Kernavėje atgijo senoji archeologija ir amatai
Įspūdinga viduramžių žynių, karių, budelių eisena atvėrė vartus į Kernavės piliakalniuose įsikūrusią gyvenvietę. Taip senoji Lietuvos sostinė šiandien jau tryliktą kartą tarptautiniu eksperimentinės archeologijos festivaliu „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“ pažymi Mindaugo karūnavimo dieną. Festivalis vyksta autentiškame žmogaus ir gamtos sukurtame kraštovaizdyje, išsaugojusiame 11 tūkstančių metų šiame regione egzistavusių kultūrų pėdsakus.
Pilies kalno piliakalnyje ir Pajautos slėnyje įsikūrė Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos, Rusijos, Vokietijos, Vengrijos eksperimentinės archeologijos meistrai. Jie rodo, kaip buvo gaminami titnaginiai, kauliniai ir geležiniai įrankiai, kalami ginklai, lipdomi, žiedžiami ir degami puodai, statomi būstai, gaminamas maistas. Svečiai galės patys pabandyti senoviniu būdu užkurti ugnį, nulipdyti puodą, paskanauti archajiškų valgių ar iššauti iš lanko.
Pasak renginio organizatorių, akmens amžiaus gyvenvietėje gyvosios archeologijos meistrai, vilkintys rekonstruotais Narvos ir Pamarių kultūrų ir ankstyvojo bronzos amžiaus kostiumais, atkurs akmens amžiaus žmonių aplinką. Neolitiniame būste audžiami ir pinami drabužiai, lipdomi ir dekoruojami moliniai indai. Darbuojasi ir akmens amžiaus medžiotojai, akmeninių ir titnaginių įrankių, lankų gamintojai, o greta jų įsikūrę ir ankstyvųjų viduramžių gyventojai, kurie rodo to laikotarpio amatus bei kasdieninį nelengvą gyvenimą.
Šiemet pirmą kartą bus demonstruojama pelenų muilo gamyba, veliama vilna, archajiškais metodais gaminamas popierius. Svečiai iš Vengrijos rodys senovės klajoklių gyvenseną – amatus, maisto gamybą, karybą ir muziką. Juvelyrai iš Sankt Peterburgo pirmą kartą pristatys Šiaurės Vakarų Rusijos bei Skandinavijos kraštų juvelyrinius dirbinius, kostiumo dekoravimą, medžio apdirbimą. Klubas iš Latvijos „Senzeme“ taip pat pirmą kartą demonstruos senovės latgalių, žiemgalių ir lyvių kostiumus. Vyks legendinių Lietuvos žirgų - žemaitukų parodomoji programa, šaudymo iš lankų varžybos.
Kaip teigė Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos ryšių su visuomene skyriaus vedėjas Jonas Vitkūnas, gyvosios archeologijos dienos neįsivaizduojamos be ginklų žvangesio ir archajiškos muzikos garsų. Riterių kovose savo narsą demonstruos lietuvių, rusų, lenkų karybos klubai, o senosios muzikos gerbėjus pirmą kartą pradžiugins populiarus ansamblis iš Latvijos „Auli“ bei atlikėjai iš Lietuvos - „Žalvarinis“ ir „Marga muzika“. Renginio metu bus demonstruojama ir senovės muzikos instrumentų gamyba, aidės būgnų, dūdmaišių, ragų, kanklių, dambrelių bei kitų archajiškų muzikos instrumentų garsai.
Viduramžių miesto aikštė tris dienas vilios įprastiniu tam laikotarpiui šurmuliu. Čia bus galima sutikti klajojančius muzikantus, iš svetur atvykusius pirklius, valkatas ir klajūnus. Aikštėje vyks viduramžių teismai, darbuosis budeliai, lankytojai galės dalyvauti įvairiose archajiškose rungtyse ir žaidimuose. Ilgametis senosios Kernavės tyrinėtojas archeologas dr. Aleksiejus Luchtanas papasakos apie viduramžių Kernavės miesto istoriją, kasdienį miestiečių gyvenimą, pristatys to laikotarpio moters kostiumą. Vaikams bus rengiami edukaciniai konkursai. „Lektoriume“, kareiviško tipo palapinėje, bus skaitomos paskaitos bei demonstruojami video filmai apie Kernavės kultūrinį paveldą.
Festivalio svečiai turės galimybę pabendrauti ir su Pilies kalno prieigose archeologinius tyrinėjimus atliekančiais Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos archeologais, artimiau susipažinti su archeologinio darbo procesu, nes profesionalūs archeologiniai tyrinėjimai Kernavėje vykdomi nuo 1979 m.
Visoje Kernavėje suvažiavę daug verslininkų, prekiaujančių papuošalais, gardėsiais, suvenyrais. Mėgėjai gali paragauti iš įvairių Lietuvos regionų atvežtu alumi, gira, nusipirkti naminės duonos ar medaus.
Tačiau, deja, netrūksta ir visiško „kičo“ – pigių blizgučių ir bižuterijos. Mindaugo karūnavimo dienai skirtoje šventėje ypač jaukiai žiūrisi ir parduodami viso pasaulio proletariato vado – Lenino – skulptūriniai bareljefai.
Šios nevykusios „smulkmenos“, esant geram orui, bendros šventinės nuotaikos negadina.
Alfa.lt Rimantas Varnauskas 2011-07-08
Jankauskas: kaimynai į mus žiūri su pavydu
„Matau Lietuvą tokią, į kurią baltu, geru pavydu žiūri kitos ES narės. Žiūri kaip į sėkmės pavyzdį“, - Alfa.lt teigia Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas, primindamas, kaip šalyje bus gera mamoms tėčiams, kaip ilgai ir sočiai gyvens pensininkai.
Premjerui netikėtai nuvykus į Afganistaną, pasirodė komentarai, kad galėtų jis ir negrįžti keletą metų. Tokio pobūdžio komentarai rodo, kad daliai visuomenės valdžia gerokai įkyrėjusi. Socialinė sritis buvo viena labiausiai paveikta krizės, su kokiais nuostoliais ar netektimis išeinama į pokrizinį laikotarpį?
Socialinės apsaugos sistema yra lyg tinklas, kuris turi pagauti kiekvieną, kuris krenta į skurdo zoną. Valstybės prievolė yra užtikrinti bent jau minimalią socialinę pagalbą. Ir tai ne vien pinigais matuojami dalykai – kaip socialinės pašalpos ar nedarbo draudimo išmokos, tautosakoje vadinama bedarbio pašalpa, nemokamas maitinimas mažas pajamas gaunančių šeimų vaikams mokyklose. Neišvardinsiu čia visų paramos formų, tačiau vykdome plačią pagalbos politiką piliečiams, kuriems ji reikalinga.
