Linas Kojala. Merzas Vilniuje – kaip Kennedy Berlyne

lrt.lt, 2025 05 26

Friedricho Merzo kalba Vilniuje – su Johno Kennedy motyvais.

lrt.lt

1963-iųjų JAV prezidento kalba „Ich bin ein Berliner“ („Aš esu berlynietis“) ir kanclerio teiginys Vilniuje, kad „Lietuvos saugumas yra ir Vokietijos saugumas“, turi paralelių.

 

Kennedy į Vakarų Berlyną atvyko nerimastingu metu. Iškilus Berlyno sienai, gatvėse augo baimė ir pyktis. Meras Willy Brandtas skubiai rašė amerikiečiams, kad sąjungininkų neveiklumas sovietams skatina „perteklinį pasitikėjimą savimi“, o vakariečiams – „rimtą pasitikėjimo krizę“.

 

Prancūzijos prezidentas Charles de Gaulle atvirai klausė, ar JAV ryžtųsi rizikuoti Niujorku ar Vašingtonu, kad apsaugotų Berlyną ar Paryžių. Juolab kad sovietai turėjo milžinišką konvencinį karinį pranašumą: vien Rytų Vokietijoje SSRS laikė 20+ divizijų – neskaičiuojant pačios Rytų Vokietijos ar kitų bloko pajėgų. JAV strategai pripažino, kad NATO stokoja tiek karių, tiek technikos, todėl atgrasymo principas svyruoja.

 

Kennedy suvokė, kad Berlynas tapo simboliniu JAV įsipareigojimų išbandymu. Jei europiečiai prarastų tikėjimą JAV ryžtu, NATO subyrėtų – ir sovietų įtakos plėtros sustabdyti nepavyktų. Taip pat reikėjo pasiųsti žinią namo, kad geografiškai tolimi Europos kraštai – strateginės svarbos JAV saugumui.

 

Merzas Vilniuje turėjo panašią misiją. NATO konvencinis karinis pranašumas prieš Rusiją – net ir šiai patyrus milžiniškus nuostolius agresijos metu Ukrainoje – labiau matomas popieriuje nei „ant žemės“. Jei JAV įsipareigojimai aižėtų, situacija dar pablogėtų. Europoje per pastaruosius metus padaryti sprendimai – reikšmingi, tačiau dar neišsprendę ilgus metus besikaupusių bėdų.

 

Nerimo, kiek Berlynas ar Paryžius turėtų ryžto padėti Vilniui ar Varšuvai, netrūksta.

 

Juolab kad Vokietija – ne ta šalis, kuria įprastai skubama kliautis įsipareigojimų ginti sąjungininkus kontekste. Kiek paradoksalu, kad Merzui reikia sakyti, jog Lietuvos saugumas yra ir Vokietijos saugumas – juk toks įsipareigojimas duotas 2004-aisiais, mums stojant į NATO. Tačiau būtent todėl žinia ir svarbi, nes žymi naują etapą. Ne iš gero gyvenimo, tačiau ne vien žodžiais – brigados dislokavimas turės ilgalaikių pozityvių pasekmių.

 

Merzas nėra Kennedy, nors abu ir prasilenkė šiame pasaulyje (kalbos Berlyne metu Merzui buvo septyneri). Vokietijoje jau anksčiau pastebėta Merzo pirmosios kalbos parlamente teiginių sąsajų su JFK mintimi, kad dera „klausti, ne ką tavo šalis gali nuveikti dėl tavęs, o ką tu dėl jos“. Tad stilistiniai motyvai kartojasi.

 

Kalbos Vilniuje lyginimas su Kennedy Vakarų Berlyne visgi daromas avansu. Vakarų Berlynas spaudimą atlaikė, o siena – sugriuvo. Sėkmės istorijai pakartoti reikės ne tik kalbų, bet ir atraitotų rankovių. Artimiausio laikotarpio sprendimai parodys, kiek paralelė pagrįsta.

 

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