiksmus, derino juos su Kremliaus politika. Kaip jau minėjau, šį antivalstybinį veikimą Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose pavyko sustabdyti tik įvedus juose tiesioginį valdymą.

    Dauguma lenkų tautybės atstovų Aukščiausioje Taryboje – Atkuriamajame Seime nebalsavo už Kovo 11-osios Nepriklausomybės aktą ir kitus valstybės atkūrimo dokumentus.

    Dabar Lenkų rinkimų akcijos (LRA) atstovai aktyviai naudojasi laisvo kalbėjimo Lenkijos viešojoje erdvėje privilegija ir tuo, kad Lenkijos visuomenė menkai žino apie tikrąją daugelio LRA veikėjų, kurie šiandien labai pabrėžia savo lenkiškumą (kaip antai, Vilniaus rajono vicemero Gabrieliaus Jano Mincevičiaus), laikyseną lemiamu Lietuvai laiku. Nuolat kartodami netiesą, jie tikisi iškreipti istoriją Lenkijos akyse. Štai kodėl Lenkijos institucijų parengtoje parodėlėje, kuri šių metu sausio 13-osios minėjimo metu buvo demonstruojama Seimo rūmuose, o dabar – sostinės savivaldybėje, viena nuotrauka iš tuometinės lietuvių demonstracijos prieš autonomiją Šalčininkų rajone jau pateikiama kaip Lietuvos lenkų, palaikiusių Nepriklausomybę, pilietinio solidarumo pasireiškimo dokumentas. (Žr. iliustraciją)

    Tautiniu pagrindu sukurta Lenkų rinkimų akcija, įžūliai meluodama tikisi pakelti savo prestižą blaiviai mąstančios ir palankiai Lietuvos atžvilgiu nusiteikusios Lenkijos visuomenės dalies akyse. Tikriausiai vadovaujamasi taisykle, kad daug kartų pakartotas melas gali tapti tiesa. Toks metodas gal ir veikia po kurio laiko, kai nebelieka gyvų liudininkų. Tačiau dabar – tai tik provokacija. Dar daugiau, nepagrįstas ir kažkodėl išskirtinis lenkų tautinės mažumos gyrimas dėl Lietuvos Nepriklausomybės palaikymo negali paslėpti ir to fakto, kad mėginimas tuo ar kitu pagrindu reikalauti lenkų tautybės piliečiams kokių nors privilegijų yra visiškas nesusipratimas. Toks melavimas taipogi nepadės išsklaidyti esamų abejonių dėl LRA veikėjų lojalumo Lietuvos valstybei. Greičiau atvirkščiai.

    J. V.: Daugelis Lenkų rinkimų akcijos reikalavimų (antroji valstybinė kalba šalyje, viešieji užrašai lenkų kalba, asmenvardžių rašyba lenkiškais rašmenimis ir kt.) bei faktinė padėtis, kai jos atstovai, užvaldę teritorinę savivaldą, neretai pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymus ir teismų sprendimus, labai primena teritorinės autonomijos siekius. Kokia Lenkijos politikų laikysena tokios veiklos atžvilgiu yra dabar?

    G. S.: Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbia-vimo sutarties 1str. aiškiai pasakyta, kad Susitariančios Šalys tarpusavio santykius kurs „teikdamos pirmenybę tarptautinei teisei, o ypač /…/ nesikišimo į vidaus reikalus, žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių paisymo principams“. Tačiau šiandien gyvename nuolatinio Lenkijos politinio ir diplomatinio spaudimo sąlygomis, kai net Lenkijos prezidentas jau ne kartą kaltino (taip pat ir paskutinio vizito Lietuvoje Vasario 16-osios proga metu), esą Lietuvos Respublika pažeidžia minėtą sutartį, nesudarydama galimybių lenkų tautybės Lietuvos Respublikos piliečiams rašyti savo asmenvardžius Lenkijos Respublikos oficialiaisiais rašmenimis. Šis neteisingas kaltinimas Lenkijos pusės monologu kartojamas jau daugelį metų, nors tiek pat metų Lietuvos pusė kartoja, kad pagal Sutarties 14 str. Susitariančios Šalys įsipareigojo sudaryti sąlygas savo piliečiams „vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį“ /pabraukta mūsų/. Lietuvos Respublika nepažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos, nes joks jos straipsnis negali būti aiškinamas, kaip įpareigojimas tautinių mažumoms priklausančių piliečių asmenvardžius rašyti nevalstybine kalba.

    Tačiau pastaruoju metu Lenkijos Respublikai asmenvardžių rašymas, regis, yra svarbesnis ir už tiesą, ir už tarptautinę teisę, ir už draugiškus santykius. Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerija netgi įsteigė specialų biurą, kuris lenkų tautybės Lietuvos Respublikos piliečiams rengia skundus dėl jų asmenvardžių rašybos mūsų šalies teismams ir tarptautinėms institucijoms. Lietuvos Respublikos Seimas apsisprendė svarstyti naują piliečių vardų ir asmenvardžių rašymo modelį, – panašų į tą, kuris veikia Latvijoje (kai piliečio paso kitų įrašų skyriuje jo vardą ir pavardę galima įrašyti ir kitos, ne valstybinės kalbos rašmenimis). Toks modelis neprieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tačiau LRA ir grupė Lenkijoje išrinktų Europos Parlamento narių visur viešojoje erdvėje rėkia, kad lietuviai tarsi šiuo metu uždraudė ar siekia uždrausti lenkams rašyti savo asmenvardžius lenkiškais rašmenimis.

    Didžiulį spaudimą Lietuva patiria dėl Švietimo įstatymo pataisų, kurios tautinių mažumų mokyklose numato kelių dalykų mokymą valstybine kalba taip, kaip tai daroma ir Lenkijoje. Tai nėra joks lenkų ar rusų tautinių mažumų padėties Lietuvoje bloginimas, nors prie tokių kaltinimų Lietuvai fronto šiandien prisideda net ir Nepriklausomybės akto signataras Česlovas Okinčicas. Atvirkščiai, tai juk yra tautinių mažumų mokyklas baigusių asmenų galimybių plėtimas, niekaip nepažeidžiant jų tautinės tapatybės. Tačiau Lenkijos oficialūs asmenys remia LRA veikėjus, kurie piktinasi, kad „lenkų mokykloms“ Lietuvoje peršama lietuvių kalba ir Lietuvos istorija. Negana to, kai kurie iš šių veikėjų, kurie renka parašus po tokia peticija iš viso pasaulio lenkų, jau viešai yra įsteigę „Autonomija Vilnijai“ grupę (žr. taip įvardintą Facebook socialinį tinklą), o Lenkijos Respublikos Seimas ir Senatas oficialiai juos priima ir derina su jais savo politinius veiksmus.

    Taigi, pasitvirtina senas posakis: „kuo pats kvepi, tuo ir kitą tepi“. Tai ne Lietuva, o būtent pati Lenkija, aktyviai kišdamasi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalus ir mėgindama nepagrįstai prisidengti žmogaus teisių gynimo argumentais, šiurkščiai pažeidžia Sutartį. Jau prieita riba, kai Lietuvos pusė turėtų tai pabrėžti, užduodama Lenkijos pusei ir aiškų bei tiesų klausimą: ar šioji yra pasirengusi gerbti Lietuvos konstitucinę santvarką ir teritorinį vientisumą? Jei norime išsaugoti draugiškus santykius su šia kaimynine, privalome kalbėtis su ja aiškiai ir atvirai.

    J. V.: Ar Jūs turite omenyje ir įvairius Lietuvos teritorijos aneksiją propaguojančius videoklipus, kuriuos Lenkijos vadinamųjų „kresų“ organizacijos platina interneto erdvėje?

    G. S.: Lenkijoje veikia daugybė organizacijų, kurios rūpinasi „lenkiškuoju paveldu“ prieškarinės Lenkijos pakraščiuose (taip vadinamuose „kresuose“). Nors šios teritorijos, įskaitant ir Vilnių, kurias prieš karą Lenkija buvo trumpam okupavusi, nėra ir niekada nebuvo teisėta Lenkijos dalis, šios organizacijos tęsia pilsudskinės Lenkijos politines tradicijas ir jas laiko Lenkijos pakraščiais. Tai, švelniai tariant, gana dviprasmiškas požiūris. Juo labiau, kad ir pati Lenkijos Respublika iki šiol nėra pripažinusi prieškarinės okupacijos neteisėtu veiksmu ir nėra dėl to išreiškusi jokio atsiprašymo, kaip ir apgailestavimo dėl prievartinės polonizacijos. Nei Rytų Lietuva, nei Vakarų Gudija ar Ukraina nėra ir nebuvo jokie Lenkijos pakraščiai ar „kresai“.

    Dar didesnį nerimą kelia faktas, kad daugelį „kresų“ organizacijų oficialiai palaiko ir finansiškai remia Lenkijos Respublikos Senatas, kitos valstybinės institucijos. Sociologinės apklausos rodo, kad vis didesnė Lenkijos visuomenės dalis norėtų, kad buvę „kresai“ vėl būtų Lenkijos dalis. Dar neseniai „kresų“ organizacijų veikla Lenkijoje buvo vertinama kaip nekorektiška kaimynų atžvilgiu. Dabar vyraujantys požiūriai šiuo klausimu Lenkijoje pasikeitė. Tai susiję su naujomis didvalstybiškomis Lenkijos nuotaikomis, kai Lenkija pradeda jaustis ar siekia tapti viena iš įtakingiausių Europos Sąjungos šalių. Aš manau, kad šiais Lenkijos kompleksais kas nors gali nesunkiai manipuliuoti nebūtinai pačios Lenkijos naudai.

    Minėti aneksionistiniai videoklipai skleidžia „didžiosios Lenkijos“ teritorijos su „kresais“ viziją ir remiasi ne tik tuo, kad šie „kresai“ – tai esą neteisėtai nuo Lenkijos atplėštos žemės, bet ir kitokiais Pilsudskio laikų Lenkijos geopolitiniais svaičiojimais, kai net Latvija ir Estija, Čekija ir Slovakija įsivaizduojama kaip būsima Lenkijos teritorijos dalis. Nors šie klipai yra prieinami per buvusio „kresų instituto“ interneto svetainę, konkrečių jų autorių tiesioginis ryšys su Lenkijos valstybės finansuojamomis „kresų“ organizacijomis nėra įrodytas. Ar yra nusikaltimo sudėtis, šiuo metu aiškinasi Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra.

    J. V.: Nuo šių metų liepos 1 d. ES pirmininkavimą iš Vengrijos perims Lenkija. Ar nėra grėsmių, kad smarkiai išaugusios šios šalies tarptautinės ambicijos gali dar labiau sukomplikuoti jos santykius su Lietuva, kaip nors pakenkti tarpvalstybiniam bendradarbiavimui viso regiono ar net ES mastu?

    G. S.: Nors inertišką ES vežimą sunku pastumti kur nors į šalį, vis dėlto, atsižvelgiant į dabartinio Lenkijos užsienio reikalų ministro, o kartais ir premjero, politikavimo stilių, tokių grėsmių yra.

    Vienas iš pavojų yra susijęs su ES rytų kaimynystės politika, kuri visai Europos Sąjungai bus formuluojama kaip tik Lenkijos pirmininkavimo metu. Iš kai kurių ministro Radoslavo Sikorskio pareiškimų itin perdėto aštrumo (maždaug: „pasitrauk, Lukašenka, pats, arba mes tave vis vien nuversime“), taip pat iš itin didelio, netgi pabrėžtino demonstratyvumo, skelbiant apie daugelio dešimčių milijonų eurų dydžio lėšų kaupimą (iš galingiausių pasaulio demokratijų) tokiam „demokratijos importui“ organizuoti, kyla pagrįstų nuogąstavimų, ar dabartinis Lenkijos Respublikos politinis elitas iš tikro suinteresuotas regiono stabilumu. Juk nei Gudijos, nei Ukrainos demokratizacijos procesams tokie nepasverti pareiškimai ir akcijos nė kiek nepadeda. Atvirkščiai – jie tik silpnina autentiškos vidaus opozicijos galimybes ir suteikia Aleksandrui Lukašenkai ar Viktorui Janukovyčiui papildomų argumentų imtis antidemokratinių ir represinių veiksmų, kurie, savo ruožtu, toliau šiose šalyse suka Rusijos imperiniams interesams naudingą konfrontacijos su Vakarais ratą.

    Nacionaliniai Gudijos bei Ukrainos interesai ir jų tikras kelias į demokratiškesnį valdymą tokiems „demokratizuotojams“ rūpi mažiausiai. Labiausiai, matyt, rūpi pinigai. Juk tai savotiška biznio ar net industrijos rūšis: problema – pinigai, dar didesnė problema – dar daugiau pinigų ir t. t. O prie tokio, jau veikiančio mechanizmo prisidėjus ir mano minėtoms didžiavalstybiškumo tendencijoms Lenkijos politikoje, žinoma, galime sulaukti ir papildomų komplikacijų. Kaip antai, keli iš minėtų videoklipų piešia itin pavojingą ir ne tokią jau neįmanomą strategiją – esą, kai padėtis Gudijoje ir Ukrainoje destabilizuosis, rytinė jų dalis teks Rusijai, o vakarinė dalis (t. y. „kresai“) – Lenkijai… Taigi, tai visiškai nepanašu į atsitiktinę paauglių kūrybą. Greičiau tai panašu į Kremliaus projektą, panaudojant Varšuvos ligas. Neatsitiktinai ir V. Janukovyčius, kaip Ukrainos prezidentas, Lenkijai pasirodė žymiai labiau priimtinas nei „nacionalistas“ Viktoras Juščenko…

    Net jeigu šios prielaidos neturi pagrindo, Lietuva turėtų atkreipti kitų Europos Sąjungos šalių dėmesį, kad pernelyg aktyvus Lenkijos angažavimasis „kresų demokratizavimui“, gali tik pakenkti strateginiams Europos Sąjungos šalių interesams Rytų Europoje ir, bent netiesiogiai, pasitarnauti trečių šalių strategijai. Lenkijos politikai šioje srityje nedemonstruoja ekspertinių savybių. Juk logiškai svarstant, gudų ir ukrainiečių nacionalinis atgimimas turėtų atitikti Lenkijos interesus. Bet ar atitinka? Be to, reikia atsižvelgti ir į gilų, istoriškai susiformavusį gudų ir ukrainiečių nepasitikėjimą Lenkijos atžvilgiu. Vakarų politikai ir ekspertai ne visuomet tinkamai atsižvelgia į šiuos aspektus. Abejoju ar jie suvokia, pavyzdžiui, kad demokratinei Gudijos ateičiai kokia nors aktyvi misija su išreikštu išskirtinai lenkiškuoju atspalviu tikrai nebūtų naudinga.

    J. V.: Ar Jūs, kritikuodamas Lenkijos politikus, nepakenksite strateginei Lenkijos ir Lietuvos partnerystei, Lietuvos kariniam saugumui ir energetinei nepriklausomybei…

    G. S.: Apie strateginę Lenkijos ir Lietuvos partnerystę niekas šiandien jau ir nebekalba. Tikėjomės ir tebesitikime, kad bent jau karinis bendradarbiavimas su Lenkija NATO rėmuose bus produktyvesnis. Juk Lenkija pretenduoja į Jungtinių Amerikos valstijų politikos Rytų Europoje forpostą. Deja, kaip pažymėjo ir Edvardas Lukas (Edward Lucas), Lenkija derybose su JAV ir NATO, kurioms iš Lenkijos pusės vadovavo daugsyk čia minimas Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis, nuo pat pradžių atsisakė išplėsti saugumo zoną į Baltijos šalis. Ir pačios šios derybos iš Lenkijos pusės buvo užtęstos tiek, kad projektas iki šiol taip ir nestartavo. Tai labai negeras ženklas svajojantiems apie strateginę Lietuvos ir Lenkijos partnerystę. Juk ir p. R. Sikorskis šioms partnerystės vizijoms nepritarė ir iki šiol nepritaria.

    O bendri su Lenkija energetinės infrastruktūros vystymo projektai jau keliolika metų tebelieka vien vizijomis ir pažadais. Nors Lenkijos-Lietuvos energetinio tilto ir netgi atominės elektrinės statybos jau tapo Europos Sąjungos reikšmės projektais, jų realus įgyvendinimas iki šiol dar nė kiek nepasistūmėjęs. Negana to, Lenkijos ir Rusijos įgalioti asmenys, vicepremjerai jau pasirašė susitarimą dėl Lenkijos ir Karaliaučiaus srities energetinio tilto galimybių studijos įgyvendinimo. Tai leis V.Putinui realistiškiau prognozuoti „Baltijos AE“ statybą Kauno pašonėje. Kai kas neoficialiuose pokalbiuose man mėgino tai pateikti kaip GRU sugalvotą blefą Lietuvai pagąsdinti. Bet kam tuomet Lenkijos atstovui reikėjo pasirašyti šį susitarimą?

    Susidaro įspūdis, kad ir lenkų koncernui „Orlen“ priklausančios Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos pardavimas rusams kol kas dar stoja vien tik dėl šiuo metu labai nepalankios kainos… Tiesą sakant, praktinėje politikoje Lenkijos pusę labiausiai domina raidė „w“ Lietuvos Respublikos piliečių pasuose. Jei nebūtų šios „problemos“, Lietuvos reikalai Lenkijai, regis, rūpėtų dar mažiau – nebent tik kaip pajungimo savo įtakai ar dalijimosi su Rusija poligonas. Kai kurie Lietuvos politologai tai vadina „nostalgiškomis Lenkijos nuotaikomis“ Lietuvos atžvilgiu ,kurių Lietuva esą nesugebėjo panaudoti savo interesams.

    Atsižvelgiant ir į Lenkijai naudingus ilgalaikius dvišalius susitarimus su Rusija dėl energetinių išteklių tiekimo, visa tai atskleidžia greičiau Lenkijos ir Rusijos, negu Lenkijos ir Lietuvos, strateginės partnerystės požymius. Tokius strateginius santykius gana akivaizdžiai parodo ir šių abiejų kaimyninių šalių politinis bendradarbiavimas Lietuvos savivaldos rinkimuose, ypač Vilniuje.

    J. V.: Jau užsiminėte apie savivaldos rinkimų rezultatus Vilniuje. Koks Jūsų požiūris į lenkų ir rusų partijų koalicijos („V. Tomaševskio bloko“) sėkmę Vilniuje ir į galimą valdančiąją koaliciją su išrinktais šio bloko atstovais?

    G. S.: Nors panašu, jog LRA veiksmus šiandien tiesiogiai kontroliuoja Lenkijos institucijos, tačiau iš visko sprendžiant Rusijos tarnybos taip pat turi nemažos įtakos. Jeigu prieš dvidešimt metų Kremlius savo imperinę nepriklausomos Lietuvos silpninimo ir tautinių problemų eskalavimo politiką mėgino realizuoti, visų pirma, per vietinius autonomininkų bei kitų jedinstvenininkų kadrus Lietuvoje, tai šiandien jis tokio pat pobūdžio politiką mėgina įgyvendinti daugiau netiesiogiai, visų pirma, per pačią Varšuvą, išnaudodamas jos kompleksus. Bet jedinstvos tvaikas, kuris šiandien vėl prasiveržė, liko toks pat.

    Kiek anksčiau bet kokią Lenkijos politikos ir požiūrio į Lietuvą kritiką buvo madinga apšaukti Rusijos agentų ir Nepriklausomybės priešų darbu. Tokia etikečių klijavimo praktika tęsėsi ne tik tuomet, kai LRA politikai demonstravo aiškų nelojalumą Lietuvos valstybei, bet ir kai Lenkijos bei Lietuvos lenkų politikai tarptautiniu mastu įžūliai šmeižė Lietuvą. Tačiau šiandien, kai LRA dalyvavo rinkimuose viename sąraše ne tik su Rusijos ambasados puoselėjama jos tėvynainių partine organizacija, bet ir su daugelį metų Vilniuje dirbusiais KGB karininkais, anie teiginiai jau skambėtų kaip graudžiai nebejuokingas anekdotas. Man pačiam didelių abejonių dėl LRA politikos nebuvo ir anksčiau (užteko atidžiau pažvelgti į jos lyderių biografijas). O dabar kiekvienas patriotiškai mąstantis, nors ir mažiau įsigilinęs pilietis šio bloko veiklos jau negalėtų pavadinti kitaip, kaip tik kaimyninių valstybių sankcionuotu atviru puolimu ne tik prieš Lietuvos politinę sistemą, bet ir prieš lietuviškąją kultūrą, prieš Vilnių, kaip Lietuvos kultūros ir politikos centrą.

    Kad tuo įsitikintum, užtenka pasiskaityti, kas rašoma apie Vilniaus savivaldybės tarybos rinkimų rezultatus Lenkijos spaudoje: „Vilnius vėl lenkų“

    http://wiadomosci.gazeta.pl/Wiadomosci/1,80277,9182846,_Wilno_znow_polskie___Polak_merem_stolicy_Litwy_.html, „Didžiausia lenkų pergalė Lietuvoje“, „Laimėjome mūšį, karą tęsiame“. O tai reiškia, kad viltys užmegzti konstruktyvų dialogą ne tik su Rusijos režimu, bet ir su atsakingais Lenkijos politikais, šiandien kaip niekada sunkiai įgyvendinamos. Gali atsitikti taip, kad su Lenkija greitu laiku pavyks susikalbėti tik padedant ES tarpininkams. O iš tikrųjų abiem šalims naudingiausias kelias būtų – kantrus dvišalio pasitikėjimo didinimas, ne tik grįžtant prie Lenkijos ir Lietuvos sutarties pamatinių principų laikymosi, bet ir šalinant nesutarimus dėl Lenkijos požiūrio į Lietuvos kultūros istoriją.

    Suprantama, kad bet kokia valdančioji koalicija su „Tomaševskio bloku“ Vilniuje, ne tik kompromituotų tokią koaliciją sudariusias partijas ir politikus, bet ir sudarytų klaidingą įspūdį, kad agresyvumas ir spaudimas yra geriausia politika Lietuvos atžvilgiu. Kai kas naiviai įtikinėja, jog jei būtume nuolaidžiavę Lenkijos ir Rusijos „tėvynainių“ reikalavimams, esą nebūtų pagrindo tautinių mažumų problemų eskalavimui. Tačiau ši isterija pasidėjo be jokio preteksto ir jau žymiai anksčiau. Juk jei nori mušti, lazdą visuomet surasi. Švietimo įstatymo priėmimo atidėliojimas „tautinei ramybei“ taip pat nepadėjo, greičiau priešingai – pakenkė.

    Su Rusijos vienašališka politika Baltijos šalys jau turėjo nemažai reikalų. Artimiausiu metu, matyt, teks pasigilinti ir į Lenkijos informacinio karo prieš Lietuvą strategiją, metodus bei kanalus. Kaip antai, palydovinėje TV Polonia programoje prieš savivaldos rinkimus buvo nuolat transliuojama lenkų ir rusų koalicijos Vilniuje rinkimų agitacija. Tokios veiklos apribojimų Lietuvos įstatymai nenustato, o juk tai sukuria kaimyninių šalių remiamų partijų privilegijuotą padėtį kitų rinkimuose dalyvaujančių Lietuvos partijų atžvilgiu. Matyt, teks prie šių klausimų grįžti jau Lietuvos Respublikos Seimo pavasario sesijoje. Tikiuosi, kad gilesnė Lenkijos politikų vykdomos diskreditacinės kampanijos prieš Lietuvą analizė padės nutraukti šią konfrontacinę praktiką. Kaip ten bebūtų, kai kam teks iš naujo mokytis girdėti autentišką kaimyno ir partnerio balsą.

     

    Voruta 2011-03-08

     03

  • Lietuvos lenkai turi kuo džiaugtis

    Lietuvos lenkai turi kuo džiaugtis

     

     

    Kas šoka, kas tampa transvestitu, o Valdemaras Tomaševskis skundžia Lietuvą Briuseliui

    Garsus britų savaitraščio „The Economist“ apžvalgininkas Edvardas Lukasas pareiškė, kad Lietuvoje labai gera būti lenkais, nes jiems čia sudarytos išskirtinės sąlygos. Patys lenkai irgi taip pat mano, tačiau jų išrinktas atstovas Europos Parlamente iki šiol tvirtina, kad balta yra juoda.

    Diskriminacijos nėra

    „Lietuvoje labai gera būti lenku. Tai turbūt vienintelė vieta pasaulyje, kur gali gauti visą išsilavinimą lenkiškai – nuo pradinės mokyklos iki universiteto“, – interviu TV3 sakė E. Lukasas. Jis – ne vienintelis žmogus, taip gerai manantis apie Lietuvą. Patys lenkai taip pat yra tos pačios nuomonės.

    Europos Pagrindinių teisių agentūros (FRA) pirmąkart atlikti tyrimai, apklausiant įvairių Europos etninių mažumų atstovus, ar šie jaučiasi diskriminuojami, atskleidė, jog Lietuvoje ši problema juntama mažiausiai tarp visų ES šalių.

    Jokių argumentų

    Tačiau aukštesnių reitingų nešvariais būdais siekiantys lenkų tautybės Lietuvos politikai neklauso, ką sako jų tautiečiai. Pavyzdžiui, europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis ne kartą Lietuvą skundė Europos Parlamentui bei Europos Komisijos vadovybei ir tikino, kad mūsų šalyje lenkai yra skriaudžiami, mat draudžiami užrašai viešose vietose lenkų kalba, lenkiškos klasės bus komplektuojamos kaip lietuviškos, moksleivių krepšeliai vienodinami, į lietuvišką abėcėlę neįsileidžiamos lenkiškos raidės, Lietuvoje nuosekliai siekiama siaurinti lenkų kalbos vartojimą ir jos vaidmenį švietimo sistemoje.

    V. Tomaševskis pamiršo paminėti E. Lukaso argumentus. Taip pat pamiršo pridurti, kad būtent Lenkijoje siaurinamos teisės mokytis gimtąja kalba tautinių mažumų atstovams. Štai per Nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje lenkiškų mokyklų padaugėjo 50 proc., o Lenkijoje lietuviškų mokyklų tokiu pat procentu sumažėjo.

    Negali be lovio

    „Ne centrinės valdžios reikalas, kokia kalba savivaldybėse žmones reikia aptarnauti. O E. Lukasas – ne lenkas, todėl taip kalba“, – „Vakaro žinioms“ teisinosi V. Tomaševskis.

    Politikas tvirtina netikintis ir ES padalinio apklausos duomenimis, nes jie esą yra suklastoti.

    „Kas moka pinigus, tas ir muziką užsako, – teigė V. Tomaševskis, o paklaustas, kas gi tą muziką užsakė, tepareiškė: – O man koks skirtumas?“

    Beje, V. Tomaševskis rengiasi dar kartą apgauti juo pasitikėjusius rinkėjus ir atsisakyti europarlamentaro mandato, kaip prieš daugiau nei pusantrų metų Seimo nario mandatą iškeitė į europarlamentaro: vyras balotiruojasi savivaldos rinkimuose. Tarp visų politikų jis yra absoliutus bandymo patekti prie valdžios lovio lyderis: šis bandymas jam bus 20-as. Jei V. Tomaševskis netyčia būtų išrinktas, rinkėjai, regis, apie jį girdėtų ne iš darbų, o tik iš skandalų kaip iki šiol.

    Garsus tik skandalais

    Šioje Seimo kadencijoje per pusmetį iš 1 839 balsavimų jis dalyvavo vos 406-iuose (22,08 proc.). Tai – antras nuo galo rezultatas visame Seime.

    Europos Parlamente V. Tomaševskis irgi nepersidirba: per pusantrų metų posėdžiuose uždavė vos vieną klausimą, pasiūlymų nepateikė bei kalbėjo 4 kartus. Dukart iš jų – apie lenkų skriaudimą.

    Kai Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) tyrė, ar jis nepažeidė Politikų elgesio kodekso Europai šmeiždamas Lietuvą, V. Tomaševskis net nesiteikė pasiaiškinti, o apskundė pačią VTEK.

    Iš Seimo politikas pasitraukė taip pat ne be skandalų. Jis už likutinę vertę nusipirko automobilį „Mitsubishi Outlander“, nors išlaidas už išperkamąją nuomą jam, kaip Seimo nariui, padengdavo mokesčių mokėtojai. Lietuva prie pirkinio prisidėjo per 8 tūkst. litų.

    Tiesa, V. Tomaševskis nėra vienintelis svetimas žaidėjas savoje komandoje, t. y. nors išrinktas Lietuvoje, bet dirba prieš ją. Europarlamentaras Leonidas Donskis yra skundimo pradininkas. Tai jis pasiskundė, kad Lietuva nenori leisti propaguoti homoseksualizmo tarp vaikų.

    Skundikai gadina Lietuvos įvaizdį

    Vytautas ČEPAS – psichologas, eksparlamentaras:

    Valdemarui Tomaševskiui reikia elektorato. Kiekvienas renkasi savus būdus: vienas šoka per TV, kitas persirenginėja transvestitu, o V. Tomaševskis skundžia Lietuvą Europos Parlamentui. Kiekvienas renkasi pagal proto lygį.

    Pagrindinis konfliktas su lenkais kyla ne dėl ekonominių, politinių, net ne dėl kultūrinių dalykų, o dėl dviejų lenkiškų raidžių. Tačiau jei leisime lenkiškas, kinai pradės reikalauti kiniškų hieroglifų. Tada Lietuva taptų pašluoste kojoms valytis. Paskui prasidės lenkiški gatvių pavadinimai, reikalavimai mokyklose dėstyti tik lenkiškai ir t. t.

    Ne mums, o lenkams reikia integruotis, nes dauguma negali pasiduoti mažumai. Tačiau reikia elgtis nekonfliktiškai. Reikia pasakyti: „Gerbiami lenkų tautybės Lietuvos piliečiai, nuo, pavyzdžiui, 2020-ųjų Lietuva lenkiškų mokyklų nebefinansuos. Rinkitės: arba gyvenate čia ir perimate mūsų tradicijas, arba išvykite.“ Negi taip sunku pasimokyti lietuviškai, jei čia gyvena? Tą reikia pasakyti, tačiau korektiškai, žmonėms reikia duoti laiko pasiruošti.

    O dabar tie reikalavimai rašyti ir lenkiškai. Tai ar Lietuvoje gyvename, ar Žečpospolitoje?

    Lietuvos apskundimų iš viso nesuprantu. Aš tai net ir būdamas lenkas neskųsčiau. Juo labiau kad tikrai nėra jokios diskriminacijos. Pusė mūsų europarlamentarų nelietuviai, per konkursus pirmas vietas laimi latviai ir rusai, atvažiuoja Gubaidulina – balsuojame už ją. Tai ką, mes nacionalistai esame? Bet per visokius skundikus Europa mano, kad mes nacionalistai.

    Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“, 2011 m. vasario 22 d.

     

    Voruta Data: 2011-02-25

  • P.Ragauskas. Jumis, prezidente, nepasitikiu

    P.Ragauskas. Jumis, prezidente, nepasitikiu

     

     

    Vos per pusantrų metų Respublikos prezidentė daugelio žmonių akyse įgijo grėsmingą „giljotinuotojos“ reputaciją. Aukšti pareigūnai neatlaiko net mažąja turimos jėgos dalimi daromo spaudimo. Dvi paskutinės aukos – Policijos generalinis komisaras ir Kauno apygardos teismo pirmininkas. (Kol kas priešinasi tik Ūkio ministras. Ir tik todėl, kad jo atiduoti labai nenori premjeras.)

    Priskaičiavus VSD vadovą, Generalinį prokurorą ir kitus pareigūnus, rezultatai tikrai efektingi. Žinoma, techniškai galima ginčytis, kad pareigūnai pasitraukia patys. Tačiau visi puikiai suprantame, kad taip nėra.

    Tikrai nėra taip, kad prezidentės praktika savaime bloga arba gera. Vertinimas iš esmės priklauso nuo rezultatų. Deja, atrodo, kad (bent jau visuomenės interesų požiūriu) rezultatai ne kažin kokie. Efektinga (įspūdinga) ir efektyvu (veiksminga) – skirtingą prasmę turinčios kategorijos.

    Išprovokuotas dėmesys dar nereiškia geresnio institucijų darbo. Akivaizdu, kad vadovų baimė netekti pareigų – taip pat. (Priešingu atveju Policijos generalinio komisaro atleidimo neturėjo prireikti – juk iki vasario vidurio vadovaujančių postų prarasta tiek ir tiek, o prisiminus, kad atsistatydinusio Vizgirdo Telyčėno pakeistas Vytautas Grigaravičius pareigų neteko taip pat dėl neblaivaus policininko sukelto autoįvykio, akivaizdu, jog priemonė neveiksminga).

    Kaip galima vieną iš Policijos vadovų už nelaimingą įvykį atleisti, o kitą – paaukštinti pareigose? Į kokius logikos, moralės, pareigūnų motyvavimo rėmus toks sprendimas telpa? Juk pati prezidentė sakė, kad atsakomybė tenka visai Policijos „vadovybei“ (ne vien atsistatydinusiam „vadovui“).

    Petras Ragauskas

    Ne kažin koks progresas ir iš Generalinės prokuratūros, VSD, įvairių instancijų teismų ir kitų prezidentės kontroliuojamų sričių. Taigi, galima konstatuoti, kad visuomenei teigiamo rezultato prezidentės taktika neduoda. Kita vertus, į ką – įspūdžio darymą ar esminį poveikį – šiais atleidimais taikosi pati prezidentė, iki šiol neturėjome argumentuoto atsakymo. Žinoma, įvairių spekuliacijų (visų pirma, buvusio Seimo pirmininko įžeistos savigarbos skatinamų užsipuolimų) būta.

    Vienas, politologų bene dažniausiai (ypač pastaruoju metu) išsakomų, paaiškinimų – prezidentė tokiu būdu gelbsti savo reitingus. Prisipažinsiu, iki vasario 25 d. man tokie pasvarstymai neatrodė pagrįsti (tiesą sakant, ir nebuvo, nes atitinkama nuomonė nebuvo grindžiama argumentais).

    Prieš paaiškindamas, kas gi nutiko tą dieną, priminsiu, kad vasario 14 d. prezidentės spaudos tarnyba išplatino pranešimą , esą „prezidentės teigimu, ši [neblaivaus policijos pareigūno sukelta] tragedija yra ilgai toleruoto pareigūnų piktnaudžiavimų ir jų dangstymo pasekmė, už kurią atsakomybė tenka ir Policijos, ir Vidaus reikalų ministerijos vadovybei“.

    Tiesą sakant, prieš perskaitydamas šį pranešimą laikiausi tvirtos pozicijos, kad V. Telyčėno atsistatydinimo pareiškimo patenkinimas (o prieš tai – jo išprovokavimas atstovo spaudai lūpomis išsakytais pareiškimais) – neadekvati prezidentės reakcija. Tačiau įvertinęs argumentus patikėjau, kad prezidentė bent jau nuoširdžiai įsitikinusi, jog vienintelis būdas spręsti problemą – pareigų praradimo baime motyvuoti vadovus dėti daugiau pastangų keisti esamą padėtį. To pakako, kad nuomonę dėl generalinio komisaro keitimo tikslingumo pasilaikyčiau sau.

    Išprovokuotas dėmesys dar nereiškia geresnio institucijų darbo. Akivaizdu, kad vadovų baimė netekti pareigų – taip pat.

    Petras Ragauskas

    Deja, vos po 11 dienų Policijos generaliniu komisaru paskyrusi buvusį V. Telyčėno pavaduotoją, prezidentė absoliučiai paneigė mums pateiktą oficialiąją versiją. Minėtas prezidentės sprendimas (ir, beje, neįtikėtinai spartus) privertė suabejoti tiek deklaruojamų siekių, tiek ir apskritai oficialaus Prezidentūros kalbėjimo tikrumu ir nuoširdumu. Kaip galima vieną iš Policijos vadovų už nelaimingą įvykį atleisti, o kitą – paaukštinti pareigose? Į kokius logikos, moralės, pareigūnų motyvavimo rėmus toks sprendimas telpa? Juk pati prezidentė sakė, kad atsakomybė tenka visai Policijos „vadovybei“ (ne vien atsistatydinusiam „vadovui“).

    Žinoma, galima nesunkiai numanyti, kad šis sprendimas buvo klaida. Bet ne esminė (nes nuoširdžiai siekiant policijos sistemos vadovų atsakomybės, tokią klaidą padaryti buvo paprasčiausiai neįmanoma), o tik taktinė. Nepagalvota, kad ji atskleis viešajam vartojimui skirtos motyvacijos fiktyvumą.

    Jei per daugybę pavaldumo ar atskaitomybės laiptelių nutolusio tarnautojo padarytas pažeidimas (juolab, nereikalaujant, kad tai būtų tapę sistemine, pasikartojančia problema, su kuria nė nebandoma kovoti), yra pagrindas atstatydinti jam vadovaujantį ar jį kontroliuojantį pareigūną, ir pati prezidentė gali būti raginama atsistatydinti. Dėl neišspręstų problemų prokuratūroje (netgi dėl nevykusių mėginimų tai daryti). Dėl neišspręstų problemų VSD. Dėl teismuose kylančių skandalų (juk be prezidento valios nė vienas teisėjas negali būti paskirtas į pareigas). Pagaliau, dėl to paties neblaivaus policininko padarytos avarijos (juk Policijos vadovas būtent jos skiriamas, atleidžiamas ir jai atskaitingas, tad per jį kontroliuojama ir visa policija).

     

    Tik nemanau, kad toks pasiūlymas būtų prasmingas. Ir tai ne vien asmeninė vadovui taikytinų „elgesio standartų“ diktuojama pozicija (nors esu tikras, kad jis negali būti atsakingas už darbuotojo ne tarnybos metu padarytą pažeidimą). Svarbiausia, kad tokia praktika prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

    Dar 1999 m. gegužės 11 d., nagrinėdamas su apkalta susijusius klausimas, Konstitucinis Teismas nurodė, jog „pareigūnas neturi patirti grėsmės, jeigu savo pareigas vykdo nepažeisdamas įstatymų“. Teisėjai, teisėsaugos institucijų, teismų vadovai – ne politikai. Todėl kalbėti apie jų „politinę atsakomybę“ – iš teisės ir demokratijos absurdo repertuaro. Politinę atsakomybę palikime politikams. Kitu atveju balansuojame ant peilio ašmenų. Nes valstybės vadovo bijanti teisėsauga ne Vakarų demokratijų, o rytietiško autoritarizmo tradicija. Gal esant idealiam valstybės vadovui ji ir nepadarytų didelės žalos, bet ar esame tikri, kad tik tokius turėsime?

    Vienas fundamentaliausių konstitucionalizmo postulatų sako: valdžių sistema turi būti sutvarkyta taip, kad netgi jas užėmus blogų ketinimų turintiems žmonėms, jie nesugebėtų sunaikinti pačios konstitucinės tvarkos. Teisėsaugos pavertimas ištikimu prezidento tarnu bet kuriai demokratinei konstitucinei tvarkai kelia sunkiai įveikiamus pavojus. Ir omeny turiu visai ne dabartinę prezidentę, o pačią instituciją. Buvo prezidentų iki jos, bus (viliuosi) ir po jos. Tad nesileiskim į asmeniškumus.

    Ir dar. Deklaruojamų standartų bei siekių ir realių veiksmų išsiskyrimas yra rimta problema. Etinė. Politinė. Tačiau paprastai – ne teisinė. Tad nors šiame kontekste ne vienas pilietis (t.y. prezidentę į pareigas „paskyrusios“ tautos narys) galėtų pasakyti: „jumis, prezidente, nepasitikiu“, tai nėra imperatyvas atsistatydinti. Argi ne tiesa, Ekscelencija?

     

    Dr. Petras Ragauskas, Teisės institutas, www.DELFI.lt 2011 kovo mėn. 3 d.

     

     

    K.Masiulis. Ar STT vėl politikuoja?

     

     

    Viešojoje erdvėje pasirodė informacija neva Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovas Žydrūnas Plytnikas bendradarbiaudamas su STT buvo prisitaisęs slaptų pasiklausymo mikrofonų ir bandė įrašyti savo viršininką ūkio ministrą Dainių Kreivį.