O tokie sunkmečiai, kurie laikas nuo laiko pasikartoja, iš kurio išeidinėjame, tikėdamiesi, kad nebus jokių netikėtumų, tikiuosi ves į geresnę ekonominę situaciją, kuri kiekvienam žmogui leis pasijusti labiau socialiai apsaugotam. O dirbančiam žmogui leis taip pat oriau gyventi iš gaunamų pajamų.
Laikmetis patikrino, kiek ta Lietuvos socialinės apsaugos sistema yra pajėgi atlaikyti tokius smūgius. Ir, aišku, apnuogino silpnąsias vietas arba tokius įsipareigojimus, kuriuos valstybė prisiimdama gerovės laikais, neapskaičiavo, kad nesugebės jų vykdyti, pakelti. Sunkmečiui atskleidus silpnąsias vietas, teko daryti ir nepopuliarių sprendimų. Žiūrint į poros praėjusių metų perspektyvą, galima lengviau atsidusus sakyti, kad savalaikis socialinių išmokų mokėjimas buvo užtikrintas ir tų nepopuliarių sprendimų dėka. Kartais tenka viešojoje erdvėje pasiskaityti kritikos, kad skolintis daug proto nereikia. Tačiau suvokiant, kaip viso pasaulio ar Europos situacija atrodė 2009-2010 metais, kai daugelyje finansinių institucijų buvo keliamas ne kiek ir už kokią kainą skolinti, o ar aplamai verta skolinti, ar konkreti valstybė bus pajėgi grąžinti skolą, galima teigti, kad pajėgėme susitvarkyti. Juk matome, kas šiuo metu vyksta Graikijoje.
Suprantu klausimo ironiją. Dažnai girdime ir tai, kad, pavyzdžiui, verslas sako, kad jam valdžia netrukdytų, o jis jau pats visas problemas susitvarkys. Bet jei valstybė suvokiame, kaip visus čia, Lietuvoje gyvenančius, tai turime suprasti, kad iš bendrųjų mokesčių yra užtikrinamas viešasis gyvenimas, o tai ir medicina, ir policija, ir gaisrininkai. O socialinio draudimo įmokos užtikrina galimybę mokėti išmokas ligos ar nedarbingumo atveju. Galiausiai tą pačią senatvės pensiją.
Krizinė situacija leido pradėti įgyvendinti pertvarkas, kurių politikai nesiryžo imtis net ir ekonomiškai gerais laikais.
Nemaža dalis visuomenės su nostalgija prisimena „brandaus socializmo“ laikų socialinės apsaugos sistemą, kai atseit visais buvo pasirūpinta. Būta ir daug iliuzinių vilčių, kad paskelbę nepriklausomybę labai greitai gyvensime beveik kaip švedai, su jų „socializmu“. Kokioje situacijoje yra lietuviškoji socialinė sistema?
Žmogui 20 metų jau yra geros brandos laikas, kai jau pradeda susiformuoti pasaulėžiūra. Ir valstybei toks laikas, kai kuriantis visoms struktūroms, naujai sistemai, gyvenimas daug ką tikrina. Po kurio laiko šis dvidešimtmetis atrodys kaip laikas, kad buvo kuriama ir tikrinama praktikoje atskiros sistemos. Lyginti sovietmetį ir šią mūsų sistemą būtų labai primityvu. Pavyzdžiui, ir šiandien pasigirsta siūlymų administraciniais būdais uždrausti išvažiuoti į užsienį jaunimui. Esą jei valstybė padėjo įgyti aukštąjį mokslą, tai tegu išvažiuoja tik tada, kai atidirbs valstybei. Natūralus kitas klausimas, kaip padaryti, kad Lietuva būtų konkurencinga valstybė pasaulyje, kad jauni žmonės matytų perspektyvas ir norėtų dirbti, gyventi bei pridėtinę vertę kurti čia. Turint šalyje tokias technologiškai aukštas darbo vietas, kurios leistų jaunimui save realizuoti, leistų gerai uždirbti, būnant konkuruojančiu pasaulyje, tokia pačia paverčiant ir visą valstybę.
Sovietmečiu sienos buvo uždarytos „geležine uždanga“ ir tokia problema lyg ir neegzistavo. Nebuvo emigracijos, visais buvo pasirūpinta, bet „pasirūpinta“ vienodai. Iš visų surinkti ir visiems po lygiai padalinti. Jau nekalbu apie deficitus, „blatus“ ir kitokius sovietmečio reliktus, kurių dabartinis jaunimas jau net nesuvokia. Ir tuo tik džiaugiuosi.
Gyvename remdamiesi visai kitais principais. Žmogaus laisvas pasirinkimas, valstybės prievolė, bet su ta sąlyga, kad valstybė tai yra visi piliečiai, o ne tik valdžia. Per dvidešimt metų nuėjome tokį kelią, kad daugelis kaimynų žiūri į mus su geru pavydu. Nesakau, kad nebuvo galima padaryti dar daugiau gerų darbų.
Užsiminus apie kaimynų pavydą, verta prisiminti prezidentės D. Grybauskaitės metinio pranešimo vietas, kurios skirtos socialinei politikai. Prezidentė padėtį įvardijo kaip „valstybės nužmogėjimą“, o konkrečiau prabilo apie tai, kad „socialinė sistema laukia realių reformų, o ne popierinių koncepcijų ar gairių“.
Bendrai kalbant apie socialinio draudimo ir pensijų sistemos pertvarką, tai prezidentės metiniame pranešime pasakyta daug tiesos, kadangi ta popierinė dalis koncepcijų dalis yra neišvengiama. Juk kaip atrodytų, jei pultume įgyvendinti kažkokias reformas be jokio plano. Seime po ilgų diskusijų patvirtintoje pertvarkos koncepcijoje projektuojama keliems dešimtmečiams į priekį. Tam reikia plataus politinio spektro sutarimo tam, kad, pavyzdžiui, pensijų sistemos pertvarka nebūtų po eilinių rinkimų vėl keičiama. Su naujomis popierinėmis koncepcijomis ir strategijomis.
