Kas tas pučas

Kas tas pučas

 

„Pučas, pučas - o kodėl?“ - klausia pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis, analizuodamas 1991-ųjų rugpjūčio 19-21 dienų pučo Maskvoje priežastis, kontekstą ir padarinius.

Minim vis įvykius, neva tada ar tada įvyko. Bet jų šaknys ilgesnės, negu tik tada, ir šakos platesnės - ligi dabar.

Sovietų vadovybės požiūris į Kovo 11-ąją nekėlė abejonių ir neteikė greitų vilčių.

Jie matė Lietuvos parlamento sprendime tik išsišokimą, įžeidimą Kremliui ir nesirengė atsisakyti savo „istorinių“ strateginių užkariavimų. SSRS ekspansijoje į Vakarus (“Drang nach Westen“) Lietuva buvo pernelyg svarbi grandis, kad kokie nors teisingumo, teisėtumo ir panašūs požiūriai, tegu ir pabrėžti unikalioje SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo rezoliucijoje, turėtų realios reikšmės.

Tačiau vadinamoji SSR „Sąjunga“ su vadinamąja proletariato, t. y. komunistų diktatūra iro, aižėjo, bankrutavo ir be Lietuvos nepriklausomybės problemos. Lietuvos veiksmai tik išryškino ir paspartino tą procesą. Neblogai prisidėjome, faktas.

Imperijos gelbėjimo planas, vardu „perestroika“, leido viešai diskutuoti apie dabartį ir ateitį, projektuoti permainas. Įvairūs visuomenės sluoksniai, o ypač tautos, turėjo skirtingų požiūrių ir tikslų. Tačiau visi, kas gyvas, norėjo permainų. Tik zombiai valdžioje arba valdžiose bijojo permainų ir buvo teisūs. Tikros permainos būtų reiškusios viešą konstataciją, kad zombių vieta - kapuose.

Michailą Gorbačiovą parinko ir paskyrė modernizuoti smunkančią zombių karalystę. Jis pats buvo užaugęs ir pradėjęs politinę bei vadovavimo veiklą komunizmo zombių aplinkoje. Todėl jo grupės projektuojamos permainos, nors ten darbavosi ir gyvų žmonių, tokių kaip Aleksandras Jakovlevas, turėjo brėžti ribotų reformų ratą. Štai keli jų bruožai.

Gaivinti neproduktyvų ūkį perduodant kai kurias gamybos priemones į jaunesnės pozombinės generacijos rankas; tuo tikslu leisti viešus debatus ir įvairesnę spaudą; užtat išlaikyti centralizuotą valdžią atjauninto klano rankose ir išsaugoti tautų kalėjimą pamažu švelninant jo vidaus režimą. Kartu šios permainos būtų leidusios dar kartą apdumti naivias Vakarų demokratijas, kad jos, naudojantis didžiojo Lenino posakiu, apmokėtų virvę, ant kurios pačios bus pakartos.

Tenykščiai naivuoliai Vakaruose džiaugėsi pažadu, kad nebus bombarduojami branduolinėmis raketomis - net iš Lietuvos šachtų! - ir būtų sutikę, manau, dar ilgai pratęsti rytinių pavergtųjų tautų būvį. Tik nesutiko pačios pavergtosios tautos.

Anuometinės SSRS oficialiose geografinėse ribose (su visais 1939-1946 m. užkariavimais ir aneksijomis) nomenklatūrai kebliausia buvo Lietuva. Jai nepakako dalinių permainų, ribotos laisvės. Lietuva norėjo visos laisvės, atkurtos nepriklausomybės. Bet Kremliuje skelbiamo „naujojo mąstymo“ pamatas tebebuvo zombinis. Kam duoti laisvę, jeigu galima neduoti? Tad imperializmo ir demokratijos interesai kirtosi nesutaikomai, ir priešpriešos kulminacija tapo Lietuvos demokratiškai išrinkto parlamento 1990 m. kovo 11-ąją paskelbta nepriklausomybė.

Senoji gvardija atsakė blokadomis ir psichologine agresija, išoriniais Lietuvos žlugdymais ir vidiniais ardymais. Užsimota šalį suskaldyti į supriešintus teritorinius darinius. Visuomenę - į trokštančiuosius laisvės ir sovietų simpatikus. 1991 m. sausį pritaikyta karinė intervencija, kuri tęsėsi lyg su pertrauka, atlaikius pirmąjį smūgį, ligi pat rugpjūčio pučo. Verta prisiminti, jog suvokėme ir nuolat laukėme, kad ateis lemtinga išmėginimo „diena x“. Ką suspėjame, reikia padaryti ligi jos. Tokia galėjo atrodyti Sausio 13-oji, pasibaigusi tarpine Lietuvos pergale. Tačiau iš sovietų vadovybės teroristinių ir kitų veiksmų buvo aišku, jog tikslo nėra atsisakyta, ir antroji, tikroji „diena x“ dar ateis. Todėl nenustebino nė rugpjūčio 19-oji.

Lygiagrečiai - nuo Kovo 11-osios ligi Maskvos pučo - aukštoji sovietų nomenklatūra griebėsi ir politinių manevrų arba triukų, kaip išlaikyti kadaise uzurpatorių suręstą ir dar praplėstą „sąjungą“. Tautos mat, kurstomos Lietuvos pavyzdžiu ir jai simpatizuodamos, vis labiau norėjo atsipalaiduoti nuo varžančio ir išnaudojančio „centro“.

Pačioje Rusijoje turėjome didelę inteligentų ir darbininkų paramą, savarankiškumo siekianti jos vadovybė aplink Borisą Jelciną jau buvo suvokusi, kad net visų resursų savininkė Rusija įžūliai traktuojama kaip didžiausia Kremliaus kolonija. Senosios prievartinės „sąjungos“ dienos buvo suskaičiuotos, ir čia, o ne svyruojančių Vakarų gestuose glūdėjo pagrindinė Lietuvos viltis. Stalino tvarinio griuvimas buvo tik laiko klausimas.

Todėl M. Gorbačiovo aplinkoje buvo karštligiškai, be abejo, vėluojant rengiama politinė prevencija - vadinamoji naujoji Sąjungos sutartis, kurią visaip mėgino brukti šiek tiek pamalonintoms „respublikoms“ ir tvirtinti jau 1990 m. pabaigoje.

Lietuva, Latvija ir Estija į tas užmačias visos kartu vieningai atsakė 1990 m. gruodžio 1 d. bendroje trijų parlamentų sesijoje Vilniuje: nesirašysime jokio SSRS sutarties varianto,kad ir ką siūlytų, kaip ir ligi šiol nesame pasirašę jokio legitimaus akto apie buvimą mūsų šalis užgrobusioje Sovietų Sąjungoje.