    Pats VPT direktorius dar praeitais metais viešai buvo užsiminęs apie patiriamą spaudimą ir minėjo, kad yra kreipęsis į specialiąsias tarnybas su paties ministro žinia. Spaudimas prasidėjo jau tada, kai pasikeitė ūkio ministras ir buvo pertvarkyta VPT. Sparčiai daugėja pirkimų per centrinę pirkimų organizaciją, pirkimai keliasi į elektroninę erdvę ir mažėja pirkimų, kuriuose dalyvauja vos vienas ar du tiekėjai.

    Šios naujovės atsirado pradėjus dirbti naujam ūkio ministrui, be kurio paramos vargu ar Ž. Plytnikas būtų tapęs VPT direktoriumi. Todėl kyla neaiškumų, kodėl bendraminčiai turėtų vienas kitu nepasitikėti? Juk Ž. Plytnikas vykdo tą kursą, kurį uždavęs yra būtent ūkio ministras, be kurio paramos jis galėtų netekti ir savo posto.

    Dar keisčiau šioje istorijoje tai, kad STT vadovas Žymantas Pacevičius viešai paneigė, kad Ž. Plytnikas yra kreipęsis dėl spaudimo, o praėjus kelioms savaitėms jau kalba užuominomis. Šioje vietoje STT direktorius pasielgė mažų mažiausiai nekompetentingai, nes bet kokiu atveju turėjo nekomentuoti, arba nei patvirtinti, nei paneigti. Dabar aišku, kad kažkuris pareigūnas meluoja.

    Jeigu meluoja Ž. Plytnikas, tai iš kur atsirado istorija apie pasiklausymo aparatūrą? Negi žiniasklaida veikia tokiais šlykščiais metodais ir kuria istorijas iš nieko? Jeigu meluoja Ž. Pacevičius ir bendradarbiavimas tarp STT ir VPT vyko, tai kodėl slapta informacija pateko į viešumą? Tokį bendradarbiavimą turėjo žinoti tik pats Ž. Plytnikas ir STT. Ž. Plytnikui platinti informaciją, kad jis seka savo viršininką, yra nelogiška, taigi informacija galėjo patekti iš STT, arba, kaip interpretuoja žurnalistas Tomas Dapkus, iš tų žmonių, kuriems STT apie tai papasakojo.

    Jeigu STT vėl pradėjo į žiniasklaidą pateikinėti sekamų žmonių pokalbius ir kitą operatyvinę medžiagą, tai reiškia, kad vėl atsikūrė Rolando Pakso laikų specialiųjų tarnybų savivaliavimas. Kai bet kuris politikas, žurnalistas ir visuomenės veikėjas gali būti sekamas, o apie neįtikusius asmenis platinami „kompromatai“. Stalino laikais buvo populiarus posakis: parodykit žmogų, o straipsnį mes jau pritaikysim. Jeigu bet kurio piliečio būtų klausomasi kelis mėnesius, jis būtų sekamas, tai vis tiek būtų galima rasti kokios nors informacijos, kuri jį galėtų sukompromituoti, nors ir visai nereiškia, kad jis iš tikrųjų kuo nors kaltas.

    Jeigu iš tiesų pasitvirtintų, kad specialiosios tarnybos vėl įsipainiojo į politinę kovą, tai būtų didelis žingsnis atgal. Jau kelerius metus Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pastangomis, keičiamais įstatymais ir vadovaujančiais pareigūnais buvo siekiama specialiąsias tarnybas padaryti apolitiškas ir kad jos dirbtų valstybės labui, tačiau, šiukštu, ne kokiai nors politinei grupei. Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas trečiadienį kviečia STT vadovą atvykti į komitetą ir atsakyti į visuomenei rūpimus klausimus. Labai svarbu, kad minėta istorija būtų ištirta ir visuomenei duoti paaiškinimai.

    Šioje vietoje opozicija ir pozicija turėtų dirbti sąjungoje, kad specialiųjų tarnybų savivaliavimas būtų pažabotas vieną kartą ir visiems laikams. Lietuva neturi sugrįžti prie sovietinių tradicijų, kai specialiosios tarnybos tarnauja tampa įrankiu sekti žurnalistus, politikus ir kitus piliečius, o surinkta informacija yra naudojama ne teisminėms byloms inicijuoti, bet politiniam “kompromatui” kurti.

     

    www.delfi.lt Kęstutis Masiulis 2011 kovo mėn. 3 d.

     

  • Žalgiris. Antroji diena

    

    Žalgiris. Antroji diena

     

     

    Pirmoji diena buvo trumpa - nuo Kovo 11-osios ligi Sausio 13-osios. Antroji tęsiasi nuo Būtingės terminalo statybos (debatai AT 1992 metais) ligi dabar, tad bemaž 20 metų, ir dar ne sutema.

    Nesuklyskite, kalbu ne apie Žalgirio „judėjimą“ arba krutėjimą po Lietuvos pamatais. Tebus tas vardas mūsų likiminių kryžkelių metafora.

    Lietuva dabar stoja už energetinę laisvę - pasirinkimo laisvę, kuri vienintelė gins ir šalį, ir gyventojus nuo pakelės plėšikų. Tokia ir Europos Sąjungos (ES) pozicija: įvesti šaltinių įvairovę, atskirti gamybą ir transportą (tiekimo infrastruktūrą), kad būtų išvengta bet kurio monopolinio diktato ir savivalės.

    Rusijos dujų politikos pamokos, kai buvo smogta ES šalims, nepraėjo be pėdsako. Čia esame kartu su mūsų sąjungininkais - Europos Sąjunga. Tačiau neišvengiamai, būdama nuosekli, Lietuva stoja prieš... V.Putiną (ne Mykolaitį). Rusijos vadovas, kaip paprastai, pyksta ir plūstasi. Tai Lietuva, kuri kažkodėl nepatenkinta politiškai užkeltomis žaliavos kainomis, esanti Rusijos ir „Gazpromo“ skriaudėja; tai Europos Komisijos prezidentas Jose Manuelis Barroso tapęs Lietuvos arkliu kenkti ES-Rusijos kooperacijai.

    Kai gatvės žodynas prieš mažesnį ir psichologinis spaudimas senajai Europos poniai neduoda rezultatų, imamasi kitų taikingų priemonių. Pavyzdžiui, pakeisti užsispyrusio kaimyno Vyriausybę ir toliau diktuoti savo sąlygas. Mūsų atveju tai yra programoje. Nušalinti atkaklų ministrą nereikalingoje ministerijoje (net profsąjungos ir langų daužytojai buvo pajungti tam tikslui), nušalinti ir energetinės nepriklausomybės užsimaniusį premjerą. 1990-1992 metais labiausiai rūpėjo nušalinti bent vieną nelankstų žmogų. Dabar - du.

    Netrukus pamatysime, kiek Seime yra „Gazpromo“.

     

    Alfa.lt Vytautas Landsbergis 2011-03-04

     

     

    A. Kubilius: Kauno valdžia be konservatorių nebūtų stabili

     

     

    Premjeras Andrius Kubilius sako nemanantis, kad Kauno valdžia be daugumą mandatų čia laimėjusių Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų būtų stabili.

    "Kaune, skirtingai galbūt nuo Vilniaus, rinkėjai išreiškė labai ryškiai suformuotą nuostatą, ir dabartinis meras A.Kupčinskas gavo dvigubai daugiau balsų kartu su partijos nariais negu sekantys po jų. Taip nepaisant, kaip dabar atrodo, rinkėjų valios, nemanau, kad tai garantuotų Kaunui gerą perspektyvą, stabilumą ir bendruomenišką supratimą", - interviu Žinių radijui ketvirtadienį sakė A.Kubilius.

    Antradienio vakarą susitarta, kad Kauno valdžią formuos penkių politinių jėgų atstovai: "darbiečiai", koalicija "Vieningas Kaunas", socialdemokratai, "darbiečiai" ir liberalcentristai. Kartu Kauno miesto savivaldybėje jie turėtų 22 mandatus iš 41.

    Pagal susitarimą, miestui iki šiol vadovavusį konservatorių Andrių Kupčinską mero poste turėtų "Vieningo Kauno" lyderis Visvaldas Matijošaitis. Per sekmadienį vykusius rinkimus 12 mandatų laimėję Kauno konservatoriai į koaliciją neįtraukti.

    Dar keturias vietas iškovojo partija "Jaunoji Lietuva", tris - Liberalų sąjūdis.

    A.Kupčinskas vadino formuojamą koaliciją "oligarchine" ir sakė neatmetantis galimybės, kad TS-LKD Kaune dirbs opozicijoje.

     

    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/58959 2011-03-03

     

  • Apie lietuvių laisvės kovas – Dubline

    Apie lietuvių laisvės kovas – Dubline

     

     

    Europos Komisijos (EK) atstovybėje Dubline pradėjo veikti Genocido muziejaus paroda „Karas po karo: ginkluotasis antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje 1945-1953 metais“.

    2011 metai Lietuvoje paskelbti laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metais, tačiau siekiama apie tai kuo plačiau informuoti ir užsieniečius. Tuo tikslu Dublino centre esančioje Lietuvos ambasadoje ir surengta paroda, į kurios atidarymą susirinko Airijos valstybės institucijų, akademinės bendruomenės atstovai, garsūs istorikai. Tarp svečių buvo Airijos lietuvių bendruomenės narių, Dubline reziduojančių diplomatų. Lietuvos ambasadorius Vidmantas Purlys sakė, kad ši paroda pristato airiams labai svarbų Lietuvos istorijos etapą. Tai iškalbingas liudijimas apie brutalią ir antihumanišką sovietinio režimo prigimtį, o pateikiami dokumentai yra tinkama pradžia tolesnei diskusijai ir tyrimams apie totalitarinių režimų padarytus nusikaltimus Europoje.

    EK atstovybės Dubline vadovė Barbara Nolan mano, kad paroda „Karas po karo“ turėtų būti įdomi jos lankytojams, nes leis plačiau susipažinti su tragišku ir svarbiu Lietuvos istorijos etapu. Jos žodžiai pasitvirtino. Nieko negirdėję apie lietuvių laisvės kovas airiai ir užsieniečiai išgraibstė visus lankstinukus apie Genocido muziejų, prašydami daugiau informacijos.

    Atidarant parodą dalyvavusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Birutė Burauskaitė susirinkusius supažindino su istoriniu antisovietinio pasipriešinimo judėjimu Lietuvoje, jo etapais ir tikslais. Diskusijos apie Lietuvos pasipriešinimą okupacijai buvo pratęstos Dublino universiteto koledžo Karo studijų centre. Ten vykusiame moksliniame seminare pagrindinį pranešimą taip pat padarė B.Burauskaitė.


    Alfa.lt 2011-03-03

     

    .Girnius. KGB-istai nebuvo kovotojai su CŽV šnipais



    Antradienį Rusų aljanso atstovas Viktoras Balakinas šiltai prabilo apie KGB, kurioje jis tarnavo beveik 20 metų. Esą ten dirbo geri ir kvalifikuoti žmonės, mažai kas užsiiminėjo ideologiniais klausimais. Tai buvo profesionalai, kurie kovojo su banditizmu, su nusikaltėliais. Jeigu šitie žmonės iš karto būtų patekę į valdžią, nebūtų atsitikę tokių dalykų, kurie buvo visus šiuos dvidešimt metų.

    Dėl visko galima ginčytis. Kiekvienas žmogus laisvas sakyti, ką jis nori, net jei jis kalba nesąmones, arba gražiomis pasakėlėmis stengiasi pateisinti tai, kas nepateisinama. Nenoriu polemizuoti su nepažįstamu žmogumi. Bet negaliu tylomis praleisti jo mėginimą reabilituoti KGB, kartoti trafaretinius pasakojimus apie čekistų kovą su mafija ar užsienio žvalgybomis.

    Balakinas nėra nei pirmasis, nei paskutinis saugumietis, kuris stengiasi KGB apgaubti nekaltumo ir profesionalumo skraiste. Juk neprisipažinsi, kad dirbai nusikalstamai organizacijai, kuri iki 1955 m. beveik niekuo nesiskyrė nuo Gestapo, ir iki paskutiniųjų savo dienų nesijautė saistoma įstatymų. Po antrojo pasaulinio karo gestapininkai atkakliai kovojo dėl savo pensijų, dievagodamiesi aiškino, kad jie buvo policininkai, kurie kovojo su visokiausiais nusikaltėliais, mažai ką bendro turėjo su žydų persekiojimu.

    KGB slopino ne tik laisvės ir nepriklausomybės ilgesį, bet normalius tautinius jausmus perkrikštydavo nacionalizmu ir paversdavo potencialiai nusikalstama veika. Ji persekiojo tikinčiuosius ir kitaminčius, mėgino sunaikinti pogrindžio spaudą, rengdavo medžiagą teisiniam disidentų susidorojimui.

    Kęstutis Girnius

    Balakinas yra rusas, gimęs Lietuvoje ir pradėjęs dirbti KGB 1973 m. Manyčiau, kad iki sovietijos žlugimo jam Lietuva nebuvo šalis, turinti teisę į savo nepriklausomybę, bet sovietinės imperijos provincija, teisėtai pavaldi Maskvai. Gal jis nesidomėjo pokario metų partizanais, bet kiekvienas kagėbistas turėjo suprasti, kad KGB nebuvo normali teisėsaugos organizacija. Jokia normali organizacija nesukeltų tokios baimės savo piliečiams, neskirtų tiek jėgų juos sekti, verbuoti ir šantažuoti, neverstų žmonių pranešinėti apie savo kaimynus, tapti smulkiais informatoriais.

    Jei kagėbistai būtų pirmenybę skyrusi kovai su mafija ir užsienio žvalgybai, nebūtų reikėję tiek daug slaptų butų, slaptų susitikimų, slapyvardžių. Vadinamasis ideologinis darbas nebuvo šalutinis užsiėmimas, bet organizacijos raison d’etre. KGB slopino ne tik laisvės ir nepriklausomybės ilgesį, bet normalius tautinius jausmus perkrikštydavo nacionalizmu ir paversdavo potencialiai nusikalstama veika. Ji persekiojo tikinčiuosius ir kitaminčius, mėgino sunaikinti pogrindžio spaudą, rengdavo medžiagą teisiniam disidentų susidorojimui.

    Žmonės nebuvo verčiami stoti į KGB. Tai nebuvo visuotinė pilietinė prievolė, kurios nebuvo galima išvengti. Stojantieji puikiai žinojo, į kieno duris jie beldėsi, kandidatai negalėjo turėti iliuzijų dėl to, ko iš jų bus laukiama. Į šią represinę organizaciją stojo tie, kurie nematė ar nenorėjo suprasti jos siekių ir metodų, ar tie, kurie suprato, kur eina, bet į visa tai numojo ranka. Pirmieji buvo doroviniu požiūriu akli arba nepateisinamai naivūs. Antrieji – cinikai, prisitaikėliai, gal gero gyvenimo trokštantys oportunistai. Buvo dar treti - akli fanatikai, kurie kažkaip tikėjo KGB taurumu. Bet visiems atsivėrė geras gyvenimas.

    Balakinas nėra nei pirmasis, nei paskutinis saugumietis, kuris stengiasi KGB apgaubti nekaltumo ir profesionalumo skraiste. Juk neprisipažinsi, kad dirbai nusikalstamai organizacijai, kuri iki 1955 m. beveik niekuo nesiskyrė nuo Gestapo, ir iki paskutiniųjų savo dienų nesijautė saistoma įstatymų.

    Kęstutis Girnius

    Nesiliaus pastangos reabilituoti KGB Lietuvoje ir kitur. Lietuvoje šiek tiek sunkiau tai padaryti negu Rusijoje, nes ten KGB neprisidėjo prie nepriklausomybės siekimo slopinimo. Antra vertus, KGB nužudė šimtus tūkstančius gal net milijoną žmonių dabartinės Rusijos teritorijoje.

    Prieš kokius penkerius metus buvęs kagėbistas Ričardas Vaigauskas paskelbė prisiminimų knygą, pavadintą „Slaptajame protų kare“. Pavadinimas nurodo knygos tikslą – vaizduoti KGB žvalgų organizacija, garbingai kovojusia su CŽV ir kitų šalių žvalgybininkais. Vaigauskas patogiai užmiršo, kad pagrindinė beveik visų Lietuvos kagėbistų užduotis buvo stebėti ir drausminti Lietuvos gyventojus, o ne kovoti su Lietuvoje nesančiais CŽV šnipais. Daugelis kagėbistų per visą savo tarnybos laikotarpį nematė gyvo Vakarų šnipo, bet sekė daugelį „ideologiškai nepatikimų“ žmonių, kurie drįso galvoti truputi kitaip negu buvo leidžiama.

    Vaigauskas pripažįsta, kad kai kurie išeiviai turistai buvo sekami, tie, „kurie turėjo kitus tikslus, kitus uždavinius“. Gražūs žodžiai, bet tikrovė kita. Jie sekė ir stebėjo ne tik paprastus turistus, bet ir paprastus Lietuvos piliečius. 1986 m. mano 72 m. motinai ir 15 metų dukterėčiai besilankant Lietuvoje net keturi saugumiečiai iškratė jų kambarį viešbutyje „Lietuva“, perfotografavo dukterėčios dienoraštį ir adresų knygutę. Vaigauskas nemini tokių „žygių“, ir suprantu kodėl. Knisimasis po vyresnio amžiaus moters ir paauglės baltinius nesiderina su juo peršamu drąsių žvalgų įvaizdžiu, bet būtent šitoks smulkus ir negarbingas šnipinėjimas buvo kasdienė daugelio KGB darbuotojų duona. Vaigauskas vaizduoja KGB lyg ji būtų lietuviška organizacija, veikusi nepriklausomai nuo Maskvos, nes nepatogu priminti, kam ji tarnavo.

    Sunku tikėti pasakojimus apie KGB profesionalumą. Kai lankiausi Lietuvoje 1989 m. pabaigoje ir 1990 m. pradžioje mane sekė kagėbistų būrys, įrašė ir nurašė mano pokalbius su Kauno sąjūdžio aktyvistais, su pasididžiavimu pranešė tuometiniam KGB šefui Eduardui Eismuntui, kad man „pakišo“ „Z“ tarnybos agentą Martyną, kurį paprašiau rengti reportažus Laisvosios Europos radijui. Eismuntas nurodė jam pranešinėti apie Martyno darbą. Tik mažai kuo susigaudantys mėgėjai tiek dėmesio skirtų vienam užsienio žurnalistui, kai visa šalis atvirai ruošėsi paskelbti nepriklausomybę. Nestebina, kad greit savo galvą pakėlė nusikaltėlių pasaulis, kurio KGB negebėjo sutramdyti.

    Nesunku įsivaizduoti, kokią Lietuvą turėtume, jei Balakino „profesionalai“ būtų valdę Lietuvą. Reikia tik pažvelgti į Rusiją, tąsilovikų imperiją, kur vis mažiau demokratijos ir pagarbos žmogaus teisėms, bet vis daugiau pinigų pateptųjų saugumiečių užsienio sąskaitose.

     

    Kęstutis Girnius, www.DELFI.lt 2011 kovo mėn. 3 d.

     

  • Kaliningradiečiai kovoja už laisvę

    Kommersant“: Rusijos ir Prancūzijos derybos dėl „Mistral“ - aklavietėje

     

    Rusijai ir Prancūzijai nepavyko susitarti dėl karo laivų „Mistral“ kainos, informuoja newsru.com. Laivų kaina netikėtai Rusijos atstovams gali padidėti nuo 980 mln. eurų iki 1,24 mlrd. eurų.

    Dabar nuo sandorio vykdymo lygio (vykdytojai būtų Rusijos įmonė „Rosoboroneksport“ ir prancūzų DCNS) derybos gali grįžti į pirmų abiejų valstybių asmenų lygį, o tai iš esmės reikštų derybų pradžią, rašoma Rusijos laikraštyje „Kommersant“.

    Rusija nusiteikusi įsigyti abu laivus už ne didesnę nei 980 mln. eurų sumą, bet Prancūzija reikalauja ne mažesnės nei 1,15 mlrd. eurų sandorio sumos, rašo „Kommersant“.

    Rusijos įmonė „Rosoboroneksport“, Federalinė karinio techninio bendradarbiavimo tarnyba, Rusijos Pramonės ir prekybos ministerija ir jungtinė laivų statybos korporacija atsisakė komentuoti sandoris aplinkybes.

    „Kommersant“ rašoma, jog nesutarimo dėl kainos priežastis – „neprofesionalus Rusijos Gynybos ministerijos požiūris į sandorį“.

    Derybose Rusijos delegacija pasiūlė prancūzams įtraukti į „Mistral“ kainą ir techninius dokumentus bei licencijas atskirų šių laivų dalių statybai Rusijoje.

    Manoma, kad Rusijoje sandorio rangovai bus priklausantieji jungtinei laivų statybos korporacijai „Admirolo laivų statyklos“, kurie turi atlikti 20 proc. pirmo laivo statybos darbų ir 40 proc. antro laivo statybos darbų.

    Tačiau prancūzai nesutiko įtraukti į sandorio kainą techninių dokumentų ir licencijų.

     

    www.DELFI.lt 2011 kovo mėn. 3 d.3 – 03

     

     

    Kaliningradiečiai kovoja už laisvę

     

     

    Sekmadienį Kaliningrade vyko mitingas prieš valdžią, ir akcija pilietinėms teisėms ginti. Jų įkvėpėjai buvo keli opozicinių pažiūrų visuomenės veikėjai, pranešama BBC tinklalapyje.

    „Mes manome, kad žiurkės turi pasitraukti, - sakė prieš mitingo pradžią vienas jo organizatorių Jevgenijus Labudinas. - Tai toks liaudinis mitingo šūkis. Na, o kalbant oficialiai, tai mes ketiname pareikšti nepasitenkinimą valdžios kovos su korupcija veiksmais".

    "Mes protestuojame prieš tarifų augimą, prieš žaliųjų zonų naikinimą, - paaiškino opozicionierius. - Dabar Kaliningrado srityje vyksta rinkimų kampanija. Kovo viduryje vyks rinkimai į srities dūmą. Mes esame įsitikinę, kad "Vieningoji Rusija", kuri per ankstesnius metus visiškai save diskreditavo, nesugeba išspręsti minėtų problemų.

    "Bet mes nesižavime ir kitomis partijomis, kurių atstovai eina į rinkimus, - pripažino J.Labudinas. - Susidaro įspūdis, kad kai kurios iš šių partijų - savotiški "Vieningosios Rusijos" filialai. Man atrodo, kad visi jie reikalingi tik tam, kad "Vieningoji Rusija" galėtų pasakyti: "Na, štai pažiūrėkite - pas mus demokratija, valdžios atstovaujamosiose institucijose yra įvairių pažiūrų žmonių". Esant dabartinei situacijai, viltis galima sieti tik su nesistemine opozicija".

    Tačiau anaiptol ne visi kaliningradiečiai - "nesistemininkai" pritarė siūlymui surengti mitingą prieš "Vieningąją Rusiją". Tam prieštaravo Visuomenės savigynos komiteto (VSK) lyderis Aleksandras Židenkovas.

    VSK, pasak jo, - tai garsios Mandarinų revoliucijos, vienos iš daugybės praėjusių metų protesto akcijų, priverstų pakeisti valdžią regione, idėja.

    "Po (2010 metų) kovo 20 dienos, kai tūkstančiai žmonių dalyvavo protesto akcijoje prieš gubernatorių, daugeliui tapo aišku, kad horizontali žmonių saviorganizacija galima , - mano A.Židenkovas.- Ir mes pagal galimybes mėginame panaudoti šį patyrimą. Po Mandarinų revoliucijos keli žmonės kas sekmadienį 14 valandą susirenka Pergalės aikštėje. Šie žmonės ir yra VSK".

    "Mes bendraujame, valgome mandarinus, aptariame naujienas, - pasakoja A.Židenkovas. - Mes nelaikome plakatų, neskanduojame jokių šūkių. Tačiau mus beveik kiekvieną kartą veža į miliciją įvairiomis dingstimis ir surašo mums administracinių pažeidimų protokolus. Bet mes nesirengiame trauktis, mums svarbu apginti mūsų, beje, konstitucijos garantuotą teisę susirinkti, kur norime, nepažeidžiant viešosios tvarkos. Mes norime gyventi pagal įstatymus, o ne pagal sampratas".

    J.Labudinas su vienminčiais surengė savo akcija viename parkų - ir tai netenkina A.Židenkovo: "Net ne visi kaliningradiečiai žino, kur jis yra. Ką jau kalbėti apie atvažiavusiuosius, kurie panorėtų dalyvauti mitinge? Pietų parkas - tai savotiškas sėsdintuvas, kur valdžia mėgina nustumti nepatenkintuosius, kad jų ten niekas nematytų ir negirdėtų".

    "Be to, mitingų Pietų parke šūkiai, mūsų nuomone, nelabai konkretūs, - priduria CSK lyderis. - Kova su korupcija - tai labai nekonkretus tikslas. Reikia reikalauti bent dabartinio ministrų kabineto, kuriam vadovauja Putinas, atsistatydinimo".

    Sekmadienį mitingas Pietų parke buvo nelabai gausus. Pareikšti savo protestą į miesto galinį kiemą atėjo vos du šimtai žmonių. J.Labudinas tai aiškino ne tiek tuo, kad parkas toli nuo centro, kiek tuo, kad buvo labai nelengva informuoti kaliningradiečius apie renginį.

    "Buvo surengta informacinė blokada, - mano jis. - Prasiveržti į laikraščių puslapius ir televizorių ekranus beveik neįmanoma".

    "Mes rengėmės surengti "Vieningosios Rusijos" laidotuves, - prisipažino Galina Kuliš, dar viena protesto akcijos organizatorė.- Juk, mūsų nuomone, ši partija seniai mirė. Mes atsivežėme čia karstą, vainikų, bet milicija iš mūsų visa tai atėmė. Mes taip pat išspausdinome 40 tūkst. lankstinukų, bet didžiąją jų dalį iš mūsų taip pat paėmė. Ką daryti? Mūsų valdžia labai bijo liaudies ir daro viską, kad mes negalėtume susirinkti".

    Oratorių buvo daug, visi jie kalbėjo apie tai, kad kaliningradiečiams reikėtų ateiti į rinkimus ir balsuoti už ką jie nori, antraip valdžia priims sprendimą už juos.

    Mitingas, kaip paprastai, baigėsi rezoliucijos, kurioje buvo daugiausia ekonominiai reikalavimai, perskaitymu.

    Milicijos buvo labai daug - jeigu ne tiek pat, kiek pačių dalyvių, bet apsieita be incidentų.

    Tuo tarpu Pergalės aikštėje, tiesiais prieš miesto administracijos langus įvykiai vyko pagal kitą scenarijų. Nespėjo keli VSK aktyvistai išsiimti mandarinų, kai prie jų priėjo milicininkai ir paprašė eiti į specialų automobilį.

    "Sulaikoma buvo šiurkščiau nei paprastai, - skundžiasi Aleksandras Židenkovas. - Mus griebė už rankų, stūmė, nors mes nė nemanėme priešintis. Centrinio rajono milicijos skyriuje mums buvo surašyti protokolai. Mes buvome apkaltinti dalyvavimu neteisėtame, tai yra surengtame be leidimo, susirinkime. Vadinasi, norėdami tiesiog susitikti su draugais aikštėje žmonės turi pirmiausia paprašyti valdžios leidimo".

    A.Židenkovas neabejoja, jog teismas pripažins, kad jo organizacijos dalyviai teisūs, kaip jau buvo ne kartą.

    "Susidarė absurdiška situacija, - sako jis. - Mus sulaiko, mes po to laimime teismus, bet kitą sekmadienį mus vėl sulaiko".

    "Tikriausiai mano, kad mums visa tai greitai atsibos", - sako opozicionierius ir priduria: "Jeigu taip, tai veltui".

     

    www.delfi.lt 2011 kovo mėn. 1 d.

  • Gintaras Aleknonis. Švytuoklei reikia atramos taško

    Gintaras Aleknonis. Švytuoklei reikia atramos taško

     

    Politinė švytuoklė yra lyg savaime išsipildanti prognozė. Opozicija anksčiau ar vėliau pakeis valdančiuosius, kurie, savo ruožtu, pasisėmę įkvėpimo kritikuodami valdžią, paskui patys vėl taps valdžia. Ir priklausomai nuo to, kurioje pusėje sėdi, politikai vis stengiasi pagreitinti ar sulėtinti tokį politinės švytuoklės svyravimą.

    Kada šiandien opozicijoje esantys socialdemokratai sugrįš į valdžią? Po 2012 ar 2016 metų Seimo rinkimų? Dar vakar toks klausimas atrodė beviltiškai naivus, nes viešojoje erdvėje tikslingai formuota nuostata – truputį pakentėkim ir Vyriausybė tuoj tuoj žlugs. Savivaldos rinkimų laukta kaip savotiško lūžio, po kurio valdančiosios koalicijos žlugimas atrodė neišvengiamas.

    Šiandien neverta ginčytis, kas laimėjo ir kas pralaimėjo. Svarbiausia, šie rinkimai parodė, kokios tikslios yra sociologų prognozės ir kaip viešojoje erdvėje jos ydingai interpretuojamos bei bandomos paversti propagandos įrankiu. Saugokimės ir prisiminkime tai, ko dažniausiai nenorime prisiminti. Rinkimų išvakarėse skelbta: socialdemokratus paremtų trylika, o konservatorius – devyni nuošimčiai rinkėjų. Rinkimus siekianti žirgų lenktynėmis paversti žiniasklaida džiūgavo – opozicija gaus pusantro karto daugiau balsų. O prisiminus, jog paklaida gali siekti 2 proc., numatomą atotrūkį buvo galima dvigubinti. Rinkėjams tarus savo žodį paaiškėjo, kad paklaidą reikėjo skaičiuoti į kitą pusę. Taip būtume gavę objektyvų vaizdą.

    Šiandien didžiausia klaida būtų tapatinti savivaldos ir parlamento rinkimus, ir tikinti, kad besąlygiškai pratęstas pasitikėjimo Vyriausybe mandatas. Išvada būtų kita – pirmalaikiai Seimo rinkimai dabar jokiai partijai nėra naudingi. Tai būtų tik rizikingos išlaidos, įsipareigojimai rėmėjams ir jokios pergalės garantijos, politinė avantiūra. Pastovumas iš tikrųjų yra vertybė, tačiau už ją nereiktų aukoti savo gero vardo. Dabar ne 2006 metai, kai valstybės vadovai neįžvelgė artėjančios krizės pavojų ir pastovumą supainiojo su stagnacija.

    Opozicija kol kas nepersiorientuoja ir vėl mėgina paskubinti politinės švytuoklės svyravimą. Iš inercijos vis siūloma Vyriausybei tikrintis pasitikėjimą, ruošiamos daug pastangų veltui nunešančios interpeliacijos ministrams. Ūkio ministro Dainiaus Kreivio neišvengiamas atsistatydinimas tik pakurstys aistras ir žadins niekam nereikalingą norą rengti naujus rinkimus. Tiesa, yra dar atsarginis variantas: valdžios kaitos viltis galima sieti su artėjančiu konservatorių suvažiavimu ir partijos pirmininko rinkimais.

    Nors atrodo, kad šiandien labiausiai kliba ne Premjero, bet opozicijos vadovo kėdė. Ir visai ne todėl, kad Algirdas Butkevičius prastai vadovautų socialdemokratų partijai. Paradoksas, bet Lietuvoje su politiku gali būti susidorota už jo politinį realizmą, kurį liudija vangus pasiruošimas ministrų interpeliacijoms, neįtikinamai vaidinamas ėjimas į naujus rinkimus.

    Šiandien Seimo rinkimų norėtų ne politikai ir ne rinkėjai. Prisipažinkime, kad Vyriausybės kaitos labiausiai trokšta ketvirtoji valdžia, kuri pati nepripažįsta jokių rinkimų. Žiniasklaidai visada reikia įdomių istorijų, rinkimai – gera galimybė paskatinti reklamos verslą, užsakomuosius straipsnius. Aistras kursto ir noras atkeršyti dabartinei valdžiai už turėtų lengvatų praradimą.



    Socialdemokratai tradiciškai klauso žiniasklaidos. Tiksliau jie geriau nei bet kuri kita partija sugeba žaisti aukščiausio lygio komunikacinį žaidimą, savo politinius siekius transliuoti ne tiesiogiai, bet visuomenės informavimo kanalais ir paskui lyg paklusti liaudies balsui. Kaip rodo tyrimai, būtent socialdemokratų valdymo metais žiniasklaida Lietuvos vyriausybės darbotvarkei darė didesnę įtaką, negu kurioje kitoje regiono šalyje.

    Konservatorių ryšys su žiniasklaida kitoks, dažniausiai konfliktinis, paženklintas prisiminimais apie purvasklaidą. Kaip rodo patirtis, žiniasklaidos spaudimas tik užgrūdina konservatorius ir sutelkia jų rinkėjus.

    Demografai, laukdami ką tik prasidėjusio visuotinio gyventojų surašymo rezultatų, svarsto, ar ir šį kartą Lietuvoje, kaip ir visoje posovietinėje erdvėje, ištekėjusių moterų bus bent dešimčia procentų daugiau, negu vedusių vyrų.

     

    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/58973 2011-03-03

  • Laukiniai puola – Vilnius pavojuje

    

    Laukiniai puola – Vilnius pavojuje

     

     

    Kartą teko bendrauti su vienu Vilniaus apylinkių tuteišu (vietiniu gyventoju), turinčiu aukštąjį išsilavinimą, magistro diplomą. Pokalbis buvo Šalčininkų rajone viename kaimelyje, į kurį atvažiavome pailsėti prie ežero pirtyje.

    Kadangi Vilniaus kraštą ir to krašto vaikų ugdymą lietuvių valdžia netoliaregiškai atidavė į neoautonomininkų rankas, ten gyvenantys žmonės, yra laikomi agresyvios pilsudskinės okupacinės politikos propagandos gniaužtuose. Būtent dėl to iš šio žmogaus nesustojamai pylėsi neslepiama neapykanta „Litovcams“ ir lenkų „kultūros“ aukštinimas. Neapsikentęs negrabių mužikiškų plepalų, paklausiau žmogaus, o kas jis manosi esąs. Ar jis lenkas ar lietuvis. Kalbėjom su juo rusiškai, kadangi Vilnijos „lenkai“ lenkiškai nemoka. Bet užduodamas klausimą, ar jis laiko save lenku, aš sąmoningai paklausiau to lietuviškai. Iš pykčio blykstelėjusiomis akimis tuteišas išdidžiai mestelėjo, kad jis ne lietuvis ir ne kažkoks „lienkas“, jis POLIAK.

    – Na gerai, – atsakiau, – poliak tai poliak, bet tam, kad tęstume pokalbį, reikėtų pasiaiškinti, ką gi reiškia šis išdidus pavadinimas POLIAK. Žvelgiant į šio slaviško žodžio morfologiją, galima gan užtikrintai tvirtinti, jog žodis Polša yra kilęs nuo slaviško žodžio polė – laukas, tuomet darytina išvada, kad poliaky – tai laukų žmonės, arba jei sutrumpinti – LAUKINIAI.

     

    Kažkodėl mano hipotetiniai svarstymai dėl Polšos ir poliakų (Laukų šalies ir laukinių), labai suglumino prieš tai „honoravai“ didžiąją poliakų kultūrą šlovinusį tuteišį. Jis negrabiai bandė kažką prieštarauti, vėliau pradėjo nerišliai kalbėti apie tai, kad lenkai visada buvo ponai, o litovcai chamai. Savo žodžiams pagrįsti jis paminėjo „Kurier Wilenski“ neseniai spausdintą lietuvio ir lenko apibūdinimą, kuris skelbė: „Tikras lenkas – tai toks lietuvis, kuris niekada neganė žąsų, o tikras lietuvis – tai toks lenkas, kuris visą gyvenimą ganė žąsis“. Taip pat jis metė argumentą, kad didžioji Ržečpospolita – tai lenkų valstybė, kurioje Litva tebuvo poliakų valdoma provincija.

     

    – Na gerai, – atsakiau, – jei sakai, kad laukiniai (poliakai), valdė didžiąją Ržečpospolitą, tai tuomet, kodėl jiems iki pat Ržečpospolitos padalijimo buvo draudžiama pirkti žemę Lietuvoje? Tuo tarpu lietuviai galėjo laisvai pirkti žemę Polšoje, kartu su baudžiaunininkais poliakais (laukiniais)? Be to, ar žinai, ką reiškia žodis Ržečpospolita? Jis atsakė, kad greičiausiai tai reiškė Pospo – Lenkija, o Lita – Litva. Atsakiau, kad jo žinios klaidingos, nes Ržečpospolita – tai vertimas iš lotyniško žodžio Respublika, kuris itališkai skamba Koza Nosrta, o lietuviškai – mūsų bendras reikalas. Be to, aš jam paminėjau vieną pradedančią įsitvirtinti hipotezę, jog žodis Lietuva yra kilęs ne nuo lietaus ar kažkokio upelio Lietava pavadinimo, o nuo sąvokos LIETI, sulieta į vieną vietą daugelio tautų ir genčių sąjunga – LIETUVA. Būtent todėl ji slaviškai skamba LITVA, (litoje vo edino gosudarstvo). Lietuviškas liet – suliet ir slaviškas лить – слить, yra vienos prigimties sąvoka, reiškianti vieną ir tą patį veiksmą. Todėl ir Ržečpospolita (Mūsų bendras reikalas), tai lyg sumoderninta Lietuvos (Lietuvos – bendros valstybės) sąvoka. Be to, dauguma didžiųjų senosios valstybės žmonių nekildino savęs iš laukinių (poliakų), jie visi buvo lietuviai. Mickevičius (Lietuva, tėvynė mano), Oginskis Žemaičių bajoras – polonezo kūrėjas, Kostiuška ir netgi tas pats tuteišų dievinamas Pilsudskis taip pat lietuvis. O ir dabar lietuviška kilmė Lenkijoje yra prestižas, dabartinis prezidentas Komorovskis ir netgi pats Popiežius kildino save iš lietuvių. Čia neišlaikė tuteišo nervai ir jis pradėjo keiktis, kad Pilsudskis buvo ne kažkoks „lietuvisas“, o litvinas ir, kad jis pats taip pat yra ne poliakas, o litvin, bet litvin tai ne tas pats kas lituvisas. Jis pradėjo įrodinėti, kad lituvisai – tai žmuidinai (Žemaičiai), kurie savinasi didingą Litvos istoriją. Tirada buvo ilga ir aš nepertraukiamai jam leidau išrėkti apie tai, kad Litvinai jokia lituvisų kalba nekalbėjo, kad tai buvo senoji belarusų kalba, kad visi didieji kunigaikščiai buvo ne lituvisai, o litvinai, kurie taip pat kalbėjo ne lituviškusai-žmuidiniškai, o senaja belarusų kalba.

     

    Kai žmogus šiek tiek nusiramino, aš jam pasakiau, kad malonu, jog jis pripažino, kad yra litvinas, o ne laukinis (poliakas) ir paprašiau jo dar pora minučių nepertraukiamo dėmesio. Tada aš jo paklausiau, jeigu Litvos kalba buvo senoji belarusų kalba, tai kodėl tuomet Ržečpospolitos konstitucija buvo parašyta tik dviem kalbomis, poliakų (nes didžioji dalis tarnų būtent šia kalba kalbėjo ir turi žinoti įstatymus) ir titulinės tautos – lietuvių (o ne sena baltarusių) kalba? Tas argumentas jį pribaigė. Įsiutęs jis dar pralemeno porą prakeiksmų nekenčiamų labusų adresu (taip Vilniaus krašte vadinami lietuviai) ir paliko mūsų kompaniją.