Nevienareikšmiškai buvo priimtas pensinio amžiaus ilginimas, daug įtampos sukėlė pensijų kaupimo modeliai, kurių priėmimas net atidėtas rudeniui. Tačiau tai jau ne „popieriai“, o realūs darbai. Reali yra ir Sodros pertvarka. Gal jau pamiršome, kad nuo pernai nedarbingumo pažymėjimus galima gauti elektroniniu pavidalu. Tai yra viskas vyksta greičiau, paprasčiau ir skaidriau. Tai irgi svarbu, nes jau neliko galimybės atbuline data nusipirkti vienokį ar kitokį pažymėjimą. Taigi yra padaryta daug lyg ir mažų, bet konkrečių dalykų.
Kai kalbame apie konceptualius dalykus, kad ir pensijų sistemos reformą, tai reikia pasakyti, kad ji, prasidėsianti nuo kitų metų, bus įgyvendinta per kelis dešimtmečius. Ji baigsis tada, kai šiandien besimokantis jaunas žmogus, kuris ateis į darbo rinką ir pradės kaupti savo būsimai pensijai, pradės gauti tą savo pensiją.
Vienas pagrindinių tos reformos tikslų yra tas, kad ateities krizės, cikliški smūgiai būtų lengviau pakeliami ir nereikėtų imtis tokių, kokių teko, deja, imtis per šią krizę. Kad ir laikinai mažinti išmokas, kad visi jas gautų laiku.
Iki 65-erių metų pailgintas pensinis amžius nemažai žmonių, kurie tikėjosi lyg kokie japonai keliauti po pasaulį, nuvylė. Turint galvoje, kad Lietuvos amžiaus vidurkis yra mažesnis už europinė, ar ne per greitai ir ne per lengvai pasiduoda ES institucijų reikalavimui ilginti pensinį amžių, nebuvo galima išsireikalauti ilgesnio pereinamojo laikotarpio?
Kol karas keliuose buvo gerokai agresyvesnis, tai žinoma, kad žymi dalis lietuvių nesulaukdavo pensinio amžiaus, nes žuvo. Anksčiau sakėte, kad lietuvių norėta gyventi kaip Skandinavijoje, tačiau dažniausiai nutylima, kad ten natūralu yra mokėti visus mokesčius, o tai reiškia ir geresnes viešąsias paslaugas, didesnę paramą iš valstybės pusės.
Kalbant apie pensinį amžių buvo du pasirinkimai. Keliauti ir turėti orią pensiją, kad nereikėtų skolintis vaistams ar maistui. Visi atsakytų, kad to ir norėtų. Į klausimą, kaip tai užtikrinti, atsakyti jau nebūtų taip lengva.
Bendra su ES direktyvomis yra tai, kad panašias problemas sprendžia visos šalys narės. O sprendimo kelių tikrai nėra daug, todėl mes sprendimo būdus projektuojame pagal individualią Lietuvos situaciją, remdamiesi statistikos prognozėmis. Jos rodo, kad būtent pensinis amžius bei papildomas privatus kaupimas leis ateityje gauti oresnę pensiją.
Jei kalbame ne apie vidutinę, o apie vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę, sulaukus 65-erių metų, tai statistika sako, kad Lietuvoje tikėtina gyvenimo trukmė vyrams yra 13, o moterų - 18 metų. Prognozės taip pat sako, kad gerėjant mokslo pasiekimams, sveikatos apsaugai, sveikiau gyvenant, tikėtina, kad gyvenimo trukmė ilgės. Lietuvoje – taip pat.
Kitaip sakant, norime to ar nenorime, turime skaičiuoti ir matyti, kas suneš būsimas pensijas tiems žmonėms, kurie ateityje bus pensijoje. Demografinė problema perspektyvoje yra pakankamas iššūkis ir Lietuvai. Sodra per keletą metų susitvarkys savo finansinius balansus, bet atsakingai žiūrint kelis dešimtmečius į priekį natūralu, kad sprendimai turi ir yra daromi jau dabar.
Priminsiu, kad dar 2005 metais tuometinė vyriausybė matė būtent tokį kelią, kokį pasirinkome mes, tačiau politinės valios trūkumas, esant gerai ekonominei situacijai, neleido priimti nepopuliaraus sprendimo. Krizė kartu su iššūkiais sudarė galimybę priimti šiuos būtinus sprendimus.
Labai norėtųsi priminti, kad pensinio amžiaus ilginimo procesas vyks labai ilgai ir nuosekliai – iki 2026 metų. Skirtingai nei Graikijoje, kuri buvo priversta ilginti vienu ypu, staiga. Lygiai tuo pačiu metu Lietuvos pensijų sistemoje turės būti įtvirtinta lankstaus išėjimo į pensiją galimybė, t.y. kiekvienas žmogus, matydamas, kiek yra sukaupęs Sodroje ar antroje bei trečioje pakopose, galės apsispręsti ir pasirinkti įvairius variantus. Išeiti anksčiau, derinti dalinį darbą su daliniu pensijos gavimu ir panašiai. O gal padirbėti metais ilgiau, kad pasaulį būtų galima pamatyti su didesne pensija.
Tas pensijas turėtų sunešti potencialiai gimsiantys Lietuvos piliečiai. Ministerija šiomis dienomis išplatino pranešimus apie pasikeitusią motinystės ir tėvystės išmokų tvarką. Ar ši tvarka, dėl kurios būta daug ginčų, piketų ir ašarų, ženkliai kilsterės gimstamumą Lietuvoje?
Duok Dieve, kad vaikai gimtų iš meilės, o ne iš išskaičiavimo. O jeigu rimtai, tai Lietuvos situacija yra tokia, kad ši sistema po liepos 1 dienos yra viena dosniausių ES. Tačiau šis atsakymas būtų nepilnas, jei nekalbėtume apie visas paslaugas, kurias valstybė suteikia jauniems tėvams. Pradedant dar nepakankamai išvystytu vaikų darželių tinklu, galimybėmis derinti vaiko auginimą su darbo santykiais, baigiant priemonėmis, kurios jau šiems užaugusiems vaikams suteiktų galimybę dirbti ir gyventi Lietuvoje.
Vertinga yra tai, kad Lietuvoje, nepaisant sunkmečio, ir toliau išlieka vienos palankiausių auginti vaikus, eiti vaiko priežiūros atostogų, lyginant su kitomis valstybėmis. Mūsų šalyje šios atostogos yra vienos ilgiausių - iš viso galima eiti trejiems metams vaiko priežiūros atostogų: pirmus dvejus yra mokama pašalpa, o trečiaisiais - nebe, tačiau tokios galimybės yra sudarytos.
