Musa Magomedov. Dveji Putino karo metai: kaip rusai okupuotas Ukrainos žemes pavertė griuvėsiais ir dykynėmis

lrt.lt, 2024 03 04

Vasario pabaigoje pasaulis minėjo antrąsias Rusijos invazijos į Ukrainą – didžiausio karo Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų – metines. Praėjo dveji metai, tačiau pats tokio masto ir tokio žiaurumo karo faktas vis dar atrodo sunkiai suvokiamas. 

Musa Magomedov

lrt.lt

Dveji agresijos metai pasauliui atnešė daugybę civilių aukų, buvo sugriauta daugybė miestų, milijonai žmonių buvo išvaryti iš savo namų. Dėl karo įvyko viena didžiausių ekologinių katastrofų žemyne – sąmoningai buvo sunaikinta Kachovkos hidroelektrinė. Kai kuriuos dalykus galima įvardinti skaičiais, tačiau yra daugybė dalykų, kurių neįmanoma išmatuoti, kaip antai pasiaukojimas ir dvasios stiprybė, didvyriškumas ir ištvermė, kuriuos ukrainiečiai demonstruoja kiekvieną dieną.

 

Prieš dešimt metų Vladimiras Putinas, vedamas svajonių atkurti „imperinę galybę“ ir apimtas nuoskaudos dėl pralaimėjimo Šaltajame kare, nusprendė pakeisti pasaulio tvarką ir aneksavo Krymą. V. Putinas pažvelgė į bedugnę ir bedugnė pažvelgė į jį. Ir su kiekvienais metais ji vis labiau užvaldė jo sielą. Užgrobęs Krymą ir pakurstęs ugnį Donbase, jis, kaip tipinis smurtautojas, bandė priversti savo auką jį mylėti. Supratęs, kad meilės nebus, jis nusprendė primesti „galutinį Ukrainos klausimo sprendimą“.

 

Ukrainą jis laiko Maskvos kolonija. Ir Baltijos šalis jis norėtų matyti Rusijos sudėtyje, tačiau jas saugo NATO skėtis. Štai kodėl jis taip aršiai priešinosi Ukrainos euroatlantinei integracijai.

 

Vis dėlto jis neįvertino Ukrainos. Tipiška visų arogantiškų diktatorių problema – įtikėjimas savo liguistomis fantazijomis. Tai, kas turėjo tapti „suvienijimu“, virto kruviniausiu karu Europoje per pastaruosius dešimtmečius.

 

Bet kokie Rusijos bandymai įveikti Ukrainos pasipriešinimą baigiasi didžiuliais nuostoliais. Tokiomis aplinkybėmis abejotinas ir tikslas, ir jo siekimo būdas. Paskutinis didelis šio karo mūšis vyko dėl Avdijivkos, miesto, kuriame vadovavau kokso (iš akmens anglies gaminamo kuro) gamyklai – vienai didžiausių Europoje. Nors Avdijivka yra netoli prieš 10 metų okupuoto Donecko, ji atlaikė visus apšaudymus ir atakas. Tačiau pernai spalį V. Putinas nusprendė užimti Avdijivką bet kokia kaina – jam reikėjo „pergalės“ savo „perrinkimo“ išvakarėse.

 

Galingas Rusijos puolimas prieš įtvirtintas Ukrainos gynėjų pozicijas baigėsi neregėtu kraujo praliejimu – tūkstančiai žuvusių ir sužeistų gyventojų, šimtai sunaikintų priešo technikos vienetų. Ir visa tai tik dėl to, kad užvaldytum griuvėsius. Puolimo metu ir gamykla, ir miestas buvo visiškai sugriauti. Tačiau Rusija niekada neskaičiavo savo nuostolių.

 

Šiandien Rytų ir Pietų Ukrainos laukai vis labiau primena Flandrijos laukus 1916 m. Šimtai kilometrų tranšėjų, apkasų ir kitų įtvirtinimų. Pėstininkų atakos ir dominuojantis artilerijos vaidmuo. Vienintelis skirtumas – atakos ir žvalgybos dronai. „Pozicinė aklavietė“ ir „amunicijos badas“ nebėra vien istorijos vadovėlio terminai, tai – 2024 m. realijos. Bendromis Vakarų pastangomis kol kas nepavyksta patenkinti Ukrainos ginklų ir šaudmenų poreikių tokio intensyvumo kare.

