LNM Istorijų namų edukatorė Audronė: anuomet anapusybė visą laiką buvo šalia

lnm.lt, 2025 10 29

Lapkričio 2 dieną minėsime Vėlines – mirusiųjų atminimo ir pagerbimo šventę. Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) Istorijų namuose ši šventė pasitinkama su specialiais edukaciniais užsiėmimais.

lnm.lt

„Edukacinėse veiklose kalbamės apie tai, kad Lietuvoje nuo seniausių laikų, kiek tik siekia mūsų istoriniai šaltiniai, Vėlinių metu buvo laukiama sugrįžtant artimųjų vėlių ir jos buvo sutinkamos pagarbiai ir su meile“, – pasakoja LNM Istorijų namų edukatorė Audronė Daraškevičienė.

 

Kokie anuomet buvo Vėlinių papročiai?

Tai priklauso nuo to, apie kurį laikotarpį kalbėsime. XV–XVI a. istoriniai šaltiniai liudija, kad tai buvo kelias dienas švenčiama šventė, į kurią susirinkdavo visas kaimas ar net keli kaimai. Joje buvo dėkojama ir aukojama dievams už metų derlių, o kartu – aukomis ir vaišėmis pastiprinamos protėvių vėlės. Pagrindinis šventės atributas, kaip ir šiandien – ugnis: kad vėlės galėtų sušilti. Tik tuo metu buvo deginami laužai, o ne žvakelės.

 

XIX–XX a. pradžioje Lietuvos kaime Vėlinių proga šeima susirinkdavo prie šventinio stalo, ant kurio būtinai degė šventinta žvakė. Kai kuriuose namuose, kaip ir per Kūčias, buvo patiekiama 12 valgių. Vaišėse laukta ir vėlių – kiekvieno patiekalo trupinėlis atidėtas joms. Kartais maisto vėlėms nešta ir į kapines. Norint vėles dar labiau pamaloninti, joms kurta pirtis. Svarbus šventės akcentas – aukos elgetoms, prašant pasimelsti už mirusius artimuosius.

 

Apie visa tai prieš Vėlines kalbate Istorijų namų edukaciniame užsiėmime „Saulės ratu, metų taku“, nagrinėdami Etnografijos saugyklos eksponatus?

Su pradinukais – taip, o vyresniems vaikams parengtas Vėlinių protmūšis edukacinėje veikloje „Kalendoriniai protmūšiai“.

 

Kokios dar etnografinės edukacinės veiklos vaikams vyksta Istorijų namuose?

Minėtas pradinukams skirtas užsiėmimas „Saulės ratu, metų taku“ vyksta ne tik prieš Vėlines, bet ir prieš kitas didžiąsias metų šventes: Kalėdas, Užgavėnes, Velykas, Rasas. Čia ne tik gilinamės į švenčių papročius, bet ir pasigaminame svarbiausius švenčių atributus: prieš Kalėdas veriame šiaudines namų puošmenas, prieš Užgavėnes daromės kaukes, prieš Velykas marginame kiaušinius ir taip toliau.

 

Kita pradinukams skirta edukacinė veikla „Senieji lietuvių liaudies muzikos instrumentai“ supažindina ne tik su muzikos instrumentais, bet ir apskritai su žmogaus gyvenimu prieš 100 metų – kuo jis skyrėsi nuo šiandieninio gyvenimo.

 

Dar vienas pradinių klasių vaikų mėgstamas užsiėmimas – „Ženklai ir simboliai“. Paieškoję aptartų ženklų ir simbolių Istorijų namuose esančioje etnografijos saugykloje, vaikai kuria atšvaitą su pasirinktu simboliu. Iš šios edukacijos jie išsineša daiktą, kuris teikia dvigubą apsaugą – su atšvaitu kelyje tave geriau mato vairuotojai, o ant jo nupieštas senovinis simbolis teikia mitinę apsaugą.

 

Edukacinę veiklą „Daugiatautis paveldas“ vedame 5–6 klasėms. Joje nagrinėjamas Lietuvoje gyvenančių tautų paveldas. O vyresnių klasių moksleiviams kol kas turime tik kalendorinių švenčių protmūšius, tačiau netrukus juos pakviesime ir į naują edukaciją – apie senąją dovanų kultūrą.

 

Kaip šiuolaikiniai vaikai reaguoja į eksponatus, lankydamiesi etnografijos saugykloje?

Daugelis daiktų, XIX–XX a. pradžioje naudotų Lietuvos kaime, šiandien nebenaudojami ir nebeatpažįstami. Tad, aišku, vaikams jie yra labai įdomūs – egzotiški. Ypač kai supažindini su platesniu šiuos daiktus supančiu kultūriniu kontekstu, juos gaubiančiais tikėjimais.