Tačiau vien kylantis gimstamumas, vargu ar išspręs visas sudėtingas demografines problemas. Tikrai nesakau, kad sistema pasiekė tobulumą, bet nesakyčiau, kad būtų gerai, jei, dvigubai padidinus išmokas, gimtų dvigubai daugiau vaikų. Ne duok Dieve, jei tai būtų skaičiuojama Lietuva.
Nedarbas, nepaisant pareiškimų apie įvairias jo mažinimo, verslo skatinimo priemones, išlieka aukštas. 2011 metų I ketvirtį jis siekė 277 tūkstančius arba 17, 2 proc. Kokios jo priežastys – žmones tenkina nedidelės pašalpos, jie triūsia šešėlyje? Kalbama, kad tie keli procentai nukritusiu nedarbo didžia dalimi atsirado dėl emigrantų?
Bandote įteigti, kad vyriausybė nieko nedaro? Norint gražaus atsakymo, galima būtų sakyti, kad per metus laiko registruotas nedarbas sumažėjo trečdaliu, visu 100 tūkstančių. Sakyčiau, kad ne vien emigracija, bet ir darbo vietų legalizavimas, dar neregėtas eksporto kilimas. Per pirmus penkis šių metų mėnesius, pagal Sodros duomenis, priimtų į darbą žmonių skaičius padidėjo 46 tūkst. Jie neemigravo, o oficialiai dirba ir yra apdrausti nuo visokių netikėtumų.
Kitas dalykas – darbo biržų sistema pradėjo dirbti gerokai lanksčiau. Visas priemonių pradėjo spręsti problemą, bet tai vyksta ne taip staiga, kaip norėtųsi. Iki metų pabaigos turėtume pamatyti, kaip atsigaunant ekonomikai, darant skaidresnę nedarbo draudimo išmokų tvarką, nedarbo lygis turėtų slinkti žemyn.
Seimui pateikti nelegalaus darbo užkardymo įstatymo projektas, ieškome priemonių, kaip socialiai labiau apsaugoti žmones, nes ne vien darbdaviai piktnaudžiauja, versdami dirbti be darbo sutarčių, su atlyginimais vokeliuose. Tenka susidurti su atvejais, kai patys žmonės siūlo tokius „atsiskaitymo būdus“, svarstydami, kad geriau šiandien didesnis atlygis nei kažkokios menamos socialinės garantijos ateityje. O jos menamos tol, kol neatsitinka nelaimė ar neateina senatvė.
Užimtumas ir nedarbas – vienas vyriausybės prioritetų, bet naivu tikėtis, kad, iki galo neatsigavus ekonomikai, išsispręstų ir nedarbo reikalai. Tačiau tendencijos yra aiškios, lengviname galimybes pradėti smulkų ir vidutinį verslą, atsikratome biurokratinės naštos. Iki kitos vasaros matysime ženklius palengvinimus žmonėms, norintiems verslininkauti ir legaliai uždirbti pajamas, nesibijant dirbtinos kontrolės, dėl kurios kai kam kildavo noras bėgti iš Lietuvos.
Pramonininkų vadovas B. Lubys netikėtai pranešė, kad laikas didinti minimalią algą. Tam tikriausiai nesipriešins ir profesinės sąjungos. Paskutinis žodis vyriausybei, kuri į tai žvelgia gana skeptiškai?
Tokio dalyko, kaip minimali mėnesinė alga, daugelis Europos valstybių apskritai neturi. Mūsų teisinė sistema numato, kad Trišalės tarybos teikimu vyriausybė nustato MMA. Tačiau darbdavių atstovai iki šiol nesutarė, nors pramonininkai už jos didinimą, o smulkieji ir vidutiniai verslininkai, kurie ne tik badauja prieš kasos aparatus – prieš. Esą jie būtų priversti bankrutuoti ar eiti į „šešėlį“. Vyriausybė negali imtis jokių veiksmų, kol nėra sutarimo. Jei ji didintų MMA, tai gal ir būtų tas „paskutinis žodis“, bet tuo pačiu ir esamos sistemos neigimas. Norime eiti susitarimų, o ne kažkokių valinių sprendimų keliu.
Vyriausybės iniciatyva sukurta valstybės vizija 2030 metams. Kokia Lietuvos viziją matytumėte Jūs?
Matau Lietuvą tokią, į kurią baltu, geru pavydu žiūri kitos ES narės. Žiūri kaip į sėkmės pavyzdį.
Alfa.lt Rimantas Varnauskas 2011-07-08
Gruzijoje už šnipinėjimą Rusijai nuteista grupė asmenų
Batumio miesto teisme nuteisti devyni asmenys, šnipinėję Rusijos naudai, pranešė teismo pareigūnai.
Pasak jų, kaltė šnipinėjimu pripažinta keturiems Rusijos piliečiams ir penkiems Gruzijos.
Jie nuteisti kalėti nuo 11 iki 14 metų.
Griežčiausia bausmė, 14 metų kalėjimo, teko Rusijos piliečiui Jurijui Skrylnikovui, kuris, anot Gruzijos specialiųjų tarnybų, buvo susijęs su Rusijos armijos generalinio štabo Vyriausiąja žvalgybos valdyba (VŽV), taip pat su VŽV rezidentūra Gruzijoje.
Tyrimo medžiaga rodo, kad Rusijos agentūra, kurioje buvo ir keli Gruzijos karinių oro pajėgų lakūnai, kelerius metus perdavinėjo karinio pobūdžio informaciją, taip pat ir karo veiksmų 2008-ųjų rugpjūtį metu.
2010 metų spalio 29 dieną Gruzijos vidaus reikalų ministerija (VRM) pranešė apie baigtą operaciją „Enver“ Adžarijoje; jos metu buvo sulaikyta 13 asmenų, įtartų šnipinėjimu Rusijai. Keturi jų – Rusijos piliečiai.
Gruzijos VRM departamento vicedirektorius Otaras Ordžonikidzė tada sakė, kad Gruzijos VRM Kontržvalgybos departamentas atliko operaciją, kurios metu buvo išaiškintas su Rusijos VŽV susijusių asmenų tinklas. Šnipų išaiškinimas truko apie ketverius metus – nuo 2006-ųjų.