     

    Kodėl aš papasakojau šią vieno savo pokalbio istoriją? Tiesiog Lietuvoje mums reikia suprasti, kas gi darosi su mūsų dezorganizuotais ir įvairių okupacijų pažeistais Rytų Lietuvos gyventojais. Šiaip iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad Tomaševėvėskio (kažkodėl jis save pristato su kažkokia dviguba w) vedama Lietuvos tuteišų rinkimų akcija prisikelia naujam gyvenimui. Nes per šiuos rinkimus beveik sugebėjo pasiekti savo geriausius rezultatus 1995 m., tuomet jie taip pat Vilniaus savivaldybėje turėjo 11 mandatų. Bet verta prisiminti, kad 1995 m. jie visoje Lietuvoje surinko net 69 mandatus, o šiuose rinkimuose, net sąjungoje su Rusų aljansu jie tesurinko tik 61 mandatą. Tai akivaizdus regresas. Nes šiems rinkimams buvo konsoliduotos visos turimos jėgos, užsienio valstybių dosni finansinė ir moralinė pagalba, nesibaigianti antilietuviška propaganda ir šmeižtai. Be to, tuteišų rinkimų akcija, dvidešimt metų nekliudomai per mokyklas ir savivaldą, galėjo auginti sau palankų ir priešišką viskam kas lietuviška elektoratą. Įdėjus tiek pastangų, laiko ir tik tokie skurdūs rezultatai! Tai parodo, kad įvairių okupacinių režimų politikos tęsėjai ir reanimatoriai akivaizdžiai pralaimi. Be to, laukiniai dar kartą parodė, kad kilmingų žmonių viena pagrindinių savybių – dėkingumas, jiems yra svetimas. Į šiuos rinkimus jie ėjo kaip tautinių bendrijų sąjunga, kartu su Rusu aljansu, bet vėliau visus laurus pasiskyrė sau. Visos televizijos, jų laikraščiai ir Lenkų politikai trimitavo apie lenkų sėkmingą pasirodymą rinkimuose Vilniuje. Visi kiti, kas ėjo su jais, buvo priskirti prie nevertos dėmesio medžiagos, iš kurios jie lipdė savo sėkmės kelią. Dar senovės Romoje galiojo nekintama taisyklė, kad už juodą nedėkingumą žmogus buvo skelbiamas In Familia ir jo visuomeninė padėtis tapdavo žemesnė nei vergo. Bet tai civilizuotų žmonių taisyklės, jos laukiniams barbarams negalioja.

     

    Dabar grįžtant prie šių dienų realijų. Yra puikiai žinoma, kad prieš pat mirtį beviltiškas ligonis lyg pasveiksta, pradeda džiaugtis pagerėjusiais rezultatais, bet staiga ima ir numiršta.

     

    Tuteišų rinkimų akcija ir Rusų aljansas – tai įvairių Lietuvos okupacijų politinis recidyvas. Bankrutavusios ir numirusios, negrabios užsienietiškos ekspansinės filosofijos šalutinis produktas (atliekos). Bet šių okupacinės politikos atliekų koalicija parodė neregėtą spurtą Lietuvos sostinėje. Jie pasirodė taip gerai, kad nežinančiam politikos kanonų ir dėsningumo žmogui gali pasirodyti, jog šis beviltiškas ligonis sveiksta ir tuoj, tuoj pradės stotis ant kojų. Todėl nesuprantantieji žmonės vietoj lavonmaišio ir lavoninės jam pradės ruošti vietą bendruomenėje (svarsto įvairias koalicijų galimybes). Na, bet politinė realybė yra negailestinga. Iš naftalino ištraukta ir papudruota, antilietuviška polonizacinė pilsudskinė politika ir nomenklatūrinis kolchozas neturi jokių perspektyvų ne tik Lietuvoje, bet ir Europos politinėje vizijoje. Šio politinio lavono priešmirtinės konvulsijos įmanomos tik su elektros šoku. O srovę šiam elektros šokui tiekia mūsų „strateginiai partneriai“, kurie jau dvidešimt metų uoliai reanimuoja Pilsudskio / Želigovskio antilietuvišką politiką Lietuvoje. Keista mūsų strateginių partnerių nekompetencija, nes per dvidešimt metų neužaugintas nė vienas charizmatiškas lyderis. Iš esmės šios politikos veidas Tomaševėvėskis jau Europarlamente pasirodė kaip kaimo mužikėlis, nelabai suvokiantis, kur jis esąs ir ką pliurpia. Šiaip juoko dėlei verta pasižiūrėti jo negausių kalbų įrašus Europoje, kuriose jis laužytu tuteišišku žargonu (kažkodėl vadindamas tai lenkų kalba), negrabiai po prostu pila pamazgas ant Lietuvos ir lietuvių. Šio Vilniaus autonomininkų palikuonio ten jau niekas rimtai nebevertina. Bet tai netrukdo šiam Vilniaus apylinkių kaimo japiui įsivaizduoti, jog jis yra svarbus ir gerbiamas. Taip pat verta atkreipti dėmesį į kitų šio politinio recidyvo lyderių giliu mastymu nepasižyminčias kalbas. Visas jų politinis credo susiveda į vieną – „Lietuviai blogi, balsuokite už mus.“

     

    P. S. Bet kokiu atveju, ši Vilniaus apylinkių kaimų klounų veikla yra žalinga Lietuvai ir svarbiausia Rytų Lietuvos gyventojams. Jie iki šiol yra laikomi agresyvios mentalinės okupacijos sąlygomis. Per savivaldos institucijas, mokyklas ir polonofiliškai nusiteikusius kai kurių kaimų klebonus, šiems žmonėms yra kalama antilietuviška savivoka. Jei mūsų valdžia ir toliau leis šioms naftalininėms okupacinių filosofijų jėgoms laikyti Vilniaus krašto gyventojus savo asmeninės naudos palivarku, kuriame negalioja bendravalstybinės taisyklės ir normos, tuomet ji palieka milžinišką mūsų bendruomenės dalį antivalstybinių jėgų pavaldume. O tai bus katastrofiška, nes tuteišų rinkimų akcijos elektoratas, zombiškai balsuojantis už neegzistuojančią politiką, tai negalinčių pilnavertiškai integruotis į mūsų bendruomenę, dezorentuotų ir labai piktų žmonių minia. Prisiminkime Draučių tragediją, kuomet būtent toks, atstumtas ir dezorientuotas tuteišas, įsivaizduojantis save lenku, išžudė savo kaimynus lietuvius vien už tai, kad jie lietuviai. Ir svarbiausia, neapsigaukite dėl pseudošviesuolių mekenimų, kad nuolaidos dėl raidyno, pavardžių rašymo ir lenkakalbių užrašų nuramins Lietuvos ir lietuviškumo nekenčiančius politikus ir Lietuvoje įsivyraus taika ir supratimas. Tai tik paskatins juos dar labiau ir agresyviau vykdyti savo naftalininę antivalstybinę politiką. Prisiminkite Hitlerio „nuraminimą“ atiduodant jam Čekoslovakiją. Tuo metu Jungtinės karalystės premjeras savo tautai išdidžiai pasakė, kad jis atvežė taiką į Europą. Puikiai žinome kokiems „žygdarbiams“ ši nuolaida paskatino šovinizmu užsikrėtusius nacionalsocialistus.

     

    Voruta Vladimiras TROŠČENKA: 2011-03-02

     

     

    Pamąstymai tarp švenčių

     

     

    Nedidelis laikotarpis skiria Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją. Jis simbolizuoja mūsų kančias ir gyvybingumą. Kai kurios datos tampa simboliais: lietuvių tautai tokios esti Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji. Pirmoji byloja apie Lietuvos valstybės atgijimą, praėjus šimtmečiams, antroji - apie Lietuvos valstybės atkūrimą. Jos primena ir tai, kad 1927 metų vasario 16 dieną mirė Jonas Basanavičius, o 2011 metų vasario 16-ąją - Justinas Marcinkevičius. Be to, Just. Marcinkevičius ir gimė kovo 10 dieną. Abu šie vyrai buvo mūsų atgimimo šaukliai. Šie metai ypatingi ir tuo, kad siekiama sumenkinti lietuvių tautos iškovojimus tiek 1918-aisiais, tiek 1990-aisiais.

    Analizuoji šiųmetinę mūsų intelektualinę būseną ir susimąstai: kodėl Lietuvoje yra tiek žmonių, ir dar save vadinančių intelektualais, kurie ne tik nenori būti lietuviai, bet ir girdėti Lietuvos vardo. Bene ryškiausiai šias nuotaikas atskleidė švenčių proga 2011 metų vasario 16 dieną internetiniame dienraštyje Vilius Normanas straipsnyje „Kas yra Lietuva?“ Jo atsakymas - Lietuva fikcija, be realaus turinio.

    Autoriui „neįtikėtinai skamba teiginys, kad lietuviai vasario 16-ąją švęs Nepriklausomybės dieną. Iš tiesų Sąjūdis nebuvo kovos už laisvę klubas. Tai buvo nacionalistų suburtas dramos būrelis, kuriam atrodė, kad meilė savo tėvynei - tai meilė ne Sovietų Sąjungai, o Lietuvai. Tik kas yra Lietuva?“ Ar galima atkurti tai, ko nėra, mąsto V.Normanas. Jis teigia, kad lietuviai - nacionalistai, ir klausia: „Ar tikrai mes niekuo nesiskiriame nuo hitlerinės Vokietijos ir laikome save pranašesniais už kitas tautas?“

    Tokių kaltinimų net disidentams neišdrįso mesti brežneviniai kagėbistai. O dabartinės Lenkijos ir Rusijos žiniasklaidoje ne kartą išgirsti, jog lietuviai pernelyg maža tauta, kad ji būtų pajėgi būti suvereni (reikalinga jai globa). Leonidas Donskis, Šarūnas Liekis, V.Normanas ir Co plauna lietuvybės, valstybės pamatus ir dar šaukia: „Lietuviai netolerantiški!“

    Taip, aš su artimaisiais bičiuliais priklausiau tam „nacionalistų dramos būreliui“. Taip, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariams svarbiausias siekis buvo Lietuvos valstybingumo atkūrimas. Jeigu taip, mes buvome nacionalistai ir anksčiau: kelis dešimtmečius iki nepriklausomybės atgavimo ant J.Basanavičiaus, Povilo Višinskio ir kitų garbingų Lietuvos vyrų kapų deginome žvakutes, nes jie mums - Lietuvos valstybingumo simboliai.

    Man likimas lėmė gimti vasario 16 dieną. Bendraminčiai susirinkdavo lyg ir švęsti gimtadienio, bet tai buvo priedanga būties apmąstymams. Ateidavo Romualdas Ozolas, Gražina ir Marcelijus Martinaičiai, Leonarda ir Bronius Kuzmickai, Ingė Lukšaitė, žurnalistė Birutė Mackonytė, žurnalistas Kęstutis Demskis ir kiti bičiuliai. Visų lūkesčiai buvo identiški: kaip išsaugoti Lietuvos kultūrą.

    Nepriklausomybė atkurta. Deja, pasirodo, ne visiems, kurie pase įsirašo „lietuvis“, ji reikalinga. Ar ne dėl to siekiama iš paso išbraukti šią grafą? Čia nenuilstamai darbuojasi teisingumo ministras Remigijus Šimašius, siūlydamas įstatymo pataisą, pagal kurią valstybės vėliavos iškėlimas būtų privatus reikalas.

    Jau antrus metus Vasario 16 dienos valstybinis minėjimas keičiamas labdaros koncertu. Verčiama pamiršti, su kokiu patosu 1989-aisiais po daugelio metų vėl viešai buvo švenčiama Vasario 16-oji. Stebimės, kad silpnėja jaunimo patriotizmas. Iš kur jo semtis, kai to jausmo neturi aukščiausi Lietuvos pareigūnai, o anksčiau minėti asmenys, kuriems Lietuva - tuščia sąvoka, rengia Lietuvos diplomatus. Kas tada skatins meilę tėvynei, jei vos ne kiekvienas patriotizmo virptelėjimas įvardijamas kaip nacionalizmas, kai reikalaujama gerbti kitus ir niekinti save?

    Jeigu tokios nuotaikos būtų vyravusios prieš imperijos griūtį, vargu ar šiandien būtume turėję nepriklausomą Lietuvą. Naujai žvelgiu į Mykolo Burokevičiaus, Juozo Jermalavičiaus, Broniaus Vaitkevičiaus tipo veikėjus. Tada buvau tikras, kad jie tarnauja imperijai arba iš baimės, arba dėl skalsesnio duonos kąsnio. Juk jų pozicijos niekuo nesiskiria nuo mūsų įvardijamų „didvyrių“. Tik tada tikėjome, jog žinome, kam jie tarnauja. Dabar atsakymas skendi miglose. Nematau jokio skirtumo tarp ankstesnių internacionalistų ir dabartinių globalistų: ir vieniems, ir kitiems tauta - atgyvena. Vadinasi, čia rimtesnė problema negu jos suvedimas prie išorinių jėgų vėjų poveikio.

    Neseniai sutikau vieną pažįstamą lenkę, gerai mokančią lietuvių kalbą, viešinčią Vilniuje. Viešnia buvo skaičiusi tokių mūsų rašėjų kūrybą. Paklausiau, ar jos tėvynėje galimi tokie rašiniai apie lenkus ir Lenkiją. Ji atsakė: „Su tokiu rašeiva nesisveikintų kaimynai, pažįstami perbėgtų į kitą gatvės pusę...“

     

     

    Alfa.lt Bronislovas Genzelis2011-03-03

  • 1990-ųjų kovą Lietuvos valdžia dirbo kruopščiai teisiškai, bet apie Nepriklausomybės paskelbimą nepa

    1990-ųjų kovą Lietuvos valdžia dirbo kruopščiai teisiškai, bet apie Nepriklausomybės paskelbimą nepasirengė informuoti pasaulio

     

     

    Rengdamasi skelbti Nepriklausomybę 1990-ųjų metų kovo 11-ąją tuometinė Aukščiausiosios Tarybos vadovybė "įžvalgiai ir taktiškai protingai" rengė teisinius dokumentus, tačiau prastai pasiruošė apie informuoti pasaulį, teigė įvykius stebėjęs Švedijos diplomatas.

    "Įstatymai, kreipimaisi ir kiti dokumentai, kurių dėka Lietuvos statuso tarptautinėje teisėje metamorfozė artėja prie išsipildymo, surašyti įžvalgiai ir taktiškai protingai. Viskas vyksta laikantis įstatymų, lietuviai saugosi, kad proceso metu savo kritikams nepaliktų nė menkiausio plyšelio", - rašome dokumente, kurį 1990 metų kovo 15 dieną parengė Švedijos generalinis konsulas tuometiniame Leningrade Dagas Sebastianas Ahlanderis.

    Švedijos diplomato vertinimu, dokumentai buvo tuometinio Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio stiprybė.

    "Kaip tik tai, regis, ir yra Landsbergio stiprybė: akivaizdu, kad jis asmeniškai pasvėrė ir iki smulkmenų nušlifavo kiekvieną iki šiol priimtų dokumentų eilutę. Kartą pats mačiau, kaip jis nepaprastai greitai įsigilino į jam iki tol nematytą tekstą ir tuojau nurodė jo silpnąsias vietas", - rašoma diplomatinėje ataskaitoje.

    Švedų diplomatas dokumente atkreipė dėmesį, kad tuometiniai lyderiai V.Landsbergis ir Algirdas Brazauskas buvo didžiausi kontrastai.

    "Landsbergis - tai tas mažas, kiek susikūprinęs nestipraus balso iš lėto kalbantis žmogus, kuris raityta rašysena kilnodamas kablelius ir šalutinius sakinius kuria istoriją. Didesnio kontrasto Brazauskui nė būti negalėtų. Brazauskas - pagarbą keliančios povyzos, ne itin rafinuotas, visa galva aukštesnis ir ne vienu kilogramu sunkesnis raudonskruostis stipruolis", - apibūdino D.S.Ahlanderis.

    Ataskaitoje diplomatas negailėjo kritikos tuometinei Aukščiausiosios Tarybos vadovybei dėl norų ir gebėjimų informuoti pasaulį.

    "Nors konstituciniai žingsniai, kaip jau minėta, buvo gerai suplanuoti, kalbant apie norą ir gebėjimą informuoti pasaulį, reikalų būta stebėtinai prastų", - rašoma ataskaitoje.

    Generalinis konsulas atkreipė dėmesį, kad kovo 12-ąją Maskvoje prasidėjus neeiliniam Sovietų Sąjungos liaudies deputatų kongresui, didžioji dalis pasaulio spaudos korespondentų Sovietų Sąjungai, regis, vietoj Vilniaus pasirinko Maskvą, o dėmesys įvykiams Vilniuje buvo kur kas mažesnis nei Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimo nuo Sovietų Komunistų partijos kongresui 1989 metų gruodį.

    Diplomatas atkreipė dėmesį, kad svarbūs tekstai nebuvo išversti į anglų kalbą, o tų, kurie buvo, vertimai buvo netikslūs. Anot jo, net ir tekstų rusų kalba nebuvo lengva gauti.

    "Normalu būtų buvę, jei parlamentas savo iniciatyva šiuos istorinius dokumentus būtų faksu išsiuntinėjęs pasaulio vyriausybėms. O dabar pats vos tesugebėjau juos gauti", - rašė D.S.Ahlanderis.

    Švedijos užsienio reikalų ministerija šį mėnesį pradėjo skelbti iki tol buvusius įslaptintus dokumentus apie Sovietų Sąjungos žlugimą ir Baltijos šalių laisvės siekį.

     

    www.delfi.lt Vytautas Landsbergis 2011 kovo mėn. 2 d.

     

     

     

    A.Medalinskas. Kodėl žmonės išsirinko A.Zuoką?

     

     

    Bandau suvokti, kas atsitiko. Jeigu Lietuvoje vis labiau, kaip galvojau iki šiol, yra pastebimas žmonių nepakantumas politikų korupcijai ir valdžios savivalei, kodėl Vilniuje tiek daug balsų gavo Artūras Zuokas ir jo koalicija? Už ją, matyt, balsavo ne tik valdžios nuskurdinti asmenys, patikėję visai nerealiais pažadais, kad meras gali padidinti algas iki 6,5 tūkst. litų, bet ir jauni, išsilavinę žmonės. Ką šis fenomenas sako apie Lietuvą ir jos ateitį?

    Jau po tokio šoko politiniame gyvenime, kai į Seimą pateko Arūnas Valinskas ir kiti pramogų pasaulio atstovai, reikėjo atlikti išsamesnę šio reiškinio analizę apie motyvus, nulėmusius tokį Lietuvos žmonių pasirinkimą. Tai leistų spręsti apie mūsų visuomenę ir jos būklę.

    Galbūt tai bus padaryta į valdžią Vilniuje išrinkus asmenį, su kuriuo susijusi savivaldos, kaip valdžios, turėjusios būti arčiausiai žmonių, kriminalizavimo istorija. Į šį reiškinį negalima žvelgti per simpatijų ar antipatijų prizmę A. Zuokui, bet reikia suvokti balsavusiųjų motyvus, nes tai, matyt, liudija apie gilią dvasinę krizę mūsų valstybėje, kai bet kokias vertybes pakeičia pinigai.

    Dažnai šią nuodėmę peršame Vakarų pasauliui, ir tame deja, yra daug tiesos. Ir ten daugelis žmonių suvokia, kad politika nėra labai švarus užsiėmimas, bet vis dėlto, Vakarų valstybėse kyšius organizavęs ar davęs žmogus tuoj pat atsidurtų politikos nuošalėje. Kokia charizmatinė asmenybė jis bebūtų ar kiek daug jis nebūtų pasiekęs praeityje.

    Britų aktorius Jeremy Ironsas kalba, kad jam patinka A. Zuokas. Tada pagalvojau: ar šis žmogus buvo įspėtas, kad remia asmenį, teistą už kyšininkavimo organizavimą.

    Alvydas Medalinskas

    Žinoma, visi supranta, kad klysti yra žmogiška ir jeigu žmogus padarė nusikaltimą praeityje bei tokį savo veiksmą pats pripažįsta, kaip netinkamą, jam gali būti ir atleista. Atleista ne politikų ar teismo institucijų, taikant įvairius draudimus dalyvauti rinkimuose, bet ir pačių žmonių. Todėl ir asmenims, kurie buvo teisti, paliekama teisė po tam tikros pertraukos vėl pretenduoti į valdžią, suvokiant, kad pačius žmones bus nelengva įtikinti dar kartą tokį žmogų išrinkti.

    Šia prasme teisinėje demokratinėje valstybėje sutampa ir konkuruojančių vienas su kitu politikų, ir valstybės piliečių požiūris. Jeigu nori gyventi teisingesnėje valstybėje, negali kyšininkų ir korumpuotų politikų rinkti į valdžią, žinoma, jeigu turi platų pasirinkimą, už ką atiduoti savo balsą. Pačių politikų bendruomenėje asmuo, padaręs tokį nusikaltimą, yra laikomas nepageidaujamu ir, jeigu tik yra kokia nors galimybė, su juo yra stengiamasi nesudaryti jokių susitarimų, koalicijų ar vykdyti bendrų darbų.

    Niekada neužmiršiu, kaip kardinaliai pasikeitė požiūris į Krašto apsaugos ministrą Audrių Butkevičių ūkanotose Albiono salose, kai paaiškėjo, kad šis žmogus įsivėlė į kyšininkavimo skandalą. Iki to laiko visi sutikti politikai ir diplomatai su gilia pagarba kalbėjo apie jį, prisimindami nuopelnus, kuriant Nepriklausomos valstybės krašto apsaugos sistemą, jo energiją, entuziazmą, todėl iš pradžių su nepasitikėjimu klausė, ar tikrai galėjo būti, kad šis asmuo padarė tokį nusikaltimą. Bet kai šį faktą patvirtino teismas, visos palankios kalbos pasibaigė. Žinoma, laikas gydo ir jeigu po šių įvykių būtų sekę kiti veiksmai, siekiant atstatyti žmonių pasitikėjimą, gal ir būtų atleista.

    A. Zuoko komanda prieš rinkimus paleido video medžiagą, kurioje įžymus ir Lietuvoje, britų aktorius Jeremy Ironsas kalba, kad jam patinka A. Zuokas. Tada pagalvojau: ar šis žmogus buvo įspėtas, kad remia asmenį, teistą už kyšininkavimo organizavimą. Jeigu to nesakė, o, matyt, kad ne, nes kitu atveju neįsivaizduoju, kaip britų aktorius būtų parėmęs šį stipriai susitepusį politiką, vadinasi A. Zuokas apgavo ne tik Lietuvos žmones, bet ir J. Ironsą.

    Jei kas nors Anglijoje sužinotų, kad britų aktorius parėmė korumpuotą politiką, tai šis aktorius ir pats atsidurtų labai nepalankioje situacijoje. Teisinėje valstybėje, kur gyvena J. Ironsas, yra labai aiškūs ne tik politiko, bet ir žmogaus elgesio standartai. Ir požiūrį į Lietuvą, kurios sostinės meru taptų už kyšių organizavimą nuteistas politikas, ten nesunku prognozuoti.

    Bet ar Lietuvoje šie standartai skiriasi nuo Vakarų pasaulio teisinių demokratinių valstybių? Šį kartą jau kalbu ne apie valdžią, bet apie pačius mus. Lietuvos žmones. Juk niekas neįsakė A. Zuoko rinkti į valdžią. Tie, kurie balsavo už šį politiką, tai darė laisva valia. Savo valia.

    A. Zuokas turi sugebėjimą pagauti pačias populiariausias kitų žmonių idėjas, jas apvilkti gražiais žodžiais ir pateikti visuomenei jau kaip savas.

    Alvydas Medalinskas

    Tad kokiais argumentai rėmėsi žmonės, į valdžią rinkdami asmenį, kurio valdymas Vilniuje tapo korupcijos ir prichvatizacijos simboliu. Panašiai, kaip visos Lietuvos mastu premjero Algirdo Brazausko ir jo aplinkos valdymas. Beje, neatsitiktinai šie du politikai daugumą savo tamsių darbų prasukinėjo kartu ir abu kartu įkūnijo įvaizdį, kad valdžia tai yra ir pinigai. Tik anksčiau buvo manoma, kad tai yra tik senosios nomenklatūros palikimas. Dabar aišku, kad, kad jį perėmė ir vis daugiau jaunosios kartos politikų, kuriems simbolis tapo A. Zuokas.

    Yra keli paaiškinimai, kiek man teko girdėti, kodėl būtent jauni žmonės rinko A. Zuoką. Šis politikas, be jokios abejonės, daug geriau atrodo savo įpėdinių Viliaus Navicko ir Juozo Imbraso fone, kai kalbama apie energiją ir entuziazmą, novatoriškas idėjas. A. Zuokas turi sugebėjimą pagauti pačias populiariausias kitų žmonių idėjas, jas apvilkti gražiais žodžiais ir pateikti visuomenei jau kaip savas.

    Verslo žmonių tarpe jis garsėjo kaip žmogus (panašiai kaip A. Brazauskas), kuris priėmęs sprendimą jį įgyvendins be jokių kliūčių. Visi kiti kartu su juo valdžioje esantys asmenys yra šios aukštesnės valios vykdytojai, su kuriais, žinoma, pasidalinama ir bendrais vaisiais. Neatsitiktinai pažvelgus į A. Zuoko koalicijos sąrašą ten galėjai surasti labai daug žmonių iš tarpo tų, kuriems A. Zuokas kažką davė. Net ir iš meno bei kultūros pasaulio.

    Tačiau kyla klausimas, kas geriau valstybės gyvenime: kad ir ne toks ryškus politikas, bet ir ne toks sukčius ar atvirkščiai. Žinoma, A. Zuokui pasiekti tokių gerų rezultatų per šiuos rinkimus labai pagelbėjo ir tai, kad jo paties įpėdiniai ar jų aplinkos žmonės Vilniaus savivaldybėje taip pat įsivėlė į visokias neaiškias istorijas. Ypač liūdna buvo „Tvarkos ir teisingumo“ partijos patirtis valdant Vilnių. Norėjau tikėti, kad jiems žodis , „teisingumas“ bus svarbesnis, nei žodis „tvarka“, kas gali reikšti ir tai, kad triukšmas nekeliamas, kai iš valdžios pelnosi savi. Ir vis dėlto, A. Zuoko „nuopelnai“ korupcijai ir valdžios savivalei Vilniuje yra daug didesni, nei kitų partijų ar politikų kartu sudėjus. Jo valdymą apibūdina ir frazė, kurią sako net A. Zuoką palaikantys: „nesvarbu, kad vogė, bet ir Vilniui gera darė“.

    Kai Vilnių pasiekė europiniai pinigai, o užsienio bankai be problemų teikė paskolas statyboms, visų Vidurio ir Rytų Europos valstybių sostinės, net ir kaimyninės - Ryga, Talinas bei Varšuva - taip pat pagražėjo, nors ten A. Zuoko nebuvo.

    Alvydas Medalinskas

    Ši frazė reiškia dar ir mitą apie tai, kad Vilnius pagražėjo tik A. Zuoko dėka. Bet, kai Vilnių pasiekė europiniai pinigai, o užsienio bankai be problemų teikė paskolas statyboms, visų Vidurio ir Rytų Europos valstybių sostinės, net ir kaimyninės - Ryga, Talinas bei Varšuva - taip pat pagražėjo, nors ten A. Zuoko nebuvo. Negi šis nesugebėjimas palyginti Vilniaus plėtros su kitų kaimyninių valstybių sostinėmis sukūrė tokį stiprų A. Zuoko mitą, privedusį prie to, kad Lietuvos sostinei gali vadovauti už kyšininkavimo organizavimą teistas asmuo, ką sunku įsivaizduoti teisinėje valstybėje.

    Juo labiau, aiškiai suvokiant, kad A. Zuoko nusikalstamos veiklos mastai gali būti ir daug didesni, nei šis mažas epizodas. Bet negi kiekvieną apsivogusį ar į kyšių istoriją įsivėlusį politiką, valdininką reikia sodinti, kad visi patikėtų jo kalte? Paprastą žmogų ir už mažesnius nusikaltimus pasodina. Gal ir A. Butkevičiaus kaltę Lietuvoje žmonės įsisąmonino tik jam atsidūrus už grotų.

    O jeigu visuomenė pareikalautų teisėsaugos ištirti visas numarintas politikų bylas? Galbūt tai ir reikėtų pareikalauti padaryti? Ne tik A. Zuoko atžvilgiu. Pareikalauti, kad teisėsauga nupūstų dulkes nuo užmestų bylų ir duotų atsakymą, kodėl jos buvo numarintos ar yra vilkinamos iki šiol. Ir kas iš prokurorų, kokiais motyvais remiantis tai darė ir daro. Kodėl teismas priėmė vieną ar kitą sprendimą.

    Visuomenė turi žinoti tuos, kurie pagimdo nepasitikėjimą savo valstybe, tuos, dėl kurių veiksmų net ir sukčius gali atsidurti valdžioje. Gal tai ir yra lemiama priežastis, kodėl jauni žmonės balsavo už A. Zuoką? Gal ne vienas iš jų įsitikinęs, jog A. Zuokas nekaltas arba mažiau kaltas už kitus valdžioje, kurioje, kaip jie galvoja, visi vagia?

    Jeigu vis dėlto tai yra jų lemiamas apsisprendimo motyvas, tada valstybė tiesiog privalo ne tik priimti įstatymus, kaip atskirti sąžiningus politikus ir valdininkus nuo sukčių, bet ir pasiekti, kad tie įstatymai būtų įgyvendinti. Būdamas politikoje, atsidūręs susikertančių interesų smaigalyje ne vienas gali sulaukti kaltinimų neskaidria veikla iš politinių oponentų ir nepatenkintų verslo grupių, bet tam ir yra teismas, kad neteisingai apkaltintas žmogus įrodytų savo nekaltumą. O tie, kaltieji, išsiaiškinus teisingumą, net jeigu byloms ir suėjo senatis, turėtų pasitraukti iš valdžios. Kitaip nereikia stebėtis, kad iš pačios Lietuvos traukiasi žmonės, o likusieji viskuo nusivylę renka ne tik šoumenus į Seimą, bet ir korumpuotus asmenis į savivaldybes, o po to nusivilia ir vienais, ir kitais, ir gyvenimu savo valstybėje taip pat.

    Bet problema gali būti ir daug gilesnė. Gali būti, kad jauni žmonės, augdami valstybėje, kur tiek neteisingumo, jau gyvena mintimi noru patiems patekti į į valdžią ar priartėti prie jos, kad gyventų kaip A. Zuokas ar, pavyzdžiui, Kristina Brazauskienė. Neturte gyvenantiems žmonėms A. Zuokas taip pat imponuoja savo pavyzdžiu, juk iš neturtingos šeimos kilęs jaunuolis galėjo susikurti tokią karjerą ir užsidirbti tokius pinigus. Ir nekyla jiems noro aiškintis, kokiais keliais visas šis turtas įgytas. Galbūt tais keliais vėliau teks eiti ir jiems patiems.

    Todėl A. Zuoko išrinkimo Vilniuje fenomenas turėtų būti aliarmo skambutis visai Lietuvai, rodantis, kaip giliai valstybė serga. Bet kuriuo atveju, visa tai toli perauga požiūrį vien tik į šį asmenį. Tai klausimas, ar Lietuvos žmonės nori gyventi teisinėje ir demokratinėje valstybėje, ar patys, jei prieitų prie galios ir pinigų srautų, nepasinaudotų jais.

     

    www.DELFI.lt Alvydas Medalinskas, 2011 kovo mėn. 1 d.

  • A.Kupčinskas: Kaune formuojasi oligarchinė koalicija

    V.Landsbergis. Kažin, ar A. Zuokas įsivaizdavo, kokia atsakomybė jo laukia

     

     

    Rinkimų rezultatai per savaitę kitą pavirs savivaldos tarybų formavimu su merais, ir čia rinkėjų valia, išskyrus nebent vietoves, kur jie palaikė ankstesnį merą, tampa sąlygiška.

    Lemia interesų grupės, galbūt ir pašaliniai manipuliaciniai mechanizmai, ir pačių lyderių pasirinkimai – su kuo ir kur jie nori eiti. O tai reiškia apsisprendimą – kur tu nori vesti miestą, rajoną ir šalį. Bet rinkėjų klausti nebetenka.

    Daugelyje savivaldybių jų tarybų formavimo procesas galbūt liks vietinės arba regiono reikšmės, tačiau Vilniaus kryptis arba kursas, kurį nulėmė 40-50 proc. nemiegojusių gyventojų, o gal kaip tik tie 50-60 proc. slunkių, kurie nėjo balsuoti, – toks Vilnius per naująją tarybą turės didžiulės reikšmės visos Lietuvos rytdienai.

    Nesu linkęs prognozuoti, bet matau, kad Artūrui Zuokui, jeigu jis imsis vairuoti sostinę, jau dabar tenka, o galimai teks didžiulė politinė atsakomybė ir už Lietuvos valstybę. Kažin, ar jis tai įsivaizdavo siekdamas pergalės.

    Taigi Vilnius ir A. Zuoko atsakomybė man regis dešimtkart svarbesni už kitus miestus arba rajonus.

     

    www.delfi.lt Vytautas Landsbergis 2011 kovo mėn. 2 d.

     

     

     

    A.Kupčinskas: Kaune formuojasi oligarchinė koalicija

     

     

    Antradienio vakarą paaiškėjo, kad valdančiąją Kauno savivaldybės tarybos koaliciją ketina burti net penkių partijų atstovai. Kadenciją baigiantis Kauno meras Andrius Kupčinskas negailėjo kritikos naujajam dariniui vadindamas jį „oligarchine koalicija bei prieštaravimu rinkėjų valiai“. Taip pat Kauno vadovas prognozavo, kad naujoji koalicija ilgai negyvuos.

    Dar pirmadienį Kaune rinkimus laimėję konservatoriai džiaugėsi sėkme bei kalbėjo apie planus išlaikyti valdančiosios „Sėkmės“ koalicijos sudėtį. Tačiau ir išlaikius ją naujosios kadencijos taryboje iki daugumos „Sėkmės“ koalicijai trūko poros balsų, o tuo netruko pasinaudoti po kelis mandatus gavusios partijos.

    Antradienio vakarą pranešta, kad koaliciją imasi formuoti 4 vietas savivaldybėje turinti Darbo partija, koalicija „Vieningas Kaunas“ su 5 mandatais, 6 Lietuvos socialdemokratų partijai priklausantys savivaldybės tarybos nariai, 4 partijos „Tvarka ir teisingumas“ atstovai bei 3 Liberalų ir centro sąjungos nariai. Kartu Kauno miesto savivaldybėje jie turės 22 mandatus iš 41.

    Kauno meru besiformuojanti koalicija mato „Vieningo Kauno“ lyderį, verslininką Visvaldą Matijošaitį.

    „Sėkmės“ koaliciją iki šiol sudarė konservatoriai, jaunalietuviai ir Liberalų sąjūdis. Koaliciją taip pat rėmė ir „tvarkiečiai“.

    „Bandoma formuoti kažkokią koalicija, tačiau mes nematome nei idėjinių, nei vertybių pagrindų. Tai daugiau verslo, oligarchiniu pagrindu formuojama (koalicija - DELFI), kad tik kažką suformuoti. Nemanau, kad toks darinys bus patvarus. (...). Formuojasi kažkoks darinys prieš rinkėjų valią ir bet kokia kaina. Pagal sveiką logiką ir politologiją daugumą imasi formuoti rinkimus laimėjusi partija. Tuo tarpu dabar lyg ir mėginama paminti rinkėjų valią“, - DELFI sakė A. Kupčinskas.

    Taip pat Kauno meras buvo įsitikinęs, kad naujoji koalicija formuojama „verslo interesais“.

    „Matyt, kažkokie „abonentiniai“ interesai, oligarchiniai interesai dominuoja ir tai yra vienijanti pozicija. Štai taip įsivaizduojamas „Vieningas Kaunas“. (...). Mes žinome, kas kokius interesus atstovauja. Sakykime, kad ir tas pats buvęs Kauno meras (Arvydas Garbaravičius – DELFI) ir panašiai. Aš tai įžvelgiu. Aš matau, kad verslo interesai ima dominuoti naujos koalicijos formavime“, - sakė A. Kupčinskas.

     

    www.DELFI.lt Paulius Garkauskas, 2011 kovo mėn. 1 d.

  • Premjeras: kodėl Tomaševskiui nerūpi lenkų švietimas Vokietijoje?

    Premjeras: kodėl Tomaševskiui nerūpi lenkų švietimas Vokietijoje?



    Vyriausybės vadovas Andrius Kubilius teigia, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovo europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio kalbos apie lenkų tautinės mažumos prastą padėtį yra laužtos iš piršto.

    „Lietuva yra vienintelė šalis, kur lenkų tautinės kilmės žmonės gali gauti išsilavinimą nuo darželio iki universiteto, aš nesuprantu, kodėl p. Tomaševskis nesiskundžia lenkų švietimo situacija Vokietijoje?“ – pareiškė premjeras trečiadienį po Vyriausybės posėdžio.

    Jo įsitikinimu, „lenkų švietimo situacija Lietuvoje skųstis nereikėtų“, kadangi Lietuvoje yra apie 100 lenkiškų mokyklų iš pasaulyje esančių 160.

    V. Tomaševskis šiandien pareiškė, kad sovietmečiu situacija buvo geresnė, nes Lietuvoje gyvenę lenkai galėjo mokytis savo gimtąja kalba.

    Kaip praneša delfi.lt, V. Tomaševskis Vilniuje surengtame Europos konservatorių ir reformatorių frakcijos atstovų susitikime teigė, jog „šalyje svarstomas naujas Švietimo įstatymas, kur išdėstomos naujos taisyklės dvikalbėms mokykloms. Tai reikštų, kad prarasime lenkiškas mokyklas. Žinoma, turime ir demografinių problemų, nes lenkų skaičius Lietuvoje pamažu mažėja. Lenkiškų mokyklų Lietuvoje buvo net Sovietų Sąjungos laikais, nors turiu pabrėžti, kad aš nesu nusiteikęs prosovietiškai“.

    Alfa.lt jau rašė, kad praėjusių metų pabaigoje Švietimo įstatymo naujos redakcijos svarstymo Seime išvakarėse Lietuvos ambasada Varšuvoje iš Lenkijos užsienio reikalų ministerijos prieš porą savaičių gavo notą. Alfa.lt žiniomis, joje buvo reikalaujama išlaikyti unikalų tautinių mažumų švietimo modelį Lietuvoje, kuris yra patogesnis lenkų tautinei mažumai.

    Švietimo įstatymo naujoje redakcijoje siūloma įtraukti nuostatą, jog Lietuvos tautinių mažumų (lenkų, rusų) mokyklose 2 ar 3 dalykai būtų dėstomi lietuvių kalba, neskaitant privalomų valstybinės kalbos pamokų. Šiuo metu įstatyme numatyta, kad tautinių mažumų mokyklose visas ugdymo procesas gali vykti tautinės mažumos kalba, privalomai dėstoma tik valstybinė kalba.

    Tomaševskis: pozicijos dėl Vilniaus mero posto dar neturime

    Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) lyderis, Europos Parlamento narys Valdemaras Tomaševskis nelinkęs kalbėti nei apie galimybę jo partijos atstovui užimti Vilniaus mero postą, nei apie galimas koalicijas savivaldoje.

    „Kol kas mes politika neužsiimame. Paprašiau savo komandos šiandien, rytoj, poryt – iki pirmadienio – ilsėtis. Visi pavargo, reikia pailsėti, todėl negalvojame apie jokius variantus“, – trečiadienį atsakydamas į žurnalistų klausimus teigė V. Tomaševskis.

    Pasak jo, LLRA savo poziciją pradės formuoti ateinantį pirmadienį. „Mūsų pozicija šiuo metu tokia, kad mes neturime pozicijos, o nuo pirmadienio pradėsime formuoti savo poziciją“, – sakė politikas.

    Paklaustas, ar LLRA nenori sostinės mero posto, jis irgi teigė: „Mes neturime pozicijos, aš nieko negaliu pasakyti. Apie koalicijas dar negalvojame ir nenorime galvoti, norime pailsėti. Pirmadienį pradėsime galvoti, analizuoti“, – sakė V. Tomaševskis.