Nors Latvijos ir Estijos vadovai ligi tol dar mandagiai dalyvaudavo sutarties projektų svarstymuose, Lietuva buvo padėjusi tašką jau Kovo 11-osios aktais. Mūsų atveju tai būtų buvęs ne dalyvavimas senoje kompanijoje, o stojimas į svetimą valstybę ir senosios okupacijos legitimizavimas. Gruodžio 1-ąją gavom Estiją ir Latviją vienoj gretoj su mumis. Tačiau projektus iš Maskvos siuntinėjo ir toliau. Gaila, kad pučų sumaištyje, slapstant dokumentus, jie su pastabomis galbūt yra dingę. Ir apskritai, ši linija istorikų bemaž visai netyrinėjama. Pučas, pučas - o kodėl?

Lygiagrečiai Kremlius projektavo dar vieną apgaulingą manevrą - tariamą liaudies referendumą dėl būsimos pagerintos Sovietų Sąjungos „išsaugojimo“. Balsuokite, kad norite katės maiše arba kažko dar nesamo, pasirašykite baltą kortą, o Kremliaus gudručiai vėliau ten įrašys, ko jiems reikia.

Pagal gudručių naująjį mąstymą toks inertiškosios „tarybinės liaudies“ pabalsavimas būtų davęs jiems stiprų įrankį spausti abejojančius respublikų vadovus arba jų vietinius parlamentus - ir net nepaisant to, kad Rusijos Aukščiausioji Taryba jau 1990 m. birželio 12 d. buvo nubalsavusi ir paskelbusi Rusijos Federacijos suverenitetą sovietijos užmačių atžvilgiu. Tačiau darbo grupės turėjo pavedimus ir dirbo, projektavo tuos prevencinius Kremliaus ar politbiuro manevrus.

Abu projektai žlugo. Lietuva paskelbė ir įvykdė savo nacionalinį plebiscitą 1991 m. vasario 9 dieną didžiulei daliai rinkėjų patvirtinant pirmą rengiamos naujos Konstitucijos straipsnį, kad „Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika“.

Mūsų pavyzdžiu sėkmingai pasekė Latvija ir Estija. Kai Kremlius galų gale kovo 17-ąją atrideno savo „visaliaudinį“ referendumą nelyginant pradurtą balioną, net Rusijos Federacijos rinkėjų vos 55 proc. tebalsavo už katę maiše.

Sutarties projekto istorija buvo ilgesnė ir permaininga. Kiek prisimenu iš atsiunčiamos medžiagos ir gaunamos informacijos (iš Rusijos demokratų), tekstas vis kito, vis platėjant būsimoms respublikų, tad iš esmės Rusijos, kompetencijoms. Jau 1990 m. gruodį B.Jelcinas buvo išsikovojęs susitarimą, kad SSRS biudžetas bus atskirai derinamas su Rusija, be šios konsensuso netvirtinamas. Tad ir dabar jis neskubėjo, projektų variantuose didindamas Rusijos galias Kremliaus atžvilgiu. Galima sakyti, jau diktavo sąlygas M. Gorbačiovui ir net buvo pradėjęs kalbėti apie atskirą Rusijos kariuomenę!

Maršalas Achromejevas tokį Jelciną būtų mielai sušaudęs.

Ir vis dėlto neišvengiamai artėjo sutartoji naujos „Sovietinių“, o dabar jau Suverenių Socialistinių Respublikų Sąjungos sutarties pasirašymas. Gudručiai buvo sutikę net keisti valstybės pavadinimą, kad tik išliktų senoji santrumpa „SSRS“. Nesutinkantieji kreipė į SRS, be „socialistinių“. Toks SRS projektas 1991 m. birželio 4 d. buvo aprobuotas devynių respublikų su pačios SSRS vadovu.

Kodėl devynių? Jau ne tik Baltijos valstybės, bet ir trys Pietų Kaukazo respublikos (iš jų Gruzija paskelbė nepriklausomybę 1991 m. balandį) apsisprendė nedalyvauti ir nieko nepasirašinėti. Beje, ir su Armėnijos vadovu L. Ter-Petrosianu jau buvom Vilniuje pasirašę dvišalių santykių sutartį, kuri vėliau kažkodėl paliko neratifikuota. Taip nuo svarbaus 1991 m. balandžio 23 d. pareiškimo ryškėjo būsima naujoji Sąjunga, kurią sudarys devynios narės! Jos deklaruotas principas dėl savanoriško dalyvavimo Sąjungoje reiškė, kad leidžiama ir nedalyvauti. Ir po visų žudynių mes liekam nuošalyje, draugiškai linkim sėkmės, normalizuojam santykius, ir daugiau jokio kraujo?!. Atrodė neįtikėtina. Nejaugi zombiai leis?

Žinoma, Kremliuje pagrindinis politologas A. Lukjanovas dar kūrė kažkokią fantastinę schemą apie dviejų „Sąjungų“ - senosios ir naujosios - laikiną egzistavimą tuo pačiu metu. Tačiau niekas pasaulyje nebūtų žiūrėjęs į tai rimtai, vis vien beliktų karinė jėga.

Dar viena prielaida, kurią pasvarstydavau pasisakymuose ar pokalbiuose su kitų šalių politikais, tai vieta ir vaidmuo, kurį kažkas gal pasiūlys Devynių sąjungos lėšomis samdomam prezidentui M. Gorbačiovui. O gal virtualiam prezidento vaidmeniui pakvies kitą asmenį? Vieno B.Jelcino valia tikriausiai būtų padaryta taip, bet jo iš anksto neklausiau. Nuščiuvę laukėme rugpjūčio 20-osios; išvakarėse, rugpjūčio 18-ąją, kalbėjau Lietuvos televizijai Vilniaus studijoje (juostas tekdavo vežti į Kauną) apie būsimą devynių pasirašymą ir to įvykio reikšmę; tad būčiau turėjęs paliesti visas, taip pat M. Gorbačiovo, perspektyvas. Gal kas atrastų tą juostą?

Iš viso to aiškėja rugpjūčio 19-osios reikšmė: kodėl pučistai pasirinko šią dieną, o ne 21-ąją ar 22-ąją? Jie turėjo užbėgti įvykiams už akių. 19-ąją aštuonių respublikų vadovai jau būtų skridę į Maskvą, kad rytoj su devintuoju B. Jelcinu ir aukščiausiuoju prezidentu M. Gorbačiovu iškilmingai pasirašinėtų naujosios Suverenių Respublikų Sąjungos sutartį... Ukraina gal stebėtų, dar buvo išsiderėjusi laiko ligi spalio. Tačiau štai 6 val. ryto iš Maskvos transliuojama žinia apie perversmą, apie „susirgusio“ M. Gorbačiovo nušalinimą, ir toliau skamba „Gulbių ežeras“. Skristi nebereikia.

Beje, M. Gorbačiovas nė nesirengė dalyvauti ceremonijoje, buvo išskridęs į Krymą atostogų. Išeitų, žinojo, kad nieko iš sutarties jau nebus. Ir žinojo, kas bus.

Kol kas šį politinį filmą atpasakoju iš atminties; kiti turbūt patikrins detales, nes pats neturiu galimybės dirbti už visus istorikus.