Minėtų 13 asmenų teismas prasidėjo balandžio 15 dieną, o nuo birželio 29 dienos vyko uždaras teismo procesas, kuriame nagrinėta devynių asmenų byla; pastarieji neprisipažino šnipinėję Rusijai.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/65529 2011-07-07
Kernavėje atgijo senoji archeologija ir amatai
Įspūdinga viduramžių žynių, karių, budelių eisena atvėrė vartus į Kernavės piliakalniuose įsikūrusią gyvenvietę. Taip senoji Lietuvos sostinė šiandien jau tryliktą kartą tarptautiniu eksperimentinės archeologijos festivaliu „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“ pažymi Mindaugo karūnavimo dieną. Festivalis vyksta autentiškame žmogaus ir gamtos sukurtame kraštovaizdyje, išsaugojusiame 11 tūkstančių metų šiame regione egzistavusių kultūrų pėdsakus.
Pilies kalno piliakalnyje ir Pajautos slėnyje įsikūrė Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos, Rusijos, Vokietijos, Vengrijos eksperimentinės archeologijos meistrai. Jie rodo, kaip buvo gaminami titnaginiai, kauliniai ir geležiniai įrankiai, kalami ginklai, lipdomi, žiedžiami ir degami puodai, statomi būstai, gaminamas maistas. Svečiai galės patys pabandyti senoviniu būdu užkurti ugnį, nulipdyti puodą, paskanauti archajiškų valgių ar iššauti iš lanko.
Pasak renginio organizatorių, akmens amžiaus gyvenvietėje gyvosios archeologijos meistrai, vilkintys rekonstruotais Narvos ir Pamarių kultūrų ir ankstyvojo bronzos amžiaus kostiumais, atkurs akmens amžiaus žmonių aplinką. Neolitiniame būste audžiami ir pinami drabužiai, lipdomi ir dekoruojami moliniai indai. Darbuojasi ir akmens amžiaus medžiotojai, akmeninių ir titnaginių įrankių, lankų gamintojai, o greta jų įsikūrę ir ankstyvųjų viduramžių gyventojai, kurie rodo to laikotarpio amatus bei kasdieninį nelengvą gyvenimą.
Šiemet pirmą kartą bus demonstruojama pelenų muilo gamyba, veliama vilna, archajiškais metodais gaminamas popierius. Svečiai iš Vengrijos rodys senovės klajoklių gyvenseną – amatus, maisto gamybą, karybą ir muziką. Juvelyrai iš Sankt Peterburgo pirmą kartą pristatys Šiaurės Vakarų Rusijos bei Skandinavijos kraštų juvelyrinius dirbinius, kostiumo dekoravimą, medžio apdirbimą. Klubas iš Latvijos „Senzeme“ taip pat pirmą kartą demonstruos senovės latgalių, žiemgalių ir lyvių kostiumus. Vyks legendinių Lietuvos žirgų - žemaitukų parodomoji programa, šaudymo iš lankų varžybos.
Kaip teigė Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos ryšių su visuomene skyriaus vedėjas Jonas Vitkūnas, gyvosios archeologijos dienos neįsivaizduojamos be ginklų žvangesio ir archajiškos muzikos garsų. Riterių kovose savo narsą demonstruos lietuvių, rusų, lenkų karybos klubai, o senosios muzikos gerbėjus pirmą kartą pradžiugins populiarus ansamblis iš Latvijos „Auli“ bei atlikėjai iš Lietuvos - „Žalvarinis“ ir „Marga muzika“. Renginio metu bus demonstruojama ir senovės muzikos instrumentų gamyba, aidės būgnų, dūdmaišių, ragų, kanklių, dambrelių bei kitų archajiškų muzikos instrumentų garsai.
Viduramžių miesto aikštė tris dienas vilios įprastiniu tam laikotarpiui šurmuliu. Čia bus galima sutikti klajojančius muzikantus, iš svetur atvykusius pirklius, valkatas ir klajūnus. Aikštėje vyks viduramžių teismai, darbuosis budeliai, lankytojai galės dalyvauti įvairiose archajiškose rungtyse ir žaidimuose. Ilgametis senosios Kernavės tyrinėtojas archeologas dr. Aleksiejus Luchtanas papasakos apie viduramžių Kernavės miesto istoriją, kasdienį miestiečių gyvenimą, pristatys to laikotarpio moters kostiumą. Vaikams bus rengiami edukaciniai konkursai. „Lektoriume“, kareiviško tipo palapinėje, bus skaitomos paskaitos bei demonstruojami video filmai apie Kernavės kultūrinį paveldą.
Festivalio svečiai turės galimybę pabendrauti ir su Pilies kalno prieigose archeologinius tyrinėjimus atliekančiais Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos archeologais, artimiau susipažinti su archeologinio darbo procesu, nes profesionalūs archeologiniai tyrinėjimai Kernavėje vykdomi nuo 1979 m.
Visoje Kernavėje suvažiavę daug verslininkų, prekiaujančių papuošalais, gardėsiais, suvenyrais. Mėgėjai gali paragauti iš įvairių Lietuvos regionų atvežtu alumi, gira, nusipirkti naminės duonos ar medaus.
Tačiau, deja, netrūksta ir visiško „kičo“ – pigių blizgučių ir bižuterijos. Mindaugo karūnavimo dienai skirtoje šventėje ypač jaukiai žiūrisi ir parduodami viso pasaulio proletariato vado – Lenino – skulptūriniai bareljefai.
Šios nevykusios „smulkmenos“, esant geram orui, bendros šventinės nuotaikos negadina.
Alfa.lt Rimantas Varnauskas 2011-07-08
Jankauskas: kaimynai į mus žiūri su pavydu
„Matau Lietuvą tokią, į kurią baltu, geru pavydu žiūri kitos ES narės. Žiūri kaip į sėkmės pavyzdį“, - Alfa.lt teigia Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas, primindamas, kaip šalyje bus gera mamoms tėčiams, kaip ilgai ir sočiai gyvens pensininkai.
Premjerui netikėtai nuvykus į Afganistaną, pasirodė komentarai, kad galėtų jis ir negrįžti keletą metų. Tokio pobūdžio komentarai rodo, kad daliai visuomenės valdžia gerokai įkyrėjusi. Socialinė sritis buvo viena labiausiai paveikta krizės, su kokiais nuostoliais ar netektimis išeinama į pokrizinį laikotarpį?
Socialinės apsaugos sistema yra lyg tinklas, kuris turi pagauti kiekvieną, kuris krenta į skurdo zoną. Valstybės prievolė yra užtikrinti bent jau minimalią socialinę pagalbą. Ir tai ne vien pinigais matuojami dalykai – kaip socialinės pašalpos ar nedarbo draudimo išmokos, tautosakoje vadinama bedarbio pašalpa, nemokamas maitinimas mažas pajamas gaunančių šeimų vaikams mokyklose. Neišvardinsiu čia visų paramos formų, tačiau vykdome plačią pagalbos politiką piliečiams, kuriems ji reikalinga.