    Europos Parlamento narys V. Tomaševskis dalyvauja Vilniuje vykstančiame Europos Parlamento Europos konservatorių ir reformuotojų frakcijos išvažiuojamajame posėdyje, kuris turėtų pasibaigti penktadienį.

    Politikas pasidžiaugė, kad jam pavyko surengti Vilniuje tokį susitikimą, kuris, jo įsitikinimu, yra istorinis įvykis.



    Alfa.lt Ugnė Naujokaitytė 2011-03-02





    Lietuva stoja į bylą ES teisme dėl V.Uspaskicho neliečiamybės



    Lietuvos Vyriausybė stos į europarlamentaro Viktoro Uspaskicho bylos svarstymą Europos Sąjungos Bendrajame teisme dėl politiko neliečiamybės panaikinimo.

    „V. Uspaskichas laisvai interpretuoja kai kuriuos dalykus apie Lietuvos konstitucinę santvarką, ir mes stojame į bylą norėdami tai paaiškinti“, - žurnalistams po Vyriausybės posėdžio sakė teisingumo ministras Remigijus Šimašius.

    Europarlamentaras bylinėjasi dėl neva neteisėtai jam Europos Parlamente panaikintos neliečiamybės. Šios panaikinimas leidžia Lietuvos prokurorams patraukti baudžiamojon atsakomybėn Darbo partijos pirmininką V. Uspaskichą, kuris įtariamas juodąja buhalterija.

    V. Uspaskichas į Europos Sąjungos Bendrąjį teismą kreipėsi prašydamas panaikinti Europos Parlamento sprendimą panaikinti jo imunitetą. Anot V. Uspaskicho, priimdamas šį sprendimą Europos Parlamentas rėmėsi klaidingu teisiniu pagrindu, nes buvo akivaizdžiai klaidingai aiškinama Lietuvos Konstitucija. Taip pat nurodė, kad priimant sprendimą turėjo būti atsižvelgta į tai, jog, jo nuomone, Lietuvoje jo atžvilgiu yra vykdomas tendencingas politinis persekiojimas. Dar du nurodomi pagrindai susiję su galimais procesiniais pažeidimais.

    Europos Parlamentas sprendimą panaikinti V. Uspaskicho imunitetą priėmė 2010 m. rugsėjo 7 d. remdamasis Lietuvos Generalinės prokuratūros prašymu.

    Lietuvai šioje byloje atstovaus Europos teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos.



    www.DELFI.lt Justina Juršytė, 2011 kovo mėn. 2 d.

  • Latvija ir Estija atrėmė Maskvos kaltinimus dėl sunkios rusakalbių padėties jose

    Latvija ir Estija atrėmė Maskvos kaltinimus dėl sunkios rusakalbių padėties jose

     

     

    Latvija ir Estija antradienį atmetė naujus Maskvos kaltinimus, esą šalys pažeidžia jose gyvenančių rusų tautybės mažumų teises.

    Latvijos užsienio reikalų ministro Girto Valdžio Kristovskio pareiškime sakoma, kad jį "nuoširdžiai nustebino" Rusijos užsienio reikalų vadovo Sergejaus Lavrovo pareiškimas Jungtinių Tautų (JT) žmogaus teisių tarybos posėdyje Ženevoje.

    Savo pasisakyme S.Lavrovas kalbėjo apie "gėdingą" pilietybės neturėjimo "reiškinį" Latvijoje ir Estijoje, susijusį su rusakalbiais, kurie per penkis Maskvos valdymo dešimtmečius buvo įkurdinti šiose Baltijos šalyse.

    Pasak G.V. Kristovskio, toks jo Rusijos kolegos pareiškimas yra klaidingas.

    "Latvijos įstatymai ir galiojantys nuostatai nacionalinių mažų klausimais visiškai atitinka Europos Tarybos, ESBO ir Jungtinių Tautų standartus, ir tai yra Latvijos vidaus reikalų klausimas", - sakė jis.

    Tuo tarpu Maskva tvirtina, kad nepriklausomybę atgavusių Latvijos ir Estijos keliami reikalavimai pilietybės siekiantiems kitataučiams, vienas kurių yra reikalavimas laikyti latvių ar estų kalbos egzaminus, prilygsta jų diskriminacijai. Dėl jos rusakalbiai atsiduria užribyje, nes teturi nebeegzistuojančios Sovietų Sąjungos pilietybę.

    Sausio mėnesio duomenimis, 14,6 proc. iš 2,2 mln. Latvijos gyventojų neturi jokios pilietybės. Iš 1,3 mln. Estijos gyventojų pilietybės neturi 7,5 proc.

    "Kiekvienas ne Latvijos pilietis turi galimybę čia pritapti. Tačiau daryti tai, ar ne, gali spręsti kiekvienas atskirai", - sakė G.V.Kristovskis.

    Estijos užsienio reikalų ministras Urmas Paetas (Urmas Pejetas) savo pareiškime iškėlė Maskvos motyvų klausimą.

    "Estijos vyriausybės sėkmingo darbo dėka, nuo 1991 metų pilietybės neturinčių asmenų skaičius sumažėjo ir dabar sudaro penktadalį buvusio", - sakė jis.

    "Mes skatiname neapsisprendusius piliečius prašytis Estijos pilietybės. Rusijos vaidmuo šiame procese nėra konstruktyvus", - pridūrė jis.



    Diena 2011-03-01

  • Lietuvoje prasideda elektroninis gyventojų ir būstų surašymas

    Lietuvoje prasideda elektroninis gyventojų ir būstų surašymas



    Antradienį Lietuvoje prasideda dvi savaites truksiantis Lietuvos gyventojų ir būstų elektroninis surašymas.

    Jis rengiamas Lietuvos gyventojų skaičiui ir pasiskirstymui mieste bei kaime, savivaldybėse ir apskrityse, taip pat jų demografinei, socialinei ir ekonominei sudėčiai, migracijos mastams nustatyti, būstų kokybei įvertinti, teigia Statistikos departamentas.

    Pirmą kartą gyventojams suteikta galimybė elektroniniu būdu susirašyti patiems -. galima patiems užpildyti surašymo lapą internete, prisijungus prie Statistikos departamento gyventojų surašymo sistemos adresu www.esurašymas.lt.

    Elektroninis surašymas vyks nuo kovo 1 iki 14 dienos. Gyventojai savo e-surašymo lape matys iš administracinių duomenų šaltinių jau įrašytus kai kuriuos asmens ir būsto duomenis: asmens gimimo datą, gimimo vietą, santuokinę padėtį, pilietybę, adresą, būsto plotą, pastatymo metus. Duomenis bus galima patikslinti.

    Gyventojai turės parašytą tą adresą, kuriuo gyvena, net jei jis nesutampa su deklaruota gyvenamąja vieta.

    Jei bus užpildyti visi būste gyvenančių asmenų duomenys, surašinėtojai, prasidėjus gyventojų apklausai, šio būsto nelankys.

    Apie 60 proc. šalies gyventojų naudojasi internetu, todėl Statistikos departamentas kviečia pasinaudoti šia galimybe ir susirašyti elektroniniu būdu.

    Balandžio 5 - gegužės 9 dienomis vyks antrasis surašymo etapas. Gyventojus, kurie surašė ne visus savo būsto gyventojus ar išvis nesusirašė elektroniniu būdu, lankys surašinėtojai ir paprašys atsakyti į surašymo lapo klausimus.

    Surašomi gyventojai, iki surašymo apskaitos momento nuolat gyvenę Lietuvoje arba atvykę į ją, ketindami pasilikti mažiausiai vienus metus. Surašymas patikslins gyventojų skaičių, jų sudėtį pagal lytį, amžių, išsilavinimą, pajamas, būsto tipą.

    Surinkti duomenys yra konfidencialūs ir naudojami tik statistikos reikmėms.



    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/58779 2011-03-01

     



    Pradeda galioti didesnės baudos už Kelių eismo taisyklių pažeidimus



    Šiandien pradeda galioti Administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) pakeitimai, kuriais sugriežtinta atsakomybė už kai kuriuos Kelių eismo taisyklių pažeidimus.

    Posūkių signalų neparodę, vairuodami kalbėję mobiliuoju telefonu be laisvų rankų įrangos, laiku neperjungę šviesų vairuotojai bus baudžiami nuo 100 iki 300 litų bauda. Iki šiol ji buvo nuo 50 iki 100 litų.

    Tokios pat baudos grės ir vairuotojams, kurie ne vietoje pastatys automobilį, nepraleis pėsčiųjų, važiuos šaligatviu, apsisuks draudžiamose vietose.

    Policija atkreipia dėmesį, kad didesnės baudos grės ir Kelių eismo taisykles pažeidusiems pėstiesiems. Pavyzdžiui, tiems kas ignoruos atšvaitus tamsiuoju paros metu, teks mokėti baudą nuo 80 iki 140 litų baudą. Iki šiol ši bauda buvo nuo 20 iki 40 litų bauda).

    Didesnės baudos bus skiriamos ir pėstiesiems, einantiems per gatvę neleistinose vietose, taip pat ignoruojantiems draudžiamuosius šviesoforo signalus. Jie taip pat bus baudžiami nuo 80 iki 140 litų - buvo nuo 50 iki 100 litų.

    Minėto dydžio bauda grės ir mopedo ar lengvojo keturračio motociklo vairuotojams, važiuojantiems be motociklininko šalmo.



    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/58769 2011-03-01

  • A.Sekmokas teigia Briuselyje sulaukęs užtarimo

    A.Sekmokas teigia Briuselyje sulaukęs užtarimo

     

     

    Lietuva sulaukė užtarimo Briuselyje dėl dujų tiekimo sistemos pertvarkymo. Tai galima laikyti savotišku Lietuvos politiniu laimėjimu, rašo „Verslo žinios“.

    „Europos Komisija užtikrina: iki 2015 metų Europoje bus bendra energetikos rinka ir vienodos sąlygos visiems jos dalyviams, įskaitant Rusiją“, – teigia energetikos ministras Arvydas Sekmokas.

    Pirmadienį, po ES Vadovų Tarybos už energetiką atsakingų šalių narių ministrų posėdžio Briuselyje, A. Sekmokas patikino, kad Europa nubrėžė, jog Rusija neturės išskirtinių sąlygų prekiauti dujomis šioje rinkoje.

    „Europoje pripažįstama, kad energetikos ūkis turi būti grįstas rinkos pagrindais, tačiau visų ES šalių sujungimo elektros laidais ir dujotakiais planas yra politinis, todėl jo pagrįstumas bus vertinamas ne vien rinkos principais“, – sakė A. Sekmokas.

    Ministras dienraščiui taip pat sakė, kad artimiausioje ateityje energetikos ūkiui pertvarkyti ES skirs nuo 800 mln. iki 1 mlrd. eurų per metus (2,76 mlrd. Lt- 3,45 mlrd. Lt).

     

    www.DELFI.lt Arvydas Sekmokas 2011 kovo mėn. 1 d.

  • Ką Minske veikė M.Gaddafi lėktuvas?

    Ką Minske veikė M.Gaddafi lėktuvas?

     

     

    Baltarusijos prezidentas simpatizuoja kitiems diktatoriams ir tiesia jiems pagalbos ranką. Taip pat Libijos lyderiui Muammarui Gaddafi.

    Atskrido ginklų?

    Lėktuvų stebėtojai praėjusią savaitę užfiksavo skrydį, kuris sukėlė daug dėmesio. Asmeninis Libijos lyderio M.Gaddafi orlaivis "Dassault Falcon 900EX" penktadienį pakilo iš Tripolio ir nusileido Minske, o sekmadienį grįžo atgal.

    Žiniasklaidoje žaibiškai pasirodė įvairiausių spėlionių. Izraelio laikraštis "Haaretz" rašė, kad į Minską galėjo nuskristi M.Gaddafi šeima. Kiti leidiniai iškėlė versiją, kad į Baltarusijos sostinę nusipirkti ginklų buvo nuvykęs Libijos lyderio emisaras. Dar įdomesnė versija – į Minską buvo nuskraidintos Libijos diktatoriaus aukso atsargos.

    Baltarusijos užsienio reikalų ministerija paneigė visus šiuos gandus, nors paneigti paties skrydžio tikriausiai nepavyks. Lėktuvo stebėtojai įrašė ir internete išplatino Maltos ir Vengrijos dispečerių pokalbius su Libijos lyderio lėktuvo įgula.

    Geri partneriai

    Smerkiamas Vakarų, Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka užmezgė gerus santykius su kitais nedemokratiškais režimais, tokiais kaip Venesuelos ir Irano. M.Gaddafi valdoma Libija Baltarusijai irgi tapo svarbia politine, ekonomine ir karine partnere.

    Baltarusijos gynybos ministras Leonidas Malcevas 2008 m. Minske susitiko su Libijos armijos vadovu Abu Bakru Younisu Jaberu ir pareiškė, kad Libija užima prioritetinę vietą Baltarusijos užsienio politikoje. Po metų Tripolyje dvi šalys pasirašė protokolą dėl bendradarbiavimo gynybos srityje. Tais pačiais metais į Baltarusijoje vykusius karinius mokymus "Zapad 2009" nuvyko liūdnai pagarsėjęs M.Gaddafi sūnus Khamisas, vadovaujantis Libijos specialiųjų pajėgų elitiniam būriui.

    Baltieji samdiniai

    Pasak ekspertų, Baltarusijos ir Libijos karinis bendradarbiavimas neapsiriboja vien mokymais. JAV televizija CNN, remdamasi liudininkų pasakojimais, pranešė, kad valymus Tripolio gatvėse padeda vykdyti baltieji samdiniai. Pasklido gandų, kad tarp jų gali būti ir baltarusių.

    CNN citavo vieną pabėgėlį, kuris savo akimis matė, kaip buvo susidorota su demonstrantais.

    "Jis išgirdo automato šūvius ir pamatė tris visureigius. Dviejuose sėdėjo juodaodžiai, o trečiajame, kaip jam pasirodė, buvo žmonės iš Rytų Europos. Visi jie buvo ginkluoti automatais "AK-47", – liudininko žodžius pasakojo CNN.

    Baltarusijos užsienio reikalų ministerija užtikrino, kad Baltarusijos piliečiai Libijoje nekariauja. Bet baltarusių dalyvavimas karo veiksmuose Afrikoje ekspertams ir apžvalgininkams ne naujiena. Amerikiečių diplomatų laiške, kurį paviešino tinklalapis "WikiLeaks", teigiama, kad lėktuvus, kurie 2004 m. lapkričio 6 d. subombardavo Prancūzijos karinę bazę Dramblio Kaulo Krante, pilotavo samdiniai baltarusiai.

     

    "Diktatorių šiukšlynas"

    Fulbraito programos Baltarusijai mokslininkas amerikietis Markas Douglasas Lenzi teigia, kad jeigu bus priverstas bėgti iš savo šalies, M.Gaddafi gali tikėtis prieglobsčio pas A.Lukašenką. Anot eksperto, jo vadovaujama šalis jau spėjo virsti "diktatorių šiukšlynu".

    Baltarusijoje prieglobstį rado nuverstas Kirgizijos prezidentas Kurmanbekas Bakijevas, garsus neonacis ir holokausto neigėjas Jurgenas Grafas. Kai amerikiečiai sulaikė Irako diktatoriaus Saddamo Husseino artimą padėjėją Abidą Hamidą Mahmudą Tikriti, jie labai nustebo sužinoję, kad jis ir kiti įtakingi buvusio režimo asmenys turėjo Baltarusijos pasus.

    "Baracko Obamos administracija turėtų paspausti savo sąjungininkus Artimuosiuose Rytuose, kad jie leistų M.Gaddafi pabėgti į Baltarusiją. Tai būtų geriausias ir greičiausias būdas kraujo liejimui Libijoje sustabdyti", – įsitikinęs M.D.Lenzi.

     

    www.diena.lt 2011 – 03 – 01

  • Patyčių patiria daugiau nei pusė Lietuvos vaikų

    Patyčių patiria daugiau nei pusė Lietuvos vaikų

     

     

    Vertinant visos ES duomenis, dažniausiai vaikai žudosi Lietuvoje, mokykloje daugiausiai jų patiria fizinį smurtą ir patyčias, kurios plinta kaip epidemija, ypač internetinėje erdvėje.

    Prieš keletą savaičių visą Lietuvą sukrėtė alytiškio Ričardo Gacenbillerio savižudybė. Manoma, kad lėtas, uždaro būdo penkiolikmetis nusižudė neištvėręs bendraamžių patyčių. Prieš metus Prienuose ranką prieš save pakėlė vienuoliktokas – taip pat dėl nuolatinių bendraklasių užgauliojimų ir įžeidinėjimų. Plačiai nuskambėjo ir 2007 m. sausį nusižudžiusios šiaulietės ketvirtokės istorija. Spėjama, kad mergaitė užsismaugė chalato diržu, nes vaikai mokykloje kasdien iš jos tyčiojosi.

    Tai tik keletas savižudybėmis pasibaigusių tragedijų, kurios kiekvienoje Lietuvos mokykloje gali bet kada pasikartoti. Juk šimtai vaikų kasdien kenčia dėl to, kad bendraamžiai nuolat juos užgaulioja dėl svorio, ūgio, plaukų spalvos, kalbos sutrikimų, socialinės padėties. Be to, šiandien labai populiaru “egzekuciją” nufilmuoti mobiliuoju telefonu arba filmavimo kamera ir įdėti į internetą. Taigi patyčias patiriantis vaikas nuo savo skriaudėjų niekur negali pasislėpti, todėl patiria dar didesnę traumą. Tėvai dažnai net neįtaria, ką išgyvena jų vaikas, o mokytojai linkę problemos nepastebėti.

    Beje, panašiai elgiasi ir daugelio darželių auklėtojos. Mažylių muštynes jos vadina normaliu, tam tikram amžiaus tarpsniui būdingu reiškiniu ir tikina, kad tai išaugama. Tačiau jau darželyje vieni vaikai tampa aukomis, o kiti skriaudėjais, ir padarinius jaučia ne tik atėję į mokyklą, bet ir visą gyvenimą.

    Mokytojai problemos nepripažįsta

    Alina Jarmalienė pasakoja, kad jos trečiokas sūnus vaikų patyčias kenčia nuo darželio. Ketverių Augustas dar šveplavo, nederindavo linksnių, giminių, todėl vaikai darželyje iš jo nuolat šaipydavosi, mėgdžiodavo. “Jiems tai atrodė juokinga, o Augustas jautėsi įžeidinėjamas, nes labai daug dirbo ir stengėsi, kad pradėtų gražiai kalbėti”, – pasakoja A.Jarmalienė.

    Ji tvirtina, kad sūnus dėl nuolatinių patyčių tapo uždaras, tylus, vengia bendrauti su bendraamžiais. “Skaudžiausia buvo, kai per karnavalą Augustas, nedeklamavęs eilėraščio, išdrįso prieiti prie Kalėdų Senelio ir norėjo jam kažką garsiai pasakyti, bet užsikirto. Tada viena mergaitė girdint visiems tėvams ir vaikams pareiškė: “Seneli, tu jo neklausyk. Jis nenormalus, nieko nesugeba”, – prisimena moteris.

    Mokykloje Augustas taip pat dažnai girdi užgaulių replikų. Pavyzdžiui, kad yra miknius, nes kai susijaudina, jam užsikerta kalba. Beveik kasdien bendraklasiai jį apspjaudo, tranko per galvą, stumdo, kaišioja kojas. Kai skriaudžiamo vaiko mama nuėjo pasikalbėti su klasės mokytoja, ši patarė berniukui mokytis apsiginti, esą kitaip šios problemos nepavyks išspręsti, nes šiandieniniai vaikai žiaurūs ir agresyvūs. Be to, normalu, kad vaikai šaiposi vieni iš kitų, todėl reikia mokėti atsikirsti.

    Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė pabrėžia, jog didžiausia bėda, kad mokytojai nepripažįsta patyčių problemos. Daugeliui atrodo, kad vaikai vienas kitą įžeidinėjo visada, ir tai normali vaikų bendravimo dalis. Be to, E.Žiobienės nuomone, pedagogai mokykloje turi ne tik mokyti matematikos ar fizikos, bet ir neužsimerkti matydami, kad per pertrauką mokiniai skriaudžia silpnesnį vaiką. O sprendimo būdų turėtų ieškoti kartu su tėvais.

    “Kai elgesys nėra stabdomas, jis gali plisti. Jeigu atėjęs į pirmą klasę vaikas mato, kad kiti mokiniai tyčiojasi vieni iš kitų, jam gali susidaryti įspūdis, jog patyčios yra normalu. Jeigu mes susitaikysime su tuo, kad patyčios buvo, yra ir bus, tuomet efektyvi patyčių prevencija nebus įmanoma”, – teigia “Vaikų linijos” psichologė, iniciatyvos “Savaitė be patyčių” koordinatorė Marina Mažionienė.

    Skriaudžia ir pirmūnai

    Vilniaus Naujininkų vidurinės mokyklos direktorius Gediminas Urbonas mano, kad patyčių problemos nereikia nei slėpti, nei pernelyg išpūsti. “Žurnalistai dažnai išpučia vieną įvykį, o atitinkamos tarnybos reaguoja. Tačiau tie atvejai, kurie nuskamba per visą Lietuvą, pavyzdžiui, savižudybės, yra vienetiniai. Mokyklose tai nėra sistema”, – tvirtina G.Urbonas ir primena, kad nereikėtų pamiršti, jog kiekvienas vaikas skirtingas. Todėl vienas užgaulų žodį priima kaip patyčias, kitas tai supranta kaip sąmojį.

    Vis dėlto M.Mažionienė įsitikinusi, kad suaugusiesiems svarbu atkreipti dėmesį į bet kokias patyčių apraiškas, ir geriau tai daryti per dažnai, nei per retai. Vaikams taip pat reikėtų pabrėžti, kad labai svarbu netylėti. “Deja, pranešimas apie patyčias dažniausiai suvokiamas kaip skundimas. O vaikas nenori būti skundikas bendraamžių akyse, todėl labai svarbu keisti šį požiūrį”, – paaiškina psichologė.

    Pasak jos, vaikai tyčiojasi įvairiais būdais: prasivardžiuoja, stumdosi, mušasi, apkalbinėja vieni kitus, siuntinėja nemalonias SMS žinutes. “Patyčios yra tyčinis ir pasikartojantis elgesys. Skriaudėjas supranta, kad žeidžia kitą, bet ir toliau tyčiojasi. Taip pat vienas tyčiojimosi ypatumų yra jėgų persvara. Patyčias patiriantis vaikas sunkiai gali apsiginti nuo skriaudiko, todėl jam labai svarbi suaugusių žmonių pagalba”, – pabrėžia “Vaikų linijos” psichologė.

    Pasak jos, tyčiojasi ne tik tie vaikai, kurie prastai mokosi, turi elgesio sutrikimų, bet ir pirmūnai, aktyviai dalyvaujantys popamokinėje veikloje.

    Dešimtmečio Domo mama Lina Švanienė sako, jog niekada nebūtų pagalvojusi, kad jos sūnus, kuris puikiai groja pianinu, rašo tėvams laiškus, mielai prižiūri jaunesnį broliuką, klasėje beveik kasdien skriaudžia bendramokslį. Pavyzdžiui, nupiešia asilo užpakalį su uodega, parašo “Kristupo šikna” ir leidžia per klasę. “Siaučiant gripui mokytoja nupirko servetėlių rankoms valytis, tai sūnus dabar per kiekvieną pertrauką pavaizduoja, kad valosi ja užpakalį, ir paskui meta Kristupui į veidą”, – pasakoja L.Švanienė.

    Įdomiausia, kad Domas nė nemanė ką nors skriaudžiantis. Jis tiesiog norėjo padaryti draugams kietuolio įspūdį ir nesusimątė, ką jaučia kitas. O, pasirodo, tą jausmą galima ištreniruoti. “Svetainėje “Youtube”, kuri mano sūnui didelis autoritetas, yra daug filmukų, kuriuose rodoma, kaip mokyklos kietuoliai prieina prie skriaudžiamo vaiko ir jam padeda. Domui įspūdį padarė filmukas, kuriame šauniausias mokyklos blondinas nusidažo plaukus raudonai, taip parodydamas solidarumą užkabinėjamam raudonplaukiam vaikui”, – patirtimi dalijasi trijų vaikų mama.

    Neaišku, ar patyčių mažėja

    Vilniaus Naujininkų vidurinės mokyklos direktorius sako, kad jautriausi yra penktokai ir šeštokai, o tyčiojamasi daugiausia iki aštuntos klasės. G.Urbonas pastebėjo, kad vyresnėse klasėse mokiniai, atvirkščiai, globoja silpnesnius, ypač turinčius specialiųjų poreikių, neįgaliuosius. Tačiau ar vaikas iš skriaudiko taps užtarėju, priklauso nuo aplinkos veiksnių: koks elgesio pavyzdys rodomas vaikams, kokios taisyklės nustatytos šeimoje bei mokykloje ir kaip reaguojama į netinkamą elgesį – ar jis yra sistemingai stabdomas.

    “Nuo mažų dienų vaikams reikia aiškinti, kad, pavyzdžiui, negalima likti pasyviu stebėtoju, kai skriaudžia kitą, taip pat nedera spręsti konfliktų kumščiais. Todėl įvairios programos, skatinančios atkreipti dėmesį į patyčias, pristatomos jau darželyje. Mokyklose pedagogai ir tėveliai taip pat aktyviai raginami įsitraukti į renginius, projektus, tokius kaip “Savaitė be patyčių”, kuris šiemet vyks kovo 21–27 d.”, – vardija E.Žiobienė.

    Kontrolierė apgailestauja, kad vis dėlto neaišku, kiek tokie renginiai veiksmingi, nežinoma, ar patyčių mažėja, nes jų plitimas Lietuvoje pagal Tarptautinę mokinių sveikatos ir gyvensenos tyrimų programą buvo tiriamas tik keturis kartus – 1994, 1998, 2002 ir 2006 metais.

    Tad skriaudžiamą vaiką pirmiausia turėtų išklausyti tėvai. “Kartais vaikai nepasakoja tėvams apie patyčias, nes baiminasi, kad šie nepatikės arba tiesiog nekreips dėmesio. Todėl labai svarbu leisti vaikui išpasakoti viską, kas nutiko. O pagalba ir pasirinktas reagavimo būdas bus veiksmingesnis tuomet, kai bus aptartas su vaiku, sprendimas, kaip toliau reaguoti, priimtas kartu”, – pataria psichologė M.Mažionienė.

    Jos manymu, paplitusi nuostata, kad patyčios gali padėti vaikui išmokti tinkamų socialinių įgūdžių, kaip įveikti sunkumus, yra klaidinga. Atlikti įvairūs tyrimai rodo, kad vaikas, nuolat patirdamas patyčias, gali manyti, jog yra bejėgis pakeisti situaciją, todėl nuleidžia rankas, nesiima jokių veiksmų, nesigina.

     

    veidas.lt 2011 Vasario 26

  • Konservatoriai laimėjo rinkimus Kaune

    V. Landsbergis:Tėvynės sąjungos viduje nekyla klausimų dėl permainų, darbai bus tęsiami

     

     

    Valdančiosios Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų partijos viduje nekyla klausimų dėl didelių permainų, o pradėtus darbus reikia tęsti, po savivaldybių tarybų rinkimų sekmadienį sakė Europos Parlamento narys, partijos Politikos komiteto pirmininkas Vytautas Landsbergis.

    "Jeigu įvyktų taip, kaip žiniasklaida norėjo, ir Tėvynės sąjunga būtų sutriuškinta, tai visi pranašai gautų satisfakciją, kaip jie gerai numatė. Tada galbūt ir kiltų tokių klausimų. Svarbiausia, ar jie kyla ir kokiu mastu pačiai partijai. Jie nekyla tokiu mastu, kad kažką reikia keisti. Verčiau pasakyčiau, kad reikia tęsti darbus", - sakė V.Landsbergis, BNS paklaustas, kokią įtaką vietos valdžios rinkimų rezultatai gali daryti partijos vadovo rinkimams.

    Pasak V.Landsbergio, savivaldos rinkimų rezultatai leis daryti prognozes dėl Seimo rinkimų.

    "Bus suskaičiuota ir Lietuvos mastu, kiek rinkėjai per visą Lietuvą balsavo, ir iš to bus prognozės Seimo rinkimams. Ir jeigu nepaisant visų žiniasklaidos pastangų Tėvynės sąjunga nebus sutriuškinta, tai tik klausimas, ar jos neuždaužys kitomis priemonėmis. O jeigu jai leis sulaukti Seimo rinkimų su maždaug savo Vyriausybe, tai kitiems gali ir nebūti labai gerai", - kalbėjo V.Landsbergis.

    V.Landsbergio vertinimu, šių savivaldos rinkimų rezultatai bus itin reikšmingi liberalioms partijoms.

    "Tai gali būti reikšminga liberalams, jeigu jie prastai pasirodys. Yra visokių liberalų, bet buvęs vienų vadas dabar geriausiai atrodo, jam bus didžiulis argumentas pasakyti labai ramiai, su gera nuotaika, kad jeigu būtų padaryta dar viena pertvarka - tiesioginiai merų rinkimai, tai tada būtų gerai, aš tada padaryčiau vėl gerų darbų. Jei jis norėtų keršyti buvusiems partiečiams, jiems reikia susimąstyti".

     

    www.bernardinai.lt 2011-02-28

     

     

     

    Konservatoriai laimėjo rinkimus Kaune

     

     

    Savivaldybių tarybų rinkimus Kaune laimėjo dabartinio miesto mero Andriaus Kupčinsko vadovaujamas Tėvynės sąjungos kandidatų sąrašas.

    Duomenimis iš visų 105 Kauno apylinkių, konservatoriai čia surinko 21,84 proc. balsų. Tai užtikrino Tėvynės sąjungai 12 mandatų Kauno taryboje iš 41.

    Antri – socialdemokratai, kurie Kaune gavo 11,48 proc. balsų. Tai reiškia, kad Socialdemokratų partija turės 6 mandatus taryboje.

    Trečioje vietoje – verslininko Visvaldo Matijošaičio vadovaujamas nepartinių kandidatų blokas „Vieningas Kaunas“, surinkęs 8,88 proc. balsų - 5 mandatai.

    „Jaunoji Lietuva“ bei Tvarkos ir teisingumo partijos surinko po 6,49 proc. balsų, Darbo partija – 6,01 proc. Visos šios trys partijos gaus po 4 mandatus naujos kadencijos Kauno taryboje.

    Liberalų ir centro sąjungai atiteko 4,81 proc. balsų, Liberalų sąjūdžiui – 4,63 proc.. ^ios dvi partijos gaus po 3 vietas taryboje.

    Stasio Žirgulio nepriklausomų kandidatų koalicija, surinkusi 4,33 proc. balsų, liko už mandatų paskirstymo borto.

    Kauno mieste renkant savivaldybę sekmadienį balsavo 40,01 proc. visų įregistruotų rinkėjų.

     

    www.kaunodiena.lt 2011 – 02 – 28


  • K.Girnius: šie rinkimai - smūgis socdemams ir „tvarkiečiams“

    K.Girnius: šie rinkimai - smūgis socdemams ir „tvarkiečiams“

     

     

    Iš rinkimų apylinkių plaukiant preliminariems rinkimų rezultatams, rodantiems, jog Vilniaus mieste kol kas pirmauja Lietuvos lenkų rinkimų akcija, politologas Kęstutis Girnius teigia nustebsiąs, jeigu tokį patį jų laimėjimą rodys ir galutiniai rezultatai – esą tai bus išties įdomus lūžis.

    „Labai nustebčiau, jeigu tai būtų galutiniai rezultatai dėl lenkų. Tai būtų labai įdomus lūžis“, - DELFI sekmadienio naktį sakė K. Girnius.

    Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo teigimu, preliminarūs Artūro Zuoko kandidatų koalicijos rezultatai nėra tokie stebėtini, nes jo kampanija esą buvo labai gerai organizuota bei finansuota.

    „Aš gavau daugiau rinkiminių pamfletų iš A. Zuoko, negu iš visų kitų partijų sudėjus. Man atrodo, kad buvo metami dideli pinigai, buvo gerai viskas suorganizuota ir todėl manęs tai nestebina“, - sakė mokslininkas.

    Jis pabrėžė, kad šie rinkimai Vilniuje sudavė stiprų smūgį socialdemokratams ir partijai „Tvarka ir teisingumas“.

    „Matyti, tai bus nemažas smūgis socdemams, žmonės nusigręžia. „Tvarkiečiai“ labai silpnai pasirodė. Socdemai tikriausiai tikėjosi, kad žmonės nusigręš nuo dabartinių valdančiųjų ir ateis pas juos, bet šie lūkesčiai nebuvo patenkinti. Neįtikėtinai įdomu, kad kartu sudėjus socdemai ir „tvarkiečiai“ turės 13-14 proc. balsų Vilniuje“, - teigė K. Girnius.

    Klausiamas, ar pralaimėjimas nereikš, pavyzdžiui, tokių lyderių kaip socialdemokratų Vilniaus skyriaus pirmininkas Romas Adomavičius, karjeros pabaigą, politologas svarstė, jog tokie scenarijai įmanomi visose blogai pasirodžiusiose partijose – ypač, jei jos turėjo kokį nors potencialą.

    „Aš manau, kad daugelyje partijų bus vadovų patikslinimai – miestų ir rajonų skyrių vadovai gali būti pašalinami. Arba tuo atveju, kai partijai vadovauja silpnas pirmininkas arba silpnas partijos skyrius, tai irgi kyla klausimas, ką darė, pavyzdžiui, Algirdas Butkevičius ir kiti partijos vadovai? Reiškia, kad jie irgi kartu miegojo“, - reziumavo mokslininkas.

     

    www.DELFI.lt Eglė Samoškaitė, 2011 vasario mėn.28d.

  • Prezidentei svarbiausia – asmeninis populiarumas?

    Prezidentei svarbiausia – asmeninis populiarumas?

     

     

    Nuskambėjus žiniai, kad prezidentės Dalios Grybauskaitės rėmėjų sumažėjo keliais procentais, valstybės vadovė nedelsdama ėmėsi auginti savo reitingus patikrintomis populistinėmis priemonėmis.

    Sausio pabaigoje “Vilmorus” apklausa parodė, kad piliečių, manančių, jog D.Grybauskaitė geriausiai iš visų šalies politikų atstovauja jų interesams, sumažėjo. Regis, kas čia tokio, jeigu artimiausia konkurentė Seimo pirmininkė Irena Degutienė vis tiek atsilieka daugiau nei trigubai?

    Prezidentės viešųjų ryšių komanda nutarė kitaip, ir po savaitės D.Grybauskaitė spaudos konferencijoje auklėjo premjerą, kad jau kitais metais Vyriausybė privalo pakelti pensijas iki prieškrizinio lygio. Iš kur tam imti pinigų, jeigu Vyriausybė ketina toliau mažinti biudžeto deficitą, kad Lietuva galėtų, kaip ir planuota, 2014-aisiais įsivesti eurą? Argi svarbu? Pensininkų meilė prezidentei svarbiau, nei valstybės skolos mažinimas ar euro įvedimas.

    Ši D.Grybauskaitės paleista žinia nedelsdama nuvilnijo per pasaulio finansų rinkas: “Lietuva gali atidėti 2014-aisiais planuotą euro įvedimą.” Sakysit, o kas čia tokio? Na, jeigu tolesnį valstybės skolos didėjimą (o pinigų pensijoms didinti galima gauti tik skolinantis užsienio rinkose) laikysime menkniekiu, tai tikrai “nieko tokio”.

    Deja, toji prezidentės paleista žinia, kad Lietuva dėl pensijų didinimo gali atsisakyti gyventi pagal kišenę ir toliau skolintis, mums gali labai brangiai kainuoti. Tiesiogine to žodžio prasme. Praėjo vos savaitė nuo D.Grybauskaitės pareiškimo, ir tarptautinė finansinių reitingų agentūra “Moody’s” pranešė, kad Lietuvos kredito reitingas gali būti sumažintas. Ir tiesiogiai susiejo tai su galimu Lietuvos atsisakymu toliau konsoliduoti biudžetą (tai yra mažinti išlaidas arba didinti pajamas). Taip tektų padaryti, norint išpildyti D.Grybauskaitės pažadus pensininkams. O nuo kreditų reitingo priklauso kaina, už kurią Lietuva gali skolintis pinigus rinkose. Ir kiek kainuos per krizę jau paimtų paskolų grąžinimas, nes dalis jų grąžinama persiskolinant pigiau, mat Vyriausybės dvejų metų pastangomis dabartiniai mūsų kredito reitingai yra stabiliai teigiami. Bet tik todėl, kad Lietuva lig šiol tvirtai ėjo išlaidų mažinimo keliu, siekdama, kad po dvejų metų skirtumas tarp biudžeto pajamų ir išlaidų neviršytų trijų procentų. Tai leistų įsivesti eurą, o tuomet finansinių rinkų požiūris į Lietuvos ekonomines perspektyvas pasikeistų iš esmės.

    Visa ši pažadų pensininkams ir pasekmių valstybės finansams seka neišvengiamai puikiai žinoma D.Grybauskaitei, buvusiai finansų ministrei ir Europos Komisijos biudžeto komisarei. Kaip ir tai, kad kiekvieną jos žodį, ypač artėjant 2012-ųjų Seimo rinkimams, gaudyte gaudo finansų rinkos. Nejau ji iš tiesų mano, jog tie keli nelemti populiarumo procentai verti to, kad būtų nubrauktos visos Vyriausybės pastangos pradėti gyventi pagal kišenę?

     

    veidas.lt Audrius Bačiulis 2011 Vasario 25

  • Socialdemokratai Lietuvoje gavo 16,6 proc., TS-LKD – 14,5 proc. balsų

    Socialdemokratai Lietuvoje gavo 16,6 proc., TS-LKD – 14,5 proc. balsų

     

     

    Savivaldybių tarybų rinkimuose socialdemokratai nežymiai pagerino savo pozicijas, visoje Lietuvoje surinkę 16,6 proc. balsų, o valdančioji Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų partija liko antroje vietoje su 14,5 proc., rodo BNS gauti išankstiniai tarpiniai duomenys.

    Per 2007 metų rinkimus socialdemokratus palaikė 16,3 proc. balsavusiųjų. Tėvynės sąjunga praeituose savivaldos rinkimuose surinko 17,1 proc., o vėliau su jais susijungę krikščionys demokratai - 5,1 proc. balsų.

    Negalutiniais duomenimis, socialdemokratų partija gali gauti 326 mandatus, TS-LKD - 248.

    TS-LKD frakcijos Seime seniūnas Jurgis Razma sako, kad toks rezultatas konservatoriams yra geras, teigiamai tokį rezultatą sakė vertinantis ir Socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius.

    Trečioje vietoje - Darbo partija, laiminti 9,99 proc. rinkėjų palaikymą ir 164 mandatus, ketvirtoji - partija „Tvarka ir teisingumas“, sulaukusi 8,6 proc. rinkėjų palaikymo ir gaunanti 156 mandatus. Tokie duomenys gauti suskaičiavus balsus iš 95 proc. apylinkių.

    „Darbiečiai“ per ankstesnius rinkimus sulaukė 6,37 proc. rinkėjų palaikymo ir gavo 111, o „tvarkiečiai“ su 12,85 proc. balsų - 181 mandatą.

    Penktojoje vietoje šiemet - Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (LVLS), surinkusi 6,65 proc. balsų ir gaunanti 148 mandatus, šešta - Liberalų ir centro sąjunga (LiCS) su 6,56 proc. balsų ir 125 mandatais. Toliau rikiuojasi Liberalų sąjūdis su 5,72 proc. balsų ir 98 mandatais bei Naujoji sąjunga (NS) su 3,55 proc. balsų ir 52 mandatais.

    Per ankstesnius vietos valdžios rinkimus LiCS surinko 11,1 proc., LVLS - 6,9 proc., NS - 5,8 proc., o Liberalų sąjūdis - 4,67 proc. balsų.