7 val. ryto gavau žinią telefonu; tuoj nuvykau į Aukščiausiąją Tarybą ir devintai sukviečiau Prezidiumą bei Laikinąjį gynybos komitetą. 9 val. per radiją pakviečiau visus deputatus rinktis į Aukščiausiąją Tarybą. O žmonėms paprastai: „esame su jumis ir būsime savo pareigos vietose ligi galo“. Buvo aišku, kad padėtis labai rimta, pavojingesnė net už sausį.

Nepasakosiu atsiminimų, jų yra knygose, tik priminsiu Lietuvos Respublikos politinius ir teisinius veiksmus. Kitaip tarus, koks buvo Lietuvos atsakas?

Jau tą pačią dieną atšauktas iš atostogų susirinko parlamentas. Posėdžio metu sužinojome, kad sovietų kariuomenė užėmė Vilniaus centrinę telefono stotį. Dalykai ėjo pirmyn. Rugpjūčio 19 d. datuotas mūsų Aukščiausiosios Tarybos pareiškimas (toliau jo ištraukos):

„Antikonstitucinė grupuotė bando grubia karine jėga užgrobti valdžią Tarybų Sąjungoje. (...) Nekyla jokių abejonių, kad veikia tos pačios jėgos, kurios 1991 metų sausio 13 dieną mėgino nuversti demokratiškai išrinktą Lietuvos valdžią, okupavo radijo-televizijos ir kitus objektus. (...) Šiandieną mes griežtai smerkiame nusikalstamą kėsinimąsi nuversti teisėtą, demokratiškai išrinktą Rusijos valdžią, įvesti karinės diktatūros režimą, kraujyje paskandinti demokratiją Rusijoje ir kitose Tarybų Sąjungos respublikose. (...) Mes solidarizuojamės su visomis Rusijos pažangiomis jėgomis ir tvirtai remiame jų civilines pasipriešinimo akcijas, visas pastangas apginti pagrindines žmonių teises ir laisves. Naujoji demokratinė Rusija - visų mūsų viltis!“

Paskutinis sakinys skambėjo kaip mitingo šūkis, bet jame glūdėjo ano ir vėlesnio meto esmė.

Sykiu tą pačią dieną ėjo kreipimasis į JTO ir kitas tarptautines organizacijas (teksto pabaiga: „Neleiskite, kad Budapešto ir Prahos tragedija pasikartotų prie atgimstančios Baltijos krantų“) ir į sovietų kariškius (mano rugpjūčio 19 d. kalboje per Lietuvos televiziją): „Kreipiuosi dabar, jeigu mane girdi kurie nors kariškiai tarnaujantys Lietuvoje, primindamas, kad kareivis turi ir sąžinę, visuomeninę pareigą, o ne tik prievolę aklai vykdyti įsakymą. Kariškiai gali prisiminti, kad jų kolegos buvo teisiami Niurnberge, nors jie taip pat vykdė aukštesnės valdžios įsakymus.“

Vis dėlto svarbiausias politinis (ir istorinis) veiksmas buvo ką tik pasirašytos Rusijos ir Lietuvos tarpvalstybinių santykių pagrindų sutarties ratifikavimas.

Vėlai vakare, prieš vidurnaktį, skambinau (nebe pirmą kartą tą dieną) į Maskvą B.Jelcinui:

„Mes ką tik ratifikavome sutartį su Rusija, tai ir pranešu telefonu, ir dabar ši informacija eina į pasaulį. (...) Kaip reaguoja darbininkai ir kaip streikas? (trys Rusijos Federacijos vadovai buvo pakvietę tautą į visuotinį streiką). Ar tie, kurie nepripažįsta „Komiteto“, streikuos? Mes visose įmonėse skelbiame rytoj mitingus Rusijai palaikyti. Jei naktį mus sunaikins, tai ir visos Lietuvos streikas taip pat bus. (...) Na, štai, jau yra Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo vertimas. (Toliau rusiškai perskaityta): „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nutaria: 1. Ratifikuoti sutartį tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų. 2. Šis nutarimas įsigalioja nuo jo priėmimo. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis.“ (...) Laikysimės. Jei poryt susirinks jūsų Aukščiausioji Taryba, gal ji bus nusiteikusi palaikyti Pabaltijį ir (panašiai) ratifikuoti Sutartį. (...) Gerai, Borisai Nikolajevičiau. Poryt jūsų Aukščiausiojoje Taryboje, „jei tik bus tinkamos sąlygos“. (...) Netgi jei mūsų ir nebus, ratifikuokite. Iki to išgyventi reikia. Gerai.“

Išaušo grėsminga rugpjūčio 20-oji, ir priėmėme kitus svarbius Aukščiausiosios Tarybos teisinius aktus (nutarimus): apie kolaboravimo su pučistais prilyginimą valstybiniam nusikaltimui prieš Lietuvą ir dar kai ką, taip pat jau 21-ąją dieną - „Dėl teisinio persekiojimo už veiksmus prieš teisėtą Rusijos valdžią“. Šiandien galvoju, kažin, ar buvo nors viena kita valstybė, kuri taip iš karto ir besąlygiškai stojo greta B. Jelcino už Rusijos demokratiją. Jautėmės tikri sąjungininkai bendroje kovoje su imperijos agonija. Per visą rugpjūčio 20-ąją palaikiau ryšį su Estijos AT pirmininku A. Riuiteliu; gavom žinią, kad ir jis atmetė pučistų ultimatumą, skatinau, kad eitų į svarbiausiąjį balsavimą, ir galų gale džiaugsmingai atskambino: estų parlamentas ką tik vieningai balsavo už visišką Estijos nepriklausomybę!

Rugpjūčio 21-ąją vietiniai „komitetininkai“ ir kariniai emisarai dar siuntė mums tolesnius ultimatumus (paskutinį 12 val.), o apie 13-14 valandą žinia iš Maskvos: chunta bėga! Periminėdavom kariškių telefonogramas, ir viena buvo iš Vnukovo aerodromo apie galimybę priimti lėktuvą Lietuvoje, berods, Šiauliuose. Tada paskelbiau (15 val.) savo asmeninį potvarkį - tokia galimybė buvo numatyta Laikinojoje Konstitucijoje, bet niekad nesinaudojau, kad nesuerzinčiau politinių mažutėlių. Taigi visų Lietuvos Respublikos teritorijoje esančių aerodromų viršininkams įsakiau: nepriimti jokio pučistų lėktuvo iš Maskvos, ir įspėjau, kad „nevykdžiusieji šio potvarkio viršininkai bus perduoti Rusijos SFSR teisėsaugos organams“.

Praktiškų pasekmių tai negalėjo turėti, bet vėliau kažkur sakė, kad ir kariniuose aerodromuose būta susirūpinimo.

Žinoma, nudžiugino jau ir Latvijos AT vieningai balsuotas visiškos arba „de facto“ nepriklausomybės aktas.