O tokie sunkmečiai, kurie laikas nuo laiko pasikartoja, iš kurio išeidinėjame, tikėdamiesi, kad nebus jokių netikėtumų, tikiuosi ves į geresnę ekonominę situaciją, kuri kiekvienam žmogui leis pasijusti labiau socialiai apsaugotam. O dirbančiam žmogui leis taip pat oriau gyventi iš gaunamų pajamų.
Laikmetis patikrino, kiek ta Lietuvos socialinės apsaugos sistema yra pajėgi atlaikyti tokius smūgius. Ir, aišku, apnuogino silpnąsias vietas arba tokius įsipareigojimus, kuriuos valstybė prisiimdama gerovės laikais, neapskaičiavo, kad nesugebės jų vykdyti, pakelti. Sunkmečiui atskleidus silpnąsias vietas, teko daryti ir nepopuliarių sprendimų. Žiūrint į poros praėjusių metų perspektyvą, galima lengviau atsidusus sakyti, kad savalaikis socialinių išmokų mokėjimas buvo užtikrintas ir tų nepopuliarių sprendimų dėka. Kartais tenka viešojoje erdvėje pasiskaityti kritikos, kad skolintis daug proto nereikia. Tačiau suvokiant, kaip viso pasaulio ar Europos situacija atrodė 2009-2010 metais, kai daugelyje finansinių institucijų buvo keliamas ne kiek ir už kokią kainą skolinti, o ar aplamai verta skolinti, ar konkreti valstybė bus pajėgi grąžinti skolą, galima teigti, kad pajėgėme susitvarkyti. Juk matome, kas šiuo metu vyksta Graikijoje.
Suprantu klausimo ironiją. Dažnai girdime ir tai, kad, pavyzdžiui, verslas sako, kad jam valdžia netrukdytų, o jis jau pats visas problemas susitvarkys. Bet jei valstybė suvokiame, kaip visus čia, Lietuvoje gyvenančius, tai turime suprasti, kad iš bendrųjų mokesčių yra užtikrinamas viešasis gyvenimas, o tai ir medicina, ir policija, ir gaisrininkai. O socialinio draudimo įmokos užtikrina galimybę mokėti išmokas ligos ar nedarbingumo atveju. Galiausiai tą pačią senatvės pensiją.
Krizinė situacija leido pradėti įgyvendinti pertvarkas, kurių politikai nesiryžo imtis net ir ekonomiškai gerais laikais.
Nemaža dalis visuomenės su nostalgija prisimena „brandaus socializmo“ laikų socialinės apsaugos sistemą, kai atseit visais buvo pasirūpinta. Būta ir daug iliuzinių vilčių, kad paskelbę nepriklausomybę labai greitai gyvensime beveik kaip švedai, su jų „socializmu“. Kokioje situacijoje yra lietuviškoji socialinė sistema?
Žmogui 20 metų jau yra geros brandos laikas, kai jau pradeda susiformuoti pasaulėžiūra. Ir valstybei toks laikas, kai kuriantis visoms struktūroms, naujai sistemai, gyvenimas daug ką tikrina. Po kurio laiko šis dvidešimtmetis atrodys kaip laikas, kad buvo kuriama ir tikrinama praktikoje atskiros sistemos. Lyginti sovietmetį ir šią mūsų sistemą būtų labai primityvu. Pavyzdžiui, ir šiandien pasigirsta siūlymų administraciniais būdais uždrausti išvažiuoti į užsienį jaunimui. Esą jei valstybė padėjo įgyti aukštąjį mokslą, tai tegu išvažiuoja tik tada, kai atidirbs valstybei. Natūralus kitas klausimas, kaip padaryti, kad Lietuva būtų konkurencinga valstybė pasaulyje, kad jauni žmonės matytų perspektyvas ir norėtų dirbti, gyventi bei pridėtinę vertę kurti čia. Turint šalyje tokias technologiškai aukštas darbo vietas, kurios leistų jaunimui save realizuoti, leistų gerai uždirbti, būnant konkuruojančiu pasaulyje, tokia pačia paverčiant ir visą valstybę.
Sovietmečiu sienos buvo uždarytos „geležine uždanga“ ir tokia problema lyg ir neegzistavo. Nebuvo emigracijos, visais buvo pasirūpinta, bet „pasirūpinta“ vienodai. Iš visų surinkti ir visiems po lygiai padalinti. Jau nekalbu apie deficitus, „blatus“ ir kitokius sovietmečio reliktus, kurių dabartinis jaunimas jau net nesuvokia. Ir tuo tik džiaugiuosi.
Gyvename remdamiesi visai kitais principais. Žmogaus laisvas pasirinkimas, valstybės prievolė, bet su ta sąlyga, kad valstybė tai yra visi piliečiai, o ne tik valdžia. Per dvidešimt metų nuėjome tokį kelią, kad daugelis kaimynų žiūri į mus su geru pavydu. Nesakau, kad nebuvo galima padaryti dar daugiau gerų darbų.
Užsiminus apie kaimynų pavydą, verta prisiminti prezidentės D. Grybauskaitės metinio pranešimo vietas, kurios skirtos socialinei politikai. Prezidentė padėtį įvardijo kaip „valstybės nužmogėjimą“, o konkrečiau prabilo apie tai, kad „socialinė sistema laukia realių reformų, o ne popierinių koncepcijų ar gairių“.
Bendrai kalbant apie socialinio draudimo ir pensijų sistemos pertvarką, tai prezidentės metiniame pranešime pasakyta daug tiesos, kadangi ta popierinė dalis koncepcijų dalis yra neišvengiama. Juk kaip atrodytų, jei pultume įgyvendinti kažkokias reformas be jokio plano. Seime po ilgų diskusijų patvirtintoje pertvarkos koncepcijoje projektuojama keliems dešimtmečiams į priekį. Tam reikia plataus politinio spektro sutarimo tam, kad, pavyzdžiui, pensijų sistemos pertvarka nebūtų po eilinių rinkimų vėl keičiama. Su naujomis popierinėmis koncepcijomis ir strategijomis.
