Alvydas Medalinskas. Kaip Sąjūdžio istorija virsta tautosaka apie Sąjūdžio laikus

lrt.lt, 2025 06 03

Šiandien Sąjūdžio gimimo diena. Prieš 37 metus gimė šis visuomeninis, tautinis judėjimas Lietuvoje, o gražūs prisiminimai, emocijos kiekvieną kartą pripildo širdis.

lrt.lt

Birželio 3-ioji galėtų būti minima mūsų valstybėje kaip Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji, kaip poilsio, šventinė diena.

 

Bet taip neatsitiko. Nepaisant labai aiškaus, suvokiamo kiekvienam fakto: jeigu nebūtų birželio 3-iosios, nebūtų ir kovo 11-osios. Juk tai Sąjūdis, triuškinamai laimėjęs 1990 metų rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą, ir buvo iniciatorius skelbti kovo 11-ąją Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimą. Nors buvo ir prieštaravusių, abejojusių.

 

Istorija apie tai, kaip Sąjūdžio lyderiai be jokių karštų ir prieštaringų diskusijų kovo 11-osios išvakarėse sutarė vieningai skelbti kitą dieną Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą tapo jau gražia tautosaka, ignoruojant faktus.

 

Daug aiškiau yra aprašytas pats Sąjūdžio gimimas 1988 m. birželio 3-iąją. Bet kai kurios knygos, kaip, pavyzdžiui, išleista 2008 m. „Sąjūdis atėjo iš toli“, yra mažai žinomos.

 

Labai gerai, kad pasirodė Ainės Ramonaitės ir kitų autorių kolektyvo knyga „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“. Joje bene tiksliausiai iš visų iki šiol išleistų knygų atskleista ne tik, kaip buvo ateita prie Sąjūdžio gimimo 1988 m. birželio 3-iąją, bet ir visas visuomeninis kontekstas, ta daugybė visuomeninio gyvenimo srovių, kurios ir pripildė Sąjūdį ta tautos jėga.

 

Bet kiekvienais metais, artėjant birželio 3-iajai, pasirodo įvairių tekstų, reportažų, kur ieškoma gal dar nežinomų Sąjūdžio gimimo ir tolesnės veiklos puslapių. Ir čia susiduriama su dilema, kuri kiekvienais metais vis aiškesnė, stebint viešą Sąjūdžio istorijos diskursą.

 

Iš vienos pusės, yra labai gerai, ir pats tai labai skatinu, kai viešoji erdvė suteikiama žmogui, kuris buvo labai aktyvus Sąjūdyje, nuveikė daug svarbaus, taip pat ir gimstant Sąjūdžiui, bet vėliau kažkaip neįsisuko į visą tą pagrindinį verpetą. Iš tokių žmonių ypač paminėčiau Saulių Lapienį.

 

Jo veikla Sąjūdžio gimimui buvo ne mažiau svarbi nei Gintaro Songailos, Zigmo Vaišvilos, Artūro Skučo, o jau prieš pat Sąjūdžio gimimą ir Romualdo Ozolo, Arvydo Juozaičio, Broniaus Kuzmicko, Broniaus Genzelio ir Antano Buračo. Sakau tai kaip žmogus, kuris gana gerai prisimena daug Sąjūdžio gimimo aplinkybių ir kaip žmogus, kuriam teko atlikti iš pradžių vienam, o po to su bendražygiais iš paminklosauginių, ekologų, filosofų, folklorinių, ekonomistų sociologų judėjimų žingsnius, kurie privedė prie Sąjūdžio gimimo birželio 3-iąją.

 

Tačiau dažnai turime kitą tendenciją: pasisakyti kviečiami ir tie žmonės, kurie tik daug vėliau įsitraukė į Sąjūdį, nežino visų aplinkybių, bet dabar yra žinomi. Ir jie išsako daug dalykų, apie kuriuos tik spėjo, kad taip galėjo būti.

 

Taip yra kuriama tautosaka apie Sąjūdžio gimimą ir bendrai Sąjūdžio veiklą. Žinoma, labai svarbus kiekvieno žmogaus indėlis ir tai, ką žmogus darė toje konkrečioje savo veiklos srityje, bet gal būtų naudinga žurnalistams plačiau taikyti ir tokį klausimą: o jūs tą žinote iš savo patirties ir dalyvavimo ar tik girdėjote?

 

Pažvelkime į aukščiau surašytą sąrašą žmonių, kurie ir kūrė Sąjūdį. Visi Iniciatyvinės grupės nariai, išrinkti Mokslų akademijos salėje, laikomi Sąjūdžio kūrėjais, bet čia išvardinti geriausiai žino Sąjūdžio gimimo aplinkybes.

 

Kiek jų buvo apklausti Lietuvos istorikų, išskyrus tą vieną kartą, kai rašė Lietuvos istorijos tomą, skirtą Sąjūdžio veiklai ir, kai rašyta jau minėta aukščiau A. Ramonaitės ir autorių kolektyvo knyga „Sąjūdžio ištakų beieškant“?

 

Į knygą „Sąjūdis ateina iš toli“ kai kurie Sąjūdžio kūrėjai sudėjo dvidešimties metų senumo prisiminimus. Dabar jau praėjo 37 metai. Nors kai kurie epizodai ir man giliai įsirėžė atmintin ir jų nepamiršiu (apie juos tik ir kalbu), bet daug kitų detalių, kurios irgi svarbios, trinasi iš atminties.

 

Kiek Sąjūdžio kūrėjų jau išėjo Anapilin. Kiek jų paliko knygų, prisiminimų. Labiausiai autentiškos yra surašytos remiantis R. Ozolo dienoraščiais. Kiti paliko fragmentus.

 

Kodėl tie sąjūdininkai iš branduolio, atvedusio prie birželio 3-iosios, nerašo tos Sąjūdžio istorijos, tai atskiras klausimas. Ir į jį kiekvienas, matyt, turi savo atsakymą.

 

Bet klausimas yra ir valstybei: kodėl iki šiol valstybės mastu nėra iššifruoti visi Sąjūdžio laikų įrašai, įskaitant ir garsias R. Ozolo įrašų kasetes, nesukurtas Sąjūdžio muziejus, neparengta programa Sąjūdžio laikų ir Atgimimo laikų studijoms, dar gyvų liudininkų apklausai?

 

Tai klausimai, prie kurių sugrįžtame kasmet, artėjant Sąjūdžio gimtadieniui. Jam praėjus viskas nurimsta. Todėl tautosaka apie Sąjūdį vis labiau užtemdo tikrąją istoriją.

 

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