Oficialiai, ypač Rusijoje, dabar teigiama, jog pučas tetrukęs tris dienas. Lietuvoje jis išties buvo Sausio 13-osios agresijos tęsinys, ir šių padarinių likvidavimas užtruko ilgiau. Jau rugpjūčio 21-ąją po pietų armijos generolas Moisejevas mane informavo davęs įsakymą, kad visi jam pavaldūs daliniai išeitų iš okupuotų pastatų. Tačiau buvo pilna kitokių pajėgų, o turėjom atsiimti vien Vilniuje radiją-televiziją, KGB rūmus su deginamais archyvais, karinius ir policijos pastatus, pučistų burokevičininkų „centro“ ar dar kokį komitetą, iškrapštyti B. Makutinovičiaus gaują... Čia pat artėjo iš anksto numatyti ir neatšaukti, atmetus pučistų reikalavimą, du dideli rugpjūčio 23-iosios renginiai: Sąjūdžio ir kaimynų „Liepsnojantis Baltijos kelias“, Tarptautinė parlamentarų konferencija „Baltijos laisvė ir naujoji Europa“. Pirmasis jų tęsė „Baltijos kelio“ ir „Europos kelio“ tradiciją pagal Stalino-Hitlerio 1939 m. sąmokslo ir Molotovo-Ribbentropo pakto datą. Laužai piliakalnių viršūnėse - juolab sena Lietuvos tradicija - buvo sumanyti kaip šalies gynėjų ugnies telegrafas „Priešas eina!“, o štai priešas jau bėga! Konferencija irgi pasirodė surengta pačiu laiku. Joje kalbėdamas anonsavau: „Atėjo laikas bolševizmo Niurnbergui. Aš siūlysiu, kad Lietuva inicijuotų tokį teismo procesą, analogišką nacių įtakos likvidavimui prieš 45 metus, ir mes kviestume tarptautinį tribunolą į Vilnių. Rytoj aš pasiūlysiu tą mintį mūsų parlamentui kaip nutarimo projektą. Jeigu ir jūs paremsite, tai tikriausiai mūsų Lietuva dar ką nors gera padarys visiems.“

AT priėmė tą dokumentą ir turbūt išsiuntė demokratinių šalių parlamentams, bet atgarsių nesulaukėme. Anas pasaulis tebebuvo gausiai apgyvendintas komunizmo ir sovietijos simpatikų, kad paremtų tokią „nekorektišką“, maištingą idėją. Ir Vakarų išsivadavimo proga liko praleista. Suprantama, juolab Rusijos demokratija gan greit palaidota.

Šių metų rugpjūčio 13-ąją per „Laisvės“ radiją apie aną pučą kalbėjo profesorius Jurijus Afanasjevas, vienas paskutinių Rusijos demokratų. Tema buvo tarsi pučo žlugimas ir demokratijos pergalė. O J. Afanasjevas tarė: „Po 20 metų negaliu pasakyti, kad Ypatingosios padėties komitetas pralaimėjo. (...) Atrodė, kad tas pučas kaip valstybės perversmo pamėginimas nepavyko. Tačiau tikrovė pasirodė sudėtingesnė. Mat ir be „komitetininkų“ (GKČP) jų triumfas tapo galimas.“

Čia ir esminės J. Afanasjevo įžvalgos - labai rimtos.

„Atėjo ne laisvė, dėl kurios stengtasi, ne demokratija, kurią skelbė, bet kasdien didėjanti suirutė ir visų struktūrų, taip pat visuomeninių, degradacija. Įsiviešpatavo godulys, agresija ir siekis žūt būt ko nors įsigyti, praturtėti bet kuriomis priemonėmis. Būtent visa tai, kas būdinga žmonėms dar ligi moralės būvio, ligi suvokimo, kas gera ir bloga. Štai kas įsiviešpatavo, galų gale. Iš čia ir visuomenę apimanti apatija, joje augantis ir visiškas abejingumas, ir tai, kas vadinama eskapizmu. Tai yra, Jelcino, o paskui Putino valdžia savo veiksmais, kad tik išsilaikytų, visus Rusijos gyventojus suginė į tą eskapizmo būseną. (...) Gyventojai visai nebeturi valios, nėra net valios priešintis, kovoti. Noras nugriebti, praturtėti, dar ko nors įsigyti - tai yra. Bet juk tai gyvūnų noras, gyvuliškas instinktas, jau nebe žmogiškoji esmė.“

Dar jis paminėjo, kad pagal Rusijos sociologijos instituto tyrimą daugiau nei pusė gyventojų norėtų iš Rusijos išvažiuoti, o jaunimo - ligi 70 procentų. „Man regis, štai tos valdžios, Putino valdžios pastangomis gyventojai įstumti į kraštutinės entropijos būvį“. Ar geriau sprogimas, ar išmirimas, J. Afanasjevas nesiryžo spėlioti.

O mes - ar negirdim pažįstamų dalykų?

Belieka pasiūlyti visiems Lietuvoje dar apie ją galvojantiems: apsidairykime, kiek mes patys tebesame zombizmo ir zombiukų okupuoti, o dar iš naujo tylomis okupuojami, pučui tęsiantis lėtine forma. Vienintelė mūsų pareiga bei viltis - ne bėgti (čia tas eskapizmas), o moraliai priešintis.

Panaudota pranešimas konferencijoje Seime

„Maskvos pučo sąsajos su Lietuvos laisvės kova po Kovo 11-osios“, 2011-08-20

 

„Lietuvos žinios“ Vytautas Landsbergis 2011-08-28

 

Premjerai: Baltijos šalys geriau pasirengusios įveikti antrąją krizės bangą

 

Baltijos valstybės yra geriau pasirengusios galimai antrajai finansų krizės bangai, sekmadienį žurnalistams sakė Lietuvos, Latvijos ir Estijos premjerai.

Latvijos ministras pirmininkas Valdis Dombrovskis teigė, kad neformalaus trijų šalių premjerų susitikimo metu buvo aptartos eurozonos problemos.

„Mes aptarėme tolimesnį eurozonos ekonominį vystymąsi ir sutarėme, kad kai kurios eurozonos šalys turi bėdų, tačiau tai neturėtų būti vertinama, kaip eurozonos krizė“, - sakė V.Dombrovskis.

Estijos premjeras Andrus Ansipas teigė, kad Estija patenkinta įstojusi į eurozoną, ir kad šalies finansai yra geros būklės, todėl išgyventi galimus finansinius neramumus būtų lengviau. Jis tvirtino, kad aplinkybė, jog Estija įsivedė eurą, padidino užsienio investuotojų pasitikėjimą ne tik Estija, bet ir Baltijos šalimis.

A.Ansipas tvirtino besitikintis, kad antrosios krizės bangos nebus, tačiau taip pat teigė, kad Baltijos šalys dabar yra daug geresnėje situacijoje, nei prieš pirmą krizę.

Lietuvos premjeras Andrius Kubilius teigė, kad fiskalinė drausmė - svarbus aspektas įveikti krizę. Jis sakė, kad dabar Baltijos valstybės žino receptą, kaip tvarkytis su krize - tai esą yra aprašyta Latvijos premjero knygoje „Kaip Latvija įveikė krizę“.