    Alfa.lt 2011-02-28

     

     

    Lietuvos lenkai turi kuo džiaugtis

     

     

    Kas šoka, kas tampa transvestitu, o Valdemaras Tomaševskis skundžia Lietuvą Briuseliui

    Garsus britų savaitraščio „The Economist“ apžvalgininkas Edvardas Lukasas pareiškė, kad Lietuvoje labai gera būti lenkais, nes jiems čia sudarytos išskirtinės sąlygos. Patys lenkai irgi taip pat mano, tačiau jų išrinktas atstovas Europos Parlamente iki šiol tvirtina, kad balta yra juoda.

    Diskriminacijos nėra

    „Lietuvoje labai gera būti lenku. Tai turbūt vienintelė vieta pasaulyje, kur gali gauti visą išsilavinimą lenkiškai – nuo pradinės mokyklos iki universiteto“, – interviu TV3 sakė E. Lukasas. Jis – ne vienintelis žmogus, taip gerai manantis apie Lietuvą. Patys lenkai taip pat yra tos pačios nuomonės.

    Europos Pagrindinių teisių agentūros (FRA) pirmąkart atlikti tyrimai, apklausiant įvairių Europos etninių mažumų atstovus, ar šie jaučiasi diskriminuojami, atskleidė, jog Lietuvoje ši problema juntama mažiausiai tarp visų ES šalių.

    Jokių argumentų

    Tačiau aukštesnių reitingų nešvariais būdais siekiantys lenkų tautybės Lietuvos politikai neklauso, ką sako jų tautiečiai. Pavyzdžiui, europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis ne kartą Lietuvą skundė Europos Parlamentui bei Europos Komisijos vadovybei ir tikino, kad mūsų šalyje lenkai yra skriaudžiami, mat draudžiami užrašai viešose vietose lenkų kalba, lenkiškos klasės bus komplektuojamos kaip lietuviškos, moksleivių krepšeliai vienodinami, į lietuvišką abėcėlę neįsileidžiamos lenkiškos raidės, Lietuvoje nuosekliai siekiama siaurinti lenkų kalbos vartojimą ir jos vaidmenį švietimo sistemoje.

    V. Tomaševskis pamiršo paminėti E. Lukaso argumentus. Taip pat pamiršo pridurti, kad būtent Lenkijoje siaurinamos teisės mokytis gimtąja kalba tautinių mažumų atstovams. Štai per Nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje lenkiškų mokyklų padaugėjo 50 proc., o Lenkijoje lietuviškų mokyklų tokiu pat procentu sumažėjo.

    Negali be lovio

    „Ne centrinės valdžios reikalas, kokia kalba savivaldybėse žmones reikia aptarnauti. O E. Lukasas – ne lenkas, todėl taip kalba“, – „Vakaro žinioms“ teisinosi V. Tomaševskis.

    Politikas tvirtina netikintis ir ES padalinio apklausos duomenimis, nes jie esą yra suklastoti.

    „Kas moka pinigus, tas ir muziką užsako, – teigė V. Tomaševskis, o paklaustas, kas gi tą muziką užsakė, tepareiškė: – O man koks skirtumas?“

    Beje, V. Tomaševskis rengiasi dar kartą apgauti juo pasitikėjusius rinkėjus ir atsisakyti europarlamentaro mandato, kaip prieš daugiau nei pusantrų metų Seimo nario mandatą iškeitė į europarlamentaro: vyras balotiruojasi savivaldos rinkimuose. Tarp visų politikų jis yra absoliutus bandymo patekti prie valdžios lovio lyderis: šis bandymas jam bus 20-as. Jei V. Tomaševskis netyčia būtų išrinktas, rinkėjai, regis, apie jį girdėtų ne iš darbų, o tik iš skandalų kaip iki šiol.

    Garsus tik skandalais

    Šioje Seimo kadencijoje per pusmetį iš 1 839 balsavimų jis dalyvavo vos 406-iuose (22,08 proc.). Tai – antras nuo galo rezultatas visame Seime.

    Europos Parlamente V. Tomaševskis irgi nepersidirba: per pusantrų metų posėdžiuose uždavė vos vieną klausimą, pasiūlymų nepateikė bei kalbėjo 4 kartus. Dukart iš jų – apie lenkų skriaudimą.

    Kai Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) tyrė, ar jis nepažeidė Politikų elgesio kodekso Europai šmeiždamas Lietuvą, V. Tomaševskis net nesiteikė pasiaiškinti, o apskundė pačią VTEK.

    Iš Seimo politikas pasitraukė taip pat ne be skandalų. Jis už likutinę vertę nusipirko automobilį „Mitsubishi Outlander“, nors išlaidas už išperkamąją nuomą jam, kaip Seimo nariui, padengdavo mokesčių mokėtojai. Lietuva prie pirkinio prisidėjo per 8 tūkst. litų.

    Tiesa, V. Tomaševskis nėra vienintelis svetimas žaidėjas savoje komandoje, t. y. nors išrinktas Lietuvoje, bet dirba prieš ją. Europarlamentaras Leonidas Donskis yra skundimo pradininkas. Tai jis pasiskundė, kad Lietuva nenori leisti propaguoti homoseksualizmo tarp vaikų.

    Skundikai gadina Lietuvos įvaizdį

    Vytautas ČEPAS – psichologas, eksparlamentaras:

    Valdemarui Tomaševskiui reikia elektorato. Kiekvienas renkasi savus būdus: vienas šoka per TV, kitas persirenginėja transvestitu, o V. Tomaševskis skundžia Lietuvą Europos Parlamentui. Kiekvienas renkasi pagal proto lygį.

    Pagrindinis konfliktas su lenkais kyla ne dėl ekonominių, politinių, net ne dėl kultūrinių dalykų, o dėl dviejų lenkiškų raidžių. Tačiau jei leisime lenkiškas, kinai pradės reikalauti kiniškų hieroglifų. Tada Lietuva taptų pašluoste kojoms valytis. Paskui prasidės lenkiški gatvių pavadinimai, reikalavimai mokyklose dėstyti tik lenkiškai ir t. t.

    Ne mums, o lenkams reikia integruotis, nes dauguma negali pasiduoti mažumai. Tačiau reikia elgtis nekonfliktiškai. Reikia pasakyti: „Gerbiami lenkų tautybės Lietuvos piliečiai, nuo, pavyzdžiui, 2020-ųjų Lietuva lenkiškų mokyklų nebefinansuos. Rinkitės: arba gyvenate čia ir perimate mūsų tradicijas, arba išvykite.“ Negi taip sunku pasimokyti lietuviškai, jei čia gyvena? Tą reikia pasakyti, tačiau korektiškai, žmonėms reikia duoti laiko pasiruošti.

    O dabar tie reikalavimai rašyti ir lenkiškai. Tai ar Lietuvoje gyvename, ar Žečpospolitoje?

    Lietuvos apskundimų iš viso nesuprantu. Aš tai net ir būdamas lenkas neskųsčiau. Juo labiau kad tikrai nėra jokios diskriminacijos. Pusė mūsų europarlamentarų nelietuviai, per konkursus pirmas vietas laimi latviai ir rusai, atvažiuoja Gubaidulina – balsuojame už ją. Tai ką, mes nacionalistai esame? Bet per visokius skundikus Europa mano, kad mes nacionalistai.

     

    Voruta 2011-02-25

     

  • A.Stancikienė. Ar valstybei reikalingi 22 mln.Lt, arba kaip skaidriai pabaigti Valdovų rūmus

    

    A.Stancikienė. Ar valstybei reikalingi 22 mln.Lt, arba kaip skaidriai pabaigti Valdovų rūmus

     

     Jau keletą mėnesių Vyriausybei nerandant teisėtų būdų užbaigti Valdovų rūmų statybą, o kultūros ministrui viešoje erdvėje net keliant klausimą, kas svarbiau – statybų greita pabaiga ar įstatymo laikymasis, keistai atrodo Vykdomosios valdžios atstovų nenoras atkreipti dėmesį, kad tarp užsakovo VĮ „Vilniaus pilių direkcijos“ ir AB „Panevėžio statybos tresto“ 2000-09-08 sudarytoje sutartyje nurodyta, kad „Žemutinės pilies valdovų rūmų tyrimo, projektavimo ir atstatymo darbų baigimo data – 2009 m. pirmasis pusmetis“ ir sutarta, jog „rangovas pavėlavęs įvykdyti darbų vykdymo kalendoriniame grafike nurodytus darbų etapus moka Statytojui 0,2 proc. neįvykdytų darbų kainos dydžio baudą už kiekvieną uždelstą dieną“.

    Kadangi pagal šios abejotino teisėtumo sutarties sąlygas jau yra išleista 210 mln. Lt (t.y. 95,33 mln.Lt daugiau, nei įsipareigota minėtoje sutartyje) iš valstybės biudžeto, būtina prieš nutraukiant sutartį su dabartiniu rangovu apginti valstybės interesą ir įpareigoti sutartį pasirašiusią VĮ „Vilniaus pilių direkciją“ pareikšti rangovui ieškinį sumokėti valstybei sutartyje numatytus delspinigius nuo 2009 m. antrojo ketvirčio iki dabar.

    Atsižvelgiant į Valstybės kontrolės tyrimo išvadas, kad „Valdovų rūmų atstatymo kaina 2001-2010 m. padidėjo 3,63 karto nuo rangovo numatytos orientacinės 114 670 tūkst.Lt iki patvirtintos statinio kainos – 367 669,2 tūkst. Lt“, mano preliminariais paskaičiavimais iki šios dienos valstybei priklauso apie 22 mln.Lt delspinigių, o už kiekvieną papildomą dieną po beveik 31, 4 tūkst. Lt.

    Taigi Vyriausybei užtrukus ieškant teisinių išeičių nutraukti dabartinę sutartį arba rangovo iniciatyva pradėjus teisminius procesus, taip dar vilkinant statybų procesą, valstybė šių metų gale galės prisiteisti jau apie 32 mln. Lt.

    Todėl besiblaškančiai tarp įstatymo ir intereso Vyriausybei siūlau tokią išeitį: jei nenorima prarasti laiko ir žūtbūt siekiama iki 2013 metų pabaigti numatytą reikiamą dalį Valdovų rūmų, Vyriausybė gali tartis su dabartiniu statybų rangovu - Panevėžio statybos trestu, kad kol bus skelbiamas naujas konkursas ir bus aiškus naujas jo nugalėtojas, Panevėžio statybos trestas galėtų tęsti darbus ne už naujas valstybės skiriamas lėšas, bet už nesumokėtus valstybei delspinigius.

    Besiblaškančiai tarp įstatymo ir intereso Vyriausybei siūlau tokią išeitį: jei nenorima prarasti laiko ir žūtbūt siekiama iki 2013 metų pabaigti numatytą reikiamą dalį Valdovų rūmų, Vyriausybė gali tartis su dabartiniu statybų rangovu - Panevėžio statybos trestu, kad kol bus skelbiamas naujas konkursas ir bus aiškus naujas jo nugalėtojas, Panevėžio statybos trestas galėtų tęsti darbus ne už naujas valstybės skiriamas lėšas, bet už nesumokėtus valstybei delspinigius.

    Aurelija Stancikienė

    Teisinių argumentų nutraukti dabartinę sutartį ir išsireikalauti iš rangovo delspinigius (ar papildomų darbų ar grynų pinigų forma) Valstybės pusėje yra užtektinai, nes 2011-02-07 Lietuvos apeliacinis teismas, atmetęs to paties Panevėžio statybų tresto ieškinį Panevėžio savivaldybei, aiškiai konstatavo, kad „Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio trečioje dalyje įtvirtinta, kad sudarant pirkimo sutartį, negali būti keičiama laimėjusio tiekėjo pasiūlyta kaina ir pirkimo dokumentuose bei pasiūlyme nustatytos pirkimo sąlygos. Pirkimo sutartyje turi būti nuostata, kad pirkimo sutarties sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos“ ir daro išvadą, kad tos sutarties nuostatos, kurios prieštarauja Viešųjų pirkimų įstatymui, yra niekinės ir nagrinėjant teisminį ginčą negali būti taikomos.

    Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad jei tiekėjas neįvykdo įstatyme ir kituose teisė aktuose nustatytų pareigų arba jas vykdo netinkamai, arba atlieka veiksmus, kuriuos draudžia atlikti šis įstatymas, nukentėjusioji dalis turi teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.

    Tikiuosi, kad Vyriausybė taip ir padarys: kreipsis į teismą dėl padarytos valstybei žalos - labai stipriai viršytos sutarties kainos ir labai uždelstų terminų.

    Prokuratūros dilemos

    2011-02-10 Seimo Antikorupcijos komisijos posėdyje Generalinio prokuroro pavaduotojas D.Raulušaitis nesugebėjo įtikinti komisijos narių, kad tyrimas dėl galimo netinkamo valstybės lėšų panaudojimo statant Valdovų rūmus per 7 mėnesius nors kiek pasistūmėjo į priekį, neva motyvuodamas, kad Generalinė prokuratūra neturi reikiamų lėšų (apie 2 mln. litų) ekspertizei sumokėti.

    Taigi laikas bėga ir dar vienas rezonansinis tyrimas, kaip jau įprasta, yra beviltiškai įstrigęs teisėsaugos stalčiuose. Nors pagal Prokuratūros įstatymo 20 str. nuostatą „prokurorai privalo tinkamai ir laiku atlikti užduotis ar pavedimus“, nors nemažą pasipiktinimą visuomenėje kelia būtent labai ilgai trunkantis bylų, ypač rezonansinių, nagrinėjimas, ką konstatavo ir 2011 m. vasario 18 d. Europos žmogaus teisių teismas savo išvadoje, kad Lietuva kai kuriose bylose pažeidžia teisę į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, dėl ko valstybei tenka mokėti baudas. Ypač keista, kad šioje byloje Generalinė prokuratūra per 7 mėnesius nesugebėjo perduoti teismui net Valstybės kontrolės tyrimo metu nustatytų labai grubių nusižengimų statant Valdovų rūmus. Dar keisčiau, kad prokurorai kalba taip, lyg apskritai nebūtų Valstybės kontrolės jiems perduotos medžiagos, lyg jie šį tyrimą pradėtų nuo visiško nulio, nors juk pirminį auditą jau atliko valstybės pripažinti ekspertai ir auditoriai.

    Kadangi tokia pati situacija kartojasi ir kituose tyrimuose, pvz.: dėl Operos ir baleto teatro panaudotų lėšų, kur medžiagą apie galimus nusižengimus Generalinei prokuratūrai perdavė ta pati Valstybės kontrolė, kyla pagrįsti klausimai: kam tuos pačius tyrimus reikia atlikti du kartus ir valstybei už jų atlikimą vėl leisti pinigus? Ar Generalinė prokuratūra apskritai pasitiki Valstybės kontrolės darbuotojų kompetencija, ar čia nėra giluminio nesusikalbėjimo tarp dviejų valstybės institucijų ir funkcijų dubliavimo bei dvigubo valstybės lėšų panaudojimo? Pagaliau ar tai nėra sąmoningas bylų vilkinimas, kai jau nustatyti nusižengimai daugiau kaip pusę metų niekaip nepasiekia teismo, o prokurorai vis kalba apie kažkokias neįtikėtinai brangias naujas ekspertizes?

    Manau, kad be jokių papildomų ekspertizių, remiantis vien prokuratūrai perduota Valstybės kontrolės ir Viešųjų pirkimų tarnybos medžiaga, jau galima atsakyti į šiuos visuomenei labai rūpimus klausimus: kokie konkrečiai valstybės tarnautojai kalti dėl ypatingai grubiai pažeisto Viešųjų pirkimų įstatymo vykdant viešųjų pirkimų konkursą Valdovų rūmų atstatymui, ir kas konkrečiai iš konkurso organizatorių iš tokių pažeidimų galėjo turėti naudos? Kas konkrečiai atsakingas dėl Valstybės kontrolės nustatytų nusižengimų ir netinkamų savo pareigų atlikimo, ar tokie veiksmai nebuvo susiję su asmeniniais interesais ir ar atsakingi asmenys gali deramai pagrįsti tuo metu įsigyto savo turto teisėtumą?

    Štai tokius klausimus prieš kelias dienas oficialiai ir uždaviau Generalinio prokuroro pavaduotojui Dariui Raulušaičiui.

    Manau, kad nuo jų atsakymo, taip pat nuo Vyriausybės sprendimo dėl Valdovų rūmų statybų sutarties sąlygų vykdymo ir galėsime nuspręsti, kas yra mūsų valstybės pamatas: įstatymas ar nauda?

     

    www.delfi.lt Aurelija Stancikienė 2011 vasario mėn. 23 d.

  • Įstrigusias derybas atgaivins Vyriausybė?

    Landsbergis: prezidentė neturi asmeninio intereso

     

     

    Tęsiantis ūkio ministro Dainiaus Kreivio, vyriausybės ir prezidentės nepasitikėjimo krizei, Alfa.lt paprašė Tėvynės sąjungos garbės pirmininko Vytauto Landsbergio tiesiogiai pakomentuoti, kaip jis mato šią situaciją, kodėl į konfliktą taip aktyviai įsitraukė Dalia Grybauskaitė. Pasak V. Landsbergio, šioje istorijoje matomas kažkoks nesusipratimas, nesusikalbėjimas dėl principinių dalykų, užkliūvant už svarbių, bet šiek tiek antraeilių, reikalų.

    Vilniuje kalbama, kad situacija vystosi į tą pusę, kad bus bandoma nuversti visą A. Kubiliaus vyriausybę? Ir tas bandymas, plačiau viešai neaiškinant, ateina ir iš S. Daukanto aikštės? Ar tai eilinė lietuviška sąmokslo teorija?

    Čia nėra nieko naujo, vyriausybę norėta nuversti nuo pat pradžių, kad tik ji nieko nedarytų – nei permainų energetikoje, nei viešuosiuose pirkimuose, kai pastumiami reikalingi žmonės ir užsidaro neteisėtų pajamų šaltiniai.

    Torpeduoti vyriausybę buvo bandyta keletą kartų ir įvairiais būdais, o dabar yra galbūt eilinis etapas, puolant per ministrus, bandant „išmušinėti“ ministrus, kad pagal Konstituciją premjeras turėtų prašyti įgaliojimų iš naujo.

    Yra ir toks kovos kelias, bet už ką vyksta kova? Ar už tai, kad kažkieno „chebra“ liktų prie maitinančios gyslos? Kada pati prezidentė paskelbė, kad Lietuva yra tiek įklimpusi į korupciją, jog greitai valstybės neliks.

    Jau reikia kovoti ne su tais, kurie kovoja prieš korupciją, o prieš neatsakingai besielgiančią opoziciją, kuri daro savo biznelį.

    Kalbame ne apie opoziciją, o šalies vadovę, kuri tapo kovos prieš ministrą D. Kreivį vėliava?

    Ji neturi asmeninio intereso, kad kur nors, kokios nors pajamos jai plauktų, o ministras lyg trukdo. Taip nėra. Čia matau kažkokį nesusipratimą, nesusikalbėjus dėl principinio dalyko, o užkliuvus už svarbių, bet šiek tiek antraeilių, reikalų.

    Žinoma, gal aš ne viską žinau. Gal yra kokių nors D. Kreivį slegiančių dalykų? Mačiau, ką rašo vienas baisus laikraštis apie įvairius ryšius, bet tikiu, kad ministras tų žmonių net nepažįsta, nebuvo jų net sutikęs. O „privaryta“ baisiai – štai, „chebra“, štai, mafijoziai. Tai „juodas“ puolimas, o kadangi ir pats esu tokį stilių patyręs prieš save, tai jį gerai atpažįstu.

    Šiomis dienomis vis prisimenamas precedentas, kai prezidentas Valdas Adamkus pareiškė nepasitikėjimą Gediminu Vagnoriumi...

    ...joks čia ne precedentas ir dabar nėra jokios precedento teisės. G. Vagnorius norėjo išeiti krizės akivaizdoje. Žinoma, juo nepatenkintas prezidentas, o jis dar užėmė tokią, kad prezidentas jį pataršytų kaip reikalas, o tada jis jau ramiai atsistatydina, nesijausdamas kaltas. Esą kaltas prezidentas, tegu pats jis ir kapstosi. Buvo būtent tokia G. Vagnoriaus laikysena, o šiandien nieko panašaus nėra.

    Šios krizės, susijusios su ūkio ministru, sprendimas atidedamas po rinkimų. Ar vyriausybei reiktų laikytis principingai, jeigu D. Kreivys, kaip teigiama, yra visiškai „švarus“?

    Kas šiais laikais yra „visiškai švarus“? Gal jis yra neatsargus. Bet matau, kad pateikiama, jog jo motina yra kažkokia verslininkė, kuri lupa pinigus iš ministro kontroliuojamų fondų. Manau, kad yra taip, kaip aš žinau. Ji yra pensininkė, gyvenanti kaime, bet tik jos vardu tos akcijos užrašytos.

    Tokie „paveiksliukai“, kurie kuriami, norint tyčia „nukabinti“ ministrą, kad palengvėtų sukčiams, yra gana aiškus mechanizmas. Galima svarstyti, ar ministras nėra padaręs klaidų, bet dabar kuriamas vaizdas yra nepagrįstas. Jis yra sukurtas.

    Suprantu, kad dabartinėmis sąlygomis ministras, ateidamas į vykdomąją valdžią, turėjo parduoti visas savo akcijas. Atiduoti labdarai ar panašiai. Kai jis pavedė tas akcijas valdyti motinai, pats nieko su jomis nedarydamas, tai kabinti ant jo tas akcijas galima.

    O tokių žmonių pilna. Kaip R. Paksas savo žmonai įmonių akcijas užrašė, o gerbiamas amžiną atilsį A. M. Brazauskas buvo deklaravęs, kad visas jo turtas – 5 tūkstančiai litų taupomojoje knygelėje. Jis daugiau nieko neturėjo. Ir niekas jo nekaltino, bent jau viešai. Nereikalavo atsistatydinti.

    Žinote, mes jau gyvename negerų papročių aplinkoje, tad galbūt juos reikia keisti.

    Tai nesusipratimas, kuris peraugo į tokį kaip ir konfliktą, apsižodžiavimą. Galbūt čia esama ir nepakankamai lanksčios vyriausybės pozicijos. Iš spaudos atrodytų, kad mes nekreipiame dėmesio į prezidentės pasakytą sakinį ar nuomonę. To reikėjo išvengti. Bet tai nereiškia, kad dabar yra taip blogai, kad reiktų visą vyriausybę versti. Jeigu toks uždavinys suformuluotas, tai pretekstų bus surasta.

     

    Alfa.ltRimantas Varnauskas 2011-02-25

     

     

     

    Įstrigusias derybas atgaivins Vyriausybė?

     

     

    Iš mirties taško nejudančias derybas dėl Antrojo pasaulinio karo metais prarasto Lietuvos ambasados pastato Romoje "Villa Lituania" veikiausiai bus bandoma išjudinti kreipiantis tiesiogiai į Italijos vyriausybę. Tačiau kai kurių politikų nuomone, tokia priemonė stebuklo nepadarys.

    Į šiandien vyksiantį pasitarimą su premjeru Andriumi Kubiliumi užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas turėtų atskubėti nešinas mūsų diplomatų Italijai suformuluotais siūlymais dėl galimos kompensacijos už "Villa Lituania". Svarstoma, kad juos specialiu kreipimusi pateiks ne Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM), o Vyriausybė.

    Dėl kompensacijos už prarastą tarpukario ambasados Romoje pastatą "Villa Lituania" deramasi jau 20 metų. Paspartinti šį procesą žadėjo ne vienas Italijos premjeras ir užsienio reikalų ministras, tačiau atlygio Lietuvai klausimas iki šiol taip ir neišspręstas.

    Naujų pasiūlymų nėra

    URM teigimu, susitikimuose su Italijos vadovais atlyginimo už prarastą ambasados Romoje pastatą "Villa Lituania" klausimas keliamas nuolat. Tačiau nei užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio pokalbiai su kolega iš Italijos Franco Frattini, nei gruodį Romoje įvykęs prezidentės Dalios Grybauskaitės ir Italijos premjero Silvio Berlusconi susitikimas naujų postūmių derybų procesui neatnešė. "Po susitikimų Lietuva naujų pasiūlymų iš Italijos kol kas negavo", - LŽ vakar patvirtino URM Informacijos ir viešųjų ryšių departamento Spaudos ir viešųjų ryšių skyriaus vedėjas Mindaugas Lašas.

    Priminsime, kad 2003 ir 2006 metais Italijos vyriausybė Lietuvai kaip kompensaciją siūlė už simbolinį 1 euro mokestį 99 metams išnuomoti remontuotinus "Cassale Strozzi" pastatus. Prieš dvejus metus Italijos gynybos ir užsienio reikalų ministerijų atstovai Lietuvos ambasadoriui Italijoje Petrui Zapolskui aprodė kitus pastatus Romoje. Tačiau po jų apžiūros abi šalys pripažino, kad jie mūsų krašto ambasadai netinka.

    Ryškaus postūmio nesitiki

    Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) pirmininko pavaduotojo Justino Karoso nuomone, naujoji mūsų diplomatų iniciatyva klausimą dėl kompensacijos už "Villa Lituania" kelti vyriausybiniu lygiu sveikintina. Esą derantis reikia išbandyti visus įmanomus būdus ir kanalus.

    Tačiau J.Karosas abejoja, kad ši iniciatyva gali turėti didesnės įtakos deryboms dėl kompensacijos. Parlamentaras pažymi, kad Italijos užsienio reikalų ministerija yra italų vyriausybės dalis. "Esu įsitikinęs, kad klausimą dėl kompensacijos už "Villa Lituania" keliant per Italijos diplomatijos žinybą būdavo informuojama ir šios šalies vyriausybė. Žinoma, papildomas kreipimasis vyriausybiniu lygiu nepakenktų, tačiau stebuklo nesitikėčiau", - LŽ pažymėjo J.Karosas.

    Šeimininkauja rusai

    Lietuva nuo Nepriklausomybės atkūrimo pradžios reikalavo Italijos vyriausybės grąžinti tarpukariu mūsų šaliai priklausiusį ambasados pastatą. Tačiau vilčių atgauti 1937 metais Romoje išsimokėtinai Lietuvos įsigytą nekilnojamąjį turtą nėra, nes čia šeimininkauja Rusijos diplomatai. Jie į "Villa Lituania" atsikraustė po mūsų krašto aneksijos 1940-aisiais.

    Tai ne pirmas Lietuvos diplomatinės atstovybės pastatas, dėl kurio kilo panašių ginčų. Prancūzijos valdžia išmokėjo mūsų šaliai piniginę kompensaciją už Sovietų Sąjungai po Lietuvos aneksijos perduotą ambasados pastatą Paryžiuje. Už šiuos pinigus Lietuva įsigijo kitą ambasadai tinkamą pastatą.

     

    Lietuvos žinios Roberta TRACEVIČIŪTĖ 2011 – 02 – 25

  • Rusijos ir Europos požiūriai į energetiką akivaizdžiai skiriasi

    Rusijos ir Europos požiūriai į energetiką akivaizdžiai skiriasi

     

     

    Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas ketvirtadienį perspėjo Europos Sąjungą (ES), kad pastarosios taikomos taisyklės energetikos struktūrai pakels dujų kainas, o tai visiškai neatitiks ES siekių energetikos politikoje.

    Kalbėdamas žurnalistams po derybų su Europos Komisijos (EK) vadovu Jose Manuelio Barroso (Žozė Manueliu Barozu) V.Putinas sakė, kad dujotiekių infrastruktūros nuosavybę apibrėžiantys įstatymai, vadinami trečiuoju energetikos paketu, galiausiai tik pakenks dujų vartotojams Europoje.

    ES įstatymai apriboja ES vamzdynų infrastruktūros, priklausančios dujų tiekėjams, nuosavybę ir ragina “skaidyti” per didelę jų centralizaciją. Pagal tokias taisykles Rusija gali būti priversta parduoti dalį savo dujotiekio tinklo.

    “Mūsų nuomone, viso šio paketo mechaniškas įgyvendinimas gali atvesti prie energijos kainų kilimo Europos energijos rinkoje”, – sakė jis.

    “Trečiasis energetikos paketas visiškai akivaizdžiai pablogina mūsų energetikos bendrovių veiklos sąlygas, faktiškai galima kalbėti apie turto konfiskavimą,- sakė V.Putinas pridurdamas, kad paketas pakels energijos kaina ES vartotojams. – Kaip žinote, Rusijos ir Vokietijos partneriai šiuo klausimu kreipėsi į teismą”

    Tuo tarpu J.M. Barroso pamėgino užglaistyti nesutarimus pareikšdamas, kad per kelias derybų tarp Rusijos vyriausybės ir EK valandas ES ir Rusija padarė didžiulę pažangą ir patikino, kad tie patys įstatymai galioja visoms šalims.

    “Mes manome, kad mūsų trečiasis vidaus rinkos energijos paketas galioja visiems vienodai”, – sakė jis nurodydamas Norvegijos pavyzdį; ši šalis privalėjo laikytis tų pačių direktyvų, kurios, anot jo, atitinka Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) reikalavimus.

    “Užsienio bendrovių prašome sutikti su tokiomis pat taisyklėmis, kurias taikome ir savo pačių bendrovėms”, – sakė J.M.Barrosso.

    “Mūsų požiūriai į trečiąjį energetikos paketą iš dalies skiriasi, tačiau šiuo klausimu turėjome labai atvirą ir nuoširdų pokalbį… Norime, kad Rusija liktų svarbiausia mūsų dujų tiekimo partnerė”, – sakė EK vadovas.

    ES kasmet importuoja dujų už maždaug 40 mlrd. eurų ir beveik ketvirtadalis dujų ateina iš Rusijos. Siekiant įgyvendinti ilgalaikio ES energetinio saugumo tikslus Briuseliui labai svarbu užtikrinti pastovų energetinių išteklių gavimą.

    Šie ES ir Rusijos nesutarimai komplikuoja jų santykius, Maskvai siekiant ES paramos Rusijos narystei Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO).

     

    www.veidas.lt 2011-02-24

  • Metų atradimas – Grybauskaitei patinka išsižioję vyrai

    

    Metų atradimas – Grybauskaitei patinka išsižioję vyrai

     

     

    Nieko neįvyko. Tik tiek, kad prezidentės rankinės (generalinė) prokuratūra užsimojo išjungti didžiausią Lietuvos televiziją TV3. Galima įžvelgti, kad GP sėdi išsižiojęs vyriškis (tauta sakytų, žioplokas), kuris prieš savo valią sukėlė rimtą grėsmę žodžio laisvei. Saugiai prezidentės rankinėje įsitaisęs pagrindinis prokuroras lyg koks taksas neapsižiūrėjęs čiuptelėjo ne šiaip sau laisvam lietuviškam žodžiui už gerklės. Įkando tarptautinei TV kampanijai. Grybštelėjimo pasekmės galėjo būti tokios, kad net naujieji Lietuvos vardo kvepalai nebepadėtų jos atskirti nuo Baltarusijos pasaulio akyse.

    Dėkui prezidentei, kuri strimgalviais paprotino savo rankinės prokurorą, Darius Valys reagavo žaibiškai ir GP prašymą atimti licenziją iš TV3 atšaukė.

    Prezidentūra apsimetė, kad nieko neįvyko ir tyliai priėmė generalinio pavaduotojo Tomo Staniulio atsistatydinimo teikimą. Teigiama, kad šis prokuroras buvo vienas iš nedaugelio sąžiningų pareigūnų GP. Tačiau būtent jis pastarąjį pusmetį kuravo GP skyrių, kuriame dirba raštą Lietuvos radijo ir televizijos komisijai dėl licenzijos atėmimo iš TV3 išsiuntusi prokurorė Rasa Tunkevičienė.

    Bet juk nieko neįvyko (nedrįskite pamanyti, kad joks prokuroras nesiimtų išjungti tarptautinio TV kanalo prieš tai nesuderinęs su aukščiausia vadovybe).

    O ir T. Staniulis netapo precedentu GP reformos istorijoje, jis jau nebe pirmasis pareigūnas, kurio karjerą pakoregavo GP reformos uždaviniai. Prieš jį buvo prokurorė Ona, kuri D. Valiui pirštu parodė, kuris iš jo specialistų kelia grėsmę valstybei. Ir buvo perkelta į žemesnes pareigas.

    Sausio pabaigoje GP Informacinio saugumo ir operatyvinės veiklos kontrolės skyriaus prokurorė Ona Rojutė informavo D.Valį, kad GP Informacinio saugumo ir operatyvinės veiklos kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė Loreta Petravičienė neturi leidimo dirbti su slapta informacija. Todėl į jos rankas iš visų Lietuvos operatyvinių tarnybų suplaukianti slapta informacija nėra saugi. Kyla grėsmė, kad gali būti atskleistos valstybės paslaptys, jos gali būti prieinamos net kriminaliniam pasauliui ir užsienio valstybių šnipams.

    Skyrius, kuriame slaptą informaciją sklaidė neturinti tam leidimo specialistė, tiesiogiai pavaldus D. Valiui, skyriui vadovauja D.Valiui lojalus vyriausiasis prokuroras Ernestas Vainas. Todėl skandalas... neįvyko. Negi pradėsi tarnybinį patikrinimą, dar paaiškės, kad buvo nutekinta slapta informacija, atskleista valstybės paslaptis, tada derėtų pradėti ikiteisminį tyrimą sau pačiam ir draugeliui E.Vainui dėl tarnybinio aplaidumo ir pareigų neatlikimo. Kaip įprasta, generalinis prokuroras vietoj tarnybinio patikrinimo perkėlė raportavusią prokurorę O. Rajutę į Vilniaus apygardos prokuratūrą. Ir patyliukais, atgaline vasario 2 dienos data, iš Valstybės saugumo departamento gavo leidimą L. Petravičienei dirbti su įslaptinta informacija. Nieko neįvyko.

    Todėl ir šiandien GP susirenkanti išplėstinė Kolegija, kurioje sėdi ir vyriausias prezidentės patarėjas Jonas Markevičius, apie būtent šiuos D. Valio „nuotykius“ nekalbės. Ji pristatys „pagrindinius generalinio prokuroro nuveiktus darbus“, o šiuos prezidentė avansu pareiškė vertinanti... labai teigiamai. Kam tada ta Kolegija, ir dar išplėstinė?

    Juk visi kolegijos posėdžio dalyviai žino, kad D. Grybauskaitė asmeniškai domėjosi ir buvo labai patenkinta D. Valio vykdyta Generalinės prokuratūros reforma. Bėda tik, kad D.Valys pradėjo visai ne tą reformą - prokuratūrą bandė reformuoti ne pagal tą įstatymą. Šių metų sausio pabaigoje skambiai ištrimitavęs apie vykdomą reformą ir jau spėjęs į žemesnės pakopos prokuratūras perkelti keletą prokurorų, gėdingai susigriebė, kad reformą vykdo pagal Viešojo administravimo įstatymą, nors GP veiklą reglamentuoja Prokuratūros įstatymas.

     

    Teko vienu tyliu parašiuku garsiąją reformą nurašyti kaip juodraštį ir pradėti švarraštį. Vėl nieko neįvyko. Be abejo, šiandien niekas iš Kolegijos nesiteplios rankų juodraščiu, visi džiaugsis švarraščiu.

    Tuo tarpu su pasigardžiavimu burnojanti ant per mažai dirbančių ministrų, pernelyg išvešėjusių oligarchų ir kitų Lietuvėlei tekusių baisybių, bei dar su didesniu pasigardžiavimu mėtydama visiems kam pakliuvo“nepasitikiu!“, D. Grybauskaitė tiesiog tyliai liovėsi „asmeniškai domėtis reformos juodraščiu“.

     

    Nes nieko neįvyko?

    Pažvelgus iš arčiau, šis jau įprastas lietuviškuosiuose Temidės rūmuose „nieko neįvyko“ virto daugybės „neįvykusių įvykių“ virtine. O savo populiarumo reitingus auginanti ant viešos kritikos kalto, prezidentė tyli. Gali būti, kad suserga amnezija kaskart, kai kalba pasisuka apie išsižiojusius jai simpatingus vyrukus.

    Štai pati prezidentė Algimanto Valantino vadovautos GP neveiksnumą tiriant Sausio 13-osios bylą vadino darbo imitavimu. Tačiau D. Valio darbo imitavimas tiriant tą pačią Sausio 13-osios bylą D. Grybauskaitei nekliūva. Kaip nekliūva korupcijos „Vilniaus vandenyse“, VEKS netyrimas, jau nekalbant apie kelerius metus iš mirties taško nejudančius G. Kėvišo teatro rekonstrukcijos, V. Pociūno žūties ir kitus rezonansinius tyrimus. Apie garsųjį žurnalistų sekimo tyrimą baisu net užsiminti - ką tik visi pamatėme, kuo gali baigtis „neteisingam“ laisvam žodžiui. Dar ims ir iš tiesų mus visus, ne tik TV3, išjungs.

    Tad kas vyksta svarbiausioje teisėsaugos institucijoje ir kodėl tyli šiaip skambias frazes mėgstanti prezidentė? Juk tuo metu, kai profesinę etiką, žmogišką orumą ir savigarbą demonstruojantys pareigūnai dėl asmeninių savo ir kitų klaidų traukiasi - pavyzdžiui, nesėkmingai gimtadienį atšventęs ilgametis Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vadovas Algimantas Kliunka, - išsižioję prokurorai taip ir lieka... išsižioję.

    Kaip reaguoja neaišku, kokias vizijas reginti prezidentūra? Niekaip. Tiesiog patyliukais pati įdarbino A. Kliunką Energetikos ministerijos sistemoje - apsidraudė, kad nepaprastai daug žinantis prokuroras gali atsiverti ir visi sužinos, kokią košę verda prezidentė ar patarėjai? Ne tik Generalinėje prokuratūroje?

     

    Alfa.lt 2011-02-25 Gabrielė Vasiliauskaitė

  • V.Landsbergis: gal prezidentė turi kitos informacijos, bet už D.Kreivį yra blogesnių veikėjų

    V.Landsbergis: gal prezidentė turi kitos informacijos, bet už D.Kreivį yra blogesnių veikėjų


    Ūkio ministras Dainius Kreivys yra spaudžiamas trauktis dėl to, jog užsimojo sutvarkyti korumpuotą viešųjų pirkimų sistemą, todėl jeigu ministras nutartų trauktis – labai svarbu, ar jo įpėdinis bus visų korumpuotų sukčių įpėdinis. Tokią nuomonę išsakė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos patriarchas, europarlamentaras Vytautas Landsbergis, drauge pridūręs, jog nemano, kad D. Kreivys būtų koks nors korumpuotas ar labiau prasižengęs už kitus.
    - Kaip vertinate susidariusią situaciją dėl ministro D. Kreivio, kai prezidentė teigia, jog ministras turi atsistatydinti, nes neatskiria verslo ir politikos, nors jis pats teigia nieko blogo nepadaręs ir atskyręs politinę veiklą nuo verslo interesų?
    - Šito atveju problema yra kur kas platesnė nei tik D. Kreivio asmeninė problema arba padėtis, į kurią jis yra patekęs. Aišku, iš dalies ir dėl savo neatsargumo bei taisyklių stokos šitoje srityje, kas jau dabar yra aiškiai matoma... Padėtis yra platesnė ta prasme, kad viešieji pirkimai yra visiškai supuvusi korupcinė sistema Lietuvoje ir D. Kreivys užsimojo ją tvarkyti.
     Jūs manote, kad už tai jam keršijama?
    - Aš neabejoju, kad dalis to keršto yra, arba kontrpriemonė, kad jis nieko nedarytų arba nesuspėtų to padaryti, ką yra užsimojęs ir apie ką yra, matyt, kalbėjęs bei pradėjęs daryti. Jis turėjo numatyti, kad bus beatodairiškai puolamas išnaudojant kiekvieną jo silpną vietą arba kokią nors elgesio klaidą. Jis turėjo būti labai rūpestingas išankstiniam apsišarvavime.
    - Tačiau juk prezidentė tikriausiai nenori, kad viešieji pirkimai liktų pelke, į kurią garma valstybės pinigai?
    - Neabejotinai, kad ji to nenori. O man bus labai svarbu, kad jeigu D. Kreivys atsistatydins, kas ateis į jo vietą – ar tikrai jo atsistatydinimas bus visų korumpuotų sukčių džiaugsmas.
    O kaip manote, ar verta D. Kreiviui atsistatydinti, juolab, kad jis teigia nieko blogo nepadaręs?
    - Čia aš nežinau. Gali būti, kad yra ir daugiau dalykų, prezidentė gali turėti ir kitos informacijos, aš čia negaliu vertinti visų motyvų, dėl kurių ji užėmė griežtą poziciją. Nors nemanau, kad D. Kreivys yra kaip nors žymiai labiau prasižengęs ar tuo labiau korumpuotas ar nešvarus. Yra daug blogesnių veikėjų. Tiesiog jis dabar yra yra taikiklyje, tai yra politinis faktas ir su tuo reikia skaitytis, bet sakau, man labiausiai rūpi ta platesnė situacija ir kaip jie dabar ko tikisi, ko visuomenė turėtų tikėtis.
    - Bet ar nemanote, kad jeigu prezidentė sako „nepasitikiu“, kad ir kokia banali priežastis būtų, ministras turėtų trauktis, nes dirbti kartu su šalies vadove tampa sunku?
    - Aš nemanau, kad tai reiškia, jog prezidentė pasitiki arba daugiau pasitiki kai kuriais kitais ministrais. Tiesiog taip susiklostė situacija dėl D. Kreivio ir galbūt kiti dabar lengviau atsikvėpė.
    www.DELFI.lt Eglė Samoškaitė, 2011 vasario mėn. 23 d.

