Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimas,

matydamas nūdienės valdžios užmojį naikinti tradiciškai susiformavusius lituanistinių ir humanitarinių mokslų kompetencijų centrus, vertina jį kaip humanistinėms švietimo ir mokslo vertybėms prieštaraujančią tendenciją,

tvirtina, jog būtina išsaugoti ir tobulinti susiklosčiusius struktūrinius mokslinius branduolius, kad nebūtų suardytas platus lituanistinių ir humanitarinių mokslų institutų socialinių ryšių tinklas,

nepritardamas Vyriausybės sudarytos darbo grupės parengtų siūlymų „Dėl valstybinių mokslinių tyrimų institutų veiklos kokybės gerinimo“ išvadai - sujungti keturis lituanistinius ir humanitarinių mokslų valstybinius institutus į vieną centrą, tuo būdu lengviau perimant šių sričių politinę kontrolę,

pabrėždamas, kad įkurtas naujas jungtinis tyrimų centras neišspręstų tikrų ar tariamų problemų, bet priešingai, sukeltų naujus valdymo sunkumus ir humanitarinių mokslų erdvės monopolizaciją, kuri būtų nepalanki Lietuvoje plėtoti kritinį mokslinį diskursą ir vykdyti nepriklausomą ekspertinę veiklą,

s i ū l o Seimui ir Vyriausybei

- atsisakyti neatsakingai ir nekompetentingai rengiamų institutų reformos planų, užkertant kelią grupinei lituanistikos ir humanitarinių mokslų diskriminacijai valstybinėje švietimo ir mokslo politikoje.

Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimas,

atkreipdamas dėmesį, kad kultūros paveldo, kaip tautinės savimonės išteklių puoselėjimas – tai vienas esminių būdų išsaugoti ir įtvirtinti dvasinį ir fizinį piliečių ryšį su savo Tauta ir Valstybe,

pabrėždamas, kad Vyriausybė pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją yra atsakinga už kultūros paveldo apsaugos politikos tęstinį formavimą ir įgyvendinimą perduodant jaunajai kartai tėvų ir senelių kūrybinį paveldą, išmintį ir papročius,

apgailestaudamas, kad Vyriausybė ir už šią valstybės valdymo sritį atsakinga Kultūros ministerija užuot stiprinusi šios srities nacionalinį lygmenį, parengtomis Kultūros paveldo apsaugos pertvarkos metmenimis nusiima atsakomybę už kultūros paveldą, šią naštą siekia užkrauti išimtinai savivaldai, nors kaip tik ten verslas, kuriam kultūros paveldas dažnai trukdo darytis pelnus, gali gauti lemtingą neigiamą įtaką,

s i ū l o Seimui, Vyriausybei, Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijoms:

1) nutraukti destrukcinius profesionalia analize nepagrįstų Kultūros paveldo apsaugos pertvarkos metmenų svarstymus, kurie kiršina šioje srityje veikiančias institucijas ir specialistus, siekia panaikinti tęstinumu, ilgamete Lietuvos ir kitų valstybių patirtimi bei institucine atmintimi grįstą Kultūros paveldo sistemos institucinę sąrangą;

2) atsisakyti planų sunaikinti Kultūros paveldo departamentą, kaip centrinę už kultūros paveldo apsaugos politikos įgyvendinimą atsakingą instituciją, ir nesiaurinti, bet kaip tik sustiprinti departamento atsakomybę pasitelkiant analize pagrįstas sistemines vidines pertvarkas, taip pat finansines priemones ir būdus;

3) skatinti Kultūros ministerijos valdymo srities institucijų, veikiančių kultūros paveldo išsaugojimo ateities kartoms linkme, bei atitinkamų mokslo ir studijų centrų strateginį bendradarbiavimą su bendrojo ugdymo sistema.

Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimas,

atkreipdamas dėmesį į 2017 m. pabaigoje prasidėjusius Kūno kultūros ir sporto departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau KKSD prie VRM) paskelbtą sporto sistemos ir jos finansavimo reformą, nors galiojantis sporto įstatymas to nenumato, bet tai pradedama daryti departamento direktoriaus E.Urbonavičiaus iniciatyva ir galimai palaikymą tam gavus iš VRM viceministro D. Urbono. Tai jau ne gandai. Prieš pat Naujus metus KKSD, LR Seimo jaunimo ir sporto komisijos nariai kartu su LTPS atstovais turėjo bendrą susitikimą. Departamento vadovas E. Urbanavičius labai neapibrėžtai užsiminė apie galimą Lietuvos olimpinio sporto centro / toliau LOSC/ reorganizaciją. Motyvas toks, kad neskaidriai naudojamos biudžetinės lėšos. Kad reikia visą dėmesį kreipti į olimpinę rinktinę, o olimpinės pamainos reikia atsisakyti ir kad tai ne valstybės reikalas, o tuo turi užsiimti sporto federacijos ir Lietuvos Tautinis olimpinis komitetas / toliau LTOK/. Ko pasėkoje vietoje 180 olimpinės rinktinės kandidatų palikta trečdalis sportininkų, olimpinė pamaina eliminuota iš LOSC.

Kitas etapas - KKSD ir olimpinės rinktinės rengimo atsisakymas. Nuo 2018 m. sausio 1 dienos LOSC turėjo nebelikti olimpiečių, sporto medikų, kineziterapeutų, į gatvę išvaromi treneriai, garsūs sporto medicinos atstovai, ir tai vyksta nuo 2018 m. pradžios. KKSD prie VRM planavo, kad LOSC liktų tik sporto bazių priežiūros funkcijos. Tai yra akivaizdus sporto įstatymo pažeidimas. KKSD neturi teisės užsiimti komercija.

Bet tiek to, pažiūrėkime iš kitos pusės. Kas galėtų paneigti, kad taip nebūtų sudaromos prielaidos esamų LOSC patalpų, žemės privatizavimui? Jau kartą buvo taip daryta. Gardus kąsnelis: netoli miesto centras, greta miškas, parko teritorija. Įdomu ir tai, kad KKSD prie VRM vadovai į postus pateko valdant Darbo partijos atstovams, konkrečiai tai siejama su V.Gedvilu, o kas gali paneigti, kad galimai vienas tikslų ir yra sunaikinti vieną iš nedaugelio puikiai pasaulyje reprezentuojančių mūsų valstybę sričių - sportą.

Neliks save pateisinančios olimpinės ir nacionalinių rinktinių rengimo sistemos, neliks LOSC, olimpinės pamainos. Dar 2020 metais galimai turėsime „apipešiotą“ rinktinę, bet jau kitoje 2024 m olimpiadoje mūsų laukia nuosmukis. Ir iš matomos valstybės sporte liksime užkampyje, vien krepšinis ir keli atletai nėra išsigelbėjimas, nes būtina ugdyti jaunąją talentų kartą daugelyje sporto šakų, o dabartiniai čempionai pamažu jau dabar palieka didįjį sportą, kas ir kaip juos pakeis.

pabrėždamas, kad Vykstančioje LOSC reorganizacijoje, o tiksliau jo ir viso Lietuvos sporto griovime, vadovu deleguotas Darbo partijos atstovų E. Urbanavičius, kuris, jau dabar padedant Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkui K.Smirnovui bei nariams V.Aleknai ir, keistai palaikant, S.Jovaišai, tiesiog ciniškai, neatsižvelgiant į daugybės visuomeninių sporto organizacijų bei eilės garsių sportininkų prašymus ir raštus stabdyti tokią „reformą“ ir negriauti sporto sistemos, bet ją efektyviai patobulinti, vis tiek bando „buldozeriu“ stumti tą destrukcinę pertvarkos schemą. Apie šį procesą jau seniai visi ne tik tyliai kalba, rašo spauda, vyksta reportažai, bet kažkodėl nedrįstama viską įvardinti viešai ir aiškiai, per pusantrų metų iš KKSD nebuvo pateiktos jokios reformos gairės ir analizė (iki 2018 m. pradžios), o veiksmai daromi aklai. Tik neseniai ŠMM ėmėsi bent laikinos iniciatyvos ir nurodė stabdyti KKSD vadovybei LOSC reorganizavimą, t. y. yra realiai vykdomą tos įstaigos naikinimo planą. Per 2018m. pusmetį ŠMM taip pat inicijavo Sporto įstatymo projekto parengimą ir oficialiai subūrė nemažą specialistų darbo grupę, kuri parengė ir su Vyriausybe suderino objektyvų ir nešališką, bei atitinkantį šiandieninius reikalavimus modernizuoti sporto sistemos įstatymo projektą, kuris jau pradėtas svarstyti Seimo komitetuose, bet vėlgi sporto reikalų komisijos nariai bando tą įstatymo projektą ištaisyti taip, kad būtų naikinamas LOSC ir vykdoma Darbiečių pradėta sporto sistemos „reforma“. Keistos paralelės, bet tai jau vyksta Seime.