 

Alfa.lt 2011-08-28

 

 

J.Kronkaitis traukiasi iš R.Juknevičienės patarėjų, ateina naujas viceministras

 

Krašto apsaugos ministerijoje vyksta kadrų kaita: iš pareigų traukiasi krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės patarėjas bei buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Jonas Kronkaitis, o ministerija turės naują viceministrą 32-ejų metų amžiaus Mykolą Juozapavičių, kuris bus atsakingas už resursus ir finansus.

„Nebedirbsiu Krašto apsaugos ministerijoje kaip patarėjas. Kaip ir visi mano amžiaus žmonės, planuoju jau išeiti į pensiją. Ir pensijoje žmogus turi pagyventi truputį, nereikia visiškai nusidėvėti. Mano planai tokie – aš atsistatydinsiu iš patarėjo pareigų ir išvyksiu atgal į Ameriką, bet kasmet, manau, vėl atvyksiu į Lietuvą pabūti kiek laiko“, - DELFI pasakojo J. Kronkaitis.

J. Kronkaitis jau yra sulaukęs 76-metų amžiaus. 1997-1999 m. jis ėjo krašto apsaugos viceministro pareigas, 1999-2004 m. buvo Lietuvos kariuomenės vadas.

Krašto apsaugos ministerijoje J. Kronkaitis buvo laikomas itin įtakingu asmeniu, turinčiu didelės įtakos ministrei. Pastaruoju metu J. Kronkaitis reiškė didelį pasipiktinimą premjero Andriaus Kubiliaus planais savo patarėju paskirti socialdemokratą, buvusį krašto apsaugos ministrą Liną Linkevičių.

Ministerija taip pat turės naują viceministrą M. Juozapavičių. Pareigas jis eiti pradės nuo rugsėjo 1 d. ir bus atsakingas už resursus ir finansus.

M. Juozapavičius iki tol dirbo užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio patarėju, prieš tai yra talkinęs europarlamentarui Vytautui Landsbergiui.

Šiuo metu ministrė yra paskyrusi tris viceministrus – Vytautą Umbrasą, Rimą Jonaitį ir Indę Pociūtę-Levickienę.

 

www.delfi.lt Eglė Samoškaitė 2011 – 08 – 29

 

 

Lenkijos lietuviai baiminasi išpuolių

 

Lenkijoje gyvenantys lietuviai baiminasi, kad nacionalistai jų nepaliks ramybėje. Jie gali keršyti už tai, kad iš Vilniaus krašte gyvenančių lenkų reikalaujama nukabinti dvikalbes gatvių pavadinimų lenteles, rašo „Lietuvos rytas“.

Punsko lietuviai mano, kad dažais išterlioti lietuviški užrašai – tik pradžia ir išpuoliai gali nesiliauti. Kad padėtis Punske įtempta, liudijo ir šio ketvirtadienio Lenkijos vidaus saugumo darbuotojų vizitas pas valsčiaus viršaitį Vytautą Liškauską. Pareigūnai elgėsi labai paslaptingai.

Lenkijos vadovai atsiprašė Lietuvos už išpuolius Punske, Lietuvod konsulas Seinuose Liudvikas Milašius nurodė policijos pareigūnams paminklus ir vietas, į kurias dar gali būti pasikėsinta. Čia bus sustiprintas patruliavimas. Bet punskiečiams neramu – jei vandalai pasikėsino į užrašus, kitas jų veiksmas gali būti nukreiptas į lietuvius.

Punsko valsčiuje yra 30 dvikalbių lenkiškų ir lietuviškų miestelių bei kaimų pavadinimų lentelių. Vandalai keturiolikoje vietovių naktį iš sekmadienio į pirmadienį dažais ištepliojo 28 ženklus. Taip pat nukentėjo du paminkliniai akmenys. Piktadariai važiavo pagrindiniu keliu, nevengdami užsukti ir į nuošalesnes vietoves. Tą naktį lijo, tad vietos policijai iš įkalčių pavyko rasti tik dvi nuorūkas.

Ant visų lentelių lietuviški pavadinimai buvo užpurkšti Lenkijos valstybinės vėliavos spalvomis – balta ir raudona. Dažus niokotojai pasirinko itin aukštos kokybės – jų nuvalyti nepavyks.

Ant paminklinio akmens Punske vandalai paliko radikalios dešiniosios lenkų nacionalistinės organizacijos „Falanga“ pavadinimą ir jos ženklą. Tai sukėlė daugiausia nerimo ne tik punskiečiams, bet ir įvykį tiriantiems pareigūnams. Punsko valsčius nurodė, kad patyrė 10 tūkst. zlotų (apie 8,5 tūkst. litų) nuostolį.

Kiek kitaip suniokotas paminklinis akmuo lietuvių literatūros klasiko poeto Albino Žukausko tėviškėje Bubelių kaime. Nepagailėta jėgų daužant akmenyje iškaltą poeto sukurtą trieilį. Policijos pareigūnai prasitarė, kad šie niokotojai buvo kvailesni nei tie, kurie terliojo lietuviškus užrašus aplink Punską – prie sudaužyto akmens jie paliko dvi dažų skardines.

Teisėtvarkininkai jau nustatė parduotuvę Seinuose, kurioje dažai buvo pirkti. Apklausta pardavėja prisiminė du vyrus, pirkusius tas skardines.

„Labiausiai širdį skauda dėl subjauroto paminklinio akmens Punske. Vandalams užkliuvo tai, kas mums šventa“, – kalbėjo V.Liškauskas ir neslėpė, kad išpuolių būta ir anksčiau.

Ištepliotą akmenį gal ir pavyks nuvalyti, o dėl sugadintų lietuviškų užrašų punskiečiai kelia rankas į viršų.

„Žinoma, tarsimės taryboje, su lietuvių bendruomene. Bet ar verta kabinti lietuviškus pavadinimus, kad vėl juos niokotų? Kam vėl kurstyti kalbas, kad „kalakutasai“ Punske vietovardžius gali rašyti lietuviškai?“ – svarstė valsčiaus viršaitis.

V.Liškauskas įsitikinęs, kad Punske siautėjo atvykėliai. Tuo neabejoja ir vietos lietuviai.

 

Alfa.lt 2011-08-27

 

 

Mokytojai verčiami tapti kontrabandininkaisJūratė Mičiulienė

 

Karaliaučiaus kraštas padovanojo mums pirmąją lietuvišką knygą. Šiuo metu lietuviškas žodis čia sunkiai skinasi kelią. Lietuvybės daigus svetimi gnaibo, o savi, tai matydami, užsimerkia.

Ne vienas mokytojas, iš Lietuvos važinėjęs į Karaliaučiaus kraštą (dabartinę Kaliningrado sritį) mokyti vaikų lietuvių kalbos, Rusijos valdžios paskelbtas persona non grata. Dėl persekiojimo prieš septynerius metus Karaliaučiaus kraštą turėjęs palikti lietuvių bendruomenės pirmininkas SIGITAS ŠAMBORSKIS interviu "Lietuvos žinioms" pabrėžė, kad skaudžiausia, jog Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM) į tai net nereaguoja.