  • Silpnėja tendencijos, kad Lietuva gali tapti oligarchų valdoma valstybe

    Silpnėja tendencijos, kad Lietuva gali tapti oligarchų valdoma valstybe

     

     Neskaidrių verslo grupių bandymas daryti įtaką valstybėje pastaruoju metu stiprėja ir tam dažniausiai pasitelkiama žiniasklaida. Taip tvirtina Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas. Pasak jo, kai kurie užsienio verslininkai investuoti neskaidraus savo kapitalo Vakaruose negali, tačiau tai sėkmingai daro Lietuvoje. “Kiekviena nedemokratiškai nusiteikusi organizacija naudojasi demokratijos teikiamais privalumais”, – teigia Seimo NSGK pirmininkas.

    Pokalbį su A.Anušausku pradėjome nuo vertinimo, kaip per pastaruosius kelerius metus pasikeitė grėsmės šalies nacionaliniam saugumui.

    A.A.: Šiuo metu grėsmės yra pasikeitusios, kitokios nei prieš dvejus metus. Prieš porą metų didžiausia buvo finansinės sistemos nestabilumo grėsmė – dabar tokios nebėra. Kai kalbama apie kitas grėsmes, išskirčiau priklausomybę nuo vieno tiekėjo energetikos srityje. Jeigu tiekimo šaltiniai nėra išskaidyti – valstybei kyla grėsmių. Kartais, iš šalies žiūrint, jos tarsi teorinės. Sakoma: tai pirkime elektrą ar dujas iš tų, kurie pigiau tiekia. Bet jeigu atsitiks taip, kad tiekti negalės, nenorės? Kai ateina krizė, šalys rūpinasi išimtinai savo energetiniais interesais, taigi mes bet kada galime likti prie suskilusios geldos.

    Kitas dalykas liečia specialiąsias tarnybas ir jų parlamentinę kontrolę. Tai, ką radome, buvo įvardijama kaip valstybė valstybėje, kartais atrodė, kad specialiosios tarnybos kontroliuoja politikus. Dabar taip nebėra.

    Kas nuveikta? Pakeisti įstatymai, teisinė bazė. Sukurta žvalgybos koordinavimo komisija prie Valstybės gynimo tarybos. Pagal grėsmes nacionaliniam saugumui formuluojami uždaviniai tarnyboms. O dar prieš dvejus metus jos pačios galėdavo nusistatyti, ką nori daryti, ką tirti, kokią informaciją pateikti.

    VEIDAS: Tačiau vieši svarstymai dėl Eglės Kusaitės bylos, taip ir nepaskelbtų dvylikos VSD slaptųjų pažymų, kurios atskleidžia verslo įtaką žiniasklaidai ir politikams, istorija liudija, kad permainos nėra tokios ryškios.

    A.A.: Dabartinė VSD vadovybė susidūrė su tais dalykais, kurie atėjo iš anksčiau. Būtent tada buvo pradėta ir E.Kusaitės byla. Tie žmonės, kurie visa tai darė, galėjo daryti kitaip. Buvo pakeisti įstatymai, ir 12 pažymų komitetas gavo.Dabartinė teikiama informacija yra kitokio formato, kitaip patikrinta ir kitaip pateikiama.

    Yra galiojantys įstatymai dėl slaptumo terminų. Tačiau, kaip rodo “WikiLeaks” pavyzdys, visuomenę dominantys dokumentai vienaip ar kitaip tampa vieši. Ir, manau, tai tik laiko klausimas. Dabar gyvename kitokiu laiku, yra kitokia situacija. Nuo tų laikų, kai buvo rengiamos slaptosios pažymos, labai daug kas pasikeitė.

    VEIDAS: Tai “Dujotekana” nebedaro įtakos viešojoje erdvėje ir neveikia politikų sprendimų?

    A.A.: Daug kas siekia daryti įtaką ir ją padaro. Dažniausiai per žiniasklaidą. Žinome, kas yra užsakomieji straipsniai. “Dujotekana” tuo užsiima taip pat.

    VEIDAS: Taigi dujų ūkis – tai ne tik ekonominis, bet ir nacionalinio saugumo klausimas. Premjeras ir energetikos ministras neseniai suabejojo dėl “Lietuvos dujų” vadovų lojalumo Lietuvai, pareikalauta jų atsistatydinimo. Ar yra duomenų, įtarimų, kad tie žmonės gali atstovauti kitos valstybės interesams? Kaip siekiama tą įtaką, jei ji yra, apriboti?

    A.A.: “Gazpromas” ir jos atstovai yra verslininkai, to iš jų neatimsi, o Lietuva – tik mažesnioji akcininkė. Priminsiu, kad Rusijoje verslo ir jėgos struktūrų sąsajos dažnai labai glaudžios. Čia didžiausia bėda. Ir tos sąsajos bei noras daryti įtaką kaimyninėse valstybėse labiausiai kelia susirūpinimą. Daug kas daroma per užsakomuosius straipsnius žiniasklaidoje.

    VEIDAS: Tačiau yra ne vien “Gazpromas”. Pavyzdžiui, kaip reikėtų vertinti kai kurių verslininkų, siejamų su galbūt neskaidriu rusišku kapitalu, – “Snoro” banko arba Ūkio banko realizuotą siekį turėti savą žiniasklaidą?

    A.A.: Jie turi savo verslą, kuris susijęs su Rusija, be abejonės. Bankininkų norą valdyti žiniasklaidos priemones galima suprasti labai įvairiai. Jis, žinoma, dviprasmiškas. Prieš porą metų registravau siūlymą, kad ne tik bankai, bet ir jiems pavaldžios įmonės negalėtų valdyti žiniasklaidos. Seime siūlymas nepraėjo. Taip, per šiuos metus finansinių verslo grupuočių įtaka žiniasklaidos priemonėms, ypač spaudai, sustiprėjo.

    Pridursiu, kad galbūt neskaidrus kapitalas kartais nėra įsileidžiamas į kitas Vakarų Europos valstybes dėl neaiškios savo kilmės. Kai kurie mums žinomi verslininkai tų pinigų tiesiog ten negali panaudoti dėl jų kilmės, neskaidrumo. Tokie bandymai Vakaruose paprasčiausiai vetuojami.

    VEIDAS: Abejotino skaidrumo verslo grupių įtaka vien žiniasklaida neapsiriboja. Dar yra politikai, politinės partijos, politinės organizacijos.

    A.A.: Yra daug aplinkinių būdų, kaip galima remti partijas. Yra fondų Rytuose, yra Vakaruose, kurie remia kai kurių marginalinių partijų renginius ir jų veiklą. Tačiau ta veikla nebūtinai tiesiogiai reiškiasi politinėmis akcijomis. Dažnai parama ateina per kultūros rėmimą ir panašiai. Pagal mūsų įstatymus tai nėra draudžiama.

    Bet pastebime tam tikrą bandymą mūsų šalies piliečius, kurie yra rusų tautybės, atskirti nuo lietuviškos informacinės erdvės. Visa laimė, kad tik mažesnė dalis rusiškai kalbančių piliečių yra priklausomi nuo vieno informacijos šaltinio. Dauguma jų naudojasi įvairiais informacijos šaltiniais.

    VEIDAS: Ar turite duomenų, kiek ir kokių partijų ar partinių organizacijų sulaukia paramos iš priešiškų mūsų šaliai valstybių?

    A.A.: Apie partijas nekalbėsiu, nenoriu spekuliuoti. Tačiau yra nedidelių organizacijų, kurios visiškai priklausomos. Jos dalyvauja ir savivaldos rinkimuose. Kai kalbame, kad tai gali būti neskaidrūs pinigai, reikia pasakyti, jog finansavimas dabar tvarkomas kitaip ir konspiracija yra kur kas didesnė. Tad sunku atskirti, kada finansuojamas verslo sandoris, o kada – politinės grupelės. Dažniausiai prisidengiama visai kitais dalykais.

    VEIDAS: Tad neatsitiktinai Lietuvoje, regis, nėra buvę nė vieno atvejo, kad prokuratūra dėl galbūt neskaidrios paramos būtų pradėjusi tyrimą, nors viešojoje erdvėje tos partijos ne kartą minėtos?

    A.A.: Ne taip viskas paprasta. Net totalitarinis Baltarusijos režimas žino, kad opozicija remiama iš užsienio, bet tų pinigų perimti nesugeba. O jeigu ir užkerta tam kelią, tai drastiškomis priemonėmis ir ne iš karto. Tuo metu Lietuvoje kiekviena nedemokratiškai nusiteikusi organizacija naudojasi demokratijos teikiamais privalumais ir susitvarko savo finansavimą taip, kad teisėsaugos institucijos neturėtų galimybių prie to prikibti.

    VEIDAS: Buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus yra paskelbęs, kad Lietuvoje veikia apie 3 tūkst. Rusijos slaptųjų agentų. Ir didžiausia jų koncentracija – energetikos sektoriuje. Ar čia yra tiesos?

    A.A.: Spekuliuoti skaičiais nederėtų. Esmė ne jie, o daroma įtaka. Klausimas, ar tie keliasdešimt oficialių pareigūnų, kurie dirba Lietuvoje kitai valstybei, turi realių galimybių čia laisvai jaustis ir veikti, ar ne. Galiu pasakyti: galimybių užkardyti jų veiklą yra. Ir kelias tam yra užkertamas, ir jų agentūrinės kombinacijos atskleidžiamos – apie tai mes esame informuojami.

    VEIDAS: “Tampame oligarchų ir nusikalstamo pasaulio valdoma valstybe”, – yra pareiškusi prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ar Jūs pritariate šalies vadovei?

    A.A.: Prezidentės mintis buvo ta, kad taip gali susiklostyti, jei nieko nedarysime. Ką atėję į valdžią radome? Stambios verslo grupės stengėsi ir darė didelę įtaką politikams. Ir darė tai labai aktyviai. Kai kuriuose infrastruktūros, energetikos sektoriuose tam tikri verslininkai buvo pasirengę galimiems valstybės sprendimams arba valstybės neveiklumui tame sektoriuje ir darė iš to biznį. Ir staiga viskas pasikeitė. Aš suprantu, kad dalis verslo grupių patyrė didžiulę frustraciją. O šiuo metu, manau, tendencijos, kad šalis gali tapti oligarchų valdoma valstybe, yra susilpnėjusios.

    Bet juk ne nuo vienos politinės jėgos tai priklauso. Nuoširdumo iš kai kurių opozicinių jėgų – kad jos priešintųsi galimai didelių verslo grupių įtakai – nepastebėjau. Tenka apgailestauti, jog nepavyko pakeisti Politinių partijų finansavimo įstatymo taip, kad iš valstybės užsakymus gaunantys verslininkai partijų finansuoti negalėtų.

     

    veidas.lt 2011 Vasario 23

  • Jankauskas: „Sodra“ kaip sistema yra stabili

    Jankauskas: „Sodra“ kaip sistema yra stabili

     

    Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas tvirtina, kad įgyvendinant planuojamą pensijų sistemos reformą nereikės didinti mokesčių, mokamų į valstybės biudžetą, ar įvesti naujų ir taip apsunkinti finansinę naštą žmonėms, nes „Sodra“, kaip sistema, yra finansiškai stabili ir tvari mokėti pensijas, tokia bus ir pasibaigus ekonominiam sunkmečiui.

    Tai rodo ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atliekami skaičiavimai, kuriuose matyti, kad dar dvejus metus „Sodros“ biudžetas, mokant pensijas, bus deficitinis, bet jis pamažu mažės, o trečiaisiais metais biudžeto finansinė situacija taps kur kas geresnė, nes deficito nebeliks, pajamų bus surenkama vis daugiau.

    Ministro D. Jankausko teigimu, ministerijos baigiamame rengti būsimos pensijų sistemos modelyje ir jo ilgalaikiame įgyvendinimo plane numatytos priemonės (tokios kaip pensinio amžiaus ilginimas, asmeninio kaupimo galimybių aiškesnis įtvirtinimas ir kt.) leis užtikrinti, kad „Sodros“ biudžeto deficitas mažėtų, pensijų sistema taptų finansiškai stabilesnė ir patvaresnė, o ateityje pensijas būtų galima didinti, augant atlyginimams, kaip ir yra planuojama.

     Alfa.lt 201123

  • Nuomonė. Valstybinės kalbos mokymas tautinių mažumų mokyklose turi būti stiprinamas

    Nuomonė. Valstybinės kalbos mokymas tautinių mažumų mokyklose turi būti stiprinamas

     

    Ir vėl iškeliama sena problema. Kaip gyvena Lietuvoje ne lietuviai, kitais žodžiais tariant, tautinės mažumos - kaip jie jaučiasi Lietuvoje. Rašau savo išgyventas emocijas, kai ką iš savo gyvenimo patirties. Pati esu ne lietuvė. Pati gimiau Vilniuje, ir mano protėviai čia gyveno ne mažiau kaip 150 metų. Kažkada Vilnius buvo Lenkijos teritorija.
    Kai buvau maža ir pati negalėjau spręsti, tėvai mane atidavė mokytis į rusų mokyklą. Pati prisimenu anų laikų propagandą apie tautinių mokyklų vertybes. Visi didžiavosi demokratija. Ne lietuviai - kad jie turi savo mokyklas: rusų, lenkų.
    Lietuviai didžiavosi savo geranoriškumu ir demokratiškumu. Iš tikrųjų, ar tai buvo gerai? Nes baigęs ne lietuviškąją mokyklą susiduri su problemomis įsidarbinti. Kaip dabar emigrantai jaučiasi, kai nežino kalbos? Savaime aišku - tobulas kalbos mokėjimas yra būtinas.
    Lietuvoje gyvena įvairių tautybių žmonių. Lietuviai, lenkai, rusai, žydai, baltarusiai, romai ir t.t. Yra negera situacija dėl lenkų, romų. Bet ir seniau buvo problemų su romais. Kiek žinau, romai visada neturėjo normalių namų, tik vienetai gyveno padoriuose namuose. Čigones - būrėjas bijodavo į namus įsileisti. Dabar kitaip atrodo romų bendruomenė. Tikrai vyksta integracija į visuomenę. Vaikai eina į mokyklas, tik, deja, blogai mokosi ir meta mokyklas. Galima padėti vaikams, bet reikia sukurti specialią programą. Reikalingos ir normalios sąlygos gyventi. Nežiūrint biudžeto deficito, kažką reikia daryti.
    Mano tokia nuomonė: rimtai ta problema niekada nebuvo sprendžiama, nes į tos problemos sprendimą reikėtų investuoti labai daug pinigų. O rezultatų sulaukti galima tikrai negreitai. Ir, svarbiausiai, turi būti bendradarbiavimo principas, noras iš abiejų pusių pagerinti situaciją.
    Bet apie valstybines tautinių mažumų mokyklas. Nes ir dabar liko ta pati problema. Jeigu man leistų vaikystėje rinktis, į kurią mokyklą turėčiau eiti, būtų vienintelis atsakymas. Į lietuviškąją mokyklą. Tiktai!!! Kodėl? Juk aš gyvenu ir dirbu Lietuvoje, man reikia bendrauti taisyklinga lietuvių kalba. Aš turiu rašyti be klaidų. Visi žinome, kad lietuvių kalba yra be galo sudėtinga. Lietuvių kalba priklauso dar senovinei kalbų grupei. Yra daugybė niuansų, kur savarankiškai arba su mažų valandų skaičiumi nelietuviškose mokyklose jūs neišmoksite lietuvių kalbos! Tai aš sakau iš patirties! Kiek aš vargau, besimokydama lietuvių kalbos pati, nes rusų mokykloje tobulai neišmokau. Kiek įvairių tekstų puslapių buvo perrašyta tam, kad atsirastų automatinis mąstymas. Ir vis vien liko nežymus akcentas!
    Dar turiu pridurti, kad dėl netobulai išmoktos lietuvių kalbos, jaunystėje praradau galimybių dirbti įdomesnį darbą. Tik teisingai mane supraskit! Mane priimtų, netgi siūlė labai gerą darbą, bet dėl lietuvių kalbos aš nebuvau tikra, ar nedarysiu klaidų. Atsirado kompleksų, nepasitikėjimas. Taigi, brangieji tėveliai, neužtrenkite savo vaikams durų prieš jų ateitį.
    O kas dabar darosi Lietuvoje? Sukurtas Žmogaus Teisių Stebėjimo Institutas. Vyriausybės rašomos ataskaitos... Ir vis negerai!
    Daugiausiai triukšmaujama dėl lenkų teisių pažeidimo. Dalinai - dėl lenkų mokyklų programų. Vyksta ginčai dėl lietuvių kalbos pamokų, nes jų yra mažiau nei lietuvių mokyklose. Reikia ar nereikia įvesti kažkokios disciplinos mokymą lietuvių kalba? Vyksta diskusijos be rezultatų.
    Dabar, panašu, bus vienodinamos lietuvių kalbos ugdymo programos skirtingų kalbų mokyklose. Ir tai yra gerai! Juk kaip yra? Mes gyvename Lietuvoje, ir tuo viskas pasakyta. Turi būti valstybinė kalba! Turi būti valstybingumas! Turi būti pagarba žmogui visose mūsų gyvenimo sferose. Žmonės turi išmokti gražiai gyventi. Tam reikalinga pagarba ir meilė kitiems. Mūsų išrinktieji į visus potvarkius ir įstatymus turi įdėti daug širdies ir geranoriškumo.
    Mano patirtis sako: jei yra labai sudėtinga problema - pažiūrėk į ją iš toliau. Kad būtų paprasčiau. Ir mano tokia nuomonė, kad reikalingas dialogas dėl mokyklų nepažeidžiant valstybingumo bei Konstitucijos. Viską - nuosekliai gvildenti ir vykdyti. Kol kas yra pilnas chaosas. Turėtų būti teisiškai sukurta teisinga ir tobula sistema. Jei bus silpnų vietų - atsiras kur prikibti. O čia jau Vyriausybės ir teisėtvarkos pareiga viską teisingai sudėlioti. To mes visi turime siekti.
    www.delfi.lt 2011 vasario mėn. 22 d.

  • Sąjūdis mokyklose reikalauja dėstyti pasipriešinimo istoriją

    Sąjūdis mokyklose reikalauja dėstyti pasipriešinimo istoriją

     

    Lietuvos partizanai, Genocido aukų muziejaus nuotr.

    Lietuvos Sąjūdis ir toliau reikalauja, kad 10-oje klasėje 18 pamokų būtų skirta pasipriešinimo istorijai mokyti. Tuo metu Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) mano, kad moksleiviai pasipriešinimo istorijos pakankamai mokomi ir dabar.

    Trečiadienį pasipriešinimo istorijos pamokų klausimas svarstytas Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete.

    Lietuvos buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, partizanai ir Nepriklausomybės kovų dalyviai kreipimesi aiškina jau ne pirmus metus ŠMM prašantys numatyti 10 klasėje dėstyti 18 pasipriešinimo istorijos pamokų. Jie taip pat nori 10 klasėje organizuoti egzaminą arba įskaitą ir, dalyvaujant Pasipriešinimo ir Nepriklausomybės kovų dalyviams, įteikti mokiniui atmintiną dokumentą.

    Lietuvos Sąjūdis taip pat rekomenduoja knygą, iš kurios esą būtų geriausia mokyti pasipriešinimo istorijos.

    Prezidentei, Seimo pirmininkei, premjerui, švietimo ir mokslo ministrui, Seimo nariams ir žiniasklaidai adresuotame kreipimesi konstatuojama, kad ŠMM iki šiol atsisakinėja ir ignoruoja pasipriešinimo ir laisvės kovų dalyvių prašymus.

    ŠMM: istorijos mokoma ir muziejuose

    ŠMM atstovas Rimantas Jokimaitis komitete tikino, kad pasipriešinimo istorijos tema nėra nuošalyje. Jos vaikai mokomi 5, 10 ir 12 klasėse mokant XX amžiaus Lietuvos istorijos. Ši tema yra ir istorijos abitūros egzamine.

    „Be to, yra popamokinė veikla, kuria užsiimama ne pamokų metu – štai šįmet Genocido aukų muziejų aplankė 10 tūkst. mokinių. Vyksta įvairūs konkursai ir panašiai“, - aiškino R. Jokimaitis.

    Pasak R. Jokimaičio, ar atsiras istorijos egzaminas 10 klasėje, priklausys nuo Seimo sprendimo. Jis priminė, kad apskritai Lietuvoje jokiam dalykui nėra numatytas konkretus pamokų skaičius – yra bendra programa ir neišskiriama jokia tema.

    „Tačiau nuo ateinančių metų mokykloms rekomenduosime jungti pilietiškumo pagrindus ir istorijos mokymą. Tai sudarys geresnes galimybes skirti daugiau dėmesio XX a. istorijai“, - sakė ŠMM atstovas.

    R. Jokimaičio teigimu, mokykloms supirktos visos reikšmingiausios knygos laisvės kovų tema, nupirkti geriausi dokumentiniai filmai, partizanų dainų diskai. „Tačiau jau treji metai, kai dėl krizės nieko absoliučiai negalime nupirkti“, - sakė specialistas.

    Tuo metu Sąjūdžio atstovai atrėmė, kad nėra pasipriešinimo istorijos mokymo visuotinumo ir masiškumo. Esą pasipriešinimo istorija gerai dėstoma iki 100 mokyklų, tuo metu Lietuvoje yra apie 1500 mokyklų.

    Siūlo integruoti į pilietinį ugdymą

    Visuomenininkų idėją palaikė ir komiteto nariai. Konservatorius Mantas Adomėnas siūlė laisvės kovų istorijas padaryti pilietinio ugdymo stuburu. „Pilietiškumo kursas, kuris egzistuoja kaip atskiras dalykas, neatlieka to vertybinio ugdymo vaidmens, kurį turėtų atlikti. (...) Jei kalbame apie pasipriešinimo istorijos specifinį, ypatingą statusą, jis svarbus, nes ten formavosi mūsų valstybingumo pamatai. Per konkrečius pavyzdžius, istorines aplinkybes atsiskleidžia tie vertybiniai apsisprendimai, kurie ir yra dabartinio pilietiškumo ir patriotizmo pagrindas“, - aiškino parlamentaras.

    Dėl politinių kalinių ir tremtinių reikalavimo dėstyti pasipriešinimo istoriją 10-oje klasėje premjeras Andrius Kubilius yra sudaręs darbo grupę. Ji turėtų parengti savo pasiūlymus.

    ŠMM yra gavusi Vyriausybės nurodymą iki kovo 15-os dienos įvertinti siūlymus dėl pasipriešinimo istorijos mokymo bendrojo lavinimo mokyklose. Tai padaryti ministeriją trečiadienį paragino ir Seimo komitetas.

    Lietuvos buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, partizanai ir Nepriklausomybės kovų dalyviai dėl idėjos apsisprendė ir kreipimąsi priėmė sąskrydyje „Su Lietuva širdy“ Dubysos slėnyje Ariogaloje praėjusių metų rugpjūtį.

     www.DELFI.lt Mindaugas Jackevičius, 2011 vasario mėn. 23 d.

  • Kaune policija sulaikė kelias dešimtis papirktų rinkėjų

    Kaune policija sulaikė kelias dešimtis papirktų rinkėjų

    Nerijus Povilaitis

    Kaune – precedento neturintis galimo rinkėjų papirkimo atvejis. Šį rytą policija sulaikė kelias dešimtis asocialių asmenų, atvykusių į savivaldybę balsuoti už socialdemokratų partiją. Teigiama, kad išankstinio balsavimo teise pasinaudoti ketinę žmones su savimi turėjo atšviestus balsavimo biuletenių pavyzdžius, kuriuose buvo pažymėta už ką balsuoti.

    Balsuoti atvykusius įtartinus asmenis trečiadienio rytą demaskavo ir policiją iškvietė Kauno miesto savivaldybės rinkimų komisijos nariai.

    „Pamatėme apie 60 – 80 įtartinų, asocialių asmenų. Pradėjome juos stebėti, įtarėme, kad jie gali būti atvežti specialiai. Pamatėme, kad jie iš kišenių traukia balsavimo biuletenių pavyzdžius, kuriuose nurodytas numeris su partija. Pagal šį pavyzdį jie bandė pildyti balsavimo biuletenius ir balsuoti“, - lrytas.lt sakė Kauno miesto savivaldybės rinkimų komisijos pirmininkė Elena Skirmantienė.

    Lrytas.lt žiniomis šie asmenys turėjo balsuoti už socialdemokratų partiją. E.Skirmantienė patvirtino, jog atšviestuose biuletenių pavyzdžiuose buvo nurodyta reitinguoti du Kauno politikus – savivaldybės tarybos narį, socdemą Kęstutį Kriščiūną ir žinomą socialdemokratų veikėją, šiuo metu „auksinio tualeto“ byloje teisiamą Romaldą Rabačių.

    „Uždarėme balsavimą, iškvietėme policiją, atvykę pareigūnai keliais autobusiukais juos išsivežė. Dirbu jau aštuntuose rinkimuose, su tokiu reiškiniu susiduriu pirmąjį kartą“, - sakė E.Skirmantienė.

    Nurodoma, kad beveik visi balsuoti už socialdemokratus ryte atskubėję asocialūs asmenys – Kauno Petrašiūnų rajono gyventojai. Rinkimų komisijos duomenimis, už balsą jiems buvo pažadėta sumokėti po 10 litų.

    Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovė spaudai Ramunė Tarandė patvirtino, kad į Kauno Centro policijos komisariatą pristatytos kelios dešimtys balsuoti ketinusių žmonių. Šiuo metu vyksta jų apklausos.

    http://www.lrytas.lt 2011-02-23

  • Seimo pirmininkė: rinkimuose dalyvaujantys Seimo ir EP nariai apgaudinėja rinkėjus

    Seimo pirmininkė: rinkimuose dalyvaujantys Seimo ir EP nariai apgaudinėja rinkėjus

     

     

    Seimo pirmininkė Irena Degutienė teigia, kad savivaldos rinkimuose kandidatuojantys Seimo nariai bei europarlamentarai elgiasi nesąžiningai ir apgaudinėja rinkėjus.

    „Nesuprantu, kaip šiandien Seimo ar Europos Parlamento (EP) nariai kandidatuoja savivaldos rinkimuose - gi tu jau turėjai prieš EP rinkimus tam tikrus įsipareigojimus rinkėjui ar kai tave rinko į Seimą, turėjai įsipareigojimus rinkėjui, neįvykdęs tų įsipareigojimų, tu šiandien jau bėgi dar į kitą poziciją, vėl dalyvauji rinkimuose. Tai tam tikras rinkėjų apgaudinėjimas. Aš tikrai taip niekada nesielgčiau“, - trečiadienį interviu Žinių radijui dėstė Seimo vadovė.

    „Vienu metu sėdėti ant kelių kėdžių ir sakyti, jei būsiu išrinktas meru, atsisakysiu tokio ir tokio mandato, bet jeigu nepavyks tapti meru, liksiu toje pačioje pozicijoje - tai negarbinga“, - aiškino I.Degutienė.

    Anot jos, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai turi vieną taip besielgiantį atstovą.

    „Tik vienas, ir tuo labai džiaugiuosi“, - teigė Seimo pirmininkė.

    Savivaldos rinkimuose dalyvauja per 20 Seimo narių ir trys europarlamentarai.

    Savivaldybių tarybų rinkimai Lietuvoje vyks vasario 27 dieną.

     

    Alfa.lt 2011-02-23

  • K.Girnius. Pralaimi ir prezidentė, ir premjeras

    K.Girnius. Pralaimi ir prezidentė, ir premjeras

     

     Ministras Dainius Kreivys turės atsistatydinti. Prezidentė atkakliai reikalauja jo galvos. Pasak jos atstovo spaudai, prezidentė mano, kad Kreivys “yra politiškai susikompromitavęs ir politiškai kompromituoja visą Vyriausybę, taip pat - premjerą Andrių Kubilių.”

    Sunku įsivaizduoti griežtesnį pasmerkimą. Opozicija kaip visada palaiko prezidentę, kai ji kritikuoja Vyriausybę. Koalicijos partneriai nusigręžė nuo konservatorių, teigdami, kad reikia gerbti prezidentės valią. Gal jie apskaičiavo, kad, atstatydinus Kreivį, jų ministrai bus saugūs. Juk pasikeitus daugiau kaip pusei ministrų, Vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus. Ir Kubiliaus bendrapartietė Seimo pirmininkė Irena Degutienė paragino Kreivį atsistatydinti.

    Kurį laiką Vyriausybė laikėsi kietai, aiškino, kad nėra pagrindo atleisti Kreivį, juolab kad išpuolius prieš ministrą, ko gero, organizavo verslo grupės, pasipiktinusios, jog ministras nepasidavė jų spaudimui. Dabar nebesvarstoma, ar Kreivys atsistatydins, svarstoma - kada.

    Prezidentės reiškiamas nepasitenkinimas ministru neturi teisinės galios, teisiniu požiūriu tai tik savos nuomonės pareiškimas. Vyriausybė ir Seimas gali ramiai jos nepaisyti. Taip atsitiko 1999 m., kai konservatorių valdomas Seimas nepaisė griežto prezidento Valdo Adamkaus reikalavimo atstatydinti premjerą Gediminą Vagnorių. Tas pat Seimas kelis kartus atmetė Adamkaus kandidatą į Valstybės kontrolierius Kęstutį Lapinską, nors teikimas yra konstitucinė prezidento teisė.

    1999 m. konservatoriai ir jų partneriai krikdemai turėjo geležinę daugumą Seime, tad galėjo mesti iššūkius prezidentui. Dabar konservatoriai turi mažiau negu trečdalį balsų. Kubilius turės nusileisti, nes koalicijos partneriai, net partijos nariai balsuotų už Kreivio atstatydinimą.

    Neabejoju, kad Kreivys lėks lauk. Bet prezidentės ir premjero konfrontacija yra nereikalinga ir nenaudinga abiem, net pergalingai prezidentei. Tiesa, ji parodė savo tvirtą valią ir gebėjimą ją paversti tikrove, o tai tenkina vis didėjantį skaičių Lietuvos rinkėjų, pasiilgusių tvirtos rankos. Ryžtas kovoti už skaidrumą ir prieš korupciją irgi sulauks teigiamo atgarsio visuomenėje, nors Kreivio šalininkai teigia, kad ji kažkodėl nekritikuoja gerokai daugiau susitepusių ministrų.

    Prezidentės reitingai pakils, bet tai brangiai kainuos. Bus suduotas stiprus smūgis premjerui ir Vyriausybei.

    Nors prezidentė nė kartą kritikavo jų veiklą, ji iš esmės palaiko svarbiausius Vyriausybės tikslus, pvz., finansų ir energetikos politiką. Gal prezidentė mano, jog pašalinus Kubilių, dabartinė koalicija suformuos paklusnesnę, jai palankesnę vyriausybę?

    Gal prezidentė mano, jog pašalinus Kubilių, dabartinė koalicija suformuos paklusnesnę, jai palankesnę vyriausybę? Bet tokia vyriausybė tik temptų gumą iki Seimo rinkimų ir negebėtų energingai prastumti energetikos ir kitų svarbių reformų.

    Bet tokia vyriausybė tik temptų gumą iki Seimo rinkimų ir negebėtų energingai prastumti energetikos ir kitų svarbių reformų. O jei opozicija perimtų valdžią ir socdemai griežtų pirmuoju smuiku, tai galima atsisveikinti su energetikos reformomis bei kova su oligarchais ir monopolistais. Juk socdemai paklojo neskaidrios ir korumpuotos valstybės pamatus. Būtų ironiška, jei D.Kreivio pašalinimas už privačių ir viešųjų interesų supainiojimą atvertų kelia neskaidrumo ir interesų painiojimo virtuozui Viktorui Uspaskichui sugrįžti valdžion.

    Kubilius negali laimėti šios konfrontacijos. Jo nepalaiko nei viešoji nuomonė, nei sąjungininkai. Suprantamas jo noras pabrėžti Vyriausybės savarankiškumą ir parodyti prezidentei, kad jis ne šoks pagal jos dūdą tais atvejais, kai jos reikalavimai yra klaidingi ir nepagrįsti. Bet paprastai reikia vengti kovų, kurių negali laimėti. Antra vertus, gal Kubilius jau pavargo būti mušamas.

    Jei konfrontacija baigtųsi Kubiliaus pasitraukimu, pralaimėtų valstybė. Nepaisant įvairiausių jo ir Vyriausybės trūkumų, klaidų, negebėjimo deramai bendrauti su tauta ir griežčiau reaguoti į savo partiečių aferas, nemažai kas pasiekta ir dar daugiau užsibrėžta. Pagaliau pajudėta energetikos nepriklausomybės linkme, nepasiduota oligarchų spaudimui, įsisąmoninta, kad ūkio ateitis priklauso nuo Šiaurės šalimis būdingos inovatyvios ekonomikos kūrimo, o ne nuo senų gamyklų atgaivinimo. Pajudėta bet neįgyvendinta. O pakitus valdžiai, pažangos kuolai būtų greit ištraukti.

    Kubilius supranta šių pasiekimų trapumą, tikiu, kad ir Grybauskaitė tai nujaučia. Tai kaip prieita prie išvengtinos konfrontacijos? Prasidėjo įvairūs veiksniai, bet paminėsiu tik kelis – bendradarbiavimo stoka, polinkis pasikliauti sąmokslų teorijomis, užsispyrimas.

    Įsidėmėtina, kad konfrontacija dėl Kreivio vyksta viešoje erdvėje. Prezidentė ką nors pasako, premjero patarėjas kerta atgal, prabilo prezidentės atstovas spaudai, atsako premjeras, ir užburtas ratas sukasi tolyn. Kiek žinau, prezidentė ir premjeras nė karto nesusitiko aptarti Kreivio problemą, nors abu gyvena Turniškėse kelių šimtų metrų atstumu. Tarp keturių akių dar galima šį tą išsiaiškinti, diskusijas perkėlus viešumon, griebiamasi ultimatumų.

    Premjeras galėjo žengti pirmą žingsnį, nes prezidentė vis dėlto yra valstybės galva. Pabrėžtina, kad lyg šiol nėra nusistovėjusi premjerų ir prezidentų bendravimo tvarka, pvz., kad kas savaitę nustatytu laiku susitiktų apsvarstyti svarbias Lietuvos problemas.

    Ne paslaptis, kad premjero aplinka daug dėmesio skiria tam, jog prezidentė viešai pareiškė nepasitikėjimą Kreiviu dešimt dienų prieš savivaldybių rinkimus. Esą tai rodo, kad buvo siekiama pakenkti premjerui ir jo partijai arba kad prezidentė nesupranta politinių savo veiksmų pasekmių.

    Ne paslaptis, kad premjero aplinka daug dėmesio skiria tam, jog prezidentė viešai pareiškė nepasitikėjimą Kreiviu dešimt dienų prieš savivaldybių rinkimus. Esą tai rodo, kad buvo siekiama pakenkti premjerui ir jo partijai arba kad prezidentė nesupranta politinių savo veiksmų pasekmių.

    Arba kad Kreivys buvo sąmoningai kritikuojamas, nors žinoma, kad Kubilius laiko jį nepakeičiamu. Iš tiesų prezidentė turėjo pagalvoti, ar tikslinga buvo Kreivio klausimą eskaluoti prieš savivaldybių rinkimus. Kubiliaus aplinka nutarė, kad į šį ir kitus priešiškus žingsnius reikia kietai reaguoti, nedaryti nuolaidų. Nenusileido ir prezidentė, abi pusės pasidavė apgulties mentalitetui, tad turime viešą, bet neįkvepiantį spektaklį. Nebūtų buvę taip sunku pasiekti abi puses tenkinantį kompromisą.

    Konfrontacija kenksminga Kubiliui ir Grybauskaitei, bet ne visiems. Opozicija iš džiaugsmo trina rankas, ne mažiau džiaugauja verslininkų klanai, kurie tikisi, kad ateis labiau sukalbami žmones. Bet klysta tie, kurie mano, jog socdemai ir kitos opozicinės partijos skubės perimti šalies valdymą. Kodėl socdemai siektų vadovauti margai ir nedrausmingai koalicijai, kurios neveiksmingumas tik smukdyti jų reitingus, užuot ramiai laukę 2012 m. rinkimų, per kurios, kaip visada, bus balsuojama prieš valdančiuosius? Ir prezidentė išmoks, kad tai partija, kuri turi savo planų.

     www.DELFI.lt Kęstutis Girnius, 2011 vasario mėn. 23 d.

  • Dujos ir vizos

    Dujos ir vizos

     

     Rytoj 10 Rusijos ministrų su Vladimiru Putinu priešakyje vyks į Briuselį, kur susitiks su Europos Komisijos (EK) pareigūnais. Po šio susitikimo gerų žinių turėtų sulaukti Kaliningrado srities gyventojai, tačiau ne lietuviai - šie dar brangiau mokės už rusiškas dujas.

    Tai bus jau penktas EK ir Rusijos vadovų susitikimas. Rusijos diplomatai jau dabar šventiškai nusiteikę, nes tikisi, kad bus pasiekta "konkrečių rezultatų" dėl galimybės Kaliningrado srities gyventojams laisviau keliauti po Šengeno zonos šalis. Šis Rusijos anklavas, įspraustas tarp Europos Sąjungai (ES) priklausančios Lietuvos, Lenkijos ir Baltijos jūros, turi 1 mln. gyventojų, kurie šiuo metu gali vykti tik į nedidelę gretimų valstybių pasienio zoną. Manoma, kad per susitikimą Briuselyje bus patvirtinta, jog Kaliningrado srityje gyvenantys žmonės galės įvažiuoti į Šengeno šalių teritoriją 30 kilometrų ir būti joje iki trijų mėnesių neturėdami Šengeno vizos.

    EK nutarė suteikti jiems tokią galimybę, kai paaiškėjo, kad sėkmingai veikia anksčiau sudaryti analogiški susitarimai tarp Vengrijos ir Ukrainos, Slovakijos ir Ukrainos, Lenkijos ir Ukrainos bei Rumunijos ir Moldovos. Rusija tai laiko svarbiu žingsniu bevizio režimo link, tačiau EK primena, kad tokio režimo ji gali tikėtis tik ilgalaikėje perspektyvoje. Pirmiausia dėl to, kad beviziu režimu nesuinteresuotos Baltijos valstybės ir Vokietija. Pastarojoje artėja rinkimai ir gyventojai netrokšta, kad į jų šalį dar imtų plūsti ir rusai. Mat nuo gegužės 1 dienos Vokietija leidžia čia įsidarbinti ES priklausančių Rytų Europos šalių gyventojams.