matydamas, kaip dviprasmiškai bei galimai neatsakingai šiuo klausimu elgiasi Dalis Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisijos narių ir KKSD vadovybė,

nutaria siūlyti Seimui, Vyriausybei ir Švietimo ir mokslo bei Vidaus reikalų ministerijoms:

1) kuo skubiau priimti Seime naują Sporto įstatymą, nepakeičiant esminių jo nuostatų, kurios buvo suformuluotos ŠMM darbo grupės, rengusios šio įstatymo projektą, maksimaliai paliekant tą variantą, kurį patvirtino Vyriausybė;

2) kuo skubiau ŠMM kartu su kitomis ministerijomis parengti poįstatyminių teisės aktų paketą, kad įstatymas galėtų būti efektyviai vykdomas ir tinkamai kontroliuojama jo reguliuojamų subjektų veikla;

3) reorganizuoti KKSD į atskirą departamentą prie ŠMM įvedant ir sporto viceministro pareigybę, kad ministerijos vadovybės lygmeniu būtų galimybė kontroliuoti šios srities politikos įgyvendinimą ir teisės aktų nuostatų laikymąsi;

4) išsaugoti ir privalomai atkurti nacionalinio lygmens sportininkų rengimo centrą (dabar LOSC) ten sukuriant laikmečio ir sporto šakų reikalavimus atitinkantį bei modernia įranga aprūpintą sporto medicinos centrą ir sporto bazių infrastruktūrą, jas pamažu renovuojant ir modernizuojant, kad sportininkai galėtų jose tinkamai treniruotis ugdydami meistriškumą. Tokie sportininkų rengimo centrai yra JAV, Norvegijoje, Latvijoje, Rusijoje ir kitose sportui daug dėmesio skiriančiose šalyse;

5) sukurti tinkamas sąlygas tame nacionaliniame sportininkų rengimo centre dirbti (sutarčių, darbo santykių ir kitais pagrindais) geriausiems Lietuvos treneriams ir perspektyviems jų asistentams, kad būtų aukščiausiu lygiu užtikrinti sportininkų treniravimo ir jų atestacijos mechanizmai;

6) užtikrinti skaidrų ir pakankamą šio nacionalinio sporto centro bei rinktinių ir sportininkų finansavimą, kad jie galėtų kokybiškai treniruotis, maitintis ir gauti geras sporto medicinos ir kitas būtinas tobulėti paslaugas.

Žemės ūkio pagrindas, tai žmogus ir žemė. Geriausia, kai žemė žmogui sava, artima, jam rūpima ir jo puoselėjama. Žemės ūkis kaip gyvenimo būdas. Visai kas kita – pinigavimosi būdas, nes tai iškreipia dorovę, naikina žemdirbį. Todėl žinoti kam žemė priklauso, kas atsakingas – būtina.

Lietuvoje šie klausimai tyčia nesutvarkyti, tarsi koks kolūkinės baudžiavos kerštas laisvai Lietuvai.

Sąjūdis, kuriame kadaise veikė ir Žemdirbių sąjūdis, nuolat kviesdavo gerbti teisėtą privačią nuosavybę ir sutvarkyti realią žemėtvarką bei nuosavybių santykius iki galo.

Paskutinį sykį 2014 metais Sąjūdis rengė pasiūlymus dėl pagrindinio teisės akto, kuris būtų Lietuvos žemės fondo viešumo įstatymas.

Būtent viešumo, kad žemė nebūtų gėdinga arba nešvari paslaptis – kieno ji?

Tegul žemės duomenys būna svarbesni už vadinamus „asmens duomenis“.

Apie pinigus mat galima klausti – iš kur jie, kieno jie? Taip turi būti traktuojama ir žemė, nes moraliai ji yra visos tautos. Todėl anoniminiai savininkai ir spekuliantai slaptiniai – neleistini.

Sąjūdžio suvažiavimas reikalauja parengti ir galų gale priimti viso Žemės fondo viešumo įstatymą.