Nevienareikšmiškai buvo priimtas pensinio amžiaus ilginimas, daug įtampos sukėlė pensijų kaupimo modeliai, kurių priėmimas net atidėtas rudeniui. Tačiau tai jau ne „popieriai“, o realūs darbai. Reali yra ir Sodros pertvarka. Gal jau pamiršome, kad nuo pernai nedarbingumo pažymėjimus galima gauti elektroniniu pavidalu. Tai yra viskas vyksta greičiau, paprasčiau ir skaidriau. Tai irgi svarbu, nes jau neliko galimybės atbuline data nusipirkti vienokį ar kitokį pažymėjimą. Taigi yra padaryta daug lyg ir mažų, bet konkrečių dalykų.
Kai kalbame apie konceptualius dalykus, kad ir pensijų sistemos reformą, tai reikia pasakyti, kad ji, prasidėsianti nuo kitų metų, bus įgyvendinta per kelis dešimtmečius. Ji baigsis tada, kai šiandien besimokantis jaunas žmogus, kuris ateis į darbo rinką ir pradės kaupti savo būsimai pensijai, pradės gauti tą savo pensiją.
Vienas pagrindinių tos reformos tikslų yra tas, kad ateities krizės, cikliški smūgiai būtų lengviau pakeliami ir nereikėtų imtis tokių, kokių teko, deja, imtis per šią krizę. Kad ir laikinai mažinti išmokas, kad visi jas gautų laiku.
Iki 65-erių metų pailgintas pensinis amžius nemažai žmonių, kurie tikėjosi lyg kokie japonai keliauti po pasaulį, nuvylė. Turint galvoje, kad Lietuvos amžiaus vidurkis yra mažesnis už europinė, ar ne per greitai ir ne per lengvai pasiduoda ES institucijų reikalavimui ilginti pensinį amžių, nebuvo galima išsireikalauti ilgesnio pereinamojo laikotarpio?
Kol karas keliuose buvo gerokai agresyvesnis, tai žinoma, kad žymi dalis lietuvių nesulaukdavo pensinio amžiaus, nes žuvo. Anksčiau sakėte, kad lietuvių norėta gyventi kaip Skandinavijoje, tačiau dažniausiai nutylima, kad ten natūralu yra mokėti visus mokesčius, o tai reiškia ir geresnes viešąsias paslaugas, didesnę paramą iš valstybės pusės.
Kalbant apie pensinį amžių buvo du pasirinkimai. Keliauti ir turėti orią pensiją, kad nereikėtų skolintis vaistams ar maistui. Visi atsakytų, kad to ir norėtų. Į klausimą, kaip tai užtikrinti, atsakyti jau nebūtų taip lengva.
Bendra su ES direktyvomis yra tai, kad panašias problemas sprendžia visos šalys narės. O sprendimo kelių tikrai nėra daug, todėl mes sprendimo būdus projektuojame pagal individualią Lietuvos situaciją, remdamiesi statistikos prognozėmis. Jos rodo, kad būtent pensinis amžius bei papildomas privatus kaupimas leis ateityje gauti oresnę pensiją.
Jei kalbame ne apie vidutinę, o apie vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę, sulaukus 65-erių metų, tai statistika sako, kad Lietuvoje tikėtina gyvenimo trukmė vyrams yra 13, o moterų - 18 metų. Prognozės taip pat sako, kad gerėjant mokslo pasiekimams, sveikatos apsaugai, sveikiau gyvenant, tikėtina, kad gyvenimo trukmė ilgės. Lietuvoje – taip pat.
Kitaip sakant, norime to ar nenorime, turime skaičiuoti ir matyti, kas suneš būsimas pensijas tiems žmonėms, kurie ateityje bus pensijoje. Demografinė problema perspektyvoje yra pakankamas iššūkis ir Lietuvai. Sodra per keletą metų susitvarkys savo finansinius balansus, bet atsakingai žiūrint kelis dešimtmečius į priekį natūralu, kad sprendimai turi ir yra daromi jau dabar.
Priminsiu, kad dar 2005 metais tuometinė vyriausybė matė būtent tokį kelią, kokį pasirinkome mes, tačiau politinės valios trūkumas, esant gerai ekonominei situacijai, neleido priimti nepopuliaraus sprendimo. Krizė kartu su iššūkiais sudarė galimybę priimti šiuos būtinus sprendimus.
Labai norėtųsi priminti, kad pensinio amžiaus ilginimo procesas vyks labai ilgai ir nuosekliai – iki 2026 metų. Skirtingai nei Graikijoje, kuri buvo priversta ilginti vienu ypu, staiga. Lygiai tuo pačiu metu Lietuvos pensijų sistemoje turės būti įtvirtinta lankstaus išėjimo į pensiją galimybė, t.y. kiekvienas žmogus, matydamas, kiek yra sukaupęs Sodroje ar antroje bei trečioje pakopose, galės apsispręsti ir pasirinkti įvairius variantus. Išeiti anksčiau, derinti dalinį darbą su daliniu pensijos gavimu ir panašiai. O gal padirbėti metais ilgiau, kad pasaulį būtų galima pamatyti su didesne pensija.
Tas pensijas turėtų sunešti potencialiai gimsiantys Lietuvos piliečiai. Ministerija šiomis dienomis išplatino pranešimus apie pasikeitusią motinystės ir tėvystės išmokų tvarką. Ar ši tvarka, dėl kurios būta daug ginčų, piketų ir ašarų, ženkliai kilsterės gimstamumą Lietuvoje?
Duok Dieve, kad vaikai gimtų iš meilės, o ne iš išskaičiavimo. O jeigu rimtai, tai Lietuvos situacija yra tokia, kad ši sistema po liepos 1 dienos yra viena dosniausių ES. Tačiau šis atsakymas būtų nepilnas, jei nekalbėtume apie visas paslaugas, kurias valstybė suteikia jauniems tėvams. Pradedant dar nepakankamai išvystytu vaikų darželių tinklu, galimybėmis derinti vaiko auginimą su darbo santykiais, baigiant priemonėmis, kurios jau šiems užaugusiems vaikams suteiktų galimybę dirbti ir gyventi Lietuvoje.
Vertinga yra tai, kad Lietuvoje, nepaisant sunkmečio, ir toliau išlieka vienos palankiausių auginti vaikus, eiti vaiko priežiūros atostogų, lyginant su kitomis valstybėmis. Mūsų šalyje šios atostogos yra vienos ilgiausių - iš viso galima eiti trejiems metams vaiko priežiūros atostogų: pirmus dvejus yra mokama pašalpa, o trečiaisiais - nebe, tačiau tokios galimybės yra sudarytos.