    Tačiau EK linkusi aptarti, kaip supaprastinti vizų išdavimą Rusijos oficialių delegacijų nariams, verslininkams, žurnalistams, sportininkams ir pan. Be to, jei Rusijos gyventojas savo pase turi dviejų Šengeno šalių vizas ir jomis naudojosi nepažeisdamas taisyklių, tai viza automatiškai bus pratęsta ilgesniam laikui.

    Kita šio susitikimo tema - ES ir Rusijos bendradarbiavimas energetikos srityje. Tikimasi patvirtinti "išankstinio įspėjimo" mechanizmą. Tai tapo aktualu, kai 2009 metais, Rusijai nutraukus dujų tiekimą Ukrainai, be dujų liko ir Vidurio Europos šalys. EK pasiekė, kad Rusija bent iš anksto įspėtų šios Europos dalies gyventojus, kada ji ketina užsukti dujų ventilius.

    Tačiau valstybinis koncernas "Gazporm" vis brangina Europai tiekiamas dujas. Jau šiais metais vidutinė tūkstančio kubinių metrų dujų kaina siekia 352 dolerius, o tai yra 46 doleriais daugiau nei pernai.

    Šiemet "Gazprom" ketina eksportuoti į Vakarų Europos šalis 151,3 mlrd. kubinių metrų dujų (daugiau jų bus tiekiama ir Baltijos valstybėms), todėl Rusija tikisi už tai gauti 53,3 mlrd. dolerių.

    Jau sausį rusiškų dujų į Europą eksportuojama 6 proc. daugiau. Neoficialiais duomenimis, nuo 2011 metų sausio Lietuva už dujas jau moka 356 dolerius, nors dar gruodį mokėjo 348 dolerius už tūkstantį kubinių metrų dujų (Estija mokėjo 303 dolerius, o Baltarusija - tik 184 dolerius). Tai "Gazprom" atsakas į Lietuvos siekį atskirti vamzdynų valdymą ir dujų tiekimą.

    Tačiau EK negali priversti "Gazprom" nebranginti Lietuvai dujų, kurias ji gauna iš šio vieno šaltinio. Už siekį išsaugoti monopolisto pozicijas ji gali skirti koncernui baudą, siekiančią 10 proc. jo metinės apyvartos arba 3 proc. metinio pardavimo. Pirmu atveju tai būtų 10 mlrd. dolerių, antru - 250 mln. dolerių už 2010 metus. Be to, ši suma gali būti padauginta iš tiek metų, kiek buvo pažeidinėjamas antimonopolinis įstatymas.

     Lietuvos žinios 2011 – 02 – 22

  • Gorbačiovas už Lietuvos nepriklausomybę reikalavo 21 mlrd. rublių ir Klaipėdos

    Gorbačiovas už Lietuvos nepriklausomybę reikalavo 21 mlrd. rublių ir Klaipėdos

     

     

    Paskutinis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas sutiko su Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu, tačiau esą už tai pareikalavo 21 mlrd. rublių ir norėjo, kad Klaipėda taptų Kaliningrado srities dalimi, teigiama išslaptintame Švedijos diplomatinio susirašinėjimo dokumente.

    Pasak 1990 metų kovo 9 dieną Švedijos generalinio konsulo Dago Sebastiano Ahlanderio, dirbusio tuometiniame Leningrade, pasirašyto diplomatinio pranešimo, švedų diplomatai iš neįvardytų šaltinių žinojo apie lietuvių planus netrukus skelbti nepriklausomos valstybės atkūrimą.

    „Pranešama, esą (Algirdas) Brazauskas pirmadienį susitiko su M. Gorbačiovu ir gavo sutikimą skelbti nepriklausomybę. M. Gorbačiovas esą pareikalavo 21 mlrd. rublių sąjunginės reikšmės įmonėms ir pramoniniams kompleksams išpirkti. Atsakydami lietuviai iš rusų esą reikalauja 500 mlrd. žalai atlyginti“, – rašoma išslaptintame diplomatiniame pranešime.

    „Tačiau M. Gorbačiovas esą primygtinai reikalavo, kad galiotų 1939-ųjų spalio bazinė sutartis, taigi ir 1939-ųjų valstybių sienos, t. y. Klaipėdai esant Rytų Prūsijos, arba dabartinės Kaliningrado srities, dalimi. Kaip tik Klaipėdoje gyvena daug čia atsikrausčiusių rusų“, – rašė D. S. Ahlanderis.

    Anot jo, kovo 12 dieną SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatai iš Lietuvos ketino vykti į Maskvą atsisakyti savo įgaliojimų.

    „Sekmadienio vinis bus deklaracija apie 1918-ųjų valstybės atkūrimą, apie tai, jog įsigalioja 1938-ųjų Konstitucija, bei kreipimasis į Maskvą dėl derybų pradėjimo. Aukščiausiosios Tarybos pirmininku bus išrinktas (Vytautas) Landsbergis, ne A. Brazauskas“, – rašė tuometinis Švedijos diplomatas.

    Praėjusį ketvirtadienį Švedijos užsienio reikalų ministerija pradėjo skelbti iki tol buvusius įslaptintus dokumentus apie Sovietų Sąjungos žlugimą ir Baltijos šalių laisvės siekį.

     

    Alfa.lt

    2011-02-23

  • B.Lubys nori turėti pramonininkų atstovą Vilniaus savivaldybėje

    B.Lubys nori turėti pramonininkų atstovą Vilniaus savivaldybėje

     

     

    Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Bronislovas Lubys teigia, kad pramonininkams būtų neprošal turėti savo atstovą Vilniaus miesto savivaldybėje, tad konferencijoje apie socialinės apsaugos reformą paragino kolegas balsuoti už konfederacijos atstovą Vyriausybėje bei Darbo partijos kandidatą savivaldos rinkimuose Šarūną Birutį.

    „Turiu vieną reklaminį skelbimą ir reklaminį siūlymą, tai daugiausiai liečia pramonininkus ir visus kitus, kurie eis balsuoti Vilniuje. Mes turime atstovą poną Š. Birutį prie Vyriausybės. Ponas Š. Birutis buvo europarlamentaras, kartu dar yra Lietuvos-Indijos prekybos asociacijos prezidentas iš Lietuvos pusės ir mes norėtume ir galvotume, kad reikėtų padaryti mūsų atstovu prie Vilniaus savivaldybės. Tai pasinaudodamas, kadangi aš nesu jo partijos narys, nesu prie jokios partijos ir pats neinu ir nesibalotiruoju niekur, tai kviečiu visus neužmiršti, kad reikėtų mums turėti deputatą, kuris yra prie Vilniaus“, - trumpai paagitavo B. Lubys.

    Lietuvos karo akademijos docentė, politologė Jūratė Novagrockienė teigia, kad susiformavusi mąstysena, kai savivaldybės tarybos nariai yra verslo ar kitų struktūrų atstovai, o ne piliečių bendruomenės interesų gynėjai, lemia iškreiptą demokratijos būklę.

    „Apskritai pastaruoju metu matyti, kad į savivaldą masiškai eina įvairiausių struktūrų atstovai. Tas kandidatų masiškumas susijęs su tuo, kad dauguma įmonių, įstaigų, didesnių ar mažesnių verslo struktūrų atstovų įsivaizduoja, kad į savivaldybę ateina tvarkyti savo reikalų. Tai yra visiškai iškreiptas suvokimas, savivaldybės taryba turėtų būti piliečių bendruomenės, o ne vienokio ar kitokio verslo atstovybė“, - DELFI teigė politologė.

    Pasak J. Novagrockienės, savivaldybės lygmeniu pastaruoju metu susiformavo pakankamai pavojinga praktika, nes savivaldybės tarybos nario veiklos reglamentavimas yra ne toks griežtas kaip, pavyzdžiui, Seimo nario – dėl šios priežasties tampa sunku įvertinti, ar nepainiojami viešieji ir privatūs interesai, tad dažnai, nors ne visuomet, pasitaiko, jog kandidatai manosi į savivaldą einą „tvarkyti savo reikalų“.

    „Savivaldybės tarybos nario veikla yra visiškai nereglamentuojama arba reglamentuojama minimaliai ir realiai išeina taip, kad net eidamas žmogus nuo partijos, jis yra kažkokio verslo atstovas“, - svarstė mokslininkė.

    Jos teigimu, Lietuvoje pastebimas politikos ir verslo persipynimas, kuris sudaro prielaidas korumpuotiems ir neskaidriems santykiams ar sprendimų asimetrijai – kai sprendimas naudingesnis kuriai nors grupuotei nei visiems piliečiams.

     

    www.DELFI.lt Eglė Samoškaitė,2011 vasario mėn. 23 d.

  • A.Ažubalis: JAV dėmesys Lietuvai lieka vienu svarbiausių siekių

    A.Ažubalis: JAV dėmesys Lietuvai lieka vienu svarbiausių siekių

     

     Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis vienu svarbiausių siekių vadina Jungtinių Valstijų dėmesį Lietuvai ir dvišalius santykius vertina teigiamai.

    "JAV dėmesys Lietuvai ir angažavimasis regione išlieka vienu svarbiausių mūsų siekių trumpalaikėje ir ilgalaikėje perspektyvoje", - sakė A. Ažubalis antradienį per spaudos konferenciją.

    Tarsi norėdamas išsklaidyti spėliones dėl esą pasunkėjusios galimybės Lietuvos ir JAV pareigūnams bendrauti aukščiausiu lygiu, užsienio reikalų ministras vardino visą grupę susitikimų su šios šalies pareigūnais.

    "Neseniai vykusio vizito į JAV metu susitikau su aukščiausiais pareigūnais - pradedant nuo naujojo Kongreso pirmininko pono Johno Boehnerio, taip pat su Užsienio reikalų komiteto pirmininke ir kongresmenais, o iš administracijos - su valstybės sekretore ponia Hillary Clinton. Per pastaruosius porą mėnesių tai yra antras susitikimas, tai yra ganėtinai neįprastas dalykas. Po to vyko išplėstinės diskusijos su ponios Clinton pavaduotoju ponu Jamesu Steinbergu, tai rezultatas - labai geras", - sakė A. Ažubalis.

    Užsienio reikalų ministras pasidžiaugė JAV administracijos išsakyta parama naujosios atominės elektrinės statyboms.

    "Tai yra signalas ir derybininkams, ir potencialiems investuotojams, su kuriais vykdomos vienokios ar kitokios tiesioginės derybos", - sakė A. Ažubalis.

     www.delfi.lt 2011 vasario mėn. 22 d.

  • JAV Lietuvai skirs apie pusę milijono dolerių pasenusios ir nenaudojamos amunicijos atsargoms naikin

    JAV Lietuvai skirs apie pusę milijono dolerių pasenusios ir nenaudojamos amunicijos atsargoms naikinti

     

     

    2011 m. vasario 22 d. Krašto apsaugos ministerijoje vykusio susitikimo metu krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė ir Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadorė Anne E. Derse patvirtino Lietuvos krašto apsaugos ministerijos bei Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės departamento techninį susitarimą dėl bendradarbiavimo naikinant nereikalingą amuniciją ir sprogstamąsias medžiagas.

    „Turime nemažai nenaudojamos amunicijos. Dalis šios amunicijos – sovietmečio paveldas, taip pat yra užsilikę amunicijos, kuri kadaise buvo gauta kaip kitų šalių labdara ir atnaujinus ginkluotę tapo nebenaudojama. Mūsų strateginių partnerių – JAV – finansinė parama padės sukurti pajėgumus, leisiančius mums tvarkyti nenaudojamos amunicijos atsargas ateityje“, – sakė ministrė R. Juknevičienė.

    Dvišaliame susitarime numatyta, kad amunicijai naikinanti reikalingiems pajėgumams Lietuvoje sukurti – įrangai įsigyti, infrastruktūrai ir personalui paruošti – JAV skirs 500 tūkst. JAV dolerių. Lėšos bus skiriamos per Tarptautinį išminavimo ir paramos nukentėjusiesiems nuo minų fondą (angl. International Trust Fund forDemining and Mine Victims’ Assitance).

     

    www.Voruta.lt 2011-02-23

  • Lenk medį, kol trekštels

    Lenk medį, kol trekštels

     

     

    Apie švietimo problemas V. V. Landsbergis šnekasisu savo marčia, edukologe dr.Austėja Landsbergiene

    V.V.L. Man sunkiau profesionaliai įvertinti Lietuvos švietimo reformą, kadangi priklausau pasyvesnių tėvų rūšiai, kurie stengiasi per daug nesikišt į švietimo sistemos (komentavimo ar kritikos) procesą, manydami, jog nėra pakankamai kompetentingi. Be to, Lietuvoje ir taip visi labai gerai viską žino – kiekviena virėja žino, kad ministrai yra nemokšos, gydytojai – kyšininkai, pasieniečiai – kontrabandininkai, o Seimo nariai tik per televiziją šokt tesugeba... Gal išties apie kiekvieną sritį turėtų šnekėti šios srities profesionalai, pageidautina – jauni, baigę vakarietiškus mokslus, žinantys kaip švietimo reikalai tvarkomi Amerikoje arba Skandinavų šalyse, kur įdiegti progresyviausi humanistinės pedagogikos metodai.

    Kokias tu, Austėja, manytum pagrindines Lietuvos švietimo sistemos spragas? O gal yra dalykų, kurie daromi gerai, profesionaliai? Juk negali viskas būti vien blogai.

    A.L. Kaip didžiausią problemą įvardinčiau atotrūkį tarp įvairių švietimo grandžių. „Popieriuje“ Lietuvoje jau viskas pažangu, VPU studentai (iš esmės) jau mokosi taip, kad, atrodo, ugdymo įstaigose nebeturėtų būti problemų. Deja, problema yra. Kita problema yra pačios problemos nematymas ir manymas, kad dirbama taip, kaip reikia. Štai visai neseniai kalbėjau su šiemet pradėjusia dirbti darželio pedagoge. Ji sakė, kad kolektyvas jos nemėgsta, nes ji į savo darbą žiūri rimtai ir atsakingai. Ar taip yra visur? Žinoma, kad ne. Bet pakankamai daug kur. Pasakykite, kiek jūsų, eidami pro darželį, matote, kaip auklėtoja žaidžia su vaikais, kaip siūlo jiems veiklą, kaip pritūpusi stebi kartu su vaiku šliaužiantį slieką? O mokykloje? Teko kalbėti su žmogumi, norinčiu steigti mokyklą. Pasirodo, jeigu steigi šiek tiek kitaip, nei yra įprasta, bus problemų. Tai žmogus ir galvoja: kuriems galams? Žinoma, galima sakyti, kad tie, kuriems pritrūksta ryžto, yra neverti, bet čia jau demagogija. Bepigu kalbėti apie patriotiškumą “iš šono”: kad Lietuvai reikia inovatyvių mokyklų, kad reikia kūrybiškai mąstančių ir dirbančių žmonių. Realybėje toks žmogus susiduria su begale biurokratinių kliūčių, kurios galų gale atgraso bet kokią iniciatyvą. Pavyzdžiui, Švedijoje veikia lauko darželiai (žiemą-vasarą po atviru dangum). Lietuvoje juos tuoj pat uždarytų, nes juk negalima. O Gebėjimų mokyklos? Irgi, manau, uždarytų. Arba reiktų kryžiaus žygį organizuoti. Nes, žinote, ką? Žmonės, kurie dirba toje srityje, net nežino, kad gali būti tokių darželių ir mokyklų. Tai apie ką mes kalbame? Esame užsidarę ir verdame patenkinti savo sultyse galvodami, kad viską darome tobulai. Kaip sakė vienas amerikietis mokyklos direktorius, jau ne vienerius metus stebintis procesus Lietuvoje: Lietuvoje yra daug šaunių iniciatyvų, bet visuma... Sakinį galime baigti ir patys: patyčios, mokyklos-fabrikai (kur “cechai” pagal amžių, kur kas 45 min. skamba skambutis, nors vaikai gal yra labai susidomėję projektu, dauguma mokytojų – dramblio kaulo soste sėdintys prievaizdai save visažiniais laikantys bei manantys, kad mokymasis – tai mokymasis mintinai... sąrašas begalinis). Yra nemažai pedagogų, kurie ant manęs pyksta: tau tik mus juodinti rūpi. Absurdas. Kodėl mes viską priimame asmeniškai? Aš noriu pasakyti, kad yra daugybė taisytinų dalykų. Ir noriu, kad susėstumėme ir drauge juos aptartumėme ir taisytumėme padėtį. Galų gale juk dėl visų mūsų vaikų ir anūkų!

    Kita mūsų problema – tėvai. Niekas nesikeis, kol tėvai manys: aš ėjau į tokią ugdymo įstaigą ir nieko neatsitiko: ir mokslus baigiau, ir esu normalus žmogus. Arba sakys, kad patyčios – nieko tokio, tik užgrūdina. Ir tokių mitų-teiginių yra begalė. Aš kartais pagalvoju, kad žmonės pasąmoningai jau supranta, kad situacija yra keistina, tačiau labai bijo kaitos ir bando save įtikinti, kad viskas yra normalu. Taigi – kol neįvardinsime, kad problema yra ir kol nepradėsime ir tėvai, ir pedagogai dirbti išvien, kad situacija pasikeistų, tol sunku būtų tikėtis proveržio, nes dabar lekia mūsų švietimo sistema kaip įsibėgėjęs traukinys, o tokio,žinia, akimirksniu nesustabdysi – reikia laiko, kantrybės ir pastangų.

    V.V.L Praėjusių metų pabaigoje teko dalyvauti Švietimo ir Mokslo ministerijoje vykusioje diskusijoje apie moksleivių dvasingumą. Buvo konstatuota, kad – nepaisant gerų norų, programų bei pastangų – dvasingumas regresuoja. Didžiumos moksleivių viltis – kuo greičiau ištrūkti iš dreifuojančio Lietuvos laivo... Kalbant teatro kalba - pjesė gal ir buvo gera, bet spektaklis nepasisekė. Apie šias problemas filosofė Jūratė Baranova „Baltojoje Knygoje“ rašo: „Kartais švietimo politika mane liūdina. Joje pasigendu daktarės Meilės Lukšienės pradėtos Švietimo reformos dvasios. Liko tik raidė. Kuo toliau nuo Atgimimo pradžioje iškeltų idėjų mus nuneša laikas, tuo labiau apsivelia, subiurokratėja, sumenksta pats švietimo reformos sumanymas. Kartais man atrodo, kad šiuo metu vyksta neišvengiamas bet kurios revoliucijos dėsnis - grįžta senoji dvasia. Gal net karta, būtent senojo mentaliteto prasme. Ji valdo ir pamažu naikina tai, kas revoliucionierių sukurta.

    Negaliu dėl to labai peikti švietimo politikos profesionalų. Supratau viena - Lietuvoje labai maža žmonių, kurie norėtų, sugebėtų ir pajėgtų atsidavę, konstruktyviai ir produktyviai dirbti. Jų nedaug. Juos užgožia. Ir labai trūksta daktarės kaip moralinio autoriteto.“

    Kitas klausimas - ar įmanoma reformuoti švietimo reformą, nereformuojant mūsų visuomenės? Ar įmanoma sukurti dvasingumą mokykloje, jeigu jo nėra aplinkoje? T.y. - švietimo reforma negali vykti izoliacijoje, be lietuviškų gatvės, namų, politikos, žiniasklaidos kontekstų. Kas iš to, jei vaikas mokykloje gaus subtilias mandagumo pamokas, o įsijungęs bet kurį TV ar atsivertęs dienraštį regės plūstantį chamizmą ar emocingas paskalas. Jei grįžęs namo, ras besikeikiančius girtus, smurtaujančius tėvus?

    Toje pačioje 2008 metais išleistoje „Baltojoje Knygoje“ Marcelijus Martinaitis apie lietuvišką švietimą samprotavo šitaip: „Kažkada buvęs elitinis, švietimas, mokymasis nūnai tapo masiniu ar net pragmatiniu dalyku; jis atsiskiria nuo to, kas būdavo vadinama auklėjimu, ugdymu, ypač tai sakytina apie jauniausiąją kartą. Įsigali naujas terminas - žinių visuomenė. Jau pradėta užmiršti, kaip pakilus Atgimimo bangai buvo kuriama tautinės mokyklos vizija, kurioje turėjo dominuoti tautinio bei pilietinio ugdymo programos. Tačiau daug ko tada nebuvo numatyta, nežinota, kas ir kaip kita kryptimi ims veikti visuomenėje ir visuomenę.

    Neteisinga būtų visas bėdas suversti mokyklai, nes ji jau nėra vienintelis žinių ir ugdymo šaltinis. Įvairias socialines, pilietines ar dorovines elgsenas, gal net paveikiau, formuoja TV, internetas, kitos kultūros, destruktyvios elgsenos skleidimo priemonės.“

    Ką tu, Austėja, galėtum pasakyti apie Lietuvos švietimo „pjesę“ ir kodėl iš jos kitąsyk išeina tokie nudvasėję „teatro lankytojai“. Ir išvis - ar įmanoma administruoti dvasingumo augimo kreivę?

    A.L. Iš tiesų – gal atrodys ir netikėta – tačiau aš nemanau, kad dvasingumas iš tiesų regresuoja. Jau Sokratas baisėjosi jaunimu, tai, vadinasi, dabar jaunimas turėtų būti nebe žmonės, o kažkokie kanibaliniai žvėrys, jeigu nuo tų laikų su kiekviena karta būtų žmonės tik blogėję. Reikia pripažinti, kad žmonės keičiasi. Ir prieš tai buvusi karta sunkiai adaptuojasi prie pasikeitusių realijų: bando ugdyti jaunąją kartą metodais, kurie ne visada veikia. Matyt, taip jau lemta... Kita vertus, mes jau galėtumėme žvelgti į tai blaiviai ir ieškoti būtų susikalbėti.

    Turiu paantrinti M.Martinaičiui, kad šiais laikais mokykla nebėra vienintelis žinių ir ugdymo šaltinis, tačiau nemanau, kad tai - rykštė. Reikia nepamiršti – svarbiausi visų laikų vaiko ugdytojai buvo, yra ir bus tėvai. Tėvai yra pirmieji ir svarbiausi vaiko ugdytojai ir artimiausiu metu tai nepasikeis.

    Kalbant apie televiziją reikia nepamiršti, kad televizija rodo tai, ką dauguma žiūrovų nori matyti. Suprantate, ką noriu pasakyti? Jeigu populiariausios laidos būtų kultūrinės ir šviečiamosios, tai televizijos tokias ir rodytų. Ne televiziją reikia kaltinti, o žmones, kurie ją žiūri. Nuo ko galima pradėti? Pavyzdžiui, galima atsisakyti televizijos. Ne televizoriaus, bet televizijos. Ir tik nereikia sakyti, kad televizorius – vienintelė pramoga vargstančiam lietuviui. Tai – melas. Yra daugybė pramogų, kurios nieko nekainuoja ir dar daugiau, kuriuos kainuoja mažiau, nei mėnesinis televizijos mokestis. Internetas irgi nebūtų toks baubas, jei suprastumėme, kad dabartiniam jaunimui jis tikrai yra svarbus, tačiau mūsų užduotis ne uždrausti, o padaryti, kad tas internetas jaunimui būtų saugus ir turiningas, mokyti at(si)rinkti, kritiškai vertinti ten esančią informaciją ir t.t. ir pan. Ir, žinoma, jo turi būti irgi su saiku: vaikas gali ir turi ir televizorių pažiūrėti, ir kompiuterinį žaidimą pažaisti, ir lauke padūkti, ir knygą paskaityti, ir į būrelį nuvažiuoti, ir pažaisti, ir ant lovos tinginiaudamas pagulėti. Visko reikia. Bet jeigu tik gulės ant lovos – negerai. Jeigu tik lindės kompiuterio ekrane – irgi negerai. Jei įsijungs televizorių vos grįžęs iš mokyklos ir išjungs eidamas miegoti – vėl nieko gero. Galų gale net ir skaityti be sustojimo nėra taip sveikintina – vaikas turi ir pajudėti, ir socializuotis.

    Aš labai tikiu švietimu. Man labai patinka, kad Tarptautinio Bakalaureato programa kalba ne tik apie ugdymą (o yra viena pažangiausių ugdymo programų), bet ir apie VERTYBINĮ ugdymą – tėvai net konkrečiai žino, kokios vertybės bus akcentuojamos. Bėda ta, kad labai daug tėvų sako: na, gerai, gerai, o kaip ŽINIOS? Tą mentalitetą ir reikia keisti. Kol būsime akligatvyje (į kurį patys save įstūmėme) ir svarbiausias dalykas bus žinios, tol ir turėsime tą tokį labai vidutinišką spektaklį. Ar žinote, kad tyrimai rodo, jog labai gerai besimokę moksleiviai ne visada yra sėkmingi gyvenime? Sėkmė ir laimė nepriklauso nuo gebėjimo atkartoti žinias. Daug svarbiau žinoti, kur tų žinių pasisemti, kaip jas taikyti, kaip kritiškai mąstyti, kaip bendrauti su aplinkiniais. Jeigu vaikus to mokysime, diegsime ir vertybes: norą mokytis visą gyvenimą, užduoti klausimus, nesekti niekuo aklai, gerbti aplinką ir aplinkinius ir pan. Nes žinioms iškalti nereikia vertybinio pamato, o visavertiškai gyventi galime tik jį turėdami. Vadinasi, tai turi būti vertybė per se. Ar įmanoma tai ugdyti? Žinoma, kad taip. Bet reikia pradėti jau darželyje nė akimirkos negalvojant, kad vaikas juk yra mažas, tegul sau žaidžia...

    V.V.L. Dažnai girdim – va ten, Švedijoje, Amerikoje, Vokietijoje – švietimas, sveikatos apsauga, socialinė rūpyba ir kt.!!! Ten – tai bent!!! O pas mus...

    Lyginimas yra gana nedėkingas (ir net pavojingas) dalykas, nes visada rasi kur geriau ir nusiminsi, kad pas mus, Lietuvoje, viskas blogai... Bet visgi palyginkim – neseniai su šeima grįžai iš Belgijos. Kokie belgiškos pedagogikos principai tau patiko, kokių pasigestum gimtajame krašte.

    A.L. Labiausiai krenta į akis gynybinė pedagogų pozicija, o tuo pačiu ir jų bejėgiškumas. Tai – labai tarpusavyje susiję reiškiniai. Belgijoje nė vienas mokytojas nė akimirkai nesustotų, jei reikėtų sutramdyti mokinį – esu net mačiusi gan griežtai vedant/paimant, o apie griežtą toną... Jis vartojamas net su visiškai mažais vaikais (kartais man atrodydavo, kad net per griežtas). Vertinamas vaikų elgesys. Na, rimtai vertinamas, o ne šiaip pasikalbama. Ir jau nuo 2.5 metų. Be to, ir tėvai, ir pedagogai yra tos pačios nuomonės: suaugusieji gerbia vaiką, tačiau ir vaikas gerbia suaugusįjį. Pavyzdžiui, mūsų sūnus susistumdė mokykloje (pastūmė kitą vaiką). Mes tą pačią dieną sėdėjome direktorės kabinete ir su mumis buvo kalbama apie tai, kad toks elgesys netoleruotinas, ir vaikas kurį laiką negalės žaisti laisvai, o turės per visas pertraukas lauke stovėti šalia mokytojos – tol, kol bus pasiruošęs žaisti su kitais. Ir mes čia kalbame apie KETURMETĮ.

    Kai kalbu apie tėvų požiūrį, pedagogai man antrina, bet kai pradedu kalbėti apie pedagogus, supyksta. Supyksta, nes patys viską priima asmeniškai ir mano, kad aš “kabinėjuosi”. Man patiko, kad Belgijoje pedagogai iškart prisipažindavo klydę ir atsiprašydavo. Pavyzdžiui, man jau Lietuvoje papasakojo draugė situaciją, kai jos vaikas darželyje rado degtukus, uždegė ir dar sužalojo kitam vaikui pirštą. Žinote, kas kaltas? Vaikas. Belgijoje tokios situacijos neįsivaizduoju, nes visų pirma įstaiga atsiprašytų: kad padėjo degtukus ten, kur juos pasiekė vaikai (nesvarbu, kad anksčiau jų niekas nepasiekė. Faktas, kad tą dieną pasiekė, vadinasi, buvo ten, kur gali pasiekti vaikai), kad nepamatė, jog vaikai pradėjo žaisti ir galiausia, kad buvo sužeistas vaikas. Juk visi suprantam, kad nelaimingi atsitikimai gali atsitikti, tačiau esmė yra požiūris: ar kaltinam tėvus/vaiką/aplinką, ar prisiimam atsakomybę.

    Ir apskritai vis ieškome priežasčių, kodėl galime nedirbti taip, kaip turėtumėme: tai kalti maži atlyginimai, tai valdžia, tai dar kažkas. Aš savo studentų klausiu: o ko jūs tikėjotės eidami į pedagogiką? Kad staiga pedagogas taps viena daugiausiai uždirbančių profesijų?

    Belgijoje pedagogai uždirba taip pat nedaug – net ir privačiose darželiuose ir mokyklose. Aš nustebau, nes pagal gyvenimo sąlygas man atrodė, kad jie uždirba tikrai daugiau. Pasirodo, visa tai – mitas, kuriuo mes, Lietuvoje, tikime. Per beveik ketverius metus tik vieną kartą išgirdau pedagogą sakantį, kad norėtų uždirbti daugiau. Kai su jais apie tai pasikalbėjom, tai man pasakė, kad juk jie žinojo, kur eina. Tai dabar arba dirba savo darbą, arba eina studijuoti teisės. O ne dirba ir mano, kad gali dirbti atsainiai. Gali būti, kad po šio teiginio pedagogai, kurie dirba iš širdies, įsižeis. Neverta. Jūs žinote, kad dirbate gerai. Tėvai žino, kad dirbate gerai. Esmė ta, kad yra daug pedagogų, kurie dirba prastai ir mano, kad dirba gerai ir labai pyksta, kai kas nors juos judina. Aš savo tikslu manau esant būtent dėmesio atkreipimą į šią – nekompetencijos – problemą. Jeigu manyčiau, kad dauguma pedagogų yra kompetetingi, tai nekelčiau šios problemos. Dabar gi susiduriu su situacija, kai nedirbęs pedagoginio darbo žmogus yra geresnis pedagogas nei tas, kuris yra patyręs. Nes patyrusį reikia permokinti, o jie dažnai taip įsitikinę savo teisumu, kad varo savo vagą, ir tiek. Visai neseniai vedžiau seminarą apie emocinio intelekto ugdymą. Ir man viena garbi pedagogė sako: mergaite, tu jau nieko manęs neišmokysi, geriau pasakyk, ar gausiu aš pažymėjimą... O tas nepatyręs turi begalinį norą mokytis, tobulėti ir dirbti taip, kaip reikia. Žodžiu, aš, visada žemai lenkusi galvą prieš specialistus, šiandien imu abejoti, ar pedagoginė patirtis Lietuvos įstaigose yra tai, kuo derėtų girtis. O tai, žinia, liūdna, nes esu savo šalies patriotė ir norėčiau visiems su pasididžiavimu kalbėti apie mūsų švietimo sistemą.

     

    Alfa.lt Vytautas V. Landsbergis 2011-02-23

  • Grėsmės lietuvių kalbai − realios G. Songaila

    G. Songaila: Grėsmės lietuvių kalbai − realios

     

     

    2011 m. vasario 21-ąją, pažymėdami Tarptautinės gimtosios kalbos dieną, atsigręžiame ir atidžiau žvelgiame į gimtosios lietuvių kalbos padėtį. Seimo narys Gintaras Songaila mano, kad politikai per mažai dėmesio skiria lietuvių kalbos ateičiai globalizmo amžiuje.

    G. Songaila išplatino Lietuvių kalbos gynėjų sąjungos (toliau – LKGS) pareiškimą „Dėl atnaujintos lietuvių kalbos vidurinio ugdymo bendrosios programos projekto“.

    Anot pareiškimą pasirašiusių LKGS atstovų, šis projektas neatitinka Švietimo ir mokslo ministerijos 2010 m. gruodžio 30 d. patvirtintos Lietuvių kalbos ugdymo bendrojo lavinimo mokyklose 2010-2014 metų strategijos (toliau – Strategija) pagrindinių nuostatų, nes jis „iš esmės nesprendžia Strategijoje įvardytos problemos, kad „kiekvienais metais prastėja lietuvių kalbos pasiekimų rezultatai.“

    Pareiškimo tekstas prisegamas. Jis šiandien iki 14 val. buvo įteiktas Švietimo ir mokslo ministerijai.

    G. Songaila taip pat pateikė viešą paklausimą Lietuvių kalbos institutui dėl pastaruoju metu viešojoje erdvėje atsirandančių priešiškų nuostatų dėl valstybinės kalbos politikos, o taip pat dėl kitų tendencijų, keliančių grėsmę kalbai, kaip vertybei. G. Songailos nuomone, šias nerimą sėjančias tendencijas galima įžvelgti interneto portale www.lrytas.lt š. m. sausio 26 d. skelbtame interviu su Lietuvių kalbos instituto kalbos kultūros skyriaus vedėja dr. Loreta Vaicekauskiene, kuri kalbos politikos srityje siūlo orientuotis į Didžiosios Britanijos patirtį.

    G. Songaila šiandien išplatino dviejų visuomeninių organizacijų – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos valstybinės kalbos reikalų visuomeninės komisijos ir Lietuvių kalbos gynėjų sąjungos – bendrą viešą paklausimą Lietuvių kalbos institutui dėl minėto interviu: „Mes manipuliuojame visuomene, kai nuolat kalbame apie grėsmes lietuvių kalbai“. Seimo narys G.Songaila, kaip ir minėtos organizacijos, nepritaria L.Vaicekauskienės nuomonei, kad visos kalbininkų pateikiamos normos turėtų būti tik rekomendacinio pobūdžio.

    Paklausime Lietuvių kalbos instituto teiraujamasi, ar L.Vaicekauskienės nuomonė dėl lietuvių kalbos norminimo, kaip „diktato“, atspindi šio instituto nuostatas dėl bendrinės lietuvių kalbos puoselėjimo ir dėl valstybinės kalbos statuso.

    „Didžiosios Britanijos modelis netinka Lietuvai, nes lietuvių ir anglų kalbų padėtis pasaulyje yra labai skirtinga, tačiau gal Instituto mokslininkai mano kitaip?“, – klausia G. Songaila.

     

    Viešo paklausimo tekstą prisegame. Jis šiandien bus įteiktas Lietuvių kalbos institutui.

     

    Pagarbiai,

     

    Gintaras Songaila

     

     

    Lietuvių kalbos instituto direktorei doc. dr. Jolantai Zabarskaitei

     

    Kopija Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto Pirmininkui Valentinui Stundžiui

     

    VIEŠAS PAKLAUSIMAS

     

    DĖL „LIETUVOS RYTO“ 2011 M. SAUSIO 26 D. INTERVIU SU

     

    DR. LORETA VAICEKAUSKIENE: „MES MANIPULIUOJAME VISUOMENE, KAI NUOLAT KALBAME APIE GRĖSMES LIETUVIŲ KALBAI“

     

     

     

    Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Valstybinės kalbos reikalų visuomeninės komisijos 2011-02-07 posėdyje, kuriame dalyvavo Lietuvių kalbos gynėjų sąjungos atstovai, be kitų svarbių kalbos dalykų, aptartas „Lietuvos ryto“ žurnalisto Tomo Vaisetos sausio 26 d. interviu su Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriaus vedėja dr. Loreta Vaicekauskiene (interviu paskelbtas portale www.lrytas.lt).

    Komisijos posėdyje pritarta Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (toliau – VLKK) 2011-01-27 atsakymui „Ar taisyklinga kalba nėra vertybė?“ (Lietuvos aidas, 2011-02-02, Nr. 25-27, p. 6), kuriame atkreipiamas dėmesys į visuomenę klaidinančius dr. L. Vaicekauskienės teiginius.

    Mūsų nuomone, dabartine kalbos politika nepatenkintos dr. L. Vaicekauskienės samprotavimai – esą taisyklinga kalba jau nebėra visuomenės idealas ir vargu ar toks idealas kada nors buvo – yra itin paviršutiniški ir labai abejotini, nes paremti vien fragmentiškais tam tikros socialinės grupės (žurnalistų) tyrimais. Mokslininkės teigimu, VLKK nustatytos „prestižinės formos“ nepadeda bendrauti – „jos prieštarauja psicholingvistiniams dėsniams“, taip pat ir „socialiniams dėsniams, nes prestižinės formos turi rastis iš prestižą turinčių visuomenės autoritetų vartosenos“. Dr. L. Vaicekauskienė, netiksliai vartodama prestižo sąvoką, teigia nežinanti „kitos šalies, kur būtų institucija, kuri, kaip Lietuvoje, reguliuotų prestižą“, ir kaip sektiną kalbos politikos pavyzdį nurodo Didžiąją Britaniją.

    Be abejonės, kalbą ir lingvistinį elgesį įtakoja socialiniai ir kultūriniai veiksniai, kuriuos ir turėtų tyrinėti sociolingvistai. Tačiau stebina, kad mokslininkė, vadovaudamasi savo fragmentiškais atskiros socialinės grupės – žurnalistų tyrimais, jau daro išvadą, esą jiems kalbos taisyklingumas nėra idealas. Jei visuomenėje iš tiesų slypi „konfliktas dėl kalbos idealo turinio“, tai dar nesuteikia pagrindo apibendrintai svarstyti „apie kalbos norminimo diktatą ir natūralius jos dėsnius“, tuo pačiu nustumiant į šalį ilgų dešimtmečių kalbos norminamąjį darbą. Atvirkščiai.

    Visuomenėje plintant reiškiniams, kuriuos įvardijame kaip aiškų kalbos kultūros nuopuolį, negalime mokslininkei pritarti, jog kalbininkų pateikiamos normos turėtų būti tik rekomendacinio pobūdžio ir kad VLKK neturėtų daryti įtakos tarties, kirčiavimo ir „naujažodžių“ standartams. Kita vertus, tikimės, kad Lietuvių kalbos institute atlikti sociolingvistiniai moksleivių tyrimai bei parengtos mokslinės rekomendacijos tikrai prisidės prie ugdymo proceso ir lietuvių kalbos vartosenos tobulėjimo.

    Sutinkame su dr. L. Vaicekauskiene, kad „kalbos norminimas turi būti neatsiejamas nuo mokslinių tyrimų ir argumentų. Tai neturi būti vien skonio reikalas.“ Deja, atsakymuose žurnalistui „skonio“ daugiau, negu argumentų.

    Mūsų nuomone, apie įvairius lietuvių kalbai grėsmingus reiškinius šnekama pagrįstai ir tai anaiptol nėra manipuliavimas visuomenės nuomone. Gindami viešąjį interesą, mes vadovaujamės nuostata, kad taisyklinga kalba yra bendrinės lietuvių kalbos pamatas – jį reikia nuolat stiprinti ir puoselėti, o ne lengvabūdiškai ardyti.

    Remdamiesi tuo, kas išdėstyta, norėtume gauti atsakymus į mums rūpimus klausimus:

    1. Kaip Lietuvių kalbos institutas vertina Kalbos kultūros skyriaus vedėjos dr. Loretos Vaicekauskienės interviu? Ar mokslininkės mintys „apie kalbos norminimo diktatą ir natūralius jos dėsnius“ tebuvo jos asmeninė nuomonė, ar ji taip išreiškė Instituto nuostatas?

    2. Ar Lietuvių kalbos institutas taip pat pritaria, kad Lietuvoje būtų tikslinga taikyti Didžiosios Britanijos kalbos politikos modelį? Jei taip, vadinasi, nereikalingi Valstybinės kalbos komisijos ir Valstybinės kalbos inspekcijos įstatymai (ir šios institucijos), kartu nereikalingas ir lietuvių kalbos konstitucinę padėtį užtikrinantis Valstybinės kalbos įstatymas, taip pat kiti norminiai teisės aktai, nustatantys valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo reikalavimus?