Izoliuotas kraštas

- Kadaise šiame krašte gyvenę lietuviai buvo germanizuojami, dabar - rusifikuojami. Tačiau jie vis dar bando atsilaikyti. Ar visada taip sunkiai sekėsi kaip pastaruoju metu?

- Nuo 1989 metų steigėme lietuvių kalbos būrelius prie rusiškų bendrojo lavinimo mokyklų, lietuvius būrėme į draugijas. Situacija pagerėjo į valdžią atėjus Borisui Jelcinui. Baigėsi KGB persekiojimai ir grasinimai. Deja, vietos lietuvių pajėgos buvo labai nusilpusios. Iki tol neturėję savų mokyklų ir draugijų mūsų tautiečiai buvo labai asimiliavęsi. Lietuvių dabar priskaičiuojama apie 14 tūkst., o 1960 metais jų buvo net 60 tūkstančių. Bendrija ėmėsi veiklos ir pasiekė nemažai: pradėjome rengti lietuvių kultūros šventes, susibūrėme 7 suaugusių ir 7 vaikų dainų ir šokių kolektyvus. Tačiau pastaruoju metu padėtis tik blogėja.

- Kokios didžiausios lituanistinio švietimo problemos?

- Pirmiausia - vis didėjantis šio krašto izoliuotumas. Jis atitvertas tarsi geležine siena. Kita problema - vis mažėjantis Lietuvos URM dėmesys (ministerija, panaikinus Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą prie Vyriausybės, dabar tiesiogiai kuruoja lituanistinį švietimą, kultūrą šiame krašte). Jaučiame abejingumą mūsų atžvilgiu, net, sakyčiau, nusikalstamą aplaidumą, nepagarbą mokytojų misionierių darbui.

Persona non grata

- Vadinasi, skriaudžia ne tik svetimi, bet ir savi?

- URM negina mokytojų, kai jie vienas po kito paskelbiami persona non grata. Ministerijos pareigūnai nesivargina nei paklausimų kolegoms Rusijoje rašyti, nei kokią notą švystelti. O galėjo tai padaryti, ypač kai iš srities buvo išprašytas 20 metų Stalupėnuose (Nesterove) dirbęs mokytojas Arūnas Urbaitis. Jis buvo sulaikytas pasienyje ir neįleistas į šalį, nepateikus jokių kaltinimų.

- Kaip motyvuojamos tokios sankcijos?

- Jei kyla triukšmas, pasirodo koks nors straipsnis spaudoje. Pavyzdžiui, apie mokytoją A.Urbaitį rašyta, kad mokykloje, kurioje jis dirbo, rasta lietuviškų laikraščių, o viename jų - straipsnis, palaikantis Gruziją Rusijos ir Gruzijos kare. Tai spauda pateikė tarsi įrodymą, kad mokytojai užsiima antirusiška propaganda. Ir to pakako. Tokiais atvejais mūsų URM neturėtų tylėti.

Panašiai buvo pasielgta su Ragainėje (Nemane) 15 metų mokytojavusiu ordino "Už nuopelnus Lietuvai" kavalieriumi Jonu Glinskiu. Jis Rusijos specialiųjų tarnybų pirmąkart buvo sulaikytas pernai vasarą. Asmeniškai informavau užsienio reikalų ministrą Audronių Ažubalį apie tai, kad mokytojas persekiojamas. URM deramai nesureagavo ir po keleto mėnesių J.Glinskis tapo persona non grata. URM toliau tyli.

Karpomos algos

- Mokytojus vadinate misionieriais. Ar tik dėl atsidavimo savo darbui, ar ir dėl veiklos sąlygų?

- Iš vietos valdžios atlygį už darbą gauna tik tie lietuvių kalbos mokytojai, kurių kalbos pamokos yra įtrauktos į bendrojo lavinimo programą. Tokių mažuma - tik Karaliaučiaus 35-ame licėjuje, iš dalies Ragainės 2-oje vidurinėje mokykloje ir Tilžės vaikų darželio "Rodničiok" lietuvių grupėje. Visi kiti mokyklose lietuvių kalbą būreliuose ar fakultatyvuose dėstantys mokytojai yra paslaugų teikėjai, atlyginimą gaunantys iš Lietuvos URM. Didžiausiu mūsų krašto patriotų įžeidimu ir pažeminimu vadinčiau šiemet dirbtinai sumažintus darbo užmokesčio tarifus ir krūvius, o kartu ir atlyginimus. Pavyzdžiui, mokytojui Algirdui Karmilavičiui be jokių paaiškinimų vietoj buvusių 12 savaitinių darbo valandų paliktos tik 4. Atlyginimai pradėti mokėti tik kas 4-6 mėnesius, už atostogas visai nemokama.

Mokytojams, kurie važinėjo iš Pagėgių į Ragainę, taip sumažino darbo valandas, kad jiems net kelionei tų pinigų neužtenka. Nejaugi jie dar turi verstis ir kontrabanda, kad važinėjimas nebūtų nuostolingas? Mūsų mokytojai kontrabanda neužsiima. Niekada nė vienam per daugiau kaip 20 metų nebuvo surašytas joks administracinės teisės pažeidimo aktas. Žinodami, kaip yra stebimi, jie nėra net gatvės neleistinoje vietoje perėję.

Ir apskritai, parama lituanistinei veiklai keliolika kartų sumažėjusi. Dabar jau būreliai, mokyklėlės negali kaip anksčiau teikti jokių projektų.

- O mokytojų netrūksta?

- Trūksta. Nesuprantama, kodėl URM jau antrus metus neskelbia konkursų mokytojų darbo vietoms užimti Pilkalnio (Dobrovolsko) ir Stalupėnų (Nesterovo) mokyklose, nors ten daugiau kaip du dešimtmečius darbavosi mokytojai, o mokyklų direktoriai dabar yra parašę prašymus skirti tokius mokytojus. Vaikų, norinčių mokytis, ten yra. Nejaugi taip pasikeitė mūsų valstybės politika etninių žemių lietuvių atžvilgiu?

Vokiečių bijo mažiau

- Kokia oficiali Rusijos politika tautinių mažumų atžvilgiu? Jaučiate ją?

- Ji yra parodomojo pobūdžio. Pavyzdžiui, Rusijos nepriklausomybės dieną į šventę pakviečiami tautinių mažumų kolektyvai - dainuoti, šokti, demonstruoti savo nacionalinių patiekalų, rankdarbių. Tam net skiriama šiek tiek pinigėlių. Bet tuo ir apsiribojama.

- O kaip elgiamasi su kitomis tautinėmis mažumomis?

- Vokiečių kultūrinės veiklos nežinia kodėl mažiau bijomasi nei lietuvių ir lenkų. Sakyčiau, vokiečiai net palaikomi, nes Rusijos ir Vokietijos santykiai labai geri. Labiausiai kenčia lietuviai ir lenkai. Prieš lenkų bendruomenę kovojama kitaip. Kadangi jos branduolį sudaro iš Lenkijos atvykę kunigai, jie retsykiais apkaltinami nebūtais dalykais - pedofilija ar dar kuo nors.

