Pri­tar­čiau. No­rin­tie­ji sto­ti į šią par­ti­ją gau­tų na­rys­tės an­ke­tą su vie­nu klau­si­mu: ar esi žmo­gus? - Taip. Ne. Su­abe­jo­jęs ati­dė­tų lai­ki­nai an­ke­tą ir na­rys­tę.

Žur­na­lis­tai ty­rė­jai greit at­skleis­tų, kad po ta­ria­mu klas­tin­gai pa­pras­tu klau­si­mu bei au­to­re­ko­men­da­ci­ja į par­ti­ją sly­pi su­dė­tin­ges­ni da­ly­kai. Jie ne­pa­ra­šy­ti, bet są­mo­nin­gai kyš­te­lė­ti (pra­kiš­ti).

An­tai: žmo­gau, ar gy­ve­ni žmo­niš­kai? Tai yra (vėl pra­kiš­tas), ar el­gie­si žmo­niš­kai?

Tai yra, ar ki­ti tau - žmo­nės (ta­vo ger­bia­mi, gal my­li­mi, at­jau­čia­mi), ar ne­bū­ti­nai?

Pats sau są­ži­nin­gai at­sa­kęs tei­gia­mai - da­lis jų, taip, - jau esi (tų) žmo­nių bend­ri­jo­je. Tam ti­kra par­ti­ja. Jos prog­ra­ma ga­lė­tų bū­ti žmo­niš­ku­mas.

Kon­kre­ti fak­tū­ra: ne­en­giam vie­ni ki­tų, ne­si­ty­čio­jam, ne­že­mi­nam.

Ar pa­trauk­tų daug ką, ne­ly­gi­nant į Są­jū­dį? Ar iš­aug­tų ma­žo­jo bū­rio gre­tos, kad net lai­mė­tu­me rin­ki­mus? Dar kar­tą Lie­tu­va!

Ne­ži­nau. Gre­ta šim­to įsi­var­di­ju­sių tra­di­ci­nių ir lyg gry­bai po lie­taus dygs­tan­čių po­pu­lis­ti­nių par­ti­jų - ar be­rei­kia jų są­ra­šo? - še­šė­liuo­se bręs­ta, ran­ko­ves rai­to­si nau­jo­sios ti­kro­sios, įsi­ti­ki­nu­sios at­ei­nan­čia sa­vo val­džia. Tei­sė­jų par­ti­ja, ag­rod­va­ri­nin­kų, urė­dų ir me­džio­to­jų. Gal­būt vyr. gy­dy­to­jų. Da­bar jau smar­kiai ma­ni­fes­tuo­ja­si po­li­ci­nin­kų par­ti­ja. Ar stin­ga dar vie­nos?

Žmo­nių par­ti­ja mat bū­tų ki­to­kia, to­dėl jos rei­kia. La­bai stin­ga. Pri­me­nu, kad prog­ra­ma - žmo­niš­ku­mas.

At­ėju­si per rin­ki­mus į val­džią, mė­gin­tų per­kel­ti sa­vo prog­ra­mą ir į tarp­tau­ti­nes pla­tu­mas.

Čia siū­ly­tu­me lais­vą ap­sisp­ren­di­mą už nor­ma­lių žmo­nių, tai yra žmo­niš­ką, po­li­ti­ką. Smerk­tu­me ne­apy­kan­tą ir nai­ki­ni­mą. Švel­niais pro­to pa­ta­ri­mais ir drau­giš­ku me­nu (ka­ri­ka­tū­ro­mis) kreip­tu­mės į tuos, ku­rie di­džiuo­ja­si, kad jau ga­li ka­riau­ti du su pu­se ka­ro vie­nu me­tu. Juk tai reiš­kia, kad prieš­ą (ku­ris ma­no ki­taip) ga­li­me už­muš­ti du su pu­se kar­to. Ka­ro gė­ris aug­te au­ga ir spin­di čia pat, ran­ka pa­sie­kia­mas. De­ja, gy­vy­bė yra tik vie­na, jos pus­tre­čio­kart ne­atim­si. To­dėl ne­be­lie­ka nė bras­mės (ar­ba gras­mės) žu­dy­ti. Čia pa­na­šiai kaip su­kau­pus bran­duo­lių tiek, kad ga­li še­šis šim­tus ar tūks­tan­čius kar­tų su­nai­kin­ti vi­są mė­ly­ną­ją pla­ne­tą - ko­dėl, kam toks kie­kis? Ar ne­pa­kak­tų vie­no su­nai­ki­ni­mo?

Be abe­jo, dar at­ski­rai yra ne­žmo­nių ma­lo­nu­mas nai­kin­ti. An­tai p. A. Du­gi­nas skel­bia, kad už „to­kią“ Ru­si­ją jam no­ri­si ir gy­ven­ti, ir mir­ti, ir žu­dy­ti (M. Jur­je­vo kny­ga „Tre­čio­ji im­pe­ri­ja“, 2007). Tau no­ri­si, bet gal ne vi­siems. To­dėl žmo­nės tu­ri vie­ny­tis tai­kai, gy­ve­ni­mo gy­ny­bai, o ne ės­tis dėl an­traei­lių da­ly­kų.

Jei kas pra­tęs­tų šį svars­ty­mą ar net im­tų­si steig­ti Žmo­nių par­ti­ją, par­ašy­čiau dau­giau. Apie idė­ją iš­gir­dau dar ne vi­sai iš­gir­dy­to­je au­to­bu­sų sto­te­lė­je. Ten kai ku­rie su­si­ma­to.