    Iš anksto dėkodami už atsakymus, pagarbiai –

     

    Valstybinės kalbos reikalų visuomeninės komisijos pirmininkas, Seimo narys Gintaras Songaila

     

    Lietuvių kalbos gynėjų sąjungos pirmininkė Jūratė Voloskevičienė

     

     

    LIETUVIŲ KALBOS GYNĖJŲ SĄJUNGOS

     

    P A R E I Š K I M A S

     

    DĖL ATNAUJINTOS LIETUVIŲ KALBOS VIDURINIO UGDYMO BENDROSIOS PROGRAMOS PROJEKTO

     

     

    Lietuvių kalbos gynėjų sąjungos (toliau – LKGS) valdyba ir ekspertų taryba, atidžiai sekė spaudoje ir įvairiuose pasitarimuose vykusius svarstymus dėl Atnaujintos lietuvių kalbos vidurinio ugdymo bendrosios programos projekto (toliau – Projektas). Rūpestingai išnagrinėjusi Projektą, LKGS jaučia pareigą pareikšti savo nuomonę dėl šio itin svarbaus Lietuvos švietimui ir nacionalinei kultūrai dokumento.

    Manome, kad Projektas nėra tinkamai parengtas ir jo negalima tvirtinti visų pirma dėl šių priežasčių:

    1. Projektas neatitinka Švietimo ir mokslo ministerijos 2010 m. gruodžio 30 d. patvirtintos Lietuvių kalbos ugdymo bendrojo lavinimo mokyklose 2010-2014 metų strategijos (toliau – Strategija) pagrindinių nuostatų. Projekte numatoma lietuvių kalbos ugdymo atnaujinimo programa, tačiau iš esmės nesprendžia Strategijoje įvardytos problemos, kad „kiekvienais metais prastėja lietuvių kalbos pasiekimų rezultatai visuose mokymosi koncentruose.“ Jo autoriai vėl pasuko retorikos ir abstrakčios bendrosios kalbotyros dalykų keliu. Projekte nerasta būdų, kaip tiesiogiai nekartojant žemesnėse klasėse išeitų gramatikos dalykų, susieti juos su literatūra, kaip sužadinti didesnį mokinių dėmesį gimtajai kalbai. Iš esmės imant, projektas pašalino lietuvių kalbos, kaip dalyko, mokymą 11-12 klasėse.

    2. Projekte neatsižvelgiama į nelietuviškų mokyklų ypatybes bei švietimo tikslą suvienodinti lietuvių kalbos mokėjimą šiose mokyklose su bendraisiais valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimais. Šioms mokykloms turi būti sudarytos atskiros lietuvių kalbos bei literatūros ugdymo programos. Dalykų žinių lygio vienodumas siektinas skirtingais metodais, o to Projektas visiškai nenumato. Dėmesys Projekte sutelktas į literatūrinį, o ne kalbinį ugdymą. Ar tai tikrai yra šiandienos prioritetas, ypač turint omenyje kitakalbius?

    3. Projekte savavališkai, vadovaujantis niekuo nepagrįstais motyvais, iškelti visiškai su lietuvių literatūra ir kultūra nesusiję kitataučiai veikėjai (S. Pšipkovskis ir kt.) arba kurie ne kurie periferiniai rašytojai (H. Radauskas, J. Savickis ir kt.) padaryti pagrindiniais, o kur kas svarbesni, galima sakyti epochinės reikšmės kūrėjai (M. Valančius, J. Basanavičius, I. Šeinius, I. Simonaitytė ir kt.) nutylėti, apeiti. Programoje pasigendama tautosakos, lietuvių mitologijos ir literatūros mokslo, poetikos įtvirtinimo bei išplėtojimo. Lieka apskritai neaišku, koks medžiagos programai atrinkimo principas yra taikomas.

    4. Atnaujintą lietuvių kalbos vidurinio ugdymo bendrąją programą stengiamasi patraukliai pristatyti visuomenei, tačiau ji lieka deklaratyvi, nes neatitinka šiandieninės mokyklos galimybių ir realybės, problemų sprendimus užkraunant programos vykdytojui – mokytojui:

    Neapgalvotas programos turinio ir skiriamo laiko santykis, o tai lemia fragmentiškumą, paviršutinišką dalyko mokymą, didina mokinių apkrovą ir nesudaro tinkamų sąlygų mokinių gebėjimams ugdyti. Dėl to ir mokytojai, ir mokiniai jausis nesaugūs.

    Nors deklaruojama, kad Projektas siekia suderinti dalykų mokymą su valstybinio baigiamojo egzamino programa, šio tikslo nėra pasiekta. Pagaliau darosi neaišku, kas su kuo turi derintis: ar ugdymo programa prie egzaminų programos, ar atvirkščiai – egzaminų programa prie ugdymo programos.

    Nėra ryšio tarp mokinių pasiekimų, lygių ir turinio sklaidos. Gebėjimai ir jiems reikalingos žinios surašyti be sistemos (pavyzdžiui, laikytis bendrinės kalbos reikalavimų nurodoma tik prie samprotavimo gebėjimo. Tad programa virsta dėlione, kurią susikurti teks pačiam mokytojui).

    9-10 klasių chronologinį medžiagos pateikimo principą dubliuojantis vidurinio ugdymo kursas pateiktas su nedovanotinomis fakto ir logikos klaidomis, pavyzdžiui: Š. Bodleras ir P. Verlenas tampa ne XIX, o XX a. vidurio poetais, B. Sruogos „Milžino paunksmė“ iliustruoja XX a. pradžią ir t. t.

    Projektas orientuotas į per daug abstrakčius, nutolusius nuo vaiko tikslus. Cituojame programoje apibrėžtą tikslą: „suvokti estetinį ir istorinį literatūros problemiškumą“. Žmogaus ir visuomenės pažinimo tokioje tikslo formuluotėje apskritai nelieka. Taigi į literatūrą atsisakoma žiūrėti kaip į gyvenimo mokytoją ar gyvenimo situacijų pateikėją, o juk tai 17-18 metų jaunuoliui būtų svarbiausia.

    Tokia programa neskatina kritinio mąstymo ir kūrybiškumo, reikalaudama išmokti ir kartoti tik teisingas „tiesas“ (žr. privalomas pagrindines idėjas, nurodytas šalia privalomų kūrinių). Kūrybiškumo ugdymas programoje suprastas ne kaip bendroji kompetencija, apimanti idėjų generavimo lygmenį, bet tik kaip eilėraščių, novelių, dramų, kino scenarijų kūrimas. Tokiu atveju kūrybiškumas, kaip kompetencija, bus nepasiekiamas kitakalbiams bei į tiksliuosius mokslus linkusiems vaikams.

    Atsižvelgdama į čia nurodytus ir spaudoje skelbtus mokytojų bei kitų specialistų iškeltus Atnaujintos lietuvių kalbos vidurinio ugdymo bendrosios programos projekto trūkumus, LGTS daro išvadą jog šis Projektas neatitinka šiandienos poreikių ugdant jaunąją kartą. Didelę dalį Projekto trūkumų lėmė Švietimo ir mokslo ministerijos nusistatytos sąlygos ir būtinybė inertiškai taikytis prie lietuvių kalbos ugdymo programų kitose amžiaus grupėse bei prie visos bendrojo lavinimo sistemos. Todėl, sprendžiant lietuvių kalbos ugdymo bendrosios programos atnaujinimo uždavinį, reikėtų pasitelkti daugiau jėgų ir parengti sistemingus pasiūlymus kaip pertvarkyti bendrojo ugdymo programą.

    Dabartinė Projekto rengėjų grupė kelia abejonių, ar ji tinka šiam tikslui. Nors Švietimo ir mokslo ministerija užsibrėžė iki 2011 m. rugsėjo 1 d. pateikti mokykloms atnaujintą programą, LKGS mano, kad iki to laiko Projekto neįmanoma pataisyti, nes reikia pakeitimų. O jų nepavyks pasiekti, nesudarius naujos darbo grupės, kuri būtų ne tik laisva nuo išankstinių nuostatų varžtų, o kartais ir nuo neslepiamo atsainumo nacionalinei kultūrai, bet ir turėtų plačius įgaliojimus teikti pasiūlymus visai bendrojo ugdymo programai, nubrėžiančiai tikslą stiprinti lietuvių kalbos pozicijas mokykloje. Toks atidėjimas nė kiek netrukdo artimiausiu metu parengti ir įgyvendinti būtinas priemones dėl valstybinių ir gimtosios kalbos egzamino suvienodinimo.

    Lietuvių kalbos gynėjų sąjungos LKGS) pirmininkė Jūratė Voloskevičienė

    Lietuvių kalbos gynėjų sąjungos (LKGS) narys, LR Seimo narys Gintaras Songaila

    Lietuvių kalbos gynėjų sąjungos (LKGS) ekspertų tarybos narys hum. m. habil. dr. Kazimieras Garšva

    Lietuvių kalbos gynėjų sąjungos (LKGS) ekspertų tarybos pirmininkas prof. habil. dr. Arnoldas Piročkinas

    Lietuvių kalbos gynėjų sąjungos (LKGS) ekspertų tarybos narys prof. habil. dr. Vitas Labutis

     

    Voruta 2011-02-21

  • Ar Kinijai pavyks sukiršinti JAV ir Europą

    Ar Kinijai pavyks sukiršinti JAV ir Europą

     

     

    Praėjusią savaitę Kinijos prezidentas Hu Jintao Vašingtone vedė derybas su Baracku Obama, užpraeitą savaitę Kinijos vicepremjeras Li Keqiang'as keliavo po Vakarų Europą stengdamasis ją apžavėti. Ar tai reiškia, kad Kinija nori įvaryti pleištą tarp Europos ir Jungtinių Valstijų?

    Niekas neabejoja, kad Li Keqiang'as - būsimasis Kinijos ministras pirmininkas, todėl į jo pažadus pirkti Europos vyriausybių leidžiamas obligacijas ir Europos prekes, taip pat investuoti Europoje buvo įsiklausyta labai rimtai. Tiek Jungtinės Valstijos, tiek Europa jau susirūpino, ar Kinija sėkmingai naudodama ekonominę politiką neketina įvaryti pleišto tarp Senojo ir Naujojo žemyno. Žinoma, tokia Kinijos politika nėra nauja. Metų metais ši valstybė mėgina daryti spaudimą tai JAV, tai Europai, pavyzdžiui, už tai, kad Jungtinių Valstijų administracija palaikė Taivaną, Kinija nutarė nuo amerikietiškų „Boeing“ pereiti prie europietiškų „Airbus“ lėktuvų.

    Šiuo metu labai aktyvią savo politiką Europoje Kinija aiškina noru gelbėti euro zoną. Tačiau iš tiesų ši valstybė siekia, kad būtų atšauktas draudimas tiekti jai Europoje gaminamus ginklus, kuris įsigaliojo po kruvinų įvykių Tiananmenio aikštėje 1989 metais. Europa jau ir pati ketino tą draudimą atšaukti 2004 metais, tačiau tam pasipriešino JAV, jos įspėjo, kad tuos ginklus Kinija gali panaudoti kilus konfliktui dėl Taivano. Nors Kinija tai suprato kaip įžeidimą, vis dėlto dabar ji energingai siekia megzti glaudesnius politinius bei ekonominius ryšius ir su Europa, ir su Amerika. Tačiau nors per pastarąsias savaites Kinija ir surengė politinį šou, tiek Senasis, tiek Naujasis žemynas abejoja Kinijos strateginiu ketinimu pagyvinti JAV ir Europos ekonomiką. Dar daugiau - tokia jos politika atvirai lyginama su dviašmeniu kardu. Žinoma, Kinijai įgyvendinus šį strateginį ketinimą jos poveikio galia dar labiau sustiprėtų, tačiau kartu tai sumažintų ir pačios Kinijos pasirinkimo galimybes.

    Kita vertus, ilgalaikiai ekonominiai ryšiai su Kinija Vakarams gali būti strategiškai naudingi - Kinija pirkdama valstybines obligacijas išgelbėtų tokias Europos valstybes kaip Ispanija nuo žlugimo, padėtų sumažinti Europos skolą, o tai leistų išvengti euro zonos žlugimo. Be to, Kinijos investavimas į Europą - obligacijų pirkimas, jos įmonių jungimasis su Europos bendrovėmis ir tiesioginės investicijos - prisidėtų prie Europos atsigavimo ir jos ūkio augimo. Taigi nors taip elgdamasi Kinija ir tiesia sau kelią į svarbų vaidmenį globaliame pasaulyje, vis vien tai veda Europą į suklestėjimą. Tiesa, dabartinės tendencijos - abipusis nepasitikėjimas ir santykių plėtojimas - tarsi neutralizuoja vienas kitą ir viskas grįžta į pradinę padėtį, tačiau stiprėjantys JAV, Europos ir Kinijos ryšiai sumažins konfliktų tikimybę ir leis pasauliui susikoncentruoti į globalius iššūkius - nuo pasaulinio ūkio valdymo iki mažėjančių gamtinių išteklių ir klimato kaitos. Jiems įveikti reikia ir globalių pastangų, ir pačių galingiausių pasaulio valstybių bendradarbiavimo.

    Laimei, šiuo metu tiek Kinijos, tiek Amerikos, tiek Europos lyderiai sutartinai pabrėžia, kad „visi esame toje pačioje valtyje“ ir būtina kooperuotis norint atsilaikyti prieš tuos iššūkius. Bėda ta, kad tam ne visada pritariama žemesniu lygiu ir biurokratai bei kariškiai gali sužlugdyti gerą iniciatyvą.

    Šiuo metu JAV ir Europa gauna iš Kinijos prieštaringų signalų, todėl svarbu, kad jos koordinuotų savo politiką Kinijos atžvilgiu ir taip nuslopintų Kinijos pastangas sukiršinti šias sąjungininkes. Gynybos priemone gali tapti ir pačios Kinijos įtraukimas į konstruktyvią partnerystę, tai leis kartu pasitikti iššūkius.

    Nors Kinijos nacionalistai neigia, Kinija yra labai priklausoma nuo globalios ekonomikos, būtent tai lemia ir jos pačios ilgalaikį augimą. Kinijai reikia JAV ir Europos, kad įgyvendintų savo interesus.

    Kai kurie Kinijos lyderiai, ypač Kinijos liaudies armija, siekia, kad šalies ekonomikos augimas būtų išnaudojamas kaimynams spausti ir Kinijai aktualiems klausimams spręsti iš jėgos pozicijos. Tačiau toks siekis būtų aiškiai nekonstruktyvus nei palaikant santykius su kaimynais, nei su visu pasauliu, įskaitant ir Europą.

    Žinoma, Pekinas gali blogam panaudoti pagerėjusius santykius su JAV ir Europa, tačiau ekonominis susisaistymas lems ir jos pačios ūkio augimą bei politinį stabilumą. Savo ruožtu JAV ir Europa veikdamos bendrai ne tik atsispirtų Kinijos „skaidyk ir valdyk“ politikai, bet ir paskatintų Kiniją labiau bendradarbiauti su pasauliu.

     

    Lietuvos žinios 2011-01-26

  • Kaimynai kišasi į mūsų informacinę erdvę

    Kaimynai kišasi į mūsų informacinę erdvę

     

     

    Seimo Nacionalinio Saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas pareiškė, kad kaimyninės valstybės siekia formuoti Lietuvos informacinę erdvę ir tai daro įtaką šalies vidaus gyvenimui.

    Pasak A.Anušausko, šią problemą nurodė vienas iš komiteto narių per trečiadienį vykusį susitikimą su prezidente Dalia Grybauskaite.

    “Buvo iškelta problema, kad informacinėje erdvėje yra pokyčių, kurie yra akivaizdūs. Be abejonės, resursai, kuriuos skiria kaimyninės valstybės informacinei erdvei formuoti sau palankia linkme, daro įtaką ir Lietuvos vidaus gyvenimui. Turiu galvoje, daro įtaką ir politikams, žiniasklaidos priemonėms”, – žurnalistams po susitikimo sakė NSGK vadovas.

    Jis tvirtino manantis, kad “ateityje apie tai bus galima kalbėti daugiau, galbūt ir priimti atitinkamus sprendimus”.

    “Nes šiuo atveju, aš manau, kad Lietuva tikrai kol kas nedisponuoja tokiais resursais, kokiais disponuoja šioje srityje kaimyninės valstybės”, – sakė A.Anušauskas.

    Jis pabrėžė, kad pasikeitus kai kurių laikraščių savininkams, “nors jų žurnalistai iš pradžių rašė vienaip, paskui pradeda rašyti kitaip”.

    “Išsakysiu savo poziciją. Jeigu finansinės grupės perka žiniasklaidos priemones, jos, be abejonės, siekia ir atitinkamai formuoti jų poziciją ir apie politikus, ir politinius įvykius, ekonominius reiškinius, ir tai labai ryškiai matosi. Tie, kurie skaito spaudą, klauso reportažų, visada gali susidaryti nuomonę, kad tai iš tikrųjų yra realybė”, – kalbėjo A.Anušauskas.

    Paklaustas, ar finansinėms grupėms reikia uždrausti įsigyti žiniasklaidos priemones, jis atsakė: “Realiai pas mus įstatymuose tai yra numatyta. Bankai negali pirkti, bet visada atsiranda dukterinės įmonės”.

    “Mes esame ES valstybė, mes negalime kaip nors izoliuotis nuo kitų valstybių, priimti kokius nors diskriminacinius sprendimus vieno ar kito, sakysime, žmogaus, kuris perka žiniasklaidos priemonių akcijas, (atžvilgiu – BNS)”, – sakė A.Anušauskas.

     

    www.veidas.lt 2011 Sausio 19

     

  • Lietuvos kvislingų vaikai didžiuojasi tėvų nusikaltimais

    Lietuvos kvislingų vaikai didžiuojasi tėvų nusikaltimais

     

     

    1968 metai į pasaulio istoriją įėjo gausybe įvairių sąjūdžių: vyko antikarinės demonstracijos Jungtinėse Amerikos Valstijose, Prahos pavasaris, studentų judėjimai Prancūzijoje ir Vokietijoje ir kt. Studentų revoliucijų įkvėpėjai buvo kairiųjų pažiūrų, tai pasakytina ir apie Vokietijos jaunimą. Jų programines nuostatas, pagijęs po pasikėsinimo, savo disertacijoje „Dėl azijietiškojo ir Vakarų Europos kelio į socializmą skirtumų“ išdėstė idėjinis Vokietijos studentų revoliucijos vadas Rudis Dutschke. Jis įsivaizdavo vokiečių kelią į socializmą be Maskvos, Rytų Berlyno ar Pekino vadovavimo.

    Kuo Vokietijos studentų revoliucija skyrėsi nuo visų kitų? Daugelis istorikų šiandien yra tos nuomonės, kad studentų sąjūdis buvo riksmas, protestas dėl tėvų tylėjimo, dėl vengimo kalbėti apie nacionalsocializmo laikus. Jaunajai kartai atrodė, kad praėjus 23 metams po karo Vokietija yra soti ir labai patenkinta savimi. Dėl silpnos parlamentinės opozicijos studentai, intelektualai ir menininkai įkūrė Neparlamentinę opoziciją. Jos nariai aktyviai reiškėsi vidaus ir užsienio politikos klausimais.

    Jaunųjų „sąjūdininkų“ nuomone, visuomeninėje politinėje Vakarų Vokietijos sistemoje ir įstaigose buvo labai daug buvusių nacių veikėjų, todėl jie pradėjo vadinamąjį „ilgąjį žygį per valdžios įstaigas“, reikalaudami, kad tuos veikėjus pakeistų jaunais žmonėmis iš jų gretų - tik tada būsią galima įgyvendinti tikras reformas.

    Tos Neparlamentinės opozicijos nariai, vėliau - Studentų revoliucijos dalyviai, paskelbė kovą oficialiems autoritetams mokyklose, universitetuose, teismuose, net namie - jie reikalavo, kad būtų viešai įvertinta rudoji nacionalsocialistinė praeitis. Kelerius metus Vokietijos spaudoje mirgėjo straipsniai, kuriuose buvo jaudinančių pasakojimų, kaip suaugę vaikai ar vaikaičiai, sužinoję tiesą apie nacistinę tėvų ar senelių praeitį, atsisakydavo palikimo, jaunuoliai atgailaudami vykdavo slaugyti koncentracijos stovyklas ar getus išgyvenusių ligotų žmonių.

    Vokiškuose portaluose gausu medžiagos, kaip žymių nacionalsocialistų veikėjų vaikai iki šiol kenčia dėl kaltės už savo tėvus. Vienas ryškiausių pavyzdžių - 1946 metais mirties bausme nuteisto buvusio Lenkijos generalinio gubernatoriaus Hanso Franko sūnus Niklas, žinomas žurnalistas ir rašytojas (gim. 1939). Vaikystėje jis žaisdavo Vavelio pilyje, buvo lyg ir „mažasis Lenkijos princas“. Bet Niklasui Frankui šiandien nėra malonu prisiminti vaikystės aplinką, nes jam gėda dėl to, kas nacių okupacijos metais vyko Lenkijoje, kad jo tėvo sąžinę slėgė šešių milijonų lenkų ir žydų žūtis, nors jo tėvas savo rankomis nežudė nei lenkų, nei žydų, pats buvo žinomo žydų kilmės teisininko Karlo Franko sūnus.

    N.Frankas 1987 metais parašė romaną „Tėvas. Sąskaitų suvedimas“, kuriame su negailestingu atvirumu rašė apie nusikalstamą tėvo veiklą. Niklas buvo negailestingas ir motinos atminimui, jai skyrė knygą „Mano vokietė mama“.

    O kaip dėl tėvų ar senelių, stambaus kalibro sovietinių kolaborantų, nusikalstamos veiklos „atgailaujama“ Lietuvoje? Neteko girdėti, kad kas nors būtų atsisakęs paveldėto namo ar buto arba būtų nuėjęs slaugyti neįgalių buvusių politinių kalinių ir tremtinių. Praėjus dvidešimčiai metų po komunizmo hidros agonijos lietuviško kvislingo vaikaitis atvirai pareiškia, jog didžiuojasi savo seneliu, neigia 1940-ųjų sovietinę okupaciją ir Kremliaus agresiją 1991 metų sausio 13-ąją. Nė nemano išsižadėti Justo Paleckio ir kiti jo anūkai bei sūnus, visi be išimties nepriklausomoje Lietuvoje užimantys garbingus postus. Gal todėl ir užimantys, kad neišsižadėjo liūdnai pagarsėjusio senelio - anūkas Rimvydas Paleckis yra nacionalinio transliuotojo - Lietuvos radijo ir televizijos generalinio direktoriaus pavaduotojas (televizijos direktorius), kitas anūkas Martynas Budraitis yra Nacionalionio dramos teatro direktorius, sūnus Justas Vincas Paleckis - Europos Parlamento narys.

    Lietuvoje kaip legenda platinamas pasakojimas, kad J.Paleckis, 1940 metų birželio pabaigoje supratęs rusų okupantų tikruosius kėslus, „dėl smarkaus nervų sutrikimo“ buvo izoliuotas „Pažaislio viloje“ (vienuolyne). Bet tai jam nesutrukdė liepos 5 dieną vykdyti visus Vladimiro Dekanozovo reikalavimus ir paskelbti „Liaudies Seimo“ rinkimus, o netrukus pasmerkti tremčiai ir žūčiai aukščiausius Lietuvos pareigūnus ir jų šeimas, savo „prezidento“ parašu pasiunčiant juos į Sibirą.

    Vaikaičiai ir sūnus gali teisintis, jog tai buvo Stalino laikais, sakyti, kad antrosios sovietų okupacijos pradžioje J.Paleckis skyrė lėšų (iš savo kišenės?) parvežti kelių dešimčių tremtyje žuvusių lietuvių vaikams. Bet po to į neaprėpiamus Sibiro plotus riedėjo ešelonai su dešimtimis tūkstančių kitų lietuvių vaikų.

    Po Stalino mirties daugelis politinių kalinių neturėjo iliuzijų, kad lietuviškieji Maskvos kolaborantai juos pasitiktų atgailaudami. Bet miško darbininkais, sielininkais, „kolchoznikais“ tapę ūkininkai buvo naivesni ir manė, kad po Stalino mirties jie Lietuvoje laukiami. Matydama Algirdo Paleckio skelbiamą ištikimybę savo išgamai seneliui, norėčiau vieno ūkininko šeimos pavyzdžiu parodyti, kaip būtent J.Paleckio parašu ir po Stalino mirties buvo laužomi tūkstančių Lietuvos patriotų likimai, kaip dešimtys tūkstančių ešelonų vaikų, Nikitos Chruščiovo laikais ir vėliau grįžę į Lietuvą, pažino savo Tėvynę kaip pamotę su akmeniu ir visą gyvenimą su baltu pavydu žiūrėjo į tuos, kurie bet kada galėjo grįžti pasišildyti prie gimtojo židinio, vaikščioti vaikystės takais.

    Turiu galvoje 1957 metų sausio 21 dieną Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaką, draudžiantį buvusiems Lietuvos Vyriausybės nariams, politinių partijų vadovams, partizanams, nukentėjusiems už pasipriešinimą sovietų valdžiai, grįžti į Lietuvą. Pažeidėjams buvo numatyta 5 metų bausmė. Dokumentą pasirašė J.Paleckis ir Juozas Naujalis.

    Šių eilučių autorė priklauso prie 1947 metų ešelonų vaikų. Mano seneliai buvo ūkininkai, turėjo 24 hektarus žemės. Tačiau trėmimo byloje buvo pridurta, jog tremiami kaip buožės ir už banditizmo palaikymą. Kadangi turbūt reto ūkininko byloje nebuvo kaltinimo banditizmo palaikymu, tai daugelis, kaip ir mūsų šeima, 1957 metais buvo išbraukta iš „specpereselencų“ (spec. perkeltųjų) sąrašų, grįžę 1958-aisiais buvome priskirti J.Paleckio ir J.Naujalio minimiems „nuteistiems už banditizmą ir atlikusiems bausmę“.

    1958-ųjų žiemą grįžome mama, brolis aštuntokas ir aš - penktokė. Apsigyvenome mamos tėvų nuomojamoje trobelėje Kaunatave. Mamos tėvas, kuriam 1947-aisiais užteko drąsos palikti didžiulį ūkį, kad išvengtų Sibiro, ir kuris su močiute iki mirties (1972) gyveno nuomodamasis kur nors trobelę ar kambarėlį, buvo iš prigimties menininkas - griežė smuiku, - ir diplomatas.

    Broliui reikėjo baigti rusišką mokyklą - jį priglaudė Klaipėdoje 6 kvadratinių metrų kambarėlyje su dukra gyvenusi nuo tremties pabėgusi mamos sesuo. Tėvas su savo neįgaliais tėvais grįžo pavasarį į gimtąjį Dirmeikių kaimą prie Tryškių. Atsimenu, koks sutrikęs buvo tėvas, kai grįžęs iš Vilniaus, kur bandė ieškoti teisybės, sužinojo, jog mūsų neregistruoja. Niekada nepamiršiu jo pasakojimo, kaip jis gimtuosiuose Dirmeikiuose „bendravo“ su stribu P.Sodeika - nusipirkęs butelį naminės, nuėjo pas tą svarbiausią mūsų skundiką ir pasakė jam: „Išgerkem. Žina, dėkov, kad mone yštrėme. Pamačiau svieta, išmuokau rusiška, vo tu če sau smirdi kap smirdiejis.“

    Po to tėvas, visą gyvenimą mylėjęs ir branginęs žemę, susiėmė rankomis galvą ir sudejavo: „Kon tei bedievia komunista padare su žeme!“ Jam skaudėjo dėl apleistos žemės, skaudėjo dėl to, kad vėl varomas iš Lietuvos. Beje, dėl žemės jam skaudėjo iki gyvenimo pabaigos.

    Tiksliai negalėčiau pasakyti, ar tą pačią, ar kitą naktį, tėvas tyliai išslinko į kiemą. Mama netrukus nusekė iš paskos, atplėšė medines lauko tualeto dureles - dar spėjo nuplėšti tėvo kaklą juosusį diržą ir išgelbėti jį nuo savižudybės.

    Po to teko sergėti tėvą - mama nenuleisdavo nuo jo akių iki pietų, parėjusi iš mokyklos aš iš tolo stebėdavau tėvą, atsisėdusi kieme apsimesdavau skaitanti knygą, o iš tikrųjų pakėlusi akis žvilgsniu sekdavau jį. Kraupiausias vaizdas, kaip dabar prisimenu, buvo, kai tėvas, priėjęs prie obels, siekė smakru atsišakojimo, lyg žiūrėtų, ar čia galima būtų pasikarti.

    Mamos tėvas per pažįstamus ir už pinigus padėjo paguldyti tėvą į Kauno klinikas. Per tris mėnesius gydytojai tėvą grąžino gyveniman. Neįgalius jo tėvus geri kaimynai nuvežė į Aukštelkės senelių namus, kuriuose jie iki gyvenimo pabaigos kiekvienas turėjo po geležinę lovą keturviečiuose kambariuose.

    Vėliau mamos tėvas per pažintis rado komunistą, kuris už 500 rublių kyšį mus priregistravo Telšiuose (tiek pinigų nebeturėjome, tai buvo tėvo būsimo darbo santechniku septynių mėnesių atlyginimas). Prasidėjo čigoniškas gyvenimas - iš pradžių mus tris priėmė tolimi giminės į savo vieno kambario butą, kuriame jie gyveno su dviem savo vaikais, paskui pavyko išsinuomoti atskirą 9 kvadratinių metrų kambarėlį mansardoje (vanduo ir išvietė - lauke), kuriame keturių asmenų šeima galėjome pasistatyti dvi lovas, tad ir brolis grįžo iš Klaipėdos.

    Po kelerių metų tėvas ėmė važinėti dirbti į Naująją Akmenę, kad galėtų gauti butą. Dirbo su nuteistaisiais, turėjo lovą darbininkų bendrabutyje, o įkopęs į septintą savo gyvenimo dešimtmetį pagaliau gavo žinybinį dviejų kambarių butą Naujojoje Akmenėje. Visą gyvenimą žavėjausi neverbalizuotu tėvų susitaikymu su prarastu gyvenimu - juk vos už kokių 20 kilometrų stovėjo gimtoji tėvo sodyba, bet nė karto apie ją nebuvo užsiminta. Po nepriklausomybės atkūrimo jos jau nebebuvo likę. Dar arčiau buvo mamos vaikystės ir jaunystės namai - ši tema taip pat buvo tabu. Mano kartai tenka susitaikyti su tuo, kad iš Vakarų atvažiavę turtingi kitataučiai gauna milijonines kompensacijas už prarastą turtą, o mums, likusiems trims turtingiausio kaimo ūkininko šeimos nariams, po nepriklausomybės atkūrimo buvo atseikėta po 2 tūkst. beverčių rublių.

    Tad šių eilučių autorė ir tūkstančiai J.Paleckio ir J.Naujalio įsakymu atstumtųjų nugyvensime gyvenimą su neužgyjančiais randais širdyje - nežinodami kelio prie vaikystės takų ir gimtosios trobos slenksčio.

    Nelinkėčiau nė vienam penktosios kolonos, enkavėdisto ar savo tautai nusikaltusio komunistinio veikėjo vaikaičiui patirti bent dalį to širdies skausmo, kurį teko išgyventi tūkstančiams trijų ar dviejų kartų sugrįžėlių, atstumtų ne tremtin pasmerkusių okupantų, o patriotais save laikiusių lietuvių.

    Vokietijos jaunimas atsipeikėjo praėjus 23 metams po nacionalsocializmo žlugimo. Lietuvoje po komunizmo žlugimo de jure praėjo dvidešimt metų. Ar ne laikas Algirdo Paleckio tipo mankurtams pasekti vadinamosios 68-ųjų kartos Vokietijoje pavyzdžiu, permąstyti senelio palikimą ir bent kelis mėnesius paslaugyti neįgalų laisvės kovotoją, tremtinį ar partizano našlę?

    P.S. Autorė dėkoja Irenai Stolygienei ir Kauno tremties ir rezistencijos muziejaus darbuotojams už atsiųstas dokumentų kopijas.

     

    Alfa.lt Irena Tumavičiūtė 2011-01-20

  • V.Landsbergis: „EP rezoliucija dėl tariamo homoseksualų diskriminavimo smerkia Lietuvą dėl to, kas n

    V.Landsbergis: „EP rezoliucija dėl tariamo homoseksualų diskriminavimo smerkia Lietuvą dėl to, kas neįvyko“

     

     

    Trečiadienį Europos Parlamentas (EP) priėmė rezoliuciją, kuri iš esmės smerkia Lietuvą dėl jos Seime Petro Gražulio įregistruoto Administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimo, kuris numatytų baudą už homoseksualių santykių propagavimą. Prieš rezoliuciją balsavęs EP narys Vytautas Landsbergis po to išdėstė Parlamentui savo pastabas, pažymėdamas, kad ši rezoliucija smerkia Lietuvą dėl to, kas neįvyko, pranešė EP spaudos tarnyba.

    Oficialiame paaiškinime po balsavimo V.Landsbergis teigia, kad „priimtam dokumentui trūksta esminio punkto, kurį aš nesėkmingai norėjau pasiūlyti kaip žodinę pataisą dokumento konstatuojamoje dalyje. Ji skambėtų taip: Kadangi EP įsikišimas į nacionalinio parlamento darbą anksčiausioje stadijoje dėl bet kokios siūlomos pataisos prieštarauja fundamentaliam valstybių narių suverenumo ir subsidiarumo principui, taigi kompromituoja patį Parlamentą, kaip vis labiau linkusį į buvusią sovietinę praktiką - ir t.t., kaip parašyta priimtame dokumente.

    Dar daugiau, pretekstu tokiai Rezoliucijai tapo tik viena pataisa, pateikta nacionalinio Parlamento vieno nario - norėčiau pabrėžti, vienas pataisos pasiūlymas, - tačiau šis faktas EP priimtame apgaulingame dokumente atkakliai ir neprotingai pristatytas daugiskaita, paminint net šešis kartus tariamai blogas pataisas.

    Rezoliucijos pavadinimas taip pat absurdiškas. Ten pasisakoma „dėl pažeidimo“, kai tuo tarpu jokio pažeidimo nėra, tik vieno parlamentaro siūlymas, kuris, joks Parlamento sprendimas, yra vadinamas įvykusiu pažeidimu.

    Apskritai tokia situacija atspindi ypač žemos kokybės dokumentų rengimo darbą, jau nekalbant apie atsakomybės trūkumą tų, kurie sudarė ir pristatė balsavimui šį dokumentą, mažų mažiausiai vertą tolesnio protingo tobulinimo, jei ne šiukšliadėžės. Dėl šių priežasčių aš balsavau prieš visą rezoliuciją“, - sako europarlamentaras V.Landsbergis.

     

    EP raginimus vetuoti įstatymą Premjeras vertina kaip nesusipratimą

    Europos Parlamento (EP) rezoliuciją, pasmerkusią įstatymo projektą dėl bausmės už homoseksualių santykių propagavimą, premjeras Andrius Kubilius vertina kaip nesusipratimą.

    Trečiadienį EP priėmė rezoliuciją, kuri iš esmės smerkia Lietuvą dėl jos Seime Petro Gražulio įregistruoto Administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimo, kuris numatytų baudą už homoseksualių santykių propagavimą. EP paragino prezidentę Dalios Grybauskaitės vetuoti minėtus pakeitimus, jei šie būtų priimti.

    "Ganėtinai keista, kai jau pykstama ir kritikuojama įstatymai ar projektai, kurių Seimas nėra priėmęs. Nelabai yra žinomos mūsų procedūros, gal kas nors negebėjo išaiškinti. Iš tikrųjų, turime pakankamai laisvą procedūrą pateikti Seimui įstatymų projektus, bet tai visiškai nereiškia, kad jie bus priimti. Tai aš traktuoju šį EP priimtą sprendimą kaip tam tikrą nesusipratimą", - ketvirtadienio rytą telefonu iš Londono "Žinių radijui" EP poziciją komentavo premjeras A.Kubilius.

    Pasiteiravus, kaip vertina frakcijos kolegos Kazimiero Uokos pareiškimus, "kad konservatoriai daugiau gėjų eitynių neleis", A.Kubilius to nekomentavo, tačiau pabrėžė, kad niekas neįgaliotas kalbėti už visus, jei Seimas dar nepriėmė kokių nors sprendimų.

    Priėmę rezoliuciją, smerkiančią Lietuvą homoseksualių santykių atžvilgiu, europarlamentarai, be kita ko, paragino Europos Komisiją atlikti teisinį siūlomų Administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimų vertinimą ir parengti ES planą. Jame turėtų būtų numatytos konkrečios kovos su homofobija ir diskriminacija dėl seksualinės orientacijos priemonės.

    EP priimta rezoliucija turėtų būti perduota ES Tarybai, Europos Komisijai, valstybių narių ir šalių kandidačių vyriausybėms ir parlamentams, prezidentei D.Grybauskaitei ir Seimui, ES pagrindinių teisių agentūrai bei Europos Tarybos žmogaus teisių komisarui.

     

     

    lrytas.lt 2011-01-20

     

  • Cinamonas - vaistas nuo 8 ligų

    Cinamonas - vaistas nuo 8 ligų

     

     

    Kanados žurnale „Weekly World News“ pateikiamas medicininiais tyrimais pagrįstas sąrašas ligų, kurias galima gydyti cinamonu ir medumi, sustiprinančiu prieskonio veikliąsias galias.

    1. Jei slenka plaukai, sumaišykite šiltą alyvuogių aliejų, šaukštą medaus, šaukštelį cinamono ir palaikykite ant plaukų prieš juos plaudami.

    2. Spuoguotai odai padės kaukė iš 3 šaukštų medaus ir šaukštelio cinamono. Veidą patepę vakare, kaukę nuplaukite iš ryto.

    3. Norėdami numesti svorio kiekvieną rytą prieš valgį ir vakare prieš miegą išgerkite puodelį medaus su vandenyje pavirintu cinamonu. Reguliarus tokio mišinio vartojimas neleidžia kūne kauptis riebalams.

    4. Kenčiantiems nuo artrito padės pasta, pagaminta iš vienos dalies medaus, dviejų dalių vandens ir šaukštelio cinamono. Šia pasta įtrinkite skaudamą vietą. Rinkitės ir kitą receptą: ryte ir vakare gerkite po puodelį vandens su 2 šaukštais medaus ir šaukšteliu cinamono.

    5. Per didelį cholesterolio kiekį galima išgydyti tokia pačia arbata, kaip ir sergant artritu. Tik šį gėrimą reikia vartoti tris kartus per dieną.

    6. Norėdami išsigydyti peršalimo ligas 3 dienas vartokite 1 valgomąjį šaukštą šilto medaus su ketvirtadaliu arbatinio šaukštelio cinamono miltelių.

    7. Medus su cinamonu padeda apsisaugoti nuo vėžinių susirgimų.

    8. Kalbos, kad cinamonas yra afrodiziakas – ne iš piršto laužtos. Reguliariai suvalgant 2 valgomuosius šaukštus medaus ir cinamono prieš miegą galima išspręsti potencijos problemas.

    Cinamonas, turintis mangano ir kalcio geležies, mažina cholesterolio kiekį kraujyje ir kraujo spaudimą bei apsaugo nuo per didelio kraujo krešėjimo. Cinamone esanti medžiaga cinamonoaldehidas sumažina trombocitų kiekį kraujyje, kurių per didelis kiekis padidina širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

    Cinamonas ypatingai vertinamas, kaip antioksidantas. Antioksidantai stabdo aterosklerozės atsiradimą, neutralizuoja daugelį toksinų, sumažina laisvųjų radikalų gamybą. Iš prieskonių už cinamoną stipresnis antioksidantas yra tik mėta.

    Cinamonas gali sumažinti riziką susirgti diabetu.

     

     

    www.diena.lt 2010-10-21,

  • Lietuvos Sąjūdžio tarybos pareiškimas dėl vardų ir pavardžių rašymo 2010 01 18

    Lietuvos Sąjūdžio tarybos pareiškimas, dėl LR Vyriausybės Seimui pateikto vardų ir pavardžių rašymo įstatymo projekto.