Prieš lietuvius naudojama kitokia taktika. Pirmiausia nepageidaujamais asmenimis buvo paskelbti tie, kurie skleidė istorines žinias apie šį kraštą, pavyzdžiui, istorijos mokslų daktaras Algirdas Matulevičius, kraštotyrininkai Rimantas Matulis, Vytautas Šilas, net Vydūno draugijos pirmininkas Vaclovas Bagdonavičius.

Maskvos Kremliaus ideologai taikliai pastebėjo, kad Lietuvos ir kitų Europos valstybių įtaka keičia paprastų kaliningradiečių mąstyseną. Dėl to mūsų ir prisibijo.

Išregistruotos bendruomenės

- O kaip jūs, paskelbtas persona non grata, dirbate emigracijoje?

- Dar spėjau įregistruoti atstovybę, per ją šiek tiek telkiu, padedu organizuoti renginius, ieškau paramos. Krašto lietuvių bendruomenė šiuo metu yra atsidūrusi už juridinio statuso ribų. Prieš trejus metus Rusijoje priimtas naujas visuomeninių organizacijų įstatymas draudžia užsienio nevyriausybinių darinių filialus bei tiesioginį paramos gavimą iš užsienio. Rusijos specialiųjų tarnybų pastangomis Kaliningrado srities teisingumo ministerija išregistravo srities lietuvių bendruomenę. Teismai taip pasielgė ir su rajonuose veikiančiomis draugijomis. Viskas įvyko labai greitai, kas spėjo, dalyvavo teismo posėdžiuose, kas ne, uždarė banko sąskaitas, ir organizacijos nebeliko.

Juridinės teisės buvo paliktos tik politizuotam dariniui - regioninei Kaliningrado srities lietuvių nacionalinei-kultūrinei autonomijai, kuri savitarpio pagalbos sutartimi susaistyta su Vladimiro Putino partija "Vieningoji Rusija".

- Ką jums toks išregistravimas reiškia praktiškai?

- Anksčiau visos miesteliuose buvusios draugijos veikė legaliai, galėjo kreiptis į valdžią dėl švenčių organizavimo. Dabar jie tarsi pogrindininkai. Nelegali organizacija negali niekur kreiptis.

Gerai, kad nors į kalėjimus tų draugijų nariai nesodinami, nors tai padaryti nėra sunku. Mažoji Lietuva Rusijoje nėra pripažinta, viešas pasakojimas apie tai gali blogai baigtis.

Aš pats Karaliaučiaus kraštą, iš kurio kilę mano protėviai, jau septintus metus lankau tik sapnuose. Apmaudu, kad kai mano kurtą lietuvių bendruomenę Kaliningrado valdžia prievarta išregistravo, Lietuvos institucijose išgirstu, esą lietuvių bendruomenės tame krašte nėra ir aš niekam neatstovauju.

- Ar lietuvybę puoselėjantys žmonės jaučia Rusijos specialiųjų tarnybų persekiojimą?

- Mokytojai jaučia. Fiksuojama, su kuo jie ir ką veikia. Kartais tarnybos imasi kokių nors veiksmų, pavyzdžiui, vilkina užsienio pasų išdavimą. Žmonės dėl to vėluoja į kokius nors renginius Lietuvoje.

Kad ir kaip būtų, šis kraštas anksčiau ar vėliau turi būti atvertas Europai. Ir vietos rusai to nori. Per laisvą referendumą, manau, jie balsuotų už krašto integravimą į Europą. Rusų inteligentai tokią iniciatyvą palaiko. Tačiau laisvos žiniasklaidos nėra, tad opozicija negali viešinti savo idėjų.

 

"Lietuvos žinios" 2011 – 08 – 29

 

 

Pavojingos kiniškos prekės – ir restoranuose, ir parduotuvėse

 

Nors Kinija jau pati susirūpino mirtį sėjančiais savo produktais, tačiau ir šiemet importo į Lietuvos sraute pasitaikė sveikatai pavojingų kiniškų prekių, kurioms buvo užtrenktos durys į mūsų krašto rinką.

Nemažai nekokybiškų ir nesaugių produktų iš Kinijos sulaikoma ir Lietuvos, ir visos Europos Sąjungos pasienyje. Po tarptautinį atgarsį sukėlusių maisto saugos pažeidimų, Kinija išplatino oficialią informaciją apie tai, kokių priemonių buvo imtasi situacijai šalyje suvaldyti. Pranešama, kad Kinijos valdžios institucijos, sujungusios žemės ūkio, maisto pramonės, prekybos, maisto kokybės ir saugos bei viešąjį maitinimą kontroliuojančių institucijų pajėgas, patikrino beveik 6 mln. maisto gamintojų tvarkytojų visoje šalyje ir šios kampanijos metu sulaikė virš 2000 asmenų bei uždarė 4900 maisto tvarkymo įmonių.

Visų šių priemonių imtasi po liūdnai pagarsėjusio skandalo, kai 2008 metais 6 vaikai mirė, o dar 300 tūkst. vaikų visame pasaulyje apsinuodijo falsifikuotais pieno mišiniais, kurių gamybai buvo naudojamas ir melaminas. Šiais metais pasaulio spaudoje pasirodė pranešimų apie atvejus, kai nuodingais chemikalais piktavališkai buvo dažoma mėsa. Be to, nuo nitratais užteršto pieno mirė 3 vaikai iki 2 metų, o 36 vaikai apsinuodijo. Daugeliu atvejų teršalai buvo dedami ar produktai falsifikuojami sąmoningai. Šiomis dienomis Kinijos spaudoje nauji pranešimai - nuo acto, užteršto antifrizu mirė 11 ir apsinuodijo 120 asmenų.

Importą sustabdo

Lietuvos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba šiais metais atliko daugiau kaip 130 įvairių kiniškų maisto produktų laboratorinių tyrimų, iš kurių tik 3 neatitiko kokybės ir saugos reikalavimų.

Į Lietuvą nebuvo leista įvežti 25 002 kg Aliaskinės rudagalvės menkės filė, nes atlikus parazitologinį ir kadmio laboratorinius tyrimus, nustatytos mikrosporidijos raumenyse. Lietuvos rinkos durys buvo užtrenktos ir 9283 kg kiniškų saldainių, kuriuose buvo padidintas maisto priedų ir saldiklių kiekis bei 4103 kg skystų saldainių „Spray Candy“ su padidintu saldiklio kiekiu.

Pasak Jurgitos Savickaitės, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Strateginio planavimo ir kokybės valdymo skyriaus vyriausiosios specialistės, minėti kiniški gaminiai į Lietuvos rinką nepateko, nes pažeidimai buvo nustatyti importo kontrolės metu.