 

Pavyzdžiui, visiems labai įdomu išgirsti, kad rankšluostinė ir joje kabantis rankšluostis – ne tik šventojo namų kampo puošmena, bet ir vėlių nusileidimo vieta. Čia, remiantis senaisiais tikėjimais, per Vėlines ir kitas šventes sugrįžtančios vėlės nusileidžia pailsėti. Prie namų stovinti koplytėlė ar koplytstulpis – taip pat vėlių poilsio vieta.

 

Šiuolaikiniam vaikui labai įdomu dirstelėti į senųjų laikų žmogaus pasaulį, kuriame kiekviename žingsnyje jaučiamas anapusybės artumas ir nuolatos bandoma su anapusinėmis būtybėmis palaikyti ryšį.

 

Neseniai Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namų lauko prieigose įkurta edukacinė stotelė – atminties žaidimas, kuriame panaudoti tradicinėje kultūroje populiarūs simboliai. Kur jie buvo naudojami?

Atrinkti patys populiariausi, etnografiniuose eksponatuose itin dažnai pasikartojantys simboliai: saulės, mėnulio, žemės, vandens, gyvybės medžio, žirgelių, žalčio, paukščio ženklai.

 

Pavyzdžiui, žirgeliai būdavo dedami ant stogo. Paukščiai, žalčiukai puošdavo langus. Gyvybės medžio simbolis populiarus bene visur – skrynių, rankšluostinių, indų dekore. Be to, ir koplytstulpis, ir kryžius prie namų, ir sodas virš stalo gali būti interpretuojami kaip gyvybės medžiai. Visus atrinktus simbolius galima rasti meilės dovanų – verpsčių, kultuvių, juostų, pirštinių – puošyboje.

 

Kokios šių simbolių reikšmės ir prasmės?

Saulė – šviesos, laimės, kartu ir meilės simbolis. Mėnulio ženklas žymi nakties ir žmogaus psichikos gelmių paslaptis. Žemė – ant jos vaikštome, iš jos gimstame ir į ją nueiname; žemė simbolizuoja atramą. Vanduo – gyvybės ir sveikatos simbolis.

 

Pasaulio medis tradicinėje pasaulėžiūroje sujungia dangiškąjį, žmonių ir požemių pasaulius. Jis auga visatos centre. Iš po jo trykšta sveikatą teikiantis gyvybės vanduo. Po juo ir prie jo paslėpti visi lobiai, svarbiausi dalykai, didžiausios vertybės. Tai pasaulio centro simbolis.

 

Žalčiukas lietuviams yra labai svarbus gyvūnas. Tai namų, žmogaus, šeimos apsaugininkas. Istoriniuose šaltiniuose paminėti tikėjimai, kad naktį žaltys atšliaužiąs prie miegančio žmogaus ir įpučiąs jam į burną sveikatos, stiprybės, drąsos, išminties, o jei savo žaltį nuskriaustum – netektum laimės. Tad žaltys simbolizuoja ir saugumą, ir laimę, ir išmintį, ir protėvius.

 

Žirgą turime net ir savo valstybės herbe. Žirgas – nuo seniausių laikų geriausias žmogaus draugas, pagalbininkas. Pasakose jis padeda nujoti net į kitus pasaulius ir parsigabenti iš ten labiausiai trokštamus dalykus, pavyzdžiui, auksinę paukštę, karalaitę. Prieš tūkstantį metų žmonės laidoti kartu su žirgais, kad šie padėtų pasiekti anapusinį pasaulį. Tad žirgas – galima sakyti, yra susisiekimo simbolis.

 

Paukščiai tradicinėje kultūroje laikyti žinių iš dangaus, kurio takais keliauja ir vėlės, nešėjais. Štai kodėl mes iki šiol klausomės gegutės – ji iš dieviškojo ir vėlių pasaulio neša mums žinias apie mūsų likimą. Tad paukštis, ypač gegutė, dažnai suprantamas kaip likimo simbolis.

 

Įdomu, kad tradicinėje kultūroje visi šie simboliai turėjo apsaugos prasmę. Juos naudodamas žmogus jautėsi saugesnis, nes per juos bendravo su anapusiniu pasauliu ir galėjo paprašyti pagalbos.

 

Kiek senieji simboliniai ženklai aktualūs dabartinei visuomenei?

Akivaizdu, jog šiuolaikinis žmogus – turintis modernią mediciną, modernią žemdirbystę ir kitus Naujausiųjų laikų išradimus – tam tikra prasme jaučiasi gerokai saugiau nei jo protėviai. Prieš 100–200 metų nemaža dalis žmonių nuolatos jautė bado ir mirties alsavimą.

 

Tad dabar apsauginių ženklų reikia mažiau. Bet mes turime savo demonus – pavyzdžiui, vienatvę. Tad mums šie ženklai gali būti ne mažiau svarbūs, padedantys jaustis stabiliau šiandieniniame skubančiame pasaulyje.

 

Kalbėjosi ir tekstą parengė Austėja Mikuckytė-Mateikienė.

Daugiau apie LNM Istorijų namų etnografijos saugyklą: spausti čia.

Visas LNM Istorijų namų edukacines veiklas rasite: spausti čia.