 

Tuo tarpu Rusija ieško pagalbos tokiose diktatorių valdomose šalyse kaip Iranas ir Šiaurės Korėja, taip pat naudojasi dar SSRS laikais sukauptomis atsargomis. Ukraina gi stiprina strateginę gynybą, atnaujina savo karinį-pramoninį kompleksą ir ragina Vakarus perorientuoti savo pramonę karo reikmėms. Tikimės, kad tai bus padaryta iki 2024 m. pabaigos.

 

Nepaisant Rusijos primesto alinimo karo, Ukraina neketina pasiduoti ar siekti taikos jai nepriimtinomis sąlygomis. Esame pasiryžę susigrąžinti tai, kas mums priklauso.

 

2024-ieji turėtų tapti Ukrainos galutinio perėjimo prie karo realijų metai. Vyriausybės įvardyta pagrindinė šių metų valstybės užduotis – šešis kartus padidinti ginklų gamybą. Praėjusiais metais šalies gynybos pramonės pajėgumai išaugo tris kartus, o šiemet esame pasirengę pasiekti naują rekordą. Mums padeda ir mūsų partneriai: Ukrainoje jau statomos tarptautinių karinės pramonės įmonių grupių „Baykar“ ir „Rheinmetall“ gamyklos.

 

Nuo karo pradžios Ukrainos dronų gamybos pajėgumai išaugo 100 kartų. Šiais metais planuojama pagaminti milijoną dronų. Tai ambicingas tikslas, bet tikiu, kad jis bus pasiektas.

 

Nepaisant iššūkių, Ukraina turi kuo didžiuotis. Jau dabar aišku, kad Ukraina laimėjo mūšį dėl Juodosios jūros; šių metų sausį pasiekėme prieškarines jūrų eksporto apimtis ir savo bepiločiais orlaiviais bei raketomis išvedėme iš rikiuotės trečdalį Rusijos Juodosios jūros laivyno.

 

Ukrainos tolimojo nuotolio dronai smogia strateginėms Rusijos įmonėms ir naftos perdirbimo gamykloms, esančioms už šimtų kilometrų nuo fronto linijos. Mūsų priešlėktuvinės gynybos sistema naikina šimtus milijonų dolerių kainuojančią brangią įrangą, pavyzdžiui, tolimojo radiolokacinio stebėjimo lėktuvus A-50. Naikiname ir naujausius Rusijos naikintuvus Su-35 ir Su-34 – per kelias pastarąsias dienas jų numušėme pusę tuzino.

 

Atvirojo kodo žvalgybos (OSINT) stebėsenos duomenimis, Ukraina ir toliau dominuoja „Materialschlacht“ – karo už priešo įrangos naikinimą – srityje. Tam tikrų karinės įrangos grupių nuostolių santykis gali siekti 1:7 ir 1:10 ar dar daugiau. Rusai patiria milžiniškų nuostolių.

 

Nuo V. Putino hibridinės agresijos pradžios praėjo dešimt metų, tačiau Ukraina vis dar kovoja. Rusijos ekonomika lėtai, bet neišvengiamai traukiasi, sovietiniai rezervai senka, o vidaus gamyba dėl įvestų sankcijų tebėra ribota. Tuo tarpu Ukrainos sąjungininkų pramonė baigia pasiekti maksimalias apsukas.

 

Mums reikia vieningų Vakarų paramos. Manantys, kad V. Putino imperinės ambicijos baigsis jam perėmus dalies Ukrainos kontrolę, yra naivūs. Jis žengs toliau. Kartą Europa nesugebėjo sustabdyti diktatoriaus ir už savo „nuolaidžiavimo“ politiką bei ryžto stoką sumokėjo milijonų žmonių gyvybėmis.

 

Negalime kartoti praeities klaidų. Mūsų bendras uždavinys – įveikti Rusijos imperinį šovinizmą. Mūsų pareiga – išrauti jį su šaknimis.