Tačiau vien kylantis gimstamumas, vargu ar išspręs visas sudėtingas demografines problemas. Tikrai nesakau, kad sistema pasiekė tobulumą, bet nesakyčiau, kad būtų gerai, jei, dvigubai padidinus išmokas, gimtų dvigubai daugiau vaikų. Ne duok Dieve, jei tai būtų skaičiuojama Lietuva.
Nedarbas, nepaisant pareiškimų apie įvairias jo mažinimo, verslo skatinimo priemones, išlieka aukštas. 2011 metų I ketvirtį jis siekė 277 tūkstančius arba 17, 2 proc. Kokios jo priežastys – žmones tenkina nedidelės pašalpos, jie triūsia šešėlyje? Kalbama, kad tie keli procentai nukritusiu nedarbo didžia dalimi atsirado dėl emigrantų?
Bandote įteigti, kad vyriausybė nieko nedaro? Norint gražaus atsakymo, galima būtų sakyti, kad per metus laiko registruotas nedarbas sumažėjo trečdaliu, visu 100 tūkstančių. Sakyčiau, kad ne vien emigracija, bet ir darbo vietų legalizavimas, dar neregėtas eksporto kilimas. Per pirmus penkis šių metų mėnesius, pagal Sodros duomenis, priimtų į darbą žmonių skaičius padidėjo 46 tūkst. Jie neemigravo, o oficialiai dirba ir yra apdrausti nuo visokių netikėtumų.
Kitas dalykas – darbo biržų sistema pradėjo dirbti gerokai lanksčiau. Visas priemonių pradėjo spręsti problemą, bet tai vyksta ne taip staiga, kaip norėtųsi. Iki metų pabaigos turėtume pamatyti, kaip atsigaunant ekonomikai, darant skaidresnę nedarbo draudimo išmokų tvarką, nedarbo lygis turėtų slinkti žemyn.
Seimui pateikti nelegalaus darbo užkardymo įstatymo projektas, ieškome priemonių, kaip socialiai labiau apsaugoti žmones, nes ne vien darbdaviai piktnaudžiauja, versdami dirbti be darbo sutarčių, su atlyginimais vokeliuose. Tenka susidurti su atvejais, kai patys žmonės siūlo tokius „atsiskaitymo būdus“, svarstydami, kad geriau šiandien didesnis atlygis nei kažkokios menamos socialinės garantijos ateityje. O jos menamos tol, kol neatsitinka nelaimė ar neateina senatvė.
Užimtumas ir nedarbas – vienas vyriausybės prioritetų, bet naivu tikėtis, kad, iki galo neatsigavus ekonomikai, išsispręstų ir nedarbo reikalai. Tačiau tendencijos yra aiškios, lengviname galimybes pradėti smulkų ir vidutinį verslą, atsikratome biurokratinės naštos. Iki kitos vasaros matysime ženklius palengvinimus žmonėms, norintiems verslininkauti ir legaliai uždirbti pajamas, nesibijant dirbtinos kontrolės, dėl kurios kai kam kildavo noras bėgti iš Lietuvos.
Pramonininkų vadovas B. Lubys netikėtai pranešė, kad laikas didinti minimalią algą. Tam tikriausiai nesipriešins ir profesinės sąjungos. Paskutinis žodis vyriausybei, kuri į tai žvelgia gana skeptiškai?
Tokio dalyko, kaip minimali mėnesinė alga, daugelis Europos valstybių apskritai neturi. Mūsų teisinė sistema numato, kad Trišalės tarybos teikimu vyriausybė nustato MMA. Tačiau darbdavių atstovai iki šiol nesutarė, nors pramonininkai už jos didinimą, o smulkieji ir vidutiniai verslininkai, kurie ne tik badauja prieš kasos aparatus – prieš. Esą jie būtų priversti bankrutuoti ar eiti į „šešėlį“. Vyriausybė negali imtis jokių veiksmų, kol nėra sutarimo. Jei ji didintų MMA, tai gal ir būtų tas „paskutinis žodis“, bet tuo pačiu ir esamos sistemos neigimas. Norime eiti susitarimų, o ne kažkokių valinių sprendimų keliu.
Vyriausybės iniciatyva sukurta valstybės vizija 2030 metams. Kokia Lietuvos viziją matytumėte Jūs?
Matau Lietuvą tokią, į kurią baltu, geru pavydu žiūri kitos ES narės. Žiūri kaip į sėkmės pavyzdį.
Alfa.lt Rimantas Varnauskas 2011-07-08
Gruzijoje už šnipinėjimą Rusijai nuteista grupė asmenų
Batumio miesto teisme nuteisti devyni asmenys, šnipinėję Rusijos naudai, pranešė teismo pareigūnai.
Pasak jų, kaltė šnipinėjimu pripažinta keturiems Rusijos piliečiams ir penkiems Gruzijos.
Jie nuteisti kalėti nuo 11 iki 14 metų.
Griežčiausia bausmė, 14 metų kalėjimo, teko Rusijos piliečiui Jurijui Skrylnikovui, kuris, anot Gruzijos specialiųjų tarnybų, buvo susijęs su Rusijos armijos generalinio štabo Vyriausiąja žvalgybos valdyba (VŽV), taip pat su VŽV rezidentūra Gruzijoje.
Tyrimo medžiaga rodo, kad Rusijos agentūra, kurioje buvo ir keli Gruzijos karinių oro pajėgų lakūnai, kelerius metus perdavinėjo karinio pobūdžio informaciją, taip pat ir karo veiksmų 2008-ųjų rugpjūtį metu.
2010 metų spalio 29 dieną Gruzijos vidaus reikalų ministerija (VRM) pranešė apie baigtą operaciją „Enver“ Adžarijoje; jos metu buvo sulaikyta 13 asmenų, įtartų šnipinėjimu Rusijai. Keturi jų – Rusijos piliečiai.
Gruzijos VRM departamento vicedirektorius Otaras Ordžonikidzė tada sakė, kad Gruzijos VRM Kontržvalgybos departamentas atliko operaciją, kurios metu buvo išaiškintas su Rusijos VŽV susijusių asmenų tinklas. Šnipų išaiškinimas truko apie ketverius metus – nuo 2006-ųjų.
Minėtų 13 asmenų teismas prasidėjo balandžio 15 dieną, o nuo birželio 29 dienos vyko uždaras teismo procesas, kuriame nagrinėta devynių asmenų byla; pastarieji neprisipažino šnipinėję Rusijai.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/65529 2011-07-07