2011 metais VMVT gavo daugiau nei 1770 vartotojų skundų dėl nekokybiškų maisto produktų arba su maistu susijusių paslaugų, iš kurių 583 arba trečdalis pasitvirtino. „Registruojant vartotojų skundus ne visada nurodoma produkto kilmės šalis, todėl įvertinti, kiek iš jų būta Kinijos kilmės, neturime galimybių“, - sakė ji. Paklausta, ar Kinijos spaudoje aprašyto pavojingo acto galėjo patekti į Lietuvą, J.Savickaitė sakė, kad už Kinijos ribų nuodingas actas nebuvo išvežtas, taigi Lietuvos nepasiekė.

Pažeidimai ir kavinėse

Anot J.Savickaitės, VMVT nuolat tikrina viešojo maitinimo įmones, tarp jų ir kiniško maisto restoranus ar kitokio pobūdžio kiniško maisto viešojo maitinimo įmones. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 100 kiniškų maitinimo įstaigų.

Tarnyba pastebi, kad kiniško maisto restoranuose labai dažnai naudojamas aromato ir skonio stipriklis mononatrio gliutamatas E 620, E621, todėl vykdant valstybinę kontrolę ypač kreipiamas dėmesys, ar neviršijamos jo leidžiamos normos. Restoranuose taip pat vykdomi vandens, patiekalų tyrimai. Pažeidimų pobūdis panašus kaip kitose viešojo maitinimo įmonėse: nustatoma savikontrolės procedūrų pažeidimų, patalpų, inventoriaus ar darbuotojų higienos, produktų laikymo temperatūrinių režimų pažeidimų, produktų su pasibaigusiu galiojimo terminu.

Bėdų dar neturėjo

„Rimi“ ir IKI prekybos tinklai rimtų bėdų dėl pavojingų kiniškų gaminių neturėjo. „Daugelis kiniškų prekių, kuriomis prekiaujame, yra ne maisto produktai, o namų apyvokos daiktai. Nusiskundimų dėl jų kokybės praktiškai negauname“, - teigė Valdas Lopeta, IKI Komunikacijos skyriaus viršininkas.

„Rimi Lietuva“ rinkodaros ir viešųjų ryšių vadovas Robertas Liudvinavičius taip pat sakė, kad pirkėjų skundų dėl kiniškų produktų dar nepasitaikė, tad išimti jų iš prekybos kol kas neprireikė.

VMVT liepos mėnesį pranešė, kad Lietuvos rinkoje išplatintos nesaugios kiniškos lėkštės sriubai, kurios gali kelti pavojų sveikatai dėl švino migracijos maistui liečiantis su lėkštėmis. Tarnyba nustatė, kad į Lietuvą 144 vnt. minėtų lėkščių įsivežė „Senukų“ prekybos centras Kaune.

Prieš porą metų „Maxima LT“ kilo nemalonumų dėl importuotų Kinijos bendrovės „Brightman International Trading“ indų, tarp kurių rasta sveikatai pavojingų puodelių su melaminu. Paaiškėjo, kad juos naudojant, į vandeninį ir rūgštinį tirpalą išsiskiria per didelis kiekis melamino. Ši medžiaga naudojama poliuretano gamybai. Šia medžiaga pieno produktuose pernai ir apsinuodijo kūdikiai Kinijoje. Valstybinės ne maisto produktų inspekcija uždraudė prekiauti 61 pavadinimo kiniškomis prekėmis: puodeliais, dubenėliais, salotų, prieskonių rinkiniais, padėklais - iš viso 48 tipų 195,4 tūkst. vienetų kiniškų indų.

Per šešis šių metų mėnesius Europos Komisija paskelbė 8 pranešimus dėl įvairių, nesaugių kiniškų su maistu besiliečiančių gaminių.

Lietuvos valstybinė ne maisto produktų inspekcija šiemet nustatė, kad Vilniuje įsikūrusi bendrovė HL09 platino nesaugius iš Kinijos importuotus iki 7 metų vaikams skirtus sportinius kostiumėlius ir striukes ir už tai jai skyrė baudą.

 

„Lietuvos žinios“ Eglė Kijauskienė 2011-08-29

 

 

Irena pasigailėjo Niujorko

 

Sekmadienį Niujorkas išvengė katastrofos, nes viesulas Irena susilpnėjo iki tropinės audros. Niujorko meras Michaelis Bloombergas sakė, jog miestui „pavyko išvengti didelių nemalonumų“, praneša telegraph.co.uk.

Garis Atlasas bėgiojo Coney Island paplūdimiu jau 1 435 rytus iš eilės ir nesiruošė praleisti 1 436-ojo dėl to, kad meras ir prezidentas liepė likti namuose.

„Neketinu sėdi namie dėl kažkokio viesulo“, - sakė 59 metų ponas G. Atlasas artėjant viesului.

Vėliau vyriškis net išdrįso išsimaudyti Atlanto vandenyne.

Galbūt jo sprendimas ir nebuvo per daug beprotiškas, nes ryte pabudę Niujorko gyventojai gatvėse išvydo balutes ir medžių lapus, o ne dangoraižių stiklus, kaip buvo gąsdinama.

Tačiau ne visiems taip pasisekė. Savaitgalį viesului užgriuvus rytinę pakrantę, žuvo mažiausiai 19 žmonių, manoma, jog aukų skaičius dar padidės.

11 metų berniukas žuvo, kai ant jo namo Šiaurės Karolinoje stogo užvirto medis. Moterį Merilande mirtinai prispaudė namo kaminas.

Floridos valstijos Naujosios Smirnos paplūdimyje beveik 3 metrų bangos pasiglemžė banglentininką, ketinusi su jomis pasigalynėti, o Naujajame Džersyje moteris nuskendo savo automobilyje, įstrigusiame užtvindytame kelyje.

Beveik 4 mln. namų ir įmonių, esančių stichijos niokojamame regione, nėra elektros energijos, nes 129 km/h vėjas nutraukė laidus.

Kliuvo ir Naujosios Anglijos gyventojams, kuriuos audra pasiekė truputį vėliau. Vermonto valstijos policijos kapitonas Ray'us Keefe'as minėjo didžiulį potvynį, užtvindžiusį miestelius valstijos pietuose. Kanados valdžios pareigūnai buvo pasiruošę susiremti su stichija sekmadienį vakare, Kvebeko gyventojai tikėjosi potvynio.

Naujojo Džersio gubernatorius Chrisas Christie'is sakė, jog viesulo padaryta žala pastatams ir infrastruktūrai siekia „milijardus, gal net dešimtis milijardų dolerių“.

O Niujorką viesulas Irena pasiekė susilpnėjęs.

97 km/h tropinė audra, pirmoji Niujorke nuo 1893 m., nenuniokojo Manhetano, kaip buvo nuogąstaujama.

Niujorkiečiai, kurie buvo prikaupę maisto ir geriamojo vandens atsargų, 9 val. ryto vietos laiku jau vedžiojo šunis ir pirko laikraščius, 10 val. pro debesis pasirodė saulė.

 

www.DELFI.lt 2011 rugpjūčio 29 d.